3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

adau tuoki mašiną, nu jau aplaužytą. Aš par naują anuo parsitvarkiau, atsiremontuojau, dar
aukštėnau, pailgint’ nebėlgėnau, užteko tuo ėlgomo anuos. Nu tada šeši i posė mėtro ilgomo išeis
mašina.
— Kaap šėtuu... Beržunskį vadėno?
— Papunytis. Knezė bovo ons. Karaliaus gėmėnė. Aduoms. Žmuona Ieva. Šautuvą unt pečių
unsikabėnės, pamatys a varną kuokę, tėikš — nušaus. Didelee bov gers ūkininks i gana.
— Ne taip toli gyvenot?
— Pusontro kilometro. Į kairę bovo Virkutis, mūrinel’ tuokia maža, truobelė muro. Vuo šiuo
pusie Statkus gyveno. Paskou Žylė bovo. Tas Žylė bovo nupėrkės nu tuo Statkaus, bovo pareejis
če, bovo da Vėikšnių sandelninku Žylė. Degutis jau bovo parejis į Plougus iš Rekėčių,
apsižanėjo su Perminaate...
— A matiet, kap kanauninką varė šaudyt?
— [...] tėi tėi... šunys, kur anus varė. Ir anus atvarė lig Plougų Šimkaus da dvėjau.
Kanauninką Navickį varė ir tuokį advuokatėlį. Šimkaa pasakuojo — pri klieties atsisiedo,
pailsiejo, tas daa biškį paspavieduojo, tas kanauninks tų advuokatėlį. Pasitraukė, sako, tėi taap
kaap šunys į pašalį. Ėr tų palėko basieduntį. Bet nekėik trukus, daa musiet nenuvrė lig Knabėko,
medžiai... kor mašinas dėrbo, pas Liodvėką, įsisokt’ į kėimą kad, kanauninks tas, konėgs — gert
nuor. Knabikienė stuoviejo kėimi, no stuoviejo daugiau tėn kas anų bovo, pavičiarkos laiki ta tas
bov, nu ir pašaukė, tik aš nežinau, kas ten, pasilasavuojo, kų aš tėn begaliu atsimint žuodį į žuodį.
I dabaa, Knabikienė atnešė vondens, kanauninks atsigierė. Eik eik nomėi, nedyvykęs, pasakė. Nu
aš tėn pat, mūsų truobelė tujau netuolėi. No ėr ėr, pru mumis, aš veizu, pravarė. Mūsų tetė pasakė
— nestuoviek, kuo če žiuopsaa lauke, biek į truobą. Aš į pryšines įejau i klausaus. A tris, a
keturis kartus supratau ka — poukš poukš... Kėik če tuolėi, ne kilometro nebier. Nu mūsų tėn kor
į tų mėšką pavarė. Tujau ėr ėr...
[...]. Anėi trys. Vuo Lėngvėnis sakė, kad iš miestelio če anėi, sako, keturi išvedė. Ne, pru
mumis trys tepraeejo. Keturi išvarė, sako, kanauninką. Pru mumis trys tepravarė, sakau, par
Plougus.
— Tetė Jūsų eej koldams, vuo diedė ar eej koldams?
— Ne ne ne. Jug anam aštouniuolėka hektarų žemės bov. Knabėkou Liodvėkou. No, nuors ir
vaikį somdė, ir mergę somdė, i pėimenį somdė, bet ons jau nejo. Ir anam neklausė motors.
Turiejo blakstoną. Dvylekos jiegų, gers blakstons. Pėrma turiejo „internacionalą”.
Mūsų tetė muzikonts dar bovo. Jug ons i grajyt eejo, kornetu. Aš devyniuolėką metų
išgrajijau, bet klernetą, primą, skaituos, vedies. Šuokių nemuokiejau, neukatijaus i nemuokiejau,
i negrajijau šuokių. Liob eit ir į veselę grajyt. Į veseles, ale su barabanu. Nuvažioun vėnčiavuot’ į
bažnyče, a kor, aš pajamu klernetą par mėšes, o kad jau nebreek klernetos, aš tada pajamu
barabaną. Kėt kart senuovie taap bovo, parvažioun nomėi pu šliūbo, iš bažnyčes, kor
suvėnčiavuo, pėrma reek tris kartus omžinatilsį nutrūbyt tami kėimi, jug yr pėrmiau mėrusių.
Tada aš pasijimsiu klernetą grajėju, vuo kap jau omžinatilsį nugrajijam, aš klernetą suvyniuoju ėr
ėr pajimu barabaną... Žiogaičiūse aš mažaa... Dar ejau grajydams, bet jau mažaa bejau. Jug aš
dvylėką i posę metų išdėrbau lauko brigaduo brigadininku. Jagu reeks eit grajyt i brigadą valdyt
— ne iš vėitos. Klerneta i dabaa tebie. Kaap jau padiejau i padiejau. Mūsų tetė nabaštiks ejo su
kornietu. Pukštee, Levuons da tebie če vėins Mažėikių gatvie, Levuons su tenuoriu, vuo Juons,
kor untaa vuo žovo, nebie jau, mėrė, untaa netuoli Purvienų, ka anam biškį... unt pruotelio bovo
sujokės jau, no ir ta tas bovo mūsų muzikonts. Basista — Vaičius Untuons. Kap Vaičių Untuoną
išvežė į Rusiją, tada bov Razys, če važioujont unt Lielaačių če. Razys Kazimiers bovo, už
Gėidros pakalnės če zars. Vuo ka ne, i tas pats Bruonius Razys, kor če dabaa y šėtaa pareejis
Mažėikių gatvie. Tas y bovis. Y daug tų basistų bovėj. Kap munį išvarė į brigada, ta tada tik
Balvuočius Ignacius pajiemė. Mon vėitą užiemė grajyt. Pagrabūse, pagrabūse, a devintinės,
metėnės, kur bus kuokes gėismės, kame atmėnėmaa. Platee ejuom, į bažnyčią per Velykas
trūbyt’. Ir Akmenie esam daug kartų, Vaičius bovo klebuonu. Tėn esam tris metus grajiję.
Laižuvuo esam dėdelee daug kartų, Vėikšniūse kelius kartus. Aš devyniuolėką metų išgrajijau
klernetą. Da galiejau pruobiet, perkėrtau vuot lyg tėik če, i če šitaa viel iki tuos vėitos, su kėrviu.
Če reik i klepą valdyt apačiuo, i skylę su tou pėrštu. Nebužspaudu. Žėnau, gėrdžiu, ka
neužspaudeu. Tėn neėiškuosi grajydams, tėn turi pdėrbt staigee.
178