3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

gūsių, jame likę 26 ūkiai su 63 gyventojais. O kadaise, 1923 metais, buvo 43 ūkiai su 250
gyventojų. Iš čia kilę broliai Bukantai: dvasininkas Kazimieras, globojęs rašytoją Šatrijos
Raganą, ir gydytojas Domininkas, su vienminčiais stengęsis atkurti Vilniaus universitetą ir miręs
Zarasuose 1919 metų žiemą nuo šiltinės.
Dabar retai kas beprisimena ir dar vieną kegriškį, brolių Bukantų bendraamžį, Joną Glodenį.
Gimė jis Kegriuose tolimais 1868 metais, čia pragyveno jam Aukščiausiojo skirtus 75 metus ir
pasimirė 1943-iaisiais, palikdamas sūnų ir dukterį.
Jonas Glodenis matyt iš savo tėvo Baltramiejaus buvo paveldėjęs sodybą, kažin kiek miško, o
sodyboje turėjo įsirengęs kalvę — savo verslo ir pragyvenimo priemonę. Jis buvo nagingas ir
savo darbą puikiai išmanantis kalvis, mokėjo ne tik kaimynams ūkininkams kirvį ar noragą
pakapinti, arklį pasegti, bet ir amatininkams pagamindavo įvairių darbo įrankių — oblių,
leistuvų.
Per dienų dienas Jonas Glodenis sukdavosi savo kalvėje, ir tik poilsio bei nakties valandas
atiduodavo kitam savo pomėgiui — dievdirbystei, per kurią iki šiol yra atmenamas ir minimas.
Užsakovo paprašytas, jis pagamindavo ir koplytėlę, ir kryžių išskaptuodavo, o labiau už viską
mėgo drožti šventųjų skulptūrėles. Dažniausiai jas skaptuodavo iš sausos liepos, nes ji
minkštesnė už ąžuolą.
Palyginti dar neseniai, 1882 metais, atsiminimus apie Kegrių kalvį ir dievdirbį užrašiusi
kraštotyrininkė Amelija Urbienė tvirtino, kad Jonas Glodenis nebuvo išdidus ir dirbo šventuosius
visiems, kas tik paprašydavo. Daug jo išdrožtų skulptūrėlių buvę Kegrių kapinaitėse. Bet jeigu ir
niekas neprašydavo, o drožėjui noras ateidavo, jis imdavo gerai išdžiovintą medį, nukirstą
savame miške ir kruopščiai pavėsyje išdžiovintą, ir droždavo ką sumanęs savo džiaugsmui. O
paskui nuneš į kapinaites ir paliks — kitiems pasigrožėti. Pasak tos pačios A. Urbienės, vietiniai
žmonės taip ir sakydavę: „Visi Kegrių kapeliai yra Glodenio fundacija”. Tokių „fundacijų” buvę
ir kitų kaimų kapinaitėse, kaip antai Kairiškių Apžadų kapeliuose. Ir kryžių daug Glodenis
pridirbęs. Kryžiai dažniausiai būdavę iš ąžuolo, stambūs, aukšti, apvaliomis kryžmomis. Kristaus
kančia paprastai būdavo proporcinga kryžiaus dydžiui.
Kraštotyrininkei apie meistrą daug papasakojusi jo duktė Emilija Lukošienė prisiminė porą
tėvo darbų — šventąjį Juozapą ir švenčiausiąją Mariją su Kūdikėliu ant rankų. Ir dar duktė
papasakojo, kaip tėvas gamindavęs koplytėles. Tik jas meistras dažydavęs, o šventųjų
nedažydavęs, juos lakuodavęs. Ir vaikus į darbą įkinkydavęs. Įvynios gniužulą vatos į kojinę,
pamirko į laką ir liepia tuo gniužulu šventąjį trinti iš visų pusių, ilgai ir kantriai trinti — „kol
įkais”.
Dabar, po daugybės audringų metų, kas bepasakys, ką jausdavo, apie ką mąstydavo
dievdirbys, matydamas, kaip jo išskaptuotus šventuosius kaimynai su meile stato į gegužinių
pamaldų altorėlius ir vaiskiais bei kvapniais pavasario vakarais prieš juos gieda bei meldžiasi,
savo džiaugsmus ir godas jiems išpažįsta.
Bet daugelio net labai garsių meno žmonių gyvenimuose būta konfliktų. Ir Jono Glodenio
gyvenime buvo intriga. Jo žmona Morta nepripažinusi vyro, kaip šventųjų drožinėtojo, gabumų.
Tik vieną vienintelę Kristaus kančią, vyro, matyt, ypač dailiai išdrožtą, laikiusi troboje ant
sienos. O kitų vyro kūrinių neleisdavo net viduje laikyti. Tad garbusis meistras savo išdrožtus
šventuosius turėdavęs kelti „ant aukšto”, į pakraigę. Ten jų buvę pilna, kol neužgriuvo iš rytų
grįžtantis baisusis antrasis pasaulio karas. Matyt, ieškodami lašinių bei kitokio turto, kareiviai
užsikorę ant trobos ir visas šventųjų skulptūrėles išsvaidę bei sulaužę.
Būdamas kalvis, Jonas Glodenis šventiesiems drožti įrankius — visokius kaltelius ir
skaptelius — pats pasidarydavęs, nusipirkęs metalo pas Viekšnių žydelius.
Tik 57 metai, kai amžinybėn pasitraukė gabusis Kegrių kalvis ir dievdirbys Jonas Glodenis.
Bet spėjo po lietumis ir saulės karščiais sutrūnyti jo išskaptuotieji aukšti kryžiai, per žmones
iškeliavo ir gal tik kolekcionierių saugyklose nežinomi dar išliko jo išdrožti šventieji. Pas dukrą
dar buvusios tėvo padarytos žirklės — geros, parankios. Ir išliko bene vienintelė kaimo
menininko fotografija, kurią 1925 ar 1926 metais padarė klierikas Liauksminas. Gal jis buvo iš
1951 metais sovietinės valdžios ištremtų kegriškių Liauksminų giminės? Gerą darbą padarė,
palikdamas mums savito menininko ir tėviškėno portretą.
Šverebas Povilas. Žibikų kryžiai // Santarvė. — 2000. — Gruod. 2. — Visas tekstas:
128