3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

— Nu juk kaap kaap i vėsi, chi chi chi. Juk kuoks mašinierius jagu ons jau būdavo kuoks, chi
chi... Gaspadėnė jug vėsaduos... Turiej pats zelnių, tų kaap vadėno padiejiejį, tas kols, vuo tas y
pri stala. Atskėraa į kėtą kambarį.
— Vuo tas zelnius kas būdavo?
— Bova čia, vėins Pranauskis tuoks, žėnau tų vėina, vuo daugiau aš kėto nežėnau. Kėtų
pavardžių nežėnau.
— Bet zelniu vadėno?
— Zelniu vadėno anų, zelniu vadėno. Ne padiejieju, ne nieko, bet zelniu...
— Kad atvažous ons, eis sulygs, ons žėnaa, atsiskaitysas, muokiesam už tų darbą, kaap i
vėsor, lygs ir ir... Ne, ons nevažioudavo kor mažaa. Jagu posė, dėinuos nebūs pėlnuos kūlėmo —
niekor nevažious. Vėin, sak, ont statymuos, jagu mon reek parsėvežt sosistatyt. I bov apkriauts
pėlnaa. Nespiedavo. Pu savaitę išvažious kėtor. Dvarelee, jug ne kituokius, kumbainų nebov, vės
kolamos yr.
— Vuo tuo metu kada ans dėrbo, a tas Krutinis jau turiej, a nea dar.
— Turieje.
— Ka, mataa, vėinu metu, sakau...
— I turieje anėj turieje dar, i tas Bukonts turiej ir ir Krutinis turiej. Trys. Paskou dar lygtai
Mačius iš Dargužiškių jau tas. Tėn jau kap iš Tučių tėn posės.
— Ar anam patėko būt tou mašinieriu?
— Oii... svajuodavo... iki paskutėnės...
— A miegdavo pašvėlpt?
— Ooo... jug anū, mataa, turiej... Jug toukart būdavo i tėj nu ryta ir... Jug atsikels zelnius
pakors už tų pečkurį, užkūrėms už kų... Muokiejom i mes, buvuom buvuom išmuokyti ir ir. Ka
jau į talką, jau pradiet’ darbą, pėitams viel nukaukins, pu pėitų viel.
No y bovė nuotykis, vėinam yr bovės. Anuo mašėna pas mumis pačius kūlė. Bov vėinam
ronką nutraukta. Įkėša į... Kaap leid tėn tus kūliejee ir ir... Bovo ėlgus metus ons Svirkončiūs tėn
ir ir bova eiguliu. Tėn Žiolpa tuoks, anam bovo ronka nutraukta.
Nu i pats bovo — pėrštaa nupjaustyti, į zeimarį bovo įkėšės. Ronkos laužytos bovo. Y boves,
sakė, esu krėtės nu mašėnos. Abėdvė ronkos bovo par tus vėitas laužytos. Jau žmuogos jau tėkraa
kad mylieje, ons nuorieje dėrbtė. I sugebieje. Ka jau pats kulamuoje mašėną pasidarė, ir ir čia
bova tas kažkuoks tėn anuo žydėlis untaa... Taa kulamuojee mašėnaa suvežė dalis. Pats
meistravuot’ nuoriej, muokiej. Užsisakė ir ir tas žydėlis anam tų metalų, kas jau tėn — tėn ašys
vėsuokes, tėn guolee, tėn vėsus, tus vėsus, vėsaa kulamuojee pristatė.
— O taap špuosų neiškėrsdavo juokių, nenuveždavo tuo dampio nieks?
— Nee, ir kas anų pavuogs, nepavuogsi. Reikiejo arklių keturių vežt.
Mozgeris Algirdas. Atsiminimai / Bronislovo Kerio ir Algirdo Mozgerio pokalbis apie
Algirdo Mozgerio tėvą Joną Mozgerį — dampio (garo katilo) mašinierių, kitus mašinierius ir
dampius. — 2004. — Geg. 28. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:
— Pats jau ka gimei Kegriuos?
— Kegriūse aš jau, gryns kegriškis.
— A kaip pase vards, ar Algis?
— Algirdas.
— O kada gėmis kelintais?
— Ketursdešimt ontraas.
— Kiek mokyklos baigęs?
— Vidurėnę.
— Vėsą vidurėnę baigęs?
— Ne, aš čia... Mas baigiem vakarėnę. Kairiškiūs bova, ir čia mas daug važiniejamuos. Tap
jau vidurėnė skaituos.
— Nu dabaa pasakykit tuokį dalyką — kaip tų dampį reik užvest? Nu vuo gerai, atvežė,
šalta...
— Primetee mėdžių... Šuoni yr tas... dvė tuokios vuorės bova — traukė undenį. Vuot i
kačegaryk...
172