3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Adomaitis Alvydas (Ventos regioninio parko direktorius). Viekšnių urbanistinis draustinis //
Vienybė. — 1998. — Liep. 25, 28. — Visas tekstas:
Viekšnių miestelio bei seniūnijos gyventojai pagrįstai nerimauja, kad būsimosios
administracinės sistemos reformos autoriai juos pamiršo ir neketina atkurti valsčiaus. Praeityje
būtent Viekšniai buvo reikšmingiausia gyvenvietė plačioje teritorijoje į šiaurės vakarus nuo
Šiaulių bei Kuršėnų. Jie pranoko Tirkšlius bei Sedą, tik praeito amžiaus viduryje suskatusius
augti Mažeikius ir nuošaly nuo geležinkelio likusią Akmenę.
Istorikai teigia, jog po ilgų karų su kryžiuočiais ši teritorija buvo retai gyvenama. Patys
Viekšniai žinomi nuo XVI amžiaus. Iš 1528 m. karinės prievolės sąrašų matyti, jog tuomet
valsčiuje gyveno 33 bajorų šeimos.
XVII amžiaus pradžioje Viekšniai jau buvo seniūnija be pilies. 1656 m. miestelį ir jo
apylinkes nusiaubė švedų kariauna. Ir vėliau Viekšnius ir jų gyventojus ilgai persekiojo didelės
nelaimės — marai ir kitokios epidemijos, karo veiksmai, ne kartą pastatus naikino gaisrai. Pasak
dokumentų, 1847 m. miestelyje gyveno 1120 žydų, o 1860 m. minima buvus tik 500 krikščionių.
Jau XIX amžiuje Viekšniai garsėjo savo turgais, veikė bene 60 krautuvių. Tarpukario metais
Viekšniuose veikusi progimnazija išugdė Lietuvai daugybę mokslo ir kultūros veikėjų. Nuo
1925 m. Viekšniuose veikė suaugusiųjų lavinimo institucija — vyskupo M. Valančiaus liaudies
universitetas, vėliau perėmęs dr. Basanavičiaus vardą.
Nepriklausomybės metais Viekšniuose buvo keletas keramikos ir maisto pramonės dirbtuvių,
praeito amžiaus pabaigoje pastatytasis vandens malūnas, pieninė, vilnų verpykla bei karšykla,
odų dirbtuvė, girininkija, nuo 1860 metų veikianti vaistinė yra viena seniausių Žemaitijoje.
Sveikatos apsaugos sistemą papildė profesoriaus M. Biržiškos 1938 m. pastatydinti sveikatos
namai. Skirtingų konfesijų tikintieji meldėsi bažnyčioje, cerkvėje bei sinagogoje.
Viekšnių miestelis smarkiai nukentėjo ir per pirmąjį, ir per antrąjį pasaulinius karus. Deja,
griovimas nesiliovė ir taikos metais. Kito ne tik tradicinė miestelio išvaizda, buvo griaunamos ir
senosios tradicijos. Vadovaujantis sovietinėmis senojo pasaulio griovimo ir naujo prievartinio
statymo nuostatomis, nauji architektūriniai ir erdviniai miestelio elementai nebuvo derinami su
vietos specifika, per amžius susiklosčiusia buities raidos logika, su čionykščio gyvenimo
specifika. Daug kas buvo daroma tarsi specialiai atžagariai — paniekinant senąsias vertybes,
nepaisant gyvenimo išminties ir moralės.
Pokario dešimtmečiais ypač nukentėjo Viekšnių miestelio centras. Nebeliko beveik keturis
šimtmečius tarnavusios tradicinės turgaus aikštės, tiesiog ant žmonių kaulų, buvusių senųjų
kapinių vietoje, pastatyta nebūdingos šiam kraštui architektūros profesinė technikos mokykla su
ją supančiomis bendrabučių „dėžutėmis”. Ypač ryškiu akibrokštu laikytinas senosios klebonijos
nugriovimas, jos vieton įspraudžiant penkiaaukštį gyvenamąjį namą, užstojusį nuo vakarų pusės
bažnyčią ir perkirtusį kelią iš šventoriaus į kapines. Sveiku protu taip pat neįmanoma suvokti,
kam reikėjo piečiau Tilto gatvės nugriauti istorinę reikšmę turėjusius žydų maldos namus ir toje
vietoje suprojektuoti du tipinius keturaukščius gyvenamuosius pastatus, visiškai nesiderinančius
prie senosios miestelio dalies architektūros. Daugybė viekšniškių piktinosi neapgalvotu senosios
gimnazijos pastato nugriovimu. Gerai, kad mokytojai entuziastai suspėjo pagaminti buvusios
gimnazijos maketą, kuris tebesaugomas vidurinėje mokykloje. Šiandien vietoje senosios
mokyklos, išugdžiusios tiek kultūros ir mokslo švyturių, riogso brangiai kainavęs, taip ir
nebeužbaigtas balto mūro pastatas, turėjęs tapti kultūros namais. Jis ne tik sugadino šios
miestelio dalies išvaizdą, bet ir tapęs nebereikalingu, kelia pavojų jame karą mėgstantiems žaisti
vaikams. Neretai čia prieglobsčio ieško ir visokie girtuokliai. Kiek trūksta, kad ši vieta
subrandintų ir kokį pavojingą nusikaltimą.
Vis dėlto miestelio istorinėje dalyje dar išlikę nemažai senų ir įdomių pastatų. Deja, net dabar,
kuomet nebegalioja sovietinė komandinė ūkio bei statybų sistema, labai vertingose urbanistiniu
atžvilgiu vietose ima ir išdygsta nepatogūs ir neišvaizdūs statiniai. Miestelis neturi
perspektyvinio statybų plano, tik tą sovietmečio projektą, pagal kurį visas miestelio centras
turėjo būti užstatytas daugiaaukščiais namais.
Sveiku protu nesuvokiama, kodėl ir dabar išduodami leidimai čia statyti netinkamos
architektūros pastatus. Tokių nusižengimų padaryta Vytauto, Mažeikių, Akmenės, Puodininkų,
146