3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Arūnas Kynas, tyrinėjęs metalines vėjarodes Lietuvos mažojoje architektūroje, yra pastebėjęs,
jog jos labai populiarios pajūrio regione, o išnyksta Akmenės rajono rytinėje dalyje bei gretimose
Telšių rajono apylinkėse. Visiškai jų nerandama Šiaulių ir Kelmės rajonuose. Vienas stogastulpis,
turėjęs metalinę vėjarodę, užtiktas Joniškio rajone. Toliau į rytus jų pastebima, bet gan retai.
Centrinėje ir pietinėje Lietuvos dalyse visai nerandama.
Suprantama, jog žvejams vėjo kryptis ypač svarbi, bet kam tokį didelį dėmesį vėjarodėms
skyrė Viekšnių seniūnijoje įsikūrę žibikiškiai — net trijose greta viena kitos sodybose stovėjo
mediniai kryžiai, užsibaigią šiuo simboliu — nežinia. Matyt, kad lengviau „užčiuoptų” vėją,
kryžiai gan aukšti, nebūdingi Žemaitijai. Visi datuoti 1904, 1906 ir 1933 m. Įspūdingiausiai
atrodo pats seniausias. Vėjo kryptį rodo angelas, pritvirtintas prie kryžiaus stiebą užbaigiančio
metalinio kryžiuko. Jo sankirtoje nukalta saulė, o žemiau pritvirtintas mėnulis. Kai kurie
menotyrininkai šiuos ženklus tapatina su senuoju gamtatikių tikėjimu. Krikščionims Saulė ir
Mėnulis taip pat svarbūs, nes saulė reiškia Naujojo testamento šviesą prieš Senąjį testamentą,
kuriam atstovauja Mėnulis. Angelas — Dievo pasiuntinys. Medinės kryžmos sankirta su stiebu
papuošta 4 metalinėmis lelijomis, simbolizuojančiomis skaistumą, tyrumą, šviesą. Peršasi išvada,
jog visi simboliai parinkti pagal aiškią krikščionišką logiką. Galima surasti ir priešingų
argumentų. Netoli auga galingas Žibikų ąžuolas, priskiriamas valstybės saugomiems botaniniams
objektams, siekiąs net 190 cm skersmens. Pro šalį teka kanalizuotas upeliukas, o už jo, buvusioje
sodybvietėje, nudžiūvusias šakas plačiai skečia kitas ąžuolas. Nors jis neįrašytas į jokius sąrašus
ir yra plonesnis (skersmuo apie 170 cm), bet atrodo įspūdingiau. Trūktų tik apeiginio pagonybės
laikus menančio akmens, bet jį nesunku buvo išgabenti ar sunaikinti. Be to, tame pačiame kaime
yra ir Juodasis akmuo (žmonių vadinamas Meilės akmeniu), laikomas senosios sakralikos
objektu.
Kiekvienas įžiūri tai, kas jam artimiausia, priklausomai nuo pasaulėžiūros, išprusimo lygio. O
gal čia paprasčiausiai „suveikė” lietuviškas principas, kai pasistačius kryžių vienam kaimo
gyventojui, kitiems kaimynams reikėjo atrodyti ne prasčiau? Toks pat kryžius yra gretimame
Medžialinkės kaime. Tikėtina, jog visi jie net vieno meistro. Panašių dirbinių Žibikų kaime gali
būti ir daugiau. Tam reikėtų ne vieno pastebėjimo, o detalaus tyrimo. O gal viekšniškiai seniai tą
yra padarę, tik mums, senosios Mažeikių rajono dalies gyventojams, naujai prijungtasis gabalas
yra nežinoma žemė? Manau, kad spauda galėtų padėti greičiau ir geriau vieniems kitus pažinti. O
dabar apie savo rajoną galiu pasakyti sokratiškai — žinau, kad nieko nežinau. Nors pagal
žmogiškąją prigimtį išeitų atvirkščiai — norėtųsi daugiau.
P. S. Grįžtant prie A. Kyno straipsnio, kuriam jis naudojo ir muziejų saugyklų, ir fonotekų
medžiagą, galima pabrėžti, jog Mažeikių rajone vėjarodžių neaptikta apie Krakius, Pikelius,
Bugenius, o buvusiame Akmenės rajone — jų rasta Viekšnių ir Kairiškių apylinkėse. Natūroje
vėjarodžių dar menkiau išlikę, todėl drąsiai galima daryti išvadą, kad žibikiškiai šiuo atžvilgiu
yra tikrai turtingi. — [Broniaus Kerio pastaba: Vadinamąsias vėjarodes Viekšnių krašte tai
vienur, tai kitur aptikdavau visą gyvenimą. Angeliukas, pučiantis triūbą, matytas dažniausiai. Tik
niekas man nėra sakęs, kad tai vėjarodė. Gal ir „angeliukų” savininkams visai nerūpėjo vėjo
kryptis].
Nabažienė Lina [Lina Martinkutė-Nabažienė]. Užlieknės apylinkės istorijos vingiuose. —
Užlieknė: Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Užlieknės filialas, 2001. — 59 p.
— Kompiuterinis leidinys. Tiražas 2 egz. — Tekste:
Liaudies mažosios architektūros statiniai buvo statomi ne tik sodybose ir kapinėse, bet ir
pakelėse. Medžialenkėje buvo Baltučio koplyčia, Meinoriuose — Jonuškio koplyčia, Zubino
kryžius. Vienas tokių išlikusių paminklų — metalinis kryžius, įmontuotas į akmeninį pagrindą,
stovi Užlieknėje pakeliui į Viekšnius dešinėje pusėje (prie I. Kučkos sodybos). Medžiuose buvo
kabinamos mažos medinės koplytėlės su rūpintojėliais, kurių išlikusių nebėra.
Kartu su Atgimimu atgimė tradicija statyti kryžius. Be jau minėtųjų, pastatyta ir daugiau
naujų kryžių. Išnykusio Meinorių kaimo centre 1994 m. buvo pastatytas ąžuolinis kryžius
buvusiam kaimui atminti. Ant jo išskaptuotas sakinys: „Užklydęs netyčia į buvusį kaimą nors
širdies gėlą prie Kryžiaus paliksi. Meinorių kaimo žmonių atminimui.”
129