3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

3 SKYRIUS: PRAEITIES PALIKIMAS. ETNOGRAFIJA. 

KRAŠTOTYRA 

POSKYRIAI: 

3.1. NESUSKIRSTYTOS Į POSKYRIUS ŽINIOS 

3.2. PILIAKALNIAI 

3.3. KAPINĖS 

3.3.1. VIEKŠNIŲ PLOKŠTINIS KAPINYNAS 

3.3.2. MILIŲ KAPINYNAS 

3.3.3. PAVENTĖS PILKAPIAI 

3.3.4. LĖLAIČIŲ KAPINYNAS 

3.3.5. PAVIRVYTĖS SENKAPIS 

3.3.6. KAI KURIE ĮRAŠAI ANTKAPIUOSE 

3.4. MENO KŪRINIAI. TAUTODAILĖS PAMINKLAI 

3.4.1. ARCHITEKTŪROS PAMINKLAI. STATINIAI 

3.4.2. PAMINKLAS VYTAUTUI 

3.5. TECHNIKA, MAŠINOS, ĮRENGINIAI 

3.5.1. MALŪNAI 

3.6. RADINIAI 

3.7. AKMENYS 

3.7.1. ŽIBIKŲ DIDYSIS AKMUO 

3.7.2. SKLEIPIŲ AKMUO 

3.7.3. PURVĖNŲ AKMUO „DIEVO PĖDELĖ” 

3.7.4. SVIRKANČIŲ AKMUO 

3.8. ETNOGRAFIJA. ETNOLOGIJA. TAUTOTYRA 

3.8.1. AMELIJOS URBIENĖS SURINKTOS ŽINIOS 

3.9. KRAŠTOTYRA. MUZIEJININKYSTĖ 

3.9.1. VIEKŠNIŲ MUZIEJUS (A. GRIŠKEVIČIAUS) 

3.9.2. VIEKŠNIŲ VAISTINĖ-MUZIEJUS 

1

3.1. NESUSKIRSTYTOS Į POSKYRIUS ŽINIOS 

„Čia išeina ant licitacijos p. Moros Daubiškių dvaras...”, Viekšniai / K. P. — (Iš Lietuvos) 

// Vilniaus žinios. — 1907, liep. 3 (16) (nr. 82), p. 2. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: 

Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1907. D. 1. — Vilnius, 2004. — 448 p. — 

P. 204. — [K. P. čia — Petras Gudauskas]. 

„Viekšnių parapijoje po banku pavesti...”: [apie dvarų išpardavimą] / K. Pegas. — (Iš 

Lietuvos) // Vilniaus žinios. — 1907, liep. 18 (31) (nr. 95), p. 3. — Žinios aprašui iš: Lietuvos 

bibliografija: Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1907. D. 1. — Vilnius, 2004. 

— 448 p. — P. 204. 

„Viekšniškiai, dagirdę kad banko bus parduodami dvarai...”: [apie valstiečių sujudimą ir 

Viekšnių gyventojų išpuolį prieš žydus] / Naujikas. — (Žinios iš Lietuvos) // Lietuvos ūkininkas. 

— 1907, liep. 11 (24) (nr. 28), p. 428—429. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: Serija C. 

Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1907. D. 1. — Vilnius, 2004. — 448 p. — P. 204. — 

[Naujikas čia — Jonas Klimas]. 

Svajonėlė. Apleistas senovės paminklas // Žemaitis. — Telšiai, 1928. — Gruod. 22. — 

Nr. 50-51 (174-175). — Tekste: 

Apleistas senovės paminklas. 

Tirkšliai. (cy) Prie Tirkšlių Žemalės vieškelio už Lėlaičių dvaro yra taip vadinama Stripeikos 

koplyčia. Ji visai apleista: be stogo, beirstanti. Seniau šiai koplytėlei atremontuoti Žemalės 

klebono buvo renkamos aukos, bet kuriam tikslui jos sunaudotos — nežinia, nes koplytėlei nieks 

nė lentgalio neprikalė. 

O visgi nevertėtų taip palikti jos be dėmesio. Joje ir dabar randasi apdegęs Jono Stripeikos 

1696 m. laidotas grabas. Ilgus metus — ligi pat didžiojo karo tas lavonas nepuvęs ir tik ištikus 

gaisrui apdegė. Yra toj koplytėlėj ir kitų grabų, laidotų 1786 1806 metų tarpe. Apie a a. Stripeiką 

ir jo koplytėlę apylinkėj eina daug padavimų. Reikėtų šį praeities paminklą apsaugot nuo 

išnykimo. 

[Pasirašė: Svajonėlė]. 

N. J. [Navickas Jonas]. Viekšnių bažnyčios praeitis // Verslas: Savaitinis lietuvių 

prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — 

Liep. 16. — VI metai. — P. 3—4. — Tekste: 

„Pirmoji Viekšnių bažnyčia, medinė, buvo įkurta 1634 m. toje vietoje, kur dabar Vandens 

gatvė atsiduria į Ventą. Ventos vaga tuomet ėjo pagal Čekų kalną. Iki pat Didžiojo Karo ties 

bažnyčios buvimo vieta, ant Ventos kranto, stovėjo dar keli seni kryžiai, atskardyje galima buvo 

rasti žmonių kaulų — tai vis prie bažnyčios buvusių kapų liekanos. Antroji bažnyčia, irgi 

medinė, buvo toje vietoje, kur dabar stovi mūrinė koplyčia. Trečioji bažnyčia, dabartinė, 

pastatyta ant supiltos aukštumos — kalvelės apie pusantro šimto metrų atstumo nuo koplyčios. 

Ši bažnyčia mūrinė, iš plytų, pailga, kryžmiai pastatyta. Stilius iš lauko baltiškai gotiškas, viduje 

romėniškas. Bažnyčia pastatyta 1854 m. klebono kun. Bytauto, parapijiečių lėšomis. Miško 

medžiaga buvo nemokamai gauta iš Viekšnių seniūnijos. Pakonsekravo vyskupas M. Valančius 

1855 m. gegužės mėn. 29 d. Per Didįjį Karą, 1915 m. birželio mėn. 14 d. vokiečių šoviniais 

uždegta, sudegė, bebuvo likusios tik mūrinės sienos. 1921 m. klebonas kun. Izidorius Valys- 

Gudavičius atstatė ją senosiose sienose. Statybos darbą vedė technikas V. Landauskis, daug kur 

Lietuvoje statęs bažnyčias. Visą miško medžiagą dovanai davė Teklė Gružauskaitė, Sonteklių 

dvaro savininkė. Kad ne jos gausi auka, negreit tebūtų imtasi statyti. Rekonsuliavo Žemaičių 

Kapitulos pralotas Jonas Maironis-Mačiulis 1921 m. gruodžio mėn. 21 d. Bažnyčios Patronas Šv. 

Jonas Krikštytojas. Bažnyčia yra parapijinė. Prie jos priklauso miestelis ir 53 kaimai su 9992 

gyventojais — katalikais. Be šių katalikų gyventojų skaičiaus, parapijoje yra dar keli šimtai 

kitatikių, kurių dauguma žydai, gyveną miestelyje. Bemaž visi parapijos katalikai gyventojai 

kalba žemaitiškai, tik 27 lenkiškai ir 3 latviškai. [...]. Dabartiniuose Viekšniuose kai kurios 

2

pakraštinės miestelio dalys, neva priemiesčiai, turi savo vardus: 1. Kuisynė, 2. Varlių Gubernija 

ir 3. Užbravarės. 

Parapijoje yra 2 koplyčios: 1) viena, pradžioj minėta, miestelyje, netoli nuo bažnyčios, mūrinė 

(iš akmenų, kurie iš lauko netinkuoti) su vienomis suveriamomis durimis. Karo metu buvo 

sudeginta, bet tuojau po karo, 1915 m. vėl atstatyta senosiose sienose, paaukštinus ją plytomis. 

Po karo, kol atstatė bažnyčią, joje buvo laikomos pamaldos. Dabar koplyčioje stovi bažnytiniai 

daiktai, padedami mirusieji. Pamaldos nelaikomos. 2) antra Užlieknės kaime, medinė, apmušta 

lentomis, vidus tik ištepliotas, grindys medinės. Pastatyta maždaug prieš 300 metų. Du kartus per 

metus čia būdavo atlaidai (gegužės ir liepos mėn.). Pamaldas laikydavo atvykę iš Viekšnių 

kunigai. Nuo 1931 m., Januškaitei pavedus savo ūkį (24 ha) bažnyčiai, į Užlieknę buvo atkeltas 

pirmas kunigas Liaudanskis ir Užlieknės kaimas liko bažnytkaimiu. [...]. Parapijoje yra pusiau 

stebūklingais laikomi šie dalykai: 1) Šv. Roko koplytėlė-kryžius miestelyje, netoli nuo koplyčios 

į vakarus, priklausąs Viekšnių bažnyčiai. 2) Užlieknės upelis Šventupis, tekąs pro Užlieknės 

koplyčią. Jo vanduo turįs gydomos galios. 3) Šv. Jono šaltinėlis prieš pat Žibikų pušyną. 

4) Kegrių pušis, esanti Kegrių kaime, miške, prie kelio.” 

Melinis P. Saugokime kultūros paminklus ir rinkime muziejines vertybes // Pergalės vėliava. 

— 1958. — Birž. 7. — Tekste: Gudų, Palnosų apylinkės. 

Višinskis P. Raštai. — Vilnius: Vaga, 1964. — 624 p.— P. 129—130. — Tekste: 

Medžiaga rinkta 1896 ir 1897 metų vasarą. 1896 m. daugiausia dariau antropometrinius 

matavimus ir fotografavau; šiam tikslui keliavau po Žemaičius, ir mano kelionė truko nuo liepos 

14 iki rugpiūčio 20. Išmatavau 106 žmones ir padariau 170 nuotraukų, aplankydamas šias vietas: 

Užventį (Šiaulių aps.), Pavandenės mstl., Žebenkų dv., Varnius, Karūžiškių dv. (Raseinių aps.), 

Padievyčio dv., Tverus, Rešketėnų dv., Medingėnų dv., Kantaučių mstl. ir dv., Pakirkšnojo dv., 

Plungę, Karteną, Kretingą, Palangą, Darbėnus, Salantus, Mosėdį, Skuodą, Truikinus 

(Aleksandriją), Ylakius, Židikus, Pikelius, Viekšnius, Papilę, Tryškius, Minupių sodžių, 

Žeberius, Daugėnus, Ušnėnus. 

1897 metų vasarą nedaug teišmatavau, nedaug ir nuotraukų tepadariau, o, visą laiką būdamas 

Užvenčio apylinkėse, užrašinėjau liaudies tikėjimus, padavimus, burtus ir prietarus, pasakas ir 

t. t. Šitų pasakojimų didesnė dalis ir sudėta į paskutinįjį skyrių. 

Višinskis P. Raštai. — Vilnius: Vaga, 1964. — 624 p.— P. 173—174. — Tekste: 

Prieš detaliai aprašant drabužių dalis, manau, reikia pasakyti keletą žodžių apie duomenis, 

kurių esu radęs literatūroje. Afanasjevas neaprašė žemaičių drabužių, tepadarė tik bendrą 

pastabą, kad „žemaičiai apskritai, o labiausiai apskričių, ribojančiųsi su Prūsija ir Kuršu, 

gyventojai, būdami turtingesni negu lietuviai, taip pat toli pralenkia juos ir drabužių 

tvarkingumu” (578 psl.) ir: „Žemaičiuose vasarą yra nešiojamos (apskritos) skrybėlės, suveltos iš 

juodų vilnų” (577 psl.); toliau eina trumpas ir netikslus lietuvių drabužių aprašymas. Sąraše 

pažymima, kad straipsnį parašė Michnevičius, bet tuo aš abejoju, nes straipsnis apie maitinimąsi, 

Afanasjevo priskiriamas Michnevičiui, lyginant pasirodė, kad tai Jucevičiaus straipsnio vertimas; 

Jucevičiaus straipsnio apie lietuvių drabužius dabartiniu metu neturiu po ranka. Šis straipsnis 

perspausdintas „Жив. Альб. Народов России” ir Milerio kataloge. Be jo, Milerio kataloge yra 

toks Telšių apskrities valstietės drabužių aprašymas: (N 88) „Ant pliko kūno drobiniai marškiniai 

su atlenkta apykakle ir vilnonė languota suknia, ant kurios užsivelkama ruda milinė palaidinukė, 

per krūtinę susegta dviem sagom; apsiavusi kojinėmis ir batais, pečius ir galvą apsigobusi didele 

languota medvilnės skepeta.” (N 89) „Šiaulių apskrities Viekšnių valsčiaus žemaitė. Drabužių 

dalys: marškiniai su atlenkta apykakle (маршкиней); vilnonis drūžėtas sijonas (юпикс, 

индарокс), taip pat vilnonė languota liemenė (шнураука, шнуравоне), galva ir pečiai apsiausti 

didele languota medvilnės skepeta (наметис, скепетос), apsiavusi kojinėmis ir batais 

(пусбатес)”. 

3

Lietuvių enciklopedija. — Printed in the United States of America. South Boston: Lietuvių 

Enciklopedijos Leidykla. — Copyright 1965 by Lietuvių Enciklopedijos Leidykla. — T. 33. — 

P. 531—533. 

Viekšniai // Lietuvių enciklopedija. — Printed in the United States of America. South Boston: 

Lietuvių Enciklopedijos Leidykla. — Copyright 1965 by Lietuvių Enciklopedijos Leidykla. — 

T. 33. — P. 531—533. — Visas tekstas [su klaidomis]: 

Viekšniai mstl. Mažeikių aps.; apie 2500 gyv. (1964, 1923 2024). V. yra prie Ventos upės, 

žemiau Virvytės intako, 60 m nuo j. l., tarp Mažeikių (12 km), Akmenės (16 km), V. glžk. stoties 

(3,5 km) ir Tryškių (20 km). Mūrinė bžn. baigta statyti 1854. Ji 1915 karo metu artilerijos 

apgriauta, buvo netrukus po I pas. karo atstatyta. V. parapija buvo viena didžiausių Lietuvoj, jai 

1940 priklausė per 11. 000 parapiečių. Ilgamečiu parapijos klebonu nuo 1923 buvo kan. Jonas 

Novickis. Senosios bžn. vietoj yra mūrinė koplyčia. Nepriklausomybės metais V. buvo vls. 

savivaldybė (valsčiuje buvo 1940 104 gyvenvietės ir per 11. 000 gyv.), policijos nuovada, 

pradžios m-la, progimnazija, vst. bibliotekos skyrius, elektros jėgainė, vandens malūnas, Urvikio 

ir b-vės keramikos ir kelios kitos dirbtuvės (V. buvo plačiai žinomi savo puodais ir kitais 

moliniais indais), pieninė, verpykla, vilnų karšykla, kartono fabrikas (Kapėnuose), odų dirbtuvė, 

kooperatyvas, girininkija, smulkaus kredito bankelis, keliolika krautuvių ir įvairių amatų 

dirbtuvių, medicinos ir dantų gydytojai, vaistinė. Jau 1911 veikė stipri kooperatinė vartotojų 

b-vė, kuri po I pas. karo atkurta Ąžuolo b-vės vardu. 1937 įkurtas žemės ūkio kooperatyvas 

Talka; nuo 1923 ligi 1931 veikė žemės ūkio d-ja Žambris. 1911 grafas Zubovas ir klebonas 

Juozulaitis surengė gyvulių parodą. 1911 įkurta aukštesnioji 4 klasių liaudies mokykla, 1925 

pastatyti progimnazijai nauji namai. 1925 įkurtas Valančiaus vardo liaudies univ., kurį vėliau 

pakeitė Basanavičiaus vardo mokytojų s-gos liaudies univ. 1930 vasaros atostogų metu buvo 

pradžios mokyklų mokytojams lietuvių k., literatūros ir pedagogikos kursai, kuriuos lankė 74 

mokytojai. Miestely buvo šaulių ir pavasarininkų bibliotekėlės. 1920 V 21 įkurta jaunimo kuopa 

Žibutė. 1930 pastatytas Vytautui D. paminklas. 1938 Mykolas Biržiška paaukojo 40.000 lt. 

pastatyti savo tėvo dr. Antano Biržiškos atminimui ambulatoriją. 1914 kasinėtas VI—XII a. 

plokštinis griautinis kapinynas. Medžiaga pateko į Lenkų Mokslo Bičiulių d-jos muziejų 

Vilniuje. A. B. 

Istorija. V. sena žemaičių gyvenvietė, tačiau apie jos pradžią nėra tikslių žinių. V. mstl. ir 

seniūnija priklausė D.L.K. turtams. 1528 V. vls. buvo 33 šlėktų šeimos, turėjusios karo atveju 

statyti po vieną arklį-raitelį. 1656 V. ir apylinkė smarkiai nukentėjo nuo švedų kariuomenės. 

1674 V. seniūnijoj buvo 216 karališkųjų valstiečių dūmų, kurie mokėjo (nuo dūmo po 14 

auksinų) hibernos mokesčio — kariuomenės išlaikymui 3024 auksinus. 1761 V. seniūnu buvo 

Gorskis, Žemaičių pilininkas, turėjęs ir Kėdainių grafiją, dalyvavęs 1761 Kauno deputatiniame 

seimelyje. 1792 V. 15 V. gavo mst. teises ir herbą, vaizduojantį melsvame dugne auksinę karūną 

ir po ja tris žvaigždes. Mstl. vykdavo 4 kartus į metus didesni prekymečiai: I 18, VI 6 ir 24, X 1. 

1859 V. mstl. buvo 68 namai, 469 gyv., kat. bžn., cerkvė, sinagoga, senelių prieglauda, vls. 

įstaiga ir pradžios m-la. Po 1863 sukilimo rusų valdžia atgabeno į V. nemaža rusų ir kolonizavo 

juos netoli V. buv. karališkojo dv. žemėse. 1865 atsiuntė iš Pažaislio dvasininką vienuolį Vosylių, 

kuris buvo lyg valdžios agentas, įskundinėjo gyventojus. Nuo jo nukentėjo ir V. kleb. Rupertas 

Bartkevičius, kurį generalgubernatoriaus įsakymu Valančius turėjo iškelti iš V. 1870 V. stovėjo 

rusų kariuomenės dalinys. 1875 V. buvo pastatyta mūrinė cerkvė. Jos statyba atsiėjo 12.000 rb. 

Jos statybai buvo panaudota medžiaga, likusi nuo Dubysos kanalo statybos. V. buvo ir stačiatikių 

par., turėjusi 486 tikinčiuosius (1936 V. buvo 110 stačiatikių). Apie 1880 į V. buvo atkeltas 

dvasininkas Mykolas Batalinas, kuris taip pat pasižymėjo žandarine veikla, skundė rusų valdžiai 

ne tik katalikus bei žydus, bet ir pačius rusus. 

V. mstl. sparčiau išaugo paskutiniais pereitojo amžiaus dešimtmečiais. Prieš I pas. karą V. 

buvo 3000 gyv., veikė 4 pradžios m-los, gyventojai dėjo pastangų, kad būtų atidaryta 4 klasių 

progimnazija. 

V. vls. yra gimę šie rašytojai: Jonas Balvočius, Česlovas Pancežinskas, Antanas, Jonas ir 

Liudvikas Beržanskiai, Domininkas Bukantas, Simanas Šultė, Mykolas, Vaclovas ir Viktoras 

Biržiškai. 

4

Pirmoji kat. bžn. statyta gal būti XVI a., nes Žemaičių vyskupijos bžn. sąraše, sudarytame 

1592—97, pažymėta, kad V. bžn. yra protestantų rankose. Neaišku, ar ją katalikai atgavo ar buvo 

pastatyta nauja. Karalius Vladislovas Vaza 1636 užrašė V. parapinei bžn. beneficiją — 10 gyv. 

Nilės k., priklausiusiame karališkajam V. dvarui. Šio dvaro laikytojas tuo metu buvo Žemaičių 

pilininkas Jonas Alfonsas Lackis. Valančius sako (Pastabos pačiam sau 91 psl.), kad medinė V. 

Šv. Jono Krikštytojo bžn. buvo pastatyta 1634. Nuo 1636 V. bžn. jau yra parapinė. Jai kleboną — 

Jurgį Ščavinską, Smolensko kanauninką, parinko Jonas A. Lackis 1637 ir II 11 perdavė jam par. 

Bžn. pakonsekravo vysk. A. Tiškevičius 1740. 1752 V. jau buvo dekanato centras. 1789 įsteigta 

prie V. bžn. altarija. Bajoras P. Pilsudskis 1754 norėjo įsteigti V. benediktinų vienuolyną. Tam 

tikslui buvo atkvietęs 1755 iš Nesvyžiaus benediktiną D. Paulauskį. Bet vienuolynas nebuvo V. 

įsteigtas, nes fundacija pasirodė esanti permenka. 1841 V. buvo 4 kunigai, bžn. beneficijos 23 

valakai ir 18 margų žemės, mstl. 601 gyv., par. 8451 kat. V. par. priklausė ir Leckavos filija. 

Mirus kleb. kan. Bytautui, į V. buvo atkeltas kleb. Pr. Kondrotas, kuris, išsirūpinęs rusų valdžios 

leidimą, 1844 pradėjo statyti pagal inž. Keršteino planą naują mūrinę bžn., IV 12 buvo 

pašventintas kertinis akmuo. Bžn. baigta statyti 1853 ir vysk. Valančiaus pakonsekruota. Vidaus 

įrengimas atliktas naujo kleb. Ruperto Bartkevičiaus priežiūroj, buvo užbaigta statyti bokštai, į 

vieną jų įtaisytas laikrodis, šventorius aptvertas mūro siena, senoji bžn. nugriauta ir jos vietoj 

pastatyta koplyčia. Bžn. statybą prižiūrėjo vyresnysis mūrininkas Karolis Klamer, o darbo 

vykdytojas buvo Jokūbas Rekke. Bžn. buvo kryžiaus formos, 25 sieksnių ilgio ir 13 pločio. 

Plytos buvo pagamintos vietoj, įrengus degyklą, reikalingą medžio medžiagą davė dvarininkai: 

Lubeckis ir J. M. Važinskis. Rusų valdžiai reikalaujant kleb. R. Bartkevičius 1866 buvo iškeltas 

iš V., o jo vieton paskirtas kun. Sidaravičius. 1870 Vinco Juodeikio dėka įtaisyti bžn. 9 nauji 

altoriai. Vėliau V. klebonavo kan. Juozapas Zaleskis. Per I pas. karą apgriautą V. bžn. pasirūpino 

atstatyti kleb. Gudavičius. 1923 V. kleb. paskirtas kan. Jonas Novickis, kuris 1941 VI 

besitraukiančių iš Lietuvos bolševikų buvo žiauriai nužudytas. R. Krs. 

Codex Bobinovski 1619; 

M. Wolonczewskis, Žemajtiu Wiskupistė 1848; 

Słownik geograficzny XIII 1893; 

Tėvynės Sargas 2—3 1900; 

A. Alekna, Žemaičių vysk. M. Valančius 1922; 

M. Valančius, Pastabos pačiam sau 1929; 

M. Gumowski, Herby miast litewskich (Atenenum Wileńskie X 1935); 

Vc. Biržiška, Rašytojų kalendorius 1949; 

M. Biržiška, Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose 1938. 

Vilkys A. Kai prabyla paminklai // Vienybė. — 1970. — Rugpj. 4. 

Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. — Vilnius, 1973. — P. 20, 51, 97, 98, 215, 216, 

372, 373, 598, 599. 

Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai. 1940 m. — [Vilnius], 1974. — 

P. 64, 72, 73, 74. — Žinias aprašui pateikė kraštotyrininkas architektas Eugenijus Šlėnys 2004 

metais. — Tekste: 

Valstybinės žemės ūkio komisijos posėdžio, įvykusio 1940 m. rugpjūčio mėn. 14 d. 

Protokolas Nr. 20 

Posėdyje dalyvavo: pirmininkas agr. A. Žukauskas, vicepirmininkas inž. P. Sklėrius, nariai: 

M. Meškauskienė, agr. Vasinauskas, inž. A. Guogis, J. Grigalavičius, ir D. Pundzius. 

[...] 

5

Eil. 

Nr. 

4. Svarstyta Mažeikių apskrities dvaruose normų palikimo klausimas 

Dvaro 

pavadinimas 

11 Sprogiškių 

Buv. savininko 

pavardė ir vardas 

Aleksandravičius 

Juozas 

Valsčius 

Žemės 

plotas, 

ha 

Paliekama 

norma, ha 

Laižuvos 86 —** 

19 Lelaičių Švedė Vladas Tirkšlių 185,9 30 

25 Stočkų 

Lintmanas Samuelis 

ir Venckienė Kotryna 

Viekšnių 152,6 —* 

26 Meižių II Panceržinskienė Marė Viekšnių 151,2 — 

27 Gyvulių II 

28 Ašvėnų 

29 Sovaičių 

30 Meižių 

31 Birbeliškės 

32 Tučių-Norkiškių 

Mikalauskienės B. 

įpėdiniai 

Panceržinskis 

Sobieslovas 


Eduardas 

Gomolickiai Aleksas 

ir Dimitrijus 

Kontrimai Viktoras ir 

Pranas 

Mondžejevskienė 

Elena 

Viekšnių 150,9 — 


Viekšnių 102,6 —*** 

Viekšnių 108,1 —* 

Viekšnių 118 — 


33 Sonteklių Bagnickaitė Ona Viekšnių 96 — 

34 Kapėnų Sirutavičienė Irena Viekšnių 94,2 — 

35 Pavirvytės Nagurskienė Viktorija Viekšnių 82 — 

36 Bugių Daugirdas Kazys Viekšnių 90,7 —**** 

37 Daubiškių Mikuckis Jonas Viekšnių 83,4 30 

38 Antanavo 

39 Bugių 

40 Meškelių 

41 Boguslavos 

Giedraičiai Bronius ir 

Marija 


Sobieslovas 

Kondrotavičius 

Vytautas 

Tarvydai Liudas ir 

Teodora 

Viekšnių 82 30 



Viekšnių 81,2 30 

42 Gyvulių I Grybauskas Leonas Viekšnių 55,5 30 

* Vėliau ranka prirašyta: 30. 

** Vėliau ranka prirašyta: 30 ir vėl užbraukta. 

*** Vėliau ranka prirašyta: žmonai 10. Pr[otokolas] 29. žr. dok. 28. 

**** Vėliau ranka prirašyta: 10. Pr[otokolas] 29. žr. dok. 28. 

Urbienė Amelija. Stebuklingoji Kegrių miško pušis: 1974 metų aprašas // Urbienė Amelija. 

Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. 

6

Šiurkus T. Talentingas menininkas: [Antanas Kazlauskas] // Vienybė. — 1974. — Birž. 8. — 

Tekste: Gimė 1905 m. Padvarėlių kaime prie Akmenės. Baigė Viekšnių mokyklą. Joje piešti ir 

lipdyti mokė P. Brazdžius. A. Kazlauskas nulipdė Mindaugo biustą, kuris išliko. 

Strakšys A. Paragiuose // Vienybė. — 1974. — Spal. 26. — Tekste: Vilniaus dailės darbų 

kombinato architekto Donato Daukšos Lazdynų Pelėdos sodybos restauravimo projektas. Dirbo 

Klaipėdos dailės kombinatas. Ekspozicijos autoriai — Telšių muziejaus darbuotojai Antanas 

Ramonas ir Vytas Valatka. 

Rajonas švenčia pergalę // Vienybė. — 1975. — Geg. 13. — Tekste: 1975 05 08 atidengtas 

paminklinis akmuo Pakalupės kaime prie Viekšnių geležinkelio stoties. 1944 10 09 čia mūšyje 

žuvo 51-osios armijos 120 karių, taip pat N. Minajevas, P. Šilovas. 

Rajonas švenčia Pergalės trisdešimtmetį // Vienybė. — 1975. — Geg. 15. — Tekste: Ir apie 

paminklinio akmens Pakalupės kaime atidengimą. 

Rozga Leopoldas. Lapkritis Paragiuose // Vienybė. — 1975. — Lapkr. 29. 

Mėčienė R., Vilimienė J. Po rajoną // Vienybė. — 1976. — Liep. 17. 

Muturas Algimantas. Saugokime archeologijos paminklus // Vienybė. — 1979. — Liep. 24. 

— Tekste: Gyvolių, Viliošių piliakalniai, Santeklių, Klyšių, Viliošių senkapiai. 

Šulcienė D. Kai norai geri // Vienybė. — 1980. — Spal. 14. — Tekste: Viliošių piliakalnis, 

Viliošių ir Klyšių senkapiai. 

Šeržentienė Danutė. Kur piliakalniai rymo: Kraštotyros ir paminklosaugos baruose // 

Vienybė. — 1981. — Gruod. 26. — Tekste: 

Šiūruoja supa vėjas pageltusias smilgas kalno papėdėje, ir surūdiję papartėliai taip liūdnai prie 

žemės prigludę. Jau ruduo baigėsi... 

Tylu ir kalnelyje, Viliošių senkapiais pavadintame. Tik lapus numetęs galingas ąžuolas po 

Dabikinės slėnį dairosi, Viliošių kaimo senolių atminimą bei ramybę saugo. Nuo senkapio į 

dešinį Dabikinės krantą pažvelgus, ir Viliošių piliakalnis matyti. Jis dar Pilale vietinių gyventojų 

vadinamas. Toks neišvaizdus šiokiu metu, plačiai išsiliejusios upės viksvynuose įsibridęs. Ir 

senkapis, ir piliakalnis gal dėl kuklios savo išvaizdos ir turistų dėmesio tiek nepatraukia. [...]. 

Mėgsta turistai mūsų senuosius Viekšnius. Šią vasarą čia juos svetingai sutiko pirmojo 

lietuvių aviatoriaus A. Griškevičiaus memorialinis muziejus ir etnografinė ekspozicija gretimame 

kambarėlyje. Jo įkūrimo iniciatoriai — dideli kraštotyrinio darbo entuziastai A. Gedvilas ir A. 

Sriubaitė — visuomenininkai, tačiau visad maloniai aprodo muziejų, pabūna gidais, keliaujant 

po žilą, Viekšnių praeitį. Nepriekaištingai tvarkomi A. Griškevičiaus ir anksti užgesusio poeto L. 

Skabeikos kapai. Ateinančią vasarą bus pradėtas restauruoti šios gyvenvietės centre Vytauto 

paminklas. Džiugu, kad ir gyvenvietės Tarybos vykdomajam komitetui, ir visuomenininkams 

nėra svetimi paminklų tvarkymo reikalai. 

Nuo Viekšnių į vakarus, Žibikų miške, ilsisi legendinis Meilės arba Juodasis mitologinis 

akmuo. Čia jau liūdniau. Kad ir žinai tą miškelį, bet surasti jame akmenį sunku — nėra jokios 

rodyklės. O tas akmuo — ne šiaip sau riedulys, tai — pagonybės laikų palikimas, nors daug jo 

paslapčių dar ir neatskleista. Vis dėlto tokių riedulių ne taip jau daug Lietuvoje. Tačiau Viekšnių 

apylinkės Tarybos vykdomasis komitetas jau davė žodį, kad ateinančią vasarą kelią prie Juodojo 

akmens parodys graži ąžuolinė rodyklė. 

Antroje kelio pusėje — taip pat žilos praeities liudininkai — Žibikų senkapiai. Dar išlikusi jų 

akmeninė tvora, bet jau taip storai samanomis akmenys apaugę, kad ir paparčio krūmui to 

sluoksnio įsikibti užtenka. Nedaugelis pravažiuojančių žino, kad tie senkapiai Švedkalniu ar 

Švedkapiais senųjų gyventojų vadinami. Gal ir tikrai priglaudė ši žemė ne vieną atėjūną iš 

anapus Baltijos, Žemaičiuose paplėšikauti užsimaniusį... 

7

Ir Kairiškių apylinkė turi įdomių, saugotinų objektų. Kad ir prie gražaus pušyno prigludę 

Kairiškių senkapiai, Apžadų kapeliais vadinami. Tvarkingai tvorele aptverti, ir vartai geležiniai, 

kalvio darbo. Tik koplytstulpis jau tuščias, intelektualais save vadinančių snobų arba spekuliantų 

auka tapęs. 

Palikęs sparčiai jaunėjančią Kairiškių gyvenvietę, kelias netrunka atvesti į Paragius. Kas tikrai 

mėgsta gimtojo krašto literatūrą, neaplenks šios sodybos. Juk čia Lazdynų Pelėdos gyventa, čia 

jėgų ir įspūdžių kūrybai semtasi. Gal katrame iš netolimų vienkiemių ir Petriukas su Katriuke 

savo motulės laukė nesulaukė... 

Džiaugiasi svečiai čion užsukę, takelius nušluotus, gėlėm apsodintus radę. Maloniai tarsi 

brangų svečią čia tave sutiks rašytojos memorialinio muziejaus prižiūrėtoja Ona Kvedarienė. 

Deja, vien jos pastangų neužtenka, kad šioje visai Lietuvai reikšmingoje vietoje būtų ir jauku, ir 

tvarkinga. Vyriškos rankos trūksta. Antai šulinio rentinys baigia gilyn nugarmėti, tvartelio balkiai 

ant voratinklių pasikabinę besilaiko. Šefuoja šią muziejinę sodybą Kairiškių tarybinis ūkis. Tai 

šio ūkio vadovai chemikalams supilti geresnės vietos nebesurado, kaip muziejaus kompleksui 

priklausančią klėtelę. Klėtelė supuvo. Restauruoti nebėra laiko, nebėra medžiagų. Net šuliniui 

rentinį uždėti vasaros nebeužteko. O juk pagal šio muziejaus tvarką svečiai sprendžia apie tvarką 

ir visame ūkyje. 

Ruškys Vytautas. Po rajoną — dviračiais // Vienybė. — 1982. — Saus. 19. — Tekste: 

Viliošių piliakalnis — miniatiūrinis. Atrodo, ta liepomis apaugusi kalvelė tilptų tarp delnų. 

Bet tu prieik, kai aplink — Ventos intako Dabikinės upelio vandenys. Tarp ajerų brendame 

basomis. Gal todėl, kad šis piliakalnis netoli Šiaulių—Mažeikių geležinkelio ir plento, gal kad 

šalia beveik poros šimtų gyventojų Viliošių kaimas, pribridę išvystame, kaip ir pridera, šio 

objekto pasą — prie betoninio stulpelio pritvirtinta ketaus plokštė byloja, jog šis paminklas 

saugomas valstybės. [...]. Užsukome į vieną kitą Viliošių kaimo kiemą. Žmonių atmintis išsaugo 

savo nugyvento amžiaus įvykius, gilesnė senkapių ir piliakalnio istorija jiems irgi mįslė. Beveik 

išvažiuodami iš kaimelio, susitikome žvaliai išrodantį daugiau kaip 70 metų senuką P. Pukinską. 

Prisiminė jis savo nugyventą amžių, savo darbus, daugiau kaip šimto metų senumo Liepojos— 

Romnų geležinkelį, kurio kelių kilometrų ruožą prižiūrėjo beveik visą savo amžių. Prie jo ir 

trobelę pasistatęs. 

— Jei anksčiau, buržuaziniais laikais, per dieną tik vienas kitas garvežys prapūškuodavo, tai 

dabar sąstatai dunda ir dunda. Juk kokie tapo Mažeikiai. Keičiasi laikai, — samprotauja senukas. 

— Gal ką žinote apie čia pat esančius senkapius, — bandome pakreipti naujojo pažįstamo 

mintis. 

— Seni jie. Dar po karo pats kasiau vienam kryžiui duobę. Ir iškasiau odinį diržą, du 

metalinius žiedus, keletą pinigų. Ant jų senosios Lietuvos herbas su vyčiu. 

Žinoma, per maža žinių, tuo labiau, kad žmogus nėra išsaugojęs senienų. Tiksliai nustatyti 

senkapių amžių sunku, nes vytis buvo vaizduojamas feodalinės ir buržuazinės Lietuvos herbe. 

Senkapiai laukia detalesnių tyrinėjimų, laukia archeologinių ekspedicijų. 

Viliošių kaime anksčiau, matyt, gausi buvusi Švažų giminė. Ir dabar tebestovi Ventos 

pakrantėse medžiais apaugusios kelios jų sodybos. 

— Prieš keletą metų tai vieni, tai kiti ragino keltis į gyvenvietę, — pasakoja Stasys Švažas. — 

O kur aš, pensininkas, beeisiu, čia esu pripratęs. 

Pripratęs prie savo medinio namo, sodo, aukštų senų medžių. Nenorėtų skirtis ir džiaugiasi, 

kad tas kalbas beveik visi užmiršo, gal jau nebejudins. Raminome senuką, kad jau praėjusi 

beatodairiško sodybų kilnojimo kampanija, kad sodybų kėlimas nėra savitikslis dalykas. 

Svarbiausia, kad netrukdytų laukų dirbti ir patiems žmonėms būtų patogu. Juk Kuršėnų— 

Mažeikių plentas čia pat, o žemdirbiams tikrai netrukdo, nes sodybos prigludusios Ventos 

slėnyje. 

Už kelių šimtų metrų kito Švažo, Beno, sodyba. Tos tikrai niekas neturėtų griauti ir 

šeimininkų raginti kitur kraustytis. Prie svirno ir pirties pritvirtintos lentelės, skelbiančios, jog tai 

architektūriniai paminklai ir yra saugomi valstybės. Bet vėl kita bėda — ar bebus verta saugoti, 

nes šeimininkas tvarkosi kaip jam patogiau: svirną jau visą uždengė šiferiu. 

8

Autoriaus nuotraukoje: Viliošių kaimo gyventojo B. Švažo pirtis — tolimos praeities 

liudininkė. 

Ruškys Vytautas. Po rajoną dviračiais // Vienybė. — 1982. — Saus. 21: ir Viekšnių 

muziejaus nuotrauka. — Visas tekstas: 

Ir pirtelės tik vienas stogo kraštas išsaugojo šiaudų, medinių lentelių priedangą. Tai mūsų 

senojo kaimo reliktai, negi ir juos pasiglemš naujųjų pertvarkymų banga? 

— Sužinojo „Raudonosios vėliavos” kolūkio valdyba, kad reikia tuos pastatus remontuoti, 

davė rugių — denkis stogą. Bet kur aš užsiimsiu. Reikia ir laiko, ir sugebėti. Be to, tai ne vieno 

žmogaus darbas. Uždengiau šiferiu. 

Patogiau, tvirčiau, greičiau. Tokiais principais žmogus rėmėsi gilioje senovėje, tokie išliko 

šiandien, tad, atrodo, nebūtų dėl ko priekaištauti ir šios sodybos šeimininkui. Jam irgi reikia 

gyventi. O tą grožį, prisiminimus apie senovę norime turėti visi. Visų reikia pagalbos. 

Žinoma, galima priekaištauti paminklų apsaugos žinyboms, apylinkės, kolūkio pareigūnams, 

kaltinti dėmesio stoka. Bet lazda turi du galus. Turėtume pareikalauti atsakomybės ir iš paties 

B. Švažo. Jis tiesioginis senovės reliktų šeimininkas, įsipareigojęs saugoti šį liaudies turtą. 

Netrūko feodalinėje Lietuvoje tuo metu bent pačių valstiečiams prieinamiausių 

pasilinksminimo, jei vadintume šių dienų terminais, įstaigų smuklių. Jose žmogus dažniausiai 

palikdavo ne tik savo sielą, nes čia išliedavo pašnekovams savo pergyvenimus ir „filosofijas”, 

bet ir paskutinius marškinius. Netrūko tokių smuklių ir Žemaitijoje, ir mūsų rajone. Žmonės jas 

puikiai prisimena. Tik kai paklausėme B. Švažo, gal netoliese yra išlikusi kokia buvusi smuklė, 

net nustebome: 

— Yra, ir dirba, — žvilgtelėjęs į laikrodį, tarė žmogus ir pradėjo aiškinti, kaip iki jos nukakti. 

Vis dėlto spėjome susivokti, kad tokiu vardu viliošiškiai vadina savo kaimo parduotuvę, kur 

galima nusipirkti ir išgerti, ir užkąsti. Tačiau mums reikėjo tikros buvusios karčemos. Taip, tokia 

buvusi čia pat, bet dabar tik medžiai belikę. Žydas ją valdęs, batus taisęs, o jų savininkus 

vaišinęs už gryną pinigą. Vėliau gyvenę Pranas ir Domas Stulpinai, bet dabar savo amžių 

atgyvenusi smuklė nugriauta. 

Užtat kitą dar radome Palnosų gyvenvietės Santeklių gatvėje. Tiesa, gerokai pakiužusi, stogas 

jau šiferiu dengtas, nes šiame name irgi žmonės gyvena. Ir jos nebeilgas amžius. Aplink kyla 

gražučiai baltučiai mūriniai namukai, dar labiau pabrėždami senojo namo skurdumą. Tad 

neatsitiktinai senosios karčemos pastatas numatomas restauruoti ir perkelti į Papilę. 

Nuo Palnosų ranka pasiekiami Viekšniai. Gražūs Ventos slėniai, blizga plačios upės vandenys. 

Pajungė juos sau žmogus, netoli miestelio centro užtvenkęs upę, prie jos pastatė malūną. 

Ir dabar šio krašto žemaičiai tame pačiame malūne mala grūdus. Taip pripratę, nors galėtų ir 

elektra naudotis. 

Prie daug ko žmogus pripranta. Pripranta ir prie daiktų. Ypač kurie primena artimus žmones. 

Užtat nenoromis Juozas Krutinis, gyvenantis netoli Viekšnių, Pakalupės kaime, skyrėsi su plūgu, 

lopšiu, lova, viekšniškės Eufemija Kievišienė, Eugenija Lukošienė su skaromis, sulankstoma 

kėde, virtuvės įrankiais. Vienais dar naudojamais, kitais palėpėje dailiai sudėtais. Juk tie daiktai 

— šimto metų senumo, saugo tėvų ir senelių atminimą. Bet kad A. Sriubaitė gražiai prašė, 

atidavė. Atidavė, nes pažįsta šią moterį beveik visi viekšniškiai. Nuoširdi, mandagi ji buvo 

medikė. Tik sveikata privertė atsisakyti šio darbo. Bet sielos niekas nepakeitė. Išliko meilė krašto 

praeičiai, kultūros palikimui. Apolonija — kraštotyros entuziastė. Ji ir surinko daugiausia 

senovės reliktų prie A. Griškevičiaus memorialinio muziejaus steigiamai kraštotyrinei 

ekspozicijai. Pati ir prižiūri. Daug atiduoda širdies, bet būdama jautri, pergyvena ir dėl 

smulkmenų, nors ne visada jos tėra dėmesio vertos. Vis dėlto viena mintis ilgai neramina. 

— Dar pavasarį baigėme rinkti eksponatus. Prikalbėjome žmones, jog visi galės į juos 

pasižiūrėti. Sutiko, atidavė už dėkui, nors visiškai neseniai iš Vilniaus vienas kitas atvažiavęs ir 

nemažus pinigus siūlė, — kalba A. Sriubaitė. — Bet va, praėjo vasara, o ekspozicija vis nebaigta 

sutvarkyti, viena nespėju. 

Iš tiesų, vasarą visi atostogavo. Bet ir tokiu metu atsirado talkininkų: LTSR Mokslų 

Akademijos Istorijos Instituto etnografijos ekspedicijos nariai suregistravo eksponatus, Kauno 

politechnikos instituto studentų statybinio būrio „Jaunoji gvardija” jaunuoliai padėjo senienas 

9

sudėlioti, sukabinėti lentynėles. Vadinasi, Viekšnių krašto istorija, jos reliktai ne vieno kiemo 

reikalas, bet kaip ir visos respublikos pasididžiavimas. Todėl dar labiau vertintina A. Sriubaitės, 

A. Gedvilo ir kitų šio Žemaitijos kampelio kraštotyros entuziastų iniciatyva, atliktas darbas. 

Šiandien jau kiekvienas gali aplankyti šią įdomią ekspoziciją. 

Ir A. Girškevičiaus memorialinis muziejus ne kieno kito, irgi Viekšnių kraštotyrininkų įkurtas. 

Tiesa, šiame darbe pagalbininkų irgi netrūko: LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos 

rajono skyriaus taryba, Statybinių medžiagų kombinatas, Aviacinis techninis sporto klubas, 

Vilniaus respublikinė biblioteka. Aviacijos pradininko Lietuvoje gyvenimui ir darbui atskleisti 

skirtas kambarėlis, kuriame ir gyveno A. Griškevičius, ne per didžiausias, tačiau vietos 

ekspozicijai turtinti dar gerokai yra. 

— Kad būčiau numaniusi, jog žinios apie šį žmogų bus tokios brangios, anksčiau būčiau 

galėjusi jas pradėti kaupti, — apgailestauja muziejaus prižiūrėtoja A. Sriubaitė. — Juk tebebuvo 

gyvas vaistininkas Aleksandravičius. 

Serapinienė P. Istorijos paminklai // Vienybė. — 1986. — Geg. 1. 

Ercupas A. Paminklams — nuolatinę priežiūrą // Vienybė. — 1986. — Rugs. 16. 

Ką primena paminklas // Vienybė. — 1988. — Vas. 23. — Visas tekstas: 

Viekšniuose, tylioje gatvelėje, stovi kuklus paminklinis akmuo 1919 metais čia žuvusiems 

Raudonosios Armijos internacionalinės divizijos 39 pulko kovotojams. 

Šio pulko kovotojas buvo mūsų rajono garbės pilietis I. Malinovskis. Savo prisiminimuose jis 

rašė, kad 1918 metais Maskvos fabrikuose ir gamyklose V. Lenino nurodymu buvo kuriami 

savanorių būriai, kurie ėmė ruoštis ginti jauną Tarybų respubliką nuo priešų. 

Savanoriai mokėsi karo abėcėlės, pratinosi valdyti kulkosvaidį „Maksimas”, saugojo miesto 

pramonės objektus. 

Kovotojams priėmus priesaiką, buvo suformuotas Ypatingosios internacionalinės divizijos 39 

internacionalinis darbininkų pulkas. 1918 metų lapkričio mėnesį divizija išvyko į vakarų frontą. 

Išsilaipinusi Dvinske, dabartiniame Daugpilyje, divizija patraukė į vakarus. Persekiodamas 

besitraukiančius kaizerinius okupantus, divizijos 39 pulkas per Rokiškį, Panevėžį, Šiaulius 

patraukė Liepojos pusėn. 

1919 metų vasario mėnesį pulkas pasiekė Viekšnius ir čia keletą dienų kovėsi su okupantų ir 

bermontininkų gaujomis. Tiek pakeliui į Viekšnius, tiek ir čia į pulką įstojo nemažai lietuvių, 

kurie kartu gynė jauną Tarybų valdžią. Šiuose mūšiuose žuvo 9 pulko kovotojai. 

Tai buvo Aleksejus Danilinas, Sergejus Kukuškinas, Aleksejus Chitrovas, Vasilijus 

Kazakovas, Foma Zacharovskis, Grigorijus Dajevas, Izraelis Romas, lietuviai Mikalojus Petrušis 

ir Burakas. 

Pranašesnių priešo jėgų spaudžiama, Internacionalinė divizija buvo priversta pasitraukti iš 

Žemaitijos, 1919 metų vasarą kartu su kitais kariuomenės junginiais gynė Zarasus, Daugpilį. 

Rozga Leopoldas. Klestėjimo žaizdos: Kraštotyros baruose // Vienybė. — 1989. — Geg. 20: 

iliustruota. — Tekste: 

Ilgai klausinėjome „Raudonosios vėliavos” kolūkyje, kur buvęs kadaise garsus ir turtingas 

Pavirvytės dvaras. Pagaliau suradome ant Virvytės kranto, netoli nuo Kairiškių—Svirkančių 

vieškelio. Vaizdas dar liūdnesnis, kai pasiklausėme Antaninos Banienės, čia kadaise vaikystėje 

kalakutus ganiusios, prisiminimų: kaip žemyn prie upės leidęsi gėlynai, kokie dailūs buvę laiptai, 

o parke jazminų krūmai apkarpyti kaip siena kvepėdavę žiedais. Vietoj buvusio dešimties 

hektarų sodo — plyna vieta, jau nebelikę alėjų, kurios vedusios į gretimą Skleipių dvarelį, merdi 

neprižiūrimas parkas. Gyvenamasis namas, kalvėje nukaltomis vinimis sutvirtintais sienojais, kol 

kas dar žvelgia į laukus blausiais langeliais, ir jau niekas nebežino, kad čia kadaise viešėjo 

Povilas Višinskis, kad buvo labai gausi, turtinga biblioteka. 

Tačiau bene liūdniausią vaizdą išsivežėme iš buvusio Meškelių dvaro, plačiai pabirusio palei 

ištiesintą Pievupį. Buvusio kumetyno dviejuose pastatuose dar gyvena žmonės, o tvartai, plytų 

gamyklėlė sunykę, tik sienų likučiai, susmukęs ir gyvenamojo namo stogas: paskutiniai jo 

10

įnamiai nupjaustė gegnių sąramas. Po karo dvaro savininkai buvo ištremti, po daugelio metų 

grįžusi šeimininkė atvažiavusi aplankyti, bet naujieji gyventojai nė nakčiai nepriglaudę. Ilgai 

stovėjusi moteris prie miškelio, jau visam laikui atsisveikindama su buvusiu gyvenimu. Kiek dar 

metų praeis, ir čia nė pėdsako nebeliks, kad žmonių gyventa. 

Tik Boguslavo dvarvietė paliko šviesesnį įspūdį — parkas, nors melioratorių ir perpus 

apkarpytas, švariai tvarkomas, išlikusi pusė namo prižiūrima — čia gyvena tvarkingi žmonės. 

Jonikienė Roma. O vis dėlto keistuoliai: Pasakojimas apie kolekcionierių Aleksą 

Černobrovenką: Žmogus ir jo pomėgis // Vienybė. — 1989. — Rugs. 2: ir 3 nuotraukos, 

nuotraukų autorius Jonas Brencius. — Visas tekstas: 

Pavarčiusi meno šedevrų žinyną, aptikau įdomią informaciją — didžiąją dalį paveikslų, ikonų, 

brangenybių išsaugojo ir muziejams perdavė kolekcionieriai. Tie keistuoliai valandų valandas 

gali sėdėti prie naujai įsigytos smulkmenos, valyti nuo jos dulkeles ir svajoti apie kitą, nežinia 

kur klajojančią retenybę. Gaila, žinoma, kad nėra lietuviško žinyno apie kolekcionierius, 

renkančius pašto ženklus, monetas ar ženkliukus. 

Užventės kaimo gyventojas Aleksas Černobrovenka, pradėdamas rinkti ženkliukus ir 

senovines monetas, gal nė minties neturėjo, jog ši užgaida taps gyvenimo hobiu. Viskas nutiko 

kažkaip savaime, greičiausiai, norint kaip nors paįvairinti menką kolūkio pirmininko laisvalaikį. 

O buvo tada 1958-ieji... Negeriančiam, vaišinti ir vaišintis nemėgusiam žmogui, rodos, pats 

tinkamiausias užsiėmimas. Tik kažin koks vaikiškas tas hobis man pasirodė — kur pirštu dursi, 

ten rasi vaikėzą, ženkliukus renkantį, mainikaujantį. Pasidalijau savo samprotavimais su 

A. Černobrovenka ir buvau įtikinta, kad klystu. 

— Norint ką nors kolekcionuoti, reikia gerai dalyko esmę išmanyti, žinoti istoriją, domėtis 

katalogais, — rodydamas ženkliukų ir monetų sankaupas, aiškino šeimininkas. 

Europą ir Artimuosius Rytus apkeliavęs žmogus turėjo ką papasakoti. O parsivežtuose 

suvenyruose, ženkliukuose, atrodo, visas pasaulis įamžintas. Tie ženkliukai tikra prapultis 

A. Černobrovenkai. Nuvažiuos kur — skuba „gelžgalėlių” prisipirkti. 

Sužinos, jog pažįstamas tolėliau išsiruošė — „būtinai ženkliukų parvežk” — užsiprašo. Ir 

vaikai iš mokyklos parnešdavo. Vėliau kaimo pipirai į svečius patys užsukdavo „mainų” daryti. 

Kad ženkliukus renka, kaime nesiskelbė. Žmonės ir pašiepti galėjo — pirmininkas, o tokiais 

niekais užsiima. Būtų kaip su tuo aukšto rango vadovu iš rajono, kuris lentynas, knygų 

prikrautas, skeptiškai apžvelgė ir nuosprendį paskelbė: „vistiek neskaitai, grūsk lauk”... Pagal 

save žmogelis sprendė. 

— Knygas visą gyvenimą mėgau. Ir prieš tris dešimtmečius skaičiau, ir dabar. 

O tų knygų knygelių — vertingų, užsieny leistų. Atrodytų, kas čia bendra su ženkliukais, 

monetomis. Labai daug... Kaip, nežinodamas Lietuvos istorijos, pinigus suklasifikuosi. Oi, 

nelengva būtų surinkti, pavyzdžiui, ženkliukų seriją apie kosmosą, lėktuvus, lakūnus, knygų 

nepavarčius. Tiesa, ženkliukų seriją „Kosmosas” A. Černobrovenka padovanojo Viekšniuose 

atidarytam aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus muziejui. Iš vieno žemės krašto 

ženkliukų krūvelė, iš kito saujelė — pradžia yra. Štai tada ir reikia pradėti galvą sukti, ką iš šios 

ar anos kolekcijos „išspausti” nori. O norėjosi nemažai išspausti... 

— Sugalvojau Sąjungos žemėlapį iš ženkliukų padaryti — neišėjo. Nusprendžiau — susegsiu 

visus pagal temas ant medžiagos gabalėlių, — aprodydamas trisdešimties metų darbą, pasakoja 

A. Černobrovenka. 

Tie medžiagos „gabalėliai” per porą metrų nuo lubų sienas nukloję. Yra kur akis paganyti. 

Štai serija „Gyvūnija” — grožybė neišpasakyta. Ir viskas taip dera metalo gabalėlyje. Vargu ar 

esate kas matęs Kinijos vado Mao atvaizdą ženkliuke? Juolab ženkliuką, kur K. Marksas, 

Jugoslavijos prezidentas Broz Tito ir Leninas pečius suglaudę stovi? Stovi kartu, nors vieno 

mirtį, o kitų gimimą dešimtmečiai skiria... Metalo gabalui kas — kalk jame ką tik nori. O atėjo 

laikas, pažvelgėm į istoriją kitaip, ir šypsenos paslėpti negalim, į tokį ženkliuką žiūrėdami. Labai 

įdomūs ženkliukai iš serijos „Pionierija” — nuo pačio pirmojo oficialaus vado atvaizdo visi 

surinkti. Ir iš kur pas kolekcionierių tiek kantrybės būta — tokie ženkleliai nesimėto! Yra tokių 

— niekur nenusipirksi. Štai tas su buvusia Lietuvos vėliava ir didele žvaigžde viršuje, kurį iš 

11

vieno karininko išprašė, nedviprasmiškai byloja, jog armijoje Pabaltijo prijungimas prie TSRS 

didžiuliu laimėjimu laikomas. Užrašas skelbia — Pabaltijo karinė apygarda — mūsų! 

Tie, kas domisi ženkliukais, supranta, jog dešimtmečiai praeina, kol žinovo žvilgsnio vertą 

kolekciją surenki. Aprašyti, nupasakoti apie visas A. Černobrovenkos ženkliukų serijas tiesiog 

neįmanoma. Belieka apgailestauti, kad jo aistra labai jau „įrėminta”. Parodoje ženkliukus 

eksponuoti nepatogu — saugoti reikia; namuose ekspozicijos neatidarysi... Išeitų, trisdešimt 

metų savo džiaugsmui kaupei. Sakiau, keistuoliai tie kolekcionieriai. Tik be jų kasdienybė dar 

pilkesnė būtų. Nuvažiavai, pašnekėjai su žmogumi, pamatei, ko regėjęs nebuvai, — širdis 

atsigauna. 

Įspūdį padarė ir A. Černobrovenkos senų pinigų kolekcija. Albume — popieriniai, dėžutėse 

— sidabriniai, variniai. Nuo pat XVIII amžiaus vidurio, prieš akis visos pinigų reformos, 

Lietuvos ekonominis nuosmukis, pakilimas. Štai ir 1941, 1948, 1959 metų vargani mūsų rubliai. 

Kitame albumo lape doleris puikuojasi. Dešimtmečiai eina, o jis reformų nežino, pasipūtęs, 

vertingas... Litas tarytum nepriklausomybės simbolis — estetiškas ir savitas pinigas buvęs... 

Yra labai įdomių pinigų, kurių atsiradimo kolekcijoje istorijos ir pats A. Černobrovenka 

nežino. Kerenskio laikinosios vyriausybės išleisti červoncai sąsiuviniais spausdinami buvo — 

pačiam susikarpyti reikėjo. Įdomūs Antrojo pasaulinio karo metų vokiečių okupacinės valdžios 

Lietuvos valstiečiams išduoti „punktai”. Tai tokie pinigai, kuriuos gaudavai už ūkyje išaugintas 

gėrybes. „Punkto” apačioje lemtingas užrašas „galioja iki 1945 m. balandžio 30 d.” 

Išlydėjo mus A. Černobrovenka, nespėjęs visos retų knygų kolekcijos parodyti, o kur dar 

kolūkiečių vaikų vestuvinės nuotraukos, pačius kolūkiečius įamžinusios akimirkos. Viskas 

surinkta, sudėliota — savo valandos laukia. 

Esti žmonių, kurie begaliniu noru viską žinoti apie pasaulį, parklupdo jį prieš save ant kelių. 

Gal ir per skambiai pasakyta... Bet kažką panašaus pavyko padaryti A. Černobrovenkai: 

perskaityti geriausias knygas, nukakti į įdomiausius žemės kampelius, surinkti gausias ženkliukų 

ir pinigų kolekcijas. Ir kas nuostabiausia — turėti tikslą ateičiai. Yra nusprendęs, kai sulauks 

pensijos ir nebedirbs ūkinės dalies vedėju, parašyti kolūkio istoriją. Apie žmones — gyvus ir 

mirusius... 

Kaimas su savo šviesuoliais, dabar pasakytume eruditais, vėl mūsų akiratyje. Kalbiesi su 

tokiu žmogumi ir atsistebėti negali — kultūra, žinios, intelektas. O pats kuklus: neužkalbinsi — 

nepapasakos... Juk jeigu nebūtų kolega prasitaręs — pažįstu įdomų žmogų, ženkliukus renka — 

nei aš, nei jūs ko gero ir girdėję apie A. Černobrovenkos pomėgius nebūtume. 

Akmenės rajono lankytinos vietos // Lietuvos kultūros ir gamtos paminklų atlasas. — 

Vilnius, 1991. — P. 6—7. 

Kirkutis Vytautas. Dvarai apleisti, skulptūros pavogtos, kapinėse ganosi gyvuliai // Šiaulių 

kraštas. — 1993. — Spal. 9: iliustruota (J. Kaučiko nuotraukos). — Tekste: 

Ir daug mačiusius Kultūros paveldo inspekcijos darbuotojus sudomino koplytėlė, kurią jie 

pamatė Viekšnių apylinkėje. Be altoriaus joje buvo pieta, dvi šv. Jono Nepomuko, dvi angelų ir 

Nukryžiuotojo skulptūros. Jos ne tik neišvogtos, bet kol kas neįrašytos į jokius saugomų 

paminklų sąrašus. 

Medinė koplytėlė, pasipuošusi dviem ažūriniais kryžiais, aptverta žema medinių statinių 

tvora. Pasak Kultūros paveldo inspekcijos darbuotojų, pietos modeliavimas būdingas liaudies 

dailei. Pagrindinės jos spalvos — mėlyna, raudona, žalia ir ruda. Šv. Jono Nepomuko 

vaizdavimas tradicinis: dešinėje rankoje laiko kryžių, kairėje — palmės šakelę. Nukryžiuotasis 

vaizduojamas su erškėčių vainiku, o angelas — dideliais, plačiai išskleistais sparnais. Altorius, 

esantis koplytėlėje, yra dviejų tarpsnis: viename — Švč. Marijos atvaizdas, kitame — šv. 

Juozapo. 

Ši įdomi koplytėlė su altoriumi ir skulptūromis įrašyta į laikinąją istorijos ir kultūros 

paminklų apskaitą. 

Šv. Benedikto kryžių saugo Benediktas 

Stovi šv. Benedikto kryžius nuo 1924-ųjų. Iš ąžuolo padarytas, tvirtas, todėl metų naštą ir 

atlaikė. O pastatė jį Pranas Perminas, 1924 metais grįžęs iš karinės tarnybos. Sodyba buvusi 

12

Viekšnių apylinkėje, Tučių antrajame kaime, sunyko, o kryžius išliko. Dabar sūnus Benediktas 

Perminas buvusią sodybą atkurti pasiryžęs. Toje vietoje, kur senoji stovėjo. Prie dvylikos metrų 

aukščio kryžiaus. Šį šv. Benedikto kryžių dabar ne tik Benediktas Perminas saugos. Kryžius 

įtrauktas į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą. 

Rozga Leopoldas. Kokį statysim paminklą Viekšniuose? // Vienybė. — 1993. — Gruod. 22. 

Imbrienė Vilhelmina. Amžinos paminklotvarkos problemos // Vienybė. — 1993. — Gruod. 

29. — Tekste: Kairiškių, Paragių dvarai. 

Subačienė Zita. Ten, kur Venta // Šiaulių kraštas. — 1994. — Liep. 20. — Visas tekstas: 

Kiekviena upė, kaip ir žmogus, turi savo charakterį, savo kelią, kartais klaidingai nuvedantį. 

Kaip ir žmogus, kiekviena upė turi savo likimą. 

Venta, didžiausia Šiaurės Lietuvos upė, nubėganti į Latviją, savo mėlyna juosta jungia keletą 

dabartinių rajonų ir saugomų teritorijų. Venta su savo slėnio grožiu, klaidžiojančiomis kilpomis, 

slenksčiais, akmenimis, buvusių užtvankų liekanomis suteikia gražią progą pakalbėti apie tai, 

kad mes, įsisukę kasdieninių darbų verpetan, dažnai nematome pasaulio aplink save. Kai vasarą 

atvykę užsieniečiai gėrisi mūsų žaliais laukais, medžiais ir ežerais, mes sekundei žvilgtelim į 

viską jų akimis ir sutinkame: „Iš tiesų...” 

Mažai žinome ir apie saugomas teritorijas. Nėra išleista žinynų, aprašymų, susidaro įspūdis, 

kad gamtininkai, besirūpinantys supančio pasaulio apsauga, savo darbą dirba atskirai nuo ten 

gyvenančių ir betarpiškai tą aplinką veikiančių žmonių. 

Saugomos teritorijos 

Griežčiausiai saugomos teritorijos yra rezervatai, kuriuose draudžiama ne tik veikla, bet ir 

pašalinių žmonių lankymasis, nes juose norima sudaryti palankias sąlygas augalijai ir gyvūnijai. 

Pirmasis pasaulyje rezervatas buvo įsteigtas 1805 m. Danijoje, kuris turėjo saugoti 

Gamelmoseno pelkę. Lietuvoje pirmiausia 1946 m. įkurtas Žuvinto rezervatas, 1975 m. — 

Čepkelių, 1979 m. — Kamanų. Visi saugo pelkes. 

Nacionalinius parkus galėtume apibūdinti kaip rezervatus, kuriuose galima lankytis. Jie užima 

didelius plotus, kuriuose yra mažai paveiktų ekosistemų. Pirmasis buvo įsteigtas JAV 1872 m. — 

tai visiems žinomas Jeloustono parkas, saugojantis geizerius ir nepakartojamus tarpeklius. 

Buvusioje TSRS pirmieji nacionaliniai parkai buvo įsteigti Baltijos valstybėse — 1971 m. 

Laliemos (Estija), 1973 m. Gaujos (Latvijoje) ir 1974 m. — Lietuvos nacionalinis parkas, dabar 

vadinamas Aukštaitijos, nes atsirado keletas naujų. 

Lietuvos Vyriausybė 1991 m. trisdešimčiai teritorijų suteikia Valstybės saugomų regioninių 

parkų statusą, tarp kurių yra ir mums artimi Kurtuvėnų, Tytuvėnų, Ventos (Akmenės raj.) parkai. 

Tačiau labiausiai paplitę yra draustiniai. Jau pats terminas sako, kad juose yra kas nors 

draudžiama. Tai specialios teritorijos, kuriose įstatymas riboja jų naudotojų teises, kur 

draudžiama keisti hidrologinį režimą, kirsti mišką, ganyti gyvulius. 

Ten taip pat draudžiama naudoti chemines medžiagas, triukšmauti, rengti stovyklavietes, 

kūrenti laužą. Pirmasis draustinis, saugantis sekvojų giraitę, buvo įsteigtas 1864 m. Kalifornijoje. 

Dabar jų yra visame pasaulyje gana daug, vien Lietuvoje jų yra apie 200, o 1992 m. Vyriausybės 

nutarimu naujai įsteigtas dar 31 draustinis. 

Kokios saugomos teritorijos yra prie Ventos? Tai pirmiausia Ventos ištakos. Žemaičių 

aukštumose telkšo 15 didesnių ir 50 mažų ežerėlių, o iš vieno jų — Venių — išteka Venta. Šios 

upės pradžia ir paskelbta hidrografiniu draustiniu, saugančiu Venių ir Medeinių ežerėlius. Įdomu, 

kad vos už 3 kilometrų prasideda ir Virvytė, bet ji turės nubėgti daug kilometrų, kol susilies su 

Venta. 

Naujai įsteigti dar du draustiniai — tai Varputėnų kraštovaizdžio, kur saugomas Ventos 

vidurupio slėnis, ir Šilkalnių erozinis raguvynas. Venta, nešdama savo vandenis 350 km, kurių 

beveik pusė bėga Lietuvos teritorija, nuo ištakų iki Ventspilio nukrenta 180,2 metro ir, 

įsigraužusi gilyn, sukuria nepakartojamą slėnį, kurį ir norima išsaugoti ateities kartoms. Apie du 

regioninius parkus, esančius prie Ventos — Kurtuvėnų ir Akmenės rajono — jau minėjome, o 

apie be galo savitą geologinį draustinį pašnekėsime plačiau. 

13

Geologinis draustinis Papilėje 

Labai seniai, kai gamta dar nė nesapnavo apie savo būsimą „šeimininką” žmogų, kai net 

žinduoliai dar buvo reti, kai žemėje vešėjo šilumą mėgstantys paparčiai, kai klestėte klestėjo 

milžiniški ropliai — ichtiozaurai, pleziozaurai, baidyklės, žiūrint mūsų akimis, beveik visa 

Europa buvo po vandeniu. Tai buvo neįsivaizduojamai seniai, prieš 120—150 milijonų metų, 

Juros periode, kaip vadina tą laiką geologai. Iš šitų senų laikų gyvūnų, seniai suakmenėjusių, 

kapinynas yra Papilėje, Ventos atodangose. Būtų sensacija, jei Lietuvoje rastume įspaustus 

akmenyje dinozauro pėdsakus, bet mokslą ne mažiau domina ir Papilės paleofauna, kurią sudaro 

seniai išmirę moliuskai, dygiaodžiai, žuvys. Vandens telkinys, vadinkime jį jūra, šiose vietose 

nebuvo gilus, mat, moliuskai gyvena iki 80 m gylio, o amonitai iki 200—400 m gylio vandens 

sluoksnyje. 

Juros periodo sluoksniai Lietuvoje yra 34—155 m gylyje, paslėpti kvartero nuogulomis, o 

Papilėje šie dariniai išeina į paviršių, bereikia nubraukti kasmet užslenkančias sąnašas, nuplėšti 

velėnas — ir skaityk nuostabią akmeninę knygą. Kito tokio suakmenėjusių Juros periodo gyvūnų 

kapinyno daugiau niekur Europoje nėra. 

Pirmasis, atkreipęs dėmesį į suakmenėjusius paleogyvius, buvo D. Poška, 1818 m. lankęsis 

prie Ventos ir prisirinkęs eksponatų savo muziejui. Netrukus garsas apie fosilijas pasklido toli. 

1825—1826 m. atodangas tyrinėjęs lenkų inžinierius Janas Ulmanas, konstatavo geležingų 

uolienų išeigas su senomis fosilijomis, o netrukus profesorius E. Eichvaldas atpažino ir 

moksliškai jas aprašė. Daug kas pabuvojo prie atodangų: ir mokslo vyrai, ir paprasti smalsuoliai, 

daug kas stebėjo ir stebėjosi, daug kas apsilankys ateityje, jei mes... išsaugosime, šias Ventos 

kilpas su atodangomis. Kaip čia neprisiminti ekologo Žano Dorsto žodžių: „Atrodo, kad daug 

kas gali išsaugoti gamtą, bet ją apgins tik meilė. Gamta išliks sveika tik tuo atveju, jei žmogus 

nors truputį pamils ją vien todėl, kad ji nuostabi.” 

Sunku surasti Lietuvoj vietą, 

Nors ir žibėtų rasa ant rūtų, 

Kur už tėvynę kraujo nelieta, 

Kur padavimais garsi nebūtų. 

Maironis 

Kiek yra piliakalnių prie Ventos? 

Ventos apylinkėse susiėjo kuršių, žemaičių ir žiemgalių gyvenamos žemės. Kuršius nuo jų 

rytinių kaimynų skyrė Ventos upė, o nuo skalvių pietuose — didžiuliai miškai ir pelkės. Kuršiai 

buvo turtingiausia gentis, ji valdė gintaro prekybą su Romos imperija, todėl beveik visos į baltų 

kraštus atvežtos romėnų monetos ir prekės liko jos teritorijoje (A. Butrimas). Savo mirusiuosius 

kuršiai degino. 

Į rytus nuo Ventos gyveno žiemgaliai. Jų kapai nėra tokie turtingi kaip kuršių, juose mažiau 

ginklų, tačiau gausu žemdirbystės įrankių. Matyt, jie apsigyvenę derlingose Mūšos baseino 

žemėse, buvo puikūs žemdirbiai. Mirusiųjų jie nedegino. 

Žemaičiai gyveno Ventos, Virvytės, Minijos aukštupiuose. Tai buvo pati karingiausia gentis, 

jų kapuose randama daug ginklų, mirusieji laidojami su žirgais. Žmonės šiose vietose gyveno iš 

senų laikų. Kuršėnų apylinkių smėlio kasyklose rasti du geležies amžiaus kapynai. Vienas 

gilesnis kapas turėjo akmenų sienas. Bacaičių dvaro laukuose prie Ventos rasta titnago skeveldrų, 

molinių indų šukių. Gargždelių dvare, netoli Kuršėnų, 1847 m. rastas iš akmenų sukrautas 

rūselis, kuriame rasti sulenkti žmogaus griaučiai. Toks laidojimo būdas priskiriamas ankstyvajam 

bronzos amžiui (B. Kviklys). Ir ne tik Kuršėnų laukuose. Žemė saugojo daug istorijos paslapčių, 

kurias pamažu įmena archeologai. Jų dėka mes ir sužinome, kad senieji amžiai buvo neramūs, 

dažnai kruvini. Tai ir gotų žygiai per baltų žemes bei kiti neramumai tautų kraustymosi metu, ir 

vikingų puldinėjimai, bet daugiausia kančių baltų gentims atnešė Ordinas. Kalavijuočių (ant jų 

apsiaustų buvo išsiuvinėti raudonas kryžius ir kalavijas) agresija į baltų žemes buvo tokia 

galinga, jog iki 1230 m. latviai ir estai buvo nukariauti. Į lietuvių žemes kalavijuočiai pirmąkart 

įsiveržė 1229 m., bet, matyt, gavo stiprų atkirtį, nes septynetą metų nesirodė. 

Senas kovas mena piliakalniai, ant kurių senovėje stovėjo stiprios pilys. Tai ir Šilėnų, 

Ramučių, Rekčių piliakalniai prie Ventos į šiaurę nuo Kuršėnų, ir du piliakalniai Papilėje: vienas 

14

netoli tilto, jį supo Venta su upeliu, o iš pietinės pusės — pylimas, išlikęs iki šių dienų. Kitas, 

įrengtas iškyšulyje į rytus nuo pirmojo. Papilė minima 1253 m. Vartbergės kronikoje, kur 

kalbama apie Ordino žygį prieš lietuvius. Ir Gyvolių (Švedkalnės), ir Daubarų piliakalniai netoli 

Ventos. Kitoje Viešetės pusėje gerokai sunaikintas, imant žvyrą, stovi antras Daubarų piliakalnis. 

Netoli jo upelio šlaite — senkapiai. Vieną iš ten rastų kaukolių antropologai mano esant 

mongoliškos kilmės. Kur Gilupis įteka į Ventą, stovi Jautakių piliakalnis. Manoma, kad ant jo 

kažkada stovėjo aukuras. Netoli Leckavos stovi didelis 190 m ilgio, 35—50 m pločio Mantvydų 

piliakalnis, o nuostabiai gražioje vietoje, kur Vadakstis įteka į Ventą, kažkada stovėjo kuršių 

pilis. 

Apie „metskaitlius” ir kita 

Daug žymių žmonių gyveno, dirbo ar šiaip vaikščiojo pavenčiais. Daug būta kultūros įstaigų, 

tarp jų net tokių kaip 1860 m. Viekšniuose įsteigta seniausia vaistinė ar mažuose Kolainiuose 

1807 m. atidaryta šešiaklasė gimnazija, kurioje buvo mokoma ne tik užsienio kalbų, bet ir 

fechtavimo, šokių. Čia, kaimuose apie Ventą, vaikščiojo ir užrašinėjo tautosakos perliukų 

siuvėjas M. Slančiauskas, surinktą medžiagą atiduodamas J. Basanavičiui. Užventį plačiai 

išgarsino Žemaitė, P. Višinskis ir Šatrijos Ragana, o Micaičiuose 1901 m. kunigavo J. Tumas- 

Vaižgantas, čia parašęs legendą „Kuršis Kuršėnuose, Kurtuovė Kurtuvėnuose, o Šatrija — 

Luokėje”, čia jis atšventė ir savo literatūrinį debiutą, kai 1902 m. pasirodė jo pirmasis prozos 

rinkinys „Vaizdeliai”. 

Daug žymių žmonių gyveno prie Ventos, bet dienų sumaištyje nors minutei norisi stabtelėti 

prie paminklų ir amžinojo poilsio vietų dviejų žmonių, o sustojus mintyse padėkoti istorijai ar 

atsitiktinumui, kad jie buvo šioje žemėje ir kad spėjo tiek daug nuveikti. 

Kuršėnuose stovi skulptoriaus P. Aleksandravičiaus sukurtas paminklas švietėjui Laurynui 

Ivinskiui, kuris 1846—1864 m. leido lietuviškus kalendorius, „metskaitliais” vadintus. Tai buvo 

jo sumanytas leidinys, skirtas žemaičiams, nes apie laikraščius tuo metu Lietuvoje nė nesvajota. 

Taip pasirodė „Metu Skajtlus ukiskas ant metu Wieszpaties 1846, kursaj tur sawieje...” Jo 

„metskaitliai” greitai plito tarp žmonių, tiražas išaugo iki 8000, jų puslapiuose buvo teikiamos 

ūkiškos žinios ir rašiniai istorijos, geografijos temomis, bei pasirodė grožinės literatūros kūriniai. 

Gražiai pradėtas darbas nutrūko, uždraudus lietuvišką spaudą. 

Papilėje, ant piliakalnio esančiose senose kapinėse, nesunkiai galima rasti antkapinį paminklą, 

iškaltą iš akmens ir vaizduojantį vėtros nulaužto ąžuolo kamieną. Po juo nuo 1864 metų ilsisi 

istorikas S. Daukantas, senatvėje atsikėlęs į Papilę. Taip ir gyveno didelis žmogus 

paskutiniuosius savo gyvenimo metus, mažai kur beišeidamas, retai kieno lankomas, labai 

nerimaudamas dėl neišspausdintų savo veikalų. Tyliai jis ir užgeso. Turėjo praeiti nemaža laiko, 

kol 1924 m. Lietuvos mokytojai nusprendė surinkti lėšas paminklo statybai ir, turėdami 23000 

litų, pasikvietė į darbą jauną skulptorių V. Grybą. Taip ir stovi nuo 1930 m. S. Daukantas ant 

aukšto pjedestalo, vienoje rankoje laiko Lietuvos istoriją, o kita rodo į gimtąją žemę. 

Nuo Ikaro iki „Žemaičių garlėkio” 

Jau senų senovėje žmonės svajojo pakilti į orą. Todėl senovės Graikijoje ir gimė mitas apie 

Dedalą ir Ikarą. 

Buvo mitų ir vėliau. Svajonės ir didžiulis noras atsiplėšti nuo žemės pavydžiai laikė priglobę 

ne vieną savo vaiką. Bet tai buvo nelengva, ir tik 1783 m. prancūzai broliai Mongolfjė surengė 

pirmą viešą bandymą pakilti į orą. Oro balionas buvo padarytas iš lininio maišo, apklijuoto 

popieriumi. Jo skersmuo siekė 11 metrų, svėrė balionas 227 kg. Į balioną jie prileido deginamų 

šiaudų dūmų. Kai balioną paleido, jis nuskriejo apie 3 km, nusileidęs po 10 minučių. 

Netrukus fizikas profesorius Ž. Šarlis balioną pripildė ne dūmais, o vandenilio dujomis, ir patį 

balioną pagamino iš šilkinio audinio, suvilgyto latekse. Šis balionas nuskriejo 28 km ir nusileidęs 

taip išgąsdino kaimo gyventojus, kad šie balioną sudraskė į skutus. Tais pačiais metais balionu į 

orą pakilo ir žmogus. Tas pats profesorius Ž. Šarlis su savo padėjėju balionu nuskrido 50 km nuo 

Paryžiaus. 

Bet grįžkime iš svetimų kraštų namo. Tuo labiau, kad ir čia, gimtinėje, visais laikais buvo 

neramių sielų žmonių. Nuvykime į Viekšnius ir pastovėkime prie kapo, kur ilsisi aviacijos 

pradininkas Lietuvoje A. Griškevičius. 

15

1834 m. Šiaulių miesto teisme pradėjo dirbti tada dar jaunas Aleksandras Griškevičius, po 

dvejų metų tapęs miesto rotušės sekretoriumi. Dienos bėgo greitai, rūpesčių raštinėje nestigo, o 

laisvalaikiu jaunas raštininkas keliomis kalbomis skaitė apie aerodinamiką, skaičiavo, braižė. Jis 

stebėjo paukščius, matavo jų sparnų ilgį, skaičiavo jų santykį su kūno ilgiu. Taip 1851 m. jis 

parašė, remdamasis savo paskaičiavimais, „Žemaičių garlėkį”, kur išdėstė savo projektą, kaip 

pakilti į orą. Deja, tuo metu ne skrydžiai rūpėjo, ir autorius nei finansinės, nei moralinės paramos 

nesulaukė. 

Jau gyvendamas Viekšniuose, jis pasigamino skraidymo aparatą. Sužinojęs, kad čia atvyks su 

vizitu gubernatorius, jis sumanė padaryti siurprizą. Gubernatoriui iškilmingai važiuojant keliu, 

A. Griškevičius savo aparatu pakilo į orą. Siurprizas baigėsi liūdnai — arkliai pasibaidė 

nematyto „paukščio”, gubernatorius iš karietos iškrito į balą... 

... Kokia laimė, galvoju, turėti akis, matančias, tolimas erdves, ir širdį, besiveržiančią į tas 

erdves... 

Lungys R. Paminklas Biržiškoms sumontuotas // Vienybė. — 1995. — Rugpj. 12. — Tekste: 

Paminklo autorius kaunietis skulptorius Česlovas Pečiukas. Montavo pats, brolis Vygantas, 

Juozas Šeškas, kranininkas Edmundas Stankus. J. Brenciaus nuotrauka: Dedama trečia paminklo 

dalis. — [Paminklas sumontuotas antradienio (1995 08 08) vakare]. 

Apie šventę Viekšniuose // Vienybė. — 1995. — Rugpj. 23. — Tekste: Paminklas 

Biržiškoms bus atidengtas penktadienį, 1995 m. rugpjūčio 25 d. 

Ruškys Vytautas. Nelengvas Biržiškų sugrįžimas į gimtuosius Viekšnius // Šiaulių kraštas. — 

1995. — Rugpj. 23: ir nuotraukos. — Visas tekstas: 

Rugpjūčio 25 dieną (penktadienį) Viekšniuose bus atidengtas paminklas Elžbietai ir Antanui, 

jų sūnums, Lietuvos universitetų profesoriams Mykolui, Vaclovui ir Viktorui Biržiškoms. Šventė 

prasidės 10 valandą šv. Mišiomis Viekšnių bažnyčioje. Paminklą atidengs Respublikos 

Prezidentas A. Brazauskas. Dvi dienas truks konferencija „Viekšnių kraštas ir profesoriai 

Biržiškos”, kurioje numatyta perskaityti aštuoniolika pranešimų. Vakare etnografinis ansamblis 

„Poilsėlis” organizuoja vakaronę, čia pat koncertuos dainininkai, šokėjai, muzikantai iš Mažeikių 

ir Akmenės rajonų. Tą pačią dieną bus atidaryta ir Viekšnių vaistinė-muziejus. 

Nepakako laimėti paminklo konkursą 

Viekšniškiai jau seniai kalbėdavo, kad jų miestelyje derėtų pastatyti paminklą Lietuvos 

universitetų profesoriams broliams Mykolui, Vaclovui, Viktorui Biržiškoms, kurie Viekšniuose 

gimė, užaugo, vėliau dažnai lankydavosi. Tik Lietuvos Atgimimo laikais atkampus Žemaitijos 

miestelis įgavo teisę vieną gatvę pavadinti Biržiškų vardu, sugebėta prie jų namo bent pritvirtinti 

memorialinę lentą, nuspręsta pastatyti paminklą. 

Biržiškų paminklo konkursui buvo pateikta vienuolika projektų. Konkursą laimėjo 

klaipėdietis J. Bosas. Paskelbus konkurso rezultatus, visi maketai buvo parvežti į Akmenės 

rajoną, po keletą dienų eksponuojami Naujojoje Akmenėje, Viekšniuose. Bet žemaičiai labiau 

žvalgėsi į trečiąją vietą laimėjusį darbą. Tiesa, šis irgi kėlė abejonių, bet autoriui Č. Pečiukui 

sutikus pačioje paminklo viršūnėje siūlomą Pegasą pakeisti į kokį kitą simbolį akmeniškiai 

nusprendė statyti būtent šį paminklą. 

Ko gero, Lietuvoje dar negirdėtas toks atvejis, kai meno žinovai geriausiai įvertina vieną 

kūrinį, o vietos žmonės pasirenka statyti kitą. Anot iš Viekšnių kilusio technikos mokslų daktaro 

E. Levito, buvo padaryta esminė klaida, kad konkurso komisija, suorganizavusi maketų apžiūrą 

Vilniuje, paskubėjo paskelbti rezultatus atsižvelgdama vien į sostinės inteligentų skonį, 

neįvertino provincijoje gyvenančių žmonių požiūrio, kurį buvę įmanoma sužinoti anksčiau 

eksponavus maketus Žemaitijoje. 

Paminklas jau stovi, tačiau ir dabar ne vienas intelektualas tebenešioja kartėlį, o kai kurios 

ambicijos pasiekė net Ameriką. Užjūrio tautiečių laikraštyje buvo parašyta, kad Lietuvoje ir 

atkovojus nepriklausomybę lietuvių mąstymas tebėra komunistinis, nes stato paminklus, kurie 

primena „raudonarmietiškas stelas”. Toks nuteikimas palaidojo viltį, kad užjūrio lietuviai 

16

materialiai parems sumanymą įamžinti Amerikoje paskutinius gyvenimo metus praleidusių 

brolių Biržiškų atminimą. 

Žemaičiai užsispyrė, o rajono savivaldybė paaiškino: Biržiškų paminklo konkurso sąlygose 

nebuvo parašyta, kad būtent nugalėtojas įgyja teisę statyti savo kūrinį. 

Nepalaužė nė gaisras 

Kaunietis Č. Pečiukas iki šiol buvo sukūręs kelias dekoratyvines skulptūras. Kauno meno 

mokykloje dirbantis skulptorius sako, kad ilgai varžėsi imtis istorijos, kultūros temų. 

Kai netikėtai jam, o ne konkurso nugalėtojui pasiūlė statyti kūrinį tik šiek tiek pakeitus 

projektą, Č. Pečiukas pripažįsta užmiršęs visas menininko pretenzijas, kad jo požiūris irgi esąs 

originalus, gilus ar panašiai. Autorius pasiruošė dirbti rankoves pasiraitojęs, bet pateisinti viltis. 

Užtat atsirado dar keli paminklo variantai. Vienas iš oponentų, iš Viekšnių kilęs filologas mokslų 

daktaras A. Ružė, prisimena į skulptoriaus dirbtuves užsukdavęs nenoriai, tik vykdydamas 

Biržiškų komisijos pirmininko pavaduotojo pareigas, tačiau, pamatęs, kad kūrinys tobulėja, taip 

pat ėmęs džiaugtis. Dirbti buvo sunku, todėl net du kartus teko atidėti paminklo atidengimo datą. 

Darbų ritmą sutrikdė gaisras skulptoriaus dirbtuvėse, laimei, pasibaigęs palyginti laimingai. 

Jau buvo paruošti lieti visi penki bareljefai, kurie po savaitės turėjo tapti bronziniais, bet jie ir 

liejyklos įranga sudegė, apsvilo dirbtuvių stogas. Ugnis nepasiekė tik lauke stovėjusių 

pagrindinių iš akmens iškaltų paminklo dalių. Skulptorius prisipažino pats prisišaukęs nelaimę, 

nes išvažiuodamas į namus persirengti paliko dirbtuvėse besikūrenantį židinį. Kaitra, matyt, 

ištirpdė netoliese sukrautą vašką, šis atitekėjo iki ugniakuro ir užsiliepsnojo. Porą mėnesių 

skulptorius buvo tapęs statybininku — pats mūrijo, kalė, tinkavo, kol vėl prikėlė dirbtuves, o 

paskui antrą kartą kūrė bareljefus. 

Lėšų reikėjo daug 

Viena iš paminklo kūrimo iniciatorių, Viekšniškių Biržiškų draugijos pirmininkė 

A. Gurauskaitė jau spėjo išgirsti gausybę priekaištų, apkaltinta net „raudonąja”. Pastaruoju metu 

visuomenininkę trikdo priekaištai, ypač skaudu, kai inteligentai abejoja, ar reikėję šitokio 

brangaus statinio, kai daug žmonių vis labiau skursta. Tautiečių iš užjūrio paramos tikėjęsi 

akmeniškiai jos nesulaukė dėl gana įtaigių minėtųjų publikacijų užsienio lietuvių spaudoje, be to, 

ypač artimų asmeninių ryšių su jais neturėjo nė vienas iš paminklo statybos organizatorių. Tiesa, 

buvo išsiųstas raštas Pasaulio lietuvių bendruomenei, bet atsakymo negauta. 

Pirmieji lėšų parūpino Viekšniškių Biržiškų draugijos nariai. Meno saviveiklininkai sukūrė 

specialią programą, kurią pažiūrėję žmonės buvo raginami aukoti paminklo statybai, deja, pinigų 

surinkta skalsokai. Įtakingesni žmonės, pavyzdžiui, paminklo statybos organizacinio komiteto 

pirmininkas, tuo metu rajono Tarybos pirmininku dirbęs K. Pakeltis, rajono valdytojo pirmoji 

pavaduotoja Z. Kazlauskienė, Vilniuje gyvenantis viekšniškis J. EIekšis, kuris ilgai dirbo kai 

kuriose šalies valdymo institucijose, Viekšniškių Biržiškų draugijos pirmininkė A. Gurauskaitė 

bei kiti įkalbino ne vieną verslininką, įmonės, firmos vadovą. Yra paaukoję pinigų buvę Telšių 

„Masčio” įmonė, Ventos statybinių medžiagų kombinatas, Kėdainių chemijos gamykla, taip pat 

Klaipėdos „Vakarų bankas”, Mažeikių įmonė „Lukoil-Baltija”, asmeninių santaupų skyrė 

Viekšnių vidurinės mokyklos pedagogai, Kauno žemaičių draugijos nariai, vilnietis verslininkas 

A. Dinapas. Išsiuntus raštus Vyriausybei, ši iš pradžių skyrė tūkstančius talonų, vėliau dar litų. 

Paskui pridėta ir iš rajono biudžeto — taip kiekvienas rajono gyventojas paminklui 

neakivaizdžiai paaukojo po pusę lito. Paskutiniu metu nuspręsta apeliuoti į giminystės ryšius — 

kreiptasi į Susisiekimo ministrą J. Biržiškį, kuris yra profesorių Biržiškų pusbrolio sūnus. 

Ministras, neturįs teisės finansuoti kultūros objektų statybos, tegalėjo pasiūlyti sutvarkyti 

aplinką, tam skyrė tokią sumą, kurios užsiprašė aikštę prie paminklo įrengusi „Akmenės 

automobilių kelių” valstybinė įmonė. Palyginti nedaug už meno kūrinį paprašęs sumokėti 

skulptorius Č. Pečiukas prasitarė, kad jam lyg ir gėda tokioje brangioje aikštėje statyti tokį pigų 

paminklą. 

Gal bent šviesa atbaidys 

Sužinojus, kad paminklas bus statomas Viekšnių gyvenvietės centre, skverelyje, bene 

labiausiai pyko viekšniškiai, mėgę po medžiais leisti „rašaliuku” praskiestas dieneles. Dabar jie 

patraukia į pavenčius ar įsmunka į kokį gretimą kiemą. 

17

Kelininkai ypač atidžiai turėjo kloti neįprastą, rajone niekur nematytą grindinį. Tiesa, 

montuojant patį daugiau kaip 6 metrų aukščio paminklą, mašinos pritaškė tepalų, juodos dėmės 

ant šviesių plytelių labai pastebimos, bet manoma, jog per laiką jos išnyks. 

Paskutinėmis ruošimosi atidengti paminklą dienomis jautresnius Biržiškų atminimo 

įamžintojus išgąsdino žinia — paminklas jau stovi, o Kultūros vertybių apsaugos departamento 

leidimo tai nėra. Išsiaiškinus, kad neapsižiūrėta ne dėl visuomenininkų aplaidumo: labiau kalti 

tokiais darbais duoną užsidirbantys rajono savivaldybės pareigūnai, pavyko susitarti, kad 

dokumentai būtų sutvarkyti formaliai. Tai sunkiau būtų padaryti kokios pašiūrės savininkui, bet 

juk nebenugriausi paminklo, kurį pats Prezidentas atidengs. 

Tik paminklo atidengimo išvakarėse aikštės kampuose išdygo keturi elektros stulpai, nutiesti 

laidai. Apšviesti Viekšnių centrą sumanyta tik sumontavus paminklą, kuriame yra vario spalvą 

primenančių elementų. Juk šis metalas dar vis traukia vagišius, tad šviesa aikštėje turėtų juos 

atbaidyti. Be to, skulptorius bareljefus kuo stipriau įtvirtino ant akmens plokštės. 

„Šiaulių kraštui” pasiteiravus, koks pirmasis įspūdis, daugelis pašnekintų senesniųjų Viekšnių 

inteligentų, mokytojų, medikų buvo santūrūs, bet galiausiai sakė — geras. Daug kitų nuomonių 

jau girdėjęs vietos kraštotyrininkas pedagogas A. Gedvilas pastebėjo, kad patiems viekšniškiams 

paminklas patinka. 

Blėda Sigitas. Biržiškos grįžo į gimtuosius Viekšnius: Vakar Viekšniuose atidengtas 

paminklas Elžbietai ir Antanui, jų sūnums, Lietuvos universitetų profesoriams Mykolui, Vaclovui 

ir Viktorui Biržiškoms // Diena. — 1995. — Rugpj. 26 (šeštadienis): ir nuotraukos. — Tekste: 

Dar tik numačius pastatyti šį paminklą, kilo daug kalbų. Biržiškų paminklo konkursui buvo 

pateikta vienuolika projektų. Organizatoriai atrinko geriausią, paskelbė nugalėtoją, o paminklų 

maketus išgabeno į Akmenės rajoną — čia, Naujojoje Akmenėje ir Viekšniuose, jie buvo 

eksponuojami. Visų nuostabai akmeniškiams labiau patiko trečiąją vietą laimėjęs projektas. 

Žemaičiai nebūtų užsispyrėliai, jei nepasiektų savo tikslo: nutarta statyti jų išsirinktą. Tai, 

žinoma, užgavo kai kurių sostinės menininkų, daugiau pasikliovusių vien savo meniniu skoniu ir 

neįvertinusių provincijos žmonių požiūrio, ambicijas. Jos pasiekė ir užjūrio lietuvius. Viename 

išeivijos laikraštyje netgi nuskambėjo, jog ir atkovojus nepriklausomybę lietuvių mąstymas 

tebėra komunistinis, nes stato paminklus, primenančius „raudonarmietiškas stelas”. Žinoma, po 

tokių pareiškimų išeivija neskubėjo lėšomis labiau paremti šio paminklo statybos. 

Paminklo autorius kaunietis skulptorius Česlovas Pečiukas savo kūrinį irgi tobulino, pateikė 

net kelis jo variantus. Bet vėl nelemtas likimas kyštelėjo koją: skulptoriaus dirbtuvėje kilęs 

gaisras sunaikino penkis paruoštus atlieti iš bronzos bareljefus, įrangą. Vėl reikėjo iš naujo 

pradėti, tad net du kartus teko atidėti paminklo atidengimo datą. 

Ir jis štai dabar stovi visu 6 metrų ūgiu, neatpažįstamai pasikeitusiame centriniame Viekšnių 

skverelyje. Gerai pasidarbavo rajono kelininkai, kad skverelis būtų išgrįstas dar čia niekur 

nematytu grindiniu, įrengtas aikštės apšvietimas. Reikėtų ilgai vardyti visus, kurių nuoširdžiomis 

pastangomis taip pagerbtas Biržiškų atminimas. Pirmiausia padėkos nusipelnė Biržiškų 

atminimo įamžinimo komisijos nariai, penktus metus Viekšniuose gyvuojanti Biržiškų draugija. 

Dėl aukų paminklui statyti kreiptasi į daugelį įmonių ir firmų, privačių asmenų, buvusius 

viekšniškius. Meno saviveiklininkai sukūrė specialią programą, kurią pažiūrėję žmonės buvo 

raginami paremti paminklo statybą. Lėšų skyrė ir rajono biudžetas, taigi galima sakyti, kad jai 

aukojo po pusę lito kiekvienas rajono žmogus. 

Taip Biržiškos grįžo į savo gimtuosius Viekšnius. O daug dešimtmečių jų vardai buvo 

nutylimi, ignoruojami jų darbai mūsų krašto kultūrai ir mokslui. Daug rajono gyventojų ir 

vietinių viekšniškių vakar susirinko į paminklo atidengimo iškilmes. Gydytojo Antano Biržiškos 

ir pedagogės Elžbietos Biržiškienės, jų sūnų profesorių Mykolo, Vaclovo ir Viktoro Biržiškų 

atminimui drauge nusilenkė ir visa Lietuva. Sovietmečiu partiniai ideologai stengėsi ištrinti iš 

tautos atminties šiuos taurius ir didelės išminties vyrus. Mykolas Biržiška (1882 08 24—1962 08 

24) — literatūros istorikas ir tautosakos tyrinėtojas, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų 

rektorius, profesorius, Lietuvos Tarybos narys, Vasario 16-osios akto signataras. 

Vaclovas Biržiška (1884 12 02—1956 01 02) — bibliografijos mokslo Lietuvoje kūrėjas, 

Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų mokslinių bibliotekų direktorius, profesorius. Viktoras 

18

Biržiška (1886 02 23—1964 01 27) — Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius, 

inžinierius ir matematikas, kariškis, nemaža nuveikęs kuriant tarpukario Lietuvos kariuomenę. 

Nors pokarinėje Vilniaus universiteto istorijoje neminimas jos rektoriaus M. Biržiškos vardas, 

nors Universiteto mokslinėje bibliotekoje niekas nepriminė jos buvusio direktoriaus Vaclovo 

Biržiškos, nors buvo nutylimas ir Viktoro Biržiškos indėlis į matematikos mokslą, tačiau vargu 

ar buvo įmanoma bent kiek plačiau tyrinėti literatūrą, tautosaką, raštiją nesiremiant Mykolo ir 

Vaclovo Biržiškų darbais, o iš Viktoro Biržiškos parengtų vadovėlių ir konspektų mokėsi 

daugelis studentų. 

Paveldėję iš tėvų didelį pareigos ir atsakomybės jausmą, savo talentą skyrė tėvynei, iki mirties 

dirbo jos labui ir tikėjo ją būsiant laisvą ir šviesią. 1944 m. pasitraukę į Vakarus, Biržiškos mirė 

užatlantėje. 

Paminklą atidengė į iškilmes atvykęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas. 

Paminklą pašventino Telšių vyskupas A. Vaičius. Prezidentas A. Brazauskas kalbėdamas 

pabrėžė, kad šio paminklo atidengimas — tai šventė visai Lietuvai, taip pagerbiame didžius 

Biržiškų giminės vyrus. Visi jie gyveno ir dirbo savo tautos labui, Biržiškų namuose visada degė 

skaisti tautinio sąmoningumo liepsna. Prezidentas padėkojo viekšniškiams, kad jie gražiai 

įamžino savo garbiųjų tėviškėnų atminimą. Susimąstykime, sakė Prezidentas, prie šio paminklo 

— čia didieji Biržiškos, amžiams stovį, kad primintų mums, kaip svarbu stoti į darbą už Lietuvą. 

Iškilmėse kalbėjo Telšių vyskupas A. Vaičius, Biržiškų atminimo įamžinimo komisijos 

pirmininkas, Vilniaus universiteto rektorius R. Pavilionis, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius 

B. Vaškelis, Seimo Pirmininko pavaduotojas A. Sakalas, Seimo narys V. Landsbergis, Biržiškų 

giminės vardu žodį tarė susisiekimo ministras J. Biržiškis, kalbėjo rajono meras K. Inta, 

paminklo autorius Č. Pečiukas, kiti. 

Ant šešių paminklo šoninių plokščių — brolių profesorių ir jų tėvų bareljefai ir užrašai, 

trumpai nusakantys jų nuopelnus gimtajam kraštui. Tik prasidėjus Atgimimui viekšniškiai vieną 

miestelio gatvę galėjo pavadinti Biržiškų vardu, ant išlikusio jų namo buvo pritvirtinta 

memorialinė lenta. Dabar iškilo ir paminklas. Ilgas buvo Biržiškų sugrįžimas į savo gimtinę — 

jis truko penkis dešimtmečius. 

Atidengus paminklą, vakar Viekšniuose prasidėjo mokslinė konferencija „Viekšnių kraštas ir 

profesoriai Biržiškos”. Ji tebevyksta ir šiandien, konferencijoje bus perskaityta 18 pranešimų. 

Vakare koncertavo Biržiškų draugijos etnografinis ansamblis „Poilsėlis”, Akmenės, Mažeikių 

rajonų meno kolektyvai. 

Ruškys Vytautas. Viekšniuose atidengtas paminklas Biržiškoms // Šiaulių kraštas. — 1995. 

— Rugpj. 26: ir nuotraukos. 

Viekšniuose atidengtas paminklas Biržiškų šeimai // Lietuvos aidas. — 1995. — Rugpj. 

26: ir nuotrauka. 

Lungys R. Biržiškų sugrįžimo šventė Viekšniuose // Vienybė. — 1995. — Rugpj. 30: ir 

nuotraukos. — Tekste: 1995 m. rugpjūčio mėnesio 25 dieną, penktadienį Viekšniuose atidengtas 

paminklas Biržiškoms. 

Jonikienė Roma. Nuosavybės teisė apgaubia Lazdynų Pelėdos muziejų // Vienybė. — 1996. 

— Vas. 10. 

Navickienė-Aleksandravičiūtė Zofija. Ką bežinome apie senuosius dvarus? // Vienybė. — 

1997. — Spal. 1: Ir 2 nuotraukos: „Nežinomo fotografo nuotraukose buvęs Pavirvytės dvaras 

1938 metais iš fasadinės ir kiemo pusės”. — Visas tekstas: 

Per mūsų šalį vilnija Europos paveldo dienos, kurių tema „Dvarai ir rūmai Lietuvoje”. 

Daugelyje rajonų ir miestų įvyko ar tebevyksta tam skirti renginiai, parodos. Antai su Utenos 

krašto dvarais galima susipažinti Antano ir Motiejaus Miškinių centrinėje bibliotekoje, kur 

eksponuojami parkų planai, schemos, Saldutiškio, Leliūnų, Jasonių ir kitų dvarų archyvinės 

nuotraukos, neseniai įvyko didelis susitikimas Leipalingio dvare. Daugiausia šiuo metu lankomi 

Suvalkijos ir Aukštaitijos dvarai, nes jie iš tiesų įspūdingesni, negu mūsų apylinkėse buvę. Jie 

19

puikuojasi mūriniais rūmais, išlakiomis kolonomis. Kai kurie jų visai neblogai išsilaikę iki šių 

dienų. Mūsų krašte dvarai buvo daug kuklesni, beveik visų rūmai buvo mediniai ir gana paprasti. 

Dar visai neseniai, sovietiniais laikais, buvo skelbiama, kad dvarai skleidžia tik blogį. Dvarų 

pastatai buvo intensyviai griaunami, naikinami, jų šeimininkai arba spėjo pasitraukti į Vakarus, 

arba buvo nukankinti Sibiro gulaguose. Norėčiau pacituoti Vilniuje, Radvilų rūmuose, ką tik 

įsikūrusio Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktoriaus Aleksandro Guobio žodžius, 

kad sovietmečiu buvo stengtasi, jog nebeliktų mūsų praeities kultūros, nebeliktų pagarbos 

istorijai ir ankstesne dvasia išauklėtų žmonių. Kol žmogus žino savo šaknis, laikosi jų įsikibęs, 

išlaiko tradicijas, puoselėja praeities kultūrą, tol neįmanoma sunaikinti tautos. 

Aišku, ne viskas dvarų gyvenime buvo teigiama. Daug nuodėmių iš jų sklisdavo. Bet ne visi 

dvarininkai buvo vienodi. Vieni lėbaudavo, trankėsi po užsienius, o kiti rūpinosi savo krašto 

gerove, kultūra, savo žmonių gyvenimu. Jau vien tai, kad dvaruose buvo kaupiami vertingi meno 

kūriniai, turtingos bibliotekos, reti augalai, išugdyti, gražiai išplanuoti parkai, neleidžia 

beatodairiškai paneigti jų indėlį į krašto kultūrą. 

Gaila, mūsų rajone neberandame išlikusių dvarų rūmų su meno vertybėmis. Nuo žemės 

paviršiaus nušluoti Santeklių, Paežerės, Meižių, Ašvėnų, Antanavos, Bugių dvarai, kai kurie 

pusiau sugriauti, kaip antai Pavirvytės, Medemrodės. Kiek geriau išsilaikė Paragių sodyba. 

Galima būtų vardinti dar daugelį išnykusių dvarų ir dvarelių (vien Viekšnių krašte Stočkų, 

Boguslavo, Birbiliškės, Skleipių ir kt.). Manau, kad kraštotyrininkams plati veiklos dirva, 

renkant medžiagą apie visus juos. 

„Vienybė” publikavo istorikės a. a. Vandos Sruogienės prisiminimus apie „gailestingąsias 

Santeklių paneles”, kaip jas vadino Mykolas Biržiška. Kiek žinau, medžiagą apie kai kuriuos 

dvarus renka gerbiamas kraštotyrininkas Bronius Kerys. Mūsų istorikas Algirdas Gedvilas savo 

veiklos sritimi pasirinko aviatorių A. Griškevičių ir Biržiškų šeimą, nesigilindamas į dvarų 

kultūrą. Tad darbo per akis! 

Įkuriant senosios Viekšnių vaistinės pastate muziejų, ketinta jame eksponuoti ne tik XIX a. 

pabaigos—XX a. pradžios inteligento buto interjerą, bet ir kaupti jame medžiagą apie mūsų 

krašto inteligentus, įskaitant ir dvarus. Esu labai dėkinga nuoširdiems muziejaus darbuotojams 

D. Končienei ir V. Lizdeniui, kurie sutvarkė eksponatus, gražiai prižiūri muziejų, įdomiai 

pateikia žinias lankytojams. Tačiau norėtųsi ir dar daugiau. Visiškai sutinku su gerb. L. Rozgos 

nuomone, kad šio muziejaus veiklą reikėtų plėsti. 

Minint Europos paveldo dienas, nejučiomis nuklystu į vaikystę. Tais laikais buvo paprotys, 

kad dvaruose rinkdavosi apylinkių inteligentai, tad mano seneliai ir tėvai lankėsi daugelyje jų, 

dažnai pasiimdami kartu ir mane, tada dar mažytę mergaitę. 

Bene didžiausią įspūdį man paliko nepaprastai gražaus miško apsuptas Santeklių dvaras. 

Persikėlus per Ventą plaustu, kelias pakildavo upės šlaitu, ir patekdavai į didingų liepų alėją, kuri 

nuvesdavo iki dvaro rūmų. Jie buvo įdomūs: lyg rytiečių šventyklų dvigubas stogas, po namu 

galingi požemiai su išėjimu į Ventos skardį. Šeimininkės vedžiojo mus po juos žybsint žibintui ir 

pasakojo, kad šiuo slaptu išėjimu kadaise pasinaudojo sukilėliai, bėgdami nuo juos persekiojusių 

caro kazokų. Gal tai tik legenda? Dvaro sienas puošė didingi protėvių portretai, japonų 

dailininkų akvarelės. 

Į Pavirvytės dvarą važiuodavome lapuočių medžių alėja, o kita — eglių — vedė Tryškių link. 

Po šiomis eglėmis augdavo rudmėsės. Dvaro savininkė Viktorija Nagurskienė pelnė mano 

simpatiją tuo, kad niekada man — vaikui — nedovanodavo saldainių, o parinkdavo kokią nors 

įdomesnę knygą. 

Romantiškai nuteikdavo tėvelio pasakojimas apie 1863 m. sukilime dalyvavusį dvarininką 

Mykolą Tanskį, kurį, surakintą grandinėmis, kazokai pėsčią iš jo Marškonės dvarelio išvarė į 

Sibirą. 

Į Antanavos dvarą, kuris mano vaikystės laikais priklausė Bronislavui Giedraičiui, labai 

dažnai užsukdavome, su tėveliu važiuodami į mūsų ūkį. To dvaro parke augo daugybė 

pakalnučių, kurios pavasarį skleidė nuostabų kvapą. Mažutė, judri ir labai šneki p. Giedraitienė 

mano mamos vardinėms (gegužės 15 d.) visada atveždavo didele puokšte šių gražių pavasariškų 

gėlių. 

20

Didelė iškyla būdavo važiavimas į Kontrimams priklausančius Birbiliškės ir Tučių dvarus. 

Nuo Tučių kelias būdavo sunkiai įveikiamas: miško keliukas buvo labai duobėtas, šlapias. 

Arkliai vos įstengdavo ištraukti vežimą iš vienos duobės, kai tuoj jis vėl nugrimzdavo į kitą, o 

purvas taškydavosi net iki galvų. 

Apie apsilankymus pas Daugirdus Bugiuose jau esu anksčiau rašiusi, tad nebenoriu kartotis. 

Ne kartą esame svečiavęsi vėžių gaudynėse Ašvėnuose pas Sobieslovo Pančerinskio šeimą. 

Gal ateityje šia tema dar plačiau parašysiu, o dabar dar sykį grįžtu prie minties, jog būtina 

skubiai rinkti prisiminimus apie mūsų krašto praeitį, kol dar neiškeliavo Anapilin paskutiniai tų 

dienų liudininkai. 

Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. — Vilnius, 1998. — 744 p. — 

Tekste: 

Čekai: Šaltinis Laumės pirtis. Į pietus nuo kaimo, vadinamojoje Užimtinių pievoje, ant 

kalnelio. Padavimas: „Vakarais laumės tame šaltinėlyje maudosi; kas į tą vietą ateinąs, visi 

paklystą. Tas įsitikinimas žmonėse ir dabar tebesąs” (pasakojo A. Lizdenis, gimęs apie 1905 m. 

Žibikų kaime. Užrašyta 1935 metais). — Nurodyta literatūra. 

Gyvoliai: Piliakalnis. Padavimai: 1. Senų senovėje ant piliakalnio degdavo šventoji ugnis, 

kurią saugodavo ir prižiūrėdavo vaidilutės. Čia buvo šventykla. 2. Baudžiavos laikais ant 

piliakalnio buvo baudžiami, mušami žmonės. — Nurodyta literatūra. 

Kairiškiai: Pieva Alka. Į rytus nuo kaimo, 1 hektaro ploto. Padavimai: Čia mušdavo žmones. 

— Nurodyta literatūra. 

Kairiškiai: Pušys Apžadų kapeliuose. Tai 15x25 m. dydžio „kapeliai”, nors kapelių čia nėra. 

Ėmus laidoti nekrikštytus žmones, valdžia uždraudė tai daryti, liepė juos perlaidoti, po to niekas 

čia mirusiųjų nelaidojo. Didžiausia iš trijų pušų — sena, surambėjusi, daugiau kaip 1 m. 

skersmens, į vakarus nuo jos — jaunesnė, tiesesnė, apie 80 cm. skersmens, trečia — aptvaro 

šiaurės vakarų kampe, apie 60 cm. skersmens. Dažniausiai stebuklinga laikoma tik seniausioji iš 

jų, bet neretai sakoma, kad visos trys pušys stebuklingos. Padavimai: Sako, senovėje, kai toje 

vietoje pradėjo kirsti mišką, apie tą pušį vis iš nakties rasdavę keliais apšliaužtą takelį, kad prie 

jos kažkas vis naktimis slapta melsdavęsis, taip ją po to ir paliko toje vietoje, o vėliau žmonės 

ėmė ir patys ją garbinti. Dar pasakoja, kad kirtėjams, kai šie kirto aplinkinį mišką, prisisapnavę, 

kad kas tą pušį kirs — tas mirs. Vis dėlto kažkas pušį bandė nupjauti, bet negalėjo — kiek dieną 

įpjaus, tiek po nakties vėl ta vieta užaugdavo. 1815—1932 m. šioje vietoje buvo sukurta visa 

„šventykla'': 1815 12 28, kaip rodo lenkiškas įrašas pušyje, prie jos buvo pritvirtinta storų 

ąžuolinių lentų, kalvio apkaustyta aukų dėžė, virš kurios po stogeliu pritvirtintas Nukryžiuotasis. 

1895 07 16 į rytus nuo medžio pastatyta koplytėlė su Švenčiausios Panelės ir kitų šventųjų 

statulomis, aplink pastatyta kryžių. 1977 metais kraštotyrininkas J. Šliavas nurodė, kad kryžiai 

buvę su įvairiomis 1912—1972 m. laikotarpio datomis. Nupuvus stogeliui virš pirmojo 

Nukryžiuotojo, jis perkeltas į koplytėlę, bet ant pušies, maždaug 4 m. aukštyje, vėl buvo 

pritvirtintas kitas Nukryžiuotasis. ''Prie pušies melstis žmonės eidavo, kai kam ką skaudėdavo: 

eidavo apie tą pušį keliais, dėdavo prie jos pinigų, ant Nukryžiuotojo rišdavo kaspinėlių, 

statydavo šalia jos apžadų kryžius [...] dar ir dabar nuo tos pušies perkeltas į koplytėlę 

Nukryžiuotasis visas apraišiotas spalvotais kaspinėliais: baltais, rausvais, mėlynais, žaliais, 

vienas — juodas. Apraišioti kaspinėliais ir nuo pušies nuimti kryželiai bei Panelės Švenčiausios, 

koplytėlėj sustatyti šventųjų paveikslai. Sakydavo žmonės, kad nuo to esą jie pagydavę'' (Šliavas 

J., 1977 m.). Kryžiavom dienom ir per Šeštines prie tos pušies susirinkdavo minios žmonių, 

giedodavo, eidavo aplinkui keliais. ''Vienas iš pačių įspūdingiausių šios rūšies mitologijos 

paminklų Šiaurės Lietuvoje”, — rašė J. Šliavas, apsilankęs Apžadų kapeliuose (Šliavas J., 

1977 m.). — Nurodyta literatūra. 

Kegriai: Pušis. Kegrių pamiškėje, prie Kungio sodybos, 15 m. aukščio, apie 80 cm. 

skersmens, padžiūvusi. Medžio viršūnėje spyglių kuokštai atrodo kaip apversta lėkštė. Priešais 

ant akmeninio postamento pastatytas ir pritvirtintas geležinis kryžius. Pasakojama, kad pušį 

pasodinio Kungio tėvo, turėjusio 105 m., mirusio 1975 m., tėvo tėvas (J. Šliavas: VUB F. 152— 

21

12). Padavimai: 1. Čia stovėjo bažnyčia, o ši pušis buvo didžiojo altoriaus atrama. Bažnyčią 

švedai sugriovė ir paleido dūmais (Sekmadienis. — 1933. — Nr. 40). 2. Kažkokio Knarkazo abi 

kojos buvo žaizdotos („kiauros”). Kiek jis besikreipė į daktarus, niekas nepadėjo. Pasižadėjo jis 

padirbti šv. Panos koplytėlę ir pakabinti ją ant pušies. Kai koplytėlę padarė, pakabino, pats 3 

kartus aplink pušį apėjo, išgijo, „kojos ano buvo sveikos ligi pat ano smerčio” (LTR 4722/383). 

3. Po pušimi savo kalvę buvo pasistatęs rusas Semianka. Sugalvojo jis pušį nugenėti — jo kalvės 

stogą medis gadinęs. Įsilipo Semianka į medį, pradėjo pjūklu pjauti ir visas sustingo. Negali net 

pajudėti. Persigando, bet tik kai pasižadėjo pušies nejudinti, stingulys atsileido, „taip iki pat 

mirties nekišo prie pušies pirštų” (LTR 4722/384). Prie pušies ir šalia stovinčio kryžiaus 

vaidenasi, klaidina. Kartą sekmadienį, dvyliktą valandą po kryžiumi sėdėjo moteriškė ir šukavo 

galvą spindinčiom šukom. Kitą žmogų čia buvo velnias pagavęs į glėbį. Kitas matė prie pušies 

bestovintį žmogų, kuris buvo prieš savaitę numiręs. Pušies kamienas, „kiek pasiekia augalotas 

žmogus, apkarstytas rūpintojėliais, kaspinais, gėlių vainikais, vieni jų sveikutėliai, vos vakar 

prisegti, kitų — tik dalys (Sekmadienis. — 1933. — Nr. 40). [...]. XX a. viduryje ant pušies buvo 

3 koplytėlės. Dvasininkai buvo tokią „ereziją” uždraudę. Ši pušis globodavo įvairius liaudies 

sukilimus, tais atvejais jai buvo reiškiama didžiausia pagarba. — Yra nuotrauka su tekstu: 

„Kegrių pušies koplytėlės. B. Buračo nuotr., 1933 (?) (Lietuvių liaudies menas, 1990, Nr. 150)”. 

— Nurodyta literatūra (LTR 4722: 383—389, 391, 392; Lietuvos liaudies menas. — 1990. — 

Nr. 150 (nuotrauka); Sekmadienis. — 1933. — Lapkr. 5. — Nr. 45 ir kt. 

Latveliai: Stadalės sala. Į pietvakarius nuo Latvelių kaimo; sala Kamanų pelkėse. Ten link 

kaimo, kaip pasakojama, vedė kelias (kūlgrinda?). Padavimai: 1. Saloje stovėjo (yra 

nugrimzdusi) bažnyčia. 2. Čia Latvelių kaimo žmonės (moterys, vaikai) slėpdavosi karų metu su 

manta ir gyvuliais. — Nurodyta literatūra: Pauliaus Povilo Šverebo archyvas. 

Lėlaičiai: Stirpeikos koplyčia. Kaimo kapinaitėse. Koplyčioje buvo stebuklingais laikomi 

vyro ir žmonos Stirpeikų palaikai. [...]. Prie J. Stirpeikos karsto XX a. pradžioje traukė daugybė 

maldininkų, ypač moterų. Jos čia darydavo įžadus. [...]. „Davatkoms šv. Jonas daręs stebuklus, 

žmonės pasveikdavę.” (Pauliaus Povilo Šverebo archyvas). — Nurodyta literatūra. 

Meižiai: Ežeras. Padavimai: 1. Ežeras anksčiau buvo prie Viekšnių. Kartą vasarą grėbėjos 

grėbė šieną, ir atjojo nepažįstamas raitelis perspėti, kad čia atkeliausiąs ežeras. Triskart 

perspėtos, jos nesitraukė, iš atkeliavusio debesio ėmė piltis vanduo, ir jos liko nusileidusiame 

ežere (Balys J. Užburti lobiai. — Londonas, 1958). 2. Ežero vardas kilęs nuo piktos raganos 

Meižienės, kuri gyvenusi prie ežero. Žmonės ją už blogus darbus prie ežero sudegino ant laužo, 

„o pelenus paleidę į ežerą plaukti” (Balys J. Užburti lobiai. — Londonas, 1958). — Nurodyta 

literatūra: LŽV (A. Samuolytė, 1935 m.) ir kt. 

Meižiai: Karalinės miškas. Į rytus nuo Meižių, Ašvėnų ir ribojasi su Kamanų pelkėmis. 

Plotas 11 hektarų. Čia vaidenasi. Tokiu pat vardu vadinamas miškas ir kelias per jį. — Nurodyta 

literatūra: LŽV (A. Samuolytė, 1935; Meižiai); LŽV (A. Ronkus, 1938; Ašvėnai). 

Peiliškiai: Pušis. Peiliškių kaimas buvo į šiaurės rytus nuo Palnosų, prie Kamanų miško. 

1951 m. pušis dar augo laukuose apie 300 m. į šiaurę nuo kelio [į Peiliškius], Boruso žemėje. 

1951 m. nuotraukoje matyti prie pušies pritvirtintos dvi koplytėlės, taip pat lentelė su išpiešta 

Apvaizdos akimi (Lietuvių liaudies menas. — 1990. — Nr. 151. — V. Miliaus nuotrauka). 

Padavimai: Vietos žmogus Triaušys, turėjęs ligotas kojas, davė įžadą pušį aptverti tvorele, jeigu 

tik išgis. Išgijęs jis savo pažadą tesėjo. 2. Pušis nesiduoda kertama. Vienas ūkininkas pasiuntė 

bernus ją nukirsti ir staiga apsirgo. Peiliškių dvaro savininkas Rimgaila kartą miegojo po pietų ir 

susapnavo, kad kažkas nori pušį kirsti. Pabudęs tuojau nuėjo žiūrėti ir rado kelis vyrus pušį 

kertant. Jis uždraudė jiems tai daryti, bet pušies liemenyje vis dėlto liko keli kirvio kirčiai. — 

Yra nuotrauka. — Nurodyta literatūra: LŽV (V. Pleskūnas, 1935 m.); LŽV (A. Ronkus, 1938 m.) 

ir kt. — [Bronislovo Kerio pastaba: Palnosų kaimo gyventoja Magdalena Pukinskienė 

papasakojo: Keturios seserys Rimgailaitės turėjo brolį Stanislovą Rimgailą. Jis staiga susirgo. 

Toje vietoje kur susirgo, miške prie kelio visą laiką būdavo ant medžio koplytėlė. Kai prieš karą 

Magdalena Pukinskienė tarnavo, Stanislovas Rimgaila buvo seniai miręs. Seserys turėjo 

vyresnįjį berną, gal Uniką, ir dar vieną jaunesnį. Vincentava buvo prie Peiliškių, į Kamanų pusę]. 

22

Purvėnai: Akmuo su Dievo pėdele. Beišino miške. Sakoma, įminta, kada akmenys buvo 

minkšti (1988 m., MMT — Mokslinė metodinė kultūros ir istorijos paminklų apsaugos taryba). 

Pagal VK (Lietuvių kalbos instituto Abėcėlinę lietuvių vietovardžių iš gimtosios kalbos 

kartoteką), akmuo buvo vadinamas Slapuku (Slapoks), ir Velnias bėgdamas užšoko ant jo, įmynė 

savo pėdą. Beišino miškelio pakraštyje buvo didelis ir plokščias akmuo, kurį 1944 m. bolševikai 

susprogdino. Nuo šio akmens „pėduotojo” link ėjo lyg akmenų tiltas — grindinys (Pauliaus 

Povilo Šverebo archyvas). — Nurodyta literatūra. 

Purvėnai: Ąžuolas. Augo apie 250 m. į pietvakarius nuo A. Beišino ūkio. Buvo 1,5 m. 

skersmens, apie 300 m. senumo. 1921 m. nukirstas. Padavimai: 1. Napoleonas, bėgdamas iš 

Rusijos per Lietuvą, paslėpė čia 7 statinaites raudonųjų. Po karo prancūzai dar prašė rusų caro, 

kad leistų išsikasti lobį, bet čia pinigų ieškojo tik rusų inžinieriai. 2. Vaidendavosi ožys, jautis, 

kurie puldinėdavo praeivius. 1912 m. čia rasta 10 plonų sidabrinių monetų. — Nurodyta 

literatūra. 

Purvėnai: Raganos kalnas. Kaimo laukuose, 500 m. į pietryčius nuo buvusios J. Undžiaus 

sodybos, 30x30 m. dydžio. Buvo rastas žalvarinis kirvelis, anksčiau rasdavo „saidokų”. — 

Nurodyta literatūra. 

Purvėnai: Vietovė. Vietovė kaime, iki II pasaulinio karo buvusioje J. Lapkaus žemėje, į 

pietus nuo Purvo upelio. Padavimai: Čia paskendo bažnyčia. Kasant toje vietoje duobę, buvo 

rastas metalinis mėnulis (?), storų ąžuolo lentų. [...]. Lauke, kuriame pagal pasakojimus yra 

užkeikta bažnyčia, irgi randama senoviškų padargų. — Nurodyta literatūra. 

Santekliai: Ąžuolas. Prie kelio Santekliuose augo didelis ąžuolas. Padavimai: 1. Prancūzai 

(Napoleonas) bėgdami šioje vietoje pakasę 5 statines aukso (skrynią aukso — LTR 4881/71). 2. 

Žmogus sapnavęs, kad po ąžuolu paslėpti pinigai, ėjo kasti ir būtų iškasęs, bet sukliudė 

pasivaidenęs nepaprasto ūgio vyras. — Nurodyta literatūra: Lietuvos istorijos instituto 

tyrinėjimai 1948 metais; Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus archyvas 1/13; LTR 

4881: 71, 72, 74; 5106/147; Juodakis V. [Knyga:] Balys Buračas. — Vilnius, 1971. — Nr. 82. 

Santekliai: Virvytės dalis. Ties Santeklių (Palnosų) dvaru. Padavimas: Čia nuskendo 

piemenė ir kas septinti metai septintą mėnesį tris kurios nors mėnesio savaitės dienas lygiai 

dvyliktą valandą upėje pasirodo pana su pinigų skrynia, sėdinti ant skrynios krašto, kojas 

nuleidusi į vandenį, besišukuojanti ilgus plaukus (plaukai net vandenyje mirksta — tokie ilgi). 

Niekas nežino, kaip tą paną išvaduoti (LTR 4721/163). 

Svirkančiai: Akmuo su pėda. 100 m. į pietus nuo kelio iš Svirkančių į kelią Viekšniai— 

Pievėnai, Vaizgelienės pievoje, priešais Jankausko sodybvietę (už kelio), ganyklose. Akmuo 

piramidės formos, truputį smailėjančia viršūne. Kraštinių ilgis prie pagrindo: vakaruose 1,3 m., 

šiaurėje 1,7 m., pietryčiuose 1,4 m., rytuose 2,2 m., akmens aukštis apie 1 metrą. Šiaurės vakarų 

pusėje plokštumos apačioje akmenyje iškalta 19x5 cm. dydžio ir 5—6 cm. gylio žmogaus pėda. 

Kiek nenatūraliai ji susiaurėja ties „kulnimi” (iki 1,5 cm.). Be to, matyti dvi pirštų duobutės — 

nykščio ir visų kitų pirštų kartu. — Prie teksto dvi 1963 metų nuotraukos. — Nurodyta literatūra: 

AP (P. Šemeta, 1958 07 15); VAK 29/192. 

Tučiai (Nevarėnų seniūnijoje): Kapeliai. Gintalo dvaro pušyne yra senkapiai, kur buvusi 

Dievo motinos koplytėlė, laikyta stebuklinga. Padavimai: Čia stovėjusi bažnyčia. — Nurodyta 

literatūra (Žemaičių prietelius. — 1930. — Liep. 17.). 

Užlieknė: Veselės kapinės. Tarp Užlieknės ir Viekšnių, ant kalnelio, prie pat kelio. Senos 

atviros kapinaitės, kuriose stovėjo keli pakrypę mediniai kryžiai. Padavimas: Buvo pasakojama, 

kad XVIII amžiaus pradžioje čia kelyje susitiko du vestuvininkų pulkai. Vieni jų važiavę į 

Viekšnius, į jungtuves, kiti buvo grįžtantys po sutuoktuvių. Būdami bajoriškai išdidūs, pulkai 

susiginčijo, susišaudė. Mušėsi, žuvo ir abu jaunieji. Visi žuvusieji buvo ant kalnelio palaidoti. Iš 

to kilo Veselės kapinių pavadinimas. — Nurodyta literatūra. 

Vietovė Virvytės ir Ventos santakoje. Šioje vietovėje, pasakojama, augo trys vinkšnos. 

Padavimai: Čia buvo šventa senovės lietuvių ąžuolų (?) giria, kurioje lietuviai melsdavosi savo 

23

dievams. Žmonės vinkšnas nukirto, iš to kilo ir įsikūrusios gyvenvietės žmonių vardas — 

vinkšniečiai (LTR 1622/182). Sakoma, Ventos ir Virvytės santakoje augo trys pušys, po 

kuriomis, kaip pasakota, prancūzai buvo paslėpę savo auksą. — Nurodyta literatūra. 

Žibikai: Juodasis, Meilės akmuo. Akmuo plokščiu paviršiumi, netaisyklingos ovalinės 

formos, 4,8 m. ilgio, 3,5 m. pločio, 1,8—2 m. aukščio nuo akmens apačios. Šiame pušyne prie 

pušų buvo kabinamos koplytėlės. 1906 m. L. Kšivickis spėliojo, kad akmuo gali būti meteoritas. 

Padavimai: 1. Velnias nešė šį akmenį, norėdamas sugriauti Viekšnių bažnyčią, bet nespėjo to 

padaryti, nes ryte užgiedojo gaidys. 2. Naktimis akmuo prasiveria, iš jo išlenda mergaitės ir per 

naktį čia šoka. 3. Saulei leidžiantis ant akmens verpia laumės. Jeigu žmogus, eidamas nuo 

akmens, atsisuka ir pamato laumes, tai tuoj pavirsta į pušelę (LŽV — Lietuvos žemės vardyno 

anketa, E. Deniušienė). 4. Prie akmens paslėptas Napoleono auksas. — Yra nuotrauka. — 


Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Taip puošė Viekšnius // Vienybė. — 1998. — Kovo 

24. — Nr. 32 (5851): ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Malonu, kad mūsų rajono vadovai rūpinasi grožiu ir tvarka. Neseniai „Vienybėje” mero 

pavaduotoja E. Meškienė, kuri yra Lietuvai pagražinti draugijos Akmenės skyriaus pirmininkė, 

kvietė rajono gyventojus aktyviai įsijungti į grožio puoselėjimą savame krašte. 

Šiandien noriu papasakoti apie vieną iš reikšmingiausių talkų, pagražinusių prieškario 

Viekšnių miestelį. 

Visa Lietuva 1930-aisiais metais minėjo didžiojo kunigaikščio Vytauto jubiliejų. Tada 

Viekšnių progimnazijoje kapelionu dirbo poetas kunigas Juozas Stasiulis [Stasiulis Juozapas, 

Adomo, gimęs 1895 m.]. Jam kilo mintis šio jubiliejaus proga gėlynais paversti tarp šventoriaus 

ir Bažnyčios gatvės esančią pelkėtą, nešvarią aikštę, kurioje į bažnyčią atvažiavę ūkininkai 

statydavo savo arkliais pakinkytus vežimus. 

Vieną sekmadienį kun. J. Stasiulis visą pamokslą paskyrė grožio ir tvarkingumo temai, 

išdėstydamas parapijiečiams savo sumanymą ir prašydamas jų pagalbos. Šie neatsisakė, ir 

paskirtąją dieną dideliu būriu atskubėjo į talką. Iškasė griovį vandeniui nubėgti, pagriovį 

apsodino medeliais ir krūmais, išlygino duobes, padarė gėlėms lysves, o takelius tarp jų išbarstė 

smėliu. 

Gėlynams atvežė derlingos žemės, lysvių pakraščius apdėjo akmenimis, juos nubalino. 

Viename šio darželio gale vietos meistrai pagamino šv. Mergelės statulą, o kitame pagal 

skulptoriaus B. Pundziaus projektą pastatė paminklą kunigaikščiui Vytautui. Abu paminklus 

pašventino iš Telšių kurijos atvykęs prelatas Narijauskas. Kai kurie viekšniškiai man yra 

pasakoję, kad gėlyno viduryje dar stovėjęs ir geležinis vilkas, bet aš jo neprisimenu. Jo buvimą 

ginčijo ir daugelis mano pažįstamų, tad šio fakto negaliu patvirtinti. 

Reikia džiaugtis, kad paminklas Vytautui Didžiajam per karą ir okupaciją išliko iki mūsų 

dienų. 

Mano manymu, ir šiandien apleistų aikštelių ar piktžolėmis prižėlusių dykynių mūsų 

miesteliuose bei gyvenvietėse netrūksta. Ar nereikėtų čiupti kastuvus, grėblius, kauptukus ir 

pavasarį organizuoti talkas savosios gimtinės pagražinimui? 

Pridedu garsaus Viekšnių fotografo Jono Kinčino darytą nuotrauką, vaizduojančią aprašytąją 

talką. — [BK pastaba: Yra išlikusi minėto geležinio vilko nuotrauka]. 

Riauka Adomas. Įamžintas rezistentų atminimas // Vienybė. — 1998. — Rugs. 10. — Tekste: 

„Miškų apsuptas Purvėnų kaimas dabar yra Mažeikių rajono teritorijoje, tačiau glaudžiai 

susijęs su netolimais Viekšniais. Čia dar Viekšnių parapija. Kaimas niekuomet neužmirš 1947 

metų birželio 23-iosios. Tą dieną netoliese stovėjusioje Apolonijos Unžienės sodyboje 

apsinakvoję trys kovotojai dėl Lietuvos laisvės buvo sušaudyti KGB agentų. Dabar šią tragediją 

visiems primins skuodiškio tautodailininko Kazimiero Karpausko išdrožtas aukštas ąžuolinis 

kryžius. [...]. Kryžius [1998 09 01] pastatytas šalia Purvėnų pradinės mokyklos, netoli vyrų 

žūties vietos. Tai atminimas [...] Antanui Apulskiui, 1908 m. gimusiam Naikių kaimo gyventojui, 

24

kilusiam iš Viekšnių seniūnijos Rekečių kaimo, 1928 m. gimusiam Viekšnių miestelio gyventojui 

Henrikui Jarušauskui ir 1921 m. gimusiam Troškučių kaimo gyventojui Steponui Barauskui.” 

Kontvainytė Eufemija, Juozo (Šiauliai—Viekšniai). — 1998. — Gruod. 3. — Žodžiu: 

Viršaitis Kontvainis Juozas, Jono [1874] — 1928-07-08. „Viekšnių vaistinėje muziejuje 

eksponuojamas pasas su viršaičio — mano tėvelio parašu. Pasas išduotas 1923-01-05, vadinasi, 

tėvelis tuomet buvo Viekšnių viršaičiu. Tėvelis mirė 1928 metų liepos mėnesio 8 dieną, 54 metų 

amžiaus. Viekšniškiams gerai žinoma Uršelė, mums einant Mažeikių gatve pro ąžuolą, man vis 

primindavo — „įsižiūrėk gerai, čia tavo tėvelio sodintas ąžuolas Motinos dienai”. — [Vadinasi, 

ąžuolas pasodintas iki 1928-07-08, gal 1923 ar kitais metais — kada Juozas Kontvainis buvo 

viršaičiu. Antanas Smetona Viekšniuose lankėsi 1927 metais gal liepos mėnesį]. 

Mūsų miesteliai: Viekšniai / Televizijos laida. — 1998-12-27 ir 1999-01-03. — Tekste: 

„Vėlesnę istoriją galėtų papasakoti gatvių sankryžoje gražiai šlamantis ąžuolas, išlikęs per visas 

negandas. Miestelėnai tvirtino, kad tai A. Smetonos ąžuolas, nors mums jis pasirodė ūgesnis. 

Šalia koplytėlė, apie 1928-uosius pastatyta kanauninko Jono Navicko rūpesčiu ir Prano Klimo 

lėšomis.” 

Kulikauskas Pranas, Zabiela Gintautas. Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.). — 

Vilnius, 1999. — P. 170, 210. — Tekste: 

1914 m. Viekšnių (Akmenės r.) kapinyne iškasta neaiškaus dydžio perkasa, kurioje rasta 

suardytų griautinių kapų ir VI-XII a. radinių. [Skyrius: Vladas Nagevičius. Kasinėjimai]. 

Be archeologinių kasinėjimų, kurie iš visos B. Tarvydo veiklos geriausiai žinomi, jis rengė ir 

žvalgomąsias išvykas. Viena tokių ekspedicijų buvo surengta 1931 m. liepos 23—24 d. į 

Joniškio valsčiaus Kalnelio, Radikių, Zakiškių, Jauneikių, Linkaičių, Rudiškių kaimus, liepos 31 

d. žvalgyti Viekšniai, Miliai (Viekšnių valsč.), Krakiai, Naikiai (Mažeikių valsč.), rugsėjo 24 d. 

aplankyti Linksmučiai, Karašiliai ir Kareiviškiai, Paliečiai (Pakruojo valsč.) 599 . Tai buvo 

pirmosios regioninės žvalgomosios ekspedicijos Lietuvoje. [Skyrius: Balys Tarvydas. 599 išnaša: 

Kultūros paveldo centro archyvas. F. 1. A. 1. Nr. 27. P. 1—41]. 

Imbrienė Vilhelmina. Kultūros paveldas Ventos regioniniame parke // Vienybė. — 1999. — 

Geg. 4. — Visas tekstas: 

Nuo 1991 metų rengiamos Europos kultūros paveldo dienos. Tai renginys, kurio metu 

Europos valstybės ir jų visuomenė atsigręžia į kultūros bei istorijos vertybes, ieško būdų joms 

pažinti ir išsaugoti būsimosioms kartoms. Šiemet Europos paveldo dienos Lietuvoje bus skirtos 

istorinių parkų bei želdinių apsaugai. Renginiai vyks rugsėjo mėnesį. Iki tol dar yra laiko ir 

galimybių įvertinti kultūros paveldo būklę mūsų rajono parkuose, visų pirma — didžiausio ir vis 

aktyviau veikiančio Ventos regioninio parko teritorijoje. Būtent čia istorijos ir kultūros 

paminklai, juos išsaugojus ir sutvarkius, gali ypač veiksmingai pasitarnauti visuomenės, ypač 

mūsų jaunimo, patriotiniam ugdymui. 

Ventos regioniniam parkui priskirti miškai ir kaimai Ventos bei Virvytės baseinuose tokių 

paminklų tikrai turtingi. Nors lėšų kultūros reikmėms ir stinga, sutartinai dirbant rajono 

savivaldybės institucijoms ir parko administracijai, kultūros ir istorijos objektai tik laimėtų. 

Malonu, kad Ventos regioninio parko vadovai kultūros vertybių ir istorijos paminklų 

išsaugojimui teikia pirmenybę. Tačiau kol kas pasigirti nelabai kuo turime. 

Parko teritorijoje yra 15 istorinės ir kultūrinės vertės pastatų, o kur dar kiti archeologijos 

požiūriu svarbūs objektai. Vargu ar įmanoma būtų atkurti visa tai, kas laiko ir politikos vėtrų 

sunaikinta, tačiau bent sustabdyti griovimo procesą reikėtų. 

Pažvelkime bent į nekilnojamomis kultūros vertybėmis įvardijamus pastatus ar sodybų 

fragmentus ir jų būklę. Gal tik aviatoriaus A. Griškevičiaus muziejaus būklė yra patenkinama. O 

kitur, net ir Viekšnių miesto pastatams, reikia skubios paramos. Pavyzdžiui, tik prieš ketvertą 

metų restauruota senoji Viekšnių vaistinė, o jau nuo stogo slenka čerpės. Lietuvos Didžiojo 

kunigaikščio Vytauto paminklo nukritęs tinkas, apgadinti lipdiniai, aptrupėję laipteliai. Daktaro 

A. Biržiškos sveikatos namų būklė avarinė, rengiamasi restauravimui. Profesorių Biržiškų 

25

gimtojo namo restauravimo projektas rengiamas, iš pastato iškeldintos šeimos, deja, pastatui 

atkurti reikia didelių lėšų, ir nežinia, kada jų bus skirta. Tinkavimo ir dažymo darbų šaukiasi 

Viekšnių šv. Jono bažnyčia. Remonto reikalinga ir Viekšnių stačiatikių cerkvė — būtina 

sutvirtinti bokštą, iš lauko pusės sutvirtinti plytas, paremontuoti stogą. Viekšnių vandens malūnui 

— technikos paminklui reikia keisti stogo dangą, įstiklinti langus. 

Ne ką linksmiau ir iš Viekšnių išvažiavus. Vienas iš žinomiausių — Gudų vandens malūnas 

stokoja rūpestingos šeimininko rankos — apipuvusios sienų apdailos lentelės, vietomis atsilupęs 

šiferis, aptręšę langų rėmai. Rudikių vandens malūno išpuvę sienojai, kiauras stogas, atviros 

langų angos. Augustaičių vandens malūnas veikiantis, bet ir jam reikėtų pakeisti supuvusius 

langų rėmus, restauruoti duris, bent palopyti stogą. Stogą reikia atnaujinti ir S. Daukanto 

muziejui Papilėje, iškrypę tvorelės, juosiančios S. Daukanto paminklą miestelio aikštėje, 

stulpeliai. 

Istoriškai vertingi Kalniškių ir Pavirvytės buvusių dvarų sodybų fragmentai. Kalniškiuose 

reikėtų sutvirtinti Ventos skardžio šlaitą ir nurinkti šiukšles. O buvusių dvaro rūmų stogas jau net 

įlinkęs, kiauras, papuvusiomis gegnėmis. Pavirvytės dvaro gyvenamojo pastato dalis apatinių 

vainikų sutrūniję, papuvę gonkelių stulpai. 

Paminėjau vien pastatus. Atskiro aptarimo turėtų susilaukti buvusių dvaro sodybų parkų 

fragmentai, autentiški buvusių kaimų kraštovaizdžiai, mirusiųjų amžinojo poilsio vietos, 

senkapiai. Gal būtų galima talkon prisikviesti ir Mažeikių miškų urėdiją, ir kitus šioje teritorijoje 

dirbančius juridinius asmenis. Šiuo savo rašiniu kviečiu į talką ir kitų vietovių kultūros bei 

istorijos paminklų naudotojus bei savininkus. 

Vilhelmina Imbrienė. Rajono savivaldybės paminklosaugos inspektorė. 

Imbrienė Vilhelmina. Gerais norais skylių neužlopysi // Vienybė. — 1999. — Geg. 18. 

Imbrienė Vilhelmina. Kultūros paveldu turime rūpintis patys // Šiaulių kraštas. — 1999. — 

Birž. 8. 

Rozga Leopoldas. Stogastulpis Santeklių dvarui: Mūsų kaimų biografijos // Vienybė. — 

1999. — Liep. 1: ir nuotraukos. — Tekste: Santeklių dvaro istorija, žmonės, gamta, 

vietovardžiai. Stogastulpis — „Ventos regioninio parko direktoriaus Alvydo Adomaičio 

iniciatyva išskobtas ir penktadienį [1999 06 25] atidengtas pakelėje, kur kadaise Santeklių dvaro 

parko alėjų pradžia buvusi. Pasinaudodamas Viekšniuose veikusia dailei gabių moksleivių ir jų 

pedagogų stovykla, stogastulpį pagaminti direktorius pasitelkė dailės ir darbų mokytojus Vitalijų 

Baltutį, Večislavą Rimkevičių, Remigijų Šiaulytį, Vidą Daugmaudį, Vytautą Butkų, užrašą, 

raginantį minėti čia gyvenusius šviesius žmones, sueiliavo viekšniškis pedagogas S. Ablingis.” 

Stankus Jonas. Grėsmingas pabūklas viekšniškių negąsdina // Santarvė. — 2000. — Bal. 15: 

ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Virš kiemo vartelių kyšo patrankos žiotys. Ne tik Žemaitės gatvės, bet ir kiti Viekšnių 

gyventojai jau apsipratę su šiuo vaizdeliu, nebesistebi, nesibaido kažkada grėsmingo pabūklo. 

Kaip toji patranka atsidūrė Antano Grigo kieme, kodėl čia riogso jau kelerius metus? 

... 1944-ųjų rudenį prie Viekšnių geležinkelio stoties švilpė kulkos, griaudėjo sprogimai. Nei 

vokiečių, nei tarybiniai kariai nenorėjo prarasti strategiškai svarbių pozicijų. Liejosi kraujas, 

krito vyrai svetimoje jiems lietuviškoje žemėje. Brangią kainą sumokėjo rusai už sėkmę šiose 

kautynėse. Kaip ir kituose mūšiuose, kol pergalingai baigė karą Berlyne. 

1975-aisiais, pažymint pergalės 30-metį, pakelėje prie Viekšnių geležinkelio stoties iškilo 

įspūdingo dydžio paminklinis akmuo. Jame lietuvių ir rusų kalbomis iškaltas užrašas skelbia, kad 

kautynėse su vokiečių fašistiniais okupantais šiose apylinkėse 1944 m. spalio 9 d. didvyriškai 

žuvo 120 4-osios armijos kovotojų, tarp jų Tarybų sąjungos didvyriai majoras N. Minajevas ir 

vyr. seržantas P. Šilovas. 

Abiejų didvyrių vardais buvo pavadintos gatvės Viekšniuose, Akmenėje. Įpratome gerbti iš 

karo negrįžusiųjų atminimą. Viekšniškiai per tarybines šventes ateidavo prie paminklo, 

moksleiviai gėlėmis papuošdavo jo papėdę. 

26

Antanas Grigas Viekšnių žemės ūkio mokykloje dirbo karinio parengimo vadovu. 

Rūpindavosi dėstytojas tuomet taip populiariu, įsakmiai sureikšmintu būsimųjų mechanizatorių 

kariniu-patriotiniu auklėjimu. 

Pažymint pergalės 40-metį ir sumanė viekšniškiai praplėsti memorialą prie savosios 

geležinkelio stoties. Mūšiuose dėl jos ypač pasižymėjo artileristai, tad Antanas Grigas buvo 

įpareigotas parūpinti artilerijos pabūklą. 

— Nelengva buvo šį uždavinį išspręsti, — pasakoja šiandien A. Grigas. — Teko ir sąjunginę 

gynybos ministeriją pasiekti, kol Kaliningrado remonto gamykloje oficialiai gavome nurašytą 45 

mm toliašaudį prieštankinį pabūklą. 

Neilgtrukus patranka pakilo ant betoninio postamento, tapo dar vienu įprasmintu viekšniškių 

karinio memorialo akcentu. 

... Lietuva išsikovojo Nepriklausomybę. Griuvo amžini atrodę stabai, perkainojome vertybes. 

Viekšniuose nebeliko tarybinių karo didvyrių vardais pavadintų gatvių. Viena jų šiandien Dariaus 

ir Girėno, kita gi — Vinkšnų... Neaplenkė tolimo žemaičių miestelio ir tuometinių superpatriotų 

siekis tuoj pat sugriauti visa, prieš ką dar vakar žmonės lenkdavo galvas. 

Paminklinis akmuo šalikelėje tebestūkso. Matyt, neįveikė jo prieš dešimtį metų karštieji jauni 

politikuotojai. O štai pabūklo šalia nelikę, tik mėtosi sudaužyti betoninio pjedestalo luitai. 

— Ta patranka ne vienam buvo lyg krislas akyje. Traukė solidūs, tvarkingi jos ratai. „Ūkyje 

praverstų”, — šaipėsi. Kartą užtikau, kad pabūklas jau išjudintas iš vietos, bandyta jį nutempti. 

Tada ir pasirūpinau parsivežti patranką į kiemą. Antraip, ko gera, jau seniai būtų pavogta, išvežta 

metalo pirkliams ir pragerta. 

Tai Antano Grigo žodžiai. Ir šiandien jis tebedirba Žemės ūkio mokykloje. Vyr. mokytojas, 

dėsto moksleiviams darbų saugą, moko kitų reikalingų dalykų. Gerbiamas miestelyje, tvarkingas 

žmogus. Jau per penketą metų, kai jo kieme susiradusi vietą nuo postamento nuversta patranka, 

gobšios akies „nebegundo” jos guminiai ratai. 

— O kas toliau, šeimininke? Juk išleistas įsakymas nusiginkluoti, geruoju atidavusieji ginklus 

bus amnestuoti? — ir rimtai, ir juokais klausėme A. Grigą. 

Žmogus sutrikęs. Geriausia būtų grąžinti pabūklą prie memorialo mūšyje kritusiems 

kareiviams. Bet kiek vėl kiltų aistrų, politikavimo! 

Nemato kol kas problemos sprendimo ir Viekšnių seniūnas Antanas Kuodys. Didelių darbo 

sąnaudų nebūtų, didelių pinigų memorialui sutvarkyti taip pat nereikia. Viekšniuose gyvenantis 

karo veteranas Škiela ne kartą prašęs išvežti patranką iš Grigo kiemo, sugrąžinti ją prie 

paminklo. Tačiau ar visų nuomonė tokia pat? Vėl gali atgimti nereikalingas susipriešinimas, 

įvairios politinės insinuacijos, pamirštant reikalo esmę. 

Viekšniuose šia istorija domėjomės kartu su karo veteranų, kovojusių antihitlerinės koalicijos 

pusėje, Mažeikių rajono tarybos pirmininku Vincu Šiaulių. Kokia jo nuomonė? 

— Memorialą prie geležinkelio stoties viekšniškiai turėtų sutvarkyti, geriau jį prižiūrėti, — 

sako V. Šiaulys. — Mūsų šalyje buvo persistengta, išgriaunant ne vieną paminklą buvusių 

kruvinų mūšių vietoje. Kiek žinau, net Berlyne tebestovi monumentas rusų kareiviui, padėjusiam 

įveikti fašizmą, pribaigti jį. Gegužės 8-ąją Europa, visas pasaulis mini antihitlerinės koalicijos 

pergalę prieš hitlerinę kariauną. 9-oji Rusijoje pažymima kaip Pergalės ir žuvusiųjų atminimo 

diena. Brangios šios datos ne tik mums, veteranams. Mūšiuose žuvusiųjų karių atminimas — 

šventas. 

Stankus Jonas. Daugėja kultūros vertybių // Santarvė. — 2000. — Liep. 8: ir Viekšnių 

vaistinės nuotrauka. — Tekste: „Vien Viekšnių miestelyje yra 8, o seniūnijoje — 23 istorijos ir 

kultūros paminklai. Tarp jų — dr. Biržiškos sveikatos namai, Gudų vandens malūnas, koplytėlė 

su Pietos skulptūra Tučių II kaime, Santeklių senkapis, Žibikų mitologinis akmuo, Juoduoju arba 

Meilės akmeniu vadinamas, daug senų kapinaičių kaimuose.” 

Sučylienė Janina. Viekšniškiai — darbštūs ir kūrybingi žmonės // Būdas žemaičių. — 2000. 

— Rugs. 29. — Tekste: „2000 gegužės 1 d. Viekšnių seniūnija oficialiai prijungta prie Mažeikių 

rajono.” Seniūno Antano Kuodžio pasakojimas apie seniūniją. „Noriu pasidžiaugti praėjusią 

vasarą restauruotu paminklu Vytautui Didžiajam. 1930 m. Viekšnių centre pastatytą paminklą 

27

padėjo atnaujinti Paminklų restauravimo konservavimo institutas. Restauruotas didysis 

bažnyčios bokštas. Per pastaruosius dvejus metus kapitaliai tvarkomas Viekšnių tiltas per Ventą.” 

Šverebas Povilas. Rajono gamtos paminklai // Santarvė. — 2000. — Gruod. 16. — Nr. 146. 

— Tekste: Žibikų ąžuolas, Žibikų Juodasis [Didysis] akmuo, ąžuolo ir akmens nuotraukos. 

Nabažienė Lina [Lina Martinkutė-Nabažienė]. Užlieknės apylinkės istorijos vingiuose. — 

Užlieknė: Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Užlieknės filialas, 2001. — 59 p. 

— Kompiuterinis leidinys. Tiražas 2 egz. — Tekste: 

Apie žydų kalną 

XIX a. pradžioje Užlieknės kaime ant kalno buvo pastatyti dideli rūmai. Juose gyveno žydai. 

Kartą kalnas atsivėrė ir į jo tamsią duobę pradėjo smegti rūmai. Tuo metu vienas žydas pasiėmęs 

visus turtus išėjo lauk ir viską užkasė. Jam baigus darbą, rūmai susmego į prarają, liko tik kalnas. 

Žmonės įvykiui atminti pastatę paminklą su užrašytais visų čia gyvenusių žydų vardais, 

pavardėmis ir gimimo metais, o kalną pavadinę žydų kalnu. Pasakojama, kad tame pačiame 

kalne ir yra užkasti turtai. 

Vyriausybės nutarimu // Vienybė. — 2001. — Vas. 3. — Tekste: Į valstybės saugomų 

gamtinių kraštovaizdžio objektų sąrašus įrašyti šie mūsų krašto geologiniai objektai — Papilės 

atodanga ir Juodasis akmuo (Žibikų kaimas), taip pat botaniniai objektai — Dovydžių ąžuolas, 

Užbrasčių ąžuolas, Žibikų ąžuolas, 15-kamienė liepa (Papilėje). 

Lukošius Rimantas. Muziejininkų ekspedicijos Viekšniuose apibendrinimas // Būdas 

žemaičių. — 2002. — Lapkr. 15. — Visas tekstas: 

Rugpjūčio mėnesį Mažeikių muziejus vykdė LR Kultūros ministerijos remiamą projektą 

„Viekšnių seniūnijos etnografiniai tyrimai”. Šio projekto pobūdis — kraštotyrinė ekspedicija, 

kurios tikslas — toliau tęsti 2000 m. organizuotos žvalgomosios ekspedicijos pradėtą darbą. 

2000 metais rinkta medžiaga apie Viekšnių tautines bendruomenes tarpukario laikotarpiu. Šiemet 

nuspręsta tyrinėti žydų ir rusų etninės kultūros paveldą — kapines. Sudarytos kapinėse esančių 

kapaviečių išdėstymo schemos, išmatuoti antkapiai. Kopijuoti žydų kapinių įrašai ir įspaudai. 

Tyrimo darbus muziejininkams padėjo atlikti grupė Viekšnių vidurinės mokyklos moksleivių. 

Tyrinėjimo metu įvertinta kapaviečių būklė. 

Muziejaus darbuotojas P. Šverebas tyrinėjo dvarų kultūros paveldą. Apžiūrėjo 9 išlikusius 

dvarus ir dvarvietes, juos nufotografavo. Domėjosi bažnyčių varpais. Aprašytos 7 kunigų 

kapavietės. 

Projekto metu gvildenta Mažeikių rajone dar nenagrinėta tema — esperantininkų judėjimas. 

Surinkta medžiaga apie 1976 metais Viekšnių proftechninėje mokykloje vykusią tarptautinę 

esperantininkų stovyklą, taip pat apie esperantininką A. Opulskį, mokytojavusį Viekšniuose apie 

1944 m. 

VDU istorijos specialybės magistrė V. Akmenytė, remdamasi žmonių pasakojimais rinko 

duomenis apie latvių bendruomenę Viekšnių seniūnijoje. Muziejaus mokslinį archyvą papildys 

surinkta medžiaga apie Viekšnių fotografus J. Kinčiną, P. Bartkų, Daukšą, senuosius Viekšnių 

mokytojus ir dramos ratelius, Viekšnių vienišius. 

Iš surinktų eksponatų: fotonuotraukų, dokumentų, knygų, vadovėlių, religinių paveikslų, 

tautodailės darbų, keramikos, buities rakandų muziejuje surengta paroda. Mažeikių muziejus 

dėkoja visiems viekšniškiams, kurie dovanojo eksponatus ir suteikė vertingų žinių ekspedicijos 

dalyvius dominančiomis temomis. Visa ekspedicijos metu surinkta medžiaga muziejuje 

tvarkoma, aprašoma, registruojama, publikuojama ir bus prieinama visiems besidomintiems. 

Vaišnienė Sigutė. Viekšniai — Ventos regioninio parko urbanistinis draustinis // Būdas 

žemaičių. — 2003. — Bal. 11. — Visas tekstas: 

Parko teritorija 

Ventos regioninis parkas įkurtas 1992 metų rugsėjo mėnesį, siekiant išsaugoti Ventos slėnių 

kraštovaizdį, gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Parko plotas yra 10 630 ha, iš 

28

kurių pusę užima miškai. Jis unikalus savo kraštovaizdžiu, kurį puošia Ventos, Virvytės, 

Dabikinės, Uogio, Avižlio upės ir upeliai. Parko teritorijoje yra Ventos miestas, Viekšnių, Papilės 

miesteliai, Palnosų, Gyvuolių, Užventės ir kitos gyvenvietės. Parko teritorija prasideda 

dešiniuoju Ventos upės krantu nuo Rekčių piliakalnio ir eina pagal Radviliškio—Mažeikių 

geležinkelį. Čia patogios sąlygos vandens turizmui. 

Saugomi objektai, gamtinės vertybės 

Parko teritorijoje daug kaimų su vertingu istoriniu ir architektūriniu paveldu, būdingu 

Žemaičių kraštui: koplyčiomis, piliakalniais, dvarų parkų liekanomis. Regioniniame parke yra 

Purvių gamtinis rezervatas, kurį sudaro unikali Uogio upelio dalis, apaugusi dideliu senų miškų 

masyvu, Ventos ir Uogio kraštovaizdžio draustiniai, Purvėnų geomorfologinis draustinis, Avižlio, 

Dabikinės ir Virvytės hidrografiniai draustiniai, Užpelkių botaninis-zoologinis draustinis bei 

Viekšnių urbanistinis draustinis. Ventos kraštovaizdžio draustinyje prie Papilės ryškios 

mezozojinės eros Juros periodo sluoksnių atodangos, buvusios žemės paviršiuje prieš 130—155 

milijonus metų. Šių sluoksnių storis siekia 30 metrų, iš kurių 10 metrų žemiau upės vandens 

paviršiaus. Parke yra išlikę ir keturi vandens malūnai, iš kurių du — Viekšnių ir įspūdingasis 

Augustaičių — veikiantys. Minėtinas Daubiškių dvaras su įvairia augmenija. Dalis parko ir 

tradicinės architektūros išlikę ir Pavirvytės dvare. 

Pavirvytės dvare gausu senkapių. Vertos dėmesio Papilės piliakalnio ir senosios Viekšnių 

kapinės, ypač pastarosios, kur vyrauja vertingi XVIII—XIX a. metalo (lieti ir kalti) kryžiai. 

Iš riedulių minėtinas Žibikų pušyne stūksantis Juodasis akmuo, dar vadinamas Meilės 

akmeniu. 

Nebevardysime gausios augmenijos, paukščių, vabalų įvairovės, tik paminėsime, kad nemaža 

rūšių įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. 

Direkcijos veiklos planai 

Parko direkcija, kurioje dirba 4 žmonės, yra įsikūrusi Viekšniuose. Direktorius P. Leonaitis 

paaiškino, jog pagal funkcines zonas parkas skirstomas į koncervacinę (Purvių rezervatas ir 8 

draustiniai), apsauginę, rekreacinę, ūkinę ir kitas vietoves (miestai, gyvenvietės). Be abejo, viena 

iš veiklos krypčių — riboti lankymąsi draustiniuose. Tačiau, norint žmones nukreipti 

pageidautina linkme, reikia tinkamai įrengti rekreacines zonas numatytose teritorijose. 

Pirmiausia tokias teritorijas planuojama įrengti prie Ventos ir Virvytės upių, nes čia didžiausias 

poilsiautojų srautas. Planuojama įrengti poilsiavietes, automobilių stovėjimo aikšteles, pastatyti 

baldus, lauko tualetus. Sumanymai liktų neįgyvendinti be Akmenės ir Mažeikių rajonų 

savivaldybių, Mažeikių urėdijos palaikymo. Šiuo metu jau yra parengtos Gyvuolių piliakalnio, 

Santeklių poilsiavietės, Žibikų Juodojo (Meilės) akmens tvarkymo programos. Šiems darbams 

Mažeikių urėdija yra skyrusi daugiau kaip 30 000 litų. 

Be vandens turizmo didelis dėmesys bus skiriamas ir automobilių turizmo plėtojimui. Daug 

vilčių dedama į Virvytės poilsio bazės vystymą. Bendradarbiaujant su Akmenės r. švietimo 

skyriumi, čia tikimasi įrengti patrauklią poilsiavietę. 

Labiausiai darbuotojai susirūpinę dėl Europinės vertės gamtos paveldo objekto — Juros 

periodo atodangos prie Papilės — išsaugojimo. Kad šis unikalus gamtos paminklas būtų 

prieinamas lankytojams, numatoma investuoti apie 125 000 litų. Šiais metais iš Aplinkos 

apsaugos rėmimo programos tikimasi gauti apie 30 000 litų. Gavus pinigus, numatoma pradėti 

įrengti pėsčiųjų takus, automobilių stovėjimo aikšteles. Turint omeny, jog šiemet Papilė mini 750 

miestelio ir S. Daukanto 210 metų gimimo sukaktis. Padedant bendruomenei, tikimasi atlikti dalį 

darbų, kad švenčių dalyviai galėtų pasigėrėti ir unikalia atodanga. 

Šiek tiek tolimesnėje ateityje planuojama įrengti Viekšnių rekreacinę zoną Juodeikių pušyne. 

Tam reikia parengti specialųjį išvystymo planą. 

Parkas ir žmonės 

Išvardijome daugybę parko lankytinų objektų, pasididžiuotinų vietų, aptarėme plėtotės planus, 

tačiau lyg ir užmiršome, kad žmonės irgi yra parko dalis. Vieni jų čia lankosi trumpam (pažinti, 

pamatyti, pailsėti), o kiti gyvena nuolat. Žmonės, žinia, esti įvairūs. Vieni tik sau naudos 

ieškantys: jeigu žuvauti — tai greitai ir daug, jeigu iškylauti — likusios šiukšlės — ne mano 

reikalas, jeigu džiaugtis — tai tuo, ką padarė kiti. Pavyzdžiui, 8 palei Virvytės upę pastatytos 

29

hidroelektrinės ženkliai sužalojo kraštovaizdį, sulaikė vandens srovę ir upė pasidarė vandens 

turistams kur kas mažiau įdomi. Tūlas gyventojas, imdamasis kirsti, kasti, statyti, irgi pradeda 

susivokti gerokai po laiko, kai žala akivaizdi. 

Todėl tikrai derėtų visiems pamąstyti, jog kitur esantį grožį, į kurį važiuojame pasižiūrėti, taip 

pat sukūrė ir išsaugojo tenykščiai žmonės. Tai, ar mes už juos prastesni?! O savanaudiškai 

mąstantiems primename Europos Sąjungos nuostatą už ūkinės veiklos apribojimą mokėti 

nemažas kompensacijas. Gal vertėtų pabandyti?! 

[Nuotraukoje:] Ventos regioninio parko vyr. ekologas Vytautas Žiauga, direktorius Pranas 

Leonaitis, vyr. kraštotvarkininkas Darius Nicius. L. Kazlauskienės nuotrauka. 

[Bronislovo Kerio pastaba: Negaliu neatkreipti dėmesio į tai, kad kai kuriuose Žemaitijoje 

leidžiamuose laikraščiuose jau vartojami suvalkiečių tarmės žodžiai. Pavyzdžiui, šiame 

straipsnyje: „nebevardysime”, „išvardijome” vietoje seniau visiems lietuviams buvusių 

„taisyklingų” ir žemaičiams priimtinesnių „nebevardinsime”, „išvardinome”. Aiškinama, kad 

dabar jau taip (suvalkietiškai) rašoma naujuose žodynuose ir taip reikia visur rašyti. Paskutiniais 

dešimtmečiais kalbos tvarkytojai „išranda” vis daugiau ir daugiau žodžių, nepriimtinų 

žemaičiams. Tų žodžių neįmanoma pasakyti žemaitiškai. Taip lietuvių kalbos tvarkytojai 

naikina žemaičių tarmę]. 

Vyras, kuris užsiima „niekdarbiais”/ Puslapį parengė Marija Eidimtienė // Trečiadienio 

valanda („Būdo žemaičių” [2004-12-22 Nr. 148 (892)] priedas). — 2004. — Gruod. 22. — 

Nr. 50 (113). — Tekste: 

Į Klemenso Narmonto sodybą užsukome neatsitiktinai — akį patraukė originali tvora, graži 

pavėsinė, sudomino kieme stovinti koplytėlė, žirgeliai ant trobos kraigo. Jau trisdešimt metų 

vyras iš Pakvistės kaimo gyvena Krakiuose. Klemensas pagal profesiją — stalius, bet dabar sako 

nebemeistraująs, o save bandąs meniškuose dalykuose, kuriuos jis vadina „niekdarbiais”. Jo 

rankoms paklūsta medis ir akmuo. Vienas stambiausių Klemenso darbų — kryžius Viekšnių 

bažnyčios šventoriuje. Jį 600 metų Lietuvos krikšto jubiliejui užsakė kunigas Vincas Gauronskis. 

Jo sukurtus paminklus galima pamatyti Mažeikių ir Balėnų kapinėse. 

Viekšniai / Tekstas Leopoldo Rozgos ir Broniaus Kerio. Nuotraukos Loretos ir Sigito 

Kazlauskų. Kiti autoriai nurodomi prie nuotr. — Viekšniai: Biržiškų draugija, 2005 (Maketavo ir 

spausdino UAB „Utenos Indra”). — 40 psl. ir viršelis: iliustruota. — Tekstas lietuvių ir anglų 

kalbomis. — Tiražas 1000 egz. — ISBN 9955-676-09-4. 

Daujotas Povilas, Noreikis Pranciškus. [Peiliškiai ir šventoji pušis] / Povilas Daujotas ir 

Pranciškus Noreikis papasakojo Bronislovui Keriui 2006. — Birž. 4. — Tekste: 

Povilas Daujotas: 

— Ka tėn važiniejuos, tėn bovo paduovanuojis bovo tuoks puons didelis tuokiam žmuogou tų 

mėšką, tuokį pluotą. Tėn tus Peiliškius... tėn bovo gryni mėškaa. Kažkuokio dvaro puono bovo 

mėškaa. Dvaro puons bovo, tėi mėškaa anuo, anėi važiniejuos, sako, par tų mėšką apvyziet kur 

tėn... Kuoks tai žmuogus tėn vakščiuojo, nu pasitaiko... klajuojo po tų mėšką. I anėms kas tėn 

atsitėko, i paprašė... peilio reikiejo. Sako, tu neturi, sako, pėilį paskuolint. Tas žmuogus anam 

devis tų pėilį, tam puonou. Uns tėn kų tėn pasitvarkis, sako, siesket. Įsuodėn į tų savo brėką ir 

apvežis tų gabalą, tėn tų. Anam sako, čia tau, už tų pėilį aš atidoudu. Paduovanuojo tų mėšką. Ir 

uns pardavė tų mėšką. Nupėrko tuoks Rimgaila. Tas Rimgaila paskiau padalėjo sūnou i dukterėi. 

Gyveno Daniusevičee i Rimgaila. I bovo do ūkee, skaituos. I vadėnuos Peiliškių vienkiemis. Iš 

tuo gavo vardą, i gavo „Peiliškee”... 

Ana [šventoji pušis] bovo Daniusevičio mėški Peiliškiūse. 

Pranciškus Noreikis: 

— Tuo, diede, aš neatmenu, aš švėnuojį pušį čia šitaa va, Sonteklinie. 


— A, čia pri Baltuojo kryžiaus kor bovo... Tėn bovo vėduri mėško, Danisevičiaus mėški. Tėn 

bovo švėntuoji pošis, tėn bovo visuokių paveiksliukų... 

30

Stundžienė Bronė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Žemaičių folklorinė atmintis 

// Tautosakos darbai XXXIV. — Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. — 

P. 32—53. — Tekste: 

Ketverius metus (2004—2007) Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto folkloristai 

kiekvieną vasarą porai savaičių vykdavo į Žemaitiją iš arti, iš pirmų lūpų susipažinti su 

šiuolaikine žemaičių folklorine kultūra. Kaip ir prieš daugelį metų, iš esmės tirta jos situacija 

kaimo vietovėse ir mažuose miesteliuose: Salantuose, Žarėnuose, Viekšniuose, Židikuose. [...]. 

Žemaitiškam savitumui priskiriama ir iki šiol neblogai pažįstama šventų medžių, ypač pušų, 

gerbimo tradicija. Nors Lietuvoje suregistruotos 27 pušys, kurioms neseniai buvo reiškiama 

ypatinga pagarba, vis dėlto šiame fone itin išsiskiria pušų arealas vakarų Lietuvoje: Akmenės, 

Kelmės, Mažeikių, Šiaulių, Telšių rajonuose (Vaitkevičius 2003: 67). Kad tokios pušys, 

pavyzdžiui, Viekšnių seniūnijoje, auga miškuose, vadinamuosiuose Apžadų kapeliuose, prie 

kelių, galima įsitikinti ne vien iš mokslinės literatūros (žr. Vaitkevičius 1998: 286—287), bet ir 

šiandien lankantis šiose vietose. Tiesa, tos pušys su įtaisytomis jose mažomis koplytėlėmis yra 

labai jau senos, o ir koplytėlės gana varganai atrodo — gerokai aptrūnijusios ar net guli 

nukritusios prie medžių kamienų. Kaip guli, nuvirtusi ant žemės jau prieš keletą metų, su 

kryželių, koplytėlių vietas žyminčiais vinimis, baigianti pūti garsioji, minėtame kataloge plačiai 

aprašyta šventoji Kegrių pušis (žr. ten pat: 276—277; Būgienė 2007: 59). Jos liekanos senųjų 

kegriečių mums buvo parodytos drauge su glaustu buvusios pušies išskirtinumo apibūdinimu: 

Šventa pušis augo netoli Kažauninkaičių namų, šalia kalvės. Apkabinėta pušis buvo 

kryželių visa virtine, koplytėlių prisegiota. Dabar matyti tik blėkos, kurios laikė koplytėles. 

Gal šventuolėliai apačioje yra prispausti... Nuo vėtros nuvirto. Bet niekas nesukūrens, 

niekas nerušins. Senovėje tik ant pušų bus koplytėlės: viduje įstatyta išdrožta Panelė 

Švenčiausia (LTR 7638/7/). 

Prie šventos pušies žmonės apsižadėdavo dėl pagijimo, nuo nelaimių. Eidavo keliais 

aplink. Komunistiniais laikais neleido. Iš nakties prisega kryželį prie tos pušies, rytmetį 

rasdavo dar ir tvorelę aptvertą. Mano tėvai pasakojo — sena tai pušis, jai daug metų (LTR 

7638/8/). 

Kokių kitų sakralumo požymių nebuvo užfiksuota tiek apie Kegrių, tiek apie kitas pušis, nors 

senosiose kapavietėse ant kalniukų vis dar rymo vėjų siūbuojamos augalotos pušys, kur kadaise, 

kaip reikia tikėti iš pavienių ir atsitiktinių šiandien nugirstamų reminescencijų, dar prieš karą per 

Šeštines buvo prašoma šilumos ir lietaus. Naujų koplytėlių, įkeltų aukštai medžiuose, beveik 

nematyti, ir atrodo, jog vis labiau tirštėjantis užmaršties rūkas netruks uždengti paskutinius 

šventomis laikytų pušų reliktus. [...]. 

Galima net teigti, jog toponiminiai padavimai šiandien vietinės bendruomenės viduje yra tik 

reliktiniai, tai beveik iš atminties „išplauti toposai”, nors, beje, oficialiai pristatoma 

kraštovaizdžio versija juos vertina ir jais didžiuojasi. Antai šventos pušys, kaip ir Apžadų 

kapeliai, mitologiniai akmenys ir šiaip kuo nors įspūdingi gamtos objektai, kaip rodo netoli 

Viekšnių vandens malūno esantis šių apylinkių turistinių objektų žemėlapis, net įtraukiami į 

Viekšnių kraštovaizdžio lankytinas vietas. Žemėlapyje yra nurodytas ir vadinamasis Žibikų 

Meilės akmuo (plg. Vaitkevičius 1998: 288—289) 8 . Šie pavyzdžiai leidžia daryti išvadą, jog kaip 

ir visame pasaulyje, be muziejais ir šiaip su paminklosauga siejamo atmintinų vietų įprasminimo, 

iš esmės tik su žodine tradicija susiję žemaičių gamtovaizdžio paveldo objektai pradedami 

naudoti edukaciniais ir pramoginiais tikslais, nors dėl to kartais gali nukentėti jų autentiškumas, 

nes, kaip rodo pasaulio patirtis, „pasirinkti objektai interpretuojami pagal visuomenės socialinius 

ir kultūrinius poreikius”, kartais net sukuriant visai naują paveldo objekto vertę (Vaitkuvienė 

2006: 89—90). [...]. 

8 Pastarųjų metų ekspedicijų dalyviams nepavyko užfiksuoti jokių prisiminimų apie šitą 

akmenį; viena Kapėnų kaimo gyventoja lyg tarp kitko prasitarė, jog Žibikuose esąs „kažėn kuoks 

akmou, kap dabar žanijas, [prie jo] važioun” (LTR 7638/42/). Beje, vėliau, viename mokytojams 

skirtame seminare 2007 m., straipsnio autorei viena viekšniškė lituanistė pusiau juokais, pusiau 

rimtai pasakojo nuotykį iš savo patirties: esą kadaise jos su drauge aplankiusios meilės magijos 

31

tikslais Žibikų akmenį, bet taip ir neišdrįsusios pasinaudoti senų žmonių pamokymu — atsisėsti 

nuogu užpakaliu ant akmens; gal dėl to abi ir liko neištekėjusios... [...]. 

Nebus daug perdėta tvirtinant, jog apskritai šiuolaikiniam žemaičių bažnytkaimio gyventojui 

pagal sakralumą kapai turbūt yra antra vieta po bažnyčios. Kapavietės kruopščiai tvarkomos, 

puošiamos, statomi brangūs paminklai, jos dažnai lankomos, čia meldžiamasi pavieniui ir kartu 

su artimaisiais. Ko gero, žemaitiškam savitumui derėtų priskirti ir istorinėje žemaičių atmintyje 

pagarbiai saugomus vadinamuosius maro kapelius ir realiai jiems rodomą deramą dėmesį: pagal 

išgales juos prižiūri vietos savanoriai 9 , kartais ten susirenka ir didesni žmonių sambūriai 10 . 

Žemaičių vyresniosios kartos (ypač apie Viekšnius) istorinėje atmintyje gerai išlaikyta dar viena 

kapų kategorija — vadinamieji Apžadų kapeliai, kur seniau, o kai kada ir dabar žmonės 

apsižada, t. y., ko nors melsdami, duoda tam tikrus įžadus (kad pasveiktų ar kitomis materialaus 

ir dvasinio gyvenimo intencijomis) ir juos vėliau šventai išpildo. Paprastai tai senos, apleistos 

kapinės, kuriose dabar nelaidojama, nors folklorinė atmintis šias vietas iki šiol tebesieja su 

baugiais nutikimais (ten vaidenasi, baido naktį pro šalį einančius, dega užkeikti pinigai ir pan.). 

Mitologizuoti ir įvairiai interpretuojami tikrų ir netikrų baidymų siužetai tarp žemaičių gana 

populiarūs ir šiandien. [...]. 

Pavyko susilasioti šiokios tokios informacijos apie kaitą mūsų dienomis patiriančias, šiaip jau 

ilgai stabiliai išlaikytas senąsias laidotuvių apeigas. Ryškiausia inovacija — gerokai 

supaprastintas jų modelis, kuriame prioritetai, kaip apskritai įprasta mūsų laikų vartotojiškai 

visuomenei, dažnai teikiami patogumui 15 : 

Iš Kapėnų mirusį veža į Viekšnius, į laidotuvių biurą netoli bažnyčios. Musėt pora šimtų 

litų — katafalkas, viskas yra. Šiandien numirė — du vakarai. O namie vietos gi nėra: 

durys siauros, per langą traukia karstą, tas yra baisu. Dabartinis laidojimas yra labai geras 

dalykas. Viskas yra prie rankos, niekur nereikia lakstyti. Eina žmonės, lanko, neša 

krepšelius ir vainikus. Iš giminių — vainikai, iš kaimynų — krepšeliai. Aš irgi sakau: „Tėk 

nedorniouket, nelaikyket monės numouse.” 

Giedami kalnai, paskui [groja] dūdos. Anksčiau patriūbočiai viską atlikdavo: maldas 

mels, punktais giedos, tada su dūdomis varys. Dabar ir dūdoriai sutrumpina. Kur buvo 

trys penkios valandos, dabar nė pusantros nebėra, o paima tris šimtus litų. Apsaugok tu 

Dieve! Dar reikia pridėti ir tašęs, — tokių niekas nebnori. 

Kaip išgieda kalnus, duoda šaltų [patiekalų] valgyti. Palaidojus — baras užsakytas 

(vienam žmogui 12 litų). Parvažiuoji švarus, — rengia šviesiau dabar laidotuves. 

Po laidotuvių praėjus mėnesiui — trisdešimtinės. Užperkamos mišios, į kapus važiuoja, 

gėlių nuveža, žvakes uždega. Paskui vaišės. Jau čia yra kviestiniai (LTR 7638/40/). 

[...]. 21 Kapėniškis devyniasdešimtmetis Zigmantas Dzindzelėta, tikrų tikriausias pasakų 

karalius, paklaustas, kam jis dabar pasakoja savo puikiai atsimenamus siužetus, nustebęs atsakė, 

kad seniai nebėra kam, niekam neįdomios jo pasakos, ir pridūrė: Vis tėik sakau, kėts ož dorną 

palaiką, kėts — ož gryną pėnigą. Daugiau tyliu, jok ne šou, neluosi pri būduos... LTRF md 

218(39). [...]. 

Plastinina Bernarda. Viekšniškės darbai nukeliavo net pas Popiežių Joną Paulių II / Jono 

Strazdausko nuotraukos // Vakarų Lietuva. — 2007. — Bal. 17-23. — Nr. 14 (589): iliustruota. 

— Tekste: 

„Audimas — labai senas ir jau bebaigiantis išnykti amatas. Taip vadinamas audinių 

gaminimas iš siūlų audimo staklėmis. Seniausi lininiai audiniai aptinkami Egipte. Lietuvoje 

kapavietėse randami austi aprangos ir namų apyvokos reikmėms skirti daiktai siekia II—IV 

mūsų eros amžius”, — pristatydama viekšniškės audėjos Birutės Maželytės austų darbų parodą, 

audimo meną apibūdino tautodailininkė, Mažeikių viešosios bibliotekos Naftininkų filialo vyr. 

bibliotekininkė Sniegena Chriščinavičienė. 

AUDIMU SUSIDOMĖJO KETURIASDEŠIMTMETĖ 

32

Birutę Maželytę pažįsta visi senieji miestelio gyventojai. Ji gimė, užaugo ir iki šiol 

tebegyvena Viekšniuose, tėvų name, stovinčiame beveik ant paties Ventos upės kranto. Ji buvo 

jauniausia iš gausios devynių vaikų šeimos. 

Audimu moteris susidomėjo jau perkopusi 40-mečio slenkstį. Kai pradėjo, tai taip 35 metus ir 

nebesiskiria su staklėmis. Į rajono centre, Naftininkų bibliotekoje surengtą parodą ji pristatė tik 

labai mažą savo darbų dalelę. Ekspozicijoje puikuojasi 14 raštuotų užuolaidų, staltiesių, margų 

takelių, austų šilkinių ir medvilninių darbų. 

Austi Birutė pradėjo nuo takelių, tiesiamų ant grindų. Stakles ji gavo iš savo draugės Marijos 

Rupkaitės, taip pat viekšniškės, tapusios ir jos pirmąja mokytoja. Ši moteris audė visą gyvenimą, 

turėjo net trejas stakles, iš kurių vienas, pačias mažiausias, padovanojo Birutei. Ji parodė, kaip 

audinį reikia apsimesti, užausti, o toliau — kaip Birutė sugebėjo, taip ir audė. 

„Mano brolienė kažkaip prasitarė, kad aš tikrai niekada neišmoksianti austi. Mano ambicijos 

buvo užgautos, nutariau įrodyti, kad aš tai galiu padaryti”, — sako Birutė. 

RŪPESTIS — SIŪLŲ STOKA 

Daugiausia Birutė audžia keturnyčius. Aštuonnyčių jos turimomis staklėmis neišausi, jos per 

mažos. Pastarąjį sudėtingiau austi, jam reikia daugiau laiko ir pastangų. Vienas sunkiausių darbų 

— užtaisymas, kada reikia suverti nytis pagal raštus. Keturnytį nuo aštuonnyčio iš karto galima 

atskirti ir pagal raštą. Juos Birutė renkasi ne tik iš knygų, bet sugalvoja ir pati. 

Labiausiai audėja mėgsta austi lovatieses, staltieses, užuolaidas, rankšluosčius, takelius. Anot 

jos, lovatiesę anksčiau ji išausdavo per dieną. Dabar jau nebėra tiek jėgų ir sveikatos, tad 

užtrunka ilgiau. Iš vilnos darbas einasi greičiau, iš šilkinių siūlų — ir sunkiau, ir ilgiau. 

„Su dideliu audiniu viena negaliu susitvarkyti, reikia, kad šalia būtų padėjėja, kuri vyniotų 

audeklą. Dabar esu apsimetusi 30 metrų tautinių rūbų sijonų audinio”, — apie naują užsakymą 

kalba audėja, visą Viekšnių etnografinio ansamblio „Poilsėlis” kolektyvą aprengusi tautiniais 

drabužiais. 

Bėda, kad dabar sunku gauti lininių ir medvilninių siūlų. Be jų neapsieisi, nes apmetimui 

tinka tik medvilnė. Taigi užsakymus gali atlikti tik iš užsakovo siūlų. Yra žmonių, kurie iš senų 

laikų jų turi prisipirkę. 

„Galima suverpti siūlus iš linų, bet šiais laikais nebėra gerų verpėjų. Niekas nebesuverpia taip, 

kad siūlai būtų lygūs. Jei jie nelygūs, tai ir audinys pasidaro gumbuotas. Plungėje viena įmonė 

verpia siūlus, bet jie ne visada juos parduoda, nes audžia patys. Kai anąsyk audžiau tautinius 

rūbus „Poilsėliui”, medvilnės ir vilnos siūlus pirkome iš jų”, — prisimena audėja. 

NE TIK AUDĖJA, BET IR DAINININKĖ 

B. Maželytė turi pagrindo didžiuotis savo darbais. Nors jaunimas į šį seną amatą žiūri gana 

skeptiškai, audėjai netrūksta pagyvenusių žmonių užsakymų. Lietuviškais audimų raštais 

išmargintas lovatieses, staltieses, rankšluosčius mėgsta lauktuvėms užsakyti vykstantys į 

užsienio šalis. Taip ne vienas Birutės darbas iškeliavo į Vokietiją, Angliją. Prieš kelerius metus 

Viekšnių kunigai, važiuodami į Vatikaną susitikti su Popiežiumi Jonu Pauliumi II, nuvežė jam 

viekšniškės rankomis austą lovatiesę ir dvi pagalvėles. 

Labai gražiai apie B. Maželytę atsiliepė parodoje pakalbinta Savivaldybės kultūros centro 

raštvedė Celina Girdenienė, taip pat viekšniškė. Ji sako šią moterį pažinojusi visą savo 

gyvenimą. Birutė esanti nuostabiai geras žmogus. Ji stengiasi padėti kiekvienam, jai niekad 

nepritrūksta atjautos ir supratimo. Nėra Viekšniuose šeimos, kurioje jos nežinotų ir kuriai ji 

nebūtų talkinusi. Sunkių dienų rūpesčius ši moteris visada sugeba paslėpti po malonia šypsena. 

Pasak C. Girdenienės, palyginus su tuo, kiek Birutės namuose yra jos austų darbų, tai parodoje jų 

tik lašelis. Jos namai primena tikrą muziejų. 

„Birutė — Viekšnių šviesulys. Bet kada namuose jos nerasi. Ji — aktyvistė, nuolat skubanti ir 

bėganti. Moteris turi nuostabų balsą, kuris neliko nepastebėtas. Jau daug metų ji yra Viekšnių 

bažnyčios choro pagrindinė giedotoja, kaip choristės sako, „pravadnykė”. Be jos neapsieina nė 

vienos laidotuvės. Birutė viena pati išslaugė ir išlaidojo visus šeimos narius: tėvelius, brolius, 

seserį”, — negaili gerų žodžių C. Girdenienė. 

Plastinina Bernarda. Žmonės pasigenda senovinių švenčių — su apeigomis ir ritualais // 

Santarvė. — 2007. — Birž. 23. — P. 8: iliustruota. — Tekste: 

33

Joninės Lietuvoje buvo švenčiamos nuo senų senovės. Mūsų rajone bene giliausias šios 

šventės tradicijas turi viekšniškiai. Senesnieji gyventojai prisimena paparčio žiedo ieškojimą, 

aukuro ir laužų kūrenimą, laivų karnavalus. Viekšniškiai mano, kad mūsų tautos papročius ir 

tradicijas užgožė užsienio kultūros invazija. Dabartinės Joninės — tik komercinis renginys, be 

liaudies papročių ir apeigų. 

RASOS ŠVENTĖ NEIŠNYKO 

Dar ir šiandien Joninės kai kur švenčiamos kaip Rasos šventė. Pagal Katalikų Bažnyčios 

liturgiją — tai Šv. Jono Krikštytojo gimimo šventė, jau XVI a. lietuviškuose raštuose vadinama 

Joninėmis. Rasos — archajiškas šios šventės pavadinimas. Skambiu rasos vardu vadinamas 

sidabrinis vandens lašelis, kurio galia sentėviai šventai tikėjo. Joninių rasa — jaunystės, 

sveikatos ir grožio šaltinis, stebuklinga priemonė laukų derliui. 

Viekšniuose yra Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Nuo senų senovės birželio 24-ąją čia vykdavo 

Šv. Jono atlaidai. Sovietiniais laikais, norint žmones šiek tiek atitraukti nuo bažnyčios, tos dienos 

išvakarėse būdavo organizuojamos masinės Joninių šventės. Tačiau žmonės puikiai suderindavo 

abu šiuos pasižmonėjimus: per atlaidus nueidavo j bažnyčią, o Joninių šventę atšvęsdavo pušyne. 

RENGĖJŲ IŠMONĖ — LAIVŲ KARNAVALAI 

„Santarvės” pašnekovai viekšniškiai Sabina ir Viktoras Rimavičiai, Rūta Mylienė, Bronė 

Ročienė, Tamara Maneikienė prisimena, kad Joninės būdavo lyg draugų ir giminių pasibuvimas 

Juodeikių pušyne. Įspūdinga buvo šventės pradžia: saviveiklininkai, jos dalyviai, tarp kurių 

būdavo ir šokėjų kolektyvų iš Latvijos ir Estijos, iškilminga, puošnia kolona žygiuodavo per 

miestelį, Ventos upės lieptą pušyno link. Taip būdavo kviečiama į šventę. 

Joninės prasidėdavo koncertu. Grodavo Viekšnių vidurinės mokyklos muzikos mokytojo 

Vinco Deniušio vadovaujamas kultūros namų pučiamųjų orkestras, pasirodydavo svečių 

kolektyvai, ansambliai, kultūros namų tautinių šokių ratelis, dainuodavo duetai. 

R. Mylienei labiausiai atmintin įstrigo per Jonines organizuojami laivų karnavalai. Juose 

dalyvaudavo organizacijos, įstaigos, šeimos. Laivai būdavo išpuošiami pagal pasirinktą temą. 

Paslaptingų šviesų apšviestas upe plaukdavo piratų laivas. Įspūdingai atrodydavo tarp degančių 

fakelų ant plausto plūduriuojančios vaidilutės. Kitame laive išdidžiai įsitaisęs sėdėdavo jūrų 

valdovas Neptūnas. 

Prieš vidurnaktį žiūrovai ant Ventos kranto lūkuriuodavo atplaukiančių laivų. Komisija 

įvertindavo laivų karnavalo dalyvių pastangas, skirdama simbolines premijas. 

Mažeikių muziejaus fondų saugotoja Raimonda Ramanauskienė, besidominti etnologija, sakė, 

kad laivų karnavalai per Jonines būdavo tik organizatorių išmonė. Panašiai kaip sovietmečiu, kai 

per derliaus šventes miesto gatvėmis važiuodavo išpuošti sunkvežimiai, simbolizuojantys gerą 

metų derlių. Skirtumas tik tas, kad laivai plaukia vandeniu. Vanduo — tai gyvybė, o Rasos 

šventė — gyvybės suklestėjimas. Neptūnas — vandens valdovas, vaidilutės — jo palydovės. Tai 

ir visas ryšys su Rasos arba Joninių švente. 

VAINIKĖLIAI PRANAŠAUJA MERGINOS ATEITĮ 

Vainikėlių plukdymas jau esąs Joninių akcentas. B. Ročienė prisimena: gražu būdavo stebėti, 

kaip nakties tamsoje upe atplaukdavo valtelės, kuriose sėdėdavo merginos, pasipuošusios 

tautiniais drabužiais. Jos turėdavo iš pievų gėlių nupintus nedidelius vainikėlius, į vidurį būdavo 

įdėtas kartoninis pagrindas, ant kurio pastatydavo degančią žvakutę. Kai merginos vainikėlius 

nuleisdavo į vandenį, visa Venta pasidabindavo mažytėmis mirguliuojančiomis liepsnelėmis. 

Joninių dalyviai šį vaizdą stebėdavo nuo kranto. 

R. Ramanauskienė paaiškino, kad pagal senąsias Joninių apeigas, vainikai buvo pinami tikint, 

jog jie sukaupia amžino, nesibaigiančio gyvenimo jėgų. Vainikas — tai saulės ženklas, meilės ir 

skaistumo simbolis, viena iš jo funkcijų — būrimas, ritualiniai veiksmai, susieti su ateities 

pranašavimu. Sumetusios vainikėlius į vandenį, merginos stebėdavo, į kurią pusę kurios 

vainikėlis pasuks, iš tos pusės mylimasis tais metais pasirodys. Arba nusipindavo kiek galima 

daugiau vainikėlių, duodavo jiems vyriškus vardus, o savo vardu pavadindavo didžiausią 

vainiką. Visus juos suleidusios į vandenį žiūrėdavo: kuris vainikėlis arčiausiai priplauks prie jos 

vainiko, tokiu vardu ir bus šaukiamas jos išrinktasis. 

PAPARČIO ŽIEDAS — LAIMĖS SIMBOLIS 

34

Paparčio žiedo ieškojimas visada buvo neatskiriama Viekšniuose švenčiamų Joninių dalis. 

Todėl per kiekvienas Jonines būdavo organizuojamas jo ieškojimas. 

S. Rimavičienė pasakojo, kad šventės rengėjai padirbdavo paparčio žiedą, kurį stropiai 

paslėpdavo tankiame papartyne, pritvirtinę jį prie vieno iš paparčių. Visi Joninių dalyviai prieš 

pat vidurnaktį pasklisdavo po pušyną, tikėdamiesi surasti laimingąjį žiedą. Tas, kuriam tai 

pavykdavo, būdavo skelbiamas laimingiausiu žmogumi, esą visus metus jį lydės sėkmė. Jei tai 

būdavo mergina, tai ji būtinai ištekės, jei vaikinas — susiras jaunąją, jei jauni sutuoktiniai — jų 

laukia šeimos pagausėjimas. 

Pagal etnografų iššifruotą senųjų apeigų prasmę, paparčio žiedas galėjo sietis su grįžtančia 

saule — svarbiausiu gamtos įvykiu. Tikima, kad paparčio žiedą — didžiausios laimės simbolį — 

gali surasti tik labai stiprios valios, ryžtingas žmogus. Stebuklingąjį augalą jo pražydėjimo metu 

saugo piktosios dvasios, baidyklės ir velniai. Kas žiedą atranda, supranta viso pasaulio žmonių, 

paukščių ir gyvulių kalbas. 

„Papartis — vienas seniausių Žemės augalų, augęs dar prieš ledynus. Jo nei žiedų, nei sėklų 

niekas nėra matęs. Dėl tam tikrų paparčio išskiriamų medžiagų gyvūnai jo neėda, po jais ir šalia 

jų kitiems augalams nėra vietos. Dėl to ir paplito spėjimai apie slėpiningąjį paparčio žiedą, 

pražydusį per vidurvasario šventę”, — R. Ramanauskienė papasakojo, kodėl būtent papartis tapo 

Joninių simboliu. 

LAUŽAI PADEDA ŠVIESTI SAULEI 

Svarbiausias ir iki šiol išlikęs Joninių momentas — laužų kūrenimas. B. Ročienė prisimena, 

kad jaunimas prie jo praleisdavo visą naktį. Prie degančio laužo būdavo pakviečiami visi Jonai ir 

Janinos ir apvainikuojami ąžuolų vainikais. 

Pušyno aikštelėje būdavo kūrenamas laužas, akmeninis aukuras. Iš miestelio atžygiuojančios 

kolonos priekyje vaikinas nešdavo liepsnojantį fakelą, kurio liepsna uždegdavo aukurą. Dvi 

tautiniais drabužiais vilkinčios merginos saugodavo „šventąją” ugnį. Šventės dalyviams ši trijulė 

priminė žynį ir vaidilutes. 

Šitą momentą muziejininkė R. Ramanauskienė susiejo su dar vienu svarbiu Rasos šventės 

komponentu — ugnimi. Tai šviesa, šiluma, judėjimas ir gyvybė. Stebuklinga ugnis įsikūnijusi 

šviesos kamuolyje — Saulėje, gyvybės bei šilumos šaltinyje. Per Rasos šventę Saulė baigia 

įkopti į patį aukščiausią dangaus tašką ir pavargusi stabteli. Laužo kūrenimas — tai pagelbėjimas 

saulei šviesti, pagarba jai ir linkėjimas sugrįžti. 

Prie degančių laužų linksminosi ir senas, ir jaunas. Plačiai žinomas šokinėjimas per šventinį 

laužą, kuriuo buvo siekiama pagerinti savo sveikatą, pasisemti jėgų. 

ŽAIDIMAI NĖRA JONINIŲ AKCENTAS 

Viekšnių Jonines visada lydėdavo įvairūs atrakcionai ir žaidimai, veikdavo vadinamasis 

laimės šulinys. Būdavo organizuojamos komandų virvių traukimo varžybos, bėgimo su maišais 

rungtis, molinių puodų daužymas užrištomis akimis. Pastaroji rungtis būdavusi itin populiari, nes 

Viekšniai — puodžių miestas, kuriame veikė keramikos cechas. Organizatoriams nebūdavo labai 

sudėtinga iš šios įmonės gauti brokuotų gaminių, kurie puikiausiai tikdavo šiai rungčiai. 

Anot muziejaus specialistės R. Ramanauskienės, laimės šulinys ir juo labiau kiti atrakcionai ir 

žaidimai per Jonines su šia švente neturėjo nieko bendro. Sovietiniais laikais įvairios loterijos 

būdavo organizuojamos ne tik kaip pramoga, bet ir tam, kad rengėjai surinktų lėšų šventės 

išlaidoms padengti. 

PASIILGO SENOVINIŲ JONINIŲ 

Anksčiau žmonės būdavę daug aktyvesni, stengdavosi visur dalyvauti, ne tik vaikai, bet ir 

suaugusieji įsijungdavo į žaidimus. Laikas pakeitė žmones. Keičiasi gyvenimas, keičiasi ir jų 

poreikiai. Dabar jaunimo visiškai kiti interesai, o vyresnioji karta pastebimai aptingo, kai kas net 

apskritai užsidarė abejingumo kiaute. Tokios mintys sukasi T. Maneikienės galvoje. 

Į Jonines neplūsdavę žmonės iš visų pakraščių, o susirinkdavo tik visi savi, jaunos šeimos su 

mažais vaikais. Susėsdavo draugai ir giminės į kompaniją, kiekvienas su savo atsineštu maistu. 

Niekas tada nežinojo šašlykų ar keptų dešrelių. Burnoje tirpdavo naminė dešra, kumpis ar 

lašiniai su svogūnu. Ratu „prasukdavo” vieną kitą buteliuką. Joninių šventei visiškai užtekdavo 

vienintelio bufeto. 

35

Viekšniškių nuomone, šių dienų Joninės įdomios tik jaunimui. Nebeliko tradicijų, papročių, 

Joninės virto triukšmingu, masiniu komerciniu renginiu. Liaudiškos dainos išvirto į monotonišką 

popsą be aiškios melodijos, su primityviais tekstais. Pašnekovai mano, kad nacionalinį 

pasididžiavimą, kultūrą, papročius ir tradicijas užgožė iš užsienio atplūdusios mados, kartais 

labai abejotinos ir lietuviui svetimos. Vis dėlto pokalbį baigėme optimistine gaida, tikėdamiesi, 

kad lietuviškos tradicijos ir papročiai nemirs, o atgims su nauja jėga. 

Končiutė Rūta. Kaimo gyventojai šiandien prisimins senąsias Joninių tradicijas // Santarvė. 

— 2007. — Birž. 23. — P. 9. — Tekste: 

Rajono kaimuose gyvena gerokai per 600 Jonų, Janinų bei Joanų. Daugiausia šiais vardais 

pavadintų žmonių yra Viekšnių seniūnijoje. 

ŠVENČIA NUO SENŲ LAIKŲ 

Viekšnių seniūnija turtingiausia Jonų ir Janinų. Jų čia net 161. Vyrų — 120, moterų gerokai 

mažiau — 41. Pačiuose Viekšniuose gyvena 59, Gyvoliuose — 17, Palnosuose — 16, Fermos 

kaime — 11, Žibikuose — 8, Užventėje — 7, Kapėnuose — 6 varduvininkai. Mažesniuose 

Viekšnių seniūnijos kaimuose, kurių, be išvardintųjų, yra dar 15, Jonų ir Janinų gyvena 

vidutiniškai nuo 1 iki 4. Gali būti, kad Jonų ir Janinų gausai įtakos turi ir nuo labai senų laikų 

Viekšniuose švenčiamos Joninės. Čia švęsti žmonės atvažiuoja ne tik iš aplinkinių kaimų, bet ir 

rajonų. 

Abelkienė Gajutė. Puodininkai perduoda savo amato gudrybes // Būdas žemaičių. — 2007. 

— Rugpj. 10. — Tekste: 

Jau antrą savaitę Viekšnių Vinco Deniušio meno mokykloje dirba puodininkų mokykla, 

kurioje savo patirtį perduoda Vygantas Vasaitis, keramikas iš Vilniaus „Amatų gildijos”. 

Pasimokyti žiesti puodus, ąsočius ir kitokius dirbinius ateina ir suaugę, ir vaikai. Menininkui 

padeda Meno mokyklos mokytojai ir senasis Viekšnių meistras Romualdas Voveris. Trečiadienį 

Viekšnių kultūros centre atidaryta V. Vasaičio darbų paroda. 

Nori atgaivinti senąsias tradicijas 

V. Vasaitis keramika susidomėjo vaikystėje, Viekšniuose pamatęs, kaip dirba Šležas. Šis 

susidomėjimas išliko visam gyvenimui. 1991 m. baigė Telšių aukštesniąją taikomosios dailės 

mokyklą, 1999 m. — Vilniaus dailės akademiją, keramikos specialybę. 2001 m. kartu su 

Mindaugu Rutkausku įkūrė VšĮ „Amatų gildija” ir yra jos narys. Ši įstaiga siekia tęsti 

puodininkystės tradicijas Vilniuje. Savo veiklą ji vysto socialinėje, švietimo ir kultūros srityse. 

Dirbtuvėje dirba puodžiai: čia galima stebėti visą darbo procesą, taip pat susidaryti įspūdį apie 

keramikos dirbtuvę bei susipažinti su visa puodžiaus darbo aplinka. Atviroje dirbtuvėje puodžiai 

lipdo, naudodamiesi tradiciniais darbo įrankiais, žiedžia su kojiniu žiedimo ratu, glazūravimui ir 

dekoravimui naudojamos senosios priemonės. Veikia nuolatinė istorinės keramikos ekspozicija. 

Tiesa, „Amatų gildijai” priklauso ir kitų liaudies amatų atstovai. 

Puodininkyste domisi visi 

Prisimindamas senąsias Viekšnių puodžių tradicijas, V. Vasaitis sugalvojo puodininkystės 

meno paslaptis perduoti miestelio vaikams, tačiau pasirodė, kad jomis domisi ir suaugę. Kasdien 

dirbtuvėje pilna lankytojų. Vieną dieną užplūdo net 80 vaikų būrys iš „Virvytės”, kur veikė 

kūrybiškumo ugdymo stovykla „Misija įmanoma: kelionė laiku”. Stovyklautojai ne tik klausėsi 

Vyganto pasakojimų, bet ir patys sėdo prie žiedimo rato, bandė žiesti kokį nors daiktą. Kitoje 

klasėje Viekšnių Vinco Deniušio meno mokyklos mokytoja Genovaitė Drąsutienė mokė vaikus 

lipdyti iš molio. 

Viekšniškis Romualdas Voveris, senos puodininkų giminės palikuonis, pats buvęs 

puodininku, iš pradžių gana nedrąsiai stebėjo Vyganto darbą, o vėliau ir pats sėdo į darbo vietą, 

norėdamas prisiminti senus gerus laikus. Dabar jau meistrui dirbti sunku, sveikata nebe ta, bet 

šventėje dalyvauti žada. 

Parodoje — įvairių stilių darbai 

36

Į meistro V. Vasaičio darbų parodos atidarymą rinkosi Viekšnių „Spalvarnio” klubo nariai — 

menininkai, kiti, besidomintys keramika, senaisiais amatais. Kultūros centro direktorė Birutė 

Švažienė džiaugėsi, kad žengtas pirmas žingsnelis atgaivinant senuosius Viekšnių amatus. 

„Pažintis su Vygantu užsimezgė prieš metus, — pasakojo direktorė, — jau žadėjome jį kviesti į 

šventę, o dar taip sutapo, kad Vygantas ir puodininkų mokyklą atidarė, kad kitus pamokytų.” 

„Tai pranoko visus lūkesčius, — neslėpė džiaugsmo B. Švažienė. — Juk Viekšniai visada buvo 

puodų sostinė, tad Vygantui išjudinus gal nebesustosime, tęsime jo pradėtą darbą ir atkursime 

puodininkystės tradicijas.” 

V. Vasaitis, pristatydamas parodą, pasakojo, kad tai — kelerių paskutinių metų darbai. Prieš 

porą metų buvo susidomėjęs japoniško stiliaus darbais, paskui ėmėsi lietuviškų puodų ir kitų 

keramikos darbų rekonstrukcijos. „Negaliu sakyti, kad tai mano darbai ir apskritai negaliu 

pavadinti to menu, — kukliai pasakojo menininkas, — tai kopijos arba restauruoti daiktai.” Ypač 

įdomiai atrodė puodynės, papuoštos tošimi. „Su tošimi dirbti mokiausi iš mažeikiškių 

Ramanauskių”, — prisipažino Vygantas. Bandė meistras ir iš arabų pasimokyti, tačiau 

mieliausiai žiūrisi jau jo paties sukurti darbai, gimę, anot autoriaus „iš lietuviškų blevyzgų”. 

Keramikas juokavo: „Šalta buvo šią žiemą, štai ir kvailiojau.” Ir „prikvailiojo” visokių indų su 

paukščiukais, „dainuškomis”, linksmais piešiniais. 

Atidaryme dalyvavęs kalvis Česlovas Pečetauskas labai džiaugėsi gražia paroda ir pritarė 

norui atgaivinti senuosius amatus. „Besidominčių tikrai netrūksta, — tikino kalvis. — Ypač 

įdomu vaikams. Tai patyriau porą dienų padirbęs su jaunimu „Virvytės” stovykloje.” 

Tiek V. Vasaitis, tiek Č. Pečetauskas ir kiti atidaryme dalyvavę menininkai vienu balsu 

tvirtino, kad reikia suskubti mokytis iš dar gyvų senųjų meistrų, išsaugoti tai, kas dar likę, 

atgaivinti praeitį ir pritaikyti šiandieniniam gyvenimui. 

Baigdama parodos atidarymą Kultūros centro direktorė sakė, kad dabar jau gėda žengus pirmą 

žingsnį sustoti vietoj. Pradžia — tai pirmoji respublikinė Amatininkų šventė, įvyksianti per 

Žolinę, antrasis žingsnis — Amatų centro Viekšniuose įkūrimas. 

Plastinina Bernarda. Končiutė Rūta. Viekšniai gali didžiuotis turtingu paveldu / Ir Jono 

Strazdausko nuotraukos // Santarvė. — 2007. — Spalio 2: iliustruota. — Tekste: 

Penktadienį ir šeštadienį Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje ir Mažeikių politechnikos 

mokyklos Viekšnių filialo salėje vyko konferencija „Anuo metu Viekšniuose...”, skirta Europos 

paveldo dienoms ir profesoriaus Mykolo Biržiškos 125-osioms gimimo metinėms. 

Jos darbe dalyvavo Vilniaus dailės ir Lietuvos muzikos akademijų, Lietuvių literatūros ir 

tautosakos instituto, Vilniaus ir Šiaulių universitetų, Lietuvos istorijos instituto lektoriai. 

PRISIMINĖ KATALIKIŠKĄJĄ PRAEITĮ 

Iškilmingas renginys prasidėjo bažnyčioje šv. Mišiomis už viekšniškius Biržiškas. Po to 

konferencijos dalyviai išklausė Valstybinio Vilniaus kvarteto koncerto, buvo atliekami 

W. A. Mocarto, J. Haidno, F. Šuberto ir J. Naujalio kūriniai. Dainavo solistė profesorė Regina 

Maciūtė. 

Konferencijos dalyvius sveikino Vilniaus dailės bei Žemaičių akademijų rektorius profesorius 

dr. Adomas Butrimas. Jis perskaitė Žemaičių akademijos tarybos nutarimą, kuriuo Kaziui Misiui 

už Žemaitijos istorijos ir šaltinių mokslinius tyrimus suteiktas garbės daktaro vardas. Signatarų 

klubo vardu sveikino Klemas Intas. 

Viekšnių kapinėse padėta gėlių ant profesorių Biržiškų tėvų kapo. 

Konferencijos ir paveldo dienų atidarymas prasidėjo po pietų pirmuoju posėdžiu, skirtu temai 

„Katalikų šventovės praeities pėdsakais”. 

Remdamasi išlikusiais dokumentais, konferenciją pranešimu apie Viekšnių bažnyčios istoriją 

pradėjo Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto daktarė Dalia Ramonienė. Ji atkreipė 

dėmesį į keletą svarbesnių šios bažnyčios praeities bruožų. 

Kuo įdomūs Viekšnių bažnyčios vargonai? Į šį klausimą atsakymą buvo galima rasti 

pasiklausius Lietuvos muzikos akademijos daktaro Girėno Povilionio. Šis žmogus yra 

apvažiavęs visas šalies bažnyčias, gerai susipažinęs su jų visų vargonais ir apgynęs disertaciją šia 

tema. Tad jam nebuvo sudėtinga palyginti šį muzikos instrumentą su tokiais pat kitų bažnyčių 

vargonais. 

37

Konferencijoje dalyvavo ir Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos teol. 

lic. kan. Andriejus Sabaliauskas. Savo pranešime jis prisiminė du Viekšnių ganytojus kunigus 

Stanislovą Ilinčių ir Joną Ilskį. S. Ilinčius žymus tuo, kad jis yra Dauginių bažnyčios statybos 

iniciatorius, projekto autorius ir vadovas. Jo dėka bažnyčia šiame kaime buvo pastatyta 1943 

metais. J. Ilskį taip pat daug kas siejo su Viekšniais. Į Amžinojo poilsio vietą jis atgulė Viekšnių 

bažnyčios šventoriuje. Kunigas buvo Jo Ekscelencijos Antano Vaičiaus pusbrolis. 

Vilniaus dailės akademijos leidyklos darbuotojas, atstovaujantis Žemaičių akademijai, Povilas 

Šverebas taip pat yra ir konferencijos koordinatorius. Istorikas kalbėjo apie Viekšnių bažnyčios 

varpus. Jie buvo nulieti iš plieno Bekerio fabrike Liepojoje, nenaudojant jokių rimtų puošybos 

elementų. Išklausę pranešimą, konferencijos dalyviai galėjo įsivaizduoti, kaip tarpukario metų 

Lietuvoje šie varpai atrodė bendrame kitų bažnyčių varpų kontekste. 

UŽMIRŠTI NIEKO NEVALIA 

Antrąjį penktadienio konferencijos posėdį pranešimu „Norėčiau sugrįžti į Varnius” pradėjo 

profesorius habilituotas daktaras Gintautas Česnys. Jis papasakojo apie 1987 metais Varniuose 

surengtą pirmąją žemaičių konferenciją. 1993-iaisiais ji išsirutuliojo į Žemaičių akademiją, apie 

kurią kažkada svajojo vyskupas Motiejus Valančius. Atidaryta paroda, skirta paminėti žemaičių 

konferencijos dvidešimtmečiui. Joje šeši stendai su nuotraukomis ir dokumentais. 

Leidinio „Žemaičių žemė” redaktorė Danutė Mukienė pristatė naujausius žemaitiškus 

leidinius. Pats naujausias iš jų — M. Oginskio prisiminimų I tomas, taip pat neseniai pasirodžiusi 

knyga apie kraštotyrininką Antaną Lotužį „Aš, Antanas, Pavandenės krašto sūnus”. 

Apie viekšniškius, kurie labai daug davė ne tik Viekšniams, kalbėjo Lietuvių literatūros ir 

tautosakos instituto daktaras Rimantas Skeivys. Pagrindinė jo mintis buvo ta, kad mes dairomės į 

užsienio įžymybes, o Mykolas Biržiška yra kalnas, kurio nematome panosėje. Kolegos mintį 

pratęsė profesorė habilituota daktarė Viktorija Daujotytė. Ji prisiminė kitą viekšniškę rašytoją 

Ameliją Urbienę, paruošusią ir atidavusią Lietuvos istorijos instituto etnologijos skyriui daug 

kraštotyrinės medžiagos. Ji rašė ir eilėraščius, buvo žinomo vertėjo Dominyko Urbos žmona. 

Profesorė juos abu pažinojo asmeniškai ir mano, kad šie žmonės yra nepelnytai užmiršti. 

Penktadienį konferencija baigėsi Jono Žalio knygos „Neišgalvotos istorijos ir nutikimai” 

pristatymu ir Viekšnių kultūros centro kapelos „Virventa” koncertu. 

KALBĖTI ŽEMAITIŠKAI NĖRA UŽGAIDA 

Šeštadienį gražia žemaitiška šnekta konferenciją pradėjo Šiaulių universiteto docentas 

daktaras Juozas Pabrėža. Kalbėdamas apie viekšniškių kalbines ypatybes pranešėjas pastebėjo, 

kad šio krašto žmonės yra išsaugoję daugybę senų, unikalių žemaitiškų žodžių, posakių. 

J. Pabrėža mano, kad kalbėti žemaitiškai nėra joks „nikis” ar užgaida. 

„Yra vidinė būtinybė tą daryti, jei norime dar šiek tiek palaikyti savo šaknis. Nors nesu 

įsitikinęs, kad dar kelios kartos po mūsų kalbės žemaitiškai”, — sakė docentas. 

Jis ragino susirinkusiuosius puoselėti gimtąją tarmę, nes kalbėdami žemaitiškai, tiek kitoms 

tautoms, tiek patys sau esame įdomesni, turiningesni ir prasmingesni. 

Konferencijos dalyviams buvo pristatyti Viekšnių dailės, archeologijos, memorialiniai 

paminklai. 

Didelio dėmesio sulaukė Kauno medicinos universiteto docentės, daktarės Vilmos Gudienės 

pranešimas apie Viekšnių vaistinę ir vaistininkus. 

Konferencijai baigiantis viekšniškės Bronė Kolbergienė, Danutė Končienė ir Nijolė Urnienė 

susirinkusiuosius supažindino su vaistine, vaistažolių sodeliu bei aviacijos pradininko Lietuvoje 

Aleksandro Griškevičiaus muziejaus ekspozicija. 

Renginį užbaigė viekšniškių kapelų „Subatvakaris” ir „Poilsėlis” koncertas. 

SUŽAVĖJO ŽMONIŲ NUOŠIRDUMAS 

Tirkšliškė mokytoja Stanislava Gintvainytė konferencija liko patenkinta. 

Didžiausią įspūdį pedagogei paliko tie pranešėjai, kurie, anot jos, dirba „šnekantį” darbą. 

„Visi buvo pasiruošę labai kruopščiai, bet esmė yra informacijos perteikimas klausytojams. 

Ypač įdomūs pranešimai buvo kunigo A. Sabaliausko, prof. V. Daujotytės, P. Šverebo, knygos 

apie Geidžių šv. Onos bažnyčią autorės Dalios Ramonienės”, — vardijo S. Gintvainytė. 

Viekšniais liko sužavėta ir antrą kartą čia apsilankiusi prof. V. Daujotytė. 

38

„Pirmą kartą čia buvau prieš dvidešimt penkerius metus su bičiuliais keliaudama po šiaurės 

Žemaitiją. Mažai ką iš to karto prisimenu. Gerai pamenu tik cerkvę. Tad šiandien buvau nuėjusi 

jos apžiūrėti, — šeštadienį „Santarvei” pasakojo profesorė. — Likau sužavėta Viekšniais, 

turtinga miestelio praeitimi, paminklais, o ypač nuoširdžiais šio krašto žmonėmis”. 

PRITRŪKO LAIKO 

Vienas iš Europos paveldo dienų konferencijos organizatorių istorikas P. Šverebas 

apgailestavo, kad neužteko laiko pristatyti visus pranešimus. 

Šiais laikais sukviesti tiek garbių žmonių iš įvairių institucijų yra sunku, bet kad konferencija 

įvyko ir į ją atvyko kviesti lektoriai, yra įrodymas, kad jeigu vietiniai žmonės nori, padeda, 

įmanoma padaryti išties daug. 

Viskas prasidėjo nuo pačių viekšniškių iniciatyvos. Kultūros centro direktorė Birutė Švažienė 

parengė projektą, kuris peraugo į šį renginį. 

„Santarvei” P. Šverebas prasitarė, jog apie Viekšnius planuojama išleisti atskirą leidinį. Į jį 

ketinama sudėti konferencijoje dalyvavusių lektorių pranešimus bei kitų autorių straipsnius. 

Leidinyje nemažai vietos ruošiamasi skirti vietos kraštotyrininko Broniaus Kerio sukauptai 

unikaliai medžiagai. Mykolo Biržiškos kadaise parašyta knyga „Anuo metu Viekšniuose...”, anot 

P. Šverebo, tarsi reikalauja pradėtą darbą tęsti. 

„Todėl ir pradėjome nuo pamatinių dalykų — kalbos, archeologijos, antropologinių 

tyrinėjimų”, — sakė istorikas. 

Kada leidinys apie Viekšnius išvys pasaulį, dar nežinia, tai, P. Šverebo manymu, priklauso 

nuo dviejų dalykų — entuziazmo ir pinigų. 

Vaišnienė Sigutė. „Anuo metu Viekšniuose” // Būdas žemaičių. — 2007. — Spal. 2: 

iliustruota. — Tekste: 

Savaitgalį Viekšniuose vyko Europos paveldo dienos ir XX-oji Žemaičių akademijos 

konferencija „Anuo metu Viekšniuose”, skirta iš mūsų krašto kilusio profesoriaus Mykolo 

Biržiškos 125-osioms gimimo metinėms. Konferencijoje dalyvavo daug mokslininkų, skaičiusių 

pranešimus apie Viekšnių kraštą. 

Keli štrichai apie profesoriaus asmenybę 

Apie prof. M. Biržišką galima būtų parašyti storiausią monografiją ir, reikia tikėtis, kad tai 

bus padaryta. Mes, remdamiesi skelbtomis publikacijomis, skaitytojams tik trumpai priminsime, 

kuo šis žmogus brangus lietuvių tautos istorijai ir kultūrai. 

Mykolas gimė 1882 metų rugpjūčio 24 dieną Viekšnių gydytojo Antano ir pedagogės 

Elžbietos Biržiškų šeimoje. Be jo šeimoje augo dar du broliai — Vaclovas ir Viktoras, taip pat 

tapę profesoriais ir nuoširdžiai darbavęsi tautos labui. Mykolas, parengtas motinos ir Daubiškių 

dvare mokytojavusio V. Korsako, įstojo į Šiaulių gimnaziją. Jau čia jis užsidegė lietuvybės 

idėjomis. 

1907 metais baigė Maskvos universiteto teisės fakultetą. Studentaudamas dalyvavo slaptoje 

lietuvių studentų draugijoje, įsitraukė į mokslinę veiklą, aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Už 

tai, kad aktyviai dalyvavo bręstančiame revoliuciniame judėjime, buvo šalinamas iš universiteto, 

teisiamas, tremiamas, bet galiausiai visas kliūtis įveikė. Baigęs universitetą, atvyko į Vilnių. 

Vedė lietuvę Bronislavą Šėmytę. Susilaukė dviejų dukrų — Marijos ir Onos. 

Sunku net išvardyti, kokia veikla užsiiminėjo M. Biržiška. Vertėsi advokato praktika, dirbo 

įvairių leidinių redakcijose. Nuo 1908 m. buvo Lietuvos mokslo draugijos valdybos narys, tvarkė 

draugijos bibliotekos knygas, skaitė pranešimus. Pirmojo pasaulinio karo metais dalyvavo 

Nukentėjusiems dėl karo šelpti draugijos veikloje. Vadovavo lietuvių gimnazijai Vilniuje, pats 

joje dėstė lietuvių literatūrą, Lietuvos istoriją ir asmenybę. Taip pat dėstė Lietuvių pedagogikos 

kursuose, skaitė paskaitas ir lenkų organizuotame Adomo Mickevičiaus liaudies universitete. 

Nuo 1915 m. dalyvavo komisijoje LMD vadovėliams rengti. Pats ėmė rašyti vadovėlius 

„Lietuvių dainos”, „Lietuvos geografija” ir kt. 

1917 m. buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos 

Nepriklausomybės aktą. 1918—1919 m. M. Šleževičiaus ministrų kabinete — švietimo 

ministras. Lenkams okupavus Vilnių, jame liko ir vadovavo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto 

39

veiklai. Bendradarbiavo spaudoje, rūpinosi Vilniaus grąžinimo reikalais. Už tais buvo kalinamas, 

ištremtas. 

Apsigyvenęs Kaune, M. Biržiška tęsė pedagoginį ir mokslinį darbą. Buvo „Aušros” berniukų 

gimnazijos direktorius, dėstė universitete. Nuo 1927 m, — profesorius. Dirbo ir administracinį 

darbą: buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, prorektoriumi, vėliau rektoriumi. Vytauto 

Didžiojo bei Rygos universitetai jam suteikė garbės daktaro vardą. Buvo apdovanotas Vytauto 

Didžiojo 3-iojo laipsnio ir Gedimino 1-ojo laipsnio ordinais. 

M. Biržiška turėjo daugybę visuomeninių įsipareigojimų. Jo rūpesčiu 1930 m. Papilėje 

atidengtas paminklas S. Daukantui (skulpt. Vincas Grybas, — aut. past.). Be galybės kitokių jo 

darbų mums ypač svarbu tai, kad jo lėšomis tėvo atminimui 1938 metais Viekšniuose buvo 

pastatyti sveikatos namai. Jis taip pat rūpinosi ir naujos pradinės mokyklos Viekšniuose statyba. 

1939 m. aktyvus visuomenės veikėjas persikėlė gyventi į Vilnių, kur tapo universiteto 

profesoriumi, vėliau rektoriumi. 1941 m. išrinktas Lietuvos Mokslų akademijos tikruoju nariu. 

Šalia šių pareigų Mykolas turėjo begalę kitokios veiklos. 1944 metais, vengdamas tremties, 

pasitraukė į Vokietiją. Netgi ypatingai sunkiomis sąlygomis rašė, dėstytojavo. Vėliau išvyko į 

JAV, apsigyveno Los Andžele. Nors čia išgyveno prisitaikymo prie naujų sąlygų kančias, 

artimųjų netektis, vis tiek aktyviai rašė, bendradarbiavo spaudoje, sudarinėjo akademinius 

leidinius. 

Mirė 1962 m. — tą pačią dieną, kaip ir gimė 

Jo plunksnai priklauso keli tūkstančiai straipsnių, keliasdešimt leidinių. Visi rašantys apie 

prof. M. Biržišką pabrėžia jo darbštumą, sąžiningumą, pasiaukojimą, toleranciją. Tai asmenybė, 

kokių per šimtmečius gimsta vienetai ir belieka didžiuotis, kad toks žmogus gimė Viekšniuose. 

Žemaičių akademijos XX-oji konferencija 

Konferencija prasidėjo penktadienį Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje šv. Mišiomis už Biržiškų 

šeimą. Jų metu giedojo, o vėliau koncertavo Valstybinis Vilniaus kvartetas ir solistė R. Maciūtė. 

Konferenciją pradėjo Žemaičių akademijos rektorius prof. dr. A. Butrimas bei prof. habil. dr. 

V. Daujotytė. Jie perteikė akademijos įgaliojimą istorikui Kaziui Misiui suteikti Žemaičių 

akademijos garbės vardą. Konferencijos dalyvius Kovo 11-osios akto signatarų klubo vardu 

pasveikino Klemas Inta. Taip pat sveikinimo žodį tarė Seimo narys Romualdas Venclovas, 

Mažeikių rajono vicemeras Rimantas Norkus, Savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Angelė 

Rupkutė. 

Bažnyčioje konferencija pradėjo ir pirmą posėdį, kur Viekšnių kanauninkas Vincentas 

Gauronskis, dr. Dalia Ramonienė, dr. Girėnas Povilionis, teol. lic. kan. Andriejus Sabaliauskas, 

istorikas Povilas Šverebas pateikė daug įdomios medžiagos apie Viekšnių bažnyčią. Po 

pertraukos konferencija persikėlė į Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių, skyriaus salę. 

Čia prof. habil dr. Gintautas Česnys bei Danutė Mukienė pristatė parodą, naujausius leidinius. 

Dr. Rimantas Skeivys apžvelgė tam tikrus prof. M. Biržiškos gyvenimo bei mokslinės veiklos 

aspektus. Prof. habil dr. V. Daujotytė paanalizavo iš Viekšnių kilusios Amelijos Urbienės 

asmenybę bei literatūrinę veiklą. Posėdžio pabaigoje buvo pristatyta mūsų kraštiečio Jono Žalio 

knyga „Neišgalvotos istorijos ir nutikimai”. Po kelionės ir įtempto dienos darbo išvargusius 

pranešėjus bei dalyvius linksmino Viekšnių kultūros centro liaudies muzikos kapela „Virventa” 

(vad. R. Mikalauskas). 

Šeštadienio rytinis posėdis buvo skirtas Viekšnių istorinei bei kultūrinei praeičiai. Daug 

įdomios medžiagos pateikė mokslų daktarai Juozas Pabrėža, Ilona Vaškevičiūtė, Algė 

Andriulytė, istorikas Kazys Misius. Po pietų pertraukos posėdis vyko Viekšnių vaistinės 

kiemelyje. Čia prof. dr. Alfredas Širmulis aptarė Viekšnių memorialinius paminklus, o doc. dr. 

Vilma Gudienė prisiminė Viekšnių vaistinės ir vaistininkų istoriją. Malonu buvo išgirsti, kad 

Viekšnių apylinkėse ir miestelyje yra unikalių dalykų, kurie, tikimasi, bus aprašyti knygoje apie 

Viekšnius. Konferenciją pabaigė padėkos žodžiai organizatoriams: Biržiškų draugijai, Žemaičių 

akademijai, Vilniaus dailės akademijai, Mažeikių r. savivaldybės Kultūros skyriui, Viekšnių 

kultūros centrui, Viekšnių parapijai. Liūdnas atsisveikinimo nuotaikas praskaidrino Biržiškų 

draugijos etnografinis ansamblis „Poilsėlis” bei liaudies muzikos kapela „Subatvakaris” (vad. 

A. Erlickas). 

40

Konferencija baigėsi, tačiau intelektualinė medžiaga, kurią pranešėjai padovanojo 

viekšniškiams, liks miestelio istoriją praturtinusia neišdildoma vertybe. 

Kerys Bronislovas. Kegrių kaimo šventoji pušis dar gyva? — 2008. — Spal. 9: Nuotraukos 

Nr. 1093ABCD. — Tekstas: 

Taip jau man likimas lėmė, kad per visą gyvenimą nebuvau matęs Kegrių šventosios pušies. Ir 

dabar pavėlavau — žmonės pasakoja, kad šventoji pušis jau seniai nuvirtusi, bet dar guli ant 

žemės. Su draugu, krašto žinovu Antanu Sidabru sėdome ant dviračių ir pasukome į Kegrių 

miškus. Nė kiek neklaidžiodami prie seno miško keliuko radome jau medžiais apaugusį Volskio 

kryžių, o nuo jo į rytų pusę, maždaug už kokio šimto metrų, Antanas parodė ant žemės gulinčią 

apsamanojusią šventąją pušį. Kad tai tikrai Kegrių šventoji pušis, galima suprasti iš išlikusių 

koplytėlių ir kryžių liekanų — įvairių vinių, skardinių, metalinių juostų, prikaltų prie kamieno. 

Kitą dieną — gražų, saulėtą 2008 metų spalio mėnesio 9 dienos rytą, vienas pats su 

fotoaparatu iškeliavau prie Kegrių šventosios pušies, kad nufotografuočiau nors tai, kas liko. 

Važiavau dviračiu geraisiai keliais, galima sakyti, aplinkui. Per mišką, senu miško takeliu einu iš 

pietų pusės link Volskio kryžiaus. Rytas ankstyvas, niekur aplink nė vieno žmogaus, tik linksma, 

kad taip šviečia saulė ir aplink tokie gražūs spalvoti medžiai. Staiga kažkas šmėstelėjo skersai 

keliuką Volskio paminklo link. Nei tiek žemai, kad būtų koks gyvūnas, nei tiek aukštai, kad būtų 

paukštis. Žinodamas Amelijos Urbienės aprašymus, kaip baido prie Volskio kryžiaus, bent kiek 

sutrikau. Bet ėjau toliau. Prie pat Volskio kryžiaus jau nėjau, tik pažiūrėjau į jį tamsoje tarp 

medžių duksantį, ir pro šalį miško keliuku pasukau link šventosios pušies. 

Prie šventosios pušies atėjau tiek anksti iš ryto tikėdamasis, kad saulė iš rytų kiek geriau 

apšvies vietovę, nereikės fotografuoti prieš šviesą. Bet nepasisekė — saulė buvo per žemai ir 

kitų medžių šešėliai vos ne ištisai dengė šventąją pušį. Ką darysi. Priėjau prie pušies, pasilenkiau 

apžiūrinėdamas storąjį galą ir galvoje savaime šmėstelėjo Amžinatilsio tekstas. Kaip numirus 

žmogui. 

Iš tikrųjų Kegrių šventoji pušis atrodo kaip nupjauta, šalia tebėra kelmas. Dabar pušies 

viršūnė baigiasi dreve — gal viršūnė kada nors čia nulūžo. O ir pušies kelmas pasikėlęs, kiek 

išrautas iš žemės — gal pušis nuvirto ar pasviro, o paskui žmonės dar ir nupjovė. Matyti, kad jau 

gulinčią pušį bandyta perpjauti, bet, įpjovus tik kokį centimetrą, sustota — gal kas nors 

sustabdė... Taip ir liko šventoji pušis gulėti. 

Kad nuotraukoje pušis būtų geriau matoma, atsivežtu pjautuvu iškapojau aplink dilgėlės ir 

kitokias žoles, bent kiek apravėjau aplink pačią pušį, aprinkau nukritusius lapus. Iš kažkur 

išlindo rupūžė, tai jai parodžiau urvelį po pušim, į kurį ji gana mikliai ir sulindo... Baigiau darbus 

su palengvėjimu ir nunešiau įrankius prie dviračio, pastatyto kiek atokiau. Staiga pasigirdo tikras 

žmogiškas palengvėjimo atodūsis. Nei iš toliau, nei iš arčiau, tiesiai iš tos vietos, kur storasis 

pušies galas... Apsižvalgiau aplink, pavaikštinėjau šen ir ten, neradau nieko, kas taip būtų 

atsidusęs. Pagalvojau, matyt, pušis su palengvėjimu atsiduso, kad aš jai nieko nebedariau. 

Nesijaučiau labai kaltas, kad sudrumsčiau pušies ramybę, tad pasiėmiau fotoaparatą ir, kaip tik 

buvo įmanoma, ją nufotografavau. Laimingai grįžau namo ir su Antanu Sidabru išvažiavome 

fotografuoti kitos šventosios pušies — puikiai tebeaugančios Maigų miško „Didžiosios pušies”. 

Vadovas po Ventos regioninį parką. Guide around Venta Regional Park / Leopoldas Rozga. 

— Utena: UAB „Utenos Indra”, 2008. — 128 p.: iliustruota. — Tekste: Sudarytojas ir tekstų 

autorius Leopoldas Rozga. Naudotasi Lietuvos Garbės kraštotyrininko Bronislovo Kerio užrašais 

ir fotoarchyvu. [...] Nuotraukos A. Almanio, E. Čepulytės, J. Fokienės, A. Jaroševo, B. Kerio, 

A. Niciaus, O. Noreikienės, L. Rozgos, J. Strazdausko ir iš Ventos regioninio parko direkcijos 

archyvo. 

Labanauskaitė-Perminienė Jadvyga (gimusi 1924 m. Dauginių kaime, gyvenanti Čekų 

kaime). Atsiminimai. — 2010. — Liep. 31. — Žodžiu. — Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Bov Kapienūse fabrėks i Kairiškiūs bovo. Nu i kuokiej tie puopiermedee bovo tuokėj, puo 

mietrą, kėik anėi tėn bovo, nežinau. Liob sumes į Virvytę, ir anėi plauks iš Kairiškių į Kapienus, 

vandeniu. O kap tėi nepaskendo, aš nežinau, mus anėi bovo išvirinti jau. Nu tai viens vienuo 

41

pusie Virvytės stuoviedavo žmuogus, kituoj, kituo pusie. Reiškia, pastumdymui, ka už kuokių 

krūmų užkliūs tėi, tai tus pastumdys į šalį vės. Bet vistiek palėkdavo, parsinešdavuom, mes 

vistiek da raduom. Aš gal įsigalvuojau, dėlkuo i nepaskėndo. Musėi bovo lėngvi. Anėi tuoki rodi 

jau bovo, anėi bovo išdeginti turbūt’. Juk tap įmesk, jug ons mėtro ilgomo, metras ilgomo. Nu 

bet vuo kėik ons, klausyk, jug ons, įmesk į vandenį, jug ons nuskęs, a ne? Pėlna Virvyčia 

važioudavo ka būs puotvynis, tad iš tun Kairiškių fabrėko į Kapienus tat. Mataa, mas pri pat, mas 

matydavuom. Ka važiou, kad ein į Kapienų fabrėką. Į Kairiškius prigatavuodavo, paruošdavo, 

sutvarkydavo, tėn jug nuskusdavo tas žėivis i paleisdavo i Kapienus. Tas bovo toukart 

Sirutavičio laikaas ka bovo, Smetuonos laiki tas bovo. Aš da į muokyklą nejau, ruoduos. Da mes 

maži tebuvuom ka matiem. Vuo gal ir ejau, matydavau. Pavasarees jau visaduos plukdydavo tus 

medžius. Iš Kairiškių į Kapienus. Nu ka vanduo, ka didelis puotvynis yr. Ka i ledus išnešdavo, ka 

bovo pėlna pėlna Virvyčia vandens bovo, toukart ka didelis puotvynis bovo, vuo tap ne — 

nenuneš. Bet kad eidavo bangos, didelis puotvynis būdavo. 

Nu tas zastavas ištraukdavo kad vanduo būs stėprus, nu ištrauks tas zastavas, ka neišplieštom, 

i sudies ont tuo tėlto. Tas zastaukas. Vuo mes ejuom į muokyklą, per tas zastaukas reikies pereit, 

per tų tėltą reikies pereit. Bet tas tėlts labaa paprasts bovo, tuokių lėntų paprasts bovo visai. Vuo 

tas ta bovo prūds. Iš tuo prūdo posės bovo zastaukos uždietos, vuo tėn tuolyn ejo Virvytė, jau 

sekliau bovo. Tėn bovo tas prūds, mat jėms reikiejo vandens, tam fabrėkou. Teip bovo. 

Ai, tas bovo jau pri kumunistų. Tetė važiavo... Kairiškiūs grūdus, prievolę vežė, išvažiavo. 

Prisidiejo maišų vežėmą, nedaug tėn bovo, gal kuokėi pėnki maišaa tų grūdun, ir išvažiavo, 

išvežė prievolę. Tik tik įvažiavo į tuo Virvytę, tujau ir paleido zastaukas. Jėtumon, ka būt paleidė 

vidury Virvyčiuos, ons būtų nuskėndis i su arkliu. Ta da išplaukė. I šitaa i grūdaa nuskėndo, da 

kėtą maišą ištraukė. Vuo pats parejo vėsas šlaps. I tas arklys išsoko į pašalį. Parejo pas Matutį, 

tėn ir išsidžiovėno, parvažiavo, vuo taip bovo anam. Tyčiuoms atsoko tėi darbininkaa, tas 

zastaukas ištraukė. Ka būtų įvaževis į vidurį, jis būtų nuskėndis. Geraa ka bovo pavaževis tap 

nelabaa tuolėi nu pašalio. Tėn bovo giliau tuoliau nu pašalio. Tap anam bovo. Tai tėn brasta bovo 

gera, važioudavo. Ka zastavą uždies, važioudavo. I su arklees važioudavuom į atlaidus, į 

Šiaudėnę ka važioudavuom, su arklees važioudavuom, galies pervažiout su arkliu. Bet ka jau būs 

tas a rudou, pavasarį daug vandens, nu ta i būdavo tap. Ka anėms trūks vandens, paleis 

zastaukas, ka būs per daug vandens, paleis zastaukas, ka mažaa vandens, uždarydavo tas 

zastaukas. Daug vandens būdavo, ta ištrauks tas zastaukas, suguldys unt tuo tėlto. 

Aš ejau pirmiause į Dauginius į muokyklą. Pats pirmiause ejau į Kapienus. Pėrmą klasę ejau į 

Kapienus. Toukart tiktaa būdavo rudenį, žėimą nereikiejo eit tėn. Nu rugsiejo mienesio liki Vėsų 

Švėntų. Tik tėik ten mes ejuom į muokyklą. Vuo da ejau į Dauginius, pas Bernuotą bovo da 

muokykla. Tėn ejau ontrą klasę. Dauginiūs ejau. Uo tuoliau ejo į Kairiškius. Da, palauk, ejuom 

ten pas tuokį, kaimi tėn bovo, kažkap pavardie... Misis, Nicis, kažkap, Nėcius. Bovo kaimo 

muokykla, kuol’ pastatė muokyklą. Uo tap trėtį skyrių, ketvėrtą skyrių baigiau Kairiškių 

muokykluo. Pėrma Kapienūse, tik neėlgaa aš tejau, da mas tebgyvenuom senuo suodybuo tėn. 

Tik aš tėn ejau nu rugsiejo mienesio iki Vėsų Švėntų. Ir tuoliau nebmokėno. Smetuono laiki 

žėimuoms nemuokėno pėrmaks. Munėi bovo aštouni metaa. Aštuonių metų. Kapienų muokykla, 

kor pas Pranauskį, tėn vėsą laiką i bovo ta muokykla. Bovo vėsą laiką tėn pas Pranauskį, 

ūkininks tuoks bovo, i tėn muokykla bovo vėsą laiką. Iki pat, kai kum... kai baigies tėn, tuos 

muokykos kaimūs jau uždaro. Pas Bernuotą bovo tuokį, Kuostį Bernuotą, irgi paprastame name 

bovo. Paskui į Kairiškius. Pas Nėcių ejom. Irgi Kairiškių kaime bovo tuoks Niecius, turiejo 

muokyklą, bovo tėn pas ūkininką tuokį. Tėn irgi ejuom vėini žėimi. A potam į Kairiškius 

išejuom. Sirutavičius pastatė muokyklą. Tik pastatė. Ka mes parejuom, pėrmą kartą bovo, tik 

pradiejo muokint, į naują muokyklą. Kai pastatė, i mas parejuom, tėn į muokyklą ejuom. Tėn 

netuolėj pri pat muokyklos bovo tas Nėcius, gyveno. Užsidarė vėsos tuos kaimo muokyklos. 

Kaip gerai, ka būdavo Kaliedos, Sirutavičius tujau pat doudavo mums saldainių, doudavo 

kavuos, bulkos. Tuokį atnešdavo pėino betuoną tuokį pastatydavo tėn, mas į eilę sustuodavuom, 

turiejuom puodelius pasijiemi, pripėls mums kavuos, bulkos doudavo ir da saldainių doudavo 

Kalieduoms, tuokį po maišėlį visims. Tuoks bovo Sirutavičius gers puons. 

— I kiek metų muokieties tėn Kairiškiuos? 

— Tris metus. 

42

— A daug klasių tuo metu bovo? 

— Keturios klasės tebovo. Pas mumis tebovo tik keturios klasės. Aš 1937 baigiau. 

— I daugiau nebsimuokėt? 

— Ne, nesimuokiau. Grėcius tuoks muokytuoju bovo. Grėcius, Gricienė bovo. Ons i 

Dauginiūs muokytuojavo tas Grėcius. Ka bovo, potam tėn. I potam anų, kap užejo rusaa, pajiemė 

ir išvežė. Da bovo šuokee, da ons munį išvedė šuokt, tas Grėcius, jau bovo atejė rusaa. Sako: 

„Šimts velnių išejo, tūkstontis velnių parejo”. Ont vuokiečių, sako, šimts velnių išejo. Tūkstontis 

velnių parejo. Munį da šuokt išvedė. Tujau, nežėno kor, išvežė anų į Sibirą. Šaulys ons bovo da. 

Vaikų neturiejo. Žmuona bovo muokytuoja, ons bovo, muokytuos bovo Grėcius tas. Kairiškiuos 

vėsą laiką bovo. Ons mėrė Sibire, ons nebegrįžo jau. Kap tik užejo rusaa, tujau anų i pajiemė. 

Ontrą kartą ka užejo. Nes aš buvau jaunuoji ūkininkė vėsą laiką. Eidavau žaist, kad ons da bovo. 

Muokykluo mums būdavo Jaunųjų ūkininkų ratėlis. I švaruo, tvarkuo reikiejo dalyvaut ir 

sėdavom į tuos tuokius, nu i morkas, ir kokias tėn daržoves reikies augint jau jiem. Labaa miegau 

žaist kvadratą. Ka mon bovo geraa ka nuveidavuom per pertraukas kvadratą žaist. Renginee 

būdavo, važioudavo į paruodas. Reikiedavo vežt rankdarbius, bovo Tryškiūs paroda, vežiem tus 

savo. Tėi augindavo, veždavo daržuoves, vaikiokaa kor augėno. Buruoks, kor didėsnį veš, a kų 

nuors nuveš. Nu vuo mes rankdarbius. Muokykluo bovo Tryškiūs ta paruoda. Da bovo Grėcius 

muokytuos. Kap užejo rusai, pasibaigė vėskas. Aš tiktaa anuo žmuoną, daugiau neprisėmenu, ka 

daugiau nebovo, tie do i tebovo muokytuojai. Ana muokėno ontrą klasę, vuo ons trečią i ketvėrtą. 

Ana ontrą klasę i pėrmą klasę, muokytuoja, anuo žmuona. 

— Pirtis bovo? 

— Ne, pirties nebovo. Tik bovo klietė, truoba, kūtė ir javams kolt, kap tuo vadindavo, kor 

diedavo rugius. Keturi pastataa tebovo tiktaa. 

— Rankinių girnų neturiejuot? 

— Ai ne, senuolis turiejo, da palėko tėn prie... Mono senuolis tik turiejo tas tuokias. Tuokie du 

akmenaa tuokiej bovo, i da palėko Dauginiūse. Da ons žadiejo vežtėis, Edvards, parsivežt čia 

anus. Liob bovo akmou tuoks i vidurie tuokia kiaurinė bovo, turiejo senuolis, mona senuolee 

turiejo. Dauginiūse gyveno vėsą laiką. Jauni mėrė. Aš da maža maža tuokia bovau, prisimenu, 

kuokių gal šešių metų bovau, ka mėrė. 

— Koldavo su arklėne mašina. No būdavo, turiedavo arklinių, pakinkys arklius ir koldavo su 

arklėne mašina. Tas turiejo turiejo da arklėnę mašiną, tas Laputis turiejo da. 

— Vuo Dauginiūse nebovo? 

— Ne, Dauginiūse ne. Šnekiejo — ons turiejo. Lėnų mėnamą mašėną, ruods kad turiejo ir 

arklėnę mašiną. Esam kūlę po karo su arkliais. Pakinkys arklius, untaa, i sokdavo. I pas mumis 

esam kūlėj su arklėne mašina. Tai atvažiuodavo, turbūt, tas Laputis. Aš nežinau iš kor gaudavo 

tuo mašėną. Mas neturiejuom, bet tiktaa atvažioudavo. Pačiuo pradžiuo po karo. Aš neprisimenu, 

ruods, ka bovo normali ta kulamuoji. Pakinkys arklį, aš esu varius dar. I varysiu tus arklius i 

rinkį. Gint į rinkį tus arklius, ka nesustuotom. Ruods ka normali bovo ta kulamuoji. Pas mumis 

žinau ka kūlė, vėiną metą atsėmenu aiškee ka kūlė su ta mašina pas mumis. Ruods ka Laputis i 

bovo. Vuo kou iškulsi. A degalų nebovo, kuo nebovo, aš nežinau kuo, negaliejo kolt. Daug kas 

kūlė su arklėne mašina, i Deniušis Untuons koldavo. Labaa lėngvee būdavo, ont stalelio geraa 

dėrbt bovo, nesunkee. Palėngva koldavo labaa. Mažaa tereikies dout tų šiaudų. O potam kūlė su, 

žinaa su, nu, kūrendavo. Mono bruolis eidavo koldams su dampiu. Malkuoms, su malkuoms 

prikūrens i kols. 

— O kaip tas bruolis... O kas tų dampį turiedavo? 

— O Palčauskis turiejo tas. Glodėnis irgi gyveno, Kegriūse turiejo kolamą mašėną. I potam 

turiejo tas šitaa vuo... i Glodėnis, i Palčauskis turiejo, mona tas diedė, žinaa tų Palčauskį, tas 

turiejo kolamą mašėną gerą. 

— A tas Palčauskis, kap anuo vards? 

— Osvalds bovo. Anuo tievs Osvalds bovo. Vuo sūnaa bovo Kestutis ir Algirds. 

— A tai kuris turiejo tuo? 

— Nu tai tas tievs turiejo. O tėi sūnaa nejo koldami. Tas bovo Smetuono laikaas. Ui sunkee 

dėrbdavuom. 

43

Tus puopierius džiuovindavo, pastuogės tuokios bovo lauke. Tuokie stuogaa bovo, vuo šuonaa 

bovo atviri. Išneš tuos kardonus, puopierius, tap sukabindavo sukabindavo i džiuovindavo lauke 

ka būs gražus uors. Neturiejo kor, džiovyklų, tuo puopieriaus stuoruojo. 

Mes ka gyvenuom suodybuo, ta žinaa kap bovo. Paprasta truoba bovo, medėnė, šiaudinis 

stuogs. Vėins kambarėlis tebovo, i tėn nieko nebovo gero, suodybuo. Nams pri namo, truoba pri 

truobuos. Čia mūsų bovo klietė, vuo už klieties jau ne mūsų žemė bovo. Suodyba pri suodybos 

bovo. Šiaudėnee stuogaa bovo, kamėnaa bovo tuokėj apvali, tuokėj kap rodi tuokėj kažkuokėj. 

Tuoks apval’s kamėns tuoks. I kulama daržinie bovo, kūtės dėdelės bovo. Tetės tieviškė bovo tėn 

tėi pastataa. Truoba pri truobuos bovo. Tap daug nebovo, kėik tėn — trys Labanauskee bovo, tėn 

nieko nebovo. Nivėino kėto nebovo. Mono tetė bovo Labanauskis Stanisluovs, senuolis bovo 

Antans. Da Labanauskis bovo, tėn tuoliau gyveno. Deniušis gyveno. Nu Liaugminienė gyveno 

tuo suodybuo tėn. Nu i tėik i tebovo. Mūsų tetės... kėik bovo a vienuolika vaikų bovo — tetės 

bruolių. Ruods ka vienuolika bovo. Aduoms, Vacluovs, bovo Duomininks, Stanisluovs, Petras, 

Proncėškus... Aduoms, un karo bovo, Didįjį karą i bovo, tas tetės bruolis. Par karą žmuona mėrė, 

vuo kap parejo iš karo, tada... Mūsų tetė augėno anuo dukrą. Pasijiemė mažą tievaa. Muotina 

anuos mėrė. Ka parejo iš karo, tas tetės bruolis, ta mergelė bovo maža, bet ons tujau neužėlgo 

mėrė, tas tetės bruolis. Mūsų mama tuo mergelę paaugėno. 

— Vuo kas tėn tuos vienuolika vaikų turiejo? 

— Ai, mono senuolis. Palčauskienė, vuo, bovo tetės sesou. 

— Vuo kor pirmuosios Komunijos priejuot? 

— Aš Tryškiuose. Ejuom pėškom į Tryškius muokintėis da. Su bruoliu ejuom piesti į Tryškius 

muokintėis. Tryškių parapėjės, Tryškiūs i bovo. Ka buvau didesnė, jau ka pana paaugau, 

važioudavau vėsor su dvėračiu. Į Tryškius važioudavau su arklees su mama. Į Tryškius, į 

Šiaudėnę. Į atlaidus, į Šventą Roką, i dar kažkuokie atlaidaa tėn bovo. Su arkliu vis 

važiuodavom, kuol’ neturiejau dvėračio. Vuo taap gyvenom kėtą kartą. Gers gyvenėms bovo. 

Geraa bovo visim. 

Mama bovo parsivežusi savo pasogėnę luovą. Da iki laiko bovo čia. Bet kap tėn griuovė tus 

pastatus, mas nevežiemuos tuos luovos, kažėn kor. Tetė padėrbdavo tuokias luovas, tuokius 

apsuodelius prikaldavo, mažiems vaikams mieguot. 

Tuoks Munius bovo, irgi tuoks, ons irgi dėrbdavo viedrus medinius. Bet tas jau bovo... pri 

vuokiečių, atruodo, vokiečių laiku, viedrus medinius dėrbdavo. Nebovo viedrų, medinius 

dėrbdavo viedrus. Mono tetė nemuokiejo, mono tetė tik klumpius muokiejo dėrbt geraa. Tuokius 

tus — uodėnee vėršaa, medpadee tuokėj bovo. Ai, moms geraa bovo gyvent. Mas turiejuom 

vėskuo. Kiti žmuonis neturiejo kų valgyt’. Ateidavo pas mumis, prašydavo — brolienel’, 

paskuolyk rugiūn, kap iškols, atidous. Ateidavo dounos prašydavo, doudavo pu kepalą dounos. 

Nu da doud — dabaa būs ne ont jouko, atidousi tuo douną. Ne mas jiemiem, ne mums reik tuos 

dounos. Must’ turiejuom kuo pavalgyt, ka tik bluogaa gyveno žmuonis, neturiejo kų valgyt. 

— Kiek žemės turiejuot? 

— Pėnkiuolika hektarų bovo. Mamos tievaa bovo baguoti labaa, anėi liob padiedavo. Ka 

reikies kų dėrbt. Ka reikiejo persikelt iš senuos suodybos į naują, atvažiavo Zavėckis, mamos 

tievo bruolis, vežė. Nuardė klietį seną, parvežė, perstatė kūtę seną, perstatė, tik truobą naujų 

balkių pastatė. Vuo kūtė senų balkių, klietis, palauk kuokių metų — mono senuoliaus ta klietė 

bova dar, tetės teties bovo. Parvežė perstatė tuo klietį. Kūtį perstatė vėsą, tik truobą naujaa 

pastatė. I daržėnę kulamuoji pastatė. Vuo da iš senų, senų laikų bovo, žėnaa, tuoki apvali balkee 

bovo labaa stipri. Da čia buvuom parsivežė kap griuoviemies. Pjaustiem į malkas tus balkius. 

— Bet dabar jau nugriauta vėskas? 

— Iš įkainavimo gavau. Nugriuovė. Gers gyvenėms bovo, geriau kap dabaa ka bovo. Du 

bruolee bovo, i sesou bovo mono dar. Mono sesou mėrė 1941 metas. 

— Vuo muokykluoj a į sąsiuvinius rašiet? 

— Į sąsiuvinius mes rašiem. Bovo sąsiuviniai. Tiktaa rašals bovo tap pamirkyt, nu parkelio 

nebovo. Tik reikies pamirkyt, plunksnos bovo. Bovo viskuo, i sasiuvinių, i knygų. 

Ka mas irgi guliejuom apkasi, buvuom pasikasę kažkor, upelie kažkor tėn, buvuom išsikielie 

tėn. Da mon bruolis bovo išvaryts i padvadą kažkor į Telšius. Parvažiavo, Telšiūs bovo padvaduo 

44

ten, parvažiavo pavargis. Mas išejuom į apkasą, vuo bruolis sako, aš netoriu sveikatos, aš niekor 

neisiu, ons guliejo luovelie. Vuo mes buvuom išejė, i aš buvau išejusi, i tetė, i mama, sesou jau 

bovo mėrusi. Apkasaa bovo iškasti apėi mūsų vėsą truobą. Vuokiečee bovo iškasę apkasus. Bet 

anėi nesiedo į tus apkasus. Aš dar irgi ejau, buvau pavaryta apkasų kast’. Da mošt’ gavau. Išejau 

su tuokia Kulvinskate, Palionių merge, atejo vuokietys, ka devė mums par nogarą abidviem, tas 

vuokietis — ko tap vielaa ateinat. O potam mumis lietuvius sustatė į pakalnę vėsus tėn, pri 

Kairiškių tėn, pri Matočio, į pakalnę. Vuo tus, lėnkaa kor bovo, tai lėnkaa bovo visi ont kalno 

bovo lėnkaa. Nu tai potam užejo rusų lėktovs, vėiną tų lėnką peršavo. Mes buvuom pakalnie. Tas 

bovo vokiečiams išeinont. Potam tėi lėnkaa, tėi belaisvee bovo, kor apkasus kasė. Aš žinau, ka 

jie pas Palčauskį bovo, tėi belaisvee, tuo doubuo, anėi tėn mėiguodavo. Daug bovo anų, į 

muotrėška bovo tuokia. Mūsų daržs tėn bovo. Kas tėn, sietinee bov. Einont prigruobs, tus 

sietinius raus iš daržo, nešees į tuo doubą tėn pas Palčauskį. I rusų bovo, i lėnkų bovo. Daugiau 

lėnkų bovo. Par naktį tėn doubuo, ryto metą išvarys į apkasus. Iki pat mūsų, pri pat mūsų 

apkasaa bovo, apėi vėsą truobą apkasaa iškasti bovo. I lietuvius varydavo kartu, i belaisvee 

kasdavo tus apkasus. Bet tėi į tus į tus apkasus nesiedo, mes buvuom tap pasitraukėj į Pabūgenį. 

Sugrįžuom iš Pabūgenio. Palikuom toštį truobą. Viskų išsivežiem, da palėko lašinių spintelie. 

Nieks nieko nepadarė. Išbuvuom kuokis dvė paras, i karves išsivediem, ir arklius, vėskų, tik 

paršiukaa bovo maži palėkė tuokėj, bet nieks nieko nepajiemė. Nieks nieko. Tebraduom i tus 

lašinius ka parejuom, viskų spintelie tebraduom. Bet jau rusaa užejo toukart. 

Mes įstuojuom patys paskutiniejie, mas nestuojuom į kulchuozą. Išgyvenuom dar tris metus. 

Buvuom pavienees. Nejuom į kuolūkį. Pyliavos bovo didžiausios, matytom, pyliavas pėldavo. 

Su tas Šiūšelees mono bruolis kartaas susitėkdavo i sakydavo — tik nestuokit į kulchuozą. 

Mama, nerašykemuos, da nerašykemuos. Nu kap jau pradiejo... ka jau aprašė viskų, atiemė, ta 

toukart įstuojuom į kuolūkį. Bovo „Tarybų Lietuva”, potam mus bovo „Virvytės” kuolūkis. Kų 

mes atideviem tiem... Mas turiejuom du arklius, vėiną arklį buvuom pardevėj, vėiną arklį 

atideviem i daugiau nieko. Arklį atiemė, ratus atėdeviem, šlajelę atideviem, rages. Atvažavo, 

susirėšo kap gurguolę ir išsivežė vėskų ka įstuojuom. Išsivežė į brigadą. Da policininks bovo 

atvaževis, i policiją pajiemė da. Mama riek atsistuojus, juk gurguolė išvežė šlajukus, rages, ratus, 

brikelė tuokia bovo. Rataa darbėnee, brikelė, šlajukaa, ragės. Arklys, vuo karvės ne, karvių 

nebjiemė, tik arklį atiemė. Vėiną buvuom pardevė, du turiejom, vėiną buvuom jau pardevė tų 

arklį, beturiejom vėiną. Pardaviem tyčiuoms, ka nebūtų į kuolūkį. Graži bovo, kap nepardout, 

mes turiejuom teisę pardout da tus arklius. Tuokia vienkinkė brikelė bovo. 

— Tai su ta kur važiuodavot į bažnyčią? 

— Noje noje. Ana bovo su vėinu arkliu, ne puorėnė brėka, bet vienkinkė brikelė bovo tuokia. 

Da i dabaa bovo padėrbta, ont kūtės palėko, neparvežiem. Bovo naujaa padėrbė, bet neapkalta. 

Nebreikiejo beapkalt, užejo kulkuozas, niekam nuoriejo tuos brikelės, išsisvaidė tuos dalys. 

— Vuo ruogės a bovo tuokios, kad jau puoniškos ruogės? 

— Šlajelee skaities. Šlajelės bovo. Da tebebovo mamos pasogėnės šlajelės. Nu, galiejo 

važiout trys žmuonis geraa. 

Gavėniuo nevalgiem mesuos. Per Gavėnia pasninkaa bovo. Sėmenėnės padėrbs mama, bulbių 

išvėrs. Pieniškos sriobos. Valgyt mėsuos negaliejo. Pėnktadienees. Tik pėntadienees. Tik Didįjį 

savaite daugiau, tap pėntadienees nevalgiem. Nebovo tap jau bluogaa. Geraa bovo gyvent’ 

vistėik. Mono gabi mama bovo labaa, bovo Amerikuo, sesuo iš Amerikos siuntinius siųsdavo 

anaa. 

— Da man pasakykit apie tuos, kur dampius turiejo, pas jumis kur atvažiuodavo ar aplinkui 

kur nors kūlė. 

— No jug, šitaa, turiejo tas Krutinis. 

— Nu bet pas jumis neatvažiuodavo... 

— Atvažioudavo, atvažioudavo į pas mumis į Dauginius. Krutinis atvažioudavo. Pri stalo 

siedies, ons gers arielką, Paulioks būdavo tou mašinieriu, mustaas tėik prigers, ka nu stalo 

neatsikels tas Krutinis. Nu putam da Glodėnis gyveno čia šitaa Kegriūs, irgi turiejo mašėną. Ons 

turiejo vėsą, i kulamuojį, i tų. Mono bruolis da eidavo kartaas kol’t. O potam turiejo tėi... 

Palčauskis turiejo kulamuojį i Mačee turiejo kulamuojį. Tėi Mačiokaa, jau tas jau bovo, priš galą 

45

jau čia bovo. Tėi konėgo giminaitee. Konėgo tas bruolio sūnus. Anuo tievs turiejo. Mačius bovo. 

Nu ons turiejo viskų, i dampį, i kolamuojį, konėgo bruolis turiejo. Mačiokaa važioudami 

koldavo. Tas Juonis Mačioks, untaa, eidavo koldams. I mono bruolis kartaas eis padiet kolt. 

— Ūkis kažkur bovo anų? 

— Bovo bovo. Čia Tučiūs, kame, aš nežinau, kame tas ūkis bovo, didelis ūkis bovo. 

Palčauskis turiejo kolamą mašėną, mes su Palčauskio kūliem. Vėsą laiką turiejo, kul’ tik užejo... 

Karas prasidiejo, neblėko nieko. Tuoks Mačius turiejo da kolamą mašėną, Dauginiūs turiejo irgi, 

tuoks Mačius Aleksėndra. Da biškį kūliem mes. 

— Patriūbuočius pasakykit, kurie tie ten triūbas turiejo? 

— Jug sakiau, Indriuškaa turiejo, Dauginiūs. Anėi sūnaa bovo trys i tas tievs, tėi turiejo. Nu i 

Matutis gyveno Dauginiūs tėn pri Kairiškių. I da, vuo anuo bruolis gyveno Bėrbėliškie, irgi 

Matutis, anėi bovo ta anų kumpanija. Tų Matutį geraa pažinau. Da mono veselee nuoriejo tetė 

prašyt. Mona tetė sako — reek trubus pajimt veselee. Aš sakau — kam anų, nereek, nenuoriejau. 

Tų Matočio. Matotee tėi. Trubininkaa bovo. 

Turiejo tas Šiurys turiejo tiktaa armuoninką. Mono kavalierius tas, ons bovo muzikonts. 

Mėrės jau yr. Ai, ons da nesens, 1922 gimėmo, jau ne senų laikų. Ons bovo Dauginiūs, neturiejo 

savo ne ūkio, tap pat gyveno pas... nuomuojuos. Priš galą gyveno Telšiūse. Dabaa sakė ka mėrės 

jau y. Ons Riaukienee giminaitis da kažkaap, Riaukam. 

— Vuo kor eidavuot į šuokius? 

— Į Kapienus, į Kairiškius. I dar būdavo kaimūs, pas žmuonis būdavo. Pas Labanauskį 

Aleksėndrą būdavo, daa kėtor būdavo tuokėj. Tap daugiausee į Kairiškius i Kapienus gegužėnės 

ka būdavo. Vuo tap į muokyklą Kairiškių. Ka bovo šuokee Kairiškiūs, muokykluo būdavo. Jau 

tas bovo pri kumunistų. 

— Kada kaimuose bovo pas žmuones, a kor, kuokius tus šuokius gruodavo? 

— Nu labaa gražee senuoviškų šuokių. Fuokstruots, valsis, tangoo, vuo kas da... Nueidavuom 

su draugiems, su draugiems pareidavuom. 

— Pėlna Virvyčia važioudavo tų malkų, ka būs puotvynee. Uuiii, ka banguos, kad eis tap 

banguoms į Kapienus iš Kairiškių. Neturiejo kų, nebovo ne mašinos, neturiejo, su arklees 

puopierį veždavo. Iš Kapienų į Pabalvės stuotį. Neturiejo mašėnos tas Sirutaviče, su arklees 

vėskų dėrbo. Prisikriaus puopierio iš Kapienų i važious jau. Potam priš galą nusipėrko jau 

sunkvežimį, turiejo priš galą. Vėiną mašėną nusipėrko priš gala, vuo tap puonaa ka būs, 

atvažious su arklees pri tų rūmų tėn. Vėsor su arklees važiniejuos. Purmuons būs, i puorėnė 

brėka tuokia. 

— Kažkuokia muotrėška, Dišmonienė bovo, ruoduos. Nupėrko Sirutaviče tų fabrėką. 

Sirutavičius nupėrko anų. Vuo pirmiau kažkuokia Dišmonienė bovo, nežinau, kuokia tėn ta 

puonia Dišmonienė. Kapienūs tėn gyveno. Bet putam Sirutaviče nupėrko. Du dvaraa bovo. Šimts 

hektarų Kapienūs, šimts hektarų Kairiškiūs bovo. I da kažkor, sako, turiejės, nežinau. 

Kairiškiūs tėn kasė, ont Šiaudėnės einont, kanalus kasė tėn. Pri Sirutavičiaus kad bovo kanals 

tuoks didelis iškasts. Unt Šiaudėnės einont, už Kairiškių tėn. 

Liob įsidiesem, tetė bovo padėrbės tuokius ratelius ont medinių tekinėlių. Stapunelė, mon 

seserelė da bovo, mėrė 1941 metaas, įsidieseem tų bruolėlį, ka vešam. Apvėrto vėiną kartą, tas 

vaks palėko mums unt žemės, tėi tekėnee sokaas vėršou. Da tebgyvenuom senuojuo suodybuo. 

Da aš nejau ne į muokyklą. 

— A ta senuoji suodyba tuoli bovo nuo naujuosios? 

— Netuolėi netuolėi. Pri Palčauskio, va. Palčauskis palėko senuojuo suodybuo. Vuo mūsų čia 

bovo priš pat Palčauskį. Mes nedaug, ne tėn tap tuolėi teišsikieliem, biškį. Už bažnyčios mes tik 

persikieliem. Ka mon mama apsižanijo, rado aštuonių metų tetės bruolio dukrą. Ta vėskų 

prižiūriejo, tai padiejo mamaa vėskų, ta Staselė Dabšienė. I mumis prižiūriejo. Mon nebovo tap 

sunkee. Viskų padiejo dėrbt, į talkus eis, mon nebovo bieduos, mon geraa bovo. Bovo tap kap 

tarnaitė. Aš baigiau muokyklą, ana apsiženijo toukart. Aš dabaigiau, kuokius metus da gal’ bovo, 

dar bovo ana. Potam toukart apsižanijo, Kaune ana gyveno. Ana mumis prižiūriejo ka mes 

buvuom mažos. 

46

— Nu o kuoks labiausiai darbs nepatėkdavo? 

— Aust’ nepatėko. Verpt nepatėko. Nert labaa patink, megzt patėko labaa. 

— A staklės bovo pas jumis? 

— Mama turiejo, audė ir audė viskų. Milus ausdavo, i lininius ausdavo. Tik aštounyčių 

neausdavo. Trinyčius ausdavo. 

— Bovo vėsą laiką tas Rupūžkalnis. Vuo tėn tas kels, Rupūžkalnis senee jau bovo. Aš 

prisėmenu tų Rupūžkalnį. 

— Tik bruolis bovo nusipėrkės, jau dvėratį turiejo. Smetuons laiki turiejo dvėratį, aš 

neturiejau. 

— Šimtadėinee bovo kumiečee. Fabrikantų vakaa kada ejo į muokyklą bovo geraa apsiriedė 

vėsi. Su geraas batelees. Puonia siediedavo atsisiedusi pri truobuos. Vuo kor ejo kumieče, 

kumiečių vakaa bovo biedni. Atsineš pėino butelkelę į muokyklą. Pėitus mon vėiną kartą 

pavuogė. Aš atsinešdavau dešruos visumet, mona mama padėrbdavo. Tas kumetyns bovo tuoks, 

tuokios truobos bovo, o tėn daug gyveno, kelios šeimos gyveno tami kumetyni. Kumetyns tas. 

Kairiškiūs, tuoliau ont Šiaudėnės tėn į tuo posė. Tėn bovo do. Vėins tas kumetyns da tebie, ta 

vėina truoba kumetyno da tebie. Vuo tėn tuoliau bovo. Da aš vėiną kartą nakvuojau tėn. Bluogaa 

gyveno kumiečee, labaa bluogaa. 

— A tie šimtadieniai dėrbdavo... ūkio darbus? 

— Ūkio darbus anėi dėrbdavo. Vėskas bovo su ronkuoms, i rugee renkami, vėskas bovo, 

untaa. 

— Su klumpees, su naginiems, su klumpiems. Ir aš ejau su klumpees į muokyklą. Nu, vėršus 

uodinis, uo padaa medėnee. Tetė padėrbdavo. Žėima ka būs, apsimausiu į tuokius tūbus, ka 

speigaa, vuo tap ejau su klumpees. Trys kilometraa bovo muokykla. Trys kilometraa bovo į 

Kairiškius nueit. Tuolėi muokykla. Kelee tuokėj būdavo, eidavuom per laukus, bovo tuoks 

takėlis. Bovo paprasts tuoks kel’s, tuoks ne vėiškelis, potam tuoks takėlis par laukus tėn. Par 

fabrėką reikiejo eit, per dvarą. 

— A tas fabriks keldavo triukšmą kuokį? 

— Tik švėlpdavo. Dvylektuo valunduo švėlpdavo dėiną, pėitams visumat švėlps, trūbys 

pėitams. Nu i putam, ruods, a šešiuos ar aštouniuos dar vakari, vakaraas. Nurytaas i vakaraas, į 

dėiną tris kartus švėlpdavo. Jau fabrėks švėlp, mas ir atsikelsam. Balsas bovo didelis. Jau 

šešiuom švėlp nuryto, jau reek keltėis. Šešiuoms nuryto švėlpdavo i putam dėini dvylektuo. Nu i 

vakarą da švėlpdavo. Aš vakare neprisimėnu geraa. Aštuoniuos a šešiuos. Tuoks balsas bovo 

didelis, ujuj. 

— Po tris avis laikysem par žėimą. Puorą arklių i kumelį laikydavo visumet, do arklee būdavo 

i kumelys. Kap tas kumelys paaugs jau, toukart tų pardous, tų kinkys jau į plūgą. Be komelio 

nebovo, tetė visumet turiejo kumelį. Ka važiousi, kap bovo untaa, paskou biegs kumelelee. Mon 

mama važious su kumele į Vėikšnius, visumat kumelėlis paskou biegdavo. Mas turiejuom 

kumelę, nu ir visumat tas kumelėlis būdavo. Į atėdevė į kulkuozą kumelę. 

— Kur maudieties? 

— Nu, pirtie, vasarą Virvyčiuo, vuo tap pirtie. Pas kaimynę bovo, mas neturiejuom, 

Labanauskis turiejo, Aleksėndra, pirtį, pas kaimynus maudiemies, pas diedienę eidavuom tėn. 

Mas tik neturiejuom. Aplinkou kaimynaa visi turiejo pirtis. 

— Daug da ejo iš kaimo žmuonių į fabrėką. Geraa muokiejo, geras algas muokiejo. Netrūko 

darbininkų fabrėke. Tas Pesėckis dėrbo fabrėke, tuo Peseckioko tievs, šitaa kor yr dar tas sūnus 

anuo. Tuoks Kundruots fabrėke dėrbo. Turiejo dukrą, sūnų. Kap vedė į muokyklą, geraa 

apsirėngė vaikaa. Gražees batukaas, gražee apsiriedie. Žmuonos niekor nedėrbo, vyraa išlaikė i 

žmuonas i vakus išlaikė, kor fabrėke dėrbo. Tėms bovo geraa gyvent. Kumiečee... nieko nebovo 

gera iš kumiečių. Atsineš pėino butelką į muokyklą i dounos gabalėlį. Šimtadėinės duktie pėino 

atsineš kuožną kartą į muokyklą pėitams, Sideravičiūtė tuokia. 

Žėimą nuveš bruolis, kap nebejo į muokyklą, ons nebaigė keturių skyrių, nuveš visumet su 

arkliu į tuo muokyklą. Atvažious parvežti. Kaimyną vėiną vėins kaimyns nuveš, kėtą kėts 

47

kaimyns nuveš. Ka būs gers ragių kel’s, su ragiems važiout. Ka galies par ledą išvažiout, gers 

kel’s būdavo. A pri tėlto atvažioudavo, mas ateidavuom lig tėlto i parveždavo mumis nomėi. Iš 

Kairiškių su arkliu, žėimą. Prisies tas rages tų vakų. Munį atvažioudavo parvežt i Filę 

Labanauskaitę, va tėi kiti neatvažious. I gali nebeit į muokyklą, nebovo prievartos eit. Keturius 

skyrius, i mono bruolis nebaigė keturių skyrių. Pasibaigė metaa i nebejo tuoliau. 

— A knygas reikiedavo pirktis? 

— Nu mes pėrkom. Katrėj biedni bovo, tokiems devė knygas, uo mes pėrkuom. Atsėmenu, 

pirkau vėsas knygas. 

Per [vardadienius] būs gegužėnės su trūbaas visumet. Veltou įleis į tas gegužėnes, bilioto 

nejimdavo. Su trūbaas būdavo gegužėnės, daržinies vėsaduos, tuos kulamuosiuos daržinies 

būdavo. Tėi šuokee būdavo daržiniese visumet. Atsėmenu, ka bovo vėiną kartą tuo gegužėnė, 

mas dar šuokuom, vaidilutės buvuom tuos. Nežinau, a dvyleka mergaičių. Su baltuom 

pakluodiem apsiautė mumis ir mas šuokuom, tuos vaidilutės. Užkūrė laužą tuokį daržinie tuo, 

tuokį vidurie padarė. Mas turiejuom vainikus, sudiejuom tus vainikus į laužą, deginuom tėn. Ta 

mums devė pinigų Sirutaviče, devė saldainių da už tų vaidėnėmą. Vėiną kartą pri rūmų šuokuom, 

tėn ta bovo iš puopieriaus suknelės pasiūtos, iš ružavo puopieriaus pasiovo ir baltaas alyvaas 

prisagstė, apsagstė su alyvaas baltaas žėidaas tas sukneles mums. Šuokuom tėn pri rūmų pas tus 

puonus. Puonų bovo privažiavė, puonaa žiūr susistuojė, uo mas šuokuom tap pri rūmų, tuos 

mergaitės. Gražį tuokį šuokį šuokuom labaa gražee. Iš ružavo puopieriaus, žinaa, kvalduoto 

tuokio puopieriaus ružavo bovo pasiūtos suknelės tuokios. Putam po tų šuokių da saldainių 

mums devė, vakarienę devė. Da susėrgau, pradiejau viel vemt aš — privalgiau saldainių. 

Sirutavičienė devė mon da vaistų. Ne kas tėn ir eidavo. Iš Dauginių aš eidavau, tuokia Poškaatė. 

Kėik mas buvuom, a dešims tų mergaičių ka šuokuom tus šuokius. Vuo tuo vaidilutę daržinie 

šuokuom. 

Futbuolą liob, krešinį žaisdavuom su tuoms paneliems. Tuos panelės atvažioudavo, daug, 

žinaa, tų studėnčių. Mūsų tuokios... vaikaa dar buvuom. Krepšinį ne vaikaa, jau bov baigusi 

keturis skyrius. Vėiną kartą tik laimiejuom. Aš muokiejau, geraa gaudysiu sviedinį. Tuos panelės 

do kartu. Mūsų ta klasė vėiną kartą. 

— Ons i vadovavo tam fabrikui? 

— Ja, fabrėko vaduovs. 

— A vėsą laiką ons vadovavo? 

— Vėsą laiką ons bovo. 

— Ka Sirutaviče išsikriaustė, arklees išvažiavo. Siediejo, vėskų susidiejo ir išvažiavo. I užejo 

tujau rusaa. 

— Ar anie mašėnos nebovo nusipėrkėj? 

— Priš galą turiejo mašėną, vėiną turiejo. Bet ons nevažiavo su mašėną, išvežė su arklees, 

prisikriuovė, išvažiavo su arklees. Puora arklių. Sirutaviče, ons tuoks mažylėlis, tuoks žems 

bovo, tuoks paprasts žmuogelis visai tuoks. Tik ta puonia graži bovo. Ontrą žmuoną ons turiejo, 

ta graži bovo labaa. Tuos pirmuosios aš nepažinau. Mono ta pusseserė, Dapšienė, Labanauskaatė 

ana bovo, ana tarnavo tėn, pas anuo už pakajavuoją bovo, pas tų Sirutaviče. Bovo šeimininkė, 

bovo i pakajavuoja bovo. No ta Staselė tarnavo už pakajavuoją, tas bovo Smetuonos laiki. Ta 

liob vėsumet kad pareis šeštadienees numėi, ka pridies mums pyragų, saldainių parneš, 

Sirutavičienė įdiedavo parnešt’ moms, tų saldainių, vėskuo. Į tuo Staselee duovanų doudavo, ir 

muokiedavo algą geraa, ir, žiūriek, nupėrko vėiną gražį kuostiumėlį nupėrko, tuokį rodą tėn 

tuokį, tuokį mielėną kuostiumėlį nupėrko, duovanų daug doudavo visumet taa pakajavuojaa, ta 

Staselė būdavo. Tas tuoks pakajuovs tebovo: reikies puonams batus nuvalyt’, atvažious puonaa 

— apvėl’kt’ puonus, nuvėl’ktė. Atvažious su lietpalietees — nuvėl’kt’. Arba su kuokees... 

nuvėl’kt’, pakabint’. Į stalą nešt reikiejo. Šeimininkė valgyt vėrdavo. Pakajuova tik valgyt įneš 

patiems puonams, nu i pakajus sutvarkyt reikies, iššlouti, noje, išplaut’, sutvarkyti. Taap bovo. 

Ana už pakajavuoses tarnavo, mono pusseserė ta. Tetės seserėis duktie. Ka tėn tėi tėi rūmaa 

paprasti bovo, aš liob nuveisu po tuo karo. Eik eik, tėn paprasčiausia medėnė truoba, šūds tėn 

bovo, tų pakajee tėn nieko. Pečee tuokėj stati bovo, kūrenami bovo su taas pečees tėn. Niekuokėj 

48

tėi rūmaa nebovo, paprasti bovo ir anie. Diltuo pastatyta tap gražee, aplinka graži, gieliems 

apsuodinta. 

Vuo muokykla va ta mumis ekskursija, puo tus kiaulininkus mumis liob vadžiuos. Po fabrėką 

tonkee eidavuom ekskursija, vesdavo muokytuoja. Į kiaulininkus Sirutavičio tėn. Ažiūriet vėskų. 

Tuokios vėsos karvės šiemargos bovo, vėsa bonda bovo. Tėn tuos pri pat muokyklos bovo, 

aptvertos ganyklos bovo, aptverta su vieloms ganykla bovo. Mes tas karves matiem. Mėlžiejos 

mėlždavo tas karves, matydavuom. I tuos karvės bovo netuoli muokyklos. 

Kap tik rusaa atejo, tujau padėrbo elektrėnę iš Kapienų. Mumis da išvarė kėrstė, žėnaa, tų 

mėšką. Kažkap vyraa kėrto, mus reikiejo šakas geniet. Tujau pat kap užejo rusaa. I tujau padėrbo 

elektrėnę Kapienūse. Rusaa padėrbo elektrėnę. Kapienūse bovo karvės ir Kairiškiūse 

Sirutavičiaus. Rožė, tėn gyveno tievaa ont kalno. Netuoliej gyveno Rožiaus Juonio tuo tievaa. 

Tuokia maža truobelė bovo. Kų tas Rožė turiejo, a ko, a mėnamą linų mašėną turiejo, ruods, 

nebžinau, linams mint mašėną. Tėik aš daugiau... į tus Kapienus tėik i teidavau. 

Vėsaduos būdavo vardėnės. Tų tai geraa žinau. Kėik jau ejau į tuo muokyklą, vėsada per tas 

švėntės vėsada būdavo. I tėn pri tų rūmų einam tėn šuokt, einam sveikint, i moms i valgyt 

doudavo, vėskų tėn. Nu tik tebovo do sūnaa i dukra. Lialia vadindavo dukterelę. Ons vėsą laiką 

tuoks. Susitraukęs, su lazdele vakščiuos, ne iš paniberijos su lazdele. Nebovo da sens. Vuokiečių 

laike išbiego tėk, pasitraukė. Pirmuosios žmuonuos tas viens bovo. Ontruos žmuonuos bovo 

dukra ir sūnus bovo. Lialia, labai graži mergaitė bovo ta duktie anuo. I žmuona bovo labai graži. 

— A tie sūnai nieko nedėrbdavo? 

— Anėi sudėntaa bovo, taas laikaas studijavo. I ta duktie studijavo. Da jauni bovo. Tuos 

pėrmuosios žmuonuos jau gal ir, gal jau bovo, kų dėrbo, nežinau. Ta aš ontruosios žmuonuos tik 

tepažinau tų. Ta mergaitė, ta anuo duktie bovo už munį vyresnė. Labai graži Lialė Sirutavičiūtė. 

Iš muokyklos dėinų. 1937 metai tas bovo. Vuo tas [sūnus] pasilėko čia Lietuvuo. Per karą dar 

bovo Pabugenie pas Pluonį. Kartu tėn buvuom pas Pluonį, nu tuokiam sklepe kažkuokiam. 

Potam Šiauliūs gyveno. 

Visi išmėrėj. Aš tik jau vėina i besu. Nu ne iš Kairiškių, bet, žinaa, ka aš į muokyklą ejau tėn, 

iš pat ontruos klasės, priaugusi esu. Kažkaap eidavau, susitikdavuom, vakščiuos visumet po 

dvarą, lazdelę pasijiemis, apėi tų fabrėką, a ta teip vaikščiodavo. 

Biržietytė-Kriščiukaitienė Gražina. Viekšnių pieninė [Atsiminimai]. — Vilnius. — 2010- 

09-03. — Tekstas atsiųstas Bronislovui Keriui: 

Kai klausdavau savo tėtės, Viekšnių pieninės vyr. technologo, Antano Biržiečio, kada 

pastatyta pieninė, jis liepdavo bėgti laukan ir pažiūrėti, kokio dydžio ąžuolas, augęs prie pat 

pieninės pietinės pusės. Pagal ąžuolo stotą, šakas, ramsčiusias antrojo aukšto mūsų svetainės 

langus, buvo galima spėti, kad jis čia stūkso jau nuo prieškario. Vėliau miestelio laikrodininkas ir 

fotografas, pas kurį retsykiais tėtis užsukdavo palošti šachmatais, Jonas Kinčinas pasakojo, jog 

Viekšniai pieninę turėję dar 1914 metais, o šis raudonšonis pieno bendrovės pastatas iškilęs 1930 

metais. Štai tuomet ir buvo pasodintas ąžuoliukas. 

Nesiimu aiškintis, kas buvo šio dailaus pastato architektas, statytojai, vėliau čia dirbę 

darbuotojai, kaip buvo perkama įranga, ką ir kiek tuomet pieninė gamino. Norėčiau tik 

papasakoti tai, ką mačiau ir patyriau čia, lakstydama po erdvų pieninės kiemą, kokius žmones 

prisimenu, ir tai, kuo viekšniškiams, mano manymu, buvo šis raudonų plytų pastatas. 

Man buvo šešeri, kai maiše laikydama spurdančią katę Meri, išlipau iš sunkvežimio kabinos. 

Priešais, kaip man tada atrodė, stovėjo raudoni rūmai su čerpių stogu, baltais iškilumais 

apvedžiotais aukštais langais. Priešais dvejos durys, vienos viename šone, kitos kitame, ilga 

cementinė rampa. Kairėje didžiulė daržinė, pro kurios praviras duris matėsi kalnai akmens 

anglių, malkų rietuvės. Palei tvorą ilgi, per metrą nuo žemės pakilę rąstai (arkliams rišti). Tėtis 

nuėjo vidun pasilabinti, o vairuotojas sunkvežimiuką su visa mūsų manta pasuko link katilinės. 

Tai buvo ilgokas, plačiomis durimis, pajuodęs priestatas, prisišliejęs prie pagrindinio pastato. 

Sunkvežimiukas, apsukęs katilinę, sustojo prie laiptų, vedančių į buhalteriją ir pienininko butą 

(taip tuomet vadino šio pastato šeimininką, nes jis gyveno čia virš nuolatos gaudžiančių pieninės 

49

agregatų). Šioje kiemo dalyje buvo dar viena daržinė, bet kur kas mažesnė už pirmąją, nes ji 

buvo skirta pieninės pagalbinėms medžiagoms — sviestinio popieriaus rulonams, marlės 

ritiniams, didžiuliams sieros rūgšties stiklo buteliams, sietams ir t. t. Šios daržinės turinį 

sužinojau vėliau, kai mokyklos karnavalui suknelėms prireikė marlės, parafino ripkoms. Palei 

tvorą augo galingos liepos, o jų papėdėje stūksojo nesuprantamas tvarinys, supiltas iš pjuvenų, 

toks didelis didelis kalnas, beveik iki antrojo aukšto langų. Kadangi namiškiai sukosi iškraudami 

sunkvežimį, nebuvo ko paklausti kas čia, todėl pamaniau, ar tik čia nebus užkasti ir paslėpti dar 

vieni rūmai. Turbūt labai gražūs, jei taip slepiami — pamaniau sau. Ir tikrai, tai buvo Ventos 

ledo rūmai, paslėpti po storu pjuvenų sluoksniu, kad ir pačią karščiausią vasaros dieną jie 

neištirptų. Šaldymo įrangos pieninė tuomet neturėjo, o gamybai reikėjo šalčio. Taigi, daug ledo. 

Bet apie tai vėliau. Antrame aukšte mūsų laukė pailga virtuvė su šalto, tarsi šaltinio, vandens 

čiaupu. Gardesnio vandens, regis, per visą savo gyvenimą nesu niekur ragavusi. Už sienos toks 

pats pailgas miegamasis, o už jo buvo svetainė su apskrita juoda skarda aptraukta krosnimi. Jos 

viršus ir apačia buvo įmantriai išraityti tarsi kokios turo figūros iš šachmatų lentos. Tas 

kambarys, kaip vėliau paaiškėjo, dažniausiai buvo skiriamas svečiams, nes Viekšniuose 

viešbučio nebuvo, o tų tikrintojų iš Šiaulių, iš Vilniaus važiuodavo ir važiuodavo. Vienas sergsti 

sanitarines sąlygas, kitas — buhalteriją, trečias — darbo saugą ir t. t. Negi eis atvykėlis į 

komercinę (taip tuomet vadino vietos užkandinę) valgyti. Tai mamai tekdavo būti atvykėliui ir 

už virėją, ir už patalynės skalbėją, o ir gardesnį kąsnį jam prilaikyti tekdavo. 

Pieninėje tuomet dirbo laborantas Vincas Norvaišas, darbininkai Albina Krutinienė, Alfonsas 

Čiužas ir dar pora moteriškių, kurių vardų, gaila, jau nebepamenu. Kiek vėliau čia dirbti atvyko 

meistrė Semaškienė. Garo katilo krosnį kūreno Liudvikas Motuzas, dėželes sviestui iš lentučių 

kalė ir kitus staliaus darbus dirbo Jonas Maželis. Pieninės turtą saugojo sargelis Milieška. Buvo 

1951 metų vasara. Pokaris. Duonos eilėse prie parduotuvės reikėdavo stovėti nuo aušros. Kartą 

per virtuvės langą mama pamatė Albiną, nešančią duonos kepalėlį ir šaukia: 

— Alba, kur gavai duonos? 

— Pasiskolinau vaką ir gavau dounas! 

— Ką pasiskolinai? 

— Vaką, vaką, pontel! 

— Ką tokį? 

— Norvaišas Liuselę... 

Toks tatai mano mamai, Kaune praleidusiai jaunystę, buvo žemaitiškos kalbos krikštas. Bet ji 

greitai suprato, kad ir pasiskolinęs svetimą vaiką, be eilės parduotuvėje gali gauti duonos 

kepalėlį. Jai tai nieko, pasijuokė abi moteriškės, tuo viskas ir baigėsi, o štai tėtei, aukštaičiui nuo 

Utenos, žemaitiškos kalbos krikštas baigėsi labai liūdnai. Ką ten ir besakyti, tėtis išties mėgo 

palyginti aukštaitiškų ir žemaitiškų žodžių skambesį, o tai toli gražu ne visiems patikdavo. Kaip 

ten buvo, kad ėmė Liudvikui ir paporino, jog štai tas daiktas Aukštaitijoje taip vadinamas, o 

Žemaitijoje, matgi, — taip. Liudvikas tik pakėlė dideles akis, pažiūrėjo į tėtį, apsisuko ir nuėjo. 

Nuo tos dienos nei žodžio nepratarė. Jam sako tėtis: „Liudvikai, reikia tą ir tą padaryti”. Ir 

nežino, padarys ar ne — jokio atsako. Bet viską Liudvikas padarydavo, tik žodžio nė vieno nei 

su kabliu neištrauksi. Tėtis ir taip suka galvą, ir taip, kodėl Liudvikas su juo nustojo šnekėti. Po 

kurio laiko bendradarbiai jam paaiškino, girdi, Liudvikas sakęs, jog jis poniškai (atseit 

aukštaitiškai) nemokąs kalbėti, tai tuomet iš vis verčiau nekalbėsiąs. Ir nekalbėjo. Septynerius 

metus. Toks jau tas žemaitiškas būdas. O prabilo Liudvikas tik tragiško įvykio akimirką, bet apie 

tai vėliau. 

Palei mūsų virtuvės langą driekėsi du elektros laidai. Kartą išsiploviau dvi nosinaites ir ant jų 

jas padžioviau. Po kiek laiko ateinu pažiūrėti ar jos jau išdžiūvo, o jos ėmė ir pasislinko tolyn, 

nepasieksi. Ir taip siekiu, ir taip, baisu per langą išgriūti. Nepasiekiu. Tuomet apsidariau 

virtuvėje. Žarsteklis tiks. Persisveriu per langą ir siekiu tų baltųjų pasprukėlių. O žarsteklis tai 

metalinis, sunkokas. Tik prisiliečiau su juo prie laido, kad trenks mane elektra, žarsteklis kad 

žlegtels ant cementinės rampos, visai prie Čiužo kojų... Ką daryti? Apie nosinaites visai 

pamiršau. Kad negaučiau nuo mamos pylos, žarsteklį reikėjo parnešti namo. Nusileidžiu į apačią, 

perbėgu pieninę, bet už durų mane tik čiupt Čiužas. Vienoje rankoje žarsteklis, kitoje po 

pažastim didžioji besispardanti nusikaltėlė. Čiužas tiesiai į laboratorijos duris: 

50

— Veizėk, Antanai, tavo Grožė-Rožė (taip tik jis vienas mane vadino) mane užmušti su ta 

kačiarga norėjo! 

Tėvui dar nespėjus net išsižioti, nuo savo mėgintuvėlių atsisuka Norvaišas: 

— Statyk ją ant kėdės! — paliepia ir jau aš nei gyva, nei mirusi stoviu viduryje laboratorijos 

ant tos nelemtos kėdės. Norvaišas rimtu veidu klausia: 

— Tai, panelyt, pas mus jau kačiargomis pradėjo lyti? Oi negerai, negerai... 

— Kačiarga buvo viena — lemenu išsigandusi, — aš tik norėjau nuo laidų nosines pasiekti ir 

mane papurtė... 

— Papurtė, kur gi ne... — mįslingai nutęsė Norvaišas — Prisileis, mat, ragana, kad ją kas 

kačiargom baksnotų, tai ir gavai per nagus. 

— Ragana?! 

— O tai kas tave papurtė? 

Atsargiai nučiuožiu nuo tos kėdės ir susirangau tėtei ant kelių. Čiužas tebestovi tarpdury, o 

Norvaišas, pakėlęs prieš šviesą butirometrą (pieninės mėgintuvėlį, tokį buteliuką su kamščiu, 

kuris baigėsi kokiu 10 cm plokštuma, su skaičiukais priekyje ir gale apskritu burbuliuku), jį 

apverčia ir barkšteli nagu. Darbas labai svarbus, čia, kaip sakydavo tėtė, Norvaišas kiekvienos 

karvutės pieno riebumą nustato. Padėjęs butirometrą į stovą ir kažką užrašęs į pailgą knygą, 

pasisuka į mane: 

— Ir kas per laikai, — skėsteli rankom Norvaišas, — vaikai jau ir raganų nebijo, o mes tai 

bijodavom, ir ne tik raganų, bet ir žydų. Jei jau prasikaltai, tai tėvai bematant žadėdavo žydui 

atiduoti. Tuomet žydų Viekšniuose daug gyveno. Ir jei jau kuris nusidėjęs krikščionių vaikas 

jiems papuldavo, tai jie jį papjaudavo ir į macus, į macus (pyragėlius, valgomus per šventes)... 

Įsikniaubiau į tėtės baltą chalatą, nors senoji Beržanskienė (pieninės valytoja) man ir buvo 

sakiusi, jog vokiečių laikais per miestelį visus žydus išvarė kažkur link Mažeikių ir visus alei 

vieno sušaudė. Žinoti žinojau, bet per kūną pagaugais nuėjo, juk per Užgavėnes tai jie visgi 

beldžiasi į duris, ir ką gali žinoti, gal dar gali pačiupti... 

Matydamas mano išgąstį, Norvaišas tarsi susigėsta per daug prigąsdinęs ir jau kiek švelnesniu 

balsu tęsia: 

— Žmonės pasakoja, kad Smetonos laikais, o ko gero ir dabar taip, bet tuomet jau tikrai 

nebuvo laimingesnio vaiko kaip viekšniškis. Tik pagalvok, čia pat Venta, gali sau pliuškentis kol 

nuo šalčio ims dantys barškėti, ar su meškere metrinę lydeką vakarienei ištraukti. O jau 

Juodeikio pušynėlyje ar Sonteklių girioje kiek grybų, kiek uogų būdavo. Teisybė, to gero ir 

šiandien yra, bet štai Puodininkų gatvėje jau nebeliko nei Urvikių, nei Spingių puodų dirbtuvių. 

O, būdavo, nulekia pulkelis miestelio vaikų ir vėpso, kaip puodžiai molį rankomis tarsi tešlą 

minko, didžiules krosnis kūrena, paskui lange kokį ąsotį ar švilpynę pastato. Viekšnių puodžius 

visa Žemaitija, ką ten Žemaitija, visa Lietuva žinojo... Dabar ką — tik viena Valerija 

Pakalniškienė, liaudies menininkė, švilpynę kokią padaro ir tiek. O tada per jomarką Viekšniuose 

kokių tik švilpynių galėdavai pamatyti — ir lapiukų, ir zuikučių, ir įvairių įvairiausių 

paukštukų... Visas orkestras... 

Norvaišo balsas vis plaukia tolyn, tik aš jau jo nebegirdžiu. Man ima vaidentis tarsi anų 

laimingų vaikų molinukai kažkur ima švilpti, visas orkestras, ne ką prastesnis už mokytojo 

Deniušio dūdų orkestrą. Po kurio laiko Norvaišos balsas vėl pasiekia mano ausis: 

— Kaip sako senieji viekšniškiai, smagu tuomet būdavo Viekšniuose. Iš Kauno ministrai, 

profesoriai, rašytojas Balys Sruoga vasaroti atvažiuodavo, mat netoliese buvo jo žmonos 

dvarelis, o ir Lazdynų Pelėdos tėviškė čia pat... Miestelis rengdavo grožio karalienės rinkimus. 

Vienais metais, sako, išrinko Emiliją Giedrienę, kitais — Eleną Spingienę... Nebūdavo nei 

vienos šventės, nei vienų laidotuvių, kad dūdų orkestras negrotų. O jau kai panaitės ir ponios 

pamatydavo mokytoją Deniušį su pakeltu prie lūpų trimitu žygiuojantį priešais orkestrą — 

alpdavo visos. Oi gražus vyras buvo! Ir yra, ką aš čia dabar šneku — susigriebė Norvaišas, 

prisiekęs mokytojo Vinco Deniušio orkestro dūdorius. 

Esu išgąsdinusi ne vien geraširdį Čiužą, bet ir nemenkai nusikaltusi pieninės kaimynei 

Dargienei. Tik nieko su savim tuomet padaryti negalėjau. Į pieninės kiemą vedė siauras duobėtas 

keliukas, nors šalia pėstiesiems dar anais laikais buvo nutiestas stambių šaligatvio plytų takas, o 

arkliams, įsukusiems iš brukavotos (akmenimis grįstos) Vytauto gatvės, tekdavo klampoti tuo 

51

siauru keliuku. Taigi, kai pamatydavau tuos kolchozo arklius su iš nasrų krintančiom baltom 

putom, barškančiais šonkauliais, apskretusiais šonais ir tokiom liūdnom akim... Baisu net 

pagalvoti, kaip jie dar pajėgė dešimtį, o kitą kartą ir daugiau kilometrų per balas ir kelio akmenis 

iš tolimiausių pieno surinkimo punktų atitempti tokią naštą. Vežėjas paprastai jų neragindavo, 

sėdėdavo ant pasostės susigūžęs ir tiek. Arkliai, regis, iš pačių paskutinių jėgų pritempdavo savo 

naštą prie rampos. Tada vežėjas, nušokęs nuo pasostės, vieną po kito sunkiai iškeldavo ir į 

pieninės vidų įridendavo dvidešimt, o kitą kartą ir daugiau bidonų, tuomet apsukdavo vežimą ir, 

pririšęs arklius, nueidavo vidun. Tuo tarpu vargšai arkliokai mojuodavo galvomis, prunkšdavo ir 

lyg prašyte prašydavo pasigailėjimo. O už tvoros Dargienės darže kaip tyčia augo avižos. Dėl tų 

avižų pačiame daržo gale netikėto sunykimo niekas nepakėlė jokio triukšmo, bet kai kitąmet 

moteriškė pasėjo rugius, ir jie toje pat vietoje ėmė stebuklingai nykti, tuomet ji nebeiškentė. 

Pasikvietusi tėtį, apžiūrėjo tvorą, skylę rado. Stovėjau tėtei į chalatą įsikibusi ir net nealsavau. Tą 

kartą kaltininkas už rankos nebuvo nutvertas. Padūsavo abu, tuo viskas ir baigėsi. Pieno 

statytojai taip pat matė, kad apie tuos arklius sukiojuosi, bet mūsų darže žolės buvo į valias... Tik 

vienas Žvirgždinas (tikroji jo pavardė Žvirzdinas) viską suprato ir žiemą iš savo storų kailinių 

užančio ištraukdavo riešutų saują ar kokį saldainį... 

Prie pieninės po tuo ąžuolu stovėjo didžiulis apskritas kubilas, į kurį subėgdavo šimtai litrų 

pasukų ar išrūgų. Miestelyje tuomet beveik kiekviena šeima laikė paršelį ar du. Šerdavo juos 

pačių išaugintais runkeliais, bulvėmis, į viralą saują miltų įberdami. Na o pieninėje už kapeikas 

galėjai nusipirkti pasukų ar išrūgų paršeliui mitalą pagardinti. Tai ir rinkdavosi čia pusė miestelio 

moteriškių ir paauglių. Kol laukdavo, kad iš pieninės imtų šniokšti pasukos, kalbų būdavo! Čia 

visas miestelio naujienas galėdavai išgirsti — kas kam gryčią užrašė, kas į ligoninę atgulė, kas 

vakarėjant į Pavenčius panelę nusivedė... Kiekviena moteriškė apie kiekvieną miestelio žmogaus 

kvėptelėjimą turėjo savo nuomonę ir nebandyk ginčytis, tuoj balsą pakels, neišmanėliu apšauks. 

Pasibardavo kartais, bet iki muštynių nė karto nebuvo prieita. 

Visoje toje margaskarėje minioje buvo viena kiek kitokia moterėlė. Apvaloko veido ir 

drumstai mėlynom akim, žvelgusiom per akinių stiklus. Kai su pilnais kibirais ji pasukdavo 

daržų pusėn, tai eidavo taip atsargiai tarsi visai nieko nematydama. Pabandžiau jai padėti, bet 

didžiulis kibiras kaip prirakintas prie žemės, nei iš vietos. Kitą sykį moteriškė atsinešė vieną 

mažesnį kibirėlį. Tas man tiko. Taip, uždariusios pieninės kiemo vartelius, ir traukdavom abi per 

burokų, morkų lysves, kurios kaip tyčia miestelėnų būdavo sukastos vienos iš vakarų į rytus, 

kitos — skersai, kol pasiekdavom Puodininkų gatvę. Čia teta Manė (Marija) turėjo ožkelę, o jos 

sesuo Elena Spingienė augino paršelį. Pasikvietusi vidun, teta Manė atidarydavo senovinę 

komodą, o ten tiek turtų buvo! Šilko, milo audinių, seserų iš Amerikos atsiųstų, buvo kažkokių 

pažymėjimų, diplomų, nesuprantama kalba ant labai gražaus spalvoto, blizgaus popieriaus su 

visokiais herbais išraitytų. Tai, pasirodo, buvę caro laikų jos tėvo meistrystės pripažinimai (jos 

tėvas buvo auksinių rankų kalvis). Turėjo teta Manė ir nemenką gniužulą caro laikų rublių. O jų 

istorija buvo tokia. Kai tetos Manės tėvas Adomaitis buvo pakviestas į caro armiją, mama 

Karolina, su ja ir jaunesniąja sesute Elena, jo nebesulaukusios, pasileido ieškoti. Sekė, sekė jos 

pirmojo pasaulinio karo frontą, kol atsidūrė Maskvoje, Danilovo vienuolyne, tiksliau — priešais 

vienuolyną buvusiame karietų kieme (karetnyj dvor). Ten jos ir apsistojo. Judvi su sese žaidė su 

vaikais vienuolyno kieme, o mieste siautėjo bolševikų revoliucija. Mamai vis nesisekė surasti 

tėvo, nors kasdien, atsitraukusi nuo siuvimo mašinos, užsirišusi skarelę, su laišku rankose traukė 

tai į vieną karinį dalinį, tai į kitą. Kol vieną dieną jų kieme pasirodė aukštas, beveik dviejų metrų, 

vyriškis... Taigi tėtis atsirado, tačiau revoliuciją laimėjus bolševikams, niekas neišleido Lietuvon. 

Nagingasis Adomaitis karietų kieme greit rado darbo — kalė pasagas, taisė ratus. Dėjo pinigėlius 

kelionei namo. Pagaliau visiems karo pabėgėliams ir buvusiems svetimtaučiams kareiviams buvo 

leista grįžti į gimtąsias vietas. Tėvukai pasitarė — kelionė namo ilga, o čia su tuo auksinukų 

maišu visaip gali nutikti, tai nuėjo į banką ir išmainė juos į popierinius. Grįžo į Tryškius, svajojo 

kalvę pirkti, bet pasirodė, kad tie caro rubliai čia buvo nieko verti... 

Teta Manė žinojo ne vieną stebuklingą žolynų paslaptį, mokėjo daug liaudies dainų, pasakų, 

prisiminė daug anų laikų pasakojimų, tad galėjai klausytis nuo ryto iki vakaro... 

Ką gamino Viekšnių pieninė? Aišku, sviestą. Jam pieną supirkdavo iš tolimiausių apylinkės 

pieno punktų ir iš pavienių viekšniškių, laikiusių karvutes. Vasarą dirbdavo be jokių išeiginių 

52

nuo ankstyvo ryto (tėtė vasarą keldavosi ketvirtą valandą ryto) iki vakaro. Kiekvieno atnešto 

kibirėlio ar atridento bidono pieną tėtis pirmiausia ragaudavo, po to pasemdavo samtelį 

Norvaišos analizėms. Tik tada pieną buvo galima pilti į svarstykles su didžiuliu apskritu 

ciferblatu. Kai knygoje būdavo užrašyta kas ir kiek to pieno pristatė, jis būdavo leidžiamas į 

žemiau esančią didžiulę vonią, vėliau jį separuodavo ir grietinėlė imdavo tekėti vamzdžiais į 

gretimą patalpą, kur stovėjo didžiulis apskritas, kokių 3 metrų skersmens ir 5 metrų ilgio medinis 

sviesto muštuvas su delno didumo stiklo langeliais šonuose. Tad pro juos galėdavai matyti, kaip, 

muštuvui besisukant, skysta grietinėlė virsta sviestu. Tuomet muštuvą stabdydavo ir, atidarę jo 

dureles, su žarna pildavo vandenį, ir vėl paleisdavo, tik kiek lėčiau. Šią procedūrą kartodavo 

keletą kartų, kol paragavę nuspręsdavo — gana. Tuomet prie muštuvo durelių atsistodavo dviese 

ir su medinėmis mentimis kabindavo sviestą, dėdavo jį į dėželę, retsykiais jį pamušdavo mediniu 

muštuvu, tokiu kaip statinėje raugiant kopūstus, po to dėdavo ant svarstyklių ir žiūrėdavo, kad 

svoris būtų tinkamas. Sunkus tai buvo darbas, kol iškabini keletą šimtų kilogramų sviesto, 

apgramdai viduje esantį volą, visus muštuvo kampus. Tuomet belieka tik jį išplauti ir laukti kito 

karto. Viekšnių sviestas Šiaulių apskrityje tuomet būdavo labai giriamas. Kai žmonės klausdavo 

kaip čia taip, tėtis tik gudriai šypsodavosi: 

— Kiekviename darbe savas sekretas... Jei Smetonos laikais protingi žmonės nebūtų mums 

iškasę to artezinio šulinio (berods, jis 40 metrų gylio), kažin kaip mums čia būtų su ta kokybe ir 

mūsų geru vardu... 

Mat, pagal ano meto technologiją, šiandien, deja, jau ji pamiršta, sumuštą sviestą, nuleidus 

pasukas, tekdavo perplauti vandeniu (tą dar ir šiandien žino kaimo moterys). Tad taip ir 

nesuprasi, ar tas Viekšnių sviestas, specialistų taip giriamas, buvo toks geras nuo tų giluminių 

vandens versmių ar nuo to begalinio kruopštumo, kurio tėtis reikalaudavo iš visų. Kiekvienas 

pieninės rakandas turėdavo blizgėti kaip veidrodis, nes pienas, sakydavo jis, tai toks dalykas, jei 

bent kiek nešvaros gaus — viskas, iš jo jokio gero produkto nepagaminsi, o ir gerą vardą bus 

sunku susigrąžinti. Tėtis nebuvo griežto būdo, nešaukė, negirdėjau net keikiantis, jei išsprūsdavo 

koks „po galais”, mat Utenos gimnazijoje jį mokė tik lotynų ir graikų kalbų. Rusų jam prisiėjo 

mokytis tik Viekšniuose, kai darbe ėmė siuntinėti visokias rusiškas instrukcijas, dokumentų 

formas. Šios kalbos jį mokė mama, mokėjusi tris užsienio kalbas. Taigi, jei ir būtų norėjęs 

rusiškai keiktis — nemokėjo. Todėl pasakęs, kad čia dar reikia patvarkyti, nenueidavo. Stovi, 

būdavo, žmogui už nugaros ir laukia kol šis viską sutvarkys. Tada tik tarsteli: „Va, kaip gražu”, 

— ir nueina. Gal kai kam ir nepatiko šis jo būdo bruožas, bet žmonės nepykdavo, nes žinojo, kad 

jis kitaip nemoka... Kiekvieną miestelyje sutiktą, nukėlęs kepurę palabindavo, mokėjo išklausyti. 

Kad ir ką besakytų kokia Viekšnių bobulytė, atnešusi į pieninę kibirėlį pieno, apie paskutinį 

kunigėlio pamokslą ar apie geliančius sąnarius, tėtis niekada jos nepertraukdavo, tik 

palinksėdavo galva, o jei pats imdavo pasakoti, turėjo tikrai fenomenalią atmintį, tai tik klausyk. 

Smetonos laikais jam Vilkiškiuose nuo pat pamatų prisiėjo statyti pieninę, vėliau joje ir dirbti. 

O pasakodavo jis taip, tarkim, tai nutiko tokiais metais, tokį mėnesį, tokią dieną, tuomet buvęs 

trečiadienis... Taigi, kartą, bandydamas naują Vilkiškių pieninės įrangą, netyčia įkišo dešinės 

rankos didįjį pirštą ten kur nereikia, ir jį su visu nagu taip pasuko, kad kraujas upeliais ėmė 

taškytis. Nagas visą gyvenimą taip ir liko kreivas. O tėčiui tuomet teko mokytis rašyti kaire 

ranka, nes reikėjo ataskaitas pildyti, prašymus Pieno centrui rašyti, kad iš Švedijos pieninei 

nupirktų trūkstamą įrangą... O štai tada ir tada jie su Vilkiškių jaunimu (bei panelėm mokytom) 

dviračiais numynė net į Bitėnus, į Poškos muziejų, ir į Jonines ant Medvėgalio kalno... O tada ir 

tada su Vydūnu buvo susitikęs... Iš visų mokslų labiausiai mėgo matematiką, svajojo būti 

mokytoju, bet tai jau kita istorija. 

Pamenu, kaip laiptais į buhalteriją kažkas užnešė pereinamąją raudoną vėliavą, gautą „už 

puikius gamybinius pasiekimus”. Po to visas kolektyvas kieme fotografavosi prie rūtom 

apipintos tą vasarą pagamintos 1000-osios medinės sviesto dėžutės, svėrusios 25 kg. Buvo ir 

balius su visais pieno punktų vedėjais... Tai tiek apie tą ypatingą Viekšnių pieninės sviestą. 

Tačiau be sviesto čia dar gamindavo ir olandiškus sūrius. Šalia tos patalpos, kur mušdavo 

sviestą, buvo drėgna belangė. Čia lentynose išrikiuotos noko didžiulės sūrių galvos. Į kiekvieną 

jų būdavo įspaudžiami guminiai skaičiukai, nurodydavę pagaminimo datą. Procesas nebuvo 

trumpas. Sūriai nokdavo, pasidengdavo pelėsiu, juos reikėdavo nuplauti ir vėl kuriam laikui 

53

palikti ramybėje. Taip juos nuolatos plaudavo, vartydavo, kol pagaliau, užlieję parafinu, 

išveždavo į Šiaulius. 

Vasarą didžiuliame pieninės kieme, pievoje, ant dviejų ilgų karčių, pakilusių nuo žemės apie 

pusantro metro, marle aptrauktuose rėmuose džiovindavo kazeiną. Tai buvo varškė, bet 

išdžiūvusi saulės atokaitoje ji tapdavo kazeinu, kurį išveždavo į kaučiuko fabriką. 

Bet visų gardžiausias daiktas vasarą buvo tėtės ledai. Į medinį kubilėlį tuomet įstatydavo 

aukštą aliuminio cilindriuką, o aplinkui apipildavo kapotu ledu ir druska. Didžiausias malonumas 

būdavo leidimas pamaišyti tuos ledus, nes nemaišant jie sušoktų į kaulą, o kai maišai, tai gali 

kiek ir paragauti... 

Elektrą pieninei, kaip ir visam miesteliui, teikė Viekšnių malūnas, 1897 metais pastatytas 

P. Lengvenio ir šiandien dar tebestovintis kaip technikos paminklas. Teisybė, ta elektra, Ventos 

vandeniui vidurvasaryje nusekus, dažnai gesdavo, tuomet pieninėje įsivyraudavo neįprasta tyla, 

tėtis nervindavosi, pykdavo — pienas surūgs, ką tuomet reiks daryti? Po kiek laiko elektra vėl 

atsirasdavo, imdavo gausti visa pieninė ir darbas tęsdavosi vėl... 

Žiemą, kai imdavo spausti šaltis, vyrai su rogėmis išsiruošdavo į tikrą ekspediciją. Kaukši 

arklio pasaga į Ventos ledą. Vilkstinė stoja. Išsirita keletas vyrų iš rogių, pastuksena į ledą, 

pasiklauso, o kartais ima grąžtą ir gręžia. Jei grąžtas baigiasi, o vandens taip ir nėra, vadinasi, 

vieta tinkama. Ir kerta eketę, paskui su pjūklu ima pjauti ledą lyg cukraus gabalėlį, tik šie 

„ledinukai” apie kubinio metro dydžio. Išpjauna visą eilę, o paskui su kabliais ištraukia iš 

atsivėrusios garuojančio vandens properšos ir į roges, o pjūklai toliau žviegia. Saulė žaižaruoja, 

nutvieksdama glotnų paviršių visom vaivorykštės spalvom, o pažiūrėsi į ledo luitą giliau, tai ir 

burbuliukų pamatysi, tarsi kas ten upės dugne būtų sėdėjęs ir juos į ledą pūtęs, o štai kitoje 

vietoje užsimanęs pasislėpti, miglą užleidęs, kitame šone it krištolą ledą nudailinęs, kad spindėtų 

ir akintų spalvų spalvom... Ištisi ledo kalnai būdavo pakraunami į roges ir visa vilkstinė 

patraukdavo į pieninės kiemą, o ten, rytinėje pastato pusėje, tie ledo luitai tarsi majų piramidės 

būdavo sudedami vienas ant kito ir visas ledo rūmas užpilamas pjuvenomis, kad ir pačią 

karščiausią dieną šis šalčio bastionas atlaikytų, neištirptų. Ir neištirpdavo. Tiesa, buvo viena tokia 

diena, kai mano ir Elenos Kievišaitės tėvai išėjo į gastrolių atvykusio teatro spektaklį „Romeo ir 

Džiuljeta”, o mūsų, vaikų, nesivedė, nes spektaklis apie meilę ir todėl mums užgintas. Taigi, 

sėdim mudvi su Kievišų Eliute ant tų pjuvenų, kur ledai jau išimti, čia mes buvom išsikasusios 

laiptus, pasidariusios rūmų menes, sutupdę karalių ir karalienę su klevo lapų apykaklėmis ir 

svarstom, ką čia tiems „negeriems” tėvams padarius, kad mūsų į spektaklį nenusivedė? Ogi 

imkim ir nukaskim ledo kalną! Ir ėmėme kapstyti, kad net pjuvenų pūga pakilo. Laimė, buvo 

pavakarys ir ledui nedaug žalos padarėm. Grįžęs tėtė išvertė mane iš lovos, įdavė kastuvą ir abu 

ėmėme kasti. Kasėme kasėme, iki tamsą pakeitė ryškios vasaros žvaigždės... Tada suvokiau, jog 

griauti visada lengviau, nei tą, ką sugriovei atstatyti... 

Ir dar negaliu neprisiminti, kaip vakarais po darbo tėtė skubėdavo pas Maželį į Akmenės 

gatvę. Mes tuomet radijo dar neturėjome (tėtės kavalierautinį vokiečiai buvo per karą 

konfiskavę). Susėda abu vyrai, suglaudžia galvas ir klauso, per begalinį blerbimą (tuomet 

„Amerikos balso” stotį slopino specialiais radijo bangų trukdžiais) klausosi... Išgirdę žodį, kitą, 

dar pasitikslina ir vėl ausis ištempia... Tėtis grįždavo kažkaip ypatingai nusiteikęs: 

— Amerikonai žadėjo po mėnesio ateiti vaduoti mūsų... 

— Tikėk tu jais, — kaip kirviu nukirsdavo mama, — jau kiek metų žada vaduoti, o jų kaip 

nėr, taip nėr! 

Buvo pieninėje dar viena patalpa — buhalterija. Čia žmonės eidavo apačioje patrepsėdami 

kojomis, tarsi į bažnyčią, nes užlipę laiptais už atneštą pieno kibirėlį gaudavo skatiką, kitą. 

Kartais prireikdavo kokios pažymos, reikalų būdavo... Erdvioje patalpoje buhalterė Viliušienė, 

kasininkė Regina Petrikienė ir pieninės direktorius Babičenka sėdėjo už aukšto bordiūro, 

įmantriai ištekintais stipinais. Buhalterė nuolatos barškino skaitliukais, nors ant jos stalo pūpsojo 

aritmometras (to meto skaičiavimo mašina), bet ji, matyt, jo nemėgo. Kasininkė Petrikienė 

dalino pinigus, o ką veikė direktorius, mano vaikiškas protelis to paaiškinti nemokėjo, nes 

direktorius pieninėje beveik nesirodydavo, tik sėdėdavo prie savo stalo ir tiek, bet vienąsyk aš jo 

olimpinę ramybę sudrumsčiau ne juokais. 

54

Kartą mama mane išsiuntė pagrybauti, liepė toli neiti, tik pereiti lieptą, į kairę, link gegužinės 

aikštelės, miškelyje kazlėkų pažiūrėti. Už futbolo aikštės, kairėje, gili bombos išrausta smėlio 

duobė, o toliau — buvę tarybinių karių kapai. Buvę, nes prieš keletą metų karius iškasė, išvežė į 

Akmenę, ten bendrame karių kape palaidojo. Žmonės kalbėjo, kad baigiantis karui Viekšniuose 

buvę smarkūs mūšiai, rusai vokiečių iš miestelio niekaip negalėjo išvaryti. Pusę miestelio 

subombardavę kol pagaliau jį užėmė, o tada nugalėtojai iš to džiaugsmo kad pasigėrė — juodai. 

Tuo tarpu vokiečiai nuo stoties ėmė ir sugrįžo. Nugalėtojai, naktį be kelnių iš patalo išversti, ėmė 

blaškytis... Šnekama, kad tą naktį visi stoties kelio pakraščiai buvo rusų lavonais nukloti. Po to 

net dviems iš jų buvo suteikti Tarybų Sąjungos didvyrių vardai... Taigi, tų dienų atgarsių 

Viekšnių pušynėliuose dar ilgai galėjai aptikti. Pereinu aš nuo tų buvusių kapų į kitą pusę ir po 

viena pušele žiūriu, kažkas žvilga. Ėmiau rankom krapštyti, ogi ten tvarkingai sudėtos dailiai 

nušlifuotos žalzganos, labai panašios į gintarą plytelės. Gražumėlis! Aš jas į krepšį, į krepšį ir 

namo. Išgirdusi buhalterijoje tėtės balsą, praveriu duris ir kažkodėl, pribėgusi prie Babičenkos 

stalo, ištraukiu vieną plytelę. Direktorius buvo aukštas, stotingas, frontus perėjęs vyras, kad 

griebs iš manęs krepšį: 

— Visi lauk! Greitai! 

Išbėgam. Po kurio laiko pasirodo Babičenka: 

— Ar žinai, mieloji, ką tu parnešei? — klausia, — taigi čia tolas, galėjo sprogti bet kurią 

akimirką, visą pieninę į orą būtų išnešęs, laimė, kad dagčiai supuvę. Viską apžiūrėjau — 

nepavojinga. Ale mat tai tau, tie vaikai!.. 

Dabar apie Liudviką ir jo žemaitišką būdą. Tuokart pieninėje buvo remontuojamas garo 

katilas. Liudvikas ir dar vienas augalotas vyras, berods, elektrikas, krapštėsi katilo viduje. Tėtis, 

kaip visada, kad ir kokie darbai pieninėje bebūtų, stovėjo greta. Mama mus pakvietė pietų. Mes 

nuėjome. Tik pradėjus valgyti, atlekia Liudvikas ir jo pirmieji žodžiai po septynerių metų tylos 

buvo: 

— Nelaimė!.. Nelaimė! 

Bėgam laiptais žemyn. Katile guli susmukęs vyriškis. Tėtė su Liudviku jį iškėlė, paguldė ant 

žemės, o man liepė bėgti daktaro. Lekiu kiek kojos neša, o čia pro šalį miestelio daktaras 

Andrius Petrašiūnas su visu daktaro lagaminėliu beeinąs. Pustekini bėgame prie katilinės. Pulsas 

dar buvo, bet po keletos minučių žmogus užgeso. Ir pakilo miestelyje kalbos. Liudvikas tokio 

uždaro būdo, gal jiedu tame katile susipyko, gal Liudvikas jį... Tėtė labai pergyveno, o išgirdęs 

tokias kalbas sakydavo „didžiausia nesąmonė!” Valdžios verdiktas buvo griežtas, juk kažką už 

tokį nelaimingą atsitikimą darbe reikėjo nubausti, ir nubaudė jį. Taip po septynių darbo metų, 

visų pagyrimų, krūvos garbės raštų, mums teko išsikraustyti iš Viekšnių pieninės į Puodininkų 

gatvelėje nebaigtą statyti namą, o Liudvikas nuo tada niekados nepraeidavo pro šalį netaręs tėtei 

žodžio ir nepaspaudęs rankos. Į mūsų butą atsikraustė pienininkas Mačionis iš Kauno. Vėliau, iki 

pieninės uždarymo, jai vadovavo Bronislovas Kavaliauskas. 

Tėtė pradėjo dirbti meistru Dabikinės pieninėje, po kiek laiko sugrįžo į Viekšnius, bet čia 

pieninės pajėgumai ėmė menkti, reikalas sukosi link uždarymo, tuomet tėtė, vos prašvitus, 

rytiniu autobusu pradėjo važinėti į Mažeikių pieninę, iš kurios ir išėjo į pensiją. Ir atgulė jis į 

Viekšnių žemę šalia mano mamos ir brolio. 

O kas viekšniškiam buvo pieninė, spręskite patys — viena kita kapeikėlė pokario našlei ar 

daugiavaikei šeimai, pragyvenimo šaltiniu čia dirbusiems darbuotojams ir pulkui pieno punktų 

vedėjų, viekšniškių pasižmonėjimo vieta ar kažkieno čia nugyventų pačių gražiausių, 

darbingiausių gyvenimo metų aidas, dalelytė spalvingos Viekšnių istorijos. 

55

3.2. PILIAKALNIAI 

Respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašas // Lietuvos TSR kultūros 

paminklų sąrašas. — Vilnius, 1973. — P. 97, 98. — Tekste: Viliošių piliakalnis — Dabikinės 

dešiniame krante, tarp upės ir vieškelio Viekšniai—Akmenė. Gyvolių piliakalnis — Virvytės 

dešiniame krante, prie upelio ir Virvytės santakos. 

Muturas A. Saugokime archeologijos paminklus // Vienybė. — 1979. — Liep. 24. — Tekste: 

Piliakalniai — natūralios arba žmonių supiltos kalvos prie upių, pelkių. Mūsų rajone yra 

penki piliakalniai: Papilės I ir II, Luokavos, Gyvolių ir Viliošių. 

Gyvolių piliakalnis yra dešiniajame Virvytės krante, netoli cemento ir šiferio gamybinio 

susivienijimo turistinės bazės. Šlaitai statūs, apie 11 m aukščio. Viršuje yra 40 m ilgio ir 30 m 

pločio aikštelė, kurios pietiniame gale supiltas 18 m pločio pylimas, dabar stipriai apardytas 

rūsių. 

Mažiausiai žinomas Viliošių piliakalnis, kuris yra Lenino kolūkio teritorijoje, apie 200 m nuo 

kelio Akmenė—Daubiškiai, dešiniajame Dabikinės upės slėnyje, pelkėje. Tai nedidelė, apie 2 m 

aukščio ir apie 18—20 m skersmens, kalvelė. Viršuje aikštelė stipriai užnešta upės dumblu bei 

smėliu. Be to, kitame upės krante yra aukštuma. Tai yra upės nuplauto dar vieno piliakalnio 

liekanos. 

Minėti piliakalniai yra respublikinės reikšmės, dar mažai tyrinėti, todėl juos reikia ypač 

saugoti. 

Kita archeologijos paminklų grupė yra senkapiai. Šiuos paminklus sunkiausia tvarkyti ir 

prižiūrėti, nes nelengva atskirti, kur yra tikras senkapis, o kur kaimo kapinaitės. Kartais ant 

vertingo senkapio yra vėlesnių laidojimų žymių, todėl geriau, pradedant bet kokius darbus, 

suderinti su kultūros paminklų apsaugos vyr. metodininku. 

Vertingi senkapiai ypatingų žymių neturi, todėl šiuo metu jų teritorijos yra pažymėtos, 

statomos paminklinės lentos. Lenino kolūkio teritorijoje prie pat kelio Akmenė—Daubiškiai yra 

Klyšių senkapis. Netoli Viliošių piliakalnio yra Viliošių senkapis, Papilės miestelyje netoli 

buvusio malūno — VII—XII amž. senkapis. 1956 metais jame rasta 16 kapų. Mirusieji vyrai čia 

buvo laidojami galvomis į šiaurės vakarus, o moterys į pietryčius. Įkapės išdėstytos prie 

mirusiojo galvos. Buvo rasta geležinių įmovinių ietigalių, tiesiu ir lenktu galu peiliukų, kalavijų, 

žalvarinių papuošalų. Santeklių senkapis yra „Raudonosios vėliavos” kolūkio teritorijoje netoli 

Ventos ir Virvytės upių santakos. Gailaičių arba švedų kapai yra Agluonos tarybinio ūkio 

teritorijoje prie pat kelio Akmenė—Medemrodė. Žibikų senkapis-švedkapis — vidury pušyno 

prie kelio Viekšniai—Tirkšliai. 

Iš mitologinių akmenų rajone yra vienintelis Žibikų miške. Todėl prieš suskaldant bet kokį 

didesnį akmenį, reikėtų pirma jį gerai apžiūrėti, ar nėra kokių ženklų. 

Paminklų sąrašą būtų galima tęsti, nes ir senovės gyvulių kaulai, bei vietos, kur jie randami, 

gyvenviečių liekanos, senovės gynybos vietos, senovės pylimai, įvairūs senovės daiktai, lobiai, 

yra archeologiniai paminklai. 

Dar ne viską žinome, ką slepia mūsų rajono žemė. Prieš porą metų buvo išaiškintas 

nežinomas Pavirvytės kaimo senkapis. O kiek dar tokių yra! Todėl negriaukite, nenaikinkite šių 

vertingų paminklų. 

Šeržentienė Danutė. Kur piliakalniai rymo: Kraštotyros ir paminklosaugos baruose // 

Vienybė. — 1981. — Gruod. 26. — Tekste: 

Šiūruoja supa vėjas pageltusias smilgas kalno papėdėje, ir surūdiję papartėliai taip liūdnai prie 

žemės prigludę. Jau ruduo baigėsi... 

Tylu ir kalnelyje, Viliošių senkapiais pavadintame. Tik lapus numetęs galingas ąžuolas po 

Dabikinės slėnį dairosi, Viliošių kaimo senolių atminimą bei ramybę saugo. Nuo senkapio į 

dešinį Dabikinės krantą pažvelgus, ir Viliošių piliakalnis matyti. Jis dar Pilale vietinių gyventojų 

vadinamas. Toks neišvaizdus šiokiu metu, plačiai išsiliejusios upės viksvynuose įsibridęs. Ir 

senkapis, ir piliakalnis gal dėl kuklios savo išvaizdos ir turistų dėmesio tiek nepatraukia. 

56
















mintis. 















slėnyje. 






liudininkė. 

Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — 48 p. — P. 4, 5. 

— Tekste: Gyvolių piliakalnis. 

Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — Naujoji Akmenė: „Vienybės” redakcija, 1992. — 

48 p. — P. 31. — Tekste: Keliaudami Virvytės pakrantėmis prieš srovę, pasieksime vaizdingą 

Gyvolių piliakalnį, kurį, kaip ir kitas šio krašto istorines vietas, šio amžiaus pradžioje tyrinėjo 

profesorius L. Kšivickis. Netoliese ir vienas iš liaudies technikos paminklų — Gudų malūnas su 

vaizdingomis apylinkėmis. 

Kerys Bronius. Gyvolių piliakalnis // Vienybė. — 1993. — Spal. 6. — Visas tekstas: 

„Žemaičiuose kalvų vardų yra tiek daug ir tokių reikšmingų, anekdotų taip gausu, kad tiesiog 

nuodėmė yra tiems, kurie ten gyvendami ir turėdami progos surankioti visas tokias svarbias 

smulkmenas, leidžia joms pamažu nykti”, — rašė Liudvikas Kšivickis (1859—1941) 1928 m. 

išleistoje knygoje „Žemaičių senovė”. Žemaitijoje L. Kšivickis lankėsi nuo 1890 m. 

Atostogaudamas pas čia gyvenusius V. Zubovą, V. Janavičių, A. Mikševičių, susidomėjo 

piliakalniais. Vėliau keliavo po Žemaitiją ieškodamas piliakalnių, rastuosius bent kiek tyrinėjo. 

57

L. Kšivickis pirmasis apžiūrėjo ir Gyvolių piliakalnį. Vėliau piliakalnį tyrinėjo P. Tarasenka, 

1948 ir 1966 m. Istorijos institutas, piliakalnis aprašomas „Lietuvos TSR archeologijos atlaso” 

antrojoje dalyje, išleistoje 1975 m. Piliakalnis ištirtas nepakankamai — piešiamas visai ne tokios 

formos, aprašymuose yra netikslumų, nenustatytas piliakalnio amžius. Nežinomas ir tikras jo 

pavadinimas. Rajone piliakalnis vadinamas Švedkalniu. Apie tokius pavadinimus L. Kšivickis 

rašė: „Daugelį piliakalnių žmonės „Švedų kalnais” yra pavadinę. Ypač inteligentai pasirodo yra 

nežinėliai! Paprastai jie nežino, kaip liaudis šį ar aną piliakalnį vadina. Jie tenkinasi vien „Švedų 

kalno” vardu”. 

Piliakalniais vadinamos atskiros kalvos arba aukštumų dalys, rečiau lygių laukų dalys, kurios 

turi žymių, jog kadaise žmonės joms suteikė dirbtinę išvaizdą (Tarasenka P. Lietuvos piliakalniai. 

V., 1956). Minėtame atlase Gyvolių piliakalnis skiriamas ne prie neaiškių, spėjamų, sunaikintų, 

bet prie tikrųjų krantinių piliakalnių. Statant krantinį piliakalnį, dažniausiai parenkama kalva ar 

šiaip aukštesnė vieta prie upės. Vienas piliakalnio kraštas sutapatinamas su krantu, dažniausiai 

aukštu skardžiu, iš kitų pusių — nuo pakrantės galuose ir slėnio — piliakalnis atskiriamas giliais 

perkasais-grioviais ir pylimais. „Kartais krantino tipo piliakalniai būdavo sustiprinami tik 

perkasu arba pylimu, kurie atskirdavo piliakalnių aikštelę nuo kitos kyšulio dalies... Tačiau 

dažniausiai šio tipo piliakalniai būdavo sustiprinami perkasu ir pylimu drauge” (Tarasenka P.). 

Kad nereikėtų daug kasti, buvo ieškoma į upę įtekančių upelių stačiais, aukštais krantais. „Gana 

dažnai piliakalniams buvo parenkamos kalvos didelės upės ir mažo upelio santakoje” 

(Michelbertas M. Senasis geležies amžius Lietuvoje. V., 1986). „Dažnai pasitaiko, kad upės 

susieina smailiu kampu ir tarp jų atsiranda stati siaura aukštuma, kartais keliolika metrų aukščiau 

už vandens paviršių. Šitokia paviršiaus forma lengvino pilių statymo būdą. Būtent: lyginta šonai, 

atkirsta išsidavimai į santakas, kasta nuo puolamojo šono griovys ir pilta užuvaras. Ypač dažnai 

gali matyti tokių tvirtumų Varduvos paupiais, kurios iš apačios turi trikampio pavidalą (pav., 

Vaidaguose, netoli Gaurės). Radau jų ir kitur, kaip šit, Gyvaliuose paliai Virvyčios upę ir 

Palėvenėje.” Šios rūšies piliakalniai yra sunkiausia atrasti (Kšivickis L.). 

Gyvolių piliakalnis yra pietiniame Gyvolių kaimo pakraštyje, Virvytės dešiniame, čia 

rytiniame krante. Dabar Virvytė siauresnė ir teka kiek toliau nuo piliakalnio. Senvagė rodo, kad 

Virvytė ne juosė piliakalnį, kaip rašoma atlase, bet tekėjo ir teka pro šalį. 

B. Kviklio knygos „Mūsų Lietuva” ketvirtame tome rašoma: „Iš kelio pusės atrodo tik 

paprastas žemas kalnelis, o iš rytų ir šiaurės — aukštas, besileidžiąs stačiu skardžiu į Virvytę”. 

Čia dvi klaidos — ne iš rytų, bet tik iš vakarų, o iš šiaurės ne Virvytė, bet jos intakas kol kas 

bevardis upelis. „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje” (1985) netgi rašoma, kad piliakalnis kitame 

krante. 

Piliakalnis geriausiai apsaugotas nuo puolimo iš vakarų ir šiaurės. Vakaruose Virvytė, status 

kranto šlaitas, net dabar apie 25 m į viršų tenka kopti 50—60 laipsnių kampu, dažniausiai ropom. 

Iš vadinamos Ubago pelkės pietryčiuose atitekėjęs šaltiniuotas upelis suko rytine piliakalnio 

papėde, toliau juosė piliakalnį iš šiaurės rytų ir šiaurės, čia pat įtekėjo į Virvytę. Kuo arčiau 

santakos, tuo gilyn graužėsi upelis ir atskyrė piliakalnį nuo šiauriau esančios tokio pat aukščio 

Virvytės pakrantės apie 30—40 m pločio giliu tarpekliu. Šioje vietoje patekti į piliakalnį 

įmanoma tik apie 15 m leidžiantis stačiu šlaitu iki upelio, persikeliant per jį, vėl apie 15 m stačiu 

šlaitu ropščiantis į viršų. Upelio aukštupio link šlaitai žemėja ir piliakalnį iš rytų pusės mažiau 

besaugo. 

Pietiniame gale statytojams teko kasti griovį, atskiriantį piliakalnį nuo piečiau esančios 

Virvytės pakrantės. Šis perkasas ir rodo, kad čia piliakalnis. Atlase rašoma, kad griovys buvęs 

50 m ilgio. Pietinis piliakalnio galas buvo paaukštintas. Matyt, žemė iš kasamo griovio buvo 

kelta ant piliakalnio, ir čia palei pietinį kraštą supiltas pylimas — (pagal atlasą 18 m ilgio ir 2 m 

iškilęs virš piliakalnio aikštelės). 

Piliakalnio viršutinė aikštelė ilgesnė pietų—šiaurės, maždaug 15 laipsnių, kryptimi. Viduryje 

— 54,50 m ilgio. Aikštelės ribos dar gana aiškios. Ilgiausio, vakarinio aikštelės krašto, 

sutampančio su Virvytės kranto šlaito viršumi, ilgis 45,80 m. Priešingo, rytinio aikštelės krašto 

ilgis apie 42 m. Šiauriniame gale aikštelės plotis 30 m, pietiniame gale tik apie 19 m. Labiausiai 

apgadinta, nukasta aukščiausia, pietinė aikštelės dalis. Pylimo nebematyti, ir pietinis pakraštys 

jau žemesnis už aikštelę. Gerokai užslinkęs ir griovys. 

58

„Paprastai, kad piliakalnio aikštelė būtų lygi, kalvos viršūnė būdavo nukasama, o pakraščiai 

atitinkamai užpilami arba nulyginami... Dažnai, ypač kalvinio tipo, piliakalniai žemiau 

nulygintos šlaitų dalies turi lygias pakopas, kurios supa arba visą piliakalnį, arba yra įrengtos tik 

vienoje šlaitų dalyje. Kartais aptinkamos net dvi ar trys viena žemiau kitos įrengtos pakopos” 

(P. Tarasenka). Gyvolių piliakalnio viršutinė aikštelė gana lygi, tolygiai žemėjanti į šiaurę, matyt, 

lyginta. Rytinis aikštelės kraštas baigiasi 1—2 m aukščio šlaitu. Maždaug 1 m aukštyje nuo 

piliakalnio papėdės, slėnio šlaitas pereina į horizontalią pakopą. Plačiausia ties piliakalnio 

viduriu — apie 12,50 m. Čia apie 7 m ilgio žemiausias kraštas į slėnį. Matyt, buvo įėjimas ir 

įvažiavimas į piliakalnį. Tik iš šios, pietrytinės pusės — siauro slėnio tarp upelio ir aukštos 

Virvytės pakrantės piliakalnis atrodo neapsaugotas. Tačiau slėnis čia ir dabar žemas, drėgnokas. 

L. Kšivickis rašė, kad Žemaitijos piliakalniai nėra ištisai supilti. Kultūriniai sluoksniai su 

žmonių gyvenimo pėdsakais juose tik paviršiuje, o giliau visur aptikta nejudinta žemė. Atlase 

rašoma, kad Gyvolių piliakalnio aikštelėje rastas tik 20—40 centimetrų storio kultūrinis 

sluoksnis su žmonių gyvenimo pėdsakais. Taigi, gyventa nelabai ilgai. Sprendžiant pagal dydį, 

čia galėjo būti piliakalnis-slėptuvė, apgyvendinama tik kilus pavojui. 

Be reikalo aukso ieškotojai šį piliakalnį kadaise taip iškasinėjo. Visai galimas dalykas, kad čia 

gyvenę žmonės patys aukso nebuvo regėję, mat, pagal dalį požymių piliakalnis galėjo būti 

įrengtas senajame geležies amžiuje — mūsų eros pirmaisiais šimtmečiais. Piliakalnio 

taisyklingumas, nudailinimas, kai kurie kiti požymiai rodo, kad jis galėjo būti įrengtas ir vėliau. 

Tikrą piliakalnio amžių galima būtų nustatyti tik tyrinėjant kultūrinį sluoksnį — jeigu pavyktų 

rasti bent kokią daikto liekaną. 

Dažnai pilys buvo statomos tokiu atstumu, kad tarp jų būtų įmanomas greitas ryšys. Viena 

pilių eilė ėjo plačiu Ventos slėniu, kartais kiek toliau nuo Ventos, bet vis dėlto pagal jos posūkius. 

„Paliai Ventą stovi piliakalniai vienas nuo kito per 10—15 varstų: Papelėnuose (du), Selėnuose 

(ties Kuršėnais) ir dar ties Šaukėnais”. Kšivickis L.). Pradedant beveik nuo aukštupio, pirmasis 

galėtų būti Kalniškių piliakalnis Šaukėnų apylinkėje, toliau Šilėnų, Ramučių ir Rekčių 

piliakalniai Kuršėnų apylinkėse, dar toliau Papilės du piliakalniai, tada Viliošių, Gyvolių, paskui 

sektų Daubarių ir Naikių piliakalniai. 

Galima ir taip samprotauti — ši pilių eilė prasidėjo prie senų, gausiai apgyvendintų 

gyvenviečių pietuose, ėjo mažiau apgyvendinto krašto geriausiomis vietovėmis ir baigėsi prie 

kitų gausiai apgyvendintų gyvenviečių šiaurėje. Nebetoli Zastaučiai Ukrinų apylinkėje, Kukiai 

Juodeikių apylinkėje — senos neįtvirtintos gyvenvietės, apgyvendintos prieš mūsų erą ir mūsų 

eros pradžioje. 

Akmenės rajone yra tik 5 piliakalniai: Gyvolių, Luokavos, du Papilės ir Viliošių. Viekšnių 

apylinkė (Gudų žemės ūkio bendrovė) turi brangų, paminklą. Sunku patikėti, tačiau piliakalnyje 

lankosi gana daug žmonių, net užsieniečių. Šią vasarą viršaitė Genovaitė Sungailienė ryžosi 

sutvarkyti ne tik senkapių, bet ir piliakalnio aplinką. Noriai darbo ėmėsi Rimas Jurašius su 

giminėmis ir draugais. Tokio žymaus piliakalnio tvarkymo nebūta nuo neatmenamų laikų, todėl 

neapsieita ir be nesutarimo tarp žinybų, komisijų, buvo įžeisti ir dirbę žmonės, tačiau darbus 

reikėtų tęsti. Dar būtų galima kiek paretinti krūmus ir šlaituose, nupjauti jų liniją gadinantį 

pusiau nuvirtusį medį, atitiesinti stulpelį ir atnaujinti jau apgadintą tekstą. Reikalingas ir sausas 

takelis iki piliakalnio, rodyklės prie takelio, vieškelio ir plento. 

Šis piliakalnis labai gera vaizdumo priemonė moksleiviams, visiems, studijuojantiems istoriją. 

Tik reikėtų mums juo daugiau „girtis”. Pradėjus važiuoti ekskursijoms, gėda būtų ir bendrovei, ir 

kaimo žmonėms dėl į upelį atvestos kanalizacijos „krioklio” (kalbama, kad ta vadinamoji 

melioracija prasideda prie fermos), griuvėsių prie takelio, šiaudų ir mėšlo krūvų netoliese. 

Galima būtų patvarkyti greta piliakalnio buvusius kapelius, atstatyti čia buvusią koplytėlę, 

kryžių. 

Visų, kurie yra girdėję pasakojimų apie piliakalnį, jo pavadinimą, upelio pavadinimą, prašau 

rašyti šio straipsnio autoriui į Viekšnius (pašto indeksas 5451). Jūsų pasakojimai bus saugomi 

rajono bibliotekose ir skelbiami spaudoje. 

Bronius Kerys. Bibliotekininkas. 

59

Subačienė Zita. Ten, kur Venta // Šiaulių kraštas. — 1994. — Liep. 20. — Tekste: 

Sunku surasti Lietuvoj vietą, 

Nors ir žibėtų rasa ant rūtų, 

Kur už tėvynę kraujo nelieta, 

Kur padavimais garsi nebūtų. 

Maironis 

Kiek yra piliakalnių prie Ventos? 

Ventos apylinkėse susiėjo kuršių, žemaičių ir žiemgalių gyvenamos žemės. Kuršius nuo jų 

rytinių kaimynų skyrė Ventos upė, o nuo skalvių pietuose — didžiuliai miškai ir pelkės. Kuršiai 

buvo turtingiausia gentis, ji valdė gintaro prekybą su Romos imperija, todėl beveik visos į baltų 

kraštus atvežtos romėnų monetos ir prekės liko jos teritorijoje (A. Butrimas). Savo mirusiuosius 

kuršiai degino. 

Į rytus nuo Ventos gyveno žiemgaliai. Jų kapai nėra tokie turtingi kaip kuršių, juose mažiau 

ginklų, tačiau gausu žemdirbystės įrankių. Matyt, jie apsigyvenę derlingose Mūšos baseino 

žemėse, buvo puikūs žemdirbiai. Mirusiųjų jie nedegino. 

Žemaičiai gyveno Ventos, Virvytės, Minijos aukštupiuose. Tai buvo pati karingiausia gentis, 

jų kapuose randama daug ginklų, mirusieji laidojami su žirgais. Žmonės šiose vietose gyveno iš 

senų laikų. Kuršėnų apylinkių smėlio kasyklose rasti du geležies amžiaus kapynai. Vienas 

gilesnis kapas turėjo akmenų sienas. Bacaičių dvaro laukuose prie Ventos rasta titnago skeveldrų, 

molinių indų šukių. Gargždelių dvare, netoli Kuršėnų, 1847 m. rastas iš akmenų sukrautas 

rūselis, kuriame rasti sulenkti žmogaus griaučiai. Toks laidojimo būdas priskiriamas ankstyvajam 

bronzos amžiui (B. Kviklys). Ir ne tik Kuršėnų laukuose. Žemė saugojo daug istorijos paslapčių, 

kurias pamažu įmena archeologai. Jų dėka mes ir sužinome, kad senieji amžiai buvo neramūs, 

dažnai kruvini. Tai ir gotų žygiai per baltų žemes bei kiti neramumai tautų kraustymosi metu, ir 

vikingų puldinėjimai, bet daugiausia kančių baltų gentims atnešė Ordinas. Kalavijuočių (ant jų 

apsiaustų buvo išsiuvinėti raudonas kryžius ir kalavijas) agresija į baltų žemes buvo tokia 

galinga, jog iki 1230 m. latviai ir estai buvo nukariauti. Į lietuvių žemes kalavijuočiai pirmąkart 

įsiveržė 1229 m., bet, matyt, gavo stiprų atkirtį, nes septynetą metų nesirodė. 

Senas kovas mena piliakalniai, ant kurių senovėje stovėjo stiprios pilys. Tai ir Šilėnų, 

Ramučių, Rekčių piliakalniai prie Ventos į šiaurę nuo Kuršėnų, ir du piliakalniai Papilėje: vienas 

netoli tilto, jį supo Venta su upeliu, o iš pietinės pusės — pylimas, išlikęs iki šių dienų. Kitas, 

įrengtas iškyšulyje į rytus nuo pirmojo. Papilė minima 1253 m. Vartbergės kronikoje, kur 

kalbama apie Ordino žygį prieš lietuvius. Ir Gyvolių (Švedkalnės), ir Daubarų piliakalniai netoli 

Ventos. Kitoje Viešetės pusėje gerokai sunaikintas, imant žvyrą, stovi antras Daubarų piliakalnis. 

Netoli jo upelio šlaite — senkapiai. Vieną iš ten rastų kaukolių antropologai mano esant 

mongoliškos kilmės. Kur Gilupis įteka į Ventą, stovi Jautakių piliakalnis. Manoma, kad ant jo 

kažkada stovėjo aukuras. Netoli Leckavos stovi didelis 190 m ilgio, 35—50 m pločio Mantvydų 

piliakalnis, o nuostabiai gražioje vietoje, kur Vadakstis įteka į Ventą, kažkada stovėjo kuršių 

pilis. 

Zabiela G. Lietuvos medinės pilys. — Vilnius, 1995. — P. 198, 203, 211. — Tekste: XI— 

XV a. pradžios piliakalnių sąrašas. Gyvolių piliakalnis: Aikštelė keturkampė, 1000—2000 

kvadratinių metrų, perimetras 100—200 m., kultūrinis sluoksnis, gynybiniai įrenginiai iš vienos 

pusės, pylimas, griovys, pylimo aukštis nuo aikštelės 1—2 m., iš išorės 2—5 m., šlaitai statūs, jų 

aukštis 10—20 m., gamtinės kliūtys iš trijų pusių. 


Tekste: Gyvoliai: Piliakalnis. Padavimai: 1. Senų senovėje ant piliakalnio degdavo šventoji 

ugnis, kurią saugodavo ir prižiūrėdavo vaidilutės. Čia buvo šventykla. 2. Baudžiavos laikais ant 

piliakalnio buvo baudžiami, mušami žmonės. — Nurodyta literatūra. 

60

Olšauskytė-Urbonienė Stefanija (gimusi 1923 m. Pievėnuose, gyvenusi Skleipių dvare, 

Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose). Gyvolių piliakalnio legendos // Alvydui Adomaičiui 

ir Broniui Keriui. — 1999. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Prie Gyvolių piliakalnio gyveno ir gyveno Grybauskai. Kokios 5—6 kartos. Tėvas mums 

pasakojo, kad ponia, atrodo, Juzefa Grybauskienė gimdė dvynukes dukteris. Gimdė sunkiai ir 

mirė, o dukrelės paliko. Ponią palaidojo ant kalnelio prie piliakalnio. Ant kapo, pačiame kalnelio 

viduryje, pastatė labai gražią mūrinę koplytėlę. 

Grybauskas buvo didžiausias pijokas. Kai pareidavo girtas, visus išgainiodavo. Dvaro vaikiai 

paimdavo mergeles, kad tėvas joms ko nors blogo nepadarytų, ir nusinešdavo į klėtį. Grybauskas 

daužydavo klėties duris, bet vaikiai neįleisdavo. 

Vieną vakarą, kai dukrelės jau buvo penkerių metų amžiaus, netikėtai parėjo girtas tėvas ir 

ėmė visus gainioti. Vaikiai nebespėjo tų mergelių paimti. Tėvas draskėsi, draskėsi, apsvaidė tuos 

vaikus ir paliko kieme. O šalta, lietus lynoja. Paskui tos mergelės pasakojo — kur mes eisim, 

vaikių bijom prašyt įsileist. Mes bėgam ant kapelių. Ten nesušalsim, nesušlapsim. Kai tik 

atbėgom prie koplytėlės, iš kažin kur atėjo jauna, graži moteris, apsirengusi balta labai ilga 

suknele. Ana mumis apgaubė ta suknele. Ka jūs, sako, nesušaltumėt, nesulytumėt. Kada išaušo, 

ana suknelę nuėmė nuo mūsų. Sako, bėkit, vaikai, dabar jūsų tetė nieko nedarys, o aš, sako, 

išeinu į savo namus. Mergelės nepažino tos moters, bet kai papasakojo, visi suprato, kad tai buvo 

čia palaidotoji jų motina. Ją palaidojo su balta ilga suknia. 

Kai buvau maža, ateidavom čia su tėvu. Tėvas čia lenkiškai melsdavosi. Jau tada, gal prieš 50 

metų, koplytėlė buvo apgriuvusi. Daugiau čia niekas nėra palaidotas. Viena Juzefa 

Grybauskienė. 

Tėvas pasakojo: Čia užėjo šitie švedai. Tai jie nėščioms moterims, kad jos išsibarstytų, liepė 

kvartūgais [prijuostėmis] sunešti kalną. Žinau tik du švedkalnius taip suneštus — čia ir prie 

Nevarėnų. 

Paslaptingas Gyvolių piliakalnis. Gudų—Santeklių kelias. Grybausko kumetynas 

Gyvoliuose: Viekšnių krašto sakmės [6]: Pagal Stefanijos Olšauskytės-Urbonienės (gimusios 

1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių dvare, Gudų kaime, dabar gyvenančios Viekšniuose) 

pasakojimus parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 1999. — Rugs. 23. — Visas tekstas: 

Paslaptingas Gyvolių piliakalnis 


pasakojo, kad ponia, atrodo, Juzefa Grybauskienė pagimdė dvynukes dukteris. Gimdė sunkiai ir 

mirė, o dukrelės paliko. Ponią palaidojo ant kalnelio, prie piliakalnio. Ant kapo, pačiame kalnelio 


Grybauskas buvo didžiausias girtuoklis. Kai pareidavo girtas, visus išgainiodavo. Dvaro 

vaikiai (bernai) paimdavo mergeles, kad tėvas joms ko nors blogo nepadarytų, ir nusinešdavo į 

klėtį. Grybauskas daužydavo klėties duris, bet vaikiai neįsileisdavo. 

Vieną vakarą, kai dukrelės jau buvo penkerių metų, netikėtai parėjo girtas tėvas ir ėmė visus 

gainioti. Vaikiai nebespėjo tų mergelių paimti. Tėvas draskėsi, draskėsi, apsvaidė tuos vaikus ir 

paliko kieme. O šalta, lietus lynoja. Paskui tos mergelės pasakojo — kur mes eisim, vaikių bijom 

prašyti įsileisti. Mes bėgam ant kapelių. Ten nesušalsim, nesušlapsim. Kai tik atbėgom prie 

koplytėlės, iš kažin kur atėjo jauna graži moteris, apsirengusi balta labai ilga suknele. Ji mumis 

apgaubė ta suknele. Kad jūs, sako, nesušaltumėt, nesulytumėt. Kada išaušo, ana suknelę nuklojo 

nuo mūsų. Sako, bėkit, vaikai, dabar jūsų tetė nieko nedarys, o aš, sako, išeinu į savo namus. 

Mergelės nepažino tos moters, bet kai papasakojo, visi suprato, kad tai buvo čia palaidotoji jų 

motina. Ją palaidojo su ilga balta suknia. 




Tėvas pasakojo: Čia užėjo šitie švedai. Tai jie nėščioms moterims, kad jos išsibarstytų, liepė 

kvartūgais sunešti kalną. Žinau tik du švedkalnius taip suneštus — čia ir prie Nevarėnų. 

61

Gudų—Santeklių kelias 

Gudų kaime gyvenęs mano uošvis Urbonas pasakojo, kad tuo keliu prancūzai ėjo į Rusiją. 

Ėjo, važiavo iki Santeklių dvaro plausto, plaustu kėlėsi per Ventą ir ėjo toliau, į Akmenę. Kokia 

graži kariuomenė buvo! Ėjo žmogus prie žmogaus — tiek daug buvo. Kada sumušti grįžo, 

praeidavo retkarčiais po du, po tris. 

Grybausko kumetynas Gyvoliuose 

Ties Gyvolių piliakalniu, į rytus nuo kelio, pastatė dvarininkas Grybauskas naują gražų 

kumetyną. Jame galėjo gyventi dvi šeimos. Būdavo taip: atsikelia į kumetyną naujas kumetis, 

pagyvena kiek laiko. Kurį nors vakarą įeina į kumetyną du vyrai. Vienas bjauriai išpjauta gerkle, 

kitas dideliai sudžiūvęs. Stovėdavo ir nieko nesakydavo, nors kumečiai ir kalbins. Pastovėdavo 

taip ir išeidavo. Už savaitės ar dviejų tas kumetis ir mirdavo. Į tą kumetyną kiek kumečių įėjo, 

tiek išnešė. 

Tas kumetynas išbuvo kokius trejus metus. Kai suprato, kad čia kažkas negerai, nugriovė pats 

dvarininkas. Dar ir dabar, sako, žmonės išaria kartais kokią kumetyno plytą. 

62

3.3. KAPINĖS 

K...gis J. [Liudvikas Beržanskis]. Ant Vėkszniszkiu kapu... // Auszra. — Tilžė, 1884. — 

Nr. 9. — P. 318—319. — Žinios aprašui: Iš kitų leidinių. 

„Ant Vėkšniškiu kapu...”: [dėl lietuviškų pavardžių iškraipymo paminklų užrašuose] / 

J. K...gis // Aušra. — 1884, Nr. 9, p. 318—319. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos 

bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1832—1890. — Vilnius, 

2004. — 728 p. — P. 547. — [J. K...gis čia — Liudvikas Beržanskis]. 

Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1912. — Nr. 32. — Rugpj. 7 (20). — P. 508. — Tekste: 

„Viekšniai. Už kapų galo ant kalnelio yra senkapiai, pastatyti trįs kryžiai. Pradėjus kalnui griuti, 

išrita nabašninkų kaulai, net gailesis ima žiurint ant jų; kaukolės rieta į vandenį, į šalip bėgantį 

upelį. [...]. [Pasirašė:] Papartis.” 

B-ka M. [Biržiška Mykolas]. Kapai // Liuosoji valanda. — 1917. — Gruod. 11. — P. 2—3. 

— Žinios aprašui: Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. 

atsiminimų, pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 341. 

Kapai [Viekšniai] / M. B-ka // Liuosoji valanda. — 1917, gruod. 11, p. 2—3. — Žinios 

aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 

1915—1917. D. 1. — Kaunas, 2000. — 384 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / 

žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. M. B-ka — tikroji pavardė 

Mykolas Biržiška]. 


Nr. 50-51 (174-175). — Tekste: 










išnykimo. 


Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų, 

pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 337—341. — Tekste: „Išspausdinta 

„Liuosojoj Valandoj”, Vilniaus laikraščio „Lietuvos Aido” mėnesiniame priede, 1917 m. 

gruodžio mėn. 11 d. Nr. 3. Ten savo straipsnį pavadinau „Kapai”. Pasirašiau: M. B-ka. Dabar čia 

kartodamas, kalbą kiek suderinau su mano Atsiminimų kalba.” 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — Tekste: P. 32: „Tėvas man pasakojo, jog jam 

į Viekšnius tik atvykus žmonės aiškinę senuosius kapus, už 1,5—2 kilometrų nuo Viekšnių 

Žibikų miške (kairėje Ventos pusėje, pakeliui į Tirkšlius), buvus kryžiuočių (ar švedų); žemaičiai 

neleidę jiems persikelti per Ventą ir kautynėse įveikę.” — P. 133 nuotrauka: Žibikų kapų vartai 

(apie 1900 m.). — P. 135 nuotrauka: Žibikų kapų 1760 m. stoginis kryžius (apie 1900 m.). 

Petrulis J. Santeklių dvaro keltas // Gimtasai kraštas. — Šiauliai, 1943. — Nr. 31. — 

P. 299—302: ir 3 nuotraukos. — Tekste skyriai: Bendros žinios apie patį dvarą. Keltas, jo 

aplinkuma. Keltu naudojimosi mokestis. Konstrukcija. Lyna. Prieplaustas. Plaustas. Valtis. Ožka. 

63

Tekste: „Remiantis paties dvaro archyve iki 1914 m. karo išsilaikiusiais dokumentais — ant 

pūslės rašyta sutartis (?) — vietovė įsikūrusi prieš 350—400 metų, nes minėtas dokumentas esąs 

datuotas 1590 m. data (?). [...]. Per 1914—18 m. karą, savininkei iš namų išbėgus į Rusiją ir 

kartu išsivežus ir įv. vertybių, vietinio gyventojo Z. Kenstavičiaus teigimu, minimas dokumentas 

žuvęs. [...]. Be to, netoli vietovės (Daub[...]iškių k-mo laukuose) esą senkapiai su atrandamais 

ankstybojo gelež. amžiaus degintų lavonų radiniais, liudija šią vietą jau XII—XIV amž. buvus 

gyvenama.” 

Nezabitauskas A. Seniausi paminklai // Vienybė. — 1966. — Saus. 22. — Tekste: Dainorių 

kapai. 

Vaičiulis R. Pagerbė mirusius // Vienybė. — 1966. — Geg. 26. — Tekste: Aštuntos klasės 

mokiniai, vadovaujami mokytojų V. Deniušio ir D. Vaičiaus, sodino kapinėse medelius — pušis. 

„Po keliolikos metų Viekšnių kapinės skendės pušų vainike.” 

Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva. — 2-oji (fotogr.) laida. — Vilnius, 1992. — T. 4. — P. 433. 

— Pirmas leidimas 1968 m. — Tekste: Žibikų kapai. 


paminklų sąrašas. — Vilnius, 1973. — P. 97. — Tekste: 

Klyšių senkapis. Prie Klyšių kaimo. Dabikinės dešiniame krante, tarp upės ir vieškelio 

Viekšniai—Daubiškiai—Akmenė. 

Viliošių senkapis. Prie Viliošių kaimo. Dabikinės kairiame krante, apie 500 m. į rytus nuo 

geležinkelio tilto, apie 500 m. į pietus nuo vieškelio Viekšniai—Akmenė. 

Vietinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašas // Lietuvos TSR kultūros paminklų 

sąrašas. — Vilnius, 1973. — P. 215—216. — Tekste: 

Palnosų senkapis. Palnosų kaimo rytiniame pakraštyje, paventyje, tarp Ventos upės ir 

vieškelio Viekšniai—Palnosai—Daubiškiai—Akmenė. 

Santeklių senkapis. Tarp Palnosų ir Gyvolių kaimų, nuo juos jungiančio kelio į vakarus, į 

pietus nuo Ventos upės, netoli Virvytės ir Ventos santakos, į vakarus nuo buvusio Santeklių 

dvaro, miške — miško pakraštyje. 

Kairiškių pirmas senkapis. Nuo Kairiškių 300 m. į šiaurę, Virvytės dešiniame šlaite, prie 

kelio Viekšniai—Tryškiai. Yra koplytėlė. 

Kairiškių antras senkapis — „Apžadų kapeliai”. Netoli kelio iš Kairiškių į Ventą, arčiau 

Kairiškių. 

Kegrių senkapis. Prie Virvytės, apie 700 m. į šiaurę nuo senojo Gudų kaimo vandens malūno. 

Žibikų senkapis — „Švedų kapai”. Žibikų pušyne, pietinėje kelio Viekšniai—Žibikai pusėje, 

prie pat kelio. 

Muturas Algimantas. Saugokime archeologijos paminklus // Vienybė. — 1979. — Liep. 24. 

— Tekste: Santeklių, Viliošių, Klyšių senkapiai. 

Urbienė Amelija. Užrašas ant seno kryžiaus Viekšnių kapinėse: 1985 metų aprašas // Urbienė 

Amelija. Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM. 

Ką primena paminklas // Vienybė. — 1988. — Vas. 23. — Visas tekstas: 

Viekšniuose, tylioje gatvelėje, stovi kuklus paminklinis akmuo 1919 metais čia žuvusiems 

Raudonosios Armijos internacionalinės divizijos 39 pulko kovotojams. 

Šio pulko kovotojas buvo mūsų rajono garbės pilietis I. Malinovskis. Savo prisiminimuose jis 

rašė, kad 1918 metais Maskvos fabrikuose ir gamyklose V. Lenino nurodymu buvo kuriami 

savanorių būriai, kurie ėmė ruoštis ginti jauną Tarybų respubliką nuo priešų. 

64

Savanoriai mokėsi karo abėcėlės, pratinosi valdyti kulkosvaidį „Maksimas”, saugojo miesto 

pramonės objektus. 

Kovotojams priėmus priesaiką, buvo suformuotas Ypatingosios internacionalinės divizijos 39 

internacionalinis darbininkų pulkas. 1918 metų lapkričio mėnesį divizija išvyko į vakarų frontą. 

Išsilaipinusi Dvinske, dabartiniame Daugpilyje, divizija patraukė į vakarus. Persekiodamas 

besitraukiančius kaizerinius okupantus, divizijos 39 pulkas per Rokiškį, Panevėžį, Šiaulius 

patraukė Liepojos pusėn. 

1919 metų vasario mėnesį pulkas pasiekė Viekšnius ir čia keletą dienų kovėsi su okupantų ir 

bermontininkų gaujomis. Tiek pakeliui į Viekšnius, tiek ir čia į pulką įstojo nemažai lietuvių, 

kurie kartu gynė jauną Tarybų valdžią. Šiuose mūšiuose žuvo 9 pulko kovotojai. 

Tai buvo Aleksejus Danilinas, Sergejus Kukuškinas, Aleksejus Chitrovas, Vasilijus 

Kazakovas, Foma Zacharovskis, Grigorijus Dajevas, Izraelis Romas, lietuviai Mikalojus Petrušis 

ir Burakas. 

Pranašesnių priešo jėgų spaudžiama, Internacionalinė divizija buvo priversta pasitraukti iš 

Žemaitijos, 1919 metų vasarą kartu su kitais kariuomenės junginiais gynė Zarasus, Daugpilį. 

Almanienė J. Šeštinių vakarą // Vienybė. — 1989. — Geg. 13. — Tekste: Kairiškių Apžadų 

senkapis. Atstatytas J. Dabšio kryžius. 

Juodpusis Apolinaras. Kryžiai senosiose Viekšnių kapinėse // Vienybė. — 1989. — Rugpj. 

5. — Tekste: Trys nuotraukos. Ir kryžiaus Jonui Šuipiui. 

Gedvilas Algirdas. Viena po kitos // Vienybė. — 1990. — Rugs. 25: ir 2 kryžių nuotraukos. 

— Visas tekstas: 

Tik ką Viekšniuose, aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialinio muziejaus 

patalpose, buvo eksponuojamas Lietuvos fotomenininkų sąjungos nario A. Juodpusio teminis 

darbų ciklas „Akmenė ir jos žmonės”. Šią ekspoziciją dabar pakeitė kita — pedagogo 

V. Kontučio nuotraukų serija „Senųjų Viekšnių kapinių kryžiai”. 

Viekšnių senosiose kapinėse išties daug įspūdingų, su išmone tautodailininkų nukaltų 

metalinių kryžių, pažymėtų XIX a. ir XX a. pradžios įvairiomis datomis. Prieš keletą metų 

Viekšniuose lankėsi žinomas Lietuvos dailininkas grafikas A. Šakalys. Keletą valandų jis užtruko 

senosiose kapinėse ir žavėjosi savitais senaisiais kryžiais, daugelio jų ornamentus užfiksavo savo 

eskizų albume. Tolygų dėmesį šiems darbams parodė ir pedagogas V. Kontutis, meniškiausius 

kryžius įamžindamas nuotraukose. Įstojęs į Viekšniuose įsikūrusią visuomeninę draugiją brolių 

Biržiškų vardui ir darbams garsinti, pedagogas įdėmiai perskaitė M. Biržiškos atsiminimų knygą 

„Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” ir aptiko įdomius autoriaus samprotavimus apie senųjų 

kapinių kryžius. Tai buvo kitas akstinas, paskatinęs V. Kontutį imtis šios fotodarbų tematikos. 

Tikimės, kad besidomintys fotomenininkų darbais apsilankys muziejuje ir susipažins su nauja 

ekspozicija. 

Kontrimas Č. Lietuvos geležiniai kryžiai. — Vilnius, 1991. — Tekste: P. 67: Dauginių kapų 

vartų kryžius. Piešė N. Blaževičiūtė. Vad. Č. Kontrimas, 1974. — P. 68: Viekšnių kapų 

koplytėlės viršūnė. Piešė Č. Kontrimas. Perpiešė V. Ajauskas, 1965. — P. 68: Viekšnių kapų 

paminklo viršūnė. Piešė Č. Kontrimas, 1968. Perpiešė G. Lasinskas, 1968. 

Petkus A. Kapines reikia geriau tvarkyti // Vienybė. — 1991. — Rugs. 4. — Tekste: 

Svirkančių, Santeklių kapinės. Pirmojo pasaulinio karo karių kapai Viekšniuose. 

Jonikienė Roma. Kur kalvelė — ten kapinaitės // Vienybė. — 1991. — Spal. 30. 

Imbrienė Vilhelmina. Atminimo pėdsakais // Vienybė. — 1992. — Birž. 13. — Tekste: 

Akmenės rajone 28 nenaudojamos kapinės. Žydų kapinės yra Klykoliuose, Vegeriuose, 

Akmenėje, Papilėje ir Viekšniuose. Viekšniuose didžiausios. Sutvarkytos, aptvertos, atstatyta 

apie 250 nuvirtusių paminklinių akmenų, jie nuvalyti. 

65

Bučaitė S. Šeštinės // Vienybė. — 1992. — Birž. 20. — Tekste: „Anot ponios Pralgauskienės, 

jos jaunystės laikais Kairiškių Apžadų kapeliuose susirinkdavo daug žmonių, atvykdavo ir ponai 

Sirutavičiai. Būdavo didžiulės gegužinės...” 

Čibirienė Janina. Šeštinės // Vienybė. — 1993. — Geg. 15. — Visas tekstas: 

Krikščioniška šventė Šeštinės — Kristaus žengimo į dangų paminėjimo diena. Dalyvaudami 

šeštinių procesijoje, tikintieji palydėdavo drauge su apaštalais dangun žengianti Atpirkėją. 

Ši šventė, matyt, buvo sutapatinta su gilioje senovėje maždaug tuo metu švęsta 

gyvulininkystės švente. 

Šeštinės švenčiamos šeštąjį ketvirtadienį po Velykų. Pirmadienis, antradienis ir trečiadienis 

prieš Šeštines — vadinamos Kryžiavos dienos. Tomis dienomis tikintieji giedodavo litaniją prie 

atskirai pastatytų kryžių arba kapinaitėse. Pagiedoję litaniją, giedodavo giesmę, prašydami 

giedros ar lietaus, gero derliaus, sveikatos. Po to visi tylomis sukalba po trejus, penkerius ar 

septynerius poterius. Per Kryžiavas dienas nebuvo dirbama kai kurių žemės ūkio darbų, ypač 

stengdavosi nesėti daržų, nesodinti bulvių. Šeštinių šventėje šeimininkė savo šeimynai virdavo 

po 6 pyragiukus, kiaušinius ar šešias kiaulės kojas su žirniais, gruce, nes tikėjo, kad kiaulės gerai 

vesis ir miltų nepritrūks. Šeštinės — mažiukų šventė. Nelaimingas tas piemenėlis, kuriam 

tekdavo ganyti Šeštinių dieną. Tėvai stengdavosi jį kaip nors pavaduoti. 

Tokie „Šeštinių atlaidai” rengiami Kairiškiuose, ant Apžadų kapelių. 

Apžadų kapeliai atsirado labai seniai. Kaip prisimena vyresnieji vietiniai gyventojai (jų 

proseneliai pasakoję), ant kalnelio prie vienos pušies piemenims pasirodydavęs Marijos 

atvaizdas. Taip prie tos pušies ir pradėjo melstis. Tačiau atsirado tokių, kuriems tai nepatiko, ir 

liepė tą pušį nukirsti, tačiau Marijos atvaizdas pasirodydavęs ir ant kelmo. Ant to kalnelio, 

nukirtus pušį, liko mažytės pušelės, kurios šiandien jau yra matomos iš tolimiausių kaimų. Taip 

ši vieta tapo lyg ir mažyčiu „Kryžių kalneliu”, ant kurio žmonės statė savo kryžius, tikėdamiesi, 

kad Kristus, žengdamas į dangų per Šeštines, nuneš jų slapčiausius norus, suteiks sveikatos. 

Ši Šeštinių šventė — atlaidai bus rengiami gegužės 20 d. (ketvirtadienį), nuo 16 val., 

Kairiškiuose ant Apžadų kapelių. Po pamaldų bus rengiama gegužinė — koncertas. Gros kaimo 

kapela „Gunda” iš Mažeikių. Bus autoparduotuvė ir prekybiniai kioskai. 

Į šią šventę pastaraisiais metais atvyksta daug žmonių iš Ventos, iš Viekšnių, Mažeikių ir visų 

aplinkinių kaimų. Tikimės, kad ir šiemet prie Apžadų kapelių susirinks gausus būrys ir mažų, ir 

didelių, ir jaunų, ir vyresnių. 

Deja, už koncertą gegužinę teks ir pinigus mokėti muzikantams, 

Janina ČIBIRIENĖ. Kairiškių kultūros namų direktorė. 

Imbrienė Vilhelmina. Nepamirškime protėvių // Vienybė. — 1993. — Geg. 22. 

Jonikienė Roma. Už vartų — istorija // Vienybė. — 1995. — Lapkr. 4. — Tekste: 

Tautodailininkas iš Akmenės Stasys Adomaitis ėmėsi perpiešti, nufotografuoti metalinius 

kryžius, vartus, taip pat ir Viekšnių senosiose kapinėse. 

Kerys Bronius. Randevu Viekšnių kapinėse // Vienybė. — 1996. — Rugpj. 10, 14, 17, 21, 

24, 28; Rugs. 4. — Visas tekstas: 

„Kiekvienas žmogus kaipo toks — vienas vienintelis pasaulyje. Vienas vienintelis. Galbūt 

todėl kiekvienas žmogus turi ką nors palikti po savęs. Sūnų, knygą ar paveikslą, ar paties 

pastatytą namą, arba bent porą vyžų, arba sodą, išaugintą savo rankomis. Ką nors, ką gyvenime 

lietė tavo pirštai, kur po mirties ras prieglobsti tavo siela. Žmonės žiūrės į tavo išaugintą medį ar 

gėlę, ir tą minutę tu būsi gyvas”, — kalbėjo Viktoras Gerulaitis savo radijo laidoje „Tautos 

gaida”. Būna, kad negali nieko palikti po savęs. Kai visai blogai, atrodo, nebeįmanoma toliau 

gyventi, einu į kapines, prie draugų kapų ir tikinu save, kad dar galima kentėti, nėra taip blogai, 

kaip jiems. Gyventi, matyti saulę, supančią gamtą, nors ir labai kenčiant, vis tiek geriau negu 

mirti. 

66

Ne vieną vėlyvą vakarą, kai nutyla senųjų Viekšnių kapinių varnos ir šią ramybės vietą 

paskubomis apleidžia visi gyvieji, ilgam sustoju prie mokyklos ir net suolo draugės Augutės 

kapo. 

Skaičiuojant metais, tai buvo taip seniai, ketvirtoje klasėje, paskutinę dieną prieš vasaros 

atostogas. Pirmame suole, prieš mokytojos stalą, Augutė ir aš. Po paskutinės pamokos, 

nepamenu, katras iš mudviejų, pradėjome neįprastą žaidimą — atsisveikinimą. Kaip į gyvus 

kreipėmės į mokytojos paliktus ant stalo pieštukus, parkerį, kitus daiktus. Augutė bučiavo juos, 

dėkojo už tai, ką jie padarė gero. Įsižaidėme tarsi pagauti kokio keisto jausmo. Mačiau tik tokias 

keistas jos akis... Vasarą praleidau toli, kaime už Obelių. Grįždamas jau Šiaulių geležinkelio 

stotyje sužinojau, kad Augutė žuvo. Vienuolikos metų. 

Kai po daugelio klajonių metų grįžęs antkapyje pamačiau Augutės nuotrauką, nebepažinau. 

Akyse tik tas atsisveikinimas. Prisimenu aš, prisimena Vidmantas, gal dar kuris iš klasės, bet 

viskas jau kaip rūke. Rūke pradingsime ir mes. Jei yra pomirtinis gyvenimas, ar sutiksime jame 

Augutę? Jei sutiksime, tai kokią — amžinai jauną, ar tokią kaip mes? Jei jauną, kaip 

pasiteisinsime, kad po jos mirties gyvenome šitiek metų ir nieko nenuveikėme? Ar buvo verta 

gyventi? Ar bus kam prisiminti mūsų kapus, ar pradings jie kaip ne vienas šiose kapinėse? 

Augutės kapas pietiniame kapinių pakraštyje. Čia pat Venta ir viena iš mėgiamiausių vaikų 

maudymosi vietų. Maudėsi čia ir Augutė, bet kiek vandens Venta nutekėjo nuo tada... 

Kapinių takeliu, pro neatmenamai seniai pasvirusį mūrinį koplytstulpį ateinu prie ilgamečio 

vaikystės draugo Alberto ir jo brolio kapų. Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina laikas, kai 

brangiausių žmonių, draugų daugiau ne gyvenime, bet kapuose. Ne vienam anksčiau gūdžios 

kapinės virsta atsiminimų kupinais nameliais, o tikrieji namai — vienišumo vieta. Skaudžiausia, 

kad tai suprantame per vėlai — kai patiems taip. 

Visai čia pat, tik nusileidus šlaitu žemyn, mano senelio kapas. Bet jo nėra. Ant senelio kapo 

šlaitu žemyn užslinko kitų kapų antkapiai. Tiesiai ant senelio kapo stovi kito kapo antkapis. Net 

kelis kitus kapus, antkapius tvarkyti mūsų šeimai atrodė šventvagiška, o palaidotųjų artimieji 

nesusiprato... Belikome tik du žinantys. Po mūsų atsiras dar vienas nežinomas kapas — mūsų 

senelio kapas. 

Vėl pakilus šlaitu, pietrytiniame kapinių pakraštyje, akį traukė bene 1951 metais 

išsižudžiusios šeimos penki kapai. Dabar čia jau lygi vieta. Čia pat, netoli aukšto obelisko jaunai 

mirusiai P. Vaiciekauskienei, yra Aleksandro Moro (1813—1898) kapas. Aleksandras buvo 

Tryškių apylinkės dvarininko, kartu Vilniaus universiteto dvarų ūkvedžio Mykolo Moro (mirusio 

1830 m.) sūnus. Baigė Kražių gimnaziją ir apie 60 metų dirbo Šiaulių pavieto bajorų maršalkos 

raštininku ir sekretoriumi. Mykolas Biržiška savo knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir 

Šiauliuose”, išleistoje 1938 m., rašė, kad A. Moras „pasižymėjo nepaprastu dorumu ir, be kita ko, 

domėjosi lietuvių raštija; kiek žinau, jis turėjo asmens pažintis su vyskupu Valančium, Daukantu, 

Ivinskiu ir gaudavo iš jų žemaitiškųjų raštų... Aleksandro liko reikšmingi Šiaulių ir plačios 

apylinkės istorijos užrašai”. Žinoma, kad Aleksandras padėjo kalendorių leidėjui L. Ivinskiui, 

pats per pažįstamus platino jo 1878 m. išleistą kalendorių. L. Ivinskiui mirus, aprašė jo 

gyvenimą, bet, atrodo, niekur to aprašymo neišspausdino.” 

Prie Aleksandro Moro kapo buvo pastatytas medinis kryžius su įrašu lenkų kalba. Netoliese 

turėtų būti ir jo sūnaus, Daubiškių dvarininko Antano Moro (1846—1917) žmonos Darijos 

Vasiljevnos Olsuvjevaitės-Morienės (1836—1911) prieglaudos vaikų kryžius su įrašu lenkų 

kalba. Kur jis ir Aleksandro Moro kapas, jau nerandu. Liko tik M. Biržiškos prisiminimai: 

„Aleksandras Moras yra palaidotas Viekšnių katalikų kapuose, o čia pat už mūro, stačiatikių 

kapuose, ir geroji Morienė... Jos karstas randasi greta jos uošvio, bet jau anapus mūro — 

stačiatikių kapuose. Katalikų pusėje randame ir jos prieglaudos vaikų kryžių”. 

Iš tolo matyti ant kiek aptrupėjusio kryžiaus —„Darya Moro”. Darija buvo grafaitė, caro 

Aleksandro II žmonos freilina. Šiauliuose pas giminaičius Zubovus susipažino su dešimčia metų 

už ją jaunesniu Antanu Moru, už jo ištekėjo ir atvyko gyventi į Daubiškius. 

Iš pradžių Morai gyveno senuosiuose dvaro rūmuose. 1888 m. pastatė naujus, kurie iki 1915 

metų buvo gražiausi rūmai apylinkėje. Morai savo vaikų neturėjo, įsūnijo svetimą. Įsūniui Ignui 

paaugus, Morai pradėjo kviestis pas save kaimynų dvarininkų vaikus kartu su Ignu mokytis. Pas 

Morus gyveno, mokėsi ir pramogavo ir M. Biržiška. Pati Darija Morienė kurį laiką bandė 

67

išmokyti jį kalbėti prancūziškai. Bet „Morienės mėginimas mane mokyti greit pasibaigė”. Matyt, 

vaikystėje M. Biržiška gerokai bijojo tikros grafaitės, nors vėliau ją ir vadino „gerąja”. Rašė: 

„Daubiškių dresūra vėliau man nekartą patarnavo santykiuose su žmonėmis, ypač su 

svetimtaučiais”. Tų „gero tono taisyklių” „nemėgau, kai kam jutau kiek ironijos ir vengiau, kiek 

galėdamas, su Moriene susitikti, gerai pasijusdamas tiktai „savame” antrajame aukšte, iš dalies ir 

Moro kabinete”. Gal todėl ir Morienė „kurį laiką rimtai buvo susirūpinusi, ar aš be kurpiaus 

amato kam kitam tiksiąs. O aš tikrai kai kam netikdavau. Pavyzdžiui, verčiamas jodinėti be 

balno, jodamas nuslinkau arkliui per užpakalį ant žemės, jis mane spyrė ir tuo baigėsi mano 

raitelio karjera”. Nepaisydamas tų vaikystės atsiminimų, M. Biržiška savo knygoje rašė: „Ne tik 

tuojau pritapo prie mūsų dvarininkų draugystės, kad ir būdama rusė, stačiatikė, bet ir savaime 

radosi jųjų priešakyje. Gražiai mokėdama bene keturias Vakarų Europos kalbas (prancūzų, anglų, 

vokiečių ir italų), ji greit pramoko ir lenkiškai, tikriau, sudarė iš rusiškų ir lenkiškų žodžių 

kažkokią savotišką kalbą. Gyvenimo nepatyrusi, nepaprastai gera, visada pasirengusi kam padėti, 

gražiai apsiskaičiusi ne tik literatūroje, bet ir istorijos, visuomenės ir kitose srityse, švelni, 

subtili, ji buvo vienintelė mūsų apylinkėje grafienė (tikriau grafaitė), natūrali dvarininkų vadovė, 

visų gerbiama ir daugelio išnaudojama. Nevieno kaimyno vekselius teko jai išpirkti, nevienam 

padėti, o kai prieš pat mirtį jos būklė buvo pasvirusi, niekas, išskyrus gimines, nesiskubino jai 

padėti”. 

Darijai mirus, vyras dvarą pardavė, išsikėlė į Viekšnius, paskui Rusijon. 1915 m. tuos 

gražiausius rūmus sudegino vokiečiai. Po poros metų mirė ir Antanas Moras. Jų augintinis Ignas 

Moras kurį laiką buvo žinomas kaip bankininkas. Morai savo dvare buvo įkūrę vaikų 

pamestinukų prieglaudą, tačiau tiek jų, tiek Morų likimus jau uždengė tas užmaršties rūkas. Iš 

viso liko keletas Daubiškių dvaro pamatų akmenų, gal kurie nors parko medžiai ir apleistas 

Darijos Morienės kapas. 

Dienomis galima vaikščioti nuo kapo prie kapo, ilgam sustojant prie vieno ar kito pamąstyti, 

kaip greit praeina žemiškoji garbė. Štai vienas iš didžiausių kapinėse metalinių kryžių. Apie jį 

savo knygoje rašė M. Biržiška, juo vis susidomi kalbininkai, bet jau nieko nežinoma apie čia 

palaidotąjį. Baigia nykti ir kapas. Išliks tik brolio Mykolo eiliuotas tekstas kryžiuje: 

Czionaj ils nej bajoras, nejgi ponas, 

Bet tyktaj ukininkas Szujpis Jonas. 

Szis pamenklas Jam nu brola Mikola, 

Už jo mejle ir douta moksla skola. 

Kur jo dusze, to itniwienas ne žina, 

Todiel Dieve! Douk jej atilsi amžina. 

1824 m. lejpa m. 4 d. gim.—1885 m. rugsieje m. 17 d. mir. 

Tikriausiai neatskleidžiamą paslaptį slepia kitas metalinis kryžius su įrašu: „Cze els klebons 

tabolskas bazniczes Benediktas Koncewicze, giemes 1836 m. 30 spale, mere 1883 m. 8 d. kowa. 

Bowa gimema Weiksznu parapiyes”. 

Pirmą kartą pamatęs, negalėjau patikėti savo akimis — tos varnų apterštos kryžiaus liekanos 

visai netoli Biržiškų kapo rodo, kad čia palaidoti žinomi Pavirvytės dvarininkai Edvardas 

(1837—1894) ir Marija (1840—1905) Paulavičiai. Edvardas buvo mokytojas, vėliau direktorius 

Kališo realinėje mokykloje. Į Pavirvytės dvarą parsivežė jam dovanotą Kališo realinės mokyklos 

biblioteką ir įsteigė kilnojamą skaityklą. Ja naudojosi ir Biržiškos. Apie tai daug rašė M. Biržiška 

savo knygoje, taip pat ir atskirame skyriuje „Pavirvytės bibliotekoje”. Gal čia palaidotas pirmasis 

krašto bibliotekininkas? Ir be tyrimų jau dabar galima pasakyti — jei ne pirmasis, tai tikrai 

vienas iš pirmųjų. 

M. Biržiškos knygoje yra šio antkapio pašventinimo (apie 1910 m.) nuotrauka. Dalyvavo 

daug skrybėlėtų damų ir visai dar jaunutė Vanda Daugirdaitė, vėliau Sruogienė. 

Netoliese matau kryžių su įrašu: „Vincentas 1927. 10. 27. Ona 1934. 11. 12. Juodeikiai”. 

Paskaitinėjęs M. Biržiškos knygą, išsiaiškinau, kad jie ir buvo daugumai viekšniškių žinomo ir 

mėgiamo „Joudėikiu pušyneele” savininkai. 

Šioje kapinių vietoje akys negali neužkliūti už mūrinio koplytstulpio. Čia palaidotas 

seniausias iš krašto Daugirdų — Juozapas Daugirdas (1754. 04—1819. 04. 08). Lydos apskrities 

68

otmistrui nesisekė ūkininkauti. Senatvėje, gyvendamas savo senoje sodyboje, turėjo prašyti 

vaikų pagalbos, nes laukai buvo apleisti, trobesiai seni, o nederlius visai pribaigė. Palikęs žmoną, 

1818 m. išsidangino į Viekšnius, pas sūnų. Čia ir mirė. 

Prie pat koplytstulpio — Juozapo sūnaus Antano Daugirdo (1788—1856) antkapio akmuo su 

jau sunkiai įskaitomu įrašu. Gal todėl M. Biržiškos knygoje klaidinga gimimo data. A. Daugirdas 

1818 m. pirko žemes, kurios vėliau buvo vadinamos Antanavo dvaro žemėmis, dar miškų, o 

1827 m. ir Bugių dvarą. 

A. Daugirdas buvo girininku Vilniaus, vėliau Breslaujoje ir Zarasų apskrityje. 1841—1846 m. 

Šiaulių apygardos miškų urėdu. 1846—1852 m. jau gyveno savo Antanavo dvare, 1852— 

1856 m. Bugių dvare. 

Sunku patikėti, kad po šia gerokai į žemę susmegusia akmens plokšte palaidotas rūstus 

viršininkas, despotiškas, smulkmeniškas, bet teisingas tėvas ir šeimininkas, prieš kurį ne tik 

tarnai, bet ir šeimos nariai drebėjo. Girininko uniforma tada buvo sidabru siūta, prie jos priklausė 

kalavijas, pentinai ir trikampė kepurė. Važinėjo karieta arba „koču” — svyruokliniu briku. 

Laiškus rašydavo ant balto popieriaus paauksuotais kraštais, beje, tais laikais rašalu ir žąsies 

plunksna. Kaip ir dauguma to meto dvarininkų, kalbėjo lenkiškai žemaitišku žargonu, 

pridėdamas dar ir rusiškų žodžių. 

Apie A. Daugirdą ir jo dvarą parašyta knyga — V. Daugirdaitės-Sruogienės mokslinio darbo, 

1938 m. išspausdinto leidinyje „Senovė”, antras leidimas: V. Daugirdaitė-Sruogienė. Žemaičių 

bajoro ūkis 19 amžiaus pirmoje pusėje. — 2 leid. — V, 1995. — 144 p. Ką čia minėjau apie 

Daugirdus, yra iš šios knygos. Deja, niekam nerūpėjo tą knygą bent parodyti mūsų krašto 

gyventojams. Pats ją gavau tik Šiaulių bibliotekoje. Knyga svarbi ne tik S. Mažrimaitei ir 

kitiems, kurių protėviai minimi, bet ir krašto istorijai, nes kruopščiai aprašyta tai, ko jau 

neįmanoma sužinoti. Net šiandieniniams šunų „mylėtojams” būtų naudinga žinoti, kad bajoras, 

dvarininkas pirko vaistus Viekšnių įnamei nuo savo šuns įkandimo. 

1847 m. A. Daugirdas savo kalendoriuje užrašė: „Viekšnių klebonijoje kiek įsismaginau 

išgėręs su kaimynais F. ir P. Kontrimais. Paskui užėjęs pas Joselį, sutikau... Pirmą pažintį padarę 

išgėrėm porterio ir šampano. Nuo to vyno visiškai nustojau sąmonės ir jėgų. Pirmą kartą savo 

gyvenime pagiriomis sirgau. Daugiau taip nedarysiu”. O buvo tuomet gal 59 metų. 

Viename laiške „pasisako jausiąsis visai laimingas, jei paliksiąs vaikams savo ilgų metų darbo 

vaisius ir ramiai baigsiąs gyvenimą kur nors arti bažnyčios. Jis svajojo apie bernardinų bažnyčią 

Telšiuose, bet tam jo norui nebuvo lemta išsipildyti, nes jis mirė savo dvarelyje”. 

A. Daugirdo vaikai — Adomas, Julija, Aleksandras, Rainoldas, Konstancija. Adomas (1811— 

1868) — Klyšių dvarininkas, palaidotas Akmenėje. Konstancijos (apie 1812—1897) antkapis, 

gerokai į žemę susmegęs akmuo, netoli tėvo kapo. Aleksandras (1815—1901) — valstybės 

tarėjas, palaidotas Vilniuje. Apie Juliją dar nieko nežinau. 

Rainoldas Daugirdas (1826—1906) — Bugių dvarininkas, palaidotas Viekšnių kapinių 

viduryje. Daugirdams, matyt, patiko Pavirvytės Paulavičiūtės. Rainoldas pasipiršo Edvardo 

Paulavičiaus seseriai, bet gavo neigiamą atsakymą ir tokio „įžeidimo” ilgai nepamiršo. Vėliau 

vedė Juozepą Matusevičiūtę (1838—1904), palaidotą čia pat. Jų sūnus Kazimieras Daugirdas 

(1865—1946. 10. 29) vedė to paties E. Paulavičiaus nebe seserį, o dukterį Jadvygą. Kazimiero ir 

Jadvygos duktė Vanda Daugirdaitė, gimusi 1899. 08. 16 Piatigorske, daugumai Viekšnių krašto 

gyventojų gerai žinoma kaip rašytojo Balio Sruogos žmona, mokslininkė, kelių knygų ir 

daugelio kitų publikacijų autorė. K. Daugirdas palaidotas greta tėvų. 

Tėvų darbus tęsia Dalia Sruogaitė, K. Daugirdo anūkė. Šiemet žurnale „Kultūros barai” 

(Nr. 2), jos straipsnyje „Netikslumai tekstuose apie Balį Sruogą”, yra ir mums įdomių žinių: 

„Vasaras Sruoga praleisdavo uošvio Kazimiero Daugirdo ūkyje, Būgiuose prie Viekšnių, kur iš 

Būgių miško medžių tenai buvo suręsta garsioji „vila”, vėliau išardyta ir Kaune vėl sustatyta. 

Tarp senų rastų kvepėjo Kamanų pelkių samanos, ir žiemą būdavo joje taip smagu, kad arbata, 

vos stiklinėn įpilta, apsitraukdavo leduku”. 

Gal prieš 20 metų Žemaitiją nusiaubė vietovardžių normintojai. Administracinio-teritorinio 

suskirstymo žinynui, ko gero, visai neatsižvelgiant į vietos žmonių kalbą, buvo pateikta daugybė 

pakeistų — „sunormintų” vietovardžių. Kad yra prie Skaudvilės Būgai, Ignalinos rajone 

Būgeliai, Biržų rajone Būginiai, prie Pandėlio Būginiškiai, tai ir mes, visą gyvenimą rašę Bugiai, 

69

ūsime priversti rašyti sudarkytai — Būgiai. Aklai vadovaujantis nesąžiningai atliktu darbu, 

Bugių pavadinimas pakeistas ne tik D. Sruogaitės straipsnyje, bet ir V. Daugirdaitės-Sruogienės 

knygoje, nors rašoma, kad „atspausta iš „Senovės” IV tomo”. 

Klaidžiodamas kapinėse, aptinku metalinį kryžių: „Czanai ilsis Dëwuje Jonas Sydabras 

studentas universiteto. Gimė 1855 m. sausio 16 d. Mirė 1881 m. lëpos 11 d.” Šis iš „Pakalupės 

sodos” kilęs Petrapilio universiteto studentas buvo gerai vertinamas A. Biržiškos. 

Keisčiausia man ta sunki antkapio plokštė su įrašu: „A 1894. Gasp. Bitowt. S. T. D. Can. C. 

So...” Tikriausiai, čia kapas M. Biržiškos minėto Kasparo Bytauto, gimusio 1769 m., o mirusio 

ne 1894 m., kaip antkapyje įrašyta, bet 1834 m. gegužės 4 d. K. Bytautas — kunigas, 

kanauninkas, 1807 m. pastatydino Užlieknės koplytėlę, o 1812 m. koplyčią Viekšnių kapuose, 

1890 m. nugriautą. Būtų tai kapas vieno iš seniausių Viekšnių kunigų, o kad lotyniškas, 

neperskaitomas įrašas, žmonių kiek ir primirštas. 

To nepasakytum apie kunigo J. Zaleskio kapą: „Garbės kanauninkas kunigas Juozapas 

Zalėskis. 1838—1910. Išbuvęs Viekšnių džiakonu 38 m. Viekšnių klebonu 41 metus”. Anot 

M. Biržiškos: „Doras, bet šaltas, kunigo pareigas ėjo sąžiningai. Parakvijonys reiškė jam daug 

pagarbos ir didžiavosi turį ponišką kanauninką, kokio artimesnieji kaimynai neturėjo. Jiems jis 

buvo didžiausias autoritetas bemaž visuose reikaluose. Pamokslai, evangelijos ir giesmės vis liko 

žemaitiškos, su žmonėmis ne kitaip, kaip tik žemaitiškai kalbėjo”. 

Viduryje kapinių akį patraukia iš kitų išsiskiriantis metalinis paminklas: „Czionaj palaidojem 

musu tiewa Waleryona Pancerzynskia isz Aszwienu — Bugiu. Amžina atilsi douk jam Pone!” 

Toliau jau lenkiškai užrašytos datos: 1825. 04. 23—1889. 02. 15. Žmonės, taip pat ir 

M. Biržiška, visus Pancerzynskius vadino Pančerinskiais. V. Pančerinskis — Ašvėnų 

dvarininkas, Bugių dvarininko Rainoldo Daugirdo bendraamžis ir artimiausias kaimynas — tarp 

jų sodybų gal tik pora šimtų metrų. Ką nors daugiau sužinoti apie visus Pančerinskius jau sunku. 

Kaip tik šią žiemą sniegas gal nepataisomai sugriovė namo dalį. Sunku sužinoti, kur buvo kiti 

dvarai, nes 1923 metais buvo Bugių kaimas, trys Bugių dvarai, vienas Ašvėnų dvaras, Meižių 

kaimas ir du Meižių dvarai. Bugių kaime buvo 5 ūkiai su 24 gyventojais, Bugių dvaruose gyveno 

ir dirbo 26, 12 ir 25 žmonės, iš viso 63. Tuo tarpu Ašvėnų dvare buvo 3 ūkiai su 67 žmonėmis. 

Meižių kaime buvo 9 ūkiai su 49 gyventojais. Meižių pirmame dvare gyveno ir dirbo 23, Meižių 

antrame dvare — 27 žmonės. 

Remiantis M. Biržiška, įrašais antkapiuose, žmonių atminimais, galima sužinoti, kad 

V. Pančerinskio žmona buvo Antanina Rūpeikaitė (1827—1906). Jų vaikai — Česlovas, 

Kristupas, Feliksas, Sobieslovas. Česlovas (1827—1908) — inžinierius, baigęs Petrapilio 

institutą. Dirbo Rusijoje, gal Urale, sukūrė lenkišką šeimą. Mirė Vilniuje. Kristupas Dorpate 

baigė veterinarijos mokslus. Iš jo buvo daug tikimasi, todėl paliktas prie instituto. Tačiau 

1900 m., būdamas Charkove, nusižudė. Feliksas (1862—1914) Dorpate baigė medicinos 

mokslus ir gydė Viekšnių, Laižuvos apylinkėse. Jo kapas Viekšnių kapinėse uždengtas plačiausia 

betono plokšte. 

Sobieslovas — dvarininkas, po tėvo valdė Ašvėnų dvarą. Jo žmona Sofija Bondzkevičiūtė 

pagimdė dvi dukteris ir 1911 m. mirė. Yra žmonių, prisimenančių Sobieslovą, tik nėra 

kraštotyrininkų, kurie viską užrašytų ir paskelbtų. Kraštotyrininkų visame rajone vos keletas, o 

jiems darbų begalės. Visai netyčia sužinojau, kad Marškonės dvaras buvo išdalintas Lietuvos 

savanoriams ir įkurtas vien savanorių Marškonės kaimas. Melioratorių laikais kaimas buvo 

pavyzdingai sunaikintas, bet žmonės žinomi, jų vaikai daug ką galėtų papasakoti, gal parodyti 

nuotraukų, dokumentų. Darbas ne vienam žmogui. Reikalingi sąžiningi, darbštūs 

kraštotyrininkai. 

Dar minimas Vitalis Pančerinskis (1853—1917), gal Sobieslovo pusbrolis. Jo žmona — Adelė 

Liodzinskaitė iš Viekšnių. Vitalio ir Adelės vaikai — Edvardas ir Genovaitė. A. Pančerinskienė 

su vaikais kurį laiką gyveno atskirai nuo vyro tėvų namuose Viekšniuose. Vaikams mokantis 

Šiaulių gimnazijoje, gyveno kartu Šiauliuose. Vėliau grįžo į Viekšnius. Mirė 1936 m. Edvardas 

po gimnazijos baigė medicinos mokslus Kijevo universitete, buvo, pasak M. Biržiškos, 

medicinos kandidatas. Kurį laiką gyveno savo ūkyje (kol kas nežinau, kur), o nuo 1933 m. 

Viekšniuose. Gydė Viekšnių apylinkėse. Genovaitė ištekėjo už inžinieriaus Radavičiaus. Pasak 

M. Biržiškos, gyveno „apie Viekšnius ūkyje”. Kur, bijau spėlioti, nes nežinau dar, kuri 

70

Radavičienė gyveno tame viekšniškiams žinomame „centre” — „Radavičienės dvare”, kuriame 

vėliau buvo šokama, rodomi filmai, įsikūrė „Vienybės” kolūkio biblioteka. Ne vienas vakaras ir 

naktis ten praleista. Dabar — visur lygus arimas, net metalo ieškikliai nieko nerodo... Visai 

įmanoma, kad tas Radavičienės dvaras 1923 metų dokumentuose pavadintas Bugių trečiuoju 

dvaru, esančiu vos už 2 kilometrų nuo Viekšnių geležinkelio stoties. 

Kas buvo Vitalio tėvai, kol kas nežinau, o ir paties Vitalio gimimo data sutampa su nežinomo 

Vladislovo Pančerinskio (1853—1921), palaidoto šalia Valerijono Pančerinskio, gimimo data. 

Yra žinoma, kad už Ašvėnų buvusį Meižių dvarą valdė Antanas Pančerinskis, gal Valerijono 

brolis (?). Antanas nukentėjo dėl 1863 m. sukilimo — Meižiai iš jo buvo atimti ir atiduoti 

rusams. M. Biržiškos laikais tą dvarą valdė Homolickiai. Pasak žmonių, „Gumuleckiai” valdė 

dvarą, esantį jau kitoje — vakarinėje Meižių ežero pusėje. Pati ežerą valdė keturi dvarininkai. 

Žmonės įsiminė ir dar vieną Pančerinskienę. Dėl jos potraukio vadino tik „Pypkoriene”. Deja, 

tai ir viskas, ką šiandien žinau apie Pančerinskius. Kitą dieną radau V. Pančerinskio kapą gražiai 

sutvarkytą... 

Kai tik pradės dygti grybai, viekšniškiai patrauks į aplinkinius miškus. Ir į „Sisojinę”. Ilgai 

nesupratau to įvairiausiai tariamo pavadinimo. O va, kapinėse viskas paaiškėjo prie antkapio: 

Aleksandr Ivanovič Sysoev. Mirė 1893. 12. 09. Anastasija Michailovna Sysoeva. Mirė 1908 m. 

Anot M. Biržiškos: „Tučiai buvo atiduoti maskoliui Sisojevui ir tik Nepriklausomosios Lietuvos 

vyriausybė šiojo sūnus iš ten išvarė”. Bet vardas liko. 

Takeliu pro B. Gutmanienės, kurios keptus blynus vaikystėje ne kartą valgiau, kapą ateinu 

prie Kegrių kaimo Bukontų kapo: „Čia ilsis Adomas ir Agnieška Bukontai. Adomas mirė 1913. 

Pastatė sūnus Domininkas. Nebėra jau ir Domininko (1873. 08. 11—1919. 01. 19). Gimęs 

Kegriuose, baigė medicinos mokslus Charkovo universitete. Gydytojas, mokslininkas. Yra 

parašęs knygą „Iš Ežerėnų apylinkės lietuvių antropologijos”. Palaidotas Zarasuose. Kitas sūnus, 

Domininko brolis Kazimieras, buvo kunigas, rašytojos Šatrijos Raganos globėjas Židikuose. Jų 

abiejų biografijos neatsiejamos. 

Eidamas į kapinių vidurį, praeinu Jeronimo Kačinsko (1872—1936) kapą. J. Kačinskas buvo 

vargonininku Viekšniuose, Papilėje. Jo sūnus, irgi Jeronimas — kompozitorius, dirigentas. Kitas 

sūnus Henrikas — aktorius. Abu sūnūs 1944 m. pasitraukė į užsienį. Sūnui Jeronimui 1991 m. 

paskirta Lietuvos nacionalinė premija. 

Dauguma viekšniškiams žinomiausių žmonių palaidoti kapinių viduryje, čia ir: „Provizorius 

Vincentas Aleksandravičius. 1853. 10. 06—1926. 04. 30. Viekšnių vaistinėje išdirbęs 43 metus. 

Zofija Aleksandrowicz. 12 grudnia 1885 r. 26 lat. Kotrina Kerbedžiutė Aleksandravičienė. 

1863. 02. 08—1926. 03. 28. Z Baranovskich Antanina Ujejska. 1865. 09. 24—1945. 05. 04”. 

Žagarės klebonas Kazimieras Aleksandravičius (1824—1884) savo testamente rašė: „Asz 

(klebonas) paliepiu p-ui Vincentui Aleksandravyczei (brolio sūnui), kad jis 6 procentą nuo 

5 tukstancziu rubliu, duotu manimi prie nupirkimo aptėkos Vinksznėje...” Šį testamentą Vincento 

draugas Antanas Buivydas paminėjo „Aušros” 1885 m. 10—11 numeryje, pasirašydamas „A. I. 

B. Žagaras”. 

Testamentą vykdydami ir atsirado Viekšniuose Aleksandravičiai. Šiame šeimyniniame kape 

pirmiausiai palaidota pirmoji Vincento žmona, Žagarės vaistinės savininko pulkininko 

Kazlauskio duktė Sofija. Ji pagimdė sūnų Bronislovą (vėliau jaunųjų Biržiškų draugą) ir 26 metų 

mirė. Vincentas 1892 m. vedė Kotryną Kerbedžiūtę, žemaičių bajoro dukterį. Jų vaikai — Janina, 

Vincas, Juozas, Kazys, Vanda, Konradas. Pasak M. Biržiškos, Janina jauna mirė, Vincas, 

būdamas rusų karininku, 1916 m. žuvo Galicijoje. Juozas paveldėjo Viekšnių vaistinę. 

Nesveikavęs Kazys 1916 m. mirė Maskvoje. Vanda kuri laiką buvo vokiečių kalbos mokytoja 

Viekšnių mokykloje, 1923 m. ištekėjo už diplomato V. Gilio. Konradas Vytauto Didžiojo 

universitete baigė teisės mokslus. 

1926. 03. 28 mirė Kotryna Aleksandravičienė, o po mėnesio ir jos vyras Vincentas. Antaniną 

Ujejska čia palaidojo Juozas Aleksandravičius. 1938. 11. 23 jis rašė Vidaus reikalų ministerijos 

Administracijos departamentui: „Mano uošvė — žmonos motina Antanina Ujejskienė, 69 m. 

amžiaus, yra gimusi Bobruiske, Minsko rėdyboje. Prieš Didįjį karą gyveno Kaukaze, 

Ekaterinodare. 1921 m. sykiu su vyru norėjo įvažiuoti Lietuvon, bet prie rubežiaus nebuvo į 

Lietuvą įsileisti ir jiems pavyko nuvykti Lenkijon, kur apsigyveno Varšuvoje. 1932 m. mirė jos 

71

vyras ir nuo to laiko paliko be jokių pragyvenimo lėšų... Todėl neatbūtinai reikalinga, kad mano 

uošvė persikeltų gyventi pas mane, kuriai aš pasižadu teikti pragyvenimą ligi jos gyvos galvos”. 

Netoliese marmurinis [juodo akmens] kryžius. Kondratowicz Wladyslaw. 1824. 06. 15— 

1903. 11. 09. V. Kondratavičius buvo Svisločės, 1851—1860 m. Šiaulių, vėliau Suvalkų 

gimnazijų matematikos mokytoju. Pensijos sulaukęs, apsigyveno savo Meškelių dvare. Žmona 

(Pranciška Šimanskaitė 1843—1925. 01. 20), dukterys Jadvyga ir Marija buvo labai malonios, 

vaišingos ir nekvailos, nors pats V. Kondratavičius šaipydavosi: „Žmona turi būti jauna, graži, 

bet kvaila — tokią ir turiu”. Tarsi prieštaraudamas sau, visai nesikišo į Meškelių dvaro ūkio 

reikalus — viską tvarkė moterys. Sūnaus Vytauto neleido mokyklon — mokė pats. Vėliau 

Vytautas buvo žinomas kaip geras ūkininkas, išleidęs kelias knygeles lenkų kalba visuomenės 

gyvenimo klausimais. 

V. Kondratavičius buvo tuo metu labai gerbiamo rašytojo Vladislovo Sirokomlės — Liudviko 

Kondratavičiaus (1823—1862) giminaitis. Gal todėl pats, sūnus Vytautas, duktė Marija šį bei tą 

parašinėdavo. M. Biržiškai jis matematikos mokytojas. 

Ko tik nėra buvę Viekšniuose! Štai: Moncewicz Floryan 1829. 05. 04—1902. 02. 21. Tais 

laikais dauguma mūsų krašto „ponų” laikė save žemaičiais, „žemaičių bajorais”, nors kalbėjo 

lenkiškai. Tai ir Florijonas Moncevičius buvo žemaitis, dirbo Maskvos pašto apygardos 

viršininko padėjėju. Išėjęs į pensiją, vertėsi prekyba namais Kaune, Liepojoje, vėliau persikėlė į 

Viekšnius. Čia, Vytauto gatvėje, pasak M. Biržiškos, seniau vadintoje Naująja, Cerkovnaja ar 

tiesiog „Kiaulių ulyčia”, pirko sklypą su gražiais namais. Anot M. Biržiškos: „senis Moncevičius 

buvo labai malonus žmogus, mėgdavo juokauti (mus, vaikus, pagaudamas kutendavo, 

sakydamas „kurki, kurki”) ir jo šeimyną visi mėgo”. 

Dabar, kai Lietuvoje vėl pradėjo rastis bajorai, kunigaikščiai, kai šitiek žmonių bando 

išsiaiškinti savo kilmę, tenka pradėti rimtai vertinti tokius pat bandymus praeityje. Visai galimas 

dalykas, kad netoli Biržiškų kapo, prie gana prabangaus kryžiaus, yra tikrų gediminaičių kapas: 

„Po didžiųjų [didžjų] vargų, gausiųjų [gausjų] darbų ir sunkjų ligų tšjonai radome sav atilsį. 

Pluogų ukininkai: Jonas Gediminas-Beržanskis-Klausutis. 1827—1888. Barbora Gediminienė- 

Beržanskienė-Klausutienė. 1828—1893. Imperatoriško Petrapilės universiteto studentas 

Liudvikas Gediminas-Beržanskis-Klausutis. 1864—1888”. Prie šio kapo turėsime dar ne karta 

ateiti, nes, pasirodo, ši Barbora Beržanskienė ir buvo ne kartą spaudoje minėta Viekšnių 

knygnešė, didelio uždraustų knygų sandėlio saugotoja. Pas Beržanskius sandėlis buvo įrengtas 

rūpinantis giminaičiui kunigui M. Šiuipiui (B. Beržanskienė buvo Šiuipaitė). Rašoma, kad 

knygos į čia buvo gabenamos vežimais, čia suskirstomos ir perduodamos į Laižuvos, Leckavos, 

Akmenės, Tirkšlių apylinkes. B. Beržanskienė buvo sukaupusi nemaža, biblioteką. O kad 

Beržanskių sodyba, ją supantys medžiai matėsi pro gimtinės langą, tai net po daugelio metų ir 

man teko laimė skaityti išlikusių knygų. 

Jono ir Barboros sūnus, studentas Liudvikas Beržanskis, laikomas aušrininku, nes yra parašęs 

keletą žinučių „Aušrai”. Minint „Aušros” 100 metų sukaktį, Čikagoje perspausdinti turimi 

„Aušros” numeriai. Kartu išspausdintas J. Dainausko straipsnis, kuriame minimas ne Jonas, bet 

brolis Liudvikas Beržanskis: „Rašė Auszroje pasirašydamas „J. K-gis” (1884 m.), „J. K. Dagys”, 

„J. Kadagys (1885 m.)”. Pavyzdžiui, „Aušros” 1885 m. Nr. 4-5 rašė: „Vėksznei. Vėkszniszkiams 

vyko praėjusį metą iszrinkti gerą starsziną Simaną Virkutį. Szis vyras nei laszo degtinės negeriąs 

ir kysziu ar dovanu neimąs — kokiu ant nelaimės retai tėra starszinu — taip gražei veda 

gaspadorystę savo valscziaus, kad žmonės nebemoka kaip besidžiaugti...” 

Kitas Jono ir Barboros sūnus Jonas Beržanskis (1862—1936) tiek daug ką yra veikęs, kad 

1933 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas apdovanojo jį LDK Gedimino ordino tėvūno laipsniu. 

Tarp kitų darbų, J. Beržanskis 12 metų tyrinėjo savo kilmę. Šeimos kilmės studiją, pavadintą 

„Lietuvių heraldika”, patvirtino Lietuvos bajorų sąjunga ir notaras. 

Perėjau senąsias kapines, pažvelgdamas tik į vieną ar kitą įrašą, pamąstydamas, kaip visai čia 

pat glūdi krašto istorija, tik jau ne visi įrašai įskaitomi. 

Kapinių paminklai daug kartų vienų ar kitų žmonių fotografuoti, yra bandyta užrašyti visus 

reikšmingus įrašus. Bet patys viekšniškiai tokių duomenų neturi. Daugelį įrašų be specialių 

priemonių jau sunku perskaityti. Bet blogiausia, kad daug antkapių, kryžių, skulptūrų reikėtų 

72

skubiai remontuoti, restauruoti, deja, pačios Viekšnių krašto bendruomenės, parapijos jėgomis ir 

lėšomis. 

Sutikau ir kapinių prižiūrėtoją — gailėjosi, kad pranyksta kapai, smerkė protėvių niekinimą, 

ant jų kaulų laidojant. Mačiau moteris, tvarkančias vieną kapą po kito, bet jų per mažai, kad 

tokios reikšmingos kapinės būtų sutvarkytos pavyzdingai, gerai. Kultūringas lankytojas, turistas, 

kraštotyrininkas pirmiausia apžiūri bažnyčią, kapines, po to muziejus ir kitką. Seniai apmaudu, 

kad lankytojai negali įlipti į bažnyčios bokštą, iš kurio matomas Šatrijos kalnas. Už tokią 

galimybę ir aš, ir kiti žmonės nepagailėtų po kokius 10 litų. Gal bažnyčiai greit atsipirktų 

specialių laiptų įrengimas. 

Randevu (prancūziškai — randez-vous) reiškia ne tik pasimatymą, susitikimą, bet ir „ateikite, 

atvykite”. Taigi, ateikite, atvykite į Viekšnių senąsias kapines! Čia daug darbo kraštotyrininkams, 

krašto patriotams. 

Vėlavičienė Birutė. Sielos šventė Svirkančiuose // Vienybė. — 1996. — Rugs. 4. — Tekste: 

Kryžiaus pašventinimas senosiose Svirkančių kapinėse. — Visas tekstas: 

Rugpjūčio 23-ioji Svirkančių, Gudų ir kitų aplinkinių kaimų gyventojams bus įsimintina ne 

tik kaip Juodojo kaspino diena. Tą saulėta ir gražią rugpjūčio pavakarę kaimiečiai, numetę 

kasdieninius, vis niekaip nesibaigiančius darbus, skubėjo į senuosius Svirkančių kapelius. Čia jų 

laukė neeilinis įvykis. Jau prieš gerą pusmetį kapinaitėse, Onos ir Zofijos Bučienių, Alberto 

Bučiaus, Stefanijos, Jono ir Antano Urbonų pastangomis atsirado didelis, gražus kryžius. Jis 

visiems byloja: čia ilsisi žmonės, tokie pat, kaip ir mes: kadaise džiaugęsi gyvenimu, juokęsi, 

kūrę planus ateičiai, mylėję. Ir turbūt niekada negalvoję apie mirti. Praūžęs karas taip nuniokojo 

kapines, jog nežinodamas galėjai praeiti pro jas, net neįtardamas, kad čia išėjusių Anapilin 

ramybės vieta. 

Artėjo šešiolikta valanda. Iš visų pusių rinkosi žmonės. Ypač malonu buvo matyti šalia 

senyvų, pagyvenusių žmonių ir jaunus veidelius. Vaikai žingsniavo šalia mamyčių, senelių, o 

rankose nešė kryželį ar žvakutę, o kas ir rudenėjančių gėlių puokštę. Jau prie vartelių visus sutiko 

kunigas, dabar klebonas Kauno rajone, trumpam sugrįžęs į gimtinę — J. Urbonas. Prasidėjo 

kryžiaus šventinimo apeigos. Žmonės klausėsi gražių kunigo žodžių, meldėsi, giedojo. Žiūrėjau į 

juos, į darbo nualintas jų rankas, į saulės ir vėjo nugairintus veidus ir širdyje jutau didžiausią 

palaimą. Mačiau, kad tą patį jaučia ir visi čia susirinkę. Tarp mūsų nebuvo pykčio, neapykantos, 

pagiežos. 

Maldoje visi susijungėme su tais, kurie išėjo Anapilin. Ne balsu, o širdimi visi giedojome 

giesmę „Marija, Marija”. Pasimeldę neskubėjome į namus. Visi būreliais šnekučiavosi, dalijosi 

prisiminimais. Džiaugėsi ir iš šių vietų kilęs kunigas J. Urbonas, kad galėjo sutikti savo kaimo 

žmones, kad galėjo pasimelsti už mirusius, aplankyti gimtinę ir pašventinti kryžių. Žiūrėjau į šį 

gražų renginį ir mintyse prieštaravau poetui Just. Marcinkevičiui, kuris teigė, jog „Mūsų žemėje 

visada per maža gerų žodžių: meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių...” Bent jau čia, kapinėse, jų 

tikrai nebuvo per mažai. Visi susirinkusieji ėjo ir dėkojo ne tik kunigui, bet ir jo mamai — 

Stefanijai Urbonienei, kuri ir buvo šios šventės iniciatorė. Pabūni, pabendrauji su tokiais geros ir 

taurios sielos žmonėmis ir pačiam norisi būti į juos panašiam. 

Birutė Vėlavičienė. Svirkančių pradinės mokyklos vyresnioji mokytoja. 

Akmenės kraštas / Teksto autorius Leopoldas Rozga; Dailininkas Aloyzas Janulis; 

Nuotraukos Jono Danausko. — Vilnius: Atkula, 1998. — 32 p. — P. 24—27, 29, 31. — Tekste: 

Skyriai „Viekšnių seniūnija”, „Viekšniai Ward”, „Die Gemeinde Viekšniai”. — Nuotrauka: 

„Tučių kaimo kapinaitės”. 

Triaušys Darius. Viekšnių senosios kapinės. — Viekšniai. — 1998. — Rankraštis. — Tekste: 

Kapinių plotas 2,8 ha. Lietuvių, katalikų dalis — 2,15 ha. Rusų dalis — 0,65 ha. 

Lietuvių, katalikų kapinėse: 

1. Metaliniai kalti ir lieti kryžiai 146 

2. Senieji akmeniniai ir mūriniai kryžiai 389 

3. Akmeniniai kalti kryžiai 16 

73

4. Mediniai kryžiai 30 

5. Antkapiai 591 

6. Skulptūros 14 

7. Koplyčios 5 

8. Šiuolaikiniai akmeniniai paminklai 177 

Rusų senosiose kapinėse: 








Tekste: 

Kairiškiai: Pušys Apžadų kapeliuose. Tai 15x25 m. dydžio „kapeliai”, nors kapelių čia nėra. 

Ėmus laidoti nekrikštytus žmones, valdžia uždraudė tai daryti, liepė juos perlaidoti, po to niekas 

čia mirusiųjų nelaidojo. Didžiausia iš trijų pušų — sena, surambėjusi, daugiau kaip 1 m. 

skersmens, į vakarus nuo jos — jaunesnė, tiesesnė, apie 80 cm. skersmens, trečia — aptvaro 

šiaurės vakarų kampe, apie 60 cm. skersmens. Dažniausiai stebuklinga laikoma tik seniausioji iš 

jų, bet neretai sakoma, kad visos trys pušys stebuklingos. Padavimai: Sako, senovėje, kai toje 

vietoje pradėjo kirsti mišką, apie tą pušį vis iš nakties rasdavę keliais apšliaužtą takelį, kad prie 

jos kažkas vis naktimis slapta melsdavęsis, taip ją po to ir paliko toje vietoje, o vėliau žmonės 

ėmė ir patys ją garbinti. Dar pasakoja, kad kirtėjams, kai šie kirto aplinkinį mišką, prisisapnavę, 

kad kas tą pušį kirs — tas mirs. Vis dėlto kažkas pušį bandė nupjauti, bet negalėjo — kiek dieną 

įpjaus, tiek po nakties vėl ta vieta užaugdavo. 1815—1932 m. šioje vietoje buvo sukurta visa 

„šventykla'': 1815 12 28, kaip rodo lenkiškas įrašas pušyje, prie jos buvo pritvirtinta storų 

ąžuolinių lentų, kalvio apkaustyta aukų dėžė, virš kurios po stogeliu pritvirtintas Nukryžiuotasis. 

1895 07 16 į rytus nuo medžio pastatyta koplytėlė su Švenčiausios Panelės ir kitų šventųjų 

statulomis, aplink pastatyta kryžių. 1977 metais kraštotyrininkas J. Šliavas nurodė, kad kryžiai 

buvę su įvairiomis 1912—1972 m. laikotarpio datomis. Nupuvus stogeliui virš pirmojo 

Nukryžiuotojo, jis perkeltas į koplytėlę, bet ant pušies, maždaug 4 m. aukštyje, vėl buvo 

pritvirtintas kitas Nukryžiuotasis. ''Prie pušies melstis žmonės eidavo, kai kam ką skaudėdavo: 

eidavo apie tą pušį keliais, dėdavo prie jos pinigų, ant Nukryžiuotojo rišdavo kaspinėlių, 

statydavo šalia jos apžadų kryžius [...] dar ir dabar nuo tos pušies perkeltas į koplytėlę 

Nukryžiuotasis visas apraišiotas spalvotais kaspinėliais: baltais, rausvais, mėlynais, žaliais, 

vienas — juodas. Apraišioti kaspinėliais ir nuo pušies nuimti kryželiai bei Panelės Švenčiausios, 

koplytėlėj sustatyti šventųjų paveikslai. Sakydavo žmonės, kad nuo to esą jie pagydavę'' (Šliavas 

J., 1977 m.). Kryžiavom dienom ir per Šeštines prie tos pušies susirinkdavo minios žmonių, 

giedodavo, eidavo aplinkui keliais. ''Vienas iš pačių įspūdingiausių šios rūšies mitologijos 

paminklų Šiaurės Lietuvoje”, — rašė J. Šliavas, apsilankęs Apžadų kapeliuose (Šliavas J., 

1977 m.). — Nurodyta literatūra. 

Tučiai (Nevarėnų seniūnijoje): Kapeliai. Gintalo dvaro pušyne yra senkapiai, kur buvusi 

Dievo motinos koplytėlė, laikyta stebuklinga. Padavimai: Čia stovėjusi bažnyčia. — Nurodyta 

literatūra (Žemaičių prietelius. — 1930. — Liep. 17.). 

Užlieknė: Veselės kapinės. Tarp Užlieknės ir Viekšnių, ant kalnelio, prie pat kelio. Senos 

atviros kapinaitės, kuriose stovėjo keli pakrypę mediniai kryžiai. Padavimas: Buvo pasakojama, 

kad XVIII amžiaus pradžioje čia kelyje susitiko du vestuvininkų pulkai. Vieni jų važiavę į 

Viekšnius, į jungtuves, kiti buvo grįžtantys po sutuoktuvių. Būdami bajoriškai išdidūs, pulkai 

susiginčijo, susišaudė. Mušėsi, žuvo ir abu jaunieji. Visi žuvusieji buvo ant kalnelio palaidoti. Iš 

to kilo Veselės kapinių pavadinimas. — Nurodyta literatūra. 

74

Juodpusis Apolinaras. Apie amžinąją pagarbą: Mintys mirusiųjų pagerbimo dienos 

išvakarėse // Vienybė. — 1998. — Spal. 29: ir kryžiaus V. Pančerinskiui nuotrauka. — Tekste: 

Viekšnių kapinės. 

Imbrienė Vilhelmina. Viekšnių seniūnijos teritorijoje esančios kapinės, įtrauktos į 

nekilnojamųjų istorijos ir kultūros vertybių sąrašus. — Rankraštis // Broniui Keriui. — 1999. — 

Kovo 2. — Tekste: Neveikiančios kapinės (senkapiai): 

Eil. Kapinių pavadinimas 

Plotas 

hektarais 

1 Ašvėnų 0,06 

2 Avižlių 0,02 

3 Birbiliškės „Bogdelio” 0,04 

4 Čekų I 0,07 

5 Čekų II [Šarkių „mauzoliejus”] 0,05 

6 Dauginių 0,12 

7 Gudų 0,10 

8 Kapėnų 0,05 

9 Kegrių 0,18 

10 Santeklių senkapis 1,6 

11 Santeklių [seniau Daubiškių kaime] 0,14 

12 Santeklių I [dabar Palnosų kaime] 0,08 

13 Santeklių II [dabar Palnosų kaime] 0,28 

14 Stočkų I 0,01 

15 Stočkų II 0,03 

16 Svirkančių 0,31 

17 Tučių I kaimo I 0,05 

18 Tučių I kaimo II 0,02 

19 Tučių II kaimo I 0,04 

20 Tučių II kaimo II 0,09 

21 Viekšnių žydų kapinės 1,4 

22 Žalionės 0,02 

23 Žibikų I 0,03 

24 Žibikų II 0,11 

1. Ašvėnų kaimo kapinės: [Į pietus nuo buvusio Bugių dvaro, Bugių kaimo — dabartinio 

Ašvėnų kaimo. Į vakarus nuo vieškelio Palnosai—Ašvėnai]. Auga įvairūs medeliai, krūmai. 

Kapų žymių nėra. [Manoma, kad tai buvusio Bugių dvaro ir Bugių kaimo kapinės. Buvę Bugių 

dvaro darbininkai pasakojo, kad tokios nedidelės kapinaitės buvusios]. 

2. Avižlių kaimo kapinės: Purvių miško 23 kvartale, miške. Į kapines eina keliukas iš Avižlių 

kaimo. Kapinės būdavo aptveriamos medine tvorele. Išlikęs vienas antkapis, trys metaliniai 

kryželiai. Žmonės prisimena, kad čia laidodavo nekrikštytus vaikus. Nuo seno čia žmonės 

giedodavo „kryžiaunas”. 

3. Birbiliškės kaimo (Kosto Bogdelio) kapinės: Apsodintos eglėmis, išlikusios akmeninės 

tvoros liekanos. Kapų žymių, paminklų nėra. 

4. Čekų kaimo I kapinės: Prie kelio, Čekupio upelio. Tvoros liekanos, metaliniai varteliai, 

trys metaliniai kryžiai. 

5. Čekų kaimo II [Šarkių] kapinės: Mūrinė šeimos kapo koplyčia. Sienos be langų. Čia 

palaidotos mergaitės dvynukės perkeltos į kapines. 

75

6. Dauginių kaimo kapinės: Senosios kapinės sujungtos su naujosiomis. Vakarinėje kapinių 

dalyje dar laidojama. Tvora akmenų, metaliniai varteliai. Architektūros paminklas — mūriniai 

vartai. 

7. Gudų kaimo kapinės: Prie Gudų malūno. Kapų žymių nėra. Teritorija aptverta, 1991 metais 

Urbonų anūkai čia savo senelių atminimui pastatė medinį kryžių. 

8. Kapėnų kaimo kapinės: Du betoniniai paminklai prie kelio. [Gali būti Kapėnuose 

gyvenusio Augustino Mikos (1906—1977) giminaičių]. 

9. Kegrių kaimo kapinės: Buvo aptvertos akmenų tvora. Yra 1931 metais statytas medinis 

kryžius, metalinio kryžiaus pamatas, aptvertas metaline tvorele, medžiuose trys medinės 

koplytėlės. 

10. Santeklių kaimo senkapis, buvęs „Prancūzkalnis”: 1987 m. išbrauktas iš archeologijos 

paminklų sąrašo, vertinamas kaip saugotinas objektas. Senkapis yra miško, augančio prie 

Virvytės ir Ventos santakos, šiaurės vakarų pakraštyje, maždaug į vakarus nuo Sonteklių dvaro 

vietos ir kelio Palnosai—Gyvoliai. Nuo Sonteklių tilto per Ventą maždaug į pietvakarius. 

11. Santeklių kaimo kapinės: [Buvusiame Daubiškių kaime, dabar Palnosų kaimo rytiniamepietrytiniame 

pakraštyje, arčiau prie Ventos upės]. Pieva, auga beržai, pušys, krūmai. Kapų 

žymių, paminklų, kryžių nėra. Paviršius smėlėtas, nudraskytas. Netoliese sodyba. Sodybos 

gyventojas kapinėse yra radęs senų monetų. 

12. Santeklių kaimo I kapinės: Palnosų kaimo pietinėje dalyje, pakalnėje. Į vakarus nuo 

vadinamųjų „Latvelių” kapinių. [Gal tų didesnių kapinių dalis]. Kapinių žymių nėra. Toje vietoje 

buvo pastatytas kolūkio dujų balionų sandėlys. 

13. Santeklių kaimo II kapinės, vadinamos „Latvelių” kapinėmis: Palnosų kaimo pietinėje 

dalyje, į rytus nuo I kapinių, ant kalnelio. Yra kapų žymių, antkapių, kryžių, tvorelių. Išlikę 

įrašai: 1857—1921 Janis Kleinbergs. Grieta Kleinbergs. Jegar Sakis 1818—1896. Ir kt. Yra įrašų 

vokiečių kalba. 

14. Stočkų kaimo I kapinės: Kapinių žymių nėra. Medžiai ir krūmai. 

15. Stočkų kaimo II kapinės: Prie kelio Viekšniai—Pievėnai, netoli Pievio upelio užtvankos. 

Metalinis kryžius su tekstu: Ferdinand Krondorf. Geb. 10 Maerz 1815, gest. 21 April 1882. 

16. Svirkančių kaimo kapinės: Seniau prie kelio Viekšniai—Kapėnai. Nutiesus naujus kelius 

— prie Viekšnių kelio išsišakojimo į Kapėnus ir į Kairiškius (toliau — į Tryškius). Daug medžių. 

Buvo aptvertos akmenų tvorele. Vartai su kryželiais. Yra kapų, antkapių, kryžių. Kai kuriuos čia 

palaidotus žmonės dar atsimena. Žmonės pasakoja, kad kapinėse vaidendavosi. 

17. Tučių I kaimo I kapinės: Tučiuose, šalia kelio. Kapai, dvi koplytėlės, dvi betoninės 

skulptūros, metalinis kryžiukas. Kapinės prižiūrimos. 

18. Tučių I kaimo II kapinės: Buvo aptvertos akmenine tvorele. Du kapai, antkapiniai 

paminklai. Medinė koplytėlė ant betoninio pamato. 

19. Tučių II kaimo I kapinės: Betoninis paminklas, du mediniai kryžiai, du metaliniai kryžiai, 

koplytėlė. 

20. Tučių II kaimo II kapinės: Penkios koplytėlės — 3 iš jų medžiuose, metalinis kryžius. 

21. Viekšnių žydų kapinės: Vakariniame Viekšnių pakraštyje, į rytus nuo Viekšnių naujųjų 

kapinių. Išlikę nemažai akmeninių paminklų su įrašais. 

22. Žalionės kaimo kapinės: Prie kaimo kelio, yra metalinis kryžius, betoninis paminklas, du 

naujesni mediniai kryžiai. 

23. Žibikų kaimo I kapinės: Žibikų pušyne, prie kelio Viekšniai—Žibikai. Išliko akmeninės 

tvoros atskiri akmenys, metalinis kryžius. Vėliau pastatytas naujas paminklas. Žmonės pasakoja, 

kad kažkada kapinėse buvęs patrankos lafetas. 

76

24. Žibikų kaimo II kapinės: Žibikų kaime prie Pievupio upelio. Akmeninio paminklo dalis, 

medinis kryžius. 


Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose). Svirkančių kapeliai // Alvydui Adomaičiui ir Broniui 

Keriui. — 1999. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Už Svirkančių kapelių gyveno ūkininkas. Turėjo apie 40 hektarų žemės, samdė 2 vaikius ir 2 

merges. Vienai mergei, likus iki Kalėdų porai savaičių, sapne pasirodė graži pana ir sako: „Kada 

eisi į Kalėdas, būk gera, užeik į Svirkančių kapelius. Tu rasi ten aukso skrynią. Aš sėdėsiu ant tos 

skrynios krašto ir šukuosiuos galvą. Tau nieko nedarysiu. Tu tik mesk į skrynią kokį šventą 

daiktą, aš pasitrauksiu ir viskas tau paliks. Ir tu būsi laiminga, ir aš būsiu laiminga. Tik viena 

neik, pasiimk žmogų kartu.” Sapnas yra sapnas. Mergė labai neėmė į galvą. 

Kai atėjo Kalėdos, ta mergė visus išleido į Kalėdas, o pati pasiliko prižiūrėt gyvulius. Buvo 

jauna, greita, kai viską sutvarkė, pamelžė karves, žiūri, kad spėtų ir ji nueiti į Kalėdas, į Viekšnių 

bažnyčią. Susiruošė, pasiėmė rožančių ir išėjo. Eidama pro Svirkančių kapelius, prisiminė panos 

žodžius. Paskui pasakojo: Pagalvojau — imsiu ir užeisiu. Užeinu, žiūriu — kapelių viduryje sėdi 

pana, labai graži, šviesiais ilgais plaukais ir šukuojasi galvą. Mergė baisiai išsigando, apsisuko ir 

išbėgo iš kapelių. Kada bėgo, girdėjo kaip ta skrynia nubildėjo, nudundėjo. Nebėjo mergė į 

bažnyčia, parbėgo namo ir atsigulė. Tada jai pasirodė ta pana ir pasakė: „Jei būtum metusi į 

skrynią rožančių, ir aš būčiau laiminga, ir tu būtum laiminga. Dabar ir aš turiu kentėt, ir tu likai 

nelaiminga.” 

Kai parvažiavo iš Kalėdų šeimininkai su namiškiais, mergė viską jiems papasakojo, bet iš 

lovos nebesikėlė ir po trijų dienų mirė. Tuos ūkininkus paskui išvežė į Sibirą, namus nugriovė. 

Svirkančių kapeliuose yra buvusios kelios mūrytos koplytėlės. Dabar beliko tik pamatų akmenys. 

Arčiau prie vartų, kraštinė (pietinė) koplyčia buvo pastatyta ūkininkui Lapučiui. Pirmojo 

pasaulinio karo metu, kai vokiečiai jau grįžo namo, užėjo pas Laputį du vokiečiai. Pas Laputį tuo 

metu buvo kaimynas. Jie tuos vokiečius uždarė tvarte. Tą pačią dieną, po kokių kelių valandų, 

vėl pasirodė vokiečiai — važiuoja keliu bent keli vežimai. Uždarytieji vokiečiai išdaužė tvarto 

langelį ir pradėjo vokiškai šaukti. Vokiečiai sustojo, rado tuos du vokiečius užrakintus. Anus 

paleido, tada nuėjo į namą, rado Laputį su tuo kaimynu ir abudu nužudė Vaikai pasakojo, kad 

subadė durtuvais. 

Čia palaidotas ir Šiaulėlis Kuostis [Šiaulys Kostas]. Dar mano tėvukas laidojo. Šiaulėlis 

dalino žemę. Atėjo Šiūša pas Šiaulėlį į namus ir liepia įleist. Šiaulėlis neleid. Šiūša išmušė langą 

ir lend į vidų. Su kirveliu, kur stogus deng, į kaktą Šiaulėlis. Ir nebelindo. Nebesušaudė anuo. 

Praėjo savaitė ar dvi. Šiaulėlis išėjo į Skleipių malūną kortom lošti. Anie nuėjo pas Šiaulėlį, bet 

nerado namie. Tada iškratė iš lovos šiaudus, žinot, kaip seniau lovos būdavo, ir uždegė. Kas 

aniem pasakė, kad Šiaulėlis išėjęs į malūną. Tie, kurie malūne kartu lošė, pasakojo — į malūną 

įėjo trys vyrai. Du įėjo į vidų, vienas pasiliko tarpdury. Paklausė: „Katras esat Šiaulėlis?” „Aš”, 

— sako Šiaulėlis. „Eik šen”. Kai nuėjo iki tarpdurio, pokšt į krūtinę ir nušovė. 


Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose) Nežinomas kapas Užbravarėse // Alvydui 

Adomaičiui ir Broniui Keriui. — 1999. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Kada vežė žmones į Sibirą, atvažiavo stribokai į Uogiškių kaimą išvežti Jasučių šeimos. 

Broliai Jasučiai gulėjo kitame namo gale. Jie iššoko per langą ir pabėgo. O tėvus, jau senukus, 

Jasučius išvežė į Sibirą ir jie ten mirė. Jasučių namas buvo prie pat kapelių. Niekas nežinojo, kad 

tuose kapeliuose pasiliko tykoti stribokai. Kai po kelių dienų broliai Jasučiai parėjo namo ir lindo 

pro langą, stribokai pradėjo šaudyti ir abu nušovė. 

Kaime gyvenusiam Gauronskiui buvo liepta nušautuosius brolius Jasučius atvežti į paventį 

prie Viekšnių. Ans prisidėjo į ratus šiaudų, suguldė Jasučius ir atvežė į tą vietą, ten, kur tie šieno 

kupsteliai (už Viekšnių, už tilto per Ventą, vakarinėje kelio pusėje, tarp žemyn einančio keliuko 

ir atkalnių krūmų). Ant žemės paklojo kiek šiaudų ir paguldė Jasučius. Tų šiaudų liko ir ratuose. 

Kai parvažiavo namo, tą naktį Gauronskiui sapne Jasučiai ir sako: „Tu mumis Užbravarėse 

77

palikai, bet mes pas tave kiekvieną naktį ateisim. Kad mūsų krauju sukruvintus šiaudus išmetei 

prie tvarto.” Tai vakarais Gauronskis ir matydavo — du pasisuka į jo kelelį ir atein į kiemą. 

Aš ėjau į Viekšnius, žiūriu — guli broliai Jasučiai šiauduose pamesti. Sako, čia iškasė duobę 

ir juos sulaidojo. 

[Jasutis Stasys, Kazio, gimęs 1881 metais, ištremtas iš Uogiškių kaimo 1948 metų gegužės 

mėnesio 22 dieną. Tą pačią dieną iš Uogiškių kaimo ištremta Daujotų šeima]. 


Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose). Gyvolių piliakalnio legenda // Alvydui Adomaičiui 

ir Broniui Keriui. — 1999. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 


pasakojo, kad ponia, atrodo, Juzefa Grybauskienė gimdė dvynukes dukteris. Gimdė sunkiai ir 

mirė, o dukrelės paliko. Ponią palaidojo ant kalnelio prie piliakalnio. Ant kapo, pačiame kalnelio 


Grybauskas buvo didžiausias pijokas. Kai pareidavo girtas, visus išgainiodavo. Dvaro vaikiai 

paimdavo mergeles, kad tėvas joms ko nors blogo nepadarytų, ir nusinešdavo į klėtį. Grybauskas 

daužydavo klėties duris, bet vaikiai neįleisdavo. 

Vieną vakarą, kai dukrelės jau buvo penkerių metų amžiaus, netikėtai parėjo girtas tėvas ir 

ėmė visus gainioti. Vaikiai nebespėjo tų mergelių paimti. Tėvas draskėsi, draskėsi, apsvaidė tuos 

vaikus ir paliko kieme. O šalta, lietus lynoja. Paskui tos mergelės pasakojo — kur mes eisim, 

vaikių bijom prašyt įsileist. Mes bėgam ant kapelių. Ten nesušalsim, nesušlapsim. Kai tik 

atbėgom prie koplytėlės, iš kažin kur atėjo jauna, graži moteris, apsirengusi balta labai ilga 

suknele. Ana mumis apgaubė ta suknele. Ka jūs, sako, nesušaltumėt, nesulytumėt. Kada išaušo, 

ana suknelę nuėmė nuo mūsų. Sako, bėkit, vaikai, dabar jūsų tetė nieko nedarys, o aš, sako, 

išeinu į savo namus. Mergelės nepažino tos moters, bet kai papasakojo, visi suprato, kad tai buvo 

čia palaidotoji jų motina. Ją palaidojo su balta ilga suknia. 





Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose). Pavirvytės dvaro legenda // Alvydui Adomaičiui ir 

Broniui Keriui. — 1999. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

[Mykolas Biržiška yra rašęs, kad 1848 metais Pavirvytės dvare nusižudė 35 metų amžiaus 

Domininkas Paulavičius, Juozapo Paulavičiaus (1804—1881) sūnus, Edvardo Paulavičiaus 

(1837—1894) brolis. Domininkas palaidotas Pavirvytės dvare. Tikriausiai M. Biržiškos 

pateiktose žiniose yra klaida. Domininkas galėjo būti Juozapo (1804—1881) ne sūnus, bet brolis. 

Iš 1848 metų atėmę 35 metus, sužinome, kad Domininkas gimė 1813 metais, kai Juozapui buvo 

9 metai ir tėvu būti jis negalėjo. Apie Pavirvytės dvare nusižudžiusį Paulavičių, vadinamą ne 

Domininku, bet „Adomėliu” pasakojamos legendos]. 

Paulavičių buvo du broliai. Vienas Adomėlis, kitas nežinau kokiu vardu. Adomėlis buvo su 

kuprele. Neturėjo nei žmonos, nei vaikų. Brolis labai apsėdo Adomėlį, kam tas kalba su 

kumiečiais. O Adomėlis labai mylėjo kumiečius. Kada anų labai apsėdo, ans ėmė ir pasikorė, dėl 

brolio. Mano tėvas yra rodęs Pavirvytės dvare beržą, ant kurio Adomėlis pasikorė. Adomėlį 

palaidojo Gudų pušynėlyje. Yra akmuo, jame kryžius iškaltas, daugiau nieko. Jau seniai niekas 

negali pasakyti, ar Adomėlis tebėra ten palaidotas, ar perkeltas kitur. Kada pirmą kartą važiavom 

pro šalį, tėvas sustojo ir nuvedė parodyti. Pats sukalbėjo „amžinatilsį”. Ne taip seniai su vaikais 

tą akmenį pakėlėm, nuvalėm, iškirtom krūmelius, pasodinau rožę. Ten prie Adomėlio auga 

gražus ąžuolėlis. Norėjau padaryti metalinę koplytėlę, kad niekuomet nesupūtų, ir ten įkelt, bet 

nebeturėjau tiek sveikatos ir pinigų. Tai tik pakabinau paprastą koplytėlę Gudų pušynėlyje prie 

kelio, kuriuo ir Adomėlis vaikščiodavo. 

78

Mano tėvas pasakodavo: Dvaro skerdžius mokėjo lenkiškai. Adomėlis labai gerai sugyveno su 

tuo skerdžiumi. Naktį, kada skerdžius ganydavo arklius, Adomėlis ateidavo pas anų, įlįsdavo į 

būdą ir šnekėdavos per visą naktį. 

Vieną vakarą skerdžius žiūri — ateina pas jį Adomėlis. Kaip visuomet, sulindo į būdą ir 

šnekėjosi iki aušros. Kai tik skerdžius norėdavo eit arklių pažiūrėt, Adomėlis nuramindavo — 

niekur neis tie tavo arkliai. Kai pradėjo aušti, Adomėlis pasakė, kad jam jau laikas eiti, 

atsisveikino ir išėjo. Ir tik tada skerdžius prisiminė, kad Adomėlis jau palaidotas. Tik tada 

išsigando. Žiūri — ir arkliai išsigandę, susigrūdę į būrį, žvalgosi ir prunkščia. Skerdžius nuo tos 

nakties arklių nebeganė. 

Kerys Bronius. Paminklas ištikimybei. — 1999. — Rankraštis. — Visas tekstas: 

Nuo pat vaikystės laikų Viekšnių senosiose kapinėse geriausiai jausdavausi kapinių 

pietrytiniame pakraštyje. Prie aukšto obelisko — stelos. Tiesa, netoliese palaidotas mano tetušis 

— senelis. Bet aš jį mažai prisimenu — mačiau vieną kartą, kai buvau 4 metų, ir dar kartą, jau 

mirštantį, kai buvau beveik 5 metų. Ir atsimenu ne veidą. Matau jį, tokį nediduką, nešantį 

katiliuką su ką tik išvirta tiršta pieniška putra. Ir dar atsimenu tokį nudilusį nudilusį jo šaukštą. 

Šitiek sudilti jis galėjo per kokį pusšimtį metų. Pats tetušis išgyveno apie 89 metus. Gal todėl ir 

mes, visi vaikai, mėgome ir mėgstame savo daiktus, ilgai nesiryžtame su jais išsiskirti. 

Atėjęs į kapines, visuomet sustoju prie stelos. „PRAEIVI, KAS TU — AŠ BUVAU. KAS AŠ 

— TU BŪSI. NEPAMIRŠKI.” Žiūriu į jaunos moters nuotrauką, bet mąstau apie savo gyvenimą. 

Baigiasi mano gyvenimas, o aš tebesu ištikimas savo būsimai žmonai, kurios, tikriausiai, 

niekuomet nebebus. O čia palaidota moteris, neištvėrusi vyro neištikimybės. Gal jos gyvenimas 

nulėmė mano gyvenimą? Gal mano gyvenimą nulėmė ta mergaitė, su kuria, baigęs ketvirtą klasę, 

linksmai išsiskyriau, o grįžes iš atostogų, čia pat netoliese radau jos kapą? Jos akys iš tolimo 

rūko tebežiūri į mane... 

Prie obelisko palaidota Pelagija Vaiciekauskienė (1899 04 22—1930 03 01). Kai ją laidojo, 

čia jau buvo palaidota jos dukrelė Chrizanta-Genovaitė, išgyvenusi beveik metus (1927 08 25— 

1928 07 15). Bevaikščiodamas po kapines, sutikau viekšniškę Emiliją Drobotienę. Ji papasakojo: 

Pelagijos Vaiciekauskienės vyras mėgo nuklysti pas kitas moteris. Vieną dieną ponia liepė 

tarnaitei nupirkti gero acto — kampuotuose buteliukuose. Atėjus pietų laikui, vyras ir kiti 

namiškiai nesulaukia ateinant šeimininkės. Eina prie jos kambario durų, randa jas užrakintas. Bet 

tarnaitė sako, kad šeimininkė nėra niekur išėjusi, turinti būti kambaryje. Išlaužė duris ir rado 

šeimininkę nusinuodijusią actu. Ji dar buvo gyva, bet niekas nebegalėjo jos išgelbėti. Kai ją 

laidojo, sako, jos vyras stovėjęs prie kapo su mažu vaiku ant rankų. [Vyras galėjo būti Viekšnių 

valsčiaus raštvedys-sekretorius Jonas Voiciekauskas]. 

Riauka Adomas. Senieji Žibikų kapeliai // Vienybė. — 1999. — Bal. 15. — Tekste: Žibikų 

kaimas, M. Biržiška apie kapelius, 80 metų Žibikuose ir Viekšniuose išgyvenusios Stasės 

Grušienės pasakojimas apie Simono Ružauskio ir Emilijos Pikevičiūtės tragišką mirtį 1933 ar 

1934 metais. — Visas tekstas: 

Pakeliui iš Viekšnių į Pievėnus, baigiantis Žibikų miškui, kairėje kelio pusėje ne iš karto ir 

pastebėsi medžiais apaugusias kapinaites. Apsamanojusių akmenų tvoros saugomoje ramybėje 

čia ilsisi tolimų protėvių kauleliai. Jau nežinia, kuomet ir kas tą smėlingą žemės lopinėlį apjuosė 

akmenimis. Matyt, kaip ir daug kur kitur, kai čia apsigyveno žmonės, atsirado ir kapinės, ir jų 

tvora, ir kadaise stovėję kryžiai bei koplytstulpiai. Anuomet bažnyčių buvo retai, susisiekimas 

sunkus, tad ir stengėsi žmonės savo artimuosius amžinajam poilsiui įkurdinti netoliese — kad 

galėtų dažnai aplankyti, kapus prižiūrėti. Žibikų kaimas istorijos dokumentuose pirmą kartą 

minimas 1760 metais, jau po visų švedų antplūdžių, kurie šias vietas smarkiai nusiaubė, tačiau 

visai tikėtina, kad žmonių čia gyventa jau anksčiau. Šio amžiaus pradžioje kapinaitėse 

tebestovėjo ąžuolinis koplytstulpis, datuotas 1760 metais, vadinasi, jau veikusiuose kapuose 

pastatytas. 

M. Biržiška knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” perteikia savo tėvo prisiminimus, 

neva, daktarui A. Biržiškai atvykus į Viekšnius dirbti, žmonės tuos kapelius vadinę kryžiuočių ar 

švedų kapais; „žemaičiai neleidę jiems persikelti per Ventą ir kautynėse įveikę.” Gali būti, kad 

79

tos senos kapinaitės priglaudė 1708—1711 metų karų ir marų aukas — tais metais maras ir kitos 

epidemijos pasiglemžė daugiau kaip trečdalį Žemaitijos gyventojų. 

Žibikų kaimo gyventojai senovėje turėję gražias mirusiųjų pagerbimo tradicijas. Viena iš jų 

buvo vadinamosios „kryžaunos dienos”. Ūkininko Antano Barkausko sodyboje kabojęs varinis 

varpas. Pavasarį, varpu paskambinus, žmonės rinkdavęsi į šią sodybą, prie joje stovėjusio 

kryžiaus, ir melsdamiesi bei giedodami aplankydavę visus kaimo kryžius. Ši kelionė 

pasibaigdavo kapinaitėse. Vasarą Žibikų gyventojai, nešini vėliavomis, rinkdavęsi prie kapinių 

kelionei pėsčiomis į Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Taip su malda, su Dievo palaima žmonės ir 

gyveno. 

Praeito šimtmečio pradžioje, matyt, sustiprėjus bažnyčios įtakai, aplinkinių kaimų 

mirusiuosius jau imta laidoti Viekšnių kapinėse, prieš tai už jų vėles pasimeldus bažnyčioje. 

Tačiau būta atvejų, kuomet Žibikų pušyną vėl užtemdydavo liūdesys ir raudos. Čionai laidoti 

atveždavo ir iš toliau nelaimingai ar staiga mirusius, mat bažnyčia neteikdavo maldos paslaugų ir 

neleisdavo laidoti pašventintose kapinėse savižudžių ar be bažnyčios gyvenusių ir be atgailos 

mirusių. Apie vienas tokias gausias laidotuves papasakojo 80 metų Žibikuose ir Viekšniuose 

išgyvenusi Stasė Grušienė. 

Tai atsitikę 1933 ar 1934 metais, per rugiapjūtę. Mažame miškelyje netoli Viekšnių nusižudė 

du įsimylėję jaunuoliai — neva keršydami mergaitės tėvui, kuris griežtai pasipriešinęs jų 

vedyboms. Mergaitė buvusi nėščia. Jos mylimasis buvęs iš miestelio, mokėjęs rimoriaus 

(pakinktų dirbėjo) amatą. Matyt, turtingesnio žento norėjusiam ūkininkui toks netiko. Jaunuoliai 

nutarę nesiskirti amžinai, tačiau viename kape nebuvo palaidoti. Emiliją Pikevičiūtę palaidojo 

senosiose Viekšnių kapinėse, neva kaip auką, o Simoną Ružauskį, vadintą žudiku — mat jis 

nušovęs mergaitę ir po to nusišovęs pats, — į Viekšnių kapines neįleido. Jis buvo palaidotas 

Žibikų pušyno prieglobstyje. 

Kadaise Žibikų kapinaitės buvo gausiai žmonių lankomos, į jas buvo įeinama pro dailius 

arkinius vartus, viduje stovėjo mediniai kryžiai ir koplytstulpiai. Bet ilgainiui kapinių vaizdas 

ėmė keistis, vasarą nebepražysdavo gėlės, vis mažiau kas beužsukdavo pataisyti kapų. Vieni 

kapelių prižiūrėtojai patys išėjo amžinybėn, kitus karų, tremčių ir vienkiemių naikinimo bangos 

išblaškė po tolimus kraštus, iš kur nesugrįši kada panorėjęs. Dabartinėms kartoms ši žemelė 

nebyli ir nedaug tepasakanti. 

...O gyvenimo traukinys vis skuba ir skuba — jau į trečiąjį tūkstantmetį Ir keleiviai jame 

neužsibūna — vieni išlipa jiems skirtoje stotelėje, kiti įlipa, nepasirinkdami nei išlipimo laiko, 

nei vietos. 

Kerys Bronius. Paminklas ištikimybei: Viekšnių krašto sakmės [1] // Vienybė. — 1999. — 

Rugpj. 3. — Visas tekstas: 

Palnosų kaimo bibliotekininkas, kraštotyrininkas Bronius Kerys pateikė mūsų redakcijai 

pluoštą savo krašto žmonių pasakojimų. Daugelis jų pagrįsti tikrais atsitikimais, tikrai gyvenusių 

žmonių nutikimais, bet, perėję per ne vienos kartos žmonių lūpas ir atmintį, yra įgavę ir šviesios 

romantikos, paslaptingumo, o jaunajai kartai gal pasirodys kaip tikros žemaičių sakmės. 

Redakcija. 

Nuo pat vaikystės laikų, lankydamasis senosiose Viekšnių kapinėse, geriausiai jausdavausi jų 

pietiniame pakraštyje, prie aukšto obelisko — stelos. Tiesa, netoliese palaidotas mano tetušis — 

senelis. Bet aš jį mažai prisimenu — mačiau vieną kartą, kai buvau 4 metų, ir dar kartą, jau 

mirštantį, kai buvau beveik 5 metų. Ir atsimenu ne veidą. Matau jį, tokį nediduką, nešantį 

katiliuką su ką tik išvirta tiršta pieniška putra. Ir dar atsimenu tokį nudilusį jo šaukštą. Šitiek 

sudilti jis galėjo tik per kokį pusšimtį metų. Pats tetušis išgyveno apie 89 metus. Gal todėl ir mes, 

visi vaikai, mėgome ir mėgstame savo daiktus, ilgai nesiryžtame su jais išsiskirti. 

Taigi, atėjęs į kapines, visuomet sustoju prie stelos. „PRAEIVI, KAS TU — AŠ BUVAU. 

KAS AŠ — TU BŪSI. NEPAMIRŠKI”. Žiūriu į jaunos moters nuotrauką, bet mąstau apie savo 

gyvenimą. Baigiasi mano gyvenimas, o aš tebesu ištikimas savo būsimai žmonai, kurios, 

tikriausiai, niekuomet nebebus. O čia palaidota moteris, neištvėrusi vyro neištikimybės. Gal jos 

gyvenimas nulėmė mano gyvenimą? Gal mano gyvenimą nulėmė ta mergaitė, su kuria, baigęs 

80

ketvirtą klasę, linksmai išsiskyriau, o grįžęs iš atostogų, čia pat netoliese radau jos kapą? Jos 

akys iš tolimo rūko tebežiūri į mane... 

Prie obelisko palaidota Pelagija Vaiciekauskienė (1899 04 22—1930 03 01). Kai ją laidojo, 

čia jau ilsėjosi jos dukrelė Chrizanta Genovaitė, išgyvenusi pasaulyje beveik metus 

(1927 08 25—1928 07 15). Bevaikščiodamas po kapines, sutikau viekšniškę Emiliją Drobotienę. 

Ji papasakojo šios seniai Amžinybėn išėjusios moters istoriją. 

Pelagijos Vaiciekauskienės vyras mėgdavęs nuklysti pas kitas moteris. Vieną dieną ponia liepė 

tarnaitei nupirkti gero acto — briaunuotuose buteliukuose. Atėjus pietų metui, vyras ir kiti 

namiškiai nesulaukia ateinančios šeimininkės. Eina prie jos kambario durų ir randa jas 

užrakintas. Bet tarnaitė sako, kad šeimininkė nėra niekur išėjusi, turinti būti kambaryje. Išlaužė 

duris ir rado šeimininkę nusinuodijusią actu. Ji dar buvusi gyva, bet jau niekas nebegalėjo jos 

išgelbėti. Kai ją laidojo, sako, vyras stovėjęs prie kapo su mažu vaikeliu ant rankų. 

Svirkančių kapeliai: Viekšnių krašto sakmės [2]: Pagal Stefanijos Olšauskytės-Urbonienės 

(gimusios 1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių dvare, Gudų kaime, o dabar gyvenančios 

Viekšniuose) pasakojimus parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 1999. — Rugpj. 19. — Visas 

tekstas: 

Už Svirkančių kapelių gyveno ūkininkas. Turėjo apie 40 hektarų žemės, samdė 2 vaikius ir 2 

merges. Vienai mergei, likus iki Kalėdų porai savaičių, sapne pasirodė graži pana ir sako: „Kada 

eisi į Kalėdas, būk gera, užeik į Svirkančių kapelius. Tu rasi ten aukso skrynią. Aš sėdėsiu ant tos 

skrynios krašto ir šukuosiuos galvą. Tau nieko nedarysiu. Tu tik mesk į tą skrynią kokį šventą 

daiktą, aš pasitrauksiu, ir viskas tau paliks. Ir tu būsi laiminga, ir aš būsiu laiminga. Tik viena 

neik, pasiimk žmogų kartu.” 

Sapnas yra sapnas. Mergė neėmė į galvą. 

Kai atėjo Kalėdos, ta mergė visus išleido į Kalėdas, o pati pasiliko prižiūrėti gyvulių. Buvo 

jauna, greita, kai viską sutvarkė, pamelžė karves, žiūri, kad spėtų ir ji nueiti į Kalėdas, į Viekšnių 

bažnyčią. Susiruošė, pasiėmė rožančių ir išėjo. Eidama pro Svirkančių kapelius, prisiminė panos 

žodžius. Paskui pasakojo: „Pagalvojau — imsiu ir užeisiu. Užeinu, žiūriu — kapelių viduryje 

sėdi pana, labai graži, šviesiais ilgais plaukais ir šukuojasi galvą”. Mergė baisiai išsigando, 

apsisuko ir išbėgo iš kapelių. Kada bėgo, girdėjo, kaip ta skrynia nubildėjo nudundėjo. Nebėjo 

mergė į bažnyčią, parbėgo namo ir atsigulė. Tada jai pasirodė ta pana ir pasakė: „Jei būtum 

metusi į skrynią rožančių, ir aš būčiau laiminga, ir tu būtum laiminga. Dabar aš turiu kentėt, ir tu 

likai nelaiminga.” 

Kai parvažiavo iš Kalėdų šeimininkai su namiškiais, mergė viską jiems papasakojo, bet iš 

lovos nebesikėlė ir po trijų dienų mirė. Tuos ūkininkus paskui išvežė į Sibirą, namus nugriovė. 

Svirkančių kapeliuose yra buvusios kelios mūrytos koplytėlės. Dabar beliko tik pamatų 

akmenys. Arčiau prie vartų, kraštinė (pietinė) koplyčia buvo pastatyta ūkininkui Lapučiui. 

Pirmojo pasaulinio karo metu, kai vokiečiai jau grįžo namo, užėjo pas Laputį du vokiečiai. Pas 

Laputį tuo metu buvo kaimynas. Jie tuos vokiečius uždarė tvarte. Tą pačią dieną, po kokių kelių 

valandų, vėl pasirodė vežimai — važiuoja keliu bent keli vežimai. Uždarytieji vokiečiai išdaužė 

tvarto langelį ir pradėjo vokiškai šaukti. Vokiečiai sustojo, rado tuos du vokiečius užrakintus. 

Anus paleido, tada nuėjo į namą, rado Laputį su tuo kaimynu ir abudu nužudė. Vaikai pasakojo, 

kad subadė durtuvais. 

Čia palaidotas ir Šiaulėlis Kuostis (Šiaulys Kostas). Dar mano tėvukas laidojo. Šiaulėlis 

dalino žemę. Atėjo Šiūša pas Šiaulėlį į namus ir liepia įleist. Šiaulėlis neleid. Šiūša išmušė langą 

ir lend į vidų. Su kirveliu, kur stogus deng, į kaktą Šiaulėlis. Ir nebelindo. Nebesušaudė ano. 

Praėjo savaitė ar dvi. Šiaulėlis išėjo į Skleipių malūną kortom lošti. Anie nuėjo pas Šiaulėlį, bet 

nerado namie. Tada iškratė iš lovos šiaudus, žinot, kaip seniau lovos būdavo, ir uždegė. Kas 

aniem pasakė, kad Šiaulėlis išėjęs į malūną. Tie, kurie malūne kartu lošė, pasakojo — į malūną 

įėjo trys vyrai. Du įėjo į vidų, vienas pasiliko tarpdury. Paklausė: „Katras esat Šiaulėlis?” „Aš”, 

— sako Šiaulėlis. „Eik šen”. Kai nuėjo iki tarpdurio, pokšt į krūtinę ir nušovė. 

Šiemet su šeima, giminaičiais kapelius išvalėm, sutvarkėm, pastatėm ir pašventinom naują 

kryžių. Šiemet dar noriu ten, kur buvo koplytėlė Lapučiui, pastatyti naują koplytėlę su skulptūra. 

Skulptūra kainuos apie 400 litų. Kas nori, gali prisidėti prie kapelių tvarkymo. 

81

Nežinomas kapas Užbravarėse: Viekšnių krašto sakmės [3]: Pagal Stefanijos Olšauskytės- 

Urbonienės (gimusios 1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių dvare, Gudų kaime, dabar 

gyvenančios Viekšniuose) pasakojimą parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 1999. — Rugpj. 31. 


Kada vežė žmones į Sibirą, atvažiavo stribokai į Uogiškių kaimą išvežti Jasučių šeimos. 

Broliai Jasučiai gulėjo kitame namo gale. Jie iššoko pro langą ir pabėgo. O tėvus, jau senukus, 

išvežė į Sibirą, ir jie ten mirė. Jasučių namas buvo prie pat kapelių. Niekas nežinojo, kad tuose 

kapeliuose pasiliko tykoti stribokai. Kai po kelių dienų broliai Jasučiai parėjo namo ir lindo pro 

langą, stribokai pradėjo šaudyti ir abu nušovė. 

Kaime gyvenusiam Gauronskiui buvo liepta nušautuosius brolius Jasučius atvežti į paventį 

prie Viekšnių. Ans prisidėjo į ratus šiaudų, paguldė Jasučius ir atvežė į tą vietą, kur tie šieno 

kupsteliai (už Viekšnių, už tilto per Ventą, vakarinėje kelio pusėje, tarp žemyn einančio keliuko 

ir atkalnių krūmų). Ant žemės paklojo kiek šiaudų ir paguldė Jasučius. Tų šiaudų liko ir ratuose. 

Kai parvažiavo namo, tą naktį Gauronskiui sapne Jasučiai ir sako: „Tu mumis Užbravarėse 

palikai, bet mes pas tave kiekvieną naktį ateisim. Kad mūsų krauju sukruvintus šiaudus išmetei 

prie tvarto.” Tai vakarais Gauronskis ir matydavo — du pasisuka į jo kelelį ir atein į kiemą. 

Aš ėjau į Viekšnius, žiūriu — guli broliai Jasučiai šiauduose pamesti. Sako, iškasė duobę ir 

juos sulaidojo. 

[Jasutis Stasys, Kazio, gimęs 1881 metais, ištremtas iš Uogiškių kaimo 1948 metų gegužės 22 

dieną. Tą pačią dieną iš Uogiškių kaimo ištremta Daujotų šeima]. 

Tomkevičienė Emilija. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 28. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Vokiečius laidojo Viekšnių naujosiose kapinėse, per pirmus vartelius įėjus, kairėje. Čia laidojo 

vokiečius per karą. Tik per šitą karą. Kasė duobes ir vežė. Senesnių aš nežinau. Kad čia vokiečių 

nebuvo. 

Šiuipys Antanas. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 28. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Ten susiduria trys kaimai. Trikampis toks. Pagal upelį ateina Paventės kaimas. Už upelio 

Lėlaičių kaimas. Kairėje pusėje kelio jau buvo kaip ir Žibikų kaimas. Senais laikais ten buvo 

karčiama. Ta karčiama buvo jau Lėlaičių kaime. Dar nuo caro laikų ten, aplink karčiamą, būdavo 

kiekvienais metais jomarkas Stanislovo. Maždaug iki 1924 metų. Suvažiuodavo ūkininkai, daug 

daug žmonių. Ir suvažiuodavo daug čigonų. Ten netoli dar yra miškelis, vadinamas „čigonyne”. 

Gal čigonai ir ten apsistodavo. Atvažiuodavo jie maždaug prieš porą savaičių ir siaubdavo 

apylinkes — varažydavo, kits vištas vogdavo. 

Tame trijų kaimų susikirtime seniau, matyt, yra buvusios kapinės. Ten stovėjo trys kryžiai. 

Vienas buvo mūsų, Šiuipių, šeimos pastatytas. Atmenu dar, kaip darė tą kryžių, ant žardienos. 

Kaimynai, tokie Virkučiai darė. Paskui, kai šventino, 1934 metais, buvo balius. Šalia stovėjo 

medinis kryžius, už kelių metrų. Vienas, betoninis, su metaliniu viršum ir dabar dar tebestovi. 

Muturas Algimantas. Kur Alberto Švažo kapas? // Būdas žemaičių. — 2000. — Rugs. 19. — 

Visas tekstas: 

Laikraštyje „Būdas žemaičių” Nr. 51 (2000 liepos 4 d.) straipsnyje „Žuvo už laisvę”, rašiau 

apie viekšniškių Alberto Švažo ir Prano Šiuipio žūtį. Rugpjūčio mėnesį, Mažeikių muziejininkų 

ekspedicijos metu, lankiausi Viekšniuose. Teko išgirsti įvairių istorijų apie šiuos vyrus. Girdėtos 

istorijos ir dabartiniai įvykiai Viekšnių kapinėse privertė mane dar kartą pasidomėti šiais 

žmonėmis. Teko kalbėtis su vietiniais viekšniškiais ir net su šių vyrų giminaičiais. 

Pranas Šiuipys prieš karą gyveno Pavenčių kaime, mažame, į pirtį panašiame, namelyje. 

Žemės turėjo labai mažai, todėl daugiausia tarnavo pas ūkininkus. Didžiavosi savo gimine. Jo 

brolis buvo 1919 metų savanoris ir Klaipėdos krašto vaduotojas. 1940 m. labai trumpai buvo 

įsijungęs į partizaninę veiklą. Atėjus vokiečių valdžiai, vėl tarnavo pas ūkininkus. 1944 m., 

atėjus tarybų valdžiai, įsigijo pasą. Pastovaus darbo neturėjo. Bandė verstis smulkia prekyba, 

82

dažnai važinėjo į Klaipėdą. Kažkokiu būdu jam dingo tarybinis pasas, o tuo metu tai buvo baisus 

nusikaltimas. P. Šiuipys pradėjo slapstytis. Susipažino su A. Švažu. Pastarasis gimė 1918 m. 

Rygoje. Mokėsi Juodeikių kaimo (Židikų valsč.) pradžios mokykloje, Mažeikių ir Šiaulių 

gimnazijose. Mokslų nebaigė, nes tėvai nebegalėjo materialiai padėti. Šeimoje buvo šeši vaikai. 

1937 m. savanoriu išėjo tarnauti į Nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. Tarnavo Radviliškyje, 

vėliau — Vilniaus geležinkelio stoties komendantūroje. Jam buvo suteiktas vyresniojo 

puskarininkio laipsnis. Baigęs karo tarnybą, įsidarbino Linkaičių ginklų fabrike. Netrukus grįžo į 

Viekšnius ir pradėjo remontuoti geležinkelį. 1941—1944 m. dirbo Viekšniuose prekių 

paskirstymo išdavimo punkto vedėju. Šiame punkte buvo sudaryta viekšniškių komisija, kuri 

sprendė kam, kiek ir ko parduoti ar dykai atiduoti. Pradėjus kalbėti apie šios komisijos darbą, 

senųjų viekšniškių atmintis kažkodėl visiškai susilpnėja. Kokių nors archyvinių dokumentų apie 

šios komisijos darbą kol kas nepavyko rasti. 

1948 m. sausio 3 d. Milių kaime žūva abu vyrai. Po to keletą dienų, jų palaikai voliojasi prie 

tuometinio Viekšnių saugumo pastato. Viekšniškis fotografas Kinčinas užfiksavo šitą vaizdą. Tai 

šiurpi nuotrauka. Negalime jos publikuoti. Taigi šioje vietoje ir prasideda legendos bei įvairios 

istorijos. Vieni viekšniškiai sako, kad vyrų palaikai buvo užkasti už Ventos tilto, netoli kryžkelės 

Viekšniai—Žibikai—Svirkančiai, apie 30—40 m nuo kelio pylimo. Tą vietą viekšniškiai vadina 

pastauninku. Kiti sako, kad duobė prie pat kelio pylimo. Statant naująjį tiltą per Ventą, kapas 

atseit likęs po kelio pylimu. Kiti viekšniškiai sako, kad, praėjus keletui dienų po palaidojimo, 

kažkas iškasė žuvusių vyrų palaikus, valtimi perkėlė per Ventą ir palaidojo senosiose Viekšnių 

kapinėse. Kiti sako, kad tai buvo padaryta pavasarį. Apie šį paslaptingą palaidojimą nežinomi 

vyrai pranešė A. Švažo broliui ir P. Šiuipio seseriai. Kas tai galėjo padaryti? Viekšniškiai nežino, 

arba nenori pasakyti, nes bijo. Įdomus dalykas — pastaraisiais metais Viekšnių senosiose 

kapinėse vyksta keisti dalykai. Sakykime taip, ant tariamojo A. Švažo ir P. Šiuipio kapo 1990 m. 

buvo pastatytas medinis kryžius ir lentelė su užrašu — Lietuvos partizanai. Tiesa, jau nuo seno 

čia stovėjo medinis kryžius, tačiau jis paseno ir nuvirto. Atrodo, pernai toje pačioje vietoje buvo 

pastatytas metalinis kryžius su betoniniu pagrindu. 

Užrašas D. S., kaip viekšniškiai aiškino, tai — Doičen Soldaten. Ši kol kas tariama kapavietė 

yra netoli centrinių kapinių vartų, dešinėje pusėje. Ne seniai nugriautas ir toje vietoje stovėjęs 

ūkinis pastatėlis. Kas tvarkosi Viekšnių kapinėse, nelabai aišku. Ne vienas viekšniškis teigė, kad 

tikrai šioje vietoje yra palaidoti mano minimi vyrai. Vokiečių kareivių kapai yra šiek tiek toliau. 

Viekšniškiai kalba apie senutę, artimą A. Švažo giminaitę, mirusią gal prieš porą metų, kuri yra 

pašnibždėjusi ir parodžiusi šių vyrų kapą. Aš tikiu, kad Viekšniuose yra dar ne vienas drąsus 

žmogus, kuris tiksliai gali parodyti kapavietę. Išdrįskite, užeikite pas Viekšnių miestelio seniūną 

ir pasakykite. Tada žuvusiųjų artimieji galės normaliai sutvarkyti kapavietę, ir baigsis jau keleri 

metai po Viekšnius sklandančios gražios ir negražios legendos. 




Greta bažnyčios, aptvertos akmenų tvora, yra Užlieknės kapinės, veikiančios iki šiol. Žmonės 

pasakoja, kad pirmasis žmogus čia palaidotas 1901 m. Šias kapines galima rasti pažymėtas dar 

1867 m. sudarytame žemėlapyje. Greičiausiai ši vieta tada buvo numatyta kapinėms ir pažymėta 

minėtame plane. Kapinėse yra palaidoti dvasininkai: jau minėtas Stanislovas Ercius (m. 1936-04- 

23, 54 metų) ir Kazimieras Vilkickas (1874-01-02—1943-10-24), gyvenęs ir kunigavęs 

Užlieknėje. Kiek tolėliau į vakarus nuo minėtų kapinių yra senosios Užlieknės kapinės, šiandien 

pagal legendą vadinamos Žydų kapeliais. Iš tikrųjų niekas neprisimena čia laidojus žydus. Ant 

kapinių kalnelio stovi akmeninis kryžius su užrašu: 

Pund. 

Leonas ir Cicilija 

Sidabrai 

1925 

83

Žinoma, kad Sidabrai čia nebuvo palaidoti. Jie buvo paminklo fundatoriai, nes kapinaitės 

buvo jų žemėje. Užlieknėje kapelių liekanos dar yra miškelyje I. Poškaus žemėje ir pušynėlyje 

už I. Kučkos sodybos. 

Medžialenkėje yra senos kapinaitės apipiltos pylimėliu. Jose yra keli išvirtę akmeniniai 

paminklai. Senesni žmonės kalba, kad čia buvo laidojami žmonės siaučiant marui. Vienintelis 

įskaitomas užrašas byloja: 1904 m. Antonas ir Monika Galminai. Šie žmonės greičiausiai yra 

paminklo fundatoriai, nes kapinės yra Galminų žemėje. 

Paventės kaime, netoli Ventos, yra senkapiai, vadinami Milžinkapiais. Jie įtraukti į vietinės 

reikšmės archeologijos paminklų sąrašą. Vietiniai gyventojai nežino, kodėl jie pavadinti 

Milžinkapiais. Yra „manoma, kad senovėje pasižymėjusius karius lietuviai vadina milžinais ir tik 

vėliau didvyriais”. 

Būtent Paventės kaime 1932 m. buvo rastas III a. romėnų kultūros bronzinis kaklo 

papuošalas. Lėlaičių senkapiai (pagal padavimą Veselės kapinės) yra Pievupio dešiniajame 

krante prie vieškelio. Senųjų paminklų užrašai neįskaitomi. 1999 m. čia buvo pastatyti du nauji 

kryžiai. Pirmasis su užrašu: „Šiuipių ir Barauskų giminėms atminti. 1999”. Antrasis, skirtas 

žuvusiems pokario rezistentams, su užrašu: 

Lietuva, už tave mirti išėjom 

Šiuipys Pranas 1922—1948 

Švažas Albertas 1918—1948 

Sesuo, Šiuipių giminės 

Kitoje to paties upelio pusėje yra kiti Lėlaičių kapeliai. Meinoriuose yra trejos kapinaitės: 

Pranausko, Jonuškio ir Kulvinsko žemėje. Pastarosiose pastatytas naujas kryžius giminei atminti. 

Visos anksčiau aprašytos kapinės yra išlikusios, bent jau galima atpažinti buvus kapavietes. 

Yra ir tokių kapelių, kurie sulyginti su žeme ir juos mena tik senesnieji gyventojai. Tokios 

kapavietės būtų Užlieknėje Ūdros žemėje, Sedalio žemėje, Medžialenkėje Kuodžio žemėje. 

Tokių sunaikintų kapaviečių gali būti ir daugiau. Siaučiant badui, marui ir kitoms ligoms 

atsirasdavo taip vadinamų maro kapelių. Mirusieji buvo laidojami netoli namų. 




Apie Veselės kapines 

Užlieknės apylinkėse, tarp Užlieknės ir Viekšnių, ant kalnelio, prie pat vieškelio yra senos bei 

atviros kapinaitės. Jose stovėjo keli pakrypę kryžiai. Žmonės pasakoja, esą XVIII a. pradžioje čia 

kelyje susitikę dveji vestuvininkai. Vieni važiavę į Viekšnius jungtuvių, kiti grįžę jau po 

sutuoktuvių. 

Visi jie, būdami bajoriškai išdidūs, nenorėjo vieni kitiems duoti kelio. Taigi, susiginčiję, 

susipykę ir susišaudę. Mušėsi tol, kol vos keli gyvi belikę. Žuvę ir abu jaunieji. Visi žuvusieji 

buvę čia pat kalnelyje ir palaidoti, o žmonės tą vietą vadina Veselės kapinėmis. 

Buta Darius. Viekšniuose rasti žmonių kaulai paminklotvarkos specialistų nesudomino // 

Santarvė. — 2002. — Bal. 27. — Visas tekstas: 

Pirmadienį Viekšniuose, vienoje iš Mažeikių gatvės sodybų, buvo iškasti žmogaus kaulai. 

Žmonės, ruošdamiesi pavasario darbams, maždaug 30-ies centimetrų gylyje rado žmogaus 

kaukolę ir kitus griaučius. Apie radinį buvo informuoti policijos pareigūnai. 

AMŽIŲ AIŠKINSIS EKSPERTAI 

Teisėtvarkos pareigūnai „Santarvei” pasakojo, kad tą ir kitas dienas toje pačioje vietoje buvo 

rasti iš viso septynių žmonių kaulai. Taip pat rastas žiedas, į barzdaskutį panaši geležtė, dar 

keletas daiktų. 

Namas statytas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, todėl manoma, kad rasti kaulai — 100— 

150-ies metų senumo. Tikrąjį radinio amžių nustatys ekspertai. 

PAMINKLOTVARKININKĖ DELSĖ 

84

Trečiadienio rytą apie radinį buvo pranešta Mažeikių rajono savivaldybės vyr. 

paminklotvarkos specialistei E. Kupliauskienei. Pareigūnai norėjo sužinoti, ką daryti su, kaip 

manoma, kapaviete. Deja, iki ketvirtadienio vakaro iš E. Kupliauskienės atsakymo negauta. Tik 

vakar ji paaiškinusi, kad, norint viską greičiau sutvarkyti, reikia skambinti į apskrities centrą ir 

aiškintis ten. 

Ką daryti ir kaip elgtis sodybos šeimininkams, radusiems savo žemėje žmonių palaikus, 

niekas negali paaiškinti. Paminklotvarkininkės E. Kupliauskienės delsimu stebėjosi ir 

teisėsaugos pareigūnai. „Santarvei” iki penktadienio popietės vyr. paminklotvarkos specialistės 

darbe taip pat nepavyko rasti. Ji neatsiliepė ir mobiliuoju telefonu. 

Kultūros vertybių apsaugos departamento Telšių teritorinio padalinio viršininkė Vilija 

Jonušienė „Santarvei” teigė, jog apie radinį Viekšniuose buvo pranešta penktadienio rytą. Į 

Telšius skambino ne paminklotvarkos specialistė E. Kupliauskienė, o Mažeikių prokuratūros 

pareigūnai. Anot padalinio viršininkės V. Jonušienės, Mažeikių paminklotvarkininkė, gavusi 

pranešimą, tuojau turėjo imtis veiksmų: radinio vietoje uždrausti bet kokius darbus, iškviesti 

archeologus, kurie įvertintų situaciją. V. Jonušienė teisinosi, kad Kultūros vertybių apsaugos 

departamento Telšių teritorinio padalinio darbuotojai neturi galimybių operatyviai atvykti į 

įvykio vietą. Tai bus padaryta tik pirmadienį. 

Padalinio viršininkė akcentavo, kad Mažeikiuose yra archeologė, kurią E. Kupliauskienė 

galėjo išsikviesti ir apžiūrėti radinio vietą. 

Mažeikių rajono savivaldybės vyr. paminklotvarkos specialistės iki penktadienio popietės 

nepavyko rasti ir departamento teritorinio padalinio viršininkei. 

RADINYS — PIRMASIS RAJONE 

Senieji viekšniškiai pasakoja, kad radinio vietoje yra buvusios kapinės. Ankstesnė sodybos 

šeimininkė, dabar jau mirusi, savo giminaičiams apie tai niekada nebuvo užsiminusi. 

Žmonių pasakojimu, jau seniau Viekšniuose, kasant tranšėjas, buvo rasta žmonių kaulų. 

Teisėtvarkos pareigūnų teigimu, toks radinys, kai iškasami ne vieno, o kelių žmonių palaikai 

— pirmas mūsų rajone. 

Praėjusiais metais taip pat buvo rasti žmogaus kaulai. Nustatyta, kad tai — iš Antrojo 

pasaulinio karo likę vokiečių kareivio palaikai. 

Plastinina Bernarda. Prancūzų karvedys sudrumstė viekšniškių ramybę? Viena iš neoficialių 

versijų dėl pavasarį Viekšniuose rastų palaikų — Motuzų sodybos žemėje ilsisi Napoleono 

armijos kariai // Santarvė. — 2002. — Liep. 16: iliustruota. — Visas tekstas: 

Ankstyvą pavasarį Viekšniuose, netoli naujųjų kapinių, į Mažeikių gatvės namą, pažymėtą 

76-uoju numeriu, atsikraustė jauna šeima. 

Laima ir Augustas Motuzai suskato remontuotis apkiužusią trobelę, tvarkytis aplinką, 

nusprendė pasodinti jauną sodą. 

Tik pradėję kasinėti savo sklypą, jie buvo apstulbinti netikėto radinio — žmonių kaulų, 

kaukolių, daiktų iš suardytų kapų. 

IŠ PIRMŲ LŪPŲ 

Namuose radome Laimą Motuzienę su dukra. Šeimininkė papasakojo, kaip tą balandžio 

vakarą aptiktas radinys. 

Motuzai nusprendė išrauti ant kalvelės augančias žagarvyšnes, o jų vietoje pasodinti 

obelaičių, vaiskrūmių, apsėti daržą. Vyrui išvykus į tolimą reisą, Laimai pasisiūlė padėti pas ją 

gyvenantis brolis Vytautas Šleinys. 

Nupjovęs viena prie kitos augusias septynias vyšnias, Vytautas ėmėsi kastuvo. Išvarpęs pusę 

daržo, jis priėjo vyšnių augimvietę. Įbedęs kastuvą į žemę jaunuolis pajuto, kad šis atsirėmė į 

kažką kieta. 

Nuėmęs viršutinį žemės sluoksnį, Vytautas išvydo žmogaus kaukolę. 

RADINIAI IŠGĄSDINO 

Kitą rytą Laima Motuzienė apie radinį pranešė jaunesniajam inspektoriui kriminalistui 

Alvydui Galkui. Pastarasis informavo rajono prokuratūrą. Atvykę jos specialistai apžiūrėjo 

85

kaukolę ir, anot Laimos, jos broliui liepę dar pakasinėti. Į žemės paviršių pasipylė žmonių kaulai, 

žalvarinis žiedas, plokštelė, dar kažkoks daiktas. 

Laima šiandien tiksliai nepamena, kiek buvę tų kauliukų — 124 ar 127. Smulkesnių ir 

stambesnių, geriau išsilaikiusių ir trupančių vien nuo pirštų prisilietimo. Prokuratūros 

darbuotojai viską susirinkę ir išvažiavę. 

Neperspėtas nutraukti darbus šioje vietoje, Vytautas ėmėsi kasti toliau. Viena po kitos į žemės 

paviršių išriedėjo dar bene 6 žmonių kaukolės, daug įvairių kaulų. 

Jaunuolis darbavosi atsargiai ir neskubėdamas. Kai iš po žemės ėmė ryškėti viso žmogaus 

skeleto kontūrai, jis atsinešė šluotelę ir nubraukė žemės likučius. Laimos žodžiais tariant, aiškiai 

buvo matomas ne tik žmogaus stuburas, dubens, rankų ir kojų kaulai, bet ir kiekvienas plaštakų 

sąnarys. 

NURODYMAS — NELIESTI 

Moteris vėl kreipėsi į kriminalistą, kuris, prokuratūros nurodymu, liepęs surinkti visus kaulus 

į dėžę ir padėti į saugią vietą. Nurodyta žemės daugiau nekasinėti, neliesti ir žmogaus skeleto. 

Maždaug po savaitės pareigūnas vėl atvažiavęs, suskaičiavęs visus kaulus, kurių buvę net 1024, 

ir juos išsivežęs. 

Dar po keturių dienų, kai L. Motuzienės nebuvo namie, grįžusi iš kaimynų ji sužinojo, kad 

prie namų stovėjęs automobilis su Vilniaus valstybiniais numeriais. Po jos sklypą vaikščioję 

vyrai, apžiūrinėję, fotografavę. Jiems išvykus neliko ir žemėje gulėjusio žmogaus skeleto. 

ŽVALGYMO DARBAI 

Rajono paminklotvarkos vyr. specialistė Eugenija Kupliauskienė sakė, kad apie radinį ji 

informavo Kultūros paveldo centrą. 

Atvykusi trijų archeologų grupė, lydima rajono paminklotvarkininkės, atliko žvalgymo darbus 

trijų Mažeikių gatvės Viekšniuose namų — 74-ojo, 76-ojo ir 78-ojo — sklypuose. Metalo 

detektoriumi iš suardytų kapų archeologai suradę žalvarinį juostinį žiedą, sagą su kilpele ir 

vazoninio koklio fragmentą. 

Apžiūrėję visą minėtą teritoriją, Kultūros paveldo centro archeologai spėja, kad visos trys 

minėtos sodybos stovi ant kapinyno. Archeologo Broniaus Dakanio nuomone, smėlinga kalvelė, 

kur įsikūrusios šios sodybos, prieš šimtmečius buvusi didesnė. Žmonės arė, kasė, augino ir 

nuiminėjo derlių. 

Pati gamta keitė reljefą, vėjai nupustė viršutinį žemės sluoksnį. Pamažu visa tai, kas kažkada 

buvo gelmėse, pasikėlė į paviršių. Žemė atidavė tai, ką prieš amžius buvo priglaudusi. 

TIRS NEŽINIA KADA 

Neseniai Savivaldybė gavo Kultūros paveldo centro direktoriaus pasirašytą dokumentą, 

kuriuo informuojama, kad minėtoje vietoje yra „kultūrinę vertę turintis objektas — senosios 

kapinės arba kapinynas”. 

Nustatyta, kad metalo detektoriumi rasti žalvariniai dirbiniai priklauso XVII—XVIII amžiui. 

Archeologai taip pat konstatavo, jog „surasto paveldo objekto tikslios kultūrinės vertės 

nustatymui reikalingi žvalgomieji archeologijos tyrimai”. 

Šiais metais jiems atlikti centras lėšų skirti negali, nes jos nenumatytos jau patvirtintose 

tyrimų darbų programose. 

Centras prašo rajono Savivaldybę prisidėti prie šio kultūros paveldo objekto žvalgomųjų 

archeologijos tyrimų. Kol bus nustatyta tiksli kultūrinė vertė ir ribos, parengti dokumentai ir 

objektas įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, jo „teritorijoje 

būtina laikytis paminklosauginių reikalavimų”. 

PALAIKUS TYRĖ EKSPERTAI 

Žmonių kaulai ir kiti radiniai, kurie pateko į prokuratūros darbuotojų rankas, buvo perduoti 

Lietuvos teismo ekspertizės centrui. Kaip informavo prokurorė Asta Kudrauskienė, atlikus kaulų 

ekspertizę nustatyta, kad jiems ne mažiau kaip 100 metų. 

Daugiausia tai jaunų moterų, vyrų, vaikų kaulai. Vyresnių žmonių kaulų tarp jų labai mažai. 

Kaulai liko teismo ekspertizės centre. Kiti radiniai — maždaug 3 cm skersmens žalvarinis 

žiedas, metalinė plokštelė ir, kaip spėjama, barzdaskutis — tebeguli prokuratūroje. 

86

ISTORIKŲ ĮKAITAI? 

Kultūros paveldo centro archeologai laikinai darbus nutraukė. Kaip sakė L. Motuzienė, rajono 

paminklotvarkininkė ją informavusi, kad moteris daržus galinti sėti, o su naujuoju sodu teksią 

palaukti. 

— Gera sakyti — „palaukti”, o ką man daryti? — klausia L. Motuzienė. — Buvau nusipirkusi 

sodinukų, vaiskrūmių... Kur juos turėjau dėti? Atidaviau giminaičiams. Norime daryti kapitalinį 

namo remontą. Ruošiausi pirkti statybines medžiagas, atsivežti žvyro, žemės. Visko teko 

atsisakyti. Visi darbai sustojo neribotam laikui. Nusipirkom namą, sklypą, jie — mūsų 

nuosavybė. Deja, nieko daryti negalime. Suprantu, valdžia dabar neturi lėšų nuodugnesniems 

archeologiniams tyrinėjimams. Jie gali palaukti. O kuo mes dėti? Net ir parduoti sodybos dabar 

nebepavyktų. 

Anot L. Motuzienės, po šio netikėto radinio jų sklype Viekšniuose sklandančios įvairiausios 

kalbos. Ne tik kad karas, maras čia suguldė šiuos žmones, bet ir kad čia sulaidoti bėgančios 

Napoleono kariuomenės likučiai. 

Muturas Algimantas. Tie žydeliai iš Viekšnių // Būdas žemaičių. — 2003. — Rugpj. 8. — 

Nr. 93 (685): iliustruota. — Visas tekstas: 

2002-aisiais, vasaros ekspedicijos metu, Mažeikių muziejui atsirado galimybė dar kartą 

pasidomėti iki Antrojo pasaulinio karo Viekšniuose gyvenusia žydų bendruomene. Šį kartą 

domėtasi ne tiek čia gyvenusių žydų papročiais, tradicijomis, kiek kapinėmis. 

Miestelio kapinės yra vienos iš didžiausių rajone. Žydų kapinės dar yra Laižuvoje, Leckavoje, 

Židikuose, Sedoje, Mažeikiuose. Pastarosiose dviejose vietovėse jos labai nuniokotos ir 

sunaikintos. Viekšnių žydų kapinės užima 1,4 ha teritoriją. Iš vakarų pusės ribojasi su katalikų 

kapinėmis. Teritorija aptverta vieline tvora, kuri iš pietų pusės niekdarių pradėta ardyti. Ką ten 

tvorą nunešti! Jokių problemų. Ir pokario metais niekdariai nešė šimtus kilogramų sveriančius 

paminklinius akmenis. Belieka manyti, kad naktimis praradusieji sąžinę tempė iš kapinių žydų 

kultūros paminklus ir klojo į statomų namų pamatus. Kažin, ar malonu gyventi ant kapinių 

paminklų pastatytuose namuose?! Ar nevaikšto bildukai? Ar nereikia kunigo, kad pašventintų 

namų kampus? Na, tikriausiai jie gyvena ramiai, nes jau užaugo kita žmonių karta, kuri 

nebežino, kas vogė paminklus. 

Manytina, kad prieškariu kapinėse galėjo būti daugiau kaip tūkstantis paminklinių akmenų. 

Dabar jų išlikę tik apie 160. Antkapinių akmenų yra vakarinėje ir šiek tiek pietinėje dalyje. Yra 

keletas sudvejintų paminklų (Mozės knyga). Paminklo gamybai naudotas lietuviškas akmuo. 

Aversinė (priekinė) pusė padailinta ir iškaltas tekstas senąja hebrajų kalba. Visi paminklai yra 

stačiakampės formos, pastatyti vertikaliai. Ant vienos kapavietės yra lieto betono plokštė, 

paguldyta horizontaliai. Nėra jokio užrašo. Kelių akmenų priekinė pusė nušlifuota, gerai matosi 

tekstai, Dovydo žvaigždė. Nėra išlikusių puikiai ornamentuotų akmenų. Gausiai ornamentuoti 

antkapiniai paminklai — retokas atvejis Lietuvoje, tačiau užrašų gausa jie pirmauja Europoje. 

Laiko, vėjų ir lietaus nugludinti tekstai šiandieną sunkiai įskaitomi ir išverčiami į lietuvių kalbą. 

Pabandysiu keletą tekstų paaiškinti. 

Paminklo viršutinėje dalyje esančios dvi raidės reiškia: čia ilsisi. Raidės dažnai būna iškaltos 

šešiakampės Dovydo žvaigždės centre. Tai reiškia, kad kapas priklauso judėjų tikybos velioniui. 

Štai vienas tekstas: „Kagan Jakub Zap. Kad tavo siela įsipintų į amžinai gyvenančių sielų 

vainiką”. Manytina, kad tekstas iškaltas XIX a. pabaigoje. 

Ant kito paminklinio akmens aiškiai įskaitoma — Rahmel. Tai gali būti ir pavardė, ir vardas. 

Jeigu prisimenate, žydai ilgą laiką pavardžių neturėjo. Emanuell reiškia mylintis Dievą. Ell 

hebrajų kalba — Dievas. Data neįskaitoma (nutrupėjusi). Užrašas galėjo būti iškaltas XX a. 

pradžioje. Akmens priekinė pusė šlifuota. Šių metų liepos mėnesį iš Izraelio atvykęs ir kapinėse 

apsilankęs Rahmel giminaitis teigė, kad šioje vietoje ilsisi keturios jo senelių kartos: senelė, 

prosenelė, jos mama ir t. t. 

Dar vienas akmuo byloja, kad 1912 m. buvo palaidota moteris, žydų tautos dukra, Jahodos 

dukra. 

Dabar kapinėse retkarčiais nupjaunama žolė. Iki Antrojo pasaulinio karo kapines prižiūrėjo 

visuomeninė organizacija Chebra Kadiš. Ypatingos priežiūros kapams nereikėjo, nes žydų tautos 

87

aštuose gėlė — beveik nieko nereiškiantis dalykas, o akmuo — šventas. Viekšnių žydų kapinių 

vakarinėje dalyje esančioje aukštumėlėje, manoma, kažkada stovėjo kapinių sargo namelis. Gal 

kada nors perskaitę ir išvertę į lietuvių kalbą sužinosime, kur ilsisi viekšniškių žydų Giršos 

žmonos Zlatos, Iciko žmonos Cipos, Bencelio žmonos Cirkės ir dukros Chaimės, Volifer 

Abraomo, Maušos Krup, Mendelio Korzono, Josifo Beselio, Abraomo Krimo, Leizerio Fišer, 

Markul Faivel, Leizerio Volfo ir jo sūnų Leibos, Dovydo ir Volfo bei kitų, prisidėjusių prie 

miestelio suklestėjimo ir puoselėjimo, palaikai. 

Eselinienė-Kriaučiūnaitė Zelma. Latvelių kapinės / Broniaus Kerio pokalbis su Zelma 

Eseliniene. — 2004. — Liep. 20. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

„Latvelių” kapinės 

— Aš du nabaštėkus žinau. Vėins bov — pas mono tievus karšinuos tuoks Pricis Sakalauskis. 

Tuoks iš tetės kažkuoks, no tuolėms giminaitis. No i tas y tėn palaiduots. Bet aš buvau daa 

kuokių devynių ar aštounių metų tuokia dar. Ir yra tuo Aduomo Sakalauskė mama. Ir anuo tetis 

tėn tėkriausee y, kor bov tas Aduomėlis, paskom Mylė ir Ancė kor bov, tad tėj irgi iš mon tetės, 

tuolimi gėmėnės. 

— A tai viekšniškis Adomėlis tas? 

— Ne ne ne, Palnuosūs kur bov. Ons mėrė, tuokiuos Švažienės muotėnos metėnės bov, i tuos 

metinies bov i, sak, va kap ej iš kambare į pryminę, išvėrt par slėnkstį. Mon krėkšt tievs ons 

bovo. Mūsa... kol bov tėn va kor sakau Rimonaitis kur gyveno, seniau bov tuokia Garalienė, 

paskou ana mėrė, bovo anuos duktie, i ta anuos duktie pardevė tam Rimonaičiou. Tai ta 

Garalienė prižiūriejo tus mūs kapus. No, tus senučius tai kų aš atsiminsu, ka aš negėmusi buvau 

kada anėj mėrė. Nes tetis mono pri pamuotės augo, o kor ta pamuotė palaiduota, aš iš vėso net 

nežinau. O tas senuolis, tai lygee per savaitę, ons tik savaitę, ons septintuo rugpjūčio mėrė, 

skaituos, vuo aš keturiuoliktuo gimiau, tai kų galiu tų tų kapavėitę atsimint. Nu vuo dabar va tuo 

Sakalauskio, tuo Aduomelio mamą ka laiduojuom, tai mon tetis jau mėrės bov, bovau kuokių 

septyniuolėkos metų, kad aš pati jau arklį vadžiau, su arklees važiavuom. Nu va, vuo putuo 

daugiau aš nesu ne buvusi. 

Vaišnienė Sigutė. Parodos kviečia lankytojus // Būdas žemaičių. — 2004. — Rugs. 17: 

Nuotraukoje: „Ponia Wenka Kramer su Herbertu Šliterių šalia vokiečių karininko kapavietės. 

Pagal už nugaros matomus medžius, takelį 1944-ųjų metų nuotraukoje ir buvo atpažinta 

palaidojimo vieta”. — Tekste: 

Vokietė atvyko prie pirmosios meilės kapo 

Paprastai esame linkę manyti, jog romantiškos istorijos vaizduojamos tik knygose ar 

filmuose. Tačiau atidžiau pasižvalgius, kilniųjų žmogaus jausmų apraiškų nemaža ir pilkoje 

kasdienybėje. 

Miunchene gyvenanti septyniolikametė karininko dukra Wenka (dabartinė pavardė Kramer) 

su savo pirmąja meile karininkų mokyklą baigusiu dvidešimtmečiu leitenantu Hubertu Hampelu 

išsiskyrė 1942-aisiais metais. Jaunus žmones atskyrė karo audros — jaunajam karininkui teko 

išeiti į frontą. Likimas Hubertą atvedė Lietuvon ir 1944 metais, dalyvaudamas mūšiuose 

Dauginiuose, ties vadinamuoju „rupūžkalniu”, vokiečių leitenantas žuvo drauge su 252 kitais 

Vokietijos armijos kareiviais. 

Žuvusieji buvo pervežti į Viekšnių kapines ir keliomis eilėmis sulaidoti. Senieji viekšniškiai 

prisimena šitas masines laidotuves. Bendrojo kapo vieta buvo nufotografuota. Taip jau atsitiko, 

kad viena iš artimiesiems skirtų nuotraukų pateko į mylimojo netekusios Wenkos rankas. 

Metai bėgo, Wenka ištekėjo, susilaukė sūnaus, palaidojo vyrą. Ir štai prieš trejus metus 

internete pamatė tokią pat vokiečių kareivių kapavietės nuotrauką, kokią turėjo pati. Iš čia ir 

sužinojo, jog buvęs mylimasis guli Viekšnių žemėje. Per septyniasdešimt metų turinti moteris 

ryžosi uždegti žvakelę ant jaunystės meilės amžinojo poilsio vietos. Viena pati atkeliavusi į 

Vilnių, iš ten — naktiniu traukiniu į Mažeikius, nė žodžio nemokėdama lietuviškai, ji sugebėjo 

atkakti į Viekšnius. Patarta žmonių susipažino su puikiai vokiškai kalbančiu Herbertu Šliteriu. Jo 

padedama pagal nuotrauką surado tikslią laidojimo vietą, aptvarkė kapavietę. Šiemet ponia 

Wenka po trejų metų pertraukos antrąkart atkeliavo jau kaip Šliterių šeimos viešnia. Apsilankiusi 

88

žūties vietoje Dauginiuose, pasirūpinusi paminkline lentele ant kapo, septyniasdešimt septynerių 

metų moteris pasiryžusi praėjus kuriam laikui ir vėl atvykti. 

Beje, čia, Viekšniuose, savo žuvusiojo tėvo kapavietę atrado ir Kelne gyvenanti ponia Hak. 

Pasirodo, tikrųjų jausmų neužgesina nei laikas, nei atstumas, nei galimos kliūtys. 

Muziejininkas Algimantas Muturas. Dingę kaimynai // Būdas žemaičių. — 2004. — 

Gruod. 22. — Nr. 148 (892). — Tekste: 

Visam žydų mažeikiškių sportiniam judėjimui vadovavo Kalmanas Rachmelis. Jo senelis 

Aranovičius ir senelė Keilė (mergautinė pavardė Goldman) iki XIX a. pabaigos gyveno 

Viekšniuose, Tirkšliuose. Jie užaugino 5 vaikus. Dukra Hana 1875 m. ištekėjo už Rachmelio ir 

gyveno Mažeikiuose. 1928 metais mirė ir buvo palaidota Viekšnių žydų kapinėse. Ant jos kapo 

išlikęs paminklinis akmuo. Jame išgraviruota: „Ei, mūsų motina! Mūsų širdžių paguoda. Išėjusi 

savo gražiausiomis dienomis. Mūsų vaikai tęs tavo darbus. 1928. 03. 05. (5688 m.)”. Taigi 

vienas iš jos sūnų Kalmanas Rachmelis Mažeikių mieste, Laisvės g. 40, tarpukariu buvo tabako 

parduotuvės savininkas. Laisvės g. Nr. 5 turėjo įvairių prekių parduotuvę. Buvo vedęs Tabergaitę 

(Taberg). Tačiau su ja ilgai negyveno, nes žmona jauna anksti mirė. Brolis Izraelis prasidėjus 

Antrajam pasauliniam karui spėjo išvykti į Palestiną. 

K. Rachmelis 1941 metų rugpjūčio 3 dieną su kitais mažeikiškiais žydais buvo sušaudytas 

pavenčiuose. Kai kurie liudytojai teigia, kad K. Rachmelis sužeistas į pažastį pakilo iš duobės ir 

garsiai rėkė: „Mūsų kraujas netylės! Mūsų kerštas sugrįš!”. Tačiau dar po vieno šūvio balsas 

nutilo. Taip ir baigėsi mažeikiškių žydų sporto istorija. 

Masiulienė Rita. Apžadų kapeliai // Papilė [Serija „Lietuvos valsčiai”] / [Sudarytojai Vida 

Girininkienė, Leopoldas Rozga, Rita Regina Trimonienė, Povilas Krikščiūnas, Juozas Pabrėža; 

vyriausioji redaktorė Vida Girininkienė]. — Vilnius: Versmė, 2006. — D. 2, 3. — 752 p. — 

P. 241—246: iliustruota. — Tekste: 

Prabėgusių amžių pėdsakų galima užtikti trijose vietose šalia Kairiškių: maro kapeliuose 

(gyvenvietės gale į Tryškių pusę), prie koplytėlės, pastatytos buvusių kapinių vietoje (prie kelio į 

Viekšnius) ir Apžadų kapeliuose, esančiuose 2,5 km nuo Kairiškių prie miško keliuko į Ventos 

pusę. Apžadų kapeliuose nelaidojama. 

Apžadų kapelius mokslininkai vadina Kairiškių senkapiu. Čia rastas akmens kirvis byloja, 

kad šiose vietose žmonių gyventa prieš 1,5 tūkstančio metų. Nuo seno šias vietas gaubia ir 

įvairiausi padavimai. Pasakojama, jog koplytėlės vietoj kadaise buvusi bažnyčia, o aplink — 

miestas. Esą ir pinigų užkastų rasta. Žmonės rovę kelmus ir įrankis atsitrenkęs į kažką kietą. 

Vienas rovėjas pakėlęs galvą betraukdamas skrynią, o čia Montvydas — muzikantas — beeinąs. 

Ir kiti kartu dirbę pakėlę galvas. Bet Montvydas pranyko. Ir skrynia pradingusi. Kiek bekasė — 

nebesurado. Dar kiti pasakoja, kad čia kadaise augo didžiausi pušynai. Žmonės pradėjo kirsti. 

Kirtę kirtę ir palikę tik dvi aukščiausias pušis. Piemenys po nakties pastebėjo, kad apie jas keliais 

nušliaužta. Pušis aptvėrė. Po nakties — nušliaužta apie tvorelę. Tada suprato, kad čia — šventa 

vieta. Pradėjo garbinti, statyti kryžius, medines skulptūrėles, vėliau pastatė koplytėlę. Ant vartų 

esantis įrašas sako, kad tai turėjo būti apie 1815 m. Kitas įrašas sako, kad nauji vartai buvo 

pastatyti 1932 m.; juos gamino kalvis Krutinis iš Užventės kaimo, o mūrijo Jurevičius. Apie tai 

byloja vartų apačioje esantis užrašas: „Bromas pastatytas dievobaimingų ir geraširdžių žmonių 

aukomis bei darbu 1815-1932”. 

Tvorelė atnaujinta apie 1954-1955 m. Už suaukotus pinigus Stanislova ir Juozas Prielgauskai 

per pažįstamus nupirko Ventoje cemento, bet tą vasarą nesurado meistro ar dar kažkas sutrukdė 

ir cementas paseno. Tada kitais metais už savo pinigus nupirko cemento, pasamdė Alfonsą 

Vaitkevičių, kuris išliejo cementinius tvorelės stulpelius. Eigulys Stanislovas Dapšys davė 

medžio, ir tvorelė buvo atnaujinta. 

Sovietų laikais naujus kryžius buvo draudžiama statyti, bet žmonės draudimo nepaisė. Avižlių 

kaimo gyventojas Jonas Beniušis mena, kad pokaryje padaręs keletą kryžių. Juozas Dapšys 1987 

metais pastatydino kryžių. Tais pačiais metais rajono vykdomojo komiteto nurodymu kryžius 

buvo nugriautas. J. Dapšys dėl to labai sielojosi ir netrukus mirė. 

89

Vytauto Reklaičio ir Sąjūdžio Ventos grupės iniciatyva 1989 m. gegužės 4 d. kryžius buvo 

atstatytas. Jame įrašyta: „Brolių S. J. Dapšių ir 1941—1950 m. žuvusių šiose apylinkėse 

atminimui”. Koplytstulpis kartą po nakties dingo, o po kurio laiko, matyt, atsibudus nenaudėlio 

sąžinei, vėl naktį buvo atstatytas. 

Prieš kelias dešimtis metų bet kada apsilankęs žmogus galėjo paaukoti pinigų. Dar išlikusi 

įdomios konstrukcijos aukų dėžutė — karbonka. Prie pušies pritvirtinta medinė skrynelė geležies 

aptaisais saugojo didesnes ar mažesnes aukas. Buvo trys užraktai, kurių raktus turėjo šalimais 

gyvenę ūkininkai: Kostas Šiurkus, Kostas Jauga ir Jonas Stulpėnas. Aukas buvo galima paimti 

tik visiems trims susirinkus. Pinigai būdavo skiriami remontui, likutis tekdavęs Šiaudinės 

bažnyčiai, nes ten būdavo laidojami mirę artimieji. Užraktai sugadinti šeštojo dešimtmečio 

viduryje. 

Virš aukų dėžutės (karbonkos) buvęs prikaltas medinis kryžius su stogeliu. Žmonės, 

prašydami Dievo sveikatos, užrišdavo ant jo kaspinus (štončkas). Kam ranką, kam galvą 

skaudėdavo — ten ir rišdavo ženklą. Prieš Šeštines tvarkydami kryžių ir aplinką, nublukusius, 

suplyšusius kaspinus sudegindavo. O žmonės pamaldūs buvo: kai artėdami prie kapelių 

pamatydavo pušis, puldavo ant kelių ir taip šliauždami ir melsdamiesi prašydavo Dievo 

malonių... 

Apžadų kapeliai atgyja vienąkart per metus. Nuo seniausių laikų čia švenčiamos Šeštinės. 

Įdomu, kad tradicija buvo išlaikyta ir sovietiniais metais. Nors kunigams drausdavo atvažiuoti, 

žmonės susirinkę melsdavosi. Šeštinės švenčiamos ketvirtadienį, todėl ne vienam būdavo 

sunkumų išeiti iš darbo. Tarybinio ūkio vadovas netgi papeikimus už tokias pravaikštas 

rašydavo. 

Prieš Šeštines, kaip žinome, yra kryžiaunos dienos. Tomis dienomis melsdavosi ir vidurdienį. 

Signalą susirinkti duodavo Kostas Jauga, mušdamas specialiai tam pririštą sausą lentą. Visą 

gegužės mėnesį giedodavo gegužines (mojavas). 

Ir dabar Šeštinių išvakarėse koplytėlė puošiama vainikais, gėlėmis. Aukojamos šv. Mišios. Po 

to muzika, dainos, šokiai — pirmoji metų gegužinė. 

Tarpukario laikais Jaugų kieme švęsdavo (baliavodavo) V. Sirutavienė [tikriausiai 

I. Sirutavičienė], kiti ponai. Į beržą iškeldavo trispalvę. Atvažiuodavo bufetas. Vaikams 

didžiausia laimė būdavo nusipirkti ledų — sakarmarozų. 

Panašiai Šeštinės vyksta ir dabar. Mišias paprastai laiko Tryškių klebonas, nes kairiškiečiai 

priklauso Tryškių parapijai. Gieda šios bažnyčios choras. Gegužinei dažniausia groja Naujosios 

Akmenės kultūros rūmų liaudies muzikos kapela, vadovaujama Jono Gintausko, įsijungia 

Tryškių, Papilės, Kairiškių, kartais ir iš toliau atvažiavę saviveiklininkai. Paskutiniuoju metu 

vaišėms išverdamą cepelinų (kleckų). Viena šeima duoda bulvių, kita mėsos, trečia grietinės, o 

kelios moterys priverda kelis šimtus cepelinų. Jų užtenka garbingiems svečiams, choristams, 

muzikantams, dainininkams, visiems, nors kiek prisidėjusiems prie šventės suruošimo. 

Tai proga susirinkti tiems, kurie save laiko kairiškiečiais. Seniau tose vietose stovėjo ūkininkų 

sodybos. Pokario skersvėjai išblaškė žmones: kas įsikūrė dabartinėje Kairiškių gyvenvietėje, kas 

išvyko ir toliau. Tad dabar suvažiuoja senieji su atžalomis iš Ventos, Mažeikių, Telšių, Naujosios 

Akmenės ir iš kitur į savo jaunystės vietas. 

Ne vienas tolimesnis svečias stebisi išlaikyta unikalia maldos ir nuoširdaus bendravimo vieta. 

Prie to daugiausia prisidėjo Kosto ir Barboros Šiurkų, Jaugų, Jono Stulpino, Dapšių, 

V. Beniušienės, S. Gauronskienės, o ypač Stanislavos ir Juozo Prielgauskų šeimos. (Straipsnelis 

parengtas daugiausia remiantis Stanislavos Šiurkutės-Prielgauskienės pasakojimu.) 

Noreikis Pranciškus. [Kapai prie Daubiškių dvaro] Pranciškus Noreikis papasakojo 

Bronislovui Keriui 2006. — Birž. 4. — Tekste: 

Mono tetė, omžinatilsį, irgi y paskuojis — pri Mikockio dvaro y trys vokitokaa palaiduoti 

pakelie. Ejo melioracija, i bovo trys berželee, i tėi berželee išrauti yr. Nu panašee tės tės vėduriu 

tou, tou pakelie, senouju keliu. 

Šiuipys Antanas. Šarkiai, Šarkių mauzoliejus. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas 

perrašytas iš diktofono: 

90

— Kas ten tame Šarkių mauzoliejuj buvo palaidotas? 

— Dvė Šarkytės. Vėskas. I visi gėmėnės pasipiktinę bovo, kam anas ne į kapus laiduojo, vuo 

ten. Vida Šarkytė pati pirmuoji mėrė. Tai buvo kokiais 1936 metais. Vuo už kuokių metų, a 

dviejų — Marytė Šiuipytė. Kokių pėnkių metų, šėšių metų galiejo būt. Man pasakuojo tuo Šarkio 

sesuo Lemežienė. Ji kurį laiką gyveno tėn. Alberts Šarkis, kaip mėrė, ta Vida pirmuoji mėrė, 

sako, cielą pakėlį surūkis papirosų. Kaip tie vaikai mėrė, dar buvo berniuks gėmės. I juos išvežė. 

1941 metais. Atskyrė... į Rešiotus pateko. I tas vaiks mirė tėn. Ir parvažiavę, po karo, ta Šarkienė 

bovo atvažiavusi čia į Viekšnius. Ana čia neapsistuojo, negyveno. 

Buvo Šarkio tų brolių. Alfredas, Albinis, sesuo Emilija ir Jucienė sesuo bovo. Pėnki iš vėso 

bovo. Tai jis, kadangi bovo turtingiausias, pajiemė vėsą tą ūkį i visėms atidalėno dalis. Geras 

gydytojas skaities. Chirurgas buvo. Bet buvo padaręs kažkuokią tai klaidą. Kažką tai užsiuvęs 

žydelkai pilve. Alberts Šarkis. Jis ne pats statė. Pinings statė. Pastatė klėtį naują, daržinę, tvartą 

pastatė, kumetyną pastatė, i paskui da linų džiuovyklą tuokią. I pirmieji siloso bokštai bovo. 

Nedideli tie bokštai siloso bovo. Su stogeliu. Prie Žibikų pušyno anuo žemės, dabar yr tvėnkiniai 

tėn. Bovo durpyns. Durpyne bovo užveisęs kultūrines žoles. I tus siloso bokštus išveždavo tas. 

Andriuška Augustinas. Atsiminimai / Augustino Andriuškos pokalbiai su Bronislovu Keriu. 

— 2007. — Liep. 7—8. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Rušino koplytelės kor dvė bovo, dvė koplytelės i kryžius, kuriuos čia kapuos? 

— Senūsiuse. Naujųjų nebovo. Naujiejie, kumat aš pašte dėrbau, ka naujūsius aš... vėsos tuos 

pušys, tėn mono vėsos dėigtos. Muotrėškos dėigė pagal kelio tus jau medžius, vuo aš dėigiau tas 

pušis, anuos sakuos — nemuoku aš dėigt pušėis. Nu tada aš, tas kerčiuo kor tuos pušys bovo, je 

dabar daug išpjautų yr. Tada aš tas pušis dėigiau. Če liob visumat užtvins tas. Vėiškelis — 

pavasarį, rudenį par vėiškelį neišvažiousi. Liob važious vingiaas. Neišejo mašėnos. Pirmuoji 

truoba kor y, untruoji truoba Sidabro ta kor bovo Sidabrienės — če jau užtvins, kad jau kalnaas 

eisem par aplinkou. Rušinienė bovo mėrusi, ka ons pastatė, i taa Rušinienee, kap Rušinienė 

mėrė, Smetuono laiki tap, tap ons i pastatė. 

— Ta Rušinienė, ta Juozo muotėna? 

— No. 

— Vuo dėlkuo nugriouvė paskui, kor pradingo? 

— No, pradiejo plytos griūt. Tas kryžius viel nupovo, tų nupjuovė. Dar Anė gyva tebebovo, 

ka ana tų kryžių nupjuovė. Tujau po karo i nuvarė tas koplyčias. Vuo tus šventūsius nunešė 

bažnyčiuo. Kazimierą i Pranciškuoną. Bažnyčiuo y. Pri Panelės Švenčiausios altuoriaus sudieta. 

Lauritzen Ekkehard. Soldatenfriedhof Vieksniai. — Hamburg, 22. Juni 2008 / Kopijuota iš 

interneto 2008. — Birž. 22. // http://www.lauritzen-hamburg.de/vieksniai.html. — Tekste: 

Auf dem deutschen Soldatenfriedhof in Vieksniai sind ca. 250 Soldaten begraben. Das 

Gelände liegt am Rande eines litauischen Friedhofs. Nach der Eroberung durch die Sowjets 

wurden die deutschen Gräber geschleift. Gelegentlich an der Oberfläche gefundene 

Erkennungsmarken wurden von den Ortsansässigen weggeworfen. 

Das jetzt auf dem Friedhofsgelände stehende Eisenkreuz wurde in Eigeninitiative von Herbert 

Schlüter errichtet, einem ortsansässigen Deutschen, der als Kind mit seiner Mutter in der Zeit der 

russischen Invasion kurzzeitig nach Ostpreussen flüchten musste, dann aber mit russischer 

Erlaubnis zurückkehren durfte. Gegen seinen Vater, einen politisch unbeschriebenen Klempner, 

sprach nach Rüchsprache mit den lokalen Behörden nichts. So durfte er zurückkehren und wohnt 

jetzt unmittelbar neben dem Gräberfeld. 

Tekstai prie nuotraukų Nr. 1053A, 1053B, 1053C: 

Vieksniai Friedhof 1944. Nach dem Einmarsch der Roten Armee wurde der Soldatenfriedhof 

von den Russen verwüstet. Etwa 250 deutsche Soldaten sind hier begraben. Joachim Bernd 

Johler aus meiner Familie ist während der Kurlandschlacht in Vieksniai gefallen, sein Leichnam 

konnte aber als einer von zweien der dort Gefallenen „nicht geborgen” werden. So bleiben nur 

die Gräber der anderen und die Landschaft um den Fluss Venta als Ort der Erinnerung. Foto: 

Wenka-Barbara Kramer. 

91

Vieksniai 2006. Eine Familienangehörige von Hubertus Hampel hat im Jahre 2004 die Lage 

seines Grabs anhand der auf historischen Fotos erkennbaren markanten Bäume nachverfolgt und 

einen neuen Grabstein setzen lassen. 

Vieksniai 2006. Dieses eiserne Kreuz erinnert seit 1990 an die gefallenen und an dieser Stelle 

begrabenen deutschen Soldaten. Es wurde in Privatinitiative von dem einzigen ortsansässsigen 

Deutschen aufgestellt. Die Inschrift auf dem Stein: „D.S. Gott mit uns.” D.S. steht für deutsche 

Soldaten. 

92

3.3.1. VIEKŠNIŲ PLOKŠTINIS KAPINYNAS 

Kulikauskas P., Kulikauskienė R., Tautavičius A. Lietuvos archeologijos bruožai. — 

Vilnius, 1961. — P. 543, 555 ir kt. — Tekste: Viekšnių plokštinis kapinynas: VI—VIII a. ir 

vėlyvesni plokštiniai griautiniai kapai. IX—XII a. ir ankstyvesni plokštiniai griautiniai ir 

degintiniai (?) kapai. Tyrinėti 1914 m. 

Lietuvių enciklopedija. — Printed in the United States of America. South Boston: Lietuvių 

Enciklopedijos Leidykla. — Copyright 1965 by Lietuvių Enciklopedijos Leidykla. — T. 33. — 

P. 531—533. — Tekste: „1914 kasinėtas VI—XII a. plokštinis griautinis kapinynas. Medžiaga 

pateko į Lenkų Mokslo Bičiulių d-jos muziejų Vilniuje.” 

Volkaitė-Kulikauskienė R. Lietuviai IX—XII amžiais. — Vilnius, 1970. — P. 289. — 

Tekste: Viekšnių plokštinis kapinynas: griautiniai ir degintiniai kapai. Tyrinėtas 1914 m. Radiniai 

yra LTSR Istorijos-etnografijos muziejuje Vilniuje: IX—XII a. ir senesnio laikotarpio. 

Viekšniai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius, 1971. — T. 3. — P. 738— 

739. — Tekste: Prie Viekšnių yra senkapis. 1914 m. jį tyrinėjo V. Nagevičius. Radiniai III—VI a. 












93

3.3.2. MILIŲ KAPINYNAS 

Tautavičius A. Archeologijos paminklų tyrinėjimai Lietuvoje 1983—1984 metais // Lietuvos 

istorijos metraštis: 1984 metai. — Vilnius, 1985. — P. 150. — Tekste: Viekšnių vakariniame 

pakraštyje rasti 7 apardyti VII—IX a. kapai. 

Dakanis B. Mažai žinomi I tūkstantmečio ir II tūkstantmečio pradžios kapinynai // Muziejai 

ir paminklai. — Vilnius, 1991. — T. 9. — P. 19—20. — Tekste: Nuo Viekšnių kapinių 500 metrų 

į šiaurės vakarus, Ventos pirmojoje terasoje. 100 m. ilgio šiaurės vakarų — pietryčių kryptimi ir 

50 metrų pločio. 1982 m. tyrė Istorijos institutas, vadovas A. Varnas. 198 kvadratinių metrų plote 

rasti 8 žmonių apardyti VII—X a. kapai. Rasta 2 ietigaliai, įmovinis kirvis, peiliukas, papuošalai, 

jų dalys. Pagal padavimą čia buvęs didelis mūšis, todėl ir smėlis nuo kraujo toje vietoje esąs 

raudonas. Paviršiuje, mažiau apardytose vietose rasti tamsesnės žemės ir degėsių su apdegusiais 

akmenimis plotai. Viename jų rasta žiesto puodo šukė, puošta banguotiniu ornamentu. 












94

3.3.3. PAVENTĖS PILKAPIAI 

Cholodinskienė A. Paventės pilkapiai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 

metais. — Vilnius, 1990. — P. 46—47. — Tekste: Pilkapiai Paventės kaime, 1500 metrų į 

pietryčius nuo Pievio ir Ventos santakos, 200 metrų į pietus nuo Ventos kairiojo kranto. Trikampė 

kalvelė. 1989 m. pavasarį kalvelė nulyginta, žemė sustumta prie miško. Buvę bent 9 pilkapiai. 

Suardyti 1928—1935 m. Radiniai II—IV a. Šalia laidota ir vėliau: IV—V a. Žalvarinė segė ir 

gintaro karoliukas. 

95

3.3.4. LĖLAIČIŲ KAPINYNAS 

Dakanis B. Mažeikių rajono archeologijos paminklų žvalgymas // Archeologiniai tyrinėjimai 

Lietuvoje 1988 ir 1989 metais. — Vilnius, 1990. — P. 188. — Tekste: Lėlaičių kaime, Kapelių 

kalvoje, 50 metrų į šiaurės vakarus nuo tilto per Pievį. Rasta ietigalių, juostinė apyrankė, ratelinė 

segė. 

Šiuipys Antanas. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 28. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Tame trijų kaimų susikirtime seniau, matyt, yra buvusios kapinės. Ten stovėjo trys kryžiai. 

Vienas buvo mūsų, Šiuipių, šeimos pastatytas. Atmenu dar, kaip darė tą kryžių, ant žardienos. 

Kaimynai, tokie Virkučiai darė. Paskui, kai šventino, 1934 metais, buvo balius. Šalia stovėjo 

medinis kryžius, už kelių metrų. Vienas, betoninis, su metaliniu viršum ir dabar dar tebestovi. 

96

3.3.5. PAVIRVYTĖS SENKAPIS 

Lisanka A. Dar du kalavijai su įrašais // Kraštotyra. — Vilnius, 1975. — P. 186—188: iliustr. 

— Tekste: Pavirvytės kapinyne rastas kalavijas su įrašu. 

„Rasta Pavirvytės kaime...” // Vienybė. — 1977. — Rugpj. 20. — Tekste: Senkapio 

tyrinėjimo pradžia. Vietą parodė valstietis J. Kriaučiūnas. 

Cholodinska A., Striaukaitė A. Pavirvytės-Gudų senkapio tyrinėjimai 1977 metais // 

Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1976—1977 metais. — Vilnius, 1978. — P. 174—181. 

Tautavičius A. Archeologijos paminklų tyrinėjimai 1977 metais: Geležies amžiaus senkapiai 

// Lietuvos istorijos metraštis: 1977 metai. — Vilnius, 1978. — P. 189. 

Tautavičius A. Archeologijos paminklų tyrinėjimai 1978 metais: Geležies amžiaus pilkapynai 

ir senkapiai // Lietuvos istorijos metraštis: 1978 metai. — Vilnius, 1979. — P. 158. 

Cholodinskienė A. Pavirvytės-Gudų senkapio tyrinėjimai 1978 ir 1979 m. // Archeologiniai 

tyrinėjimai Lietuvoje 1978 ir 1979 metais. — Vilnius, 1980. — P. 95—97. 

Lietuvių materialinė kultūra IX—XIII amžiuje. — Vilnius, 1981. — T. 2. — P. 7, 9, 11, 

36, 43, 72 ir kt. — Tekste: Ietigaliai, kovos kirviai, šalmas, kalavijas. 

Tautavičius A. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1979 metais: Geležies amžiaus 

pilkapynai ir senkapiai // Lietuvos istorijos metraštis: 1979 metai. — Vilnius, 1981. — P. 162. — 

Tekste: 1977—1979 m. rasti 103 X—XIV amž. kapai Pavirvytės senkapyje. 

Vaitkunskienė L. Sidabras senovės Lietuvoje. — Vilnius, 1981. — P. 54, 91, 92; 16 ir 

LXXIX paveikslai. 

Ercupas A. Pavirvytės senkapių paslaptis // Vienybė. — 1981. — Spal. 27. — Visas tekstas: 

Apie Pavirvytės XVII—XVIII amžiaus senkapius sužinota 1936 metais. Juos tada dirbamoje 

žemėje aptiko ūkininkas Racevičius. Jo dėmesį patraukė dirvos paviršiuje įvairūs senoviniai 

papuošalai, įrankiai, ietgaliai. Gudų kaimo Pavirvytės senkapiai buvo įtraukti į archeologinių 

paminklų sąrašą. 

Netoli senkapių rajono Autokelių valdyba eksploatuoja žvyro karjerą. Už šimto metrų nuo 

žinomų senkapių kelininkai aptiko kitus, senesnių amžių kapus. LTSR paminklų apsaugos ir 

kraštotyros draugija naujuosius senkapius pavedė ištirti Mažeikių kraštotyros muziejaus 

kolektyvui. Kasinėjimo darbams vadovavo Istorijos instituto mokslinis bendradarbis Algis 

Varnas. 

1977 metais senkapių kasinėjimą pradėjo Mažeikių rajono kraštotyrininkai, vadovaujami 

muziejaus direktorės Adelės Cholodinskienės. Darbai buvo tęsiami 1978, 1979 ir šiais metais. 

Šiemet muziejaus kolektyvui rimtą paramą suteikė mūsų rajono kraštotyrininkai. Šios iniciatyvos 

ėmėsi Statybinių medžiagų kombinato kraštotyrininkų vadovas Juozas Blistrabas. Jis 

suorganizavo Ventos, Viekšnių vidurinių bei Viekšnių profesinės technikos mokyklos 

kraštotyrininkų talkas. Vieną dieną senkapių kasinėjime dalyvavo ir penki kombinato 

kraštotyrininkai. Tai Petras Šukys, Juozas Blistrabas, Vladas Beniušis, Regina Radzytė ir 

Apolonija Jonaitytė. 

Senkapių kasinėjimo vadovai už suteiktą paramą dėkingi Ventos vidurinės mokyklos 

mokytojai Birutei Butautienei ir Viekšnių profesinės technikos mokyklos dėstytojui Vytautui 

Balčiūnui. Bendromis kraštotyrininkų pastangomis padaryta daug. Atkasta apie 100 kapų, rasta 

per 900 įvairių žalvario daiktų. Tai įvairūs papuošalai, žiedai, apyrankės, vėriniai, sagos, ginklai, 

ietgaliai, skydai ir kt. 

97

Mokslininkai nustatė, kad tai Kuršių — Žemgalių genčių X—XII amžių kapai. Jie turi didelę 

istorinę mokslinę reikšmę, leidžia nustatyti tuomet gyvenusių žmonių buitį, papročius socialinę 

padėtį. 

Pavirvytės senkapių paslaptis iki galo neatskleista. Kasinėjimo darbai bus tęsiami ir kitais 

metais. 

Tautavičius A. Archeologijos paminklų tyrinėjimai Lietuvoje 1981 metais // Lietuvos 

istorijos metraštis: 1981 metai. — Vilnius, 1982. — P. 164. 

Vaškevičiūtė I. Pavirvytės-Gudų plokštinio kapinyno tyrinėjimai 1983 m. // Archeologiniai 


Tautavičius A. Archeologijos paminklų tyrinėjimai Lietuvoje 1983—1984 metais // Lietuvos 

istorijos metraštis: 1984 metai. — Vilnius, 1985. — P. 151, 152, 154. 

Vaškevičiūtė I. Pavirvytės-Gudų plokštinio kapinyno tyrinėjimai 1984 m. // Archeologiniai 


Lietuvių etnogenezė. — Vilnius, 1987. — P. 199. 

Vaškevičiūtė I. Kuršių kapai žiemgalių kapinyne // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. 

Serija A. — Vilnius, 1989. — T. 4 (109). — P. 60—61 ir kt. 

Aleksiejūnas V. Senkapių monetos // Lietuvos archeologija. — Vilnius, 1995. — T. 11. — 

P. 16—20: iliustr. — Tekste: Kapinyne rastų monetų nuotraukos. Monetos Mažeikių kraštotyros 

muziejuje. 

Vaškevičiūtė I. XVI—XVII a. Pavirvytės-Gudų kapinyno kapai // Lietuvos archeologija. — 

Vilnius, 1995. — T. 11. — P. 317—329: iliustr. 

Kazakevičius V. IX—XIII a. baltų kalavijai. — Vilnius, 1996. — P. 47, 55—57, 71, 74, 110, 

112, 113, 118 ir kt. 

Šverebas Povilas. Pas kaimynus pasidairius // Būdas žemaičių. — 1999. — Rugpj. 10. — Nr. 

60 (197). — Tekste: 

Senkapiai 

Nuo dvaro, link Gyvolių važiuojant Gudų kaimo paribėje, 1977 m. kasant žvyrą užtiktas X— 

XI, XIII—XIV a. kapinynas. Jis nukastas 1965 m., dalis palaikų sunaikinta. 1977 m. jį tyrė 

Mažeikių muziejus. Buvo atidengtas 700 kv. m. plotas, rasti 22 nedeginti kapai su 323 radiniais. 

Tai darbo įrankiai, ginklai, papuošalai. Nesuardyti buvo tik 7 palaidojimai. Vyrų kapuose rasta 

ietgalių, kovos peilių, moterų — daug papuošalų, peilių, vaikų, kaip ir vyrų, — žiedai, 

apyrankės. Moterys puošdavosi dviem kryžminiais smeigtukais, sujungtais keliom eilėm 

grandinėlių, ant rankų užsimaudavo apyrankes, o kaklą dabindavo vytinėmis antkaklėmis. 

Papuošalai gaminti iš žalvario. Iš senkapio radinių, laidosenos, atrodo, jog čia gali būti palaidoti 

žiemgaliai, žemaičiai, kuršiai. Tarpgentinis svyravimas, teritoriniai pokyčiai dar ir šiandieną 

tiksliai neapibrėžti dalykai. Mažeikių muziejaus direktorė A. Cholodinskienė, tyrusi Pavirvytės 

senkapį prisiminė: 

— Vietiniai gyventojai vis pasakodavo, kad kitoje kelio pusėje, matyt, yra kitas kapinynas, 

nes ten taip pat rasdavo visokių dirbinių. Kartą, rodos, užtikę kalaviją ar jo fragmentą. 

Dėl laiko stokos nesiaiškiname, ar nėra kokių kaimo kapinaičių, kur turėjo, gali būti 

palaidotas pasikoręs 35 m. Domininkas Paulavičius. Bet ir paminėtų faktų pakanka, kad 

suprastume, jog vietovė mena kelis istorinius laikotarpius ir verta didesnio dėmesio, negu iki šiol 

jai skirtas. Jeigu Pavirvytės senkapiai rodo, kad pagoniškuoju laikotarpiu čia jau gyventa, tai 

norom nenorom turi ieškoti sakralinės vietos. Lietuvių protėviai tada nebuvo praradę ryšio su 

gamta, todėl į šios srities objektus reikėtų rimčiau žvelgti. 

98

Sigito Varno nuotr.: Skleipių akmuo, Pavirvytės dvaro fragmentas, Pavirvytės senkapio 

radiniai, saugomi Mažeikių muziejuje. 

Vaškevičiūtė Ilona. Viekšnių apylinkės archeologijos paminklai [Pavirvytės kapinynas] / 

Pranešimas konferencijoje „Anuo metu Viekšniuose...”, skirtoje profesoriaus Mykolo Biržiškos 

125-osioms gimimo metinėms, vykusioje 2007 metų rugsėjo 28 ir 29 dienomis Viekšniuose. — 

Dalis teksto: 

Pavirvytės kapinynas įkurtas Virvytės upės dešiniojo kranto žvyringame iškyšulyje, 

aukštesnėje kalvelėje, 100 m atstumu nuo jos vagos ir 8 km atstumu nuo jos santakos su Venta ir 

Viekšnių miestelio. 

Inhumacijos papročiu palaidota 115 mirusiųjų. Griautiniai kapai nesudaro atskiros grupės 

kapinyne. Laidota buvo laikantis eiliškumo principo, todėl tarp griautinų kapų yra įsimaišę ir 

degintiniai. Eiliškumo principo laikytasi laidojant ir vyrus, ir moteris, ir vaikus, turtingus 

mirusiuosius ir beturčius. Laidota tvarkingomis eilėmis, kurios sudaro tarsi puslankius. 

Duobės kastos negilios, griaučiai randami 35—95 cm gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus, 

tačiau dažniausiai laidota 40—50 cm gilumoje. Duobės stačiakampės, užapvalintais galais, 

235x80—210x70 cm dydžio, vaikų — atitinkamai mažesnės. Tarpai tarp duobių siekia 50—90 

cm, o tarp eilių 150—200 cm. Mirusieji guldyti ant nugaros, ištiestomis kojomis, krūtinės srityje 

sudėtomis rankomis. Dažniausiai rankos sulenkiamos per alkūnes taip, kad rankų pirštai guli prie 

apatinio žandikaulio, retkarčiais viena ranka sulenkiama maksimaliai, o kita — stačiu kampu ir 

padedama ant krūtinės. Tokia rankų padėtis vyrauja beveik visuose žiemgališkuose kapinynuose. 

Bent dalis mirusiųjų buvo palaidoti karstuose. Dalyje griautinių kapų duobių dugne ir 

sampiluose aptikta degėsių bei angliukų. Aiškiai matyti, jog prieš laidojant mirusįjį buvo 

atliekamos apeigos su ugnimi. Kartais degėsiai turi aiškiai lokalizuotą vietą, kartais kapuose 

degėsiai ir angliukai pasklidę po visą kapo duobės dugną ar sampilą. Kai kuriuose kapuose rasti 

akmenys. Pavirvytės kapinyne rastuosius akmenis reikėtų traktuoti kaip nesusijusius su 

laidosena. Visų pirma dėl to, jog rasta vos keletas tokių kapų, o be to akmenys kapuose nesudaro 

kokios nors pasikartojančios tvarkos. Taigi, nei kapo duobės įrengimu, nei palaidojimo būdu 

Pavirvytės kapinynas nesiskiria nuo kitų žiemgališkų kapinynų. 63,4% vyrų palaidoti galva į PR, 

12,2% į ŠR, 14,6% į ŠV ir 9,8% į PV. Moterys orientuotos galva į [šioje vietoje sakinys buvo 

nutrauktas ir toliau gali būti klaidingas] ŠR-ŠV 63,1% ir tik 36,9% į P-PV-PR. Vaikai laidoti 

galvomis į ŠV ir PR. Pagal lytį nustatyti, į kurią pusę buvo orientuoti berniukai, o į kurią 

mergaitės — nepavyko. Apžvelgus mirusiųjų orientavimą pasaulio šalių atžvilgiu, peršasi mintis, 

jog valstybės kūrimosi išvakarėse šiame Žiemgalos pakraštyje paprotys laidoti vyrus ir moteris 

priešinga kryptimi po truputį nyko. Tokio papročio laikytasi laidojant tik apie 63% mirusiųjų. 

Šiaurinėje kapinyno dalyje šalia IX—XIII a. kapų buvo palaidoti ir XVII—XVIII a. mirusieji. 

Toks reiškinys, kai praėjus 200—300 metų vėl pradedama laidoti anksčiau apleistuose 

kapinynuose, būdingas visai Žiemgalai. Tokį procesą matome Šukioniuose, Meldiniuose, 

Valdomuose, bei Latvijoje esančiuose Didulių, Rusyšų-Debešų, Skares, Priedišų kapinynuose ir 

kt. Tai tarytum vienas iš žiemgališkos laidosenos ypatumų, nes tokio reiškinio nepastebėta buvus 

kituose etniniuose junginiuose. 

Įkapės, jų kiekis, bei išdėstymo tvarka kape yra vienas tų skiriamųjų bruožų, kurie gali padėti 

atsakyti ir į sudėtingus etninius klausimus. Be abejo, visoms baltų gentims būdinga mirusiuosius 

išlydėti į „kitą pasaulį” su įkapėmis. Žiemgaliai — viena iš tų baltų genčių, kur mirusieji buvo 

laidojami su gausiomis įkapėmis. 

Vyrams į kapus būtinai dėti ginklai, darbo įrankiai ir gausūs papuošalai. Moterys laidotos su 

darbo įrankiais ir gausiais papuošalais. Nors vyrai Pavirvytėje laidoti su ginklais, tačiau pati 

ginkluotė nebuvo įvairi. Tai ietys ir kovos peiliai — kalavijai. Tokia pati ginklų sudėtis vyrauja 

ir kituose žiemgalių kapinynuose. Šiame kapinyne rastas 81 ieties antgalis. Iš jų 50 kapuose ir 27 

atsitiktinai (į atsitiktinių iečių skaičių neįtraukti 4 įtveriamieji ietigaliai su viena ar dviem 

užbarztomis. Tie ietigaliai greičiausiai iš suardytų degintinių kapų. Nes, kaip matysime, tokių 

ietigalių nerasta griautiniuose kapuose). Laidota dažniausiai tik su viena ietimi (tokių 

palaidojimų net 2/3), rečiau laidota su dviem ietimis ir tik viename kape rasti trys iečių antgaliai. 

Bet šiame kape (Nr. 117) trečioji ietis buvo įsmeigta į žemę kapo duobės šone. Tai visiškai 

99

išskirtinis atvejis. Ietys dėtos tiek kairėje, tiek ir dešinėje galvos pusėje, tik dviejuose kapuose 

ietys rastos padėtos prie viršugalvio. Tai, jog mirusiajam dažniausiai dėta tik viena ietis, rodo, 

kad Pavirvytės bendruomenei buvęs artimesnis kuršiškas paprotys, tačiau patys ietigaliai labiau 

būdingi žiemgaliams, nei kuršiams. Absoliuti ietigalių dauguma — įmoviniai. Tik k. Nr. 6, 

kuriame buvo palaidota turtinga moteris, jos kairiajame šone prie dubenkaulio buvo padėtas 

įtveriamasis ietigalis. Įmoviniai ietigaliai būdingi ne tik žiemgaliams bet ir kuršiams. Tačiau 

skiriasi pati ietigalių forma. Šiame kapinyne rastieji — būdingi žiemgaliams t. y. ietigaliai neturi 

aiškaus perėjimo iš plunksnos į įmovą, o plunksna neturi aiškios briaunos. Tik k. Nr. 34 rastas 

įmovinis ietigalis su ryškia briauna per plunksnos vidurį. Dar vienas toks ietigalis rastas 

atsitiktinai. 

Dauguma rastųjų ietigalių yra karklo lapo formos plunksna. Jų ilgis 18,5—33 cm. Tik kape 

Nr. 75 rastas juostinis ietigalis. 

Kovos peilių rasta 10-yje kapų (bei dar trys rasti atsitiktinai). 9-iuose buvo platieji kovos 

peiliai-kalavijai, ir viename — siauras ilgas kovos peilis. Visuose kapuose, kaip ir priimta 

žiemgaliams, kovos peiliai padėti skersai mirusiojo dubenkaulių, rankeną atsukant dešinės 

rankos link. Net ir kape Nr. 76, kuriame rastas siauras ilgas peilis, jis padėtas skersai mirusiojo 

dubenkaulių. Platieji kovos peiliai 30,5—53 cm ilgio. Šiame kapinyne dauguma plačiųjų kovos 

peilių buvę makštyse, medinių makštų apkalų liekanų rasta k. Nr. 18 (makštys buvusios pušinės), 

k. Nr. 19. Kituose kapuose prie peilio ašmenų išlikusi žalvario juostelė (tai rodo, kad makštys 

galėjo būti odinės, apkaustytos žalvariu). Tokių žalvarinių apkaustų likučių rasta k. Nr. 76, 105, 

110. Ir beveik visuose kapuose, kur buvo rasti platieji kovos peiliai-kalavijai, aptikta diržo 

likučių — apkaliukų, sagčių, kutų, o k. Nr. 22 — net odinė perpetė. Makštyse nešioti ir darbui 

skirti peiliukai, kurie, matyt, buvo tvirtinti irgi prie diržo. Taigi, Pavirvytės kapinyne 

palaidotiems vyrams būdingi platieji kovos kalavijai, jie į kapą dėti tik žiemgaliams būdingu 

papročiu — skersai dubenkaulių, bet gyvi būdami vyrai juos nešiojo ne žiemgališku papročiu, o 

kuršišku — prisegtus prie odinio diržo, makštyse. 

Baltų gentyse laikytasi skirtingų papročių dedant ir darbo įrankius į kapus. Žiemgaliai jų dėjo 

nedaug ir, matyt, tik pačius būdingiausius. Darbo įrankiai turi ir savo pastovią vietą kape — jie 

dedami peties, juosmens ar kojų srity. Taip būdingų kuršių kapams dalgių rastas tik vienas, 

k. Nr. 22. Jis į kapą buvo įdėtas kartu su vedega. Nerasta kapuose ir kirvių. Tik keletas aptikti 

atsitiktinai iš suardytų kapų. 

Moterų kapuose darbo įrankiai gausesni. Čia laidota su ylomis, peiliukais bei, kas nebūdinga 

žiemgalėms, su verpstukais. Darbo įrankiai dėti kaip įprasta galvos, juosmens ir kojų srityje. 

Peiliukai, rasti moterų kapuose, dvejopi — tai ir žiemgalėms būdingi lenkta nugarėle, ir kitur 

Žiemgaloje neaptinkami — tiesia nugarėle. Lenkta nugarėle dėti prie galvos ar peties, tiesia 

nugarėle — juosmens srityje. Neretai peiliukai tiesia nugarėle nešioti makštyse. Kaip matome, su 

darbo įrankiais čia laidota retai, o pastarieji būdingi žiemgaliams. 

Gausūs papuošalai būdingi beveik visoms Baltų gentims. Tačiau ir čia egzistavo skirtingos 

papuošalų dėvėjimo tradicijos. 

Rastas ne vienas palaidojimas kur moters galvos danga puošta įvijėlėmis, tampriai 

užspaustomis ant audeklo, apgalviais ar įvijų vainiku. Patys austiniai apdangalai neišliko. Todėl 

šiandieną negalime pasakyti, ar buvo rišamos skepetos, kurių galai laisvai krito pečių srityje, ar 

nešioti nuometai, o gal kepuraitės ir pan. Tačiau yra kai kuriuose moterų kapuose, galvos srityje, 

išlikusio audinio fragmentų. Dažniausiai tai tik kokio tai apdangalo kraštas, ištisai puoštas 

žalvariu. Taigi, apie galvos dangos papuošalus turime duomenų iš kapų Nr. 6, 9, 48, 90, 135, 

137, 138, 143, dar du su galvos danga susiję papuošalai (apgalviai?) rasti atsitiktinai (Nr. 1080 ir 

1087). Atsitiktinai rasta ir paskirų apgalvio plokštelių. Taipogi, prie atskirai rastų apgalvio 

plokštelių reikėtų priskirti ir degintiniame vyro k. Nr. 65 rastas dvi skiriamąsias apgalvio 

plokšteles. 

Apgalviai rasti k. Nr. 135, 137, 48 ir atsitikt. (Nr.1087). Apgalviai iš k. 135 ir 137 yra to 

paties tipo, įvijiniai, pagaminti iš 6 lygiagrečių 5,5—6,5 cm ilgio ir 0,5 cm skersmens įvijų eilių. 

Įvijų eiles prilaikė, o kartu ir apgalvį puošė iš plonos žalvarinės skardelės pagamintos plokštelės. 

Apgalvio plokštelės ornamentuotos. Ornamentą sudaro dvigubo kryžiaus motyvas su tarpusavyje 

susipynusiais galais. Abu rasti XI a. datuotuose kapuose. Panašūs, tik neornamentuoti rasti ir 

100

Jauneikių kapinyne. Įvijinis apgalvis greičiausiai puošė ir mergaitės iš k. Nr. 48 galvą. Čia 

kaktos srityje rastos trys įvijų eilės. Apgalvis buvęs įvijinis, tačiau greičiausiai įvijėlės jungtos be 

plokštelių ar cilindrėlių. Kapas datuotas X-XI amžiumi. 

Atsitiktinai rastasis apgalvis (1087) buvo nešiotas ant austinės galvos dangos — greičiausiai 

laisvai krentančios pečių srityje skepetos, kurios kraštai puošti žalvarinėmis, tampriai viena prie 

kitos užspaustomis grandelėmis. Jis pagamintas iš 6 lygiagrečių 10,5 cm ilgio įvijų. Tokių įvijų 

rastos 4 grupės. Į ant kaktos esančia įviją buvo įkabinta 20 klevo sėklos formos kabučių. Kas 

jungė atskiras įvijų grupes, neaišku. 

Įvijų vainikas rastas tik vienas, k. Nr. 135, viename komplekte su apgalviu. Iš įvijų vainiko 

radimo aplinkybių aišku, jog jis buvo nešiotas žemiau apgalvio. Vainikas sudarytas iš 16-17-os 

2—2,6 cm ilgio ir 1—1,5 cm skersmens įvijų. Šios įvijos suvertos ant žalvarinės grandinėlės. 

Austinė danga (skepeta, laisvai krentanti pečių srityje?), puošta žalv. grandelėmis, rasta k. Nr. 9, 

68, 90, 138, 143 ir atsitikt. (Nr. 1080, 1087). Grandelės nedidelės — 0,7 cm skersmens, 0,2 cm 

pločio, turi aštrią briaunelę, einančią grandelės viduriu ir turi 0,2 cm tarpą, kurio pagalba yra 

užmautos ant audinio. Dalis grandelių dvigubos. Grandelės užspaustos viena šalia kitos, 

nepaliekant jokio tarpo. Žiūrint atrodo, jog audinio kraštas yra puoštas ištisine žalvario danga. 

Panaši galvos danga, tik blogiau išlikusi, rasta ir k. Nr. 9. Kapai datuoti X-XI amžiumi. 

Kape Nr. 138 mirusiosios galvą dengė taip pat austinė danga, (gal skara-nuometas?), kurios 

kraštą puošė 0,5 cm pločio trikampio skersinio pjūvio grandelės, tampriai užspaustos ant audinio. 

Į audinio kraštą ir grandeles įkabintos stambesnės (0,8—1,0 cm pločio) grandelės, kurios dar 

savo ruožtu viena su kita sukabintos smulkesne (0,5 cm) keturių įvijų grandele. Į kiekvieną 

grandinėlės didesnę grandį įverta po 7 klevo sėklos formos kabučius. Šis kapas datuotas XI a. 

Atsitiktinai rasti (Nr. 1080, 1087) galvos apdangalai taipogi panašūs į jau aprašytuosius. Be šių 

geriau ar blogiau išlikusių apgalvių rasta ir paskirų apgalvio plokštelių. Jų surinkta 6 vienetai. 

Plokštelės 3-4 cm aukščio, 1-2 cm pločio. (Nr. 251, 285, 259, 797, 801, 1091). Kape Nr. 6 prie 

mirusiosios moters kaukolės aptikta žalvario įvijėlių. Iš jų galima spręsti, jog čia irgi būta galvos 

dangos. 

Antkaklių šiame kapinyne rasta palyginus nedaug (k. Nr. l, 5 (2), 6, 9, 10, 16, 17, 22, 25, 48, 

68, 76, 86, 89, 122, 138 (2), 141, 143, 144 ir 11 atsitikt. Jomis puošėsi tiek vyrai, tiek ir moterys, 

tačiau šioje bendruomenėje vyrai antkakles nešiojo itin retai. Iš 18 palaidojimų, kuriuose rastos 

antkaklės, tik keturios vyrų (k. Nr. 1, 10, 76, 89). Daugumas Pavirvytės antkaklių žalvarinės, tik 

atsitiktinai rasta (Nr. 777) buvusi sidabrinė. Tačiau, kokios formos ji buvo neaišku, nes išlikęs tik 

lankelio fragmentas. 

Antkakles galime suskirstyti pagal jų galų užbaigimą į: sudėtines, vytines kilpiniais galais, 

ramentines, su kabliuku ir kilpele galuose, užsibaigiančias prasikeičiančiais keturkampiais galais, 

prasikeičiančias storėjančiais galais ir neaiškias (dėl menkų išlikusių fragmentų). 

Sudėtinės antkaklės rastos 4 (k. Nr. 138, 141, 143 ir 144). Kapo Nr. 138 ir 144 antkaklės 

pagamintos iš 4 atskirų lankelių, o kitos dvi — iš trijų. Antkaklių galai persikeičia. Antkaklės 

skoningai ornamentuotos. Sudėtinės antkaklės yra retos Lietuvoje. Šiek tiek daugiau jų tik 

šiaurinėje Žiemgaloje. Datuojamos XI amžiumi. 

Vytinės antkaklės kilpiniais galais rastos 7 (k. 5, 9, 89, 122, 138 ir 2 atsitikt. Nr. 787, 805). 

Šių antkaklių lankelis vytas (tordiruotas), galai užkeisti ir užsibaigia kilpelėmis. Tik dvi 

antkaklės rastos vyrų kapuose (Nr. 89, 122), kitomis puošėsi moterys. Prie šio tipo antkaklių 

reikėtų priskirti dar 9 — k. Nr. 22 ir 48, bei 6 atsitiktinai rastąsias. (Nr. 137, 154, 603, 638 ir 

LNM 510:9). Šios antkaklės išlikusios nepilnai, nėra galų. Tačiau, atrodo, jog jos turėtų 

priklausyti šitam antkaklių tipui. Šiame kapinyne rastosios vytinės antkaklės kilpiniais galais 

datuojamos X-XI amžiumi. 

Antkaklės su kabliuku ir kilpele rastos dvi, viena vyro, kita — moters kape (k. Nr. 76, 86). 

Šių antkaklių vidurinioji dalis rombinio skersinio pjūvio, šonai sukti, o galai lygūs — vienas 

užsibaigia kabliuku, kitas kilpele. Prie antkaklių, užsibaigiančių kabliuku ir kilpele, reikėtų 

priskirti dar 3 egzempliorius, rastus k. Nr. 1 ir dvi atsitiktines (Nr. 17, 72). Šių antkaklių lankelių 

galai neišliko. Antkaklės su kabliuku ir kilpele Pavirvytės bendruomenėje buvo nešiotos 

X amžiuje. 

101

Antkaklės ramentiniais galais rastos dvi (k. Nr. 17 ir 25). Abu kapai moterų, datuoti ne 

ankstesniu, nei X a. 

Antkaklės apvaliais pastorintais galais rastos dvi. (k. Nr. 6 ir atsitikt. Nr. 159). Jų galai 

prasikeičia ir visai prie lankelio galų suplonėja. Rasta turtingame moters kape (Nr. 6), datuotame 

XI a. 

Antkaklės užkeistais keturkampiais galais rastos dvi (k. 10 ir 68). Antkaklių lankelis vytas. 

Šiame kapinyne rastos X amžiumi datuotose kapuose. 

Kapinyno teritorijoje dar rasti dviejų antkaklių menki fragmentai (Nr. 651 ir 777). Viena jų — 

sidabrinė. 

Kaklo papuošalas, rastas k. Nr. 40, padarytas iš 7 cm ilgio gelež. suvytų strypelių, 

užsibaigiančių kilpelėmis. Į vieną iš strypelio kilpelių buvo įkabintas W raidės formos kabutis. 

Kapas smarkiai apardytas. Analogiško papuošalo fragmentas rastas ir deg. kape Nr. 46. 

Karolių vėriniai ir karoliai. Karolių vėrinių (vėrinys, karolių, suvertų ant siūlo ar kitos 

lanksčios medžiagos — virvutės, vielutės ir t. t., virtinė) rasta k. Nr. 25, 123, 138, 142, 143 bei 

k. Nr. 22, pastarasis suvertas iš kauri [hindi kalba „kauri” — toks moliuskas, jų kriauklelės 

atstodavo pinigus] kriauklelių. Atsitiktinai kapinyno teritorijoje rastas dar vienas 26 karoliukų 

vėrinys (Nr. 561). Taigi, su vėriniais palaidotos tik 6 moterys. 

Pavienių karolių (kartais vienas kartais du) rasta 19-oje kapų — 21 vienetas. Vėriniai sudaryti 

arba iš vienodų, dažniausiai mėlyno stiklo karolių (k. Nr. 138, 142 ir atsitikt.), arba būna mišrūs, 

kuriuos sudaro įvairių formų žalvario ir stiklo karoliai (k. Nr. 123 ir 143), arba sudaryti vien iš 

žalvario karoliukų (k. Nr.25). 

Ypač puošnus vėrinys rastas k. Nr 138. Čia be daugybės kitų įkapių mirusiosios kaklą puošė 

68-ių tamsiai mėlyno stiklo rantytų karolių vėrinys. 

Mėlynų rantytų stiklo karoliukų vėrinys rastas ir mažo vaiko, greičiausiai mergaitės, kapelyje 

Nr. 142. Vėrinuką sudarė tik trys karoliukai ir galbūt žalv. kriaušės formos žvangutis. Kitas 

mėlyno stiklo karolių vėrinys rastas atsitiktinai. Jį sudarė 26 karoliai. Vėriniai, rasti kapuose 

Nr. 123 ir 143, sudaryti iš žalvario, gintaro ir mėlyno stiklo karolių. 

Toks mažas palaidotųjų su vėriniais skaičius rodo, jog žiemgalių bendruomenėms šis 

papuošalas nėra būdingas. 

Rasta gintaro karolių. Jų — 27 vienetai k. Nr. 2, 6, 24 (2), 29, 33 (2), 48, 68, 90 (2), 92, 109, 

138 (2), 139, 141 (2), 144, 164 ir 7 atsitikt. (Nr. 123, 174, 199, 207, 236, 322, 605). Pagal savo 

formą skirstomi į: dvigubo nupjauto kūgio (k. 29, 48, 109, 3 atsitikt. Nr. 174, 207, 605), cilindro 

(k. Nr. 24 (2) ir atsitikt. Nr. 123), apvalius su briauna per vidurį (k. Nr. 33, 138, 141, 144), 

plokščius (k. Nr. 2, 68, 90 (2), 138, 141 ir 3 atsitikt. Nr. 199, 236, 322). Dar trijų karolių rasti tik 

menki fragmentai (k. Nr. 6, 92, 139). 

Karolių apvaros žiemgaliams tikrai nėra būdingos. Tai jau aiški kuršių kultūros įtaka. 

Kaip matyti iš kapinyno medžiagos, vyrai ir moterys drabužių susegimui naudojo skirtingus 

papuošalus — vyrai seges, moterys smeigtukų porą, sujungtą tarpusavyje grandinėle. Tai vienas 

būdingiausių žiemgalių papuošalų. Pavirvytės kapinyno medžiaga šiuo požiūriu labai iškalbinga. 

Vyrai nešiojo pasagines seges. Labiausiai mėgtos cilindriniais ir daugiakampiais galais. Tik 

viename kape Nr. 22 šalia pasagines segės daugiakampiais galais rasta lankinė aguoninė, tik 

kuršiams būdinga segė. Pasaginės segės, sprendžiant iš galų užbaigimo, labiausiai būdingos 

žiemgaliams. Moterys, kaip ir įprasta žiemgalėms, drabužių susegimui naudojo smeigtukų porą, 

sujungtą tarpusavyje 2-3 grandinėlių eilėmis. Beveik visi rastieji smeigtukai kryžiniai, išplotomis 

plokštelėmis kryžmų galuose, tik k. Nr. 9, 43, 63 smeigtukai trikampėmis galvutėmis, o k. 

Nr. 138 — rozetiniai. Dalis moterų drabužiui susegti naudojo ne tik smeigtukų porą, bet ir segę 

(k. Nr. 138, 141, 143, 144), o k. Nr. 28, 86, 135 tik segę. Šis paprotys visai svetimas žiemgalėms. 

Segėmis, matyt, buvo susegtas storesnis viršutinis drabužis ar pečius gaubianti skara. Nešiotos 

lankinės laiptelinės segės ir pasaginės. Dauguma aguoniniais, keturkampiais ir cilindriniais 

galais. Matyt, vienų formų pasaginės segės buvo labiau mėgtos vyrų (daugiakampiais galais), 

kitų — moterų. Tik cilindriniais galais segės „tiko” ir vyrams, ir moterims. 

Iš apyrankių labiausiai paplitusios įvijinės, juostinės ir gyvuliniais galais. 

Pavirvytės bendruomenės moterys puošėsi dažniausiai dvejomis apyrankėmis ir, kaip įprasta 

žiemgalėms, jas mūvėjo ant kiekvienos rankos po vieną. Vyrų, palaidotų su apyrankėmis, mažai. 

102

Vyrai puošėsi įvijinėmis ir juostinėmis apyrankėmis. Tik k. Nr. 22 rasta masyvi apyrankė, kuri 

nėra būdinga žiemgaliams. 

Tiriant Pavirvytės kapinyną pastebėta, jog čia, kaip niekur kitur Žiemgaloje, rasta daug 

mirusiųjų, palaidotų su diržais. Kituose žiemgalių kapinynuose tokių palaidotųjų esti tik 2-3%. 

Pavirvytės kapinyne šis procentas siekia net 26. Diržai buvę odiniai, dažnai puošti žalvario 

apkaliukais. 

Taigi, apžvelgus kapinyno laidoseną ir įkapes bei jų dėjimo tvarką, atsakingai galime 

pareikšti, jog Pavirvytės kapinyną paliko IX—XII a. čia gyvenusi žiemgalių bendruomenė, į 

kurios dvasinės ir materialinės kultūros tradicijas po truputį skverbėsi kaimynų kuršių papročiai. 

Kuršių kapinynai, o tuo pačiu ir gyvenvietės nutolusios nuo Pavirvytės ne toliau kaip per 

25-30 km. Be abejo, čia gyvenę žmonės buvo tarpusavyje susiję įvairiais ūkiniais-prekybiniais 

ryšiais. Toks jų artumas negalėjo neatsispindėti žiemgalių kultūroje, tradicijose, papročiuose. Tai 

akivaizdžiai rodo žiemgalių perimti iš kaimynų kuršių kai kurie buitiniai daiktai, papuošalai, 

kostiumo detalės. Įdomu pažymėti, kad jų gausiau žiemgalių vyrų kapuose. Iš visų griautinių 

kapų išsiskiria kapas Nr. 22, kuriame palaidotas vyras su žiemgaliams nebūdingomis įkapėmis 

— dalgiu, lankine plokščia aguonine sege, dviem masyviomis apyrankėm. Tačiau pastarasis 

vyras turi ir platųjį kovos peilį-kalaviją, padėtą tik žiemgaliams būdingu papročiu. Šis kapas, 

matyt, tipiškiausias dviejų kultūrinių tradicijų tarpusavio „sugyvenimo” pavyzdys. 

Degintinių kapų laidosena ir įkapės 

Degintiniai kapai sudaro tik 22% visų palaidojimų. Jie neužėmė atskiros kapinyno dalies, o 

yra „išsimėtę” tarp griautinių kapų. Tai rodo, jog bendruomenė buvusi vieninga. Tačiau 

laidojimo paprotys ir įkapės rodo, jog kremacijos papročiu turėtų būti palaidoti ne tos pačios 

genties mirusieji. Griautiniai kapai be jokios abejonės priklauso žiemgaliams, o degintiniai — 

kuršiams. Visus degintinius kapus pagal jų formą ir konstrukciją galima išskirti net į 4 grupes. 

I. Pirmai grupei priskiriami kapai, kurių duobės kastos tarsi griautiniams kapams, o degėsiai ir 

perdegę kauliukai išbarstyti po visą duobės plotą. Įkapės išdėliotos tarsi griautiniame kape. 

(K. Nr. 57, 60, 63, 71, 72, 81, 87, 97, 101, 102). 

II. Antrai grupei priskiriami kapai, kuriems duobės kastos tarsi griautiniams kapams 

220x80—140x70, o degintiniai kauliukai, degėsiai ir įkapės koncentruojasi vienoje kurioje tai 

tos duobės dalyje — centre ar viename iš duobės galų. Tos duobutės nedidelės, 50x50, 50x30 cm 

dydžio, apskritos ir gerai išsiskiria iš bendros kapo duobės. (K. Nr. 46, 49, 100, 111). Įkapės 

sudėtos tarp sudegintų kauliukų. 

III. Trečiai grupei priskiriami kapai kurių duobutės apskritos 40—70 cm skersmens, apie 

50—60 cm gylio. Tokio kapo dugne, arba per visą duobės gylį, išsidėsčiusios daugiau ar mažiau 

apdegusios įkapės, angliukai ir degėsiai. (K. Nr. 53, 58, 59, 77, 78, 145). 

IV. Ketvirtai grupei priskiriami kapai kuriems kastos apskritos duobės iki 200 cm skersmens. 

Duobėse deg. kauliukai, pelenai ir įkapės išbarstyti visame plote. Dviejų kapų (Nr. 126, 127) 

duobės išgrįstos nedideliais 3x3 cm gylio akmenukais. (K. Nr. 27, 65, 89, 107, 126, 127). Įkapės 

išdėliotos arba visame kapo plote, arba atskirose jos dalyse. 

Kuršių kapams kaip tik būdinga tai, jog nėra nusistovėjusios vieningos kapo įrengimo tvarkos. 

Taigi, Pavirvytės kapinyno kapai savo įranga yra identiški kitų kuršių kapinynų kapams. Tas pats 

pasakytina ir apie įkapes — dalis rastų įkapių sulaužytos. Čia atspindėta kuršių tradicija mirus 

šeimininkui „numarinti” jo daiktus. Pavirvytės kapinyne labai aiškiai matosi deginimo papročio 

laipsniško įsigalėjimo tradicijos, kaip nuo duobių, būdingų griautiniams kapams, pereinama prie 

apvalių duobių kasimo. 

Nepaisant to, kad degintinių kapų įranga įvairuoja, tačiau jose rastos įkapės identiškos ir 

gerokai skiriasi nuo griautiniuose kapuose randamų — tai ir kalavijai, ir kirviai, ir ietigaliai su 

užbarztomis. Papuošalai rasti degintiniuose kapuose taipgi skiriasi nuo griautiniuose rastųjų. Jie 

taipgi nebūdingi žiemgaliams, o dalis įkapių datuotos žymiai vėlesniu laikotarpiu. 

Tik degintiniuose kapuose rasti kalavijai (k. Nr. 27, 65, 102, 111, 145). Vienintelis šiame 

kapinyne rastas šalmas, taip pat buvo degintiniame kape (Nr. 65). Pentiniai plačiaašmeniai 

kirviai aptikti taip pat tik degintiniuose kapuose (Nr. 63, 71, 81, 102). Ietigaliai, kaip minėta, 

skirtingi nei rasti griautiniuose kapuose. Čia jie ir su užbarztomis, gausiau rasta įtveriamųjų ir 

103

patys ietigaliai su aiškiomis briaunomis per vidurį, bei turi aiškius perėjimus iš plunksnos į 

įmovą ar įtvarą ( k. Nr. 27, 63, 65, 71, 81, 89, 100, 117, 145). Kapuose rasti ir po tris — k. 89, 

117, ir po vieną — k. Nr. 100, 145, ir po du. Sulaužytas ietigalis rastas tik k. 145. Pastarasis 

rastas kape kartu su sulankstytu kalaviju. Kapuose ietigaliai rasti ir paguldyti tarytum vienoje ar 

kitoje „galvos” pusėje, ir vienoje krūvoje su kitomis įkapėmis, ir įsmeigti į kapo duobės dugną. 

Priklausomai nuo to, kokios grupės kape jie rasti. 

Antkaklių rasta kapuose Nr. 77 ir 89. Kapo Nr. 89 antkaklė žalvarinė vytinė kilpiniais galais, 

su užmauta įvija ant lankelio. Pagal įkapes tai vyro kapas. 

Segių rasta 9 kapuose 21 vienetas. Visos jos pasaginės. K. Nr. 78 — cilindriniais galais, k. Nr. 

27, 46, 65, 77 ir 145 aguoniniais galais, k. Nr. 65, 77, 81 — daugiakampiais, k. Nr. 46 — 

gyvūniniais, o k. Nr. 61 ir 111 storėjančiais galais. Pastarosios datuojamos vėlesniu periodu, nei 

kitų kapų pasaginės segės. 

Smeigtukai rasti tik keturiuose kapuose (46, 60, 61, 65). Tik k. Nr. 65 rastieji žalvariniai, 

kryžiniai, puošnūs, būdingi žiemgalėms ir įdėti į kapą vyrui. Smeigtukai nepabuvoję ugnyje. 

Kituose kapuose rastieji — geležiniai. 

Trijuose kapuose rasti karoliai (46, 53, 61). Jie stikliniai apsilydę. K. Nr. 46 matyt buvusi 

kaklo apvara, kurią sudarė žalvarinės įvijos ir žalio stiklo karoliai. 

Kapai moterų (bent jau 46 ir 61). 

Apyrankių būta keturiuose kapuose (k. Nr. 46, 87, 89, 145). Tik apyrankė iš k. Nr. 46 

apdegusi. 

Žiedų rasta devyniuose kapuose. Jie įvijiniai (57, 61, 65, 145) ir pastorinta priekine dalimi 

(k. Nr. 61, 71, 72, 77, 111). Šie žiedai yra datuojami kiek vėlesniu periodu nei dauguma kitų 

dirbinių t. y. ne ankstesniu nei XII a. o datuojami net iki XIV a. imtinai. 

Kitos įkapės — tai diržų dalys, žąslai, šukutės, verpstukai, ylos, vedega — pavieniai dirbiniai 

rasti degintiniuose kapuose. 

Kalbant apie Pavirvytės kapinyno laidoseną, dar reikėtų atskirai aptarti tris palaidojimus — 

Nr. 63, 65 ir 117, kuriuose ginklai ir kai kurie darbo įrankiai (vedega) rasti įsmeigti į žemę. 

K. Nr. 63 ir 117 ginklai rasti įsmeigti duobės krašte, k. Nr. 65 — įsmeigti duobės viduryje ir 

„apdengti” šalmu. Šiuos kapus kai kurie tyrinėtojai traktuoja kenotafais [kenotafas — simbolinis 

kapas, kuriame nėra palaikų, pavyzdžiui, nuskendusio jūreivio]. 

Apibendrinant visą tai, kas pasakyta, galime teigti, jog kuršių artumas nedarė esminės įtakos 

žiemgalių dvasinei kultūrai, nekeitė ir neįtakojo čia vyravusios inhumacijos tradicijos, neskatino 

žiemgalių pereiti prie kito, jiems svetimo laidojimo būdo. Degintiniai kapai šiame kapinyne 

byloja, jog į žiemgalių bendruomenę po truputį skverbėsi kuršiai. Skverbimasis buvęs taikus (tą 

rodo degintinių kapų vieta kapinyne). Be to pastebėta, kad dauguma degintinių kapų — vyrų 

kapai. Matyt, pastarieji, verčiami vienų ar kitų priežasčių, kūrėsi tarp žiemgalių. 

Šiuo požiūriu Pavirvytės kapinynas nėra kokia tai išimtis. Valstybės kūrimosi išvakarėse vyko 

genčių konsolidacijos procesas, kurio atspindžių galime rasti visuose kapinynuose, įsikūrusiuose 

genčių paribiuose. Toks būtų kuršių paliktas Bandužių kapinynas, kur jaučiama skalvių kultūrinė 

įtaka, žiemgališkas Šukionių kapinynas, kur jaučiama aukštaičių kultūrinė įtaka, Rubas Rūsišų 

kapinynas Vakarų Žiemgaloje, kur jaučiamas kuršių artumas ir, be jokios abejonės, Pavirvytės 

kapinynas, kur jaučiama kuršių kultūrinė įtaka. 

Vaškevičiūtė Ilona, Cholodinskienė Adelė. Pavirvytės kapinynas (X–XIII amžiai). — 

Vilnius: Diemedžio leidykla, 2008. — 199, [1] p.: iliustr. — Bibliogr.: P. 159–162. — Santr. 

angl.: P. 163–172. — Tiražas 400 egz. — ISBN 978-9986-23-145-5 // Kopijuota iš interneto 

[http://www.istorija.lt/html/vaskeviciute2008.html]. — Tekste: 

Knyga skirta vėlyvojo geležies amžiaus žiemgalių bendruomenės palikto laidojimo paminklo 

– Pavirvytės kapinyno analizei. Pavirvytės kapinynas vienas žinomiausių archeologijos paminklų 

baltų žemėse. Didelis ištirtų kapų skaičius, radinių gausa ir jų įvairovė suteikė šiam paminklui 

neeilinę svarbą. Šalia žiemgaliams būdingų griautinių kapų aptikti ir degintiniai kapai su tik 

kuršiams būdingomis Įkapėmis. Lietuvos valstybės kūrimosi išvakarėse, prie Ventos ir Virvytės 

santakos gyveno brandi žiemgalių bendruomenė, sukūrusi aukštą kultūrą, o jos kasdieniams 

poreikiams tenkinti buvo reikalingi ne tik įprasti, bet ir prabangos daiktai. 

104

ĮVADAS 

Priešistorės žmonių materialiniam bei dvasiniam gyvenimui pažinti ypač svarbūs laidojimo 

paminklų tyrimai. Laidosena ir su tuo susiję papročiai turbūt ilgiausiai būna nepakitę, mažiausiai 

veikiami naujų idėjų ir permainų. Kapinynų tyrimai duoda ypač daug vertingos medžiagos 

etninėms problemos tirti. Todėl pagal kapinynų lokalizaciją atsekamos genčių gyventos ribos. 

Galima labai tiksliai pasakyti, kada buvo apgyventa viena ar kita vietovė, kokios genties žmonės 

čia gyveno, su kuo bendravo, kuo vertėsi. Galima pasekti ir papročių kitimą, ir naujų idėjų bei 

permainų dvelksmą. Nors labai lėtai, bet permainos vyko. Nė viena visuomenė nebuvo visiškai 

izoliuota, negyveno uždaro gyvenimo. Apie visuomenės ryšius mums kalba čia palaidotų žmonių 

darbo įrankiai, ginklai, papuošalai. Jų tyrimai leidžia pakankamai tiksliai nusakyti atskiros 

bendruomenės vietą ir reikšmę visos genties gyvenime. Turbūt visi sutiksime, jog ir tos pačios 

genties rėmuose viena bendruomenė turėjo vaidinti svarbesnį vaidmenį nei kita. Bendruomenės 

vaidmuo priklausė visų pirma nuo jos gyvenamosios vietos, ar ji buvusi arčiau, ar toliau kokio 

žemės „politinio“ centro. Jos svarbą galėjo lemti daugybė kitų tiek objektyvių, tiek subjektyvių 

priežasčių, visų pirma geografinė gyvenamosios vietos padėtis. 

Pavirvytės bendruomenė buvo įsikūrusi geografiniu požiūriu svarbioje vietoje. Tai pats 

pietvakarinis Žiemgalos pakraštys, strateginiu požiūriu labai dėkinga vieta – Virvytės ir Ventos 

santaka. Tiesa, svarbu pažymėti, jog konkreti šios bendruomenės gyvenamoji vieta nėra 

lokalizuota, bet manyčiau, jog ji nuo laidojimo vietos negalėjo būti nutolusi daugiau nei per 5–7 

km. Taigi bendruomenė buvo įsikūrusi netoli Virvytės-Ventos santakos (1 pav.). Praplaukiantį 

priešą čia pastebėti lengva, o pirklių laivams užsukti patogu. Ne per toli ir Ventos žiotys, o tai 

išėjimas į Baltijos jūrą. Aukštyn upe – kaimyninės žemaičių žemės, kitoje upės pusėje – 

prekiauti įgudę kuršiai. 

Žemės palankios gamybinei veiklai. Bendruomenė gyveno tarsi apsupta dviejų upių – iš 

vienos pusės Virvytės, iš kitos Ventos. Žemės derlingos, plytinčios Ventos vidurio žemumoje. 

Visa tai lėmė, jog Pavirvytės bendruomenė buvo turtinga, matyt, turėjo kuo prekiauti ir už ką 

įvairiausių daiktų įsigyti. 

Sprendžiant iš laidojimo tradicijų ir čia randamų įkapių, Pavirvytės kapinyną paliko žiemgalių 

bendruomenė, tačiau jos gyvenimas genties žemių paribyje lėmė ir tai, jog į bendruomenę įsiliejo 

dalis kuršių, atnešdama savas tradicijas. Visų pirma kremacijos paprotį. Įdomu pastebėti, jog 

kremacijos papročiu laidoti tik vyrai. Matyt, dalis kuršių vyrų apsigyveno šalia žiemgalių. Galbūt 

sukūrė mišrias šeimas. Jog tai ne užpuolikai ir ne pavieniai palaidoti žmonės, rodo gausios 

kuršiams būdingos įkapės, rastos deginimo papročių palaidotųjų kapuose. 

Taigi Pavirvytės kapinynas – vienas iš įdomesnių paminklų ne tik Žiemgalių žemėje, bet ir 

visoje Rytų Pabaltijo archeologinėje medžiagoje. Manau, kad šis darbas sudomins ne vieną 

priešistorės tyrėją. 

Be įprastų žiemgaliams daiktų, šiame kapinyne aptiktas ne vienas unikalus radinys, rastas tik 

šiame paminkle, arba radiniai, kurių žinome tik kelis ar keletą vienetų. Todėl nenuostabu, jog 

nemaža daiktų, rastų per šešerius šio kapinyno tyrinėjimų metus, susilaukė didesnio ar mažesnio 

archeologų dėmesio. Vytautas Kazakevičius yra paskelbęs Pavirvytės kapinyne rastus kalavijus, 

kalavijų makštų apkalus ir šalmą (Kazakevičius V. IX–XIII a. baltų kalavijai. Vilnius, 1996; 

Kazakevičius V. Šlem iz Pavirvyte-Gudai // Istorija Rusi-Ukraini. Kijev, 1998, p. 129–135; 

Kazakevičius V. Geležies amžiaus baltų genčių ginkluotė (habilitacinis darbas), Vilnius, 1998, p. 

40, 48, 57; Kazakevičius V. Iš vėlyvojo geležies amžiaus baltų ginklų istorijos (Kalavijo galų 

makštų apkalai) // Lietuvos archeologija. T. 15, Vilnius, 1998, p. 287), R. Volkaitė- 

Kulikauskienė rašė apie kai kuriuos papuošalus, jų gamybą, atkūrė nešiotus drabužius (Volkaitė- 

Kulikauskienė R. Lietuviai IX–XII amžiuje // Lietuvių etnogenezė. Vilnius, 1987, p. 194, pav. 

34; Volkaitė-Kulikauskienė R., Jankauskas K. Iš senosios lietuvių amatininkystės istorijos // 

Lietuvos archeologija. T. 8, Vilnius, 1992, p. 135–170; Volkaitė-Kulikauskienė R. Senovės 

lietuvių drabužiai ir jų papuošalai. Vilnius, 1997, pav. 83, 87). G. Česnys yra panaudojęs 

Pavirvytės kapinyno antropologinę medžiagą etninėms problemoms spręsti (Česnys G. 

Etničeskaja antropologija baltskich plemion na territorii Litvy v I tysiačeletii n.e. // Problemy 

etnogeneza i etničeskoi istorii baltov. Vilnius, 1985, p. 144–158, pav. 4; Česnys G. Lietuviai IX– 

XII amžiuje. Antropologiniai duomenys // Lietuvių etnogenezė. Vilnius, 1987, p. 118, 199, pav. 

105

23). I. Vaškevičiūtė paskelbė straipsnių, nagrinėjančių laidosenos ypatumus, itin retus radinius, 

ginklus ir kt. (Vaškevičiūtė I. Kuršių kapai žiemgalių kapinyne // Lietuvos TSR mokslų 

akademijos darbai, serija A. T. 4(109). Vilnius, 1989, p. 55–67; Vaškevičiūtė I. IV–XI a. įvijiniai 

apgalviai // Lietuvos archeologija. T. 8. Vilnius, 1992, p. 128–134; Vaškevičiūtė I. XVI–XVII a. 

Pavirvytės-Gudų kapinyno (Akmenės r.) kapai // Lietuvos archeologija. T. 11. Vilnius, 1995, 

p. 317–329; Vaškevičiūtė I. Moterų liejikių kapai žiemgalių kapinynuose // Iš baltų kultūros 

istorijos. Vilnius, 2000, p. 91–98; Vaškevičiūtė I. Etnokultūrinė žiemgalių sritis // Lietuvos 

archeologija. T. 20. Vilnius, 2000, p. 141–157; Vaškevičiūtė I. Rozetiniai smeigtukai // Istorija 

XLIII. Vilnius, 2000, p. 25–27; Vaškevičiūtė I. Svarstyklės ir svarstyklių dėžutės Pietinėje 

Žiemgaloje // Lietuvos archeologija. T. 21. Vilnius, 2001, p. 275–282; Vaškevičiūtė I. 

Laidosenos ypatumai vakarų Žiemgaloje (Pavirvytės kapinyno duomenimis) // Lietuvos 

archeologija. T. 26. Vilnius, 2004, p. 29–46; Vaškevičiūtė I. Žiemgaliai V–XII amžiuje. Vilnius, 

2004; Vaškevičiūtė I. Pavirvytės bendruomenės karių ginkluotė ir jos atspindžiai laidojimo 

papročiuose // Lietuvos archeologija. T. 28. Vilnius, 2005, p. 97–114; Vaškevičiūtė I. Ginklai 

žiemgalių moterų kapuose // Žiemgala, 2006, Nr. 2, p. 12–15). 

Pavirvytės kapinynas buvo tiriamas šešerius metus. Ji surado Mažeikių muziejaus archeologė 

Adelė Cholodinskienė, o 1976 metais tuometinės Mokslinės metodinės tarybos archeologai 

nustatė paminklo ribas ir 1977 m. įrašė jį į Nekilnojamųjų kultūros paminklų sąrašą. 

Radiniai iš šio kapinyno žinomi gerokai anksčiau nei „įpaminklintas“ pats kapinynas. Apie 

radinius iš Pavirvytės kaimo yra užsiminęs P. Tarasenka (Tarasenka P. Lietuvos archeologijos 

medžiaga. Kaunas, 1928, p. 209). Jis mini čia rastą „senovišką kalaviją“ (saugojimo vieta 

VDKM inv. 909). Tačiau nurodo jo radimo vietą Šiaulių apskritį, Tryškių valsčių. Deja, čia 

žinomi du panašaus pavadinimo kaimai: Pavirvytės (Viekšnių apyl.) ir Pavirvyčio, esantis dab. 

Telšių rajone. Tiksliai nustatyti, apie kurį kaimą kalbama, sunkina ir ta aplinkybė, jog ir 

pastarajame kaime taip pat žinomas senkapis. 

1978 metais išleistame archeologijos atlase Pavirvytės kapinynas pažymėtas Gudų vardu 

(Nr. 194) (Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Kn. III. Vilnius, 1977, p. 44). Tai tas pats 

kapinynas. Rašoma, jog jis yra Akmenės rajone (pagal dab. administracinį suskirstymą 

Mažeikių r.), Viekšnių apylinkėje. Pažymima, jog apie 1965 metus prie Gudų ir Svirkončių 

kaimų ribos kasant žvyrą į Viekšnių vidurinę mokyklą pateko keletas dirbinių, kurie vėliau (apie 

1971 metus) buvo perduoti Nacionaliniam muziejui (LNM AR 510:1:13). 1977 m. „Žemaitės“ 

kolūkis netoli senkapio, o kaip atrodo dabar, jo pietinėje dalyje, pradėjo eksploatuoti žvyro 

karjerą. Tais pačiais metais Mažeikių muziejus ėmėsi tyrinėti šį paminklą. Darbams vadovavo 

šio muziejaus direktorė Adelė Cholodinskienė, jai talkino Panevėžio kraštotyros muziejaus 

skyriaus vedėja Alfreda Striaukaitė. Tyrimams pasirinkta aukščiausia kalvelės dalis, kuri buvo 

labiausiai apardyta, iškasinėta įrengiant bulviarūsius. Iškastas 700 m 2 plotas. Tyrimų metu 

nustatyta, jog kapinynas yra į P nuo minėtos kalvelės, o kalvelėje palaidojimų neaptikta 

(Cholodinska A. Pavirvytės, Akmenės r., senkapio 1977 m. kasinėjimų ataskaita. LIIR, f. 1, 

Nr. 600; Cholodinska A., Striaukaitė A. Pavirvytės-Gudų (Akmenės r.) senkapio tyrinėjimai 

1977 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje (toliau ATL ir metai) 1976–1977 metais. 

Vilnius, 1978, p. 174–181). Tyrimai tęsti 1978 m. (Cholodinskienė A. Pavirvytės, Akmenės r., 

senkapio 1978 m. kasinėjimų ataskaita. LIIR, f. 1, Nr. 683). Buvo tiriama PR kapinyno dalis, 

iškastas 690 m 2 plotas. 1979 m. Mažeikių muziejus tęsė tyrimus ŠR kapinyno dalyje, ištyrė dar 

330 m 2 plotą (Cholodinskienė A. Pavirvytės-Gudų, Akmenės r., senkapio 1979 m. kasinėjimų 

ataskaita. LIIR, f. 1, Nr. 792; Cholodinskienė A. Pavirvytės-Gudų (Akmenės r.) senkapio 

tyrinėjimai 1978 ir 1979 metais // ATL 1978 ir 1979 metais. Vilnius, 1980, p. 95–97). Po metų 

pertraukos, 1981 m. Mažeikių muziejus atnaujino tiriamuosius darbus Pavirvytės kapinyne. 

Buvo dirbama ŠR ir PR kalvelės dalyse. Iškastas apie 370 m 2 plotas (ataskaitoje ištirtas plotas 

nenurodytas, todėl jį teko apskaičiuoti pagal kastas perkasas) (Cholodinskienė A. Pavirvytės- 

Gudų kapinyno, Akmenės r., Viekšnių apyl., tyrinėjimai 1981 metais. LIIR, f. 1, Nr. 1722). 1982 

metais kapinyno teritorijoje nelegaliai kasinėjimus vykdė „kraštotyrininkai“. Tačiau nei kas 

jiems vadovavo, nei kur jie kasė, nei kur padėjo radinius, išsiaiškinti nepavyko. 1983 m. tyrimus 

paminkle tęsė Lietuvos istorijos institutas, tyrimams vadovavo Ilona Vaškevičiūtė 

(Vaškevičiūtė I. Pavirvytės-Gudų kapinyno, Akmenės r., Viekšnių apyl., tyrinėjimai 1983 

106

metais. LIIR, f. 1, Nr. 1081; Vaškevičiūtė I. Pavirvytės-Gudų plokštinio kapinyno tyrinėjimai 

1983 metais // ATL 1982–1983 metais. Vilnius, 1984, p. 111–114). Per tyrimų sezoną buvo 

atidengtas 638 m 2 plotas, tirtas P išlikusios kalvos pakraštys, nes darbai karjere buvo atnaujinti, 

ir P kapinyno dalis dar labiau nukasta. 1984 m. tyrimus vėl tęsė Lietuvos istorijos institutas 

(Vaškevičiūtė I. Pavirvyės-Gudų kapinyno, Akmenės r., Viekšnių apyl., tyrinėjimai 1984 metais. 

LIIR, f. 1 Nr. 1132; Vaškevičiūtė I. Pavirvytės-Gudų plokštinio kapinyno tyrinėjimai 1984 

metais // ATL 1984 ir 1985 metais. Vilnius, 1986, p. 106–107). Š kapinyno dalyje ištirtas 470 m 2 

plotas. Tačiau čia buvo aptikti tik 3 (Nr. 163, 164, 165) X–XI a. datuojami kapai, o likę – XVI– 

XVII a. palaidojimai. Jie, beje, šioje publikacijoje nebus išsamiau aptariami, nes vėlyvi 

palaidojimai yra paskelbti Lietuvos archeologijos 11-ame tome, skirtame viduramžių senkapiams 

(Vaškevičiūtė I. Pavirvytės-Gudų kapinyno (Akmenės r.) kapai // Lietuvos archeologija. T. 11. 

Vilnius, 1995, p. 317–329). Taigi Pavirvytės kapinyne ištirtas apie 3200 m 2 plotas, rasti 183 

kapai, tarp jų 38 XVI–XVII a. bei 145 vėlyvuoju geležies amžiumi datuojami palaidojimai, iš jų 

28 degintiniai. Tiesa, įvairioje literatūroje pateikiami Pavirvytės kapinyno statistiniai duomenys 

įvairuoja. Matyt, vienu atveju neįskaičiuojamas 1981 m. tirtas plotas, nes jis nepaminėtas 

ataskaitoje, kitu atveju nepriskaičiuojamas vėlyvųjų palaidojimų plotas. Kai kurie kapai buvo 

priskirti griautiniams palaidojimams, o detaliau juos išanalizavus išsiaiškinta, jog jie degintiniai 

ir t. t. Be to, akylesnis skaitytojas ras kai kurių nesutapimų tarp pateiktų duomenų ataskaitose ir 

šiame leidinyje. Taip atsitiko dėl ataskaitose esamų duomenų patikslinimo. Tuo atveju, kai kapo 

apraše trūko vienų ar kitų parametrų (kapo duobės krypties, palaidojimo krypties, kapo duobės 

dydžio), jie buvo papildyti remiantis kapų piešiniais ir perkasų brėžiniais. Kapo duobės gylis ar 

kapo kontūro išryškėjimo gylis, kai jis nebuvo nurodytas kapo apraše, paimtas iš perkasos 

aprašo. Kai pateikiami skirtingi dydžiai kapo apraše ir brėžinyje, jie patikslinti. 

107

3.3.6. KAI KURIE ĮRAŠAI ANTKAPIUOSE 

Šiame poskyryje aprašai išdėstyti gana sudėtingai — pagal abėcėlę: Pagal pirmos minimos 

pavardės pirmąsias raides. Kai nėra pavardės — pagal pirmo vardo pirmąsias raides. Kituose 

skyriuose tie patys aprašai išdėstyti pagal mirties, palaidojimo datas, pradedant seniausiomis. 

Aprašuose stengtasi tik labai tiksliai perrašyti tekstą, turinį. Čia dažniausiai nerodoma ant 

paminklo, kryžiaus parašyto teksto forma — išdėstymas eilutėmis, šriftas. Daugelyje įrašų rašyta 

ir didžiosiomis, ir mažosiomis raidėmis, kartais ir viename žodyje rašyta keliais būdais, eilučių 

ilgiai ir išdėstymas taip pat įvairiausi. Viską aprašyti — būtų dar vienas didelis atskiras darbas. 

Todėl čia visi įrašai parašyti aiškiausiomis — didžiosiomis raidėmis, o vietose, kur eilutės 

pabaiga sutampa su sakinio pabaiga, gali būti įrašytas taškas. 

PROVIZORIUS VINCENTAS ALEKSANDRAVIČIUS 1853-X-6—1926-IV-30. 

VIEKŠNIŲ VAISTIN. IŠDIRBĘS 43 MET. ZOFIJA ALEKSANDROWICZ † 12 

GRUDNIA 1885 R. 26 LAT. KOTRINA KERBEDŽIUTE ALEKSANDRAVIČIENĖ 1863- 

II-8—1926-III-28. Z BARANOWSKICH ANTONINA UJEJSKA. 1865-IX-24—1945-V-4 // 

Iš įrašų antkapiniame paminkle — kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. 

KUNIGAS KAZIMIERAS ANDRUŠKA 1903—1972. GYVENAU, KAD NORĖJAI, 

MIRIAU, KADANGI SAKEI; IŠGANYK MANE, DIEVE, NES GALI. // Iš įrašo 

antkapiniame paminkle Viekšnių naujosiose kapinėse. 

ASZ. ANTONAS PRIJEMO SAVA PRETEŁKA BARBORA ANT AMZENA ATELSE 

1910 M. 21 D. WASERE. // Iš įrašo nepritvirtintoje nerūdijančio metalo plokštėje prie 

antkapinio paminklo Viekšnių senosiose kapinėse. Nuo N. Mažuknienės kapo į šiaurę. 

A†A. MARCELĖ ARLAUSKIENĖ 1868—1947. DĖKINGI VAIKAI: ANTANAS, 

ALEKSANDRA, BOLESLOVAS, JADVYGA, JUOZAPAS, JONAS, VLADAS, ZOFIJA, 

STANISLAVA, ALFONSAS, MARCELĖ, ZIGMAS, NAPOLEONAS, EDVARDAS, 

KUN. KLEMENSAS. PALAIMINTI, KURIE MIRŠTA VIEŠPATYJE // Įrašas akmeniniame 

kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. 

CZE ILS KUNIGAS JONAS BALSIS PR. SU. 3 SVEIK MARIJAS 1909 // Įrašas 

metalinio kryžiaus akmeniniame pagrinde Viekšnių senosiose kapinėse. Kapo betoninis antkapis 

uždėtas kojų galu į vakarus, priešingai, negu visose senosiose kapinėse. Ant antkapio tekstas: 

A.†A. KANAUNIKAS KUNIGAS JONAS BALSYS † 1909 M. 83 M. AMŽ. 

BALSYS JONAS † 1941. AMŽ. 70. IR JO GIMINĖS // Įrašas betoniniame antkapyje 

Viekšnių senosiose kapinėse, šalia kunigo Jono Balsio kapo. 

ANTANAS BALTUTIS IR STANISLAVA BALTUTYTE. MAIGŲ KM. // Užrašas ant 

kapo plokštės Viekšnių senosiose kapinėse. 

A. A. ADOMAS IR JULIJONA BARANAUSKIAI. PADVARELIŲ. 

ILSĖKITĖS RAMYBĖJ BRANGUS TĖVELIAI. DUKTĖ BARBORA. 

PUNDATOR DOMINIKAS BUTA. 1957. // Įrašas betoniniame kryžiuje Viekšnių senosiose 

kapinėse. 

108

A.†A. JONAS BARVYDIS 18 M. AMŽ. † 1928 M. PLUOGŲ KAIMO // Įrašas 

akmeniniame kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. 

[...] ВДОВА СВЯЩЕННИКА БАТАЛИНА УМ. 30 ЯНВ. 1911 Г. // Viekšnių rusųpravoslavų 

senosiose kapinėse. Tekstas metalinio kryžiaus rytinėje pusėje. To paties kryžiaus 

vakarinėje pusėje: УПОКОЙ ГОСПОДИ РАБУ ТВОЮ НАДЕЖДУ. Nuotrauka Nr. 0392. 

A.†A. ONA 1862—1932 PRANCIŠKUS 1858—1938 BERŽANSKIAI. VIEŠPATIE, BŪK 

GAILESTINGAS MIRUSIEMS PAKALUPĖS KAIMO // Iš įrašo antkapiniame paminkle 

Viekšnių senosiose kapinėse. 

IGNAS BERŽANSKIS 1864—1939. SŪNUS IGNAS 1907—1930. JUOZAS IR DUKTĖ 

MORTA, KOTRINA. MORTA BERŽANSKIENĖ 1883—1963. REKEČIŲ K. // Iš įrašo 

antkapiniame paminkle Viekšnių senosiose kapinėse. 

PO DIDŽJŲ VARGŲ, GAUSJŲ DARBŲ IR SUNKJŲ LIGŲ TŠJONAI RADOME SAV 

ATILSĮ. PLŮGŲ UKININKAI: JONAS GEDIMINAS-BERŽANSKIS-KLAUSUTIS 1827 

† 1888. BARBORA GEDIMINIENĖ-BERŽANSKIENĖ-KLAUSUTIENĖ 1828 † 1893. 

VAIKAI — TËVAMS. IMPERATORIŠKO PETRAPILĖS UNIVERSITETO STUDENTAS 

LIUDVIKAS GEDIMINAS-BERŽANSKIS-KLAUSUTIS 1864 † 1888. BROLJAI — 

BROLJUI // Iš įrašo antkapyje Viekšnių senosiose kapinėse. Nuotraukos 0293, 0294, 1015A, 

1015B, 1088. 

ILSISI DIEVUJE EMILIJA BIRONTIENĖ-BUTKUTĖ. M. 1926. VII. 29 D. 29 METŲ 

// Iš įrašo antkapyje Viekšnių senosiose kapinėse, netoli stelos P. Vaiciekauskienei. Metalinė 

tvorelė su jos gamintojo etikete: E. ROSE. MEMEL. Nuotraukos 0295, 1008, 1009. 

A[...] 18[3]4 GASP. BITOWTT S. T. D. CAN. C. SO[...]. PAR. WIEKSZN. HI[C] REGU: 

P[E]TIT[...]: MEMENTO // Iš dylančio įrašo akmeninėje antkapio plokštėje Viekšnių senųjų 

kapinių centrinėje, vidurinėje dalyje. Nuotraukos 0298, 0299. 

МАЛЬВИНА БОКОВА СКОНЧ. 1883 Г. JЮЛЯ 18 Д. 34 Л. ОТЪ РОДУ // Tekstas ant 

metalinio kryžiaus Viekšnių rusų-pravoslavų senosiose kapinėse. 

S. P. BARBARA BOROWSKA ZM. 14 LISTOP 18[...] R. S. P. APOLONIJA 

BOROWSKA ZM. 17 KWIET 1876 R. // Iš įrašo metalinio kryžiaus akmeniniame pagrinde 


A.†A. ČIA ILSIS ADOMAS IR AGNIEŠKA BUKONTAI. ADOMAS MIRĖ 1913 M. 

PASTATE SŪNUS DOMININKAS // Iš įrašo akmeniniame kryžiuje Viekšnių senosiose 

kapinėse. Nuotrauka Nr. 0284. 

BUTKAI. JONAS 1901—1988. MORTA 1898—1980. KAZYS 1907—1981. ONA 1907— 

1992 // Įrašai naujame akmeniniame paminkle Viekšnių senosiose kapinėse. 

109

A.†A. URŠULĖ BUTNORAITĖ 1908 VIII 19. 1930 VII 30. ČEKŲ K. DUKRELEI 

P. BUTNORIUS // Įrašas akmeniniame kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. 

A.†A. ČIA ILSISI KŪNAI ANTANO VERONIKOS AGOTOS IR IEVOS BUTNORIŲ. 

ČEKŲ K. PR. BUTNORIUS 1871—1944 // Įrašas akmeniniame kryžiuje Viekšnių senosiose 

kapinėse. 

ČIA ILSESI KUNIGAS LUKOŠIUS BUŽINSKIS. GIMES 14 KOVO 1835 METUOSE. 

MIRĘS 17 RUGSĖJO 1909 METUOSE // Iš įrašo antkapiniame paminkle Viekšnių senosiose 

kapinėse. Nuotrauka Nr. 0279 (Nuo centro truputį į dešinę, tamsus). 

Z URBANOWICZOW EMILJA CHOMINSKA † 26. I. 1926 R. ZMARLA W LAT 92 // 

Iš įrašo antkapiniame betoniniame kryžiuje Pievėnų kapinėse. 

PRANAS ČINSKIS 1886—1972 MILIŲ K-M // Iš įrašo antkapiniame paminkle Viekšnių 

naujosiose kapinėse. 

A†A ČIE ILSIES KUNAS JONO DAINIAUS / K. ŽIOGAIČIU M. 1921 // Tekstas 

akmeniniame kryžiuje, iškaltas iškiliomis raidėmis, sunkiai įžiūrimas. Viekšnių senųjų kapinių 

šiaurės rytų dalyje. 

ANTANAS IR MAGDELENA DAUKANTAI / LIŪDI DUKTĖ // Tekstas ant betoninio 

antkapio. Kapo vakariniame pakraštyje vidutinio aukštumo medinis kryžius. Viekšnių senųjų 

kapinių šiaurės rytų kampe. 

DOM JOZEFFA DOWGIERDA ROTMISTR. URODZONY R. 1754 MARCA 19. 

UMARL R. 1819 APRYLA 8 DNIA // Iš įrašo antkapiniame mūriniame koplytstulpyje Viekšnių 

senosiose kapinėse. Nuotraukos 0301, 0302, 0303. 

DOMICELLA Z [G]ULOWSKICH DOWGIERDOWA † 1 SIERPNIA 1848 R. W 59 R. 

ŽYCIA // Iš įrašo antkapio akmenyje Viekšnių senosiose kapinėse, greta Antano Daugirdo kapo. 

ANTONI DOWGIERD † 16 LIPCA 1856 R. W 73 R. ŽYCIA. BŲDŹ WOLA TWOJA // 

Iš įrašo antkapio akmenyje Viekšnių senosiose kapinėse. 

TU SPOCZYWAJĄ ZWŁOKI S. P. KONSTANCYI DOWGIERD. ZM. 2 GRUDNIA 

1897 R. WIEKU LAT 85 // Iš įrašo antkapyje Viekšnių senosiose kapinėse. Nuotrauka Nr. 0292. 

RAJNOLD DOWGIERD UR. 31 GRUD. 1826 R. UM. 4 PAŹDZ. 1906 R. JOSEFA Z 

MATUSEWICZOW DOWGIERDOWA LAT 66. ZMARŁA 24 LIPCA 1904 R. 

KAZIMIERAS DAUGIRDAS 1865—1946 // Iš įrašo antkapyje senosiose Viekšnių kapinėse. 

Nuotrauka Nr. 0300. 

1921. A†A. S. P. FELIKSO. SIMONO. // Iš įrašo mediniame antkapiniame kryžiuje 

Viekšnių senosiose kapinėse. Nuotrauka Nr. 0307. 

110

[...] SPOCZYVA KAZIMIRA FILONENKO 33 LAT. ZM. 1910 R. GRUDNIA 6 D. // Iš 

įrašo antkapiniame paminkle Viekšnių senosiose kapinėse. 

CZIANAJ YŁS KUNAS JONA GARGASA // Tekstas metalinio kryžiaus antroje pusėje. 

Kryžius akmeniniame postamente. Prie akmens nauja plokštė su tekstu: GARGASAI / JONAS 

1859—1952 / AGNIEŠKA 1862—1957 / JUOZAS 1899—1949. Viekšnių senųjų kapinių 

rytinėje dalyje. 

CZIO YŁS KUNAS WYNCYNTA GARGASOS. OMZYNATIELIS // Iš įrašo 

nulūžusiame metaliniame kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. 

POWIŁAS NUMIRE M. 1840 IR ELENA ISZ SEDALU M. 1855 GAUDIESZIEJ // Iš 

įrašo metalinėje metalinio kryžiaus plokštėje Viekšnių senosiose kapinėse. 1999 metais plokštė 

perlūžusi, kryžius nulūžęs. 2008 metais plokštę radau padėtą prie kito žmogaus kapo. 

НАДЕЖДА АВГУСТОВНА ГАССЕЛЬКУСЪ УМ. 6-XII 1938 Г. // Tekstas katalikiško 

akmeninio kryžiaus pagrinde Viekšnių rusų-pravoslavų senosiose kapinėse. 

PRANAS IR ONA GEDŽIAI. Įrašas plokštelėje, pritvirtintoje prie metalinio kryžiaus, 

padaryto iš vamzdžių. Vamzdžių galuose įtvirtintos vadinamosios „kiaušininės” granatos. 

Viekšnių senosiose kapinėse, netoli Aleksandro Griškevičiaus kapo su paminklu. Nuotraukos 

Nr. 1011A, 1011B. 

IGNACUS GERIKA. MIRE 16 D. LIEPAS 1882 M. AMŽIAUS 65 M. // Iš įrašo 

antkapyje senosiose Viekšnių kapinėse. Metalinis kryžius akmenyje. 

A†A ČIA ILSIS GIEDRŲ GIMINĖ JONAS, URSULA IR JEVA. AMŽINA ATILSĮ 

DUOK JIEMS VIEŠPATIE. 1913 // Tekstai akmeniniame kryžiuje su postamentu Viekšnių 

senųjų kapinių šiaurės rytų dalyje. 

CZE IŁS KUNIGAS FRANCISZKAS GINCZEUSKIS. MIRES 17 SAUSE D. M. 1880 

M. 46. AMŽUS // Iš nebeaiškaus įrašo antkapinėje plokštėje Viekšnių senosiose kapinėse. Yra ir 

metalinis kryžius akmenyje. 

A†A GLODENIS VACLOVAS. MILIŲ K 

A†A GLODENIS TADAUŠAS. MILIŲ K 

Tekstai dviejų kapų dviejuose antkapiuose (plokštėse). Tarp kapų postamente metalinis 

kryžius. Viekšnių senųjų kapinių rytinėje dalyje. 

ANTANAS ILINČIUS. MIRĖ 1950. IX. 10. 66 M. AMŽIAUS. TEATLYGINA TAU 

DIEVAS! DĖKINGAS SŪNUS KUNIGAS STANISLOVAS // Iš įrašo antkapyje Viekšnių 

senosiose kapinėse. Nuotraukos 0278, 0277. 

MOGIŁA S. P. MATKI Z DZIECMI IUSTYNY Z GADONOW IWASKIEWICZOWA. 

UM. 1864 RO. MAIA 16 DNIA. ZYŁA LAT 32. 

LUCYAN RODZIŁS 1855 RO., UMARL 1860 RO. MAIA 16 DN. 

111

IOZEF RODZI. 1857 RO., UM. 1857 ROKU NOWEMBRA 27 DNIA. 

ZOFIIA ROD. 1858 RO., UM. 1858 DECEMBRA 7 DN. 

IUSTYN ROD. 1859 RO., UM. 1859 RO. IANUARIA 23 DNIA. 

POSTAWIŁ PRZYWIAZANY MAŽ W PAMIEC 1865 RO. 10 MAIA IOZEF 

IWASZKIEWICZ // Iš įrašo nerūdijančio metalo plokštelėje, pritvirtintoje prie metalinio 

kryžiaus Viekšnių senosiose kapinėse. Nuotraukos 1020A, 1020B. 

PRONCISZKUS JASZMONTS MIRE 1879 M. GRUDZIA 13 D. AMZIAUS 55 M. 

AMZINA ATILSI! // Iš įrašo labai surūdijusioje metalinėje lentelėje ant metalinio kryžiaus 

Viekšnių senosiose kapinėse. Nuotrauka Nr. 0288. 

P. JONUŠKIS 1908—1946. A. KIRKILIONIENĖ 1895—1951. J. LIAUGAUDAS 1914— 

2001. A. LIAUGAUDIENĖ 1917—2008 // Įrašai naujame akmeniniame paminkle Viekšnių 

senosiose kapinėse. 

A.†A. KAPAI JONUŠKIŲ UŽLĖKNĖS. KAZIMERAS JONUŠKIS. A. JONUŠKIS. 

K. GINTAUSKIS. AMŽINA ATILSI PRAŠOMA SUKALBĖTI. [1928] // Iš įrašo didelės 

antkapinės Jėzaus Kristaus skulptūros pagrinde Viekšnių senosiose kapinėse. Metai įrašyti 

atskirai — žemiau ir neaiškiai. Nuotrauka Nr. 0344. 

ČIA ILSISI KUNIGAS AUGUSTINAS JUKNA. 1873. X. 22—1951. XI. 28 // Iš įrašo 

antkapyje Viekšnių senosiose kapinėse. 

A.†A. VINCENTAS † 1927. X. 27. ONA † 1934. II. 12. JUODEIKIAI // Iš įrašo antkapyje 


JERONIMAS KAČINSKAS 1872-IX-30 † 1936-III-21 // Iš įrašo antkapyje Viekšnių 


JUZEFA KAČINSKIENĖ 1874-III-17 † 1937-X-25 // Iš įrašo antkapyje Viekšnių senosiose 

kapinėse. 

A†A ANTANAS KERYS 1868—1951 // Įrašas akmeninėje plokštėje, pritvirtintoje prie 

metalinio kryžiaus iš vamzdžių. Viekšnių senųjų kapinių pietrytiniame kampe. 

JERZY I WERONIKA KERSZYNCY 1885 R. // Iš įrašo metaliniame kryžiuje Viekšnių 

bažnyčios šventoriuje. 

JURGIS KERŠINSKIS † 1885 III. VERONIKA KERŠINSKIENĖ. EMILIJA 

BALTUTIENĖ. GIMĖ 1874 M. † 1937 M. 19 SPALIO // Metalinis kryžius akmenyje 

Viekšnių senosiose kapinėse. Iš įrašo metalinio kryžiaus akmenyje. 

LEONAS AUGUSTINAS KYMANTAS 1842—1919. AMŽINĄ ATILSĮ DOVANOK 

JAM VIEŠPATIE // Iš įrašo antkapyje Viekšnių senosiose kapinėse. Nuotrauka Nr. 0348. 

112

[AD]OMAS IR ELZBIETA KINCINAI [IR JU DUKTE] ELZBIETA KRAKIŲ 

KAIMO. ATMINTIS AMERIKONO KINCINO // Iš įrašo aptrupėjusiame betoniniame 

antkapiniame paminkle Viekšnių senosiose kapinėse. 

KINČINAI. JONAS 1900—1964. ELENA 1898—1988 // Iš įrašo antkapiniame paminkle 

Viekšnių naujosiose kapinėse. 

JONAS KINČINAS MAIGŲ K. 

M. 1[9]30 M. SAUSIO M. 10. FUNDATORKA JO ŽMONA [...] // Iš įrašo antkapiniame 

paminkle Viekšnių senosiose kapinėse. Dalis teksto uždažyta dažais. Vietoje 1930 dažais 

parašyta 1830. Tai tikriausiai klaida, nes greta kapai žmonių, mirusių 1930 metais. 

ALDONA 1927—2007. JUOZAS 1926—2006 KINDURIAI // Įrašas naujame antkapiniame 

paminkle Viekšnių senosiose kapinėse. 

ČIA ILSISI KŪNAI JONO KLIMO 1850—1924. I. 26 IR JO SŪNAUS PRANO KLIMO 

1928. XI. 20 // Iš įrašo akmeniniame kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. 

A†A ČIA ILSISI URŠULA KNABIKIENĖ AM. 63 M. † 19 RUGS. 1932 M. PRAEIVI, 

SUKALBĖK A†A / FUND. O. KNABIKAITĖ // Tekstas, iškaltas Viekšnių kapinėse retame 

medžio formos akmeniniame paminkle. Viekšnių senųjų kapinių šiaurės rytų dalyje. 

S. P. BARBORAS KOLVINCKIENES MERE 12 D. LEIPA 1827 M. // Iš įrašo 

antkapiniame paminkle Viekšnių senosiose kapinėse — metalinio kryžiaus viduryje pritaisytoje 

apskritoje plokštelėje. 

CZE EŁS KLEBONS TABOŁSKAS BAZNICZES BENEDIKTAS KONCEWICZE 

GIEMES 1836 M. 30 SPALE. MERE 1883 M. 8 D. KOWA. MIŁAS SKAITITOIAW TO 

RASZTA SUKALBIK UZ DUSZE 3 SWEIKA MARIYA YR UMZINA ATILSI. BOWA 

GIMEMA WEIKSZNU PARAPIYES // Iš įrašo antkapiniame metaliniame kryžiuje Viekšnių 

senosiose kapinėse. Nuotrauka Nr. 0317. 

S†P WŁADYSŁAW KONDRATOWICZ. UR. 15 CZERW. 1824 R. ZM. 9 LIST. 1903 R. 

// Iš įrašo antkapiniame kryžiuje iš juodo akmens Viekšnių senosiose kapinėse. Kryžių darė: 

R. Mickewicz. Szawle. Nuotrauka Nr. 0306. 

KONTVAINIŲ ŠEIMA. JUOZAS 1881—1928. MARIJONA 1889—1935. EUGENIJA 

1926—1944. EMILIJA 1917—2001. EUFEMIJA 1923—[—]. ALBERTAS 1912—1913. 

ALBINAS 1913—1921. ALFONSAS 1919—2002. JONAS 1925—2005. PLŪGŲ KAIMAS // 

Įrašai naujame akmeniniame paminkle Viekšnių senosiose kapinėse. Aprašyta 2008 metais. 

CZONAJ YŁSA KUNAS MANA JUZAPA KRAWCZUNA. PRAŠOM SUKALBETE 3 

SVEJKAS MARIJAS // Iš įrašo antkapiniame metaliniame kryžiuje Viekšnių senosiose 

kapinėse. Nuotrauka Nr. 0318. 

113

PO DIDŽIŲ VARGŲ, GAUSIŲ DARBŲ IR SUNKIŲ LIGŲ ČIA RADO SAU VIETĄ: 

A†A ONA, PRANCIŠKUS IR SŪNUS ANTANAS KRIAUČIUNAI / ILSĖKITE 

RAMYBĖJE! / DUKTĖ ONA KRIAUČIUNAITĖ TĖVELIAMS IR BROLIUI / 1929 

LIEPOS 20 D. // Tekstas ant akmeninio kryžiaus Viekšnių senųjų kapinių šiaurės rytų kampe. 

Yra visų trijų nuotrauka. Kapas ir paminklas aptverti tvirta metaline tvorele. 

FERDINAND KRONDORF GEB. 10 MAERZ 1815, GEST. 21 APRIL 1882 // Įrašas 

antkapiniame metaliniame kryžiuje kapinėse netoli Stočkų dvaro, kaimo, tvenkinio. Vieškelio 

Viekšniai—Pievėnai rytinėje pusėje, prie vieškelio. 1996 metais kitų kryžių nėra, kitų kapų 

nematyti. 

REQUIESCAT IN PACE SACERDOS ANTONIUS LAKSZEWICZ. MORTUUS 1880 

AN JANUARII 25. AETATIS 44 AN // Iš įrašo jau sulūžusiame metaliniame kryžiuje Viekšnių 

senosiose kapinėse. Nuotrauka Nr. 0279 (už L. Bužinskio kapo matyti nulaužtas metalinis 

kryžius). 

ЕКАТЕРИНА АЛЕКСАНДРОВНА ЛАЗАРЕВИЧЪ УРОЖД. СЫСОЕВА. РОД. 2 

ОКТ. 1874 Г. СКОН. 29 АВГ. 1911 Г. ДОРОГОЙ ЖЕНЂ И МАТЕРИ ОТЪ 

БЕЗЪУТЂШНЫХЪ МУЖА И ДЂТЕЙ // Iš įrašo antkapyje Viekšnių senosiose kapinėse. 

nuotrauka Nr. 0381. 

A†A. BARBORA LENGVENIENĖ 1900 M. † 1938-IV-30 // Įrašas antkapinio paminklo — 

skulptūros pagrinde Viekšnių senosiose kapinėse. Pietinėje pagrindo pusėje tekstas: ATMINTIS 

NUO VYRO. Nuotrauka Nr. 0342. 

A†A IEVAI LENGVENYTEI DIEVO BAŽNYČIOS IR DOROS MYLĖTOJAI 

† 1920 M IX-XI D. 58 METŲ AMŽIAUS. LAI BŪNA LENGVA LIETUVOS ŽEMELĖJ, O 

SIELAI DANGAUS KARALYSTĖJ. [LIŪD... FUND...] LENGVENIS // Viekšnių senosiose 

kapinėse. Ant akmeninio pagrindo Marijos skulptūra. Tekstas išbraižytas betoninėje plokštėje ant 

akmeninio skulptūros pagrindo. To pagrindo šone dar viena, mažesnė, plokštė su tekstu: A†A 

MARIJONAI LENGVENIENEI. MIRUSI 1894 M IV-XXIV D. Nuotrauka Nr. 0345. 

WIECZNY ODPOCZYNEK PETRONELLI LEONOWICZOWEY † 30 SIERPNIA 

1848 R. ŻYŁA LAT 24 // Iš įrašo metaliniame kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. 

LIAUGMINAS PRANCIŠKUS LIAUGMINAITĖ URŠULĖ // Įrašas mediniame kryžiuje 


LIEDZINSKIAI. PRANCIŠKUS 1813—1900. BEATA 1825—1905 // Įrašas betoninio 

kryžiaus plokštėje Viekšnių senosiose kapinėse. Nuotrauka Nr. 1014. 

ČIONAI ILS KŪNAI STANISLAVO IR ONOS LIGEIKIŲ ONA MIRE 1913 M. 

PLUOGŲ KAIMO // Iš įrašo antkapiniame paminkle Viekšnių senosiose kapinėse. 

A.†A. IGNACAS IR URŠULA LIUTKEVIČIAI. ANTANAS MARCIJONA IR URŠULA 

RUŠINAI. ČEKŲ KAIMAS. 1936 M. // Įrašas antkapiniame paminkle Viekšnių senosiose 

kapinėse. 

114

MIKOŁS LIZDENIS MIRE 21 WASERIA 1880 M. UMŽIAUS 70 M. // Iš įrašo 

antkapiniame metaliniame kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. 

MOGIŁA XIEDZA IER[Z]EGO LODOWICZA ALTARISTY WIEKSZ. R. 18[...] // Iš 

įrašo antkapio plokštėje Viekšnių senosiose kapinėse, greta Stanislovo Racevičiaus kapo. 

KUN. KLEBONAS JONAS LUKOŠIUS 1912—1983. VISA MANO VILTIS TAVYJE — 

JĖZAU, TAVIMI PASITIKĖJAU // Iš įrašo antkapiniame paminkle Viekšnių naujosiose 

kapinėse. Yra gyvenęs Viekšniuose, ten kur vėliau gyveno seserys Rupkaitės — Mažeikių g. 

Nr. 16 (arba 14). Namo nuotraukos Nr. 0988, 0989, 0990. 

CZIONAJ ANT TOS WIETOS IŁS KUNAJ MARTINA BARBORAS IR ONNOS 

MACZIU UŽ DUSZES MUSU PRASZOM SUKALBIETI 3 SWEJKA MARIJA IR 

AMŽINA ATILSEJMA 1893 M. // Iš įrašo metaliniame kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. 

JOZEPAS MACŽUS MIRE 1882 M. GEGUZIES 28 D. AMŽIAUS 58 M. AMŽINO 

ATILSI // Iš įrašo sulūžusiame metaliniame kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. 

CECILIJA 1917—1998. ANTANAS 1912—1998. MAČIAI. LIŪDI GIMINĖS // Iš įrašo 

akmeniniame kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. Mačiai gyveno Pakalupės kaime. Kambaryje 

ant sienos būdavo pakabintas tapytas ulono Antano Mačiaus paveikslas. 

Viekšnių senosiose kapinėse naujame plokščiame akmeniniame antkapyje iškaltas kryžius ir 

tekstas: GASPARAS MAČIUS 1919—1950. 

ČIA ILSISI IGNACAS MAČIUS † 1907 M. JO ŽMONA EGNIEŠKA IR DVI JŲ 

DUKTERIS BARBORA IR EGNIEŠKA † 1910 M. GYVULIŲ K. 1933. 26. VI // Iš įrašo 


ANTANAS MAŽONAS 1908—1953 // Įrašas naujame akmeniniame paminkle Viekšnių 


NATALIJA MAŽUKNIENĖ GIM. 4-I-1892 † 27-VII-1932. ATMINTIS NUO VYRO IR 

SESERS ONOS // Iš įrašo antkapyje Viekšnių senosiose kapinėse. 

A.†A. TEODORAS MEIŠTAS GIMĖ 1871 M. BIRŽELIO 10 D. MIRĖ 1934 M. 

RUGPIŪČIO 5 D. // Iš įrašo antkapiniame akmeniniame kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. 

S.†P. CIONAJ ELS KUNAJ ISZ [PA]MELEJES BARBORAS MEMIENES. MILAS 

SKAJTITOJAU PRASAU SUKALBETI 1. SWEJ. MARIJE // Iš įrašo antkapiniame 

paminkle Viekšnių senosiose kapinėse — sulūžusio metalinio kryžiaus peršautoje arba 

skeveldros sugadintoje metalinėje plokštelėje. Nuotrauka Nr. 1024. 

JUZOPS MILESZKA † LAPKR. MIENESIE 1891 M. PRASZOM SOKALBIETY 3 

SWEIKA MARIJA // Iš įrašo plačiame metaliniame, jau nulūžusiame kryžiuje Viekšnių 


115

CIONAJ YŁSAS KUNAS MARIJONAS MILIESZKIENES. MERUSI 1890 M. 

ATSIDUKSIEK UZ DU. M. // Iš įrašo antkapiniame metaliniame kryžiuje Viekšnių senosiose 

kapinėse. Nuotraukos Nr. 0313, 0314, 0315. 

S†P FLORYAN MONCEWICZ UR. 4 MAJA 1829 R. ZM. 21 LUTEGO 1902 R. // Iš 

įrašo antkapyje Viekšnių senosiose kapinėse. Nuotrauka Nr. 0285. 

DARYA MORO. ДАРIЯ ВАСIЛЬЕВНА МОРО РОЖД. ГР. ОЛСУФЬЕВА 1836 10 

18—1911 08 25. „ВЂРУЮЩІЙ ВЪ МЕНЯ ИМЂЕТЪ ЖИЗНЬ ВЂЧНУЮ.” ІОАН. 6. 47 

// Iš įrašo antkapiniame akmeniniame kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. Nuotrauka Nr. 0379. 

D O M [...] [KSI...]DZA BERNARDA NARKIEWICZA [MARIJUONARIA] 

WIEKSZNIANSKIEGO. UMARL 18[62] ROKU SEPTEMBRA 9 DNIA. ZYŁ LAT 8[3] // 

Iš apdilusio, sunkiai perskaitomo įrašo lenkų kalba senoje akmeninėje antkapio plokštėje 

Viekšnių senųjų kapinių centrinėje, vidurinėje dalyje. 

UŽTARK MUS PAS AUKŠČIAUSIAJI MYLIMOJI DUKRELE! // Įrašas betoninio 

antkapio (kapo aprėminimo) rytiniame (kojų) gale, prie pat žemės. Teksto šriftas iškilas, 

padarytas kartu su betoninėmis dalimis. Dalis teksto dar kartą paprastai ranka išbraižyta betone. 

Kapo vakariniame gale pastatytas didžiausias Viekšnių senosiose kapinėse akmeninis-betoninis 

paminklas: Iš akmenų sumūryta išgaubta siena įgaubtojoje pusėje nudažyta mėlynai ir yra fonas 

— dangus čia pastatytai Marijos skulptūrai su išraiškingu veidu. Žemiau, šalia Marijos, abiejose 

kapo pusėse stovi po angeliuką. Dėl kompozicijos, kad neužstotų mėlyno fono — dangaus, abu 

angeliukai turi tik po vieną sparną. Po skulptūra betoninė dažyta plokštė su kryžiumi, 

ornamentais ir tekstu: SVEIKA MARIJA DIEVO MOTINA. Pietinėje akmeninės sienos 

pusėje data: 1942. Vakarinėje (užpakalinėje) akmeninės sienos pusėje matyti betonuotas ir 

dažytas kryžius beveik per visą sienos aukštį. Paminklas Viekšnių senųjų kapinių šiaurės rytų 

dalyje. Nuotraukos Nr. 1013A, 1013B. Birutė Švažienė 2007 metais papasakojo: Čia palaidota 

Barboros Narušaitienės duktė Sigita Marija NARUŠAITYTĖ. 2008 metais radau paminklą 

atnaujintą: viskas perdažyta, abu angeliukai su abiem sparnais. 

S.†P. MARIJA OLSEJKO UMARLA 1912 R. // Iš įrašo antkapiniame paminkle Viekšnių 


[...] ВИКЕНТИЙ ФЁДОРОВИЧ ПАЦЫНА 1882-1939 [...] // Iš teksto akmeninio 

kryžiaus pagrinde Viekšnių rusų-pravoslavų senosiose kapinėse. 

CZIONAJ PAŁAJDOJEM MUSU TIEWA S. P. WALERYONA PANCERZYŃSKIA 

ISZ ASZWIENU — BUGIU. AMŽINA ATILSI DOUK JAM PONE! URODZIŁSIĘ 1825- 

GO ROKU KWIETNIA 23-GO DNIA. UMARŁ 1889-GO ROKU LUTEGO 15-GO DNIA. 

S. PAMIĘĆI WALERYANA PANCERZYŃSKIEGO ZIEMIANINA Z ASZWIAN. 

OSIEROCONA RODZINA // Iš įrašų metaliniame antkapiniame paminkle Viekšnių senosiose 

kapinėse. Nuotraukos 0319, 0333 (kairėje), 0334. 

S. P. DR. FELIKS PANCERŽYNSKI. 1862—1914 // Iš įrašo didelėje antkapio plokštėje 

Viekšnių senosiose kapinėse. Nuotraukos 0335, 0336. 

116

PANCERŽINSKIAI. VITOLIS 1852—1917. ADELAIDA 1850—1936 // Iš įrašo 

antkapiniame paminkle Viekšnių senosiose kapinėse. Nuotrauka Nr. 1014. 

S†P WŁADYSŁAW PANCERZYŃSKI 1853—1921 // Iš įrašo antkapyje Viekšnių 

senosiose kapinėse. Kryžius padarytas iš geležinkelio bėgių. Nuotraukos 0337, 0333, 0334. 

A†A. MONYKA PARGAUSKIENE AMZ. 20 M. KELEIVI ATSIMINK KAD BUVAU, 

KAS ESI, BUSI KAS ESU IR ATSIDUKSEK PRIE DIEVO UZ MANE // Įrašas 

akmeniniame kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. 

S. P. LUDWIKS PAWLIKS. 1884. 23. LAPKR. SU. 2 DUKT. WIKTOR. IR BARBORA 

// Iš įrašo antkapiniame paminkle Viekšnių senosiose kapinėse — viduryje metalinio kryžiaus 

pritaisytoje mažoje plokštelėje. 

SPOCZYWA W BOGU EMMA PAWŁOWICZÓWNA † 9 KWIETNIA 1856 R. ZYŁA 

LAT 17. EMMA PAWLAWICZAJTE † 1856 BALAND. 9 D. AMŽIAUS 17 METU // Iš 

įrašo antkapyje Viekšnių senosiose kapinėse, greta E. Paulavičiaus (1837—1894) kapo. 

EDWARD PAWŁOWIEZ, UM. 1894 R. MARJA Z SZANIAWSKICH, 

PAWŁOWIEZOWA, UM. 1905 R. OD DZIECI // Iš įrašo antkapiniame kryžiuje Viekšnių 

senosiose kapinėse. Nuotraukos 0338, 0339, 0340. 

A.†A. KAZYS PERMINAS 1870—1956. IŠTARNAVĘS VIEKŠNIŲ BAŽNYČIOJE 

ZAKRASTIJONU 36 M. IR MOTINA ANTANINA 1822—1906. [...] // Iš įrašo antkapiniame 


URSZULA PERMINIENE MIRE 8. BALANDZE 1881 M. AMZIEUS 52 M // Tekstas 

metalinio kryžiaus antroje pusėje. Kryžius akmeniniame postamente. Viekšnių senųjų kapinių 

šiaurės rytų dalyje. 

KUNA VIKTORIAUS IR ONOS POSZKU KUREI MERE PIRMAS 1876 M. 20. D. 

SAUSE ATRAS 1906 M. LAPKRISCE 1 D. MISAS SKAITITOIAU USZ DUSZE IU 

PRASZOM ATMINTE // Iš įrašo metaliniame kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. 

1926. A.†A. JONAS IR PRANCIŠKONA RACEVIČEI IR JŲ GIMINĖ // Iš įrašo ant 

betoninio kryžiaus Viekšnių senosiose kapinėse. Ant to paties kapo antkapio: A†A. RACIAI. 

JONAS, BARBORA, ONA. ŽIBIKAI. Viduryje aukšto ir siauro kryžiaus dar niša, joje Marijos 

skulptūrėlė. 

KUNIGAS STANISLOVAS RACEVIČIUS. 15 BAL. 1923 M. 99 M. AMŽIAUS // Iš įrašo 


RADAVIČIAI. KSAVERAS 1876—1940. GENOVĖFA 1884—1950 // Iš įrašo 

antkapiniame paminkle Viekšnių senosiose kapinėse. Nuotrauka Nr. 1014. 

117

JUOZAPAS 1885—1945 RAMANAUSKAS. MORTA ANTANAS KRISTINAIČIAI. 

PADVARIU K-M. // Įrašas betoniniame kryžiuje prie dviejų kapų Viekšnių senosiose kapinėse. 

S.†A. ČIONAI ILSOS KUNAI JONO ROČIO IR JO PRIETELKOS MARIJONOS 

PRAŠOME SUKALBĖTI UŽ JUOS SVEIKA MARIJA // Iš įrašo metaliniame kryžiuje 


ZWŁOK[O]M S. P. JOZEFA I WIKTORYI RUKUJŹ[O]W 1858 R. POSTAWIONY // Iš 

įrašo antkapiniame akmeniniame kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. Kryžiaus pagrindas 

apvalus. 

A.†A. LIUDVIKAS RUŠINAS 78 M. AMŽ. ONA RUŠINIENĖ 74 M. AMŽ. MIRĖ 

1939 M. PAVENČIŲ K. // Įrašas akmeniniame kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. 

Z KAWECKICH MARJA SYCIANKO 25. X. 1852—17. XII. 1936 // Iš įrašo 

antkapiniame akmenyje Viekšnių senosiose kapinėse. 

A.†A. CZE IŁS KUNAS UNTONA SIDABRA 1904 // Užrašas ant metalinio kryžiaus 

pagrindo Viekšnių senosiose kapinėse. Kapo ir metalinio kryžiaus 2008 metais jau nebėra 

A.†A. ANTANAS SIDABRAS 1863-X-30. 1939-IV-18. ŽM. MORT. UŽUOJAUTA. GYV. 

PRI VIEKŠNIŲ STOT. // Įrašas antkapiniame akmeniniame kryžiuje Viekšnių senosiose 

kapinėse. PRAEIVI, KAS TU — AŠ BUVAU. KAS AŠ — TU BŪSI // Įrašas to paties kapo 

antkapyje. 

JOZEPAS SIDABRAS MIRE 1882 M. MORCŻIAUS 9 D. // Iš įrašo nulūžusiame 

metaliniame kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. 

CZANAI ILSIS DËWUJE JONAS SYDABRAS STUDENTAS UNIWERSITETO 

GIMĖ 1855 M. SAUSIO 16 D. MIRĖ 1881 M. LËPOS 11 D. // Iš įrašo antkapiniame 

metaliniame kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. 

A.†A. PRANCISZKUS SYDABRUS. JO PAMILIJE. 1907 // Įrašas antkapiniame 

paminkle Viekšnių senosiose kapinėse. Metalinis kryžius akmeniniame pagrinde. 

СТАТ. СОВЂТ. АЛЕКСАНДРЪ ИВАНОВИЧЪ СЫСОЕВЪ СК. 9 ДЕК. 1893 Г. 

АНАСТАСИЯ МИХАЙЛОВНА СЫСОЕВА СК. 6 ІЮНЯ 1908 Г. НЕЗАБВЕННЫМЪ 

РОДИТЕЛЯМЪ ОТЪ ДЂТЕЙ // Iš įrašo antkapyje Viekšnių senosiose kapinėse. Nuotrauka 

Nr. 0380. 

/ Екатерина Александровна / Лазаревичъ / урожд. Сысоева. / Род. 2 Окт. 1874 г. / 

Скон. 29 Авг. 1911 г. / Дорогой женђ и матери / от безъутђшныхъ мужа / и дђтей // 

Viekšnių senųjų kapinių rusų-pravoslavų kapinėse. Tekstas išlikusioje kryžiaus Sysojevo 

dukteriai Jekaterinai Lazarevič dalyje. Nuotrauka Nr. 0381. 

118

LENKIU GALVĄ DIDŽIAJAM SOCIALIZMO IDEALUI. POETAS LEONAS 

SKABEIKA. 1904—1936 // Iš įrašo antkapiniame paminkle Viekšnių senosiose kapinėse. 

Pirmojo, senesnio paminklo nuotrauka Nr. 0350. 

НАРОДНЫЙ УЧИТЕЛЬ ІЮСТИНЪ ЛЮДВИГОВЪ СКУРАТЪ СКОНЧ. 4 ФЕВР. 

1898 Г. [22 ...] ОТ СОСЛУЖИВЦЕВ // Tekstas metalinio kryžiaus akmeninio pagrindo 

plokštėje Viekšnių rusų-pravoslavų senosiose kapinėse. Dar keliuose rusų paminkluose prieš 

tekstą yra įrašyta raidė I. 

ALFONSAS SPINGYS 1900—1951 // Iš įrašo antkapyje Viekšnių senosiose kapinėse. 

JADVYGA STIRBYTĖ 1915—1995 // Iš įrašų naujame akmeniniame paminkle Viekšnių 


A.†A. ČIA ILSISI ANTANAS MIRES 1953 IR EMILIJA STRA[K]ŠAI IŠ PABARŠKU 

KM. 1954 M. // Įrašas akmeniniame medžio formos paminkle Viekšnių senosiose kapinėse. 

АНТОНЪ ОСИПОВИЧЪ СТРИГУНЪ * 10. ІЮНЯ 1862. † 21. АПР. 1912. // Tekstas 

Viekšnių rusų-pravoslavų senosiose kapinėse stovinčio metalinio kryžiaus vakarinėje pusėje. 

Rytinėje pusėje: ТОВАРИЩУ ОТЪ СОСЛУЖИВЦЕВЪ СТ ЛИБАВА-ТОВАРНАЯ. 

Nuotraukos Nr. 0387, 0992. 

CIA ILSIASI KUNAI IGNACO SVAŽO † 9 BAL. 1908. IR JO TEVĄ MIKOLO IR 

MARJONOS // Iš įrašo metaliniame, į akmenį įstatytame, kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. 

STANISLOVAS ŠIAULYS 1906—1980. ONA ŠIAULIENĖ 1905—1983 // Iš įrašo 

antkapiniame paminkle Viekšnių naujosiose kapinėse. Gyveno Rekečių ir Pakalupės kaimuose 

(ant kaimų ribos), sodyboje tarp Igno Sidabro ir Kosto Kerio. 

PUNDATORIE / JUZAUS APOLONIE IR / JURGIS ŠIDLAUSKEJ / MELDŽIU 

SUKALBIETIE / TRIS SVIKA MARIJE UŽ DUŠ. // Tekstas, išgraviruotas plonoje, jau 

sulūžusioje metalinėje plokštelėje, pritvirtintoje prie metalinio kryžiaus akmeniniame 

postamente. Postamente iškalta data: 1907 M. Viekšnių senųjų kapinių šiaurės rytų kampe. 

MOGIŁA S. P. AGNIESZKI Z LUTYKOW SZYMANSKIEY ROT: [PRZEZYWSZY]. 

LAT 69. [PRZENIOSA SIĘ DO WIECZNOSCI D. 5. F.] R. 1838 // Iš įrašo, iškalto antkapio 

akmenyje Viekšnių senosiose kapinėse. Antkapio akmuo iki 1998 metų daug metų buvo 

apverstas įrašu žemyn, įrašas apgadintas. [Spaudiniuose yra minimas Paliesių dvarininkas 

Liutikas. [...]. 1863 m. sukilimas Mažeikių apylinkių neaplenkė. Sukilėlius organizavo Bugenių 

dvaro savininkas Vandalinas Liutikas. [...]. K. Virpša straipsnyje „Saulė dabar kitokia...” 

(Pergalės vėliava. — 1960. — Geg. 25, 28) yra minėjęs Žarėnų dvaro dvarininkus Boleslovą 

Liutiką — lenkų mažumoas atstovą seime, Zofiją Liutikienę, sūnų Zbignevą Liutiką, dukterį 

Vandą Liutikaitę]. 

ČIA ILS KUNS BENEDIKTAS ŠUIPIS. MIRE 1890 M. 20 GRO[...] DIENA 54 M. 

AMŽINATILS DOK JAM VIEŠPATIE. KOTRINA ŠIUIPIENĖ 75 M. AMŽ. † 191[5] M. 

GUDŲ KM. // Iš įrašo antkapinėje plokštėje Viekšnių senosiose kapinėse. 

119

PO DAUGEL PROCIU IR VARGUN CZIONAJ I[L]S TADEUSZAS IR MARYONA 

ISZ BUTNORIA SZUJPEJ. SKAJTITOJAU RASZTU TUN ATSIDUKSIEK UŽ DUSZES 

JUN. TADEUSZAS GIMI 1792 M. LAPKRITE M. 6 D, O MIRI 1851 M. BIRZELE M. 2 

D. MARYONA GIMI 1792 M. SPALIU M. 26 D, O MIRI 1850 M. LAPKRITE M. 16 

DIENOJ // Iš įrašo antkapiniame plačiame metaliniame kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. 

Nuotrauka Nr. 0320. 

1824 M. LEJPA M. 4 D. GIM, 1885 M. RUGSIEJE M. 17 D. MIR. // Iš įrašo antkapiniame 

metaliniame kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. Nuotraukos 0322, 0323, 0324, 0325. 

Kryžiaus antroje pusėje tekstas: 

CZIONAJ ILS NEJ BAJORAS, NEJGI PONAS, 

BET TYKTAJ UKININKAS SZUJPIS JONAS. 

SZIS PAMENKLAS JAM NU BROLA MIKOLA, 

UŽ JO MEJLE IR DOUTA MOKSLA SKOLA. 

KUR JO DUSZE, TO ITNIWIENAS NE ŽINA, 

TODIEL DIEVE! DOUK JEJ ATILSI AMŽINA. 

ČONAI ILSAS KUNAI ŠULCZIU ANTONA IR URŠULAS AMZIAUS TURĖJO 

ANTANAS 63 M. MIRE 1898 M. RUGSIEJO 8. D. URŠULA AMZIAUS TURĖJO 69 M. 

MIRE 1911 M. GRIODZIO 24 D. MIELAS SKAITITOJAU UŽ ANŲ DUŠES PRAŠAU 

SUKALBIETI BIENT VIENĄ SVEJKA MARIJE IR VIENĄ AMZINA ATILSI // Iš įrašo 

metalinėje plokštelėje, pritvirtintoje prie antkapinio akmeninio kryžiaus Viekšnių senosiose 

kapinėse. 

A.† A. ČION ILSA DZIDORIUS IR BARBORA [ŠURILAI] IR JŲ GIMINE // Sunkiai 

įžiūrimas įrašas akmeniniame kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. 

JONAS † 1925. IV. 28. ONA † 1931. XII. 9. TENIAI. DĖKINGI VAIKAI. 

MEDŽELINKĖ K. // Iš įrašo antkapiniame paminkle Viekšnių senosiose kapinėse. 

A.†A. UŽ ANTONA UKANI. UZMIGO DIEVUJ KOWA 3. D. 1904 M. GEME 13. D. 

KOWA 1821 M. PRASŽAU SUNU IR DUKTERU NE UŽMIRSŽKET MANES. ISŽ 

MEILES SUNUS JUZAPAS PADARE ANT ATMINTEIS. UŽ D. T. SU. WE. POTERUS // 

Įrašas mažomis raidėmis metalinėje plokštėje prie metalinio kryžiaus akmens pagrinde Viekšnių 


A†A. BARBORA UNIKIENĖ MEŠKELIŲ KAIMO 28 METŲ AMŽ. MIRĖ 1924. 

DOVENOK JAI VIEŠPATIE // Įrašas dideliame betoniniame kryžiuje Viekšnių senosiose 

kapinėse. 

PRAEIVI, KAS TU — AŠ BUVAU. KAS AŠ — TU BŪSI. NEPAMIRŠKI. PELAGIJA 

VAICIEKAUSKIENĖ. 22. IV. 1899. † 1. III. 1930. CHRIZANTA-GENOVAITĖ 

VAICIEKAUSKYTĖ. 25. VIII. 1927. † 15. VII. 1928 // Iš įrašo antkapiniame paminkle 

(steloje) Viekšnių senosiose kapinėse. Nuotraukos 0349, 0331, 0332. 

120

A†A. JUOZAPAS IR ONA VAIČIAI IR JŲ GIMINĖ // Įrašas metalinio kryžiaus 

akmeniniame pagrinde Viekšnių senosiose kapinėse. 

A†A PRANAS VAIČIUS † 1928 M. VI. 8 D. PLŪGŲ KAIM. FUNDATORIUS 

J. ČIAPAS // Tekstas ant sulūžusio poliruoto akmeninio paminklo Viekšnių senųjų kapinių 

rytinėje dalyje. 

CZIONAJ IŁS KUNAS KAZIMIERA WAJCZIAUS † 1886 M. SPAL. MEN. 30 D. MIR 

AMŽIAUS 60 M. // Iš įrašo antkapinio metalinio kryžiaus plokštėje Viekšnių senosiose 

kapinėse. Nuotraukos 0328, 0329, 0330. 

ВАЛЯ / ПРОПАЛА НАДІЯ. ЗАБИЛОСЯ СЕРДЦЕ И ОЧИ ТАКЪ ПЛАЧУШЬ МОИ 

// Viekšnių rusų-pravoslavų senosiose kapinėse. Katalikiškas metalinis kryžius, vaizduojantis 

nupjautą medį ir atžalą. Tekstas ant pritvirtintos metalinės plokštės. Ant nupjauto medžio kelmo: 

1894 Г. 

VILIUŠIAI. SOFIJA 1906—2006. VACLOVAS 1909—2005. ŽUKAUSKIENĖ 

ANTANINA 1879—1955 // Įrašas naujame akmeniniame paminkle Viekšnių senosiose 

kapinėse. Paminklas su nauju metaliniu kryžiumi. 

A.†A. JUOZAPAS 1864—1934. BARBORA 1865—1934. VILKAI. MYLIMIEMS 

TĖVELIAMS SŪNUS. PAKALUPĖ K. // Iš įrašo antkapiniame akmeniniame kryžiuje 


A†A. ČONAI ILSES FAMILY VILKŲ MARCYONA PRANCIŠKUS ANTONAS IR 

MAGDELENA JUOZAS // Iš įrašo antkapiniame betoniniame paminkle Viekšnių senosiose 

kapinėse. Įrašo apačioje neperskaitomi, uždažyti metai. Antroje paminklo pusėje galima 

perskaityti tik: KAZIMERAS VILKAS. ŽIBIKŲ K. 

CZE IŁS KUNAI KAZIMIERA IR ELZBIETAS WIRKUCZIU KURIE MIRE 1901 M. 

K. M. 25 D. WASARE PRAGIWENO 83 M. E. M. 3 D. KOWA PROGIWENO 70 M. 

MIŁAS SKAITITOJAU MELDU ATMINIMO UZ DUSZES JU // Iš įrašo metaliniame 


ČONAI ILSAS LIAONAS IR MAGDALIANA VIŠMENAJ IR JU VEJKAJ [...] // Iš 

įrašo metalinėje surūdijusioje lentelėje prie kito žmogaus kapo Viekšnių senosiose kapinėse. 

Vaikų vardai neįskaitomi. 

UŽ DUSZE JONA WOLSKIA OMZENA ATILSI 1879. BENEDIKTA WOLSKIS 

PUNDATORIUS 1896 // Iš įrašų metalinio kryžiaus betoniniame pagrinde Kegrių kaime, 

pamiškėje. — Žinios aprašui: Volskių giminaičio Benedikto Noreikio. Nuotraukos Nr. 0879, 

0880, 0881. Pasakojama, kad prie šio kryžiaus vaidendavosi. 

121

CZONAI IŁS KUNAS KAZIMERA IR BARBORAS WOLSKE 1882 M. AMZINA 

ATILSI // Iš įrašo antkapiniame į akmeninį pagrindą įstatytame kryžiuje Viekšnių kapinėse. 

Kryžiaus akmeniniame pagrinde iškalta: IR KAZIME BARBORA CIONAI IŁS 1882. 

WOLSKIU FUNDACEIA. Kitoje akmens pusėje: 

M 1879 K 

M 1866 B 

NUKANKINTAS VOLSKIS JUOZAS 1906—1943 // Iš įrašo naujame antkapiniame 

paminkle Viekšnių senosiose kapinėse. 

A†A ČIA ILSIASI RAMYBĖJ KŪNAI ANTANAS MARIJONA VOVERIAI 1935 M. 

REKEČIŲ KM. IR JŲ VAIKAI // Iš įrašo antkapiniame paminkle Viekšnių senosiose 

kapinėse. 

ČIA ILSISI GARBĖS KANAUNINKAS KUNIGAS JUOZAPAS ZALĖSKIS 1838— 

1910. IŠBUVĘS VIEKŠNIŲ DŽIAKONU 38 M. VIEKŠNIŲ KLEBONU 41 METUS // Iš 

įrašo antkapiniame paminkle Viekšnių senosiose kapinėse. Nuotrauka Nr. 0279 (kairėje, tamsus). 

S.†P. ČIE IŁS MIKOŁS ZAWADSKIS MERE 1899. M. 4 D. AM. 79 M. 1911. M. // Iš 

įrašo antkapiniame paminkle Viekšnių senosiose kapinėse. 

122

3.4. MENO KŪRINIAI, TAUTODAILĖS PAMINKLAI 

Ąžuolas su smūtkeliu Viekšnių apygardoje; Pušis su šventenybėmis Viekšnių 

apygardoje; [...] / Pr. Maš[ioto] fotonuotr. // Vairas. — 1914. — Nr. 10. — P. 3, 4, 5, 6, 7. — 

Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių 

publikacijos. 1914. D. 1. — Kaunas, 1998. — 476 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio 

/ autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis]. 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — Nuotraukos: 

P. 57: „Viekšnių ąžuolo smūtkelis (1903 m. nutraukta su stud. Vaclovu Biržiška, gimn. Vikt. 

Biržiška ir Varšuvos mokytoju Adomu Jačinauskiu)”; 

P. 125: „1833 m. koplytėlė Viekšnių bažn. šventoriuje (nutraukta apie 1900 m.)”; 


P. 133: „Žibikų kapų vartai Viekšnių apyl. (nutraukta apie 1900 m.)”; 

P. 135: „Žibikų kapų 1760 m. stoginis kryžius Viekšnių apyl. (nutraukta apie 1900 m.)”; 

P. 143: „Sonteklių koplytėlė prie Viekšnių kelio (nutraukta apie 1900 m.)”; 

P. 150: „Viekšnių bažn. vartai prieš 1937 m., kai buvo pastatyti nauji”; 

P. 218: „Myk. Arkangelas pasilipęs ant velnio Sonteklių koplytėlėje prie Viekšnių kelio 

(nutraukta apie 1900 m.)”; 

P. 220: „Sonteklių koplytėlės statulėlė (velnio išvarymas iš mergaitės)”; 

P. 250: „Viekšnių apyl. koplytėlė (netoli Kegrių miško)”. 

Končius Ign. Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika // Gimtasai kraštas. — 

Šiauliai, 1943. — Nr. 31. — P. 136—172: 144—147, 149, 152 ir kt. — Tekste: 1938 metų 

rugpjūčio mėnesio 3 dieną buvo: 

Prie kelio Tryškiai—Viekšniai 

BK pastaba: Atstumas nuo Tryškių, matuotas kilometrais. Objektai kairėje ar dešinėje kelio 

pusėje, einant iš Tryškių į Viekšnius. 

Nuo 

Tryškių 

Kelio 

pusėje 

OBJEKTAS, JO APIBŪDINIMAS 

0,4 Dešinėje Kryžius. 

0,6 Kairėje Kryžius. 

0,8 Kairėje Betoninis kryžius. 

2,1 Kairėje Ant stiebo koplytėlėje šv. Jonelis. 

Dešinėje Sodybos kieme aukštas kryžius. 

Koplytėlėje ant žemės (auga 5 pušys): dvi Panelės Švenčiausios, abi 

papuoštos gražiais gintariniais karoliais ir vestuviniais drabužiais. 

2,4 Dešinėje Paveikslai ant sienų. Daug popierinių gėlių. Vaškinėms žvakėms 

žvakidės. Lauko pusėje krucifiksas. Pinigams mesti skylė. Langai su 

geležinėmis krotomis. 


5,1 Kairėje Trys kryžiai. 

5,2 Dešinėje Koplytėlėje ant stiebo šv. Jonas Krikštytojas. 

6,9 Kairėje Senkapiuose 2 kryžiai, iš katrų vienas be kryžmos. 

8,9 Kairėje Lauke kryžius be kryžmos. 

11,5 

Koplytėlėje ant žemės: 1. Šv. Rokas. 2. Šv. Jonelis. 3. Šv. Agota. 

4. Šv. Juozapas. Popierinės gėlės. 

123

Nuo 

Tryškių 

Kelio 

pusėje 


13,0 Kapėnų kartono fabrikas. 

14,2 Grįžus iki kryžkelio. 


20,2 Prie pušies Smūtkelis. 

22,6 Kairėje Prie pušies Smūtkelis. 

23,7 Kairėje Parkaniukais aptvertas ir jurginais apsodintas kryžius. 

Dešinėje Prie pušies Smūtkelis. 

Kairėje Senkapiuose 2 kryžiai. 

Kairėje Kapai prie kelio. 

25,4 Dešinėje Ant stiebo koplytėlėje šv. Jonelis. 

Senkapiai: 1 cementinis kryžius, 1 medinis kryžius be kryžmos. 

26,1 Kairėje Tuščia koplytėlė: „F. t. k. 1886 M Wincentas. v. princeskona. w za 

twa praszaw. skitito 3. S. 3. kartus Wznatilsi swazas”. 

27,1 Kairėje Ant stiebo koplytėlėje Sopulingoji Dievo Motina, 1901. 

27,4 Koplytėlėj ant stiebo: Jėzus neša kryžių, 1886. 

29,7 Viekšnių turgavietė 

Prie kelio Viekšniai—Kegriai—Pievėnai 

BK pastaba: Atstumas nuo Viekšnių, matuotas kilometrais. Objektai kairėje ar dešinėje kelio 

pusėje, einant iš Viekšnių į Kegrius ir toliau į Pievėnus. 

Nuo 

Viekšnių 

Kairėjedešinėje 


0,7 

Cementinis kryžius, geležine tvorele aptvertas: 1. Krucifiksas. 2. Šv. 

Teresėlė. Parašai: „1930 Vytauto Didžiojo Metai. Pundatoriai Jonas, 

Antanas Kontvainis ir Barbora Pranauskienė”. 

1,2 Dešinėje Ant stiebo koplytėlė, tuščia: „Pundatorius Tos ko. I. Ukanis”. 

2,0 Dešinėje Prie pušies koplytėlėje Sopulingoji Dievo Motina. 

2,1 Kairėje Ant stiebo koplytėlėje šv. Rokas. 

2,2 Kairėje 

Koplytėlėje prie pušies: Jėzus kalėjime. Kryželio spinduliai su 

veidrodžiukais. 

2,6 Kairėje Prie pušies kažkas buvęs. 

2,7 Dešinėje Kryžius, 1904 m. 

3,4 

Kegrių kaimas. 

1. Ant stiebo koplytėlėje, parkaniukais aptvertoje, šv. Barbora. 

2. Ant stiebo koplytėlėje Panelė Švenčiausia su karoliais ir drabužiais. 

1928 m. 

4,2 Dešinėje 

Koplytėlė ant akmenų (1833 m.). Didelis šv. Jonelis. Popierinės 

gėlės. Saulutė. Auga sidabriniai topoliai. 

4,3 Kairėje Kryžius, parkaniukais aptvertas. 

4,4 Dešinėje Ant stiebo koplytėlėje šv Jonelis. 

5,4 Dešinėje Ant stiebo tuščia koplytėlė. 

6,0 Dešinėje Sodybos kieme kryžius. 


Kapai. Vartuose: 1. Šv. Rokas. 2. Sopulingoji Dievo Motina. 

3. Šv. Juozapas. 

8,0 Dešinėje Prie drebulės koplytėlėje Panelė Švenčiausia. 

8,1 Kairėje Senkapių būta. 

8,9 Dešinėje Cementinis kryžius, juodas. 1936 m. Kryžkelis. 


124

Nuo 

Viekšnių 




Parkaniukais aptvertoje ir 4 klevais apaugusioje koplytėlėje ant 

žemės. Jėzus neša kryžių: „Iezus nesz Krįžių nu Kalna Kalvarijos”. 

Cementinis stulpas, 1932 m. Viršuje šv. Petras. Aplinkui: 1. Šv. 

12,6 Dešinėje Jonelis. 2. Krucifiksas (paveikslas). 3. Šv. Juozapas. Apiero Pranis 

Tiškus. 

Kairėje 

Sodybos kieme aukštas dviejų kryžmų kryžius su angelu archangelu, 

pučiančiu trimitą. Šioje apyl. būdingas sodybų kryžius. 

13,1 Dešinėje Koplytėlėje ant stiebo šv. Rokas, 1913 m. 

Kapai. Bromoj: 1. Šv. Barbora. 2. Kristus laidojamas. 3. Jėzus iš 

13,1 Kairėje Nazareto. 4. Šv. Jonelis. 5. Jėzus ant kryžiaus ir Marija su Magdalena. 

Kapuose įdomioje koplytėlėje Sopulingoji Dievo Motina su 

drabužiais. Daug popierinių gėlių. 

13,8 Dešinėje Prie ąžuolo koplytėlėje šv. Pranciškus. 

14,7 Dešinėje Prie uosio rausvai dažytas kryžius. 

14,9 Kairėje Sodybos kieme kryžius. 

17,1 

Prie pušies koplytėlėje Panelė Švenčiausia: „Iėsus Marija ir Šventas 

Juozapai Neapleiskite manęs valandoje mano mirimo”. 

18,8 Pievėnų šventorius. 

Prie kelio Pievėnai—Viekšniai. Nuo kryžkelio į Viekšnius 

BK pastaba: Atstumas nuo kryžkelės, matuotas kilometrais. Objektai kairėje ar dešinėje kelio 

pusėje, einant nuo kryžkelės į Viekšnių pusę. 

Nuo 

kryžkelio 



2,7 Dešinėje Parkaniukais aptvertas kryžius. 


4,1 Kairėje Koplytėlėje ant stiebo šv. Jonelis, 1918 m. 



6,4 Kairėje Koplytėlėje ant stiebo šv. Jonelis. 

6,8 Kairėje Kryžius, 1923 m. 

7,4 Kairėje Prie pušies tuščia. 

7,5 Kairėje Kryžkelyje koplytėlė ant stiebo, tuščia. 

Dešinėje Kapai. 

8,9 Prie Viekšnių. 

Šventas Rokas. Uogiškių kaime: [Medinės skulptūros nuotrauka] // Liaudies kūryba. — 

Vilnius, 1969. — T. 1. — [Įklija] 2. 

Juodakis V. Balys Buračas. — Vilnius, 1971. — Tekste 3 nuotraukos: [1.] Mediniai pavalkai. 

Rekečių kaime, 1925 m. [2.] Stalas. Žibikų kaime, 1931 m. [3.] Užgavėnių kaukė. Sovaičių 

kaime, 1929 m. 

Vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašas // Lietuvos TSR kultūros paminklų 

sąrašas. — Vilnius, 1973. — P. 372—373. — Tekste: Koplytėlė Viekšnių senosiose kapinėse, 

statyta XIX a. 

125

Vietinės reikšmės dailės paminklų sąrašas // Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. — 

Vilnius, 1973. — P. 598—599. — Tekste: 

Koplytėlė su ornamentuotu kryželiu ir skulptūromis Viekšnių kapinėse. XX amžiaus 

pradžios, medis, geležis. 

Koplytėlė su Pietos, šv. Barboros ir nežinomos šventosios skulptūromis Kairiškių kaime 

V. Bučio sodyboje. XIX amžiaus, medis. 

Koplytstulpis su Jono Nepomuko skulptūra Uogiškių kaime D. Stulpino sodyboje. XIX 

amžiaus, medis. 

Urbienė Amelija. Jonas Glodenis — kalvis ir dievadirbys: 1982 metų aprašas // Urbienė 

Amelija. Aprašai, parašyti įvairių asmenų prašymu apie Viekšnius, apie save ir apie savo darbą: 

Aplankas // VVB, VM. — Tekste: 

Jonas Glodenis (1868—1943), kaip ir jo tėvas Baltramiejus, gimė, užaugo ir visą amžių 

nugyveno Kegrių kaime. Jonas Glodenis buvo kalvis, turėjo savo kalvę. Dienomis dirbdavo 

kalvėje, o drožinėdavo poilsio metu arba naktimis. Dirbo jis šventuosius, kryžius, koplytėles. Jo 

darbų daug buvo pristatinėta Kegrių kaimo kapeliuose. „Visi Kegrių kapeliai yra Glodenio 

fundacija”. Jono Glodenio darbų yra ir Kairiškių kapeliuose. Jo darbo kryžiai dideli, kryžmos 

apvalios. Pasakojo duktė Emilija Lukošienė, g. 1921 m. 


5. — Tekste trys kryžių nuotraukos. Ir kryžiaus Jonui Šiuipiui. 


— Tekste: „Tik ką [...] muziejaus patalpose buvo eksponuojamas [...] A. Juodpusio teminis darbų 

[nuotraukų] ciklas „Akmenė ir jos žmonės”. Šią ekspoziciją dabar pakeitė kita — pedagogo 

V. Kontučio nuotraukų serija „Senųjų Viekšnių kapinių kryžiai”. [...]. Prieš keletą metų 

Viekšniuose lankėsi [...] dailininkas grafikas A. Šakalys. Keletą valandų jis užtruko senosiose 

kapinėse ir žavėjosi savitais senaisiais kryžiais, daugelio jų ornamentus užfiksavo savo eskizų 

albume.” 

Kontrimas Č. Lietuvos geležiniai kryžiai. — Vilnius, 1991. — Tekste: P. 67: Dauginių kapų 

vartų kryžius. Piešė N. Blaževičiūtė. Vad. Č. Kontrimas, 1974. — P. 68: Viekšnių kapų 

koplytėlės viršūnė. Piešė Č. Kontrimas. Perpiešė V. Ajauskas, 1965. — P. 68: Viekšnių kapų 

paminklo viršūnė. Piešė Č. Kontrimas, 1968. Perpiešė G. Lasinskas, 1968. 

Rozga Leopoldas. Dailininko žygdarbis // Vienybė. — 1992. — Saus. 11. — Tekste: Apie 

Č. Kontrimo knygą „Lietuvos geležiniai kryžiai”, kurioje minimi ir Viekšnių kapinių kryžiai. 

Banionis J. Viekšniai: Biržiškų kryžius // Nukentėję paminklai. — Vilnius, 1994. — P. 7. 

Iš Viekšnių muziejaus etnografinio skyriaus fondų: [Nuotrauka ir tekstas] // Vienybė. — 

1995. — Rugpj. 19. — Tekste: „Unikalus nežinomo nagingo meistro pintas sietynas iš buvusio 

Santeklių dvaro. Manoma, kad šiam sietynui ne mažiau kaip 100 metų.” 




Rimdeikienė Aldona. Prano Mašioto fotografuotas koplytstulpis // Diena. — 1996. — Liep. 

18. — P. 12. — Tekste: 

„Tyrinėdama dailininko Adomo Varno (1879—1979) Lietuvos stogastulpių, koplytstulpių, 

koplytėlių, kryžių negatyvų kolekciją, nuo 1982 m. saugomą M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, 

susidomėjau joje esančiais pedagogo, vaikų rašytojo Prano Mašioto (1863—1940) fotografuotų 

paminklų negatyvais. 

126

A. Varno kolekcijoje yra 4 paminklų negatyvai, ties kuriais nurodyta Pr. Mašioto autorystė. 

Trys iš jų fotografuoti 1901—1902 m. Panevėžio apskrityje (smulkesnė metrika neužrašyta) ir 

vienas 1913—1914 m. Viekšniuose, Mažeikių apskrityje. Gali būti, kad kolekcijoje yra ir 

daugiau Pr. Mašioto fotografuotų paminklų, tačiau ties kitais rašytojo pavardė nenurodyta”. — 

[Apie Prano Mašioto keliones po Lietuvą: Marija Urbšienė. Prie žibalinės lempos. — Vilnius, 

1982]. 

Kynas A. Žemaitijos mažosios architektūros statinių geležinių viršūnių meniniai ypatumai // 

Tautodailės metraštis: Žemaitija. — 1997. — Nr. 1. — P. 32, 39. — Tekste: Eksponatai iš Čekų, 

Padvarių kaimų ir Viekšnių. 


24: ir nuotrauka. — Tekste: 

„Viename šio darželio gale vietos meistrai pagamino šv. Mergelės statulą, o kitame pagal 


pašventino iš Telšių kurijos atvykęs prelatas Narijauskas. Kai kurie viekšniškiai man yra 

pasakoję, kad gėlyno viduryje dar stovėjęs ir geležinis vilkas, bet aš jo neprisimenu. Jo buvimą 

ginčijo ir daugelis mano pažįstamų, tad šio fakto negaliu patvirtinti. Reikia džiaugtis, kad 

paminklas Vytautui Didžiajam per karą ir okupaciją išliko iki mūsų dienų.” — [Yra išlikusi 

geležinio vilko nuotrauka]. 



















Rozga Leopoldas. Savamokslio talento žvilgėjimas: Vardai iš krašto enciklopedijos: [Jonas 

Glodenis] // Vienybė. — 2000. — Geg. 4: ir J. Glodenio nuotrauka. — Tekste: 

„Gimė jis Kegriuose tolimais 1868 metais, čia pragyveno jam Aukščiausiojo skirtus 75 metus 

ir pasimirė 1943-iaisiais, palikdamas sūnų ir dukterį. Jonas Glodenis matyt iš savo tėvo buvo 

paveldėjęs sodybą, kažin kiek miško, o sodyboje buvo įsirengęs kalvę — savo verslo ir 

pragyvenimo priemonę. Jis buvo nagingas ir savo darbą puikiai išmanantis kalvis. [...]. Per dienų 

dienas Jonas Glodenis sukdavosi savo kalvėje, ir tik poilsio bei nakties valandas atiduodavo 

kitam savo pomėgiui — dievdirbystei, per kurią iki šiol yra atmenamas ir minimas. [...]. Išliko 

bene vienintelė kaimo menininko fotografija, kurią 1925 ar 1926 metais padarė klierikas 

Liauksminas.” — Visas tekstas: 

Senas ir erdvus Kegrių kaimas plačiai pabiręs kairiajame Virvytės krante. Net ir dabar, po visų 

melioracijų ir vienkiemių griūties, po pokario trėmimų ir dabar kaimą nusiaubusios bedarbystės 

127

gūsių, jame likę 26 ūkiai su 63 gyventojais. O kadaise, 1923 metais, buvo 43 ūkiai su 250 

gyventojų. Iš čia kilę broliai Bukantai: dvasininkas Kazimieras, globojęs rašytoją Šatrijos 

Raganą, ir gydytojas Domininkas, su vienminčiais stengęsis atkurti Vilniaus universitetą ir miręs 

Zarasuose 1919 metų žiemą nuo šiltinės. 

Dabar retai kas beprisimena ir dar vieną kegriškį, brolių Bukantų bendraamžį, Joną Glodenį. 

Gimė jis Kegriuose tolimais 1868 metais, čia pragyveno jam Aukščiausiojo skirtus 75 metus ir 

pasimirė 1943-iaisiais, palikdamas sūnų ir dukterį. 

Jonas Glodenis matyt iš savo tėvo Baltramiejaus buvo paveldėjęs sodybą, kažin kiek miško, o 

sodyboje turėjo įsirengęs kalvę — savo verslo ir pragyvenimo priemonę. Jis buvo nagingas ir 

savo darbą puikiai išmanantis kalvis, mokėjo ne tik kaimynams ūkininkams kirvį ar noragą 

pakapinti, arklį pasegti, bet ir amatininkams pagamindavo įvairių darbo įrankių — oblių, 

leistuvų. 

Per dienų dienas Jonas Glodenis sukdavosi savo kalvėje, ir tik poilsio bei nakties valandas 

atiduodavo kitam savo pomėgiui — dievdirbystei, per kurią iki šiol yra atmenamas ir minimas. 

Užsakovo paprašytas, jis pagamindavo ir koplytėlę, ir kryžių išskaptuodavo, o labiau už viską 

mėgo drožti šventųjų skulptūrėles. Dažniausiai jas skaptuodavo iš sausos liepos, nes ji 

minkštesnė už ąžuolą. 

Palyginti dar neseniai, 1882 metais, atsiminimus apie Kegrių kalvį ir dievdirbį užrašiusi 

kraštotyrininkė Amelija Urbienė tvirtino, kad Jonas Glodenis nebuvo išdidus ir dirbo šventuosius 

visiems, kas tik paprašydavo. Daug jo išdrožtų skulptūrėlių buvę Kegrių kapinaitėse. Bet jeigu ir 

niekas neprašydavo, o drožėjui noras ateidavo, jis imdavo gerai išdžiovintą medį, nukirstą 

savame miške ir kruopščiai pavėsyje išdžiovintą, ir droždavo ką sumanęs savo džiaugsmui. O 

paskui nuneš į kapinaites ir paliks — kitiems pasigrožėti. Pasak tos pačios A. Urbienės, vietiniai 

žmonės taip ir sakydavę: „Visi Kegrių kapeliai yra Glodenio fundacija”. Tokių „fundacijų” buvę 

ir kitų kaimų kapinaitėse, kaip antai Kairiškių Apžadų kapeliuose. Ir kryžių daug Glodenis 

pridirbęs. Kryžiai dažniausiai būdavę iš ąžuolo, stambūs, aukšti, apvaliomis kryžmomis. Kristaus 

kančia paprastai būdavo proporcinga kryžiaus dydžiui. 

Kraštotyrininkei apie meistrą daug papasakojusi jo duktė Emilija Lukošienė prisiminė porą 

tėvo darbų — šventąjį Juozapą ir švenčiausiąją Mariją su Kūdikėliu ant rankų. Ir dar duktė 

papasakojo, kaip tėvas gamindavęs koplytėles. Tik jas meistras dažydavęs, o šventųjų 

nedažydavęs, juos lakuodavęs. Ir vaikus į darbą įkinkydavęs. Įvynios gniužulą vatos į kojinę, 

pamirko į laką ir liepia tuo gniužulu šventąjį trinti iš visų pusių, ilgai ir kantriai trinti — „kol 

įkais”. 

Dabar, po daugybės audringų metų, kas bepasakys, ką jausdavo, apie ką mąstydavo 

dievdirbys, matydamas, kaip jo išskaptuotus šventuosius kaimynai su meile stato į gegužinių 

pamaldų altorėlius ir vaiskiais bei kvapniais pavasario vakarais prieš juos gieda bei meldžiasi, 

savo džiaugsmus ir godas jiems išpažįsta. 

Bet daugelio net labai garsių meno žmonių gyvenimuose būta konfliktų. Ir Jono Glodenio 

gyvenime buvo intriga. Jo žmona Morta nepripažinusi vyro, kaip šventųjų drožinėtojo, gabumų. 

Tik vieną vienintelę Kristaus kančią, vyro, matyt, ypač dailiai išdrožtą, laikiusi troboje ant 

sienos. O kitų vyro kūrinių neleisdavo net viduje laikyti. Tad garbusis meistras savo išdrožtus 

šventuosius turėdavęs kelti „ant aukšto”, į pakraigę. Ten jų buvę pilna, kol neužgriuvo iš rytų 

grįžtantis baisusis antrasis pasaulio karas. Matyt, ieškodami lašinių bei kitokio turto, kareiviai 

užsikorę ant trobos ir visas šventųjų skulptūrėles išsvaidę bei sulaužę. 

Būdamas kalvis, Jonas Glodenis šventiesiems drožti įrankius — visokius kaltelius ir 

skaptelius — pats pasidarydavęs, nusipirkęs metalo pas Viekšnių žydelius. 

Tik 57 metai, kai amžinybėn pasitraukė gabusis Kegrių kalvis ir dievdirbys Jonas Glodenis. 

Bet spėjo po lietumis ir saulės karščiais sutrūnyti jo išskaptuotieji aukšti kryžiai, per žmones 

iškeliavo ir gal tik kolekcionierių saugyklose nežinomi dar išliko jo išdrožti šventieji. Pas dukrą 

dar buvusios tėvo padarytos žirklės — geros, parankios. Ir išliko bene vienintelė kaimo 

menininko fotografija, kurią 1925 ar 1926 metais padarė klierikas Liauksminas. Gal jis buvo iš 

1951 metais sovietinės valdžios ištremtų kegriškių Liauksminų giminės? Gerą darbą padarė, 

palikdamas mums savito menininko ir tėviškėno portretą. 

Šverebas Povilas. Žibikų kryžiai // Santarvė. — 2000. — Gruod. 2. — Visas tekstas: 

128

Arūnas Kynas, tyrinėjęs metalines vėjarodes Lietuvos mažojoje architektūroje, yra pastebėjęs, 

jog jos labai populiarios pajūrio regione, o išnyksta Akmenės rajono rytinėje dalyje bei gretimose 

Telšių rajono apylinkėse. Visiškai jų nerandama Šiaulių ir Kelmės rajonuose. Vienas stogastulpis, 

turėjęs metalinę vėjarodę, užtiktas Joniškio rajone. Toliau į rytus jų pastebima, bet gan retai. 

Centrinėje ir pietinėje Lietuvos dalyse visai nerandama. 

Suprantama, jog žvejams vėjo kryptis ypač svarbi, bet kam tokį didelį dėmesį vėjarodėms 

skyrė Viekšnių seniūnijoje įsikūrę žibikiškiai — net trijose greta viena kitos sodybose stovėjo 

mediniai kryžiai, užsibaigią šiuo simboliu — nežinia. Matyt, kad lengviau „užčiuoptų” vėją, 

kryžiai gan aukšti, nebūdingi Žemaitijai. Visi datuoti 1904, 1906 ir 1933 m. Įspūdingiausiai 

atrodo pats seniausias. Vėjo kryptį rodo angelas, pritvirtintas prie kryžiaus stiebą užbaigiančio 

metalinio kryžiuko. Jo sankirtoje nukalta saulė, o žemiau pritvirtintas mėnulis. Kai kurie 

menotyrininkai šiuos ženklus tapatina su senuoju gamtatikių tikėjimu. Krikščionims Saulė ir 

Mėnulis taip pat svarbūs, nes saulė reiškia Naujojo testamento šviesą prieš Senąjį testamentą, 

kuriam atstovauja Mėnulis. Angelas — Dievo pasiuntinys. Medinės kryžmos sankirta su stiebu 

papuošta 4 metalinėmis lelijomis, simbolizuojančiomis skaistumą, tyrumą, šviesą. Peršasi išvada, 

jog visi simboliai parinkti pagal aiškią krikščionišką logiką. Galima surasti ir priešingų 

argumentų. Netoli auga galingas Žibikų ąžuolas, priskiriamas valstybės saugomiems botaniniams 

objektams, siekiąs net 190 cm skersmens. Pro šalį teka kanalizuotas upeliukas, o už jo, buvusioje 

sodybvietėje, nudžiūvusias šakas plačiai skečia kitas ąžuolas. Nors jis neįrašytas į jokius sąrašus 

ir yra plonesnis (skersmuo apie 170 cm), bet atrodo įspūdingiau. Trūktų tik apeiginio pagonybės 

laikus menančio akmens, bet jį nesunku buvo išgabenti ar sunaikinti. Be to, tame pačiame kaime 

yra ir Juodasis akmuo (žmonių vadinamas Meilės akmeniu), laikomas senosios sakralikos 

objektu. 

Kiekvienas įžiūri tai, kas jam artimiausia, priklausomai nuo pasaulėžiūros, išprusimo lygio. O 

gal čia paprasčiausiai „suveikė” lietuviškas principas, kai pasistačius kryžių vienam kaimo 

gyventojui, kitiems kaimynams reikėjo atrodyti ne prasčiau? Toks pat kryžius yra gretimame 

Medžialinkės kaime. Tikėtina, jog visi jie net vieno meistro. Panašių dirbinių Žibikų kaime gali 

būti ir daugiau. Tam reikėtų ne vieno pastebėjimo, o detalaus tyrimo. O gal viekšniškiai seniai tą 

yra padarę, tik mums, senosios Mažeikių rajono dalies gyventojams, naujai prijungtasis gabalas 

yra nežinoma žemė? Manau, kad spauda galėtų padėti greičiau ir geriau vieniems kitus pažinti. O 

dabar apie savo rajoną galiu pasakyti sokratiškai — žinau, kad nieko nežinau. Nors pagal 

žmogiškąją prigimtį išeitų atvirkščiai — norėtųsi daugiau. 

P. S. Grįžtant prie A. Kyno straipsnio, kuriam jis naudojo ir muziejų saugyklų, ir fonotekų 

medžiagą, galima pabrėžti, jog Mažeikių rajone vėjarodžių neaptikta apie Krakius, Pikelius, 

Bugenius, o buvusiame Akmenės rajone — jų rasta Viekšnių ir Kairiškių apylinkėse. Natūroje 

vėjarodžių dar menkiau išlikę, todėl drąsiai galima daryti išvadą, kad žibikiškiai šiuo atžvilgiu 

yra tikrai turtingi. — [Broniaus Kerio pastaba: Vadinamąsias vėjarodes Viekšnių krašte tai 

vienur, tai kitur aptikdavau visą gyvenimą. Angeliukas, pučiantis triūbą, matytas dažniausiai. Tik 

niekas man nėra sakęs, kad tai vėjarodė. Gal ir „angeliukų” savininkams visai nerūpėjo vėjo 

kryptis]. 




Liaudies mažosios architektūros statiniai buvo statomi ne tik sodybose ir kapinėse, bet ir 

pakelėse. Medžialenkėje buvo Baltučio koplyčia, Meinoriuose — Jonuškio koplyčia, Zubino 

kryžius. Vienas tokių išlikusių paminklų — metalinis kryžius, įmontuotas į akmeninį pagrindą, 

stovi Užlieknėje pakeliui į Viekšnius dešinėje pusėje (prie I. Kučkos sodybos). Medžiuose buvo 

kabinamos mažos medinės koplytėlės su rūpintojėliais, kurių išlikusių nebėra. 

Kartu su Atgimimu atgimė tradicija statyti kryžius. Be jau minėtųjų, pastatyta ir daugiau 

naujų kryžių. Išnykusio Meinorių kaimo centre 1994 m. buvo pastatytas ąžuolinis kryžius 

buvusiam kaimui atminti. Ant jo išskaptuotas sakinys: „Užklydęs netyčia į buvusį kaimą nors 

širdies gėlą prie Kryžiaus paliksi. Meinorių kaimo žmonių atminimui.” 

129

1999 m. minint Užlieknės mokyklos jubiliejų, jos kiemą irgi papuošė naujas kryžius. Giminės 

atminimui 2000 m. Medžialenkėje kryžių savo žemėje pastatė Končiai. Įdomesni architektūriniai 

statiniai, kaip koplyčios, koplytėlės su Rūpintojėliais ir kitokie, nestatomi. 

Vaišnienė Sigutė. Pasakos pasaulio kūrėjas // Būdas žemaičių. — 2006. — Spal. 31. — 

Tekste: 

Viekšniškiai paminėjo tautodailininko, medžio drožėjo Juozo Rušino 100-ąsias gimimo 

metines. Ta proga Viekšnių vaistinės muziejuje atidaryta Juozo Rušino darbų paroda, kurios 

ekspozicijoje — Mažeikių ir Viekšnių muziejuose saugomi liaudies meistro darbai. 

Muziejininkai džiaugiasi kūrybiniu palikimu 

Kaip paprasta būna tokiuose minėjimuose, kūrėjo asmenybės bei kūrybos paveikslas 

dėliojamas tarsi prisiminimų mozaika. Atgaivindami atmintyje J. Rušino gyvenimo epizodus, 

minėjimo dalyviai sudėjo šviesios, kasdienybės rėmuose netelpančios, kūrybingos asmenybės 

portretą. Viekšnių A. Griškevičiaus muziejaus darbuotoja, viena iš minėjimo organizatorių, 

Nijolė Urnienė popietės svečiams priminė J. Rušino biografiją. 

J. Rušinas gimė 1906 m. spalio 25 d. Viekšnių valsčiaus Pluogų kaime. 1931 m. Juozas vedė 

Eufemiją Beišinaitę. Tėvams mirus, su broliu Jonu pasidalijo paveldėtą žemę. Prasidėjus kolūkių 

kūrimui, Jonas išvyko į Rygą, o Juozas liko kolūkyje. Vėliau persikėlė arčiau Viekšnių — į 

Pakalupės kaimą. Dirbo statybininku, o kartu gamino baldus iš medžio: lovas, spintas, stalus, 

krėslus, taip pat drožė klumpes ir šventuosius. Nuo 1984 m. J. Rušinas buvo Liaudies meno 

draugijos nariu. 

Juozui drožinėti patiko iš pat mažumės. Pirmas jo išdrožinėtas darbas — kunigas. Dar 

piemeniu būdamas, dirbo žaislus vaikams. Droždavo ratelius, rogeles, malūnėlius, švilpynes, 

tarškynes, inkilus. Buvo pasidirbęs sau medinį dviratį, kūlimo mašiną. Ta mašina buvo nedidelė, 

kaip „kuzavėlis” — inkilėlis. Keturiolikos metų pradėjo drožinėti lazdas, visokias šmėklas, 

velniukus, kryželius prie kelių. Vėliau dirbo kaukes, paveikslams rėmus. 

Pirmasis darbas, už kurį gavo užmokestį, buvo „dievomunka”. Viekšniuose gyveno toks 

Končius, laikė „bagamazą”. Nunešė drožėjas savo kūrinį tam Končiui ir paprašė parduoti už 8 

litus. Končius pardavė už 9 litus. J. Rušinas sau pasiėmė 8 litus, o litą paliko Končiui už 

pardavimą. Už tuos pinigus meistras prisipirko peilių, kaltų, skaptų. Tada jau pradėjo ir savo 

padirbtas lazdas pardavinėti. Už jas žmonės mokėdavo po 3 litus. 

Lazdos buvo puikiai išdrožinėtos, lengvos ir rankai patogios. Mėgstamiausia medžiaga — 

išsistovėjęs, gerai išdžiūvęs liepos medis. J. Rušinas turėjo gerą regimąją atmintį. Paklaustas jis 

sakydavo: „Aš visą planą turiu akyse. Matau prieš save, koks tas daiktas turi būti. Aš tą daiktą 

visą turiu savyje”. Apie savo darbą pasakojo: „Drožinėjant negalima skubėti. Reikia dirbti iš 

lengvo, ypač kai veidą drožinėji — truputį kapt su skalpeliu, ir jau nosies nebėra, nebe tokia, 

kokia turėjo būti. Nė nepamatai, kaip žandus nukreivini beskubėdamas. O kai dirbi 

neskubėdamas, išeina viskas gerai. Sugadinto darbo nebepataisysi, reikia jį išmesti laukan. Tada 

visas tavo darbas eina per nieką — reikia vėl iš naujo viską dirbti”. 

Kai turėjo savo žemę ir gaspadoriavo, paskui, kai buvo kolūkietis, drožinėti laiko neturėjo. 

Tai darydavo tik vakarais. Ypač patiko drožinėti paukščius, bet ne paprastus, o tokius, kokių 

mažai tėra arba išvis nėra. „Paukščius pats sutveriu, — sakydavo Juozas. — Pats paukštis ir 

spalvos yra ne šio svieto, o iš pasakų pasaulio”. 

J. Rušinas palaikė ryšius su Šiaulių „Aušros” muziejumi. Ten retsykiais būdavo eksponuojami 

jo darbai. Drožėjas pasakojo, kad jį aplankydavo ekskursijos iš Šiaulių, Panevėžio, Vilniaus, 

Klaipėdos. Įvairių laikraščių žurnalistai rašydavo apie jį, fotografuodavo, tačiau nė vienas 

neatsiuntė nei laikraščių, nei nuotraukų. Iš Vilniaus buvo atvykusi etnografė P. Dundulienė. Ji iš 

jo pirkusi vieną kėdę už 50 rublių. Skulptorius Strioga iš Kauno taip pat nusipirkęs kėdę už 80 

rublių. Vieną lazdą pirko vertėjas D. Urbas. J. Rušino darbų yra pas jo dukterį Bronislavą 

Pakalupės kaime. Nemažai darbų yra padirbęs Viekšnių bažnyčiai. Tai koplytėlė „Šv. Onos 

bažnyčia Vilniuje”, kuri yra bažnyčioje, skulptūra „Šv. Jonas Krikštytojas”, esanti bažnyčios 

vartuose, stovyla „Kristus su kryžiumi”, pastatyta šventoriuje ant kanauninko J. Navicko kapo, 

skelbimų lenta, trys „dievomunkelės” ir dvi kėdės. 

130

Mažeikių muziejaus darbuotojas Vytautas Ramanauskas apžvelgė tautodailininko darbus 

laikmečio bei meninės vertės aspektu. Muziejininkas pasamprotavo, jog J. Rušinas buvęs medžio 

meistras, gebėjęs dirbti įvairiausius staliaus darbus, tačiau jo gili nerimstanti dvasia neleido 

apsiriboti tik praktiškais dirbiniais. Drožėjo kūrybinis palikimas susideda iš mažosios 

architektūros, taikomosios dailės darbų. Įdomūs tautodailininko altorėliai, skulptūrėlės, visoje 

Lietuvoje garsios figūromis bei ornamentais išpuoštos kėdės, originalios lazdos, pasakų pasaulio 

paukščiai. Tautodailininko gyvenamasis laikotarpis nebuvo palankus sakralinių siužetų kūrybai, 

tad dažnu atveju tekdavę laviruoti tarp idėjos ir išraiškos. Nežiūrint to, kad J. Rušino drožiniai 

priskirtini aukštos meninės vertės neturinčiam naiviajam stiliui, jie unikalūs prasiveržiančiu 

kūrėjo — „liaudies perliuko” — nuoširdumu, originalia išraiška. 

Prisiminimais pasidalijo ir Mažeikių muziejaus direktorė Adelė Cholodinskienė. Direktorė 

papasakojo, jog 1967 metais, pačioje savo darbo pradžioje, ji muziejui nupirkusi J. Rušino 

atneštą kėdę ir nuo tada prasidėjusi ilgus metus trukusi pažintis. Mažeikių muziejus yra įsigijęs 

nemaža drožėjo darbų: kaukių, kėdžių, lazdų, altorėlių, koplytėlių, skulptūrėlių, paukščių ir kt. 

Tautodailininkas mielai bendradarbiaudavo su tuo laiku veikusia liaudies meistrų draugija, 

aktyviai dalyvaudavo parodose. A. Cholodinskienė pažymėjo, jog J. Rušinas Žemaitijos 

tautodailėje įmynė gilų pėdsaką. 

Svarbiausias palikimas — dukra 

Patys nuoširdžiausi žodžiai minėjime nuskambėjo iš J. Rušino dukros Bronės, visų vadinamos 

Bronele, lūpų. Moteris prisiminė, kaip jai, vaikui, norėdavosi padėti tėveliui drožti, tačiau jis 

sakydavęs, jog mergaitei reikia mokėti virti, kepti, o ne šakalius drožinėti. Tačiau švilpynes vis 

tiek išsidroždavusi pati, o tėveliui padėdavusi patarimais. Prisiminė dukra ir kokia nelengva 

buvusi buitis: net keletą kartų tekę naujus namus statytis, iš naujo gyvenimą kurti. Tačiau, 

nežiūrint slegiančių sunkumų, tėvelis buvęs linksmas, armoniką į rankas paėmęs, linksmindavęs 

ne tik Pluogų, bet ir aplinkinių kaimų jaunimą. O drožė net ir tada, kai buvo amputuota koja, kai 

jau gulėjo ligos patale — iki pat užmerkdamas akis. 

Taip jau atsitiko, kad ištekėjo Bronelė taip pat už muzikanto — vieno iš šiandien Viekšnių 

kultūros centre veikiančių liaudies muzikos kapelos „Jonkelis” vadovų — Arūno Šarkio. Tad 

minėjime skambėjo „Jonkelio” atkurtos Juozo Rušino mėgtos ir grotos melodijos, netrūko 

šmaikščių pajuokavimų, čia pat gimusių improvizacijų. 

Popietės vedėja, Viekšnių kultūros centro direktorė Birutė Švažienė, pakvietė minėjimo 

dalyvius apžiūrėti parodą ir drauge dalyvauti šv. Mišiose bei aplankyti kapines, pagerbiant 

J. Rušino ir visų Anapilin išėjusių Viekšniams brangių žmonių atminimą. 













— No. 





131

3.4.1. ARCHITEKTŪRA. STATINIAI. PAMINKLAI 

Ąžuolas su smūtkeliu Viekšnių apygardoje; Pušis su šventenybėmis Viekšnių 

apygardoje; [...] / Pr. Maš[ioto] fotonuotr. // Vairas. — 1914. — Nr. 10. — P. 3, 4, 5, 6, 7. — 

Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių 

publikacijos. 1914. D. 1. — Kaunas, 1998. — 476 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio 

/ autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis]. 

Lietuvos Savivaldybės 1918—1928: Savivaldybių įsikūrimo ir pirmojo dešimtmečio darbų 

apžvalga. — Kaunas, 1928. — 296 p. — Tekste: P. 269 minima, kad Viekšniuose yra 10 gatvių. 

P. 278: Viekšniuose po karo sudegė 200 namų, atstatyti visi. Pastatyti 48 mediniai namai. 


Nr. 50-51 (174-175). — Tekste: 










išnykimo. 


N. J. [Navickas Jonas]. Viekšnių bažnyčios praeitis // Verslas: Savaitinis lietuvių 

prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — 

Liep. 16. — VI metai. — P. 3—4. — Tekste: 

„Pirmoji Viekšnių bažnyčia, medinė, buvo įkurta 1634 m. toje vietoje, kur dabar Vandens 

gatvė atsiduria į Ventą. Ventos vaga tuomet ėjo pagal Čekų kalną. Iki pat Didžiojo Karo ties 

bažnyčios buvimo vieta, ant Ventos kranto, stovėjo dar keli seni kryžiai, atskardyje galima buvo 

rasti žmonių kaulų — tai vis prie bažnyčios buvusių kapų liekanos. Antroji bažnyčia, irgi 

medinė, buvo toje vietoje, kur dabar stovi mūrinė koplyčia. Trečioji bažnyčia, dabartinė, 

pastatyta ant supiltos aukštumos — kalvelės apie pusantro šimto metrų atstumo nuo koplyčios. 

Ši bažnyčia mūrinė, iš plytų, pailga, kryžmiai pastatyta. Stilius iš lauko baltiškai gotiškas, viduje 

romėniškas. Bažnyčia pastatyta 1854 m. klebono kun. Bytauto, parapijiečių lėšomis. Miško 

medžiaga buvo nemokamai gauta iš Viekšnių seniūnijos. Pakonsekravo vyskupas M. Valančius 

1855 m. gegužės mėn. 29 d. Per Didįjį Karą, 1915 m. birželio mėn. 14 d. vokiečių šoviniais 

uždegta, sudegė, bebuvo likusios tik mūrinės sienos. 1921 m. klebonas kun. Izidorius Valys- 

Gudavičius atstatė ją senosiose sienose. Statybos darbą vedė technikas V. Landauskis, daug kur 

Lietuvoje statęs bažnyčias. Visą miško medžiagą dovanai davė Teklė Gružauskaitė, Sonteklių 

dvaro savininkė. Kad ne jos gausi auka, negreit tebūtų imtasi statyti. Rekonsuliavo Žemaičių 

Kapitulos pralotas Jonas Maironis-Mačiulis 1921 m. gruodžio mėn. 21 d. Bažnyčios Patronas Šv. 

Jonas Krikštytojas. Bažnyčia yra parapijinė. Prie jos priklauso miestelis ir 53 kaimai su 9992 

gyventojais — katalikais. Be šių katalikų gyventojų skaičiaus, parapijoje yra dar keli šimtai 

kitatikių, kurių dauguma žydai, gyveną miestelyje. Bemaž visi parapijos katalikai gyventojai 

kalba žemaitiškai, tik 27 lenkiškai ir 3 latviškai. [...]. Dabartiniuose Viekšniuose kai kurios 

pakraštinės miestelio dalys, neva priemiesčiai, turi savo vardus: 1. Kuisynė, 2. Varlių Gubernija 

ir 3. Užbravarės. 

Parapijoje yra 2 koplyčios: 1) viena, pradžioj minėta, miestelyje, netoli nuo bažnyčios, mūrinė 

(iš akmenų, kurie iš lauko netinkuoti) su vienomis suveriamomis durimis. Karo metu buvo 

sudeginta, bet tuojau po karo, 1915 m. vėl atstatyta senosiose sienose, paaukštinus ją plytomis. 

Po karo, kol atstatė bažnyčią, joje buvo laikomos pamaldos. Dabar koplyčioje stovi bažnytiniai 

132

daiktai, padedami mirusieji. Pamaldos nelaikomos. 2) antra Užlieknės kaime, medinė, apmušta 

lentomis, vidus tik ištepliotas, grindys medinės. Pastatyta maždaug prieš 300 metų. Du kartus per 

metus čia būdavo atlaidai (gegužės ir liepos mėn.). Pamaldas laikydavo atvykę iš Viekšnių 

kunigai. Nuo 1931 m., Januškaitei pavedus savo ūkį (24 ha) bažnyčiai, į Užlieknę buvo atkeltas 

pirmas kunigas Liaudanskis ir Užlieknės kaimas liko bažnytkaimiu. [...]. Parapijoje yra pusiau 

stebūklingais laikomi šie dalykai: 1) Šv. Roko koplytėlė-kryžius miestelyje, netoli nuo koplyčios 

į vakarus, priklausąs Viekšnių bažnyčiai. 2) Užlieknės upelis Šventupis, tekąs pro Užlieknės 

koplyčią. Jo vanduo turįs gydomos galios. 3) Šv. Jono šaltinėlis prieš pat Žibikų pušyną. 

4) Kegrių pušis, esanti Kegrių kaime, miške, prie kelio.” 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — Ir nuotraukos: 

P. 57: „Viekšnių ąžuolo smūtkelis (1903 m. nutraukta su stud. Vaclovu Biržiška, gimn. Vikt. 

Biržiška ir Varšuvos mokytoju Adomu Jačinauskiu)”; 



P. 133: „Žibikų kapų vartai Viekšnių apyl. (nutraukta apie 1900 m.)”; 

P. 135: „Žibikų kapų 1760 m. stoginis kryžius Viekšnių apyl. (nutraukta apie 1900 m.)”; 

P. 143: „Sonteklių koplytėlė prie Viekšnių kelio (nutraukta apie 1900 m.)”; 

P. 150: „Viekšnių bažn. vartai prieš 1937 m., kai buvo pastatyti nauji”; 

P. 218: „Myk. Arkangelas pasilipęs ant velnio Sonteklių koplytėlėje prie Viekšnių kelio 

(nutraukta apie 1900 m.)”; 

P. 220: „Sonteklių koplytėlės statulėlė (velnio išvarymas iš mergaitės)”; 

P. 250: „Viekšnių apyl. koplytėlė (netoli Kegrių miško)”. 

Končius Ign. Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika // Gimtasai kraštas. — 

Šiauliai, 1943. — Nr. 31. — P. 136—172: 144—147, 149, 152 ir kt. — Tekste: 1938 metų 

rugpjūčio mėnesio 3 dieną buvo: 

Prie kelio Tryškiai—Viekšniai 

BK pastaba: Atstumas nuo Tryškių, matuotas kilometrais. Objektai kairėje ar dešinėje kelio 

pusėje, einant iš Tryškių į Viekšnius. 

Nuo 

Tryškių 

Kelio 

pusėje 




0,8 Kairėje Betoninis kryžius. 


Dešinėje Sodybos kieme aukštas kryžius. 

Koplytėlėje ant žemės (auga 5 pušys): dvi Panelės Švenčiausios, abi 

papuoštos gražiais gintariniais karoliais ir vestuviniais drabužiais. 

2,4 Dešinėje Paveikslai ant sienų. Daug popierinių gėlių. Vaškinėms žvakėms 

žvakidės. Lauko pusėje krucifiksas. Pinigams mesti skylė. Langai su 

geležinėmis krotomis. 


5,1 Kairėje Trys kryžiai. 

5,2 Dešinėje Koplytėlėje ant stiebo šv. Jonas Krikštytojas. 

6,9 Kairėje Senkapiuose 2 kryžiai, iš katrų vienas be kryžmos. 

8,9 Kairėje Lauke kryžius be kryžmos. 

133

Nuo 

Tryškių 

Kelio 

pusėje 


11,5 

Koplytėlėje ant žemės: 1. Šv. Rokas. 2. Šv. Jonelis. 3. Šv. Agota. 

4. Šv. Juozapas. Popierinės gėlės. 

13,0 Kapėnų kartono fabrikas. 

14,2 Grįžus iki kryžkelio. 


20,2 Prie pušies Smūtkelis. 

22,6 Kairėje Prie pušies Smūtkelis. 

23,7 Kairėje Parkaniukais aptvertas ir jurginais apsodintas kryžius. 

Dešinėje Prie pušies Smūtkelis. 

Kairėje Senkapiuose 2 kryžiai. 

Kairėje Kapai prie kelio. 

25,4 Dešinėje Ant stiebo koplytėlėje šv. Jonelis. 

26,1 Kairėje 

Senkapiai: 1 cementinis kryžius, 1 medinis kryžius be kryžmos. 

Tuščia koplytėlė: „F. t. k. 1886 M Wincentas. v. princeskona. w za 

twa praszaw. skitito 3. S. 3. kartus Wznatilsi swazas”. 

27,1 Kairėje Ant stiebo koplytėlėje Sopulingoji Dievo Motina, 1901. 

27,4 Koplytėlėj ant stiebo: Jėzus neša kryžių, 1886. 

29,7 Viekšnių turgavietė 

Prie kelio Viekšniai—Kegriai—Pievėnai 

BK pastaba: Atstumas nuo Viekšnių, matuotas kilometrais. Objektai kairėje ar dešinėje kelio 

pusėje, einant iš Viekšnių į Kegrius ir toliau į Pievėnus. 

Nuo 

Viekšnių 



0,7 

Cementinis kryžius, geležine tvorele aptvertas: 1. Krucifiksas. 2. Šv. 

Teresėlė. Parašai: „1930 Vytauto Didžiojo Metai. Pundatoriai Jonas, 

Antanas Kontvainis ir Barbora Pranauskienė”. 

1,2 Dešinėje Ant stiebo koplytėlė, tuščia: „Pundatorius Tos ko. I. Ukanis”. 

2,0 Dešinėje Prie pušies koplytėlėje Sopulingoji Dievo Motina. 

2,1 Kairėje Ant stiebo koplytėlėje šv. Rokas. 

2,2 Kairėje 

Koplytėlėje prie pušies: Jėzus kalėjime. Kryželio spinduliai su 

veidrodžiukais. 

2,6 Kairėje Prie pušies kažkas buvęs. 

2,7 Dešinėje Kryžius, 1904 m. 

3,4 

Kegrių kaimas. 

1. Ant stiebo koplytėlėje, parkaniukais aptvertoje, šv. Barbora. 

2. Ant stiebo koplytėlėje Panelė Švenčiausia su karoliais ir drabužiais. 

1928 m. 


Koplytėlė ant akmenų (1833 m.). Didelis šv. Jonelis. Popierinės 

gėlės. Saulutė. Auga sidabriniai topoliai. 

4,3 Kairėje Kryžius, parkaniukais aptvertas. 

4,4 Dešinėje Ant stiebo koplytėlėje šv Jonelis. 

5,4 Dešinėje Ant stiebo tuščia koplytėlė. 



Kapai. Vartuose: 1. Šv. Rokas. 2. Sopulingoji Dievo Motina. 

3. Šv. Juozapas. 

8,0 Dešinėje Prie drebulės koplytėlėje Panelė Švenčiausia. 

8,1 Kairėje Senkapių būta. 

8,9 Dešinėje Cementinis kryžius, juodas. 1936 m. Kryžkelis. 

134

Nuo 

Viekšnių 





Parkaniukais aptvertoje ir 4 klevais apaugusioje koplytėlėje ant 

žemės. Jėzus neša kryžių: „Iezus nesz Krįžių nu Kalna Kalvarijos”. 

Cementinis stulpas, 1932 m. Viršuje šv. Petras. Aplinkui: 1. Šv. 

12,6 Dešinėje Jonelis. 2. Krucifiksas (paveikslas). 3. Šv. Juozapas. Apiero Pranis 

Tiškus. 

Kairėje 

Sodybos kieme aukštas dviejų kryžmų kryžius su angelu archangelu, 

pučiančiu trimitą. Šioje apyl. būdingas sodybų kryžius. 

13,1 Dešinėje Koplytėlėje ant stiebo šv. Rokas, 1913 m. 

Kapai. Bromoj: 1. Šv. Barbora. 2. Kristus laidojamas. 3. Jėzus iš 

13,1 Kairėje Nazareto. 4. Šv. Jonelis. 5. Jėzus ant kryžiaus ir Marija su Magdalena. 

Kapuose įdomioje koplytėlėje Sopulingoji Dievo Motina su 

drabužiais. Daug popierinių gėlių. 

13,8 Dešinėje Prie ąžuolo koplytėlėje šv. Pranciškus. 

14,7 Dešinėje Prie uosio rausvai dažytas kryžius. 

14,9 Kairėje Sodybos kieme kryžius. 

17,1 

Prie pušies koplytėlėje Panelė Švenčiausia: „Iėsus Marija ir Šventas 

Juozapai Neapleiskite manęs valandoje mano mirimo”. 

18,8 Pievėnų šventorius. 

Prie kelio Pievėnai—Viekšniai. Nuo kryžkelio į Viekšnius 

BK pastaba: Atstumas nuo kryžkelės, matuotas kilometrais. Objektai kairėje ar dešinėje kelio 

pusėje, einant nuo kryžkelės į Viekšnių pusę. 

Nuo 

kryžkelio 





4,1 Kairėje Koplytėlėje ant stiebo šv. Jonelis, 1918 m. 



6,4 Kairėje Koplytėlėje ant stiebo šv. Jonelis. 

6,8 Kairėje Kryžius, 1923 m. 

7,4 Kairėje Prie pušies tuščia. 

7,5 Kairėje Kryžkelyje koplytėlė ant stiebo, tuščia. 

Dešinėje Kapai. 

8,9 Prie Viekšnių. 

Petrulis J. Santeklių dvaro keltas // Gimtasai kraštas. — Šiauliai, 1943. — Nr. 31. — P. 

299—302: ir 3 nuotraukos. — Tekste skyriai: Bendros žinios apie patį dvarą. Keltas, jo 


Tekste: 

„Remiantis paties dvaro archyve iki 1914 m. karo išsilaikiusiais dokumentais — ant pūslės 

rašyta sutartis (?) — vietovė įsikūrusi prieš 350—400 metų, nes minėtas dokumentas esąs 



žuvęs. [...]. Be to, netoli vietovės (Daub[...]iškių k-mo laukuose) esą senkapiai su atrandamais 


gyvenama. 

Santeklių dvaras jus stebina tik savo sena, primityvia medine statyba. Per 25 pastatus — visi 

be išimties mediniai. Dalis tų pastatų apibūdintini kaip praeitų šimtmečių statybos pobūdį išlaikę 

135

objektai. [...]. „A” muziejus, 1942 m. fiksuodamas Santeklių dvaro senąją statybą, atkreipė 

dėmesį ypatingai į ledynę, kurios kerčių pamatai — ąžuolo kaladės; rūmas pasižymi savo 

ypatingais rūsiais, savotiškais paslaptingais urvais, dūmtraukiu ir kt. skyriais; jauja (kluonas) 

statyta baudžiavos laiku, puikiai išlaikiusi savo laiko pastato paskirties atributus.” 

Kleinas M. Lietuvos miestelių aikščių formos // Valstybinės LTSR architektūros paminklų 

apsaugos inspekcijos metraštis. — 1958. — T. 1. — P. 95—105. — Žinios aprašui: Iš kitų 

leidinių. — Tekste: Viekšnių planas. 

Miškinis A., Šešelgis K. Miesto gyvenviečių tinklo vystymasis Lietuvoje iki XX a. vidurio 

(1940 m.) // Statyba ir architektūra. — Vilnius, 1965. — [T.] IV. — Nr. 2. — P. 237. — Tekste: 

Viekšniai pirmą kartą paminėti 1253 metais. 

Šventas Rokas. Uogiškių kaime: [Medinės skulptūros nuotrauka] // Liaudies kūryba. — 

Vilnius, 1969. — T. 1. — [Įklija] 2. 

Urbienė Amelija. Viekšniai: miestelio planas. Viekšnių miestelio amatininkai ir verslininkai: 

1969 ir 1972 metų aprašai // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 1 // VVB, 

VM. 

Vilkys A. Kai prabyla senovės paminklai // Vienybė. — 1970. — Rugpj. 4. — Tekste: Čekų 

kaime Kosto Žukausko sodyba. Uogiškių kaime Prano Stulpino sodyba. Palnosų kaime smuklė 

„Kalninė”. 

Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 1 // VVB, VM. — Tekste: 1971 metų 

aprašai: Žemaičių valgiai ir šis tas daugiau apie vieną žemaitį: 1. Vincento Juodeikio kiemas 

Zaventės kaime. 5. Šis tas daugiau apie Vincentą Juodeikį ir jo kiemą. Vincento Juodeikio ūkis. 

Sodyba. Trobesiai: troba, klėtis, kiaulės kūtelė, reja, daržinė, gyvulių kūtė, klėtelė ant sklepo, 

sklepas. 


aprašai: Kaip pasistatyti trobą. Kaip iškasti šulnį. Kaip pasistatyti pompą. 

Vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašas // Lietuvos TSR kultūros paminklų 

sąrašas. — Vilnius, 1973. — P. 372—373. — Tekste: 

Koplytėlė Viekšnių senosiose kapinėse, statyta XIX a. 

Santeklių kaime [Kalninė, dabar Palnosų kaime]: Buvusi smuklė, statyta XIX a. 

Čekų kaime: K. Žukausko sodyba. Namas statytas 1860, svirnas — 1908 m. 

Uogiškių kaime: P. Stulpino sodyba. Namas ir svirnas, statyti XIX a. 

Viliošių kaime: B. Švažo svirnas ir pirtis. Statyti XIX a. pabaigoje. 


Vilnius, 1973. — P. 598—599. — Tekste: 

Koplytėlė su ornamentuotu kryželiu ir skulptūromis Viekšnių kapinėse. XX amžiaus 

pradžios, medis, geležis. 

Koplytėlė su Pietos, šv. Barboros ir nežinomos šventosios skulptūromis Kairiškių kaime 

V. Bučio sodyboje. XIX amžiaus, medis. 

Koplytstulpis su Jono Nepomuko skulptūra Uogiškių kaime D. Stulpino sodyboje. XIX 

amžiaus, medis. 

Urbienė Amelija. Jomarkai ir turgai Viekšnių miestelyje. Viekšnių ir turgavietės planai: 1974 

metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste: 

136

„Po 1920 metų per turgavietės vidurį buvo pristatyta mūrinių namelių, kuriuose buvo maisto 

prekių krautuvės, arbatinės. Aplinkui tas krautuves savo prekes ant bruko išsidėstydavo Viekšnių 

miestelio puodininkai.” 

Orvydas P. Senosios karčemos jaunystė: [Kalninės] // Vienybė. — 1975. — Geg. 20. — 

Tekste: „Maždaug XIX amžiaus viduryje Santeklių dvaro savininkų statyta karčema, kuri dar 

baudžiavos laikais svetingai priimdavo kiekvieną pakeleivį. Šiame pastate vėliau buvo 

parduotuvė, kuri veikė iki pat Didžiojo Tėvynės karo pradžios.” 


aprašai: Kaip suplūkti molinę aslą. Duobos pečius. 1977 metų aprašai: Žalių plytų gamyba ir 

naudojimas. Duonkepis pečius. 


aprašai: Kaip trobą puošė šventėms. Kaip pasitaisė trobą ir priėmė svečius per veselę. Statybos 

papročiai. Kaip žmonės slėpė savo turtą karo metu. Slėptuvės karo metu. 

Simanauskaitė R., Visockaitė R. Viekšnių — Papilės architektūriniai paminklai: [Mokslinis 

darbas]. — Šiauliai, Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto pirminė kraštotyros organizacija, 

1977. — 48 p. — Žinios aprašui: Iš kitų leidinių. 


aprašas: Patalpų apšvietimas. 1980 metų aprašas: Kaip ir kur pasirinko vietą namui statyti. 

Santeklių karčema: Klausiate — atsakome // Vienybė. — 1980. — Kovo 27. — Visas 

tekstas: 

„1975 metais „Vienybėje” skaitėme straipsnį „Senosios karčemos jaunystė”, kuriame buvo 

rašoma, jog „Raudonosios vėliavos” kolūkio teritorijoje esanti sena karčema bus restauruojama, 

jog čia įsikurs valgykla, svetainė, viešbutėlis. 

Praėjo keletas metų, tačiau ji nerestauruojama. Ar bus ši karčema restauruota?”, — klausia 

Klyšių kaimo gyventojas K. Gricius. 

Atsakyti paprašėme rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininko 

pavaduotoją S. Nagį. 

1975-aisiais metais Santeklių karčemą buvo numatyta restauruoti, tačiau paminklų apsaugos 

specialistų patarimu šį vietinės reikšmės architektūrinį paminklą nutarta restauruoti, perkėlus jį į 

Papilę. Tam pritarė Lietuvos TSR Kultūros ministerija. Papilės paukštininkystės tarybinis ūkis 

užsakė projektinę dokumentaciją. Ją ruošia Paminklų konservavimo institutas. 

Po to, kai projektas bus baigtas, prašysime Klaipėdos restauracines dirbtuves pradėti 

karčemos atnaujinimo darbus. 

Urbienė Amelija. Jonas Glodenis — kalvis ir dievadirbys: 1982 metų aprašas // Urbienė 









Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: 1985 

metų aprašai: Vasarinė virtuvė kaime (Tadeušas ir Ona Šiauliai, gavę 8 hektarus žemės iš 

Grybauskienės dvaro Gyvolių kaime, apie 1927 metus pasistatė ir vasarinę virtuvę). Namų 

statybos meistras. 

137

Urbienė Amelija. Namų statybos meistras: 1985 metų aprašas // Urbienė Amelija. 

Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: 

Dar prieš 1940 metus Viekšniuose geri meistrai buvo Imelis, M. Stonys, Medžialenkės kaime 

— Garalis. Geras meistras buvo ir Kęstavičius, bet jis namų nestatė, tik senus remontavo. Langų 

ir durų meistrai buvo Račkauskis, Vaitkus. Vaitkus kaip meistras dirbo ir prieš karą, ir po karo. 

Meistras, ateidamas trobos statyti, su savimi turėjo 4 vyrus, kurie suprato „kaip kertes dirbti”. 

Pečiui mūryti visuomet samdė mūrininką. Geriausias Viekšnių mūrininkas buvo Paulikas. 

138

Virkutis Leonas. Buvusio Viekšnių gimnazijos pirmosios abiturientų laidos abituriento, 

vėliau Akmenės, Mažeikių ir Biržų rajonuose dirbusio lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, 

pedagogo — veterano atsiminimai apie Viekšnius 1934—1941 metais. — Biržai, 1987 02 10. — 

Rankraštis // VVB. — [↑ Virkutis Leonas. Dienos, kurių neužmiršiu // Vienybė. — 1988. — 

Rugpj. 4, 6, 9]. — Tekste: 

Tada miestelio centre buvusi turgavietė ir dalis į ją sueinančių [...] gatvių buvo stambokais 

akmenimis brukavotos, ir, kai kauštelėjęs stambesnis gaspadorius smarkiau sukirsdavo arkliams, 

geležimi kaustyti tekiniai sukeldavo tokį trinksėjimą, nors ausis užsikimšk, o į šalis pasipildavo 

iš po ratų žiežirbų spiečius. Viekšniai tais laikais buvo perdėm „mediniai”. Buvo vos keli 

mūriniai pastatai: bažnyčia, cerkvė, malūnas ant Ventos ir keli nedideli namai gatvėse. 

Progimnazija irgi veikė mediniame pastate, o pradinės mokyklos skyriai buvo išsimėtę po 

miestelį nedideliuose privačiuose namuose. [...]. Per turgavietės vidurį tęsėsi neįmantrių būdų, 

palapinių eilė — vadinamųjų bagamazų. 

Lengvenaitė-Urbienė Amelija. Mano vaikystės Viekšniai // Vienybė. — 1987. — Kovo 31 

(Ir nuotrauka: Viekšnių bažnyčios gaisras); Bal. 2. — Tekste: Viekšniai, mokyklos, mokytojai, 

žmonės. 

„Eidama į liaudinę, kasdien turėjau prošal praeiti pro didžiulį namą, kur tuo metu buvo 

Viekšnių vidurinė mokykla. (Vėliau šitame name ilgą laiką buvo paštas, o dar vėliau — kultūros 

namai. Deja, jų šiandien nebėra: anot viekšniškių — „Mūsų Kultūra sudegė”). Ir į patį namą, ir į 

tos mokyklos mokinius žiūrėjau su didžiausia pagarba.” 

Meilus E. Lietuvos miestų ir miestelių išsidėstymo raida (XVII a. antroje pusėje—XVIII a.) // 

Urbanistika ir rajoninis planavimas: Lietuvos teritorijos apgyvendinimo raida. — Vilnius, 1988. 

— Nr. 15. — P. 71. 


5. — Tekste trys kryžių nuotraukos. Ir kryžiaus Jonui Šiuipiui. 

Čiubrinskas V. Lietuvių valstiečių trobesių statybos apeigų struktūra ir funkcijos (XIX a. 

II p.—XX a. pr.) // Lituanistica. — 1990. — Nr. 4. — P. 32, 39. — Tekste: „Netinka gyvenamąjį 

trobesį statyti toje vietoje, kur anksčiau kada nors ėjo kelias: „Kelias — šventa vieta, juo kunigas 

su Švenčiausiuoju važinėja”. Užrašyta Viekšniuose. Nurodytas archyvas: Istorijos instituto 

Etnografijos skyriaus rankraštynas. Byla 836. Aprašas 4. 


— Tekste: 

„Tik ką [...] muziejaus patalpose buvo eksponuojamas [...] A. Juodpusio teminis darbų 





albume.” 

Purvinienė M., Purvinas M. Viekšnių istorinės dalies architektūrinio paveldo tyrimai. — 

Kaunas: Lietuvos Mokslininkų sąjunga; Kauno Žemaičių bendrija, 1991. — T. 1. — Rankraštis 

// VVB. — Tekste: Bendroji dalis. Viekšnių fotopanorama. Grafinė medžiaga. Turinys: Įvadas. 

Viekšnių tyrimo problemos. Viekšniai XIX a. planuose. Viekšniai pokario metais. 1975 m. 

Viekšnių išplanavimo projektas. Reali Viekšnių ugdymo praktika. Bendri Viekšnių vaizdai. 

Viekšnių fotopanoramos. Viekšnių istorinės dalies vertybės. Viekšnių pastatų vertinimo 

principai. Vertingi pastatai ir teritorijos. Agresyvūs pastatai ir suniokoti plotai. Būtini statybiniai 

apribojimai. Siūlymai Viekšnių centrui tvarkyti. Išvados. 

139

Grafinė dalis — 17 lapų brėžinių: 

1. Viekšnių dvaro žemės XIX a. Brėžinio kopija. Originalas: F. U-473. Ap. 5. Byla 201 // 

KCVIA. — Brėžinio tekste pavadinimai: Имъніе Въкшне. [Граница] отъ Казенных дер. Чеки 

и Завенце. Граница отъ Деревни Подварай Помъщика Таньскаго. Граница отъ Имънія 

Мейже Помъщика Панцсрсйнскаго. Граница отъ Казенной Деревни Майги. 

2. Viekšnių miestelio 1861 m. sutvarkymo projektas. Brėžinio kopija. Originalas: F. U-473. 

Ap. 2. Byla 270 // KCVIA. — Brėžinio tekste ir Fermos kaimo pavadinimas: Граница отъ 

угодій казенной фермы Въкшне. Граница отъ угодій казенных крестьянъ м. Въкшне. 

Урочище Ужброварась. 

3. Viekšnių klebonijos 1840—1844 m. žemių planas. Brėžinio kopija. Originalas: F. U-66. 

Ap. 6. Byla 391 // KCVIA. 

4. Viekšnių Romos katalikų parapijos žemės 1868 m. Brėžinio kopija. Originalas: F. U-66. 

Ap. 5. Byla 201. — Brėžinio Tekste: Подробный планъ угодій Въкшнянскаго Римско — 

католическаго приходскаго духовенства въ м. Въкшню и в дер. Миле. 

5. Viekšnių špitolės projektas. — 2 lapai. Brėžinio kopija. Originalas: F. U-473. Ap. 2. Byla 

270 // KCVIA. 

6. Viekšnių odų fabriko 1901 m. projektas. Brėžinio kopija. Tekste: Чертежъ кожевнаго 

завода принадлежащаго мъщанину Абраму Гутмановичу Кальварію. 

7. Viekšniai — esama būklė 1975 m. — 2 lapai. 

8. Viekšnių 1975 m. išplanavimo projektas. — 2 lapai. 

9. Viekšniai — esama būklė 1991 m. 

10. Viekšnių vertingi pastatai ir plotai. 

11. Viekšnių kenksmingi pastatai ir nuniokotos teritorijos. 

12. Viekšnių istorinės dalies analizė — esančios vertybės. 

13. Būtini statybiniai apribojimai Viekšnių istorinėje dalyje. 

14. Siūlymai istorinei daliai tvarkyti. 



// VVB. — Tekste: Vytauto gatvės pastatai. Turinys: Įvadas. Pastatai Vytauto gatvėje 

(aprašymas). Viekšnių pastatų vertinimo principai. Vytauto gatvės pastatų vertė. Pastatai Vytauto 

gatvėje (nuotraukos). 



// VVB. — Tekste: Tilto ir Mažeikių gatvių pastatai. Turinys: Įvadas. Tilto gatvės pastatai 

(aprašymas). Viekšnių pastatų vertinimo principai. Tilto gatvės pastatų vertė. Mažeikių gatvės 

pastatai. Viekšnių pastatų vertinimo principai. Mažeikių gatvės pastatų vertė. Pastatai Tilto ir 

Mažeikių gatvėse (nuotraukos). 



// VVB. — Tekste: Akmenės, Papilės, Dariaus ir Girėno gatvių pastatai. 



// VVB. — Tekste: Žalgirio, J. Basanavičiaus, S. Daukanto, Biržiškų, Bažnyčios, Tirkšlių, 

Birutės, Kalno, Kęstučio, M. Valančiaus, Ventos, Žvyro, Upės, Malūno, Šilovo (Turgaus), 

Maironio, L. Skabeikos, Puodininkų gatvių pastatai. 

140

Rozga Leopoldas. Reikia suremti pečius // Vienybė. — 1991. — Vas. 5: ir Viekšnių centro 

nuotrauka. — Visas tekstas: 

Savo istorine praeitimi ir kultūros tradicijomis Viekšniai lenkia kitus mūsų rajono miestelius, 

žinomi visoje Lietuvoje. Tačiau ir jie socialistinei santvarkai yra atidavę sunkią ir alinančią 

duoklę. Nuo pat pokario metų nebuvo vertinama miestelio urbanistinė struktūra, išvaizda, buvę 

gyvenvietės ir rajono šeimininkai vis nerasdavo lėšų ir laiko tvarkyti gatvėms ir prižiūrėti 

pastatams. Taip daug kas negrąžinamai prarasta arba sugadinta. Neradus laiku išeities, buvo 

nualintas senosios gimnazijos pastatas, kurį, nesugalvojus kaip pritaikyti, nuspręsta nugriauti, ir 

tai lengva ranka padaryta. Neleistinai sugadinta buvusi miestelio aikštė, buvęs Biržiškų šeimos 

namas sugadintas rekonstruojant ir pristatant antrą aukštą. Norint jam grąžinti pirmykštę 

išvaizdą, reikia ne tik pradėti nuo pamatų, bet ir iškeldinti ten gyvenančius žmones. Dar blogiau, 

kad miestelyje šeimininkauja kelios žinybos, jų daugiabučiai namai statomi kur papuola ir gadina 

jo išvaizdą. O kad yra gyvenvietės generalinis planas, regis, kurį laiką nė neprisiminta. Per 

artimiausius keletą metų iškilo būtinumas nugriauti 12 avarinių medinių namų, jų gyventojams 

perkelti numatyta pastatyti trejetą daugiabučių. Ir vėl statoma ne ten, kur tiktų, o kur patogiau. 

Kaip išsaugoti miestelį? Kaip jį geriau tvarkyti ir puoselėti? Apie tai ir užvedė kalbą Biržiškų 

draugijos nariai, pasikvietę į susitikimą gyvenvietės Tarybos ir viekšniškiams atstovaujančius 

rajono Tarybos deputatus, įstaigų bei organizacijų vadovus. 

Pokalbis, regis, savaime subrendo. Biržiškų draugija ėmėsi žygių rekonstruoti Biržiškų namą 

ir jame įrengti žymiųjų mūsų kraštiečių muziejų, pastatyti jiems paminklą. Kraštiečiams iš 

Kauno ir Respublikos, susisiekimo ministrui J. Biržiškiui padedant, į Viekšnius buvo atsiųsti 

keletas architektų apžiūrėti miestelio ir parinkti paminklui vietą. Jų miestelio išvaizda taip pat 

nenudžiugino. Besvarstant ir beieškant išeities, suabejota, ar tikrai būtina nugriauti visus 

vadinamuosius avarinius namus, gal paskaičiuoti, kiek kainuotų juos išsaugoti? 

Draugijos narių ir deputatų pokalbyje prieita prie išvados, kad būtina parengti naują miestelio 

raidos generalinį planą, kurio ateityje privalu būtų kruopščiai paisyti. Viekšniškiai su pavydu 

žvelgia į Akmenės miestą, kuris pastaraisiais metais buvo neblogai sutvarkytas, ir kelia klausimą 

rajono savivaldybei, ar neatėjo laikas skirti lėšų Viekšnių centralizuotam tvarkymui. 

Gyvenvietės savivaldybė, viršaitis S. Galkus ir be draugijos priminimų turi apsčiai rūpesčių. 

Neaišku, ar bus lėšų užbaigti statomiems kultūros namams. Matyt, ir šiemet nepavyks pradėti 

senosios vaistinės restauravimą, kurį užbaigus, čia būtų galima įrengti įdomų muziejų. Biržiškų 

draugijos pirmininkė gydytoja A. Gurauskaitė išsiaiškino, kad žadėtosios ambulatorijos statybos 

dokumentacija rajone laiku neparengta, vadinasi, jos statyba nusitęs mažiausiai trejetą metų, taigi 

medikai privalės glaustis senajame A. Biržiškos sveikatos namų pastate, o jam būtinas remontas. 

Pats laikas mąstyti, kam šis pastatas bus panaudojamas ateityje, ambulatorijai iš jo išsikėlus. 

Miestelyje daug senų, priežiūros reikalingų žmonių, ryškėja būtinybė turėti parapijos arba 

senelių namus — „špitolę”. Jau dabar tam galima būtų panaudoti, pritaikyti pastatą, kuriame šiuo 

metu yra vaistinė, jo dalį suremontavus. Matyt, kad prisidėtų ir parapija. 

Pasak gydytojos A. Gurauskaitės, reikia geriau panaudoti ir Caritas moterų gerus norus. 

Vasarą jos paima vaikų namų auklėtinių, vaikai mielai važiuoja į Viekšnius — bet ir vėl: kur juos 

apgyvendinti? 

Štai tokį rūpesčių kamuolį ir pabandė išvynioti Biržiškų draugijos nariai ir deputatai bei 

įstaigų vadovai. 

Pasak gyvenvietės viršaičio S. Galkaus, daugelį problemų sukelia socialinė ir ekonominė 

situacija. Gyvenvietė neturi gerų kanalizacijos tinklų, ribotas valymo įrengimų pajėgumas, 

būtinai reikia naujų, jei mąstome apie gyvenvietės plėtimą. Kiekvienas norintis gauti sklypą 

individualiai statybai stengiasi jį gauti kuo palankesnėje vietoje, arčiau vandentiekio, šildymo 

tinklų, tuomet gyvenvietės architektūrinė išvaizda nė motais. Norint išsaugoti kai kuriuos senus 

namus, reikėtų prarasti 20 butų naują namą, kuris suprojektuotas būtent toje vietoje. 

Perspektyvinio statybos kvartalo nėra, o dabar į rajono socialinės raidos planą įtraukti tokius 

kapitalinius dalykus gali būti sunkoka, nes lėšų trūks visoms ūkinėms ir socialinėms sferoms. 

Gyvenvietės Tarybos pirmininkas J. Gaurylius, Žemės ūkio mokyklos direktorius 

R. Norbutas, rajono statybos organizacijos pirmininkas K. Nacys, kiti pokalbio dalyviai teikė 

savo pasiūlymus, dalijosi mintimis ir abejonėmis. Šių didelių norų realizavimas pareikalaus 

141

nuoseklaus didelio darbo. Jį atlikti įmanoma tik surėmus pečius deputatams, darbo kolektyvams, 

visuomeninėms organizacijoms. Savivaldybė ketina dalį avarinių namų ne griauti, o siūlyti 

įsigyti gyventojams, kurie juos susiremontuotų. Bet kol nėra privatizacijos įstatymų, neaišku, 

kaip elgsis kai kurie jų buvę savininkai. Matyt, kad ir patys gyventojai galėtų ir turėtų ką 

pasiūlyti savivaldybei, aktyviau patys prisidėti, kad Viekšniai iš tikro būtų jaukūs, harmoningai 

suderinantys senovę ir naujus epochos bruožus. 

Purvinienė Marija, Purvinas Martynas. Viekšnių tyrimus užbaigus // Vienybė. — 1992. — 

Kovo 28. — Visas tekstas: 

Vasario 7 d. Viekšnių savivaldybei įteikėme darbą „Viekšnių istorinės dalies architektūrinio 

paveldo tyrimai”. 

Viekšniuose gimęs ir augęs E. Levitas niekaip negalėjo susitaikyti su seno miestelio 

niokojimu sovietmečiu, kai įdomios tradicinės gyvenvietės vietoje dygo nykios socializmo 

epochos statiniai. Ilgai buvo klibintos įvairių instancijų durys, kol galop sulaukta Lietuvos 

atgimimo, kai praeitis jau nebebuvo koks baubas, kaip kad ankstesniaisiais dešimtmečiais. Tad 

prisiminta, kad Viekšniai — ir nuostabios Biržiškų giminės tėviškė, ir šiaip praeityje garsėjusi 

gyvenvietė. 

Besiruošiant deramai paminėti žymiąją Biržiškų šeimą, kartu panorėta ir senojo miestelio 

kultūros paveldą tiksliau apibūdinti, dar išlikusius senus statinius bei senovinio išplanavimo 

žymes įvertinti. Tokio darbo svarbą suprato, ir jį perėmė Viekšnių šviesuoliai, visų pirma — 

Biržiškų draugijos pirmininkė gydytoja A. Gurauskaitė. Ir miestelio savivaldybė, nelengvose 

visuotinių pasikeitimų sąlygose atsidūrusi, galop pasiryžo užsakyti gyvenvietės senosios dalies 

tyrimus. Tą darbą ir atlikome praėjusiais metais, padedant viekšniškiams. 

Panašius darbus — senųjų pastatų bei gyvenviečių tyrimus — jau esame vykdę Trakuose ir 

Rusnėje, Kaune ir Ukmergėje, Neringoje ir dar daugelyje kitų vietovių. Į Viekšnių tyrimus 

„įsikinkėme” dar ir protėvių, kažkada gyvenusių Žemaitijoje, atminimą pagerbdami. 

Susidomėjimą praeitimi skatino ir atsikūrusi Žemaičių bendrija, jos Kauno skyrius. 

Beje, nelengvais laikais gyvenant, tūlas imasi prikaišioti, kad dideli pinigai, visokioms 

kultūroms ir mokslams švaistomi. Tokius galima būtų nuraminti — Viekšnių tyrimams buvo 

skirta beveik simboliška suma, nepadengusi ir techninių apiforminimo darbų vertės. Tad senąjį 

miestelį tyrinėjome labdaros jausmo skatinami, norėdami padėti geriau pažinti Žemaitijos 

kultūros paveldą. 

Per vienerius metus atlikome nemažą darbą, Po ilgokų paruošiamųjų tyrimų parengėme 

penketą nemenkų tomų, sutalpinusių beveik 600 didokų fotonuotraukų, 250 mašinraščio puslapių 

aprašymo. Buvo nufotografuotas, apibūdintas bei įvertintas kiekvienas pastatas Viekšnių 

istorinėje dalyje, atrenkant vertingus, pažymint netikusius statinius, gerai išsilaikiusias ir 

reikšmingas vietas, sovietmečiu sudarkytus plotus. Toks nuodugnus Viekšnių architektūrinio 

paveldo tyrimas atliktas pirmą kartą. Darbe buvo užfiksuotos nykstančiojo senovės palikimo 

liekanos. 

Per kelis sovietinės santvarkos dešimtmečius Viekšniai itin nukentėjo, nepateisinamai ten 

buvo sunaikinta daug reikšmingų praeities žymių. Dėl daugelio priežasčių nuošalyje likusį 

miestelį savaip niokojo ir projektuotojai bei statybininkai, Viekšnių istorinę dalį užgriozdinę 

tipiniais pastatais. 

Vertinome ir šiandieninę miestelio senosios dalies būklę, atrinkome vertingiausius ir 

labiausiai saugotinus plotus. Parengėme siūlymus tos Viekšnių dalies tvarkymui bei vertingų 

bruožų atgaivinimui. Norėtųsi tikėtis, kad praeities vertybės bei savitas Viekšnių kultūros 

paveldas bus daugiau gerbiami ir geriau globojami. Tam galės padėti ir mūsų atlikti tyrimai. 

Marija PURVINIENĖ. Architektė, Žemaičių bendrijos Kauno valdybos narė. 

Martynas PURVINAS. Architektūros mokslų kandidatas. 

Imbrienė Vilhelmina. Istorinį palikimą saugant // Vienybė. — 1992. — Gruod. 19. — 

Tekste: „Vienas įdomesnių medinių statinių Viekšniuose” — namas Nr. 6. Valančiaus gatvėje. 

142

Purvinienė M., Purvinas M. Miestelio dvasios ieškant: Senųjų Viekšnių architektūros 

tyrimai // Liaudies kultūra. — 1993. — Nr. 3. — P. 34—37. 

Banionis J. Viekšniai: Biržiškų kryžius // Nukentėję paminklai. — Vilnius, 1994. — P. 7. 

Merkienė A. Stainės Lietuvoje: Realijos ir leksemos sąsaja (XVI—XX a.) // Lituanistica. — 

1994. — Nr. 1 (17). — P. 7. — Tekste: „Arklidė su patalpa arklininkui buvo paplitusi daugelyje 

Lietuvos vietų. Ji minima [...] 1773 08 13 Tryškių seniūnijos Pavirvyčio vaitystės, 1775 06 24 

Viekšnių seniūnijos [...] inventoriuose.” Nurodytas archyvas: Lietuvos valstybinis istorijos 

archyvas. F. SA. B. 3910. L. 2. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Laiko verpetai // Vienybė. — 1994. — Lapkr. 5, 9, 

12. — Tekste: 

„Mano gimtieji namai — senoji Viekšnių vaistinė — stovi kamputyje prie tuometinės erdvios 

turgaus aikštės, į kurią žvaigždiniu būdu įsilieja net kelios gatvės. [...]. Visas judėjimas vyko per 

miestelio centrą, kurio išplanavimas, beje, dabar bjauriai sugadintas, pagal nežinia kokių 

architektų projektus vos ne viduryje aikštės įkišus maisto parduotuvės ir valgyklos pastatą, toliau 

be jokios tvarkos buities pavilijoną, profesinės technikos mokyklos ir kitus pastatus.” 

Kerys Bronius. Mūsų senieji „brokeriai” // Vienybė. — 1995. — Geg. 13. — Tekste: Smuklė 

„Kalninė” Palnosų kaime. — Tekste: 

Manoma, kad gerokai iki 1930 m. Palnosų kaime buvusioje karčemoje apsigyveno Jankelis 

Byrka. Kai palnosiškis Juozas Samulevičius, būdamas 18 metų, 1930 m. tarnavo pas Jankelį 

darbininku, Jankelis Palnosuose jau seniai gyvenęs. Toliau už geležinkelio turėjo 18 hektarų 

žemės, apie 8 karves, du arklius. Rytiniame namo gale buvo parduotuvė su iškaba. Šeima 

nedidelė — žmona ir duktė ar įdukra. Pats Jankelis, vienas ar su viekšniškiu padėjėju, 

supirkinėdavo grūdus, kiaušinius, „skūreles” ir pardavinėdavo Mažeikiuose ar kitur. Pasakojama, 

buvęs geras žydas, už darbą gerai mokėdavęs ir gerai maitindavęs. 




Rimdeikienė Aldona. Prano Mašioto fotografuotas koplytstulpis // Diena. — 1996. — Liep. 

18. — P. 12. — Tekste: 

„Tyrinėdama dailininko Adomo Varno (1879—1979) Lietuvos stogastulpių, koplytstulpių, 

koplytėlių, kryžių negatyvų kolekciją, nuo 1982 m. saugomą M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, 

susidomėjau joje esančiais pedagogo, vaikų rašytojo Prano Mašioto (1863—1940) fotografuotų 

paminklų negatyvais. 

A. Varno kolekcijoje yra 4 paminklų negatyvai, ties kuriais nurodyta Pr. Mašioto autorystė. 

Trys iš jų fotografuoti 1901—1902 m. Panevėžio apskrityje (smulkesnė metrika neužrašyta) ir 

vienas 1913—1914 m. Viekšniuose, Mažeikių apskrityje. Gali būti, kad kolekcijoje yra ir 

daugiau Pr. Mašioto fotografuotų paminklų, tačiau ties kitais rašytojo pavardė nenurodyta”. — 

[Apie Prano Mašioto keliones po Lietuvą: Marija Urbšienė. Prie žibalinės lempos. — Vilnius, 

1982]. 

Kynas A. Žemaitijos mažosios architektūros statinių geležinių viršūnių meniniai ypatumai // 

Tautodailės metraštis: Žemaitija. — 1997. — Nr. 1. — P. 32, 39. — Tekste: Eksponatai iš Čekų, 

Padvarių kaimų ir Viekšnių. 

Juodpusis Apolinaras. Fotografija — regimoji atmintis (2) // Vienybė. — 1997. — Vas. 1. — 

Tekste: „Štai Viekšnių valsčiaus pašto tarnautojai 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metais, 

nusifotografavę prie savo įstaigos. Buvęs pašto pastatas pokario metais buvo rekonstruotas, čia 

įrengti anuomet gana erdvūs kultūros namai, kur viekšniškiai ir atvežtinius spektaklius bei filmus 

143

žiūrėdavo, ir patys vaidindavo. bet pastatas žuvo liepsnose, ir tik sena fotografija bemini anuos 

laikus. [...]. Iš viekšniškio fotografo J. Kinčino kolekcijos į mus žvelgia nepakartojami, įspūdingi 

tipažai — tarnautojai ir kunigai, lietuviai ir žydai.” 


1997. — Spal. 1: Ir 2 nuotraukos: „Nežinomo fotografo nuotraukose buvęs Pavirvytės dvaras 

1938 metais iš fasadinės ir kiemo pusės”. — Visas tekstas: 









Dar visai neseniai, sovietiniais laikais, buvo skelbiama, kad dvarai skleidžia tik blogį. Dvarų 

pastatai buvo intensyviai griaunami, naikinami, jų šeimininkai arba spėjo pasitraukti į Vakarus, 

arba buvo nukankinti Sibiro gulaguose. Norėčiau pacituoti Vilniuje, Radvilų rūmuose, ką tik 

įsikūrusio Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktoriaus Aleksandro Guobio žodžius, 

kad sovietmečiu buvo stengtasi, jog nebeliktų mūsų praeities kultūros, nebeliktų pagarbos 

istorijai ir ankstesne dvasia išauklėtų žmonių. Kol žmogus žino savo šaknis, laikosi jų įsikibęs, 

išlaiko tradicijas, puoselėja praeities kultūrą, tol neįmanoma sunaikinti tautos. 

Aišku, ne viskas dvarų gyvenime buvo teigiama. Daug nuodėmių iš jų sklisdavo. Bet ne visi 

dvarininkai buvo vienodi. Vieni lėbaudavo, trankėsi po užsienius, o kiti rūpinosi savo krašto 

gerove, kultūra, savo žmonių gyvenimu. Jau vien tai, kad dvaruose buvo kaupiami vertingi meno 

kūriniai, turtingos bibliotekos, reti augalai, išugdyti, gražiai išplanuoti parkai, neleidžia 

beatodairiškai paneigti jų indėlį į krašto kultūrą. 


















Minint Europos paveldo dienas, nejučiomis nuklystu į vaikystę. Tais laikais buvo paprotys, 

kad dvaruose rinkdavosi apylinkių inteligentai, tad mano seneliai ir tėvai lankėsi daugelyje jų, 

dažnai pasiimdami kartu ir mane, tada dar mažytę mergaitę. 

Bene didžiausią įspūdį man paliko nepaprastai gražaus miško apsuptas Santeklių dvaras. 

Persikėlus per Ventą plaustu, kelias pakildavo upės šlaitu, ir patekdavai į didingų liepų alėją, kuri 

nuvesdavo iki dvaro rūmų. Jie buvo įdomūs: lyg rytiečių šventyklų dvigubas stogas, po namu 

galingi požemiai su išėjimu į Ventos skardį. Šeimininkės vedžiojo mus po juos žybsint žibintui ir 

pasakojo, kad šiuo slaptu išėjimu kadaise pasinaudojo sukilėliai, bėgdami nuo juos persekiojusių 

caro kazokų. Gal tai tik legenda? Dvaro sienas puošė didingi protėvių portretai, japonų 

dailininkų akvarelės. 

144

Į Pavirvytės dvarą važiuodavome lapuočių medžių alėja, o kita — eglių — vedė Tryškių link. 

Po šiomis eglėmis augdavo rudmėsės. Dvaro savininkė Viktorija Nagurskienė pelnė mano 

simpatiją tuo, kad niekada man — vaikui — nedovanodavo saldainių, o parinkdavo kokią nors 

įdomesnę knygą. 

Romantiškai nuteikdavo tėvelio pasakojimas apie 1863 m. sukilime dalyvavusį dvarininką 

Mykolą Tanskį, kurį, surakintą grandinėmis, kazokai pėsčią iš jo Marškonės dvarelio išvarė į 

Sibirą. 

Į Antanavos dvarą, kuris mano vaikystės laikais priklausė Bronislavui Giedraičiui, labai 

dažnai užsukdavome, su tėveliu važiuodami į mūsų ūkį. To dvaro parke augo daugybė 

pakalnučių, kurios pavasarį skleidė nuostabų kvapą. Mažutė, judri ir labai šneki p. Giedraitienė 

mano mamos vardinėms (gegužės 15 d.) visada atveždavo didele puokšte šių gražių pavasariškų 

gėlių. 

Didelė iškyla būdavo važiavimas į Kontrimams priklausančius Birbiliškės ir Tučių dvarus. 

Nuo Tučių kelias būdavo sunkiai įveikiamas: miško keliukas buvo labai duobėtas, šlapias. 

Arkliai vos įstengdavo ištraukti vežimą iš vienos duobės, kai tuoj jis vėl nugrimzdavo į kitą, o 

purvas taškydavosi net iki galvų. 

Apie apsilankymus pas Daugirdus Bugiuose jau esu anksčiau rašiusi, tad nebenoriu kartotis. 

Ne kartą esame svečiavęsi vėžių gaudynėse Ašvėnuose pas Sobieslovo Pančerinskio šeimą. 

Gal ateityje šia tema dar plačiau parašysiu, o dabar dar sykį grįžtu prie minties, jog būtina 

skubiai rinkti prisiminimus apie mūsų krašto praeitį, kol dar neiškeliavo Anapilin paskutiniai tų 

dienų liudininkai. 




















24: ir nuotrauka. — Tekste: „Viename šio darželio gale vietos meistrai pagamino šv. Mergelės 

statulą, o kitame pagal skulptoriaus B. Pundziaus projektą pastatė paminklą kunigaikščiui 

Vytautui. Abu paminklus pašventino iš Telšių kurijos atvykęs prelatas Narijauskas. Kai kurie 

viekšniškiai man yra pasakoję, kad gėlyno viduryje dar stovėjęs ir geležinis vilkas, bet aš jo 

neprisimenu. Jo buvimą ginčijo ir daugelis mano pažįstamų, tad šio fakto negaliu patvirtinti. 

Reikia džiaugtis, kad paminklas Vytautui Didžiajam per karą ir okupaciją išliko iki mūsų dienų.” 

— [Yra išlikusi geležinio vilko nuotrauka]. 

145

Adomaitis Alvydas (Ventos regioninio parko direktorius). Viekšnių urbanistinis draustinis // 

Vienybė. — 1998. — Liep. 25, 28. — Visas tekstas: 

Viekšnių miestelio bei seniūnijos gyventojai pagrįstai nerimauja, kad būsimosios 

administracinės sistemos reformos autoriai juos pamiršo ir neketina atkurti valsčiaus. Praeityje 

būtent Viekšniai buvo reikšmingiausia gyvenvietė plačioje teritorijoje į šiaurės vakarus nuo 

Šiaulių bei Kuršėnų. Jie pranoko Tirkšlius bei Sedą, tik praeito amžiaus viduryje suskatusius 

augti Mažeikius ir nuošaly nuo geležinkelio likusią Akmenę. 

Istorikai teigia, jog po ilgų karų su kryžiuočiais ši teritorija buvo retai gyvenama. Patys 

Viekšniai žinomi nuo XVI amžiaus. Iš 1528 m. karinės prievolės sąrašų matyti, jog tuomet 

valsčiuje gyveno 33 bajorų šeimos. 

XVII amžiaus pradžioje Viekšniai jau buvo seniūnija be pilies. 1656 m. miestelį ir jo 

apylinkes nusiaubė švedų kariauna. Ir vėliau Viekšnius ir jų gyventojus ilgai persekiojo didelės 

nelaimės — marai ir kitokios epidemijos, karo veiksmai, ne kartą pastatus naikino gaisrai. Pasak 

dokumentų, 1847 m. miestelyje gyveno 1120 žydų, o 1860 m. minima buvus tik 500 krikščionių. 

Jau XIX amžiuje Viekšniai garsėjo savo turgais, veikė bene 60 krautuvių. Tarpukario metais 

Viekšniuose veikusi progimnazija išugdė Lietuvai daugybę mokslo ir kultūros veikėjų. Nuo 

1925 m. Viekšniuose veikė suaugusiųjų lavinimo institucija — vyskupo M. Valančiaus liaudies 

universitetas, vėliau perėmęs dr. Basanavičiaus vardą. 

Nepriklausomybės metais Viekšniuose buvo keletas keramikos ir maisto pramonės dirbtuvių, 

praeito amžiaus pabaigoje pastatytasis vandens malūnas, pieninė, vilnų verpykla bei karšykla, 

odų dirbtuvė, girininkija, nuo 1860 metų veikianti vaistinė yra viena seniausių Žemaitijoje. 

Sveikatos apsaugos sistemą papildė profesoriaus M. Biržiškos 1938 m. pastatydinti sveikatos 

namai. Skirtingų konfesijų tikintieji meldėsi bažnyčioje, cerkvėje bei sinagogoje. 

Viekšnių miestelis smarkiai nukentėjo ir per pirmąjį, ir per antrąjį pasaulinius karus. Deja, 

griovimas nesiliovė ir taikos metais. Kito ne tik tradicinė miestelio išvaizda, buvo griaunamos ir 

senosios tradicijos. Vadovaujantis sovietinėmis senojo pasaulio griovimo ir naujo prievartinio 

statymo nuostatomis, nauji architektūriniai ir erdviniai miestelio elementai nebuvo derinami su 

vietos specifika, per amžius susiklosčiusia buities raidos logika, su čionykščio gyvenimo 

specifika. Daug kas buvo daroma tarsi specialiai atžagariai — paniekinant senąsias vertybes, 

nepaisant gyvenimo išminties ir moralės. 

Pokario dešimtmečiais ypač nukentėjo Viekšnių miestelio centras. Nebeliko beveik keturis 

šimtmečius tarnavusios tradicinės turgaus aikštės, tiesiog ant žmonių kaulų, buvusių senųjų 

kapinių vietoje, pastatyta nebūdingos šiam kraštui architektūros profesinė technikos mokykla su 

ją supančiomis bendrabučių „dėžutėmis”. Ypač ryškiu akibrokštu laikytinas senosios klebonijos 

nugriovimas, jos vieton įspraudžiant penkiaaukštį gyvenamąjį namą, užstojusį nuo vakarų pusės 

bažnyčią ir perkirtusį kelią iš šventoriaus į kapines. Sveiku protu taip pat neįmanoma suvokti, 

kam reikėjo piečiau Tilto gatvės nugriauti istorinę reikšmę turėjusius žydų maldos namus ir toje 

vietoje suprojektuoti du tipinius keturaukščius gyvenamuosius pastatus, visiškai nesiderinančius 

prie senosios miestelio dalies architektūros. Daugybė viekšniškių piktinosi neapgalvotu senosios 

gimnazijos pastato nugriovimu. Gerai, kad mokytojai entuziastai suspėjo pagaminti buvusios 

gimnazijos maketą, kuris tebesaugomas vidurinėje mokykloje. Šiandien vietoje senosios 

mokyklos, išugdžiusios tiek kultūros ir mokslo švyturių, riogso brangiai kainavęs, taip ir 

nebeužbaigtas balto mūro pastatas, turėjęs tapti kultūros namais. Jis ne tik sugadino šios 

miestelio dalies išvaizdą, bet ir tapęs nebereikalingu, kelia pavojų jame karą mėgstantiems žaisti 

vaikams. Neretai čia prieglobsčio ieško ir visokie girtuokliai. Kiek trūksta, kad ši vieta 

subrandintų ir kokį pavojingą nusikaltimą. 

Vis dėlto miestelio istorinėje dalyje dar išlikę nemažai senų ir įdomių pastatų. Deja, net dabar, 

kuomet nebegalioja sovietinė komandinė ūkio bei statybų sistema, labai vertingose urbanistiniu 

atžvilgiu vietose ima ir išdygsta nepatogūs ir neišvaizdūs statiniai. Miestelis neturi 

perspektyvinio statybų plano, tik tą sovietmečio projektą, pagal kurį visas miestelio centras 

turėjo būti užstatytas daugiaaukščiais namais. 

Sveiku protu nesuvokiama, kodėl ir dabar išduodami leidimai čia statyti netinkamos 

architektūros pastatus. Tokių nusižengimų padaryta Vytauto, Mažeikių, Akmenės, Puodininkų, 

146

Dariaus ir Girėno gatvėse. Vis dėlto ir šiose, ir Biržiškų bei Tilto gatvėse dar išlikę 

architektūriniu ir kultūros istorijos atžvilgiu vertingų pastatų bei jų elementų. 

Architektai Marija ir Martynas Purvinai 1992 m. nuodugniai ištyrė Viekšnių architektūrinį 

urbanistinį paveldą. Jų parengtuose dokumentuose minima, kad iš išlikusių senų miestelio 

pastatų 376 — įdomūs, 99 — vertingi, 31 — labai vertingas, o 3 ypatingos vertės. Savaime 

suprantama, kad per 5 metus, prabėgusius nuo šių tyrinėjimų, vertingų pastatų miestelyje dar 

sumažėjo. Su liūdesiu tenka konstatuoti, kad iš dar išlikusių senųjų pastatų daugelio būklė yra 

apgailėtina, avarinė. 

Tad ką reikia daryti? Manau, kad pirmiausia rajono architektai turėtų inventorizuoti visas 

nebaigtas statybas ir kur įmanoma pakoreguoti pagrindinius fasadus, juos priderinti prie 

tradicinės miestelio architektūros. Kitas svarbus uždavinys specialistams būtų parengti 

perspektyvinį miestelio statybų išplanavimą. Be to, reikia dar kartą patikslinti išlikusias 

architektūrines vertybes ir parengti pirmaeilių darbų taisykles, kad gyventojai žinotų, ką 

konkrečiai reikėtų daryti. Šį darbą Ventos regioninio parko administracija jau inicijuoja. 

Tolimesnis uždavinys būtų parengti būtiniausių darbų programą, ieškoti lėšų, gal lengvatinių 

kreditų ar kokios tarptautinės programos šiems darbams atlikti. 

Sklinda gandai, kad Viekšniams tapus urbanistiniu draustiniu, sugriežtėję reikalavimai dar 

labiau apsunkins ir taip nelengvai besiverčiančių viekšniškių gyvenimą. Noriu visus nuraminti: 

jeigu pasiseks šiuo atžvilgiu įvesti tvarką, visiems bus tik lengviau. Bet kurio miesto ar miestelio 

architektūra, išmintingas tvarkymas, kaip ir nepamatuotas senų tradicijų griovimas, tiesiogiai 

susiję su žmonių sveikata. Nepriimtinos išvaizdos pastatas ar kitoks architektūros akcentas yra 

tarsi piktžolė. Kiekvienas geros, per šimtmečius įsitvirtinusios tradicijos atmetimas ar 

sugriovimas yra tarsi gyvybiškai svarbios kūno dalies amputavimas. Žodžiu, kuo mažiau bus 

piktžolių, žaizdų ir neprotingos valios primetamų sprendimų, tuo visuomenei bus patogiau ir 

dvasiškai sveikiau gyventi, miestelis ir jo apylinkės taps patrauklesni atvykstantiems, vadinasi, ir 

naujiems verslams. Viekšniai gali ir turi teikti džiaugsmo ne tik patiems viekšniškiams, bet ir 

visiems juos aplankantiems. 

Gajauskas Saulius. Tiltai turi savo gyvenimą // Vienybė. — 1998. — Spal. 20: ir nuotraukos. 

— Tekste: 

„1955 metais pastatytas tiltas per Ventos upę Viekšniuose, kelyje Tryškiai—Viekšniai. 

Statinys ilgiausias ne tik rajone, bet ir visame regione: jo ilgis 108,4 metro, aukštis 10,5 metro.” 

Tiltas per Virvytę prie Gudų, Pavirvytės, tiltas per Ventą prie Palnosų. „Visų tiltų patriarchas yra 

tiltukas per Kalupį Viekšniuose. Jis sumūrytas iš akmenų 1932 metais. [...]. Tiltu per Trimėsėdį, 

statytu 1957 metais prie Stočkų, retai kas važiuoja. Kaip ir per Bugenio tiltą prie Kapėnų.” 

Riauka Adomas, Rozga Leopoldas. Šviesa virš Tučių dvaro griuvėsių: Mūsų kaimų 

biografijos // Vienybė. — 1999. — Kovo 16. — Nr. 29: ir nuotraukos. — Tekste: Tučių dvaro ir 

kaimo istorija. 1831 ir 1863 metų sukilimai. Dvarininkas Feliksas Kontrimas. S. Daukantas 

Tučiuose. Tekste: 

„Šiandien iš buvusių dvaro pastatų belikę žole ir krūmais apaugę griuvėsiai. [...]. Aplinkui 

nelikę nė vienos sodybos, vietovė niūroka ir paslaptinga. Seni medžiai dar liudija buvus parką. 

Po jais kadaise glaudėsi gausybė pastatų — svirnas, arklidės, tvartai, spirito varykla, 

„ledaunyčia”. Didelis, stogeliu dengtas šulinys akmeniniu rentiniu sunaikintas dar visai neseniai. 

Patį gyvenamąjį pastatą negalima buvo vadinti rūmais. Tai buvo paprasta didelė medinė troba, 

kurios viename gale ilgai buvo pieninė. Buvusiuose savininko kambariuose nebuvę spindinčios 

prabangos, puošnių baldų, tik kuklios uosinės kėdės, krėslai, sofos, ant sienų kaboję senolių 

portretai. Kieme į apsamanojusius medžių kamienus įaugusios metalinės grandinės, nežinia kam 

tarnavusios. [...]. Pro pat dvarą kadaise tekėjo upeliukas Kepenis. Dabar tai tiesutėlis į Bugenį 

vedantis griovys B-1. O kadaise čia buvęs gilus ir žuvingas tvenkinys, kurį dar mena šias vietas 

drenavę melioratoriai. Tvenkinio dugnas ir šlaitai buvę grįsti akmenimis, o viduryje buvusi 

salelė. Dvi Sysojevo dukterys mėgdavusios po tvenkinį irstytis valtele ir nuogos kaitintis 

salelėje. Vienos dukters vardas buvęs Karolina. Gal dėl to ir didžiausias dvaro miškas taip 

pavadintas. Dabar Karalinė — mėgstama medžiotojų, o rudenį — grybautojų dažnai lankoma 

147

vieta. Kalbama, kad viena duktė mirusi, ir ją palaidoję čia pat, dvaro ir kaimo kapinaitėse, kurios 

nūnai virtusios tikru savartynu. [...]. Bene 1926 metais dvaras buvo likviduotas, jame įkurdinta 

pradinė mokykla, kurią uždarė tik 1977 metais, visiškai ištuštėjus čionykščiams kaimams. Ilgus 

dešimtmečius Tučių „tarybinis” ūkis buvo ekonomiškai atsilikęs, tad sovietinė valdžia ypač 

uoliai naikino vienkiemius ir žmones keldino į gyvenvietes. Tačiau užuot susigundę patogumais, 

daugelis apskritai paliko šias vietas. Gali būti, kad ištuštėjęs dvaro pastatas kėlė pavojų, o 

pritaikyti jo kitiems tikslams niekam nerūpėjo, tad ūkio vadovybė ir jį nugriovė. Šiame pastate 

24 metus gyvenusi ir mokytojavusi Emilija Vaglienė su nuoskauda ir ilgesiu prisimena buvusį 

dvaro grožį, senojo parko ošimą.” 

Rozga Leopoldas. Savamokslio talento žvilgėjimas: Vardai iš krašto enciklopedijos: [Jonas 

Glodenis] // Vienybė. — 2000. — Geg. 4: ir J. Glodenio nuotrauka. — Tekste: „Gimė jis 

Kegriuose tolimais 1868 metais, čia pragyveno jam Aukščiausiojo skirtus 75 metus ir pasimirė 

1943-iaisiais, palikdamas sūnų ir dukterį. Jonas Glodenis matyt iš savo tėvo buvo paveldėjęs 

sodybą, kažin kiek miško, o sodyboje buvo įsirengęs kalvę — savo verslo ir pragyvenimo 

priemonę. Jis buvo nagingas ir savo darbą puikiai išmanantis kalvis. [...]. Per dienų dienas Jonas 

Glodenis sukdavosi savo kalvėje, ir tik poilsio bei nakties valandas atiduodavo kitam savo 

pomėgiui — dievdirbystei, per kurią iki šiol yra atmenamas ir minimas. [...]. Išliko bene 

vienintelė kaimo menininko fotografija, kurią 1925 ar 1926 metais padarė klierikas 

Liauksminas.” — Visas tekstas: 

Senas ir erdvus Kegrių kaimas plačiai pabiręs kairiajame Virvytės krante. Net ir dabar, po visų 

melioracijų ir vienkiemių griūties, po pokario trėmimų ir dabar kaimą nusiaubusios bedarbystės 

gūsių, jame likę 26 ūkiai su 63 gyventojais. O kadaise, 1923 metais, buvo 43 ūkiai su 250 

gyventojų. Iš čia kilę broliai Bukantai: dvasininkas Kazimieras, globojęs rašytoją Šatrijos 

Raganą, ir gydytojas Domininkas, su vienminčiais stengęsis atkurti Vilniaus universitetą ir miręs 

Zarasuose 1919 metų žiemą nuo šiltinės. 

Dabar retai kas beprisimena ir dar vieną kegriškį, brolių Bukantų bendraamžį, Joną Glodenį. 

Gimė jis Kegriuose tolimais 1868 metais, čia pragyveno jam Aukščiausiojo skirtus 75 metus ir 

pasimirė 1943-iaisiais, palikdamas sūnų ir dukterį. 

Jonas Glodenis matyt iš savo tėvo Baltramiejaus buvo paveldėjęs sodybą, kažin kiek miško, o 

sodyboje turėjo įsirengęs kalvę — savo verslo ir pragyvenimo priemonę. Jis buvo nagingas ir 

savo darbą puikiai išmanantis kalvis, mokėjo ne tik kaimynams ūkininkams kirvį ar noragą 

pakapinti, arklį pasegti, bet ir amatininkams pagamindavo įvairių darbo įrankių — oblių, 

leistuvų. 

Per dienų dienas Jonas Glodenis sukdavosi savo kalvėje, ir tik poilsio bei nakties valandas 

atiduodavo kitam savo pomėgiui — dievdirbystei, per kurią iki šiol yra atmenamas ir minimas. 

Užsakovo paprašytas, jis pagamindavo ir koplytėlę, ir kryžių išskaptuodavo, o labiau už viską 

mėgo drožti šventųjų skulptūrėles. Dažniausiai jas skaptuodavo iš sausos liepos, nes ji 

minkštesnė už ąžuolą. 

Palyginti dar neseniai, 1882 metais, atsiminimus apie Kegrių kalvį ir dievdirbį užrašiusi 

kraštotyrininkė Amelija Urbienė tvirtino, kad Jonas Glodenis nebuvo išdidus ir dirbo šventuosius 

visiems, kas tik paprašydavo. Daug jo išdrožtų skulptūrėlių buvę Kegrių kapinaitėse. Bet jeigu ir 

niekas neprašydavo, o drožėjui noras ateidavo, jis imdavo gerai išdžiovintą medį, nukirstą 

savame miške ir kruopščiai pavėsyje išdžiovintą, ir droždavo ką sumanęs savo džiaugsmui. O 

paskui nuneš į kapinaites ir paliks — kitiems pasigrožėti. Pasak tos pačios A. Urbienės, vietiniai 

žmonės taip ir sakydavę: „Visi Kegrių kapeliai yra Glodenio fundacija”. Tokių „fundacijų” buvę 

ir kitų kaimų kapinaitėse, kaip antai Kairiškių Apžadų kapeliuose. Ir kryžių daug Glodenis 

pridirbęs. Kryžiai dažniausiai būdavę iš ąžuolo, stambūs, aukšti, apvaliomis kryžmomis. Kristaus 

kančia paprastai būdavo proporcinga kryžiaus dydžiui. 

Kraštotyrininkei apie meistrą daug papasakojusi jo duktė Emilija Lukošienė prisiminė porą 

tėvo darbų — šventąjį Juozapą ir švenčiausiąją Mariją su Kūdikėliu ant rankų. Ir dar duktė 

papasakojo, kaip tėvas gamindavęs koplytėles. Tik jas meistras dažydavęs, o šventųjų 

nedažydavęs, juos lakuodavęs. Ir vaikus į darbą įkinkydavęs. Įvynios gniužulą vatos į kojinę, 

148

pamirko į laką ir liepia tuo gniužulu šventąjį trinti iš visų pusių, ilgai ir kantriai trinti — „kol 

įkais”. 

Dabar, po daugybės audringų metų, kas bepasakys, ką jausdavo, apie ką mąstydavo 

dievdirbys, matydamas, kaip jo išskaptuotus šventuosius kaimynai su meile stato į gegužinių 

pamaldų altorėlius ir vaiskiais bei kvapniais pavasario vakarais prieš juos gieda bei meldžiasi, 

savo džiaugsmus ir godas jiems išpažįsta. 

Bet daugelio net labai garsių meno žmonių gyvenimuose būta konfliktų. Ir Jono Glodenio 

gyvenime buvo intriga. Jo žmona Morta nepripažinusi vyro, kaip šventųjų drožinėtojo, gabumų. 

Tik vieną vienintelę Kristaus kančią, vyro, matyt, ypač dailiai išdrožtą, laikiusi troboje ant 

sienos. O kitų vyro kūrinių neleisdavo net viduje laikyti. Tad garbusis meistras savo išdrožtus 

šventuosius turėdavęs kelti „ant aukšto”, į pakraigę. Ten jų buvę pilna, kol neužgriuvo iš rytų 

grįžtantis baisusis antrasis pasaulio karas. Matyt, ieškodami lašinių bei kitokio turto, kareiviai 

užsikorę ant trobos ir visas šventųjų skulptūrėles išsvaidę bei sulaužę. 

Būdamas kalvis, Jonas Glodenis šventiesiems drožti įrankius — visokius kaltelius ir 

skaptelius — pats pasidarydavęs, nusipirkęs metalo pas Viekšnių žydelius. 

Tik 57 metai, kai amžinybėn pasitraukė gabusis Kegrių kalvis ir dievdirbys Jonas Glodenis. 

Bet spėjo po lietumis ir saulės karščiais sutrūnyti jo išskaptuotieji aukšti kryžiai, per žmones 

iškeliavo ir gal tik kolekcionierių saugyklose nežinomi dar išliko jo išdrožti šventieji. Pas dukrą 

dar buvusios tėvo padarytos žirklės — geros, parankios. Ir išliko bene vienintelė kaimo 

menininko fotografija, kurią 1925 ar 1926 metais padarė klierikas Liauksminas. Gal jis buvo iš 

1951 metais sovietinės valdžios ištremtų kegriškių Liauksminų giminės? Gerą darbą padarė, 

palikdamas mums savito menininko ir tėviškėno portretą. 

Gajauskas Saulius. Didysis tiltas atgims // Vienybė. — 2000. — Geg. 16: iliustruota. — 


Rajono kelininkai prižiūri dvidešimt didesnių ir mažesnių tiltų. Viekšnių tiltas per Ventos upę 

kelyje Viekšniai—Tryškiai yra pastatytas 1955 metais ir per keturiasdešimt penkerius metus nuo 

vibracijos, atmosferinių reiškinių stipriai susidėvėjo. Pažeistos deformacinės siūlės — atsivėrė 

plyšiai, reikia keisti šalitilčio bortus ir pačius šalitilčius, turėklus, patikrinti, kiek dar tinkami 

atraminiai guoliai. Viekšnių tiltas ilgiausias ne tik rajone, bet ir regione — 108,4 metro, aukštis 

10,5 metro, plotis 10 metrų. Daug metų kelininkai rašė raštus Kelių direkcijos tiltų tarnybai, kol 

pagaliau šiemet tilto rekonstrukcijai buvo skirti pinigai — milijonas 700 tūkst. litų. Projektą 

paruošė Transporto ir kelių tyrimo institutas, o darbus nuo balandžio tryliktosios atlieka Telšių 

UAB „Žemaitijos keliai” tiltų statybos ir remonto bendrovė. 

Šios bendrovės meistras Alfonsas Dobrovolskas, virš dvidešimt metų „gydantis” tiltus, sako, 

kad Viekšnių tiltą tikisi užbaigti iki spalio pradžios. Dirbti nėra lengva, nes tiltu nenutrūksta 

transporto judėjimas. Problemų iškyla negabaritiniam transportui (sėjamosioms, kombainams), 

kurie per pusę atitvertu tiltu negali pravažiuoti. Tiltui bus klojami nauji išlyginamasis, 

apsauginis, hidroizoliacinis sluoksniai, įrengiami nauji metaliniai turėklai, atitvarai, abiejose tilto 

pusėse bus pėsčiųjų takeliai. 

Šverebas Povilas. Žibikų kryžiai // Santarvė. — 2000. — Gruod. 2. — Visas tekstas: 

Arūnas Kynas, tyrinėjęs metalines vėjarodes Lietuvos mažojoje architektūroje, yra pastebėjęs, 

jog jos labai populiarios pajūrio regione, o išnyksta Akmenės rajono rytinėje dalyje bei gretimose 

Telšių rajono apylinkėse. Visiškai jų nerandama Šiaulių ir Kelmės rajonuose. Vienas stogastulpis, 

turėjęs metalinę vėjarodę, užtiktas Joniškio rajone. Toliau į rytus jų pastebima, bet gan retai. 

Centrinėje ir pietinėje Lietuvos dalyse visai nerandama. 

Suprantama, jog žvejams vėjo kryptis ypač svarbi, bet kam tokį didelį dėmesį vėjarodėms 

skyrė Viekšnių seniūnijoje įsikūrę žibikiškiai — net trijose greta viena kitos sodybose stovėjo 

mediniai kryžiai, užsibaigią šiuo simboliu — nežinia. Matyt, kad lengviau „užčiuoptų” vėją, 

kryžiai gan aukšti, nebūdingi Žemaitijai. Visi datuoti 1904, 1906 ir 1933 m. Įspūdingiausiai 

atrodo pats seniausias. Vėjo kryptį rodo angelas, pritvirtintas prie kryžiaus stiebą užbaigiančio 

metalinio kryžiuko. Jo sankirtoje nukalta saulė, o žemiau pritvirtintas mėnulis. Kai kurie 

menotyrininkai šiuos ženklus tapatina su senuoju gamtatikių tikėjimu. Krikščionims Saulė ir 

149

Mėnulis taip pat svarbūs, nes saulė reiškia Naujojo testamento šviesą prieš Senąjį testamentą, 

kuriam atstovauja Mėnulis. Angelas — Dievo pasiuntinys. Medinės kryžmos sankirta su stiebu 

papuošta 4 metalinėmis lelijomis, simbolizuojančiomis skaistumą, tyrumą, šviesą. Peršasi išvada, 

jog visi simboliai parinkti pagal aiškią krikščionišką logiką. Galima surasti ir priešingų 

argumentų. Netoli auga galingas Žibikų ąžuolas, priskiriamas valstybės saugomiems botaniniams 

objektams, siekiąs net 190 cm skersmens. Pro šalį teka kanalizuotas upeliukas, o už jo, buvusioje 

sodybvietėje, nudžiūvusias šakas plačiai skečia kitas ąžuolas. Nors jis neįrašytas į jokius sąrašus 

ir yra plonesnis (skersmuo apie 170 cm), bet atrodo įspūdingiau. Trūktų tik apeiginio pagonybės 

laikus menančio akmens, bet jį nesunku buvo išgabenti ar sunaikinti. Be to, tame pačiame kaime 

yra ir Juodasis akmuo (žmonių vadinamas Meilės akmeniu), laikomas senosios sakralikos 

objektu. 

Kiekvienas įžiūri tai, kas jam artimiausia, priklausomai nuo pasaulėžiūros, išprusimo lygio. O 

gal čia paprasčiausiai „suveikė” lietuviškas principas, kai pasistačius kryžių vienam kaimo 

gyventojui, kitiems kaimynams reikėjo atrodyti ne prasčiau? Toks pat kryžius yra gretimame 

Medžialinkės kaime. Tikėtina, jog visi jie net vieno meistro. Panašių dirbinių Žibikų kaime gali 

būti ir daugiau. Tam reikėtų ne vieno pastebėjimo, o detalaus tyrimo. O gal viekšniškiai seniai tą 

yra padarę, tik mums, senosios Mažeikių rajono dalies gyventojams, naujai prijungtasis gabalas 

yra nežinoma žemė? Manau, kad spauda galėtų padėti greičiau ir geriau vieniems kitus pažinti. O 

dabar apie savo rajoną galiu pasakyti sokratiškai — žinau, kad nieko nežinau. Nors pagal 

žmogiškąją prigimtį išeitų atvirkščiai — norėtųsi daugiau. 

P. S. Grįžtant prie A. Kyno straipsnio, kuriam jis naudojo ir muziejų saugyklų, ir fonotekų 

medžiagą, galima pabrėžti, jog Mažeikių rajone vėjarodžių neaptikta apie Krakius, Pikelius, 

Bugenius, o buvusiame Akmenės rajone — jų rasta Viekšnių ir Kairiškių apylinkėse. Natūroje 

vėjarodžių dar menkiau išlikę, todėl drąsiai galima daryti išvadą, kad žibikiškiai šiuo atžvilgiu 

yra tikrai turtingi. — [Broniaus Kerio pastaba: Vadinamąsias vėjarodes Viekšnių krašte tai 

vienur, tai kitur aptikdavau visą gyvenimą. Angeliukas, pučiantis triūbą, matytas dažniausiai. Tik 

niekas man nėra sakęs, kad tai vėjarodė. Gal ir „angeliukų” savininkams visai nerūpėjo vėjo 

kryptis]. 




Turtingo tarpukario ūkininko sodyboje buvo šie trobesiai: gyvenamasis namas, tvartas, 

daržinė, klojimas, klėtis, pirtis, rūsys, malkinė. Vargingesnieji pastatų turėjo mažiau ir tie patys 

kuklesni. Didelės sodybos turėjo po du kiemus. Švarusis kiemas buvo tarp trobos ir klėties, 

ūkinis — tarp trobos ir tvartų. 

Gyvenamieji namai (trobos) buvo tradiciniai, žemaitiški. Sienos iš rąstų (tarpai užkamšyti 

samanomis), vertikaliai apkaltomis lentomis, kitaip sakant apipierytos, langai su langinėmis. 

Trobos centre — kaminas. Tai ūkinė patalpa be langų mėsai rūkyti ir laikyti, pašarams šutinti ir 

valgiui virti. Kamino sienos plūktos iš molio arba mūrytos iš nedegtų plytų: iki lubų vertikalios 

virš lubų pamažu susiaurėja ir išeina ant stogo. Asla plūkta iš molio. Svarbiausias įrenginys — 

atviras ugniakuras, kartais vietoj ugniakuro įrengiama krosnis. Kamino šonuose esančios 

priemenės (geroji vadinama sieniumi) skiria trobą į du galus: gerąją trobą ir prastąją trobą. 

Prastoji troba buvo naudojama kasdieniniam šeimos gyvenimui, geroji — svečiams. Prastoje 

troboje buvo virtuvė (kamara) ir bendras kamabarys. Kamaroje buvo krosnis, lentynos indams, 

stalas, suolai ar krėslai. Bendrajame kambaryje buvo stalas, suolai, ant sienos didelis kryžius, 

laikrodis, veidrodis, kabyklos drabužiams. Šiame kambaryje buvo valgoma ir dirbama. 

Alkierius — tai miegamasis. Didesniuose namuose jų būdavo net keli. Pagrindiniai baldai — 

lovos, skrynia. Alkierius puošiamas šventųjų paveikslais. Vaikai miegojo mediniuose 

pakabinamuose ar pastatomuose lopšiuose. Gerojoje troboje buvo svečių kambarys. Jis geriau 

prižiūrimas, laikomi geresni baldai: spinta, stalas, kėdės. Puošiamas paveikslais, gėlėm. Šalia 

svečių kambario — belangė kamara maistui arba rakandams laikyti. 

150

Patalpų grindys — obliuotų lentų, rečiau — plūktinė asla. Langai su gražiomis langinėmis, 

kurios saugojo nuo vėjų, šalčio ir plėšikų. Didesnės trobos buvo su prieangiu arba gonkomis iš 

vieno ar abiejų šonų. 

Tvartuose (kūtėse) buvo laikomi gyvuliai. Pas kai kuriuos ūkininkus kiaulės buvo laikomos 

atskiruose tvartuose arba patalpose. Galvijai buvo laikomi ant mėšlų, kurie kasmet išvežami. 

Tvartų sienos plūktos iš molio. 

Daržinė — ūkinis pastatas šienui, šiaudams laikyti. Dažnai buvo pristatoma prie tvartų. 

Didelėse daržinėse, su įvažiavimu priešingose šonuose, būdavo dvejos plačios durys. Atsiradus 

kuliamosioms mašinoms, daržinėse buvo kuliami javai. 

Kluonas — ūkinis pastatas, kuriame laikomi ir kuliami javai. Sienos plūkto molio, iš šonų du 

įvažiavimai. Pagrindinė kluono patalpa yra klojimas, kuris užima vieną kluono galą iki jaujos. 

Klojimo asla plūkta moliu, be lubų. Jame kuliami javai, minami linai. Kitą kluono galą užima 

jauja. Tai atskira patalpa su masyvia krosnimi, naudojama javams, linams džiovinti. Vidinės 

jaujos sienos iš rąstų. Abiejose jaujos šonuose yra patalpos pelams laikyti — peludės. 

Klėtis — ūkinis trobesys iškultiems grūdams, miltams bei kitoms žemės ūkio gėrybėms ir 

mantai laikyti. Neretai kai kurios klėčių patalpos buvo skirtos miegoti. Sienos iš gulsčių rąstų su 

mažais langeliais, įėjimai iš šono ir iš galo. Pagrindinė patalpa su aruodais (meigomis) 

naudojama grūdams laikyti ir vadinama grūdine klėtimi. Gerojoje klėtyje buvo laikomos kraičio 

skrynios, spintos, drabužiai. Dar pora mažesnių patalpų skirtos samdiniams miegoti. Viena šių 

patalpų gali būti skirta mėsai, lašiniams, dešroms laikyti. 

Prie ūkinių pastatų priskiriama ir pirtis. Tai pėrimosi, vanojimosi ir maudymosi vieta. 

Dažniausiai ji būdavo iš dviejų patalpų — priepirčio ir pirties. Priepirtis naudojamas 

nusirengtiems drabužiams susidėti. Svarbiausia pastato patalpa — pati pirtis, kurioje maudomasi. 

Pirtyje yra mažas įstiklintas langelis, medinės lubos ir grindys. Pagrindinis pirties vidaus 

įrenginys yra krosnis, sukrauta iš lauko akmenų. Garas paduodamas pilant ant krosnies vandenį. 

Dūmams iš krosnies išeiti lubose padaryta užšaunama skylė. Šalto vandens prisinešdavo iš 

kūdros, šilto — iš namų. Gabesnieji ūkininkai įsirengdavo krosnis, kurios pašildydavo vandenį. 

Pirties sienose įtaisyti plautai, pasieniuose — suolai. Besimaudantieji į pirtį nešdavosi vantas. 

Pirmieji maudytis eina vyrai, po jų — moterys, kai kada pirtyse buvo rūkoma mėsa. 

Kolūkyje buvo bendra elektra šildoma pirtis su vandentiekiu ir kanalizacija. Vėliau, atsitikus 

nelaimei (nuo elektros žuvo du žmonės), šildoma dujomis. Pirtyje galėjo maudytis visi norintys 

(už 20 kapeikų mokestį — suaugusieji ir už 10 kapeikų — vaikai). Iširus kolūkiui, pirtis buvo 

privatizuota ir pritaikyta kitai veiklai. Neturintieji savų pirtelių (turinčiųjų nedaug) ir vonių bei 

dušų dabar maudosi kaip kas išmano. 

Visų prieškario pastatų stogai buvo šiaudiniai, vėliau — skiedriniai ir lenteliniai, kolūkmečiu 

ir dabar — šiferiniai. Senieji stogai dvišlaičiai arba pusvalminiai, dabartinai — įvairių 

konstrukcijų. Sustiprėjus kolūkiui ir pradėjus melioruoti žemes, žmonės buvo raginami 

išsikraustyti iš savų vienkiemių. Už sodybas buvo mokamos kompensacijos. Vieni, gavę 

kompensacijas, išvyko gyventi į miestus, o dauguma kėlėsi į Užlieknės gyvenvietę. Mažiausiai 

šito vajaus buvo paliestas Lėlaičių kaimas. Visiškai sunaikintas Meinorių kaimas. 

Gyvenvietės sodybą sudaro du—trys pastatai: gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, lauko 

virtuvė, garažas ir kt. Gyvenamieji namai statomi šonu į gatvę, lygiagrečiai su namu — ūkinis 

pastatas. Gyvenamieji namai įvairių tipų ir projektų: vienaaukščiai ir dviaukščiai, mediniai ir 

mūriniai, su centriniu šildymu ir krosnimis, su patogumais ir be jų. Restauruojamos ir senosios 

trobos, kartais partemptos iš vienkiemių. Ūkiniai pastatai nedideli, pritaikyti nedideliam gyvulių 

skaičiui. Po tuo pačiu stogu dažnai glaudžiasi lauko virtuvė, daržinė, garažas, daržovių sandėlys. 

Atskirai statomos mėsos rūkyklos. 

Statybos, kurias vykdė statybininkų brigada, Užlieknės kolūkyje vyko gana sparčiai, o apmirė 

po Nepriklausomybės atgavimo ir kolūkio iširimo. Gyventojai tapo finansiškai nepajėgūs 

pasistatyti namą ar kokį kitą didesnį objektą. Vienetai ūkininkų pasistato modernesnį ūkinį 

pastatą ar gyvenamojo namo priestatą. Tokiu būdu šiandieninės Užlieknės apylinkėse yra išlikę 

šie senieji prieškario pastatai: 

Medžialenkėje: Brasų sodyboje — troba, tvartas su daržine, klėtis, kryžius. 

151

Užlieknėje: Gelžinių sodyboje — troba, klėtis, rūsys. Petkų sodyboje — troba, tvartas su 

daržine, pirtis. Pakamanių sodyboje — troba, klėtis. Milieškos Leono sodyboje — troba, klėtis, 

pertvarkyta į tvartą, rūsys. Sidabrienės sodyboje — troba, tvartas su daržine. Adelės Žilinskienės 

sodyboje — troba. Eufemijos Rimkienės sodyboje — troba, tvartas su daržine, rūsys. Onos 

Perminienės sodyboje — troba, tvartas su daržine. Monikos Raustienės sodyboje — troba, 

tvartas su daržine, klėtis. Aldonos Batavičienės sodyboje — troba, tvartas, daržinė, klėtis. Pocių 

sodyboje — troba, klėtis. Baltučių sodyboje — troba. Putramentienės sodyboje — troba, tvartas 

su daržine. Martinkų sodyboje — klėtis, partempta iš Medžialenkės. Navickų sodyboje — klėtis, 

partempta iš Medžialenkės. Barauskų sodyboje — klėtis, partempta iš Medžialenkės. Motuzų 

sodyboje — pirtis, partempta iš Medžialenkės. Misevičienės sodyboje — troba. 

Paventėje: Eugenijos Barauskienės sodyboje — troba, tvartas su daržine. 

Lėlaičiuose: Irenos Čeprackienės sodyboje — troba, rūsys. Valerijos Gelžinienės sodyboje — 

troba, tvartas su daržine, rūsys. Pranciškaus Vertelio sodyboje — troba, tvartas su daržine, 

daržinė (kita). Onos Čiužienės sodyboje — troba, tvartas su daržine. Jadvygos Čiužienės 

sodyboje — troba, tvartas su daržine. Jucių sodyboje — troba, tvartas su daržine. Barauskų 

sodyboje — troba, tvartas su daržine, klėtis. Anelės Milieškienės sodyboje — troba, tvartas su 

daržine, kita daržinė, klėtis, rūsys. Čepų sodyboje — troba, tvartas su daržine, klėtis, rūsys. 

Reikia paminėti, kad pastatai, stovėję ir tarnavę daugiau kaip pusę amžiaus, dalinai yra 

praradę savo pirmykštę išvaizdą: kai kurios trobos dažytos ir kitaip remontuotos, pastatų stogai 

dengti šiferiu, tačiau nesunkiai galime atpažinti tradicinius žemaitiškus trobesius. 

Kiekvienoje sodyboje būdavo po vieną ar du šulinius. Rentiniai iš medinių rąstų arba 

akmeniniai, dabar — iš betoninių žiedų. Įtaisai vandeniui semti — svirtis arba velenas, kurie 

mažai tėra pakitę. Kibirai buvo mediniai. Metaliniai atsirado tik po karo. Kolūkis įsirengė 

centralizuotą vandentiekį, veikiantį iki šiol, tačiau daugelis dar naudojasi šuliniais. 

Sodybos arba kiemai, sodai, daržai buvo aptveriami medinėmis tvoromis: žabų (žiogrinė), 

statinėmis (vertikalių lentelių) ir gulsčių lentų. Naujosios sodybos gyvenvietėje pradėtos tverti 

vielos tinklo tvoromis, karpomomis gyvatvorėmis. Atsiranda modernesnių, kombinuotų tvorų. 

Senosios vienkiemių sodybos būdavo gausiai apsodintos medžiais. Jie teikė pavėsį, užuovėją 

ir saugojo nuo gaisro (sutrukdydavo ugniai persimesti iš vieno pastato į kitą). Dauguma turėjo 

vaismedžių ir vaiskrūmių sodus. Prie kiekvienos trobos pietinėje ar rytinėje pusėje įrengiami 

gėlių darželiai, aptverti gražia tvorele. Kolūkio gyvenvietės sodybose dideliems medžiams 

nebeliko vietos. Sodybos apželdinamos vaismedžiais, vaiskrūmiais ir kitais mažesniais augalais, 

tokiais kaip tujos, sidabrinės eglės ir kiti spygliuočiai. 

Ūkininkų vienkiemiuose būdavo kartais net po keletą prūdų. Jie atsirasdavo po statybų, nes iš 

molio plūktiems pastatams reikėjo daug šios medžiagos. Prūduose buvo skalbiami drabužiai, 

girdomi gyvuliai, laikomos antys, žąsys arba užveisiamos žuvys. Gyvenvietėje prūdams vietos 

taip pat nebeliko. 

Sodybos puošmena — medinis kryžius. Puošybai naudotas metalas. Daug Medžialenkės 

kaimo kryžių buvo su vėjarodėmis (sparnuoto angelo profilio). Senieji kryžiai beveik išnyko 

sovietmečiu kartu su senosiomis sodybomis. Po Atgimimo vėl pradėti statyti, dažniausiai 

senosiose sodybvietėse, senose kapinėse. 

Apšvietimui kaimiečiai naudojo žibalines lempas troboje ir liktarnas — nešiojamas žibalines 

lempas — lauke. Žvakėmis iš avies taukų švietėsi vokiečių okupacijos metais, kai trūko žibalo. 

Elektra į Užlieknę buvo atvesta 1963 m., vėliau ir į kitus kaimus. Iki 1965 m. įvesti telefonai į 

tolimiausias kolūkio brigadas, vėliau ir kitur. Masinė telefonizacija prasidėjo apie 1980 metus. 

Plastinina Bernarda. Senųjų Viekšnių paslaptys ir prisiminimai // Santarvė. — 2002. — 

Rugs. 28: ir 3 nuotraukos. — Visas tekstas: 

Viekšnių miestelis turi gilias istorines šaknis. Rašytiniuose šaltiniuose aptinkama, kad žmonės 

šioje vietovėje gyveno jau IX a. Dabartiniai Viekšniai žinomi nuo XVI a. Tuo metu buvusį 

Viekšnių dvarą ilgai valdė Sapiegų ir Gorskių giminės. 1792 metais karalius Stanislovas 

Augustas suteikė Viekšniams privilegiją — Magdeburgo teises ir herbą su karūna bei trimis 

šešiakampėmis žvaigždėmis. 

152

Šiandien pradedame spausdinti rašinių ciklą „Senieji Viekšniai”. Rašinius iliustruosime 

nuotraukomis iš viekšniškių Broniaus Kerio ir Antano Sidabro archyvo. 

VERTYBĖS INVENTORIZUOTOS 

Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, Viekšnių kultūrinį paveldą Ventos regioninio parko 

direkcijos iniciatyva tyrė dr. Martynas Purvinas ir architektė Marija Purvinienė. 

1999 metais jie inventorizavo vietos vertybes, užfiksavo jas nuotraukose ir parengė penkių 

tomų darbą apie šiuos tyrimus. Anot jų, Viekšniai yra urbanistinis paminklas. 

Apie tai ir kalbėjomės su Ventos regioninio parko direktoriumi Alvydu Adomaičiu. 

MIESTUI BŪDINGAS SENASIS PLANAVIMAS 

A. Adomaitis Viekšnių žemėlapyje parodė didžiulėje Ventos kilpoje išsidėsčiusius senuosius 

Viekšnius, kurių centras kažkada buvo karališkasis Viekšnių dvaras. 

Jo vietoje dabar stovi nebaigtas sovietmečio statybų objektas — kultūros namai. 

A. Adomaičio žodžiais tariant, seniau namų, tuo labiau miestų, bet kur nestatydavo. Jiems vietą 

parinkdavo ten, kur būdavo geras energetinis laukas. 

Gebėjimu aptikti tokius laukus nuo seno garsėjo žydai: kur įsikurdavo žydas, šalia drąsiai 

savo trobesius galėjo ręsti lietuvis. Yra žinių, kad 1897 metais Viekšniuose gyveno 2951 

gyventojas, iš jų — 1646 žydai. Centrinėje miestelio dalyje buvo statomos miestiečių sodybos. 

Tokie yra Vytauto gatvės statiniai. Į rytus nuo Dariaus ir Girėno gatvės buvo galima statyti 

gyvenamuosius trobesius, taip pat ir priemiesčio sodybas su ūkiniais pastatais: tvartais, klėtimis, 

daržinėmis. Tokių statybų fragmentų yra išlikę ir dabar. 

Senąjį miesto planavimą primena ir dabar žymūs takai — vienos krypties siauri įvažiavimai, 

sueinantys į pagrindinę Mažeikių gatvę. Išlikę miestelio pastatai suskirstyti pagal svarbumą. Po 

restauracijos yra likę bene aštuoni autentiški pastatai. 

NELIKO NE TIK KARALIŠKOJO DVARO 

Kalbėdamas apie Viekšnių istorinę praeitį A. Adomaitis vis grįžta prie XVI a. minimo 

karališkojo Viekšnių dvaro. Tada Žemaitijoje beveik nebuvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio 

dvarų, taigi Viekšnius galima laikyti išimtimi. XIX a. viduryje dvaras sunaikintas, išdraskyta jo 

aplinka. 

Senosios dvaro sodybos vietoje pastatyta stačiatikių cerkvė. Sovietmečiu nugriautas ir 

paskutinysis karališkojo dvaro statinys, kurio vietoje dabar stūkso nebaigti statyti kultūros namai. 

Miestelis labai nukentėjęs carinės Rusijos okupacijos metais. 1915 metais siautėję du gaisrai 

pelenais pavertė net 120 namų. 

1792 metais Viekšniams suteikus miesto teises, individualūs namai tapo gyventojų 

nuosavybe, buvo leista pastatyti rotušę (dabar — bažnyčia), atidaryti mėsos parduotuves, plytinę. 

Toje vietoje, kur dabar yra Viekšnių centras, penktadieniais pradėti rengti savaitiniai turgūs, 

4 kartus per metus — prekymečiai, vėliau imti vadinti jomarkais, bei antradieniniai turgūs. 

A. Adomaitis mini ir dar vieną miestelio kultūros vertybę — senąsias Viekšnių kapines. Jose 

išlikę daug vertingų kaltinių, lietinių kryžių, koplyčių, paminklų. Deja, šiuo metu sunaikinta apie 

20 proc. šių vertybių, autentiški darbai pakeisti monolitiniais akmenimis. 

XIX A. PABAIGOJE — STAMBIAUSIAS ŠIAURĖS ŽEMAITI JOS CENTRAS 

XIX a. pabaigoje, sprendžiant pagal M. ir M. Purvinų darbą, Viekšniai buvo didesni negu tuo 

metu Mažeikiai. 

Gyventojų skaičiumi Viekšniai lenkė Tirkšlius ir Sedą. Tai buvo stambiausias prekybos bei 

amatų centras šiaurės Žemaitijoje. 

Čia veikė net 60 parduotuvių, 4 pradžios mokyklos, sukosi vėjo ir vandens malūnai, visame 

krašte garsėjo Viekšnių puodžiai. 

XIX a. viduryje, 1844—1851 metais, Viekšniai, kaip parapijos centras, pasipuošė dideliu, 

įspūdingu mūriniu pastatu. Tai dabartinė šv. Jono bažnyčia, kurią 1853 metais pašventino 

Žemaitijos vyskupas Motiejus Valančius. 

Nepriklausomos Lietuvos laikais Viekšniai buvo Mažeikių apskrities valsčiaus centras, todėl 

dar 1918-aisiais buvo įsteigta lietuviška progimnazija. 1930-aisiais greta bažnyčios šventoriaus 

pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam. 

153

1938 m. profesorius Mykolas Biržiška paaukojo 40 tūkst. litų, kad jo tėvui Antanui Biržiškai 

atminti būtų pastatyta gydymo įstaiga, kuri šiandien vadinasi dr. Antano Biržiškos sveikatos 

namais. 

Viekšniai netektų dalies senojo įvaizdžio, jei nepaminėtume senosios vaistinės ir dar senesnio 

jos pastato. Miestelio centre išlikęs senoviškas medinis namas, kuriame 1860 metais įsteigta 

vaistinė, po Palangos — tai seniausia farmacijos įstaiga visoje Žemaitijoje. 

Čia įkurta muziejaus ekspozicija, saugoma daug buvusio šios vaistinės savininko 

J. Aleksandravičiaus surinktų senovinių farmacijos reikmenų. 

Nemažai įdomaus sužinosime aplankę aviacijos pradininko Lietuvoje Aleksandro 

Griškevičiaus sodybą-muziejų, jo kapą. 

MIESTELIS PRIEŠ II PASAULINĮ KARĄ 

A. Griškevičiaus sodyboje-muziejuje saugoma 1937 metais Šiauliuose leisto periodinio 

leidinio „Verslas” puslapio kopija. Laikraštyje pateikta reklama labai akivaizdžiai atspindi visą to 

meto Viekšnių verslų, pramonės, prekybos kaleidoskopą. 

Pasirodo, 1928 metais Viekšniuose, Vytauto gatvėje, buvo įsteigta pirmoji žemaičių saldainių 

dirbtuvė „Kaimas”. 

Čia gamino aukštos kokybės grietinės saldainius. Dirbtuvė priklausė Jonui Valiuliui. 

1937-aisiais miestelyje veikė daug metų Viekšnių vizitine kortele buvusi molinių indų ir 

keramikos dirbtuvė, vilnų karšykla, mėsinė, lentpjūvė, šaltkalvio ir akmens paminklų dirbtuvės. 

Viekšniai visoje apskrityje garsėjo savo puikiais meistrais. Tai kalvis Domas Stonkus, 

laikrodininkas ir fotografas Jonas Kinčinas, savo kirpimo saloną turėjęs Pranas Mauragas, 

siuvėjas Steponas Dainis, mezgėja Pranė Lungienė. 

Miestelio centre, Turgaus gatvėje, puikavosi Juozo Vilčikausko kepykla ir arbatinė, Dariaus ir 

Girėno gatvėje Zita Pundziūtė įsteigė pirmąją Viekšniuose manufaktūros krautuvę, o Augustinas 

Pundzius atidarė karstų dirbtuvę. 

Prieškariu Viekšniai turėjo net keturis restoranus. Igno Šepučio restoranas Akmenės gatvėje 

buvo atidarytas dar prieš I pasaulinį karą — 1911 metais. Juozas Mažukna turėjo „Ūkininko” 

restoraną. Viekšniškiai buvo pamėgę miestelio centre įsikūrusį Petro Vėžausko restoraną. 

Ketvirtasis restoranas — „Rambynas” kvietė lankytojus į Tirkšlių gatvę. Jo savininkas buvo 

Pranas Munius. 

PAMINKLOSAUGININKAI PASIDŽIAUGĖ VIEKŠNIAIS 

Tos nuomonės, kad Viekšnius galima laikyti urbanistiniu paminklu, yra ir Savivaldybės vyr. 

paminklotvarkos specialistė Eugenija Kupliauskienė. 

Miestelis turi gatvių tinklą, aikštės planą, iš jo veda 5 keliai skirtingomis kryptimis. Tai 

urbanistiniam miesteliui būdingas bruožas. 

Iki šiandien išlikę ir beveik visų gatvių pavadinimai, nurodantys jų kryptį. Mažeikių gatvės 

tęsinys — tai senasis kelias per Krakius ir Naikius, vedantis į Mažeikius. 

Akmenės gatve anksčiau viekšniškiai važiuodavo į Akmenę. Tirkšlių gatve pasiekę Ventos 

tiltą, o po to pasukę į dešinę, per Užlieknę atsidursime Tirkšliuose, į kairę — Tryškiuose. 

Laižuvos kryptimi veda dvi gatvės — Laižuvos bei Dariaus ir Girėno (buvusi Stoties gatvė). 

Šią vasarą rajone vykusiame šalies paminklotvarkininkų seminare dalyvavo ir kultūros 

vertybių apsaugos departamento direktorė Diana Varnaitė bei Lietuvos paminklosaugos 

komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė. 

Apsilankiusios Viekšniuose specialistės buvo sužavėtos unikalaus kraštovaizdžio. Yra tik 

viena problema — Viekšnių statiniai gerokai sudarkyti. Centrinė miestelio aikštė praradusi 

senąją išvaizdą. Ten dabar įsikūrusi Politechnikos mokykla, seniūnija, parduotuvė. 

Jono KINČINO nuotraukos. 

Plastinina Bernarda. Viekšnių bažnyčia: atlaikiusi amžių karus ir gaisrus: Tęsiame rašinių 

ciklą „Senieji Viekšniai” // Santarvė. — 2002. — Spal. 12: ir 5 nuotraukos. — Visas tekstas: 

Kaip teigia Katalikų kalendoriaus žinynas, Viekšnių bažnyčia pirmą kartą istoriniuose 

šaltiniuose paminėta 1597 metais. 1634-aisiais pastatyta nauja medinė pirmoji katalikų bažnyčia. 

154

1680 ir 1816 metais ji buvo atnaujinama. 1854 metais iškilo dabartinė mūrinė šv. Jono 

Krikštytojo bažnyčia. 

Per I pasaulinį karą, 1915 m. birželio 14-ąją, vokiečiai bažnyčią padegė ir sugriovė. 1921 

metais ją atstatant stengtasi išsaugoti jos pirmykštę išvaizdą. 1939 m. spalio 23 d. bažnyčios 

bokšte kilo gaisras, jo metu nukrito varpai. 

1853 metais, kaip rašė pats Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, jis šią bažnyčią 

pašventino ir į didįjį altorių įdėjo šventų kankinių relikvijas. M. Valančiaus paskirtas klebonu ir 

fundatoriumi, kunigas R. Bartkevičius „pastatė bokštą, apklojo cinku, sienas iš oro ištarkavo, 

įdėjo aslą, apmūrijo šventorių; čia paliko 14 nišių stacijų paveikslams įdėti. Vyskupui leidus, 

sugriovė senąją bažnyčią; jos vietoje pamūrijo koplyčią...” 

RYŠKIAUSI ANŲ DIENŲ PRISIMINIMAI 

Stasė Stankienė gimė, užaugo ir dabar tebegyvena prie pat bažnyčios. 93-eji metai praleisti 

šalia Dievo namų, todėl ji — šios moters gyvenimo dalis. Ji puikiai prisimena bažnyčios gaisrą, 

kilusį per I pasaulinį karą. 

Vokiečių armijos kariai buvo įsikūrę bažnyčios bokšte ir ten įsirengę stebėjimo postą. 

— Iš viršaus jie žiūrėjo į gatvę ir šaudė į priešus. Vokiečiams traukiantis padėtis pasikeitė: 

rusai atakavo bažnyčioje likusius vokiečius. Kilo gaisras. Akyse ir dabar stovi didžiulėse 

liepsnose ir dūmuose skendintis bažnyčios bokštas, — prisimena S. Stankienė. — Visi miestelio 

gyventojai buvo išbėgę, tad gesinti nebebuvo kam. Išdegė visas bažnyčios vidus, liko tik mūro 

sienos, kuriomis mes, vaikai, bėgiojom, tai buvo mūsų mėgstamiausia žaidynių vieta. 

Močiutės atmintis išsaugojusi dar vieną šio karo epizodą. Kadangi vietiniai gyventojai 

pasitraukė iš Viekšnių, rusai buvo užėmę jų namus. 

Kareiviai skerdė tvartuose likusius gyvulius, prieš saulę pakabinę padžiovindavo jų mėsą, 

kepenis, plaučius ir taip paruoštą skerdieną valgė. 

Po karo, kol bažnyčia dar nebuvo atstatyta, prisimena pašnekovė, pamaldos vykdavo 

koplyčioje (vėliau, tarybiniais laikais, ji buvo paversta kepykla — B. P.). Čia taip pat buvo 

atliekamos ir laidotuvių apeigos. Paskutinę naktį prieš velionį palydint į kapines, jį palikdavę 

koplyčioje. 

Netoli koplyčios stovėjo špitolė. Joje gyvenę pavargėliai ir bažnyčios tarnai. Klebonas turėjęs 

40 ha ūkį, kurį pastariesiems reikėję prižiūrėti. 

PAVARDĖS ĮSTRIGO VISAM GYVENIMUI 

Gražaus amžiaus sulaukusi S. Stankienė ir šiandien puikiai prisimena vaikystėje pažintų 

žmonių pavardes. Viena iš tokių — kunigo V. Jarulaičio, klebonavusio koplyčioje po bažnyčios 

gaisro. 

Pas šį dvasiškį dažnai atvažiuodavusi Kymantienė, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės motina. 

Ji buvusi kunigo giminaitė. Jos vyras Kymantas užsukdavęs pasišnekėti su Stasės tėvais. Tėvas, 

nors ir jokių mokslų nebaigęs, bet gyvenęs Amerikoje, greitai rado bendrą kalbą su Kymantu, 

kuris, Stasės akimis, buvęs gerokai „apsitrynęs”. Matyt, vyrai susibičiuliavo, nes jų draugystei 

atminti Kymantas buvo padovanojęs įspūdingą ąžuolinę šakotą lazdą. 

— Buvau kokių aštuonerių, atėjo laikas priimti Pirmąją komuniją. Bažnyčia dar nebuvo 

atstatyta, tad mama mane nuvedė į koplyčią, kurią mes, žemaičiai, vadinome šopa. Mane priėmė 

tada Viekšnių parapijoje po kunigo V. Jarulaičio, kurį vokiečiai uždarė į kalėjimą, klebonavęs 

kunigas Vasiliauskas, — apie reikšmingiausią savo vaikystės įvykį pasakoja senutė. — Kai 

bažnyčią atstatė, tarp keleto kunigų, atvykusių į jos pašventinimo ceremoniją, buvo ir Maironis. 

Nežinia kodėl, bet aš jį gerai įsidėmėjau. Tai buvo neaukštas, normalaus kūno sudėjimo, senyvo 

amžiaus vyriškis. Akiniai jo veidui suteikė savotiško dvasingumo. 

Prisimena S. Stankienė ir dar vieną bažnyčios gaisrą, kilusį pasibaigus II pasauliniam karui. 

Jis nebuvęs didelis. Užsiliepsnojusį bokštą pastebėję žmonės, ir gaisro židinys buvęs likviduotas. 

KEITĖSI IR BAŽNYČIOS APLINKA 

Kaip prisimena bažnyčios kaimynystėje gyvenanti moteris, Nepriklausomos Lietuvos laikais 

kitaip atrodė ir bažnyčios aplinka. 1930 metais parapijiečių lėšomis prie bažnyčios buvo 

pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam. Kitoje pusėje, prie Dariaus ir Girėno gatvės, netoli 

šventoriaus iškilo šv. Mergelės Marijos statula. Ji stovėjusi gana ilgai, kol, jau tarybiniais laikais, 

155

vieną naktį buvusi nuversta ir rytmetį žmonės ją radę paguldytą šventoriuje. Vėliau ji buvo 

pastatyta bažnyčioje. 

Pasak S. Stankienės, kitaip atrodęs ir tarp gatvelės, šalia kurios yra jos namas, ir šventoriaus 

tvoros esantis žemės plotas. Tarp įvairiaspalvių gėlynų ryškėjo ir Gedimino stulpų formos 

lysvėmis susodintos gėlės. 

Vyresnio amžiaus viekšniškiai tikriausiai dar mena ir čia pat buvusį natūralia velėna dengtą, 

galbūt iš žemės ar akmenų supiltą „Gedimino kalną”, kurio viršuje stovėjo geležinis vilkas. Tai 

buvo tarsi Vilniaus miesto atsiradimo simbolis, tarsi savotiška užuomina ir atsigręžimas į mūsų 

tautos istoriją. 

Kaip ir viskas, kas buvo susiję su nepriklausomos Lietuvos istorija, ši vieta tarybiniais metais 

buvo pertvarkyta. Ne tik iš žmonių akių, bet ir iš minčių buvo pasistengta „iššluoti” „buržuazinės 

santvarkos liekanas”. 

Bernarda PLASTININA. Nuotraukos iš Broniaus Kerio ir Antano Sidabro archyvo. 

Gedvilas Algirdas. Namas, tapęs skausmu ir gėda // Būdas žemaičių. — 2003. — Kovo 28. 


Viekšniškis docentas daktaras A. Ružė profesorių Biržiškų tėviškės namo vertę palygino su 

Vilniaus arkikatedra. Gal Lietuvos nepriklausomybės akto signataro gimtuoju namu turėję 

pasirūpinti valdininkai šito nežinojo? O gal manė, kad laikas nustums problemą užmarštin? Kad 

nebūtume apkaltinti kompetencijos stoka, šįkart kalbėsime autoritetų žodžiais. 

Lietuvos Respublikos kultūros Ministrei 

Jau aštuoniasdešimt penkeri metai, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, tačiau dar 

ne visų Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų, taip pat mūsų valstybės, mokslo ir kultūros 

kūrėjų atminimas tinkamai įamžintas. 

Mažeikių rajono Viekšnių mieste, Bažnyčios g. 8, yra 1918 m. Vasario šešioliktosios Lietuvos 

nepriklausomybės akto signataro, lietuvių literatūros ir tautosakos tyrinėtojo, Vytauto Didžiojo ir 

Vilniaus universitetų rektoriaus akademiko profesoriaus Mykolo Biržiškos, lietuvių kultūrologo 

bei knygotyros pradininko, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų Bibliotekų direktoriaus bei 

Teisės fakultetų dekano akademiko profesoriaus Vaclovo Biržiškos ir Lietuvos kariuomenės 

vieno iš kūrėjų, matematiko, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų Matematinės analizės 

katedrų vedėjo profesoriaus Viktoro Biržiškos tėviškė. 

1992 m. Kauno paminklų restauravimo projektavimo institutas parengė Biržiškų tėviškės 

namo Viekšniuose restauravimo eskizinį projektą (proj. autorius arch. K. Bubnaitis). Tolimesni 

projektavimo darbai dėl lėšų stygiaus buvo sustabdyti. 

Tėviškės būklė yra daugiau negu apgailėtina. 1997 ir vėlesniais metais Akmenės rajono 

savivaldybė skyrė lėšų, ir iš namo buvo iškeldinti gyventojai. 

1997 m. spalio 29 d. buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką dėl Biržiškų 

tėviškės namo restauravimo. 

1998 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos įsakymu Nr. 513 buvo 

sudaryta Biržiškų tėviškės Viekšniuose įvertinimo komisija. 

1998 m. liepos 22 d. komisija įvertino namo būklę, pasiūlė atkurti autentišką Biržiškų namo 

pavidalą ir įrengti jame memorialinę dalį, taip pat miestelio biblioteką bei Biržiškų viekšniškių 

draugijos būstinę. 

1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 612 Biržiškų tėviškės 

namas paskelbtas kultūros paminklu ir įrašytas į Lietuvos respublikos nekilnojamųjų kultūros 

vertybių registrą — kodas S155P. 

1998—1999 m. architektas K. Bubnaitis, atsižvelgdamas į komisijos rekomendacijas, parengė 

Biržiškų tėviškės namo restauravimo bei pritaikymo architektūrinės ir statybinės dalies techninį 

projektą. Pasikeitus tėviškės administracinei priklausomybei tėviškės namo restauravimo reikalai 

sustojo, o namo būklė toliau blogėjo. 

Per pastaruosius penkerius metus šiam kultūros paminklui nebuvo skirta jokio dėmesio ir jis 

buvo paliktas likimo valiai. 

Dabar nuo Biržiškų tėviškės namo dingę 1989 m. pritvirtinta memorialinė lenta ir 1998 m. 

prie namo įkastas signataro stulpelis, o pats namas — be langų ir durų, viena siena jau išardyta, 

156

namo vidus ir kiemas pilnas šiukšlių bei išmatų. Vietos valdžia rodo visišką abejingumą ir 

bejėgiškumą namo likimui. 

Prašytume Gerb. Ministrę sustabdyti signataro prof. M. Biržiškos tėviškės niekinimą bei 

naikinimą, organizuoti namo restauravimą ir skirti šiam reikalui lėšų. 

Priedai — 12 lapų 

Biržiškų komisijos prie Vilniaus universiteto pirmininko pavaduotojas Doc. dr. A. Ružė 

Biržiškų komisijos prie Vilniaus universiteto narys, Kultūros vertybių apsaugos departamento 

specialistas ekspertas, Kauno paminklų restauravimo projektavimo instituto projektų vadovas 

architektas K. Bubnaitis 

2003 m. vasario 7 d. 

Namas, virstantis griuvėsiais 

Antano ir Elžbietos Biržiškų namas Viekšniuose, Bažnyčios gatvėje, XIX a. pabaigoje ir XX 

a. pradžioje buvo žymus tarp ano meto Lietuvos inteligentų. Čia gana dažnai lankydavosi 

artimesnių dvarų savininkai, turėję turtingas bibliotekas, kaip antai iš Santeklių dvaro — 

K. Radavičiūtė, iš Daubiškių — D. ir A. Morų šeima. Biržiškų namuose yra lankęsi dr. 

J. Basanavičius, kan. J. Tumas-Vaižgantas, Lazdynų Pelėda, S. Čiurlionienė, kurios dėdė 

V. Ja[r]ulaitis kunigavo Viekšniuose. Itin dažnai lankydavosi rašytojas B. Sruoga. Jo žmonos 

tėviškė buvo Bugiuose, visai netoli Viekšnių. Yra žinoma, kad kai kurie B. Sruogos rankraščiai 

buvo palikti pas Vaclovą Biržišką, tiksliau pas jo auklę, o ji prieš mirtį, vykdydama Vaclovo 

priesaką, tuos rankraščius sudegino (išskyrus tris puslapius). Dažnas šeimos svečias buvo vietos 

vaistininkas kraštotyrininkas J. Aleksandravičius su žmona, baigusia Varšuvos konservatoriją. 

Pastaroji draugavo su daktaro A. Biržiškos žmona, turėjusia muzikinį išsilavinimą ir savo 

namuose mokiusia viekšniškių vaikus. 

Neabejotina, kad žymių viekšniškių viešnagės ir buvo toji terpė, kuri turėjo įtakos jaunųjų 

Biržiškų intelektualinei brandai. Tėvo dr. A. Biržiškos begalinį pasiaukojimą savo profesijai, jo 

humaniškumą savo atsiminimuose pažymi daugelis viekšniškių, kuriems teko tai patirti. Ne tik 

Viekšnių apylinkėse, bet ir gana toli nuo jų žmonių jis buvo vadinamas „didžiuoju daktaru”. 

Istorikė V. Sruogienė atsiminimuose apie daktarą taip rašo: „Tai buvo gydytojo idealas. Jis 

griežtai laikėsi savo profesijos etikos, dirbo viena mintimi — padėti žmonėms. Kartais iš vargšų 

visai atlyginimo neimdavo, net palikdavo savo vaistų...” Dar būdamas studentas glaudžiai 

bendravo su V. Pietariu ir dr. J. Basanavičiumi. Pastarajam rinko žemaitiškas dainas. Spaudos 

draudimo metais Biržiškų namuose buvo slapstoma „Aušra”, „Varpas”. Manau, kad toks tėvo 

nesavanaudiškumas, visuomeniškumas turėjo didžiulę įtaką ir sūnums. 

Sūnus Mykolas kaip Lietuvos nepriklausomybės vasario 16-osios akto signataras iš valdžios 

buvo gavęs miško. Jį pardavė už 35 tūkstančius litų, papildomai pridėjo 5000, gautus už savo 

mokslinių darbų publikacijas, ir už tuos pinigus 1939 metais pastatė Sveikatos namus (prof. 

Mykolo valia pavadintus dr. A. Biržiškos vardu). Šie namai viekšniškių sveikatingumui 

tebetarnauja iki šių dienų. Manau, jog kitų brolių nuopelnus Lietuvos mokslui, kultūrai nebūtina 

vardyti, nes jie gerai žinomi ne tik Lietuvoje. Beje, noriu pabrėžti, kad visus brolius siejo 

nesavanaudiškas tarnavimas savo tautai, valstybei, jos mokslui, kultūrai. Deja, tarp dabartinių 

valstybės veikėjų, politikų, visais būdais bandančių save sureikšminti, analogų nėra. 

Dar 1997 m. liepos mėnesį viekšniškių Biržiškų draugija netikėtai sutiko čia apsilankiusį iš 

JAV teisininką Praną Jurkų, kuris, pasirodo, 1946—1949 metais tęsė studijas Pinebergo 

universitete (Vakarų Vokietija), kuriame dirbo profesoriai Biržiškos, priverstinai pasitraukę iš 

Lietuvos po karo. 

Buvę Pinebergo universiteto studentai, pažymėdami studijų penkiasdešimties metų sukaktį, 

sutarė, kad sukaktį reikia įamžinti jai skirtoje garbės lentoje, kurioje rašoma: „...Buvę 

universiteto studentai ypatingai prisimena Vytauto Didžiojo Kaune, Vilniaus ir Pinebergo 

universitetų profesorius tris brolius Biržiškas — Mykolą, Vaclovą, Viktorą...” 

Mūsų svečias Pranas Jurkus šią garbės lentą atvežė į Viekšnius ir padovanojo būsimam 

profesorių Biržiškų memorialiniam muziejui jų tėviškės pastate. Apgailėtina, bet šiandien prof. 

Biržiškų gimtinė yra ne kas kita, kaip landynė, kurioje būriuojasi, girtauja asocialūs asmenys, o 

dar realiau kalbant — yra pavertę namą viešu tualetu. 

157

Gėda Lietuvai, kad taip paniekintos iškilios, Lietuvai, jos nepriklausomybei, mokslui svarbios 

asmenybės. Priekaištaujant svečiams, turistams, ypač tautiečiams iš JAV, nuo suniokoto pastato 

teko laikinai nuimti memorialinę lentą bei signataro tėviškę žymintį paminklinį stulpą. Dabar jie 

laikomi seniūnijos pastate. 

Biržiškų tėviškei atstatyti vilčių ir pažadų buvo daug. Prezidentas Valdas Adamkus ir jo 

patarėjas prof. V. Šmulkštys, lankydamiesi Čikagoje, vietos lietuvių bendruomenės vienam 

vadovui teisininkui Pranui Jurkui buvo pažadėję tuo pasirūpinti. 

1997-12-10 laiške Pranas Jurkus rašo (citatų kalba netaisyta. — A. G.): „Kaip aš jau esu Jums 

minėjęs, profesoriai Biržiškos buvo didžiai gerbiami ne tik tų, kurie studijavo lietuvių kalbą, bet 

ir visų studentų ir kitų profesorių. Jų atminimas yra ypatingai brangus visai lietuvių tautai. Ir tik 

per Jūsų ir mūsų pastangas jų atminimas paliks kartų kartoms. Mes žadame prie šio žygio 

prisidėti savo duokle, eksponatais, knygomis ir aukomis...” (Beje, atvykęs į Viekšnius Pr. Jurkus 

Biržiškų draugijai įteikė 300 JAV dolerių.) 

Cituoju kito, 1998-11-05 rašyto, laiško ištrauką: „Su malonumu noriu Jums pranešti, kad š. m. 

spalio 17 d. privačiame susitikime su Lietuvos Respublikos Prezidentu V. Adamkumi aš 

asmeniškai turėjau pašnekesį apie Biržiškų tėviškės pastato restauravimo reikalą. Aš jam 

nuosekliai išdėsčiau reikalo svarbą ir įteikiau savo asmeninį laišką. Originalius Jūsų prisiųstus 

dokumentus su mūsų, buvusių Pabaltijo universiteto studentų ir profesorių, vardu, mano 

pasirašytą raštą aš perdaviau Prezidento atstovui, kuris įteiks Prezidentui jau grįžus Lietuvon. 

Viliamės, kad Prezidentas Jūsų ir mūsų norus ir siekius supras ir iš savo pusės jiems pritars. 

Prezidentui, kaip ir mums visiems, profesorių Biržiškų nuopelnai lietuvių tautai yra gerai žinomi. 

Jis pilnai pritaria Biržiškų tėviškės restauracijai ir muziejaus įsteigimui...” 

Kiek vėliau Pranas Jurkus rašė, jog jį pasiekė žinia iš Prezidentūros, kad tuo reikalu atvyks į 

Čikagą Prezidento patarėjas prof. V. Šmulkštys. Deja, nors minėtasis patarėjas ir apsilankė 

Čikagoje, tačiau pokalbis su P. Jurkum apsiribojo bendromis, nieko konkretaus nesakančiomis 

frazėmis, pažadais. Anot paties P. Jurkaus 1999-07-08 laiško: „...Jūs klausiate apie mano 

susitikimą su prof. Šmulkščiu. Vis dėlto nieko gero iš jo neišgirdau. Vyriausybėje buvo krizė ir 

ten kreipiamas visas dėmesys”. 

Neįtikėtina ir keista, kad buvo ignoruota autoritetinga mokslo ir kitų kvalifikuotų žmonių 

nuomonė, jog būtina atstatyti Biržiškų tėviškę. Sveiku protu nesuvokiama, kaip lengvabūdiškai 

žmonės elgiasi, nepaisydami savo einamų pareigų. Žemaitiškai tariant, „negali — nežadėk”. Jei 

Mindaugo karūnavimo dienai išleidžiamas visas šimtas milijonų, atsakykite, ar Vasario 16 d. 

akto signataras prof. M. Biržiška, jo broliai bei tėvai yra šimtus kartų menkesni?.. 

Po Dauginių bažnyčia — kapinaitės / Šimkuvienė Alma // Trečiadienio valanda („Būdo 

žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 9. — Nr. 14 (26). — Visas tekstas: 

Kapėniškiai ir aplinkiniai gyventojai visi kaip vienas džiaugiasi Dauginių bažnytėle, kuri 

iškilo 1943-ųjų vasarą. Bažnytėlės ir šalia esančių kapinaičių teritorija apribota: iš šiaurės ir 

vakarų — keliu Kairiškiai—Kapėnai, Maldenių upeliu; šiaurės rytų pusės — žvyro karjeru. Seni 

žmonės pasakoja, kad dabartinėje bažnyčios vietoje yra buvusios kapinės, kuriose 1709—1711 

metais galėjo būti laidojamos maro aukos. 

Istorija byloja, kad per atlaidus, katalikų šventes žmonėms būdavę sunku pasiekti Viekšnių, 

Tryškių, Šiaudinės bažnyčias. Todėl buvo nutarta pastatyti savą Dauginiuose. Bažnyčios projektą 

tada parengė jaunas kunigas, vėliau tapęs vyskupu, Stanislovas Ilinčius (1887—1947). Jis 

neramiais vokiečių okupacijos laikais vadovavo statyboms. Vieta buvo pasirinkta netoli 

kapinaičių. Talkon skubėjo darbštūs valstiečiai, keli pasiturintys ūkininkai. Žmonės prisidėjo 

pinigais, statybine medžiaga ir kt. — žodžiu, kas kuo galėjo. 

Bažnyčios fundatorius Vincas Bogužas darbavosi Boleslovo Prialgauskio lentpjūvėje. Be 

atlyginimo jis triūsė visą vasarą: bažnyčios statybai ruošė medieną. Vėliau žmonės bažnyčios 

išorę iškalė dailylentėmis, o broliai Dargiai vidų išdažė. 

Bene daugiausiai nusipelnęs Dauginių bažnyčios statyboje buvo valstietis Aleksandras 

Labanauskas. Paveikslus piešė žinomas bažnyčių dailininkas Stasys Kinčinas, broliai Dargiai iš 

Viekšnių. Toks senųjų gyventojų atmintyje išlikęs bažnyčios statybos šurmulys. 

158

Nedidelėje kuklioje medinėje bažnyčioje 1943 metais rudenį jau laikytos šv. Mišios. Vyskupas 

V. Borisevičius pašventino bažnyčią, suteikdamas jai bažnyčios įkūrėjo — Stanislovo — vardą. 

Nuo tų metų Dauginių bažnytėlėje švenčiami dveji atlaidai: gegužės 8-ąją — Stanislovo, rugsėjo 

19-ąją — bažnyčios įšventinimo. 

Daug metų iki bažnytėlės vedė vingiuotas siauras žvyrkelis. Rudenį pravažiuoti būdavo 

neįmanoma — kai palydavo, nuokalnė tapdavo slidi, ratų tekiniai iki pusės smigdavo į purvą. 

Tačiau žmonės patys vežė žvyro, lygino duobes. Tai pamaldiems žmonėms kėlė daug 

nepatogumų. Ir tik vėliau, 1986—1987 metais, vargai baigėsi — kelias buvo išasfaltuotas. 

Eidimtienė Marija. Atgimė dr. A. Biržiškos sveikatos namai // Būdas žemaičių. — 2004. — 

Geg. 21: Autorės nuotraukos: „Sveikatos namų kiemelyje tilpo tik garbus svečiai — viekšniškiai 

stovėjo už tvoros gatvėje”. „Pastato iškaba pašventinta, Dievo vardu palaimintas įstaigos 

darbas”. — Visas tekstas: 

Ketvirtadienį Viekšniuose tolimesnei veiklai pašventinti po restauracijos atgimę dr. 

A. Biržiškos sveikatos namai. Gausiai susirinkusiems viekšniškiams ir garbiems svečiams 

įžanginį žodį pasakė šiai viešajai sveikatos įstaigai jau dešimtmetį vadovaujanti vyr. gydytoja 

Aušrelė Gurauskaitė. Ji kalbėjo apie buvusią apverktiną šių namų padėtį ir savo pastangas, kurių 

dėka šiandien galima pasidžiaugti išsaugotu Viekšnių miesto istoriniu ir architektūriniu 

paminklu. Tarp paminėtų padėjusių gauti finansavimą restauracijos projektui buvo įvardyti Telšių 

teritorinių ligonių kasų vyr. gydytojas Paulius Rumbutis, Telšių apskrities gydytojas Antanas 

Martusevičius, buvęs Mažeikių rajono meras Vidmantas Macevičius ir Seimo narys Jonas 

Jurkus. 

Dr. A. Biržiškos sveikatos namai pastatyti 1938—1939 metais asmeninėmis Vasario 16-osios 

Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro, prof. Mykolo Biržiškos lėšomis. Jis pastatą savo ir 

brolių vardu dovanojo Viekšnių miestui, siekdamas įamžinti tėvo dr. Antano Biržiškos (1855— 

1922) atminimą. Apie istorines šio įvykio detales papasakojo Viekšnių klebonas Vincentas 

Gauronskis, pažymėdamas, kad M. Biržiška tai padarė matydamas apverktiną sveikatos apsaugos 

būklę savo tėviškėje. Pastatą pašventino ir meldė Dievo palaiminimo Telšių vyskupijos kancleris, 

generalvikaras Juozas Šiurys. Sveikino ir sėkmingo darbo Sveikatos namų kolektyvui linkėjo J. 

Jurkus, Mažeikių rajono vicemeras Viktoras Bugnevičius, kolegos ir svečiai. Pasiektais darbais ir 

vyr. gydytojos A. Gurauskaitės užsispyrimu bei atsidavimu tikslui žavėjosi žemietis, Lietuvos 

Sveikatos nacionalinės tarybos pirmininkas Juozas Pundzius. 

Pastatas restauruotas pagal Vyriausybinę programą. Projektą rėmė rajono Savivaldybė ir 

Vertybių apsaugos departamentas prie LR Kultūros ministerijos. Iki restauracijos buvęs vietinės 

reikšmės istorinis paminklas dabar jau perregistruotas ir įtrauktas į Lietuvos Respublikos 

kultūrinių vertybių sąrašą. 

Ketvirtadienį Viekšniuose vyko seminaras „Profilaktika pirminėje sveikatos priežiūroje, jos 

apimtys ir organizavimas”. Pranešimus skaitė ir diskusijose dalyvavo svečiai bei rajono medikai. 

Riauka Adomas. Senąjį Viekšnių tiltą mena nuotraukos ir Venta // Santarvė. — 2005. — 

Gruod. 1: „Nuotr. iš asmeninio archyvo”. — Visas tekstas: 

Prieš šešiasdešimt penkerius metus darytose fotonuotraukose užfiksuota senojo medinio 

Viekšnių tilto statyba bei tos statybos pabaigtuves švenčiantys darbininkai, jų vadovai. 

Vyresnio amžiaus skaitytojai galbūt išvys ir pažįstamų veidų. Tada buvę mažiausia 

dvidešimtmečiai jaunuoliai dabar būtų jau įkopę į devintą dešimtį. Bet tiek praėjo karo, kitų 

negandų metų, ir kažin ar kuris iš nuotraukos žvelgiančių žmonių bėra gyvas. 

Iki ano tilto statybos, Viekšniai turėjo tokį žemutį, laikiną, prieš pavasario potvynius išardomą 

tiltelį. Jį būtinai reikėjo pakeisti į gerą ir stiprų tiltą. Ir tokie planai buvo įgyvendinti prieš pat II 

pasaulinį karą. 

Išspręsti galvosūkį, kaip sulaikyti grėsmingą vandens ir ledo jėgą, kad prasidėjus potvyniui 

statinys nesugriūtų, buvo ne taip paprasta. Tilto sąramų apsaugai buvo sumanyta padaryti 

ledlaužius. Tai didžiuliai trikampio formos mediniai statiniai, pagaminti iš storų, apvalių rąstų ir 

įleisti giliai į upės dugną. Ledlaužių aštriabriaunės kupros apkaltos stora geležim ir atgręžtos 

159

prieš vandens srovę. Tai tam, kad atlekianti didelė ledo lytis skiltų, lūžtų ir sustotų. Ledas, 

praradęs didžiulę savo jėgą, tiltui nebebuvo toks pavojingas. 

Nors, žmonės sako, būdavę visko. Yra tekę kviestis ir ledo sprogdintojus, nes ledai prie 

ledlaužių užsikimšdavo ir kėlė pavojų tiltui bei pavenčių gyventojams. 

Tais laikais miestelėnams pavasarį būdavusi didelė ir savotiškai įdomi šventė — per ledunešį 

maži ir dideli rinkdavęsi ant tilto pažiūrėti tų gamtos stebuklų. 

Nuo tų kai kam dar atmintinų dienų mus skiria daugelis dešimtmečių. Rodos, dabar ir pati 

gamta kitokia: nebėra nei tų speigų, plėšančių tvoras, nei gilių žiemų ar didelių tvanų. O ir tiltas 

per Ventą pastatytas toks, kad nebebijo galynėtis su gamtos stichija. 

Tik Venta — ta pati, ir miela, ir graži, vis plukdanti ir plukdanti savo vandenis į jūros 

platybes, akį ir širdį džiuginanti savo paslaptingais slėniais ir ūkanose skendinčiais krantais. 

Daujotas Povilas ir Noreikis Pranciškus. Kalninė. Kumetynas Palnosuose / Povilas 

Daujotas ir Pranciškus Noreikis papasakojo Broniui Keriui 2006. — Birž. 4. — Žodžiu. Tekstas 



— Kalnėnė, ooi, ta čia bovo pri kelio senuojo, vuo tas bovo untrapus gelžkelio, tas palverks 

bovo už gelžkelio, untruo pusie. Kalninie? Žyds tas gyveno, Jankelis. Jankelis vardo, pavardie 

bovo Birka. Birka Jankelis. Vuo vuo ta žmuona bovo Tomelė. Mejeraatė bovo buvusi. Mejerelė 

Tomė. A duktie bovo Chaikė. Aš nežėnau a tėkra, ar augintinė bovo. 

Šita vėina pati tebovo, ta vėina karčiama bovo. Stadala bovo, tuokia klietis bovo pri galo i 

truoba. Ons bovo prisistatis tuokį klietį. Skaituos, grūdus nupėrks... Eiziks untaa iš Vėikšnių liub 

atvažious... Anėi liub su Eiziku čia visumet prekiaut’, pėrks grūdus. Tėi žydaa liub lieks kėts 

kėtam už akių... Prekiaudavo. 


— Da su tete mono atsisveikino. Kažkuokį duovanelę tetee atnešė. A tėn šaukščiukų kuokių 

atnešė. Atmenu tuo stadalą ka bovo. Stadala ta bovo puonaa kur suvažious. Baliavuodavo anėi 

tėn. Anuo pusie bovo kartys tuokios pririštos, kor arklem prisirėšt vasarą. 


— Aš gailious, labaa gailious, aš dabaa tonkee i sapne anus... Tėn anų žemė bovo už 

gelžkelio, keturių hektarų bovo. Tėn Puoderis pasistatis ont tuokio... tėn bovo kėtkart dvaro 

kumetyns bovo, Sonteklių dvaro kumetyns tėn bovo, kor Puoderis, tuo vėituo. Tuoliau bovo tėn 

tuo Sadauskio žemė, kor bovo Jankelis nupėrkis, tuoliau bovo. Tėn vėins kumetyns, ontrs 

kumetyns bovo, da kumatyne pėrtės bovo šiuopus gelžkelio. Aš i tuo pirtie esu bovis, da tuoks 

nedidelis buvau. Aš prisimenu dvėdešims pėrmų metų vėskų, vuo aš esu devyniuolėktaas metaas 

gėmės. Aš vėskų atsėmenu. Iš tų laikų dar. 

Plonis Vladas. Viekšnių špitolė ir senelių namai-prieglauda. — 2006. — Liep. 16. — Žodžiu: 

Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Kur neturiej, prijiemė... pri bažnyčios vadinuos špituolė. Tuo špituolie liub... daug ubagėlių 

galiej gyvent. Katrėi jieguos turiej, tėi ejo pasirinkdami, va ka neturiej, muotriškelės tuokis įneš 

biškėlį, kas pėino butelkelę, kas kų. Mon tievelio sesou pas tuoki Barbuorelę lonkies. Bovo unt 

dviejų aukštų šėta špituolė. Jug bovo nemažaa — kuožnam kambarie trys-keturis luovos anų. 

Bovo salė, vaikus muokėno katekizmo. Kų laiduos, daugiau tėn tėi pėitaa, i ubagelems dous kas 

atlėks tų pavalgymo. Nunešė tėms, kor negaliej, ont luovos... Tuokia mada buvusi. Kor tas 

pastats ein, biškį įvažiousi, kėims didžiausis — ketursdėšim padvadų suvažioudavo į torgo. Vuo 

kor atvežė tuo šėino, ubagelės ejo su lazduoms krapštyt — uožkeles laikė. 

Untai, pri vuokičių laiko bovo irgi, kaap ana vadinuos, ne prieglauda... senėlių namaa bovo. 

Vuokitee vistėik pagerbė. Ne tik špituolė, bet bovo unt dviejų aukštų žal’s nams un kampo, 

mažne pri tuos parduotovės Pleškienės netuolėi, bov prieglauda senelių. Bovo irgi kuokėi do 

šimtaa. Anuos daa i pačios po du paršelius nusišers. I ka kars bov, anuos niekor neišbiego, anuos 

daug kas negaliejo. Sako, vuokitee suej, vuo tus do bekuonelius turiejuom, anėi vėiną so štėku 

nudūrė i nusinešė į bažnytė, nusvėlėno. Vuo, sako, mas suvyniuojuom į to druobuolę, įvėlkuom i 

pakišuom, katruos stipresnės, po luovos. Atej vuokitee — vuo kame tas ontras bekuonėlis, 

160

neštėis. Pamanė, ka tėn kėti jau išsinešė į kėtą posę. Vuo sulydiem, sako, tų bekuonėlį, kuol 

fronts čia daugiau kaap mienou bovo, po šaukštėlį diejuom į kroupus i vėsos do šimtaa 

išsimaitėnuom. Bovo, bovo žal’s nams, dviaukštis. Taap ont kampo. 

Šiuipys Antanas. Žibikų kaimo Jaunųjų ūkininkų ratelio vadovas Gasparas Rimkus. 

Fotografas Bronius Daukšas. Namai prie špitolės. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas 


— Rimkus Kaspars ar Gaspars? 

— Nežinau. Kėti vadėno net Kasbariu. Bet daugiausee Gasparu. Rimkus, Barauskis Jonas ir 

Molytė. Tos, kor čia yr... kažkuokia rašytuoja... liaudies... Lėgaudienė. Vuo tos muotina. Ji buvo 

Molytė, gyveno netoli mūsų. Ji pasakuojo. Žinau, kad jie ėjo į gimnaziją. Kai pradėjo reikiet 

muokiet, ir Rimkus išstuojo, ir tas išstuojo, o ta Molytė išstojo ar [irgi], bet ji... Sak, aš išstuojau 

ne diel tuo, mon sakė, ka tu eik atgal muokytėis, mes neimsem už tus mokslus. Bet mano sesuo 

apsiženijo su Memiu. O tas Memys buvo savanoris, gavo Tučiuos žemės. I, sako, o aš palikau 

numūs viena. Tėvas buvo muzikants, su didžiuoja trūba tuoje. Sako, tu ėisi muokslus, vuo kas 

ūkį belaikys? I, sako, aš gavau palėkt tą muokyklą. 

Buvo jie dvi klases gimnazijos... antroj klasėj gimnazijos ejo, kai jie išstojo. Iš karto jauties, 

ka ons y gramatnesnis žmuogus. 

— No i kuokiam būreliui ans vadovavo? 

— Jaunųjų ūkininkų ratelio vadovas buvo. Bovo orkestrėlį suorganizavis. Dvi gitaros, 

mandolina, smuika i būgnas. Tas buvo... aš buvau dar pradinės... taip 1936, 1937, 1938 metais. 

— A, sakyk, kada pats gimęs? 

— Dvidešimaštuntais, vasario 27. 

— Ans buvo vėsų galų meistras, tas, tas... Medelyną užveisė. Pomidorus pradėjo pardavinėt. 

Upeliuks teka, pievos, prie anuo, pro tėviškę. Nu kas dabar gyven tėn... Prakaps, ant tuos žemės 

pasistatis. Bovo pasistatis didelį namą tas tievs jo. Vienas galas buvo salė ir scena. Čia įtaka jau, 

aišku, tuo Gasparo. I tėn būdavo... Tuo laikotarpiu buvau dvylekos metų. Ten buvo kursai. 

Muotriškuoms bovo, mon ruods, mezgėmai vėsi, vyrams bovo stalių kursai. Kėts vežėčias dėrbo, 

kėts kobėlą dėrbo... Ir aš buvau nuėjęs, lankyt nelankiau, kadangi į mokyklą aš ejau. Daukšas 

buvo anuo šuogeris. Jis buvo vieną Čiužaitę apsiženijęs, vuo tas Daukšas Bronius, fotografs, 

bovo kėtą Čiužaitę apsiženijis. Jis paveikslavo, aš prisimenu, su tuo magniu. Tas galėjo būt 

trisdešimdevinti kuokie metai. Turėjo vieną seserį. Ar [irgi] iš Žibikų kilęs. bet jis labai anksti iš 

tos tėviškės išėjo. I palėko tas ūkis seserėi. O sesou bovo apsiženijusi su tuokiu, nu... ans buvo 

nelabai rimts. 

— Viena viekšniškė sakė, ka fotografs Daukšas bovo prie žydų šaudymo... 

— Ne. Nebuvo. Jo tas šuogeris viens buvo. Bet apie jį patys vokiečiai taip sakė: „No, tas 

viens pasitaikė atsitiktinai čia. Nušuovė vieną žydelką ir susileido...” Jo šuogeris buvo. Bet jis 

miręs jau dabar. O tas nebuvo, nedalyvavo. 

— O kits Daukšas fotografs bovo Viekšniuos? 

— Ne, ne, ne. 

— No, kaip ten su tuo Rimkum baigėsi? 

— Su Rimkum baigies taip, sakau, jis buvo užveisęs medelyną, pas tėvus. Pats gyveno 

uošvijoj. Nusipirko radiją. Pirmiausiai patefoną. Ejuom visi klausytėis, visi kaims susirinkdavo. 

Antruoj pusėj Pievupio gyveno. Salė buvo Rimkaus ūkie Žibikuose. Čiužaus — Rimkienės 

tieviškie bovo. Tėn vėsos vakaruškos bovo, vaidinimai. Rimkaus namas. I tas Rimkaus nams yra 

dabar nugriauts i pastatyts Akmenėj, kuriam bovo teismas tarybiniais laikais, i dabar tebstuov dar 

jis tėn. Didelis, gražus nams bovo, aukšts. Tas Rimkus paskui... vuokiečių laikais jis turiejo 

krautuvę. Pro špitolę ėjo gatvė, paskou pasisokdavo link bažnyčios. Ant tuo kampo bovo 

Goldmano nams tuoks. Žydelis Goldmanas. Buvo vienas iš... didmeninės prekybos vadovas. 

Buvo du Viekšniuose. Altarkis — tikroji pavardie bovo Alter Jude. O tas vuo, bovo Goldmanas. 

Ir jis aprūpino visas tas krautuves prekėmis. 

— A tas nams vienaukštis bovo? 

— Vienaukštis. I ten tame name Rimkus buvo išsinuomavęs a kaip ten vuokiečių laikais 

gavęs, užsidiejis krautuvę. Kitame gale, šiaurės gale tėn, link Saženienės, įsigyveno, vuo šiame 

161

gale pri špituolės, tame gale, ta krautuvė bovo. Paskui per karą, keturdešimtketvirtais metais, jis 

nudegė, tas nams. Viens gaisras buvo ketursdešimketvirtais kokį liepos mėnesį. Didelis kvartals 

visas tas čia išdegė, dar vokiečiai tebebuvo čia. Vėsas nuo bažnyčios ir... gatvė čia, i tuoks 

kvartals bovo. Lig dabartėnės [seniūnijos]. Tas vėsas kvartals išdegė tuo momentu. 

Šiuipys Antanas. Parapijos salė. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Špitolė bovo ant kampo. O paskou gale bovo kooperatyvo nams tas, atsiriemė ta gatvė tėn. 

Špituolė stuoviej ont kampo, kap ta gatvė ėjo, o už tos tuojau pat bovo Parapijos salė. Daugiau 

nieko nebovo tėn. I tuoliau bovo ta vadėnama šopa pri senuojo šventuoriaus vadinamuojo. 

Parapijos salė bovo didelė. Viename gale gyveno vargonininks, kitame — zakrastijonas, vuo 

par vėdurį bovo salė. Be lubų bovo. Tėn scena tap pat buvo. Balkons buvo unt scėnos tuos. Čia 

vaidino... Tas buvo trisdešimtais metais. Tarybos narys yr Mažeikis. Jis viekšniškis yr. Tai jo 

sesuo rašė. Kaip ji pas Butkus gyvenusi... Tėvs Mažeikis bovo daboklės viršininkas. Ons vėins i 

tebovo čia. Mažeika, ruoduos, bovo tuo Vytautu. Šarvai tuokėi, prisimenu, ont tų balkonų sukelti. 

Puoterius muokydavo vaikus tėn tuo saliej. Susirinkimai būdavo. Būdavo loterijos 

organizuojamos tėn. Eidavo aktyvistai per kaimus — viens duodavo gaidį, kits kibirą, kits viel 

kuo nors, kits kuokį senėsnį daiktą. I daugiausee kažkap rudenį, kėik aš prisimenu, būdavo. 

Jomarks ar atlaidai kokie, tai būdavo daugiausiai tuos loterijos. Sokdavo tus puopierius, tuokius 

popieriukus išsitrauk. 

Šiuipys Antanas. Viekšnių valsčiaus „Arešto namas”. Bagamazninkė Kazlauskienė. 

Veterinorius Mikuckis. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Kor keturaukštis tas yr kooperatinis pastatyts [Mažeikių gatvėje]. Čia bovo ant kampo... 

stuoviej viens nams [Kazlauskienės]. Paskui stuoviej antras nams. Už to antro namo, kieme buvo 

pagalbinis pastats. I tame pagalbiniame pastate ta arešto truobelė bovo. Tėn vėins kambarėlis 

tebovo tiktaas. [...]. Ėini unt Mažėikių gatvės. Stuoviejo tas nams tuoks, kur dabar stuov tas 

[kooperatinis] nams. Tuoliau bovo sekantis nams, ar [irgi] Kazlauskienės tas nams. [...]. Ant to 

kampo pėrmasis Kazlauskienės nams, unt Mažėikių gatvės einont ontras nams, vuo tuo antro 

namo kieme buvo pagalbinis pastats i tame pagalbiniame pastate galu į tą gatvę, i tame 

pagalbiniame pastate buvo tas arešto... [...]. Tarybos narys yr Mažeikis. Jis viekšniškis yr. Tai jo 

sesuo rašė. Kaip ji pas Butkus gyvenusi... Tas tėvs Mažeikis bovo daboklės viršininkas. Ons 

vėins i tebovo čia. Tas buvo trisdešimtais metais. Mažeika, ruoduos, bovo tuo Vytautu. 

Tėn tame [antrame] name buvau, tėn gyveno tuoks veterinuorius Mikuckis. Mikuckio dvars yr 

Daubiškiūs. Tas viens bov ūkyj palėkės, o tas ontras veterinuorius bovo. I čia gyveno kap tiktaas 

va tame antrame name. Tas namas buvo bagamazninkės [Kazlauskienės]. Tokia auksiniais 

dantimis. Turiejo keturis namus. Čia tas nams, kor kooperatinis, stuoviej nams, žydai gyveno. 

Paskou Vytauto i Dariaus Girėno gatvių kamps yr, dvijų aukštų nams medinis, vuo tas bovo tuos 

motrėškos. I dar, ka ji sakė, keturis namus tor. Sako, bulves valgydavo i silkių rasalą. Vuo ji pati 

buvo bagamazninkė. Turiedavo būdą pasistačius, par kiekvieną turgų i prekiaudavo. Aš tik 

prisimenu ją — visi auksiniai dantys. 

— I tas nams prie [Vytauto gatvės] kryžkelės bovo anuos? Vuo kas tėn tame name būdavo 

seniau? 

— Anuos. Seniau pėrmas aukštas bovo įruoštas, kažkas tai gyveno. Buvo krautuvė dar 

keturiasdešimtais metais įruošta čia. Prie gatvės, tame kampe. Tik tarybiniais laikais antrą aukštą 

įruošė. 

Šiuipys Antanas. Namas Valančiaus gatvėje. Aktorius Pikelis. — 2006. — Spalio 10. — 

Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Tas vaikų daržėlis kor bovo, senasis, nuo anuo, antruo pusie [Valančiaus] gatvės, žemiau 

paejus [Valančiaus gatvės vakarinėje pusėje tarp Vytauto gatvės ir Mažeikių gatvės], bovo nams. 

Kas ten bovo? 

162

— Mon ruods, a nebovo žydų tas nams. Tuoks bovo aktorius Pikelis. Čia bovo tuoks va, kaip 

pėršts — pluonutėlis, o paskui, kaip jis tuo aktoriu bovo, tuoks [storas] bovo... Kolūkio 

pirmininką vaidindavo. Ir jis čia mokėsi vidurinėj mokykloj, gimnazijoj. Ir baigė pirmoj laidoj. 

Jis čia trejis metus mokėsi — ketursdešim antrais, trečiais i ketvėrtais. Ketvirtų pradžiuoj jis 

baigė tą gimnaziją. I sesuo muokėsi, Pikelytė. Ons tėn gyveno. Muotina gyveno, ta sesuo gyveno 

ir jis. Bet jis buvo iš kažkur atsikielės. Jis čia labai pasižymėjo saviveikluoj toj. Vaidino... „Žvejo 

sūnus”, paskui „Plėšikai” Šilerio. Gerai vaidino. Nešiuojo šinėlį vuokiečių laikais. Matyt, jis 

neturiejo su kuo kitkuo apsivilkt. Antpečių nebovo, be dėržo, be kuo. 

Šiuipys Antanas. Viekšnių advokatai. Unikienė. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas 


Barauskas Jonas bovo, baltą raištį bovo užsirėšės. Barkauskas bovo tėn [varomas su 

kanauninku J. Navicku sušaudyti]. Šimtu procentu — Barkauskas. Barkauskas bovo advokats 

pėnsininks. Ne Barauskas, tikrai. Tikrai Barkauskas. Aš prisimenu anų, senuks i bovo tuoks. 

Buvo du advokatai — Barkauskas ir Lengvenis. Tas Lengvenis gyveno pas Unikienę. Unikienė 

— amerikonka. Jie statė Stulpino malūną. Iš Stulpino nupėrko i užbaigė statyt ta Unikienė. Ir čia 

turiej... Akmenės gatvelėj, sankryžoj, tuoks didelis nams buvo, a šeši, a aštuoni tie kambariai. 

Ana jau bovo našlie. Lengvenis — Unikienės kavalierius. Vuo tas bovo Amerikos lietuvis. 

Laisvamanis. Sakė, kad palaidojo Žibikų pušyne, ne kapeliuose, bet šiame gale ont kalnioko 

tuokio. Paskou, sako, kad iškasė i kažkas nuoriejo auksinius akuliorius nujimt anam. Bet čia 

pasakos tuokios bovo. Bet aš girdiejau, kad jis yr palaiduots laisvamanių kapinėse Alkiškiuose. 

Vuo ta Unikienė... keporę apsimaukšlinusi... Senukė jau buvo visiškai. Kavalieriaus nebreikiejo 

anai. Vuo tas Lengvenis gražus vyrs, su akiniais... Eini pro malūną, i pradedi kėlt į kalniuką, vuo 

čia — gatvelė. Tuoj sankryžuoj. Ant Kalvarijos [žemės] mono sesuo turiejo namą, i dabar tebie 

dar tas nams. Kalvarijos bovo, kor Vytauto su Akmenės gatve susiein. Tame smailiajame klyne 

tokiame. Tėn bovo Kalvarijos tuos dėrbtuvės. Smirdiedavo iš tuolo. Leidies žemyn — gatvelė 

ein, sankryžuo yr tas Unikienės nams. 

Marija ir Martynas Purvinai. Viekšnių medinė architektūra // Būdas žemaičių. — 2007. — 

Liep. 17. — Nr. 54 (1216). — P. 7 („Antradienio valanda”): iliustruota. — Tekste: 

Praeityje žymus Šiaurės Žemaitijos centras — Viekšniai — iki pat Antrojo pasaulinio karo 

pasižymėjo ir savitu pavidalu. Didžiąją turgaus aikštę greta bažnyčios juosė vaizdingi mediniai 

krautuvių ir dirbtuvių pastatai, palei miestelio gatves rikiavosi medinės trobos ir naujoviškesni 

— dažniausiai mediniai — savitos išvaizdos pastatai. Šiandien toks įdomus miestelis būtų 

traukęs daugelio keliautojų dėmesį, būtų lankomas, kaip kad šiandien lankomi senoviški Vakarų 

Europos miesteliai, ten ieškant tradicinio gyvenimo pėdsakų. 

Deja, gaisrai suniokojo senųjų Viekšnių centrą, jo išlikusias dalis imta nevykusiai perdirbinėti 

sovietinės okupacijos dešimtmečiais, kai buvo perstatinėjami išlikę senieji „medinukai”, juos vis 

labiau užgožiant standartinėmis mūrinėmis naujesnių pastatų „dėžėmis”. 

Pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais, paraginti Viekšnių gynėjo ir gerbėjo 

E. Levito, mes užfiksavome senojo miestelio liekanas, anuomet dar gausesnius senuosius 

medinius pastatus bei įdomias sodybas. Šiandien mūsų tyrimai tapo jau istorine medžiaga — per 

keliolika prabėgusių metų Viekšniai toliau keitėsi ir ne visada į gerąją pusę. Kai kurie dailūs 

mediniai pastatai ar jų dalys liko vien nuotraukose. 

Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais atkuriant sovietmečiu suniokotus paminklus bei 

kitas kultūrines vertybes, būta norų atgaivinti ir senąsias vietinės architektūros tradicijas. Tuomet 

tyrėme atskirų Lietuvos etnokultūrinių regionų tradicinę architektūrą, siūlydami nors šalies 

saugomose teritorijose pradėti laikytis vietos tradicijų, statant ar perstatant tenykščius pastatus, 

naujoves derinti su šimtmečių patirtimi. 

Remiami anuometinio Ventos regioninio parko direktoriaus A. Adomaičio, parengėme 

būdingų tradicinės Viekšnių architektūros pavyzdžių rinkinį, pagal kurį miestelyje galėjo būti 

statomi panašūs į senuosius, tačiau naujoviškai pastatyti bei įrengti pastatai, kaip kad dažnai 

daroma civilizuotuose Vakarų Europos kraštuose. Deja, tokie siūlymai Viekšniams (kaip ir 

kitoms Lietuvos vietovėms) pasirodė nepriimtini ministerijoms bei kitoms labai įtakingoms 

163

jėgoms, kurioms mažiausiai rūpėjo Žemaitijos ir visos Lietuvos tradicijų gaivinimas. Prabėgus 

beveik dešimtmečiui, liaudies architektūros tradicijų puoselėjimo sąjūdis vėl atgimsta. Dabar jau 

ir Aplinkos ministerija remia būdingų tradicinės architektūros pavyzdžių rengimą atskiriems 

Lietuvos Respublikos regioniniams parkams. Vis labiau pabosta naujieji standartai — 

amerikietiškos ar ispaniškos išvaizdos nauji namai, plastikinės sienos ar kitos neilgaamžės 

naujovės. Lietuvoje vėl pradedama statyti daugiau medinių pastatų (šiuolaikinės cheminės 

priemonės leidžia juos patikimai apsaugoti nuo kenkėjų ir gaisrų). Deja, daugelis firmų naujus 

medinius statinius „štampuoja” pagal Rusijos liaudies architektūros ar Skandinavijos pavyzdžius 

— visiškai nebūdingus Šiaurės Žemaitijai, o ir visai Lietuvai. 

Lieka tik viltis, jog kada nors dar sustiprės sąjūdis „Išsaugokime Žemaitijos žemaitiškumą”, 

jog Viekšniuose (kaip ir kituose krašto miesteliuose) gausės vietos tradicijas gerbiančių žmonių, 

norinčių pasistatyti namus, panašius į senuosius pastatus (kaip tai daroma Vakarų Europoje). Gal 

atkuriant Viekšnius ir jaunimas pasijustų gyvenantis savo įdomioje tėviškėje, o ne nugyventame 

Rytų Europos užkampyje, iš kurio skubama bėgti į tolimus kraštus. 

Kriaučiūnas Stanislovas. Sunaikintos senosios gatvelės į pietus ir pietvakarius nuo Viekšnių 

bažnyčios. Vietos, matomos 0697, 0912, 1144 nuotraukose. — 2009. — Liepos 18. — Žodžiu. Iš 

įrašyto į diktofoną Bronislovo Kerio ir Stanislovo Kriaučiūno pokalbio: 

Vuo čia šėtaa bovo unt špituolės, i čia bovo Parapėjės salė. Nu vuo čia tas taks bovo eitė į 

Mažėikių gatvę, tas taks praein, vuo. Tai, vuo čia, matai, yr biški su vingiu. Tėn jau vėsor broka 

bovo. Išejee, untaa taap ėini, nu i čia ejo ont špitulės, i čia Parapėjės salė bovo ir špituolė. [...]. 

Nu pat švėntuoriaus čia vėsa ta ejo, čia bovo brukuota lig pat centro. [...]. Bovo šaligatviai, 

viskas bovo. Ir po karo bovo lėkė tėn. [...]. Parapėjės salė sudegė per karą. Špituolė — tai tuo 

nugriuovė. [...]. Parapėjės salę kap pastatė, tuoj pat už Parapėjės špituolė tėn bovo. 

164

3.4.2. PAMINKLAS VYTAUTUI 

Vaizbys A. Vytauto Didžiojo garbei. — Kaunas/Marijampolė, 1931. — P. 99. — Žinios 

aprašui: Iš kitų leidinių. 


— Pirmas leidimas 1968 m. 


Vilnius, 1973. — P. 598—599. — Tekste: Viekšniai. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 

paminklas, pastatytas 1930 m., betonas. 

Bučas J., Mačikėnienė R. Vytautas Didysis ir mes. — Kaunas, 1991. — P. 20, 157 

(nuotrauka). — Tekste: Viekšniuose paminklas atidengtas 1930 07 13. Autorius Kostas Remeika 

iš Veiviržėnų. 

Salagiris Matas. Kunigaikštis Gediminas iš ... Viekšnių: Įdomybės šalia mūsų // Vienybė. — 

1991. — Bal. 13. — Tekste: 

„Tarpukario Lietuvos spaudoje radau žinutę, jog Kauno karininkų ramovėje grupė karininkų 

sumetusi tūkstančius litų Vytauto paminklo statybai ir perdavusi šią sumą kunigaikščiui Jonui 

Gediminui-Beržanskiui-Klausučiui, šios statybos vienam iš iniciatorių.” 


24. — Tekste: 

„Viename šio darželio gale vietos meistrai pagamino šv. Mergelės statulą, o kitame pagal 


pašventino iš Telšių kurijos atvykęs prelatas Narijauskas. [...]. Reikia džiaugtis, kad paminklas 

Vytautui Didžiajam per karą ir okupaciją išliko iki mūsų dienų.” 

Imbrienė Vilhelmina. Gerais norais skylių neužlopysi // Vienybė. — 1999. — Geg. 18. — 

Tekste: 

„Štai Viekšniuose visą pokario ir sovietinės okupacijos metą išstovėjo nepažeistas Vytauto 

Didžiojo paminklas. Šį 4 metrų aukščio statinį 1983—1984 metais net pavyko restauruoti. 

Paminklo statybą sumanė ir organizavo Viekšnių progimnazijos kapelionas Juozas Stasiulis 

[Stasiulis Juozapas, Adomo, gimęs 1895 m.] ir Vytautų klubas. Pašventintas 1930-aisiais, 

Vytauto Didžiojo jubiliejiniais metais [...]. Deja, šiuo metu paminklo būklė avarinė.” 

Paminklas nyksta belaukdamas lėšų // Šiaulių kraštas. — 1999. — Birž. 8: ir paminklo 

nuotrauka. — Tekste: „Paminklas Vytautui Didžiajam Viekšniuose dūlėja nesulaukdamas 

visuomenės ir valdžios dėmesio. [...]. Vilniškio skulptoriaus restauratoriaus K. Norkūno 

nuomone, nukritę apie 80 procentų paminklo fasadinio reljefo, pusė šoninių lipdinių, ištrupėjęs 

betonas, suskeldėję laipteliai.” 

Sučylienė Janina. Viekšniškiai — darbštūs ir kūrybingi žmonės // Būdas žemaičių. — 2000. 

— Rugs. 29. — Tekste: „2000 gegužės 1 d. Viekšnių seniūnija oficialiai prijungta prie Mažeikių 

rajono.” Seniūno Antano Kuodžio pasakojimas apie seniūniją. 

„Noriu pasidžiaugti praėjusią vasarą restauruotu paminklu Vytautui Didžiajam. 1930 m. 

Viekšnių centre pastatytą paminklą padėjo atnaujinti Paminklų restauravimo konservavimo 

institutas. Restauruotas didysis bažnyčios bokštas. Per pastaruosius dvejus metus kapitaliai 

tvarkomas Viekšnių tiltas per Ventą.” 

Plastinina Bernarda. Viekšnių bažnyčia: atlaikiusi amžių karus ir gaisrus: Tęsiame rašinių 

ciklą „Senieji Viekšniai” // Santarvė. — 2002. — Spal. 12: ir 5 nuotraukos. — Visas tekstas: 

165

Kaip teigia Katalikų kalendoriaus žinynas, Viekšnių bažnyčia pirmą kartą istoriniuose 

šaltiniuose paminėta 1597 metais. 1634-aisiais pastatyta nauja medinė pirmoji katalikų bažnyčia. 

1680 ir 1816 metais ji buvo atnaujinama. 1854 metais iškilo dabartinė mūrinė šv. Jono 

Krikštytojo bažnyčia. 

Per I pasaulinį karą, 1915 m. birželio 14-ąją, vokiečiai bažnyčią padegė ir sugriovė. 1921 

metais ją atstatant stengtasi išsaugoti jos pirmykštę išvaizdą. 1939 m. spalio 23 d. bažnyčios 

bokšte kilo gaisras, jo metu nukrito varpai. 

1853 metais, kaip rašė pats Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, jis šią bažnyčią 

pašventino ir į didįjį altorių įdėjo šventų kankinių relikvijas. M. Valančiaus paskirtas klebonu ir 

fundatoriumi, kunigas R. Bartkevičius „pastatė bokštą, apklojo cinku, sienas iš oro ištarkavo, 

įdėjo aslą, apmūrijo šventorių; čia paliko 14 nišių stacijų paveikslams įdėti. Vyskupui leidus, 

sugriovė senąją bažnyčią; jos vietoje pamūrijo koplyčią...” 

RYŠKIAUSI ANŲ DIENŲ PRISIMINIMAI 

Stasė Stankienė gimė, užaugo ir dabar tebegyvena prie pat bažnyčios. 93-eji metai praleisti 

šalia Dievo namų, todėl ji — šios moters gyvenimo dalis. Ji puikiai prisimena bažnyčios gaisrą, 

kilusį per I pasaulinį karą. 

Vokiečių armijos kariai buvo įsikūrę bažnyčios bokšte ir ten įsirengę stebėjimo postą. 

— Iš viršaus jie žiūrėjo į gatvę ir šaudė į priešus. Vokiečiams traukiantis padėtis pasikeitė: 

rusai atakavo bažnyčioje likusius vokiečius. Kilo gaisras. Akyse ir dabar stovi didžiulėse 

liepsnose ir dūmuose skendintis bažnyčios bokštas, — prisimena S. Stankienė. — Visi miestelio 

gyventojai buvo išbėgę, tad gesinti nebebuvo kam. Išdegė visas bažnyčios vidus, liko tik mūro 

sienos, kuriomis mes, vaikai, bėgiojom, tai buvo mūsų mėgstamiausia žaidynių vieta. 

Močiutės atmintis išsaugojusi dar vieną šio karo epizodą. Kadangi vietiniai gyventojai 

pasitraukė iš Viekšnių, rusai buvo užėmę jų namus. 

Kareiviai skerdė tvartuose likusius gyvulius, prieš saulę pakabinę padžiovindavo jų mėsą, 

kepenis, plaučius ir taip paruoštą skerdieną valgė. 

Po karo, kol bažnyčia dar nebuvo atstatyta, prisimena pašnekovė, pamaldos vykdavo 

koplyčioje (vėliau, tarybiniais laikais, ji buvo paversta kepykla — B. P.). Čia taip pat buvo 

atliekamos ir laidotuvių apeigos. Paskutinę naktį prieš velionį palydint į kapines, jį palikdavę 

koplyčioje. 

Netoli koplyčios stovėjo špitolė. Joje gyvenę pavargėliai ir bažnyčios tarnai. Klebonas turėjęs 

40 ha ūkį, kurį pastariesiems reikėję prižiūrėti. 

PAVARDĖS ĮSTRIGO VISAM GYVENIMUI 

Gražaus amžiaus sulaukusi S. Stankienė ir šiandien puikiai prisimena vaikystėje pažintų 

žmonių pavardes. Viena iš tokių — kunigo V. Jarulaičio, klebonavusio koplyčioje po bažnyčios 

gaisro. 

Pas šį dvasiškį dažnai atvažiuodavusi Kymantienė, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės motina. 

Ji buvusi kunigo giminaitė. Jos vyras Kymantas užsukdavęs pasišnekėti su Stasės tėvais. Tėvas, 

nors ir jokių mokslų nebaigęs, bet gyvenęs Amerikoje, greitai rado bendrą kalbą su Kymantu, 

kuris, Stasės akimis, buvęs gerokai „apsitrynęs”. Matyt, vyrai susibičiuliavo, nes jų draugystei 

atminti Kymantas buvo padovanojęs įspūdingą ąžuolinę šakotą lazdą. 

— Buvau kokių aštuonerių, atėjo laikas priimti Pirmąją komuniją. Bažnyčia dar nebuvo 

atstatyta, tad mama mane nuvedė į koplyčią, kurią mes, žemaičiai, vadinome šopa. Mane priėmė 

tada Viekšnių parapijoje po kunigo V. Jarulaičio, kurį vokiečiai uždarė į kalėjimą, klebonavęs 

kunigas Vasiliauskas, — apie reikšmingiausią savo vaikystės įvykį pasakoja senutė. — Kai 

bažnyčią atstatė, tarp keleto kunigų, atvykusių į jos pašventinimo ceremoniją, buvo ir Maironis. 

Nežinia kodėl, bet aš jį gerai įsidėmėjau. Tai buvo neaukštas, normalaus kūno sudėjimo, senyvo 

amžiaus vyriškis. Akiniai jo veidui suteikė savotiško dvasingumo. 

Prisimena S. Stankienė ir dar vieną bažnyčios gaisrą, kilusį pasibaigus II pasauliniam karui. 

Jis nebuvęs didelis. Užsiliepsnojusį bokštą pastebėję žmonės, ir gaisro židinys buvęs likviduotas. 

KEITĖSI IR BAŽNYČIOS APLINKA 

Kaip prisimena bažnyčios kaimynystėje gyvenanti moteris, Nepriklausomos Lietuvos laikais 

kitaip atrodė ir bažnyčios aplinka. 1930 metais parapijiečių lėšomis prie bažnyčios buvo 

166

pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam. Kitoje pusėje, prie Dariaus ir Girėno gatvės, netoli 

šventoriaus iškilo šv. Mergelės Marijos statula. Ji stovėjusi gana ilgai, kol, jau tarybiniais laikais, 

vieną naktį buvusi nuversta ir rytmetį žmonės ją radę paguldytą šventoriuje. Vėliau ji buvo 

pastatyta bažnyčioje. 

Pasak S. Stankienės, kitaip atrodęs ir tarp gatvelės, šalia kurios yra jos namas, ir šventoriaus 

tvoros esantis žemės plotas. Tarp įvairiaspalvių gėlynų ryškėjo ir Gedimino stulpų formos 

lysvėmis susodintos gėlės. 

Vyresnio amžiaus viekšniškiai tikriausiai dar mena ir čia pat buvusį natūralia velėna dengtą, 

galbūt iš žemės ar akmenų supiltą „Gedimino kalną”, kurio viršuje stovėjo geležinis vilkas. Tai 

buvo tarsi Vilniaus miesto atsiradimo simbolis, tarsi savotiška užuomina ir atsigręžimas į mūsų 

tautos istoriją. 

Kaip ir viskas, kas buvo susiję su nepriklausomos Lietuvos istorija, ši vieta tarybiniais metais 

buvo pertvarkyta. Ne tik iš žmonių akių, bet ir iš minčių buvo pasistengta „iššluoti” „buržuazinės 

santvarkos liekanas”. 

Bernarda PLASTININA. Nuotraukos iš Broniaus Kerio ir Antano Sidabro archyvo. 

167

3.5. TECHNIKA, MAŠINOS, ĮRENGINIAI 

Bauža Kostas. Prieš šimtą ir daugiau: Iš mūsų praeities: [Apie knygą: Šavelskij ujezd. — 

Kaunas, 1896] // Vienybė. — 1996. — Vas. 24. — Tekste: „Naujos technikos turėjo ir mūsų 

krašto dvarininkai bei turtingesni valstiečiai. Antai Daubiškiuose buvo „Horvusbi” kuliamoji 

mašina, švediški plūgai. Šiaudinėje — kuliamosios su vandens varikliais, šiaudų pjautuvai, arpai. 

Pavirvytėje — arkliniai grėbliai „Tigre”, kultivatoriai, Hovardo plūgai.” 

Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1911. — Nr. 46. — Lapkr. 15 (28). — P. 732. — Tekste: 

„Laiževa (Šiaulių pav.). Lapkričio 6 dieną [1911 metais] pro Laiževos miestelį pralėkė orlaivis, 

kurio niekas iš musų nebuvo matęs. Jame buvo 3 žmonės. [Pasirašė:] Jonas Dagis.” 

Savivaldybių elektros stočių skaičius auga // Savivaldybė. — 1934. — Nr. 5 (132). — P. 26. 

— Tekste: „Viekšniuose savivaldybė jau nuo pernai metų ruošiasi statyti hidro-elektros stotį, iš 

kurios bus tiekiama energija ir Mažeikių miestui.” 

Purvienai. 1942. V. 14. Arklinės kuliamosios mašinos: 1. Savininkas: Končius Vladas. 

Adresas: Purvienų kaimas. 1 maniežas. 2. Savininkas: Jurkunas Vytautas. Adresas: Sovaičių 

kaimas. 1 neveikiantis maniežas // Iš Viekšnių valsčiaus savivaldybės dokumentų, rastų 2000 

metų sausio mėnesį ardant savivaldybei priklausiusį namą J. Basanavičiaus gatvėje (Nr. 3). — 

Pateikė: Antanas Sidabras. 

Petrulis J. Santeklių dvaro keltas // Gimtasai kraštas. — Šiauliai, 1943. — Nr. 31. — 

P. 299—302: ir 3 nuotraukos. — Tekste skyriai: Bendros žinios apie patį dvarą. Keltas, jo 


— Tekste: 

„Remiantis paties dvaro archyve iki 1914 m. karo išsilaikiusiais dokumentais — ant pūslės 

rašyta sutartis (?) — vietovė įsikūrusi prieš 350—400 metų, nes minėtas dokumentas esąs 



žuvęs. [...]. Be to, netoli vietovės ([Daubiškių] k-mo laukuose) esą senkapiai su atrandamais 


gyvenama. 

Santeklių dvaras jus stebina tik savo sena, primityvia medine statyba. Per 25 pastatus — visi 

be išimties mediniai. Dalis tų pastatų apibūdintini kaip praeitų šimtmečių statybos pobūdį išlaikę 

objektai. [...]. „A” muziejus, 1942 m. fiksuodamas Santeklių dvaro senąją statybą, atkreipė 

dėmesį ypatingai į ledynę, kurios kerčių pamatai — ąžuolo kaladės; rūmas pasižymi savo 

ypatingais rūsiais, savotiškais paslaptingais urvais, dūmtraukiu ir kt. skyriais; jauja (kluonas) 

statyta baudžiavos laiku, puikiai išlaikiusi savo laiko pastato paskirties atributus. 

Pasak seno kelto tarnautojo Leono Lukošiaus, prieš 1914—18 m. karą iki šio laiko [1943 

metų] judėjimo keltu duomenys būsią maždaug tokie: Prieš 1914—18 m. karą per dieną: įv. 

vežimų 10—15; raitų 15—20; pėsčių 15. Nepriklausomybės bei šiuo laiku per dieną: vežimų 

arkl. 12—17; raitų — nėra...; dviratininkų 15—20; pėsčių 15—20; motorizuotųjų riedmenų 

(civilių) 1—2 per savaitę. [...]. 

Kelto plaustas keliąs 6 tonas. [...]. Dydis 5×10 m. nuo vand. pavirš. 1 m. aukšt. „Plaukiojąs 

tiltas” senovėje buvęs pastatytas ant kelių iš vieno medžio skobtinių „laivių”, šiandien gi plausto 

bazę sudaro dvi, viena greta antros, iš lentų padarytos valtys — dėžės. Ant šių valčių padarytos 

rąstų grindys. Kraštai užtverti tvorele, galai gi — mechaniškai įtaisytais barjerais — šemonais; jų 

viename gale svoris, antrame — pririšta virvė, kuria, prirengus plaustą varymui ir jį uždarant, 

šemonai nuleidžiami.” 

Dundulienė P. Žemdirbystė Lietuvoje: Nuo seniausių laikų iki 1917 m. — Vilnius, 1963. — 

P. 67. — Tekste: Daubiškių dvare buvo garinė kuliamoji, švediški plūgai, ketureilė arklinė 

sėjamoji. 

168


aprašai: Žemaičių valgiai ir šis tas daugiau apie vieną žemaitį: 1. Vincento Juodeikio kiemas 

Zaventės kaime. 5. Šis tas daugiau apie Vincentą Juodeikį ir jo kiemą. — Tekste: 

„Dar prieš 1914 m. karą senolis [Vincentas Juodeikis Zaventės kaime] turėjo kuliamąją 

mašiną su dampiu (garo katilu). Ir jis pats, ir dėdė [Juodeikis Vincentas, Vincento] buvo 

mašinistai. 

Visur ir visada mano dėdė [Juodeikis Vincentas, Vincento] dirbo kartu su senoliu. Dėdė buvo 

dar geresnis meistras. Jis, dar jaunas būdamas, pats buvo pasidirbęs smuiką. Vėliau buvo 

padirbęs „basedlą” muzikantui Meištui. Kartą nuvažiavęs Latvijon [...] ir čia pamatęs dviratį. 

Parvažiavęs ėmesis dviratį dirbti, ir pasidirbęs. Dviratis buvęs medinis. Visų nuostabai — jis tuo 

dviračiu važinėjęs. Tik viena bėda — dviratis neturėjęs stabdžių. Kartą, važiuodamas nuo Čekų 

kalno, atsitrenkęs į medį. Pats susidaužęs, o dviratis subyrėjęs. (Aš dar mačiau ant trobos to 

dviračio ratus — vieną labai didelį, kitą — mažutį).” 

Kriaučiūnas Stanislovas. Brikos pylimas. — 2000. — Kovo 10. — Žodžiu. Tekstas 


Brikos pylimas buvo toj vietoj, kur dabar Virvytės restoranas. Turbinų vietoje dabar aludė. 

Brika skolinosi pinigų iš Unikos. Darbams jau buvo sunaudojęs 31 tūkstantį litų. Ten viskas buvo 

prie galo. Virvytė užtvenkta, elektros stulpai sustatyti iki pat Viekšnių, tik per Ventą bereikėjo 

laidus pertempt, parvežt iš Telšių turbinas ir jungt generatorių. Viekšnių malūnininkas Lesimas 

papirko, naktį kažkas prakasė užtvankos kraštą. Virvytė labai srauni — išvertė, išnešė tą kraštą, 

stipriai išnešė tą šoną. Vaitkus už žemę reikalavo gero mokesčio. Brika ir nebepirko. Turbinos 

liko Telšiuose neparvežtos. 

Ruškys Vytautas. Meistras // Šiaulių kraštas. — 2000. — Liep. 28: iliustruota. — Tekste: 

77-erių metų Liudvikas Knabikas, gyvenantis Viekšniuose, šiame krašte žinomas stalius. Yra 

padaręs tūkstančius medžio dirbinių, reikalingų žemės ūkyje ir buityje. Dabar drožinėja, pjausto, 

kalinėja senovėje naudotų padargų, mechanizmų maketus. Tokie daiktai šiandien nebereikalingi 

ir užmirštama, kaip juos daryti. Nagingas viekšniškis tai sugeba. 

Veikiantis kuliamosios maketas 

L. Knabikas pusantro mėnesio diena po dienos darė javų kuliamosios maketą. Per metrą 

ilgumo, keturių sprindžių aukštumo medžio ir metalo dirbinį gali kilstelti suėmęs į glėbį. 

Nagingas stalius užtikrina, jog visos detalės „savo vietose”, tad galėtų prikult ir grūdų, jei 

kuliamoji nebūtų tokia maža. Tikra kuliamoji, mena meistras, — pusseptinto metro ilgumo, ją 

paleidus, aplink iš peties turėdavo dirbti 22 bernai ir mergos. 

L. Knabikas javų kuliamąsias išmoko meistrauti padėdamas savo dėdei Liudvikui Knabikui. 

Jis, gyvenęs netoli Viekšnių, sulaukdavo užsakymų iš aplinkinių ir tolimesnių kaimų, 

ūkininkams pardavė 36 kuliamąsias. Tokias pat 3 mašinas, meistrui mirus, jau vienas pats padarė 

jo vaikaitis. 

Skiedrų drožiamoji nebereikalinga 

L. Knabikas dirbtuvėse dailina ir skiedrų drožiamosios maketą. Prieškaryje turėjo 

susimeistravęs tokį tikrą mechanizmą, juo uždarbiaudavo Viekšnių valsčiuje. Ūkininkai, sumanę 

dengti pastatų stogus, samdė L. Knabiką medžiagų paruošti. Arkliai sukdavo ratu, tempdami 

specialius peilius medienai drožti, o šeimininkas irgi žingsniuodavo, į glėbį po vieną 

surinkdamas skiedras. „Per dieną vietoje sukardavau tiek kilometrų, jog vieni juokai būtų iš 

Viekšnių į Šiaulius nueiti”, — mena L. Knabikas. 

Turtingesni ūkininkai stogus dengdavo patvaresne medžiaga — lentelėmis. Bet galiausiai visą 

medinę dangą išstūmė šiferis. Skiedrų meistras mano, jog Lietuvoje nebelikę nė vienos trobos su 

senoviniais stogais. 

Skiedros, kad ir kam galėjusios patikti, paprasčiausiai per dešimtmečius supūva. L. Knabikas 

dar sugebėtų pridaryti tokios medžiagos. 

169

Pasidarytu obliumi statė malūną 

L. Knabikas tebesaugo prieš pusšimtį metų paties padarytą kampą — arklių pakinktą: 

išdrožinėtais ornamentais, lengvutis. Mat parinkta tinkamiausia mediena — sidabrinis gluosnis. 

Senolio tvirtinimu, labai patvari ir vinkšna, bet iš jos padarytas pakinktas labiau slegia arklio 

sprandą. 

Meistras pabrėžė, kad kampui pagaminti prireikia metų — tiek laiko jis turi išbūti nepaleidus 

sulenktų medžio galų. 

Tebestovi netoli Viekšnių ir pirmoji L. Knabiko suręsta daržinė. Ją statyti buvo apsiėmęs kitas 

meistras, bet netikėtai susirgo. Medienos prisiruošęs ūkininkas nenorėjo laukti — paprašė pastatų 

iki tol nerentusio L. Knabiko. Vėliau jis sugebėjo Žiogaičių kaime ir malūną pastatyti su 

septynių metrų ilgumo sparnais. Nustojus naudoti įrenginį, jis nuniokotas. 

Žemaitijoje stovi 14 L. Knabiko sukurtų kryžių. Juos ir dabar tebedaro. 

Darė L. Knabikas ir šlajas, ratus, kubilus. Visam tam stalius pats nukaldavo metalines dalis. 

Pasidarė varstotą, oblius bei kitus stalystės įrankius. [...]. 

Karstai užsakomi ir gyviesiems 

L. Knabikas tiksliai nesuskaičiuoja, kiek pridaręs medžio dirbinių, mano, kad tūkstančius. Bet 

karstų skaičių žino tiksliau — per 300. Tokiam daiktui užsakymą gavęs meistras įsidėmi, kam jis 

skirtas, ir norom nenorom skaičiuoja. Ypač daug darbo turėta po karo — tuomet karstų stigdavę. 

Dabar jų pasiūla didžiulė, gali pasirinkti ir pagal spalvą, puošnumą, tačiau senasis meistras 

tebesulaukia užsakymų. 

Prieš kelerius metus L. Knabiko kaimynė panoro karsto sau. Meistras padarė. Moteris mirė. 

Po to pas meistrą atėjo jos vyras, taip pat dėl karsto sau. Stalius taip pat įvykdė prašymą. 

L. Knabikas turi ir savo karstą. Meistras pabrėžia, kad jį nusikalė iš gerų lentų. Apie jas ir 

mirtį senukas kalba vienodai paprastai. Sakosi, pripratintas jaunystėje patirtų pavojų. 1944 

metais išsigandęs, kad gali būti išvežtas darbams į Vokietiją, pasislėpė ir šešis mėnesius bei tris 

paras dienos šviesos nematė. Giminaičių tvarte turėjo slėptuvę, kurioje galėjai tik išsitiesti ir 

pajudėti keturpėsčias — panašu į karstą. Po tokios kankynės ėmę birti dantys, slinkti plaukai. 

Vis dėlto didesnių negalavimų L. Knabikas iki šiol nepajutęs. Sako, gal todėl, kad nuolat dirba 

ir patenkintas tuo. 

Mozgeris Algirdas. Atsiminimai / Bronislovo Kerio ir Algirdo Mozgerio pokalbis apie 

Algirdo Mozgerio tėvą Joną Mozgerį — dampio (garo katilo) mašinierių, kitus mašinierius ir 

dampius. — 2004. — Geg. 14. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Tievs turiejo tų dampį? 

— Tievs, tievs. 

— Ta bovo Juons Mozgeris? 

— Je je. 

— Ne Mozgiris? 

— Ne, Mozgeris bovo. 

— A kor ons gyveno? 

— Kegrių kaime. Ons pėrm turieje ir mažėsnį. Paskou tų atidevė mamos bruoliou ir ir 

nusipėrka galingėsnį jau. 

— A tas mamos bruolis kor bova? 

— Ons y Tryškiūs tėn. Ne, ne, ons ne, čia ne vietinis yr. 

— Vuo kū, kūleklę bova pasėdėrbės pats savo ronkuoms. 

— A dėdelė bova? 

— Dėdelė. 

— Iš tų didžiųjų. 

— Iš didžiųjų, jau iš didžiųjų. Jau čia tame Kegrių, tų, kor anėj bova čia keli tėn anėj tėj, ir iš 

anų bova pati didžiuoji jau ir ir. No ir ir. 

— A, kiek, kiek ans vaikų turiej? 

— Trys yr... 

— Pasisakyk vardą irgi. 

— Algis ir ir ir bruolis Juonis — Juons bova ir Jovita sesou yr. 

170

— O kada gėmes bova? 

— Ketvėrtaas. Tūstonti dėvyni šimtaa ketvėrtaas. Ons septyndešimts dvijų metų bovo ka 

mėrė. Nu taap panašee taas laikaas, žinau, kad rugpjūčio bova ar ar šešta, rugsiejo šešta bovo kad 

ons mėrė. Mama dar, mama gyveno kol’ daa pinkioleka metų išgyveno puo puo anuo mėrtėis. 

— A mamos kaip bovo pavardie ka jauna bovo? 

— Žalytė. Viel tėn iš — tryškietė jin bovo. 

— Vo, vo tievs bovo čia jau kegriškis? 

— Kegriškis ons... 

— Vuo kaap o tas tievs tų dampį gavo, ne pasidėrbo? 

— Ne, pėrko. Dampį nepadirbsi, jug ons yr... 

— O ten Suovaičiūs pasidėrbo... 

— Ai, tėn pasidėrbo tus... Nu dėrbuos dėrbuos, anėj dėrbo tuokius muturinius ir ir va. Garo 

katėlo i nepadirbsi — koor tau, tėn vėsor, tėn... 

— Nu sakė, kad kniedėjo... 

— Ne, nežėnau. Čia yr iš Klapiedos krašto, iš kažikor, gal iš Vokietėjos bovo atvežėj. 

— A kaip anų atvežė? 

— Nu aš nežėnau taas laikaas kaap anėj... Kaap a su arklees, ar bovo laivu atkelts. I paskou su 

arklees jug... Keturi arklee vėsą laiką traukdavo... 

— Kažkor vežė dampį irgi, tėn turbūt toliau, i nuvėrtis bovo, ont kelio, į griuovį. 

— Nu tada kuol atstatyt jau yr jau yr, sunkiai bovo. Nu a kad į pakalnes, jau tėn bovo šliožės 

tuokios pataisuomos ka jau ne... vuo arklee nenulaikys jau tuokio, tuokį mudilą. 

— Didelis bova? 

— Didelis jau ir... Žinuojau tų galingomą anuo, kaap anėj skaities, bet aš... seni laikaa yr yr... 

— Kada nusipėrko, kėik anam metų bovo panašee? 

— Ons nusipėrko kuol kuol... Kolamuoj dėrbuos — daa nebova ženuots. 

— O, ta vės gyvenimą ons i pradėrbo. 

— Vėsą, ka kuol jau ir ir ons išdėrbo, ir jau kap mumis draske, į tuo Rosėje kap nuorieje 

išvežte, kap ana atieme jau viskų. Paskou išejuom į Tučius ir ir tėn į Tučių tėn kažkuoks ar 

„Tarybinis artuos” kulkuozas bov. Tėn anų bov prijiemėj, irgi dėrbo tėn jau so kėtu dampiu, jau 

bet neb su savo, bet su kėtu, tėn mataa kėts, kėta jau zona čia bov, ir ir jau dėrbo so kėtu, į 

paskou pareje, kap jau iš tėn mumis... Toukart atgružėno tuo truobą, leido pareit. Parejuom mas 

ir jau toukart ir ir toukart jau moms ir, jau ir ons išejee pri... Dar nežėnau, mus nebdėrbo jau su... 

Pri gataro išdėrbo vėsą laiką gataristu. Turieje ons savo i zeimarį turiejo pasėdėrbės. 

— Vuo tų dampį paskui kam, kur? 

— Paskou kulkuozas ir ir... Bov ėlga laiką bova pas Krutinį kėimi pastatyts ir. Paskou bovaa... 

A tų, nežėnau, geraa nebeatsėmen, bov tėn pri kontoros senuosios, tėn kor bovo Kegrių mėško, 

tėn kažkuoks muziejou pastatyts. I paskou į metalą supjaustė ir išvežė... Standartinis 

standartinis... Krutinis irgi turiejo, ons savo irgi turiej Krutinis. Krutėnio mažėsnis bova. 

— O kaap Krutėnio vards bov? 

— Juons. 

— Vuo kas daa turiej, a Glodėnis neturiejo, tuokio neatsėmenat? 

— Bukonts turiejo. Dabaa yr gyvenvietiej pasistatęs, bov išvežts ons į Rosėje irgi. 

— Bukonts, vuo kaap vards anuo bov? 

— Nu nebgaliu nebgaliu... Tas vėins sūnus dar gyven čia su tuokia Žibikų Vilkaite yr žanuots. 

Ta Vėlkatė čia pėinininkė, ta Bukontienė. Ons bova eiguliu, dėrbo. 

— No taap a gers mašinists ons bova? 

— Kas? 

— Tievs. 

— Gers, bet tiktaa ons pats ir nekoldavo pas, nu pas tus jau mėnkūsius neidavo kol’t. Sunkee 

galiedavo... Ons eje pas kor jau didesni tėj ūkininkaa yr... Kad reikies parsivežt anam, sustatyt 

tėn, žėnaa... Jug reik pastatyt vėskų tėn. To kolamuoje partraukt. Neidavo pas tus, daugiau pas 

tus didžiūsius ūkininkus. 

— Nu a šnabės pagerdavo? 

171

— Nu juk kaap kaap i vėsi, chi chi chi. Juk kuoks mašinierius jagu ons jau būdavo kuoks, chi 

chi... Gaspadėnė jug vėsaduos... Turiej pats zelnių, tų kaap vadėno padiejiejį, tas kols, vuo tas y 

pri stala. Atskėraa į kėtą kambarį. 

— Vuo tas zelnius kas būdavo? 

— Bova čia, vėins Pranauskis tuoks, žėnau tų vėina, vuo daugiau aš kėto nežėnau. Kėtų 

pavardžių nežėnau. 

— Bet zelniu vadėno? 

— Zelniu vadėno anų, zelniu vadėno. Ne padiejieju, ne nieko, bet zelniu... 

— Kad atvažous ons, eis sulygs, ons žėnaa, atsiskaitysas, muokiesam už tų darbą, kaap i 

vėsor, lygs ir ir... Ne, ons nevažioudavo kor mažaa. Jagu posė, dėinuos nebūs pėlnuos kūlėmo — 

niekor nevažious. Vėin, sak, ont statymuos, jagu mon reek parsėvežt sosistatyt. I bov apkriauts 

pėlnaa. Nespiedavo. Pu savaitę išvažious kėtor. Dvarelee, jug ne kituokius, kumbainų nebov, vės 

kolamos yr. 

— Vuo tuo metu kada ans dėrbo, a tas Krutinis jau turiej, a nea dar. 

— Turieje. 

— Ka, mataa, vėinu metu, sakau... 

— I turieje anėj turieje dar, i tas Bukonts turiej ir ir Krutinis turiej. Trys. Paskou dar lygtai 

Mačius iš Dargužiškių jau tas. Tėn jau kap iš Tučių tėn posės. 

— Ar anam patėko būt tou mašinieriu? 

— Oii... svajuodavo... iki paskutėnės... 

— A miegdavo pašvėlpt? 

— Ooo... jug anū, mataa, turiej... Jug toukart būdavo i tėj nu ryta ir... Jug atsikels zelnius 

pakors už tų pečkurį, užkūrėms už kų... Muokiejom i mes, buvuom buvuom išmuokyti ir ir. Ka 

jau į talką, jau pradiet’ darbą, pėitams viel nukaukins, pu pėitų viel. 

No y bovė nuotykis, vėinam yr bovės. Anuo mašėna pas mumis pačius kūlė. Bov vėinam 

ronką nutraukta. Įkėša į... Kaap leid tėn tus kūliejee ir ir... Bovo ėlgus metus ons Svirkončiūs tėn 

ir ir bova eiguliu. Tėn Žiolpa tuoks, anam bovo ronka nutraukta. 

Nu i pats bovo — pėrštaa nupjaustyti, į zeimarį bovo įkėšės. Ronkos laužytos bovo. Y boves, 

sakė, esu krėtės nu mašėnos. Abėdvė ronkos bovo par tus vėitas laužytos. Jau žmuogos jau tėkraa 

kad mylieje, ons nuorieje dėrbtė. I sugebieje. Ka jau pats kulamuoje mašėną pasidarė, ir ir čia 

bova tas kažkuoks tėn anuo žydėlis untaa... Taa kulamuojee mašėnaa suvežė dalis. Pats 

meistravuot’ nuoriej, muokiej. Užsisakė ir ir tas žydėlis anam tų metalų, kas jau tėn — tėn ašys 

vėsuokes, tėn guolee, tėn vėsus, tus vėsus, vėsaa kulamuojee pristatė. 

— O taap špuosų neiškėrsdavo juokių, nenuveždavo tuo dampio nieks? 

— Nee, ir kas anų pavuogs, nepavuogsi. Reikiejo arklių keturių vežt. 

Mozgeris Algirdas. Atsiminimai / Bronislovo Kerio ir Algirdo Mozgerio pokalbis apie 

Algirdo Mozgerio tėvą Joną Mozgerį — dampio (garo katilo) mašinierių, kitus mašinierius ir 

dampius. — 2004. — Geg. 28. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Pats jau ka gimei Kegriuos? 

— Kegriūse aš jau, gryns kegriškis. 

— A kaip pase vards, ar Algis? 

— Algirdas. 

— O kada gėmis kelintais? 

— Ketursdešimt ontraas. 

— Kiek mokyklos baigęs? 

— Vidurėnę. 

— Vėsą vidurėnę baigęs? 

— Ne, aš čia... Mas baigiem vakarėnę. Kairiškiūs bova, ir čia mas daug važiniejamuos. Tap 

jau vidurėnė skaituos. 

— Nu dabaa pasakykit tuokį dalyką — kaip tų dampį reik užvest? Nu vuo gerai, atvežė, 

šalta... 

— Primetee mėdžių... Šuoni yr tas... dvė tuokios vuorės bova — traukė undenį. Vuot i 

kačegaryk... 

172

— O kaap tų undenį pritraukė? 

— Ons savaime, savaime. Dvė bova ir mat, ir kaap jau kaap... kaap kaist ons, ons jau savaime 

prisitrauk. Vamzdee, do vamzdee bovo. Vėins įjeit, ontras išeit. Mataa, šaltą pajam ir ir... vuo jau 

karštą išvaro jau tėn tas... garaa susidaro vėdou tėn. Jau i tėn reikiedavo, vėins žmuogus vės laik 

nešdav undenį jau vistėik jau. Bačka bovo, padieta bačka ir bov. I bačkuo, je, undenį ruoda, i tus 

i manometrs bovo ir. Jau yr jau, tėn kėik tėn jau jau nustatyta jau yr yr tas ir jau karštis jau i 

toukart atitraukee i praded soktėis... 

— Aa, tai pažiūri į tą manometrą... 

— Noje, kad jau yr yr... garo jau y, karšts gars ir ir. Juk tėn anam pu vėsą vakščiojo, tėn pu tų 

vėsą... 

— I kaap ta rankena atruodė, kuriuo reik patraukt? 

— Nu taap, ilgesnė, kap ta tuokia pat [apie du sprindžiai]. Tuok’ zdorova yr, pat... patrraukee 

ją, traukt taap reikiejo, ne sokt, ne. Vuo tėktaa reikiedavo kor jau kranaa bovo, tėn su undeniu 

kernuojaas, jau tėn kor tėn bovo tėi kranaa, vuo taap tėn kėto nereikiejo. Netatrauki mažiau tų tų 

ronkėną ir ir ir toukart mažiau tuo gazo, apsukų mažiau. Jagu nuori, jau reik daugiau, daugiau 

atlopaa... 

— Tai bovo tėn padalelės kuokiuos? 

— Bovo bovo bovo vėskas, tėn daa bovo tuokėj, kaap anėj, ribotovaa tuokėj. Paskou anėj 

išsiplies, jau matyt. 

— Aa, tėn kor sokaas vėršou? 

— Noje, tėn jau ir ir... 

— Bet galiedavo i labaa greit pasokt? 

— Oi galies... Kartaas vakaa prieisam paleist, kad ons šuokinies net, tušti jagu palėidi. 

— No jug tas tekinis didelis bovo. 

— Didelis bovo. Paimsi palėisi — ons ir drebies iš vėso. Jug garo yr, jug gars vėskų dėrbo. 

— Ak tai malkų prikėš... Vuo malkų bet kas gali prikėšt? 

— Ai, mašinierius, juk tam ons bovo, tėn siedieje ir ir ir... Malkos jau bovo, ir įkėšo ons. 

— A tuos malkos kuokios specialios? 

— Nee, juk paprastos, i pjuvenų kėš ir ir kuokių jau turies žmuonis. Pardaug gerų nereikieje 

tėn. 

— Ak tada jau pžiūr kiek jau tuo garo... 

— Jau garo jau yr, tumet atidaraa, tėj manometraa kad yr tėn ir ir. 

— Vuo tie vamzdee... Tas viens ta tėkraa į bačką eje, vo kėts a ne į lauką eje? 

— Ne, įeje į bačką vistėik ons. Vėins siorbė ir tėn... taap išeje šuoni. Dešiniame šuoni bovo. 

Tas išeis, mataa kap, ons atšals, ons atvėsis, vistėik ons ateis. 

— Tame kitame šuone? 

— Kėtame kėtame. 

— Ar iš karto dėržą uždiedavo ar...? 

— Nu jau užsidies užsidies jau. 

— Bet dar ant nesisukančio? 

— Nesisukončio ir ir uždies... Paskou kėtė bovo, kad galies parvaryt. Bet jau čia bovo vėsą 

laiką uždiets dėržus... Kap išjungsi visai tuo gazo nebūs, kad jau dėržą diesi. Vuo ka nujimt jau 

reikies dėržą, toukart anėj bovo įprate su ronka, prieis, ir užkėš, i nūlek tas dėržas. 

— A tų dėržą sukeisdavo, a taip tiesiai? 

— Mat kaap kaap gal’ jis pasistatyt. Jagu, mataa yr tas sokėms anims, jagu kartaas tėn iš iš 

galo, ne iš priekio kuli kulamuoses, bet daugiau ka nekeisdavo. Jagu jau nebūs kartaas kor kaap 

parsistatyt, kartaas kėisi. 

— Tada susuk anū? 

— Noji, toukart susokdavo, bet daugiau ne, mažaa kada tesokdavo. 

— Aš dyvydavaus, ka tėn didelis tarps būdavo tarp tų, kaap ons nenukrėsdavo tas dėržs. Ta 

jau ten tiek tėkslee reikiedavo uždiet? 

— No, nereikiejo, to švankračio platoms tuoks bovo ir unt kūleklės tuoks. 

— Ont kūleklės ta špūlie gera bovo. 

— Špūlie ta gera bovo. Nekrės, taap jau geraa reeks kuol’ anū numėsi. 

173

— Aš vienoj nuotraukoj žiūrėjau, ka ten didžiausias atstums — i kaap ons nenukrisdavo. Bet 

kiek aš matydavau, dažniausiai sukeists būdavo. 

— Nu mataa kaap yr. Vuo taap yr. Sukeists, jagu... diedavo tus tus švankračius, jagu anū 

sukėms, kaap kaap sukėms yr. Jagu iš vėinuos posės, sakau, kad ir ir... Ir jagu kartaas būdavo... 

Pas mumis bovo daugiausee iš kairies posės tas uždiets, vuo pas kėtus dar būdavo iš dešinies. 

Vistėik kartaas a sukėms nesigaun kaap. Toukart pas žmuogu rinkee būdavo, į daržinę įvažiousi 

— nestumdysi tuos kūleklės. Ont pantų pailgins tų stalėlį ka nereikiet pri tuo dėržo artėj lyst. Jau 

sauguodavo žmuones ka neitų. Jagu jau dousi iš tuos posės, kor dėržus yr, žėna, tėn tuokių 

didelių apsaugų nebovo kaap dabar kad yr vėsuokios tuos apsaugos. Uns eidavo be didelių 

apsaugų. Neleisdavo, nieks nevakščiuodavo iš tuos posės. Tų dėržą, tų posę ta jau žmuonis 

sauguodavo, kad jau neleisdavo eiti. Ont stalelio ka jau dous, vistėik apėisi aplinkou iš anuos 

posės. 

— O ka nuor sustuot? 

— Viel tų reguliatuorį ir viel sustūmė, i vėskas yr. Palengvele numažieje gazus i vėskas, i 

savaime sustuoj. 

— Nu vuo švilpius tuokius būdavo... a vienos rūšies, ar...? Kažkas čia gyrės, ka trijais būdaas 

galiedavo pašvėlpt. 

— Nu gal’ jagu kas pasėdėrbdavo, jug tėn paprasts vamzdis bovo prapjauts i vėskas. I viel tap 

pat paspausi garą, garą padous į tų ir ir. Nu i bovo garsingi ui ui, ka jau dous... 

— A pluonaa, a stuoraa švėlpdavo? 

— Stuoraa, stuoraa švėlpdavo. Ronkenelė bovo tam švėlpiou jau kada, jau pėitams ar pu pėitų 

jau vėskas, a nuryt, kad jau užkaito jau vėskas, jau mašinierius jau i švėlp — vėsa talka eikit 

dėrbt. 

— A bovo sutarta, vieną, a du kartus švėlpt? 

— Mus ka bovo, bovo sutarta. Nu daa su pagražinėmaas visuokees... Kikvėins savo savo savo 

tų turiejo savo i tuo švėlpio meluodėje ir ir nupypčiuodavo. 

— Tų vandenį nešiuodavo žmuogus? 

— Žmuogus nešiuodavo, reikiedavo nešt’. Jagu kor toliau, žėnaa, y bovo nešt kuo. Kubilioks 

bovo padiets, ons savo turiejo, ne žmuonių, savo. Prinešiniej, ten viens įtrauk ir ir savaime. 

Savaime trauk ir išleid. 

— Vuo ka baig dėrbt gal tų garą išleisdavo? 

— Nu jau naktėj išleis, jug užšals vėskų ir ir... Žėimą ir išleis vėsor ir undenį, ka nepalėktų 

niekor. Vasarą kuol dar dar, iš vėdaus neleisi. 

— Ak tų vundenį vistiek galiejo išleist? 

— Galiejo išleist. Žėimą nepaliksi, peršals i vėskas. Tų vamzdžių privedžiuota pu tų vėdų yr 

daug ir ir išleisdavo tėn jau. 

— A tėn tuom malkuom sudiet į vėdų tėn daug tos vietos bovo? 

— Nu bovo. Galiejo trejetą ketvertą klėbių sukėšt. 

— Ta jau galiejo pasidaryt greitį... 

— Mataa, reikiej tų užkaitint vistėik, tų undenį užkaitint, kad gars kėltų. 

— Vuo tas vanduo kažkur tėn aplinkui... 

— Aplinkou ons tėn vamzdžiu bov išvedžiuots, pu vėsą eje aplinkou. I aplink tus vėsus eje 

ugnis, aplik tus vamzdžius... 

— Nu ta dabaa jau žinuosiu kaap tas vanduo tenai... 

— Jee, šuoni bovo ir ir... 

— I pats prisiorbdavo. 

— I pats prisiorbdavo, nereikiedavo nieko. 

— I visaa ka tošts, vis tiek pats prisiorbdavo? 

— Pats prisiorbdavo, nereikies pripėlt’ niekor... Y bovo kranaa tėn, jug anus ir užsokt galies, 

vėskų. Bova, jagu, mataa, yr vasara, jug kartaas ka vežt nuori, jug neleisdavo anėj tų undens 

lauk. Vamzdžius atjungdavo, toukart kranus užsoks, nusoks tų vamzdį ka nemaišytumees 

važioujint. Atleis kaminą, nuvers ir ir, į tuo kamino vėitą atsisies tas furmuons... 

— Nu ir tėn tuoks platėsnis bovo? 

174

— No no, tuoks kor žemaa kamėns jau yr, ont tuo daa pasidies kuokį nuorintaas a maišą 

prisikėšėj kuo nuorintaas, šiaudų — ka minkščiau siedietų, i vairous tus arklius. 

— Bet reikiejo mokiet. 

— Nu jau ne kuožnas. Muokiet i pavairout. Reikiejo žinuot, vistėik apskaičiout reikiejo. 

Reikiejo gerus arklius, jagu vėins trauks, kėts velnio lauks — juk tėn nepavėši, apvirsi. Ne 

kuožnus vėins i pavažious jug dar. Tų pečių ka veš, dar taap žemiaus, vuo kūleklee, atsisiedi taap 

ir ir aukščiausee. 

— Tuo kūleklė... irgi važiuodavo ant vėršaus? 

— Ont vėršaus. Priekie bovo... pri tų kratytuvų tėn išeidavo ir ir tuokios dureles 

atsėdaruomos. Vuo tetė atsidarys tas dureles, atsisies — tėn bjauree bovo važiout... Vistėik reek 

nebijuot, drosee. Aukšta būdavo kūleklė, vuo tas pečius jau išeidavo žemėsnis ons jau tep, 

svuoris... 

— Čia turiejo a Tukys kažikuokį turiejo, irgi pasėdėrbės ir ons... 

— Tas Tukys kokiam čia kaime? 

— Ons bovo Ramoniškiūs ar čia kažin čia kažikor ons bovo. 

— Nu tų motorinių da gal žinuot kor? 

— Nežinau, žinau ka pri stotėis kažikas tėn turiejo, iš tuos posės, kažkas sakė, turiejo 

motorinį. Turiej tėn Tučiūs kažkuoks a Tėškus, a tuo a tuo... Ar ons, tuo kor čia kapsargis bovo, a 

tuo bruolis tėn, kas tėn bovo... Ir ons i pats važiavo, i medees kūreno. I pats važiavo. Žinau, 

atsimenu geraa, kad yr, esam mate, kad yr, važioujint. Mėdžių pridies. Daa jouksaam, būdavo, 

kad su medees. 

— Tėn y prie kapų tuoks mažylėlis. 

— Je, yr mažylėlis. 

— Tiek mažylėlis, bet vis tiek tekinee stuov. 

— Vėskas yr, je ir ir. 

— Žiuru, aš galvuojau išsiklaipee — ne, tiese tekinee stuov. Bet jau pluoni tie tekinee. 

— A nu kū tu... Tris kartus didesni bovo tievo, kaap tėn tuo kad yr. 

— Tėn visai mažylėlis. 

— Mažylėlis. Bet fasuons tuo tuo tuoks pat bovo vistėik. 

Vaišnienė Sigutė. Seno kirpimo meistras: [Liudvikas Knabikas] // Trečiadienio valanda 

(„Būdo žemaičių” priedas). — 2004. — Birž. 16. — Nr. 24 (87): L. Kazlauskienės nuotrauka 

„L. Knabikas vaikams demonstravo paties pagamintą kuliamosios maketą.” // Būdas žemaičių. 

— 2004. — Birž. 16. — Nr. 69 (813). — Visas tekstas: 

Devinta dešimtis žmogui sietina su poilsiu po gyvenimo darbų, tačiau Viekšniuose gyvenantis 

meistras Liudvikas Knabikas ilsėtis net nemoka. Savo darbo karstą pasidėjęs, be skubos toliau 

sau gyvena. 

Kokia kalba gali būti apie poilsį, jeigu visą gyvenimą dirbo, įvairių įvairiausių dirbinių 

primeistravo. Visų gudrybių senelis Liudvikas išmokęs, dirbdamas kitų meistrų pagalbininku. 

Užtekdavę pamatyti ir pats jau mokėjęs padaryti. Taip ir augo iš po meistro rankų pastatai, ratai, 

„šlajukai”, arkliams lankai, kubilai, karstai, kryžiai ir dar dešimtys neįvardytų praktinei naudai ir 

akiai pasidžiaugti skirtų dirbinių. Menas padaryti, tačiau nemažiau žavus mokėjimas apie viską 

su meile papasakoti. Kalba žemaitiška, seniai negirdėtų posakių ir žodžių prisodrinta. Ir 

nebežinai, kuo labiau žavėtis, ar stebuklinga barometro vaidmenį atliekančia sausa eglės šaka, ar 

pagal oro slėgį judančiu mediniu jūreiviu. Čia pat ir stogeliai pakelės smūtkeliams. Dar 

neužbaigta kmynų kuliamoji. Tačiau įdomių įdomiausias senovinės javų kuliamosios maketas. 

Net į Šiaulių muziejų prašę atiduoti tą maketą, nes tikros kuliamosios nei berasi, nei į muziejų 

patalpinsi. O makete viskas kaip tikroje mašinoje, tik šešis kartus sumažinta. Ir pasakoja 

meistras, viską čia pat parodydamas ir pavadindamas. Sužinome, kad kuliamoji buvus 6,5 m 

ilgio, 2,4 m aukščio ir 1,2 m pločio, o aptarnaudavo ją net 22 žmonės. Parodo meistras ir kur 

„dromulis”, „redelės”, „vėjalkos”, „sėita”, pelų ir šiaudų kameros. Visą kūlimo eigą 

pademonstruoja iki pat „pėrmlakų, ontrininkų ir tretininkų” grūdų išbyrėjimo. Išsiaiškinę apie 

kūlimą, imamės apžiūrinėti skiedrų drožiamosios maketą. Čia irgi viskas paaiškinama rodant 

makete: ir tai, kad natūroj skersmuo buvęs 3 m, ir kur „kloce” ir „klemare” yra. Nesunku 

175

įsivaizduoti našų dviejų žmonių darbą, kai per dieną po 100 kapų skiedrų surikiuodavo (kapa — 

60 vnt). 

Parodęs esamus ir papasakojęs apie apylinkėse likusius gaminius, senelis Liudvikas pasisako 

19 metų klarnetu pragrojęs. Prisimena ir kaip 1944 metais, slėpdamasis nuo vežimo į Vokietiją, 

šešis mėnesius ir tris paras giminaičio tvarto slėptuvėje pratūnojęs. Slėptuvė buvus tokia, kad tik 

keturpėsčias tilpęs, o nuo šviesos ir maisto trūkumo ėmę slinkti plaukai ir birti dantys. 

Medis gyvas, tad paklūsta tik gyvybę jaučiančioms rankoms. Liudviko Knabiko rankos 

reikalingos dar ir šiandien. 

Knabikas Liudvikas. Atsiminimai / Bronislovo Kerio pokalbis su Liudviku Knabiku Fermos 

kaime. — 2004. — Liep. 30; Rugpj. 1. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono. 

Liudvikas Knabikas kalba žemaičiuodamas, kartais gryna žemaičių tarme, bet gana dažnai 

tus pačius žodžius taria dvejopai. Kalba pavartodamas ir keletą tikrai senų žemaitiškų žodžių, 

todėl čia bandyta tiksliau užrašyti tarimą, kiek tai įmanoma nenaudojant kalbininkų 

rekomenduojamų, tačiau skaitytojams nepriimtinų, svetimų ženklų. 

— Nu pėimens pri varstuoto. 

— Nuo kokių 14—15 metų? 

— Nu nu no, aštounių metų bovau pėimou jau. Aš esu gėmės dvėdešimtretees metaas. 

— A kaap vards Jūsų? 

— Liodvėks. Knabėks... No, ir dabar, i dabar aš pėrmūsius metus išejau tarnaut Smetuono 

laiki pas Jiesolą, jegu žėnaa, kor gyveno. Kor apsižanėje su Kriaučiūnaate. Pri tuo tieva tarnavau. 

Dabar če y trečia karta jau. Pagalvuok, kėik metų tas y. Jug aš jau dabar devintą dėšimtį einu. 

Dvidešimtrečees gėmės i balondže dvylėktą. Tik Smetuonos laikūse bovo taap: kumet nuvežė 

krikštyti į bažnyčę, ta tada surašė dukumentus. Munį nustumė cielus metus į ožpakalį. I pėnsėja 

ožpakalie, ir vėsė darbaa. Dvėdešimketvėrta... data, mienou dvylėkts... palėko tas pats. I 

kariuomenę aš i taap nejau. Aš vokiečių laiki buvau pasisliepis biški, mon reikiej... Šešius 

mienesius tris paras saulės neregiejau, mienesį regiejau. No, iš tuo pasisliepėmo monėi neblėko 

ne plaukų unt galvuos, nieko, nusmoko vėskas. Ėr ėr ėr vuo paskou ka jau rusaa... vuokitee če 

bov, rusaa ka parej, paskutinį laiką, anėj tujau taukš monėi... aš nu jau buvau... išbiegau į Latviją. 

Latvijuo ėr ėr ėr sauli tik pamačiau ka teip patekiej ir šitaa dabar aš pavijau če iš Latvijuos kap 

jau, kap parsitraukė fronts, untaa kap jau rusaa užeje, pagirių treč’ dėin zars monėi šaukėmą į 

armiją, stuot į kariuomenę. Vuo Latvijuo tėn tebžiburiou, tebtrat, šauduos. Aš tujau į gėlžkelį 

staigee. I mono vėsas karo laiks praej gėlžkelie. Pasibaigė kars, ir aš iš gelžkelio apėnt 

pasitraukiau i pradiejau eidams i būdavuot, i daržines būdavuot ėr už darbininką pats. Posę metų 

už darbininką ejau. Botkos tuoks če bov Untanėlis, gers meistras. Pri anuo ejau dėrbt, paskou aš 

pats pradiejau būdavuot’. 

— Kur gimiet? 

— Plougų kame. Če pat. Nu nu nu, Knabėks mašinierius... Ons bov padėrbės trisdešimšėšias 

mašinas savo laike. Knabėks, Liodvėks irgi. Pėrma dėrbo mažas tuokes, arklėnes. Kūmėns 

monėi. Tetės bruolis. Mon tetušis bov Jūzaps. Vuo aš tris daa padiejau anam dėrbt tėkras 

mašinas. Ir par mienesį reek padėrbt’ mašėną. Trys kalvee kal. Mašineriją kal. Kame tik kuokius 

gelžinius, daug lonkstymo, visuokių darbų yr. Ėr ėr, ėr trys žmuonis... Ons vakščiuojo, pėrma 

liob daa padies, paskou priš galą jau nebdėrbo niek, tik pasijiemis ons alupką vadėnamą (paišėlį), 

pasijiemis ons alupką ėr cuoliauką, i vakščiuos. Mierous, brieš, mieroudams. I par mienesį reek 

padėrbt mašėną. 

— Ar ans darydavo tas mašinas pas save namie? 

— Nomėi nomėi nomėi. Plougūse. Par žėimą, par žėimą vėins... du metu dėrbuom. Pu dvė par 

vasarą. Vuo taap kuožną meet pu vėiną. Kuožną meet pu vėiną mašėną naują. Ir, užsako anam, 

par žėim tekinius susidėrb. Lėntų jau reik, abliuotas, špuntuotas, gatavas. Pas Požerskį če bov 

gatars, lentpjūvė, skaituos. No ėr če če če, turies gatavas lėntas, prisiruoš... Je, apsisiejo, sieja 

pasibaigė... Pasistatė tekinius, ašis... Nu apkalti... pasistatė, diej vaservagį, no nusimatavo, kaap 

reek viskų, išsilygėno ėr ėr ėr... ėr nusistataa, ėr pradedi dėrbt. Žėnaa, ons turiej, motors bov, 

zeimarėlis bov, grėžamasis bov, motors soko. Blakstuons. Tėn bovo anam „Internacionals”, 

vuokėšks. Senuos laiduos. Nebie, nebier dabaa niekor. 

176

— Kalvis ka kaldavo, a tėn pat pas anų būdavo? 

— Ne-e. Knabėks turiej kalvę. Bet teep dėdelee mažaa, jegu kų reek pataisyt biškį, a parlėnkt, 

a kų nuorintaas... Pri stuoties bovo do kalvee, bov Vėlks Ignacius, Česnauskis bov kalvis. Do 

kalvee. I paskou bov, šitaa, Baltutis Jūzaps. Vuo mašinerijos — kėtą kartą bovo Kochalskis, če 

pryš Požerskiou. Ruskis bov. Tas dėdlę geraa drumulius dėrbo, mantelius, skaituos, apačiuo kur 

yr. Štiftinius. Paskou Kochalskis jau paseno, nebgaliej. Mantelis apačiuo. No, vuo vuo, paskou 

dar Krutinis pradiej dėrbt. O Krutinis i garo katilus dėrbo. Tik nežinau, cilindrus a ons grėžė a 

negrėžė. Vuo taap šitaa, liob, a kame ons, a Šiauliūsi, nepasakysiu, depove, depe, kur traukinius 

remontuo, garo katilus tus. Tad tas liob keturių jiegų — šešių jiegų garo katilus padėrbs. Keturių 

jiegų bovo jau stombūs garo katilaa. Dėdeles mašinas soko. Kaap dylika jiegų — aštuoniuolėka 

jiegų motors. 

— O tas prie kapų kur stuov mažylėlis dampėlis? 

— Ooo tas, kuokių tijų jiegų tiktaa. 

— Vuo tėn Suovaičiūs, kur tų viejinį malūną turiej... 

— Smilgys. 

— A tėn nedarė mašinų? A kūlėklių arba dampių... A tėn do malūnaa bovo? 

— Nežinau... Suovačiūs’ aš nežinau ontro malūno. 

— Ar tų patį atitraukė? 

— Pas Barkų. Tų patį parpjuovė par posę, partraukė če... Vuo negaliu pasakyt, ar Smilgys pats 

dėrbo, ar anam kas kėts dėrbo. Smilgys tik tris hektarus žemės teturiejo, o mašinierius bovo. Ir 

vuo, mataa, ir išgrūdo į Sibirą. Je, ons mašiną turiej, Smilgys, kulamuoją. 

Mūsų tetė, Knabėks Jūzaps, kap tik ir ejo su Knabėko mašinuoms kolt’ vėsą beveik omžių. Ir 

ont kuožną met bov nauja mašina. Bepigi anam nekolt’ bovo. Ka būs žėima šalta jau, rudenį 

kols. Parvažious če į Fermą pas Petrą Linkėvičių, če paskutinis nams bov, dabaa da y do 

užsistatėj daugiau. Tada visumat pabėngt’ liob pasiims i munį. Aš jau buvau aštouniuolikinis — 

šešiuolikinis tuoks. Žėimą ons pareis į truobą, da žinaa jug i čerką nugers, i šeep i taap. No, vuo 

munį pastatys pri mašinos. Ons ateis, aš eisiu pasišildyt į truobą. Tas bovo visumat pu Kalėdų 

dar. Parvažiousem į Fermą kolt’. 

Tiktaa bov Rekečiūse Degutis Pranis, turiejo mašiną. Koldams ejo. Bet ons mažaa, Degutis, i 

tekūlė. Liob somdys Koudys tuoks Rekėčių tėn. Gaspaduorius žmuogus bovo. Bet ons ejo geriau 

kolt’, ne žiūriejo savo ūkio. Gaspadėnė tvarkies su ūkiu. Tas Degutis su garo katilu. Paskou 

Maigūse Liaučius Untuons bov. Vėiną mašiną bovo Knabėks... padėrbo, Liaučius nupėrkės. Vuo 

ontras nežinau iš kor bovo pėrkės. Ar iš Urvikių Končius anam bovo padėrbės, nebatmenu. 

Kalvie dėrbau ėr ėr, padėrbsiu i tekinius. Padėrbsiu tekinius, reek apkalt’. Važioujamus ratais. 

Ketursdešimsdevintaas metaas aš apsižanijau ir išejau į Žiogaačių kaimą, ir tėn pragyvenau lig 

tūkstontis devyni šimtaa devynisdešimstrečių vasario trečiuos. Ta tiktaa parejau iš tų Žiogaačių 

če į Vėikšnius. Tuos truobuos aš nestatiau, nupėrkuom taap, tuoki negatavą. Tėn dabar žėnts 

gyven. Didelis gyvenėms bov. Nu ne taap didelis — devyni pastataa i vėsė dėdeli. 

Bimbalyns tas y Žiuogaačių irgi, šis gals, Žiogaačių kaims. Žiuogaačių yr va, sėptyni 

kilometraa nu Ryguos gelžkelio iki Šiaulių gelžkelio, du kilometraa platomo, vuo sėptyni 

kilometraa ilgomo, tuoks kaims y Žiuogaačių. 

— Iš Žiogaičių pusės a žinuot kuokius mašinierius? 

— Gėidra Kazimiers kėtą kart bovo, bet tas y senee kapūse. Motorą turiejo... Ėndrioška tuoks 

bovo, irgi garo katėlą turiejo. Gargždūse gyveno, jau Gargždų kaimelie. Ėndrioška bovo 

Augustėns. Tiktaa Suovačiūs Smilgys. 

— Atvažiavo pas Knabėką, sulygo, tūstonti do šimtaa litų bovo, mašėną padėrbt, už mašėną. 

Jiesals pats dėrbuos. Aš ontrųjį meet pas Jiesolą tarnavau, ka Pranis — Fricis dėrbuos mašėną... 

Aš pas Jiesolą keturis metus ištarnavau. Pas Praniaus tievą. Anėi nežanuoti bovo, i dar su 

Kriaučiūnaate tiktaa ketvėrtųjį metą pradiej kažkaap tėn ons draugaut biški, viliuotėis tuo 

Kriaučiūnaatę. Aš jau buvau išeejis, nebsomdė ons, rukou, reek mažintėis su gyvulees. Eee, 

palauk, kuoks tėn gaspaduorius bovo, begalinis kėt kart, Jiesals. Iš Maigų Dargis Untuons 

važiniejuos, į savaitę do sykiu, do kartu atvažious. Nupasakuos, nupasakuos, daugiau unt 

puopieriaus surašys viskų — išmierus, Dargis Untuons iš Maigų. No ėr ta toukart dėrbs. Bet anėi 

ėlgaa dėrbo, neišeej anėms par mienesį mašina. Ir aš pats, ka gyvenau ūkie, kada apsižanijau, 

177

adau tuoki mašiną, nu jau aplaužytą. Aš par naują anuo parsitvarkiau, atsiremontuojau, dar 

aukštėnau, pailgint’ nebėlgėnau, užteko tuo ėlgomo anuos. Nu tada šeši i posė mėtro ilgomo išeis 

mašina. 

— Kaap šėtuu... Beržunskį vadėno? 

— Papunytis. Knezė bovo ons. Karaliaus gėmėnė. Aduoms. Žmuona Ieva. Šautuvą unt pečių 

unsikabėnės, pamatys a varną kuokę, tėikš — nušaus. Didelee bov gers ūkininks i gana. 

— Ne taip toli gyvenot? 

— Pusontro kilometro. Į kairę bovo Virkutis, mūrinel’ tuokia maža, truobelė muro. Vuo šiuo 

pusie Statkus gyveno. Paskou Žylė bovo. Tas Žylė bovo nupėrkės nu tuo Statkaus, bovo pareejis 

če, bovo da Vėikšnių sandelninku Žylė. Degutis jau bovo parejis į Plougus iš Rekėčių, 

apsižanėjo su Perminaate... 

— A matiet, kap kanauninką varė šaudyt? 

— [...] tėi tėi... šunys, kur anus varė. Ir anus atvarė lig Plougų Šimkaus da dvėjau. 

Kanauninką Navickį varė ir tuokį advuokatėlį. Šimkaa pasakuojo — pri klieties atsisiedo, 

pailsiejo, tas daa biškį paspavieduojo, tas kanauninks tų advuokatėlį. Pasitraukė, sako, tėi taap 

kaap šunys į pašalį. Ėr tų palėko basieduntį. Bet nekėik trukus, daa musiet nenuvrė lig Knabėko, 

medžiai... kor mašinas dėrbo, pas Liodvėką, įsisokt’ į kėimą kad, kanauninks tas, konėgs — gert 

nuor. Knabikienė stuoviejo kėimi, no stuoviejo daugiau tėn kas anų bovo, pavičiarkos laiki ta tas 

bov, nu ir pašaukė, tik aš nežinau, kas ten, pasilasavuojo, kų aš tėn begaliu atsimint žuodį į žuodį. 

I dabaa, Knabikienė atnešė vondens, kanauninks atsigierė. Eik eik nomėi, nedyvykęs, pasakė. Nu 

aš tėn pat, mūsų truobelė tujau netuolėi. No ėr ėr, pru mumis, aš veizu, pravarė. Mūsų tetė pasakė 

— nestuoviek, kuo če žiuopsaa lauke, biek į truobą. Aš į pryšines įejau i klausaus. A tris, a 

keturis kartus supratau ka — poukš poukš... Kėik če tuolėi, ne kilometro nebier. Nu mūsų tėn kor 

į tų mėšką pavarė. Tujau ėr ėr... 

[...]. Anėi trys. Vuo Lėngvėnis sakė, kad iš miestelio če anėi, sako, keturi išvedė. Ne, pru 

mumis trys tepraeejo. Keturi išvarė, sako, kanauninką. Pru mumis trys tepravarė, sakau, par 

Plougus. 

— Tetė Jūsų eej koldams, vuo diedė ar eej koldams? 

— Ne ne ne. Jug anam aštouniuolėka hektarų žemės bov. Knabėkou Liodvėkou. No, nuors ir 

vaikį somdė, ir mergę somdė, i pėimenį somdė, bet ons jau nejo. Ir anam neklausė motors. 

Turiejo blakstoną. Dvylekos jiegų, gers blakstons. Pėrma turiejo „internacionalą”. 

Mūsų tetė muzikonts dar bovo. Jug ons i grajyt eejo, kornetu. Aš devyniuolėką metų 

išgrajijau, bet klernetą, primą, skaituos, vedies. Šuokių nemuokiejau, neukatijaus i nemuokiejau, 

i negrajijau šuokių. Liob eit ir į veselę grajyt. Į veseles, ale su barabanu. Nuvažioun vėnčiavuot’ į 

bažnyče, a kor, aš pajamu klernetą par mėšes, o kad jau nebreek klernetos, aš tada pajamu 

barabaną. Kėt kart senuovie taap bovo, parvažioun nomėi pu šliūbo, iš bažnyčes, kor 

suvėnčiavuo, pėrma reek tris kartus omžinatilsį nutrūbyt tami kėimi, jug yr pėrmiau mėrusių. 

Tada aš pasijimsiu klernetą grajėju, vuo kap jau omžinatilsį nugrajijam, aš klernetą suvyniuoju ėr 

ėr pajimu barabaną... Žiogaičiūse aš mažaa... Dar ejau grajydams, bet jau mažaa bejau. Jug aš 

dvylėką i posę metų išdėrbau lauko brigaduo brigadininku. Jagu reeks eit grajyt i brigadą valdyt 

— ne iš vėitos. Klerneta i dabaa tebie. Kaap jau padiejau i padiejau. Mūsų tetė nabaštiks ejo su 

kornietu. Pukštee, Levuons da tebie če vėins Mažėikių gatvie, Levuons su tenuoriu, vuo Juons, 

kor untaa vuo žovo, nebie jau, mėrė, untaa netuoli Purvienų, ka anam biškį... unt pruotelio bovo 

sujokės jau, no ir ta tas bovo mūsų muzikonts. Basista — Vaičius Untuons. Kap Vaičių Untuoną 

išvežė į Rusiją, tada bov Razys, če važioujont unt Lielaačių če. Razys Kazimiers bovo, už 

Gėidros pakalnės če zars. Vuo ka ne, i tas pats Bruonius Razys, kor če dabaa y šėtaa pareejis 

Mažėikių gatvie. Tas y bovis. Y daug tų basistų bovėj. Kap munį išvarė į brigada, ta tada tik 

Balvuočius Ignacius pajiemė. Mon vėitą užiemė grajyt. Pagrabūse, pagrabūse, a devintinės, 

metėnės, kur bus kuokes gėismės, kame atmėnėmaa. Platee ejuom, į bažnyčią per Velykas 

trūbyt’. Ir Akmenie esam daug kartų, Vaičius bovo klebuonu. Tėn esam tris metus grajiję. 

Laižuvuo esam dėdelee daug kartų, Vėikšniūse kelius kartus. Aš devyniuolėką metų išgrajijau 

klernetą. Da galiejau pruobiet, perkėrtau vuot lyg tėik če, i če šitaa viel iki tuos vėitos, su kėrviu. 

Če reik i klepą valdyt apačiuo, i skylę su tou pėrštu. Nebužspaudu. Žėnau, gėrdžiu, ka 

neužspaudeu. Tėn neėiškuosi grajydams, tėn turi pdėrbt staigee. 

178

— A Deniušis neateidavo, muokytuos? 

— Ne ne ne. Tas muokytuos bovo sūnus. Ale bet tėvėlis bovo muzikonts. Klernetą geraa 

grajėjė Deniušis senasis. Vuo tų, aš tų jaunųjų ne nepažint nepažėnau. Bovo tuoks... če su 

Žilinskiene gyveno, Dargis Kazimiers (anuo bruolis bovo tėn kame pėinininku). Mėkužis bovo 

pėrma, grajėjė su klernetu. Aš išmuokau vėsą tuonacėją iš Mėkužio Jūzapo. Paskou ons pajiemė 

tenuorių, aš turiejau su klernetu eit. Je je, Žebrauskee bovo, anėj gėismių ne. Keturi bruolee 

bovo, anėj vėsė mozikontaa. Bet kėts su armoniją, kėts su barabanu, kėts... kų tėn daa nežinau 

anėj... Anėj tik šuokius, Žebrauskee... 

— Nu dar biški i tarybinees, i tarybinees daa grajijau. 

— Daa apėj kuliamuosios mašėnos dalis kų nuors... 

— Yr drumulis. Yr pu dromolio mantelis, tas vadėnams yr. Mantelis pu dromolio. No, i 

paskou yr viejalkos. Vėina aukštaa, kėta žemaa yr. Ka jau unt čystų ein. Vuo kor bovo kėt kart 

mašinos unt pusčysčių, ta tik vėina — vėins vies tebovo. Vuo kor pareej grūdaa...ar nešies į vėršų 

par ontrus puktelius, viel kėtė sėitaa. Tad tada bovo dvė viejalkos. I pareis gatavaa į maišus 

grūdaa... Kuol’ aš anuo padėrbau, kuol sukrauluojau... ui, išeej. Pusontro mienesio. No vuo taap 

reedelės, sėitaa, no i daugiau mašinaa nebier. No i paskirstyms. Grūdų paskirstyms. 

— Kur tų arklį kinkydavo? 

— Aaa, priekie vuorčiukaa, štelvuogo [l tariama minkštai] nebovo. Dėšlis, vuorčiukaa... Jagu 

su puora, greičiau. Vuo jagu keturees reek vežt’, jau daugiau — i štelvuogaa dedaas. Štelvuogs 

— ka dabarčiou puorą arklių nuori pakinkyt’, a į federes, aba į plūgą, jug pėrma yr štelvuogs. Pri 

štelvuogo y če šitaa vuo vėins vuorčiuks, če yr ontras. Ta tada tik pakinkysi tų arklį. A neatsimeni 

dabaa? 

— Tai kur priekis, tėn, kor šiaudaa ein? 

— Je, je, tėn priekis. Gerklie vadėnama. Je, par gerklę išeej vėskas. Pradžiuo mašinuoms eej 

vėinami šmuoti i smolkėjee, i stombėjee pelaa. Paskou pradiej jau skėrt’. Bedėrbont žmuogus jug 

išsituobulėn. Meistras pats jug jau išgalvuo. Dabaa jau šiame laike ein par tekinius če į priekį, 

kor jau zars netuol šiaudų. Če iškrimt stombėjee pelaa. A če šiuo pusie tekinių, apačiuo pu 

mašina, če smolkėjee. Tėn būs priekie dvė — trys naštos jau nunešt’, vuo če tik vėina. Pradžiuo 

par vėina vėskas taap jau eej. A talažee? Vėršou vėršou. Talažee [kirčiuota pirma a], talažaa. 

Pataiso talažį dar, dar iškėš vėiną šėinvežę daržinie, ontrą šėinvežę, i daa iškel duris dvejas, 

vėršou unčkel. Padėdėn, do iš pantuos jam, tėn unt tuo talažio, vuo tėn daa yr leidies i dvė 

muotrėškos. Iš tėn jau jam, doud leidiejou, leidies jau... 

— Aaa, Knabėks nediejo pavardžių niekam, kūleklė i gan. Dėrbo ir Užlėiknie mašinas tuoks 

žmuogelius, bov meistrus. Parsunkes, parsunkes padoudi, ons spaudėmą pats užjam. No kartaas 

reek biškį šaltame laiki ugnį biškį padout’, kibirkštį kad pagautų. Vuo taap dėdlee lėngvee anėj 

eejo, blakstuonaa. Dėržas visumat unždiets unt motoro ir mašinos, unt kūleklės. Bovo pruosaa 

tuokėj, motorą suksi — dėržs nein. Paleidee motorą, motors jau ein, pradedi pruosus prieejis, 

ronkenos tuokės dvė, tuoks rats, spaudi spaudi iš palėngvo, jau jiemė, jau jam jam jam jam... 

palėngava jau pagavo pagavo dėržą, jau į chodą įvarė — klankt!. Pastūmee ir pruosaa tuokėj 

įsiveržė vėdou špoulie ontruoji špoulie ir tada ein, tada ein kūleklė. 

— Internacionals, tas bov vuokėšks muturėlis. Jau sens palėko. Pas Jėnkėlį, je žydą, užsakė... 

No tad... iš Anglijuos tas žyds partaukė. Vuo tų aš nebžėnau, ar anų Kuchalskis če kalvis pajiemė 

tų Internacionalą. Daa kų nuors biškį soko anam če tuo kalvie galbūt. Kartaas elektros nier, a kų. 

Kėt kart bov i ta elektra štruopaas tuoke nestipri, pri žydo ka bovo. Nebžėnau, kor tas palėko 

Internacionals, bet ruoduos kad bov pajiemis Kochalskis kalvis, če ons pryš Požerskiou gyveno. 

— Aaa mas tik matiem, ka aš nomėi buvau, ka pravarė kanauninką [...]. Tik trys tebovo. Vuo 

Lėngvėnis monėi sakė, kad če iš Vėikšnių, sako, keturi, sako, bovo tėi palyduovaa, kor anų varė. 

Bovo tas advokatėlis ir bovo tas kanauninko nabaštėks Navickis. Bet tas advokats pas Šimkų 

palėko Plougūse. Tas tėn ir užgeso. Vuo tų parvarė į Maigų mėšką. Ir suvietė — į truobą eikit, 

eikit tik į truobą, neklausykities če. Ons jau numanė, ka če nein ont duoro. Vuo Žylė, ta tas jau 

žmuogus, ons aiškee girdiejo, anam tėn tėik tier, kap lig tuo kanalo šitaa va. Tėn pat vėskas. 

Statkaus gyvenimelie, vėitelie bovo Žylė Untuons. 

— Nedavažiavus lig gelžkelio. Kas tėn bov, Giberis, Giberio klietė. Pri... pri tuos tuos 

Kazlauskienės. Giberio klietė, Kazlauskienė i tujau parvaža Vėikšnių, gelžkelio. Giberis. Dabaa 

179

y nugriauta ta klietė. Nesenee. Bliekuos stuogu bovo didžiause klietė bovo jiebišvaimat’. 

Gužauskio nežinau, Kazlauskienė bovo. Pri pat parvažos, kriautuvė Smetuono laiki bovo pas 

Kazlauskienę. Pas Norėikį... pas Kuprį i pas Norėikį... Koprio da vėina šulnelė tik tebier kėimi. 

Koprio, amerikuons... Bovo iš Ameerikos parvaževis Norėikis, parvažiavo i Kuprys iš Amerikos. 

Beržanskio žemė če y vėsor, papunyčio. Papunytis bovo pardevis... ir vėinos truobos bovo... 

palėkusi untaa bovo da kriautovė pri pat gelžkelio, ont Purvienų važioujint pu kaire ronka. Vėsos 

trys bovo truobos, ta bovo Uršulelės, truoba, kūtė i daržinie pri galo i kai kas dar nežėnau bovo, a 

sklepėlis, kas tėn. Koprio par karą nudegėno, nugriuovė, neblėko. Al’puons Kuprys bovo 

atvaževis če pas muni da kada atvažioun, ons už Paneviežio kai kame gyven dabaa. Žmuona 

mėrusi jau yr anam. Vuo Kuprys kapūse. Norėikis pounu parvažiavo iš Ameerikos. Nusipėrko nu 

Beržanskio vėinas truobas. Bovo budinkaa kūtė, truoba, ėr skleps bovo, šolnis. Nupėrko 

Norėikis. Paskombėno Norėikis... aš toukart muokyklinis buvau... Norėikis parsitraukė Kuprį iš 

Ameerikos. I Kuprys nupėrko ontras Beržanskio truobas šalėpa. Ir abodo kriautuves turiejo, i pas 

Kazlauskienę bovo kriautuvė. Al’ Norėikis... nugrabiejo, pėrma. Noreikelee bovo do sūnaa. Ein 

vėins, eis į vakarėlį, Nagio pušynelie gegužėnes kel, vėins posbotelkį į kašelę, ontras į kašelę, 

vuo jug tus litus nepaded į tų, į stalčių. I nabagis... kap tėi vaikiokaa suaugo ėr... Alberts dar če 

nelabaa senee vaakščiuojo, bet jau y mėrės i tas. Tas jau bankrutavo Norėikis. Kazlauskienė viel 

tuoke bovo bovo, bet jau... bankrutavo i ta. Vaikiokaa tėi suaugo Kazlauskelee. Kėts Amerikuo, 

sako, kėts Anglijuo kor išsiblaškėj... Mas kartu į muokyklą ejuom su anaas. Aš ejau. Su 

Kazlauskelees. Vuo Kuprys... ateik nougs, apsiriedysi nu batų lig kapališiaus. Ėr šlipšis... i 

vėskas pigiau ir vėsos prekės žymee geresnės pas Kuprį, negu kituose kriautuviese, i pigiau. Pas 

anų lūžte lūžo... Žmuonių ir prėkių. Ir nebankrutavo Kuprys nikumat nikumat, vuo. 

— O ta Bakanienės krautuvė? 

— Ta jau bovo kulkuozo laike. Uršulelės truobuo. Tuo pačiuo pusie, unt gelžkelio einont, po 

kaire paskotėnė truoba bovo. Dabaa nebie ne tėn, ne pudamentų, nieko nebie. Beržanskio vėsos 

trejos truobos bovo če. 

— Vuo ka pri gelžkelio dėrbuot, kų dėrbuot? 

— Pri varstuoto. Kiauraa. Ta dvi dėini buvau išvaryts į liniją. Pu jiešmuoms bovo smarkus 

pakeitėms pabiegių. Reikiejo darbininkų. Iš Daubiškių bovo, iš Mažėikių bovo suvežtų 

darbininkų. Mandrius vėsus. Butkevičę Al’puoną, ons jau eej mūrydams, ons kelio apejies bovo, 

i tų parvarė į jiešmas če. Ta dvi dėini jiešmūse, vuo taap kiauraa pri varstuoto i pri varstuoto. 

— A kokioj vietoj dirbot? 

— Kor bov kitkart bekuonų svarstyklės, kor bekuonus jiemė, Vėikšnių stuotie. Vuot kaap 

dabaa einam... kap tik pri gelžkelio priėini, kairie pusie biškį taap tiktaa, če unt Mažėikių į tuo 

posę, no kažėn pėnksdėšimts mietrų. Šiuopus rampos. Rampa tėn tuoliau, Rampa bovo pu pat 

stuoti, panašee, i daa biškį už stuoties. Kor bovo nudegusi, untaa, ta stuotie, naują anuo 

būdavuojo par karą. Do varstuotaa bovo, nemažas bovo vėdus. Vėinaap — ontraap tuoks 

ketvirtainėšks bovo. Bovo pečius šuoni moms če pat. Da Jurjuons tuoks Vėikšniūse če bovo, pri 

gelžkelio dėrbo, tas meistravuot’ liob padies. Aš vėins kartaas nespiesiu — reek longaa dėrbt a 

kų nuorintaas. Aš i longus dėrbau, i duris dėrbau, i kų tik reikiejo. Kirkuoms kuotaa, šiūpeliems, 

luopetuoms... kų pasakysi, žėimą snėigou kastė... Aš išdėrbau do metu pri gelžkelio. Kada 

nusispakajėjė, aš i pasitraukiau. 

— Kor ta nudegusiuoji stuotis bovo? 

— Tuo, tuo pačiuo vėituo pastatė ontruoją truobą. Medėnė pėrma bovo, medėnę i dabaa 

pastatė, tuokio pat tipo, kaap bovo pėrma. Tiktaa pėrmuoji bovo žalee dažyta. Pėrmuoji, aš 

atmenu, ka į muokyklą ejau... Mūsų muokykla bovo kor untaa y tas degtų plytų noms, iš plytų 

išmūryts į sėiną aukštaa netuol stuogo trys — skaičius. Rytų gale bovo muokytuojaus kambaree. 

Vuo Pleskūnaatė iš Vėikšnių važiniejuos. Pleskūnaitė, je. Kuol bovo panystiems, vuo kap 

apsižanėjė, ana bovo apsižanijus paskou su Gargasu, Gargasienė bovo. Bet ana neėlgaa tebovo. 

Vuo aš pradiejau eit’, bovo tuoks muokytuos Skunsmuons, ajedrytvaimat’, vėinam ausį, kitam 

ausį tik dryks — paplieš, papliešė Kupraatee ausį. Kuprys padevė į teimą Mažėikiūs. Nabagis ėr 

už teismą gavo sumuokieti, ėr už vaistus, už vėskų. I kad anų trėnkė iš tuos muokyklas če 

laukuon... Parkielė Pleskūną moms tuokį. Kas par muokytuos, kou tik įduomiau! Če bovo unt 

Kalopio netuolėi, pri pat Mažėikių gatvės, kap nusilėidi pru Požerskio gatarus tėn, če y tas prūds 

180

tuoks iškasts, kuoks tėn malūns bovo! Kėt kart senų senuovie. Unt rato krėto vondou, šupliem 

sukuos... Če pradiejo vest’ mumis i kėtor viel kor, kame karšyklas yr... Ka septynių metų jau 

pradiejau eit, Pleskūnaatė dėrbo. Ir aš pri tuos Pleskūnaatės, musiek, aš iš vėsa tiktaa tris žėimas i 

tejau. Keturis skyrius išejau. Keturi skyree par tris žėimas. Vėinuo pusie bovo do skyree, i ontruo 

pusie do skyree. Pleskūnaatė pėrmą, ontrą, vuo Kunsmuons — trėtį i ketvėrtą valdė. Kada 

pareejo tas tas Pleskūns, noje, Pleskūns ka pareejo, nu Kunsmuono ka pajiemė, irgi pajiemė trėtį 

i ketvėrtą skyrių. Bet aš nejau keturių metų, užteek trijų. Kėt kart tik par žėimą tejuom. Stončius 

dar če Juonis. Kriaučiūnaatė Marė, kor bovo tujau už gelžkelio untaa. 

— Sidabras kriaučius bovo, Kriaučiūnienė bovo. Unt Purvienų važioujint pu kairę ronka — 

nu Sidabro gyvenėms. Dideliuojo Sidabro, tik ūkio nebier. 

— No i dielkuo tų kryžių tėn pastatė? 

— Nu anam kels į kėimą eit. I Kriaučiūnienės yr pu Kaupio mėšku. Tujau už kampo bovo 

bovo Degaičio mėšks. Kor bovo Bogužas parejis, Degaitis pėrma gyveno. Aš kad ejau į 

muokyklą, Degaitelee liob ateis į muokyklą, kartu ejuom. Degaitis če pardevė. Ons biškį bov 

krėtės į skuolą. Če bovo trisdešimšeši hektarą žemės tam Degaičiou. Paskelbė par laikraščius, 

vuo Bogužas parvažiavo, kai kor, a ons iš Šveicarėjės, iš kor ons parvažiavo, tas, šitaa, kor bovo 

nupėrkės tų Degaičio gyvenimą. Ons če ne vėitinis žmuogus tebovo. Aš ka parejau pas Jiesolą, 

tik ons bovo nesenee nupėrkės tų Degaičio gyvenimą. Degaitis če paskelbė, atsirado Bogužas, 

nupėrko, vuo Degaitis netuol Laižuvuos, a pusontro kilometro, a kilometras bebovo lig Laižuvos, 

ons tėn aštouniuolėka hektarų nusipėrko. I dar skuolas apsimuokiejo. Tėn nusipėrko, ir anam dar 

biškį atlėko piningų. 

— Giberis bovo če pri Kazlauskienės, tujau pat — toukš, ar Adelsons, kas ons bovo, tas 

tujau... Kap sokaas už Nagio mėško, sokaas kels va, par vėsą suodą Rekiečių, če Kaupys, če 

untaa tujau Bogužas, tėn Lungys, tėn vėsė. Unt pat kampo, šėtaa i dabaa ta klietelė tebier 

apžielusi, tuokia būdinkėlis. I ta yr žydo klietelė. 

— Sako, daa viena buvusi, tuoliau? 

— Bovo daa, pri pat Kaupio mėško. 

— Kas gyveno tėn netuoli Noreikio, kor paminklas kareiviams bovo? 

— Kor beržynėlis tuoks mažas? No Vėlks kalvis, Ignacius, tėn anuo suodyba, Vėlko, bovo. 

Gers kalvis. Kų Vėlks nukalo, su peilyče nebreikiejo dailint. Česnauskis grubus kalvis bovo. 

Tujau pat, unt tėn, stuoties, važioujint, pu dešinę ronka. Rušins kalvis bovo, Česnauskis kalvis, 

Balvuočius kalvis, trys bovo kalvee krūvuo. Balvuočius... pušelė daa tebiee, nedavažiavus 

gelžkelio, matuoma. Rošėns kalvis tuoks kaltelius kalo, tėn šiuokius tuokius mažus. Didelis 

tuoks, žėimą-vasarą nusitepis kaap pikis, jouds. 

— Kėik žmuonių dėrbdavo talkuo? 

— Dabartėniami laiki kaap ka bovo kūleklės, reikiejo jau vėrš... dvidešim — dvidešim do. 

Vuo tėik reikiejo. Šiaudaa nešami su kežtiems. Žėnaa, kežtės, pu dvi kartis... Mašinos iš gerklies 

krimt šiaudaa, do nespiee nešt’, y keturi žmuonis. Vėini nunešė, tujau jau ontras kežtes... Ta tėms 

i lėižiuvis iškrėstų... jagu vėins... apkriaut’... vėsą dėin nešt negal. Vuo ka Plougūsi pri 

Beržanskio, ka reikiej unt kūčių nešt’, dar tėltu reikiejo eit aukštyn. Aš esu... aš tuščiuoses 

kežtes... Liob mūsų tetė tėn keturias dėinas kols visumat. Tėn, kaap jau nuneši kežtes, aš 

pagruobis toštę kežtę, jau tuo kartį panešiau... Kaap aš vėins, kaap ne vėins, jug ne kuožną 

kėžčių... A jagu Papunėlis jau mato, kad aš kame nuorintaas... Vuo ka ta mono vėina tuo kežtė... 

Vakarą muok vėsėms, tų patį atlyginėmą i mon doud. „Jug dėrbaa... ta, klausyk, klausyk, dirbai”, 

— sako. 

— Daržinie galiejo so vežėmu užvažiout į ontrą aukštą? 

— Ir apsisokt aukštaa unt kūtės. Tas kūtes bovo mon diedė Knabėks išbūdavuojis. Abaris — 

vadėnamos bovo kėt kart. Ne kūtės, o „obaris”. Pėnksdešims pėnki hektaraa žemės bovo anam. 

Bovo i šaldytovaa kūtiese. Ledaunės bovo, ontruoji ledaunė bovo lauki pastatyta. Vaikeems bovo 

klietė kūtiese pataisyta. Ka kvapo nebūtom, arklių miešlų, kų nuorintaas. Trys vaikee liob būs, 

pagrečiou, vėina naktis — tas gulies kūtiese, kėta naktis... Vuo jagu bėjaa, pu du eikit golt. 

Strielba būs kartu. Tėn vėskas bovo dukumentalėškaa. I briaunings bovo, i medžiuoklinis šautovs 

bovo. So leidėmaas. No, ir ons pats jug vaakščiuos ir šėn i tėn, i pu laukus. Neišeis, kad lazdą 

užmėrštom ir šautuvą užmėrštom, Papunis. Ons mažaa tevažiniejos su arkliu, a so kou. Pu laukus 

181

piests i piests, vakščiuojo daugiau piests. Vuo abarės bovo... daržėnės didžiauses, platybė 

šetuonėška bovo tų kūčių. Kad duobėlus vežė į daržėnę šalėp kūčių... bovo daržinie dar... 

įvažiavo su vežėmu ont kūčių... vėskų vežė su... pu vėiną arklį... Nuors šeši arklee bovo, 

septintaasis bovo Papuniou pasivažiniet kor ka reek, je kumat. Įvažiavo ont kūčių, fūkt — 

vežėmą aplinkou verče... Posė vežėmo jau nuvažiavo į daržėnę unt žemės, vuo tėn tik prijiemė, 

skleid i myniuo. Droskos ta jau pylė. Stėpree. Soko, pasoko, rasalo nier — vežt’, i vež jau. Vuo 

kor y daržėnės tuokes viesios, retas — nesilaiko. Vuo kad yr tuokes varaunes didelee, ypač 

mūrėnės kuokios nuors, kap Jiesolou ka bovo mūrėnė, posiau vėlksna. Ėr ėr ėr į daržėnę, į pantą, 

ėr ėr su arkliu mynė. Tik surėks kas: „doukit viedrą”, — arklys jau šėkt’ nuor, aba myžt’. Ka 

neprimyžtų pašaro. Ir iškriaus par dėin didžiause didžiause pantą. Du vežėmu pavers... Bugards 

bovo arklys... Bresta kor bovo, balta kumelė, ta nemuokiejo, bijuojo. Vuo Bugards sužvengs — 

nusijouks pats — plykt į tų šėiną, kor y žemaa. Tas bovo išmuokints jau arklys anuo. Mint’ ka 

reikiejo pantą. Vuo Papunytis... kad i žvyrą, i tų lauki parvežęs nelaikė. Daržinie mėiga bovo 

užtverta. „Tai klausyk, tai ką, užreiks kartaas a šiam, a tam, tai ką, eisi ten atsikast, su kirkuoms 

kirst”? Dvė daržėnės kulamuosios bovo šetuonėškos. Tk anuos bovo sujungtos į kopetą. Vėina 

šaka taap eej, ontra — taap eej. Į kopetą bovo sujungtos. Parkūnsargee bovo trys. Vėins pri 

klietės, pri truobuos, tarp kūtės tarp truobuos, i pri kulamuosios daržinies bovo. 

Žaibuolaidininkaa. Aukšti parkūnsargee. 

— A bovo tuokį dinamą pasidaręs? 

— A, je je, elektrą. Papunytis ka pasitaisė, ta paskou i Bogužas pasidėrbo Rekečiūse. 

— A pas tų Papunytį matiet, kaap ta elektra veikė? 

— Jo jo jo. Nu kų, tuokios nedėdelės lempelės liob bus mažos. Pėnki šimtaa litų kuožną 

mienesį anam prėmija bovo valstybėnė. Papuniou. Ons kažkaap karaliaus... ka ons kniazys. 

Kniazystės turiejo laipsnį. Kniazė. 

— Aš pats jug ten nesu tarnavis pas anų ir negavis nieko, juokių piningų, tik par talką liob 

muokies, už kėžčių nešėmą tuščių. No tad, priein pri Papunyčiaus, takš — į ronką pabučiavo, 

nuor eit į vakarėlį, sako, rukou, a negali... „Tai kiek tau reik”? „Kėik gali”. Ištrauks kėik tėn, a 

pėnkis litus, a do litu, a tris litus, i nerašysees į knygelę. Vuo išbūs pu pėnkis, pu aštounis metus 

vaikee i mergės pas anų. Išbūs tėik, kad ir apsižanys, i veselę ons daa pakels. Tik nedėdelę, pas 

Liauksmėną. I pas anų patalkee nebūs pas Beržanskį ka kūlė. Pas Liauksminienę už gelžkelio tėn 

tujau, untaa kor bovo. „Ne ne ne, aš tai nenorių jeibių”. Ons nepakielė tuo trukšmo, trukšmo 

nepakielė. Vuo ka paprašysi, ka tėik i tėik aš nuoriu, ištrauks, ištrauks iš kišenės tujau pat, — še. 

Tų užsirašė Papunis. Vuo kad ons devė, kėik išgalvuojo... 

„Kaip malonu keliauti rudenėjančia žeme...”: [Viekšniai] / Puslapį parengė Marija 

Eidimtienė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2005. — Rugs. 28. — Nr. 37 

(151) // Būdas žemaičių. — 2005. — Rugs. 28. — Nr. 109 (1005): „Autorės nuotraukos: 

[1.] [Paminklas Biržiškų šeimai Viekšnių centre]. [2.] Liudvikas: „Tokių, tik be puošybos, 

„kompų” arkliams kinkyti kolūkio laikais užsakydavę po šimtą”. [3.] Meistras rodo, kaip veikia 

puktelis. [4.] Senoji mėgina išrinkti skardžiausią švilpynę. [5.] Prieš keletą metų šioje elektrinėje 

krosnelėje buvo degamos švilpynės. [6.] Kapinių prižiūrėtoja Emilija Mačiuvienė sako, kad 

užmirštų kapų yra labai daug”. — Tekste: 

NAGINGAS MEISTRAS NESIGIRIA „GLAUNIAIS” DIRBINIAIS 

Liudvikas Knabikas jau seniai tituluojamas auksinių rankų meistru — jis iš medžio pagamins 

šlajas, ratus, kubilus, o ir metalines dalis nukals. Kaip pats sako, teko jam lovas, spintas, 

taburetes ir kitus „neglaunius” baldus daryti, trobesius statyti. Pirmą savo rankomis daržinę 

„pabūdavojo” tik aštuoniolika metų turėdamas, o taburetę surentė šešiolikos sulaukęs. Per ilgą 

amželį daug karstų, kryžių, žemės ūkio padargų sumeistrauta. Jo statinių sąraše ir vėjinis 

malūnas — Žiogaičiuose stovėjo 7 metrų ilgio sparnais. Ir apie viską meistras smulkiausiai gali 

papasakoti — jo atmintyje užsifiksavo kiekviena statinio ar padargo detalė, laikas nenutrynė ir 

datų. Pasitikęs mus jis pats pasiūlė: „Tai manęs klauskite apie senovės darbus — aš viską 

atsimenu. Jaunesnių neklauskite — arba nežinojo, arba užmiršo”. Štai taip! 

182

PAINIAVA DĖL GIMIMO DATOS 

Gimė meistras ne Viekšniuose, bet visai netoli miestelio — Pluogų kaime. Pagal tėvų 

pasakojimą, Liudvikas pasaulį išvydo 1923 metais. Neskubėjo tada niekas gimimo registruoti — 

kai kunigas pakrikštydavo, tada naujas pilietis ir būdavo užrašomas. Kol sūnus sveikas buvo, tai 

ir kūmų neieškojo, bet kai po metų vaikelis sunegalavo, tėvai suskubo krikštynas kelti — 

neduokdie, numirs. Taip dokumentuose ir užfiksavo gimimo metus — 1924-ieji. Niekada jam ta 

datų painiava netrukdžiusi, o dabar meistras ir be pajauninimo jaučiasi guvus ir darbingas. Vieną 

negalavimą paminėjo — akys silpsta, bet „coliaukos” padalas dar įžiūri. 

Didelio mokslo meistras nėra ragavęs — prie Viekšnių stoties buvo įkurta pradinė mokyklėlė, 

tai ją lankė tris žiemas. Per tą laiką suspėjo visus buvusius keturis skyrius baigti. Mokyklą kaimo 

vaikai tik žiemą lankė — nebuvo kada gaišti, nes vasarą ganydavo bandą. Bijau supainioti, ar 

trejus, ar ketverius metus pas ūkininką piemeniu tarnavo, kol buvo į pusbernius pakeltas. Jei 

suklydau, nuoširdžiai meistro atsiprašau — nespėjau užsirašyti. Po to pusberniu tarnavo, o 

paskui pas dėdę mokėsi amato. Nors per trumpą mokslo laiką daugybos lentelės vaikiukas 

mintinai neiškalė, bet su skaičiais bėdos neturėjo — ne tik pridėti ir atimti, bet ir dauginti bei 

dalinti mokėjo ir tebemoka su skaitliukais. Juk nepasiklydo popieriuose, kai kolūkyje teko 

dvylika su puse metų brigadininku dirbti! Gal ketverius metus ir agronomą pavadavo — ir 

sėjomainos planus pasidarė, ir trąšų normą apsiskaičiavo pats. Oi, reikia sustoti, juk su meistru 

taip įdomu kalbėti, jo prisiminimai veda ir nuveda į šalį, o mums rūpi jo darbai. 

SENOSIOS TECHNOLOGIJOS 

Liudviko dėdė, jo kūmas buvo garsus meistras. Jis darė „arklines” kuliamąsias. 36 tokias 

mašinas pagamino, o sūnėnas prie dviejų paskutinių talkino. Sudėtingas mechanizmas — mašina 

stovi daržinėje, o kieme viską suka keturi arkliai. Judesys perduodamas ir sustiprinamas per 

transmisiją. Gaila, kad ir kaip atidžiai klausiausi ir stengiausi suprasti, bet jums, mieli skaitytojai, 

vis tiek nesugebėsiu visų darbinių detalių aprašyti. Taip ir meistras sako, kad išmokęs padaryti 

linų minamąją, „puktelį”, skiedrų drožiamąją, kažkada susimąstė — juk gali užsimiršti visos 

detalės ir išmatavimai. Ėmė ir pradėjo daryti veikiančius sumažintus maketus. 

Prisiminė meistras, kad kažkada jį maitino kaip tik skiedrų drožyklė. Buvo laikas, kai šiaudais 

dengtus stogus keitė skiedrų danga. Nors pagal tvermę ši medžiaga ir labai nusileido šiaudams, 

bet juk visada ir viską diktuoja mados. Meistrui yra tekę dengti stogus ir vienokia, ir kitokia 

technologija. Būtų gerai, kad kas nors tiksliai užrašytų visas vingrybes, kokių reikia imtis norint, 

kad 12 colių storio šiaudų stogas tarnautų iki 80 metų. Ne kiekvienas ūkininkas pasiruošdavo 

žaliavos dangai — šiaudas tiko tik mechaniškai nesužalotas. Tam tikslui rugius specialiai sėdavo 

ir dalgiu pjaudavo vos tik sužydėjus. Po to — ilgas džiovinimo periodas. Kad neįsimestų 

graužikai, nuolat reikėjo perkrauti ir vėdinti. Tą darbą dirbdavo, kai pūsdavo šiaurinis vėjas. O 

kodėl? Vėl reikia klausti meistro. Jei taisyklingai klotas, skiedrų stogas laiko 25—30 metų. Buvo 

laikas, kai per dieną meistras su pagalbininku išdroždavęs po šimtą kapų (viename ryšulyje — 60 

skiedrų). 

GALI PADIRBTI „SKAMBANTĮ GRABĄ” 

Stalius pasakoja apie darbą, rodo savo varstotą ir gamybos įrankius. Viskas jo rankomis 

padaryta, kiekviename daiktelyje data įrėžta. Kaip nekeista, bet keli obliai daryti 2002 metais. 

Nesėdi meistras be darbo — garaže šviežutėlis, dažais kvepiantis „puktelis” laukia užsakovo. 

Knabikas sako, kad tas jau bus iš viso devynioliktas, o šiemet — antras. Neįtikėtinai pigiai 

auksarankis savo gaminį įkainavo — „jei visas medžiagas užsakovas davė, tai už darbą tik 

pustrečio šimto tepaprašiau”, — sakė. Viską mėgsta meistras skaičiuoti, bet per ilgus metus ir 

skaičių pameta — dabar jau nebežino, kiek karstų padaręs. 

Pats sako, kad atsekė iki 150, bet po to dar tiek bus pagaminęs. Jis ir sau „grabą” turi 

pasigaminęs. Kai paklausiau, ar dabar žmonės tokių benori, nes galima gauti visokių su 

įmantrybėmis, stalius net pyktelėjo: „Jei nori kaip reikiant, tai pas mane užsisakyk. Padarysiu 

kaip „skambalą”. Paprieštaravau, kad ten gulint nelabai rūpės tas skambėjimas ir visai užvedžiau 

— pasiūlė padaryti už 100 litų, jei atvešiu „materiolą”. Na, o gražiai užmaskuoti, naujoviški esą 

tik iš sutręšusių lentų ir gali subyrėti laidojant. „Taip, kad ir užkasti nespės!” — nukirto meistras. 

Ir ta proga, jei jau žmonės tokie taupuoliai pasidarė, jis pataria daryti taip, kaip darė žydai 

prieškario Viekšniuose — bendruomenė turėjo vieną vienintelį puošnų karstą. Mirusįjį jame 

183

veždavo iš sinagogos į kapines po baldakimu, į vežimą pakinkę baltą arklį. Į duobę kūną 

guldydavo jau be karsto — užklotą „gūnia”. Atgal iš kapinių tuščią karstą veždavo kitomis 

gatvėmis, bet visi tai žinojo. 

184

3.5.1. MALŪNAI 

Visa Lietuva: Informacinė knyga. — Kaunas, 1931. — Tekste: Pavardės, verslai. — Žinias 

aprašui pateikė Algimantas Muturas. A. Muturo pateiktoje ištraukoje: 

Eil. Pavardė, vardas Adresas Verslas 

1 Jungas A. ir V. Gudų kaimas Vandens malūnas 

Viekšnių dvaruose vasarodavo Sim. Daukantas // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, 

pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI 

metai. — P. 5. — Tekste: 

Malūnai. Viekšnių valsčiuje yra šie vandens malūnai: 1. Joselio Lesemo, prie Ventos, 

Viekšnių m-ly, 2. Reingoldo Lačo, prie Ventos, Krakių kaime, 3. Krišjanio Berzinio, prie 

Pievupio, Stočkų kaime, 4. Bernardo Kondrotavičiaus, prie Virvytės, Skleipių km. ir 5. Teklės 

Gružauskaitės, prie Ventos, Sonteklių kaime, 6. Alvinos Jungienės, prie Virvytės, Gudų kaime ir 

T. Antano Silkinio, prie Pievupio, Lielaičių kaime. 

Inž. M. Pavyzdingai atstatoma įmonė Sontekliuose: [Vandens malūnas] // Mažeikių tiesa 

(LKP(b) Mažeikių apkomo ir apskr. vykd. k-to organas). — 1945. — Spal. 8. — Nr. 37. — 

Tekste: 

„Pavasarį, lankantis Sonteklių malūne, gavosi liūdnas vaizdas. Reikėjo tik laukti diena po 

dienos visiško malūno sugriuvimo. Tokio didelio pajėgumo malūne vos sukosi tik vienos 

girnelės, sumaldamos į parą tik 350 kg., transmisijos ašis sukalta su blėka, judėjo tratėdama, o 

turbina dirbo kaip jai patiko, tabaluodama į visas puses. Trobesiai buvo dangumi kloti ir ant šono 

pakrypę ruošėsi sugriūti. [...]. Paskyrus nauju vedėju drg. Damulį, reikalai smarkiu tempu 

pradėjo taisytis. [...]. Pirmiausia sutvarkė turbiną, taisyklingai sumontuodamas kaušus, ilgai 

ieškojęs, surado vienoj sugriautoj įmonėj tinkamą transmisijos ašį, atgabeno į malūną. [...]. 

Buvęs vedėjas Klevinis nesugebėjo apsaugoti malūno dinamos ir leido išvežti, o drg. Damulis 

surado kitą dinamą, pats ją įrengė ir įmonė dabar turi šviesą, tuo galėdama dirbti ištisą parą. Visai 

sudilusioms girnoms surado reikalingos medžiagos ir greitu laiku bus apliedintos naujos girnos. 

[...]. Ten pat malūne yra zeimeris ir skiedrom drožti mašina. [...]. Sonteklių malūnas aptarnauja 

Vegerių, Akmenės, Laižuvos ir Viekšnių valsčių didelę apylinkę.” 

Kastanauskas K. Sename malūne [Viekšnių] // Pergalės vėliava. — 1956. — Lapkr. 7. 

Valiukas J. Malūnininkas Vladas Juodinkus // Pergalės vėliava. — 1959. — Birž. 13. — 

Tekste: 11 metų dirbęs Gudų malūne, perėjo į Viekšnių Lesmano malūną. Malūno mediniai ratai 

— turbinos pakeistos dviejomis turbinomis. Viena turbina — 45 arklio jėgų. 

Butkevičius I. Etnografinės ekspedicijos 1971 metais // Lietuvos istorijos metraštis: 1972. — 

Vilnius, 1973. — P. 286. — Tekste: „V. Milius tęsė žemaičių malūnų tyrinėjimus palei Ventą ir 

jos intakus. Surinkta duomenų apie 46 vandens malūnus. Autorius pažymi, kad daug jų XX a. 

pirmoje pusėje buvo prie Virvytės ir jos intakų (net 26).” 

Žilevičius R. Dvi meškos piaunas... // Vienybė. — 1974. — Rugpj. 3. — Tekste: 

Malūnininkas Juozas Pocius. Pradėjo dirbti Tytuvėnuose. Viekšnių malūne jau 20 metų. Malūno 

stalius V. Jadinkus. J. Čekanauskas. 

Urbienė Amelija. Viekšnių melnyčios istorija: 1975 metų aprašas // Urbienė Amelija. 

Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 5. — P. 27—31 // VVB, VM. — Tekste: 

„Viekšnių melnyčia pamūryta iš raudonų plytų. Baigta statyti 1897 metais. Ją pastatė 

Pranciškus Lengvenis (1855—1922). [...]. Pranciškus Lengvenis buvo Milių kaimo ūkininko 

sūnus. [...]. Kai statė melnyčią, supylė pylimą ir užtvenkė Ventą. Pakilęs Ventoje vanduo 

185

apsemdavo Zaventės kaimo ūkininkų Jurciaus, Pargauskio, Vincento Juodeikio (sūnaus), 

Vincento Juodeikio (tėvo) ir Kegrių ūkininko Jono Bukonto žemes. [...]. 1897 m. melnyčioje 

buvo įtaisytos dvejos girnos, šatrus, petlius ir pastatytos milui velti mašinos. [...]. 1909 m. 

kunigas Velavičius savąją melnyčios pusę pardavė žydui Lesimu. Pr. Lengvenis savąją pusę tam 

pačiam žydui išnuomavo. Lesimas supirko vekselius. Pr. Lengvenis neturėjo pinigų vekseliams 

apmokėti, buvo paduotas į teismą ir pripažintas neišsimokančiu skolininku. Neišsimokantis 

skolininkas turėjo sėsti į kalėjimą. Žinoma, Pr. Lengvenis šito nenorėjo, todėl 1911 m. pasitraukė 

į Vokietiją, kur išbuvo ligi 1914 metų. Grįžo prieš pat karą. Rusai, iš miestelio atsitraukdami, 

išvežė visus žydus. Atėję vokiečiai „į melnyčią pastatė Pr. Lengvenį”. [...]. Kai miestelį vėl rusai 

atkovojo, Pr. Lengvenis buvo pakaltintas, kaip „špijonas” suimtas ir išvežtas. Kalėjime, kur 

sėdėjo ligi pat revoliucijos, gavo džiovą. Grįžo 1919 m. ir 1922 metais pasimirė. [...]. Nuo 

1915 m. ligi 1917 m. melnyčią valdė Monika Lengvenienė. 1918 metais Lesimas perėmė 

melnyčią. Po 1920 m. įtaisė valcus, 1925 m. vilnų karšyklą (pastatė vilnoms šukuoti mašinas), 

įrengė vilnų verpyklą ir milo velyklą. Be to, po 1928 m. pradėjo tiekti visam miesteliui elektrą. 

Kai per šį paskutinįjį karą vokiečiai sušaudė visą Lesimo šeimą, melnyčią buvo perėmusi 

vokiečių valdžia. Ji iš melnyčios išvežė vilnų šukavimo ir verpimo mašinas. [...]. Pirmame aukšte 

— melnyčios įrengimai ir „žmonių troba”. [...]. Antrame aukšte — girnos, šatrus, petlius ir 

gyvenamosios patalpos (2 kambariai ir virtuvė). Šalia atskiras kambarys meistrui ir gižiams. [...]. 

Tretysis aukštas — bėlingis. „Ant bėlingio” didžiulis ratas maišams iš apačios į bėlingį sutraukti. 

[...]. Dabar melnyčioj yra dvejos girnos, šatrus, valcai, petlius. [...]. Turbinai tebėra nuo 1917 

metų, kuriuos padirbo Vincentas Juodeikis kada melnyčią valdė Monika Lengvenienė.” 

Urbienė Amelija. Priedas (1977 m.) prie aprašo „Viekšnių melnyčios istorija” // Urbienė 

Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 5. — P. 129. 

Urbienė Amelija. Buities ir papročių vaizdeliai: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: Aš ir 

mano seneliai (52 vaizdeliai). Mažo miestelio didelis gyvenimas: 1. Aš savo miestelyje (Malūnas 

(Viekšnių). Žmonių troboje (malūne). 

Urbienė Amelija. Mažo miestelio didelis gyvenimas: 1. Aš savo miestelyje: Malūnas // 

Urbienė Amelija. Buities ir papročių vaizdeliai: Aplankas. — P. 4—13. // VVB, VM. 

Vaičiulis Arkadijus. Kapitonas (Apsakymas) // Vienybė. — 1980. — Liep. 26. — Visas 

tekstas: 

Neįsivaizduoju miestelio prie upės be vandens malūno. Ir nepatikėsiu, kad atsirastų žmogus, 

gimęs tokiame miestelyje, kuris nebūtų girdėjęs pasakojimų, legendų apie paslaptimis apgaubtus 

malūnus, apie naktimis besisukančias girnas, užtvankose gyvenančius kipšiukus, vandenius. 

Mums, nedidelio Žemaitijos miestelio vaikams, malūnas buvo susijęs su Kapitonu — apvalaus 

veido, aukštu vyru. Vasarą, kai nereikėdavo lankyti mokyklos, mėgiamiausia mūsų susibūrimo 

vieta būdavo prieplauka — taip skambiai vadinome nedidelę akmenimis ir lentomis grįstą 

krantinę — ir vos tik pirmieji saulės spinduliai nurausvindavo mūrinio triaukščio malūno 

skardinį stogą, mes, aplenkdami pirmuosius vežimus, sugužėdavome čia, krykštaudami iš valčių 

semdavome vandenį ir dalindavomės vakarykščios žūklės įspūdžiais. 

— Ei, jūs, ten, denyje! — sugriaudėdavo šiek tiek prikimęs balsas, ir pro kampinį malūno 

langą antrame aukšte kyštelėdavo išraudęs Kapitono veidas. Paskui nusileisdavo iš savo 

kambarėlio, neskubėdamas prieidavo prie mūsų, išsitraukdavo pypkę ir tabaką. Kairiosios bige 

prispausdavo kapšiuką ir kimšdavo pypkę. Kimšdavo ilgai, neskubėdamas. Neskubėdamas 

užsirūkydavo ir tik tada paklausdavo: 

— Didžiosios dar nepagavote? 

Didžioji — tai lydeka, kurios mes nė karto nematėme. Gyveno ji už upės vingio, kur vanduo 

beveik juodas, gylis gal aštuoni metrai bus, nė vienas dugno nebuvo pasiekęs. Kapitonu mes 

tikėjome. Kaip netikėsi, jei kartą ta lydeka nutraukė meškerės valą ir vos neapvertė Kapitono 

valties. Bet ir tai, pasak Kapitono, buvo tik menkutė žuvelė... 

186

— Kai stovėjome Buenos Airėse, aplink tokie rykliai zujo — šią geldelę prarytų, — 

pasakodavo Kapitonas, mostelėdamas į pirmą pasitaikiusią valtį, po to keletą kartų patraukdavo 

savo trumpą, riestacibukę pypkę, lėtai išpūsdavo dūmus ir pradėdavo pasakoti... 

Saulė dar kabodavo virš tolumoje dunksančio miško, kai mes plaukdavome meškerioti, o 

Kapitonas pasilikdavo, ir iki pat vingio matydavome jo kresną figūrą. Rinkdavosi vežimai, 

atburgzdavo maišų pilnos mašinos. Kapitonas iškratydavo pypkę ir eidavo prie darbo. Ne, jis 

nemalė. Dirbo malūne staliumi, mėgo savo darbą. Kartą Kapitonas padarė traktorių. Tikrų 

tikriausią traktorių, tik iš medžio, ir varė jį ne variklis, bet kažkokie svertai, dantračiai ir diržai. 

Traktorius, tiesą pasakius, nuropojo vos keletą metrų ir sustojo. Kapitonas išlipo visas šlapias ir 

nusispjovęs nuėjo, tačiau visą miestelį apskriejo žinia: 

— Jankus traktorių padarė! 

Vakarais Kapitonas pasikeisdavo. Nieko nepasakodavo, sėdėdavo tylus, įsmeigęs akis kažkur 

į tolį, į tik jam vienam žinomą tašką, ir papsėdavo savo pypkę. Jį gaubdavo tabako dūmai, jų 

aštrus kvapas, susimaišęs su pigaus alkoholio ir svogūnų tvaiku. Tokio Kapitono mes nemėgome 

ir prie jo nesiartindavome. Ateidavo keli vyrai, Kapitonas atsikeldavo ir visi eidavo į antrą 

aukštą, į jo kambarėlį. 

Nedaug tada man buvo metų, tačiau skaityti jau mokėjau gerai. Įdomiausia knyga man buvo 

„Lobių sala”. Ir būdavo tokių akimirkų, kai man pasirodydavo, jog mūsų Kapitonas — buvęs 

piratas, jūrų kautynėse netekęs rankos ir pasislėpęs mūsų miestelyje nuo persekiojimo. Visai kaip 

„Lobių saloje”, Kapitonas mėgdavo šūktelėti įsismarkavusiems vaikėzams: „Ei, jūs, ten, 

denyje!". 

Apie save Kapitonas pasakodavo nedaug. 

— Kai plaukėm pro Havajų salas... — Pradėdavo jis savo pasakojimą, ir tuoj kalba 

nukrypdavo apie milžiniškas ir baisias jūrų pabaisas, nuskendusius piratų laivus, paslaptingus 

lobius ir jų ieškotojus. 

— Beje, — nutraukdavo savo pasakojimą Kapitonas, — va ten, kairiajame krante, pušyne, 

irgi užkastas lobis. Devynios statinės aukso! 

Ir mes išgirsdavome naują pasakojimą apie tai, kaip Napoleonas, bėgdamas iš Rusijos, 

paslėpė savo auksą. Lobio, tiesa, atrasti niekam nepavyko, tačiau jis yra! 

Gyveno Kapitonas vienas. Visiškai vienas pasilikdavo dideliame, nejaukiame malūne. Tik 

mes rytais ir keli, taurelę mėgstantys vyrai, vakarais pasėdėdavome su juo. Dieną jis triūsdavo 

savo dirbtuvėlėje, kažką meistraudavo, taisydavo arba apie kažką mąstydavo. Traktorių 

Kapitonas išardė, kito nebedarė, tačiau žinojome: jis ne toks žmogus, kad ko nors neišgalvotų. 

Vieną rytą radome Kapitono dirbtuvės duris praviras. Išgirdęs triukšmą, jis iškišo galvą ir 

sušuko: 

— Ei, jungos, padėkite! 

Subėgę prie durų, išvydome laivą. Bet koks tai buvo laivas! Tikras burlaivis su deniais ir 

kajutėmis. Tiesa, nedidelis, bet užtat tikras! 

Burlaivį nuleidome į vandenį. Silpnas vėjas išpūtė jo bures, ir laivas lėtai nuplaukė pro mūsų 

valtis didingai linguodamas. Jį pagavo stipresnis vėjo gūsis, burlaivis pasisuko ir dabar plaukė 

tiesiai į tekančią saulę. Mums pasirodė, kad laivas nedidelis. Bet mes visi tilpome jame. 

Plaukėme į Buenos Aires, į Havajų salas, plaukėme per Ramųjį vandenyną. Kiekvienas 

stovėjome savo vietose ir laukėme Kapitono komandos: 

— Ei, jūs, ten, denyje! 

Dabar aš stoviu toje pačioje vietoje. Vakaras. Saulė jau kitoje malūno pusėje. Prieplauka 

apirusi, joje vos kelios valtys, ir tos pačios sunumeruotos, prirakintos. Malūnas kažkoks negyvas, 

apleistas, tilto turėklai išklibę, vietomis išlūžę... 

Pasirodo, Kapitonas nebuvo kapitonu. Dargi jūrininku nebuvo. Ranką jam nutraukė diskinis 

pjūklas. Kyštelėjo išgėręs pirštus — amputavo visą plaštaką. Kažkur, kitame Žemaitijos 

pakraštyje, Kapitonas turėjo žmoną ir dukrą. Nuosavą namą turėjo. Viską paliko joms. Kodėl? 

Šito aš nežinau, ir vargu ar sužinosiu. Gal būt, todėl, kad jis joms niekada neparodė burlaivio... 

...Rado Kapitoną užmigusį. Greta gulėjo pypkė, priešais — pusiau nugertas butelis degtinės. 

Ir dar skurdžiame jo kambarėlyje rado keletą knygų. Čia buvo ir „Lobių sala". 

187

Jasaitienė Silva. Senasis malūnas atgijo: [Viekšnių] // Vienybė. — 1988. — Gruod. 8: Jono 

Brenciaus nuotraukoje: Juozas Pocius (kairėje) ir Antanas Mažeikis. — Visas tekstas: 

Kelerius ilgus metus tylėjo senasis Viekšnių malūnas, kuriame 35 metus išdirbo Juozas 

Pocius. Niekas nemanė ir malūno prikelti naujam gyvenimui — išgraibstė, po detalę išvežiojo 

įrengimus, smuktelėjo žemėn pastatas, lygiagrečiai su juo tarsi nuseko ir sraunioji Venta. 

Tačiau, kad vandens jėga varomą malūną kaip archainę liekaną per anksti uždarė ir išdraskė, 

parodė laikas. Viekšnių gyvenvietės pensininkų ir kituose susiėjimuose vis dažniau pasigirsdavo 

balsų, kad malūnas reikalingas, kad viekšniškiai neturi kur gyvuliams sumalti grūdų. 

Prikelti senąjį malūną naujam gyvenimui ėmėsi rajono statybos organizacija. Išliejo naują, 

kiek aukštėlesnę užtvanką, pakilo Venta, gražesnis pasidarė kraštovaizdis. Paskui suskato ieškoti 

girnų. Žvalgėsi jų po Joniškio, Šiaulių rajonus, rankiojo iš senų vėjo malūnų. Sustatė, 

paremontavo gerokai sukežusį malūno pastatą. Ir štai sugaudė jo turbinos, sukdamos malūno 

įrengimus. Grūdai pilami pirmajame aukšte, specialiomis linijomis jie pakyla į antrą aukštą, kur 

sukasi dvejos girnos. Jomis per dieną sumalama apie 40 tonų grūdų. Kol kas miltai malami tik 

gyvuliams, o ateityje planuojama ir valcuoti. Kad tik būtų ką valcuoti, kad tik būtų iš ko skanius 

kaimiškus pyragus kepti. 

Prie malimo agregatų darbavosi Juozas Pocius. Traukia jį malūnas, nes čia prabėgo jo, 

Didžiojo Tėvynės karo dalyvio, daug taikaus gyvenimo metų. Veteranas sakosi čia tik laikinai 

dirbąs, nes yra kam jį pakeisti — malūnininko amato moka Antanas Mažeikis. Jis dabar ir 

vadovauja malūnui. Tačiau tiek metų, kiek jų malūne praleidau aš, vargu ar ištvers, — priduria 

J. Pocius. — Pažiūrėkite, kaip dulka... 

Miltų debesys tvyro malūne. Traukia skersvėjai, šalta. Dirbti čia nemiela. Reikia įrengti 

ventiliacijos įrengimus, reikia geriau paremontuoti buitines patalpas. Daug ko dar reikia, nes 

statybininkai, perėmę savo žinion malūną, skubėjo jį atidaryti, kad viekšniškiai turėtų kur savo 

sklypeliuose išaugintus miežius, avižas ar mišinius sumalti, ir daug ko dar nespėjo padaryti čia 

dirbantiems žmonėms. 

Kol kas malūno pajėgumai neišnaudojami, nes jo paslaugomis mažai naudojasi (o gal nežino 

apie jas?) apylinkės gyventojai. Tą dieną, kai lankėmės malūne, čia sukiojosi Vaikų internato 

darbininkai, tampydami grūdų ir miltų maišus. Sugedo internato malūnas, tad ir pasiprašė 

pagalbos Viekšniuose, juk nestovės gyvuliai nešerti, kol sutaisys savo įrengimus. Tačiau 

atvykėliai kraipo galvas dėl kainos. Brangoka mokėti po 2 rublius už 100 kilogramų. Visada taip: 

kas moka pinigus, tam brangu, o kas juos ima, — pigu... Nemažai malūno atstatymas kainavo 

statybininkams, norisi tai, kas išleista, susirinkti. Be to, ir malūno išlaikymas prisideda. Užtat 

nauda — ne tik statybininkams, bet ir klientams. 

Ruškys Vytautas. Varžytinėse parduotas kultūros paminklas // Šiaulių kraštas. — 1995. — 

Bal. 15. — P. 3. — Visas tekstas: 

Varžytinėse parduotas Gudu vandens malūnas — pirmas tokio likimo sulaukęs rajono 

kultūros paminklas. 

Vokiečio Jungos 1924 metais Virvytės pakrantėje pastatytas malūnas pastaruoju metu 

priklausė Mažeikių „Janos” uždarajai akcinei bendrovei. Ji, imdama paskolą iš Mažeikių žemės 

ūkio banko, buvo užstačiusi paminklą ir šį prarado nepajėgdama sugrąžinti pinigų. Naujoji 

malūno savininkė Mažeikių „Vistos” uždaroji akcinė bendrovė antstoliams ne tik sumokėjo 107 

tūkstančius litų, bet ir sutiko su Kultūros vertybių apsaugos departamento reikalavimu išlaikyti 

objekto paminklinę vertę. 

Sruogienė Vanda. Pamirštoji pionierė // Vienybė. — 1996. — Liep. 5, 10, 13, 17, 20, 24. — 

Tekste: 

„ Prie dvaro sodybos į Viekšnių pusę buvo vandens malūnas — iš dvaro jį nuomojo bene trijų 

kartų suvokietėjusi latvių Jungų šeima. Ventos pakrantėse, miškely, kas pavasarį praeivį 

svaigindavo savo kvapu daugybė žydinčių pakalnučių ir ievų. Vasarą akį traukė didelės baltos 

vandens lelijos Ventoje, prie malūno užtvankos. [...]. Santeklių malūno nuomininkai atsidūrė 

Vokietijoje, po karo audros išlikusios trys dukterys globojo 95 metų senelę Lacienę Šlezvig- 

188

Holšteine. „Tyliomis valandomis ji dažnai svajoja apie savo seną tėvynę prie gražios Ventos upės 

Lietuvoje”, rašo „Heimatstimme” Nr. l, 1969 sausio mėn.” 

Milius V. Žemaitijos vandens malūnai // Lietuvos etnologija: Amatas ir kūryba. — Vilnius, 

1997. — T. 2. — P. 15—106. — Tekste: Malūnai, jų įrenginiai, įrankiai; jų nuotraukos. Viekšnių 

malūnas (P. 38, 86), Gudų malūnas (P. 54, 82), Balsių malūnas (P. 49, 60, 62, 85, 88). 

Vyšniauskas J. Žemaitijos malūnai // Vienybė. — 1997. — Rugpj. 13, 16, 20. — Tekste 

skyriai: Šiek tiek istorijos. Skuodo krašte. „Buržuazinė atgyvena”. Klausimas, kur važiuoti? 

Pastatytas prieš šimtą metų [Viekšnių malūnas]. Lengvai pakeliami, panešami. Ir nuotrauka 

„Viekšnių malūnas, kuriam šiemet sukanka šimtas metų”. Tekste: „Kupini pasididžiavimo 

prisiminimai siejami su netoli Viekšnių, prie Virvytės upės, tebestovinčiu mediniu Gudų kaimo 

malūnu. Jam lygių aplinkui nebuvę. Į jį pikliuoti javų atvažiuodavę net pirkliai iš Telšių, kitų 

vietų.” 

5. Pastatytas prieš šimtą metų 

Viekšnių miestelio malūnui Ventos pakrantėje šiemet sukanka šimtas metų. Jo pastatymo 

metai labai aiškiai įrašyti jo raudonų plytų sienoje. 

Niekur Žemaitijoje nemačiau tokios tvirtos ir gražios užtvankos, kokia sovietmečiu kelią 

pastojo Ventos upei ties Viekšniais. Yra galinga užtvanka, dykai per ją bėgantis vanduo, yra 

šimtametės malimo tradicijos, bet prie jo jau kuris laikas su maliniu nebesukama. Žmonės stebisi 

ir piktinasi tokiu aplaidumu, neūkiškumu. Taip, surūdijo vienos vandens turbinos sparnas-mentė. 

Jos remontui ar naujos įsigijimui reikia kažinkiek pinigų, o dykai niekas nebeduoda. 

Pagrindinė šio garsaus malūno tylėjimo priežastis — jis dar neturi konkretaus savininko, 

šeimininko. 

Kupini pasididžiavimo prisiminimai siejami su netoli Viekšnių, prie Virvytės upės, 

tebestovinčiu mediniu Gudų kaimo malūnu. Jam lygių aplinkui nebuvę. Į jį pikliuoti javų 

atvažiuodavę net pirkliai iš Telšių, kitų vietų. Nesunkiai padaroma, kad ir jį, kaip tais gerais 

laikais, suktų vanduo. Vėl ta pati nelaimė — jis vis dar neturi sumanaus, energingo šeimininko. 

Jį pastatydinę ir eksploatavę žmonės atsidūrė Vakaruose ir į malūną pretenzijų nebereiškia. 

Lieka tik gražūs prisiminimai ir šiek tiek senove dvelkiantis pusiau idiliškas vaizdelis 

Pavirvytėje. 



Skyriai: „Viekšnių seniūnija”, „Viekšniai Ward”, „Die Gemeinde Viekšniai”. — Nuotrauka: 

„Šimtametis Viekšnių malūnas — technikos paminklas”. 

Gedvilas Algirdas. Malūnas jubiliatas: Iš kraštotyrininko užrašų // Vienybė. — 1998. — 

Saus. 13, 15: iliustruota. — Visas tekstas: 

Tarp daugelio garbingų jubiliatų, kuriuos pagerbsime ateinančiais metais, bus ir senasis 

Viekšnių malūnas. Jam šimtas metų. Apie sukaktį liudija memorialinė lenta, primenanti, kad 

malūnas yra technikos paminklas, „gimęs” 1898 metais. Faktiškai malūno statyba buvo baigta 

1897 m. antrą pusmetį, tačiau tuometinis savininkas Pranciškus Lengvenis jame darbą pradėjo 

būtent 1898 metais. 

Siūlau gerai žinomos Lietuvos kraštotyrininkės, neseniai mirusios mūsų kraštietės Amelijos 

URBIENĖS prieš 22 metus užrašytą malūno istoriją, kuri dvelkia gražia šio krašto tarme. 

Algirdas Gedvilas. 

AMELIJA URBIENĖ. VIEKŠNIŲ MELNYČIOS ISTORIJA 

Viekšnių melnyčia pamūryta iš raudonų plytų. Baigta statyti 1897 metais. Ją pastatė 

Pranciškus Lengvenis (1855—1922). 

Pranė Erlickienė (1892) atsimena Pranciškaus Lengvenio vestuves. Jis 1900 m. vedė Moniką 

Juodeikytę (1882—1966). Nubėgęs vaikų būrys į melnyčią vestuvių pasižiūrėti. Išėjęs 

189

Pr. Lengvenis, išnešęs paraikyto pyrago ir padalinęs vaikams. Taip pat kiekvienam vaikui davęs 

žirnių rieškutes. Po to pasakęs: „Kai užaugsit, savo vaikams pasakykit, jog Viekšnių melnyčią 

pastatė Pranciškus Lengvenis, kad jūsų tėvai čia galėtų duonai grūdų susimalti.” 

Senesnieji žmonės ir dabar dar pasakoja, kaip tą melnyčią Lengvenis statęs ir per tą melnyčią 

pats galą gavęs. 

Kas gi toks buvo tas Pranciškus Lengvenis, galėjęs anais laikais melnyčią pastatyti? Ir kodėl 

jis per tą melnyčią galą gavo? 

Pranciškus Lengvenis buvo Milių kaimo ūkininko sūnus. Pats vyriausias, ir jam turėjo atitekti 

gyvenimas (ūkis). Be jo, buvo dar trys broliai ir dvi seserys. Pranciškus gyvenimo nenorėjo ir jį 

perleido jaunesniam broliui Antanui, pats išeidamas iš namų. Jis, kaip žmonių sakoma, buvo 

devynių amatų meistras: mokėjo trobas statyti, stogus dengti, pečius mūryti, batus siūti, langus, 

duris dirbti. Buvo raštingas. Lietuviškai rašė rusiškomis raidėmis. Mokėjo rusiškai, vokiškai. 

Kadangi buvo labai dievotas, buvo nutaręs nevesti. Ėjo per žmones uždarbiaudamas ir 

„bažninčias lankydamas”, kaip jis pats sakydavo. 

Sukalbėjo Pranciškus Lengvenis pamūryti Tryškių klebonijoj pečių. Reikėjo išgriauti senąjį ir 

mūryti naująjį... 

Čia ir prasideda toji istorija apie Viekšnių melnyčią ir paties Pranciškaus Lengvenio pražūtį. 

Begriaudamas pečių, Pranciškus Lengvenis radęs pinigų „pilną čigūninį katilą — taip aplink 

sieką”. Piningus pasidalinę su klebonu pusiau. Turėdamas tiek daug piningų, ėmęs ir sumislijęs 

Pranciškus Lengvenis pastatyti Viekšnių miestelyje melnyčią. Kad rusų valdžia „nesikabinėtų” 

— iš kur jis tiek daug pinigų gavęs, sudaręs jis fiktyvią sutartį su kunigu Velavičiumi. Niekam 

niekados jis nepasisakęs, ar kunigas prisidėjęs bent kiek pinigų prie melnyčios statymo, ar 

neprisidėjęs, to niekas nežinojo ir nežino, kaip iš tikrųjų buvo... 

Priedas prie aprašo „Viekšnių melnyčios istorija” 

Esu girdėjusi dar vieną pasakojimą, iš kur Pranciškus Lengvenis gavo piningų Viekšnių 

melnyčiai statyti. 

Pranciškus Lengvenis dirbęs kartu su Čeplinskiu Tirkšlių klebonijoj. Ten anie dėję grindis, 

mūriję pečius. Tuo laiku Tirkšliuose klebonu buvęs kunigas Vilimavičius. Prieš aną buvęs 

klebonas — kunigas Žukauskis — jau buvo miręs. Kunigas Žukauskis aplink piningus žinojęs. 

Buvęs prasitaręs: „Pry manęs bus pastatyta Tirkšliuose graži bažninčė. Rasis iš ko statyti.” 

Kunigas Žukauskis miręs staigiai (apopleksija), nepasakęs niekam apie piningus. Piningai buvę 

lenkų sukilėlių ir buvę paslėpti klebonijoje. 

Pr. Lengvenis su Čeplinskiu, ardydami grindų lentas ir griaudami seną pečių, atradę čigūninį 

katilą auksinių piningų. Anie paprašę klebono, kad tas duotų arklį. Klebonas klausiąs: „Kam 

jums tas arklys?” Anie: „Reik mums, ir gana!” Klebonas arklį davęs, ir anie piningus iš 

klebonijos išvežę. Ateinąs klebonas į trobą: veiząs — išgriauto pečiaus vietoj didžiausia apali 

duobė. Pradėjęs klausinėti. Tuomet Pranciškus ir Čeplinskis turėję pasisakyti, kad piningus 

atradę. Anie visi trys tuos piningus ir pasidaliję. Iš tų piningų Pranciškus Lengvenis ir pradėjęs 

statyti melnyčią. 

(Užrašyta Viekšniuose 1977 m. birželio 21 d. iš Pranės Jankienės, gim. 1900 m.) 

Kadangi rastieji pinigai buvę užkeikti (taip seniau šnekėjo žmonės ir šiandien dar kai kurie 

tebešneka), tai visokios bėdos viena po kitos ir užpuolusios Pranciškų Lengvenį. 

Bestatydamas melnyčią, jis pinigų pritrūkęs, pradėjęs skolintis iš visų, kas tik jam kiek galėjęs 

paskolinti. Prirašinėjęs daugybę vekselių. Be to, mokėjęs „dideliu ponu nešties” — „kiek pats 

gėręs, kiek negėręs, ale kitus vaišinęs”. 1909 m. kunigas Velavičius savąją melnyčios pusę 

pardavė žydui Lesimui. Pr. Lengvenis savąją pusę tam pačiam žydui išnuomavo. Lesimas 

supirko vekselius. Pr. Lengvenis neturėjo pinigų vekseliams apmokėti, buvo paduotas į teismą ir 

pripažintas neišsimokančiu skolininku. Neišsimokantis skolininkas turėjo sėsti į kalėjimą. 

Žinoma, Pr. Lengvenis šito nenorėjo, todėl jis 1911 m. pasitraukė į Vokietiją, kur išbuvo ligi 

1914 metų. Grįžo prieš pat karą. Rusai, iš miestelio pasitraukdami, išvežė visus žydus. Atėję 

vokiečiai „į melnyčią pastatę Pr. Lengvenį”. Kadangi jis mokėjo vokiškai, tai jis, kaip vertėjas, 

su vokiečiais vaikščiojo po miestelį. Kai miestelį vėl rusai atkovojo, Pr. Lengvenis buvo 

apkaltintas kaip „špijonas”, suimtas ir išvežtas. Kalėjime, kur sėdėjo ligi pat revoliucijos, jis 

190

gavo džiovą. Grįžo 1919 m. ir 1922 m. pasimirė... Taip tie užkeikti pinigai ir neatnešė laimės 

melnyčios statytojui. 

1897 m. melnyčioje buvo įtaisytos dvejos girnos, šatrus, petlius ir pastatytos milui velti 

mašinos, kurios ir 1916 m. tebestovėjo sugedusios pirmame malūno aukšte. 

Pirmame aukšte — melnyčios įrengimai ir „žmonių troba”. (Žmonių troba — didelis 

kambarys, pasieniais suolai, vidury stalas, kertėje pečius. Čia žmonės, atvažiavę susimalti, galėjo 

ant suolų prigulti, prie pečiaus drabužius išsidžiovinti.) 

Antrame aukšte — girnos, šatrus, petlius ir gyvenamosios patalpos (2 kambariai ir virtuvė). 

Šalia atskiras kambarys meistrui ir gižiams. Jie čia negyveno, bet užeidavo pasiilsėti, pavalgyti. 

Tretysis aukštas — bėlingis. „Ant bėlingio” didžiulis ratas maišams iš apačios į bėlingį 

sutraukti. Bėlingio galas atitvertas — čia miegos už malimą gautiems grūdams supilti. Čia taip 

pat maišus sunešdavo ir malėjai, jeigu tą pat dieną negalėdavo susimalti. 

Po pirmuoju melnyčios aukštu — ratkamarė. Ratkamarėje — trubinai ir plūskos. 

Kai statė melnyčią, supylė pylimą ir užtvenkė Ventą. Pakilęs Ventoje vanduo apsemdavo 

Zaventės kaimo ūkininkų Jurciaus, Pargauskio, Vincento Juodeikio (sūnaus), Vincento Juodeikio 

(tėvo) ir Kegrių kaimo ūkininko Jono Bukonto žemes. Pr. Lengvenis buvo įsipareigojęs 

minėtiems ūkininkams malti viską veltui. Be to, Pr. Lengvenis veltui maldavo ir tiems 

ūkininkams, kurie prisidėdavo prie pylimo taisymo, kai po pavasario potvynio reikėdavo vežti 

žvyrą, akmenis, virbus suardytam ir apgadintam pylimui pataisyti. Už malimą Pr. Lengvenis ėmė 

pinigais ir grūdais. 

Grūdus atmieravo matu. Tai pusantro gorčiaus talpos medinis indas, padirbtas kaip koks 

rankinis, tik aukštesnis ir siauresnis. Vienas mato šulas ilgesnis, kad būtų patogu ranka suimti ir, 

įkišus į maišą, grūdų pasemti. Už vieno maišo sumalimą ėmė vieną matą, už didesnį maišą — 2 

matus. 

Žmonės, nenorėdami svorio maišuose gadinti, matus atmieruodavo namie ir atskirame maiše 

atveždavo į melnyčią. Tada iškart melninkas paimdavo matą už visus maišus. 

1918 metais Lesimas perėmė melnyčią (nuo 1915 m. ligi 1917 m. melnyčią valdė Monika 

Lengvenienė). Po 1920 m. įtaisė valcus, 1925 m. — vilnų karšyklą (pastatė vilnoms šukuoti 

mašinas) ir įrengė vilnų verpyklą ir milo velyklą. Be to, po 1928 m. pradėjo tiekti visam 

miesteliui elektrą. 


vokiečių valdžia. Ji iš melnyčios išvežė vilnų šukavimo ir vilnų verpimo mašinas. 

Tarybiniais laikais direktorių ir darbininkų melnyčioje buvo daug — kaip dabar kad sakoma 

— buvo didelis kadrų tekamumas. Pastaruoju metu melnyčios direktorius buvo Juozas Pocius, 

buvęs svėrėjas. Dabar melnyčioje yra dvejos girnos, šatrus, valciai, petlius. 

Pylimas yra aukštai iškeltas, cementinis išmūrytas. Plūskos — iš dviejų dalių. Kai mala 

vieneriomis girnomis, pakelia vieną plūskų pusę, kai mala dvejomis, valciuoja arba petliavoja — 

atidaro abejas plūskas. Prieš plūskas, kaip ir seniau, yra geležinės redelės vandens atneštiems 

šeberkštams sulaikyti, kad jie nepatektų ant trubinų. 

Trubinai tebėra nuo 1917 metų, kuriuos padirbo Vincentas Juodeikis, kada melnyčią valdė 

Monika Lengvenienė. Juos aplopo, bet naujų niekas nepadirbdina (taip pasakojo J. Pocius, 

aprodydamas melnyčią). 

Ant trečiojo melnyčios aukšto seniai yra pristatytas ketvirtas aukštas. Pati melnyčia 

nubaltinta, bet per dažus matosi raudonos plytos. 

Buvusiose „žmonių trobose” įtaisytas butas, taip pat ir buvusiose gyvenamose patalpose — 

butas. Tuose butuose gyvena ne melnyčios darbininkai, bet pašaliniai žmonės. 

1975 m. birželio 23 d. užrašė Amelija URBIENĖ. 

Pastaba: Pranciškus Lengvenis buvo mano tėvas. 

Riauka Adomas, Rozga Leopoldas. Stočkų vardas ąžuolų sakmėj: Mūsų kaimų biografijos // 

Vienybė. — 1998. — Rugpj. 11: iliustr. — Tekste: Stočkų malūnas. 

[Pievupyje] „būdavę daug vėžių, o užliejamose lankose žmonės prisišienaudavę daug šieno. 

Tas pats Pievupis sukęs ir turbinas dvaro vandens malūne, kuris karo metais sudegęs. Tvenkinys, 

tik jau pokario metais atnaujintas, tebėra iki šiol, vienoje jo pusėje seni kapeliai su nugriuvusiu 

191

vieninteliu kryžiumi, o kitoje pusėje — buvusio dvaro sodybos žalia kupeta, tarp medžių iš tolo 

nebematyti dar išlikusių kelių pastatų. Pats Pievupis, melioratorių ištiesintas ir pagilintas, nūnai 

virtęs grioviu, ne kiekvienas ir jo pavadinimą beatmena. Nebėra vaizdingų jo vingių, sietuvų, 

nebėra nei žuvų, nei vėžių.” 

Muturas Algimantas, Rozga Leopoldas. Tarpukario metų pramonė // Vienybė. — 1999. — 

Birž. 5. — Tekste: „Ventos srovė suko [...] senąjį Joselio Lesemo Viekšnių malūną ir Santeklių 

malūną, tuomet priklausiusį Viliui Jungai. Jam priklausė ir Gudų malūnas prie Virvytės upės. Ši 

upė taip pat buvo „įdarbinta” Balsiuose (Mykolo Savicko malūne), Skleipiuose (Bernardo 

Kondratavičiaus). Stočkuose veikė Zamelio Litmano vandens malūnas. [...]. Tik du stambiausi 

„pramonės centrai” — Viekšniai ir Papilė turėjo elektrą. Jos energiją Viekšniuose tiekė Figės 

Lesemaitės vardu įregistruota stotis. [...]. Vilnonius siūlus verpė Joselio Lesemo įmonėlė 

Viekšniuose.” 

Ališauskaitė Regina. „Viekšnių malūno” projektas — įgyvendintas // Būdas žemaičių. — 

2002. — Geg. 27: iliustruota. — Visas tekstas: 

Žalia juosta 

Penktadienį Viekšniuose oficialiai pradėjo veikti dar viena hidroelektrinė. 

Ji yra PHARE programos Vietinio užimtumo projekto, įgyvendinamo iki 2004 metų per 

Akmenės darbo biržą, sudėtinė dalis. Projektą parengė ir įgyvendina UAB „Datavis”. Jo esmė — 

atgaivinti 2 senus malūnus prie Ventos upės, kurie gamins ekologiškai švarią energiją. Rudikių 

malūnas Akmenės rajono Papilės seniūnijoje dar neveikia. Jis yra pirmoji projekto grandis. 

Antrasis malūnas jau gerai išbandytas. Šiuo metu jis yra jau veikianti elektrinė, kurioje dirba 4 

žmonės. Įsteigtos dvi uždarosios akcinės bendrovės „Rudikių malūnas” ir „Viekšnių malūnas”. 

Šios bendrovės įkūrė 7 naujas darbo vietas. Prie senojo malūno buvo perkirpta žalia juosta. Ji lyg 

simbolizavo „žalią gatvę” vietinio verslo plėtrai, jo iniciatyvoms, darbo vietų kūrimui. 

Į iškilmingą projekto atidarymą atvyko Lietuvos darbo biržos generalinis direktorius Vidas 

Šlekaitis, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Akmenės rajono savivaldybės atstovai, 

Akmenės darbo biržos direktorius Algis Rudys, kiti. Deja iš Mažeikių rajono savivaldybės 

atstovų nebuvo, nors Viekšnių seniūnija pagal naują Administracinį-teritorinį suskirstymą nuo 

1999-ųjų oficialiai priklauso Mažeikių rajonui. 

Projektas 

— Šis projektas — vienas iš įdomiausių, originaliausių krašte, — sakė Lietuvos darbo biržos 

generalinis direktorius Vidas Šlekaitis, — krašte net 10 savivaldybių rengė Vietinio užimtumo 

iniciatyvų įvairius projektus. Akmenės rajonas pateikė daugiausia, net 20, projektų. Finansavimą 

pagal Valstybės subsidijuojamą programą gavo 4 iš jų. 

— „Šių projektų valstybės paramos idėja — tai, kad naudą gautų ne koks verslininkas, o 

bendruomenė,” — sakė Darbo biržos generalinis direktorius. Elektrinės gamina švarią energiją, 

yra įdarbinami bedarbiai, malūnai vietos gyventojams teiks ir malimo, kitokias paslaugas, 

pagaliau bus sutvarkyta aplinka prie užtvankų. 

Akmenės rajono savivaldybės vicemerė Eugenija Meškienė BŽ sakė, kad sutartis dėl malūnų 

ir vandens, žemės nuomos sudaryta 25-eriems metams. Dėl šio valstybės turto nuomos buvo 

skelbiamas konkursas. UAB „Datavis” — antrasis nugalėtojas. Mat pirmasis konkurso 

laimėtojas verslininkas ieškojo finansinės paramos įvairiuose fonduose, bet negavo. Teko 

atsisakyti idėjos išsinuomoti pastatus. Mero pavaduotoja sakė, kad neprižiūrimas Viekšnių 

malūnas buvo plėšiamas, išdaužyti langai, gadinama įranga. Apsaugos samdymas vėlgi kainavo. 

Tad, išnuomodama turtą, Akmenės savivaldybė laimėjo dar ir tai, kad buvo sumažintas nedarbas. 

Naujos įsteigtos ir valstybės finansuojamos darbo vietos turės būti išlaikytos 3 metus. Tiesa, 

žmonės galės būti keičiami. Po 25-erių metų, pasibaigus sutarties terminui, jos pratęsimo 

klausimus jau spręs Mažeikių savivaldybė. Tiesą sakant, išnuomodama būsimas elektrines, 

Akmenės savivaldybė gražia forma užbėgo Mažeikių savivaldybės administracijai ir 

verslininkams už akių. Sutartys su abipusiais įsipareigojimais buvo sudarytos jau sprendžiant 

192

Viekšnių prijungimo prie Mažeikių rajono klausimą. Mažeikiškiai pirmieji krašte pradėjo statyti 

mažąsias elektrines, kurios veikia Sedoje ir Renave, rengiama Ukrinuose. 

UAB „Datavis” generalinis direktorius Vladas Petkevičius BŽ sakė, kad paramos lėšos, 

įgyvendinant projektą, sudaro 36 procentus išlaidų. Dar tikimasi pritraukti tarptautinių fondų lėšų 

užtvankoms sutvarkyti, įrengti praleidimo takus žuvims. Reikės pinigų ir aplinkai, nes prie 

užtvankos suvažiuoja daug poilsiautojų. 

Viekšnių malūne pagaminta elektros energija patenka į vieningą krašto energetinę sistemą. 

Pardavimo kaina — 1 kw/h kainuoja 24,6 cento. V. Petkevičius sakė, kad energija perkama 

padidinta kaina kaip įgyvendinantiems vietinio užimtumo projektą. Tikimasi, jog projektas 

atsipirks per 7 metų. 

Senasis malūnas 

— Viekšniuose yra 2 vietos, kur renkasi žmonės. Tai prie bažnyčios ir malūno, — šmaikštavo 

UAB „Viekšnių malūnas” direktorius Kęstutis Stupuras. 

Jis susirinkusiems priminė senojo Viekšnių malūno praeitį. Šiemet šiam technikos paminklui 

sueis 105-eri metai. Paminklas yra saugomas valstybės. 

Vandens malūnai — būdingas Lietuvos kraštovaizdžio elementas. Malūnai buvo kaip pajamų 

šaltinis. Anuomet į malūnus rinkdavosi daug žmonių. Tai kartu buvo ir kultūros židiniai, naujų 

idėjų skleidimo centrai. Malimu užsiiminėjo kelių krašte gyvenančių tautų atstovai: vokiečiai, 

žydai, latviai. Prie Ventos upės vandens malūnai stovėjo kas 4 — 4,5 km atstumu vienas nuo 

kito. Jie buvo vadinami miestelio ar savininko vardu. Malūnų steigėjais buvo net vyskupai. Štai 

Alsėdžių ir Varnių malūnus įsteigė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Apie tai jis rašė: 

„...įsteigiau savo ir viso miestelio patogumui iš savo pinigų. Valdžia man tebuvo davusi vietą 

malūnui pastatyti”. Papilėje malūnu rūpinosi vietos klebonas. Beje istoriniai šaltiniai liudija, kad 

Žemaičių vyskupas iš žydo už malūno nuomą kasmet gaudavo po 500 rublių. Anais laikais tai 

buvo dideli pinigai. 

Naujuose malūnuose procesai kompiuterizuoti. Toks jau yra veikiantis Kretingos vandens 

malūnas. Viekšnių malūnas bus graži išimtis, nes jis veiks kaip senovės technikos paminklas. 

Viekšnių malūnas pastatytas iš raudonų plytų Pranciškaus Lengvenio 1897 m. Pradėjo veikti 

1898 m. Nebemalė grūdų nuo 1995-ųjų. Projekto autoriams pavyko sutvarkyti senąją įrangą. Tai 

padarė Akmenės rajono „Ventos meistrai”. 

Algimanto Minioto nuotraukos. 

Knabikas Liudvikas. Atsiminimai / Bronislovo Kerio pokalbis su Liudviku Knabiku Fermos 

kaime. — 2004. — Liep. 30; Rugpj. 1. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono. 

— Če bovo unt Kalopio netuolėi, pri pat Mažėikių gatvės, kap nusilėidi pru Požerskio gatarus 

tėn, če y tas prūds tuoks iškasts, kuoks tėn malūns bovo! Kėt kart senų senuovie. Unt rato krėto 

vondou, šupliem sukuos... 

Daujotas Povilas, Noreikis Pranciškus. [Santeklių apylinkės: Jungo malūnas, keliai, 

Senventis, tiltai, Beržo brastva] / Povilas Daujotas ir Pranciškus Noreikis papasakojo Bronislovui 

Keriui 2006. — Birž. 4. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 


— Brasta pri malūno. Vasarą, ka liub kaitros būs, par tuo brastą galiej su naginiem išeit, tėik 

liub išseks. Pruo malūną reikiejo pravažiout, kor ejo ejo... kanals atej į malūną, par tus pūskus, 

par tų tėltą išvažiout, pruo kūtes reikiej soktėis par brasvą. Apačiuo pylimo. Vasarą ka liub 

pylimą sutvarkys, ondou nebišeis liub, sukels, skaituos, tų pylimą, nuseks taap, kad čia vėins 

tuoks tarpėlis bovo — galiejo paršuokt, čiut čiut bebiegdavo vondou. Jagu būdavo tuoki... Nu, 

žinaa, ne kuožną metą, bet būdavo tuokių metų, kad... išdžiūdavo ir... Ypatingaa karas kap ejo, 

kap vuokiečee ka traukies. Taas metaas. 

Bronislovas Kerys: 

— Dabar, kap ein kels į vėršų... Tas kels... Nebovo tuo kelio? 

193


— A tas šitaa, kor ein pruo namą? Tas bovo į malūną, tas bovo pagrindinis kels mūsų. 

Pagrindinis mūsų kels. Į malūną. Ir į dvarą. 


— Vuo čia vuo... į tų keltą biškį šalia daa kažkuoks... 


— Kelts bovo po tėisomu Latvių kapelees beveik. Ta tėn važious... par par plaustą išsikėlsi i 

važiousi aplink kapelius, i tėisee nuo kelio ir ir į kalną reikiej išvažiout. Išvažioudavo už kapėlių 

į senųjį. Tėi kapelee... i vadėno Gondryne. 


— Kuris tas Sonteklių mėšks bovo? 


— Tuokio pušyno aš gyvenime nesu matis. Kap išvažiuoji par Vėnta, tėisiau — vėsus bovo 

tas. Tarp Vėntuos ir Virvyčiuos kur eej. Sulig Gyvulių gyvenviete. 


— I tėn kapaa kažkor yr? 


— Yr, pačiam kampi. Pačiam kampi, pušyne... Dabar y Vėnta jau perėjusi i kėtą posę. Tėn 

Senvėntis vadėnas tuoksai, jau užžielis, užbovis y. Ka tėn prancūzaa būktaa bovo a tris bačkas 

aukso palaiduojie biegdami. Tami pušyni. I bovėi trys lėipaa... Bet tas y seni laikaa, aš da visaa 

jauns bovau, Smetuono laikaas tas bovo, kad atvažiavi prancūzai ėiškujo tuo vėitą. Atrado anėi 

pagul taas kuokiaas tai žemielapees, nežinau. Ka tėi lėipaa jau vėsė – jau bovo Vėnta tuo vėituo. 

Ta tėi auksaa, vels žėno kami anėi yr. 


— Tebie tebie.. 


— Po Velička, tuo vėituo. 


— Je je, tebie nuvėrtie vandenie, patikrink, tebie. 


— Bet ta, Pranaa, ta Vėnta yr i parejusi į ontrą posį. I dabaa dar aš tau galiu kų pasakyt... Bet 

tu nežinaa, aš dar visaa nedidelis bovau, aš atsėmenu, kad ejo Sonteklių pušyne, kap tu sakaa, nu 

tuos ontruosios pušėis, nuo Baltuojo kryžiaus, ejo kels par dvaro lauką statee... Kor Rukuiža 

gyveno, žėnaa, Rukuiža kor bovo? 


— Žinau žinau... 


— Kor Balsys, untaa, bovo pasistatis, tas kels išejo tuo vėituo, tėn bovo tėlts. I bovo 

vadėnama Beržo brastva. Į tuo Beržo brastvą tėn tas tėlts bovo atejis. I dabaa tuo vėituo, pri 

mono jau omžiaus, kap aš jau žinau, jau ta Vėnta i pareejo į ontrą posę. Tėn kap ana atein, su 

tuokiu vingiu... i sokaas, atsėsok ont Jasočio i viel ein geraa, un pušyno. Ir ana pluovė pluovė tus 

krantus, ka kuožną met po du mietrus, daugiau, liub išgriūs. Vuo tuo pusie — Ivuoškevičio 

lonkuo — priaugo, krūmaa užaugo. Tas ondou vės doud i doud su tou vingiu. Plaun tų skardį, 

vėsas vėrst i vėrst, vuo čia tų palėikt, pryneš dar. 


— Vuo salą atmeni? 


— Tuo saluo kiauraa liubam čia maudytėis i liubam mas šnabę gert. 


— Nebie. 


— Iškasė anuo. 


— Ne iškasė. Vondou išpluovė. 

194


— Tu mon neaiškink. Junga dar kasė. Pasidėrbo dvė laives velnėškas, padėrbo tėltą, kasė tuo 

salą, vežė unt pylimo. Aš bovau tuoks pėimou. Tavis unt svieto nebov daa. Darė pylėmą. Ir Junga 

dvė laives sudiejo, apdėngė tas laives, padarė tuokį plaustą. Kasė tuo salą i pylė... tuos žemes 

vežė unt tuo pylėmo. Mas liubam... pri tuos saluos bov akmou tuoks velnišks, vuo tėn didlee gili 

bovo, liubam išbrėsam, unt akmens... Anuo nieks neiškielė. I tuo salą daa galų gali, kap tu kad 

sakaa, staigee nupluovė kėik belėko. Pylėmo nebelėko, ejo ledaa vės stūmė stūmė... I dingo kap 

malūno neblėko. 

Plonis Vladas. Kapėnų apylinkės. — 2006. — Liep. 16. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš 

diktofono. — Tekste: 

Nu, bovo, ir čia pri malūno Skleipių tėlts. Tik Gudūse nebovo. Unt vuožių tėlts. Su arklees 

važious. Anų rudenį išem, pavasarį įded. I daug praveš, kad i po dvidešim maišų. Čia [Skleipių 

malūną] Kundruots valdė, Kundratavičius tuoks bovo, vuo Gudų — Jungienė bovo. Tuokia 

muotriška našlie. 

Šiuipys Antanas. Viekšnių advokatai. Unikienė. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas 


Barauskas Jonas bovo, baltą raištį bovo užsirėšės. Barkauskas bovo tėn [varomas su 

kanauninku J. Navicku sušaudyti]. Šimtu procentu — Barkauskas. Barkauskas bovo advokats 

pėnsininks. Ne Barauskas, tikrai. Tikrai Barkauskas. Aš prisimenu anų, senuks i bovo tuoks. 

Buvo du advokatai — Barkauskas ir Lengvenis. Tas Lengvenis gyveno pas Unikienę. Unikienė 

— amerikonka. Jie statė Stulpino malūną. Iš Stulpino nupėrko i užbaigė statyt ta Unikienė. Ir čia 

turiej... Akmenės gatvelėj, sankryžoj, tuoks didelis nams buvo, a šeši, a aštuoni tie kambariai. 

Ana jau bovo našlie. Lengvenis — Unikienės kavalierius. Vuo tas bovo Amerikos lietuvis. 

Laisvamanis. Sakė, kad palaidojo Žibikų pušyne, ne kapeliuose, bet šiame gale ont kalnioko 

tuokio. Paskou, sako, kad iškasė i kažkas nuoriejo auksinius akuliorius nujimt anam. Bet čia 

pasakos tuokios bovo. Bet aš girdiejau, kad jis yr palaiduots laisvamanių kapinėse Alkiškiuose. 

Vuo ta Unikienė... keporę apsimaukšlinusi... Senukė jau buvo visiškai. Kavalieriaus nebreikiejo 

anai. Vuo tas Lengvenis gražus vyrs, su akiniais... Eini pro malūną, i pradedi kėlt į kalniuką, vuo 

čia — gatvelė. Tuoj sankryžuoj. Ant Kalvarijos [žemės] mono sesuo turiejo namą, i dabar tebie 

dar tas nams. Kalvarijos bovo, kor Vytauto su Akmenės gatve susiein. Tame smailiajame klyne 

tokiame. Tėn bovo Kalvarijos tuos dėrbtuvės. Smirdiedavo iš tuolo. Leidies žemyn — gatvelė 

ein, sankryžuo yr tas Unikienės nams. 

Kriaučiūnas Stanislovas. Maišų kėlimas Viekšnių malūne. — 2009. — Liepos 18. — 

Žodžiu. Iš įrašyto į diktofoną Bronislovo Kerio ir Stanislovo Kriaučiūno pokalbio: 

— Nu kaap tėn tus maišus keldavo? 

— Nu tai buvo bėlingis, specialus prietaisas. 

— Nu tuoks rats bovo? 

— Ja, ja, ja. 

— O kas tų ratą sokdavo? 

— Nu tai bovo, tas ratas vuo tam i bovo. Linciūgas pritvirtints. Nuleisdavo į vežėmą, 

sujimdavo du a tris maišus, suners. Nu tėn ratą soks. Liubi unšlipi, i spyruoklę tėi, ėini vuot ir 

sokaas. Nu kap jau pakel, tuos durys atsidaro, bėlingio. Tie maišaa pasikielė, durys užsidaro, 

toukart nuleid, nu vuot ir tus maišus... 

— Vuo tas žmuogus a viens sokdavo, a daugiau? 

— Nu jeigu atvažiuodavo du, viens būdavo vežime, kur sutvarko kad galietų kelt, palingou tų 

linciūgą ka jau gal’ kelt’, nu vuo kėts tėn aukštaa. 

— Nu ir ons a su ronkuom, a taip lėpdavo? Gal’ tėn i ronkuom pasokt. 

— Nu, matai, jau sunkiau, bet būdavo su kuojuom. 

— Su kuojuom ein tais... 

195

— Je, je, je. Specialiai bovo labai primityviai, didelis ir labai lėngviai. Vėsi liubam 

supdavuomies vaikaa. 

— Specialaus žmuogaus nebovo? 

— Ne, ne. 

— Tai kurie atvažiuodavo, tėi... 

— Tie patys. Taip, viens kitam padiedavo, tap jau būdavo kad... Jug kėtą kartą kaims a kartais 

susitars ir važiuos. 

— A tėn nebijuodavo nukrėst, jug įsikėbt nebovo kor, einont tou tekiniu? 

— Nebepamenu, kaip tėn bovo. Anų tik po karo tiktai... 

— Aš anų dar atsimenu. 

— Nu vuot sakau, kad turiejee atsimint. 

— Atsimenu, bet niekuomet nemačiau kap anų sok. Vuo lauke, kap tėn tuos durelės užsidaro, 

daa dabaa tebgėrdu. 

— Je, je, je. Bibrinkt — anuos nutarškiedavo. 

— Ach vuo, tai aš maniau, gal bovo kuoks specialus žmuogus. 

— Ne, ne, ne. Toukart viską, atvažiavo žmuonės, ūkininkaa. Vėins su kitu, viens kitam 

padiedavo ir ir... 

— A neužkabindavo už arklio ar už ratų? 

— Ne, ne, ne. Tuokių dalykų nebovo. Kėtą kartą žmuonės bovo taurūs. Ir nekvailiuodavo 

tuokių dalykų. Visur atsargiai darydavo viską. 

— Aš parašiau, kad tuo ratu žmuogus eidavo i sokdavo, vuo paskui galvuojau — aš tai 

nemačiau. 

— Nu, taip taip. Taip taip, tai eidavo ir sukdavo. Taip i bovo. 

— Ten tokie spyreliai bovo... 

— Je, je, je. Vėskas bovo medinis, vėskas iš medžio. 

— I kap tas rats pradingo, aš i nepajutau. 

— Nu tai kaip tus valcus statė, jis, tas... tvarkė tų malūną i toukart nujiemė. Padarė jau tų keltą 

su elektra, pakelamą vėską ons nujiemė. 

196

3.6. RADINIAI 

Visgirdas. Retas archeologinis radinys // Žemaičių prietelius. — 1932. — Vas. 19. — Nr. 8 

(325). — P. 7. — Žinios aprašui: Nabažienė Lina [Lina Martinkutė-Nabažienė]. Užlieknės 

apylinkės istorijos vingiuose. — Užlieknė: Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos 

Užlieknės filialas, 2001. — 59 p. — Kompiuterinis leidinys. Tiražas 2 egz. — Tekste: 

„Paventės kaimo (Viekšnių v., Mažeikių a.) ūkininkas Šiuipys savo dirvoje rado gerai 

išsilaikiusį III a. romėnų kultūros bronzinį kaklo papuošalą (antkaklininką), labai retai terandamą 

mūsų krašte. Tą papuošalą ūkininkas padovanojo „Alkos” draugijos muziejui Mažeikiuose su 

sąlyga, kad „nebūtų iš Mažeikių išgabentas kitur”. 

Daugudis V. Neolito kaplys nuo Viekšnių // Kultūros barai. — 1973. — Nr. 9. — P. 45. 

Lisanka A. Dar du kalavijai su įrašais // Kraštotyra. — Vilnius, 1975. — P. 186—188: iliustr. 

— Tekste: Pavirvytės kapinyne rastas kalavijas su įrašu. 

Lietuvių materialinė kultūra IX—XIII amžiuje. — Vilnius, 1981. — T. 2. — P. 7, 9, 11, 

36, 43, 72 ir kt. — Tekste: Ietigaliai, kovos kirviai, šalmas, kalavijas. 

Vaitkunskienė L. Sidabras senovės Lietuvoje. — Vilnius, 1981. — P. 54, 91, 92; 16 ir 

LXXIX paveikslai. — Tekste: Pavirvytės kapinyne rasta: kalti lydiniai, svarstyklės sidabrui 

sverti, svareliai, pasidabruota segė. 


Lietuvoje 1988 ir 1989 metais. — Vilnius, 1990. — P. 188. — Tekste: Lėlaičių kapinynas. 

Lėlaičių kaime, Kapelių kalvoje, 50 metrų į šiaurės vakarus nuo tilto per Pievį. Rasta ietigalių, 

juostinė apyrankė, ratelinė segė. 

Aleksiejūnas V. Senkapių monetos // Lietuvos archeologija. — Vilnius, 1995. — T. 11. — 

P. 16—20: iliustr. — Tekste: Pavirvytės kapinyne rastų monetų nuotraukos. Monetos Mažeikių 

kraštotyros muziejuje. 

Ivanauskas E. Lietuvos pinigų lobiai: Paslėpti 1390—1865 metais. — Vilnius, 1995. — 

P. 210, 233, 304. — Tekste: 

Kapėnai: „1929 m. B. Kondratavičius, ardamas dvaro lauke, vadinamame Pamiškės žeme, 

rado molinę gertuvę su monetomis. Tai buvo Jono Kazimiero variniai 84 šilingai. Minėta žemė 

buvo neseniai pradėta arti”. — Nurodyti fondai: F. 52—59. — P. 1. // LNMMB RS. 

Viekšniai: „1957 m. žvyrduobėje pušyne rastas ąsotėlis su monetomis. 1967 08 21 L. Petrikas 

iš Morkiškių kaimo, esančio Nevarėnų apylinkėje, Telšių rajone, atidavė Telšių „Alkos” muziejui 

vieną šio lobio monetą. [...]. Tornas, 1616 m., Alberto ir Elžbietos ¼ patagono.” Inventorinis 

numeris — 13648. 

Gudų kaimas: „1935 m., akėjant Kojelio žemę, rasta keletas talerių. Vienas taleris buvo su 

1774 m. data”. — Nurodytas archyvo fondas: B. 88. — P. 108. // Valstybės archeologijos 

komisija. 

Svetikas E. Monetos XIV—XVII a. Lietuvos kapinynuose // Lietuvos archeologija. — 

Vilnius, 1995. — T. 11. — P. 117—151: iliustr. 

Kazakevičius V. IX—XIII a. baltų kalavijai. — Vilnius, 1996. — P. 47, 55—57, 71, 74, 110, 

112, 113, 118 ir kt. 

197




„Paventės kaimo (Viekšnių v., Mažeikių a.) ūkininkas Šiuipys savo dirvoje rado gerai 

išsilaikiusį III a. romėnų kultūros bronzinį kaklo papuošalą (antkaklininką), labai retai terandamą 

mūsų krašte. Tą papuošalą ūkininkas padovanojo „Alkos” draugijos muziejui Mažeikiuose su 

sąlyga, kad „nebūtų iš Mažeikių išgabentas kitur” (Visgirdas. Retas archeologinis radinys // 

Žemaičių prietelius. — 1932. — Vas. 19. — Nr. 8 (325). — P. 7). 

Plastinina Bernarda. Prancūzų karvedys sudrumstė viekšniškių ramybę? Viena iš neoficialių 

versijų dėl pavasarį Viekšniuose rastų palaikų — Motuzų sodybos žemėje ilsisi Napoleono 

armijos kariai // Santarvė. — 2002. — Liep. 16: iliustruota. — Visas tekstas: 

Ankstyvą pavasarį Viekšniuose, netoli naujųjų kapinių, į Mažeikių gatvės namą, pažymėtą 

76-uoju numeriu, atsikraustė jauna šeima. 

Laima ir Augustas Motuzai suskato remontuotis apkiužusią trobelę, tvarkytis aplinką, 

nusprendė pasodinti jauną sodą. 

Tik pradėję kasinėti savo sklypą, jie buvo apstulbinti netikėto radinio — žmonių kaulų, 

kaukolių, daiktų iš suardytų kapų. 

IŠ PIRMŲ LŪPŲ 

Namuose radome Laimą Motuzienę su dukra. Šeimininkė papasakojo, kaip tą balandžio 

vakarą aptiktas radinys. 

Motuzai nusprendė išrauti ant kalvelės augančias žagarvyšnes, o jų vietoje pasodinti 

obelaičių, vaiskrūmių, apsėti daržą. Vyrui išvykus į tolimą reisą, Laimai pasisiūlė padėti pas ją 

gyvenantis brolis Vytautas Šleinys. 

Nupjovęs viena prie kitos augusias septynias vyšnias, Vytautas ėmėsi kastuvo. Išvarpęs pusę 

daržo, jis priėjo vyšnių augimvietę. Įbedęs kastuvą į žemę jaunuolis pajuto, kad šis atsirėmė į 

kažką kieta. 

Nuėmęs viršutinį žemės sluoksnį, Vytautas išvydo žmogaus kaukolę. 

RADINIAI IŠGĄSDINO 

Kitą rytą Laima Motuzienė apie radinį pranešė jaunesniajam inspektoriui kriminalistui 

Alvydui Galkui. Pastarasis informavo rajono prokuratūrą. Atvykę jos specialistai apžiūrėjo 

kaukolę ir, anot Laimos, jos broliui liepę dar pakasinėti. Į žemės paviršių pasipylė žmonių kaulai, 

žalvarinis žiedas, plokštelė, dar kažkoks daiktas. 

Laima šiandien tiksliai nepamena, kiek buvę tų kauliukų — 124 ar 127. Smulkesnių ir 

stambesnių, geriau išsilaikiusių ir trupančių vien nuo pirštų prisilietimo. Prokuratūros 

darbuotojai viską susirinkę ir išvažiavę. 

Neperspėtas nutraukti darbus šioje vietoje, Vytautas ėmėsi kasti toliau. Viena po kitos į žemės 

paviršių išriedėjo dar bene 6 žmonių kaukolės, daug įvairių kaulų. 

Jaunuolis darbavosi atsargiai ir neskubėdamas. Kai iš po žemės ėmė ryškėti viso žmogaus 

skeleto kontūrai, jis atsinešė šluotelę ir nubraukė žemės likučius. Laimos žodžiais tariant, aiškiai 

buvo matomas ne tik žmogaus stuburas, dubens, rankų ir kojų kaulai, bet ir kiekvienas plaštakų 

sąnarys. 

NURODYMAS — NELIESTI 

Moteris vėl kreipėsi į kriminalistą, kuris, prokuratūros nurodymu, liepęs surinkti visus kaulus 

į dėžę ir padėti į saugią vietą. Nurodyta žemės daugiau nekasinėti, neliesti ir žmogaus skeleto. 

Maždaug po savaitės pareigūnas vėl atvažiavęs, suskaičiavęs visus kaulus, kurių buvę net 1024, 

ir juos išsivežęs. 

Dar po keturių dienų, kai L. Motuzienės nebuvo namie, grįžusi iš kaimynų ji sužinojo, kad 

prie namų stovėjęs automobilis su Vilniaus valstybiniais numeriais. Po jos sklypą vaikščioję 

vyrai, apžiūrinėję, fotografavę. Jiems išvykus neliko ir žemėje gulėjusio žmogaus skeleto. 

198

ŽVALGYMO DARBAI 

Rajono paminklotvarkos vyr. specialistė Eugenija Kupliauskienė sakė, kad apie radinį ji 

informavo Kultūros paveldo centrą. 

Atvykusi trijų archeologų grupė, lydima rajono paminklotvarkininkės, atliko žvalgymo darbus 

trijų Mažeikių gatvės Viekšniuose namų — 74-ojo, 76-ojo ir 78-ojo — sklypuose. Metalo 

detektoriumi iš suardytų kapų archeologai suradę žalvarinį juostinį žiedą, sagą su kilpele ir 

vazoninio koklio fragmentą. 

Apžiūrėję visą minėtą teritoriją, Kultūros paveldo centro archeologai spėja, kad visos trys 

minėtos sodybos stovi ant kapinyno. Archeologo Broniaus Dakanio nuomone, smėlinga kalvelė, 

kur įsikūrusios šios sodybos, prieš šimtmečius buvusi didesnė. Žmonės arė, kasė, augino ir 

nuiminėjo derlių. 

Pati gamta keitė reljefą, vėjai nupustė viršutinį žemės sluoksnį. Pamažu visa tai, kas kažkada 

buvo gelmėse, pasikėlė į paviršių. Žemė atidavė tai, ką prieš amžius buvo priglaudusi. 

TIRS NEŽINIA KADA 

Neseniai Savivaldybė gavo Kultūros paveldo centro direktoriaus pasirašytą dokumentą, 

kuriuo informuojama, kad minėtoje vietoje yra „kultūrinę vertę turintis objektas — senosios 

kapinės arba kapinynas”. 

Nustatyta, kad metalo detektoriumi rasti žalvariniai dirbiniai priklauso XVII—XVIII amžiui. 

Archeologai taip pat konstatavo, jog „surasto paveldo objekto tikslios kultūrinės vertės 

nustatymui reikalingi žvalgomieji archeologijos tyrimai”. 

Šiais metais jiems atlikti centras lėšų skirti negali, nes jos nenumatytos jau patvirtintose 

tyrimų darbų programose. 

Centras prašo rajono Savivaldybę prisidėti prie šio kultūros paveldo objekto žvalgomųjų 

archeologijos tyrimų. Kol bus nustatyta tiksli kultūrinė vertė ir ribos, parengti dokumentai ir 

objektas įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, jo „teritorijoje 

būtina laikytis paminklosauginių reikalavimų”. 

PALAIKUS TYRĖ EKSPERTAI 

Žmonių kaulai ir kiti radiniai, kurie pateko į prokuratūros darbuotojų rankas, buvo perduoti 

Lietuvos teismo ekspertizės centrui. Kaip informavo prokurorė Asta Kudrauskienė, atlikus kaulų 

ekspertizę nustatyta, kad jiems ne mažiau kaip 100 metų. 

Daugiausia tai jaunų moterų, vyrų, vaikų kaulai. Vyresnių žmonių kaulų tarp jų labai mažai. 

Kaulai liko teismo ekspertizės centre. Kiti radiniai — maždaug 3 cm skersmens žalvarinis 

žiedas, metalinė plokštelė ir, kaip spėjama, barzdaskutis — tebeguli prokuratūroje. 

ISTORIKŲ ĮKAITAI? 

Kultūros paveldo centro archeologai laikinai darbus nutraukė. Kaip sakė L. Motuzienė, rajono 

paminklotvarkininkė ją informavusi, kad moteris daržus galinti sėti, o su naujuoju sodu teksią 

palaukti. 

— Gera sakyti — „palaukti”, o ką man daryti? — klausia L. Motuzienė. — Buvau nusipirkusi 

sodinukų, vaiskrūmių... Kur juos turėjau dėti? Atidaviau giminaičiams. Norime daryti kapitalinį 

namo remontą. Ruošiausi pirkti statybines medžiagas, atsivežti žvyro, žemės. Visko teko 

atsisakyti. Visi darbai sustojo neribotam laikui. Nusipirkom namą, sklypą, jie — mūsų 

nuosavybė. Deja, nieko daryti negalime. Suprantu, valdžia dabar neturi lėšų nuodugnesniems 

archeologiniams tyrinėjimams. Jie gali palaukti. O kuo mes dėti? Net ir parduoti sodybos dabar 

nebepavyktų. 

Anot L. Motuzienės, po šio netikėto radinio jų sklype Viekšniuose sklandančios įvairiausios 

kalbos. Ne tik kad karas, maras čia suguldė šiuos žmones, bet ir kad čia sulaidoti bėgančios 

Napoleono kariuomenės likučiai. 

199

3.7. AKMENYS 

3.7.1. ŽIBIKŲ DIDYSIS AKMUO 

Deniušienė Emilija. [Anketa Lietuvos žemės vardynui]. — Žinios iš: LIETUVOS ŽEMĖS 

VARDYNAS. Surašė: 1935 m. lapkričio mėn. Žibikų pr. m-los mokytoja Deniušienė Emilija. 

Skilties Nr.: 1. 2. 2b. Didysis akmuo. 6. Ž. k. (Žmonių kalbos). 7. Akmuo. 9. Apie 3x2, 5x1 m. 

10. Šiaurėje nuo Žibikų km., Žibikų pušyno viduryje. 12. Naktį prie akmens vaidenasi. 16. Yra 

padavimas, kad saulei leidžiantis ant to akmens laumės verpiančios. Jei kuris žmogus eidamas 

nuo to akmens atsisuka ir pamato laumes, tai tuoj pavirsta į pušelę. — Aprašą 2006-06-27 

pateikė Vita Ivanauskaitė. 


— Pirmas leidimas 1968 m. — Tekste: Žibikų didysis akmuo. 1906 metais juo buvo susidomėjęs 

profesorius Leonas Kšivickis. 


paminklų sąrašas. — Vilnius, 1973. — P. 98. — Tekste: Vadinamas „mitologiniu, juoduoju, 

meilės”. 200 m. į šiaurę nuo kelio Viekšniai—Tirkšliai. 

Rozga Leopoldas. Akmenės rajonas. — Vilnius: Mintis, 1983. — 48 p.: iliustruota: 

Fotografijos Vlado Uznevičiaus. — Tekste: 

Pervažiavus tiltu Ventos upę ir pasukus į Žibikus, už poros kilometrų, dešinėje kelio pusėje, 

stūkso didžiulis mitologinis akmuo, vietinių gyventojų vadinamas Juoduoju arba Meilės 

akmeniu. Tai respublikinės reikšmės archeologijos ir gamtos paminklas. 

Marcinauskas K. Dviračiu po Žemaitiją. — Vilnius, 1990. — P. 235. — Tekste: Ilgis 4,1 m. 

Plotis 2,9 m. Aukštis virš žemės 1,1 m. 


48 p. — P. 30. — Tekste: Jei važiuosim į vakarus, netrukus už Ventos statybinių medžiagų 

įmonės keramikos cecho, gaminančio čerpes restauruojamiems senamiesčių pastatams, ošia 

žalias Žibikų pušynas. Dešinėje kelio pusėje, po tamsiaskarėmis eglėmis, — didžiulis 

mitologinis akmuo, vadinamas ir Meilės, ir Juoduoju akmeniu. Gyvas dar padavimas, kad 

nelabasis vieną naktį jį padebesiais nešęs numesti ant Viekšnių bažnyčios, bet ar dėl sunkumo 

per lėtai skridęs, ar kitokia gaišatis ištikusi, tik užgiedojęs gaidys, ir tekę milžinišką riedulį 

nudrėbti į miško tankmę. O kairėje kelio pusėje — švedų kapeliai, parymojus valandėlę, paseks 

tylią sakmę apie protėvių kančias ir vargus. 


Tekste: 

Juodasis, Meilės akmuo. Akmuo plokščiu paviršiumi, netaisyklingos ovalinės formos, 4,8 m. 

ilgio, 3,5 m. pločio, 1,8—2 m. aukščio nuo akmens apačios. Šiame pušyne prie pušų buvo 

kabinamos koplytėlės. 1906 m. L. Kšivickis spėliojo, kad akmuo gali būti meteoritas. 

Padavimai: 1. Velnias nešė šį akmenį, norėdamas sugriauti Viekšnių bažnyčią, bet nespėjo to 

padaryti, nes ryte užgiedojo gaidys. 2. Naktimis akmuo prasiveria, iš jo išlenda mergaitės ir per 

naktį čia šoka. 3. Saulei leidžiantis ant akmens verpia laumės. Jeigu žmogus, eidamas nuo 

akmens, atsisuka ir pamato laumes, tai tuoj pavirsta į pušelę (LŽV — Lietuvos žemės vardyno 

anketa, E. Deniušienė). 4. Prie akmens paslėptas Napoleono auksas. — Yra nuotrauka. — 


Montvydienė B. Sujudimas Žibikų pušyne // Vienybė. — 2000. — Bal. 4. — Tekste: 

„Nuoširdžiai norėčiau padėkoti Ventos regioninio parko direktoriui A. Adomaičiui, kuris Žemės 

dieną sukvietė rajono mokyklų moksleivius ir mokytojus į gražų Žibikų pušyną, prie Meilės 

akmens. [...]. Malonu matyti, kad Žibikų pušynas miškininkų pastangomis gražiai sutvarkytas ir 

200

prižiūrimas. Anksčiau prie Didžiojo akmens sunku buvo prieiti, visur užaugę krūmai, užžėlę 

takeliai. Dabar jauku ir tvarkinga.” 

Šverebas Povilas. Rajono gamtos paminklai // Santarvė. — 2000. — Gruod. 16. — Nr. 146. 

— Tekste: Žibikų ąžuolas, Žibikų Juodasis akmuo, ąžuolo ir akmens nuotraukos. 

Vyriausybės nutarimu // Vienybė. — 2001. — Vas. 3. — Tekste: Į valstybės saugomų 

gamtinių kraštovaizdžio objektų sąrašus įrašyti šie mūsų krašto geologiniai objektai — Papilės 

atodanga ir Juodasis akmuo (Žibikų kaimas), taip pat botaniniai objektai — Dovydžių ąžuolas, 

Užbrasčių ąžuolas, Žibikų ąžuolas, 15-kamienė liepa (Papilėje). 



P. 32—53. — Tekste: 













2006: 89—90). [...]. 








Kerys Bronislovas. Didysis akmuo. — 2008. — Bal. 2. — Pastaba: Greičiausiai pavadinimas 

„Meilės akmuo” sugalvotas ir pradėtas vartoti 1962—1964 metais, Gražinos Biržietytės 

(gyvenusios Puodininkų gatvėje), jos įtakojamų draugių ir netolimo kaimyno Bogužo. Bogužas 

tuo metu kažkam vadovavo ir Viekšnių „buitiniame” — stalių dirbtuvėse užsakė rodyklę su 

užrašu „Meilės akmuo”. Aš pats iki tol girdėjau tą akmenį vadinant tik „Didžiuoju akmeniu”, 

niekaip kitaip. 

201

3.7.2. SKLEIPIŲ AKMUO 

Gajauskas Saulius. Antrasis Puntukas Skleipiuose // Vienybė. — 1999. — Birž. 15: ir 

nuotraukos. — Tekste: 

„Skleipių kaime hidroelektrinę ant Virvytės upės pradėjo statyti Mažeikių „Ekamos” firmos 

statybininkai. [...]. Kasamo kanalo trasoje aptiktas įspūdingų matmenų riedulys [akmuo]. 

Gamtininkai mano, kad tai sakralinis [šventas] mitologinis „dievų stalo” akmuo. [...]. Į būsimos 

Skleipių hidroelektrinės statybvietę nuvykome kartu su Ventos regioninio parko direktoriumi 

A. Adomaičiu, vyr. biologu I. Jašinsku ir vyr. geografu D. Triaušiu. „Akmenėlis” išties įspūdingo 

dydžio. [...]. Gamtosaugininkai sakė, kad riedulio [akmens] apimtis 17 metrų, ilgiausia viršaus 

kraštinė 5,40 m., plotis — 3,70 m. Parametrai rodo, kad akmuo yra 72 kub. m. ir sveria apytikriai 

150 tonų. [...]. Skleipių hidroelektrinė statoma greta buvusio Kondratavičiaus dvaro, gražioje 

Virvytės kilpoje.” 

Šverebas Povilas. Pas kaimynus pasidairius // Būdas žemaičių. — 1999. — Rugpj. 10. — Nr. 

60 (197). — Visas tekstas: 

Atrodo, kad mūsų krašte nestokojama įvairių tyrimų institutų bei tarnybų, o žiniasklaida vos 

ne kasdien suranda kokią įdomybę. Ne taip seniai per vieną televizijos informacinę laidą rodė ir 

aiškino apie Skleipių kaime atkastą didžiulį akmenį, sietiną su senąja baltų religija, kurį 

mažeikiškis verslininkas ruošiasi užkasti ar susprogdinti. Iš pateikto teksto galima suprasti 

įvairiai: kapitalas barbariškai naikina mūsų reliktus, Lietuvoje menkai tirtas šis palikimas, niekas 

jo tinkamai nesaugo. Daug ką paaiškino vėlesnė laida, kurioje pasidžiaugta, jog į vieną vietą 

surinkta Vilniaus istorinių tyrimų medžiaga, nustatyta, kad yra daug netyrinėtų pastatų. Kalbama 

apie senamiestį, įtrauktą į pasaulinės reikšmės kultūros paveldo registrą. Tai ko tikėtis atokioje 

provincijoje, kaip Skleipiai, esantys 7 km. už Viekšnių. Grupė mažeikiškių smalsumo vejami 

nuvyko ten, kad savo akimis galėtų pamatyti, savo nuomonę susidaryti. 

Akmuo 

Iš tolo pasigirdo galingos technikos riaumojimas. „Straubliais” mojavo ekskavatoriai, nosimis 

žemę rausė traktoriai, plušėjo gyvoji darbo jėga. Šiais laikais retai beišvysi tokį vaizdą, kuris 

būdavo apibūdinamas — darbo frontu. Jo centre pūpsojo didžiulis riedulys. Iš visų pusių 

apkastas, todėl jokio kultūrinio sluoksnio, galinčio atskleisti praeitį, nelikę. Archeologijos 

mokslui jis tapęs nebyliu. Nematavome jo gabaritų, bet skaičiai turėtų būti iškalbūs. Ilgis, 

manau, daugiau kaip 5 metrai, plotis mažesnis. Aukštis apie 4 metrus. Į apačią šiek tiek 

praplatėja. Jeigu remsimės labai nepatikima knyga „Lietuvos gamtos paminklai”, išeitų, kad tai 

didžiausias akmuo Akmenės rajone. Žibikų miške gulintis Juodasis-Meilės yra 4,1x2,9x1,l m 

dydžio. Mūsų Geidžių akmuo, vadinamas Trobele, Pirtele, nors yra žymiai didesnis, nei minėtoje 

knygoje rašoma, bet naujai atkasto Skleipių akmens dydžio nesiekia. Liūdniausia matant nuo 

saulės įdegusį akmens viršugalvį. Aišku, kad jo nepastebėti buvo neįmanoma. Atrodo, jog prieš 

suderinant tokių mastelių darbus, būtina apsilankyti vietoje. Nereikėtų bereikalingai aiškintis, 

sutaupytume (nors ir svetimų) pinigų. 

Nenutoldami nuo gražuolio riedulio, grįžkime prie pagoniškojo sluoksnio. Apie visus 

mitologinius objektus yra krūvos padavimų, įvairiausių pasakojimų. Dažnai prie jų yra išlikę 

šaltiniai, ąžuolynų ar kitų sengirių kontūrai, netoli būna senovinės gyvenvietės, piliakalniai, 

senkapiai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nusistovėjus taikai, didikai galėjo palikti 

įtvirtintas gyvenvietes ir apsigyventi kitose vietose, bet per daug nenutoldavo, todėl pastebimas 

ryšys piliakalnis — dvaras. Kraštovaizdžio ekspertas K. Labanauskas mano, jog dvarų parkai yra 

dažnai kuriami panaudojant pagoniškąsias giraites, žvėrynus. Žodžiu, vietovė turi būti seniai 

žmonių įsisavinta. Kokia padėtis Skleipiuose? 

Keli paklausti vietiniai gyventojai jokių pasakojimų apie akmenį nežinojo. Tiesą pasakius, jų 

šaknys šioje žemėje siekė tik pokario laikotarpį. Ventos regioninio parko direktorius tada mums 

tik paaiškino apie greta buvusius šaltinius ir, kad praėjusią savaitę reikalo panagrinėti buvo 

atvykęs V. Vaitkevičius (vienas perspektyviausių mitologinių objektų tyrinėtojų Lietuvoje. Dar 

studentu būdamas jis paruošė ir išleido knygą „Senosios Lietuvos šventvietės Lietuvoje. 

202

Žemaitija.”). Anot direktoriaus, jis neabejoja, kad tai pagoniškos šventyklos reliktai. Įrodymas — 

trys upės, tekančios iš pietų į šiaurę, esančios šalia viena kitos, vietovės orientavimas į Šatriją, 

kurios, kaip centrinės žynyčios kryptis — pats Egiptas. Kitas toks centras, kaip Skleipių, turėtų 

būti Laižuvoje. Nustebau išgirdęs tokius teiginius, o atsitokėjęs sugalvojau „pasukti” pačiam 

V. Vaitkevičiui, kuris, nustėro nuo mano kalbų. Jis paaiškino, kad už 5 km kūpso Gyvolių 

piliakalnis, arčiausiai iš žinomų, kad Pavirvytės kaime yra archeologų kasinėtas senkapis, o visai 

netoli akmens — dvaras. Neabejotinai, kad vietovė seniai sukultūrinta, todėl pareigūnams, 

derinusiems hidroelektrinės dokumentaciją, į tai reikėjo atsižvelgti. Nukasta akmens aplinka 

nieko negali pasakyti. Apie Egiptą, Šatriją, Laižuvą, upes... direktoriui prišnekėjo su juo atvykęs 

L. Balsys. Viskas tapo šviesiau. Supratau, kad drąsiausios hipotezės tuoj virsta dėsniais, o po 

kiek laiko — gal legendomis. 

Dvaras 

Jis man buvo girdėtas, nes Renavo dvare 1868—1871 m. mokytojavęs žymusis švietėjas 

pirmojo lietuviško metskaitliaus (išleistas 1846 m.) autorius L. Ivinskis viename laiške skundėsi, 

jog jam per tolima kelionė į Pavirvytį, kur gyvena jo draugas J. Paulavičius. 

Skleipių ir Pavirvytės kaimai ribojasi, todėl pakilę į Virvytės šlaito keterą, pamatome didelį L 

formos medinį pastatą. Nors jį senokai beglobojo tikro šeimininko ranka, bet didikų kultūros 

dvasia jaučiama. Mažeikių rajone tokių analogų nėra. Galima lyginti tik su Biržuvėnų Telšių 

rajone. Apkalo pjaustiniai, prieangio pagražinimai, gegnių profiliavimai, lubų balkių 

nuosklandos, didžiulis kaminas daro įspūdį. Dvaras kaip ansamblis sunaikintas, nes be 

gyvenamojo pastato dar išlikę ledaunės fragmentai. Nėra ir rėminančios alėjos. Jeigu likę, tai 

pavieniai medžiai. Senojo kelio sankasa rodo, kad anksčiau į dvarą buvo patenkama nuo upės. 

Po Juozapo Paulavičiaus mirties dvarą paveldėjo sūnus Edvardas (1837—1894). Jis buvo 

vedęs M. Šaniauską (1840—1905). Turėjo didelę šeimyną — 4 sūnus ir 5 dukras. Daugelis 

Paulavičių atžalų ištekėjo, vedė lenkes ir ten gyveno. Pereinant nuo Lietuvos Didžiosios 

Kunigaikštystės piliėčio sampratos ir apsisprendimo, kad turi būti lietuvis ar lenkas, tai tik 

Jadvygos palikuonė Vanda tapo mūsų respublikos piliete. Jos tėvas Daugirdas buvo lietuviškos 

orientacijos. Vanda ištekėjo už rašytojo Balio Sruogos ir gan ženkliai dirbo istorijos srityje. 

Viena iš Paulavičių dukrų ištekėjo už Lenkijos prezidento Moscickio sūnaus, bet jauna mirė. 

Knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” kitas bajoras M. Biržiška rašo: „Esu tikras, kad 

bet kuris šios malonios dvarininkų šeimos narys, Lietuvoje sulaukęs nepriklausomybės, būtų 

virtęs labai artimas jaunai lietuvių šviesuomenei”. Kitoje vietoje prisimena, kaip Edvardas buvo 

įsteigęs lenkišką kilnojamą knygyną, turėjusį 12 narių, kiekvienais metais pirkdavusių knygų už 

5 carinius rublius. Nariai buvo visi aplinkiniai dvarininkai. Tarp jų — būsimo profesoriaus bei 

Vasario 16-osios akto signataro tėvai, S. Daukanto bičiulis Kontrimas, Viekšnių vaistininkas 

Aleksandravičius. Vien kelios pavardės atskleidžia bajorų kultūros palikimą, o jos augimo terpę 

ir situaciją geriausiai keliais žodžiais škicuoja M. Biržiška, apibūdindamas E. Paulavičių: 

„Prisimenu skambinantį fortepijonu, dainuojantį lenkiškas dainas, ypač liaudies ir vaikų, bet 

linksmai traukiantį lietuvišką dainelę „Ir vėl, ir vėl nedėlioj šventa”. Rašo, kad dvarininkai buvo 

draugiški, svetingi, gerai sugyveno su kaimynais. Suprantama, ir suvokė save kaip to luomo 

atstovą. Vėliau Pavirvytės dvaras parduotas notarui V. Nagurskiui. Keista, bet 1973 m. paminklų 

sąraše jam nesuteiktas net vietinės reikšmės objekto statusas. Gal šiandieną tai naujai išaiškintas 

paminklas, bet realių pastangų jo gelbėjimui nematyti. 

Senkapiai 

Nuo dvaro, link Gyvolių važiuojant Gudų kaimo paribėje, 1977 m. kasant žvyrą užtiktas X— 

XI, XIII—XIV a. kapinynas. Jis nukastas 1965 m., dalis palaikų sunaikinta. 1977 m. jį tyrė 

Mažeikių muziejus. Buvo atidengtas 700 kv. m. plotas, rasti 22 nedeginti kapai su 323 radiniais. 

Tai darbo įrankiai, ginklai, papuošalai. Nesuardyti buvo tik 7 palaidojimai. Vyrų kapuose rasta 

ietgalių, kovos peilių, moterų — daug papuošalų, peilių, vaikų, kaip ir vyrų, — žiedai, 

apyrankės. Moterys puošdavosi dviem kryžminiais smeigtukais, sujungtais keliom eilėm 

grandinėlių, ant rankų užsimaudavo apyrankes, o kaklą dabindavo vytinėmis antkaklėmis. 

Papuošalai gaminti iš žalvario. Iš senkapio radinių, laidosenos, atrodo, jog čia gali būti palaidoti 

žiemgaliai, žemaičiai, kuršiai. Tarpgentinis svyravimas, teritoriniai pokyčiai dar ir šiandieną 

203

tiksliai neapibrėžti dalykai. Mažeikių muziejaus direktorė A. Cholodinskienė, tyrusi Pavirvytės 

senkapį prisiminė: 

— Vietiniai gyventojai vis pasakodavo, kad kitoje kelio pusėje, matyt, yra kitas kapinynas, 

nes ten taip pat rasdavo visokių dirbinių. Kartą, rodos, užtikę kalaviją ar jo fragmentą. 

Dėl laiko stokos nesiaiškiname, ar nėra kokių kaimo kapinaičių, kur turėjo, gali būti 

palaidotas pasikoręs 35 m. Domininkas Paulavičius. Bet ir paminėtų faktų pakanka, kad 

suprastume, jog vietovė mena kelis istorinius laikotarpius ir verta didesnio dėmesio, negu iki šiol 

jai skirtas. Jeigu Pavirvytės senkapiai rodo, kad pagoniškuoju laikotarpiu čia jau gyventa, tai 

norom nenorom turi ieškoti sakralinės vietos. Lietuvių protėviai tada nebuvo praradę ryšio su 

gamta, todėl į šios srities objektus reikėtų rimčiau žvelgti. 

Vietoj pabaigos 

Į Skleipių riedulį tikslinga žiūrėti per kelias kultūrines sanklodas, neapeinant dvaro. 

Neabejotinai vietovė yra išskirtinė, todėl reikalauja detalių tyrimų, ko Lietuvoje labai trūksta. 

Dažnai objektai pražūva tarp krūvos tarnybų, jų darbuotojų, kaip Lenkijos-Lietuvos respublika 

tarp kelių tautų. Šios pasekmės jaučiamos ir dabar. Akmuo įdomus ne tik kaip galimas paveldo 

reliktas, bet ir kaip gamtos paminklas. Verslininkai, besivydami dolerį ar litą, kartais galėtų 

sustoti ir pagalvoti, už ką ir kiek moka bei primoka. O kiekvienas praradimas sunkina suvokimą, 

iš kur atėjome, kur einame. 

Sigito Varno nuotr.: Skleipių akmuo, Pavirvytės dvaro fragmentas, Pavirvytės senkapio 

radiniai, saugomi Mažeikių muziejuje. 

204

3.7.3. PURVĖNŲ AKMUO „DIEVO PĖDELĖ” 


Lietuvoje 1988 ir 1989 metais. — Vilnius, 1990. — P. 188. — Tekste: Akmuo „Dievo pėdelė”. 

Prie Purvėnų kaimo, miške. Nuo vieškelių Viekšniai—Laižuva—Mažeikiai sankryžos 850 metrų 

į šiaurės rytus. Akmuo rusvai pilkas, trikampio formos, plokščiu viršumi. Kraštų ilgis: 95— 

110—115 centimetrų. Virš žemės 40 centimetrų. „Dievo pėdelė” — kairės kojos pėdos formos 

įdubimas, 18 centimetrų ilgio. 

Purvėnai: Akmuo su Dievo pėdele // Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės: 

Žemaitija. — Vilnius, 1998. — P. 175. — Tekste: Beišino miške. Sakoma, įminta, kada akmenys 

buvo minkšti (1988 m., MMT — Mokslinė metodinė kultūros ir istorijos paminklų apsaugos 

taryba). Pagal VK (Lietuvių kalbos instituto Abėcėlinę lietuvių vietovardžių iš gimtosios kalbos 

kartoteką), akmuo buvo vadinamas Slapuku (Slapoks), ir Velnias bėgdamas užšoko ant jo, įmynė 

savo pėdą. Beišino miškelio pakraštyje buvo didelis ir plokščias akmuo, kurį 1944 m. bolševikai 

susprogdino. Nuo šio akmens „pėduotojo” link ėjo lyg akmenų tiltas — grindinys (Pauliaus 

Povilo Šverebo archyvas). — Nurodyta literatūra. 

205

3.7.4. SVIRKANČIŲ AKMUO 


Tekste: 

Akmuo su pėda. 100 m. į pietus nuo kelio iš Svirkančių į kelią Viekšniai—Pievėnai, 

Vaizgelienės pievoje, priešais Jankausko sodybvietę (už kelio), ganyklose. Akmuo piramidės 

formos, truputį smailėjančia viršūne. Kraštinių ilgis prie pagrindo: vakaruose 1,3 m., šiaurėje 

1,7 m., pietryčiuose 1,4 m., rytuose 2,2 m., akmens aukštis apie 1 metrą. Šiaurės vakarų pusėje 

plokštumos apačioje akmenyje iškalta 19x5 cm. dydžio ir 5—6 cm. gylio žmogaus pėda. Kiek 

nenatūraliai ji susiaurėja ties „kulnimi” (iki 1,5 cm.). Be to, matyti dvi pirštų duobutės — 

nykščio ir visų kitų pirštų kartu. — Prie teksto dvi 1963 metų nuotraukos. — Nurodyta literatūra: 

AP (P. Šemeta, 1958 07 15); VAK 29/192. 

206

3.8. ETNOGRAFIJA. ETNOLOGIJA. TAUTOTYRA 

„Mųsų parapijos žmonės turi vieną labai negeidžiamą paprotį...”: [dėl antisanitarinio 

mirusiųjų šarvojimo Viekšniuose] / Rukorius. — (Žinios iš Lietuvos) // Lietuvos ūkininkas. — 

1906, birž. 15 (28) (Nr. 26), p. 346. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. 

Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1906. D. 1. — Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 

2001. — 388 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, 

slapyvardis, parašyti prie žinutės. Rukorius — tikroji pavardė Vaclovas Biržiška]. 

Šimonis K. Lietuvių tautinių rūbų ir jų rinkimo bei aprašymo reikalu // Gimtasai kraštas. — 

1934. — Nr. ¾. — P. 132—133 yra 3 iliustracijos: Viekšnių apylinkės [moterų] senoviniai 

apdarai. 

Daugirdaitė-Sruogienė Vanda. Žemaičių bajoro ūkis XIX amžiaus pirmoje pusėje. — Antras 

leidimas. — Vilnius, 1995. — 144 p. — Pirmas leidimas 1938 m. — Tekste: Buto įrengimas. 

Maistas sau ir svečiams. Svaigalai. Šviesa. Drabužiai. „Prabangos” dalykai. Korespondencija. 

Svetingumas. Kelionės. Medicinos reikalai. Prietarai. Santykiai su bažnyčia. Sodyba, trobesiai. 

Bugių valstiečių gyvenimas. 

P. Višinskis. Raštai. — Vilnius: Vaga, 1964. — 624 p.— P. 129—130. — Tekste: 

Medžiaga rinkta 1896 ir 1897 metų vasarą. 1896 m. daugiausia dariau antropometrinius 

matavimus ir fotografavau; šiam tikslui keliavau po Žemaičius, ir mano kelionė truko nuo liepos 

14 iki rugpiūčio 20. Išmatavau 106 žmones ir padariau 170 nuotraukų, aplankydamas šias vietas: 

Užventį (Šiaulių aps.), Pavandenės mstl., Žebenkų dv., Varnius, Karūžiškių dv. (Raseinių aps.), 

Padievyčio dv., Tverus, Rešketėnų dv., Medingėnų dv., Kantaučių mstl. ir dv., Pakirkšnojo dv., 

Plungę, Karteną, Kretingą, Palangą, Darbėnus, Salantus, Mosėdį, Skuodą, Truikinus 

(Aleksandriją), Ylakius, Židikus, Pikelius, Viekšnius, Papilę, Tryškius, Minupių sodžių, 

Žeberius, Daugėnus, Ušnėnus. 

1897 metų vasarą nedaug teišmatavau, nedaug ir nuotraukų tepadariau, o, visą laiką būdamas 

Užvenčio apylinkėse, užrašinėjau liaudies tikėjimus, padavimus, burtus ir prietarus, pasakas ir 

t. t. Šitų pasakojimų didesnė dalis ir sudėta į paskutinįjį skyrių. 

P. Višinskis. Raštai. — Vilnius: Vaga, 1964. — 624 p.— P. 173—174. — Tekste: 

Prieš detaliai aprašant drabužių dalis, manau, reikia pasakyti keletą žodžių apie duomenis, 

kurių esu radęs literatūroje. Afanasjevas neaprašė žemaičių drabužių, tepadarė tik bendrą 

pastabą, kad „žemaičiai apskritai, o labiausiai apskričių, ribojančiųsi su Prūsija ir Kuršu, 

gyventojai, būdami turtingesni negu lietuviai, taip pat toli pralenkia juos ir drabužių 

tvarkingumu” (578 psl.) ir: „Žemaičiuose vasarą yra nešiojamos (apskritos) skrybėlės, suveltos iš 

juodų vilnų” (577 psl.); toliau eina trumpas ir netikslus lietuvių drabužių aprašymas. Sąraše 

pažymima, kad straipsnį parašė Michnevičius, bet tuo aš abejoju, nes straipsnis apie maitinimąsi, 

Afanasjevo priskiriamas Michnevičiui, lyginant pasirodė, kad tai Jucevičiaus straipsnio vertimas; 

Jucevičiaus straipsnio apie lietuvių drabužius dabartiniu metu neturiu po ranka. Šis straipsnis 

perspausdintas „Жив. Альб. Народов России” ir Milerio kataloge. Be jo, Milerio kataloge yra 

toks Telšių apskrities valstietės drabužių aprašymas: (N 88) „Ant pliko kūno drobiniai marškiniai 

su atlenkta apykakle ir vilnonė languota suknia, ant kurios užsivelkama ruda milinė palaidinukė, 

per krūtinę susegta dviem sagom; apsiavusi kojinėmis ir batais, pečius ir galvą apsigobusi didele 

languota medvilnės skepeta.” (N 89) „Šiaulių apskrities Viekšnių valsčiaus žemaitė. Drabužių 

dalys: marškiniai su atlenkta apykakle (маршкиней); vilnonis drūžėtas sijonas (юпикс, 

индарокс), taip pat vilnonė languota liemenė (шнураука, шнуравоне), galva ir pečiai apsiausti 

didele languota medvilnės skepeta (наметис, скепетос), apsiavusi kojinėmis ir batais 

(пусбатес)”. 

Savickis J. Iš talkų istorijos Žemaitijoje // Kraštotyra. — Vilnius, 1966. — P. 99—101. — 

Tekste: Mėšlavežio talka Viekšnių apylinkėje: Mėšlo kabintojai, ratai („apie Viekšnius arklius 

207

kinkydavo su lanku”) ir važnyčiotojai, mėšlo kratytojos, vyrų ir moterų bendravimas, valgis, 

pabaigtuvės — „magaryčios”, patalkys. „Jei kaime kas suruošdavo šokius ne talkos proga, bet 

šiaip sau, be niekur nieko, tada tie šokiai vadinosi „nibre”. 

Babenskienė Elena. Etnografinė vakaronė: [Palnosuose] // Vienybė. — 1980. — Liep. 29. — 

Tekste: „Čia įvyko susitikimas su Valstybinės konservatorijos antro kurso kompozitorių ir 

muzikologų grupe, kuri užrašinėjo senovines žemaičių dainas. Grupei vadovavo Zita 

Kelmickaitė.” Dainininkės Ona Jasutienė, Anelė Petkienė. 

Ona Jasutienė / P. Katausko nuotrauka ir tekstas // Vienybė. — 1981. — Bal. 4. — Tekste po 

nuotrauka: „Rytoj po televizijos programos „Laikas” koncerte matysime ir mūsų rajono atstovus 

— Palnosų kultūros namų dainininkę O. Jasutienę bei duetą iš Kruopių.” 

Lungys R. Tai slaunos vestuvės, galybė svečių... // Vienybė. — 1981. — Geg. 30: ir O. 

Jasutienės nuotrauka. — Tekste: „Apie piršlį melagį linksmą dainelę traukia senoji Palnosų 

dainininkė O. Jasutienė.” 

Krasauskaitė-Starkienė B. Trys vasaros Akmenės žemėje // Vienybė. — 1983. — Vas. 12. 

— Tekste: 

1980—1982 metais Konservatorijos studentai užrašinėjo dainas, muziką. „Pirmoji ekspedicija 

(vadovė muzikologė Z. Kelmickaitė) patyrinėjo Viekšnių apylinkes. [...]. Ypač noriai dainavo 

Palnosų kaimo gyventojai. Savitu repertuaru ir dainavimo stiliumi pasižymi dainininkės 

Antanina Kristinienė ir Ona Jasutienė. Antanina Kristinienė, nepaisant garbingo amžiaus (84 

metai), išlaikiusi jaunatvišką balsą, turi puikią atmintį. Jos pateiktų dainų variantai pasižymi 

poetinio teksto pilnumu. [...]. Paraleliai atskleidžiami paukščių ir žmonių gyvenimo vaizdai 

O. Jasutienės pateiktoje dainoje „Augo girioj serbenta”. [...]. Vertingų vaikų žanro dainų pateikė 

Rozalija Žalienė ir Elzbieta Mačienė iš Gyvolių kaimo. [...]. Platus Onos Vaikasienės iš Gudų 

kaimo repertuaras. [...]. Ona Bružienė [Ašvėnų kaimas] padainavo ir nuotaikingų vaikų 

žaidinimų. [...]. Vertas dėmesio Ievos Stumbrienės iš Sovaičių kaimo repertuaras. Retu radiniu 

galima laikyti dainininkės pateiktą piemenų oliavimą „Oi, ginali, ginali”. Šis kūrinėlis Viekšnių 

apylinkėse sutinkamas pirmą kartą.” — Pirmos dalies tekstas: 

1980—1982 metais LTSR valstybinės konservatorijos studentai, vadovaujami liaudies 

muzikos laboratorijos darbuotojų bei konservatorijos dėstytojų, atliko folkloro praktiką mūsų 

rajone. Trijų vasarų darbo kraitis nemažas — Valstybinės konservatorijos liaudies muzikos 

fondus papildė 2163 liaudies dainos ir instrumentinės muzikos kariniai. 

Rajone užfiksuotus liaudies kūrybos lobius redakcijos prašymu komentuoja LTSR valstybinės 

konservatorijos studentų pernykštės ekspedicijos vadovė, liaudies muzikos laboratorijos 

redaktorė B. KRASAUSKAITĖ-STARKIENĖ. 

Viekšnių apylinkėje 

Pirmoji ekspedicija (vadovė muzikologė Z. Kelmickaitė) patyrinėjo Viekšnių apylinkes. 

Ekspedicijos vadovė, pasiremdama dainininkų pastabomis, padarė reikšmingą išvadą, jog šiame 

krašte itin daug dainuodavo vyrai. Pavyzdžiui, pačios populiariausios ekspedicijos metu 

užrašytos dainos „Koks tin lingvas poilsėlis”, „Oi, broli mona”, „Žaliuojo girelie slauni 

kirtėjeliai”, buvo pateikėjų pažymimos kaip „vyrų dainos”. Vyrų dainininkų ir dabar yra daug, 

bet noriai dainuoja nedaugelis. Pasak jų „reik susieit į kupetą, tada jau gal ir sušaukt”. Matyt, 

buvo daugiau paplitęs ansamblinis dainavimas. Plačiu spinduliu ekspedicijos dalyviai pasklido 

nuo Viekšnių miestelio. Aplankyti 36 kaimai. Šios apylinkės — senų kultūrinių tradicijų kraštas. 

Dainų pateikėjai nuovokūs, supratingi. Ypač noriai dainavo Palnosų kaimo gyventojai. 

Savitu repertuaru ir dainavimo stiliumi pasižymi dainininkės Antanina Kristinienė ir Ona 

Jasutienė. Antanina Kristinienė, nepaisant garbingo amžiaus (84 metai), išlaikiusi jaunatvišką 

balsą, turi puikią atmintį. Jos pateiktų dainų variantai pasižymi poetinio teksto pilnumu. 

Šiose apylinkėse užrašyta nemaža baladės apie Julijoną, „nutručijusią” savo brolį, variantų. 

Nors baladės melodijos ir skurdokos, bet poetiniai tekstai įdomiai varijuoja. A. Kristinienės 

pateiktame variante į pirmą planą iškyla nedoro bernelio, sugundžiusio seserį Julijoną nunuodyti 

208

olį, paveikslas. Veža brolelį per laukelį, o bernelis, jausdamas savo kaltę, vogčiom žiūri pro 

langelį. Baladės pabaigoj dėl brolio mirties jis apkaltina Julijoną: „Ar tu proto neturėjai, kad tu 

manęs jauno klausei?” („Aukšti kalnai kadagynai”). Gražiais poetiniais įvaizdžiais atskleidžiama 

dviejų jaunų žmonių meilė baladė[je] „Susapnavau tokį sapną”. Bernelis, sužinojęs, kad jo 

mergelė negyva, žada pastatyti šalia kelio koplyčėlę ir ten, o ne žvyrynėly, ją palaidoti. Didelis 

bernelio skausmas — jis nešoks, nedainuos, aukso žiedo nenešios tris metus ir tris dienas. 

Vestuvinėje dainoje „Loja loja ruds šunelis” deramasi dėl mergelės kraičio. Labai brangus 

rūtų vainikėlis — šeši tūkstantėliai. Gi bernelio kepurėlė — dvi trys grivinėlės. Mergelės rūtų 

darželis — jos jaunų dienų, laimingo gyvenimo pas motinėlę simbolis. Dėl to taip vertinamas ir 

rūtų vainikėlis — „Į man rūtų darželatį saulelė tekėjo, o par šias gydras nakteles mėnulis žibėjo”. 

Kaip diena nuo nakties skiriasi mergelės gyvenimas motinėlės dvarely ir uošvių dvarely. 

Motinėlė dukrelei, grįžusiai vakare namo nuo lauko darbų, liepia eiti pailsėti. Uošvė be jokio 

gailesčio taip prabyla: „Kelk, martele, varyk bundelę”. 

Paraleliai atskleidžiami paukščių ir žmonių gyvenimo vaizdai O. Jasutienės pateiktoje dainoje 

„Augo girioj serbentą”. Dainoje atsiskleidžia liaudies požiūris į mergelės grožio, bernelio 

šaunumo vertinimo kriterijus. Sodžiuj augo mergelė dėl gražiausio bernelio, kuris „po girią 

vaikščiojo, šviesį strielbą nešiojo, zuikelį tykojo”. Augo sodžiuj bernelis dėl tos mergelės, kuri 

„daržely vaikščiojo, vainikėlį nešiojo, rūteles ravėjo”. 

Vertingų vaikų žanro dainų pateikė Rozalija Žalienė ir Elzbieta Mačienė iš Gyvolių kaimo: 

„Aa aa apa pa zuikis vaikus lingava”, „Lyn lyn, vaka varles ryn ryn”, „Petronelė, bėk bėk”. 

Paplitę čia vaikų dainos apie žvėrių ir paukščių vestuves: „Linksmumas eina per girias”, „Atbėg 

meška per lazdynus”, „Iš visų paukštelių gegutė puikiausia”. 

Platus Onos Vaikasienės iš Gudų kaimo repertuaras. Dainininkė pateikė Žemaitijos regionui 

būdingų šienapjūtės dainų: „Skudrus mano dalgelis”, „Pjoviau šieną per visą dieną”. Dainininkė 

prisiminė retokai šiose apylinkėse pasitaikančią revoliucinę dainą „Paskutinį jau kartą 

šiandieną”. 

Jau minėjome, kad šiose apylinkėse užfiksuota įdomių baladės apie Julijoną variantų. 

Dainininkės iš Ašvėnų kaimo Onos Bružienės pateiktame variante dėl nelaimės, ištikusios 

Julijonos brolelį, kaltinamos velnio akys, užbūrusios Julijoną. Baladės veiksmas vystomas labai 

nuosekliai. Kaip kino kadrai prieš akis slenka vienas įvykis po kito. Julijona, palikusi mirusį 

brolį, einą į kalnus vandravoti, bet bernelio čia neranda — tai velnio žabangų būta. O. Bružienė 

padainavo ir nuotaikingų vaikų žaidinimų: „Ratu ratu — pupudukšt”, „Vir vir pelelė košelę”, 

„Nešu nešu šarkelę”. 

Vertas dėmesio Ievos Stumbrienės iš Sovaičių kaimo repertuaras. Retu radiniu galima laikyti 

dainininkės pateiktą piemenų oliavimą „Oi, ginali, ginali”. Šis kūrinėlis Viekšnių apylinkėse 

sutinkamas pirmą kartą. Įdomus vaikų dainos apie kuisio nelaimę variantas „Iškrita kuisys iš 

oužouleli”. Sutaikyti susikivirčijusių gyvūnėlių atjojo raitas prūsokų vaitas. Jis norėjo teisti 

svirplį, išlaisvinusį muselę, kuri išgėrė arielkos butelį, skirtą kuisiui vaistams. Svirplys visai 

nesiskaito su vaitu. Jis, ūsus pastatęs, parodė vaitui špygą. Supykęs vaitas išjojo atgal, o teismas 

taip ir neįvyko. 

Žaismingoj humoristinėj dainelėj „Su savo patele išėjau grybauti” pasakojama apie nepaprastą 

grybą lepšį, kurį beraudama grybautoja pati „sugriuvo”. To lepšio tikrai turėta stebuklingų 

savybių. Iš jo išvirus sriubą, nugraibius taukus, dar galima pamaitinti dirbančią laukuos šeimyną. 

Dainoje „Oi, sesele, ką padarei” atskleidžiamas liūdnas likimas mergelės, nutekėjusios už 

pijoko bernelio. Daina prasideda priekaištu mergelei, išmainiusiai rūtų darželį į bernelį, kuo 

toliau, tuo didesniu virsta kaltinimu pijokėliui, po pusės metų nešančiam pačios šliures mainyti į 

arielką. 

Nenusileidžia kitiems ir gretimo Mažeikių rajono Užlieknės kaimo dainininkai. Pluoštą 

karinių-istorinių dainų pateikė Bronislava ir Zigmantas Virkučiai („Aušt aušrelė, šviesi 

pažarelė”, „Anoj pusėj Dunojėlio”, „Augin tėvas du sūneliu” ir kt.). Nemaža įdainavo į 

magnetofono įuostą Ona Gaudišienė. Jos repertuare vyrauja vestuvinės dainos. Vienose jų 

pasišaipoma iš piršlio („Piršlys, šelmis melagis”), kitose graudenama jaunoji, paliekanti savo 

rūtų darželį („Oi, seseli, sesereli”, „Šį vakarėlį nelinksma yr”). Dainininkės repertuarą paįvairina 

viena kita nuotaikinga vaišių daina („Uzbonelis skumba skumba”, „Oi, alau, oi, alau”). 

209

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1984. — Rugpjūčio 22 // Laiškas yra Viekšnių 

muziejuje. — Tekste: 

Perrašinėju mašinėle savo etnografinius aprašus ir tautosaką, kurią per 20 metų esu užrašiusi 

iš Viekšnių žmonių. Daug mano užrašyta. Bus 2500 mašinėle rašytų puslapių. Aš gražiai visą 

savo darbą perrašysiu, įrišiu ir padovanosiu Viekšnių muziejui 1 egzempliorių, o kitą — 

Viekšnių vidurinei mokyklai. Taip sutarėme šią vasarą, kai buvau Viekšniuose. Tegu žino 

viekšniškiai, ką jie moka (nes esu aprašiusi visus verslus, amatus) ir ką žino (dainas, mįsles, 

pasakas, priežodžius). Manau, kad bus mano darbas Viekšniams dovana, kad žmonės neužmirštų, 

ką mokėję ir žinoję. O kai „įkvėpimas” aplanko, parašau vieną kitą apsakymėlį apie Viekšnius, 

žmones, tėviškę, gimines, pažįstamus. Tegu vaikai ir anūkai kada nors paskaitys. 

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1985. — Liepos 14 // Laiškas yra Viekšnių 


Viekšniuose išbuvau 10 dienų. Aplankiau kūdikystės, jaunystės vietas. Susitikau su 

žmonėmis, su kuriais kartu augau. Pasigirsiu: laiko veltui nepraleidau. Užrašiau truputį 

tautosakos, liaudies medicinos, žodžių (nuostabių ir brangių žodžių iš žemaičių gyvosios kalbos) 

didžiajam lietuvių kalbos žodynui. Be to, spėjau surinkti medžiagos etnografiniams aprašams. 

Net 21 aprašui! Esu patenkinta savo viešnage Viekšniuose. 

Gedvilas Algirdas. Vertinga kraštotyrininkės dovana // Vienybė. — 1985. — Rugpj. 15. — 


Mūsų kraštietė, žinoma kraštotyrininkė Amelija Lengvenaitė-Urbienė savo gimtiesiems 

Viekšniams — aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialinio muziejaus 

etnografiniam skyriui ir vidurinei mokyklai padovanojo keturiolika aplankų nuorašų etnografinės 

medžiagos, per daugelį metų surinktos Viekšniuose ir jų apylinkėse. Kraštotyrininkė entuziastė 

A. Urbienė, rinkdama šią medžiagą, susitiko, bendravo, kalbėjosi su šimtais žmonių. Kai kurių iš 

jų jau nebėra gyvų, tačiau liko kraštotyrininkės užfiksuoti jų pasakojimai, gyvenimo patyrimas 

bei išmintis. Būdinga tai, kad daug dalykų užrašyta gyvai, vaizdinga pasakotojų kalba, išsaugota 

turtinga liaudies frazeologija. Ypač vaizdingi liaudies meistrų bei amatų aprašymai, iliustruoti 

piešiniais, schemomis. Perskaitai dalį apie kalvystę, ir atrodo, kad pats pabuvojai viekšniškio 

D. Stonkaus kalvėje, žinai, kur koks įrankis laikomas, kaip nukalamas vienas ar kitas dirbinys. 

Pirminę medžiagą A. Urbienė yra įteikusi Lietuvos TSR Mokslų Akademijos istorijos instituto 

etnografijos skyriui ir už ši be galo didelį ir kruopštų darbą buvo premijuota bei apdovanota 

garbės raštu. 

Turiningą, prasmingą gyvenimo kelią nuėjusi kraštotyrininkė biografijoje jaudinančiai rašo 

apie savo veržimąsi į mokslą: „Mokydamasi buvau tiek neturtinga, kad neturėjau nė vieno 

vadovėlio, nė vienos knygos. Direktorius, tatai sužinojęs, surinko iš mokinių senus vadovėlius ir 

padovanojo man. Ir šiandien atsimenu, kaip pravirkau iš džiaugsmo, kai direktorius įteikė man 

knygų šūsnį. Su kokia meile ir pagarba nešiausi knygas iš mokyklos! Kaip jas sklaidžiau 

parsinešusi! Kaip verčiau puslapį po puslapio, bijodama sutepti... Koks tas žodis, perskaitytas iš 

knygos, buvo brangus, kaip jis šildė širdį... Ir šiandien dar prieš akis tebestovi, kurioje puslapio 

vietoje koks paveikslėlis buvo atspaustas”. 

Mums, pedagogams, šios mintys ypač prasmingos. Nevalingai kyla noras palyginti anas 

mokymosi sąlygas su šiandieninėmis, kurios sudarytos mūsų mokiniams: jie mokosi gerai 

įrengtose ir puikiai mokymo priemonėmis aprūpintose šviesiose mokyklose, valstybės lėšomis 

nemokamai aprūpinami vadovėliais, bet, deja, ne visi suvokia elementariausią tiesą, kad visa tai 

davė Tarybų valdžia, kad visos materialinės vertybės neatsiranda iš niekur: jas kuria darbininkas, 

valstietis, mokslininkas, o darbas yra aukščiausia dorovinė savybė. 

Rinkinių autorė A. Urbienė mokėsi Viekšnių progimnazijoje vienu metu su būriu kraštiečių, 

paskui savo darbais ir kūrybiniais laimėjimais pagarsėjusių ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. 

Atsiminimuose apie mokyklą autorė rašo: „Man teko garbė Viekšnių vidurinėje mokykloje 

mokytis kartu su vyrais, vėliau tapusiais įžymybėmis. Vienoje klasėje mokiausi su Br. Pundziumi 

(skulptorium), J. Miltiniu (režisierium), T. Šiurkum (profesorium chirurgu), Kl. Baltučiu (poetu), 

210

V. Rataiskiu (dailininku), J. Kačinsku (kompozitorium)”. Kiekvienam charakterizuoti ji randa 

ryškų, vaizdingą epizodą. Štai kokią detalę ji pateikia apie TSRS liaudies artisto J. Miltinio 

vaikystę: „Miltinis gerai piešė. Mokytojas Pr. Brazdžius buvo mus pamokęs, kaip išgauti 

švelnesnius atspalvius. J. Miltinis mokytojo pamokymų nepripažino. Jis piešė rytietiškai, t. y. 

teptuku ėmė tirštą dažą tiesiai nuo paletės ir spalvino savo nupieštą ornamentą. Nuspalvinęs 

apvedžiojo storą liniją juodu dažu. Piešinys akį rėžė, bet buvo savotiškai gražus. Toks J. Miltinio 

nupieštas ornamentas tebestovi man ir šiandien prieš akis iš mokinių darbų parodėlės, kurią buvo 

surengęs mokytojas P. Brazdžius”. 

Trumpai apibūdinant padovanotąją medžiagą, reikia pažymėti, kad septyniuose aplankuose 

autorė pateikia įvairaus pobūdžio etnografinius aprašus apie Viekšnių verslininkus, amatininkus, 

audėjas, knygnešius, liaudies mediciną, papročius, valgius, samdinių darbą pas buožes, apie 

pačius žemės ūkio darbus. Keturi aplankai skirti vien tautosakai. Viename užfiksuoti „Buities ir 

papročių literatūriniai vaizdeliai”. Unikali atšviesta kopija rankraščio „Vestuvių oracijos” iš 

1863—1864 metų, rašyto rusiškomis raidėmis — lietuviškos spaudos draudimo metais. 

Atskirame aplanke aprašyta, anot autorės, „Viekšnių melnyčios istorija”. Šis 1897 m. statytas 

vandens malūnas tebestovi ir šiandien, tik nebenaudojamas. Jį numatyta restauruoti, tuo tikslu 

rajono Tarybos vykdomasis komitetas jau užsakė projektą LTSR paminklų restauravimo 

institutui. Restauruotame pastate galės įsikurti rajono istorijos ir etnografijos muziejus. 

Padovanotieji 14 kraštotyrinės medžiagos aplankų turi 2449 mašinraščio puslapius. Jau vien iš 

to galima spręsti, koks tai didžiulis darbas. Autorė sutinka leisti juo pasinaudoti visiems, kam tai 

reikalinga, žinoma, jai apie tai pranešus, ir, medžiaga pasinaudojus, reikia nurodyti šaltinius. 

Manau, kad rajono mokytojai, visų pirma lituanistai, turėtų pasinaudoti tokia galimybe. 

Viekšniškiai labai dėkingi gerbiamai savo kraštietei A. Lengvenaitei-Urbienei už šį 

reikšmingą darbą ir linki jai geros sveikatos, kūrybos ir darbo džiaugsmo. 

„Noriu papasakoti...” / J. Šaškausko nuotrauka: Dainininkė Ona Jasutienė iš Palnosų // 

Vienybė. — 1986. — Rugpj. 5. 

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1987. — Balandžio 12. Verbos // Laiškas yra 

Viekšnių muziejuje. — Tekste: 

Jau esu sveikesnė, nors jau devyni mėnesiai kai mane mašina partrenkė. Jau galiu kokius 50 

žingsnių ir viena paeiti. Dirbu ir dabar visus darbus, kuriuos ir anksčiau dirbau — ir su 

etnografija, ir su tautosaka, net „rašytoja” pasidaryti pamėginau. Mano apsakymėlį „Kiauros 

kojinės” išspausdino šių metų antrame numeryje „Tarybinė moteris”, o Akmenės rajono 

„Vienybės” laikraštis — atsiminimus apie Viekšnių mokyklą. Be to, „Vyturėlio” leidyklai esu 

atidavusi apsakymėlių pluoštą iš savo vaikystės — jaunystės dienų Viekšniuose. Recenzijas jau 

man atsiuntė. Žiūrėsiu, ką toliau darys. Matote, Brangi Mokytoja, į senatvę pradedu darytis 

„jauna rašytoja”. Ačiū Tamstai už pirmąsias raides! Juk Tamsta išmokėt mane rašyti. Ačiū! 

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1987. — Birželio 14 // Laiškas yra Viekšnių 


Šaltas pavasaris verčia mus ne juokais susirūpinti savąja sveikata. Juk ir man jau greit bus 80 

metų! Beliko laukti tik vienerius metus ir vienuoliką mėnesių, nes esu gimusi 1909 metų 

gegužės 15 dieną, per šventą Sofiją. Kai mane vežė krikštyti ir tėvai jau buvo parinkę vardą — 

Zosė, tai kūmus sutiko pakelyje mano tetutė Ona. Ji išpeikė mano būsimąjį vardą, sakė: 

„Nepuikus vardas. Visi vaikai sakys — Žosė, Žosė”. Tetutė tada parinko man kitą vardą — 

Amilė. Kunigas nemokėjo užrašyti, tai į metrikus įrašė ne „Emilija”, bet „Amelija”. Taip aš, ligi 

baigdama gimnaziją, kol nebuvau mačiusi savo metrikų, vadinausi Emilija, o jau vėliau — 

Amelija. Su tuo keistu vardu ir numirsiu! 

Išsiunčiau į Viekšnius perrašiusi tą, ką pernai vaikščiodama po žmones aprašiau. Liūdnas 

vaizdas man pačiai paliko dėl mūsų tautosakos, papročių. Mano draugės ir amžininkės, iš kurių 

esu bemaž viską užrašiusi, dabar jau kitokių dainų mokosi. Su savo anūkais — anūkėmis 

dainuoja tas dainas, kurias per radiją ar televiziją girdi. Graudu buvo klausytis tų jų dainų. Rašau 

Viekšnių žymesniems žmonėms, raginu juos organizuoti šių dienų jaunimą, kad jie surinktų dar 

211

iš tų užsilikusių senukų, senučių mūsų tautos lobius, kad nebūtų jie kartu su senais žmonėmis 

kapuose palaidoti. Matot, kuo dabar gyvenu. Liūdna man, kad pati turbūt nebegalėsiu vaikščioti 

po tėviškės apylinkes, bendrauti su savo vienmečiais, nes senesnių už save žmonių beturiu tik 

keletą. Priklausau gi ir aš išeinančiųjų kartai. 

Nesu pesimistė. Tokią jau mane Dievulis į pasaulį leido, tokiai Jis kelius kelelius nubrėžė, 

paskyrė. Esu dėkinga, kad nugyvenau tokį amžių. Ačiū Jam, kad šį tą nuveikiau, kad, anot 

Kudirkos, „neitum į kapą be likusio ženklo, kad žmogum buvęs”. 



Šiandien sueina metai nuo tos didžiosios nelaimės, kuri buvo paguldžiusi mane į lovą. 

Sumanymų daug, turiu tik viską padaryti. Esu nutarusi surinkti medžiagą apie žymius žmones, 

kurie yra gyvenę ir dirbę Viekšniuose. Jei pati negalėsiu, raginsiu Kraštotyros būrelį Viekšnių 

vidurinėje mokykloje arba jaunesnius už save žmones. Parašysiu jiems, kitaip sakant, nurodysiu 

darbo kelius. Nenurimstu ir noriu dar daug nuveikti. 

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1987. — Rugsėjo 11 // Laiškas yra Viekšnių 


Labai jau noriu atvažiuoti į Viekšnius apsilankyti, bet nedrįstu, nes dar kaip reikiant viena 

negaliu vaikščioti. „Vyturio” leidykla kitąmet išleis mano knygutę vaikams. Jau suredaguota, 

dabar dailininkas piešia paveikslėlius. Bus tai apsakymėliai iš mano vaikystės, gyvenimo pas 

senelius — visi etnografiniai. Aprašiau tą, kuo gyvenau prieš 70 metų. Kas skaitė, sako, kad 

gražiai aprašiau. Kai išeis knygutė, tai atsiųsiu ir Tamstai pasiskaityti, nes Tamsta išmokei mane 

rašyti pirmąsias raides. Taip pat išeis ir mano aprašymėliai apie Viekšnių muzikantus, 

dainininkes knygutėje „Aš išdainavau visas daineles”, II dalyje. Žodžiu, į senatvę darausi 

„rašytoja”, nes šiomis dienomis nešiu dar į „Vagos” leidyklą savo „raštus”, kuriuose aprašiau 

Viekšnių miestelį, Viekšnių miestelio žmones. Taip pat duosiu ir apie savo gyvenimą — kaip aš 

mokiausi, kas man padėjo, kaip ir kodėl tų mokslų neužbaigiau. Nežinau dar, kaip tuos mano 

„rašymus” įvertins leidyklos žmonės. Esu optimistė ir nenusimenu dėl blogo vertinimo. Jei 

neįtiksiu savo „raštais”, tai žmonės jų neskaitys išspausdintų. Paliksiu vaikams ir anūkams 

pasiskaityti. Dabar turiu tik laukti ir kažko tikėtis. O laukti visada smagu, nežiūrint kokios 

pasekmės to laukimo būtų. 

Gedvilas Algirdas. Muziejaus penkmetis // Vienybė. — 1987. — Gruod. 29. — Tekste: 

„Greta garlėkio konstruktoriui skirtos ekspozicijos muziejuje yra ir etnografinis skyrius, kuriame 

sukaupta įvairi medžiaga, susijusi su XIX amžiaus Viekšnių ir gretimų kaimų gyventojų buitimi. 

Jos brangiausias turtas yra keturiolika tomų įvairios ir įdomios medžiagos apie Viekšnių praeitį, 

jų liaudies meistrus, amatininkus, liaudies mediciną, aibė dainų tekstų, pasakojimų, padavimų. 

Šių darbų autorė — žymi respublikos kraštotyrininkė, mūsų kraštietė Amelija Urbienė. Vargu, ar 

kuri kita respublikos vietovė vieno žmogaus pastangomis turi tokią gausybę itin vertingos 

etnografinės medžiagos.” 

Mūsų autoriai // Aš išdainavau visas daineles. — Vilnius, 1988. — Kn. 2. — P. 594—595. — 

Tekste: Amelija Urbienė-Lengvenaitė — literatė, kraštotyrininkė. Gimė 1909 m. Daubarių dv. 

Tirkšlių vls. 1911 m. tėvai persikėlė į Viekšnius. [...]. Augdama pas senelius Zaventės kaime ir 

Viekšniuose, iš mažens susipažino su žmonių darbais, papročiais, tautosaka. Tautosaką renka ir 

sudarinėja etnografinius aprašus nuo 1927 m. [...]. Nuo 1969 m. kasmet važiuoja į Viekšnius ir 

sudarinėja etnografinius aprašus, kuriuos įteikia LTSR Mokslų Akademijos Istorijos institutui 

(dublikatus siunčia Viekšnių vid. mokyklos kraštotyros būreliui ir aviacijos pradininko Lietuvoje 

A. Griškevičiaus muziejui Viekšniuose). — [Kraštotyros būrelis A. Urbienės aprašus perdavė 

Viekšnių viešajai bibliotekai]. 

Urbienė Amelija. Viekšniškiai grajija ir dainuoja: Viekšnių patrūbočiai. Muzikantas Ignas 

Balčiūnas. Muzikantė Stanislava Mikužienė. Dainininkė Emilija Grybauskienė. // Aš išdainavau 

212

visas daineles. — Vilnius, 1988. — Kn. 2. — P. 448—460. — Nuotraukos: 106, 107, 109. — 

Tekste: Vincas Deniušis. Patrūbočiai: Broliai Žiulpos, broliai Pundziai, Povilas Udra ir jo 

komanda, Ignas Balvočius ir jo komanda. Dainininkė Gyvolių kaime Emilija Grybauskienė: „Be 

manęs Gyvolių kaime dar gera dainininkė yra Mačienė, o Ramoniškių kaime Elena Šiaulienė.” 

Urbienė Amelija. Aš ir mano seneliai: Vaikystės vaizdeliai. — Vilnius, 1989. — 48 p. 

Veisienė D. Liaudiška šventė Paragiuose // Vienybė. — 1989. — Birž. 24: iliustr. — Tekste: 

Renginys 1989 05 27. Etnografiniai ansambliai atnaujintoje, rekonstruotoje Lazdynų Pelėdos 

sodyboje Paragiuose. 

Rozga Leopoldas. Vaikams apie vaikystę // Vienybė. — 1989. — Spal. 14. — Tekste: 

Ištraukos „Beržai” ir „Laikas bėga...” iš Amelijos Urbienės knygos „Aš ir mano seneliai”. 

Spalio 28 dieną savo 70-metį pažymėsianti Viekšnių vidurinė mokykla gali didžiuotis šimtais 

savo auklėtinių, kurie savo darbu ir kūryba turtino bei puošė gimtąjį kraštą. Tarp mokyklos 

auklėtinių darbų šventės dalyviai matys ir šią kuklią knygutę, „Vyturio” leidyklos šiemet išleistą 

vaikams. Tai Amelijos Urbienės beletrizuoti pasakojimai apie čia, Žemaitijoje, Viekšnių 

apylinkėse, prabėgusią vaikystę. Autorė gimė 1909 metais netoli Viekšnių, čia lankė mokyklą. Ji 

yra atlikusi didelį kraštotyrininkės darbą, aprašiusi šio krašto amatus, papročius, tautosaką, 

šventes. Didelį pluoštą savo darbų prieš keletą metų kraštotyrininkė padovanojo gimtiesiems 

Viekšniams, prie aviatoriaus A. Griškevičiaus muziejaus veikiančiai etnografinei ekspozicijai. 

Manome, kad ir suaugusiems skaitytojams bus malonios pora ištraukų iš A. Urbienės knygos 

„Aš ir mano seneliai”. 

Leopoldas Rozga. 

Čiubrinskas V. Lietuvių valstiečių trobesių statybos apeigų struktūra ir funkcijos (XIX a. 

II p.—XX a. pr.) // Lituanistica. — 1990. — Nr. 4. — P. 32, 39. — Tekste: „Netinka gyvenamąjį 

trobesį statyti toje vietoje, kur anksčiau kada nors ėjo kelias: „Kelias — šventa vieta, juo kunigas 

su Švenčiausiuoju važinėja”. Užrašyta Viekšniuose. Nurodytas archyvas: Istorijos instituto 

Etnografijos skyriaus rankraštynas. Byla 836. Aprašas 4. 

Tokius juos prisimenu: Kalvio Domo Stonkaus pasakojimas apie savo kaimyniškus 

santykius su profesoriais Biržiškomis / Domo Stonkaus (g. 1912), gyv. Viekšniuose, pasakojimą 

užrašė 1985 m. birželio 24 d. Amelija Urbienė // Vienybė. — 1990. — Rugpj. 23. 

Merkienė A. Stainės Lietuvoje: Realijos ir leksemos sąsaja (XVI—XX a.) // Lituanistica. — 

1994. — Nr. 1 (17). — P. 7. — Tekste: „Arklidė su patalpa arklininkui buvo paplitusi daugelyje 

Lietuvos vietų. Ji minima [...] 1773 08 13 Tryškių seniūnijos Pavirvyčio vaitystės, 1775 06 24 

Viekšnių seniūnijos [...] inventoriuose.” Nurodytas archyvas: Lietuvos valstybinis istorijos 

archyvas. F. SA. B. 3910. L. 2. 

Elekšis Juozas. Aš mačiau. — Vilnius, 1995. — 106 p. — Tekste: Skyrius žemaičių kalba 

„Ožgavienes” apie Užgavėnes Lėlaičių kaime. 

Piškinaitė-Kazlauskienė L. Žvejyba metiniais Lietuvos vidaus vandenyse XX a. 3—9 

dešimtmetyje // Lietuvos istorijos metraštis: 1994. — Vilnius, 1995. — P. 74, 75, 91. — Tekste: 

Metinys — palaidinė. Skrituliai — ripkos. Alfonsas Pikevičius [...] nurodė, kad po karo Ventoje 

metiniai buvo daromi iš storo, o pavadėliai — iš plonesnio špagato. [...]. Viekšnių žvejai 

vėgėlėms gaudyti skirtas varlytes nulupdavo. 

Jurkuvienė T. Šiaurės Žemaitijos liaudies drabužių ornamento bruožai // Mažeikiai: Praeitis, 

dabartis ir perspektyvos: Konferencijos, įvykusios 1996 m. kovo 2—3 d., medžiaga. — 

Klaipėda, 1997. — 160 p. — P. 144—153. — Tekste: 

Žemaitijos liaudies tekstilės, taip pat ir kostiumo, ornamentika sistemingiau dar netyrinėta. 

Palyginus nedaug tėra paskelbta medžiagos apie atskirų Žemaitijos dalių kostiumo ypatumus, 

213

nors, apžvelgus muziejuose sukauptus liaudies drabužių rinkinius 1 ir svarbesnes publikacijas, 

galima suskirstyti Žemaitiją į keletą smulkesnių regionų, pasižyminčių savitais, tik jiems 

būdingais liaudies kostiumo variantais. Šiaurės, Pietų ir Centrinės Žemaitijos XIX a. apranga 

kiek skiriasi koloritu, kostiumų komplektavimu ir, be abejo, ornamentais. Tie skirtumai ryškesni 

moterų kostiumuose: atskiri moteriški drabužiai (prijuostės, marškiniai, galvos apdangalai) buvo 

nuo seno susiję su liaudies papročiais bei įvairiais prietarais ir tikriausiai dėl to ilgai išsaugojo 

tradicinius spalvinius derinius ir senovinį ornamentą, buvusį ne tik dekoru, bet kažkada turėjusį 

dar ir maginę funkciją. Vyrai XIX a. nešiojo kur kas mažiau raštuotų drabužių: paprastai tokie 

būdavo smulkūs kostiumo priedai: kojinės, pirštinės, kaklaskarės, riešinės ir pan. 

Straipsnyje aptarsime šiaurinės Žemaitijos dalies, apimančios Mažeikių, Skuodo, Akmenės, 

Kretingos rajonus, liaudies rūbų ornamento savitumą: būdingus raštus, jų komponavimą 

drabužiuose, raštuotų audinių derinimą bei jų vaidmenį bendroje kostiumo struktūroje. Todėl 

svarbu ne tik ištirti tipišką paskirų drabužių ornamentą, bet ir nustatyti būdingą išeiginių 

drabužių komplektavimą Šiaurės Žemaitijoje. 

Iškiliausių liaudies drabužių tyrinėtojų, dariusių įtaką lietuvių tautinio kostiumo 2 vystymuisi, 

veikaluose Žemaitija pristatoma kaip vientisas regionas. 3 Tiesa, kai kurie autoriai pateikia 

išsamesnę paskirų aprangos dalių (pvz., prijuosčių, sijonų, skarų) tipų lokalizaciją, paprastai 

paremtą skirtingų audimo bei rankdarbių technikų arba įvairių drabužio sukirpimo būdų 

paplitimu. 4 Tačiau apie rūbų ornamentą ir šie autoriai kalba tik pačiais bendriausiais bruožais, 

nenurodydami paskirų raštų paplitimo ir jų komponavimo drabužyje skirtumų įvairiose 

Žemaitijos vietovėse. Kur kas drąsiau ir konkrečiau tie patys autoriai pristato iliustracijas — 

muziejuose sukomplektuotų kostiumų nuotraukas bei piešinius. A. Tamošaitis 1939 m. išleistoje 

knygoje pateikia šešių skirtingų Žemaitijos vietovių moterų kostiumų piešinius (Telšių, Plungės, 

Rietavo, Platelių, Mosėdžio, Raseinių, Kražių). 1979 m. to paties autoriaus Kanadoje išleistame 

(ir daugeliu aspektų pakartojančiame 1939 m. leidinį) albume publikuoti piešiniai, vaizduojantys 

Tauragės, Kretingos, Jurbarko, Raseinių, Kuršėnų apylinkių moterų ir Telšių bei Mažeikių vyrų 

kostiumus. 5 Tiesa, A. Tamošaičio piešiniai laikytini viso labo tautinių kostiumų projektais: jie 

stilizuoti, ypač laisvai interpretuotas ir suniveliuotas ornamentas. Tačiau tuose paveikslėliuose 

jau ryškėja kai kurie šiaurinio ir pietinio Žemaitijos pakraščio raštuotų drabužių audinių 

(prijuosčių, sijonų) skirtumai. Siekis nustatyti konkrečiai vietovei ar bent jau siauresniam už visą 

etnografinę sritį arealui būdingus liaudies drabužių bruožus ypač aiškiai matomas 8-ojo 

dešimtmečio leidinių iliustracijose, kuriose tarp kitų parodyti ir muziejininkų sukomplektuoti 

Šiaurės Žemaitijos moterų kostiumai. 6 Gaila, kad ne visada muziejininkų atliktas didžiulis 

darbas, nustatant konkrečiai vietovei bei laikmečiui būdingą liaudies rūbų rinkinį, būna deramai 

užfiksuotas išleidus iliustruotą parodos katalogą ar kokį kitą rimtesnį leidinį. Šito kaip tik 

pristigo labai aiškiai ir įtikinamai XIX a. Šiaurės Žemaitijoje (Alsėdžių, Plungės, Mažeikių) 

moterų kostiumų savitumą atskleidusiai parodai „Lietuvių tautiniai drabužiai XIX a.—XX a. 

pr.”, kuri buvo surengta 1989 m. Lietuvos dailės muziejuje. 7 1992—1993 m. Lietuvos 

nacionaliniame muziejuje surengus parodą „Žemaičių ir Mažosios Lietuvos moterų drabužiai 

XIX a.” 8 , 1994 m. buvo išleistas atvirukų rinkinys, kuriame Šiaurės Žemaitiją reprezentuoja 

septyni kostiumai iš Skuodo, Mažeikių, Akmenės ir Plungės rajonų. 

Aukščiau minėtuose leidiniuose publikuotos drabužių komplektų nuotraukos ir parodų 

eksponatai pristato tipišką Šiaurės Žemaitijos moters išeiginį kostiumą, susidedantį iš drobinių 

ilgų marškinių, bent dviejų (arba daugiau) plačių, rauktų sijonų, prijuostės, trumpos liemenės 

paaukštinta talija. Kostiumą papildo kvadratinės, įstrižai perlenktos lininės arba medvilninės 

skaros, gaubiančios pečius, ryšimos ant kaklo. Ištekėjusios moterys vieną ar dvi skareles ryši ir 

ant galvos (yra specifinis rišimo būdas, paliekant kampus styroti virš kaktos), kartais vietoje 

skarų arba po jomis dėvimos nedidelės kepurėlės. Merginos galėdavo rodytis ir vienplaukės, 

išeigai jos galvas puošdavo iš šilko kaspinų suklostytais vainikais — rangais. Toks buvo XIX a. 

moterų privalomas išeiginių rūbų komplektas, formuojantis monumentalių apybraižų siluetą, 

gausiai drapiruotą plačių sijonų, prijuosčių ir didelių skarų klostėmis. Šaltuoju metų laiku dar 

vilkėta durtomis nuo liemens milo sermėgomis, įvairiais švarkeliais, be abejo, gausiau suptasi 

skaromis (nebe tik lininėmis, bet ir vilnonėmis). Smulkesni kostiumo priedai buvo kojinės, 

214

apavas (išeigai stengtasi turėti odinius batus), papuošalai, pirštinės, riešinės, nosinės, kai kuriais 

atvejais galbūt ir juosta. 

Iš karto krinta į akis, kad praktiškai visi šiauriečių žemaičių drabužiai yra pasiūti iš naminių 

audeklų, net liemenės, kurios kitose Lietuvos etnografinėse srityse dažnai būdavo siuvamos iš 

puošnių pirktinių medžiagų. Antras būdingas bruožas — dauguma drabužiams skirtų audinių 

XIX a. išliko gana paprasto pynimo (dvinytis audinys, atlasas, ataudų ripsas), nors interjero 

tekstilė, pvz., staltiesės, rankšluosčiai, lovatiesės jau buvo audžiami ir sudėtingesniais būdais. 

Galima teigti, kad tai susiję su konservatyviu požiūriu į drabužiams priderantį raštą. 

Šiaurės žemaičių sijonai austi ataudų ripsu (vilnoniai ataudai, lino arba medvilnės metmenys 

lieka nematomi), išilgai dryžuoti, labai ryškių spalvų. Būdingiausia jų savybė — asimetriškas 

raportas, sukuriantis visiškai laisvo įvairaus pločio spalvotų dryžių dėstymo įspūdį. 

Dominuojanti sijono spalva paprastai būna raudona, o antroji pagal reikšmę derinyje — žalia. Šį 

pagrindinį kontrastą dažniausiai papildo ir niuansuoja juoda, violetinė, geltona ir balta spalvos 

(sijonai LDM LA2730, LNM S4213, EMO 1, EMO 2029, EMO 5336). Tapybiškas, laisvos 

spalvinės kompozicijos įspūdį sukuriantis sijonas buvo ryškiausias Šiaurės Žemaitijos kostiumo 

elementas. Jam būdingą raudonos spalvos dominantę dar sustiprindavo liemenė, kuri, 

M. Miliuvienės teigimu, Viekšnių ir Mažeikių apylinkėse buvusi ypač ryški, dažnai beveik arba 

visai raudona. 9 

Seniausios žinomos ir drauge labiausiai paplitusios žemaičių prijuostės, kaip ir sijonai, yra 

išilgai dryžuotos. Baltos drobės dvinyčiame dugne raudonuoja medvilninių, vadinamųjų 

žičkinių, siūlų dryžiai. Kartais jie būna lygiais, bet dažniau dantytais pakraštėliais, įausti derinant 

atlasinį pynimą ir rinkimą. Šių gana elementarių tiesių ir dantytų raudonų ruoželių 

komponavimas baltame dugne, atrodytų, turi neišsemiamą variacijų atsargą, tačiau matomi ir kai 

kurie bendresni dėsningumai. Būdingiausia kompozicija yra tokia: baltame dugne pakaitomis 

dėstomi du raudoni ruožai, kurių kiekvienas sudarytas iš simetriškos siaurų dryželių grupės. 

Dažniausiai pabrėžiamas ruožų tarpusavio kontrastas, pvz., platus ir siauras, kompaktiškas ir 

ažūrinis (LDM LA 2434, KDM E 1971-2). Įdomu, kad ir šiuose gana reguliarios kompozicijos 

prijuosčių ornamentuose jaučiamas tam tikras polinkis į asimetriją: pasikartojantys ruožai dažnai 

būna ne visai tapatūs, tik panašūs, o kai kada apskritai nekartojama — kiekviena dryželių grupė 

vis kitokia (LNM EMO 5066). Taip išaustos prijuostės XIX a. pirmojoje pusėje buvo būdingos 

visai Žemaitijai. Jų elementarių formų ornamentą, matyt, reiktų laikyti pačiu būdingiausiu 

žemaitišku raštu, juolab kad įvairiopas dryžių komponavimas būdingas, galima sakyti, didžiajai 

daliai visokios paskirties drabužių. Šiaurės Žemaitija išsiskiria gausesniu raudonos spalvos 

kiekiu prijuostėse (kartais ji užgožia foną, tampa dominuojančia) ir palyginus paprastesne dryžių 

piešinio struktūra. Tokia gana elementaraus piešinio prijuostė Žemaitijos šiaurėje išliko ir XIX a. 

antrojoje pusėje, kada pietiniuose rajonuose prijuosčių dryžius pradėta komponuoti iš 

sudėtingesnių — dobiliukų, katpėdėlių ir pan. — raštų. Tuo tarpu šiaurinėje Žemaitijoje XIX a. 

viduryje pasirodė atlasinio arba ripsinio audimo ryškiaspalvės raudonos ir mėlynos spalvos 

prijuostės, kurių dantyti dryžiai dažniausiai dėstomi išilgai prijuostės gana laisvai, nesudarant 

raporto (LDM LA 1345, LA 2473, LNM EMO 1796). Savo struktūra ir spalvine kompozicija 

pastarosios prijuostės artimos sijonams, tik jų dryželių ritmas smulkesnis. 

Trečioji labai svarbi šiaurinės Žemaitijos kostiumams skirtų audinių grupė — žičkinės skaros. 

Kvadratinės, sulanguotos raudonų ir baltų dryžių grupėmis, savo ritmika jos gana artimos 

dryžuotiems audiniams. Dažniausiai skaros centrinė dalis suskaidyta gana elementariai, pvz., 

kaitaliojant dvi paprastutes dryželių grupeles, o pakraščiuose suformuota plati gana sudėtingo 

ritmo juosta. Ypač įvairiai ir efektingai sulanguotos, išryškinant kraštų apvadą, didžiosios ant 

pečių siaučiamos žičkinės skaros, kurios šiaurinėje Žemaitijoje pakeitė kitur įprastas pailgos 

formos moterų drobules (Šiaurės Žemaitijoje drobulių nebeaptikta). 

Panašiai austos ir didžiosios vilnonės į kampą lenkiamos skaros. XIX a. pirmojoje pusėje 

Šiaurės Žemaitijoje jos buvo šviesia centrine dalimi ir raudona, žalia, violetine spalva 

sulanguotais plačiais pakraščiais. 10 Kiek anksčiau, XVIII a. pabaigoje—XIX a. pradžioje, dar 

būtą pailgų sunkiu siausčių, austų ataudų ripsu, skersai dryžuotų kelių spalvų lygiais ir dantytais 

ruoželiais. 11 Pastarosios ypač įdomios tuo, kad dažnai buvo audžiamos nesudarant raporto arba jų 

215

aportas būdavo asimetriškas. Minėtosios siaustės yra vienos seniausių kaime išlikusiu audinių ir 

patikimai liudija šiaurinės Žemaitijos dryželių ornamento specifinių variantų archaiškumą. 

Muziejų kolekcijose nėra raštuotų marškinėlių iš Šiaurės Žemaitijos. Kadangi moterų 

kostiume marškiniai visur buvo labai svarbus, su papročiais ir apeigomis susijęs drabužis, 

tradiciškai puoštas senoviniais, simbolinę prasmę turinčiais ornamentais, tikėtina, kad įprastiniais 

raudonais žičkais buvo įaudžiami ornamentai ir į šiaurinių žemaičių marškinius. Marškinių raštai 

galėjo būti panašūs į pietinių žemaičių: nesudėtingi vingeliai, kryželiai, galbūt ir dobiliukai. Pietų 

Žemaitijoje marškinių žičkiniai raštai buvo smulkaus mastelio, sukomponuoti į dryžį, — tai 

atitiktų ir šiaurinėje dalyje įprastą ornamentų kompoziciją. Šiaurės Žemaitijoje greičiausiai 

(atsižvelgiant į bendra kostiumo struktūrą) buvo puošiami rankogaliai, galbūt rankovės apatinis 

kraštas, apykaklė. 

Lygiai taip pat mažai ką galima pasakyti apie šiaurinės Žemaitijos juostų ornamentą. Jų rasta 

tiek mažai, kad vieni autoriai nurodo XIX a. juostų ten visai nebuvus 12 , kiti randa, tačiau 

konkrečiau neapibūdina Šiaurės Žemaitijos juostų ornamento 13 . Viena aišku — IX a. žemaitės 

moters kostiume juosta buvo nebūtina ir nereikšminga. Tarp negausių regiono šiaurėje išlikusių 

pavyzdžių savitumu išsiskiria rinktinės juostos iš Palangos (LNM EMO 601, EMO 2030, EMO 

400). Paprasti kryželių, elementarių rombų, įstrižų brūkšnelių raštai tose juostose išdėstyti trimis 

maždaug lygaus pločio išilginiais registrais, atskirtais siauromis spalvotų pakraštėlių juostelėmis. 

Kompozicija vėl gimininga kitiems Šiaurės Žemaitijos dryžuotiesiems audiniams. 

Nors dauguma šiaurinių žemaičių drabužių dekoruota vien įvairiais audimo būdais, apie 

XIX a. vidurį atsirado ir siuvinėtų rūbų. Plačiau paplito ir įgijo ryškų vietinį koloritą tik 

medvilninių, rečiau lininių drabužių siuvinėjimas baltuoju kiauraraščiu. Spalvoto siuvinėjimo 

pavyzdžiai labai reti, galima sakyti, atsitiktiniai. 14 Šiaurės Žemaitijoje kiauraraščiu kartais buvo 

siuvinėjamos baltųjų apatinių sijonų pažemės (LNM EMO 1964), baltos lininės arba medvilninės 

prijuostės, naujai pasirodžiusios XIX a. antrojoje pusėje (LNM EMO 5066, EMO 4207, LDM 

LD 10), baltos medvilninės moterų kepurėlės (LDM LD 9, KDM E 3616). Amžiaus gale 

pasirodė su švarkeliais dėvimų baltai siuvinėtų marškinių krūtinėlių, apykaklaičių, užsegamų 

rankogalių. Tačiau svarbiausia vieta tarp šiuo būdu puoštų drabužių šiaurinėje Žemaitijoje tenka 

moterų ant galvos ryšimoms skarelėms. Pastarųjų randama ypač daug, jos puošnesnės, raštai 

sudėtingesni negu bet kurioje kitoje Lietuvos vietoje. 

Baltasis kiauraraštis siuvinėjimas liaudies moterų buvo perimtas nusižiūrėjus į dvarininkių 

drabužius ir, matyt, iš dalies į liturginius bažnyčių drabužius. (Bažnyčiose savo ruožtu vis dar 

aptinkama albų, kamžų, Dievo stalui skirtų staltiesių, kurias siuvo ir baltuoju kiauraraščiu 

siuvinėjo kaimo moterys). Drauge su technika į kaimą atkeliavo ir Vakarų Europos siuviniams 

būdingi kiauraraščio ornamentai. Vyrauja augaliniai (lietuvių archaiškajai ir liaudies dailei 

nebūdingi 15 ) motyvai: įvairūs sunkiai atpažįstamų gėlių žiedai, augalų šakelės, lapeliai, vynuogių 

kekės, rytietiški „baklažaniniai” ornamentai. Skarelių, sijonų, prijuosčių kraštai dažnai užbaigti 

puslankiais, dantukais, keliagubomis apvalių skylučių eilėmis. Sijonų ir prijuosčių ornamentai 

stambaus mastelio, labai dekoratyvūs, paprastos struktūros: dažniausiai pažemiuose 

išsiuvinėjama eilutė geometrizuotų žiedų, vynuogių kekių, „baklažanų” ar pan. Tuo tarpu 

žemaitiškos skarelės raštai būna sukomponuoti kur kas sudėtingiau ir subtiliau. Skarelės 

pakraščiais paprastai išsiuvinėjama platoka ornamento juosta, kurią sudaro arba nenutrūkstanti 

augalinio ornamento pynė, arba, kaip ir prijuostėse, eilutėn sudėstyti pavieniai gėlių žiedai, 

vynuogių kekės ar dar kitokie motyvai. Virš tos juostos, priešpriešiniuose skarelės kampuose, 

išsiuvinėjamos gėlių puokštės arba joms artimos ornamentų kompozicijos. Skarelė ryšima 

sumezgant po kaklu mažiau siuvinėtus kampus. Puokštės abiejuose kampuose būna skirtingos, 

dažnai skirtingas ir priešpriešinius kampus įrėminantis skarelės pakraščių ornamentas (LDM LA 

2428, LA 1945, KDM E 3628). Tokia skarelę sulenkus, galima ryšėti vienu arba kitu skirtingai 

siuvinėtu trikampiu į viršų. Šis žemaitiškų skarelių bruožas dažniausiai aiškinamas dideliu 

moterų praktiškumu, — juk vietoje vieno puošnaus galvos apdangalo jos tarsi įgydavo du. 

Tačiau turint galvoje, kad tokios gudrybės nesugalvojo nei praktiškosios suvalkietės, nei 

klaipėdiškės (jos siuvinėdavo visus keturis skarelių kampus, net ir rišamuosius, vienodai), tokį 

savotišką raštų išdėstymą galima būtų sieti ir su senu, jau daug kartų straipsnyje minėtu, 

žemaičių polinkiu į laisvą, nereguliarią ornamento kompozicija. 

216

Augalinio ornamento piešinio pobūdis žemaičių kiauraraščiuose siuvinėjimuose gana stipriai 

įvairuoja. Kartais piešinys grakštus, vingrus, artimas miestietiškiems pavyzdžiams (skarelės 

LDM LA 1945, LA 2428). Tačiau kai kada, įtakojant liaudies mene dominuojantiems 

geometriniams ornamentams, baltojo siuvinėjimo raštų piešinys geometrizuojamas, motyvų 

(puokščių, vynuogių kekių ir pan.) kompozicija tampa simetriška arba bent jau artima simetriškai 

(skarelės LNM LA 2428, KDM E 3608). Tokie raštai savo kompozicija kiek primena tapytų 

baldų dekorą, ypač „augalo vazoje” motyvą, kurio pavyzdžiai taip pat buvo perimti iš Vakarų 

Europos dirbinių ir savo ruožtu patyrė vietinio geometrinio ornamento poveikį. 

Megzti drabužiai Šiaurės Žemaitijoje plačiau pradėti nešioti XIX a. antrojoje pusėje. 16 Jų 

raštai taip pat atkeliavo drauge su mezgimo technika iš Vakarų šalių, 17 tačiau, kaip būdinga 

liaudies menui, buvo kūrybiškai atrinkti ir ilgainiui įgijo vietinį pobūdį. Šiaurės vakarų 

Žemaitijoje megzta daug ištisai raštuotų kojinių (moteriškų ir vyriškų). 18 Jų ornamentai — gana 

paprasto, nesudėtingo piešinio: kvadratėliai, rombeliai, žvaigždutės, dobiliukai, išdėstyti 

mezginyje kiliminio rašto principu. Kartais rašte buvo jungiami du motyvai. Būdingas 

žemaitiškų kojinių bruožas — kito rašto dryžis prie viršutiniojo krašto, — skersa eglutė, 

stilizuotų gėlyčių ar rombų eilė. Kojinės dažniausiai būdavo dvispalvės, megztos iš raudonų ir 

juodų, pilkų ir raudonų, rudų ir mėlynų siūlų. Labai panašiai komponuoti ir pirštinių (daugiausia 

kumštinių) raštai: jie taip pat dviejų spalvų; palei stulpeliais sutrauktą riešą išmegzta skersinio 

ornamento juostelė (eglutė, stilizuotų lapelių ar gėlyčių pynė, rečiau rinktinių juostų raštams 

artimas vėželio ar kitoks geometrinis ornamentas), o visas pirštinės plotas užpildytas rombeliu, 

kvadratėlių, žvaigždučių, pynimą imituojančiu ar dar kitokiu raštu (LNM EMO 702, LDM LA 

1355, LA 1356). Greta pirštinių XIX a. mūvėtos ir riešinės. Riešinės Šiaurės Žemaitijoje, kaip ir 

kitur Lietuvoje, dažniausiai megztos ripsu, jos tamsių spalvų (juodos, violetinės, žalios, rudos), 

su įmegztais baltais (labai retai kitokiais) karoliukais. Žemaičių riešinėms būdingi skersiniai iš 

vingelių ir rombeliu eilių sudaryti geometriniai raštai, taip pat gana stambaus mastelio 

aštuonkampės žvaigždutės motyvas (LDM LA 1353). Vien tik žemaitiškose dešinėse randamas 

dvispalvis dryžuotas riešinių dugnas, virš kurio išdėstytas baltųjų karoliukų raštas. Yra ir išilgai 

arba skersai dryžuotų riešinių, megztų be karoliukų. Taigi riešinių puošyba dar kartą paliudija 

nenykstančią, gyvą net šiuose palyginus vėlyvuose pavyzdžiuose, dryžuotų drabužių tradiciją. 

Peržiūrėję šiaurės žemaičiams būdingą paskirų liaudiškų drabužių puošybą, vėl grįžkime prie 

galutinai sukomplektuoto moters kostiumo ir bandykime nustatyti, kurių aprangos dalių ir kokie 

ornamentai bus reikšmingiausi šiame sudėtingame daugiasluoksniame ansamblyje. Žvilgsnį 

beveik visada patrauks greta spalvingo, tapybiško sijono išryškėję grafiški išilgadryžės prijuostės 

ornamentai, vibruojantys žaismingomis dantukų ir mažyčių kvadratėlių linijomis, bei dideli 

languotų skarų plotai. (Jei kostiumas be pečius gaubiančios skaros — dar ir siauri marškinių 

ornamento dryželiai). Ir prijuosčių, ir skarų raštas pagrįstas dryželių ritmo pulsavimu. Subtilus 

atskirų vingelių ar dantelių piešinys tarsi užgožiamas bendros polifoninės kompozicijos 

skambesio. Visų minėtų drabužių paviršiai, nors smulkiai suskaidyti, kostiume sudaro vientisą 

spalvinę plotme, kurioje neišryškėja kokio nors atskiro ornamentinio ženklo piešinys. Visos kitos 

raštuotos kostiumo dalys palyginus yra nereikšmingos bendriausiam žemaitės kostiumo vaizdui, 

o jų ornamentas, netgi jei jo piešinys sudėtingas (pvz., baltųjų siuvinėjimų), gerokai prislopsta 

greta ryškių naminių kostiumo audinių. 

Ritmingu spalvinių plotų dėstymu pagrįstas, įtaigus daugiau savo sodriu koloritu negu 

pavienių detalių (taip pat ir ornamentų) piešiniu, žemaičių moterų kostiumas paprastai 

glumindavo pirmuosius tyrinėtojus. A. Tamošaitis vadina jį „savotiškiausiu” 19 ir savo piešiniuose 

bando suteikti žemaičių ornamentams labiau įprastą kitose etnografinėse srityse struktūrą. 

Šios ypatybės būdingos visos Žemaitijos moterų kostiumams, tačiau stipriausią išraišką jos 

yra įgavusios būtent šiaurinėje regiono dalyje, kurioje ir naujesnis, XIX a. antrajai pusei 

būdingas drabužių dekoras buvo komponuojamas laikantis senųjų vietinių tradicijų. 

Išnašos 

1. Straipsnyje remtasi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje ir Kauno 

M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomais lietuviu liaudies drabužių rinkiniais. 

2. Terminu „tautinis kostiumas” čia vadinamas kostiumas, sukurtas daugiau ar mažiau tiksliai 

imituojant XIX a.—XX a. pr. kaime vilkėtus išeiginius drabužius. Dėvimas kaip priklausymo 

217

tam tikrai tautai simbolis, dažniausiai liaudies šokių ar dainų atlikėjų. Lietuvoje tautinis 

kostiumas pasirodė XIX a. pab.—XX a. pr., taigi jau nykstant kaimo tradicinei aprangai, 

vadinami „liaudies kostiumu”. 

3. Bernotienė S. Lietuvių liaudies moterų drabužiai XVIII a. pab.—XX a. pr. Vilnius, 1974 

(toliau — Lietuvių liaudies moterų...). P. X—XII; Glemžaitė M. Lietuvių tautiniai drabužiai. 

Vilnius, 1955. P. 65—66; Lietuvių liaudies menas. Drabužiai (toliau — LLM. D). Vilnius, 1974. 

P. XXVIII—XXX; Lietuvių liaudies menas. Vilnius, 1993. P. 16; Tamošaitis A. Lietuvių moterų 

tautiniai drabužiai. Kaunas, 1939 (toliau — Lietuvių...). P. 133—158; Tamošaitis A. Lithuanian 

National Costume. Toronto, 1979 (toliau — Lithuanian...). P. 210—231. 

4. Bernotienė S. Valstiečių prijuosčių spalvos // Spalva lietuvių liaudies mene. Vilnius, 1988 

(toliau — SLLM). P. 64; Bernotienė S. Lietuvių valstiečių skaros // Liaudies meno savitumas. 

Vilnius, 1984. P. 49—54; Kulikauskienė V. Regioniniai vyrų drabužių spalvų ypatumai // SLLM. 

P. 44—45; Mastonytė M. Žemaitijos moterų drabužiai XIX a.—XX a. pradžioje // Iš lietuvių 

kultūros istorijos. T. 4. Vilnius, 1964. P. 141—155; Miliuvienė M. Moterų liemenių spalvos // 

SLLM. P. 64; Šidiškienė I. Lietuvių valstiečių išeiginių marškinių puošyba XIX a.—XX a. 

pirmojoje pusėje // Liaudies kūrybos palikimas dabarties kultūroje. Kaunas, 1989 (toliau — 

Liaudies kūrybos...). P. 179; Šidiškienė I. Žičkai audiniuose ir drabužiuose // SLLM. P. 81—82; 

Istoriko-etnografičeskij atlas Pribaltiki. Odežda. Riga, 1986 (rusų kalba). (Toliau — IEAP. O). 

5. Tamošaitis A. Lithuanian... Plate 13. 

6. Bernotienė S. Lietuvių liaudies moterų... Il. 266, 267—269, 270—271, 272—273, 274— 

275; LLM. D. Il 385, 386, 399, 414, 415, 426—427, 429. 

7. Tai buvo jungtinė Lietuvos dailės muziejaus ir Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda. 

Eksponatus parinko ir kostiumus sukomplektavo D. Bernotienė ir S. Bernotienė. 

8. Eksponatus parinko ir kostiumus sukomplektavo O. D. Aleknienė. 

9. Miliuvienė M. Moterų liemenių spalvos // SLLM. P. 64. 

10. Bernotienė S. Lietuvių liaudies moterų... P. XII. 

11. Bernotienė S. Ten pat. 

12. IEAP. O. P. 123. 

13. Tumėnas V. Žemaičių rinktinių juostų ornamento bruožai // Žemaičių praeitis. T. 1. P. 166. 

14. Yra išlikęs tamsaus apatinio sijono fragmentas su vilnoniais siūlais šešėliavimo technika 

pažemiuose išsiuvinėta spalvotų gėlių pyne (LNM EMS 6020); šviesaus rusvai pilko milo 

sermėgėlė, kurios krūtinė, apykaklė ir rankogaliai puošti juodais išsiuvinėtais vingeliais ir 

smulkiomis stilizuotų augalų šakelėmis (LNM EMO 144). 

15. Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. Vilnius, 1985. P. 139. 

16. Rudytė D. Kojinės, autai, jų parišimas // Liaudies kūrybos... P. 186. 

17. Rudytė D. Ten pat. 

18. IEAP. O. P. 153. 

19. Tamošaitis A. Lietuvių... P. 133. 

Milius V. Žemaičių etnologijos bibliografija. — Vilnius, 1997. — 60 p. 

Morkūnienė J. Kailių išdirbimas Lietuvoje XIX a. antroje—XX a. pirmoje pusėje // Lietuvos 

etnologija: Amatas ir kūryba. — Vilnius, 1997. — T. 2. — 316 p. — P. 111—206. — Tekste: 

P. 115: „Taip pat panaudota vertinga medžiaga apie kailių išdirbimą, surinkta kraštotyrininkų: 

A. Urbienės apie Viekšnių miestelio [...] kailiadirbį.” 

218

Iš nepažįstamojo atsiminimų / Publikaciją parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 1997. — 

Birž. 7, 11, 14. — Visas tekstas: 

Jau nepamenu, kada ir kieno palėpėje radau sąsiuvinį su senovišku kietu viršeliu. Ant jo 

etiketė su vos įskaitoma antrašte „KKM. Kėdainių apskrities... knyga”. Dar įskaitoma žodžio 

galūnė „los”. Gal — mokyklos? 

Ši svarbi „knyga” su skylutėmis antspaudo virvutėms panaudota ne pagal paskirtį. Likę tik 12 

paskutinių lapų su man nežinomo žmogaus, gimusio gal 1900 m., atsiminimais apie 1913—1915 

metus. 

Jaučiama aukštaičių tarmės ir latvių kalbos įtaka, tačiau išlikusioje atsiminimų dalyje 

neaptikau nė vienos skyrybos klaidos, nors vienas atsiminimų sakinys leidžia manyti, kad 

atsiminimai rašyti seniai, gal Antrojo Pasaulinio karo metu: „Juk šis Pasaulinis karas yra ne kas 

kita, kaip ano tąsa”. Nežinomasis autorius, rašydamas apie mokyklą, prasitaria: „Tą aš žinau iš 

savo dvidešimties metų praktikos”. Tad gal šie atsiminimai rašyti mokytojo, kunigo, o gal kurio 

nors žinomo rašytojo? 

Neradau šių atsiminimų išspausdintų. Kodėl? Kodėl liko tik šie 12 lapų? Čia tik dalis 

atsiminimų. Jie baigiasi nuoroda: „Tąsa trečiame egz. — bloke”. 

Šiemet nepažįstamajam sukaktų 97 metai Kur nuvedė jį likimas? Į karą? Gal į Sibirą?.. Bijau, 

kad mes to nebesužinosime. Šiuose atsiminimuose, nors rašytuose gal jau keturiasdešimtmečio, 

paslaptingas nežinomasis autorius — dar tik 13—15 m. piemenukas, pasakojantis apie 

gyvenimą, mokymąsi ir darbą visai čia pat, bet jau už sienos — Latvijoje. O gal kas nors 

prisimena šiuos autoriaus minimus žmones ir jį patį? 

Bronius Kerys. 

1913 metai 

... Apsigyvenom ten nuo 1913 m. balandžio 23 dienos — švento Jurgio. Nusipirkom 

Viekšniuos karvę, o avis priėmėm ganyti iš kitur. Mat, jei kumetis savų avių neturi, tai gali 

priimti iš kitur. Gyvenimas ten buvo nekoks: stogai šiaudiniai, seni, sandėlis statytas iš akmenų, 

tai viskas sušlapdavo. Upeliukas buvo netoli, tai dažnai eidavom maudytis. Ir meškerioti buvo 

kur. Žuvies tiek pagaudavau, kad mama pradėjo mainyti į silkes. Vėliau, vidurvasary, žuvis taip 

nebekibo. 

Bemeškeriodamas nueidavau iki Vadaksties upės, o šiąja net iki Klykolių. Dažnai, Vadakstyje 

bemeškeriodamas, užeidavau į Bakštų kaimą, pas savo kūmą Liutkienę. Esu nuo jos gavęs puodą 

medaus. 

Miškai visai kaip Lietuvos — be griovių, keliukų. Tik vienas pušynas — durpynas 

nusausintas. Miškuose buvo fazanų, vadinamų auksiniais. Auksinių fazanų patinai labai gražūs 

— uodegos ilgos ir dauguma plunksnų lyg auksinės. 

Vasarą dirbau namie: šėriau kiaules, melžiau karvę, skutau bulves, viriau valgyti. Buvau 13 

metų, tai manęs ūkininkas už mamą darban nepriėmė, nors dvaruose tokie bernaičiai jau dienas 

atlikdavo. 

Atėjus rudeniui, lankiau Vytinias (Vitini) pradžios mokyklą. Mokykla buvo tolokai, tai 

tekdavo nakvoti. Namo pareidavau trečiadieniais ir šeštadieniais. Mokykla buvo toje vietoje, kur 

vieškelis ateina iš Vegerių į Vec-Aucę ir iš Klykolių į Vec-Aucę. Abu vieškeliai susiduria netoli 

Vytinias dvaro. Namas raudonų plytų. Dvare gyveno grafas. Jis turėjo valsčiuje ir daugiau 

folverkų. Dvaras buvo didelis, bet pilies nebuvo. Tik miestiškos išvaizdos rūmas dviejų aukštų. 

Mokykloje buvo vienas mokytojas. Mokė 3 skyrius. Mokė neblogai, bet jo mokinių 

nekeldavo į aukštesnį skyrių. Mokytojas buvo senoviško nusistatymo — supykęs kartais 

apravėdavo ir nežymiai per ausį sudroždavo. Pradėjau mokytis vokiečių kalbos. Latvijoje 

vokiečių kalbos mokė ir pradžios mokykloje. Tiktai nebuvo privaloma — kas užsimokėdavo po 

3 rublius, tą mokytojas ir mokė. 

Toje mokykloje trečią skyrių baigiau labai gerai, tik be naudos, nes, grįžus į Vec-Aucės — 

Putnų pradžios mokyklą, į ketvirtą skyrių neperkėlė — reikėjo antrus metus tame pat skyriuje 

būti. Draugų čia gana turėjau — nes mane dauguma mylėjo. Iš draugų Vytinias pradžios 

mokykloje pamenu Skudrą ir jo sesutę iš Lietuvos pusės Bileikių kaimo. Jis turėjo gražų balsą ir, 

būdavo, mes sudainuodavom. 

219

1914 metai 

1914 metais mano tėvai buvo sulygę į Dzelzų dvarą. Jis buvo tarp Vec-Aucės ir Benės. Nuo 

Vec-Aucės 5-6 km. Dvaras buvo prie pat vieškelio, netoli ėjo ir geležinkelis. Dvaras buvo 

nemažas — laikė 16 kumečių. Kumetynai buvo du. Vienas vienoje pusėje dvaro, pamiškėj, 

arčiau Vec-Aucės, o kitas kitoj pusėj, arčiau Benės. Mes gyvenome pirmajame, kuris iš raudonų 

plytų buvo mūrytas. 

Dvaras buvo gražioj vietoj, ypač mūsų kumetynas pamiškėj. Iš čia per mišką ėjo keli takai. Ir 

miškai, ir dvaras priklausė Vec-Aucės grafui, bet buvo išnuomotas vienam latviui. 

Mūsų ateities planai buvo tokie — pagyventi dvare bent 10 metų, paskui pirktis Lietuvoj 5-7 

hektarus žemės. Mat mama jau turėjo banke kiek pinigų. Gyvenom gana gerai. 

Aš jau turėjau 14 metų ir ėjau dienas dvaran. Neidavau tik tada, kai reikėdavo ravėti ir 

vežimus krauti. Dvare buvo tokia tvarka: kumetis turėjo turėti savo kirvį, kastuvą, 4 apynasrius, 

2 vadžias, 2 šienvežio kartis, 2 virves vežimams rišti ir 16 „varpčių” — kai latviškais vežimais 

veža šiaudus, šieną, reikia turėti ratams 8 po metrą ilgumo pagalius, kurie galuose dvišaki. Tuos 

pagalius sustato lentiniuose ratuose po 4 šonuose. Vežimas pasidaro daug aukštesnis ir kiek 

ilgesnis. Visam tam sudėti, o ir pačiam įeiti pietus pavalgyti kiekvienas kumetis turėjo po būdą, 

nelyginant išeinamoji vieta. Ją užrakini, ir tvarkoj. Pietų, mat, namo neidavo, o valgydavo dvare. 

Kumetynai už kilometro, o pietų pertrauka tebuvo tik 2 valandos, pas ūkininkus — 3 valandas. 

Vyrai turėjo būti darbe taip: saulei tekant jau dvare, saulei leidžiantis — vėl dvare. Vyrai 

dirbdavo kasdien, o moterys turėjo išeiti 75 dienas. Jos eidavo darban nuo pusryčių — nuo 7 

valandos, iki vakaro. Tad kumečio šeima būtinai turi būti iš 3 žmonių, kad būtų kam likti namie. 

Algos buvo geros, kaip apskritai Latvijoj, tad kumečiai, turintieji mažiau šeimos, gerai 

gyveno. Kumečiai turėjo savo atskirą ganyklą karvėms ir avims ganyti. Ganydavo padieniui. 

Kadangi kai kurie kumečiai laikė po 2 karves ir dar veršį, tai gyvulių buvo apie 20, neskaitant 

avių. Mat, mūsų kumetyne buvo 8 kumečiai. 

Kas dvare nėra tarnavęs, tas jo bijo. Mat, čia labai reikia daboti laiką. Pusryčiams skirta pusė 

valandos, tad jei pavėluosi vyrams pusryčius laiku nunešti, tai ir liks be pusryčių. Nunešti ne taip 

paprasta, kaip atrodo. Dvaro laukai platūs, ir nežinia, kuriam pakrašty dirba. Jei sutinki vagarį — 

darbų prižiūrėtoją, tai jis pasako, o jei ne, tenka skubiai pačiam laukuose ieškoti. Pusryčių į dvarą 

neina, valgo lauke. Iš tikrųjų taip baisu nėra. Gyventi dvare visada geriau, negu pas ūkininką. 

Tą vasarą pradėjau pjauti, tad padėjau patėviui šieną, dobilus, rugius nupjauti. Dalgį, žinoma, 

įtaisydavo patėvis. Latvijoj dvaruose kumečiams duodavo dobilų ir pievų. Dobilų pripjovėm 

puspenkto vežimo, o šieno apie 6. Vežimai, žinoma, vienkinkiai. 

Rugius pjauti dvaras atiduodavo taip: padalys rugių lauką į sklypus po 10 pūraviečių ir duos 

kumečiams traukti popieriukus. Prie tokios tvarkos niekas nesiskundžia. Nors rugiai niekuomet 

nebūna vienodi, smulkių nepasitaikė. Visas 10 pūraviečių reikia apdirbti per 5 dienas. Nugrėbti 

dvaras duodavo grėberką, nors galėdavo neduoti. Mes savo rugių rėžį apdirbom per 4 dienas, o 

penktą ilsėjomės. Jei greičiau nupjauni ir eini dvaran, tai už likusias dienas dvaras apmoka: 

vyrams po 1 rublį, moterims po pusę rublio už dieną. 

Dobilų ir pievų rėžius atiduodavo taip pat. Šieno 5 „pūravietes” reikėjo sutvarkyti ir išvežti 

per 4 dienas. Jei lyja, eik dvaran dirbti, tada dienos neatskaitys. Pievas ir rugius, ypač rugius, 

kumečiai prašydavo atmatuoti šeštadienį. Kai kurie pasidarys alaus, pasipjaus ėriuką, suprašys 

aplinkinių ūkininkų bernus, mergas talkon ir, žiūrėk, sekmadienio rytą visas rėžis guli. Tada 

valgo, geria ir dainuoja. Sekmadienį pavakary sustatė, pirmadienį nugrėbė, ir 4 dienos dar liko. 

Mes talkos nekėlėm, dirbom patys. 

Griovius taip pat kasdavo, kaip sako, „orum”. Atmatuodavo tam tikrą dalį, ir nesvarbu, per 

kiek laiko iškasi. Iškask dienos dalį nors per pusę dienos, o kitą pusę dienos būk namie — niekas 

tau nieko nesakys. Jei dienos dalies per dieną neiškasi, tai nors ir nebars, bet būsi pajuokiamas ir, 

ko gero, dvaras kitiems metams nelaikys. 

Šv. Jono „šeštadienio” vakaras visur Latvijoje švenčiamas, tai buvo švenčiamas ir tam dvare. 

Suėjo kumečiai, jų pačios, dukterys ir net vaikai. Kumečiai uždegė kelias bačkeles ir pakėlė 

aukštai ant karčių. Paskui visi dainavom ir šokom, kaimynuose darėsi tas pat. Taip ir rodosi, kad 

tą vakarą visa Latvija švenčia savo prakilniausią šventę. 

220

Paskui pats ponas kumečius vaišino iš bačkelės alum ir degtine, o ponia dalijo užkandžius. 

Moterims davė vyno su saldžiu pyragu. Aš gavau ir vyno, ir degtinės. To pyrago nesuvalgiau ir 

įsikišau kišenėn. Beeidamas namo tarprugy ir užmigęs... Atsibundu — saulutė jau pakilusi, galva 

svaigsta, o kišenėj saldusis pyragas pritepęs visus pašalius. Pareinu — mama stebisi, o patėvis 

juokiasi. 

Tą vasarą prasidėjo tas nelemtasis karas. Mes, kumečiai, mažai laikraščius teskaitėm, tai 

mums tas karas buvo labai staigus įvykis. Tiksliai nepamenu, bet, regis, buvo liepos mėnuo. 

Rugiai, berods, jau buvo suvežti, kai mano patėvis gavo žinią išvykti. Tuoj susiruošė ir abu su 

mama palydėjom į Vec-Aucę. Grįžom tik mudu su mama, o mūsų vyriausias duonos pelnytojas 

drauge su kitais buvo išvežtas į apskrities miestą Tukumą. 

Tų pačių 1914 m. rudenį, bene lapkričio mėnesį, su manimi ir mama atsitiko įdomus įvykis. 

Dažnas sakydavo, kad mūsų kumetyne baido, bet mes per visą vasarą nieko nebuvom nei matę, 

nei girdėję. Vakare, apie 9-10 valandą, mudu su mama susirengėm gulti. Žiburys jau buvo 

užpūstas. Man besirengiant lovoje, staiga kambario durų klemka kla-klapt! Durys — girkšt, ir 

kambario asla lyg kas keturpėsčias šliaužtų mamos link. Prie mamos lovos sustojo. Persigandau 

ir pasiruošiau gintis. Nieko daugiau negirdėdamas, klausiu mamą: „Ar Tamsta girdėjai?” Ji tada 

ir manęs to paties paklausė. Atsargai prislinkau prie krosnies ir staiga įžiebiau degtuką. Žiūrim 

— nieko nematyt. Įžiebiau lempą, žiūriu po lovom — taip pat nieko. Žiūriu į duris — tos 

uždaros! 

Mudu su mama vėliau sprendėm — gal tuo momentu patėvis žuvo, tai galėjo apsireikšti. Apie 

tą patį laiką gavom ir paskutinį patėvio laišką, kuriame rašė išvykstąs frontan ar jo link. Bet tai ir 

buvo jo paskutinė žinia. 

Kiek vėliau, 1916 metais, jau būdamas Maskvoje, rašiau į Rusijos Raudonąjį kryžių. Gavau 

atsakymą, kad eilinis Antanas Danauskis be žinios dingo — „propal bez vesti''. 

1914-15 metų žiemą dar lankiau Vec-Aucės Putnų pradžios mokyklą. Nors, likęs trečiame 

skyriuje antrus metus, mažai bepramokau, tačiau vis pramokau — daugiausia rašyt ir 

geografijos. Kai atėjo paskutinė diena ir su mokykla bei draugais reikėjo skirtis, buvo labai gaila. 

Aiškiai žinojau, kad daugiau mokyklon niekas nebeleis, tad eidamas namo, vis atsigręždavau dar 

kartą pažvelgti į mokyklą. 

1915 metai 

Mano planas buvo toks: stot tą vasarą pas ūkininką tarnaut, užsidirbt pinigų ir nuo rudens stot 

prie Vec-Aucės dvaro kalvio amato mokytis. 

Apie šv. Jurgį mane prirodė piemeniu pas vieną turtingą latvį. Prirėdė Cukurienė, kuri gyveno 

netoli Putnų mokyklos. Viena jos duktė pas tą latvį buvo tarnavusi kambarine tarnaite. Cukurienė 

sulygo kitą savo dukterį tom pat pareigom, tad pas tą patį latvį tarnavom du iš tos pačios 

mokyklos. Toje mokykloje tiek mūsų ir tebuvo lietuvių — aš ir tos Cukuraitės. Jos gėdydavosi 

prisipažinti esančios lietuvaitės! 

Mudu su tuo latviu nuvažiavom į Putnų mokyklą, nukėlėm nuo aukšto mano lovą, skrynelę, 

užsukom dar pas Cukurienę ir grįžom į Dzelzų dvarą, pas mus. Čia palikom mano lovą, skrynelę 

ir toliau vienu du važiavome pas jį namo. Kalnu muiža — Kalnų dvaras buvo Penkulės valsčiuje, 

už Benės dar apie 8-9 km, taigi toli. Vieta graži. Netoli buvo gražūs kapai, toliau, prie vieškelio, 

bažnyčia. Nepertoli ir geležinkelis. 

Ūkis didelis, nes samdydavo 3 bernus, 3 mergas ir kambarinę, 2 piemenis. Tais metais tebuvo 

tik 2 bernai, 3 mergos, kambarinė ir aš — vienas piemuo. Jau iš gyvulių skaičiaus — 32 galvijų, 

apie 60 avių — galima spręsti apie ūkio didumą. Arklių buvo likę mažai — 4. Kiti buvo 

mobilizuoti. 

Pats ūkininkas buvo senas, bet neblogas. Tik šeimininkė, jo žmona, buvo sudžiūvusi ir bjauri 

— burzgėdavo ir burzgėdavo. Buvo dvi dukterys. Vyresnė šeimininkaudavo, jaunesnė lankė 

realinę gimnaziją. Vyresnioji irgi buvo mokyta — kalbėjo vokiškai ir rusiškai. Buvo ir sūnus, gal 

18 metų, irgi lankė realinę mokyklą. 

Algos man buvo sulygta tiek: 80 rublių pinigais, 3 pūrai bulvių sodinti ir 10 aršinų juodo velto 

ir spausto milo. Alga buvo didelė, bet ir mano pareigos nemažos. Kol žolė įžels, maždaug iki 

Sekminių, bandos neganys, tai eisiu lauko darbus dirbti. Akėsiu, drapakuosiu, tik nearsiu, jei bus 

per sunku. Arti ir negavau, nes ūkininkas man, nemokančiam, arti nedavė. Ėjau akėti, drapakuoti. 

221

Pakels arkliai galvas aukštyn, aš ir nebeužmaunu jiems pavalkų — arkliai dideli! Pradžioj, kol 

nepratęs, padrapakavau nuo saulės iki vakaro, nė vakarienės nebereikia, nors graban dėk. 

Arkliams botago nereikia, tik spėk eiti. Kelia anksti, taip, kad saulei tekant spėtum išeiti darban. 

Vakarykščiai prisivaikščiojęs, nuvargęs, rytą keliamas iš lovos virste beišvirsti, atsikelti nepajėgi. 

Taip man, 15 metų bernaičiui, tą vasarą atrodė. Žinoma, prie visko pripranti, tai apsipratau ir aš. 

Vėliau man tie lauko darbai nebeatrodė taip sunkūs. 

Pradėjęs ganyti, kas rytą, kol tarnaitės pamelš karves, turi karvėms pripjauti pašaro, jį 

sugrėbti. Per pietus parsivesti iš lauko arklį, pasikinkyti, tą pašarą parsivežti ir pašerti karves, 

veršius. Paskui arklį nukinkyti, pagirdyti ir vėl į laukus nujoti. Tada tik eik pietaut. Be to, bent 

porą kartų savaitėj reikėjo galvijus ir avis kreikti. Karvių ir veršių buvo 32, o avių apie 60. 

Buvo sukalbėta, kad mane pietų pašauks ginti namo 10 valandą, bet taip niekada nebūdavo. 

Vis, būdavo, pašauks, kai pusė dvyliktos, retai kada 11 valandą. Tad, žiūrėk, kol viską padarysi, 

jau visa šeimyna pavalgiusi eina pokaičio, o aš tik pietaut. Mergos pyksta, barasi. Reikia ir joms 

eit pokaičio, o čia stalas nevalytas, nes aš dar nevalgęs. Kovojau su tuo visaip, bet vis tiek mane 

nuskriausdavo. 

Svarbiausia, kad esi laisvas sekmadienį. Nors buvau tik piemuo, bet su bernais gerai 

sugyvenau. Šeštadienio vakare jie, būdavo, nusivesdavo į kaimynus, prie savo draugių — 

merginų. Ten, būdavo, griešim, šoksim ar dainuosim. Kartais auštant bepareisim. Kai ėmiau 

ganyt, ne kartą sekmadienio rytą jie mane pamigindavo — pripjaudavo pašaro, išgindavo iki 

pusryčių už mane bandą. Aš vėl kartais sekmadieniais jiems arklius pagirdydavau, perkeldavau ir 

parvesdavau, o jie galėdavo abu išeiti. Jei reikėdavo, ir pakinkydavau. 

Šeimininkas dažnai sakydavo, kad nesąs matęs piemenį su bernais taip sugyvenant, kad bernai 

piemenį „pas mergas” vestųsi. Žinoma, iš to nieko blogo nebuvo, nes aš į jų ir mergų reikalus 

nesikišdavau. Su tom jų mergom ir pašokdavau, nes jos mane nuo bernų ne ką teskyrė. 

Kaip buvo gyventi ten? Bernams — gana gerai, nes jie tik su šeimininku reikalų teturėjo. 

Mergoms — jau kiek blogiau, nes šios susidurdavo su sene. Man, piemeniui, visų blogiausiai, 

nes visi norėjo man komanduoti. Aplamai, ten buvo gera vieta. Maistas buvo geras, tik reikėjo 

dirbti. 

Išbuvau ten gal iki birželio mėnesio, nepamenu, kurios dienos, o tada jau teko nuo karo 

bėgti... 

Savoniakaitė V. Audiniai kaimo kultūroje: lietuvių geometriniai raštai XIX—XX amžiuje // 

Lietuvos etnologija. — T. 4. — Vilnius, 1998. — 248 p. — Tekste: P. 21: „Seniausios pateikėjos 

— tai 1896 m. gimusi Uršulė Liaugminaitė iš Viekšnių”. — P. 35: „Uršulė Liaugminaitė, 

g. 1898 m. Purvėnų k., Viekšnių ap., Akmenės raj. — ES, b. 1466 (14), 1991 m., L. 40”. — 

P. 165: „Divonai, audė Virkutienė, Žibikų k. [...], Rubkaitė, Viekšniai”. — [Minima M. Rupkaitė. 

ES — tai Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštynas]. 

Šiurkuvienė Jolanta. „Poilsėliui” ruošiami nauji drabužiai // Šiaulių kraštas. — 1999. — 

Saus. 21: „Autorės nuotr. Viekšniškė Birutė Maželytė kostiumus „Poilsėlio” ansambliui audžia 

staklėmis, pasiskolintomis iš Kairiškiuose gyvenančios 91-erių metų senutės”. — Visas tekstas: 

Biržiškų vardo viekšniškių draugijos folkloriniam ansambliui „Poilsėlis” siūdinami nauji 

kostiumai. Sijonus, liemenes ir prijuostes dainininkams audžia viekšniškė Birutė Maželytė. 

Batai ir marškiniai jau yra 

Pasak Viekšnių kultūros namų direktorės Birutės Švažienės, Biržiškų vardo viekšniškių 

draugijos folklorinis ansamblis „Poilsėlis” iki šiol neturėjo savo sceninių drabužių, juos iš visur 

skolindavosi, tad sijonu dainininkės vilkėdavusios vienokiu, liemene — kitokia. Galų gale 

Biržiškų vardo viekšniškių draugijos pirmininkė Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė ėmusi prašyti 

rajono merą Anicetą Lupeiką, mačiusį keletą „Poilsėlio” koncertų, pinigų naujiems kostiumams. 

Gavus dešimt tūkstančių litų, jau nupirkti auliniai batai ansamblio vyrams, pasiūti jiems bei 

moterims autentiški marškiniai iš lino. Vyriškus baltinius sukirpo ir siuvo Viekšnių žemės ūkio 

mokyklos dėstytoja Grasilda Povidienė, prieš tai specialiai paruošusi gana įnoringą lininį audinį. 

Sijonai audžiami 

222

Austi naujuosius „Poilsėlio” sijonus, liemenes ir prijuostes paprašyta viekšniškės audėjos 

Birutės Maželytės. Prieš tai ansamblio vadovė Nijolė Kontutienė aprašuose, nuotraukose 

išžiūrinėjusi, kokie turėtų būti žemaičių liaudiški drabužiai. Medvilninių siūlų audiniams 

parsivežta iš Plungės ir nors, anot Viekšnių kultūros namų direktorės B. Švažienės, šių didelio 

pasirinkimo nebuvę, kostiumai išeisią gražių, ne itin ryškių spalvų. Kiekvienam jų B. Maželytė 

sugalvojanti, pritaikanti vis kitokį marginimo raštą, spalvas pasirenkančios ir ansamblio moterys. 

„Šiaulių kraštui” lankantis pas audėją, ji parodė mėnesio savo darbą — audė septintą sijoną. 

Išrodžiusi rietimą medžiagos liemenėms, B. Maželytė paaiškino, jog, baigusi sijonus, griebsis 

prijuosčių. 

Austi pamokiusi draugė 

Pasak B. Maželytės, po karo jos mama ausdavo medžiagas iš savo augintų avių vilnos. Tačiau 

tuomet B. Maželytė audimu itin nesižavėjo, labiau mėgo megzti, siūti. O austi ją įkvėpusi, 

pirmąsias stakles padėjusi „užsitaisyti” dabar jau mirusi draugė. Šios tik vienąsyk pamokyta ir 

padedama savamokslė, 68-erių metų audėja B. Maželytė dabar mokanti austi viską. O 

savarankiško audimo pradžią beveik prieš trisdešimt metų jai primena kambaryje ant langų 

pakabintos sudėtingu audimu mirusios draugės išaustos užuolaidos bei pačios B. Maželytės 

išausta pirmoji tebeklojama, nuo laiko kiek apiblukusi lovatiesė. 

Dirbusi ir akmenskalde 

B. Maželytė iki šiol ausdavo anos draugės padovanotomis staklėmis, tačiau, paprašyta išausti 

„Poilsėlio” dainininkių sijonus, gavo ieškotis kitų staklių. Mat jos turėtosios pasirodė esančios 

per siauros šiems drabužiams. 

Pasak audėjos, pabaigti austi dvidešimties dainininkų kostiumus dar užtruks kiek laiko. Be to, 

ji dirbanti priebėgomis — tenka slaugyti iš ligos patalo nebepakylantį brolį, apeiti nediduką 

ūkelį. 

Beje, prieš atsidėdama audimui, B. Maželytė ilgai dirbo ir ligoninėje, ir labai sunkiai — 

akmenskalde. Audėja džiaugiasi, kad ir tokiu darbu, laimė, rankų audimui neatmušusi. 

Šiurkuvienė J. Viekšniuose — konferencija ir sukaktys // Šiaulių kraštas. — 1999. — Geg. 5: 

ir nuotraukos. — Tekste: 

„Praėjusį šeštadienį [1999 05 01] Viekšniuose surengta respublikinė konferencija „Žemaičių 

kultūros įvairovė ir jos atspindžiai Viekšnių krašte”, paminėtas Biržiškų vardo viekšniškių 

draugijos bei jos folklorinio ansamblio „Poilsėlis” dešimtmetis.” Išklausyti pasakojimai apie 

tautosaką, L. Skabeiką, žemaičių moterų drabužius, viekšniškių dainavimo ypatumus, kraštotyrą, 

Biržiškų ekspoziciją muziejuje. Skyriai: Konferencijoje ir padainuota. „Poilsėlis” atliko kadrilį. 

Rozga Leopoldas. Viekšniškiai tęsia šviesuolių tradicijas // Vienybė. — 1999. — Geg. 6: ir 

nuotraukos. — Tekste: „Šeštadienį [1999 05 01] Viekšniuose gražiai paminėtas Biržiškų 

draugijos ir folklorinio kolektyvo „Poilsėlis” įsikūrimo dešimtmetis. Ta proga įvyko trečioji 

Biržiškų draugijos konferencija.” 

Senieji jomarkai: Viekšnių krašto sakmės [10] / Pagal kraštotyrininkės Amelijos Urbienės 

tekstus parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 2000. — Geg. 16. — Tekste: 

...Pačiame turgavietės viduryje uždengtas šulinys. Svirties nėra. Nori vandens — suk veleną. 

Geležine grandine ir išsitrauksi iš šulinio šaltutėlio vandens kibirą. Vanduo čia skanus. 

Nuo šulinio į tilto pusę, per patį turgavietės vidurį, atokiai vienas nuo kito, stovi mediniai 

nameliai — krautuvėlės. Jose prekiaujama šviežia mėsa, įvairiais maisto produktais, duona, 

barankomis ir šiaip ūkiškomis prekėmis. Tų namelių tarpuose, ant pliko grindinio, savo prekes 

išsidėsto puodininkai, klumpininkai bei kiti smulkūs verslininkai. Prie krautuvėlių eilės galo turi 

būdą pasistatęs Brazdauskas, kuprelis. Jis čia prekiauja savo darbo saldainiais, cukriniais 

gaideliais, vištytėmis ir meduoliais — gražiausiomis tešlinėmis lėlytėmis — panelėmis. Jo būda 

visuomet žmonių apstota, nes kiekvienas grįždamas nori parvežti saviškiams lauktuvių. 

223

Pats kuprelis turi bene aštuonetą vaikų. Jo uždarbis, matyt, neblogas — kuprelio vaikai gerai 

aprengti ir, atrodo, sotūs. Niekas kitas miestelyje nemoka iškepti tokių meduolių ir padaryti 

cukrinių paukštyčių. O kuprelis savo darbo paslapčių niekam neišduoda. 

Paulikas — puodininkas. Jis turi savo dirbtuvėlę. Turgaus dienomis abu Paulikai, prisikrovę 

aukštus ratelius savo dirbinių, patys atveža juos į turgų. Čia ant grindinio Paulikienė ir išdėlioja 

savo ąsočius, puodus, puodelius, bliūdus, bliūdelius, žegnones, švilpynes, vazonus, pelenines, 

sviestines, vazas. 

Siulkė Pirtininkė savo silkes, žinoma, galėtų ir krautuvėlėje pardavinėti, bet prie durų, ant 

grindinio, daug geriau prekyba eina. 

Kasmet Viekšniuose būdavo 4 jomarkai: Bažnyčios pašventinimo, Sekminių, Švento Jono ir 

„Rožančavos”. Turgai būdavo antradieniais ir penktadieniais. 

BAŽNYČIOS PAŠVENTINIMO JOMARKAS. Bažnyčios pašventinimo atlaidai būdavo 

sausio 18 dieną. Jomarkas — pirmą antradienį po atlaidų. Per jomarką būdavo samdoma 

šeimyna. Sueidavo vaikiai, mergės, suvažiuodavo gaspadoriai. Sužinodavo, kam ko reikia. 

Pasiklausinėdavo vieni kitų, kurie gaspadoriai geri. Jeigu per jomarką sulygdavo, tai ir 

magaryčias sugerdavo. Į jomarką iš Varnių atveždavo šlajų, iš Platelių — gyvų žuvų, dažniausiai 

— stintų. Žuvys būdavo suleistos į vanas su vandeniu. 

SEKMINIŲ JOMARKAS. Sekmines seniau švęsdavo dvi dienas — sekmadienį ir 

pirmadienį. Jomarkas — antradienį po Sekminių. Samdiniai išsilygdavo Sekminių jomarką kaip 

išeiginę dieną. Per Sekminių jomarką būdavo pardavinėjami paršeliai. Į jomarką atvažiuodavo 

cirkas, karuselė. 

ŠVENTO JONO JOMARKAS. Birželio 24 dieną Viekšniuose dideli šv. Jono atlaidai. 

Jomarkas — pirmas antradienis po atlaidų. Samdiniai ir šį jomarką išsilygdavo kaip išeiginę 

dieną. Gaspadoriai tuomet pirkdavo dalgius, grėblius. Iš Žagarės atveždavo šviežių braškių. Į 

jomarką atvažiuodavo cirkas ir karuselė. 

„ROŽANČAVOS” JOMARKAS. „Rožančava” — spalio 2 dieną. Jomarkas — pirmą 

antradienį po „Rožančavos”. Pats didžiausias jomarkas Viekšniuose. Kai miestelyje 

nebesutilpdavo, sustodavo už Ventos tilto, „pastauninke”. Į jomarką suvesdavo ir suveždavo 

arklių, karvių, kiaulių, avių, žąsų, ančių, kalakutų, vištų. Priveždavo maišus obuolių, grūšų. Pilni 

vežimai visokių grūdų. Suvažiuodavo „kupčiai”. Jie supirkinėdavo gyvulius, paukščius, grūdus. 

Turgai būdavo, kaip jau sakyta, antradieniais ir penktadieniais. Penktadieniais — didesni, nes 

prieš „subatą” — žydams šventą dieną. Į turgų, prie vandens pompos, miestelio žvejai atveždavo 

šviežių žuvų. Jas dažniausiai pirkdavo vietiniai žydai. Iš kaimų moterys penktadieniais 

sunešdavo ir suveždavo vištų, viščiukų — vis tai žydų šventei. Viekšnių pirklys Blanka 

supirkinėjo paukščius ir vežė juos į Rygą. Įsisteigus „Lietūkiui”, ši firma Viekšniuose turėjo savo 

tarnautojų — kiaušinių supirkėjų. Supirktus kiaušinius čia pat supakuodavo į dėžes ir išveždavo į 

Mažeikius. Turgus ilgai neužsitęsdavo. Žmonės, pardavę ir apsipirkę, važiuodavo namo, ilgai 

miestelyje neužsibūdavo, nebent būtų „pijokai”. Tie tai ilgai sėdėdavo Šepučio traktieriuje — kol 

tik pinigų turėdavo. 

Su „šeinakatarinkomis” per jomarkus atvažiuodavo bent keliolika žmonių. Ant vienos 

„šeinakatarinkos” tupės papūga, ant kitos — marių kiaulytė. Už 10 centų jos ištraukdavo 

„laimę”. „Laimė” būdavo įdėta į vokelį. Joje būdavo surašyta, ko reikia saugotis, kas atsitiks. 

Kartais būdavo įdėtas žiedas — „šliūbis” arba su „akele”. 

Fokusininkai ant stalų mikliai mėto kortas. Turėjai atspėti: „juoda” — „raudona”. Jei atspėjai 

— tau 50 centų, jei ne — pats 50 centų moki. Už 20 centų galėjai keletą kartų karuselėje 

apvažiuoti aplinkui, atsisėdęs į „karietą” arba raitas ant mažo „arkliuko”. 

Cirkas iš Šiaulių atvažiuodavo vasarą — per Sekminių ir šv. Jono atlaidus. Atvažiuodavo dar 

prieš atlaidus. Pasistatydavo didelę drabužinę būdą, kurioje būdavo rodomi gyvuliai: baltosios 

meškos, tigras, leopardas, liūtas, kupranugaris, beždžionė, lapė, šuneliai, „visokių štukų” 

išmokyti. Baltąsias meškas pavedžiodavo po jomarką, kad žmonių daugiau pritrauktų į cirką. 

Jomarke ir ledų joms nupirkdavo, pavaišindavo. Prieš I pasaulinį karą cirkas taip pat 

atvažiuodavo iš Šiaulių, „ale tumet nedaug kū teturėjo”. Vedžiodavo šunelį, aprėdytą „jupele”, 

224

lapę, beždžionę — taip pat aprengtas. Jakavičius rodydavo visokius fokusus. Iš Klaipėdos į 

jomarkus atvažiuodavo „Lietuvos muilo” mašina ir reklamuodavo ūkišką muilą „Žuvelė”. 




VIII. Tradicijos ir papročiai 

Užlieknės apylinkių vietiniai gyventojai kalbėjo ir dabar tebekalba žemaičių dounininkų 

tarme. Šiame pasakojime minimi įvairūs šnekamojoje kalboje vartoti barbarizmai, kai kurie iš jų 

gajūs iki šiol. Kalba teršiama vis naujomis svetimybėmis, ypač rusiškais keiksmažodžiais. 

Seniau visada sveikindavosi tik katalikiškai: įėjus į trobą — „Tebus pagarbintas Jėzus 

Kristus” arba „Garbė Jėzui Kristui”, atsakydavo „Per amžius. Amen”, susitikus lauke — „Dieve, 

padėk”, atsakydavo „Ačiū” arba „Dėkui”. Atsisveikinant sakydavo „Sudie” ar „Su Dievu”. 

Tarybiniais metais paplito pasaulietiški pasisveikinimai. Pastaruoju metu dažniausiai 

pasisveikinama palinkint labos dienos, ryto ar vakaro, o atsisveikinama katalikiškai. Seniau 

žmonės prieš valgį visada žegnodavosi, ko nepasakysi apie dabartinius laikus. Prie pakelės 

kryžiaus ar medžio koplytėlės nukeldavo kepurę. 

Krikštynos 

Seniau žmonės gimusį kūdikį stengdavosi pakrikštyti kaip galima greičiau — per mėnesį ar 

du. Senaisiais laikais daug naujagimių mirdavo, o nekrikštyta vėlė neina į dangų. Krikščionišką 

vardą vaikui parinkdavo tėvai. Pirmagimiui dažnai duodamas tėvo arba motinos vardas. Krikšto 

tėvais stengiamasi pasirinkti gerus žmones. Su kūdikiu į bažnyčią važiuodavo tik kūmai. Ten 

atliekamos krikštijimo apeigos. Kūmams važiuojant su kūdikiu iš bažnyčios, kaimo vaikai ant 

kelio padarydavo užtvarą. Pravažiavimą kūmai turėdavo išsipirkti lauktuvėmis. Krikštynų vaišės 

vykdavo dvi tris dienas, priklausomai nuo ūkininkų turtingumo. Neturtingesnieji apsieidavo ir be 

vaišių. 

Panašios krikštynų apeigos išsilaikė iki šiol. Skirtumas tas, kad vaikas šalia tautinio ar kito 

nekrikščioniško vardo, įregistruoto valstybinėje įstaigoje, gauna antrą, krikščionišką vardą. 

Tarybiniais metais vaikai irgi buvo masiškai krikštijami, ko nepasakysi apie kitas bažnytines 

apeigas ir ritualus. Dar viena įdomi detalė. Šiandieniniai septyniasdešimtmečiai neretai turi dvi 

gimimo dienas. Pirmoji tikroji gimimo diena, kuri sužinoma iš tėvų ir kitų artimųjų. Antroji, kuri 

įrašyta pase, tai krikšto data. Anais laikais krikštijimas atitiko vaiko įregistravimą. Paūgėjusius 

vaikus, maždaug nuo šešerių metų, kunigai arba davatkos išmokydavo poterių ir paruošdavo 

pirmajai komunijai. Vaikams ir paaugliams vyskupas suteikdavo sutvirtinimo sakramentą, kitaip 

sakant, dermavodavo. 

Vestuvės 

Ruduo ir mėsėdas (laikotarpis nuo Šv. Kalėdų iki Užgavėnių) — piršlybų ir vestuvių metas. 

Kaimynai, giminės, pažįstami vieni kitiems draugiškai papiršliaudavo. Taip sutarę, piršlys su 

vaikinu leisdavosi į piršlybas. Tą patį vakarą buvo deramasi dėl dalies (pasogos). Didelis kraitis 

jaunikiui buvo reikalingas, nes jam, gavus tėvų ūkį, reikėjo turto dalį atiduoti broliams ir 

seserims. Kuo daugiau brolių ir seserų, tuo turtingesnis nuotakos reikėjo. Piršlybų vakarą viską 

sutarus, belikdavo laukti užsakų. Juos per pamokslą skelbdavo kunigas. Jaunojo ūkio apžiūrėti 

vykdavo ūkvaizdžiai: tėvai, jaunoji, piršlys. Buvo tuokiamasi ir iš meilės, kiti susiorganizuodavo 

taip, kad būtų ir meilės, ir turto. Jeigu abu jaunieji neturtingi, tai sakydavo „ženijasi į geibius”. 

Vestuvių pokylis dažniausiai vykdavo jaunosios tėviškėje. Jungtuvių išvakarėse jaunimas 

susirinkdavo į pintuvių vakarą (mergvakarį), kur šokdavo, dainuodavo, draugės pindavo vainiką. 

Atvykdavo ir jaunikis. Rytojaus dieną, tėvams palaiminus, puošniais arkliais ir bričkomis 

vykstama jungtuvių. Į bažnyčią važiuodavo jaunieji, piršlys su svočia, pabroliai ir pamergės, 

broliai ir seserys, kartais tėvai. Grįžusius jaunuosius tėvai sutikdavo su duona, druska ir 

vandeniu. Vartų užtvaros, persirengėliai už stalo, įvairios užduotys jauniesiems laukdavo grįžusio 

iš bažnyčios pulko. Sėdint už stalo buvo deginamas vainikėlis, o nuotakai užrišama skarelė. 

Vestuvių linksmybių kulminacija — piršlio korimas. Jaunajai piršlį išgelbėjus — sujuosus 

rankšluosčiu, būdavo kariama šiaudinė jo iškamša. Vestuvės, įskaitant ir mergvakarį, vykdavo 

225

2—3 dienas. Vestuvių ryšys buvo nesuardomas, jį galėjo nutraukti tik mirtis, todėl niekas 

neišsiskirdavo. 

Pastaruoju metu vestuvės vyksta paprasčiau. Apsieinama be piršliavimo ir mergvakario. 

Piršlys su svočia organizuoja tik vestuvių eigą. Jungtuvių ceremonija vyksta civilinės 

metrikacijos skyriuje ir, jeigu norima, bažnyčioje. Sovietmečiu dėl religinių suvaržymų mažai 

kas tuokėsi bažnyčioje, bet pamažu ši tradicija atsigauna. Grįžtantys po jungtuvių jaunieji su 

pulku aplanko mirusių artimųjų kapus, jeigu tokių turi. Jei galimybės leidžia, jaunasis neša 

nuotaką per tiltą. Jaunųjų sutikimas su duona ir druska, užsėdę stalą persirengėliai, užduotys 

jauniesiems — tai išlikusios senosios tradicijos. Tolesnė vestuvių eiga priklauso nuo piršlių ir 

muzikanto išmonės. Šokiai pradedami jaunųjų valsu ir piršlio polka. Vidurnaktį uždegama 

šeimos ugnis. Jaunosios rūtų vainikėlis ir nuometas prisegami pirmajai pamergei. Vėliau rūtų 

vainikėlis sudeginamas arba atiduodamas saugoti jaunajam. Jaunojo gėlelė prisegama pirmajam 

pabroliui. Vis dažniau atsisakoma piršlio korimo. Vietoje to prisigalvojama įvairių žaidimų ir 

atrakcijų. 

Laidotuvės 

Mirštantiems ir sunkiems ligoniams buvo vežamas kunigas, kad suteiktų nuodėmių atleidimą 

ir ligonių patepimą. Seniau kunigas pas ligonį važiuodavo persijuosęs juostą, kurios abi pusės 

buvo skirtingų spalvų. Viena jos puse juosdavosi vykstant pas ligonį, kita — grįžtant. Jeigu 

kunigas vyksta pas ligonį (tai sprendžiama pagal juostos spalvą) ir vežasi sakramentą, tai 

sutiktieji kelyje žmonės turėdavo nusiimti kepurę ir persižegnoti. Grįžtančio iš ligonio šitaip 

sveikinti nereikėjo, nes sakramentas jau suteiktas. Dabar kunigai vežami mašinomis, o ne arkliais 

kaip anksčiau, tai ir papročio tokio nebėra. Šiandien ne visi yra tikintys, todėl ir kunigas vežamas 

ne visiems ligoniams. 

Žmogui mirus, pirmiausia buvo uždegama žvakė. Parapijos bažnyčios varpų gaudesys tą žinią 

pranešdavo artimiesiems ir tolimiesiems kaimynams. Kaime vyriausias mirusiojo šeimos narys 

pakabindavo specialiai paruoštą lentą ir dviem mediniais plaktukais ją daužydavo. Garsas 

pasklisdavo po kaimą ir žmonės sužinodavo apie mirtį. 

Miręs žmogus buvo nuprausiamas, aprengiamas, vyriškiui nuskutama barzda, apaunamas. 

Atidžiai buvo apžiūrima, kad netrūktų kokio menkniekio. Tada mirusiojo vėlė gali sugrįžti 

pasiimti ir vaidentis. Sutvarkytas velionis buvo šarvojamas alkieriuje. Didžiausios patalpos 

paliekamos laidotuvių dalyviams susodinti bei valgyti. Šarvojimo kambario sienos iškalamos 

specialiai tam reikalui namie austais kilimais (divonais). Priekinė siena puošiama kryžiumi, 

šventųjų paveikslais, kartais ir mirusiojo portretu. Karstui padėti daroma pakyla, kuri 

apdengiama. Aplink karstą sumerkiamos gėlės, sustatomos žvakidės su žvakėmis, vainikai. 

Dvi tris dienas ir naktis prie velionio vyksta budynės. Susirinkusieji meldžiasi, gieda giesmes 

bei Kristaus kančios kelius (kalnus). Turtingesnieji pasamdydavo patriūbočius (muzikantus), 

kurie pritardavo giedoriams. Iš namų mirusysis buvo lydimas į bažnyčią. Užliekniškiams 

bažnyčia buvo arti, todėl karstus jie galėjo nešti. Kitų kaimų gyventojams karstus tekdavo vežti 

arklių traukiamais vežimais. Karstui nešti parenkami keturi ar šeši vienodo ūgio nešikai, kurių 

krūtinės perjuosiamos gražiais rankšluosčiais. Laidotuvių eisenos metu buvo giedama ir grojama 

dūdomis. Bažnyčioje už mirusįjį buvo laikomos gedulingos pamaldos, po kurių eisena jį 

lydėdavo į kapines. Mirusįjį atlydint į bažnyčią ir lydint į kapines buvo skambinama varpais. 

Kunigui pašlaksčius duobę švęstu vandeniu ir nuleidus į ją karstą, artimieji berdavo ant karsto po 

tris žiupsnelius žemių. Duobkasiai užkasę duobę, supila kauburėlį, kuris puošiamas gėlėmis, 

vainikais, uždegamos žvakės. Giminės, kaimynai, artimieji ir kiti laidotuvių dalyviai buvo 

kviečiami gedulingų pietų. Į laidotuves susirinkdavo visas kaimas. 

Pirmas mirusiojo paminėjimas buvo ruošiamas po dešimties dienų. Jame dalyvaudavo tik 

patys artimieji giminės ir šeimos nariai. Jie melsdavosi bažnyčioje, klausydavo šv. Mišių. 

Didesnis paminėjimas būdavo po keturių savaičių (vadinamas keturnedėliu). Šį paminėjimą 

sudarydavo ne tik šv. mišios, bet buvo ruošiami pietūs didesniam būriui žmonių. Dar didesnis 

paminėjimas buvo metinės su pamaldomis ir paminklo šventinimu kapinėse bei vaišėmis. Per 

metines artimiesiems buvo nuimami visu metus nešioti gedulo ženklai: moterims — juodos 

skarelės, vyrams — juostos nuo rankovės arba juostelės nuo švarkų atlapų. 

226

Laidotuvių tradicijos kaime beveik nėra pasikeitusios. Į lentą niekas nebebarškina, bet įsigali 

kitas negeras paprotys — kvietimas į budynes. Nepakviesti nedrįsta ateiti prie mirusiojo. 

Pasitaiko, kad susijaudinę artimieji tiesiog užmiršta ką nors pakviesti. Negerovių atsiranda ir 

daugiau, pavyzdžiui, kalnai krepšelių, vainikų ir gėlių, lūžtantys nuo valgių gedulingų pietų 

stalai ir kt., bet tai būdinga ne tik Užlieknės apylinkėms. Tikinčius mirusiuosius į bažnyčią 

nešdavo ir sovietmečiu. Be bažnyčios laidodavo komunistus, komjaunuolius ir kitus 

netikinčiuosius. Pastaruoju metu beveik visi mirusieji laidojami su bažnytinėmis apeigomis. 

Motinos diena 

Motinos diena buvo minima tik bažnyčioje. Namuose, kaip dabar, jų niekas nesveikindavo. 

Gegužės pirmąjį sekmadienį Užlieknės bažnyčioje vykdavo Kryžiaus atradimo šventė, per kurią 

buvo meldžiamasi už gyvas ir mirusias motinas. 

Kalėdos — Kristaus gimimas. 

Adventas — keturių savaičių laikotarpis prieš šv. Kalėdas — ramybės, susikaupimo ir šventės 

laukimo metas, per kurį neorganizuojami pasilinksminimai, dažniau laikomais pasninko ir 

lankomasi bažnyčioje. Vakarais susirinkę kaimynai giedodavo giesmes. Kūčių vakarą ant stalo 

dedama dvylika valgių. Visi valgiai tinkantys pasninkui. — be pieno ir mėsos. Naudojami 

produktai — kanapės, sėmenys, silkė, žuvis, grybai, daržovės, aguonos. Vakare — būrimai. 

Kalėdaičius laužydavo ir dalindavosi Kūčių vakarą arba pirmąjį Kalėdų rytą, grįžus iš bažnyčios 

ir susėdus prie šventinio stalo. 

Pirmosios šv. Kalėdų dienos vakare prasidėdavo linksmybės: dainos, šokiai, žaidimai. Kalėdų 

eglutės puošiamos namų gamybos žaislais. 

Naujieji metai ypatingomis tradicijomis nepasižymėjo, tiktai kaimo muzikantai grodami 

maršus aplankydavo sodybas. 

Sausio šeštąją kiekvienas namus aplankydavo Trys Karaliai. Tai to paties kaimo vyrai, 

apsirengę puošniais karalių drabužiais. Šventa kreida ant durų užrašydavo: K+M+B. Tai karalių 

vardai — Kasparas, Merkelis ir Baltazaras, kurie aplankė gimusį Jėzų Kristų. 

Užgavėnės — paskutinė diena prieš gavėnios pradžią, todėl šią dieną buvo daug valgoma ir 

linksminamasi. Pagrindinis valgis — blynai. Persirengėliai lankydavo sodybas, vaišindavosi 

blynais, kartais ir alumi. Pirmoji diena po Užgavėnių — Pelenų diena. Parsidėdavo ilgas, rimtas 

ir liesas septynių savaičių gavėnios metas. Bažnyčiose vykdavo šv. Rekolekcijos, kurių metu 

žmonės eidavo velykinės išpažinties. Gavėnios metu, kaip ir per Adventą, nebūdavo jokių 

pasilinksminimų, buvo pasninkaujama, žmonės vakarais susiburdavo pagiedoti. 

Verbų sekmadienis 

Sekmadienis prieš Velykas vadinamas verbų sekmadieniu. Bažnyčiose šventinamos verbos. 

Pas mus tai kadagio ar kito spygliuočio šakelė. Nuo ketvirtadienio pietų iki šeštadienio pietų 

kambaryje juoda medžiaga aprišamas kryžius. Didįjį šeštadienį žmonės eidavo į bažnyčią 

parsinešti šventinto vandens ir ugnies. 

Velykos 

Velykų rytą kuriama šventinta ugnis, verbomis smilkomos ir šventintu vandeniu šlakstomos 

patalpos ir visi ūkio pastatai. Susmulkinta šventintos verbos šakelė įdedama į žarijomis įkaitintą 

lygintuvą ir tokiu būdu pasmilkoma. Šventintą ugnį parsinešdavo su liktarna arba sudžiūvusia 

medžio kempine. Velykų rytą visi važiuodavo į Prisikėlimo pamaldas. Iškilminga velykinė 

procesija eina aplink bažnyčią. Grįžus iš bažnyčios, valgomi velykiniai pusryčiai: mėsa, dešros, 

pyragai. Pagrindinis valgis — margučiai. Antroji Velykų diena skirta pasilinksminimams. 

Gegužės mėnesį bažnyčioje vykdavo gegužinės pamaldos. Popiečio metu žmonės rinkdavosi 

mažuose kapeliuose ir giedodavo giesmes. Vienas žmogus dviem mediniais plaktukais 

barbendavo į lentą, kad visi susiriktų laiku. 

Kaimo muzikantai per Jonines aplankydavo varduvininkus, kitaip sakant, vinčiavodavo. 

Kitaip švęsti Jonines nebuvo įprasta. Po Atgimimo kultūros namai pradėjo organizuoti gegužines 

su laužais, paparčio ieškojimu, Jonų pasveikinimais ir kitokiais žaidimais. 

227

Žolinė — šv. Mergelės Marijos ėmimas į dangų. Bažnyčiose šventinamos gėlės ir žolynai. 

Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis bažnyčiose laikomos specialios pamaldos, meldžiamasi už 

mirusius, lankomi kapai. 

Kalendorinės ir religinės šventės mažai arba tyliai buvo švenčiamos tarybiniais metais. Po 

Atgimimo senosios tradicijos sugrįžta. Gaila, bet neretai šventės tampa besaikiu lėbavimu, 

kalėdinių dovanų dalijimu. Arba visuotiniu pinigų, saldumynų, kitų produktų rinkimu per 

Užgavėnes. Turės praeiti nemažai laiko, kol išmoksime gražiai ir kultūringai švęsti. 

Tarybiniais metais buvo švenčiamos taip vadinamos tarybinės šventės: Tarptautinė darbo 

žmonių solidarumo diena, Pergalės Didžiajame Tėvynės kare diena, Konstitucijos diena, 

Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos metinės ir kitos. Kolūkyje gražiai buvo minima 

Tarptautinė moters diena. 

Tarpukaryje Vasario 16-ji — Nepriklausomybės diena — niekuo nepasižymėjo, nes šventė 

buvo jauna. Privaloma buvo tik iškelti Lietuvos Valstybės vėliavą, priešingu atveju grėsė bauda 

— penki litai. Sovietmečiu ši šventė buvo uždrausta. Dabar, kai ją vėl galima švęsti, kultūros 

namuose organizuojamas minėjimas su programa, bibliotekoje veikia parodos. Dirbantiems tai 

yra nedarbo diena, o bedarbiams mažai kuo iš kitų išsiskirianti diena. Vėliavas vasario 16-ąją irgi 

labai mažai kas iškelia. 

Mūsų senoliai labai sunkiai dirbo, tačiau mokėjo linksmintis. Vasaros metu buvo rengiamos 

gegužinės gražiose pievelėse arba daržinėse. Retkarčiais buvo pakviečiami dūdų orkestrai ar 

kapelos. Eiliniais sekmadienių vakarais grodavo pavieniai muzikantai. Šokdavo valsą, polką, 

cvinką, krakoviaką (klumpakojį), padispaną, fokstrotą. Geriausi muzikantai Medžialenkėje buvo 

bandonija, smuiku, klarnetu ir kontrabosu (basedla) grojantis Povilas Šlaustas, smuikininkas 

Jonas Gailius, armonikininkai Stasys Garalis ir Pranas Garalis, Užlieknėje — armonikininkas 

Jonas Antanavičius, Lėlaičiuose — klarnetininkas Antanas Žiulpa. 

Povilas Šlaustas grojo su savo sūnumis Povilu, Izidoriumi ir Aleksandru ir sudarė 

Medžialenkės kaimo kapelą, kuri grojo tik per šventes. Lėlaičiuose irgi buvo susidaręs 

orkestrėlis. Vadovavo muzikos mokykloje mokęsis ir nuo vokiečių besislapstantis mažeikiškis. 

Toks orkestras per Naujus Metus aplankydavo visas kaimo sodybas. Eidavo vakare. Pirmą maršą 

trenkdavo lauke, kad visi kaimynai girdėtų. Maršas kiekvienoje sodyboje paprastai būdavo vis 

kitas. Pirmą dalį muzikantai grieždavo, o antrąją dainuodavo. Kartais šeimininkai jau miegodavo 

ir nenorėdavo naktibaldų įsileisti ir vaišinti, duoti pinigų. Tam jie turėjo „slaptą ginklą”, prieš 

kurį atsiverdavo visos durys. Jei po kelių maršų durys vis neatsiverdavo, tada jau trenkdavo 

Prezidento maršą. Jei šeimininkas grojimą dar ištverdavo, tai pradėjus dainuoti „Du broliukai 

kunigai, du broliukai urėdai”, šokdavo iš lovos ir tvirtovės vartai atsiverdavo, o pro jas išlįsdavo 

ranka su pora litų saujoje. Kas galėjo ištverti tokią gėdą, kad grojant Prezidento maršą, durys 

neatsivertų. 

Minėtasis Antanas Žiulpa 1959—1960 m. grojo Viekšnių patriūbočių komandoje. Pokaryje 

Užlieknės kaime buvo susibūrusi kapela, kurioje grojo Alfonsas Pakamanis, Jonas Končius, 

Pranas Vilius, Augustinas Milieška. Šiandieniniai savamoksliai muzikantai Užlieknėje yra 

Henrikas Eisimantas, Vytautas Rimkus, Saulius Memys, Bronius Pilypas, Arūnas Batavičius, 

Nila Lukošienė (baigusi kultūros mokyklą). 

Dabar retai kas dainuoja savo malonumui. Senovėje skardžiabalsiai dainininkai dainuodavo 

net sunkaus darbo metu. Lėlaitiškis Kostas Barauskas ardamas savo skambiu tenoru plėšdavo ant 

viso kaimo: „Čiulba čiulbutis, gieda lakštutė ant putino šakelės”. Užlieknėje geri dainininkai 

buvo Antanas Mikalauskas, Jadvyga, Stefanija ir Petronėlė Reškytės, Meinoriuose — Justinas 

Raustys, Valė Pranauskaitė, Medžialenkėje — Domas, Simonas ir Jonas Gaudiešiai, Simas 

Kuodys, Antanas Galminas. 

Dar prieš keletą metų Užlieknėje gyvavo vyrų ir moterų giedorių komanda. Joje giedojo: 

Elena Knizikevičienė, Nadežda Vilienė, Stanislava Valtienė, Augustina Martinkienė, Aldona 

Šlaustienė, Stasys Šlaustas, Pranciškus Valantis, Antanas Vaičius, Juozas Bartkus ir kiti. Jų 

giesmės į amžinojo poilsio vietas palydėjo daugelį užliekniškių. Šlaustams mirus ir kitiems 

pasiligojus (visi pagyvenę) laidotuvėse ir metinėse nebegieda. Sekmadieniais ir per šventes dar 

susirenka pagiedoti į bažnyčią. Giesmininkų pamaina neruošiama. 

228

Tokiems darbams kaip mėšlų vežimas, javų kūlimas buvo organizuojamos talkos. Kaimynai 

talkindavo vieni kitiems. Mėšlavežio talkose dalyvaudavo 6—8 kopėjai, 5—7 kapstytojai, 

1 vertėjas, 4—6 važnyčiotojai su vežimais. Kopėjai tvarte prikopia mėšlo į vežimą, 

važnyčiotojas nuveža jį į laukus, vertėjas specialia šake išverčia mėšlą, o kapstytojas jį iškapsto, 

kad būtų galima aparti. Tokios talkos būdavo šiltu metų laiku (iki Joninių), todėl jaunimas po 

pietų, poilsio metu, kol ėda arkliai, mėgo laistytis vandeniu. Sako, kad retkarčiais šuliniuose ir 

vandens pritrūkdavę nuo to šėlsmo. Mėšlavežis buvo baigiamas iki 17 valandos. Na, o tada 

prasidėdavo patalkys. Pavalgius vakarienę, pakviečiamas muzikantas, prasideda šokiai, dainos. 

Javų kūlimo talkai reikėjo 20—25 žmonių. Į talkas susirinkdavo daugiausiai jauni žmonės — 

ūkininkų bernai, mergos bei sūnūs ir dukros. Darbas prie kuliamosios buvo sunkus, daug dulkių, 

todėl darbo metu jokių pramogų nebūdavo. Per metus būdavo dvi javų kūlimo talkos: žieminių 

javų kūlimas ir vasarinių javų kūlimas. Pavargęs jaunimas po talkos vis tiek norėdavo 

pasilinksminti ir vėl organizuojamas patalkys. Vasarojaus kūlimas — paskutinė rudens talka, 

todėl kai kurie gaspadoriai padarydavo alaus. 

Kartais vėlesnės vasarojaus kūlimo arba linų mynimo talkos vykdavo advento metu. Tada 

buvo organizuojami įvairūs žaidimai. 

Žiužio mušimas — iš rankšluosčio susukamas žiužis. Vienas žaidėjas sėdėdamas pasideda 

pagalvę ant kelių, kitas deda galvą ant pagalvės, išlenkia nugarą. Jis nieko nemato. Būrelis 

sustoja aplink ir vienas iš jų žiužiu rėžia per nugarą ir numeta žiužį ant grindų. Nukentėjusysis 

atsistoja ir spėja, kas daužė. Jei įspėja, lenkiasi daužiusysis ir t. t. 

Žiedo dalijimas — žaidėjai, susėdę ant suolų, laiko sudėję rankas. Vienas nerodydamas 

žiedo, įdeda jį į ranką vienam iš žaidėjų. Kitas iš anksto paskirtas, spėja, kieno saujoje yra žiedas. 

Atspėjęs sėda į jo vietą, o tas, kuris turėjo žiedą, eina spėlioti. Jei spėjėjas neįspėja tris kartus, 

išvedamas į kitą kambarį. Žiedo dalintojas išklauso kiekvieno žaidėjo pletkus apie esantįjį už 

durų ir atskirai kiekvieno pletkus jam perduoda. Išklausęs apie save pletkus, pasirenka 

užgauliausią ir paskelbia visiems. Kieno pletkas paskelbiamas, tas eina spėlioti pas ką žiedas. 

Pletkai būdavo įvairūs: „žioplys”, „mergininkas”, „kavalierių viliotoja” ir kitokie. 

Vyresnio amžiaus žmonės mėgdavo lošti kortomis. Populiariausi žaidimai buvo kiksas, 

tūkstantis, šešiasdešimt šeši, vežimas, kaip ir dabar. 

Šiandieniams ūkininkams irgi kartais tenka organizuoti talkas, tik kitokias, pavyzdžiui, šieno 

vežimo, bulviakasio. Patalkių linksmumas dažniausiai priklauso nuo išgerto alkoholio kiekio, 

kitaip nedrįstama ar nenorima nei šokti, nei dainuoti. Apskritai, šiandien nebemokama šokti 

paprasčiausios polkos ar valso, nesugebama sudainuoti liaudiškos dainos bent vienu balsu, ką 

bekalbėti apie keletą. 

Žiemą, kai trumpos dienos ir ilgos naktys, kaimiečiai vakarodavo, maždaug iki 21 valandos 

(prisiminkime, kad elektros tada nebuvo). Dirbdavo darbus, kuriuos galima atlikti troboje. Vyrai 

vydavo virves, sukdavo pančius, gamindavo grėblius, kotus šakėms ir kastuvams, pakinktus, 

skaptuodavo šaukštus ir kt. Moterys verpdavo, megzdavo, ausdavo. Labai įdomūs tokie vakarai 

būdavo vaikams, nes suaugusieji sekdavo pasakas, pasakodavo anekdotus, mindavo mįsles. 

Įdomiausia būdavo, kai po šv. Kalėdų į šeimas atėję nauji bernai ir mergos, papasakodavo naujų 

pasakojimų. 

Pievose pradėjus žydėti įvairioms žolėms, prasidėdavo šienapjūtės darbai. Pirmiausia į laukus 

šienauti išeidavo vyrai su dalgiais. Po keleto dienų vartyti šieno išeidavo ir kiti šeimos nariai. 

Išdžiovintas šienas kraunamas į kupetas, dobilai — į žaiginius. Šienas iš kupetų buvo vežamas į 

daržines, o dobilai žaiginiuose laikomi apie pora savaičių ir tik tada vežami į daržines. 

Šienapjūtės metu įvairiose vietose skambėdavo dainos. Šiais laikais šienapjūtės vyksta 

mechanizuotai arba pusiau mechanizuotai. Žolė pjaunama šienapjovėmis, šienas vartomas 

vartytuvais, išdžiovintas supresuojamas ir parvežamas į daržines. Tik mažesniuose ūkeliuose 

šienas dar kraunamas į žaiginius, vartomas grėbliais ir arkliais vežamas namo. 

Pjauti rugių išeidavo visi šeimos nariai. Prie kiekvieno pjovėjo buvo pėdų rinkėja, kuri 

surinkdavo javus į pėdus ir surišdavo. Surišti pėdai buvo statomi į gubas — į vieną gubą po 

dešimt pėdų. Pirmiausia trijų pėdų viršūnės buvo surišamos, kad neišvirstų, ir apstatoma kitais 

pėdais. Javai, geru oru pastovėję apie savaitę, buvo vežami į daržines, vėliau kuliami javų 

kuliamosiomis. Pasibaigus rugiapjūtei, iš rugių varpų buvo nupinamas vainikas ir pakabinamas 

229

ant klėties sienos. Už tai šeimininkė pavaišindavo sūriu ar pyragėliais. Dabar javai kuliami 

laukuose kombainais. 

Vasarą žmonės keldavosi saulei tekant ir guldavo jai nusileidus, todėl vidurdienį pora valandų 

guldavo pokaičio. Tradiciškai pokaičio nebeguldavo, kai į daržinę parveždavo pirmą vežimą 

javų. Buvo toks posakis, kad su pirmuoju daržinėje paverstu javų vežimu „užvertamas pokaitys”. 

Pavakariai apie 17 valandą irgi buvo valgomi ne visais metų laikais — pradedama gandrui 

parskridus, baigiama jam išskridus. Naujaisiais laikais pokaičio ir pavakarių tradicijos nėra — 

daro kaip kas išmano. 




Senaisiais laikais kaimo žmonės visus drabužius ir patalynę gamindavosi namuose iš savo 

paaugintos ir paruoštos produkcijos: linų, vilnų, kanapių, gyvulių kailių. Linų apdirbimas, 

vadinamas „Lino mūka (kančia)”, yra pats ilgiausias ir sudėtingiausias darbas, reikalaujantis 

atskiro aprašymo. Trumpai galima paminėti, kad šis procesas susideda iš šių etapų: 

Linų sėja ir pasėlių priežiūra. 

Linų rovimas. 

Linų karšimas (nukaršiamos linų galvutės). 

Linų galvučių kūlimas ir sėmenų vėtymas. 

Linų sausakločių klojimas. 

Linų džiovinimas ir mynimas (laužymas). 

Linų brukimas (spalių iškratymas). 

Linų šukavimas. 

Linų verpimas ir audimas. 

Kanapės kartu augdavo dviejų rūšių: grūdinės su sėklų šluotele viršuje, pleiskanės — be 

sėklų. Kanapės, taip pat kaip ir linai, raunamos, džiovinamos, minamos, brukamos ir 

šukuojamos. Iš jų buvo sukamos geros, stiprios virvės, vadžios, vadelės, daromos nytys audimo 

staklėms. 

Drabužiams buvo naudojamos avių vilnos ir kailis. Vilnų apdirbimas daug paprastesnis ir 

lengvesnis už linų apdirbimą. Avys buvo kerpamos du—tris kartus per metus geležinėmis 

avikirpėmis žirklėmis. Vėliau vilnos buvo mazgojamos, kedenamos, karšiamos, verpiamos. Iš 

kailių siuvami kailiniai. Siūlai buvo verpiami verpimo rateliu (kalvaratu), audeklai audžiami 

audimo staklėmis. Lanktis naudojamos verpalams iš ritės į sruogas lenkti, o vytuvai siūlams iš 

sruogos į kamuolį suvyti. Audinių rietimai, patalynė, merginų kraitis buvo laikomi skryniose, 

drabužiai spintose. Atsiradus moderniems baldams, skrynios beveik išnyko, taip pat kaip ir 

audimo staklės. Kalvaratų išliko daugiau. 

Iš lininių verpalų buvo audžiama drobė baltiniams, rankšluosčiai, staltiesės, skarelės, 

lovatiesės, užuolaidos. Išaustos drobės balinamos saulėje. Lininiai siūlai naudojami ir nėriniams. 

Vilnoniai siūlai buvo naudojami audiniams ir mezginiams. Iš vilnos audinių siuvami viršutiniai 

drabužiai. Iš vilnonių siūlų mezgami megztiniai, kojinės, pirštinės, šalikai. Siuvinėjimui ir 

nėriniams buvo naudojami ir fabrikiniai siūlai. Po antrojo pasaulinio karo fabrikinės medžiagos 

drabužiams beveik išstūmė naminius audinius. Mezgimas (dažniausiai iš fabrikinių siūlų) 

populiarus iki šiol. 

Moterų drabužiai buvo suknelės, marškiniai, sijonai, prijuostės (kvartūgai), kailiniai, skaros ir 

skarelės. Sijonų ilgis — žemiau kelių, ilgų šiandieninės septyniasdešimtmetės nenešiojo. 

„Koskomis” buvo vadinamos didelės skaros pečiams apsigaubti. Skarelės buvo vadinamos 

raiščiais arba raišteliais. Kelnių moterys nedėvėjo. 

Vyrai dėvėjo marškinius, kelnes, liemenes, kailinius, kepures, autus. Liemenės buvo 

vadinamos šalbierkomis, mantilkomis. Žieminės kepurės buvo ausinės iš triušio kailio, vėliau 

odinės. Vasarą nešiojo šiaudines skrybėles, beretes su snapeliu (koziriu). Išeiginis klasikinis 

kostiumas buvo vadinamas barvele. Prie kostiumo dažnas vyras turėjo puošnų priedą — zalušką. 

230

Tai ant kaklo ir pečių uždedama skraistė su marškinių imitacija, nešiojama po švarku. Vėliau 

atsirado kaklaraiščiai. 

Vyrai ir moterys dėvėjo megztinius, vilnones kojines ir raštuotas pirštines, apsiaustus 

(burnosus). Maži vaikai lakstė nuogais užpakaliais, apvilkti ilgais drobiniais marškiniais. 

Senieji gyventojai nešiojo įvairų apavą: nagines, klumpes, medpadžius, kojinas, veltinius. 

Vyžų jau niekas nebeprisimena. Naginės buvo raukiamos iš gyvulių ir galvijų odos. Kojinos, 

kažkodėl pas mus vadintos kolbinomis, buvo gaminamos iš galvijų priekinių kojų odos (plaukais 

į viršų) ir dėvimos su autais. Klumpės skobtos iš medžio, o išeiginės dažnai pagrąžintos. 

Medpadžiai gaminti mediniais padais, odiniais viršumis. Veltiniai vadinti tūbais, veilokais, buvo 

veliami iš prastos vilnos. Pirktinius batus, kas juos turėjo, avėjo tik išeigai ir labai saugojo. 

Sovietmečiu paplito fabrikinė avalynė ir apranga — įvairių stilių ir fasonų, kurie dažnai 

keičiasi. Moterys pradėjo mūvėti kelnes. 

Antklodės (kaldros) ir pagalvės (poduškos) irgi buvo namų darbo iš paukščių plunksnų ir 

pūkų, o antklodės dar ir vatinės. 

Skalbimui buvo naudojamas pelenų šarmas, skalbiama mediniuose kubiluose. Vasarą 

skalbiniai kultuvėmis buvo velėjami prūduose — skalbėjos, sutardamos, kultuvėmis mušdavo į 

taktą. Audinius balindavo saulėje. Muilą gyventojai saviems poreikiams išsivirdavo patys iš 

kritusių gyvulių ir žaliosios druskos. Seniausi lyginimo įrankiai — kočėlai ir žarijomis kaitinami 

lygintuvai. Tik gerokai po karo atsirado skalbimo milteliai, skalbimo mašinos ir elektriniai 

lygintuvai, palengvinantys moterų darbus. 1965 m. Užlieknės kolūkyje buvo dešimt skalbimo 

mašinų, vėliau — dažname kieme. Apie 1995 m. pradedamos naudoti naujos ir padėvėtos 

automatinės skalbimo mašinos. 

Buityje buvo naudojami ir kiti namų apyvokos daiktai bei rakandai. Puodai ir katilai buvo iš 

ketaus („čiuguniniai”). Kubilai, statinės (bačkos), kibirai, šaukštai. Samčiai, grūstuvai, menturiai, 

skobtos geldos (silės), duonminkiai, ližės ir kiti daiktai buvo mediniai. Turtingesnieji ūkininkai 

svečių stalui jau turėjo metalinių šaukštų, peilių su šakutėmis, stiklinių taurelių. Lėkštės, 

dubenėliai, ąsočiai dažniausia buvo moliniai, puodukai moliniai ir metaliniai. Keptuvės panašios 

į šiandienines paprastąsias. Sviestui laikyti turėjo specialius medinius indelius, vadinamus 

abrinais. Grūdus kai kas dar malė rankinėmis girnomis, sviestą mušė sviestamušiu, sūrį spaudė 

spaustuvais, kanapių ir linų sėmenis malė grūstuvėse. Bulves skuto skutyklėmis, kopūstus 

smulkino šetkais, bulves tarkavo metalinėmis tarkelėmis, panašiai kaip dabar. Kai kurie 

kaimiečiai turėjo mėsmales ir pieno separatorius, sukamus ranka ir vadinamus centrifūgomis. 

Sveriama buvo buožėmis. 

Po antrojo pasaulinio karo daugelį medinių daiktų pakeitė metaliniai, plastmasiniai, stikliniai 

ir kitokie daiktai. Kai kurie namų apyvokos daiktai išnyko kaip nebereikalingi (buožės, 

sviestamušiai, grūstuvės ir kt.). Tebenaudojami mediniai kubilai, bačkos, sūrių spaustuvai. 

Buityje pradėta naudoti daug elektrinių prietaisų: pieno separatoriai, šaldytuvai, šaldikliai, 

virtuvės kombainai, mikrobanginės krosnelės. Plačiai naudojamos dujinės viryklės. Mėsai 

kaimiečiai skersdavo kiaules, avis, veršius, pjaudavo paukščius. Kiaulę nusvilindavo šiaudais. 

Mėsa buvo sūdoma arba rūkoma. Be jos vartojo pieno produktus, daržoves, kiaušinius, žuvį. 

Ruošdavo tradicinius žemaitiškus patiekalus: kastinį, kugelį, cepelinus (kleckus), cebulynę, 

vėdarus, dešras, kanapinę ir sėmeninę druską, įvairias sriubas, košes. Populiariausia košė — 

pusmarškonė iš bulvių ir miltų, valgoma su mirkalu. 

Duoną privalėjo mokėti kepti kiekviena moteris, nes ji buvo pagrindinis ir šventas valgis. 

Duona minkoma ir rauginama duonminkyje, liže kepalai pašaunami į specialią duonkepę krosnį 

(pečių), prieš tai ją išvalius pašluoste. Raugo pasiliekama kitam kartui. Kepalai dedami ant klevo 

lapų, ajerų. Šiandien duona namie retai bekepama, o žemaitiški valgiai neužmiršti. Šalia 

tradicinių patiekalų atsiranda nauji, iš užsienių atkeliavę valgiai. Vartojamos įvairesnės daržovės, 

prieskoniai. 

Tikintieji griežtai laikėsi nustatyto pasninko. Tai susilaikymas nuo mėsiškų patiekalų. Baltojo 

pasninko, kai galima vartoti pieno produktus, buvo laikomasi penktadieniais, o gavėnios metu 

penktadieniais ir antradieniais. Juodojo pasninko dienos, kai nevalgomi net pieno produktai, 

buvo trys — Kūčių ir Pelenų dienos bei Didysis penktadienis. Juodųjų pasninkų dienomis 

dažniausiai buvo valgoma silkė. 

231

Alus buvo gaminamas vestuvėms, mirties metinėms, javų kūlimo paskutiniosioms talkoms ir 

kitoms šventėms. Jį pasidaryti mokėjo dažnas ūkininkas, o skonis ir stiprumas priklausė nuo 

aludario. Šiandien alų dar moka pagaminti P. Martinkus, J. Milieška, B. Navickas. 

Nuo seno buvo verdama ir ruginė naminė degtinė. Tai padaryti mokėjo ne dažnas, todėl 

atsirasdavo gudruolių, pardavinėjusių puslitrį už du litus. Atsižvelgiant į prieškarinio lito vertę, 

tai nebuvo taip pigu, kaip atrodo. Sovietmečiu, kai degtinė buvo pigi, nelabai kas užsiiminėjo 

degtinės varymu. Šiandien, jeigu tai ir daro, tai daro pogrindyje. 

Tarpukario ūkininkai turėjo įvairių žemės dirbimo padargų. Pagrindinė žemės dirbimo ir 

transporto priemonė buvo arklys. Jis buvo ūkininko pasididžiavimas ir labiausiai mylimas 

gyvulys. Žemės dirbimui buvo reikalingi stiprūs arkliai, o važiuojant į atlaidus, jomarkus, 

vestuves, laidotuves jie dar turėjo būti ir gražūs, užtat buvo nuolat valomi, šukuojami. Vardai 

renkami pagal plauko spalvą: Bėris, Palšis, Širmis ir kitokie. Arklių niekas neskerdė mėsai. Jiems 

nugaišus buvo nulupama oda. Kai kurie ūkininkai pasenusius arklius parduodavo čigonams. 

Arkliams buvo gaminami išeiginiai ir darbiniai pakinktai. Išeiginiai vadinami šorais, juos gamino 

rimoriai. Darbinius mokėjo pasigaminti kiekvienas ūkininkas. Šorai buvo daromi iš geros odos ir 

varinių sagčių. Darbiniai ir išeiginiai ratai (bričkos) buvo dvejopi: vienkinkiai ir dvikinkiai. 

Bričkos buvo lengvos gražios ir dažytos, su laipteliais įlipimui, sėdynės su spyruoklėmis ir 

atkaltėmis. Rogių irgi buvo visokių: vienkinkių ir dvikinkių, darbinių ir išeiginių. 

Arklių jėga buvo sukamos pirmosios javų kūlimo ir linų mynimo mašinos. Tokias javų 

kuliamąsias mašinas turėjo užliekniškis Antanas Milieška. Linų minamąsias — medžialenkiškis 

Feliksas Šimkus. Vėliau atsirado kuliamosios ir minamosios, varomos dampiu. Dampis — tai 

garo katilas, kūrenamas malkomis. Tokias javų kuliamąsias turėjo Simas Kuodys iš 

Medžialenkės, Adomas Sedalis ir Antanas Petrošius iš Užlieknės, Ignas Elekšis iš Lėlaičių. 

Grūdams valyti naudojo specialias mašinas (arpus ir fuchtelius) sukamas ranka. Kitus žemės 

ūkio padargus turėjo beveik visi ūkininkai. Tai buvo plūgas (vienkinkis ar dvikinkis), drapakai 

(devynių, septynių ar penkių virbalų), medinės akėčios metaliniais virbalais, medinis volas, 

vagotuvas (žambis), arklinis grėblys (grėbarka), lenta žemėms nuo pagriovių traukti. 

Smulkūs įrankiai buvo šakės, kastuvai, grėbliai, kapstyklės mėšlams, vertekliai mėšlams iš 

vežimo versti, gervelės ravėjimui, dalgiai, kirviai, tarkos burokams smulkinti ir kiti. 

Šienas buvo kraunamas į žaiginius (trikojus ir stoginius) panašiai kaip ir šiandien. 

Mechanizuojant žemės ūkį, arklius ir senuosius padargus pakeitė traktoriai ir kitos žemės ūkio 

mašinos. Šalia jų ir kolūkis, ir dabartiniai ūkininkai laiko arklius ir naudojasi senaisiais 

padargais. 

Mėgėjiškai žvejybai žmonės pasigamindavo kai kurias priemones. Venteris — ilgo maišo 

pavidalo mezginys, dvibradis — dviejų žmonių traukiamas tinklas, rykštinas — iš karklo vytelių 

pintas prietaisas, perštekė — įrankis žuvims durti, smaigyti, krytis — sūrmaišio pavidalo samtis 

iš tinklo su lanku. 

Išgyveno, nes dainavo: [Eleonora Šiaulienė] / Puslapį parengė Sigutė Vaišnienė // Būdas 

žemaičių. — 2003. — Spal. 31: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Mintis pakalbinti 77-erių metų Eleonorą Šiaulienę kilo pamačius ją kultūros namų dainininkų 

tarpe. Ši moteris išsiskyrė ne tik savo garbingu amžiumi, bet ir ypatingu švytėjimu, 

džiaugsmingai giedru žvilgsniu. Dar paaiškėjo, jog didžiąją ansamblio repertuaro dalį sudaro 

E. Šiaulienės padainuotos dainos. 

Gimė ir jaunystę praleido E. Keršytė-Šiaulienė Ramoniškėse, ten pat, kur ir žymusis 

režisierius Juozas Miltinis. Miškų apsuptame kaime buvusios 24 trobos. Kiekvienoje šeimoje po 

10—12 vaikų, tad jaunimo netrūko. Bėda tik, jog žemės būta nedaug, o burnų prie stalo sėsdavo 

po 14. Tačiau, kad ir skurdžiai gyvendami, žmonės nedejuodavo ir skurdą priimdavo kaip 

neišvengiamą Dievo paskirtą gyvenimo naštą. Beje, basomis po sniegą lakstę vaikai retai 

sirgdavo, o sunkus darbas grūdino ir kūną, ir dvasią. Pati Eleonora, namiškių vadinama Aliune, 

anksti neteko tėvelio. Maitintojo netekimas ją ir šiek tiek vyresnį brolį bei seserį anksti išvijo 

uždarbiauti į svetimus kiemus. Braukdama ašarą Eleonora prisimena samdinės dalią: sunkus 

darbas nuo aušros iki vėlyvų sutemų, o maistas paskaičiuotas. Tačiau nei alkis, nei alinantis 

darbas negalėjo užgniaužti jaunystės karščio: kad ir po ilgiausių talkų nusiprausę susibėgdavo 

232

pašokti, užvedus dainą žiūrėk pritaria jau visas jaunimo būrys. Net tada, kai miškuose aidėdavo 

šūviai, Ramoniškių jaunuoliai, užmiršdami pavojus, traukdami dainas, apeidavo aplinkinių 

kaimų šokius. 

Paklausta, iš kur tiek tų dainų mokanti, E. Šiaulienė prisipažįsta turinti ypatingą Dievo 

dovaną: užtenka vieną kartą kur nors išgirsti eilėraštį ar dainą ir žodžiai drauge su melodija 

ilgiems dešimtmečiams nusėda atmintyje. Kai moteris susiruošė kraustytis iš Ramoniškės į 

Viekšnius, bijodama, jog atitolimas nuo gimtųjų vietų ištrins iš atminties dainas, susirašė jas į 

sąsiuvinius. Daug jų prisiminė — per du šimtus. Tačiau geram žmogui nelengva gyventi: mielai 

Eleonora dalinosi su visais savo turtais, kol kartą apsižiūrėjo, jog vieno sąsiuvinio nebėra. Rodos, 

mokyti ir kultūringi žmonės domėjosi moters dainomis, bet apie tai, jog skolinasi sąsiuvinį, 

„užmiršo” pasisakyti. Nubraukusi ašaras, Eleonora vėl ėmė dainas iš atminties gelmių rinkti. 

„Guliu naktį ir staiga išplaukia dainos eilutė. Prie jos jungiasi kita, trečia... Aš tuoj įsijungiu prie 

lovos iš anksto padėtą prožektorių ir skubu užrašyti, kol neužmiršau”, — pasakojo E. Šiaulienė. 

Noras dainuoti darė stebuklus. Tarybiniais metais po dienos darbų kolūkyje, apėjusi savo ūkį, 

sužiūrėjusi sergantį vyrą, Eleonora pėsčiomis 5 km eidavo per pelkes į Gyvuolių kaimą į 

repeticijas. Daina skambėdavo ir esant nors mažiausiai pertraukėlei tarp įprastų dienos darbų. 

„Matyt, gerumą žmoguje augina daina, — mąsto moteris. — Sunkiai anais laikais gyvenome, 

tačiau žmogus žmogui padėdavo neprašomas kad ir vidury nakties be jokio atlygio. Vagys visoje 

apylinkėje buvo tik du, o šiaip šluota duris užremdavome ir išeidavome ramūs savo reikalais”. 

Nebepakeisi, žinoma, suirusio šių dienų žmogaus dvasinio gyvenimo, iškreiptos moralės, tačiau, 

kol dar yra tokių žmonių kaip Eleonora Šiaulienė, galime prisiliesti prie Vaižganto aprašytų 

lietuviškojo kaimo deimančiukų. 

Žilinskienė Roma. Apie gerą šeimininkę garsas plačiai sklinda: [Emilija Baranauskienė] // 

Santarvė. — 2004. — Rugs. 30. — Nr. 112 (8757): Sigito Strazdausko nuotr.: „E. Baranauskienė 

sako kasdien namiškių įmantriais valgiais nelepinanti”. — Visas tekstas: 

Jau apie 24 metus viekšniškė Emilija Baranauskienė kviečiama šeimininkauti įvairiomis 

progomis: per vestuves, laidotuves, metines, jubiliejus. Apie 400 kartų šeimininkauta svetimose 

virtuvėse. Sutikta daug skirtingų žmonių, išgirsta skirtingų reikalavimų. Moteris mato, kaip 

pasikeitė pobūvių tradicijos, vaišių stalas. 

GENYS MARGAS, O PASAULIS... 

Emilija Baranauskienė gimusi Viekšniuose, Mažeikių gatvėje. Pasak jos, kur dabar naujieji 

kapai. Dvylikos su puse metų liko be mamos. Kad taps šeimininke, nemanė. Tačiau likus porai 

metų iki pensijos pradėjo šį darbą. Iš pradžių tik padėjėja, o įgijusi patirties, jau savarankiškai, 

kaip svarbiausia šeimininkė, kartais su savo porininke, o kai kada su pasiūlyta pagalbininke. 

Mažeikiai, Venta, Naujoji Akmenė, Tryškiai, Šiaudinė, Užlieknė, Tučiai, Krakiai, Kuršėnai... 

Moteris ima vardyti vietas, kuriose teko būti, tačiau net dukros padedama visų negali atsiminti. Iš 

viso keturi šimtai, toks dabar jau užrašytas skaičius. 

„Gyvenime visko yra”, — sako E. Baranauskienė apie užsakovus. Pasak jos, vieni pasitaiko 

labai įnoringi, kiti nesikiša į kviestųjų šeimininkių darbą ir visiškai jomis pasitiki, tenori, kad 

valgiai būtų skaniai paruošti. „Jūs einat, žinot ir mūsų neklausinėkit, tik kad balandėlių nebūtų”, 

— neretai išgirsta atsakymą paklausus apie pageidavimus. Moteris pasakoja, kad nors ir nedaug, 

bet pasitaiko tokių šeimininkų, kurie nori, jog svečių susirinktų mažiau nei kviesta. Buvęs 

priešingas atvejis, kai vietoj kviestų 35 žmonių atėjo 55. Kvietė vienas, kvietė kitas namiškis, ir 

niekas nežinojo tikslaus skaičiaus. Tada tai tikrai kebli padėtis. O šeimininkavo pas 

nepasiturinčius žmones... 

TRADICIJOS KEIČIASI 

Daug metų šeimininkaudama, viekšniškė mato tradicijų pasikeitimą, stalo dengimo 

skirtingumą seniau ir dabar. Jos mama buvo giedotoja ir ją mažą vesdavosi į laidotuves. Pirmiau 

per laidotuves giesmes apie pusantros valandos giedodavo, o kalnai tęsdavosi apie 3 valandas. 

Dabar laikas gerokai sutrumpėjęs. Bet, anot jos, jei gieda kaimynai, tada užtrunka ilgiau. 

Moteris prisimena, kai ji maža buvo, per laidotuves, po giesmių, šermenų dalyviams valgyti 

duodavo makaronų, naminio pyrago, sviesto, uogienės. Po kalnų ant stalo padėdavo kelis 

233

dubenis kopūstų su susmulkintais mėsos gabalėliais. Atskirai patiekdavo bulvių, padėdavo 

medinius šaukštus. Žmonės, išgirdę apie laidotuves, net juokaudavo: būsią su mėsa kopūstų. 

Pasak viekšniškės, seniau per laidotuves, net ir per metines nepuošdavo nei stalo, nei valgių. 

Ant maisto tedėdavo tik petražolę, atseit ji tinkanti gedulo atveju, o šiaip netgi pomidoro skiltele 

negražindavo. 

Dabar pasitaiko daug įvairovės. Gal prieš dešimt metų per vienas metines buvo nuleistos ant 

sienos nuo laidotuvių vainikų nuimtos juostos: tvarkingos, išlygintos. Daugiau jai niekur neteko 

to matyti 

ČEBUREKAI IR ŽEMAITIŠKI VALGIAI 

Stalo puošimas per vestuves reikalauja nemažai išradingumo: ne tik įmantriai išlankstomos 

servetėlės. Pavyzdžiui, į kiekvieną atitinkama forma išlankstytą servetėlę įkišama rūtos šakelė. 

Kitur, dengiant stalą, buvo pageidaujama dideles dviejų spalvų servetėles lankstyti kepurės 

forma. Moteriai stalas atrodęs per tamsus. Taip manė ne tik ji, bet daroma taip, kaip nori 

užsakovas. 

Keičiasi ir valgiai. Viekšniškės žodžiais tariant, anksčiau pagrindiniai prieskoniai buvo 

pipirai, česnakai, dabar daugybė pagardų, įvairūs mišiniai gerokai pataiso maisto skonį, 

palengvina šeimininkių darbą. 

Per vestuves mėgstami ir žemaitiški valgiai: sėmeninė, kastinys, ryte pasiūloma kopūstų 

sriubos. Mėgstami ir daug kur į valgiaraštį įtraukiami čeburekai. Pasak jos, ir laidotuvėms, ir 

vestuvėms jie būna gaminami, nes palyginti pigiai atsieina. 

Sausainius ir pyragaičius dažniausiai perka parduotuvėse, retai kas kepa namuose. Tokių 

įvairių šakočių nė pagalvoti nebuvo, dabar jų daugiau nei tortų būna. Moteriai atrodo, kad tortai 

kur kas puošnesni nei prieš keletą metų. 

NAMUOSE — KASDIENIS STALAS 

B. Baranauskienė dabar su dukterimi Julija Lipskiene šeimininkauja. Taip poroje geriau: 

saviškei nereikia paliepti, ką turi daryti, pati žino. Julijos žodžiais tariant, taip jau prisiėjo, kad 

teko imtis šio darbo. Pirmą kartą ji gerai atsimena: „Tada aš pasakiau: kas eis šeimininkauti, tam 

proto trūksta. Pirmą kartą net padus skaudėjo”. „Kur neskaudės, tada aštuoniasdešimčiai žmonių 

reikėjo ruošti”, — sako motina. 

O kaip yra su namiškiais, kai tenka ir namie nenakvoti, ypač per vestuves ar kitokius 

pobūvius. „Iš pradžių vyras sakė: jeigu eisi viena, tai neleisiu, o jeigu su mama, tai gali. Dabar 

jau nieko, priprato”, — pasakoja Julija. Darbas, anot abiejų moterų, toks, kad negali tiksliai 

visko atspėti: prižadėjai, jog grįši tą ar tą valandą, o kol susitvarkei, dar kas nors nenumatyto 

atsitiko, ir vėluoji. 

Dabar kiek rečiau kviečia šeimininkauti. Kaip prisimena Emilija, pirmiau kartais vos grįžus iš 

vienų namų, pailsėti nespėjus, tekdavo kitur eiti: iš vienų laidotuvių į kitas ar iš vestuvių į 

laidotuves. 

Abi juokauja, kad neretai joms sakoma: „Na, jūsų namiškiai tai turbūt skaniai pavalgo”. Bet 

taip nėra, kasdienybė lieka kasdienybe. „Pasidarome valgyti kaip ir visi žmonės, įprastą maistą”, 

— kalba Julija. 

Samdomos šeimininkės gauna suderėtą atlyginimą, kartais įdedama lauktuvių, per vestuves 

kai kada dovanėlių duoda, bet, kaip teigia Emilija, ne visuomet. 

O kaip sužinomi šeimininkių adresai? Ogi vieni iš kitų. Pasiseks šeimininkei, garbė jai, 

nepasiseks — vėlgi su smulkmenomis bus apšnekėta. 

Beje, važiuodama į Viekšnius, gerai nežinojau nei adreso, nei tikslios pavardės. Užteko 

paklausti pirmo sutikto... 

Masiulienė Rita. Apžadų kapeliai // Papilė [Serija „Lietuvos valsčiai”] / [Sudarytojai Vida 

Girininkienė, Leopoldas Rozga, Rita Regina Trimonienė, Povilas Krikščiūnas, Juozas Pabrėža; 

vyriausioji redaktorė Vida Girininkienė]. — Vilnius: Versmė, 2006. — D. 2, 3. — 752 p. — 

P. 241—246: iliustruota. — Tekste: 

Prabėgusių amžių pėdsakų galima užtikti trijose vietose šalia Kairiškių: maro kapeliuose 

(gyvenvietės gale į Tryškių pusę), prie koplytėlės, pastatytos buvusių kapinių vietoje (prie kelio į 

234

Viekšnius) ir Apžadų kapeliuose, esančiuose 2,5 km nuo Kairiškių prie miško keliuko į Ventos 

pusę. Apžadų kapeliuose nelaidojama. 

Apžadų kapelius mokslininkai vadina Kairiškių senkapiu. Čia rastas akmens kirvis byloja, 

kad šiose vietose žmonių gyventa prieš 1,5 tūkstančio metų. Nuo seno šias vietas gaubia ir 

įvairiausi padavimai. Pasakojama, jog koplytėlės vietoj kadaise buvusi bažnyčia, o aplink — 

miestas. Esą ir pinigų užkastų rasta. Žmonės rovę kelmus ir įrankis atsitrenkęs į kažką kietą. 

Vienas rovėjas pakėlęs galvą betraukdamas skrynią, o čia Montvydas — muzikantas — beeinąs. 

Ir kiti kartu dirbę pakėlę galvas. Bet Montvydas pranyko. Ir skrynia pradingusi. Kiek bekasė — 

nebesurado. Dar kiti pasakoja, kad čia kadaise augo didžiausi pušynai. Žmonės pradėjo kirsti. 

Kirtę kirtę ir palikę tik dvi aukščiausias pušis. Piemenys po nakties pastebėjo, kad apie jas keliais 

nušliaužta. Pušis aptvėrė. Po nakties — nušliaužta apie tvorelę. Tada suprato, kad čia — šventa 

vieta. Pradėjo garbinti, statyti kryžius, medines skulptūrėles, vėliau pastatė koplytėlę. Ant vartų 

esantis įrašas sako, kad tai turėjo būti apie 1815 m. Kitas įrašas sako, kad nauji vartai buvo 

pastatyti 1932 m.; juos gamino kalvis Krutinis iš Užventės kaimo, o mūrijo Jurevičius. Apie tai 

byloja vartų apačioje esantis užrašas: „Bromas pastatytas dievobaimingų ir geraširdžių žmonių 

aukomis bei darbu 1815-1932”. 

Tvorelė atnaujinta apie 1954-1955 m. Už suaukotus pinigus Stanislova ir Juozas Prielgauskai 

per pažįstamus nupirko Ventoje cemento, bet tą vasarą nesurado meistro ar dar kažkas sutrukdė 

ir cementas paseno. Tada kitais metais už savo pinigus nupirko cemento, pasamdė Alfonsą 

Vaitkevičių, kuris išliejo cementinius tvorelės stulpelius. Eigulys Stanislovas Dapšys davė 

medžio, ir tvorelė buvo atnaujinta. 

Sovietų laikais naujus kryžius buvo draudžiama statyti, bet žmonės draudimo nepaisė. Avižlių 

kaimo gyventojas Jonas Beniušis mena, kad pokaryje padaręs keletą kryžių. Juozas Dapšys 1987 

metais pastatydino kryžių. Tais pačiais metais rajono vykdomojo komiteto nurodymu kryžius 

buvo nugriautas. J. Dapšys dėl to labai sielojosi ir netrukus mirė. 

Vytauto Reklaičio ir Sąjūdžio Ventos grupės iniciatyva 1989 m. gegužės 4 d. kryžius buvo 

atstatytas. Jame įrašyta: „Brolių S. J. Dapšių ir 1941—1950 m. žuvusių šiose apylinkėse 

atminimui”. Koplytstulpis kartą po nakties dingo, o po kurio laiko, matyt, atsibudus nenaudėlio 

sąžinei, vėl naktį buvo atstatytas. 

Prieš kelias dešimtis metų bet kada apsilankęs žmogus galėjo paaukoti pinigų. Dar išlikusi 

įdomios konstrukcijos aukų dėžutė — karbonka. Prie pušies pritvirtinta medinė skrynelė geležies 

aptaisais saugojo didesnes ar mažesnes aukas. Buvo trys užraktai, kurių raktus turėjo šalimais 

gyvenę ūkininkai: Kostas Šiurkus, Kostas Jauga ir Jonas Stulpėnas. Aukas buvo galima paimti 

tik visiems trims susirinkus. Pinigai būdavo skiriami remontui, likutis tekdavęs Šiaudinės 

bažnyčiai, nes ten būdavo laidojami mirę artimieji. Užraktai sugadinti šeštojo dešimtmečio 

viduryje. 

Virš aukų dėžutės (karbonkos) buvęs prikaltas medinis kryžius su stogeliu. Žmonės, 

prašydami Dievo sveikatos, užrišdavo ant jo kaspinus (štončkas). Kam ranką, kam galvą 

skaudėdavo — ten ir rišdavo ženklą. Prieš Šeštines tvarkydami kryžių ir aplinką, nublukusius, 

suplyšusius kaspinus sudegindavo. O žmonės pamaldūs buvo: kai artėdami prie kapelių 

pamatydavo pušis, puldavo ant kelių ir taip šliauždami ir melsdamiesi prašydavo Dievo 

malonių... 

Apžadų kapeliai atgyja vienąkart per metus. Nuo seniausių laikų čia švenčiamos Šeštinės. 

Įdomu, kad tradicija buvo išlaikyta ir sovietiniais metais. Nors kunigams drausdavo atvažiuoti, 

žmonės susirinkę melsdavosi. Šeštinės švenčiamos ketvirtadienį, todėl ne vienam būdavo 

sunkumų išeiti iš darbo. Tarybinio ūkio vadovas netgi papeikimus už tokias pravaikštas 

rašydavo. 

Prieš Šeštines, kaip žinome, yra kryžiaunos dienos. Tomis dienomis melsdavosi ir vidurdienį. 

Signalą susirinkti duodavo Kostas Jauga, mušdamas specialiai tam pririštą sausą lentą. Visą 

gegužės mėnesį giedodavo gegužines (mojavas). 

Ir dabar Šeštinių išvakarėse koplytėlė puošiama vainikais, gėlėmis. Aukojamos šv. Mišios. Po 

to muzika, dainos, šokiai — pirmoji metų gegužinė. 

235

Tarpukario laikais Jaugų kieme švęsdavo (baliavodavo) V. Sirutavienė [tikriausiai 

I. Sirutavičienė], kiti ponai. Į beržą iškeldavo trispalvę. Atvažiuodavo bufetas. Vaikams 

didžiausia laimė būdavo nusipirkti ledų — sakarmarozų. 

Panašiai Šeštinės vyksta ir dabar. Mišias paprastai laiko Tryškių klebonas, nes kairiškiečiai 

priklauso Tryškių parapijai. Gieda šios bažnyčios choras. Gegužinei dažniausia groja Naujosios 

Akmenės kultūros rūmų liaudies muzikos kapela, vadovaujama Jono Gintausko, įsijungia 

Tryškių, Papilės, Kairiškių, kartais ir iš toliau atvažiavę saviveiklininkai. Paskutiniuoju metu 

vaišėms išverdamą cepelinų (kleckų). Viena šeima duoda bulvių, kita mėsos, trečia grietinės, o 

kelios moterys priverda kelis šimtus cepelinų. Jų užtenka garbingiems svečiams, choristams, 

muzikantams, dainininkams, visiems, nors kiek prisidėjusiems prie šventės suruošimo. 

Tai proga susirinkti tiems, kurie save laiko kairiškiečiais. Seniau tose vietose stovėjo ūkininkų 

sodybos. Pokario skersvėjai išblaškė žmones: kas įsikūrė dabartinėje Kairiškių gyvenvietėje, kas 

išvyko ir toliau. Tad dabar suvažiuoja senieji su atžalomis iš Ventos, Mažeikių, Telšių, Naujosios 

Akmenės ir iš kitur į savo jaunystės vietas. 

Ne vienas tolimesnis svečias stebisi išlaikyta unikalia maldos ir nuoširdaus bendravimo vieta. 

Prie to daugiausia prisidėjo Kosto ir Barboros Šiurkų, Jaugų, Jono Stulpino, Dapšių, 

V. Beniušienės, S. Gauronskienės, o ypač Stanislavos ir Juozo Prielgauskų šeimos. (Straipsnelis 

parengtas daugiausia remiantis Stanislavos Šiurkutės-Prielgauskienės pasakojimu.) 

Papiliškiai pasakoja / Parengė Dangirutė Giedraitytė (Lietuvių literatūros ir tautosakos 

institutas) // Papilė [Serija „Lietuvos valsčiai”] / [Sudarytojai Vida Girininkienė, Leopoldas 

Rozga, Rita Regina Trimonienė, Povilas Krikščiūnas, Juozas Pabrėža; vyriausioji redaktorė Vida 

Girininkienė]. — Vilnius: Versmė, 2006. — D. 2, 3. — 752 p. — P. 320, 321, 325. — Tekste: 

16. [Prisišaukė velnius] 

Mūsų susieda sūnus vėiną vakarą tapat užtroka ilgiau miestėlie, ir kap eji numėi, jau bova 10 

adyna 10 . Įjeji į tą Žibikų pušyną, tap ir saka: 

— Tegu būn čia 100 velnių, aš nebijau. Kų mon padarys? 

Kap tikta pasaki, tap sukila didžiausi vietra, ir uns nie jost nejota, kap anų nuneši pri pat anuo 

namų ir įmeti į suodželką. Vuo anuo bova vondens. Ta jau geruoka sušlapa. 

Papasakojo Elžbieta Dainienė, 65 m., gyv. Bausko k. Užrašė S. Majauskas 1936 m. LTR 

937(15). B1LPK~3315. 

10 Adyna — valanda. 

18. [Vaidenasi Žibikų pušyne] 

Mona bruolis Juzaps bova parvažiavįs iš kariūmenis (dar pri roski), vuo aš ir da vėins mona 

bruolis bovom nuvažiavėj pasitėkti anuo. Naktį visi važiavom numuo. Va kap tik moms reikieji 

važiouti par Žibikų pušyną — tami pušyni baisia irgi baidi. Važiounam šnekiedami, tikta arklia 

stabt unt vėitas ir apsistuoji. Supratom, kad jau čė bluoga. Tap bruolis Juzaps ir saka: 

— Aš eisu paveizieti, kas čė yr. 

Tikta uns išlipa, nespieji paeiti kelius žingsnius, kap atsirada priš anų balta stuovyla. Uns 

surėka, šuoka greita į ratus, sukėrtom arkliams, tiej šuokuos greita, zuovada, ir parliekiem 

numuo. Negal žinuoti, kas tėn bova. Va tas pušyns kad ūži, kad tratieji. 


937(14). B1LPK~3440. 

31. [Raitelis — vaikštantys pinigai] 

Vėiną žėimuos naktį važiavau iš Suntiklių. Bova graži žvaigždieta naktis. Tap važiounu, tikta 

veizu — pri pat ruogių bejuojous balta apsiriedįs puonatis su gražiu arkliu. Mon jau palėka ir 

baugu. Nie uns muni kalbin, ir nie aš anų. Tap gerą gabalą juoji unsa su munim. Pri vėinuos 

vobelies ir išnyka. Musint bova pininga — saka, ką ten už Suntiklių eson pakavuoti. 

Unt rytuojaus pasitaiki važiouti į Vėikšnius, tad veiziejau — nie piedų, nieka nebova. 


937(17). B1LPK~3642. 

236

33. [Kasė pinigus] 

Pas Vėikšnius, Vintuos atskardie, bova užkeiktų piningų. Žmuonis liuob matyti, kad graži 

mergina tėn vakščiuodava ir vakščiuodava. Tap vėiną kartą ir paklausi anuos, kuo ana čė 

vakščiuo, bet ana neatsaki. Tap jau suprata, kad čia yr užkeikti pininga. Jiemi kasti. Atkasi 

skrynis kerči, ir užgriova. Viel kasi, ir viel užgriova. Tap ta mergina ir atsilėipi: 

— Nevarkit, nieka nebus, tikta švėnta Juona dynuo par somą galiesit išimti. 

Tap ir bova. Šventa Juona dėiną nuveji kasti ir atkasi. Didžiausi skryni piningų bova pelną. 


987(14). B1LPK 3642. 

Ivanauskaitė Vita (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Nepabaigiami folkloristų 

darbai Žemaitijoje. 2006 metų ekspedicija Viekšniuose // Kopijuota iš interneto 2008-06-22 // 

ISSN 1392—2831. Tautosakos darbai XXXII 2006. Ekspedicijų patirtis. — Tekste: 

Ko vis dar ieškome folkloro ekspedicijose? 

Argi dar pavyksta ką nors senoviško užrašyti? — maždaug tokį klausimą išgirsdavau, kai tik 

kam nors pasisakydavau šią vasarą buvusi folkloro ekspedicijoje Viekšniuose. „Senoviško”, 

matyt, reiškia tokio folkloro, kuris ankstesniais dešimtmečiais semte semtas per kompleksines 

ekspedicijas ir kurį dabar paprastai vadiname klasikiniu. Kartais teiraujamasi, ar dar aptinkame 

ką nors gražaus, tradiciško ir pan., arba nusistebima, kad apskritai dar ko nors ieškome... Esą 

jau viskas surinkta. Lietuvos kultūrinėje padangėje dar nepriprantama prie minties, kad 

folkloristai lauko tyrimų metu gali domėtis ne tik senosiomis liaudies dainomis, pasakomis, 

patarlėmis ar sakmėmis, bet ir sapnais, žmonių gyvenimo istorijomis, tremties atsiminimais, 

religinės patirties refleksijomis ar net, atrodytų, į jokią „senovę” nepretenduojančiais ir išties 

nemaža laiko, garso ir vaizdo įrašų laikmenų reikalaujančiais šiandienos kaimo aktualijų 

kupinais naratyvais. Ne paslaptis, jog kartais išimtinai klasikiniu liaudies paveldu besižavintieji 

mano, kad kaupti šias „naujoves” imamasi tik todėl, kad nieko tradiciškesnio, suprask, senesnio, 

neberandama. Taip pat neįprastai gali pasirodyti ir tai, kad pateikėju mūsų dienomis gali tapti ne 

tik garbingo amžiaus senolis, bet ir jaunesnis kaimo ar miestelio gyventojas. Toks požiūris gal nė 

neturėtų stebinti — juk ir folkloristai dar tik pratinasi prie naujų aktualių tyrimo objektų, mokosi 

(čia labai praverčia kaimyninių kraštų mokslinis patyrimas) neretai iš esmės kitokio darbo 

specifikos, skatinančios ne tik fiksuoti išlikusius senojo ar vėlyvesnio tradicinio pasaulėvaizdžio 

elementus, bet ir gilintis į pačius įvairiausius folklorą supančius bendruomenės gyvenimo 

kontekstus, kompleksiškai analizuoti kultūrinių tradicijų kaitą. Kaip pažymi Bronė Stundžienė, 

toks kompleksinis požiūris nereiškia, „kad turime išleisti iš akių pačių tautosakos kūrinių studijas 

ar sumenkinti jų kaitos ir plėtros proceso svarbą. Tai tik reiškia, jog privalome gerokai išplėsti 

lauko tyrimų erdvę, kad galėtume kuo objektyviau nustatyti tiek bendrus, tiek regioniniu 

pagrindu išryškėjusius kultūrinius imperatyvus nūdienos žmogaus gyvenime ”1 . Manyčiau, kaip 

tik šių tyrinėtojos minimų kultūrinių imperatyvų paieškai daugiausia ir buvo skirtos pastarųjų 

trejų metų Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rengtos folkloro ekspedicijos. Jose surinkta 

medžiaga jau gali tapti rimtu pagrindu išsamesniems sociokultūriniams lietuvių tradicinės 

kultūros kaitos tyrimams. 

Kodėl Viekšniai? 

Besirengdami šių metų ekspedicijai, iš pradžių žinojome tik tiek, kad tikrai trauksime į 

vakarus. Tokia nuostata neatsitiktinė: Žemaitija jau treti metai iš eilės pasirenkama 

kryptingesniems šiuolaikinių folkloro procesų tyrimams. 2004 metais Instituto folkloristai dirbo 

Salantuose, 2005-aisiais — Žarėnuose 2 . 2006 metų ekspedicijai rinktis Viekšnius ir jų apylinkes 

paskatino keletas veiksnių. Šis kraštas nuo seno garsėja turtingomis kultūrinėmis tradicijomis, 

aktyvia XIX a.—XX a. pirmosios pusės inteligentijos veikla, daugybe dvarų ir nemenka vietinės 

pramonės įvairove, leidusia Viekšniams iki pat Antrojo pasaulinio karo išsilaikyti tarp didžiausių 

ir perspektyviausių Lietuvos valsčių. Vienu iš ekspedicijos tikslų laikėme bandymą nustatyti, 

kaip bendras istorinis ir kultūrinis krašto kontekstas veikė tradicinę bendruomenę ir jos dvasinę 

kūrybą. 

237

Dabartinė Viekšnių seniūnija — viena didžiausių Mažeikių rajone, pačiame mieste ir per 

trisdešimtyje jį supančių kaimų turinti netoli 6000 gyventojų. Palyginimui paminėsiu, kad pernai 

mūsų lankytoje keliskart mažesnėje Žarėnų seniūnijoje gyvena apie 1300 žmonių 3 . 

Viekšniai — lietuvių kultūros puoselėtojų mokslininkų brolių Vaclovo, Viktoro ir Mykolo 

Biržiškų tėviškė. Kaip žinoma, XX a. pirmojoje pusėje Vilniuje gyvendamas ir dirbdamas 

M. Biržiška nemaža laiko praleisdavo lietuvybės židiniu tapusiuose Petro Vileišio rūmuose, kur 

dabar įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Taigi galima tarti, kad mūsų 

ekspedicija Viekšniuose buvo pažymėta ir kultūriniu šio lietuvių folkloristikai daug nusipelniusio 

viekšniškio mokslininko veiklos ženklu. Juolab kad bendraujant su pateikėjais pavyko užfiksuoti 

įdomių iš tėvų ar senelių girdėtų pasakojimų apie daktarą Antaną Biržišką ir jo šeimą. Ne kartą 

galėjome įsitikinti, kad seniesiems viekšniškiams neblogai žinoma Biržiškų kultūrinė veikla. 

Antai Viekšniuose gyvenantis garsios giminės palikuonis Jonas Beržanskas, pradėjus jo 

klausinėti apie miestelio ir apylinkių praeitį, gudriai nusišypsojo ir kaip neabejotiną autoritetą 

atnešė mums parodyti per visas pokario negandas išsaugotą M. Biržiškos knygą „Anuo metu 

Viekšniuose ir Šiauliuose” 4 . 

Rengdamiesi lauko tyrimams, kaip visada, studijavome Lietuvių tautosakos rankraštyne 

saugomą medžiagą ir spausdintus šaltinius. Viekšniai per pastarąjį šimtmetį sulaukė nemažai 

vietinių ir kur kas mažiau iš toliau atkeliaujančių tradicinės kultūros tyrinėtojų dėmesio. Viekšnių 

apylinkėse daugybę metų tautosaką ir etnografinę medžiagą kruopščiai rinko ir tvarkė Amelija 

Urbienė 5 . Iš tarpukario metų turime vieną kitą įvairios apimties ir turinio tautosakos rinkinį (LTR 

1622, 1795, 2030, 3026), deja, visi jie, kaip ir gausūs A. Urbienės užrašymai, yra be garso įrašų 

ar bent ranka užrašytų dainų melodijų. Kukliai šią spragą dengia tik 2005 metais Vilniaus 

pedagoginio universiteto studentės Rasos Rimkutės iš vienos pateikėjos, Onos Luk[o]šienės 

(Pakalupio k.), užrašytų dainų rinkinys (LTR 7524). Taigi akivaizdu, kad folklorinė ekspedicija 

Viekšnių krašte — jau seniai labai aktualus dalykas. 

Puikiai suvokdami, kad visų Viekšnių seniūnijai priklausančių kaimų niekaip nespėsime 

aplankyti, rinkomės pačius Viekšnius ir nuo jų pietų kryptimi išsidėsčiusius šiuos kaimus: 

Gyvolius, Palnosus, Užventę, Dainorius, Kegrius, Čekus, Svirkančius, Kapėnus. Tačiau turint 

omenyje, jog nemažai žmonių su visu savo dar vaikystėje iš tėvų ir senelių perimtu kultūriniu 

palikimu į didesnius kaimus (tokius kaip Kapėnai, Palnosai ar Gyvoliai) atsikraustė iš mažesnių 

artimų ir tolimesnių aplinkinių vietovių, aiškėja, kad ekspedicijos dalyviai susipažino su daug 

didesne teritorija. 

Pasirinktas kelionių po apylinkes kryptis kartais pakoreguodavo patys pateikėjai, nurodydami 

iš gimtųjų kaimų kitur gyventi išsikėlusius dainininkus, pasakotojus. Neretai būdavome 

nukreipiami į Viekšnius — čia aplinkinių kaimų senbuvius kraustytis (pas vaikus ar į pačių 

įsirengtus miestiškesnius namelius) verčia pablogėjusi sveikata ar garbingas amžius, 

nebeleidžiantis savarankiškai gyventi senuosiuose ūkiuose. O kai kada ekspedicijos dalyviams 

reikėjo „vytis” savo pateikėjus dar toliau, iki Mažeikių ar net paties Vilniaus. Antai Kapėnų 

kaime tautosaką rinkusi B. Stundžienė tęsti darbo važiavo į Mažeikius, kur vaikų ir senelių 

globos namuose gyvena minėto kaimo senbuvis Zigmantas Dzindzelėta (g. 1917 m.), didelis 

sakmių, pasakų ir dainų mokovas. 

Apžadų kapeliai, šventos pušys ir dvarai 

Folklorinio paveldo kontekstui pajusti būtinai turėjome skirti dėmesio gamtos ir kultūros 

paminklams, apie kuriuos neretai ir sukasi vietos žmonių žodinė kūryba. Viekšnių apylinkės šiuo 

požiūriu išties turtingas kraštas. Nespėjome nei pamatyti, nei suskaičiuoti visų mūsų lankomoje 

teritorijoje buvusių ir tebesančių vadinamųjų šventų pušų ir senųjų kapelių. Galima drąsiai 

sakyti, kad gausiomis koplytėlėmis, rūpintojėliais ir kitokiomis sakramentalijomis išpuoštos, prie 

kelių, sodybų, pamiškėse ar kapeliuose augančios (o kai kurios jau laiko ar audrų palaužtos) 

pušys — Viekšnių krašto savitumą atspindintis reiškinys. Kaip ir stipri apžadų tradicija. Tėvų 

neišpildytus apžadus perima ir ištesi vaikai, kartais net per sapnus paraginti. „Aš savo mamos 

apžadą visai neseniai išpildžiau...” — pasakė mums viena garbingo amžiaus viekšniškė, 

nesuskubdama atskleisti, koks tai buvęs pasižadėjimas. Ir apskritai pastebėjome, kad apie apžadų 

intencijas smulkiau pasakoti buvo linkę toli gražu ne visi pateikėjai. 

238

Aplankėme ne vienus su apžadų tradicija siejamus kapelius. Bene patys garsiausi — 

Kairiškių. Jie, kaip ir Svirkančių kaime esantys kapeliai, žmonių dažnai lankomi, tvarkomi. Ir 

vienuose, ir kituose matėme nesenų kapų. Visai kitoks vaizdas Kegrių kapinaitėse. Giliai į 

atmintį įstrigęs vaizdas: iš pušų ant žemės „nusileidusiose” ir beveik visai sutrūnijusiose tuščiose 

(pasak vieno pateikėjo, visi šventuolėliai jau pabėgę) medinėse koplytėlėse paukštelių lizdai su 

kiaušinėliais... Patys kapeliai virtę sunkiai pereinamu mišku, ir tik juos vis dar tebejuosianti 

tradicinė apsamanojusi krautinė akmenų tvora (zomatas) rodo ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų 

žemės. O visai netoli, buvusioje žemaitiško gyvenimo vietoje, aptikome (žinoma, ne be vietos 

žmonių pagalbos) jau ant žemės gulinčią šventąją Kegrių pušį. 

Ekspedicijos metu užrašėme nemažai medžiagos apie Viekšnių apylinkių dvarus. Santeklių, 

Daugirdo, Pačerinskio, Daubiškių ir kiti dvarai — tai vis tos ypatingos vietinio landšafto erdvės, 

žmonių pasakojimuose neatsiejamai susijusios su tradiciniais memoratais apie baidymus, 

klaidinimus, ponų keistenybes, vargšų ir turtingųjų santykius ir t. t. Senieji viekšniškiai tarsi 

pateikia liaudiškąją folklorizuotą dvarų kultūros interpretaciją, perimtą iš savo tėvų ir senelių, 

kurių daugelis buvo tų dvarų kumečiai. Ypač dažnai teko girdėti pasakojimų apie Daubiškių 

dvarą, kurio ir istorija turbūt viena įdomesnių: nuo senųjų dvarininkų Morų „palocių” XIX a. 

pabaigoje iki kaimo mokyklos sovietmečiu ir religinio judėjimo atstovų reprezentatyvios 

kaimiškos sodybos dvidešimt pirmojo šimtmečio pradžioje. 

Viekšniškiai ir jų kūryba 

Kai žvelgiu į Viekšnių ekspedicijoje surinktos medžiagos visumą (tokią galimybę suteikia 

kolegų netrukus po ekspedicijos preciziškai parengti garso įrašų aprašai ir komentarai), 

pirmiausia į akis krinta didelė užrašytų kūrinių įvairovė, apimanti ir seniai folkloristikai 

pažįstamus klasikinius, ir dar tik į ją ateinančius žanrus. Dainos, giesmės, pasakos, sakmės, 

padavimai, mįslės, patarlės, anekdotai, sapnai, įvairūs memoratai, folklorizuoti biografiniai 

pasakojimai, liaudiški eilėraščiai, šokiai ir kiti instrumentiniai kūriniai — visko nė neišvardysi, o 

kai kuriuos įrašus apskritai kol kas būtų keblu žanriškai apibrėžti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, 

jog visi klasikiniai folkloro žanrai (dainos, sakmės ir kt.) Viekšnių ekspedicijos metu surinktoje 

medžiagoje reprezentuojami nuo senųjų iki pačių vėlyviausių, šiuolaikinėmis realijomis 

paįvairintų variantų. Atskira svarbi parsivežtos medžiagos dalis — kontekstiniai duomenys apie 

įvairių folkloro žanrų gyvavimą Viekšnių krašte: apie muzikos instrumentus ir muzikavimo 

tradiciją, jaunimo susibūrimų etiką, dainavimo ir giedojimo savitumus ir t. t. 

Bendra ekspedicijoje fiksuotų garso įrašų trukmė — maždaug 54 valandos (apie 40 

skaitmeninių diskų). Juos papildo daug nuotraukų ir filmuotos medžiagos. Fotografuoti ne tik 

pateikėjai, kraštovaizdis ir kultūros paminklai. Kaip ir ankstesniais metais, stengėmės pasitelkti 

šiuolaikines technologijas ir perfotografuoti kuo daugiau pateikėjų namuose saugomų senų 

nuotraukų. Taip pat nukopijavome ir parsivežėme dainynų, atminimų ir kitokios kūrybos 

rankraštinių užrašų. 

Mūsų aplankyti viekšniškiai gerokai skyrėsi savo socialiniu statusu. Maždaug šimto pateikėjų 

būryje (turiu galvoje tuos šio krašto gyventojus, kurių dainas, pasakojimus, instrumentinį 

folklorą ir kt. parsivežėme užfiksuotus garso ir vaizdo įrašuose; iš tiesų buvo bendrauta su kur 

kas daugiau žmonių) buvo ne tik žemdirbių, bet ir buvusių eigulių, mokytojų, tautodailininkų, 

buhalterių, kultūros darbuotojų... Aplankėme net Viekšnių apylinkėse ir už jų ribų žinomą kaimo 

būrėją, vietinių žemaičių vadinamą kartmete. Jau seniai pastebėta, kad socialinis pateikėjo 

statusas neretai labai veikia ir jo tradicinį pasaulėvaizdį: apsiskaitę, labiau išsimokslinę ar 

pakeliavę žmonės, pasakodami įvairius folklorinius naratyvus (sakmes apie kaukus, baidymų 

istorijas ir t. t.), dažnai skumba ieškoti racionalesnio paaiškinimo, nepamiršta patikinti patys 

tokiais dalykais netikintys, o tiesiog kaip stebuklingas istorijas girdėję iš vyresnių žmonių. 

Galbūt aktyvesnis įsitraukimas į rašto kultūrą lėmė ir dar vieno naujo žanro — liaudiškosios 

rašytinės poezijos — išpopuliarėjimą mūsų lankytose vietovėse. Sutikome ne vieną moterį, dainų 

sąsiuvinyje užsirašančią ne tik patikusius liaudies lyrikos kūrinius, bet ir savo sudėtas eiles. 

Viekšnių ekspedicijoje sukaupta nemažai tokios liaudiškosios poezijos. Tikėtina, kad šie 

pateikėjų saviraiškos pavyzdžiai ateityje sulauks rimtesnių kultūrinių studijų. 

Ekspedicijoje užrašyta medžiaga leidžia daryti vieną kitą apibendrinimą, sietiną su lankyto 

arealo regionine specifika, tarpkultūriniais ir tarpkonfesiniais žmonių santykiais. Fiksavome 

239

pasakojimų apie latvius, o tiksliau — tradicinių siužetų kūrinių, kuriuose minimi šie artimiausi 

kaimynai. Jiems, kaip ir įprasta folklorinėje tradicijoje, priskiriami tipiniai kitatikių ir 

svetimtaučių bruožai. Kita, dar gausiau ir išsamiau pasakojimuose atspindėta etninė 

bendruomenė — žydai. Kaip ir daugelyje XX a. pradžios Lietuvos miestelių, Viekšniuose jų 

gyveno tikrai nemažai. Savitu demografiniu reiškiniu, palikusiu pėdsaką liaudiškojoje vietinių 

žemaičių kultūroje, laikytina dar XIX a. visai šalia Viekšnių įsikūrusi rusų bendruomenė. Senieji 

viekšniškiai ir aplinkinių kaimų žmonės daug pasakojo apie čia pat gyvenusių kitataučių 

laidojimo ir kapų priežiūros papročius, tarpkonfesinius santykius ir kt. 

Per ekspediciją buvo dirbama ir su vietiniais saviveiklos kolektyvais, kaimo giedotojų 

grupėmis. Rūta Žarskienė ir jai talkinusi Vaiva Aglinskaitė įrašė kapelos „Jonkelis” (joje groja 

Viekšnių ir aplinkinių kaimų muzikantai) ir folkloro ansamblio „Poilsėlis” repertuarus; Irena 

Žilienė, Andžela Jakubynienė ir Vincas Gumuliauskas fiksavo Gyvolių kaimo giedotojų 

atliekamus žemaitiškus kalnus; Linai Būgienei kartu su šių eilučių autore pavyko trumpam 

suburti keletą kadaise labai aktyviai veikusio Palnosų etnografinio ansamblio dalyvių ir įrašyti jų 

dainų. 

Kai folkloristas jau ne tik folkloristas... 

Vakarais, susirinkę į savo laikino prieglobsčio vietą (o šįmet turėjome laimės apsistoti 

viename gražiausių Viekšnių krašto kampelių — prie pat Ventos ir Virvytės santakos esančiame 

Akmenės rajono socialinių paslaugų centre), dalydavomės įspūdžiais, kurie neretai peraugdavo į 

rimtas profesines diskusijas. Besiklausant kolegų, ne kartą kildavo mintis, kad tie vakariniai 

pašnekesiai — taip pat reikšminga folkloro ekspedicijos darbų dalis, tik, deja, išsamiau kol kas 

nefiksuojama. 

Kalbant apie mūsų apsistojimo vietą, reikia pažymėti, kad tai buvo ne tik nuostabus Ventos 

regioninio parko kampelis (ypač turint omenyje, kad folkloro ekspedicijų dalyviai išties retai 

kada gali pasidžiaugti ramia ir gražia savo nakvynių, bet ir strategiškai patogi erdvė — visi mūsų 

lankyti kaimai buvo netoli Ventos ir Virvytės santakos, patys Viekšniai irgi buvo čia pat. Įdomi 

detalė: ekspedicinis darbas vyko ir pačiame vietos žmonių Virvyte arba restoranu (matyt, todėl, 

kad sovietmečiu čia buvo „Akmenės cemento” poilsio ir turizmo kompleksas) vadinamame 

socialinių paslaugų centre. Antai Vilmos Daugirdaitės ir Jurgitos Ūsaitytės pateikėju tapo visai 

šalia gražioje sodyboje gyvenantis Jonas Fokas, puikus šiuolaikinių vestuvių ritualų žinovas, 

daugybę metų piršliaujantis vestuvėse. 

Atskira ekspedicijų vakarais mūsų dažnai aptarinėta tema — individualus santykis su 

lankomais žmonėmis. Neretai girdimas pasakymas mano, mūsų pateikėja(s) nėra atsitiktinis — 

išties kartais esama tam tikro subtilesnio bendravimo. Ir jau visai išskirtiniais tampa tie atvejai, 

kai susiduriame su vienišais, labai retai lankomais (o tie lankytojai paprastai būna laiškininkas, 

valdiškus reikalus tvarkantys seniūnijos atstovai ar „egzotiškų” ir dažniausiai nereikalingų prekių 

ar paslaugų agentai) žmonėmis, neretai neturinčiais sveikatos net iki artimiausios parduotuvės 

nueiti ar nuvažiuoti dviračiu, beje, tampančiu vis svarbesne susisiekimo priemone autobusų 

nesulaukiančiuose atokiuose kaimuose. Bene kiekvienam ekspedicijos dalyviui pasitaikė tokių 

momentų, kai puikiai suvokęs, kad močiutė ar senolis nepapasakos ir juo labiau nepadainuos 

nieko, dėl ko būtų verta išpakuoti aparatūrą, vis dėlto kuriam laikui, kartais net pats savimi 

stebėdamasis, lieki troboje, kartu peržiūri drebančiu iš susijaudinimo balsu apibūdinamas 

nuotraukas iš šeimos albumo, išklausai skausmingą pasakojimą apie užpuolusias ligas, 

neįperkamus vaistus, svetur uždarbiauti išvažiavusius vaikus ir anūkus. Maža to: išeidamas nė 

nepajunti, kaip tyliai pasižadi užsukti čia ryt poryt su duonos kepalėliu ar saldainių dėžute. Kai 

vieną vakarą, matyt, kaip tik po panašią patirtį atnešusios dienos, Bronė Stundžienė mums 

juokais prasitarė pasijutusi kaip tikra socialinė darbuotoja, pagalvojau, kad jos labai taikliai 

pastebėta ir apibendrinta ne vieno mūsų išgyventa situacija. 

Kai keletą dienų iš eilės vaikštai po tuos pačius kaimus ar miestelio gatves, neišvengiamai 

pradedi įsigyventi į čia gyvenančių žmonių kasdienybę, o kai kada ir tiesiogiai joje dalyvauti. 

Juolab kad pažintį su viekšniškiais žemaičiais neretai pradėdavome užklupę juos bedirbančius 

kieme, darže ar laukuose. Visa mūsų veikla, visos užrašinėjimo aplinkybės tiesiogiai priklausė 

nuo darbų ritmo ir, žinoma, oro sąlygų. 

240

Turbūt pernelyg drąsu būtų sakyti, kad per tas porą savaičių tapome savi, tačiau pritapimo, 

viekšniškių palankumo ir atvirumo paskatinto, vis dėlto būta. Su kolege Lina Būgiene, vakarais 

traukdamos gerai pažįstamu keliu per Palnosų kaimą Ventos ir Virvytės santakos link, pačios 

nepajusdavome, kaip imdavome balsiai svarstyti, ar tie žmonės jau malkas supjovė, ar kiti baigė 

daržus ravėti, namo sienas dažyti... 

Ekspedicijos dalyviai ir geranoriški jų pagalbininkai 

Ekspedicija Viekšniuose vyko kaip LLTI inicijuoto mokslinio projekto „Regioniniai 

folklorinės kultūros procesų tyrimai. Žemaitija” dalis. Projekto rėmėja — Lietuvos kultūros 

ministerija. Ekspedicijoje dalyvavo dr. Bronė Stundžienė, dr. Rūta Žarskienė, dr. Vilma 

Daugirdaitė, dr. Jurgita Ūsaitytė, dr. Lina Būgienė, dr. Austė Nakienė, Andžela Jakubynienė, 

Irena Žilienė, trumpam į Lietuvą iš JAV atvykusi studentė Vaiva Aglinskaitė, Vincas 

Gumuliauskas bei šiuos ekspedicijos įspūdžius ir rezultatus aptarti bandanti šių eilučių autorė. 

Trumpam prie mūsų buvo prisidėjusi ir vietinė moksleivė Živilė Babenskaitė, labai norėjusi 

pamatyti, kaip renkama tautosaka. 

Viekšniai ir plačios jų apylinkės — dažnai įvairių sričių tyrinėtojų ir po Lietuvą keliauti 

mėgstančių entuziastų lankomas kraštas. Bet turbūt svarbiausia, kad kultūriniu krašto palikimu 

nuolat rūpinasi vietiniai, čia pat gyvenantys ir dirbantys žmonės. Deja, mes spėjome susipažinti 

tik su vienu kitu Viekšnių krašto šviesuoliu — vis tas laiko trūkumas ir noras kuo daugiau 

pateikėjų aplankyti... Esame nuoširdžiai dėkingi viekšniškei mokytojai Nijolei Kontu[t]ienei, 

kurios jaukius namus juokaudami net pavadinome ekspedicijos koordinaciniu centru. Ji mus 

lydėjo po Viekšnius, padėjo susigaudyti apylinkių keliuose ir takeliuose. Už pagalbą fiksuojant 

šiandieniniuose Viekšniuose skambantį liaudies muzikantų repertuarą dėkojame Arūnui Šarkiui. 

O kai susipažinome su kraštotyrininku ir bibliotekininku Bronislovu Keriu ir pamatėme šimtus 

kompiuterinių puslapių jo daugybę metų kruopščiai rengiamo ir nuolatos naujais duomenimis 

papildomo darbo „Viekšnių kraštas. Bibliografija ir žinios krašto istorijai”, galėjome tik tarti: 

Viekšnių krašto kultūrinio palikimo atvykėliams gelbėti nereikia — jis patikimose rankose 6 . 

Visi iš ekspedicijos parsivežti įrašai jau gali būti naudojami tyrimams 7 . Detalūs fonogramų 

aprašai padės kiekvienam besidominčiajam nesunkiai rasti reikiamą įrašą. Ateityje laukia 

nelengvas tautosakos rinkinių parengimo darbas. Ir, žinoma, kitų metų ekspedicija. Vėl 

Žemaitijoje. 

Dar prieš ekspediciją, po spausdintus folkloro šaltinius besidairydama viekšniškių kūrybos, 

septintajame „Lietuvių liaudies dainyno” tome užtikau Viekšniuose užrašytą dainą (Nr. 368) su 

tokiu iškalbingu posmu: 

Vėikšnių miestelis — 

Didis pragarelis, 

Ten mūsų vargeliā, 

Nepabaigti darbeliā. 

Pagalvojau: ar netaps šitas posmas mums kokiu nors lemtingu leitmotyvu. Tapo. Bet tik 

paskutinė eilutė apie nepabaigtus darbelius... 

1 Bronė Stundžienė. Folkloro lauko tyrimai Žarėnų krašte. — Tautosakos darbai, [t.] XXX. 

Vilnius, 2005, p. 133. Apie būtinybę permąstyti šiuolaikinių folkloro lauko tyrimų strategijas 

autorė yra rašiusi ir kitame straipsnyje, žr. Bronė Stundžienė. Merkinės dainų istorija: vizija ir 

tikrovė. Tautosakos darbai, [t.] XIX (XXVI). Vilnius, 2003, p. 13—32. 

2 Minimi lauko tyrimai — 2004—2006 m. vykdyto Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų 

fondo finansuoto tarpinstitucinio ir tarpdisciplininio mokslo tiriamojo projekto „Regioniniai 

tarmių ir folkloro tyrimai: Vakarų Lietuva” dalis. 

3 Plačiau apie LLTI ekspediciją Žarėnų krašte iš šiuolaikinės sociokultūrinės folkloro tyrimų 

perspektyvos žr. Bronė Stundžienė. Folkloro lauko tyrimai Žarėnų krašte, p. 133—139. 

4 Žr. Mykolas Biržiška. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose: (Iš 1882—1901 m. atsiminimų, 

pasakojimų ir raštų). Kaunas, 1938. Ši gyvai ir įdomiai vaikystės atsiminimų ir gausių rašytinių 

241

šaltinių pagrindu M. Biržiškos parašyta knyga viekšniškių išties labai vertinama. Ja remiasi ir 

visi šiuolaikiniai Viekšnių krašto istorijos ir kultūros tyrinėtojai. 

5 A. Urbienės surinktą tautosaką žr. LTR 2489, 2490, 2494, 2496, 2497, 2514, 4634, 4635, 

4721, 4722, 4723, 4881, 5000, 5029, 5106, 5195, 5500, 6001, 6342, 5294, 5461. Daug šios 

kraštotyrininkės darbų saugoma Viekšnių bibliotekoje. 

6 B. Kerys šiuo, galima sakyti, savo viso gyvenimo darbu geranoriškai ir nesavanaudiškai 

linkęs pasidalyti su visais — tiek pačiais viekšniškiais, tiek tokiais užbėgėliais, kaip mes. Vieną 

„Viekšnių krašto” kompiuterinį egzempliorių jis padovanojo ir Lietuvių literatūros ir tautosakos 

institutui, taip sudarydamas mums išskirtines sąlygas gilintis į lankytų vietovių istoriją ir kultūrą. 

7 Pradžia jau yra. L. Būgienė šių metų LLTI tautosakininkų konferencijoje „Tautosakos teksto 

prasmė: lyginamasis aspektas” skaitytame pranešime „Liaudies pasakojimo atlikimo motyvacija 

ir prasmė: lyginamasis aspektas” rėmėsi kaip tik Viekšnių ekspedicijos medžiaga. 

Papročiai: Šiaurės Lietuvos kultūros paveldas 1: Monografija. — Kaunas: Žiemgalos 

leidykla, 2007. — 184 p. — Tekste minima ir Amelijos Urbienės surinkta medžiaga. 

Stundžienė Bronė. Kuo gyvas žemaičių folkloras // Liaudies kultūra. — 2007. — Nr. 1. — 

P. 44—49. — Tekste: 

Jau trečius metus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto folklorininkai vykdo lauko 

tyrimus Žemaitijoje, siekdami užčiuopti pagrindines šio regiono šiuolaikinės folklorinės 

tradicijos tendencijas. Maždaug dešimties žmonių grupė 2004—2005 metų vasaromis jau dirbo 

Salantų, Žarėnų krašte pagal Valstybinio mokslo fondo finansuojamą tarpinstitucinę programą 

„Regioniniai folkloro ir tarmių tyrimai: Vakarų Lietuva”, o pernai tyrimai buvo tęsiami 

Viekšniuose ir jų apylinkėse. Praeitų metų tęstinės programos „Regioniniai folklorinės kultūros 

procesų tyrimai. Žemaitija” darbus rėmė Kultūros ministerija. Už galimybę po 2005 metų toliau 

tirti gyvąją žemaičių tradicinę kultūrą institutas dėkoja Kultūros ministerijai. 

Kaip ir anksčiau, pernai ekspedicijos dalyviai, rinkdami ir fiksuodami įvairias folkloro 

apraiškas, dvi savaites tarsi iš vidaus stebėjo tradicinės kultūros situaciją, ypač daug dėmesio 

skirdami naujausiai, pastaraisiais metais išryškėjusiai žmogaus laikysenai tradicinės kultūros 

atžvilgiu. Taigi buvo keliamas ne vien įprastas tikslas užrašinėti tautosaką ir toliau gausinti 

archyvines bei publikuotas žemaičių tautosakos kolekcijas. Siekta fiksuoti kur kas platesnę 

kultūrinę panoramą, mėginant apibendrinti būtent šiuolaikinių miestelio ir kaimo gyventojų 

vidinį kultūrinį imperatyvą, jų savivoką ir požiūrį į tradicinėje kultūros erdvėje gyvuojančius 

reiškinius, folklorą bei nustatyti, kaip, kokiu lygmeniu plačiame tradicinės kultūros kontekste 

šiandien galima kalbėti ne tik apie istorinius, bet ir dabartinius regioninius žemaičių folkloro 

savitumus. Iš tyrimų akiračio stengtasi neišleisti apskritai visos daugiabriaunės Viekšnių 

kultūrinio landšafto erdvės, vienaip ar kitaip susijusios ir su dabartine žmogaus pasaulėvoka. To 

nenustatysi vien iš šiandien dar užrašomos tautosakos, reikalingi daug platesni tyrimai, kurie 

leistų giliau pažinti jos kontekstą (seniau apie tai spręsta iš žmonių gyvenimo būdo, susijusio su 

visu apeigų, papročių kompleksu) ir padėtų išryškinti bei tiksliau apibrėžti folklorinės kultūros 

tiek tęstinumo, tiek kaitos motyvacijas. Tokiems tyrimams laiko patikrintų tyrimo metodikų dar 

neturime, nors pagrindinius darbo principus vis akivaizdžiau diktuoja kaip tik pastaraisiais 

metais įgyjama patirtis. Kartais pradėti tenka nuo labai elementarių dalykų. Antai Viekšniuose, 

be sukauptos rimtesnės istorinės informacijos — dokumentuotos ar kitaip aprobuotos, apie 

kultūrinės erdvės savitumą bei tolimus laikus siekiančias jo ištakas galima spręsti jau ir iš pačių 

viekšniškių sudaryto ir miestelyje eksponuojamo turistinių objektų žemėlapio, siūlančio susirasti 

įvairias žymesnes šio krašto istorines vietoves, įspūdingus gamtos kampelius, tarp jų ir tuos, kur 

auga šventos pušys ar esama mitologinių akmenų, ir senas tradicijas turinčius vadinamuosius 

apžadų kapelius. Tokios vietinių kultūros žmonių savais tikslais susmaigstytos gairės savaime 

verčia pasidomėti, ar tai tik mūsų laikams būdingas reklaminis turistų prievilas, ištrauktas iš jau 

istorine tapusios kultūrinės atminties, ar ši mitologizuota erdvė iš žmogų supančios artimos 

aplinkos dar kaip nors atsiliepia šio krašto gyventojų pasaulėvokoje. 

242

Keletas pastabų iš tyrimo aplinkos 

Mokslo terminais kalbant, net didelę informantų paieškos patirtį turintis specialistas, atvykęs į 

Žemaitiją, iš karto susiduria su kai kuriomis darbą sunkinančiomis aplinkybėmis. Ar tik ne 

daugiausia problemų lauko tyrimuose mums patiems kyla iš anksto tinkamai neįvertinus vienaip 

ar kitaip pasireiškiančių regioninių krašto savitumo bruožų. Pavyzdžiui, kai po tikrai nesunkiai 

pasiekiamo atviro ir nuoširdaus ekspedicinio bendravimo su dzūkais tenka persikelti į Žemaitiją, 

ne vieną gali ištikti lengvas šokas. Santūrus, kiek nepatiklus žemaitis dažniausiai ne iš karto 

leisis į bendrystę su svetimu, netikėtai į jo kiemą įžengusiu. Čia tiesiog reikia laikytis kitokio 

bendravimo kodo: nesitikėti, kad atvykėlis bus priimtas nei iš šio, nei iš to kaip lauktas svečias: 

reiks kantrybės ir gebėjimų jį „prisijaukinti”, todėl niekada pirmas nesiveržk į trobą, leisk šunims 

apie tai pranešti, lukterk, kol kas nors susidomės ir išeis pasitikti, toliau aiškinkis kaip moki, jei 

nepakvies vidun, vadinasi, ir vertas to nebuvai; niekada nesibelsk į langą, nors numanai, kad 

šeimininkai namie, lauk tiek, kiek reikės. Užtat, jei pavyks rasti bendrą kalbą, jokių, nė 

mažiausių kliuvinių tolesniam dialogui nebeliks, kai žmogus negalės tau skirti laiko, tau bus 

tiesiai tas pasakyta, o šiaip, kai valandomis šnekinsi kurį nors šeimynykštį, palankumas bus jau 

pelnytas ir į tavo buvimą žiūrima labai paprastai: tu, kaip ir visi šiuose namuose, tiesiog 

užsiimate kiekvienas savo kasdieniais darbais. Tai tikrai lauko tyrimams palanki laikysena, be 

apsimestinio, perdėto mandagumo, be ilgų linkčiojimų, skaidrus ir aiškus žemaitiško bendravimo 

būdas. Kitas dalykas, kad daugeliui iš mūsų reikėjo pačiam tą bendravimo tipą perprasti, atrasti 

kaip kokią Ameriką. Taip vis atsitinka iš dalies ir dėl to, kad iki šiol neturime jokių regioninių 

žinynų, kur būtų aprašytas gal net iš gentinio paveldo einantis žemaitis, dzūko ar suvalkiečio 

kultūrinis tipažas, apibendrinti charakteringi jų elgsenos bruožai. 

Kita į akis krentanti lauko tyrimų aplinkybė yra universalesnė, ne regioninio pobūdžio, 

susijusi su šalies sociokultūrine aplinka. Turima galvoje sudėtinga visai Lietuvai būdinga 

socialinė situacija, vienaip ar kitaip atsiliepianti vos ne kiekvienai šeimai ir jos narių kultūrinėms 

intencijoms. Emigracijos ir nedarbo mastai, girtavimas, nesaugi pavienėse sodybose 

gyvenančiųjų senatvė ir baimė dėl kriminalinių nusikaltimų, pairęs bendruomeninis gyvenimas, 

sunykus jį lydėjusiai senajai kultūrinei aplinkai ir nesusiformavus kitai jos atmainai, kai lieka tik 

pasyvi kultūrinių interesų realizacija — žiūrėti televiziją, klausytis radijo. Šiandien nori nenori 

esi verčiamas pripažinti iš esmės pakitusią folklorinės tradicijos terpę konkrečioje žmonių 

bendrijoje, matyti vis įvairėjantį jos narių požiūrį apskritai į visą žmogų supančią kultūrinę 

aplinką. Ne tik talentingą folkloro žinovą, bet ir eilinį, nelabai kuo išsiskiriantį, tiesiog vidutiniu 

laikomą, o kartu labai tipišką tradicinės kultūros atstovą ima slėgti, gožti pasimetimas nuo 

šiuolaikinių socialinių bei kultūrinių pervartų, buvusių kultūrinių imperatyvų praradimas ir naujų 

neįgijimas. Žmogus tarsi būtų atsidūręs anapus bet kokios kultūrinės patirties ribų. 1 

O kur dar minėta stulbinanti, žmogų griūte užgriuvusi ekonominių ir kitokių permainų lavina! 

Mums patiems dar neaišku, kaip ir kokiu mastu tos permainos turi keisti ir mūsų domėjimosi 

kryptį. Atmintin įstrigo vieno kapėniškio, gero pašnekovo kultūrinėmis temomis, iš šiokio tokio 

susierzinimo mesta replika, kai bandžiau jį iškvosti apie senuosius žemaičių papročius, apskritai 

folkloro reliktus, esą ko aš klausinėjanti to, kas buvo svarbu net ne jo tėvams, o seneliams... Juk 

viskas jau knygose surašyta. Panašiai muzikologė Aušra Žičkienė, turėjusi progą išgirsti vieno 

2006-ųjų metų Viekšnių ekspedicijoje „atkasto” puikaus devyniasdešimtmečio pasakotojo gyvai 

sekamą pasakų repertuarą, net šūktelėjo iš nuostabos: „Fantastika! Koks devynioliktas amžius!” 

Ir iš tiesų, po susitikimų su išskirtiniais tipiško senojo klasikinio folkloro žinovais, kai aprimsta 

daugybe atžvilgių pagrįsta džiaugsmo euforija, turi pripažinti, kad iš tikrųjų užėjai visai jau nebe 

tipišką, o atvirkščiai — mūsų laikais labai individualų ir pavienį atvejį. Kas dar prieš kelis 

dešimtmečius buvo įprasta tradicinėje kultūroje, šiandien atrodo tik kaip stebuklingai pelenuose 

sužėravusi praktiškai užgesusios gyvastingosios lietuvių folklorinės kultūros kibirkštėlė. Kitaip 

sakant, lyg per maža pagrindo seniausios kartos atmintyje išsaugotą žodinio paveldo lobyną 

laikyti jo tęstinumą užtikrinančiu faktu. Kaip ir tarp sutiktų pašnekovų iškylantys retieji 

tradicinės lietuvių kultūros žmonių paveikslai, apie kuriuos pirmasis įspūdis jau brėžiamas lauko 

užrašuose: 

S. Karbauskaitė visą gyvenimą gyvena miškų tankumyne esančioje trobelėje. Jos tėvas 

buvo eigulys, ji ir pati nuo jaunų dienų dirbusi šį darbą. Matyt todėl iš jos plaukę 

243

pasakojimai išsiskyrė gamtos detalių gausa. Labai įdomiai — folklorizuotai — pasakojo 

apie paukščius, bites. Sakė, nuolatos su bitėm pasišnekanti. Kai vienais metais parspietė į 

apleistą avilį didelis bičių spiečius, močiutė, neturėdama sveikatos jų prižiūrėti, nuėjusi 

prie avilio, parodžiusi bitėms kitus tuščius avilius, atsiprašiusi jų ir pasakiusi, kad tikrai 

negalės bitelėmis pasirūpinti. Tegu jos darančios, kaip išmano. Kitą dieną bičių jau 

nebebuvę. (Iš V. Ivanauskaitės 2005 metų Žarėnų ekspedicijos užrašų). 

Dažnam gali pasirodyti, jog tai irgi savotiškas, kiek netikroviškai skambantis senosios 

tradicinės kultūros vertybinių nuostatų substratas. Tad kad ir kaip paradoksaliai skamba, geriausi 

mūsų sutikti senosios žemaičių tautosakos perteikėjai tėra retos išimtys bendrame šiuolaikinės 

tradicinės kultūros fone ir beveik nebeatspindi realaus jos pulso. 

Šiaip jau daugumai į tyrimo lauką patekusių asmenų daug svarbesnės yra savojo laiko — šių 

dienų kultūrinės aktualijos. Kokios jos ir kaip objektyviai reikia jas vertinti — rimtas iššūkis tiek 

patiems vadinamiesiems tradicinės kultūros atstovams, tiek mums, jos metraštininkams bei 

tyrėjams. „Lietuvos kultūrinėje padangėje dar nepriprantama prie minties, kad folkloristai lauko 

tyrimų metu gali domėtis ne tik senosiomis liaudies dainomis, pasakomis, patarlėmis ar 

sakmėmis, bet ir sapnais, žmonių gyvenimo istorijomis, tremties atsiminimais, religinės patirties 

refleksijomis ar net, atrodytų, į jokią „senovę” nepretenduojančiais ir išties nemaža laiko, garso 

ir vaizdo įrašų laikmenų reikalaujančiais šiandienos kaimo aktualijų kupinais naratyvais”. 2 

Bet Viekšnių krašte mums teko eiti ir pramintu taku — daug dėmesio skiriant gerų tautosakos 

žinovų paieškoms. 

Iš pasakojančio žemaičio dabarties 

Ankstesnė folklorininkų karta yra konstatavusi būtent žemaičių prioritetinę pasakojimo 

poziciją, gal net pastebėtą šiame regione tam tikrą naratyvų dominavimą kitos tautosakos 

atžvilgiu. Lietuvių folkloristikoje ne kartą užsiminta ne tik apie įvairiais atžvilgiais turtingą 

žemaičių pasakojamosios tautosakos klodą, bet ir apie pasakojančio žemaičio gabumus. 3 Ar tik 

nebus mažiausiai pažeista ir šiandien žemaitiškoji folklorinio pasakojimo tradicija. Remiantis 

pastarųjų ekspedicijų duomenimis, vis dar galima įžiūrėti gana stabiliai išsilaikiusius tipiškus 

pasakotojo bruožus: polinkį pasakoti, norą turėti klausytojų auditoriją, gebėti įtaigiai perteikti iš 

kartos į kartą žodžiu perduodamus siužetus, nors čia, žinoma, kaitos ženklų esama. Vis dažniau 

mokslinėje literatūroje kalbama apie jau senokai pradėjusias ryškėti ir nuolat stiprėjančias 

individualias pasakojančiojo intencijas, ypač mitologinio turinio siužetus įvertinti bei paaiškinti 

iš šiuolaikinio atskaitos taško. Užbėgus už akių tolesniems tyrimams, jau dabar galima tvirtinti, 

jog įvairiais požiūriais reikšminga bei įdomi informacija dažnai yra ne pačiuose šiandien 

užrašomuose gerai žinomų tautosakos tekstų variantuose, o laisvose jų pakomentavimo 

interpretacijose. 4 Kiek absoliutinant yra pagrindas net sakyti, jog, pavyzdžiui, senosios 

mitologinės sakmės dabar dažnai ne tiek pasakojamos, kiek interpretuojamas fragmentiniu 

pavidalu ką tik paties perpasakotų motyvų neįtikėtinai atrodantis turinys, — taip mūsų akyse 

kuriami antriniai interpretuojantys tekstai. Pasakotojas tiesiog pats imasi peržiūrėti ilgai 

natūraliai gyvavusias tipizuotas kultūrines tradicinių tikėjimų prasmes. Atitrūkti, nutolti nuo 

pasakojamo mitinio siužeto apie velnius, laumes ar kaukus pagrindinės linijos dažnai verčia ir 

pati žmogaus gyvenimo būdo kaita, papildomų komentarų reikalaujanti praeitin nuėjusi ūkio 

infrastruktūra (kai jam atrodo būtina aiškinti, kas buvo jauja, peludė, kultuvė ir t. t.). 

Apskritai pats teminis pasakojimo laukas gerokai prasiplėtė — ne tik ypatingais gabumais 

pasižymintis naratyvų žinovas, bet ir eilinis pasakotojas linkęs kalbėti pirmiausia apie 

svarbiausius jo gyvenime dalykus. Todėl žemaičių krašte atliekami lauko tyrimai sudarė gerą 

progą atsisukti į lietuvių folkloristikoje apleistą barą — gyvenimo istorijų pasakojimą, turintį 

daugybę folklorinių elementų. Tokių bandymų būta ir anksčiau, tik dažniau tais atvejais, kai 

prireikdavo apibūdinti vadinamojo gero tautosakos pateikėjo paveikslą. Pagaliau net ir ankstesni 

mitinių sakmių tekstai neretai jau turėjo tam tikrą biografinį kontekstą, kai būtinai informuojama, 

kas (kartais ir pats pasakotojas), kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis susidūrė su mitiniu 

personažu. Ar pavyks šiame pasakojimų korpuse nubrėžti kokias tarpregionines ribas — ateities 

tyrimų klausimas, nors vos pradėta fiksuoti intensyvi žemaitiškoji, ryškiai folklorizuotų 

biografinių istorijų pasakojimų tradicija jau savaime provokuoja jų ieškoti. 

244

Dar keli įspūdžiai dėl 2006 metais Viekšnių apylinkėse sutiktų pasakotojų ir jų tradicinio 

repertuaro žanrinės įvairovės. Jei ne po ilgų ieškojimų netikėtai „užeitas” nuostabus pasakų 

sekėjas kapėniškis, dabar Mažeikiuose gyvenantis devyniasdešimtmetis Zigmantas Dzindzelėta, 

galėtume visai pagrįstai kalbėti apie mūsų tirtose vietose pastebėtą pasakų žanro saulėlydį arba 

netgi apie situaciją po jo. Palyginti su sakme, turint galvoje tiek klasikinę formą, tiek įvairių jos 

reminiscencijų raišką, pasaka tarp žmonių, atrodo, bus galutinai praradusi savo funkciją, o kartu 

ir natūralią sklaidą. Tai nėra koks naujas atradimas, nes, kaip gerai žinoma, net vaikams šiandien 

paprastai ji ne sekama, o dažniau skaitoma iš knygų. Sunykus pasakų sekimo terpei, jau 

neatsitiktinai tenka graibstyti tik nerišlius, sunkiai prisimenamus jų fragmentus, į kuriuos net 

dažnas pasakotojas pats numoja ranka. O minėto vienintelio visam Viekšnių krašte ypač 

talentingo sekėjo stebuklinių ir kitokių, įvairiais buitiniais, net erotiniais nutikimais perpintas, 

išmoningai kuriamas pasakų pasaulis yra, deja, reta išimtis, verta atskirų studijų. Jis, kaip 

nedažnai mūsų dienomis bepasitaiko, pasakoja labai nuosekliai, nesikartodamas, be jokių loginių 

riktu, gražia ir vaizdinga kalba, išraiškingai, vis šį tą naujai intrigai prikurdamas, pavyzdžiui, 

savaip suaktualindamas įprastas pasakų pabaigos formules, kai prie stereotipinės frazės ir toliau 

jie ilgai ir laimingai gyveno, gudriai šypsodamasis dar priduria — gyvena ir dabar, jei į 

kolchozus neišdalino. Tačiau pažintis su šiuo žmogumi tėra laimingas atsitiktinumas, pateikęs 

unikalią progą prisiliesti prie kitame — praeities laike tobulai subrandintos liaudies kūrybos. Kas 

žino, galbūt mums kliuvo laimė bendrauti kaip tik su paskutiniu tikru Viekšnių krašto 

pasakininku, kurio išskirtinai gausaus repertuaro, kaip jis pats tikino, ir per mėnesį 

neišklausytum. Ankstesnėse pastarųjų metų ekspedicijose taip pat yra surasta pavienių, nors ir ne 

tokių ryškių pasakotojų, tačiau jų pasakojimuose pirmenybė paprastai teikiama sakmiškoms 

temoms. 

Kita vertus, ir senosios klasikinės sakmės bei jose veikiančios mitinės būtybės šiandien 

žinomos labiau latentine forma, nes šiuos pasakojimus jau reikia kantriai traukti iš pasyviosios 

žmonių atminties, jie jau yra tarsi praradę aktualumą ir adresatą. Kaip teigė viena pašnekovė, 

Svirkančių Lauminės pelkės laumėmis vaikus gąsdino tik jos vaikystėje. Vis dėlto prakalbintas 

net ir vidutinio lygio pasakotojas šiandien vis tiek dar gali porinti apie velnius, kaukus, laumes, 

degančius pinigus, užkastus lobius, laukiančius savo valandos, prie Virvytės ar Ventos 

klaidžiojančius žiburėlius, kitus paslaptingus baidymus ir mitologinėje erdvėje nutinkančius 

dalykus, apie pasaulio pradžioje vykusią jo kūrimo istoriją (etiologinės sakmės). Dar daugiau — 

šie ir dar kitokie žemaičių šiuolaikiniai naratyvai gana gyvai užčiuopia dabarties pulsą, nes 

siužetai dažnai grindžiami pakankamai aktualiais jau aptartais tikėjimais/netikėjimais, kuriuos 

apibendrinti glaustame rašinyje galima labai paprastai — šiuolaikinį žmogų tebedomina 

klaidinimai, vaidenimasis, neramių vėlių grįžimai, regėjimai ir sapnai, baugiai išsipildančios 

pranašystės. Kalbančiajam apie šiuos dalykus ypač svarbi pati informacija, nes tekstai paprastai 

struktūriškai silpni, dažnai tėra savotiški sakmiški pranešimai, įterpiami į nuosekliai arba ne visai 

rišliai plėtojamą pokalbio temą. Kartais tas kalbėjimas neturi nei aiškios pradžios, nei pabaigos. 

Keblu čia ieškoti ir istorinių tautosakos žanrų ribų, jie dažnai ištirpę, lyg ankstesnioji žanrinės 

sistemos upė būtų išėjusi iš savo krantų... Neatsitiktinai pasaulinėje folkloristikoje kalbama, jog 

pasakojimo žanrų atpažinimas ir įvardijimas visais laikais yra aktualus. 5 Aišku viena — net jei 

tokį kalbėjimą priskirtume kokioms nors dabartinėms postfolklorinėms formoms (mūsų rytiniai 

ir kiti kaimynai tokį reiškinį jau pripažįsta 6 ), jos tikrai neišdygo tuščioje vietoje, veikiau 

priešingai — įvairiais giluminiais ryšiais yra persipynusios su senąja pasaulėvokos sankloda ir 

tebejaudina žmogų. 

Grynu senųjų tikėjimų pavidalu jau niekam tikriausiai nebepasiseks sužinoti iš pirmų lūpų, 

kodėl apie Viekšnius tiek daug pušyse įtaisytų „šventuolėliams” skirtų koplytėlių, kodėl apžadų 

kapelių kalneliuose iki šiol didingai tebekeroja vien senos augalotos pušys. Vietinis šiandien 

dažnai gali tik nuvesti į laiko miglų aptrauktą šventvietę, kaip kad buvo paslaugiai parodytos ir 

mums prieš keletą metų nuvirtusios Kegrių šventosios pušies liekanos, smulkiai papasakoti, kas 

gyveno jos kaimynystėje, pasakyti, kad žmonės prie jos dar sovietiniais laikais ėjo tai sveikatos, 

tai kitų malonių melsti. Gavome šiokių tokių paliudijimų, jog ir prie apžadų kapelių buvo eita ta 

pačia intencija, antai dar net menamas konkretus prieškarinis faktas, kad būtent čia pavasarį per 

Šeštines šilumos prašyta. Beje, patys apžadų kapeliai dar yra labai gyva realija, nors kitus su tam 

245

tikru sakralumu sietus gamtos objektus laiko tėkmė vis labiau „išmitologina”, užmarštin 

nugramzdindama jų buvusias reikšmes: kalbėdamas apie akmenį su velnio pėda dažnas tik galvą 

kraipo ir akcentuoja kokį atmintin įstrigusį vaikystės nuotykį prie jo ar mini knygines nuogirdas, 

daug rečiau galima aptikti autentiškai paliudytus tikėjimų pėdsakus. Tik nuodugnesni tyrimai 

galėtų parodyti, ar vyriausioji vietinių gyventojų karta šiandien disponuoja iš tėvų bei senelių 

perimta, ar vien antrine, įvairiais kanalais juos pasiekusia informacija apie senųjų tikėjimų 

sistemą. 

Ar daina tebėra žemaičių tapatybės ženklas 

Kaip seniau, taip ir dabar folkloro rinkėjui iš paskos kaip koks šleifas velkasi prietaras, kad 

visada lengviausia yra užrašinėti dainas. Tik spėk paprašyti ir padainuos. Šiais laikais jau seniai 

taip nėra, ypač Žemaitijoje. Visų pirma derėtų atkreipti dėmesį, jog pati dainavimo tradicija čia 

labai nevienalytė, sąlygiškai galima skirti dvi šiuolaikines jos atšakas: pirminę ir antrinę. Pirmoji 

sietina su vis dar gyvastinga mada dainuoti sau ir būryje per šeimos, kaimynų suėjimus, džiuginti 

daugiabalsiu dainavimu save ir kitus. Senesniosios kartos geri dainų vedėjai, kaip ir pritarėjai, 

plačiai žinomi ir vertinami iki šiol. Kadangi progų susirinkti į būrį vis mažėja, kiekvienas balsą 

turintis pasigenda ankstesnių laikų, kai taip smagu būdavo darbų metu ar laisvalaikiu dainuoti. 

Aštuoniasdešimtmečiai kaip savotišką jaunų dienų etaloną sutartinai iškelia dainų, šokių ir 

žaidimų klestėjimą bei jaunimo dorovingumą. Jiems įkandin tokį vertinimą kartoja ir šiandien 

jau pagyvenę jų vaikai, gerai prisimindami vaikystėje ir vėliau čia pat namuose bei pas kaimynus 

skambėjusį dainų repertuarą. Tiesa, pastarasis jau anuomet, prieš keliasdešimt metų nebuvo 

grynai žemaitiškas, nes ir tuomet nuolat atsinaujindavo savo laikui būdingais, visuotinai 

plintančiais miestietiškais romansais ir šiaip naujoviško klodo dainomis. Tačiau tuometinės 

seniausios dainuojančiųjų dalies pagrindinę dainų bazę vis dėlto sudarė vietinės žemaičių 

klasikinės dainos. Kaip matyti iš tų laikų lauko tyrimų, dar septintame dešimtmetyje nesunku 

matyti dainavimo tęstinumą iš kartos į kartą, nes beveik kiekvieno dainuojančiojo atmintyje buvo 

aptinkama bent pora dešimčių mamos, tėvo ar bočiaus dainų. Dabar dažnai prisimenama tik 

viena kita tiesiogiai iš šeimos ar giminės narių paveldėta dainelė. Ganėtinai nuskurdęs apskritai 

visas aktyviau vartojamas, t. y. lengviau prisimenamas dainų fondas, jei jis nesurašytas į 

sąsiuvinį. Primintina, kad institutas laikosi metodikos fiksuoti kiekvieno pateikėjo visas 

mokamas dainas: kad liktų kuo aiškesnis konkrečios vietovės bendras dainavimo tradicijos 

lygmuo. Visiškai tikslų vaizdą, žinoma, sunku susidaryti, bet po ekspedicijos kalbėti apie 

apytikrį jo kontūrą su išryškėjusiomis pagrindinėmis tendencijomis jau turime pakankamą 

pagrindą. Dainų įvairovė mažėja dėl daugelio aplinkybių: retėjančių progų dainuoti bei vis 

menkstančio poreikio skaidrinti savo buitį daina, dėl ligų ir kitų gyvenimo nemalonių ardomos 

žmonių atminties — kalbu apie tuos atvejus, kai, aplinkinių teigimu, dar neseniai tas ar anas 

buvo nepralenkiamas dainininkas, o dabar kokios negalios prispaustas tik graudinasi dėl 

pamirštų dainų... 

Kai sukau galvą, kurios iš mūsų tirtų vietų dainavimo situaciją plačiau pristatyti, pasirinkau 

šiuo atžvilgiu gana iškalbingą, nors kažin ar visai tipišką Virvytės pakrantėje esantį Gyvolių 

kaimą, į kurį pastaruoju metu traukia žmonės iš visos Lietuvos, norėdami įsigyti sveikatą 

sugrąžinančių Jadvygos Balvočiūtės vaistažolių. Jų arbata vakarais ir mums padėdavo atgauti 

jėgas... Kaip galima spręsti iš čia dirbusių A. Jakubynienės ir I. Žilienės pirminio garso įrašų 

registro ir kaip jos pačios teigia, joms ne itin sekėsi prakalbinti šios didelės gyvenvietės žmones 

(maždaug 95 % kalbintų žmonių dėl įvairių priežasčių — nieko nežino, nieko nemoka ir pan. — 

nenorėjo bendrauti). Būtent dainų joms pavyko daugiau čia užrašyti. Dainuojančių moterų 

užfiksuotas repertuaras, kaip ir kitur Lietuvoje, mirguoja į akis krentančiomis meilės peripetijas 

anonsuojančiomis dainų pradžiomis: Ar pameni vakarą ramų, Kai aš ją pamačiau, Tamsioje 

audringoje naktelėj ir pan. Šias visą Lietuvą apkeliavusias dramatinių bei tragiškų išgyvenimų 

dainas jau tik retsykiais atmiešia vietinio klasikinio repertuaro pavyzdžiai: visų pirma šmaikštaus 

žemaitiško humoro prisodrintos (Pirmadienio dieną Onė grėbė šieną, Oi Juzi Juzeli, kame 

vendravojai) ar iš seno čia savitą tradiciją turėjusios nuotaikingos, lyg kokį žvėrių epą 

primenančios dainos iš gyvūnų gyvenimo. 

Apie spėtą pagauti čia pristatomą iš esmės kuklų Gyvoliškių žemaitiško dainavimo vaizdą 

nebūtų vertėję atskirai kalbėti, jei ne keli nūdienės, gyvos ir labai autentiškos dainų tradicijos 

246

eprezentacijos atvejai. Paulina Gabalienė klasikiniam žemaičių dainų paveldui priklausančias 

keturiasdešimt dainų (iš spėjamo tikrai daug didesnio jos mokėto dainų kiekio) padainavo 

ekspedicijos dalyvėms užėjus penktą kartą, kai jas jau laikė savomis ir vadino dukrelėmis. 

Muzikalumu kadaise išsiskyrė visa jos giminė, motinos šeimos nariai geri „patriūbočiai” buvę, 

pūtė dūdas, grojo smuiku, basedla, kuriuos patys gebėjo pasidaryti. O štai Paulinos vaikai jau 

nebedainuoja, net jei mėgina — nesuskamba: „Mata, vyrs bebalsis, ta ir eina po seniu...” — 

juokėsi kiek apgailestaudama. Beje, jaunystėje jai nepatiko dainuoti senovines tėvelių dainas, 

branginti jas ėmusi tik į senatvę. Specialiai prašoma taip ilgai nesiryžo dainuoti dėl vienos jai 

pačiai labai aiškios priežasties: ji niekada nebuvo dainų vedėja, anksčiau įvairiomis progomis tik 

pritardavo, ypač kai jos dviese su pussesere dainuodavo. Nors moteris gerai atsiminė ir tekstus, ir 

melodijas, bet vis tiek vienai esą sunku — guodėsi neturinti „kur atsiremti”. Jai apskritai labai 

svarbu geras dainų skambėjimas, „kad balsai sueitų”. Iš didelio reiklumo dainavimo kokybei dar 

sovietiniais metais ji net nėjo į tuomet susibūrusį Gyvoliuose ansamblį, baimindamasi, kad gali 

neprilygti čia esančioms geriausioms dainininkėms. Tų pačių ambicijų skatinama ir šįkart 

dainavo, gindama kaimo garbę, nuogąstaudama, kad nieks gražiųjų dainų, ko gero, mums 

nebepadainuos. Pabrėžė, jog visos jos dainos (Pro pušynėlį, pro beržynėlį, Saulelė raudona, 

Žali gojai birštvynėliai ir kitos) paveldėtos iš tėvų, iš savos giminės, pavyzdžiui, ir šiandien 

žemaičių dainų dešimtuko viršūnėje galinti būti Koks ten lengvas poilsėlis — iš senolio. 

Ar tik nepasirodys mūsų laikais dar tipiškesnė kita Gyvolių dainų atstovė — aštuntą dešimtį 

bebaigianti Antanina Avižūnienė-Grybauskaitė. Jos motina Emilija Grybauskienė (gimusi 

1914 m.), Viekšnių krašto tautosakos metraštininkės Amelijos Urbienės liudijimu, kadaise buvo 

geriausia Gyvolių dainininkė. 7 Tad labai natūraliai ir jos dukra Antanina išlaikė meilę dainoms, 

tiesa, ją reikšdama jau saviškai, rašto kultūrai būdingomis priemonėmis. Be pomėgio dainuoti, 

lietuvių dainų tradicijos istorikams tikrai būtų įdomu studijuoti jos seniai rašomą „dienoraštinį 

dainų sąsiuvinį”, kuriame sužymėtas ištisas moters kultūrinis lobynas: patarlės ir kitokia išmintis, 

jai brangios liaudies ir estradinės dainos, pamėgtų dainininkų nuotraukos, išsikirptos iš laikraščių 

ir savos kūrybos eilėraščiai, kurie kartu su dainomis sąsiuvinio sudarytojai atrodo toks vieningas 

ir neatskiriamas kūrybinis blokas. Tai nėra negirdėtas dalykas, vis dažniau kartu su dainomis, o 

dar dažniau vietoj jų pateikėjas nedrąsiai siūlo ir savo poeziją... Šiuo atveju kažkodėl į galvą 

lenda kita jau istorinė paralelė iš rašto kultūros istorijos, kai ir laiškas kaip kultūrinė inovacija 

dainuojančiųjų ir nedainuojančiųjų buvo rašomas kaip daina. Kad ir kaip žiūrėtum, daina ir 

dainavimas iki šiol vis dar vienaip ar kitaip siejasi tiek su senąja, tiek su moderniąja kultūrine 

saviraiška. 

Kalnų net per laidotuves patys gyvoliškiai dabar nebegieda. Išmirė senieji giedoriai, trūksta 

balsų, ypač vyriškų. Per laidotuves samdomi profesionalai giesmininkai, dūdoriai iš kitur. Ne 

vienas dėl to džiaugėsi sumažėjusiais rūpesčiais: užmoki ir per pusantros valandos (vietoj 

keturių, penkių) viskas atlikta. Tik įsikalbėjus iškils ne vieno širdyje glūdintis vidinis ilgesys 

pačių atliekamos šios ritualinės dalies. Matyt, dėl to taip lengvai, iš esmės vietinių žmonių 

iniciatyva pasisekė suburti grupelę, kuri ryžosi mėginti pagiedoti. Dvi valandas be pertrūkių 

giedojo kalnus, patys jausdami, kaip „nebesueina” balsai. O ruoštasi buvo kaip neeiliniam 

bendruomeniniam renginiui, pasikvietus net giminaičių, priruošus patiekalų, net karštų... 

Aukščiau minėta antrinė dainų ir apskritai liaudiško muzikavimo tradicija paprastai siejama 

su senojo paveldo gaivinimu, kai dainuojantieji specialiai buriasi ar buriami į folkloro 

ansamblius, kur siekiama iš naujo mokytis dainų, kad būtų palaikomas ir propaguojamas 

pirmiausia vietinis repertuaras. Ekspedicijos tyrimo plote domėtasi ir šios rūšies dainų bei 

instrumentinės muzikos sklaida: buvo filmuojami Viekšnių folkloro ansamblio „Poilsėlis”, 

kapelos „Jonkelis” atliekami repertuarai. Apeita daug muzikantų, armonika, akordeonu, smuiku 

ar klarnetu grojančių savo jaunystės šokius. 

Lieka priminti, kad straipsnyje buvo pateikiami tik pirmieji poekspediciniai įspūdžiai, tik 

bendrais bruožais peržvelgus praėjusios vasaros lauko tyrimus. Prieš akis liko ne mažiau svarbi 

veikla — užrašytos medžiagos studijos, kurios leis tiksliau nustatyti gyvosios žemaičių 

folklorinės tradicijos situaciją, aiškiau pasakyti, ar daina šiandien tebėra kultūrinės savasties 

ženklas. 

247

Vykdami į Viekšnius žinojome, kad išsiruošėme į šviesų Žemaitijos kampą, kur gimė ir augo 

lietuvių kultūrinio paveldo puoselėtojai broliai Biržiškos, kur iki šiol dar galima aptikti paliktus 

čia klestėjusios dvarų (Daubiškių, Santeklių, Daugirdo, Pačerinskio ir kt.) kultūros pėdsakus. Be 

apskritai įvairiomis prasmėmis čia patirtos senesnių ir dabartinių laikų daugiasluoksnės 

kultūrinės dvasios, „gryno produkto” parsivežta per 40 mažųjų diskų, t. y. garso įrašų pavidalu 

užfiksuotos (arti 60 valandų trukmės) medžiagos. Todėl nuoširdžiai dėkojame visiems Viekšnių 

ir aplinkinių Gyvolių, Palnosų, Užventės, Dainor[i]ų, Kegrių, Čekų, Svirkančių, Kapėnų ir kitų 

kaimų gyventojams už jų skirtą laiką ekspedicijos dalyviams. Už visokeriopą pagalbą su padėka 

lenkiamės viekšniškei mokytojai Nijolei Kontu[t]ienei ir palnosiškiui kraštotyrininkui, 

bibliotekininkui Bronislavui Keriui, maloniai mums atvėrusiam jo kruopščiai ilgus metus kauptą 

ir tebekaupiamą Viekšnių krašto kultūros istoriją. Tokio gražaus supratimo tikimės ir kitais 

metais per numatomas tolesnes žemaičių kultūrines žvalgytuves, šįsyk Židikuose bei Ylakiuose. 

NUORODOS: 

1. Stundžienė, Bronė. Folkloro lauko tyrimai Žarėnų krašte. Iš: Tautosakos darbai, t. XXX, 

2005, p. 133—139. 

2. Ivanauskaitė, Vita. Nepabaigiami folkloristų darbai Žemaitijoje. Iš: Tautosakos darbai, 

t. XXXII, 2006 (įteikta spaudai). 

3. Sauka, Leonardas. Tikra ir netikra liaudies kūryba. Vilnius, 1983, p. 108—111. 

4. Būgienė, Lina. Nuo tada netikiu į baidymus: pasaulėžiūros lūžių atspindžiai sakmėse. Iš: 

Tautosakos darbai, t. XVIII (XXV), 2003, p. 109—119. 

5. Kaivola-Bregenhoj, Annikki. Pasakojimas ir pasakojimo pateikimas. Iš: Tautosakos darbai, 

t. XXII (XXIX), 2005, p. 204. 

6. Voigt, Vilmos. Ar labai tamsūs pasakojamosios tautosakos horizontai? Iš: Tautosakos 

darbai, t. XIX (XXVI), 2003, p. 60. 

7. Urbienė, Amelija. Viekšniškiai grajija ir dainuoja. Iš: Aš išdainavau visas daineles. Sudarė 

ir parengė D. Krištopaitė. Vilnius, 1988, t. 2, p. 457—460. 

Lazdauskaitė-Kontutienė Nijolė / Prie Nijolės Lazdauskaitės-Kontutienės kapo duobės 

2007-03-02. — Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Sigutė Vaišnienė: 

Oi Dieve, Dieve, Dievuli mona, 

Pajiemei tievelius, pajimk ir monį! 

Visi mes, pastarosiomis valandomis atėję atsisveikinti su Anapilin iškeliavusia Nijole 

Lazdauskaite-Kontutiene, pynėme savo jausmų ir minčių pynę. Ir tikiu, kad toje prisiminimų 

tiesmėje plaukė padėka mamai, seseriai, draugei, kolegei, mokytojai, kilniam žmogui už tai, kad 

mūsų gyvenimus ji nušvietė nepaprasta sielos šviesa bei širdies šiluma. Visi juk žinom turį širdį, 

bet vieniems ji tik gyvybės variklis, o kitiems — viso gyvenimo variklis. Nijolė savo gyvenimą 

matavo širdimi. Jug ar galima neatiduodant širdies šilumos per keturiasdešimt metų mokyti 

svetimus vaikus? Ir mokyti ne tik gimtosios kalbos taisyklių, bet ir mylėti žmogų, raginti 

atskleisti sielą gėriui, grožiui, dvasingumui. Ar galima neatveriant širdies dainuoti dainą ir 

dainuoti taip, kad nuplaukti jausmingų melodijų trelėmis drauge norėtų ir kiti? Ir taip ne dieną, 

ne metus, o dešimtmečius. O įsivaizduokime, kaip be širdies šilumos, be dvasios stebuklingo 

virpulio būtų gimusios, prakalbėjusios ir su žiūrovais susikalbėjusios lėlės? Ar ne širdies 

nerimstantis veržimasis ten, už įprastos kasdienybės ribų, už paprastų ir pamatuojamų dalykų 

plakė šokio ritmu? Ir — viens, du, trys, viens, du, trys — sukosi pati, ir kvietė paskui save 

mažus, jaunus bei jau žilstelėjusį plauką nuglosčiusius. Ir ne tik. Dvasios gelmėje tilpo viskas — 

ištvermė slaugant sergančius ir išlydint Anapilin artimuosius, meilė dalijant savo gyvenimiškąją 

išmintį dukroms, virpulys glaudžiant prie savęs pasaulio stebuklą — anūkėlius. Tikėjimas tariant 

maldos žodžius ir išskleidžiant sielą giesmei. Ji nedarė nieko, kas nebūtų išdegę jos dvasios 

širdies skausmo, gilaus išgyvenimo, kūrybiškumo ugnyje. Todėl viskas buvo tikra, jaudino, vertė 

mąstyti, tikėti, augti. Netgi su pavasario saulės pažadintu gėlės žiedu ji kalbėjosi sava kalba ir tas 

negirdimas širdies ir augalo susikalbėjimas virsdavo svaiginančių kvapų, spalvų bei formų 

harmonija. Tik šį pavasarį besistiebiantis žiedelis lauks ir nustebs nesulaukęs Nijolės širdies ir 

248

ankų šilumos. Ir ne tik jis. Visi mes, širdį su savo Nijole, širdies ugnies ilgėsimės to raminančio 

jaukumo, sklidusio nuo Tavo asmenybės. Jau tiek daug atiduota, tiek daug išdalinta, kad pavargo 

kilnaus žmogaus didelė širdis. Lai nuo šiol amžinoji šviesa gaubia ją. Tegul ilsis jinai, jungdama 

tuos, kurie jau Anapus, su tais, kur ateis. O atsisveikinimo mintis norėčiau užbaigti viekšniškės 

kūrėjos Izolinos Nenaškinos šviesiam Nijolės atminimui skirtomis eilėmis: 

Kiek dar liko dainų nedainuotų, 

Kiek dar posmų paliko širdy. 

Tu ėjai vis taku akmenuotu, 

Suklupai. Atsikelt nebgali. 

Nenueisi daugiau tu prie upės, 

Nebmatysi bangelių Ventos, 

Tik kas naktį, nušvitus mėnuliui, 

Juodas kryžius prie kapo rymos. 

Išėjai Tu į kitą pasaulį 

Su daugybe daugybe dainų. 

Gal būt ten kaip pas mus šviečia saulė, 

Tik jame teks palaukti draugų. 

O kas likom šioj žemėj, ateisim, 

Kai pavasariais ims plaukt ledai, 

Ir dainų jos pamiršti neleisim, 

Tų, kurias vakarais dainavai. 

Aldona Vėlavičienė: 

Juk šioj žemėj daug kas keista, net netikėta. Akimirka it žaibas nutraukė, nukirto mintis, 

siekius ir gvazdikai pakrypo, pasviro po kojom. Galimybė taip neskausmingai išeiti iš gyvenimo 

ne kiekvienam skirta. Prieš 50 metų mes su Nijole susitikome mokyklos koridoriuose. Visada 

puošni, tvarkinga, papurusia galvute. Nijolė Lazdauskaitė buvo gabi ir mokinė. Klasėje ji nebuvo 

lašelis, ji buvo veržli scenoje, šokiuose, pamokose. Ir jos toks stropumas išugdė meilę darbui, 

kūrybai, taip pat suteikė jėgas tolesnio gyvenimo audroms. Šviesus Nijolės prisiminimas visada 

liks mūsų bendraklasių 11-tos abiturientų laidos širdyse, atmintyse. Amžiną tau ramybę, Nijole. 

Mums primins pražydusi kapų ramybėje gėlelė, kad Tu čia, ir tiktai čia. Amžiną atilsį Tau. Tegul 

būna Tau lengva smiltelė ir drėgna žemelės velėna. Visų savo klasės, buvusios klasės mokinių 

vardu užjaučiu ir mes visi užjaučiam likusius ir liūdinčius artimuosius, gimines, draugus ir 

pažįstamus. 

Albina Paulauskienė: 

Brangioji, Nijole, išėjai sudie nepasakius, išėjai amžinam poilsėliui. Tik verkia šiandien 

liūdnos žvakės, tik liūdi šios gražios gėlės. Susirinkome šiandien atsisveikint su Tavimi ir 

atsisveikinti amžinai. Visus metus į gyvenimą atveda laikas, visų gyvenimą įprasmina laikas, visi 

mes esam laiko vaikai. Atėjo laikas ir visai nelauktai išsivedė mūsų mylimą draugę, mamą, sesę, 

močiutę. 

Nijolė folklorinį ansamblį „Poilsėlį” įkūrė 1989 metais. Iš pradžių dainavome tik šešios 

moterys, o vėliau, bėgant metams, sukvietė ji 30 ansambliečių. Jos didžiulė meilė buvo šio krašto 

dainoms, šokiams, papročiams. Daugiau kaip 18 metų lankydama senyvo amžiaus viekšniškius, 

rinko ir užrašė jų dainuojamas dainas, mokėsi iš jų šokių, domėjosi jų papročiais. Todėl 

organizuojamuose teminiuose vakaruose, išvykose ansamblis dainavo daugiausia viekšniškių 

dainas. Ne vienam ansambliečiui jubiliejų, švenčių progomis parinkdavo nuoširdžiausius 

linkėjimus, posmus, įpindama melodijas. Negailėdama savęs, davė mums daug. Du kartus 

pabuvojome pasaulinėje lietuvių dainų šventėje Vilniuje, tarptautiniam folkloro festivalyje 

Lenkijoje, televizijos laidoje „Krašto garbė”. Paskutinis jos darbas buvo „Bičkopis”. Tai 

programa, skirta atrankai į šių metų pasaulinę lietuvių dainų šventę. Sunku ir apsakyti, kiek, kur 

ir kada. Ji turėjo retas Dievo dovanas — santūrumą, draugiškumą, kūrybiškumą, kuriomis 

dalijosi su esančiais šalia jos. Visiems padėdama, užjausdama, paguosdama, niekada 

249

nepavargdavo. O kiek brendo dar svajonių, kiek dar liko planuotų darbų darbelių... Kas 

bepasodins Tavo mėgstamas tulpes, kas bepražydins lelijas, kas bepalaistys pelergonijas, kas 

besudėlios akmenėlius prie takelio, kas besurūšiuos užrašytas dainas ir posmus, kas beparuoš 

programą „Poilsėlio” koncertams? Nijole, Tu jau kelyje į amžinuosius namus, nes Tavo širdis, 

taip mylėjusi visus — ir dukras, ir anūkus, sesę, artimuosius, draugus, kaimynus, pavargo. 

Negailestingas likimas suglaudė Tavo darbščiąsias rankas ant širdelės. Išėjai iš šio žemiško 

gyvenimo, bet Tavo šviesus atminimas, meilė, pasišventimas kitiems visada liks mūsų širdyse 

kaip nepamirštamas gyvas Tavo atminimo žiedas. Truks mums Tavo žvalumo, gyvenimiško 

džiaugsmo, Tavo širdies gerumo. Šią sunkią valandą dalijamės skausmu su velionės artimaisiais. 

Miela mūsų vadove, miela Nijole, šiandien Tavo „Poilsėlis” susirinko į paskutinę repeticiją. 

Kažkada Tu mus išmokei dainą „Tegul būna lengvas poilsėlis”, kuri ir tapo mūsų ansamblio 

himnu. O dabar jis tebūna atsisveikinimo rauda. 

Būgienė Lina (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Pasakojamoji tautosaka skirtingų 

kartų žemaičių lūpose: Kelios pastabos apie Viekšnių apylinkių pasakojimus // Kopijuota iš 

interneto 2008-06-22 // ISSN 1392-2831 Tautosakos darbai XXXIII 2007. Tautosakos teksto 

prasmė: Lyginamasis aspektas // Gauta 2007-04-06. — Tekste: 

Straipsnio objektas — liaudies pasakojimai, skirtingu metu užrašyti tame pačiame 

Žemaitijos krašte — Viekšnių apylinkėse. 

Darbo tikslas — panagrinėti šios vietovės pasakojamosios tautosakos tradicijos kaitą, kiek 

plačiau aptariant tam tikras skirtingų žanrų raidos tendencijas ir skirtingoms kartoms bei 

socialinėms grupėms priklausančių pateikėjų pasaulėžiūros atspindžius jų pasakojimuose. 

Tyrimo metodai — lyginamasis, interpretacinis. 

Žodžiai raktai: pasakojamoji tautosaka, tradicinis folkloras, karta, tautosakos žanras, 

pasaulėžiūra. 

Žemaičių pasakojimų tradicija 

Žemaitija nuo seno garsėja turtinga ir savita liaudies pasakojimų tradicija. Jau pats pirmasis 

lietuvių pasakojamosios tautosakos rinkinys — Simono Daukanto „Pasakos masių” (1835) — 

buvo sudarytas iš žemaičių pasakų. Žemaitijoje užrašyta pasakojamoji liaudies kūryba užima 

nemenką ir vėliau publikuotų tautosakos rinkinių dalį. Tiesa, nereikėtų pamiršti, jog pirmųjų 

tautosakos rinkimo entuziastų daugiausia skelbtos pasakos (ypač stebuklinės bei apie gyvūnus), 

domėtasi ir pasakėčiomis; tuo tarpu nepasakinę tautosaką (sakmes, padavimus, pasakojimus) 

imta gausiau užrašinėti ir skelbti kiek vėliau, kai susidomėta papročiais, apeigomis, senaisiais 

tikėjimais. Antai S. Daukanto rinkinį sudarančiuose devyniuose pluoštuose iš viso yra 92 

pasakojamosios tautosakos vienetai (Grigas 1983: 35), iš kurių daugiausia būta stebuklinių (28), 

taip pat gyvulinių, novelinių ir kitokių pasakų; tuo tarpu sakmių terasta vos septynios, nors 

mitologinė sakmė — žemaičiams itin būdingas žanras. Matyt, tuo metu šie „trumpi, 

gyvenamosios aplinkos faktais paįvairinti pasakojimai” neatrodė labai vertingi nei rinkėjams, nei 

patiems pateikėjams (Radauskienė 2005). Pirmasis vadinamąją nepasakinę žemaičių tautosaką 

gausiau skelbti ir savo raštuose naudoti ėmė Liudvikas Adomas Jucevičius, vėliau — Motiejus 

Valančius, Povilas Višinskis, Žemaitė ir kt. Atskirai minėtinas ištisą folkloro rinkimo sąjūdį 

suorganizavęs žemaičių bajoras Mečislovas Davainis-Silvestraitis, sykiu su talkininkais vien 

pasakų XIX a. gale sukaupęs apie 700 — daugiausia iš Raseinių apylinkių (Kerbelytė 1973: 33, 

34). Pluoštą įvairių žanrų pasakojamosios žemaičių tautosakos (apie 40 vienetų) 1902 m. 

leidinyje „Lietuviškos pasakos įvairios”, II tome, įdėjo Jonas Basanavičius. 

Paplitusią nuomonę, jog rytų Lietuva labiau žinoma kaip dainų, o centrinė Žemaitija ir vidurio 

Lietuva — kaip pasakų, sakmių ir pasakojimų kraštas, remdamasis jam tuo metu prieinamais 

statistiniais užrašytos tautosakos duomenimis, patvirtino ir Norbertas Vėlius (1983: 73—75). 

Negana to, jis teigė, jog „dar ryškesni, negu svarbiausiųjų lietuvių tautosakos rūšių, yra atskirų 

žanrų, teminių grupių ir pavienių kūrinių tipų regioniniai paplitimo skirtumai” (ten pat: 76). 

Sakykime, Žemaitijoje itin populiarios esančios sakmės apie laumes ir aitvarus, o siužetų apie 

Saulę ir Perkūną šiame regione išvis neužfiksuota. Pasitaiko ir tokių siužetų, ypač mitologinėse 

sakmėse, kurie būdingi tiktai Žemaitijai ir vakarų Lietuvai (Būgienė 2004: 18). Panašių 

dėsningumų aptinkama ir analizuojant padavimų, pasakų bei kitų pasakojamosios tautosakos 

250

tekstų tematiką ir motyvus (Vėlius 1983: 80—94). Visa tai leido N. Vėliui postuluoti didesnį šio 

regiono senosios dvasinės kultūros artimumą chtoniškajam pradui. Beje, Žemaitijoje itin 

populiarios ne tik sakmės, bet ir pasakos apie kvailą velnią, neretai figūruojantį tuose pačiuose 

siužetuose, kuriuose rytų Lietuvoje užrašytose pasakose aptinkama meška (Vėlius 1987: 98). 

Daugelis tyrinėtojų linkę pabrėžti savitas tradicinių žemaitiškų naratyvų stilistikos, leksikos 

ypatybes, savotišką humorą, kalbos šiurkštumą, išraiškos glaustumą, pasakojimo dinamiką, 

ekspresyvumą ir t. t. (daugiau apie žemaičių pasakojamąją tautosaką ir jos tyrinėjimus žr. 

Radauskienė 2005). Visa tai liudija šio regiono liaudies pasakojamosios tradicijos ir apskritai 

pasaulėžiūros savitumą. 

Viekšnių krašto istorija ir tautosaka 

Daugelis minėtų ir dar nepaminėtų bruožų bei savitumų neišvengiamai krinta į akis vos 

pasklaidžius viename žemaičių žemės krašte — Viekšnių apylinkėse — užrašytą pasakojamąją 

tautosaką. 

Viekšniai — nuo seno garsus, daugiatautis ir įvairiopos kultūrinės veiklos bei aktyvių 

šviesuolių nestokojęs miestelis. Viekšnių žemė rašytiniuose šaltiniuose paminėta dar IX amžiuje. 

Pasak istorikų, Viekšnių gyvenvietė buvusi jau XIII a., o XVI a. istoriniuose šaltiniuose minimas 

Viekšnių miestelis ir dvaras. Jį valdė Sapiegų ir Gorskių giminės. 1656 m. miestelį visiškai 

sunaikino švedai. Vis dėlto XVII a. pabaigoje atsikūrę Viekšniai buvo nemažas šiaurės Lietuvos 

prekybos centras. XVIII a. jau buvo Viekšnių seniūnija, miestelis 1792 m. gavo Magdeburgo 

teises, čia vykdavo turgūs ir prekymečiai. Deja, Viekšnius ir jų apylinkes dažnai niokojo įvairios 

nelaimės: marai, badas, gaisrai. 1860 m. čia įsteigta vaistinė — seniausia farmacijos įstaiga 

visoje Žemaitijoje. Veikė ir vandens malūnas. Viekšniai garsėjo savo puodžiais, jų gaminiai 

parduoti būdavo gabenami net į atokiausius kraštus: plito ne tik visoje Lietuvoje, bet pasiekdavo 

ir Latviją, netgi Estiją (Kudirka 1969; Kerys 1993). Miestelis smarkiai išaugo 1871—1873 m. 

nutiesus Liepojos-Romnų geležinkelį. 

Kaip ir daugelyje bent kiek didesnių Lietuvos miestelių, Viekšniuose ir jų apylinkėse ilgą 

laiką buvę itin daug žydų. Kurtasi Viekšniuose ir kitų tautinių bei religinių bendrijų. Po 1863 m. 

sukilimo į Viekšnius ir jų apylinkes pradėjo keltis rusakalbiai stačiatikiai. 1875 m. čia pastatyta 

cerkvė. O bažnyčia Viekšniuose jau buvo XVI a. pabaigoje, bet ją pasisavino evangelikai 

reformatai. 1634 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia, vėlesniais amžiais ji buvo porą kartų 

atnaujinta. 1853 m. pastatyta dabartinė mūrinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, kurią pašventino 

Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, deja, irgi buvo visiškai sugriauta per karą. 1921 m. ji 

atstatyta, stengiantis išsaugoti jos pirmykšte, išvaizdą (plačiau apie Viekšnius ir jų istoriją žr. 

Rozga & Kerys 2005). 

Bene garsiausi Viekšnių krašto žmonės — čia gimę broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras 

Biržiškos — Lietuvos šviesuoliai, mokslininkai ir visuomenės veikėjai. Pasak jų paveldo tyrėjų, 

esą unikalu, „kad visi trys kuklaus provincijos gydytojo Antano Biržiškos sūnūs tapo 

profesoriais”. To nepavykę, pakartoti nė vienos šeimos atstovams (Elekšis 2001). Viekšniuose ir 

šiandien veikia Biržiškų draugija, o 1995 m. miestelyje atidengtas paminklas broliams 

Biržiškoms ir jų tėvams atminti. 

XIX a. pabaigoje—XX a. pirmoje pusėje Viekšniai buvo valsčiaus centras. Ir dabar Viekšnių 

seniūnija yra viena didžiausių rajone (plg. Ivanauskaitė 2006: 257). 

Tautosakos Viekšnių krašte irgi nemažai užrašyta. Pačios aktyviausios darbininkės šlovė 

šiame bare tikriausiai priklausytų ilgametei kraštotyrininkei ir liaudies tradicijų žinovei Amelijai 

Lengvenaitei-Urbienei (1909—1997), kurios surinktais tautosakos tekstais čia ir remsimės. 

Būdama kilusi iš šio krašto (netoli nuo Viekšnių esančio Užventės kaimo, seniau vadinto 

Zavente) ir gerai pažinodama čionykščius žmones, išmanydama gimtųjų vietų istoriją bei 

kultūrą, būdama tiesioginė daugelio bendruomenės gyvenimo įvykių dalyvė ar liudininkė ir pati 

patyrusi ne vieną įsimintiną išgyvenimą, A. Urbienė yra užrašiusi išties unikalių dalykų. Jos 

sudarytuose ir Lietuvių tautosakos rankraštyne saugomuose rinkiniuose (jų kopijas 

kraštotyrininkė padovanojo Viekšnių vidurinei mokyklai bei miestelyje įkurto aviacijos 

pradininko Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus memorialinio muziejaus etnografiniam skyriui, 

žr. Gedvilas 1985) tradiciniai tautosakos siužetai neretai papildomi pateikėjų ir pačios 

užrašytojos prisiminimais, komentarais, pastabomis; nestokojama vietų, su kuriomis vienas ar 

251

kitas sekamas siužetas esąs susijęs, aprašymų, nuorodų ar ranka braižytų schemų (pvz., prie LTR 

4722(377) ir kt.). A. Urbienė kruopščiai fiksavo savo gausios giminės atstovų (senelio, motinos, 

tetų, kitų giminaičių) pasakojimus, daug ką užrašydama net ir po kelių dešimtmečių, jau 

remdamasi vien atmintyje išsaugotais vaikystės prisiminimais (tokių tekstų esama rinkiniuose 

LTR 2496, 2514 ir kt.). Iš 14 jos kraštotyrinį palikimą sudarančių aplankų septyniuose 

pateikiamos įvairaus pobūdžio etnografinės žinios bei aprašymai, o keturi aplankai skirti vien 

tautosakai 1 . /// 1 Tiksliai suskaičiuoti, kiek ir kokios tautosakos A. Urbienė yra užrašiusi, gana 

sunku, nes kai kurie kūriniai, matyt, buvo fiksuoti po keletą kartų, darytos jų kopijos, ir 

skirtinguose rinkiniuose esama pasikartojimų. Šiaip ar taip, jos užrašyta tautosaka labai įvairi ir 

skaičiuotina net ne dešimtimis, o šimtais vienetų. /// 

Tautosaka, ypač pasakojamoji, neišvengiamai atspindi šio krašto savitumą. Patys Viekšniai ir 

daugelis jų apylinkės kaimų yra išsidėstę prie Ventos ir Virvytės santakos, vaizdinguose šių upių 

slėniuose, čia nestinga gamtos bei istorijos paminklų (plačiau žr. VK I—IV). Žmonės nuo seno 

nemažai pasakoja apie švedų, latvių, rusų, žydų bei senuosius užmirštus lietuvių kapus, 

stebuklingomis laikytas ir tebelaikomas pušis ir vadinamuosius apžadų kapelius, apie aplinkinių 

dvarų ponus ir valdytojus. Atrodo, jog paprotys padaryti apžadus ko nors prašant ir meldžiantis 

stebuklingomis laikomose vietose, prie šventųjų Kegrinės, Peiliškių miško pušų bei kitur tebėra 

gyvas ar bent gyvai prisimenamas ir šiandien (tik žmonės nenoriai kalba apie duotųjų apžadų 

turinį, matyt, laikydami tai pernelyg intymiu ar magišką galią turinčiu dalyku). Labai ryškiai, 

remdamasi vaikystės įspūdžiais, savo prisiminimuose tikėjimą stebuklingąja Kegrių miško 

pušies galia atskleidė A. Urbienė: 

Man teko mokytis — kaip mano mamatė sakydavo — per didžiausią vargą. Nuo savęs dar 

pridursiu — ir per stebuklą. 

O stebuklas — norit tikėkit, norit netikėkit — iš tikrųjų buvo. Mano mokslo aukštumas padėjo 

pasiekti stebuklingoji Kegrių miško pušis. 

Seniau visi viekšniškiai žinojo tą stebuklingąją Kegrinės pušį. Iš tolių toliausiai žmonės 

keliaudavo jos malonių prašyti. 

Apie stebuklingąją Kegrinės pušį iš mažens buvau prisiklausiusi įvairų įvairiausių 

pasakojimų. Ir, žinote, šventai tikėjau jos galia. 

Pookupaciniu laikotarpiu mūsų šeima varganai gyveno. Tėvas sirgo džiova (mirė 1922 metų 

rudenį). Mano broliai tarnavo pas gaspadorius: vyresnysis — už pusvaikį, jaunesnysis — už 

piemenį. Mamatė skalbė baltinius Viekšnių turtuoliams, verpė vilnas ir t. t. — žodžiu, dirbo 

visokiausius darbus, už kuriuos kas nors kiek nors mokėjo. Mokydamasi liaudinėje, gyvenau tarp 

tėvų ir senolio namų. Senolio kieme buvo nuspręsta: „Lai Amilelė gyvena pas mumis. Dabar 

bandą ganys, augesnė — galės laukūse darbuoties, vo paskiau apžanysma”. Ir būsimasis vyras 

buvo parinktas — kaimo kriaučius. Jis turėjo palaukti, kol aš „suaugsiu į tikrą mergę”. 

Tokia ateitis manęs visiškai neviliojo. Reikėjo gi ką nors daryti. Svarsčiusi pasvarsčiusi, 

galvojusi pergalvojusi ėmiau ir nutariau maldauti stebuklingąją Kegrinės pušį padėti man 

mokslus išeiti. 

Vieną birželio ankstyvą rytą išginiau karves į Kegrinę. Nuvariau jas į Vilko pelkę, o pati 

tekinom prie pušies... Apsižvalgiau aplinkui — nė gyvos dvasios. Klupt ant kelių ir šliaužiu 

aplink pušį balsu kalbėdama: 

— Stebuklingoji pušele, padėk man mokslus išeiti! Stebuklingoji pušele, padėk man mokslus 

išeiti! Stebuklingoji pušele, padėk man mokslus išeiti! 

Dar ir trejus poterius sukalbėjau. Meldžiausi rankas sudėjusi, žvelgdama per šakas į pušies 

viršūnę. Man atrodė, kad toji malonė turi iš dangaus nusileisti... Parginusi karves, pasisakiau 

senolio namams apie savo nuosprendį. Senolis pasakė: 

— Mokykis, žmogumi būsi (Urbienė 1987). 

Daugelis A. Urbienės rinkiniuose esančių pasakojamosios tautosakos tekstų yra vienaip ar 

kitaip susiję su konkrečiomis šio krašto vietovėmis arba žinomais čionykščiais žmonėmis. 

Dažnai tokios istorijos rinkinyje net sudėtos į teminius poskyrius su savarankiškais 

pavadinimais, pavyzdžiui: „Pasakojimas aplink Volskio kryžių ir kaip baido netoli to kryžiaus” 

(LTR 4722/377—382/), „Pasakojimai aplink stebuklingąją Kegrių miško pušį” (LTR 

4722/383—386/), „Kaip baidė prie Kegrių kryžiaus” (LTR 4722/387—392/), „Kaip baidė ties 

252

Pargauskio apluoku” (LTR 4722/393—397/), „Dėl ko už Ventos liuob baidyti” (LTR 

4722/401—403) ir t. t. Neretai tokie skyriai praturtinami pačios užrašytojos prisiminimais, 

pastebėjimais, įžangėlėmis, komentarais. Apskritai A. Urbienės užrašyti tekstai itin saviti, nes 

nemažai jų tebeturi tiesioginio pokalbio tarp lygiaverčių, gerai vienas kitą pažįstančių ar net 

artimų žmonių bruožų. Dauguma A. Urbienės surinktos tautosakos pateikėjų — jos bendraamžiai 

ar net už ją jaunesni. Sakmės, pasakojimai, anekdotai jos užfiksuoti tarsi savaime išėję iš kalbos 

— kaip nuoširdaus pokalbio, išsipasakojimo fragmentai. Pavyzdžiui: 

Marinom susiedę Valtienę. Giedam visi suklaupę ir meldamės. Girdam, atsidaro durys į 

prymenę, kažkas įeina ir, atsidaręs duris, įein į kitą trobos galą. Visi persigandom. Giedam ir 

meldamės tiktai. O marinamoji dar nenumirusi. Numarinom. Girdam — kažkas išein laukon iš 

trobos. Sėdam ir virpam visi iš baimės. Paskui išėjom namo. 

Ant rytojaus Valtas ir sako man: 

— Pačią bemarinant, man baidyklos du maišu kviečių išnešė (LTR 4722/368/). 

Toliau ta pati pateikėja, vienais metais už užrašytoją jaunesnė Emilija Praspaliauskienė, tarsi 

tęsia pradėtą pasakojimą: 

Kūmet mes Akmenės gatvėje, Viekšnių miestelyje, nusipirkome Iršo trobelę ir čia 

apsigyvenome, mumis irgi baidė. Vieną vakarą vyro nebuvo namie. Sėdu aš viena ir girdu: ant 

trobos kažkas tap tap tap! vaikščio(j). Paskui — bumpt! bumpt! bumpt! kažką daužo. Bijau eiti 

paveizėti. Sėdu ir virpu iš baimės. 

Ir taip vieną vakarą, antrą, tretį. 

Nebeiškenčiau, ant rytojaus palipau ant trobos ir veizu — katins visus kilbasus man iš 

kreželio ištraukęs ir suėdęs, vieni šniūreliai belikę (LTR 4722/369/). 

Dar vienas žavus A. Urbienės užrašytos tautosakos bruožas, be abejonės, glaudžiai susijęs su 

jau minėtu puikiu gimtojo krašto tradicijos pažinimu, yra itin gerai jos atspindėtas liaudies 

pasakojimų „daugiabalsiškumas”. Antai dar tarpukariu pateikusi istoriją, archyvo tvarkytojo 

Jono Balio ranka rinkinyje paženklintą 3446 numeriu (BLPK 3446: „Vaiduokliu palaikytas 

daiktas”), ji priduria porą pastabų, kurios ankstesnį pasakojimą apverčia aukštyn kojomis. 

Pacituosime visą rankraštinį tekstą: 

Viekšnių šventoriuje baido (=vaidenasi). 1918 metais buvo toks atsitikimas. Klebonijoj 

slūžijo Ona B. Susirgo jos motina; jaunesnioji sesuo Liudvė, tėvo liepiama, anksti rytą, 

nepradėjus nė aušti, bėgo į kleboniją Onos parvadinti, kad ta skubėtų pas motiną. Bebėgdama pro 

šventorių veizi — šventoriuje, toj vietoj, kur po kryžiumi nabaštikus padeda, stovi kažin kokia 

motriška, vilnone apsisiautusi. Liudvė, nieko nemislydama, įbėgo į šventorių, ir, kai priėjo artyn 

prie motriškos, toji kad vožė atkala ranka Liudvei per žandą, kad ta net atbula atvirto. Moteriška 

pranyko, o Liudvei žandas pradėjo skaudėti ir nežmoniškai suputo. Ilgai reikėjo gydyti, kol 

putmenys atsileido. 

Pastaba. Žmonės tą visą atsitikimą išsiaiškino kitaip. Ona B. mylėjosi su Ž., kurs buvo 

žanotas. Abudu susitikdavo šventoriuje, nes visame miestelyje kalbėjo, kad šventoriuje baido, 

todėl visi bijojo į šventorių vaikščioti. Tą rytą, kada Liudvė bėgo į kleboniją, Ž. laukė Onos 

šventoriuje. Pamatęs ateinančią Liudvę, Ž. mislijo, kad ateina ano pati, tai, nieko nesakydamas, 

ėmė ir primušė Liudvę, nes buvo dar tamsu ir Liudvės nepažino. 

Iš Liudvės Burusaitės pasakojimų. 

P. S. Liudvės sutinusį žandą mačiau pati, ir ji įsitikinusi buvo, kad baidykla ją užgavo, o ne Ž. 

(LTR 2514/66/). 

Šį pasakojimą, kaip ir porą pirmiau cituotųjų, remdamiesi šiandieninės folkloristikos 

teorijomis, veikiausiai turėtume priskirti vadinamosioms negatyviosioms sakmėms, arba 

antisakmėms (plg. Būgienė 2003). Tai akivaizdžius žanro pokyčius atspindintys tekstai. Tačiau 

A. Urbienės nemažai užrašyta ir klasikinės pasakojamosios tautosakos: ilgų, išplėtotų ir gyvai 

pasektų buitinių, novelinių ir stebuklinių pasakų tradiciniais siužetais (pvz., LTR 2514/74—76, 

90, 92, 93 ir kt.) 2 /// 2 Tokie kūriniai itin įdomūs, nes šiandien klasikinės liaudies pasakos 

Žemaitijoje yra beveik visiškai išnykusios iš gyvosios tradicijos. Net ir patys geriausi pasakotojai 

253

jų nebeprisimena, išskyrus vieną kitą unikalų atvejį, kaip antai Viekšnių ekspedicijos metu 

Bronės Stundžienės aptiktas dabar Mažeikiuose, senelių globos namuose gyvenantis neįtikėtino 

talento pasakotojas Zigmantas Dzindzelėta (g. 1917), kurio repertuare esama, galima sakyti, visų 

žanrų tautosakos kūrinių (žr. Ivanauskaitė 2006: 258). ///, pasaka apie kvailą velnią „Kaip ežerą 

raukė”, kurios tekste supinta net aštuonetas tokio tipo pasakoms būdingų siužetų (LTR 

2514/91/), taip pat mitologinių sakmių apie užkeiktus pinigus (LTR 2514/94—95/, 2496/134/), 

raganas (LTR 2514/72/, 6001/27/), apie populiarų velnio įsikūnijimą — juodus katinus (LTR 

2514/64—65/), nekrikštytų vaikų vėles, prašančias krikšto (LTR 2496/130/), apie vaidenimąsi 

(LTR 2496/131—133/ ir kt.), sloginimą (LTR 2496/135/), kaukus (LTR 6001/29—30/), apie 

įvairiais pavidalais — dažniausiai „ponaičio su kepalušu”, kurio nosis be skylučių — pasirodantį 

ir prie žmogaus kimbantį velnią (LTR 2496/138—139, 141/) ir t. t. Labai įspūdingas iš senelės 

sesers Uršulės Gluodenytės užrašytas pasakojimas, kaip kas septinti metai, septintame 

mėnesyje, nedėlioję per pat dienos dvylikta išsikelia Virvytėje užkeikta pana su skarbų 

skrynia. Niekas tos panos neišvaduoja, nes nežino, ką reikia daryti. Po to skrynia 

užsiveria ir su visa pana žvangėdama pasineria Virvytėje LTR 2496(137). Nors šis tekstas 

atrodytų kiek suliteratūrintas, jo siužetas aiškiai turi atitikmenų ne tik lietuvių žodinėje 

tradicijoje. Antai panašų pasakojimą apie ežere pasirodančią baltą mergelę Latvijoje, Džūkstės 

valsčiuje, yra užrašęs dar Ansis Lerchis-Puškaitis (Pakalns 2006: 133). 

Apskritai A. Urbienės užrašyti pasakojimai neretai yra subtilus ir labai įtaigus klasikinės 

tradicijos ir asmeninių išgyvenimų derinys, kaip antai žinoma tautosakine tema apie vandenį 

siurbiančią vaivorykštę (žr. Laurinkienė 2004: 188, 192—196) pasektas pasakojimas, pateiktas 

kaip memoratas, pagrįstas asmeniniu pateikėjo — teisybė, šįsyk kilusio ne iš Viekšnių — 

liudijimu: 

Kaip laumės juosta gėrė vandenį 

Buvo po lietaus. Kad nudavė būrys, tai tik visur iš vieno šlapia paliko. 

Ėjau į ganyklas arklių parsivesti. O ganyklose, pačioj palaukėj, buvo kūdros. Didelės kūdros. 

Nė vasarą neišdžiūdavo. Ten gyvulius vasarą girdydavo, rudenį linus merkdavo. 

Kaip tik tuočės, kai aš pro kūdras ėjau, žiūriu — ant praėjusio debesio laumės juosta taisosi, 

taisosi. Didelė didelė — per visą dangų. Ir jos vienas galas pamažiuką eina, eina, slenka, slenka 

— matosi, kaip slenka. Ir prislinko visiškam netoli manęs, ir — makt į kūdrą. Žiūriu, kas čia bus. 

Tai kaip tik makt į kūdrą, tai tuoj sriūbt! vieną kartą, žiūriu — jau vandenio mažiau kūdroje. Kitą 

kartą tik sriūbt! — jau visiškam nebedaug vandenio beliko. Trečią kartą sriūbt! — ir dyka kūdra. 

Ale teip dyka, kaip semt išsemta. Tik varlės išsigandę po dugnį šokinėja. Kelios mažos žuvelės 

plekš, plekš uodegėlėm į dumblynę. Tai tik tu pamislyk: sriūbt, sriūbt, sriūbt — per tris kartus ir 

gatava! 

Ir kaip tik tą kūdrą išsriaubė, tuoj tas laumės juostos galas slenka, slenka pamaži tolyn — ir 

nuslinko (LTR 2514/129/). 

Viekšniškių pasakojimai šiandien 

Ką gi iš šio turtingo, seniau užfiksuoto žemaitiškos tradicijos klodo pavyksta aptikti šiandien? 

Apibendrinus 2006 m. vasarą Viekšnių apylinkėse surengtos tautosakos ekspedicijos rezultatus 

(žr. Ivanauskaitė 2006), galima konstatuoti, kad išties nemažai. Greta dainų, instrumentinės 

liaudies muzikos, savos kūrybos eilėraščių ir kitokių liaudies kūrybos perliukų užrašėme ir tikrai 

nemenką pluoštą tradicinių bei šiuolaikiškų pasakojimų. Toliau pamėginsime bent truputį 

išsamiau aptarti kelias labiausiai į akis krintančias dabartinės pasakojamosios tautosakos 

gyvavimo tendencijas, išryškėjusias ekspedicijos darbo metu ir atsispindinčias jos dalyvių 

užrašytoje medžiagoje. 

Viekšniškių pasakojimų transformacijos: 

aktualinimas, bandymai racionalizuoti ir moralizuoti 

Pati pirmoji ir bene akivaizdžiausia tradicinio folkloro raidos ypatybė, pastebima ir 

akcentuojama daugelio tautosakos rinkėjų, yra ta, kad pastaraisiais dešimtmečiais užrašomų 

pasakojamosios tautosakos tekstų dauguma yra vienaip ar kitaip pateikėjui aktuali, naudinga 

(pvz., žinia, kur esama paslėptų pinigų, būdas, kaip juos paimti) ir kiek tai įmanoma — 

objektyvi, „teisinga” (pvz., kaimynei netrūksta grietinės — be abejo, ją neša kaukas; kurmis iš 

254

tiesų žūsta ant kelio — Dievas yra kurmį nubaudęs ir kt). Tuo atveju, jei koks tikėjimas, sakmė 

tokio atspalvio neturi, ji ir užmirštama (cit. iš 1996 m. Žemaitijos nacionaliniame parke vykusios 

ekspedicijos apibendrinimo, žr. Mukienė 1996). 

Ko gero, esminės tam tikro pamažėl ryškėjančio nesusikalbėjimo tarp kai kurių į ypatingą 

archaiką orientuotų folkloristų, dabarties kaime vis dar tebeieškančių senovinės pasaulėžiūros 

atspindžių, ir šiandieninių liaudies tradicijos atstovų priežastys ir yra nesutampantys abiejų pusių 

požiūriai į tai, kas turėtų būti laikoma vertinga ir kaupiama ateities kartoms (apie analogišką 

situaciją, susiklosčiusią renkant dainas, žr. Stundžienė 2003). Folkloristų užkalbinti XX a. 

3-4-ajame dešimtmetyje gimę kaimo žmonės dažniausiai pasirodo besą kur kas mieliau linkę 

pasakoti apie jaunystės laikus ar daugelio dramatiškų istorinių, socialinių ir kitokių pokyčių 

nuspalvintus ir visaip sujauktus savo gyvenimus, nei prisiminti jau į užmarštį nugrimzdusias 

pasakas ar tradicines sakmes, padavimus ir kitokias užrašinėtojo atkakliai mėginamas išklausti 

senovines „baikas”. Kalbėdami apie karą ir pokarį, trėmimus, kolūkių laikus ir t. t., jie 

demonstruoja puikią atmintį, vardija, kiek kas prieš pusšimtį metų kainuodavę, kiek už vienokį 

ar kitokį darbą būdavę atlyginama, o primygtinai klausiami anuometinių pasakojimų, ilgai laužo 

galvą, vis bandydami iš atminties klodų iškrapštyti, ką gi kadaise girdėję apie dvasias, velnius, 

raganas, aitvarus ir kitokius dalykus. Neretai atkaklaus klausinėtojo išgirstamas atsakymas būna: 

To aš nežinau, i nė man tėva to nelaikė LTRF md 139(20); arba: Žmonės šnekėdavo 

kažkokių tokių, padavimai tokie būdavo, bet mano amžiuj, aš nežinau... LTRF md 125(17). 

O kartais, netgi prisiminę ar tautosakos užrašinėtojui priminus kokį tradicinį siužetą, jį pasekę 

pabaigoje priduria: Aš nevieriju, čia tiktai pasaks senovišks, mon atroda. Aš nevieriju LTRF 

md 140(17). 

Manytume, jog pamatinis dalykas čia — karta 3 . /// 3 Apie skirtingas pasakotojų kartas gražių 

ir taiklių pastebėjimų pateikia latvių pasakojimų tyrėjas ir sekėjas Guntis Pakalnas, rašydamas 

apie vieno Latvijos krašto — Džūkstės apylinkių — praeityje ir dabar sekamas sakmes ir 

istorijas. Jis pažymi, kad XIX a. pabaigoje A. Lerchio-Puškaičio surinktus ir paskelbtus šio 

krašto pasakojimus mokykloje skaitę vaikai po 30-40 metų patys tapo naujos mokinių bangos, 

XX a. 4-ajame dešimtmetyje užrašinėjusios folklorą tame pat krašte, informantais (Pakalns 2006: 

132). Dar po kelių dešimtmečių tokia pervarta vėl kartojasi. Analogišką procesą, iškeldamas jį 

netgi iki savo tyrimų metodo lygmens, rašydamas apie kalendorines lietuvių žiemos šventes, yra 

fiksavęs etnologas Arūnas Vaicekauskas. Rinkdamas medžiagą, jis sąmoningai atskyrė 

duomenis, užrašytus iš skirtingų kartų pateikėjų. Antai savo knygos įvadinėje dalyje 

A. Vaicekauskas nurodo, jog buvę apklausti 172 pateikėjai, gimę iki 1910 m., ir 191 kaimo 

gyventojas, gimęs 1911—1937 m. Šitoks informacijos pateikėjų amžiaus grupių išskyrimas 

leidęs susidaryti vaizdą apie kalendorinių papročių funkcionavimą skirtingais laikotarpiais: 

1) XIX a. pab.—XX a. 2-ajame dešimtmetyje ir 2) XX a. 3-4-ajame dešimtmetyje (t. y. faktiškai 

iki ir po Pirmojo pasaulinio karo, žr. Vaicekauskas 2005: 13). Šis autorius irgi pastebi, kad 

senesnės kartos informantai duomenis pateikdavę išsamiau, o jų interpretacijos ir aiškinimai 

būdavę patikimesni ir geriau motyvuoti. /// Kartų kaita ir trūkinėjantys ryšiai tarp skirtingų kartų 

drauge su pašėlusiais tempais kintančiu gyvenimu, industrializacija, globalizacija ir t. t. 

daugiausia lemia pasakojamosios tautosakos transformacijas. Kaip rodo net ir ne itin ilga 

tautosakos rinkėjos patirtis, tiktai tarp XIX a. gimusių pateikėjų dar pavykdavo rasti tokių, kurie 

tarytum natūraliai gyvendavo senajame mitiniame pasaulėvaizdyje, kuriems į kaimo vakarones 

ateinantys „skrybėlėti ponaičiai” ar vakarais upelyje žlugtą skalbiančios laumės dar tebebuvo 

gana artima, bent iš vaikystės pamenama tikrovė. Deja, ši karta jau neperkopė XXI a. ribos. 

Šiandien tautosaką tenka užrašinėti iš jų vaikų ar net vaikaičių. Štai pastarieji ir vargsta, sunkiai 

mėgindami prisiminti, ką gi ten tėvelis, senelis ar kokia nors uošvienė įdomesnio pasakojusi. 

Teisybės dėlei reikėtų priminti, jog, sekant sakmes, apeliavimas į autoritetus (atseit šitą istoriją 

senelis sakęs; taip kaimynei nutikę, o ji nemeluos; čia iš krikšto mamos girdėjau ir pan.) yra ir 

visada buvo žanro kanono dalis, savotiška beveik privaloma žaidimo taisyklė, būdas patvirtinti 

pasakojamos istorijos tikrumą. Tačiau dabartiniams pasakotojams santykis su šiais dalykais jau 

yra pasidarąs kiek kitoks: jiems senesnės kartos žmogus reikalingas jau nebe tik kaip sekamos 

istorijos tikrumo paliudijimas — daugelis jų mėgina, tarsi „stovėdami ant mirusiojo kojų”, 

prisiminti, ką gi jis kadaise pasakojęs. Taigi bandoma atmintyje atkurti svetimą pasakojimą, o ne 

255

svetimu autoritetu patvirtinti savąjį. Natūralu, kad tokio naratyvo pabaigoje vis dažniau 

priduriama visokių svarstymų, racionalizavimų, kritinių pastabų ar net atvirai iš tokių tekstų 

šaipomasi. 

Įdomu, kad šitokius pasakojamosios tautosakos tradicijos lūžius neblogai jaučia ir patys 

kaimo žmonės. Antai viena senesnių pateikėjų, Viekšnių apylinkės Užventės kaimo gyventoja 

Ona Rokienė (g. 1921), savo pasakojimo pabaigoje pažeria tokių svarstymų: Nu tep šnekėj, 

seneij, munei pasakuoj, juk aš pati to jau negirdėjau, nežinau. Mon atrod, kad ti tik 

anekduotai, tikra tik anekduotai tokei. Be to, jai atrodą, kad gal pasikeitus laikams žmonės 

pasakosią, kaip čia dabar kų nužudė, apiplėšė kų, gal tad tuokius anekduots pasakos LTRF 

md 128(4). Taigi — kiekvienai kartai sava realybė ir savos aktualijos. Užtat nenoriai tikima tuo, 

kas nors ir ateina iš tradicijos, bet sunkiai telpa į individualios patirties ar savivokos rėmus. Arba 

stengiamasi tokį paveldą suaktualinti, sudabartinti. Antai išties talentinga pasakotoja Danutė 

Rudokienė, apie 67 metų amžiaus Užventės kaimo gyventoja, užrašinėtojų paklausta apie 

(nebe)augančius akmenis, pataiso, kad jie ne augą, o dygsta. Ir motyvuoja: Pažiūrėk: vein met 

nurenki švariausia lauką, lytus praeij — išdygis koks, vel baltou, vel yr. Vertas iš žemis, 

žem nenor, var laukun visus svetimkūnius LTRF md 139(14). Arba štai kaip toji pati 

pasakotoja komentuoja etiologinės sakmės siužetą apie velnių sukūrimą: Iš tų velniukų da kitas 

aršesnis, kap i daba mūs valdžios vyra, suprunti, nor būt viršininku, pasidar Lupiceriu 

LTRF md 139(16). Net prisipažįstant savo akimis regėjus skrendantį kauką ir išsamiai išdėstant, 

kaip jis atrodęs, — kaip daro viena vyresnių pateikėjų, 84 metų amžiaus Cecilija Jurkūnienė iš 

Užventės kaimo (Aš pakel akis, veizu, kad lak. Nei šioks, nei toks. Kokių 5 metrų ilguma. Ne 

kap gondrs, ne kap varna. Kap ilgas balkis. Vienas galas joudas, kits, trumpesnis, šveisus. 

Iš to galo kibirkštis metęs, pundeliais tokiais. Palengva, palei medžių viršūnes nulėkė į 

mišką) — vis tiek atkakliai atsisakoma „tikėti savo akimis”. Pateikėja toliau priduria iš 

uošvienės girdėtą siužetą, kad kaukui negalima rodyti plikos subinės, nes ons tojaus uždegs, ons 

sudegins budinkus, ir dar kitą — apie vaikio suvalgytus kaukui paliktus „kleckus”, bet pati 

savaip racionalizuoja: Sakydav, kad kauks neš turtus. Bet aš matiau onų, liek ons, bet ons 

bova, man rodos, paukštis, vabals tuoks, i gan, ons nieka negalėj ne atnešt, ne išnešt — ne 

gera, ne bloga. Aš tap misliju. Paskui toliau samprotauja per radiją girdėjusi, esą kaukas — 

kažkoks retas paukštis iš kalnų. Tuo tikėčiau, — sako. Bet žmonės tikį: jei kas bagotas — vat 

anam kauks neš LTRF md 140(17). Čia susiduriame su svarbia socialine kaimo gyventojų 

skirtimi: apie kaukus, kurių „populiacija” Žemaitijos folklore, regis, ligi šiol tebėra palyginti 

gausi ir gyvybinga, nors ir gerokai pakitusi, daugiausia kalba tik neturtingųjų valstiečių ar 

samdinių palikuonys. O turtingesnių ūkininkų vaikai ar tiesiog labiau išsilavinę, žmonės dažnai 

iš to atvirai šaiposi. Štai Kleopą Janulienė (g. 1929), samdinio duktė, Palnosų kaime pasekė net 

keletą įdomių istorijų apie kauką, kuris esą turtą nešęs tai vienam, tai kitam ūkininkui (vėlgi, 

pasak jos, taip žmonės kalbėję), o sykį pirtelėje net radę nebegyvą kauką: kap šuneis galva, o 

kojos — žąseis. Ans bova padvėsis LTRF md 132(22). O štai buvusi ilgametė kolūkio buhalterė 

ir šiaip Palnosuose žinoma asmenybė, Adolfina Jasutytė (g. 1928), papasakojo tokį anekdotinį 

nutikimą apie du ūkininkus Balsius: Tie Balsiai gyvena du — Adolps ir Jons. Mano tėt's 

brolys ir kitas da jaunesnis sugavo varną, rudens laiki jau, pririšo vielą prie oudegos, prie 

tos vielos — linų pakulų ir padegė, ir ta varna nuskrido un Jonia Balsia. Ir iš to pasklido, 

kad Balsys turi kauką LTRF md 133(12). Pasak šios kritiškai tokių tikėjimų atžvilgiu 

nusiteikusios pateikėjos, turtai labiau priklausą ne nuo kauko, o nuo šeimininko ūkiškumo ir 

rūpestingos gyvulių priežiūros. Tai patvirtindama, ji seka istoriją apie ūkininką, kuris buvęs 

žmonos prašytas iš Latvijos parvežti kauką — kad pieno daugiau būtų. Pagavęs uždarė į dėžutę 

bimbalą ir atidavė savo moteriškei vietoj kauko. Siužetas tautosakoje žinomas, bet įdomi jo 

transformacija šios pasakotojos lūpose. Pasak jos, tariamą kauką toji moteriškė pasidėjusi 

kamarėlėje, ėmusi iš džiaugsmo savo karves labiau mylėti, geriau prižiūrėti — ir pieno tikrai 

padaugėję. Bet vieną dieną iš smalsumo atidariusi abriną — dėžutę — ir paleidusi „kauką”. Kai 

jo nelikę, ona nuleido ronkas, nėmaž tų gyvulių nebžiūrėj nė ką, i peina sumažėja LTRF md 

133(14). 

Dar įdomesnė senųjų tikėjimų priešprieša su pamoralizavimais, kiek galima spręsti iš 

ekspedicijoje užrašytų pasakojimų, susiklostė Užventės kaime. Čia viena iš pateikėjų, kaimynės 

256

įvardyta kaip blogas akis turinti ir galinti gyvulius nužiūrėti moteris, tarsi atsikirsdama 

netiesioginiame dialoge, savo ruožtu pažeria kitokį aiškinimą apie nužiūrėjimą (šiose apylinkėse 

vadintą „nučeravojimu”), kaltindama aplaidumu ir tinginyste pačias neva nukentėjusias moteris: 

Tuokis gaspadins, katruos nepaslenk darbouties, nepaslenk gyvuls šert, anos tunkiai pasak, aš 

gird: „Nu, jau sučeravuojai, jau nuveiziejai! Vo, jau nebein ronkuo!” Nu kų tu misliji eis: nuo 

ryto pašer, tumsuo, vakari, ontrukart nuvein i kūčę. Tas gyvuls išbadėjis, neiedis. Nugi 

aiškiai matau. Nu, kap tau nečieravot, Jėzus Marij! Nuo ryt pašer paršelius, tumsuo, o antrąkart 

vakari, šituo. Ir stou šlapia, i neėdis, i ne ėsti, i [šaukianti]: „Čia mon paršelia ką nuveiziejai, ką 

supavydėjai jau! Cyp i cyp. Nikūmet neapsistoj cypt!” Nu kap ons necyps nešerts?! Nu, tu onou 

pašerk tris karts, keturs, ką ons nor ėst, ons priės, necyps! Ir augs. Ir akys bus geros. Nu, mon tap 

atrodą (LTRF md 140/19/). 

Įdomus mėginimas senųjų tikėjimų principais aiškinti gyvenamojo meto moralės spragas 

ryškėja net keleto pateikėjų pasakojimuose apie iš senovės žinomus draudimus nėščiai moteriai 

ir nurodymus, ko jai reikėtų vengti. Iš esmės vadovaujamasi panašumo magijos principu, jog 

kaip nėščioji elgsis, toks vaikas ir gimsiąs. Štai Viekšnių miestelio gyventoja Zuzana 

Beržanskytė (g. 1924) aiškina, kodėl niekaip darbų pabaigti negalinti: užtat, kad motina baisiai 

vis bova usiėmus ir usiėmus, tas i perein vaiku, žina LTRF md 137(10). Todėl Užventėje 

tvirtinama: Nėščioji negal pasidyvyt, negali nužiūrėti: tas negražus, tas gražus, tam akys 

kreivos, a tam... Nėščiai moteriai nieka nereik matyt LTRF md 139(35). Tuo pačiu 

apibendrintu įsitikinimu grindžiami ir svarstymai apie dabartinę bendruomenės moralę. Štai 

viena pateikėja prisimena istoriją iš asmeninės patirties: esą sykį, sūnaus laukdamasi, iš ant 

aukšto kabėjusio samdinės maišelio ištraukusi džiovintą obuoliuką ir suvalgiusi, nes labai 

norėjęsi. Sūnus ir vogęs iš „kolchozo”. Nukniaukt kų iš valdžias, ons jau pirms sugebės. 

I tikra žina, i kų atsigimis, — kritiškai sako moteris, toliau reziumuodama: kadangi pokario 

laikais nėščios moterys viską maišais tempusios iš „kolchozų”, tai ir jaunoji karta tokia išaugusi 

— visi sugebą valdiško turto pasiimti (LTRF md 140/20/). 

Sapnai — tiltas į anapusybę 

Ekspedicijos metu turėjome progos įsitikinti, jog Viekšnių apylinkių žmonės itin gausiai, 

noriai ir įdomiai pasakoja apie gyvenimiškus praeities ir dabarties dalykus: dvarų ir dvarininkų 

gyvenimą, samdinių buitį skirtinguose dvaruose, tų pačių dvarų draskymą „užėjus rusams”, 

bibliotekų deginimą, žydų šaudymus, trėmimus, pokarį, kolūkius ir t. t. Antra vertus, drastiškai 

kintanti tikrovė nieku gyvu neištrynė iš žmonių sąmonės ir pasaulėjautos tam tikro antgamtinio 

matmens, o bene pagrindinė sritis, kurioje realybė susitinka su anapusybę ir apie kurią kone 

kiekvienas užkalbintasis turi ką pasakyti, yra sapnai. Dar — nuojautos, visokie pranašingi 

ženklai, regėjimai, bet ypač — sapnai. Ir ko tik nesapnuojama: mirusieji ir gyvieji, ateitis ir 

praeitis, negrąžintos skolos ir neišpildyti pažadai, perspėjimai ir padrąsinimai, negimę, kūdikiai 

ir nekrikštytos „dūšelės” — visa kas aplanko ir pasirodo sapnuose. Turbūt nebuvo per visą 

ekspediciją mūsų kalbinto žmogaus, kuris, jei jau apskritai sutikęs bendrauti, būtų kategoriškai 

atkirtęs nieko nesapnuojąs ar netikįs sapnais. Priešingai, veikiau pasitaikė ne viena(s) 

pasakotoja(s), kuris beveik visą savo gyvenimo istoriją sudėliodavo kaip sapnų ir jų pildymosi 

naratyvą 4 . /// 4 Įdomu, kad seniau užrašytuose tautosakos tekstuose, taip pat ir A. Urbienės 

rinkiniuose, savarankiškų sapnų pasakojimų vargiai aptiksime. Veikiausiai ankstesniais laikais 

sapnų pasakojimų net nemėginta užrašinėti. Sapnavimas ar sapnuose matyti dalykai čia įpinami 

nebent kaip platesnio pasakojimo dalis, reikalinga tolesnei siužeto plėtotei. Pavyzdžiui, LTR 

4722(102) esančioje istorijoje apie iš šv. Roko koplytėlės pavogtą šunelio figūrėlę pasakojama, 

kaip „kaltininkei” sapnuose imąs rodytis Rokelis ir reikalaująs: Atiduok man šunelį!, taip 

priversdamas atitaisyti padarytą žalą. Įdomi ir savitai pasekta pasaka „Ūkvedis”, užrašyta 

Viekšniuose 1938 m., kur pasakojama, kaip dvaro ūkvedžiui, mėgusiam žvake svilinti velnio 

atvaizdui nosį, prisisapnavęs velnias ir kerštaudamas per sapną privertęs jį priteršti savo lovą 

(LTR 1622/202/). /// Antai Dainorių kaime sutikta 1932 m. gimusi Vanda Šajauskienė teigė 

susapnavusi ir mirusią mamą, kuri kvietusi pas save, ir brolį, per kurio mirties metines pamiršusi 

pasimelsti, ir apie būsimą tėvelio mirtį sapnai pranešę, ir apie vyro žūtį (apie šį tragišką įvykį ne 

tik sapnai, bet ir daugybė kitokių pranašingų ženklų ir nuojautų moterį perspėję), ir apie 

257

gimsiantį sūnų pirmąsyk sapne sužinojusi (Nežinojau, kad buvau pastojus), ir apie brolio mirtį 

sapnas pranešęs. Ne visi sapna pildos, bet daug pildos, — reziumuoja (LTRF md 134/22—30/). 

Lemiamais gyvenimo momentais pranašingai sapnavę ir šios moters artimieji: vyras prieš savo 

žūtį sapnavęs su peiliu jį puolantį tėvą, o duktė — savo būsimo vaikaičio gimimą. Va tei sapna, 

jau tikra, gal ne kožnam, bet mon aneis pildos. Daug sapnų jau yr išsipildį, — priduria 

V. Šajauskienė (LTRF md 134/35/). Net pirmoji daina, kurią prikalbinta padainuoti užtraukė, 

prasidėjo žodžiais: Sapnelį sapnavau, sapne tave mačiau... LTRF md 134(12). 

Ypatingą, savotiškai fatalistinį šios moters požiūrį ne tik į sapnus, bet ir į visokius likimo 

ženklus rodo ir jos pasakojimai apie tradicinius būrimus: tai, kas kitiems pasakotojams jau būtų 

virtę juokais ar smagia pramoga, jos patirta ir išgyvenama kaip labai rimti, pranašingi dalykai. 

Antai tikima, kad jei per vestuves bažnyčioje vieno iš jaunųjų pusėje žvakė silpniau dega, tas 

greičiau mirsiąs. Kap ženijomės, vyro žvakė buvo nulašėjus. Ons anksčiau ir žuva LTRF md 

134(36). Arba štai pasakojimas apie naujamečius būrimus (tipišką jaunimo pramogą): Mes, ka 

jauni bovam, isigalvodavom visko. Į vieną indelį įpildavę, vandens, į kitą — grūdų, į trečią — 

žemių, į ketvirtą įmesdavę žiedą. Grūdai — geri metai, vanduo — lietingi, žemė — mirsi, 

žeidas — ištekėsi. Kokį kas ištrauks, taip i būs. Aš ištraukiau ar grūdus, ar žeidą, o mona 

brolis ištraukė žemį. Vo ons i numirė onksti LTRF md 134(29). 

Lemtingus savo gyvenimo lūžius su sapne regėtais dalykais sieja ir vyrai. Antai žinomas 

Palnosų kaimo giesmininkas, muzikantas ir šiaip visų galų meistras (pasak kito pateikėjo, ons ir 

ont tunciaus, ir ont rožunčiaus) Juozapas Rimkus (g. 1934) kaip tik per sapną regėtu Marijos 

pasirodymu aiškina savo gyvenimo būdo pokyčius — grįžimą prie bažnyčios (LTRF md 

130/20/). 

Ypač rimtai reaguojama į mirusiųjų pasirodymus per sapną ir jų prašymus. Vienas iš 

ryškesnių pavyzdžių — jau minėtos Z. Beržanskytės pasakojimas, kaip jai sapne prisisapnavęs 

miręs pažįstamas. Kalbinanti jinai jį, ir sapne atsimenanti, kad jis — miręs. Klausianti, ko norįs: 

A kalnūs? — Ne, mišių! Ir užsiprašęs už mišias net 30 rublių (daug daugiau, nei mišias užpirkti 

tais laikais kainavę). O ji tik 70 rublių išvis teuždirbdavusi. Iš muneis nėr tap lengva išpešt 

pinigus! — pabrėžia pasakotoja ir toliau porina, kaip sapne derėjusis su prašytoju dėl mišių 

kainos, dar bandžiusį jį paprotinti, kad verčiau prašytų savo buvusios mylimosios Stefos, o ne 

jos. Galiausiai (jau nebe sapne) į tą reikalą įsikišęs pasakotojos brolis ir liepęs nunešti 

reikalaujamus pinigus altaristai, nes su miruses nerek žaist LTRF md 135(33). Panašu, kad į 

visokias iš anapus primenamas skolas žemaičių žiūrėta itin dalykiškai ir konkrečiai. Minėtą 

istoriją savotiškai atkartoja Užventės kaime užrašytas aštuoniasdešimtmetės Anicetos 

Navickienės pasakojimas apie sapne matytą draugą, kuris prašęs priminti jo tėvams, kad jie esą 

nesumokėję tokiai moterėlei pinigų už užpirktus poterius. Aniceta, aš esu miręs, — sapne 

kreipęsis į ją. Ji parašiusi jo tėvams laišką, tie pinigus sumokėję, ir tada vėl tą patį mirusįjį 

susapnavusi: Aniceta, aš per tavi palikau laimingas! — pasakęs (LTRF md 125/13/). 

Pasakojimai ir tikėjimai apie žydus 

Pasak istorinių šaltinių, žydai Viekšniuose apsigyveno dar XVII a. Jie čia plėtojo įvairiausius 

verslus, prekybą. Žydų bendruomenė Viekšniuose atrodo buvusi itin gausi. Antai 1897 m. 

Rusijos carinės vyriausybės gyventojų surašymo duomenimis, miestelyje gyveno 1305 

krikščionys (lietuviai, rusai, lenkai) ir 1646 žydai, buvo net 60 parduotuvių. Taigi žydai sudarė 

56 % visų gyventojų, turėjo dvi (kitais duomenimis — net tris) sinagogas, keletą mokyklų, 

įvairių draugijų ir t. t. Deja, per Pirmąjį, o paskui ir per Antrąjį pasaulinį karą žydų bendruomenė 

smarkiai nukentėjo ir Viekšniuose žydų beveik visiškai nebeliko. Turtingą kultūrinį ir ekonominį 

jų paveldą liudija kai kurie išliką architektūros paminklai bei vietos žmonių atmintis. 

Žydai nuo seno yra buvę ir ryškiais pasakojamosios tautosakos personažais; spalvingų, 

anekdotiškų jų paveikslų aptinkame ir A. Urbienės rinkiniuose. Ypač populiarus, net kelissyk 

Viekšnių krašte fiksuotas skirtingų buitinių pasakų siužetų intarpas apie apgautą žydą, kuris, 

išgirdęs maiše užrišto ir skandinti vežamo gudruolio skundus, neva šis nemokąs nei skaityti, nei 

rašyti, o jį norį „žydų karaliumi pastatyti”, pats mielai vietoj jo įlenda į maišą ir prigirdomas 

(LTR 1622/1867, 2514/93/). Kiek galima spręsti iš archyvinių tekstų, žydai tradicinės lietuvių 

kaimo bendruomenės atstovų laikyti pavojingais ir nelabai suprantamais žmonėmis, nuo kurių 

galima ir nukentėti (LTR 2514/73/, 4721/155/), bet kuriuos taip pat lengva bei smagu maustyti 

258

patiems (jau prieškariu Viekšniuose fiksuota gausybė anekdotų apie žydus, pvz., LTR 2514/132/, 

4722/97/ ir kt). 

Net ir šiandien, kai žydų Viekšniuose seniai nebeliko, apie juos žmonės vis dar daug 

tebepasakoja: ir neva tikrų istorijų apie žydų ir lietuvių santykius, apie žydų papročius (ypač 

šabą), visokius pasišaipymus iš jų ir abipusius bandymus vieniems kitus apmulkinti, taip pat apie 

žydų pogromus ir jų šaudymą vokiečių laikais. Nemažai teko išgirsti ir tradicinių folklorinių 

siužetų — pavyzdžiui, etiologinių sakmių apie tai, kodėl žydai kiaulienos nevalgo, anekdotų apie 

žydus, biblinių istorijų perpasakojimų ir t. t. Pasak vietos žmonių, visa prekyba tarpukariu buvusi 

žydų rankose, vienintelį „Ąžuolo” kooperatyvą vietos klebono raginimu lietuviams pavykę, 

įsteigti. Įdomu, kad kone sutartinai tvirtindami, jog žydų nemėgo, o kartais ir jų krautuves 

išdaužydavo (Jau žmonės nebgalėj kliautis su jais. Visokias piktadarybes darydavo, ir jų 

teisė buvo. Jie visur prieidavo, pinigo turėjo, ir visur jų teisė buvo LTRF md 127/32/), 

žemaičiai kur kas griežčiau smerkia žydų genocidą vokiečių laikais, o ypač neigiamai atsiliepia 

apie žydšaudžius lietuvius. Kategoriškai teigiama, kad nereikėjo į tai lietuviams kištis, baisimasi 

žydšaudžiais ir gailimasi nelaimingų žydų. Minėtoji A. Navickienė iš Užventės tikino, esą visų 

žydšaudžių galas buvos liūdnas: vienas pasikoręs, kitas nuskendęs, trečias irgi ilgai negyvenęs 

— gal avarijoj žuvo; kažkokia Dievo rykštė LTRF md 125(7). 

Vis dėlto ypač sudomino į folklorino tradiciją įaugo ir tikrų siaubo pasakų pavidalą įgavo 

pasakojimai ir tikėjimai apie žydų mėginimus gaudyti katalikų vaikus — neva jiems reikėdavo 

katalikų kraujo. Keista, bet tikriausiai iš vaikystės užsilikusių bauginimų paveikti, šiomis 

istorijomis sakosi tikį net ir kritiškiausi pasakotojai, nesyk primygtinai deklaruojantys netikį 

visokiais pramanais — kaukais ir pan. Ne viena moteris vaizdžiai aiškino, kaip vaikystėje, 

suaugusiųjų įbauginta, bijojusi žydų: Nu būt pajėmį, juk žydai pjaudavo tuos vaikus! Ar jūs 

nežinot to? Jo. Žydai pajimdavo. Reiškia, žydams reikėjo katalikų kraujo LTRF md 

127(28). Dvi skirtingos pateikėjos iš Užventės kaip savo asmeninius prisiminimus pateikė 

pasakojimą, neva vaikystėje vos neįkliuvusios žydams: A. Navickienė teigė, jog jai užėjus į 

krautuvo žydė užstojusi duris ir nenorėjusi išleisti, o pabėgusią žydas vijęsis (be to, kitąkart 

žydas po miškelį gainiojęsis ir jos penkiametį brolį, LTRF md 127/28/), o kita pateikėja, 

O. Rokienė, pasakojo, kaip ją einančią į mokyklą žydas norėjęs įvilioti pas save, ir tik atsitiktinai 

pro šalį ėjusi mokytoja išgelbėjusi, nes liepusi skubėti į pamokas. Matyt, kad nebuvo nelaimė 

žadėta, — pabaigoje pridūrė. Ir kategoriškai patikino, kad jei tąsyk būtų užėjusi į žydo 

parduotuvę, šis būtų duris uždaręs. Būt i kaulele sutrūnijį LTRF md 128(5—6). 

Daugelis pateikėjų, kalbėdamos apie žydus, citavo nuo mažumės į atmintį įstrigusius 

suaugusiųjų gąsdinimus vaikams. Sakydavę: Tik nekriokit, bo ateis žyda i išneš. Ta tų 

bijojam. Je tu Marij, bijojam žyda! LTRF md 128(25). 

Paklausus, kam žydams to kraujo reikėję, pateikėjų nuomonės kiek išsiskiria. Vieni sako, 

neva žydai juo tepdavę savo vaikų delnus ir padus (LTRF md 127/28/), kiti — kad akis, nes 

vaika ta akli gimst, kap katūkšte, i aneis lietuvių krauja pašlapin akis vaika, vaika prareg, 

pražiūr LTRF md 128(25) 5 . /// 5 Šioje vietoje savaime peršasi palyginimas su įdomiais 

Virginijaus Savukyno pastebėjimais apie žmogaus sampratą ir krikšto reikšmę tradicinėje 

kultūroje: „Lietuvoje yra paplitęs pasakymas, kad žydai neturi dūšios. Toks tvirtinimas darosi 

suprantamas, jei priimame šią logiką: „dūšia” įgyjama per krikštą, o kadangi žydai neturi krikšto, 

tai jie negali turėti „dūšios”. Taigi žydai nepriimdami krikšto lieka šalia gyvūnų pasaulio” 

(Savukynas 2007: 55). /// Dar viena versija — katalikų kraujo dėdavę į macus (LTRF md 

127/30/). Užrašyta ir tikra šiuolaikinių šiurpių analogija — apie neva už kojų pakabintą ir peiliais 

žydų badomą vaiką... Vis dėlto, matyt, pati pajutusi, jog čia kiek perlenkė lazdą, pateikėja bando 

švelninti pasakojimą pabaigoje pridurdama: Yr buvį visokių atsitikimų prie žydų. Didelious 

meistous. Pas mumis ne, vis teik čia meistels nedidels, nedaug tų žydų tegyven... LTRF md 

128(25). 

Baigiamosios pastabos 

Čia spėjome apžvelgti vos keletą anksčiau Viekšnių apylinkėse klestėjusios ir dabar 

tebegyvuojančios pasakojamosios tradicijos aspektų. Toji tradicija yra itin marga, savita ir 

kiekvieno pasakotojo lūpose vis kitokių atspalvių įgyjanti. Pagrindinė mūsų pastebėta jos raidos 

tendencija — polinkis aktualinti senuosius pasakojimus, priartinti juos prie šiandienos gyvenimo 

259

ei dabartiniam žmogui svarbių, įsimintinų dalykų. Deja, tenka pripažinti, jog tie tradiciniai 

tekstai ar net ištisi tautosakos žanrai (pvz., „klasikinės” pasakos), kurie sunkiai pasiduoda šitaip 

transformuojami, dažniausiai būna arba pamirštami, arba praranda būdingiausius savojo žanro 

bruožus, t. y. virsta anekdotais, išskaidomi į trumpus fragmentus ar pan. Anekdotais ar 

savotiškomis antisakmėmis yra linkusios virsti ir nemažai tradicinių mitologinių sakmių; beje, 

kiek galima spręsti iš ankstesnių viekšniškių tautosakos rinkinių, šis procesas tikrai yra 

prasidėjęs ne šiandien. Veikiausiai tai — nuolatinis sakmių gyvavimo palydovas: vieni jų 

siužetai pamirštami arba perdirbami į savo priešybę — antisakmes, kiti — naujai sukuriami. 

Toks žanro lankstumas bei gebėjimas prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų yra sakmių 

išlikimo ir jų gyvybingumo prielaida. Atrodo, kad šiandien pati produktyviausia naujų sakmiškų 

siužetų kūrimo sritis — pasakojimai apie sapnus, kuriuos, be kita ko, dar imta ir intensyviai 

folkloristų tirti bei užrašinėti. 

Taigi pabendravus su žmonėmis, tikrai nesinori pritarti dejavimams, neva tautosaka nykstanti. 

Ji tiktai kinta, yra aktualinama, perprasminama, tradiciniai siužetai derinami prie to, kas 

pateikėjui svarbu, arba — ko, jo manymu, tikisi užrašinėtojas. Tai, kas bus papasakota, 

daugiausia priklauso nuo to, ko ir kaip paklausiama; dar — nuo asmeninės pasakotojo patirties ir 

motyvacijos. Sakysime, jei šeimoje daug mirusiųjų, žuvusiųjų, labai tikėtina, kad ir neklausę 

išgirsime pasakojimų apie pranašingus ženklus, sapne ar iškart po šermenų regėtus mirusiuosius, 

samprotavimų apie anapusybę. ir žmogaus likimą. Tremtiniai, savaime suprantama, pasakoja 

apie tremtį; kai kurie, kaip minėtoji viekšniškė Z. Beržanskytė, savo istoriją paversdami 

įspūdingu, juoko ir ašarų, absurdo ir tragizmo sklidinu gyvenimo pasakojimu. Išsilavinusio, 

pasaulio mačiusio (ir tuo besididžiuojančio) žmogaus, kaip šios pateikėjos brolis Jonas 

Beržanskis (g. 1919), nieku gyvu nepriversi pasakoti „baikų” apie kaukus, kerėjimus ar ką nors 

panašaus; užtat jo atmintyje glūdi visa šlovingos jo giminės ir gimtojo miestelio istorija. 

Tradicija gero pasakotojo sąmonėje yra tartum klodas, iš kurio prireikus pasisemiama tai, kas tuo 

metu atrodo esą reikalinga, ir pateikiama klausytojui. Užfiksuotas tekstas kiekvienąsyk yra 

unikalus „momentinis” pateikėjo ir užrašytojo sąveikos rezultatas. Kokia nors „kanoninė” net ir 

iš pažiūros labiausiai tradicinių tekstų prasmė kuo toliau, tuo labiau panašėja į savotišką teorinį 

konstruktą, nes šie pasakojimai — nelyginant daugiabriauniai deimantai, kaskart sušvytintys vis 

kitokiomis spalvomis. 

ŠALTINIAI 

BLPK — Jonas Balys. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas, Tautosakos 

darbai, t. II, 1936; perspausdinta: Jonas Balys. Raštai, t. III, parengė Rita Repšienė, Vilnius, 

2002, p. 3—256. 

LTR — Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas. 

LTRF md — Lietuvių tautosakos rankraštyno fonoteka, mini diskų rinkiniai. 

VK — Viekšnių kraštas: Bibliografija ir žinios krašto istorijai, [t.] I—IV, autorius ir 

sudarytojas Bronislovas Kerys, Viekšniai, 1996—2005. 

LITERATŪRA 

Būgienė Lina 2003. Nuo tada netikiu i baidymus: Pasaulėžiūros lūžių atspindžiai sakmėse, 

Tautosakos darbai, [t.] XVIII (XXV), p. 109—119. 

Būgienė Lina 2004. Komunikacinės sistemos kontekstas: sakmių ir patarlių sąveikos, 

Tautosakos darbai, [t.] XX (XXVII), p. 13—20. 

Elekšis Juozas 2001. Viekšniai — unikalus miestelis, Mokslas ir gyvenimas, Nr. 9 (525); el. 

versiją žr. 

Gedvilas Algirdas 1985. Vertinga kraštotyrininkės dovana, Vienybė, rugpj. 15. 

Grigas Kazys 1983. Simonas Daukantas ir lietuvių tautosaka, kn.: Simonas Daukantas. 

Žemaičių tautosaka, t. 1, Vilnius, p. 11—42. 

Ivanauskaitė Vita 2006. Nepabaigiami folkloristų darbai Žemaitijoje: 2006 metų ekspedicija 

Viekšniuose, Tautosakos darbai, [t.] XXXII, p. 256—263. 

260

Kerbelytė Bronislava 1973. Mečislovas Davainis-Silvestraitis tautosakininkas, kn.: Pasakos, 

sakmės, oracijos, surinko Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Vilnius, p. 5—39. 

Kerys Bronius 1993. Viekšnių puodininkai, Vienybė, birž. 19. 

Kudirka Juozas 1969. Prekyba puodžių dirbiniais Lietuvoje XIX a. pabaigoje—XX a., 

LTSR MA darbai, Serija A, t. 2 (30), p. 157—165. 

Laurinkienė Nijolė 2004. Vaivorykštė lietuvių žodinėje tradicijoje, Tautosakos darbai, [t.] 

XX (XXVII), p. 184—202. 

Mukienė Danutė 1996. Kraštotyros ekspedicijos Žemaitijos nacionaliniame parke, parengė 

Danutė Mukienė, Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras, 1988—2002, [interaktyvus], 

prieiga per internetą: 

http://samogitia.mch.mii.lt/LANKYTINOS_VIETOS/ekspedicijosPL.lt.htm 

Pakalns Guntis 2006. Experience and Knowledge Gained from Collecting Legends and 

Ghosts Stories in Džūkste, Tautosakos darbai, [t.] XXXI, p. 128—141. 

Radauskienė Marija 2005. Pasakojamoji žemaičių tautosaka, Žemaičių žemė, Nr. l, p. 38— 

48; el. versiją žr. 

Rozga Leopoldas & Kerys Bronius 2005. Viekšniai (Mažeikių rajonas), Utena. 

Savukynas Virginijus 2007. Žmogaus amžius ir etnokonfesiniai santykiai, Kultūros barai, 

Nr. 1, p. 53—57. 

Stundžienė Bronė 2003. Merkinės dainų istorija: vizija ir tikrovė, Tautosakos darbai, [t.] 

XIX (XXVI), p. 13—32. 

Urbienė-Lengvenaitė Amelija 1987. Mano vaikystės Viekšniai: Iš kraštotyrininko užrašų, 

Vienybė, kovo 31-bal. 2. 

Vaicekauskas Arūnas 2005. Lietuvių žiemos šventės: Bendruomeninės kalendorinio ciklo 

apeigos XIX a. pab.—XX a. pr., Kaunas. 

Vėlius Norbertas 1983. Senovės baltų pasaulėžiūra: Struktūros bruožai, Vilnius. 

Vėlius Norbertas 1987. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis, Vilnius. 



P. 32—53. — Tekste: 

Ketverius metus (2004—2007) Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto folkloristai 

kiekvieną vasarą porai savaičių vykdavo į Žemaitiją iš arti, iš pirmų lūpų susipažinti su 

šiuolaikine žemaičių folklorine kultūra. Kaip ir prieš daugelį metų, iš esmės tirta jos situacija 

kaimo vietovėse ir mažuose miesteliuose: Salantuose, Žarėnuose, Viekšniuose, Židikuose. [...]. 

Žemaitiškam savitumui priskiriama ir iki šiol neblogai pažįstama šventų medžių, ypač pušų, 

gerbimo tradicija. Nors Lietuvoje suregistruotos 27 pušys, kurioms neseniai buvo reiškiama 

ypatinga pagarba, vis dėlto šiame fone itin išsiskiria pušų arealas vakarų Lietuvoje: Akmenės, 

Kelmės, Mažeikių, Šiaulių, Telšių rajonuose (Vaitkevičius 2003: 67). Kad tokios pušys, 

pavyzdžiui, Viekšnių seniūnijoje, auga miškuose, vadinamuosiuose Apžadų kapeliuose, prie 

kelių, galima įsitikinti ne vien iš mokslinės literatūros (žr. Vaitkevičius 1998: 286—287), bet ir 

šiandien lankantis šiose vietose. Tiesa, tos pušys su įtaisytomis jose mažomis koplytėlėmis yra 

labai jau senos, o ir koplytėlės gana varganai atrodo — gerokai aptrūnijusios ar net guli 

nukritusios prie medžių kamienų. Kaip guli, nuvirtusi ant žemės jau prieš keletą metų, su 

kryželių, koplytėlių vietas žyminčiais vinimis, baigianti pūti garsioji, minėtame kataloge plačiai 

aprašyta šventoji Kegrių pušis (žr. ten pat: 276—277; Būgienė 2007: 59). Jos liekanos senųjų 

kegriečių mums buvo parodytos drauge su glaustu buvusios pušies išskirtinumo apibūdinimu: 

Šventa pušis augo netoli Kažauninkaičių namų, šalia kalvės. Apkabinėta pušis buvo 

kryželių visa virtine, koplytėlių prisegiota. Dabar matyti tik blėkos, kurios laikė koplytėles. 

261

Gal šventuolėliai apačioje yra prispausti... Nuo vėtros nuvirto. Bet niekas nesukūrens, 

niekas nerušins. Senovėje tik ant pušų bus koplytėlės: viduje įstatyta išdrožta Panelė 

Švenčiausia (LTR 7638/7/). 

Prie šventos pušies žmonės apsižadėdavo dėl pagijimo, nuo nelaimių. Eidavo keliais 

aplink. Komunistiniais laikais neleido. Iš nakties prisega kryželį prie tos pušies, rytmetį 

rasdavo dar ir tvorelę aptvertą. Mano tėvai pasakojo — sena tai pušis, jai daug metų (LTR 

7638/8/). 

Kokių kitų sakralumo požymių nebuvo užfiksuota tiek apie Kegrių, tiek apie kitas pušis, nors 

senosiose kapavietėse ant kalniukų vis dar rymo vėjų siūbuojamos augalotos pušys, kur kadaise, 

kaip reikia tikėti iš pavienių ir atsitiktinių šiandien nugirstamų reminescencijų, dar prieš karą per 

Šeštines buvo prašoma šilumos ir lietaus. Naujų koplytėlių, įkeltų aukštai medžiuose, beveik 

nematyti, ir atrodo, jog vis labiau tirštėjantis užmaršties rūkas netruks uždengti paskutinius 

šventomis laikytų pušų reliktus. [...]. 













2006: 89—90). [...]. 








Nebus daug perdėta tvirtinant, jog apskritai šiuolaikiniam žemaičių bažnytkaimio gyventojui 

pagal sakralumą kapai turbūt yra antra vieta po bažnyčios. Kapavietės kruopščiai tvarkomos, 

puošiamos, statomi brangūs paminklai, jos dažnai lankomos, čia meldžiamasi pavieniui ir kartu 

su artimaisiais. Ko gero, žemaitiškam savitumui derėtų priskirti ir istorinėje žemaičių atmintyje 

pagarbiai saugomus vadinamuosius maro kapelius ir realiai jiems rodomą deramą dėmesį: pagal 

išgales juos prižiūri vietos savanoriai 9 , kartais ten susirenka ir didesni žmonių sambūriai 10 . 

Žemaičių vyresniosios kartos (ypač apie Viekšnius) istorinėje atmintyje gerai išlaikyta dar viena 

kapų kategorija — vadinamieji Apžadų kapeliai, kur seniau, o kai kada ir dabar žmonės 

apsižada, t. y., ko nors melsdami, duoda tam tikrus įžadus (kad pasveiktų ar kitomis materialaus 

ir dvasinio gyvenimo intencijomis) ir juos vėliau šventai išpildo. Paprastai tai senos, apleistos 

kapinės, kuriose dabar nelaidojama, nors folklorinė atmintis šias vietas iki šiol tebesieja su 

baugiais nutikimais (ten vaidenasi, baido naktį pro šalį einančius, dega užkeikti pinigai ir pan.). 

Mitologizuoti ir įvairiai interpretuojami tikrų ir netikrų baidymų siužetai tarp žemaičių gana 

populiarūs ir šiandien. [...]. 

Pavyko susilasioti šiokios tokios informacijos apie kaitą mūsų dienomis patiriančias, šiaip jau 

ilgai stabiliai išlaikytas senąsias laidotuvių apeigas. Ryškiausia inovacija — gerokai 

supaprastintas jų modelis, kuriame prioritetai, kaip apskritai įprasta mūsų laikų vartotojiškai 

visuomenei, dažnai teikiami patogumui 15 : 

Iš Kapėnų mirusį veža į Viekšnius, į laidotuvių biurą netoli bažnyčios. Musėt pora šimtų 

litų — katafalkas, viskas yra. Šiandien numirė — du vakarai. O namie vietos gi nėra: 

262

durys siauros, per langą traukia karstą, tas yra baisu. Dabartinis laidojimas yra labai geras 

dalykas. Viskas yra prie rankos, niekur nereikia lakstyti. Eina žmonės, lanko, neša 

krepšelius ir vainikus. Iš giminių — vainikai, iš kaimynų — krepšeliai. Aš irgi sakau: „Tėk 

nedorniouket, nelaikyket monės numouse.” 

Giedami kalnai, paskui [groja] dūdos. Anksčiau patriūbočiai viską atlikdavo: maldas 

mels, punktais giedos, tada su dūdomis varys. Dabar ir dūdoriai sutrumpina. Kur buvo 

trys penkios valandos, dabar nė pusantros nebėra, o paima tris šimtus litų. Apsaugok tu 

Dieve! Dar reikia pridėti ir tašęs, — tokių niekas nebnori. 

Kaip išgieda kalnus, duoda šaltų [patiekalų] valgyti. Palaidojus — baras užsakytas 

(vienam žmogui 12 litų). Parvažiuoji švarus, — rengia šviesiau dabar laidotuves. 

Po laidotuvių praėjus mėnesiui — trisdešimtinės. Užperkamos mišios, į kapus važiuoja, 

gėlių nuveža, žvakes uždega. Paskui vaišės. Jau čia yra kviestiniai (LTR 7638/40/). 

[...]. 21 Kapėniškis devyniasdešimtmetis Zigmantas Dzindzelėta, tikrų tikriausias pasakų 

karalius, paklaustas, kam jis dabar pasakoja savo puikiai atsimenamus siužetus, nustebęs atsakė, 

kad seniai nebėra kam, niekam neįdomios jo pasakos, ir pridūrė: Vis tėik sakau, kėts ož dorną 

palaiką, kėts — ož gryną pėnigą. Daugiau tyliu, jok ne šou, neluosi pri būduos... LTRF md 

218(39). [...]. 

Būgienė Lina (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Nūdienos žemaičių sakmė: Tarp 

anekdoto ir siaubo istorijos // Tautosakos darbai XXXIV. — Vilnius: Lietuvių literatūros ir 

tautosakos institutas, 2007. — P. 68—78. — Tekste: 

Keletą gana panašių, nors ir ne visai tapačių, atvejų pasitaikė aptikti ir užrašinėjant tautosaką 

Žemaičiuose. Ypač atmintin įstrigo 2006 m. Viekšniuose kalbinta brolio ir sesers pora — Jonas 

Beržanskis (g. 1919) ir Zuzana Beržanskytė (g. 1924) — abu puikūs pasakotojai ir nepaprastai 

įdomios asmenybės, nors ir gana skirtingi tarp savęs. Nė vieno jų nepavadintum „mistinės” 

pasaulėžiūros atstovu minėtąja L. Degh apibrėžta prasme, tačiau Z. Beržanskytės pasakojimuose 

nepalyginti daugiau buvo justi graudulio, juoko pro ašaras, savotiškos melancholijos, nuojautų ir 

pranašingų ženklų. Ši tremtį patyrusi moteris nemažai ir nepaprastai įdomiai, autentiškai ir 

įtaigiai pasakojo apie vežimą į Sibirą, buitį ir būtį vagonuose, gyvenimą tremtyje, kalbėjo apie 

visokius būrimus (pasak jos, vokiečių laikais jaunimas „sukdavo lėkštelę”; toji lėkštelė ir 

parodžiusi, kad veš į Sibirą; o tremtiniai ir vagone būrę su lėkštele — LTRF md 137/21, 23— 

24/), apie mirusiųjų pasirodymus sapnuose ir jų prašymus, sapnų pranašystes (LTRF md 

135/33—35/); pasakė ir keletą gana tradiciškų sakmių apie būrimus, baidymus, nužiūrėjimus ir 

pan. Tuo tarpu jos brolis J. Beržanskis — tikras gyvenimiškos išminties ir liaudiško sąmojo 

lobynas — klausiamas apie panašius mitinius ar mistinius dalykus tiktai ranka numojo; užtat iš 

jo išgirdome nemažai originalių folklorizuotų istorijų, anekdotų, visokių juokingų nutikimų: apie 

senatvėje į tikėjimą „atsivertusį” Smetonos laikų policininką (LTRF md 137/30/), apie klebono 

liokajaus pavogtus ir paslėptus pinigus, už kuriuos vėliau pradėtas statyti Viekšnių malūnas 

(LTRF md 137/36/), apie nesėkmingus bandymus išsirinkti žmoną ir visokius vedybinius 

išskaičiavimus („palikau senvaikiu”, — šypsodamasis pridūrė — LTRF md 137/42—45/) ir t. t. 

Įsišnekėję su Beržanskiais, galiausiai išgirdome ir visą šlovingą „kunigaikštiškos” jų giminės 

istoriją, kurią J. Beržanskis turi sukaupęs ne tiktai atmintyje, bet ir visokių raštų, iškarpų ir 

nuotraukų pavidalu (dar žr. Ivanauskaitė 2006: 257; Būgienė 2007: 70). Įsiminė ir vienas labai 

savotiškas tiek brolio, tiek sesers pasakojimų bruožas: abu nevengė pakritikuoti vienas kito ir 

pasišaipyti patys iš savęs. Ypač smagus ir gyvu sąmoju trykštantis buvo J. Beržanskio 

kalbėjimas. Antai pasakodamas apie jaunystės šokius jis šaipėsi pats iš savęs: „Aš ta kap karvė 

ont leda, tuoks šuokiejės. Aš tėk kamandavuot muokiejau” — LTRF md 138/5b/); užtat 

prasimanęs palaikę „armošką” ir pramokęs groti tokią „karvapolkę” („tpruka tpruka tpruka, 

tuoks gruojėms”), perpus pigiau nei kiti muzikantai grodavęs šokiuose („Aš konkuravau, aš ož 

lėtą!” — LTRF md 138/6/). 

263

Ivanauskaitė Vita (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Žemaičių sapnai: tekstų 

folkloriškumas ir kontekstų reikšmė // Tautosakos darbai XXXIV. — Vilnius: Lietuvių 

literatūros ir tautosakos institutas, 2007. — P. 79—96. — Tekste: 

Sapnais tikinčiam žmogui, sulaukusiam tokio kontakto su mirusiuoju, nekyla jokių abejonių 

dėl atsiliepimo, sureagavimo būtinybės. Net ir tada, kai sapne maldos prašo giminystės ryšio 

neturintis žmogus, net ir tada, kai asmeninės sapnuotojo nuostatos tarsi ir prikišamai liepia 

nesišvaistyti pinigais. Viekšniškė Zuzana Beržanskytė ekspresyviai pasakojo, kaip sapne 

nesėkmingai bandžiusi derėtis su mirusiu pažįstamu dėl, jos nuomone, per didelės jo prašomos 

sumos (žr. LTRF md 135/33/). Vieni sapne išgirstiems reikalavimams paklūsta vedami 

paveldėtos tradicinio tikėjimo nuostatos nieko mirusiesiems negailėti, kiti — iš baimės, kad su 

mirusiais juokauti negalima. Mirusiųjų prašymus atspindinčiai oneirinių naratyvų visumai 

priskirtini ir pasakojimai apie sąmoningą gyvųjų atsisakymą deramai reaguoti į sapne gautus 

pranešimus. Juose paprastai kalbama apie tai, kokios nepatenkinto mirusiojo reakcijos sulaukia 

jo prašymo užpirkti mišias sąmoningai neišpildęs žmogus: 

Julijana parejosi [pas mišių neužpirkusį vyrą] pri tuos koknės [atsistojusi], vuo pėkta, 

vuo pėkta. Pajam katėlos svėid į kerči, kad ana drabstuos tas katėlas, kad ana žvang. Vuo 

tas [vyras] žėna aiške, kad ana mėrosi. Ons mata. Vuo bėja! Ryta metą atsikieli, bova 

sekmadienė ryts, tujau biega į bažnyčė ėr ožpėrka mėšias (LTRF cd 170/7/). 

Ūsaitytė Jurgita (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Apie vieną žemaičių 

dainuojamosios tradicijos pažinimo aspektą: XIX—XXI a. tautosakos užrašinėtojų pėdsakais // 

Tautosakos darbai XXXIV. — Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. — 

P. 124—135. — Tekste: 

2004—2007 metais Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto folkloristai, vykdydami lauko 

tyrimus Salantų, Žarėnų, Viekšnių, Židikų bei Ylakių apylinkėse, tiesiogiai stebėjo žemaičių 

gyvenimą, nuosekliai žvalgė ir fiksavo šiandienines folkloro apraiškas. Parsivežtos medžiagos — 

garso įrašų, nuotraukų, filmuotų vaizdų, taip pat asmeninių įspūdžių, dar neišblėsusių po 

bendravimo su vietos žmonėmis, — išties pakaktų, norint pateikti konkretų ir ganėtinai išsamų 

šiandieninį šio regiono folklorinės kultūros vaizdą. 

Žarskienė Rūta (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Žemaitijos instrumentinis 

muzikavimas ir jo pokyčiai // Tautosakos darbai XXXIV. — Vilnius: Lietuvių literatūros ir 

tautosakos institutas, 2007. — P. 179—193: iliustruota. — Tekste: 

Žemaičių muzikavimas XXI amžiuje 

Žemaitijos instrumentinį folklorą tyrinėjęs Antanas Auškalnis, remdamasis 1987 m. 

instrumentologinės ekspedicijos patirtimi, teigė, kad instrumentinio muzikavimo tradicija 

nutrūko maždaug XX a. septintame dešimtmetyje, o vėliau tik ruseno (Auškalnis 1990a: 8). 

Šiandien galima pasakyti, kad ji nors ir gana silpnai, bet teberusena iki šiol. Pastarųjų metų lauko 

tyrimai 7 Eržvilko, Salantų, Žarėnų ir Viekšnių apylinkėse atskleidžia žemaičių instrumentinės 

muzikos pokyčius, vykstančius jau XXI a. pradžioje. Atkreiptinas dėmesys, kad trijų pastarųjų 

ekspedicijų vieta buvo pasirinkta specialiai neatsižvelgiant į tai, ar tose vietovėse yra muzikantų, 

todėl jų duomenys gerokai skiriasi nuo Eržvilko ekspedicijos. 

Garsiame savo bandonininkais Eržvilke ir jo apylinkėse buvo užrašyta dvylika muzikuojančių 

pateikėjų; iš jų tik vienas buvo smuikininkas, o kiti grojo bandonijomis, koncertinomis, armonika 

ir akordeonu 8 ( 8 Eržvilko ekspedicijoje buvo užrašyta 170 muzikantų pagriežtų kūrinių, Salantų 

— 83, Žarėnų — 16, Viekšnių — 117 kūrinių). Salantuose užrašėme keturis pavienius 

muzikantus, grojančius daugiausia įvairiais dumpliniais instrumentais, ir vieną pučiamųjų 

orkestrėlį, sudarytą iš šešių žmonių. Žarėnuose pavyko užrašyti tik vieną liaudies muzikantą, 

grojantį smuiku ir armonika, antrojo, grojančio akordeonu, prieš keletą metų mirusio žymaus to 

kaimo muzikanto sūnaus, nepavyko rasti namuose. Dar apklausėme ir dėl silpnos sveikatos jau 

keletą metų nebegrojantį buvusį to kaimo armonikininką. Viekšnių apylinkėse aplankėme 

devynis grojančius ir penkis dėl įvairių priežasčių jau nemuzikuojančius pateikėjus. Dauguma jų 

264

mums pagrojo armonika arba akordeonu, taip pat gitara, smuiku. Nebegrojantys muzikantai — 

dažniausiai buvę smuikininkai. Daugelis aplankytų muzikantų mokėjo groti keliais 

instrumentais, iš kurių dažniausiai bent vienas — dumplinis. Taigi šiuolaikiniai duomenys, beje, 

kaip ir archyviniai, rodo, kad ištirtose vietovėse vyrauja dumpliniai instrumentai — diatoninė 

armonika, akordeonas, koncertina, bandonija. Grojančių smuiku užrašėme vos keturis — 

kiekvienoje ekspedicijoje po vieną. 

Norėtųsi paminėti, kad Viekšniai pirmoje XX a. pusėje buvo gana svarbus apylinkės kultūros 

centras, bandęs išlaikyti savo pozicijas ir sovietų okupacijos metais. Galbūt dėl to čia gyvuoja 

net keletas įvairių kolektyvų: jaunimo estradinis ansamblis, stilizuota, arba tipinė, kaimo kapela, 

folkloro ansamblis ir tradicinė kapela, kurioje groja mūsų aplankytieji liaudies muzikantai. 

Palyginimui: Salantų apylinkėse, be minėto pučiamųjų orkestrėlio, yra du folkloro ansambliai, o 

Žarėnuose — tik stilizuota kaimo kapela. Ištirtose vietovėse senajai žemaičių kolektyvinio 

muzikavimo tradicijai atstovauja vienintelis salantiškių Dapšauskų pučiamųjų orkestrėlis. 

Muzikantų vidinį poreikį groti kolektyve šiandien tarsi „kompensuoja” dalyvavimas įvairiuose 

specialiai suburtuose ansambliuose. Pavyzdys galėtų būti viekšniškių tradicinė kapela „Jonkelis”, 

kurioje groja vyresnės kartos Viekšniuose ir aplinkiniuose kaimuose gyvenantys liaudies 

muzikantai (Ve). 

Visi ekspedicijose aplankyti muzikantai — vyrai 9 , dauguma jų — senosios kartos atstovai, 

kuriems jau per šešiasdešimt ar septyniasdešimt metų. Lauko tyrimų metu sutikome tik vieną 

jaunosios bei keletą viduriniosios kartos muzikantų. Šie duomenys skiriasi nuo straipsnio 

pradžioje pateiktų archyvinių, bet sutampa su folkloro ansamblių dalyvių amžiaus statistika, 

bylojančia, kad Žemaitijos regiono folkloro ansambliuose ypač mažai muzikuojančio jaunimo 

(2,7 proc.) ir daugiausia (38 proc.) pagyvenusių žmonių (Zabielienė 2007: 121). Manau, kad tai 

susiję ne vien su bendra šalies gyventojų senėjimo tendencija, bet ir su tuo, kad jaunoji karta 

nenori tęsti tėvų ir senelių tradicijos. 

Liaudies muzikantai kviečiami dalyvauti etnografiniuose arba folkloro ansambliuose, 

suburiami arba patys susimeta į įvairaus dydžio ir sudėties grupes. Šie instrumentiniai ansambliai 

groja dažniausiai muzikantų jaunystės metais skambėjusį repertuarą — polkas, valsus, maršus, 

fokstrotus, romansus ir kitas „naujoviškas” liaudies dainas. Tik vienas kitas jaunesnės kartos 

atstovas perima senųjų liaudies muzikantų griežiamą repertuarą ir pačią muzikavimo tradiciją. 

Muzikalusis kaimo jaunimas, baigęs muzikos mokyklas, „senovine” liaudies muzika dažniausiai 

nesidomi, bet dalyvauja įvairiose estradinėse, populiariosios muzikos, roko ir panašiose grupėse 

arba stilizuotose kaimo kapelose. Tokių kaimo kapelų atliekamos visoje Lietuvoje populiarių 

dainų aranžuotės niekuo neprimena tradicinio žemaičių muzikantų repertuaro. 

Žvelgiant iš retrospektyvos į perspektyvą, vis dėlto reikia manyti, kad šiuolaikiniai iš Vakarų 

Europos bei Amerikos atėję muzikos stiliai visiškai neužgoš ir nesuniveliuos liaudiškos 

muzikavimo tradicijos. Juk dabar tyrinėjame XIX a. viduryje—XX a. pradžioje tiek Žemaitijos, 

tiek visos Lietuvos etninį muzikavimą iš Vakarų ir Vidurio Europos užplūdusią pasilinksminimo 

muziką ir kartu įsitvirtinusius dumplinius, varinius pučiamuosius ir kitus instrumentus. Juk 

polka, taip pat kaip ir maršas, valsas, kadrilius, įsiliejusi į senąją tradiciją ir sugėrusi jos 

savitumą, tapo tikra žemaitiška, aukštaitiška ar dzūkiška polka su savitu melodiniu piešiniu ir 

specifine šokimo maniera... 

Kas šiandien pasakojama latvių ir apie latvius Žemaitijoje: Tautinių mažumų tautosaka / 

Parengė Vilma Daugirdaitė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) // Tautosakos darbai 

XXXIV. — Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. — P. 243—256. — 

Tekste: 

„Jūso Dievas ar jūso verbas yr stėpresnės kap mūso” 

O daba Latvijuo, pajėmk, Laižuvuo daba. Laižuvuo mūso ciuoci, mamas sesou, gyvena. Saka, 

daba būdava Verbas. Par Verbas latvių pėlna bažnyčia. Vuo anėi yr liuteruona, anėi nen į mūso 

bažnyči. Bet par Verbas pėlna latvių, priejėn ėš Latvėjas. 

— Diel kuo jūs čia einat jau? 

— Nu, bova ten, ėr ėš Sėbėra [po tremties] bova latve, šalip ciuocės gyvena. Bet anėi nebova 

nei kuokiej čerauninka, nėi neika. Anėi saka: 

265

— Matai, jūso Dievas ar jūso verbas yr stėpresnės kap mūso. Moms yr tuokių žmuonių, 

kad mas nagaliam apsėgėntė no anou. So gyvules padara negera, — saka. — O mas 

pasišvėntėnam verbas Laižuvuo, ėr mas parūkuom gyvulius so tuom švėntėntuom verbuom. 

Arba jeigu tėn jau padara kas nuors, ėr toukart dar mačėja, kad parūka švėntėntuoms verbuoms. 

Ėr anėi lioub verbas [šventindavosi], tou jau tėkra, Laižuvuo lioub švėntėns, latve. 

Užrašyta Viekšniuose, Mažeikių r. 2006. LTRF md 137(18). 

Latviai džiaugias, kai žmogus miršta 

Latviai, jeigu nūmėrė, latviai džiaugias, pas juos džiaugsmas, jego nūmėrė: kad išejė ėr 

laiminga išejė, į vietą anou padietė. Reiškia, džiaugiuos [labiau], negu kad jis dar gyvena. Anou 

tokis mintys, latvių, yra, vuo mes, atruoda mum, tap negal būtė. 

Užrašyta Palnosų k., Viekšnių sen., Mažeikių r. 2006 m. LTRF md 130(25). 

„Dėdele graži sapną eso sapnavosi...”: Tekstų publikacijos / Parengė Vita Ivanauskaitė 

(Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) // Tautosakos darbai XXXIV. — Vilnius: Lietuvių 

literatūros ir tautosakos institutas, 2007. — P. 277—293. — Tekste: 

5. Mergelė Marija sapne kvietė grįžti į tikėjimą. Pateikėjas Juozapas Rimkus, g. 1934 m. 

Palnosų k., Viekšnių sen., Mažeikių r. Užrašė Lina Būgienė, Vita Ivanauskaitė 2006. LTRF md 

130(20). 

6. Prieš tėvelio mirtį sapnavo jį išeinantį. Pateikėja Vanda Šajauskienė-Jomantaitė, g. 1932 m. 

Akmenėje, gyv. Dainorių k., Viekšnių sen., Mažeikių r. Užrašė Lina Būgienė, Vita Ivanauskaitė 

2006. LTRF md 134(24). 

7. Sapne su mirusiu bičiuliu derėjosi dėl per brangių mišių. Pateikėja Zuzana Beržanskytė, 

g. 1924 m. Rekečių k., Viekšnių vls., gyv. Viekšniuose. Užrašė Lina Būgienė, Vita Ivanauskaitė 

2006. LTRF md 135(33). — Visas tekstas: 

Sapną [papasakosiu] apie mėrosė tuokį. Pažįstams bova tas žmuogos Lietuvuo, i bovuom 

Sėbėri kartu ten. Anėi bova parvažiavėn į Kuršienos, vuo mas į Viekšnios. Ans bova žanuots, 

turieji vaikielį, mergelę, žmuoną. Ans sosėrga ož kelių metų, kap parvažiava ėš Sėbėra, sosėrga i 

numėri. Nu ėr praėji daug metų. Vėiną kartą aš tap sapnouju. Dveji laipta stuov. Gelžėne laipta, 

tuokėi dėdeli. Aš einu į aukštą, vuo ons lėp žemyn. I aš kap ta ciguoni, nevadėno Juoza a 

Juozapa, sakau: „Jozis, kap gyveni?” Ons tap liūdnas tuoks saka: „Nekap.” Ėr ėškart aš 

atsiminiau sapnie, ką ons yr mėrės. Kartas tuokei stebokla yr... Aš sakau: „Vuo kuo tu nuori? 

A kalnų?” — „Ne, — saka, — ne kalnų — mėšių.” Aiške ons [pasakė]. Jok mona mama yr 

mėrosi, nier pasakės nieks, kap tas veins pasaki par mona gyvenėmą. Saka — mėšių. Ėr aš daba 

klauso. Žėna, palauk, nie tap lėngve ėšpešti pėnėngos ėš monės. Sakau: „Vuo kėik tu nuori?” 

Ons pasaka poike daile, saka: „Trėsdešimts roblių.” Vuo aš tik alguos tegaunu septyniasdešėmts 

(buvau sargu i valytuoja). Aš mėsiju: „Tėik daug...” Vuo aš žinuodavau, kad mėšias būdava tap: 

kad jego gėiduotas pri calūna 2 , ten aten [kunigas] į vėdori bažnyčės (daba nebgėid, daba vėskas 

puo nauji), ten tereikiedava muokieti dešėmt roblių. Vuo kap skaityti [kai paprastesnės apeigos] 

— vėins kunigėlis pasimeld, atlaika — pėnkis roblius tereikieji. Vuo čia užgėiduoji trėsdešimt! 

Ta aš jau nelaba sotėnku. Daba aš galvuoju i šep, i tap, žėna, kap ėšsėsokti... Mata, kuoki sokta 

— i sapnie soku, i gana. Ons turieji tuoki paną priš ėšvežont į Sėbėra. Gal sakyt, nu anuos ėr 

ėšveži anon, pas tou paną musiet nakuoji. Vuo ta pana čia, Viekšnious, gyvena. Mas poudynie 

[keramikos gamykloje] dėrbuom sykiu. Aš sargu i valytuoja, vuo ana degėki bova. Ana išeji į 

pensėji šėmtą dvidešimt [rublių gaudama], vuo aš išejau keturiasdešėmt penkių — kuoks dėdelis 

skėrtoms! Aš mėsiju: „Galietum tuos Stefas prašytė, ana gaun tuoki dėdeli pensėji, vuo aš tėik 

maža...” Daba sakau: „Kad aš netoro pėnėgų.” Ons mon saka tap rėmta: „Kap tu netori, juk vakar 

gava algą.” Vuo bova keramikas uždaryms, i mas nubaliavuojuom akurat vakarykšte. I naktė ons 

prisistati. Mata, kuol nepragieriau tou pėnėgų. Prisistati pri tou pėnėgų. Saka: „Vakar gava.” Nu 

jezusmarija, nebie nie kor dėngti monei — tikra gavau. Paskutėni algą, mata. Paskiau žėna, ka 

tuoki mažą pensėjė begauso, kap tu bebūsi prašytė. Mėsiju, aš dar sakyso anam, sakau: „Jozi, a 

tu Stefas nasotėnki?” Aš nuoro prikėšti anam, nu, aš negalio pasakyti, ka tu prašyk anuos, bet aš 

jau doudo anam suprasti, kad tuos Stefas [prašytų]. Ons mon teik pėkta pasaki: „Sotėnko!” 

I vėskas — dėnga mona steboklas, sapnos nutrūka. Atsibudau ėš karta, [taip] ka būčiau vėsą 

266

naktį ėšmėiguojosi. Vėskas mon aišku kap dėiną, kad sapnos bova. Nu, sapnos, bet būk tuoks 

aiškus! I puo šiai deina [atsimenu]. Tas yr jau kėik metų. Aš išejau septyniadešėmt devėntas į 

pensėjė. Kėik metų, kap sapnavau, ėr ons i šindėi, ruoduos, ka šėn naktė sapnavau. Būn i tuokėi 

stebokla. 

Vis tėik dar aš kytravau. Daba mėsiju: „Tėik bronge...” Neskobo, žinuok, doutė tou mėšių. 

Neskobu doutė trisdešėmts roblių. Jau praeji kuoks mienou. 

Vuo tas mona bruolis, ons saka: „Dieva rek neklapatytė, trumpa ėr aiške melstėis rek. Par 

ėlgos puoterius, — saka, — ka kalb kalb, nuvažiou ėr į Mažeikios, ėr į torgų bekalbiedami. — 

Saka: — Dievas saka nedaugžuodžiauti.” 

Daba užein tas amžinatėlsi Meidus [Viekšnių klebonas]. Ons yr palaiduots čia švėntuoriou. 

Ons žvejuodava, bova žvejys. I tėn mas Vytauta gatvie kap gyvenuom, ons parein nu tėn, nu 

Akmenis gatvės, ėš tuos Vintuos žvejuojės ėr užein. Monės prašydava kavuos. Nu gera, aš tuos 

kavuos įnešo. Bruolis įeji i saka: „A tu deve, a tu nuneše tas mėšias, a tu nedeve?” — „Nu nee, 

— sakau, — nedeviau.” Nebnuoro besakyti, kad jau daug... Saka: „Vuo daba tujau pat”, — 

bruolis pasaki, — daba gera pruoga.” Vuo tas kanaunėnks, ons jau bova ėšejės [į altaristas]. 

Skaities ne klebuons jau, altarėsta. Saka [brolis]: „Vuo daba eik i paprašyk, įdouk i nejoukouk. 

So mėrosės nerek žaisti.” Nu kou — jau pasaki bruolis griežta. Nieka nebsakau. Pajiemiau tos 

pėnėgos, įnešiau i doudo. Nu, daba, žėna, aš padaviau trėsdešėmts roblių, kanaunėnks saka: „Tai 

kaip čia... kaip čia... O kodėl tiek daug?” — „Nežėnau nieka, — sakau, — įsakymą vykdau, kap 

nuori, tap daryk...” Da, mėsiju, kėts viel teirauses! Kap i zlastis užeji, mėsiju, klaus dar... Vuo 

ons nieka nežėna. Aš tik žėnau. Sakau: „Tap pasaki par sapną”, — trumpa ėr aiške sakau. — 

I daugiau aš neaiškėnso, — sakau, — kap nuori, tap daryk.” Tap aš pamėsijau sau doudama: 

„Nuje, čia galieji trejės [mišios] būti, vuo daba tebus tėk vėinas! Bet nieka nepadarysi, tuokiuos 

sumuos reikalava.” Nu, kanaunėnks daba saka: „Aš pasakyso, ateisi, — saka, — aš atgėiduoso 

egzekvėjas ėr atlaikyso tas mėšias.” Nu ėr tap ėr padari. Ons mums paskiau praneši, pasaki. 

Nuvejuom abodo so bruoliu į bažnyčė, ejuom ėšpažėntėis, kumonijas — vėskon tap kap pridera 

katalikou. Vėskou atlėkuom. Nu, ačiū Dievou, daugiau nebipraši. Ėr atlėkau tuoki pareigą. Bet aš 

kėik kartu pagalvuodavau, diel kuo mona mama [neprašė]. Mona mama galietou monėi pasakėiti 

kon nuorėntas, kap Jozis pasaki... Bet nieka nepasaki. 

14. Negalima mirusių kviestis į savo sapnus. Pateikėja Zuzana Beržanskytė, g. 1924 m. 

Rekečių k., Viekšnių vls., gyv. Viekšniuose. Užrašė Lina Būgienė, Vita Ivanauskaitė 2006. 

LTRF md 135(34). 

Plastinina Bernarda. Viekšniškės darbai nukeliavo net pas Popiežių Joną Paulių II / Jono 

Strazdausko nuotraukos // Vakarų Lietuva. — 2007. — Bal. 17-23. — Nr. 14 (589): iliustruota. 

— Tekste: 

„Audimas — labai senas ir jau bebaigiantis išnykti amatas. Taip vadinamas audinių 

gaminimas iš siūlų audimo staklėmis. Seniausi lininiai audiniai aptinkami Egipte. Lietuvoje 

kapavietėse randami austi aprangos ir namų apyvokos reikmėms skirti daiktai siekia II—IV 

mūsų eros amžius”, — pristatydama viekšniškės audėjos Birutės Maželytės austų darbų parodą, 

audimo meną apibūdino tautodailininkė, Mažeikių viešosios bibliotekos Naftininkų filialo vyr. 

bibliotekininkė Sniegena Chriščinavičienė. 

AUDIMU SUSIDOMĖJO KETURIASDEŠIMTMETĖ 

Birutę Maželytę pažįsta visi senieji miestelio gyventojai. Ji gimė, užaugo ir iki šiol 

tebegyvena Viekšniuose, tėvų name, stovinčiame beveik ant paties Ventos upės kranto. Ji buvo 

jauniausia iš gausios devynių vaikų šeimos. 

Audimu moteris susidomėjo jau perkopusi 40-mečio slenkstį. Kai pradėjo, tai taip 35 metus ir 

nebesiskiria su staklėmis. Į rajono centre, Naftininkų bibliotekoje surengtą parodą ji pristatė tik 

labai mažą savo darbų dalelę. Ekspozicijoje puikuojasi 14 raštuotų užuolaidų, staltiesių, margų 

takelių, austų šilkinių ir medvilninių darbų. 

Austi Birutė pradėjo nuo takelių, tiesiamų ant grindų. Stakles ji gavo iš savo draugės Marijos 

Rupkaitės, taip pat viekšniškės, tapusios ir jos pirmąja mokytoja. Ši moteris audė visą gyvenimą, 

267

turėjo net trejas stakles, iš kurių vienas, pačias mažiausias, padovanojo Birutei. Ji parodė, kaip 

audinį reikia apsimesti, užausti, o toliau — kaip Birutė sugebėjo, taip ir audė. 

„Mano brolienė kažkaip prasitarė, kad aš tikrai niekada neišmoksianti austi. Mano ambicijos 

buvo užgautos, nutariau įrodyti, kad aš tai galiu padaryti”, — sako Birutė. 

RŪPESTIS — SIŪLŲ STOKA 

Daugiausia Birutė audžia keturnyčius. Aštuonnyčių jos turimomis staklėmis neišausi, jos per 

mažos. Pastarąjį sudėtingiau austi, jam reikia daugiau laiko ir pastangų. Vienas sunkiausių darbų 

— užtaisymas, kada reikia suverti nytis pagal raštus. Keturnytį nuo aštuonnyčio iš karto galima 

atskirti ir pagal raštą. Juos Birutė renkasi ne tik iš knygų, bet sugalvoja ir pati. 

Labiausiai audėja mėgsta austi lovatieses, staltieses, užuolaidas, rankšluosčius, takelius. Anot 

jos, lovatiesę anksčiau ji išausdavo per dieną. Dabar jau nebėra tiek jėgų ir sveikatos, tad 

užtrunka ilgiau. Iš vilnos darbas einasi greičiau, iš šilkinių siūlų — ir sunkiau, ir ilgiau. 

„Su dideliu audiniu viena negaliu susitvarkyti, reikia, kad šalia būtų padėjėja, kuri vyniotų 

audeklą. Dabar esu apsimetusi 30 metrų tautinių rūbų sijonų audinio”, — apie naują užsakymą 

kalba audėja, visą Viekšnių etnografinio ansamblio „Poilsėlis” kolektyvą aprengusi tautiniais 

drabužiais. 

Bėda, kad dabar sunku gauti lininių ir medvilninių siūlų. Be jų neapsieisi, nes apmetimui 

tinka tik medvilnė. Taigi užsakymus gali atlikti tik iš užsakovo siūlų. Yra žmonių, kurie iš senų 

laikų jų turi prisipirkę. 

„Galima suverpti siūlus iš linų, bet šiais laikais nebėra gerų verpėjų. Niekas nebesuverpia taip, 

kad siūlai būtų lygūs. Jei jie nelygūs, tai ir audinys pasidaro gumbuotas. Plungėje viena įmonė 

verpia siūlus, bet jie ne visada juos parduoda, nes audžia patys. Kai anąsyk audžiau tautinius 

rūbus „Poilsėliui”, medvilnės ir vilnos siūlus pirkome iš jų”, — prisimena audėja. 

NE TIK AUDĖJA, BET IR DAINININKĖ 

B. Maželytė turi pagrindo didžiuotis savo darbais. Nors jaunimas į šį seną amatą žiūri gana 

skeptiškai, audėjai netrūksta pagyvenusių žmonių užsakymų. Lietuviškais audimų raštais 

išmargintas lovatieses, staltieses, rankšluosčius mėgsta lauktuvėms užsakyti vykstantys į 

užsienio šalis. Taip ne vienas Birutės darbas iškeliavo į Vokietiją, Angliją. Prieš kelerius metus 

Viekšnių kunigai, važiuodami į Vatikaną susitikti su Popiežiumi Jonu Pauliumi II, nuvežė jam 

viekšniškės rankomis austą lovatiesę ir dvi pagalvėles. 

Labai gražiai apie B. Maželytę atsiliepė parodoje pakalbinta Savivaldybės kultūros centro 

raštvedė Celina Girdenienė, taip pat viekšniškė. Ji sako šią moterį pažinojusi visą savo 

gyvenimą. Birutė esanti nuostabiai geras žmogus. Ji stengiasi padėti kiekvienam, jai niekad 

nepritrūksta atjautos ir supratimo. Nėra Viekšniuose šeimos, kurioje jos nežinotų ir kuriai ji 

nebūtų talkinusi. Sunkių dienų rūpesčius ši moteris visada sugeba paslėpti po malonia šypsena. 

Pasak C. Girdenienės, palyginus su tuo, kiek Birutės namuose yra jos austų darbų, tai parodoje jų 

tik lašelis. Jos namai primena tikrą muziejų. 

„Birutė — Viekšnių šviesulys. Bet kada namuose jos nerasi. Ji — aktyvistė, nuolat skubanti ir 

bėganti. Moteris turi nuostabų balsą, kuris neliko nepastebėtas. Jau daug metų ji yra Viekšnių 

bažnyčios choro pagrindinė giedotoja, kaip choristės sako, „pravadnykė”. Be jos neapsieina nė 

vienos laidotuvės. Birutė viena pati išslaugė ir išlaidojo visus šeimos narius: tėvelius, brolius, 

seserį”, — negaili gerų žodžių C. Girdenienė. 

Plastinina Bernarda. Žmonės pasigenda senovinių švenčių — su apeigomis ir ritualais // 

Santarvė. — 2007. — Birž. 23. — P. 8: iliustruota. — Tekste: 

Joninės Lietuvoje buvo švenčiamos nuo senų senovės. Mūsų rajone bene giliausias šios 

šventės tradicijas turi viekšniškiai. Senesnieji gyventojai prisimena paparčio žiedo ieškojimą, 

aukuro ir laužų kūrenimą, laivų karnavalus. Viekšniškiai mano, kad mūsų tautos papročius ir 

tradicijas užgožė užsienio kultūros invazija. Dabartinės Joninės — tik komercinis renginys, be 

liaudies papročių ir apeigų. 

RASOS ŠVENTĖ NEIŠNYKO 

Dar ir šiandien Joninės kai kur švenčiamos kaip Rasos šventė. Pagal Katalikų Bažnyčios 

liturgiją — tai Šv. Jono Krikštytojo gimimo šventė, jau XVI a. lietuviškuose raštuose vadinama 

268

Joninėmis. Rasos — archajiškas šios šventės pavadinimas. Skambiu rasos vardu vadinamas 

sidabrinis vandens lašelis, kurio galia sentėviai šventai tikėjo. Joninių rasa — jaunystės, 

sveikatos ir grožio šaltinis, stebuklinga priemonė laukų derliui. 

Viekšniuose yra Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Nuo senų senovės birželio 24-ąją čia vykdavo 

Šv. Jono atlaidai. Sovietiniais laikais, norint žmones šiek tiek atitraukti nuo bažnyčios, tos dienos 

išvakarėse būdavo organizuojamos masinės Joninių šventės. Tačiau žmonės puikiai suderindavo 

abu šiuos pasižmonėjimus: per atlaidus nueidavo j bažnyčią, o Joninių šventę atšvęsdavo pušyne. 

RENGĖJŲ IŠMONĖ — LAIVŲ KARNAVALAI 

„Santarvės” pašnekovai viekšniškiai Sabina ir Viktoras Rimavičiai, Rūta Mylienė, Bronė 

Ročienė, Tamara Maneikienė prisimena, kad Joninės būdavo lyg draugų ir giminių pasibuvimas 

Juodeikių pušyne. Įspūdinga buvo šventės pradžia: saviveiklininkai, jos dalyviai, tarp kurių 

būdavo ir šokėjų kolektyvų iš Latvijos ir Estijos, iškilminga, puošnia kolona žygiuodavo per 

miestelį, Ventos upės lieptą pušyno link. Taip būdavo kviečiama į šventę. 

Joninės prasidėdavo koncertu. Grodavo Viekšnių vidurinės mokyklos muzikos mokytojo 

Vinco Deniušio vadovaujamas kultūros namų pučiamųjų orkestras, pasirodydavo svečių 

kolektyvai, ansambliai, kultūros namų tautinių šokių ratelis, dainuodavo duetai. 

R. Mylienei labiausiai atmintin įstrigo per Jonines organizuojami laivų karnavalai. Juose 

dalyvaudavo organizacijos, įstaigos, šeimos. Laivai būdavo išpuošiami pagal pasirinktą temą. 

Paslaptingų šviesų apšviestas upe plaukdavo piratų laivas. Įspūdingai atrodydavo tarp degančių 

fakelų ant plausto plūduriuojančios vaidilutės. Kitame laive išdidžiai įsitaisęs sėdėdavo jūrų 

valdovas Neptūnas. 

Prieš vidurnaktį žiūrovai ant Ventos kranto lūkuriuodavo atplaukiančių laivų. Komisija 

įvertindavo laivų karnavalo dalyvių pastangas, skirdama simbolines premijas. 

Mažeikių muziejaus fondų saugotoja Raimonda Ramanauskienė, besidominti etnologija, sakė, 

kad laivų karnavalai per Jonines būdavo tik organizatorių išmonė. Panašiai kaip sovietmečiu, kai 

per derliaus šventes miesto gatvėmis važiuodavo išpuošti sunkvežimiai, simbolizuojantys gerą 

metų derlių. Skirtumas tik tas, kad laivai plaukia vandeniu. Vanduo — tai gyvybė, o Rasos 

šventė — gyvybės suklestėjimas. Neptūnas — vandens valdovas, vaidilutės — jo palydovės. Tai 

ir visas ryšys su Rasos arba Joninių švente. 

VAINIKĖLIAI PRANAŠAUJA MERGINOS ATEITĮ 

Vainikėlių plukdymas jau esąs Joninių akcentas. B. Ročienė prisimena: gražu būdavo stebėti, 

kaip nakties tamsoje upe atplaukdavo valtelės, kuriose sėdėdavo merginos, pasipuošusios 

tautiniais drabužiais. Jos turėdavo iš pievų gėlių nupintus nedidelius vainikėlius, į vidurį būdavo 

įdėtas kartoninis pagrindas, ant kurio pastatydavo degančią žvakutę. Kai merginos vainikėlius 

nuleisdavo į vandenį, visa Venta pasidabindavo mažytėmis mirguliuojančiomis liepsnelėmis. 

Joninių dalyviai šį vaizdą stebėdavo nuo kranto. 

R. Ramanauskienė paaiškino, kad pagal senąsias Joninių apeigas, vainikai buvo pinami tikint, 

jog jie sukaupia amžino, nesibaigiančio gyvenimo jėgų. Vainikas — tai saulės ženklas, meilės ir 

skaistumo simbolis, viena iš jo funkcijų — būrimas, ritualiniai veiksmai, susieti su ateities 

pranašavimu. Sumetusios vainikėlius į vandenį, merginos stebėdavo, į kurią pusę kurios 

vainikėlis pasuks, iš tos pusės mylimasis tais metais pasirodys. Arba nusipindavo kiek galima 

daugiau vainikėlių, duodavo jiems vyriškus vardus, o savo vardu pavadindavo didžiausią 

vainiką. Visus juos suleidusios į vandenį žiūrėdavo: kuris vainikėlis arčiausiai priplauks prie jos 

vainiko, tokiu vardu ir bus šaukiamas jos išrinktasis. 

PAPARČIO ŽIEDAS — LAIMĖS SIMBOLIS 

Paparčio žiedo ieškojimas visada buvo neatskiriama Viekšniuose švenčiamų Joninių dalis. 

Todėl per kiekvienas Jonines būdavo organizuojamas jo ieškojimas. 

S. Rimavičienė pasakojo, kad šventės rengėjai padirbdavo paparčio žiedą, kurį stropiai 

paslėpdavo tankiame papartyne, pritvirtinę jį prie vieno iš paparčių. Visi Joninių dalyviai prieš 

pat vidurnaktį pasklisdavo po pušyną, tikėdamiesi surasti laimingąjį žiedą. Tas, kuriam tai 

pavykdavo, būdavo skelbiamas laimingiausiu žmogumi, esą visus metus jį lydės sėkmė. Jei tai 

būdavo mergina, tai ji būtinai ištekės, jei vaikinas — susiras jaunąją, jei jauni sutuoktiniai — jų 

laukia šeimos pagausėjimas. 

269

Pagal etnografų iššifruotą senųjų apeigų prasmę, paparčio žiedas galėjo sietis su grįžtančia 

saule — svarbiausiu gamtos įvykiu. Tikima, kad paparčio žiedą — didžiausios laimės simbolį — 

gali surasti tik labai stiprios valios, ryžtingas žmogus. Stebuklingąjį augalą jo pražydėjimo metu 

saugo piktosios dvasios, baidyklės ir velniai. Kas žiedą atranda, supranta viso pasaulio žmonių, 

paukščių ir gyvulių kalbas. 

„Papartis — vienas seniausių Žemės augalų, augęs dar prieš ledynus. Jo nei žiedų, nei sėklų 

niekas nėra matęs. Dėl tam tikrų paparčio išskiriamų medžiagų gyvūnai jo neėda, po jais ir šalia 

jų kitiems augalams nėra vietos. Dėl to ir paplito spėjimai apie slėpiningąjį paparčio žiedą, 

pražydusį per vidurvasario šventę”, — R. Ramanauskienė papasakojo, kodėl būtent papartis tapo 

Joninių simboliu. 

LAUŽAI PADEDA ŠVIESTI SAULEI 

Svarbiausias ir iki šiol išlikęs Joninių momentas — laužų kūrenimas. B. Ročienė prisimena, 

kad jaunimas prie jo praleisdavo visą naktį. Prie degančio laužo būdavo pakviečiami visi Jonai ir 

Janinos ir apvainikuojami ąžuolų vainikais. 

Pušyno aikštelėje būdavo kūrenamas laužas, akmeninis aukuras. Iš miestelio atžygiuojančios 

kolonos priekyje vaikinas nešdavo liepsnojantį fakelą, kurio liepsna uždegdavo aukurą. Dvi 

tautiniais drabužiais vilkinčios merginos saugodavo „šventąją” ugnį. Šventės dalyviams ši trijulė 

priminė žynį ir vaidilutes. 

Šitą momentą muziejininkė R. Ramanauskienė susiejo su dar vienu svarbiu Rasos šventės 

komponentu — ugnimi. Tai šviesa, šiluma, judėjimas ir gyvybė. Stebuklinga ugnis įsikūnijusi 

šviesos kamuolyje — Saulėje, gyvybės bei šilumos šaltinyje. Per Rasos šventę Saulė baigia 

įkopti į patį aukščiausią dangaus tašką ir pavargusi stabteli. Laužo kūrenimas — tai pagelbėjimas 

saulei šviesti, pagarba jai ir linkėjimas sugrįžti. 

Prie degančių laužų linksminosi ir senas, ir jaunas. Plačiai žinomas šokinėjimas per šventinį 

laužą, kuriuo buvo siekiama pagerinti savo sveikatą, pasisemti jėgų. 

ŽAIDIMAI NĖRA JONINIŲ AKCENTAS 

Viekšnių Jonines visada lydėdavo įvairūs atrakcionai ir žaidimai, veikdavo vadinamasis 

laimės šulinys. Būdavo organizuojamos komandų virvių traukimo varžybos, bėgimo su maišais 

rungtis, molinių puodų daužymas užrištomis akimis. Pastaroji rungtis būdavusi itin populiari, nes 

Viekšniai — puodžių miestas, kuriame veikė keramikos cechas. Organizatoriams nebūdavo labai 

sudėtinga iš šios įmonės gauti brokuotų gaminių, kurie puikiausiai tikdavo šiai rungčiai. 

Anot muziejaus specialistės R. Ramanauskienės, laimės šulinys ir juo labiau kiti atrakcionai ir 

žaidimai per Jonines su šia švente neturėjo nieko bendro. Sovietiniais laikais įvairios loterijos 

būdavo organizuojamos ne tik kaip pramoga, bet ir tam, kad rengėjai surinktų lėšų šventės 

išlaidoms padengti. 

PASIILGO SENOVINIŲ JONINIŲ 

Anksčiau žmonės būdavę daug aktyvesni, stengdavosi visur dalyvauti, ne tik vaikai, bet ir 

suaugusieji įsijungdavo į žaidimus. Laikas pakeitė žmones. Keičiasi gyvenimas, keičiasi ir jų 

poreikiai. Dabar jaunimo visiškai kiti interesai, o vyresnioji karta pastebimai aptingo, kai kas net 

apskritai užsidarė abejingumo kiaute. Tokios mintys sukasi T. Maneikienės galvoje. 

Į Jonines neplūsdavę žmonės iš visų pakraščių, o susirinkdavo tik visi savi, jaunos šeimos su 

mažais vaikais. Susėsdavo draugai ir giminės į kompaniją, kiekvienas su savo atsineštu maistu. 

Niekas tada nežinojo šašlykų ar keptų dešrelių. Burnoje tirpdavo naminė dešra, kumpis ar 

lašiniai su svogūnu. Ratu „prasukdavo” vieną kitą buteliuką. Joninių šventei visiškai užtekdavo 

vienintelio bufeto. 

Viekšniškių nuomone, šių dienų Joninės įdomios tik jaunimui. Nebeliko tradicijų, papročių, 

Joninės virto triukšmingu, masiniu komerciniu renginiu. Liaudiškos dainos išvirto į monotonišką 

popsą be aiškios melodijos, su primityviais tekstais. Pašnekovai mano, kad nacionalinį 

pasididžiavimą, kultūrą, papročius ir tradicijas užgožė iš užsienio atplūdusios mados, kartais 

labai abejotinos ir lietuviui svetimos. Vis dėlto pokalbį baigėme optimistine gaida, tikėdamiesi, 

kad lietuviškos tradicijos ir papročiai nemirs, o atgims su nauja jėga. 

270

Kerys Bronislovas. Kegrių kaimo šventoji pušis dar gyva? — 2008. — Spal. 9: Nuotraukos 

Nr. 1093ABCD. — Tekstas: 

Taip jau man likimas lėmė, kad per visą gyvenimą nebuvau matęs Kegrių šventosios pušies. Ir 

dabar pavėlavau — žmonės pasakoja, kad šventoji pušis jau seniai nuvirtusi, bet dar guli ant 

žemės. Su draugu, krašto žinovu Antanu Sidabru sėdome ant dviračių ir pasukome į Kegrių 

miškus. Nė kiek neklaidžiodami prie seno miško keliuko radome jau medžiais apaugusį Volskio 

kryžių, o nuo jo į rytų pusę, maždaug už kokio šimto metrų, Antanas parodė ant žemės gulinčią 

apsamanojusią šventąją pušį. Kad tai tikrai Kegrių šventoji pušis, galima suprasti iš išlikusių 

koplytėlių ir kryžių liekanų — įvairių vinių, skardinių, metalinių juostų, prikaltų prie kamieno. 

Kitą dieną — gražų, saulėtą 2008 metų spalio mėnesio 9 dienos rytą, vienas pats su 

fotoaparatu iškeliavau prie Kegrių šventosios pušies, kad nufotografuočiau nors tai, kas liko. 

Važiavau dviračiu geraisiai keliais, galima sakyti, aplinkui. Per mišką, senu miško takeliu einu iš 

pietų pusės link Volskio kryžiaus. Rytas ankstyvas, niekur aplink nė vieno žmogaus, tik linksma, 

kad taip šviečia saulė ir aplink tokie gražūs spalvoti medžiai. Staiga kažkas šmėstelėjo skersai 

keliuką Volskio paminklo link. Nei tiek žemai, kad būtų koks gyvūnas, nei tiek aukštai, kad būtų 

paukštis. Žinodamas Amelijos Urbienės aprašymus, kaip baido prie Volskio kryžiaus, bent kiek 

sutrikau. Bet ėjau toliau. Prie pat Volskio kryžiaus jau nėjau, tik pažiūrėjau į jį tamsoje tarp 

medžių duksantį, ir pro šalį miško keliuku pasukau link šventosios pušies. 

Prie šventosios pušies atėjau tiek anksti iš ryto tikėdamasis, kad saulė iš rytų kiek geriau 

apšvies vietovę, nereikės fotografuoti prieš šviesą. Bet nepasisekė — saulė buvo per žemai ir 

kitų medžių šešėliai vos ne ištisai dengė šventąją pušį. Ką darysi. Priėjau prie pušies, pasilenkiau 

apžiūrinėdamas storąjį galą ir galvoje savaime šmėstelėjo Amžinatilsio tekstas. Kaip numirus 

žmogui. 

Iš tikrųjų Kegrių šventoji pušis atrodo kaip nupjauta, šalia tebėra kelmas. Dabar pušies 

viršūnė baigiasi dreve — gal viršūnė kada nors čia nulūžo. O ir pušies kelmas pasikėlęs, kiek 

išrautas iš žemės — gal pušis nuvirto ar pasviro, o paskui žmonės dar ir nupjovė. Matyti, kad jau 

gulinčią pušį bandyta perpjauti, bet, įpjovus tik kokį centimetrą, sustota — gal kas nors 

sustabdė... Taip ir liko šventoji pušis gulėti. 

Kad nuotraukoje pušis būtų geriau matoma, atsivežtu pjautuvu iškapojau aplink dilgėlės ir 

kitokias žoles, bent kiek apravėjau aplink pačią pušį, aprinkau nukritusius lapus. Iš kažkur 

išlindo rupūžė, tai jai parodžiau urvelį po pušim, į kurį ji gana mikliai ir sulindo... Baigiau darbus 

su palengvėjimu ir nunešiau įrankius prie dviračio, pastatyto kiek atokiau. Staiga pasigirdo tikras 

žmogiškas palengvėjimo atodūsis. Nei iš toliau, nei iš arčiau, tiesiai iš tos vietos, kur storasis 

pušies galas... Apsižvalgiau aplink, pavaikštinėjau šen ir ten, neradau nieko, kas taip būtų 

atsidusęs. Pagalvojau, matyt, pušis su palengvėjimu atsiduso, kad aš jai nieko nebedariau. 

Nesijaučiau labai kaltas, kad sudrumsčiau pušies ramybę, tad pasiėmiau fotoaparatą ir, kaip tik 

buvo įmanoma, ją nufotografavau. Laimingai grįžau namo ir su Antanu Sidabru išvažiavome 

fotografuoti kitos šventosios pušies — puikiai tebeaugančios Maigų miško „Didžiosios pušies”. 

Skonsmanas Jonas. [Rupūžės antpilas gydymui] // Kopijuota iš interneto 2010 metais. — 

(http://www.zolinciuakademija.lt/?lang=1&menu=13). — Tekste: 

Kuo buvo garsi rupūžinė antpilinė Žemaitijoje ir kitur? Pokario metais, basos vaikystės 

laikais, prie Ventos žaliuojančiame Viekšnių miestelyje pavasariais rupūžės tapdavo paklausia 

preke. Juk ne kiekvienas galėdavo jų pasigauti. Jų antpilų prireikdavo „paršelių apetitui”. 

Atmenu, kad mamai nesisekdavo su paršeliais tais metais, kai tokių antpilų neturėdavo 

paruošusi. Antpilai su rupūžės užtaisu buvo neskolinamas dalykas (atmenu). Jų po savo moterų 

kamaras paieškodavo ir vyrai, kurie apetitu nesiskųsdavo. Žinau, kaip viena kaimynė pergudravo 

tokius vyro poreikius ir rupūžę ypatingu būdu ant raudono plytgalio po moliniu puodu karštame 

pečiuje išdžiovino, sutrynė į miltelius ir davė silpniems paršeliams. Atmenu, kad sklandė gandai, 

jog ir vaikų sveikata būdavo pagerinama rupūžės dėka. Kažkodėl tokių dalykų vaikystėje labai 

bijojau, kad tik kas neužduotų, bet matyt bus tikrai uždavę. Nes dar pernai maloniai iš vienų 

svetingų rankų priėmiau mažą lašelį su rupūžės antpilu. Gal tai ir mano pasąmonę išjudino? 

O gal ir meilę rupūžėms sugrąžino? (Žemaitijoje pokario metais į miestelius iš Kamanų pelkių 

271

atnešdavo ir gyvačių, įvarytų į butelius. Miestelėnams tereikdavo užpilti degtine ir antpilu 

apsirūpinta. Kaip be jo? O jei prireiks? Ir ne tik paršeliams). 

[Bronislovo Kerio pastaba: Prie Viekšnių, Pakalupės kaime, kuriame gyvenau vaikystėje ir 

jaunystėje, užpilta rupūžė buvo gerai žinoma. Pats esu matęs daug kartų. Mes tų vaistų — gelsvo 

skysčio, geriamo tik lašeliais, geriau — užlašinto ant gabalinio cukraus, gaudavome iš Onos 

Šiaulienės, gyvenusios gretimoje sodyboje, seniau buvusioje Rekečių, vėliau Pakalupės kaime. 

Esame vartoję po keletą lašelių su cukrumi nuo visokių gerklės ligų. Pati Ona Šiaulienė tais 

vaistais išgydė sunkiai sirgusį savo sūnų Augustiną Šiaulį. Pamenu Šiaulių pasakojimus, kaip 

Viekšnių gydytojas nesupratęs pagijimo priežasties ir vis klausinėjęs — kuo gydei? Vaistas 

pavojingas, galima vartoti tik po lašelį, kelis lašelius. Nesu girdėjęs, kad tuos vaistus kas būtų 

vadinęs „antpiline”]. 

Skonsmanas Jonas. [Miškinė sidabražolė] // Kopijuota iš interneto 2010 metais. — 

(http://www.zolinciuakademija.lt/?lang=1&menu=13). — Tekste: 

Skaitydamas Eugeniją Šimkūnaitę („Vėžys liaudies medicinoje”), atrasi ir raudonąją rupūžę 

— degsnį, sužinosi jos galias. Stebuklingomis degsnio šaknelėmis pokario metais sėkmingai 

vėžius [vėžį] gydė garsusis Viekšnių muziejinės vaistinės provizorius Juozapas 

Aleksandravičius. Mane, dar tik išmokusį padoriau rašyti, kviesdavo apiforminti ligų istorijas. 

Provizorius reikalavo labai išsamių aprašymų. Buvo sunku, bet reikėjo. Vaistinėje pradėjau kiek 

suprasti ir rusiškai, nes nelaimingų svečių iš Rusijos gilumų tikrai netrūko. Stebėjausi, kaip 

žmonės gali sužinoti per tokias tolybes apie stebuklingus pagijimus. Šviesa sklinda, o garsas 

eina… Taip ir susižino, kam prireikia. Dar ir dabar kaimynystėje gyvenanti ponia Emilija (virš 

80 metų) prisimena, kaip tais sunkiais pokario laikais nusilpusį, skrandžio vėžiu sergantį savo 56 

metų tėvą, gyvenusį Aukštaitijoje, vežiojo į mažą miestelį prie Ventos pas provizorių 

Aleksandravičių. Išgydė. Išgyveno beveik iki 90 metų. Raudonoji rupūžė – degsnys labai padėjo. 

Ir dabar dar Viekšniuose galite sutikti žolininkų, renkančių degsnių šakneles ir perduodančių 

Aleksandravičiaus receptą „iš lūpų į lūpas”. 

Iš kur rupūžės-degsnio raudonumas? Tenka paaiškinti, kad degsnys, tai liaudiškas miškinės 

sidabražolės (Potentilla erecta (L.) Raeusch) vardas. Jos geltonieji žiedai keturnariai, o visų kitų 

sidabražolių — penkialapiai. Ankstesni šio augalo vardai — P. silvestris Necker, P. tormentilla 

Necker. Gydomoji žaliava — šakniagumbiai (Rhizoma Tormentillae). Štai tie gumbeliai ir turi 

20-25 proc. katechininio tanino flobafeno — „tormentilinio raudonojo” (pagal akad. 

D. Jordanovą ir bendraaut., 1972). Tai labai reikalinga spalva žmonių sveikatai palaikyti, 

gyvybingumo galioms atkurti. Todėl ši sidabražolė ir mūsų dienomis tebėra populiari. Įdomu, 

kad nuo jos prasidėjo ir kitų sidabražolių kultas — pelkinės, baltosios, sidabrinės. Net ir visų 

mindoma žąsinė sidabražolė savo galiomis prilyginta garbingoms šios Erškėtinių šeimos 

„sesėms”. Pagal gyd. onkologą S. Korepanovą (1997), žąsinė sidabražolė — puikus salotinis (ir 

ankstyvas) augalas, nepamainomas onkologinių ligonių mityboje. Augalo vertinga žaluma turi 

virš 20 proc. rauginių medžiagų ir net 240 mg/proc. askorbo rūgšties, eterinio aliejaus, kumarino, 

flavonoidų, kvercetino. 

[Bronislovo Kerio pastaba: Viekšniuose ir Pakalupės kaime žmonės miškinę sidabražolę 

vadino „degimo šaknele”. Kitaip nesu girdėjęs. Degimo šaknelės augo ir netoliese Burokės 

pelkėje, Burokėje. Dabar Burokės pelkės, durpynas daug kur paverstas dirbamais laukais, bet kai 

reikia, degimo šaknelių dar randu]. 

272

3.8.1. AMELIJOS URBIENĖS SURINKTOS ŽINIOS 

Poskyriai: 

3.8.1.1. Amelijos Urbienės parengtų 15 aplankų sąrašas. 

3.8.1.2. Amelijos Urbienės parengtų 15 aplankų turiniai su kai kuriais tekstais. 

3.8.1.3. Viekšniuose išlikusių laiškų ištraukos. 

3.8.1.4. Nesuskirstytos į poskyrius žinios. 

3.8.1.1. AMELIJOS URBIENĖS PARENGTŲ 15 APLANKŲ SĄRAŠAS 

1. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI: 7 aplankai: Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7. 

2. TAUTOSAKA: 4 aplankai: Nr. 1, 2, 3, 4. 

3. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1985 metų aprašai]: 1 aplankas. 

4. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1986 metų aprašai]: 1 aplankas. 

5. BUITIES IR PAPROČIŲ VAIZDELIAI: 1 aplankas. 

6. APRAŠAI, PARAŠYTI ĮVAIRIŲ ASMENŲ PRAŠYMU APIE VIEKŠNIUS, APIE SAVE 

IR APIE SAVO DARBĄ: 1 aplankas. 

3.8.1.2. AMELIJOS URBIENĖS PARENGTŲ 15 APLANKŲ TURINIAI 

SU KAI KURIAIS TEKSTAIS 

Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI: Aplankas Nr. 1 // Aplankas yra 

Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Aplanko turinys su kai kuriais tekstais čia 

pat turinyje: 

I. Viekšnių miestelio amatininkai ir verslininkai / [Žinias surinko 1969 ir 1972 metais 

Amelija Urbienė iš Viekšnių miestelio gyventojų: 1. Alsaitės-Blažienės, apie 55 m. 2. Balsienės- 

Švažaitės Emilijos, apie 70 m. 3. Erlickio Jono, gim. 1896 m. 4. Erlickienės Pranės, apie 80 m. 

5. Lengvenienės Stasės, gim. 1915 m. 6. Lengvenio Vinco, gim. 1907 m. 7. Praspaliauskienės 

Emilijos, gim. 1910 m. 8. Praspaliauskio Juozo, gim. 1904 m.]. 

I. Viekšnių miestelio amatininkai ir verslininkai / Žinias surinko 1969 ir 1972 metais 

Amelija Urbienė iš Viekšnių miestelio gyventojų: 1. Alsaitės-Blažienės, apie 55 m. 2. Balsienės- 

Švažaitės Emilijos, apie 70 m. 3. Erlickio Jono, gim. 1896 m. 4. Erlickienės Pranės, apie 80 m. 

5. Lengvenienės Stasės, gim. 1915 m. 6. Lengvenio Vinco, gim. 1907 m. 7. Praspaliauskienės 

Emilijos, gim. 1910 m. 8. Praspaliauskio Juozo, gim. 1904 m. // Urbienė Amelija. 

ETNOGRAFINIAI APRAŠAI. Aplankas Nr. 1 // Aplankas yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių 


Miestelio planas. Viekšnių miestelio amatininkai ir verslininkai. Viekšnių miestelio 

amatininkai. Viekšnių miestelio verslininkai. Prekybininkai. Supirkinėtojai. 

Bagamazninkai. Alinės. Arbatinės. Traktieriai. Viešbučiai. „Bardakas”. Įmonės, gamyklos, 

dirbtuvės. Įvairūs verslai. Kas dar buvo Viekšnių miestelyje. 1969 metais puodininkai 

Viekšniuose. 

I. Viekšnių miestelio amatininkai ir verslininkai 

Viekšniai — Žemaitijos miestelis Akmenės rajone, pusiaukelėje tarp Mažeikių ir Sen. 

Akmenės (iki Mažeikių 16 km, iki Sen. Akmenės 15 km). Pro pat miestelį teka Venta. Iki 

geležinkelio stoties 3 km. 

Viekšniai iš seno garsūs savo puodais. Kada ir kas pirmasis pradėjo dirbti puodus, niekas 

nežino ir neatsimena. Miestelyje visada yra buvę ir dabar tebėra aibės amatininkų ir visokių 

visokiausių verslininkų. Viekšnių žemaitis — išradingas ir verslus kaip žydas, sumanus ir 

apsukrus kaip čigonas: moka kapeiką iš nieko išsunkti. Pvz. po 1914 metų karo miestelio šiaučiai 

pradėjo siūti drabužinius batus aparų padais; tuojau pat atsirado meistrų, kurie ėmėsi medinius 

kulniukus batams dirbti. Nebuvo krautuvėse rinolų (naktinių puodų), jų Viekšnių puodininkai 

273

pridirbo visokių visokiausių — pirk jeigu tik reikia. Po šio paskutiniojo karo — šerinkos badas. 

Tuoj visos miestelio audėjos ėmėsi austi šerinką. Atsirado žmonių, kas pristatinėjo audėjoms 

bovelną, ašutus. (Šerinka — ašutinė, kurią deda į kostiumo atklastus). Visi patenkinti: ir audėjos, 

ir ašutų pristatinėtojai, ir kriaučiai, ir tas, kuris kostiumą siūdinasi. Uždirba visi. Arba vėl: dabar 

krautuvėje gali gauti bulbėms skusti peiliuką (skuteklį) tik dešiniarankis, o jeigu nueini ant 

turgaus ir perki skuteklį, tavęs meistras taip ir paklausia: „Katra ranka tamsta bulbes skuti: dešine 

ar kaire?” ir gauni skuteklį, kokio tau reikia. Žinoma, peiliukas nėra toks dailus, kaip krautuvinis, 

bet aštresnis ir tau patogus. 

Viekšnių miestelyje 

ūkių (kiemų) — 401 

gyventojų — 1918 

Viekšnių ūkininkų 



Fermos kaimas 



Pakalupės kaimas 



Valsčiuje 



Pagal 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymą 

1766 m. Viekšnių žydų bendruomenėje buvo 274 žydai. 

1847 m. Viekšnių žydų bendruomenėje buvo 1120 žydų. 

1897 m. Viekšnių žydų bendruomenėje buvo 1646 žydai. 

Iš viso gyventojų 2951. 

(Iš „Jevreiskaja Encikl.” V tomo, s. v. „Viekšnia”). 

Šiame apraše surašyti Viekšnių m. amatininkai ir verslininkai, gyvenę ir dirbę prieš 1914 m. 

karą ir po 1914 m. — iki 1941-43 metų. Kai kurie tebedirba ir 1972 m. 

1. Audėjos 

VIEKŠNIŲ MIESTELIO AMATININKAI 

1. Hintendorfienė (Aloyzo žmona) audė nuo 1930 m. 

2. Jankutė Pranė (gim. 1900 m.) audžia nuo 1931 metų. Dabar (t. y. 1972 m.) audžia tik 

mažosiomis staklėmis, nes didžiosiomis staklėmis audžiant reikia išsiimti patentą. Audžia 

divonus, staltieses, rankšluosčius, takus ir kt. Gyvena Vytauto g. 

3. Kugraitė, gyvena Papilės g. Audžia skudurinius takus. 

4. Plonienė (gim. 1881 m.) pradėjo austi nuo 1921 metų ir audė ligi 1970 m. Audė staltieses, 

divonus ir kt. Gyvena Vytauto g. 

5. Racaitė Barbora, gyv. Stoties g. Audė nuo 1920 metų divonus plačiosiomis staklėmis. 

6. Repšaitė Veroninka audė po 1920 m. Audė milus, divonus. 

7. Rupkaitės Marija ir Antanina, gyv. Mažeikių g. Pradėjo austi 1937 m. Audžia kapas, 

staltieses, divonus, rankšluosčius ir kt. (1972 m. audžia tik Marija Rupkaitė, gim. 1900 m.). 

274

8. Liaugminaitė, gyv. Užbravarėse (Viekšnių m. dalis). Audžia po 1920 m. Dabar audžia 

plačiosiomis staklėmis. Audžia divonus, vilnones (skaras), staltieses, kapas ir kt. 

2. Batsiuviai 

1. Čeričinskis (mirė 1968 m.). Dirbo po 1920 m. Gyveno Akmenės g. 

2. Gedžius (miręs), dirbo po 1920 m., gyveno Akmenės g. 

3. Gelžinis (miręs), dirbo po 1920 m., gyveno Stoties g. 

4. Giedra (miręs), dirbo po 1920 m., gyv. Akmenės g. 

5. Kackis (miręs), dirbo po 1914 m., gyv. Pirties g. 

6. Kaplanas (miręs), dirbo po 1914 m. 

7. Koukštas, gyvena prie malūno. 

8. Kokštas Benė, gyv. Tilto g., 1969 dirbo artelėje. 

9. Koukštas Juozas, gyv. Stoties g., nuo 1969 m. pensininkas. 

10. Krutinis Aleksas, 1969 m. tebedirbo. 

11. Krutinis Jonas, 1969 m. dirbo tik medpadžius. 

12. Laucevičius, gyv. Vytauto g., dirbo nuo 1920 m. (miręs). 

13. Mažiekis Albinas (miręs). 

14. Pundzius (medkojis) — 1969 m. tebedirbo, mirė 1971 m. 

15. Rimavičius, gyv. Stoties g., nuo 1972 m. pensininkas. 

16. Skunsmonas Robertas, gyv. Akmenės g., dirbo nuo 1930 m., mirė 1968 m. 

17. Stonys Jonas, dirbo prieš 1914 m., gyv. Akmenės g., mirė po 1930 m. 

18. Šišnickis (miręs 1969 m.). 

19. Visminas Benė, dirbo nuo 1925 m., (miręs). 

20. Šliažas Antanas, gyv. Vytauto g., 1972 m. tebedirbo. 

21. Visminas Juozas, gyv. Vytauto g., dirbo prieš 1914 m., 1970 m. tebedirbo, 1972 m. 

nebedirba. 

22. Zalepūga, dirbo nuo 1923 m., gyv. Stoties g. (miręs). 

23. Deniušis, dirbo prieš 1914 m. (miręs). 

24. Bagdonas — dirbo Kaplano batų dirbtuvėje. 

3. Daržovių augintojai 

1. Ševelis (žydas), gyv. Akmenės g., prieš 1914 metus. 

2. Maša „Vagurklininka” — prieš 1914 m. 

4. Dročiai 

1. Buožis Dominykas, dirbo nuo 1918 m. (miręs). 

2. Balčiūnas. 

3. Vilkas (tebedirba). 

5. Fotografai 

1. Kinčinas Jonas, gyv. Stoties g., dirbo nuo 1920 m. 

2. Barkus, gyv. Puodininkų g., dirbo po 1920 m. 

6. Glazūros meistrai 

275

1. Veisis Vincas, gyv. Puodininkų g., dirbo prieš 1914 m. 

2. Lengvenis Vincas, gyv. Vytauto g., dirbo nuo 1935 m., dabar pensininkas. 

3. Taurinskas, dirbo nuo 1930 m. 

7. Grabdirbys 

1. Pundzius Augustinas, dirbo po 1914 m., mirė 1971 m. 

8. Katekizmo mokytojos 

1. Lizdenaitė Ona, Akmenės g., mokė prieš 1914 m. 

2. Visminaitė Barbora, Akmenės g., mokė prieš 1914 m. 

Abi mokytojos mokė maždaug ligi 1928 metų. 

9. Kalvaratininkai 

1. Balvočius, gyv. Stoties g., dirbo po 1920 m. (miręs). Dirbo kalvaratus ir pipirmales. 

2. Vaičkus Juozas, gyv. Žvyro g. Dirbo po 1920 m. Tebedirba ir 1972 m. Dirba: kalvaratus, 

pipirmales, kočielus, mėsai pjaustyti lentas, grėblius ir kt. medinius daiktus. 

10. Kalviai 

1. Bogužas, gyv. Naujakuriuose (Viekšnių m. dalis), dirbo po 1920 m. (miręs). 

2. Kaktys, gyv. Mažeikių g., dirbo po 1914 m. ligi 1940 m. 

3. Krutinis (tėvas), gyv. Zaventės km. netoli miestelio, tiltą perėjus. Dirbo prieš 1914 m. 

(miręs). 

4. Krutinis (sūnus), gyv. Zaventės km., 1972 m. tebedirbo. 

5. Stonkus Domas, dirba nuo 1935 m. 

6. Skerstonas, gyv. Puodininkų g., dirbo po 1914 m. ligi 1946 m. (miręs). 

11. Kepurninkai 

1. Tamarinas (žydas), siuvo vyr. kepures po 1914 m. (miręs). 

2. Tamarinienė, po 1914 m. siuvo mot. skrybėles (mirusi). 

3. Iršaitės vyras, po 1920 m. siuvo vyr. kepures (miręs). 

5. Švažas Antanas. gyv. Stoties g., siuvėjas, bet siuvo ir vyr. kepures. Dirbo po 1920 m. Vyr. 

kepures tebesiuva ir 1972 m. 

12. Kirpėjai 

1. Alsys Pranas, gyv. Stoties g., kirpo prieš 1914 m. (miręs). 

2. Kozlovas (tėvas), kirpo po 1914 m. (miręs). 

3. Kozlovas (sūnus), kirpo prieš 1930 m. ligi 1941 m. Dabar kirpėjas Akmenėje. 

13. Klumpininkai 

1. Kilpys, gyv. Mažeikių g., dirbo po 1914 m. (miręs). 

2. Kuodys, dirbo po 1914 m. (miręs). 

3. Laucius Juozas, dirbo po 1920 m. klumpius, vėliau pradėjo dirbti ir medpadžius. 1969 m. 

tebedirbo medpadžius. Klumpius dirba tik paprašytas. 

4. Vitkus, dirbo po 1920 m. (miręs). 

Medpadžius dirba 

1. Krutinis Jonas nuo 1947 m. Tebedirba ir 1972 m. 

276

2. Mikužis, dirba nuo 1925 m. Tebedirba ir 1972 m. 

3. Mikužienė, dirba nuo 1925 m. Tebedirba ir 1972 m. 

4. Stončius, dirba nuo 1920 m. 1969 m. dirbo artelėje. 

5. Vaikasas (invalidas), dirba nuo 1930 m. 1969 m. tebedirbo. Mirė 1972 m. 

Viekšnių miestelio kurvos iki 1941 metų 

1. Raudonaitė Liudvė, gyv. Vytauto g., 1932 m. laikė „bardakėlį”. Dabar ji Senelių 

prieglaudoje. 

2. Švažienė Petronė, gyv. Akmenės g., laikė arbatinę turgavietėje. Mirusi. Yra likęs sūnus ir 

duktė. 

3. „Žiurkė” (taip buvo visų vadinama, niekas nežinojo jos vardo ir pavardės). Su ja 

linksmindavosi Mažuknos restorano „pijokai”. 1969 m. tebegyveno. 

4. Bilertaitė. 

5. Engelienė. 

Bilertaitė ir Engelienė buvo kurvos-vagilkos. Jos gerdavo restorane su „pijokais”, o kai šie 

pasigerdavo, iškraustydavo jų kišenes. 1934 m. buvo šitaip: Bilertaitė ir Engelienė girtuokliavo 

su gaspadoriais, atvažiavusiais į šv. Jono jomarką nuo Latvijos pasienio. Dar šie nebuvo kaip 

reikiant pasigėrę, kai vagilkos pradėjo kraustyti jų kišenes. Gaspadoriai įsiuto, primušė abi ir 

išmetė laukan iš restorano. Sėdi Engelienė lauke, sienos atsikolusi, ir verkia, nusibraukia ašaras 

ir, atsidususi, sako: „Tu pizelė iškriušta, aš — primušta, nebėr vedvėm čia ko bebūti, eikim 

namo.” Dabar dar, daugeliui metų prabėgus, kai keletas moterėlių susirenka papletkavoti, reikia 

jau skirstytis namo, tada viena jų pasako taip, kaip kitados yra pasakiusi Engelienė. Visos 

nusijuokia, nė kiek neįsižeidžia ir smagios grįžta namo. 

14. Kortų metėjos 

1. Klara Narutavičiūtė, gyv. Žvyro g., po 1920 m. 1972 m. tebemeta kortas. 

2. Voluntienė, gyv. Žvyro g., prieš 1914 m. (mirusi apie 1925 m.) — skaitė iš rankos, metė 

kortas, būrė iš „Saliamono galvos”, iš kavos tirštimų, iš kiaušinio suleisto į vandenį; duodavo 

„liubčiko”, gydė žolėmis. 

3. Švažienė, gyv. Akmenės g., buvo siuvėja. Kortas išmesdavo paprašyta, ne už pinigus. 

4. „Žiurkė” (taip buvo žmonių vadinama) metė kortas vaikščiodama po kaimus ir ten 

pardavinėdama krapylas. 

15. Kubiliai 

1. Baltutis (žmonių vadinamas Didgalviu), gyv. Kegrių km., Kubilus, bačkas dirbo prieš 

1914 m. Tebedirba ir 1972 m. 

2. Lukošius, gyv. Stoties g., dirbo po 1920 m. Tebedirba ir 1972 m. 

16. Ledų dirbėjai 

1. Praspaliauskis Juozas, gyv. Akmenės g. 

2. Praspaliauskienė Emilija, gyv. Akmenės g. — dirbo ledus nuo 1933 m. ligi 1940 m. Ledus 

pradavinėjo važinėdami po turgus ir jomarkus. 

17. Malūno darbininkai 

1. Endriuška Kazimieras, gyv. Puodininkų g., dirbo malūne dar prieš 1914 m. 

2. Gimbutas, dirbo malūne nuo 1918 m. 

3. Silkinis, dirbo malūne nuo 1918 m. 

4. Švažas Eugenijus (elektrikas), dirbo malūne nuo 1930 m. 

277

18. Mezgėjos 

a) mezgė su mašinomis 

1. Galminaitė Morta, gyv. Stoties g., 1969 m. tebemezgė. 

2. Kugraitės (seserys), Papilės g., 1969 m. tebemezgė. 

3. Lungienė, Papilės g., 1972 m. tebemezgė. 

4. Norvaišaitė Ona, gyv. Stoties g., 1969 m. tebemezgė. 

5. Rimkaitė Barbė, gyv. prie šventoriaus, mezgė po 1920 m. 

6. Šeibelytė Pranė, mezgė nuo 1930 m. Dabar gyvena Šiauliuose. 

7. Voverienė, gyv. Vytauto g., mezgė po 1930 m. Nuo 1969 m. gyvena Mažeikiuose. 

b) mezgė su „tamburka” ir su virbalais 

1. Klara Narutavičiūtė, gyv. Žvyro g., po 1920 m. Tebemezga ir dabar, t. y. 1972 m. 

2. Balsienė Emilija, gyv. Akmenės g. Mezgė po 1914 m. 1972 m. tebemezga. 

Miestelyje buvo ir daugiau mezgėjų, kurios „tamburka” mezgė užgalius užvalkčiams, galus 

abrūsams. 

19. Mūrininkai 

1. Galminas (tėvas) — mūrijo pečius dar prieš 1914 m. 

2. Galminas (sūnus) — ėjo kartu su tėvu mūrydamas. Mirė 1971 m. 

3. Galminas Jonas (sūnus). 

4. Galminas (Jono Galmino sūnus) mūrija dabar 1972 m. 

5. Antanas Virkutis, mūrijo po 1914 m. ligi 1967 m. (miręs). 

20. Muzikantai 

1. Dargis (siuvėjas) — triūba, po 1914 m. 

2. Deniušis (batsiuvys) — klarnetas, po 1914 m. 

3. Pundzius Augustinas (grabdirbys) — triūba, po 1914 m. 

4. Stonys Jonas (batsiuvys) — smuikas. Mirė 1932 m. 

5. Brolių Žiulpų dūdų orkestras — prieš 1914 m. (Žiulpos buvo kaimiečiai, ne miestiečiai). 

21. „Padvados” 

1. Natkis (žydas) — prieš 1914 m. 

2. Abe Potes (Apkis) — po 1914 m., ligi 1941 m. 

3. Benckis — nuo 1925 m. 

22. Pečių degėjai 

1. Lengvenis Vincas, nuo 1935 m. ligi 1967 m. 

2. Strikauskis, nuo 1920 m. 

3. Turauskis, nuo 1930 m. 

23. Pienininkai 

1. Adelsonas, gyv. Stoties g. Laikė 2 karves. Pardavinėjo pieną, sviestą, grietinę nuo 1930 m. 

ligi 1940 m. 

2. Tedeušas Kenstavičius — vežiodavo pieną į miestelį iš Santeklių dvaro nuo 1920 m. 

24. Pirtininkai 

278

1. Geršelis (žmonių vadinamas „Pirtininku”) kūrino pirtį nuo 1914 m. pokario. 

2. Geršelienė („Pirtininkienė”) — nuo 1914 m. pokario. 

25. Plaustininkai 

1. Jurjonas, gyv. Akmenės g. — nuo 1900 m. 

2. Jurjonienė, gyv. Akmenės g. nuo 1900 m. 

3. Jurjonaitė, gyv. Akmenės g. — vėliau, tėvams mirus. 

4. Gedžius, gyv. Akmenės g., po 1920 m. 

5. Gedžienė, gyv. Akmenės g., po 1920 m. 

26. Popierinių gėlių dirbėjos 

1. Voluntaitė Pranė, gyv. Žvyro g., dirbo popierines gėles, apipindavo šv. paveikslus 

popierinių gėlių vainiku, įdėdavo į popierinis rėmus (lyg į kokią dėžutę), uždėdavo po stiklu. 

Dirbo po 1914 m. ligi 1930 m. ir vėliau. 

2. Barkauskaitės, žmonių vadinamos „Barakodilaitės” — dirba popierines gėles po 1930 m. 

Pina vainikus laidotuvėms iš popierinių gėlių ir iš savo užaugintų. Dirbo ir 1972 m. 

27. Prašymų, laiškų rašytojai 

1. Oldenburgienė, gyv. Stoties g., nuo 1920 m. rašė laiškus ir prašymus. 

2. Gira, gyv. Stoties g., rašė prašymus prieš 1914 m. 

3. Lengvenis Pranas, gyv. Vytauto g., rašė prašymus nuo 1927 m. ligi 1930 m. 

28. Puodininkai 

1. Gelžinis Juozas, gyv. Stoties g., po 1914 m. 

2. Hintendorfas, gyv. Vytauto g., prieš 1914 m. 

3. Jasiulis, po 1914 m. 

4. Vincas Lengvenis, gyv. Vytauto g., nuo 1935 m. 

5. Mockus (tėvas), gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. 

6. Mockus (sūnus), — po 1920 m. 

7. Mockus Stasys — po 1920 m. 

8. Mockus Romas — po 1920 m. 

9. Paulikas (tėvas ir sūnūs), gyv. Akmenės g., prieš 1914 m., sūnūs — vėliau. 

10. Spingys Kazys, gyv. Akmenės g., nuo 1925 m. (Dabar gyvena Ukmergėje). 

11. Ružė, gyv. Akmenės g., nuo 1914 m. prieškario. 

12. Šliaudaris (miręs), prieš 1914 m. 

13. Šiaulys Antanas, prieš 1914 m. 

14. Urvikis Tadeušas, prieš 1914 m. 

15. Vilimas Albertas, po 1941 m. 

16. Žylė, gyv. Mažeikių g., prieš 1914 m. 

17. Šliažas Aloyzas, po 1925 m. 

18. Giedra Pranas, po 1920 m. (Dabar Merkinėje). 

19. Giedra Stanislovas (miręs). 

20. Vita. 

279

29. Priėmėjos 

1. Rušinienė, gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. 

2. Tukienė-Rušinaitė Liudvė, po 1914 m. 

3. Girienė, gyv. Stoties g., prieš 1914 m. 

4. Žarčinienė (žydė), gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. (Žmonių buvo šnekama, kad ji 

darydavusi abortus). 

Tukienė Liudvė buvo Rušinienės duktė. Ji buvo raiša. Pati pasakojosi, kad motina, ją 

pagimdžiusi, labai užpykusi „kam gimė mergelka” ir įmetusi į avių gardą. Avis ir išmynusi jai 

koją. Iš avių gardo ištraukusi bobutė Praspaliauskienė. 

30. Rėtininkai 

1. Kaupys, gyv. Mažeikių g., dirbo prieš 1914 m. (miręs). 

2. Vilčikauskis Juozas, gyv. Papilės g., dirbo prieš 1914 m. (1969 m. tebegyveno). 

3. Vilčikauskis Kazimieras dirbo prieš 1914 m. (1969 m. tebegyveno Papilės g.). 

31. Rimoriai 

1. Ružauskis Simonas, dirbo nuo 1926 m. (miręs). 

2. Švažas Jurgis dirbo po 1914 m. (Ėjo per kaimus). 

3. Valtas Vincentas, gyv. Akmenės g., dirbo prieš 1914 m. 

4. Kaciuška, dirbo nuo 1928 m. 

5. Velavičius (Valto mokinys) — važinėjo per bajorus: Medemrodės Zubovui dirbo, 

Sirutavičiui. 

32. Rožančių dirbėjos 

1. Pukinskienė, dirbo prieš 1914 m. (mirusi). 

2. Augustinavičienė Rozalija, dirbo po 1914 m. (1969 m. tebedirbo). 

3. Dargienė (perkrikšto žydo žmona), gyv. Stoties g., dirbo po 1914 m. 

4. Vilčikauskienė (perkrikštė žydė), gyv. prieš bažnyčią, dirbo po 1914 m. 

5. Balsienė Emilija, gyv. Akmenės g., dirbo po 1914 m. (Dabar gyvena Tarybų g. 11). 

33. Siuvėjos 

1. Deniušienė, gyv. Vytauto g., siuvo prieš 1914 m. 

2. Giraitė Adolfina, gyv. Stoties g. siuvo nuo 1923 m. 

3. Hintendorfienė Rozalija (perkrikštė žydė), Vytauto g., siuvo prieš 1914 m. (Mirė 

Mažeikiuose 1967 m.). 

4. Maneikienė (daktaro motina), siuvo po 1914 m. gyvena Akmenėje 1969 m. 

5. Mažeikaitė-Rimavičienė Pranė, gyv. Stoties g., siuvo po 1920 m. 

6. Perminienė, gyv. Akmenės g., siuvo prieš 1914 m. (mirusi). 

7. Perminienė, gyv. Mažeikių g., siuvo po 1914 m. (mirusi). 

8. Skaraitė (žydė), siuvo po 1914 m., gyv. Akmenės g. (mirusi). 

9. Šliaudaraitė Magdė, siuvo po 1914 m. 

10. Šiurkaitė-Šišnickienė, siuvo prieš 1914 m. (mirusi). 

11. Visminienė Stasė, gyv. Vytauto g., siuvo po 1920 m. (mirusi). 

12. Žakaitė Julija, siuvo po 1914 m. 

280

13. Liginskaitė Maša, gyv. Akmenės g., siuvo prieš 1914 m. (Mirė 1968 m., turėdama 92 

metus). 

14. Švažienė, gyv. Akmenės g., siuvo prieš 1914 m. (mirusi). 

34. Siuvėjai 

1. Dargis, gyv. Stoties g., siuvo po 1920 m. (miręs). 

2. Gargasas, gyv. Pakalupės km., siuvo po 1914 m., mirė 1970 m. 

3. Kalmanas Orkis, siuvo prieš 1914 m., ligi 1935 m. (miręs). 

4. Kontutis, siuvo po 1914 m. (1969 m. tebesiuvo). 

5. Lalas Antanas, gyv. Akmenės g., siuvo nuo 1930 m. (Dabar gyvena Amerikoje). 

6. Narušaitis, gyv. Akmenės g., siuvo nuo 1918 m. (miręs). 

7. Spingys, siuvo prieš 1914 m., gyv. Vytauto g. (miręs). 

8. Stonkus, gyv. Akmenės g., siuvo prieš 1914 m. (miręs). 

9. Šeibelis Jonas, gyv. Akmenės g., siuvo prieš 1914 m. 

10. Švažas Antanas, gyv. Stoties g., siuvo po 1914 m. 1972 m. tebesiuvo tik kepures. 

11. Pikevičius, siuvo prieš 1914 m., siuvo ligi 1969 m. Mirė 1969 m. 

12. Savickis, gyv. Mažeikių g., siuvo po 1920 m. (miręs). 

13. Voveris, gyv. Pakalupės km., siuvo po 1920 m. 

14. Urkis, siuvo po 1920 m. (miręs). 

15. Vėžauskis, gyv. Vytauto g., siuvo po 1920 m. Tebesiuva ir 1972 m. 

16. Monis, siuvo po 1925 m. Dabar nebesiuva. Dirba koklių fabrike. 

35. Siuvėjai, važinėję po kaimus siūdami 

1. Alsys Pranas, gyv., Stoties g. (važiavo siūti tik į Latviją. Siuvo kailinius, kostiumus). Siuvo 

prieš 1914 m. 

2. Meškys Pranciškus, siuvo prieš 1914 m. 

3. Erlickis Jonas, siuvo nuo 1917 m., gyv. Akmenės g. Nuo 1941 m. nebesiuva. Gyvena 

kaime. 

4. Vaitkus Pranas, siuvo po 1920 m. Gyveno Gyvulių km. 

5. Perminas Povilas, siuvo prieš 1914 m. Gyv. Padvarių km. 

5. Perminas Rapolas, siuvo prieš 1914 m. 

7. Gadeikis, siuvo po 1914 m., gyv. Purvėnų km. 

3. Baltutis, siuvo prieš 1914 m., gyv. Pakalupės km. 

9. Visminas, gyv. Čekų km., siuvo po 1914 m. 

10. Paulikas, gyv. Purvėnų km. siuvo po 1914 m. 

11. Urbonas Pranas, siuvo po 1920 m., nebesiuva, gyvena Viekšnių m., Naujakuriuose. 

36. Siuvinėtojos 

1. Šliaudaraitė Magdalena, siuvinėjo po 1920 m. Siuvinėjo bažnytines vėliavas. 

2. Balsienė-Švažaitė Emilija, siuvinėjo po 1920 m. Siuvinėjo bažnytines vėliavas, vėliavas 

šauliams, tautininkams. Už vėliavos išsiuvinėjimą gaudavo 150 litų. Dabar gyvena Viekšniuose, 

Tarybų 11. Nebesiuvinėja. 

281

3. Narutavičiūtė Klara, siuvinėjo po 1920 m., gyv. Žvyro g., tebesiuvinėja. Siuvinėja 

paduškėles, takelius. 

37. Haftuotojos 

Prieš 1914 m. ir po 1914 m. buvo madoje haftuotos (aptavotos) skarelės. Haftuotojų Viekšnių 

miestelyje buvo gana daug. 

38. Kaldrų siuvėjos 

1. Liginskaitė Maša, gyv. Akmenės g. Siuvo prieš 1914 m. 

2. Kaušarienė, gyv. Stoties g., siuvo po 1920 m. Tebesiuva ir 1972 m. (Kaušarienė — rusė). 

39. Skalbėjos 

1. Lengvenienė Monika skalbė nuo 1917 m. ligi 1930 m. 

2. Mastauskienė, gyv. Pakalupės km., skalbė po 1920 m. (Skalbėja išskalbdavo vyr. 

viršutinius marškinius, apykakles, iškrakmolydavo ir išprosavodavo). 

3. Racaitė Barbora skalbė bažnytinius drabužius po 1920 m. 

4. Rimkaitė Barbora skalbė bažnytinius drabužius po 1920 m. 

40. Skardininkai 

1. Jankauskas, gyv. Akmenės g., dirbo po 1920 m. (1969 m. gyveno kaime). 

2. Kęsminas Antanas, gyv. Turgaus g., dirbo po 1920 m. (miręs). 

3. Koukštas Antanas, gyv. Mažeikių g., dirbo po 1920 m. (1969 m. nebedirbo). 

4. Šlyteris, gyv. Mažeikių g., dirbo po 1920 m. 1969 m. tebedirbo. Mirė 1972 m. 

5. Vaineris (žydas), dirbo po 1914 m. (miręs). 

6. Venckus, gyv. Naujakuriuose, dirbo po 1920 m. (miręs). 

41. Skerdžiai 

Skerdžius ganė Viekšnių miestelio ūkininkų karves ir avis. Ganė Miesčionių lankose ir 

Miesčionių laukuose. (Miestelio ūkininkų žemės rėžiai buvo už miestelio, į Akmenės pusę). 

1. Kinčinas, gyv. Stoties g., ganė po 1918 m. 

2. Ramonas, ganė nuo 1928 m. 

42. Staliai 

1. Imelis, dirbo prieš 1914 m. 

2. Laucius, dirbo prieš 1914 m. 

3. Kęstavičius, dirbo prieš 1914 m. 

43. Stogdengiai 

1. Strikauskis, gyv. Vytauto g., dirbo prieš 1914 m. 

44. Šaukėjas turguje 

1. Poškus, gyv. Puodininkų g. 

Užšaukdavo ant turgaus, kas ką norėdavo šaukdintis, dar prieš 1914 m. Užšaukdinama buvo 

maždaug ligi 1930 m., gal dar ir vėliau. 

45. Šaukštų dirbėjai 

1. Brazdauskas, dirbo po 1914 m. (1969 m. gyveno Mažeikiuose. Ubagas). 

2. Jonauskis, gyv. Laižuvos g. Dirbo po 1914 m. (Aklas ubagas, giedodavo prie bažnyčios ir 

„ant turgaus” giesmėm armonika pritardamas). 

282

3. Lungys, gyv. Mažeikių g. Dirbo prieš 1914 m. 

46. Škaplierių audėjos 

1. Pakalniškienė, gyv. Stoties g., audė prieš 1914 m. 

2. Pakalniškytė-Švažienė, gyv. Akmenės g., audė po 1914 m. 

3. Švažaitė-Balsienė Emilija, gyv. Akmenės g., audė po 1920 m. 

4. Šiaulienė Julijona, gyv. Stoties g., audė prieš 1914 m. 

47. Ūkininkai 

1. Beržanskaitė-Švažienė, gyv. Akmenės g. 

2. Čiužas, gyv. Vytauto g. 

3. Joniuškis, gyv. Akmenės g. 

4. Kačinas Antanas, gyv. Akmenės g. 

5. Mažonienė-Dargienė, gyv. Vytauto g. 

6. Tupikas, gyv. Akmenės g. 

7. Veisis, gyv. Akmenės g. 

8. Petrikas, gyv. Papilės g. 

9. Tukys, gyv. Akmenės g. 

10. Šliažas, gyv. Vytauto g. 

11. Šiaulienė, gyv. Vytauto g. 

12. Teodoras Urvikis, gyv. Puodininkų g. 

13. Žvirblis, gyv. Stoties g. 

48. Užuolaidų mezgėja 

1. Narutavičiūtė Klara, gyv. Žvyro g., dirbo po 1920 m. 1972 m. tebedirba. 

49. Baldų pynėjai 

1. Riauka, gyv. Mažeikių g., dirbo po 1920 m. Mirė 1972 m. Pynė kėdes, etažeres iš vytelių. 

50. Vaikų augintojos 

1. Rušinienė, gyv. Akmenės g., augino prieš 1914 m. 

2. Rušinaitė-Tukienė Liudvė, gyv. Akmenės g., augino po 1914 m. maždaug ligi 1935 m. 

3. Tukaitė-Bružienė, gyv. Stoties g., augino prieš 1914 m. 

Vaikai dažniausiai būdavo vienišų motinų. Jie būdavo slapčia atgabenami, paauginami (jei 

nenumirdavo) ir vėl slapčia išvežami. Niekas nežinojo, kieno tie vaikai buvo. 

Štai ką papasakojo apie Bružienę Emilija Balsienė. Seniai, dar prieš 1914 m. karą, daktaro 

Biržiškos gonkose buvo rastas naujagimis su rašteliu ant kaklo, kur buvę parašyta: „jūsų sūnaus 

sūnus”, kad motina esanti biedna ir savo sūnaus negalinti auginti, tegu auginą seneliai. 

Dr. Biržiška turėjęs tris sūnus. Nė vienas sūnų neprisipažinęs, katro būsiąs pamestinukas. 

Bružienė paėmusi tą vaikelį, įsūnijusi ir užauginusi. Augdamas Jonas Bružas vis labiau daręsis 

panašus į Viktorą Biržišką. Taip žmonės ir nusprendę, kad jis turėjęs būti Viktoro Biržiškos 

sūnus. Pati Balsienė atminė Jono Bružo krikštynas. Buvę 12 porų kūmų, kad įsūnytasis turėtų 

giminių. Dabar, t. y. 1972 m., Jonas Bružas gyvena Viekšnių m., yra vedęs Oną Normontaitę. Jei 

kas jį paklausia, ar teisybė esanti apie jo tėvą — Viktorą Biržišką, jis nusijuokia ir nieko nesako. 

51. Vandens nešėjos 

1. Buožienė, nešiojo turtingesniems žydams vandenį po 1918 m. 

283

2. Paulauskaitė — po 1920 m. 

Buvo ir daugiau moterų, kurios nešiodavo vandenį, išmazgodavo grindis, žodžiu, už pinigą 

turtingesniems žydams padirbdavo juoduosius darbus. 

52. Verpėjos 

1. Rimkaitės (3 moterys), verpė po 1920 m. 

2. Molienė, gyv. Stoties g., verpė po 1914 m. 

3. Rupkienė Marijona (1867—1952), verpė prieš 1914 m. 

Verpėjų Viekšnių m. buvo daug. Verpdavo visos senesnės moterys, kurios kito darbo 

nebedirbdavo. Daugiausia verpėjų buvo iš davatkų tarpo, našlių, kurioms reikėdavo pačioms 

išsimaitinti arba išmaitinti šeimą. 

53. Verpėjai verpykloj malūne 

1. Levinskis 

2. Zorys 

3. Bružėnas 

Gijas lenkė 

1. Normontaitė-Bružienė Ona 

2. Sakalauskaitė Bronė. 

Verpykla buvo nuo 1925 m. 

54. Žolininkės 

1. Voluntienė, gyv. Žvyro g., gydė prieš 1914 m. 

2. „Moninkelė” (Taip ją vadino visi žmonės — čia jos vardas ir pavardė), po 1930 m. 1972 m. 

gyvena Akmenės g. 

55. Žvejai 

1. Čeričinskis (batsiuvys), gyv. Akmenės g. Žvejojo po 1914 m. 

2. Galminas (ūkininkas), gyv. Gyvulių km., ateina į miestelį žvejoti su miestelio žvejais, po 

1914 m. 

3. Gedžius (plaustininkas), gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. 

4. Stonkus (siuvėjas), gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. 

5. Riauka (baldų pynėjas), gyv. Mažeikių g., po 1914 m. 

56. Žąsų, ančių, kalakutų pešėjos 

1. Švažaitė-Končienė Petrė, gyv. Akmenės g. 

2. Švažaitė-Memienė Bronė, gyv. Akmenės g. 

3. Vėžaitė Marė. 

4. Veisaitė Bronė, gyv. Akmenės g. 

5. Veisaitė Emilija, gyv. Akmenės g. 

6. Veisaitė-Lalienė Petrė, gyv. Akmenės g. 

7. Krutinienė, gyv. Akmenės g. 

57. Macų kepyklos darbininkės 

1. Geršelienė (meistras), gyv. Akmenės g. 

2. Alsaitė-Koukštienė Rozalija, gyv. Akmenės g. 

284

3. Gelžinaitė-Vaserienė Monika, gyv. Žvyro g. 

4. Alsaitė-Blažienė Ona, gyv. Stoties g. 

58. Pieninės darbininkai 

1. Pranauskis. 

2. Lengvenis Vincas, dirbo nuo 1930 m. ligi 1935 m. 

3. Švažaitė-Memienė Bronė. 

4. Jurjonaitė-Navardauskienė Bronė. 

5. Kuchalskaitė Ženė. 

Senoji pieninė buvo Sajaus namuose ligi 1928 m. Pieninę įsteigė 1925-26 m. Bertulis, Lacius 

ir Urvikis. Naująją pieninę pastatė Vytauto g. 

Pienininkai yra buvę ligi 1941 m. 

Ulevičius. 

Vizgirda. 

Rimkus Pranas. 

59. Saldainių dirbtuvės darbininkės 

Dirbtuvės savininkas Valiulis. Įsteigta 1928 m. Vytauto g. 

1. Nikolajevas Aleksandras — meistras. 

2. Deniušaitė Ona — darbininkė. 

3. Gužauskaitė-Lengvenienė Stasė — darbininkė. 

4. Miltenytė Uršė — darbininkė. 

5. Macaitė Cecė — darbininkė. 

6. Stonaitė Albertina — darbininkė. 

7. Ūkanaitė-Buivydienė Amilė — darbininkė. 

8. Ūkanaitė-Balčiūnienė Alba, — darbininkė. 

9. Volmeraitė, darbininkė. 

10. Žutautaitė Ona, darbininkė. 

60. Šluotų rišėjas 

Ermošius, gyv. Zaventės km., rišo šluotas ir pardavinėjo miestelyje. 

61. Uogautojos 

Pranė Erlickienė, gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. 

62. Bovelnos dažyklos darbininkės 

1. Švažaitė Rufina, gyv. Akmenės g., dirbo prieš 1930 m. 

2. Švažaitė Bronė, gyv. Akmenės g., dirbo po 1920 m. 

3. Meižienė, dirbo po 1920 m. 

4. Šimkienė Ona, dirbo po 1920 m. 

5. Balsienė Emilija, dirbo po 1920 m. 

63. Altorių, pompų ir baldų meistrai buvo 

Vincentas Juodeikis (tėvas) ir Vincentas Juodeikis (sūnus). Gyveno jie Zaventės km. 

(Zaventės km. yra kitapus Ventos upės, priešais Viekšnių miestelį). V. Juodeikis (tėvas) dirbo 

285

apie 1870 m. ligi 1914 m., altorius, pompas ir baldus ir po 1914 m. (mirė 1926 m); jo amato 

buvo išmokęs ir sūnus (gimęs 1876 m.). 

Audinių krautuvės 

1. Pundzius, Stoties g., prieš 1914 m. 

VIEKŠNIŲ MIESTELIO VERSLININKAI 

2. Savickis Antanas, Turgavietė, nuo 1935 m. 

Maisto ir kolonialinių prekių 

1. Kristinienė Ieva, Akmenės g., nuo 1931 m. 

2. Lungys, Mažeikių g., prieš 1914 m. 

3. Lungys, Stoties g., prieš 1914 m. 

KRAUTUVININKAI 

Lietuvių krautuvės: 

4. Sakalauskis (prieš Biržiškų namus), prieš 1914 m. 

5. Skunsmonas Robertas, Akmenės g., nuo 1930 m. (1932 m. pardavė Izraelštamui). 

6. Tupika, Akmenės g. nuo 1932 m. 

7. Vilčikauskis (pirma Turgavietėje, vėliau — šalia Kooperatyvo) prieš 1914 m. 

8. Visminas, Vytauto g. nuo 1934 m. 

Audinių krautuvės 

1. Beržanskis, Turgavietė, nuo 1935 m. 

Žydų krautuvės: 

2. Blankaitė Rochė, Akmenės g., nuo 1930 m. 

3. Šmitienė, Akmenės g. ir Turgavietės kampas, nuo 1930 m. 

4. Maušelis, Turgavietė, nuo 1931-32 m. 

Batų krautuvės 

1. Laukšana, Turgavietė, (batų-odos), nuo 1930 m. 

2. Leras, Tirkšlių g. (batų-galanterijos), nuo 1930 m. 

Dažylų (pervės) ir bovelnos (siūlų) 

1. Rabinovičienė (žmonių vadinama Lipke), Akmenės g., prieš 1914 m. 

Geležies krautuvės 

1. Kenigsbergo, Turgavietė, prieš 1914 m. 

2. Vaineris, Turgavietė-Stoties g. kampas, prieš 1914 m. 

Kepurių krautuvės 

1. Eizikmanas, Turgavietė, prieš 1914 m. 

2. Tamarinas (Tamarinienė), Turgavietė, po 1914 m. 

Kolonialinių prekių krautuvės 

1. Alter Judes, Tirkšlių g., po 1914 m. 

2. Beržanskių (sūnų), Tirkšlių g., po 1914 m. 

3. Dovydo, Tirkšlių g., po 1914 m. 

286

4. Flechteris (Šiši sesers vyras), Turgavietė, po 1914 m. 

5. Goldmanas, Tirkšlių g., po 1914 m. 

6. Iciko (Šiši sesers vyras), Turgavietė, po 1914 m. 

7. Izraelštamo, Akmenės g., nuo 1932 m. 

3. Leibio, prieš tiltą, Tilto g., prieš 1914 m. 

9. Mackibuckio, Turgavietė-Akmenės g. kampas, nuo 1930 m. 

10. Pekeris Mauša, Turgavietė, po 1914 m. 

11. Peisachovičius, Turgavietė, po 1914 m. 

12. Raskinas, Tirkšlių g., po 1914 m. 

13. Izraelštamo, Turgavietė, po 1932 m. 

14. Sajus, Mažeikių g., po 1914 m. 

15. Šeinas, Akmenės g., po 1914 m. 

16. Šiši, Tilto g., po 1914 m. 

17. Žarčino, Akmenės g., nuo 1918 m. 

18. Vigoderio žento, Turgavietė, po 1928 m. 

Laikrodžių, dviračių krautuvė 

1. Eizikmanas, Turgavietė (Rakuzino name), nuo 1931 m. 

Vaisių (apelsinų, citrinų, šokolado, saldainių, mielių) krautuvė 

1. Naftalinas, Turgavietė, 1928 m. [BK: Tarti maždaug taip: „Naftaalinas”]. 

Vaistai, odekolonas, kremai 

1. Dovidovičius, Turgavietė (Rakuzino name), nuo 1934 m. (laikė ir benzino kolonėlę). 

Miltų krautuvė 

1. Cyrė, Turgavietė, prieš 1914 m. 

Urmo sandėliai 

1. Alter Judes, kolonialinių prekių, Tirkšlių g., po 1914 m. (silkės, kruopos). 

2. Goldmanas, kolonialinių prekių, Tirkšlių g., po 1914 m. 

3. Kenigsbergo, geležies, Turgavietė, po 1914 m. (Aprūpino Telšius, Akmenę, Mažeikius). 

Kooperatyvas 

Įvairios prekės (netoli bažnyčios), po 1920 m. 

Arklių pirkliai 

PIRKLIAI 

1. Abe Potes (žmonių vadinamas Apkis), Akmenės g., po 1914 m. 

2. Jonas Brika, Akmenės g., po 1914 m. Pastaba: Pirko vogtus arklius ir vežė į Latviją. Taip 

buvo žmonių sakoma. 

Javų pirkliai 

1. Šeinis, Akmenės g., prieš 1914 m. 

2. Šeinis Meiškis, Akmenės g., prieš 1914 m. 

3. Šiši (žmonių vadinamas Icka Parka), Tilto g., prieš 1914 m. 

287

4. Vaksas (prie tilto), po 1918 m. 

5. Velvys, Stoties g., prieš 1914 m. 

6. Goldbergas, Mažeikių g., po 1914 m. 

Miško pirkliai 

1. Vaksas (prie tilto), po 1918 m. 

Malkų pirkliai 

1. Brika Jonas, Akmenės g., po 1914 m. 

Paukščių pirkliai 

1. Blanka, Akmenės g., prieš 1914 m. 

Skudurų pirkliai 

1. Šotlandas, Tirkšlių g., prieš 1914 m. 

Mėsininkai 

PREKYBININKAI 

1. Alsienė, Stoties g., mėsos kioskas, Turgavietė, prieš 1914 m. 

2. Giberis (sūnus), prieš špitolę, po 1914 m. 

3. Giberis Leiba (tėvas), Akmenės g., prieš 1914 m. 

4. Klafas, Pirties g., po 1914 m. 

5. Šiaulaitė (išnešiojo po namus mėsą), po 1914 m. 

6. Žūsis (Eizikmanaitės vyras), po 1914 m. 

7. Reifelis, po 1920 m. 

Puodais turguje prekiavo 

1. Paulikas, Akmenės g., prieš 1914 m. (tik Viekšniuose) 

2. Hintendorfas, Vytauto g., po 1920 m. (tik Viekšniuose) 

3. Zelikis Klafas (važinėjo po turgus ir prekiavo puodais) 

Sėklininkai (sezoninė prekyba) 

1. Alsienė, Stoties g., po 1914 m. 

2. Bružas, po 1914 m. 

3. Lungienė, Stoties g., po 1914 m. 

Silkėmis turguje prekiavo 

1. Siulkė Geršelaitė-Klafienė (žmonių vadinama „Pirtininkaite” arba Zelikiene), po 1920 m. 

2. Šiaulaitė, po 1918 m. 

Krienais prekiavo 

1. Ramanauskas, po 1918 m. 

SUPIRKINĖTOJAI 

Supirkinėjo kiaušinius Viekšnių miestelyje turgaus dienomis „Pieno Centrui” ir vežė juos į 

Mažeikius po 1920 m.: 

1. Švažas Antanas, Akmenės g. 

2. Kateiva Karolis, Vytauto g. 

288

3. Šiaulienė, Vytauto g. 

Skudurus supirkinėjo 

1. Skaris (taip buvo žmonių vadinamas senas žydas, vaikščiojęs po kaimus ir supirkinėjęs 

skudurus, šerius, arklių uodegas) prieš 1914 m. 

„BAGAMAZNINKAI” (Karabelninkai) 

1. Valeinienė, prekiavo skarelėmis, kaspinais, kartūnais, špilgomis (segėmis), veidrodžiais, 

šukomis, po 1920 m. 

2. Kazlauskienė — prekiavo skarelėmis, karoliais, špilgomis (segėmis) ir kt., po 1920 m. 

3. Voluntaitė Pranė — popierinėmis gėlėmis, paveikslais šventais (paveikslus ji apipindavo 

dirbtinėmis gėlėmis, įdėdavo į kartoninius rėmus, lyg į kokias dėžutes ir uždėdavo stiklą), prieš 

1914 m. 

4. Končius — prekiavo keptomis lėlėmis, rožančiais, maldaknygėmis, prieš 1914 m. 

5. Brazdauskas — prekiavo savo darbo saldainiais, keptomis „vištelėmis”, „pypkomis”, 

„panelėmis” ir kt. 

Krapylas pardavinėjo 

1. „Žiurkė” (taip žmonių vadinama), po 1930 m. 

1. Ružės alinė, Akmenės g., po 1920 m. 

ALINĖS 

2. Skunsmono Povilo alinė, Turgavietė, po 1930 m. 

3. Jonauskienės alinė, Stoties g., po 1920 m. 

ARBATINĖS 

1. Parapijos arbatinė, Špitolėje. Sena, iš 19 amž. ar dar senesnė. 

2. Švažienės arbatinė, Turgavietė, po 1930 m. 

3. Lozorkaičių arbatinė, Tirkšlių g., po 1914 m. 

4. Jankelio arbatinė, Tirkšlių g., prieš 1914 m. 

5. Fainbergo arbatinė, Tirkšlių g., po 1914 m. 

TRAKTIERIAI 

1. Mažuknos traktierius, Turgavietė, po 1914 m. 

2. Šepučio traktierius, po 1914 m., Akmenės g. 

VIEŠBUČIAI 

1. Garbelio viešbutis, Turgavietė, prieš 1914 m. 

2. Rubinšteino viešbutis, Mažeikių g., po 1930 m. 

„BARDAKAS” 

1. Liudvė Raudonaitė, Vytauto g., maždaug nuo 1931 m. ligi 1936 m. laikė „bardakėlį”. Čia 

ateidavo įvairios merginos, rinkdavosi vyrai nakčiai. 

Batų dirbtuvė 

ĮMONĖS. GAMYKLOS. DIRBTUVĖS 

1. Kaplano batų dirbtuvė, prieš 1914 m. Dirbo pats Kaplanas ir samdyti darbininkai. 

289

Bovelnos dažykla 

1. Rabinovičienė (žmonių „Lipke” vadinama), Akmenės g., prieš 1914 m. Dirbo 3-4 

darbininkės. 

Elektros gamyklos 

1. Lesimo — malūne, po 1920 m. 

2. Briko Jono, Papilės g. (garo variklis), po 1928 m. 

Macų kepykla 

1. Geršelienė (meistras), Akmenės g. Dirbo 3 darbininkės. 

Kepyklos 

1. Erlickio kepykla, Turgavietė, po 1918 m. 

2. Parapijos kepykla, Špitolėje, (labai sena). 

3. Veisio kepykla, Turgavietė, po 1930 m. 

4. Taujenio kepykla (netoli bažnyčios, Vilčikauskio name), po 1920 m. vėliau — Laniauskio, 

po 1930 m. 

5. Jankelio, Tirkšlių g., po 1914 m. 

Malūnas 

Malūnas pastatytas 1900 m. Prano Lengvenio, nuo 1909 m. Lesimo. 

Paukščių pešimas 

1. Blanka, Akmenės g., prieš 1914 m. Dirbo 7 moterys. 

Vilnų verpykla 

Lesimo vilnų verpykla (malūne), nuo 1925 m. Dirbo 5 darbininkai. 

Skudurų rūšiavimas 

Šotlando, Tirkšlių g., prieš 1914 m. Dirbo 5-7 darbininkės. 

Odų dirbtuvės 

1. Jono Briko, Papilės g., Nuo 1935-37 m. 

2. Kalvarijos, Akmenės g., prieš 1914 m. 

3. Reifelio, avikailių dirbtuvė, prieš 1914 m. 

Puodų dirbtuvės 

1. Jono Brikos, Papilės g., nuo 1935-36 m. 

2. Hintendorfo, Akmenės g., nuo 1930 m. 

3. Iršo Gindės, Akmenės g., prieš 1914 m. 

4. Pauliko, Akmenės g., prieš 1914 m. 

5. Ružės, Akmenės g., prieš 1914 m. 

6. Šij Michel (žmonių vadinamas „Šikis”), Vytauto g., prieš 1914 m. 

7. Urvikio ir Spingio, Puodininkų g., nuo 1932 m. 8. Kristino, Akmenės g., prieš 1914 m. 

9. Volunčiaus, Papilės g., prieš 1914 m. 10. Pakalniškio, Puodininkų g., prieš 1914 m. 

Saldainių dirbtuvė 

1. Valiulis, Vytauto g., nuo 1928 m. Dirbo meistras ir 9 darbininkės. 

2. Brazdauskas — dirbo saldainius ir pats pardavinėjo po turgus. 

290

Vilnų karšykla 

1. Lengvenio (žmonių vadinamo „Vilnašukiu”), prieš 1914 m. vėliau karšyklą perėmė Bružas. 

Limonado dirbtuvė 

1. Gordono, netoli Turgavietės, apie 1930 m. 

Įvairūs verslai 

1. Turėjo namus, išnuomojo butus ir iš to gyveno. Pvz. Zavadskis, Vytauto g., Kazlauskienė, 

Vytauto g. 

2. Daugelis priimdavo gyventi mokinius, virė jiems valgyti. 

3. Daug buvo verpėjų. 

4. Daug buvo mezgėjų, kurios megzdavo pirštines, kojines. 

5. Senesnės moterys ir paaugliai plėšydavo plunksnas. 

6. Tarnaitės, kurios tarnaudavo pas turtingesnius žydus ir ponus. 

7. Virėjos, kepėjos, kurios eidavo per kaimus virdamos, kepdamos baliams, vestuvėms ir t.t. 

8. Miestelio ūkininkai samdydavo moteris daržams ravėti ir kt. darbams. 

KAS DAR BUVO VIEKŠNIŲ MIESTELYJE 

Bažnyčia — 4 kunigai, vargonininkas, zakristijonas. 

Zakrastijonas Virkutis prieš 1914 m. 

Perminas Kazimieras, po 1914 m. 

Dovydauskis Domas, zakrastijono padėjėjas. 

Perminas Povilas, zakrastijono padėjėjas. 

Cerkvė — popas. 

Sinagoga — rabinas. 

Paštas — pašto viršininkas. 

Laiškininkai: Juodeikis, prieš 1914 m., Senkus nuo 1935 m., Mikalauskas, nuo 1935 m. 

Keturklasė mokykla. Pradžios mokykla. 

Skaitykla, po 1920 m. Vedėja Zosė Perminaitė, vėliau — Ona Jaskūnaitė. 

Policija. 

Monopolis, po 1920 m. Vedėjas Radvila. 

Antstolis (Kučka), po 1920 m. 

Gydytojai 

Biržiška, prieš 1914 m. 

Glikmanaitė, Glikmanas, Rakuzinas, Pačerinskis, Gelfandas, po 1920 m. 

Felčeriai 

Butkus, Lengvenis Marcijonas, Zarcinas — po 1914 m. 

Akušerės 

Rivinskienė, po 1914 m. 

Laniauskienė, po 1930 m. 

291

Viekšnių miestelyje po 1920 m. buvo 4 salės 

1. Parapijos, 

2. Gordono, 

3. Kooperatyvo, 

4. Mokyklos. 

1969 M. PUODININKAI VIEKŠNIUOSE 

Puodų dirbtuvės: Gordono salėje ir Šij Michel („Šikio”) Vytauto g. 

Puodininkais dirba 

1. Lizis (Aloyzas) Šliažas. 

2. Vilimas [Albertas]. 

3. Vilimienė [Stasė]. 

4. Pakalniškis Jokūbas. 

5. Pukinskis Leonas. 

6. Mockus Stasys. 

7. Mockus Romualdas. 

Glazūravimo meistrai 

1. Skerstonaitė [Stasė]. 

2. Ramanauskaitė-Šliožienė. 

3. Giedraitė Juzė — dekoruotoja. 

Degikais dirba 

1. Vainauskienė [Stefanija]. 

2. Ūdra [Povilas]. 

3. Balvočius. 

II. Žemaičių valgiai ir šis tas daugiau apie vieną žemaitį [Aprašyta 1971 m. gruodžio 27— 

28 dienomis]: 

Aš, Amelija Lengvenytė-Urbienė, šio aprašo pateikėja, esu Vincento Juodeikio anūkė. Mano 

motina Monika Juodeikytė-Lengvenienė dėl šeimyninių priežasčių nuo 1912 m. iki 1914 m. karo 

su vaikais gyveno Zaventėje. Mano tėvas per karą pasitraukė į Rusiją, o mes visi pasilikome. Iš 

Rusijos jis sugrįžo 1919 m., mirė 1922 m. 

Motina gyveno Viekšnių miestelyje, o aš augau ir gyvenau pas senolį. Kai pradėjau mokytis, 

gyvenau pas motiną, bet visas atostogas, šventes ir laisvas dienas praleisdavau Zaventėje. Dėl 

šeimyninių priežasčių teko 1923-24 m. iš senolio kiemo vaikščioti į Viekšnių vid. mokyklos II-ją 

klasę. Vėliau, mokydamasi Šiauliuose (gimnazijoje) ir Kaune (universitete), visas atostogas 

praleisdavau senolio šeimoje. Ištekėjusi ryšių su tėviške nenutraukiau. Per vasaras su šeima 

vasarodavau. Ir dabar dažnai aplankau savo tetutę Antaniną Žvirzdinienę-Juodeikytę, 

tebegyvenančią Zaventėje. 

Šiame apraše duodu medžiagą, imtą iš gerai man pažįstamos aplinkos, iš gyvų žmonių, dalinai 

iš savo atsiminimų. Čia aprašau: 

1. Vincento Juodeikio (savo senolio) kiemą. 

2. Jono Bukonto (savo pusbrolio, artimiausio senolio kaimyno) kiemą. 

3. Augustino Gužauskio (savo brolienės tėvo) kiemą. 

4. Antano Šauklio [kiemą]. (Anastazija Jankienė-Šauklienė dabar gyvena Zaventėje ir karšina 

mano tetutę Antaniną Juodeikytę-Žvirzdinienę). 

292

Valgio gaminimą smulkiai aprašiau Vincento Juodeikio kiemo apraše. Kitų kiemų aprašuose, 

kur valgis taip pat buvo gaminamas kaip ir mano senolio kieme, neaprašinėjau. Jeigu buvo kokių 

skirtumų, tai tuos atvejus ir pažymėjau. 

1. Vincento Juodeikio kiemas Zaventės kaime. Kur ir kaip valgė šeimyna. Valgio 

gaminimas. Valgymo laikas. Valgiai: Košės. Ką valgė su košėmis. Kaip reikia košę valgyti. 

Bulbiniai valgiai. Miltiniai valgiai. Juka. Burokai. Lapynė. Rūgštynės. Kopūstai. Pupos. Žirniai. 

Ridikai. Sėtiniai. Cebulės. Grybos. Agurkai. Medus. Švenčių valgiai. Iškilmių valgiai. Valgiai per 

talkas. Mėsa. Pienas. Kiaušiniai. Duona. Pyragas. Ragaišis. Alus. Degtinė. Vynas. Arbata. Kava. 

Agurkai. Burokai. Kopūstai. Grybos. 

2. Jono Bukonto kiemas (šeima) Kegrių kaime. [Užrašyta iš Jono ir Onos Bukontų 1971 m. 

gruodžio 20 dieną]. — Tekste: 

Jonas Bukontas žemės turėjo 27 ha. Dirbamos — 15 ha, kita žemė — ganyklos, pievos ir 

miškas. Jono Bukonto kiemas yra tas pats kiemas, iš kurio yra kilę daktaras Domininkas 

Bukontas, kunigas Kazimieras Bukontas ir vaistininkas Antanas Bukontas. (Antanas buvo vedęs 

rusę ir tėviškėje nebesilankydavo). Jono Bukonto tėvas, taip pat Jonas Bukontas, žuvo 1914 metų 

kare. Šeima: Ona Bukontienė, gim. 1877 m., mirusi 1968 m. Jonas Bukontas, gim. 1906 m. 

Povilas Perminas, miręs 1933 m. Antanas Glodenis, miręs 1944 m., turėdamas apie 92 m. (Onos 

Bukontienės motina buvo Morta Glodenytė-Šarkienė. Antanas Glodenis buvo aklas, apako 18 

metų). [...]. Povilas Perminas ūkyje buvo gaspadorius. Jonas Bukontas 1933 m. vedė Oną 

Vaitkutę, gim. 1908 m., ir augino dukterį Adzę, gim. 1934 m., sūnų Joną, gim. 1939 m., ir dukterį 

Janę, gim. 1943 m. Jono Bukonto trobėsiai visi per 1914 metų karą sudegė. Atsistatė per keletą 

metų. [...]. Nuo 1951 m. spalio 2 d. visa šeima gyveno Usūrijoje iki 1958 m. spalio mėn. 18 d. 

Grįžę dirbo kolūkyje. Nuo 1965 metų pensininkas (II-os grupės invalidas). — [Toliau tekste: 

apie valgymą, valgius]. 

3. Augustino Gužauskio kiemas (šeima) Adomiškių dvare. [Užrašyta iš Stasės 

Lengvenienės 1971 m. gruodžio 27 d.]. — Tekste: 

Gužauskių šeima iki dvaro išdalinimo buvo kumiečiai Adomiškių dvare, kuris priklausė 

Medemrodės dvaro savininkui Vladimierui Zubovui. Kai Adomiškių dvaras buvo išdalintas 

naujakuriams, Gužauskių šeima gavo 11 ha žemės. Dirbamos žemės buvo 6-7 ha. — [Toliau 

tekste: apie valgymą, valgius]. 

4. Antano Šauklio šeima Raudėnuose, Pėžų dvare. [Užrašyta iš Anastazijos Šauklienės- 

Jankienės 1971 m. gruodžio 28 d.]. — Tekste: 

Antano Šauklio tėvai buvo Pavirvytės dvaro kumečiai. Pats Antanas Šauklys mokėjo 

lenkiškai. Su šeima gyveno ir dirbo Raudėnuose, Pėžų dvare. Dvaras priklausė Domkui. Šiame 

dvare Antanas Šauklys buvo ūkvedys. Be to, jis dar buvo geras medžiotojas. 

Anastazija Tukaitė-Šauklienė-Jankienė, gim. 1905 m., yra kilusi iš Ramoniškių kaimo, kur jos 

tėvai turėjo 10 ha žemės. Ji už Šauklio ištekėjo 1924 m. Mirus vyrui (1937 m.), ji 1957 m. 

ištekėjo už Stepono Jankaus, gim. 1902 m., kilusio iš Tučių kaimo. [...]. Į Zaventės kaimą 

atsikėlė 1963 metais. — [Toliau tekste: apie valgymą, valgius]. 

5. Šis tas daugiau apie Vincentą Juodeikį ir jo kiemą. Zaventės kaimas. Vincento 

Juodeikio ūkis. Gyvulių ganymas. Sodyba. Trobesiai: Troba: kamara, alkierelius, prasčioji troba, 

gonkos, geroji priemenė, kaminas, prasčioji priemenė, troba (gerojoje pusėje), alkierelius, geroji 

troba, gerasis alkierius, 3 skladeliai. Ant trobos. Klėtis: klėtis, geroji klėtis. Kiaulių kūtelė. Reja 

(klojimas, kluonas): peludės, duoba, pati reja. Daržinė. Pirtis. Kalvė. Stalernė. Gyvulių kūtė: 

laidaras, vazaunė, avių kūtelė, šieno daržinė, karvių kūtė, dobilų daržinė, arklių kūtė, vaikių 

klėtelė, kiaulių kūtelė. Klėtelė ant sklepo: mergių klėtelė, Uršulėlės klėtelė. Sklepas. 

Talkos: Žlugčio talka. Mėšlavežis. Kūlimas. 

293

Urbienė Amelija. Kūlimas // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI. Aplankas 

Nr. 1 // Aplankas yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Tekste: 

Kūlimas 

Javų kulti senolis prašė talkon iš Zaventės kaimo šiuos kiemus: Jono Pargauskio, Daniaus 

Kazlauskio, Balvočiaus, dėdės; iš Kegrių kaimo: Bukonto, Baltučio, Kugrio ir Liauksmino. Jeigu 

talkininkų būdavo maža, samdydavo iš miestelio. 

Kuliamąją mašiną ir dampį senolis turėjo savo. Pats senolis buvo mašinista, bet kitur kulti su 

mašina nevažinėjo. Su mašina kulti važinėjo dėdė, kuris taip pat buvo mašinistas. 

Per kūlę buvo maždaug šitiek žmonių: 

Vyrų: 

1 — leidėjas, kuris leido javų pėdus į kuliamąją mašiną, 

1 — keščių kirtėjas, 

4 — keščių nešėjai, 

1 — prie pelų, 

2 — prie grūdų. 

Moterų: 

1 — ant stalelio. Tai buvo pats garbingiausias moters darbas — pjaustyti javų pėdams ryšius 

(grįžtes) ir padavinėti leidėjui. 

3-4 vertėjos; jos vertė nuo rinkio pėdus žemyn. 2-3 vertė, 1 padavinėjo tai, kuri pjaustė ryšius. 

2 — prie šiaudų („prie uodegos”) šakėmis (medinėmis) atstūmė šiaudus toliau nuo mašinos. 

3-4 ant šiaudų. Jeigu šiaudus kišo ant kūtės arba dėjo į daržinę, reikėjo primurdyti 

pariestinius, prikrauti šiaudų ligi pat čukuro, tai ant šiaudų ir daugiau žmonių būdavo. 

Į žagą šiaudus kraudavo arčiau rejos, tada šiaudus krauti padėdavo keščių nešėjai ir keščių 

kirtėjas. 

Vasarojų kuliant, miežius redeliojo. (Ar redeliojo avižas — neatmenu). Prie redelių stovėjo 4 

moterys ir krintančius iš mašinos šiaudus rankomis kratė ant redelių; tokiu būdu iš šiaudų 

atskirdavo pelus. 

Redelės: Iš lentų sukaltas rėmas, kaip ir kokia dėžė kiauru dugnu (2 m ilgio, 1 m pločio — 

maždaug). Dugnas išpintas drotimis (vėlomis) langeliais (20 cm x 20 cm ). Toji dėžė stovi ant 

keturių kojų tokiame aukštyje, kad nebūtų sunku šiaudus rankomis kilnoti ir rankos nevargtų, 

nereikėtų pasilenkti. 

Iškultus miežius (grūdus) perleisdavo dar kartą per mašiną — nukulstydavo. 

Talkininkai susirinkdavo anksti, prieš pusrytį. Jeigu viskas būdavo rejoje sutvarkyta, tai ir 

kulti pradėdavo prieš pusrytį. 

Kai ateidavo valgymo metas, mašinistas sušvilpdavo ir mašiną sustabdydavo. Prie darbo taip 

pat švilpiu sušaukdavo. 

Pusryčiams valgė košę su pienu ir taukais. 

Pietums — viralas su mėsa. 

Pavakariams — pienas, kava, sūris, varškė, sviestas, duona, pyragas (iš pitlevotų antrininkų 

miltų). Jei likdavo mėsos nuo pietų, tai ir tos duodavo. 

Vakarienė — makaronai su pienu, duona, pyragas, sviestas. 

Po vakarienės — patalkė. Muzikantai — dėdė ir Antanėlis. Dėdė grojo smuiku, Antanėlis 

smuiku arba klarneta. Šokdavo gerosios trobos pusėje — troboje (ne gerojoje troboje). 

Šokiai: kadrilius, pampaljonis, polka, „Noriu miego”; vėliau — suktinis, vengierka, 

krekoviakas. 

Žaidimai: „Velu velu kapalošą”, „Bružau, ū!”, „Panedėlio dieną”, „Žiedą dalyti”, „Žiužį 

mušti”, „Avižėles pirkti”. 

Rateliai: „Oi bernuži, bernuži!”, „Kaip gražiai žydi rožių laukas”, „Žilvytis”. 

Senolio kieme buvo paprotys, kad per talkas senolio kiemas nunešdavo šviežio pieno Bukonto 

ir dėdės kiemui. Nešdavo per pietus. Paprastai pieną nešdavo piemuo ar piemenė. Jeigu talka 

būdavo pas senolį, tai pieno atnešdavo Bukonto ir dėdės kiemas. 

294

Atnešęs sakydavo: „Gaspadinė siuntina”. Pieną išpylus ir kibirą išplovus, grąžinant buvo 

sakoma: „Prašom savo gaspadinei už pieną padėkavoti”. 

Švaros palaikymas: Prausimasis. Pirtis. Braukymas. Parazitai. 

Apdaras ir apavas. 

Galvos apdangalas. 

Pirštinės. 

Pančiakos. 

Apavas. 

Papuošalai. 

Uršulėlės kraitinė skrynia. 

Nėra namų be dūmų. 

Kas ir ko mane Zaventėje išmokė. 

Ką turim iš Zaventės. 



pat turinyje: 

1. Dažymas: Kaip dažyti linus, vilnas augaliniais dažais. [Aprašyta 1972 m. rugpjūčio 

19—22 dienomis]. 

2. Viekšnių miestelio audėjos: Aprašytos 3 audėjos. Ką ir kaip audė, kiek uždirbo. [Aprašyta 

1972 m. rugpjūčio 19—22 dienomis]. 

3. Kaimo kriaučius: Kur ir kaip išmoko amato. Kriaučius pas gaspadorių. Kaip mokė zelnį 

siūti. Ką siuvo rankomis. Kaip nuimti mierą (be centimetro). Kokius drabužius siuvo. Uždarbis. 

Fasonai. Medžiagos. [Aprašyta 1972 m. rugpjūčio 19—22 dienomis]. 

4. Kas ir kaip šaukdino ant turgaus Viekšnių miestelyje. [Aprašyta 1972 m. rugpjūčio 


5. Kas ir kokia proga dovanojo abrūsą, stuomenį. [Aprašyta 1972 m. rugpjūčio 19—22 

dienomis]. 

6. Žemaičių samdiniai: Vaikis Žemaitijoje. Samdinys žemaitis Latvijoje. Mergė Žemaitijoje. 

Piemuo Žemaitijoje. [Aprašyta 1972 m. rugpjūčio 19—22 dienomis]. 

7. Kaip dirbamas molinis puodas: Urvikio puodų dirbtuvė ir darbininkai. Iš kur ir kaip 

kasamas molis. Kaip molis paruošiamas puodų sukimui. Puodams sukti varstotas. Kur sustatomi 

išsukti puodai. Puodų dailinimas. Puodų džiovinimas. Kokius indus dirbo. Paliavojimas: paliava, 

paliavos sudėtis, paliavos spalvos, paliavotų puodų džiovinimas. Kokie puodai ir kokia spalva 

buvo paliavojami. Puodų degimas: pečius, pečiaus pakura, pečiaus liuktai, pečiaus užpakalis. 

Pečiaus degimas. Kaip pakrauti pečių. Uždarbis. [Aprašyta 1972 m. birželio 9 dieną]. 

8. Vilnos. [Aprašyta 1972 m. rugpjūčio 20—22 dienomis]. 

9. Kanapiai. [Aprašyta 1972 m. rugpjūčio 20—22 dienomis]. 

10. Šotlando autskarinė. [Aprašyta 1972 m. rugpjūčio 20—22 dienomis]. 

11. Kalvarato dalys. [Aprašyta 1972 m. rugpjūčio 20—22 dienomis]. 

12. Staklės. [Aprašyta 1972 m. rugpjūčio 20—22 dienomis]. 

295

13. Viekšnių miestelio žvejys: Kur žvejojo miestelio žvejys. Kokias žuvis sugaudavo. Kaip 

gaudė žuvis. Su kuo gaudė žuvis. Kaip dirbamas bučius. Kaip gaudė vėžius. Kada žuvis kimba. 

Su kuo ir kokias žuvis gaudo. Kur ir kokią žuvį reikia žvejoti. [Aprašyta 1972-06-17]. 

14. Kaip pasistatyti trobą: Įrankiai. Darbas nuo pudamento ligi stogo uždengimo, pečiaus 

pamūrijimo, langų, durų ir kt. sudėjimo, apmušalais išklijavimo. [Aprašyta 1973-10-28]. 

15. Žemės ūkio darbai: Arimas. Trąšos. Volijimas, nuvalkiojimas. Ką po ko sėjo. Kada sėjo. 

Kaip sėjo. Biržiojimas. Žirniai. Avižos. Miežiai. Rugiai. Dobilai. Timutės. Bulbės. Šienapjūtė. 

Rugiapjūtė. Kūlimas ir vėtymas. [Aprašyta 1973-06-14]. 

16. Kaip Viekšniuose audė škaplierius ir dirbo rožančius. [Aprašyta 1973-06-13]. 

17. Kaip išdirbti avies kailį: Raugas. Džiovykla. Rigavojimas. Įrankiai. Kailių dažymas. 

[Aprašyta 1973-10-30]. 

18. Kaip išsikasti šulnį: Kaip surasti vietą. Įrankiai. Rentinių suleidimas. Šulnies valymas. 

Kaip iškasti medinę šulnį. Rentinys. Svirtis. Kibiras. Seno rentinio pakeitimas nauju. [Aprašyta 

1973-06-20]. 

19. Kaip pasistatyti pompą: Kaip nužievinti balkį. Kaip gręžti. Įrankiai. Pompos ausys, 

klapanas, kibirėlis. Rina. Kaip pakeisti naują klapaną, kibirėlį. [Aprašyta 1973-06-18]. 



pat turinyje: 

1. Ledai Viekšnių miestelyje: Kaip dirbo ledus. Įrankiai. Kur pardavinėjo. Kokius ledus 

dirbo. Receptas. Ledų kainos. Iš Juozo Praspaliauskio, gim. 1904 m., gyv. Viekšniuose, 

Akmenės g. 53 nr., 1973 m. spalių mėn. 31 d. užrašė Amelija Urbienė. 

2. Švažai — kontrabandininkai, knygnešiai, revoliucionieriai. Iš Emilijos Švažaitės- 

Balsienės (1896) ir Antano Švažo (1895), gyv. Viekšniuose, užrašė 1973 m. birželio 17 d. 

Amelija Urbienė. 

3. Apie orą: Spėjimai apie orą iš paukščių, gamtos reiškinių. Iš Stepono Jankaus (1902), gyv. 

Akmenės raj. Zaventės km., užrašė 1973 m. birželio 20 d. Amelija Urbienė. 

4. Apie daržoves: Kada sėti daržoves. Iš Stasės Lengvenienės (1915), gyv. Viekšniuose, 

Vytauto g. 34, 1973 m. birželio 17 d. užrašė Amelija Urbienė. 

5. Paukščiai: Vištos. Perinimas. Lesinimas. Pirmą kartą viščiukus į lauką išnešant — burtai. 

Vištų gydymas. Žąsys. Antys. Kalakutai. Paukščių šaukimas. Prietarai. Iš Anastazijos Jankienės 

(1905), gyv. Zaventės km., Viekšniai, Akmenės rajonas, ir Stasės Lengvenienės (1915), gyv. 

Viekšniuose, Vytauto g. 34, 1973 m. birželio 18 d. užrašė Amelija Urbienė. 

6. Gyvuliai: Arkliai. Pašaras. Kaustymas. Priežiūra. Arklių ligos. Gydymas. Arklių vardai. 

Prietarai. Avys. Avių ligos. Gydymas. Karvės. Prietarai išgenant pirmą kartą į ganyklą. Pašaras. 

Karvių ligos. Gydymas. Karvių melžimas. Karvių vardai. Veršeliai. Girdymas. Kiaulės. Jovalas. 

Paršeliai. Šėrimas. Kiaulių ligos. Gydymas. Prietarai. Iš Anastazijos Jankienės (1905), gyv. 

Viekšnių m., Zaventės km., Onos Bukontienės (1908), gyv. Viekšnių m. Kegrių k., Stasės 

Lengvenienės (1915), gyv. Viekšniuose, Vytauto g. 34, 1973 m. birželio 20 d. užrašė 

Am. Urbienė. 

7. Papildymas prie aprašo „Kaip išdirbti avies kailį”, užrašyto 1973 m. spalių mėn. 30 d. 

(Aplankas Nr. 2). Užrašė 1974 m. spalių mėn. 13 d. Am. Urbienė iš Adomo Skerstono, gyv. 

Viekšniuose, Akmenės g. 

8. Viekšnių miestelio šiaučius Juozas Koukšta: J. Koukštos biografija. Darbo įrankiai. Batų 

taisymas. Batų dalių pavadinimas. Batų fasonas. Materijolas batams siūti. Kaip nuimti bato 

296

mierą. Bato siuvimas. Kaip padirbti aukštą kulnį. Iš Juozo Koukštos, gyv. Viekšniuose, Minajevo 

18, 1974 metais liepos mėn. 11 d. užrašė Am. Urbienė. 

9. Kaip išdirbti skūrą: Darbo eiga. Raugas. Kaip skūras raugina. Džiovykla. Įrankiai. Iš 

Adomo Skerstono, gyv. Akmenės r., Viekšnių m., Akmenės g. 51, 1974 m. liepos mėn. 7 dieną 

užrašė Am. Urbienė. 

10. Viekšnių miestelio muzikantas Ignas Balčiūnas: Kaip Balčiūnas remontavo ir dirbo 

muzikos instrumentus. Iš Igno Balčiūno, Akmenės raj., Viekšnių m., Ugniagesių g. 6, 1974 m. 

liepos 10 d. užrašė Am. Urbienė. 

11. Viekšnių miestelio blėkininkas: Ką dirba blėkininkas. Įrankiai. Iš Adomo Butos (1910), 

gyv. Viekšniuose, Vytauto g., 1974 m. liepos 12 d. užrašė Am. Urbienė. 

12. Viekšnių miestelio kalvis Domas Stonkus: Kalvio biografija. Jo mokiniai (gižiai). Gižio 

darbas kalvėje. Kalvio darbo laikas. Kalvio drabužiai. Jo sodyba. Kalvė. Kalvės inventorius. 

Darbo įrankiai. Cinavimas. Litavimas. Kiek reikia laiko kuriam darbui. Uždarbis. Kaip 

užgrūdinti plieną. Metalo suvirinimas. Ratai. Ką D. Stonkus yra padirbęs. Iš Domo Stonkaus, 

gyv. Akmenės r., Viekšnių miestelyje, Marytės Melninkaitės g. 8, 1974 m. liepos mėn. 12-13 d. 

užrašė Am. Urbienė. 

13. Viekšnių miestelio klumpininkas ir medpadžių meistras Juozas Laucius: Meistro 

biografija. Kaip dirba klumpius. Įrankiai. Klumpis. Kaip dirba medpadžius. Iš Juozo 

Laucevičiaus, gyv. Akmenės r., Viekšnių m., Papilės g. 47, 1974 metais liepos mėn. 9 d. užrašė 

Am. Urbienė. 

14. Kas dirba Viekšnių miestelyje kubilus ir bačkas: Materijolas. Įrankiai. Kaip padirbti 

kubilui dugną. Iš Antano Lukošiaus, gyv. Akmenės raj., Viekšnių m., Minajevo g., 1974 metais 

liepos mėn. 5 d. užrašė Am. Urbienė. 

15. Jomarkai ir turgai Viekšnių miestelyje. Iš Juozo Praspaliauskio, gyv. Viekšniuose, 

Akmenės g. 54, Emilijos Balsienės, gyv. Viekšniuose, Tarybų g. ir iš savo atsiminimų 1974 m. 

liepos 8 d. užrašė Amelija Urbienė. 

16. Pintinis [pyragas]. Iš Emilijos Balsienės ir Emilijos Praspaliauskienės, gyv. Viekšniuose, 

1974 metais liepos mėn. 8 d. užrašė Am. Urbienė. 

17. Darželio gėlių vardai. Iš Viekšnių moterų 1974 m. liepos 10—14 d. užrašė Am. Urbienė. 

18. Grybų vardai. 1975 m. spalių mėn. 3 d. užrašė A. Urbienė. 

19. Viekšnių miestelio šunų, kalių, katinų ir kačių vardai. Vardus padėjo surinkti Erika 

Praspaliauskaitė (gim. 1960 m.), gyv. Viekšniuose, Akmenės g. 1973 m. lapkričio 3 d. užrašė 

Am. Urbienė. 

20. Kaip Viekšnių miestelio žemaičiai pakeičia vyrų ir moterų vardus. Iš Viekšnių 

miestelio gyventojų 1974 m. spalių mėn. 20 d. užrašė Am. Urbienė. 

21. Stebuklingoji Kegrių miško pušis. [Taip pat apie Volskio ir Baltučio kryžius]. 1974 m. 

liepos mėn. 10 d. užrašė Am. Urbienė. 

22. Naujųjų Metų būrimai. Iš S. Baškienės (apie 75 m.), St. Lengvenienės (gim.1915 m.) ir 

Marijos Peštenytės (gim. 1910 m.), gyv. Viekšniuose, surinko ir užrašė 1974 metais spalių mėn. 

19 d. Am. Urbienė. 

23. Žydų vardai. Iš Viekšnių miestelio gyventojų užrašė 1974 m. spalių 20 d. Am. Urbienė. 

24. Sapnai ir sapnų aiškinimai. Iš Viekšnių m. žmonių užrašė Am. Urbienė 1974 m. spalių 

mėn. 20 d. 

25. Kaip reikia kartas mesti. Apie kartų metimą užrašė Am. Urbienė 1974. XI. 5. 

297



pat turinyje: 

1. Kaip ir kuomet reikia rinkti žoleles gydymui. 

2. Kokios žolelės ką gydo. Aprašytas gydymas žolelėmis nuo „aguonos” ligi „žvaginėlių”. 

Kokias gydo ligas. Įvairūs patarimai, pamokymai, burtai ir kt. (158 aprašai). 

3. Kokias ligas kaip gydo ir kuo gydo. Aprašyta gydymų, patarimų ir kt. (330 aprašų). 

4. Ką gydo krupis. (7 aprašai). 

5. Ką gydo gyvatė. (6 aprašai). 

6. Ką gydo varlė. (3 aprašai). 

7. Ką gydo siurbelės, mielės, druska. (7 aprašai). 

8. Pirmoji pagalba. (32 aprašai). 

9. Braukymas: Aprašyta, kaip masažuoti žmogaus kūną susirgus ir norint sveikam ir jaunam 

atrodyti. 

10. Nėštumas: Patarimai ir prietarai nėštumo metu. (9 aprašai). 

11. Gimdymas: Patarimai prieš gimdymą. (4 aprašai). 

12. Gimdyvės priežiūra. (2 aprašai). 

13. Naujagimis ir jo priežiūra: Patarimai. (5 aprašai). 

14. „Bobutės” pareigos. 

15. Pamokymai ir patarimai moterims: Kada vaiką atjunkinti. Kad akys būtų sveikos. 

Persileidimas. Mėnesinės. Kaip pasigimdyti vaikelį ar mergelę. Kaip sužinoti, kiek vaikų gimdys 

moteris. Kaip sužinoti, kokį vyrą gausi. Kaip atkratyti vyrą nuo kitos moters. (30 aprašų). 

16. Kaip prisivilioti vyrą. (19 aprašų). 

17. Pamokymai, patarimai, paaiškinimai. (14 aprašų). 

18. Įvairūs patarimai, pamokymai, paaiškinimai. (70 aprašų). 

19. Gyvulių ir paukščių gydymas. (45 aprašai). 

20. Pamokymai ir patarimai laikant paukščius, gyvulius. (24 aprašai). 

21. Paukščių gydymas. (8 aprašai). 

22. Apžadai. 

23. Kaip išnaikinti nepageidaujamus įnamius: Kaip išnaikinti utis, blusas, blakes, kandis, 

svirplius, prusokus, tarakonus, musis, peles, žiurkes, skruzdis. (21 aprašas). [Užrašyta 1977 

metais]. 

24. Gydymas žolelėmis: Patarimai, pamokymai. (63 aprašai). [Užrašyta 1978 metais]. 

25. Gydymas, patarimai, pamokymai. (52 aprašai). [Užrašyta 1980 metais]. 

26. Įvairūs patarimai, pamokymai, gydymas. (17 aprašų). 

27. Saulės, mėnesio ir kitų gamtos reiškinių įtaka gydant bei dirbant darbus — 

pamokymai, patarimai, burtai ir kt. (33 aprašai). [Užrašyta 1981 metais]. 

28. Ką gydo krupis. (6 aprašai). 

29. Ką gydo su myžalais. (7 aprašai). 

30. Su kuo ir kaip gydė kitas ligas. (38 aprašai). 

31. Kaip gydyti gyvulius. (3 aprašai). 

298

32. Patarimai. (3 aprašai). [Užrašyta 1982 metais]. 

33. Kaip gydyti įvairias ligas. (8 aprašai). 

34. Kaip nuleisti kraują. [Užrašyta 1983 metais]. 

35. Kaip gydyti įvairias ligas. (8 aprašai). [Užrašyta 1984 metais]. 

36. Kaip gydyti įvairias ligas. (3 aprašai). 

37. Liaudies medicina, patarimai ir pamokymai. (37 aprašai). [Užrašyta 1980 m. gegužės 

15 dieną traukinyje Vilnius—Mažeikiai iš Viktorijos Miškinienės]. 

38. Sąrašas — kam duoti „Liaudies medicinos” aprašai. 



pat turinyje: 

1. Kaip alų daryti: Salykla. Kaip džiovina salyklą. Mielės. Apyniai. Indai alui daryti. 

Bačkos. Kiek reikia apynių ir mielių alui. Alaus darymas. Kaip paruošti tekinimui kubilą. Kaip 

paruošti apynius alui. Kaip užduoti gyvenimą. Kaip daro antrininką alų. Kaip daro tretininką alų. 

Kaip košia alų. Saladynai. [Aprašyta 1975-06-18—25 ir 1975-10-2—5]. 

2. Bačkų meistras [Antanas Baltutis Kegrių kaime]: Ką meistras yra padirbęs per savo 

gyvenimą. Kokią teritoriją aptarnavo. Įrankiai. Kaip dirba bačkas. Kaip sustato bačką. Kaip 

bačką virina. Kaip bačką lenkia. Kaip įdeda dugną. [Aprašyta 1975-06-18—25 ir 1975-10-2—5]. 

3. Kaip suplūkti molinę aslą: Kaip pažinti, ar molis riebus, ar liesas. Kaip pataisyti vietą 

trobai, kur bus asla plūkiama. Įrankiai. Kaip plūkia aslą. Kaip džiovina aslą. Ką reikia daryti, kad 

asla džiūdama nesproginėtų. Žinios apie patį meistrą. [Aprašyta 1975-06-18—25 ir 1975-10-2— 

5]. 

4. Duobos pečius. [Aprašyta 1975-06-18—25 ir 1975-10-2—5]. 

5. Kaip audžia kamilką. [Aprašyta 1975-06-18—25 ir 1975-10-2—5]. 

6. Viekšnių miestelio ir jo apylinkės patrūbočiai. [Aprašyta 1975-06-18—25 ir 1975-10- 

2—5]. 

7. Viekšnių melnyčios istorija. [Aprašyta 1975-06-18—25 ir 1975-10-2—5]. 

Urbienė Amelija. Viekšnių melnyčios istorija / 1975 metų aprašas // Urbienė Amelija. 

Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 5. — P. 27—31 // VVB, VM. — Tekste: 

„Viekšnių melnyčia pamūryta iš raudonų plytų. Baigta statyti 1897 metais. Ją pastatė 

Pranciškus Lengvenis (1855—1922). [...]. Pranciškus Lengvenis buvo Milių kaimo ūkininko 

sūnus. [...]. Kai statė melnyčią, supylė pylimą ir užtvenkė Ventą. Pakilęs Ventoje vanduo 

apsemdavo Zaventės kaimo ūkininkų Jurciaus, Pargauskio, Vincento Juodeikio (sūnaus), 

Vincento Juodeikio (tėvo) ir Kegrių ūkininko Jono Bukonto žemes. [...]. 1897 m. melnyčioje 

buvo įtaisytos dvejos girnos, šatrus, petlius ir pastatytos milui velti mašinos. [...]. 1909 m. 

kunigas Velavičius savąją melnyčios pusę pardavė žydui Lesimu. Pr. Lengvenis savąją pusę tam 

pačiam žydui išnuomavo. Lesimas supirko vekselius. Pr. Lengvenis neturėjo pinigų vekseliams 

apmokėti, buvo paduotas į teismą ir pripažintas neišsimokančiu skolininku. Neišsimokantis 

skolininkas turėjo sėsti į kalėjimą. Žinoma, Pr. Lengvenis šito nenorėjo, todėl 1911 m. pasitraukė 

į Vokietiją, kur išbuvo ligi 1914 metų. Grįžo prieš pat karą. Rusai, iš miestelio atsitraukdami, 

išvežė visus žydus. Atėję vokiečiai „į melnyčią pastatė Pr. Lengvenį”. [...]. Kai miestelį vėl rusai 

atkovojo, Pr. Lengvenis buvo pakaltintas, kaip „špijonas” suimtas ir išvežtas. Kalėjime, kur 

sėdėjo ligi pat revoliucijos, gavo džiovą. Grįžo 1919 m. ir 1922 metais pasimirė. [...]. Nuo 

1915 m. ligi 1917 m. melnyčią valdė Monika Lengvenienė. 1918 metais Lesimas perėmė 

melnyčią. Po 1920 m. įtaisė valcus, 1925 m. vilnų karšyklą (pastatė vilnoms šukuoti mašinas), 

299

įrengė vilnų verpyklą ir milo velyklą. Be to, po 1928 m. pradėjo tiekti visam miesteliui elektrą. 


vokiečių valdžia. Ji iš melnyčios išvežė vilnų šukavimo ir verpimo mašinas. [...]. Pirmame aukšte 

— melnyčios įrengimai ir „žmonių troba”. [...]. Antrame aukšte — girnos, šatrus, petlius ir 

gyvenamosios patalpos (2 kambariai ir virtuvė). Šalia atskiras kambarys meistrui ir gižiams. [...]. 

Tretysis aukštas — bėlingis. „Ant bėlingio” didžiulis ratas maišams iš apačios į bėlingį sutraukti. 

[...]. Dabar melnyčioj yra dvejos girnos, šatrus, valcai, petlius. [...]. Turbinai tebėra nuo 1917 

metų, kuriuos padirbo Vincentas Juodeikis kada melnyčią valdė Monika Lengvenienė.” 

8. Krikštynos: Motinos aplankymas. Kuomet vaiką krikštija. Nekrikštyto vaiko priežiūra. 

Kaip renka vaikui vardą. Kūmos. Kur ėjo nekrikštyto vaiko dūšė. Kaip vadina į kūmas. Ką 

atneša kūmos. Krikšto marškinėliai. Krikštynų balius. Kaip parėdo vaiką vežant į krikštą. Kaip 

veža vaiką į krikštą. Kūmos sugrįžta. Kūmų dovanos. [Aprašyta 1975-06-18—25 ir 1975-10-2— 

5]. 

9. Palaikai: Kaip ir kokiais atvejais paliekami palaikai. Kas paliekama. [Aprašyta 1975-06- 

18—25 ir 1975-10-2—5]. 

10. Ubagai ir papročiai. [Aprašyta 1975-06-18—25 ir 1975-10-2—5]. 

11. Papročiai, susiję su bažnytinėm šventėm: Trys karaliai. Didysis ketvirtadienis. Didysis 

penktadienis. Kryžiaunos dienos. Šeštinės. Sekminės. Dievo Kūno šventė. Papročiai švento Jono 

išvakarėse. [Aprašyta 1975-06-18—25 ir 1975-10-2—5]. 

12. Užgavėnių papročiai: Ubagai. Žydai. Daktaras, smertis, aniolas ir velnias. Suopynės per 

Užgavėnes. Užgavėnių panos. Užgavėnių ožys. Užgavėnių Kotryna. [Aprašyta 1975-06-18—25 

ir 1975-10-2—5]. 

13. Pirties papročiai. [Aprašyta 1975-06-18—25 ir 1975-10-2—5]. 

14. Žiuburį uždegus. [Aprašyta 1975-06-18—25 ir 1975-10-2—5]. 

15. Kojas apsiavus. [Aprašyta 1975-06-18—25 ir 1975-10-2—5]. 

16. Lentos mušimas žmogų marinant. [Aprašyta 1975-06-18—25 ir 1975-10-2—5]. 

17. Laidotuvių papročiai Viekšnių miestelyje ir jo apylinkėje: Marinimas. Mirtis. Ką 

reikia daryti mirusiam žmogui. Kaip pataiso lentą. Ką daro, kad nabaštikas nepustų. Grabas. Dėl 

ko smilko trobą kur guli nabaštikas. Kaip pataiso trobos vidų prie nabaštiko. Ką daro žmogus 

atėjęs į budynes. Kaip prašo į budynes. Kas giedama prie nabaštiko. Patrūbočiai. Giedoriai. 

Atsisveikinimas. Kaip lydi ir kavoja nabaštiką. Duobės kasimas. Duobės išmieros. Ką daro 

namie likusieji kai išlydi nabaštiką. Ką daro su nabaštiko drabužiais. Kur kavojo Viekšnių 

miestelio mirusius. Pazvanai. Kapo priežiūra. Žėlava. Valgiai per budynes. Devintinės. Metinės. 

[Aprašyta 1975-06-18—25 ir 1975-10-2—5]. 

18. Moters galvos apdangalas „raištis”. [Aprašyta 1975-06-18—25 ir 1975-10-2—5]. 

19. Rankelkos ir pakaklinė. [Aprašyta 1975-06-18—25 ir 1975-10-2—5]. 

20. Panaktinė. [Viekšnių miestelyje panaktinę ėjo nuo senų laikų iki 1941 metų]. [Aprašyta 

1975-06-18—25 ir 1975-10-2—5]. 

21. Susilažinant suvalgo keimarį. [Aprašyta 1975-06-18—25 ir 1975-10-2—5]. 

22. Kaip vaiką auginti: Kaip vaiką bovija. Kuomet vaikas pradeda girdėti, kaip šnekina. 

Kuomet vaikas pradeda daiktą imti į ranką. Vaikas sėdi. Vaikas stojasi. Vaikas pradeda žengti 

pirmuosius žingsnius. Vaiką moko šnekėti. Vaiką valgydina. Vaiką prausia. Vaikui galvą šukuoja. 

Didesnį vaiką moko patį apsirengti. Moko vaiką apsiauti kojas, pančiakas, batelius. Kaip vaikas 

turi elgtis svečiui atėjus, su vyresniu žmogumi, giminaičiu. Vaikas pats svečiuose. Moko vaiką 

darbo. Vaikas pabariamas, pamokomas jam mušantis, keikiantis, pykstant ir t. t. [Aprašyta 1975- 

06-18—25 ir 1975-10-2—5]. 

300

23. Priedas prie etnografinio aprašo „Dažymas”, rašyto 1972 m. rugpjūčio 22 dieną. 

[Aprašyta 1976 metų lapkričio 18—20 dienomis]. 

24. Kryžiaunos dienos. [Aprašyta 1976 metų lapkričio 18—20 dienomis]. 

25. Kaip Velykoms Viekšnių miestelyje bei jo apylinkėje dažė kiaušinius. [Aprašyta 1976 

metų lapkričio 18—20 dienomis]. 

26. Kaip milą velia. [Aprašyta 1976 metų lapkričio 18—20 dienomis]. 

27. Kaip pasiraukti nagines: Kaip nuimti mierą naginėms. Kaip raukia nagines: Kaip 

suraukia naginės pirštus. Kaip suraukia naginės kulnį. Kaip apveria nagines. [Aprašyta 1976 


28. Kaip krežį nupinti. Kaip išplėšia plėšas. [Aprašyta 1976 metų lapkričio 18—20 

dienomis]. 

29. Apie žvirblių gaudymą. [Aprašyta 1976 metų lapkričio 18—20 dienomis]. 

30. Apie šeškų gaudymą. [Aprašyta 1976 metų lapkričio 18—20 dienomis]. 

31. Voverių medžiojimas. [Aprašyta 1976 metų lapkričio 18—20 dienomis]. 

32. Balandžių gaudymas. [Aprašyta 1976 metų lapkričio 18—20 dienomis]. 

33. Iš pasakojimų apie žemaičių piršlį, vestuves, jaunosios kraitį ir dalį. [Aprašyta 1976 


34. Ką galima išmokti iš seno kalvio [Albino Gužauskio iš Adomiškių]. [Aprašyta 1976 


35. Priedas prie aprašo „Viekšnių melnyčios istorija”, rašyto 1975-05-23. [Aprašyta 1977 

metų birželio 15—25 dienomis]. 

36. Piemuo pas gaspadorių. Mergė pas gaspadorių. [Aprašyta 1977 metų birželio 15—25 

dienomis]. 

37. Kaip blusas krėtė. [Aprašyta 1977 metų birželio 15—25 dienomis]. 

38. Iš kur Kuršėnų ir Papilės vardai. [Aprašyta 1977 metų birželio 15—25 dienomis]. 

39. Iš kur Viekšnių vardas. [Aprašyta 1977 metų birželio 15—25 dienomis]. 

40. Kaip atspėti orą. [Aprašyta 1977 metų birželio 15—25 dienomis]. 

41. Kaip buvo baudžiamas samdinys, neišbuvęs sutarto laiko. [Aprašyta 1977 metų 

birželio 15—25 dienomis]. 

42. Kaip seniau sveikino su vardadieniu. [Aprašyta 1977 metų birželio 15—25 dienomis]. 

43. Sula ir sulos laikymas. [Aprašyta 1977 metų birželio 15—25 dienomis]. 

44. Riešutavimas. [Aprašyta 1977 metų birželio 15—25 dienomis]. 

45. Uogavimas. [Aprašyta 1977 metų birželio 15—25 dienomis]. 

46. Avių atidavimas į ganyklą. [Aprašyta 1977 metų birželio 15—25 dienomis]. 

47. Pasukų sunaudojimas. [Aprašyta 1977 metų birželio 15—25 dienomis]. 

48. Indeliai sviestui formuoti. [Aprašyta 1977 metų birželio 15—25 dienomis]. 

49. Apie žuvis ir apie anų žvejojimą. [Aprašyta 1977 metų birželio 15—25 dienomis]. 

50. Darželis ir darželio kvietkos. [Aprašyta 1977 metų birželio 15—25 dienomis]. 

51. Šieno ir javų gabenimas iš lauko: Kaip šienavo pelkėse. Kaip vežė šieną. Kaip vežė 

javus iš lauko. [Aprašyta 1977 metų birželio 15—25 dienomis]. 

301

52. Kas ir kaip eina gaspadinėmis: Kaip papuošti ir padengti stalą. Kuo ir kaip puošė 

valgius. Ką po ko duoda valgyti. Valgių receptai. [Aprašyta 1977 metų birželio 15—25 

dienomis]. 

53. Prieskoniai. [Aprašyta 1977 metų birželio 15—25 dienomis]. 

54. Patarimai gaspadinėms. [Aprašyta 1977 metų birželio 15—25 dienomis]. 

55. Žalių plytų gamyba ir naudojimas: Kaip paruošti molį plytoms gaminti. Kaip dirbo 

plytas. [Aprašyta 1977 metų birželio 15—25 dienomis]. 

56. Duonkepis pečius. [Aprašyta 1977 metų birželio 15—25 dienomis]. 

57. Bitininkystė. [Aprašyta 1977 metų birželio 15—25 dienomis]. 



pat turinyje: 

1. Kaip vaikiai ėjo pas merges. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

2. Kaip seniau baudė mergę, vaiką įsigavusią. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 

dienomis]. 

3. Vakaruškos. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

4. Vaikis savo išeiginę dieną. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

5. Apie vagis: Kaip baudė arkliavagį ir kitą vagį. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 

dienomis]. 

6. Ponų ir valstiečių santykiai: Šukomis apgrajyta veselė. [Aprašyta 1977 metų spalių 24— 

27 dienomis]. 

7. Pirtis. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

8. Apie kraiką: Kuo žmonės kreikė savo gyvulius. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 

dienomis]. 

9. Piemuo pas gaspadorių: Ką davė piemeniui-piemenei valgyti. Kur miegojo. Drabužiai. 

apavas. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

10. „Bobutė” [priėmėja]: Priėmėjos pareigos prie gimdyvės ir prie naujagimio. Įvairūs 

ptarimai ir gydymas. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

11. Apie guzikus: Kaip pasidirbo guzikus iš kailio ir iš lininių siūlų. [Aprašyta 1977 metų 

spalių 24—27 dienomis]. 

12. Kaip viekšniškiai su procesija ėjo į Žemaičių Kalvariją. [Aprašyta 1977 metų spalių 


13. Moterų ir mergaičių plaukų priežiūra ir šukuosenos: Plaukų priežiūra: Plaukų 

kirpimas, šukavimas, trinkimas. Galvai trinkti trinkalai. Kokie plaukai yra gražūs. Šukuosenos: 

Kaip šukavo plaukus mažoms mergelėms. Pynos. Pynų sutaisymas ir užtaisymas. Palaidi 

plaukai. Sklydys. Plaukų šukavimo būdai: „į aukštą”, „ant šalies” ir t. t. Gripka. Pakumbarzdžiai. 

Plaukų garbanojimas. Kuodas: plokščias, smailas, apalas, platus. Mergių šukuosenos su 

pynomis: su viena pyna, su dviem pynom, „ripkos” ir kt. Papūsti plaukai. Kaip šukavo plaukus 

norėdami juos papūsti. Bangos ant kaktos. Galvos papuošalai: Galionas. Šukos. Špilgos. Spragis. 

Spragselis. Kokarda. Kaip ir kada sutaisė plaukus su kokarda. Svetimi plaukai: Kaip ir kokius 

plaukus prisidėjo prie savo plaukų. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

14. Moterų galvos apdangalas: Kaip perlenkė kuskelę. Kaip rišosi kuskelę: paprastai, 

„latviškai”, su snapu. Apaliai, po snukiu, aplink kaklą, ant viršūgalvio. Kokios buvo kuskelės. 

302

Puskuskės. Raištis. Kuskos: silkdrūžė, kašmirinė, silkinė, šilta. Vilnonė. Vilnonelė. Šalikas. Kaip 

rišosi šaliką. Kapališius. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

15. Moterų papuošalai: Laikrodėlis. Žiedas. Auskarai. Karoliai. Špilga. Diržas. Galionai. 

Stikliniai karolėliai. Kaspinai. Gėlės. Šukos. Galvos špilgos. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 

dienomis]. 

16. Vyrų šukuosenos, ūsai ir barzda. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

17. Vyrų galvos apdangalas. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

18. Vyrų papuošalai: Laikrodis. Lazda. Parasoninkas ir kaliošai. Pakaklinė. Rankelkos. 

Silkinė kuskelė. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

19. Iš moterų higienos. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

20. Kaip trobą puošė šventėms. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

21. Kas buvo valgoma per didžiąsias šventes. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 

dienomis]. 

22. Kaip pasitaisė trobą ir priėmė svečius per veselę. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 

dienomis]. 

23. Švaros palaikymas: Grindys. Aslos šlavimas. Kojų valymas. Langai. Durys. Sienos. 

Suolai. Stalai. Indų mazgojimas. Kiemas. Prausimasis. Galvos šukavimas. Galvos trinkimas. 

Patalynės mainymas. Baltinių mainymas. Blusos. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

24. Statybos papročiai: Vaišės: pudamentinė, kazilinės. Kaip deda pirmąjį vainiką. [Aprašyta 

1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

25. Kaip per Ventą žmonės persigavo: Plaustas. Laivė. Lieptai. [Aprašyta 1977 metų spalių 


26. Lažybos. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

27. Magaryčios. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

28. Kermošavas. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

29. Vaikščiojantys pirkliai: Vengrai. Kromelninkai. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 

dienomis]. 

30. Uogų ir vaisių žiemai pasitaisymas. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

31. Viekšnių miestelio verpėjos: Kaip verpė vilnas. Kaip verpė linus. Pašukos ir pakulos. 

Kaip išlenkė priverptą špuolę. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

32. Kaip vaikiai seniau savo sylą rodė. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

33. Medžių plukdymas. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

34. Ištekėjusios dukters apsilankymas pas tėvus. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 

dienomis]. 

35. Kapų taisymas Viekšnių miestelyje. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

36. Kaip nudrožti popiermalkes. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

37. Susėdimo prie stalo valgant tvarka. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

38. Mainai. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

39. Padegėliai. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

40. Gyvulių išleidimas pirmą kartą į ganyklą. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 

dienomis]. 

41. Anglių degimas. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

303

42. Smalos varymas. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

43. Kaip dirbo skalas. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

44. Kaip žmonės slėpė savo turtą per vokiečių okupaciją po Pirmojo didžiojo karo. 

[Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 

45. Slėptuvės karo metu. [Aprašyta 1977 metų spalių 24—27 dienomis]. 



pat turinyje: 

1. Namų apyvokos daiktai: Minkytuvis. Rėtis. Pašluostė. Ližė. Grandyklė. Drobulė. Kačerga 

(Duonai kepti). Valgiui virti. Katilai, puodai, dangčiai, pitelnės. Rendelis. Drumulis. Kibiras. 

Menturis. Grūdeklis. Samtis. Šaukštai, peiliai, šakutės. Kibirai, indai ir kt. [Aprašyta 1979 m. 

rugsėjo 14—23 dienomis]. 

2. Kumetis dvare: Kumečio darbas, atlyginimas. [Aprašyta 1979 m. rugsėjo 14—23 

dienomis]. 

3. Gaspadorių ir samdinių darbo diena: Gaspadoriaus, gaspadinės darbas per dieną. Vaikio, 

pusvaikio, mergės, pusmergės, piemens, piemenės darbas per dieną. [Aprašyta 1979 m. rugsėjo 


4. Išleistuvės: Išleistuvės į Ameriką išvažiuojant, į kariuomenę išeinant, kitur persikeliant 

gyventi, išleistuvės į Vokietiją, išleistuvės į Sibirą. [Aprašyta 1979 m. rugsėjo 14—23 dienomis]. 

5. Perkrikštai Viekšnių miestelyje: Žydai — perkrikštai „į pravoslavus”, „į katalikus”. 

[Aprašyta 1979 m. rugsėjo 14—23 dienomis]. 

6. Svečiavimasis ir ligonio lankymas: Kas, kaip ir kada ėjo į svečius. Kaip apsirėdė. Vaikai 

svečiuose. Kaip ir kuo vaišino. Ligonį lankydami, ką atnešė, ką kalbėjo. Gimdyvės lankymas. 

Sergančio vaiko lankymas. [Aprašyta 1979 m. rugsėjo 14—23 dienomis]. 

7. Audeklo balinimas. [Aprašyta 1979 m. rugsėjo 14—23 dienomis]. 

8. Kaimynų santykiai: Ugnies skolinimas. Duonos raugo skolinimas. Duonos skolinimas. 

Krekenos nešimas. Skerstuvės. Alaus nešimas. Talkos. [Aprašyta 1979 m. rugsėjo 14—23 

dienomis]. 

9. Pravardės Viekšnių miestelyje bei jo apylinkėje. [Aprašyta 1979 m. rugsėjo 14—23 

dienomis]. 

10. Patalpų apšvietimas: Skalos. Žvakės. Likternos. Liktorius. Lempa. [Aprašyta 1979 m. 

rugsėjo 14—23 dienomis]. 

11. Mažų vaikų žaislai ir žaidimai: Tėvų padirbti žaislai. Pačių vaikų pasidirbti žaislai ir 

žaidimai: berniukų, mergaičių. [Aprašyta 1980 m. gegužės 16—26 dienomis]. 

12. Lenino kurjerė Ona Vasilkevičiūtė-Kačinienė: O. Kačinienės pasakojimas, kaip ji buvo 

1918 m. Maskvoje Lenino kurjere. [Aprašyta 1980 m. gegužės 16—26 dienomis]. 

13. Apie mokyklas Viekšnių miestelyje: Kur ir kokios mokyklos buvo Viekšniuose prieš 

1914 m. karą. [Aprašyta 1980 m. gegužės 16—26 dienomis]. 

14. Apie rendauninkų persikraustymus. [Aprašyta 1980 m. gegužės 16—26 dienomis]. 

15. Kaip audė šiaudinius takus. [Aprašyta 1980 m. gegužės 16—26 dienomis]. 

16. Šiaudai kapališiams dirbti. [Aprašyta 1980 m. gegužės 16—26 dienomis]. 

304

17. Apie žuvis: Žuvų gaudymas. Kada kimba žuvis. Kaip laiko pagautą žuvį, kaip sutaiso 

valgymui: rūkymas, džiovinimas. Įvairūs patarimai. [Aprašyta 1980 m. gegužės 16—26 

dienomis]. 

18. Apie laikrodį ir kitus pašvaitus. [Aprašyta 1980 m. gegužės 16—26 dienomis]. 

19. Gedulo papročiai. [Aprašyta 1980 m. gegužės 16—26 dienomis]. 

20. Kaip ir kur parinko vietą namui statyti. [Aprašyta 1980 m. gegužės 16—26 dienomis]. 

21. Pasakojimas apie vieną rekrūtą [Velėninį Erlickį]. [Aprašyta 1980 m. gegužės 16—26 

dienomis]. 

22. Kaip laidojo pakaruoklį arba skendinį. [Aprašyta 1980 m. gegužės 16—26 dienomis]. 

23. Legenda apie garsenybę Virgilijų Noreiką. [Aprašyta 1980 m. gegužės 16—26 

dienomis]. 

24. Iš ko pylė poduškas: Puokių poduškos, nendrių kūlelių poduškos, avižų lekių poduškos. 

[Aprašyta 1980 m. gegužės 16—26 dienomis]. 

25. Apie teboko kūrinimą, šniaukimą ir žindimą. [Aprašyta 1980 m. gegužės 16—26 

dienomis]. 

26. Grebežių išpirkimas. [Aprašyta 1980 m. gegužės 16—26 dienomis]. 

27. Papildymai prie aprašo „Viekšnių miestelio kalvis Domas Stonkus”. [Aprašyta 

1981 m. liepos 16— 23 dienomis]. 

28. Kiek lovatiesių išaudė Ona Šiaulienė. [Aprašyta 1981 m. liepos 16— 23 dienomis]. 

29. Kaip audėja [Ona Šiaulienė] nusako siūlų spalvas. [Aprašyta 1981 m. liepos 16— 23 

dienomis]. 

30. Viekšnių miestelio nertinių nerėja. [Aprašyta 1981 m. liepos 16— 23 dienomis]. 

31. Samdinių drabužiai: Vaikio drabužiai. Mergės, pusmergės drabužiai. Galvos apdangalas. 

Apavas. [Aprašyta 1981 m. liepos 16— 23 dienomis]. 

32. Klojimų teatras Viekšniuose. [Aprašyta 1981 m. liepos 16— 23 dienomis]. 

33. Viekšnių miestelio kriaučka [Cecilija Bružaitė, gim. 1922 m.]. [Aprašyta 1981 m. 

liepos 16— 23 dienomis]. 

34. Kaimo kriaučka [Ona Vaitkevičiūtė-Bukontienė, gimusi 1908 m.]: Kaip mokė siūti su 

rankom, su mašina. Kaip nuimti mierą. Uždarbis. [Aprašyta 1981 m. liepos 16— 23 dienomis]. 

35. Kaip seniau rėdė mažus vaikus. [Aprašyta 1981 m. liepos 16— 23 dienomis]. 

36. Kaip Antanas Petrikis paruošia materijolą karazinkoms pinti. [Aprašyta 1981 m. 

liepos 16— 23 dienomis]. 

37. Kaip ir kuomet prisinėrė kvartūgą: Kvartūgėlis mažų mergelių. Kvartūgas mergės, 

pusmergės, gaspadinės, bobutės. [Aprašyta 1981 m. liepos 16— 23 dienomis]. 

38. Emilijos Kentraitės-Tėvelienės pasakojimas apie pirmuosius mokytojų kursus 

Vilniuje. [Aprašyta 1981 m. liepos 16— 23 dienomis]. 

39. Viekšniškių nusakymai apie žmogų. [Aprašyta 1981 m. liepos 16— 23 dienomis]. 

40. Ką žmonės pasakoja apie gyvates. [Aprašyta 1983 m. birželio 20—28 dienomis]. 

41. Apie mierkelę: Kas yra ta mierkelė. Kaip ją nešiojo, kas ir kada nešiojo. [Aprašyta 1983 

m. birželio 20—28 dienomis]. 

42. Išimtinė ir karšinčiai. [Aprašyta 1983 m. birželio 20—28 dienomis]. 

43. Senos medicinos sesers pasakojimas. [Aprašyta 1983 m. birželio 20—28 dienomis]. 

44. Apie marčias. [Aprašyta 1983 m. birželio 20—28 dienomis]. 

305

45. Apie kiaulę: Kiaulės pjovimas, svilinimas, plikinimas, mėsinėjimas. Mėsos sūdymas. 

Dešros. Žarnų paruošimas dešroms. Mėsos dešrų rūkymas. Užtrinas. Atlyginimas kiaulės 

pjovikui. [Aprašyta 1983 m. birželio 20—28 dienomis]. 

46. Kaip vaikiai savo sylą rodė. [Aprašyta 1984 m. liepos 6—10 dienomis]. 

47. Patalkys. [Aprašyta 1984 m. liepos 6—10 dienomis]. 

48. Viekšnių miestelio choras ir jo veikla. [Aprašyta 1984 m. liepos 6—10 dienomis]. 

Urbienė Amelija. TAUTOSAKA: Aplankas Nr. 1 // Aplankas yra Viekšnių bibliotekoje 

ir Viekšnių muziejuje. — Aplanko turinys su kai kuriais tekstais čia pat turinyje: 

1. Žaidimai: 26. [Aprašyti 1974 metais]. 

2. Pasakojimai įvairūs: 15. [Apie stebuklingąją Kegrių miško pušį. Apie baidymus netoli 

Volskio ir Baltučio kryžių. Apie Riškų (Klykoliuose). Apie Šventupio Plechavičių. 

Šventanevalga. Aniolėlis. Kaip kitą kartą gydė. Apie pirmuosius degtukus. Apie tris šveples. Ir 

kiti pasakojimai]. [Užrašyti 1974 metais]. 

3. Kaip spragilai kulia: 1 aprašas. [Aprašyta 1974 metais]. 

4. Įvairūs patarimai ir pamokymai: 32. [Užrašyti 1975 metais]. 

5. Maldos į jauną mėnesį: 2. [Užrašytos 1975 metais]. 

6. Maldos: 7. [Užrašytos 1975 metais]. 

7. Dainos ir talaluškos: 20. [Užrašytos 1975 metais]. 

8. Įvairūs pasakojimai: 39. [Kaip Uršė Plaustininkaitė (Jurjonaitė) atviliojo Eleksendrą. Ir 

kt.]. [Užrašyti 1975 metais]. 

9. Mįslės: 19. [Užrašytos 1975 metais]. 

10. Priežodžiai ir patarlės: 11. [Užrašytos 1975 metais]. 

11. Kaip žemaičiai žemaitiškai keikiasi: 38. [Užrašyta 1975 metais]. 

12. Kokių turėjo pravardžių žmonės Viekšnių miestelyje bei jo apylinkėje: 38. [Užrašyta 

1975 metais]. 

13. Įvairūs baidymai ir mirusiųjų pasirodymai: 12. [Užrašyta 1975 metais]. 

14. Kaip baidė Bukonto kieme, Kegriuose: 4. [Užrašyta 1975 metais]. 

15. Kaip baidė prie Raudonskardžio: 1. [Užrašyta 1975 metais]. 

16. Pasakojimas apie Volskio kryžių ir kaip baidė netoli to kryžiaus: 3. [Užrašytas 1975 

metais]. 

17. Apie žemaičių charakterį: 2. [Užrašyta 1975 metais]. 

18. Kaip baidė prie Kegrių kryžiaus: 6. [Užrašyta 1975 metais]. 

19. Kaip baidė prie Pargauskio apluoko: 5. [Užrašyta 1975 metais]. 

20. Dėl ko už Ventos liuob baidyti: 2. [Ir apie Paivį — žydą Šeinį, turėjusį karčiamą 

Akmenės gatvėje prie pat gatvelės, einančios į melnyčią, ir Biednąjį Liauksminą]. [Užrašyta 

1975 metais]. 

21. Kaip atrodo kaukas: 1. [Užrašyta 1975 metais]. 

22. Kaip žemaičiai skaičiuoja metų laikus: 1. [Užrašyta 1975 metais]. 

23. Kaip žemaičiai skaičiuoja giminystę: 1. [Užrašyta 1975 metais]. 

306

24. Įvairūs pasakojimai. Užrašyti 1974-10-18 ir 20: 2 pasakojimai. Užrašytas 1972-08-20: 

1 pasakojimas. 

25. Norit tikėkit, norit netikėkit — mirtis skelbdinasi: 5. [Užrašyta 1975 metais]. 

26. Matai. Kaip Viekšnių žemaitis savimi mieruoja dydį, aukštį, plotį, storį, gylį ir kt.: 51. 

[Užrašyta 1975 metais]. 

27. Kokių dar yra matų: 6. [Užrašyta 1975 metais]. 

28. Įvairūs pasakojimai, pamokymai, patarimai: 11. [Užrašyti 1975 metais]. 

29. Apie velnius: 7. [Užrašyta 1975 metais]. 

30. Įvairūs pasakojimai: 5. [Užrašyti 1975 metais]. 

31. Kaip ponas Dievas po žemę vaikščiojo: 4. [Užrašyta 1975 metais]. 

32. Ką sako netepti ratai: 1. [Užrašyta 1975 metais]. 

33. Priežodžiai, patarlės, pamokymai, būdingi pasakymai: 19. [Užrašyta 1975 metais]. 


35. Apie baidymus: 3. [Pakamanių kaime. Prie Volskio kryžiaus. Apie Pelenės pelkę]. 

[Užrašyta 1975 metais]. 

36. Apie užkastus pinigus: 2. [Užrašyta 1975 metais]. 

37. Pranašingi sapnai: 3. [Užrašyta 1975 metais]. 


39. Apie užkeiktus pinigus: 2. [Užrašyta 1975 metais]. 





1. Dainos: 12. [Užrašytos 1974 metais]. 


3. Pasakos: 3. [Užrašytos 1974 metais]. 

4. Pasakos: 5. [Užrašytos 1975 metais]. 

5. Dainos: 1. [Užrašyta 1976 metais]. 





1. Įvairūs pasakojimai: 13. 

2. Smulkūs pasakojimai: 13. 

3. Įvairūs patarimai, pamokymai: 6. 

4. Liaudies medicina: 2. 

5. Vietovardžiai: 36. 

307

6. Kas šiandien dar žinoma Viekšnių miestelyje bei jo apylinkėje apie raganas, laumes ir 

kaukus: Kuo skiriasi laumė nuo raganos: 1. Apie raganas: 24. Apie laumes: 1. Apie kaukus: 3. 

7. Meliodija: 1. 

8. Nauji vietovardžiai Kelmėje: 5. 

9. Priežodžiai ir patarlės: 5. 

10. Vaistų paruošimas, vartojimas, laikymas. 

11. Apie baidymus: 2. 

12. Kokius žmones bitys kanda: 1. 

13. Apie klydinėjimus: 1. 

14. Daina: 1. 

15. Priežodžiai, patarlės ir kiti nusakymai: 50. 

16. Apie liekarstus: 2. 


18. Pasakojimai apie baidymus: 7. 


20. Liaudies medicina: 6. 

21. Apie dangaus kūnus: 6. 

22. Pasakojimai apie bado metus, marą ir apie baudžiavą: 4. 


24. Priežodžiai, patarlės, įvairūs nusakymai: 20. 

25. Anekdotai, pasakojimai, pajuokavimai, sąmojai ir kt. 

26. Dainuškos ir dainos: 4. 


28. Daina: 1. 

29. Apie baidymus, įvairūs pasakojimai: 11. 






1. Dainos: 86. 

2. Piemenų dainos: 2. 

3. Talaluškos: 26. 

4. Pasakos: Pasakos be galo: 7. Pasakos: 8. 

5. Įvairūs pasakojimai: Pasakojimai-pasakos: 15. Smulkūs pasakojimai: 6. Atsitikimai: 7. 

Pasakojimai apie Virvytę ir kt: 7. 

6. Būdingi posakiai: 93. 

7. Įvairūs nusakymai ir kt.: 16. 

308

8. Kaip ir kur baidė Viekšnių miestelyje: 2. 

9. Poterai: 9. 

10. Adverniška kalba: 2. 

11. Greitakalbiai: 7. 

12. Skaičiavimai: 5. 

13. Gyvulių ir paukščių balsų pamėgdžiojimas: 21. 

14. Kaip vadinas arba varo gyvulį, paukštį: 19. 

15. Įvairūs patarimai bei pamokymai ir kt.: 11. 

16. Palyginimai: 70. 

Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1985 metų 

aprašai]: Aplankas // Aplankas yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Aplanko 

turinys su kai kuriais tekstais čia pat turinyje: 

Juozas Rušinas — liaudies menininkas. [1985 m. birželio 29-30 dienomis užrašė Amelija 

Urbienė]. 

Urbienė Amelija. Juozas Rušinas — liaudies menininkas / 1985 m. birželio 29-30 dienomis 

užrašė Amelija Urbienė // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: 

[1985 metų aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Visas 

tekstas: 

Juozas Rušinas — liaudies menininkas 

Juozas Rušinas gimė 1906 metais spalio mėn. 25 d. Viekšnių valsč., Pluogų kaime. 

Tėvai — Kazimieras ir Pranciškona Statkaitė — Rušinai turėjo 26 ha žemės. 

Vaikų Rušinai turėjo 6, bet užaugo tik 2: Jonas ir Juozas. 

Abu broliai — Jonas ir Juozas — tėvams mirus, žemę pasidalijo. Jonas pasiėmė 16 ha, Juozas 

— 10 ha. 

Jonas Rušinas, kai tvėrėsi kolūkiai, neįstojo į kolūkį, bet persikėlė Rygon ir tenai gavo darbą 

fabrike. 

Juozas įstojo į kolūkį ir buvo kolūkietis tol, kol iš pavienių sodybų, žemę melioruojant, 

kolūkiečiai buvo perkeliami į gyvenvietę. Juozas Rušinas į gyvenvietę nesikėlė, bet gyventi 

persikėlė į Viekšnių miestelį. Čia jis pasistatė namus ir ūkinius trobesius, ir iki šiol tebegyvena. 

Persikėlęs į Viekšnius, Juozas Rušinas dirbo prie statybų meistrų brigadoje: dirbo langus, 

duris, dėjo grindis, lubas, dengė stogus, apipierijo pastatytas namus. Be to, dirbo dar lovas, 

spintas, stalus, krėslus, klumpius ir... šventuosius. 

Juozas Rušinas yra baigęs pradžios mokyklą. Jo mokytoja buvo Morta Butkutė. 

1931 m. gegužės mėn. 25 d. Juozas Rušinas vedė Eufemiją Beišinaitę. Su ja drauge išgyveno 

53 metus. Žmona mirė 1984 m. 

Juozas ir Eufemija Rušinai užaugino sūnų Albertą ir dukterį Bronislavą. Sūnus yra miręs. 

Dabar Juozas Rušinas gyvena kartu su dukterimi Bronislava Viekšniuose, Pakalupės kaime. 

Pakalupės kaimas yra Viekšnių miestelio šiaurinė dalis. 

1979 m. Juozui Rušinui amputavo vieną koją, o 1982 m. — antrąją koją. Jis yra II grupės 

invalidas ir gauna 75 rublių pensiją. Turi invalido vežimėlį. 

Nuo 1984 metų yra Liaudies meno draugijos narys. 

Drožinėti Juozui Rušinui patiko iš pat mažumės. Pirmasis jo darbas, kaip jis pats prisimena, 

buvo išdrožinėtas kunigas. Buvo taip. Atsivedė jį kartą tėvas į Viekšnius. Čia jis pirmą kartą 

savo gyvenime pamatė kunigą, gyvą kunigą! Ir tas kunigas buvo ne bažnyčioje, ne prie altoriaus, 

o miestelyje, gatvėje. Kunigas buvo su juodomis jupomis, su juodu kapalušu, su juodais 

kamašais. Pamatęs tokį juodai apsivilkusį žmogų, Juozelis persigando dideliai: mislijo, kad 

309

žydas. Ne bet koks žydas, o tas žydas, katras mažus vaikus gaudo. Mat namuose vaikai buvo 

gąsdinami žydu, sakydavo: „Neklausysi — tave žydas ims ir pagaus”. 

Juozelis iš teisybės persigando. Pasikavojo už tėvo ir akis išplėtęs veizėjo į kunigą. Kunigas 

priėjo prie jo tėvo, pasisveikino, pasišnekėjo, atsisveikino ir nuėjo savo keliais. Juozelis, kad ir 

bijodamas, spėjo gerai į kunigą įsiveizėti. 

Kitą dieną, išginęs bandą, išsipjovęs karklą ir išdrožinėjo kunigą tokį, kokį buvo miestelyje 

matęs. Jį reikėjo juodai nudažyti. Žinoma, nudažė. Su anglimi ištepė jupas, kapalušą ir kamašus. 

Burną paliko nenutepęs. Kunigui rankų nebuvo padirbęs. Jas reikėjo atskirai padirbti ir pritaisyti. 

Kunigo rankos turėjo būti tikros rankos — su delnais ir su pirštais. Kumet priėdusios karvės 

sugulė, Juozelis pradėjo aplinkui dairinėtis iš kur čia galėtų kunigui rankas padirbti ir pritaisyti. 

Veiz — ant takelio kurmis išsitiesęs negyvas begulįs. Niekam nieko nesakęs, pūkš! nupjauna 

kurmiui priešakines kojeles — rankelės kunigui jau ir yra! Bereikia tik jas prie kunigėlio 

pritaisyti. 

Juozo Rušino tėvas dirbdavo tekinius. Jis turėjo gerų klijų. Parsinešė Juozelis namo padirbtą 

kunigą, kurmio nupjautas kojeles ir įtaisė rankas. Puikiai atrodė kunigėlis: juodos jupos, juodas 

kapalušas, juodi kamašai ir balti puiki piršteliai... 

14 metų pradėjo drožinėti lazdas, visokias šmėklas, velniukus, kryželius prie kelių. 

Kai Juozas Rušinas turėjo 18 metų, vienas meistras norėjo jį pasiimti ir išsivežti į Salantus. 

Tas meistras dirbo bažnyčioms altorius. Būtų ir Juozas išmokęs altorius dirbti, bet tėvas jo 

neleido su meistru kitur iš namų išvykti: reikėjo tėvui padėti namuose gaspadorauti, padėti prie 

žemės ūkio darbų. 

Dar piemeniu būdamas (13 metų) Juozas Rušinas dirbo žaislus vaikams. Mokėjo padirbti 

tačkeles, ratelius, rageles tokias, kad vaikai galėjo patys važinėtis ir kitus pavežioti. 

Buvo pasidirbęs sau medinį dviratį, kuliamąją mašiną. Ta jo padirbta kuliamoji mašina buvo 

nedidelė — kaip „kuzavėlis” (inkilėlis). Dirbo malūnus, švilpynes, tarškynes, inkilus. 16 metų 

būdamas jau dirbo kaukes, paveikslams rėmus. 

Pirmasis jo darbas, už kurį jis gavo užmokesnį, buvo dievomunka. Buvo taip. Padirbo Juozas 

Rušinas nemažą dievomunką. Nunešė ją į Viekšnius. Viekšniuose gyveno toks Končius, senas 

Rušinų pažįstamas. Tas Končius laikė bagamazą. Nunešė Juozas Rušinas savo dievomunką tam 

Končiui ir paprašė aną parduoti už 8 litus. Končius dievomunką priėmė ir prižadėjo parduoti. 

Žinoma, kad pardavė. Ir pardavė ne už 8 litus, o už 9 litus. Tą dievomunką iš Končiaus nė 

nesiderėdama nupirko kažkokia dievobaiminga motriška. Juozas Rušinas sau pasiėmė 8 litus, o 

litą davė Končiui už pardavimą. Už tuos 8 litus Juozas Rušinas prisipirko peilių, skaptų, kaltų. 

Visų pinigų įrankiams neišleido, liko dar ir cukerkoms, ir barankoms... 

Pradėjo tuomet ir savo padirbtas lazdas pardavinėti. Už lazdą žmonės jam mokėjo 3 litus. 

Juozo Rušino padirbtas lazdas visi mielai pirko: lazdos buvo puikiai išdrožinėtos, lengvios ir 

rankai patogios. 

Materijolas 

Meistras materijolą savo darbams turi dar iš tų laikų, kad iš kolūkio persikėlė gyventi į 

miestelį. Išsikeliant reikėjo nusipjauti visus sodybos medžius, nusigriauti trobas. Juozas Rušinas 

tada išsikirstas visas liepas ir parsivežė į miestelį. Išsipjovė lentas, nestorus balkelius ir pasidėjo į 

daržinę. 

Drožinėjimui pats geriausias medis yra liepo medis. Tas medis turi būti išsistovėjęs, 

išdžiūvęs. Žalias medis sutyžta. Iš žalio medžio padirbtas daiktas džiūdamas susproginėja. Iš 

žalio medžio nieko negalima drožinėti, nieko negalima dirbti. 

Dažus, laką, politūrą, bronzą perka meistras krautuvėje. 

Juozas Rušinas pasisakė, kad dėl materijolo buvusi pas jį atėjusi milicija ir klausinėjusi, iš kur 

jis gaunąs materijolo savo darbams. Jis tada milicijai paaiškinęs kad ir kaip jis tą materijolą 

įsigijęs. Pasakęs, kad parsivežęs iš savo senos sodybos, kada kėlęsis iš kolūkio į Viekšnius 

gyventi. 

Dabar savo liepų medžio lentas taupąs dideliai. Jeigu kas paprašą jo ką nors išdrožinėti, tai 

paprašąs ir meterijolą atnešti. 

1. Pjūklelis — medine rankena. 

Įrankiai 

310

2. Pukselis — medine rankena. 

3. Pjūklelis — geležine rankena. 

4. Įvairūs peiliai. Peiliai paprasti, dabartinio darbo, pirkti krautuvėje. Meistras pastebėjo: 

„Peiliai turi būti gerai išgaląsti, kad, medį drožiant, eitų kaip per sėtinį”. 

5. Vinkelis. 

6. Kaltai — įvairūs, nuo 1 cm ligi 4 cm. 

7. Skapteliai, skaptai. 

8. Brėžtuvas. 

9. Kirvelis ir kt. 

Kai turėjo savo žemės, 10 ha, ir gaspadoravo, o paskui — kai buvo kolūkietis, drožinėti laiko 

neturėjo. Drožinėdavo tik vakarais. Žiemos ir rudens vakarai ilgi, ir darbų mažiau bėra, todėl 

tada ir drožinėti laiko daugiau turėjo. Šventą dieną šventė — nedrožinėjo. 

Juozas Rušinas turi nuostabiai gerą regimąją atmintį. Paklaustas, ar prieš drožinėdamas 

pasidaro brėžinį, užsimieruoja daiktą, kurį ketina drožinėti, atsakė: „Aš visą planą turiu akyse, 

Matau prieš save, koks tas daiktas turi būti. Aš tą daiktą visą turiu savyje”. 

Meistras papasakojo apie save štai ką. 

Jo tėvo kieme stovėjęs kryžius. Tada jis pats buvęs 3-jų metų. Tas buvę 1909 metais. Ir 

šiandien atsimenąs, kokio aukščio tas kryžius buvęs, kokios kryžmos, iš kokio medžio padirbtas 

ir kaip padirbtas... 

Jo darbo kambaryje tarp dubiltų langų stovėjo dvi žuvėdros. Žuvėdros atrodė kaip gyvos. 

Paklausiau: „Kur tamstai teko matyti gyvą žuvėdrą?” 

Atsakė: „Rudenį, kai sudygsta rugiai, ant rugių laukų nusileidžia praskrendančios žuvėdros 

pulkų pulkais. Įsiveizėjau kartą į anas, o dabar ėmiau ir padirbau”. 

Drožinėti žmogų Juozui Rušinui esą labai įdomu. Jeigu jis nori padirbti žmogų panašų, tai jam 

reikia dažniau į jį pasiveizėti. Jeigu tas žmogus sėdėtų priešais jį, tai jis galėtų jį išdrožinėti visai 

panašų. Kai žmogaus prieš savo neturi, tai pasižiūri drožinėdamas į jo fotografiją. Fotografija yra 

fotografija, o ne gyvas žmogus, dėl to ir panašumas esąs mažesnis. 

Sunkiausia esą drožinėti moteris, ypač jaunas moteris. Ne tiek jų veidus, bet sunkiausia esą 

drožinėti jų rūbus. Jaunų moterų drabužiai esą su visokiais kvalbonėliais, papūtimais, 

paraukimais, o tatai išdrožinėti esą nelengva. 

Dabar daug kas, jeigu nori kad meistras ką nors išdrožinėtų, atneša jam paveikslėlį, tai jis, 

žiūrėdamas į tą paveikslėlį, ir išdrožinėja. Meistras, tatai sakydamas, parodo man šventą 

paveikslėlį iš kurio išdrožinėjo Dievo motiną su kūdikėliu ant rankų. 

Meistras įsiminti matytą daiktą gali kuo puikiausiai. Štai ką jis papasakojo apie save. 

Nuvažiavo kartą jis į Rygą brolio Jono aplankyti. Vaikščioja abudu po miestą ir žvalgosi į 

visas puses — gėrisi miesto grožybėmis. Staiga meistras pamato, kad prie vieno namo stovi 

stovyla: vyras laiko rankose iškėlęs gaublį. Apėjo jis aplink tą vyrą, gerai apveizėjo jį iš visų 

pusių ir, parvažiavęs namo, padirbo tokį pat vyrą su gaubliu rankose. 

Tuo pat metu jis matė Rygoje ir kitą stovylą: stiprus milžinas ant savo pečių laikė namą. 

Įsiveizėjo į tą milžiną ir taip pat išdrožinėjo jį su visu namu. 

Juozas Rušinas pasigyrė „turįs gerą akį”. Kartą, dar pusvaikis būdamas, susilažino su kitais 

tokiais pat pusvaikiais, kad perpjaus lentą lygiai per pusę. 

Lentą anam atnešė. Jis paveizėjo paveizėjo į ją, perbraukė pieštuku per vidurį ir perpjovė. 

Perpjautus lentos galus sudėjo ir pamieravo: buvo tip-top! — nė milimetru nebuvo viena už kitą 

nei didesnė, nei mažesnė. 

Drožinėjant negalima skubėti. Reikia dirbti iš lengva, ypač kada veidą drožinėji. Biškį kapt su 

skapteliu — ir jau nosies nebėra, nosis nebe tokia, kokia turėjo būti. Nė nepamatai, kaip žandus 

nukreivini beskubėdamas. O kai dirbi neskubėdamas, išeina viskas gerai. Sugadinto darbo 

nebepataisysi, reikia jį išmesti laukan. Tada visas tavo darbas eina per nieką — reikia vėl iš 

naujo viską dirbti. Taigi — bet ką dirbant, nereikia niekuomet skubėti. 

Meistrui labiausiai patinka drožinėti paukščius. Paukščius padirba panašius į gyvus paukščius. 

Bet jam labiausiai patinka padirbti tokius paukščius, kokių mažai tėra, arba iš viso tokių 

paukščių nėra, kitaip sakant, „paukščius pats sutveria.” Ir pats paukštis, ir spalvos yra „ne šio 

svieto”, o iš pasakų pasaulio. 

311

Juozas Rušinas papasakojo, kaip jis padirbęs Vilniaus šv. Onos bažnyčią. 

1956 metais nuvažiavo jis su ekskursija į Vilnių. Vaikščiojo po visą miestą. Įlipo į Gedimino 

kalną, apsižvalgė aplinkui ir pamatė raudonus bažnyčios bokštus, bokštelius. Atsiskyrė nuo 

ekskursijos, susirado šv. Onos bažnyčią ir apveizėjo iš visų pusių. Pamatęs prie bažnyčios durų 

moteriškę, pardavinėjančią šv. Onos bažnyčios fotografijas, nusipirko vieną ir parsivežė namo. 

Žiūrėdamas į fotografiją ir išdrožinėjo tą bažnyčią. 

Meistras pasakoja: 

„Kai nuėjome Vilniuje į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, veizėjau tol, kol snarglys ištekėjo — 

tiek ten visokių grožybių buvo, taip viskas man patiko toje bažnyčioje”. 

Paklaustas, kiek per savo gyvenimą esąs išdrožinėjęs šventųjų, padirbęs kėdžių, rėmų 

paveikslams, paukštelių ir kitokių grožybių, atsakė: 

„Mano darbų daug. Dideliai daug!.. Kai išvažiuosiu į amženybę, paliks mano darbai žmonių 

atminimui”. 

Iš meistro sužinojau, kad jo darbus perka tik pavieniai žmonės, muziejai neperka. 

Meistras geriausius santykius palaiko su Šiaulių „Aušros” muziejumi. Neseniai Šiauliuose 

buvo paroda, kur buvo išstatyta ir jo darbų truputis — paukšteliai, kėdės. Dar kol kas jų visų 

negrąžino, nesumokėjo nieko. 

Meistras taip pat žino, kad Vilniuje bus respublikinė paroda, kur taip pat būsią išstatyti jo 

darbai. Atrodo jam, kad Šiaulių „Aušros” muziejus jo darbus gali pasiųsti į Vilnių. 

Pasiskundė meistras, kad blogiausia esą tada, kad parodoms paima jo darbus ir ilgai negrąžiną 

arba grąžiną apgadintus — aplaužytus, subraižytus. 

Kartą net šitaip buvo. 

Stasys Adomaitis (iš Akmenės) paėmė iš jo kelioliką darbų ir išvežė į Šiaulius. Iš Šiaulių 

nuvežė į Kauną, po to — į Šilalę, kur buvo rengiamos Liaudies menininkų parodos. Galų gale tie 

visi jo darbai buvo parvežti į Šiaulius. Jis sužinojo, kad Stasys Adomaitis parsivežė keletą jo 

darbų ir laikė pas save jų negrąžindamas. Laukęs palaukęs ir nesulaukdamas ėmė ir parašė 

S. Adomaičiui laišką. Tas keletą jo darbų grąžino, o kiti jo darbai nežinia kur esą dabar — ar tai 

Šiauliuose, ar Vilniuje. 

Juozas Rušinas „Aušros” muziejumi nesiskundė — su muziejumi esą kuo geriausi santykiai. 

Be to, meistras, kalbėdamas apie save, papasakojo, kad jo gyvenime esą pasitaikę skaudžiai 

juokingų dalykų... 

Štai kad ir toks atsitikimas. 

Mokytojas Juozas Kuokšta iš Mažeikių paprašęs jam padirbti Viekšnių miestelio herbą. 

Atnešęs herbo pavyzdį. Meistras herbą padirbęs 1984 m. 

(Priedas prie aprašo — herbo fotogafija: Spalvos: dugnas — mėlynas, karūna — auksinė, 

žvaigždės — auksinės, apkraštavimai — auksiniai. Apačioje užrašas „VIEKŠNIAI” juodomis 

raidėmis). 

Herbo pavyzdys buvęs išspausdintas kažkuriame žurnale. Juozas Kuokšta atnešęs to žurnalo 

išplėštą lapą. 

Už darbą J. Kuokšta jam atnešęs kompoto stiklainį už 70 kp. Blogiausia buvę tas, kad jis — 

Juozas Rušinas — turėjęs kaimynui sumokėti už pasiskolintą fanerą, nes jos pats tuo metu 

neturėjęs, o nusipirkti nebuvę kur... Žodžiu — turėjęs nuostolių! 

Tiesa, už darbą J. Kuokšta atnešęs jam senų knygų. Paprašiau parodyti tas knygas. Meistras 

pasilenkė iš lovos ir, kertėj sudėtų knygų krūvoj paieškojęs, parodė man. 

1. „Eucharistiškas pašnekesys”. 

2. „Gyvenimo perlai” (viršelis nuplėštas, „SAKALO” b-vės leidinys). 

3. Knygelė be pradžios ir be galo, atrodo (?) Katekizmas. 

Parodęs man tas knygeles, meistras tarė: „Dar kažkur yra kelios knygelės... Bet jos man visai 

nereikalingos — aš mažų vaikų neturiu...” 

Suprantama, jog meniškos sielos žmogus visada yra jautresnis viso gyvenimo aplinkai, giliau 

ir skaudžiau jaučia jam daromą skriaudą... 

Meistras pasigyrė, jog jį aplanko ekskursijos iš Panevėžio, iš Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, 

įvairių laikraščių žurnalistai parašo apie jį, nufotografuoja jo darbus, jį patį. 

Paklausiau: „Ar atsiunčia pasiskaityti, ką jie apie tamstą parašo?” 

312

Atsakė: „Ne. Neatsiunčia nei laikraščio, nei fotografijos”. 

Pasigyrė, kad iš Vilniaus buvusi atvažiavusi Pranė Dundulienė ir nusipirkusi iš jo vieną kėdę 

už 50 rublių, o iš Kauno atvažiavęs skulptorius Strioga taip pat nusipirkęs kėdę už 80 rb. 

Paklausiau: „Ar muziejai perka iš tamstos visas tas grožybes, kurias tamsta padarote?” 

Atsakė: „Nieko neperka. Tiktai parodoms paima, o paskui atgal sugrąžina. Mano darbus perka 

žmonės. Už lazdas man moka 5-6-7-8 rublius, už šventuosius — 5-10 rubl. — pagal šventųjų 

didumą. Kartais ir 50 rb. užmoka...” 

Meistro išdrožinėtos lazdos buvo nuostabiai gražios. Neatsilaikiau pagundai: nupirkau 

visiems savo šeimos vyrams po lazdą. Tiesa, tos lazdos ne visiems mano vyrams dabar buvo 

reikalingos. Mat mano du sūnūs ir žentas yra vyrai pačiame amžiaus stiprume — nė vienas dar 

neturi 50 metų. Dabar lazda tėra reikalinga tik mano vyrui: jis jau ant savo pečių neša 78 metus, 

todėl įmantriai išpuikinta Juozo Rušino lazda privalo palengvinti amžiaus naštą. 

Norėjau iš meistro nupirkti angelą ir kryželį, bet man jų nepardavė, sakydamas, kad tai esą 

pirmieji jo darbai, kad jis juos laikąs prisiminimui... 

Ką Juozas Rušinas yra padirbęs Viekšnių bažnyčiai 

1. Koplytėlę — „Šv. Onos bažnyčia Vilniuje” (yra bažnyčioje). 

2. Šv. Joną Krikštytoją (yra bromo vartuose). 

3. Kristus su kryžiumi — stovyla (yra ant kanauninko Navicko kapo bažnyčios šventoriuje). 

4. Skelbimų lentą (yra bažnyčioje ant sienos). 

5. 3 diemunkelės — (yra bažnyčioje). 

6. 2 kėdės (1 yra už grotų prie altoriaus, kita — zakrastijoj). 

Einant per Pakalupės kaimą nesunku surasti Juozo Rušino namus. Prie vartų pasitinka tave 

šuoliuojantis miško karalius. Ir šuolį duoda ne per pušaites, o per žydinčias panavijas, rūtas ir 

kitas darželio puikybes. 

Takelis veda prie durų. 

Įžengi į Juozo Rušino namus ir pasijunti esąs pasakų karalystėje... 

Pats meistras sėdi lovoje ir drožinėja koplytėlę. 

Žiūriu į jį su nuostaba. O yra kuo stebėtis. Greit meistrui sueis 80 metų, o veido tokia giedri, 

spinduliuojanti šypsena, jog matai prieš save ne kokį senuką, o laimingą vyrą pačiame amžiaus 

gražume!.. (Reikia gi neužmiršti, kad meistras yra II grupės invalidas!). Žiūrėdama į jį suprantu, 

kad jis, darbu užsiėmęs, jaučiasi esąs sveikas, darbingas ir kūrybingas... 

Meistras, tarsi mane supratęs, sako: „Dirbdamas viską užmirštu. Be darbo negaliu būti...” 

Mane stebina dar ir tas, kad viso pokalbio metu meistras nė karto nepasiskundė, nepasidejavo 

savo sunkia dalia. Prieš mano akis buvo ne paprastas žmogus, o dvasios milžinas, kurs gyvena 

tokį pat laimingą ir prasminga gyvenimą, kokį gyvena kiekvienas žmogus žemėje... 

Meistro darbo kambarys pilnas pilnutėlis jo darbų 

I. Ant spintos stovėjo keturi šventieji: 

a) 3 aniolai, 

b) Kristus su kryžiumi. 

II. Prie pečiaus ant lentynos nebaigtas drožinėti šv. Petras. Meistras sakėsi turįs jam dangaus 

raktus padirbti. 

III. Ant sienos kabėjo 3 paveikslai rėmuose: 

a) vestuvinė fotografija, 

b) Kristus su Marija, 

c) Šventoji, 

d) koplytėlė — šv. Juozapas su kūdikėliu. 

IV. Prie kitos sienos — lentynėlė. Ant jos 8 paukščiukai. (Juozas Rušinas liepė man pasiimti 

gegutę, ir man ją padovanojo). 

V. Ant sienos pakabinti 3 paveikslai rėmuose ir koplytėlė. 

VI. Lange — dvi žuvėdros. 

313

VII. Ant palangės — „Dvaro ponas.” (Stovylėlė nedidelė, dar nebaigta — akių neturėjo. Kai 

kitą dieną apsilankiau, „Dvaro ponas” jau veizėjo). 

VIII. Durys iš meistro kambario į virtuvę išpuikintos. Ant durų viršaus — gegutė, toliau 

žmogaus galva su išskėstom rankom į šalis. Žemiau — ornamentas „Gėlelės”. [Čia autorės ranka 

pieštas piešinys]. 

Su meistro dukra — Bronislava — įėjome į kitą kambarį. Čia galima buvo visą dieną 

praleisti, vis vien nebūtum visko apžiūrėjęs. 

I. Ant stalo — 25 paukšteliai. 

II. Ant sekcijos viršaus — šventoji ir kt.: 

a) Adomas ir Ieva, medis, 2 paukšteliai, 

b) Marija su kūdikėliu, 

c) Angelas su vaikais, 

d) 3 žvakidės (2 mažesnės, 1 didelė). 

III. Ant sekcijos krašto: 

a) 2 darbininkės, 

b) šv. Juozapas su kūdikėliu ant rankų, 

c) šv. Kazimieras, 

d) Kristus su avinėliais (1 ant rankų, — 2 prie kojų), 

e) šv. Juozapas su rykšte, 

f) 5 paukščiai. 

IV. Didelis paukštis. 

V. 3 kėdės: 

a) Kėdės atkaltė su mergele, su paukšteliais, rankoms atramos — žuvys. 

b) Kėdė „Žmogaus amžius”. — Kėdės atkaltėje — Adomas ir Ieva, Rojaus medis, ant pakopų 

— stovylėlės, vaizduojančios žmogaus amžių nuo mažo vaiko ligi 100 metų, rankoms atramos 

— paukščiai. 

c) Kėdės atkaltė — ąžuolo lapai ornamentuoti, rankoms atramos — šeškai, priešakinės kojos 

— stovintys berniukai. 

Pastaba: Visos kėdės nudažytos. 

VI. Ant sofos: 

a) 5 kaukės — nudažytos, 

b) „Rojaus lazda” — (prie rankenos išdrožinėtas Adomas ir Ieva, medžio lapai. 

VII. Šeimos vestuvinė nuotrauka rėmeliuose. 

VIII. Ant sofos atkaltės — „Paskutinė vakarienė” — (12 apaštalų ir Kristus — sėdinčių už 

stalo stovylėlės), stalas, virš stalo lyg ir stogas — su ornamentais. 

IX. Ant sienos rėmuose: 

a) „Vytautas su kareiviais”, 

b) Vytis — rėmuose, 

c) 10 šeimos fotografijų rėmuose, 

d) Kabykla, padaryta iš kelmelio. (Kelmelis pritvirtintas prie lentelės, lentelė ornamentuota. 

Ant vienos šakos pakabintas raktų ryšulys), 

e) Genys. 

Kitame kambaryje 

I. 3 kėdės: 

a) Kėdė nedažyta. Atkaltė — ąžuolo lapai su paukščiais, rankoms atramos — krokodilai. 

b) Kėdės atkaltė — ąžuolo lapai, rankoms atramos — paukšteliai. 

d) Kėdės atrama — berniukas (balti marškiniai, tamsus švarkas, kaklaraištis), rankoms 

atramos — ištiestos berniuko rankos. Kai atsisėdi į kėdę, atrodo, kad berniukas tave apkabina 

rankomis. 

314

II. Televizoriui „stalelis” — kupranugaris be „kupros”. Kupros vietoj — televizorius. 

III. Ant televizoriaus — didelis paukštis „Kukutis”. 

IV. Ant spintos: 

a) Kryželis — nulakuotas, 

b) Gediminas — nudažytas, 

c) Kęstutis — nudažytas, 

d) Trys karaliai — visi nudažyti. 

V. Kabykla prie durų — „Jaučio galva su ragais”. 

VI. Ant durų viršaus — gegutė. 

VII. Prie durų ant sienos, netoli staktos — stirnos galva. 

VIII. Veidrodis rėmuose. 

Virtuvėje 

I. Rankšluostinė, su „Rojumi” — Adomas su Ieva po medžiu. 

II. Ant sienos „Špokinyčia” — inkilas žalias, špokai juodi. 

III. Ant spintelės viršaus — graži „tvorelė” — ji saugoja, kad daiktai nuo spintelės nenukristų. 

IV. Ant sienos — rėmeliai kalendoriui. 

V. Virš virtuvės durų — „Vainikas iš povo plunksnų”, gėlės, žvaigždė. (Plunksnos medinės 

— „poviškai” nudažytos.) 

Priemenėje 

I. Kertėje ant sienos — „Blezdingos kinis” ir dvi blezdingos iš kinio šonų — ant sienos. 

II. Priemenėje dujinė plytelė. Prie plytelės ant palangės — „Gaspadinė su katilu ir samčiu”. 

Meistro dirbtuvėje 

Meistro dirbtuvė yra kitame pastate. Durys į dirbtuvę išpuikintos ornamentais ir drožiniais. 

Meistras, būdamas be kojų, sumaniai „keliauja”. Jis iš lovos, ant kurios sėdėdamas drožinėja, 

pasideda lentą (tvirtą lentą) ant greta stovinčios lovos ir ja peršliaužia į kitą lovą. Tada pasideda 

lentą ant tos antrosios lovos krašto ir virtuvėj stovinčio krėslo ir persikrausto lengviausiai į 

virtuvę. Naudojasi ir invalido vežimėliu. Sakėsi, kai esąs gražus oras, tai vežimėlyje sėdėdamas 

ir lauke pabūnąs. 

Meistro dirbtuvėje pradėtų ir pabaigtų darbų daugybė. 

Ant stalo padėti vaikams žaislai: artojas su plūgu, artojas su federėmis, vežimas su arkliais ir 

kt. Ant spintos išdrožinėtos ir nudažytos stovylėlės kitam „Žmogaus amžiui”. Lazdų — daugybė: 

ir paprastesnių, ir puošnių, ir didelių — šventinių. 

Apžvelgus dirbtuvę, buvo aišku, kad čia reikėtų ne vienos valandos meistro gražiausiems 

darbams apžiūrėti, perkilnojant juos iš vienos vietos į kitą. 

Stovėjau dirbtuvėje lyg užburta šalia invalido vežimėlio ir stengiausi įsiminti meistro darbus. 

Deja, man šito nepavyko padaryti: aš neturėjau tokios nuostabios regimosios atminties, kokią turi 

meistras Juozas Rušinas! Jis kadaise matytą paukštį, žvėrelį atkuria medžio gabalėlyje, o aš 

neįstengiu aprašyti to, ką esu mačiusi jo namuose, jo dirbtuvėje... 

Kiekvienam, kas domisi liaudies menu, siūlau atvažiuoti į Viekšnius ir apsilankyti Juozo 

Rušino — liaudies menininko — namuose ir pamatyti jo kūrinius. 

1985 m. birželio mėn. 29-30 d. užrašė Amelija Urbienė, gyv. Vilniuje, Požėlos g. 34-12. 

Apie naminius paukščius. [Iš Paulinos Memienės (1906), gyvenančios Užventės kaime, 

1985 m. birželio 26 dieną užrašė Amelija Urbienė. Iš Stasės Lengvenienės (1915), gyvenančios 

Viekšniuose Vytauto gatvėje, 1985 m. birželio 27 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Pančiakų ir pirštinių vėlimas. [Iš Pranės Jankutės (1900), gyvenančios Viekšniuose Vytauto 

gatvėje ir Onos Šiaulienės (1907), gyvenančios Gyvolių kaime, 1985 m. birželio 27 dieną užrašė 

Amelija Urbienė]. 

315

Lauktuvės. [Iš Pranės Jankutės (1900), gyvenančios Viekšniuose Vytauto gatvėje, 1985 m. 

birželio 22 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Dovanos. [Iš Pranės Jankutės (1900), gyvenančios Viekšniuose Vytauto gatvėje, ir Emilijos 

Lukošienės (1921), gyvenančios Minajevo gatvėje, 1985 m. birželio 30 dieną užrašė Amelija 

Urbienė]. 

Apie patalus. [Iš Pranės Jankutės (1900), gyvenančios Viekšniuose Vytauto gatvėje ir Onos 

Šiaulienės (1907), gyvenančios Gyvolių kaime, 1985 m. birželio 21—30 dienomis užrašė 


Apie poduškas. [Iš Pranės Jankutės (1900), gyvenančios Viekšniuose Vytauto gatvėje ir Onos 



Apie piernatą. [Iš Onos Šiaulienės (1907), gyvenančios Gyvolių kaime, 1985 m. birželio 

21—30 dienomis užrašė Amelija Urbienė]. 

Apie kvietkas. [Iš Pranės Jankutės (1900), gyvenančios Viekšniuose Vytauto gatvėje ir Stasės 

Lengvenienės (1915), gyvenančios Viekšniuose Vytauto gatvėje, 1985 m. birželio 24 dieną 

užrašė Amelija Urbienė]. 

Apie daržoves. [Iš Stasės Lengvenienės (1915), gyvenančios Viekšniuose Vytauto gatvėje, 

Pranės Jankutės (1900), gyvenančios Viekšniuose Vytauto gatvėje, ir Onos Šiaulienės (1907), 

gyvenančios Gyvolių kaime, 1985 m. birželio 26—30 dienomis užrašė Amelija Urbienė]. 

Kaip užsiauginti daržovių sėklų. [Iš Stasės Lengvenienės (1915), gyvenančios Viekšniuose 

Vytauto gatvėje, Pranės Jankutės (1900), gyvenančios Viekšniuose Vytauto gatvėje, ir Onos 



Ožkos pieno sūris. [Iš Onos Šiaulienės (1907), gyvenančios Gyvolių kaime, 1985 m. birželio 

26 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Vasarinė virtuvė kaime. [Iš Onos Šiaulienės (1907), gyvenančios Gyvolių kaime, 1985 m. 

birželio 26 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Vargamistros darbas seniau. [Iš Juozo Lizdenio (1912) 1985 m. birželio 28 dieną užrašė 


Vargamistros darbas seniau / Iš Juozo Lizdenio, gim. 1912 m., gyv. Viekšniuose, Kapsuko 

gatvėje, 1985 metų birželio mėnesio 28 dieną užrašė Amelija Urbienė // Urbienė Amelija. 

ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1985 metų aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių 

bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Visas tekstas: 

Vargamistros darbas seniau 

Seniau vargamistros darbo diena nebuvo trumpa, ypač šventa diena. 

Šventą dieną rytą bažnyčioje turėjo būti jutrina. Po jutrinos — gadžinkos. Po gadžinkų — 

votyva, o jau tada suma (giedotos mišios) ir mišparai. 

Kitą kartą buvo Viekšniuose toks vargamistra Vaitkevičius. Jis turėjo dukterį Izabelę 

Vaitkevičiūtę-Belskienę. Ta mokėjo vargonais grajyti ir turėjo gerą balsą. Tėvas už savo dukterį 

daug prasčiau grajijo — taip vienodai, nedideliai puikiai. Ir giedojo kažkaip įnosiai. Duktė 

bažnyčioje vargonais grajijo viską, o tėvas tik mišparus ir jutriną. Buvo sakoma: „Grajija ir gied 

kaip Vaitkevičius: „Fim-foj”, (t. y. vienodai grajija ir įnosiai gieda). 

Seniau bažnyčioje nebuvo nei gegužinių, nei birželinių pamaldų, t. y. prieš 1914 metų karą. 

Taip pat nebuvo spalio mėn. nė rožančiaus. Rožančiaus tada bažnyčioje niekas nekalbėjo, 

kalbėjo namie tas, kas norėjo. 

Po 1914 metų jau bažnyčioje buvo ir birželinės, ir gegužinės, ir rožančius per spalio mėnesį. 

Per birželines bažnyčioje kalba Jėzaus Širdies litaniją, per gegužines — Šv. Panelės litaniją. 

Kalba vakarais kožną dieną, o šventomis dienomis — po votyvos iki sumos. Taip pat ir rožančių 

šventomis dienomis atkalbėjo po votyvos. 

316

Seniau vargamistros pagrindinis darbas (be darbo bažnyčioje) buvo metrikacija. 

Vargamistra turėjo surašyti krikštynų, šliūbo ir mirimo metrikus. Rašyti reikėjo trijuose 

egzemplioriuose. Vieną paliko prie bažnyčios, antrą siuntė į kuriją, o trečią — į archyvą. 

Vargamistrai Smetonos laikais klebonas iš parapijos pinigų už metrikų surašymą mokėjo už 

1 egz. 10 centų, už 3 — 30 centų. Pačiam klebonui žmogus už metrikus mokėjo 2 litus. 

Jeigu vargamistra per šliūbą sugrajijo maršą (žinoma, kai buvo paprašytas grajyti), tuomet 

anam už tai sumokėjo, davė tiek, kiek kas norėjo, kiek kas išgalėjo duoti. 

Už laidotuves vargamistrai niekas nieko nemokėjo. Taip pat nemokėjo ir už krikštynas. 

Smetonos laikais klebonas vargamistrai davė butą, jeigu vargamistra neturėjo kur gyventi, ir 

kas mėnesį mokėjo 70 litų. 

Viekšniuose vargamistra gyveno špitolėje. Vėliau, kai pastatė parapijos namus, vargamistrai 

butą įrangė prie parapijos salės. 

Rudenį vargamistra važinėjo kalėdodamas ir gavo kalėdą — tai buvo priedas už jo darbą. 

Iš Juozo Lizdenio (1912), gyv. Viekšniuose, Kapsuko g. 1985 m. birželio 28 d. užrašė 

Am. Urbienė. 

Kalėdojimas. [Iš Juozo Lizdenio (1912) ir Pranės Jankutės (1900), gyvenančios Viekšniuose 

Vytauto gatvėje, 1985 m. birželio 24—27 dienomis užrašė Amelija Urbienė]. 

Kalėdojimas / Iš Juozo Lizdenio, gim. 1912 m., gyv. Viekšniuose, Kapsuko gatvėje, Pranės 

Jankutės (1900), gyv. Viekšniuose, Vytauto g., 1985 m. birželio 24-27 dienomis užrašė Amelija 

Urbienė // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1985 metų 

aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Visas tekstas: 

Kalėdojimas 

Kalėdoti pradėjo po Rožančavos, o baigė kalėdoti prieš Kalėdas. Kartais kalėdodavo ir ligi 

Naujųjų Metų. 

Kalėdojo tik savo parakvijoje. 

Pirmiau — prieš kalėdojimą — per sodas (kaimus) pasiuntė špitolėje gyvenantį ubagą — ne 

eilinį ubagą, o „zvanininką” (varpininką). 

Kalėdoti visuomet važiavo vikaras. Klebonas nevažiavo kalėdoti. Kunigą ir vargamistrą vežė 

kartu vienuose ratuose. Purmonas, ratai ir arkliai buvo maršalkos (desietninko). 

Kartu važiavo ir antras vežimas. Čia jau purmonas buvo klebono gaspsdorius. Ratai ir arkliai 

taip pat buvo klebono. Tuose ratuose sėdėjo ubagas-špitolninkas ir zakrastijonas. 

Ubagas-špitolninkas, kaip pirmiau sakyta buvo, ėjo per sodas ir apsakinėjo visiems apie 

kalėdojimą. Tas špitolninkas vėliau turėjo žinoti, kas priima kalėdninkus, kas nepriima, kur bus 

kalėdninkams pusrytis, večerė ar pietai, kur nakvynė visiems. Dėt to ans ir vėžinėjo kartu su 

visais kalėdninkais. 

Kalėda 

Kalėdos davė tik kunigui, vargamistrai ir zakrastijonui. Špitolninkui-ubagui kas norėjo, tas 

davė biškelį pinigais (daugiausia davė pinigais, o ne kuo kitu). 

Kalėdą davė grūdais, pinigais, vilnomis. 

Grūdus seikėjo sėtuve. Nepilną sėtuvę davė. 

Pinigų davė vieną litą, 50 centų. 

Vilnų — saugę. Vilnų davė tie gaspadoriai, katrie norėjo, „kad ant avių gera ranka eitų”. 

Kitą kartą, seniau, buvo toks zakrastijono padėjėjas Kanavičius. Mat buvo taip: jeigu pats 

zakrastijonas nenorėjo važiuoti kalėdoti, tuomet ano vietoje važiavo padėjėjas. Žalionėje 

kalėdojant, Kanavičius kalendos pinigais tegavo tik 15 centų. Gavęs pinigus — tokią mažą 

kalendą — vos nerėkdamas šaukė: „Oi, oi, oi! Kokia didelė kalenda — 15 centų!” 

Taip pat vietoj vargamistros kalėdoti galėjo važiuoti jo mokinys, ypač jeigu pats vargamistra 

buvo jau senesnis žmogus. Ne juokai buvo senam žmogui laipioti iš vežimo į vežimą... Per dieną 

kalėdninkai apkalėdojo 50 kiemų. Prie pat miestelio esančiose sodose nenakvojo. Nakvojo tik 

toliau nuo miestelio nuvažiavę. Seniau buvo visokių sodų — mažų ir didelių. Kuomet kalėdojo 

po mažesnes sodas, tuomet tokias sodas „traukė į vieną vietą”, t. y. perkalėdoję vieną, važiavo į 

kitą, trečią ir t. t. Pavyzdžiui, Tučiuose kalėdojo 2 dienas, kalėdodami toje pat sodoje ir 

317

pernakvojo. Nakvojo 2 naktis. Žalionė — nedidelė soda. Todėl per dieną iškalėdoję Žalionę, 

važiavo į Ramoniškes, Gyvolius ir Pavirvytę. 

Reikia pasakyti, kad kalėdninkai ilgiau kaip 3 dienas nekalėdojo. 

Jeigu kalėdojo toliau nuo miestelio ir apsinakvojo, kunigas tuomet mišių nelaikė. 

Apkalėdoję ir prisirinkę pilną vežimą kalėdos, kalėdninkai grįžo į Viekšnius, o tik kitą dieną 

važiavo kalėdoti į kitas sodas. 

Jeigu kur priėmė kalėdninkus ant nakvynės, tai visus tenai ir apnakvino. Ten jau ir večerę, ir 

pusrytį davė. Per večerę ir per pusrytį buvo svečių kaip per kokį balių, kaip per veselę. Tolimesni 

svečiai taip pat čia buvo apnakvinami. Kur kalėdninkai nakvojo, ten gaspadorius ir kalėdninkų 

arklius šėrė. Kitą dieną, po pusryčio, į kitą sodą jau vežė kitas purmonas, t. y. tos sodos maršalka 

(desietninkas), į kurią dabar važiavo kalėdininkai. Maršalka, kaip sakyta, vežė tik kunigą ir 

vargamistrą. 

Kalėdininkai daugiausia nakvojo dvaruose. Čia jiems davė nakvynę, valgyti ir arklius pašėrė. 

Dvaruose nakvojant arba pietus valgant, svečių nedaug tebuvo. 

Kunigas ir vargamistra valgė kartu su ponais, o zakrastijonas, špitolninkas ir purmonai — su 

dvaro darbininkais. 

Ir prie ponų stalo, ir prie dvaro darbininkų stalo valgis per kalėdojimą buvo visuomet 

geresnis. 

Jeigu pietų nevalgė dvare, tai tankiausiai valgė sodoje pas tą gaspadorių, katras buvo 

bagotesnis. Ir tie pietai buvo tokie — kaip per veselę: su pyragais, su keptais paukščiais, su 

alumi, vynu... 

Reikia pasakyti, kad buvo ir tokių sodų, kur visi gaspadoriai buvo biedni: niekas nenorėjo ir 

negalėjo kalėdinikams pietų iškelti, pasikviesti svečių ir anuos vaišinti. 

Yra buvę ir taip. Kalėdoja kalėdininkai po biedną sodą. Išalksta valgyti, tuomet pripuolamai 

pavalgo: užeina kalėdodami į trobą, randa šeimyną bevalgančią prie stalo susėdusią. Gaspadoriui 

nebelieka ką daryti: ima ir paprašo sėstis kartu ir valgyti tą, ką jie patys šiuo tarpu valgo. 

Kalėdninkai, būdami išalkę, nesididžiuoja, sėdasi ir valgo. 

Gaspadorius, kad ir biednas būdamas, niekuomet neužmiršo kalėdninkų arklių pašerti. 

Kur ir kaip apnakvino kalėdninkus 

Jeigu kalėdninkai nakvojo sodoje pas bagotesnį gaspadorių, tuomet kunigą paguldė gerajame 

alkieriuje, vargamistrą ir zakrastijoną — gerojoje troboje, pryšninkėje. Špitolninką-ubagą 

(varpininką) ir klebono gaspadorių — su šeimyna. 

Kur pas gaspadorių valgė kalėdninkai 

Visi kalėdninkai valgė kartu su visais prie vieno stalo, niekuomet niekas nieko neišskyrė. 

(J. Lizdenis). 

Kaip priėmė kalėdninkus 

Kai jau buvo kalėdninkai užsakyti, tuomet pasiruošė anuos priimti. Išsiplovė grindis, 

apsikopė, pasišvietė. Stalą baltai padengė. 

Į trobą įėję kalėdninkai sugiedojo. Visi namiškiai stovėjo stati. Pakrapijo švęstu vandeniu ir 

kunigas davė kiekvienam pabučiuoti kryželį. 

Po to kunigas paklausinėjo poterų ir bažnyčios prisakymų. Klausinėjo ne tiktai mažus vaikus, 

bet ir vaikius, merges. Vaikiai buvo baugesni, tie kavojosi už nugarų: bijojo poterų... Paklausė 

mane, kokie yra „7 griekai didieji”? Aš pasakiau: „Jeigu nesuklysiu — tuojau pasakysiu”. 

Ir pasakiau: „1 — puikybė, 2 — lokomstva, 3 — nečystata, 4 — apsirijimas, 5 — 

užvydėjimas, 6 — vagystė, sekmas — tingėjimas ant tarnavimo dievo”. (Pr. Jankutė). 

Iš Juozo Lizdenio (1912), gyv. Viekšniuose, Kapsuko g., Pranės Jankutės (1900), gyv. 

Viekšniuose, Vytauto g., 1985 m. birželio 24-27 d. užrašė Am. Urbienė. 

Namų statybos meistras. [Iš Vinco Lengvenio (1907), gyvenančio Viekšniuose Vytauto 

gatvėje ir Klemo Memio (1902), gyvenančio Užventės kaime 1985 m. birželio 26—30 dienomis 

užrašė Amelija Urbienė]. — Tekste: [...]. Dar prieš 1940 metus Viekšnių miestelyje geri meistrai 

buvo Imelis, M. Stonys, o Medžialenkės kaime — Garalis. Viekšnių miestelyje geras meistras 

buvo ir Kęstavičius, bet jis namų nestatė — tik senus namus remontavo. Langų, durų meistrai 

buvo Račkauskis, Vaitkus. Vaitkus dirbo kaip meistras ir prieš karą, ir po karo. [...]. Viekšnių 

318

miestelyje buvo Stončius, Krutinis, kurie turėjo gerus rizokus stiklui pjauti. Jiedu vaikščiojo kur 

paprašyti langams stiklus dėdami. 

Kalvio Domo Stonkaus pasakojimas apie savo kaimyniškus santykius su profesoriais 

Biržiškomis. [Iš Domo Stonkaus (1912) 1985 m. birželio 24 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Kalvio Domo Stonkaus pasakojimas apie savo kaimyniškus santykius su profesoriais 

Biržiškomis / Iš Domo Stonkaus (gim. 1912 m.) 1985 m. birželio 24 dieną užrašė Amelija 



Kalvio Domo Stonkaus pasakojimas apie savo kaimyniškus santykius 

su profesoriais Biržiškomis 

1935 metais apsižanijau su Stase Rupkaite. Ana turėjo namus ir nemažą žemės sklypą 

Viekšnių miestelyje. Mūsų žemė rubežiavosi su Biržiškų žeme iš vakarų pusės. 

1936 metais ant mūsų žemės pasistačiau kalvę. Kalvei statytis gavau leidimą, ir stačiau pagal 

tuo metu išleistus Lietuvos įstatymus. 

Prieš pradedant kalvę statyti, iš Mažeikių atvažiavo inžinierius Sidabras, apveizėjo sklypą ir 

pasakė, kad savo kalvę galiu statyti tiktai toliau nuo Biržiškų žemės. Matot, aš buvau norėjęs 

savo kalvę pasistatyti prie pat rubežiaus. 

Kad ir artimi kaimynai buvome su Biržiškomis, ale pas anus aš niekuomet neužeidavau, 

nebent jeigu kartais paprašydavo ką nors pataisyti. Tankiausiai tik per tvorą pasišnekėdavome. 

Atsimenu, kaip vieną kartą per tvorą pasišnekėjau su profesoriu Mykolu Biržiška. 

Buvo vasara. Neatsimenu, kuriais tai metais buvo. Matau iš savo kiemo per tvorą, kad, dekį 

ant žemės pasiklojęs, savo sode guli profesorius Mykolas Biržiška ir sklaido didžiausią knygą. 

Aš ano ir klausiu: 

— Apie ką tamsta toj knygoj taip skaitai? Profesorius atsako man: 

— Apie senovės lenkų tikėjimą. Be to, pamokomai man dar pasakė: 

— Mes esam jau pusiaukelėj, o tu pradžioj gyvenimo. Nedaryk niekuomet kitam to, ko 

nenori, kad tau kitas darytų. Kitas negali tau skriaudos atleisti, kaip ir tu pats negali kitam 

atleisti. 

Gerai atsimenu, kaip buvau kartą pas Biržiškas baliuje. Tas buvo 1937 metais. 

Vieną dieną atėjo Biržiškų Anusė (tarnaitė) ir pakvietė mane į balių. Sakė, kad tame baliuje iš 

apskrities daug svečių būsią. 

Apsirėdžiau puikiau ir nuėjau į tą balių. Įeinu, pasisveikinu. Veizu — už stalo sėdi Apskrities 

viršininkas, Policijos viršininkas, mūsų kanauninkas Navickis, kiti kunigai, Apskrities inžinierius 

Sidabras, Biržiškų motina, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos. Mykolas Biržiška už stalo nesėdi — 

vaikščioja po kambarį ir visus svečius vaišina. 

Kai aš įeinu, Mykolas Biržiška visiems svečiams pasako, kas aš toks esu. Tuomet pasvadina ir 

mane už stalo. 

Ima ir paklausia Biržiškienė inžinieriaus: 

— Prašom pasakyti, dėl ko Stankui leido pastatyti kalvę miestelyje taip arti gyvenamųjų 

namų? 

Kanauninkas nuo savęs dar pridūrė: 

— Iš vienos bažnyčios pusės kodylija Bružas, iš kitos — Stonkus. 

Matai, tamsta, Bružas turėjo vilnų karšyklą netoli bažnyčios, o aš kalvę (paaiškina man 

Stankus). 

Taip užklaustas inžinierius paaiškina visiems, kad jis buvęs atvažiavęs, apžiūrėjęs vietoj 

sklypą. Pagal įstatymus pramoninių pastatų prie svetimo rubežiaus neleidžiama statyti, todėl 

pagal planą kalvei statyti buvęs duotas leidimas toliau nuo rubežiaus, kur Stonkus ir pasistatęs 

kalvę. 

Tatai girdėdamas Mykolas Biržiška pasakė: 

— Mamyte, nesijaudink! Kalvės dūmai nėra kenksmingi žmogui. Ir bitės gali gyventi prie 

kalvės. Taip pat kalvė niekam netrukdė. Žinau, Kaune prie pat bažnyčios yra didžiausias metalo 

fabrikas, bet šis triukšmas netrukdo žmonėms melstis. 

319

Leiskim žmogui dirbti. Ir mums, mamyte, reiks vartelius pasidirbdinti, zovieskėlius langams 

naujus sudėti... Matai pati, mūsų varteliai jau griūna... 

Taip ir pasidariau Biržiškams reikalingas. Ir kanauninkui taip pat buvau reikalingas: arklius 

kausčiau, žemės ūkio padargus taisiau, naujus dirbau. Taip pat ir prie bažnyčios dirbau: 

srmstūras, kryžių ant bažnyčios bokšto padirbau. 

Dar ir taip su Biržiškomis buvo. 

Biržiškų kieme augo didelis kaštanas. Ėmė vėtra ir perlaužė tą kaštaną. Atėjo pas mane 

Mykolas Biržiška ir paprašė tą kaštaną nupjauti sulig kelmu. 

Tuo metu turėjau du gižius: Joną Grybauskį iš Gyvulių kaimo ir Albertą Krutinį iš Reivyčių 

kaimo. 

Nuėjom visi į Biržiškų kiemą. Veizu į kaštaną ir misliju, kaip čia jį nupjauti sulig kelmu. Jei 

pjausim iš karto, virs ir gali sode obelis išlaužyti. Pasiūliau kaštaną pjauti dalimis. Pasidirbom 

ant karties skrėmelį. Atsinešiau kobinį šakoms nuleisti genėjant. Nugenėjom šakas, paskui patį 

kaštaną dalimis supjaustėme — ir taip sulig kelmu nurėžėme. 

Kai pabaigėme darbą, Mykolas Biržiška ir sako man: — Turi auksinį pakaušį — greit 

sumislijai! Aš šįryt visą rytą galvojau apie tą kaštaną. Vaikščiojau ir vaikščiojau, galvojau ir 

galvojau, ir nieko nesumislijau... Sumokėsiu, kiek norėsit. Sakyk, kiek? — klausia. 

Aš ir sakau: 

— Po 5 litus. 

Mykolas Biržiška kad sušuks nesušukęs: 

— Oi ne! Ne! 

Aš vėl: 

— Kiek tamsta duosi, tiek ir užteks. 

Ir žinai — davė visiems po bonką ir po 10 litų... 

Paprašė ir ant pietų. Tie pietai buvo geri: paukštiena, pyragėliai, grafinas... 

Tai taip ir gyvenome su Biržiškomis kaimynystėje nesibardami. 

Iš Dono Stonkaus (1912), gyv. Viekšniuose, užrašė 1985 m. birželio 24 d. Am. Urbienė. 

Naktigonė. [Iš Domo Stonkaus (1912) 1985 m. birželio 30 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Naktigonė / Iš Domo Stonkaus (gim. 1912 m.) 1985 m. birželio 30 dieną užrašė Amelija 



Naktigonė 

Keletas žodžių apie kalvio Domo Stonkaus tėvą Vincentą Stonkų. 

Vincentas Stonkus (1882—1965) turėjo paveldėjęs 3 ha žemės iš savo tėvo Bernardo 

Stonkaus Kanteikių kaime, Akmenės vlsč. 

Vėliau Vincentas Stonkus prisipirko dar 3 ha žemės iš Bendoriaus, o dalijant Vladimiro 

Zubovo dvarą (kai buvo Žemės reforma) gavo dar 12 ha. Tada iš viso žemės turėjo 18 ha. 

Buvo vedęs Ona Butnoraitę iš Pavadaksčių kaimo, Klykolių seniūnijos, Akmenės valsč. 

Vincentas Stonkus mėgdavo pasakoti vaikams ir kitiems, kaip jis, gavęs 12 ha žemės, nuėjo 

pas Vladimirą Zubovą į dvarą ir nunešė jam pinigus už tą žemę. Jis buvo įsitikinęs ir gerai 

žinojo, kad niekas niekuomet žemės veltui nebuvo dalijęs, todėl ir norėjo užmokėti. Vladimiras 

Zubovas iš jo pinigų nepriėmė, pasakė tik: „Aš tau tą žemę dovanoju”. 

Vincentas Stonkus buvo pamokytas — buvo baigęs rusišką mokyklą (narodnaja škola). Jis 

labai gražiai rašė rusiškomis raidėmis. 

Kai buvo pašauktas į kariuomenę, tarnavo karaliaus gvardijoje telefonistu. 

1914 metais vėl buvo mobilizuotas ir taip pat dirbo telefonistu. Tada jam buvo leista pačiam 

pasirinkti pagelbininkus. Jis pasirinko tris pagelbininkus: 

1) Joną Bukontą, kilusį iš Kegrių kaimo, 

2) Borusą, kilusį iš Uogiškių kaimo, 

3) Kruminš (latvį), kilusį iš Elkiškių kaimo. 

Tarnaudamas kariuomenėje telefonistu, turėjo gerai mokėti rusų kalbą. Be to, turėjo dar 

mokėti vokiškai ir ispaniškai. 

320

Per 1914 m. karą buvo sužeistas. Pagydytas nebuvo namo paleistas, bet tarnavo telefonistu ir 

revoliucijos metu. Kai norėjo grįžti Lietuvon, jo komisarai nenorėjo atleisti iš tarnybos — iš 

telefonisto pareigų. Tada Vincentas Stonkus kreipėsi į Leniną. Leninas jo prašymo išklausė ir 

išdavė leidimą Lietuvon grįžti. Tą leidimą turėjo pasirašyti ir visi tie komisarai, kurie nenorėjo 

Vincento Stonkaus iš darbo atleisti. Ne tiktai pasirašė, bet ir antspaudus pridėjo. 

Lenino išduotame leidime taip pat buvo pareikšta padėka už gerą ir pavyzdingą telefonisto 

darbą. 

Leidimas buvo parašytas popieriaus lape. Visas lapas buvo raudonai apkraštuotas. Daug 

parašų — ir Lenino, ir komisarų — ir nemažai antspaudų prispausta. 

1919 metais Vincentas Stonkus grįžo į Lietuvą, o grįždamas parsivežė ir tą leidimą. Grįžęs į 

Lietuvą, visą laiką buvo seniūnu Kanteikiuose. 

Lietuvos laikais buvo „Ūkininko patarėjo” korespondentas. 

Domas Stonkus atsimena, kaip tėvas dažnai skųsdavosi, esą, jam daug lengviau rašyti rusiškai 

negu lietuviškai. Lietuviška gramatika esanti daug sunkesnė už rusišką gramatiką. Tėvas, 

rašydamas lietuviškai, darė daugybę klaidų. 

Kai į Sibirą buvo vežami buožės ir kiti liaudies priešai, Vincentas Stonkus, kaip buvęs 

buržuazinės Lietuvos pareigūnas, seniūnas, taip pat turėjo būti išvežtas. Kai jis parodė 

išvežėjams popierių su Lenino ir komisarų parašais ir antspaudais, jam buvo leista pasilikti 

Lietuvoje. Grįžęs į Kanteikius, jis vėl ilgą laiką ėjo seniūno pareigas, kol gyvenimas Lietuvoje 

persitvarkė naujaip — kol susikūrė kolūkiai ir tarybiniai ūkiai. 

Vincentas Stonkus įstojo į kolūkiečių gretas ir išbuvo ligi pat savo mirties. 

Vincentas Stonkus, turėdamas mažiau žemės, laikė tik vieną arklį, o kai jau turėjo 18 ha — 

laikė 2 arklius. 

Jo sūnui — Domui Stonkui — prisėjo arklius naktimis ganyti bendrose kaimo ganyklose. 

Tos bendros kaimo arklių ganyklos buvo už kaimo. Pievos buvo apaugusios krūmais. Tos 

pievos buvo prastos — visokios atmatos. 

Ganyklos buvo aptvertos 1-2 eilėmis drotų, kad arkliai nelįstų į laukus, kad derliaus 

neišgadintų. 

Domas Stonkus arklius pradėjo ganyti turėdamas 12-13 metų. 

Arklius naktimis ganė ir savi gaspadorių vaikai, ir samdyti piemenys, ir samdyti vaikai. 

Kartais ir patys gaspadoriai ganydavo arklius naktimis. 

Gaspadoriai ne katrą dieną varė piemenis naktimis arklių ganyti. 

Naktį, arklius ganydami, ugnį retai kada tekūrino, nebent šaltą naktį pasišildyti. 

Arklius nakties išjojo saulei nusileidus ir ganė kol saulė patekėjo. 

Į ganyklą sujodavo 50-60 arklių. 

Ganykloje buvo pastatyta medinė būda nuo lietaus pasislėpti. Būda buvo pastatyta ant ragių. 

Ragės padirbtos iš kumpo medžio. Būdoje — pilna šieno, dekis apsikloti, poduška galvai 

pasidėti. Dažniausiai vaikiai sulįs į tą būdą ir miegos, o piemenys arklius keravos. 

Prie būdos buvo pritaisyti vorčikai. Jeigu ganyklą toje vietoje, kur stovėjo būda, nuganė, 

tuomet prie vieno, prie kito vorčiko prikabino pašleikas, pakinkė 2 arklius ir būdą nuvilko į kitą 

vietą. 

Vaikiai visuomet turėjo šautuvą nuo vagių apsiginti. 

Jaunieji — piemenys — arklius keravojo su šunimis. Savo šunis jie vedžiojosi ant šniūro. 

Iš visų Kanteikių kaimo arklių puikiausias buvo Šiurkaus arklys. Kožnas arklių vagis būtų aną 

pavogęs, jeigu tik būtų galėjęs. 

Kartą buvo taip. 

Domas Stonkus su kitu piemeniu, šunimis vedini, eina aplinkui arklius. Vaikiai, sulindę į 

būdą, miegt. Pradeda lyti. Keravotojai sulenda po egle. Šunys taip pat po egle pritupia. Ir visi 

kuo ramiausiai po egle sėdi. Piemenims akys pradeda merktis. Tik girdi: čyru-čyru — kažkas 

arkliui gelžinius pjauna. Šunys — loti, piemenys — prie būdos! Pakilo vaikiai. Bils! bils! — du 

kartus iššavo: vagys išsigando ir pabėgo. Prieina prie Šiurkaus arklio. Veiz — gelžiniai ligi pusės 

įpjauti... 

Kad arklių iš ganyklos negalėtų pavogti, anus pančiojo gelžiniais pančiais: uždėjo spyną ant 

kojų ir abidvi kojas sujungė. 

321

Rytą, parjoję arklius iš ganyklos, vaikiai ne miegojo, bet ėjo į laukus prie visokių darbų. 

Piemenys, jeigu tą naktį keravojo arklius, dieną bandos neganė. Bandą ganė kiti piemenys 

bendroje kaimo ganykloje. 

Iš Domo Stonkaus (1912), gyv. Viekšniuose, užrašė 1985 m. birželio 30 d. Amelija Urbienė. 

Kaimo karvės, avys bendroje ganykloje. [Iš Domo Stonkaus (1912) 1985 m. birželio 30 

dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Kaimo karvės, avys bendroje ganykloje / Iš Domo Stonkaus (gim. 1912 m.) 1985 m. 

birželio 30 dieną užrašė Amelija Urbienė // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR 

TAUTOSAKA: [1985 metų aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių 

muziejuje. — Visas tekstas: 

Kaimo karvės, avys bendroje ganykloje 

Kaimo karves ir avis ganė ne toje ganykloje, kur ganė arklius, bet kitoje. 

Ganykla bandai buvo šalip arklių ganyklos. Buvo atitverta 1-2 eilėmis drotų. Karvės per tas 

drotis į arklių ganyklą negalėjo įlįsti. Reikia pasakyti, kad buvo ir tokių karvių, katros, priėjusios 

prie drotų, pamakaravo galva, su ragais nutraukė drotis ir įlindo į arklių ganyklą. 

Avys lengvai per drotis į arklių ganyklą galėjo įlįsti. 

Rytais ne visus arklius iš arklių ganyklos parjodavo į kaimą. Kiti palikdavo ganykloje per 

dieną. Piemenys, ganydami bandą, turėjo prižvelgti ir paliktus arklius ganykloje. Pamatę 

aplinkuo arklių ganyklą vaikščiojantį kokį svetimą žmogų, turėjo greitybėje apie tai kaimo 

žmonėms pranešti. 

Bandą ganydami piemenys vedžiojosi šunis ant šniūro. Bandą ganė ne vienas piemuo, o 5 

piemenys. Iš viso piemenų kaimas turėjo 8. Piemenys bandą ganė pasikeisdami. Tie piemenys, 

katrie naktį buvo ganę arklius, rytą bandos neginė, miegojo ir ilsėjosi namie. 

Kiekvienas piemuo, ganydamas bandą, turėjo savo „rubežių”. Piemenys kartu nesueidavo į 

krūvą kuomet karvės ganėsi. 

Piemuo, vedžiodamasis šunį ant šniūro, vaikščiojo palei savo „rubežių”. O tas piemuo, katras 

vaikščiojo su savo šunimi pagal arklių ganyklą, turėjo prižvelgti ganykloje per dieną paliktus 

arklius. 

Bandą ganydami piemenys užsikurdavo ugnį — užsikurdavo laužą, išsikepdavo bulbių, 

grybų. Tatai padaryti galėjo tik tuomet, kai visos karvės suguldavo. 

Karvės moka tarp savęs susirokuoti (susikalbėti). Veizėk — ės, ės žolę ir priės. Nueis viena 

karvė į kokią nors vietą ir atsiguls. Veizėk — tuojau pat ir kita karvė beateinanti, besigulanti... 

Taip ims ir suguls visos karvės vienoje vietoje. Tuomet piemenims rojus! Kepk bulbes, dirbk 

vieną po kito krežius, švilpynes, vyk botagus. 

Už bandos ganymą bendroje kaimo ganykloje piemenims mokėjo. 

Seniūnas iš visų kaimo gaspadorių surinko tam tikrą užmokesnį nuo ganomų karvių skaičiaus. 

Neveizėjo, ar to gaspadoriaus piemuo buvo savas vaikas, ar samdytas — visi gaspadoriai turėjo 

mokėti. 

Surinktus iš gaspadorių pinigus seniūnas padalijo lygiai visiems piemenims: ir gaspadoriaus 

vaikas, ir samdytas piemuo gavo po lygiai. Samdytam piemeniui čia buvo priedas prie jo 

sulygtos algos. 

Bendros kaimo ganyklos buvo ligi „pirmųjų centų”. Tais metais, kuomet pasirodė pirmieji 

lietuviški litai, bendrosios ganyklos buvo panaikintos. Tuomet jau kiekvienas gaspadorius savo 

gyvulius ganė savo žemėje. 

Domas Stonkus, ganydamas karves, pindavo krežius. Tie ano krežiai veizėte veizėjo — tokie 

puikūs buvo. 

Savo nupintus krežius Domas Stonkus parduodavo ir taip užsikaldavo pinigo. 

1923 metais Kanteikių kaime buvo 132 gyventojai (žmonės). 3 gyventojai iš jų turėjo 

nusipirkę dviračius. Domas Stonkus buvo taip pat iš tų trijų. Jis savo dviratį buvo pirkęs iš 

parubežninko. 

Iš Domo Stonkaus (1912), gyv. Viekšniuose, užrašė 1985 m. birželio 30 d. Amelija Urbienė. 

Apie pačius arklius ir apie arklių puošimą. [Iš Domo Stonkaus (1912), Klemo Memio 

(1902), gyvenančio Užventės kaime, 1985 m. birželio 26—30 dienomis užrašė Amelija Urbienė]. 

322

Liaudies medicina. [Iš Pranės Jankutės (1900), gyvenančios Viekšniuose Vytauto gatvėje, 

Stasės Vėžauskienės (1910), gyvenančios Viekšniuose Vytauto gatvėje, Ievos Muzrimienės 

(1904), gyvenančios Birutės gatvėje Nr. 14, 1985 m. birželio 22—30 dienomis užrašė Amelija 

Urbienė. Patarimus „Kaip gydyti karpas” ir „Kaip gydyti spuoguotą veidą” iš Zenonos Griniūtės 

(1930), gyvenančios Utenos rajono Saldutiškio apylinkės Akmenynės vienkiemyje, 1985 m. 

rugpjūčio 10 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Užrašas ant seno kryžiaus Viekšnių kapinėse. [Nurašytas 1985 m. birželio 30 dieną. Nurašė 


Priežodžiai: 12. [Iš Viekšnių miestelio bei jo apylinkės žmonių 1985 m. birželio 21—30 

dienomis užrašė Amelija Urbienė]. 

Talaluškos: 5. Įvairūs nusakymai, palyginimai: 11. — Tekste, pvz.: Baltutis Medkojis girtas 

būdamas per lieptus ėjo ropomis, bijodamas įkristi į Ventą. Šliauždamas sakydavo: „Šventa 

Venta! Šventa Venta!”, o perropojęs — „šnypčia kaip gyvatė”. [Papasakojo Juozas Lizdenis]. — 

[1985 m. birželio 21—30 dienomis Amelija Urbienė užrašė iš Rozalijos Kuokštienės (1907), 

Stasės Lengvenienės (1915), Stasės Vėžauskienės (1910), Juozo Lizdenio (1912), Olgos 

Valiulienės (1907) ir Emilijos Grybauskienės, gyvenančios Gyvolių kaime]. 

Dainos: 7. [Iš Pranės Jankutės (1900), gyvenančios Viekšniuose Vytauto gatvėje ir Stasės 

Vėžauskienės (1910), gyvenančios Viekšniuose Vytauto gatvėje, 1985 m. birželio 22, 23, 27, 28 

dienomis užrašė Amelija Urbienė]. 

Įvairūs pasakojimai: 7. 1. Iš kur Lengvenis gavo pinigų melnyčei statyti. [Papasakojo Juozas 

Lizdenis]. 2. Kaip baidė Žiogaičiuose Buivydo kieme. [Papasakojo Ona Šiaulienė]. 3. „Kegrių 

Glodenis turėjo dampį...”. [Papasakojo Ona Šiaulienė]. 4. Apie stebuklingąją Kegrių pušį. 

[Papasakojo Konstantinas Mazeliauskis]. 5. Pasakojimas apie vokiečius. [Papasakojo 

Konstantinas Mazeliauskis]. 6. Kaip seniau šventėm Jonines. [Iš Konstantino Mazeliauskio 

(1909), gyvenančio Kegrių kaime, 1985 m. birželio 26 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 7. Apie 

baidymus Kelmėje prie Kražantės. [Iš Juozo Rušino (1906), gyvenančio Pakalupės kaime, 

1985 m. birželio 29 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Įvairūs pasakojimai: 1. Iš kur Lengvenis gavo pinigų melnyčei statyti. [Papasakojo Juozas 

Lizdenis]. 2. Kaip baidė Žiogaičiuose Buivydo kieme. [Papasakojo Ona Šiaulienė]. 3. „Kegrių 

Glodenis turėjo dampį...”. [Papasakojo Ona Šiaulienė]. 4. Apie stebuklingąją Kegrių pušį. 

[Papasakojo Konstantinas Mazeliauskis]. 5. Pasakojimas apie vokiečius. [Papasakojo 

Konstantinas Mazeliauskis]. 6. Kaip seniau šventėm Jonines. [Iš Konstantino Mazeliauskio 

(1909), gyvenančio Kegrių kaime, 1985 m. birželio 26 dieną užrašė Amelija Urbienė] // Urbienė 

Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1985 metų aprašai]: Aplankas // Yra 

Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Pirmieji 6 pasakojimai: 

1. Iš kur Lengvenis gavo pinigų melnyčiai statyti 

Mano motina pasakojo, iš kur Lengvenis gavęs piningų melnyčei statyti. Ana kartą ėmusi ir 

paklaususi Lengvenio: 

— Iš kur, Lengveni, gavai piningų melnyčei statyti? 

Tas atsakęs: 

— Sutikau velnią su piningų maišu. Deviau anam per ragus, nulaužiau ir pasiėmiau piningus. 

(Juozas Lizdenis). 

2. Kaip baidė Žiogaičiuose Buivydo kieme 

Netoli Buivydo kiemo augo ąžuolas. Vaikis liuob įsilipti į tą ąžuolą ir visokius šposus 

išdarinėti. Paėjo garsas, kad Buivydo kieme baido. Visi bijojo pro šalį vakare praeiti. 

Taip pat šnekėjo, kad Buivydo pirtyje baidė. Daug kas matęs prie pat pirties žmogų išsiplėtusį 

gulintį. O iš tikrųjų buvo taip. Eidami iš pirties vyrai netyčiomis pametė ant žemės marškinius. 

Tie ir gulėjo išsiplėtę — nė kokio žmogaus ten nebuvo. (Ona Šiaulienė). 

3. „Kegrių Glodenis turėjo dampį...” 

323

Kegrių Glodenis turėjo dampį. Buvo mašinistas ir važinėjo su dampiu po žmones kuldamas 

javus. Einąs kartą įgėręs namo. Velnias stakt! ir pastojęs anam kelią. Glodenis ir sakąs: 

— Pasitrauk iš kelio! 

Tas neklausąs. Glodenis nusimetęs švarką ir pradėjęs risties su velniu. Velnias buvęs minkštas 

— į visas puses lankstęsis mušamas. Bemušdamas velnią nuvargęs, nušilęs, nuplukęs. Pavirstąs 

ant žemės, atsistojąs, o velnias kaip nesitraukiąs nuo ano taip nesitraukiąs. Galų gale supykęs — 

palikęs velnią ir parėjęs namo. Kepurę ir švarką taip ir palikęs prie velnio. 

Rytą einąs kepurės, švarko paveizėti. Veiząs — stovys didelis kadagys — vieni virbai, visas 

nupešiotas, be spyglių. (Ona Šiaulienė). 

4. Apie stebuklingąją Kegrių pušį 

Iš Kairiškių persikėliau į Kegrius aplink 1940 metus. Į Kugrio kiemą persikėliau gyventi. 

Pušis yra netoli kiemo. Ana jau tada buvo pradėjusi džiūti. Kažkas apkirto aną aplinkuo. Išgirdęs 

kertant, išėjęs Kugrys ir klausiąs: „Ko kerti?” Tas atsakęs: „Torelę noriu aplinkuo pušį pastatyti.” 

Apkirsta pušis ir pradėjo pamažu džiūti. 

Atmenu — užėjau kartą pas Kugrį. (Ans gyveno Semiankos trobelėje — buvo ženotas su 

Semiankaite). Tas buvo 1950 metais. Apibrėško besėdint. Išeinu ir matau — stovi vyras prie 

pušies. Prieinu arčiau. Tas ir sako: 

— Padėk, dieve! Kur eini? 

— Dėkuo, — sakau. 

— Man pagelbėk, — prašo tas. 

Aš aną supratau. Padariau apžadus: užpirkti mišias. Ir užpirkau. Po to tas vyras man daugiau 

nebepasirodė. 

Kitą vakarą prie pušies mačiau motrišką. Ta manęs neužšnekino. Veizu į aną, o ana ėmė ir 

prapuolė man beveizant. 

Dar prieš ano vyro pamatymą prie pušies aš buvau dideliai susirgęs. Žinojau, kad pušis 

stebuklinga. Nuėjau prie pušies, atsiklaupiau ir sukalbėjau trejus poterus. Paskui apėjau aplink 

pušį keliais kalbėdamas: „Dieve, duok man sveikatos.” [Papasakojo Konstantinas 

Mazeliauskis]. 

5. Pasakojimas apie vokiečius 

Per 1914 metų karą vokiečiai buvo dideliai žiaurūs. Atiminėjo viską iš žmonių. Mūsų nušavo 

kiaulę, pasipjovė aviną ir išsivežė. Tuomet žmonės sunkiai gyveno. Druskos nebuvo kur 

nusipirkti. Žmonės valgė be druskos. Papilėje žydai turėjo druskos sandėlį. Vokiečiai tą sandėlį 

sudegino. Žmonės iš visų pašalių važiavo į Papilę, pylėsi į maišus druską ir vežėsi namo. Mano 

tėvas — Stanislovas Mazaliauskis — taip pat parsivežė tuomet iš Papilės 3 maišus. [Papasakojo 

Konstantinas Mazeliauskis]. 

6. Kaip seniau šventėm Jonines 

Tą vakarą — prieš šventą Joną — susirinkome visi jauni prie Virvytės. Muzikantai buvo 

vietiniai iš Gimbetiškės. Gimbetiškė yra 3 km nuo Šiaudinės. Deginom laužus, šokom, 

dainavom. Leidom vainikus į Virvytę plaukti. 

Iš Konstantino Mazeliauskio (1909), gyv. Kegrių km., užrašė 1985 m. birželio 26 d. 

Am. Urbienė. 

Pastaba: Dabar visi viekšniškiai Konstantiną Mazeliauskį vadina „Kosteliu Kapitonu” — 

pavarde niekas nevadina. (Am. U.). 

[BK pastaba: Knygoje yra Arkadijaus Vaičiulio apsakymas „Kapitonas”]. 

Įvairūs patarimai, pamokymai: 3. [Iš Pranės Jankutės (1900), gyvenančios Viekšniuose 

Vytauto gatvėje, 1985 m. birželio 22 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

324

Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1986 metų 

aprašai]: Aplankas // Aplankas yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Aplanko 

turinys su kai kuriais tekstais čia pat turinyje: 

Viekšnių miestelio žvejys Vladas Ingelis. [Iš Vlado Ingelio (1925), gyvenančio Akmenės 

gatvėje, 1986 m. liepos 3 dieną užrašė Amelija Urbienė]. — Tekste: Vladas Ingelis gimė 1925 

metais. Tėvai — Aleksandras ir Ona Peštenytė — Ingeliai — darbininkai. Vladas Ingelis yra 

baigęs 7 klases Viekšnių vidurinės mokyklos. Šiuo metu — pensininkas. Į pensiją išėjo 1985 

metais birželio mėn. Pensijos gauna 120 rublių mėnesiui. Darbo stažas — 40 metų. Pradėjo dirbti 

1945 metais. 22 metus dirbo Kelių valdyboje, autotransporte, 13 metų Viekšnių koklių fabrike, 

5 metus buvo Pakalupės apylinkės sekretoriumi. Šitai apylinkei priklausė: Rekečiai, Pluogai, 

Pakalupė, Marškonė, Padvarėliai. [...]. Pirmiau Ventoje buvo daugybė visokios žuvies. 

(Ir ungurių buvo!). Kuomet po karo vėl paleido dirbti Pavenčių cukraus fabriką, negyvos žuvies 

daugybė išverstais pilvais plaukė Venta. Ir tos žuvys buvo ne guirelės, o po 8-10 kg! Taip ir 

išnyko didžiosios žuvys Ventoje. 

Piemenė pas gaspadorių. [Stasė Ramanauskaitė-Mikužienė Padvariuose pas Leoną Miliešką. 

Iš Stasės Mikužienės (1915), gyvenančios Minajevo gatvėje 1986 m. liepos 10 dieną užrašė 


Piemenė pas gaspadorių / Stasė Ramanauskaitė-Mikužienė Padvariuose pas Leoną Miliešką. 

Iš Stasės Mikužienės (1915), gyvenančios Minajevo gatvėje 1986 m. liepos 10 dieną užrašė 

Amelija Urbienė // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1986 

metų aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Visas tekstas: 

Piemenė pas gaspadorių 

Stasė Ramanauskaitė, būdama 12 metų, tarnavo už piemenę Padvariuose pas Miliešką Leoną. 

Piemenės alga — 50 litų, paviržis — avino rietas ir duonos kepalas, 3 pūrai bulbių, rugių 

1 pūras. 

Vasarą piemenė kėlė saulei tekant. Piemenė karvių nemilžo, mergė milžo karves. Pamilžtas 

karves išginė į ganyklą. Ganykla nuo namų buvo toli — apie pusę kilometro reikėjo karves ligi 

ganyklos ginti. Piemenė ganė 7 karves ir avių būrį. Bandą visuomet išginė nevalgiusi. 

„Lauki, veizi, ir akis praveizi, kol valgyti atneša. Atneša užšalusią košę, o kartais dar biskelį 

šiltą. Košė — bliūdelyje. Košėje su šaukštu įspausta duobelė, į tą duobelę įpilta taukų. To 

mirkalo nedaug tepripilta. Pieną atnešė krūzelyje. Pienas — mašininis. Duonos riekelė. Ir visas 

pusrytis!” 

„Ant pietų” — jei buvo karšta — ginė namo aplink 11 valandą. Laiką mėravo pėdomis — 

šešuolėtį mėravo... 

Piemenė, parginusi karves, suvarė anas į kūtę. Pakreikė šiaudais, kad kūtė šlapi nebūtų. 

Tuomet suvarytas į kūtę karves pririšo prie sietų, atnešė žolės ir pašėrė. Piemenė turėjo karves ir 

pagirdyti. Vandenį reikėjo nešti iš šulnies ir kožną karvę pagirdyti. 

Pietus piemenė valgė kartu su visa šeimyna. Pietai — pirmą valandą. 

Pietams: kopūstai, burokai, bulbynė. Mėsos mažai tedevė. Viralą gaspadinė virė tankiausiai su 

užtrinu, su kindoku. 

Po pietų pokaitis 2-3 valandas. Per pokaitį piemenei neleido miegoti, varė šieno grėbti. 

Taip Stasė, vieną dieną grėbusi šieną per pokaitį, kitą dieną, varoma šieno grėbti, ėmė ir 

„pasisporijo” gaspadoriui! „Aš neisiu per pokaitį šieno grėbti, — pasakė. — Aš miegtu paskui 

karves vaikščiodama. Bijau užmigti — javus nuganysiu.” Gaspadorius dideliai supyko, kad 

neklausau. Už botago! Ir su tuo botagu nuraižė man kojas. Ir išėjau. Prispaudė mane šieną grėbti. 

Tėvai man sakė, kad jeigu gaspadoriaus neklausysiu, tumet ans mane išvarys ir algos 

nesumokės.” 

Bandą, kai buvo karšta, piemenė turėjo lig tamsos ganyti. Ir tos naktys taip pat buvo karštos: 

„naktį mes nebliaudamos — tokia buvo karštybė.” 

Vakare, karves namo parginus, reikėjo pakreikti kūtė, karves pagirdyti. 

Vakarienė pavalgius, piemenei reikėjo mazginį sumazgoti, šunį palakinti. 

325

Žiemą — vakarais — piemenei reikėjo plunksnas plėšyti. „Dviejose vietose man ir taip dar 

yra buvę, — sakė Stasė, — „mergei, paėmusi skalą, turėjau žiubinti, kumet ana večerę virė.” 

„Taip pat esu ėjusi su spragilais kulti. Dideliai kvapas patiko: atsisėdi duoboj ir bematant 

užmingi — tiek jau esi nuvargusi...” 

Žiemą piemenė daugiausia gyvulius šėrė viena. Šėrė su pelais, su šiaudais. Piemenė pati 

turėjo kratinį karvėms susikratyti. Taip pat ir žiemą piemenė turėjo karves pagirdyti — atnešti iš 

šulnies vandens. 

Piemenė miegojo lovoje. Lova — virtuvėje. Ten pat, kur piemenė miegojo, buvo ir 

kiaulviedriai sustatyti. Ir virbai, ir medžiai, ir visokie daiktai stovėjo, kur tik vietos buvo 

pastatyti. 

Piemenei devė prastą drabužį. Devė sijoną, nažutką, seną švarką. Marškiniai lininiai — ir 

visai nauji, ir seni. Kuskelę devė galvai apsirišti. Kvartūgas piemenės pakulinis, dryžas. Iš to 

paties audeklo, kur buvo siuvamas kvartūgas, piemenei gaspadinė „liuob ir sijoną pasiūti.” 

Marškinius mainė kartą per savaitę. Abrūsas — bendras, burnai ir rankoms šluostytis. 

Į pirtį ėjo kas antrą savaitę. Plaukytis nebuvo kur — „ir ežeras, ir upė buvo toli nuo namų. 

Galėjai tik pasitaškyti, pabraidyti po klanus, po prūdelį.” 

Jeigu piemenė gerai ganė, gaspadoriai, parvažiuodami iš miestelio, parvežė kermošavo, 

apdovanojo — nupirko kuskelę, kojines. 

Išeinant, jeigu gaspadoriai buvo neskūpi, — piemenei devė priedo — „tupeles”, o prie 

paviržio pridėjo lašinių šmotą. 

Iš Stasės Mikužienės (1915), gyv. Viekšniuose, Minajevo g., 1986 m. liepos 10 d. užrašė Am. 

Urbienė. 

Žydmergė. [Pas žydus tarnavo Ona Vasilkevičiūtė-Kačinienė. Iš Onos Kačinienės (1898) 

1986 m. liepos 6 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Žydmergė / Iš Onos Kačinienės (gim. 1898 m.), gyv. Viekšniuose, užrašė 1986 m. liepos 6 d. 

Amelija Urbienė // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1986 

metų aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Visas tekstas: 

Žydmergė 

Žydmergėmis Viekšnių miestelyje buvo vadinamos tos mergės, katros tarnavo pas žydus. Ona 

Vasilkevičiūtė-Kačinienė papasakojo, kaip ji tarnavo pas žydus. 

„Esu aš Ona Vasilkevičiūtė-Kačinienė, gimusi 1898 metais Senojoje Akmenėje. Tėvai — 

Pranas ir Rozalija Levickaitė — Vasilkevičiai gyveno Senojoj Akmenėj. Čia jie turėjo 2 ha 

žemės. 

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvažiavau į Rygą pas savo tetutę. Per karą atsidūriau 

Maskvoje. Esu pasakojusi, kaip aš Maskvoje tarnavau pas Leniną ir buvau jo sekretorė. 

1925 metais iš Rusijos sugrįžau į Lietuvą. Grįžau ne į Senąją Akmenę, bet į Viekšnius. Čia aš 

pristojau už mergę pas Mišą Šeinį. 

Miša Šeinis buvo vedęs Sonią Rubenšteinaitę. Turėjo du vaikus: Ženią ir Lionią. Vaikai su 

tėvais buvo mokomi rusiškai kalbėti. Samdė vaikams auklę tikrą rusę. 

Mišos Šeinio tėvas buvo našlys. Jis vadinosi Joselis Šeinis. (Visus Šeinius žmonės miestelyje 

Paiviais vadino). Tėvas kalbėjo tik žydiškai, laikėsi košerio. Mišos Šeinio šeimyna košerio jau 

nebesilaikė. Jie saugojosi tiktai, kad tėvas nepamatytų ir nesužinotų, kad košerio nebesilaiko. 

Taip pat jie turėjo ir savo dėdės — Mejerio Šeinio — pasisaugoti. Ypač prisibijojo dėdinos 

Chasės. 

Kartą aš, žinodama, kad mano ponai jau nebesilaiko visų žydų įstatymų, ėmiau ir paklausiau 

ponią: „Pasakyk man tamsta, ar žydams tikrai reikia žmogaus kraujo?” Ji man ramiai atsakė: 

„Kas mūsų vierą pildo, tam reik. Man nebereik.” 

Algos man mokėjo 50 litų per mėnesį. Čia — pas ponus — aš ir gyvenau. Turėjau atskirą 

kambarėlį. Ponai devė man ir patalynę. Lovoj buvo sieningas, drobulė, poduška viena, kaldros 

— dvi: plonesnė — vasarai, storesnė — žiemai. Ant viršaus patalynės dienai devė uždengti baltą 

kapą, o ant poduškų — „tiulį”, katras jau poniai nebepatiko. 

326

Šeimininkų tėvas — Joselis Šeinis — kėlėsi ankstie. 6 valandą ryto jau ant stalo jam turėjo 

būti pastatytas „samavoras”, padėta barankų, sviesto. Gulti visaip prisėjo. Jeigu darbų buvo daug, 

teko atsigulti ir 1-2 valandą nakties. 

Tų mergės darbų pas žydus buvo gana daug. Kiekvieną savaitę — antradieniais ir 

penktadieniais — mergei reikėjo ponams grindis išmazgoti. Tas grindis reikėjo plauti ne bet 

kaip, o su muilu ir soda, taip pat grindis reikėjo per dieną kelis kartus pašluoti. Visur turėjo būti 

švaru! 

Mergė baltinių neplovė. Visus nešvarius baltinius vežė kartą per mėnesį į Pakalupę pas 

Mastauskienę. Čia toji Mastauskienė ir išplovė visą ponų bėlizną. Žinoma, ne veltui, o už 

piningus išplovė. 

Valgė ponai kambaryje vieni patys. Aš tik atnešiau iš virtuvės sriubą, mėsą ir kitką, padėjau 

ant stalo ir išėjau iš kambario. Prie stalo nereikėjo patarnauti. Valgiau virtuvėje tą patį, ką ir 

ponai valgė. Ir valgiau iš tų pačių indų, nes ponų ir mergės indai buvo kartu laikomi. Man ponų 

buvo prisakyta, kad nesumaišyčiau košernų ir nekošernų indų: bijojo mano ponai, kad 

nepamatytų tėvas ir dėdė su dėdina Chase. Pas žydus pieniškiems valgiams buvo vieni indai, 

mėsiškiems — kiti. 

Aš jau sakiau, kad turėjau atskirą kambarėlį miegoti. Mano ponai kitaip miegojo negu aš. 

Visai kitaip atrodė anų lovos. Ant lovų — sieningai. Tie sieningai užsiūti, užtaisyti. Drobulės 

dvi. Kiekvienoj lovoj po dvi poduškas. Ant kaldrų balti čecholai. Poduškos didžiausios. Dieną, 

kuomet lovas pataisiau, visuomet per abidvi lovas uždengiau silkinę kapą, o ant poduškų 

padengiau krazines kapeles su kvalbonais. 

Žiemą mano ponai miegojo su patalais. Po šonų buvo piernatos padėtos — vis kad minkščiau 

ir šilčiau būtų! Žiemą, kai dienai lovas pataisiau, patalus pakišau po kapa. Sumurdžiau patalus 

taip, kad poduškoms liktų vietos galvūgalyje padėti. Tada ant viršaus užklojau kapą. Nebereikėjo 

ant poduškų bekloti tiulių. 

Kai atėjau pas Šeinius tarnauti už mergę, iš karto aš nemokėjau ir nežinojau kaip ir ką dirbti 

Ponia man viską parodė. Kai su visais darbais apsipratau, nebrodė, dirbau taip, kaip pati 

išmaniau. 

Penktadieniais, kaip visi žinome, žydai kepa pyragus. Mane ponia pamokė, kaip tuos pyragus 

įmaišyti, kaip atminkyti. Visuomet pati ponia supynė chalas, o kepėme abidvi. Abidvi veizėjom, 

kad chalos gerai iškeptų, kad nesudegtų. Ponia mane pamokė, kaip iškūrenti pyragams kepti 

pečių. Pasakė, kiek medžių skilų reik į pečių įkišti, kad pečius perdaug neįkaistų ir pyragas 

nesudegtų. 

Visus indus — ir košernus, ir nekošernus — aš turėjau išplauti ir į savo vietą padėti. Indų 

negalima buvo sumaišyti. 

Žydų Velykoms buvo kiti indai: puikesni. Juos laikė padėtus atskirai nuo kitų indų. Iš jų valgė 

tik per Velykas. 

Kiekvieną penktadienį be chalos kepimo reikėjo dar žuvį pataisyti. Dažniausiai virė lydeką. 

Kai virė žuvį, dėjo daug cebulių — ligi 30 štukų. Virtą žuvį sušaldė. Žuvis liuob sušals kaip 

kokia košeliena. Taip pat penktadieniais taisė ir farširuotą žuvį. Į tokią žuvį reikėjo dėti 

kiaušinių, smulkiai sukapotą cebulę. Į vandenį, kur buvo ta farširuota žuvis verdama, visuomet 

dėjo cielą cebulę. Vandenį, kur ta žuvis buvo išvirta, taip pat sušaldė į košelieną. 

Mano ponia buvo gera, ana išmokė mane, kaip reik visokius valgius daryti. Nieko nesigailėjo. 

Išmokė ir keksą iškepti, Tas keksas buvo kaip koks tortas. Keksui reikia: cukraus pudros, 15 

kiaušių, 4-3 šaukštai miltų, sviesto taip apie 200 gramų, migdolų viršui apibarstyti. 

Kiaušių baltymus reikia išplakti, trynius ištrinti. Viską sumaišyti ir kišti į pečių. Kekso viršų 

reik aptepti su šokoladu arba kakava, virta su cukraus pudra. Viršų reik pabarstyti migdolais. 

Chalą kepė paprastai. Į minklę dėjo miltų, kiaušių, vandens. Chalą valgė prie mėsos, prie 

sriubos. 

Kugelį kepė šeštadienį — pietams. Kepė ne namie, o kitame kieme po pečiaus. Kugelį kepė iš 

makaronų, iš ryžių, iš pjaustytų bulbių. Kugelį kepė kartu su mėsa. 

Vištą, jautieną, veršieną — taip pat kepė kitame kieme. Mėsą kepė kartu su morkomis, su 

bulbėmis ir kitkuo, kaip papuolė — kaip ir paprastą dieną. 

327

Jautieną supjaustė gabalėliais, pridėjo morkų, bulbių. O kartais prie mėsos tebuvo vien 

„cimes”. Jeigu jautiena buvo liesa, tuomet pridėjo vištos taukų. 

Pusryčiams valgė barankas, sviestą, sūrį, gėrė arbatą arba kakavą. 

Ir rytą, ir prieš pietus kartais užkando marinuotos silkės. 

Šeštadienį nereikėjo nė kokių darbų dirbti: viskas buvo šeštadieniui iš anksto padaryta. 

Grindų taip pat nešlavė. Jeigu norėjo — mazgojo indus, jeigu nenorėjo — nemazgojo. 

Per žydų Velykas nereikėjo nieko kepti. 9 dienas valgė macus, gėrė midų. Midaus man neteko 

nė karto taisyti — pati ponia sutaisė. Atsimenu tik, kad midų virino pusę valandos. Atsimenu, 

kad į midų dėjo apynių. 

Mano ponia buvo dideliai gera. Ana ne kartą apdovanojo mane. Atsimenu, kartą nuėjau į 

krautuvę su ponų dukteria Ženia. Ženia išrinko medžiagą, užmokėjo piningus ir parnešė namo. 

Tik namuose man tą medžiagą atidevė. Pasisiūdinau suknelę. Jeigu ponai važiavo kada kur nors 

toliau, visuomet man parvežė dovanų. Per Velykas visuomet mane apdovanojo. Tos dovanos 

nebuvo tankios — taip liuobu gauti per metus kokius tris kartus dovanų. 

Drabužio kasdien dėvėti man nedevė. Dėvėjau savo drabužiais. Kiekvieną dieną turėjau būti 

su skarele apsirišusi galvą, savo batais kojas apsiavusi. Po namus vaikščiojau ne su lepšėmis, o 

su batais. Taip pat prie darbo reikėjo būti su savo kvartūgu prisinėrusiai. 

Dar kas pas Šeinius buvo gerai: man nereikėjo pačiai vandens prisinešti. Vandenį iš Ventos 

liuob prinešti Domicė Sicilienė. Koridoriuje stovėjo pastatytas didelis kubilas. Čia Sicilienė liuob 

ir supilti atneštą vandenį. Vandens reikėjo nemažai, dėl to vandenį turėjo nešti kiekvieną dieną. 

Su ponia gerai sugyvenome. Kartu ėjome į turgų apsipirkti. Jeigu kartais ponia išėjo į turgų be 

manęs, tai tą, ką ji turguje liuob būti nusipirkusi, pati niekuomet nenešė namo. Ponia visuomet 

paprašė parnešti tą žmogų, pas katrą ji pirko. 

Į krautuvę ko nors nupirkti mane mažai tesiuntinėjo. Cukraus, miltų ir kitko buvo daug 

pripirkta — nebuvo reikalo po krautuves kasdien lakstyti. Jeigu kada nors pirkau ką viena 

krautuvėje, tuojau pat su ponia „atsirokavau”: pasakiau, kiek piningų išleidusi, kiek likę 

neišleistų. 

Su ponu taip pat gerai sugyvenau. Pons kaip ponas! Liuob, žodį pasakęs, praeis pro šalį, ir aš 

aną per dieną mažai tematysiu. Su ponia reikėjo visus reikalus turėti. Ponią vadinau „barinia”, 

pono tėvą — „dieduška”. Didelė mano draugystė buvo su ponų dukteria Ženia. Ją vakarais aš 

liuobu ir užmigdyti — auklė nemigdė. Aš mokėjau vaikus užimti, anie dideliai mane mylėjo. 

Liuob Ženia ateis į virtuvę, Čia aš anai paduosiu šaukštelį, bliūdelį. Ana liuob barškins ir 

džiaugsis. 

Per mūsų Velykas ponia man darbo mažiau tedevė. Leido išeiti į miestelį, leido drauges 

aplankyti. Į vakaruškas, gegužines mane varyte varė, bet aš nėjau. Netraukė mano širdies. 

Ne veltui žmonių buvo sakoma: „Žydeliai skaniai valgo, švariai gyvena ir mažai dirba.” Dėl 

žmonių žydai visuomet buvo geri. Aš ne tiktai apie žydus iš žmonių buvau girdėjusi apie anų 

gerumą, bet dabar ir pati šitą datyriau. Atsimenu, kaip ponai man padėjo. Mirė mano švogeris. 

Aš norėjau važiuoti į pagrabą, pasakiau ponams. Jie mane išleido, paskolino 100 litų ir pasakė, 

kad galiu būti ten, kiek man reikia. Piningų iškart man nereikėjo grąžinti: atskaitė po biškį kas 

mėnesį iš algos. 

Kas buvo tarp mano ponų, aš niekuomet nesikišau į anų reikalus. Anie gyveno sau, aš — sau. 

Atsimenu, kaip kartą buvo... Dabar tik juokas ima pamislijus. Daktaras Rakuzinas ėmė mano 

ponią vilioti. Kai tik ponas iš namų, daktaras, lyg užuosdamas, tuojau pat ima ir prisistato. Susėd 

abudu kambaryje. Ir šnekas, ir čiauškas. Einu aš pro šalį, veizu ir juokas mane ima... O kai 

ponas, namo parėjęs, mane liuob klausti: „Ar buvo daktaras atėjęs?”, aš visuomet liuobu 

atsakyti: „Nežinau. Namačiau”. Nebuvo man jokio reikalo kištis į ponų tarpą. Ponai yra ponai, o 

aš esu tiktai anų mergė. Tesižino... 

Kai aš tekėjau už Kačino, mane ponai apdovanojo. Gavau staltiesę 4 metrų ilgio, 4 

rankšluosčius. Rankšluosčiai buvo dideliai puiki — ir anie patys į tokius nesišluostė burnų. 

Dovanojo dar man 3 metrus silko suknelei, o per veselę atnešė tris tortus. 

Kai buvo mano veselė, vaikai — Ženia ir Lionia — sėdėjo už stalo kartu su manimi: vienas iš 

vieno šono, kitas — iš kito. 

328

Po mano veselės Šeiniai taip pat mūsų neužmiršo. Šeinis pasamdė mano vyrą, kad tas vežiotų 

į stotį supirktus grūdus, žodžiu — devė uždirbti.” 

Iš Onos Kačinienės (1898), gyv. Viekšniuose, užrašė 1986 m. liepos 6 d. Am. Urbienė. 

Kaip seniau miestelyje lovas taisė. [Iš Valerijos Pakalniškienės (1915), gyvenančios Papilės 

gatvėje Nr. 12, 1986 m. liepos 2 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Kaip seniau miestelyje lovas pataisė / Iš Valerijos Pakalniškienės (gim. 1915 m.), gyv. 

Viekšniuose Papilės g. 12A, 1986 m. liepos 2 d. užrašė Amelija Urbienė // Urbienė Amelija. 

ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1986 metų aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių 

bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Visas tekstas: 

Kaip seniau miestelyje lovas pataisė 

Kad minkščiau lovoje būtų gulėti į lovą dėjo sieningą. Sieningą pasiuvo iš maišų. Jeigu maišų 

neturėjo, siuvo iš pakulinio audeklo. 

Sieningą prikišo šiaudų. Šiaudai buvo kvietiniai arba ruginiai. Šiaudus ėmė ne iš kūlio. Kūlio 

šiaudai yra tiesūs, sieningas yra kietesnis, o minkštesnis sieningas visada yra jeigu aną prikiši 

sulaužytų, sudraikytų šiaudų. 

Sieningus šviežiai perkišo šiaudais Velykoms, Kalėdoms. Ant prikišto sieningo užklojo 

drobulę. Drobulė lininė. 

Žiemą dangstėsi su patalais. Patalus apvilko drobėmis. Vasarą, kuomet buvo šilta, klostėsi su 

dekiu. Po dekiu visuomet paklojo drobulę. Visuomet miegojo ant vienos poduškos. Retai kas 

miegojo ant dviejų poduškų. 

Užvalkščiai poduškoms buvo perkeliniai, kartūniniai arba lininiai. Užvalkščius siuvo ir su 

užgaliais ir be užgalių. 

Kumet rytą atsikėlė iš lovos, anos taip nepaliko — pataisė. Apklojo su dekiu. Su tuo pačiu 

dekiu naktį klostėsi. 

Dieną visas poduškas padėjo galvūgalyje lovos ant dekio viršaus. Poduškų jau buvo ne viena, 

o 2-3. Taip lova puikiau atrodė. 

Tankiai patalynės nemainė. Kai patalynė jau buvo juoda, tik tuomet aną permainė. 

Iš Valerijos Pakalniškienės (1915), gyv. Viekšniuose Papilės g. 12A, 1986 m. liepos 2 d. 

užrašė Amelija Urbienė. 

Kaip ir ko mane mokė tėvai ir svetimi žmonės. [Iš Pranės Jankutės (1900) 1986 m. liepos 


Kaip ir ko mane mokė tėvai ir svetimi žmonės / Iš Pranės Jankutės (1900) 1986 m. liepos 

11 dieną užrašė Amelija Urbienė // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR 

TAUTOSAKA: [1986 metų aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių 


Kaip ir ko mane mokė tėvai ir svetimi žmonės 

Mano tėvai — Juozapas ir Uršulė Mockaitė — Jankai gyveno Tučių kaime, Viekšnių vls. 

Motina buvo iš Pumpurų kaimo. Pumpurų kaimas yra už Mažeikių. Čia ana užaugo pas savo 

tetutę. Motinos tėvai buvo mirę. Tetutė, kai mama žanijosi, ir kraitį anai devė. 

Tėvas, važinėdamas iš Tučių, visur aplinkuo ieškojo bagotos panos — anam reikėjo atrėdyti 

seserį. Mano tėvas dar seseriai ir pamokėjo, kad ta tik paimtų ano tėvą karšinti. Daug pamokėjo! 

Du šimteliu! 

Mano tėvai turėjo 4 ha žemės. Augome penketas vaikų: Antanas, Stanislovas, Steponas, Pranė 

ir Petronėlė. 

Tėvas buvo dideliai skūpus. Duonos niekumet nedevė mums lig privalgymo. Atriekė riekę, 

papjaustė ir padalijo visiems. Motinai devė didesnį gabalą, o mums, vaikams — po mažesnį 

gabalėlį. Duodamas tankiai sakė: „Vaikams duonos daug nereik — ištrupins tik, nesujės!” 

Svarbiausia buvo dar ir tas, kad tėvas, atriekęs ir padalijęs duonos riekę, į kepalą visumet 

liuob įdėti „znoką”. Jeigu kas kumet nors po to buvo atsiriekęs kad ir mažą duonos riekelę, tėvas 

tujau pat pamatė, norėjo kaltininką surasti ir nubausti. Mes tą gerai žinojom, dėl to nė viens 

niekumet duonos neėmėm. 

329

Jeigu tėvo nebuvo namie, mama visumet mums valgyti padevė: mums patiems nebuvo 

leidžiama valgyti pasiimti. 

Aš, kad ir maža būdama, supratau, kad motina apsileido su tėvu iš pat pirmo — devė anam 

didelę valią. 

Jeigu kumet pasėjo pupų, tėvas neleido ankščių pasiskabyti ir pupų pavalgyti. Sakė: „Be čieso 

vaikams regalima pupų nuskabyti. Ar ne pilna subinė aniems yr? Ar ne pajėdę yr?” Tėvas nė 

žinot nenorėjo, kad mes tų pupų dideliai norim: pupos turėjo tėvui palikti! 

Tėvas neleido prie namų darželio taisyti. Nė kokios žolelės nebuvo nė pasėta, nė padiegta. 

Niekas po mūsų trobos langais niekumet nežydėjo... 

Jeigu kartais mes liuobam ką nors troboj dirbti, tėvas į trobą, mes — pry pečiaus tujau pat. 

Sėdim ir tylim. Neiškentam, pradedam šnibždėties. Tėvas ir barasi tuojau: „Ko čia šnibždat kaip 

vėžiai terboj? Ar nenutilsit!” Tokia buvo didelė drausmė mūsų namuose. 

Kumet išėjau služyti pas svetimus žmones, bijojau šnekėti. Klaus mane ko nors, aš tyliu. 

Sako: „Dėl ko nerokuojies su mumis?” Aš aniems: „Nesu pratusi rokuoties. Tėvas neleido mus 

tarp savęs rokuoties”. 

Teisybę sakant — mūsų tėvas buvo didelis tinginys. Anam pačiam atrodė, kad darbo ans 

nedirb ne iš tingėjimo, bet iš negalėjimo. Tėvs buvo ranką persišovęs, sakė, kad ta ranka anam 

skaudanti. Patiko mūsų tėvui rytais ilgiau pamiegoti... Kas be ko, rudenį tėvs liuob dirvą suarti. 

Pavasarį liuob pasėti... Tiek to arimo ir tiek to sėjimo tebuvo ant tų 4 ha! 

Motina ėjo ekėti. Anai tas darbas nebuvo sunkus: reikėjo kaip nors laukuose apsidirbti. 

Tėvas, kaip jau sakiau, prie sunkesnio darbo nepuolė. Pavasarį, kumet tų darbų liuob daugėti, 

tėvas ėjo su piemenimis vabalų-kirminų gaudyti. Nėjo prie darbo! Ans tuos vabalus liuob nešti 

susiedui kaip liekarstus. Pinigų iš susiedo neėmė. Džiaugėsi tiktai, kad tas su vabalais gydosi ir 

kad ans gali padėti. 

Tėvas taip pat liuob sakyti: „kam čia taip sunkiai dirbti. Ar ne geriau yr, kad klausais kaip 

vieverseliai gied, gegužės kukuoja... Klausais ir džiaugiesi...” 

Mama iš pat mažumės spaudė mumis prie darbo. Pakeli šluotą — ir šluokis. Jeigu tėvas buvo 

troboj, ans neleido trobos šluoti. Sakė: „Kam čia tas dulkes keliat!..” Jeigu tėvas į trobą, mes 

tujau pat prie pečiaus. Taip liuobam ir prasėdėti, kol ans iš trobos išeis. 

Mama norėjo dideliai vištų laikyti, sakė, kad vargo suvisam nebus, vaikai galės palesinti 

vištas. Tėvas taip pat šito neleido. Sakė, kad vištos ir višteliai tik takus bjauros, anuos lesinti 

reikės. Dėl to pas mumis nebuvo nė kokio paukštelio — nė vištelės, nė antelės, nė žąselės. 

Jeigu kumet, mamai liepiant, skutau bulbes, ir čia tėvas priveizėjo kaip skutu. Sakė: „Bulbių 

nereik dideliai nugręsti. Anos smokavos kad netaupysit.” 

Kai jau buvau 5-6 metų, mamai padėjau paršeliams žolių parinkti. Liuobu rinkti kiaulpienes, 

balandas. Mama pamokė ir parodė, kaip reik paršeliams buroklapius palaužyti. Sakė: „Iš širdies 

neplėšk. Po vieną lapą aplinkuo laužk. Laužk tik tą, katras yra atsiskyręs — nuo širdies prie 

žemės palinkęs. Nulaužei vieną, tumet tik laužk kitą.” 

Buroklapių su kirviu kapoti man neleido: bijojo kad piršto nenusikirsčiau. Lapus paršeliams 

pati mama liuob sukapoti. Ana pati sudėjo sukapotus lapus į katilą, užpylė vandens. Aš tik liuobu 

iš miško parnešti šakų ugniai. Mama tumet pakūrė ugnį ir lapus apvirė. Virė lapus ne troboj — 

lauke virė. 

Jovalą man leido paršeliams nunešti. Viedro aš dar pilno nepakėliau, nešiau tik pusę viedro. 

Liuobu supilsiu jovalą į geldą (lovį) ir lauksiu kol kiaulė bengs ėsti. Kumet suėdė, tumet ėjau 

atnešti kitos viedro pusės. Kiaulė liuob žviegs, puols prie jovalo, o aš bijosiu, kad neišverstų. 

Žinojau gerai, kad tumet bus pekla. Visumet tėvas — kur buvęs kur nebuvęs — liuob vaikščios 

aplinkuo, šūdinės ir komandavos. 

Kaip aš vėliau džiaugiausi, kad išėjau služyti! Atrodė, kad mane iš kalėjimo kas paleido. 

Svetimiems visada įtikau — gera buvau. 

Mama išmokė ir daržą ravėti. Pamokė, kaip atskirti daigus nuo žolės. Nusivedė į daržą, sakė: 

„Paveizėk, čia burokeliai dygsta. O čia — morkeliai.” Nosę prikišau artyn, paveizėjau — ir taip 

įpažinau visus daigus. 

Mama išmokė mane, kaip reik karvę milžti su abiem rankom. Pirma reik paimti du papus. 

Paskui — vėl du. Kai su milžtuve nueini prie karvės, pirma reik atsitūpti, o milžtuvę padėti ant 

330

žemės ir tarp kojų su keliais suspausti. Jeigu milžtuvė, karvei spiriant, kartais norės virsti, nevirs. 

Ir pieno neišliesi. 

Taip pat motina pamokė kaip pieną iškošti, kaip milžtuvę ir koštuvį išplauti. Koštuvys nebuvo 

„mandrus” — buvo tik lininė skara. Tą skarą, iškošusi pieną, ir liuobu išplauti. 

Dar būdama nedidelė, aš jau mamai padėjau valgyti virti. Viriau tik visokius viralus. Liuob 

pastatys mane su samčiu prie katilo ir lieps viralą gynioti. Sakė: „Ugnies perdaug neprikurk, po 

biškį pakurstyk. Kumet ims smarkiau virti, samčiu pagyniok. Virals tumet iš katilo ir neišbėgs.” 

Košės mama man neleido virti. Košę ana pati liuob išvirti. 

Stalą padengti mama man visumet padėjo — bijojo, kad torielkų, bliūdų nesudaužyčiau. 

Kumet visi pavalgė, aš turėjau mazginį sumazgoti. Bėda didelė buvo su šiltu vandeniu. 

Kiaurynė kuknėj buvo viena. Vandenį reikėjo šildyti tumet, kumet viralas jau buvo išvirtas. 

Vandenį liuob šildyti paplaviniame katile. Tame pat katile ir kiaulėms jovalą liuob virti. 

Paplavinį katilą išplovė, įpylė vandens, pašildė ir pastatė ant žemės. Ploviau viską su lakatu. 

Buvau mamos išmokyta ir katiną, ir šunį palakinti. Aniem ėsti liuobu duoti tą, kas likę 

nesusvalgyta. Šuniui liuobu suplauti tirštimus iš katilo (tirštesnes sūplavas). Vakare liuobu duoti 

anudum biškį putros, įpylusi dar vandens, pieno lašeliu prabalinusi. Katinui ėdalą liubu duoti 

geresnį. Kartais ir vieno pieno liuobu įpilti. 

Veršio niekumet man neleido girdyti. Mama pati liuob pagirdyti. 

Kad ir maža buvau, bet mama pamažu pradėjo mane verpti mokyti. Devė seną kalvaratą. 

Pamokė kaip minti pakoją, kaip siūlą taisyti. Man nedevė verpti vilnų, linų, pakulų, pašukų, o 

devė tik pabraukas. Bijojo, kad verpalų nesugadinčiau. 

Kartą, man taip beverpant pabraukas, užėjo susiedė pas mumis. Ana pamatė ir pasidyvijo iš 

mane darbo: suprato viską iš karto. Tada ana paprašė tėvą, kad ans leistų man anai suverpti 

pakulų ir pašukų. Dar pasakė, kad už verpimą man sumokės. 

Tėvas leido. Taip aš išmokau verpti. Ir dar už tą piningų gavau. 

Abidvi su seseria pačios iš savęs išmokom nerti. Pačios medinius virbalus pasidirbome. 

Pasigavusios iš motinos siūlų galų ir pasikavojusios nėrėme. Jeigu mama mūsų nėrimą pagavo, 

ana greit klaidą pamatė. Tumet ir pamokė kaip reik nerinį nerti. 

Žlugtį žlugė mama. Aš tik liuobu padėti anai tą žlugtį išskalbti. Mama liuob skalbti 

didžiuosius drabužius, aš — mažesnius. 

Kai buvau jau didesnė, mama leido man darže burokėlius, morkus pasėti, cebules padiegti. 

Parodė man, kaip ežėse vageles padaryti, kaip sėklą berti, kaip sėklą žemėmis užkasti. Parodė 

kaip cebulę diegti. 

Kai šviežios bulbės buvo jau paaugusios, bet anų dar nekasėme, mama parodė kaip bulbių 

pasiruopliuoti. Veizėjo, kad perdaug bulbių iš po vieno kero neišruopliuočiau. 

9 metų išėjau služyti. Pristojau už piemenę. Prie darbo visur man vedės. Visiems įtikau. 

Man per gyvenimą yra tekę būti prie visokių gaspadorių. Lig pat šiol nesu vieno užmiršusi — 

toks skūpus ans yra buvęs. Sakė: „Kiti bulbeles lupa, aš — nelupu. Valgau su visomis lupenomis. 

Taip yra skaniau ir sveikiau.” Tokias gaspadoriaus kalbas šeimyna praleido pro ausis — nudevė, 

kad negirdi. 

Tarnaudama po svetimus žmones, jau čia mokiausi pati. Ir kitų buvau mokoma. Devė man 

gaspadinė adatą, siūlų ir parodė, kaip reik pončiakas adyti, kaip suplyšusius marškinius sulopyti. 

Aš jau buvau nebe maža, protą turėjau: norėjau padaryti dailiai ir dar geriau, negu man kad 

parodė. 

Kumet jau buvau pusmergė, liuobam verpsma su mergėmis, paveizėdamos, katros dailiau 

verpam, katros be burbulų verpam. Burbuls tumet pasidaro, jeigu įleidi į špuolę neišpešiojusi 

linų, pakulų ar pašukų. 

Pas gaspadorius išmokau ir siūlus susukti, ir anuos į kamuolį išvyti. Išmokau ir špuoles lenkti, 

šeivas trinti. Austi taip pat pradėjau mokytis pas gaspadorius, kumet jau buvau 15 metų. 

Iš didžiosios mergės mokiausi visokių visokiausių darbų. Laukuose liuobu kaip kalė kokia 

gainioties mergę ir veizėti kaip ana dirb. 

Tėvai savo žemėje linų nesėjo. Nebuvo tekę rauti. Kumet piemenė buvau, linus rauti teko 

mokytis pas gaspadorius per pokaitį. Gaspadinė liuob sakys: „Bėkim biškį į lauką linų parauti. 

Pamažu priprasi, nenorėdama išmoksi!” 

331

Per pokaitį ėjau į lauką ir gubelių statyti. Žinojau kelius klėbius į gubelę reik statyti, kaip tą 

gubelę surišti. Pas gaspadorius yra tekę man, piemene būnant, ir dobilus į gubeles statyti. 

Rugius pjaunant aš jau kitaip laukuose darbavausi. Atsimenu, služijau aš pas tokią Nostienę. 

Anos vyras buvo į Ameriką išvažiavęs pinigų užsidirbti. Gaspadinė samdė žmones javus pasėti, 

nupjauti. Pati ana ėjo į laukus ekėti, pati mokėjo su arkliais apsieiti — nukinkyti, pakinkyti. 

Aš visumet liuobu padėti gaspadinei darbuoties prie lauko darbų. Nedaug ir žemės ana turėjo: 

buvo koks 20 ha. Laikė 2 karves, du arklius, avių nedaug. Gaspadinė nevisumet ir mergę metams 

liuob samdyti. Aš nuo ryto, išginusi gyvulius į ganyklą, ganysiu kol rasa. Paskuo manęs paleisti 

ateis toks senelis, gaspadinės paprašytas. Domininkas buvo ano vardas. Domininkas liuob ganys 

gyvulius, o aš su gaspadine po laukus darbuosiuos. Gaspadinei laukuose darbuotis padėjo ir iš 

anos tėviškės. Liuob atvažiuoti vaikis su arkliais. Jeigu gaspadinė mergės tais metais nebuvo 

pasisamdžiusi, ir man kartais liuob leisti vežimą krauti. Išmokau ir ražienas grėbstyti. 

Kumet rugius pjovė ir aš buvau jau pusmergė (15-16 m.), tumet didelio vargo nebturėjau. Aš 

dar pas tėvus bebūdama buvau išmokusi rugius rinkti, pėdus surišti. Tėvai tada buvo gerai to 

darbo išmokę. Ras pėdą nesurištą — gausiu burkos: turiu pėdą gerai surišti, ryšių galus užkišti. Ir 

tik tada leido statyt į gubą. 

Su duonos kepimu daug vargo turėjau: kol išmokau. Kumet jau buvau pusmergė (15-16 m.), 

iš karto prie duonos neprileido. Sakė: „Iš karto tu nenutaikysi, kiek vandens įpilti”. Tumet mergė 

arba gaspadinė įpylė į minkytuvį vandens i pamokė kaip reikia duoną įmaišyti. Pamokė duoną ir 

atminkyti. Atminkymui paliko miltų, tuos miltus reikėjo suberti į minkytuvį ir tumet duoną 

atminkyti. Pečiaus kūrinti man neleido. Duonos kepti man nedevė. Kepalą sukepaluoti taip pat 

pamokė. Ale man devė tik tuomet kepaluoti, kai jau kepalas buvo iš minkytuvio iškeltas ir ant 

ližės padėtas. 

Ir gaspadinė, ir mergė sakė: „Pusmergei negalima duoti duonos po pečiumi pakepti: nepakels 

dar ližės su dideliu kepalu ir nušankins ant žemės.” 

Pas gaspadorius išmokau ir bulbes atrinkti. Veizėjau kaip kiti dirba ir mokiausi. Didžiąsias 

bulbes reikėjo atrinkti valgymui, mažesnės, sėklinės ir pačios mažosios — kaip riešutėliai — 

„kiaulinelės”. 

Per karą (1914 metų) teko man pas gaspadorius valgyti ir dulputrę, virtą iš kiaulinėlių 

bulbelių. Atsimenu, kaip tą dulputrę virė. Nuplovė neskustas kiaulineles bulbeles, išvirė, 

nusunkė ir sugrūdo. Tumet įpylė čystą vandenį, išplakė ir per rėtį išsunkė: taip atskyrė lupenas. 

Tada tą dulputrę užvirino, įdėjo druskos. Jei turėjo, šliūkštetėjo pieno lašelį arba įmetė sviesto 

gabalėlį, taukų šaukštą. Jeigu į tokią dulputrę įdėjo daugiau miltų, tumet jau virė ne dulputrę, o 

pusmarškonę košę. 

Ligi pat šiol negaliu užmiršti savo tėvo. Ans buvo dideliai drausmingas. Mes tėvo bijojom. 

Pas mumis mažai kas teliuob užeiti — negu iš nelaimės kokios: metuose kartą, kitą. Jeigu kas 

pas mumis atėjo, reikėjo pasisveikinti, į ranką pabučiuoti . 

Atsimenu, kaip kartą atėjo pas mumis viena tetutė. Ana atnešė saldainių. Saldainius su visu 

maišeliu padevė man. Aš padėkavojau — anai ranką pabučiavau. Buvau pagalvojusi, kad kol 

tetutė bus, aš saldainių nevalgysiu. Bet mano širdis nujautė, kad tėvas saldainius gali iš manęs 

atimti ir man neduoti. Išsitraukiau vieną saldainį iš maišelio ir pradėjau valgyti. Tėvas pamatė! 

Kapt! už maišelio, ir atėmė iš manęs visus saldainius. Ir dar pasakė: „Ar tu viena tenori?” Tumet 

tėvas visiems vaikams devė po vieną saldainį, o kas dar buvo likę maišelyje, pats ėmė ir suėdė. 

Mama nieko nesakė. Niekumet ana neužtarė mūsų. Visumet sakė: „Kaip tėvs nor, taip tedaro.” Ir 

dabar gerai žinojau, kad užtarimo iš motinos negausiu. Gerai dar, kad buvau pati pirmoji saldainį 

pati iš maišelio pasiėmus. O antro saldainio iš tėvo aš taip ir nebegavau... 

Tėvai mūsų niekumet niekur nesivedė. Mes nežinojom, kas yra „į svečius eiti”, Taip pas tėvus 

augdama niekur iš namų niekumet nevaikščiojau. Svietą pamačiau tik tumet, kai iš namų išėjau 

služyti. Gyvenau ir dirbau pas svetimus ir mokiausi iš visų ko tik galima buvo išmokti. 

Iš Pranės Jankutės (1900), gyv. Viekšniuose, užrašė 1986 m. liepos 11 d. Am. Urbienė. 

Pastaba: Šito aprašo nuorašas 1986 m. lapkričio 12 d. įteiktas Šiaulių pedagoginio instituto 

Klaipėdos ikimokyklinio fakulteto docentui Vladui Pupšiui. 

Kaip tėvai ir giminaičiai augino vaiką. — Tekste: „Gimiau 1913 metais Tirkšliuose. Tėvai 

Tirkšliuose turėjo savo trobą. Tėvas dirbo prie miško. Motina laikė arbatinę. Tėvai Tirkšliuose 

332

gyveno ligi 1933 metų. Vėliau persikėlė į Viekšnius. Tėvas dirbo „prikaščiku” [prikazčiku] pas 

Vaksą. Tas Vaksas buvo miškų pirklys. Tėvas rūpinosi medžių pervežimu”. — [Iš Jono Virkiečio 

(1913), gyvenančio Viekšniuose, Vytauto gatvėje, 1986 m. liepos 11 dieną užrašė Amelija 

Urbienė]. 

Kaip tėvai augino savo vaikus. — Tekste: Mano tėvai Pranciškus ir Rozalija Šiaulytė — 

Alsiai augino 10 vaikų. 4 vaikai mirė maži. Užaugome tik 6: 5 seserys ir vienas brolis. Mes, trys 

seserys, dar ir šiuo metu tebegyvename: 1. Aš — Marija Alsaitė-Mackevičienė (1915). 2. Ona 

Alsaitė-Blažienė (1912). 3. Rozalija Alsaitė-Kuokštienė (Koukštienė) (1907). [...]. Sesuo 

Apolonija Alsaitė-Laniauskienė mirė 42 metų. [...]. Mano tėvas — Pranciškus Alsys — buvo 

siuvėjas, kirpėjas. Dar kitaip sakant: „buvo dešimties amatų meistras”. Be to, tėvas nebuvo 

biednas: turėjo miestelyje namus ir 2 ha žemės. Mano motina — Rozalija Šiaulytė-Alsienė — 

buvo mėsininkė. Ji supirkinėjo gyvulius, pjovė juos ir pardavinėjo mėsą. — [Iš Marijos 

Mackevičienės (1915), gyvenančios Viekšniuose, Maironio gatvėje, 1986 m. liepos 11 dieną 


Atpildas vaikui už vogimą. [Iš Augustino Petriko (1928) 1986 m. liepos 5 dieną užrašė 


Kaip baudė vaiką už negerą darbą. [Iš Jono Virkiečio (1913), gyvenančio Viekšniuose, 

Vytauto gatvėje, 1986 m. liepos 11 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Stanislava Vėžauskienė — dainininkė ir saviveiklininkė. [Iš Stanislavos Vėžauskienės 

(1910), gyvenančios Viekšniuose, Vytauto gatvėje, 1986 m. liepos 10 dieną užrašė Amelija 

Urbienė]. 

Stanislava Vėžauskienė — dainininkė ir saviveiklininkė / Iš Stanislavos Vėžauskienės 

(1910), gyvenančios Viekšniuose, Vytauto gatvėje, 1986 m. liepos 10 dieną užrašė Amelija 



Stanislava Vėžauskienė — dainininkė ir saviveiklininkė 

Mano tėvai — Antanas ir Barbora Beišinaitė — Sabaliauskai apsižanijo 1905 metais. Gyveno 

Pluogų kaime, Viekšnių vls. Tėvai nieko neturėjo — nei žemės, nei trobų. Gyveno pas svetimus 

žmones. Tėvas buvo geležinkelio darbininkas. Po Žemės reformos (1922 m.) tėvai gavo 8 ha 

žemės. Tėvas tuomet jau dirbo ir savo žemę, ir prie geležinkelio. Motina gaspadinavo namie. 

Augome 14 vaikų — 5 broliai ir devynios seserys. 

Mūsų motina buvo gera dainininkė. Ji mėgo dainuoti. Vyrai buvo prastesni dainininkai. Jie 

retai ir tedainavo. 

Kai gyvenome Pluogų kaime, mes savo pirties neturėjome, į pirtį visi ėjome pas susiedą 

Šiultę. Atsimenu, kaip mūsų vyrai, išėję iš pirties, namo pareidavo dainuodami. Ir dainų mokėjo, 

ir susidainavo neblogai, bet geri dainininkai nebuvo pašaukti. 

Vaikų, kaip jau esu sakiusi, augome 14. Tėvai visų mūsų negalėjo išmaitinti — reikėjo eiti 

tarnauti ir sau duoną užsidirbti. Kai buvau devynerių metų, išėjau ir aš už piemenę tarnauti. Jau 

turėjau 15 metų, jau tarnavau už pusmergę. Gerai atsimenu, kaip pusmergė būdama pas 

gaspadorių Tupiką vadavau piemenę. Tas Tupikas savo žemę turėjo netoli Būgių. Daugirdas 

Būgiuose turėjo dvarą. Dvaras nemažas. Ganau aš karves netoli to dvaro ir dainuoju. Vėliau 

dvaro mergės pasakojo man, kad ponas Daugirdas — Būgių dvaro savininkas — žadėjęs man 

gerklę su pakulomis užkišti, kad aš neduodanti ano vaikams miegoti. 

O man nė galvoj nebuvo dėl ko aš turėčiau nedainuoti. 

Žinojau, kad Daugirdas buvo strielčius — ans ėjo medžioti. Ganau aš kartą karves piemenę 

vaduodama ir dainuoju dainą apie strielčiuką: 

Išėjo strielčiukas 

Į mišką medžioti. 

Nieko nenušovęs 

Pradėjo raudoti: 

„Ai, dievuliau! 

333

Kodėl aš neturiu 

Laimės ant žvėrių?” 

Bėkit šunys, lokit, 

Į mišką medžiokit. 

Jeigu ką atrasit, 

Duokit man žinoti. 

Au-au-au-au! 

Šuneliai sulojo: 

Atradę mergelę 

Pievoje miegančią. 

Išėjo strielčiukas 

Ant šunelių balso. 

Atradęs mergelę 

Labai išsigando. 

Cit! cit! cit! 

Šuneliai nelokit, 

Mergelės iš miego 

Nepabudinkit! 

Šuneliai sulojo, 

Mergelė pabudo. 

Pamačius strielčiuką 

Labai išsigando. 

Oi, strielčiukai! 

Ko tu čia stovi? 

Aš ne vilks, ne lapė — 

Tu manęs nešausi. 

Tu ne vilks, ne lapė — 

Aš tavęs nešausiu. 

Žinau strielčiaus madą — 

Radęs pabučiuos. 

Širdingai, meiliai pabučiavo, 

Įdavė meilės ženklą — 

Įdavė žiedą savo. 

Širdingai, meiliai pabučiavo — 

Įdavė meilės ženklą, 

Įdavė žiedą savo. 

Miškas garsingas. Kad aš užleisiu visu balsu, viskas gerai girdėti — Daugirdo pakajai visai 

netoli. 

Dvaro mergės vėl man pasakoja, kad Daugirdas dideliai pykstąs ir sakąs: „Jeigu tik aš tą 

dainiuškininkę pagausiu, galą anai padarysiu”. Aš juokiuosi ir prašau mergių savo ponui 

pasakyti, kad ans manęs nesugaus. 

Aš pati dainuoti pradėjau, kumet dar suvisam nedidelė buvau, bet jau ėjau į mokyklą. 

Mokykla buvo kaime. Visa mūsų šeimyna gyveno „butkoje” (namelyje prie geležinkelio). Iš čia 

aš ir vaikščiojau kasdien į mokyklą. Mano mokytojos buvo Elena Žilevičienė iš Viekšnių 

miestelio ir Pulcherija Danilevičiūtė iš Mažeikių. Jos ir išmokė mane pirmųjų dainų. Toje kaimo 

mokykloje aš išmokau ir eilėraščius sakyti, ir vaidinti. Atsimenu, kaip vaidinau „Jonelį” ir kitus 

vaikiškus vaidinimus. 

Vėliau, kai buvau jau didesnė, mėgau dainuoti meilės dainas. O mažesnė būdama, dainavau 

piemenų ir kitokias vaikų daineles. 

Jeigu man kumet nors buvo liūdna, uždainavau: 

Kad noriu verkiu, 

Kad noriu dainuoju — 

Nuo sunkių darbelių 

Neišsivaduoju... 

334

ir tujau man geriau ant širdies! Teisybę sakant, aš dainavau, kumet tik panorėjau: ir linksma 

būdama, ir liūdna. Atrodė, kad daina mane ant sparnų pakelia. 

Kožnoj dainoj patiko man ir žodžiai, ir melodija. Kelis kartus kas nors padainavo man dainą, 

aš ir išmokau. Nesimokiau: išgirdau ir išmokau. Jeigu kartais užmiršau vieną arba kelis žodžius, 

o dar geriau buvo — jeigu koks žodis man dainoj nepatiko, aš — triokš! įdūriau kitą. Ir man 

daina buvo kaip reikiant. 

Labai norėjau, kad mano draugės išmoktų tų pačių dainų. Laiko turėdama, savo dainas 

surašiau ir daviau draugėms nusirašyti. Buvo gražu klausytis, kai mes sueidavom į šokius ir 

imdavom dainuoti. 

Pasakysiu teisybę, kad daug talaluškų ir dainų mokėjau ir tebemoku. Dainavau jas ir 

tebedainuoju. 

Su savo broliais niekumet nedainavau, nes jie nebuvo dideli dainininkai. Mano seserys buvo 

geros dainininkės, bet mes augome ne krūvoj — reikėjo mums eiti tarnauti pas svetimus žmones. 

Kai tik sueidavom į krūvą, visumet dainuodavom. 

Už Petro Vėžauskio ištekėjau 1947 metais. Mano vyras buvo siuvėjas Būgiuose. Aš taip pat 

jau buvau siuvėja. Siuvėjos amato išsimokiau Viekšniuose 1939 metais. Mano mokytojos buvo 

Šiurkaitės. Pas jas aš prasimokiau pusę metų. 

Petras Vėžauskis buvo už mane daug vyresnis. Jis buvo gimęs 1906 metais. Auginome 4 

vaikus, užaugo tik 3. 

Nei vyras, nei vaikai nebuvo dainininkai. Kai mūsų vaikai dar buvo maži, jie prašydavo 

manęs jiems padainuoti. Jiems labai patiko „Lopšinė”. Šitą „Lopšinę” aš pati buvau sudėjusi: ir 

žodžiai, ir melodija buvo man. 

Tu mik, nebijok — 

Aš tave paliūliuosiu. 

Ir per naktį naktužėlę 

Liūliuosiu aš tave. 

Pažiūrėk, kaip čia vyšnios 

Ir obelys miega. 

Ir drugeliai sparneliais 

Sapnuose tave mariomis neš. 


Aš tave paliūliuosiu 


Budėsiu prie tavęs. 

Atjos karaliūnas, 

Atneš tau dovanų, 


Liūliuos jis tave. 


Aš tave paliūliuosiu. 


Liūliuosiu aš tave. 

Kai vaikai užaugo didesni, nebeprašė jie manęs dainuoti „Lopšinės”, nesimokė iš manęs 

dainų. O aš dainavau ir neprašoma: dainavau sau! Savo širdį raminau. 

Nuo 1965 metų dalyvauju saviveikloje. Ne tik dainuoju, bet ir šoku. 

Atsimenu, kartą Viekšniuose per vakaronę kažkas iš žmonių paprašė, kad iš saviveiklininkų 

kas nors padainuotų ne iš kitų išmoktą dainą, bet savo paties sukurtą apie gulbę. Išsidrąsinau aš, 

ėmiau ir padainavau: 

Ko skrendi, gulbele? 

Ko skrendi, gulbele? 

Ko skrendi, baltoji, taip toli? 

Paliki, gulbele, mūsų ežere. 

Mūsų ežerėly tyrus vandenėlis, 

335

Aplink siūbuoja ejerai. 

Sukrausi lizdelį, 

Auginsi vaikelius, 

Siūbuos tau žalieji ejerai. 

Visi labai buvo patenkinti ir man plojo. Kitą kartą ir vėl vakaronėje padainavau savo sudėtą 

dainą. Ir žodžiai, ir dainos melodija buvo mano. 

Man patinka visos gėlės, 

O labiausiai radastėlės. 

Nors jos žydi nežymiai, 

Bet jos kvepia maloniai. 

Pasisėkim radastėlių 

Nors darželio pakrašty. 

Tegu žydi radastėlės 

Tarp roželių ir lelijų. 



Šaltas lietus, šiaurus vėjas 

Lenkia žiedus radastėlių. 

Saulės spinduliai pakėlė 

Radastėlių žiedelius. 



Pasisėkim radastėlių 

Nors darželio pakrašty. 

Tegu žydi radastėlės. 



Per vakaronę Viekšniuose esu pasakiusi ir eilėraščių. Pasakiau ne tiktai išmoktų, bet ir savo 

sudėtų. Kiti nė žinot nežinojo, suprast nesuprato, kad tie eilėraščiai yra mano pačios sudėti. Plojo 

— buvo patenkinti visi. 

Be dainos gyventi negaliu. 1980/81 m. apžiūroje kartu su vaikais dalyvavau. Kur tik koks 

subuvimas, ten ir aš turiu būti... 

Kai jauna buvau, patiko man ne tiktai dainuoti, bet turėjau patraukimą megzti su tamburka 

užgalius ir abrūsams snapus. Dabar jau nebemezgu. Dabar sėdžiu prie siuvamosios mašinos, 

siuvu ir dainuoju. Siūdama pasiklausau ir per radiją dainų, ir per televiziją paveizu ir pasiklausau 

dainų. Nepatinka! Veizi ir matai: dainuo(ja) mergė ir raitosi dainuodama. Guldyk tiktai į vagą ir 

versk aukštielninką... Anokios čia dabar dainos bėr, anoks ir bedainavimas... 

Iš St. Vėžauskienės (1910), gyv. Viekšniuose, Vytauto g., 1986 m. liepos 10 d. užrašė 

Am. Urbienė. 

Dainininkė Emilija Grybauskienė. [Iš Emilijos Grybauskienės (gim. 1914 m.), gyvenančios 

Viekšnių apylinkės Gyvolių kaime, 1986 m. liepos 8 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Dainininkė Emilija Grybauskienė / Iš Emilijos Grybauskienės (gim. 1914 m.), gyvenančios 

Viekšnių apylinkės Gyvolių kaime, 1986 m. liepos 8 dieną užrašė užrašė Amelija Urbienė // 

Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1986 metų aprašai]: 

Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Visas tekstas: 

Dainininkė Emilija Grybauskienė 

Mano tėvai — Liudvikas (pase Kazimieras) ir Morta Poškaitė — Varnai buvo kumečiai 

Latvijoje. Gimiau 1914 metais Kuldigoje. Augome 5 broliai ir 3 seserys. 

Tėvas buvo didelis dainininkas. Turėjo gerą balsą. Motina nebuvo tokia gera dainininkė. 

Tėvas, kur tiktai beatsidurtų, ką bedirbtų, tuojau pat ėmė ir uždainavo. Ir dainų mokėjo ans 

visokių visokiausių. Motinai patiko ir latviškai dainuoti, ir lietuviškai. Iš lietuviškų dainų 

labiausiai jai patiko „Julijana”, „Aš savo motušei sakiau”, „Aš pasėjau sėkleles”... 

336

Iš savo tėvų aš daug dainų esu išmokusi. 

Turiu pasakyti, kad iš savo senelių aš nedaug dainų teišmokau. Bobutė mirė tada, kuomet aš 

dar suvisam maža buvau, o senolis (iš tėvo pusės) mirė eidamas 97 metus. Atsimenu, kaip 

senolis liuob dainuoti liūdnu balsu: 

Ak mano bėdos, nelaimė — 

Zvanyti pradėjo. 

Ir seniau, ir dabar man kožnoj dainoj viskas patinka. Patinka ir žodžiai, ir melodija. O dainas 

aš visada dainavau pagal laiką, pagal vietą. Jeigu buvo pavasaris, dainavau apie pavasarį, apie 

paukštelius, jeigu buvau miške, pievoje ar prie upelio, dainavau apie mišką, eglelę pušelę, apie 

žalią žolelę, apie bėgantį vandenėlį. 

Žmonės gėrėjosi mano dainavimu. Sakė, kad aš esanti „gera dainiuškininkė”. 

Kai buvau piemenė, liuobu verksiu ir dainiuosiu. O pradėjau ganyti 8 metų! Ne bandą dar 

tada ganiau, žąsis ganiau. 

Vis tiek dainuoti patiko. Dainavau ir rytą, ir dieną, ir vakare. 

O kai jau buvau didelė ir dirbau visokius darbus, tada dainavau ir prie darbo. Ne dirbdama 

dainavau, o atsisėdusi pasilsėti. Ir tos mano visos dainos buvo apie darbą, kokį tumet dirbau. 

Jeigu pjovėme rugius, dainavau apie rugelį žiemkentėlį, jei šieną grėbėm — apie šienelį... Tų 

darbų dainų begalę mokėjau! Dainavau aš ir viena, ir būryje, ir su seserims, ir su broliais. 

Kai jau buvau tikra piemenė ir ganiau bandą, tada dainavau „Strazdelį”, „Jau saulelė 

leidžias”... Piemenų dainos yra dideliai liūdnos, nes ir pats gyvenimas piemens yra liūdnas. Tiek 

šunies, tiek piemens gyvenimai yra vienodi: piemuo yra pririštas prie gyvulių, šuo — prie 

lenciūgo. Verkdama dainavau apie pimenėlį: 

Mažas piemenėlis, didis vargdienėlis, 

Nieks prie stalo nesvadina, 

Tankiai badu primarina. 

Mediniai klumpeliai, 

Kieti kailineliai, 

Pakuliniai marškineliai. 

Ir aš, kaip ir kiekvienas žmogus, dainavau liūdnas ir linksmas dainas: kai buvo liūdna — 

liūdnas, kai linksma — linksmas. Atsimenu, kaip mergė būdama, liuobu uždainuoti: 

Oi liūdna liūdna 

Šiandien dienelė, 

Kad nematau savo 

Bernelio... 

Dainų mokiausi visur ir iš visų, kas tik kur dainavo. Užteko man dainą išgirsti vieną kartą, 

tuojau pat ją ir išmokau. Kartais dainas liuobu ir užsirašyti. Tokias dainas aš liuobu dar nurašyti 

ir savo draugams atiduoti, kad ir anie visi tą dainą mokytųsi ir dainuotų. Ir dabar, išgirdusi kur 

dainą, užsirašau. Teisybę sakant, nebegaliu jau gerai naujų dainų įsiminti. 

Mano tėvas buvo geriausias dainininkas iš visų dainininkų. Esu jau sakiusi, kad ans gerą balsą 

turėjo ir daug dainų mokėjo. Ir aš į tėvą pasinešusi — taip pat esu gera dainininkė. Be manęs 

Gyvulių, kaime dar gera dainininkė yra Mačienė, o Ramoniškių kaime — Elena Šiaulienė. 

Pasisakysiu dar, kad esu „vaikščiojanti gaspadinė”: einu valgyti taisyti į krikštynas, į 

pagrabus, į vestuves. Žinoma, krikštynose ir vestuvėse, būdama „gaspadinė”, ir padainuoju. Kas 

be ko, ne tiktai dainuoti, bet ir šokti man dideliai patinka. Man dainos pataiso gyvenimą. 

Dainuoju ir iš džiaugsmo, o didžiausią liūdesį su daina imu ir išdainuoju. Taip man ir palieka 

lengva ant širdies. 

Dabar, kai jau esu sena, dainuoju visokias dainas. Dainuoju kokios tik užklysta. Teisybę 

sakant — talaluškų aš nedaug temoku. Mano širdis niekumet nelinko prie talaluškų. 

Dabar, kai išgirstu dainuojant per radiją, klausausi ir mokausi. Kartais tą pačią dainą išgirstu 

keletą kartų. Kad geriau atminčiau — užsirašau. 

Taip pat man patinka dainos, kurias girdžiu per televiziją dainuojant. Ir tas išmokstu. Jei 

nespėju užsirašyti, nusirašau nuo tų dainininkų, turie jas turi užsirašę. 

337

Namuose dabar dainuoju ne viena: anūkai padeda. Visi kartu dainuojame ir dainų mokomės. 

Aš be dainos gyventi negaliu. Turbūt ir mirsiu dainuodama... 

Iš Emilijos Grybauskienės (1914), gyv. Viekšniai, Gyvulių km., 1986 m. liepos 8 d. užrašė 

Am. Urbienė. 

Pastaba: Šio aprašo nuorašas 1986. 12. 17 įteiktas „Vagos” leidyklos vyr. moksl. redakt. 

Danutei Krikštopaitei. 

Viekšnių miestelio patrūbočiai. [Iš Igno Balvočiaus (1919), gyv. Viekšniuose, 1986 m. 

liepos 5 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Viekšnių miestelio patrūbočiai / Iš Igno Balvočiaus (gim. 1919 m.), gyv. Viekšniuose, 1986 

metų liepos 5 dieną užrašė Amelija Urbienė // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI 

IR TAUTOSAKA: [1986 metų aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių 


Viekšnių miestelio patrūbočiai 

Seniau, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, Viekšnių miestelyje geriausi patrūbočiai buvo broliai 

Žiulpos. Visi savamoksliai. Broliai Žiulpos gyveno Žiogaičių kaime, Viekšnių vls. Dabar jie visi 

jau yra mirę. 

Kas gi yra tie patrūbočiai? Patrūbočiai yra tikrų tikriausi muzikantai. Tų muzikantų 

komandoje turi būti penki žmonės. Ir šiandien dar tuos muzikantus žmonės tebevadina 

patrūbočių komanda. 

Vienas iš patrūbočių komandos grajija su klernata, kiti keturi — trūbija su trūbais. Tie trūbai 

yra nevienodi — ir mažesni, ir didesni, ir labai dideli. Svarbiausia yra tas, kad patrūbočių 

komandoje turi būti penki vyrai. 

Tuo pat metu, kai Viekšnių apylinkėje buvo jau pagarsėję broliai Žiulpos, ne tokie garsūs 

buvo ir kiti patrūbočiai — brolių Pundzių komanda. Broliai Pundziai taip pat visi buvo 

savamoksliai. Gyveno Kegrių kaime, Viekšnių vls. Paskutinis iš brolių Pundzių patrūbočių — 

Antanas Pundzius — neseniai pasimirė. (Mirė tiktai po 1975 metų). 

Vėliau Viekšnių miestelyje buvo susidariusios dvi patrūbočių komandos. 

I-jai patrūbočių komandai priklausė: 

1. Udra 

2. Voveris 

3. Brasas 

4. Navickis 

5. Norvaiša 

Šitos komandos patrūbočiai jau mokėjo iš natų grajyti. Aniems natas surašė ir jas „išmokė 

skaityti” Vincas Deniušis. 

Kas gi per vienas buvo tas Vincas Deniušis? Jis buvo Viekšnių vidurinės mokyklos muzikos 

mokytojas. Pats buvo viekšniškis. Vincas Deniušis buvo baigęs Klaipėdos muzikos mokyklą. 

Daug kas Viekšnių miestelio žmonių dar atsimena tuos laikus, kai Vincas Deniušis, vasarą 

parvažiavęs iš Klaipėdos pas savo tėvus atostogų, „liuob sekmadieniais Viekšnių bažnyčioje per 

sumą pūsti trūbą. Žmonės liuob klausyties bažnyčioje ano trūbijimo ausis ištempę”. (Vincas 

Deniušis mirė Viekšniuose 1978 metais). 

II-ąją patrūbočių komandą sudarė: 

1. Balvočius Ignas, 

2. Pukštys Leonas, 

3. Pukštys Jonas, 

4. Žiulpa (iš Lėlaičių). 

Kadangi patrūbočių komandoje turi būti 5, tai jų kompanijoj dar grajijo Brasas. Brasą reikėjo 

paprašyti iš I-osios patrūbočių komandos. 

Metams bėgant daug kas pasikeitė pas Viekšnių miestelio patrūbočius. Reikia teisybę 

pasakyti, kad I-oji patrūbočių komanda iširo. Priežastys — įvairios: 

338

1. Udra — susidėjo dirbtinius dantis. Dabar nebetrūbija. „Dantys krent laukan.” Jis dabar yra 

tik giedorius: paprašytas eina per atminimus giedodamas. 

2. Voveris nebenori grajyti. 

3. Brasas dabar dirba prie Mažeikių „Buitinės”. 

4. Savickis dirba ūkyje. 

5. Norvaiša nebegrajija. 

Ligi 1986 m. liepos 1 dienos II-jai patrūbočių komandai priklausė: 

1. Balvočius Ignas — grajija klernata. 

2. Pukštys Leonas (Leono s.) — grajija kornetu. 

3. Mileška Adolis — grajija baritonu. 

4. Pikevičius Jurgis — grajija tenoru. 

5. Kontrimas Stasys — grajija bosu. 

Šiuo metu tos II-osios patrūbočių komandos vadovas privalo su „Buitine” susitarti dėl 

atlyginimo. Per mėnesį patrūbočiai turi įnešti į „Buitinės” kasą 400 rublių. Jeigu jie šitiek per 

mėnesį neužgrajija, tai likusius neužgrajytus pinigus „Buitinė” perkelia į kitą mėnesį. 

Pavyzdžiui: Patrūbočiai per mėnesį neužgrajijo ir į „Buitinės” kasą įnešė tik 150 rublių. Likusius 

250 rublių „Buitinė” perkelia jau į kitą mėnesį. Vadinasi, kitą mėnesį patrūbočiams reikia 

užgrajyti ne 400 rublių, o 650 rublių. Nuo uždarbio priklauso ir patrūbočių algos. Aišku, kad 

dabar yra taip viskas sutvarkyta, jog patrūbočiams neapsimoka trūbyti. Nėr ko stebėtis, kad dabar 

ir toji II-oji patrūbočių komanda baigia iširti. Viekšniuose bėra likęs tik vienas patrūbočius, o kiti 

jau — Mažeikiuose . 

Viekšnių II-osios patrūbočių komandos vadovas ligi 1986 metų liepos 1 dienos buvo Ignas 

Balvočius. Štai ką jis papasakojo: 

— Esu Ignas Balvočius, gimęs 1919 metais. Mano tėvai — Pranas ir Uršula Žiulpaitė — 

Balvočiai. Mano motina — Uršula Žiulpaitė — buvo tikra sesuo anų garsiųjų patrūbočių brolių 

Žiulpų. 

Iš pat mažens buvau muzikantas, niekas manęs grajyti nemokė. Iš savęs išmokau. Grajijau su 

klernata. Tikrą klernatą nusipirkau tiktai 1937 metais ar 1938 metais (gerai nebeatsimenu). 

Nusipirkau iš savo dėdės Vincento Žiulpos. Sumokėjau anam 15 litų. 

Kai tikros klernatos neturėjau (o dideliai norėjau grajyti), liuobu klernatą pats pasidirbti. 

Mokėjau pasidirbti. Dirbau taip. Nusipjoviau pušelę. Ta pušelė turėjo būti užaugusi tokio 

storumo ir aukštumo, kad tiktų klernatai dirbti. Tuomet atmieravau klernatos ilgumą ir 

nupjoviau. Iš tos pušelės išsukau vidų — širdį — po gabalėlį. Paskui su grąžteliu kiaurynę 

padidinau ligi 15 mm. Klernatos šone su virbalu išdeginau arba su mažu grąžteliu pragręžiau 

kiaurynėles — „kaip pirštai stov.” 

Jeigu ta mano pasidirbta klernata nebuvo gera ir aš negalėjau su ana pagrajyti — „ana nedevė 

meliodijos” — tumet tokią klernatą išmečiau laukan ir dirbau kitą. 

Manęs, kaip jau esu sakęs, niekas iš pradžios nemokė grajyti. Išgirstu ką nors pats, pasiimu 

klernatą ir pradedu pūsti. 

1955 m. Viekšnių vidurinės mokyklos muzikos mokytojas Vincas Deniušis išmokė mūsų visą 

komandą grajyti iš natų — „išmokė natas skaityti” mumis visus. Taip pat iš natų jis išmokė 

grajyti ir I-osios komandos patrūbočius. 

Aš dabar kol kas dar vadovauju Viekšnių patrūbočių II-jai komandai. Jeigu kas paprašo mūsų 

komandą grajyti, aš turiu surasti reikalingų patrūbočių kitur — iš kitos komandos. Ieškau ir, 

žinoma, surandu. Jeigu ne pačiuose Viekšniuose, tai Mažeikiuose, Akmenėje. 

Kur ir kada grajijo tie Viekšnių miestelio patrūbočiai? Reikia pasakyti, kad ir seniau, ir dabar 

dar visi patrūbočiai grajijo ten, kur juos žmonės paprašė. O žmonės prašė juos grajyti per veselę, 

per krikštynas, per pagrabą. Už grajijimą patrūbočiams visuomet mokėjo tiek, kiek buvo sutarta. 

Seniau brolių Žiulpų komandos patrūbočiai dar ėjo „venčavoti [vinčiavuot’, vėnčiavuot’] 

bagotesnių žmonių” su Naujais metais. O Jonas ir Antanas Žiulpos „dar liuob venčavoti žmones, 

grajydami su armonijomis, ir su vardo diena”. 

Seniau patrūbočiai per vestuves trūbijo 5 dienas, o dabar — tik šeštadienį ir sekmadienį. Ir 

pats grajijimas buvo kitoks, negu dabar kad yra. Seniau grajijo senovinius šokius, ne tokius kad 

339

dabar kad grajija. Grajijo polką, valsą, fokstrotą, „grąžulėlį”, polką-kokietką, „pampaljonį”, 

suktinį, krekoviaką, podespaną, deržablį [Cepeliną]... 

Kuomet Vincas Deniušis išmokė patrūbočius „natas skaityti”, anie ėjo grajydami ir į 

gegužines, ir į vakarėlius. 

Jeigu žmonės prašė patrūbočius pagrajyti per pagrabą, patrūbočiai grajijo namuose prie 

nabaštiko „Kalnus”. Čia anie turėjo su giedoriais taikintis, nes „Kalnų” giesmės yra visokių 

visokiausių „meliodijų”. Jeigu buvo šiltas oras, giedoriai giesmes giedojo viduje, sėdėdami prie 

nabaštiko, o patrūbočiai trūbijo lauke. Garsingą naktį trūbai buvo girdėti tolių toliausiai. Žmonės 

klausėsi trūbijimo, o anų širdys gelte gėlė. 

Kuomet nabaštiką vežė iš namų į miestelį, patrūbočiai visą kelią trūbijo. Trūbijo taip pat ir 

bažnyčioje, ir į kapus lydint. Į kapus lydint trūbijo „Amžiną atilsį” arba gedulingą maršą. Taip 

pat ir kapuose dar trūbijo. 

Jeigu patrūbočiai trūbijo kartu su giedoriais, tai anie šitaip trūbijo: giedoriai, sugiedoję vieną 

giesmės posmą, nutilo. Tumet tą posmą nutrūbijo patrūbočiai. Kai jie nutilo, vėl giedojo 

giedoriai. Bet jau kitą posmą. Po kiekvieno posmo patrūbočiai trūbijo. Ir t. t., kol visą giesmę 

išgiedojo arba kol kapus pasiekė (jeigu nabaštikas buvo tada lydimas į kapus). 

Dabar daug kas pasikeitė: kitaip yra ir su pačiu giedojimu, ir su trūbijimu. Žmonės dabar 

rečiau pėsti su nabaštiku į kapus beeina. Tankiausiai visi žmonės važiuote važiuoja. Sugieda 

biškį kunigas prie bažnyčios, tada susėda visi į mašinas arba į sunkvežimius ir važiuoja važiuoti 

ligi kapų. O kapuose ir gieda, ir patrūbočiai trūbija taip pat kaip ir seniau. 

Patrūbočiai grajijo bažnyčioje per didžiąsias šventes ir per atlaidus. Už grajijimą klebonas 

nieko aniems nemokėjo. 

Velykų vakarą giedoriai kartu su patrūbočiais bažnyčioje sugiedoję „Verkit aniolai”, ėjo į 

kleboniją pavalgyti. Kadangi subatos rytą varpai jau buvo atgavėję, ugnis ir vanduo pašventinti, 

žmonės jau tada galėjo mėsiškus valgius valgyti. Giedoriai ir patrūbočiai, pasisotinę klebonijoje, 

grįžo į bažnyčią ir toliau giedojo. Ligi Prisikėlimo bažnyčioje giedojo „Kalnus”. 

Velykų rytą žmonės su procesija ėjo aplink bažnyčią, giedojo „Linksma diena mums nušvito”, 

o patrūbočiai grajijo. 

Per Vėlines patrūbočiai, klebono paprašyti, kartu su giedoriais giedojo ir trūbijo „Kalnus”. 

Klebonas jiems už tai nieko nemokėjo, davė tiktai klebonijoje pietus pavalgyti. 

Dar prieš 1983 m., kuomet dar iš Viekšnių ėjo procesija į Žemaičių Kalvariją, patrūbočiai ėjo 

kartu su visais maldininkais. Žemaičių Kalvarijoje ėjo į „Kalnus”. Giedoriai giedojo, o 

patrūbočiai trūbijo. Anie gi taip pat buvo maldininkai, o ne kokie uždarbiautojai. 

Seniau viekšniškiai su procesija ėjo ne tiktai į Žemaičių Kalvariją, bet važiavo ir į Šidlavą — į 

Marijos atlaidus. Visi maldininkai ir patrūbočiai važiavo traukiniu ligi Tytuvėnų. Nuo Tytuvėnų 

ėjo pėsčiomis giedodami ir trūbydami. Čia taip pat patrūbočiai veltui trūbijo, nė kapeikos niekas 

jiems nemokėjo. 

Jeigu kas nors kėlė metines, tas prašė ir patrūbočius pagrajyti. Per metines giedoriai giedojo 

„Kalnus”, o patrūbočiai trūbijo. Jeigu per metines buvo paprašyti ir giedoriai giedoti, tai tas, kas 

prašė, sumokėjo ir giedoriams, ir patrūbočiams. Sumokėjo tiek, kiek buvo sutarta. 

Taip patrūbočiai grajijo per metines ir bažnyčioje per pamaldas. O jeigu dar kas naujai 

pastatytą paminklą ant kapų šventino, tai ir tenai patrūbočiai pagrajijo. 

Per devintines (atminimai už mirusįjį po vieno mėnesio nuo mirimo dienos) retai kas 

patrūbočius prašė grajyti. Nebent tas, kas buvo dideliai bagotas. 

Dabar Viekšnių miestelyje senovinių patrūbočių, galima sakyti, kaip ir nebėra. Yra tik 

užsilikusi II-oji patrūbočių komanda, katra baigia dabar suvisam iširti. 

Iš Igno Balvočiaus (1919), gyv. Viekšniuose, užrašė 1986 m. liepos 5 d. Am. Urbienė. 

Pastaba: Šio aprašo nuorašas 1986. 12. 17 įteiktas „Vagos” leidyklos vyr. mokslinei 

redaktorei D. Krikštopaitei. 

Viekšnių muzikantė [Stanislava Ramanauskaitė-Mikužienė]. [Iš Stanislavos Mikužienės 

(1913), gyvenančios Minajevo gatvėje, 1986 m. liepos 10 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Liaudies medicina. [Iš Onos Kačinienės (1898), Pranės Jankutės (1900), gyvenančios 

Vytauto gatvėje, Ievos Muzrimienės (1904), gyvenančios Birutės gatvėje Nr. 14, Jono Virkiečio 

(1913), gyvenančio Vytauto gatvėje, Juozo Lizdenio (1912), Augustino Petriko (1928), Stasės 

340

Labanauskienės (1916), gyvenančios Puodininkų gatvėje, 1986 m. liepos 3—12 dienomis užrašė 


Jaunųjų drabužiai. — Tekste: [...]. Elena Šiaulytė ištekėjo 1923 metais už Jono Žilevičiaus, 

Viekšnių keturklasės mokyklos mokytojo. Jaunosios vestuvinė suknelė buvo balta, ilga. Batai 

taip pat buvo balti. Veliuonas — ilgas, baltas. [...]. Valerija Urvikaitė [Urvikis — Urvikytė — 

Urvikaitė] 1936 metais ištekėjo už Jokūbo Pakalniškio (1906). [...]. Valerija Pakalniškienė 

papasakojo apie savo tėvų vestuves, parodė fotografiją. Tėvai — Antanas ir Ona Bliūdsukaitė — 

Urvikiai susituokė 1912 metais. [...]. Valerija Pakalniškienė taip pat turi vestuvinę fotografiją 

savo dėdės. Jos dėdė Stanislovas Urvikis vedė 1930 m. Jis buvo kilęs iš Dzūkijos. — [Iš Juozo 

Lizdenio (1912), Marcijonos Masiliauskienės (1914), Stasės Vėžauskienės (1910), Valerijos 

Pakalniškienės (1915), Stasės Stonkienės (1909), Onos Šiaulienės (1907), Emilijos 

Grybauskienės (1914), Elenos Žilevičienės (1902) 1986 m. liepos 3—12 dienomis užrašė 


Apie audeklus ir jų audimą. [Iš Marijos Rupkaitės (1900), gyvenančios Mažeikių gatvėje, 


Apie abrūsus. [Iš Marijos Rupkaitės (1900), gyvenančios Mažeikių gatvėje, 1986 m. liepos 


Kolūkio melžėja. [Danutė Devainytė, Juozo, gimusi 1965 m., gyvenanti Gyvolių kaime. Iš 

Danutės Devainytės (1965) 1986 m. liepos 8 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Kolūkio traktoristas. [Juozas Devainis, gimęs 1943 m., gyvena Gyvolių kaime. Iš Juozo 

Devainio (1943) 1986 m. liepos 8 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Kolūkio pensininkė. [Ona Šiaulienė, gimusi 1907 m., gyvenanti Gyvolių kaime. Iš Onos 

Šiaulienės (1907) 1986 m. liepos 8 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Įvairūs pasakojimai: 

„1917—18 metais žmonės sirgo cholera...”. [Iš Valerijos Pakalniškienės (1915), 

gyvenančios Papilės gatvėje Nr. 12, 1986 m. liepos 7 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

„Viekšnių bažnyčioje buvo Visų Šventų vakars...”. [Iš Valerijos Pakalniškienės (1915), 

gyvenančios Papilės gatvėje Nr. 12, 1986 m. liepos 7 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

„Už Ventos, „Raudonosios vėliavos” kolūkyje ir dabar dar gyvena Avižūnienė...”. [Iš 

Onos Šiaulienės (1907), gyvenančios Gyvolių kaime, 1986 m. liepos 7 dieną užrašė Amelija 

Urbienė]. 

„Santeklių dvaro ūkvedys Matevušas Kenstavičius vakare skaitė laikraštį...”. [Iš 

Valerijos Pakalniškienės (1915), gyvenančios Papilės gatvėje Nr. 12, 1986 m. liepos 7 dieną 


Apie Raudonskardį. [Iš Valerijos Pakalniškienės (1915), gyvenančios Papilės gatvėje Nr. 12, 


Apie Žibikų kapelius. [Iš Valerijos Pakalniškienės (1915), gyvenančios Papilės gatvėje Nr. 

12, 1986 m. liepos 7 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Apie stebuklingąją Kegrių pušį. [Iš Juozapo Žylės (1922) 1986 m. liepos 5 dieną užrašė 


Pasakojimas apie Raudonskardį. [Iš Vlado Ingelio (1925), gyvenančio Akmenės gatvėje, 


Apie pensininkes: Nr. 1, Nr. 2. [Iš Elenos Žilevičienės (1902) 1986 m. liepos 4 dieną užrašė 


Pasakojimas: „Du darbininkai pjaustė malkas...”. [Iš Vlado Kenstavičiaus (1913), 

gyvenančio Basanavičiaus gatvėje Nr. 13, 1986 m. liepos 4 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

341

Apie motrišką. [Iš Jono Virkiečio (1913), gyvenančio Vytauto gatvėje, 1986 m. liepos 5 


Kaip sako žmonės apie šokius ir muziką per televizorių. [Iš Jono Virkiečio (1913), 

gyvenančio Vytauto gatvėje, 1986 m. liepos 5 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Apie dainavimą per televiziją. [Iš Stasės Vėžauskienės (1910), gyvenančios Vytauto gatvėje, 


„Daktars apveiz jauną mergę...”. [Iš Stasės Vėžauskienės (1910), gyvenančios Vytauto 

gatvėje, 1986 m. liepos 5 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

„Atvažiavo kunigs...”. [Iš Juozo Lizdenio (1912) 1986 m. liepos 10 dieną užrašė Amelija 

Urbienė]. 

Įvairūs pasakojimai: Nr. 1, Nr. 2. [Iš Antano Barvydžio (1912) 1986 m. liepos 6 dieną užrašė 

Amelija Urbienė]. Nr. 3. [Iš Augustino Petriko (1928) 1986 m. liepos 6 dieną užrašė Amelija 

Urbienė]. Nr. 4. [Iš Augustino Petriko (1928) 1986 m. liepos 6 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Nr. 5: Patarimas. [Iš Augustino Petriko (1928) 1986 m. liepos 6 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Pastaba. 

Kaip mes, jauni būdami, baidėm vieni kitus: Nr. 1. „Gyvenau Šerkšnėnuose...”. [Iš Jono 

Virkiečio (1913), gyvenančio Vytauto gatvėje, 1986 m. liepos 10 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Nr. 2. „Buvau kokių 14-15 metų...”. Nr. 3. „Bet ir aš toms mergelkoms...”. [Iš Jono Virkiečio 

(1913), gyvenančio Vytauto gatvėje, 1986 m. liepos 10 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Kaip baidė ligoninės sode. [Iš Augustino Petriko (1928) 1986 m. liepos 5 dieną užrašė 


Dainos, lopšinės, talaluškos. [Iš Onos Blažienės (1912), gyvenančios Minajevo gatvėje, 

1986 m. liepos 2 dieną užrašė Amelija Urbienė. Iš Valerijos Pakalniškienės (1915), gyvenančios 

Papilės gatvėje Nr. 12, 1986 m. liepos 2 dieną užrašė Amelija Urbienė. Iš Marijos Rupkaitės 

(1900), gyvenančios Mažeikių gatvėje, 1986 m. liepos 5 dieną užrašė Amelija Urbienė. Iš Elenos 

Žilevičienės 1986 m. liepos 5 dieną užrašė Amelija Urbienė. Iš Stasės Vėžauskienės (1910) 

gyvenančios Vytauto gatvėje, 1986 m. liepos 4, 5, 6, 10 dienomis užrašė Amelija Urbienė. Iš 

Emilijos Grybauskienės (1914), gyvenančios Gyvolių kaime, 1986 m. liepos 6, 8 dienomis 

užrašė Amelija Urbienė. Iš Jono Virkiečio (1913), gyvenančio Vytauto gatvėje, 1986 m. liepos 9 


Priežodžiai ir patarlės: 19. [Iš Viekšnių miestelio ir jo apylinkės žmonių 1986 m. liepos 2— 

12 dienomis užrašė Amelija Urbienė]. 

Įvairūs pasakojimai: Nr. 1. [Iš Jono Virkiečio (1913), gyvenančio Vytauto gatvėje, 1986 m. 

liepos 10 dieną užrašė Amelija Urbienė]. Nr. 2. [Iš Onos Blažienės (1912), gyvenančios 

Minajevo gatvėje, 1986 m. liepos 5 dieną užrašė Amelija Urbienė]. Nr. 3. [Iš Juozo Lizdenio 

(1912) 1986 m. liepos 10 dieną užrašė Amelija Urbienė]. Nr. 4. [Iš Marijos Mockevičienės 

(1915) 1986 m. liepos 10 dieną užrašė Amelija Urbienė]. 

Dainos: 4. [Iš Stasės Vėžauskienės (1910) gyvenančios Vytauto gatvėje, 1986 m. liepos 5 

dieną užrašė Amelija Urbienė. Iš Marijos Mockevičienės (1915) 1986 m. liepos 6 dieną užrašė 

Amelija Urbienė. Iš savo atsiminimų 1986 m. liepos 11 dieną užrašė Amelija Urbienė. 

Urbienė Amelija. BUITIES IR PAPROČIŲ VAIZDELIAI: Aplankas // Aplankas yra 


pat turinyje: 

Aš ir mano seneliai 

Žirniai. Angeliukai. Kalvėje. Senelis supyko. Bitės. Pelytė. Ančiukas. Man gera. Uosiai. 

Pušis, kuri dar neužaugo. Laumė senelę pagavo. Senelės kasos. Joninės. Aš važiuoju į Ameriką. 

Žemuogės. Klumpės. Pirmasis pabučiavimas. Upė neša ledus. Balandžiai. Nemoku numirti. 

342

Kapinėse. Karas. Jomarke. Plunksnota pusnis. Jeigu, jeigu... Karalaitė ir slibinas. Žiedas. 

Žuvaujame. Džiovintos kriaušės. Pavasarėjant. Usnys. Avį kerpant. Audėja. Rugiapjūtė. 

Lakštingalėlė. Šuo išsigando. Kai pasenėsiu. Žvirbliai. Nepavyko. Duoną kepant. Žiemą ant 

ledo. Žvakės. Senelio poteriai. Sekmadienį. Sula. Karklo vamzdelis. Pirtį kūrenant. Tinklą 

mezgant. Auksinės rankos. Kamine. Beržai. Po septyniasdešimt metų. 

Mažo miestelio didelis gyvenimas 

1. Aš savo miestelyje: Malūnas. Senutė Voluntienė. Žmonių troboje. Lieptai. Maša. Poniški 

namai. Vaistinėje. Turgaus dieną. Kaip miestelio pirtis degė. Kazimieras ir Morta. Panaktinė. 

2. Mūsų miestelio žmonės: Pavasarį. Lipkė. Balsys ir Kazlauskas. Žalys ir Onė. Nekasdieniai 

mūsų miestelio įvykiai [Pamestinukas Jonas Bružas. Žudikas — savižudis Simas Ružauskis, 

nužudytoji — jo mylimoji Amilė Pikevičaitė. Rinkių nužudymas ir Apkis. Henrikas Kačinskas]. 

Pastabos. 

Urbienė Amelija. APRAŠAI, PARAŠYTI ĮVAIRIŲ ASMENŲ PRAŠYMU APIE 

VIEKŠNIUS, APIE SAVE IR APIE SAVO DARBĄ: Aplankas // Aplankas yra Viekšnių 

bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Aplanko turinys su kai kuriais tekstais čia pat 

turinyje: 

1. Autobiografija. 

2. Viekšnių vidurinė mokykla (atsiminimai). [Parašyti 1982 metais]. 

3. Kaip mane augino tėvai ir senoliai. [Aprašyta 1979 metais]. 

4. Kaip renku medžiagą etnografiniams aprašams. [Aprašyta 1975 metais]. 

5. Jonas Glodenis — kalvis ir dievadirbys [1868—1943 m., Kegriuose]. [Aprašyta 1982 

metais]. 

Urbienė Amelija. Jonas Glodenis — kalvis ir dievadirbys / 1982 metų aprašas // Urbienė 









6. Pastabos. 

343

3.8.1.3. VIEKŠNIUOSE IŠLIKUSIŲ LAIŠKŲ IŠTRAUKOS 

Amelijos Urbienės laiškai Emilijai Tėvelienei ir Emilijos Tėvelienės laiškai Amelijai 

Urbienei // Yra Viekšnių muziejuje. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1981. — Rugpjūčio 22. Akmenė // Laiškas yra 


Miela ir brangi mano Amile, Lengvenaite Urbiene! „Man neduota dainiaus, nė poetų 

gabumo”, — pradedu tais žodžiais, kuriuos deklamavo prieš 60 metų su viršum, per Naujametinę 

eglutę mano ir Tavo gimtuosiuose Viekšniuose, greta Tavęs sėdėjęs Simas Rušinas iš Čekų 

kaimo, gabus kaip ir Tu, tik, deja, prieš kelis metus čia palaidotas, nurašytas alkoholikas, o buvo 

baigęs aukštuosius mokslus, nusipelnęs Veterinarijai, mūsų šaliai... 

„Nereikia vargšui aukso, nė ištaigų nereikia. Tik vienui vieno Žmogaus vardo, tik gero to 

žodelio.” Šitokios nuotaikos pagauta, gavusi Gerbiamo Tavo vyro Dominyko dovaną „Princesė 

Pelytė” su prasmingais Jo žodžiais ir autografu, o dar prie datos pridėta — „Žolinė”, priminė tiek 

daug [...], kad be ašarų neapsiėjau. Kaip Jums padėkoti? Kuo atsilyginti? Kad visų užmirštam 

padarėliui — smilgelei, sulinkusiai šalia su šaknimis išvirtusių ir tebevirstančių ąžuolų, įpylėte 

noro pasikelti, apsižvalgyti?! 

Užjaučiu dėl Jūsų Šeimos Galvos negalavimų. [...]. Viekšniuose Vytauto—Puodų gatvių 

kampe, rodos, prieš Spingienės ir Urvikio Antano namus, buvusiuose Končiaus namuose 

gyvenanti Onos Malakauskaitės dukra, kuri renkanti, gerai nusimananti, pardavinėjanti įvairias 

gydomąsias žoleles. Gal Jūsų giminaičiai tuo reikalu pasirūpintų ir Jums padėtų. 

Šiaip mano gyvenimas ribotas — niekas manęs nelanko, nebent laiškai. Turiu daug laisvo 

laiko. Daug skaitydavau. Dabar akiniai sugedo, bet visvien „Princesė Pelytė” perskaityta iki 

dugno. Ačiū. Patiko. Tau, mano geroji Amyliute, linkiu jėgų ir ryžto, ir toliau toj srity darbuotis. 

Su Adomu Jakštu tariu: „O, kalba gimtoji, gyvuok gryčioj prasto žmogelio, mergaitės dainoje ir 

pasakoj žilo senelio”... Visokios Dievo palaimos visiems. Bučiuoju. Emilija. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1981. — Spalio 28. Akmenėj // Laiškas yra 


Miela ir labai branginamoji Amilele! Lenkiu savo žilą galvą lig žemės ir prašau nepykti, 

atleisti, kad aš taip ilgai neatsiliepiau į Tavo malonų laiškelį, kurį kartkartėmis peržvelgdavau; 

didžiuojuos, džiaugiuos, kad Tave tokią gerą, kilnią turiu, tai didelė brangenybė senos senės 

gyvenime, kuris ne slenka, bet bėgte bėga nesulaikomai greitai. [...]. Užsitęsiau ir kitiems 

prieteliams su atsakymu, kuriems daug lengviau parašyti, negu Tau. Tik teisingai mane suprask: 

varžaus, lyg ir bijau, kad nemoku taip korektiškai, išsamiai pasisakyti. [...]. Atgaivink ir toliau 

tiek brangių, svarbių minčių, akimirkų, kurios ir paįvairina mano vienišą gyvenimą. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1982. — Sausio 30. Akmenėj // Laiškas yra 


Bebaigdama skaityti Tomo Sakalausko Monologus apie Juozą Miltinį, gaunu iš Amylės 

Lengvenaitės pluoštą aprašymų apie man brangią jaunystę, darbo vietą, Kegrių pušyną, kuris ir 

man labai gerai pažįstamas, su ta stebuklinga pušimi, nes kartkartėmis esu pro ten ėjusi į Kegrių 

kaimą pas dėdę Antaną Dainių, mano mamos brolį; iš ten ir Kostas Dainius — sūnus, 

matematikas, jau miręs Kaune. Godžiai, kelis kartus perskaičiau, ačiū, kad atsiuntei. 

Ten ir apie Juozelį Miltinį, kurs gyveno pas mane, kai Virvytė, Venta ištvindavo. O prieš 

keletą metų tas Juozelis — dabar didis žmogus, pensininkas, tada dar režisierius Panevėžio 

teatre, buvo mane aplankęs. Kažkaip varžiaus. Prisiminėme daug ką iš anų laikų. Kvietė į 

Panevėžį, į teatrą, į režisieriaus ložę. Ir koks supuolimas — knyga ir Tavo aprašymas! 

Trūksta žodžių išreikšti Tau tą džiaugsmą, pasididžiavimą, kad Tave turiu. Lotynų posakis 

teigia: Jūreivis pasakoja apie vėjus, artojas — apie jaučius, kareivis skaičiuoja žaizdas, piemuo 

— avis. O Tu, mano talentinga Mergaitė Motina — skaičiuoji visą gyvenimą. 

344

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1982. — Rugsėjo 1. Akmenė // Laiškas yra 


Šiandien pirmoji rugsėjo, tai data lapidarinė, neužmirštama. Nedrausk man išlieti nors dalelę 

širdies godų. Praeities daugelio metų atsiminimai — kada susirinkdavome ir pamaldomis 

pradėdavome mokslą, blogai apsirengę, neretai ir blogai pavalgę, apsiavę, tačiau siuntėme 

Aukščiausiajam ir Marijai savo prašymus, pasiryžimus, pagalbos meldėme. Širyt bažnytėlė 

tuščia, nė vieno jaunuolio. O kaip gražiai jaunimas pasipuošęs, gėlės rankose, gražūs rūbai, 

apavas! Gal kai kas tuo didžiuojasi, džiaugiasi... Atsiminimai nesensta, likdami gyvųjų širdyse 

tokie, kokie jie buvo seniau, tik žaizdos surandėja širdyse. 

Mano gyvenimas vis toks, kaip ir per 20 metų. Vienatvė. Niekam aš nebesu reikalinga... 

Gerai, kad už 46 metus darbo stažo turiu įmanomą pensiją. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1983. — Balandžio 28. Akmenėj // Laiškas yra 


Tavo santūrus prasmingas gyvenimas visada stovi mano akyse, kaip pavyzdys daugeliui. Čia 

Aukščiausiojo dovana, ne visiems ir ne visada teikiama. [...]. Tu savo aname laiške įsivaizduoji 

mane labdaringa. Taip nėra: aplinkybės siauros ir galimybių nėra, nors ne kartą stebiuos, 

džiaugiuos žmonėmis... 

Šią pavakarę buvo žadėję vietiniai žmonės nuvežti mane į Kryžių kalną, turiu kryželį pažadėtą 

nuvežti. O šito istorija tokia: Kai maži buvome ir gyvenome po kiauru stogu troboje, kur buvome 

3 vaikai ir invalidė mama; tėvas išvykęs laimės ieškoti, paliko mus, miręs Čikagoj. Tada tais 

laikais vaikščiojo žmogus Ilgšu — Žilvyčiu vadinamas, žynys, kurs, pažiūrėjęs mamai į ranką, 

pasakė: esi apsižadėjusi ant senkapių kryžių pastatyti. Mama nubalo, ir mes išsigandome. Bėgo 

metai visokie ir mes to kryžiaus nepastatėme. Dabar turiu nedidelį kryželį, tą ir noriu nuvežti, gal 

mirusiai Motinai bus ramiau... 

Ona Pargauskytė, buvo Viekšniuose mokytoja, mirė Židikų ligoninėje ir palaidota 

Mažeikiuose šių metų balandžio 16. Vargingai. Buvo vieniša, ir aš nežinojau, dabar tik Elena 

Žilevičienė paskambino. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1983. — Birželio mėnuo. Šilutė // Laiškas yra 


Brangiausia mano Amyle! Tebūna visos Tavo dienos gražios ir skaidrios, lyg gaivinanti srovė. 

Nors valandų sunkių, žinau, nebus permaža: dalint save kitiems — gyvenimo prasmė. Tai išgirsti 

žodžiai, pasinaudojus, sveikinu Tave Vardo Dienos (30/VI) proga. 

Kaip tu semiesi jėgų berinkdama tautosaką gimtinėj (Vienužio žodžiais betariant: Jau tas 

kelias yr užartas, daržas padarytas, ir ašarų daug išlieta — sesė išvaryta), taip aš pasisėmiau, na ir 

visada semiuosi Tavuosiuose laiškuose. Kiek Tu moki įdėti širdies, sudabartinti praeitį ir supranti 

žmonių raudas, pergyvenimus!.. Kiek duodi vilties gyvenimui... 

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1983. — Birželio 10. Vilnius // Laiškas yra 


Mano Miela Brangi Mokytoja! Aš nieko kito taip nenoriu — kad tik Tamsta būtumėte 

laiminga, kad Tamstos gyvenimo dienos būtų šviesios ir saulėtos. Tikiu, kad taip ir bus. 

Tikėjimas daro stebuklus! 

Ruošiuosi pavažiuoti į Viekšnius kokiai savaitei. Aplankysiu tėviškės takus (kaime jie jau 

užarti, namai išgriauti, medžiai iškirsti), parinksiu tautosakos, užeisiu pas likusius gimines ir, 

pasisėmusi jėgų iš jaunystės kampelio, grįšiu į Vilnių atjaunėjusi, geros nuotaikos. Aš visad 

šitokiu būdu sukaupiu jėgų visiems metams: galiu dirbti net 16 valandų per parą nepavargdama, 

lyg iš stebuklingo šaltinio atsigėrusi. 

345



Viekšniuose pataikiau į švento Jono atlaidus. Bažnyčia buvo pilna žmonių. Viskas senobiškai: 

ėjo procesija aplink bažnyčią šventoriuje, mergaitės barstė gėles — viskas taip, kaip kitakart man 

jaunai esant. Stebėjaus tuo, nes ne visur tas galima. 

Pabuvau jauna. Tėviškę — senolio kiemą — radau sugriautą: medžiai iškirsti, šuliniai užvirtę, 

bet dar žiūri į dangų šalto vandens akimis ir laukia, kada bus buldozerių užversti. Namų vieta 

dilgėlėmis ir kiečiais apaugus, durų staktos kaip kokios kartuvės tyso nugriuvusios tarp vešlių 

piktžolių. O aplinkui namus, kur darželio būta, dar tebežydi dobiliukai ir dievmedis tebežaliuoja! 

Pasėdėjau ant nukirstų kelmų, paglosčiau nuverstas obelis, užsilikusį vartų stulpą, pasisėmiau 

jėgų tolimesniam gyvenimui. Nubraukiau ašarą ir palikau galbūt amžinai tėviškės takus.. 

Pasigirsiu Tamstai, kad nebesu jauna: pargriuvau Viekšniuose gatvėj ir vos rankos 

nenusilaužiau. Viena laimė, kad tik išsisukau, patempiau raiščius ir raumenis. Ir dabar dar 

nevaldau gerai dešinės rankos. 

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1983. — Spalių 7 diena // Laiškas yra Viekšnių 


Stebuklais pradedu tikėti: rugsėjo 28 patekau į autoavariją ir išlikau gyva, sveika! Ėjau per 

pėsčiųjų perėją kartu su kitais žmonėmis, šviečiant žaliai šviesai. Nešiau krepšą pirkinių. Iš už 

posūkio užlėkė troleibusas ir trenkė į mane, nespėjusią pereiti gatvę. Stebuklas! Aš lyg sviedinys 

atšokau nuo troleibuso, nusiritau tolyn ir nepakliuvau po ratais. Sukūliau tik bonkas ir atsirėmiau 

ranka ant stiklų. Atsikėliau greit, išgirdau, kaip kažkas iš žmonių tarė: „Ir sveika, ir gyva, ir dar 

juokiasi. Laiminga bobutė!” 

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1983. — Lapkričio 20 // Laiškas yra Viekšnių 


Aš dar po autoavarijos nesu atsitaisiusi. Dar rankų kaip reikiant nevaldau. Šiaip galiu dirbti, 

bet rankų negaliu atsukti, pakelti, nuleisti ligi žemės. Negaliu grindų išplauti, priejuostės 

užsirišti, galvos išsišukuoti. Gerai, kad turiu supratingą vyrą, be to ir gerą — jis man padeda ir 

apsirėdyti, ir galvą iššukuoja. Grindų plauti aš jam neleidžiu — užsuku skudurą ant šepečio ir 

pati iššluostau. Taip ir gyvename: abu senukai, abu nukaršę, pasijuokdami, vienas iš kito 

pasičydydami. Nesiskundžiu savo gyvenimu: smagu gyventi, kai aplink turiu tiek daug gerų 

žmonių — ir vaikai geri, ir anūkai geri, ir nusenęs vyras geras (tebemyli mane kaip ir jaunystėje), 

ir visi žmonės, kuriuos tik sutinku — man visi yra geri! Ačiū Dievui, man visą gyvenimą buvo 

gera gyventi, ir dabar tebėra, nes tik geri žmonės tebūna pasaulyje! Gal kur yra ir blogas, bet jo 

aš nesu sutikusi. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1984. — Vasario 1 // Laiškas yra Viekšnių 


Aš vis dar gyva — slankioju įsikibdama, su lazda, didesniam reikalui esant. Ryt Grabnyčios, 

poryt Blažiejaus, žvakių laiminimas, dar poryt — šventos Agotos, duonos — vandens 

palaiminimas. Šventoji Agota, šventoji Gabija, uždengta rusėk, užkurta žibėk — taip tikinčios 

moterys mylėjo ugnį. Baigsiu, eisiu į vakarines. Joju, lekiu, klausiu kelio, saulė leidžias už 

kalnelių. Dar ir miško neprijojau ir čia pat namie paklydau. Kiekviens turi tai žinoti, kad be kelio 

negal joti. Reik teisybę pripažinti, kad ne viską gal grąžinti. Vienužio „Pabalnokit man žirgelį”. 

Melodija labai graži. Apkabinu, bučiuoju. Emilija. 

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1984. — Kovo mėnesio 25 diena // Laiškas yra 


Mano Miela Brangi Mokytoja! Kai rašau šituos žodžius, man visada prieš akis esate Tamsta, 

kokią aš pirmą kartą pamačiau 1920 metais. Visada matau Tamstą su gintaro karoliais, 

besišypsančią ir jauną jauną. Ir dabar aš negaliu Tamstos kitokios įsivaizduoti. Ir aš pati save 

jaučiu esant tokią, kokia buvau 1920—1922 metais: tebesu paauglė mergaitė, kuri vis noriu 

346

sužinoti viską iš gyvenimo. O juk to gyvenimo jau pragyvenau 75 metus! Kaip nedaug! Tik 75 

metus! Gerai man, kad turiu tokį charakterį, kad iš gyvenimo prisimenu tik laimingas ir gražias 

akimirkas. 

Tamsta savo laiške minėjote, kaip lietuvės moterys gerbė šventąją ugnį. Mane mano bobutė 

išmokė taip pat ją gerbti. Bobutė kasvakar, apkaupusi pelenais žarijas po ošu kamine, 

peržegnojusi šitaip liepdavo man sukalbėti: „Šventoji Gabija, gabėk ant savo vietelės!” Ugnies 

negalima buvo užlieti pamazgomis, tik švariu vandeniu, kitaip šventoji ugnis supyktų ir padegusi 

namus išeitų. Ir tie visi pamokymai mums buvo šventi, privalomi. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1984. — Balandžio 16. Akmenėj // Laiškas yra 


Šiandien metai, kai mokytoja Ona Pargauskytė palaidota biednai Mažeikiuose. Retėja mūsų 

gretos. Žilevičiai sutvarkyti: vaikams pamokėta, o seniams — svetimi žmonės nešioja maistą, 

aptarnauja. O vis tik tokioj laukimo padėty nelengva — tokiai jautrios sielos Elenai. Tu būk 

sveika, stipri, nepalaužiama. Atminkim vieni kitus ir maldoj. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1984. — Birželio 23, 6 val. ryto. Akmenėj // 

Laiškas yra Viekšnių muziejuje. — Tekste: 

Mieloji, brangioji, neužmirštamoji ir neužmirštančioji manoji Amyliute! Dėkoju už gražius, 

ramius, pavyzdingo gyvenimo posmus, kuriuose daug ką randu kasdieniniam pilkam gyvenimui 

paivairinti. Tu tik viena ir moki taip rašyti ir realųjį gyvenimą tokiose vaivorykštės spalvose 

nušviesti. Dėkoti reikia Aukščiausiajam už tokias dovanas. Laiminga esi, ir Tavo Artimieji, o 

kartu ir aš sena, kad turime taip retą entuziastę Tave. 

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1984. — Rugpjūčio 22 // Laiškas yra Viekšnių 


Miela Mano Mokytoja, nereikia Tamstai apie save galvoti taip, kad tik liūdesys apgaubęs 

laikytų Tamstą. Nereikia! Tamsta toks šviesus, geras Žmogus, kad savo gerumu, meile, pagarba 

kitiems žmonėms Tamsta spinduliuojate aplink ir sušildote visų širdis. Jei aš šiandien turiu gerą, 

jautrią širdį, myliu visus žmones, tai čia Tamstos pasėta sėkla į mano širdį. Ir jeigu aš ką esu 

išmokusi, tai ačiū Tamstai. Nes kitaip būtų tekę palikti su daugeliu viekšniškių vietoje ir 

nugyventi ramų gyvenimą, nepažįstant meno, literatūros, šviesių žmonių. [...]. 

Perrašinėju mašinėle savo etnografinius aprašus ir tautosaką, kurią per 20 metų esu užrašiusi 

iš Viekšnių žmonių. Daug mano užrašyta. Bus 2500 mašinėle rašytų puslapių. Aš gražiai visą 

savo darbą perrašysiu, įrišiu ir padovanosiu Viekšnių muziejui 1 egzempliorių, o kitą — 

Viekšnių vidurinei mokyklai. Taip sutarėme šią vasarą, kai buvau Viekšniuose. Tegu žino 

viekšniškiai, ką jie moka (nes esu aprašiusi visus verslus, amatus) ir ką žino (dainas, mįsles, 

pasakas, priežodžius). Manau, kad bus mano darbas Viekšniams dovana, kad žmonės neužmirštų, 

ką mokėję ir žinoję. O kai „įkvėpimas” aplanko, parašau vieną kitą apsakymėlį apie Viekšnius, 

žmones, tėviškę, gimines, pažįstamus. Tegu vaikai ir anūkai kada nors paskaitys. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1984. — Gruodžio 5 val. ryto. Akmenėj // 

Laiškas yra Viekšnių muziejuje. — Tekste: 

Lygiai prieš 24 metus, šiokią naktį prie Vilniaus, Raudondvary, viena, ką tik atvykusi iš 

Altajaus krašto (kelionė truko bemaž savaitę), gedėjau prie Bronislovo Tėvelio, mano vyro, 

karste paguldyto, tarp svetimųjų. Viena pati marinau bendrabuty. „Mazgojau”, rengiau, iš patalo 

nešiau į kitą kambarį. Dukra, kuri čia buvo susiradusi darbą, buvo vakarykščiai iškomandiruota į 

Rokiškio rajoną. Broniau, Tu suprasi, Broniau, Tu atleisi, vargai, tremtis, ligos ir kita su Tavim 

buvo lengvesni kartu. 

347

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1985. — Kovo 10. Naujoji Akmenė. Ligoninė, 

158 palata // Laiškas yra Viekšnių muziejuje. — Tekste: 

Nuo 13 vasario aš čia. Insultas. Kiek anksčiau į čia, infekcinį skyrių atsigulė Gražina: 

komplikacijos po užsitęsusio 2 mėnesius gripo — vis vaikščiojo. Pagaliau 13 vasario su ja 

„sušnekom” telefonu ir ji, supratusi, kad su manim negeri popieriai, gavo „greitąją” ir 

atvažiavusi rado mane sukniubusią prie telefono. O lauko durys iš vidaus su mano raktu 

užrakintos. Palipo kopėčiomis ant verandos, kirviu išdaužė stiklą ir nulipusi žemyn suleido 

medicinos „personalą”, kuris suleido vaistų, įvertė lyg į geldą — neštuvus, išnešė į mašiną. Aš 

nieko nežinojau. Kai atsigavau — guliu baltoj lovoj, po visų procedūrų: kardiograma, širdies 

gydytoja, akių ir gydantis, su kepurėj raudonu kryžium, ir ašarota Gražina. Viskas per 40 

minučių. Dabar jau atsistoju ir ant kojų. Viskuo labai patenkinta — tai Apvaizdos pirštas, leido 

dar pasidžiaugti plačiuoju pasauliu, papakūtavoti; na ir Artimųjų maldos padėjo, gelbėkit ir 

toliau. 

Kokie teisingi Michaelangelo soneto žodžiai: Leisk, Viešpatie, visur Tave regėti... Ir kas gi, 

Viešpatie, varge sunkiajam suteiktų be Tavęs jėgų, vilties... Pavargau, gulsiu. Bučiuoju. Emilija. 

Antosėlė Rupkaitė mirus. 



Viekšniuose išbuvau 10 dienų. Aplankiau kūdikystės, jaunystės vietas. Susitikau su 

žmonėmis, su kuriais kartu augau. Pasigirsiu: laiko veltui nepraleidau. Užrašiau truputį 

tautosakos, liaudies medicinos, žodžių (nuostabių ir brangių žodžių iš žemaičių gyvosios kalbos) 

didžiajam lietuvių kalbos žodynui. Be to, spėjau surinkti medžiagos etnografiniams aprašams. 

Net 21 aprašui! Esu patenkinta savo viešnage Viekšniuose. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1985. — Lapkričio 11. Akmenėj // Laiškas yra 


Ačiū už žodį, ačiū už laišką, ačiū už sodų belapį raštą. Susigraudinau ir kartoju girdėtą tekstą: 

Prie Tavęs, Dieve, einu vaistų, suraminimo ir pagalbos Tavęs maldauju. Žinai, kokių dovanų 

labai reikalauju, kaip esu neturtinga dorybėse; meldžiu pasigailėk. Alkstu — papenėk, meilės 

liepsna uždek mano atšalimą, šviesa Tavo apšviesk mano aklumą, kad visus daiktus užmirščiau... 

Neseniai Viekšniuose mirė mokytojas Jonas Žilevičius. Laidotuvės senoviškos. Graudu, kad 

mokykla neprisidėjo... Nebuvau dėl blogos sveikatos. 

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1986. — Sausio 23. Vilnius // Laiškas yra 


Nepastebėjau, kad pati pasenau — nebeturiu tiek energijos, pradedu pavargti, norisi atsisėsti ir 

pailsėti. O darbų vis išsigalvoju. Ir dabar pradedu ruoštis vasarai į Viekšnius. Pati susidariau 

anketas — noriu aprašyti Viekšnių muzikantus. Esu jau rašiusi, surinkusi žinių, bet labai maža, 

todėl noriu plačiai aprašyti. Jei būsiu sveika, padarysiu ką esu sumaniusi. Nebūčiau žemaitė! 

Nors sako žmonės „kakta sienos nepramuši”, bet aš pramušu — padarau kol kas viską, ką 

sugalvoju. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1986. — Rugpjūčio 14. Akmenėj // Laiškas yra 


Miela, brangi, kenčianti Amyliute! Ir kas galėjo pamanyti, kad Tu sveika, energinga, pajėgi, 

kokią Tave mačiau išlydėdama pro vartelius, pateksi nelaimėn. Tu tokia kilni, išdidi, vargų 

nenugalima man tada atrodei, o aš — sulinkusi smilgelė prieš galingą Ąžuolą. Ačių Dievui, kad 

jau sveiksti, o galėjo suluošint amžinai. Karštai pasimeldžiau už Tave ir melsiuos. Manau, esi 

medicinos ir Artimųjų globoj, priežiūroj ir Tau nieko netrūksta. Greit ramentus visai pamesi ir 

vėl skrajosi po mūsų brangią tėviškėlę į skraitelį rinkdama ašaras žmonių. 

Ruduo visuose savo postuose. Žalių lapų ir žiedų gausybę mindžiojame kojomis. Stiprėti, 

sveikėti, rankų nenuleisti, kaip visada moki. 

348

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1986. — Spalių mėnesio 1 diena // Laiškas yra 


Mano Miela Brangi Mokytoja! Aš ilgai nerašiau — vis, matote, einu sveikyn, tai yra, labai jau 

turiu rūpintis savo sveikata. Pati iš savęs juokiuosi. Aš, tokia jau sena (man gi greit bus 80 metų) 

gimnastikuoju kaip jaunuolė. Pasigirsiu — jau pradedu ir be ramentų vaikščioti! Mokausi ir 

laiptais laipioti. Išeinu į laiptų aikštelę, įsitveriu ir turėklų prisilaikydama pamažu kopiu aukštyn 

ir žemyn. Aprašiau savo džiaugsmus — kad sveikstu, ir rūpesčius — kad kiti turi manimi 

rūpintis. Bet visdėlto esu laiminga, kad likau gyva ir, manau, galėsiu ir toliau būti darbinga — 

galėsiu dirbti vėl su etnografija ir tautosaka. Iš Viekšnių grįždama daug medžiagos parsivežiau, 

reikia tik tą medžiagą sutvarkyti. Džiaugiuosi, kad akys gerėja. Galiu jau ir paskaityti, ir parašyti, 

nes rankos pradeda nuo „apmirimo” atsigauti, bėra tik vienas kitas rankos pirštas „užmiręs”. 

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1986. — Gruodžio 1 diena // Laiškas yra 


Noriu Tamstai pasigirti, kad sveikstu gerai. Ir į orą išeinu be lazdos. Mano mielas Dominykas 

veda kasdien mane pasivaikščioti. Einu jo rankos laikydamasi, nes galva dar svaigsta ir kojos 

neklauso. Ten, kur jos buvo mašinos sutrenktos, skaudžios, sutinusios ir kietos. Rytą sunku 

atsikelti iš lovos. Dirbu visus moteriškus darbus. Ir mašinėle rašau. Parašiau ir atidaviau Vilniuje 

etnografinius aprašus Istorijos institutui. Dainas, priežodžius, pasakas ir žodžius iš gyvosios 

Žemaičių kalbos — Lietuvių kalbos ir literatūros institutui. Džiaugiuosi labai, kad galiu ir šitą 

darbą dirbti. 

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1987. — Vasario 18 // Laiškas yra Viekšnių 


Jau septyni mėnesiai kai mane partrenkė mašina. Aš norėčiau būti sveika, bet mano dideli 

norai taip greit neišsipildo. Dabar sutvarkiau tą, ką praeitą vasarą užrašiau Viekšniuose. Nedaug. 

Tik 200 puslapių. Bijau, kad tas mano darbas nebūtų paskutinis. Pasiųsiu Viekšnių muziejui ir 

mokyklos Kraštotyros būreliui. Esu laiminga, kad mano darbais žmonės domisi: man yra atpildas 

už vargą. 

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1987. — Balandžio 12. Verbos // Laiškas yra 


Jau esu sveikesnė, nors jau devyni mėnesiai kai mane mašina partrenkė. Jau galiu kokius 50 

žingsnių ir viena paeiti. Dirbu ir dabar visus darbus, kuriuos ir anksčiau dirbau — ir su 

etnografija, ir su tautosaka, net „rašytoja” pasidaryti pamėginau. Mano apsakymėlį „Kiauros 

kojinės” išspausdino šių metų antrame numeryje „Tarybinė moteris”, o Akmenės rajono 

„Vienybės” laikraštis — atsiminimus apie Viekšnių mokyklą. Be to, „Vyturėlio” leidyklai esu 

atidavusi apsakymėlių pluoštą iš savo vaikystės — jaunystės dienų Viekšniuose. Recenzijas jau 

man atsiuntė. Žiūrėsiu, ką toliau darys. Matote, Brangi Mokytoja, į senatvę pradedu darytis 

„jauna rašytoja”. Ačiū Tamstai už pirmąsias raides! Juk Tamsta išmokėt mane rašyti. Ačiū! 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1987. — Birželio 6. Akmenėj // Laiškas yra 


Sveikinu Sveiką ir dėkoju už senai gautą laišką su viltimi, kad stiprėji, sveikėji ir sparnus 

kilnoji į Tėviškėlę skristi. Didžiai stebiuosi Tavo ryžtu. Retai taip yra gyvenime, kad po sunkaus 

sužalojimo — iki sąmonės netekimo, vėl žmogus pagyja. Aš esu paliegusi ir jėgų nebeatgaunu. 

Gili senatvė, na ir insultas. Mažai vaikštau, blogai girdžiu ir regiu. Vos į kiemą įslenku ir ant 

laiptų patupiu, pasigrožėju gamta, kuri taip puiki žaluma, žiedais. Nesiryžk viena keliauti. Jau ir 

taip esi surinkusi, parašiusi. Ir aš rajono laikrašty „Vienybė” skaičiau. 

349



Šaltas pavasaris verčia mus ne juokais susirūpinti savąja sveikata. Juk ir man jau greit bus 80 

metų! Beliko laukti tik vienerius metus ir vienuoliką mėnesių, nes esu gimusi 1909 metų 

gegužės 15 dieną, per šventą Sofiją. Kai mane vežė krikštyti ir tėvai jau buvo parinkę vardą — 

Zosė, tai kūmus sutiko pakelyje mano tetutė Ona. Ji išpeikė mano būsimąjį vardą, sakė: 

„Nepuikus vardas. Visi vaikai sakys — Žosė, Žosė”. Tetutė tada parinko man kitą vardą — 

Amilė. Kunigas nemokėjo užrašyti, tai į metrikus įrašė ne „Emilija”, bet „Amelija”. Taip aš, ligi 

baigdama gimnaziją, kol nebuvau mačiusi savo metrikų, vadinausi Emilija, o jau vėliau — 

Amelija. Su tuo keistu vardu ir numirsiu! 

Išsiunčiau į Viekšnius perrašiusi tą, ką pernai vaikščiodama po žmones aprašiau. Liūdnas 

vaizdas man pačiai paliko dėl mūsų tautosakos, papročių. Mano draugės ir amžininkės, iš kurių 

esu bemaž viską užrašiusi, dabar jau kitokių dainų mokosi. Su savo anūkais — anūkėmis 

dainuoja tas dainas, kurias per radiją ar televiziją girdi. Graudu buvo klausytis tų jų dainų. Rašau 

Viekšnių žymesniems žmonėms, raginu juos organizuoti šių dienų jaunimą, kad jie surinktų dar 

iš tų užsilikusių senukų, senučių mūsų tautos lobius, kad nebūtų jie kartu su senais žmonėmis 

kapuose palaidoti. Matot, kuo dabar gyvenu. Liūdna man, kad pati turbūt nebegalėsiu vaikščioti 

po tėviškės apylinkes, bendrauti su savo vienmečiais, nes senesnių už save žmonių beturiu tik 

keletą. Priklausau gi ir aš išeinančiųjų kartai. 

Nesu pesimistė. Tokią jau mane Dievulis į pasaulį leido, tokiai Jis kelius kelelius nubrėžė, 

paskyrė. Esu dėkinga, kad nugyvenau tokį amžių. Ačiū Jam, kad šį tą nuveikiau, kad, anot 

Kudirkos, „neitum į kapą be likusio ženklo, kad žmogum buvęs”. 



Šiandien sueina metai nuo tos didžiosios nelaimės, kuri buvo paguldžiusi mane į lovą. 

Sumanymų daug, turiu tik viską padaryti. Esu nutarusi surinkti medžiagą apie žymius žmones, 

kurie yra gyvenę ir dirbę Viekšniuose. Jei pati negalėsiu, raginsiu Kraštotyros būrelį Viekšnių 

vidurinėje mokykloje arba jaunesnius už save žmones. Parašysiu jiems, kitaip sakant, nurodysiu 

darbo kelius. Nenurimstu ir noriu dar daug nuveikti. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1987. — Rugsėjo 7. Akmenė // Laiškas yra 


Su džiaugsmo ašaromis, grįžusi po 3 mėnesių iš Šilutės, radau Tamstos laiškus. Skaitau, 

džiaugiuosi. O jei turėčiau jėgų ir galios, tuoj juos paleisčiau į „liustelį”. Taip vienoj dainoj 

sakoma: Aš atidarysiu dainų skrynelę, paleisiu į liustelį. Tegu visi žinotų, kokios širdies, gabumų, 

polėkių esi. 

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1987. — Rugsėjo 11 // Laiškas yra Viekšnių 


Labai jau noriu atvažiuoti į Viekšnius apsilankyti, bet nedrįstu, nes dar kaip reikiant viena 

negaliu vaikščioti. „Vyturio” leidykla kitąmet išleis mano knygutę vaikams. Jau suredaguota, 

dabar dailininkas piešia paveikslėlius. Bus tai apsakymėliai iš mano vaikystės, gyvenimo pas 

senelius — visi etnografiniai. Aprašiau tą, kuo gyvenau prieš 70 metų. Kas skaitė, sako, kad 

gražiai aprašiau. Kai išeis knygutė, tai atsiųsiu ir Tamstai pasiskaityti, nes Tamsta išmokei mane 

rašyti pirmąsias raides. Taip pat išeis ir mano aprašymėliai apie Viekšnių muzikantus, 

dainininkes knygutėje „Aš išdainavau visas daineles”, II dalyje. Žodžiu, į senatvę darausi 

„rašytoja”, nes šiomis dienomis nešiu dar į „Vagos” leidyklą savo „raštus”, kuriuose aprašiau 

Viekšnių miestelį, Viekšnių miestelio žmones. Taip pat duosiu ir apie savo gyvenimą — kaip aš 

mokiausi, kas man padėjo, kaip ir kodėl tų mokslų neužbaigiau. Nežinau dar, kaip tuos mano 

„rašymus” įvertins leidyklos žmonės. Esu optimistė ir nenusimenu dėl blogo vertinimo. Jei 

neįtiksiu savo „raštais”, tai žmonės jų neskaitys išspausdintų. Paliksiu vaikams ir anūkams 

350

pasiskaityti. Dabar turiu tik laukti ir kažko tikėtis. O laukti visada smagu, nežiūrint kokios 

pasekmės to laukimo būtų. 

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1987. — Spalio 25 // Laiškas yra Viekšnių 


Aš vis dar nenoriu pasiduoti — noriu vis dar būti jauna ir stipri, nežiūrint, kad jau esu 

sugyvenusi 78 metus ir 5 mėnesius. Neužilgo laiko būsiu 79 metų! Deja, sensta kažkas kitas šalia 

manęs — tik ne aš pati. Esu dar pilna visokių sumanymų. 

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1989. — Gegužės 24 // Laiškas yra Viekšnių 


Turiu Vilniuje pažįstamą žmogelį — spaudos darbininką. Jis ne pats rašo, o tik rengia knygą 

apie prieškarinius rašytojus — žurnalistus. Tam mano spaudos darbininkui rūpi, kas prieškario 

metais iš Viekšnių rašinėjo į žurnalus ir laikraščius, pasirašydamas ne tikrą savo pavardę, o 

„Jonas Viekšnys”. Gal žinote, kas tada yra buvęs tas rašytojas — žurnalistas Jonas Viekšnys? Aš 

žinau iš Viekšnių tik Joną Stonį (Tamstos buvusį mokinį, kuris kartu su manimi mokėsi ir 

pradinėje, ir vidurinėje mokykloje), mokytoją Joną Žilevičių ir mokytoją Joną Aukštikalnį. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1989. — Gegužės 27. Šilutė // Laiškas yra 


Dėl tų žinių apie mielus Viekšnius. Dar Akmenėj šiais metais buvau gavusi iš Kauno 

Pedagogikos muziejaus panašų prašymą, į kurį atsakiau, kad esu 90 metų amžiaus, blogai matau, 

blogai girdžiu, rankos dreba ir nieko parašyti neturiu. Tau prašant, nors ir atmintis šlubuoja, šį tą 

parašysiu, tik faktus nuogus. 

Dar prieš didįjį [Pirmąjį pasaulinį] karą į Viekšnius iš kaimo Lėlaičiai ar Paventė atvykdavo į 

savo trobelę Jonas Gaudėšis kareiviška uniforma. Aš jį žinojau, bet nepasižinom. Jis rengė į 

Vidurinę mokyklą. Tas Jonas Gaudėšis tur būt ir bus tada pasirašinėjęs Jonas Viekšnys. 

Prie bažnyčios šventoriaus už zomato statydavo arklius į turgų ar šventes atvažiavę ūkininkai. 

Mėšlų būdavo krūvos. Kunigo Stasiulio pastangomis buvo apželdintas darželis — gėlynas ir 

pastatytas didelis paminklas Vytautui. Vietoje mėšlų — gėlės. 

Miestely daug buvo žydų ir jų parduotuvių, javų sandėlių. Kunigo Jarulaičio pastangomis 

įkurta Bendrovė Vartotojų, pastatytas namas su sale viršuje. Pardavėjai Liutkus Juozas, Elzė 

Jakštaitė, Plonienė. 

Pokario metais iš Rygos sugrįžo į Maigų kaimą Šarkiai. Duktė A. Šarkytė dirbo vidurinėje 

mokykloje. Ji ir daugelis Viekšnių jaunimo įsteigė Jaunimo ratelį „Žibutė”. Turėjo knygynėlį su 

V. Kudirkos ir kitų [rašytojų] raštais. Atvažiuodavo iš miestų kunigo Žemaitaičio giminės — 

Stasys Sodeika, jo sesuo Saliomėja, Pranciška ir Monika Žemaitytės. Vėliau „Žibutė” virto 

Pavasarininkais. Draugijų buvo: Pavasarininkai, Moterų draugija, Blaivybės, Jaunalietuvių, 

Tautininkų, Krikščionių demokratų ir daug kitų. Blaivininkai špitolėj turėjo arbatinę ir 

knygynėlį. Tvarkė kunigas Gasiūnas. Būdavo daug vakarų su vaidinimais. Daug kartų vaidino 

pradžios mokyklos mokytojas Bronius Tėvelis. Jo ir kanauninko Jono Navicko rūpesčiu buvo 

pastatyta mūrinė didelė pradžios mokykla. Profesorius Juozas Tonkūnas, kanauninko sesers 

sūnus, daug padėjo. Jis bene buvo tada ministru, atvykdavo į pradžios mokyklą, atvažiavęs pas 

dėdę, į mokyklos eglutę Naujuosiuose Metuose ir labai teigiamai apie regėtą atsiliepdavo. 

Pradžios mokykla turėjo didelį chorą. Dainuodavo pasirodymuose, dainų šventėje Mažeikiuose 

paėmė pirmą vietą. Ekskursuodavo į Papilę, Laižuvą, Mažeikius. Pradžios mokyklos mokytojos 

lankydavosi kaimuose su paskaitomis ir trumpais kursais moterims — kepimas, virimas, namų 

ruoša. Buvo daug įvairių renginių, vakarų, išvykų. Pradžios mokykloje šventadieniais po 

pamaldų ilgesnį laiką buvo beraščiams kursai, o vakarais — vakariniai kursai suaugusiems. Net 

vakarėlį surengę vaidino „Ubagų balius”, su dainomis pačių klausytojų. Buvo atvykęs iš 

Amerikos Gudas — dalyvavo, gyrė. Prie pradžios mokyklos žiemą veikė vakarais žemės ūkio 

klasė, valdžios apmokama. O kitos paskaitos, kursai buvo veltui. 

351

Su tikra teisybe turiu pasakyti, kad anais laikais jaunimas buvo blaivus. Porą kartų 

viekšniškiai buvo nuvykę į Rekečių pradžios mokyklą ūkininko Degaičio troboj. Vasarą 

vaidinimai būdavo prie klėties. Malonu atminti, kad iš būrio atvykusių nė vienas nebuvo girtas 

arba išgėręs. 



Mano Miela Brangi Mokytoja! Siunčiu Tamstai šiemet išspausdintą, ką tik išėjusią iš 

spaustuvės savo knygutę. Čia mano vaikystės vaizdeliai. Pasidariau „jauna rašytoja”! Gražu! 

Neseniai sugyvenau 80 metų, o sugrįžau savo knygute į vaikystę... 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1989. — Liepos 17. Šilutė // Laiškas yra 


Beldžiuosi į Jūsų duris ir, žemai nusilenkusi, dėkoju už malonias dovanas — knygą „Aš ir 

mano seneliai”. [...]. Dar ne visą knygą perskaičiau. Turėjau baigti Gustainio „Be kaltės”, kur ir 

apie mane žodelis. Ypač maloniai nuteikė ten aprašomi Sofijos Čiurlionienės laiškai ir jos 

visokeriopa pagalba nelaimingiesiems, visai svetimiems, tremtiniams, na ir josios Žento, jo 

šeimos geraširdiškumas. 

Nesu vieniša, gaunu laiškų. Kiek liūdniau su E. Žilevičiene. Labai beviltiškai parašė: „Šis 

paskutinis”. Sunku jai. Ir padėti negaliu. Vakar aplankė mane buvsi mokinė Zofija Šiaulytė- 

Tirkšlienė, čia, Šilutėje, gyvenanti ir turinti jau daugiau nei 30 metų vyrą paralyžuotą. Butas be 

patogumų, bet nė kiek nesiskundžia, neaimanuoja. Tuo padarė įspūdį — reikia viską iškęsti 

gyvenant. Džiaugiuosi, kad dar sveikuojat. Tedžiugina ir geros vilties, sveikatos teteikia 

Aukščiausias Visiems. Vienykimės maldoje, tai didi galybė žemės klystkeliuos. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1989. — Liepos 18. — Šilutė // Laiškas yra 


Ką tik gavau šiltą malonų laiškelį iš Akmenės. Rašo mokytojos pensininkės Rušinaitės ir 

mokytoja A. Černienė. Mokytojos pensininkės Ona ir Augustina Rušinaitės atsiuntė man 4 

nuotraukas Viekšniuose statyto, rodos, 1930 metais, Vytauto Didžiojo paminklo. Vienoje pusėje 

Vytautas Didysis, o kitoje pusėje — šventas Aloyzas. Paminklas aptriušęs, juk visgi seniai 

neremontuotas, bet cielas, o tai stebuklų stebuklas baisiaisiais raudonojo teroro laikais — taip 

teigia mokytojos Rušinaitės. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1989. — Lapkričio 17. Šilutė // Laiškas yra 


Ačiū, kad mane minėjime paminėjai, o Tėvelis Bronius ne kartą su tuometiniu klebonu 

kanauninku Jonu Navicku yra važiavęs pas tuometinį švietimo ministrą, klebono giminaitį 

J. Tonkūną — ir mokykla pastatyta. Deja, joje mokėme tik vienerius mokslo metus — buvome 

„iškeldinti” ne mūsų noru į Juodeikių pradžios mokyklą, o iš ten — į Sibirą. Apie šventę 

Viekšniuose rašė gauta spauda ir mokytojos seserys Rušinaitės. Aš dar gyva, vis paskaitau Tavo 

man padovanotą knygą, kur viskas kaip gyva... Matau blogai, skaityti nelengva, taip ir rašyti. Aš 

vis Tave įsivaizduoju gyvą — sveiką, idealią, į viską žiūrinčią per optimizmo prizmę. Ačiū 

Dievui. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1989. — Gruodžio 15. Šilutė // Laiškas yra 


Taip norėjau Tau, brangioji, apie visas godas parašyti, ir planą buvau susidariusi. Tačiau 

šiandien nieko nebegaliu. Pasakysiu tik tiek, kad Tu esi mano jėgų Šaltinis, padedantis gyventi ir 

taip ilgą mano gyvenimą. Neapleidai manęs stagnacijos periode, kada daugelis mano buvusių 

mokinių nusigręžė. Prisiminei mane viešai Viekšnių suvažiavime. 

352

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1990. — Sausio 20. Akmenėje // Laiškas yra 


Prisimenu Viekšnių pradžios mokyklą, „Eglutės” vakarus. Kai vienas mokinukas, nusilenkęs 

publikai, pasakė: „Sveiki apsilankę, mūs brangūs sveteliai, Jums tariame ačiū kaip mokam, kaip 

galim...” O tada jau šventoji programos dalis. Po to šventos giesmės. Mokinių choras ne 

sutartinių, bet iš natų, net trimis balsais — ką buvau išmokusi Vilniuje iš Tallat-Kelpšo, kunigo 

Brazio ir kitų. Po to tautinė dalis. Įnešamas Vytis — plakatas su gražiu žirgu. Ir vėl monologas, 

dainos. O vėliau linksmoji dalis — rateliai, aguonėlė, Jurgelis-meistrelis. Į tokią „šventę” porą 

metų buvo atvykę J. Tonkūnas, Kundrotas, tada ne ministrai, o Žemės Ūkio Akademijos 

dėstytojai profesoriai, kanauninko klebono Jono Navicko giminaičiai. Mat, pakvietimus 

išnešiodavo Viekšnių gydytojams, „kartožnikams” ir kitiems. Klebonas nė karto nėra buvęs, bet 

savo svečius atsiųsdavo. Kartą Kaune, važiuodami į operą, susitikome gerbiamą profesorių 

J. Tonkūną. Sužinojęs mano tikslą, pasakė: „Jūs turite savo operą Viekšnių pradžios mokykloje”. 

To pasakymo lig šiol neužmirštu. Juk tai ir atpildas už įdėtus darbus, nesigailint jėgų, sveikatos. 

Kartą su mokyklos mokiniais, daug choristų vykome į Telšius. sustojome Žemaičių 

Kalvarijoje. Mokiniai bažnyčioje sugiedojo kelias giesmes irgi trim balsais. Džiaugsmingai 

išlydėjo vienuoliai ir žmonės. Vėl džiaugsmas. 

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1990. — Vasario 6 // Laiškas yra Viekšnių 


Tamstai paštu pasiunčiau „Aušrinės” 6 numerį. Ten mano parašyta apie visus mano gyvenime 

buvusius mokytojus. Ir apie Tamstą. 70 metų prabėgo nuo tos dienos, kada Tamsta, Mokytoja, 

prakalbote mums mažiukams. Aš ir šiandien tebegirdžiu Tamstos balsą. O žodžiai ir šiandien 

man tebešildo širdį. Ačiū Tamstai, kad aš šiandien esu tokia, o ne kitokia. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1990. — Vasario 19. Šilutėj // Laiškas yra 


Laiškas pirmą kartą su minorine gaidele: sergate. Visos ligos — sunkūs pergyvenimai, o akių 

— ypatingai. Visai nematau ir aš su kaire akim. O laiškas gautas, pilnas vilčių dabarčiai, ateičiai. 

Ačiū. „Aušrinė” atėjo tada, kai buvau didžiausiame dvasiniame skurde pasimetusi, išsekusi, 

pavargusi. Radusi ir apie save meilingų žodelių, kurių negirdėjau nuo pat mažumėlio. Dėkui. Ir 

vėl lyg sutvirtėjau, atsigavau. 

Tavoji knyga „Aš ir mano seneliai” guli prie manęs ant tumbelės, greta su šventraščiu. Kai 

sunku, paskaitau, ir lyg aš eičiau su Tavim per Juodeikio miškelį, pro Cudauną pušį, į Kegrių 

pušyną, į dėdės Antano Dainiaus sodybą, būkštaudama, kad „velnio pelkelė” vidury Kegrinės 

nepaklaidintų. 

Atvežė pranešimą, kad esą atsiųsti pinigai į Akmenę. Kaip tremtiniams už paliktą turtą. Beje, 

gaunu ir padidintą pensiją. Nėmaž nedžiugina mane tie Judošiaus grašiai, ir ar galima tas 

materialias ir moralines skriaudas, patirtus vargus, netekimus uždengti?! Amžiną atilsį mano 

Motina badu mirusi guli ten Sibire. Ir tegu. Atmenama šventų Mišių auka. Sušelpiu ir Kemerove 

gyvenančius, nemokančius nė žodžio lietuvių kalba, neužmirštu ir Naujojoje Akmenėje statomos 

šventovės. Jei galėčiau vaikščioti, gal ką ir geresnio padaryčiau. 

Turiu atsakyti į septynis ar daugiau laiškų, bet taip esu negalinga, o vis dar tebeseku mūsų 

Šalelės godas. Viską žinau, ir tarptautinę padėtį, kuri klostosi siaubingai. Visus suvažiavimus, 

kaip antai, komunistų, ir Parlamento, ir kitus nuo pradžios iki galo sekiau ir seku. Žiūriu 

sekmadienių rytines valandėles. Graudina Aušros vartų Mergelės Marijos paveikslas, kurį 

matydavau beveik kas rytą keturis metus pusbadžiu. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1990. — Rugpjūčio 26. Šilutė // Laiškas yra 


Pasauly jau ne taip daug jėgų, kurios galėtų taip paveikti sielą, kaip Tavo moralinis grožis 

laiškų, kuriais Tu taip moki paskleisti kilnių idealų, svarbiausia — suprasti kito žmogaus dvasinę 

būseną. Atsikėliau suglebusi, žvalumo gal padės gauti autotreniruotė, apsitrynimas šaltu 

353

vandeniu. Sakoma — visi raumenys smegenyse turi savo atstovybes. Te mano žodžiai ištiesina 

sielą, kaip mankšta kūną. Paskutinė gija, siejanti su šiuo gyvenimu. Juk jau baigiu 92 metus. 

Saulės žvilgsniais žydėki dangau virš pražilusios mano Tėviškės! Sunku rasti žodžių, kurie 

išreikštų visą beribį skausmą — rūpestį, kurį šiandien jaučia tikro lietuvio širdis. O Marksas rašė, 

kad laimingiausias žmogus, kuris stengiasi padaryti laimingais kuo daugiau žmonių. Tai yra 

džiaugsmas kurti laimę kitiems žmonėms. Ar daug dabar Markso pasekėjų? Nedžiugina ir mūsų 

Parlamente rietenos. Atleisk, jei šiandien aš abejoju visu pasauliu, šia visa žeme. Jei stovim 

kryžkelėj su perplėšta širdim nežinomos nakties skausmingam laukime... Tai ne pesimizmas, o 

realybė, suaudrinta siela. Baigiu Mackevičiaus žodžiais: 

Brangioji, jeigu pasaulyje Jūsų nebūtų, gerumas ir meilė netektų vardų, nešildytų saulė, 

šaltiniai išdžiūtų, ir žemė visa apsitrauktų ledu. Glaudžiu, apkabinu su meile. Su Dievu. Visus 

miniu. Emilija. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1990. — Spalio 9. Šilutė // Laiškas yra Viekšnių 


Aną savaitę buvo atvykusi iš Kauno tūla rusė Gomulickaitė Halia su vyru Petru pasiimti mano 

parašo po liudijimu, kad jie turėjo prie Meižių ežero dvarą. Aš tą žinojau. Kai 1929 metais pėsčia 

vasarą grįžusi iš Vilniaus laikinai buvau sekretore Komisijoj, surašinėjau nuostolius karo 

padarytus. Tada ir Gomulicką pažinojau. Dabar tas mano parašas, notaro patvirtintas, paštu 

išsiųstas. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1990. — Lapkričio 3. Šilutė // Laiškas yra 


Praėjo ir Visų Šventų, ir Vėlinės čia pat prie lovos. O taip norėtasi pabūti su minia žmonių, 

raudančių ir siunčiančių savo atdūsius ten... Dievas yra, yra ir dvasinis pasaulis. Tai jaučiama 

visur, visad, o ypač šiose šventėse. Ir savųjų kapų negaliu aplankyti, nes mano Tėvas Čikagoj, 

Mama Altajaus krašte, brolis Laižuvoj, sesuo Druskininkuose. Bet aš ir šių ir daug kitų mintyse 

— maldose supilu į didį kapą, apraudžiu, apraudoju, ir beveik kas dieną atmenu. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1991. — Balandžio 17. Šilutė // Laiškas yra 


Man jau 92-eji. Atvelykio išvakarėse aplankė mane iš Šiaulių Kontvainytė Eufemija, nešina 

dideliu, gražiai papuoštu tortu. Visą naktį šnekėjo, o ryte išvažiavo. Ji yra ilgokai gyvenusi mūsų 

ūky, už ruskių sodos, kur gyveno Tėvelavičiai. Tada ten buvę 12 melžiamų karvių, 4 prieaugliai, 

2 paršavedės su paršiukais, 3 arkliai, būrys avių, žąsų, 7 pastatai, sodas 3 hektarų. Senelė 

karšinčka B. Ligeikienė. Gaila, nepaklausiau, kaip, kada ir kur ji mirė. Taip žmonės ir gyveno, o 

savininkai, bado, ligų, vargų spaudžiami, gyveno nešelpiami. Aš apie to ūkio padėtį tada beveik 

nieko nežinojau, nesakė, užtat dabar žinau. 

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1991. — Spalio 31 // Laiškas yra Viekšnių 


Tamsta klausi, ką daryti su mano laiškais, kuriuos aš esu Tamstai parašiusi ir kuriuos Tamsta 

turi ir kuriuos gaila naikinti. Čia aš taip pat galiu pasakyti tą patį apie Tamstos laiškus man 

rašytus — turiu visus. Tuoj parašysiu, ką aš šią akimirką sugalvojau. Viekšnių vidurinės 

mokyklos chemijos mokytoja Irena Saltonienė, Kraštotyros būrelio vedėja, yra įrengusi mano, tai 

yra Amelijos Lengvenaitės-Urbienės, kampelį. Aš mokytojai esu pasiuntusi visas savo surinktas 

medžiagas — ir tautosakines, ir etnografines — iš Viekšnių miestelio, jo apylinkės. I. Saltonienė 

tame kampelyje yra surinkusi viską, ką yra išspausdinęs Akmenės rajono laikraštis „Vienybė” — 

kai kuriuos mano atsiminimus apie Viekšnių vidurinę mokyklą ir kitką. Esu nutarusi šitam 

kampeliui perduoti visus Tamstos laiškus. Būtų gera, kad visi Tamstos ir mano laiškai būtų kartu. 

Tegu žmonės pamato, kokie nuoširdūs santykiai yra buvę per daugelį metų tarp Pirmosios 

Mokytojos ir jos mokinės. 

354

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1991. — Lapkričio 8. Šilutėj // Laiškas yra 


O aš šį rytą lyg iš medžio iškritusi. Jau vakar vakarienės nevalgiau, ir pusryčius — 

nenorėdama. Akis tik viena šiek tiek temato, rankos dreba, šūviai į galvą ir į širdį kartojasi, kojos 

ledinės. Aš jas trinu, karštu vandeniu šildau. Skonis, uoslė — jaunatviški. Tai tokia būsena. O čia 

ir vėl apsiniaukę, lauke lietus. 

Iš Tavo laiško suprantu, kad Tu sunkus ligonis, tik dvasiniai tvirta be galo. Praeivis sakė 

skaitęs spaudoj R. Žilevičiui užuojautą — motina mirus. Tai gal jau ir Liusės sesuo nebegyvena. 

Gerai sumanei Tavo laiškus man rašytus pasiųsti į Viekšniuose įsteigtą muziejų, Tavo skyrių. 

Mat atsirado žmonių, kurie įvertins ir Tavo kilnius darbus. Stengsiuos nusiųsti. 

Dabar eikim į Viekšnius, į mokyklos jubiliejų. Kur Tu, atrodo, dalyvavai ir stagnacijos 

periode išdrįsai ir apie mus bedalius prisiminti. Kur rengėjai neobjektyviai nepaminėjo 

Bronislovą Tėvelį, kuris labai daug pastangų, klapatų turėjo statant tą mokyklos pastatą. Kelis 

kartus yra buvęs nuvažiavęs pas ministrą Juozą Tonkūną su klebonu Jonu Navicku, vėliau 

viekšniškių mokinių Maigų pušyne nužudytu. Be to mokytojas Tėvelis buvo populiarus ir kaip 

aktorius, kurs vaidino visokioms organizacijoms, buvo bitininkas, kurs veltui aptarnaudavo net 

sodžiuose gyvenančius ir prašančius pagalbos, buvo ir sodininkas. Ir iš viso žinomas ir 

gerbiamas vyras. Net seni Ligeikiai Pluogų kaime už mažą pamokėjimą paliko Tėveliui visko 

pilną ūkį su mišku ir gražia sodyba, kryžium. Kur, kai mus išvežė tremtin, apsigyveno 

Domininkas Tėvelavičius (vyro brolis), auginęs dukrą ir sūnų, aukštus mokslus baigusius. Kai 

Vilniuje Rasų kapuose buvo supiltas kauburėlis ant Bronislovo karsto, tas Pluogiškis ministras 

Alfonas Tėvelis priėjęs padavė man ranką ir pasakė einąs į darbą, o žmona atsigulusi ligoninėn. 

O mudvi su Mylele palikom bestovinčios tarp svetimų žmonių, lenkų. Emilija bendrabuty 

laikinai buvo prisiglaudusi. Ten ir vyras mirė ant mano rankų. Net numazgoti nebuvo kur ir kaip, 

tik vandens kibiras ir viskas. Tada Emilija buvo išvykusi komandiruotėn. Kai aš pernešiau iš 

guolio mirusįjį, padėjo koks tai vaikiukas. Pagaliau grįžo Emilija. Apkabinusi mirusį Tėvą, 

nualpo, ir aš turiu du negyvėlius... 

Penkis metus badavome tremty, mirė ir mano Motina. Trys gulėme su šiltine. Vyrui — dar 

lėtinis plaučių uždegimas. Septynis kartus buvo apmiręs. Ligą parvežė vyras iš piemenų Altajuje, 

kur remontavo jų patalpas. Pirma dirbo su arkliais. Iš mažens jis mokėjo visus žemdirbio amatus. 

Kai tarnavo pas komunistą Taurinską pusvaikiu, liepdavo vežioti siuntas. Vėliau Šiauliuose 

Mokytojų Seminarijoje. Kaip gabus — su stipendija. Vežiodavo ir tada Taurinsko siuntas. 

Blaivus, ne rūkorius. Tik kai žmonės sužinojo apie mudviejų santuoką, ne retas rankomis plojo 

— kaip čia bus — davatka su bedieviu. O jis maldingesnis buvo už mane. 

Po ligoninės išvežė nesveikus į išardytą, išvogtą mažą kambarį mus tris. Gražiną ir mudu. Be 

nieko, be kuro. Invalidas buvo paskirtas nakties sargu prie sandėlio. Sandėlininkui nepatiko, kad 

sargą randa vis miegantį. Nusikratė. Patarė Bronių Tėvelį paskirti bitininku. Vos kelios bičių 

šeimos tebuvo. Vasara produktinga, planas perpildytas. Pradeda su juo skaitytis. O jis 

neakivaizdiniai mokosi institute Maskvoj. Rašomi kontroliniai darbai, iš viso — 14. Su savo 

produktingais darbais, parodomis — dalyvis Maskvoj Žemės ūkio parodoj. Kai Šiaučiūniukas 

parvežė Bronių Tėvelį į Lietuvą, buvo jam pasiūlyta dirbti bent keliuose technikumuose. Iš 

Sibiro vyrą, po sunkios pavyzdingos operacijos Barnaule, parvežė Šiaučiūnas Vytautas (o tą 

mažą Vytuką vyras buvo išgydęs nuo plaučių uždegimo). Šiaučiūnienė-Ona Dantaitė man parašė 

— juk prieš Dievo Altorių prisiekei neapleisti, o dabar apleidi. Atvyk tuoj, padėtis pavojinga. Tai 

šešias dienas važiavau ir dar gyvą radau. Mirdamas pasakė: Nors žąslais ir kamanomis mane 

NKVD smaugė, mano sąžinė tyra — nė vieno neišdaviau, nepardaviau. 

Rasų kapinėse yra paminklas ant mano vyro kapo. Labai daug pergyventa, kol iš Akmenės 

dirbtuvių atvežtas. Atvykau anksčiau. Pusdienį ieškojau kapo — suradau tik pagal dirbtą vainiką 

ant mažo kryžiaus. Ilgas laukimas sutartoj vietoj išsekino jėgas. Paminklą pastačius, Vilniuje prie 

vagonų pargriuvau be sąmonės. Atsitiktiniai žmonės mane įkėlė į vagoną, ir tokia, su persėdimu, 

grįžau į Akmenę, su iškreiptu veidu, visa sužalota. 

Kažkur turėjau, dabar neberandu, mokytojos J. Janišauskaitės laišką, kuriame 

charakterizuojama Emilijos Tėvelienės veikla. Tai menkniekis, toks pat ir mano darbų 

Viekšniuose, kur apstu ir klaidų, ir pasikarščiavimų, ir netaktų. Dar nepasakiau, kad mano sesers 

355

sūnui, kuris neseniai čia buvo, esu įdavusi savo žyminį Gedimino ordiną. Ir dabar neišdrįsau 

kreiptis į jį ir prašyti, kad atiduotų man jį. Jis labai daug yra man padėjęs ir Arūno reikaluose ir 

siuntiniais į Sibirą, kai Katauskų vaikai buvo palikti. 

Dabar tur būt ir paaiškėjo, kodėl jubiliejuose mus tyla pagerbė ir tie, kurie viską žinojo. Tik 

Tu viena, nepabūgusi jokių ir Šiaurės, ir Viekšnių vėjų, mūsų nepamiršai, kaip ir visą laikotarpį, 

kai buvo ir laiškai, ir žmonės sekami, kontroliuojami. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1991. — Lapkričio 22. Šilutėj // Laiškas yra 


Mieli ir brangūs mano Žmonės gerbiamieji Amelija ir Dominykai Urbai! Po neišmiegotos 

nakties, aš, Emilija Tėvelienė-Kentraitė, gimusi 1899 metų kovo mėnesio 30 dieną Viekšniuose, 

dėkoju už gautą Jūsų išsamų, malonų kaip visada, laišką. Tamstos laiškus jau pasiuntė paštu į 

Viekšnių vidurinę mokyklą mano geroji duktė Emilija. Ir kvitą turiu. Tik nežinia, ar gavo. Dėl 

manųjų Tamstai rašytų per ilgą stagnacijos laikotarpį laiškų — sunaikinti ir tiek. Juk viekšniškiai 

mokytojai, pedagogai niekino, vengė manęs, grįžusios iš tremties, Sibiro. Net tas, kurs mano 

name dešimtmečius gyveno, nepasiūlė man kampo, klaidžiojančiai be pastogės, be kampo. Tik 

neperseniausiai Gražina sakė, kad to mokytojo žmona (mano giminaitė) telefonu sakiusi, kad 

mano namas esąs naikinamas. Be to, ir kiti mokytojai, kurie turi mūsų spintą su 3 tūkstančiais 

knygų, ąžuolinę, Jonavoj dirbtą, irgi niekuo nepadėjo, tik vengė susitikti. O valdžios pareigūnai 

grąsino atgal išsiųsti. Ir neseniai įvykęs mokyklos jubiliejus rodo, kad mes esam užmiršti, 

paniekinti. 

Prisiglaudusi Mažosios Lietuvos pasienyj, vokiečių — prūsų palikto avarinio namo bute 

tūnau, viena akim šiek tiek matanti, drebančiom rankom ir su kitomis negaliomis, sakau, daryk, 

kaip savo išmintimi žinai. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1991. — Gruodžio 4. Šilutė // Laiškas yra 


Niūrus rytas. Naktį miegojau nedaug. Ši diena su liūdnais prisiminimais, mat 1960 metų 

gruodžio 4 dieną prie Vilniaus, bendrabučio kambary aš vienut viena numarinau savo vyrą 

Bronislovą Tėvelį. Numazgojau, aprengiau ir iš guolio nešiau į kitą kampą. Apkabinusi prašau 

— Broneli, apkabink — sunku nešti. Už kojų koks tai berniukas padėjo. Duktė Emilija 

komandiruotėj. Vargais negalais įklimpusią surado. Ir tik kitą dieną grįžo. Nežiūrint į tai, kad 

motina keliavo 6 dienas su visokiausiais skaudžiais nuotykiais: trijų kilometrų kalnas peržengtas, 

bilietų nepripažino Kalnų Altajuj pirktų, ir vėl Byjske pirkau. Laidojimas gruodžio 7 dieną. Tarp 

nepažįstamų lenkų, kurie ir pagiedojo. 

Šiandien čia viską prisimenu. Per radiją girdžiu Mocarto Rekviem. Lyg tyčia mirimo dienai 

paminėti. Ir štai Tavo laiškas. Ar neatsitiktinumas? Nubraukiu ašarą nuo pusiau aklų akių ir 

sakau: Ačių Tau, Viešpatie, už suteiktas geradėjystes, man, menkam vabalui, saujai dūmų! 

Emilijos Tėvelienės laiškas Amelijai Urbienei. — 1992. — Gegužės 15. Šilutė // Laiškas yra 


„Šilutė, rytas. [...]. Šis žentas Aloyzas greit išvyksta gyventi į Viekšnių valsčių Pluogų 

(Plougų) kaimą, kur buvo paliktas mūsų ūkis su 7 pastatais, žeme, gyvuliais, kryžiumi kiemo 

vidury. Dabar ten liko tik šulinys, seno sodo keli arai ir apgriuvusi troba. Žemė, zokonus apėjus, 

išparceliuota ligi slenksčio svetimiems, nepažįstamiems žmonėms. Troboj gyvena nepažįstamas 

senis. Ir į ten vyksta šis žentas, žadėjo ir mane ten nuvežti...” 



Mano Miela Brangi Mokytoja! Didžiausias dėkui Tamstai už laišką, kurį man parašei gegužės 

mėnesio 15 dieną. Ir koks buvo džiaugsmas: mat gegužės mėnesio 15 diena yra mano gimimo 

diena. Skaitydama Tamstos laišką aš tartum buvau ne 83 metų, o anų — senų laikų paauglė 

mergaitė, kada 1920 metais išgirdau Tamstos balsą, visa širdimi jaučiau Tamstos gerumą ir 

356

Tamstos rūpestį. Visu savo esimu tada, prieš daugelį metų, kiekvieną Tamstos žodį dėjau į savo 

širdį. Tą žodį laikau ir dabar savo širdyje. 

Tamsta laiške rašai, kad šiandien, galvodama apie savo praeitą gyvenimą, jautiesi nepadariusi 

to, ką galėjai padaryti. Tas yra neteisybė. Tamsta daug padarei kitiems — tai yra, visiems 

žmonėms, tarp jų ir man. Be to, jau toks yra žmogaus gyvenimas, kad žmogus, senatvės 

sulaukęs, jaučia galėjęs daugiau gerų darbų padaryti. Ne sau, o ypač kitiems žmonėms. Manau, 

kad ne tik aš, bet ir visi Tamstos buvę mokiniai esame dėkingi savo Pirmajai Mokytojai — kad 

šiandien mes, mūsų vaikai ir vaikų vaikai esame tikri lietuviai. 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1992. — Rugsėjo 17. Šilutė // Laiškas yra 


„Vakar buvo atvykusi iš Druskininkų mano a. a. sesers marti. Pamačiusi nusistebėjau, lyg ir 

nudžiugau. Mat prieš keletą dešimtmečių esu savo apdovanojimą Gedimino ordeną jos vyrui 

kaipo kolekcionieriui palikusi. Dabar, kai bylos dėl namų, ūkio grąžinimo, kurį komunistai, mus 

ištremdami Sibiran, pasisavino ir kurį, apeidami įstatymus, ligi slenksčių „išparceliavo”, norėjau 

su savo žymumu pradėti ieškoti teisybės. Parašiau kolekcionieriui ir prašiau atiduoti kas mano. Ir 

štai jo žmona atvažiavo, bet, deja, be ordeno. Paaiškino, kad esą labai seniai tą ordeną esąs 

išmainęs negrąžinamai. Ką aš jaučiau tą valandą, sunku pasakyti. Aš jokių įrodančių dokumentų 

neturiu — tremty žuvo.” 

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1993. — Rugsėjo 09-11 // Laiškas yra Viekšnių 


Geroji, mieloji Amelija ir Gerb. Dominykai ir Artimieji. 

Kaip ne keista — aš Pluoguose, netoli tos vietos, kur tu, brangioji, esi beveik mirtinai 

susižeidusi, bet Dievui globojant vėl gyveni, rūpinies negaluojančiu Vyru ir kt. Kad ir ne tokia 

stipri, žvali, tvirta, kokią mačiau paskutinį kartą Akmenėj, kur mane ir vėl buvai aplankiusi su 

reikšmingom dovanom ir savo širdies šiluma. Tada ir visada atmenu Tave kaip didžiadvasią, 

nebijanti kliūčių, o jų daug buvo Stalino gadynėj, rašei ne tik laiškais, bet ir spaudoj, mane 

sušelpei, kada beveik visi mokiniai, pažįstami, net giminės vengė manęs kaip raupsuotosios, 

kuriai tenka slėptis ir baimėj nuošaly nakvoti. P. p. Rupkaitės paskui priglaudė. Iš Sibiro po 

20 m. grįžau viena ir tokia be ginklo, balso, be žmogaus klajojau po Gimtinę ir dar ieškodama 

Gražinai darbo vietos. Suradau. Grįžo su šeima ir daiktais į mano surastą pastogę. 

Vėliau gavo gerą valdišką butą, kur ir mane prirašė. Kai pasistatė savo namą su visais 

patogumais, partraukė ir mane liūdinčią, lyg supratusią kokią nelaimę. Ir iš tikrųjų iš ten vėliau 

buvau žento išvaryta, ir atsidūriau Šilutėj, kur ir čia manęs neapleidai, bet savo turiningais 

laiškais stiprinai, guodei seną, insultą pernešusią ir kt. negandas. Ir kaip aš Tave galiu pamiršti. 

Visuomet mano maldose randi vietą. 

Nebežinau, ar pranešiau dar vieną skaudų įvykį. Šilutėj, vienam kambary, kur gyvenau, po 

ligų mirė anūkėlė Audronė 31 metų Katauskaitė Judelienė, baigusią aukšt. m-lus; paliko dvi 

dukreles Mildą ir Eglę — dabar jau mokinės. Kurios motinos laidotuvėse nedalyvavo, buvo 

Tauragėj, kur jų tėvas Judelis su kita žmona gyvena ir kitus vaikus augina. Skaudūs dalykai 

mirštant matyti, vėliau grabe čia pat pašarvotą. Vainikai, gėlės, krepšeliai, žmonių minia, kur ir 

Gražina su Vyru ir vaikais atvyko, ir aš visus juos pabučiavau prie velionės karsto, nežinau 

kodėl, gal bijojau, kad anūkėlė neatsimerktų. Tai man buvo l. sunku, bet padariau. Gal ir Gerasis 

Dievas pasigailės manęs mano paskutinėse šio gyvenimo pasauly valandose. 

Čia dabar yra likusi tik viena sena, apirusi troba, kur Ema su Žentu atsiremontavo kambarius; 

man atskiras kambarys į vakarų ir šiaurės pusę, dubilti langai. Yra ir apšvietimas. Sumanus 

Aloyzas dar pavasarį ant buv. klėties vietos įrengė ir pasodino-pasėjo daržovių, bulvių, kurias 

dabar nukasė ir skanias valgome, ir kitas. Šiedu vaikai labai darbštūs. Nors dialogo nėra, bet ir su 

savo paskutine akim matau jųjų visokeriopus, nesibaigiančius darbus. Galima įsivaizduoti, kaip 

tuščioj vietoj pradeda atgyti gyvenimas. Tai ne aprašoma, tik reikia pamatyti. Regimraty-akyraty 

— gorizonto platybėj, kurio tokio nei Sibiro kalnuose, nei miestų aukštose statybose nebuvau 

mačiusi, dabar tik stebiu tą gorizontą plačiausią, ilgiausią; matau ir Viekšnių bažnyčios bokšto 

viršūnę, kur šalia ir aš gimiau, ir dar ten troba stovi irgi ne mano, kaip ir žemelė. Artimų 

357

kaimynų čia nėra. Pieną iš kaimo neša — perka. Maitina ir prižiūri mane be priekaištų. Tik 

sveikata silpnėja ir tai taip ir turi būti. Išmokau tylėti ir skausmą sutikti. Pasimelskim vieni už 

kitus. Ir mūsų šalelėj stebuklų netrūksta, štai svetima kariuomenė nyksta, valiuta nauja, 

Popiežius lankosi, laimina, meldžiasi. Kurių akimirką ir aš pastebėjau kai duktė pakvietė prie 

televizoriaus. 

Ir rašymo priemonės, ir drebanti ranka, ir menkas matomumas liepia baigti. 

Visokeriopos Dievo palaimos visur ir visada. Su Diev. Apkabinu, glaudžiuos, bučiuoju. 

Emilija. 

1993 09 09 pradėta. Dabar 09 11. 

Nebematau perskaityti. E. 

Į muziejų m-loj nedėk. E. 

Amelijos Urbienės laiško Emilijai Tėvelienei 1993-10-07 ranka rašytas nuorašas // Yra 

Viekšnių muziejuje. — Visas tekstas: 

Vilnius, 1933 m. spalių mėn. 7 d. 

Mano Brangioji — Mieloji Pirmoji Mokytoja! 

Didžiausias dėkui už laišką, kurį man Tamsta parašei 1993. 09. 09-11 d. Apsidžiaugiau! 

Atrodo, kad aš, toji kadaise buvusi maža mergytė, dabar vėl atsistojau šalia Tamstos... Kaip tas 

laikas greit lekia! Net nesinori tikėti, kad Tamsta jau gyvenate 96-tuosius metus, o aš — jau esu 

įpusėjusi gyventi 85 metelius... Taip jau Gerojo Dievulio surėdyta: žmogus, Dievo pasaulyje 

gyvendamas, turi būti dėkingas Jam, kad leidžiama gyventi... 

Atleiskite man, kad Tamstai ilgai neparašiau. Sirgau. Mano sveikata prieš kokį pusantro 

mėnesio labai suprastėjo. Sirgau gripu. Turėjau apie 40º temperatūros. Šiaip taip, gerdama 

daktarų nurodytus vaistus, tą temperatūrą sumažinau. Pasigirsiu: dabar turiu tik 35,4! Būtų gerai, 

bet sveikata prasta. Tik vakar pirmąkart išėjau į krautuvę maisto nusipirkti: neturėjau sveikatos 

— svaigo galva, krėtė šaltis. Be to, nežinau nuo ko (greičiausia nuo drėgnų šaltokų orų) pradėjo 

skaudėti rankų ir kojų sąnariai. Skaudėjo taip, kad vyras turėjo mane aprengti, guzikus 

susagstyti, galvą sušukuoti ir t. t. — žodžiu, anot Balio Sruogos — „pasidariau klipata”! Vis tiek 

vilties neprarandu: Dievulis suteiks man jėgų gyventi ligi 2000 metų. Šito aš labai noriu ir tikiu, 

kad mano dideli norai išsipildys. Šito nori ir mano mielas Dominykas: abu norim pažvelgti, koks 

bus tas trečiasis tūkstantmetis... Mano Dom. sveikata yra prastesnė už manąją: jo vieno dabar į 

lauką nebeišleidžiu — bijau, kad nepargriūtų ir kaulelių nesusilaužytų. Tai taip ir gyvename 

vienas kitą prilaikydami. 

Iš Tamstos laiško supratau, kad šiuo metu su savo dukrele Emilija įsikūrėte Pluogų kaime. 

Dieve, laimink Tamstą ir Tamstos vaikus! Tamsta savo gerąją širdį atidavei ne tik savo vaikams, 

bet ir mums, kadaise buvusiems savo mokiniams! Ir dabar, nežiūrint su kuo ir kur bekalbėčiau 

apie anuos senesniuosius laikus, prieš akis iškyla Mano Pirmoji Geroji Mokytoja! 

Ir dabar dažnai pasimeldžiu už Tamstą: prašau Dievą, kad ir šiandien mūsų anūkai ir 

proanūkiai į gyvenimą eitų tokių pat Gerų Mokytojų vedami, kokia man buvote Tamsta. 

Linkiu Tamstai ir Tamstos vaikams — vaikų vaikams — laimės, džiaugsmo ir geriausios 

sveikatos. 

Mano Mielas Dominykas siunčia Tamstai geriausius linkėjimus. 

Bučiuoju Tamstos rankas 

mokinė Amilė 

P. S. Kai tik mano sveikata pagerės — tai yra „pabėgs iš rankų ir kojų sąnarių skausmai”, aš 

parašysiu apie savo ir mano Mielojo Dominyko dabartinius darbus. O šių darbų nemažėja, mat, 

tvarkomės savuosius „raštus”, norime, kad po mūsų paliktų visa tai tvarkingai sutvarkyta, ką per 

gyvenimą esame padarę. Am. 

358

3.8.1.4. NESUSKIRSTYTOS Į POSKYRIUS ŽINIOS 





















































359







Lengvenaitė-Urbienė Amelija. Mano vaikystės Viekšniai: Iš kraštotyrininko užrašų // 

Vienybė. — 1987. — Kovo 31: ir nuotrauka [deganti Viekšnių bažnyčia]; Bal. 2. — Tekste: 

Viekšniai, mokyklos, mokytojai, žmonės. (E. Kentraitė, A. Taškūnas, J. Aukštikalnis, 

J. Žilevičius, J. Kačinskas, P. Brazdžius, J. Miltinis, B. Pundzius, T. Šiurkus, K. Baltutis-Dulkė, 

V. Rataiskis-Ratas ir kiti). — Visas tekstas: 

Šiuos prisiminimus jų autorė, Vilniuje gyvenanti kraštotyrininkė Amelija Lengvenaitė- 

Urbienė prieš porą metų padovanojo savo gimtiesiems Viekšniams. Aviacijos pradininko 

Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialinio muziejaus etnografinėje dalyje eksponuojami ir kiti jos 

darbai apie senųjų viekšniškių amatus, kultūrą, tradicijas, papročius. Nemaža šių darbų yra 

saugoma LTSR Mokslų akademijos istorijos institute. 

Mus sujaudino didelė autorės meilė gimtinei, jos žmonėms, pasakojimo nuoširdumas, šviesūs 

žmonių paveikslai, autentiški dar netolimų, bet vis dėlto gana nutolusių dienų vaizdai. 

A. Lengvenaitei-Urbienei maloniai sutikus, spausdiname šį pasakojimą, tikėdamiesi, kad jis 

sudomins ir skaitytojus. 

Redakcija. 

Aš esu gimusi 1909 metais. Pradėjau mokytis turėdama 11 metų. Mano broliai buvo lankę 

mokyklą vokiečių okupacijos laikais. Iš jų buvau išmokusi rašyti, o skaityti jau mokėjau prieš 

pirmąjį karą — paskaitydavau savo senoliui laikraštį ir už tai gaudavau 1 kapeiką... Be to, iš 

brolių buvau išmokusi skaityti ir rašyti vokiškai. 

Į Viekšnių liaudinę mokyklą įstojau 1920 metų rudenį. Liaudinėje mokiausi 2 metus: 

II skyriuje 1920—1921 m. ir IV skyriuje 1921—1922 m. 

Namas, kur buvo liaudinė, stovėjo toliau nuo gatvės (dabartinės Vytauto g.), o prie pat jo — 

vakarų pusėje — cerkvė. Aplinkui cerkvę augo aukščiausi medžiai, o tuose medžiuose — 

daugybė varnalizdžių. Pamokų metu visada girdėjosi nesibaigiantis varnų kranksėjimas. 

Nuo mokyklos ligi pat gatvės buvo nemažas plotas, užsodintas vaismedžiais. Po šitą sodą 

mes, mokiniai, galėjome bėgioti ir žaisti. 

Šiaurės pusėje buvo didžiulis kiemas ir ūkiniai pastatai. Kieme stovėjo „gigantas” — į žemę 

įkastas aukštas ir tvirtas sienojas. Prie jo viršūnės buvo pritaisytos keturios stiprios virvės. Virvių 

galuose — kilpos. Įsisėdę į tas kilpas, sukdavomės aplink stulpą, aukštai nuo žemės pakildami. 

Kieme žaidėme „laptu”, o žiemą čiužinėjome ant kūdros, esančios netoli mokyklos (rytų pusėje). 

Tame pat name, kur buvo liaudinė, gyveno ir mūsų pirmoji mokytoja Emilija Kentraitė. 

Kambariai, kur mes mokėmės, buvo du. Jie buvo dideli ir talpūs. Viename kambaryje (į rytų 

pusę) buvo I ir II skyriai, o kitame — šiaurės pusėje — III ir IV skyriai. 

Reikia pasakyti, kad anais laikais visose mokyklose berniukų mokėsi žymiai daugiau nekaip 

mergaičių. Ir mokinių amžius — įvairiausias. Pavyzdžiui, kai aš mokiausi II skyriuje, I skyriaus 

paskutiniame suole sėdėjo „vyra so oustas ėr tėkros mergės (ne peimenės ėr ne posmergės)”. 

Atsimenu Ligeikį ir Mortą. (Deja, pavardę jos jau užmiršau.) Toji mokinių pora atrodė kaip ir 

mūsų tėvai, todėl mes — mažesnieji — juos pravardžiavome Adomu ir Ieva — atseit jiedu pagal 

amžių buvo mūsų pirmieji tėvai iš Rojaus sodo... 

Antrajame skyriuje skaityti mokėmės iš „Žiupsnelio”, o ketvirtajame — iš „Mūsų dirvos”. 

„Žiupsnelis” buvo nedidelio formato knygutė, o „Mūsų dirva” — didesnė ir labai graži: raudonu 

viršeliu! 

Rašyti mokėmės „ant lentelių”. Rašėme su grifeliais. Kas be ko, turėjome ir sąsiuvinių 

dailyraščiui, aritmetikai, rašymui, bet juos labai taupėme. 

Rašalą mokėjome patys pasigaminti: reikėjo tik ištirpinti vandenyje cheminio pieštuko šerdelę 

ir pridėti mažytį žiupsnelį cukraus, kad parašytos raidės blizgėtų... 

360

Plunksnakočių, pieštukų ir plunksnų galėjome krautuvėje nusipirkti. O jeigu kas 

plunksnakočio neišsigalėjo nusipirkti, tai pats jį pasidirbo: dailiai nusidroždavo šakaliuką ir prie 

jo galo lininiu suktu siūlu prisirišdavo plunksną. Vėliau ir rašalo jau lengvai galima buvo 

krautuvėje nusipirkti. Ir tas rašalas buvo tamsiai mėlynas arba juodas, gražesnis už cheminį. 

Knygas, sąsiuvinius, rašomąsias lenteles ir kitą turtą į mokyklą nešiojomės „karazinkose”. Tas 

„karazinkas” nupindavo Viekšnių miestelio meistrai iš nuluptų karklo ar žilvičio vytelių. Jos 

buvo labai gražios ir patogios. 

Eidama į liaudinę, kasdien turėjau prošal praeiti pro didžiulį namą, kur tuo metu buvo 

Viekšnių vidurinė mokykla. (Vėliau šitame name ilgą laiką buvo paštas, o dar vėliau — kultūros 

namai. Deja, jų šiandien nebėra: anot viekšniškių — „Mūsų Kultūra sudegė”...) Ir į patį namą, ir 

į tos mokyklos visus mokytojus bei mokinius žiūrėjau su didžiausia pagarba: man — paauglei — 

toji mokykla tada buvo kitas pasaulis — pasakų šalis, kur patekti ne kiekvienas gali. 

Liaudinėje mokytis buvo neapsakomai gera, nes mūsų pirmoji mokytoja buvo geriausia iš 

visų geriausiųjų mokytojų! Ji savo mokiniais rūpinosi tarsi tikroji motina: vedė už rankos 

kiekvieną į gyvenimą. Ir dar — kas svarbiausia — tą kasdienį pokarinį varganą gyvenimą ji 

mokėjo mums parodyti šviesiausiomis spalvomis. Iš jos išmokome mylėti savo šalį, savo kalbą ir 

didžiuotis gimtuoju kraštu. Mokė ji mus visada būti dorais ir darbščiais žmonėmis. 

Daug ką, mokydamasi liaudinėje, pirmąkart išgyvenau. Ir tatai buvo mano pirmosios 

mokytojos nuopelnas. 

Pirmąkart savo gyvenime 1921 m. atšvenčiau kalėdas prie šviesomis žėrinčios ir papuoštos 

eglutės. Atsimenu, eglutė buvo papuošta Viekšnių kooperatyvo salėje. (Kooperatyvo namas 

anuomet stovėjo netoli tos vietos, kur dabar yra mechanizatorių mokykla. Tame pat name buvo ir 

skaitykla-biblioteka). Mes — mokiniai — prie eglutės sakėme eilėraščius, dainavome, šokome, 

žaidėme. Salėje sėdėjo mūsų tėvai. Jie taip pat džiaugėsi kartu su mumis ir buvo dėkingi 

mokytojai. 

Ir traukiniu pirmąkart savo gyvenime važiavau 1922 m. pavasarį. Tada buvo mano pirmoji 

ekskursija, kurią taip pat suorganizavo mūsų mokytoja. Važiavome į Papilę. Papilėje aplankėme 

Simono Daukanto kapą. Čia mokytoja mums papasakojo, kas mums — lietuviams — yra buvęs 

Simonas Daukantas, kokius jis darbus mūsų kraštui nudirbęs. Iš Papilės žemės parsivežėme 

suakmenėjimų ir kriauklelių. Akivaizdžiai buvome supažindinti, kokios gamtos būta Lietuvoje... 

Mano gyvenimas taip susiklostė, kad daugelį metų nebuvau sutikusi savo pirmosios 

mokytojos. Ir štai netikėtai sužinojau jos adresą. Pasirodė, gyvenanti visai netoli Viekšnių — 

senojoje Akmenėje, Kalno g. 10. Sėdau į autobusą ir tuojau pat nubildėjau į Akmenę. Tiktai 

1981 m. liepos mėn. pamačiau savo pirmąją mokytoją. Išbučiavau jos senas rankas ir visų jos 

buvusių mokinių vardu padėkojau už tai, ką ji mums — ano meto paaugliams — buvo davusi... 

Reikėjo pamatyti, kaip apsikabinusios pravirko dvi senutės: 83 metų mokytoja ir 73 metų jos 

mokinė!.. 

Kai 1922 m. pavasarį baigėme liaudinę, mūsų mokytoja skatino visus toliau mokytis. Ji 

pamokė, kaip parašyti prašymą, kur, kada ir kam jį nunešti. Visi prašymą nuo lentos nusirašėme, 

bet ne visi įsidrąsinome jį nunešti Viekšnių vidurinės mokyklos vedėjui. 

Iš 1922 m. pavasarį liaudinę baigusiųjų į Viekšnių vidurinę mokyklą įstojo: 

Klemensas Baltutis, Antanas Bliūdsukis, Jonas Bliūdsukis, Buivydas, Robertas Birgeris, 

Gedgaudas, Kostas Kaktys, Juozas Liutkus, Jonas Stonys, Šiušinskis, Vladas Tenys, Žorys (kitų 

berniukų pavardžių nebeprisimenu), o iš mergaičių — Liusė Šiaulytė ir aš. 

Man teko mokytis — kaip mano mamatė sakydavo — per didžiausią vargą. Nuo savęs dar 

pridursiu — ir per stebuklą. 

O stebuklas — norit tikėkit, norit netikėkit — iš tikrųjų buvo. Mano mokslo aukštumas padėjo 

pasiekti stebuklingoji Kegrių miško pušis. 

Seniau visi viekšniškiai žinojo tą stebuklingąją Kegrinės pušį. Iš tolių toliausiai žmonės 

keliaudavo jos malonių prašyti. Dabar, manau, nedaug kas ją bežino: nebetiki prietarais! Be to, ir 

pati pušis šiandien jau baigia nudžiūti: kol kas dar tebelaiko dangun iškėlusi savo sausas šakas, 

tarsi palaimos žemei prašydama. Kasmet, lankydamasi tėviškėje, aplankau ir stebuklingąją pušį. 

Liūdnokos mintys švysteli: turbūt nebeilgai ji stovės... Įstatymams paklusnus ir stropus žemaitis 

greit nuvers ją nuo kelmo kaip atgyveną. Tada jau ir senesnieji žmonės pušį visiškai užmirš... 

361

Apie stebuklingąją Kegrinės pušį iš mažens buvau prisiklausiusi įvairų įvairiausių 

pasakojimų. Ir, žinote, šventai tikėjau jos galia. 

Pookupaciniu laikotarpiu mūsų šeima varganai gyveno. Tėvas sirgo džiova (mirė 1922 metų 

rudenį). Mano broliai tarnavo pas gaspadorius: vyresnysis — už pusvaikį, jaunesnysis — už 

piemenį. Mamatė skalbė baltinius Viekšnių turtuoliams, verpė vilnas ir t. t. — žodžiu, dirbo 

visokiausius darbus, už kuriuos kas nors kiek nors mokėjo. Mokydamasi liaudinėje, gyvenau tarp 

tėvų ir senolio namų. Senolio kieme buvo nuspręsta: „Lai Amilelė gyvena pas mumis. Dabar 

bandą ganys, augesnė — galės laukūse darbuoties, vo paskiau apžanysma”. Ir būsimasis vyras 

buvo parinktas — kaimo kriaučius. Jis turėjo palaukti, kol aš „suaugsiu į tikrą mergę”. 

Tokia ateitis manęs visiškai neviliojo. Reikėjo gi ką nors daryti. Svarsčiusi pasvarsčiusi, 

galvojusi pergalvojusi ėmiau ir nutariau maldauti stebuklingąją Kegrinės pušį padėti man 

mokslus išeiti. 

Vieną birželio ankstyvą rytą išginiau karves į Kegrinę. Nuvariau jas į Vilko pelkę, o pati 

tekinom prie pušies... Apsižvalgiau aplinkui — nė gyvos dvasios. Klupt ant kelių ir šliaužiu 

aplink pušį balsu kalbėdama: 

— Stebuklingoji pušele, padėk man mokslus išeiti! Stebuklingoji pušele, padėk man mokslus 

išeitį! Stebuklingoji pušele, padėk man mokslus išeiti! 

Dar ir trejus poterius sukalbėjau. Meldžiausi rankas sudėjusi, žvelgdama per šakas į pušies 

viršūnę. Man atrodė, kad toji malonė turi iš dangaus nusileisti... 

Parginusi karves, pasisakiau senolio namams apie savo nuosprendį. 

Senolis pasakė: 

— Mokykis, žmogumi būsi. 

Bobutė: 

— Kam tau — mergelei — tie mokslai reikalingi? Kunigu nebūsi, o vaikams gimdyti ir 

auginti didelių mokslų nereikia. 

Tetutės palingavo galvas ir nieko nepasakė. 

Prašymą, kaip buvau mokytojos pamokyta, parašiau savo vardu ir nunešiau Viekšnių 

vidurinės mokyklos vedėjui A. Taškūnui. Vedėjas tuo metu gyveno netoli vidurinės mokyklos — 

tuose namuose, kur neseniai dar buvo infekcinė ligoninė. 

Įėjau per virtuvę ir pasisakiau ko atėjusi. Mane nuvedė pas vedėją. Jis perskaitė mano 

prašymą, šyptelėjo, nužvelgė mane ir, šio bei to paklausinėjęs, tarė: 

— Gerai, kad nori mokytis. Užteks vietos mokykloje. Priimsim. Ateik rudenį į mokyklą. 

Iš džiaugsmo vos rankos nepabučiavau — tokia buvau laiminga. 

Mamatė neapsidžiaugė. Ji tik pasakė: 

— Už ką tau knygų nupirksim? Iš ko tu mokysies? 

1922 metais ne kiekvienas galėjo būti batuotas. Ir aš, kaip ir daugelis to meto mokinių, į 

I klasę atėjau medpadžiais apsiavusi. Buvo tarp mūsų ir naginėtų. Bet tos mokinių naginės buvo 

gražiai parauktos: „ant kurpulio ir iš mintinos skūros”. Tokiomis naginėmis apsiavus, ne gėda 

buvo ir į bažnyčią nueiti... 

Mokiniai anuo metu uniformų dar nevilkėjo, rėdėsi kuo kas turėdamas. Tik vėliau — 1923 

metų pavasarį — kai kurios mergaitės siūdinosi tamsiai mėlynas suknutes ir juodas prijuostes, o 

berniukai — juodus kostiumus. Švarko apykaklė buvo aukšta, ir pats švarkas kiaurai 

užsagstomas — nuo apačios ligi pat kaklo. Tokia mokinių uniforma buvo tik Viekšnių vidurinėje 

mokykloje. 

Į I klasę atėjau „didele pasišvėitusi”. 

Tetutė man buvo dovanojusi pusmarškonio sijonėliui. Kaimo kriaučius — Pranciškus Meškys 

— man buvo tą sijonėlį pasiuvęs. Mamatė buvo pasiūdinusi multino bliuskutę — vaivorų 

mėlynumo su raudonais delno dydžio bumbulais. 

Tą pirmąją dieną, kada peržengiau Viekšnių vidurinės mokyklos slenkstį, aš pati sau buvau 

labai graži: alksnio žievėmis dažytas pusmarškonis sijonėlis „kliošinis” — tarsi koks varpelis. 

Bliuskutė taip pat „į kliošą” pasiūta. Atrodžiau, lyg būčiau du varpelius vieną ant kito 

užsimovusi. Geltonas kasas susipyniau į dvi pynas, palikdama plaukus ligi galo nesupintus, o 

kad pynos neišsikedentų, galus aukščiau apvyniojau raudonu vilnoniu siūlu. Nauji medpadžiai, 

taukais ir suodžiais ištepti, iš tolo blizgėte blizgėjo. Buvau pati nusimezgusi baltas linines 

362

kojines. Nusimezgiau ir šarmu išbalinau — kojinės baltumu švytėte švytėjo. O kad dar gražesnė 

būčiau, mamatė davė man apsirišti savo šventadienę šilkinę skarelę. Išeidama pasižiūrėjau į 

veidrodį — buvau graži, kaip iš paveikslėlio išimta! 

Mokykloje buvo 4 kambariai klasėms, mokytojų kambarys ir butas sargui. Iš vieno galo buvo 

koridorius, per jį buvo einama į mokytojų kambarį, į III ir IV klases. Iš kito galo taip pat buvo 

koridorius, jame trejos durys: į I, II klases ir į sargo butą. Be to, buvo durys iš III klasės į I ir iš 

IV į II klasę. 

Klasės nebuvo didelės, daug mažesnės negu tie kambariai, kur mokiausi liaudinėje. Klasėse 

stovėjo dvi eilės suolų. Suoluose sėdėjome po 3—4 mokinius. Berniukai sėdėjo suolų eilėje 

arčiau prie langų, o mergaitės — toliau. Mokinių klasėje galėjo susitalpinti apie 30. 

I ir III klasės buvo nuo gatvės pusės, į šiaurę, todėl jos buvo daug tamsesnės už II ir IV klases, 

kurios buvo į kiemo pusę — pietuose. 

Viekšnių vidurinės mokyklos vedėjas buvo A. Taškūnas. Jis visose klasėse mokė aritmetikos. 

Vedėjas buvo jaunas vyras, šviesiaplaukis, aukštokas, liesas. Barzda jo buvo varinė, o akys — 

kaip lino žiedas. Visiems mokiniams jis buvo labai geras, o man labiausiai. Jo širdies gerumą 

patyriau visai netikėtai ir nelauktai. Štai kaip visa tai atsitiko. Lietuvių kalbos mokytojas buvo 

mums uždavęs namie parašyti iš Damijonaičio gramatikos darbelį: vietoj brūkšnelių įrašyti 

reikiamas raides. Aš tos gramatikos neturėjau ir namų darbo neparašiau. Mokytojas, tikrindamas 

sąsiuvinius, paklausė manęs, kodėl aš sąsiuvinio nerodanti. Atsakiau, kad sąsiuvinį per 

skubėjimą namie palikusi. Tada man mokytojas liepė eiti namo ir sąsiuvinį atnešti. Išėjau iš 

klasės. Stoviu koridoriuje prie durų ir verkiu. Eina prošal vedėjas. Pamatęs mane, klausia: 

— Kodėl ne klasėj? Kodėl verki? Mokytojas išvarė? Už ką? 

O aš verkdama prisipažįstu vedėjui: 

— Mokytojas liepė eiti namo ir atnešti namų darbų sąsiuvinį. Aš pasisakiau jam, kad sąsiuvinį 

užmiršau. 

Na, tai eik ir atnešk, — sako vedėjas. 

Aš sąsiuvinio negaliu atnešti... Pamelavau mokytojui... Aš neparašiau namų darbo, nes... nes 

knygos neturėjau. 

Vedėjas žiūri į mane ir kažką galvoja. Pagalvojęs klausia: 

— Ar tik vienos gramatikos neturi? O kaip yra su kitom knygom? Turi jas ar neturi? 

Nemeluok! Sakyk teisybę. 

Ir aš pasisakiau: 

— Neturiu nė vienos knygos... Mama neturi už ką man knygų nupirkti. 

— Po pamokų užeik į mokytojų kambarį, — pasako vedėjas ir įeina į antrą klasę. 

Namo aš taip ir nenuėjau. Palaukiau, kol pasibaigė lietuviu kalbos pamoka, ir tik tada įslinkau 

į klasę. Per visas likusias pamokas sėdėjau suole nei gyva, nei mirusi: taip bijojau eiti į mokytojų 

kambarį. 

Pasirodo, veltui baiminausi. Vedėjas manęs visai nebarė ir nenubaudė už melagystę, o tik 

įteikė man šūsnį knygų, sakydamas: 

Čia visos knygos tau. Mokykis ir... nebemeluok daugiau! 

Mokytojų kambaryje tada buvo ir kiti mokytojai. Visi jie, žvelgdami į mane, šypsojosi, o aš 

nebeatsimenu, ar padėkojau vedėjui už knygas... 

Knygas namo parsinešiau priglaudusi prie krūtinės. Buvau tada laimingiausia iš visų pasaulio 

laimingųjų. Su didžiausia meile sklaidžiau lapus, skaitinėjau, žiūrinėjau. Ir koks tas žodis, 

perskaitytas iš knygų, buvo brangus — jis šildė mano mažą širdį. Iš knygų aš galėjau sužinoti tą, 

ko iki šiol nežinojau. 

Lietuvių kalbos mus mokė Jonas Aukštikalnis. Jis taip pat buvo jaunas. (Visi mūsų mokytojai 

tada buvo jauni, išskyrus tik dainavimo mokytoją.) Jonas Aukštikalnis buvo priešybė vedėjui — 

aukštas, stambus, aptukęs, akiniuotas. Nei barzdos, nei ūsų nenešiojo. Kalbėjo aukštaičių tarme. 

Visada buvo reiklus. Mokydamiesi lietuvių kalbos, negalėjome tinginiauti. 

Vokiečių kalbos visose klasėse mokė Aleksandravičiūtė (Viekšnių aptiekoriaus duktė). Kai 

kuriems mokiniams vokiečių kalba buvo sunkiai įkandama, ypač kai reikėdavo skaityti ir rašyti 

gotišku šriftu. 

363

Zuzana Girdvainytė mokė istorijos. Per istorijos pamokas ji mums paskaitydavo įvairių 

apsakymėlių iš senovės istorijos. Jos pamokos visada būdavo įdomios ir visų laukiamos. Ji taip 

pat mokė mus ir darbelių. Jos pamokyta aš pati išsisiuvinėjau šilku savo uniforminės bliuskutės 

krūtinę. Bet tas buvo tik antroje klasėje... 

Kunigas Budvytis buvo mokyklos kapelionas ir mokė mus tikybos. Jis buvo labai 

elegantiškas. Sutanos nevilkėjo. Visada į mokyklą ateidavo surdutu apsivilkęs ir su koloradka. 

Jonas Žilevičius mokė gamtos mokslų. Jis buvo nežemaitis. Patiko visoms augesnėms 

mokinėms, nes buvo gražus vyras. 

Vargonininkas Kačinskas mokė dainavimo. Kačinskas buvo Henriko (artisto) ir Jeronimo 

(vėliau kompozitoriaus) tėvas. 

Pranas Brazdžius mokė piešimo ir lipdybos. Jis mus visus išmokė, kokių grožybių galima 

nulipdyti iš paprastų paprasčiausio šlyno. Taip pat išmokė nupiešti gražiausius ornamentus, juos 

nuspalvoti. 

Atsimenu, kartą jis atnešė į klasę Binkio — Šimonio „Dainas” (Knygą buvo 1922 m. 

Šiauliuose išleidusi „Kultūros” b-vė). Tą knygą davė mums visiems pasklaidyti ir pasižiūrėti, 

kaip Šimonis piešia ornamentus. Visi gėrėjomės. Ypač man patiko knygos viršelis, nes jis buvo 

spalvotas. O, kaip mes visi norėjome gražiai piešti — piešti taip, kaip piešė Šimonis! 

Antroje klasėje vokiečių kalbos mokė Jurgis Gvildys, jaunas juodaplaukis gražuolis vaikinas. 

Jis buvo griežtesnis už buvusią mokytoją Aleksandravičiūtę. Vokiečių kalbos II klasėje mes 

gerokai pramokome. 

Antroje klasėje pasikeitė ir tikybos mokytojas. Vietoj Budvyčio, tikybos mus mokė kunigas 

Gasiūnas. Jis nieko ypatingu neišsiskyrė iš kitų viekšniškių kunigų, nes į mokyklą vaikščiojo 

sutanotas. 

Vyresnėse klasėse mokė gydytojas Rakuzinas ir Gaidys, o ką jie dėstė, šiandien jau 

nebeprisimenu. 

Viekšnių vidurinės mokyklos antroje klasėje buvo daug mokinių. Kai kurie mokiniai 1923— 

1924 m. mokėsi popietinėje pamainoje. 

Mergaičių antroje klasėje buvo mažiau negu berniukų. Sėdėjau paskutiniame suole su Barbora 

Gaudešyte. Mudvi suole sėdėjome dviese, nes pečiaus iškyšulys neleido ilgesnio suolo eilėje 

pastatyti. Kituose suoluose sėdėjo po 3—4 mokinius. Priešais mane sėdėjo Eufemija Butkutė, 

Emilija Žukauskytė ir Vincė Noreikaitė. 

Pirmajame suole, eilėje arčiau langų, sėdėjo Juozas Miltinis. 

Aukštesniųjų klasių mokiniai, būdami amžiumi vyresni už mus, buvo dideli saviveiklininkai: 

jie leido laikraštėlį, rengė vaidinimus klojime, o mes — tie mažesnieji — neįsidrąsinome prie jų 

šlietis. 

Man teko garbė Viekšnių vidurinėje mokykloje kartu mokytis su vyrais, vėliau tapusiais 

žymenybėmis. Vienoje klasėje mokiausi su 

Bronium Pundziumi (skulptorium), 

Juozu Miltiniu (režisierium), 

Telesforu Šiurkum (gydytoju chirurgu, profesorium), 

Klemensu Baltučiu-Dulke (poetu), 

Vaciu Ratu-Rataiskiu (dailininku). 

Kai aš mokiausi antroje klasėje, tuo pat metu mokėsi ir Jeronimas Kačinskas — IV klasėje 

(kompozitorius, dabar gyvenantis JAV). 

Iš visų tų žymenybių neturtingiausias buvo Juozas Miltinis. Jo ir drabužis, ir apavas varganai 

atrodė. Kada beveik visi mokiniai jau vaikščiojo uniformuoti, Juozas Miltinis uniformos 

neturėjo. Vilkėjo jis pilku natūralios avies vilnos pusmarškoniu kostiumėliu. Švarkelio alkūnės 

nutrintos, rankovės trumpos, kelnės potrumpės, apie, blauzdas susisukusios. Batai dideli, turbūt 

kieno nors išaugintiniai padovanoti. Vešlūs plaukai trumpai pakirpti šiurpsojo pasišiaušę, ne 

šukomis, o ranka perbraukti. 

Juozas Miltinis sėdėjo pirmajame suole su mano pusbroliu Vladu Teniu. Atsimenu, J. Miltinis 

gerai piešė. Mokytojas Pranas Brazdžius buvo mus pamokęs, kaip derinti spalvas, kaip išgauti 

švelnesnius atspalvius. J. Miltinis mokytojo pamokymų nepripažino. Jis piešė rytietiškai — t. y. 


364

apvedžiojo stora linija juodu tušu. Piešinys akį rėžė, bet buvo savotiškai gražus. Toks J. Miltinio 

ornamentas tebestovi man ir šiandien prieš akis iš mokinių darbų parodėlės, kurią buvo surengęs 

mokytojas Pranas Brazdžius. 

Ta pačia proga pasigirsiu: aš taip pat neblogai piešiau. (Visi mes tada, mokytojo Prano 

Brazdžiaus išmokyti, gražiai piešėme). Atsimenu, kartą nupiešiau ornamentą — stilizuotus 

pakalnutės žiedus ir spirale susukiotus lapus. Nuspalvinau šviesiomis spalvomis: žiedus — 

melsvai, rausvai, o lapus — gelsvai, žalsvai. Atspalviai įvairiausi — nuo tamsaus iki šviesiausio. 

Mokytojas mane tada pagyrė už spalvas... 

Kiti du žymenybės — Bronius Pundzius ir Telesforas Šiurkus — buvo turtingesnių tėvų 

vaikai. Abu visada gražiai apsirėdę vaikščiojo, samdėsi kambarius miestelyje ir trūkumų nejautė. 

(Taip bent man anuo metu atrodė). 

Bronius Pundzius mums — mergaitėms — patiko, nes buvo gražus, lieknas, blyškaus veido 

berniukas. Telesforas Šiurkus — nepatiko. Jis kirpdinosi plaukus visai trumpai, kai tuo tarpu 

„šumnesni kavalieriai” buvo ilgaplaukiai. Nepatiko Telesforo ausys, jos styrojo atsikišusios į 

šalis, ir pats jaunikaitis nepatraukliai atrodė. 

Klemensas Baltutis (vėliau pasidaręs poetu — Dulkės slapyvardžiu) taip pat nebuvo biednas. 

Tėvai — pasiturintys ūkininkai — gyveno Žibikų kaime, iš kur į mokyklą kasdien vaikščiojo ir 

Klemensas. Matyt, nenorėdamas sūnaus lepinti, nesamdė jam kambario miestelyje. Klemė (taip 

mes žemaitiškai vadinome Klemensą) nebuvo gražuolis — tarsi kirviu iš kaladės ištašytas: taip 

viskas buvo nedailu jo povyzoje. Jis, vargšas, neturėjo pasisekimo mergaičių tarpe. 

Vacys Rataiskis (atsilietuvinęs pavardę, vėliau vadinosi Ratu) buvo Viekšnių geležinkelio 

stoties viršininko sūnus. Atrodo, kad tėvai gyveno neblogai, nes ir jis, ir jo sesutė Evelina 

Rataiskytė į mokyklą vaikščiojo batuoti ir gražiai apsirėdę. (Atsimenu, kad tik viena Evelina į 

savo juodas kasas, I klasėje mokydamasi, įsipindavo spalvotus šilkinius kaspinus ir susirišdavo 

didžiausias kokardas...) Tėvai taip pat jų nelepino: abudu kasdien iš stoties 3 km vaikščiojo į 

mokyklą, nežiūrint bjauraus oro ir kelio purvynės. 

Viekšnių vidurinėje mokykloje mokėsi mokiniai iš Akmenės, Pievėnų, Medemrodės dvaro, 

Viekšnių valsčiaus aplinkinių kaimų. Mokiniai, kurių tėvai gyveno toliau nuo Viekšnių, samdėsi 

kambarius miestelyje. Iš Zaventės (dabar — Užventės), Čekų, Žibikų, Paventės, Kegrių, 

Gyvolių, Rekečių, Pakalupės, Padvarių kaimų mokiniai kasdien į mokyklą vaikščiojo pėsčiomis. 

3—4 km nuotolis tada buvo menkniekis jaunimui. 

Nuo Viekšnių geležinkelio stoties 3 km kasdien ateidavo pėsčiomis Vacys Rataiskis, Evelina 

Rataiskytė, Abramavičiūtė, Končiūtė, Norkus, Šiušinskas ir kiti. 

Ir aš pati į II klasę vaikščiojau iš Zaventės kaimo (iš senolio Vincento Juodeikio kiemo). Kada 

buvo lieptai ir ledas, kelias netolimas, o pavasarį ir rudenį tekdavo eiti aplinkui — per tiltą. Tada 

kelio ir susidarydavo virš 3 km. Kartu su manimi iš Kegrių kaimo į mokyklą vaikščiojo Ona 

Kugrytė, Martynas Pundzius ir Emilija Pundziūtė. 

1924 metais rudenį persikėliau į Mažeikių progimnaziją. Iš Viekšnių vidurinės mokyklos tuo 

metu išsikėlė ir vedėjas A. Taškūnas. Jis Mažeikių progimnazijoj visose klasėse dėstė 

matematiką. 

Taip jau atsitiko mano gyvenime, kad nuo 1924 metų į Viekšnius parvažiuodavau tik atostogų. 

Pamažu nutrūko ryšys su tais, kurie, baigę Viekšnių vidurinę mokyklą, išvažinėjo kitur mokytis, 

gyventi ir dirbti. Ryšys tepaliko su tais, kurie įsitvirtino Viekšniuose „ligi grabo lentos”. Tuos 

ryšius aš ir šiandien palaikau, kasmet atvažiuodama į Viekšnius. Atvažiavusi aplankau draugus ir 

brangias tėviškės vietas. 

Be to, ryšys nėra nutrūkęs ir su liaudine mokykla — su pačiu pastatu, aplinka. Tai vis mano 

pirmosios mokytojos — Emilijos Kentraitės-Tėvelienės nuopelnas: visi mokiniai, kurie 1922 m. 

buvome IV skyriuje, anot Putino-Mykolaičio — turėjome pavasarį „šaknimis įsiimti į juodą 

žemę, o žiedu saulę pasiekti”... Mes tą pavasarį prie mokyklos pasodinome klevus. Mokytoja 

buvo įsakiusi kiekvienam atsinešti po sodinuką — jauną klevelį. Kas sodinuko nebuvo atsinešęs, 

tas turėjo su kuo nors kartu sodinti medelį: ir tas medelis jau buvo dviejų mokinių... Klevus 

pasodinome gale kiemo vakarų pusėje, netoli cerkvės aukštųjų medžių. Sodinome į kelias eiles. 

Patys duobes iškasėme, patys geresnės žemės iš daržo prinešiojome. Pasodintus medelius 

365

prižiūrėjome ir laistėme, kol jie prigijo. Kai baigėme mokyklą, kasmet ateidavom bent po kelis 

kartus pasižiūrėti, kaip mūsų klevai auga... 

Šiandien jau aš savojo klevo nebeatpažįstu. Nebežinau, katras yra mano. Jų eilės, kaip ir mūsų 

visų yra išretėjusios ir kasdien retėja... 

Vilnius, 1982 m. sausio mėn. 7 d. 

Tekstas po nuotrauka: 

Senųjų Viekšnių istorijoje gausu ir šviesių, ir skaudžių įvykių. Miestelio vardas įrašytas 1831 

ir 1863—1864 metų sukilimų kronikose, ne kartą jį nusiaubė gaisrai. Nemažai namų buvo 

sugriauta arba sudegė Pirmojo pasaulinio ir Didžiojo Tėvynės karų metais. Ugnis neaplenkdavo 

ir bažnyčios. 

Šioje nuotraukoje iš Viekšnių kraštotyrininkų archyvo užfiksuotas Viekšnių bažnyčios gaisras 

buržuazinės santvarkos metais, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. 

Gedvilas Algirdas. Muziejaus penkmetis // Vienybė. — 1987. — Gruod. 29. — Tekste: 

„Greta garlėkio konstruktoriui skirtos ekspozicijos muziejuje yra ir etnografinis skyrius, 

kuriame sukaupta įvairi medžiaga, susijusi su XIX amžiaus Viekšnių ir gretimų kaimų gyventojų 

buitimi. Jos brangiausias turtas yra keturiolika tomų įvairios ir įdomios medžiagos apie Viekšnių 

praeitį, jų liaudies meistrus, amatininkus, liaudies mediciną, aibė dainų tekstų, pasakojimų, 

padavimų. Šių darbų autorė — žymi respublikos kraštotyrininkė, mūsų kraštietė Amelija 

Urbienė. Vargu, ar kuri kita respublikos vietovė vieno žmogaus pastangomis turi tokią gausybę 

itin vertingos etnografinės medžiagos.” 

Urbienė Amelija. Viekšniškiai grajija ir dainuoja: Viekšnių patrūbočiai. Muzikantas Ignas 

Balčiūnas. Muzikantė Stanislava Mikužienė. Dainininkė Emilija Grybauskienė. // Aš išdainavau 

visas daineles. — Vilnius, 1988. — Kn. 2. — P. 448—460. — Nuotraukos: 106, 107, 109. — 

Tekste: Vincas Deniušis. Patrūbočiai: Broliai Žiulpos, broliai Pundziai, Povilas Udra ir jo 

komanda, Ignas Balvočius ir jo komanda. 

Mūsų autoriai // Aš išdainavau visas daineles. — Vilnius, 1988. — Kn. 2. — P. 594—595. — 

Tekste: 

Amelija Urbienė-Lengvenaitė — literatė, kraštotyrininkė. Gimė 1909 m. Daubarių dv. 

Tirkšlių vls. 1911 m. tėvai persikėlė į Viekšnius. [...]. Augdama pas senelius Zaventės kaime ir 

Viekšniuose, iš mažens susipažino su žmonių darbais, papročiais, tautosaka. Tautosaką renka ir 

sudarinėja etnografinius aprašus nuo 1927 m. [...]. Nuo 1969 m. kasmet važiuoja į Viekšnius ir 

sudarinėja etnografinius aprašus, kuriuos įteikia LTSR Mokslų Akademijos Istorijos institutui 

(dublikatus siunčia Viekšnių vid. mokyklos kraštotyros būreliui ir aviacijos pradininko Lietuvoje 

A. Griškevičiaus muziejui Viekšniuose). — [Kraštotyros būrelis A. Urbienės aprašus perdavė 

Viekšnių bibliotekai]. 

Urbienė Amelija. Aš ir mano seneliai: Vaikystės vaizdeliai. — Vilnius, 1989. — 48 p. 

Urbienė Amelija. Mano mokytojai // Aušrinė. — 1989. — Nr. 6. — P. 55—58. — Visas 

tekstas: 

Taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad, kol baigiau aštuonias gimnazijos klases, teko 

mokytis trijų Lietuvos miestų mokyklose: 1920—1924 m. Viekšnių liaudinėje ir keturklasėje, 

1924—1925 m. Mažeikių progimnazijos III-oje klasėje ir 1925—1930 m., t. y. nuo IV-os ligi 

VIII-os klasės Šiaulių Mergaičių gimnazijoje. 

Visose tose mokyklose esu turėjusi gerų mokytojų. Teisybę sakant, visi ano meto mokytojai 

buvo mums — paaugliams ir jaunuoliams — ne tiktai geri, bet patys geriausi iš geriausiųjų. Visų 

neįmanoma išvardinti. Probėgšmais paminėsiu tik vieną kitą, kurie ne tiktai man padėjo ir 

rūpinosi, bet ir kitus mano moksladraugius tarsi veste vedė į gyvenimą už rankos paėmę, visa 

širdimi norėdami plačiau pasaulį parodyti. 

Paminėsiu Viekšnių keturklasės mokytoją Zuzaną Girdvainytę. Ji dėstė istoriją. Kaip mes 

laukdavome jos pamokų! Ji ne tik istoriją mums suprantamai išaiškindavo, bet ir paskaitydavo 

366

apsakymėlių apie senovę. Po tokių pamokų mes su didžiausiu uolumu ieškojome istorinių knygų, 

norėdami dar daugiau sužinoti! Be to, mus — mergaites — mokytoja išmokė siuvinėti šilkiniais 

siūlais. Ir kaip mes džiaugdavomės ir didžiuodavomės atėjusios į mokyklą su savo išsiuvinėtomis 

palaidinukėmis, apykaklaitėmis! Visos, mokytojos pamokytos ir paragintos, norėjome būti 

gražios, puošnios ir elegantiškos. 

Mokytojas Pranas Braždys mokė mus lipdybos ir piešimo. Jis išmokė ne tiktai gražiai 

nupiešti, bet ir nuspalvinti švelniausiomis spalvomis puikius ornamentus. Iš paprasto molio 

(žemaičiai pilkąjį molį išlynu vadina) išmokė lipdyti visokiausius lipdinius, visa, ką tik mūsų 

jaunos galvos galėjo sumislyti. Atsimenu, 1923 m. jis atsinešė į klasę Binkio-Šimonio „Dainas” 

(Knyga buvo išleista „Kultūros” b-vės Šiauliuose 1922 m.). Tą knygą davė mums visiems 

pasklaidyti, liepė pasižiūrėti, kaip Šimonis piešia ornamentus. Oi, kaip mes visi, pamatę Šimonį, 

norėjome taip pat gražiai piešti! 

Pranas Braždys, pastebėjas ką nors iš mokinių esant gabesnį ir geriau mokantį piešti arba 

lipdyti, visada imdavo tokį mokinį globoti, skatino dirbti — taip dirbti, kad jo talentas nežūtų, o 

tobulėtų. Taip Pranas Braždys Viekšniuose „atrado” skulptorių Bronių Pundzių. 

A. Taškūnas buvo Viekšnių keturklasės direktorius. Dėstė matematiką. Išmokė mus ne tiktai 

uždavinius spręsti, bet ir pačią matematiką pamilti ir galvoti matematiškai. Mes tarpusavyje nė 

neraginami lenktyniavome, stengdamiesi greičiau ir geriau išspręsti sunkiausius uždavinius; visi 

norėjome būti pagirti. Be to, mokytojui A. Taškūnui rūpėjo kiekvienas mokinys: kaip tas 

mokinys gyvena, iš ko gyvena, kur gyvena, su kuo gyvena... Aš ir šiandien esu dėkinga 

mokytojui už suteiktą man pagalbą: sužinojęs, kad neturiu nė vieno vadovėlio, parūpino ir 

padovanojo visas knygas. 

Mažeikių progimnazijoje mokiausi 1924—1925 m. Čia lotynų kalbą dėstė progimnazijos 

direktorius Melchijoras Račkauskas. Mes žinojom, kad kiekviena lotynų kalbos pamoka privalo 

būti gerai išmokta. Išmokta ne tiktai vienai dienai, bet ir visam gyvenimui. 

Per mokytojo M. Račkausko pamokas niekada nebuvo išskirtinių mokinių: visi buvome tarsi 

jo vaikai, visi buvome lygūs. Paminėsiu dar, kad toje pat III-oje klasėje mokėsi ir jo dukterys: 

Eliza ir Marytė. Jos buvo lygiai taip pat traktuojamos, kaip ir mes visi: ir pabardavo, ir 

pamokydavo, ir, jei tądien nemokėdavo lotynų kalbos, parašydavo dvejetą. Reiklus buvo 

mokytojas Melchijoras Račkauskas!.. Ir šiandien, jeigu kas po 65 metų pakeltų naktį mane iš 

miego, paberčiau kaip žirnius anuo metu išmoktas lotynų kalbos taisykles, išimtis. Pvz., „iter, 

marmor, ver, cadaver, es vas, os, ōs, cor, papaver” ir t. t. 

1925 m. rudenį aš jau Šiaulių Mergaičių gimnazijos IV-oje klasėje. Ir čia radau gerus 

mokytojus, mylinčius savo darbą ir savo mokines. 

Esu ir šiandien didžiai dėkinga mokytojai Onai Petrauskaitei-Krikščiūnienei už įdomias 

istorijos pamokas. Per jos pamokas visos sėdėdavome kaip pelytės, bijodamos ir sukrebždėti: 

taip norėjosi iš mokytojos lūpų išgirsti kiekvieną žodį ir visam gyvenimui įsidėti į širdį. Be to, 

mokytoja rasdavo laiko pakalbėti su mumis — paauglėmis mergaitėmis — ir apie mergaitės 

higieną, pamokydavo mus to, ko nežinojome, ko nė viena moteris nebuvo sakiusi. Taip pat 

mokytoja mokė gražaus elgesio. Aiškino, kokia mergaitė turi būti su artimaisiais, turi stengtis, 

kad visuomet būtų smagu, jauku ir gera. Mokytoja mokė, kaip mergaitė turi elgtis svetimuose 

namuose: kaip pasisveikinti, kaip atsisėsti, kaip padėkoti, kaip kalbėtis, kad nė vienu savo žodžiu 

neįžeistų, nepaniekintų kito žmogaus. Manau, kad šiandien ne aš viena, bet ir daugelis mokytojos 

Onos Petrauskaitės-Krikščiūnienės mokinių gerai atsimena jos pamokymus. Štai ir dabar — 

namie ar svečiuose — aš (80 metu moteriškė) atsisėdusi visada pasitikrinu, kaip sėdžiu: ar mano 

kojos neišskėstos, ar kojų letenos neiškreiptos į vidų ar šonus, kaip uždengti keliai, kaip laikau 

savo rankas. Seku save, ar savo kalbėsena neįžeidžių pašnekovo, ar jo neįskaudinu ir t. t. Visi 

mano anų laikų mokytojos žodžiai yra tarsi į kraują įaugę, lyg aš ir šiandien tebebūčiau paauglė, 

jaunuolė. 

1926—1927 m. mūsų V-osios klasės auklėtojas buvo Pranas Purvis, mokė mus anglų kalbos. 

Atrodo, buvo gyvenęs Amerikoj — laisvai kalbėjo angliškai. Mus išmokė ne tiktai iš vadovėlio 

angliškai paskaityti, bet įkvėpė norą pasiieškoti ir pasiskaityti mažų angliškų knygučių. Jeigu ko 

nors nesupratome, paklausdavome, mokytojas mums kantriai paaiškindavo, ir mes negalėjom 

prarasti noro gerai išmokti angliškai skaityti ir net kalbėtis. 

367

Turiu prisipažinti, kad mokytojas Pranas Purvis ypač man buvo geras. Jeigu ne jis, šiandien 

mano gyvenimas būtų visai kitoks: aš gi V-oje klasėje turėjau mesti mokslą ir eiti uždarbiauti 

(tokios buvo mano gyvenimo sąlygos). Kai mokytojui išsakiau savo rūpesčius, jis su dideliu 

vargu išrūpino man Tėvų Komiteto stipendiją vieneriems metams; buvau apgyvendinta seserų 

vienuolių išlaikomame bendrabutyje ir baigiau V-ąją klasę. 

Mūsų auklėtojas, kaip mes tada visos vadinome mokytoją Praną Purvį, žinojo kiekvienos 

mokinės gyvenimą, rūpesčius ir visada, jeigu kuriai reikėjo, padėjo. 

Lietuvių kalbą ir literatūrą Šiaulių Mergaičių gimnazijoje dėstė Dominykas Pinigis. Tada jis 

buvo dar nebaigęs universiteto, dar tebesimokė. Kiekvienas mokytojo žodis smigo mums į širdį, 

mes pamilome lietuvišką knygą: skaitėme ir gėrėjomės Lietuvos rašytojais. Rašyti namų ar 

klasės darbus iš lietuvių literatūros mums buvo visai nesunku: mokytojo D. Pinigio dėka 

turėjome platų akiratį. Geresnį kurios nors mokinės darbelį mokytojas perskaitydavo klasėje, 

pagirdavo „rašytoją”. Mes privalėjome pareikšti savo nuomonę: kritikuoti, sutikti ar nesutikti su 

mokytojo nuomone. Taip pamažu mokytojas įtraukdavo mus į literatūrinį darbą. Mes (Mergaičių 

gimnazija kartu su Berniukų gimnazija) ruošdavome literatūrinius vakarus. Pradedantieji 

rašytojai skaitydavo savo kūrinius, o poetai deklamuodavo savo eilėraščius — žodžiu, mokytojas 

Dominykas Pinigis mokėjo mus suorganizuoti ir uždegti kilniam literatūriniam darbui. O mane 

mokytojas paskatino rinkti tautosaką. Per vasarą, atostogų metu užrašytas dainas, pasakas ir kt. 

įteikdavau mokytojui. Taip nuo gimnazijos laikų iki pat šių dienų mokytojo Dominyko Pinigio 

dėka tebedirbu šį taip mielą ir brangų mano širdžiai darbą. 

Vis tik, kaip bebuvę, iš visų mano mokytojų pati geriausia buvo ir tebėra mano Pirmoji 

Mokytoja Emilija Kentraitė-Tėvelienė. 

1920 m. rudenį pirmąkart nuėjau į liaudinės mokyklos II-jį skyrių (taip anuo metu buvo 

vadinama pradžios mokykla). Ir šiandien miniu savo Pirmąją Mokytoją kaip šviesiausią ir 

geriausią žmogų. (Rašau didžiąja raide, manau, kad šitaip galėsiu išreikšti savo Pirmajai 

Mokytojai didžiausią pagarbą, meilę ir padėką). 

Aišku, kad kitiems, niekad nebuvusiems Emilijos Kentraitės-Tėvelienės mokiniais, sunku 

suprasti ir įsivaizduoti, kaip Mokytoja anais sunkiais pokario metais dirbo savo darbą. Ji, tokia 

jaunutė, tarsi tikroji motina vedė už rankų savo mokinius į šviesesnį gyvenimą, nesigailėdama 

savęs, rūpinosi „savo vaikais”. (Privalau šiandien pasakyti, kad 1920 m. liaudinėje mokykloje 

mokėsi ne vaikai, bet jaunuoliai ir jaunuolės, kai kurie buvo net vienmečiai su mūsų Mokytoja. 

Tais laikais niekas tada ir nesistebėjo, kad mokiniai, užbaigę IV-ris skyrius, sukurdavo šeimas...) 

Visi mes tada buvome ir šiandien tebesame dėkingi mūsų Pirmajai Mokytojai už jos gerą 

širdį. Tą sunkų pokario gyvenimą, pilną nepriteklių, Mokytoja mums mokėjo parodyti šviesiomis 

spalvomis. Iš jos mes išmokome mylėti savo Tėvynę, savo tėvų kalbą, didžiuotis Lietuvos 

praeitimi. Iš Mokytojos sužinojome, kad esame ne tik žemaičiai, bet ir lietuviai. Sužinojome, kad 

lietuvis visada turi būti darbštus, doras ir sąžiningas žmogus. Kiekvienas lietuvis privalo 

nepadaryti gėdos ne tiktai sau, bet ir Lietuvai. 

Daug ką mes — anų dienų mokiniai — mūsų Pirmosios Mokytojos rūpesčiu išgyvenome, ko 

anksčiau nebuvome nei matę, nei girdėję. Mokytoja pamažu parodė mums pasaulį už Viekšnių 

miestelio vartų. Pvz., pirmoji mūsų Mokytoja suorganizavo kelionę į Papilę. Daug kas iš mūsų 

tada pirmąkart važiavome traukiniu. Papilėje mums Mokytoja parodė stebuklus. Nuvedė visus 

prie Simono Daukanto kapo. Čia ji papasakojo, kas mums yra buvęs Simonas Daukantas, kokius 

darbus nuveikęs mūsų kraštui ir už ką mes privalome jį branginti. Be to, iš Papilės parsivežėme 

suakmenėjimų, kriauklelių: čia mums Mokytoja akivaizdžiai parodė, kokių stebuklų yra buvę 

Lietuvos gamtoje. 

1921 m. Kalėdas pirmąkart Mokytojos rūpesčiu atšventėme prie žėrinčios eglutės. Mūsų 

tėveliai sėdėjo salėje, gėrėjosi ir džiaugėsi kartu su mumis. Visi buvome dėkingi mūsų Pirmajai 

Mokytojai. Ir šiandien atsimenu, kaip mes gražiai šokome, žaidėme, dainavome ir eilėraščius 

deklamavome!.. 

Pirmoji Mokytoja išmokė mus gražiai rašyti ir skaityti. Ji pamokė kiekvieną savo mokinuką 

— niekados nepykdama, nesibardama — su didžiausia kantrybe ir meile, kaip sėdėti suole, kaip 

pasidėti sąsiuvinį, knygą atsiversti ir lapus perskleisti. Pamokė, kaip paimti į ranką plunksnakotį, 

kaip plunksną pamirkyti į rašalą ir kaip gražiai parašyti raidę, žodį. Vaikščiojo ji tarp suolų nuo 

368

mokinio prie mokinio ir rodė, rodė, kalbėjo, kalbėjo... Kiekvieną jos žodį dėjomės į širdį, ir jis 

ten pasiliko visam mūsų gyvenimui. 

Kad mes atsimintume mūsų pirmąją mokyklą ir neužmirštume vienas kito, Mokytoja 

suorganizavo medelių sodinimo šventę. Kiekvienas tądien atsinešėme po sodinuką. Medelius 

sodinome prie pat mokyklos. Mokytoja pamokė mus ne tiktai kaip medelį pasodinti, bet ir kaip jį 

prižiūrėti, kad nenunyktų, o užaugtų didelis medis. Mokytoja sugebėjo įdėti į mūsų širdis meilę 

pačių sodintiems medeliams. Ji sakė, kad privalome savo medelius lankyti, prižiūrėti, gėrėtis. 

Žinoma, lankydami medelius, čia mes visada susitiksią vienas kitą, neužmiršią niekad mokyklos, 

draugų ir jos — Mokytojos. 

Nors daug metų prabėgo nuo tų dienų, bet mes — tie buvusieji Emilijos Kentraitės-Tėvelienės 

mokiniai — ir šiandien dar aplankome savo sodintus medelius. Dabar medeliai yra jau didžiuliai 

medžiai, o mes — nusenę. Mūsų sodintų medžių eilė labai išretėjusi, ir mūsų pačių eilė taip pat 

vis retėja ir retėja... 

Dar keli žodžiai apie mano Pirmąją Mokytoją. Emilija Kentraitė-Tėvelienė yra gimusi 

1899 m. Grįžusi iš tremties (iš Altajaus krašto) šiuo metu ji gyvena Šilutėje, savo dukters 

šeimoje. Kai susitikome po daugelio nesimatymo metų, išbučiavau rankas visų jos buvusių 

mokinių vardu. Reikėjo pamatyti, kaip verkė dvi senutės — Mokytoja ir jos mokinė... 

Rozga Leopoldas. Vaikams apie vaikystę // Vienybė. — 1989. — Spal. 14. — „Beržai” ir 

„Laikas bėga...” iš Amelijos Urbienės knygos „Aš ir mano seneliai”. 












Tokius juos prisimenu: Kalvio Domo Stonkaus pasakojimas apie savo kaimyniškus 

santykius su profesoriais Biržiškomis / Domo Stonkaus (g. 1912), gyv. Viekšniuose, pasakojimą 

užrašė 1985 m. birželio 24 d. Amelija Urbienė: Užmiršti istorijos puslapiai // Vienybė. — 1990. 

— Rugpj. 23. — Visas tekstas: 

1935 metais apsiženijau su Stase Rupkaite. Ana turėjo namus ir nemažą žemės sklypą 

Viekšnių miestelyje. Mūsų žemė rubežiavosi su Biržiškų žeme iš vakarų pusės. 1936 metais ant 

mūsų žemės pasistačiau kalvę. Kalvei statyti gavau leidimą ir stačiau pagal tuo metu išleistus 

Lietuvos įstatymus. Prieš pradedant kalvę statyti, iš Mažeikių atvažiavo inžinierius Sidabras, 

apveizėjo sklypą ir pasakė, kad savo kalvę galiu statyti tiktai toliau nuo Biržiškų žemės. Matot, 

aš ketinau savo kalvę pasistatyti prie pat rubežiaus. 

Kad ir artimi kaimynai buvome su Biržiškomis, ale pas anuos aš niekuomet neužeidavau, 

nebent jeigu kartais paprašytas ką nors pataisyti. Tankiausiai tik per tvorą pasišnekėdavome. 

Atsimenu, kaip vieną kartą per tvorą pasišnekėjau su profesorium Mykolu Biržiška. Buvo vasara. 

Neatsimenu, kuriais tai metais buvo. Matau iš savo kiemo per tvorą, kad dekį ant žemės 

pasiklojęs, savo sode guli profesorius Mykolas Biržiška ir sklaido didžiausią knygą. Aš ano ir 

klausiu: 

— Apie ką tamsta toj knygoj taip skaitai? 

Profesorius atsako man: 

— Apie senovės lenkų tikėjimą. 

Po to pamokomai man dar pasakė: 

369

— Mes esame jau pusiaukelėj, o tu pradžioj gyvenimo. Nedaryk niekuomet kitam to, ko 

nenori, kad tau kitas darytų. Kitas negali tau skriaudos atleisti, kaip ir tu pats negali kitam 

atleisti. 

Gerai atsimenu, kaip buvau kartą pas Biržiškas baliuje. Tas buvo 1937 metais. Vieną dieną 

atėjo Biržiškų Anusė (tarnaitė — red.) ir pakvietė mane į balių. Sakė, kad tame baliuje iš 

apskrities daug svečių būsią. Apsirėdžiau puikiau ir nuėjau į tą balių. Įeinu, pasisveikinu. Veizu 

— už stalo sėdi apskrities viršininkas, policijos viršininkas, mūsų kanauninkas Navickis, kiti 

kunigai, apskrities inžinierius Sidabras, Biržiškų motina, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos. 

Mykolas Biržiška už stalo nesėdi — vaikščioja po kambarį ir visus svečius vaišina. Kai aš įeinu, 

Mykolas Biržiška visiems svečiams pasako, kas aš toks esu. Tuomet pavadina ir mane už stalo. 

Ima ir paklausia Biržiškienė inžinieriaus: 

— Prašom pasakyti, dėl ko Stankui leido pastatyti kalvę miestelyje taip arti gyvenamųjų 

namų? 

Kanauninkas nuo savęs dar pridūrė: 

— Iš vienos bažnyčios pusės kodylija Bružas, iš kitos — Stonkus. 

Matai, tamsta, Bružas turėjo vilnų karšyklą netoli bažnyčios, o aš kalvę. 

Taip užklaustas inžinierius paaiškina visiems, kad jis buvo atvažiavęs, apžiūrėjęs vietoj 

sklypą. Pagal įstatymus pramoninių pastatų prie svetimo rubežiaus neleidžiama statyti, todėl 

pagal planą kalvei statyti buvęs duotas leidimas toliau nuo rubežiaus, kur Stonkus ir pasistatęs 

kalvę. Tatai girdėdamas, Mykolas Biržiška pasakė: 

— Mamyte, nesijaudinkite. Kalvės dūmai nėra kenksmingi žmogui. Ir bitės gali gyventi prie 

kalvės. Taip pat kalvė niekam netrukdo. Žinau, Kaune prie pat bažnyčios yra didžiausias metalo 

fabrikas, bet šis triukšmas netrukdo žmonėms melstis. Leiskim žmogui dirbti. Ir mums, mamyte, 

reiks vartelius pasidirbinti, zovieskėlius langams naujus sudėti... Matai pati, mūsų varteliai jau 

griūna... 

Taip ir pasidariau Biržiškoms reikalingas. Ir kanauninkui taip pat buvau reikalingas: arklius 

kausčiau, žemės ūkio padargus taisiau, naujus dirbau. Taip pat ir prie bažnyčios dirbau: armatūrą, 

kryžių ant bažnyčios bokšto padirbau. 

Dar ir taip su Biržiškomis buvo... Biržiškų kieme augo didelis kaštanas. Ėmė vėtra ir perlaužė 

tą kaštaną. Atėjo pas mane Mykolas Biržiška ir paprašė tą kaštaną nupjauti sulig kelmu. Tuo 

metu turėjau du gizius: Joną Grybauskį iš Gyvolių kaimo ir Albertą Krutinį iš Reivyčių kaimo. 

Nuėjom visi į Biržiškų kiemą. Veizu į kaštaną ir misliju, kaip čia jį nupjauti sulig kelmu. Jei 

pjausim iš karto — virs ir gali sode obelis išlaužyti. Pasiūliau kaštaną pjauti dalimis. Pasidirbom 

ant karties skriemulį. Parsinešiau kobinį šakoms nuleisti genėjant. Nugenėjom šakas, paskui patį 

kaštaną dalimis supjaustėm — ir taip sulig kelmu nurėžėme. Kai pabaigėme darbą, Mykolas 

Biržiška ir sako man: 

— Turi auksinį pakaušį — greit sumislijai! Aš šįryt visą rytą galvojau apie tą kaštaną. 

Vaikščiojau ir vaikščiojau, galvojau ir galvojau ir nieko nesumislijau... Sumokėsiu, kiek norėsit. 

Sakyk, kiek? — klausia. 

Aš ir sakau: 

— Po penkis litus. 

Mykolas Biržiška kad sušuks nusisukęs: 

— Oi ne! Ne! 

Aš vėl: 

— Kiek tamsta duosi, tiek ir užteks. 

Ir žinai — davė visiems po butelį ir po dešimt litų... Paprašė ir ant pietų. Tie pietai buvo geri: 

paukštiena, pyragėliai, grafinas. 

Tai taip ir gyvenome su Biržiškomis kaimynystėje, nesibardami. 


48 p. — P. 31. — Tekste: Kraštotyrininkė Amelija Urbienė padovanojo Viekšniams daug savo 

darbų. 

Morkūnienė J. Kailių išdirbimas Lietuvoje XIX a. antroje—XX a. pirmoje pusėje // Lietuvos 

etnologija: Amatas ir kūryba. — Vilnius, 1997. — T. 2. — 316 p. — P. 111—206. — P. 115: 

370

„Taip pat panaudota vertinga medžiaga apie kailių išdirbimą, surinkta kraštotyrininkų: 

A. Urbienės apie Viekšnių miestelio [...] kailiadirbį.” 

Gedvilas Algirdas. Malūnas jubiliatas: Iš kraštotyrininko užrašų // Vienybė. — 1998. — 

Saus. 13, 15: iliustruota. — Visas tekstas: 

Tarp daugelio garbingų jubiliatų, kuriuos pagerbsime ateinančiais metais, bus ir senasis 

Viekšnių malūnas. Jam šimtas metų. Apie sukaktį liudija memorialinė lenta, primenanti, kad 

malūnas yra technikos paminklas, „gimęs” 1898 metais. Faktiškai malūno statyba buvo baigta 

1897 m. antrą pusmetį, tačiau tuometinis savininkas Pranciškus Lengvenis jame darbą pradėjo 

būtent 1898 metais. 

Siūlau gerai žinomos Lietuvos kraštotyrininkės, neseniai mirusios mūsų kraštietės Amelijos 

URBIENĖS prieš 22 metus užrašytą malūno istoriją, kuri dvelkia gražia šio krašto tarme. 

Algirdas Gedvilas. 

AMELIJA URBIENĖ. VIEKŠNIŲ MELNYČIOS ISTORIJA 

Viekšnių melnyčia pamūryta iš raudonų plytų. Baigta statyti 1897 metais. Ją pastatė 

Pranciškus Lengvenis (1855—1922). 

Pranė Erlickienė (1892) atsimena Pranciškaus Lengvenio vestuves. Jis 1900 m. vedė Moniką 

Juodeikytę (1882—1966). Nubėgęs vaikų būrys į melnyčią vestuvių pasižiūrėti. Išėjęs 

Pr. Lengvenis, išnešęs paraikyto pyrago ir padalinęs vaikams. Taip pat kiekvienam vaikui davęs 

žirnių rieškutes. Po to pasakęs: „Kai užaugsit, savo vaikams pasakykit, jog Viekšnių melnyčią 

pastatė Pranciškus Lengvenis, kad jūsų tėvai čia galėtų duonai grūdų susimalti.” 

Senesnieji žmonės ir dabar dar pasakoja, kaip tą melnyčią Lengvenis statęs ir per tą melnyčią 

pats galą gavęs. 

Kas gi toks buvo tas Pranciškus Lengvenis, galėjęs anais laikais melnyčią pastatyti? Ir kodėl 

jis per tą melnyčią galą gavo? 

Pranciškus Lengvenis buvo Milių kaimo ūkininko sūnus. Pats vyriausias, ir jam turėjo atitekti 

gyvenimas (ūkis). Be jo, buvo dar trys broliai ir dvi seserys. Pranciškus gyvenimo nenorėjo ir jį 

perleido jaunesniam broliui Antanui, pats išeidamas iš namų. Jis, kaip žmonių sakoma, buvo 

devynių amatų meistras: mokėjo trobas statyti, stogus dengti, pečius mūryti, batus siūti, langus, 

duris dirbti. Buvo raštingas. Lietuviškai rašė rusiškomis raidėmis. Mokėjo rusiškai, vokiškai. 

Kadangi buvo labai dievotas, buvo nutaręs nevesti. Ėjo per žmones uždarbiaudamas ir 

„bažninčias lankydamas”, kaip jis pats sakydavo. 

Sukalbėjo Pranciškus Lengvenis pamūryti Tryškių klebonijoj pečių. Reikėjo išgriauti senąjį ir 

mūryti naująjį... 

Čia ir prasideda toji istorija apie Viekšnių melnyčią ir paties Pranciškaus Lengvenio pražūtį. 

Begriaudamas pečių, Pranciškus Lengvenis radęs pinigų „pilną čigūninį katilą — taip aplink 

sieką”. Piningus pasidalinę su klebonu pusiau. Turėdamas tiek daug piningų, ėmęs ir sumislijęs 

Pranciškus Lengvenis pastatyti Viekšnių miestelyje melnyčią. Kad rusų valdžia „nesikabinėtų” 

— iš kur jis tiek daug pinigų gavęs, sudaręs jis fiktyvią sutartį su kunigu Velavičiumi. Niekam 

niekados jis nepasisakęs, ar kunigas prisidėjęs bent kiek pinigų prie melnyčios statymo, ar 

neprisidėjęs, to niekas nežinojo ir nežino, kaip iš tikrųjų buvo... 

Priedas prie aprašo „Viekšnių melnyčios istorija” 

Esu girdėjusi dar vieną pasakojimą, iš kur Pranciškus Lengvenis gavo piningų Viekšnių 

melnyčiai statyti. 

Pranciškus Lengvenis dirbęs kartu su Čeplinskiu Tirkšlių klebonijoj. Ten anie dėję grindis, 

mūriję pečius. Tuo laiku Tirkšliuose klebonu buvęs kunigas Vilimavičius. Prieš aną buvęs 

klebonas — kunigas Žukauskis — jau buvo miręs. Kunigas Žukauskis aplink piningus žinojęs. 

Buvęs prasitaręs: „Pry manęs bus pastatyta Tirkšliuose graži bažninčė. Rasis iš ko statyti.” 

Kunigas Žukauskis miręs staigiai (apopleksija), nepasakęs niekam apie piningus. Piningai buvę 

lenkų sukilėlių ir buvę paslėpti klebonijoje. 

Pr. Lengvenis su Čeplinskiu, ardydami grindų lentas ir griaudami seną pečių, atradę čigūninį 

katilą auksinių piningų. Anie paprašę klebono, kad tas duotų arklį. Klebonas klausiąs: „Kam 

371

jums tas arklys?” Anie: „Reik mums, ir gana!” Klebonas arklį davęs, ir anie piningus iš 

klebonijos išvežę. Ateinąs klebonas į trobą: veiząs — išgriauto pečiaus vietoj didžiausia apali 

duobė. Pradėjęs klausinėti. Tuomet Pranciškus ir Čeplinskis turėję pasisakyti, kad piningus 

atradę. Anie visi trys tuos piningus ir pasidaliję. Iš tų piningų Pranciškus Lengvenis ir pradėjęs 

statyti melnyčią. 

(Užrašyta Viekšniuose 1977 m. birželio 21 d. iš Pranės Jankienės, gim. 1900 m.) 

Kadangi rastieji pinigai buvę užkeikti (taip seniau šnekėjo žmonės ir šiandien dar kai kurie 

tebešneka), tai visokios bėdos viena po kitos ir užpuolusios Pranciškų Lengvenį. 

Bestatydamas melnyčią, jis pinigų pritrūkęs, pradėjęs skolintis iš visų, kas tik jam kiek galėjęs 

paskolinti. Prirašinėjęs daugybę vekselių. Be to, mokėjęs „dideliu ponu nešties” — „kiek pats 

gėręs, kiek negėręs, ale kitus vaišinęs”. 1909 m. kunigas Velavičius savąją melnyčios pusę 

pardavė žydui Lesimui. Pr. Lengvenis savąją pusę tam pačiam žydui išnuomavo. Lesimas 

supirko vekselius. Pr. Lengvenis neturėjo pinigų vekseliams apmokėti, buvo paduotas į teismą ir 

pripažintas neišsimokančiu skolininku. Neišsimokantis skolininkas turėjo sėsti į kalėjimą. 

Žinoma, Pr. Lengvenis šito nenorėjo, todėl jis 1911 m. pasitraukė į Vokietiją, kur išbuvo ligi 

1914 metų. Grįžo prieš pat karą. Rusai, iš miestelio pasitraukdami, išvežė visus žydus. Atėję 

vokiečiai „į melnyčią pastatę Pr. Lengvenį”. Kadangi jis mokėjo vokiškai, tai jis, kaip vertėjas, 

su vokiečiais vaikščiojo po miestelį. Kai miestelį vėl rusai atkovojo, Pr. Lengvenis buvo 

apkaltintas kaip „špijonas”, suimtas ir išvežtas. Kalėjime, kur sėdėjo ligi pat revoliucijos, jis 

gavo džiovą. Grįžo 1919 m. ir 1922 m. pasimirė... Taip tie užkeikti pinigai ir neatnešė laimės 

melnyčios statytojui. 

1897 m. melnyčioje buvo įtaisytos dvejos girnos, šatrus, petlius ir pastatytos milui velti 

mašinos, kurios ir 1916 m. tebestovėjo sugedusios pirmame malūno aukšte. 

Pirmame aukšte — melnyčios įrengimai ir „žmonių troba”. (Žmonių troba — didelis 

kambarys, pasieniais suolai, vidury stalas, kertėje pečius. Čia žmonės, atvažiavę susimalti, galėjo 

ant suolų prigulti, prie pečiaus drabužius išsidžiovinti.) 

Antrame aukšte — girnos, šatrus, petlius ir gyvenamosios patalpos (2 kambariai ir virtuvė). 

Šalia atskiras kambarys meistrui ir gižiams. Jie čia negyveno, bet užeidavo pasiilsėti, pavalgyti. 

Tretysis aukštas — bėlingis. „Ant bėlingio” didžiulis ratas maišams iš apačios į bėlingį 

sutraukti. Bėlingio galas atitvertas — čia miegos už malimą gautiems grūdams supilti. Čia taip 

pat maišus sunešdavo ir malėjai, jeigu tą pat dieną negalėdavo susimalti. 

Po pirmuoju melnyčios aukštu — ratkamarė. Ratkamarėje — trubinai ir plūskos. 

Kai statė melnyčią, supylė pylimą ir užtvenkė Ventą. Pakilęs Ventoje vanduo apsemdavo 

Zaventės kaimo ūkininkų Jurciaus, Pargauskio, Vincento Juodeikio (sūnaus), Vincento Juodeikio 

(tėvo) ir Kegrių kaimo ūkininko Jono Bukonto žemes. Pr. Lengvenis buvo įsipareigojęs 

minėtiems ūkininkams malti viską veltui. Be to, Pr. Lengvenis veltui maldavo ir tiems 

ūkininkams, kurie prisidėdavo prie pylimo taisymo, kai po pavasario potvynio reikėdavo vežti 

žvyrą, akmenis, virbus suardytam ir apgadintam pylimui pataisyti. Už malimą Pr. Lengvenis ėmė 

pinigais ir grūdais. 

Grūdus atmieravo matu. Tai pusantro gorčiaus talpos medinis indas, padirbtas kaip koks 

rankinis, tik aukštesnis ir siauresnis. Vienas mato šulas ilgesnis, kad būtų patogu ranka suimti ir, 

įkišus į maišą, grūdų pasemti. Už vieno maišo sumalimą ėmė vieną matą, už didesnį maišą — 2 

matus. 

Žmonės, nenorėdami svorio maišuose gadinti, matus atmieruodavo namie ir atskirame maiše 

atveždavo į melnyčią. Tada iškart melninkas paimdavo matą už visus maišus. 

1918 metais Lesimas perėmė melnyčią (nuo 1915 m. ligi 1917 m. melnyčią valdė Monika 

Lengvenienė). Po 1920 m. įtaisė valcus, 1925 m. — vilnų karšyklą (pastatė vilnoms šukuoti 

mašinas) ir įrengė vilnų verpyklą ir milo velyklą. Be to, po 1928 m. pradėjo tiekti visam 

miesteliui elektrą. 


vokiečių valdžia. Ji iš melnyčios išvežė vilnų šukavimo ir vilnų verpimo mašinas. 

Tarybiniais laikais direktorių ir darbininkų melnyčioje buvo daug — kaip dabar kad sakoma 

— buvo didelis kadrų tekamumas. Pastaruoju metu melnyčios direktorius buvo Juozas Pocius, 

buvęs svėrėjas. Dabar melnyčioje yra dvejos girnos, šatrus, valciai, petlius. 

372

Pylimas yra aukštai iškeltas, cementinis išmūrytas. Plūskos — iš dviejų dalių. Kai mala 

vieneriomis girnomis, pakelia vieną plūskų pusę, kai mala dvejomis, valciuoja arba petliavoja — 

atidaro abejas plūskas. Prieš plūskas, kaip ir seniau, yra geležinės redelės vandens atneštiems 

šeberkštams sulaikyti, kad jie nepatektų ant trubinų. 

Trubinai tebėra nuo 1917 metų, kuriuos padirbo Vincentas Juodeikis, kada melnyčią valdė 

Monika Lengvenienė. Juos aplopo, bet naujų niekas nepadirbdina (taip pasakojo J. Pocius, 

aprodydamas melnyčią). 

Ant trečiojo melnyčios aukšto seniai yra pristatytas ketvirtas aukštas. Pati melnyčia 

nubaltinta, bet per dažus matosi raudonos plytos. 

Buvusiose „žmonių trobose” įtaisytas butas, taip pat ir buvusiose gyvenamose patalpose — 

butas. Tuose butuose gyvena ne melnyčios darbininkai, bet pašaliniai žmonės. 

1975 m. birželio 23 d. užrašė Amelija URBIENĖ. 

Pastaba: Pranciškus Lengvenis buvo mano tėvas. 

Kaip viekšniškiai su procesija ėjo į Žemaičių Kalvariją: Viekšnių krašto sakmės [5]: 

Kraštotyrininkei Amelijai Urbienei 1977 m. spalio mėn. 25 d. taip papasakojo Pranė Jankutė, 

gimusi 1900 m. Pagal Viekšnių muziejuje ir bibliotekoje esančius jos [A. Urbienės] tekstus 

parengė kraštotyrininkas Bronius Kerys // Vienybė. — 1999. — Rugs. 9. 

Urbienė Amelija. Pirmoji begėdystė. Panaktinė Viekšniuose: Viekšnių krašto sakmės [8] / 

Pagal Viekšnių muziejuje ir bibliotekoje esančius kraštotyrininkės Amelijos Urbienės tekstus 

parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 2000. — Saus. 6. — Visas tekstas: 

Pirmoji begėdystė 

Nuo seno Žemaičiuose buvo įprasta, kad moterys ir vyrai negali kartu maudytis. Tatai laikyta 

nepadorumu. Nuo amžių buvo atskirai vyrų ir moterų maudyklos. Visos žemaičių moterys iš 

mažens buvo taip auklėjamos, kad nedrįsdavo nė per šimtą žingsnių prisiartinti prie vyrų 

maudyklos. Vyrai vis prisitaikydavo žvilgtelėti į nuogalių moterų pusę. Bet kad būtų kada nors 

maudęsi vyrai ir moterys kartu, šito niekas nebuvo girdėjęs Viekšniuose! 

Mūsų miestelio vargonininkas Jeronimas Kačinskas turėjo du sūnus — Henriką ir Jeronimą. 

Henrikas buvo mūsų miestelio pažiba ir pasididžiavimas. Jis buvo neeilinis žmogus — artistas! 

Ir gyveno Henrikas jau ne mūsų miestelyje, o Kaune. Vis tiek jis buvo svajonė miestelio ir 

apylinkės mokytojoms ir gimnazistėms. Kai vasarą parvažiuodavo pas tėvus, visos puoselėjo 

slaptas viltis, dūsavo ir svajojo. Buvo dėl ko — gražaus stoto, juodaplaukis, dailaus veido, 

Priešybė broliui Jeronimui — kresnam, strazdanotam ir raudonplaukiui. 

Ir štai vieną vasarą (1926 ar 1927 metais) parvažiuoja Henrikas pas tėvus ir parsiveža žmoną! 

Ne eilinę moterį — tikrų tikriausią šokėją, gražuolę iš gražuolių. Tokia ji daili, lieknutė, 

smulkutytė, mažutytė, tarsi kokia lėlytė. 

Tų metų vasara pasitaikė itin karšta. Viskas būtų praėję kaip ir kitomis karštomis vasaromis, 

jeigu artistas ir šokėja nebūtų tą vasarą nusimaudę kartu. Ne nuogi jiedu maudėsi, bet maudėsi 

kartu! To niekad nebuvo buvę Ventos vandenyse! Dieve, kas tada pasidarė mūsų miestelyje! 

Nespėjo dar naujovininkai kaip reikiant nusidžiovinti, o jau žvalgai parnešė į miestelį sensacingą 

naujieną. Miestelis suūžė. Moterys nebeužsičiaupė: šitokia begėdystė, per amžių amžius 

nematyta, negirdėta! 

O vyrai? Šaipėsi: jei jų pačios būtų nors kiek panašios į šokėją, tai ir jie neatsisakytų kartu 

Ventoje pasipliuškenti... 

Panaktinė Viekšniuose 

Vieną šeštadienio popietę penktojo namo gyventojas atnešė mums panaktinės lazdą ir pasakė: 

— Jūsų namui šiąnakt išpuola panaktinę eiti. 

Mama paėmė lazdą ir pastatė ją virtuvėje į kertę. Pati išėjo pas Baselę dėl panaktinės susitarti. 

Aš tą panaktinės lazdą iš visų pusių apžiūrėjau. Lazda kaip lazda — iš lazdyno išpjauta, žievė 

nenulupta, už šluotkotį storesnė, man aukščiau pečių. Viename lazdos gale įtaisyta švilpynė — 

įsuktas ištekintas vamzdelis, panašus į vamzdelį, kokį mes iš karklo išsisukam. Papūčiau. Švilpia 

šaižiai. Bijojau stipriai pūsti, kad mama neišgirstų... 

373

Viekšnių miestelyje panaktinę ėjo nuo senų laikų iki 1941 metų. Seniau panaktinę eidavo 

Viekšnių miestelio gyventojai. Kasnakt turėjo būti du panaktiniai. Vienas panaktinis pradėdavo 

panaktinę eiti viename miestelio gale, kitas — kitame. Susitikę kur nors viduryje miestelio, jie 

išsiskirdavo, nes kiekvienas turėjo apeiti savo plotus. Taip tie du panaktiniai vaikščiodavo po 

miestelį per visą naktį. Nuo 1930 metų panaktinę ėjo samdyti vyrai: Jonas Erlickis (g. 1896 m.) 

ir Malakauskis. Panaktinę reikėjo pradėti eiti saulei nusileidus, sutemus. Eidavo iki išauštant. Ką 

nors įtartino pastebėjęs, panaktinis pradėdavo švilpti. Švilpį išgirdę, miestelio gyventojai turėjo 

išeiti ir paveizėti, kas yra atsitikę. Jei reikėjo, turėjo vagis sulaikyti, gaisrą gesinti. 

Urbienė Amelija. „Grapas” Poškus: Viekšnių krašto sakmės [9] / Pagal Viekšnių muziejuje ir 

bibliotekoje esančius kraštotyrininkės Amelijos Urbienės tekstus parengė Bronius Kerys // 

Vienybė. — 2000. — Vas. 19. — Visas tekstas: 

Buvo Viekšnių miestelyje toks Poškus, visų „Grapu” vadinamas. Gyveno jis Puodininkų 

gatvėje, ten turėjo savo namus ir nemažą žemės sklypą. Tai tas Poškus „Grapas” ir užšaukdavo 

ant turgaus, kas ką nori pirkti, kas ką turi parduoti, kas yra ką radęs ar pametęs, kur parduodamas 

miškas, kam ir kokiems darbams reikalingi darbininkai, kas ir kada superka grūdus, kas kūrins 

pirtį. 

Būdavo, kai suvažiuoja turgus, Poškus „Grapas” nueina į vieną turgaus galą, įsilipa į kieno 

nors ratus, kad visi jį geriau matytų ir girdėtų. Mantelis atsagstytas, rankos ant subinės po 

manteliu sukištos, kepurė atsmaukta ant pakaušio. Apsižvalgo Poškus „Grapas” į visas puses ir 

užšaukia. 

Poškus turėjo gerą liežuvį. Negaliu pasakyti, kuomet jis nustojo šaukti. Gal apie 1930 metus, 

gal ir po 1930 metų. Kai Poškus „Grapas” paseno, jo žemę nupirko T. Urvikis ir ant jos pasistatė 

puodų dirbtuvę — „gancarnę”. 

Kartu su mumis ant lieptų meškerioja Poškus „Grapas”. Jo čia nebūna tiktai turgaus dienomis. 

Gyvena jis šalia Lentinės, savo mūriniame namelyje. Gyvena ne vienas — su pačia. Senas jis jau 

žmogus. Žilas, baltais ūsais. Jo pati taip pat sena. Susilenkusi vaikšto, negalį atsitiesti. 

Kai Poškus „Grapas” meškerioja, mums negalima jo šnekinti — žuvys nekimba. Kai jis 

suvynioja meškerę ir atsisėda ant lieptų krašto, tada mes galime su juo šnekėtis kiek tik norime. 

— Dėde, kodėl tamstą save grafu vadini? 

— Todėl, kad esu labai bagotas. 

— ??? 

— O jūs nežinote? Per mano rankas pereina viso miestelio ir visos parapijos turtai. 

Mums neaišku, kaip tie turtai pereina. 

— Turgaus dienomis aš, atsistojęs ant vežimo, užšaukiu, kas turi ką parduoti arba kas nori ką 

pirkti. Esate girdėję? Ir visi tie, kas nori parduoti arba pirkti, pirmiausia ateina pas mane ir 

šnekasi su manimi kaip su kokiu grafu. O aš, kaip man patinka, noriu šneku, noriu — nešneku. 

Todėl ir esu didelis ponas. 

Mums vis tiek dar neaišku. Didelių ponų Viekšniuose nėra daug — klebonas, daktaras, 

vaistininkas... Visi jie lenkiškai tarpusavyje šnekasi. Jeigu Poškus Grafas didelis ponas, tai jis 

taip pat turi lenkiškai mokėti. Bet mes nesame girdėję, kad jis lenkiškai su kuo nors būtų 

šnekėjęsis. 

— O tamsta lenkiškai ar moki šnekėti? — klausiame. 

— O kam man lenkiškai šnekėti? Aš juk žemaitis. Ir lenkiškai nešnekėdamas, galiu būti 

grafas, jeigu tik bagotas. 

Taip mes ir nežinome, tikėti ar netikėti tuo, ką mums šneka Poškus „Grapas”. 

Viekšniai turi sinagogą ir rabiną, cerkvę ir popą, bažnyčią ir kleboną su dviem vikarais. Dar 

yra senukas altarista. Tik kirchės ir pastoriaus mūsų miestelis neturi. Mūsų miestelio vokiečiai 

važinėja į kirchę kitame miestelyje. 

Poškus „Grapas” mus moko: 

— Ir popas, ir rabinas, ir mūsų kunigas — visi yra lygūs, ir visus juos reikia gerbti. Gražiai 

pasveikinti, mandagiai kalbėtis, o mūsų kunigui reikia dar ir ranką pabučiuoti. Geri vaikai taip 

daro. 

374

O mes visi norime būti geri. Gaila tik, kad kunigai to mūsų gerumo neįvertina ir visai 

nesupranta. Kai mes pasisveikinę norime pabučiuoti jų rankas, jie slepia jas už nugarų. 

Jaunesnieji kunigai dar paraudonuoja kaip pinavijos. Tik vienas klebonas yra geras — jis leidžia 

ranką pabučiuoti. 

Rabinas visai nesistebi, kai mes, jam einant per lieptą, visi šaukiame „Labą dieną”. Žinoma, 

jis irgi pasisveikina su mumis, o Poškus „Grapas” tuo laiku šypsosi patenkintas. Tik popas į šį 

miestelio kraštą nepasirodo. Jis pasivaikščioti eina per tiltą. 

Senieji jomarkai: Viekšnių krašto sakmės [10] / Pagal kraštotyrininkės Amelijos Urbienės 

tekstus parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 2000. — Geg. 16. 

...Pačiame turgavietės viduryje uždengtas šulinys. Svirties nėra. Nori vandens — suk veleną. 

Geležine grandine ir išsitrauksi iš šulinio šaltutėlio vandens kibirą. Vanduo čia skanus. 

Nuo šulinio į tilto pusę, per patį turgavietės vidurį, atokiai vienas nuo kito, stovi mediniai 

nameliai — krautuvėlės. Jose prekiaujama šviežia mėsa, įvairiais maisto produktais, duona, 

barankomis ir šiaip ūkiškomis prekėmis. Tų namelių tarpuose, ant pliko grindinio, savo prekes 

išsidėsto puodininkai, klumpininkai bei kiti smulkūs verslininkai. Prie krautuvėlių eilės galo turi 

būdą pasistatęs Brazdauskas, kuprelis. Jis čia prekiauja savo darbo saldainiais, cukriniais 

gaideliais, vištytėmis ir meduoliais — gražiausiomis tešlinėmis lėlytėmis — panelėmis. Jo būda 

visuomet žmonių apstota, nes kiekvienas grįždamas nori parvežti saviškiams lauktuvių. 

Pats kuprelis turi bene aštuonetą vaikų. Jo uždarbis, matyt, neblogas — kuprelio vaikai gerai 

aprengti ir, atrodo, sotūs. Niekas kitas miestelyje nemoka iškepti tokių meduolių ir padaryti 

cukrinių paukštyčių. O kuprelis savo darbo paslapčių niekam neišduoda. 

Paulikas — puodininkas. Jis turi savo dirbtuvėlę. Turgaus dienomis abu Paulikai, prisikrovę 

aukštus ratelius savo dirbinių, patys atveža juos į turgų. Čia ant grindinio Paulikienė ir išdėlioja 

savo ąsočius, puodus, puodelius, bliūdus, bliūdelius, žegnones, švilpynes, vazonus, pelenines, 

sviestines, vazas. 

Siulkė Pirtininkė savo silkes, žinoma, galėtų ir krautuvėlėje pardavinėti, bet prie durų, ant 

grindinio, daug geriau prekyba eina. 

Kasmet Viekšniuose būdavo 4 jomarkai: Bažnyčios pašventinimo, Sekminių, Švento Jono ir 

„Rožančavos”. Turgai būdavo antradieniais ir penktadieniais. 

BAŽNYČIOS PAŠVENTINIMO JOMARKAS. Bažnyčios pašventinimo atlaidai būdavo 

sausio 18 dieną. Jomarkas — pirmą antradienį po atlaidų. Per jomarką būdavo samdoma 

šeimyna. Sueidavo vaikiai, mergės, suvažiuodavo gaspadoriai. Sužinodavo, kam ko reikia. 

Pasiklausinėdavo vieni kitų, kurie gaspadoriai geri. Jeigu per jomarką sulygdavo, tai ir 

magaryčias sugerdavo. Į jomarką iš Varnių atveždavo šlajų, iš Platelių — gyvų žuvų, dažniausiai 

— stintų. Žuvys būdavo suleistos į vanas su vandeniu. 

SEKMINIŲ JOMARKAS. Sekmines seniau švęsdavo dvi dienas — sekmadienį ir 

pirmadienį. Jomarkas — antradienį po Sekminių. Samdiniai išsilygdavo Sekminių jomarką kaip 

išeiginę dieną. Per Sekminių jomarką būdavo pardavinėjami paršeliai. Į jomarką atvažiuodavo 

cirkas, karuselė. 

ŠVENTO JONO JOMARKAS. Birželio 24 dieną Viekšniuose dideli šv. Jono atlaidai. 

Jomarkas — pirmas antradienis po atlaidų. Samdiniai ir šį jomarką išsilygdavo kaip išeiginę 

dieną. Gaspadoriai tuomet pirkdavo dalgius, grėblius. Iš Žagarės atveždavo šviežių braškių. Į 

jomarką atvažiuodavo cirkas ir karuselė. 

„ROŽANČAVOS” JOMARKAS. „Rožančava” — spalio 2 dieną. Jomarkas — pirmą 

antradienį po „Rožančavos”. Pats didžiausias jomarkas Viekšniuose. Kai miestelyje 

nebesutilpdavo, sustodavo už Ventos tilto, „pastauninke”. Į jomarką suvesdavo ir suveždavo 

arklių, karvių, kiaulių, avių, žąsų, ančių, kalakutų, vištų. Priveždavo maišus obuolių, grūšų. Pilni 

vežimai visokių grūdų. Suvažiuodavo „kupčiai”. Jie supirkinėdavo gyvulius, paukščius, grūdus. 

Turgai būdavo, kaip jau sakyta, antradieniais ir penktadieniais. Penktadieniais — didesni, nes 

prieš „subatą” — žydams šventą dieną. Į turgų, prie vandens pompos, miestelio žvejai atveždavo 

šviežių žuvų. Jas dažniausiai pirkdavo vietiniai žydai. Iš kaimų moterys penktadieniais 

375

sunešdavo ir suveždavo vištų, viščiukų — vis tai žydų šventei. Viekšnių pirklys Blanka 

supirkinėjo paukščius ir vežė juos į Rygą. Įsisteigus „Lietūkiui”, ši firma Viekšniuose turėjo savo 

tarnautojų — kiaušinių supirkėjų. Supirktus kiaušinius čia pat supakuodavo į dėžes ir išveždavo į 

Mažeikius. Turgus ilgai neužsitęsdavo. Žmonės, pardavę ir apsipirkę, važiuodavo namo, ilgai 

miestelyje neužsibūdavo, nebent būtų „pijokai”. Tie tai ilgai sėdėdavo Šepučio traktieriuje — kol 

tik pinigų turėdavo. 

Su „šeinakatarinkomis” per jomarkus atvažiuodavo bent keliolika žmonių. Ant vienos 

„šeinakatarinkos” tupės papūga, ant kitos — marių kiaulytė. Už 10 centų jos ištraukdavo 

„laimę”. „Laimė” būdavo įdėta į vokelį. Joje būdavo surašyta, ko reikia saugotis, kas atsitiks. 

Kartais būdavo įdėtas žiedas — „šliūbis” arba su „akele”. 

Fokusininkai ant stalų mikliai mėto kortas. Turėjai atspėti: „juoda” — „raudona”. Jei atspėjai 

— tau 50 centų, jei ne — pats 50 centų moki. Už 20 centų galėjai keletą kartų karuselėje 

apvažiuoti aplinkui, atsisėdęs į „karietą” arba raitas ant mažo „arkliuko”. 

Cirkas iš Šiaulių atvažiuodavo vasarą — per Sekminių ir šv. Jono atlaidus. Atvažiuodavo dar 

prieš atlaidus. Pasistatydavo didelę drabužinę būdą, kurioje būdavo rodomi gyvuliai: baltosios 

meškos, tigras, leopardas, liūtas, kupranugaris, beždžionė, lapė, šuneliai, „visokių štukų” 

išmokyti. Baltąsias meškas pavedžiodavo po jomarką, kad žmonių daugiau pritrauktų į cirką. 

Jomarke ir ledų joms nupirkdavo, pavaišindavo. Prieš I pasaulinį karą cirkas taip pat 

atvažiuodavo iš Šiaulių, „ale tumet nedaug kū teturėjo”. Vedžiodavo šunelį, aprėdytą „jupele”, 

lapę, beždžionę — taip pat aprengtas. Jakavičius rodydavo visokius fokusus. Iš Klaipėdos į 

jomarkus atvažiuodavo „Lietuvos muilo” mašina ir reklamuodavo ūkišką muilą „Žuvelė”. 

Svieto lygintojai pas daktarą Pančerinskį: Viekšnių krašto sakmės [11] / Pagal Viekšnių 

muziejuje ir bibliotekoje saugomus kraštotyrininkės Amelijos Urbienės tekstus parengė Bronius 

Kerys // Vienybė. — 2000. — Rugs. 7. — Visas tekstas: 

„Balsys ir Kazlauskas siaučia. Žinomi plėšikai Balsys ir Kazlauskas paskutiniu laiku apiplėšia 

vis daugiau žmonių ir pridaro visokių šposų. Užpuolę netoli Telšių Džiuginėnų dvarą, pavaišinę 

dvare rastais gėrimais dvariškius, paskum parašė policijai laišką, kuriame pasivadino „Laisvuoju 

Aru ir Lietuvos Lampeao”, ir įdavė tą laišką policijai, prašydami, kad pasakytų apie juos visą 

teisybę”. 

(Laikr. „Darbininkas”. — Kaunas, 1934, gegužės 19.) 

Iš toliau į Viekšnius atėjo kalbos, kad iš darbų pabėgę kaliniai dabar siautėja apylinkėse, 

apiplėšinėdami žmones. Ir tų plėšikų pavardės minimos: Balsys ir Kazlauskas. Tuodu plėšikai, 

kaip tas „svieto lygintojas” Blinda, lankydavosi tik pas turtinguosius. Vargšams nebuvo ko jų 

bijoti. Kai kas ir juodu vadino „svieto lygintojais”, nes mūsų miestelyje senesnieji žmonės 

atsiminė Blindą ir žinojo daugybę pasakojimų apie jo darbus. Miestelyje buvo keletas senukų, 

kurie net patį Blindą buvo matę. Šnekėjo dabar visi apie Balsį ir Kazlauską, supainiodami 

Blindos ir jų darbus... 

Vėlyvo rudens vakaras. Lietus žliaugė visą dieną. Dabar tik dulkia. Jei nebūtų taip šalta, 

grybai dygtų pasispardydami. Kaimo keliai ir keleliai neišvažiuojami ir neišbrendami. Laukuose 

kur-ne-kur žiburėlis spingsi. Kiūto tokį vakarą žmonės trobose. 

Daktaro Pančerinskio dvaras netoli nuo miestelio. Turtingai gyvena daktaras. Dvaras 

nemažas. Dar ir miestelyje didelius gražius namus turi — dvejom stiklinėm gonkom. Pro vienas 

gonkas pats daktaras, atvažiavęs iš dvaro, vaikščioja, pro kitas — ligoniai. Daktaras ligonius 

miestelyje priiminėja lyginėmis savaitės dienomis — triskart per savaitę. Šiaip daktaras gyvena 

dvare, kur žmonės, esant reikalui, į jį kreipiasi. 

Šiandien daktaras grįžo anksčiau iš miestelio. Nesveikavo kiek. Ką tik dabar pats vienas 

atsisėdo už stalo vakarieniauti. Nors jau buvo pagyvenęs, bet dar tebebuvo nevedęs. Turtingas 

buvo, bet žmonos vis išsirinkti negalėjo. Žinojo, kad ne už jo, bet už jo turto tekės — kuprio nė 

viena moteris nenorės mylėti. Pats vienas jau buvo apsisprendęs vesti neturtingą mergaitę, kuri, 

eidama už jo turtų, galbūt kada nors jį pamils. Išsirinko ne ką kitą, o savo paties kambarinę. 

Būdamas supratingas, iškart nepasakė ir neparodė savo jausmų. Pamažėle pratino ją tai švelnų 

žodį pasakydamas, tai kokią dovanėlę padovanodamas. Ir dabar, sėdėdamas už stalo ir 

376

valgydamas, meiliu žvilgsniu palydėjęs savo išrinktąją, galvojo apie ateitį. Už lango vėjas 

stūgauja, langinės girgžda. Girdi daktaras — smarkiai pradeda dvaro šunys loti. „Negi tokiu oru 

reikės pas ligonį važiuoti?”, — pagalvoja. Klausosi. Šunys vis pikčiau ir pikčiau puola, bet 

važiuojančių nesigirdi. Matyt, kas nors pėsčiomis į dvarą užklydo. 

Šunys kieme aprimsta. Girdi daktaras, kaip kambarinė kažką įleidžia į laukiamąjį. Pasiklauso. 

Ne vieno — dviejų ateita. Girdi, kaip kambarinė sako: 

— Prašom palaukti. Daktaras valgo vakarienę. 

Vyriškas balsas: 

— Galėsim palūkėti. Niekas nuo danties skaudėjimo dar nėra miręs. Nemirsim ir mes. 

Pavakarieniavęs daktaras eina į savo kabinetą, apsivelka chalatą ir, pats atidaręs duris į 

laukiamąjį, pakviečia ligonį įeiti. Atsistoja nuo kėdės žaliūkas, o kitas, smulkesnis, pasilieka 

besėdįs. 

— Prašom, ponas daktare, nepykti, kad mes taip vėlai. Pradėjo skaudėti dantį. Pasiutusiai. 

Ištvert nebegalėjau. 

— Nedidelė tamstos liga. Tuojau pagydysiu. Prašom sėstis. 

Daktaras eina prie spintelės, stovinčios prie valgomojo durų. Už nugaros pasigirsta 

trakštelėjimas. Daktaras greit atsigręžia. Jo ligonis tuo metu greit užstoja valgomojo duris ir 

šypsodamasis žiūri į jį. „Matyt, nori pažiūrėti, kokius vaistus aš iš spintelės paimsiu. Ir 

smalsumas žmogaus”, — pagalvojo daktaras. O ligonis: 

— Kažin, kiek dabar galėtų būti laiko? 

— Aš tuojau tamstai pasakysiu, — taria daktaras ir, užkišęs už chalato ranką, išsitraukia 

laikrodį. Spragteli dangtelis. 

— Dabar mano laikrodis rodo pusę devintos. Dar nevėlu. 

— Tikrai nevėlu, — sako ligonis ir taip pat pasižiūri į daktaro laikrodį. — Puikus tamstos 

laikrodis. Gal dar ir auksinis? 

— Tikro tikriausio aukso! Mano tėvo palikimas, — priduria pasididžiuodamas daktaras. 

— O aš iki šio vakaro auksinio laikrodžio ir matęs nebuvau... Gal leistumėt man pačiupinėti? 

Daktaras nusišypso ir paduoda ligoniui savo laikrodį. Šis atidaro ir vėl uždaro dangtelį, varto 

rankose ir gėrisi. Daktaras šypsosi, žiūrėdamas į savo ligonį kaip į mažą vaiką. Ligonis, 

pažvelgęs į daktarą, taip pat šypsosi. 

— Puikus laikrodis! Kažin, ar gerai eina? 

— Puikiausiai, neatsimenu, kad būtų kada taisytas, — atsako daktaras. 

— A! Kad taip man tokį laikrodį, — atsidūsta ligonis, — turbūt ir grandinėlė auksinė? 

— Auksinė. Seniau tokia mada buvo — jei laikrodis auksinis, tai ir grandinėlė auksinė. Turėjo 

būti ir stora, ir ilga. Per visą pilvą, kaip žmonės sakydavo. Matai? — daktaras atsisagsto chalatą, 

parodo, kokia ilga grandinėlė. 

Paskui, kiek pagalvojęs, atsega ją nuo liemenės kišenės ir paleidžia. Grandinėlė nusvyra 

žemyn nuo laikrodžio, kurį ligonis tebelaiko savo rankoje, ir švytuoja ore. Ligonis žiūri į 

laikrodį, į grandinėlę, į daktarą ir šypsosi. Pamažu atsisagsto savo švarką, prisega grandinėlę prie 

savo liemenės vienos kišenės, laikrodį įkiša į kitą kišenę ir sako: 

— Dabar ir man per visą pilvą, — ir kažkaip keistai nusijuokia. 

„Tegu pasidžiaugia, — buvo begalvojąs daktaras, bet, išgirdęs juoką, pažiūri ligoniui į akis — 

ar tik ne beprotis?” 

O ligonis ir sako jam: 

— Mano dantis jau nustojo skaudėti. Ir vaistų nebereikia... O laikrodis man labai patinka. Ir aš 

jo tamstai nebeatiduosiu. 

— ??? 

— Nebeatiduosiu, ir tiek. Ką man tamsta padarysi? Ar tamsta esi ką nors girdėjęs apie Balsį? 

Dabar žmonės tik ir šneka apie Balsį ir Kazlauską... Aš ir esu tas Balsys. O Kazlauskas ten, — 

kryptelėja galva, — už durų sėdi. Neišsigąsk tamsta, mes nieko blogo nedarysim. Mes nesam 

kokie nors galvažudžiai, tik paprastų paprasčiausi žmonės — biedni žmonės. Mes atiminėjam iš 

tų, kas daug turi. Tamsta taip pat esi bagotas. Tokius turtus turėdamas, vienas pats gyveni — nei 

pačios, nei vaikų neturi. Numirdamas turto su savim nenusineši. Juk neturi kam savo turto 

palikti... Mudu su Kazlausku esame biedni, kalėjime sėdėdami, dvaro negalėjome užgyventi. Ir 

377

mūsų tėvai auksinių laikrodžių ne tik kad neturėjo, bet ir pasimirė jų nematę. Aš matau, daktare, 

ir puikų žiedą turi. Nusimauk tą žiedą ir atiduok man — Kazlauskui bus. Man laikrodis, 

Kazlauskui žiedas. Taip ir sutarsim... Dvaras, kaip matau, nemažas. Dar tamsta žmones 

gydydamas gal gero pinigėlio paimi. Turėtum tamsta pinigo turėti... Einam abudu paieškoti. 

Nešaukit ir niekam nieko nesakykit. Balsiui ir Kazlauskui tai nepatinka. Susitarkim geruoju. 

Prašom vesti ir parodyti, kur tamstos pinigai padėti... 

Ką daro daktaras? Atiduoda visus pinigus. Dargi savo „ligonius” iki durų palydi. 

— Dėkui tamstai, — sako Balsys. — Prašom nesupykti, kad taip vėlai užėjome. Rytoj, jeigu 

jums patinka, prašom nuvažiuoti į miestelį, į policiją. Bet tik ne anksčiau kaip dvyliktą valandą. 

Labanaktis! 

Kai dvaro šunys išlydi tuos „ligonius” už vartų, daktaras nusijuokia vienas: 

— Puikiai mane apskuto! Jeigu kas man tokią istoriją papasakotų, tikrai nepatikėčiau! 

Kai rytojaus dieną, po pietų, daktaras užėjo į policiją, Balsio ir Kazlausko jau ir pėdos 

atšalusios, vėliau žmonės kalbėjo, kad jie kitą naktį buvę užėję į kleboniją už keturiasdešimties 

kilometrų nuo Viekšnių. 

Panceržinskis Edvardas, Vitalio sūnus, 1887—1959. Jo tėvai gyveno atskirai. Vaikai 

(Edvardas ir Genovaitė) skurdo ir šalo su motina, nes gyveno tik iš namo (Vytauto g. 19, 

Viekšniuose) nuomos. Dėl sunkaus gyvenimo Edvardui vaikystėje iškrypo stuburas ir atsirado 

kuprelė. Jis baigė Šiaulių gimnaziją ir Kijevo universitetą. Buvo medicinos mokslų kandidatas, 

žmonių nuomone, labai geras daktaras. Paveldėjo tėvo dvarą. Jo dvaras buvo prie Meižių ežero, 

jo vakarinėje pusėje. Namai (buvę Liodzinskių, paveldėti motinos) Viekšniuose, Vytauto gatvėje. 

Ant namo tebėra ir senasis numeris — 19. Vėliau šiame name yra buvęs mokinių bendrabutis, 

internatas. Edvardas su žmona Marija ir dukrele Gene buvo du kartus ištremti į Sibirą. Edvardas 

grįžo į Lietuvą 1959 m. ir tais pačiais metais mirė. Žmona grįžo 1961, o duktė 1967 metais. 

Pagal Viekšnių muziejuje ir bibliotekoje saugomus kraštotyrininkės Amelijos Urbienės tekstus 

parengė Bronius Kerys. 

Te mano žodžiai ištiesina sielą: [Emilijos Tėvelienės ir Amelijos Urbienės laiškų ištraukos] / 

Laiškus perskaitė, atrinko ir perrašė ištraukas Bronius Kerys, parašė įžangą ir parengė spaudai 

Leopoldas Rozga // Vienybė. — 2001. — Saus. 9, 11, 13, 16, 18, 23, 27, 30. 

Raugalienė Laima. Viekšniuose paminėtos kraštietės // Santarvė. — 2001. — Bal. 28. — 

Tekste: „Praėjusį sekmadienį į gražią literatūrinę — muzikinę popietę „Te mano žodžiai ištiesina 

sielą” pakvietė Viekšnių miestelio Biržiškų draugijos nariai. Joje buvo skaitomi dviejų iškilių 

Viekšnių miestelio moterų — mokytojos Emilijos Tėvelienės ir jos mokinės tautosakos rinkėjos 

Amelijos Lengvenaitės-Urbienės laiškai.” 

Aviacijos pradininko Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus muziejus Viekšniuose — 

Museum des Anfängers der Aviatik in Litauen Aleksandras Griškevičius in Viekšniai — The 

Museum of the Lithuanian Aviation Founder Aleksandras Griškevičius in Viekšniai / Muziejaus 

20-mečio proga / Tekstas Leopoldo Rozgos. Nuotraukos Apolinaro Juodpusio. — Naujoji 

Akmenė: Išleido UAB „Vienybės” redakcija. — 2001 m. gegužės 26 d. — Lankstinukas. — 

Tekste: 

Skyriai: 

A. Griškevičiaus ekspozicija. 

Iš metų tolumos. 

Darbais garsino Lietuvą. 

Nusilenkimas Biržiškoms. 

Viekšniai ir jų apylinkės. 

Museum des Anfängers der Aviatik in Litauen Aleksandras Griškevičius in Viekšniai. 

The Museum of the Lithuanian Aviation Founder Aleksandras Griškevičius in Viekšniai. 

378

Nuotraukos: 

1. [Muziejus žiūrint iš Akmenės gatvės]. 

2. Muziejaus ekspozicijos kampelis. Pirmame plane — „garlėkio” maketas. 

3. Unikalus nežinomo meistro pintas sietynas iš buvusio Santeklių dvaro. Manoma, kad šiam 

sietynui ne apie 100 metų. 

4. Vaiko lopšys ir lova iš pasiturinčio ūkininko sodybos. Šiam eksponatui apie 150 metų. 

5. Paminklas Biržiškoms. Jis pastatytas 1995 metais. 

6. Viktoras, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos. 

Iš metų tolumos. Aviacijos pradininkui A. Griškevičiui skirtą ekspoziciją taip pat papildo ir 

pratęsia gretimame to paties namo kambaryje įrengta etnografinė ekspozicija, pasakojanti apie 

Viekšnių krašto žmonių buitį, papročius ir tradicijas XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje. 

Muziejaus įkūrėjas pedagogas Algirdas Gedvilas ir medikė, didelė šio krašto istorijos ir kultūros 

brangintoja Apolonija Sriubaitė sukaupė gausią seniai pagamintų namų apyvokos daiktų, buities 

įrankių, baldų ir drabužių kolekciją, didelį linų apdirbimo įrankių rinkinį. Šiuos daiktus 

padovanojo Viekšnių miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai. [...]. Šiame skyriuje saugomas ir 

iš šio krašto kilusios kraštotyrininkės Amelijos Urbienės darbų rinkinys. Jos užrašai apibendrina 

ir charakterizuoja šio krašto žmonių papročius, kalbą, amatus. 



— Ar atsimenat, kada pradiejuot gieduot bažnyčiuo? 

— Šmuots y metų. 75 metus gėiduojau. 

— Ar per sekmadienius, ar kiekvieną dieną? 

— Par sekmadienį. Kap tik bondą pabėngiem ganyt, jau ir įstuojuom į bažnyčią. Pažįstami 

šitaa, i Beišėns bovo, i kėik če bovo tų vėsų gėiduorių... Mes jau buvuom eit po budynes 

gėiduodami su tete. Tetė liob eis ir mes. Po pėrmo ejuom pri rožončiaus. Bažnyčiuo. Jug šėtaa su 

Kazimieru kartu pradiejau gėiduot’ i kartu beveik pabaigiem. Mon įsisėrgo mama — nebgaliejau, 

pėnkis metus iškaršėnau ont luovos. Ka bovo kulkozas, bovau įdiets į laikraštį. Tėn ka bovo 

Suovačiūse. Kap nuvežė mumis tėn dainiout’, ta veizo, skelbėms kap išrašyts, ir esu įdiets ir aš 

tėn. Ka einoos į bažnyčią, neinoos į Kultūrą. 


— 2007. — Liep. 7—8. — Žodžiu. Apie stebuklingą, „nibros” pušį Ramoniškėje. Tekstas 


— Žalionę išejus, į Ramuoniškes įeinont ta pošis bovo. Pri pat kelio. Netėisi, kreiva, bet aš 

kuoplytelę... Paskou, praejo kėik laiko, aš viel... padėrbo munėi kėtą kas. Kazimiers padėrbo. Ta 

jau buvau įdiejis. Šešees paveiksliokaas. Vakaa karts kad susirinks, kad anėi tėn džiaugsees, kad 

anėi šuokinies į rinkį. 

— Vuo tuos pušies kap nuors nevadėno kitaip? 

— Ne, neso girdiejis. Kada aš tas kuoplyteles įdiejau, ta vakaa jau susirinko tėn... Tuos pačios 

šėtaa Čiožaatės, nedėdelės bovo, Slabaatė viel, nedėdelės bovo tėn anuos, tėn susirinks anuos, 

lakstys aplink tuo pušį. Ta tėi, je, dabar anėi žėno kap tėn monėi tris, noje, tris koplyteles... 










379




— No. 





Andriuška Augustinas. Atsiminimai / Augustino Andriuškos pokalbis su Bronislovu Keriu. 

— 2007. — Liep. 19. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Ka Jumis bovo ten į Suovaičius nuvežę su ta Kultūra, a tėn dainuot reikiejo? 

— Je. 

— Ak dainavuot vis tiek tuoj Kultūroj? 

— Nu dainavau. Buvuom nuvežti. A tėn paskiau veizu, ka skelbėms prisegts. Kap 

nedainiousi, nuvaževis nedainiousi... A pryš dainą, nežinau, a puo dainuos įsistebiejau, kad eso ir 

aš tėn įtraukts į tas žėnes. 



— A tų „Labanakt” negieduodavuot? 

— Nu tas būs pagrindinis. Kėik „Karonka”, tėik „Labanaktis” ta būs vėsada. 

— A „Kalnaa” skėrdavuos biškį nu dabartinių? 

— Je, bovo daugiau gėismių. Ilgesnės gėismės bovo. Ir kuokios tuos gėismės dabaa. Du 

punktu... Vuo je ana ar ilgesnė, būk tų punktų daugiau yr. Ta do punktu išgėidu, du ištrūbėj, i 

daugiau tau... Arba „Kalnų” gėismės viel — do, tris punktus ištrūbėj... I „Kalnaa” dabaa y daug 

sutrumpinti, dabar kor tor maldaknyges. Nier anėi bažnyčios užtvirtinti. 

— Voveris, ka ejuom vedu gėiduot, ta su tou bovo lėngvee gėiduot. Ruoduos tap kap pats 

balsas lend. Vilčikauskienės tievs — Petras. Su tou nu tėik lėngvee būs gėiduot. Pats bals lend 

lauk. Paskiau su Beišinu liob bovo geraa gėiduot. 



— Vuo ka jauns buvuot, a mėgot dainuot? 

— Jo, jo, nomėškee patys. Ka bovo Petronelė, Anė ka bovo, Petras, Kazimiers. Kazimiers jau 

pu pėrmo ves, vuo mes pritarsem. Je, unt kėimo vakaraas, sustuosem unt kėimo i dainiousem. 

„Augo kieme ąžuolėlis”, paskiau „Subatos vakarėlis”, kuokės tėn dar, daug dainų. Dar, vyziek, 

po vakarelius tėik daug. Daug vardų, mes visumet eidavuom... Radzys, Rošėns. Radzys su 

smuiku, Rošėns su kardijuonu, aš su būgnu. Ir eidavuom... oi, baparejuom tiktaa ontrą dėiną. Iš 

Juoninių, iš Untuona, arba ten Uonos. Mes ejuom puo vėsus kaimus. Vakari rasam apgrajyt tų 

vakarėlį. Nu vakaro pradiesem, tų vakarą išeisem, vuo ontrą vakarą jau reeks vakarėlį pas anus 

grajyt. Pas Liaučių tų vakarėlį liobam nugrajysem, paskiau paskėtor, jau kėts. 

— A pas Liaučių kor? 

— Nu tėn Plougūse. Liubom kėik Radzys, tėik Rošėns, ir aš karts, jau įgerseem, barabans 

mono tas sunkus jau, užsinersiu šniūrėlį už barabano i vėlkso žeme par laukus. Smetuono 

laikaas. Šeštadienį jau pavečiarkos laiki mes jau ir išeinam susitaisė jau — pradiesem 

vinčiavuot’. Juonaa ar Untuonaa ar Uonos arba kėtą kuokį nuorintaas vardą, kuokį jau papols, ir 

einam. Žėnaa, liobam i tų, i prigert’. Aš jau mažiau tegieriau, vuo jau, tėi jau mes daugiau, anėi 

jau įmes. Paskiau beržyns mūsų bovo. Beržyne buvuom nušlipavė tuokį, padėrbie aikštelę. 

Vėsumat vakaraas, šeštadienio vakarą jau vakarėlis būs. Miliūse. Beržyns bovo. Beržynelie. Tėn 

bovo nušlifuota, aptaisyta, soulelee pataisyti atsisiest. Ta dabar paprašė Andriuška Bronius. Ta 

tam Andrioškaa i atėdeviau barabaną. Duovanuojau Andrioškaa tų barabaną. Bliekos bovo, su 

bliekom, su vėskou. Ons y parejis tėn iš tų Dargužiškių. Bronius če dabar gyven Vėikšniūse. 

380

Taisuos anėi kapelą tuo Kultūruo, pirtie tėn. Ta ons nuorįs eit tėn. A taap, a taap ons išmests yr. 

Aš buvau šešdešimt litų Liaučiou muokiejis, Liaučiokou. Beveik metus, i surinkau tus šešdešimt 

litų. 

— A tėn su ronka reikiejo duot, a su kuoja bovo? 

— Su ronka. Bovo bliekos. Dvė liekštės. Nu daug metų ejuom grajydami, tas bovo Smetuono 

laikaa. 

— Vuo jau po karo nebejuot? 

— Nee, kumat tu bėisi, ka nebie jau kumat, kumat bėisi. 

— Nu i pėrmiau... Aš Radziou sakau, nu kudėl, sakau, jūs bijuot trūbą išpūst. Taap tiktaa, tėn 

pat negali girdiet’. Dabar, jagu kėimi trūbėj, vuo ontruo pusie truobuos atsistuojis nebgirdi. 

Sakau, dikuo jūs bijuot trūbą išpūst? Aš nežinau, — ka bovo šitaa tėi Vaičee, ka bovo Pukštee, ka 

liob trūbyt, galiesma kaimūs girdiet’. Ka liob pas... Pri Mažėikių kor bovo Permėno ūkis, 

Permėns bovo mėris, mes Miliūse aiškee girdiejuom par dvė suodas ka trūbėj. Vuo dabar tėn pat 

atsistuojis negirdi. 

— Knabėks i Pukštee trūbėjo, a Vaičee trūbėjo babūnė ka bovo mėrusi mūsų. Nu aiškiausee aš 

Vėikšniūse girdiejau. Milee — kame Milee. Ir kor tuoliausee Plougūse ka trūbys — aiškiausee 

girdiesi. Miliūse, kada ontram pašalie kaimo trūbys — aškiausee girdi, ruoduos ka tėn pri 

truobuos tavo. 

— A žydais eidavuot per Užgavienes? 

— Eidavuom. 

— Nu i kų sakydavuot nuėję? 

— Nu kų, šuoksam, erzinsamuos, žinaa, talavuoseem. 

— Nu vistėik, Smetuono laiki, aš nežinau, bovo vistėik linksmėsni bovo tėi metaa, bovo 

vėskas kituokėi. Vuo pėrma, vyziek, miešlavežis, būs pėnkios-šešios kapstytuojos arba keturios, 

arba trys, vyziek, jau anuos i... Vyraa viel, kuopėjaa a pėnki būs, a keturi būs. Jau, vyziek, ka tėi 

prikuops [valktį], tujau išeis iš kūtės unt lauko — sudainious, kuol parvažious kučierius arklius. 

Muotrėškos laukūse viel dainious. A dabar nieko, vėskas mėrės, vėskas mėrės, vėskas dingę. 



Vyziek, patalkee būs, talkos būs. Aš pats ejau pelų nešt. Vėiną kartą nu tėik išvargis buvau, a 

pas mumis bovo, nežinau, kami bovo tas patalkys, ir aš užsižiuopsuojau... Monėi eit pelų nešt. 

Nu, išejau. Tus pelus nešu, ir išnešiau į laukus. Pradiejo jouktėis iš monis, kad aš einu į laukus. 

— A nenešdavo kartais šiaudų su tokiom kartim? 

— Nu nešdavo, nu nešdavo. Visumat neš... nešdavo. Vėsor bovo ta mada. Su kartėms. Unt 

karčių. Keštis prikeest. Pridedi keštis, i neš. Prikrausi keštis i nėši. I pas mumis, kaap kaap 

sudegėno mūsų kūtes i daržėnis, Miliūse. Nudegė, ta tik bepalėko pelodės. Seduo bovo matyt 

gaisras. Tyki bovo. Rudenį kūliem, papoulė tuoki tyki, be viejo, su dampeliu kūliem. Bovo tuoks, 

žanuots bovo ons jau, ta jau ons sudegėno moms, paskou Lingvenio daržėnį sudegėno, kam tėn 

dar sudegėno tuo daržėnį, Memys. Ta kor... ons susisoko bėcalą tuokį didelį. Mon paskotėnės 

keštės bovo. Vuo daržinies galą pridiejo šiaudų, i paskou nebtėlpo — palėko tarpinie, vėinas 

keštes, kėtas keštes. Ons pridiejo... nešė su tuoms keštiems. Įsikėšo tų... susisoko bėcalą ir 

pajiemė tuo mergelką — prie rėdelių stuoviejo — visumat redeliuos tus šiaudus iš mašėnos kap 

ein, ons sugruobė, tų bėcalą įsikondės, ir įmetė, įvertė tuo mergelką į tas keštes, i tas bėcals 

palėko kešties. Tu jau, žmuogeliau, jau ir augis, jug tu jau ka žėnaa, kad jau tų bėcalą palėkaa 

tuos kešties, nebnešk į tuo daržėnę, padiek lauke. Jau žinuok, ka jau anuos degs. Jug anuo 

nesurasi tuo becalo. Nu vuot įnešė, vuo paskutėnės, vuo tarpiniese bovo jau dvejos keštės 

padietos — tas trečiuosias įnešė, padiejo vėršou. Vuo šiaurinis vies bovo. Durys daržinies adaros, 

tas vėsas tas iš karto, vėsa ognis — blūkt, vėsi šiaudaa... Ne gaisrinių bovo, nieko. Bovo jau 

pašalusi. Vuo bovo puotalkio tuo buvuom susirinkė, puotalkininkaa, tų šuokiejų, i muzikonts — 

tas jau Augustėns jau turiejo armuoninką, i barabaną turiejo, ons vežies su mašina. 

— Tabuoką susisoko į bėcalą tų, bėcalą susisoko ir rūkė ons. Ons susisoko tų į puopierį, 

laikraštį ir užsikūrė. Tuo mergelką gruobė i su ta mergelka įkrėto i tas bėcals. Nieko 

nežinuojuom. Vuo ta, kor redeliuojo, ta muotrėška matė. Klebuono mergė bovo, palverke ana 

381

ovo. Ana pri tų redelių bovo, ana matė vėskų. Ir ana nesakė. Kad uns nuskėndo, ta tiktaa 

pasakė. Ta ons tris daržines moms sudegėno. Tas bovo, ruoduos, trisdešimtseptintaas metaas. 



— Dėiną dėrbau — nier dounos, ne pusryčiou, ne pėitams, niekou nier dounos. Ontrą dėiną 

— viel nie dounos. Paskiau sakau Raciou, Racatee i Raciou — kap y, sakau, ka pas jumis dounos 

nie. Sakau, aš esu papratis, aš pri visų — i pri kuošės, i pri... a zopė, kas nebūtom, aš nuoriu 

dounos, aš be dounos negaliu. Aš negaliu, sakau, būt’, jagu dounos nie, sakau, aš einu nomėi. Aš 

nebdėrbu, aš nebgaliu. Aš esu papratis su douna vėsus valgius, nuoriu su douna, kėik dounos būs, 

tėik. No, i atsirado tuos dounos. Tujau — kapt vaikis. Tas gaspaduorius Racys atrėikė vėiną 

rėikę, padiejo mum. Mergė copt tuo rėikį. Dounos nier. Atrėikė ontrą rėikę, padevė. Pėimou copt 

tuo rėikę. Nežinau, a bulvynė, kas tėn bovo. Tas ontrą rėikę pagavo — dounos nie. Reik i tretėje 

rėikt. No, tretėjė rėikė i gavau. No, tada i pradiejo dout vėsada. Pradiejo dout i vėsėms kuol aš 

buvau tuos dounos. Jug žinau, kad ūkį tor, tėik kvėitei, tėik rugių, tėik žagų suvaro šiaudų, kėik 

tų grūdų bier. Yr vėskuo, dounos, skūpus — nedoud. Išbuvau dvė savaitis. I ta mergė privalgė 

tuos dounos, ir pėimou privalgė, ir aš privalgiau, vėsi privalgiem. Aš išejau, Petras viel atejo tėn 

pas tų Racį į tuo Žalionę. Aš išejau numėi. I dounos viel nebie. Petrou sakau — a tu dounos 

gavaa? Sako — nežinau, nebovo dounos, nedevė. Ne mergė begavo, ne pėimou begavo. Mon 

išeinont — tu neik, tu neik, neik, Augustinėli, tik tu būk, tik būk, dar dounelės pavalgysem. 

Sakau, kad atejo bruolis, sakau, reek eit. 

— Paskiau sesou bovo, Anė Rušinienė, pas diedę tėn Maigūse, pas Andriošką. Nu ta tėn, 

sako, irgi dounos bovo, sako, skūčnee. Ta Anė pasiskundusi, kap pas tų diedę nedoud tuos 

dounos, nier, ana tujau pas Švažo merges, kų anuos tėn dėrbusios, Anė i sakunti Švažo mergee — 

a tau tėn dounos doud? Nu, sako, dounos yr, sako. Anė sakunti, mono sesou — tu monėi kuokį 

gabalėlį atnešk tuos dounos, aš taap pasiėlgau, sako, tuos dounos. Nu ta ta Švažo mergė i pasakė 

tam Andrioškaa. Sako, jūsų mergė prašo dounos monės, kad aš atneščiau dounos anaa doučiau. 

Tas Andrioška ka pradiejo pykt jau, bumbiet’. Paskou Anee i sakus — nu a dounos tu nuori? Nu, 

sako, kap nenuoriesi, aš nuoriu dounelės, če nie tuos dounos, nedoudi, sako, aš prašiau Švažo 

mergės, ka tėn ana dounos da turiejo daug, ka munėi doutom po biškėlį tuos dounos. Nu ta nu 

tuo karto i pas tų Andriošką atsirado tuos dounos. Po dėiną kols rugius, kvėičius — i dounos nie, 

noje. Tėik buvuom pripratie pri tuos dounos, vėsė, tetė visumat dounos jiemė, dounos kėik 

nuorem, tėik bovo. I syluos bovo, i vėskuo bovo, vuo dounos nie, mon atruodo, kad i pavalgau, 

seilės tek. 

— Duoną tai kepdavo patys? 

— Patys patys. Vėsi kepė. Kriautuvie ne tuos dounos bovo, ne nieko. Vėsi maišė, vėsi kepė. 

Jau savaitie kartą dounos iškepė. 

— Bet jau skirtinga būdavo, vienor skanesnė, kėtor... 

— Noje, vėsuokiuos tuos dounos bovo. 

— Tuos i lėgos, i dabar sako — tuo, tuo, tuo... Dabar kap če mono diedė tas Dauginiūs, 

Domininks, sėrgo, ta Andriuškienė sakys — nu jau batvinių negal valgyt’, batvinių rauduonų. 

Vuo aš dabaa, aš po du kartu valgau į dėiną tus batvinius. I nieko. I kėik metų toriu jau. Kėtam 

viel, klausaus — oi, aš batvinių bijau valgyt, aš bijau. Vuo dėlkuo tu bijee? Sakau, dėlkuo aš 

valgau, sakau, da pakuolkas gyvs vakščiuoju. Kėik ėlgaa vakščiuosiu, a kas anų žėno. 

— No i če pryš tuo Kalvarėją, nu nuoriu nuvažiout į tuo Kalvarėją. Mėslėju, kap tėn tus 

kalnus reikietom išeit. Mėslėju, mieginsiu, eisiu į Plougus. Nuejau į Plougus, apejau Plougūs 

aplink tų vėsą žemę apvyziedams kuokiej tėi javaa tėn tuo žmuogaus y. Tujau statee par laukus į 

Milius nuejau, tėn tų lauką apejau, kuokėj tėi javaa yr. Ir iš Milių parejau. Atejau po Vaikasu tėn 

kor y ta stuotelė. Balsouju nebalsouju — nieks nestuo. Važioun i nuvažioun mašėnos. I parejau 

plentu. 

382

3.9. KRAŠTOTYRA. MUZIEJININKYSTĖ 

Jie-jie. Latviai įdomaujasi Lietuvos istoriškomis liekanomis // Žemaitis. — Telšiai, 1926. — 

Rugs. 5. — Nr. 31 (70). — Tekste: 

Latviai įdomaujasi Lietuvos istoriškomis liekanomis 

Rugpiučio 20 d. po Pikelių apylinkes, Dabšiuose ir Griežėje, lankėsi Latvijos archiologinio 

žurnalo „Latvijas Saulės” redaktorius p. Edvard Pocugl su žmona ir Mažeikių apskrities senovės 

pažinimo draugijos pirmininkas p. V. Punius. Apžiūrėję porą piliakalnių, kalvynų bažnyčios 

griuvėsius ir juos visus nufotografavę naktiniu traukiniu svečiai išvyko į Viekšnius. Užeidami 

pas apylinkės ūkininkus jie domėjosi viskuo: pradedant piliakalniais, vietų vardais ir tarmėmis, 

baigiant tvoromis, klumpėmis ir naginėmis. [Pasirašė: Jie-jie]. 

Juodakis V. Balys Buračas. — Vilnius, 1971. — Tekste 3 nuotraukos: [1.] Mediniai pavalkai. 

Rekečių kaime, 1925 m. [2.] Stalas. Žibikų kaime, 1931 m. [3.] Užgavėnių kaukė. Sovaičių 

kaime, 1929 m. 

Gimtinės grožis mūsų rankose // Vienybė. — 1971. — Saus. 7. — Tekste: Viekšnių, 

Kairiškių mokyklų kraštotyrininkų veikla. 

Urbienė Amelija. Aprašai, parašyti įvairių asmenų prašymu apie Viekšnius, apie save ir apie 

savo darbą: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: Autobiografija. Kaip mane augino tėvai ir 

senoliai. Kaip renku medžiagą etnografiniams aprašams (Rašyta 1975 m.). Pastabos. 

Gedvilas Algirdas. Darbo apžiūra // Vienybė. — 1975. — Vas. 6. — Tekste: Rajono 

kraštotyrininkų ataskaitinė konferencija. 

Knabikas S. Karinės šlovės muziejus // Vienybė. — 1978. — Geg. 9. — Tekste: Viekšnių 

proftechnikos mokykloje įsteigtas muziejus. Steigėjai Antanas Grigas, Apolinaras Švažas, Nijolė 

Brasienė, Jovita Grigienė. 

Grigas Antanas. Neturime teisės pamiršti: Rajono išvadavimo iš hitlerinės okupacijos 

36-osioms metinėms // Vienybė. — 1980. — Rugs. 25. — Visas tekstas: 

Koks veržlus mūsų gyvenimo ritmas! Kiekvieną dieną sužinome vis naujų darbo didvyrių 

vardus — tai kosmoso užkariautojai, Baikalo-Amūro magistralės statytojai, niekad 

nepavargstantys žemdirbiai. Savų darbo švyturių, darbu sau šlovę pelniusių žmonių turi 

kiekviena profesija, kiekviena respublika, rajonas, kolektyvas. Tai — mūsų dienų heroika. Tačiau 

džiaugdamiesi savo darbais ir laimėjimais, neturime teisės pamiršti, kad taikaus darbo pergalėms 

sąlygas sudarė tie, kurie beveik prieš ketvertą dešimtmečių pasiaukojamai, negailėdami savo 

kraujo ir gyvybės, kovėsi už mūsų Tėvynės laisvę. 

Su kiekvienu pavasariu ir rudeniu mes vis labiau atitolstame nuo tų kraupiųjų dienų, kai 

sprendėsi mūsų Tėvynės ateitis. Man, mūsų auklėtiniams, nemačiusiems savo akimis kautynių 

ugnies, nelengva įsivaizduoti ir suvokti ilgų ir sunkių Didžiojo Tėvynės karo kelių heroiką. 

Tačiau žinome, kad tie metai skaudžia, šiurpia lemtimi palietė visą mūsų šalį, milijonus šeimų. Ir 

iki širdies gelmių jaudina skaičius — 20 milijonų. Tiek mūsų tėvų, brolių, seserų paaukojo savo 

gyvybę už mūsų šiandieninį gyvenimą. Argi tai galima pamiršti! 

Tačiau mūsų dienų jaunimas dar turi neįkainojamą galimybę susitikti ir bendrauti su gyvais 

anų nemirtingų įvykių dalyviais, klausytis iki širdies gelmių jaudinančių jų prisiminimų. Tačiau 

metai nenumaldomai bėga, ateities kartos apie tarybinių žmonių žygdarbius Didžiajame Tėvynės 

kare sužinos tik iš knygų, istorijos vadovėlių, kino filmų. Ir mūsų pareiga — siekti, kad nebūtų 

užmirštas nė vienas tų žūtbūtinių kovų epizodas, užrašinėti, kaupti kovų veteranų prisiminimus, 

mūšių relikvijas. Nes ko nepadarysime mes, kiti jau nebegalės padaryti. 

Viekšnių vidurinės kaimo profesinės technikos mokyklos administracija, visuomeninės 

organizacijos prieš porą metų ėmėsi kilnaus darbo — rinkti medžiagą apie Suvorovo ordino 119 

šaulių diviziją, vadavusią iš hitlerinės okupacijos mūsų rajoną ir ypač pasižymėjusią 1944 m. 

383

spalio 9 d. mūšyje ties Viekšniais. Šios divizijos kariams — majorui N. Minajevui ir vyresniajam 

seržantui P. Šilovui po mirties suteikti Tarybų Sąjungos Didvyrių vardai. Tačiau neapsiriksime 

sakydami, jog kiekvienas, kritęs kautynių lauke, — didvyris. Todėl nepamirštame ir kitų 

tarybinių karių, žuvusių už rajono ir mūsų apylinkės išvadavimą, kaupiame žinias ir apie 

viekšniškius — Didžiojo Tėvynės karo dalyvius. 

Be savo tiesioginio tikslo, šis darbas suteikia palankias galimybes tobulinti moksleivių — 

būsimųjų žemdirbių patriotinį, internacionalinį auklėjimą, ugdyti vaikinų širdyse meilės Tėvynei, 

tarybinių tautų neišardomai draugystei jausmą. 

Pradėdami šį darbą, jokios bazės nei medžiagos neturėjome. Patirties — taip pat. Padėjo ne 

tik didelės šio darbo prasmės suvokimas, bet ir jaudinantys susitikimai. 

Dar ir dabar iš atminties neišblėsta nuoširdus N. Minajevo mamos akių žvilgsnis. Švenčiant 

rajono išvadavimo iš hitlerinės okupacijos 30-ąsias metines, ji su savo artimaisiais apsilankė 

mūsų mokykloje. Nuvykome parymoti ir į jos didvyrio sūnaus paskutinio mūšio vietą. Kartu 

buvo ir N. Minajevo bendražygis Ivanas Gerasimovas, kuris turėjo kelių kovos draugų adresus. 

Taip prasidėjo ir dabar tebesitęsiantis intensyvus susirašinėjimas su įvairiausiuose šalies 

kampeliuose gyvenančiais divizijos kovotojais. 

Daug naujo mūsų mokyklos kraštotyrininkams suteikė rajono išvadavimo 35-mečio iškilmės, 

į kurias atvyko būrys brangių svečių. Kaip nesidžiaugti, kad šiandien mums jau žinomos 232 šios 

divizijos kovotojų pavardės, veteranų arba žuvusių karių artimųjų adresai. O aplankuose — nauji 

jaudinantys svečių pasakojimai. Tvarkydami mūšių vietoje pastatyto paminklinio akmens 

aplinką, negalime neprisiminti buvusios pulko medicinos sesers Z. Beloborodovos iki ašarų 

sujaudinusio pasakojimo. Po mūšio laukas ties geležinkelio stotimi sėte nusėtas žuvusiais ir 

sužeistais. Smilksta pamušti fašistų tankai. Jauna medicinos seselė skuba dar vienam suteikti 

pagalbą, perrišti, suvilgyti vandeniu išdžiūvusias sužeistųjų lūpas. Ir... priešais tankas. Jo 

vairuotojas tyčiodamasis vaikosi beginklę medicinos seserį. Laimei, pasitaikė išdžiūvęs šulinys, 

išgelbėjęs kovotojos gyvybę. Divizijos veteranė gyvena ir dirba Sverdlovske, tačiau ir po 35-erių 

metų atpažino tų nepamirštamų kautynių vietas. 

Negaliu neprisiminti ir artilerijos diviziono, kuriam vadovavo majoras N. Minajevas, radisto 

Ivano Jevgaščino prisiminimų. Tai jis, vadui įsakius, perdavė tarybiniams artileristams kraują 

stingdančią komandą: „Ugnį — į mane!” Kitos išeities priešo tankų apsuptiems tarybiniams 

kariams nebuvo. Kiek pasiaukojimo, kiek ryžto vardan pergalės prie mažytės stotelės 

„Viekšniai”, kuri ne visuose žemėlapiuose pažymėta... 

Plaukia Viekšnių KPTM moksleiviams laiškai iš Kaliningrado, juos rašo J. Kulikova, iš 

Sverdlovsko — tai I. Gusevo laiškai. Dažnai parašo M. Volodarskis, A. Kožarinas, Gubanovų 

šeima. Mes dėkingi jiems už kiekvieną prisiminimų eilutę, už atsiunčiamus asmeninius ano meto 

daiktus, kovinių apdovanojimų liudijimus. Tai — brangios relikvijos, kurioms visuomet atsiras 

vietos mokyklos visuomeninio muziejaus stenduose. 

Prisimindami toli gyvenančius veteranus, nepamirštame ir tų, kurie kasdien tarp mūsų. Visad 

laukiami moksleivių susirinkimuose, kituose mokyklos renginiuose, iškilminguose minėjimuose 

I. Babičenka, I. Rubliovas, M. Grečiškinas, S. Saračinskas, A. Škiela, S. Žukauskas, J. Geležinis, 

J. Pocius. Mes dėkingi jiems už rūsčiųjų dienų žygdarbiais dvelkiančius pasakojimus, už 

neįkainojamą pagalbą, auklėjant jaunąją žemdirbių kartą meilės daugianacionalinei mūsų 

Tėvynei dvasia. 

Nemaža jau sukaupta medžiagos kukliame mūsų mokyklos revoliucinės, kovinės ir darbo 

šlovės muziejuje. Džiugu, kad viskas čia įrengta ir padaryta mūsų pačių rankomis. Muziejuje ne 

kartą lankėsi Akmenės, Mažeikių, Joniškio, Šiaulių, Telšių rajonų pedagogai ir moksleiviai, 

atsiliepimų knygoje savo įrašus paliko Latvijos, Ukrainos, Baltarusijos profesinių technikos 

mokyklų moksleiviai. Ateityje muziejų stengsimės dar sumaniau panaudoti mokymo ir auklėjimo 

procese. Čia bus rengiamos istorijos ir visuomenės mokslų kai kuriu temų pamokos, čia bus 

įteikiami komjaunimo bilietai būsimiesiems mechanizatoriams. O mokyklos kraštotyrininkai 

stengsis, kad ir ateityje turtėtų muziejaus ekspozicija, kad dar labiau plėstųsi ryšiai su kovų 

veteranais. 

Antanas GRIGAS. Viekšnių vidurinės kaimo profesinės technikos mokyklos direktoriaus 

pavaduotojas, Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos rajono skyriaus tarybos narys. 

384

Lungys R. Kovų šlovės tęsinys // Vienybė. — 1981. — Lapkr. 7. — Visas tekstas: 

Nemaža rajono svečių ir pačių viekšniškių per tuos keletą metų jau pabuvojo šiame kukliame 

kambarėlyje. Sukaupę pakankamai istorinės praeities relikvijų, buvusių kovų vietas aplankančių 

Didžiojo Tėvynės karo veteranų paskatinti, Viekšnių kaimo profesinės technikos mokyklos 

kraštotyrininkai įkūrė kovų ir darbo šlovės visuomeninį muziejų, kuris įgyja vis didesnį 

populiarumą. 

Gera čia iškilmingoje tyloje parymoti. Ties bet kuria iš trijų ekspozicijų yra apie ką 

susimąstyti, yra ką prisiminti. 

Štai pirmoji ekspozicija „Už Tarybų valdžią”. Ji primena audringus 1918-uosius, kai, Spalio 

revoliucijos įkvėpti, ir tolimo Žemaitijos miestelio Viekšnių proletarai bei aplinkinių dvarų 

mažažemiai pakilo į ryžtingą kovą už savo teises, įkūrė revoliucinį komitetą, padedami 

Raudonosios Armijos internacionalinio pulko kovotojų ir Šiaulių darbininkų, atkakliai gynė 

Tarybų valdžią nuo priešų. Stende — tuometinio revoliucinės milicijos viršininko J. Vaičkaus, 

milicininko J. Gelžinio, revoliucinio komiteto nario J. Turkausko nuotraukos, išrašai iš 

pogrindinės spaudos, rodantys, kaip Viekšnių ir gretimose apylinkėse brendo revoliuciniai 

įvykiai, liudijantys, kad ir užgniaužus buržuazijai Tarybų valdžią, partijos įkvėpta kova už 

socialistinę santvarką, už šviesesnį liaudies gyvenimą šiose apylinkėse nenutrūko iki pat 

1940-ųjų metų. 

„Niekas neužmirštas, nieko nepamiršta” — taip pavadinta ekspozicija apie didvyriškas 

Tarybinės Armijos kovas už šio Lietuvos krašto išvadavimą iš hitlerinių okupantų. Joje brangios 

tų kovų dalyvių, Tarybų Sąjungos Didvyrių N. Minajevo ir P. Šilovo bendražygių padovanotos 

relikvijos, viekšniškių Didžiojo Tėvynės karo dalyvių S. Saračinsko, M. Grečiškino, 

A. Vereščiagino ir kitų nuotraukos. Trečioji ekspozicija — „Darbais mes Tėvynę šlovinam” — 

apie pačią mokyklą ir jos istoriją, kuri siekia jau pusketvirto dešimtmečio. Mokyklos direktoriaus 

pavaduotojo A. Grigo vadovaujamų kraštotyrininkų pastangomis parašyta mokyklos istorija prieš 

kurį laiką buvo pripažinta viena geriausių ir išsamiausių respublikoje. Ši ekspozicija įtaigiai ir 

vaizdingai iliustruoja visus tos istorijos etapus. 

Jeigu iki 1953 metų, kol mokykla persikėlė į Viekšnius, ji buvo išleidusi tik 120 traktorininkų, 

80 dizelininkų ir ne ką daugiau kitokio profilio mechanizatorių, tai dabar KPTM kolektyvas 

didžiuojasi, kad aplinkinių rajonų ūkiams yra paruošęs jau per 3 tūkstančius kvalifikuotų 

mechanizatorių. Mokyklos pasididžiavimas — sau ir kolektyvams šlovę pelnę spartuoliai. Štai 

pirmos Viekšniuose išleistos mechanizatorių laidos absolventas Kostas Gvazdžiauskas už šaunų 

darbą pelnė Socialistinio darbo didvyrio vardą, po trejeto metų čia specialybę įsigiję 

svirkantiškiai Antanas Švažas ir Albertas Šiaulys apdovanoti Lenino ir Darbo raudonosios 

vėliavos ordinais. 

Didžiuojasi mokykla ir pastarųjų metų auklėtiniais, įdėmiai seka jų tolesnį gyvenimo kelią. 

Argi ne džiugu išgirsti, kad buvęs geras mokyklos auklėtinis Virgilijus Bičiužas netrukus baigs 

Pinsko industrinį institutą, kad gražių darbo aukštumų pasiekė, kolektyvuose pelnytai gerbiami 

dešimtys kitų auklėtinių, kurie dar taip neseniai mokėsi tuose pačiuose kabinetuose. 

Daug ką primena visuomeninis muziejus. Jaudinančiai atrodo pirmosios laidos žurnalas, 

vinjetė su pirmaisiais Viekšniuose išugdytų mechanizatorių portretas ir kiti eksponatai. 

Tačiau muziejus — ne tik svečiui parodyti. Pirmiausia jis pasitarnauja pačių moksleivių 

auklėjimui. Susipažinę su jo ekspozicija, vaikinai ir merginos pajunta dar didesnę atsakomybę už 

savo mokyklos garbę, jaučia dar didesnę pareigą tapti kvalifikuotais technikos šeimininkais. 

O tai ir yra geriausia padėka muziejaus organizatoriams ir prižiūrėtojams. 

J. Brenciaus nuotraukoje: grupė moksleivių prie ekspozicijos, pasakojančios apie 

revoliucinius įvykius Viekšniuose 1918—1919 metais. 






385











mintis. 















slėnyje. 






liudininkė. 

Ruškys Vytautas. Po rajoną — dviračiais // Vienybė. — 1982. — Saus. 21. — Nr. 9: ir 

Viekšnių muziejaus nuotrauka. — Visas tekstas: 

Ir pirtelės tik vienas stogo kraštas išsaugojo šiaudų, medinių lentelių priedangą. Tai mūsų 

senojo kaimo reliktai, negi ir juos pasiglemš naujųjų pertvarkymų banga? 

— Sužinojo „Raudonosios vėliavos” kolūkio valdyba, kad reikia tuos pastatus remontuoti, 

davė rugių — denkis stogą. Bet kur aš užsiimsiu. Reikia ir laiko, ir sugebėti. Be to, tai ne vieno 

žmogaus darbas. Uždengiau šiferiu. 

Patogiau, tvirčiau, greičiau. Tokiais principais žmogus rėmėsi gilioje senovėje, tokie išliko 

šiandien, tad, atrodo, nebūtų dėl ko priekaištauti ir šios sodybos šeimininkui. Jam irgi reikia 

gyventi. O tą grožį, prisiminimus apie senovę norime turėti visi. Visų reikia pagalbos. 

Žinoma, galima priekaištauti paminklų apsaugos žinyboms, apylinkės, kolūkio pareigūnams, 

kaltinti dėmesio stoka. Bet lazda turi du galus. Turėtume pareikalauti atsakomybės ir iš paties 

B. Švažo. Jis tiesioginis senovės reliktų šeimininkas, įsipareigojęs saugoti šį liaudies turtą. 

Netrūko feodalinėje Lietuvoje tuo metu bent pačių valstiečiams prieinamiausių 

pasilinksminimo, jei vadintume šių dienų terminais, įstaigų smuklių. Jose žmogus dažniausiai 

palikdavo ne tik savo sielą, nes čia išliedavo pašnekovams savo pergyvenimus ir „filosofijas”, 

bet ir paskutinius marškinius. Netrūko tokių smuklių ir Žemaitijoje, ir mūsų rajone. Žmonės jas 

puikiai prisimena. Tik kai paklausėme B. Švažo, gal netoliese yra išlikusi kokia buvusi smuklė, 

net nustebome: 

— Yra, ir dirba, — žvilgtelėjęs į laikrodį, tarė žmogus ir pradėjo aiškinti, kaip iki jos nukakti. 

386

Vis dėlto spėjome susivokti, kad tokiu vardu viliošiškiai vadina savo kaimo parduotuvę, kur 

galima nusipirkti ir išgerti, ir užkąsti. Tačiau mums reikėjo tikros buvusios karčemos. Taip, tokia 

buvusi čia pat, bet dabar tik medžiai belikę. Žydas ją valdęs, batus taisęs, o jų savininkus 

vaišinęs už gryną pinigą. Vėliau gyvenę Pranas ir Domas Stulpinai, bet dabar savo amžių 

atgyvenusi smuklė nugriauta. 

Užtat kitą dar radome Palnosų gyvenvietės Santeklių gatvėje. Tiesa, gerokai pakiužusi, stogas 

jau šiferiu dengtas, nes šiame name irgi žmonės gyvena. Ir jos nebeilgas amžius. Aplink kyla 

gražučiai baltučiai mūriniai namukai, dar labiau pabrėždami senojo namo skurdumą. Tad 

neatsitiktinai senosios karčemos pastatas numatomas restauruoti ir perkelti į Papilę. 

Nuo Palnosų ranka pasiekiami Viekšniai. Gražūs Ventos slėniai, blizga plačios upės vandenys. 

Pajungė juos sau žmogus, netoli miestelio centro užtvenkęs upę, prie jos pastatė malūną. 

Ir dabar šio krašto žemaičiai tame pačiame malūne mala grūdus. Taip pripratę, nors galėtų ir 

elektra naudotis. 
































Ruškys Vytautas. Tradicijas tęsia jauni // Vienybė. — 1983. — Rugs. 13, 15. — Tekste: 

Šiemet Viekšnių profesinė technikos mokykla už gerą jaunuolių ruošimą TSRS 

Ginkluotosioms Pajėgoms buvo apdovanota Raudonosios vėliavos ordino Pabaltijo karinės 

apygardos pereinamąja raudonąja vėliava. Čia sukurta gero mokymo materialinė techninė bazė, 

susiformavo turtingos tradicijos, pagerėjo moksleivių karinis patriotinis auklėjimas. 

Korespondencijose iš Viekšnių ir pasakojama apie pedagogų darbą ugdant būsimuosius 

Tėvynės gynėjus, šalies patriotus. 

387

Atgyja kovų šlovė 

Partijos rajono komitetas gavo netikėtą laišką. „Daugiau kaip 30 metų praėjo po Didžiojo 

Tėvynės karo. Labai norėtume aplankyti rajoną, pažvelgti, kaip pasikeitė mūsų vaduoti miestai ir 

kaimai”, — rašė buvusios A. Suvorovo ordino 119 šaulių divizijos karo veteranų tarybos 

pirmininkas A. Kožarinas. 

Nelengva buvo Tarybinei Armijai išlaisvinti iš okupacijos Akmenės rajoną. Vegeriai, 

Kruopiai, Viekšniai, Akmenė. Antkapiuose šimtai pavardžių. Tik kažin ar visos? Ar viską žinome 

apie kritusiuosius? 

Vieną priėmimo dieną į LKP RK pirmojo sekretoriaus kabinetą užėjo jaunas vyriškis. 

— Antanas Grigas. Viekšnių profesinės technikos mokyklos dėstytojas, — prisistatė. 

Apie šį karinio rengimo vadovą buvo gerų atsiliepimų. Tai jo sumanymu mokykloje įsteigtas 

revoliucinės, kovų ir darbo šlovės muziejus. Iš pradžių surinko medžiagą apie pirmuosius 

mechanizacijos mokyklos žingsnius. Paskui žmonės atnešė išsaugotus buržuazijos valdymo 

laikais Viekšnių apylinkėse pogrindyje leistus komunistinius spausdinius. Muziejus turtėjo 

kasdien, bet vis atrodė: dar daug nesurinkta eksponatų, neužrašyta prisiminimų. Entuziastai 

susitikinėjo su mokyklos darbuotojais A. Škiela, S. Žukausku, mokomajame ūkyje dirbančiais 

V. Dargiu, B. Elekšiu, Viekšnių miestelio gyventojais J. Pociumi, A. Noreikiu, S. Saračinsku, 

A. Gelžiniu, A. Balvočiumi. Jie — Didžiojo Tėvynės karo veteranai, ne tik vadavę šalį nuo 

fašistų, bet keli iš jų ir šturmavę Berlyną. O kas iššlavė fašistus iš Viekšnių? Ar prisimenamos 

visų gyvųjų pavardės, ar daug žinome apie amžinai šioje žemėje likusius ilsėtis kareivėlius? Ar 

užtenka pagarbą išreikšti perskaičius antkapio lentoje iškaltas pavardes, laipsnius, gimimo 

metus? Juk kiekviena tokia eilutė — žmogaus likimas. O gal ir žygdarbis? Tada iškeliavo 

pirmieji laiškai į karinius komisariatus, šalies archyvus. Atėjo pirmosios žinios apie nemirtingus 

žygdarbius atokiame Žemaitijos kampelyje. 

— Piotras Šilovas (1922—1944). Apdovanotas trečio laipsnio „Šlovės” ordinu. Vadovavo 

artilerijos pulko štabo žvalgybos baterijos skyriui. Pasižymėjo mūšyje ties Viekšniais. Vyresnysis 

seržantas, gelbėdamas pulko vadą su prieštankine granata krito po fašistų tanku. 

— Nikolajus Minajevas (1915—1944). Apdovanotas Tėvynės karo I ir II laipsnio, 

Raudonosios vėliavos ordinais. Vadovavo 349 artilerijos pulko divizionui. Ties Viekšniais priešo 

tankai atakavo šio diviziono pozicijas. N. Minajevas, matydamas, jog hitlerininkai apsupo 

divizioną, iššaukė viso pulko ugnį į save. Mūšyje N. Minajevas žuvo. 

Tik po trisdešimties metų viekšniškiai surado siūlo galą, nors visą kamuolį išvynioti ir dabar 

ne taip lengva. Valstybės archyvų darbuotojai atsiuntė tik tuos du konkrečius išrašus iš Tarybų 

Sąjungos Didvyrių vardams gauti pristatytų karių dokumentų. O kiek istorijų bendražygių 

širdyse. 

— Mes ieškosime ryšių su gyvaisiais, rinksime prisiminimus, bet kritusiųjų tuo labiau 

negalime užmiršti. Norime Viekšniuose pastatyti paminklą, — pagaliau A. Grigas išklojo 

svarbiausią apsilankymo tikslą. 

— Faktai surinkti, dokumentų netrūksta. Pasiūlymas reikšmingas. Manau, Partijos rajono 

komitetas pritars ir parems, — tada užtikrino sekretorius. 

1975 metų Pergalės šventės išvakarėse prie paminklinio akmens pražydo gėlės. 

Važiavo žmonės. Buvę kariai. Jų giminės. Plaukė laiškai. Žmonės dėkojo. 

O viekšniškiai ieškojo naujų adresų. Naujų ryšių. 

Neužmiršo šių pastangų partijos komitetas. Nuolat domėjosi. Ir tą A. Kožarino laišką perdavė 

A. Grigui. 

— Buvę 119-osios šaulių divizijos kariai pas jus atvažiuoja. Būkite jų šefai, turėsite progos 

daugiau sužinoti,— paakino partijos komiteto darbuotojai. 

Šimtai adresų 

Ilgai A. Grigas neatitraukė akių nuo laiško. „Iš kur jūs žinote, kad ties Viekšniais žuvo 120 

karių? Netiesa. Kai po mūšio išsirikiavo mūsų 634 motošaulių pulkas, rikiuotėje stovėjome tik 

13... O kovėsi bent keli pulkai”. 

Iš kur jūs žinote? Po kruopelytę, po žinelę iš archyvų surinkta. Tada, kai buvo priimtas 

sprendimas statyti paminklinį akmenį, kiekvienas faktas pertikrintas. Atvažiavo 119 šaulių 

388

divizijos veteranai, su jais iki smulkmenų prisimintos anos dienos. Ir še tau, ne viską, pasirodo, 

žinome. 

Rajonas šventė išvadavimo iš fašistinių okupantu 35-ąsias metines. Laukti svečiai atvažiavo ir 

į Viekšnius. Iškilminga eisena pasuko link geležinkelio. Link tų vietų, kur vyko aršiausi mūšiai, 

kur Tarybų Sąjungos Didvyrių mirtimi krito P. Šilovas ir N. Minajevas. 

Ruduo draskė lapus. Pražilę veteranai žvelgė į plačius, ištuštėjusius laukus, bet matė ne vešlią 

žolę, o sviedinių išdraskytus apkasus. Dar tolokai buvo iki paminklinio akmens, kai iš eisenos 

atsiskyrė moteris ir nubėgo pirmyn. Suklupo prie žeminės neužversto šulinėlio. 

— Negalėjau užmiršti tos vietos. Ją naktimis sapnuoju, — braukdama ašarą pasakojo 

Z. Beloborodova. — Karo metais buvau sanitarė. Gelbėjome bejėgius, bet dar galinčius gyventi 

kareivius. Prie Viekšnių irgi nebuvo lengviau. Netikėtai užnugaryje, visai čia pat, išgirdau 

džergesį. Šmėkštelėjęs kryžiumi, mano pusėn pasisuko tankas. Plyname lauke nebuvo kur 

slėptis, tad fašistai ketino sutraiškyti vikšrais. Bet pasitaikė šis šulinėlis. Geležinė pabaisa 

pasisukiojo, šiek tiek užvertė žemėmis, tačiau sužeistas kareivėlis ir aš likome gyvi. 

Svečiai papasakojo ir daugiau istorijų. Kad taip visas išgirdus, užrašius, — tada gimė 

A. Grigui mintis ir neapleidžia iki šiol. 

— Jau turime 232 divizijos veteranų adresus. Laukia kruopštus, ilgas, bet įdomus ir naudingas 

darbas. Esame sugalvoję konkretesnę šio kraštotyrinio darbo sistemą, tolygiau su mokyklos 

darbuotojais, moksleiviais pasiskirstysime veiklos barus, — sako šios iniciatyvos pradininkas 

A. Grigas. 

Į mokyklą atėjo dešimtys laiškų. Veteranai, jų vaikai, anūkai siunčia ano meto dokumentus, 

nuotraukas. Majoro N. Minajevo radistas I. Jevgašinas, perdavęs lemtingą didvyrišką vado 

įsakymą, išsaugojo kario planšetę ir padovanojo muziejui. M. Volodarskis rašo: „Didžiajame 

Tėvynės kare buvau pirmosiose linijose — žvalgybos skyriaus viršininku... Prisimenu P. Šilovą, 

N. Minajevą. Tą dieną per radiją girdėjau, kaip majoras Minajevas paskutinėmis mūšio 

minutėmis iššaukė artilerijos ugnį. „Ugnį į mane”. Šiuos žodžius jis pakartojo triskart. Tai buvo 

paskutinės vado komandos”. 

Vis dėlto dažnai mokyklos kraštotyrininkai mąsto apie I. Nakoniečnyjaus iš Novopolocko 

laišką. „...rikiuotėje stovėjome tik 13...”. Laukia naujos paieškos. 

Rozga Leopoldas. Kraštotyrininkų horizontai // Vienybė. — 1984. — Gruod. 11. 

Lungys R. Viekšniškių darbai // Vienybė. — 1984. — Gruod. 11. — Tekste: Kraštotyrininkai: 

A. Gedvilas (parašyti keli tomai Viekšnių mokyklos istorijos), S. Ablingis (tęsia literatūrines 

tradicijas, vadovauja mokyklos kraštotyrininkams). Surinkta medžiaga apie liaudies švietėją 

K. Balvočių. — Visas tekstas: 

Darnus Viekšnių vidurinės mokyklos pedagogų kolektyvas. Toji darna jaučiama ir 

kraštotyrininkų pirminės organizacijos veikloje. Nors ir nestokodami visuomeninių pareigų bei 

įpareigojimų, 17 mokytojų dalį savo laisvalaikio skiria kraštotyrinei veiklai. Vienas aktyviausių 

šio darbo entuziastų yra LTSR nusipelnęs mokytojas A. Gedvilas. Tai jis pirmasis ryžosi rašyti 

mokyklos, kuriai pats beveik tris dešimtmečius vadovavo, istoriją, surinko daug buvusių mokinių 

prisiminimų. Istorija seniai parašyta, įrišti keli tomai jos priedų — iliustracijų, dokumentų. 

Tačiau kasmet, kaip ir per pastaruosius 1,5 metų, atsiranda naujų dokumentų ir žinių. Šią 

medžiagą kraštotyrininkai eksponavo mokyklos aktų salėje, ji sukėlė ir tėvų, ir mokinių 

susidomėjimą. 

Vidurinės mokyklos pedagogai rūpinasi ir aviatoriaus A. Griškevičiaus muziejumi, jo fondų 

turtinimu. Daugeliui liko atmintyje šių metų pavasarį mokykloje įvykęs susitikimas su Kauno 

aviacijos muziejaus steigėjais. Po to keletas moksleivių net aviacijos sportinį techninį klubą 

panoro lankyti. Svečiai dovanojo muziejui nuotraukų, atspindinčių aviacijos sporto bei 

aviakonstruktorių minties raidą Lietuvoje. Praturtino muziejų ir dailininkų darbai aviacijos 

tematika. 

Kraštotyrininkų pirminei organizacijai vadovaujantis lituanistas S. Ablingis, palaikydamas 

ryšį su gyvenvietės kultūros darbuotojais, renka ir redaguoja žinias apie literatūrines Viekšnių 

389

tradicijas. Bendromis pastangomis šią vasarą gražiai buvo paminėtos poeto L. Skabeikos gimimo 

80-osios metinės, skaitomos paskaitos apie tolimą gyvenvietės praeitį, liaudies verslus. 

Netoli vidurinės mokyklos yra 67-oji profesinė technikos mokykla, kurios kraštotyrininkai 

varo gilią patriotinio darbo vagą, įsirengė kovų ir darbo šlovės muziejų, palaiko ryšius su šias 

apylinkes iš hitlerinės okupacijos vadavusiais kovotojais, žuvusiųjų artimaisiais. Gerai, kad 

pirminės organizacijos nedubliuoja viena kitos darbo, nors ir vidurinės mokyklos pirminė 

organizacija nepamiršta karinės patriotinės tematikos, ypač dabar, ruošiantis Pergalės 40-mečiui. 

Sukaupta specialiame aplankale nemaža medžiagos apie 36 Didžiojo Tėvynės karo dalyvius, 

gyvenančius apylinkėje, veteranai kviečiami į pionierių sueigas, į susitikimus su komjaunuoliais. 

Šia veiklos sritimi rūpinasi karinio rengimo vadovas J. Pacevičius. 

Aktualus Viekšniuose ir ateistinio pobūdžio kraštotyrinių eksponatų rinkimas bei 

panaudojimas propagandiniam darbui. Nemažai nuveikė klubas „Prometėjas”, kuriam vadovauja 

aktyvi kraštotyrininkė, chemijos mokytoja I. Saltonienė. Užrašyti kolūkinio kaimo veteranų 

prisiminimai apie sudėtingą pokario laikotarpį, apie kolūkių kūrimąsi Viekšnių apylinkėse. 

Svarbiu savo darbo baru mokytojai laiko ir pagalbą jauniesiems kraštotyrininkams. Jų būrelis 

sutvarkė medžiagą apie liaudies švietėją K. Balvočių, tvarkoma užrašyta tautosaka, papildomas 

apylinkės vardynas, 

Viekšniai turi ilgą ir turtingą istoriją, daug įvykių mena miestelio gatvės. Kad viso to 

nenusineštų nuskubantys metai, ir rūpinasi kraštotyrininkai. 



































390

























Rozga Leopoldas. Kodėl nelygus kraštotyrininko kelias // Vienybė. — 1986. — Lapkr. 20. 

Visuomenininkų darbai: Neakivaizdinė kraštotyrininkų sąšauka // Vienybė. — 1988. — 

Saus. 23. — Tekste: 

Stasys ABLINGIS — Viekšnių vidurinės mokyklos mokytojas, draugijos pirminės 

organizacijos pirmininkas: Dabar 17 mūsų mokytojų yra kraštotyros draugijos nariai. 

Prižiūrime mūsų zonoje esančius istorijos bei kultūros paminklus, tvarkome aviatoriaus 

A. Griškevičiaus muziejaus aplinką, A. Griškevičiaus ir L. Skabeikos kapus, nelieka užmiršti 

mūsų dažnai lankomi ir Viekšniuose palaidotų mokytojo ateisto M. Mozūraičio, 

revoliucionieriaus J. Vaičkaus kapai. Kartais reikia ir mažesnių darbų. Štai mokytoja 

kraštotyrininkė B. Šiaučiūnaitė su savo vadovaujama klase padeda sukrauti kurą 

A. Griškevičiaus muziejui. Kaupiama medžiaga teminiams darbams apie viekšniškių namų 

apyvokos reikmenis, amatus, mitybą. Mokyklos ateizmo kampelis, tvarkomas mokytojos 

I. Saltonienės, baigia peraugti į visuomeninį muziejų. 

Lungys Rimantas. Biržiškų ekspozicija // Vienybė. — 1989. — Bal. 30: ir nuotraukos. — 


Viekšniai pagrįstai didžiuojasi ir ilgai dar didžiuosis, kad išugdė Lietuvai daug žymių ir 

nusipelniusių gimtojo krašto kultūrai ir mokslui žmonių. Tokie ne tik Viekšnius, bet ir visą 

Lietuvą garsinę žmonės buvo ir trys broliai profesoriai Biržiškos bei jų tėvas — žmonių iki šiol 

geru žodžiu minimas daktaras. Bet taip jau likimo buvo lemta, kad ilgus metus apie 

mokslininkus Biržiškas — literatūros ir krašto istoriką Mykolą, bibliografą Vaclovą ir 

matematiką Viktorą — jų tėvynėje nebuvo viešai kalbama. Bijodami stalinizmo represijų, jie 

pasitraukė į Vakarus, tad dešimtmečiais buvo nereikalingi ir jų darbai, laikyti didžiųjų bibliotekų 

specialiuose, daugeliui skaitytojų neprieinamuose fonduose. 

Tautinio atgimimo procesas sudarė galimybes atvirai prabilti apie savo kraštui nusipelniusius 

žmones. Pripažinimo susilaukė ir moksliniai Biržiškų darbai, apie mokslininkus išsamiau 

sužinojo ir jų gimtinėje, Viekšniuose. 

391

Atsiradus galimybei išplėsti aviatoriaus A. Griškevičiaus memorialinį muziejų, jo įkūrėjas ir 

vadovas, Lietuvos TSR nusipelnęs mokytojas A. Gedvilas nusprendė papildomai muziejui 

skirtoje patalpoje įrengti ekspoziciją, pasakojančią apie Biržiškų šeimą. Ir štai balandžio 

pradžioje naujoji ekspozicija pakvietė lankytojus. 

Į ekspozicijos atidarymą susirinkusiems viekšniškiams mokytojas A. Gedvilas papasakojo, 

kad visuomeninis A. Griškevičiaus muziejus turi nemažai nuoširdžių talkininkų. Statybinių 

medžiagų kombinato direktorius P. Leonaitis ir įmonės specialistai rado galimybių įrengti 

muziejuje centrinį šildymą, remontuojant patalpas nuoširdžiai talkino kombinato Viekšnių cecho 

vadovai ir darbininkai, rajono statybos organizacijos pirmininkas K. Nacys ir brigadininkas 

A. Bružas. Daugiausiai eksponatų naujai ekspozicijai atsiuntė mūsų kraštietė, Vilniaus 

universiteto mokslinės bibliotekos direktorė B. Butkevičienė. Dalį nuotraukų, eksponuojamų 

stende „Biržiškos (po 45-erių nutylėjimo metų)”, pavyko persifotografuoti iš miestelio gyventojų 

išsaugotų originalų. Dailininkas Č. Kontrimas muziejui padovanojo savo nutapytą paveikslą. 

Tikimasi užmegzti kontaktus su Kaune, Telšiuose gyvenančiais Biržiškų giminaičiais. 

Už didelį darbą, rengiant ekspoziciją ir kaupiant jai dokumentus, mokytojui A. Gedvilui ir jo 

talkininkams nuoširdžiai padėkojo Lietuvos kraštotyros draugijos rajono skyriaus tarybos 

pirmininkas L. Rozga, rajono Tarybos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja, kultūros ir 

sporto komplekso koordinavimo tarybos pirmininkė I. Pocevičienė, Kultūros skyriaus vedėja 

N. Pilipavičienė. 

Rimantas LUNGYS. Teofilio Januškevičiaus nuotraukose: pasakoja visuomeninio muziejaus 

vadovas A. Gedvilas; naujos ekspozicijos kambaryje. 

Jonikienė Roma. O vis dėlto keistuoliai: Pasakojimas apie kolekcionierių Aleksą 

Černobrovenką: Žmogus ir jo pomėgis // Vienybė. — 1989. — Rugs. 2: ir 3 nuotraukos, 

nuotraukų autorius Jonas Brencius. — Visas tekstas: 

Pavarčiusi meno šedevrų žinyną, aptikau įdomią informaciją — didžiąją dalį paveikslų, ikonų, 

brangenybių išsaugojo ir muziejams perdavė kolekcionieriai. Tie keistuoliai valandų valandas 

gali sėdėti prie naujai įsigytos smulkmenos, valyti nuo jos dulkeles ir svajoti apie kitą, nežinia 

kur klajojančią retenybę. Gaila, žinoma, kad nėra lietuviško žinyno apie kolekcionierius, 

renkančius pašto ženklus, monetas ar ženkliukus. 

Užventės kaimo gyventojas Aleksas Černobrovenka, pradėdamas rinkti ženkliukus ir 

senovines monetas, gal nė minties neturėjo, jog ši užgaida taps gyvenimo hobiu. Viskas nutiko 

kažkaip savaime, greičiausiai, norint kaip nors paįvairinti menką kolūkio pirmininko laisvalaikį. 

O buvo tada 1958-ieji... Negeriančiam, vaišinti ir vaišintis nemėgusiam žmogui, rodos, pats 

tinkamiausias užsiėmimas. Tik kažin koks vaikiškas tas hobis man pasirodė — kur pirštu dursi, 

ten rasi vaikėzą, ženkliukus renkantį, mainikaujantį. Pasidalijau savo samprotavimais su 

A. Černobrovenka ir buvau įtikinta, kad klystu. 

— Norint ką nors kolekcionuoti, reikia gerai dalyko esmę išmanyti, žinoti istoriją, domėtis 

katalogais, — rodydamas ženkliukų ir monetų sankaupas, aiškino šeimininkas. 

Europą ir Artimuosius Rytus apkeliavęs žmogus turėjo ką papasakoti. O parsivežtuose 

suvenyruose, ženkliukuose, atrodo, visas pasaulis įamžintas. Tie ženkliukai tikra prapultis 

A. Černobrovenkai. Nuvažiuos kur — skuba „gelžgalėlių” prisipirkti. 

Sužinos, jog pažįstamas tolėliau išsiruošė — „būtinai ženkliukų parvežk” — užsiprašo. Ir 

vaikai iš mokyklos parnešdavo. Vėliau kaimo pipirai į svečius patys užsukdavo „mainų” daryti. 

Kad ženkliukus renka, kaime nesiskelbė. Žmonės ir pašiepti galėjo — pirmininkas, o tokiais 

niekais užsiima. Būtų kaip su tuo aukšto rango vadovu iš rajono, kuris lentynas, knygų 

prikrautas, skeptiškai apžvelgė ir nuosprendį paskelbė: „vistiek neskaitai, grūsk lauk”... Pagal 

save žmogelis sprendė. 

— Knygas visą gyvenimą mėgau. Ir prieš tris dešimtmečius skaičiau, ir dabar. 

O tų knygų knygelių — vertingų, užsieny leistų. Atrodytų, kas čia bendra su ženkliukais, 

monetomis. Labai daug... Kaip, nežinodamas Lietuvos istorijos, pinigus suklasifikuosi. Oi, 

nelengva būtų surinkti, pavyzdžiui, ženkliukų seriją apie kosmosą, lėktuvus, lakūnus, knygų 

nepavarčius. Tiesa, ženkliukų seriją „Kosmosas” A. Černobrovenka padovanojo Viekšniuose 

atidarytam aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus muziejui. Iš vieno žemės krašto 

392

ženkliukų krūvelė, iš kito saujelė — pradžia yra. Štai tada ir reikia pradėti galvą sukti, ką iš šios 

ar anos kolekcijos „išspausti” nori. O norėjosi nemažai išspausti... 

— Sugalvojau Sąjungos žemėlapį iš ženkliukų padaryti — neišėjo. Nusprendžiau — susegsiu 

visus pagal temas ant medžiagos gabalėlių, — aprodydamas trisdešimties metų darbą, pasakoja 

A. Černobrovenka. 

Tie medžiagos „gabalėliai” per porą metrų nuo lubų sienas nukloję. Yra kur akis paganyti. 

Štai serija „Gyvūnija” — grožybė neišpasakyta. Ir viskas taip dera metalo gabalėlyje. Vargu ar 

esate kas matęs Kinijos vado Mao atvaizdą ženkliuke? Juolab ženkliuką, kur K. Marksas, 

Jugoslavijos prezidentas Broz Tito ir Leninas pečius suglaudę stovi? Stovi kartu, nors vieno 

mirtį, o kitų gimimą dešimtmečiai skiria... Metalo gabalui kas — kalk jame ką tik nori. O atėjo 

laikas, pažvelgėm į istoriją kitaip, ir šypsenos paslėpti negalim, į tokį ženkliuką žiūrėdami. Labai 

įdomūs ženkliukai iš serijos „Pionierija” — nuo pačio pirmojo oficialaus vado atvaizdo visi 

surinkti. Ir iš kur pas kolekcionierių tiek kantrybės būta — tokie ženkleliai nesimėto! Yra tokių 

— niekur nenusipirksi. Štai tas su buvusia Lietuvos vėliava ir didele žvaigžde viršuje, kurį iš 

vieno karininko išprašė, nedviprasmiškai byloja, jog armijoje Pabaltijo prijungimas prie TSRS 

didžiuliu laimėjimu laikomas. Užrašas skelbia — Pabaltijo karinė apygarda — mūsų! 

Tie, kas domisi ženkliukais, supranta, jog dešimtmečiai praeina, kol žinovo žvilgsnio vertą 

kolekciją surenki. Aprašyti, nupasakoti apie visas A. Černobrovenkos ženkliukų serijas tiesiog 

neįmanoma. Belieka apgailestauti, kad jo aistra labai jau „įrėminta”. Parodoje ženkliukus 

eksponuoti nepatogu — saugoti reikia; namuose ekspozicijos neatidarysi... Išeitų, trisdešimt 

metų savo džiaugsmui kaupei. Sakiau, keistuoliai tie kolekcionieriai. Tik be jų kasdienybė dar 

pilkesnė būtų. Nuvažiavai, pašnekėjai su žmogumi, pamatei, ko regėjęs nebuvai, — širdis 

atsigauna. 

Įspūdį padarė ir A. Černobrovenkos senų pinigų kolekcija. Albume — popieriniai, dėžutėse 

— sidabriniai, variniai. Nuo pat XVIII amžiaus vidurio, prieš akis visos pinigų reformos, 

Lietuvos ekonominis nuosmukis, pakilimas. Štai ir 1941, 1948, 1959 metų vargani mūsų rubliai. 

Kitame albumo lape doleris puikuojasi. Dešimtmečiai eina, o jis reformų nežino, pasipūtęs, 

vertingas... Litas tarytum nepriklausomybės simbolis — estetiškas ir savitas pinigas buvęs... 

Yra labai įdomių pinigų, kurių atsiradimo kolekcijoje istorijos ir pats A. Černobrovenka 

nežino. Kerenskio laikinosios vyriausybės išleisti červoncai sąsiuviniais spausdinami buvo — 

pačiam susikarpyti reikėjo. Įdomūs Antrojo pasaulinio karo metų vokiečių okupacinės valdžios 

Lietuvos valstiečiams išduoti „punktai”. Tai tokie pinigai, kuriuos gaudavai už ūkyje išaugintas 

gėrybes. „Punkto” apačioje lemtingas užrašas „galioja iki 1945 m. balandžio 30 d.” 

Išlydėjo mus A. Černobrovenka, nespėjęs visos retų knygų kolekcijos parodyti, o kur dar 

kolūkiečių vaikų vestuvinės nuotraukos, pačius kolūkiečius įamžinusios akimirkos. Viskas 

surinkta, sudėliota — savo valandos laukia. 

Esti žmonių, kurie begaliniu noru viską žinoti apie pasaulį, parklupdo jį prieš save ant kelių. 

Gal ir per skambiai pasakyta... Bet kažką panašaus pavyko padaryti A. Černobrovenkai: 

perskaityti geriausias knygas, nukakti į įdomiausius žemės kampelius, surinkti gausias ženkliukų 

ir pinigų kolekcijas. Ir kas nuostabiausia — turėti tikslą ateičiai. Yra nusprendęs, kai sulauks 

pensijos ir nebedirbs ūkinės dalies vedėju, parašyti kolūkio istoriją. Apie žmones — gyvus ir 

mirusius... 

Kaimas su savo šviesuoliais, dabar pasakytume eruditais, vėl mūsų akiratyje. Kalbiesi su 

tokiu žmogumi ir atsistebėti negali — kultūra, žinios, intelektas. O pats kuklus: neužkalbinsi — 

nepapasakos... Juk jeigu nebūtų kolega prasitaręs — pažįstu įdomų žmogų, ženkliukus renka — 

nei aš, nei jūs ko gero ir girdėję apie A. Černobrovenkos pomėgius nebūtume. 

Rozga Leopoldas. Vaikams apie vaikystę // Vienybė. — 1989. — Spal. 14. — Tekste: 

Ištraukos „Beržai” ir „Laikas bėga...” iš Amelijos Urbienės knygos „Aš ir mano seneliai”. 






393








— Tekste: „Tik ką [...] muziejaus patalpose buvo eksponuojamas [...] A. Juodpusio teminis darbų 





albume.” 

Juozapavičius V. Kraštotyrininkai — tautos atgimimui // Vienybė. — 1990. — Spal. 9. 


48 p. — P. 31. — Tekste: Kraštotyrininkė Amelija Urbienė padovanojo Viekšniams daug savo 

darbų. 

Gedvilas Algirdas. Atspindžiai: [Kraštotyra] // Vienybė. — 1992. — Vas. 5. — Visas tekstas: 

Gerb. L. Rozgos samprotavimai „Vienybėje” mokyklinės kraštotyros klausimu ne tik svarbūs 

savo aktualumu mokyklos kraštotyrinėje veikloje, bet ir konceptualūs, nusakantys tas kryptis, 

kuriomis reikėtų, dirbti plėtojant kraštotyrinį darbą mokyklose. Mano nuomone, kraštotyrinį 

darbą turėtume labiau susieti su dvasingumu, tautinės saviraiškos puoselėjimu, giluminiu mūsų 

kultūros lobių atskleidimu. Pedagogai, kurie tam neabejingi, manau, pritars ir tai nuostatai, kad 

kraštotyrinė veikla turėtų būti kiekvieno pedagogo — ar jis dirbtų su klase, ar dalykinėje 

sistemoje — pareiga. Juk tai visos mūsų tautos turtas, jo išraiška, nes tik šia prasme kaip tauta ir 

išlikome, būdami rytų ir vakarų ekspansinių interesų sandūroje. 

Manau, kad Lietuvos istorijos kursas, jo dėstymas, reikalauja didesnio emocinio poveikio į 

jauno žmogaus sąmonę, jo vidinį pasaulį. Juk per emocijas ir pajuntame, išgyvename meilę 

gimtajam kraštui, tėviškei. Tam turėtų pasitarnauti chrestomatinė medžiaga, bet jos dar neturime. 

Esami Lietuvos istorijos vadovėliai — tai tik faktai, jie savo turiniu ir stiliumi dar pernelyg 

akademiški. Kraštotyrinė medžiaga — tai ir tautosaka, išreikšta per padavimus, legendas, dainas, 

pasakojimus, darbų ir verslų aprašymus, įvairių įdomių žmonių atsiminimus. Kai skaičiau 

įžymios mūsų kraštietės A. Urbienės analoginio turinio medžiagą, kurios net keturiolika tomų 

turi muziejus, Viekšnių gyvenvietės biblioteka, taip ir pagalvojau, koks tai kol kas dar, deja, 

užkonservuotas lobis, kokia didžiai emocinga medžiaga istorijos dėstymui, Ne tik istorijos 

kursui, bet ir lietuvių literatūrai, muzikai, etninės kultūros disciplinai. Vieną kitą jos darbelį jau 

išleido, bet tai tik kruopelytė. Kaip puikiai tokio turinio medžiaga papildytų ir L. Rozgos 

„Akmenės rajono istorijos apybraižą”, kuri mokytojų buvo labai palankiai sutikta. Manau, kad 

reikėtų pakartotinai šią apybraižą išleisti. Būtų šaunu, jeigu autorius, sutaręs su A. Urbiene, 

leidimą išleistų su atitinkamai parinkta jos tautosakine medžiaga. 

Visada didžiai reikšmingas ir emocingas tautosakinės, etnografinės medžiagos rinkimas. Iš 

esmės tai jau mokyklose pamiršta. Pats bendravimo procesas su senais kaimo žmonėmis visada 

reikšmingas — tai ir pagarba žilam plaukui, senatvei, išminčiai. Jei tai emocingai veikia 

studentus — Kauno universiteto vakarinio skyriaus lituanistus, kasmet praktikuojančius tokias 

ekspedicijas Viekšnių ir kitose apylinkėse, tai kodėl to nepraktikuoti su vyresniųjų klasių 

moksleiviais? Dailės dalyko mokytojai moksleivių ekspedicijas galėtų nukreipti į senąsias 

kapines. Kai prieš trejetą metų Viekšniuose lankėsi žinomas grafikas A. Šakalys, tai itin domėjosi 

senųjų Viekšnių kapinių liaudies meistrų — kalvių kryžiais. Palyginęs naująsias ir senąsias 

kapines, pareiškė, kad iš naujųjų jam norėjosi kuo greičiau išeiti, o senosiose — kuo ilgiau 

pabūti, toks skirtingas buvęs emocinis poveikis. 

394

Turėdamas šiokią tokią mokyklinių ekskursijų apibendrinimo patirtį, pastebiu, kokia didelė 

mokinių dalis visiški analfabetai, susidūrę su eksponatais, atspindinčiais XVIII, XIX a. mūsų 

tautos socialinę-buitinę aplinką, gyvenimo sąlygas. Didelė jų dalis visai nesuvokia, kiek ir kokio 

darbo prireikė, kokiomis sąlygomis buvo dirbama norint išauginti ir valgyti duoną, kodėl 

atsitiktinai ją numetęs žmogus ne tik pagarbiai pakeldavo, bet ir pabučiuodavo. Nusistebėjimą 

sukelia ir tas ilgas darbo procesas, kol linas nuo augalo stadijos tampa dailiai išaustu skoningu 

drabužiu. Beveik visai nesuvokia, kas tai balanos gadynė, kokios buvo ano meto socialinėsbuitinės 

sąlygos. Manau, kad, jei mokiniai tą geriau žinotų, kur kas prasmingiau suvoktų, kad 

visokios gėrybės seniau ir dabar sukuriamos darbu. Su tuo supažindinus ir literatūros mokytojui 

būtų kur kas įtaigesnė kad ir Vaižganto ištraukos „Napalys darbus dirba” prasmė, darbo poezijos 

suvokimas. 

Itin svarbus vietovardžių rinkimas. Jei to skubiai nepadarysime, atsitiks taip pat, kaip atsitiko 

su daugeliu etnografinių rakandų, darbo įrankių, kurie buvo sunaikinti griaunant sodybas, 

vienkiemius, beatodairiškai vykdant melioraciją. Be to, suteiktume rimtą pagalbą universiteto 

Kauno filialo studentams, kurie kol kas vieninteliai tuo užsiima, o vieniems tai padaryti vargu ar 

įmanoma. 

Daugiau negu keista ir tokia nuostata, jog praeityje, stagnacijos periode, kraštotyroje nebuvo 

nieko pozityvaus. Jei nebūtų buvusi renkama tautosakinė, etnografinė medžiaga, ką mes 

begalėtume eksponuoti muziejuose? Ogi nieko, apart nuotraukų ar tekstinių aprašų. Viekšnių vid. 

mokyklos mokytojų Z. Žypraitės, I. Saltonienės, A. Škielienės, S. Ablingio, B. Zvicevičienės, 

J. Tamulevičiaus ir kitų pastangomis, talkinant daugeliui mokinių, ir buvo surinkti keli šimtai 

etnografinių vertingų eksponatų. Gražiai tam talkino ir žemės ūkio mokyklos dėstytojai 

A. Grigas, J. Bajoriūnas, buvusi Tučių devynmetės mokyklos mokytoja O. Žukauskienė. Deja, 

prasidėjus tautinio atgimimo procesui, vietoj pažangos turime keistą atsiribojimo reiškinį. Kodėl 

taip yra, nesuvokiama, nesuprantama, gal vėl laukiame kokios tai komandos ar direktyvos? 

Būtų gera, kad mintimis mokyklinės kraštotyros reikalais „Vienybės” puslapiuose pasidalintų 

ir kiti rajono mokyklų mokytojai, tuomet būtų galima rinktis optimalų veiklos modelį. 

Gedvilas Algirdas. Apie mūsų kraštą // Vienybė. — 1992. — Spal. 28. — Visas tekstas: 

Neperseniausiai knygynuose, spaudos kioskuose (kur dar jie išliko) pasirodė L. Rozgos 

knygelė „Akmenės kraštas”. Apimties požiūriu tai kuklus (tik 48 psl.) leidinys, tačiau turiniu — 

turtingas, nes sinchroniškai nagrinėjama visų rajono stambiausiu gyvenviečių praeitis, daugiau 

dėmesio skiriant jo žmonėms — intelektualams, šviesuoliams, turėjusiems didelės įtakos krašto 

ekonomikai, kultūrai, mokslui. 

Tas pats autorius 1983 metais parašė ir išleido knygelę „Akmenės rajonas”. Lyginant jas, 

ryškus skirtumas antrosios naudai. Pirmasis leidinys negalėjo išvengti „idėjiškai kryptingo” 

pobūdžio ir dienos šviesą išvydo tik LKP Akmenės rajono sekretoriui palaiminus, tai dabar išėjęs 

leidinys nevaržomo autoriaus publicistinio ir kūrybinio darbo brandus rezultatas. Jame 

pateikiama objektyvūs istoriniai darbai, o tai byloja ne ką kita, kad skaitytojas pirmą kartą turi 

galimybę sužinoti tai, kas anksčiau buvo nutylima, iškreipiama. „Akmenės krašto” reikšmę 

didina ir tai, kad kiekvienos vietovės istoriniai faktai pateikiami kondensuotai apimant visą 

praeitį aprėpiančius svarbiausius įvykius nuo tos gyvenvietės atsiradimo. Tai naudinga istorijos, 

geografijos, II—IV klasių mokytojams. 

Manau, kad nagrinėjant 1918—1940 m. laikotarpį, nereikėjo apsiriboti politinių įvykių raida, 

mažai dėmesio teskiriant ekonomikai. Svarbu apžvelgti 1922 m. žemės reformos eigą krašte, 

išsamiau nušviesti to meto ekonominę būklę, 1929—1933 m. ekonominės krizės apraiškas, 

juolab, kad ir viena, ir kita įtakojo žemės ūkio raidą, atsiliepė Lietuvos, tuo pačiu Akmenės 

krašto žmonių socialinei padėčiai. Čia pasireiškė ir 1935 m. Suvalkijos valstiečių sukilimo 

atgarsiai, pagausėjo varžytynių, padidėjo emigracija į Šiaurės ir Pietų Amerikos šalis. Tiek 

istorikui, tiek publicistui svarbi istorinė tiesa, tad aštresnių kampų nereikia apeiti ir nutylėti. Visi 

matome, kad mūsuose pastaruoju metu pernelyg idealizuojamas ikikarinio periodo 

nepriklausomos Lietuvos gyvenimas. 

Leidinio vertę šiek tiek sumenkina tai, kad, be kuklių iliustracijų, nėra schemų, diagramų, 

statistinių lentelių (tai svarbu geografijos bei istorijos mokytojams), atspindinčių to meto 

395

Akmenės krašto žemės ūkio, pramonės, kultūros ir švietimo būklę. Tačiau suprantama ir tai, kad 

pabrangus poligrafiniams darbams, ko gero, tai būtų neįveikiamas uždavinys. 

Apybraiža skirta plačiam skaitytojų ratui, bet labiausiai reikalinga minėtų specialybių 

mokytojams, II—IV klasių mokytojams, nagrinėjantiems Tėvynės pažinimo kursą. Ji turėtų tapti 

parankine knyga kraštotyrininkams, o turint omenyje jaunąjį skaitytoja, būtų naudinga skautams, 

nes jų veikla tiesiogiai susijusi su krašto pažinimu, kraštotyra, etnografija. 

Iki šiol šis ir 1990-ųjų metų leidinys „Akmenės rajono istorijos apybraiža” buvo blogai 

reklamuojami. Pavyzdžiui, Viekšnių spaudos kiosko vitrinoje pastarojo nebuvo. Turėjau 

galimybę įsitikinti, kad apie jo pasirodymą nežinojo dalis pradinių klasių mokytojų. Švietimo 

skyriaus inspektorius, besirūpinantis istorijos, geografijos, Tėvynės pažinimo dėstymu, turėtų 

juos rekomenduoti pedagogams. Įsidėmėtina, kad paskutinis leidinys papildo ir tuo pačiu 

sąryšingas su 1990 metais pasirodžiusia L. Rozgos „Akmenės rajono istorijos apybraiža”. 

„Akmenės kraštas” ne kas kita, kaip minėto leidinio antroji dalis. 

Imbrienė Vilhelmina. Amžinos paminklotvarkos problemos // Vienybė. — 1993. — Gruod. 

29. — Tekste: Kairiškių, Paragių, kiti dvarai. 

Bugailiškis P. Dvarų archyvų pėdsakais // Liaudies kultūra. — 1994. — Nr. 3. — P. 39—41. 

— Tekste: „Inž. Sirutavičiaus Kairiškiai, [...] Drucko-Liubecko Pabalvė, Kapėnai, [...] Pliaterio 

Tryškiai.” 

Gedvilas Algirdas. Apie kraštotyrą ir dar kai ką // Vienybė. — 1994. — Rugpj. 20. — Visas 

tekstas: 

Daugiau ar mažiau kryptingos, tematinės ir kitos kraštotyrinės veiklos mūsų rajone beveik 

neliko. Ši organizacija miršta tyliai. Pavieniai asmenys, kraštotyros mylėtojai šį tą dirba savo 

nuožiūra. Suprantama, toks padrikas darbas nedaug naudos teduoda. Labiausiai apmaudu, kad 

kraštotyra niekam neberūpi, tai veiklai abejingi švietimo ir kultūros skyriai. Nebeliko 

mokyklinės kraštotyros. Tiesa, nedrįstu to kategoriškai teigti, nežinodamas visos padėties, gal 

kurioje nors mokykloje ji dar reiškiasi. Programinis Lietuvos istorijos mokymasis, neparemtas 

kraštotyra, teduoda menką poveikį emocijoms, kur jos nebesireiškia, tai ir tėvynės vertės 

ugdymas nukenčia. Be kraštotyros, dar šiek tiek dirbdamas muziejininkystėje, pastebėjau, kad 

itin skurdžios ir menkos moksleivių žinios etnografijoje, kultūros istorijoje. Labai sumažėjo 

mokyklinių ekskursijų. Vyresniųjų klasių moksleivius etnokultūra visai nedomina. Smalsesni yra 

jaunesnieji mokyklinio amžiaus vaikai, juos dar daug kas domina, o kartais ir stebina, sužinojus 

vieno ar kito eksponato buvusią paskirtį. Manau, kad šį jų interesą reikia vienaip ar kitaip skatinti 

tiek per istorijos pamokas, tiek vystant mokyklinį kraštotyrinį darbą, išvykas į muziejus. Jau 

daugiau kaip dešimtį metų Viekšniuose Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto 

lietuvių filologijos specialybės studentai dalyvauja mokslinėje ekspedicijoje Žemaitijoje, savo 

veiklos baze pasirinkdami Viekšnius. Anksčiau studentų grupėse nemaža jų dalis buvo 

savanoriai, kuriems praktika nebuvo privaloma. Jie dirbdavo noriai, domėjosi visais kraštotyros 

darbo barais. Kasmet apsilankydami aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus 

memorialiniame muziejuje, daug kuo domėjosi, net ne itin reikšmingais etnografiniais rakandais, 

bet būtinai norėdami sužinoti jų paskirtį, naudojimo būdą. Savanorių ir entuziastų skaičius 

mažėja, o pastaruosius dvejus metus ekspedicijose dalyvauja tik privalomą praktiką atlikti 

turintys studentai. Žodžiu, ir filologijoje vis labiau reiškiasi pragmatizmas. Minėtas muziejus 

Viekšniuose skaičiuoja jau tryliktus savo veiklos metus. Pastebimai mažėja lankytojų bei 

ekskursijų. Tiesa, tam yra ir objektyvių priežasčių. Viena jų — tai labai pabrangusios kelionės 

išlaidos. Švietimo sistemos skurdas vis labiau juos atitolina nuo kultūros ir meno vertybių. Kita 

vertus, pastebėjau, kad pastarojo meto ekskursantų dalis, ypač pavieniai asmenys, rodo didesnį 

smalsumą, išmanymą, vertindami kultūros vertybes, o iš to ir man nauda, nes muziejininkystėje 

esu savamokslis. Galiu konstatuoti užsienio lietuvių ir net kitataučių didesnį smalsumą, 

pastabumą, domėjimąsi net detalėmis, į kurias daug kas visai nekreipia dėmesio. Maloniai 

nustebino iš Baltarusijos apsilankę Pelesos lietuviai. Dalis ekskursantų savo pastabas, įvertinimą 

palieka muziejaus atsiliepimų knygoje. Objektyvumo dėlei palieku be komentarų jų tekstus. Štai 

396

ką rašo dar 1986 metais Vilniaus universiteto istorijos fakulteto turistai: „...Dirbti tada, kai iš 

žmogaus juokiasi, norėti skristi saulės link tada, kai visi aplinkui užimti tik žemiškais rūpesčiais, 

gali ne kiekvienas, bet gali. Už šią jėgą, kurią turėjo Aleksandras Griškevičius ir kurios bent 

mažą dalį išsaugojo Jūsų muziejus, mes dėkingi...”. Kultūros ministras D. Trinkūnas 1990 metais 

rašė: „Sužavėtas šiuo unikaliu mūsų garbingųjų žmonių atminties ir mūsų kultūros kampeliu...”. 

Tautietis iš Kanados, 1992 metais apsilankęs Lietuvoje ir Viekšniuose, rašo: „...Aplankęs tėvynę 

po 49 metų, buvau maloniai nustebintas Biržiškų muziejumi”. Brangi ir maloni viešnia iš JAV 

prof. M. Biržiškos dukra Ona Biržiškaitė-Barauskienė, praeitų metų birželyje apsilankiusi tėvų 

žemėje, rašo: „Širdingai ačiū už supažindinimą su Viekšnių istoriniais įvykiais ir įžymiais 

asmenimis”. Jos sūnus Vytas pažymi: „Didi malonė susipažinti su viekšniškių darbais, aprašytais 

mano senelio „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose”. Ta visa istorija atliepiamai įkūnyta šitame 

muziejuje. Tegul Lietuvos atgimimo raidą pilnai išvysto mūsų tauta!”. Tie prasmingi įrašai 

patvirtina ir muziejininkystės, ir kraštotyros reikalingumą Lietuvai. Malonu pažymėti, kad tam 

darbui Viekšniuose prielaidos yra, nes išties sėkmingai, kokybiškai atliekami restauracijos darbai 

vienoje seniausių Žemaitijoje Viekšnių vaistinėje. Čia veiks farmacijos muziejus bei lygiagrečiai 

įdomus savo tematika etnografinis skyrius. Kaunietis skulptorius A. Pečiukas intensyviai dirba 

kurdamos paminklą profesoriams Biržiškoms ir jų tėvams. Manau, kad pats laikas susirūpinti ir 

vietos sutvarkymu. Ieškodami pirkėjų, landūs komersantai netoliese įkurdino kioskelius, ne 

vietoje tebėra prekystalis, skirtas kitiems smulkiems prekiautojams. Visa tai būtina skubiai 

perkelti kitur ir imtis paminklo vietos tvarkymo darbų. Laikas nelaukia, netruks atskubėti ir 

spalis, o tą mėnesį jau turėtų būti pastatytas paminklas, įvyks atidengimo iškilmės, kurios, 

manau, gražiai apvainikuos viekšniškių Biržiškų draugijos ne vienerių metų prasmingus 

kraštotyrinės veiklos darbus. Ši draugija rajone sutelktai ir kūrybingai triūsia kraštotyros ir 

kultūros baruose. 

Ivinskis L. Raštai. — Vilnius, 1995. — P. 566. — Tekste: A. P. Kašarauskas turėjo L. Ivinskio 

surinktų žodžių iš Žvingių ir Viekšnių parapijų rinkinį. Ištraukas paskelbė K. Būga: Tauta ir 

žodis. — 1923. — T. 1. — P. 344—352. 

Gedvilas Algirdas. Kaip išsaugoti kultūros vertybes? // Vienybė. — 1995. — Bal. 19. 

Žino toli // Vienybė. — 1995. — Geg. 27. — Tekste: Vokietijoje Koblence rengiamas 

bukletas turistams apie Žemaitiją. Prašo žinių apie Viekšnių muziejų. 

Juodpusis Apolinaras. Gyvoji praeitis, regimoji atmintis // Vienybė. — 1995. — Rugpj. 12: 

„Autoriaus nuotraukoje: vaiko lopšys iš pasiturinčio ūkininko sodybos. Šiam Viekšnių muziejaus 

eksponatui apie 150 metų”. — Visas tekstas: 

Audringas, nors ir kupinas prieštaravimų šiandieninis gyvenimas slenka, bėga, šuoliuoja, 

užmarščiai pasmerkdamas ne tik žmones ir gerus jų darbus, bet ir į dulkes paversdamas 

senuosius įrankius, buities reikmenis, padargus, net akmeninius pastatus. Kas liko iš 

Medemrodės dvaro mūrų? Ar daug kas iš šiandieninio jaunimo neabejodamas pasakys, kam buvo 

naudojamas dabar tik muziejuje retenybe virtęs mūsų prosenelių vartotas koks nors buities 

reikmuo, rakandas? Šiurpas apima pasiklausius, jog retos knygos nugabenamos į sąvartynus, 

patenka makulatūron. 

Nedaug rajone teturime muziejų, ir kai bent kiek įdėmiau pasidomi čia saugomais 

eksponatais, reikėtų himnus giedoti žmonėms, kadaise dar seniai seniai sugebėjusiems suvokti 

antikvarinių vertybių išsaugojimo svarbą. Kažkada viekšniškis fotografas J. Kinčinas fotografavo 

miestelį, jo apylinkes, žmones ir jų darbus. Šiandien ta unikali regimoji atmintis, eksponuota 

neseniai Šiauliuose, o dabar Vilniuje, sulaukusi didžiulio įvertinimo ir pripažinimo. Rodos, taip 

neseniai genialųjį Simoną Daukantą Papilėje priminė tik paminklas ir jo kapas, o šiandien 

miestelis turi muziejų, kuriame Daukantą suprantame ir giliau, ir jautriau. Kiek čia seniai 

entuziastai ir slenksčius mynė, ir nervus gadino, kad atgautų ir suremontuotų namelį Viekšniuose 

aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus muziejėliui. Šiandien čia net penkios vertingos 

ekspozicijos! 

397

Džiaugiamės išlikusiais ir išsaugotais eksponatais, bet ar dažnas prisimename žmones, tuos 

fanatikus pačia geriausia šio žodžio prasme, kurie kažkada ieškojo, rinko, saugojo, net 

nesuvokdami, ar tie daiktai, tie spaudiniai, fotografijos ras tinkamą pastogę ir visuomenės 

dėmesį. Prieš daugelį metų mažytėje Spaigių mokyklėlėje tenykštis šviesios atminties mokytojas 

Antanas Gruzdas man pravėrė nuošalų kambarėlį, kuriame buvo surinkta ir saugoma daug 

įvairios spaudos leidinių, kitų senienų. 

Barvydžių mokykloje kitąkart irgi esu užtikęs daugybę senovinių buities reikmenų. Tai buvę 

mokytojo Indrelės kraštotyrinio darbo vaisiai. Kiek širdies, darbo ir laiko S. Daukanto muziejui 

yra atidavusi mokytoja Danutė Veisienė! Greta A. Gedvilo ar kas pamini P. Sriubaitės triūsą 

ieškant, renkant, saugant ir prižiūrint etnografinio skyriaus eksponatus A. Griškevičiaus 

muziejuje Viekšniuose. 

Kaip būtų kilnu, jei kas apie tokius žmones, dar gyvus ir jau mus palikusius, papasakotų 

„Vienybei” ir jos skaitytojams. Gal labiau gerbtume kraštotyrą ir kraštotyrininkus, gal įeidami į 

negausius rajono muziejėlius, pasivalytume ne tik kojas, bet ir sielas apšvarintume, kad 

susitikimai su dar gyva praeitimi, su regimąja jos atmintimi būtų tokie, kokių kadaise tikėjosi tie 

kilnūs žmonės. 

Jonikienė Roma. Nuosavybės teisė apgaubia Lazdynų Pelėdos muziejų // Vienybė. — 1996. 

— Vas. 10 

Bunka E. Tryškiai — Viekšniai. Lietuvos istorija ir dabartis: Kelionės reportažas: „Kaip 

gyveni, Lietuva?”: „Dienos” specialusis korespondentas Eugenijus Bunka „Comliet” mobilaus 

ryšio telefonu perduoda iš Plūgų [Pluogų] kaimo // Diena. — 1996. — Rugs. 25: nuotraukos 

„Kraštotyrininkas Bronius Kerys” ir „Aleksandras Bučas [Kairiškiai] apie rinkimus turi savo 

nuomonę”. — Tekste: 

„Nakties šalna pabalino laukus. Bronius Kerys mopedu dvidešimt du kilometrus atbirbė 

užsimaukšlinęs žieminę kepurę, apsimovęs pirštines, polietileno plėvele prisidengęs kojas. 

Saugosi, mat buvo laikas, kai šešerius metus išgulėjo lovoje ligos prispaustas, bet pergalėjo ją. 

Išsikrutinęs ėjo per žmones, nešė jiems knygas ir po trupinėlį rinko, ką jie prisimena iš senų 

laikų. Prisiminti tikrai yra ką. [...]. Visi jie susiję su tomis vietomis, kuriomis šiandien keliausime 

su Broniumi. Klausausi jo ir vis labiau įsitikinu, jog tai šventas žmogus. Anot jo, Vilniuje 

Lietuvos istorija tik dėliojama į archyvų lentynėles, o renkama po kruopelyte kaimuose, 

miesteliuose.” 

Balsių malūnas, Kairiškių mokyklos mokytoja Rita Masiulienė ir Kairiškių kaimo 

bibliotekininkė Janina Čibirienė apie Vladą Sirutavičių, kartono fabriką. Pokalbiai su Kairiškių 

žemės ūkio bendrovės pirmininke Danute Zamariene, kairiškiečiu Aleksandru Buču, Danute 

Norkiene iš Pavirvytės kaimo, Vaclovu Auryla ir Alvydu Adomaičiu iš Žalionės kaimo. 

Imbrienė Vilhelmina. Akmenės rajono muziejai // Šiaulių krašto kalendorius: 1998. — 

Šiauliai, 1997. — P. 125—129. — Tekste: Viekšnių vaistinė-muziejus, A. Griškevičiaus 

muziejus. 

Kerys Bronius. Aš prieš... muziejų! // Vienybė. — 1997. — Rugs. 10. — Visas tekstas: 

Jau nebe pirmus metus mąstau apie Viekšnių krašto kraštotyros centro įkūrimą. Tokiam 

būsimam centrui antri metai rašau Viekšnių krašto bibliografiją — nuorodas, kur ir kas yra rašyta 

apie Viekšnių kraštą. Kraštų kraštotyros centrų kūrimą laikau savaime suprantama ir 

nediskutuotina būtinybe. Šiuo metu yra surinkta kraštotyros žinių, tačiau jos yra įvairiose 

vietose. Jei dabar net vietinis žmogus ne visuomet gali sužinoti, kur ieškoti reikalingų žinių apie 

Viekšnius, tai ne viekšniškiui gali atrodyti, kad tų žinių iš viso nėra surinkta. Aš pats gana dažnai 

ilgai ir sunkiai renku žinias, kurios, pasirodo, kažkur jau surinktos, užrašytos, vienam ar kitam 

kraštotyrininkui jau žinomos. Kraštotyros centras visų pirma kaip tik ir reikalingas visų žinių 

sukaupimui vienoje vietoje. 

Kraštotyros centro veikla būtų labai rimta ir nelengva — ne tik originalų ir kopijų ieškojimas, 

jų įforminimas, eksponavimas, bet ir žinių rinkimas — viso krašto kraštotyros darbo 

398

organizavimas. Vien surinktų žinių redagavimas, katalogavimas, įforminimas, pateikimas 

visuomenei — milžiniškas darbas, todėl veikiau nepakankamai aktyviai dėl tokio centro įkūrimo 

Viekšniuose. Maniau, kad centrui nebūtų atsiradę nei grotuotų patalpų, spintų dokumentams 

laikyti, ryšių priemonių, kompiuterio, nei žmonių. Perskaitęs, kad planuojama steigti muziejų 

(„Vienybė”. — 1997. 08. 23), susirūpinau — tikriausiai vėl iš kraštų kraštotyrininkų bus atimti 

tik tiems kraštams būdingiausi eksponatai ir išvežti ten, kur jie nieko nereiškia. 

Žinoma, muziejų bus stengiamasi įkurti Naujojoje Akmenėje — mieste, kuris, ko gero, nėra 

jokio krašto, net nei Žemaitijos, nei Aukštaitijos. Mieste, kuris kada nors nebus rajono centru, 

pagaliau, mieste, kuris net neturi savo krašto pavadinimo. Šis miestas gali turėti savo — tik savo 

muziejų. Netikiu ir niekada nepatikėsiu, kad, sakykim, Akmenės muziejus taip pat kruopščiai 

kaups žinias apie cemento gamyklos statybą arba Viekšnių, Papilės žmones, kaip apie pačios 

Akmenės istoriją. Pagaliau, tarp Viekšnių ir Papilės toks skirtumas, kad vieno krašto eksponatus 

pervežus į kitą kraštą, jie gali prarasti ne tik reikšme, bet ir pavadinimus. 

Muziejus — žmonėms. Ir tiems, kurie negali nuvažiuoti į tolimesnį miestą. Aš už tai, kad 

kiekvienas kraštas (Karpėnų, Papilės, Akmenės, Viekšnių, gal Purvių, Kruopių) turėtų savo 

kraštotyros centrus ir muziejus, susijusius su čia pat gyvenančiais, bendradarbiaujančiais krašto 

žmonėmis. 

Rozga Leopoldas. Muziejaus reikia! // Vienybė. — 1997. — Rugs. 17. — Visas tekstas: 

Negalima nesutikti su kraštotyrininko B. Kerio samprotavimais, kad rajono seniūnijoms arba 

kraštams reikalingi kraštotyros centrai, kuriuose būtų kaupiami dokumentai ir galbūt eksponatai, 

pasakojantys apie to krašto kultūros paveldą. Tik naivu tikėtis, kad skolose įklimpęs rajono 

biudžetas bent artimiausią penkmetį pajėgtų skirti lėšų tokių centrų patalpoms ir žmonėms 

išlaikyti. Dar opesnis reikalas — o kas tokiuose centruose dirbs? Laimingi Viekšniai, kad esate 

Jūs, Broniau, kad yra seniai kraštotyros „liga susirgęs” mokytojas A. Gedvilas. Beje, aviatoriaus 

A. Griškevičiaus muziejus ir tapo panašiu kraštotyros eksponatų kaupimo ir demonstravimo 

centru, mat čia suspėta sukaupti vertingų XIX ir XX amžių sandūros buities reikmenų. Jis tapo ir 

Biržiškų palikimo kaupimo centru, nes būtent čia formuojasi būsimųjų Biržiškų šeimos namų 

ekspozicija. Čia kaupiami bei eksponuojami ir viekšniškių tautodailininkų kūriniai, bet dėl vietos 

stokos išsamesnės ekspozicijos įrengti neįmanoma. 

Taigi A. Griškevičiaus muziejus savaime tapo visos seniūnijos muziejaus pradžia. Deja, jo 

tvarkytojas A. Gedvilas nepajėgtų organizuoti dar ir tiriamąjį darbą, plėtoti Viekšnių istorijos 

studijas ir organizuoti dokumentų publikavimą. 

Tuo darbu galėtų užsiimti senosios vaistinės muziejus, turintis 1,5 — kad ir minimaliai 

apmokamo — etato. Bet šio muziejaus darbuotojai užsiima tik lankytojų aptarnavimu, per porą 

metų neparengė nė vienos publikacijos, nepabandė išplėtoti ir pačią vaistinės ekspoziciją. 

Suprantu, kad už minimalų atlyginimą ir nevalia kažin ko daugiau reikalauti, bet, iš kitos pusės, 

nė pasiūlymų nebuvo. O galimybių yra, nes, pirmiausia, yra vietos. Reikia tik bent poros 

kraštotyrą išmanančių žmonių. 

Panašiu krašto muziejumi tampa ir D. Veisienės tvarkomas S. Daukanto muziejus Papilėje, bet 

ir čia patalpų bei jėgų stoka viską riboja. 

O kitur nėra nei patalpų, nei žmonių. Jų per pusmetį nesurasi — kaip ir lėšų. Tuo tarpu ne tik 

senos dvarų sodybos, bet ir daug kitų vertybių nyksta tiesiog akyse, išbarstomos vertingos 

kolekcijos, nes nėra prasmės jų įsigyti, kol nėra kur saugoti ir eksponuoti. Taigi, pirmiausia reikia 

išsaugoti ir sukaupti, o jau paskui kalbėsime apie dalybas. Penkias dešimtis metų rajonas 

formavosi ir egzistavo kaip vieningas ūkinis ir teritorinis valstybės padalinys. Tad manau, kad 

rajono muziejaus steigimo būtinybė nediskutuotina. Rajono muziejui ir patalpas, ir žmonių 

lengviau rastume, jis tarnautų ne kaip iš seniūnijų atimtų relikvijų saugykla, o kaip viso šio 

regiono istorijos ir etninės kultūros tyrimo centras, galintis laikinai apsaugoti nuo sunaikinimo 

bei išgrobstymo tai, kas saugotina. Jis koordinuotų ir mokyklinių muziejų, ir tokių Jūsų siūlomų 

kraštotyros centrų veiklą, galėtų organizuoti reikalingų dokumentų paieškas ir komplektavimą. 

O kur muziejus bus — ne taip svarbu, ar senojoje, ar Naujojoje Akmenėje, svarbu, kad būtų 

tinkamos patalpos, įranga, priešgaisrinė apsauga. Ir bent pora išmanančių šį darbą žmonių, 

norinčių dirbti. 

399

Manau, kad rajono istorijos tyrinėjimus paskatintų glaudesni savivaldybės ryšiai su 

universitetų istorijos katedromis, kurios skatintų gabiausius studentus rengti kursinius ir 

diplominius darbus iš mūsų rajono praeities. Nes kol kas nei kitų seniūnijų, nei rajono 

bibliografijos rengti nėra kam. 

Suprantama, tai nėra pelninga veiklos sritis, iš pradžių ir muziejumi ar kraštotyros centrais 

besidominčių nebus minios. Bet kol iš mūsų Himno neišbrauktos eilutės: „Iš praeities tavo sūnūs 

te stiprybę semia”, ši veikla labai reikalinga. 

Tik ir vėl klausimas: kas tuo užsiims? 


1997. — Spal. 1. — Tekste: 


























Kerys Bronius. Naivu ar nenaivu? // Vienybė. — 1997. — Spal. 18. — Visas tekstas: 

Gerai, gerai, sutinku, kad ir muziejaus reikia, ir kraštotyros centrų reikia. Bet toliau rašote: 

„Tik naivu tikėtis, kad skolose įklimpęs rajono biudžetas bent artimiausią penkmetį pajėgtų skirti 

lėšų tokių centrų patalpoms ir žmonėms išlaikyti”. Galiu pridėti, kad naivu to tikėtis ir po, 

sakykim, 30 metų. Tiek metų dirbu kultūros įstaigose ir matau, kaip milijoninės lėšos skiriamos 

vienos ar kitos politikų grupės kliedėjimo įgyvendinimui, o kultūros įstaigoms, sakykim, 

bibliotekoms, skiriama apie ketvirtadalis būtinai reikalingos sumos. Bet geriau būti naiviu. Juk 

pasirinkti tenka tik iš dviejų — arba aš naivus ir tikiu, kad Lietuvoje pinigų kultūrai yra, arba 

šaliai šitiek metų vadovauja... kas? 

Tikriausiai, aš ir mano kolegės bibliotekininkės — visi mes, bibliotekininkai, — naivuoliai 

idealistai. Gal Lietuvoje vienintelė grupė žmonių, kurie dar „aukojamės” dėl kitų. Ne, ne 

„valdžia” ir savivaldybės išlaiko bibliotekas (skirdamos mums mažiausias šalyje algas, ne 

mėnesius, metus, bet dešimtmečius, neva, negalinčios sutvarkyti bibliotekų patalpų, jų nuomos, 

apšildymo, apšvietimo), o mes, bibliotekininkai, aukodami savo gyvenimą, savo sveikatą, savo 

pinigus: dauguma dirbame beveik nešildomose patalpose (žiemą aš pats ateinu į biblioteką, 

kurioje 2 laipsniai šilumos), todėl beveik visi jau nepagydomai sergame. Nors dirbame ne 

lengviau, negu kai kurie aukšti ponai, atlyginimo gauname apie ketvirtadalį to, ką realiai 

400

uždirbame. Per 30 metų nė karto negavau atlyginimo, kuris būtų atitikęs atliktą darbą. Mano 

pinigai ėjo, eina ir, matyt, eis tiems, kurie dabar, pravažiuodami mersedesais, išpila ant manęs, 

tebevažinėjančio varganu dviračiu, peleninės nuorūkas. Toks bibliotekininko gyvenimas — 

vienui vienas kovoji su visa tave žlugdančia aplinka, atrodo, visi prieš biblioteką ir 

bibliotekininką. Sudarytos tokios sąlygos, kad ir negali padaryti to, ką reikėtų, ką norėtum, todėl 

visą laiką vien neigiamos emocijos. 

Jeigu koks nors burtininkas šią sekundę, mostelėjęs lazdele, bibliotekininkus paverstų 

verslininkais ar normaliais savivaldybės valdininkais, tai šią sekundę, nepaisant savivaldybės 

pastangų — algų, algelių ir kitų elgetiškų „dotacijų” — žlugtų visos bibliotekos. Taigi valstybė ir 

dar kai kas naudojasi mūsų idėjiškumu. Kartais, būdamas nenaivus (tikėdamas, kad valstybė 

tikrai neturi pinigų) ir nesiekiau, kad būtų įkurtas kraštotyros centras. Perskaitęs, kad bus 

steigiamas muziejus (kuriam reikėtų mažiausiai dviejų aukštų pastato su požemiais ir dar daug 

ko), naiviai pamaniau, kad atsirado daug pinigų. O kad taip, kodėl pirma neįkūrus kraštų 

kraštotyros centrų, kurie tą bendrą muziejų ir įsteigtų? 

Tačiau man, bibliotekininkui, nors ir nekokiam kraštotyrininkui, skaudžiausi Jūsų žodžiai — 

kas dirbs? Būdami tokie naivūs ir tokie nenaivūs, mes visi — rajono vadovai, partijos ir kitokios 

organizacijos, mokytojai ir mokiniai, kultūros ir visokie kitokie darbuotojai, gal net Tautos 

namai, iš kurių tiek daug tikėjausi, visas rajonas tiek „nusivažiavome”, kad be kelių žmonių nėra 

kam (iš tūkstančių) „užsiimti” kraštotyra. Nėra žodžių išreikšti „susižavėjimui”! Gal tai ir 

šiandieninės bibliotekų, visos kultūros, švietimo politikos nuopelnai? Kas dabar beatsakys, gal 

jau po laiko?.. Tad ir klausimas: gerbiamieji, ar jums Lietuva dar reikalinga? 

Gedvilas Algirdas. Mąstant apie muziejų // Vienybė. — 1998. — Saus. 22. — Tekste: 

„Gaila, kad pašnekesys dėl rajono muziejaus steigimo ar nesteigimo įstrigo dar neprasidėjęs. 

Kol kas racionalių samprotavimų pareiškė tik kraštotyrininkai B. Kerys ir L. Rozga. [...]. Kodėl 

tam nepanaudojus užkonservuotą ir beveik užbaigtą statyti, tik neįrengtą pastatą buvusios 

Viekšnių progimnazijos vietoje? Jame pakaktų vietos ir muziejui, ir „pamestinukui” — Viekšnių 

kultūros namams. [...]. Lietuvos bajorų sąjungos senato narė I. Svetlauskienė laiške Viekšnių 

seniūnui siūlė sudaryti sąlygas ekspozicijai apie šio krašto bajorus. Beje, tokią ekspoziciją jie 

patys ir įrengtų. [...]. Didelį, labai prasmingą ir nepaprasto kruopštumo bei atsakomybės 

reikalaujantį darbą atlieka Bronius Kerys, kaupdamas ir tvarkydamas bibliografinę Viekšnių 

regiono medžiagą. Kito tokio nematau nei praeityje, nei dabar. [...]. Jei toks muziejus būtų 

įkurdintas Viekšniuose, jame tikrai pakaktų vietos ir įvairioms parodoms.” 

Šiurkuvienė Jolanta. „... tik gerumą nusinešam į kitą pasaulį”. Pasakojimas apie šių dienų 

knygnešį, Palnosų kaimo bibliotekininką Bronių Kerį // Šiaulių kraštas. — 1998. — Geg. 14. — 

Nr. 109 (1961): ir dvi nuotraukos [Tekstai po nuotraukomis: „Savarankiškai išmokęs valdyti 

kompiuterį, Palnosų bibliotekininkas Bronius Kerys šio darbo pradmenų iš namų atsineštu 

senutėliu kompiuteriu moko ir mokinukus”. „Bronius Kerys dažniausiai važiuotas dviračiu, prie 

kurio pritvirtinta speciali kraitė sudėti spaudiniams”]. — Tekste: 

Palnosų kaimo (Akmenės rajonas) bibliotekininkui Broniui Keriui, atrodo, visuomet buvo ir 

yra per ankšti jo tiesioginio darbo rėmai. Jis — vienas iš rajono kraštotyrininkų, gamtotyrininkas, 

daugelio aktualių straipsnių autorius, bebaigiamos didžiulės bibliografijos apie Viekšnių kraštą 

autorius. Tačiau Palnosų ir aplinkinių kaimų bei viensėdžių gyventojams B. Kerys pirmiausia — 

knygnešys, iš Vilniaus, Šiaulių ar Naujosios Akmenės savo rūpesčiu vežęs ir tebevežantis 

spaudinius. [...]. Dabar knygnešys yra paniręs į darbą, kuriam, anot jo žinovų, šalyje nėra 

analogų. Jis rengia didžiulę knygą apie Viekšnių kraštą, kurią sudaro „bibliografinės nuorodos ir 

žinios krašto istorijai” arba „kontūrai, metmenys ateities darbui”. 

Jau nuo seno kraštotyrą itin mėgęs B. Kerys kaupė galybę bibliografinių kortelių. Kai jų 

turėjo per porą tūkstančių, tapo sunku jose susigaudyti. Tada vyriškis nusprendęs pasitelkti 

kompiuterį. Nei šio įrenginio, nei pinigų jam įsigyti neturėjo, dirbti juo nemokėjo, tik buvo 

skaitęs knygų šia tema. Nenaują kompiuterį bibliotekininkui padarė jo bičiulio viekšniškio 

Antano Sidabro sūnus Algis, dirbantis vienoje iš kompiuterių firmų Kaune. Savarankiškai 

401

išmokęs valdyti šį įrenginį, B. Kerys dabar turi kompiuteriu išspausdinęs bene keturis šimtus 

puslapių — tai esą trečdalis jo būsimojo veikalo. 

Šio turinyje nurodyta, kad jis apims Viekšnių krašto gamtos, istorijos, paminklų, etnografijos, 

religijos, švietimo, kultūros ir kitas sritis. „Ko gero, likimas seniai mane paruošė šiam darbui: 

psichologiškai, moraliai ir visaip kitaip, — galvoja B. Kerys. — Man labai lengva jį dirbti, tai 

tarsi poilsis, kai silpna, prakaitas bėga...” 

Šis leidinys būsiąs gardus kąsnis bet kokiam istorikui: paimk, perskaityk ir apibendrinęs 

parašyk išsamią Viekšnių istoriją. Bibliotekininkas nesuka galvos, ar jo knygą kas nors išleis. 

Ketina kompiuteriu išspausdinęs po vieną jos egzempliorių išdalyti kelioms bibliotekoms ir 

muziejui, nusiųsti Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekininkui, šalies Bibliotekininkų tarybos 

vicepirmininkui Povilui Saudargui. Šis žmogus užsiminęs, kaip galima būtų knygą išleisti, o jei 

atsiras pakankamai lėšų, B. Kerys pasiryžęs ją ištempti iki turtingo albumo. Mat jis turįs ir du 

šimtus „smetoninių laikų” nuotraukų, jos beveik visos niekur nepublikuotos. Anuomet B. Keriui 

pavykę įsisukti į garsaus viekšniškio fotografo Jono Kinčino negatyvų archyvą, kuris vėliau 

atsidūrė sąvartyne. 

Dalis B. Kerio kūrinio skyrių dar plonoki. Todėl jam pirmiausia rūpi juos užpildyti. Dar norįs 

pasinerti į kraštotyrą. „Dabar laikai tokie — kiekvienas žmogus, vyresnis už mane, turi labai 

daug žinių, bet jas reikia užfiksuoti,” — sako jis. Kaimų senbuviai žiną apie mokyklas, 

gyvenvietes, žmones, kurių nebėra. Tad kiekvienas senukas esąs brangenybė. 

Regis, kartais knygnešiui pasidaro nyku, baisu ir liūdna. Vienam pačiam, gyvenančiam 

nebaigtame statyti name, po motinos mirties nekylančios rankos tvarkytis. 

Miręs, pasak B. Kerio, neteksi ne daiktų ar turto, o paties brangiausio dalyko — pasaulio, su 

gamta ir artimaisiais. Tai ir vedą jį dar klajoti po lankas, kalbinti savo kelyje sutiktus žmones. 

Rozga Leopoldas. Kraštotyra podukros vietoje // Vienybė. — 1998. — Geg. 16. — Tekste: 

„Šį pavasarį Šiauliuose surengta jau antroji kraštotyros konferencija [...]. Iš mūsų rajono 

pajėgta atgabenti vos penkis eksponatus, ir iš tų pačių leidinėlis „Akmenės kraštas” kraštotyros 

darbu nelaikytinas. Teisybė, išsamumu, tyrinėjimų gilumu akmeniškių darbai nenusileido 

kaimynų eksponatams. Kompiuteriu parengtas B. Kerio darbas „Viekšnių kraštas: bibliografinės 

nuorodos ir žinios krašto istorijai”, R. Masiulienės trijų dalių dokumentų rinkinys „Sirutavičiaus 

gyvenimas ir veikla”, S. Daukanto vidurinės mokyklos moksleivių darbas „Papilės kapinių 

epitafijos” suteikia daug ir kvalifikuotai parengtos informacijos.” 

Rozga Leopoldas. Susitiko paveldo saugotojai // Vienybė. — 1998. — Rugs. 17: ir 

nuotraukos. — Tekste: 

„Šeštadienį į Papilę buvo susirinkę Šiaulių apskrities kultūros paveldo tarnybų darbuotojai. 

Šis jų susitikimas buvo baigiamasis tradicinių, visą savaitę trukusių Europos paveldo dienų 

renginys. [...]. Mintimis pasidalijo Radviliškio ir kitų rajonų atstovai, mūsų rajone veikiančių 

aviatoriaus A. Griškevičiaus ir S. Daukanto muziejų vadovai A. Gedvilas ir D. Veisienė, 

kraštotyrininkai B. Kerys, Z. Navickienė. Už aktyvumą saugant ir propaguojant kultūros paveldą 

rajono mero padėkos raštus E. Meškienė įteikė savivaldybės paminklotvarkininkei V. Imbrienei 

ir Palnosų bibliotekos vedėjui B. Keriui, buvo padėkota ir kitiems visuomeniniams kultūros ir 

istorijos paveldo apsaugos talkininkams.” 

Bakaitienė Vitalija. Grįžkim, vaikai, namo: Pedagogo mintys // Vienybė. — 1999. — Kovo 

16. — Nr. 29. — Visas tekstas: 

Ramiai snaudžiančio kaimo troboje negarsiai uždainuoja moteris. Nesudėtinga, rami ir jauki 

melodija plaukia iš lėto, ir viskas tampa paprasta, aišku ir prasminga. Suklūsti nuo minties, kad, 

ačiū Dievui, tebegyveni ne kažkokiame Europos centre, o vis dar toje pačioje Lietuvėlėje, 

Strazdo ir Čiurlionio žemėje, kur toks lakus Kuršių Nerijos smėlis ir taip aitriai kvepia pušų 

spygliais... Apima jausmas, tarsi po ilgų ir beprasmių klajonių po svetimus kraštus pagaliau 

grįžtum namo. 

402

„Grįžkim, vaikai, namo” — taip pavadinau sumanymą, kurio ėmėmės kartu su mano 

auklėtiniais, Daubiškių pagrindinės mokyklos aštuntokais. Tai bandymas padėti sau, patiems 

rasti atsvarą bedvasei teleserialų, brutalių, kovinių filmų kultūrai, pagaliau mūsų kasdienybei, 

tapusiai nesibaigiančia kriminaline kronika. 

...O mes pradėjome nuo atminties. 

Tuoj po Vėlinių pakviečiau vaikus aplankyti senąsias Viekšnių miestelio kapines. Nebe pirmą 

kartą čia lankėmės. Bet pastarasis atėjimas įgavo naują, svarbesnę prasmę. Laimingo 

atsitiktinumo dėka į kapines užsuko mūsų bibliotekininkas, Viekšnių istorijos metraštininkas 

Bronius Kerys. Jis mums atskleidė ne vieną Viekšnių istorijos puslapį, maloniai sutikęs pabūti 

mūsų gidu. Ėjome nuo kapo prie kapo, skaitėme užrašus ir stebėjomės: kiek daug dorų, gražiais 

darbais garsėjusių kraštiečių ilsisi šiame žemės lopinėlyje. Stabtelėjome prie L. Skabeikos, 

nepelnytai užmiršto jauno poeto, kapo. Širdyje grūmėsi du jausmai: pasididžiavimo, kad ir mes 

esame šio krašto žmonės, jausmas ir savotiškas kaltės, nepilnavertiškumo jausmas, kad savo 

mintimis ir darbais mes taip toli nuo jų, mūsų garbiųjų kraštiečių. 

Grįždami siaura gatvele, kalbėjomės apie žmogaus gyvenimo prasmę, apie atmintį, 

spėliojome, kokie buvo tie, seniai išėję Anapilin, žmonės: laimingi ar nelabai laimingi? Ir 

apskritai — kada žmogus laimingas? 

Ekskursija tęsėsi. Sugužėjome į senąją vaistinę, kur muziejaus šeimininkė D. Končienė (mūsų 

mokykloje dėstanti tikybą) noriai aprodė savo valdas. Ir vėl stebimės, vėl su pagarba mąstome 

apie žmones, gyvenusius ir dirbusius ne vien sau. 

O po to trumpam stabtelėta prie A. Griškevičiaus namo, prie senojo malūno, išbandytas 

kabančio tilto tvirtumas. Grįžus į miestelio centrą, įsiamžinta prie didžiųjų Lietuvos šviesuolių 

Biržiškų paminklo. 

Liko šūsnis įspūdžių, nuotraukų, daugybė neatsakytų klausimų... 

...Pradėję nuo atminties, tęsėme palikimu. Neišsemiami tautos išminties ir tvirtumo paminklai 

— tautosakos kūriniai. Per gimtosios kalbos ir literatūros pamokas susipažinę su liaudies 

dainomis, panorome kažko nepaprasto. Ėmėmės tikros avantiūros — ištisą mokyklinę dieną 

pabūti tarsi ne pačiais savimi, o dainų personažais. Buvo ištraukti mamų ar senelių gintariniai 

papuošalai, net bruknių paieškos Santeklių miške baigėsi sėkme — ant mergaičių galvų išdidžiai 

žaliavo kuklūs vainikėliai. Buvo ir vaišės — kuklios, lietuviškos: Erikos močiutės suktas 

kastinys, neluptos virtos bulvės ir sėmeninė, pačių kepti sausainiai ir, žinoma, Nerijaus 

„skruzdėlynas”. O kai ėmėmės senųjų etnografinių žaidimų, tai laikas, rodos, tirpte tirpo. 

Džiaugiausi, žiūrėdama į savo vaikus. Kiek juose energijos, jaunatviško džiaugsmo! Kad tik 

neužgestų, kad kuo ilgiau degtų ta ugnis! Čia jau ir mūsų, suaugusiųjų, rūpestis. Tad ir toliau 

kurstau tą uždegtą ugnelę. Pradėjome rinkti šviesių savojo kaimo žmonių prisiminimus, 

pasakojimus apie gražų ir prasmingą jų gyvenimą. Kirba ir slapta svajonė — išleisti kuklią 

knygelę apie juos, gyvenančius šalia, tokius nekasdieniškus ir kartu nepaprastai paprastus. 

...Vakar Vitalijus prasitarė žiemos palydoms iškaulysiąs iš tėvo arklį. Sėsim kurią dieną visi į 

roges ir lėksim baltais keliais! 

Vitalija BAKAITIENĖ. Daubiškių pagrindinės mokyklos mokytoja. 

Imbrienė Vilhelmina. Kultūros paveldas Ventos regioniniame parke // Vienybė. — 1999. — 

Geg. 4. 

Šiurkuvienė J. Viekšniuose — konferencija ir sukaktys // Šiaulių kraštas. — 1999. — Geg. 5: 

ir nuotraukos. — Tekste: 

„Praėjusį šeštadienį [1999 05 01] Viekšniuose surengta respublikinė konferencija „Žemaičių 

kultūros įvairovė ir jos atspindžiai Viekšnių krašte”, paminėtas Biržiškų vardo viekšniškių 

draugijos bei jos folklorinio ansamblio „Poilsėlis” dešimtmetis.” Išklausyti pasakojimai apie 

tautosaką, L. Skabeiką, žemaičių moterų drabužius, viekšniškių dainavimo ypatumus, kraštotyrą, 

Biržiškų ekspoziciją muziejuje. Skyriai: Konferencijoje ir padainuota. „Poilsėlis” atliko kadrilį. 

Rozga Leopoldas. Viekšniškiai tęsia šviesuolių tradicijas // Vienybė. — 1999. — Geg. 6: ir 

nuotraukos. — Tekste: „Šeštadienį [1999 05 01] Viekšniuose gražiai paminėtas Biržiškų 

403

draugijos ir folklorinio kolektyvo „Poilsėlis” įsikūrimo dešimtmetis. Ta proga įvyko trečioji 

Biržiškų draugijos konferencija.” 

Masiulienė Rita. Mokyklų kraštotyrininkų konferencija // Vienybė. — 1999. — Geg. 13. — 


Praeitą antradienį Kairiškių pagrindinėje mokykloje įvyko nacionalinės jaunųjų 

kraštotyrininkų ekspedicijos II etapo rajoninė konferencija. Dalyvaujant ekspedicijoje, daugelyje 

rajono mokyklų renkama ir sisteminama medžiaga apie mūsų krašto, jo švietimo istoriją, 

etnografiją ir kitas visuomenės veiklos sferas. Ne visa, kas sukaupta, suspėta užbaigti ir 

apibendrinti, vis dėlto parengta nemažai naujų, išsamių ir unikalių darbų. Pateiktus darbus 

vertino Švietimo skyriaus sudaryta komisija: skyriaus vyriausiosios specialistės 

N. Liaudanskienė ir M. Vaitekūnienė, „Vienybės” laikraščio redaktorius L. Rozga, Viešosios 

bibliotekos direktorė Z. Sinkevičienė ir paminklotvarkos inspektorė V. Imbrienė. Kraštotyros 

darbus vertinimui pateikė Akmenės ir Ventos vidurinės, Kivylių, Agluonų bei Kairiškių 

pagrindinės mokyklos. Komisija vertingiausiais pripažino Akmenės vidurinės mokyklos darbų 

rinkinį. Jame iš ciklo „Mokytojų portretai” užbaigti darbai „Akmenės šviesuolės Ona ir 

Augustina Rušinaitės”, „Vladas Rimkevičius”, „Prisiminimai apie Akmenės pradinės mokyklos 

mokytoją Bronių Tėvelį ir jo šeimą”. Taip pat paminėtinas darbas „Kaliksto Kasakausko ženklų 

beieškant”. Rengusiems šiuos darbus jauniesiems kraštotyrininkams vadovauja pedagogė 

R. Ringienė. Antroji vieta pripažinta Ventos vidurinės mokyklos kraštotyrininkams, 

vadovaujamiems L. Znutienės. Jie pateikė tris darbus — biografinių žinių rinkinius apie savo 

mokyklos buvusius ir dabartinius direktorius, jų pavaduotojus ir mokytojus. Svarbu, kad šiuos 

darbus galima išsamiai plėtoti, papildant pačių pedagogų ir jų auklėtinių prisiminimais. Trečioji 

vieta paskirta kairiškiečiams, parengusiems darbą „E. Čepauskaitės-Lujienės šeimos tremties 

metai”. Šiuos darbus komisija nusprendė pateikti Šiaulių apskrities parodai, įvyksiančiai birželio 

10 dieną. 

Vertinimo komisijos narys L. Rozga teigė, kad kraštotyros darbas ypač prasmingas 

mokyklose: tikru piliečiu netapsi, nepažindamas savo Tėvynės. O pažintis su ja kiekvienam 

prasideda nuo savo mokyklos, nuo gimtojo kaimo, ar, miesto. Kiekvienoje mokykloje, kaip ir 

kitose įstaigose ar įmonėse, svečią galėtų pasitikti stendai su įstaigos ar įmonės įsteigimo data, 

svarbiausiais istorijos faktais, vadovų pavardėmis. Tai būtų ir pagalba svečiui, pažinties pradinis 

žingsnis, ir įpareigojimas patiems moksleiviams ar darbuotojams branginti savo kolektyvo garbę 

ir gausinti jo gerąsias tradicijas. Išsamesnių istorijų rengimui gali pasitarnauti klasių ir mokyklų 

kronikų rašymas, dokumentuotų, aprašytų nuotraukų kaupimas. Reikėtų skatinti kaupti žinias 

apie toli nužengusius, daugiau pasiekusius mokyklų auklėtinius. 

Paminklosaugininkė V. Imbrienė ragino rašyti kaimų istorijas, užfiksuoti senųjų gyventojų 

prisiminimus ir žinias apie čia gyvenusius žmones, jų verslus, likimus, kaimų pavadinimų ir kitų 

vietovardžių kilmę. 

Kiti konferencijos dalyviai sakė, kad turi būti kaupiami visi mokyklų istorijos faktai, 

nepraleidžiant vieno ar kito laikotarpio, konstatuota, kad kraštotyrininkams, ypač tiems, kurie tik 

pradeda šią veiklą, trūksta medžiagos tvarkymo žinių. 

Konferencijos šeimininkai kairiškiečiai stengėsi sudominti svečius savo gimtinės istorija, 

parodė kompoziciją „Lazdynų Pelėdos takais”, supažindino su mokykloje kaupiama istorine ir 

etnografine medžiaga. Padavimą apie Apžadų kapelius ir kaip seniau juose būdavo švenčiamos 

Šeštinės, papasakojo kaimo senbuvė S. Prelgauskienė. Susipažįstant su Kairiškiais, tolydžio 

buvo minimas buvęs dvaro ir kartono fabriko savininkas bei mokyklos statytojas, inžinierius 

Vladas Sirutavičius, kurio nuopelnų nenutyli enciklopedijos. 

Kraštotyrinis darbas nesibaigia su kuriuo nors ekspedicijos ar apžiūros etapu, vienus darbus 

užbaigus, reikia imtis kitų, fiksuoti šių dienų gyvenimo faktus, nes rytoj tai jau bus istorija. 

Imbrienė Vilhelmina. Gerais norais skylių neužlopysi // Vienybė. — 1999. — Geg. 18. — 

Tekste: „Štai Viekšniuose visą pokario ir sovietinės okupacijos metą išstovėjo nepažeistas 

Vytauto Didžiojo paminklas. Šį 4 metrų aukščio statinį 1983—1984 metais net pavyko 

restauruoti. Paminklo statybą sumanė ir organizavo Viekšnių progimnazijos kapelionas Juozas 

404

Stasiulis ir Vytautų klubas. Pašventintas 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo jubiliejiniais metais [...]. 

Deja, šiuo metu paminklo būklė avarinė.” 

Bus šventė Viekšniuose! / Užrašė Apolinaras Juodpusis // Vienybė. — 1999. — Birž. 1. — 

Tekste: Apie Viekšnių vidurinės mokyklos 80 metų jubiliejaus renginius, kurie vyks 1999 m. 

spalio 16 dieną, pasakoja mokyklos direktorius Rimantas Gricius ir pavaduotoja Sigutė 

Vaišnienė. Yra nuotrauka. S. Vaišnienė: 

„Kiek įmanoma, toliau kaupsime ir tvarkysime kraštotyrinę medžiagą. Turime mokytojo, 

buvusio mokyklos direktoriaus, A. Gedvilo sukauptą labai vertingą medžiagą, bet dalis to turto 

parašyta ant blogos kokybės popieriaus, daugelis fotografijų mažytės ir vienintelės. Dabar tekstai 

perrašomi kompiuteriu, bus padauginti keliais egzemplioriais, vienus skelbsime stenduose, kiti 

bus prieinami bibliotekos lankytojams, treti liks kaip muziejinė medžiaga. Pertvarkoma, 

atnaujinama ir fotodokumentika. [...]. Į kitą patalpą keliamas ir pats mokyklos muziejus.” 

Rozga Leopoldas. Apie rajono muziejus // Vienybė. — 1999. — Rugs. 21. — Visas tekstas: 

Rajono savivaldybė išleido informacinį leidinį „Akmenės krašto muziejai”. Fotografo 

J. Danausko spalvotomis nuotraukomis gausiai iliustruotas lankstinukas pasakoja apie 4 rajono 

visuomeninius muziejus — Viekšniuose esančius aviacijos pradininko A. Griškevičiaus ir 

pirmosios Viekšnių vaistinės, Papilėje nuo 1985 m. veikiantį S. Daukanto ir seniausią, 1966 m. 

įsteigtą Lazdynų Pelėdos muziejų Paragiuose. 

Leidinyje glaustai, bet išsamiai primenamas šių mūsų kraštui ir visai Lietuvos kultūrai 

nusipelniusių žmonių gyvenimas, jų reikšmingiausi darbai, pristatomos jiems skirtos 

ekspozicijos. 

Taip pat pateikiama trumpa iliustruota informacija apie 4 mokyklų muziejus, kuriuos yra įkūrę 

Akmenės, Papilės S. Daukanto vidurinių, Dabikinės specialiosios internatinės ir Kivylių 

pagrindinės mokyklų pedagogai bei moksleiviai. Leidinys skirtas besidomintiems mūsų krašto 

istorija ir kultūra, padės geriau pažinti gimtinę. 

Juodpusis Apolinaras. Mokyklos muziejaus turtai // Vienybė. — 1999. — Gruod. 7. — 

Tekste: Viekšnių vidurinės mokyklos muziejaus eksponatai. — Visas tekstas: 

Viekšnių vidurinės mokyklos 80-mečio iškilmių aprašyme liko nepastebėtas šventės 

išvakarėse baigtas naujai įrengti turtingas mokyklos muziejus, kuriame sukaupta daug vertingų 

dokumentų, suvenyrų, fotografijų, atspindinčių šios mokyklos, gyveniman išleidusios didelį būrį 

garsių Lietuvos žmonių, nueitą kelią. 

Chronologiniu nuoseklumu pateikta dokumentika vaizdžiai parodo pradinės mokyklos, 

progimnazijos, gimnazijos, galiausiai šiandieninės vidurinės mokyklos istoriją. Čia taip pat 

dokumentai apie to ilgo laikotarpio istorinius lūžius ir žmones, buvusius betarpiškais to vyksmo 

dalyviais bei liudininkais. 

Kitame stende — pastarasis mokyklos dešimtmetis, t. y. dokumentika, vaizduojanti mokyklos 

gyvenimą tarp dviejų jubiliejų — nuo 70-mečio iki 80-mečio. Tai mokyklos bendruomenės raida 

švietimo reformos fone, gerai atspindima renginių fotografijomis, faktais, skaičiais. 

Muziejuje didelę vitriną užima mokyklai dovanotos knygos, kurias yra parašę ir išleidę jos 

auklėtiniai ar buvę mokytojai. Čia randame buvusio mokyklos direktoriaus pavaduotojo 

K. Simanonio knygas „Už bočių žemę”, „Tiesos keliu” ir kitas, mokytojo S. Ablingio eilėraščių 

rinkinį, mokyklos jėgomis išleistą jos 80-mečio išvakarėse. Čia taip pat buvusio garsaus mediko 

T. Šiurkaus knyga „Vladas Kuzma”, liaudies dailininko A. Gudaičio tapybos parodų katalogai, 

keliautojo ir fotografo P. Normanto naujausios fotoknygos, filologų A. Ružės ir S. Keinio 

spausdinti darbai, nusipelniusios mokytojos V. Lėgaudienės novelių knyga „Vienišųjų naktis”, 

visas pluoštas J. Elekšio kūrybos knygučių ir t. t. Šios knygos — dovanos buvusiai mokyklai su 

atografais, su nuoširdžiausiais linkėjimais. 

Mokykla nepamiršta savo mokinių — mokslo pirmūnų: muziejuje atsirado vietos lentai, 

kurioje įrašytos žymūnų, kadaise mokyklą baigusių medaliais, pavardės. Mokykla nepamiršo 

mokytojų, išėjusių Anapilin. Viename stendų atsirado vietos šiam liūdnam sąrašui, be to, apie itin 

405

šviesias asmenybes bus pateikiama ir išsamesnės medžiagos: apdovanojimų, padėkos raštų, 

asmeninių daiktų, fotografijų. Šį kartą tokia platesnė ekspozicija pasakoja apie garsų viekšniškį 

muziką, nusipelniusį mokytoją Vincą Deniušį. 

Rengiant muziejų mokyklos vadovybė pasirūpino, kad vienintelės archyvinės fotografijos 

nežūtų ar nesunyktų: padarytos jų reprodukcijos, bus išsaugoti fotonegatyvai. Iš itin retų 

fotografijų viename iš stendų parengtas skyrius apie visus direktorius, kurie įvairiais laiko 

tarpsniais vadovavo Viekšnių progimnazijai, gimnazijai, vidurinei mokyklai. 

Mokyklos direktoriaus pavaduotoja S. Vaišnienė, apibūdindama muziejaus kūrimo ir 

atnaujinimo koncepciją, sakė, jog, parenkant dokumentus ekspozicijai, orientuotasi tik į 

mokyklos istoriją, jos gyvenimo ypatumus, nes Viekšniuose esantis muziejus sukaupė vertingą 

medžiagą iš aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus gyvenimo bei aviacijos raidos, ir 

apie Biržiškų gyvenimą, ir daugybę etnografinių bei kraštotyros eksponatų. O mokyklos 

muziejuje sukaupti eksponatai esą pirmiausia mokyklos garbės direktoriaus A. Gedvilo ir 

buvusios mokytojos I. Saltonienės ilgamečio kruopštaus darbo, susirašinėjimo ir asmeninių 

kontaktų su garsiais viekšniškiais, buvusiais mokyklos auklėtiniais rezultatas. 

Viekšnių vidurinės mokyklos muziejuje yra šimtai ir tūkstančiai vertingų dokumentų. Prie 

viso to reikėtų pridėti ir jau daugelį metų kaupiamą videoteką apie mokykloje vykstančius 

jubiliejinius renginius, šventes. Visa tai — neįkainojamas turtas, gerokai paįvairinantis dėstomų 

dalykų visumą, skatinantis mokinius geriau pažinti mokyklos garbingą praeitį, puoselėjamas ir 

kuriamas tradicijas. 

Ramanauskas V. Iš Viekšnių ekspedicijos sugrįžus // Muziejaus naujienos (Mažeikių 

muziejaus leidinys). — 2000. — Liepa—rugsėjis. — Nr. 3 (22). — Numeris skirtas Viekšnių 

ekspedicijai. — Visas tekstas: 

Kaip ir kasmet grupelė muziejininkų ir talkininkų liepos pabaigoje, kai šienapjūtė pasibaigus, 

o rugiapjūtei per anksti, kai kaimo žmogus gali trumpai atsikvėpti nuo darbų ir nuo žvalgymosi į 

dangų išvykome „pasiubagauti”, papildyti muziejaus fondus naujais eksponatais. Šį kartą 

keliavome į Viekšnius — garsų savo istorija ir didžiavyriais miestelį, kuris ką tik vėl prisišliejo 

prie Mažeikių. Dalyvių buvome devyni. Apsistoję Viekšnių vaistinės bute, apsitarę, pasidalinę į 

penkias grupes, pasklidome į visas puses. Kas po miestelį, kas po platesnes apylinkes, kas 

pėsčias, kas dviračiais, o kas ir automobiliu traukė nuo vienos sodybos prie kitos ir kartojo tą 

pačią maldelę: „Nesakykit, kad nieko senoviško pas jus nėra, verčiau leiskit apžiūrėti pastogę”. 

Rezultatas — surinkta daugybė eksponatų. Atvirai pasakius šito nesitikėjome. Garsas apie 

Viekšnius, seniai pasiekęs ir didesnius Vilniaus, Kauno, Šiaulių muziejus, o po jų mums turėjo 

likti tik „veršio uodega” — tai, kas kitiems nereikalinga. Nieko panašaus, nenorėjo matyt 

viekšniškiai bet kam išdalinti savo ilgą laiką saugotų relikvijų. Viekšnių ekspedicijos eksponatų 

gali pavydėti bet kuris muziejus — gauta tikrų „perliukų”. 

Išaugo muziejaus keramikos rinkinys, o ar galėjo būti kitaip, jei Viekšniai nuo senų laikų 

garsėjo kaip Žemaitijos, o ir visos Lietuvos puodžių centras. Netikėtai gausus senosios tekstilės 

„derlius”. Manau, kad per visą muziejaus istoriją, bent jau pokarinį laikotarpį niekur nepavyko 

surinkti tiekos žičkinių rankšluosčių, divonų, kuskų, takelių, šiaip naminių audeklų. 

Gauta ir gausybė nuotraukų, kuriose Viekšnių apylinkių vaizdai, žmonės, jų gyvenimas, buitis 

— tai kas dabar jau istorija. 

Tačiau ne vien eksponatai svarbu. Ekspedicijoje užrašyti pasakojimai, atsiminimai, bendrauta 

su žmonėmis ir tarpusavyje. O tai šiais laikais didelė vertybė. 

Muturas A. Viekšniuose dar radome su kuo kalbėti // Muziejaus naujienos (Mažeikių 

muziejaus leidinys). — 2000. — Liepa—rugsėjis. — Nr. 3 (22). — Numeris skirtas Viekšnių 

ekspedicijai. — Visas tekstas: 

Šių metų ekspedicija nuo buvusių man skyrėsi tuo, kad nereikėjo „jodinėti” dviračiu dulkėtais 

kaimo keliukais ir vieškeliais, o su kolega Rimantu vaikštinėjome šaligatviais ir asfaltuotomis 

Viekšnių miestelio gatvėmis. Nuoširdžiai mums talkino Palnosų kaimo bibliotekininkas, 

kraštotyrininkas, bibliografas ir Viekšnių miestelio istorijos tyrinėtojas Bronius Kerys. Broniaus 

dėka mes sutaupėme daug laiko ieškodami mums reikalingų informacijos šaltinių. Dar prieš 

406

išvykdami į ekspediciją su kolega Rimantu sutarėme, kad Viekšniuose domėsimės: pokario metų 

rezistencinio pasipriešinimo eiga, tarpukario metų Šaulių organizacijos veikla, XIX amžiaus 

antros pusės ir XX amžiaus pirmos pusės tautinių mažumų (rusų, žydų) gyvenimo būdu, 

tradicijomis, papročiais ir pan. Rinksime istorinę, etnografinę medžiagą, eksponatus. 

Ekspedicijos metu, kalbantis su viekšniškiais, pavyko patikslinti kai kuriuos faktus ir dalyvius 

veikusius rezistenciniame pasipriešinime. Bandėme nustatyti LLA kovotojo Alberto Švažo 

kapavietę. Aptikome pėdsakus, bet reikėtų daug ką dar patikslinti. Aptikome pokario metais 

Viekšnių apylinkėse veikusio partizanų būrio vado Kosto Stelingio, slapyvardis „Daugis”, 

veiklos pėdsakų. Sunku buvo rasti respondentą, kuris gerai žinotų arba noriai kalbėtų šia tema. 

Šiokių tokių nuotrupų aptikome ir apie Šaulių sąjungos veiklą. Tačiau tikrieji viekšniškiai — 

šauliai jau vaikšto žvaigždžių takais, arba dingo Sibiro platybėse. 

Šiek tiek daugiau pavyko aptikti ir užrašyti apie rusų ir žydų bendruomenės buitį ir tradicijas. 

Buvusi gausi Viekšnių miestelio ir apylinkių rusų bendruomenė jau gerokai sunykusi. Mūsų 

tyrinėtu laikotarpiu rusų bendruomenė, įsikūrusi taip vadinamame Fermų kaime, baigia 

asimiliuotis. Ir po dešimtmečio, kito mes apie šią bendruomenę nebeturėsime ko paklausti. 

Žydai... apie jų buitį ir verslus viekšniškiai noriai pasakoja ir prisimena. Pavyko užrašyti 

prasmingų faktų. Tačiau apie jų sunaikinimą daugelis respondentų tyli ir skundžiasi bloga 

atmintimi. 

Dauguma vyresnio amžiaus mūsų aplankytų viekšniškių su nostalgija kalbėjo apie tarpukario 

metų valdžią ir tvarką. Dažnas burnojo dabartinę tvarką. Kalbėdami su rusų tautybės 

viekšniškiais susidariau nuomonę, kad jie yra didesni nepriklausomos Lietuvos patriotai ir kad 

ateis geresnis laikmetis, ko dažnai pasigedau iš viekšniškių lietuvių. 

Ekspedicijos nepilnos penkios dienos, tai labai trumpas laiko tarpas. Gal kada nors vėl 

vyksiančios mūsų muziejininkų ekspedicijos į Viekšnius papildys surinktą mūsų medžiagą. 

Reikia skubėti. Po 10—15 metų mano minimomis temomis Viekšniuose, ko gero nebebus su kuo 

kalbėti. 

Lukošius R. Muziejaus rinkinius papildė eksponatai iš kunigo K. Andriuškos archyvo // 

Muziejaus naujienos (Mažeikių muziejaus leidinys). — 2000. — Liepa—rugsėjis. — Nr. 3 (22). 

— Numeris skirtas Viekšnių ekspedicijai. — Visas tekstas: 

Kraštotyrinės ekspedicijos Viekšnių apylinkėse metu nemažai surinkta dokumentinės 

medžiagos: fotonuotraukų, laiškų, įvairių dokumentų, knygų — didžioji dalis — kunigo 

Kazimiero Andriuškos, kuris paskutinius savo gyvenimo metus praleido Viekšniuose, asmeninis 

archyvas. 

K. Andriuška gimė Krakiuose 1903 metais. Mokėsi Mažeikių vidurinėje mokykloje, tai liudija 

išlikęs 1923 m. mokyklos baigimo pažymėjimas. Vėliau studijavo Kauno kunigų seminarijoje. 

Baigęs studijas, K. Andriuška dirbo vikaru Grušlaukės bažnyčioje. Iš viso gyvenimo laikotarpio 

yra išlikę nemažai fotonuotraukų, nes pats K. Andriuška fotografavo ir turėjo fotoaparatą su 

stovu (štatyvu). Nuotraukose užfiksuota: kunigo aplinka, religinės šventės, Grušlaukės kaimo 

kasdienybė. Peržvelgiant šias nuotraukas, galima spręsti, kad K. Andriuška tvarkingai saugojo 

savo fotoarchyvą. Ant daugumos fotografijų yra užrašytos arba atspausdintos datos. Tarp 

daugelio kunigo K. Andriuškos dokumentų pavyko rasti keletą įdomesnių eksponatų. Tai — 

leidimas daug kartų Lietuvos—Latvijos sienai kirsti arkliais, dviračiu ir traukiniu, išduotas 

1934 m. liepos 17 d., kunigo tėvo Jono Andriuškos pasas, išduotas 1910 m. 

Taip pat į muziejų pateko K. Andriuškai atsiųsti laiškai su sveikinimais vardinių, Šv. Kalėdų 

proga. 

K. Andriuška rinko knygas. Palėpėje tarp įvairių sovietinių žurnalų suradome 1864 m. 

Vilniuje išleistą „Wisas pasalmes karaliaus S. Dowida”, lotynišką teologijos traktatą, išleistą 

1874 m., vokiečių kalbos gramatiką, išleistą 1929 m., žurnalą „Mūsų senovė”. 

Visą šią medžiagą muziejui perdavė buvusi kunigo K. Andriuškos šeimininkė Elena 

Stankaitytė. Moteris mums įdomiai pasakojo apie kunigą, kaip apie žmogų, kuris kunigaudamas 

neužgyveno jokių turtų, todėl jai teko beveik savo lėšomis K. Andriuška palaidoti. 

Šeimininkė leido mums užlipti į palėpę, kur tarp dulkių pririnkome du lagaminus knygų, 

laiškų, dokumentų. E. Stankaitytė mums padėkojo, kad „apvalėme” palėpę, nes jai pačiai sunku 

407

tenai užlipti. Muziejaus istorijos rinkiniai pasipildė keliais šimtais eksponatų iš K. Andriuškos 

palikimo. 

Iš Viekšnių — su vertingais eksponatais // Santarvė. — 2000. — Rugpj. 3. — Tekste: 

Mažeikių muziejininkai grįžo iš ekspedicijos Viekšnių seniūnijoje. Liepos 24—28 d. 

muziejaus darbuotojai, talkinami pedagogių Laimos Skabickienės ir Laimos Gelžinienės, 

Vytauto Didžiojo universiteto ir Dailės akademijos studenčių Vilmos Akmenytės ir Rasmos 

Noreikytės, neseniai prie mūsų rajono prisijungusioje seniūnijoje rinko istorinę, etnografinę 

medžiagą, ieškojo eksponatų fondams papildyti. Ekspedicija buvo sėkminga, — sako jos 

vadovas muziejininkas Vytautas Ramanauskas. [...]. Ekspedicijos vadovas už visokeriopą paramą 

dėkoja Viekšnių seniūnui A. Kuodžiui, vietos kraštotyrininkui B. Keršiui [B. Keriui], SP UAB 

„Mažeikių vandenys” direktoriui P. Trakinui. 

Ramanauskas Vytautas (muziejininkas). Muziejuje ekspedicijos „derliaus” paroda // Būdas 

žemaičių. — 2000. — Spal. 27: „Archyvinėse nuotr.: Viekšnių gaisrininkai; šventė ant Šatrijos 

kalno; kūlimo talka Viekšnių apylinkėje; kunigai su mašina”. — Visas tekstas: 

Liepos 24—28 d. Mažeikių muziejininkai su talkininkais surengė ekspediciją į Viekšnių 

seniūniją. Muziejininkams jau seniai knietėjo pašniukštinėti šiame turtingame savo praeitimi 

pašalyje. Kažkada Mažeikiai buvo Viekšnių valsčiaus sudėtyje, priklausė Viekšnių parapijai ir, 

kaip pasakojama, tik viekšniškių pagailėtas kyšis geležinkelio tiesimo inžinieriui lėmė, kad 

miestu tapo Mažeikiai, o ne Viekšniai. 

Muziejininkų nuojauta neapgavo. Ekspedicija buvo tikrai sėkminga, eksponatų skaičiumi 

turtingiausia per kelis dešimtmečius. Per penketą dienų surinkta apie 700 muziejiškai vertingų 

senienų. Ką iš jų būtų galima paminėti? Visų pirma keramikos kolekciją. Viekšniai jau nuo senų 

laikų garsėjo kaip puodžių centras ir ne tik Žemaitijos, bet visos Lietuvos mastu. Viekšniškių 

žiesti pilvoti ąsočiai, puodynės, dubenys buvo pardavinėjami ir Latvijoje. Tik vėlesniais laikais, 

tarpukario metu teko apsiriboti vien tik Lietuvos vidaus rinka. 

Puodas turi savybę nuo menkiausio stuktelėjimo suskilti ar sudužti, todėl iš senų laikų jų nėra 

gausu, tik viekšniškiai jų kiek daugiau turi. Per šias dienas muziejaus keramikos kolekcija 

pasipildė ketvirtadaliu. 

Ženkliai pasipildys ir tekstilės fondas. Gauta nemažai audėjų išaustų rankšluosčių, kilimėlių, 

takelių — liaudies meno reliktų, kurie pagrįstai laikomi visų muziejų „aukso fondu”. Gauta ir 

gausybė nuotraukų, kuriose Viekšnių apylinkių vaizdai, gyvenimas, buitis, — tai kas dabar jau 

istorija. Reikia paminėti ir kunigo K. Andriuškos archyvą. Kunigo, buvusio karo kapeliono 

V. Paulausko uniformos aksesuarus iš Amerikos parsiųstus į Lietuvą ir štai atsidūrusius 

muziejuje ir daug kitų įdomių, vertingų eksponatų... 

Tiek nebūtume nuveikę, jei ne talkininkai: studentės V. Akmenytė ir K. Noreikytė, mokytojos 

L. Gelžinienė ir L. Skabickienė, bei Viekšniuose prie mūsų prisijungęs kraštotyrininkas 

bibliotekininkas Br. Kerys. Visiems jiems dėkojame. O didžiausia padėka Viekšnių ir apylinkių 

gyventojams, kad visus mus maloniai sutiko, ką žinojo, tą papasakojo, ką galėjo, tą padovanojo, 

o kai kas ir prie stalo pasodino. 

Paroda „Iš Viekšnių ekspedicijos sugrįžus” veiks iki gruodžio mėnesio. 

Jonikienė Roma. Išvesti į kelią mažais takeliais: [Daubiškių pagrindinės mokyklos mokytoja 

lituanistė Vita Bakaitienė ir kraštotyra mokykloje] // Vienybė. — 2000. — Gruod. 7: ir 


Kiekvieną dieną tas pats kelias — iš Ventos miesto į Daubiškių pagrindinę mokyklą. Dabar 

dar ir į Viekšnius Žemės ūkio mokyklą. Mokytoja lituanistė Vita Bakaitienė dešimtmečiais 

skaičiuoja savo darbą mokykloje. Ir nuvažiuotą, pėsčiomis nueitą kelią, vargu, ar kilometrais 

apskaičiuotum. Tiesiog toks gyvenimas. Buvusio vieno rajono plotai padalinti, o žmonių 

kasdienybės, įprasto darbo nepadalinsi. Atsitiko taip, kaip poniai Vitai — dirba viename rajone, 

gyvena kitame. Su Daubiškių pagrindinės mokyklos kolektyvu susieta labai didelė mokytojos 

V. Bakaitienės darbo biografijos dalis. Siejasi čia dirbti metai ir su mokiniais. Mat mokytoja ne 

408

tik gimtąją kalbą dėsto, bet ir kraštotyros, etnokultūros pagrindų moko. „Jei aš, lietuvių kalbos 

mokytoja, to neįkvėpsiu, tai kas tada įkvėps?” — ir klausia, ir atsako mokytoja Vita. Nuoširdūs, 

imlūs žemesniųjų klasių mokinukai. Nepavergei, nesudominai tautos kultūros idėjomis mažų, 

didesnių tuo labiau nebesudominsi. Iš patirties V. Bakaitienė sako: duok šeštokui kraštotyros 

pagrindus, ir dešimtoje klasėje toks vaikas kapinėse kaltinį kryžių pastebės, žinos, kur jo 

gimtajame kaime dvaro mūras stovėjo, kur, koks upelis teka. Praleidai laiką — ir nėra ko kaltinti. 

Mokytoja stengiasi patogaus laiko nepraleisti. 

Vita Bakaitienė sako, kad kaimo vaikams sunkiau į gyvenimą išeiti. Daubiškiai prie didelio 

kelio, bet į tą kelią mažai takelių veda. Kaimas gyvena taip, kad vaiko ateitimi pasirūpinti negali. 

Labai norėtųsi ateitį šviesiomis spalvomis tapyti. Ragini vaikus mokytis, skaityti, stengtis. 

Baigia jie pagrindinę mokyklą, klausia, kur toliau? „Man baisoka, kad vis mažiau jaunuolių 

gali siekti mokslo. Atvirai sakau, — nėra pinigų. Tėvai negali padėti savo vaikams”, — neslėpė 

nuoskaudos mokytoja. Daug metų V. Bakaitienė „vežė” mokyklos dramos vežimą. Iš dėžių daro 

dekoracijas, iš neišsemiamų Europos „lobynų” siuvo artistams rūbus. Jaunystėje ir pati mokytoja 

svajojo apie režisūrą. Mokėsi pas J. Miltinį vaidybos meno. Tik ten kažkaip savęs nerado. Bet 

pomėgis išliko. Mokykloje jis labai pravertė. 

Kraštotyra į mintis taip pat savaime įsirangė. Reikėjo pamokoms ruoštis. Daubiškių 

bibliotekoje dirba vienas atkakliausių kraštotyrininkų, ko gero, daugiausia apie Viekšnių kraštą 

informacijos surinkusių žmonių — Bronius Kerys. Vita išprašė daug medžiagos iš Broniaus. Jos 

kabinete storiausia knyga — bibliotekininko duoklė Santeklių kraštui. „Kai Bronius mums tokį 

turtą patikėjo, nepatogu buvo patiems neprisidėti. Aplankėme su vaikais daugelį istorinių vietų. 

Sutvarkėme kapines, žinome, kur ypatingoji pušis, koks buvo senovinis keltas, per upę į ponų 

dvarą žmones kėlęs”, — pasakojo Vita. Visa tai mokytojos mokiniai jau seniai žino. Jie ir patys 

įdomių istorijų papasakoja. Senuosius Santeklių dvaro žmones iškamantinėjo, užrašė. Kai 

domiesi ir to darbo imiesi iš širdies, visada atsiranda žmonių, kurie turi ką pasakyti. To krašto 

gyventoja Elena Babenskienė atidavė daug sukauptos kraštotyrinės medžiagos. Visos mokinių ir 

mokytojos aplankytos vietovės nuotraukose įamžintos. 

Vida Bakaitienė sako, kad vien žodžiais sunku kraštotyrininkais vaikus „padaryti”. Kad 

pajaustum, kaip tada buvo, reikia susigyventi su daiktais, papročiais. Kartą susitarta, kad į 

pamokas ateis apsivilkę tautiniais rūbais. Efektas buvo didelis. Mergaitės, sakė, pajautusios, 

kokie malonūs tie drabužiai ir kaip atsargiai reikia elgtis. Tai sijono padurkus primini, tai 

palaidinės rankogaliai trukdo. Turi oriai laikytis. Mokytojos pamokos ir kraštotyra lyg viena 

visuma. Anot Vitos Bakaitienės, vaikai mokykloje turi sužinoti, pamatyti ir gauti kuo daugiau. 

Nes paskui gyvenimas nėra dosnus, ir kad ką nors išpeštum, reikia daug atkaklumo. 

Raugalienė Laima. Seni daiktai pradeda naują gyvenimą: Iš ekspedicijos grįžus // Santarvė. 

— 2000. — Gruod. 16. — Tekste: „Ekspedicijos dalyviams nuoširdžiai talkino Palnosų kaimo 

bibliotekininkas, kraštotyrininkas, bibliografas ir Viekšnių miestelio tyrinėtojas Bronius Kerys, 

Gyvolių kaimo šviesuoliai Adelė Mozgerienė, Danutė Kateivienė, Zinaida Busel iš Fermų 

[Fermos] kaimo, Bronė Šarkienė, Janina Vėlavičienė ir kiti.” 

Kraštotyros kampelis: [Daubiškių pagrindinėje mokykloje] // Vienybė. — 2000. — 

Gruod. 21. 

Lukošiūtė Sandra. Žibikiškiai, nors ir sunkiai, kimbasi į gyvenimą // Santarvė. — 2001. — 

Vas. 22: iliustruota. — Tekste: Žibikų kaimas, gyventojai, Žibikų pradinė mokykla, mokytoja 

Lina Milkentienė. 

Mokykla ir kraštotyrinis ugdymas: II-oji rajoninė moksleivių kraštotyrininkų konferencija. 

— Mažeikiai. — 2001 03 27. — Pranešimai: „Žibikai: Istorija ir dabartis” (Vaida Tamašauskaitė 

ir Ernesta Bagdonaitė — Sodų vidurinė mokykla, 7 d. kl. Vadovė Laima Švažaitė), „Santeklių 

krašto praeitis” (Daubiškių pagrindinės mokyklos 10 klasės kolektyvinis darbas), „Viekšnių 

krašto folkloro tradicijų išsaugojimas” (Valda Urbonaitė — Viekšnių vidurinė mokykla, 11 kl.), 

„Mano krašto tautosaka” (Simona Daukšaitė, — Viekšnių vidurinė mokykla, 11 b. kl.), 

409

„Viekšniai rezistencinės kovos metu” (Justina Raudonytė — Viekšnių vidurinė mokykla, 11 kl.) 

ir kiti. 

Lukošiūtė Sandra. Viekšniškiams svarbios kultūrinės vertybės nesulaukia norimo dėmesio 

bei pinigų // Santarvė. — 2001. — Birž. 23: iliustruota. — Tekste: Viekšnių ambulatorija — Dr. 

Antano Biržiškos sveikatos namai. Aušrelė Gurauskaitė. „Sveikatos namai yra planuojamo 

vienintelio Lietuvoje XIX—XX amžiaus medicinos istorijos muziejinio komplekso dalis.” 

Gedvilas Algirdas. Bronius Kerys — Viekšnių krašto metraštininkas // Vienybė. — 2002. — 

Vas. 21.— Tekste: 

Tikru naujametiniu siurprizu tapo pažintis su dar toliau pastūmėtu Broniaus Kerio reikšmingu 

enciklopedinio pobūdžio darbu „Viekšnių, kraštas. Bibliografija ir žinios krašto istorijai”. 

Žinojau, kad Bronius Kerys jau daug metų renka šią daugiaplanę medžiagą. Dabar ji 

susisteminta, taikliai charakterizuota, apibendrinta. Šis darbas truko nuo 1996-ųjų iki pernykščių 

metų liepos 1 dienos. Neabejoju, kad prieš imantis šio darbo, autoriui reikėjo ir pėsčiomis, ir 

išklerusiu mopedu ar dviračiu apvažiuoti daugelį mūsų krašto senkapių, kaimų ir vienkiemių, 

pačiam viską apžiūrėti, atvirai pabendrauti su įdomiais, daug gyvenime patyrusiais ir geros 

atminties žmonėmis. 

Esu susipažinęs su kai kurių savo auklėtinių, dabar jau mokslininkų, disertacijų tekstais ar 

bent autoreferatais, su profesoriaus Vaclovo Biržiškos gausia bibliografine medžiaga, tad drįstu 

teigti, kad B. Kerio darbas prilygsta filologijos mokslų daktaro disertacijai. 

Laikraščio publikacijos pobūdis neleidžia detaliau šį milžinišką darbą charakterizuoti. Tai 840 

puslapių informatyvaus teksto. Daug pasako vien skyrių pavadinimai: Viekšnių kraštas ir krašto 

gyvenvietės, žmonės, gamta, kraštovaizdis; Viekšnių ir Viekšnių krašto istorija, praeities 

palikimas, paveldas, piliakalniai, kapinės, meno kūriniai, tautodailės, paminklai, radiniai, 

etnografija, kraštotyra, muziejai; visuomeninis žmonių gyvenimas, švietimas, kultūra, amatai... 

Juk tiesa, kad tai savaime daug pasako?.. Maloniai nuteikia nepriekaištinga darbo kalba, stilius, 

įdomi ir pagrįsta faktų interpretacija. Visa tai ir patvirtina šio darbo vertę, leidžia jį prilyginti 

disertacijai. 

Pats Bronius — reto darbštumo ir pareigingumo, plačios erudicijos, tačiau labai kuklus, 

santūrus žmogus. Beje, jo sveikatos būklė jau daugelį metų prastoka, tad galima tik stebėtis jo 

valios jėga, dvasios turtingumu, užsispyrimu, nepaisant sveikatos sutrikimų, atlikti tokį didžiulį 

ir vertingą darbą. 

Apie „Viekšnių krašto bibliografijos” paskirtį geriau kaip pats autorius nepasakysi, tad 

pacituosiu kai ką iš jo pastabų: „Keičiasi žmonių kartos, keičiasi santvarkos, greitai ir skaudžiai į 

nebūtį eina Viekšnių krašto žmonių tiesa. Nesižvalgydamas į mokslininkus, specialistus, 

rašytojus, skubu padaryti tai, ką aš galiu, ką aš pajėgiu. Čia suregistravau, aprašiau dalį Viekšnių 

krašto ir jo žmonių pasakojimų, paminėjimų rankraščiuose, laikraščiuose, žurnaluose, knygose. 

Silpna sveikata, gyvenimas toli nuo didesnių bibliotekų, rankraštynų, archyvų, muziejų labai 

apribojo mano galimybes, negalėjau suregistruoti, aprašyti visų paminėjimų, tačiau šių aprašų 

turėtų pakakti savarankiškai krašto tyrimo pradžiai. Šią bibliografiją skiriu ne mokslininkams, ne 

specialistams, bet Viekšnių krašto vaikams, jaunimui, visiems Viekšnių krašto žmonėms.” 

Dauguma jų negali paskaityti čia nurodomų, spaudinių, todėl daug aprašų su gana ilgomis 

ištraukomis, citatomis, „Mokslininkams, bibliografams tai nėra standartinė, bibliografija, — 

aiškina autorius, — nes rašydamas rūpinausi ne bibliografavimo ar mokslinių darbų rašymo 

standartų paisymu, o aiškumu, paprastumu ir kraštotyros žiniomis. Kai žinių daug, naudingiau 

jas kaip nors sugrupuoti, suregistruoti ir tik po to tyrinėti kiekvieną atskirai straipsniuose, 

skyriuose...” Ir dar: ...Ši bibliografija nėra baigta, kiekvieną jos skyrių galima tobulinti ir išplėsti 

iki atskiros knygos. Čia tik kontūrai, metmenys mano ir jūsų ateities darbui...” 

Argi tai nepatvirtina B. Kerio kuklumo? Akmenės rajono žmonės, „Vienybės” skaitytojai, 

įvertindami didžiai prasmingą B. Kerio kraštotyrinę ir visuomeninę veiklą, 1999 metais jį išrinko 

į populiariausių rajono asmenų penketuką. Pats Bronius linkęs tai nutylėti, vengia bet kokių 

liaupsių savo adresu. Tik 2001-aisiais Broniui Keriui galų gale buvo pripažintas Lietuvos garbės 

410

kraštotyrininko vardas. Ir nūdienos sąlygomis pasitvirtina senovės romėnų sentencija: „Exitus 

acta prabat” (darbą vainikuoja rezultatas). 

Lukošius Rimantas. Muziejininkų ekspedicija Viekšniuose // Būdas žemaičių. — 2002. — 

Rugpj. 14. — Visas tekstas: 

Rugpjūčio 19—29 d. Mažeikių muziejus organizuoja kompleksinę etnografinę ekspediciją 

Viekšnių seniūnijoje. Šiose apylinkėse muziejininkų ekspedicija organizuojama antrą kartą. 

Pirmoji ekspedicija Viekšniuose surengta 2000-ųjų metų vasarą. Jos metu surinkta nemažai 

istorinės, etnografinės medžiagos. Užmegzti ryšiai su Viekšnių miestelio bendruomene. Planuota 

tęsti pradėtą darbą. 

2001-ųjų metų pabaigoje Mažeikių muziejus parengė projektą „Viekšnių seniūnijos 

etnografiniai tyrimai” ir pateikė LR Kultūros ministerijai. Projektas buvo patvirtintas ir skirta 

dalis finansinių lėšų, reikalingų ekspedicijos dalyvių maitinimo, fotografavimo ir kanceliarinėms 

išlaidoms. Ši finansinė parama padės išspręsti ekspedicijos tikslus ir uždavinius. 

Ekspedicijos metu bus tyrinėjami paminklai (žydų, rusų kapinės), renkama medžiaga apie 

Viekšnių parapijos istoriją, miestelio kultūrinį gyvenimą. Tikimasi papildyti Mažeikių muziejaus 

rinkinius naujais eksponatais. 

Etnografinėje ekspedicijoje dalyvaus Viekšnių vidurinės mokyklos moksleiviai, Viekšnių 

muziejaus darbuotojai. Surinkta medžiaga bus naudojama publikacijose etnografinių tyrimų 

temomis, edukacinėje veikloje. Iš ekspedicijos metu surinktų eksponatų surengsime parodą 

Mažeikių muziejuje. Tikimės, kad Viekšnių miestelio gyventojai bus geranoriški ekspedicijos 

dalyvių atžvilgiu. 

Mažeikių muziejaus muziejininkas Rimantas LUKOŠIUS. 

Lukošius Rimantas. Muziejininkų ekspedicijos Viekšniuose apibendrinimas // Būdas 

žemaičių. — 2002. — Lapkr. 15. — Visas tekstas: 

Rugpjūčio mėnesį Mažeikių muziejus vykdė LR Kultūros ministerijos remiamą projektą 

„Viekšnių seniūnijos etnografiniai tyrimai”. Šio projekto pobūdis — kraštotyrinė ekspedicija, 

kurios tikslas — toliau tęsti 2000 m. organizuotos žvalgomosios ekspedicijos pradėtą darbą. 

2000 metais rinkta medžiaga apie Viekšnių tautines bendruomenes tarpukario laikotarpiu. Šiemet 

nuspręsta tyrinėti žydų ir rusų etninės kultūros paveldą — kapines. Sudarytos kapinėse esančių 

kapaviečių išdėstymo schemos, išmatuoti antkapiai. Kopijuoti žydų kapinių įrašai ir įspaudai. 

Tyrimo darbus muziejininkams padėjo atlikti grupė Viekšnių vidurinės mokyklos moksleivių. 

Tyrinėjimo metu įvertinta kapaviečių būklė. 

Muziejaus darbuotojas P. Šverebas tyrinėjo dvarų kultūros paveldą. Apžiūrėjo 9 išlikusius 

dvarus ir dvarvietes, juos nufotografavo. Domėjosi bažnyčių varpais. Aprašytos 7 kunigų 

kapavietės. 

Projekto metu gvildenta Mažeikių rajone dar nenagrinėta tema — esperantininkų judėjimas. 

Surinkta medžiaga apie 1976 metais Viekšnių proftechninėje mokykloje vykusią tarptautinę 

esperantininkų stovyklą, taip pat apie esperantininką A. Opulskį, mokytojavusį Viekšniuose apie 

1944 m. 

VDU istorijos specialybės magistrė V. Akmenytė, remdamasi žmonių pasakojimais rinko 

duomenis apie latvių bendruomenę Viekšnių seniūnijoje. Muziejaus mokslinį archyvą papildys 

surinkta medžiaga apie Viekšnių fotografus J. Kinčiną, P. Bartkų, Daukšą, senuosius Viekšnių 

mokytojus ir dramos ratelius, Viekšnių vienišius. 

Iš surinktų eksponatų: fotonuotraukų, dokumentų, knygų, vadovėlių, religinių paveikslų, 

tautodailės darbų, keramikos, buities rakandų muziejuje surengta paroda. Mažeikių muziejus 

dėkoja visiems viekšniškiams, kurie dovanojo eksponatus ir suteikė vertingų žinių ekspedicijos 

dalyvius dominančiomis temomis. Visa ekspedicijos metu surinkta medžiaga muziejuje 

tvarkoma, aprašoma, registruojama, publikuojama ir bus prieinama visiems besidomintiems. 

Balčiauskienė Ženė. Ar gyva istorinė atmintis? // Būdas žemaičių. — 2004. — Kovo 12: 

Nuotrauka Svečiai ir Palnosų kaimo bibliotekininkai bei projekto atstovai susitikimo metu. — 


411

„Lietuvos kaimas ir jo žmonės nuo 1940-ųjų metų patyrė didžiulių sukrėtimų ir netekčių. 

Tūkstančiai tremtinių, fizinis ir dvasinis kaimų nykimas. 

Kaip istoriniai įvykiai — okupacijos, trėmimai, rezistencija, kolektyvizacija — paveikė 

Mažeikių rajono Viekšnių seniūnijos Palnosų, Daubiškių, Santeklių, Gyvolių, Dainorių, 

Uogiškių, Gudų, Pavirvytės, Ramoniškių kaimus ir žmones? Kol kas nėra tikslių ištremtųjų 

duomenų, rezistencijos dalyvių ir rėmėjų atsiminimų, ne visos istorinės vietos pažymėtos. Ar 

gyva istorinė atmintis? Ar okupacijos, dvasinės erozijos metai leidžia ugdyti pilietiškai aktyvią 

visuomenę?” 

Tai ištrauka iš Daubiškių pagrindinės mokyklos projekto „Atsigręžk į praeitį su meile ir 

šiluma”, laimėto Švietimo kaitos fondui paskelbus konkursą, skirtą Tarptautinei komisijai nacių 

ir sovietinio okupacinio režimo nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. 

Projekto tikslas — kuo skubiau surinkti medžiagą apie 1940—1953 metų laikotarpį, užrašyti 

įvykių liudininkų atsiminimus, paskatinti mokinius domėtis savo krašto praeitimi, išmokyti juos 

rinkti medžiagą, mokykloje ir bendruomenėje formuoti istorinę atmintį. Jis jau pradėtas 

įgyvendinti. 

Džiugu, kad į mokykloje vykusį Vasario 16-osios paminėjimą atvyko svečių, istorinės 

praeities liudininkų. Projekto vadovas mokytojas Vytautas Krupovisovas kalbėjo apie Lietuvos 

Valstybės atkūrimą, pristatė bendruomenei projektą „Atsigręžk į praeitį su meile ir šiluma”. 

Tremtinių Antano Deniušio, Adelės Bučienės pasakojimuose atgijo šiurpūs tremties vaizdai, 

varginantis kelias atgal, pirmieji kolektyvizacijos žingsniai. Iš buvusio mokytojo Jono 

Pacevičiaus lūpų išgirdome tai, ką jam teko patirti vaikystėje karo ir pokario metais gimtinėje, 

Dainorių kaime, Gyvolių kaimo gyventoja Albina Navickienė prisiminė, ką teko jai, Viekšnių 

progimnazijos moksleivei, išgyventi suimtai ir tardomai. Bibliotekininko Bronislovo Kerio 

atmintyje taip pat išliko ryškių pokario epizodų. Jis pasidalijo ir kraštotyrinio darbo patirtimi, 

patarė, kaip jį atlikti. 

Šis renginys tapo neįkainojama istorijos pamoka ir moksleiviams, ir suaugusiesiems. Viena — 

skaityti atsiminimus, kita — išgirsti gyvą žodį, žvelgti į kalbančius ir galvoti, kaip visa tai 

reikėjo ištverti... 

Projekto vykdytojai mokytojai V. Krupovisovas, Vitalija Bakaitienė, Rasa Vilkaitė, 

konsultuojami aktyvaus, nenuilstamo kraštotyrininko B. Kerio, yra sumanę ne tik susitikimų. 

Bus organizuojamos kraštotyrinės ekspedicijos, žygis dviračiais, akcijos, atminimo ženklų 

statymas, kraštotyrinė mokinių stovykla, atviros pamokos, atminimų vakaras, konferencija. 

Tikimės aktyvios tų gyventojų paramos, kurie gali paliudyti istorinę praeitį, į kurią jaunoji 

karta atsigręžtų su meile ir šiluma. 

Elekšis Juozas. Mokslininkai analizavo žemaičių kultūros įvairovę // Kopijuota iš interneto 

2004-04-06. — Tekste: 

Prieš trejus metus Viekšnių miestelyje pastačius paminklą Biržiškoms — gydytojui Antanui, 

jo žmonai Elžbietai ir trims sūnums profesoriams: Mykolui, Vaclovui ir Viktorui, kilo mintis čia 

kas keleri metai organizuoti mokslines konferencijas. Šių metų gegužės 1-ąją vyko antroji 

konferencija „Žemaičių kultūros įvairovė ir jos atspindžiai Viekšnių krašte”. 

Konferencijos iniciatorė — Biržiškų draugijos pirmininkė gydytoja Aušrelė Gurauskaitė 

sukvietė daug žymių mokslininkų, kultūros veikėjų, meno kolektyvų. Jai vadovavęs Vilniaus 

universiteto Kauno humanitarinių mokslų fakulteto prodekanas dr. Albertas Ružė pasidžiaugė, 

kad provincijoje vykstančios konferencijos susilaukia daugelio mokslininkų dėmesio, kad jose 

pateikiama daug naujos ir įdomios medžiagos. Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų 

fakulteto dėstytojas dr. Romutis Karmalavičius analizavo poeto Leono Skabeikos poeziją, kuri, 

kaip sakė pranešėjas, visai „iškrenta” iš lietuvių poezijos savo kitoniškumu, kaip, beje, ir paties 

poeto pažiūros. Labai įdėmiai išklausytas Lietuvos muzikos akademijos dėstytojos dr. Zitos 

Kelmickaitės pranešimas apie Viekšnių apylinkių dainavimo ypatumus. Pasirodo, docentė tose 

apylinkėse su studentais yra surinkusi per 700 dainų. Ji leido pasiklausyti kai kurių įrašų, o 

melodingesnes kartu su Lietuvos muzikos akademijos doktorante Loreta Mukaitė pati padainavo. 

Beje, docentė sakė, kad tarmės nyksta taip smarkiai, kad gryną savo tarmę yra išlaikę tik 

žemaičiai. Įdomu ir tai, kad nuo dainų gavo pavadinimus net kai kurie kaimai. Dainorių kaime 

412

ekspedicijos metu užrašyta net 19 unikalių dainų. Studentų korporacijos „Samogitia” prezidentė 

Loreta Mukaitė supažindino su šios studentų organizacijos veikla, žemaičių ir jaunimo rėmimo 

fondu. 

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja Gražina Kadžytė analizavo papročių 

teisės atspindžius lietuvių tautosakoje. Nacionalinio muziejaus vyriausioji muziejininkė Danutė 

Aleknaitė savo pranešimą apie žemaičių moterų išeiginius drabužius pagražino gausiais 

pavyzdžiais. Pasirodo, apdaras parodydavo luomą, etnografinę priklausomybę, padėtį šeimoje, 

amžių ir net charakterį ir, be abejo, turtingumą. Ji priminė įdomų M. Valančiaus paminėjimą, kad 

Viekšnių moterys dėvėjo gana spalvingus rūbus, kurie žydėjo kaip lelijos, žėravo kaip aguonos. 

Beje, žemaitės ypač išsiskyrė savo skarelių surišimu, jų gausa. Kartais jos ryšėdavo net tris 

skareles — ant galvos, kaklo ir pečių. 

Daug vertingos medžiagos pateikė ir vietiniai kraštotyrininkai. Bronius Kerys rengia savo 

krašto bibliografiją, kuri jau apima 617 p., o iš viso turėtų būti 1500 p. Algirdas Gedvilas 

analizavo Lietuvos aviacijos pradininko muziejuje sukauptą Biržiškų ekspoziciją. Beje, ji vis 

negali persikelti į A. Biržiškos namus, kurie tebėra sudarkyti, praradę pirmykštį vaizdą, stovi 

negyvenami ir apleisti. Viekšniškiai buvo sutarę, kad galima gauti iš JAV profesoriaus, vasario 

16-osios akto signataro M. Biržiškos pomirtinę kaukę, bet signatarų namų vadovybė net į du 

raštiškus pasiūlymus neatsakė. 

Po konferencijos vyko koncertas, kuriame pasirodė viekšniškių etnografinis ansamblis 

„Poilsėlis”, beje, atgaivinęs nuotaikingą šokį „Dirižablis”, kurį šoko dar mūsų seneliai (vadovė 

Nijolė Kontutienė). Įdomią programą parodė Klaipėdos universiteto ansamblis „Auksodė” 

(vadovė Rūta Vildžiūnienė). Koncerte taip pat dalyvavo N. Akmenės saviveiklininkai ir 

Klaipėdos universiteto studentai ir dėstytojai. 

Juozas Elekšis. Biržiškų draugijos narys. 

Plastinina Bernarda. Menininkas iš prigimties išsilavinimą gavo iš knygų: [Antanas 

Sidabras] // Ketvirtadienis („Santarvės” priedas, leidžiamas kartą per mėnesį). — 2006. — Saus. 

26. — Nr. 41 // Santarvė. — 2006. — Saus. 26. — Nr. 10 (8953): Nuotraukos Sigito Strazdausko 

ir iš asmeninio archyvo: [1.] Antanas Sidabras: „Viskas, kas yra pas mane, neskirta jokiai 

ekspozicijai. Tai yra mano gyvenimo dalis”. [2.] Jaunasis pulko dailininkas. 1966—1967 m., 

Brestas. [3.] „Nei jis tilpo į nuotrauką, nei aš tilpau...” — Antano ranka užrašyta iš armijos 

siųstoje nuotraukoje. [4.] Šeimininkas nesileido į pasakojimus, kokiais keliais į jo namus 

atkeliavo visi šie daiktai. — Visas tekstas: 

Viekšniškį Antaną Sidabrą užklumpame netikėtai. Galbūt todėl jis nelabai nusiteikęs kalbėtis, 

ir vis bando išsisukti nuo klausimų. Čia gimęs, augęs ir šeimą sukūręs vyriškis stengiasi įtikinti, 

kad jo gyvenimas nevertas dėmesio ir nuolat kartoja: „Kam to reikia, apie tai jau tikrai nėra ko 

rašyti”. 

DĖL ARMIJOS NEBAIGĖ VIDURINĖS 

Kartu ilgai aptarinėjame, nuo ko pradėsime kalbėtis. Nesileisdamas į vaikystės prisiminimus, 

jis sako, kad trumpam šeima buvo palikusi Viekšnius ir išvažiavo pas tėvą, kuris tuo metu 

gyveno tremtyje. Į gimtinę grįžo, kai Antanui sukako 12 metų. Dėl to susitrukdė mokslai, ir 

vaikinas devynias klases baigė, sulaukęs beveik aštuoniolikos. 

„Nusprendęs, kad man jau laikas į armiją, į dešimtą klasę nebėjau. Tačiau dėl silpnų akių 

manęs nepaėmė. Praėjo metai, ir komisijos nuomonė pasikeitė. Buvau pašauktas tarnauti į 

artilerijos batalioną Bresto tvirtovėje”, — pamažu įsitraukia į pokalbį pašnekovas. 

Dar mokydamasis žemesnėse klasėse, vaikinas mėgo piešti. Kai tarnaujant armijoje tai 

paaiškėjo, Antanas buvo paskirtas dirbti pulko dailininku. Jam reikėjo piešti plakatus, rašyti 

šūkius, apipavidalinti klubo ir bibliotekos stendus. Darbo kareivėliui buvo užtektinai, todėl dveji 

metai netruko prabėgti. 

GYVENIMĄ KŪRĖ SAVO RANKOMIS 

Po armijos Antanas grįžo į Viekšnius. Vedė ir pradėjo statytis nuosavą namą. Viską darė pats 

savo rankomis kartu su žmona Adele. Pats mūrijo sienas, meistravo langus, duris, neieškojo 

pagalbos įrengiant ir vidų. 

413

„Kaip mokėjau, taip ir pasidariau. Gyvenu šiame name jau 25 metai ir nesiskundžiu. Čia gimė 

ir užaugo sūnus Algimantas”, — sako Antanas. 

Grįžęs iš armijos vyras įsidarbino Akmenės buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate 

(BGAK). Jis ir dar vienas viekšniškis Albinas Stonys buvo priimti dirbti dailininkais. Jie 

privalėjo rūpintis parduotuvių vitrinomis, gaminti jų iškabas ir piešti įvairiausius plakatus dainų 

bei valstybinėms šventėms, reklamas seniau populiarioms vasaros prekybinėms mugėms. 

Šiek tiek linkęs prie humoro, Antanas iššifruoja savo įstaigos santrumpą, kurią tais laikais 

žinojo kiekvienas čia dirbantis: „Būk gudrus, apgauk kitus”. 

„Buvo ir kitas šios santrumpos variantas. Viekšnių stalių dirbtuvių vedėju tais laikais dirbo 

Kazimieras Kėvišas. Šios dirbtuvės priklausė Akmenės BGAK, o čia dirbę staliai buvo pavaldūs 

Viekšnių stalių dirbtuvių vedėjui. Susirinkus kompanijai vyrai šmaikštaudavo: baikit gerti, ateina 

Kazimieras”, — išradingų vyrų sukurtą posakį prisimena Antanas. 

Akmenės BGAK A. Sidabras išdirbo 24 metus. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę tokių 

kombinatų nebeliko, jau trylika metų jis dirba Viekšnių vidurinėje mokykloje meistru 

remontininku. Tenka atlikti įvairiausius darbus: į duris dėti spynas, stiklinti langus, pjaustyti 

medieną, daryti viską, kas tik ko paprašo. Šiuo metu mokykloje vyksta remontas, tad darbų 

netrūksta. 

ANTRAME AUKŠTE PASLĖPTAS „LOBIS” 

Dirbdamas mokykloje, Antanas nepamiršo ir savo dailininko įgūdžių. Noras piešti, ar 

svarbiausias pomėgis, kad ir kaip jį pavadintum, išliks visam gyvenimui. Laisvu laiku vyriškis ir 

dabar piešia. Tiktai jau nebe plakatus, šūkius, o gamtos peizažus. Ir ne kieno nors užsakymu, bet 

savo malonumui jis tapo akvarele arba aliejumi ant drobės, kartono. 

„Savo darbus, jei paprašo, dovanoju broliui, seseriai, giminaičiams ar draugams. Juk negaila”, 

— šypteli vyras ir užklaustas patvirtina, kad jaunesni už jį brolis ir sesuo taip pat linkę prie 

meno. Brolis, daug metų dirbęs Plungės „Minijoje”, yra ne tik puikus drožėjas iš medžio, bet ir 

sugeba mūryti židinius. Antanas rodo brolio padarytą duoninę, ant sienos kabantį drožtą 

paveikslą. 

Paklausęs, ar nebaisu sušalti, šeimininkas pakviečia užlipti į antrą aukštą, kur netikėtai 

išvystame daug įvairiausių senų daiktų: siuvamųjų mašinų, vokišką ir amerikietišką rašomąsias 

mašinėles, menančias tarpukario laikus, daugybę visokiausių laikrodžių, lentynų su knygomis, 

akmenų kolekciją. 

„Visa tai pradėjau rinkti sugrįžęs iš armijos, 1967-aisiais. Iš to, ką čia matote, brangiausias 

mano turtas yra knygos. Taip pat rinkau ir senas nuotraukas. Vyresnio amžiaus žmonės senas 

nuotraukas dažnai sudegina, nenorėdami, kad, jiems išėjus, po jų gyvenimą knaisiotųsi svetimi 

žmonės”, — sako Antanas, rodydamas didelį, storą albumą, kurio didžiojoje dalyje nuotraukų 

užfiksuoti gyvenimo pradžios ir pabaigos momentai — vestuvės ir laidotuvės. Vyras sako, kad 

jas jam padovanoję Viekšnių miestelio ir jo apylinkių gyventojai 

Palnosų bibliotekos darbuotojas Bronius Kerys taip pat yra surinkęs nemažai senų fotografijų. 

Iš bendro savo ir Antano archyvo B. Kerys išleido kompaktinį diską, kuriame yra net keli šimtai 

nuotraukų. Ne viena iš jų yra buvusi išspausdinta ir mūsų laikraštyje. 

KNYGOS ATSTOJO „UNIVERSITETUS” 

Išskirtinio dėmesio verta Antano asmeninė biblioteka. Joje yra apie pusantro tūkstančio 

knygų. Daugiausia tai senovinė literatūra, kurios tematika tada nebuvo labai įvairi. Gausu 

religinio, istorinio turinio knygų. Jas Antanui dovanojo senieji Viekšnių gyventojai. Nemažai yra 

retų ir ypač vertingų knygų, už kurias jis tikriausiai mokėjo nemažus pinigus. Antano 

pasididžiavimas — vyskupo Motiejaus Valančiaus „Gyvenimai šventųjų, kurių vardais žemaičiai 

už vis geba vadintis”. Šis retas dviejų tomų leidinys išleistas 1858 metais. 

Bibliotekos puošmena — didelė ir gražiai išleista knyga apie lenkų dailininką Stanislavą 

Mateiką. Ji gausiai iliustruota spalvotomis dailininko darbų reprodukcijomis. Tai taip pat senas, 

1912 metų leidinys. Antanas, pats išbandęs dailininko duonos skonį, šią knygą, matyt, labai 

brangina. Tačiau apie tai jis nutyli, ir pasistengia kalbą nukreipti kita linkme. 

Bendraujant su Antanu, stebino jo žinios. Todėl atsakymas į klausimą, kokius dar mokslus ir 

kur jis ėjo, neskaitant devynių vidurinės mokyklos klasių, buvo šiek tiek netikėtas. Pasirodo, jis 

niekur daugiau ir nesimokė. 

414

„Juk to pusantro tūkstančio knygų savo lentynose aš metrais nematuoju ir į statinę nesūdau. 

Aš jas skaitau, ir jose visi mano mokslai. Turiu nemažai techninės literatūros, kurios dažnai 

prisireikia,” — savo išminties paslaptį atskleidžia vyriškis. 

TAI, KAS SURINKTA, GYVENIMO DALIS 

Antanas neaiškina, kodėl ir kaip jis pradėjo kolekcionuoti laikrodžius. Kaip ir kitas savo 

namuose kaupiamas vertybes, daugiausia jis juos pirko iš viekšniškių, senų žmonių, kurie 

paprastai nevertina senienų ir už nedidelę kainą sutinka su jomis atsisveikinti. 

Jis nesileidžia į pasakojimus ir apie tai, kokiais keliais į jo namus atkeliavo trys sieniniai 

laikrodžiai dar iš baudžiavos laikų. Ne kiekviename muziejuje pamatysi šitokią gausybę 

įvairiausių laikrodžių. Tarp daugiau kaip 20-ies ant sienų kabančių prieškario ir tarpukario 

laikrodžių yra garsių vokiečių „Gustav Beker”, „Juhans”, prancūzų „Le-roi” — Paris firmų 

gaminių. 

Antanas yra surinkęs per 50 kišeninių šveicariškų, vokiškų, rusiškų laikrodžių, nemažai 

žadintuvų, kurių net ir skaičiaus negalėjo įvardinti. 

„Kam tą reikia žinoti? Aš absoliučiai nesuinteresuotas, kad pas mane imtų vaikščioti 

muziejininkai ar dar kokie nors lankytojai. Viskas, kas pas mane yra, neskirta jokiai ekspozicijai. 

Tai yra mano gyvenimo dalis, ir ji yra tiktai mano”, — išdėsto savo nuostatą pašnekovas. 

Ir pagaliau Antanas visiškai nesutinka su nuomone, kad jis kolekcionuoja akmenis. Anot jo, 

jis tik parsineša į namus atsitiktinai pastebėtus retesnius, įdomesnius riedulius. 

Rodo akmenį su skylute, tamsiai pilką, tarsi sidabriniais blizgučiais nusėtą pavenčiuose rastą 

akmenį, kurį jis pavadina avantiurinu. Melsvi, juodi natūralios vulkaninės uolienos gabalėliai, 

kuriuos jis parsivežęs iš kelionės į Armėniją, tai esąs obsidianas. 

Kaip Antanas moka atskirti vieną akmenį nuo kito? 

„Ieškau specialiuose žinynuose, skaitau akmenų aprašymus tam skirtose knygose ir 

leidiniuose apie mineralus. Taip ir atskiriu”, — paaiškina. 

Jonas Virkutis (1943-02-09—2006-11-21) / Plinkšių pagrindinės mokyklos bendruomenė // 

Santarvė. — 2006. — Lapkr. 23. — Tekste: 

Lapkričio 21 d. Amžinybėn po sunkios ligos išėjo Plinkšių pagrindinės mokyklos geografijos 

vyr. mokytojas Jonas VIRKUTIS. 

Mokytojas Jonas Virkutis gimė 1943 m. vasario 9 dieną Akmenės rajono Žibikų kaime. 1963 

metais baigė Viekšnių vidurinę mokyklą ir savo darbinę veiklą pradėjo Užlieknės devynmetėje 

mokykloje. 1978 m. mokytojas baigė Vilniaus Valstybinį pedagoginį institutą ir įgijo geografijos 

mokytojo kvalifikaciją. Mokytojas J. Virkutis Užlieknės pagrindinėje mokykloje dirbo iki 1994 

metų geografijos ir darbų mokytoju. 1995—1997 metais dirbo Buknaičių pagrindinėje 

mokykloje geografijos ir gamtos mokytoju. Nuo 1997 m. iki pat mirties J. Virkutis mokė vaikus 

Plinkšių pagrindinėje mokykloje geografijos ir istorijos, vadovavo kraštotyrinei veiklai. 

Nuoširdžiai dirbo klasės auklėtoju, rūpinosi savo auklėtiniais. Meilė vaikams ir visiems jį 

supusiems žmonėms, atsidavimas darbui, sąžiningumas ir pagarba dvasinėms vertybėms buvo jo 

gyvenimo nuostatos. 

Taurios širdies, šilumos užtekdavo visiems — šeimai, giminėms ir bendradarbiams bei 

mokiniams. Visas jo gyvenimas — tai ieškojimai ir atradimai, tai begalinis atsidavimas darbui. 

Nuoširdus, kuklus, paprastas ir darbštus — toks Jonas Virkutis išliks mūsų, Jį pažinojusiųjų, 

atmintyje. Nelaimės prislėgti liko vaikai Milda ir Egidijus, artimieji ir giminės. Giliu liūdesiu 

dalijamės su Jumis ir visus nuoširdžiai užjaučiame. 

Plinkšių pagrindinės mokyklos bendruomenė. 

Ruškys Vytautas. Bronislovo Viekšnių knyga // Šiaulių kraštas. — 2010. — Geg. 28: ir 

nuotrauka // Tekstas kopijuotas iš interneto. — Visas tekstas: 

Viekšniuose (Mažeikių rajonas) gyvenantis Bronislovas Kerys yra vienintelės šalyje 

išsamios kompiuterinės knygos kraštotyros tema sudarytojas — „Viekšnių kraštas: 

bibliografija ir žinios krašto istorijai“. Autorius be atlygio savo knygą dalija kompaktiniais 

diskais tiems, kas domisi Viekšniais. 

415

Viekšniai įamžinti tomais 

Bronislovas Kerys savo sudarytą kompiuterinę knygą „Viekšnių kraštas: bibliografija ir žinios 

krašto istorijai“ suskirstė į penkis tomus. Didžiausiame jų pristatoma vietovės istorija, geografija, 

o taip pat kraštotyros, švietimo, kultūros, ūkio ir kitos temos. Po atskirą tomą skirta krašto 

žmonėms ir gyvenvietėms. Visiems šiems kompiuterinėje laikmenoje esantiems tekstams 

išspausdinti įprasto formato knygoje reikėtų apie 6 tūkstančių puslapių. 

Dar po tomą sudaro Viekšnių krašto senus laikus įamžinusios beveik 1200 fotografijų ir 

beveik 150 kopijų dokumentų, rastų Viekšnių krašte. 

Paskatino bibliografinė retenybė 

B. Kerys pradėjo knygą 1996-aisiais, kai gavo bibliografinę retenybę — leidinį su pirmojo 

visuotinojo Lietuvos gyventojų surašymo 1923 metais duomenimis. Jie tarsi pašaukė Viekšnių 

praeitimi besidomintį vietinį gyventoją surinkti ir paskleisti vien savo gimtojo krašto panašius 

faktus. 

„Pirmiausia atrodė svarbu, kad viekšniškiai sužinotų, kiek kuriame kaimelyje seniau gyveno 

žmonių, kiek buvo trobų, žemės, — mena B. Kerys. — Taip užsikabinau ir pradėjau“. 

Kai jis apsisprendė lankyti vietinius gyventojus ir užrašyti prisiminimus, pajuto kaip plečiasi 

temų ratas. „Apsisprendžiau išklausyti kokį senolį, tarkim, apie vietinius muzikantus, o jis dar 

pasakoja, kaip vaidendavosi prie ano kryžiaus, — pateikia pavyzdį kraštotyrininkas. — Tai kaip 

aš galiu nesigilinti į vaidenimosi istorijas ar nepristatyti kryžių temos. O kai kito pašnekovo 

klausinėji apie kryžius, jis noriai ima pasakoti apie kalvius — ir kaip gali negirdėti“. 

Pradžioje buvo lengva 

B. Kerys džiaugiasi, kad kaupti bibliografinę informaciją darbo pradžioje buvo gerokai 

lengviau, negu dabar. 

„Tada patikimai veikė tarpbibliotekinis abonentas, ir galėdavau užsisakyti daugybę knygų, 

vien nurodęs pavadinimą, — mena entuziastas. — Dabar keliama daugybė tokių reikalavimų, 

kokių anksčiau nebuvo. Antai, jei aš noriu užsakyti knygą, tai apie ją turiu suteikti labai išsamią 

informaciją, pranešdamas net puslapių skaičių. Būtent visus tokius bibliografinius duomenis aš 

anksčiau ir sutikslindavau, kai gaudavau reikiamą knygą. O juk man ne kiekvienos knygos ir 

bereikia, jei žinau visą jos bibliografiją. Tad kai ne visas knygas begaliu dabar pamatyti, esu 

priverstas savo darbe bibliografines nuorodas pateikti, remdamasis kitais šaltiniais“. 

Informacija atkeliauja iš ... katilinės 

Pastaruoju metu kraštotyrininko informacijos šaltiniu tapo viena miestelio katilinė. Mat jau ne 

pirmi metai joje vis atgabenama sudeginti pasenusių knygų, kitokių leidinių, o apie B. Kerio 

domėjimąsi tokia literatūra žinantys žmonės jam yra atnešę ne vieną išgelbėtą senieną. 

Katilinėje deginami ir rankraščiai, kurie irgi domina kraštotyrininką. Antai apsidžiaugė vienos 

ateistų organizacijos metraščiu. Joje rastos pavardės padėjo sutikslinti anksčiau sukauptą 

informaciją. Įdomus buvo ir rankraštis apie keramikos gamyklos Viekšniuose veikusiame ceche 

dirbusių puodininkų veiklą. 

„Esu baugus“ 

Dabar septintą dešimtį metų amžiaus įpusėjęs kraštotyrininkas prisipažįsta esąs bailus ir 

drovus žmogus. 

„Jei būčiau drąsesnis, tai knyga būtų dvigubai ir trigubai didesnė, — mano jos autorius. — 

Nes bijau eiti pas žmones ir šnekinti“. 

Nes pasikeitė aplinka, negu buvo prieš keliolika metų. Pavyzdžiui, dabar senyvesnius 

viekšniškius atakuoja senų nuotraukų rinkėjai ar supirkėjai. Už vienetą moka nuo kelių iki 

keliolikos litų. Tačiau senoliai nelinkę sau brangių daiktų pardavinėti, vis atsisako siūlymų. 

Tad kraštotyrininkas neišdrįsta lankyti tų įdomių viekšniškių, kuriuos prigąsdino supirkėjai. 

„Puldinėjami žmonės, aišku, nepatikės ir mano pasiūlymu tik paskolinti senas fotografijas — 

kol jas nuskenuosiu ir įtrauksiu į savo archyvą“, — įsitikinęs B. Kerys. 

Jis nebedrįsta naudotis ir savo paruoštais rašteliais, kurių vienoje pusėje pateiktas skolinimosi 

tekstas, o kitoje — besiskolinančiojo paso kopija. 

416

Ekspedicijų dalyvius siuntė pas Kerį 

Viekšnių apylinkėse surengtos kalbos ir kraštotyros tiriamosios ekspedicijos dalyviai iš 

Lietuvių kalbos ir literatūros instituto stebėjosi aplankytų vietinių reakcija. Jie, prašomi 

prisiminti savo krašto praeitį, vis siūlydavo: „Eikit pas Kerį, jis viską žino“. 

Tad ir atėjo. Paskui ilgai negalėjo išeiti. Galiausiai išsivežė ir kompiuterinę knygą, ir daugybę 

kalbintų žmonių garso įrašų. 

Vėliau iš instituto atėjo žinia, kad mokslo darbuotojai stebėjosi vieno žmogaus pastangomis. 

Ir atsidėkodami atsiuntė kelias dėžes knygų. 

Pasigenda įvertinimo 

Daugybę kompiuterinės knygos variantų autorius siuntinėjo šalies muziejams, kitoms kultūros 

įstaigoms. Dėl vienintelės priežasties — kad jo kraštotyrinis darbas taptų kuo plačiau prieinamas 

besidomintiems visos valstybės praeitimi. 

„Stebina, kad ne visi atsako, kur mano knyga padedama, ar apie ją teikiama informacija“, — 

sakė B. Kerys. Ir mano, jog priežastis — jis pats kaip autorius: „Nes nesu koks profesorius, 

pagaliau kurios nors srities specialistas, o tik — niekas, neturintis aukštojo mokslo diplomo. Tik 

buvęs bibliotekininkas“. 

Viekšniškis pats viešina savo darbą — prirašytus kompiuterinius diskelius dalija 

pažįstamiems ar kitiems Viekšnių praeitimi susidomėjusiems žmonėms. Ir džiaugiasi jų patirtais 

atradimais. 

Antai paskambino nepažįstamas žmogus ir kalbėjo, kad iš knygos sužinojo iki šiol negirdėtų 

faktų. Dar pasakojo, kad jau popieriuje atsispaudė 600 puslapių. „Kai ėmė stebėtis, kad tai tik 

dešimtoji dalis knygos ir prakalbo suprantąs, kiek daug įdėjau darbo, — taip sušildė mano širdį“, 

— sakė autorius. 

„Stengtis galės kiti“ 

Pabaigęs pirmąjį savo knygos variantą, autorius ketino kiekvieną temą dar labiau plėtoti. Ir tai 

jau darė. Jau platino dar du naujesnius variantus. Džiaugiasi, kad išsamiausiai pateikta 

informacija apie puodžius, partizanus. O daugumą kitų pristatytų temų vadina tik jų rėmais. 

„Tačiau man dar daugiau padaryti nebepavyks — širdelė nebeleidžia, — apgailestauja 

B. Kerys. — Gelbėjimosi būdas — plėsti kraujagysles, o prireikus — šuntuoti. Bet man nei viena 

nei kita negresia, nes neturiu pinigų, o gresia vien, aišku, kas...“ 

Ir dar B. Kerys pabrėžia nebijąs mirties, nes maždaug prieš trisdešimt metų ji buvo priartėjusi. 

Tada šešerius metus išbuvo prikaustytas prie lovos, kol medikai nustatė ligą ir surado vaistų ją 

palengvinti. Tada pakilo, bet iki šiol neapsieina be vaistų. 

„Džiaugiuosi, kad mano kompiuterinė knyga gal padės kitiems žmonėms labiau gilintis į 

Viekšnių krašto praeitį, ir galės kiti stengtis papildyti surinktą medžiagą“, — tikisi B. Kerys. 

Gyvenimo prasmė 

— Dabartinė karta vargu ar imtųsi ne pirmą dešimtmetį trunkančio darbo, už kurį 

niekas nemoka atlyginimo, pagaliau nepatiriate ir garbaus įvertinimo visuomenėje, bent 

šiuo metu. Kodėl tuo užsiėmėte? 

— Viskas susiję su mano gyvenimo prasme. Ją įžvelgiau tada, kai ėmiausi sudarinėti knygą. 

Prieš penkiolika metų tos žinios tikrai buvo reikalingos. Juk aukštųjų mokyklų studentai ir prašė 

mano surinktų faktų diplominiams darbams. Tai stiprino mano įsitikinimą — jei kam reikės 

sužinoti apie Viekšnių kraštą, ras mano knygoje. Kai kurie artimesni draugai gyrė, o kai kas 

mane prilygino ir Biržiškai, ir Mašiotui. 

Kitas reikalas — vaikystėje atrastas kolekcionavimo pomėgis. Būtent kolekcionavimu man 

tapo ir žinių rinkimas. Juk kaip malonu, kad aš žinau, ir galbūt tokių nėra daug, kurie žinome, 

kad kokioje nors literatūroje paminėtas faktas, bet trūksta dar vienos jo dalies. Ir staiga koks 

žmogus man tą dalį pasako, aš ją galiu skelbti. Tuo aš apsidžiaugiu, kaip būčiau kokį pinigą 

radęs. 

Daugybė kolekcijoje ir kitokių faktų. Pavyzdžiui, surandu literatūroje padarytą faktinę klaidą 

ir atseku kas ją padarė, nustatau, kas ją kartojo nusirašinėdamas. Iš tokių klaidų galėčiau parašyti 

atskirą knygą — kaip tų klaidų taisymą. Bet to nedarysiu. Pakanka, kad chronologiškai išdėlioju 

417

tekstus, ir skaitytojas pamato, kas pradėjo daryti klaidą, kas ją kartojo, o kas ją jau surado ir vėl 

rašo teisingai. 

Autoriaus nuotr. SUDARYTOJAS: Apie Viekšnių kraštą kompiuterinę knygą sudaręs 

Bronislovas Kerys: „Sužinoti ir paskelbti naujų faktų apie savo gimtųjų vietų praeitį — man 

tolygu kaip senovinių pinigų kolekcionieriui rasti dar vieną monetą“. 

Komentarai: 

Girdas, 2010-05-28 09:01 

Tikrai įdomu, tokie žmonės kaip Kerys yra Lietuvos kultūros žiedas, o Ruškio str. — 

pavyzdys kaip dera atskleisti tokius tautos kultūros puoselėtojus. 

Robertas, 2010-06-02 13:24 

Bronislovui Viekšniškiui turėtų būti pastatytas paminklas dar jam gyvam esant, kad galėtų 

ramus sau laukti pabaigos, žinodamas, jog nors ir skurdo, tapo vienas ne tik turtingiausių, bet ir 

kilniausių šių laikų viekšniškių. 

418

3.9.1. VIEKŠNIŲ MUZIEJUS 

ALEKSANDRO GRIŠKEVIČIAUS MEMORIALINIS MUZIEJUS 

PAROLOT ŹMUDZINA. Z RYSU SWOBODNEJ MYŚLI ALEKSANDRA 

HRYSZKIEWICZA. — KOWNO: W DRUKARNI RZĄDOWÉJ, 1851. — [56] p. — Lenkų 

kalba. — [Verčiama: Griškevičius Aleksandras. Žemaičio garlėkis. Laisvos minties apybraiža. 

— Kaunas, 1851. — [56] p.]. 

Vietinės reikšmės istorijos paminklų sąrašas // Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. — 

Vilnius, 1973. — P. 51. — Tekste: Namas, kuriame apie 1860—1863 m. gyveno aviacijos 

pradininkas Lietuvoje Aleksandras Griškevičius. 

R. N. „Žemaičių garlėkio” autorius // Vienybė. — 1973. — Kovo [17]. — Tekste: Namas po 

A. Griškevičiaus mirties atiteko dukrai Natalijai. Jai mirus (apie 1910 m.), namas ir sklypas 

atiteko felčeriui Butkui. Po pirmojo pasaulinio karo atvyko kitos dukters sūnus Mongirdas. Jis 

pasiūlė tą namą pirkti viekšniškiams. Nusipirko Diberis. Jam mirus, paveldėjo jo sūnus. Šį 

pirmomis karo dienomis sušaudė. 

Krivickas A. Tuščias muziejus // Vienybė. — 1978. — Rugpj. 26. — Tekste: A. Griškevičiaus 

muziejui patalpos restauruotos prieš 2 metus ir dar tuščios. 

Neimantas R. Kur skrido „Žemaičių garlėkis” // Neimantas R. Venta — draugystės upė. — 

Vilnius, 1978. — P. 36—42. 

Atidarytas muziejus // Vienybė. — 1981. — Birž. 2. — Tekste: „Viekšniuose antradienį 

atidaryta aviacijos pradininko Lietuvoje Griškevičiaus memorialinė ekspozicija.” 

Lungys R. Viekšnių muziejus pakvietė lankytojus // Vienybė. — 1981. — Birž. 4: „A. Šarkio 

nuotraukose: (iš viršaus į apačią) gyvenvietės Tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas 

J. Vanagas perkerpa simbolinę įėjimo juostelę; gėlėmis pasipuošia mokslininko kapas; prie 

garlėkio maketo”. — Visas tekstas: 

Prasidėjus vasarai, daugelio ekskursijų maršrutai nusidrieks ir mūsų rajono keliais. 

Viekšniuose, vienoje seniausių rajono gyvenviečių, kurie plačiai pabirę žaliose Ventos 

pakrantėse, nuo šiol keliautojų lauks dar vienas lankytinas objektas — aviacijos pradininko 

Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus memorialinis muziejus, įkurtas name, kuriame šis įdomaus 

likimo žmogus praleido paskutinį savo gyvenimo etapą. Jis įkurtas vietos kraštotyrininkų 

iniciatyva ir pastangomis, padedant rajono Tarybos vykdomajam komitetui, restauratoriams, 

kitoms organizacijoms. 

Ilgoka šio objekto renesanso istorija. Jau keletas metų, kaip restauruotas namas, kuriame prieš 

120 metų gyveno ir mirė A. Griškevičius. Padedant Statybinių medžiagų kombinato direktoriui 

P. Leonaičiui, buvo pagaminti baldai memorialinei ekspozicijai. LTSR nusipelnęs mokytojas, 

kraštotyros darbo veteranas A. Gedvilas, pasitelkęs bendradarbius, kitus gyvenvietės inteligentus, 

atkakliai kaupė būsimuosius eksponatus. 

Ir štai praeitą antradienį skelbimai pakvietė viekšniškius į aviatoriaus memorialinės 

ekspozicijos atidarymą. Prie gražiai sutvarkyto namo susirinkus gausiam būriui miestelio 

gyventojų, gyvenvietės Tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas J. Vanagas papasakojo apie 

A. Griškevičiaus gyvenimą. Gimęs 1809 metais netoli Krakių (dabar Kėdainių rajonas) 

neturtingų bajorų šeimoje, šis įdomus žmogus daugelį savo gyvenimo metų praleido dirbdamas 

įvairiose carinių įstaigų raštinėse, teismuose, tačiau jo laki mintis netilpo nuobodžios 

kasdienybės rėmuose, veržiasi į mokslo platumas. Mažai kam žinomas raštininkas laisvalaikiu 

kuria skraidančių aparatų projektus, vėliau pats juos įgyvendina. Geriausią savo projektą aprašo 

knygelėje „Žemaičio garlėkys”. Kaip ir kiti savo gyvenamąjį laikmetį pralenkę žmonės, 

A. Griškevičius buvo nekenčiamas valdžios, už savo pažangias pažiūras persekiojamas. Tačiau 

drąsus žmogus negalėjo tylėti, savo pažiūras stengėsi išdėstyti filosofiniuose raštuose, kuriuose 

419

smerkė religinį fanatizmą, įrodinėjo, kad vienintelė pasaulio pažinimo priemonė yra žmogaus 

protas, valia. Už šiuos raštus buvo patrauktas net teisman. Giliai simboliškai šiandien skamba jo 

žodžiai: „... ir mano mintis, išdėstytas knygoje, priimkite geranoriškai, žinodami jų tikslą. 

O jeigu jos pasirodys jums nieko nevertos, palikite anūkams, galbūt jie jas įvertins.” 

Kalbėtojas gyvenvietės Tarybos vardu nuoširdžiai padėkojo muziejaus steigėjams 

mokytojams A. Gedvilui, J. Gedvilienei, G. Drąsutienei, vidurinės mokyklos direktoriui 

V. Kontučiui, ekspozicijos prižiūrėtojai A. Sriubaitei, daug jėgų ir energijos paskyrusiems 

aviatoriaus atminimo įamžinimui. 

LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos rajono skyriaus tarybos pirmininkas 

L. Rozga išreiškė viltį, kad gražūs viekšniškių kraštotyrininkų darbai bus tęsiami ir ateityje. 

Jeigu pavyktų išspręsti senosios vaistinės pastato įsigijimo klausimus ir jame įrengti Šiaulių 

„Aušros” muziejaus filialą, Viekšniai taptų rajono muziejininkystės centru. 

Respublikos kultūros ministerijos padėką Viekšnių kraštotyrininkams, rajono vadovams ir 

visiems, padėjusiems įrengti ekspoziciją, perdavė ministerijos muziejų ir kultūros paminklų 

apsaugos valdybos vyresnioji inspektorė S. Ramanauskienė, pažymėjusi, kad rūpestingai 

prižiūrimi, gerai tvarkomi ir kiti rajono istorijos paminklai. 

Gyvenvietės Tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas J. Vanagas perkerpa simbolinę 

juostelę ir pakviečia visus aplankyti ekspoziciją. Joje aviacijos sportinio techninio klubo meistrų 

pagaminti A. Griškevičiaus suprojektuoto garlėkio ir garsiosios „Lituanikos”, su kuria S. Darius 

ir S. Girėnas pirmieji įveikė Atlanto platybes, maketai, A. Griškevičiaus konstruotų skraidymo 

aparatų brėžiniai, kai kurie jo raštų leidiniai. Ekspozicija kol kas nelabai turtinga, tačiau nėra 

abejonės, kad ateityje ją papildys dar ne vienas istorinis dokumentas, ne vienas reikšmingas 

eksponatas. 

Tačiau ir dabar verta, kad būdami Viekšniuose, užsuktumėm į namą Nr. 10 Akmenės gatvėje. 

Ekspozicija lankoma trečiadieniais ir šeštadieniais nuo 16 iki 19 valandos. 

Po to gausus būrys atidaryme dalyvavusių miestelio gyventojų, moksleivių aplankė 

aviatoriaus kapą. Jaunoji kraštotyrininkė, vidurinės mokyklos aštuntokė V. Maigaitė pagerbė 

mokslininko atminimą eilėraščio posmais, moksleiviai prie paminklinio akmens padėjo gėlių. 

Butvilas A. Garlėkys grįžta į Viekšnius: Nedidelio miestelio didelės problemos // Kultūros 

barai. — 1981. — Nr. 8. — P. 65—67. — Žinios aprašui: ŠVB. 

Šulcienė D. Nauja muziejaus ekspozicija: [Etnografinis skyrius] // Vienybė. — 1981. — 

Spal. 13: „J. Brenciaus nuotraukose: visuomeninė muziejaus prižiūrėtoja P. Sriubaitė tvarko 

ekspoziciją: pora įdomesnių eksponatų — lenktuvas ir kraičio skrynia”. — Visas tekstas: 

Dar tik pusmetis, kai Viekšnių kraštotyrininkų pastangomis buvo sutvarkyta aviacijos 

pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialinė ekspozicija, bet šį namą muziejų jau aplankė 

dešimtys rajono svečių, jame ne kartą buvojo po įžymias Žemaitijos vietas keliaujantys 

moksleiviai. 

Tačiau kraštotyrininkai tuo nesitenkino. Visuomeninės namo muziejaus prižiūrėtojos Polinos 

Sriubaitės, vidurinės mokyklos garbės direktoriaus Algirdo Gedvilo pastangomis buvo jau 

anksčiau surinkta nemaža viekšniškių senovėje naudotų buities rakandų, etnografinių daiktų, 

baldų. Jie turėjo papildyti muziejaus ekspoziciją, nes dauguma šių eksponatų gaminti ir naudoti 

tuo metu, kai A. Griškevičius gyveno Viekšniuose. 

Gera proga pasitaikė vasarą, kai Viekšniuose su grupe mokslininkų lankėsi Lietuvos TSR 

Mokslų akademijos Istorijos instituto etnografijos skyriaus vyr. mokslinė bendradarbė, istorijos 

mokslų kandidatė I. Merkienė. Didelį patyrimą turinti mokslininkė ir jos bendradarbiai padėjo 

viekšniškiams suplanuoti ir apipavidalinti muziejaus etnografinį skyrių. Jo inventorinėje knygoje 

suregistruota per 40 eksponatų, pastaruoju metu įsigyta daug naujų, tad ekspozicija vos vos telpa 

ankštame kambarėlyje. 

Šiame skyriuje eksponuojamai indaujai — jau 160 metų, didelę istorinę vertę turi 1859 metais 

daryta kraičio skrynia, kurią muziejui atidavė Papilės gatvės gyventoja Eufemija Kievišienė, apie 

120 metų bus skarai, kurią muziejaus steigėjai gavo iš Eugenijos Lukošienės, svirkantiškis 

Antanas Grigas atidavė daug metų pergyvenusį gramofoną. 

420

Visa ši etnografinė ekspozicija, pasak jos kūrėjų, yra kolektyvinių pastangų vaisius, miestelio 

ir apylinkės gyventojai, sužinoję, kad tokia ekspozicija steigiama, kas kuo galėdamas stengėsi 

prisidėti, dažniausiai nereikalaudami už tai jokio atlyginimo. Muziejaus steigėjai ypač prašė 

paminėti Pakalupės kaimo gyventoją Juozą Krutinį, kuris etnografiniam skyriui perleido savo 

išsaugotus lovą, lopšį, rankšluostį ir kai kuriuos kitus eksponatus. Tokios pat padėkos nusipelnė 

Viekšnių miestelio gyventojai Stasys Kriaučiūnas, Barbora Stulpinienė, Cecilija Žvirblienė, 

padėjusi gražiomis gėlėmis papuošti muziejaus kiemelį, nelengva būtų ir išvardinti visus 

talkininkus, tuo labiau, kad jų vis prisideda. Sužinoję, kad ekspozicija įrengta, tai vienas, tai 

kitas, žiūrėk, prisimena tebeturįs kokį daiktą ar namų rakandą, kuriuo dar seneliai naudojęsi, ir 

pasiūlo: „ar nereikia?” 

Taip buvo surinktas visas komplektas įrankių linams apdoroti. Šis stendas kambaryje 

nebetilpo, teko jį įrengti tamsioje kamaraitėje prie pat laukutinių durų. O kiek dar eksponatų, 

kuriems vis neatsiranda vietos — pilni ir senoviškos komodos stalčiai, ir indauja. 

Eksponuojamoji kraičio skrynia pilna margaraščių audinių, kurių taipogi nėra kur eksponuoti, o 

čia dar atsirado senoviškos audimo staklės ir kiti tam tikę daiktai, būtų galima vieną ekspoziciją 

paskirti vien audimui, o šiuo amatu viekšniškės moterys garsėja nuo seno. 

Viekšniškių pavyzdys rodo, kad visuomenininkų jėgomis, jeigu tik yra entuziazmo, galima 

daug nuveikti kraštotyros baruose, šia nepaprastai sveika senovinių eksponatų kaupimo liga 

galima užkrėsti ir kitus gyventojus. Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos rajono tarybos 

vardu už tai ir norisi tarti viekšniškiams nuoširdų ačiū. 

D. Šulcienė. LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos rajono skyriaus tarybos 

sekretorė. 

Ruškys Vytautas. Po rajoną dviračiais // Vienybė. — 1982. — Saus. 21: ir Viekšnių 

muziejaus nuotrauka. — Tekste: 





























421




Gedvilas Algirdas. A. Griškevičius ir jo „Žemaičio garlėkis” // Vienybė. — 1982. — Liep. 

17. — Visas tekstas: 

Aleksandras Griškevičius — aviacijos pradininkas Lietuvoje — gimė 1809 metų sausio 18 d. 

Krakėse (netoli Dotnuvos) nusigyvenusio dvarininko šeimoje. 1818 metu rudenį Aleksandras 

pradėjo mokytis Kėdainių keturklasėje mokykloje. Dėl mokinių tarpe pasireiškusių anticarinių 

nuotaikų mokykla netrukus buvo uždaryta, todėl Aleksandras, nespėjęs baigti V klasės, 1830 

metų sausio 4 d. pradėjo dirbti raštininku Vilniaus gubernatoriaus kanceliarijoje. Tačiau ir čia 

dirbo neilgai. Dėl neslepiamo palankumo 1831 metų sukilimo dalyviams iš darbo kanceliarijoje 

turėjo pasitraukti ir tik 1834 metais vėl pradėjo dirbti Šiaulių miesto rotušėje sekretoriumi. Čia 

sukūrė šeimą: vedė merginą, kilusią iš Viekšnių. 1845 metais iš sekretoriaus pareigų pasitraukė ir 

kartu su šeima persikėlė gyventi į Kauną. Čia A. Griškevičius dirbo civiliniame teisme vertėju, 

nes tada jau gerai mokėjo lietuvių, rusų, vokiečių, prancūzų ir lenkų kalbas. Jis didelę reikšmę 

skyrė savišvietai, sistemingai domėdamasis visa jam prieinama literatūra technikos, medicinos, 

biologijos bei filosofijas klausimais. Ypatingą dėmesį skyrė aviacijos technikos sričiai, nuolat 

užsiiminėdamas įvairiais eksperimentais. Yra net tokia versija, kad dėl minėtų eksperimentų 

1845 metais buvo pašalintas iš darbo teisme (Bet tai mažai tikėtina). Greičiau pašalinimo 

priežastis galėjo būti Griškevičiaus šeimos konfliktas — dėl dukters pabėgimo iš namų ir dėl 

vėlesnio „Žemaičio garlėkio” autoriaus apkaltinimo ateizmu. Kol nebuvo jam palankaus teismo 

nuosprendžio, negalėjo iš naujo pradėti dirbti. 1856 metais išvyko į Šiaulius, kur rašė knygą 

„Gamtos tikrovė arba matematinės išvados apie dievybę, sielą ir tikėjimo paslaptis trumpais 

populiariais pašnekesiais” (lenkų k., rankraštis yra LTSR MA centrinėje bibliotekoje). Šioje 

knygoje reiškė dualistinę pasaulio sampratą. Biblijos sakmę apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą 

laikė vien pasaka. Knygą parašė 1860 metais ir už tą kūrinį buvo dvasininkijos bei teismo 

persekiojamas. 1861 m. Vilniaus vyskupijos kurija autoriaus rankraštį ir keliamas mintis įvertino 

kaip eretiškas. 

A. Griškevičius atsidūrė policijos priežiūroje, o byla — teisme. Tragedijos, kurių gyvenimas 

jam nepagailėjo, nesutarimai su žmona, dukterimi Fredirika, žentu R. Semaška (jo šeima 

daugiavaikė — trys sūnūs ir septynios dukros), jo iškeltų „Žemaičio garlėkyje” bei anksčiau 

minėtame filosofiniame veikale idėjų nesupratimas, persekiojimas, nesėkmės su garlėkio 

bandymu pakirto jo sveikatą. A. Griškevičius „kaip žmogus neišpažįstantis jokios religijos bei 

apeigų”, 1854 m. rugsėjo 17 d. buvo iš darbo atleistas ir kalintas iki gruodžio 4 d. Brolio 

Mauricijaus (Šiauliškio teismo advokato) pastangomis paskutinė byla baigėsi išteisinimu. Išėjęs 

iš kalėjimo, trumpam apsigyveno Šiauliuose, o 1859 metais parsikėlė į žmonos tėviškę — 

Viekšnius, kur išgyveno iki mirties, iki 1863 metų vasario 11 d. Palaidotas Viekšnių parapijos 

kapinėse kaip prieš mirtį „susitaikęs su religija”. Charakteringa, jog tuoj po jo mirties į namus 

prisistatė kunigas ir sudegino visus A. Griškevičiaus rankraščius, kad neplistų eretiškos idėjos. 

Aleksandras Griškevičius nuo pat jaunystės domėjosi tuolaikiniais mokslo ir technikos 

pasiekimais. 1843 metais iš laikraščių „Kurjer Vilenski” ir „Gazeta Varšavska” sužinojo apie 

Hensono lėktuvą. Toji informacija pagimdė jam, kaip pats rašo, pirmąją laisvo skridimo mintį. Jo 

darbų išeities tašku buvo Hensono lėktuvo sistemų kritika. Jo techninių koncepcijų šaltinių 

ištakos glūdi to meto oro pūslės, lėktuvo ir plasnoklio kritikoje. XIX a. pradžioje atrodė, jog oro 

pūslė (aerostatas) išsprendė žmogaus skrydžio problemą. Tačiau skrydžio priklausomybė nuo 

atmosferos, aerostato valdymo sunkumai parodė to aparato žymius trūkumus. Anot 

A. Griškevičiaus, žmogus oro pūslės gondoloje primena viščiuką, nešamą pintinėje ir taip pat 

neturintį galimybės kaip nors paveikti nešantįjį. Todėl jis manė, kad aerostatą būtina pakeisti 

aerodinaminiu aparatu. Visa serija A. Griškevičiaus atliktų eksperimentų galų gale jį privedė prie 

originalios garlėkio koncepcijos bei įsitikinimo, kad jis labiausiai tiktų būsimo skraidymo 

pagrindu. 

Savo knygelėje „Žemaičio garlėkis”, išleistoje 1851 metais lenkų kalba, autorius išsamiai 

apibūdino valdomąjį aerostatą. Pagal jį „Žemaičio garlėkis” yra plasnoklio, lėktuvo ir oro pūslės 

422

sintezė. Jo liemuo su žemiau esančiu svorio centru buvo paukščio kopijavimas. Taip pat jis turi 

dvi poras skliautinio profilio sparnų, du papilvinius mentinius ratus analogiškus vandens ratams, 

turi keturių ratų važiuoklę startui nuo šlaito ir nusileidimui. Viršutiniai nejudami sparnai turėjo 

teikti pastovumą, laikyti ore ir kartu atlikti vairų funkcijas keičiant polinkio kampą. Laikydami, 

kaip ir nedidelė oro pūslė, dalį garlėkio svorio, jie sumažino mojavimo dažnumą apatine pora 

sparnų. Ši sparnų pora turėjo užtikrinti garlėkiui skrydžio horizontalumą sukeldama po savimi 

oro spaudimą. Jiems talkininkavo ratai su mentėmis ir analogiškas funkcijas atliekančios sraigtės 

priekyje, liemens išilginėje ašyje. Išsiurbdamas prieš save orą, sraigtas tuo pačiu turėjo jį paduoti 

po judamais sparnais, padidindamas ten spaudimą ir tuo pačiu sumažindamas priekinį 

pasipriešinimą. Mechaninę jėgą sparnams judinti sraigtui turėjo duoti liemenyje įrengta garo 

mašina, spyruoklių sistema ir penkių įgulos narių raumenų darbas. Plasnoklio konstrukcija buvo 

ne kas kita. kaip bandymas įgyvendinti perpetum mobile (amžino variklio) idėją. 

Bandydamas savo garlėkį, A. Griškevičius, įvažiuojant į pavieto miestą gubernatoriui, norėjo 

jį nustebinti, tačiau skrido taip nelaimingai, kad arkliai pasibaidė ir pradėjo nešti gubernatorių, o 

išradėjas, krisdamas kartu su garlėkiu, nusilaužė sau koją. Įpykęs gubernatorius liepė pašalinti jį 

iš tarnybos, o susijaudinusi žmona sudegino oro laivą. 

Pats garlėkio autorius savo apmąstymų pabaigoje rašė: „Niekas pasaulyje negali paneigti 

laisvo paukščio skridimo ir daugybės rūšių skraidančių vabzdžių, todėl norint atverti žmogui 

laisvą, saugų, greitą ir malonų kelią į visas šalis, trūksta tik turtingo žmogaus supratimo ir noro, 

vertinant didžią mintį, kurios įkūnijimas greitai nustebins tautas oro paštu, oro kariuomene ir 

laivynu, nekreipiančiu dėmesio į audras ir perkūnijas”. 

Šie A. Griškevičiaus žodžiai, audringai vystantis mokslui ir technikai, palyginti netolimoje 

ateityje tapo realybe. 

Kad garlėkio autorius buvo optimistas, mokslinės minties progresu neabejojantis žmogus, 

patvirtina jo veikalo įžanginis priesakas: 

„Todėl ir mano mintis, išdėstytas šioje knygoje, priimkite geranoriškai, žinodami jų tikslą. O 

jeigu pasirodys jos jums nieko nevertos, palikite anūkams, galbūt jie jas įvertins”. 

A. Griškevičiaus memorialinio muziejaus Viekšniuose ekspozicija taip pat pasakoja ir apie 

transatlantinio skrydžio, kurio penkiasdešimtmetį minėsime 1983 metais, dalyvius Steponą Darių 

bei Stasį Girėną. Juk jie, tarsi A. Griškevičiaus minėti anūkai, savo žygdarbiu ne tik deramai 

įvertino pažangias jo mintis, bet ir toli pranoko „Žemaičio garlėkio” konstruktoriaus svajones. 

A. Gedvilas. LTSR nusipelnęs mokytojas. 

Rozga Leopoldas. Akmenės rajonas. — Vilnius: Mintis, 1983. — 48 p.: iliustruota: 

Fotografijos Vlado Uznevičiaus. — Tekste: 

Viekšnių kapinėse palaidotas poetas L. Skabeika (1904—1936), niūriais fašistinės diktatūros 

metais lenkęs galvą kilniam socializmo idealui. Jo kapą puošia originalus paminklas, pastatytas 

1979 metais. Čia pat palaidotas ir pirmasis lietuvių aviatorius A. Griškevičius (1809— 1863), 

šviesaus proto ir lakios fantazijos žmogus, tikėjęs didelėmis žmonijos proto galiomis. Dirbdamas 

raštininku teismuose ir kitose įstaigose, A. Griškevičius laisvalaikiu projektavo, statė ir bandė 

originalius skraidymo aparatus. Vieną jų 1851 m. aprašė knygelėje „Žemaičio garlėkys”. Namas, 

kuriame gyveno A. Griškevičius, restauruotas, jame įrengta memorialinė ekspozicija. 

Rozga L. Aviatorių dovana: Kraštotyros baruose // Vienybė. — 1984. — Kovo 29: 

„J. Brenciaus nuotraukose: dailininko A. Šakalio atkurtas aviatoriaus A. Griškevičiaus portretas; 

viekšniškių svečiai (iš dešinės į kairę) V. Pakarskas, J. Balčiūnas, V. Drupas ir G. Ramoška, 

LTSR nusipelnęs mokytojas A. Gedvilas ir Akmenės aviacinio techninio sporto klubo viršininkas 

K. Inta prie A. Griškevičiaus kapo. — Visas tekstas: 

Tai rajono, tai respublikiniai renginiai ne kartą privertė šį susitikimą atidėti. Vis dėlto jis 

įvyko. Tą kovo šeštadienį į Viekšnius, kuriuose, daugiau kaip prieš 100 metų gyveno ir 

skraidymo aparatus projektavo A. Griškevičius, atvyko šių dienų aviatoriai: LTSR aviacijos 

sporto federacijos istorijos komiteto pirmininkas J. Balčiūnas, TSRS sporto meistras, Lietuvos 

sportinės aviacijos visuomeninio muziejaus tarybos pirmininkas V. Pakarskas, LTSR aviacijos 

423

sporto federacijos lėktuvų sporto komiteto pirmininkas, sklandymo ir aukštojo pilotažo sporto 

meistras V. Drupas ir Aviacijos sporto muziejaus tarybos narys G. Ramoška. 

Svečiai apsilankė lietuvių aviacijos pradininko A. Griškevičiaus visuomeniniame 

memorialiniame muziejuje ir apžiūrėjo jo etnografinę ekspoziciją. 

Vidurinėje mokykloje įvyko svečių susitikimas su mokytojais ir vyresniųjų, klasių 

moksleiviais. Jame respublikos sportinės aviacijos istorikas J. Balčiūnas papasakojo apie šio 

sporto raidą Lietuvoje, apie S. Dariaus ir S. Girėno daugiau kaip prieš 50 metų atliktą skridimą 

per Atlantą ir jo sukakties pažymėjimą respublikoje, supažindino su šiandieniniais sklandymo, 

aukštojo pilotažo ir aviamodelizmo sporto entuziastų pasiekimais. 

Viekšniškių svečiai kiekvienas įnešė nemažą indėlį ne tik populiarinant šias drąsos ir 

vyriškumo reikalaujančias sporto šakas, bet ir plėtojant kraštotyrinį darbą, steigiant visuomeninį 

aviacijos sporto muziejų Kaune. Ir ne tik muziejų Kaune. Ir ne tik Kaune likę gilūs 

kraštotyrininkų aviatorių pėdsakai. Jų nemažai nuveikta sutvarkant S. Dariaus ir S. Girėno 

gimtąsias sodybas, įsteigiant S. Dariaus sodyboje visuomeninį drąsių lakūnų muziejų. 

J. Balčiūnas prieš keliolika metų padėjo nustatyti lietuvių aviacijos pradininko 

A. Griškevičiaus kapą Viekšnių kapinėse, G. Ramoška padarė A. Griškevičiaus suprojektuoto 

„Žemaičių garlėkio” brėžinius, pagal kuriuos buvo pagamintas dabar muziejuje eksponuojamas 

garlėkio modelis. 

Ir šį kartą svečiai atvyko ne tuščiomis. A. Griškevičiaus visuomeninio memorialinio 

muziejaus įkūrėjui LTSR nusipelniusiam mokytojui A. Gedvilui jie perdavė kauniečio architekto 

liaudies menininko L. Juozonio paveikslą. Lietuvių aviacijos pradininko memorialinį muziejų 

taip pat praturtins dailininko A. Šakalio sukurtas A. Griškevičiaus portretas. Svečiai taip pat 

įteikė muziejui šio dailininko sukurtus piešinius, kuriuose pavaizduoti garsiųjų lietuviškų 

sklandytuvų kūrėjai B. Karvelis ir B. Oškinis, lakūnas J. Dobkevičius, 1920 metais pirmą kartą 

Lietuvoje atlikęs mirties kilpą ir sukonstravęs pirmą lietuvišką sportinį lėktuvą. 

Viekšnių vidurinės mokyklos direktorius V. Kontutis padėkojo svečiams už vertingus 

eksponatus. Svečiai savo ruožtu respublikos aviatorių vardu išreiškė dėkingumą Viekšnių 

kraštotyrininkams ir jų vadovui. 

Balčiūnas J. Pagarba aviacijos pradininkui: („Žemaičio garlėkio” autoriaus memorialiniame 

muziejuje apsilankius): Specialiai „Vienybei” // Vienybė. — 1984. — Birž. 14. — Visas tekstas: 

Maždaug 10 paskutinių gyvenimo metų mūsų aviacijos pradininkas A. Griškevičius praleido 

Viekšniuose. Čia jis 1863 metais, vasario 11 d., mirė ir buvo palaidotas miestelio kapinėse. Daug 

ką nusinešė prabėgę metai. Kai 1971 metų rudenį grupelė aviatorių lankėsi Viekšniuose, net ir 

vietiniai senoliai praeities žinovai mažai ką begalėjo papasakoti. Talkininkaujant vaistininkui 

Juozui Aleksandravičiui, buvo atsektas A. Griškevičiaus namas. Niekieno neprižiūrimą jo kapą 

jau dengė žolė, kerojo krūmokšniai. Kapo vietos tiksliai nežinojo ir senasis vaistininkas. Padėjo 

(tiksliau — gelbėjo) aštuoniasdešimtmetė senutė Ona Borusaitė. Ji pažinojusi A. Griškevičiaus 

dukterį Nataliją, kuri buvo palaidota greta tėvo. Taip pavyko surasti kapą. 

Vėliau, tarpininkaujant Aviacijos sporto federacijai, LTSR kultūros ministerija namą ir kapą 

įtraukė į vietinės reikšmės saugotinų paminklų sąrašą. Klaipėdiečiai restauratoriai suremontavo 

namą, ant kapo pastatė paminklą. 

Neliko nuošalyje ir vietos kraštotyrininkai. Jų kruopštų ir pasiaukojamą darbą lydėjo sėkmė 

— 1981 metais name, kuriame kadaise gyveno A. Griškevičius, buvo atidarytas visuomeninis 

memorialinis muziejus (tai buvo pirmasis respublikoje muziejus oreivystės ir aviacijos tematika). 

Šiemet sukanka 175 metai, kai gimė Aleksandras Griškevičius. Ta proga, Viekšnių vidurinės 

mokyklos bei Aviacijos techninio sporto klubo vadovų pakviesti, LTSR nusipelnęs inžinierius, 

lakūnas sklandytojas V. Pakarskas, Aviacijos sporto federacijos lėktuvų sporto komiteto 

pirmininkas V. Drupas, aviacijos istorikas G. Ramoška ir šių eilučių autorius kovo mėnesį 

lankėmės Viekšniuose. Susitikome su vidurinės mokyklos moksleiviais, pabuvojome 

A. Griškevičiaus memorialiniame muziejuje, aplankėme jo kapą. 

Gerą, malonų įspūdį paliko aviacijos pradininko visuomeninis muziejus. Metodiškai išdėstyti 

eksponatai (ypač dėmesį patraukia „Žemaičio garlėkio” modelis, kurį pagamino Akmenės 

aviacijos sporto klubo aviamodeliuotojai) nukelia į tuos laikus, kai skrydis sunkesniais už orą 

424

aparatais buvo tik drąsių žmonių svajonė. Skoningas muziejaus estetinis apipavidalinimas. 

Pavyzdinga tvarka ir švara. 

Saugo ir gerbia kraštiečiai A. Griškevičiaus atminimą. Gilios padėkos vertas LTSR nusipelnęs 

mokytojas Algirdas Gedvilas, šio muziejaus įkūrėjas ir vadovas. Aktyvi muziejaus talkininkė ir 

gidė Apolonija Sriubaitė. Vis aktyviau muziejų šefuoja Akmenės aviacijos techninis sporto 

klubas. 

Išsamiai ir objektyviai nušviesti A. Griškevičiaus, kaip oreivystės teoretiko ir konstruktoriaus, 

sukūrusio keletą skraidomų aparatų projektų, darbus bei jo sudėtingą, audringą, nesėkmių ir 

neišsipildžiusių svajonių kupiną gyvenimą tikrai nelengva. Juk A. Griškevičiaus jau nė 

proanūkių nėra, o likusi istorinė dokumentinė medžiaga negausi, išsibarsčiusi įvairiuose 

archyvuose. Daugiausia tai — trumpos laikraščių žinutės — paviršutiniškos, neobjektyvios. 

Nieko nuostabaus — juk A. Griškevičiaus gyventuoju laikotarpiu daugelis jį laikė tik juokingu 

svajotoju. 

A. Griškevičiaus gyvenamuoju laikotarpiu (1809—1863 m.) Jau buvo žinomi laisvieji 

aerostatai (pirmasis brolių Mongolfjerų pakilimas karšto oro pripildyta pūsle 1782. XI. 15 d.). 

Tačiau pakilęs oro pūsle, žmogus galėjo skristi tik ten, kur jį nešė vėjas. Suprantama, tokia 

skraidymo priemonė žmonijos poreikių negalėjo patenkinti. 

1809—1810 metais anglų matematikas D. Kelis (1773—1857 m.) paskelbė keletą straipsnių, 

kuriuose nagrinėjo sunkesnio už orą skraidančio aparato (lėktuvo) skridimo problemas. 1843 m. 

anglas Hensonas (1805—1885 m.) paskelbė ir pasiūlė užpatentuoti savo „garlėkio” projektą. Jo 

siūlomo aparato sparnai buvo 40 m ilgio, suprojektuotus 2 didelius profelerius (7 m skersmens?!) 

turėjo sukti 20 arklių jėgos garo variklis. Didelį įspūdį A. Griškevičiui padarė Hensono aparatas. 

Jis žavisi Hensonu ir kartu jį kritikuoja. A. Griškevičius pabrėžia, jog Hensono aparatas 

neišbaigtas ir skristi negalės (bandymai šiuos teiginius visiškai patvirtino). Svarbiausia, aparatas 

buvo per sunkus. A. Griškevičius pakilimui siūlo naudoti balioną. 

Dalį savo sukurtos teorijos bei darbų A. Griškevičius aprašė knygoje „Žemaičio garlėkis”, 

išleistoje 1851 metais Kaune. Jos įžangoje autorius, be kita ko, sako, kad žmogus su savo sunkiu 

kūnu turi visišką galimybę savo proto jėga pakilti iki debesų ir, laisvai skriedamas, įveikti 

tūkstančius mylių. Jo siūlomas skraidantis aparatas („oro vežimas”) turi dvi poras sparnų. 

Viršutiniai sparnai — pusiausvyrai palaikyti. Apatiniai, plasnojantys — oro pagalvei sudaryti. Po 

sparnais — du sraigtiniai ratai — horizontaliam greičiui išvystyti. Priekyje profeleris, gale — 

vairuojamoji uodega. Viršuje pritvirtintas balionas, iš kurio pakilus dujas galima išleisti. 

Aprašinėdamas savo projektą, A. Griškevičius nurodo, jog nėra būtina daryti sparnus išlenktus, 

panašius į paukščio. Tačiau sparno profilis turi būti išgaubtas. Taip pat nurodo, jog kuriant 

aparatą reikia vengti geležies, o naudoti medį, drobę, odą ir kitas lengvesnes medžiagas. Šie 

A. Griškevičiaus teiginiai vėliau taip pat visiškai pasitvirtino. 

Paskutinį savo gyvenimo dvidešimtmetį A. Griškevičius atsidėjo dviems darbams: rašymui ir 

skraidymo aparatų konstravimui. Žymiausias jo rašinys „Gamtos tikrovė arba matematinės 

išvados apie dievybę, sielą, tikėjimo paslaptis” (ši knyga eksponuojama muziejuje) suteikė 

autoriui daug nemalonumų. 1861 metais Vilniaus vyskupijos kurija įvertino autoriaus mintis kaip 

eretiškas. A. Griškevičius atsidūrė policijos priežiūroje, o jo byla — teisme. Tragedijos, kurių 

gyvenimas šiam žmogui tikrai nešykštėjo, — šeimos iširimas (augino 7 dukteris ir 5 sūnus), 

konfliktas su aplinka, nutolimas nuo bažnyčios dogmų — tai vis nemalonumai po nemalonumu. 

Pašlijo sveikata, o 1863 metais mirtis galutinai išvadavo jį nuo žmogiškųjų kentėjimų ir vargų. 

Pasakojama, jog po mirties į namus tuojau atėjo kunigas ir sudegino visus A. Griškevičiaus 

popierius, kad neplistų eretiškos idėjos. 

Nelinksmos mintys apie taurią šio žmogaus gyvenimo prasmę ir didelę drąsą kilo ir lankantis 

muziejuje. Tik nuotraukų stendai apie vietos aviacijos sporto entuziastus tarsi patvirtina 

A. Griškevičiaus lūkesčius: „... todėl ir mano mintis, jeigu pasirodys jums nieko nevertos, 

palikite anūkams, galbūt jie įvertins”. 

A. Griškevičius tikėjo didinga aviacijos ateitimi. Jo lūkesčiai šiandien tapo realybe. Mūsų 

respublika tapo aukšto meistriškumo sportinės aviacijos mokykla. Prie aviatorių pergalių daug 

prisidėjo ir Akmenės rajone veikiantis techninis sporto klubas. Sportinė aviacija yra pirmoji 

pakopa į viršgarsinių greičių ir oro lainerių pasaulį. 

425

Tačiau tvirtas medis išauga tik iš tvirtų šaknų. Mūsų aviacijos šaknys prasideda nuo 

Aleksandro Griškevičiaus kapo. 

J. Balčiūnas. LTSR aviacijos sporto federacijos aviacijos istorijos komiteto pirmininkas. 

Rozga Leopoldas (LTSR Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos rajono skyriaus tarybos 

pirmininkas). Dovana muziejui: Kraštotyros baruose // Vienybė. — 1984. — Birž. 28: 

J. Brenciaus nuotraukoje: dailininko V. Mačiuikos dovana A. Griškevičiaus visuomeniniam 

memorialiniam muziejui — aviatoriaus atminimo medalis. — Tekste: 

Vienas iš didžiausių entuziastų, populiarinančių aviacijos pradininko Lietuvoje 

A. Griškevičiaus vardą ir darbus, yra vilnietis dailininkas V. Mačiuika. Prieš porą dešimtmečių, 

pažymint drąsiojo skraidymo aparatų konstruktoriaus mirties 100-ąsias metines, V. Mačiuika 

pabandė sukurti jo portretą. Taip atsirado pirmasis A. Griškevičiaus medalis, kurio nuotrauka 

išspausdinta Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje. Medalis buvo eksponuojamas 1965 m. 

respublikinėje dailės parodoje, paskui jį matė ir parodos Maskvoje lankytojai. Šį dailės kūrinį 

įsigijo respublikos kultūros ministerija. 

Praėjus beveik porai dešimtmečių, dailininkas vėl grįžo prie šios temos ir sukūrė antrą 

medalio variantą. Pernykštėje respublikinėje dailės parodoje lankytojai matė, kad jame vėl 

pavaizduotas drąsus skraidymo aparatų konstruktorius, šį kartą— profiliu. Kitoje pusėje — jo 

kurti skraidymo aparatų siluetai. Šio medalio buvo pagaminti du egzemplioriai. Pirmąjį įsigijo 

Kauno aviacijos muziejus, o antrąjį medalio egzempliorių dailininkas padovanojo Viekšnių 

kraštotyrininkams, jų įkurtam A. Griškevičiaus memorialiniam muziejui. 

Aplankęs dailininką ir poetą Vytautą Mačiuiką, pasiteiravau, kodėl jį taip traukia 

A. Griškevičiaus asmenybė. 

— Mano tėvas buvo aviatorius, ir aš pats nuo mažens dienų dienas praleisdavau 

aerodromuose. Tarsi savaime širdyje gimė pagarba šiems drąsiems ir ryžtingiems žmonėms — 

aviatoriams, — pasakoja medalio autorius. Bet tai — apie šių laikų lakūnus, skraidytojus. 

Tačiau ir anais tolimais laikais reikėjo nemažos drąsos ir galingos fantazijos, kad ryžtumeis 

projektuoti ir kurti sunkesnius už orą aparatus, kurie galėtų pakilti ir skristi paukščių takais. Tos 

A. Griškevičiaus svajonės ir drąsos neįvertino jo amžininkai. Jo gyvenimas buvo kupinas 

nepriteklių, vargų bei skriaudų. Pagerbdami jo atminimą, kaupdami žinias apie jo gyvenimą ir 

darbus, mes tuo pačiu kuriame lietuvių techninės minties raidos istoriją. Rajono kraštotyrininkai 

nuoširdžiai dėkingi dailininkui V. Mačiuikai ir kitiems respublikos dailininkams, padedantiems 

savo darbais praturtinti aviatoriaus visuomeninį muziejų Viekšniuose. 

Ta pačia proga reikia pabrėžti, kad apie A. Griškevičiaus gyvenimą ir veiklą nedaug težinoma, 

ko nesunaikino kunigai ir davatkos, išdildė laikas. Tad ir muziejaus ekspozicija dar nėra labai 

turtinga. Svarbu joje parodyti A. Griškevičiaus vietą šalies ir pasaulio aviacijos raidos istorijoje. 

Tad noriu paprašyti gerbiamus skaitytojus, jeigu kas turi senų nuotraukų, spaudos leidinių, 

dokumentų, pasakojančių apie aviacijos istoriją, buvusias aviacijos sporto šventes, kitokios 

medžiagos šia tema, praneškime apie tai A. Griškevičiaus visuomeninio muziejaus įkūrėjui ir 

tvarkytojui, Viekšnių vidurinės mokyklos mokytojui A. Gedvilui. Kiekvieną tokį dokumentą 

būtina išsaugoti. 













426















































Jurkštas V. Žemaičių garlėkio kūrėjas // Raudonoji vėliava (Šiauliai). — 1986. — Rugpj. 28: 

iliustruota. — Visas tekstas: 

Stojęs prieš aklą tikėjimą, už sveiką protavimą, svajojęs skristi. 

Lietuvos mokslo ir technikos istorijoje vieną iš įdomiausių puslapių sudaro XIX a. pirmosios 

pusės išradėjo, aviacijos entuziasto Aleksandro Griškevičiaus sukurtas originalus žemaičių 

garlėkio projektas, jo bandymai pakilti į orą. A. Griškevičius — visapusiškai įdomi, talentinga 

asmenybė. Didesnė jo palyginti trumpo gyvenimo dalis praėjo Šiauliuose. 

427

1809 m. sausio 6 (naujuoju stilium 18) d. netoli Krakių ir Grinkiškio neturtingo bajoro 

Bonaventūro Griškevičiaus šeimoje gimė sūnus, tų laikų papročiu pakrikštytas Petru Aleksandru 

Napoleonu Valerijonu. Vėliau jam prigijo tik Aleksandro vardas. Tėvo valdas sudarė menkas 

žemės sklypas Auksučių kaime Šiaulių apskrityje ir namelis Šiaulių mieste. Bonaventūras 

Griškevičius buvo priverstas tarnauti grafams Zubovams priklausiusioje Šiaulių ekonomijoje. 

Kokias čia ėjo pareigas, nežinome. Tačiau išlikusių jo ranka rašytų dokumentų taisyklinga kalba, 

kaligrafiškas braižas rodo, kad jo būta apsišvietusio ir išsilavinusio žmogaus. 

Būdamas devynerių metu, 1819 m. Aleksandras Griškevičius pradėjo lankyti Kėdainių keturių 

klasių šešiametę mokyklą ir tapo vienu geriausių mokinių. Tačiau 1824 m. pradžioje, susekus 

slaptą moksleivių organizaciją, mokykla buvo uždaryta, o A. Griškevičius, kaip ir kiti mokiniai, 

išsiųstas pas tėvus ir perduotas policijos priežiūrai, nors jo pavardė ir nebuvo minima tarp slaptos 

organizacijos narių. Jam uždraudė toliau mokytis ir tarnauti valdžios įstaigose. Tik vėliau, 

1829 m. rudenį, jis tapo Vilniaus gubernijos valdybos kanceliarijos raštininku. Prasidėjus 

1831 m. sukilimui, tų pat metų liepos 7 d. A. Griškevičius savo noru metė tarnybą, o 1834 m. 

kovo 4 d. vėl pradėjo tarnauti. Tačiau šį sykį nebe Vilniuje, bet Šiaulių apskrities teisme. 1836 m. 

rugpjūčio 14 d. jis buvo paskirtas Šiaulių miesto rotušės sekretoriumi. 1845 m. liepos 9 d. 

atsisakė tarnybos ir kartu su gausia šeima (žmona, sūnum ir septyniomis dukterimis; vėliau jam 

gimė dar du sūnūs) persikėlė į neseniai gubernijos miestu tapusį Kauną. Išvykdamas jis gavo 

gerą atestaciją, kurioje tarp kitko pažymėta, kad „nebuvo baudžiamas ir teisiamas”, kad 

„tarnybos metu buvo gero elgesio, labai uolus ir gabus, tinkamas paaukštinti tarnyboje”. 

1846 m. gruodžio 31 d. A. Griškevičius pradėjo dirbti Kauno civilinio teismo rūmų vertėju, 

nes gerai mokėjo lietuvių, rusų, lenkų kalbas, taip pat skaitė prancūziškai ir vokiškai. 

Netrukus jo gyvenime prasidėjo virtinė nelaimių. 1854 m. melagingai apšmeižtas dukters 

Friderikos, jis buvo patrauktas teismo atsakomybėn. Gubernatorius jį atleido iš darbo ir įsakė 

suimti. Teismas nerado kaltės įrodymų ir tų metų lapkričio 30 d. jį išleido iš kalėjimo. Tačiau 

dukters pareiškime jis buvo pakaltintas dar ir kaip „neišpažįstantis jokios religijos”. Todėl byla 

buvo perduota Telšių dvasinei konsistorijai. 

Bylos galutinis nagrinėjimas įvyko 1858 m. rugsėjo 18 d. Kauno kriminalinio teismo 

rūmuose. Nuosprendyje buvo įrašyta, kad jis ir toliau lieka įtariamas. A. Griškevičius neteko 

teisės tarnauti valdžios įstaigoje (jau antrą kartą) ir grįžo į Šiaulius, kur apsigyveno savo 

namelyje kartu su broliu teisininku Mauricijum Griškevičium, Vilniaus universiteto auklėtiniu. 

Apie 1862 m. Aleksandras Griškevičius persikėlė į žmonos gimtinę — Viekšnius. Name, kur 

A. Griškevičius gyveno ir 1863 m. vasario 11 (24) d. mirė, dabar įrengtas jo memorialinis 

muziejus. 

Netekęs darbo, slegiamas šeimyninių ir teisminių nemalonumų, kęsdamas atvirą valdžios ir 

dvasininkijos neapykantą, A. Griškevičius 1860 m. baigė rašyti 285 puslapių veikalą „Tikrovė 

gamtoje, arba dievybės, sielos ir tikėjimo tiesų matematinė argumentacija trumpomis populiaraus 

pašnekesio apybraižomis”. Tų metų pradžioje jis rašė: „Štai jau daugiau kaip 30 metų mano 

tikėjimas skiriasi nuo kitų, bet niekas apie tai nežinojo, nes, įsisąmoninęs savo nesugebėjimą 

dėstyti mintis žodžiu, visada vengdavau disputų apie tikėjimą”. Savo veikale autorius teigia, kad 

pasaulio ir jo kilmės pažinimo laidas yra ne aklas tikėjimas, bet sveikas protavimas. 1860 m. 

spalio 19 d. jis rankraštį iš Telšių pasiuntė į Leipcigą knygų leidėjui Bobrovičiui, prašydamas 

pasirūpinti jį išspausdinti garsiojoje Breitkopfo spaustuvėje. Tačiau Bobrovičius buvo jau 

bankrutavęs ir veikalą grąžino atgal. Telšių pašto kontora, veikdama pagal instrukcijas, 1860 m. 

lapkričio 27 d. gautą siuntą perdavė Vilniaus cenzūros komitetui. Apie eretišką rašinį sužinojo 

Vilniaus generalgubernatorius V. Nazimovas. Kadangi veikalas lietė religinius dalykus, cenzūros 

komitetas jį persiuntė Vilniaus vyskupystės kurijai, ir ši nusprendė, kad A. Griškevičiaus veikalas 

„jokiu būdu negali būti aprobuotas, nes jo samprotavimai prieštarauja ir vakarų, ir rytų 

krikščioniškajai bažnyčiai” ir pasiūlė uždrausti knygą spausdinti. Rankraštį peržiūrėjęs cenzūros 

komitetas 1861 m. sausio 25 d. laiške generalgubernatoriui pranešė, kad „vien tik jo uždraudimas 

neužkirs kelio blogiui, kuris gali kilti dėl autoriaus klaidingų samprotavimų”. To pasekmėje 

V. Nazimovas 1861 m. gegužės 22 d. įsakė autoriaus atžvilgiu taikyti griežtas sankcijas — 

iškviesti jį į gubernijos valdybą, patikrinti sveikatą ir, jei pasirodys sveikas, įkalinti vienuolyne. 

A. Griškevičių pripažino sveiku, tačiau jis pareiškė išpažįstąs evangelikų reformatų tikėjimą. Ši 

428

yla ilgokai tęsėsi, pagaliau 1862 m. rugpjūčio 31 d. Šiaulių apskrities teismas A. Griškevičių 

išteisino. 

Pats svarbiausias ir reikšmingiausias A. Griškevičiaus kūrybinės veiklos dokumentas yra 1851 

m. Kaune išspausdinta knyga „Žemaičio garlėkis. Laisvos minties apybraiža”, tapusi 

bibliografine retenybe. Joje autorius įvairiais aspektais nagrinėja kai kurias oreivystės bei 

aviacijos problemas. 

Savo skridimo aparatų projektus jis sukūrė 1843—1850 metais, kada dirbo Šiauliuose ir 

Kaune. Įdomiausias iš jų yra vadinamasis žemaičio garlėkis, jungiantis lėktuvą, plasnoklį ir oro 

balioną. Tai sunkesnis už orą skridimo aparatas aerodinas, sukurtas paukščio pavyzdžiu, nes 

viena iš jo sparnų porų yra plasnojanti. Mechaninės jėgos šaltiniu, užtikrinančiu sparnų judėjimą, 

oro sraigtų, mentiračių ir važiuoklės ratų veikimą, turėjo būti nedidelio svorio, bet pakankamai 

galinga garo mašina. Deja, dėl lėšų stokos, nelaimingai susiklosčiusio gyvenimo A. Griškevičius 

taip ir nerealizavo savo originalaus projekto. Tačiau praktiškus skridimo bandymus jis atliko, nes 

bandė vieną savo konstrukcijos skridimo aparatą, greičiausiai laisvąjį aerostatą. J. Talka- 

Grincevičius Varšuvoje 1930 m. išleistuose atsiminimuose rašo, kad A. Griškevičius, 

„gubernatoriui atvykus į vieną apskrities miestą, norėjo jam padaryti staigmeną, deja, skrido taip 

nesėkmingai, kad pasibaidę arkliai pradėjo nešti gubernatorių, o išradėjas, krisdamas žemyn su 

oro balionu, susilaužė koją”. Atsiminimų autorius 1860—1869 m. mokėsi Kauno gimnazijoje su 

dviem A. Griškevičiaus sūnumis ir iš jų, be abejo, sėmėsi žinių. Kol kas „Žemaičio garlėkio” 

autoriaus skridimo klausimas nėra galutinai išaiškintas, nors pats skridimo faktas neginčytinas. 

Juk šis toks nepaprastas tų laikų įvykis išliko ne tik J. Talkos-Grincevičiaus, bet ir Žemaitijos 

žmonių atmintyje. Pavyzdžiui, senieji viekšniečiai pasakoja iš tėvų ir senelių girdėtas istorijas 

apie A. Griškevičiaus skridimą, jo avariją ir susižeidimą. Nėra išlikusių žinių, kur tai galėjo 

įvykti. Vieni didžiausių iš to meto Kauno gubernijos apskričių miestų buvo Šiauliai. Taigi 

A. Griškevičius būtent čia galėjo pakilti oro balionu ne anksčiau kaip 1855 m. vasarą, kada jis, 

atleistas iš tarnybos, jau gyveno Šiaulių apskrityje. 

Aleksandras Griškevičius pelnytai laikomas aviacijos pionieriumi Lietuvoje. Kaip matome, 

mūsų krašto aviacinės minties ankstyvajame raidos laikotarpyje didelį vaidmenį turėjo ir 

Šiauliai. 

V. Jurkštas. LTSR aviacijos sporto federacijos aviacijos istorijos komiteto narys. 

Gedvilas Algirdas. Muziejaus penkmetis // Vienybė. — 1987. — Gruod. 29. — Visas tekstas: 

Dar nedaug kas respublikoje žino, kad jau penkmetis, kaip Viekšniuose veikia aviacijos 

pradininko Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus (1809—1863) memorialinis visuomeninis 

muziejus. Jis įrengtas name, kuriame talentingas skraidymo aparatų konstruktorius praleido 

paskutiniuosius ketverius savo gyvenimo metus. Senosiose Viekšnių kapinėse jis ir palaidotas. 

Muziejuje jau yra pabuvoję arti dviejų šimtų ekskursijų ir apie 8 tūkstančius lankytojų. 

Dominuoja moksleivių ekskursijos. Beje, daugiausia jų iš Akmenės, Mažeikių rajonų ir po vieną 

kitą iš tolimesnių Žemaitijos regiono mokyklų. Matyti, taip yra todėl, kad dar mažai kas 

tolimesniuose rajonuose žino apie mūsų muziejaus egzistavimą. O muziejus savitas, nes, be 

Kauno sportinės aviacijos muziejaus, analogiško respublikoje nėra. Antra vertus, net nuostabą 

kelia, kad tarp individualių lankytojų būta asmenų iš Leningrado, Kijevo, Dagestano ir net 

Irkutsko. Gana daug lankytojų iš broliškosios Latvijos. 

Kas gi tas Aleksandras Griškevičius? Kuom jis savitas, įėjęs savo „Žemaičio garlėkiu” bei 

kitais darbais ne tik į aviacijos, bet ir į mūsų tautos kultūros istoriją? Sakyčiau, kad, nors ir 

savamokslis (dėl carizmo represijų vos baigęs Kėdainių gimnaziją), tačiau neabejotinai 

talentingas žmogus, nes mokėjo keletą kalbų, domėjosi matematika, biologija, medicina, 

aviacijos technika ir net filosofija. Dėl savo filosofinio pobūdžio ryškiai ateistinės minties darbo 

„Gamtos tikrovė arba matematinės išvados apie dievybę, sielą ir tikėjimo paslaptis trumpais, 

populiariais pašnekesiais”, parašyto lenkų kalba, jis turėjo aštrių konfliktų su šeima, katalikų 

dvasininkija bei carine valdžia. Džiugu, kad šio darbo kopiją prieš mėnesį muziejus gavo iš 

LTSR Mokslų Akademijos rankraštyno, tarpininkaujant buvusiai Viekšnių vidurinės mokyklos 

abiturientei B. Lipeikaitei-Butkevičienei, dabar dirbančiai Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko 

universiteto mokslinės bibliotekos direktore. Manau, kad kaip šaltinis šis darbas pasitarnavo ir 

429

ašytojui V. Martinkui, kuris prieš porą metų pabuvojo Viekšniuose, rinkdamas medžiagą savo 

eseistinei knygai „Neskęsta žvaigždė paukščio pėdoje”, kurią „Vagos” leidykla ruošiasi išleisti 

ateinančių metų gale. Kartu su rašytoju turėjome galimybę pasitikrinti, kad po A. Griškevičiaus 

mirties Viekšnių parapijos kunigai, kurių tuo metu buvo net keturi, prisistatė į jo namus, paėmė 

rankraščius, knygas ir sunaikino, kad, anot jų, neplistų eretiškos idėjos. Matyti, toji pozicija ir 

paskatino autorių savo „Žemaičio garlėkyje” įrašyti tokią frazę: „Todėl ir mano mintis, išdėstytas 

šioje knygoje, priimkite geranoriškai, žinodami jų tikslą. O jeigu pasirodys jos jums nieko vertos, 

palikite anūkams, galbūt jie jas įvertins”. 

Beje, ruošiant muziejaus ekspoziciją, dėl buvusios inkvizitoriškos kunigų veiklos susidarė 

nemažai keblumų. Vietos mokytojas pensininkas J. Butkus, kurio tėvai savo laiku gyveno 

A. Griškevičiaus name, išsaugojo vieną lenkų kalba išleistą A. Griškevičiaus knygą medicinine 

tema su jo autografu ir keleto eilučių teksto gabaliuką atskirame popieriaus lape. Talkinant 

grafikui A. Šakaliui, skulptoriui Vyt. Mačiuikai, pavyko įsigyti meno kūrinių — į muziejų 

atkeliavo V. Mačiuikos dovana — metaliniai atminimo medaliai ir grafiko A. Šakalio darbas — 

„garlėkio” autoriaus portretas. Kauno sportinės aviacijos muziejaus vadovams padedant, įrengta 

ekspozicija „anūkams” — S. Girėno ir S. Dariaus skrydžiui per Atlantą. Beje, „Lituanikos” ir 

„garlėkio” modelius padarė Akmenės aviacijos techninis sporto klubas. Kaip tik ši ekspozicija 

labiausiai ir domina ekskursantus moksleivius. Ekskursijas veda Viekšnių vidurinės mokyklos 

mokiniai — gidai, kurie noriai atlieka šią užduotį ir turi realią galimybę lavinti savo oratorinius 

sugebėjimus, mokytis bendravimo su įvairaus amžiaus lankytojais. 

Charakteringa, kad „Žemaičio garlėkio” konstruktorius buvo didelis optimistas, mokslinės 

minties pažanga neabejojęs žmogus, lietuviškas Žiulis Vernas. Savo apmąstymų pabaigoje jis 

rašė: „Niekas pasaulyje negali paneigti laisvo paukščio skridimo ir daugelio rūšių skraidančių 

vabzdžių, todėl, norint atverti žmogui laisvą, saugų, greitą ir malonų kelią į visas šalis, trūksta tik 

turtingo žmogaus supratimo ir noro vertinti didžią minti, kurios įkūnijimas nustebins tautas oro 

paštu, oro kariuomene ir laivynu, nekreipiančiu dėmesio į audras ir perkūnijas”. Šie pranašiški 

A. Griškevičiaus žodžiai, audringai vystantis mokslui ir technikai, palyginti netolimoje ateityje 

tapo realybe. Dažniausiai šia fraze ir baigiamas moksleivių gidų pašnekesys su auditorija. 

Greta garlėkio konstruktoriui skirtos ekspozicijos muziejuje yra ir etnografinis skyrius, 

kuriame sukaupta įvairi medžiaga, susijusi su XIX amžiaus Viekšnių ir gretimų kaimų gyventojų 

buitimi. Jos brangiausias turtas yra keturiolika tomų įvairios ir įdomios medžiagos apie Viekšnių 

praeitį, jų liaudies meistrus, amatininkus, liaudies mediciną, aibė dainų tekstų, pasakojimų, 

padavimų. Šių darbų autorė — žymi respublikos kraštotyrininkė, mūsų kraštietė Amelija 

Urbienė. Vargu, ar kuri kita respublikos vietovė vieno žmogaus pastangomis turi tokią gausybę 

itin vertingos etnografinės medžiagos, kurios originalai saugomi LTSR Mokslų Akademijos 

etnografijos institute. Gal tai ir dėsninga, nes iš Viekšnių vidurinės mokyklos, be A. Urbienės, 

vaisingai mokslo baruose dirba kalbininkai — profesorius V. Urbutis, docentas A. Ružė — 

Vilniaus valstybiniame universitete, o Mokslų Akademijos lietuvių kalbos ir literatūros institute 

— filosofijos mokslų kandidatai S. Keinys, P. Skirmantas. 

Apskritai, muziejus be bičiulių — ne muziejus. Reikalingi baldai jame atsirado geranoriškai 

talkinant Statybinių medžiagų kombinato direktoriui P. Leonaičiui. Nuoširdžiai talkino ir tuo 

laiku Aviacijos techninio sporto klubo viršininku dirbęs K. Inta. Ruošiant ekspoziciją ir 

pirmuosius trejus metus, kol sveikata leido, itin kruopščiai, su dideliu patriotizmu dirbo 

visuomeninė muziejaus prižiūrėtoja A. Sriubaitė. Norint suminėti Viekšnių ir jų apylinkės 

gyventojus, atidavusius etnografiniam skyriui neretai itin vertingus eksponatus, tektų sudaryti 

ilgą sąrašą. 

Deja, ne visi supranta muziejaus reikšmę, ne visų paramos galima prisišaukti. Muziejaus 

pastatas yra rajono namų valdybos nuosavybė. Deja, namų valdybos dėmesys muziejui baigėsi 

prakiurusio stogo defektinio akto surašymu. Bet stogo neužklosi aktu. Visą rudenį per kiaurą 

stogą lietūs merkia lubas ir sienas, gadina pastato vidų ir kenkia eksponatams. Buvo tartasi bent 

laikinai skyles užlopyti ruberoidu, bet remontininkų iki šiol nematyti... 

Algirdas Gedvilas. LTSR nusipelnęs mokytojas, memorialinio A. Griškevičiaus muziejaus 

visuomeninis vadovas. 

430

Rozga Leopoldas. Liko šviesus atminimas: [Apolonija Sriubaitė] // Vienybė. — 1988. — 

Gruod. 1. 

Gedvilas Algirdas (LTSR nusipelnęs mokytojas, A. Griškevičiaus visuomeninio muziejaus 

vadovas). Ačiū muziejaus bičiuliams // Vienybė. — 1989. — Vas. 11. — Visas tekstas: 

Lietuvoje kaip kaleidoskope visose sferose vyksta reikšmingi pakitimai. Nuo jauno iki seno 

visi pripažįsta, kad pertvarkai abejingų nebeliko. Tiesa, tebėra tokių, kurie norėtų šį procesą 

pristabdyti ar sulaikyti. Antra vertus, yra ir maksimalistų, galvojančių, kad turime strimgalviais 

skubėti, kad pertvarka turi vykti geometrinės progresijos tempais, visai nepaisant gyvenimo 

realijų. Tie, kurie anksčiau dažno laikraščio skaitymą pradėdavo nuo ketvirto puslapio, šiandien 

imasi nuo pirmojo ar antrojo, „Gimtąjį kraštą”, „Atgimimą” skaito nuo pirmos iki paskutinės 

eilutės. Lietuvos televizijos „Panorama”, „Atgimimo banga”, „Vyriausybės studija”, „Veidrodis” 

tapo tokiomis patraukliomis laidomis, kad ir naujas daugiaserijinis telefilmas nuplaukia į trečiąjį 

planą. Ryškiai padidėjo susidomėjimas istorija, liaudies menu, kultūros raida, tautinė savimonė 

nebeatsiejama nuo suverenumo būtinybės suvokimo. 

Dalį tų pakitimų galima pastebėti pavarčius net tokio miniatiūrinio kultūros istorijos objekto, 

kaip aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialinis muziejus, lankytojų 

registracijos ir atsiliepimų knygas. Pastebimai pagausėjo ekskursijų, ypač jaunimo — ryškėja kur 

kas didesnis susidomėjimas etnografinio skyriaus eksponatais. 

Jeigu taip, tai veiksmas reikalauja atoveiksmio — būtent praplėsti ekspoziciją, ją praturtinti. 

Vienam visuomeninio muziejaus vadovui be bičiulių paramos, tai būtų ne pagal išgales. 

Būtina buvo praplėsti etnografinį skyrių — jame įrengti iš Viekšnių kilusių profesorių brolių 

Biržiškų gyvenimo ir veiklos ekspoziciją. Dėl patalpų praplėtimo klausimą padėjo išspręsti 

rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja I. Pocevičienė. 

Papildomai buvo skirtas kambarys, bet jam reikėjo remonto. Iš karto į pagalbą atėjo rajono 

statybos organizacijos pirmininkas K. Nacys ir darbų vykdytojas J. Bružas. 

Atskirai noriu padėkoti nuoširdžiam muziejaus bičiuliui, Statybinių medžiagų kombinato 

direktoriui P. Leonaičiui, kurį jaudina ir tautos kultūros, istorijos relikvijų likimas. Tai plačių 

interesų, aukšto intelekto žmogus. P. Leonaitis dar vadinamaisiais stagnacijos metais, kai 

muziejus tik kūrėsi, padėjo įsigyti reikiamus baldus, kurie jo rūpesčiu buvo užsakyti ir pagaminti 

Bauskės baldų kombinate. Suprantama, nei baldai, nei pats muziejus neturėjo jokio ryšio su jo 

vadovaujamu kombinatu. Padėjo, manau, todėl, kad jo erudicija, požiūris į kultūros istoriją ir 

rajono Tarybos deputato pareiga pranoksta tiesioginę pareigybę. Tuo vadovas siekia uždegti ir 

kitus. Kai į kombinatą atvyksta svečiai — kitų statybinių medžiagų gamybos įmonių vadovai, 

inžinieriai, P. Leonaitis paprastai su jais apsilanko ir Viekšnių muziejuje. Tai tapo lyg ir tradicija. 

Muziejaus patalpos iki šiol buvo apšildomos krosnimis. Toks šildymas neefektyvus — 

svyruojantis, todėl genda vertingi eksponatai. Vėl kreipiausi į P. Leonaitį. Ir šį kartą buvau 

suprastas. Jis pavedė Viekšnių cecho vyrams įrengti muziejaus patalpose centrinį šildymą. Tuos 

darbus organizavo taip pat nuoširdaus padėkos žodžio vertas Viekšnių cecho vadovas 

M. Dijokevičius su stropiai dirbusiais viekšniškiais suvirintojais Kad visi remonto darbai vyktų 

operatyviai, tarpininko vaidmuo teko muziejaus šefui, gyvenvietės Tarybos vykdomojo komiteto 

pirmininkui S. Galkui, kuris, reikalui esant, su įmonės vadovais taip pat visada surasdavo bendrą 

kalbą. 

Žinome, kad kombinato direktorius P. Leonaitis yra iškeltas kandidatu į TSRS liaudies 

deputatus Šiaulių teritorinėje rinkiminėje apygardoje Nr. 694. Manau, kad už šį nuoširdų kultūros 

puoselėtoją, visuomeninio aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus muziejaus ištikimą 

bičiulį ne tik aš, ne tik Viekšnių cecho darbuotojai, bet ir kiti viekšniškiai balsuos šių metų kovo 

26-ąją. 

Gedvilas Algirdas (muziejaus visuomeninis vadovas). Reti eksponatai: Visuomeniniuose 

muziejuose // Vienybė. — 1989. — Kovo 2: „Vytauto Raudonio nuotraukose: šiems retiems 

eksponatams — kraičio skryniai ir indaujai — jau greit bus 170 metų”. — Visas tekstas: 

Aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialinio muziejaus Viekšniuose 

etnografinis skyrius praturtėjo itin vertingu eksponatu — 1821 metais nežinomo liaudies meistro 

431

pagaminta kraičio skrynia, kuri buvo aptikta Vytauto gatvės seno pastato palėpėje. Pastatas, 

pažymėtas 13 numeriu, priklausė B. Jasiulienei, dabar gyvenančiai Viekšnių apylinkės Dainorių 

kaime. 

Šios retos ir palyginti gerai išsilaikiusios kraičio skrynios dekoravimas, ornamentika, spalvų 

derinys susišaukia su jau anksčiau į šį muziejų patekusia spinta indauja, beje, datuota tais pačiais 

tolimais metais. Taigi galima prielaida, kad abu daiktai yra sukurti vieno ir to paties talentingo, 

deja, jau nežinomo liaudies meistro. 

Lungys Rimantas. Biržiškų ekspozicija // Vienybė. — 1989. — Bal. 30: ir nuotraukos. — 


Viekšniai pagrįstai didžiuojasi ir ilgai dar didžiuosis, kad išugdė Lietuvai daug žymių ir 

nusipelniusių gimtojo krašto kultūrai ir mokslui žmonių. Tokie ne tik Viekšnius, bet ir visą 

Lietuvą garsinę žmonės buvo ir trys broliai profesoriai Biržiškos bei jų tėvas — žmonių iki šiol 

geru žodžiu minimas daktaras. Bet taip jau likimo buvo lemta, kad ilgus metus apie 

mokslininkus Biržiškas — literatūros ir krašto istoriką Mykolą, bibliografą Vaclovą ir 

matematiką Viktorą — jų tėvynėje nebuvo viešai kalbama. Bijodami stalinizmo represijų, jie 

pasitraukė į Vakarus, tad dešimtmečiais buvo nereikalingi ir jų darbai, laikyti didžiųjų bibliotekų 

specialiuose, daugeliui skaitytojų neprieinamuose fonduose. 

Tautinio atgimimo procesas sudarė galimybes atvirai prabilti apie savo kraštui nusipelniusius 

žmones. Pripažinimo susilaukė ir moksliniai Biržiškų darbai, apie mokslininkus išsamiau 

sužinojo ir jų gimtinėje, Viekšniuose. 

Atsiradus galimybei išplėsti aviatoriaus A. Griškevičiaus memorialinį muziejų, jo įkūrėjas ir 

vadovas, Lietuvos TSR nusipelnęs mokytojas A. Gedvilas nusprendė papildomai muziejui 

skirtoje patalpoje įrengti ekspoziciją, pasakojančią apie Biržiškų šeimą. Ir štai balandžio 

pradžioje naujoji ekspozicija pakvietė lankytojus. 

Į ekspozicijos atidarymą susirinkusiems viekšniškiams mokytojas A. Gedvilas papasakojo, 

kad visuomeninis A. Griškevičiaus muziejus turi nemažai nuoširdžių talkininkų. Statybinių 

medžiagų kombinato direktorius P. Leonaitis ir įmonės specialistai rado galimybių įrengti 

muziejuje centrinį šildymą, remontuojant patalpas nuoširdžiai talkino kombinato Viekšnių cecho 

vadovai ir darbininkai, rajono statybos organizacijos pirmininkas K. Nacys ir brigadininkas 

A. Bružas. Daugiausiai eksponatų naujai ekspozicijai atsiuntė mūsų kraštietė, Vilniaus 

universiteto mokslinės bibliotekos direktorė B. Butkevičienė. Dalį nuotraukų, eksponuojamų 

stende „Biržiškos (po 45-erių nutylėjimo metų)”, pavyko persifotografuoti iš miestelio gyventojų 

išsaugotų originalų. Dailininkas Č. Kontrimas muziejui padovanojo savo nutapytą paveikslą. 

Tikimasi užmegzti kontaktus su Kaune, Telšiuose gyvenančiais Biržiškų giminaičiais. 

Už didelį darbą, rengiant ekspoziciją ir kaupiant jai dokumentus, mokytojui A. Gedvilui ir jo 

talkininkams nuoširdžiai padėkojo Lietuvos kraštotyros draugijos rajono skyriaus tarybos 

pirmininkas L. Rozga, rajono Tarybos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja, kultūros ir 

sporto komplekso koordinavimo tarybos pirmininkė I. Pocevičienė, Kultūros skyriaus vedėja 

N. Pilipavičienė. 

Rimantas LUNGYS. Teofilio Januškevičiaus nuotraukose: pasakoja visuomeninio muziejaus 

vadovas A. Gedvilas; naujos ekspozicijos kambaryje. 

Kurmilavičiūtė D. „Ir sutapo su tauta savąja”... // Tėvynės šviesa. — 1990. — Vas. 14. — 

Nr. 7: Nuotraukos iš Viekšnių muziejaus ir nuotrauka „Viekšniškis pedagogas Algirdas Gedvilas 

— Biržiškoms skirto kambario — muziejaus įkūrėjas”. — Tekste: Biržiškos, Viekšnių muziejus, 

A. Gedvilas. Tekste: „Muziejus šiandien gali pasigirti įdomiomis Biržiškų šeimynos 

nuotraukomis. Išsaugotos jos liko paprasto kaimo dažytojo Adomo Sakalausko dėka.” 



Tik ką Viekšniuose, aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialinio muziejaus 

patalpose, buvo eksponuojamas Lietuvos fotomenininkų sąjungos nario A. Juodpusio teminis 

432

darbų ciklas „Akmenė ir jos žmonės”. Šią ekspoziciją dabar pakeitė kita — pedagogo 

V. Kontučio nuotraukų serija „Senųjų Viekšnių kapinių kryžiai”. 

Viekšnių senosiose kapinėse išties daug įspūdingų, su išmone tautodailininkų nukaltų 

metalinių kryžių, pažymėtų XIX a. ir XX a. pradžios įvairiomis datomis. Prieš keletą metų 

Viekšniuose lankėsi žinomas Lietuvos dailininkas grafikas A. Šakalys. Keletą valandų jis užtruko 

senosiose kapinėse ir žavėjosi savitais senaisiais kryžiais, daugelio jų ornamentus užfiksavo savo 

eskizų albume. Tolygų dėmesį šiems darbams parodė ir pedagogas V. Kontutis, meniškiausius 

kryžius įamžindamas nuotraukose. Įstojęs į Viekšniuose įsikūrusią visuomeninę draugiją brolių 

Biržiškų vardui ir darbams garsinti, pedagogas įdėmiai perskaitė M. Biržiškos atsiminimų knygą 

„Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” ir aptiko įdomius autoriaus samprotavimus apie senųjų 

kapinių kryžius. Tai buvo kitas akstinas, paskatinęs V. Kontutį imtis šios fotodarbų tematikos. 

Tikimės, kad besidomintys fotomenininkų darbais apsilankys muziejuje ir susipažins su nauja 

ekspozicija. 

Gedvilas Algirdas. Dar viena dovana // Vienybė. — 1991. — Lapkr. 2. — Visas tekstas: 

Spalio mėnesio pirmomis dienomis per Kauno literatūros muziejų į Viekšniuose esantį 

aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialinį muziejų atkeliavo dovana iš JAV, 

Čikagoje gyvenančio lietuvio p. J. Bružo. Ją sudaro profesorių Biržiškų emigracijoje išleisti 

vertingi leidiniai: Mykolo Biržiškos „Dėl mūsų sostinės” (trys tomai), Vaclovo Biržiškos 

„Lietuvos rašytojų kalendorius” ir Viktoro Biržiškos „Gyventų dienų prisiminimai”. Visos šios 

knygos jau eksponuojamos profesoriams Biržiškoms skirtoje ekspozicijoje. 

Šią vasarą p. J. Bružas pabuvojo Lietuvoje, apsilankė ir Viekšniuose. Jam didžiai dėkingi 

Biržiškų draugijos nariai, nes kiekvienas naujas eksponatas praturtina kuklią ekspoziciją. 

Tikimės, jog ir Viekšniuose gyvenantis p. J. Bružo bendrapavardis kolekcionierius, išsaugojęs 

prof. Biržiškų tėvo daktaro A. Biržiškos asmeninės bibliotekos keletą knygų su ekslibrisais, 

perleis jas muziejui. Kaip gražiai derintųsi Čikagos ir viekšniškio Bružų nesavanaudiškas 

literatūros vertybių suvokimas! 

Pukelis Petras Aleksandras. Muziejui reikia pagalbos // Vienybė. — 1992. — Geg. 13. — 

Tekste: „Šiandien A. Griškevičiaus knygelė „Žemaičio garlėkis” ir inžinieriaus aviamodelininko 

A. Mikos to garlėkio modelis, vienas antrą papildydami, sudaro pilną aviacijos pradinės minties 

komplektą.” — Visas tekstas: 

Kiekvieną sykį, kai praveriame Viekšnių muziejaus duris, iš karto į akis krenta įspūdingas 

Aleksandro Griškevičiaus garlėkio modelis. O kokia jo būklė? Pirmiausiai — ką reiškia modelis, 

muziejinis eksponatas? 

Mes puikiai žinome, kaip sunku pagaminti gražų, įspūdingą, juo labiau muziejui gerą modelį: 

negalima gauti tinkamų medžiagų, kiek reikia laiko ir energijos. O ar lengviau rasti tinkamos 

vietos darbui ir artimųjų žmonių tolerancijos sumanymui įgyvendinti? Kiekviena smulkmena — 

didelė, sunkiai įveikiama problema. Su šiais sunkumais sėkmingai susidorojo inžinierius 

aviamodelininkas Albertas Mika. 

Šiandien A. Griškevičiaus knygelė „Žemaičio garlėkis” ir inžinieriaus aviamodelininko 

A. Mikos to garlėkio modelis, vienas antrą papildydami, sudaro pilną aviacijos pradinės minties 

komplektą (teorija, brėžiniai, publikacija, modelis). Šie įspūdingi ir vertingi eksponatai, manau, 

mielai būtų priimami į bet kurį technikos, į bet kurį aviacijos muziejų ne tik Lietuvoje, Rusijoje, 

bet ir Anglijoje, Amerikoje, Prancūzijoje, netgi Japonijoje. Jie atspindi techninės minties raidą — 

kaip žmonės mąstė, kaip jie suprato, ką darė, kaip veržėsi užvaldyti dangaus erdvę. 

Šalia kūrybinių laimėjimų yra ir kartėlio — ne visi geba suprasti, ką mes turime, nepajėgia 

džiaugtis žmoniškai. Kai kuriems lankytojams taip ir knieti ką nors pačiupnoti. Apžvelgę 

eksponatą, nustembame — garlėkio modelyje jau yra badymo, atplėšimo žymių. Tie pėdsakai 

skaudina. Todėl prašytume „Akmenės cemento” vadovų pagalbos (o kas gi kitas materialiai 

įstengs padėti?) A. Griškevičiaus muziejui dovanoti keletą organinio stiklo lapų ir sumontuoti 

permatomą spintą, kurioje modelis (drauge su knyga „Žemaičio garlėkis”) būtų apsaugotas nuo 

žalojimo. Tik taip apsaugotas vertybes galima išlaikyti ateities kartoms, Žemaičių krašto mokslo 

istorijai. 

433

Muziejaus tikslo pilnumui, mano nuomone, būtinas didelis Žemaitijos krašto žemėlapis su 

pažymėtais civilinės aviacijos aerodromais, aviacijos techninio sporto klubais, žemaičių, bent 

kiek pasižymėjusių aviacijos srityje, adresais, aplinkui išdėstant iš kiekvieno objekto po vieną 

kitą įspūdingesnę nuotrauką. Tai būtų įdomus stendas, vaizdingas reginys. Šitai perša dar vieną 

giminingą idėją — muziejaus entuziastų, jo gerbėjų pagalba surinkti bent kiek aviacijoje 

pasižymėjusių žemaičių biografijas ir išleisti knygelę, pavyzdžiui, „Žemaičiai aviacijoje”. Būtina 

užmegzti ryšį su Vilniaus universiteto žurnalistikos katedros vadovais, pasiūlyti jiems temą. Gal 

studentai rašo ar norėtų parašyti diplominį darbą apie šį aviacijos muziejų Viekšniuose. Tokia 

galimybė yra. Būtina ieškoti būdų ir kelių, kad ryšininkai išleistų spalvotą pašto ženklą su 

A. Griškevičiaus „Žemaičių garlėkio” vaizdu. Tai bent išvaizdingas pašto ženklas būtų! Malonu 

būtų, jei kuris iš lankytojų ar lankytojų grupė muziejaus ekspoziciją papildytų, pavyzdžiui, pašto 

ženklų kolekcija. Laikas pagalvoti ir apie knygas aviacijos tema. Yra žmonių, kurie jų turi, bet 

nebereikalingos mėtosi, nyksta. Jas reikėtų surinkti į muziejų. Taip susiformuotų aviacijos 

mokslo retų knygų bibliotekėlė. 

Iš eksponatų gausumo, įš atsiliepimų, regiu, žmonės myli muziejų, gerbia jį. Dabar į muziejų 

įėjimas nemokamas. Ar nereikėtų suinteresuoti lankytojus, ypač jų didesnes grupes, muziejui 

atnešti po vieną kitą eksponatą aviacijos tema. Tada atsirastų ir pašto ženklų, metalinių 

ženkliukų, knygų, knygelių, įvairių darbų aviacijos tema. 

Mokytojo Algirdo Gedvilo pradėtas darbas, įrengiant ir turtinant muziejų, yra svarbus, 

reikšmingas, turįs ateitį. Jo sumanymui reikalinga aktyvi visuomenės parama. 

Ir be šių minčių šiandien aiškiai matyti, jog aviacijos muziejui vietos mažai. Jo eksponatams 

išrikiuoti būtinas dar vienas kambarys ir patalpa studijoms, kur būtų galima niekur neišnešant 

studijuoti kokį nors eksponatą ar perskaityti muziejaus fonduose esantį raštą, dokumentą, 

susipažinti su rūpimais faktais, o mokytojas netgi galėtų moksleivių būreliui pamoką surengti. 

Rašydamas šias pastabas norėjau ne kritikuoti muziejų, o tik jo veiklą papildyti naujomis 

idėjomis, priminti skaitytojams, kokią vertybę mums davė likimas. Minėtų trūkumu pašalinimas 

muziejui butų didele vertė, leidžianti jam augti, sėkmingai tvirtėti. 

Gedvilas Algirdas. Geranoriškumas // Vienybė. — 1994. — Lapkr. 19. 

Juodpusis Apolinaras. Gyvoji praeitis, regimoji atmintis // Vienybė. — 1995. — Rugpj. 12: 

„Autoriaus nuotraukoje: vaiko lopšys iš pasiturinčio ūkininko sodybos. Šiam Viekšnių muziejaus 

eksponatui apie 150 metų”. — Visas tekstas: 

Audringas, nors ir kupinas prieštaravimų šiandieninis gyvenimas slenka, bėga, šuoliuoja, 

užmarščiai pasmerkdamas ne tik žmones ir gerus jų darbus, bet ir į dulkes paversdamas 

senuosius įrankius, buities reikmenis, padargus, net akmeninius pastatus. Kas liko iš 

Medemrodės dvaro mūrų? Ar daug kas iš šiandieninio jaunimo neabejodamas pasakys, kam buvo 

naudojamas dabar tik muziejuje retenybe virtęs mūsų prosenelių vartotas koks nors buities 

reikmuo, rakandas? Šiurpas apima pasiklausius, jog retos knygos nugabenamos į sąvartynus, 

patenka makulatūron. 

Nedaug rajone teturime muziejų, ir kai bent kiek įdėmiau pasidomi čia saugomais 

eksponatais, reikėtų himnus giedoti žmonėms, kadaise dar seniai seniai sugebėjusiems suvokti 

antikvarinių vertybių išsaugojimo svarbą. Kažkada viekšniškis fotografas J. Kinčinas fotografavo 

miestelį, jo apylinkes, žmones ir jų darbus. Šiandien ta unikali regimoji atmintis, eksponuota 

neseniai Šiauliuose, o dabar Vilniuje, sulaukusi didžiulio įvertinimo ir pripažinimo. Rodos, taip 

neseniai genialųjį Simoną Daukantą Papilėje priminė tik paminklas ir jo kapas, o šiandien 

miestelis turi muziejų, kuriame Daukantą suprantame ir giliau, ir jautriau. Kiek čia seniai 

entuziastai ir slenksčius mynė, ir nervus gadino, kad atgautų ir suremontuotų namelį Viekšniuose 

aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus muziejėliui. Šiandien čia net penkios vertingos 

ekspozicijos! 

Džiaugiamės išlikusiais ir išsaugotais eksponatais, bet ar dažnas prisimename žmones, tuos 

fanatikus pačia geriausia šio žodžio prasme, kurie kažkada ieškojo, rinko, saugojo, net 

nesuvokdami, ar tie daiktai, tie spaudiniai, fotografijos ras tinkamą pastogę ir visuomenės 

dėmesį. Prieš daugelį metų mažytėje Spaigių mokyklėlėje tenykštis šviesios atminties mokytojas 

434

Antanas Gruzdas man pravėrė nuošalų kambarėlį, kuriame buvo surinkta ir saugoma daug 

įvairios spaudos leidinių, kitų senienų. 

Barvydžių mokykloje kitąkart irgi esu užtikęs daugybę senovinių buities reikmenų. Tai buvę 

mokytojo Indrelės kraštotyrinio darbo vaisiai. Kiek širdies, darbo ir laiko S. Daukanto muziejui 

yra atidavusi mokytoja Danutė Veisienė! Greta A. Gedvilo ar kas pamini P. Sriubaitės triūsą 

ieškant, renkant, saugant ir prižiūrint etnografinio skyriaus eksponatus A. Griškevičiaus 

muziejuje Viekšniuose. 

Kaip būtų kilnu, jei kas apie tokius žmones, dar gyvus ir jau mus palikusius, papasakotų 

„Vienybei” ir jos skaitytojams. Gal labiau gerbtume kraštotyrą ir kraštotyrininkus, gal įeidami į 

negausius rajono muziejėlius, pasivalytume ne tik kojas, bet ir sielas apšvarintume, kad 

susitikimai su dar gyva praeitimi, su regimąja jos atmintimi būtų tokie, kokių kadaise tikėjosi tie 

kilnūs žmonės. 

Iš Viekšnių muziejaus etnografinio skyriaus fondų: [Nuotrauka ir tekstas] // Vienybė. — 

1995. — Rugpj. 19. — Tekste: „Unikalus nežinomo nagingo meistro pintas sietynas iš buvusio 

Santeklių dvaro. Manoma, kad šiam sietynui ne mažiau kaip 100 metų.” 

Gedvilas Algirdas. „Biržiškų šventės atgarsiai jau yra...” // Vienybė. — 1995. — Rugs. 20. 


Biržiškų šventės atgarsiai jau yra. Vilniaus universiteto bibliotekos direktorė B. Butkevičienė 

atsiuntė M. Biržiškos sveikatos namų dokumentus. Taip pat jau turime A. Smetonos pasirašyto 

rašto apie Vaclovo Biržiškos apdovanojimą III laipsnio Gedimino ordinu kopiją. 

Birutė Butkevičienė mokėsi Viekšniuose. 

Kita šventės dalyvė — Kauno technikos universiteto bibliotekos direktorė Nijolė 

Lietuvnikaitė — atsiuntė grafikos darbų rinkinį. Tai prieškario metų rašytojų portretai. Tarp jų 

yra ir Vaclovo Biržiškos portretas. 

Tikimės dar gauti ir Biržiškų šeimos turto kopiją bei kitų įdomių eksponatų, kurie labai 

praturtins muziejaus ekspoziciją, dar kartą patvirtins, kad menančių žymius viekšniškius yra 

visur, yra ir saugančių jų atminimą. 



muziejus. 

Gedvilas Algirdas. Monografija apie taurų kraštietį: Biržiškų kronika // Vienybė. — 1997. — 

Kovo 19. — Tekste: J. Stankūnavičienė Viekšnių muziejui dovanojo mokslinį darbą 

„M. Biržiškos gyvenimo ir veiklos bruožai (iki 1944 m.)”. — Visas tekstas: 

Aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialinio muziejaus Biržiškų skyriui 

Vilniaus universiteto istorijos fakulteto bakalaurė J. Stankūnavičienė dovanojo mokslinį darbą 

„M. Biržiškos gyvenimo ir veiklos bruožai (iki 1944 m.)”. 

Tai kvalifikuotai parašytas darbas, gana plačios apimties (43 psl.), papildytas net 25 

dokumentais iš Mokslų Akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekų. Kad autorė šiai studijai 

kruopščiai rinko medžiagą, byloja šaltinių gausa — buvo išnagrinėta net 18 mokslinių darbų bei 

kitos literatūros, be kurios šis darbas nebūtų toks vertingas. 

Monografijoje išryškintas šeimos vaidmuo formuojantis būsimojo profesoriaus asmenybei, 

M. Biržiškos mokslo metai gimnazijoje, universitete, atskleistas jo darbštumas, nepaprastas 

ryžtas įsigyti teisininko bei istoriko žinių būsimai aktyviai politinei ir visuomeninei veiklai, 

siekiant Lietuvos nepriklausomybės. Atskiruose skirsniuose atskleidžiama jo, kaip brandaus 

politiko, veikla, išryškinamas M. Biržiškos vaidmuo kovoje dėl Vilniaus ir, žinoma, išsamiai 

charakterizuojama profesoriaus mokslinė veikla, pedagoginis darbas gimnazijose iki priverstinės 

emigracijos į Vakarus. Autorė rašo labai nuoširdžiai, betarpiškai, turi neabejotinų publicistinių 

sugebėjimų, o jos darbas nėra sausas akademinis referatas, jis įtaigus, įdomus skaityti. 

Iš autorės pateiktų dokumentų išryškėja profesoriaus tėvo, daktaro A. Biržiškos, tokios 

asmeninės savybės, apie kurias sūnus savo autobiografiniame darbe „Anuo metu Viekšniuose ir 

435

Šiauliuose” nutylėjo dėl savo kuklumo. Pasirodo, ir tėvui, daktarui A. Biržiškai, buvo būdingas 

didelis altruizmas, pasiaukojimas Lietuvai. Jis Vilniaus Geležinio fondo Komiteto pirmininko 

rašte Nr. 647 įvertinamas taip: 

„Už uolų darbą didžiojoje Tautos talkoje vaduojant sostinę Vilnių ir visas pagrobtas Lietuvos 

žemes ir už piniginę auką (7130 Lt) yra įtrauktas į Vilniaus Geležinio fondo Aukso Knygos 

Kovotojų eiles. Tebūnie šis dokumentas pasiryžėlių darbo liudininku, kitiems kilnių minčių 

žadintoju ir ateities kartoms pasididžiavimu”. Manau, kad komentarų šiam dokumentui nereikia. 

Neatsitiktinai ir sūnus Mykolas, sekdamas tėvo pavyzdžiu, Viekšnių dr. A. Biržiškos vardu 

pavadintų sveikatos namų statybai vėliau paaukojo 40000 Lt. 

Įspūdingas prof. V. Krėvės Mickevičiaus, 1932 metais buvusio Vytauto Didžiojo Universiteto 

humanitarinių mokslų dekanu, raštas universiteto rektoriui: „Turiu garbės pranešti Tamstai, Pone 

Rektoriau, kad humanitarinių mokslų fakulteto taryba š. m. rugsėjo mėn. 23 d., atsižvelgdama į 

ord. prof. Mykolo Biržiškos nuveiktus darbus lietuvių literatūros istorijos tyrime, nutarė suteikti 

jam garbės daktaro laipsnį jojo penkių dešimčių metų amžiaus sukaktuvių proga”. Pats 

M. Biržiška apie tai savo biografijoje taipogi kukliai nutylėjo. 

Įdomus ir Lietuvos Respublikos prezidento A. Smetonos laiškas, iš kurio teksto ryškėja 

aukštas M. Biržiškos pedagoginės veiklos įvertinimas. Cituoju: „Ponui Aušros gimnazijos 

direktoriui profesoriui M. Biržiškai. Perkeldamas savo sūnų Juliuką iš Tamstos žinioje esančios 

gimnazijos tėvų Jėzuitų gimnazijon, šiuo noriu Tamstai ir kitiems mokytojams, Tamstos 

bendradarbiams, padėkoti už tą rūpestį ir darbą, kurį padėjote mokydami ir auklėdami mano 

sūnų...”. 

Be jokios abejonės minėtų dokumentų turinys daug ką pasako, parodo ir autorės 

J. Stankūnavičienės norą savąjį darbą pateikti taip, kad jį skaitantis gautų ne tik mokslinių žinių, 

bet ir informacijos, išryškinančios Biržiškų šeimos dorovines nuostatas, jų humaniškumą, 

patriotizmą, pasiaukojimą Lietuvai, jos žmonėms, gimtiesiems Viekšniams. 

Gedutis A. Viekšniai // Vienybė. — 1997. — Bal. 26. — Tekste: Tautodailininko dukra 

B. Šarkienė Viekšnių muziejui dovanojo tėvo [Juozo Rušino] išdrožtą šv. Jono Krikštytojo 

altorėlį, 7 nišų žvakidę, reto grožio dekoratyvinę lazdą, 17 drožinių nuotraukų ir tautodailininko 

darbo įrankių komplektą. 

Gedvilas Algirdas. Svečiavosi buvęs profesorių Biržiškų studentas // Vienybė. — 1997. — 

Liep. 9. — Visas tekstas: 

Viekšniškių Biržiškų draugija sutiko netikėtai čia apsilankiusį iš JAV jau garbaus amžiaus 

poną Praną Juškų, kuris, pasirodo, jau emigracijos aplinkybėmis, 1946—1949 metais, tęsė 

studijas Pinebergo universitete, kuriame dirbo profesoriai Biržiškos. Jie, po 1941 m. birželio 

14 d. tragedijos, žinodami, koks būtų jų likimas pasilikus Rusijos vėl okupuotoje Lietuvoje, 1944 

metais pasitraukė į Vakarus ir atsidūrė Vokietijoje. Panašiai pasielgė ir nemažas būrys buvusių jų 

studentų. Tiek profesoriai, tiek jų studentai norėjo, kad studijos nenutrūktų ilgesniam laikui. Visų 

jų bendromis pastangomis Vokietijoje, Pinebergo mieste, buvo įkurtas vadinamasis Pabaltijo 

universitetas. Jame broliai Biržiškos profesoriavo iki išvykimo į JAV 1949 metais. 

Buvę to universiteto studentai lietuviai, tarp jų ir Pranas Juškus, 1996 metų kovo 17 d. 

Čikagoje susirinko paminėti studijų Pineberge 50-ies metų sukaktį. Tame susitikime dalyvavę 20 

buvusių studentų, pagerbdami pasiaukojamą Biržiškų pedagoginį darbą, susitarė, jog tą sukaktį 

reikia įamžinti garbės lentoje, kurioje rašoma: „... buvę to universiteto studentai ypatingai 

prisimena Vytauto Didžiojo Kaune, Vilniaus ir Pabaltijo universiteto tris brolius profesorius 

Biržiškas Mykolą, Vaclovą ir Viktorą...” Svečias p. P. Juškus šią garbės lentą atvežė į Viekšnius 

ir, vykdydamas kitų kolegų studentų įpareigojimą, padovanojo būsimam profesorių Biržiškų 

memorialiniam muziejui. Kartu padovanota profesorių auklėtinių suaukotų pinigų suma, gražiai 

įrišti du tomai M. Biržiškos veikalo „Lietuvių tautos kelias” iš profesorių bičiulės 

D. Eidukaitienės asmeninės bibliotekos bei vienas egzempliorius M. Biržiškos dar 1948 metais 

Vokietijoje išleistos brošiūros „Vilniaus universitetas”. Šios dovanos (išskyrus pinigus) dabar yra 

laikinoje profesoriams Biržiškoms skirtoje ekspozicijoje, aviacijos pradininko Lietuvoje 

A. Griškevičiaus memorialiniame muziejuje. Mus, viekšniškius Biržiškų draugijos narius, 

436

nudžiugino ir tai, jog svečias pažadėjo periodiškai siuntinėti visą su Biržiškomis susijusią 

medžiagą — atsiminimus, nuotraukas, ištraukas iš JAV leidžiamos lietuviškos periodikos, 

literatūrą, vienaip ar kitaip susijusią su profesorių veikla JAV. Savo ruožtu svečiui ir jo kolegoms 

perdavėme 20 egz. lankstinukų apie A. Griškevičiaus memorialinį muziejų ir jame veikiančias 

ekspozicijas. Beje, šiam lankstinukui atsirasti pradininke buvo taip pat iš JAV praėjusiais metais 

Viekšniuose apsilankiusi ponia Gustaitė, tam tikslui paskyrusi 200 Lt. Lankstinuką paruošti bei 

išleisti geranoriškai padėjo „Vienybės” redakcijos darbuotojai, todėl galime visiems 

besilankantiems muziejuje priminti, kas čia sukaupta. 

Svečias muziejuje įdėmiai apžiūrėjo Biržiškoms skirtą ekspoziciją, džiaugėsi, jog tai, ką 

turime, bus gera pradžia būsimam memorialiniam muziejui. Apžiūrėjo ir paminklą Biržiškoms, 

dr. A. Biržiškos sveikatos namus. Visa, ką matė, įrašė į vaizdajuostę bei užfiksavo fotoaparatu. 

Žadėjo apie viešnagę Viekšniuose parašyti JAV lietuvių spaudoje ir vėliau tai atsiųsti viekšniškių 

Biržiškų draugijai. Šio vizito metu imponavo p. P. Juškaus didelis nuoširdumas, betarpiškumas 

ir, sakyčiau, didelis emocingumas bendraujant tiek su draugijos pirmininke gydytoja 

A. Gurauskaite, tiek su kitais draugijos nariais. 

Ta pačia proga noriu pažymėti, jog jau akivaizdžios pastangos tiek A. Griškevičiaus 

muziejaus pastatą geriau sutvarkyti, tiek numatomam restauruoti Biržiškų šeimos pastate dar 

tebegyvenančių gyventojų iškeldinimui iš jo. Tikimės greitos restauracijos darbų pradžios. To 

ėmėsi seniūnu pradėjęs dirbti A. Kuodys suradęs pritarimą ir Finansų skyriuje. Manome, kad 

visa tai susiję ir su atitinkamu rajono mero A. Lupeikos dėmesiu — šiems kultūros paveldo 

tvarkymo reikalams. 

Rozga Leopoldas. Muziejaus reikia! // Vienybė. — 1997. — Rugs. 17. — Tekste: „Beje, 

aviatoriaus A. Griškevičiaus muziejus ir tapo panašių kraštotyros eksponatų kaupimo ir 

demonstravimo centru, mat čia spėta sukaupti vertingų XIX ir XX amžių sandūros buities 

reikmenų. Jis tapo ir Biržiškų palikimo kaupimo centru, nes būtent čia formuojasi būsimųjų 

Biržiškų šeimos namų ekspozicija. Čia kaupiami bei eksponuojami ir viekšniškių tautodailininkų 

kūriniai, bet dėl vietos stokos išsamesnės ekspozicijos įrengti neįmanoma. Taigi A. Griškevičiaus 

muziejus savaime tapo visos seniūnijos muziejaus pradžia.” 



Skyriai: 

„Viekšnių seniūnija”, 

„Viekšniai Ward”, 

„Die Gemeinde Viekšniai”. 

Nuotraukos: 

„Viekšniai — senas ir gražus Žemaitijos miestelis”; 

„Paminklas profesoriams Mykolui, Vaclovui ir Viktorui Biržiškoms bei jų tėvams”; 

„Seniausiame Viekšnių pastate — vaistinė muziejus”; 

„Aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus muziejuje — jo sumanyto „garlėkio” 

modelis”; 

„Prie šio stalo prieš 100 metų dirbdavo gydytojas Antanas Biržiška”; 

„Čia buvo senas Daubiškių dvaras”; 

„Žemaitijos dangus Virvytės veidrodyje”; 

„Tučių kaimo kapinaitės”; 

„Poilsiavietė prie srauniosios Virvytės”; 


Jurkus P. Dovana Biržiškų muziejui // Draugas (Chicago). — 1998. — Bal. 22: ir nuotraukos 

„Pranas Jurkus ir Algirdas Gedvilas, Viekšnių Biržiškų muziejaus vedėjas, prie Biržiškų šeimos 

paminklo Viekšniuose”, „Pranas Jurkus pernai birželio 13 d. perdavė profesorių Biržiškų 

paminklinę lentą Algirdui Gedvilui, Biržiškų muziejaus vedėjui Viekšniuose”. — Tekste: 

Įspūdžiai apie Viekšnius, muziejus, susitikimą su A. Gedvilu. 1997 06 13 Pabaltijo universiteto 

437

atstovas Pranas Jurkus Biržiškų muziejui įteikė profesorių Biržiškų paminklinę lenta ir suaukotus 

pinigus. 

Kriščiukaitienė [-Biržietytė] Gražina. Sparnuotos minties skrydis: Iš mokslo ir technikos 

istorijos // Mokslas ir technika. — 1999. — Nr. 1.— P. 29—30: Iliustruota. [Tekstai po 

iliustracijomis: „A. Griškevičiaus visuomeninio memorialinio muziejaus įkūrėjas ir vadovas 

Algirdas Gedvilas”. „A. Griškevičiaus garlėkis (vaizdas iš viršaus ir iš priekio)”. 

„A. Griškevičiaus aerostato projektas. Piešinys paimtas iš Kaune 1851 m. lenkų kalba išleistos 

A. Griškevičiaus knygos „Žemaičio garlėkis”]. — Tekste: Aleksandras Griškevičius, Pranas 

Požerskis Viekšniuose. A. Griškevičiaus visuomeninis memorialinis muziejus, jo įkūrėjas ir 

vadovas Algirdas Gedvilas. — Visas tekstas: 

„...niekas negali paneigti laisvo paukščio skrydžio, daugybės skraidančių vabzdžių; todėl 

žmogui atrandant greitą, saugų ir malonų kelią į svečias šalis, stinga tik nuovokos ir pasiturinčio 

piliečio geranoriškumo, piliečio, vertinančio didžiąją mintį, nes, jai išsipildžius, tautos išvys 

nebijantį jokios audros oro paštą, karo aviaciją”. Šie žodžiai, išspausdinti Kaune, skaitytojus 

pasiekė 1851-siais, tačiau, deja, nesulaukė „geranoriško piliečio” paramos. Gal todėl, kad knyga 

buvo parašyta lenkiškai, o gal todėl, jog pati mintis pakilti virš Lietuvos laukų tuomet atrodė 

tokia pat beprasmiška kaip Napoleonui kažkada visiškai kvaila garvežio idėja. 

Nuo 1851-ųjų praėjo septyneri metai, mecenatų taip ir neatsirado... „Žemaičio garlėkio” 

autorius gyveno savo sudėtingą gyvenimą, godžiai skaitė tuometinę Lietuvos, Rusijos, Lenkijos, 

Prancūzijos, Vokietijos spaudą, kūrė savojo garlėkio modelius, bandė skraidyti... 

Skaitytojui turbūt nereikia pristatyti šios neeilinės asmenybės — tai Aleksandras Griškevičius, 

gimęs prieš 190 metų netoli Krakių ir Grinkiškio (1809 m. sausio 6, naujuoju stiliumi 18 d.) 

neturtingų bajorų šeimoje. 

Taip jau likimo buvo lemta, kad paskutiniuosius savo gyvenimo metus Aleksandras 

Griškevičius nugyveno Viekšniuose (mirė 1863 m. vasario 24 d.) ir buvo palaidotas senosiose 

miestelio kapinėse. Iš vaikystės prisimenu, kad senieji viekšniškiai dar pasakojo apie keistuolį, 

kuris, pasidaręs skraidyklę, bandė pakilti į dangų nuo savo namų stogo. Kiti tvirtino, kad 

žmogelis skrido nuo bažnyčios bokšto ir susilaužė koją... Aviacijos pradininko Lietuvoje 

A. Griškevičiaus visuomeninio memorialinio muziejaus įkūrėjas ir vadovas, Lietuvos garbės 

kraštotyrininkas, buvęs Viekšnių vidurinės mokyklos istorijos mokytojas ilgametis jos 

direktorius Algirdas Gedvilas šių žodžių negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti. Yra žinoma tik 

tiek, kad A. Griškevičius bandė skraidyti su savos konstrukcijos skraidymo aparatu. 

J. Talka-Grincevičius Varšuvoje 1930 m. išleistuose atsiminimuose rašo, kad A. Griškevičius: 

„...gubernatoriui atvykus į vieną apskrities miestą, norėjo jam padaryti staigmeną, deja, skrido 

taip nesėkmingai, kad pasibaidę arkliai pradėjo nešti gubernatorių, o išradėjas su oro balionu 

krisdamas žemyn susilaužė koją”. Šių atsiminimų autorius 1860—1869 m. Kauno gimnazijoje 

mokėsi su dviem A. Griškevičiaus sūnumis ir iš jų šiuos faktus buvo girdėjęs. Spėjama, kad tai 

galėjo būti ne anksčiau kaip 1855 m. vasarą, kuomet A. Griškevičius gyveno Šiauliuose. (Yra 

išlikę faktų, kad iki A. Griškevičiaus Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje (XVII a.) į orą bandė 

pakilti italas Titas Livis Buratinis — mechanikas mėgėjas ir iš Palėvonės anoniminis marijonų 

vienuolyno vienuolis). Viskas gal būtų ir ne taip jau paslaptinga, jei ne 1860 m. baigtas (285 p.) 

A. Griškevičiaus filosofinis veikalas „Tikrovė gamtoje, arba dievybės, sielos ir tikėjimo tiesų 

matematinė argumentacija trumpomis, populiaraus pašnekesio apybraižomis” (rankraštis 

saugomas MA bibliotekoje). Šis dualistinės pasaulėžiūros kūrinys autoriui suteikė daug 

nemalonumų. Caro valdžia jam buvo iškėlusi bylą Šiaulių apskrities teisme. Tiesa, teismas 

A. Griškevičių išteisino, tačiau jam mirus (anot ilgaamžio Viekšnių vaistininko 

J. Aleksandravičiaus), į jo namą atskubėjęs vietos klebonas ir parapijos maršalka surinko visus 

talentingojo konstruktoriaus, filosofo rankraščius ir juos sudegino... 

Tačiau žinių apie aviacijos pradininką Lietuvoje A. Griškevičių yra išlikę archyvuose, mokslo 

istorikų darbuose. Žinoma, kad devynerių metų (1819 m.) A. Griškevičius pradėjo lankyti 

Kėdainių keturių klasių šešiametę mokyklą ir tapo vienu geriausių mokinių. Tačiau 1824 m. 

pradžioje buvo susekta slapta moksleivių organizacija, kuri ketino nužudyti iš Varšuvos grįžtantį 

carą. Mokykla buvo tuojau uždaryta. A. Griškevičiui teko grįžti pas tėvus. Nors jo pavardės ir 

438

nebuvo slaptosios organizacijos sąrašuose, jį akylai sekė policija, jam buvo uždrausta mokytis ir 

tarnauti valdiškose įstaigose. 1829 m. rudenį A. Griškevičius pagaliau pradeda dirbti Vilniaus 

gubernijos valdybos kanceliarijos raštininku. Prasidėjus 1831-ųjų sukilimui, A. Griškevičius 

meta tarnybą ir tik 1834 m. vėl pradeda dirbti, tik šį kartą Šiaulių apskrities teisme. 1836 m. jis 

buvo paskirtas Šiaulių miesto rotušės sekretoriumi. 1845 m. iš Šiaulių persikelia į Kauną. 

1846 m. pradeda dirbti Kauno civilinio teismo rūmų vertėju, nes puikiai mokėjo lietuvių, lenkų, 

rusų kalbas, skaitė prancūziškai, vokiškai. 

Gausioje A. Griškevičiaus šeimoje augo pulkas vaikų (septynios dukros ir trys sūnūs). Jiems 

užaugus, tėvą užgriuvo viena nelaimė po kitos. 1854 m. jį melagingai apšmeižia dukra Friderika. 

A. Griškevičius patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Gubernatorius „nusidėjėlį” išmeta iš 

darbo ir įsako suimti. Tačiau teismas nerado kaltės įrodymų ir jį paleido į laisvę. Tačiau dukters 

pareiškime tėvas buvo kaltinamas ir kaip „neišpažįstantis jokios religijos”. Todėl byla perduota 

Telšių dvasinei konsistorijai. 

Byla nagrinėta Kauno kriminalinio teismo rūmuose. Nuosprendyje įrašyta, kad 

A. Griškevičius ir toliau lieka įtariamas. Taip jis vėl neteko teisės tarnauti valdžios įstaigose. 

Grįžęs į Šiaulius, apsigyveno drauge su broliu teisininku Mauricijumi (Vilniaus un[i]versiteto 

auklėtiniu). Apie 1862 m. A. Griškevičius persikelia gyventi į Viekšnius, į žmonos gimtinę. 

Kuriant A. Griškevičiaus visuomeninį memorialinį muziejų, žinota, kad namas Akmenės 

gatvėje, priklausęs žmonai, po A. Griškevičiaus mirties atiteko dukrai Natalijai. Po jos buvo 

parduotas kitiems žmonėms. Prieš įkuriant muziejų namelis buvo visiškai sutrešęs. 

Suremontavus į jį grįžo gyventi (dabar jau šviesaus atminimo) medikė Polina Sriubaitė, vėliau 

tapusi muziejaus prižiūrėtoja, gidė, etnografinės medžiagos rinkėja. 1981-aisiais muziejus atvėrė 

duris. Ir šiandien jo įkūrėjas Algirdas Gedvilas prisimena, kaip buvę sunku iš nebūties prikelti 

A. Griškevičiaus, šio iškilaus žmogaus gyvenimą, jo laisvos minties svajonę. Pagal 

A. Griškevičiaus garlėkio brėžinius buvo pagamintas bene pagrindinis muziejaus eksponatas — 

garlėkio modelis. Brėžinius (pagal išlikusius A. Griškevičiaus brėžinius) braižė aviacijos 

istorikas G. Ramoška, jį pagamino tuometinio Akmenės aviacijos sporto klubo 

aviamodeliuotojai. 

— Žemaičio garlėkis — tai lėktuvas, plasnoklis ir oro balionas — dėsto A. Gedvilas. 

Jis sunkesnis už orą. Šis aerodinas sukurtas tarsi paukštis, nes viena jo sparnų pora 

plasnojanti. Mechaninės jėgos šaltinis, užtikrinantis sparnų judesius, oro sraigtų, mentiračių ir 

važiuoklės ratų veikimą, turėjo būti nedidelio svorio, bet pakankamai galinga garo mašina. Deja, 

šis to meto toks originalus projektas taip ir liko neįgyvendintas. Tad su kuo A. Griškevičius 

skrido? Greičiausiai su laisvuoju aerostatu. O iš kur jis sėmėsi idėjų, konstravimo žinių? Teorinės 

skraidančių aparatų idėjos autorius — anglų matematikas Džordžas Kelis (1773—1857). 1809— 

1810 m. paskelbtuose straipsniuose Dž. Kelis įžvelgė galimybę valdyti aerostatą, šuolį parašiutu, 

pasiūlė iš principo naują skraidančio aparato schemą: posūkio ir aukščio vairą, propelerį, kurį 

varo garas (vidaus degimo variklis), dviejų sparnų lėktuvą biplaną. Dž. Kelis pirmasis tiksliai 

aprašė ateities lėktuvą, bet buvo visų užmirštas. 1843 m. anglų išradėjas Viljamas Semiuelis 

Gensonas (1805—1885) paskelbė savo projektą „Garlėkys”. Apie jį tuomet rašė visos Europos 

laikraščiai ir niekas net dėmesio nekreipė, kad V. S. Gensonas naudojosi visomis Dž. Kelio 

išvadomis. Sukurtas 6 m ilgio ir 1 m pločio modelis su 400 apsisukimų per minutę garo mašina, 

4 menčių propeleriu, buvo gremėzdiškas ir negalėjo pakilti. Būtent tuo metu, išanalizavęs visus 

aprašyto modelio privalumus ir trūkumus, A. Griškevičius rašo savąjį „Žemaičio garlėkį”. Turėdamas 

neeilinį aviakonstruktoriaus talentą, būdamas visai prastas oreivis, tikisi išmokti 

skraidyti su tuo, ką savo lėšomis įstengė pasigaminti. 

Blausi popiečio saulė pro nedidelius langelius nušviečia po stiklu gulinčią A. Griškevičiaus 

knygą „Žemaičio garlėkis”, sustingusį garlėkio maketą ir, tarsi pratęsdama A. Griškevičiaus 

laisvos minties skrydį, šalia siūbuojantį mūsų pasididžiavimą — garsiosios „Lituanikos” 

atvaizdą. Stenduose aviacijos raida Lietuvoje, Akmenės aviacijos sporto klubo veikla... 

Dėkoju savo buvusiam istorijos mokytojui Algirdui Gedvilui už šią aviacijos istorijos 

pamoką. Prisimename, kad ko gero Viekšniai kažkuo ypatingi, jei čia, karo metais, šešiolikmetis 

Pranas Požerskis su savo gamybos sklandytuvu PPI pakilo į padangę. Senieji viekšniškiai 

pamena, kad apie P. Požerskį buvo susibūrę 19 jaunuolių, aviacijos entuziastų, į Viekšnių 

439

padangę buvo pakilta net 400 kartų. Karui baigiantis P. Požerskis pasitraukė į Vakarus ir toliau 

skraidė, tapo stambiu pramonininku, turinčiu Anglijoje aviacijos verslą. O kai paties 

atšiauriausio šaltojo karo metais (apie 1954 m.) ties Šiauliais kariškių radarai pagavo „priešo 

lėktuvą”, viekšniškiai dievagojosi girdėję per Amerikos radiją, jog tai skridęs Viekšnių aplankyti 

Požerskis. Žinoma, dar galima paklausti paties P. Požerskio, tereikia susisiekti su Anglija... 

Neįminta mįslė taip ir liko šalia Viekšnių, Kapėnuose, Sirutavičiaus dirbtuvėse pagamintas 

lėktuvėlis. Jo autoriaus ieškota sovietiniais metais, bet niekas iš vietinių nedrįso prisipažinti. 

Istorijai liko tik Žemaitijoje garsaus fotografo Jono Kinčino nuotrauka, daryta 1937 m. 

Atsisveikindama su Viekšniais, užsuku į senąsias miestelio kapines, kur mane kokių 9-erių 

metų mergaičiukę senoji Beržanskienė prisaikdino nepamiršti ažūrine metalo tvorele aptverto 

Beržanskų giminės kapo, kur ilsisi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino palikuonys. Šią 

vietą turėjau atsiminti ir savo vaikams papasakoti... Su senąja, kunigaikštiene vadinama, 

Beržanskienė aplankydavome gerojo daktaro Antano ir jo žmonos Elžbietos Biržiškų (trijų 

profesorių tėvų) kapus, o paskui prieidavome prie jokio paminklo neturinčio kapelio. Senoji 

brukdavo man į rankas kibirėlį ir liepdavo lėkti į Ventą vandens. Kol aš persirisdavau per 

cementinę tvorą, kol grįždavau, kapelis būdavo sutvarkytas. Klausiama, kas čia palaidotas, senoji 

teištardavo: „Didelės išminties, nelaimingas žmogus” ir po kurio laiko pridurdavo: „Kažkada, kai 

nebuvo lėktuvų, jis ėmė ir pakilo į dangų. Negalima jo pamiršti”. Tikrai negalima. O štai jau ir 

kapinių pakraštyje mūsų laikais sportinės aviacijos istoriko J. Balčiūno padėtas rasti 

A. Griškevičiaus kapas. Dabar čia pastatytas paminklas, virš marmuro plokštės pasisukęs į 

Ventos pusę, sparnus iškėlęs metalinis žemaičio garlėkis — laisvos minties paukštis... 

Gedvilas Algirdas. Biržiškų ekspozicijos dešimtmetis // Vienybė. — 1999. — Vas. 9. — 


Aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialiniame muziejuje prieš dešimtmetį 

buvo įrengta Biržiškų šeimai skirta ekspozicija. Vienas jos stendų anuomet buvo pavadintas: „Po 

45-erių užmaršties metų”. Mat tik prieš dešimtmetį įsisiūbavęs tautos išsilaisvinimo, nacionalinio 

atgimimo judėjimas įgalino pradėti bent menką Biržiškoms padarytos skriaudos kompensavimą. 

Šiai iškiliai šeimai — tiek tėvams, tiek sūnums, profesoriams Biržiškoms — už didžiulį indėlį į 

mūsų tautos mokslo, kultūros, švietimo lobyną, už jų itin reikšmingą politinę bei visuomeninę 

veiklą dar ilgai būsime skolingi. 1944 metų rudenį, nujausdami neišvengiamą stalininių represijų 

grėsmę, profesoriai atsidūrė priverstinėje emigracijoje. Šiandien žinome, kad jie tikėjo sugrįšią į 

laisvą tėvų žemę. 

Rengiant ir plečiant Biržiškų ekspoziciją, per dešimtmetį pavyko nemažai nuveikti. 

Pradėjome nuo kraštiečių ir buvusių studentų, literatūrinės ir visuomeninės veiklos bendražygių 

atsiminimų rinkimo. Įspūdingi istorikės V. Daugirdaitės-Sruogienės, rašytojos A. Korsakienės, 

publicisto Pulgio Andriušio, vertėjo E. Viskantos atsiminimai. Branginame M. Biržiškos dukters 

M. Žymantienės atsiminimus, reikšmingi bibliotekininkystės specialisčių G. Raguotienės, 

J. Steponavičienės straipsniai. Kai ką turime iš JAV lietuviškuose laikraščiuose „Draugas”, 

„Šviesa”, „Mūsų Vytis” skelbtų publikacijų apie Biržiškas. Daug vertingų publikacijų paskelbta 

„Vienybėje", ypač redakcijai įvedus rubriką „Biržiškų kronikos". Turime visų straipsnių iškarpas. 

Bene daugiausia apie Biržiškas „Vienybėje" yra rašęs redaktorius L. Rozga, taip pat J. Elekšis, Z. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė, A. Gedvilas ir kiti autoriai. Negaliu nepaminėti mūsų kraštietės 

A.Urbienės užrašytų kaimynystėje su Biržiškomis gyvenusio kalvio D. Stonkaus atsiminimų. 

Kairiškių pagrindinės mokyklos mokytoja R. Masiulienė užrašė E. Balsienės prisiminimus apie 

profesorių motiną E. Biržiškienę, taip pat apie ją S. Rupkaitės-Stonkienės prisiminimus užrašė 

mokytoja J. Gedvilienė, mokytoja A. Opulskienė užfiksavo S. Vosylienės prisiminimus apie 

daktarą A. Biržišką. Autentiški viekšniškės B. Grabienės prisiminimai apie šio krašto žmonių 

labai gerbtą „didįjį daktarą”. Užrašyti ir LTV laidos „Mūsų miesteliai” dalyvio S. Kriaučiūno 

prisiminimai. Pastaruoju metu gautas kraštotyrininko B. Kerio darbas „Biržiškos ir Viekšnių 

kraštas. Trumpa bibliografija”. 

Plėtojant ir gausinant ekspoziciją, itin reikšmingą paramą suteikė Vilniaus universiteto 

mokslinė biblioteka, ypač jos direktorė, mūsų kraštietė B. Butkevičienė. Jai tarpininkaujant, iš 

JAV gautas M. Biržiškos dukters M. Žymantienės grafikos darbas „Mūsų tėviškė”. Taip pat iš 

440

Vilniaus universiteto gavome visus „Aleksandryno” tomus, restauruotą M. Biržiškos knygą 

„Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose”, visą Mykolo ir Vaclovo Biržiškų bibliografinę 

medžiagą, daugelio jų mokslinių darbų titulinių puslapių kserokopijas. Taip pat per ją 

sužinojome ir gavome kopijas Lietuvos Respublikos Prezidento A. Smetonos aktų dėl 

M. Biržiškos apdovanojimo Vytauto Didžiojo 3 laipsnio ordinu 1935 metais ir Didžiojo Lietuvos 

kunigaikščio Gedimino ordino Garbės ženklu. Tokiu pat ordinu buvo apdovanotas ir Vaclovas 

Biržiška. Praeitų metų pabaigoje ekspoziciją papildėme iš Vilniaus universiteto 

Bibliotekininkystės katedros gautais dviem ypač vertingais leidiniais. Vienas jų — K. Binkio ir 

K. Šimonio 1922 m. leidinys „Dainos. Žmonių poezijos antologija”. Jo dedikacijoje sakoma: 

„Spaudos atgavimo 20 metų sukaktuvių paminėjimui prof. M. Biržiškai”. Dedikaciją pasirašė 

16 iškilių to meto mokslo, visuomenės ir politikos veikėjų, tarp jų J. Šliūpas, S. Janulaitis, 

A. Petrulis, dr. Mickis. Kita dovana — albumas „Vilnius 1323—1923 m. m.”, parengtas 

K. Binkio ir P. Tarulio. Dedikacijoje „Aušros” gimnazijos mokiniai užrašė: „Mylimam mūsų 

auklėtojui M. Biržiškai vardo dienoje”. Abu šie laidiniai pažymėti M. Biržiškos ekslibriu. 

Dviejuose ekspozicijos stenduose rodoma nemažai Biržiškų šeimos nuotraukų, kurias 

išsaugojo viekšniškis A. Sakalauskas ir vėliau perdavė Biržiškų draugijos pirmininkei, gydytojai 

A. Gurauskaitei. O nuotraukų originalai perduoti Vilniaus universiteto Biržiškų fondui. Turime 

nemažai 1922—1938 metais įvairiose Lietuvos leidyklose išėjusių visų trijų profesorių mokslo 

darbų. Po ekspozicijos atidarymo ją kasmet aplanko vidutiniškai 32—35 ekskursijos. Sulaukėme 

ir garbių Lietuvos žmonių bei JAV gyvenančių tautiečių, įsimintina buvo M. Biržiškos dukters 

Onos ir jos vaikų viešnagė Viekšniuose. Muziejuje pabuvojo ir ekspoziciją apžiūrėjo Lietuvos 

Respublikos Prezidentas A. Brazauskas, Vilniaus universiteto rektorius R. Pavilionis, dviejose 

Biržiškų mokslinėse konferencijose dalyvavę mokslininkai, meno ir kultūros darbuotojai. 

Sulaukėme svečių iš Lenkijos, Vokietijos, Latvijos, lankėsi dvi ekskursijos iš lietuviško 

Baltarusijos regiono Pelesos, keletas Seimo narių. 

Labai vertiname viekšniškio, tarpukario metų valsčiaus sekretoriaus J. Levito išsaugotą ir jo 

sūnaus Edmundo muziejui perduotą dr. A. Biržiškos sveikatos namų statybos dokumentaciją su 

16 autentiškų M. Biržiškos laiškų. Šiuo metu dokumentacija praverčia architektui K. Bubnaičiui, 

rengiančiam Biržiškų tėviškės pastato rekonstrukcijos projektą, nes tarp šių dviejų pastatų esama 

bendrų dalykų. 

Išskirtinė vieta teiktina stendui, kuriame atsispindi profesoriaus Vaclovo Biržiškos 

prasmingos, sakyčiau, pranašiškos mintys, niūriais 1951 stalininių represijų metais išsakytos JAV 

lietuvių laikraštyje „Naujienos”. Cituoju: „Tauta, kuri neturi galimumo savo kultūros kelti, kuri 

negamina ir nespausdina naujų knygų, kuri nepateisina savo savita kultūra savo tautinio 

individualumo, yra mirusi. Bet lietuvių tauta, išgyvenusi tiek skaudžių katastrofų ir jau ne kartą 

iš numirusių prisikėlusi, mirti nenori ir nemirs. Ir dėl to ji nelaukdama ir savo tautos židinio 

atstatymo ir dar po visą pasaulį išsklaidyta, atgaivins ir savąją knygą ir jau ne tuščiomis 

rankomis grįš į tėvynę.” 

Esu tikras, kad restauravus Antano ir Elzbietos Biržiškų namą ir ten rengiant memorialinį šios 

taurios giminės muziejų, jo gera pradžia bus šiandieninė Biržiškų ekspozicijos medžiaga. 

Gedvilas Algirdas. Turtėja Biržiškų ekspozicija // Vienybė. — 1999. — Liep. 22. 

Rozga Leopoldas. Apie rajono muziejus // Vienybė. — 1999. — Rugs. 21. — Tekste: 

Akmenės rajono savivaldybė išleido informacinį leidinį „Akmenės krašto muziejai”. 

Algirdas Gedvilas — mokytojas, Viekšnių muziejaus įkūrėjas ir vadovas, Lietuvos Garbės 

kraštotyrininkas: [Biografija Viekšnių muziejuje, parašyta remiantis autobiografija], — 2000. — 

Tekste: 

Algirdas Gedvilas gimė 1927 metų balandžio mėnesio 5 dieną Mažeikiuose. Mokėsi Mažeikių 

gimnazijoje. Dar mokydamasis gimnazijoje — paskutiniais mokslo metais — apie 11 mėnesių 

dirbo Mažeikių muziejuje. 1950 metų rugsėjo mėnesio 1 dieną pradėjo dirbti Viekšnių vidurinės 

mokyklos direktoriumi. 1954 metais baigė Vilniaus Valstybinio Pedagoginio instituto istorijos 

fakultetą, įgydamas istorijos mokytojo specialybę. Visą gyvenimą, iki 1979 metų rugsėjo 

441

mėnesio 1 dienos, dirbo Viekšnių vidurinės mokyklos direktoriumi, istorijos mokytoju. 1973 

metų rugpjūčio mėnesio 27 dieną Algirdui Gedvilui suteiktas NUSIPELNIUSIO MOKYTOJO 

GARBĖS VARDAS. 

Tyrinėdamas išlikusį gana turtingą Viekšnių vidurinės mokyklos archyvą, Algirdas Gedvilas 

susidomėjo kraštotyra. Kruopščiai rinko žinias apie Viekšnių mokyklas, vėliau, remdamasis 

surinktomis žiniomis, parašė Viekšnių vidurinės mokyklos istoriją. Nuolat rūpinosi mokykline 

kraštotyra, skatino mokytojus ir mokinius būti aktyviais šioje veikloje. Kraštotyrininkų 

pastangomis mokyklos muziejuje buvo sukaupta gana daug vertingos etnografinės medžiagos, 

kuri vėliau sudarė pagrindą etnografiniam skyriui Viekšnių muziejuje. Rašant mokyklos istoriją, 

buvo renkamos fotografijos, dokumentinė ir kita medžiaga, renkami progimnazijos, gimnazijos 

auklėtinių atsiminimai, kurie vėliau — 1999 metų spalio mėnesio 16-tai dienai, Viekšnių 

mokyklos įsikūrimo 80-sioms metinėms išleisti atskiru leidiniu „Žiupsnelis prisiminimų”. 

1981 metų pradžioje, baigus Aleksandro Griškevičiaus žmonos tėviškės pastato 

rekonstrukciją, Algirdui Gedvilui buvo pavesta šiame pastate įkurti visuomeninį memorialinį 

aviacijos pradininko Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus muziejų. Padedant Vilniaus universiteto 

Mokslinei bibliotekai, kitiems talkininkams, muziejus savo veiklą pradėjo 1981 metų gegužės 

mėnesį. Nuo pat pradžios muziejaus veikloje aktyviai dalyvavo, nuoširdžiai talkino kaupiant 

eksponatus buvusi medikė, muziejaus prižiūrėtoja ir tvarkytoja Apolonija (Polina) Sriubaitė. 

Muziejui metodinę paramą teikė Mokslų Akademijos Istorijos instituto mokslininkai. Padėjo 

aviacijos istorikas J. Balčiūnas, rašytojas - skulptorius J. Mačiuika, dailininkas grafikas 

A. Šakalys, Naujosios Akmenės aviacijos sporto klubas ir dar daug žmonių, kuriuos muziejaus 

vadovas Algirdas Gedvilas ne kartą minėjo savo straipsniuose rajono laikraštyje. 

Pirmus dvejus metus muziejuje buvo tik du skyriai — Aleksandro Griškevičiaus memorialinis 

ir Etnografijos, tačiau intensyviai buvo ruošiamasi įkurti trečią skyrių - ekspoziciją, skirtą 

Biržiškų šeimai. Ekspozicija atidaryta 1989 metų balandžio mėnesį. Po poros metų parengta 

ekspozicija, skirta mokytojo keramiko Prano Brazdžiaus ir jo mokinių darbams. Kiek vėliau 

susidarė galimybės įrengti tautodailininko medžio drožėjo Juozo Rušino darbų ekspoziciją. 

Šalia didelių pastovių ekspozicijų muziejuje buvo rengiamos viekšniškiams aktualios parodos. 

Buvo surengta prieškario laikų Viekšnių fotografo Jono Kinčino nuotraukų paroda. Taip pat šių 

dienų fotomenininkų viekšniškių Apolinaro Juodpusio, Vaclovo Kontučio nuotraukų parodos, 

kitų viekšniškių darbų parodos, sukėlusios didelį viekšniškių ir svečių susidomėjimą. Palaipsniui 

Aleksandro Griškevičiaus memorialinis muziejus išaugo iki Viekšnių muziejaus. 

1991 metais aštuntajame Lietuvos kraštotyrininkų suvažiavime Algirdui Gedvilui suteiktas 

LIETUVOS GARBĖS KRAŠTOTYRININKO VARDAS. 

Viekšniuose 1995, 1996 ir 1999 metais vykusiose konferencijose, remdamasis savo sukaupta 

medžiaga, Algirdas Gedvilas skaitė mokslinius pranešimus „Profesorių Biržiškų tėvai amžininkų 

atsiminimuose”, „Švietimo raida Viekšniuose: nuo parapijinės mokyklos iki progimnazijos 

(1821—1919 metais)”, „Biržiškų ekspozicijoje per dešimtį metų sukaupta medžiaga”. 

Kiekvienais metais rajono laikraštyje „Vienybė” publikuojama daug Algirdo Gedvilo straipsnių 

aktualiomis kraštotyros temomis. 

Nuo muziejaus įkūrimo 1981 metais muziejaus vadovas Algirdas Gedvilas 14 metų tvarkė 

muziejų negaudamas jokio atlyginimo. Tik pastaraisiais metais, muziejuje apsilankius Lietuvos 

Kultūros ministrui, muziejaus vadovui pradėtas mokėti atlyginimas, prilygstantis ketvirtadaliui 

muziejininko atlyginimo. Pablogėjus sveikatai, 1999 metų spalio mėnesio 29 dieną muziejaus 

vadovas Algirdas Gedvilas perdavė muziejų naujam vadovui. 

Apolonija Sriubaitė: [Biografija Viekšnių muziejuje]. — 2000. — Kovo 10. — Tekste: 

Apolonija Sriubaitė gimė 1920 metų spalio mėn. 9 dieną Pusbaublių kaime netoli Papilės. 

Neišėjusi jaunystėje aukštų mokslų, Apolonija, žmonių dažniau vadinama Pole, Polina, buvo 

šviesaus ir plataus akiračio žmogus. Ir daug daug metų, beveik visą savo gyvenimą, iki pat 

pensijos, dirbo Viekšnių ligoninėje. Išėjusi į pensiją, apsigyveno istoriniame name, kuriame yra 

gyvenęs aviacijos pradininkas Lietuvoje Aleksandras Griškevičius. Nei prašyta, nei įpareigota 

Apolonija ėmėsi prižiūrėti ir tvarkyti šį namą. Įkuriant čia muziejų, Apolonija pirmaisiais metais 

aplink namus sodino gėles, tvarkė aplinką, valė ir tvarkė muziejaus kambarius, neklausdama, ar 

442

kas už tai užmokės. Kartu su muziejaus vadovu Algirdu Gedvilu Apolonija Sriubaitė kūrė 

muziejų, ekspozicijas, rinko iš Viekšnių krašto gyventojų senus buities rakandus, eksponatus 

etnografinei ekspozicijai. Dirbo muziejaus prižiūrėtoja, gide. „Kiekvieną kartą gerumas 

užliedavo širdį klausantis džiaugsmingų pasakojimų, kad dar tas ar kitas viekšniškis padovanojo 

muziejaus etnografinei ekspozicijai senų laikų daiktą, kad buvo ekskursija, pasidžiaugusi 

muziejumi ir iš jo daug naujo sužinojusi” (L. Rozga). Ne vienas muziejaus lankytojas, įsijautęs į 

muziejaus atmosferą, būtį, neapsakomą senovės dvelksmą, Poliną Sriubaitę pavadindavo Gerąja 

muziejaus dvasia. Sulaukusi garbingo amžiaus, jau sirgdama, Apolonija išvyko pas sūnų Alfredą 

į Vilnių. Ten, vėlyvą 1988 metų rudenį, Apolonija Sriubaitė išėjo į Amžinąją Ramybę. 

Ačiū Tau, Polina Sriubaite, Geroji muziejaus dvasia, kad gyvenai ir dirbai su mumis. Tavo 

žingsnius ir rankų šilumą saugos jaukus muziejaus kiemelis ir žmonių širdys! 

Gedvilas Algirdas. 1863 metų sukilimo pėdsakais: Iš kraštotyrininko užrašų // Vienybė. — 

2000. — Bal. 27. — Tekste: „Aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialiniame 

muziejuje Viekšniuose saugomas vieno Fermos kaimo gyventojo dovanotas medalis su užrašu 

„Za usmirenije”, kuriuo galėjo būti apdovanotas kuris nors 1863 metų sukilimo malšintojas.” 

Juodpusis Apolinaras. Kas naujo A. Griškevičiaus muziejuje: Kalbamės su dabartine 

muziejaus prižiūrėtoja Nijole Baltutyte-Urniene, pakeitusia ilgametį šio nuostabaus kultūros 

židinio globėją A. Gedvilą // Vienybė. — 2000. — Rugs. 7: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Kalbamės su dabartine muziejaus prižiūrėtoja Nijole Baltutyte-Urniene, pakeitusia ilgametį 

šio nuostabaus kultūros židinio globėją A. Gedvilą. 

Su kokiomis mintimis laimėjusi konkursą pradėjote dirbti muziejuje, kuriame greta 

aviacijos pradininko A. Griškevičiaus ekspozicijos yra sukaupta itin turtingos medžiagos 

apie profesorius Biržiškas, apie tautodailininką J. Rušiną ir labai brangus etnografinis 

Viekšnių krašto palikimas? 

Nuo pat pirmųjų dienų mane užvaldė didžiulis atsakomybės jausmas: juk iki tol čia apie du 

dešimtmečius vaisingai dirbo istorikas ir kraštotyrininkas, daugelio viekšniškių ir mano 

mokytojas A. Gedvilas, labai geras mokytojas, mokęs mane nuo devintos klasės, vėliau čia 

dirbęs be jokio atlyginimo, netausojęs savęs. Stebiuosi ir gėriuosi jo darbštumu, kuris įkvepia ir 

skatina tęsti tą gerą tradiciją. 

Negalvojau ir nesitikėjau, kad daugiau nei po dvidešimties metų įeisiu į šį muziejų ir turėsiu 

sekti savo buvusio mokytojo pėdom. Įdomu, tiesiog nepaaiškinama štai kas: Viekšniuose 

išgyvenau beveik 40 metų, daug daug kartų praeidavau pro šį namelį, o vidun neužsukdavau. Tad 

galite įsivaizduoti mano jausmus, pradėjus čia dirbti. 

Viekšniai dabar Mažeikių globoje. Kokio dėmesio, kaip muziejininkė, susilaukėte iš 

naujų šeimininkų? 

Jokio dėmesio, jokios paramos, vadinasi, ir priekaištų: dirbi kaip išmanai, kaip supranti. Visa, 

ką gavau, tai iš mokytojo A. Gedvilo, kuris net sunkiai sirgdamas, domėjosi, aiškino, patarinėjo. 

Tiesa, gegužės mėnesį čia lankėsi Mažeikių muziejininkų ekskursija. Bet tik ekskursija. 

Pagal specialybę esu bibliotekininkė, tad mano profesijos kolegės viekšniškės mane tiesiog 

užvertė storiausiais segtuvais apie Viekšnių praeitį, todėl turėjau galimybę plačiau susipažinti ir 

su A. Griškevičiaus asmenybe, ir su profesorių Biržiškų gyvenimais. 

Ar bepasipildo eksponatais muziejaus ekspozicijos? 

Žinoma. Visai neseniai viekšniškė I. Praspaliauskienė muziejui padovanojo kelias 

fotografijas, susijusias su garsios mūsų kraštotyrininkės A. Urbienės gyvenimu Viekšniuose. 

Kiek anksčiau senas Užventės kaimo gyventojas atnešė retų daiktų į etnografijos skyrių. 

Žodžiu, ir tikiuosi, ir ieškau, ir laukiu. 

Ekskursijos ir pavieniai žmonės turbūt neaplenkia jūsų muziejaus? 

Šiemet „darbingiausi” buvo gegužės ir rugpjūčio mėnesiai. Lankėsi Kauno keliautojų klubo 

nariai, Alytaus, Tauragės pedagogai, dar vasario mėnesį priėmiau Akmenės ir Mažeikių rajonų 

443

skautus, pėsčiomis nutarusius ateiti į Viekšnius ir susitikti būtent mūsų muziejuje. Daugelis 

stebisi, kad toks mažas Viekšnių miestelis turi du nuostabius muziejus — mūsiškį ir senąją 

vaistinę, bet priekaištauja dėl nerestauruojamo, visai apleisto Biržiškų namo. 

Įdomu būtų pavartyti atsiliepimu knygą... 

„Ačiū už įdomią muziejaus ekspoziciją”, rašo palangiškiai. 

„Viekšniai niekada nebus užmiršta gimtinė, o aplankiusi muziejų, suradau daug vaikystės 

prisiminimų”, pažymi dabartinė kaunietė M. Valiulytė. 

„Visai netikėtai užėjau į šį muziejų ir nustebau jo lobių gausumu” — Dalia Riškovienė, 

Kanada. 

„Puiku, kad saugote ir gausinate Viekšnių istoriją, kad muziejaus vedėja taip maloniai priima 

ir aiškina, rodo didelį dėmesį ir pagarbą lankytojams”, — buvęs TV diktorius H. Paulauskas. 

Tikėkim, dėmesys A. Griškevičiaus ir Biržiškų muziejui nemažės. Malonu, kad kiekvieną čia 

ateinantį pasitinka ne tik dabartinė jo globėja, bet ir A. Gedvilas bei A. Sriubaitė. Pastarieji du, 

visą savo sielą atidavę šiam muziejui, pasitinka žvelgdami, deja, tik iš kuklučių stendelių. 

Apolonija Sriubaitė // Būdas žemaičių. — 2000. — Spal. 6. — Nr. 76 (313): [Muziejuje 

saugomoje nuotraukoje: Iš kairės — Algirdas Gedvilas, Apolonija Sriubaitė, Albertas Ružė]. — 


Gimė 1920 m. spalio 9 d. Pusbaublių kaime netoli Papilės. Neišėjusi jaunystėje aukštų 

mokslų, Apolonija, žmonių dažniau vadinama Pole, Polina, buvo šviesaus ir plataus akiračio 

žmogus. Ir daug daug metų, beveik visą savo gyvenimą, iki pat pensijos, dirbo Viekšnių 

ligoninėje. Išėjusi į pensiją, apsigyveno istoriniame name, kuriame yra gyvenęs aviacijos 

pradininkas Lietuvoje Aleksandras Griškevičius. Nei prašyta, nei įpareigota Apolonija ėmėsi 

prižiūrėti ir tvarkyti šį namą. 

Įkuriant čia muziejų Apolonija pirmaisiais metais aplink namus sodino gėles, tvarkė aplinką, 

valė ir tvarkė muziejaus kambarius, neklausdama, ar kas už tai mokės. 

Kartu su muziejaus vadovu Algirdu Gedvilu Apolonija Sriubaitė kūrė muziejų. Ekspozicijas, 

rinko iš Viekšnių gyventojų senus buities rakandus, eksponatus. Dirbo muziejaus prižiūrėtoja, 

gide. „Kiekvieną kartą gerumas užliedavo širdį klausantis džiaugsmingų pasakojimų, kad dar tas 

ar kitas viekšniškis padovanojo muziejaus etnografinei ekspozicijai senų laikų daiktą, kad buvo 

ekskursija, pasidžiaugusi muziejumi ir iš jo daug naujo sužinojusi” (L. Rozga). Ne vienas 

muziejaus lankytojas, įsijautęs į muziejaus atmosferą, būtį, neapsakomą senovės dvelksmą, 

Poliną Sriubaitę pavadindavo Gerąja muziejaus dvasia. 

Sulaukusi garbingo amžiaus, jau sirgdama, Apolonija išvyko pas sūnų Alfredą į Vilnių. Ten, 

vėlyvą 1988 metų rudenį, Apolonija Sriubaitė išėjo į Amžinąją Ramybę. 

Ačiū Tau, Polina Sriubaite, Geroji muziejaus dvasia, kad gyvenai ir dirbai su mumis. Tavo 

žingsnius ir rankų šilumą saugos jaukus muziejaus kiemelis ir žmonių širdys! 

Apolonijos Sriubaitės, pirmosios Viekšnių muziejaus etnografinio skyriaus įsteigėjos, kūrėjos, 

gidės 80-ųjų gimimo metinių proga A. Griškevičiaus muziejaus darbuotojai kviečia draugus, 

kolegas, kurie dirbo ir bendravo su A. Sriubaite, spalio 11 d. 14 val. ateiti į muziejų ir pasidalinti 

prisiminimais apie šviesaus atminimo draugę. 

Viekšnių Aleksandro Griškevičiaus memorialinio muziejaus, įsteigto 1981 m. gegužės 19 d., 

dailės skyrius / [Parengė Nijolė Urnienė] // Būdas žemaičių. — 2001. — Vas. 20. — Nr. 14 

(350). 

Aviacijos pradininko Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus muziejus Viekšniuose — 

Museum des Anfängers der Aviatik in Litauen Aleksandras Griškevičius in Viekšniai — The 

Museum of the Lithuanian Aviation Founder Aleksandras Griškevičius in Viekšniai / Muziejaus 

20-mečio proga / Tekstas Leopoldo Rozgos. Nuotraukos Apolinaro Juodpusio. — Naujoji 

Akmenė: Išleido UAB „Vienybės” redakcija. — 2001 m. gegužės 26 d. — Lankstinukas. — 

Tekste: 

444

Skyriai: 

A. Griškevičiaus ekspozicija. 

Iš metų tolumos. 

Darbais garsino Lietuvą. 

Nusilenkimas Biržiškoms. 

Viekšniai ir jų apylinkės. 

Museum des Anfängers der Aviatik in Litauen Aleksandras Griškevičius in Viekšniai. 

The Museum of the Lithuanian Aviation Founder Aleksandras Griškevičius in Viekšniai. 

Nuotraukos: 

1. [Muziejus žiūrint iš Akmenės gatvės]. 

2. Muziejaus ekspozicijos kampelis. Pirmame plane — „garlėkio” maketas. 

3. Unikalus nežinomo meistro pintas sietynas iš buvusio Santeklių dvaro. Manoma, kad šiam 

sietynui ne apie 100 metų. 

4. Vaiko lopšys ir lova iš pasiturinčio ūkininko sodybos. Šiam eksponatui apie 150 metų. 

5. Paminklas Biržiškoms. Jis pastatytas 1995 metais. 

6. Viktoras, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos. 

A. Griškevičiaus ekspozicija 

Aviacijos pradininku Lietuvoje laikomas Aleksandras Griškevičius gimė 1809. I. 6 Krakių 

apylinkėse, dabartiniame Kėdainių rajone, nusigyvenusių bajorų šeimoje. Yra žinoma, kad 

1818—1824 m. mokėsi Kėdainiuose. Tai buvo apsiskaitęs, labai išsilavinęs žmogus, mokėjęs 

lietuvių, rusų, lenkų ir, matyt, keletą Vakarų Europos kalbų, tad nesunkiai rasdavo darbo. 

1830 m. dirbo raštininku Vilniaus gubernijos valdyboje, 1834 — Šiaulių apskrities teisme, 

1836—1845 metais sekretoriavo Šiaulių miesto rotušėje, nuo 1845 m. — vertėjas Kauno 

gubernijos civilinio teismo rūmuose. Laisvu nuo tarnybos laiku A. Griškevičius domėjosi 

skraidymo teorija, filosofija, parengė keletą skraidymo aparato projektų. Vieną iš jų aprašė 

1851 m. išleistoje knygelėje „Žemaičio garlėkys” („Parolot Žmudzina”). Iš esmės tai turėjo būti 

aerostato ir garo mašinos kombinacija, varoma propeleriu, turinti horizontalius sparnus. Yra 

žinių, kad pats savo sukonstruotus aparatus statė ir nesėkmingai bandė. Netekęs tarnybos, po 

1859 m. A. Griškevičius gyveno Šiauliuose ir Viekšniuose, 1863. II. 11 mirė, palaidotas 

senosiose Viekšnių kapinėse. Netrukus prieš mirti, 1860 m., parašė filosofinį traktatą „Gamtos 

tikrovė, arba matematinės išvados apie dievybę, sielą ir tikėjimo paslaptis trumpais populiariais 

pašnekesiais”. Iš jo matyti, kad A. Griškevičius gerai žinojo Vakarų Europos filosofų darbus, 

juos traktavo savitai. Carinė valdžia dėl šio kūrinio autoriui buvo iškėlusi bylą Šiaulių apskrities 

teisme. Restauruotame pastate, kuriame savo gyvenimo pabaigoje glaudėsi A. Griškevičius, 1981 

metais atidarytas visuomeninis muziejus. Pirmoji jo ekspozicija ir skirta Aleksandrui 

Griškevičiui. Skyriuje eksponuojami A. Griškevičiaus suprojektuoto „garlėkio” ir 1933 m. 

Atlantą perskridusio lėktuvo „Lituanika” modeliai, menininkų darbai, stenduose glaustai 

atspindima aviacijos Lietuvoje raida, Akmenės aviacinio sporto klubo veikla. 

Iš metų tolumos 

Aviacijos pradininkui A. Griškevičiui skirtą ekspoziciją taip pat papildo ir pratęsia gretimame 

to paties namo kambaryje įrengta etnografinė ekspozicija, pasakojanti apie Viekšnių krašto 

žmonių buitį, papročius ir tradicijas XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje. Muziejaus įkūrėjas 

pedagogas Algirdas Gedvilas ir medikė, didelė šio krašto istorijos ir kultūros brangintoja 

Apolonija Sriubaitė sukaupė gausią seniai pagamintų namų apyvokos daiktų, buities įrankių, 

baldų ir drabužių kolekciją, didelį linų apdirbimo įrankių rinkinį. Šiuos daiktus padovanojo 

Viekšnių miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai. [...]. Šiame skyriuje saugomas ir iš šio krašto 

kilusios kraštotyrininkės Amelijos Urbienės darbų rinkinys. Jos užrašai apibendrina ir 

charakterizuoja šio krašto žmonių papročius, kalbą, amatus. 

Darbais garsino Lietuvą 

Iš Viekšnių yra kilę daug žymių žmonių, mokslo ir kultūros darbuotojų, kuriuos šiandien žino 

ir gerbia lietuvių tauta. Nemažai talentingų jaunuolių tarpukario metais mokėsi čia veikusioje 

progimnazijoje. Senosiose Viekšnių kapinėse yra anksti mirusio poeto Leono Skabeikos (1904— 

1936) kapas, iš kaimyninio Žibikų kaimo buvo kilęs poetas Klemensas Dulkė (Klemensas 

445

Baltutis, 1909—1944), iš Kegrių kaimo — gydytojas ir kultūros veikėjas Domininkas Bukantas 

(1873—1919), buvusioje Viekšnių progimnazijoje mokėsi aktorius, Panevėžio dramos teatro 

įkūrėjas ir ilgametis vyriausiasis režisierius Juozas Miltinis (1907—1994), kompozitorius 

Jeronimas Kačinskas (g. 1907 m.), jo brolis aktorius Henrikas Kačinskas (gim. 1903 m.), 

dailininkas Vaclovas Ratas-Rataiskis (1910—1973), dainininkė Janina Liustikaitė (1924 m.), 

dailininkas Antanas Gudaitis (1904—1989), daug kitų visai šaliai žinomų žmonių. Viekšniuose 

tarpukario metais dažnai buvodavo istorikė Vanda Daugirdaitė su vyru rašytoju Baliu Sruoga. 

Įvairiuose mokslo, kultūros, meno baruose ir šiuo metu darbuojasi dešimtys Viekšnių vidurinės 

mokyklos auklėtinių, tapusių mokslininkais. 

Nusilenkimas Biržiškoms 

Iš šio krašto kilę žmonės didžiai mylėjo savo tėvynę Lietuvą ir jai ištikimai tarnavo. Bene 

didžiausi nuopelnai yra Biržiškų šeimos, kurios atminimą įamžino 1995 metų rugpjūčio 25 d. 

atidengtas skulptoriaus Č. Pečiuko paminklas. 

Gydytojas Antanas Biržiška (1855—1923), baigęs 1880 m. Maskvos universitetą, apsigyveno 

Viekšniuose ir iki mirties gydė miestelio ir plačių apylinkių žmones. Jo žmona Elzbieta 

Rodzevičiūtė-Biržiškienė (1858—1938) — pedagogė, muzikė. 

Viekšniuose Elzbietai ir Antanui Biržiškoms gimė 3 sūnūs. Vyriausias sūnus Mykolas 

Biržiška (1882—1962) — literatūros istorikas, tautosakos tyrinėtojas, Kauno Vytauto Didžiojo ir 

Vilniaus universitetų profesorius ir rektorius, Vasario 16-osios Akto signataras, daugelio 

monografijų ir vadovėlių autorius. 

Vaclovas Biržiška (1884—1956) — bibliografas, bibliotekų steigėjas, kultūros istorikas, 

Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius, bibliografinių leidinių „Knygos” ir 

„Bibliografijos žinios”, tęstinio leidinio „Mūsų senovė” leidėjas, „Lietuviškosios enciklopedijos” 

rengėjas. Jau po jo mirties JAV išleistas stambiausias jo darbas — 3 tomų lietuvių rašytojų 

biografijų rinkinys „Aleksandrynas”. 

Viktoras Biržiška (1886—1964) — inžinierius, matematikas, Kauno Vytauto Didžiojo ir 

Vilniaus universitetų profesorius, daugelio vadovėlių aukštosioms mokykloms autorius. 

Po 1944 metų atsidūrę emigracijoje, visi trys broliai profesoriai nepaliovė dirbę dėl savo 

tautos. 

Laikina Biržiškų ekspozicija A. Griškevičiaus muziejuje ir pasakoja apie šios šeimos darbus ir 

nuopelnus Lietuvai. Eksponuojami profesorių Mykolo, Vaclovo ir Viktoro Biržiškų raštai, 

nuotraukos, daktaro A. Biržiškos darbo stalas. Kai bus restauruotas pastatas, kuriame Biržiškų 

šeimos gyventa, į ten bus perkelta ir ši ekspozicija. 

Muziejuje taip pat eksponuojami viekšniškio tautodailininko Juozo Rušino ir žymaus 

pedagogo keramiko Prano Brazdžiaus darbai. 

Viekšniai ir jų apylinkės 

Apžiūrėję A. Griškevičiaus muziejų, neskubėkime dar atsisveikinti su Viekšniais ir šiuo 

kraštu. Stabtelkime prie išvaizdaus paminklo profesoriams Biržiškoms ir jų tėvams. Užsukime į 

čia pat, buvusioje senamiesčio aikštėje, esančią senąją vaistinę, įsikūrusią 1860 metais. Joje 

buvojo 1863 metų sukilėliai. Paskutinis jos savininkas, Juozas Aleksandravičius, surinko daug 

senų farmacijos instrumentų ir prietaisų. Restauruojant vaistinės pastatą, išsaugota jo išorė ir 

interjeras. Pastate 1995 m. įrengta ekspozicija, pasakojanti apie šio krašto inteligentijos 

gyvenimą ir buitį. 

Verta užsukti į 1854 metais statytą ir vyskupo Motiejaus Valančiaus pašventintą šv. Jono 

Krikštytojo bažnyčią. Jos šventoriuje ilsisi 1941 m. birželyje bolševikų nukankinto Viekšnių 

klebono kanauninko Jono Navicko palaikai. Greta šventoriaus — iš tarpukario metų išlikęs 

Vytauto Didžiojo paminklas. 

Važiuodami nuo Viekšnių į Šiaulius, nepamirškime sustoti sename Papilės miestelyje, 

menančiame įžymiojo lietuvių tautos istoriko Simono Daukanto žingsnius ir darbus. Miestelio 

aikštėje garsaus skulptoriaus V. Grybo sukurtas paminklas didžiajam žemaičiui S. Daukantui, 

senosiose Papilės kapinėse — jo amžinojo poilsio vieta. Apie S. Daukanto gyvenimą ir 

nuopelnus lietuvių tautai, jos mokslui ir kultūrai išsamiai pasakoja memorialinio muziejaus 

ekspozicija. 

446

Prie Ventos upės, XIX amžiuje sodintame Papilės parke, yra gamtos paminklas — 15-os 

kamienų liepa. Geologijos mokslui reikšminga Papilės atodanga, kurioje aptinkama juros 

periodo suakmenėjusių gyvūnų liekanų. Netoli Papilės, Biliūniškių kaime, sustoti kviečia 

paminklas 1863—1864 metų sukilėliams, šiose apylinkėse sėkmingai kovojusiems su carinės 

Rusijos kariuomene. 

Važiuojant nuo Papilės į Tryškius, kairėje vieškelio pusėje, dėmesį atkreipia po aukštais 

klevais prigludusi Paragių sodyba. Joje Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus. Sodyboje 

gyveno ir kūrė seserys Ivanauskaitės — Sofija Pšibiliauskienė (1867—1926) ir Marija 

Lastauskienė (1872—1957), savo kūrinius pasirašinėjusios bendru Lazdynų Pelėdos 

slapyvardžiu. Netolimame Šiaudinės kaimelyje medinė Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, statyta 

1775 metais, yra architektūros paminklas. 

Museum des Anfängers der Aviatik in Litauen 

Aleksandras Griškevičius in Viekšniai 

Aleksandras Griškevičius (1809—1863) war ein Selbstlerner, er konstruierte fliegende 

Apparate. Einen seiner Entwürfe hat er im 1851 ausgegebenen Buch beschrieben. Seine Arbeiten 

sind für die Geschichte der Aviatik in diesem Sinne wichtig, weil das ein Versuch war, vom 

Aerostat zum Flugzeug zu übergehen. A. Griškevičius strebte sich danach, Aerostat mit der von 

der Dampfmaschine gedrehten Flugzeugschraube zu verbinden und auf dieser Weise den 

gesteuerten Flugapparat zu konstruieren. Er war ein gebildeter Mensch und hat philosophische 

Arbeiten gelassen, in denen er Erkenntnis der Welt und Begreifen des Gottes analysiert. 

In der Exposition des Museums befinden sich das Maket des von A. Griškevičius antworfenen 

Flugapparats und ihm gewidmete Werke der litauischen Künstler. Die Exposition des Museums 

erzählt über die Entwicklung der Aviatik in Litauen, hier wird das Modell des Flugzeugs 

„Lituanika” ausgestellt. Mit solchem Flugzeug haben die litauischen Flieger Steponas Darius 

und Stasys Girėnas im Jahre 1933 den Atlantischen Ozean übergeflogen. 

In der anderen Abteilung des Museums werden Gegenstände des täglichen Gebrauchs und 

Arbeitswerkzeuge der Menschen dieses Landes aus dem XIX und Anfang des XX Jahrhunderts 

ausgestellt. Sie sind meistens schon vergessen und werden nicht mehr verwendet. 

Die dritte Exposition des Museums erzählt über die viel für Litauen verdiente Wissenschaftler 

Brüder Mykolas (1882—1962), Vaclovas (1884—1956) und Viktoras (1886—1964) Biržiškos 

und ihre Eltern. Biržiškos waren Professoren an Vilniusser und Kaunasaer Universitäten, 

Mykolas Biržiška hat zusammen mit anderen Mitgliedern des Obersten Rates am 16 Februar 

1918 die Unabhängigskeitserklärung untergeschrieben, in der die Unabhängigkeit des litauischen 

Staates erklärt wurde. Für diese bekannte Familie wurde 1995 auf dem Stadtplatz ein Denkmal 

aufgestellt. 

In der Stadt, nicht weit vom Denkmal, befindet sich eine alte Apotheke, die 1860 gegründet 

wurde. Jetzt ist hier eine historische Exposition eingerichtet. 

The Museum of the Lithuanian Aviation Founder 

Aleksandras Griškevičius in Viekšniai. 

Aleksandras Griškevičius (1809—1863) — a self-taught constructor of the flying apparatus 

described one of his projects in the book which was published in 1851. His works are very 

important in the aviation history in the field of transition from balloon to plane. A. Griškevičius 

seeked to join balloon with the steam-engine which enabled to turn the propeller and in this way 

to design the controlled flying apparatus. He was a well-educated person and wrote some 

philosophical works in which he analyzed the Nature Knowledge and the apprehension of God. 

The Museum contains the model of the A. Griškevičius flying apparatus and a lot of artistis 

works devoted to him. The exposition tells us about the development of the aviation in Lithuania. 

The model of the plane „Lituanika” is in this museum too. Lithuanian pilots Steponas Darius and 

Stasys Girėnas crossed the Atlantic Ocean with „Lituanika” in 1933. 

The second section of the exposition is devoted to the work tools and household utensiles 

which were used in this region in XIX and XX centuries. Today they are more or less forgotten 

and not used. 

The third section tells us about the brothers scientists Mykolas (1882—1962), Vaclovas 

(1884—1956), Viktoras (1886—1964) Biržiškos and their parents who did a lot for Lithuania. 

447

The Biržiškos were the professors in the Universities in Kaunas and Vilnius. In 1918 Mykolas 

Biržiška and other members of the Council signed the Vasario 16 statement which declared the 

Restoration of the Independence of the Lithuanian State. In 1995 the monument was put up in 

the square of the town in honor of this famous family. 

An old drugstore built in 1860 is near this monument. The historical exposition is arranged 

in it. 

Sučylienė Janina. Pamilęs savo kraštą ir žmones // Būdas žemaičių. — 2001. — Rugs. 4: ir 


Algirdas Gedvilas — buvęs istorijos mokytojas, Viekšnių mokyklos direktorius, aviacijos 

pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus visuomeninio memorialinio muziejaus ir Viekšnių 

muziejaus įkūrėjas bei vadovas, Lietuvos garbės kraštotyrininkas, daugelio straipsnių kraštotyros 

temomis autorius. Puikios atminties ir tyros sielos žmogus, įamžinęs profesorių Biržiškų 

atminimą. Jo publikacijos spausdintos ir laikraštyje „Būdas žemaičių”. 

Šiandien kalbėsime apie Algirdo Gedvilo atliktus kilnius darbus. Mūsų pokalbyje dalyvauja ir 

Joana Laucevičiūtė-Gedvilienė, pašnekovo žmona, jų dviejų dukrų motina, dviejų vaikaičių 

močiutė, taip pat buvusi pedagogė — lituanistė. 

Sudomino kraštotyra 

A. Gedvilas gimė 1927 metais Mažeikiuose. Mokėsi Mažeikių gimnazijoje ir ją baigė su 

20-ąja gimnazistų laida. Besimokydamas baigiamojoje klasėje, įsidarbino Mažeikių muziejuje 

vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Didelį įspūdį gimnazistui paliko įdomi ir spalvinga 

muziejaus direktoriaus Petro Tryškos asmenybė. Iš jo žingeidus jaunuolis išmoko komentuoti 

meno kūrinius, atskirus tapybos ir liaudies meistrų darbus. Įvairios užduotys paskatino domėtis 

kraštotyra. 

Pedagogo kelias 

Negalėjo studijuoti. Tuometinis švietimo skyriaus direktorius pasiūlė baigusiam gimnaziją 

Algirdui mokytojauti Šerkšnėnų pradinėje mokykloje. 1947—1949 metais jis dirbo pradinių 

klasių mokytoju ir pats studijavo Vilniaus pedagoginio instituto istorijos fakulteto 

neakivaizdiniame skyriuje. Studijos buvo įdomios, mokslas gerai sekėsi. Po dvejų metų, baigusį 

du kursus, jauną mokytoją perkėlė į Viekšnių gimnaziją dėstyti istorijos kursą. 1950 metais, 

vykstant respublikinei rajonizacijai, A. Gedvilas paskirtas Viekšnių vidurinės mokyklos 

direktoriumi. Buvęs vadovas — Kostas Dainius perkeltas į Kauno mokytojų seminariją 

matematikos dėstytojo pareigoms. 

— Šalia smetoninių mokytojų jaučiausi labai jaunas ir neturintis patirties. Tuometinis 

valsčiaus partijos sekretorius Jonas Gabalis pasakė: „Tu privalai vadovauti mokyklai”. Nebuvo 

kur trauktis, — prisimena A. Gedvilas. Visą gyvenimą iki 1979-ųjų metų dirbo Viekšnių 

vidurinės mokyklos direktoriumi ir istorijos mokytoju. 1973 metais A. Gedvilui buvo suteiktas 

Nusipelniusio mokytojo garbės vardas. 

Kraštotyrinis darbas 

„Pagal charakterį esu flegmatikas. Domėjausi bendravimo psichologija. Įgytos žinios padėjo 

tinkamai organizuoti darbą”, — mena pašnekovas. 

Bedirbdamas surado įdomų nuo 1919 progimnazijos metų mokyklos archyvą. Tai ir paskatino 

rašyti mokyklos istoriją. Kruopščiai rinko žinias apie Viekšnių mokyklas, kaupė įvairią 

kraštotyrinę medžiagą, skatino prisijungti mokytojus ir mokinius. 1965 metais atnaujinęs 

kraštotyrinį darbą apie tai daug rašė rajoninėje spaudoje bei respublikiniuose leidiniuose: 

„Kultūros barai”, „Tarybinis mokytojas” ir kt. Rašant mokyklos istoriją, buvo renkamos 

fotografijos, dokumentinė ir kita medžiaga, renkami progimnazijos, gimnazijos auklėtinių 

atsiminimai, kurie vėliau — 1999 metų spalio 16-ai dienai, Viekšnių mokyklos įsikūrimo 

80-osioms metinėms, išleisti atskiru leidiniu „Žiupsnelis prisiminimų”. Dailininko A. Gudaičio 

dėka į Viekšnius buvo atvykę dailininkai Nijolė ir Romas Dalinkevičiai. Jie Viekšnių mokyklos 

sieną papuošė originalia, tautosakinius motyvus įamžinusia, freska. 

Viekšnių muziejaus įkūrėjas 

448

Kraštotyrininkų pastangomis mokyklos muziejuje buvo sukaupta gana daug vertingos 

etnografinės medžiagos, kuri vėliau sudarė pagrindą etnografiniam skyriui Viekšnių muziejuje. 

1981 metų pradžioje, baigus Aleksandro Griškevičiaus žmonos tėviškės pastato 

rekonstrukciją, A. Gedvilui buvo pavesta šiame pastate įkurti visuomeninį memorialinį aviacijos 

pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus muziejų. Kraštotyrininkas A. Gedvilas perskaitė daug ir 

įvairios literatūros apie 1851 m. lenkų kalba išleistos knygos „Žemaičio garlėkis” autorių, jo 

pasidarytas skraidykles, sėkmingus ir nesėkmingus bandymus pakilti, apie reto talento asmenybę 

ir jo neįgyvendintus planus. Padedant Vilniaus universiteto Mokslinei bibliotekai, kitiems 

talkininkams, 1981 metais muziejus pradėjo savo veiklą. Suremontavus visiškai sutrešusį 

A. Griškevičiaus žmonai priklausiusį namelį, į jį gyventi sugrįžo (dabar jau šviesaus atminimo) 

medikė Polina Sriubaitė. Vėliau ji tapo muziejaus prižiūrėtoja, gidė, etnografinės medžiagos 

rinkėja. Muziejui metodinę paramą teikė Mokslų Akademijos Istorijos instituto mokslininkai. 

Padėjo aviacijos istorikas Jonas Balčiūnas, rašytojas — skulptorius J. Mačiuika, dailininkas 

grafikas A. Šakalys, Naujosios Akmenės aviacijos sporto klubas ir dar daug žmonių, kuriuos 

muziejaus įkūrėjas ir vadovas A. Gedvilas ne kartą minėjo savo publikacijose rajoninėje 

spaudoje. Pirmus dvejus metus muziejuje buvo tik du skyriai — A. Griškevičiaus memorialinis ir 

Etnografijos, kuriame patalpinta nuo darbo pradžios mokykloje sukaupta ir kartu su A. Sriubaite 

surinkta kraštotyrinė medžiaga. Intensyviai buvo ruošiamasi trečiosios, skirtos Biržiškų šeimai, 

ekspozicijos atidarymui. Ekspozicija buvo atidaryta 1989 metų balandžio mėnesį. Biržiškų 

atminimui skirtas skyrius bus tol, kol restauruos jų namą-muziejų. 1991 metais buvo parengta 

ekspozicija, skirta mokytojo keramiko Prano Brazdžiaus ir jo mokinių darbams. Vėliau įrengta 

tautodailininko medžio drožėjo Juozo Rušino darbų ekspozicija. 

Šalia didelių pastovių ekspozicijų muziejuje buvo rengiamos ir kitos viekšniškiams aktualios 

parodos. Buvo surengta prieškario laikų Viekšnių fotografo Jono Kinčino nuotraukų paroda. Šių 

dienų viekšniškių fotomenininkų Apolinaro Juodpusio, Vaclovo Kontučio nuotraukų parodos bei 

kitų viekšniškių menininkų, sukėlusių didelį vietinių ir svečių susidomėjimą. Palaipsniui 

A. Griškevičiaus atminimui įkurtas muziejus išaugo iki Viekšnių muziejaus. 1991 metais 

aštuntame Lietuvos kraštotyrininkų suvažiavime A. Gedvilui buvo suteiktas Lietuvos garbės 

kraštotyrininko vardas. 

Puoselėjamas Biržiškų atminimas 

1991 metais buvo įkurta Biržiškų draugija, kuri rūpinasi profesorių Biržiškų atminimo 

išsaugojimu ir visomis išgalėmis stengiasi gauti lėšų Biržiškų namo atstatymui ir į jį muziejaus 

perkėlimu. 1995 metais rugpjūčio 25 dieną Viekšniuose buvo atidengtas skulptoriaus Česlovo 

Pečiuko paminklas Biržiškų šeimai. Tais pat metais įvyko ir pirmoji mokslinė konferencija, 

skirta Biržiškų atminimui. Ją organizavo Vilniaus universiteto Biržiškų komisija, kurios 

pirmininkas Rolandas Pavilionis, pavaduotojas Albertas Ružė. Konferencijose, kurios dar vyko 

1996 ir 1999 metais, remdamasis savo sukaupta medžiaga, mokslinius pranešimus: „Profesorių 

Biržiškų tėvai amžininkų atsiminimuose”, „Švietimo raida Viekšniuose: nuo parapijinės 

mokyklos iki progimnazijos (1821—1919 metais)” skaitė A. Gedvilas. 

Didžiausias noras 

Šiandien A. Gedvilui ir Biržiškų draugijos nariams labiausiai rūpi prišnekinti Amerikos 

lietuvius padėti atstatyti Biržiškų namus Viekšniuose. Respublikinė Biržiškų komisija pateikė 

įvertinimą, kuriame nurodoma, kad būtina restauruoti Biržiškų kompleksą. Talkinant Amerikos 

lietuviui teisininkui, Čikagos lietuvių bendruomenės valdybos nariui Pranui Jurkui, Lietuvos 

Prezidentas Valdas Adamkus buvo pažadėjęs paremti, bet liko tik pažadai. Pasak A. Gedvilo, 

reikia tik milijono... „Per p. P. Jurkų su gydytoja Aušrele Gurauskaite bandėme Čikagoje pasiekti 

Amerikos lietuvių fondą. Šiuo metu rengiama kreipimuisi į Fondą anketa, kaupiama kita 

medžiaga. Pagrindinė Fondo sąlyga, kad galėtų skirti lėšų Biržiškų komplekso restauravimui, 

vietinės valdžios pritarimas: finansavimą dalintis pusiau”, — po šių žodžių gyvenimą paskyrusio 

Viekšnių kraštui žmogaus akyse įsižiebė ryškios vilties kibirkštėlės... 

Pablogėjus sveikatai, A. Gedvilas 1999 metais spalio 29 dieną muziejaus vadovo darbą 

perdavė buvusiai savo mokinei. 

449

Aviacijos pradininko Aleksandro Griškevičiaus muziejus / Tekstą parengė Akmenės rajono 

savivaldybės darbuotojai // Kopijuota iš interneto 2004-04-06. — Tekste: 

Muziejus atidarytas 1981 m. 

Čia eksponuojamas „Garlėkio” ir 1933 m. Atlantą perskridusio lėktuvo „Lituanika” modeliai, 

keletas menininkų darbų, stenduose pateikiama informacija apie aviacijos raidą Lietuvoje. 

Muziejuje iš viso yra daugiau negu 100 eksponatų, jo plotas 445 kv. m. Gretimose to paties namo 

patalpose įrengta etnografinė ekspozicija, pasakojanti apie Viekšnių krašto žmonių buitį, 

papročius, tradicijas. Šiame muziejuje laikinai priglausta ir Biržiškų ekspozicija, pasakojanti apie 

šios šeimos nuopelnus Lietuvai. Restauravus Biržiškų gimtinę, ekspozicija bus perkelta į jų 

gimtąjį namą. A. Griškevičiaus muziejaus įkūrėjai yra kraštotyrininkė, etnografė a. a. Apolonija 

Sriubaitė ir pedagogas Algirdas Gedvilas, kuris šiuo metu dirba muziejaus vadovu. 

Aleksandras Griškevičius laikomas Aviacijos pradininku Lietuvoje. Jis gimė 1809 m. 

Kėdainių rajone, Krakių apylinkėse, nusigyvenusių bajorų šeimoje. Buvo išsilavinęs, mokėjo 

lietuvių, rusų, lenkų ir keletą vakarų Europos kalbų. Laisvu nuo tarnybos laiku A. Griškevičius 

domėjosi skraidymo teorija, filosofija, parengė keletą skraidymo aparato projektų. Vieną jų 

aprašė 1851 m. išleistoje knygelėje „Žemaičių garlėkys”. Tai turėjo būti aerostato ir garo 

mašinos kombinacija, varoma propeleriu, turinti horizontalius sparnus. Yra žinoma, kad savo 

sukonstruotus aparatus A. Griškevičius pats statė ir juos nesėkmingai bandė. 1860 m. 

Griškevičius lenkų kalba parašė 285 puslapių filosofinį veikalą „Gamtos tikrovė arba 

matematinės išvados apie dievybę, sielą ir tikėjimo paslaptis trumpais, populiariais 

pašnekesiais”. Caro valdžia dėl priešingų religijai žinių skleidimo kūrinio autoriui buvo iškėlusi 

bylą. Netekęs darbo, A. Griškevičius apsigyveno Viekšniuose, žmonos gimtinėje. Manoma, kad 

čia gyvendamas jis toliau kūrė skraidymo aparatus ir juos bandė. Mirė 1863 m. lapkričio 11 d. 

Palaidotas senosiose Viekšnių kapinėse. Antkapinio paminklo (pastatytas 1980 m.) autorė — 

Paminklų konservavimo-restauravimo instituto architektė I. Barauskaitė. Name, kuriame 

paskutiniaisiais savo gyvenimo metais glaudėsi A. Griškevičius, yra įkurtas memorialinis 

muziejus. 

Bitinas Aistis. Lietuvos muziejai atsidūrė pavojuje — vagiamos neįkainojamos vertybės. — 

Pirmadienis, 2009 m. Gruodžio 07 // Kopijuota iš interneto [http://kalvotoji.lt/]. — Tekste: 

Muziejininkai jau įvertino lapkričio 26-27 d. naktį iš Renavo dvaro rūmų pagrobtų eksponatų 

vertę. Skaičiai pribloškia — 330 tūkst. litų. Tai daugiau kaip ketvirtis milijono. Tačiau, atrodo, ši 

vagystė toli gražu ne paskutinė. Gruodžio 3 d. nauja žinia — apvogtas Aviacijos pradininko 

Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus memorialinis muziejus Viekšniuose. Dingusių vertingų 

eksponatų sąrašas vos sutilpo į dešimt lapų. Abi vagystės įvykdytos Mažeikių rajone. Kuris 

muziejus bus kitas? 

Įrengta etnografinė ekspozicija 

Aviacijos pradininko A. Griškevičiaus memorialinis muziejus atidarytas 1981 metais 

restauruotame name, kuriame jis gyveno. Visuomeniniame muziejuje eksponuojamas 

A. Griškevičiaus (1809-1863 m.) „garlėkio” maketas, Lietuvos aviacijos istoriją bei lakūnų 

Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gyvenimą atskleidžiančios fotonuotraukos, paveikslai, knygos, 

filatelijos kolekcija. 

Kitame kambaryje įrengta etnografinė ekspozicija, pasakojanti apie Viekšnių krašto žmonių 

buitį, papročius ir tradicijas XIX a. – XX a. pr. Eksponuojami namų apyvokos daiktai, buities 

reikmenys, baldai, drabužiai, linų apdirbimo įrankiai. Saugoma medžiaga apie Viekšnių krašto 

žmonių papročius, kalbą, amatus. 

Žiemą muziejus neveikia 

Aviacijos pradininko A.Griškevičiaus memorialinis muziejus veikia daugiau kaip 200 metų 

senumo mediniame name. Pastatas stovi pačiame Viekšnių miestelio centre, Akmenės g. 10. 

Žiemą patalpos nešildomos, tad muziejus paprastai būna uždarytas. Ekskursijos ar pavieniai 

lankytojai priimami tik iš anksto susitarus telefonu. Normaliu laiku muziejus dirba nuo balandžio 

1 d. iki lapkričio 1 d. 

450

23 val. nakties miestelyje išjungiamas gatvių apšvietimas. Aišku, vagims tai palengvino atlikti 

savo juodą darbą. 

Atsirakinę duris, išnešė eksponatus 

Gruodžio 3 d. apie 12 val. į muziejų atėjusi prižiūrėtoja Nijolė Urnienė iš pradžių nieko 

įtartino nepastebėjo. Laukutinės durys buvo tvarkingos. „Atidariau etnografinį kambarį — 

tuščia”, — papasakojo moteris. Ištuštinti keturi kambariai. 

Vagys buvo labai tvarkingi. Į vidų jie pateko pro langą. Pirma išėmė medinio lango stiklus, 

paskui įkišo ranką ir atkabino senovinį kabliuką. 

Kaip manoma, daugybę eksponatų jie išnešė atsirakinę iš vidaus duris. Išsinešdindami iš 

vidaus užrakino duris ir išlipo pro langą. Niekas nesudaužyta, nesugadinta. 

Kaltas ekonominis sunkmetis? 

Įtariama, kad nusikaltėlių turėjo būti mažiausiai du. Kitaip būtų neįmanoma išnešti tokį 

didžiulį kiekį eksponatų. Vien 17 senovinių lygintuvų kiek sveria. 

Kalbintos muziejų darbuotojos teigia, kad nei Renavo dvaro rūmai, nei Aviacijos pradininko 

A. Griškevičiaus memorialinis muziejus nuo įkūrimo dienos nebuvo sulaukę vagių vizito, niekas 

iš vietos nebuvo pajudinta, jokio incidento. Pašnekovės dėl šių vagysčių kaltino ekonominį 

sunkmetį. 

Vagys dirbo pagal užsakymą 

Neabejojama, kad vagys išmano apie sendaikčius arba buvo pamokinti kolekcininko. Štai 

pavyzdys: iš dviejų šalia stovėjusių artojų statulėlių paimta didesnės vertės, ne tokia vertinga 

palikta savo vietoje. 

Per keturis kambarius vagišiai rinko tai, kas brangiausiai vertinama, mažmožiai jų nė kiek 

nedomino. Gali būti, kad vagystė suplanuota turint konkretų užsakovą-antikvaro žinovą. 

Renave pavėsinėje rasti du paveikslai 

Iš Renavo dvaro rūmų buvo pavogtas vienas laikrodis, penkios statulėlės ir devyni paveikslai. 

Beje, du didesnio formato paveikslai rasti palikti rūmų teritorijoje esančioje pavėsinėje. 

Matyt, vagys skubėdami nebepanešė jų, gal tikėjosi dar sugrįžti, tačiau kažkas sutrukdė. 

Nuostoliai tikrai įspūdingi — 330 tūkst. litų. 

Neįkainojamas krikščionybės medalijonas 

Gerokai daugiau eksponatų dingo iš A. Griškevičiaus memorialinio muziejaus. Pagrobta apie 

140 vnt. aviacijos-kosmonautikos tema ženkliukų (tarybinių laikų), įvairių medinių skulptūrų 

(artojas, rankšluostinė), 17 vnt. įvairaus metalo ir formos senovinių lygintuvų, 4 vnt. sieninių 

laikrodžių, gramofonas, 13 vnt. rusiškų plokštelių, XIX a. pab. geltono metalo dūda, rankinė 

siuvimo mašina, retas fakelas, emaliuotas gražiais ornamentais puoštas ketaus ąsotis, stalo 

įrankių kolekcija (šaukštai, šakutės, peiliai, lėkštutė). Išskirtinis peilių požymis — iš kaulo 

padaryti kotai. 

Išnešti du stendai, iš kurių vienas su archeologinėmis iškasenomis, kitas su X-XI a. iš moters 

senkapio žalvariniais papuošalais. 

Muziejaus prižiūrėtoja N. Urnienė apgailestavo, kad vagys pagrobė itin vertingą sidabrinį 

krikščionybės medalijoną, kurio skersmuo siekia 10-15 cm. Pašnekovė prisiminė, kad jis buvo 

rastas Viekšnių turgavietėje. Brangenybę radęs žmogus padovanojo muziejui. 

Įdomu tai, kad daugelį muziejuje saugotų ir pavogtų eksponatų padovanojo žmonės. Štai 140 

ženkliukų padovanojo juos surinkęs kolekcininkas iš Užventės kaimo. Kita labai brangi dovana 

— 1906 m. datuojamas rankų darbo vaikui supti lopšys. Prieš 30 metų šį lopšį muziejui atidavė 

Krutinių šeima iš Pakalupės kaimo. XX a. pr. gramofonas atkeliavo iš Užventės kaimo. 

Tikslus pagrobtų eksponatų kiekis ir vertė bus nustatyta atlikus inventorizaciją. 

Dėl didelių pinigų sargo nepagailėtų 

Šios dvi vagystės rodo, kad šalies muziejai atsidūrė rimtame pavojuje. Tačiau valstybei tai nė 

motais. Jeigu geresniais laikais muziejams nebuvo skiriamas reikiamas dėmesys, nesitikėkime, 

kad krizės metu kas nors pasikeistų. 

451

Štai daugiau kaip ketvirčio milijono vertės meno vertybės dingo iš Renavo dvaro rūmų, 

kuriuose net neįrengta signalizacija, budi tik vienas sargas. Nesvarbu, kad per du aukštus rūmų 

patalpos sudaro apie tūkstantį kvadratinių metrų. 

Galima sakyti, jog sargui pasisekė, kad jis nepasimaišė nusikaltėliams po kojomis. Jeigu 

ilgapirščiai ryžosi šimtais tūkstančių litų įkainotų daiktų vagystei, tikrai sargo dėl tokių pinigų 

būtų nepagailėję. 

Juokas pro ašaras 

Viekšniuose apvogtame A. Griškevičiaus memorialiniame muziejuje nėra nei signalizacijos, 

nei sargo. Ta pati padėtis ir Telšių parko teritorijoje įsikūrusiame Žemaitijos kaimo muziejuje, 

nors tai vienas iš trijų pagrindinių kaimo buities muziejų (Telšių, Rumšiškių ir Rokiškio) 

Lietuvoje. 

Toks valstybės „rūpestis” brangiais eksponatais ir mūsų istorijos išsaugojimu sukelia juoką 

pro ašaras. 

452

3.9.2. VIEKŠNIŲ VAISTINĖ-MUZIEJUS 

Vyriausiajai Mokesčių Komisijai. Per Mažeikių Apskrities Mokesčių inspekciją. Pil. Juozo 

Aleksandravičiaus, gyv. Viekšnių miestelyje. Skundas. — 1928. — Geg. mėn. — Rankraštis. — 

Tekste: 

„Pelno mokestis nuo mano vaistinės už 1927 metus pagal Mokesčių Inspekcijos pranešimą 

nustatytas sumoje valstybinio 1620 lt. ir apskr. sav. reik. 324 lt. Dėliai šio mokesčio didumo 

mano paduotas skundas liko atmestas vietos Mokesčių Komisijos nutarimu iš š. m. gegužės m. 

3 d. Kaip Mokesčių Inspekcijos pranešimą, taip ir Mokesčių Komisijos nutarimą atrandu dėl 

savęs skriaudingais. Mano vaistinėje yra vestos teisingiausiai visos reikalaujamos įstatymu 

sąskaitybos knygos. Jos vestos tokiu būdu, kokiu reikalauja įstatymas. Iš tų knygų vaistinė turėjo 

sekančius balansus: Prekių užpirkimas, nupirkta už grynus pinigus Lt. 17123,12. Atvežimo 

išlaidų Lt. 217,20. Prekių visa kaina su likučiais Lt. 34063,63. Prekių pardavimas, rankinių 

prekių Lt. 19232,98. Už gydytojų receptus Lt. 8116,20. Už felčerių receptus Lt. 2715,10. Viso 

Lt. 30064,28. Kasos sąskaita, įplaukos Lt. 31900,55. Išlaidos Lt. 30443,39. Prekybos išlaidos Lt. 

4683,40. Gi Mokesčių Komisija, remdamosi tik trijų nežinančių vietos atstovų židelių 

suteiktomis žiniomis, visai nepamatuotai atmetė mano vestas knygas ir vieton mano parodytos 

apyvartos 30064,28 lt. nustatė apyvartą 50000 litų, o pelningumo 45%. Nei tokios apyvartos, nei 

pelningumo toli gražu aš neturėjau. Nuo Viekšnių miestelio 13 kilometrų atstume randasi 

Mažeikių miestas, kuriame yra trys vaistinės, darančios tarp savęs didelę konkurenciją. Ši 

konkurencija labai atsiliepia ir į mano vaistinę. Patentiką prisieina pardavinėti su uždarbiu 10— 

15 %. Receptūra maža, o nuo receptūros buvo daroma nuolaida 20—25 % iš valstybinės taksos 

kainos. Bėdnuomenei, kaip žydų, taip ir krikščionių, buvo daroma nuolaida 40 %. Rankinės 

prekės buvo pardavinėjamos žymiai pigiau valstybinės vaistų taksos. Tokiu būdu vaistinė davė 

pelningumo tik apie 40 %. Išdėstyto dėliai turiu garbės prašyti Vietos Mokesčių Komisijos 

nutarimą atmainyti ir kalbamą mokestį man išvesti iš apyvartos 30064,28 lt. ir pelningumo 

40 %.” 

Jo Ekscelencijai Ponui Vidaus Reikalų Ministeriui. Savininko ir vedėjo Viekšnių 

normalinės vaistinės chemiko — vaistininko Juozo Aleksandravičiaus, gyv. Viekšnių miestely, 

Mažeikių apskr. Prašymas: [J. Aleksandravičiaus dokumentas] — 1933. XI. 16. — Rankraštis. 

— Tekste: 

Š. m. lapkričio mėn. pradžioje įvykusiame Viekšnių Valsčiaus Tarybos posėdyje buvo nutarta 

kreiptis į Mažeikių Apskrities Savivaldybę su prašymu atidaryti Viekšnių miestelyje 

savivaldybės vaistinę. Tasai nutarimas ir prašymas Viekšnių Valsčiaus Valdybos buvo 

motyvuojamas tuo, kad aš neva brangiai imąs už vaistus. Š. m. lapkričio mėn. 11 dieną Mažeikių 

Apskrities Taryba, apsvarsčiusi Viekšnių Valsčiaus Tarybos prašymą, nutarė tą prašymą paremti 

ir kreiptis į Vidaus Reikalų Ministeriją su prašymu leisti atidaryti Viekšnių miestelyje Apskrities 

Savivaldybės vaistinę. Kadangi Apskrities Savivaldybės prašymo patenkinimas labai skaudžiai 

paliestų mano teises ir net galėtų visiškai suardyti mano materialį būvį, tai šiuo turiu garbės 

kreiptis į Jūsų Ekscelenciją šiuo prašymu, prašydamas atkreipti dėmesį, prieš darant nutarimą, į 

žemiau išdėstytas aplinkybes: 

1. Viekšnių miestelis turi apie 2 ½ tūkstančių gyventojų. Be to, Viekšnių miestelis yra artimas 

Mažeikių miestui, nuo kurio yra 15 klmtr. atstume. Viekšniai yra sujungti su Mažeikiais 

geležinkeliu ir geru vieškeliu. Teismo, iždo ir kitais reikalais viekšniečiai priklauso Mažeikiams 

ir todėl didelė dalis Viekšnių miestelio gyventojų perka sau vaistus ir gydosi Mažeikiuose. 

Viekšniuose nuolatos gyvena tik vienas gydytojas. Antras gydytojas Viekšniuose išgyventi 

negali, ir jeigu kartais ir pasitaiko, kad antras gydytojas apsigyvena Viekšniuose, tai trumpam 

laikui praslinkus, jisai priverstas yra apleisti Viekšnius dėl stokos praktikos. 1932 metais mano 

vaistinėje buvo išpildyta 2193 receptai, gi šiais metais ligi lapkričio mėn. 1 d. iš viso 1199 

receptai. Iš pasakyto matosi, kiek yra kritusi šiais metais receptūra ir kokia ji yra maža. 

2. Antros vaistinės Viekšniuose įsteigimas turėtų tiktai tą paseką, kad nei viena iš tų vaistinių 

negalėtų verstis ir turėtų bankrutuoti. Pavyzdžiui, galiu nurodyti, kad Mažeikių mieste yra dvi 

privatinės vaistinės ir viena savivaldybės; pastaroji, nežiūrint į tai, kad jinai aptarnauja apskrities 

453

savivaldybės ligoninę bei ambulatoriją, turi palyginamai nedideles pajamas ir 1932 metais davė 

tiktai virš vieno tūkstančio pelno. Jokiuose kituose Mažeikių apskrities miesteliuose nėra antros 

vaistinės. Jeigu anksčiaus, kuomet buvo geresni laikai, Viekšniuose nebuvo atidaryta antroji 

vaistinė, nes niekas nenumatė, kad antroji vaistinė galėtų Viekšniuose išsilaikyti, tai šiais laikais, 

kuomet materialė žmonių padėtis žymiai pablogėjo, galima drąsiai tvirtinti, kad antroji vaistinė 

Viekšniuose jokiu būdu išsiversti negalės. O jeigu šis tvirtinimas yra tikras, tai ar beverta leisti 

Apskrities Savivaldybei daryti eksperimentus, kurie bus surišti su didelėmis Savivaldybei 

išlaidomis, kurios vėliau nepasiteisins. Gi iš antros pusės tasai eksperimentas turės labai liūdnų 

pasėkų dėl manęs, kadangi aš būsiu priverstas arba likviduoti savo vaistinę ir keltis kur nors 

kitur, arba dirbti su nuostoliu. [...].” 

Ponui Viekšnių valsčiaus Viršaičiui. Juozo Aleksandravičiaus, gyv. Viekšniuose, Turgaus 

aikštė 36 ns. PRAŠYMAS. — 1937 07 29. — Tekste: 

„Mano kaimynas Orelis RIBAS, Viekšniuose, Ugniagesių g-vėj 3 ns. savo laiku įrengė odų 

dirbtuvėlę, kurioje išdirbdavo avikailius. Po kiek laiko odų dirbtuvėlę perėmė jo sūnus Notelis 

RIBAS ir pradėjo išdirbinėti platesniu mastu ir odas. Tokios dirbtuvės įrengimas veik miesto 

centre, prie apgyventų vietovių yra nepageidaujamas dėl sekančių priežasčių: 

Kaimyniniai su odų dirbtuve man priklauso: Turgaus aikštėje 36 ns. gyvenamas namas, kur 

patsai gyvenu ir laikau vaistinę, Ugniagesių gatvėje gyvenamas namas (nr. 5), kurio butus 

išnuomoju nuomininkams ir kuris, namas randasi vos apie 6 mtr. nuo odų d-vės, ir Ugniagesių 

g-vėje 9 ns. žemės sklypas, ant kurio negaliu statyti namą, nes yra netoli dirbtuvės ir iš kurios 

gaunasi suterštas oras. Dėl šios kaimynystės aš ir mano gyventojai, o taipogi ir apylinkės 

gyventojai yra priversti naudotis suterštu oru. Mano, kaipo vaistininko profesija reikalauja būti 

arti namų, prie vaistinės ir todėl aš negaliu pasinaudoti tyru oru, nes vaistinėje oras užterštas 

vaistais, o atidarius langą arba išėjus sodnan gaunamas užterštas oras iš minėtos dirbtuvės. Be to, 

dėl gyvenamo namo, esančio Ugniagesių g-vėj vos 6 mtr. atstume nuo d-vės aš turiu ir 

medžiaginių nuostolių, nes tame name nenori gyventi kiek daugiau pasiturį žmonės ir todėl 

numušęs buto nuomos mokestį išnuomavau neturtingiems žmonėms, kurie dėl neturtingumo 

gaudami pigia kaina butą nuomon kenčia d-ve teršiamą orą ir jame gyvena. Tame name gyvena 

Stančiko, Bortelio ir Praspaliausko šeimos su mažamečiais vaikais, kurie būdami brendimo 

metuose verčiami naudotis užterštu oru, kas be abejo kenkia jų sveikatai. 

Notelis RIBAS neprisilaiko net paprasčiausios švaros taisyklių, būtent: a) užterštą dirbtuvėje 

ir dvokiantį vandenį leisdavo į mano žemę, tik man supylus pylimą pavyko tą vandenį pakreipti 

kita tekme nuo savo žemės, tačiau už pylimo sienų, jo pusėje vanduo kiek užsilaiko ir kita dalis 

nuteka tiesiog į Ugniagesių gatvę, kurią žmonės naudoja praėjimui prie savo namų ir į 

visuomenės pirtį; b) odų gabalus ir kitas atmatas sumeta į atidengtą dėžę, kur vykstąs puvimo 

procesas sudaro nepakenčiamą dvokimą, užlaiko spiečius mūselių, kurios aplanko mane, mano 

nuomininkus ir kitus apylinkės kaimynus, kurių tarpe Klafas, gyv. Ugniagesių g-vė N. 8. laiko 

mėsinę, ir c) odas ir kailius džiovina lauke, kieme ir jei džiovina dirbtuvėje ant viršaus, tai 

atidaro langus ir duris iš kur suterštas oras vėju plačiai išnešamas po apylinkę. 

„Gyvulinių žalių produktų sandėliams ir perdirbimo įmonėms veterinarijos sanitarijos 

priežiūros taisyklėse” (Vyr. žin. 539 ns. eil. 3751) nustatyta, kad tokios dirbtuvės turi būti 

pastatytos nuošaliose neapgyventose vietose ir esamos apgyventose — perkeltos kitur. Notelio 

RIBO odų dirbtuvė neatbūtinai keltina kitur, nes jos negalima suremontuoti ir įrengti taip, kad 

būtų pašalinti visi trūkumai ir apsaugotų mane ir mano kaimynus nuo teršiamo oro. 

Pranešdamas Tamstai apie aukščiau pasakytą, prašau neatsakyti šį mano prašymą priimti 

domėn ir daryti žygių, kad Notelio RIBO odų dirbtuvė būtų uždaryta ir perkelta kiton, 

nuošalesnėn ir neapgyventon vieton. Paskutiniu laiku Notelis RIBAS be leidimo ir plano pradėjo 

savo dirbtuvę „tvarkyti” ir plėsti. Perkeliant dirbtuvę kitur sutinku materialiai padėti. 1937 m. 

liepos mėn. 29 d.” 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 86—89, 91 ir kt. — Tekste: „Mano 

454

amžiuje aptieka iš Geldnerio įpėdinių buvo nuomojama Zeidlerio, o paskui tapo nuosavybe 

Vincento Aleksandravičiaus (1853—1926 m.).” 

Vaistinei 100-tas metų // Pergalės vėliava. — 1960. — Rugs. 7. — Tekste: Vaistininko Juozo 

Aleksandravičiaus 35 darbo metų jubiliejus. 

Janulionis A. Šimtmečio kalba // Pergalės vėliava. — 1960. — Rugs. 21, 24, 28. 

Žilevičius R. Senasis vaistininkas rašo knygą... // Tiesa. — 1966. — Bal. 16. — Nr. 89 

(7056). — Žinios aprašui: Iškarpa, rasta kunigo Kazimiero Andriuškos namuose. — Visas 

tekstas: 

Kiek sykių būsit Viekšniuose, atkreipsit dėmesį į senąją vaistinę. Sukant pro paštą, iš tolo 

matosi baltos langinės, olandiškų čerpių stogas, senoviškas su gaubtu kaminas. Pačiam pastatui 

apie porą šimtų metų būsią, o vaistinei daugiau kaip šimtas. 

Taip susiklostė, kad dabartinis vaistinės valdytojas Juozas Aleksandravičius paveldėjo vaistinę 

iš savo tėvo. Paveldėjo kartu su dideliu noru padėti paprastiems darbo žmonėms, tyliems ir 

atkakliems žemaičiams, paveldėjo su Viekšnių miestelio istorijos detalėm pasakoriaus tėvo 

lūpose. 

Juozas prisimena pasakojimus, kaip į užpakalines duris belsdavosi 1861—63 metų sukilėliai. 

Iš čia jie išsinešdavo skausmą malšinančių žolelių, drobės ir pakulų žaizdoms tvarstyti. 

Vaistinėje veikia parodėlė: stovi senoviškas grūstuvas vaistams grūsti, pageltęs vaistų 

receptas, išrašytas Simonui Daukantui, kuokštelis pakulų, kurias naudojo vietoj vatos. Pajuodęs, 

susiraitęs odos gabalėlis. Tai budelio išrėžtas žmogaus nugaros diržas — pasirodo, ir jis buvo 

taikomas medicinoje, gydytojai jį skirdavo... žaizdoms gydyti. 

O jei visa tai aprašyti? — kilo kartą mintis senam vaistininkui. Iš tėvo ir senų žmonių 

pasakojimų, iš savo atsiminimų, iš aplankančių vaistinę ligonių lūpų parašyti knygą. 

Ir vieną žiemos vakarą gimė pirmosios eilutės. Ant stalo pamažu augo šūsnis popierių: 100, 

200, 380 puslapių 

O pasakoti susikaupė apie ką per septyniasdešimt gyvenimo metų. 

— Taigi, 1915 m. buvau kariuomenėje Černovicuose, — prisimindamas kiekvieną 

smulkmeną, pasakoja man, rankom atsirėmęs į stalą, Juozas Aleksandravičius. — Išrinko mane į 

kareivių-deputatų komitetą. Susirenkame posėdin. Iš sykio atkreipiau dėmesį į rudaakį, kresną 

vyruką. 

— Klementas Jefremovičius, — prisistatė. 

Taip susipažinau su draugu Vorošilovu. Dirbau su juo kareivių komitete vos ne iki karo 

pabaigos, o paskui kelias atgal į Lietuvą. Imperialistinio karo sūkury grįžti į gimtinę buvo ne taip 

jau paprasta. 

1918 m., subyrėjus carinei armijai, jisai tarnavęs vaistinėje. Černovicai buvo prikimšti 

vokiečių karo belaisvių. Antisanitarinėse sąlygose stovyklose žmonės mirė kaip musės. 

— Gal leistumėt man pagelbėt jiems, — paprašė kartą provizoriaus, pas kurį jisai dirbo. 

Provizorius leido. 

O po keleto mėnesių Černovicus okupavo kaizerio kariuomenė. Vienintelį jaunojo 

provizoriaus prašymą grįžti į Tėvynę patenkino ir raštą išdavė: Juozas Aleksandravičius yra 

nusipelnęs vokiečių tautai. 

Kaip bebūtų keista, šis kaizerinės kariaunos išduotas raštas padėjo išgelbėti ne vieną žmogų 

nuo fašistinio teroro. 

Aš mačiau storą ligų istorijų knygą — po karo Aleksandravičius Viekšniuose buvo viskuo: 

gydytoju, vaistininku, sanitaru. Stovėjo išgriauta miestelio ligoninė, artimiausias gydytojas buvo 

už 15 km Mažeikiuose, o ligos siautėjo kaip niekad. 

Plūdo iš kaimų žmonės pas vaistininką, ėjo, skundėsi, teiravosi ir neišeidavo tuščiomis. Ir 

dėkojo pamaldžios moterėlės ponui dievui, kad nuo karo gaisrų vaistinę išsaugojo. 

O dėkoti reikėjo ne ponui dievui... 

Šiltą 1941 metų rugsėjį į vaistinę atėjo pažįstamas sodietis A. Tenys iš Geidžių kaimo. 

Žmogelis ilgai trypė prie durų, glamžė kepurę. 

455

Galop, kai visi pro duris išėjo, ant pirštų galų žengė priekin. Dar sykį apsidairęs, vaistininkui 

prie ausies pasistiebė. 

— Tarybinį lėktuvą numušė, du viduje buvo... Vienas negyvas, vokiečiai užkasti liepė, kito 

nesurado. Gyvasis pas mane. 

Vaistininkas apsižvalgė ir, sužvangėjus durų skambučiui, pradėjo su atvykėliu šneką apie orą. 

— Šiandien jau nebebūsiu, — atsisuko į asistentę. — Jei kas klaus, — su reikalais išvykęs. 

Pakinkė arklį (iki Tirkšlių kelio gabalas — dvidešimt kilometrų bus) ir visu keliu lėkė risčia. 

Lakūnas gulėjo ant Tenio daržinės. Tenys su penkiais sūnumis, vyrais kaip ąžuolais, vos vos jį 

ant tvarto užtempė — sunkus labai buvęs, dejavęs. Skubėt reikėjo, kad niekas nepamatytų. Galva 

visa buvo kraujuose paplūdus, kojų nevaldė, o ir sąmonę tankiai prarasdavęs. Vaistininkas 

sutvarstė lakūną, ištepė jo galvą jodu, kol pagerės — liepė žiūrėti. 

Kai Pavelas Charčenka ėmė sveikti, jam reikėjo nuolatinės priežiūros. Tamsią naktį tarybinį 

lakūną pervežė į Viekšnius ir įkurdino ant šviežio šieno daržinikėje pas vaistininką. Po mėnesio 

šis ir vaikščioti ėmė. Aukšta kiemo tvora ir piktas šuo atbaidydavo negerą akį. Karys greitai 

taisėsi, o užėjus žiemai šeimininkui pasakė: 

— Ačiū už viską. Man metas atgal. Nebaigtą priešą mušiu, pas jus su pergale grįšiu. 

Lakūną Charčenką į Baltarusijos miškus išlydėjo Tenys. 

Kai fašistinė kariauna 1944 metais spruko iš Lietuvos, rudenį frontas atėjo iki Viekšnių. 

Tarybinė Armija prisiartino nuo Ventos pusės, ir miestelis nuo Čekų kalno matėsi kaip ant delno. 

Greitai fašistai pastebėjo, jog sviediniai sprogsta šone nuo vaistinės. Uraganinė ugnis tai 

priartėja, tai tolsta nuo senojo vaistinės namo, bet į pastatą nekliūva nė vienas. 

— Tu koreguoji rusams ugnį, — įlėkė į vaistinę įsiutęs artilerijos kapitonas. — Nudėsiu kaip 

šunį, — rėkė hitlerininkas. 

Mūšis vyko toliau. Matydami, kad vaistinės mūsiškiai neapšaudo ir prižiūrint provizorių 

kareiviams, fašistai prie pat namo sienos atvarė tanką. Ir dabar mūsų artilerija nekliudė pastato. 

Tik okupantams galutinai sprunkant iš miestelio, išdžergžgėjo tankas, pasinaudojęs čia 

nesuprantama priedanga. 

...1945 metų Naujųjų metų naktį atsitiko dar vienas keistas dalykas. 

Į kiemą įvažiavo mašina, iš jos iššoko karininkas. 

— Neuznajote? — šypsojosi įėjęs į vidų. 

Visi žiūrėjo nustebę. 

— Tai aš, Charčenka — jūsų ligonis. Majoras papasakojo, kad jis praėjusį rudenį miestelį 

šturmavęs, antroje upės pusėje sekyklą turėjęs. 

Dabar tik visi suprato, kokiu „stebuklu” išliko vaistinė. 

— O dabar kur majoras Charčenka? — klausiu senuką. 

— Nežinau. Buvau gavęs keletą laiškų, grįžo Ukrainon — ten jo gimtinė. Ką veikia šiandien, 

negaliu pasakyti... 

Žiūriu į laikrodį. Daugiau negaliu trukdyti, išvarginau nuoširdųjį pašnekovą. 

— Tik bijau, — prisipažįsta atsisveikinant senukas, — kad nesuspėsiu parašyti savo knygos. 

Dar tik iki 1920 metų priėjau... daug liko. 

Uždarau duris. Telkšo balos. Maudosi žvirbliai. Dvi mergaitės nešasi išsprogusius „kačiukus”. 

Pavasaris. 

O neskubėkit taip rudenys ir žiemos! Būkit dosnūs žiedais pavasariai! Senasis vaistininkas 

nori baigti savo knygą. 

Norvaišas A. Grindinio akmenys // Vienybė. — 1966. — Rugs. 27. 


— Pirmas leidimas 1968 m. — Tekste: Įsteigta 1860 m. 18 amžiaus vidurio pastate, statytame 

rabino Abo Jofės. Aba Jofė buvo laikomas šventuoju. 

Vietinės reikšmės istorijos paminklų sąrašas // Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. — 

Vilnius, 1973. — P. 51. — Tekste: Namas, kuriame 1860 m. įsikūrė pirmoji Viekšnių vaistinė. 

456

Bulanovienė I. (Centrinės vaistinės vedėja). Tolimos ištakos // Vienybė. — 1985. — Liep. 20. 

— Tekste: 

Rajono farmacijos istorijoje pirmasis puslapis priklauso Viekšniams. Šioje senoje Žemaičių 

gyvenvietėje vaistinė įsteigta 1860 m. 1883 m. Kazimieras Aleksandravičius nupirko Viekšnių 

vaistinę savo sūnėnui Vincui Aleksandravičiui, kuris ją valdė 42 metus. 

V. Aleksandravičiaus sūnus provizorius Juozas, 1925 m. gavęs chemiko-vaistininko diplomą, 

pradėjo tvarkyti tėvo vaistinę. Provizorius Juozas Aleksandravičius Viekšnių vaistinėje dirbo iki 

1971 m. 

Balčiūnaitė S., Statkuvienė T. Paminėjo jubiliejų // Vienybė. — 1987. — Saus. 8. — Visas 

tekstas: 

Farmacininkų mokslinės draugijos Šiaulių skyriaus valdyba kartu su Paminklų apsaugos ir 

kraštotyros draugijos nariais surengė konferenciją, skirtą Viekšnių vaistinės 125 metų sukakčiai 

bei buvusio jos ilgamečio vedėjo Juozo Aleksandravičiaus gimimo 90-mečiui paminėti. Nuo 

1938 m. vaistinėje dirbanti E. Tomkevičienė prisiminė buvusį vedėją kaip be galo reiklų, 

principingą darbuotoją. J. Aleksandravičius turėjo įtakos jos charakterio formavimuisi. Akmenės 

vaistinės vedėjai K. Panebažienei šis farmacininkas buvo vienas iš pirmųjų mokytojų. Jis 

negailėjęs jaunai merginai praktiškų patarimų, mokęs bendravimo su žmonėmis. Su didele 

pagarba apie vaistininką kalbėjo Ventos vidurinės mokyklos mokytoja T. Statkuvienė: „Kartu 

mokiausi su Sofija Aleksandravičiūte. Dažnai lankydavausi jos namuose. Iš jų šeimos mokiausi 

gražaus bendravimo, pagarbos vienas kitam. Laisvalaikiu eidavau į vaistinę, ploviau buteliukus, 

vėliau — padėdavau gaminti vaistus. Mačiau J. Aleksandravičiaus reiklumą, jo troškimą 

išmokyti mus kruopštumo, pagarbos ir meilės darbui. Darbas vaistinėje man buvo gyvenimo 

mokykla. Joje išmokau tvarkingumo, nuoširdumo, o svarbiausia — teisybės”. Naujosios 

Akmenės centrinės vaistinės vedėja J. Bulanovienė priminė įdomių vaistinės istorijos puslapių. 

Vaistinę įsteigė iš Telšių atvykęs provizorius Teodoras fon Goldneris. Jam 1870 m. mirus, 

sodybą su vienu iš seniausių Viekšniuose namų paveldėjo žmona ir duktė. Tačiau moterys 

nebuvo farmacininkės, po 13 metų dėl skolų vaistinė parduota varžytinėse. Ją nupirkęs 

Kazimieras Aleksandravičius padovanojo sūnėnui Vincui ir įpareigojo, kad iš kartos į kartą ją 

paveldėtų giminės. 

V. Aleksandravičius vaistinę valdė 42 metus. Ji tapo pavyzdinga, čia praktikavosi vėliau 

žinomi farmacininkai S. Gaudiešius, A. Kaikaris, S. Avižonytė, A. Rušinas. Jos šeimininkas šelpė 

vargstančius, padėjo besimokantiems neturtingiems giminaičiams. 1915—1918 m. vaistų 

tiekimas nutrūko. Net iš kaimyninių apskričių į Viekšnius plaukė ligoniai. Į pagalbą tėvui atėjo 

sūnus Juozas — Kauno universiteto klausytojas. Vėliau jis gavo chemiko-vaistininko diplomą ir 

po tėvo mirties ėmė tvarkyti vaistinę. 

Tarybinės santvarkos metais vaistinė nacionalizuojama. 1944 m. pabaigoje, praūžus frontui, 

vaistinė buvo suremontuota. Tarybinė vyriausybė aukštai įvertino jos darbuotojų karo metu teiktą 

pagalbą partizanams, iš nelaisvės pabėgusiems tarybiniams kariams. 

Pokario metais į miestelį atvyko gydytojas Tumas, buvo atidaryta valsčiaus ambulatorija, 

veikė dantų kabinetas, 4 lovų gimdymo namai. Vaistinės veikla išsiplėtė. Populiari tapo 

išnešiojamoji prekyba vaistais kolūkiuose ir miestelio prekyvietėje. 

Provizorius J. Aleksandravičius dirbo iki 1971 m. gruodžio mėnesio. Jo pastangomis išsaugoti 

seni įrengimai, receptai, signatūros ir kita vertinga vaistinės istorijos medžiaga, menanti 

farmacijos praeitį, vystymąsi, tobulėjimą. 

Butautaitė Eglė. Viekšnių vaistininkės // Vienybė. — 1988. — Rugpj. 18. — Tekste: Emilija 

Tomkevičienė, Bronė Rakštytė, Janina Zajančkauskienė. — Visas tekstas: 

Viekšniuose vaistinę 1860 metais įsteigė provizorius Teodoras Geldneris, ir nuo tada čia 

tęsiasi taurios farmacininkų tradicijos. Daug vaistininkų Viekšniuose praktikavosi, žengė 

pirmuosius darbo žingsnius. Senojoje vaistinėje kadaise pradėjo dirbti ir fasuotoja Emilija 

Tomkevičienė, prieš aštuoniolika metų čionai atvyko dabartinė vaistinės vedėja Bronė Rakštytė. 

Trečioji vaistinės darbuotoja, sanitarė Janina Zajančkauskienė, į šį nediduką, bet draugišką ir 

457

nuoširdų kolektyvą įsijungė 1980-aisiais, kai jau nebebuvo senojo vaistininko Juozo 

Aleksandravičiaus, o pati vaistinė persikėlė į dabartines, patogesnes patalpas. Bet visos neretai ir 

dabar mintimis nuklysta į tą senąjį pastatą, kuriame prie durų varpelis — dzinkt! — kam nors 

užėjus, varinės lempos ir senos ilgos lentynos su buteliukais ir dėžutėmis. 

Taip, kol kas tuščia senoji vaistinė, vis laukia restauratorių, kol ją prikels naujai paskirčiai — 

kaip rajono muziejų, deja, kol kas tik projektas teberengiamas. 

O vaistinės darbuotojoms savi kasdieniniai rūpesčiai, nors moterys ir neskuba dėl jų 

pašaliniam guostis. 

— Kokios čia tos mūsų problemos, — mosteli ranka amžiumi vyriausia Emilija. — Visada jų 

buvo ir bus. Tiktai žmonės keičiasi. Niekada seniau nepasitaikydavo, kad žmogus nepasilabinęs 

įeitų, su pypke ar papirosu dantyse. Visada, būdavo, kepurę nukels ir kalba maloniai. O dabar — 

virste įvirsta pro duris — nei kojų nusivalys, nei pasisveikins. Tik duris tranko, plūstasi, 

reikalauja. O kuo mes kaltos, kad tų vaistų, kokių reikia, neturim? 

Esu girdėjusi šmaikštaujant, kad vaistininkai — paslaptingi, uždari žmonės, ne veltui seniau 

juos burtininkais, raganiais vadindavo. Bet štai mano pašnekovės linksmos ir paprastos, visai 

nepanašios į „kerėtojas”. 

— Seniau tai visokiausių vaistų prigamindavome. Ponios, neturėdamos kur pinigų dėti, 

prašydavo padaryti auksinių piliulių. Tai mes paprastus žirnelius suvyniodavom į dėžutę ir 

kratydavome ilgai, visą dieną, kol jie pasidarydavo „auksiniai”. Arba „jaunystės kremą” 

paruošdavom turtingoms gražuolėms iš įvairiu žolelių, ekstraktų ir vaško, dabar tokių 

nebegamina... Vėliau, jau po karo, nebeliko jokių išmislų, prasidėjo rimtas darbas. Ir laikai buvo 

sunkūs, žmonės suvargę... 

Kas yra darbas? Priemonė, padedanti pasiekti vienokį ar kitokį pragyvenimo standartą? 

Kasdien besikartojantis nuobodus procesas? Pareiga? O gal bandymas įprasminti save, poreikis, 

suvokimas, kad gyveni ne vienas pasaulyje? 

— Darbas — tai žinojimas, supratimas, ko iš gyvenimo tu nori, — mąsto vedėja Bronė 

Rakštytė. 

— Tai parama, meilė žmogui, — įsitikinusi Emilija Tomkevičienė. 

— Darbas ir yra pats gyvenimas, — trumpai nukerta Janina Zajančkauskienė. 

Kasdieninis darbas vaistinėje iš šalies atrodo ramus ir paprastas. Tik kodėl taip nepastebimai, 

taip srauniai bėga laikas, vos nušvitusį pavasarį keičia vasara, o vasarą — ruduo? Žiūrėk, ir 

vaikai jau užaugo, iš gimto lizdo kaip paukščiai išskrido. Ir jau laikas poilsio. Bet gerai žinoti, 

kad žmonėms esi reikalinga. Taip, reikia daug žinoti, kad galėtum pagelbėti, patarti, kai atskuba 

nelaimei prispaudus. Kartais atokesnės vietovės vaistininkei tenka pabūti ir gydytoja, ir 

gailestingąja seserimi, ir guodėja. O geriausias atlyginimas už taip dalijamą nuoširdumą — 

žmonių pasitikėjimas, dėkinga šypsena. Štai susiruošė pensijon veteranė E. Tomkevičienė, o 

džiugesio balse negirdžiu. Jaučiu, kad ir atsisveikinusi su bendradarbėmis, ji ne kartą grįš į tokias 

pavakares, kaip kad dabar mintimis nuklysta į senąją vaistinę. Juk tarp šių sienų pratekėjo didelė 

gyvenimo dalis. 

Ruškys Vytautas. Eilutės metraštin // Vienybė. — 1988. — Spal. 11: ir E. Tomkevičienės 


— Reikia greičiau išeiti pensijon, kol nepadariau kokios klaidos. — pusiau juokais, pusiau 

rimtai su Viekšnių vaistinės bendradarbėmis atsisveikino Emilija Tomkevičienė. 

Beveik prieš dešimtį metų ji galėjo išeiti poilsin, tačiau ko skubėti, jei sveikata nesiskundžia. 

Penkiasdešimt metų, kai ji dėvi baltą farmacininkės chalatą. Įspūdinga metų atkarpa prabėgo 

vienoje darbovietėje. Būtent šitas apvalus skaičius ir paskatino pasirinkti rašinio heroję — 

paprastą, santūrią, kuklią moterį. Vaistininko profesija ne žemdirbio ar statybininko, apie kuriuos 

dažnai rašoma. 

Sunku pasakyti, kaip būtų susiklostęs valstiečių dukros Emilijos gyvenimas, jei ne tolimo 

giminaičio J. Aleksandravičiaus pasiūlymas dirbti vaistinėje. Anksčiau buvusi tvarka iš pradžių 

padirbėti mokine, o tik paskui studijuoti teoriją. Pirmieji metai prabėgo greitai, darbas patiko, tad 

mielai važiavo mokytis. Bet mokslas truko vos keletą mėnesių, nes liga prie lovos prikaustė 

motiną, reikėjo priežiūros. Tad darbui reikalingas žinias Emilija įgijo praktiniame darbe. 

458

Kaip paprastai būna, nelepino darbo pradžia. Užtat visi įgūdžiai vėliau pravertė. Gal kiek 

priekabūs atrodė J. Aleksandravičiaus reikalavimai bet kokį chemikalą ar indą grąžinti ne tik į tą 

pačią vietą, bet ir į tokią pačią padėtį, tačiau šita tvarka padėjo sparčiai suktis, išvengti 

apsirikimų. 

Visais laikais kelia pagarbą vaistininko profesija. Iš jų rankų gauname tai, kas ir sunkiausią, 

prie lovos prikaustytą ligonį pakelia, grąžina į gyvenimą, o ir kitus negalavimus greitai, kaip 

ranka nuima. Štai kodėl kiekvienas viekšniškis gerai pažįsta ir gerbia E. Tomkevičienę. 

O buvo laikai, kai vaistinės paslaugomis naudojosi tik išrinktieji. Buržuazijos valdymo metais 

į pastatą miestelio aikštėje užsukdavo tik tie, kurie litą kišenėje turėjo. Dvarų panelės ir ponios 

užsisakydavo vaistų nuo galvos skausmų, peršalimo. Buvo pasidarę lyg ir mada atvažiavus į 

centrą ką nors parsivežti iš vaistinės. Tuo tarpu smulkūs valstiečiai, samdiniai kelio į vaistinę 

nežinojo. Tačiau tai nereiškia, jog jie nesirgo. Sirgo, tik kaimas gydėsi žolelėmis, uogomis. 

Gaila, dabar žmonės užmiršo gamtos gėrybių galią. Nors menkiausias negalavimas, iškart 

reikalaujama tablečių. O juk kartais žymiai sveikiau gerti arbatėles, negu vartoti stiprius chemikų 

sukurtus „stebuklus”. Blogai, kad ir retas gydytojas rekomenduoja gydytis vaistažolėmis. Nuo jų 

tiek atpratome ir įjunkome į preparatus, jog šių neišrašius, medikais imame nepasitikėti. 

Farmacininkų darbas atsakingas. Nors dabar dauguma medikamentų gaunama iškart tinkamų 

vartojimui, tačiau nėra dienos, kad nereikėtų ruošti mikstūrų, miltelių. Prie svarstyklių reikia 

didelio atidumo, miligramais rūšiuojant įvairias medžiagas. Suklydus gali ne tik nepadėti, bet ir 

pakenkti. Štai tokios klaidos ir bijo E. Tomkevičienė. Bijo, nors nepadarė nė sykio per 

penkiasdešimt metų. 

Vieninteliai nusižengimai — du kartus pavėlavo į darbą. Tik du kartus, nors augino šeimą, 

turėjo visokių problemų, rūpesčių. Tačiau darbas jai buvo šventas dalykas. Būdavo atvejų, kada 

reikėdavo žmogui padėti ir po darbo, atidaryti vaistinės stalčius vidurnakty, bet niekada neatsakė, 

nesiskundė, nedejavo. 

E. Tomkevičienė tebėra žvali, tad kyla klausimas, kodėl atsisveikino su darbu. 

— Anūkai neleidžia. Penketas jų, — sako močiutė, primindama, jog darželinukai ir su 

darželiu atsisveikino, o mokyklinukams taip pat pravers senelės priežiūra. 

Mintimis ji neatsisveikino su darbu. Turėdama laisvų valandėlių, sėda prie storo sąsiuvinio ir 

rašo Viekšnių vaistinės istoriją. Užfiksuoja, ką pati išgyveno, atkuria J. Aleksandravičiaus 

pasakojimus. 

— Jeigu kada restauruos senąją vaistinę, gal pravers ir mano metraštis, — sako farmacininkė 

veteranė. 

Kerys Bronius. Grindys pradilo po kojomis // Vienybė. — 1993. — Birž. 12: ir vaistų 

etikečių nuotrauka. — Visas tekstas: 

Šiandien, kai atrodo iš mūsų gyvenimo nejučia dingsta kažkas svarbaus — gal sąžinė, gal 

apskritai žmoniškumas ir Tėvynė vis svetimesnė, vis daugiau žmonių ieško dvasinės atramos 

praeityje. Gal todėl beveik kasdien šviežios gėlės ant Juozo Aleksandravičiaus kapo, gal tikrai 

viekšniškiams šio vienintelio žmogaus atminimas svarbesnis. 

„Vienybėje” ne kartą rašyta apie J. Aleksandravičių. Viename iš straipsnių 1987 m. 

T. Statkuvienė pasakojo: „Kartu mokiausi su Sofija Aleksandravičiūte. Dažnai lankydavausi jos 

namuose. Iš jų šeimos mokiausi gražaus bendravimo, pagarbos vienas kitam... Mačiau 

J. Aleksandravičiaus reiklumą, jo troškimą išmokyti mus kruopštumo, pagarbos ir meilės darbui. 

Darbas vaistinėje buvo gyvenimo mokykla. Joje išmokau tvarkingumo, nuoširdumo, o 

svarbiausia — teisybės.” J. Aleksandravičius vien Viekšnių vaistinėje dirbo apie pusę šimtmečio. 

Daugelio viekšniškių ir svečių atmintyje vaistinė tebėra svarbi vieta, kurią dabar reikėtų 

patvarkyti. Vertėtų ir dažniau pagerbti J. Aleksandravičiaus atminimą viešai. Manau, vaistinė 

turėjo tapti muziejumi tuoj po uždarymo — tada reikėjo tik nedidelio remonto. Vargu ar kurį 

viekšniškį bejaudins ši vaistinė po numatyto perstatymo. Net ir dabar gal ne vienam viekšniškiui 

būtų įdomu apsilankyti šioje vaistinėje tokioje, kokia dar yra, pamatyti vaistininko darbo vietoje 

beveik kiaurai pradilusias storas grindis... 

Taip ir liko neištirta, neaprašyta kita J. Aleksandravičiaus veikla. Teko girdėti, kad jis rašęs 

Viekšnių istoriją, nesutikęs su M. Biržiškos nuomone, palikęs įvairių rankraščių, pas jį iš visos 

459

Lietuvos ir dar toliau važiavę gydytis nuo vėžio, kurį vaistininkas dažnai gydydavęs ir 

išgydydavęs miškine sidabražole ir kitomis vaistažolėmis. Galbūt J. Aleksandravičius domėjosi 

mažąja grafika, nes jo knygos buvo su knygų ženklais, receptų blankai, vaistų etiketės, kiek 

įmanoma, meniški. 

Pavyko rasti paties J. Aleksandravičiaus ranka 1940 m. rašytas žinias apie stažą, kurios 

patikslina kai kurias iki šiol skelbtas datas (kalba netaisyta). 

Žinios apie stažą 

Chemiko-vaistininko Juozo Aleksandravičiaus 

Nuo 1912 m. rugpjūčio mėn. 1 d. iki 1915 m. liepos mėn. 1 d. dirbau mokiniu Viekšnių vaist. 

Mažeikių apskr. 

Nuo 1915 m. lapkričio mėn. iki 1916 m. rugpjūčio mėn. dirbau felčerio mokiniu 

prikomandiruotu prie vaistinės Leib-gvardijos Volyniaus pulko, atsargos bataliono, lazareto. 

Leningrade. 

Nuo 1916 m. gruodžio mėn. 1 d. iki 1917 m. spalio mėn. 24 d. dirbau vaist. padėjėju 

kariškose vaistinėse 8-os armijos fronte. Lauko vaist. N. 3 ir lauko atsargos ligoninėje N. 271 

vaistinėje. 

Nuo 1917 m. gruodžio mėn. iki 1918 m. liepos mėn. dirbau vaist. padėjėju Gochbergo 

vaistinėje Kadijevkos mieste Jekaterinoslavo red. 

Nuo 1918 m. liepos mėn. 10 d. iki 1921 m. sausio mėn. dirbau vaist. padėjėju Viekšnių 

vaistinėje. 

Nuo 1924 m. (mėnesio ir dienos nežinau, buvo pranešta VRM Sveikatos Depart. Farmac. 

skyriui) iki šiol dirbu Viekšnių vaistinėje. 

Nuo 1926 m. balandžio mėn. 11 d. esu Viekšnių vaistinės vedėju. 

Savo stažui įrodyti dokumentų neturiu. Atsakomybė už neteisingų žinių suteikimą man yra 

žinoma. 

Chem. vaist. J. Aleksandravičius 

1940 m. gruodžio mėn. 23 d. 

Viekšniai 

P. S. Perrašiau kaip buvo — su klaida. Antras sakinys J. Aleksandravičiaus taisytas — žodžiai 

numeruoti, bet sunku suprasti. Turbūt turėjo būti taip: ...prikomandiruotu prie atsargos bataliono 

Leib-gvardijos Volyniaus pulko lazareto vaistinės Leningrade. Bet kas žino, palikau kaip yra. 

Nuotraukose: Viekšnių istorija vaistų etiketėse. Viekšnių vaistinės vaistų etiketės 

ikitarybiniame laikotarpyje ir senesnės. Galgonų lašus viekšniškiai dar prisimena, visai neseniai 

girdėjau minint. Čia taip pat vienas iš receptų. Gal paskutinis ikitarybinio laikotarpio. 

Fotografuota mano. Bronius Kerys. 


12. — Tekste: 1944 metai. „Mano gimtieji namai — senoji Viekšnių vaistinė — stovi kamputyje 

prie tuometinės erdvios turgaus aikštės, į kurią žvaigždiniu būdu įsilieja net kelios gatvės. [...]. 

Išsigandę sulindome į rūsį po virtuve. Tas rūsys buvo išmūrytas iš didelių keturkampių tašytų 

akmenų, kuriuos caro laikais statybininkai buvo atgabenę iš Skandinavijos. Mat buvo planuota 

iškasti kanalą, jungiantį Ventą su Dubysa. Tam tikslui norėta ištiesinti Ventos vingius, o krantus 

išgrįsti šitais akmenimis. Vėliau, projekto atsisakius, tuos akmenis pardavinėjo gyventojams, ir 

mano senelis jų taip pat nusipirko.” 


12. — Visas tekstas: 

Pažvelgiau į spalio 5-osios kalendorių ir krūptelėjau. Ši diena viena iš šiurpiausių mano 

gyvenime, o šiemet net jubiliejine: prieš 50 metų karo lavina užgriuvo mano gimtuosius 

Viekšnius. 

1944 m. vasara buvo nerami. Kažkur rytuose jau girdėjosi duslus patrankų dundesys. 

Suaugusieji vaikščiojo susirūpinę, dažnai kalbėdami apie artėjantį pavojų, spręsdami dilemą: ką 

460

daryti, ar pasilikti savo namuose, ar trauktis kur nors į kaimą, o gal, pasikinkius arklius, leistis į 

tolimą kelionę vakarų kryptimi. 

Pro mano gimtuosius namus važiavo ir važiavo daugybė šeimų iš Aukštaitijos, Vidurio ir Rytų 

Lietuvos, tolimiausių vietovių. Daugelis vedėsi karves, pririštas prie vežimų. Ratuose pūpsojo 

manta, ant jos sėdėjo seneliai ir vaikai. 

Mūsų šeimai pajudėti iš namų buvo labai sudėtinga. Mano tėvas, Juozas Aleksandravičius, 

nestiprios sveikatos žmogus, dar I pasaulinio karo metu Karpatuose, tarnaudamas caro armijoje 

peršaldęs kojas, kentėjo nuo reumato, broliukas — invalidas, bobutė po insulto nevaikščiojo, 

tėvelio tetai jau per 80 metų. Ilgai svarstę, tėvai nutarė pasilikti. 

Mano gimtieji namai — senoji Viekšnių vaistinė — stovi kamputyje prie tuometinės erdvios 

turgaus aikštės, į kurią žvaigždiniu būdu įsilieja net kelios gatvės. Arčiausiai, dešinėje, Akmenės 

gatvė, kuri tada buvo pagrindinė susisiekimo su Šiaulių kryptimi esančiais miesteliais arterija. 

Dabartinio plento nebuvo, visas judėjimas vyko per miestelio centrą kurio išplanavimas, beje, 

dabar bjauriai sugadintas, pagal nežinia kokių architektų projektus vos ne viduryje aikštės įkišus 

maisto parduotuvės ir valgyklos pastatą, toliau be jokios tvarkos buities paviljoną, profesinės 

technikos mokyklos ir kitus pastatus. Apie senųjų istorinių miestelių centrų sujaukimą 

respublikinėje spaudoje nemažai rašė architektai ir istorikai. Labai gaila kad, ši „mada” palietė 

gražų ir mielą Žemaitijos miestelį Viekšnius. 

Bet grįžkime į 1944 metų vasarą. Mums, vaikams, viskas buvo įdomu ir mes nesupratome 

artėjančios grėsmės. Oras nuostabus, karšta, saulėta, kasdien maudydavomės Ventoje, 

džiaugėmės šiluma. Į miestelį ir jo apylinkes privažiavo daug įdomių žmonių, pasitraukusių iš 

Kauno ir Vilniaus. Į Bugių dvarelį parvyko ir gerbiamoji mūsų istorikė Vanda Daugirdaitė- 

Sruogienė su dukterimi Dalia. Mes sulaukėme mano brolio, tuomet uždaryto Kauno universiteto 

studento, ir jo sužadėtinės Irenos Skomsgirdaitės. Jie buvo pasiryžę trauktis į Vakarus, bet 

trumpam sustojo Viekšniuose ir... įstrigo. O broliui tikrai reikėjo pasitraukti nuo artėjančių 

bolševikų, nes jis Kaune dalyvavo 1941 m. sukilime prieš sovietus. Tarp kitko, už Lietuvos 

laisvę jis kovojo ir vokiečių okupacijos metais. Cituoju Kanadoje leidžiamų „Tėviškės žiburių” 

1992 m. Nr. 7 „Vokiečių okupacijos metu „Sakalo” (Prano Staškonio) grupėje, kuri projektavo, 

konstravo trumpų bangų slaptą siųstuvą, B. Kontrimas (tai mano brolis, jo tėvas buvo Viekšnių 

gydytojas Edvardas Kontrimas, miręs 1925 m. — Z. N-A. pastaba) buvo vyriausias 

konstruktorius, pagaminęs „Žalgirį”... Užbėgsiu įvykiams už akių. Praūžus frontui, brolis su 

Irena grįžo į Kauną, kur vėl įsijungė į pogrindžio veiklą prieš naujuosius okupantus, tačiau ši 

veikla tęsėsi neilgai. 1946 m. buvo išduotas, suimtas ir žuvo Magadano lageriuose, o nuo 

suėmimo spėjusioms pasislėpti žmonai Irenai ir jos motinai kurį laiką slaptą prieglobstį suteikė 

šviesaus atminimo Viekšnių medicinos seselė Amelija Putraitė. 

1944 m. vasarą kelis kartus pėsti buvome nuėję į Bugius, kur daugiausiai kalbėjome apie 

ateitį. Vis sukosi klausimas: „Ką daryti?” Įnirtingi mūšiai vyko ties Šiauliais, paskui frontas 

atsirito iki Papilės ir... sustojo. Beveik kiekvieną dieną į Viekšnių kapines atveždavo laidoti 

žuvusiuosius, daugiausiai apdegusius tankistus. Su draugėmis nubėgdavome pažiūrėti ir 

pašiurpusios stebėdavome tas liūdnas apeigas. Tiek senosiose, tiek naujosiose kapinėse rikiavosi 

tvarkingi balti beržiniai kryžiai su užrašais. Gaila, nekilo mintis nurašyti tas pavardes. Visas 

plotas nuo vartų iki seno akmeninio kryžiaus, kairėje ir dešinėje tako pusėje naujosiose kapinėse 

buvo prismaigstyta tų kryželių, kuriuos po karo barbariškai sunaikino naujoji valdžia. 

Į Viekšnius prigužėjo daugybė vokiečių kareivių. Mūrinėje mokykloje įsikūrė karo ligoninė. 

Sekmadieniais bažnyčioje jų kapelionas laikė mišias. Kelis kartus medinėje (dabar nugriautoje) 

mokykloje vyko rimtos simfoninės muzikos koncertai. Į vaistinę atėjęs kapelmeisteris prašė 

paskolinti mūsų pianiną, tačiau tėvelis, bijodamas jo netekti, paprašė užeiti vėliau, o per tą laiką 

pianiną paslėpė vaistinės sandėlyje, kur, apkrautas vaistų dėželėmis, jis išbuvo per frontą ir net 

buvo peršautas, laimei nesugadinant jo stygų. 

Vokiečių komendantūra įsikūrė Biržiškų name. Mes su Irute dažnai nubėgdavome pas 

profesorių Biržiškų ištikimąją Anusėlę, buvusią auklę, jai nunešdamos mamos įduotos karštos 

sriubos ar kitokio maisto, nes ji buvo likusi viena saugoti namo ir jame esančių daiktų. Anusėlė 

glaudėsi kambarėlyje prie virtuvės, o iš kitų kambarių, užimtų kariškių, sklisdavo muzika, garsus 

klegėjimas. 

461

Vokiečių kareiviai nebuvo piktybiški, atvirkščiai, jie buvo drausmingi, ramūs, net geranoriški 

civilių gyventojų atžvilgiu. Kartą su mama, grįždamos iš parduotuvės, pamatėme prie vieškelio 

ant akmeninio stulpelio, nuo seno skirto arkliams pririšti, sėdintį jaunutį kareivį, kažką laikantį 

rankoje. Pastebėjęs mūsų nustebusius žvilgsnius, jis atgniaužė delną ir parodė švenčiausiosios 

Mergelės Marijos paveikslėlį. Kadangi abi su mama gerai kalbėjome vokiškai, užsimezgė 

pokalbis. Kareivis paaiškino, kad čia, po alyvomis, jam ramu, toliau nuo draugų jis ateinąs 

pasimelsti. Mamai pagailo to jaunuolio ir pakvietė užeiti. Bruno Bochmas buvo katalikas, 

mobilizuotas karui baigiantis iš mokyklos suolo. Nuo to laiko jis dažnai pas mus užbėgdavo. 

Kartą prasitarė, kad armijos kareivių nereikia bijoti, nes baisūs esą tik „SS” daliniai ir 

„rudmarškiniai”. 

Netruko ir jie pasirodyti: ėmė gaudyti civilius gyventojus iš miestelio ir kaimų, varyti apkasų 

kasti. Didelį prieštankinį griovį išrausė ties Raudonskardžiu, perkirsdami svarbų kelią Akmenė— 

Viekšniai—Mažeikiai. Apkasai jau vingiavo palei Virvytę, Santeklių miške, taip pat Ventos 

kairiajame krante, kur iškirto visus krūmus ir medžius, matyt, kad matomumas būtų geresnis. 

Mūsų didelis daržas buvo už miestelio pirties, prie vadinamųjų Užbravarių. Ten kareiviai ėmė 

kasti apkasus, tad skubiai turėjome sudoroti derlių, nukasti bulves. 

Esesininkai suėmė daug gyventojų, įtariamų prijaučiant bolševikams. Į jų būrį pakliuvo ir 

visai nekaltų žmonių. Juos išvežė į Mažeikių kalėjimą. Tarp jų buvo ir tėveliui gerai pažįstami 

Augustinas Pundzius, Antanas Kaminskas ir kt. Jų šeimų nariai, atbėgę pas mano tėvelį, prašė 

gelbėti. O frontas jau visai priartėjęs, susišaudymas vyko maždaug už 8 km. Visą gyvenimą 

vadovaudamasis humanistiniais idealais, mano tėvas Aleksandravičius pasiryžo jiems padėti. 

Kaip šiandien prisimenu, kaip mes su mama maldavome tėvelį nerizikuoti, nevažiuoti į 

Mažeikius. Bet kur ten perkalbėsi užsispyrusį žemaitį! Kitos priemonės neturėdamas, tėvas 

vežime paslėpė 6 litrus spirito ir išvažiavo likimo laimės svetimiems žmonėms ieškoti. 

Sovietinei kariuomenei artėjant, visa apskrities valdžia buvo didelėje panikoje. Pacituosiu 

tėvelio atsiminimus: „Nė su vienu aukštu Lietuvos pareigūnu Mažeikiuose susikalbėti negalėjau. 

Apskrities viršininkas pas saugumo viršininką pasiuntė, o šiojo niekur surasti negalėjau. Kaip 

kvailas gatvėmis vaikščiojau. Pro kalėjimą praeidamas, išgirdau viekšniškių suimtųjų šauksmus, 

prašymus juos gelbėti. Visai nusiminiau, nebežinojau ko griebtis. Gatvėje sutikau priešais 

ateinantį Lietuvos kariuomenės pulkininko uniforma pasipuošusį karininką Matulionį. Studentu 

būdamas, jį, dar jauną leitenantą, gerai pažinau, tai priėjęs savo rūpesčius jam išdėsčiau. Šis man 

į žandarų viršininką kreiptis patarė ir pats mane pas to pareigūno vertėją, jauną gražią moterį į 

butą nuvedė. Man paprašius, ta ponia suimtuosius gelbėti neatsisakė ir pas jos šefą eiti liepė. 

Grįžęs prie vežimo, pasiėmiau spiritą ir su pilnu portfeliu nuėjau į Dakinevičiaus namą, kuriame 

buvo žandarmerija. Mano laimė, viršininkas mane priėmė, o jam kažkur išėjus, vertėja patarė 

apie reikalą kol kas nekalbėti, tik žandarą gerai prigirdžius, prašyti. Pasirodo, kad tos pačios 

nakties 24 val. Mažeikių civilinė administracija pasitraukė, o jos vietoje karinis komendantas 

valdžią perimti turėjo, šis gi rytojaus rytą visus kalinius be jokio teismo sušaudyti ruošėsi. Atėjus 

vakarui, pralinksmėjusiam žandarui savo prašymą išdėsčiau, bet jis apie tai nė kalbėti 

nepanorėjo. Jo vertėjos Kolbergienės užtarimo žodžiai irgi nieko nereiškė. Žinodamas, kad tas 

pareigūnas labai stiprią galvą turi ir išgerti neatsisako, nutariau jį toliau vaišinti, o pats savo 

taurelę atsargiai ant grindų išpildavau. Svaigalus baigiant, į netoli esančią vaistinę užbėgęs iš 

pažįstamos provizorės Eugenijos Motuzaitės du kg spirito pasiskolinau. Žmonių gelbėjimui ji 

neatsisakė paskolinti, tik prašė greit grąžinti. 

Jau artėjo naktis, o užsispyręs vokietis vis nepasidavė. Galų gale suminkštėjęs žandaras 

saugumo viršininką Fabijonavičių pažadinti liepė ir, šiam pasirodžius, suimtuosius viekšniškius 

paleisti įsakė. Šis apie 50 lietuvių, dar tiek pat rusų parašiutininkų palikęs, išleido. Tikslą 

pasiekęs, savo vežiman išleistą A. Pundzių įsisodinęs, Viekšnių link išvažiavau”. 

Rytą tėvelis vėl išsiruošė į Mažeikius, norėdamas atiduoti skolą vaistininkei Motuzaitei, ir 

sužinojo, kad likusius kalėjime žmones vokiečiai sušaudė, o išsiblaivęs žandarų viršininkas 

niekaip negalėjo suprasti, kaip tiek daug suimtųjų išvakarėse dingo iš kalėjimo. 

Labai įdomu, ar dar yra gyvų tada tėvelio išgelbėtų žmonių? Būtų įdomu, jei jie atsilieptų. 

Tą neramią vasarą mano tėvelis padėjo dar vienam viekšniškiui. Sklaidau jo atsiminimus: 

„Vieną karštą vasaros dieną išgirdome, kad suėmė mokytoją J. Žilevičių ir į Sedos kalėjimą 

462

išvežė. Tą pačią dieną suimtojo žmona atėjo ir verkdama po malonės prašymu pasirašyti paprašė, 

tai jai nieko nesakęs, pirmoje vietoje aiškiai pasirašiau. Žinodamas, kad Sedoje stovinčiame 

lietuvių batalione mano pažįstamas kunigas Šidlauskas tarnauja, jam laišką, prašydamas 

mokytojui padėti, nusiunčiau. Už kelių dienų, truputį pavargęs, J. Žilevičius grįžo ir kito 

suėmimo vengdamas, miestelį palikęs, kaime apsigyveno”. 

Pirmojo pasaulinio karo metu Viekšnių miestelis ir jo gyventojai labai nukentėjo, daug namų 

sudegė, apdegė ir bažnyčia. Turėdamas šitą karčią patirtį ir vis bijodamas naujo karo, mano tėvas 

nutarė savo sode išmūryti gerą storom sienom rūsį, tiesiog gelžbetoninį bunkerį, taikos metais 

pritaikytą daržovių laikymui. Virš jo skliautų supylė storą žemių sluoksnį, išvedė ventiliacijos 

angą-kanalėlį, padarė geležines nuleidžiamas duris, už jų betoniniai laiptai ir dar vienos, 

apkaustytos, storos ąžuolinės durys. Į šitą rūsį 1944 m. vasarą sunešė dideles dėžes, į jas supylė 

šiek tiek grūdų, sudėjo rūbų ir kitų daiktų. Tėvelis ten paslėpė keletą labai jo vertinamų knygų, 

kaip antai anglišką ir lenkišką enciklopedijas, taip pat Mykolo Biržiškos jam padovanotą 

lietuvišką enciklopediją. 

Spalio 5 d. miestelyje jautėsi nerimas. Santeklių ir geležinkelio stoties pusėje girdėjosi 

intensyvus šaudymas. Mūsų vaistinės sanitarė Stasė Žukauskaitė, pasiklausiusi šitų garsų, taikliai 

apibūdino: „Verd kap bulbynė!” Sugulėme nenusirengę, bet užmigti negalėjome. Staiga visą 

namą sudrebino sprogimas. Ūžė lėktuvai, buvo „pakabintos lempos” — taip vadinome 

apšvietimui kariuomenės naudojamas raketas, — birbė tankai, pliūpsėjo automatų serijos. 

Išsigandę sulindome į rūsį po virtuve. Tas rūsys buvo išmūrytas iš didelių keturkampių tašytų 

akmenų, kuriuos caro laikais statybininkai buvo atgabenę iš Skandinavijos. Mat buvo planuota 

iškasti kanalą, jungiantį Ventą su Dubysa. Tam tikslui norėta ištiesinti Ventos vingius, o krantus 

išgrįsti šitais akmenimis. Vėliau, projekto atsisakius, tuos akmenis pardavinėjo gyventojams, ir 

mano senelis jų taip pat nusipirko. 

Į šitą rūsį anga labai siaura, laiptai įviji, tad ligonės bobutės niekaip įnešti negalėjome. Be to, 

ji maldavo jos nejudinti, tad teko ją palikti kambaryje. Su ja pasiliko ir antroji bobutė, sakydama, 

kad jai jau laikas mirti ir nieko nebijanti. 

O aš dar niekad nebuvau taip bijojusi, kaip tą naktį. Retsykiais brolis išlipdavo pasidairyti. Iš 

vienos tokios žvalgybos grįžęs, kažką pašnibždėjo tėveliui, ir abu išėjo. Išgirdome virtuvėje 

žvanginant raktus, kurie visada ten kabėdavo ant sienos. Paskui abu vyrai grįžo ir pasakė: 

„Nekelkit panikos, elkitės ramiai. Kraustysimės į sodo rūsį, nes miestelis dega”. 

Bobutę paguldė ant neštuvų, miegantį mažąjį broliuką nunešė su visa lovute, suaugę griebė 

patalynę, rūbus, o mane ir Irutę brolis, paėmęs už rankų, išvedė į kiemą, liepęs pasilenkus bėgti. 

Buvo šviesu nuo rausvos gaisrų pašvaistės, kulkos zvimbė virš galvų, atsimušdamos į ūkinio 

pastato plytinę sieną, Nuo šūvių mus saugojo mūrinė tvora, palei kurią ir bėgome. Šalia esančioje 

dabartinėje stalių dirbtuvėje kaleno kulkosvaidis. 

Įpuolėme į rūsį. Užleido sunkias geležines duris, ir pasijutome saugesni. Moterys ėmė garsiai 

kalbėti litaniją. Gal pirmą kartą gyvenime taip karštai meldžiausi ir aš. 

Staiga į duris subarbeno. „O Jėzau!” — garsiai sušukome, mirtinai išsigandę. Dar sykį 

pabeldus, tėvelis paklausė: „Kas ten?” Pasirodo, atbėgo kaimynas Antanas Stančikas prašyti 

pagalbos, nes sužeidė jo žmoną. Jų šeima glaudėsi netoli pirties iškastoje slėptuvėje. Tėvelis tuoj 

pasiryžo eiti. Mes į ašaras. O jis ramiai atsakė: „Kaip aš galiu neiti? Juk aš medikas, turiu suteikti 

pagalbą!” Tėvas dar caro kariuomenėje buvo baigęs felčerių mokyklą, o paskui Kauno Vytauto 

Didžiojo universitete įsigijęs chemiko-vaistininko diplomą. 

Netrukus tėvelis grižo ir pasakė, kad ten, toje žeminėje, pasruvusiai kraujais ligonei pasilikti 

neįmanoma ir jis pakvietęs visą Stančikų šeimą kraustytis pas mus. 

Vos jie įsikūrė, vėl beldimas į duris. Šį kartą, ant kupros užsivertęs sužeistą Marijoną Jencaitę, 

atbėgo kaimynas Kazys Jedinka. 

Tą naktį, nebegalėdami iškęsti šaudymo, pas mus dar atsikraustė Vlado Jedinkos, Akavicko, 

Lavickų šeimos, atėjo Biržiškų auklė Anusėlė su šuniuku Gnomu. Savo bunkeryje jau turėjome 

ne tik sužeistųjų, senučių, bet ir vaikų, nes Lavickų duktė Aldona atsinešė dar dvi savo mažas 

mergytes. 

463

Rytą šaudymas truputį aprimo. Sužinojome, kad tą naktį sovietų kareiviai, persikėlę ties 

malūnu per Ventą, buvo užėmę miestelį iki bažnyčios, bet paryčiais buvo išstumti. Viekšniuose 

įsitvirtino vokiečiai ir dar laikėsi beveik mėnesį. 

Civilių gyventojų beveik neliko, išskyrus senelių prieglaudą, globojamą vienuolių, ir mūsų 

„bunkerį” su 27 žmonėmis. 

Nors ir ekstremaliomis sąlygomis, bet gyvenimas įėjo į vėžes. Anksti rytą, tarp 5 val. ir 7 val., 

nebuvo šaudoma, tada bėgdavome į namus apsitvarkyti, šį tą išvirti, pamelžti karvę. Lavickai 

buvo atsivedę ožką, tai ir jos pieną pildavome į bendrą katilą. Kiek prisimenu, dažniausiai mūsų 

moterys išvirdavo kruopų sriubos su antiena. Frontui artėjant, tėvelis, nuvažiavęs į mūsų ūkį 

Sprogiškės kaime, parvežė ančių, kurios dabar ir gelbėjo, maitinant gausią „šeimą”. O kartą 

mūsų geroji virėja Barbora Meškytė (vėliau Maneikienė), talkinama kitų moterų, iškepė net 

duonos. Tėvelis rašo: „Daug gyventojų pas save priglaudęs, jų maitinimu pasirūpinti turėjau, tad 

kiekvieną rytą, dar rudens rūkui gaubiant žemę, savo bailias moteris į mūsų virtuvę lydėdavau ir 

jų padrąsinimui pats su jomis pabūdavau”. 

Ant spiritinės lemputės rūsyje virindavome švirkštus. Brolio sužadėtinė, medicinos sesuo, 

talkino tėveliui, perrišdama sužeistas moteris, leisdama vaistus. M. Jencaitei į koją buvo 

susmegusios net kelios patrankos sviedinio skeveldros, o Stančikienei į krūtinę. Bijodamas 

kraujo užkrėtimo, tėvelis joms duodavo tablečių, leisdavo ampulių. 

Kartais vaistų atbėgdavo prieglaudos vedėja Sikorskaitė (jei neklystu, tokia buvo jos 

pavardė). Ji pasakojo, kad jų prieglaudoje mirus senutei, tekę jos kūną mažais ratukais vežti 

palaidoti į kapines ir, kulkoms zvimbiant, kasti duobę. 

Ne kartą matėme už Ventos degančias sodybas, kurias vokiečiai naktį iš miestelio 

apšaudydavo padegamaisiais sviediniais, matyt, norėdami turėti geresnį matomumą ir šitaip 

apsisaugoti nuo netikėto užpuolimo. Degė Jurciaus, Šarkių ir kitų ūkininkų pastatai. 

O miestelyje gaisras ir vėl, kaip per pirmąjį pasaulinį karą, nepalietė senosios mūsų vaistinės. 

Vėliau girdėjome žmones kalbant, kad šis namas Aukščiausiojo saugomas, nes jame senovėje 

gyvenęs žydų rabinas, jis laikomas šventuoju, garsėjęs daugybe gerų darbų. 

Į mūsų rūsį ėmė ateidinėti vokiečių kareiviai, šnipinėdami, ką mes darome, kodėl pasilikome. 

Apsilankydavo vokiečių karo komendanto adjutantas, jaunutis kareivėlis, kurį tėvelis 

pavaišindavo skaniu naminiu vynu. Kartą jis perspėjo, jog jo vadovybė ketina iš mūsų rūsio 

išvaryti visus vyrus, mobilizuoti juos apkasams kasti Latvijos pasienyje. Žinodamas, kad 

Lavickas alergiškas jodui, tėvelis kelis kartus storai patepė jo ranką iki peties 10 proc. spiritiniu 

šito preparato tirpalu. Ranka paraudo, atsirado baisios vandeningos pūslės. Vėl cituoju tėvelio 

memuarus: „Neva man padėti gydyti sužeistuosius, rytojaus dieną atėjęs kariškas gydytojas, į 

Lavicką rodydamas, kas jo rankai, paklausė. Šiam gi vokiškai nemokant, kad jau 5 mėnesius 

išbėrimu serga, išverčiau. Kai paprašytas parodyti bintus atvyniojo, tai medikas nieko suprasti 

negalėjo ir, galvą kraipydamas, ligoniui gulėti patarė. Kitoms sužeistosioms sulfidino tabletes 

gerti patarė”. 

Vokiečiai ėmė grasinti tėveliui, jog visus mus išvarys. Gerasis adjutantas perspėjo, kad gali 

būti, jog per ventiliacijos angas į mūsų rūsį įmes granatų arba užminuos geležines duris. Tėvas 

angas užkimšo pagalvėmis, o užminuoti ar kitaip mus sunaikinti vokiečiai nespėjo, nes vieną 

naktį, spalio mėnesio pabaigoje, miestelį paliko ir pasitraukė į Latviją. Tiesa, jiems pasitraukus, 

prie savo rūsio radome kažkokius minavimo įrenginius. 

Mums, prie nuolatinio šaudymo pripratusiems, tyla atrodė spengianti. Prisimenu, kad namai 

išdaužytais langais, dviejose vietose sviedinių pramuštu stogu atrodė baisiai nejaukūs. 

Į laisvę iš rūsio ištrūkę, ėmėme vaikščioti po miestelį, visai nežinodami, kokie baisūs pavojai 

mums grėsė. Pasirodo, vokiečiai buvo užminavę. Daug žmonių nukentėjo nuo minų. 

Frontui nusiritus tolyn, tėvas išsiruošė į savo ūkį. Jis prisimena: „Vokiečių tankų sugadintu, o 

vėliau nuo lietaus įmirkusiu keliu palengva per stotį iki Purvėnų nuvažiavęs, toliau įprasta 

kryptimi Antanavos dvaro link pasukau, pamatęs per upelį susprogdintą tiltą, pievom pasukęs, 

brasta pravažiuoti panorėjau, bet mane pamačiusių Purvėnų kaimo ūkininkų Ūkanio ir Stelingio 

šauksmais sustabdytas buvau. Jie pranešė, kad tos pievos užminuotos. Tada su didele baime iš 

vežimėlio išlipau ir arklį atgal sukdamas ankstesnėmis vėžėmis atgal išvažiavau. Vėliau 

sužinojau, kad toje pakelėje net kelioliką žmonių vokiečių padėtos minos užmušė arba sužalojo”. 

464

Toliau tėvelis pasakojo, kad jam pasisekę mažais keliukais į savo ūkį Sprogiškės kaime 

patekti. Deja, šita mylima sodyba neilgai džiugino mūsų šeimą. Tarybinė santvarka privertė 

užmiršti tėvelio įprastą kelionę ir ryšį su mylima žeme. 

Dar daug būtų galima pasakoti apie anuos žiaurius laikus, bet bijau įkyrėti. Tiesiog pabėriau 

žiupsnelį prisiminimų iš savo neramios vaikystės. Dieve duok, kad niekada mūsų brangiai 

tėviškei netektų patirti karo baisumų! 

Juodpusis Apolinaras. Pabaigtuvės: Po restauracijos baltomis langinėmis vėl sušvito senoji 

Viekšnių vaistinė // Vienybė. — 1995. — Saus. 28: iliustr. 

Lemežienė J. Ačiū! // Vienybė. — 1995. — Kovo 4. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. 1. Iš kartos į kartą // Vienybė. — 1995. — Bal. 12: ir 

nuotraukos. — Tekste: Kazimieras, Vincentas ir Juozas Aleksandravičiai. — Visas tekstas: 

Net keliuose mūsų šalies laikraščiuose pasirodė žinutės ir straipsniai apie restauruotą senąją 

Viekšnių vaistinę. Man ypač maloni šita žinia, nes Viekšnių vaistinė — mūsų šeimos gūžta. Ją 

mano seneliui Vincentui nupirko ir dovanojo jo dėdė, Žagarės klebonas Kazimieras 

Aleksandravičius (1824—1884). 

Šis klebonas nebuvo eilinis žmogus. Jis artimai bendravo su kunigu I. Vaišvila, Simonu 

Daukantu, rūpinosi Lietuvos jaunimo švietimu ir auklėjimu, jo iš lenkų kalbos išverstą 

Koženevskio komediją „Šiaučius ir jo šeiminykštės” vaidino dramos mėgėjai. 

Kunigaudamas Biržuose, jis padėjo 1863 m. sukilimo dalyviams, dovanodamas jiems visus 

savo arklius, parūpindamas maisto, organizuodamas sužeistųjų slaugymą. Pralaimėjus sukilimui, 

caro valdžia kleboną įkalino, laimei, po 3 mėnesių paleido, tačiau vis kilnodavo iš vienos 

parapijos į kitą, kol pagaliau, 1868 m., atsidūrė Žagarėje. Čia dirbo iki mirties. Ir vėl nenurimo. 

Jo pastangomis buvo įsteigta pirmoji pradžios mokykla, Valstiečių kredito draugija, 

kooperatyvas. 

Dar kunigaudamas Biržuose, Kazimieras Aleksandravičius pasiėmė pas save brolėną 

Vincentą, jį augino, mylėjo kaip tikrą sūnų, leido į mokslus. 1881 m. mano senelis baigė 

Maskvos universitete farmaciją ir keletą metų vaistininkavo Maskvoje bei kituose Rusijos 

miestuose. Klebonas, norėdamas, kad jo augintinis gyventų ir dirbtų Lietuvoje, 1883 m. nupirko 

iš varžytinių parduodamą vaistinę Viekšniuose ir dovanojo jam su sąlyga, kad šis kasmet skirtų 

300 rublių vieno iš neturtingų giminaičių auklėjimui, įpareigodamas šitos vaistinės niekada 

neparduoti, bet tokiomis pačiomis sąlygomis vėliau perduoti savo įpėdiniui — farmacininkui. Jei 

šeimoje neatsirastų farmacininko, tada turėtų vaistinę perduoti iš Žagarės kilusiam vaistininkui. 

Mano senelis Vincentas Aleksandravičius, pradėjęs dirbti šioje apleistoje vaistinėje, iš jos 

negaudavo pakankamai lėšų pragyvenimui, todėl ir jam materialinę paramą teikė dėdė. 

Sąžiningai, daug dirbdamas, senelis per 42 metus vaistinę pavertė pavyzdinga įstaiga, kurioje 

daugelis ano meto farmacininkų atliko praktiką. Šalia kitų, paminėtini Simonas Gaudiešis, vėliau 

įsikūręs Šilalėje, Antanas Kaikaris, vėliau turėjęs vaistinę Laižuvoje, kurio sūnus, ilgametis 

Kauno universiteto dėstytojas, įsteigęs garsųjį Kauno farmacijos muziejų, Akmenės vaistininkas 

Augustinas Rušinas, mūsų rajono šviesuolių mokytojų O. ir A. Rušinaičių tėvas, ir kt. 

Senelio džiaugsmui, jo sūnus Juozas (mano tėvas) pasirinko farmacininko specialybę ir, 1925 

metais Kauno Vytauto Didžiojo universitete gavęs chemiko vaistininko diplomą, paveldėjo 

Viekšnių vaistinę ir tęsė savo tėvo tradicijas, nuolat padėdamas besimokančiam jaunimui, 

sąžiningai tarnaudamas savo mylimos tėviškės žmonėms. 

Tėvelis labai liūdėjo, kai aš nepasirinkau tradicinės Aleksandravičių specialybės — 

farmacijos. Jau po tėvelio mirties, berods 1978 metais, į Viekšnius buvo atvykę tuometinio 

Kauno medicinos instituto farmacijos fakulteto dekanas ir kiti gerbiami darbuotojai filmuoti 

senąją vaistinę. Jie tada kalbino mano jaunesnįjį sūnų stoti į jų fakultetą ir tęsti gražią šeimos 

tradiciją. Bet kur ten! Jaunuoliui ši specialybė atrodė per daug nuobodi, reikalaujanti per daug 

kruopštumo ir didelio pasiaukojimo. 

O mano tėvelis be galo mylėjo savo darbą! Taip pat mylėjo jis savo gimtuosius Viekšnius bei 

jų apylinkes. Kai jis baigė Vytauto Didžiojo universitetą, jam, kaip gabiam chemikui, buvo 

465

pasiūlyta likti šioje aukštojoje mokykloje dėstytoju, tačiau tėvas nenorėjo išvykti iš Viekšnių, 

juose pasiliko ir dirbo iki gilios senatvės. Jis domėjosi istorija, liaudies medicina, kurią 

pritaikydavo ir praktikoje, rinko senus dokumentus, antspaudus, kitokius eksponatus. Vaistinėje 

buvo įkūręs įdomią ekspoziciją, kurią lankė daug ekskursijų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš 

kaimyninės Latvijos, Baltarusijos. 

Nuotraukose iš asmeninio albumo: senasis Vincentas Aleksandravičius — Juozo 

Aleksandravičiaus tėvas; 1962 m. su vaistinės muziejaus istorija J. Aleksandravičius supažindina 

Kultūros ministerijos ekspedicijos dalyvius. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. 2. Matė daug žymių žmonių // Vienybė. — 1995. — 

Bal. 15: [Nuotraukoje:] Viekšnių vaistininkas J. Aleksandravičius (1896—1977) apie 1962 m. — 


Tėvelis svajojo, kad mūsų gimtajame name būtų įkurtas farmacijos muziejus, kad ir toliau ši 

įstaiga tarnautų krašto kultūrai, todėl mūsų šeima siekė įvykdyti šią jo valią. Po tėvelio mirties 

daug kartų kreipiausi į LTSR kultūros ministeriją, kad paimtų šią vieną seniausių Lietuvos 

vaistinių savo globon. Vis nesėkmingai. Kiekvieną kartą, atvykus į Viekšnius, tiesiog širdis 

plyšdavo, žiūrint į griūvančią, apleistą istorinę vaistinę. Dėl šito jaudinausi ne tik aš, bet ir 

daugelis kitų, tikrų Viekšnių miestelio ir farmacijos patriotų. Žinau, kad į tuometinę Kultūros 

ministeriją rašė buvusi ilgametė mūsų vaistinės darbuotoja Morta Varnienė, vėliau gyvenusi ir 

dirbusi Mažeikiuose, kolektyvinį laišką siuntė iš Viekšnių kilę mokslo darbuotojai ir kiti. 

Prisimenu, kaip su mūsų rajono valdytojo pavaduotoja Z. Kazlauskiene beldėmės į 

nepriklausomybę atgavusios Lietuvos Paminklosaugos departamento direktoriaus V. Zubovo 

kabineto duris. 

Ir galų gale nuostabių žmonių pastangomis senoji Viekšnių vaistinė vėl sušvito baltomis 

langinėmis (kaip gražiai „Vienybėje” išsireiškė Apolinaras Juodpusis). Negaliu nė apsakyti, su 

kokiu susijaudinimu, širdies virpesiu peržengiau naujai atgimusio mano senelių ir tėvų namo 

slenkstį. 

Štai kambarys, kuriame gimė tėvelis ir jo broliai bei vienintelė sesuo, mano broliukas ir aš. 

Einu toliau. Tėvelio darbo kambarys, kuriame už rašomojo stalo 1961 m. lapkričio 6 d. jis 

pradėjo rašyti per tūkstančio lapų atsiminimus. Toliau svetainė, mačiusi daug įžymių žmonių. 

Čia pas senelius ir tėvelius lankėsi Maironis, Tumas Vaižgantas, Mašiotų šeima, atvažiuodavusi 

iš Rygos vasaroti į Viekšnių apylinkes, kun. V. Jarulaitis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Vanda 

Daugirdaitė-Sruogienė, Daugirdai, Giedraičiai, prof. Biržiškos su šeimomis, kanauninkas 

J. Navickas, vyskupai Staugaitis ir Borisevičius bei kiti. Šioje svetainėje stovėjo baldai, senelio 

pirkti iš Pavirvytės dvaro savininkų Paulavičių. Gerb. V. Sruogienė laiškuose dar neseniai 

teiravosi, ar jos seneliams anksčiau priklausę baldai dar tebestovi senojoje vietoje. 

Mūsų bute nebuvo nė vieno naujo modernaus baldo. Dalį jų senelis parsivežė iš Žagarės 

klebonijos, norėdamas, kad jie jam primintų mylimą dėdę kleboną Kazimierą. 

Mūsų šeima labai džiaugiasi, kad Viekšnių vaistinė vėl sugrįžo į senąsias atgimusias patalpas. 

Tik vieno norėtume: kad ji nebūtų privatizuojama, kad nepatektų į kieno nors rankas, o 

priklausytų mūsų mylimų Viekšnių žmonėms, miestelio ar rajono savivaldybei, kartu su įsteigtu 

muziejumi tarnautų šio krašto kultūros židiniu. Tuo tikslu nepasinaudojame savo teise atsiimti 

nacionalizuotą vaistinę ir namą, tuo tikslu dovanojame ilgus dešimtmečius mums priklausiusius 

senoviškus istorinius baldus ir kitus daiktus. Tik labai gaila, kad ne viskas išsaugota iš 1987 

metais perduotų daiktų. 

Noriu nuoširdžiai padėkoti visiems, prisidėjusiems prie Viekšnių senosios vaistinės atkūrimo. 

Man teko daugiausia tuo reikalu bendrauti su rajono valdytoju S. Pocevičium, pavaduotoja 

Z. Kazlauskiene, Mažeikių muziejaus direktore A. Cholodinskiene, statybinės organizacijos 

vadovu Kęstučiu Naciu, kuris ne kartą konsultavosi su manim, klausdamas, kaip seniau atrodė 

vienas ar kitas kambarys, kiemas, kuris ieškojo senoviškų detalių, įmontuotinų į restauruojamą 

namą, ir atidavė daug meilės vykdydamas šį užsakymą. Dėkoju ir rajono valdžiai, ir Paminklų 

restauravimo institutui, ir šauniesiems statybininkams, ir dabartiniam muziejaus prižiūrėtojui 

V. Lizdeniui. Bijau ką nors įžeisti nepaminėdama, todėl tariu širdingiausią ačiū visiems, visiems. 

466

Ateityje laukia dar daug rūpesčių ir darbų, galutinai įrengiant šį unikalų muziejų. Linkiu 

sėkmės visiems geranoriškiems jo steigėjams ir tvarkytojams, o aš pažadu kuo galėdama padėti 

ir dalyvauti šiame kilniame reikale. 

Ališauskaitė R. Žmogaus odos diržai vaistinėje — muziejuje // Lietuvos aidas. — 1995. — 

Birž. 15. 

Ruškys Vytautas. Viekšniuose atidaromas pirmosios vaistinės muziejus // Šiaulių kraštas. — 

1995. — Liep. 14. — P. A1. 

„Kai prabyla senoji romantika” / A. Zalensas. Kai prabyla senoji romantika: [Perspausdinta 

iš 1960 metų „Švyturio” Viekšnių vaistinės istorija] // Vienybė. — 1995. — Rugs. 13, 16. — 

Tekste: 

Taip pavadintas rašinys bene 1960 metais buvo išspausdintas anuomet populiariame 

„Švyturio” žurnale. Jame žurnalistas A. Zalensas aprašė senąją Viekšnių vaistinę, kurioje 

tebešeimininkavo šviesaus atminimo provizorius, viekšniškių gerbiamas žmogus Juozas 

Aleksandravičius. Autorius pastabiai užfiksavo romantišką, tolimą praeitį menančią vaistinės 

atmosferą, joje tvyrojusį dvasingumą ir bent kai kuriuos jau anuomet muziejininkų dėmesį 

traukusius eksponatus. 

Restauruotoje Viekšnių vaistinėje šiuo metu baigiama komplektuoti muziejinė ekspozicija. 

Gal ir lankytojams, ir dabartiniams vaistinės šeimininkams bei ekspozicijos tvarkytojams bus 

įdomu prisiminti, kas vaistinėje buvo saugoma ir kuo jos šeimininkas didžiavosi prieš 

pusketvirto dešimtmečio. 


Viekšnių senasis 

Miestelio pakrašty sublizga malūno tvenkinys. Viekšniai. Autobusas sustoja miestelio centre 

— aikštėje. O štai ir kelionės tikslas — vaistinė. Pasirodo duryse aukštas, stambus vyras — 

senasis vaistininkas. Turbūt pamanė, kad aš vaistų atvažiavau. Vaistininkas apsivilkęs baltu 

chalatu ir pasisveikinęs užklausia: 

— Kuo galiu tamstai padėti? — Ak, korespondentas, domina vaistinės istorija? Istorija 

sudėtinga, — pradeda jis, įsivedęs mane į savo „darbo kabinetą” — maža, siaurą kambarėlį. — 

Vaistinei greit bus šimtas metų, o šiam namui — jau arti dviejų šimtų... — Jis, ištraukęs iš 

stalčiaus storoką, rudais kolenkoro viršeliais sąsiuvinį, pratiesia jį man: 

— Matote, aš esu parašęs tokią lyg ir istoriją, pasiremdamas senais dokumentais, receptų 

knygomis ir kitais šaltiniais. „TRUMPA VIEKŠNIŲ VAISTINĖS ISTORIJA” — perskaitau 

tituliniame sąsiuvinio puslapyje ir susidomėjęs verčiu sekantį: 

„Viekšnių vaistinę įsteigė provizorius Teodoras v. Goldner 1860 m. liepos mėn. 17 d. Tam 

tikslui 1859 m. jis persikėlė iš Telšių ir nupirko iš Jofės šeimyninę sodybą, esančią prie 

turgavietės su istoriniu, seniausiu Viekšniuose namu. Pagrindinė jo dalis išliko dar iš antros 

XVIII amžiaus pusės ir buvo pastatyta pagarsėjusio savo dorybėmis ir iki paskutiniųjų laikų žydų 

bendruomenės gerbiamo, laikomo šventu pirmojo Viekšniuose rabino Abe Jofės”... 

— Prieš šimtą metų, — pasakoja vaistininkas, — buvo vaistinės tik Šiauliuose ir Telšiuose. 

Viekšnių vaistinė aptarnavo labai didelį rajoną: Akmenę, Žagarę, Kuršėnus, Mitkaičius... 

Vincentas Aleksandravičius studijavo farmaciją Maskvos universitete, kur „klausė su ypatingu 

susidomėjimu prof. Mendelejevo paskaitų ir jo paskatintas visą savo gyvenimą domėjosi 

chemija, gamindamas visus Galeno preparatus, o pirmais vaistininkavimo metais net amoniako 

skiedinį...” 

Apleista vaistinė, per 42 metus, vadovaujama V. Aleksandravičiaus, tapo pavyzdinga įstaiga, 

kurioje daugelis farmacininkų atliko savo praktikos darbus. 1926 m., mirus Vincentui 

Aleksandravičiui, vaistinei ima vadovauti jo sūnus Juozas, 1925 m. baigęs Kauno universitetą ir 

gavęs vaistininko-chemiko diplomą. 

467

Daiktai prabyla praeitim 

— Parodysiu tamstai senas knygas, — po pietų pasisiūlo vaistininkas ir iš spintos paima seną 

1660 m. (MDCLX) Amsterdame išleistą kalvinų bibliją — „Biblija Swięta”, taip pat ir kitas 

knygas su įdomiais senais autografais ir knygos įsigijimo istorijomis. Mano dėmesį patraukia kiti 

įdomūs eksponatai. Vaistininkas parodo tris antspaudus. Savo išvaizda jie panašūs į mūsų laikais 

vartojamus, tik medinė rankelė žymiai ilgesnė, o pats antspaudas žymiai mažesnis. Štai pirmąjį 

pailgą Felikso Kontrimo bajorystės antspaudo herbą lengvai uždengtum piršto galu; antrasis — 

Telšių maršalkos Gorskio — kiek didesnis. Pats didžiausias — labiausiai nustebina. Jame — 

vyskupo tiara. Pasirodo, tai esąs paties vyskupo Merkelio Giedraičio antspaudas! 

— Kaip jie čia pateko? O tai taip pat istorija. Pateko jie į čia, kaip ir knygos, iš Kontrimo, per 

vaistininko J. Aleksandravičiaus žmoną, gydytojo Kontrimo našlę. Už dalyvavimą 1863 metų 

sukilime Feliksas Kontrimas buvo suimtas ir mirė Šiaulių kalėjime. Jo dvaras buvo konfiskuotas. 

Turtą saugojo sargyba. Bet Felikso brolis Pranciškus pro sargybą slapta pralįsdavo į biblioteką ir 

daug ką išnešė, tame tarpe ir knygas. Jų pas vaistininką tik keliolika. Kitos, jų tarpe ir Daukanto 

knygos, buvo perduotos Kauno Universiteto bibliotekai. Kam buvo reikalingi šiam pažangesnių 

pažiūrų bajorui F. Kontrimui maršalkos ir vyskupo antspaudai? Vaistininkas į tai ir pats tvirtai, 

dokumentais pasiremdamas, negali atsakyti. Nežino, ir kaip jis juos įsigijo. 

— Mano nuomone, — kalba jis, — Kontrimas padirbdavo „kilmės raštus”, „patvirtintus” 

maršalkos ir vyskupo antspaudais ir parašais. Šie raštai buvo reikalingi mokslus einantiems 

Lietuvos šviesuoliams, kilusiems ne iš bajorų luomo. Be „bajorystės dokumento”, — kalba 

vaistininkas, — valdant carienei Kotrynai II-jai, jie negalėdavo gauti diplomo. Ir Simonui 

Daukantui buvo tokia pat bėda. Su Kontrimu jie buvo draugai, matyti, ir Daukantui jis padėjo 

„bajorystę” įsigyti. Istorikams ir mūsų žymiųjų kultūros veikėjų gyvenimo tyrinėtojams šie 

eksponatai gali atskleisti daug įdomių paslapčių ir istorijų. 

Vaistinės muziejus 

Vaistinėje kvapas kaip ir visose kitose, panašūs ir baldai, tik čia jiems — šimtas metų! 

„Pasižiūrėkite į grindis”, — kalba vaistininkas, vesdamas už bufeto, kur gaminami vaistai. 

Praėjimas siauras. Grindų lentose išmintas griovys, o prie bufeto — tarsi milžinų pėdų žymės 

įspaustos. — Tai mūsų pirmtakai, ir mes bestovėdami čia kojomis iš mynėm, — sako 

vaistininkas. — Bet dar negreit grindys prakiurs — jos labai storos”. Apie vaistinės ilgą amžių 

kalba ir senieji vaistų gamybos instrumentai. Jų neišmetė senasis vaistininkas, kaip atgyvenusių 

savo amžių, o dėjo į atskirą spintą. Surinkta nemaža kolekcija — savotiškai įdomus muziejus. Jis 

įrengtas pereinamame kambaryje prie vaistų sandėlio. O štai guli ant ilgo koto surūdijęs sukilėlių 

kirvis, pakliuvęs čia iš Biržų apylinkės per Biržų, vėliau N. Žagarės kleboną K. Aleksandravičių; 

senos receptų ir skolų knygos. Šiose knygose galima rasti daug įdomių dalykų ne tik apie 

senuosius viekšniškius bajorus, kurie vaistus dažnai imdavo ir skolon. Štai seni gydytojo 

Andžijevskio rašyti receptai. Pas šį gydytoją gydėsi Simonas Daukantas. O štai ir senas receptas 

— pageltęs popieriaus lapelis, rašytas paties Daukanto ranka: 

"Emplasum vesicatorum. 

S. Dowkont 20. XI” 

„Tai žolelės nuo skaudulių. Radau šį popierėlį 1862 metų receptų apskaitoje...” — paaiškina 

vaistininkas. 

Šiurpūs eksponatai 

Neįtikėtina, baugu, bet rankoje aš laikau iš žmogaus nugaros išrėžtą diržą. Jį man ką tik 

padavė vaistininkas, atsargiai išėmęs iš sandariai užvožiamos skardinėlės. Diržai susisukę kaip 

gyvačiukės, juodi, sudžiūvę, skreba, ir tas skrebulys atliepia nemaloniu šiurpu nugaroje. 

— Taip spėju, kad tai telšiškių „diržai”, nes nei Viekšniuose, nei aplinkiniuose miesteliuose 

tais laikais teismo nebuvo. 

Arkliavagiams, dažniausiai čigonams, teisėjai nuteisdavo iš nugaros „išrėžti diržus”. Budeliai 

šiuos „diržus” pardavinėdavo savo pažįstamiems — Šiaulių, Mažeikių, vėliau ir Viekšnių 

vaistininkams. Pagal to meto prietarus buvo manoma, kad tokia žmogaus oda geriau žaizdas 

užgydanti. 

468

Šiurpūs eksponatai! Tiesą kalba vaistininkas, sakydamas: Jeigu daiktui 50 metų, tai man jis 

jaunas... 

Viskas čia sena: ir namas, jo apyvokos daiktai, baldai, net žmonės, jų gyvenimo būdas: viskas 

čia turi savo istoriją, pradedant balto marmuro skulptūrėle ir pelenine „kabinete”, ant vaistininko 

rašomojo stalo, ir baigiant vaistinės muziejumi. 

Pasistojęs ant kėdės, šeimininkas užsuka sieninį didelį laikrodį. 

— O šiam laikrodžiui — 200 metų. Tai liaudies meistrų rankų darbas. Stiprus darbas. Iki šiol 

dar nebuvo sugedęs. 

Vakarienės metu vaistininkas pavaišina vynu. Ne paprastu. Jam — 28-eri metai! 

Sunku pereiti aikštę, neatsisukus dar kartą į senąjį vaistinės namą, kur yra lankęsis Simonas 

Daukantas, kuriame yra viešėję pas šio vaistininko tėvą — Maironis, Vaižgantas, Lazdynų 

Pelėda, ateidavo vėliau vaistų anksti džiovos palaužtas revoliucinis poetas L. Skabeika... Jo 

laidotuves dar gyvai prisimena vaistininkas. 

Namas tvirtas. Dar šimtus metų laikys. O žmonių amžius trumpesnis. Mano žvilgsnis sustoja 

ties atviru langu, kuriame matau suboluojant senojo vaistininko chalatą. 

... O kas po jo saugos šimtametės vaistinės tradicijas, joje sukauptą vertingą medžiagą mūsų 

medicinos ir Žemaičių krašto praeičiai pažinti? Ar visa tai nežus, neišsibarstys ir nebus užmiršta, 

kaip ministerijoje senojo vaistininko „tanidų paslaptis?” — nudiegė mane skaudi mintis. 

A. Zalensas. „Švyturys”, 1960 m. 

Muziejus // Vienybė. — 1995. — Rugs. 27. — Tekste: 1995 09 23 Viekšnių vaistinės — 

muziejaus restauruoto pastato atidarymo iškilmės. 

Končienė Danutė [Muziejaus vadovė]. Į muziejų atviros durys // Vienybė. — 1995. — 

Spal. 11. — Tekste: 1995 09 23 atidaryta senoji vaistinė muziejus. — Visas tekstas: 

Rugsėjo 23-iąją Viekšniuose atidaryta senoji vaistinė muziejus. Šiemet jai sukako 135 metai, 

įkurta 1860 m. liepos 17 dieną, pačiam pastatui jau 200 metų. Istorinė relikvija prisikėlė naujam 

gyvenimui ir laukia lankytojų, svečių, krašto istorija besidominčių žmonių. Viename pastato gale 

įsikūrė veikianti vaistinė. Ji tose pačiose „oficina” vadintose patalpose, čia tebestovi dar 19 

amžiuje provizoriaus von Gioldnerio parvežti baldai, valandas muša senasis laikrodis su gegute, 

prie durų varpelis, kuris suskamba, sveikindamas kiekvieną lankytoją. Seniesiems viekšniškiams 

aplinka primena tuos laikus, kai jie ateidavo pas vaistininką J. Aleksandravičių pagalbos prašyti. 

Pagrindiniame pastate įrengtas vaistininko buities muziejus su baldais ir namų apyvokos 

daiktais. Nelengvas buvo muziejaus kūrimo etapas. Reikėjo įveikti daugybę nesklandumų, 

rūpesčių. Nuoširdžiai dėkoju visiems, padėjusiems steigiant muziejų. Kiek čia puikuojasi daiktų, 

žmonių padovanotų, kiek čia darbo ir kantrybės įdėta. Iškilmingai atidarant muziejų, buvo 

įvairiausių nesklandumų. Dėl jų atsiprašau. Mes gerbiame ir prisimename visus. Laukiame, 

norime bendrauti, susitikti. Kviečiu aplankyti muziejų. Dirbame nuo 11 iki 16 val. kasdien, išskyrus 

ketvirtadienį ir sekmadienį. 

Lungys R. Pasirašė testamentą // Vienybė. — 1996. — Rugpj. 24. — Tekste: 

„Buvusio Viekšnių senosios vaistinės savininko J. Aleksandravičiaus dukra Zofija 

Aleksandravičiūtė-Navickienė pasiūlė merui K. Intai kartu pasirašyti jos testamentą, kuriuo 

aprobuojama senosios Viekšnių vaistinės pastato ir jame esančių vertybių ateitis. „Palieku 

vaistinės pastatą, įrangą, baldus, paveikslus, laikrodžius, šviestuvus, knygas bei žemę apie 

muziejų rajono savivaldybės nuosavybėje”, — sakoma dokumente. Testamento surašytoja 

nurodo sąlygą, kad šiame pastate turi būti veikianti vaistinė, XIX ir XX amžių sandūros 

inteligentų gyvenimą atspindinti ekspozicija ir pirmosios Viekšnių vaistinės muziejus. Sau 

Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė paprašė teisės dalyvauti muziejaus veikloje.” 

469

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Laumės nulėmė // Vienybė. — 1996. — Spal. 9. — 


Spalio 10 d. sukanka 100 metų, kai gimė garsusis Viekšnių vaistininkas Juozas 

Aleksandravičius. Spausdiname jo dukros Zofijos Aleksandravičiūtės-Navickienės prisiminimų 

žiupsnelį. 

Šimtmetis istorijoje — tik trumpa akimirka, bet žmonių ar šeimos gyvenime ištisa epocha. 

Sukanka 100 metų nuo mano tėvelio, Viekšnių vaistininko Juozo Aleksandravičiaus gimimo. 

Kiek daug istorinių įvykių krėtė pasaulį per tą laikotarpį: du pasauliniai karai, revoliucijos, 

okupacijos, įvairios žudynės, išsilaisvinimo kovos. Ir visai nedaug ramių gyvenimo metų! 

1896 m. vaistininkas Vincentas Aleksandravičius sulaukė trečio sūnaus. Pavadino jį Juozu, 

senelio, motinos tėvo J. Kerbedžio, garbei. Vaikas buvo rėksnys, ir motina, netekusi kantrybės, 

paguldydavo jį tėvui Vincentui už nugaros, o pati bent trumpam užsnūsdavo. Šis, liūliuodamas 

sūnelį, dažnai ramindavo jį žodžiais: „Nešauk, neverk, mano būsimasis vaistininke!” Gal laumės 

išgirdo šiuos žodžius ir nulėmė tolimesnį Juozuko gyvenimą? 

Vincento žmona Kotryna Kerbedytė, garsiojo geležinkelio ir tiltų statytojo inž. Stanislovo 

Kerbedžio dukterėčia, gimusi ir augusi Rygoje, niekada nenutraukė ryšių su šituo miestu. Gal 

todėl beveik visi jos vaikai gimnazijas lankė Rygoje, o jiems besimokant, ir pati kurį laiką 

gyveno savo tėvų name. Aleksandravičių šeima gyveno kukliai, turėdama vieną tikslą — duoti 

kuo geresnį išsilavinimą savo vaikams. Berniukai mokėsi vienoje iš garsiausių Rygos 

Nikolajaus I gimnazijoje. 

Atostogas visada praleisdavo Viekšniuose, kur susirinkdavo ir daugiau jaunimo. Kaip gražiai 

tėvelis savo memuaruose aprašė išvykas valtimis Venta ir Virvyte, šokių vakarus, aplinkinių 

kaimo kapinaičių ir koplytėlių lankymus! Gražiose Viekšnių apylinkėse prieš Pirmąjį pasaulinį 

karą vasarodavo ryškių inteligentų šeimos, tarp jų ir Prano Mašioto. Tėvelis šiltai prisimena jų 

vaikus, ypač dukterį Munę (Mariją), kuri vėliau ištekėjo už Nepriklausomos Lietuvos užsienio 

reikalų ministro Juozo Urbšio. 

Iš J. Aleksandravičiaus mokslo metų Rygoje aprašymo puslapių dvelkia didžiulė nostalgija 

gimtajam Viekšnių miesteliui, tėvų namams. Kartą Juozukas pusiau juokais paklausė savo tėvo, 

ar priimtų jį mokiniu į savo vaistinę. Šis klausimas tėvui labai patiko, bet sūnų labai mylėdamas, 

atsakė nieko negalįs patarti ir dar pridėjo, kad vaistininko duona sunki. Paskui prisipažino, kad 

vyriausiam savo sūnui Broniui siūlęs studijuoti farmaciją, o šis atsakęs, kad verčiau sutinkąs 

gyvas į karstą gulti, negu vaistinėje dirbti. 

Nors beliko dveji metai iki baigimo, 1912 m. vasaros pabaigoje Juozas Aleksandravičius 

galutinai apsisprendžia: atsiima dokumentus iš gimnazijos ir grįžta į tėvo vaistinę. „Vargšė 

mamytė net su ašaromis to žygio nedaryti prašė, bet aš jos neklausiau, o užsispyręs savo keliais 

nuėjau” (Iš J. Aleksandravičiaus prisiminimų rankraščio 520 psl.). Susijaudinusios tetos parašė 

smerkiančius laiškus, net siūlydamos neklaužadai įkrėsti rykščių. Jos visos tikėjosi sulaukti, kad 

kuris nors iš Kerbedžių anūkų, pasinaudojęs jų įsteigta stipendija, taps garsiu inžinieriumi, kaip 

Stanislovas. 

Sugrįžimą į Viekšnius mano tėvelis šitaip aprašo: „Į Rygos stotį mamytės palydėtas, liūdnas, 

popietiniu iš Liepojos einančiu traukiniu išvažiavau. Kai naktį vaistinės sargo įleistas atsargiai 

per butą žengiau, atsibudusio tėvelio prie jo lovos prieiti buvau pašauktas, tai nedrąsiai, kad jau 

pas jį atvažiavau dirbti, prisipažinau. Čia su malonumu iš jo balso tono, kad jis labai patenkintas 

supratau, ir nuo to momento visos manyje dar rusenusios abejonės dingo, o savo paruoštą 

mažame kambarėlyje prie virtuvės lovą radęs, ramiai, kaip kokį didelį mūšį laimėjęs, užmigau” 

(522 psl.). 

Tada vaistinėje chalatų niekas nenešiojo, tad ir jaunasis mokinys darbą pradėjo, apsivilkęs 

gimnazisto uniforma. 

„Vaistinės klientai greitai prie manęs priprato, tad turgadienį į jų paduodamus buteliukus teko 

daug įvairių lašelių pasverti, mosčių (tepalų — Z. N. pastaba) į turimas vaistinėje apvalias 

medines dėžutes pridėlioti, o dvokiančius skysčius, kaip antai degutą, francelį, kurį žmonės 

gyvuliams apsaugoti nuo bimbalų ir musių pirko, raudonai šaknimis nudažytą žibalą, kurį mano 

klientai akmens alyva vadino, be svorio tiesiai iš tam tikrų apvalių skardinėlių pilti” (523 psl.). 

470

Maloniausia būdavo šeštadieniais, kai antrasis, vyresnysis mokinys poilsiaudavo ir Juozukas 

likdavo vaistinėje su savo tėvu, kuris, laisvesnę akimirką ištaikęs, pasakodavo daug įvairių 

nutikimų iš savo gyvenimo ir nešykštėdavo į tuos pasakojimus įpinti naudingų patarimų bei 

pamokymų. Darbą vaistinėje baigdavo apie 10 val. vakaro. 

Ilgais žiemos vakarais Aleksandravičiai mėgo lankytis daktaro A. Biržiškos šeimoje arba, 

užsidegę seną, iš V. Sruogienės močiutės Paulavičienės pirktą žibalinę lempą, skaityti. 

Štai šitaip prasidėjo mano tėvelio Juozo Aleksandravičiaus darbas Viekšnių vaistinėje, kuris 

tęsėsi iki pat jo mirties. 

Dalyvavęs I pasauliniame kare, Peterburge baigęs felčerių mokyklą prie Volynės pulko 

lazareto, žygių metu Karpatų kalnuose atšaldęs abi kojas ir sirgęs sunkiu reumatu, dirbęs 

Jakaterinoslavo invalidų komitete, vėliau Donbase vaistinėse, tik 1918 m. grįžęs namo, mano 

tėvelis 1920 m. įstojo į Kauno aukštuosius kursus, vėliau pertvarkytus į Kauno universitetą. 

1925 m. mano tėvas Juozas Aleksandravičius, pirmosios laidos absolventas, gavęs chemikovaistininko 

diplomą, sugrįžo į Viekšnius ir visą gyvenimą sąžiningai tarnavo savo gimtinės 

žmonėms. 

Tėvas domėjosi istorija, studijavo aplinkinių dvarų archyvus, mielai jam tų dvarų savininkų 

skolinamus, gerai mokėdamas rusų, lenkų, lotynų, vokiečių, šiek tiek prancūzų kalbas, daug 

skaitė, domėjosi liaudies medicina, kurią pritaikydavo ir praktikoje, rinko senus dokumentus, 

antspaudus, kitokius eksponatus. Vaistinėje tėvelis buvo įkūręs įdomią ekspoziciją, kurią lankė 

nemažai ekskursijų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninių šalių. Tėvelis visą laiką svajojo, kad 

po jo mirties mūsų gimtajame name būtų įkurtas farmacijos ir Viekšnių krašto kultūros muziejus. 

Jo svajonė išsipildė. Tebūnie tai dovana jo 100 metų jubiliejui! 



muziejus. 


1997. — Spal. 1. — Tekste: 

„Įkuriant senosios Viekšnių vaistinės pastate muziejų, ketinta jame eksponuoti ne tik XIX a. 





nuomone, kad šio muziejaus veiklą reikėtų plėsti.” 



Skyriai: 

„Viekšnių seniūnija”, 

„Viekšniai Ward”, 

„Die Gemeinde Viekšniai”. 

Nuotraukos: 

„Viekšniai — senas ir gražus Žemaitijos miestelis”; 

„Paminklas profesoriams Mykolui, Vaclovui ir Viktorui Biržiškoms bei jų tėvams”; 

„Seniausiame Viekšnių pastate — vaistinė muziejus”; 

„Aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus muziejuje — jo sumanyto „garlėkio” 

modelis”; 

„Prie šio stalo prieš 100 metų dirbdavo gydytojas Antanas Biržiška”; 

„Čia buvo senas Daubiškių dvaras”; 

„Žemaitijos dangus Virvytės veidrodyje”; 

„Tučių kaimo kapinaitės”; 

471

„Poilsiavietė prie srauniosios Virvytės”; 


Labanauskas K. Įdomu, kad... klystame vis dažniau // Voruta. — 1998. — Bal. 18. — 

Nr. 16 (346). — P. 6. — Tekste: Apie knygą: Erelis P. Įdomioji Lietuva. — Tekste: „Akmenės 

rajone (p. 11) teigiama „Viekšniuose yra seniausia Lietuvos vaistinė, įsikūrusi 1860 m.” Bet 

autoriui būtų pakakę atsiversti enciklopediją, ir sužinotų, kad 1843 m., caro valdžiai sudarant 

Kauno guberniją (kuriai priklausė dabartinis Akmenės rajonas), nurodoma veikus 20 vaistinių.” 

Šiurkuvienė J. Dovana — parduoti muziejaus pastatai. — Šiaulių kraštas. — 1999. — Bal. 

30; Geg. 1: ir nuotraukos. — Tekste skyriai: Įžymioji Viekšnių vaistinė. Kilo abejonių. Teigiama 

priešingai. Prirašyta tik pabaiga. Parduotas pastato galiukas. „Testamentas” negalioja. 

Piktinimosi dar gali būti. 

Rozga Leopoldas. Apie rajono muziejus // Vienybė. — 1999. — Rugs. 21. — Tekste: 

Akmenės rajono savivaldybė išleido informacinį leidinį „Akmenės krašto muziejai”. 

Plastinina Bernarda. Senasis vaistažolių sodas. Būti ar nebūti // Santarvė. — 2001. — 

Spal. 4: iliustruota: [1.] B. Kolbergienė norėtų, kad vaistažolių sodas išliktų ir kitoms kartoms. 

Jono Strazdausko nuotr. [2.] Sode darbo per akis nuo pat ankstyvo pavasario. Nuotrauka iš 

asmeninio albumo. — Visas tekstas: 

1995-ųjų vasarą senojoje Viekšnių vaistinėje, statytoje dar XVIII a. antrojoje pusėje, 

atidarytas vaistinės muziejus. Kaip sako jo vadovė Danutė Končienė, suprantama, jog kilo mintis 

atkurti ir prie vaistinės buvusį vaistažolių sodą, nes jo istorija siekia XIX a. vidurį. Istoriniai 

šaltiniai rodo, kad vaistinę šiame pastate įkūrė provizorius Fiodoras Geldneris. Manoma, jog už 

ūkinio pastato jis užveisė sodą, kuriame augino vaistinius augalus. Vėliau sodą puoselėjo 

farmacininkai tėvas ir sūnus Aleksandravičiai. 

ATGIMSTA SENOSIOS TRADICIJOS 

Atkūrus vaistažolių sodą, tvarkyti aplinką bei prižiūrėti vaistažoles patikėta viekšniškei 

Bronei Kolbergienei. 

Gyvolių kaime gyvenanti farmakognostė J. Balvočiūtė pasiūlė įrengti nuolatinę vaistinių 

augalų ekspoziciją. Jai pritarė tuometinis Viekšnių seniūnas T. Januškevičius. Buvo padarytas 

projektas, paruošta žemė, akmenimis išgrįsti takeliai. 

Pagal J. Balvočiūtės sudarytą planą sodas buvo apsodintas vaistažolėmis, dekoratyviniais, 

aromatiniais, prieskoniniais, medingaisiais ir vaistingaisiais augalais. 

Daugelis augalų į vaistažolių sodą atkeliavo iš Balvočiūtės asmeninio sodo, daug jų dovanojo 

viekšniškiai Stasys Kriaučiūnas, Birutė Kryžienė, kiti — kas kuo galėdamas prisidėjo prie sodo 

kūrimo. 

Dabar 10 arų sklype skaičiuojama per 200 rūšių augalų. 

— Aleksandravičiaus laikais vaistažolių sodas buvo dvigubai didesnis, — į praeitį grįžta 

B. Kolbergienė. — Jis samdė žmogų, kuris augino ir prižiūrėjo vaistažoles. Gale sodo po 

lazdynu glaudėsi staliukas, suolelis. Senasis vaistininkas mėgęs čia sėdėti ir sudarinėti receptus 

savo klientams. Vaistažoles jis ne tik auginęs, bet ir rinkęs apylinkėse, talkinamas vietinių 

gyventojų. Kiek žmonių ir nuo kokių tik ligų vaistininkas yra išgydęs! 

B. Kolbergienė sako norinti būti panaši į senąjį vaistininką: puoselėti vaistingąjį sodą ir gydyti 

žmones. Jau kuris laikas pagal Balvočiūtės sudarytus receptus moteris pati ruošia vaistus ir 

dovanoja į ją besikreipiantiems dėl įvairių negalavimų. Trejus metus augintų ir atitinkamai 

paruoštų vaistažolių moteris labdarai pasiūlo ir Viekšnių seniūnijai, kad padalintų senukams, 

ligoniams. 

Sodo prižiūrėtojai pačiai tenka rūpintis ir sėkla. Dalį surenka iš savo sodo, bet daugelis augalų 

mūsų sąlygomis sėklų nesubrandina, todėl tenka pirkti savo lėšomis, mat tam reikalui pinigų 

niekas neskiria. Bet, anot ponios Bronės, labai jau traukia šis sodas, norisi jį matyti kuo gražesnį, 

įdomesnį, todėl augalų iš įvairių miestų parsisiųsdina net pagal katalogus. 

472

NERIMAS DĖL SODO LIKIMO 

Iki 1998-ųjų B. Kolbergienei priklausė visas darbuotojo etatas, dabar jai bemoka tik už tris 

ketvirtąsias, nors darbo dėl to nesumažėjo. Vasarą moteris prašo seniūno, kad skirtų 

pagalbininkų. 

B. Kolbergienė nerimauja dėl sodo likimo — tiek lėšų, tiek darbo čia įdėta. Kasmet prieš 

svarstant biudžetą sakė jaudinantis, kad tik nebūtų nuspręsta sodą panaikinti. 

O taip norėtųsi, kad jis išliktų kitoms kartoms — vaikams, anūkams... Moteris rodo prieš 

gerus metus pradėtą rašyti atsiliepimų knygą. Joje adresai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, 

Panevėžys, Kaišiadorys, Biržai. Lankęsi ir Lietuvos žemės ūkio universiteto studentai. 

Vaistinės muziejaus vadovės D. Končienės teigimu, vaistažolių sode darbo per akis nuo pat 

ankstyvo pavasario, todėl atimti ketvirtadalį darbuotojo etato buvo neteisinga. 

Tokios pat nuomonės yra ir Viekšnių seniūnas A. Kuodys, pasiryžęs žūtbūt išlaikyti sodo 

prižiūrėtojos etatą. O tokį kruopštų, atsidavusį žmogų, kaip B. Kolbergienė, kitą vargu ar rastum. 

Bet viena moteris visko aprėpti nepajėgia, todėl seniūnas iki rudens skyrė jai nuolatinį sumanų 

pagalbininką. 

Seniūnas apgailestauja, kad Vyriausybė per mažai dėmesio skiria kultūros vertybėms, 

paminklams saugoti. 

— Liūdna ateitis laukia mūsų miestelio muziejų, — sako A. Kuodys. — Vaistinės muziejaus 

stogo čerpės suskilinėjusios, o A. Griškevičiaus muziejaus lentinis stogas baigia supūti. Dar prieš 

porą metų rašėm Kultūros vertybių apsaugos departamentui dėl finansavimo, tačiau nieko 

nepešėm. Šiais metais į Viekšnius buvo atvažiavusi šio departamento Telšių teritorinio padalinio 

vadovė Vilija Jonušienė. Matė, kokia padėtis, tačiau, anot jos, tvarkyti nėra lėšų. 

Viekšnių seniūnui kiūrančius muziejų stogus, matyt, teks palopyti savom jėgom, o 2003 

metais, kaip sakė rajono vyr. paminklotvarkos specialistė E. Kupliauskienė, šie objektai bus 

įtraukti į kultūros vertybių tvarkymo darbų programą. 

Paminėtos 150-osios Vincento Aleksandravičiaus gimimo metinės // Trečiadienio valanda 

(„Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Spal. 15. — Nr. 42 (53) // Būdas žemaičių. — 2003. — 

Spal. 15. — Nr. 121 (713): L. Kazlauskienės nuotrauka: „Ypatingo dėmesio susilaukė Vincento 

Aleksandravičiaus anūkės Zofijos Aleksandravičiūtės-Navickienės papasakota senelio gyvenimo 

istorija”. — Visas tekstas: 

Atvykusieji į Viekšnių centrą pirmiausia akimis nuglosto vienos iš Lietuvoje seniausių 

vaistinių pastato sienas. Bet pastatų nebūna be žmonių, o šie išgyvena jiems skirtus likimus. 

Spalio mėnesio pradžioje į vaistinės muziejų rinkosi norintys prisiliesti prie šiame pastate 

gyvenusių žmonių istorijos, labiausiai gilinantis į Vincento Aleksandravičiaus gyvenimą. 

Popietės štrichai 

Pagerbę Aleksandravičių atminimą Viekšnių kapinėse minėjimo dalyviai susiriko į vaistinės 

muziejų. Pamąstyti apie žmogaus gyvenimo paskirtį skatino Danutės Končienės įvadinė kalba. 

Mintimis pasidalijo vaistinėje dirbusi Teofanija Škerbaitė-Statkuvienė, skambėjo Vilhelminos 

Imbrienės atliekami romansai. Prisiminti buvę padėjėjai, mokiniai, išskirtinai geru žodžiu 

paminėta Emilija Virkutytė-Tomkevičienė. 

Mažasis patriotas 

Vincentas Aleksandravičius gimė 1853, mirė 1926 metais. Pasaulį išvydo gausioje šeimoje, 

todėl tėvo brolis klebonas Kazimieras Aleksandravičius jį pasiėmė savo globon. Iš pradžių jiedu 

gyveno Biržuose, kur juos ir užklupo 1863 metų sukilimo įvykiai. Kunigas Kazimieras atidavė 

sukilėliams savo arklius, to paties paprašė ir žydų rabino bei stačiatikių popo. Tai matydamas 

dešimtmetis vaikas pabėgo miškan prašytis pas sukilėlius. Žinoma, mažasis patriotas buvo 

grąžintas namo. Tuo tarpu klebonas Kazimieras caro valdžios buvo suimtas, po kurio laiko 

paleistas, tačiau be teisės dirbti ganytojišką darbą. Tam laikotarpiui dėdė ir sūnėnas grafo 

Marikonio pakviesti apsigyveno Salų dvare. Tačiau čia prasidėjo Krymo karo įvykiai ir klebonas 

Kazimieras pasitarnavo carui surinkdamas nemažas rinkliavas kariuomenei šelpti, už ką caras jį 

apdovanojo kryžiumi, o gubernatorius paskyrė kunigauti Žagarėn. 

473

Poemas deklamavo lotyniškai 

Po sukilimo pas Kazimierą apsigyveno Simono Daukanto bičiulis kunigas Vaišvila. Jam buvo 

patikėta berniuką ruošti gimnazijon, o pats Kazimieras, turėdamas aibę reikalų, nelabai 

tesidomėjo, kaip tas pasirengimas vyksta. Nuvežus Vincentą į Rygą, Aleksandro vardo 

gimnaziją, paaiškėjo, jog berniukas nė žodžio nemoka rusiškai, tačiau deklamuoja ilgiausias 

poemas lotyniškai. Komisija liepė per vasarą išmokti rusų kalbos pagrindų, o rudenį atvažiuoti 

mokytis. Taip prasidėjo Vincento mokslai, o Kazimieras Aleksandravičius puoselėjo viltis, kad 

sūnėnas pasuks jo pėdomis. Deja, baigęs gimnaziją, vaikinas griežtai atsisakė kunigystės, tuo 

užrūstindamas dėdę, įsidarbino papulkininkio Mykolo Kazlausko vaistinėje mokiniu, vėliau 

išvažiavo į Maskvą. 

Nusižiūrėjo vaistinę Viekšniuose 

Žinoma, po metų dėdė atsileido ir toliau rėmė sūnėną. O Vincentas Maskvoje prie universiteto 

išlaikė provizoriaus padėjėjo egzaminus ir įstojo mokytis į universitetą. Čia chemija visam 

gyvenimui tapo mėgstamiausiu jo dalyku. Baigęs universitetą, grįžo Lietuvon ir įsidarbino 

Kelmės vaistinėn. Čia jį globojo dėdės Kazimiero draugas prelatas Giedraitis. Vincentas netruko 

pagarsėti kaip geras specialistas ir jį ėmė kviestis kitos vaistinės. Tada K. Aleksandravičius 

susirūpino, kad sūnėnas neišvyktų kur toli ir ėmė žvalgytis jam nupirkti vaistinę. Taip ir buvo 

nužiūrėta Gioldnerio vaistinė Viekšniuose. Pats savininkas po sukilimo buvo kalėjęs ir praradęs 

sveikatą, tad vaistinė buvo išnuomota Zeldneriui. Pastarasis garsėjo kaip apsileidėlis. Pavyzdžiui, 

daktaras Antanas Biržiška, nepasitikėdamas Zeldneriu, pats iš sandėlio išsirašydavo vaistų ir 

dalydavo ligoniams. Kai Vincentas drauge su pusbroliu Čaplinsku atvyko į Viekšnius apžiūrėti 

vaistinės, arkliai pametė neseniai pakaustytas pasagas. Tai buvo palaikyta gera lemiančiu ženklu 

ir taip Vincentas Aleksandravičius pasiliko Viekšniuose. Iš pradžių jis buvo tik valdytojas, nes 

reikėjo laukti, kol Telšiuose gyvenantis kitas brolis Gioldneris sutvarkys dokumentus. Vincentui 

ėmus tvarkytis vaistinėje, reikalai iš esmės pasikeitė, tačiau tai nepatiko čia dar gyvenusiai 

buvusio savininko Gioldnerio žmonai. Toji bandė Vincentą išgąsdinti pasakodama ir vaidindama 

istorijas su vaiduokliais. Jaunasis vaistininkas, žinoma, tuo nepatikėjo ir pačią Gioldnerienę 

nuramino keliais revolverio šūviais į viršų. 

Baldai tebestovi muziejuje 

1883 metais įsikūrus Viekšniuose, Vincentui Aleksandravičiui rūpėjo sukurti šeimą. Iki 1884 

metų jis sukaupė lėšų šeimos išlaikymui ir liepos 18 dieną samdytais arkliais išvyko Žagarėn, kur 

kunigas Martinkus palaimino (nes dėdė tuo metu sirgo) santuoką su Zosele Kazlauskaite. 

Jauniesiems grįžus į Viekšnius, Gioldnerienė buvo paprašyta išsikraustyti pas savo dukrą 

Bagdzevičienę į Gyvuolių kaimą. Tuo laiku Žagarėje mirė Kazimieras Aleksandravičius. Jis 

paliko išsamų testamentą, išlikusį iki šių dienų. O Vincentas, kaip naujakurys Viekšniuose, 

neturėjo baldų, todėl po dėdės mirties parsivežė iš Žagarės klevinį stalą, komodą, spintą, keletą 

kėdžių. Šie baldai šiandien tebestovi muziejuje kaip eksponatai. Be parsivežtinių iš Žagarės 

Vincentas dar iš Vandos Sruogienės senelių Daugirdų nusipirko jiems nebereikalingus 

„salioninius” baldus ir tie baldai tarnavo visiems Aleksandravičiams iki paskutiniųjų jų 

gyvenimo Viekšniuose dienų. 

Plastinina Bernarda. Viekšniuose veikianti vaistinė — seniausia kaimiška medicinos įstaiga: 

Esame garsūs // Vakarų Lietuva. — 2005. — Lapkričio 08-14. — Nr. 45 (518): „Tarpukario laikų 

Viekšnių vaistinė. Nuotrauka iš asmeninio Zofijos Aleksandravičiūtės-Navickienės archyvo”. — 


Šiemet sukanka 145 metai nuo tada, kai Viekšnių miestelyje (Mažeikių r.) buvo įkurta 

vaistinė. Lietuvoje iš viso yra likusios tik dvi tokios senos, bet dar tebeveikiančios medicinos 

įstaigos. Nuo dar senesnės Palangos miesto vaistinės viekšniškė skiriasi tuo, kad yra kaimiška. 

Apie jos atsiradimo istoriją papasakojo Mažeikių muziejaus Viekšnių vaistinės muziejaus 

filialo darbuotoja Danutė KONČIENĖ, dirbanti čia nuo pat jo įsikūrimo. 

PASTATĄ PASISTATĖ ŽYDŲ RABINAS 

Vaistinės pastatas gerokai senesnis negu pati vaistinė. Jį XVIII amžiaus II pusėje pastatė 

Viekšnių miestelio žydų rabinas Abbe Joffe. Vėliau pastatas atiteko jo sūnui, taip pat rabinui 

474

Šepsel. Metams bėgant šio pastato šeimininku tapo rabino anūkas Josel. Jis turėjo savo alaus ir 

spirito gamyklėlę, kuri stovėjo už namo ir sodo esančioje pievoje, besitęsiančioje iki pat Ventos 

upės. Iki šių dienų viekšniškių atmintyje yra išlikęs vietovės pavadinimas — Užbravarės. 

Prasigyvenęs Josel viską pardavė ir išvažiavo iš Viekšnių. Pastatą nupirko vaistininkas 

Fiodoras Gelneris, kuris savo vaistines turėjo Telšiuose, Raseiniuose, Kelmėje. 1860 metais 

Viekšniuose jis taip pat įkūrė vaistinę, kurią perleido vienam iš savo sūnų, taip pat Fiodorui 

Gelneriui. Apie 10 metų valdęs vaistinę F. Gelneris pasimirė, ir 1870 metais ją paveldėjo jo 

žmona ir dukra. Jos nebuvo farmacininkės, todėl darbuotojus samdė. 

Per šimtmetį šiek tiek pasikeitė namo išvaizda. Rabinas Abbe Joffe buvo pasistatęs įprastą 

keturių kampų namą, kuris visas buvo matyti iš gatvės pusės. Vėliau F. Gelneris pastatą pailgino, 

ir į kiemo pusę pristatė priestatą, kuriame įrengė gyvenamąsias patalpas. 

VIEKŠNIŠKIAI PRISIMENA SENĄJĮ VAISTININKĄ 

1883 metais vaistinė už skolas buvo atiduota varžytynėms. Po kurio laiko Biržuose 

klebonavęs kunigas Kazimieras Aleksandravičius ją nupirko savo sūnėnui Vincentui 

Aleksandravičiui, kuris buvo farmacininkas, baigęs Maskvos universitetą. 

1926 metais mirus Vincentui, vaistinę paveldėjo jo sūnus Juozas, Kauno universitete įgijęs 

chemiko-vaistininko diplomą. Po tėvo mirties jaunuolis pradėjo tvarkyti vaistinę pagal tėvo 

paliktus nurodymus. 1940-aisiais nacionalizavus vaistinę, Juozas Aleksandravičius buvo 

vienintelis Lietuvoje vaistinės savininkas, sovietinės valdžios paliktas dirbti savojoje vaistinėje 

vedėju. Čia jis dirbo iki 1971 metų, kol išėjo į pensiją. Po jo vadovavimą vaistinei perėmė kita 

farmacininkė. 

Vaistinei tapus valstybine įstaiga, dalis gyvenamųjų patalpų, kuriose gyveno visi buvę 

vaistinės savininkai, buvo palikta Juozo Aleksandravičiaus šeimai. Po jo mirties, 1977 metais 

gyvenamąsias patalpas paveldėjo Juozo anūkas, kuris jas pardavė Lietuvos kultūros ministerijai, 

kad visame pastate būtų įsteigta ne tik vaistinė, bet ir muziejus. 

1980 metais vaistinė laikinai buvo iškelta į kitas patalpas, nes pastatas buvo avarinės būklės. 

Prasidėjus Atgimimui, darbai labai užsitęsė, ir vaistinė į suremontuotas patalpas sugrįžo tik 1995 

metais. 

VIENAME PASTATE IR VAISTINĖ, IR MUZIEJUS 

Tais pačiais metais prie vaistinės įsteigtas ir muziejus. 2001-aisiais vaistinė buvo panaikinta. 

Po poros metų vaistinės patalpas išsinuomojo farmakognostė Jadvyga Balvočiūtė, ir čia dirba iki 

šiol. 

Dabar šiame pastate yra ne tik veikianti vaistinė, bet ir muziejus. Pastarajame nuo 1995-ųjų 

veikia dvi ekspozicijos: farmacinė ir inteligento buities ekspozicija (gyvenamųjų patalpų 

apstatymas). Pagalbiniame pastate keičiamoms parodoms įrengta ekspozicijų salė, atkurtas 

vaistininko J. Aleksandravičiaus vaistažolių sodas. 

Grįžtant prie J. Aleksandravičiaus, reikia pasakyti, kad jis buvo labai šviesi asmenybė, savo 

krašto patriotas, besidomintis tautos istorija. Kai vaistinė šventė 100 metų jubiliejų, 1960-aisiais 

jis pačioje vaistinėje įsteigė pirmąją nedidelę ekspoziciją. Eksponuota visa tai, kas buvo išlikę 

nuo pat vaistinės įkūrimo: jos įranga, prietaisai, indai. Iki šių dienų išlikęs vienas įdomiausių 

eksponatų. Tai — žmogaus odos diržai, kurie, kaip spėjama, buvo naudojami gydymo tikslams. 

Yra žinių, kad jie caro laikais būdavo gaunami iš Telšių kalėjimo. Diržai būdavę kaliniams 

išrėžiami taikant bausmę už pasikėsinimą į valdžią. 

Plastinina Bernarda. Į knygą sugulė vienos giminės trijų kartų gyvenimai // Santarvė. — 

2006. — Lapkr. 11: iliustruota. — Tekste: 

Knyga „Jų testamentai vykdomi” skirta XIX—XX amžiais gyvenusių trijų kartų penkių 

Aleksandravičių giminės inteligentų gyvenimui ir veiklai nušviesti. Anot vienos iš knygos 

autorių istorikės profesorės Aldonos Gaigalaitės, apybraižos atskleis eilinių lietuvių inteligentų 

gyvenimą, skirtą tarnauti žmonėms, jų gerovei kelti. 

Knyga išleista 2006 metais Vilniaus pedagoginio universiteto leidykloje giminių lėšomis. Ja 

jau susidomėjo ne vienas istorikas ir mokslininkas. 

475

VIENA IŠ AUTORIŲ — VIEKŠNIŠKĖ 

Ši knyga mums, mažeikiškiams, svarbi tuo, kad joje daug vietos skiriama daugelį metų 

Viekšniuose gyvenusiam, dirbusiam, mirusiam ir čia palaidotam garsiam vaistininkui Juozui 

Aleksandravičiui. Viena iš knygos autorių, jo dukra Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė, jau 

būdama pensininkė, buvo susigrąžinusi tėvo ūkį Sprogiškės kaime (Akmenės r.) ir kurį laiką čia 

gyveno. Metams bėgant ūkio darbai tapo per sunkūs, ir Navickai grįžo į Vilnių. 

Zofija Vilniaus valstybiniame universitete studijavusi prancūzų kalbą ir literatūrą, vėliau 

baigė Maskvos užsienio kalbų institutą ir tapo vokiečių kalbos specialiste. Abi šias užsienio 

kalbas iki pat pensijos ji dėstė M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Daugelis žymiausių Lietuvos 

atlikėjų buvo arba Zofijos kolegos, arba mokiniai. 

SVARBU PAŽINTI SAVĄSIAS ŠAKNIS 

Kas paskatino imtis šio darbo? Anot Z. Aleksandravičiūtės-Navickienės, vis daugiau žmonių 

susidomi vakarykšte mūsų tautos, mūsų krašto diena. Vis daugiau išleidžiama prisiminimų 

knygų, kraštotyros veikalų, pasakojančių apie kurią nors vietovę, miestelį, kaimą, iškilesnę 

šeimą. Zofija mano, kad šiandien, kai tiek jaunimo išvyksta iš Lietuvos, kai vis labiau 

pataikaujama kosmopolitizmui, mėgdžiojama mums svetima užjūrio ir Vakarų kultūra, svarbu 

giliau pažinti savąsias šaknis. 

„Kažkurią dieną, susirinkusios istorikės profesorės Aldonos Gaigalaitės namuose, mes, kelios 

Aleksandravičių šeimos palikuonės, ėmėme svarstyti, kad ir mums reikėtų imtis darbo ir 

papasakoti apie vienos savo giminės šakos gyvenimą XIX—XX amžiais, parodyti, kad jie 

rūpinosi ne tik šeima, bet ir savąja tauta, jos atgimimu ir kultūra”, — pasakoja Zofija. 

Aldona Gaigalaitė, Pulcherija Malinauskaitė-Gaigalienė, Bronė Beržiūnienė ir Zofija 

Aleksandravičiūtė-Navickienė yra antros kartos pusseserės Jų seneliai buvo broliai ir seserys. 

Šiose šeimose yra išlikę gana daug dokumentų, fotonuotraukų, senų laiškų, kurie buvo panaudoti 

rašant knygą, ir dabar įdomūs kaip istorinis palikimas. 

GLOBOTINIU KUNIGAS PASIRINKO SŪNĖNĄ 

Moterims sutiko padėti akademikas Vytautas Merkys. Surinkęs daugybę medžiagos, pervertęs 

ne vieną metraštį, bibliotekų rankraštyną, Klierikų atestacijos knygą, M. Valančiaus raštus, jis 

parašė apie iškilų dvasininką, vyskupo Motiejaus Valančiaus laikų kunigą Kazimierą 

Aleksandravičių. 

Prieš skaitytoją iškyla XIX a. šviesuolis, turėjęs sąsajų su pirmuoju lietuvišku tautiniu 

„Aušros” laikraščiu ir aušrininkais, daug nuveikęs krašto kultūrai, rūpinęsis jaunimo 

mokslinimu. 

Baigęs Varnių kunigų seminariją, kuriai vadovavo rektorius Motiejus Valančius, jis pirmąjį 

paskyrimą gavo į Linkuvą, po to klebonavo Biržuose, Naujosios Žagarės bažnyčioje. 

K. Aleksandravičius, nuolat globojamas Valančiaus, anot V. Merkio, seminarijos rektoriaus buvo 

įsimintas ne tik dėl gero mokslo ir dvasininko pašaukimo, bet ir dėl jo bundančios tautinės 

savimonės. 

K. Aleksandravičius globojo Zofijos senelį, savo brolio Anupro sūnų Vincentą, kurį 

pasirinkęs paveldėtoju, dovanojo jam 5 tūkstančius sidabro rublių Viekšnių vaistinei pirkti, 

tačiau su sąlyga, kad Vincentas ir kiti būsimieji vaistinės paveldėtojai kasmet skirs po 6 proc. 

nuo dovanotojo turto vienam gabiam neturtingam giminaičiui mokyti. 

TĖVAS IR SŪNUS TAPO PROVIZORIAIS 

„Apie du neeilinius vaistininkus — senelį Vincentą ir mano tėvą Juozą Aleksandravičių buvo 

pavesta parašyti man. Laimei, turėjau savo tėvo prisiminimų rankraštį, kurį teko vis iš naujo 

vartyti, šifruoti sunkiai išskaitomas vietas. Daug ką lyginau su išlikusiais dokumentais, kai kurias 

žinias tikrinau kitų autorių rašiniuose. Rėmiausi ir savąja atmintimi, prisimindama tėvelio 

pasakojimus. Norėjau kuo daugiau įterpti prisiminimų apie ano meto Viekšnius ir viekšniškius, 

nupiešti kaip galima gyvesnį praėjusių amžių gyvenimo vaizdą”, — apie savo indėlį į šią knygą 

pasakoja Zofija, kuri rašydama nevengė pateikti kuo daugiau etnografinių duomenų. 

Dėdė Kazimieras kūrė savo sūnėno Vincento ateities planus, įkalbinėdamas jį stoti į dvasinę 

seminariją. 

476

Šiam griežtai atsisakius, kurį laiką jo nešelpė, ir Vincentas, negalėdamas toliau mokytis, 

pradėjo dirbti mokiniu Žagarės vaistinėje. Kai dėdės pyktis atlėgo, jo finansuojamas Vincentas 

lankė kursus prie Maskvos universiteto, o gavęs provizoriaus padėjėjo diplomą, įstojo į Maskvos 

universiteto aukštesnes studijas. 

Ypač didelį įspūdį universitete jam padarė profesoriaus D. Mendelejevo paskaitos, visam 

gyvenimui jį užkrėtusios meile chemijai. 

Vincento pavyzdžiu pasekė ir jo sūnus Juozas, taip pat pasirinkęs provizoriaus kelią. 

VAISTINĖ — ISTORINIŲ ĮVYKIŲ FONE 

Daug vietos knygoje skiriama garsiajai Viekšnių vaistinei, kurią 1860 metais įkūrė Teodoras 

Geldneris, o 1883 metais iš jo K. Aleksandravičius perpirko savo sūnėnui Vincentui. 

„Vaistinė ir namas buvo apleisti, net čerpėmis dengtas stogas buvo kiauras, tad pirmas naktis 

lietui lyjant naujajam savininkui teko su lova „skrajoti” po tuščią butą”, — rašo Zofija. 

Įsikūrusio Viekšniuose Vincento profesiniai interesai ir išsilavinimas jį suvedė su Antano 

Biržiškos šeima. 

Vaistinėje apsilankydavo ir kunigas, poetas, Laižuvoje apsigyvenęs Antanas Vienažindys, 

vėliau — rašytojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, poetas, kanauninkas Jonas Mačiulis- 

Maironis. 

Labai išsamiai Zofija aprašo savo tėvo Juozo Aleksandravičiaus šeimos gyvenimą, santykius, 

laikotarpį Rusijos armijoje, sugrįžimą tėviškėn, tėvų sutuoktuves. Su nostalgija ji prisimena 

romantiškas keliones į įsigytą tėvo ūkį Sprogiškėse, šeimos šventes. 

Zofija atkreipia dėmesį į tai, kad viekšniškiai, ir ne tik jie, vaistininką vadino vaistų nuo vėžio 

išradėju. 

Rašydama apie savo tėvą, autorė kiekvieną laikmetį susieja su Aleksandravičių šeimos 

gyvenimu. 

Sovietmečiu, vokiečių okupacijos metais ne kartą pats patekęs į bėdą, vaistininkas visada 

surasdavęs būdų, kaip padėti kitiems. 

„Aleksandravičių šeima niekada neskirstė žmonių pagal turtą, negarbino pinigų, visada gerbė 

mokslą, kultūrą, meną, dorovę”, — rašo Zofiją, tokias išvadas padariusi remdamasi 945 puslapių 

tėvo prisiminimų rankraščiu, nušviečiančiu plačią giminės, Viekšnių miestelio, apylinkių 

gyventojų, viso savo gyvenimo istoriją. 

GIMINĖ GARSĖJO NE TIK PROVIZORIAIS 

Du knygos skyriai skirti dar dviem Aleksandravičiams. Viename iš jų profesorė Aldona 

Gaigalaitė pasakoja apie Zofijos senelio Vincento brolį veterinarijos gydytoją Domininką 

Aleksandravičių, kuris carinės Rusijos laikais buvo paskirtas dirbti Vidurinėje Azijoje. 

Už sąžiningą ir gerą darbą caro administracijos jis buvo vertinamas, pasiekė Valstybės 

patarėjo laipsnį. Po I pasaulinio karo su šeima grįžo į tėvynę, ir likusį gyvenimą skyrė kovai su 

pokario metais išplitusiomis gyvulių ligomis. 

Kitame knygos skyriuje profesorė aprašo dar vieną iškilų Aleksandravičių. Domas buvo 

selekcininkas, mokytojas ir ūkininkas, ilgametis Kvietiškio žemės ūkio mokyklos direktorius. 

Marijampolėje pastačius cukraus fabriką, jis vienas pirmųjų ėmė mokyti žemdirbius, kaip auginti 

cukrinius runkelius. 

Paskutinį knygos skyrių „Palikuonys” jo autorė Bronė Beržiūnienė paskyrė Aleksandravičių 

šeimos pirmosios kartos palikuonių atžaloms. 

Gudienė Vilma. Viekšnių vaistinė ir vaistininkai / Pranešimas konferencijoje „Anuo metu 

Viekšniuose...”, skirtoje profesoriaus Mykolo Biržiškos 125-osioms gimimo metinėms, 

vykusioje 2007 metų rugsėjo 28 ir 29 dienomis Viekšniuose. — Dalis teksto: 

Perskaičius pranešimo pavadinimą, kyla klausimas, ką galima papasakoti apie šios vaistinės ir 

vaistininkų istoriją? Vaistinė įkurta 1860 m. ir savininkai, kurių veikla čia buvo ženklesnė, buvo 

tik du. Trumpai vaistinę turėję Geldneriai (apie 20 metų) ir (apie 60 m.) Aleksandravičiai. Po 

vaistinės nacionalizacijos ji gavo atitinkamą numerį ir perėjo valstybės žinion. Vaistininkai 

Vincentas ir Juozas, kurių namuose šiandien mes svečiuojamės, buvo pažangūs ir tvarkingi. Dėl 

jų parduotų vaistų nekilo konfliktų, jie nebuvo apskųsti dėl savo elgesio medicinos priežiūros 

477

institucijoms, gyveno ramų inteligentų gyvenimą ir rūpinosi savo farmacine veikla ir šeima. 

Žinoma, buvo ir tokių vaistininkų, kurie ne tik aiškinosi gubernijos gydymo valdybai dėl 

netvarkos vaistinėje, arba kivirčijosi su kaimynais, bet ir vaistinės oficinoje, tai yra patalpoje kur 

parduodami vaistai, buvo susimušę su vaistų pirkėjais. Tokių aprašymų galima rasti archyvuose, 

bet tik ne apie Aleksandravičių. Taigi, pasakojimas galėtų būti trumpas... Tačiau kiekvieno 

žmogaus istoriją galima papasakoti ir kaip visuotinės istorijos atspindį. Šios vaistinės 

savininkams ir vedėjams teko patirti ir 1863 sukilimo ir 1905 revoliucijos padarinius. Jų 

savimonę palietė Tautinio atgimimo įvykiai, jiems teko pergyventi du karus ir turto 

nacionalizaciją, kęsti prisitaikėlišką gyvenimą Lietuvos tarybinėje respublikoje. Savo pasakojime 

aš bandysiu atskleisti, kaip šie įvykiai keitė sąžiningo, doro, ramaus vaistininko gyvenimą. Tiesa, 

kalbėsiu ir apie verslo sąlygas, konkurenciją, farmacijos administravimą. Ir nors esu farmacijos 

specialistė, mažiausiai dėmesio čia bus skirta vaistams ir sveikatinimo reikalams aptarti. Tiesa, 

ekspozicijoje vėliau pamatysime vaistus, kurie dažnai minimi spaudoje — tai žmogaus odos 

dalis, kuri, sakoma, būdavo trinama į miltukus ir barstoma ant žaizdos kraujavimui stabdyti, ir 

džiovinta vilko mėsa. Kraujavimui stabdyti lietuvių liaudies medicinoje būta daug išmonių — ir 

voratinklį ant žaizdos uždėti, ir nosies sekretu patepdavo. Pastarasis puikiai užklijuodavo žaizdą. 

Ne paslaptis, kad vaistininkai ir visokių pramanytų vaistų pavadinimų sugalvodavo, pavyzdžiui, 

vazeliną, kurį tarpukario metais atgabendavo iš Amerikos, vadino uodo taukais, kaip gi kaimo 

žmogui paaiškinsi, kad tai medžiaga iš naftos gauta, kas supras ir kas patikės. Uodo taukai jau 

kas kita. 

Viekšnių vaistinė įsteigta 1860 m. Pirmiesiems savininkams Geldneriams vaistinė priklausė 

gan trumpai, iki 1883 ar 1886 m. Rengdamasi pranešimui aš peržiūrėjau: 

1. Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus fondus, turiu pripažinti, kad nedaug 

informacijos, menančios šiuos asmenis mes saugome; 

2. Kauno apygardos archyvo dokumentus; 

3. Lietuvos valstybės centrinio archyvo dokumentus; 

4. Viekšnių muziejaus dokumentų kopijas; 

5. Literatūrą, kurioje minimi Viekšniai ir jų vaistininkai. 

Kaip buvo įkurta vaistinė Viekšniuose 

Istorija intriguojanti. XIX a. Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje ir gyveno pagal šios 

imperijos tvarką. Vaistinių veiklą reglamentavo vaistininkystės statutas (aptiekarskij ustav), 

vaistinių steigimo taisyklės ir kiti potvarkiai. XIX a. pradžioje Vilniaus, Kauno ir kitų gubernijų 

vaistinės veikė pagal 1789 m. išleistą Rusijos vaistininkystės statutą. Tuo metu vaistinių buvo 

nedaug, todėl jų skaičius nebuvo reglamentuojamas ir tik apibrėžta, kas gali būti jos vedėju. 

Vaistinės vedėju galėjo būti vyras, ne jaunesnis kaip 25 m., tvarkingas, pareigingas ir blaivus. 

Pastaroji savybė dažnai būdavo pabrėžiama net ir oficialiuose Rusijos valdžios dokumentuose. 

1836 m. išleistas antrasis vaistininkystės statutas detaliau apibrėžė vaistinių steigimo tvarką. 

Pagal ją išduoti leidimus naujų vaistinių steigimui įpareigotas Medicinos departamentas prie 

Vidaus reikalų ministerijos. Už sveikatos apsaugos administravimą buvo atsakinga vietinė 

valdžia — gubernijos gydymo valdyba. 

Nori kurti vaistinę, prašyk kaimyno leidimo 

Kalbėsime apie 1836 m. statuto vieną nuostatą. Ji įpareigojo steigiant naują vaistinę gauti jau 

veikiančių vaistinių savininkų raštiškus sutikimus arba argumentuotus prieštaravimus, kad jų 

kaimynystėje būtų įkurta nauja vaistinė. Procedūra vyko taip. Žmogus, norintis steigti naują 

vaistinę, rašydavo pareiškimą gubernijos gydymo valdybai. Gavusi prašymą, valdyba išsiųsdavo 

oficialius laiškus artimiausių vaistinių (nuo pretendento nurodytos vietovės) savininkams 

klausdama, ar jie neprieštarauja, kad toje vietovėje būtų įkurta nauja vaistinė. Gaudavo 

atsakymus, kuriuose būdavo prieštaraujama tokiam ketinimui, nepaisant, už kiek kilometrų ta 

vaistinė būtų steigiama. Vieną kitą klientą vis tiek prarasi, taigi, vienintelis atsakymas — 

„prieštarauju”. Tuo metu net mintis nekildavo, kad būtų galima steigti vaistinę gretimame jau 

veikiančios vaistinės name. Būdavo pageidaujama kurti vaistinę tame pačiame arba gretimame 

miestelyje. 

Tiesa, statute buvo išlyga, kad bus leidžiama steigti vaistines ir be kaimyninių vaistinių 

savininkų sutikimų, jei VRM nutars, kad vaistinė toje vietovėje yra reikalinga, o prieštaravimai 

478

jos steigimui nepagrįsti. Per dvidešimt metų po šio sprendimo patvirtinimo buvo įsteigtos kelios 

vaistinės ir tik nuo 1857 m. kasmet naujų vaistinių skaičius pamažu didėjo. Nuostata, steigiant 

vaistines atsižvelgti į jau veikiančiųjų vaistinių savininkų nuomonę, buvo įrašyta visuose XIX a. 

vaistinių steigimo reglamentuose. 

Vyskupo Motiejaus Valančiaus rūpestis 

Vaistininkų pareikšta nuomonė turėjo svarią įtaką valdžios institucijų sprendimams ir dažnai, 

susidūrus gyventojų bendruomenių interesams su vaistininkų interesais, pastarieji laimėdavo. 

1854 m. Kražių vaistinės savininkas prov. Bernardas Šteinbergas prašė Kauno gubernijos 

gydymo valdybos leidimo įsteigti Kražių vaistinės skyrių Varniuose. Telšių vyskupas Motiejus 

Valančius pritarė šiam pageidavimui ir gydymo valdybai rašė, kad „1850 m. perkėlus 

archijerijinį namą iš Alsėdžių į Varnius, kur be to yra ir katedros kapitula, eparchialinė 

seminarija, konsistorija taip pat parapijinės bažnyčios, šito miestelio gyventojų skaičius žymiai 

padidėjo ir čia reikalinga vaistinė [...] ir aš nuolankiai prašau, kad gydymo valdyba padėtų 

p. Šteinbergui gauti leidimą”. 1854 m. pateiktas ir žydų bendruomenės vyresniojo pageidavimas, 

kad būtų atidaryta vaistinė Varniuose. Artimiausių vaistinių savininkai dėl noro steigti vaistinę 

Varniuose Kauno gubernijos gydymo valdybai pareiškė savo nuomones. Arčiausia nuo Varnių, 

už 28 km. buvo Telšių vaistinė. Jos savininkas prov. Leopoldas Geldneris parašė, kad jo 

vaistinės metinė apyvarta 3000 rub. ir pajamos vos padengia išlaidas. Rietavo vaistininkas Julijus 

Surkovas nurodė dar mažesnę apyvartą — 1500 rb. — ir pabrėžė vaistinės skurdžią būklę, ir abu 

teigė, kad naujos vaistinės įkūrimas sužlugdys jų vaistines, ir prieštaravo, kad būtų atidaryta 

vaistinė Varniuose. Dėl to prov. B. Šteinbergui nebuvo išduotas leidimas įsteigti vaistinę. 

Atkaklus vaistininkas parašė antrą prašymą gydymo valdybai. Jis pageidavo, kad būtų leista prie 

Varnių dvasinės seminarijos įkurti „jo išlaikomą namų vaistinę”. 1855 m. šis prašymas buvo 

patenkintas. 

Vėliau vyskupas M. Valančius savo atsiminimuose apie Varnius rašė. „Garsus Varnių 

miestelis, man ten 1850—1864 m. gyvenant, buvo kiek-tiek laimingas. Mano rūpesčiu vidaus 

reikalų ministeris jo mylista Perovskis leido Varniuose įsteigti aptieką; ją tuojau ir įsteigė Kražių 

aptiekius vokietis; jo pavardės nebeatmenu.” 

Vaistinių tinklų gimimas 

Vaistininkai, vengdami konkurencijos ir baimindamiesi prarasti vaistų prekybos monopolį 

regione, stengėsi trukdyti kitiems kurti vaistines. Jie patys steigė vaistines gretimuose miestuose, 

kūrė savo vaistinių skyrius (savininkas viename miestelyje galėjo turėti tik vieną vaistinę ir 

skyrių) arba giminės vaistinių tinklus. Siekdami pastarojo tikslo, skatino savo sūnus baigti 

farmacijos mokslus ir dalyvauti šeimos versle. Vaistininkų sūnūs turėjo palankias sąlygas pradėti 

verslą, nes jų laukė mažiau sunkumų dėl kaimyninių vaistinių savininkų prieštaravimų, nes jais 

dažnai būdavo steigėjo tėvas ar brolis. Žymiausios XIX a. vaistininkų šeimos buvo katalikų 

Geldnerių ir protestantų Kenigšteterių. 

Geldneriams įvairiais periodais priklausė Telšių, Raseinių, Viekšnių, Kelmės vaistinės. Po 

statuto paskelbimo nuo 1836 m. iki 1840 m. buvo atidarytos tik dvi vaistinės Kauno gubernijoje, 

tai Rietave ir Zarasuose, o vėliau, per 13 metų nuo 1841 m. iki 1853 m. nebuvo įsteigta nei viena 

nauja vaistinė. Vėliau vaistininkai pradėjo kurti vaistines ir skyrius gretimuose miesteliuose ir 

vos keletą vaistinių pavyko įsteigti „giminei” nepriklausantiems asmenims. Vaistinių savininkai 

įgijo teisę įtakoti naujų vaistinių steigimo procesą ir šia teise naudojosi trukdydami kurtis 

naujoms vaistinėms ne tik tose vietose, kur buvo jų vaistinės, bet ir gretimuose miesteliuose. 

Nepagrįsti carinės Rusijos valdžios institucijų potvarkiai, trukdė formuoti pakankamą vaistinių 

tinklą ir plėtoti sveikatos apsaugą carinės Rusijos gubernijose. [...]. 

Taigi, Telšių vaistininkas Fiodoras Geldneris 1860 m. įsteigė ir vaistinę Viekšniuose. Po metų 

vaistininkas mirė ir abiejų vaistinių priežiūra atiteko sūnui provizoriui Leopoldui. VIII 

dešimtmetyje Geldneriams priklauso Telšių, Raseinių, Kelmės, Viekšnių vaistinės. 1865 m. 

vaistinės vedėjo pareigas perima Fiodoras Geldneris, gal brolis? Tačiau, kaip rašoma muziejaus 

buklete, jis rėmė 1863 m. sukilimo dalyvius, pats nukentėjo ir 1871 m. mirė. Netekus vaistinės 

vedėjo, Rusijos medicinos sąrašuose randame žinutę, kad Viekšnių vaistinė laikinai uždaryta. Po 

to pereina nuomininkų žinion. 

479

Dažniausiai vaistinės buvo farmacininkų nuosavybėje. Daug rečiau jos buvo nuomojamos. 

Miesto vaistinei turėjo vadovauti provizorius, dvejus metus studijavęs farmaciją carinės Rusijos 

universiteto Medicinos fakultete. Kaimo vaistinės vedėju galėjo būti ir provizoriaus padėjėjas. 

Tai žmogus trejus metus dirbęs vaistinės mokiniu ir išlaikęs provizoriaus padėjėjo egzaminą 

universitete sudarytoje komisijoje. Toks asmuo turėjo menką teorinį pasirengimą, bet galėjo 

vadovauti ir kaimo vaistinei. Paprastai vaistinėje dirbdavo pats vaistinės savininkas ir vienas arba 

keli samdomi mokiniai. Provizoriaus padėjėją samdydavo tik didesnės miestų vaistinės. Jam 

reikėjo sumokėti apie 30-45 rub. mėnesinį atlyginimą, o mokinys dirbo už 8 kartus mažesnį 

atlygį. 

Pavyzdžiui, Telšių vaistininkas L. Geldneris, norėdamas įrodyti savo „skurdžią” padėtį ir 

pabrėžti, kad atidarius dar vieną vaistinę, jo padėtis būtų kritiška, Kauno gubernijos gydymo 

valdybai smulkiai aprašė 1866 m. pajamas ir išlaidas. Telšiuose tuo metu veikė viena vaistinė, 

kuri aptarnavo 7989 miesto gyventojus. Vaistininkas nurodė, kad per tuos metus buvo parduota 

vaistų pagal 7182 receptus, už kuriuos gauta 2515 rb. (vidutiniškai 35 kapeikos už vieną 

receptą). Be receptų parduota vaistų už 455 rublius. Iš viso pajamos sudarė 2970 rb. Toliau 

aprašė išlaidas: namo remontui — 500 rb., knygoms, žurnalams, laikraščiams, popieriui su 

antspaudais — 100 rb., vaistinės šildymui — 100 rb., 6 procentai pajamų, t. y. 180 rb., buvo 

skirti vaistinės atsargoms įsigyti, 800 rb. — medikamentams, 100 rb. — „medicininiam stiklui” 

— tai yra vaistinės indams. Atlyginimams: vedėjui — 300 rb., prov. padėjėjui, mokiniams ir 

darbininkams — iš viso 500 rb. 370 rb. liko savininkui. Vaistininkas minėjo, kad vargingų 

žmonių tarpe plinta cholera ir jiems vaistai parduodami pigiau. Visi šie duomenys Geldnerio 

padailinti, tačiau įdomi informacija apie vedėjo darbo užmokestį, kuris per mėnesį mažesnis nei 

30 rub., ir suma išleidžiama spaudai. 

Nuomininkui buvo sunku pelningai išlaikyti vaistinę kaime. Taigi, patekusi į nuomininkų 

priežiūrą, Viekšnių vaistinė stabilumą prarado. 

1873 m. vaistinę iš Geldnerių įpėdinių nuomoja Rietavo vaistininkas Julijonas Surkovas. 

KAA 1878 m. rašytas dokumentas sako, kad vaistinės vedėjas vaist. pad. A. Relanderis (gal 

Canderis, bet jis, regis, buvo Vilniaus vaistinės vedėjas) išvyksta į S. Peterburgą, Vasiljevo salą, 

į Pėlio vaistinę dirbti. Mačius rašo, kad 1880—1884 m. šią vaistinę nuomavo Zeidleris, 

sulenkėjęs vokietis iš Vilniaus. Jis pats save vadino lietuviu. Vaistinė neturi tikrojo globėjo ir 

prižiūrėtojo. 

Viekšnių muziejuje saugomos signatūros 1862 m. ir 1871 m. Tai receptų kopijos, užrašytos 

Geldneriams esant savininkais. Išanalizavus jų turinį paaiškėjo, kad dažnai būdavo vartojami 

skysti vaistai ir piliulės. Vienoje signatūroje — kalio jodatas ir destiliuotas vanduo. Šis vaistas 

galėjo būti vartojamas nuo išsekimo, esant kalio trūkumui. Gydytojas rekomendavo gerti 3 kart 

dienoje po šaukštelį. Vaisto kaina 75 kapeikos. Antrajame recepte buvo išrašyti macines — 

graikiško riešuto luobelė (būna žalia), aromatinė tinktūra skoniui pagerinti ir ekstraktas 

colocyntium — šis komponentas liuosuoja vidurius, o visas vaistas gerina virškinimą. Kainos 

neįžiūrėjau. Trečiame recepte — kanapių ekstraktas (indiškos kanapės). Pridėjus rišamųjų 

medžiagų suformuojama 30 piliulių. Kaina 70 kapeikų. Kas 3 val. po dvi piliules. Nuotaikos 

pagerinimui, depresijoms gydyti. Ketvirtasis receptas — geležies acetatas (Klaproto lašai), 

karčiųjų migdolų vanduo ir cinamono sirupas. Po šaukštą skysčio 4 kartus dienoje išsekimui, 

mažakraujystei gydyti. 95 kapeikos. 

Vaistinė parduodama iš varžytinių ir ją įsigyja vaistinės nuomininkas ir vedėjas Vincentas 

Aleksandravičius (1853—1926, mirė sulaukęs 73 metų). Jis šios vaistinės savininkas ir vedėjas 

nuo 1883 (gal nuo 1886) iki 1926 m. Pirmus metus nuomavo vaistinę iš Geldnerio įpėdinio 

Oskaro Geldnerio, 1886 m. ją nusipirko. Nuo 1890 m. Rusijos medicinos sąrašuose skelbiamos 

vaistininkų tautybės. Vincentas Aleksandravičius nurodo esąs lietuvis katalikas. Vincentas augo 

globojamas dėdės, Žagarės klebono. 

Kodėl pasirinko Vincentas šią specialybę? Tyrinėjant XIX a. antros pusės ir XX a. pirmos 

pusės farmacininkų profesinį kelią, teko pastebėti, kad šią profesiją dažniausiai rinkosi 

jaunuoliai, metę mokslus kunigų seminarijoje, taip pat neturtingų valstiečių vaikai, norėję išeiti į 

žmones. Dalis žmonių galvojo, kad tai puikus kelias dirbti savo tėvynės labui. Tai, kad minėtas 

kunigas bendravo su Daukantu, leidžia manyti, kad jam buvo nesvetimos Tautinio sąjūdžio 

480

idėjos. Todėl kunigas Aleksandravičius, galėjo pastūmėti savo sūnėną šiuo profesijos keliu 

žinodamas, kad jis galės grįžti į Lietuvą ir užsitikrinti sau ir dvasinę, ir materialinę gerovę. 

Mokėsi Maskvos universitete, diplomą gavo 1881 m. Draugavo su aušrininkais, su medicinos 

studentu iš Žagarės Antanu Buivydu. Čia matome tradicinį lietuvybės atgimimo žmogaus 

sąmonėje kelią. Rinkinyje „Mūsų senovė” [Mūsų senovė. — Kaunas, 1938. — T. 2. — Nr. 3 (8). 

— P. 519—521] publikuojamas studento A. Buivydo laiškas, rašytas 1884 m. provizoriui 

Aleksandravičiui į Viekšnius. Atsakydamas savo draugui dėl nuogąstavimų, jog jis prastai moka 

lietuvių kalbą ir dirbdamas vaistinėje mažai gali prisidėti prie lietuvybės, Buivydas pataria, kad 

reikia tiktai tvirto noro. Siūlo užmiršti merginas, mesti į šalį lenkiškas knygas ir gazietas ir 

skaityti Aušrą ir lietuviškas knygas. Iš Buivydo laiško galima suprasti, kad tik vienas iš 

nedaugelio kaip Aleksandravičius galėjo grįžti į savo tėvynę ir gyventi tarp saviškių. Kiti jo 

bendramoksliai pasklido po plačiąją Rusiją. Įsitvirtinti Viekšniuose jam padėjo dėdė kunigas 

Aleksandravičius. Dėdė nupirko vaistinę ir įpareigojo jį išleisti į mokslus gimines, ką Vincentas 

ir padarė. Padėjo broliui ir kt. giminaičiams. Vincento pirmoji žmona — Žagarės vaistininko 

pulkininko Kazlausko duktė. 1885 m. ji jauna mirė. Antrą kartą vedė 1892 m. rygiškę Kotryną 

Kerberdytę. (Mačiaus rankraščio kopija). Su antra žmona Kotryna susilaukė šešių vaikų. Trys jo 

sūnūs mirė Rusijoje. Sunūs Juozas tapo farmacininku ir savo tėvo vaistinės paveldėtoju. [...]. 

Vincentas Aleksandravičius — jo visuomeninė veikla 

Rinko liaudies medicinos žinias, užrašinėjo liaudies dainas ir padavimus. Kaip ir Aglinskas, ir 

kt. vaistininkai. Baigęs mokslus Rusijoje, pirmiausia ten ir dirbo. Lietuvoje uždarbis mažas, 

sunku įkurti vaistinę, nėra lėšų ją nupirkti. Bet tautinis atgimimas, kunigas ragina sūnėną grįžti 

namo ir dirbti tėvynės labui. 1883 m. grįžta. Kada Aleksandravičius pirko vaistinę, pats jis rašo, 

kad iš Oskaro Geldnerio vaistinę pirko 1886 m. sausio 20 d. Gal iki tol jis nuomavo ją iš 

įpėdinių. 1884 m. ateina laiškas iš Buivydo į Viekšnius, ir čia Aleksandravičius jau dirba. 

Aleksandravičiaus vaistinėje dirbo jis ir mokiniai, kartais vienas, o kartais du. Būdavo metų, kai 

pasamdydavo ir prov. pad. Apie darbą vaistinėje Elžbieta Avižonytė, vėliau Jasiukevičienė rašė, 

kad uždirbdavo 5 rub. per mėn., dirbo nuo 8 val. ryto iki 10 val. vakaro, dar budėdavo vaistinėje, 

kad savininkas draudė skaityti cicilikų knygas. Anūkė Aleksandravičiūtė rašo, kad senelis 

Vincentas artimai bendravo su Biržiškų šeima, su miestelio klebonu J. Zaleckių, Biržiškos knyga 

psl. 86 — kad visi trys buvo Viekšnių tradicijų kūrėjai. Vaistininko namuose lankydavosi ir 

Prano Mašioto šeima, kunigas Vienožinskis, gydytojas Vladas Nagevičius. 

1923 m. gautas prašymas įsteigti antrąją vaistinę Viekšniuose ir klausiama, ką apie tai mano 

Viekšnių vaistinės savininkas Vincentas Aleksandravičius. Pagal galiojančius normatyvus 

galima steigti vaistinę jei gyventojų skaičius didesnis nei 3000. Aleksandravičius rašo, kad 

pateikti duomenys, jog Viekšniuose gyvena apie 6000 gyventojų yra klaidinantys, nes prieš karą 

šis skaičius buvo dirbtinai pučiamas norint, kad per Ventą būtų pastatytas tiltas. Iš tiesų jis 

nurodo, kad Viekšniuose gyvena apie 2300 žmonių. Gyventojų ženkliai sumenko miestelį 

nusiaubus gaisrui. Aleksandravičius sako, kad mirus populiariam daktarui Biržiškai, ir jo 

vaistinės apyvarta sumažėjo. 

Vienas iš sūnų turėjo baigti farmaciją ir tęsti tėvo praktiką. Tuo keliu pasuko Vincento sūnus 

Juozas (1896—1977). Juozas mokėsi gimnazijoje Rygoje, tačiau [...], netikėtai šeimai, sugrįžo į 

Viekšnius ir pranešė, kad nori dirbti vaistinėje. Mama Kotryna buvo labai nepatenkinta, ji 

svajojo, kad sūnus, baigęs gimnaziją, studijuos inžineriją ir paseks jos dėdės, garsaus tiltų 

inžinieriaus, profesiniu keliu. Nebaigęs pilno gimnazijos kurso galėjo stoti į kunigų seminariją 

arba pradėti darbą vaistinėje. Tuo tarpu tėvas Vincentas negalėjo nuslėpti savo džiaugsmo, kad 

turės įpėdinį vaistinėje. 1912 m. jis dirbo tėvo vaistinėje mokiniu. 

1916 m. Peterburgo karo akademijoje jis išlaikė egzaminus ir gavo provizoriaus padėjėjo 

diplomą. 1916—1917 m. dirbo karo ligoninės vaistinėje, 1917—1918 Jekaterinoslavo 

gubernijoje. Grįžo į nepriklausomą Lietuvą. Baigęs Peterburge Karo medicinos felčerių mokyklą 

1920 m. Juozas įstojo į Kauno Aukštuosius kursus, vėliau tęsė studijas universitete ir 1925 m. su 

pirmąją laida gavo chemiko vaistininko diplomą. Tais pačiais metais mirė ir mama, ir tėvas 

vaistininkas. Juozas Aleksandravičius tapo vaistinės vedėju. 1925 m., dar likus metams iki 

mirties, vaistininkas Vincentas Aleksandravičius parašė testamentą, kuriame visą turtą (žemę) 

Rygoje jis palieka savo dukrai, o vaistinę sūnui Juozui. Pastarąjį įpareigoja prižiūrėti motiną ir 

481

išleisti į mokslus jaunesnįjį jų sūnų. Testamente tiksliai nurodyta, kiek kam reikia skirti pinigų 

doleriais. Sekdamas savo dėdės kunigo pavyzdžiu, įpareigoja išmokslinti ir kitus asmenis, jei 

pats neturės vaikų. Taigi Juozas Aleksandravičius pradeda savo profesinį kelią. 1940 m. vaistinė 

nacionalizuojama. Liko dirbti vaistinės vedėju, nebuvo ištremtas. 1956 m. surinkti prisiminimai, 

juose atiduodama duoklė sovietų valdžiai, kuri atėmė turtą, stabilumą. 

1950 m. Aleksandravičius rašė: 

Visą Lietuvos buržuazinės santvarkos laikotarpį farmacijos reikalai buvo visai apleisti, kitų 

specialybių žmonių tvarkomi, kurie palaikydavo vaistinių savininkus ir tuomi padalindavo mūsų 

luomą į dvi dalis — į privilegijuotus savininkus ir beteisius tarnautojus. Vaistinės būdavo 

spekuliacijos objektu, nes tankiai priklausė ne farmacininkams, o šiaip vertelgoms, kurie tarp 

savęs konkuruodami paeidavo netgi iki vaistų falsifikacijos. 

Tik 1940 m. ir mūsų padangėj nušvito Stalino saulė ir mes tapome savarankiški, laisvi. 

Atsimenu, su kokiu susijaudinimu ir džiaugsmu perskaičiau pirmą Šiaulių Rajoninės kontoros 

raštą iš kurio supratau, kad ir mes jau turime savo įstaigą, [kuri] mus teisingai tvarkys. 

Deja, ta laimė neilgai truko ir užėjus vokiečių okupacijai rajoninės kontoros greit buvo 

likviduotos, o tvarkymas grįžo į senas vėžes ir tik 1944 m. sutriuškinus okupantus ir tarybinei 

santvarkai grįžus, mes vėl tapome laisvi. 

Buržuaziniais laikais vaistinės apyvarta buvo nežymi ir tai daugiausia susidėdavo iš rankinio 

pardavimo, nes brangūs gydytojų honorarai buvo mažai prieinami liaudžiai. Užėjus vokiečių 

okupacijai, vaistų tiekimas visai sušlubavo ir daugiausia susidėjo iš senų vaistažolių ir šiaip 

mažai vaistingų vaistų (nelikvidų), kurių savo krašte išleisti negalėjo. Apie tokius vaistus kaip 

diuretin, kalii jodytum, natrii salycilicum ir svajoti negalėjome, tik nuo 1950 m. Šiaulių rajoninės 

kontoros vaistų sandėliui iš griuvėsių su dideliu vargu atsikėlus prasidėjo normalus vaistų 

aprūpinimas ir apyvartos didėjimas. Novokaino gydymo įvedimas atsiliepė teigiamai į receptūros 

vaistinėje padidėjimą, 1928—30 m. Viekšnių vaistinė pagamino tik 2-3 tūkstančius receptų, o 

jau 1949 m. jau padarė virš 12 tūkstančių. 

Karo audrai siaučiant daug vaistinių tapo sugriauta, sudeginta, apiplėšta, nes vaistinės 

personalas dėl karo žygių turėjo jas apleisti. 

Man pačiam teko net 3,5 savaite būti patrankų ugnyje, nes visam medicinos personalui 

išlekiojus, leido man teikti medicinos pagalbą sužeistiems piliečiams ir mūsų kariuomenės 

kariams. Dėka tam Viekšnių vaistinė išliko sveika ir karo audros nepaliesta ir dabar aptarnauja 

plačią Viekšnių apylinkę su 25 kolūkiais. 

Vaistinės vedėjas J. Aleksandravičius. 

[...]. Aleksandravičius rašė atsiminimus ir tikrieji jo jausmai atspindėti 1000 puslapių 

dienoraštyje ar atsiminimuose. Dar Kaikaris yra pasakojęs, kad Aleksandravičius rašė 

atsiminimus, tai buvo įdomi asmenybė. Viekšniuose jis dirbo iki 1971 m., mirė 1977 m. Vaistinė 

perkelta į kitas patalpas 1980 m. Vaistinė Nr. 201. 

482

3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?