3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
vieno karininko išprašė, nedviprasmiškai byloja, jog armijoje Pabaltijo prijungimas prie TSRS<br />
didžiuliu laimėjimu laikomas. Užrašas skelbia — Pabaltijo karinė apygarda — mūsų!<br />
Tie, kas domisi ženkliukais, supranta, jog dešimtmečiai praeina, kol žinovo žvilgsnio vertą<br />
kolekciją surenki. Aprašyti, nupasakoti apie visas A. Černobrovenkos ženkliukų serijas tiesiog<br />
neįmanoma. Belieka apgailestauti, kad jo aistra labai jau „įrėminta”. Parodoje ženkliukus<br />
eksponuoti nepatogu — saugoti reikia; namuose ekspozicijos neatidarysi... Išeitų, trisdešimt<br />
metų savo džiaugsmui kaupei. Sakiau, keistuoliai tie kolekcionieriai. Tik be jų kasdienybė dar<br />
pilkesnė būtų. Nuvažiavai, pašnekėjai su žmogumi, pamatei, ko regėjęs nebuvai, — širdis<br />
atsigauna.<br />
Įspūdį padarė ir A. Černobrovenkos senų pinigų kolekcija. Albume — popieriniai, dėžutėse<br />
— sidabriniai, variniai. Nuo pat XVIII amžiaus vidurio, prieš akis visos pinigų reformos,<br />
Lietuvos ekonominis nuosmukis, pakilimas. Štai ir 1941, 1948, 1959 metų vargani mūsų rubliai.<br />
Kitame albumo lape doleris puikuojasi. Dešimtmečiai eina, o jis reformų nežino, pasipūtęs,<br />
vertingas... Litas tarytum nepriklausomybės simbolis — estetiškas ir savitas pinigas buvęs...<br />
Yra labai įdomių pinigų, kurių atsiradimo kolekcijoje istorijos ir pats A. Černobrovenka<br />
nežino. Kerenskio laikinosios vyriausybės išleisti červoncai sąsiuviniais spausdinami buvo —<br />
pačiam susikarpyti reikėjo. Įdomūs Antrojo pasaulinio karo metų vokiečių okupacinės valdžios<br />
Lietuvos valstiečiams išduoti „punktai”. Tai tokie pinigai, kuriuos gaudavai už ūkyje išaugintas<br />
gėrybes. „Punkto” apačioje lemtingas užrašas „galioja iki 1945 m. balandžio 30 d.”<br />
Išlydėjo mus A. Černobrovenka, nespėjęs visos retų knygų kolekcijos parodyti, o kur dar<br />
kolūkiečių vaikų vestuvinės nuotraukos, pačius kolūkiečius įamžinusios akimirkos. Viskas<br />
surinkta, sudėliota — savo valandos laukia.<br />
Esti žmonių, kurie begaliniu noru viską žinoti apie pasaulį, parklupdo jį prieš save ant kelių.<br />
Gal ir per skambiai pasakyta... Bet kažką panašaus pavyko padaryti A. Černobrovenkai:<br />
perskaityti geriausias knygas, nukakti į įdomiausius žemės kampelius, surinkti gausias ženkliukų<br />
ir pinigų kolekcijas. Ir kas nuostabiausia — turėti tikslą ateičiai. Yra nusprendęs, kai sulauks<br />
pensijos ir nebedirbs ūkinės dalies vedėju, parašyti kolūkio istoriją. Apie žmones — gyvus ir<br />
mirusius...<br />
Kaimas su savo šviesuoliais, dabar pasakytume eruditais, vėl mūsų akiratyje. Kalbiesi su<br />
tokiu žmogumi ir atsistebėti negali — kultūra, žinios, intelektas. O pats kuklus: neužkalbinsi —<br />
nepapasakos... Juk jeigu nebūtų kolega prasitaręs — pažįstu įdomų žmogų, ženkliukus renka —<br />
nei aš, nei jūs ko gero ir girdėję apie A. Černobrovenkos pomėgius nebūtume.<br />
Akmenės rajono lankytinos vietos // Lietuvos kultūros ir gamtos paminklų atlasas. —<br />
Vilnius, 1991. — P. 6—7.<br />
Kirkutis Vytautas. Dvarai apleisti, skulptūros pavogtos, kapinėse ganosi gyvuliai // Šiaulių<br />
kraštas. — 1993. — Spal. 9: iliustruota (J. Kaučiko nuotraukos). — Tekste:<br />
Ir daug mačiusius Kultūros paveldo inspekcijos darbuotojus sudomino koplytėlė, kurią jie<br />
pamatė Viekšnių apylinkėje. Be altoriaus joje buvo pieta, dvi šv. Jono Nepomuko, dvi angelų ir<br />
Nukryžiuotojo skulptūros. Jos ne tik neišvogtos, bet kol kas neįrašytos į jokius saugomų<br />
paminklų sąrašus.<br />
Medinė koplytėlė, pasipuošusi dviem ažūriniais kryžiais, aptverta žema medinių statinių<br />
tvora. Pasak Kultūros paveldo inspekcijos darbuotojų, pietos modeliavimas būdingas liaudies<br />
dailei. Pagrindinės jos spalvos — mėlyna, raudona, žalia ir ruda. Šv. Jono Nepomuko<br />
vaizdavimas tradicinis: dešinėje rankoje laiko kryžių, kairėje — palmės šakelę. Nukryžiuotasis<br />
vaizduojamas su erškėčių vainiku, o angelas — dideliais, plačiai išskleistais sparnais. Altorius,<br />
esantis koplytėlėje, yra dviejų tarpsnis: viename — Švč. Marijos atvaizdas, kitame — šv.<br />
Juozapo.<br />
Ši įdomi koplytėlė su altoriumi ir skulptūromis įrašyta į laikinąją istorijos ir kultūros<br />
paminklų apskaitą.<br />
Šv. Benedikto kryžių saugo Benediktas<br />
Stovi šv. Benedikto kryžius nuo 1924-ųjų. Iš ąžuolo padarytas, tvirtas, todėl metų naštą ir<br />
atlaikė. O pastatė jį Pranas Perminas, 1924 metais grįžęs iš karinės tarnybos. Sodyba buvusi<br />
12
Change language