3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Pasidarytu obliumi statė malūną
L. Knabikas tebesaugo prieš pusšimtį metų paties padarytą kampą — arklių pakinktą:
išdrožinėtais ornamentais, lengvutis. Mat parinkta tinkamiausia mediena — sidabrinis gluosnis.
Senolio tvirtinimu, labai patvari ir vinkšna, bet iš jos padarytas pakinktas labiau slegia arklio
sprandą.
Meistras pabrėžė, kad kampui pagaminti prireikia metų — tiek laiko jis turi išbūti nepaleidus
sulenktų medžio galų.
Tebestovi netoli Viekšnių ir pirmoji L. Knabiko suręsta daržinė. Ją statyti buvo apsiėmęs kitas
meistras, bet netikėtai susirgo. Medienos prisiruošęs ūkininkas nenorėjo laukti — paprašė pastatų
iki tol nerentusio L. Knabiko. Vėliau jis sugebėjo Žiogaičių kaime ir malūną pastatyti su
septynių metrų ilgumo sparnais. Nustojus naudoti įrenginį, jis nuniokotas.
Žemaitijoje stovi 14 L. Knabiko sukurtų kryžių. Juos ir dabar tebedaro.
Darė L. Knabikas ir šlajas, ratus, kubilus. Visam tam stalius pats nukaldavo metalines dalis.
Pasidarė varstotą, oblius bei kitus stalystės įrankius. [...].
Karstai užsakomi ir gyviesiems
L. Knabikas tiksliai nesuskaičiuoja, kiek pridaręs medžio dirbinių, mano, kad tūkstančius. Bet
karstų skaičių žino tiksliau — per 300. Tokiam daiktui užsakymą gavęs meistras įsidėmi, kam jis
skirtas, ir norom nenorom skaičiuoja. Ypač daug darbo turėta po karo — tuomet karstų stigdavę.
Dabar jų pasiūla didžiulė, gali pasirinkti ir pagal spalvą, puošnumą, tačiau senasis meistras
tebesulaukia užsakymų.
Prieš kelerius metus L. Knabiko kaimynė panoro karsto sau. Meistras padarė. Moteris mirė.
Po to pas meistrą atėjo jos vyras, taip pat dėl karsto sau. Stalius taip pat įvykdė prašymą.
L. Knabikas turi ir savo karstą. Meistras pabrėžia, kad jį nusikalė iš gerų lentų. Apie jas ir
mirtį senukas kalba vienodai paprastai. Sakosi, pripratintas jaunystėje patirtų pavojų. 1944
metais išsigandęs, kad gali būti išvežtas darbams į Vokietiją, pasislėpė ir šešis mėnesius bei tris
paras dienos šviesos nematė. Giminaičių tvarte turėjo slėptuvę, kurioje galėjai tik išsitiesti ir
pajudėti keturpėsčias — panašu į karstą. Po tokios kankynės ėmę birti dantys, slinkti plaukai.
Vis dėlto didesnių negalavimų L. Knabikas iki šiol nepajutęs. Sako, gal todėl, kad nuolat dirba
ir patenkintas tuo.
Mozgeris Algirdas. Atsiminimai / Bronislovo Kerio ir Algirdo Mozgerio pokalbis apie
Algirdo Mozgerio tėvą Joną Mozgerį — dampio (garo katilo) mašinierių, kitus mašinierius ir
dampius. — 2004. — Geg. 14. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:
— Tievs turiejo tų dampį?
— Tievs, tievs.
— Ta bovo Juons Mozgeris?
— Je je.
— Ne Mozgiris?
— Ne, Mozgeris bovo.
— A kor ons gyveno?
— Kegrių kaime. Ons pėrm turieje ir mažėsnį. Paskou tų atidevė mamos bruoliou ir ir
nusipėrka galingėsnį jau.
— A tas mamos bruolis kor bova?
— Ons y Tryškiūs tėn. Ne, ne, ons ne, čia ne vietinis yr.
— Vuo kū, kūleklę bova pasėdėrbės pats savo ronkuoms.
— A dėdelė bova?
— Dėdelė.
— Iš tų didžiųjų.
— Iš didžiųjų, jau iš didžiųjų. Jau čia tame Kegrių, tų, kor anėj bova čia keli tėn anėj tėj, ir iš
anų bova pati didžiuoji jau ir ir. No ir ir.
— A, kiek, kiek ans vaikų turiej?
— Trys yr...
— Pasisakyk vardą irgi.
— Algis ir ir ir bruolis Juonis — Juons bova ir Jovita sesou yr.
170