3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

tuoks iškasts, kuoks tėn malūns bovo! Kėt kart senų senuovie. Unt rato krėto vondou, šupliem
sukuos... Če pradiejo vest’ mumis i kėtor viel kor, kame karšyklas yr... Ka septynių metų jau
pradiejau eit, Pleskūnaatė dėrbo. Ir aš pri tuos Pleskūnaatės, musiek, aš iš vėsa tiktaa tris žėimas i
tejau. Keturis skyrius išejau. Keturi skyree par tris žėimas. Vėinuo pusie bovo do skyree, i ontruo
pusie do skyree. Pleskūnaatė pėrmą, ontrą, vuo Kunsmuons — trėtį i ketvėrtą valdė. Kada
pareejo tas tas Pleskūns, noje, Pleskūns ka pareejo, nu Kunsmuono ka pajiemė, irgi pajiemė trėtį
i ketvėrtą skyrių. Bet aš nejau keturių metų, užteek trijų. Kėt kart tik par žėimą tejuom. Stončius
dar če Juonis. Kriaučiūnaatė Marė, kor bovo tujau už gelžkelio untaa.
— Sidabras kriaučius bovo, Kriaučiūnienė bovo. Unt Purvienų važioujint pu kairę ronka —
nu Sidabro gyvenėms. Dideliuojo Sidabro, tik ūkio nebier.
— No i dielkuo tų kryžių tėn pastatė?
— Nu anam kels į kėimą eit. I Kriaučiūnienės yr pu Kaupio mėšku. Tujau už kampo bovo
bovo Degaičio mėšks. Kor bovo Bogužas parejis, Degaitis pėrma gyveno. Aš kad ejau į
muokyklą, Degaitelee liob ateis į muokyklą, kartu ejuom. Degaitis če pardevė. Ons biškį bov
krėtės į skuolą. Če bovo trisdešimšeši hektarą žemės tam Degaičiou. Paskelbė par laikraščius,
vuo Bogužas parvažiavo, kai kor, a ons iš Šveicarėjės, iš kor ons parvažiavo, tas, šitaa, kor bovo
nupėrkės tų Degaičio gyvenimą. Ons če ne vėitinis žmuogus tebovo. Aš ka parejau pas Jiesolą,
tik ons bovo nesenee nupėrkės tų Degaičio gyvenimą. Degaitis če paskelbė, atsirado Bogužas,
nupėrko, vuo Degaitis netuol Laižuvuos, a pusontro kilometro, a kilometras bebovo lig Laižuvos,
ons tėn aštouniuolėka hektarų nusipėrko. I dar skuolas apsimuokiejo. Tėn nusipėrko, ir anam dar
biškį atlėko piningų.
— Giberis bovo če pri Kazlauskienės, tujau pat — toukš, ar Adelsons, kas ons bovo, tas
tujau... Kap sokaas už Nagio mėško, sokaas kels va, par vėsą suodą Rekiečių, če Kaupys, če
untaa tujau Bogužas, tėn Lungys, tėn vėsė. Unt pat kampo, šėtaa i dabaa ta klietelė tebier
apžielusi, tuokia būdinkėlis. I ta yr žydo klietelė.
— Sako, daa viena buvusi, tuoliau?
— Bovo daa, pri pat Kaupio mėško.
— Kas gyveno tėn netuoli Noreikio, kor paminklas kareiviams bovo?
— Kor beržynėlis tuoks mažas? No Vėlks kalvis, Ignacius, tėn anuo suodyba, Vėlko, bovo.
Gers kalvis. Kų Vėlks nukalo, su peilyče nebreikiejo dailint. Česnauskis grubus kalvis bovo.
Tujau pat, unt tėn, stuoties, važioujint, pu dešinę ronka. Rušins kalvis bovo, Česnauskis kalvis,
Balvuočius kalvis, trys bovo kalvee krūvuo. Balvuočius... pušelė daa tebiee, nedavažiavus
gelžkelio, matuoma. Rošėns kalvis tuoks kaltelius kalo, tėn šiuokius tuokius mažus. Didelis
tuoks, žėimą-vasarą nusitepis kaap pikis, jouds.
— Kėik žmuonių dėrbdavo talkuo?
— Dabartėniami laiki kaap ka bovo kūleklės, reikiejo jau vėrš... dvidešim — dvidešim do.
Vuo tėik reikiejo. Šiaudaa nešami su kežtiems. Žėnaa, kežtės, pu dvi kartis... Mašinos iš gerklies
krimt šiaudaa, do nespiee nešt’, y keturi žmuonis. Vėini nunešė, tujau jau ontras kežtes... Ta tėms
i lėižiuvis iškrėstų... jagu vėins... apkriaut’... vėsą dėin nešt negal. Vuo ka Plougūsi pri
Beržanskio, ka reikiej unt kūčių nešt’, dar tėltu reikiejo eit aukštyn. Aš esu... aš tuščiuoses
kežtes... Liob mūsų tetė tėn keturias dėinas kols visumat. Tėn, kaap jau nuneši kežtes, aš
pagruobis toštę kežtę, jau tuo kartį panešiau... Kaap aš vėins, kaap ne vėins, jug ne kuožną
kėžčių... A jagu Papunėlis jau mato, kad aš kame nuorintaas... Vuo ka ta mono vėina tuo kežtė...
Vakarą muok vėsėms, tų patį atlyginėmą i mon doud. „Jug dėrbaa... ta, klausyk, klausyk, dirbai”,
— sako.
— Daržinie galiejo so vežėmu užvažiout į ontrą aukštą?
— Ir apsisokt aukštaa unt kūtės. Tas kūtes bovo mon diedė Knabėks išbūdavuojis. Abaris —
vadėnamos bovo kėt kart. Ne kūtės, o „obaris”. Pėnksdešims pėnki hektaraa žemės bovo anam.
Bovo i šaldytovaa kūtiese. Ledaunės bovo, ontruoji ledaunė bovo lauki pastatyta. Vaikeems bovo
klietė kūtiese pataisyta. Ka kvapo nebūtom, arklių miešlų, kų nuorintaas. Trys vaikee liob būs,
pagrečiou, vėina naktis — tas gulies kūtiese, kėta naktis... Vuo jagu bėjaa, pu du eikit golt.
Strielba būs kartu. Tėn vėskas bovo dukumentalėškaa. I briaunings bovo, i medžiuoklinis šautovs
bovo. So leidėmaas. No, ir ons pats jug vaakščiuos ir šėn i tėn, i pu laukus. Neišeis, kad lazdą
užmėrštom ir šautuvą užmėrštom, Papunis. Ons mažaa tevažiniejos su arkliu, a so kou. Pu laukus
181