3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

pamirko į laką ir liepia tuo gniužulu šventąjį trinti iš visų pusių, ilgai ir kantriai trinti — „kol
įkais”.
Dabar, po daugybės audringų metų, kas bepasakys, ką jausdavo, apie ką mąstydavo
dievdirbys, matydamas, kaip jo išskaptuotus šventuosius kaimynai su meile stato į gegužinių
pamaldų altorėlius ir vaiskiais bei kvapniais pavasario vakarais prieš juos gieda bei meldžiasi,
savo džiaugsmus ir godas jiems išpažįsta.
Bet daugelio net labai garsių meno žmonių gyvenimuose būta konfliktų. Ir Jono Glodenio
gyvenime buvo intriga. Jo žmona Morta nepripažinusi vyro, kaip šventųjų drožinėtojo, gabumų.
Tik vieną vienintelę Kristaus kančią, vyro, matyt, ypač dailiai išdrožtą, laikiusi troboje ant
sienos. O kitų vyro kūrinių neleisdavo net viduje laikyti. Tad garbusis meistras savo išdrožtus
šventuosius turėdavęs kelti „ant aukšto”, į pakraigę. Ten jų buvę pilna, kol neužgriuvo iš rytų
grįžtantis baisusis antrasis pasaulio karas. Matyt, ieškodami lašinių bei kitokio turto, kareiviai
užsikorę ant trobos ir visas šventųjų skulptūrėles išsvaidę bei sulaužę.
Būdamas kalvis, Jonas Glodenis šventiesiems drožti įrankius — visokius kaltelius ir
skaptelius — pats pasidarydavęs, nusipirkęs metalo pas Viekšnių žydelius.
Tik 57 metai, kai amžinybėn pasitraukė gabusis Kegrių kalvis ir dievdirbys Jonas Glodenis.
Bet spėjo po lietumis ir saulės karščiais sutrūnyti jo išskaptuotieji aukšti kryžiai, per žmones
iškeliavo ir gal tik kolekcionierių saugyklose nežinomi dar išliko jo išdrožti šventieji. Pas dukrą
dar buvusios tėvo padarytos žirklės — geros, parankios. Ir išliko bene vienintelė kaimo
menininko fotografija, kurią 1925 ar 1926 metais padarė klierikas Liauksminas. Gal jis buvo iš
1951 metais sovietinės valdžios ištremtų kegriškių Liauksminų giminės? Gerą darbą padarė,
palikdamas mums savito menininko ir tėviškėno portretą.
Gajauskas Saulius. Didysis tiltas atgims // Vienybė. — 2000. — Geg. 16: iliustruota. —
Visas tekstas:
Rajono kelininkai prižiūri dvidešimt didesnių ir mažesnių tiltų. Viekšnių tiltas per Ventos upę
kelyje Viekšniai—Tryškiai yra pastatytas 1955 metais ir per keturiasdešimt penkerius metus nuo
vibracijos, atmosferinių reiškinių stipriai susidėvėjo. Pažeistos deformacinės siūlės — atsivėrė
plyšiai, reikia keisti šalitilčio bortus ir pačius šalitilčius, turėklus, patikrinti, kiek dar tinkami
atraminiai guoliai. Viekšnių tiltas ilgiausias ne tik rajone, bet ir regione — 108,4 metro, aukštis
10,5 metro, plotis 10 metrų. Daug metų kelininkai rašė raštus Kelių direkcijos tiltų tarnybai, kol
pagaliau šiemet tilto rekonstrukcijai buvo skirti pinigai — milijonas 700 tūkst. litų. Projektą
paruošė Transporto ir kelių tyrimo institutas, o darbus nuo balandžio tryliktosios atlieka Telšių
UAB „Žemaitijos keliai” tiltų statybos ir remonto bendrovė.
Šios bendrovės meistras Alfonsas Dobrovolskas, virš dvidešimt metų „gydantis” tiltus, sako,
kad Viekšnių tiltą tikisi užbaigti iki spalio pradžios. Dirbti nėra lengva, nes tiltu nenutrūksta
transporto judėjimas. Problemų iškyla negabaritiniam transportui (sėjamosioms, kombainams),
kurie per pusę atitvertu tiltu negali pravažiuoti. Tiltui bus klojami nauji išlyginamasis,
apsauginis, hidroizoliacinis sluoksniai, įrengiami nauji metaliniai turėklai, atitvarai, abiejose tilto
pusėse bus pėsčiųjų takeliai.
Šverebas Povilas. Žibikų kryžiai // Santarvė. — 2000. — Gruod. 2. — Visas tekstas:
Arūnas Kynas, tyrinėjęs metalines vėjarodes Lietuvos mažojoje architektūroje, yra pastebėjęs,
jog jos labai populiarios pajūrio regione, o išnyksta Akmenės rajono rytinėje dalyje bei gretimose
Telšių rajono apylinkėse. Visiškai jų nerandama Šiaulių ir Kelmės rajonuose. Vienas stogastulpis,
turėjęs metalinę vėjarodę, užtiktas Joniškio rajone. Toliau į rytus jų pastebima, bet gan retai.
Centrinėje ir pietinėje Lietuvos dalyse visai nerandama.
Suprantama, jog žvejams vėjo kryptis ypač svarbi, bet kam tokį didelį dėmesį vėjarodėms
skyrė Viekšnių seniūnijoje įsikūrę žibikiškiai — net trijose greta viena kitos sodybose stovėjo
mediniai kryžiai, užsibaigią šiuo simboliu — nežinia. Matyt, kad lengviau „užčiuoptų” vėją,
kryžiai gan aukšti, nebūdingi Žemaitijai. Visi datuoti 1904, 1906 ir 1933 m. Įspūdingiausiai
atrodo pats seniausias. Vėjo kryptį rodo angelas, pritvirtintas prie kryžiaus stiebą užbaigiančio
metalinio kryžiuko. Jo sankirtoje nukalta saulė, o žemiau pritvirtintas mėnulis. Kai kurie
menotyrininkai šiuos ženklus tapatina su senuoju gamtatikių tikėjimu. Krikščionims Saulė ir
149