3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Kaip teigia Katalikų kalendoriaus žinynas, Viekšnių bažnyčia pirmą kartą istoriniuose
šaltiniuose paminėta 1597 metais. 1634-aisiais pastatyta nauja medinė pirmoji katalikų bažnyčia.
1680 ir 1816 metais ji buvo atnaujinama. 1854 metais iškilo dabartinė mūrinė šv. Jono
Krikštytojo bažnyčia.
Per I pasaulinį karą, 1915 m. birželio 14-ąją, vokiečiai bažnyčią padegė ir sugriovė. 1921
metais ją atstatant stengtasi išsaugoti jos pirmykštę išvaizdą. 1939 m. spalio 23 d. bažnyčios
bokšte kilo gaisras, jo metu nukrito varpai.
1853 metais, kaip rašė pats Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, jis šią bažnyčią
pašventino ir į didįjį altorių įdėjo šventų kankinių relikvijas. M. Valančiaus paskirtas klebonu ir
fundatoriumi, kunigas R. Bartkevičius „pastatė bokštą, apklojo cinku, sienas iš oro ištarkavo,
įdėjo aslą, apmūrijo šventorių; čia paliko 14 nišių stacijų paveikslams įdėti. Vyskupui leidus,
sugriovė senąją bažnyčią; jos vietoje pamūrijo koplyčią...”
RYŠKIAUSI ANŲ DIENŲ PRISIMINIMAI
Stasė Stankienė gimė, užaugo ir dabar tebegyvena prie pat bažnyčios. 93-eji metai praleisti
šalia Dievo namų, todėl ji — šios moters gyvenimo dalis. Ji puikiai prisimena bažnyčios gaisrą,
kilusį per I pasaulinį karą.
Vokiečių armijos kariai buvo įsikūrę bažnyčios bokšte ir ten įsirengę stebėjimo postą.
— Iš viršaus jie žiūrėjo į gatvę ir šaudė į priešus. Vokiečiams traukiantis padėtis pasikeitė:
rusai atakavo bažnyčioje likusius vokiečius. Kilo gaisras. Akyse ir dabar stovi didžiulėse
liepsnose ir dūmuose skendintis bažnyčios bokštas, — prisimena S. Stankienė. — Visi miestelio
gyventojai buvo išbėgę, tad gesinti nebebuvo kam. Išdegė visas bažnyčios vidus, liko tik mūro
sienos, kuriomis mes, vaikai, bėgiojom, tai buvo mūsų mėgstamiausia žaidynių vieta.
Močiutės atmintis išsaugojusi dar vieną šio karo epizodą. Kadangi vietiniai gyventojai
pasitraukė iš Viekšnių, rusai buvo užėmę jų namus.
Kareiviai skerdė tvartuose likusius gyvulius, prieš saulę pakabinę padžiovindavo jų mėsą,
kepenis, plaučius ir taip paruoštą skerdieną valgė.
Po karo, kol bažnyčia dar nebuvo atstatyta, prisimena pašnekovė, pamaldos vykdavo
koplyčioje (vėliau, tarybiniais laikais, ji buvo paversta kepykla — B. P.). Čia taip pat buvo
atliekamos ir laidotuvių apeigos. Paskutinę naktį prieš velionį palydint į kapines, jį palikdavę
koplyčioje.
Netoli koplyčios stovėjo špitolė. Joje gyvenę pavargėliai ir bažnyčios tarnai. Klebonas turėjęs
40 ha ūkį, kurį pastariesiems reikėję prižiūrėti.
PAVARDĖS ĮSTRIGO VISAM GYVENIMUI
Gražaus amžiaus sulaukusi S. Stankienė ir šiandien puikiai prisimena vaikystėje pažintų
žmonių pavardes. Viena iš tokių — kunigo V. Jarulaičio, klebonavusio koplyčioje po bažnyčios
gaisro.
Pas šį dvasiškį dažnai atvažiuodavusi Kymantienė, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės motina.
Ji buvusi kunigo giminaitė. Jos vyras Kymantas užsukdavęs pasišnekėti su Stasės tėvais. Tėvas,
nors ir jokių mokslų nebaigęs, bet gyvenęs Amerikoje, greitai rado bendrą kalbą su Kymantu,
kuris, Stasės akimis, buvęs gerokai „apsitrynęs”. Matyt, vyrai susibičiuliavo, nes jų draugystei
atminti Kymantas buvo padovanojęs įspūdingą ąžuolinę šakotą lazdą.
— Buvau kokių aštuonerių, atėjo laikas priimti Pirmąją komuniją. Bažnyčia dar nebuvo
atstatyta, tad mama mane nuvedė į koplyčią, kurią mes, žemaičiai, vadinome šopa. Mane priėmė
tada Viekšnių parapijoje po kunigo V. Jarulaičio, kurį vokiečiai uždarė į kalėjimą, klebonavęs
kunigas Vasiliauskas, — apie reikšmingiausią savo vaikystės įvykį pasakoja senutė. — Kai
bažnyčią atstatė, tarp keleto kunigų, atvykusių į jos pašventinimo ceremoniją, buvo ir Maironis.
Nežinia kodėl, bet aš jį gerai įsidėmėjau. Tai buvo neaukštas, normalaus kūno sudėjimo, senyvo
amžiaus vyriškis. Akiniai jo veidui suteikė savotiško dvasingumo.
Prisimena S. Stankienė ir dar vieną bažnyčios gaisrą, kilusį pasibaigus II pasauliniam karui.
Jis nebuvęs didelis. Užsiliepsnojusį bokštą pastebėję žmonės, ir gaisro židinys buvęs likviduotas.
KEITĖSI IR BAŽNYČIOS APLINKA
Kaip prisimena bažnyčios kaimynystėje gyvenanti moteris, Nepriklausomos Lietuvos laikais
kitaip atrodė ir bažnyčios aplinka. 1930 metais parapijiečių lėšomis prie bažnyčios buvo
166