3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

PAINIAVA DĖL GIMIMO DATOS
Gimė meistras ne Viekšniuose, bet visai netoli miestelio — Pluogų kaime. Pagal tėvų
pasakojimą, Liudvikas pasaulį išvydo 1923 metais. Neskubėjo tada niekas gimimo registruoti —
kai kunigas pakrikštydavo, tada naujas pilietis ir būdavo užrašomas. Kol sūnus sveikas buvo, tai
ir kūmų neieškojo, bet kai po metų vaikelis sunegalavo, tėvai suskubo krikštynas kelti —
neduokdie, numirs. Taip dokumentuose ir užfiksavo gimimo metus — 1924-ieji. Niekada jam ta
datų painiava netrukdžiusi, o dabar meistras ir be pajauninimo jaučiasi guvus ir darbingas. Vieną
negalavimą paminėjo — akys silpsta, bet „coliaukos” padalas dar įžiūri.
Didelio mokslo meistras nėra ragavęs — prie Viekšnių stoties buvo įkurta pradinė mokyklėlė,
tai ją lankė tris žiemas. Per tą laiką suspėjo visus buvusius keturis skyrius baigti. Mokyklą kaimo
vaikai tik žiemą lankė — nebuvo kada gaišti, nes vasarą ganydavo bandą. Bijau supainioti, ar
trejus, ar ketverius metus pas ūkininką piemeniu tarnavo, kol buvo į pusbernius pakeltas. Jei
suklydau, nuoširdžiai meistro atsiprašau — nespėjau užsirašyti. Po to pusberniu tarnavo, o
paskui pas dėdę mokėsi amato. Nors per trumpą mokslo laiką daugybos lentelės vaikiukas
mintinai neiškalė, bet su skaičiais bėdos neturėjo — ne tik pridėti ir atimti, bet ir dauginti bei
dalinti mokėjo ir tebemoka su skaitliukais. Juk nepasiklydo popieriuose, kai kolūkyje teko
dvylika su puse metų brigadininku dirbti! Gal ketverius metus ir agronomą pavadavo — ir
sėjomainos planus pasidarė, ir trąšų normą apsiskaičiavo pats. Oi, reikia sustoti, juk su meistru
taip įdomu kalbėti, jo prisiminimai veda ir nuveda į šalį, o mums rūpi jo darbai.
SENOSIOS TECHNOLOGIJOS
Liudviko dėdė, jo kūmas buvo garsus meistras. Jis darė „arklines” kuliamąsias. 36 tokias
mašinas pagamino, o sūnėnas prie dviejų paskutinių talkino. Sudėtingas mechanizmas — mašina
stovi daržinėje, o kieme viską suka keturi arkliai. Judesys perduodamas ir sustiprinamas per
transmisiją. Gaila, kad ir kaip atidžiai klausiausi ir stengiausi suprasti, bet jums, mieli skaitytojai,
vis tiek nesugebėsiu visų darbinių detalių aprašyti. Taip ir meistras sako, kad išmokęs padaryti
linų minamąją, „puktelį”, skiedrų drožiamąją, kažkada susimąstė — juk gali užsimiršti visos
detalės ir išmatavimai. Ėmė ir pradėjo daryti veikiančius sumažintus maketus.
Prisiminė meistras, kad kažkada jį maitino kaip tik skiedrų drožyklė. Buvo laikas, kai šiaudais
dengtus stogus keitė skiedrų danga. Nors pagal tvermę ši medžiaga ir labai nusileido šiaudams,
bet juk visada ir viską diktuoja mados. Meistrui yra tekę dengti stogus ir vienokia, ir kitokia
technologija. Būtų gerai, kad kas nors tiksliai užrašytų visas vingrybes, kokių reikia imtis norint,
kad 12 colių storio šiaudų stogas tarnautų iki 80 metų. Ne kiekvienas ūkininkas pasiruošdavo
žaliavos dangai — šiaudas tiko tik mechaniškai nesužalotas. Tam tikslui rugius specialiai sėdavo
ir dalgiu pjaudavo vos tik sužydėjus. Po to — ilgas džiovinimo periodas. Kad neįsimestų
graužikai, nuolat reikėjo perkrauti ir vėdinti. Tą darbą dirbdavo, kai pūsdavo šiaurinis vėjas. O
kodėl? Vėl reikia klausti meistro. Jei taisyklingai klotas, skiedrų stogas laiko 25—30 metų. Buvo
laikas, kai per dieną meistras su pagalbininku išdroždavęs po šimtą kapų (viename ryšulyje — 60
skiedrų).
GALI PADIRBTI „SKAMBANTĮ GRABĄ”
Stalius pasakoja apie darbą, rodo savo varstotą ir gamybos įrankius. Viskas jo rankomis
padaryta, kiekviename daiktelyje data įrėžta. Kaip nekeista, bet keli obliai daryti 2002 metais.
Nesėdi meistras be darbo — garaže šviežutėlis, dažais kvepiantis „puktelis” laukia užsakovo.
Knabikas sako, kad tas jau bus iš viso devynioliktas, o šiemet — antras. Neįtikėtinai pigiai
auksarankis savo gaminį įkainavo — „jei visas medžiagas užsakovas davė, tai už darbą tik
pustrečio šimto tepaprašiau”, — sakė. Viską mėgsta meistras skaičiuoti, bet per ilgus metus ir
skaičių pameta — dabar jau nebežino, kiek karstų padaręs.
Pats sako, kad atsekė iki 150, bet po to dar tiek bus pagaminęs. Jis ir sau „grabą” turi
pasigaminęs. Kai paklausiau, ar dabar žmonės tokių benori, nes galima gauti visokių su
įmantrybėmis, stalius net pyktelėjo: „Jei nori kaip reikiant, tai pas mane užsisakyk. Padarysiu
kaip „skambalą”. Paprieštaravau, kad ten gulint nelabai rūpės tas skambėjimas ir visai užvedžiau
— pasiūlė padaryti už 100 litų, jei atvešiu „materiolą”. Na, o gražiai užmaskuoti, naujoviški esą
tik iš sutręšusių lentų ir gali subyrėti laidojant. „Taip, kad ir užkasti nespės!” — nukirto meistras.
Ir ta proga, jei jau žmonės tokie taupuoliai pasidarė, jis pataria daryti taip, kaip darė žydai
prieškario Viekšniuose — bendruomenė turėjo vieną vienintelį puošnų karstą. Mirusįjį jame
183