3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Šiandien pradedame spausdinti rašinių ciklą „Senieji Viekšniai”. Rašinius iliustruosime
nuotraukomis iš viekšniškių Broniaus Kerio ir Antano Sidabro archyvo.
VERTYBĖS INVENTORIZUOTOS
Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, Viekšnių kultūrinį paveldą Ventos regioninio parko
direkcijos iniciatyva tyrė dr. Martynas Purvinas ir architektė Marija Purvinienė.
1999 metais jie inventorizavo vietos vertybes, užfiksavo jas nuotraukose ir parengė penkių
tomų darbą apie šiuos tyrimus. Anot jų, Viekšniai yra urbanistinis paminklas.
Apie tai ir kalbėjomės su Ventos regioninio parko direktoriumi Alvydu Adomaičiu.
MIESTUI BŪDINGAS SENASIS PLANAVIMAS
A. Adomaitis Viekšnių žemėlapyje parodė didžiulėje Ventos kilpoje išsidėsčiusius senuosius
Viekšnius, kurių centras kažkada buvo karališkasis Viekšnių dvaras.
Jo vietoje dabar stovi nebaigtas sovietmečio statybų objektas — kultūros namai.
A. Adomaičio žodžiais tariant, seniau namų, tuo labiau miestų, bet kur nestatydavo. Jiems vietą
parinkdavo ten, kur būdavo geras energetinis laukas.
Gebėjimu aptikti tokius laukus nuo seno garsėjo žydai: kur įsikurdavo žydas, šalia drąsiai
savo trobesius galėjo ręsti lietuvis. Yra žinių, kad 1897 metais Viekšniuose gyveno 2951
gyventojas, iš jų — 1646 žydai. Centrinėje miestelio dalyje buvo statomos miestiečių sodybos.
Tokie yra Vytauto gatvės statiniai. Į rytus nuo Dariaus ir Girėno gatvės buvo galima statyti
gyvenamuosius trobesius, taip pat ir priemiesčio sodybas su ūkiniais pastatais: tvartais, klėtimis,
daržinėmis. Tokių statybų fragmentų yra išlikę ir dabar.
Senąjį miesto planavimą primena ir dabar žymūs takai — vienos krypties siauri įvažiavimai,
sueinantys į pagrindinę Mažeikių gatvę. Išlikę miestelio pastatai suskirstyti pagal svarbumą. Po
restauracijos yra likę bene aštuoni autentiški pastatai.
NELIKO NE TIK KARALIŠKOJO DVARO
Kalbėdamas apie Viekšnių istorinę praeitį A. Adomaitis vis grįžta prie XVI a. minimo
karališkojo Viekšnių dvaro. Tada Žemaitijoje beveik nebuvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio
dvarų, taigi Viekšnius galima laikyti išimtimi. XIX a. viduryje dvaras sunaikintas, išdraskyta jo
aplinka.
Senosios dvaro sodybos vietoje pastatyta stačiatikių cerkvė. Sovietmečiu nugriautas ir
paskutinysis karališkojo dvaro statinys, kurio vietoje dabar stūkso nebaigti statyti kultūros namai.
Miestelis labai nukentėjęs carinės Rusijos okupacijos metais. 1915 metais siautėję du gaisrai
pelenais pavertė net 120 namų.
1792 metais Viekšniams suteikus miesto teises, individualūs namai tapo gyventojų
nuosavybe, buvo leista pastatyti rotušę (dabar — bažnyčia), atidaryti mėsos parduotuves, plytinę.
Toje vietoje, kur dabar yra Viekšnių centras, penktadieniais pradėti rengti savaitiniai turgūs,
4 kartus per metus — prekymečiai, vėliau imti vadinti jomarkais, bei antradieniniai turgūs.
A. Adomaitis mini ir dar vieną miestelio kultūros vertybę — senąsias Viekšnių kapines. Jose
išlikę daug vertingų kaltinių, lietinių kryžių, koplyčių, paminklų. Deja, šiuo metu sunaikinta apie
20 proc. šių vertybių, autentiški darbai pakeisti monolitiniais akmenimis.
XIX A. PABAIGOJE — STAMBIAUSIAS ŠIAURĖS ŽEMAITI JOS CENTRAS
XIX a. pabaigoje, sprendžiant pagal M. ir M. Purvinų darbą, Viekšniai buvo didesni negu tuo
metu Mažeikiai.
Gyventojų skaičiumi Viekšniai lenkė Tirkšlius ir Sedą. Tai buvo stambiausias prekybos bei
amatų centras šiaurės Žemaitijoje.
Čia veikė net 60 parduotuvių, 4 pradžios mokyklos, sukosi vėjo ir vandens malūnai, visame
krašte garsėjo Viekšnių puodžiai.
XIX a. viduryje, 1844—1851 metais, Viekšniai, kaip parapijos centras, pasipuošė dideliu,
įspūdingu mūriniu pastatu. Tai dabartinė šv. Jono bažnyčia, kurią 1853 metais pašventino
Žemaitijos vyskupas Motiejus Valančius.
Nepriklausomos Lietuvos laikais Viekšniai buvo Mažeikių apskrities valsčiaus centras, todėl
dar 1918-aisiais buvo įsteigta lietuviška progimnazija. 1930-aisiais greta bažnyčios šventoriaus
pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam.
153