3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Kelininkai ypač atidžiai turėjo kloti neįprastą, rajone niekur nematytą grindinį. Tiesa,
montuojant patį daugiau kaip 6 metrų aukščio paminklą, mašinos pritaškė tepalų, juodos dėmės
ant šviesių plytelių labai pastebimos, bet manoma, jog per laiką jos išnyks.
Paskutinėmis ruošimosi atidengti paminklą dienomis jautresnius Biržiškų atminimo
įamžintojus išgąsdino žinia — paminklas jau stovi, o Kultūros vertybių apsaugos departamento
leidimo tai nėra. Išsiaiškinus, kad neapsižiūrėta ne dėl visuomenininkų aplaidumo: labiau kalti
tokiais darbais duoną užsidirbantys rajono savivaldybės pareigūnai, pavyko susitarti, kad
dokumentai būtų sutvarkyti formaliai. Tai sunkiau būtų padaryti kokios pašiūrės savininkui, bet
juk nebenugriausi paminklo, kurį pats Prezidentas atidengs.
Tik paminklo atidengimo išvakarėse aikštės kampuose išdygo keturi elektros stulpai, nutiesti
laidai. Apšviesti Viekšnių centrą sumanyta tik sumontavus paminklą, kuriame yra vario spalvą
primenančių elementų. Juk šis metalas dar vis traukia vagišius, tad šviesa aikštėje turėtų juos
atbaidyti. Be to, skulptorius bareljefus kuo stipriau įtvirtino ant akmens plokštės.
„Šiaulių kraštui” pasiteiravus, koks pirmasis įspūdis, daugelis pašnekintų senesniųjų Viekšnių
inteligentų, mokytojų, medikų buvo santūrūs, bet galiausiai sakė — geras. Daug kitų nuomonių
jau girdėjęs vietos kraštotyrininkas pedagogas A. Gedvilas pastebėjo, kad patiems viekšniškiams
paminklas patinka.
Blėda Sigitas. Biržiškos grįžo į gimtuosius Viekšnius: Vakar Viekšniuose atidengtas
paminklas Elžbietai ir Antanui, jų sūnums, Lietuvos universitetų profesoriams Mykolui, Vaclovui
ir Viktorui Biržiškoms // Diena. — 1995. — Rugpj. 26 (šeštadienis): ir nuotraukos. — Tekste:
Dar tik numačius pastatyti šį paminklą, kilo daug kalbų. Biržiškų paminklo konkursui buvo
pateikta vienuolika projektų. Organizatoriai atrinko geriausią, paskelbė nugalėtoją, o paminklų
maketus išgabeno į Akmenės rajoną — čia, Naujojoje Akmenėje ir Viekšniuose, jie buvo
eksponuojami. Visų nuostabai akmeniškiams labiau patiko trečiąją vietą laimėjęs projektas.
Žemaičiai nebūtų užsispyrėliai, jei nepasiektų savo tikslo: nutarta statyti jų išsirinktą. Tai,
žinoma, užgavo kai kurių sostinės menininkų, daugiau pasikliovusių vien savo meniniu skoniu ir
neįvertinusių provincijos žmonių požiūrio, ambicijas. Jos pasiekė ir užjūrio lietuvius. Viename
išeivijos laikraštyje netgi nuskambėjo, jog ir atkovojus nepriklausomybę lietuvių mąstymas
tebėra komunistinis, nes stato paminklus, primenančius „raudonarmietiškas stelas”. Žinoma, po
tokių pareiškimų išeivija neskubėjo lėšomis labiau paremti šio paminklo statybos.
Paminklo autorius kaunietis skulptorius Česlovas Pečiukas savo kūrinį irgi tobulino, pateikė
net kelis jo variantus. Bet vėl nelemtas likimas kyštelėjo koją: skulptoriaus dirbtuvėje kilęs
gaisras sunaikino penkis paruoštus atlieti iš bronzos bareljefus, įrangą. Vėl reikėjo iš naujo
pradėti, tad net du kartus teko atidėti paminklo atidengimo datą.
Ir jis štai dabar stovi visu 6 metrų ūgiu, neatpažįstamai pasikeitusiame centriniame Viekšnių
skverelyje. Gerai pasidarbavo rajono kelininkai, kad skverelis būtų išgrįstas dar čia niekur
nematytu grindiniu, įrengtas aikštės apšvietimas. Reikėtų ilgai vardyti visus, kurių nuoširdžiomis
pastangomis taip pagerbtas Biržiškų atminimas. Pirmiausia padėkos nusipelnė Biržiškų
atminimo įamžinimo komisijos nariai, penktus metus Viekšniuose gyvuojanti Biržiškų draugija.
Dėl aukų paminklui statyti kreiptasi į daugelį įmonių ir firmų, privačių asmenų, buvusius
viekšniškius. Meno saviveiklininkai sukūrė specialią programą, kurią pažiūrėję žmonės buvo
raginami paremti paminklo statybą. Lėšų skyrė ir rajono biudžetas, taigi galima sakyti, kad jai
aukojo po pusę lito kiekvienas rajono žmogus.
Taip Biržiškos grįžo į savo gimtuosius Viekšnius. O daug dešimtmečių jų vardai buvo
nutylimi, ignoruojami jų darbai mūsų krašto kultūrai ir mokslui. Daug rajono gyventojų ir
vietinių viekšniškių vakar susirinko į paminklo atidengimo iškilmes. Gydytojo Antano Biržiškos
ir pedagogės Elžbietos Biržiškienės, jų sūnų profesorių Mykolo, Vaclovo ir Viktoro Biržiškų
atminimui drauge nusilenkė ir visa Lietuva. Sovietmečiu partiniai ideologai stengėsi ištrinti iš
tautos atminties šiuos taurius ir didelės išminties vyrus. Mykolas Biržiška (1882 08 24—1962 08
24) — literatūros istorikas ir tautosakos tyrinėtojas, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų
rektorius, profesorius, Lietuvos Tarybos narys, Vasario 16-osios akto signataras.
Vaclovas Biržiška (1884 12 02—1956 01 02) — bibliografijos mokslo Lietuvoje kūrėjas,
Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų mokslinių bibliotekų direktorius, profesorius. Viktoras
18