3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

— O kaap tų undenį pritraukė?
— Ons savaime, savaime. Dvė bova ir mat, ir kaap jau kaap... kaap kaist ons, ons jau savaime
prisitrauk. Vamzdee, do vamzdee bovo. Vėins įjeit, ontras išeit. Mataa, šaltą pajam ir ir... vuo jau
karštą išvaro jau tėn tas... garaa susidaro vėdou tėn. Jau i tėn reikiedavo, vėins žmuogus vės laik
nešdav undenį jau vistėik jau. Bačka bovo, padieta bačka ir bov. I bačkuo, je, undenį ruoda, i tus
i manometrs bovo ir. Jau yr jau, tėn kėik tėn jau jau nustatyta jau yr yr tas ir jau karštis jau i
toukart atitraukee i praded soktėis...
— Aa, tai pažiūri į tą manometrą...
— Noje, kad jau yr yr... garo jau y, karšts gars ir ir. Juk tėn anam pu vėsą vakščiojo, tėn pu tų
vėsą...
— I kaap ta rankena atruodė, kuriuo reik patraukt?
— Nu taap, ilgesnė, kap ta tuokia pat [apie du sprindžiai]. Tuok’ zdorova yr, pat... patrraukee
ją, traukt taap reikiejo, ne sokt, ne. Vuo tėktaa reikiedavo kor jau kranaa bovo, tėn su undeniu
kernuojaas, jau tėn kor tėn bovo tėi kranaa, vuo taap tėn kėto nereikiejo. Netatrauki mažiau tų tų
ronkėną ir ir ir toukart mažiau tuo gazo, apsukų mažiau. Jagu nuori, jau reik daugiau, daugiau
atlopaa...
— Tai bovo tėn padalelės kuokiuos?
— Bovo bovo bovo vėskas, tėn daa bovo tuokėj, kaap anėj, ribotovaa tuokėj. Paskou anėj
išsiplies, jau matyt.
— Aa, tėn kor sokaas vėršou?
— Noje, tėn jau ir ir...
— Bet galiedavo i labaa greit pasokt?
— Oi galies... Kartaas vakaa prieisam paleist, kad ons šuokinies net, tušti jagu palėidi.
— No jug tas tekinis didelis bovo.
— Didelis bovo. Paimsi palėisi — ons ir drebies iš vėso. Jug garo yr, jug gars vėskų dėrbo.
— Ak tai malkų prikėš... Vuo malkų bet kas gali prikėšt?
— Ai, mašinierius, juk tam ons bovo, tėn siedieje ir ir ir... Malkos jau bovo, ir įkėšo ons.
— A tuos malkos kuokios specialios?
— Nee, juk paprastos, i pjuvenų kėš ir ir kuokių jau turies žmuonis. Pardaug gerų nereikieje
tėn.
— Ak tada jau pžiūr kiek jau tuo garo...
— Jau garo jau yr, tumet atidaraa, tėj manometraa kad yr tėn ir ir.
— Vuo tie vamzdee... Tas viens ta tėkraa į bačką eje, vo kėts a ne į lauką eje?
— Ne, įeje į bačką vistėik ons. Vėins siorbė ir tėn... taap išeje šuoni. Dešiniame šuoni bovo.
Tas išeis, mataa kap, ons atšals, ons atvėsis, vistėik ons ateis.
— Tame kitame šuone?
— Kėtame kėtame.
— Ar iš karto dėržą uždiedavo ar...?
— Nu jau užsidies užsidies jau.
— Bet dar ant nesisukančio?
— Nesisukončio ir ir uždies... Paskou kėtė bovo, kad galies parvaryt. Bet jau čia bovo vėsą
laiką uždiets dėržus... Kap išjungsi visai tuo gazo nebūs, kad jau dėržą diesi. Vuo ka nujimt jau
reikies dėržą, toukart anėj bovo įprate su ronka, prieis, ir užkėš, i nūlek tas dėržas.
— A tų dėržą sukeisdavo, a taip tiesiai?
— Mat kaap kaap gal’ jis pasistatyt. Jagu, mataa yr tas sokėms anims, jagu kartaas tėn iš iš
galo, ne iš priekio kuli kulamuoses, bet daugiau ka nekeisdavo. Jagu jau nebūs kartaas kor kaap
parsistatyt, kartaas kėisi.
— Tada susuk anū?
— Noji, toukart susokdavo, bet daugiau ne, mažaa kada tesokdavo.
— Aš dyvydavaus, ka tėn didelis tarps būdavo tarp tų, kaap ons nenukrėsdavo tas dėržs. Ta
jau ten tiek tėkslee reikiedavo uždiet?
— No, nereikiejo, to švankračio platoms tuoks bovo ir unt kūleklės tuoks.
— Ont kūleklės ta špūlie gera bovo.
— Špūlie ta gera bovo. Nekrės, taap jau geraa reeks kuol’ anū numėsi.
173