3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

prieš vandens srovę. Tai tam, kad atlekianti didelė ledo lytis skiltų, lūžtų ir sustotų. Ledas,
praradęs didžiulę savo jėgą, tiltui nebebuvo toks pavojingas.
Nors, žmonės sako, būdavę visko. Yra tekę kviestis ir ledo sprogdintojus, nes ledai prie
ledlaužių užsikimšdavo ir kėlė pavojų tiltui bei pavenčių gyventojams.
Tais laikais miestelėnams pavasarį būdavusi didelė ir savotiškai įdomi šventė — per ledunešį
maži ir dideli rinkdavęsi ant tilto pažiūrėti tų gamtos stebuklų.
Nuo tų kai kam dar atmintinų dienų mus skiria daugelis dešimtmečių. Rodos, dabar ir pati
gamta kitokia: nebėra nei tų speigų, plėšančių tvoras, nei gilių žiemų ar didelių tvanų. O ir tiltas
per Ventą pastatytas toks, kad nebebijo galynėtis su gamtos stichija.
Tik Venta — ta pati, ir miela, ir graži, vis plukdanti ir plukdanti savo vandenis į jūros
platybes, akį ir širdį džiuginanti savo paslaptingais slėniais ir ūkanose skendinčiais krantais.
Daujotas Povilas ir Noreikis Pranciškus. Kalninė. Kumetynas Palnosuose / Povilas
Daujotas ir Pranciškus Noreikis papasakojo Broniui Keriui 2006. — Birž. 4. — Žodžiu. Tekstas
perrašytas iš diktofono:
Povilas Daujotas:
— Kalnėnė, ooi, ta čia bovo pri kelio senuojo, vuo tas bovo untrapus gelžkelio, tas palverks
bovo už gelžkelio, untruo pusie. Kalninie? Žyds tas gyveno, Jankelis. Jankelis vardo, pavardie
bovo Birka. Birka Jankelis. Vuo vuo ta žmuona bovo Tomelė. Mejeraatė bovo buvusi. Mejerelė
Tomė. A duktie bovo Chaikė. Aš nežėnau a tėkra, ar augintinė bovo.
Šita vėina pati tebovo, ta vėina karčiama bovo. Stadala bovo, tuokia klietis bovo pri galo i
truoba. Ons bovo prisistatis tuokį klietį. Skaituos, grūdus nupėrks... Eiziks untaa iš Vėikšnių liub
atvažious... Anėi liub su Eiziku čia visumet prekiaut’, pėrks grūdus. Tėi žydaa liub lieks kėts
kėtam už akių... Prekiaudavo.
Pranciškus Noreikis:
— Da su tete mono atsisveikino. Kažkuokį duovanelę tetee atnešė. A tėn šaukščiukų kuokių
atnešė. Atmenu tuo stadalą ka bovo. Stadala ta bovo puonaa kur suvažious. Baliavuodavo anėi
tėn. Anuo pusie bovo kartys tuokios pririštos, kor arklem prisirėšt vasarą.
Povilas Daujotas:
— Aš gailious, labaa gailious, aš dabaa tonkee i sapne anus... Tėn anų žemė bovo už
gelžkelio, keturių hektarų bovo. Tėn Puoderis pasistatis ont tuokio... tėn bovo kėtkart dvaro
kumetyns bovo, Sonteklių dvaro kumetyns tėn bovo, kor Puoderis, tuo vėituo. Tuoliau bovo tėn
tuo Sadauskio žemė, kor bovo Jankelis nupėrkis, tuoliau bovo. Tėn vėins kumetyns, ontrs
kumetyns bovo, da kumatyne pėrtės bovo šiuopus gelžkelio. Aš i tuo pirtie esu bovis, da tuoks
nedidelis buvau. Aš prisimenu dvėdešims pėrmų metų vėskų, vuo aš esu devyniuolėktaas metaas
gėmės. Aš vėskų atsėmenu. Iš tų laikų dar.
Plonis Vladas. Viekšnių špitolė ir senelių namai-prieglauda. — 2006. — Liep. 16. — Žodžiu:
Tekstas perrašytas iš diktofono:
Kur neturiej, prijiemė... pri bažnyčios vadinuos špituolė. Tuo špituolie liub... daug ubagėlių
galiej gyvent. Katrėi jieguos turiej, tėi ejo pasirinkdami, va ka neturiej, muotriškelės tuokis įneš
biškėlį, kas pėino butelkelę, kas kų. Mon tievelio sesou pas tuoki Barbuorelę lonkies. Bovo unt
dviejų aukštų šėta špituolė. Jug bovo nemažaa — kuožnam kambarie trys-keturis luovos anų.
Bovo salė, vaikus muokėno katekizmo. Kų laiduos, daugiau tėn tėi pėitaa, i ubagelems dous kas
atlėks tų pavalgymo. Nunešė tėms, kor negaliej, ont luovos... Tuokia mada buvusi. Kor tas
pastats ein, biškį įvažiousi, kėims didžiausis — ketursdėšim padvadų suvažioudavo į torgo. Vuo
kor atvežė tuo šėino, ubagelės ejo su lazduoms krapštyt — uožkeles laikė.
Untai, pri vuokičių laiko bovo irgi, kaap ana vadinuos, ne prieglauda... senėlių namaa bovo.
Vuokitee vistėik pagerbė. Ne tik špituolė, bet bovo unt dviejų aukštų žal’s nams un kampo,
mažne pri tuos parduotovės Pleškienės netuolėi, bov prieglauda senelių. Bovo irgi kuokėi do
šimtaa. Anuos daa i pačios po du paršelius nusišers. I ka kars bov, anuos niekor neišbiego, anuos
daug kas negaliejo. Sako, vuokitee suej, vuo tus do bekuonelius turiejuom, anėi vėiną so štėku
nudūrė i nusinešė į bažnytė, nusvėlėno. Vuo, sako, mas suvyniuojuom į to druobuolę, įvėlkuom i
pakišuom, katruos stipresnės, po luovos. Atej vuokitee — vuo kame tas ontras bekuonėlis,
160