3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

ĮVADAS
Priešistorės žmonių materialiniam bei dvasiniam gyvenimui pažinti ypač svarbūs laidojimo
paminklų tyrimai. Laidosena ir su tuo susiję papročiai turbūt ilgiausiai būna nepakitę, mažiausiai
veikiami naujų idėjų ir permainų. Kapinynų tyrimai duoda ypač daug vertingos medžiagos
etninėms problemos tirti. Todėl pagal kapinynų lokalizaciją atsekamos genčių gyventos ribos.
Galima labai tiksliai pasakyti, kada buvo apgyventa viena ar kita vietovė, kokios genties žmonės
čia gyveno, su kuo bendravo, kuo vertėsi. Galima pasekti ir papročių kitimą, ir naujų idėjų bei
permainų dvelksmą. Nors labai lėtai, bet permainos vyko. Nė viena visuomenė nebuvo visiškai
izoliuota, negyveno uždaro gyvenimo. Apie visuomenės ryšius mums kalba čia palaidotų žmonių
darbo įrankiai, ginklai, papuošalai. Jų tyrimai leidžia pakankamai tiksliai nusakyti atskiros
bendruomenės vietą ir reikšmę visos genties gyvenime. Turbūt visi sutiksime, jog ir tos pačios
genties rėmuose viena bendruomenė turėjo vaidinti svarbesnį vaidmenį nei kita. Bendruomenės
vaidmuo priklausė visų pirma nuo jos gyvenamosios vietos, ar ji buvusi arčiau, ar toliau kokio
žemės „politinio“ centro. Jos svarbą galėjo lemti daugybė kitų tiek objektyvių, tiek subjektyvių
priežasčių, visų pirma geografinė gyvenamosios vietos padėtis.
Pavirvytės bendruomenė buvo įsikūrusi geografiniu požiūriu svarbioje vietoje. Tai pats
pietvakarinis Žiemgalos pakraštys, strateginiu požiūriu labai dėkinga vieta – Virvytės ir Ventos
santaka. Tiesa, svarbu pažymėti, jog konkreti šios bendruomenės gyvenamoji vieta nėra
lokalizuota, bet manyčiau, jog ji nuo laidojimo vietos negalėjo būti nutolusi daugiau nei per 5–7
km. Taigi bendruomenė buvo įsikūrusi netoli Virvytės-Ventos santakos (1 pav.). Praplaukiantį
priešą čia pastebėti lengva, o pirklių laivams užsukti patogu. Ne per toli ir Ventos žiotys, o tai
išėjimas į Baltijos jūrą. Aukštyn upe – kaimyninės žemaičių žemės, kitoje upės pusėje –
prekiauti įgudę kuršiai.
Žemės palankios gamybinei veiklai. Bendruomenė gyveno tarsi apsupta dviejų upių – iš
vienos pusės Virvytės, iš kitos Ventos. Žemės derlingos, plytinčios Ventos vidurio žemumoje.
Visa tai lėmė, jog Pavirvytės bendruomenė buvo turtinga, matyt, turėjo kuo prekiauti ir už ką
įvairiausių daiktų įsigyti.
Sprendžiant iš laidojimo tradicijų ir čia randamų įkapių, Pavirvytės kapinyną paliko žiemgalių
bendruomenė, tačiau jos gyvenimas genties žemių paribyje lėmė ir tai, jog į bendruomenę įsiliejo
dalis kuršių, atnešdama savas tradicijas. Visų pirma kremacijos paprotį. Įdomu pastebėti, jog
kremacijos papročiu laidoti tik vyrai. Matyt, dalis kuršių vyrų apsigyveno šalia žiemgalių. Galbūt
sukūrė mišrias šeimas. Jog tai ne užpuolikai ir ne pavieniai palaidoti žmonės, rodo gausios
kuršiams būdingos įkapės, rastos deginimo papročių palaidotųjų kapuose.
Taigi Pavirvytės kapinynas – vienas iš įdomesnių paminklų ne tik Žiemgalių žemėje, bet ir
visoje Rytų Pabaltijo archeologinėje medžiagoje. Manau, kad šis darbas sudomins ne vieną
priešistorės tyrėją.
Be įprastų žiemgaliams daiktų, šiame kapinyne aptiktas ne vienas unikalus radinys, rastas tik
šiame paminkle, arba radiniai, kurių žinome tik kelis ar keletą vienetų. Todėl nenuostabu, jog
nemaža daiktų, rastų per šešerius šio kapinyno tyrinėjimų metus, susilaukė didesnio ar mažesnio
archeologų dėmesio. Vytautas Kazakevičius yra paskelbęs Pavirvytės kapinyne rastus kalavijus,
kalavijų makštų apkalus ir šalmą (Kazakevičius V. IX–XIII a. baltų kalavijai. Vilnius, 1996;
Kazakevičius V. Šlem iz Pavirvyte-Gudai // Istorija Rusi-Ukraini. Kijev, 1998, p. 129–135;
Kazakevičius V. Geležies amžiaus baltų genčių ginkluotė (habilitacinis darbas), Vilnius, 1998, p.
40, 48, 57; Kazakevičius V. Iš vėlyvojo geležies amžiaus baltų ginklų istorijos (Kalavijo galų
makštų apkalai) // Lietuvos archeologija. T. 15, Vilnius, 1998, p. 287), R. Volkaitė-
Kulikauskienė rašė apie kai kuriuos papuošalus, jų gamybą, atkūrė nešiotus drabužius (Volkaitė-
Kulikauskienė R. Lietuviai IX–XII amžiuje // Lietuvių etnogenezė. Vilnius, 1987, p. 194, pav.
34; Volkaitė-Kulikauskienė R., Jankauskas K. Iš senosios lietuvių amatininkystės istorijos //
Lietuvos archeologija. T. 8, Vilnius, 1992, p. 135–170; Volkaitė-Kulikauskienė R. Senovės
lietuvių drabužiai ir jų papuošalai. Vilnius, 1997, pav. 83, 87). G. Česnys yra panaudojęs
Pavirvytės kapinyno antropologinę medžiagą etninėms problemoms spręsti (Česnys G.
Etničeskaja antropologija baltskich plemion na territorii Litvy v I tysiačeletii n.e. // Problemy
etnogeneza i etničeskoi istorii baltov. Vilnius, 1985, p. 144–158, pav. 4; Česnys G. Lietuviai IX–
XII amžiuje. Antropologiniai duomenys // Lietuvių etnogenezė. Vilnius, 1987, p. 118, 199, pav.
105