3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

— No no, tuoks kor žemaa kamėns jau yr, ont tuo daa pasidies kuokį nuorintaas a maišą
prisikėšėj kuo nuorintaas, šiaudų — ka minkščiau siedietų, i vairous tus arklius.
— Bet reikiejo mokiet.
— Nu jau ne kuožnas. Muokiet i pavairout. Reikiejo žinuot, vistėik apskaičiout reikiejo.
Reikiejo gerus arklius, jagu vėins trauks, kėts velnio lauks — juk tėn nepavėši, apvirsi. Ne
kuožnus vėins i pavažious jug dar. Tų pečių ka veš, dar taap žemiaus, vuo kūleklee, atsisiedi taap
ir ir aukščiausee.
— Tuo kūleklė... irgi važiuodavo ant vėršaus?
— Ont vėršaus. Priekie bovo... pri tų kratytuvų tėn išeidavo ir ir tuokios dureles
atsėdaruomos. Vuo tetė atsidarys tas dureles, atsisies — tėn bjauree bovo važiout... Vistėik reek
nebijuot, drosee. Aukšta būdavo kūleklė, vuo tas pečius jau išeidavo žemėsnis ons jau tep,
svuoris...
— Čia turiejo a Tukys kažikuokį turiejo, irgi pasėdėrbės ir ons...
— Tas Tukys kokiam čia kaime?
— Ons bovo Ramoniškiūs ar čia kažin čia kažikor ons bovo.
— Nu tų motorinių da gal žinuot kor?
— Nežinau, žinau ka pri stotėis kažikas tėn turiejo, iš tuos posės, kažkas sakė, turiejo
motorinį. Turiej tėn Tučiūs kažkuoks a Tėškus, a tuo a tuo... Ar ons, tuo kor čia kapsargis bovo, a
tuo bruolis tėn, kas tėn bovo... Ir ons i pats važiavo, i medees kūreno. I pats važiavo. Žinau,
atsimenu geraa, kad yr, esam mate, kad yr, važioujint. Mėdžių pridies. Daa jouksaam, būdavo,
kad su medees.
— Tėn y prie kapų tuoks mažylėlis.
— Je, yr mažylėlis.
— Tiek mažylėlis, bet vis tiek tekinee stuov.
— Vėskas yr, je ir ir.
— Žiuru, aš galvuojau išsiklaipee — ne, tiese tekinee stuov. Bet jau pluoni tie tekinee.
— A nu kū tu... Tris kartus didesni bovo tievo, kaap tėn tuo kad yr.
— Tėn visai mažylėlis.
— Mažylėlis. Bet fasuons tuo tuo tuoks pat bovo vistėik.
Vaišnienė Sigutė. Seno kirpimo meistras: [Liudvikas Knabikas] // Trečiadienio valanda
(„Būdo žemaičių” priedas). — 2004. — Birž. 16. — Nr. 24 (87): L. Kazlauskienės nuotrauka
„L. Knabikas vaikams demonstravo paties pagamintą kuliamosios maketą.” // Būdas žemaičių.
— 2004. — Birž. 16. — Nr. 69 (813). — Visas tekstas:
Devinta dešimtis žmogui sietina su poilsiu po gyvenimo darbų, tačiau Viekšniuose gyvenantis
meistras Liudvikas Knabikas ilsėtis net nemoka. Savo darbo karstą pasidėjęs, be skubos toliau
sau gyvena.
Kokia kalba gali būti apie poilsį, jeigu visą gyvenimą dirbo, įvairių įvairiausių dirbinių
primeistravo. Visų gudrybių senelis Liudvikas išmokęs, dirbdamas kitų meistrų pagalbininku.
Užtekdavę pamatyti ir pats jau mokėjęs padaryti. Taip ir augo iš po meistro rankų pastatai, ratai,
„šlajukai”, arkliams lankai, kubilai, karstai, kryžiai ir dar dešimtys neįvardytų praktinei naudai ir
akiai pasidžiaugti skirtų dirbinių. Menas padaryti, tačiau nemažiau žavus mokėjimas apie viską
su meile papasakoti. Kalba žemaitiška, seniai negirdėtų posakių ir žodžių prisodrinta. Ir
nebežinai, kuo labiau žavėtis, ar stebuklinga barometro vaidmenį atliekančia sausa eglės šaka, ar
pagal oro slėgį judančiu mediniu jūreiviu. Čia pat ir stogeliai pakelės smūtkeliams. Dar
neužbaigta kmynų kuliamoji. Tačiau įdomių įdomiausias senovinės javų kuliamosios maketas.
Net į Šiaulių muziejų prašę atiduoti tą maketą, nes tikros kuliamosios nei berasi, nei į muziejų
patalpinsi. O makete viskas kaip tikroje mašinoje, tik šešis kartus sumažinta. Ir pasakoja
meistras, viską čia pat parodydamas ir pavadindamas. Sužinome, kad kuliamoji buvus 6,5 m
ilgio, 2,4 m aukščio ir 1,2 m pločio, o aptarnaudavo ją net 22 žmonės. Parodo meistras ir kur
„dromulis”, „redelės”, „vėjalkos”, „sėita”, pelų ir šiaudų kameros. Visą kūlimo eigą
pademonstruoja iki pat „pėrmlakų, ontrininkų ir tretininkų” grūdų išbyrėjimo. Išsiaiškinę apie
kūlimą, imamės apžiūrinėti skiedrų drožiamosios maketą. Čia irgi viskas paaiškinama rodant
makete: ir tai, kad natūroj skersmuo buvęs 3 m, ir kur „kloce” ir „klemare” yra. Nesunku
175