3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 1 // VVB, VM. — Tekste: 1971 metų
aprašai: Žemaičių valgiai ir šis tas daugiau apie vieną žemaitį: 1. Vincento Juodeikio kiemas
Zaventės kaime. 5. Šis tas daugiau apie Vincentą Juodeikį ir jo kiemą. — Tekste:
„Dar prieš 1914 m. karą senolis [Vincentas Juodeikis Zaventės kaime] turėjo kuliamąją
mašiną su dampiu (garo katilu). Ir jis pats, ir dėdė [Juodeikis Vincentas, Vincento] buvo
mašinistai.
Visur ir visada mano dėdė [Juodeikis Vincentas, Vincento] dirbo kartu su senoliu. Dėdė buvo
dar geresnis meistras. Jis, dar jaunas būdamas, pats buvo pasidirbęs smuiką. Vėliau buvo
padirbęs „basedlą” muzikantui Meištui. Kartą nuvažiavęs Latvijon [...] ir čia pamatęs dviratį.
Parvažiavęs ėmesis dviratį dirbti, ir pasidirbęs. Dviratis buvęs medinis. Visų nuostabai — jis tuo
dviračiu važinėjęs. Tik viena bėda — dviratis neturėjęs stabdžių. Kartą, važiuodamas nuo Čekų
kalno, atsitrenkęs į medį. Pats susidaužęs, o dviratis subyrėjęs. (Aš dar mačiau ant trobos to
dviračio ratus — vieną labai didelį, kitą — mažutį).”
Kriaučiūnas Stanislovas. Brikos pylimas. — 2000. — Kovo 10. — Žodžiu. Tekstas
perrašytas iš diktofono:
Brikos pylimas buvo toj vietoj, kur dabar Virvytės restoranas. Turbinų vietoje dabar aludė.
Brika skolinosi pinigų iš Unikos. Darbams jau buvo sunaudojęs 31 tūkstantį litų. Ten viskas buvo
prie galo. Virvytė užtvenkta, elektros stulpai sustatyti iki pat Viekšnių, tik per Ventą bereikėjo
laidus pertempt, parvežt iš Telšių turbinas ir jungt generatorių. Viekšnių malūnininkas Lesimas
papirko, naktį kažkas prakasė užtvankos kraštą. Virvytė labai srauni — išvertė, išnešė tą kraštą,
stipriai išnešė tą šoną. Vaitkus už žemę reikalavo gero mokesčio. Brika ir nebepirko. Turbinos
liko Telšiuose neparvežtos.
Ruškys Vytautas. Meistras // Šiaulių kraštas. — 2000. — Liep. 28: iliustruota. — Tekste:
77-erių metų Liudvikas Knabikas, gyvenantis Viekšniuose, šiame krašte žinomas stalius. Yra
padaręs tūkstančius medžio dirbinių, reikalingų žemės ūkyje ir buityje. Dabar drožinėja, pjausto,
kalinėja senovėje naudotų padargų, mechanizmų maketus. Tokie daiktai šiandien nebereikalingi
ir užmirštama, kaip juos daryti. Nagingas viekšniškis tai sugeba.
Veikiantis kuliamosios maketas
L. Knabikas pusantro mėnesio diena po dienos darė javų kuliamosios maketą. Per metrą
ilgumo, keturių sprindžių aukštumo medžio ir metalo dirbinį gali kilstelti suėmęs į glėbį.
Nagingas stalius užtikrina, jog visos detalės „savo vietose”, tad galėtų prikult ir grūdų, jei
kuliamoji nebūtų tokia maža. Tikra kuliamoji, mena meistras, — pusseptinto metro ilgumo, ją
paleidus, aplink iš peties turėdavo dirbti 22 bernai ir mergos.
L. Knabikas javų kuliamąsias išmoko meistrauti padėdamas savo dėdei Liudvikui Knabikui.
Jis, gyvenęs netoli Viekšnių, sulaukdavo užsakymų iš aplinkinių ir tolimesnių kaimų,
ūkininkams pardavė 36 kuliamąsias. Tokias pat 3 mašinas, meistrui mirus, jau vienas pats padarė
jo vaikaitis.
Skiedrų drožiamoji nebereikalinga
L. Knabikas dirbtuvėse dailina ir skiedrų drožiamosios maketą. Prieškaryje turėjo
susimeistravęs tokį tikrą mechanizmą, juo uždarbiaudavo Viekšnių valsčiuje. Ūkininkai, sumanę
dengti pastatų stogus, samdė L. Knabiką medžiagų paruošti. Arkliai sukdavo ratu, tempdami
specialius peilius medienai drožti, o šeimininkas irgi žingsniuodavo, į glėbį po vieną
surinkdamas skiedras. „Per dieną vietoje sukardavau tiek kilometrų, jog vieni juokai būtų iš
Viekšnių į Šiaulius nueiti”, — mena L. Knabikas.
Turtingesni ūkininkai stogus dengdavo patvaresne medžiaga — lentelėmis. Bet galiausiai visą
medinę dangą išstūmė šiferis. Skiedrų meistras mano, jog Lietuvoje nebelikę nė vienos trobos su
senoviniais stogais.
Skiedros, kad ir kam galėjusios patikti, paprasčiausiai per dešimtmečius supūva. L. Knabikas
dar sugebėtų pridaryti tokios medžiagos.
169