3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

piests i piests, vakščiuojo daugiau piests. Vuo abarės bovo... daržėnės didžiauses, platybė
šetuonėška bovo tų kūčių. Kad duobėlus vežė į daržėnę šalėp kūčių... bovo daržinie dar...
įvažiavo su vežėmu ont kūčių... vėskų vežė su... pu vėiną arklį... Nuors šeši arklee bovo,
septintaasis bovo Papuniou pasivažiniet kor ka reek, je kumat. Įvažiavo ont kūčių, fūkt —
vežėmą aplinkou verče... Posė vežėmo jau nuvažiavo į daržėnę unt žemės, vuo tėn tik prijiemė,
skleid i myniuo. Droskos ta jau pylė. Stėpree. Soko, pasoko, rasalo nier — vežt’, i vež jau. Vuo
kor y daržėnės tuokes viesios, retas — nesilaiko. Vuo kad yr tuokes varaunes didelee, ypač
mūrėnės kuokios nuors, kap Jiesolou ka bovo mūrėnė, posiau vėlksna. Ėr ėr ėr į daržėnę, į pantą,
ėr ėr su arkliu mynė. Tik surėks kas: „doukit viedrą”, — arklys jau šėkt’ nuor, aba myžt’. Ka
neprimyžtų pašaro. Ir iškriaus par dėin didžiause didžiause pantą. Du vežėmu pavers... Bugards
bovo arklys... Bresta kor bovo, balta kumelė, ta nemuokiejo, bijuojo. Vuo Bugards sužvengs —
nusijouks pats — plykt į tų šėiną, kor y žemaa. Tas bovo išmuokints jau arklys anuo. Mint’ ka
reikiejo pantą. Vuo Papunytis... kad i žvyrą, i tų lauki parvežęs nelaikė. Daržinie mėiga bovo
užtverta. „Tai klausyk, tai ką, užreiks kartaas a šiam, a tam, tai ką, eisi ten atsikast, su kirkuoms
kirst”? Dvė daržėnės kulamuosios bovo šetuonėškos. Tk anuos bovo sujungtos į kopetą. Vėina
šaka taap eej, ontra — taap eej. Į kopetą bovo sujungtos. Parkūnsargee bovo trys. Vėins pri
klietės, pri truobuos, tarp kūtės tarp truobuos, i pri kulamuosios daržinies bovo.
Žaibuolaidininkaa. Aukšti parkūnsargee.
— A bovo tuokį dinamą pasidaręs?
— A, je je, elektrą. Papunytis ka pasitaisė, ta paskou i Bogužas pasidėrbo Rekečiūse.
— A pas tų Papunytį matiet, kaap ta elektra veikė?
— Jo jo jo. Nu kų, tuokios nedėdelės lempelės liob bus mažos. Pėnki šimtaa litų kuožną
mienesį anam prėmija bovo valstybėnė. Papuniou. Ons kažkaap karaliaus... ka ons kniazys.
Kniazystės turiejo laipsnį. Kniazė.
— Aš pats jug ten nesu tarnavis pas anų ir negavis nieko, juokių piningų, tik par talką liob
muokies, už kėžčių nešėmą tuščių. No tad, priein pri Papunyčiaus, takš — į ronką pabučiavo,
nuor eit į vakarėlį, sako, rukou, a negali... „Tai kiek tau reik”? „Kėik gali”. Ištrauks kėik tėn, a
pėnkis litus, a do litu, a tris litus, i nerašysees į knygelę. Vuo išbūs pu pėnkis, pu aštounis metus
vaikee i mergės pas anų. Išbūs tėik, kad ir apsižanys, i veselę ons daa pakels. Tik nedėdelę, pas
Liauksmėną. I pas anų patalkee nebūs pas Beržanskį ka kūlė. Pas Liauksminienę už gelžkelio tėn
tujau, untaa kor bovo. „Ne ne ne, aš tai nenorių jeibių”. Ons nepakielė tuo trukšmo, trukšmo
nepakielė. Vuo ka paprašysi, ka tėik i tėik aš nuoriu, ištrauks, ištrauks iš kišenės tujau pat, — še.
Tų užsirašė Papunis. Vuo kad ons devė, kėik išgalvuojo...
„Kaip malonu keliauti rudenėjančia žeme...”: [Viekšniai] / Puslapį parengė Marija
Eidimtienė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2005. — Rugs. 28. — Nr. 37
(151) // Būdas žemaičių. — 2005. — Rugs. 28. — Nr. 109 (1005): „Autorės nuotraukos:
[1.] [Paminklas Biržiškų šeimai Viekšnių centre]. [2.] Liudvikas: „Tokių, tik be puošybos,
„kompų” arkliams kinkyti kolūkio laikais užsakydavę po šimtą”. [3.] Meistras rodo, kaip veikia
puktelis. [4.] Senoji mėgina išrinkti skardžiausią švilpynę. [5.] Prieš keletą metų šioje elektrinėje
krosnelėje buvo degamos švilpynės. [6.] Kapinių prižiūrėtoja Emilija Mačiuvienė sako, kad
užmirštų kapų yra labai daug”. — Tekste:
NAGINGAS MEISTRAS NESIGIRIA „GLAUNIAIS” DIRBINIAIS
Liudvikas Knabikas jau seniai tituluojamas auksinių rankų meistru — jis iš medžio pagamins
šlajas, ratus, kubilus, o ir metalines dalis nukals. Kaip pats sako, teko jam lovas, spintas,
taburetes ir kitus „neglaunius” baldus daryti, trobesius statyti. Pirmą savo rankomis daržinę
„pabūdavojo” tik aštuoniolika metų turėdamas, o taburetę surentė šešiolikos sulaukęs. Per ilgą
amželį daug karstų, kryžių, žemės ūkio padargų sumeistrauta. Jo statinių sąraše ir vėjinis
malūnas — Žiogaičiuose stovėjo 7 metrų ilgio sparnais. Ir apie viską meistras smulkiausiai gali
papasakoti — jo atmintyje užsifiksavo kiekviena statinio ar padargo detalė, laikas nenutrynė ir
datų. Pasitikęs mus jis pats pasiūlė: „Tai manęs klauskite apie senovės darbus — aš viską
atsimenu. Jaunesnių neklauskite — arba nežinojo, arba užmiršo”. Štai taip!
182