3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Dariaus ir Girėno gatvėse. Vis dėlto ir šiose, ir Biržiškų bei Tilto gatvėse dar išlikę
architektūriniu ir kultūros istorijos atžvilgiu vertingų pastatų bei jų elementų.
Architektai Marija ir Martynas Purvinai 1992 m. nuodugniai ištyrė Viekšnių architektūrinį
urbanistinį paveldą. Jų parengtuose dokumentuose minima, kad iš išlikusių senų miestelio
pastatų 376 — įdomūs, 99 — vertingi, 31 — labai vertingas, o 3 ypatingos vertės. Savaime
suprantama, kad per 5 metus, prabėgusius nuo šių tyrinėjimų, vertingų pastatų miestelyje dar
sumažėjo. Su liūdesiu tenka konstatuoti, kad iš dar išlikusių senųjų pastatų daugelio būklė yra
apgailėtina, avarinė.
Tad ką reikia daryti? Manau, kad pirmiausia rajono architektai turėtų inventorizuoti visas
nebaigtas statybas ir kur įmanoma pakoreguoti pagrindinius fasadus, juos priderinti prie
tradicinės miestelio architektūros. Kitas svarbus uždavinys specialistams būtų parengti
perspektyvinį miestelio statybų išplanavimą. Be to, reikia dar kartą patikslinti išlikusias
architektūrines vertybes ir parengti pirmaeilių darbų taisykles, kad gyventojai žinotų, ką
konkrečiai reikėtų daryti. Šį darbą Ventos regioninio parko administracija jau inicijuoja.
Tolimesnis uždavinys būtų parengti būtiniausių darbų programą, ieškoti lėšų, gal lengvatinių
kreditų ar kokios tarptautinės programos šiems darbams atlikti.
Sklinda gandai, kad Viekšniams tapus urbanistiniu draustiniu, sugriežtėję reikalavimai dar
labiau apsunkins ir taip nelengvai besiverčiančių viekšniškių gyvenimą. Noriu visus nuraminti:
jeigu pasiseks šiuo atžvilgiu įvesti tvarką, visiems bus tik lengviau. Bet kurio miesto ar miestelio
architektūra, išmintingas tvarkymas, kaip ir nepamatuotas senų tradicijų griovimas, tiesiogiai
susiję su žmonių sveikata. Nepriimtinos išvaizdos pastatas ar kitoks architektūros akcentas yra
tarsi piktžolė. Kiekvienas geros, per šimtmečius įsitvirtinusios tradicijos atmetimas ar
sugriovimas yra tarsi gyvybiškai svarbios kūno dalies amputavimas. Žodžiu, kuo mažiau bus
piktžolių, žaizdų ir neprotingos valios primetamų sprendimų, tuo visuomenei bus patogiau ir
dvasiškai sveikiau gyventi, miestelis ir jo apylinkės taps patrauklesni atvykstantiems, vadinasi, ir
naujiems verslams. Viekšniai gali ir turi teikti džiaugsmo ne tik patiems viekšniškiams, bet ir
visiems juos aplankantiems.
Gajauskas Saulius. Tiltai turi savo gyvenimą // Vienybė. — 1998. — Spal. 20: ir nuotraukos.
— Tekste:
„1955 metais pastatytas tiltas per Ventos upę Viekšniuose, kelyje Tryškiai—Viekšniai.
Statinys ilgiausias ne tik rajone, bet ir visame regione: jo ilgis 108,4 metro, aukštis 10,5 metro.”
Tiltas per Virvytę prie Gudų, Pavirvytės, tiltas per Ventą prie Palnosų. „Visų tiltų patriarchas yra
tiltukas per Kalupį Viekšniuose. Jis sumūrytas iš akmenų 1932 metais. [...]. Tiltu per Trimėsėdį,
statytu 1957 metais prie Stočkų, retai kas važiuoja. Kaip ir per Bugenio tiltą prie Kapėnų.”
Riauka Adomas, Rozga Leopoldas. Šviesa virš Tučių dvaro griuvėsių: Mūsų kaimų
biografijos // Vienybė. — 1999. — Kovo 16. — Nr. 29: ir nuotraukos. — Tekste: Tučių dvaro ir
kaimo istorija. 1831 ir 1863 metų sukilimai. Dvarininkas Feliksas Kontrimas. S. Daukantas
Tučiuose. Tekste:
„Šiandien iš buvusių dvaro pastatų belikę žole ir krūmais apaugę griuvėsiai. [...]. Aplinkui
nelikę nė vienos sodybos, vietovė niūroka ir paslaptinga. Seni medžiai dar liudija buvus parką.
Po jais kadaise glaudėsi gausybė pastatų — svirnas, arklidės, tvartai, spirito varykla,
„ledaunyčia”. Didelis, stogeliu dengtas šulinys akmeniniu rentiniu sunaikintas dar visai neseniai.
Patį gyvenamąjį pastatą negalima buvo vadinti rūmais. Tai buvo paprasta didelė medinė troba,
kurios viename gale ilgai buvo pieninė. Buvusiuose savininko kambariuose nebuvę spindinčios
prabangos, puošnių baldų, tik kuklios uosinės kėdės, krėslai, sofos, ant sienų kaboję senolių
portretai. Kieme į apsamanojusius medžių kamienus įaugusios metalinės grandinės, nežinia kam
tarnavusios. [...]. Pro pat dvarą kadaise tekėjo upeliukas Kepenis. Dabar tai tiesutėlis į Bugenį
vedantis griovys B-1. O kadaise čia buvęs gilus ir žuvingas tvenkinys, kurį dar mena šias vietas
drenavę melioratoriai. Tvenkinio dugnas ir šlaitai buvę grįsti akmenimis, o viduryje buvusi
salelė. Dvi Sysojevo dukterys mėgdavusios po tvenkinį irstytis valtele ir nuogos kaitintis
salelėje. Vienos dukters vardas buvęs Karolina. Gal dėl to ir didžiausias dvaro miškas taip
pavadintas. Dabar Karalinė — mėgstama medžiotojų, o rudenį — grybautojų dažnai lankoma
147