3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

žiūrėdavo, ir patys vaidindavo. bet pastatas žuvo liepsnose, ir tik sena fotografija bemini anuos
laikus. [...]. Iš viekšniškio fotografo J. Kinčino kolekcijos į mus žvelgia nepakartojami, įspūdingi
tipažai — tarnautojai ir kunigai, lietuviai ir žydai.”
Navickienė-Aleksandravičiūtė Zofija. Ką bežinome apie senuosius dvarus? // Vienybė. —
1997. — Spal. 1: Ir 2 nuotraukos: „Nežinomo fotografo nuotraukose buvęs Pavirvytės dvaras
1938 metais iš fasadinės ir kiemo pusės”. — Visas tekstas:
Per mūsų šalį vilnija Europos paveldo dienos, kurių tema „Dvarai ir rūmai Lietuvoje”.
Daugelyje rajonų ir miestų įvyko ar tebevyksta tam skirti renginiai, parodos. Antai su Utenos
krašto dvarais galima susipažinti Antano ir Motiejaus Miškinių centrinėje bibliotekoje, kur
eksponuojami parkų planai, schemos, Saldutiškio, Leliūnų, Jasonių ir kitų dvarų archyvinės
nuotraukos, neseniai įvyko didelis susitikimas Leipalingio dvare. Daugiausia šiuo metu lankomi
Suvalkijos ir Aukštaitijos dvarai, nes jie iš tiesų įspūdingesni, negu mūsų apylinkėse buvę. Jie
puikuojasi mūriniais rūmais, išlakiomis kolonomis. Kai kurie jų visai neblogai išsilaikę iki šių
dienų. Mūsų krašte dvarai buvo daug kuklesni, beveik visų rūmai buvo mediniai ir gana paprasti.
Dar visai neseniai, sovietiniais laikais, buvo skelbiama, kad dvarai skleidžia tik blogį. Dvarų
pastatai buvo intensyviai griaunami, naikinami, jų šeimininkai arba spėjo pasitraukti į Vakarus,
arba buvo nukankinti Sibiro gulaguose. Norėčiau pacituoti Vilniuje, Radvilų rūmuose, ką tik
įsikūrusio Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktoriaus Aleksandro Guobio žodžius,
kad sovietmečiu buvo stengtasi, jog nebeliktų mūsų praeities kultūros, nebeliktų pagarbos
istorijai ir ankstesne dvasia išauklėtų žmonių. Kol žmogus žino savo šaknis, laikosi jų įsikibęs,
išlaiko tradicijas, puoselėja praeities kultūrą, tol neįmanoma sunaikinti tautos.
Aišku, ne viskas dvarų gyvenime buvo teigiama. Daug nuodėmių iš jų sklisdavo. Bet ne visi
dvarininkai buvo vienodi. Vieni lėbaudavo, trankėsi po užsienius, o kiti rūpinosi savo krašto
gerove, kultūra, savo žmonių gyvenimu. Jau vien tai, kad dvaruose buvo kaupiami vertingi meno
kūriniai, turtingos bibliotekos, reti augalai, išugdyti, gražiai išplanuoti parkai, neleidžia
beatodairiškai paneigti jų indėlį į krašto kultūrą.
Gaila, mūsų rajone neberandame išlikusių dvarų rūmų su meno vertybėmis. Nuo žemės
paviršiaus nušluoti Santeklių, Paežerės, Meižių, Ašvėnų, Antanavos, Bugių dvarai, kai kurie
pusiau sugriauti, kaip antai Pavirvytės, Medemrodės. Kiek geriau išsilaikė Paragių sodyba.
Galima būtų vardinti dar daugelį išnykusių dvarų ir dvarelių (vien Viekšnių krašte Stočkų,
Boguslavo, Birbiliškės, Skleipių ir kt.). Manau, kad kraštotyrininkams plati veiklos dirva,
renkant medžiagą apie visus juos.
„Vienybė” publikavo istorikės a. a. Vandos Sruogienės prisiminimus apie „gailestingąsias
Santeklių paneles”, kaip jas vadino Mykolas Biržiška. Kiek žinau, medžiagą apie kai kuriuos
dvarus renka gerbiamas kraštotyrininkas Bronius Kerys. Mūsų istorikas Algirdas Gedvilas savo
veiklos sritimi pasirinko aviatorių A. Griškevičių ir Biržiškų šeimą, nesigilindamas į dvarų
kultūrą. Tad darbo per akis!
Įkuriant senosios Viekšnių vaistinės pastate muziejų, ketinta jame eksponuoti ne tik XIX a.
pabaigos—XX a. pradžios inteligento buto interjerą, bet ir kaupti jame medžiagą apie mūsų
krašto inteligentus, įskaitant ir dvarus. Esu labai dėkinga nuoširdiems muziejaus darbuotojams
D. Končienei ir V. Lizdeniui, kurie sutvarkė eksponatus, gražiai prižiūri muziejų, įdomiai
pateikia žinias lankytojams. Tačiau norėtųsi ir dar daugiau. Visiškai sutinku su gerb. L. Rozgos
nuomone, kad šio muziejaus veiklą reikėtų plėsti.
Minint Europos paveldo dienas, nejučiomis nuklystu į vaikystę. Tais laikais buvo paprotys,
kad dvaruose rinkdavosi apylinkių inteligentai, tad mano seneliai ir tėvai lankėsi daugelyje jų,
dažnai pasiimdami kartu ir mane, tada dar mažytę mergaitę.
Bene didžiausią įspūdį man paliko nepaprastai gražaus miško apsuptas Santeklių dvaras.
Persikėlus per Ventą plaustu, kelias pakildavo upės šlaitu, ir patekdavai į didingų liepų alėją, kuri
nuvesdavo iki dvaro rūmų. Jie buvo įdomūs: lyg rytiečių šventyklų dvigubas stogas, po namu
galingi požemiai su išėjimu į Ventos skardį. Šeimininkės vedžiojo mus po juos žybsint žibintui ir
pasakojo, kad šiuo slaptu išėjimu kadaise pasinaudojo sukilėliai, bėgdami nuo juos persekiojusių
caro kazokų. Gal tai tik legenda? Dvaro sienas puošė didingi protėvių portretai, japonų
dailininkų akvarelės.
144