3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Patalpų grindys — obliuotų lentų, rečiau — plūktinė asla. Langai su gražiomis langinėmis,
kurios saugojo nuo vėjų, šalčio ir plėšikų. Didesnės trobos buvo su prieangiu arba gonkomis iš
vieno ar abiejų šonų.
Tvartuose (kūtėse) buvo laikomi gyvuliai. Pas kai kuriuos ūkininkus kiaulės buvo laikomos
atskiruose tvartuose arba patalpose. Galvijai buvo laikomi ant mėšlų, kurie kasmet išvežami.
Tvartų sienos plūktos iš molio.
Daržinė — ūkinis pastatas šienui, šiaudams laikyti. Dažnai buvo pristatoma prie tvartų.
Didelėse daržinėse, su įvažiavimu priešingose šonuose, būdavo dvejos plačios durys. Atsiradus
kuliamosioms mašinoms, daržinėse buvo kuliami javai.
Kluonas — ūkinis pastatas, kuriame laikomi ir kuliami javai. Sienos plūkto molio, iš šonų du
įvažiavimai. Pagrindinė kluono patalpa yra klojimas, kuris užima vieną kluono galą iki jaujos.
Klojimo asla plūkta moliu, be lubų. Jame kuliami javai, minami linai. Kitą kluono galą užima
jauja. Tai atskira patalpa su masyvia krosnimi, naudojama javams, linams džiovinti. Vidinės
jaujos sienos iš rąstų. Abiejose jaujos šonuose yra patalpos pelams laikyti — peludės.
Klėtis — ūkinis trobesys iškultiems grūdams, miltams bei kitoms žemės ūkio gėrybėms ir
mantai laikyti. Neretai kai kurios klėčių patalpos buvo skirtos miegoti. Sienos iš gulsčių rąstų su
mažais langeliais, įėjimai iš šono ir iš galo. Pagrindinė patalpa su aruodais (meigomis)
naudojama grūdams laikyti ir vadinama grūdine klėtimi. Gerojoje klėtyje buvo laikomos kraičio
skrynios, spintos, drabužiai. Dar pora mažesnių patalpų skirtos samdiniams miegoti. Viena šių
patalpų gali būti skirta mėsai, lašiniams, dešroms laikyti.
Prie ūkinių pastatų priskiriama ir pirtis. Tai pėrimosi, vanojimosi ir maudymosi vieta.
Dažniausiai ji būdavo iš dviejų patalpų — priepirčio ir pirties. Priepirtis naudojamas
nusirengtiems drabužiams susidėti. Svarbiausia pastato patalpa — pati pirtis, kurioje maudomasi.
Pirtyje yra mažas įstiklintas langelis, medinės lubos ir grindys. Pagrindinis pirties vidaus
įrenginys yra krosnis, sukrauta iš lauko akmenų. Garas paduodamas pilant ant krosnies vandenį.
Dūmams iš krosnies išeiti lubose padaryta užšaunama skylė. Šalto vandens prisinešdavo iš
kūdros, šilto — iš namų. Gabesnieji ūkininkai įsirengdavo krosnis, kurios pašildydavo vandenį.
Pirties sienose įtaisyti plautai, pasieniuose — suolai. Besimaudantieji į pirtį nešdavosi vantas.
Pirmieji maudytis eina vyrai, po jų — moterys, kai kada pirtyse buvo rūkoma mėsa.
Kolūkyje buvo bendra elektra šildoma pirtis su vandentiekiu ir kanalizacija. Vėliau, atsitikus
nelaimei (nuo elektros žuvo du žmonės), šildoma dujomis. Pirtyje galėjo maudytis visi norintys
(už 20 kapeikų mokestį — suaugusieji ir už 10 kapeikų — vaikai). Iširus kolūkiui, pirtis buvo
privatizuota ir pritaikyta kitai veiklai. Neturintieji savų pirtelių (turinčiųjų nedaug) ir vonių bei
dušų dabar maudosi kaip kas išmano.
Visų prieškario pastatų stogai buvo šiaudiniai, vėliau — skiedriniai ir lenteliniai, kolūkmečiu
ir dabar — šiferiniai. Senieji stogai dvišlaičiai arba pusvalminiai, dabartinai — įvairių
konstrukcijų. Sustiprėjus kolūkiui ir pradėjus melioruoti žemes, žmonės buvo raginami
išsikraustyti iš savų vienkiemių. Už sodybas buvo mokamos kompensacijos. Vieni, gavę
kompensacijas, išvyko gyventi į miestus, o dauguma kėlėsi į Užlieknės gyvenvietę. Mažiausiai
šito vajaus buvo paliestas Lėlaičių kaimas. Visiškai sunaikintas Meinorių kaimas.
Gyvenvietės sodybą sudaro du—trys pastatai: gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, lauko
virtuvė, garažas ir kt. Gyvenamieji namai statomi šonu į gatvę, lygiagrečiai su namu — ūkinis
pastatas. Gyvenamieji namai įvairių tipų ir projektų: vienaaukščiai ir dviaukščiai, mediniai ir
mūriniai, su centriniu šildymu ir krosnimis, su patogumais ir be jų. Restauruojamos ir senosios
trobos, kartais partemptos iš vienkiemių. Ūkiniai pastatai nedideli, pritaikyti nedideliam gyvulių
skaičiui. Po tuo pačiu stogu dažnai glaudžiasi lauko virtuvė, daržinė, garažas, daržovių sandėlys.
Atskirai statomos mėsos rūkyklos.
Statybos, kurias vykdė statybininkų brigada, Užlieknės kolūkyje vyko gana sparčiai, o apmirė
po Nepriklausomybės atgavimo ir kolūkio iširimo. Gyventojai tapo finansiškai nepajėgūs
pasistatyti namą ar kokį kitą didesnį objektą. Vienetai ūkininkų pasistato modernesnį ūkinį
pastatą ar gyvenamojo namo priestatą. Tokiu būdu šiandieninės Užlieknės apylinkėse yra išlikę
šie senieji prieškario pastatai:
Medžialenkėje: Brasų sodyboje — troba, tvartas su daržine, klėtis, kryžius.
151