3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Geologinis draustinis Papilėje
Labai seniai, kai gamta dar nė nesapnavo apie savo būsimą „šeimininką” žmogų, kai net
žinduoliai dar buvo reti, kai žemėje vešėjo šilumą mėgstantys paparčiai, kai klestėte klestėjo
milžiniški ropliai — ichtiozaurai, pleziozaurai, baidyklės, žiūrint mūsų akimis, beveik visa
Europa buvo po vandeniu. Tai buvo neįsivaizduojamai seniai, prieš 120—150 milijonų metų,
Juros periode, kaip vadina tą laiką geologai. Iš šitų senų laikų gyvūnų, seniai suakmenėjusių,
kapinynas yra Papilėje, Ventos atodangose. Būtų sensacija, jei Lietuvoje rastume įspaustus
akmenyje dinozauro pėdsakus, bet mokslą ne mažiau domina ir Papilės paleofauna, kurią sudaro
seniai išmirę moliuskai, dygiaodžiai, žuvys. Vandens telkinys, vadinkime jį jūra, šiose vietose
nebuvo gilus, mat, moliuskai gyvena iki 80 m gylio, o amonitai iki 200—400 m gylio vandens
sluoksnyje.
Juros periodo sluoksniai Lietuvoje yra 34—155 m gylyje, paslėpti kvartero nuogulomis, o
Papilėje šie dariniai išeina į paviršių, bereikia nubraukti kasmet užslenkančias sąnašas, nuplėšti
velėnas — ir skaityk nuostabią akmeninę knygą. Kito tokio suakmenėjusių Juros periodo gyvūnų
kapinyno daugiau niekur Europoje nėra.
Pirmasis, atkreipęs dėmesį į suakmenėjusius paleogyvius, buvo D. Poška, 1818 m. lankęsis
prie Ventos ir prisirinkęs eksponatų savo muziejui. Netrukus garsas apie fosilijas pasklido toli.
1825—1826 m. atodangas tyrinėjęs lenkų inžinierius Janas Ulmanas, konstatavo geležingų
uolienų išeigas su senomis fosilijomis, o netrukus profesorius E. Eichvaldas atpažino ir
moksliškai jas aprašė. Daug kas pabuvojo prie atodangų: ir mokslo vyrai, ir paprasti smalsuoliai,
daug kas stebėjo ir stebėjosi, daug kas apsilankys ateityje, jei mes... išsaugosime, šias Ventos
kilpas su atodangomis. Kaip čia neprisiminti ekologo Žano Dorsto žodžių: „Atrodo, kad daug
kas gali išsaugoti gamtą, bet ją apgins tik meilė. Gamta išliks sveika tik tuo atveju, jei žmogus
nors truputį pamils ją vien todėl, kad ji nuostabi.”
Sunku surasti Lietuvoj vietą,
Nors ir žibėtų rasa ant rūtų,
Kur už tėvynę kraujo nelieta,
Kur padavimais garsi nebūtų.
Maironis
Kiek yra piliakalnių prie Ventos?
Ventos apylinkėse susiėjo kuršių, žemaičių ir žiemgalių gyvenamos žemės. Kuršius nuo jų
rytinių kaimynų skyrė Ventos upė, o nuo skalvių pietuose — didžiuliai miškai ir pelkės. Kuršiai
buvo turtingiausia gentis, ji valdė gintaro prekybą su Romos imperija, todėl beveik visos į baltų
kraštus atvežtos romėnų monetos ir prekės liko jos teritorijoje (A. Butrimas). Savo mirusiuosius
kuršiai degino.
Į rytus nuo Ventos gyveno žiemgaliai. Jų kapai nėra tokie turtingi kaip kuršių, juose mažiau
ginklų, tačiau gausu žemdirbystės įrankių. Matyt, jie apsigyvenę derlingose Mūšos baseino
žemėse, buvo puikūs žemdirbiai. Mirusiųjų jie nedegino.
Žemaičiai gyveno Ventos, Virvytės, Minijos aukštupiuose. Tai buvo pati karingiausia gentis,
jų kapuose randama daug ginklų, mirusieji laidojami su žirgais. Žmonės šiose vietose gyveno iš
senų laikų. Kuršėnų apylinkių smėlio kasyklose rasti du geležies amžiaus kapynai. Vienas
gilesnis kapas turėjo akmenų sienas. Bacaičių dvaro laukuose prie Ventos rasta titnago skeveldrų,
molinių indų šukių. Gargždelių dvare, netoli Kuršėnų, 1847 m. rastas iš akmenų sukrautas
rūselis, kuriame rasti sulenkti žmogaus griaučiai. Toks laidojimo būdas priskiriamas ankstyvajam
bronzos amžiui (B. Kviklys). Ir ne tik Kuršėnų laukuose. Žemė saugojo daug istorijos paslapčių,
kurias pamažu įmena archeologai. Jų dėka mes ir sužinome, kad senieji amžiai buvo neramūs,
dažnai kruvini. Tai ir gotų žygiai per baltų žemes bei kiti neramumai tautų kraustymosi metu, ir
vikingų puldinėjimai, bet daugiausia kančių baltų gentims atnešė Ordinas. Kalavijuočių (ant jų
apsiaustų buvo išsiuvinėti raudonas kryžius ir kalavijas) agresija į baltų žemes buvo tokia
galinga, jog iki 1230 m. latviai ir estai buvo nukariauti. Į lietuvių žemes kalavijuočiai pirmąkart
įsiveržė 1229 m., bet, matyt, gavo stiprų atkirtį, nes septynetą metų nesirodė.
Senas kovas mena piliakalniai, ant kurių senovėje stovėjo stiprios pilys. Tai ir Šilėnų,
Ramučių, Rekčių piliakalniai prie Ventos į šiaurę nuo Kuršėnų, ir du piliakalniai Papilėje: vienas
14