3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

1999 m. minint Užlieknės mokyklos jubiliejų, jos kiemą irgi papuošė naujas kryžius. Giminės
atminimui 2000 m. Medžialenkėje kryžių savo žemėje pastatė Končiai. Įdomesni architektūriniai
statiniai, kaip koplyčios, koplytėlės su Rūpintojėliais ir kitokie, nestatomi.
Vaišnienė Sigutė. Pasakos pasaulio kūrėjas // Būdas žemaičių. — 2006. — Spal. 31. —
Tekste:
Viekšniškiai paminėjo tautodailininko, medžio drožėjo Juozo Rušino 100-ąsias gimimo
metines. Ta proga Viekšnių vaistinės muziejuje atidaryta Juozo Rušino darbų paroda, kurios
ekspozicijoje — Mažeikių ir Viekšnių muziejuose saugomi liaudies meistro darbai.
Muziejininkai džiaugiasi kūrybiniu palikimu
Kaip paprasta būna tokiuose minėjimuose, kūrėjo asmenybės bei kūrybos paveikslas
dėliojamas tarsi prisiminimų mozaika. Atgaivindami atmintyje J. Rušino gyvenimo epizodus,
minėjimo dalyviai sudėjo šviesios, kasdienybės rėmuose netelpančios, kūrybingos asmenybės
portretą. Viekšnių A. Griškevičiaus muziejaus darbuotoja, viena iš minėjimo organizatorių,
Nijolė Urnienė popietės svečiams priminė J. Rušino biografiją.
J. Rušinas gimė 1906 m. spalio 25 d. Viekšnių valsčiaus Pluogų kaime. 1931 m. Juozas vedė
Eufemiją Beišinaitę. Tėvams mirus, su broliu Jonu pasidalijo paveldėtą žemę. Prasidėjus kolūkių
kūrimui, Jonas išvyko į Rygą, o Juozas liko kolūkyje. Vėliau persikėlė arčiau Viekšnių — į
Pakalupės kaimą. Dirbo statybininku, o kartu gamino baldus iš medžio: lovas, spintas, stalus,
krėslus, taip pat drožė klumpes ir šventuosius. Nuo 1984 m. J. Rušinas buvo Liaudies meno
draugijos nariu.
Juozui drožinėti patiko iš pat mažumės. Pirmas jo išdrožinėtas darbas — kunigas. Dar
piemeniu būdamas, dirbo žaislus vaikams. Droždavo ratelius, rogeles, malūnėlius, švilpynes,
tarškynes, inkilus. Buvo pasidirbęs sau medinį dviratį, kūlimo mašiną. Ta mašina buvo nedidelė,
kaip „kuzavėlis” — inkilėlis. Keturiolikos metų pradėjo drožinėti lazdas, visokias šmėklas,
velniukus, kryželius prie kelių. Vėliau dirbo kaukes, paveikslams rėmus.
Pirmasis darbas, už kurį gavo užmokestį, buvo „dievomunka”. Viekšniuose gyveno toks
Končius, laikė „bagamazą”. Nunešė drožėjas savo kūrinį tam Končiui ir paprašė parduoti už 8
litus. Končius pardavė už 9 litus. J. Rušinas sau pasiėmė 8 litus, o litą paliko Končiui už
pardavimą. Už tuos pinigus meistras prisipirko peilių, kaltų, skaptų. Tada jau pradėjo ir savo
padirbtas lazdas pardavinėti. Už jas žmonės mokėdavo po 3 litus.
Lazdos buvo puikiai išdrožinėtos, lengvos ir rankai patogios. Mėgstamiausia medžiaga —
išsistovėjęs, gerai išdžiūvęs liepos medis. J. Rušinas turėjo gerą regimąją atmintį. Paklaustas jis
sakydavo: „Aš visą planą turiu akyse. Matau prieš save, koks tas daiktas turi būti. Aš tą daiktą
visą turiu savyje”. Apie savo darbą pasakojo: „Drožinėjant negalima skubėti. Reikia dirbti iš
lengvo, ypač kai veidą drožinėji — truputį kapt su skalpeliu, ir jau nosies nebėra, nebe tokia,
kokia turėjo būti. Nė nepamatai, kaip žandus nukreivini beskubėdamas. O kai dirbi
neskubėdamas, išeina viskas gerai. Sugadinto darbo nebepataisysi, reikia jį išmesti laukan. Tada
visas tavo darbas eina per nieką — reikia vėl iš naujo viską dirbti”.
Kai turėjo savo žemę ir gaspadoriavo, paskui, kai buvo kolūkietis, drožinėti laiko neturėjo.
Tai darydavo tik vakarais. Ypač patiko drožinėti paukščius, bet ne paprastus, o tokius, kokių
mažai tėra arba išvis nėra. „Paukščius pats sutveriu, — sakydavo Juozas. — Pats paukštis ir
spalvos yra ne šio svieto, o iš pasakų pasaulio”.
J. Rušinas palaikė ryšius su Šiaulių „Aušros” muziejumi. Ten retsykiais būdavo eksponuojami
jo darbai. Drožėjas pasakojo, kad jį aplankydavo ekskursijos iš Šiaulių, Panevėžio, Vilniaus,
Klaipėdos. Įvairių laikraščių žurnalistai rašydavo apie jį, fotografuodavo, tačiau nė vienas
neatsiuntė nei laikraščių, nei nuotraukų. Iš Vilniaus buvo atvykusi etnografė P. Dundulienė. Ji iš
jo pirkusi vieną kėdę už 50 rublių. Skulptorius Strioga iš Kauno taip pat nusipirkęs kėdę už 80
rublių. Vieną lazdą pirko vertėjas D. Urbas. J. Rušino darbų yra pas jo dukterį Bronislavą
Pakalupės kaime. Nemažai darbų yra padirbęs Viekšnių bažnyčiai. Tai koplytėlė „Šv. Onos
bažnyčia Vilniuje”, kuri yra bažnyčioje, skulptūra „Šv. Jonas Krikštytojas”, esanti bažnyčios
vartuose, stovyla „Kristus su kryžiumi”, pastatyta šventoriuje ant kanauninko J. Navicko kapo,
skelbimų lenta, trys „dievomunkelės” ir dvi kėdės.
130