3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Mažeikių muziejaus darbuotojas Vytautas Ramanauskas apžvelgė tautodailininko darbus
laikmečio bei meninės vertės aspektu. Muziejininkas pasamprotavo, jog J. Rušinas buvęs medžio
meistras, gebėjęs dirbti įvairiausius staliaus darbus, tačiau jo gili nerimstanti dvasia neleido
apsiriboti tik praktiškais dirbiniais. Drožėjo kūrybinis palikimas susideda iš mažosios
architektūros, taikomosios dailės darbų. Įdomūs tautodailininko altorėliai, skulptūrėlės, visoje
Lietuvoje garsios figūromis bei ornamentais išpuoštos kėdės, originalios lazdos, pasakų pasaulio
paukščiai. Tautodailininko gyvenamasis laikotarpis nebuvo palankus sakralinių siužetų kūrybai,
tad dažnu atveju tekdavę laviruoti tarp idėjos ir išraiškos. Nežiūrint to, kad J. Rušino drožiniai
priskirtini aukštos meninės vertės neturinčiam naiviajam stiliui, jie unikalūs prasiveržiančiu
kūrėjo — „liaudies perliuko” — nuoširdumu, originalia išraiška.
Prisiminimais pasidalijo ir Mažeikių muziejaus direktorė Adelė Cholodinskienė. Direktorė
papasakojo, jog 1967 metais, pačioje savo darbo pradžioje, ji muziejui nupirkusi J. Rušino
atneštą kėdę ir nuo tada prasidėjusi ilgus metus trukusi pažintis. Mažeikių muziejus yra įsigijęs
nemaža drožėjo darbų: kaukių, kėdžių, lazdų, altorėlių, koplytėlių, skulptūrėlių, paukščių ir kt.
Tautodailininkas mielai bendradarbiaudavo su tuo laiku veikusia liaudies meistrų draugija,
aktyviai dalyvaudavo parodose. A. Cholodinskienė pažymėjo, jog J. Rušinas Žemaitijos
tautodailėje įmynė gilų pėdsaką.
Svarbiausias palikimas — dukra
Patys nuoširdžiausi žodžiai minėjime nuskambėjo iš J. Rušino dukros Bronės, visų vadinamos
Bronele, lūpų. Moteris prisiminė, kaip jai, vaikui, norėdavosi padėti tėveliui drožti, tačiau jis
sakydavęs, jog mergaitei reikia mokėti virti, kepti, o ne šakalius drožinėti. Tačiau švilpynes vis
tiek išsidroždavusi pati, o tėveliui padėdavusi patarimais. Prisiminė dukra ir kokia nelengva
buvusi buitis: net keletą kartų tekę naujus namus statytis, iš naujo gyvenimą kurti. Tačiau,
nežiūrint slegiančių sunkumų, tėvelis buvęs linksmas, armoniką į rankas paėmęs, linksmindavęs
ne tik Pluogų, bet ir aplinkinių kaimų jaunimą. O drožė net ir tada, kai buvo amputuota koja, kai
jau gulėjo ligos patale — iki pat užmerkdamas akis.
Taip jau atsitiko, kad ištekėjo Bronelė taip pat už muzikanto — vieno iš šiandien Viekšnių
kultūros centre veikiančių liaudies muzikos kapelos „Jonkelis” vadovų — Arūno Šarkio. Tad
minėjime skambėjo „Jonkelio” atkurtos Juozo Rušino mėgtos ir grotos melodijos, netrūko
šmaikščių pajuokavimų, čia pat gimusių improvizacijų.
Popietės vedėja, Viekšnių kultūros centro direktorė Birutė Švažienė, pakvietė minėjimo
dalyvius apžiūrėti parodą ir drauge dalyvauti šv. Mišiose bei aplankyti kapines, pagerbiant
J. Rušino ir visų Anapilin išėjusių Viekšniams brangių žmonių atminimą.
Andriuška Augustinas. Atsiminimai / Augustino Andriuškos pokalbiai su Bronislovu Keriu.
— 2007. — Liep. 7—8. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:
— Rušino koplytelės kor dvė bovo, dvė koplytelės i kryžius, kuriuos čia kapuos?
— Senūsiuse. Naujųjų nebovo. Naujiejie, kumat aš pašte dėrbau, ka naujūsius aš... vėsos tuos
pušys, tėn mono vėsos dėigtos. Muotrėškos dėigė pagal kelio tus jau medžius, vuo aš dėigiau tas
pušis, anuos sakuos — nemuoku aš dėigt pušėis. Nu tada aš, tas kerčiuo kor tuos pušys bovo, je
dabar daug išpjautų yr. Tada aš tas pušis dėigiau. Če liob visumat užtvins tas. Vėiškelis —
pavasarį, rudenį par vėiškelį neišvažiousi. Liob važious vingiaas. Neišejo mašėnos. Pirmuoji
truoba kor y, untruoji truoba Sidabro ta kor bovo Sidabrienės — če jau užtvins, kad jau kalnaas
eisem par aplinkou. Rušinienė bovo mėrusi, ka ons pastatė, i taa Rušinienee, kap Rušinienė
mėrė, Smetuono laiki tap, tap ons i pastatė.
— Ta Rušinienė, ta Juozo muotėna?
— No.
— Vuo dėlkuo nugriouvė paskui, kor pradingo?
— No, pradiejo plytos griūt. Tas kryžius viel nupovo, tų nupjuovė. Dar Anė gyva tebebovo,
ka ana tų kryžių nupjuovė. Tujau po karo i nuvarė tas koplyčias. Vuo tus šventūsius nunešė
bažnyčiuo. Kazimierą i Pranciškuoną. Bažnyčiuo y. Pri Panelės Švenčiausios altuoriaus sudieta.
131