You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
prarado, ką savo rankom buvo uždirbusi ir prisiglaudė pas aštuoneriais metais vyresnę seserį<br />
P. Kriaučiūnienę Viekšniuose, gražiai sutardama su jos šeima ir gyveno. Kai sesuo atgulė į patalą<br />
ir šešetą metų po to laukė kelionės į amžinybę, Uršula slaugė seserį, jos akis užmerkė. Sesuo<br />
mirdama prisakė sūnui Stasiui prižiūrėti Uršulėlę. Mama išgyveno 92 metus, Uršulė gerokai<br />
pralenkė, tiesa, be didelio džiaugsmo, nes jau septinti metai prirakinta prie lovos — neklauso<br />
kojos ir rankos. Atrodytų, labai sunki našta slegia Stasį Kriaučiūną slaugyti tokį ligonį, o jis tai<br />
daro iš širdies, atsidėjęs, pasišventęs. Retą švarą ir tvarką matai jo namuose — kiemelis<br />
nušluotas, takeliai nuplauti, namo grindys švarios, takais nuklotos, viduje viskas idealiai<br />
sutvarkyta, tetulytė švariai paklota tai guli, tai sėdinėja lovoje. Namelio šeimininkas padengia<br />
paties gamintais valgiais stalą: grybai, obuolių sūris, nepaprasto skonio ir spalvos vynas, kava,<br />
uždega dekoratyvinę žvakę — Uršulėlę, pas mus svečiai, kaip džiugu... Uršulėlė žiūri ir šypsosi,<br />
ne kasdieną svetimi žmonės... Šį kartą atvyko aplankyti Socialinės globos bei rūpybos skyriaus<br />
vedėja B. Karpavičienė ir gyvenvietės viršaičio pavaduotoja A. Paulauskienė.<br />
Daug metų Stasys Kriaučiūnas dirbo Viekšnių ambulatorijoje ūkvedžiu, tada sunkiau buvo<br />
suspėti ir namuose, ir darbe, o dabar jam 67-eri, nebedirba, tik po namus ir apie Uršulėlę. Į<br />
klausimą, kada suspėja namelius taip sutvarkyti, Stasys atsako, kad specialiai jų netvarkąs, visą<br />
gyvenimą vadovavosi taisykle: kiekvieną daiktą padėti į vietą, ir nereikės šiukšlių vežimu vežti,<br />
skirti valandas tvarkymuisi. Itin tvarkinga ir švari buvusi mama ir tėtis, ir Uršulėlė, tačiau bene<br />
ryškiausiai tvarkingumą paveldėjęs iš krikšto tėvo, svetimo žmogaus. Stasys juokaudamas<br />
pasakoja, kaip buvo nuvažiavęs paviešėti pas seserį į Ameriką, ten bandęs sutvarkyti namus taip,<br />
kaip sau, tai privertęs amerikonus gerokai paprakaituoti...<br />
Uršula Kontutaitė apie save ir apie savo gyvenimą kalba nebe pati, — sesers sūnaus lūpomis.<br />
Pripažinusi sveiką gyvenimo būdą, švarą, tvarką, visada burną skalavusi ąžuolo žievės nuoviru,<br />
tad šiandien jos burna pilna sveikų dantų, tik du tekę ištraukti. Visą gyvenimą meldėsi, todėl ir<br />
išprašė ilgo, gražaus amžiaus. Šiandien pastovūs šio namelio svečiai — Viekšnių parapijos<br />
klebonas V. Gauronskas ir gydytoja A. Gurauskaitė, atnešdami senolei švenčiausiąjį sakramentą,<br />
dvasios stiprybę bei vaistų.<br />
Uršula Kontutaitė mezgė, mokėjo austi. Kaip margiausias metų, permainų, džiaugsmų ir<br />
žmoniškumo raštas yra jos šimtametis gyvenimas.<br />
Sejavičienė Julija. Metų švelnumas: [Viekšnių šimtametės Liucija Gedvilienė ir Uršulė<br />
Kontutaitė] // Vienybė. — 1992. — Bal. 25: „Jono Brenciaus nuotraukoje: šimtametė<br />
L. Gedvilienė dabar ir... jaunystėje”. — Visas tekstas:<br />
Tą dieną Socialinės globos ir rūpybos skyriaus darbuotoja Zina Jovaišienė į Viekšnius<br />
išsiruošė nepaprastai misijai: pasveikinti net dvi senoles su garbingiausia sukaktimi —<br />
100-mečiu.<br />
Liucijos Gedvilienės tarsi gegužyje obelis balta galva sušukuota, senolė švyti regėdama<br />
svečius ir iš karto prisipažįsta: nepažįstu, ieško akimis saviškių — sūnaus ir marčios. Tikroji<br />
jubiliejaus sukaktis buvo kiek ankstėliau, senolė prie vaišių stalo porą valandų pasėdėjo,<br />
pasidžiaugė anūkėmis ir proanūkiais, klausėsi pasakojimo, kaip antroji jos marti Vilniuje tai<br />
progai skirto atviruko ieškojo, bet taip ir nerado, matyt, retai kam prireikia tokio sveikinimo.<br />
Senolė nelabai linkusi prisipažinti tokio amželio sulaukusi, jai patinka būti jaunesne. Prieš<br />
dešimt metų, kai šventė jos devyniasdešimtąjį jubiliejų, atsisėdo prie torto iš tos pusės, kurioje<br />
skaičius „9” buvo atvirkščias ir rodė „6”, ji net apsidžiaugė: taip, taip, man 60, o sūnui tada kiek,<br />
mama, klausia? Sūnui — jau 65-eri, atsakė...<br />
Senolė — Algirdo Gedvilo mama, kartu gyvena beveik nuo tada, kai sūnus sukūrė šeimą. Abu<br />
Gedvilai išeidavo į mokyklą, o senolė po virtuvę prie puodų, kambariuose su anūkėmis sukiojosi.<br />
Išaugino jas, o samtį virtuvėje padėjo visai neseniai, kai koja lūžo ir dėl to nebegali vaikščioti.<br />
Virtuvė buvo jos karalystė, nes antrą kartą likusi našlė, erdviuose nameliuose laikė gimnazistus,<br />
jiems valgyti taisė. Paskui tuos namus nusavino, tik dabar senolė susigrąžina tai, ką iš jos atėmė,<br />
nuo pernai ir pensiją ėmė gauti.<br />
Užaugo Liucija Gedvilienė šešių vaikų būryje, vieną brolį beturi, nors visi ilgą amžių<br />
nugyveno. Išaugino du sūnus, abu pedagogus. Beturi vieną, antrasis sūnus Leonas, pedagogikos<br />
mokslų kandidatas, mirė prieš aštuonetą metų. Į laidotuves nevažiavo, neturėjo sveikatos, tik<br />
38
Change language