3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

vieta. Kalbama, kad viena duktė mirusi, ir ją palaidoję čia pat, dvaro ir kaimo kapinaitėse, kurios
nūnai virtusios tikru savartynu. [...]. Bene 1926 metais dvaras buvo likviduotas, jame įkurdinta
pradinė mokykla, kurią uždarė tik 1977 metais, visiškai ištuštėjus čionykščiams kaimams. Ilgus
dešimtmečius Tučių „tarybinis” ūkis buvo ekonomiškai atsilikęs, tad sovietinė valdžia ypač
uoliai naikino vienkiemius ir žmones keldino į gyvenvietes. Tačiau užuot susigundę patogumais,
daugelis apskritai paliko šias vietas. Gali būti, kad ištuštėjęs dvaro pastatas kėlė pavojų, o
pritaikyti jo kitiems tikslams niekam nerūpėjo, tad ūkio vadovybė ir jį nugriovė. Šiame pastate
24 metus gyvenusi ir mokytojavusi Emilija Vaglienė su nuoskauda ir ilgesiu prisimena buvusį
dvaro grožį, senojo parko ošimą.”
Rozga Leopoldas. Savamokslio talento žvilgėjimas: Vardai iš krašto enciklopedijos: [Jonas
Glodenis] // Vienybė. — 2000. — Geg. 4: ir J. Glodenio nuotrauka. — Tekste: „Gimė jis
Kegriuose tolimais 1868 metais, čia pragyveno jam Aukščiausiojo skirtus 75 metus ir pasimirė
1943-iaisiais, palikdamas sūnų ir dukterį. Jonas Glodenis matyt iš savo tėvo buvo paveldėjęs
sodybą, kažin kiek miško, o sodyboje buvo įsirengęs kalvę — savo verslo ir pragyvenimo
priemonę. Jis buvo nagingas ir savo darbą puikiai išmanantis kalvis. [...]. Per dienų dienas Jonas
Glodenis sukdavosi savo kalvėje, ir tik poilsio bei nakties valandas atiduodavo kitam savo
pomėgiui — dievdirbystei, per kurią iki šiol yra atmenamas ir minimas. [...]. Išliko bene
vienintelė kaimo menininko fotografija, kurią 1925 ar 1926 metais padarė klierikas
Liauksminas.” — Visas tekstas:
Senas ir erdvus Kegrių kaimas plačiai pabiręs kairiajame Virvytės krante. Net ir dabar, po visų
melioracijų ir vienkiemių griūties, po pokario trėmimų ir dabar kaimą nusiaubusios bedarbystės
gūsių, jame likę 26 ūkiai su 63 gyventojais. O kadaise, 1923 metais, buvo 43 ūkiai su 250
gyventojų. Iš čia kilę broliai Bukantai: dvasininkas Kazimieras, globojęs rašytoją Šatrijos
Raganą, ir gydytojas Domininkas, su vienminčiais stengęsis atkurti Vilniaus universitetą ir miręs
Zarasuose 1919 metų žiemą nuo šiltinės.
Dabar retai kas beprisimena ir dar vieną kegriškį, brolių Bukantų bendraamžį, Joną Glodenį.
Gimė jis Kegriuose tolimais 1868 metais, čia pragyveno jam Aukščiausiojo skirtus 75 metus ir
pasimirė 1943-iaisiais, palikdamas sūnų ir dukterį.
Jonas Glodenis matyt iš savo tėvo Baltramiejaus buvo paveldėjęs sodybą, kažin kiek miško, o
sodyboje turėjo įsirengęs kalvę — savo verslo ir pragyvenimo priemonę. Jis buvo nagingas ir
savo darbą puikiai išmanantis kalvis, mokėjo ne tik kaimynams ūkininkams kirvį ar noragą
pakapinti, arklį pasegti, bet ir amatininkams pagamindavo įvairių darbo įrankių — oblių,
leistuvų.
Per dienų dienas Jonas Glodenis sukdavosi savo kalvėje, ir tik poilsio bei nakties valandas
atiduodavo kitam savo pomėgiui — dievdirbystei, per kurią iki šiol yra atmenamas ir minimas.
Užsakovo paprašytas, jis pagamindavo ir koplytėlę, ir kryžių išskaptuodavo, o labiau už viską
mėgo drožti šventųjų skulptūrėles. Dažniausiai jas skaptuodavo iš sausos liepos, nes ji
minkštesnė už ąžuolą.
Palyginti dar neseniai, 1882 metais, atsiminimus apie Kegrių kalvį ir dievdirbį užrašiusi
kraštotyrininkė Amelija Urbienė tvirtino, kad Jonas Glodenis nebuvo išdidus ir dirbo šventuosius
visiems, kas tik paprašydavo. Daug jo išdrožtų skulptūrėlių buvę Kegrių kapinaitėse. Bet jeigu ir
niekas neprašydavo, o drožėjui noras ateidavo, jis imdavo gerai išdžiovintą medį, nukirstą
savame miške ir kruopščiai pavėsyje išdžiovintą, ir droždavo ką sumanęs savo džiaugsmui. O
paskui nuneš į kapinaites ir paliks — kitiems pasigrožėti. Pasak tos pačios A. Urbienės, vietiniai
žmonės taip ir sakydavę: „Visi Kegrių kapeliai yra Glodenio fundacija”. Tokių „fundacijų” buvę
ir kitų kaimų kapinaitėse, kaip antai Kairiškių Apžadų kapeliuose. Ir kryžių daug Glodenis
pridirbęs. Kryžiai dažniausiai būdavę iš ąžuolo, stambūs, aukšti, apvaliomis kryžmomis. Kristaus
kančia paprastai būdavo proporcinga kryžiaus dydžiui.
Kraštotyrininkei apie meistrą daug papasakojusi jo duktė Emilija Lukošienė prisiminė porą
tėvo darbų — šventąjį Juozapą ir švenčiausiąją Mariją su Kūdikėliu ant rankų. Ir dar duktė
papasakojo, kaip tėvas gamindavęs koplytėles. Tik jas meistras dažydavęs, o šventųjų
nedažydavęs, juos lakuodavęs. Ir vaikus į darbą įkinkydavęs. Įvynios gniužulą vatos į kojinę,
148