3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

— Aš vienoj nuotraukoj žiūrėjau, ka ten didžiausias atstums — i kaap ons nenukrisdavo. Bet
kiek aš matydavau, dažniausiai sukeists būdavo.
— Nu mataa kaap yr. Vuo taap yr. Sukeists, jagu... diedavo tus tus švankračius, jagu anū
sukėms, kaap kaap sukėms yr. Jagu iš vėinuos posės, sakau, kad ir ir... Ir jagu kartaas būdavo...
Pas mumis bovo daugiausee iš kairies posės tas uždiets, vuo pas kėtus dar būdavo iš dešinies.
Vistėik kartaas a sukėms nesigaun kaap. Toukart pas žmuogu rinkee būdavo, į daržinę įvažiousi
— nestumdysi tuos kūleklės. Ont pantų pailgins tų stalėlį ka nereikiet pri tuo dėržo artėj lyst. Jau
sauguodavo žmuones ka neitų. Jagu jau dousi iš tuos posės, kor dėržus yr, žėna, tėn tuokių
didelių apsaugų nebovo kaap dabar kad yr vėsuokios tuos apsaugos. Uns eidavo be didelių
apsaugų. Neleisdavo, nieks nevakščiuodavo iš tuos posės. Tų dėržą, tų posę ta jau žmuonis
sauguodavo, kad jau neleisdavo eiti. Ont stalelio ka jau dous, vistėik apėisi aplinkou iš anuos
posės.
— O ka nuor sustuot?
— Viel tų reguliatuorį ir viel sustūmė, i vėskas yr. Palengvele numažieje gazus i vėskas, i
savaime sustuoj.
— Nu vuo švilpius tuokius būdavo... a vienos rūšies, ar...? Kažkas čia gyrės, ka trijais būdaas
galiedavo pašvėlpt.
— Nu gal’ jagu kas pasėdėrbdavo, jug tėn paprasts vamzdis bovo prapjauts i vėskas. I viel tap
pat paspausi garą, garą padous į tų ir ir. Nu i bovo garsingi ui ui, ka jau dous...
— A pluonaa, a stuoraa švėlpdavo?
— Stuoraa, stuoraa švėlpdavo. Ronkenelė bovo tam švėlpiou jau kada, jau pėitams ar pu pėitų
jau vėskas, a nuryt, kad jau užkaito jau vėskas, jau mašinierius jau i švėlp — vėsa talka eikit
dėrbt.
— A bovo sutarta, vieną, a du kartus švėlpt?
— Mus ka bovo, bovo sutarta. Nu daa su pagražinėmaas visuokees... Kikvėins savo savo savo
tų turiejo savo i tuo švėlpio meluodėje ir ir nupypčiuodavo.
— Tų vandenį nešiuodavo žmuogus?
— Žmuogus nešiuodavo, reikiedavo nešt’. Jagu kor toliau, žėnaa, y bovo nešt kuo. Kubilioks
bovo padiets, ons savo turiejo, ne žmuonių, savo. Prinešiniej, ten viens įtrauk ir ir savaime.
Savaime trauk ir išleid.
— Vuo ka baig dėrbt gal tų garą išleisdavo?
— Nu jau naktėj išleis, jug užšals vėskų ir ir... Žėimą ir išleis vėsor ir undenį, ka nepalėktų
niekor. Vasarą kuol dar dar, iš vėdaus neleisi.
— Ak tų vundenį vistiek galiejo išleist?
— Galiejo išleist. Žėimą nepaliksi, peršals i vėskas. Tų vamzdžių privedžiuota pu tų vėdų yr
daug ir ir išleisdavo tėn jau.
— A tėn tuom malkuom sudiet į vėdų tėn daug tos vietos bovo?
— Nu bovo. Galiejo trejetą ketvertą klėbių sukėšt.
— Ta jau galiejo pasidaryt greitį...
— Mataa, reikiej tų užkaitint vistėik, tų undenį užkaitint, kad gars kėltų.
— Vuo tas vanduo kažkur tėn aplinkui...
— Aplinkou ons tėn vamzdžiu bov išvedžiuots, pu vėsą eje aplinkou. I aplink tus vėsus eje
ugnis, aplik tus vamzdžius...
— Nu ta dabaa jau žinuosiu kaap tas vanduo tenai...
— Jee, šuoni bovo ir ir...
— I pats prisiorbdavo.
— I pats prisiorbdavo, nereikiedavo nieko.
— I visaa ka tošts, vis tiek pats prisiorbdavo?
— Pats prisiorbdavo, nereikies pripėlt’ niekor... Y bovo kranaa tėn, jug anus ir užsokt galies,
vėskų. Bova, jagu, mataa, yr vasara, jug kartaas ka vežt nuori, jug neleisdavo anėj tų undens
lauk. Vamzdžius atjungdavo, toukart kranus užsoks, nusoks tų vamzdį ka nemaišytumees
važioujint. Atleis kaminą, nuvers ir ir, į tuo kamino vėitą atsisies tas furmuons...
— Nu ir tėn tuoks platėsnis bovo?
174