3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Mėnulis taip pat svarbūs, nes saulė reiškia Naujojo testamento šviesą prieš Senąjį testamentą,
kuriam atstovauja Mėnulis. Angelas — Dievo pasiuntinys. Medinės kryžmos sankirta su stiebu
papuošta 4 metalinėmis lelijomis, simbolizuojančiomis skaistumą, tyrumą, šviesą. Peršasi išvada,
jog visi simboliai parinkti pagal aiškią krikščionišką logiką. Galima surasti ir priešingų
argumentų. Netoli auga galingas Žibikų ąžuolas, priskiriamas valstybės saugomiems botaniniams
objektams, siekiąs net 190 cm skersmens. Pro šalį teka kanalizuotas upeliukas, o už jo, buvusioje
sodybvietėje, nudžiūvusias šakas plačiai skečia kitas ąžuolas. Nors jis neįrašytas į jokius sąrašus
ir yra plonesnis (skersmuo apie 170 cm), bet atrodo įspūdingiau. Trūktų tik apeiginio pagonybės
laikus menančio akmens, bet jį nesunku buvo išgabenti ar sunaikinti. Be to, tame pačiame kaime
yra ir Juodasis akmuo (žmonių vadinamas Meilės akmeniu), laikomas senosios sakralikos
objektu.
Kiekvienas įžiūri tai, kas jam artimiausia, priklausomai nuo pasaulėžiūros, išprusimo lygio. O
gal čia paprasčiausiai „suveikė” lietuviškas principas, kai pasistačius kryžių vienam kaimo
gyventojui, kitiems kaimynams reikėjo atrodyti ne prasčiau? Toks pat kryžius yra gretimame
Medžialinkės kaime. Tikėtina, jog visi jie net vieno meistro. Panašių dirbinių Žibikų kaime gali
būti ir daugiau. Tam reikėtų ne vieno pastebėjimo, o detalaus tyrimo. O gal viekšniškiai seniai tą
yra padarę, tik mums, senosios Mažeikių rajono dalies gyventojams, naujai prijungtasis gabalas
yra nežinoma žemė? Manau, kad spauda galėtų padėti greičiau ir geriau vieniems kitus pažinti. O
dabar apie savo rajoną galiu pasakyti sokratiškai — žinau, kad nieko nežinau. Nors pagal
žmogiškąją prigimtį išeitų atvirkščiai — norėtųsi daugiau.
P. S. Grįžtant prie A. Kyno straipsnio, kuriam jis naudojo ir muziejų saugyklų, ir fonotekų
medžiagą, galima pabrėžti, jog Mažeikių rajone vėjarodžių neaptikta apie Krakius, Pikelius,
Bugenius, o buvusiame Akmenės rajone — jų rasta Viekšnių ir Kairiškių apylinkėse. Natūroje
vėjarodžių dar menkiau išlikę, todėl drąsiai galima daryti išvadą, kad žibikiškiai šiuo atžvilgiu
yra tikrai turtingi. — [Broniaus Kerio pastaba: Vadinamąsias vėjarodes Viekšnių krašte tai
vienur, tai kitur aptikdavau visą gyvenimą. Angeliukas, pučiantis triūbą, matytas dažniausiai. Tik
niekas man nėra sakęs, kad tai vėjarodė. Gal ir „angeliukų” savininkams visai nerūpėjo vėjo
kryptis].
Nabažienė Lina [Lina Martinkutė-Nabažienė]. Užlieknės apylinkės istorijos vingiuose. —
Užlieknė: Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Užlieknės filialas, 2001. — 59 p.
— Kompiuterinis leidinys. Tiražas 2 egz. — Tekste:
Turtingo tarpukario ūkininko sodyboje buvo šie trobesiai: gyvenamasis namas, tvartas,
daržinė, klojimas, klėtis, pirtis, rūsys, malkinė. Vargingesnieji pastatų turėjo mažiau ir tie patys
kuklesni. Didelės sodybos turėjo po du kiemus. Švarusis kiemas buvo tarp trobos ir klėties,
ūkinis — tarp trobos ir tvartų.
Gyvenamieji namai (trobos) buvo tradiciniai, žemaitiški. Sienos iš rąstų (tarpai užkamšyti
samanomis), vertikaliai apkaltomis lentomis, kitaip sakant apipierytos, langai su langinėmis.
Trobos centre — kaminas. Tai ūkinė patalpa be langų mėsai rūkyti ir laikyti, pašarams šutinti ir
valgiui virti. Kamino sienos plūktos iš molio arba mūrytos iš nedegtų plytų: iki lubų vertikalios
virš lubų pamažu susiaurėja ir išeina ant stogo. Asla plūkta iš molio. Svarbiausias įrenginys —
atviras ugniakuras, kartais vietoj ugniakuro įrengiama krosnis. Kamino šonuose esančios
priemenės (geroji vadinama sieniumi) skiria trobą į du galus: gerąją trobą ir prastąją trobą.
Prastoji troba buvo naudojama kasdieniniam šeimos gyvenimui, geroji — svečiams. Prastoje
troboje buvo virtuvė (kamara) ir bendras kamabarys. Kamaroje buvo krosnis, lentynos indams,
stalas, suolai ar krėslai. Bendrajame kambaryje buvo stalas, suolai, ant sienos didelis kryžius,
laikrodis, veidrodis, kabyklos drabužiams. Šiame kambaryje buvo valgoma ir dirbama.
Alkierius — tai miegamasis. Didesniuose namuose jų būdavo net keli. Pagrindiniai baldai —
lovos, skrynia. Alkierius puošiamas šventųjų paveikslais. Vaikai miegojo mediniuose
pakabinamuose ar pastatomuose lopšiuose. Gerojoje troboje buvo svečių kambarys. Jis geriau
prižiūrimas, laikomi geresni baldai: spinta, stalas, kėdės. Puošiamas paveikslais, gėlėm. Šalia
svečių kambario — belangė kamara maistui arba rakandams laikyti.
150