3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

netoli tilto, jį supo Venta su upeliu, o iš pietinės pusės — pylimas, išlikęs iki šių dienų. Kitas,
įrengtas iškyšulyje į rytus nuo pirmojo. Papilė minima 1253 m. Vartbergės kronikoje, kur
kalbama apie Ordino žygį prieš lietuvius. Ir Gyvolių (Švedkalnės), ir Daubarų piliakalniai netoli
Ventos. Kitoje Viešetės pusėje gerokai sunaikintas, imant žvyrą, stovi antras Daubarų piliakalnis.
Netoli jo upelio šlaite — senkapiai. Vieną iš ten rastų kaukolių antropologai mano esant
mongoliškos kilmės. Kur Gilupis įteka į Ventą, stovi Jautakių piliakalnis. Manoma, kad ant jo
kažkada stovėjo aukuras. Netoli Leckavos stovi didelis 190 m ilgio, 35—50 m pločio Mantvydų
piliakalnis, o nuostabiai gražioje vietoje, kur Vadakstis įteka į Ventą, kažkada stovėjo kuršių
pilis.
Apie „metskaitlius” ir kita
Daug žymių žmonių gyveno, dirbo ar šiaip vaikščiojo pavenčiais. Daug būta kultūros įstaigų,
tarp jų net tokių kaip 1860 m. Viekšniuose įsteigta seniausia vaistinė ar mažuose Kolainiuose
1807 m. atidaryta šešiaklasė gimnazija, kurioje buvo mokoma ne tik užsienio kalbų, bet ir
fechtavimo, šokių. Čia, kaimuose apie Ventą, vaikščiojo ir užrašinėjo tautosakos perliukų
siuvėjas M. Slančiauskas, surinktą medžiagą atiduodamas J. Basanavičiui. Užventį plačiai
išgarsino Žemaitė, P. Višinskis ir Šatrijos Ragana, o Micaičiuose 1901 m. kunigavo J. Tumas-
Vaižgantas, čia parašęs legendą „Kuršis Kuršėnuose, Kurtuovė Kurtuvėnuose, o Šatrija —
Luokėje”, čia jis atšventė ir savo literatūrinį debiutą, kai 1902 m. pasirodė jo pirmasis prozos
rinkinys „Vaizdeliai”.
Daug žymių žmonių gyveno prie Ventos, bet dienų sumaištyje nors minutei norisi stabtelėti
prie paminklų ir amžinojo poilsio vietų dviejų žmonių, o sustojus mintyse padėkoti istorijai ar
atsitiktinumui, kad jie buvo šioje žemėje ir kad spėjo tiek daug nuveikti.
Kuršėnuose stovi skulptoriaus P. Aleksandravičiaus sukurtas paminklas švietėjui Laurynui
Ivinskiui, kuris 1846—1864 m. leido lietuviškus kalendorius, „metskaitliais” vadintus. Tai buvo
jo sumanytas leidinys, skirtas žemaičiams, nes apie laikraščius tuo metu Lietuvoje nė nesvajota.
Taip pasirodė „Metu Skajtlus ukiskas ant metu Wieszpaties 1846, kursaj tur sawieje...” Jo
„metskaitliai” greitai plito tarp žmonių, tiražas išaugo iki 8000, jų puslapiuose buvo teikiamos
ūkiškos žinios ir rašiniai istorijos, geografijos temomis, bei pasirodė grožinės literatūros kūriniai.
Gražiai pradėtas darbas nutrūko, uždraudus lietuvišką spaudą.
Papilėje, ant piliakalnio esančiose senose kapinėse, nesunkiai galima rasti antkapinį paminklą,
iškaltą iš akmens ir vaizduojantį vėtros nulaužto ąžuolo kamieną. Po juo nuo 1864 metų ilsisi
istorikas S. Daukantas, senatvėje atsikėlęs į Papilę. Taip ir gyveno didelis žmogus
paskutiniuosius savo gyvenimo metus, mažai kur beišeidamas, retai kieno lankomas, labai
nerimaudamas dėl neišspausdintų savo veikalų. Tyliai jis ir užgeso. Turėjo praeiti nemaža laiko,
kol 1924 m. Lietuvos mokytojai nusprendė surinkti lėšas paminklo statybai ir, turėdami 23000
litų, pasikvietė į darbą jauną skulptorių V. Grybą. Taip ir stovi nuo 1930 m. S. Daukantas ant
aukšto pjedestalo, vienoje rankoje laiko Lietuvos istoriją, o kita rodo į gimtąją žemę.
Nuo Ikaro iki „Žemaičių garlėkio”
Jau senų senovėje žmonės svajojo pakilti į orą. Todėl senovės Graikijoje ir gimė mitas apie
Dedalą ir Ikarą.
Buvo mitų ir vėliau. Svajonės ir didžiulis noras atsiplėšti nuo žemės pavydžiai laikė priglobę
ne vieną savo vaiką. Bet tai buvo nelengva, ir tik 1783 m. prancūzai broliai Mongolfjė surengė
pirmą viešą bandymą pakilti į orą. Oro balionas buvo padarytas iš lininio maišo, apklijuoto
popieriumi. Jo skersmuo siekė 11 metrų, svėrė balionas 227 kg. Į balioną jie prileido deginamų
šiaudų dūmų. Kai balioną paleido, jis nuskriejo apie 3 km, nusileidęs po 10 minučių.
Netrukus fizikas profesorius Ž. Šarlis balioną pripildė ne dūmais, o vandenilio dujomis, ir patį
balioną pagamino iš šilkinio audinio, suvilgyto latekse. Šis balionas nuskriejo 28 km ir nusileidęs
taip išgąsdino kaimo gyventojus, kad šie balioną sudraskė į skutus. Tais pačiais metais balionu į
orą pakilo ir žmogus. Tas pats profesorius Ž. Šarlis su savo padėjėju balionu nuskrido 50 km nuo
Paryžiaus.
Bet grįžkime iš svetimų kraštų namo. Tuo labiau, kad ir čia, gimtinėje, visais laikais buvo
neramių sielų žmonių. Nuvykime į Viekšnius ir pastovėkime prie kapo, kur ilsisi aviacijos
pradininkas Lietuvoje A. Griškevičius.
15