3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

— Mon ruods, a nebovo žydų tas nams. Tuoks bovo aktorius Pikelis. Čia bovo tuoks va, kaip
pėršts — pluonutėlis, o paskui, kaip jis tuo aktoriu bovo, tuoks [storas] bovo... Kolūkio
pirmininką vaidindavo. Ir jis čia mokėsi vidurinėj mokykloj, gimnazijoj. Ir baigė pirmoj laidoj.
Jis čia trejis metus mokėsi — ketursdešim antrais, trečiais i ketvėrtais. Ketvirtų pradžiuoj jis
baigė tą gimnaziją. I sesuo muokėsi, Pikelytė. Ons tėn gyveno. Muotina gyveno, ta sesuo gyveno
ir jis. Bet jis buvo iš kažkur atsikielės. Jis čia labai pasižymėjo saviveikluoj toj. Vaidino... „Žvejo
sūnus”, paskui „Plėšikai” Šilerio. Gerai vaidino. Nešiuojo šinėlį vuokiečių laikais. Matyt, jis
neturiejo su kuo kitkuo apsivilkt. Antpečių nebovo, be dėržo, be kuo.
Šiuipys Antanas. Viekšnių advokatai. Unikienė. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas
perrašytas iš diktofono:
Barauskas Jonas bovo, baltą raištį bovo užsirėšės. Barkauskas bovo tėn [varomas su
kanauninku J. Navicku sušaudyti]. Šimtu procentu — Barkauskas. Barkauskas bovo advokats
pėnsininks. Ne Barauskas, tikrai. Tikrai Barkauskas. Aš prisimenu anų, senuks i bovo tuoks.
Buvo du advokatai — Barkauskas ir Lengvenis. Tas Lengvenis gyveno pas Unikienę. Unikienė
— amerikonka. Jie statė Stulpino malūną. Iš Stulpino nupėrko i užbaigė statyt ta Unikienė. Ir čia
turiej... Akmenės gatvelėj, sankryžoj, tuoks didelis nams buvo, a šeši, a aštuoni tie kambariai.
Ana jau bovo našlie. Lengvenis — Unikienės kavalierius. Vuo tas bovo Amerikos lietuvis.
Laisvamanis. Sakė, kad palaidojo Žibikų pušyne, ne kapeliuose, bet šiame gale ont kalnioko
tuokio. Paskou, sako, kad iškasė i kažkas nuoriejo auksinius akuliorius nujimt anam. Bet čia
pasakos tuokios bovo. Bet aš girdiejau, kad jis yr palaiduots laisvamanių kapinėse Alkiškiuose.
Vuo ta Unikienė... keporę apsimaukšlinusi... Senukė jau buvo visiškai. Kavalieriaus nebreikiejo
anai. Vuo tas Lengvenis gražus vyrs, su akiniais... Eini pro malūną, i pradedi kėlt į kalniuką, vuo
čia — gatvelė. Tuoj sankryžuoj. Ant Kalvarijos [žemės] mono sesuo turiejo namą, i dabar tebie
dar tas nams. Kalvarijos bovo, kor Vytauto su Akmenės gatve susiein. Tame smailiajame klyne
tokiame. Tėn bovo Kalvarijos tuos dėrbtuvės. Smirdiedavo iš tuolo. Leidies žemyn — gatvelė
ein, sankryžuo yr tas Unikienės nams.
Marija ir Martynas Purvinai. Viekšnių medinė architektūra // Būdas žemaičių. — 2007. —
Liep. 17. — Nr. 54 (1216). — P. 7 („Antradienio valanda”): iliustruota. — Tekste:
Praeityje žymus Šiaurės Žemaitijos centras — Viekšniai — iki pat Antrojo pasaulinio karo
pasižymėjo ir savitu pavidalu. Didžiąją turgaus aikštę greta bažnyčios juosė vaizdingi mediniai
krautuvių ir dirbtuvių pastatai, palei miestelio gatves rikiavosi medinės trobos ir naujoviškesni
— dažniausiai mediniai — savitos išvaizdos pastatai. Šiandien toks įdomus miestelis būtų
traukęs daugelio keliautojų dėmesį, būtų lankomas, kaip kad šiandien lankomi senoviški Vakarų
Europos miesteliai, ten ieškant tradicinio gyvenimo pėdsakų.
Deja, gaisrai suniokojo senųjų Viekšnių centrą, jo išlikusias dalis imta nevykusiai perdirbinėti
sovietinės okupacijos dešimtmečiais, kai buvo perstatinėjami išlikę senieji „medinukai”, juos vis
labiau užgožiant standartinėmis mūrinėmis naujesnių pastatų „dėžėmis”.
Pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais, paraginti Viekšnių gynėjo ir gerbėjo
E. Levito, mes užfiksavome senojo miestelio liekanas, anuomet dar gausesnius senuosius
medinius pastatus bei įdomias sodybas. Šiandien mūsų tyrimai tapo jau istorine medžiaga — per
keliolika prabėgusių metų Viekšniai toliau keitėsi ir ne visada į gerąją pusę. Kai kurie dailūs
mediniai pastatai ar jų dalys liko vien nuotraukose.
Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais atkuriant sovietmečiu suniokotus paminklus bei
kitas kultūrines vertybes, būta norų atgaivinti ir senąsias vietinės architektūros tradicijas. Tuomet
tyrėme atskirų Lietuvos etnokultūrinių regionų tradicinę architektūrą, siūlydami nors šalies
saugomose teritorijose pradėti laikytis vietos tradicijų, statant ar perstatant tenykščius pastatus,
naujoves derinti su šimtmečių patirtimi.
Remiami anuometinio Ventos regioninio parko direktoriaus A. Adomaičio, parengėme
būdingų tradicinės Viekšnių architektūros pavyzdžių rinkinį, pagal kurį miestelyje galėjo būti
statomi panašūs į senuosius, tačiau naujoviškai pastatyti bei įrengti pastatai, kaip kad dažnai
daroma civilizuotuose Vakarų Europos kraštuose. Deja, tokie siūlymai Viekšniams (kaip ir
kitoms Lietuvos vietovėms) pasirodė nepriimtini ministerijoms bei kitoms labai įtakingoms
163