1 4 skyrius

4 SKYRIUS: ŽMONĖS. VISUOMENĖ. POLITIKA. VALDYMAS 

POSKYRIAI: 

4.1. NESUSKIRSTYTOS Į POSKYRIUS ŽINIOS 

4.1.1. RUSAI, RUSIŠKAI KALBANTYS IR JŲ RELIGIJA 

4.1.2. ŽYDAI IR JŲ RELIGIJA 

4.2. KATALIKAI. BAŽNYČIOS 

4.3. VALDYMAS. ADMINISTRACIJA 

4.4. ORGANIZACIJOS. DRAUGIJOS. PARTIJOS 

4.4.1. VIEKŠNIŲ GAISRININKŲ DRAUGIJA 

4.4.2. „VILNIAUS AUŠROS” ŠVIETIMO DRAUGIJOS SKYRIUS 

4.4.3. BIRŽIŠKŲ DRAUGIJA 

1

4.1. NESUSKIRSTYTOS Į POSKYRIUS ŽINIOS 

„Ant Vėkšniškiu kapu...”: [dėl lietuviškų pavardžių iškraipymo paminklų užrašuose] / 

J. K...gis // Aušra. — 1884, Nr. 9, p. 318—319. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos 

bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1832—1890. — Vilnius, 

2004. — 728 p. — P. 547. — [J. K...gis čia — Liudvikas Beržanskis]. 

„Mūsų miestelyje [Viekšniuose] galima dažnai išgirsti šiokią-tokią navynėlę...” / A. Dagis 

// Tėvynės sargas. — 1902, Nr. 10/11A, p. 29—32. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: 

Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1901—1903. — Vilnius, 2003. — 576 p. — 

P. 148. — [Manoma, kad čia A. Dagis — Mikalojus Šeižys-Dagilėlis]. 

„Dabar Viekšniuose nekuriems verksmingos dienos...” / A. Dagis // Tėvynės sargas. — 

1902, Nr. 10/11A, p. 40—41. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: Serija C. Lietuviškų 

periodinių leidinių publikacijos. 1901—1903. — Vilnius, 2003. — 576 p. — P. 148. — 

[Manoma, kad čia A. Dagis — Mikalojus Šeižys-Dagilėlis]. 

„Prieš Kalėdas čia [Viekšniuose] sugavo būrį... vagių...” / Tarnaitė // Tėvynės sargas. — 

1903, Nr. 3/4A, p. 42. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: Serija C. Lietuviškų 

periodinių leidinių publikacijos. 1901—1903. — Vilnius, 2003. — 576 p. — P. 61. 

„Bėda girtuokliui...”: [byla Viekšniuose dėl ūkio tvarkymo perdavimo žmonai] / Siuvėjėlis // 

Kryžius. — 1903, Nr. 4, p. 21. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: Serija C. Lietuviškų 


„Liudnos pas mus naujienos...”: [apie gyventojų tamsumą], Viekšniai / Viekšnietis bet ne 

Viekšnietis. — (Iš Lietuvos) // Vilniaus žinios. — 1906, vas. 21 (kovo 6) (Nr. 41), p. 4. — Žinios 

aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 

1906. D. 1. — Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001. — 388 p. — [BK pastaba: Apraše po 

įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. Viekšnietis 

bet ne Viekšnietis — tikroji pavardė Kazimieras Pakalniškis]. 

„Trečią dieną Sekminių mųsų miestelyje paprastai atsiprovija kermošius...”: [apie 

jaunimo girtavimą], Viekšniai / Skaitytojas L. Balso. — (Korespondencijos) // Lietuvos balsas. 

— 1906, birž. 10 (23) (Nr.28), p. 2—3. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija 

C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1906. D. 1. — Vilnius: Vilniaus universiteto 

leidykla, 2001. — 388 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, 

vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės]. 

„Mųsų parapijos žmonės turi vieną labai negeidžiamą paprotį...”: [dėl antisanitarinio 

mirusiųjų šarvojimo Viekšniuose] / Rukorius. — (Žinios iš Lietuvos) // Lietuvos ūkininkas. — 

1906, birž. 15 (28) (Nr. 26), p. 346. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. 

Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1906. D. 1. — Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 

2001. — 388 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, 

slapyvardis, parašyti prie žinutės. Rukorius — tikroji pavardė Vaclovas Biržiška]. 

Bažnyčios tarnai: [apie parapijos prieglaudą], Viekšniai / Rūkorius. — (Žinios iš Lietuvos. 

Darbininkų padėjimas) // Naujoji gadynė. — 1906, rugs. 14 (27) (Nr. 17), p. 267. — Žinios 



įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. Rūkorius 

— tikroji pavardė Vaclovas Biržiška]. 

„Viekšniai (Šiaulių pav.) po senovei pasilieka tamsųs...” / Slaviškis. — (Iš Lietuvos) // 

Vilniaus žinios. — 1907, kovo 12 (25) (nr. 56), p. 3. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: 

2

Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1907. D. 1. — Vilnius, 2004. — 448 p. — 

P. 108. 

„Apie Viekšnius net ir rašyti nebesinori...” / Naujikas. — (Iš Lietuvos) // Viltis. — 1907, 

spal. 26 (lapkr. 8) (nr. 11), p. 3. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: Serija C. Lietuviškų 

periodinių leidinių publikacijos. 1907. D. 1. — Vilnius, 2004. — 448 p. — P. 108. — [Naujikas 

— Jonas Klimas]. 

Girtuoklystė — nedorybių versmė // Vienybė. — 1911. — Nr. 25. — Birž. 21 (Liep. 4). — 

P. 389. — Tekste: Cituojamas anksčiau „Vienybėje” (1909 m. Nr. 4) skelbtas straipsnis apie 

dviejų žmonių iš Pievėnų, atvežusių į Viekšnius parduoti medžius, nusikaltimą. 

„Kun. Jarulaičio rūpesčiu tapo įsteigtas „Blaivybės” skyrius...”, Viekšniai / Viekšniškia. 

— (Žinios. Draugijų gyvenimas) // Lietuvos ūkininkas. — 1911, lapkr. 24 (gruod. 7) (Nr. 47), p. 

443. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių 

publikacijos. 1911. D. 1. — Kaunas, 2003. — 408 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio 

/ žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės]. 

„Viekšniuose... suruošė medžių sodinimo šventę...” // Lietuvos žinios. — 1914. — Geg. 2 

(15). — P. 3. — (Mokslas ir mokyklos). — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. 

Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1914. D. 1. — Kaunas, 1998. — 476 p. 

Rinkliava [„Raudonajam Kryžiui”] // Lietuvos žinios. — 1914. — Lapkr. 21 (gruod. 4). — 

P. 2. — (Lietuvos žinios. Viekšniai). — Parašas: Ylelė. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos 

bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1914. D. 1. — Kaunas, 1998. 

— 476 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, 

slapyvardis, parašyti prie žinutės]. 

„Įsisteigus Vilniuje Liet. draugijai nukent. dėl karo šelpti, tuojau ir viekšniškiai 

subruzdo...”, Viekšniai / Užmirštas. — (Iš Lietuvos. Nukentėjusiųjų dėl karo reikalai) // Viltis. 

— 1915, kovo 15 (28), p. 2. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. 

Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1915—1917. D. 1. — Kaunas, 2000. — 384 p. — 

[BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti 

prie žinutės]. 

Viekšnių Dėdė. Viekšniuose apsileidę kaip kelmai // Žemaitis. — Telšiai, 1929. — Gruod. 15. 

— Nr. 50 (226). — Tekste: 

Viekšnių valsčius yra labai apsileidęs. Skerdykla apleista, tvarkos nėra. Prižiūrėtojas Navickas 

mažai žiūri tvarkos, per naktis uliavoja. Rytojaus dieną mėsą negerai štampuoja ir t. p. 

M. G. Plėšikai siaučia // Žemaitis. — Telšiai, 1929. — Gruod. 15. — Nr. 50 (226). — Tekste: 

Gruodžio 3 d. pil. Puzauskį grįžtant iš Viekšnių turgaus pušyne užpuolė plėšikai ir atėmė 100 

litų. 

„Viekšniai. Šiais metais...” // Žemaitis. — Telšiai, 1929. — Gruod. 22. — Nr. 51 (227). — 

P. 5. — Tekste: 

Viekšniai. Šiais metais Mažeikių Apskr. V-ba pradėjo grįsti kelią Viekšniai—Stotis. Sąmatoj 

numatyta tam reikalui 86,800 Lt. Iš Vyriausybės atleista tik 8000 Lt. Tame pačiame kely per 

„Kalupio” upelį pastatyta betoninis tiltas, bet, deja, juo pasinaudot negalima, nes nėra pylimo 

supilta. 

Kadangi judėjimas didelis, tai žinoma piliečiai maudosi po griovius aplenkdami tiltą, na ir, 

žinoma, keikia. Dauguma piliečių kalba, kad tokios nesąmonės nebūtų, jei apskr. technikas 

daugiu mąstytų. 

3

— Lapkričio 5 d. buvo antri savivaldybių rinkimai. Pirma buvo viršaičiu išrinktas p. Sidabras, 

kurio nepatvirtino kaipo mažai „gramatno”. Iš viršaus buvo norėta, kad rinktų p. Šukevičių, mat 

savas, tam reikalui ir puota buvo net suruošta. Deja, valstiečiai ir antrą kartą parodė, kad jų 

reikalai tvarkyti turi būti atiduoti į rankas tikro ūkininko, bet ne tokiam, kuris ieško šiltos 

vietelės. Dabar išrinktas p. Volskis, senas ir prityręs savivaldybininkas, pažangus žmogus. Kand. 

pil. Šukevičius ir toliau pasilieka karves šerti, mat kontrol-asistentas. 

[Atskiros žinutės] // Žemaitis. — Telšiai, 1929. — Gruod. 22. — Nr. 51 (227). — P. 6. — 

Tekste: 

Viekšnių viršaičiu patvirtintas p. Ulskis (buvęs kasininkas). 

Mažeikių viršaičiu patvirtintas p. Mikužis, jo padėjėjas p. Kryžanauskis. 

Viekšnių seniūnu išrinktas p. Povilas Daniušis. 

K. A. [Kenstavičius A.]. Viekšniškiai prekybininkai buvo pirmieji lietuviško spausdinto 

žodžio skleidėjai: Pas prof. Mykolą Biržišką // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, 

pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI 

metai. — P. 2. — Tekste: 

„Prof. Mykolas Biržiška priėmė „Verslo” bendradarbį ir šiam specijaliam numeriui pareiškė 

savo mintis. — Viekšniškiai prekybininkai, k. t. Antanavičius, Vilčikauskas, Dargis pirmieji buvo 

toje apylinkėje spausdinto lietuviško žodžio skleidėjai. [...]. Viekšnių apylinkėse pirma 

skambėdavo gražios žemaičių sutartinės, jas rusų laikais buvęs klebonas Zeleckis drausdavo 

dainuoti ir pats dainininkus išvaikydavo. Jo orientacija buvusi grynai lenkiška. Po Vilniaus 

Seimo 1905 m., tautinei atgimimo sąmonei švystelėjus, miestely įvyko mitingas, kur kalbėjo 

vietinis žemaitis Rušinas ir Landsbergaitė.” 

Levitas J. Apie Viekšnius yra padavimas... // Verslas (Savaitinis lietuvių prekybininkų, 

pramonininkų ir amatininkų laikraštis). — 1937. — Liep. 16. — Nr. 29—30 (283—284). — VI 

metai. — P. 4. — Tekste: 

Valsčiaus žymesnieji žmonės. Viekšnių m-ly, ilgą laiką gyveno ir gydė žmones Daktaras 

Antanas Biržiška. Čia yra gimę ir augę jo sūnūs — profesoriai — Mykolas, Vaclovas ir Viktoras 

Biržiškos. Be to, Kegrių km. yra gimęs žinomas lietuvių veikėjas jau miręs Daktaras Bukontas. 

Gydytojas Antanas Biržiška yra kilęs iš Šilalės, Tauragės apskrities. Baigęs Maskvos 

universitete medicinos fakultetą, apsigyveno Viekšnių m-ly, kur plačioj apylinkėj nebuvo jokio 

gydytojo. Čia turėjo daug darbo, bet maža uždirbdavo, nes daugelį neturtingųjų gydė veltui ir net 

pats juos šelpdavo. Taip gydytojas Antanas Biržiška gydė Viekšnių plačios apylinkės gyventojus 

per 42 metus ir paliko apie save gražiausių atminimų. 

Jo žmona, ponia Elzbieta Biržiškienė, išėjusi Maskvoje aukštąjį mokslą, ir šiuo laiku gyvena 

Viekšniuose. 

Dabar, po 15 metų pertraukos, daktaro a. a. Antano Biržiškos vardas bus vėl atkeltas Viekšnių 

apylinkės gyventojų sveikatingumui saugoti. Šiais metais daktaro Antano Biržiškos sūnus, 

profesorius Mykolas Biržiška savo lėšomis stato Viekšniuose Sveikatos Centro namus, savo 

mirusiam tėvui pagerbti. Tasai Viekšnių Sveikatos Centras bus „Daktaro Antano Biržiškos 

vardo” vadinamas. Namai bus statomi Viekšnių valsčiaus savivaldybės sklype, kur prieš karą 

buvo valsčiaus savivaldybės nuosavūs namai, bet karo metu sudegė. 

Šviesiausias Kunigaikštis Jonas, Jono sūnus, Gediminas-Beržanskis-Klausutis, tiesioginis 

Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ainis, gimė 1862 m. IX. 7 d. Pluogų kaime, Viekšnių 

valsč., Mažeikių apskr. 

Baigė 1883 m. gimnaziją Šiauliuose, 1888 m. baigė Petrapilio universiteto matematikos 

fakultetą ir po to baigė 1 kursą juridinio fakulteto. Toliau teisių mokslus s[t]udijavo Varšuvoje, 

būdamas jau Valstybės kontrolės valdininku. 

Mačys J. Viekšniškiai Lietuvos prisikėlime // Verslas (Savaitinis lietuvių prekybininkų, 


metai. — P. 2. — Visas tekstas: 

4

Kaip kiekviename mieste, taip ir Viekšniuose prieš Didįjį karą virė savitas gyvenimas. Niekas 

neinvestavo didelių kapitalų miesto augimui, plitimui. Viskas kūrėsi, vystėsi natūraliu būdu. 

Prekyba ir pramonė turėjo savo kelią ir rinką. Viekšnių rinka garsėjo plačioje apylinkėje. Garsūs 

turgai masindavo pirklius ir iš didesnių miestų. Čia buvo nuperkamos visokios mūsų krašto 

gėrybės. 

Ypatingai Viekšniai buvo garsūs savo moliniais išdirbiniais ir savo dirbtuvėmis. Nors didelių 

fabrikų Viekšniai neturėjo, bet fabriko darbai buvo dirbami. Kiekvienas namas turėjo savo 

fabriką. Vienur staliai, puodininkai, batsiuviai, siuvėjai, kalviai, klumpdirbiai, knygnešiai ir kit., 

kitur audėjos, mezgėjos, nerėjos verpėjos savo sąžiningu darbu skynė per gyvenimo dagius savo 

tėvynei kelią į laisvę. 

Santeklių panelė T. Grušauskaitė nelaimėje visiems prašantiems pirmąją pagelbą suteikdavo. 

Berods, ir dabar dar senutė būdama rūpinasi atgimusios Lietuvos jaunosios kartos sveikata. 

Apylinkė ją labai gerbia. Dvarininkas p. Kondratavičius savo žiniomis ir gabumais pirmas 

sutvarkė lietuviškąjį Viekšnių valsčių. 

Darbininkai: grovkasiai, lentpioviai ir kiti labai buvo solidarūs ir vieningi. Savo draugų 

neapleisdavo. 1918 m. per Kalėdas, kada krašte viešpatavo suirutė, trukdanti Lietuvos 

prisikėlimą, viekšniškiai darbininkai, tie vargo pelės smulkūs verslininkai rimčiau žiūrėjo į 

laisvės žiburį. 

Inteligentinės Viekšnių jėgos prieš D. karą buvo: a. a. daktaras Biržiška, turėjęs didelį 

populiarumą ir plačiai pragarsėjęs, kaip geras daktaras. Viekšnių klebonas kan. Jarulaitis (buvęs 

Rusijos dumoje atstovu), žymus tikybos dėstytojas mokyklose kapelionas a. a. kun. Jonas 

Domarkas, pradžios mokyklos mokytojas a. a. Petras Bimba. Vaistininkas Aleksandravičius, 

Kunigas Gendrėnas, vargonininkas Stulgaitis ir keletas kitų. Didžiojo karo metu jau ir kitos jėgos 

ryškėjo pasireikšdamos įdomiomis formomis, pav.: „Jonai, mauk klumpį — batų kamašų bėk!” 

Vadinasi, sužinok kas į miestelį atvažiavo ir kada išvažiuos. 

Ne veltui rusai Viekšniuose prieš D. karą buvo įsteigę 4 kl. mokyklą. Jiems rūpėjo sumanius 

viekšniškius išmokslinti ir patraukti savo pusėn. Nors dirbo Viekšniuose geri rusų pedagogai, bet 

iš tos mokyklos išėjo aktingi Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai darbininkai. Daugelis anų laikų 

darbininkų ir šiandien tebedirba. 

Viekšniškis J. Mačys 

Spingis Ant[anas]. Viekšnių „Verslo” n-rį išleidžiant // Verslas (Savaitinis lietuvių 

prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis). — 1937. — Liep. 16. — Nr. 29—30 

(283—284). — VI metai. — P. 1. — Visas tekstas: 

Šio specialaus „Verslo” numerio skirto Viekšniams išleidimo proga noris man pasidžiaugti ir 

kartu pasiskųsti — pasidalinti įspūdžiais iš mūsų Viekšnių verslininkų gyvenimo. 

Skyrius Viekšniuose įsteigtas 1932 m. spalių mėn. 23 d. Skyriaus steigimo mintis man kilo 

tuoj grįžus iš Amerikos ir pradėjus kitur lietuviams verslininkams organizuotis. Pasikalbėjęs su 

vietos tuometiniu vidurinės mokyklos direkt. p. J. Sliesoraičiu ir kit., gavau padrąsinimo ir 

ėmiaus darbo. Į steigiamąjį susirinkimą atėjo per 40 įvairių profesijų verslininkų bei svečių. 

Susirinkimą atidarė p. Sliesoraitis ir savo gražia įžangine kalba nušvietė reikalą lietuviams 

verslininkams organizuotis. Susirinkime prisirašė 30 narių, liko įsteigtas skyrius ir išrinkta 

valdyba, kuri pareigomis pasiskirstė taip: Pirmininku A. Spingis, iždininku J. Sliesoraitis ir 

sekretoriumi J. Geležinis. Imtasi darbo. Daromi valdybos posėdžiai, šaukiami susirinkimai, 

uoliai platinamas „Verslas”, narių propogandos [dėl]iai išleidžiami atsišaukimai ir adresų 

lapeliai. Aš ir kiti v-bos nariai važinėdavome po apylinkės kaimus nebodami nei blogo oro, nei 

varginančių kelionių ir kaimo žmonėms pasakodavom ir propaguodavom verslininkų idėjas, 

verslininkų rėmimą ir t. t. To pasėkoje susilaukiau aš ir kiti v-bos nariai iš nežinomų patamsių 

grąsinančių laiškų, šmeižtų, žalingų kompromitacijų tiek bizniui, tiek asmeniškai. Nieko 

nebojome. Pasėkos mūsų darbo geros, lietuvių verslininkų apyvarta ir darbas didėja, gausėja 

kaimo klijentų skaičius pas lietuvius, įsisteigė naujų krautuvių ir kitų verslo įmonių. Šiuo metu 

Viekšniuose lietuviams jau priklauso: kolonialių prekių krautuvių — 11, manufaktūros krautuvių 

— 2, kepyklų — 4, molinių indų d-vių — 4, lentpiūvių — 2 ir visi esami restoranai perėjo į 

5

lietuvių rankas. Be to, kaimuose apie 15 įvairių krautuvių ir miestely įvairių smulkių dirbtuvėlių 

ir didelis skaičius amatininkų. 

Pradžioje kitataučiai buvo tiek įžulūs, kad lietuvius verslininkus norėjo, kaip žmonės sako: 

šaukšte vandens paskandinti. Juos visaip šmeižė, niekino, siuntė į susirinkimus savo šnipus ir 

pan. Kas turėjo kreditus — nutraukė, vienu žodžiu — sudarė tokias sąlygas, kad lietuvis 

verslininkas neišsilaikytų ir galutinai susmuktų. Ėmėsi net grynai žemų darbų, k. t. iš pastatytos 

turgavietėje verslininkų skelbimų lentos plėšdavo skelbimus ir kuomet lenta buvo aptverta 

vielomis, apdrapstė išmatomis. Ir tas buvo daroma tų, kurie šiaukia, kad jiems Lietuvoje bloga, 

kad juos smaugia, persekioja. Ir visa ta pyktis už tai, kad lietuvis pabudęs iš miego nori būti tikru 

šeimininku savame krašte kviesdamas savus pas savuosius. Tai charakteringas kitataučių 

pasielgimas: patys muša, patys rėkia. Negana to, kitataučių įtakingasis elitas ėmėsi paskutiniųjų 

priemonių, ir tas jiems dalinai pavyko, pritraukė dalį lietuvių padėti jiems parengti verslininkų 

slopinimą. To pasėkoje keli įstaigų tarnautojai vieno didelio prekymečio metu norėjo 

išprovokuoti verslininkų vardu pogromą prieš kitataučius ir tuo galutinai sukompromituoti 

lietuvius verslininkus ir jų vadovybę. Tačiau tas jiems nepavyko, visas dalykas buvo laiku 

išaiškintas ir užgniaužtas ir „rengėjams” teko nuleisti nosis ir vėliau išsinešdinti kitur su 

pažeminimu. Gaila, kad tokių mūsų tarpe atsiranda. 

Mes, žemaičiai, prieš jus, kitataučiai, asmeniškai nėsame nusistatę, buvome ir toliau liksime 

vaišingi tiems, kurie vaišingumą supranta, bet primename, kad mes norime būti savame krašte 

tikrais šeimininkais ir tais būsime, nors jūs mus visaip niekinsite, šmeišite, trukdysite mūsų 

darbams ir t. t. Lietuvio kantrybė ir žemaičio užsispyrimas viską nugalės. Ar jūs galite atimti 

mums teisę kviesti savuosius prie savųjų. Jūs tąja teise jau nuo senų senovės naudojatės ir jei 

kuris jūsų tam nusižengia — yra apšaukiamas išdaviku ir boikotuojamas. Lietuva — lietuviams 

ir mes tokio šūkio neatsisakysime niekados. 

Negaliu čia nepaminėti kruopščiausių skyriaus narių, k. a: T. Urvikio, A. Bružo, V. Navickio, 

Končiaus ir kit., kurie su tikru atsidavimu dirba dėl lietuvių verslininkų bendro labo. Buvusiam 

vid. mokyklos direkt. J. Sliesoraičiui, kaipo pirmajam mūsų skyriaus steigėjui, šia proga išreiškiu 

viešą padėką. Taip pat buv. valsčiaus viršaičiui E. Gyliui, kuris miestelio gyvent. buvo susilaukęs 

simpatijos, tenka priskirti nemažos reikšmės. Jo buvimo metu aptvarkytas Viekšnių miestelis, 

išgrįstos baluojančios gatvės, aptvarkyti šalygatviai, tvoros, sutvarkytos iškabos ir kit. 

P. N. Daleckas, vietos policijos viršininkas, savo simpatija lietuviams verslininkams tikrai vertas 

viešos padėkos. Jo iniciatyva Viekšniuose, ypač centre, atsirado švaros mėgėjų, nebeužstojinėja 

kelią ūkininkams įvairūs „perkupčiai” ir šiaip kiekvienas praeivis pastebi pavyzdingą tvarką. 

Būtų galima ir daugiau suminėti verslininkų rėmėjų ir prietelių, bet pasistengsiu visiems iš 

karto pareikšti bendrą verslininkišką padėką. 

Tenka nusiskųsti kai kurių narių neaktyvumu ir perdėtu savanaudiškumu. Yra ir tokių, kurie 

gaili cento „Verslui” išrašyti ar nario mokesčiui sumokėti. Tikiuos, kad ir šie susipras. Man tenka 

ypač pasidžiaugti, kad į Viekšnius iš pareinančių laikraščiu pirmą vietą užima „Verslas”. 

Palengva gal kaip nors dar didės susipratimas mūsų tarpe. 

Bendrai paėmus, kad ir mažas Viekšnių miestelis, bet kantrių žemaičių apgyventas, kurie savo 

užsispyrimu daug ką nuveikia. Viekšniai yra davę mūsų kraštui įvairių sričių darbuotojų, kaip tai: 

profesorius Mykolą, Vaclovą ir Viktorą Biržiškas, žinomą mirusį lietuvių veikėją daktarą 

Bukontą, karininkus: Gaudėšį, Mačių, Vaičių, Kugrį ir kit., gydytojus Šarkį, Šiurkų ir kit., 

menininkus Gudaitį ir Pundzių, artistus H. Kačinską ir Miltinį, poetus Skabeiką ir Kl. Dulkę, 

muzikus J. Kačinską, V. Deniušį ir daug dar kitų svarbių ir rimtų darbininkų. Kūriantis 

nepriklausomai Lietuvai, davė apie 100 savanorių kūrėjų. Pirmąjį būrį savanorių iš 70 žmonių į 

Telšių komendantūrą 1919 m. balandžio mėn. 8 d. išlydėjo dabartinis šauliu būrio vadas, atsargos 

viršila Kazys Pocius. 

Šia proga mano vienintėlis noras, kad Viekšnių verslininkai, švęsdami kitas įsikūrimo 

sukaktuves, būtų pilnai visi susipratę ir jų skaičius išaugtų šimteriopas, kad vietos ir apylinkės 

visuomenė vadovautųsi šūkiu — savi pas savus. 

Ant. Spingis, L. V. S-gos Viekšnių skyr. pir-kas. 

6

Vėžauskas F. Verslininkai — lietuviškos kultūros laidas // Verslas (Savaitinis lietuvių 



Po Didžiojo karo Lietuvai, kaip atsistačiusiai nepriklausomumo pagrindais, tenka skubiai 

spręsti daugelį problemų. Jai tenka kurti tiek administracijos, tiek kitas sritis mažai teturint 

intelektualinių pajėgų. Ūkio sritį tenka radikaliai reformuoti, kad būtų aprūpinti duona ir darbu 

daugelis darbininkų ir šiaip įvairių mažažemių ar sklypininkų. Pirmiausia visas dėmesys 

nukreipiamas į žemę, kaipo pagrindinį Lietuvos valstybės ūkio sektorių. Čia atliekama 

milžinišku maštabu žemės reforma, kas beveik pagrindinai pakeitė Lietuvos valstybės ūkio 

struktūrą, o taip pat ir socialinius santykius. Greta žemės ūkio eina ir prekybos bei vartojimo 

organizavimas. Čia aktyviai reiškiasi tiek privati, tiek valdžios iniciatyva. Dygsta vienas po kito 

įvairaus pobūdžio kooperatyvai. Bet visa tai buvo nukreipta į žemės ūkį. Visomis kryptimis 

išsiskleidžia ekonominis veikimas tikslu ekonomiškiau, pelningiau ir patogiausiu būdu realizuoti 

žemės ūkio gaminius. Ko tai trūko. Atrodo, kad Lietuvos miestas, kuris diena dienon didėjo savo 

gyventojų skaičiumi, liks po senovei valdymo arba administracijos centras, senosios Rusų 

imperijos pavyzdžiu. 

Atrodė, kad Lietuvos prekyba ir pramonė, kad Lietuvos amatas amžiais liks kitataučių 

rankose ir kad lietuvis, miesto gyventojas, visai bus sugniužintas po svetimųjų stipria 

ekonomiška ranka. 

Iš kitos pusės ir kooperatyvai kartais apvilia daugelį žmonių sudėtas viltis ir laukimus. Be to, 

miestų kooperatyvai, beveik visiškai pas mus nebuvo įleidę šaknų. Buvo jaučiama, kad miesto 

gyventojas — lietuvis iš visos ekonomiškosios veikimo plotmės yra išstumtas, paneigtas, kad jo 

sąskaita veikia ir nuolat stiprėja ekonomiškai svetimieji, nieko bendro neturį su lietuviška 

kultūra, tradicijomis bei su lietuvių tautos idėjomis ir siekimais. 

Į Lietuvos ūkio gyvenimą pirmą sykį įeina lietuvis verslininkas. Įeina su savo aktyvia ir gyva 

privatine iniciatyva, su dideliu troškimu atsipalaiduoti nuo svetimųjų ekonomiškojo jungo, nieko 

bendro, bent didelėje daugumoje, neturinčių su lietuvių tautos siekimais. Lietuvis aiškiai dabar 

jau suprato, kad be savos pramonės, be savos prekybos, be materialių, ūkiškų resursų, 

nepriklausomybė nėra dar pilna. Šitai suprato tiek greitai į reformas linkęs aukštaitis, tiek 

konservatyvus, išlengvo žingsniuojąs žemaitis. Šitai aiškiai suprato ir daugelis mūsų 

besimokančio jaunimo. Ir džiugu konstatuoti, jog šiandien nėra Lietuvoje kampelio, nors ir 

tolimiausio nuo moderniškų susisiekimo priemonių, kur ta idėja nebūtų gyva. Smarkiu tempu ji 

realizuojasi gyvenime. Verslininkų skaičius didėja, jų ekonomiškos pajamos auga. Kiekviename, 

nors ir mažiaus. Lietuvos miestely, didėja lietuviškų krautuvių skaičius. Šitai judėjimo srovei 

ekonominiame gyvenime tenka labai didelius uždavinius atlikti. Ta srovė yra, dar galima sakyti, 

tik savo pačioje žydėjimo pradžioje. Daugelis dar tik stebi jos veikimo ir darbo būdus, jos 

metodus. Todėl verslininkams tenka įtempti visas dvasios ir kūrybos jėgas, kad pernešti visus 

tuos sunkumus, tas gundymų valandas, kad nesuklupti darbo pradžioje, kad to darbo vaisiais 

džiaugtųsi ateinančios kartos. 

Viekšn., stud. ekon. F. Vėžauskas. 

Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų, 

pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. 

Biržiška Mykolas. Viekšnių apylinkė ir jos visuomenė // Biržiška Mykolas. Anuo metu 

Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. 

— 380 p. — P. 38—71. — Tekste skyriai: 

Viekšnių apylinkė. Sodos ir sodžionys. Gailestingosios Sonteklių panelės. Daubiškių Darija ir 

Antanas Morai. Klyšiai: Daugirdų ir Bilevičių giminė. Pašilė ir Ašvėnai. Paulavičių Pavirvytė. 

Pavirvytės kaimynai. Boguslavo Chominskiai. Meškelių Kondratavičiai. Telšių linkui. Iš 

Palangos Juzės. 

Biržiška Mykolas. Viekšnių miestelis ir jo gyventojai // Biržiška Mykolas. Anuo metu 


7

— 380 p. — P. 72—102. — Tekste skyriai: Viekšniai. Žydai. Kunigai. Daktaras ir aptiekorius. 

Miestelio ponija. Miesčionija. Mano tėvų bendradarbės. Mūsų načalninkai. 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 46. — Tekste: 

D. Morienė Daubiškiuose: 

„Įsteigusi prieglaudą (rusišką prijutą, lenkišką ochronką) pamestiems vaikams, nemažai jų ten 

buvo priglaudusi, bet — žemaičiukai ir žemaitikės užaugdavo čia pusruskiais, puslenkiais, gal 

dar blogiau — neparengtais gyvenimui pusponaičiais ir puspanikėmis, kurie paskui nežinojo nė 

kur dėtis ir nekartą šunkeliais nueidavo.” 

Prieglaudos prižiūrėtoja Karaulovienė. 

P. 112—113: Prieglaudos vaikai. 

Viekšniai. Netikėta mirtis // Ateitis. — 1944. — Saus. 4. — Tekste: „Lapkričio 14 d. 

Mažeikių ligoninėje mirė žymus Viekšnių visuomenės veikėjas, ugniagesys Jonas Virkutis. 

Velionis neapsiribojo vien tik ugniagesio pareigom; mes jį matėme ir Viekšnių gimnazijos tėvų 

komiteto eilėse, nuoširdžiai dirbant atsakingas jam tuo metu pavestas pareigas.” 

Žalimaitė. Apdovanotos daugiavaikės motinos // Mažeikių tiesa. — 1945. — Spal. 1. — 

Tekste: Šetkauskienė Kazimiera, gyv. Ašvėnų kaime (9 vaikai), Valdajevienė Agrefina, 

Krefejevo, gyv. Meinorių kaime (8 vaikai), Maneikienė Domicėlė, gyv. Viekšnių m. (6 vaikai), 

Liaucevičienė Elena, gyv. Viekšnių m. (5 vaikai), Meškienė Stanislava, gyv. Daubiškių kaime 

(5 vaikai), Vaičienė Antanina, gyv. Dainorių kaime (5 vaikai). 

Lietuvių enciklopedija. — Printed in the United States of America. South Boston: Lietuvių 

Enciklopedijos Leidykla, 1953—1966. — T. 1—35. 

Viekšniai // Lietuvių enciklopedija. — Printed in the United States of America. South Boston: 

Lietuvių Enciklopedijos Leidykla. — Copyright 1965 by Lietuvių Enciklopedijos Leidykla. — 

T. 33. — P. 531—533. — Tekste: 

Viekšniai mstl. Mažeikių aps.; apie 2500 gyv. (1964, 1923 2024). V. yra prie Ventos upės, 

žemiau Virvytės intako, 60 m nuo j. l., tarp Mažeikių (12 km), Akmenės (16 km), V. glžk. stoties 

(3,5 km) ir Tryškių (20 km). Mūrinė bžn. baigta statyti 1854. Ji 1915 karo metu artilerijos 

apgriauta, buvo netrukus po I pas. karo atstatyta. V. parapija buvo viena didžiausių Lietuvoj, jai 

1940 priklausė per 11. 000 parapiečių. Ilgamečiu parapijos klebonu nuo 1923 buvo kan. Jonas 

Novickis. Senosios bžn. vietoj yra mūrinė koplyčia. Nepriklausomybės metais V. buvo vls. 

savivaldybė (valsčiuje buvo 1940 104 gyvenvietės ir per 11. 000 gyv.), policijos nuovada, 

pradžios m-la, progimnazija, vst. bibliotekos skyrius, elektros jėgainė, vandens malūnas, Urvikio 

ir b-vės keramikos ir kelios kitos dirbtuvės (V. buvo plačiai žinomi savo puodais ir kitais 

moliniais indais), pieninė, verpykla, vilnų karšykla, kartono fabrikas (Kapėnuose), odų dirbtuvė, 

kooperatyvas, girininkija, smulkaus kredito bankelis, keliolika krautuvių ir įvairių amatų 

dirbtuvių, medicinos ir dantų gydytojai, vaistinė. Jau 1911 veikė stipri kooperatinė vartotojų 

b-vė, kuri po I pas. karo atkurta Ąžuolo b-vės vardu. 1937 įkurtas žemės ūkio kooperatyvas 

Talka; nuo 1923 ligi 1931 veikė žemės ūkio d-ja Žambris. 1911 grafas Zubovas ir klebonas 

Juozulaitis surengė gyvulių parodą. 1911 įkurta aukštesnioji 4 klasių liaudies mokykla, 1925 

pastatyti progimnazijai nauji namai. 1925 įkurtas Valančiaus vardo liaudies univ., kurį vėliau 

pakeitė Basanavičiaus vardo mokytojų s-gos liaudies univ. 1930 vasaros atostogų metu buvo 

pradžios mokyklų mokytojams lietuvių k., literatūros ir pedagogikos kursai, kuriuos lankė 74 

mokytojai. Miestely buvo šaulių ir pavasarininkų bibliotekėlės. 1920 V 21 įkurta jaunimo kuopa 

Žibutė. 1930 pastatytas Vytautui D. paminklas. 1938 Mykolas Biržiška paaukojo 40.000 lt. 

pastatyti savo tėvo dr. Antano Biržiškos atminimui ambulatoriją. 1914 kasinėtas VI—XII a. 

plokštinis griautinis kapinynas. Medžiaga pateko į Lenkų Mokslo Bičiulių d-jos muziejų 

Vilniuje. A. B. 

8

Lietuvių enciklopedija. — Printed in the United States of America. South Boston: Lietuvių 

Enciklopedijos Leidykla, 1953—1966. — T. 1—35. 

Lietuvių enciklopedija: Papildymai. — Printed in the United States of America. South 

Boston: Lietuvių Enciklopedijos Leidykla, 1969. — T. 36. 

Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius, 1966—1968—1971. — T. 1—2—3. 

Šarkis A. Viekšniuose gimę, į Viekšnius suvažiavę... // Vienybė. — 1972. — Birž. 3: ir 

nuotraukos. — Visas tekstas: 

Mintis sukviesti į susitikimą buvusius Viekšnių progimnazijos, gimnazijos ir vidurinės 

mokyklos auklėtinius, dabar žymius respublikos mokslo bei meno veikėjus, Viekšnių kultūros 

namų direktorei R. Saladžiuvienei seniai nedavė ramybės. Apie šią svajonę R. Saladžiuvienė 

užsiminė vidurinės mokyklos direktoriui A. Gedvilui. Šis pasiūlymui pritarė,ir neužilgo į visus 

respublikos kampelius pasipylė kvietimai. Atsakymų ilgai laukti nereikėjo. Buvę Viekšnių 

mokyklos auklėtiniai mielai sutiko atvykti, susitikti su mokslo draugais, senais pedagogais, 

prisiminti jaunystės dienas. Taip buvo surengta graži priemonė, skirta TSRS 50-mečiui. 

Gegužės 27-osios rytmetis. Vienas po kito prie buvusios gimnazijos, o dabar vidurinės 

mokyklos pradėjo rinktis tie, kurie čia gavo brandos atestatus, išvažiavo toliau semtis žinių į 

respublikos aukštąsias mokyklas. Spaudžia vieni kitiems dešinę, šypsosi ilgai nesimatę Vilniaus 

V. Kapsuko universiteto profesorius, ekonomikos mokslų daktaras A. Žilėnas, Kauno medicinos 

instituto katedrų vedėjai broliai Telesforas ir Jonas Šiurkai, respublikos liaudies artistas, 

Panevėžio dramos teatro vyr. režisierius J. Miltinis, LTSR liaudies dailininkas, respublikinės 

premijos laureatas, dailės instituto profesorius A. Gudaitis, LTSR Mokslų akademijos lietuvių 

kalbos ir literatūros instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis A. Ružė, LTSR Ministrų 

Tarybos vyr. instruktorius J. Elekšis, Lietuvos mokslinės techninės informacijos ir techninės 

ekonominės analizės mokslinio tyrimo instituto direktoriaus pavaduotojas S. Poškus, Kauno 

politechnikos instituto teorinės mechanikos katedros docentas, technikos mokslų kandidatas 

J. Vitkus, to paties instituto technikos mokslų kandidatas docentas E. Levitas ir kiti. 

Svečiai susitiko su Viekšnių vidurinės mokyklos vyresniųjų klasių mokiniais, papasakojo apie 

savo kelius į mokslo viršūnes, patarė, kaip pasirinkti specialybes, atsakė į daugelį klausimų. 

Dailininkas profesorius A. Gudaitis, kalbėdamas su mokiniais, pasakė: 

— Niekada neužmirškite, kad tik Tarybų valdžia atvėrė kelius į žinių pasaulį, suteikė visas 

galimybes pasireikšti talentams, sugebėjimams. Jūs turite visas galimybes, todėl naudokitės 

jomis, siekite to, ką esate užsibrėžę. 

Viekšnių kapinės. Buvusieji viekšniškiai su gėlių puokštėmis rankose atėjo prie poeto 

L. Skabeikos kapo. Tylos minute pagerbiamas poeto atminimas, Kauno medicinos instituto 

profesorius Telesforas Šiurkus, buvęs L. Skabeikos bendraklasis, papasakojo apie poeto mokslo 

metus, apie jo kūrybinį kelią, tragiškai ankstyvą mirtį. Mokytojas S. Ablingis perskaitė eilėraštį 

iš L. Skabeikos kūrybos rinkinio, o pradedantis poetas B. Puzinas — savos kūrybos eilėraštį, 

skirtą L. Skabeikos atminimui. 

Vingiuotais kaimo keliais atvažiuojame į Mažeikių rajone esantį Pievėnų miestelį. Čia gimė ir 

užaugo skulptorius Bronius Pundzius, čia dabar įrengtas jo memorialinis muziejus. Kukliai 

apstatytame kambaryje išdėlioti skulptoriaus darbai, kai kurios jų reprodukcijos, nuotraukos iš 

asmeninio albumo. Profesorius T. Šiurkus papasakojo apie dienas, praleistas kartu su būsimu 

skulptoriumi viename mokyklos suole, apie jo pirmuosius bandymus į kelią, į didįjį meną. 

Atsiliepimų knygoje paliko įrašas su 1921—1959 metų Viekšnių mokyklos auklėtinių parašais. 

Vakare buvę Viekšnių mokyklos auklėtiniai dar kartą prisiminė jaunystės dienas, papasakojo 

apie savo darbus, artimiausius planus. Ir kiekvieno kalboje girdėjosi žodžiai: „Mes iš Viekšnių, 

mes sparnus didžiajam skrydžiui gavome Tarybų valdžios metais. Tai reikia branginti, to nereikia 

užmiršti nė vienam”. 

Nuotraukose: (kairėje, viršuje) 1959 metų abiturientas B. Puzinas, LTSR MA lietuvių kalbos 

ir literatūros instituto mokslinis bendradarbis A. Ružė, Lietuvos mokslinės techninės 

informacijos mokslinio tyrimo instituto direktoriaus pavaduotojas S. Poškus ir LTSR Ministrų 

9

Tarybos vyr. instruktorius J. Elekšis. Kairėje — Kauno medicinos instituto profesoriai, 

chirurgijos ir psichiatrijos katedrų vedėjai broliai Telesforas ir Jonas Šiurkai. Dešinėje — Kauno 

politechnikos instituto docentas, technikos mokslų kandidatas E. Levitas. Susitikimo dalyviai 

skulptoriaus B. Pundziaus tėviškėje (apačioje, kairėje). LTSR liaudies dailininkas, respublikinės 

premijos laureatas, LTSR Valstybinio dailės instituto profesorius A. Gudaitis (apačioje viduryje). 

Panevėžio dramos teatro vyr. režisierius, respublikos liaudies artistas Juozas Miltinis (dešinėje). 

Kauno politechnikos instituto teorinės mechanikos katedros docentas, technikos mokslų 

kandidatas J. Vitkus (apačioje, kairėje), Vilniaus V. Kapsuko universiteto profesorius, 

ekonomikos mokslų daktaras, katedros vedėjas, dekanas A. Žilėnas (dešinėje). Buvę moksleiviai 

prie pirmosios savo mokyklos. 

Urbienė Amelija. Jomarkai ir turgai Viekšnių miestelyje. Viekšnių ir turgavietės planai: 1974 

metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste: 

Viekšniai turėjo savo ubagų: Jonauskį (aklą), Brazdauskį, Uršulę Balčiūnaitę (aklą), Barbę 

Venckaitę, Barborą Vitkaitę. Jonauskis giedodavo šventas giesmes armonika sau pritardamas. Jis 

buvo „ubagų karalius”. Be jo žinios nė vienas ubagas atėjūnas negalėjo sėstis į eilę su miestelio 

ubagais. Jomarke — prie vandens pompos, per atlaidus — prie šventoriaus vartų. Ubagai 

atėjūnai galėjo be Jonauskio žinios vaikščioti nuo vežimo prie vežimo ir prašinėti išmaldos — 

„galėjo tik pasirinkdami vaikščioti”. 

Urbienė Amelija. Jomarkai ir turgai Viekšnių miestelyje. Viekšnių ir turgavietės planai: 1974 

metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste: 

Cigonai į jomarkus atvažiuodavo iš Šiaulių, Kuršėnų, Žagarės. Žiemą jie apsistodavo Liudvės 

Rušinaitės-Tukienės kieme. Vasarą apsistodavo Užbravarėse. Vasarą, dar prieš kokią savaitę, 

cigonai suvažiuodavo arčiau miestelio. Dažniausiai jie apsistodavo Gandrinėje. Taip buvo 

vadinama vietovė „po Sontekliais” netoli latvių kapinių. Prieš jomarką jie suvažiuodavo į 

Užbravares. Gyvendavo jie būdose ant ratų. Miegodavo būdose, po ratais, šalia ratų. Valgyti 

virėsi čia pat, laužus susikūrę. [...]. Cigonės vaikščiojo po miestelį — „metė kortas”, „varažijo”. 

Cigonai mainė, pirko, pardavinėjo arklius. 

Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija: Abėcėlinė vardų rodyklė. — Vilnius, 1975. 

Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius: Mokslas, 1976—1984. — T. 1—12. 

Kerys Bronius. Netvarkos dar daug // Vienybė. — 1977. — Birž. 7. — Visas tekstas: 

Viekšniai išsidėstę ilgame Ventos pakrantės ruože. Gyvenvietės namų fasadai, reprezentacinės 

sodybų pusės atgręžtos į gyvenvietės centrą, pagrindines gatves. O nuo gražiųjų Ventos 

pakrančių pusės atsiveria gana nemalonus vaizdas. Venta ir jos apylinkės teršiamos šiukšlėmis. 

Čia stoviniuoja sunkvežimiai, traktoriai ir kita žemės ūkio technika. Venta — Viekšnių gyventojų 

poilsio vieta, teikianti estetinio pasigėrėjimo. O kol kas matome prasta tvora aptvertą, plytgaliais 

apibirusią, sodiniais neapželdintą vandens valymo įrenginių teritoriją, ištisus šiukšlynus palei 

senųjų kapinių sieną, tiesiog ant pakrantės pilamas šiukšles ir nesutvarkytas kanalizacijos angas 

ties Birutės gatve. Toliau į rytus potvynių metu užliejamą Ventos pakrantę išnaudoja Viekšnių 

KPTM Nr. 7 kaip vietą žemės ūkio technikos laikymui. Greta — neestetiškai atrodanti ir tepalais 

dvokianti sunkvežimių stovėjimo vieta. Beje, tepalai, nors ir netyčia, pilami ant žemės, ir ne tik 

teritorijoje, bet ir ten, kur užliejamos vietos potvynių metu. Jų metu sunkvežimiai stovi arčiau 

vandens, negu leistina, o KPTM Nr. 7 technika ir ne potvynių metu važinėja per balas, kurios 

tiesiogiai susisiekia su dideliais vandens telkiniais, todėl neretai, ypač po lietaus, į Ventą srūva 

upeliai, pasidengę riebalų plėvele. 

Visoje Ventos pakrantėje tai vienur, tai kitur matyti šiukšlių krūvos, daug stiklų, metalo laužo, 

o viską vainikuoja didžiausias šiukšlynas pačiame rytiniame Viekšnių pakraštyje. Čia šiukšlės, 

metalo laužas verčiama į Ventos pakrantę tiesiai nuo skardžio. Viekšniams šiukšlių problema 

labai opi. Galima sakyti, kad gyvenvietė skęsta šiukšlėse, purve. Štai J. Basanavičiaus gatvė, 

vidurinė mokykla, Kalupis, o greta — keliasdešimt metrų ilgio šiukšlių krūva su metalo, stiklo, 

10

plytų liekanomis. Galima būtų pamanyti, kad tai tiesiama nauja gatvė, bet tai nerealu, kai 

pamatai, kad greta esančios gatvės „plečiamos” šiukšlėmis. 

Gyvenvietės vadovams reiktų sutvarkyti patį Viekšnių gyvenvietės centrą, iškelti nuošaliau 

nepraktišką, netalpią mašinų stovėjimo vietą, KPTM Nr. 7 žemės ūkio techniką, sutvarkyti 

grindinį, takus, želdinius, išspręsti gyvenvietės švaros, higienos problemą. Šiame reikale turėtų 

daugiau iniciatyvos parodyti ir patys Viekšnių gyventojai. 

Rozga Leopoldas. Skambus širdžių rezonansas: Apybraiža // Vienybė. — 1980. — Kovo 29; 

Bal. 3, 5. — Visas tekstas: 

1. Ilgos kelionės etapas 

1896 metų vasara buvo sausa ir karšta. Rugpjūčio pradžioje laukuose jau rikiavosi gubų eilės, 

ir pavargusiam žmogui reikėdavo laukti iki visai sutems, kad įkvėptų gaivaus ir tyro oro. Gal 

todėl ir Pakalupės stotelėje buvo tuščia. Kai bėgiais nuo Liepojos atpūškavo suodinas pridusęs 

garvežys, tempdamas keletą apytuščių vagonų, perone slampinėjo pulkelis mieguistų vištų ir 

apsunkęs nuo kaitros žandaras. Kadangi tokiu metu paprastai niekas čia neišlipdavo, žandarą 

kiek nustebino vienišas keleivis, išsiritęs su nemaža kuprine iš priekinio vagono. Vidutinio ūgio, 

liesas, su barzdele ir aukštyn sušukuotais tamsiais vešliais plaukais, jis galėjo būti studentas, 

jeigu ne tasai aptrintas ir gerokai apdulkėjęs drabužis. 

Ir vis dėlto tai buvo Peterburgo universiteto antro kurso studentas Povilas Višinskis, tą vasarą 

rinkęs medžiagą antropologinei žemaičių, kaip tautinės grupės, charakteristikai — konkursiniam 

darbui, kuris turėjo pelnyti premiją ir pataisyti šlubuojančius neturtingo studento finansinius 

reikalus. 

Pusantro mėnesio kelionė išvargino ir taip silpnos sveikatos Povilą. Dar žiemą, pusalkanis 

skubėdamas iš paskaitos į paskaitą, kapeiką kitą pragyvenimui užsidirbdamas pamokomis, iki 

išnaktų sėdėdamas prie Žemaitės ar Marijos Pečkauskaitės kūrinėlių, vaikinas pervargo ir pajuto 

pirmuosius ano meto neturtingųjų inteligentų giltinės — džiovos simptomus. Tikėjosi vasarą, 

kvėpuodamas tyru gimtinės oru, keliaudamas po Žemaičių kraštą, pailsėsiąs, jėgas atgausiąs. 

Tačiau išėjo kitaip. Kelionė užsitęsė. Teisybė, pro Užventį, Varnius, Plungę pasiekęs Palangą, čia 

keletą dienų pakvėpavo pušynų aromatu, grožėjosi jūra nuo garsiojo Birutės kalno. Bet štai dabar 

trečia savaitė jis vėl kelyje. Per Salantus, Skuodą, Židikus nusibeldė į patį šiauriausią Žemaitijos 

kraštą, Pikelius. Ir ne šiaip sau keliavo. Kiekviename sustojime ieškojo charakteringų žmonių, 

kiekvienam reikėjo atlikti dešimtis matavimų — ne tik ūgio, pečių, bet ir kaktos aukštį, nosies, 

smakro konfigūraciją užfiksuoti, surašyti dešimtis kitų duomenų. Kuprinėje, rūpestingai 

suvyniotas, pečius vis spaudė pats brangiausias ir retas anais laikais daiktas — fotoaparatas. Tai 

buvo keturkampė medinė dėžė su pritvirtintu juodu audeklu, pastatoma ant trikojo štatyvo. Tasai 

audeklas ir blizganti objektyvo akis gąsdino žmones, todėl ne iš karto pavykdavo prikalbinti, kad 

leistųsi fotografuojami. Ypač moterys. Tačiau prifotografuotų plokštelių susikaupė nemažai. 

Viename miestelyje net septynetą dešimtininkų, prie tvoros išrikiavęs, nufotografavo. Spyrėsi 

seniai, bet Kauno gubernatoriaus pasirašytas leidimas tarė lemiamą žodį. 

Duomenų susikaupė jau pakankamai, todėl Povilas sumanė kelionę paspartinti. Pikeliuose 

sėdęs į traukinį, pro lygumoje pabirusius Mažeikius atbildėjo čionai, į Viekšnius. Apie juos 

nemažai buvo girdėjęs iš Šiaulių gimnazijos ir universiteto studijų draugo Vlado Sirutavičiaus 

Todėl pėsčias ir patraukė per laukus nutįsusiu keliuku į vakarus, kur matėsi bažnyčių bokštai ir 

vasaros saulėje parimę medžiai. Miestelio gatvės su šiaudastogiais ilgais namais ir smulkiomis 

žydų krautuvėlėmis vedė prie Ventos. Paklaustas praeivis paaiškino, kad daktaras Biržiška 

išvažiavęs pas ligonį, bene į Sedą, tad greit negrįšiąs. Pas rabinus ar popus svečiuotis nenorėjo. 

Tad ir pasuko tiesiai prie upės. Pro Užventį vingiuojanti jo matytoji Venta — siauras, meldais 

užžėlęs upeliukas, o čia — plati, srauni. Malūno tvenkinyje turškėsi pulkas vaikiūkščių. Širdį vėl 

suspaudė skausmas, tarsi upė jį būtų atplukdžiusi iš senojo Užvenčio. Marija... Penkerius metus 

trukusi jų draugystė baigiasi. Protu suvokė, kad ir negalėjo būti kitaip. Jis, skurdžius, ne pora 

dvarininkaitei. Tačiau širdis nenorėjo sutikti su šia negailestinga logika. Atminty skausmingai 

ryškiai atgijo vakarai Pečkauskų šeimoje, pasivaikščiojimai pagiriu vingiuojančiais takeliais, 

įdėmus ir švelnus blizgančių akių žvilgsnis, kai ji laukdavo jo atsiliepimų apie pirmus 

nebrandžius dar savo kūrinėlius. Jauna rašytoja Šatrijos Ragana rinkosi savo lemtį, ir jam belieka 

11

paguoda, kad tai jis šios dvarininkaitės širdyje įžiebė meilę ir pareigos jausmą Lietuvai, jos 

literatūrai. 

Pailsėjęs ir pasiklausęs kelio, Višinskis pasuko į Pavirvytės dvarą, kuriame žinojo gyvenant 

apsišvietusią Paulavičių šeimą. Kalba ypač mezgėsi su Paulavičių dukterimis Anele ir Sofija, 

kurios ne tik neniekino lietuvių kultūros, bet ir gyvai ja domėjosi, mokėjo net lietuviškų dainų, 

smalsavo Petrapilio naujienų. Nuoširdžiai, kaip tik mokėdamas, uždegančiai pasakojo apie 

paprastą valstietę Žymantienę, rašančią gyvus kaimo vaizdus, apie Užvenčio dvarininkaitę 

Mariją, kuri nesibaimina rašyti lietuviškai. Gal tasai nuoširdumas, iš kiekvieno žodžio sklindanti 

meilė savo kraštui merginų akyse įžiebė tokią pat džiugią nuotaiką, ir tų susitikimo valandų 

įspūdis jau nebeišdils iš jų atminties. Ir atsidūrusi tolimajame Armavire, ir vėliau, jau gyvendama 

Lenkijoje, Anelė ilgėsis tų dar nerūpestingos jaunatvės valandų, klaus Povilą patarimų, kiek 

galėdama materialiai šelps bundantį lietuvių kultūrinį sąjūdį. 

Nors Pavirvytės dvare ir nepavyko atrasti naujos Žemaitės ar Šatrijos Raganos, iškeliavo 

Povilas pralinksmėjęs. Taip, ne veltui jo čionai užsukta. 

Arkliais pavėžėtas iki Papilės, P. Višinskis ir čia užtruko. Bene „Varpo” žurnale buvo skaitęs 

gydytojo R. Šliūpo niūroką kelionės į Papilę aprašymą, tad įdėmiai žvelgė į tas žemas mažais 

langeliais trobas. Nuskubėjo prie Pašalpos piliakalnio. Čia sutiko senuką Maslovskį, kurio daržas 

rėmėsi į Pašalpos kalną. Senukas porino, kad kadaise Pašalpa buvusi didumo sulig Pilies kalnu, 

kur anapus upės, tik žmonės jį sunaikinę — vežę iš čia žvyrą, kasdavę rūsius bulvėms per žiemą 

laikyti. Paskui nužingsniavo ant didžiojo piliakalnio, išmatavo jį žingsniais. Po penketo metų 

lenkų enciklopedijos redaktoriui ir mokslininkui L. Kšivickiui tvirtins, kad tai — aukščiausias 

dirbtinis kalnas žemaičiuose. Nufotografavęs piliakalnius ir gerokai papildęs užrašus, 

pasigrožėjęs srauniąja Venta, susimąstė. 

„Juk visai netoli nuo čia Paragiai”, — dingtelėjo mintis. Prisiminė Šiaulių gimnazijoje 

girdėtus Gustavo Ivanauskio pasakojimus apie savo keistuolį tėvą, kuris, užuot ūkį tvarkęs, 

paveikslus paišo ir į laikraščius rašinėja, apie seseris Mariją ir Sofiją. Bene iš netolimo 

Ivanauskių kaimyno Sirutavičiaus bus girdėjęs, kad Sofija įkritusi į vargą, nors linkstanti prie 

„litvomanų”. 

2. Po trejeto metų 

Tarp daugybės darbų ir vargų praėjo treji metai. Vėl rugpjūtis. Dulkėtu vieškeliu nuo Tryškių 

smagiai darda pora arklių kinkytas vežimas. Jame, netrūkdami kalbos ir gyvai dairydamiesi į 

žalius Virvytės klonius, važiuoja keturiese. Vyriausia — jau 38-erių sulaukusi Gabrielė 

Petkevičaitė-Bitė, energinga, visada racionaliai mąstanti moteris. Jos priešingybė Jadvyga 

Juškytė — smagi, savo juoku užkrečianti visą draugiją mergina. Ir du vyrai — būsimasis garsus 

Žagarės ir kitų miestelių akių gydytojas, vėliau — Kauno universiteto rektorius, o dabar — Tartu 

universiteto studentas Petras Avižonis ir taip pat 24 metų Peterburgo universiteto studentas 

Povilas Višinskis. Grįžta iš Palangos, tų metų rugpjūčio 8 d, netoli jūros kranto suvaidinę pirmą 

lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje”, pakeliui aplankę bažnytinės valdžios į nuošaliuosius 

Kulius atitremtą neramųjį J. Tumą. Povilo įkalbėti, visi nutarė aplankyti Lazdynų Pelėdą, 

tebevargstančią atkampiame Meškių-Gadoniškių dvarelyje. 

— Tik pagalvokite, kiek džiaugsmo suteiksime Sofijai, — įtikinėjo bendrakeleivius Povilas. 

— Tik, šiukštu, nekritikuokit, nepriekaištaukit, kad ir nepatiktų kas... 

O pats mintimis jau buvo po senosiomis liepomis, jau gyveno būsimo susitikimo džiaugsmu. 

Net Jaltoje besigydydamas, per V. Sirutavičių gaudavo ir taisė jos apsakymėlius „Našlaitė”, 

„Tinginys”, siuntė juos į Dorpatą Avižoniui. Laiškuose džiaugėsi jos bręstančiu talentu, jos 

sugebėjimu megzti intrigą, jausmingai, ne taip, kaip Žemaitė, pasakoti apie žmones, dvaro ir 

kaimo prieštaravimus. Tegul dabar visi susipažins su būsima rašytoja! 

Ar bereikia sakyti, kiek džiaugsmo Sofijai suteikė kieman įdardėjęs vežimas! Išpuolė pro 

duris kaip stovėjusi — ilgu valstietišku sijonu ir siuvinėta lino palaidine, ant galvos susuktomis 

kasomis. O kaipgi, žinanti ir Bitę, ir apie Avižonį girdėjusi, spaudė rankas, aikčiojo, o išvargę 

akys vis ieškojo „mielo brolelio” — Povilo. Ach, dar labiau įkritę skruostai, tik akys karštligiškai 

žiba. Prakeikta liga nepaleidžia savo aukos. 

Vis prašė atleisti, kad nemokanti poniškai, siūlė vaišintis, kuo buvo turtinga. Gal kad iš 

džiaugsmo kalbėjo greit ir dar žemaitiškai, svečiai nevienodai reagavo. Bitei visuomet buvo 

12

svetima egzaltacija, nebuvo pratusi prie atvirų prisipažinimų ir Juškytė — visi jie tebebuvo jauni, 

bet vargo pakankamai patyrę. Gal dėl to, kad neaimanuodavo, nesiskųsdavo, kad ne apie save, o 

apie kitus pirmiausia galvodavo, spėjo kiekvienas tiek daug, dar jauni būdami, nuveikti? O čia 

šeimininkė lyg tyčia vertė vis juodąsias savo niūraus gyvenimo puses. 

Bet netrukus visi apsiprato su permainingu Sofijos būdu, pastebėjo, kad pro aimana 

pratrūkstančios kančios ją netrunka užlieti džiugesys, pasitikėjimas savo jėgomis. Lengva buvo 

pastebėti, kad po sentimentalumo, neslepiamos depresijos lukštu slypi didžiulis darbštumas ir 

kantrybė, begalinis šios moters pasiaukojimas. O kai iki vėlumos gonkelėse klausėsi jos naujų 

kūrinėlių, visi vienu balsu džiaugėsi — ir santūrioji Bitė, ir Avižonis, ir Juškytė. O jau Povilas — 

labiausiai. Na, ar nebuvęs jis teisus? Juk sakė, kad rašys Sofija! Ir rašo! 

Ir rašys! Mintyse dvarelio šeimininkė jau pynė naujus siužetus, nauji, dešimtis kartų 

gyvenime matyti būsimų apysakų herojai rikiavosi vaizduotėje. Rodos, užmiršo Sofija savo 

negandas, tapo vėl judri, šneki, lyg dvidešimtmetė lakstė šen ir ten, godžiai klausinėjo kultūrinio 

gyvenimo naujienų. 

Ir tik svečiams nuėjus poilsio, likus vienu du su Povilu, skubėjo moteriškė pasiguosti. Baigiąs 

pragerti dvarelį vyras taikąs į Ameriką, viskas, kaip ir anksčiau, ant jos pečių — ir gyvuliai, ir 

vaikai, ir taip ilgu laukti geresnės, šviesesnės dienos. Marija, jos sesuo, tebevargstanti Varšuvoje, 

ir ten kova už būvį, kova dėl duonos kąsnio. Juk tėviškėje — vien vargas. 

Povilas džiaugėsi besiskleidžiančiu rašytojos talentu. Nesvarbu, kad kartais prasiveržia 

rašiniuose jos būdas ar sunkaus gyvenimo išspausta ašara, užtat kokie tikroviški, ne išgalvoti 

vaizdai, kaip atvirai parodomos dvaro daromos skriaudos, kaip jaučiamas troškimas laimės ir 

šviesos paprastam, engiamam žmogui! 

Paryčiu vėl nenutrūko kalbos. Vienas per kitą svečiai pasakojo apie pernykštę kelionę pas 

Kudirką, apie Juškytės partrauktą iš Kazanės kalbininką Jaunių, apie nepaprastai pasisekusį 

spektaklį Palangoje. Priekyje net Tiškevičiai ir plungiškis grafas Oginskis sėdėję. Bet dauguma 

— paprasti žmonės. Surinkę apie 100 rublių, kuriuos paskyrę mirtimi besivaduojančiam 

Kudirkai. Sutarę su Palangos daktaru Vaineikiu kitąmet tokį spektaklį surengti Liepojoje. Gaila, 

kad Žemaitės nebuvę. Būtų galėjusi daug pasimokyti. 

— Beje, o kodėl Žemaitei neatvažiavus į Meškius? — vėl Povilas užsisvajoja. — Sofijai 

sunkiau, ją ūkė prirakinusi laiko, o Žemaitė nežiūri darbų, vaikams paliko, tegu žinosi. Kaip būtų 

gerai, kiek abi viena iš kitos pasimokytų. Juk abi taip realistiškai rašo, bet kiekviena savaip, ir 

pati Sofija iš Sirutavičiaus daug apie Žemaitę girdėjusi. 

Ir vėl grįžo prie konkrečių reikalų — kaip nuošaliai gyvenančią Sofiją įtraukti į vis 

aktyvėjančios literatūrinės veiklos verpetą, kokiais keliais jai siųsti spaudą, ir tegul tik rašanti, o 

Povilas jos jau nebeišleis iš akiračio, padės! 

Paliko iš Tilžės parsivežtų knygelių ir, atsisveikinę prie vieškelio, pasuko visi keturi Papilėn. 

Čia parymojo prie Daukanto kapo ir traukiniu išskubėjo į Šiaulius. Visų laukė nauji darbai. 

3. „Tik nelinkėsiu ramybės...” 

Povilas Višinskis savo žodį ištesėjo. Nors ir persikrovęs darbais, nors ir rūpindamasis 

kasdieninės duonos kąsniu, jis visuomet rasdavo laiko perskaityti ir pataisyti Lazdynų Pelėdos 

„naujienėles”, rūpindavosi, kad tie jo pataisyti apsakymai ir apysakaitės išvystų šviesą „Varpe” 

ar kituose to meto lietuviškuose laikraščiuose. Jų susirašinėjimas nenutrūko iki pat ankstyvos 

Povilo mirties. Laiške Sofijai jis pasakojo apie 1900-aisiais gerai pavykusį lietuvišką spektaklį 

Liepojoje, į kurį net iš Skuodo, Palangos, Viekšnių buvę atvažiavusių. Lazdynų Pelėda tuomet 

rinko medžiagą didesniam kūriniui apie Tadą Blindą, tarėsi su savo jaunesniu, bet neginčijamą 

autoritetą pelniusiu „broleliu Povilu”, nors šio darbo neužbaigė (Lazdynų Pelėdos medžiagą 

panaudojo Žemkalnis savo žinomoje pjesėje). Rašytoja laiškuose Povilui ieškojo paguodos ir 

atramos savo niūrioje vienatvėje. 

„Žemiška laimė nežadėta man buvo, nutekėjau dėl idėjos: — norėjau pataisyti nupuolusį 

žmogų — ir mačiau, kad iš trobelės savo lengviau man bus prisiartinti prie prasčiokų, kurie 

dvaro iš tolo bijo, (...) išsižadėjau visų ženklų bajorystės ir esmi tarp mužikų tuomi, kuomi 

norėjau būti. Skalbė liežuviais mane gerai ir tebeskalbia dar”, — skundėsi rašytoja, kad jos 

nesupranta ir tie, kuriems ji taip artima jaučiasi. „Vienintelis jausmas, kuris suriša mane su jumis, 

13

tai meilė vienos motinos mūsų Tėvynės, — tas tik degs širdyj mano ir neužges, kol neužmigsiu 

ant amžių”, — atsidūsta kitame laiške Sofija. 

Paskui rašytoja vėl guosis: 

„...kaip pakyrėjo man vesti tą prakeiktą ūkę, kad nuo manęs prigulėtų, verčiau juodos duonos 

šmotelį suėdusiai kentėti, ne ko visus tuos reikalus ūkės rūpinti — ateina vakaras, žmogus nė 

galvos beturi prie rašymo, nė spėkos. Viskas paliko kame? ir kam nauda iš to? ar, mums mirus, 

paliks kad ir atmintis to darbo? Stumiu dieną po dienos, vakarais su atspręstu revolveriu 

apvaikščioju pastovius.” 

Povilas Višinskis įtaigiai, kaip tik mokėdamas, guodžia pavargusią moterį, linkėdamas visko 

— ir jėgų, ir sveikatos, tik nelinkėdamas ramybės, kurią ir vienas, ir antras suprato kaip dvasios 

sustingimą. „Jausmas tai ženklas gyvasties, numiręs tik jausti negali ir ramus yra”, — sutinka su 

jo nuomone Lazdynų Pelėda. Nėra išlikusių Povilo Višinskio laiškų Sofijai Pšibiliauskienei, 

išlikę tik jos rašytieji. Tačiau ir iš jų labai įspūdingai jaučiamas tasai subtilus dviejų širdžių 

rezonansas, įkvėpdavęs jėgų, šaukęs naujiems darbams. Sofija kai kuriuose laiškuose (vėliau ir 

savo autobiografijoje) prisipažins, kokį šviesų, lemiamą pėdsaką Povilas Višinskis paliko jos 

gyvenime. Viename savo laiškų, sentimentalios nuotaikos apimta, ji klausia: „Ar atmeni šitą 

pirmą vakarą, kada atėjote pas mumis, kada skaitėte vieną iš mano veikalų lenkiškai rašytų, 

vienok ne lenkiškoj dvasioj? Aš minėjau šitą vakarą ir tą pirmąją naktį pabudimo savo ir 

nustojimo ramybės...” 

Tačiau iš kur moteriai nykiame užkampyje, kaimynų šlėktelių šmeižiamai, tiek jėgų? Dar 

ligos! 1902 metais, persirgusi smegenų uždegimu ir apimta slogios depresijos, bando 

nusinuodyti, tačiau nesėkmingai. Vėl reikia vargti, kaip purvas klampi kasdienybė vėl sunkia 

jėgas ir nervus. 

Ir dar vienas išsivadavimo pavasaris. Povilo įtakoje 1903 metais Sofija ryžtasi skirtis su 

nemylimu vyru, išvažiuoti iš Meškių-Gadoniškių į Vilnių ar toliau — Šveicarijon. Vėl iš po 

rašytojos plunksnos liejasi jaudinančios eilutės — apsakymai, apysakos, vaizdeliai „Klajūnas”, 

„Davatka”, „Burtininkė” ir daugelis kitų. Dar bręsta rašytojos talentas, formuojasi stilius, rašto 

kultūra. Viskas praeina pro Povilo akis, nors jam darbų — iki kaklo. Pirmasis legalus lietuvių 

laikraštis „Vilniaus žinios”, bręstanti 1905 metų revoliucija, pasiruošimas lietuvių suvažiavimui 

Vilniuje. Ir dėmesys rašytojams. Jovaras... Žemaitė... Bitė... Naujos Šatrijos Raganos apysakos... 

Lazdynų Pelėdos kūriniai. Iš kur tiek jėgų ir energijos tam trisdešimtmečiui Višinskiui? Iš kokių 

užburtų šaltinių jis geria stebuklingo vandens? 

„Pavydžiu Tau, Broleli, kad gali dar svajoti ir idealizuoti, kas matosi Tavo darbuose, 

pavydžiu...” Tai žodžiai iš Sofijos laiško Višinskiui, rašyto 1906 metų sausio mėnesį. Paskutinio 

laiško. 

Tų pat metų balandžio 8 d. rytą Berlyne nustojo plakusi Povilo Višinskio širdis. Nė 31-erių 

neturėjo, kai daug metų trukusi kova su džiova buvo pralaimėta. 

Meniškai stipriausius savo kūrinius Sofija Pšibiliauskienė dar parašys, nors ir jai dar teks 

pergyventi daug vargo, paniekos, įžeidimų. Bet Višinskio šaukiantį, neleidžiantį nurimti balsą ji 

girdės iki pat savo mirties. 

Daug šviesių asmenybių yra mūsų kultūros istorijoje. Bet Povilas Višinskis — vienas. Tarsi 

meteoras anksti perdegęs, mūsų kultūrai jis įžiebė daug šviesių žvaigždžių, nes turėjo žodžiu 

nenusakomą galią pajusti talentą, kuris lyg riešuto gemalas dar bręsta, ir įsakmiai pašaukti jį į tą 

nuostabų, paslaptingą pasaulį, kuris vadinasi kūryba. Matyt, Višinskio žinota, kad to pasaulio 

negali užgožti buities rūpesčiai ir skurdas, nelaimės ir kančia, nes kančia yra ir pati kūryba. Jį 

gali nustelbti tik dvasios ramybė, sotus snaudulys, iš kurio jis kiekvieną sutiktą žadino. 

Mums reikia žinoti, kad šio nepaprasto pasiaukojimo žmogaus gyvenimo orbita neaplenkė ir 

Akmenės žemės. 

Kavaliauskas A. Veteranai rikiuotėje // Vienybė. — 1980. — Geg. 8. — Visas tekstas: 

Statybinių medžiagų kombinate dirba šešiolika Didžiojo Tėvynės karo veteranų. Nors kovų 

metai ir gyvenimo audros juos gerokai palenkė, paženklino smilkinius, bet jie dar rikiuotėje, 

kartu su jaunąja karta tvirtai žengia penkmečių keliais. Kadrų skyriaus viršininkas Petras Šukys 

karą keliais nužygiavo nuo Oriolo iki Berlyno. Turtinga šio karo veterano žygio į Berlyną 

14

istorija. Ne tik šiandien, švenčiant pergalės prieš fašistinę Vokietiją 35-ąsias metines, jis 

prisimena žiaurių kovų momentus, tarybinių karių žygdarbius, jų plieninę ištvermę ir brolišką 

draugystę. Susitikimuose su rajono visuomene, moksleiviais Petras pasakoja, kokia kaina buvo 

iškovota pergalė. Gyvi jo atmintyje Oderio forsavimas, kruvinos kautynės Berlyno prieigose, 

sunkūs mūšiai miesto gatvėse, jaudinantis tarybinės kariuomenės susitikimas prie Elbės su 

sąjungininkų kariais. 

Vos telpa koviniai ordinai ir medaliai ant elektriko Sigizmundo Saračinsko krūtinės. Jis 

pirmąjį kovos krikštą taip pat gavo Oriolo žemėje. Vėliau kautynės Kursko lanke, Baltarusijoje, 

Prūsijoje. Kiekvienas mūšis, kiekviena tarybinių karių ataka buvo sunki, bet garbinga. Ginti 

Tėvynę nuo užpuolikų ir okupantų — kiekvienas karys jautė šią šventą pilietine pareigą. 

— Kiekviena pergalė fronte mums nešė neapsakomą džiaugsmą, dar didesnį pasitikėjimą savo 

jėgomis, — prisimena Sigizmundas. 

Šiandien Sigizmundas Saračinskas — komunistinio darbo spartuolis, daugkartinis elektros 

cecho socialistinio lenktyniavimo nugalėtojas. Iš jo mokosi jaunimas. Per ilgus savo darbo metus 

kombinate Sigizmundas išmokė elektriko specialybės dešimtis jaunų darbininkų. Ir ne tik 

specialybės. Gyvenimo patirtį perdavė, komunistinės pažiūros į darbą išmokė, įskiepijo meilę 

darbininkiškai profesijai. 

Silikatinių plytų cecho šaltkalvių brigadininkas Leonas Končius Didžiojo Tėvynės karo 

pabaigą taip pat sutiko Berlyne. Valandomis karo veteranas gali pasakoti apie tarybinių karių 

gyvenimą fronto apkasuose, apie hitlerinės kariuomenės triuškinimą, švino lietų ir sviedinių 

sproginėjimą. Gerbiamas Leonas ne tik ceche, bet ir visame kombinate. Jis geriausias įmonėje 

jaunimo globotojas. Cecho kolektyvas nuo metų pradžios viršum plano statyboms pagamino 

daugiau kaip 300 tūkstančiu plytų. Nemažas čia ir Leono Končiaus vadovaujamų šaltkalvių 

nuopelnas. Jie kruopščiai prižiūri įrengimus, operatyviai šalina gedimus. 

Ilgą ir sunkų kovų kelią Didžiajame Tėvynės kare nuėjo čerpių cecho viršininkas Ivanas 

Babičenka. Ištvermingas karys, pasižymėjęs daugelyje mūšių, sumaniai šiandien cecho 

kolektyvą veda į taikaus darbo pergales. Pernai cechas trimis mėnesiais anksčiau įvykdė ketverių 

penkmečio metų gamybines užduotis, o 35-ąsias pergalės Didžiajame kare metines sutinka 

gerokai viršijęs puspenktų metų gamybos planą. Ivanas Babičenka išugdė daug puikių gamybos 

pirmūnų, kuriais didžiuojasi visas kombinato kolektyvas. Tai Stasys Bačiulis, Antanas 

Baranauskas, Jonas Bukauskas ir daug kitų. 

Antaną Bytautą jau senokai kolektyvas palydėjo į užtarnautą poilsį, bet karo veteranas dar ir 

šiandien nežada skirtis su darbu. 

Daug galima būtų pasakoti apie įmonės karo veteranus. Įdomus Michailo Grečiškino karo 

kelias. Turtinga jo gyvenimo ir darbo biografija — puiki mokykla jaunimui. Būti tokiais, kaip 

veteranai, jokių sunkumų nepalaužiamais, jaunieji darbininkai ne sykį prisiekė vyresniesiems 

draugams. 

Kombinato administraciniame pastate įrengtas Didžiojo Tėvynės karo veteranų kampelis. Iš 

nuotraukų žvelgia susikaupę buvusių kovotojų veidai, ant jų krūtinių šviečia koviniai ordinai ir 

medaliai. Artėjant šlovingos Pergalės sukakčiai, darbininkai ypač dažnai užsuka į šį visada 

rimtimi dvelkiantį kampelį prisiminti tų, kurie ant savo išvargusių, bet tvirtų pečių atnešė 

pergalę, šviesų šių dienų gyvenimą. 

Statybinių medžiagų kombinato karo veteranai 35-ąsias pergalės Didžiajame Tėvynės kare 

metines pasitinka tvirtai žengdami dešimtojo penkmečio rikiuotėje. Ir koviniais žygiais, ir 

darbais jie pelnė didelę šlovę ir toliau pasiryžę ją didinti. 

Rozga Leopoldas. Akmenės rajonas. — Vilnius: Mintis, 1983. — 48 p.: iliustruota: 

Fotografijos Vlado Uznevičiaus. — Tekste: 

VIEKŠNIŲ APYLINKĖSE 

Kartu su mašinų srautu, skubančiu į naująsias Mažeikių statybas, važiuokime Šiaulių— 

Mažeikių plentu. Tai priartėdama prie giliame slėnyje vingiuojančios Ventos, tai nutoldama, 

asfalto juosta už trylikos kilometrų atves į kitą miesto tipo gyvenvietę — Viekšnius. 

Pusiaukelyje, sename Daubiškių kaime, plentas dar kartą kerta Dabikinę. Kairėje plačiai pabirę 

balti mūrai — tai Palnosai, centrinė „Raudonosios vėliavos” kolūkio gyvenvietė. Pravažiavus 

15

gyvenvietę ir kairiajame Ventos krante dunksantį mišką, matyti antra šio stambaus ūkio 

gyvenvietė Gyvoliai. Netoliese, ant dešiniojo Virvyčios kranto — Gyvolių piliakalnis. 

Pasukus iš Šiaulių—Mažeikių plento į dešinę, kiek akis užmato driekiasi žalia miškų juosta, 

supanti Kamanų pelkę. Pakeliui — vienintelis rajone natūralus 35 ha ploto Meižių ežeras. 

Kamanų pelkė 1960 m. paskelbta botaniniu draustiniu, o 1979 m. įsteigiamas Kamanų 

valstybinis rezervatas. Pelkė užima 3650 ha, dar apie 1500 ha sudaro rezervato apsauginė zona. 

Pasak mokslininkų, vėlyvajame ledynmetyje čia tyvuliavę keletas ežerėlių, kuriems nusekus bei 

užakus, ir susiformavo aukštapelkė. Vienas apie 6 ha ežerėlis išlikęs pelkės glūdumoje. 

Aukštapelkė beveik iš visų pusių apsupta miškų, jos krantuose daug įlankų ir pusiasalių, salelėse 

— klampynių, kuriose grupėmis telkšo apie 120 mažų ežerokšnių. Pelkės vidurys iškilęs apie 4 

metrus, ją maitina beveik vien krituliai. Tai vienintelė respublikoje pelkė, iš kurios vandens 

perteklių į pakraščius plukdo klampupiai. Jų Kamanose net septynios. Čia išlikę retųjų augalų, 

kaip antai: plačialapė rusvuolė, juosvasis vikšrenis, kilnioji glindė — opūs ir nykstantys, įrašyti į 

Lietuvos raudonąją knygą. Turtingas ir gyvūnijos pasaulis: vien drugių čia pastebėta 250 rūšių, 

yra didžiųjų kuolingų, gervių, dirvinių sėjikų ir kitų paukščių, apypelkio miškuose peri juodasis 

gandras. 1935—1936 metais pelkę kompleksiškai ištyrė Lietuvos žemės ūkio akademijos 

ekspedicija. Jos dalyviai K. Brundza, V. Ruokis, B. Baginskas ir kiti parengė išsamią 

monografiją „Kamanos”, kuri ir šiandien neprarado mokslinės reikšmės. 

1863 m. pavasarį prie Kamanų sukilėliai ne kartą kovėsi su caro kariuomene. 1944 m. vasarą 

Kamanose buvo įsikūrusi partizanų grupė, vadovaujama LKP Mažeikių apskrities komiteto 

pirmojo sekretoriaus A. Kondrato, Lietuvos partizaninio judėjimo štabo atsiųsta organizuoti 

pasipriešinimą okupantams šioje Žemaitijos dalyje. 

Tačiau grįžkime į plentą, nuo kurio jau matyti Viekšniai, plačiai nusidriekę palei gerokai čia 

praplatėjusią Ventą. Gyvenvietė patogioje ir gražioje vietoje, tad sparčiai auga. 

XVI a. buvo žinomas Viekšnių dvaras ir seniūnija. Netrukus Viekšniai tapo stamboku 

prekybos centru Žemaitijoje, 1792 m. gavo miesto teises ir herbą. Jau tuomet nagingų 

viekšniškių puodžių gaminiai turėję paklausą ir pasiekdavę Ukrainą, Moldaviją. 1860 m. 

viename seniausių miestelio pastatų atidaryta vaistinė, kurioje iki šiol išsaugota nemaža praeito 

amžiaus farmacijos prietaisų, etnografinių daiktų. Dabar, vaistinei persikėlus kitur, senąjį namą 

numatoma restauruoti ir įrengti jame Šiaulių „Aušros” muziejaus filialą. Apylinkėse būta vėjo ir 

vandens malūnų. Kai praeito amžiaus aštuntame dešimtmetyje pro Viekšnius buvo nutiestas 

Liepojos—Romnų geležinkelis, miestelis dar sparčiau ėmė augti. Jame vykdavo turgūs ir 

prekymečiai, buvo net 60 parduotuvių. 

Visais laikais didžiausias Viekšnių priešas buvo ugnis. Ji nusiaubė medinį miestelį 1886 

metais, 1915 metais kilo net du gaisrai. Vien tų metų balandžio 23 d. ugnis sunaikino 120 namų. 

Miestelio gatvės ir apylinkės mena atkaklias šio krašto gyventojų kovas už šviesesnį 

gyvenimą. Aktyviai viekšniškiai dalyvavo 1831 m. sukilime (parapija turėjo pristatyti sukilėlių 

kariuomenei 584 pėstininkus ir 65 raitelius). Plačiame Viekšnių valsčiuje, kuriam tuo metu 

priklausė ir nedidelis Mažeikių kaimelis, galinga banga nuvilnijo 1863 metų sukilimas. 1862 

metų rudenį gretimuose Antanavo ir Daubiškių dvaruose buvo išvaduoti rekrūtai, 1863 m. 

balandžio 12 d. apie 100 sukilėlių Viekšnių bažnyčioje paėmė priesaiką. Sukilėlių būriui 

vadovavo pats Viekšnių dvaro valdytojas S. Pisanka. 

Mitingai Viekšniuose vyko ir 1905 metų gruodį. 1918 m. rudenį medicinine praktika vertęsis 

komunistas P. Linkauskas čia subūrė pogrindinę komunistinę kuopelę. Jai priklausė 1905 m. 

revoliucinio judėjimo dalyvis Ch. Zarcinas, Žibikų kaimo siuvėjas J. Poškus, buvę kareiviai 

J. Vaičkus, J. Turkauskas. Antroje gruodžio pusėje J. Vaičkaus vadovaujamas liaudies milicijos 

būrys nuginklavo buržuazinę valsčiaus tarybą. Miestelyje įsikūrė revoliucinis komitetas, kuriam 

vadovavo J. Poškus. Netrukus Žiogaičių, Sovaičių, Dargių, Rekečių kaimuose ir dvaruose buvo 

išrinktos darbininkų ir vargingųjų valstiečių tarybos. Kovoti su kaizeriniais okupantais ir vietinės 

buržuazijos gaujomis viekšniškiams padėjo ginkluoti Šiaulių darbininkai. Jų šarvuotas traukinys 

pakeliui į Mažeikius sustodavo ties Viekšniais, o 1919 m. sausio 7 d. dalyvavo kautynėse su 

perėjusiais į puolimą revoliucijos priešais. Didelę paramą suteikė ir Raudonosios Armijos 

Internacionalinės divizijos 39 pulkas, 1919 m. sausio viduryje įžengęs į Viekšnius ir čia kurį 

laiką kovęsis su Latvijos pusėn pasitraukusiais kaizeriniais okupantais ir baltagvardiečiais. 

16

Gyventojai svetingai sutiko raudonarmiečius, kai kurie patys įstojo į pulką. Tačiau jėgos buvo 

nelygios. 1919 m. kovo 4 d. vokiečiai vėl užėmė Viekšnius, o tarybinis aktyvas, kuriam laikui 

persikėlęs į Mažeikius, turėjo ir iš ten pasitraukti. Traukiantis prie Jelgavos žuvo Viekšnių 

revkomo organizatorius P. Linkauskas. 

Paėmus valdžią Lietuvoje buržuazijai, nemaža 1918—1919 m. revoliucinių kovų dalyvių ir 

pažangaus jaunimo įsijungė į pogrindininkų gretas. Padaugėjus komunistinių ir komjaunimo 

kuopelių, 1928 m. Viekšniuose buvo sudaryti atskiri LKP ir LKJS parajoniai. Pogrindinėje 

veikloje aktyviai dalyvavo, platino LKP atsišaukimus Čekų kaimo valstietis L. Lukošius su 

dviem sūnumis, komjaunuoliai A. Ulskis, S. Geisleris, D. Nostys ir kiti, atkūrus 1940 m. Tarybų 

valdžią, ėję atsakingas pareigas valsčiuje ir Mažeikių apskrityje. Pogrindininkų vadovaujami, 

Viekšniuose 1934 m. streikavo miško medžiagos sandėlio darbininkai, 1938 m. laimėjo mokyklą 

stačiusių darbininkų streikas, o tų metų gegužės švenčių dienomis miestelyje iškeltos dvi 

raudonos vėliavos. 

Pirmomis hitlerinės okupacijos dienomis fašistai ir jų lietuviškieji pakalikai nužudė apie 800 

viekšniškių, tarp jų komjaunuolius A. Ulskį, A. Trainauską, S. Geislerį, kitus tarybinius 

aktyvistus. 

Viekšniai užgydė karo žaizdas, 1958 m. jie paskelbti miesto tipo gyvenviete. 1953 m. čionai iš 

Jakiškių perkelta 7-oji kaimo profesinė technikos mokykla, kuri parengė aplinkiniams rajonams 

per 3000 kvalifikuotų mechanizatorių, o įvairiuose mokyklos rengiamuose kursuose 

mechanizatorių specialybę įsigijo arba kvalifikaciją pakėlė daugiau kaip 13 tūkstančių žemės 

šeimininkų. Daugelis jų — plačiai žinomi savo darbo meistrai. Šios mokyklos auklėtiniui, 

Skuodo rajono Mosėdžio kolūkio traktorininkui K. Gvazdžiauskui suteiktas Socialistinio Darbo 

Didvyrio vardas, netoli Viekšnių esančio Svirkančių kolūkio mechanizatorius A. Švažas 

apdovanotas Lenino ordinu. Profesinėje technikos mokykloje kraštotyrininkų įkurtas 

visuomeninis kovų ir darbo šlovės muziejus, kurio eksponatai pasakoja apie istorinę ir 

revoliucinę miestelio praeitį, apie tarybinių karių didvyriškumą vaduojant šias apylinkes iš 

hitlerinių okupantų. 

Maždaug už poros kilometrų nuo gyvenvietės, dešinėje Šiaulių—Mažeikių plento pusėje, 

netoli geležinkelio stūksantis paminklinis akmuo primena, kad šioje vietoje 1944 m. rudenį žuvo 

tarybiniai artileristai — majoras N. Minajevas, seržantas P. Šilovas ir jų kovos draugai. Mūšyje 

apsupti gausesnio priešo, kariai nusprendė gyvi nepasiduoti, nukreipė į save atokiau stovėjusios 

savo divizijos pabūklų ugnį ir sunaikino daug fašistų. N. Minajevui ir P. Šilovui už šį žygdarbį po 

mirties suteikti Tarybų Sąjungos Didvyrių vardai. Drąsuoliai palaidoti Akmenės karių kapinėse. 

Jų paskutinio mūšio vietoje kraštotyrininkai pastatė paminklinį akmenį, prie kurio vaikinams ir 

merginoms įteikiami komjaunimo bilietai, rengiami gyventojų susitikimai su mūšių vietas 

aplankančiais kovų veteranais ir žuvusiųjų artimaisiais. 

Viekšnių kapinėse palaidotas poetas L. Skabeika (1904—1936), niūriais fašistinės diktatūros 

metais lenkęs galvą kilniam socializmo idealui. Jo kapą puošia originalus paminklas, pastatytas 

1979 metais. Čia pat palaidotas ir pirmasis lietuvių aviatorius A. Griškevičius (1809— 1863), 

šviesaus proto ir lakios fantazijos žmogus, tikėjęs didelėmis žmonijos proto galiomis. Dirbdamas 

raštininku teismuose ir kitose įstaigose, A. Griškevičius laisvalaikiu projektavo, statė ir bandė 

originalius skraidymo aparatus. Vieną jų 1851 m. aprašė knygelėje „Žemaičio garlėkys”. Namas, 

kuriame gyveno A. Griškevičius, restauruotas, jame įrengta memorialinė ekspozicija. 

Garbingas čionykščių puodžių tradicijas šiandien tęsia Kauno „Jiesios” dailiosios keramikos 

gamyklos cecho darbuotojai, Statybinių medžiagų kombinato Viekšnių cechas gamina 

restauracines čerpes. 

Vasarą Viekšnių apylinkėse netrūksta ekskursantų ir iškylautojų, įsikuria rajono pionierių, 

respublikos sportininkų stovyklos. Netoliese į Ventą įteka Virvyčia. Ant jos krantų, netoli 

santakos, įkurta cementininkų turizmo ir poilsio bazė, kurioje savaitgalius ir dalį atostogų 

praleidžia šimtai cemento gamintojų. 

Pervažiavus tiltu Ventos upę ir pasukus į Žibikus, už poros kilometrų, dešinėje kelio pusėje, 

stūkso didžiulis mitologinis akmuo, vietinių gyventojų vadinamas Juoduoju arba Meilės 

akmeniu. Tai respublikinės reikšmės archeologijos ir gamtos paminklas. 

17

LAZDYNŲ PELĖDOS TAKAIS 

Tarp mūsų kultūros istorijai brangių žmonių, kurių gyvenimas susijęs su Akmenės rajonu, 

buvo ir Lazdynų Pelėda. Rašytojos memorialinis muziejus nuo 1966 metų veikia Paragiuose. Iš 

Viekšnių į Paragius įdomiau keliauti kairiuoju Ventos krantu, vieškeliais, nuvingiuojančiais pagal 

jos intaką Virvyčią. Netrukus už Svirkančių vieškelis išsišakoja, dešinioji jo atšaka veda į 

Tryškius per Degimus, kairioji — per Kairiškius. 

Pakeliui į Degimus iš tolo matyti Kapėnų gyvenvietė — Tučių tarybinio ūkio centras. Ant 

Virvyčios kranto stovėjusiame Kapėnų dvare iš Papilės lankydavęsis S. Daukantas. 

Stabtelkime Degimų miškelyje, kairėje šio vieškelio pusėje. 1942 m. rugpjūčio mėnesį šiose 

apylinkėse susibūrė „Raudonųjų žemaičių” partizanų būrys, kurio branduolį sudarė grupė iš 

nelaisvės pabėgusių Tarybinės Armijos karininkų ir vietiniai tarybiniai aktyvistai. Keršydami už 

pagalbą partizanams, okupantai ir uolūs jų talkininkai buržuaziniai nacionalistai 1943 m. gegužės 

19 d. apsupo Degimų kaimą, tardė ir kankino jo gyventojus, o čia, miškelyje, kur dabar 

paminklinis obeliskas, budeliai sušaudė nekaltus Degimų ir Savarinos kaimų gyventojus Joną ir 

Kostą Pozdniakovus, Teklę Pozdniakovienę, Nikolajų Chriščenovičių, Juozą Belaną, Nikolajų 

Svistūną ir Aleksą Vaitiškevičių. 

Pasukę keliu per Kairiškius, nuo Virvyčios taip pat nenutolsime. Kairiškių gyvenvietė — to 

paties pavadinimo ūkio ir apylinkės centras, menantis atkaklias pogrindininkų kovas buržuazinės 

santvarkos metais. Apsukrus dvarininkas V. Sirutavičius čia buvo įsirengęs kartono fabrikėlį, 

kuriame dirbo apie 40 žmonių. 1930 metais jame įsikūrė pogrindinė komunistinė kuopelė, 

vadovaujama M. Bogdelio. Į kuopelę susibūrė ir komjaunuoliai. 1932—1934 m. Kairiškiuose, 

LKP parajonio centre, veikė pogrindinė spaustuvė, kurioje išleisti atsišaukimai buvo platinami 

Viekšniuose, Akmenėje ir kitose vietovėse. 1932 m., pažymint Spalio šventes, čia buvo iškeltos 

trys raudonosios vėliavos. 

1940 m. Kairiškiuose buvo įsteigtas tarybinis ūkis. Dabar jis ekonomiškai stiprus, jam 

suteiktas aukštos žemdirbystės kultūros ūkio vardas. 

Gražiai iš abiejų pusių medžiais apsodintas vieškelis veda į Tryškius, esančius jau Telšių 

rajone. Nuo šio vieškelio Balsių kaime kairėn atsišakoja kelias į Papilę. Apie kilometrą juo 

pavažiavus, dešinėje pasimato sena sodyba po aukštais medžiais. Tai Paragiai, rašytojų Sofijos 

Pšibiliauskienės (1867—1926) ir Marijos Lastauskienės (1872—1957), į lietuvių literatūrą 

įėjusių bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, gimtinė. Šiame nuošaliame dvarelyje, dailininko 

Nikodemo Ivanausko šeimoje, 1867 m. gimė Sofija. Kartu augo ir paskui ilgai čia gyveno 

1872 m. Šiauliuose gimusi Marija. Daug sunkių valandų čia pergyveno Sofija. 1896 m. rugpjūty 

ją aplankė jaunas Peterburgo universiteto studentas Povilas Višinskis, jau iki tol lietuvių 

literatūrai suradęs Žemaitę ir Šatrijos Raganą. Jo karštai paraginta, Sofija taip pat vis dažniau 

imasi plunksnos. Marija pirmus savo kūrinėlius paskelbia lenkų spaudoje. Dėl karčios teisybės ir 

antiklerikalinių motyvų jos kūriniuose kaimynų šlėktų nekenčiama ir šmeižiama Sofija skundėsi 

laiškuose P. Višinskiui: „... Ateina vakaras, žmogus nė galvos nebeturi prie rašymo, nė spėkos, 

viskas paliko kame? Ir kam nauda iš to? Ar mums mirus paliks kad ir atmintis to darbo?” Slogi 

mūsų literatūros aušra... Vis dėlto ir šį kartą nugalėjo tikėjimas savo jėgomis ir menu: 

„Išsižadėjau visko: pažinčių senų ir visos praeities (...). Tikėdama, kad (...) būsiu naudinga 

tėvynei”. Čia gimė reikšmingiausi Lazdynų Pelėdos kūriniai „Ir pražuvo kaip sapnas”, „Prie pat 

dvaro”, „Motulė paviliojo”, ryškiai atkuriantys pobaudžiavinio Lietuvos kaimo panoramą. Jų 

herojai — šių apylinkių žmonės. 

Gimtajame rašytojų name atidarytas memorialinis muziejus, Telšių kraštotyros muziejaus 

filialas. Jame eksponuojami rašytojų daiktai, knygos, retos nuotraukos, tėvo tapyti paveikslai. 

Paragių šiandien neaplenkia turistų maršrutai. 

Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius: Mokslas, 1976—1984. — T. 1—12. 

Lietuviškoji tarybinė enciklopedija: Papildymai A—Ž. — Vilnius: Mokslas, 1985. 

Lietuvių enciklopedija: Papildymai. — Printed in the United States of America. South 

Boston: Lietuvių Enciklopedijos Leidykla, 1985. — T. 37. 

18

Tarybų Lietuvos enciklopedija. — Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985— 

1986—1987—1988. — T. 1—2—3—4. 

Virkutis Leonas. Buvusio Viekšnių gimnazijos pirmosios abiturientų laidos abituriento, 

vėliau Akmenės, Mažeikių ir Biržų rajonuose dirbusio lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, 

pedagogo — veterano atsiminimai apie Viekšnius 1934—1941 metais. — Biržai, 1987 02 10. — 

Rankraštis // VVB. — [↑ Virkutis Leonas. Dienos, kurių neužmiršiu // Vienybė. — 1988. — 

Rugpj. 4, 6, 9]. — Tekste: 

Atlaidų metu prie šventoriaus vartų nusitęsdavo dvi ilgos ubagų eilės. Paprastomis dienomis 

jie pasklisdavo po kaimus rinkdamiesi išmaldą, kurią kaimietės duodavo ne pinigais: įpildavo 

lėkštę miltų, atpjaudavo duonos abraką, rečiau — mėsos ar lašinių šmotelį. Pasunkėjo maišas ant 

pečių — atgal į miestelį. Elgetų tarpe buvo ir invalidų: aklų, raišų, vienrankių. Per kiekvienas 

laidotuves kapinėse prie vartų susėsdavo ilgos pavargėlių eilės. 

Lengvenaitė-Urbienė Amelija. Mano vaikystės Viekšniai: Iš kraštotyrininko užrašų // 

Vienybė. — 1987. — Kovo 31: ir nuotrauka [deganti Viekšnių bažnyčia]; Bal. 2. — Tekste: 

Viekšniai, mokyklos, mokytojai, žmonės. (E. Kentraitė, A. Taškūnas, J. Aukštikalnis, 

J. Žilevičius, J. Kačinskas, P. Brazdžius, J. Miltinis, B. Pundzius, T. Šiurkus, K. Baltutis-Dulkė, 

V. Rataiskis-Ratas ir kiti). — Visas tekstas: 

Šiuos prisiminimus jų autorė, Vilniuje gyvenanti kraštotyrininkė Amelija Lengvenaitė- 

Urbienė prieš porą metų padovanojo savo gimtiesiems Viekšniams. Aviacijos pradininko 

Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialinio muziejaus etnografinėje dalyje eksponuojami ir kiti jos 

darbai apie senųjų viekšniškių amatus, kultūrą, tradicijas, papročius. Nemaža šių darbų yra 

saugoma LTSR Mokslų akademijos istorijos institute. 

Mus sujaudino didelė autorės meilė gimtinei, jos žmonėms, pasakojimo nuoširdumas, šviesūs 

žmonių paveikslai, autentiški dar netolimų, bet vis dėlto gana nutolusių dienų vaizdai. 

A. Lengvenaitei-Urbienei maloniai sutikus, spausdiname šį pasakojimą, tikėdamiesi, kad jis 

sudomins ir skaitytojus. 

Redakcija. 

Aš esu gimusi 1909 metais. Pradėjau mokytis turėdama 11 metų. Mano broliai buvo lankę 

mokyklą vokiečių okupacijos laikais. Iš jų buvau išmokusi rašyti, o skaityti jau mokėjau prieš 

pirmąjį karą — paskaitydavau savo senoliui laikraštį ir už tai gaudavau 1 kapeiką... Be to, iš 

brolių buvau išmokusi skaityti ir rašyti vokiškai. 

Į Viekšnių liaudinę mokyklą įstojau 1920 metų rudenį. Liaudinėje mokiausi 2 metus: 

II skyriuje 1920—1921 m. ir IV skyriuje 1921—1922 m. 

Namas, kur buvo liaudinė, stovėjo toliau nuo gatvės (dabartinės Vytauto g.), o prie pat jo — 

vakarų pusėje — cerkvė. Aplinkui cerkvę augo aukščiausi medžiai, o tuose medžiuose — 

daugybė varnalizdžių. Pamokų metu visada girdėjosi nesibaigiantis varnų kranksėjimas. 

Nuo mokyklos ligi pat gatvės buvo nemažas plotas, užsodintas vaismedžiais. Po šitą sodą 

mes, mokiniai, galėjome bėgioti ir žaisti. 

Šiaurės pusėje buvo didžiulis kiemas ir ūkiniai pastatai. Kieme stovėjo „gigantas” — į žemę 

įkastas aukštas ir tvirtas sienojas. Prie jo viršūnės buvo pritaisytos keturios stiprios virvės. Virvių 

galuose — kilpos. Įsisėdę į tas kilpas, sukdavomės aplink stulpą, aukštai nuo žemės pakildami. 

Kieme žaidėme „laptu”, o žiemą čiužinėjome ant kūdros, esančios netoli mokyklos (rytų pusėje). 

Tame pat name, kur buvo liaudinė, gyveno ir mūsų pirmoji mokytoja Emilija Kentraitė. 

Kambariai, kur mes mokėmės, buvo du. Jie buvo dideli ir talpūs. Viename kambaryje (į rytų 

pusę) buvo I ir II skyriai, o kitame — šiaurės pusėje — III ir IV skyriai. 

Reikia pasakyti, kad anais laikais visose mokyklose berniukų mokėsi žymiai daugiau nekaip 

mergaičių. Ir mokinių amžius — įvairiausias. Pavyzdžiui, kai aš mokiausi II skyriuje, I skyriaus 

paskutiniame suole sėdėjo „vyra so oustas ėr tėkros mergės (ne peimenės ėr ne posmergės)”. 

Atsimenu Ligeikį ir Mortą. (Deja, pavardę jos jau užmiršau.) Toji mokinių pora atrodė kaip ir 

mūsų tėvai, todėl mes — mažesnieji — juos pravardžiavome Adomu ir Ieva — atseit jiedu pagal 

amžių buvo mūsų pirmieji tėvai iš Rojaus sodo... 

19

Antrajame skyriuje skaityti mokėmės iš „Žiupsnelio”, o ketvirtajame — iš „Mūsų dirvos”. 

„Žiupsnelis” buvo nedidelio formato knygutė, o „Mūsų dirva” — didesnė ir labai graži: raudonu 

viršeliu! 

Rašyti mokėmės „ant lentelių”. Rašėme su grifeliais. Kas be ko, turėjome ir sąsiuvinių 

dailyraščiui, aritmetikai, rašymui, bet juos labai taupėme. 

Rašalą mokėjome patys pasigaminti: reikėjo tik ištirpinti vandenyje cheminio pieštuko šerdelę 

ir pridėti mažytį žiupsnelį cukraus, kad parašytos raidės blizgėtų... 

Plunksnakočių, pieštukų ir plunksnų galėjome krautuvėje nusipirkti. O jeigu kas 

plunksnakočio neišsigalėjo nusipirkti, tai pats jį pasidirbo: dailiai nusidroždavo šakaliuką ir prie 

jo galo lininiu suktu siūlu prisirišdavo plunksną. Vėliau ir rašalo jau lengvai galima buvo 

krautuvėje nusipirkti. Ir tas rašalas buvo tamsiai mėlynas arba juodas, gražesnis už cheminį. 

Knygas, sąsiuvinius, rašomąsias lenteles ir kitą turtą į mokyklą nešiojomės „karazinkose”. Tas 

„karazinkas” nupindavo Viekšnių miestelio meistrai iš nuluptų karklo ar žilvičio vytelių. Jos 

buvo labai gražios ir patogios. 

Eidama į liaudinę, kasdien turėjau prošal praeiti pro didžiulį namą, kur tuo metu buvo 

Viekšnių vidurinė mokykla. (Vėliau šitame name ilgą laiką buvo paštas, o dar vėliau — kultūros 

namai. Deja, jų šiandien nebėra: anot viekšniškių — „Mūsų Kultūra sudegė”...) Ir į patį namą, ir 

į tos mokyklos visus mokytojus bei mokinius žiūrėjau su didžiausia pagarba: man — paauglei — 

toji mokykla tada buvo kitas pasaulis — pasakų šalis, kur patekti ne kiekvienas gali. 

Liaudinėje mokytis buvo neapsakomai gera, nes mūsų pirmoji mokytoja buvo geriausia iš 

visų geriausiųjų mokytojų! Ji savo mokiniais rūpinosi tarsi tikroji motina: vedė už rankos 

kiekvieną į gyvenimą. Ir dar — kas svarbiausia — tą kasdienį pokarinį varganą gyvenimą ji 

mokėjo mums parodyti šviesiausiomis spalvomis. Iš jos išmokome mylėti savo šalį, savo kalbą ir 

didžiuotis gimtuoju kraštu. Mokė ji mus visada būti dorais ir darbščiais žmonėmis. 

Daug ką, mokydamasi liaudinėje, pirmąkart išgyvenau. Ir tatai buvo mano pirmosios 

mokytojos nuopelnas. 

Pirmąkart savo gyvenime 1921 m. atšvenčiau kalėdas prie šviesomis žėrinčios ir papuoštos 

eglutės. Atsimenu, eglutė buvo papuošta Viekšnių kooperatyvo salėje. (Kooperatyvo namas 

anuomet stovėjo netoli tos vietos, kur dabar yra mechanizatorių mokykla. Tame pat name buvo ir 

skaitykla-biblioteka). Mes — mokiniai — prie eglutės sakėme eilėraščius, dainavome, šokome, 

žaidėme. Salėje sėdėjo mūsų tėvai. Jie taip pat džiaugėsi kartu su mumis ir buvo dėkingi 

mokytojai. 

Ir traukiniu pirmąkart savo gyvenime važiavau 1922 m. pavasarį. Tada buvo mano pirmoji 

ekskursija, kurią taip pat suorganizavo mūsų mokytoja. Važiavome į Papilę. Papilėje aplankėme 

Simono Daukanto kapą. Čia mokytoja mums papasakojo, kas mums — lietuviams — yra buvęs 

Simonas Daukantas, kokius jis darbus mūsų kraštui nudirbęs. Iš Papilės žemės parsivežėme 

suakmenėjimų ir kriauklelių. Akivaizdžiai buvome supažindinti, kokios gamtos būta Lietuvoje... 

Mano gyvenimas taip susiklostė, kad daugelį metų nebuvau sutikusi savo pirmosios 

mokytojos. Ir štai netikėtai sužinojau jos adresą. Pasirodė, gyvenanti visai netoli Viekšnių — 

senojoje Akmenėje, Kalno g. 10. Sėdau į autobusą ir tuojau pat nubildėjau į Akmenę. Tiktai 1981 

m. liepos mėn. pamačiau savo pirmąją mokytoją. Išbučiavau jos senas rankas ir visų jos buvusių 

mokinių vardu padėkojau už tai, ką ji mums — ano meto paaugliams — buvo davusi... 

Reikėjo pamatyti, kaip apsikabinusios pravirko dvi senutės: 83 metų mokytoja ir 73 metų jos 

mokinė!.. 

Kai 1922 m. pavasarį baigėme liaudinę, mūsų mokytoja skatino visus toliau mokytis. Ji 

pamokė, kaip parašyti prašymą, kur, kada ir kam jį nunešti. Visi prašymą nuo lentos nusirašėme, 

bet ne visi įsidrąsinome jį nunešti Viekšnių vidurinės mokyklos vedėjui. 

Iš 1922 m. pavasarį liaudinę baigusiųjų į Viekšnių vidurinę mokyklą įstojo: 

Klemensas Baltutis, Antanas Bliūdsukis, Jonas Bliūdsukis, Buivydas, Robertas Birgeris, 

Gedgaudas, Kostas Kaktys, Juozas Liutkus, Jonas Stonys, Šiušinskis, Vladas Tenys, Žorys (kitų 

berniukų pavardžių nebeprisimenu), o iš mergaičių — Liusė Šiaulytė ir aš. 

Man teko mokytis — kaip mano mamatė sakydavo — per didžiausią vargą. Nuo savęs dar 

pridursiu — ir per stebuklą. 

20

O stebuklas — norit tikėkit, norit netikėkit — iš tikrųjų buvo. Mano mokslo aukštumas padėjo 

pasiekti stebuklingoji Kegrių miško pušis. 

Seniau visi viekšniškiai žinojo tą stebuklingąją Kegrinės pušį. Iš tolių toliausiai žmonės 

keliaudavo jos malonių prašyti. Dabar, manau, nedaug kas ją bežino: nebetiki prietarais! Be to, ir 

pati pušis šiandien jau baigia nudžiūti: kol kas dar tebelaiko dangun iškėlusi savo sausas šakas, 

tarsi palaimos žemei prašydama. Kasmet, lankydamasi tėviškėje, aplankau ir stebuklingąją pušį. 

Liūdnokos mintys švysteli: turbūt nebeilgai ji stovės... Įstatymams paklusnus ir stropus žemaitis 

greit nuvers ją nuo kelmo kaip atgyveną. Tada jau ir senesnieji žmonės pušį visiškai užmirš... 

Apie stebuklingąją Kegrinės pušį iš mažens buvau prisiklausiusi įvairų įvairiausių 

pasakojimų. Ir, žinote, šventai tikėjau jos galia. 

Pookupaciniu laikotarpiu mūsų šeima varganai gyveno. Tėvas sirgo džiova (mirė 1922 metų 

rudenį). Mano broliai tarnavo pas gaspadorius: vyresnysis — už pusvaikį, jaunesnysis — už 

piemenį. Mamatė skalbė baltinius Viekšnių turtuoliams, verpė vilnas ir t. t. — žodžiu, dirbo 

visokiausius darbus, už kuriuos kas nors kiek nors mokėjo. Mokydamasi liaudinėje, gyvenau tarp 

tėvų ir senolio namų. Senolio kieme buvo nuspręsta: „Lai Amilelė gyvena pas mumis. Dabar 

bandą ganys, augesnė — galės laukūse darbuoties, vo paskiau apžanysma”. Ir būsimasis vyras 

buvo parinktas — kaimo kriaučius. Jis turėjo palaukti, kol aš „suaugsiu į tikrą mergę”. 

Tokia ateitis manęs visiškai neviliojo. Reikėjo gi ką nors daryti. Svarsčiusi pasvarsčiusi, 

galvojusi pergalvojusi ėmiau ir nutariau maldauti stebuklingąją Kegrinės pušį padėti man 

mokslus išeiti. 

Vieną birželio ankstyvą rytą išginiau karves į Kegrinę. Nuvariau jas į Vilko pelkę, o pati 

tekinom prie pušies... Apsižvalgiau aplinkui — nė gyvos dvasios. Klupt ant kelių ir šliaužiu 

aplink pušį balsu kalbėdama: 

— Stebuklingoji pušele, padėk man mokslus išeiti! Stebuklingoji pušele, padėk man mokslus 

išeitį! Stebuklingoji pušele, padėk man mokslus išeiti! 

Dar ir trejus poterius sukalbėjau. Meldžiausi rankas sudėjusi, žvelgdama per šakas į pušies 

viršūnę. Man atrodė, kad toji malonė turi iš dangaus nusileisti... 

Parginusi karves, pasisakiau senolio namams apie savo nuosprendį. 

Senolis pasakė: 

— Mokykis, žmogumi būsi. 

Bobutė: 

— Kam tau — mergelei — tie mokslai reikalingi? Kunigu nebūsi, o vaikams gimdyti ir 

auginti didelių mokslų nereikia. 

Tetutės palingavo galvas ir nieko nepasakė. 

Prašymą, kaip buvau mokytojos pamokyta, parašiau savo vardu ir nunešiau Viekšnių 

vidurinės mokyklos vedėjui A. Taškūnui. Vedėjas tuo metu gyveno netoli vidurinės mokyklos — 

tuose namuose, kur neseniai dar buvo infekcinė ligoninė. 

Įėjau per virtuvę ir pasisakiau ko atėjusi. Mane nuvedė pas vedėją. Jis perskaitė mano 

prašymą, šyptelėjo, nužvelgė mane ir, šio bei to paklausinėjęs, tarė: 

— Gerai, kad nori mokytis. Užteks vietos mokykloje. Priimsim. Ateik rudenį į mokyklą. 

Iš džiaugsmo vos rankos nepabučiavau — tokia buvau laiminga. 

Mamatė neapsidžiaugė. Ji tik pasakė: 

— Už ką tau knygų nupirksim? Iš ko tu mokysies? 

1922 metais ne kiekvienas galėjo būti batuotas. Ir aš, kaip ir daugelis to meto mokinių, į 

I klasę atėjau medpadžiais apsiavusi. Buvo tarp mūsų ir naginėtų. Bet tos mokinių naginės buvo 

gražiai parauktos: „ant kurpulio ir iš mintinos skūros”. Tokiomis naginėmis apsiavus, ne gėda 

buvo ir į bažnyčią nueiti... 

Mokiniai anuo metu uniformų dar nevilkėjo, rėdėsi kuo kas turėdamas. Tik vėliau — 1923 

metų pavasarį — kai kurios mergaitės siūdinosi tamsiai mėlynas suknutes ir juodas prijuostes, o 

berniukai — juodus kostiumus. Švarko apykaklė buvo aukšta, ir pats švarkas kiaurai 

užsagstomas — nuo apačios ligi pat kaklo. Tokia mokinių uniforma buvo tik Viekšnių vidurinėje 

mokykloje. 

Į I klasę atėjau „didele pasišvėitusi”. 

21

Tetutė man buvo dovanojusi pusmarškonio sijonėliui. Kaimo kriaučius — Pranciškus Meškys 

— man buvo tą sijonėlį pasiuvęs. Mamatė buvo pasiūdinusi multino bliuskutę — vaivorų 

mėlynumo su raudonais delno dydžio bumbulais. 

Tą pirmąją dieną, kada peržengiau Viekšnių vidurinės mokyklos slenkstį, aš pati sau buvau 

labai graži: alksnio žievėmis dažytas pusmarškonis sijonėlis „kliošinis” — tarsi koks varpelis. 

Bliuskutė taip pat „į kliošą” pasiūta. Atrodžiau, lyg būčiau du varpelius vieną ant kito 

užsimovusi. Geltonas kasas susipyniau į dvi pynas, palikdama plaukus ligi galo nesupintus, o 

kad pynos neišsikedentų, galus aukščiau apvyniojau raudonu vilnoniu siūlu. Nauji medpadžiai, 

taukais ir suodžiais ištepti, iš tolo blizgėte blizgėjo. Buvau pati nusimezgusi baltas linines 

kojines. Nusimezgiau ir šarmu išbalinau — kojinės baltumu švytėte švytėjo. O kad dar gražesnė 

būčiau, mamatė davė man apsirišti savo šventadienę šilkinę skarelę. Išeidama pasižiūrėjau į 

veidrodį — buvau graži, kaip iš paveikslėlio išimta! 

Mokykloje buvo 4 kambariai klasėms, mokytojų kambarys ir butas sargui. Iš vieno galo buvo 

koridorius, per jį buvo einama į mokytojų kambarį, į III ir IV klases. Iš kito galo taip pat buvo 

koridorius, jame trejos durys: į I, II klases ir į sargo butą. Be to, buvo durys iš III klasės į I ir iš 

IV į II klasę. 

Klasės nebuvo didelės, daug mažesnės negu tie kambariai, kur mokiausi liaudinėje. Klasėse 

stovėjo dvi eilės suolų. Suoluose sėdėjome po 3—4 mokinius. Berniukai sėdėjo suolų eilėje 

arčiau prie langų, o mergaitės — toliau. Mokinių klasėje galėjo susitalpinti apie 30. 

I ir III klasės buvo nuo gatvės pusės, į šiaurę, todėl jos buvo daug tamsesnės už II ir IV klases, 

kurios buvo į kiemo pusę — pietuose. 

Viekšnių vidurinės mokyklos vedėjas buvo A. Taškūnas. Jis visose klasėse mokė aritmetikos. 

Vedėjas buvo jaunas vyras, šviesiaplaukis, aukštokas, liesas. Barzda jo buvo varinė, o akys — 

kaip lino žiedas. Visiems mokiniams jis buvo labai geras, o man labiausiai. Jo širdies gerumą 

patyriau visai netikėtai ir nelauktai. Štai kaip visa tai atsitiko. Lietuvių kalbos mokytojas buvo 

mums uždavęs namie parašyti iš Damijonaičio gramatikos darbelį: vietoj brūkšnelių įrašyti 

reikiamas raides. Aš tos gramatikos neturėjau ir namų darbo neparašiau. Mokytojas, tikrindamas 

sąsiuvinius, paklausė manęs, kodėl aš sąsiuvinio nerodanti. Atsakiau, kad sąsiuvinį per 

skubėjimą namie palikusi. Tada man mokytojas liepė eiti namo ir sąsiuvinį atnešti. Išėjau iš 

klasės. Stoviu koridoriuje prie durų ir verkiu. Eina prošal vedėjas. Pamatęs mane, klausia: 

— Kodėl ne klasėj? Kodėl verki? Mokytojas išvarė? Už ką? 

O aš verkdama prisipažįstu vedėjui: 

— Mokytojas liepė eiti namo ir atnešti namų darbų sąsiuvinį. Aš pasisakiau jam, kad sąsiuvinį 

užmiršau. 

Na, tai eik ir atnešk, — sako vedėjas. 

Aš sąsiuvinio negaliu atnešti... Pamelavau mokytojui... Aš neparašiau namų darbo, nes... nes 

knygos neturėjau. 

Vedėjas žiūri į mane ir kažką galvoja. Pagalvojęs klausia: 

— Ar tik vienos gramatikos neturi? O kaip yra su kitom knygom? Turi jas ar neturi? 

Nemeluok! Sakyk teisybę. 

Ir aš pasisakiau: 

— Neturiu nė vienos knygos... Mama neturi už ką man knygų nupirkti. 

— Po pamokų užeik į mokytojų kambarį, — pasako vedėjas ir įeina į antrą klasę. 

Namo aš taip ir nenuėjau. Palaukiau, kol pasibaigė lietuviu kalbos pamoka, ir tik tada įslinkau 

į klasę. Per visas likusias pamokas sėdėjau suole nei gyva, nei mirusi: taip bijojau eiti į mokytojų 

kambarį. 

Pasirodo, veltui baiminausi. Vedėjas manęs visai nebarė ir nenubaudė už melagystę, o tik 

įteikė man šūsnį knygų, sakydamas: 

Čia visos knygos tau. Mokykis ir... nebemeluok daugiau! 

Mokytojų kambaryje tada buvo ir kiti mokytojai. Visi jie, žvelgdami į mane, šypsojosi, o aš 

nebeatsimenu, ar padėkojau vedėjui už knygas... 

Knygas namo parsinešiau priglaudusi prie krūtinės. Buvau tada laimingiausia iš visų pasaulio 

laimingųjų. Su didžiausia meile sklaidžiau lapus, skaitinėjau, žiūrinėjau. Ir koks tas žodis, 

22

perskaitytas iš knygų, buvo brangus — jis šildė mano mažą širdį. Iš knygų aš galėjau sužinoti tą, 

ko iki šiol nežinojau. 

Lietuvių kalbos mus mokė Jonas Aukštikalnis. Jis taip pat buvo jaunas. (Visi mūsų mokytojai 

tada buvo jauni, išskyrus tik dainavimo mokytoją.) Jonas Aukštikalnis buvo priešybė vedėjui — 

aukštas, stambus, aptukęs, akiniuotas. Nei barzdos, nei ūsų nenešiojo. Kalbėjo aukštaičių tarme. 

Visada buvo reiklus. Mokydamiesi lietuvių kalbos, negalėjome tinginiauti. 

Vokiečių kalbos visose klasėse mokė Aleksandravičiūtė (Viekšnių aptiekoriaus duktė). Kai 

kuriems mokiniams vokiečių kalba buvo sunkiai įkandama, ypač kai reikėdavo skaityti ir rašyti 

gotišku šriftu. 

Zuzana Girdvainytė mokė istorijos. Per istorijos pamokas ji mums paskaitydavo įvairių 

apsakymėlių iš senovės istorijos. Jos pamokos visada būdavo įdomios ir visų laukiamos. Ji taip 

pat mokė mus ir darbelių. Jos pamokyta aš pati išsisiuvinėjau šilku savo uniforminės bliuskutės 

krūtinę. Bet tas buvo tik antroje klasėje... 

Kunigas Budvytis buvo mokyklos kapelionas ir mokė mus tikybos. Jis buvo labai 

elegantiškas. Sutanos nevilkėjo. Visada į mokyklą ateidavo surdutu apsivilkęs ir su koloradka. 

Jonas Žilevičius mokė gamtos mokslų. Jis buvo nežemaitis. Patiko visoms augesnėms 

mokinėms, nes buvo gražus vyras. 

Vargonininkas Kačinskas mokė dainavimo. Kačinskas buvo Henriko (artisto) ir Jeronimo 

(vėliau kompozitoriaus) tėvas. 

Pranas Brazdžius mokė piešimo ir lipdybos. Jis mus visus išmokė, kokių grožybių galima 

nulipdyti iš paprastų paprasčiausio šlyno. Taip pat išmokė nupiešti gražiausius ornamentus, juos 

nuspalvoti. 

Atsimenu, kartą jis atnešė į klasę Binkio — Šimonio „Dainas” (Knygą buvo 1922 m. 

Šiauliuose išleidusi „Kultūros” b-vė). Tą knygą davė mums visiems pasklaidyti ir pasižiūrėti, 

kaip Šimonis piešia ornamentus. Visi gėrėjomės. Ypač man patiko knygos viršelis, nes jis buvo 

spalvotas. O, kaip mes visi norėjome gražiai piešti — piešti taip, kaip piešė Šimonis! 

Antroje klasėje vokiečių kalbos mokė Jurgis Gvildys, jaunas juodaplaukis gražuolis vaikinas. 

Jis buvo griežtesnis už buvusią mokytoją Aleksandravičiūtę. Vokiečių kalbos II klasėje mes 

gerokai pramokome. 

Antroje klasėje pasikeitė ir tikybos mokytojas. Vietoj Budvyčio, tikybos mus mokė kunigas 

Gasiūnas. Jis nieko ypatingu neišsiskyrė iš kitų viekšniškių kunigų, nes į mokyklą vaikščiojo 

sutanotas. 

Vyresnėse klasėse mokė gydytojas Rakuzinas ir Gaidys, o ką jie dėstė, šiandien jau 

nebeprisimenu. 

Viekšnių vidurinės mokyklos antroje klasėje buvo daug mokinių. Kai kurie mokiniai 1923— 

1924 m. mokėsi popietinėje pamainoje. 

Mergaičių antroje klasėje buvo mažiau negu berniukų. Sėdėjau paskutiniame suole su Barbora 

Gaudešyte. Mudvi suole sėdėjome dviese, nes pečiaus iškyšulys neleido ilgesnio suolo eilėje 

pastatyti. Kituose suoluose sėdėjo po 3—4 mokinius. Priešais mane sėdėjo Eufemija Butkutė, 

Emilija Žukauskytė ir Vincė Noreikaitė. 

Pirmajame suole, eilėje arčiau langų, sėdėjo Juozas Miltinis. 

Aukštesniųjų klasių mokiniai, būdami amžiumi vyresni už mus, buvo dideli saviveiklininkai: 

jie leido laikraštėlį, rengė vaidinimus klojime, o mes — tie mažesnieji — neįsidrąsinome prie jų 

šlietis. 

Man teko garbė Viekšnių vidurinėje mokykloje kartu mokytis su vyrais, vėliau tapusiais 

žymenybėmis. Vienoje klasėje mokiausi su 

Bronium Pundziumi (skulptorium), 

Juozu Miltiniu (režisierium), 

Telesforu Šiurkum (gydytoju chirurgu, profesorium), 

Klemensu Baltučiu-Dulke (poetu), 

Vaciu Ratu-Rataiskiu (dailininku). 

Kai aš mokiausi antroje klasėje, tuo pat metu mokėsi ir Jeronimas Kačinskas — IV klasėje 

(kompozitorius, dabar gyvenantis JAV). 

23

Iš visų tų žymenybių neturtingiausias buvo Juozas Miltinis. Jo ir drabužis, ir apavas varganai 

atrodė. Kada beveik visi mokiniai jau vaikščiojo uniformuoti, Juozas Miltinis uniformos 

neturėjo. Vilkėjo jis pilku natūralios avies vilnos pusmarškoniu kostiumėliu. Švarkelio alkūnės 

nutrintos, rankovės trumpos, kelnės potrumpės, apie, blauzdas susisukusios. Batai dideli, turbūt 

kieno nors išaugintiniai padovanoti. Vešlūs plaukai trumpai pakirpti šiurpsojo pasišiaušę, ne 

šukomis, o ranka perbraukti. 

Juozas Miltinis sėdėjo pirmajame suole su mano pusbroliu Vladu Teniu. Atsimenu, J. Miltinis 

gerai piešė. Mokytojas Pranas Brazdžius buvo mus pamokęs, kaip derinti spalvas, kaip išgauti 

švelnesnius atspalvius. J. Miltinis mokytojo pamokymų nepripažino. Jis piešė rytietiškai — t. y. 

teptuku ėmė tirštą dažą tiesiai nuo paletės ir spalvino savo nupieštą ornamentą. Nuspalvinęs 

apvedžiojo stora linija juodu tušu. Piešinys akį rėžė, bet buvo savotiškai gražus. Toks J. Miltinio 

ornamentas tebestovi man ir šiandien prieš akis iš mokinių darbų parodėlės, kurią buvo surengęs 

mokytojas Pranas Brazdžius. 

Ta pačia proga pasigirsiu: aš taip pat neblogai piešiau. (Visi mes tada, mokytojo Prano 

Brazdžiaus išmokyti, gražiai piešėme). Atsimenu, kartą nupiešiau ornamentą — stilizuotus 

pakalnutės žiedus ir spirale susukiotus lapus. Nuspalvinau šviesiomis spalvomis: žiedus — 

melsvai, rausvai, o lapus — gelsvai, žalsvai. Atspalviai įvairiausi — nuo tamsaus iki šviesiausio. 

Mokytojas mane tada pagyrė už spalvas... 

Kiti du žymenybės — Bronius Pundzius ir Telesforas Šiurkus — buvo turtingesnių tėvų 

vaikai. Abu visada gražiai apsirėdę vaikščiojo, samdėsi kambarius miestelyje ir trūkumų nejautė. 

(Taip bent man anuo metu atrodė). 

Bronius Pundzius mums — mergaitėms — patiko, nes buvo gražus, lieknas, blyškaus veido 

berniukas. Telesforas Šiurkus — nepatiko. Jis kirpdinosi plaukus visai trumpai, kai tuo tarpu 

„šumnesni kavalieriai” buvo ilgaplaukiai. Nepatiko Telesforo ausys, jos styrojo atsikišusios į 

šalis, ir pats jaunikaitis nepatraukliai atrodė. 

Klemensas Baltutis (vėliau pasidaręs poetu — Dulkės slapyvardžiu) taip pat nebuvo biednas. 

Tėvai — pasiturintys ūkininkai — gyveno Žibikų kaime, iš kur į mokyklą kasdien vaikščiojo ir 

Klemensas. Matyt, nenorėdamas sūnaus lepinti, nesamdė jam kambario miestelyje. Klemė (taip 

mes žemaitiškai vadinome Klemensą) nebuvo gražuolis — tarsi kirviu iš kaladės ištašytas: taip 

viskas buvo nedailu jo povyzoje. Jis, vargšas, neturėjo pasisekimo mergaičių tarpe. 

Vacys Rataiskis (atsilietuvinęs pavardę, vėliau vadinosi Ratu) buvo Viekšnių geležinkelio 

stoties viršininko sūnus. Atrodo, kad tėvai gyveno neblogai, nes ir jis, ir jo sesutė Evelina 

Rataiskytė į mokyklą vaikščiojo batuoti ir gražiai apsirėdę. (Atsimenu, kad tik viena Evelina į 

savo juodas kasas, I klasėje mokydamasi, įsipindavo spalvotus šilkinius kaspinus ir susirišdavo 

didžiausias kokardas...) Tėvai taip pat jų nelepino: abudu kasdien iš stoties 3 km vaikščiojo į 

mokyklą, nežiūrint bjauraus oro ir kelio purvynės. 

Viekšnių vidurinėje mokykloje mokėsi mokiniai iš Akmenės, Pievėnų, Medemrodės dvaro, 

Viekšnių valsčiaus aplinkinių kaimų. Mokiniai, kurių tėvai gyveno toliau nuo Viekšnių, samdėsi 

kambarius miestelyje. Iš Zaventės (dabar — Užventės), Čekų, Žibikų, Paventės, Kegrių, 

Gyvolių, Rekečių, Pakalupės, Padvarių kaimų mokiniai kasdien į mokyklą vaikščiojo pėsčiomis. 

3—4 km nuotolis tada buvo menkniekis jaunimui. 

Nuo Viekšnių geležinkelio stoties 3 km kasdien ateidavo pėsčiomis Vacys Rataiskis, Evelina 

Rataiskytė, Abramavičiūtė, Končiūtė, Norkus, Šiušinskas ir kiti. 

Ir aš pati į II klasę vaikščiojau iš Zaventės kaimo (iš senolio Vincento Juodeikio kiemo). Kada 

buvo lieptai ir ledas, kelias netolimas, o pavasarį ir rudenį tekdavo eiti aplinkui — per tiltą. Tada 

kelio ir susidarydavo virš 3 km. Kartu su manimi iš Kegrių kaimo į mokyklą vaikščiojo Ona 

Kugrytė, Martynas Pundzius ir Emilija Pundziūtė. 

1924 metais rudenį persikėliau į Mažeikių progimnaziją. Iš Viekšnių vidurinės mokyklos tuo 

metu išsikėlė ir vedėjas A. Taškūnas. Jis Mažeikių progimnazijoj visose klasėse dėstė 

matematiką. 

Taip jau atsitiko mano gyvenime, kad nuo 1924 metų į Viekšnius parvažiuodavau tik atostogų. 

Pamažu nutrūko ryšys su tais, kurie, baigę Viekšnių vidurinę mokyklą, išvažinėjo kitur mokytis, 

gyventi ir dirbti. Ryšys tepaliko su tais, kurie įsitvirtino Viekšniuose „ligi grabo lentos”. Tuos 

24

yšius aš ir šiandien palaikau, kasmet atvažiuodama į Viekšnius. Atvažiavusi aplankau draugus ir 

brangias tėviškės vietas. 

Be to, ryšys nėra nutrūkęs ir su liaudine mokykla — su pačiu pastatu, aplinka. Tai vis mano 

pirmosios mokytojos — Emilijos Kentraitės-Tėvelienės nuopelnas: visi mokiniai, kurie 1922 m. 

buvome IV skyriuje, anot Putino-Mykolaičio — turėjome pavasarį „šaknimis įsiimti į juodą 

žemę, o žiedu saulę pasiekti”... Mes tą pavasarį prie mokyklos pasodinome klevus. Mokytoja 

buvo įsakiusi kiekvienam atsinešti po sodinuką — jauną klevelį. Kas sodinuko nebuvo atsinešęs, 

tas turėjo su kuo nors kartu sodinti medelį: ir tas medelis jau buvo dviejų mokinių... Klevus 

pasodinome gale kiemo vakarų pusėje, netoli cerkvės aukštųjų medžių. Sodinome į kelias eiles. 

Patys duobes iškasėme, patys geresnės žemės iš daržo prinešiojome. Pasodintus medelius 

prižiūrėjome ir laistėme, kol jie prigijo. Kai baigėme mokyklą, kasmet ateidavom bent po kelis 

kartus pasižiūrėti, kaip mūsų klevai auga... 

Šiandien jau aš savojo klevo nebeatpažįstu. Nebežinau, katras yra mano. Jų eilės, kaip ir mūsų 

visų yra išretėjusios ir kasdien retėja... 

Vilnius, 1982 m. sausio mėn. 7 d. 

Tekstas po nuotrauka: 

Senųjų Viekšnių istorijoje gausu ir šviesių, ir skaudžių įvykių. Miestelio vardas įrašytas 1831 

ir 1863—1864 metų sukilimų kronikose, ne kartą jį nusiaubė gaisrai. Nemažai namų buvo 

sugriauta arba sudegė Pirmojo pasaulinio ir Didžiojo Tėvynės karų metais. Ugnis neaplenkdavo 

ir bažnyčios. 

Šioje nuotraukoje iš Viekšnių kraštotyrininkų archyvo užfiksuotas Viekšnių bažnyčios gaisras 

buržuazinės santvarkos metais, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. 

Tarybų Lietuvos enciklopedija. — Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985— 

1986—1987—1988. — T. 1—2—3—4. 

Elekšis Juozas. Internacionalizmo pamokos žemaičiui // Vienybė. — 1988. — Saus. 30. — 

Tekste: 

Prisimenu tokį vaikystės epizodą. Viekšnių geležinkelio stotyje vežimų ir žmonių spūstis, 

šauksmai, riksmai — pagavo benamį „bičkamarį”, kaip tuomet vadindavo tą kuris nupjovė 

žmogui kišenę su pinigais. Vaikėzas kažin ką murma rusiškai. Girdėti balsai: „Užmušti vietoje!”. 

Nuplėšia vyrai švarką, ir visi pamato, koks liesas berniuko kūnas, kokie vargani rūbeliai. Pirmos 

sukliko moterys, pasigirdo ir vyrų užtariantys balsai. Bernioką paleido, dargi čia pat surinko 

duonos, lašinių, dešros net pinigų į saują įspraudė. Berniukas susiprato žemai nusilenkti ir 

padėkoti. [...]. 

Nors juokaujama, kad Viekšniai dėl žemaičių krašto sostinės teisių kadaise varžęsi su Telšiais 

bei Raseiniais, iš anų laikų neišliko jokių istorinių paminklų. Žymiausi pastatai — bažnyčia ir 

vandens malūnas, kurio būklė kol kas dar bloga. Tik žmonėmis Viekšniai niekada nebuvo 

nuskriausti ir daug žymių, talentingų asmenybių išugdė Lietuvai. Didžiuojamės, kad čia 

paskutinius savo gyvenimo metus praleido aviacijos pradininkas Lietuvoje A. Griškevičius, kad 

čia prabėgo teatro novatoriaus J. Miltinio, profesorių, docentų T. Šiurkaus, J. Šiurkaus, 

A. Gudaičio, A. Žilėno ir daugelio kitų moksleiviškos dienos. Ir dabar dar žmonės pasakoja, kaip 

J. Miltiniui mokyklinio spektaklio metu iškrito pilvą vaizdavusi pagalvė, kaip būsimasis 

skulptorius B. Pundzius gavo pataisą iš tikybos. Visi jie čia mokėsi ir augo nepalyginamai 

blogesnėmis materialinėmis sąlygomis negu šių dienų jaunimas. Vilkėjo lino ar net pakulinėmis 

piemenukų kelnaitėmis, lakstė basi per šalna nubalusią žemę ir verkdavo iš džiaugsmo, tėvams 

nupirkus pirmuosius batus. Anot dainos, „miesto gatvėmis drukavotomis” važiuojant vežimu, 

reikėdavo gerai sukąsti dantis, kad nenusikąstum liežuvio, ir tvirtai laikytis įsikibus sėdynės, nes 

arkliui bėgant risčia, kratydavo tarsi sėdėtum ant šaudančio kulkosvaidžio. Pramogų irgi 

negausu: gegužinė pušyne, saviveiklinio dramos ratelio spektaklis, futbolo rungtynės. Bene 

dažniausiai reikėdavo klausytis, kaip išėjusios į gatvę, viena kitą perrėkdamos, riejasi bobos: 

šaukia ir žvalgosi į šalis, ar visi girdėjo, kaip šauniai į šuns dienas išdėjo kaimynę? Ilgos ubagų 

eilės prie bažnyčios, ir kiekvienas traukia savo giesmę: vienas prašo lietaus, kitas — giedros, 

katras kokį užsakymą gavęs. Visai nelinksma sutikti iš Žibikų pušyno su žabų nešuliu grįžtančią 

25

senutę — malkomis niekas neaprūpindavo, o akmens anglies daugelis nė matę nebuvo. Šaltame 

Ventos vandeny moterys skalbdavo žlugtą, vyrai turguje prekiaudavo mediniais šaukštais, 

klumpėmis. Buvo darbo ir vaikams: sušluoti arklių mėšlą nuo grindinio ir nunešti į savo daržą, 

sugraibstyti nusibarsčiusį arklių pašarą ir parnešti liesai ožkai. Vyresnieji galėdavo ir kelis centus 

užsidirbti — beraščiai prašydavo parašyti kokį pareiškimą ar laišką. 

Nedaug ką pamatysi ir vaikštinėdamas gatvelėmis. Vyrai namų audimo milo kostiumais, 

lygintuvą matydavo tik margaspalvės merginų palaidinukės. Automobilis — siaubas! Vos 

pasirodo tolumoj, keldamas baisiausią dulkių stulpą, gaspadoriai puola mauti arkliams ant galvų 

maišus, kitaip jie iš siaubo tampa nesuvaldomi, laužo ienas, verčia vežimus. Žodžiu, visi 

užsiėmę, galvoti apie kokius ten savo tautos pranašumus nėra laiko. [...]. 

Lėgaudienė Valerija [LTSR nusipelniusi mokytoja]. Kiekviename iš mūsų gyvena mokytojas 

// Vienybė. — 1988. — Spal. 1. — Tekste: Žibikų pradinės mokyklos mokytoja [Morta] Butkutė, 

Viekšnių mokyklos mokytojai J. Aukštikalnis, J. Žilevičius, V. Deniušis, E. Gaudėšytė, M. 

Mertėnaitė, A. Gedvilas ir kiti. — Visas tekstas: 

Argi ne tam skirta Mokytojo dienos šventė, kad mes pasiraustume savo atmintyje ir 

jausmuose ir suprastume — kiekviename iš mūsų gyvena mokytojas. 

Jeigu tu moki rašyti ir skaityti, jeigu baigei mokyklą — tikrai tavyje yra mokytojas. Labiau ar 

mažiau mylimas, geresnis ar blogesnis, bet gyvena tavyje. Ir pedagogas šiandien savęs klausia, ar 

negyvena manyje buvęs mokytojas? Mokytoją kuria mokytojas. Ir aš mąstau, kas sukūrė mane 

kaip mokytoją. 

Šiandien jaučiuosi tarsi spalvingas vitražas, sulipdytas iš buvusių mokytojų šviesiausių 

dvasinių spalvų ir tą vitražą papildanti nuosava pedagogine spalva. 

Šventės proga taip norisi prabėgti vaikystės ir jaunystės keliais ir pagarbiai sustoti tose 

kryžkelėse, kur mane pasitikdavo mokytojai. Ir nusilenkti jiems, gyviesiems. 

Ir mirusiems. 

Siauras kelelis, mažų kojelių tryptas užtryptas, į Žibikų pradinės mokyklos grytelę su 

kasdienine pirmosios mokytojos O. [M.] Butkutės rytmetine malda. Ima nuo lentynėlės mažą 

molinę Gedimino pilį su popierine trispalve vėliavėle, ir visi choru tris kartus kartojame tą 

trumpą maldą: „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi”. Amžiną atilsį Tau, mieloji mokytoja, 

Tavo kapas mano širdyje. Ir aš savo mokiniuose žadinu šviesos ir tiesos ilgesį. 

Daugeli metų baltas 6 kilometrų žvyrkelis į Viekšnių gimnaziją (vėliau vidurinę mokyklą). 

O čia: mokytojas J. Aukštikalnis, kuris, eidamas tarpsuoliais, dideliu vyrišku delnu retkarčiais 

paglosto mums galvelę ir taria: „Mergikės ir vaikiukai, lietuviškai reikia gerai išmokti rašyti”: 

mokytojas J. Žilevičius, kurio chemijos pamokos tokios paprastos, praktiškos. „Tik bandymai, 

reakcijos mokslą varys pirmyn”: mokytojas V. Deniušis ir jo geraširdiška pagalba nepavykus 

išmokti solfedžiavimo: „Neverk, dainuokim abu „Du gaideliai, du gaideliai”; mokyt. 

E. Gaudėšytė, kuri pirmoji ėmėsi mokyti negirdėtos, neregėtos rusų kalbos, patardama: 

„Čeloveku nado znat hot dva jazyka”. Jau Jūsų nebėra. Tebūnie Jums lengva gimtoji žemė. Aš 

irgi mokau lietuviškai rašyti, stengiuos, kad pamokos būtų aiškios ir vaizdžios, taip pat sakau 

nuliūdusiam mokinukui — neverk, pamėgau ir rusų kalbą. 

Kur šiandien mokytoja M. Mertėnaitė, kuri per nelemtus mano trigonometrijos dvejetus 

sugebėjo pastebėti manyje kažką gero ir nesužlugdė pasitikėjimo savimi? Kur mokytoja 

S. Venclovaitė, pirmoji atvėrusi literatūros kūrinio analizės paslaptį? Kur mokytoja 

T. Sudimtienė, sugebėjusi kažkokiu paslaptingu būdu užburti mokinį ir įamžinti jo atminty 

Puškiną, Lermontovą? Kur Jus ir kiti, čia nepaminėti? Tegu saugo Jus likimas. 

Šių metų rugpjūčio konferencijos metu pasitaikė atsitiktinai sėdėti greta buvusio direktoriaus 

A. Gedvilo. Sėdėjau tyliai, tyliai, vėl pasijutusi anų laikų mokinuke, istorijos pamokoje 

besiklausanti direktoriaus ramaus ir pilno išminties žodžio. Trumpo mudviejų pokalbio valandėlę 

pajutau, kokia gimininga siela yra mokytojui jo buvęs mokytojas. Žavėjausi A. Gedvilo 

išmintingu pasisakymu, džiaugiausi, kad visi jį gerbia. Ačiū už jausmų praskaidrinimą, buvęs 

mano direktoriau. 

26

Taip, mokytojas formuojasi pagal savo buvusius mokytojus. Tik kartais apima nerimas: ar esi 

vertas buvusių mokytojų? Argi ne nuodėmė būti blogesniu už buvusį mokytoją? Jeigu taip yra su 

manimi, tegu atleidžia man buvę mano mokytojai viekšniškiai. 

Tobulėjame, papildydami vienas kitą, ir savo pedagoginiuose kolektyvuose. Alinančios darbo 

dienos metu, žiūrėk, švysteli kokia nors įstabi kolegos mintis, naujovė, kažkas pasakė tau šiltą 

žodį, kažkas pasiūlė naują bendravimo su mokiniais formą. Gimsta dvasinis bendrumas, 

pedagoginis atsinaujinimas. 

Beje, geru mokytoju mus moko būti ir mokiniai. Negaliu nuslėpti, kad ne vieną dorovinę 

savybę sustiprinu savyje, įsiklausydama į vaikų tyrą dvasinį pasaulį, jų ilgesį, kartais 

nustebinantį netikėtu gerumu, teisingumu, taip, kad net pagalvoji, šis vaikas šįkart už mane 

geresnis. 

Šventiškos nuotaikos proga norisi padėkoti tiems berniūkščiams ir mergytėms, merginoms ir 

vaikinams, kurie pasitiki mokytoju, nori būti Jo mokomi ir reiškia savo pagarbą Jam. Didelė 

palaima, kai stovi prieš klasę ir jauti, kaip į tave plaukia kažkoks nematomas, negirdimas, 

neištartas gerumas, tarsi slaptos telepatijos bangos nešamas bendrumo ryšys. Dėl to verta būti 

mokytoju. Dėl apsikeitimo gerumo jausmais su jaunais žmonėmis. 

Bet, deja! Dažnai mes tariame ir taip: verta būti mokytoju, bet nebeįmanoma. Užguitas 

begalybės darbų, nevykusios švietimo sistemos, visuomenės sugedimo ir nusišalinimo nuo 

jaunimo auklėjimo, socialinės ekonominės krizės veikiamas, mokytojas nebepajėgia realizuoti 

savo kilnių auklėjimo tikslų. Ypač dabar skaudžios mokytojui dienos, kada kai kas bando jį 

kaltinti dėl visų šalies nesėkmių. Nežinau, ar yra buvusi tokia istorinė formacija, kurią būtų 

sužlugdę mokytojai. O kiek vergiškos pedagoginės diktatūros iškentėjo mokytojas? Nežiūrint to, 

mokytojas visada vykdė kilnius tikslus: teikė mokslo žinias, mokė mylėti tėvynę, tėvą, motiną, 

gerbti žmogų, sąžiningai dirbti. Dažnas mokytojas buvo protingesnis už neprotingus įstatymus. 

Bet... įstatymas galingesnis už mokytoją. 

Dabar, griūvant stagnacijos sienojams, mokytojas atsikvepia lengviau, svarsto mokyklų 

pertvarkymo projektą, daug tikisi iš sąjunginio mokytojų suvažiavimo, remiasi praeities 

pedagogų patirtimi, savo buvusių mokytojų pavyzdžiu. Tai iš mokytojo pareikalaus be galo daug 

jėgų, jausmų, kūrybingumo. Ir, žinoma, visuomenės pagalbos. Mokytojas formuojasi ne tik pagal 

buvusių mokytojų pavyzdį, ne tik pagal santykius su mokiniais, bet jį daro geru mokytoju ir 

visuomenė, mokinių tėvai. Daugeliui mokinių tėvų ir visuomenės atstovų mokykla taria nuoširdų 

ačiū už pagalbą mokyklai. Šiandien mokyklai reikia padėti, o ne vien kaltinti ir dar dėl abejotinų 

nuodėmių. Tegul Mokytojo diena suteikia džiaugsmo kiekvienam mūsų rajono mokytojui, tegu 

primena ir visuomenei, kad kiekviename žmoguje gyvena mokytojas, todėl kiekvieno pareiga yra 

paremti mokytoją jo sudėtingame darbe. 

Gedvilas Algirdas. Garbingas septyniasdešimtmetis // Vienybė. — 1989. — Spal. 28. — 

Tekste: Viekšnių mokyklos istorijai: Įkurta 1919 m. 1925 m. pastatytas tipinis pastatas 

keturklasei progimnazijai. 1940-1941 mokslo metais reorganizuota į gimnaziją, nuo 1950-09-01 į 

vidurinę mokyklą. — Visas tekstas: 

Pasidabinęs rudenio klevų auksu, į senuosius Viekšnius, į mūsų vidurinę mokyklą atėjo gražus 

jubiliejus — švenčiame mokyklos 70-metį. Jeigu žmogui septynių dešimčių metų laikas 

pranašauja artėjančią senatvę, tai apie mūsų mokyklos šventę galima kalbėti kaip apie brandos 

vidurkį, gal net pradžią. 

Mūsų mokykla įkurta 1919 metais. 1925 m. buvo pastatytas tipinis pastatas keturklasei 

progimnazijai. 1940-1941 mokslo metais mokykla reorganizuotą į gimnaziją, o nuo 1950 metų 

rugsėjo 1-osios, sujungus ją su pradinėmis klasėmis, į vidurinę mokyklą. 

1919—1940 metų laikotarpiu Viekšnių progimnazijoje kasmet mokėsi po 120—130 mokinių, 

dirbo 6 mokytojai. Po 1940 metų mokinių skaičius išaugo iki 190, o mokytojų — iki 11. Per visą 

mokyklos gyvavimo istoriją gyveniman išleistos 46 auklėtinių laidos, iš viso 1523 abiturientai. 

Brangu prisiminti, jog Viekšniuose mokėsi tokie įžymūs Lietuvos žmonės, kaip skulptorius prof. 

B. Pundzius, TSRS liaudies dailininkas prof, A. Gudaitis, TSRS liaudies artistas J. Miltinis, 

broliai Jeronimas (kompozitorius, dirigentas) ir Henrikas (aktorius) Kačinskai, dailininkas 

27

V. Ratas-Rataiskis, poetas L. Skabeika, medicinos mokslų daktaras prof. T. Šiurkus, ekonomikos 

mokslų daktaras prof. A. Žilėnas ir kt. 

Pastarieji keli dešimtmečiai mokyklos darbui ir gyvenimui diktavo įvairių įvairiausių 

ieškojimų, reformų, kurios, deja, ne visada buvo nukreiptos į svarbiausią tikslą. Ir dėl to mums, 

mokytojams, skaudžiausia. Skaudu ir tai, kad į mokyklos šventę sugužėję jos vaikai, kai kurie 

jau daugelį metų čia nebuvę, neberas didingai ant kalno stovėjusio senojo 1925 metais statyto 

pastato, tarp kurio sienų lavinosi ir brendo ne vienas vėliau Lietuvoje garsus žmogus. Atleiskite, 

neišsaugojome. 

Bet mokykla sugebėjo išugdyti ir išsaugoti savo auklėtiniuose kilnų tėviškės meilės jausmą. 

Sakau tai, prisimindamas gražius daugelio laidų susitikimus mūsų mokykloje, kai suvažiuoja 

įvairių profesijų žmonės kartu pasidžiaugti laimėjimais, nusilenkti šviesios atminties 

mokytojams, padėti gėlių jų amžino poilsio vietose, pasidomėti, kuo šiandien gyvena mokykla. 

Mes savo ruožtu didžiuojamės savo auklėtiniais. Plačiai Lietuvoje žinomi: filologijos mokslų 

daktaras prof. V. Urbutis, biologijos mokslų kandidatė Ž. Lazdauskaitė, chemijos mokslų 

kandidatai L. Butkutė ir A. Šarkis, ekonomikos mokslų kandidatas S. Poškus, filologijos mokslų 

kandidatai S. Keinys, A. Ružė ir P. Skirmantas, fizikos-matematikos mokslų kandidatas A. Žalys, 

medicinos mokslų kandidatai broliai V. ir S. Kinduriai, medicinos mokslų kandidatas, medicinos 

tarnybos atsargos pulkininkas A. Martinkus, pedagogikos mokslų kandidatas S. Gargasas, 

technikos mokslų kandidatai J. Astrauskas, A. Krutinis. J. Levitas, A. Savickas, J. Vitkus ir S. 

Vosylius, veterinarijos mokslų kandidatas J. Skonsmonas, LTSR nusipelnęs artistas J. Katakinas, 

rašytojas J. Erlickas, kompozitorius J. Tamulionis ir kiti. 

Viekšnių vidurinė, pažymėjusi savo 70-metį, pradėdama įgyvendinti tautinės mokyklos 

atkūrimo koncepciją, įžengia į naują istorinį etapą. 

Algirdas Gedvilas. 

Viekšnių vidurinės mokyklos garbės direktorius, LTSR nusipelnęs mokytojas. 

Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — 48 p. — Tekste: 

ŠVIETIMO IR KULTŪROS RAIDA 

Politinė ir ekonominė rajono istorija būtų neišsami be švietimo ir kultūros apžvalgos. 

Mokyklų užuomazga laikytini tie patys 1596 metai, kuomet karalienės Onos lėšomis 

Akmenėje buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia šiaudiniu stogu. Tais pačiais metais miestelyje 

buvo įkurta mokykla — pirmoji plačiame Žemaitijos krašte nuo Žagarės iki Jurbarko. Tik po 

dešimties metų įsteigtos mokyklos Žvinguvoje, Vainute ir Vilkijoje. 1652 metais dvarininkai 

C. Bžostovskis ir V. Zielinskis mokyklai paskyrė valaką žemės. Mokykla išsilaikė ilgus 

dešimtmečius. XVIII amžiaus gale Kauno gubernijoje buvo tik 13 parapinių mokyklų, jų sąraše 

randame ir Akmenės mokyklą. XIX amžiaus pradžioje mokyklas globoti ir prižiūrėti buvo 

pavesta Vilniaus universitetui. Jo dokumentuose yra žinių, kad 1804 metais parapinės mokyklos 

veikė Akmenėje, Kruopiuose, Papilėje ir Viekšniuose. Iki pat 1915 metų jose buvo po vieną 

mokytoją, o mokinių skaičius svyravo. Pavyzdžiui, Akmenėje 1804 m. mokėsi 20 berniukų ir 

10 mergaičių, 1810 metais — 60 berniukų ir 9 mergaitės, o 1815 metais — jau tik 38 berniukai ir 

10 mergaičių. Kruopių mokyklą 1804 m. lankė 11 berniukų ir 1 mergaitė. 1810 metais — 40 

berniukų ir 9 mergaitės. Panašiai mokinių būta ir Papilėje, kiek mažiau Viekšniuose. 

Rusijos visuotinio švietimo ir Vilniaus Universiteto statuto pagrindai reikalavo tuomet, kad 

kiekviena bažnytinė parapija arba dvi bendrai, priklausomai nuo gyventojų skaičiaus ir atstumų, 

turėtų bent vieną parapinę mokyklą. Jų priežiūra ir išlaikymas buvo patikėti kunigams bei kuriam 

iš turtingesnių gyventojų. Iki 1807 m. šios mokyklos buvo vienklasės, po to miestuose imta 

steigti dviklases mokyklas. Kaimuose (tokie buvo ir mūsų mažieji miesteliai Akmenė, Papilė ir 

kt.) ir toliau liko vienklasės mokyklos su vienu mokytoju, tačiau mokiniai čia jau buvo skirstomi 

į pradedančiuosius ir pažangiuosius. Pirmieji eidavo pirmos klasės kursą, o pažangesnieji 

įveikdavo ir antros klasės programą. Buvo mokoma skaityti ir rašyti, katekizmo, moralės 

pradmenų, aritmetikos, žinių apie verslus ir amatus. 

Į mokyklą vaikus privalėjo leisti šlėktos ir amatininkai. Neleidžiantiems vaikų į mokyklą 

šlėktoms grėsė bausmė gorčius rugių, amatininkams — pusė gorčiaus. Nuo pareigos leisti vaikus 

mokyklon išsilaisvindavo tik didesnis kaip 40 varstų atstumas iki mokyklos. Ši prievolė nebuvo 

28

taikoma valstiečiams, kurių vaikai galėjo, tačiau neprivalėjo mokytis dalykų, einamų parapinėse 

mokyklose. Sulaukusius 10 metų valstiečių vaikus mokydavo giedoti bei supažindindavo su 

žemdirbystės įrankiais ir mokydavo jais naudotis. Šis mokymo „kursas” buvo įveikiamas per 

6 savaites po Kalėdų, susirenkant po 4 kartus per savaitę. Mokyklos fundatorius turėjo teisę 

pasirinkti mokytoją. Buvo mokoma lenkų kalba, tačiau žemaičiuose (tikėtina, kad ir mūsų 

miesteliuose) mokydavo ir lietuvių kalbos. 

1857 metais visoje Kauno gubernijoje buvo 55 mokyklos, jose buvo 178 mokytojai, jie mokė 

per 2500 vaikų. Viena mokykla vidutiniškai buvo skiriama 13,7 kvadratinės mylios apylinkei, o 

vienas mokinys išėjo nuo 385 gyventojų. Dauguma besimokančiųjų buvo berniukai. Viena 

mokinė mergaitė buvo vidutiniškai nuo 5530 gyventojų. Tuo metu Viekšniuose ir Akmenėje jau 

veikė po vieną mokyklą valstybinių valstiečių vaikams, jose buvo po vieną mokytoją, o 

mokyklas lankė atitinkamai 49 ir 45 vaikai. 

„Lenkijos karalystės geografiniame žodyne”, išleistame 1886 metais, rašoma, kad, be 

parapinės, Akmenės mieste veikė ir 2 žydų mokyklos. Žydų mokyklos buvo ir Papilėje, 

Viekšniuose. 

1851 metais Zubovų giminės pastangomis iš Svisločiaus į Šiaulius buvo perkelta gimnazija, 

7 jos klasėse vidutiniškai mokydavosi 350 mokinių, kurie kasmet už mokslą turėdavo mokėti 

10 rublių. Dauguma mokinių gimnaziją palikdavo jos nebaigę, tik vėliau, į XIX amžiaus pabaigą, 

mokslas įgavo prestižą, ir Šiaulių gimnazija daugeliui jos auklėtinių tapo pakopa į Peterburgo 

universitetą. 

Atskiras švietimo raidos etapas buvo Zubovų steigiamos valstiečių vaikams mokyklos. Šio 

amžiaus pradžioje tokias mokyklas valstiečių vaikams jie įsteigė ir Dabikinėje bei vėliau — 

Medemrodėje. 

Reikšmingas įvykis buvo Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės įkurtosios gimnazijos. 1919 

metais pradėjusi veikti progimnazija Viekšniuose tapo labai reikšmingu šio krašto kultūros 

židiniu, ilgainiui peraugusi į pilną gimnaziją, o pokario metais — į vidurinę mokyklą. 

Viekšniuose pirmųjų mokslo žinių sėmėsi teatralas J. Miltinis, skulptorius B. Pundzius, tapytojas 

profesorius P. Gudaitis, poetai L. Skabeika ir K. Dulkė, žymūs medikai T. ir J. Šiurkai, 

ekonomistas K. Žilėnas, kompozitorius J. Kačinskas, aktorius H. Kačinskas, dailininkas 

V. Ratas-Rataiskis ir daugybė kitų visoje Lietuvoje garsių žmonių. 

Nepriklausomos Lietuvos metais stambesniuose miesteliuose — Viekšniuose, Akmenėje, 

Papilėje veikė knygynai, Viekšniuose buvo dvi skaityklos, kurios gaudavo daugumą to meto 

reikšmingesnių laikraščių ir žurnalų 

1925 metais Viekšniuose veikė M. Valančiaus liaudies universitetas, apie 1932 metus 

mokyklos pedagogų ir moksleivių jėgomis buvo pastatyta M. Petrausko liaudiška opera „Birutė”. 

1930 m. Viekšnių progimnazijoje mokytojo J. Kirilo iniciatyva buvo įsteigtas tais laikais 

vienintelis Lietuvoje literatūros mokymui laboratorinis kabinetas, kurio steigimą teigiamai 

įvertino visuomeninis veikėjas, tuolaikinis švietimo ministerijos inspektorius Z. Kuzmickis. Jis 

tais pat metais netrukus organizavo respublikos visiems lituanistams kursus Viekšniuose. 

J. Kirlys Viekšniuose išvarė gilią tautinės savimonės ugdymo vagą, organizuodamas literatūros 

vakarus moksleivijai, visuomenei. Didžioji dalis šių vakarų skirti rašytojams S. Daukantui, 

V. Kudirkai, Maironiui, kalbininkams J. Jablonskiui, K. Būgai, knygnešiams paminėti. Jis daug 

dirbo propaguodamas blaivybę. Dirbdamas Viekšniuose, J. Kirlys sukaupė didžiulę periodinės 

spaudos kolekciją, kuri buvo su dideliu pasisekimu eksponuojama Kaune, ją aplankė A. Smetona 

ir kiti to meto valstybės vadovai. 

Populiarios buvo sporto varžybos, ypač futbolo, tinklinio. Mokyklose tradicija buvo rengti 

poezijos, liaudies muzikos vakarus. 

Lietuvos inkorporavimas į TSRS pakeitė dešimtmečiais susiformavusią švietimo ir kultūros 

raidą. Buvo plačiai imta demonstruoti tarybinius kino filmus, pokario metais dramos rateliai ir 

kitokie meno saviveiklos kolektyvai retai berodė lietuvių autorių kūrinius, šventėse vis dažniau 

ėmė skambėti per radiją nusiklausytos stipriai ideologizuotos tarybinės dainos. Tautos kultūra 

ėmė vegetuoti. 

29

KUNIGAI — TAUTOS ŠVIETĖJAI 

Ilgus dešimtmečius buvome įtikinėjami, kad religija esanti tamsybė, o dvasininkai — tos 

tamsybės aršiausi skleidėjai. Tik kas būtų Lietuva, kokia būtų Lietuvos kultūra be M. Daukšos ir 

K. Donelaičio, be Maironio ir Strazdelio, be Vaižganto ir Vienažindžio? 

Nemažai kunigų ir mūsų rajone yra palikę gilų ne tik pastoracinės veiklos, bet ir kultūrinio, 

švietėjiško darbo pėdsaką. 

Iš tokių dvasininkų plejados pirmiausiai minėtinas Kalikstas Kasakauskas, praeito amžiaus 

viduryje kelis dešimtmečius gyvenęs ir kunigavęs Akmenėje, čia 1886 metais miręs garbingo 94 

metų amžiaus ir palaidotas senosiose Akmenės kapinėse. Tai buvo vienas mokyčiausių ano meto 

žemaičių, studijavęs Vilniaus universitete, įgijęs dvasinį teologijos daktaro laipsnį. Kunigavo 

Salantuose, Vilniuje, Kaltinėnuose, bet ilgiausiai išbuvo Akmenėje, čia praleido 1863 metų 

sukilimą, nors iš sakyklos ir paskelbė sukilimo manifestą ir priėmė sukilėlių priesaiką, bet matyt 

dėl senyvo amžiaus nebuvo represuotas. 

Savo svarbiausią veikalą, lietuvių kalbos gramatiką „Kalbrėda liežuvio žemaitiško”, 

K. Kasakauskas išleido 1832 metais, jau iki atkeliant į Akmenę, bet ir čia, žilos senatvės 

sulaukęs, jis rašė populiarias knygeles apie blaivybę, rūpinosi žmonių dorove. 

Maždaug tais pačiais metais Papilėje kunigavo nuoširdusis S. Daukanto globėjas kunigas 

Ignas Vaišvila. Už paramą 1863 metų sukilėliams jis buvo kalinamas, vėliau grįžęs kunigavo iki 

mirties 1894 metais kaimyniniame Telšių rajone, Ūbiškėje. Jo lėšomis buvo ant S. Daukanto 

kapo įrengtas akmeninis antkapis. Ūbiškėje kunigas I. Vaišvila rėmė knygnešius, pats platino 

lietuviškas maldaknyges. 

Atskirai minėtini broliai kunigai Aleksandras ir Jonas Burbos, kilę iš anuometinio Kruopių 

valsčiaus Peilių kaimo. Nors jiedu nekunigavo Akmenės rajone, bet savo visuomeninėje, 

kultūrinėje veikloje panaudojo tai, ką pasisėmė iš šio krašto žmonių. 

Ypač daug lietuvių kultūrai nusipelnė jaunesnysis brolis Aleksandras, gimęs 1854 metais. Jis 

mokėsi Žagarės ir Kruopių pradžios mokyklose, 1882 metais baigė Vilniaus kunigų seminariją, 

vikaravo ir kunigavo Žasliuose, Vidiškiuose, Labanore, dvejus metus už tautinę lietuvišką veiklą 

kalintas Gardine, po to slapta emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur per trumpą laiką 

atliko stebėtinai didelį dvasinio ganytojo ir kultūros veikėjo darbą. Nuo jaunų dienų A. Burba 

rašė eilėraščius, užrašinėjo tautosaką, kurią siuntė į Peterburgą E. Volteriui bei kitiems leidėjams 

ir tyrinėtojams. Tai jo užrašyti pora padavimų apie Luokavos kalną iki šiol tebėra vieninteliai 

šaltiniai apie šį mūsų praeities paminklą. Amerikoje A. Burba išleido S. Daukanto Lietuvos 

istoriją, K. Donelaičio raštus. Mirė sulaukęs vos 42 metų ir palaidotas Plymute. 

Jo vyresnysis brolis Jonas, taip pat baigęs Vilniaus kunigų seminariją, kunigavo Tverečiuje, 

Daugėliškyje, Vievyje, Švenčionyse, ten aktyviai rėmė knygnešius, lietuviškos spaudos 

platintojus. 

Paskutinį praeito amžiaus dešimtmetį Akmenėje vikaravo būsimasis kanauninkas, vienas 

žymiausių spaudos draudimo laikų mūsų kultūros veikėjų Kazimieras Pakalniškis, rašytojas, 

savo kūrinius pasirašinėdavęs Dėdės Atanazo slapyvardžiu. Vėliau daugelį metų K. Pakalniškis 

kunigavo Raudėnuose, kur 1933 metais ir mirė. 

Pirmame šio amžiaus dešimtmetyje Akmenėje kunigavo rašytojas Juozas Šnapštys, savo 

kūrinius pasirašinėdavęs Margalio slapyvardžiu. Kilęs nuo Pakruojo ir baigęs Kauno kunigų 

seminariją, J. Šnapštys kunigavo Latvijos, Baltarusijos parapijose, atkeltas į Akmenę, čia 

praleido 1905—1907 metų sukilimą, baudžiamojo kariuomenės dalinio buvo laikomas namų 

arešte. 

Tasai šviesus ir neramaus būdo dvasininkas mokė savo parapijiečius ne vien tikybos, bet ir 

chorinio dainavimo, vaidinti dramos rateliuose, buvo tiek prasilavinęs medicinoje, kad 

suteikdavo ne tik dvasiškąją, bet ir medicinos pagalbą, išleido poezijos knygų, pjesių, vertė į 

lietuvių kalbą A. Mickevičių, I. Krylovą, Ž. Lafonteną. 

Iš Akmenės J. Šnapštys buvo iškeltas į Tauragnus, paskui kunigavo Kaune, mirė būdamas 44 

metų Sudeikiuose. 

Prieškarinėje Lietuvos spaudoje dažnai pasirodydavo Stasiaus Būdavo eilėraščiai. Gimęs 

1908 metais Papilėje, čia augęs ir pamilęs šį kraštą, S. Būdavas baigė Kauno kunigų seminariją, 

kurį laiką kunigavo tėviškėje, paskui dirbo Kauno mokyklose. Rašytojo tėvai palaidoti senosiose 

30

Papilės kapinėse, o jis pats 1944 metais emigravo į Ameriką, mirė 1966 metais Floridoje. Jau 

ikikariniais laikais išėjo keletas S. Būdavo poezijos knygučių, emigracijoje jis išleido keletą 

romanų. 

Tai tik kai kurie vardai, nūnai sugrįžę iš užmaršties ir besišaukiantys mūsų pagarbos ir 

atminimo. 

ĮŽYMŪS ŽMONĖS 

Geografiniu atžvilgiu Akmenės rajonas — nuošalus Lietuvos kampelis, ilgai neturėjęs savų 

švietimo, kultūros tradicijų. Tad iki šio amžiaus pradžios jis neišugdė Lietuvai tiek žymių mokslo 

ir kultūros veikėjų, kaip Suvalkija, turėjusi garsiąją Veiverių seminariją. Praeitame amžiuje tik 

sunkaus likimo vingiai čionai atbloškė keletą visai Lietuvai brangių žmonių. 

Papilėje paskutinius keletą savo gyvenimo metų praleido garsusis Lietuvos istorikas ir 

rašytojas S. Daukantas, čia miręs ir palaidotas Papilės piliakalnyje esančiose kapinėse. 1930 

metais už Lietuvos mokytojų ir moksleivių suaukotas lėšas miestelyje jam paminklą sukūrė 

žymusis lietuvių skulptorius V. Grybas. Tai vienas geriausių jo kūrinių. Skulptorius pats darė 

paminklo pjedestalą, o bronzinė rašytojo figūra buvusi nulieta Berlyne. 

1860 metais, po nesėkmingo „Žemaičio garlėkio” bandymo Kauno apylinkėse, Viekšniuose 

apsigyveno to skraidymo aparato konstruktorius — aviacijos pradininkas Lietuvoje Aleksandras 

Griškevičius, anam metui didelės erudicijos žmogus. Vietos dvarininkų jis buvo sutiktas 

nepalankiai, nes buvo neturtingas, nepratęs pataikauti, įsiteikti įtakingesniam, turtingesniam. 

Dvasininkija jo nemėgo dėl jo laisvamanybės ir tuoj pat po jo mirties sudegino Akmenės g. 

Nr. 10 buvusiame jo name visus ten aptiktus jo rankraščius, knygas. 

Mokslinę veiklą A. Griškevičius plėtojo intuityviai. Savo raštuose jis yra prasitaręs, kad neturi 

vilties, jog amžininkai jį supras ir įvertins, girdi, tik būsimos kartos jo pastangų prasmę 

įžvelgsiančios. 

Iš Paragių kaimo seno Ivanauskių palivarko kilo dvi seserys rašytojos Sofija Pšibiliauskienė ir 

Marija Lastauskienė, savo kūrinius pasirašinėjusios bendru — Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. 

S. Pšibiliauskienė čia gimė, čia ilgai gyveno, palaidota Tryškių kapinėse, M. Lastauskienė, 

gimusi Šiauliuose, ilgai gyveno Varšuvoje, Peterburge, Kaune. 

Iš Šiaudinės buvo kilę žymūs lietuvių mokslo ir kultūros veikėjai filologas Merkelis 

Račkauskas ir žurnalistas bei diplomatas Karolis Račkauskas. 

Iš Kegrių kaimo kilęs žymus šio amžiaus pradžios gydytojas ir kultūros veikėjas Domininkas 

Bukantas, vienas iš Vilniaus universiteto atkūrimo iniciatorių, miręs 1919 m. Zarasuose. Jo brolis 

Kazimieras Bukantas, kunigas, turėjęs įtakos Šatrijos Raganos kūrybai, jos, kaip rašytojos 

brendimui. 

Bene didžiausią indėlį į Lietuvos mokslo raidą yra įdėję viekšniškiai broliai profesoriai 

Biržiškos. Jų tėvas, garsus ir labai gerbiamas daktaras Antanas Biržiška. Vyresnysis sūnus 

Mykolas tapo žymiu literatūros istoriku, profesoriavo Kauno universitete, buvo vienas iš pirmųjų 

Lietuvos Mokslų Akademijos akademikų. Akademiko vardas buvo pripažintas ir Vaclovui 

Biržiškai, be galo darbščiam ir daug nuveikusiam bibliografui, Lietuviškosios enciklopedijos 

leidėjui. Trečiasis, jaunesnysis brolis, Viktoras Biržiška buvo matematikas, Kauno universiteto 

profesorius. Mykolas Biržiška, brolių padedamas, Viekšniuose 1938 metais pastatydino sveikatos 

namus, kurie buvo pavadinti jų tėvo daktaro A. Biržiškos sveikatos namais. Šiame pastate ir 

dabar veikia Viekšnių ambulatorija. 

Didelių nuopelnų Lietuvai turi grafų Zubovų dinastija, glaudžiai susijusi su Akmenės rajonu. 

Vladimiras Zubovas, valdęs Medemrodės dvarą, ir jo sūnus Vladimiras, Dabikinės dvaro 

savininkas, tyrė ir tobulino įvairių veislių galvijų produktyvumą, buvo savo dvaruose įsteigę 

mokyklas valstiečių vaikams, rengdavo koncertus, o Dabikinės dvare vykdavo klojimo teatro 

spektakliai. Tai buvo taurūs ir pažangūs žmonės, simpatizavę socialdemokratų idėjoms. Vienas iš 

Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrėjų buvo kairiškietis V. Sirutavičius. 

Įsikūrus 1919 metais progimnazijai Viekšniuose, joje mokėsi ir pirmus kūrybos žingsnius 

žengė daugelis vėliau plačiai pagarsėjusių menininkų: tapytojas A. Gudaitis, skulptorius 

B. Pundzius, dailininkas Ratas-Rataiskis, aktorius, Panevėžio dramos teatro įkūrėjas ir jo 

ilgametis vadovas J. Miltinis, aktorius H. Kačinskas, kompozitorius J. Kačinskas. Istorikė 

31

V. Daugirdaitė-Sruogienė. Jos tėvo dvare Bugiuose dažnai viešėdavo ir kurdavo rašytojas Balys 

Sruoga. Viekšniuose mokėsi tragiško likimo poetas L. Skabeika bei poetas K. Baltutis-Dulkė. 

Iš Papilės buvo kilęs žymus žodynų leidėjas ir rengėjas Ch. Lemchenas, pedagogas J. Murka, 

spaudos darbuotojas J. Jaks-Tyris, aktorius J. Jagėla, knygų leidėjas J. Galminas, akmeniškis 

kilme buvo kalendorių leidėjas, spaudos darbuotojas L. Jakavičius, iš Klykolių — grafikas 

T. Kulakauskas. 

Nemažai gyventojų emigravo į Vakarus jau šio amžiaus pradžioje, vienu metu Čikagoje net 

veikė viekšniškių klubas. Dar daugiau žymių žmonių, kilusių iš Akmenės rajono, pasitraukė į 

Vakarus 1944 metais, bėgdami nuo naujos bolševikinės okupacijos. Paliko gimtąjį kraštą 

profesoriai Biržiškos, dvasininkai literatai S. Būdavas ir J. Balvočius, V. Sruogienė, aktorius 

H. Kačinskas, kalbininkas viekšniškis A. Chominskis, žurnalistas J. Januškis, jau gimnazistu 

būdamas sklandytuvus kūręs viekšniškis P. Požerskis, Anglijoje tapęs žymiu sklandytoju, daug 

kitų talentingų, darbščių ir daug galėjusių nuveikti gimtam kraštui akmeniškių. 

Praeito amžiaus pabaigoje per mūsų rajoną keliavo P. Višinskis, rinkdamas etnografinę 

medžiagą savo studijų darbui Peterburgo universitete, grįždami iš pirmojo lietuviško spektaklio 

Palangoje, rašytoją S. Pšibiliauskienę Paragiuose aplankė P. Višinskis, G. Petkevičaitė-Bitė ir kiti 

to meto šviesuoliai. Ketvirtame dešimtmetyje Kamanų pelkes tyrinėjo žymūs mokslininkai V. 

Ruokis, K. Brundza, M. Žemaitis ir kiti, 1936 metais išleidę išsamią monografiją „Kamanos”. 

Karpėnų klinčių klodus 1929—1930 metais tyrinėjo mokslininkai geologai, vadovaujami 

profesoriaus M. Kaveckio. 1906 m. prof. Leonas Kšivickis, betyrinėdamas aplinkinius 

piliakalnius, buvo susidomėjęs Žibikų mitologiniu akmeniu: jis netgi spėliojęs, kad šis akmuo 

galįs būti meteoritas. 

Suprantama, tai tik nuotrupos didelių saitų, kurie nuošalų Akmenės rajoną sieja su Lietuvos 

mokslo ir kultūros istorija. Vėliau, pokario metais, išaugo naujos akmeniškių kartos, daug 

nusipelniusios tėvų žemei ir visuomenei. 

Fabijonavičius Juozas. Viekšniai // Gimtinė. — 1990. — Gruod. 1—31. — Nr. 12 (20): 

Nuotraukos: „Viekšnių progimnazija 1937 m.” ir „Viekšniai po Pirmojo pasaulinio karo nuo 

Čekų kalno pusės”. — Visas tekstas: 

Viekšniai (Akmenės rj.) yra Šiaurės Žemaitijos miestelis, prisiglaudęs prie dešiniojo Ventos 

kranto. Istoriniuose šaltiniuose XIV a. minimas dvaras ir miestelis, o XVIII a. gavo Magdeburgo 

teises. 

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu Viekšniuose buvo apie 60 smulkių parduotuvių, puodų 

ir katilų dirbtuvės, veikė lentpjūvė, malūnas ir saldainių dirbtuvėlė. Iki 1940 metų Viekšniuose 

buvo treji maldos namai: katalikų bažnyčia, stačiatikių cerkvė ir sinagoga. Šiandien sinagogos 

nebėra net pamatų, o istorijos duomenimis, Viekšniuose yra buvusios net trys sinagogos. Gaila, 

kad buvo sunaikinti žydų maldos namai, nes žydai čia yra gyvenę kelis šimtus metų ir padarę 

daug gero šio kampelio kultūrai bei ekonomikai. Nebeliko nė žymės, kur beveik aštuoniasdešimt 

(1911—1988) metų stovėjo Viekšnių progimnazija. Į šią mokyklą jaunimas atvykdavo iš 

apylinkių, nutolusių nuo Viekšnių 30—50 kilometrų. 

Viekšnių vaistinė yra viena iš seniausių Žemaitijoje. 1960 m. ji pažymėjo savo 100 metų 

jubiliejų. Įsteigta Teodoro Geldnerio 1860 m. 1883 m. vaistinę nupirko Vincentas 

Aleksandravičius (1853—1926). Jam mirus, vaistinę perėmė jo sūnus Juozas Aleksandravičius 

(1896—1977). Taigi Aleksandravičiai vaistinę valdė beveik ištisą šimtmetį — iki 1977 metų. 

J. Aleksandravičius saugojo Simono Daukanto iš Papilės atsiųstą laišką, kuriame buvo prašoma 

vaistų. 

Pagalvokite, mielieji viekšniškiai, kaip galėtume įamžinti Viekšnių vaistinės įkūrėjus. 

Viekšniuose yra labai brangintinas trijų Lietuvos universiteto profesorių Biržiškų gimtasis 

namas. 

Viekšnių kapinėse yra palaidotas aviacijos pradininkas ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje 

Rusijoje — Aleksandras Griškevičius (1809—1863). Apie šią įdomią asmenybę derėtų surinkti 

vyresnių žmonių pasakojimus, girdėtus iš savo tėvų ir senelių. Būtų pravartu A. Griškevičių 

įamžinti ne tik tuo kukliu paminklu kapinėse. Ant Virvytės upės buvo Kapėnų ir Skleipių kartono 

fabrikai, iš kurių šiek tiek produkcijos buvo eksportuojama net į užsienį. 

32

Viekšnių istorijoje yra ir tragiškų įvykių. 1941 m. 4 km nuo Mažeikių, Ventos pušyne, buvo 

sušaudyti visi žydų tautybės miesto gyventojai. Tais pačiais metais 3 km nuo miesto, Maigių 

[Maigų] miškelyje, buvo nukankintas kanauninkas Jonas Navickas (1864—1941). Pagerbiant 

kankinius jų nužudymo vietose reikia pastatyti paminklus, tas vietas sutvarkyti ir visuomet 

tinkamai prižiūrėti. 

Kreipiuosi į viekšniškius, pirmiausia moksleivius bei visą jaunimą. Organizuokime talką ir 

sutvarkykime atmintinas kankinių amžino poilsio vietas. Atkreipkime dėmesį į išniekintas žydų 

bei apleistas rusų stačiatikių kapines. Pirmiausia turime jausti atsakomybę, patys sugrįžti į save. 

Juodpusis Apolinaras. „Pas mano gerą pažįstamą viekšniškį Stasį Kriaučiūną...” // Vienybė. 

— 1991. — Rugpj. 31: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Pas mano gerą pažįstamą viekšniškį Stasį Kriaučiūną kiek pamenu gyvena jo teta. Senokai su 

Stasiu buvome nesimatę, tad anądien susitikęs paklausiau, ar teta dar gyva. Išgirdau įdomų 

dalyką apie senutę. 

Uršula Kontutaitė — S. Kriaučiūno mamos sesuo — gimusi 1892 m. balandžio 8 d. 

Svirkančių kaime. Apie 1930—1936 metus ji gyvenusi Kretingoje, priklausiusi tretininkams, t. y. 

pasauliečiams, įsipareigojusiems pagal galimybes laikytis pranciškonų ordino įžadų, su būreliu 

vienminčių dirbusi mezgėja, susitaupiusi 3000 litų. Su kitomis gyvenimo ir likimo draugėmis iš 

santaupų nupirkusios dvarelį Vaiguvoje, kur dabar vaikų namai. 

Karas visas tretininkes išblaškė, ir U. Kontutaitė 1947 m. atvažiavo į Viekšnius pas seserį, nuo 

tada ir tebegyvena romantiškame Kriaučiūnų namelyje ant pat Ventos kranto. 

S. Kriaučiūnas papasakojo, kaip teta slaugiusi jo mamą, kaip ją, išgyvenusią 94-erius metus, 

padėjusi palydėti į paskutinę kelionę, o pati štai ryt poryt šimtmečio laukianti. Taigi Uršula iš 

ilgaamžių. Ir svarbiausia — gan šviesaus proto, gerai mato, savus dantis tebeturi, tik prastokai 

girdi. Tokią ir nufotografavau. 

Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — Naujoji Akmenė: „Vienybės” laikraščio redakcija, 

1992. — 48 p. — Tekste: 

Pasak M. Valančiaus, Viekšnių pavadinimas kilęs nuo žodžio „vinkšna”, matyt, kadaise šių 

medžių čia gausiai augę. Žmonių čia gyventa jau IX—XII amžiais, tačiau karų su kalavijuočiais 

šis kraštas labai nusiaubtas ir ilgą laiką buvo mažai gyvenamas. Žinoma, kad jau XVI amžiuje 

buvęs Viekšnių dvaras. 1528 m. tuometiniame Viekšnių valsčiuje buvusios 33 bajorų šeimos, 

turėjusios karo prievolę valstybei. XVII amžiuje Viekšnių seniūnija ne kartą buvo anuometinio 

Biržinėnų valsčiaus centru. Tasai valsčius, siauras ir ilgas, ėjęs nuo dabartinių Biržuvėnų per 

Tryškius, Viekšnius iki Leckavos, o centras būdavęs tame dvare, kurio savininkas būdavęs 

išrinktas vyriausiuoju. 1674 metais valsčiuje buvę 216 valstiečių kiemų. 1792 m. Viekšniai gavo 

miesto (vadinamąsias Magdeburgo) teises, galėjo rengti savaitinius turgus ir 4 jomarkus, gavo 

herbą (skydas su 3 žvaigždėmis, perjuostas juosta). 

Šias apylinkes viduramžiais ne kartą siaubė atėjūnai švedai, istorijos šaltiniuose minimas itin 

žiaurus 1710 m. maras, jį sekę badas, gaisrai. Žibikų miške ligi šiol yra kapeliai, vadinami 

„Švedų kapais”, o kiek tokių masinio laidojimo vietų nūnai jau išnykę! 

Miesto teisėmis Viekšniai neilgai naudojosi. Lietuvą užėmus Rusijai, po 1795 metų, Viekšnių 

dvaras buvęs atiduotas caro Povilo I meilužei, caro Nikolajaus I auklėtojai Šarlotai Livenienei. 

1826 m. gavusi kunigaikštienės titulą, ji amžių baigė Viekšniuose, čia mirė 1828 m. Ilgą laiką 

prieš tai Viekšnius valdė Sapiegų giminė, 3 didikų Gorskių kartos. Po Livenienės mirties dvaras 

tapo valstybinis, XIX amžiaus viduryje jį valdė S. Pisanka, aktyvus 1863 m. sukilimo dalyvis. 

Viekšnių apylinkes stipriai palietė abu didieji XIX amžiaus sukilimai prieš carizmą. 1831 m. 

sukilimui Viekšnių parapija turėjo pasiųsti 584 pėstininkus ir 85 raitelius, tačiau prievolę vargu 

ar įvykdė, nes sukilėlių kariuomenė atėjo tik iki Kuršėnų. Užtat 1863 metų pavasarį naujo 

sukilimo banga galingai šias apylinkes užplūdo. Jau iš rudens buvo nepaklusimo valdžiai 

incidentų. 

Antanavo ir Daubiškių dvaruose valstiečiai išvadavo rekrūtus. Prasidėjus sukilimui, 1863 m. 

balandžio mėnesį, J. Stanevičiaus sukilėlių būrys iš Biliūniškių pradėjo reidą per Viekšnius, 

Antanavą į Akmenę. Balandžio 12 d. apie 100 sukilėlių prisiekė Viekšnių bažnyčioje, nakvojo. 

33

Tuo tarpu nemažai viekšniškių jau buvo išėję į Viekšnių dvaro valdytojo S. Pisankos 

vadovaujamą Laižuvos sukilėlių būrį. S. Pisanka buvo kareivių pagautas, po ilgų kankinimų ir 

tardymų birželio 14 d. ties Meškelių kaimo kapinėmis pakartas ir čia užkastas. Šiaulių kalėjime 

atsidūrė ir jame mirė jau senas Tučių dvarininkas Feliksas Kontrimas, dalyvavęs tiek 1831, tiek 

1863 metų sukilimuose, S. Daukanto bičiulis ir geras lietuvių kalbos žinovas. Vyskupas 

M. Valančius buvo priverstas iš Viekšnių iškeldinti caro valdžiai įskųstą Viekšnių kleboną 

R. Bortkevičių. 

Senosios Viekšnių gatvelės, jeigu prabiltų, primintų ir klaikų 1867—1868 metų badą, ir 1886 

metų gaisrą, sunaikinusį 42 gyvenamuosius namus, ir nelaiminguosius 1915 metus, kai kilo net 

du gaisrai. Tuomet, balandžio 23 d., ugnis sunaikino 120 namų, liepsnojo net mūrinė bažnyčia. 

Viekšniai ilgus amžius buvo daugiatautis miestelis. 1897 metais jame buvę 1305 krikščionys 

(matyt, lietuviai bei lenkai) ir 1646 žydai, buvę net 60 parduotuvių. Suprantama, kiekviena 

gyventojų grupė siekė savo tikslų, bet sugyveno draugiškai. Miestelio ir viso valsčiaus gyvenime 

savo atspaudą palikdavo įvairios epochos. 1853 m. miestelį vizitavo ir atstatytą bažnyčią 

šventino didysis žemaičių dvasinio atgimimo šauklys M. Valančius. Neliko be atgarsio jo 

šaukimas į blaivybę. Iš 30680 Viekšnių dekanato katalikų už blaivybę buvo pasirašę beveik 28 

tūkstančiai. Bet rusų valdžios politika ilgainiui įveikė šį taurų siekį. 1904 m. Viekšnių degtinės 

monopolis jau pardavė svaigalų už 33 tūkstančius rublių. 

Neramūs čia buvo ir 1905 metų įvykiai, žmonės mitingavo, vijo rusus mokytojus ir valsčiaus 

įstaigų tarnautojus, sukrovus ant geležinkelio rietuvę žuolių, bandyta nuversti traukinį, tačiau 

kliūtį mašinistas laiku pastebėjo. 

Jau XVI amžiuje Viekšniuose buvusi pastatyta pirmoji bažnyčia. XIX amžiuje pastatyta 

mūrinė, po gaisro šio amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais ji atstatyta ir 1921 m. įgavo dabartinę 

išvaizdą. Pastaraisiais metais jos bokštas dar paaukštintas. 

Seniausias, dar iš XVIII amžiaus vidurio likęs ir gaisrų aplenktas miestelio pastatas yra senoji 

vaistinė. Jame vaistinė įsikūrė 1860 metais ir buvo viena pirmųjų (po Palangos) plačiame 

Žemaitijos regione. Paskutinius keletą savo gyvenimo metų Viekšniuose praleido ir, anksti 

pavargęs, 1863 metais mirė, sulaukęs vos 54 metų, įdomus, šviesaus proto žmogus Aleksandras 

Griškevičius, rašęs filosofinius traktatus ir sugalvojęs bei konstravęs skraidyti galintį aparatą 

„Žemaičio garlėkį”. Name, kur jo gyventa, nūnai kraštotyrininkų įrengtos memorialinė bei 

etnografinė ekspozicijos. Ant jo kapo senosiose kapinėse pastatytas paminklinis akmuo. Jau 

praeito amžiaus gale ir šio pradžioje Viekšniai buvo vienas iš didžiausių Žemaitijos valsčių, 

turėjo savo daktarą ir 4—5 kunigus. 

Nuo seno Viekšniai garsėjo puodžiais, jų žiestų puodų, ąsočių ir kitų gaminių apsčiai būdavo 

jau praeito amžiaus turguose. Prieš II pasaulinį karą miestelyje buvo keletas puodų dirbtuvių. 

Bolševikinės diktatūros metais, draudžiant privačius verslus, ir puodų gamyba buvo nuolat 

„centralizuojama”, nedidelė ir nedaug pelno duodavusi keramikų dirbtuvė tapo Kauno 

susivienijimo „Jiesia” filialu, kuris greit kauniečiams tapo neparankus dėl didelio atstumo. 

Pasielgta „išmintingiausiai”, dirbtuvė likviduota ir nugriauta. Tačiau mokančių šio amato dar yra, 

šis įdomus ir paklausus verslas dar gali atgyti. 

Jau nuo carinės Rusijos valdymo laikų daug šio krašto žmonių iškeliavo anapus Atlanto 

geresnės dalios ieškoti. Apie 1920—1930 metus Čikagoje, sako, veikęs net viekšniškių klubas. 

Nemažai šio krašto gyventojų į Vakarus pasitraukė ir 1944-aisiais, artėjant raudonajai armijai. 

Taip Vakaruose atsidūrė ir septyniolikmetis jaunuolis P. Požerskis, dar paauglystėje Viekšniuose 

sukonstravęs savo gamybos sklandytuvą. Gyvendamas Anglijoje, jis tapo žymiu Europos 

sklandytoju, dalyvavo daugelyje varžybų ir pasiekė reikšmingų pergalių. 

Tačiau grįžkime dar į senesnius laikus, kai visą kraštą slėgė carinės Rusijos priespauda, kai 

Lietuvai buvo uždraustas jos raštas ir spausdintas žodis. Tuomet Viekšniai buvo gana svarbus 

Žemaitijoje nelegalios lietuviškos spaudos platinimo centras. Į rytus [į šiaurę ir šiaurės vakarus] 

nuo miestelio, Pluogų kaime, buvęs slaptas M. Šiuipio sandėlis, kuriame šis slėpdavęs iš Prūsijos 

atgabentą spaudą. Knygas dažniausiai gabendavęs knygnešys F. Petravičius ir perduodavęs 

platinti miestelio gyventojams J. Dargiui ir J. Vilčikauskui. Jiedu knygų gaudavę ir iš Ūbiškėje 

gyvenusio knygnešio D. Bubėno. Taip į šį kraštą kelią skynėsi ne tik lietuviškos maldaknygės, 

34

et ir V. Kudirkos „Varpas”, J. Basanavičiaus „Aušra”. O čia paminėtieji knygnešiai mirė ir į 

gimtąją žemelę atgulė jau po I pasaulinio karo, mažai kam bežinomi, savo darbą atlikę. 

Tačiau bene labiausiai Viekšnius išgarsino čia ilgus dešimtmečius gyvenusi Biržiškų šeima, 

Lietuvai išugdžiusi tris brolius profesorius — Mykolą, Vaclovą ir Viktorą, nepaprastai daug per 

gyvenimą nuveikusius Lietuvos mokslui ir kultūrai. 1880 metais į Viekšnius pirmą kartą atvyko 

Maskvos universitetą ką tik baigęs jaunas gydytojas Antanas Biržiška. Radęs čia siautusią 

epidemiją, užsibuvo... visam savo gyvenimui. Net 42 metus A. Biržiška gyveno Viekšniuose ir 

gydė šio krašto žmones — nuo Žagarės iki Tirkšlių ir nuo Kuršėnų iki Leckavos. Tai buvo 

šviesus, didelės dvasinės kultūros žmogus, puikus visų ligų gydytojas, viekšniškių gerbtas ir 

labai mylėtas. Jo žmona, Elžbieta Biržiškienė, baigusi Maskvoje muzikos mokslus ir įgijusi 

pedagogikos žinių, pati vadovavusi privačiai mokyklai, taip pat buvo aukštos vidinės kultūros, 

tokiais sugebėjo išugdyti ir tris sūnus. Įgiję pradinių mokslo žinių namuose, broliai buvo išleisti į 

Šiaulių gimnaziją, kur netrukus tapo apsisprendusiais lietuviais, savo krašto patriotais. 

Vyriausiasis iš brolių, Mykolas, tapo žymiu literatūros istoriku, tautosakos tyrinėtoju, buvo 

aktyvus lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo dalyvis, Vasario 16-osios akto signataras, 

Kauno ir Vilniaus universitetų profesorius ir rektorius, vienas pirmųjų Lietuvos akademikų. 

Vaclovas Biržiška, baigęs teisės studijas, buvo ir žymiausias iki šiol lietuvių bibliografas, 

bibliotekininkystės mokslo kūrėjas. Jauniausiasis brolis, Viktoras, pasirinkęs matematiko kelią, 

spalio perversmo metais Peterburge buvo trijų gamyklų direktorius, grįžęs į Lietuvą, 

profesoriavo Kauno universitete, dėstė kitose mokyklose. 1944 metų vasarą visi trys broliai 

Biržiškos pasitraukė į Vakarus, ilgainiui atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose ir net būdami 

toli nuo tėvynės, nuo jos istorijos bei kultūros šaltinių, nepaprastai daug nuveikė. JAV išleistas 

Vaclovo Biržiškos „Aleksandrynas” yra didžiausias paminklas, sukurtas sau ir tėvynei. Užtat 

bolševikų okupuotoje tėvynėje mokslininkų vardai buvo nutylimi ir trinami iš tautos atminties. 

Biržiškų vardu dabar pavadinta gatvė, kurioje ši šeima kadaise gyveno. 

Senosiose Viekšnių kapinėse galima parymoti prie daktaro Biržiškos ir jo žmonos kapo, o 

miestelyje — aplankyti jų garsiems sūnums skirtą ekspoziciją, kol kas įrengtą A. Griškevičiaus 

namo muziejaus dalyje. Viekšniuose susikūrusi Biržiškų draugija siekia pastatydinti 

profesoriams paminklą, atstatyti jų šeimos namus ir įrengti juose muziejų. 

Istorikai mini 1910 metais Viekšniuose surengtą lietuvių vakarą, 1911 metais miestelyje įkurta 

pradinė mokykla, ilgainiui peraugusi į progimnaziją, dar vėliau — į gimnaziją. Joje ne vienerius 

metus mokėsi būsimasis tapytojas A. Gudaitis, skulptorius B. Pundzius, aktorius, ilgametis 

Panevėžio dramos teatro režisierius J. Miltinis, dailininkas V. Ratas-Rataiskis, aktorius H. 

Kačinskas, kompozitorius J. Kačinskas, poetai K. Baltutis-Klemensas Dulkė ir L. Skabeika bei 

daugelis kitų žymių ir daug Lietuvai nusipelniusių žmonių. Jų talentams atsiskleisti padėjo čia 

dirbę talentingi pedagogai P. Brazdžius, J. Aukštikalnis, J. Žilevičius, V. Deniušis ir kiti savo 

pašaukimui atsidavę šviesuoliai. 1925 metais Viekšniuose veikė M. Valančiaus liaudies 

universitetas, 1932 metais pastatyta M. Petrausko liaudiška opera „Birutė”, čia buvo rengiami 

visos Lietuvos mokytojams lituanistikos, keramikos kursai, literatūros vakarai S. Daukantui, 

V. Kudirkai, Maironiui paminėti, moksleivių ekskursijos pasiekdavo net lenkų okupuotą Vilniaus 

kraštą. 

1918 metų rudenį ir 1919 metų pradžioje Viekšniuose bene ilgiausiai išsilaikė bolševikinis 

„revoliucinis komitetas”, kurį rėmė čionai atklydusi reguliariosios Rusijos kariuomenės divizija. 

Jo veikla vis dėlto gilesnio pėdsako nepaliko. Susikūrus ir sustiprėjus nepriklausomai Lietuvos 

valstybei, Viekšniuose įsitvirtino nauji valdžios organai. Kurį laiką valsčiaus tarybai vadovavo 

Bugių kaimo ūkininkas Kazimieras Daugirdas, istorikės V. Daugirdaitės-Sruogienės tėvas. 

1938 m. Viekšniuose pastatyti A. Biržiškos vardo sveikatos namai, kuriuos gimtinei padovanojo 

profesorius M. Biržiška. Pastaruoju metu čia atstatytas kadaise stovėjęs ąžuolinis kryžius, 

išsaugotas ir pirmykštis užrašas su gydymo įstaigos pavadinimu. 

Ramų nepriklausomos valstybės gyvenimo ritmą 1940-ųjų pavasarį sudrumstė bolševikinės 

Tarybų Sąjungos karinė invazija. Prasidėjo senų ūkio struktūrų griovimas, inteligentų, kariškių 

trėmimai. Karo pradžioje bolševikinių aktyvistų buvo nužudytas Viekšnių klebonas kanauninkas 

J. Navickas. Atėję hitleriniai okupantai sunaikino ne tik buvusius bolševikų talkininkus, bet ir 

beveik visus miestelio žydus. 1944 metų vasarą Mažeikiuose susikūrė Tėvynės apsaugos 

35

inktinė. Jos štabo įkūrimo susirinkimas įvyko Viekšniuose 1944 metų liepos 29 dieną. 

Susirinkime dalyvavo Akmenės, Joniškio, Pasvalio, Rokiškio, Svėdasų, Utenos, Zarasų ir kitų 

Lietuvos vietovių atstovai. Tačiau rinktinė buvo silpnai ginkluota ir neturėjo vokiečių 

kariuomenės pasitikėjimo. Kurį laiką ji buvo užėmusi gynybos pozicijas netoli Viekšnių, vėliau, 

rugsėjo—spalio mėnesiais, grįžo netoli Papilės, bet artėjant lemiamam rusų puolimui, buvo 

pakeista vokiečių daliniais, tik ir jie nepajėgė rimčiau pasipriešinti veržliam raudonosios armijos 

puolimui 1944 metų rudenį. 

Tą vasarą pro Kruopius, Akmenę ir Viekšnius su miniomis pabėgėlių traukėsi ir būsimasis 

rašytojas Marius Katiliškis, vėliau romane „Išėjusiems negrįžti” vaizdingai ir labai tiksliai 

aprašęs šių vietovių vaizdus. 

Pokario metais Viekšniai taip pat buvo valsčiaus centras, o nuo 1951 metų įtraukti į Akmenės 

rajoną, 1958 metais paskelbti miesto tipo gyvenviete. 1923 metais miestelyje buvęs 401 

gyvenamasis namas ir 1918 gyventojų, 1939 metais buvo 2492 gyventojai, 1992 metais — 2292 

gyventojai. 1981 metais miestelyje įkurti Telšių „Masčio” ir Plungės liaudies kūrybos gaminių 

įmonės „Minija” barai, pokario metais atkelta kaimo profesinė technikos mokykla. Restauruotas 

senasis vandens malūnas, numatyta restauruoti senosios vaistinės pastatą. 

Buvusi miestelio centro aikštė sugadinta pokario metais, senojoje miesto dalyje įterpta jos 

architektūrą gadinančių daugiaaukščių pastatų. Tačiau miestelis jaukus ir patogus poilsiui, 

vandens ir žvejybos mėgėjus traukia senasis tvenkinys ir žalios, erdvios Ventos pakrantės, 

kuriose ne kartą rengtos įvairios šventės, Joninių apeigos. 

Prie Ventos, perėjus ją „kabančiu” lieptu, naujojo tautinio atgimimo metais pašventintas 

parapijos globėjo šventojo Jono koplytstulpis. Daugeliui senųjų miestelio gatvių sugrąžinti jų 

tikrieji pavadinimai. Ilgai užsitęsė naujų kultūros namų statyba, o senuosius 1958 metais 

sunaikino eilinis gaisras. Neišsaugojo viekšniškiai savo senosios gimnazijos pastato, tačiau išliko 

ir sovietinės ideologijos priespaudą atlaikė Vytauto paminklas netoli bažnyčios. Pabūkime, 

pailsėkime dar valandėlę senuosiuose Viekšniuose, pasišnekėkime su jų gyventojais žemaičiais ir 

geriau pajusime savitą, šviesią ir graudžią šio krašto dvasią, taip jaudinusią ir tolimuose 

kraštuose atsidūrusius tautiečius. 

... O paskui pakeliaukime miškingomis ir jaukiomis Viekšnių apylinkėmis, kurios taip pat 

žingeidžiam keleiviui daug ką gali priminti ir papasakoti. 

Jei važiuosim į vakarus, netrukus už Ventos statybinių medžiagų įmonės keramikos cecho, 

gaminančio čerpes restauruojamiems senamiesčių pastatams, ošia žalias Žibikų pušynas. 

Dešinėje kelio pusėje, po tamsiaskarėmis eglėmis, — didžiulis mitologinis akmuo, vadinamas ir 

Meilės, ir Juoduoju akmeniu. Gyvas dar padavimas, kad nelabasis vieną naktį jį padebesiais 

nešęs numesti ant Viekšnių bažnyčios, bet ar dėl sunkumo per lėtai skridęs, ar kitokia gaišatis 

ištikusi, tik užgiedojęs gaidys, ir tekę milžinišką riedulį nudrėbti į miško tankmę. O kairėje kelio 

pusėje — švedų kapeliai, parymojus valandėlę, paseks tylią sakmę apie protėvių kančias ir 

vargus. 

Nuo kryžkelės už Ventos upės pasukus kairėn, asfaltuota kelio juosta taipogi atves į daug 

gražių vietų. Kairėje pusėje, už trejeto kilometrų, — cementininkų vasaros trumpalaikio poilsio 

bazė „Virvytė”, kurioje per sezoną laiką praleidžia ir pasiilsi per tūkstantį cementininkų ir jų 

artimųjų. Netoli poilsio bazės yra Ventos ir Virvytės santaka. Pasakojama, kad netoli jos beveik 

prieš porą šimtų metų Napoleono kariuomenės pulkas traukdamasis užkasęs prisiplėštas 

brangenybes. Nepriklausomos Lietuvos metais neva du kartus čia buvojusios prancūzų 

mokslininkų grupės, tik nieko neaptikusios. 

Iš netolimo Kegrių kaimo buvo kilę du broliai Bukantai. Gydytojas Domininkas Bukantas, 

vienas iš Vilniaus universiteto atkūrimo iniciatorių, pasiaukojamai gydęs Zarasų krašto žmones ir 

pats miręs nuo epidemijos. Jo brolis Kazimieras Bukantas aktyviai dalyvavo tautinio lietuvių 

atgimimo sąjūdyje, turėjo nemažos įtakos rašytojai Šatrijos Raganai, jos kūrinių dvasingumui. Iš 

šių vietų kilusi ir pokario Lietuvos kraštotyrininkė, tautosakos užrašinėtoja Amelija Urbienė, 

padovanojusi Viekšniams daug savo darbų. 

Keliaudami Virvytės pakrantėmis prieš srovę, pasieksime vaizdingą Gyvolių piliakalnį, kurį, 

kaip ir kitas šio krašto istorines vietas, šio amžiaus pradžioje tyrinėjo profesorius L. Kšivickis. 

36

Netoliese ir vienas iš liaudies technikos paminklų — Gudų malūnas su vaizdingomis 

apylinkėmis. 

Ten, kur Viekšnių—Kairiškių vieškelis kerta Virvytės upę, yra senas Pavirvytės dvaras, kurio 

savininkai Paulavičiai kadaise artimai bendravo su Biržiškų šeima, laikė aniems laikams gausią 

namų biblioteką. Dvare praeito amžiaus gale lankėsi P. Višinskis, rinkdamas duomenis savo 

antropologiniam moksliniam darbui. Čia pat ir Kapėnai, sena, prie Virvytės vingių prigludusi 

gyvenvietė. Čia buvusio dvaro savininkas F. Kontrimas dalyvavo 1831 ir 1863 metų 

sukilimuose, buvo caro kareivių susektas ir mirė Šiaulių kalėjime. Kalbama, kad jis draugavęs ir 

savo dvare priimdavęs S. Daukantą, kurį stebinęs geru lietuvių kalbos mokėjimu, gal net 

saugojęs, o paskui sunaikinęs kažin kokius jo rankraščius. Kapėnuose pastaraisiais 

dešimtmečiais buvo didelio, bet ekonomiškai silpno valstybinio ūkio centras, pastatyta nauja 

devynmetė mokykla. Iš netolimo Boguslavo palivarko buvo kilęs žymus kalbininkas, slavų kalbų 

specialistas, Krokuvos ir Vilniaus universitetų dėstytojas A. Chominskis. 

Keliaujant pavenčiais aukštyn, yra senas Santeklių kaimas, kadaise garsėjęs savo keltu. 

Dvaras turėjęs net 25 trobesius. Praeito amžiaus gale dvarą valdė K. Radavičiūtė, lietuvių 

rašytojo ir etnografo L. Jucevičiaus jaunystėje mylėta ir galbūt paskatinusi jį atsisakyti 

dvasininko kelio. Santekliuose mėgdavę buvoti Vanda ir Balys Sruogos. Aplinkui taip pat senos 

Klyšių, Daubiškių vietovės. Ties Daubiškių kaimu iš dešinės į Ventą įteka Dabikinė, atvingiavusi 

iš Latvijos miškų. 

Nuo Palnosų gyvenvietės kelias, perkirtęs Mažeikių—Šiaulių plentą, nuvingiuoja žalia miškų 

siena apstotos Kamanų pelkės pusėn. Kamanų pašonėje nedidukas Meižių ežerėlis. Pasakojama, 

kad jis atneštas nuo Viekšnių. Girdi, čia buvusi lanka, ir vieną gražią dieną į ją nusileidęs debesis 

ir palikęs toje vietoje ežeras. Beje, jis tikrai negilus. O toje vietoje, prie Viekšnių, kur buvusi 

ankstesnė ežero keliauninko vieta, likusi Burokiškės pelkė. 

Pakeliui prie Meižių ežero Ašvėnų ir Bugių kaimų liekanos. Mums svarbūs Bugiai, kuriuos 

iki II pasaulinio karo valdė Kazimieras Daugirdas. Čia dažnai svečiuodavosi ir vasarodavo jo 

dukra Vanda Daugirdaitė-Sruogienė su vyru, lietuvių rašytoju Baliu Sruoga Čia bebūdami, jiedu 

kartu parašė istorinę apysakaitę „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus”, čia rašytojui, 

lietuvių literatūros klasikui, gimė ne vieno kūrinio sumanymas, čia jis ir atostogų metu įtemptai 

dirbdavo. 

Iš Viekšnių apylinkės buvo kilę taip pat praeito amžiaus pabaigos ir šio amžiaus pradžios 

liaudies švietėjas, parengęs ir išleidęs bene 25 dvasiško ir pasaulietinio turinio knygas, kunigas, 

garbės kanauninkas J. Balvočius, liaudies menininkas J. Rušinas, kurio drožinių išlikę ir 

muziejuose, ir daugelio gyventojų namuose, 

Už trejeto kilometrų nuo Viekšnių į rytus [į šiaurę] yra geležinkelio stotis. Kadaise juokauta, 

kad Liepojos—Romnų geležinkelis turėjęs eiti arčiau miestelio, bet viekšniškiai pagailėję 

matininkams kyšio, bent jau gerai nepamylėję, užtat geležinkelis nusuktas pro šalį. Prie šio 

geležinkelio sparčiai išaugus Mažeikiams, Viekšniai nebepajėgė su jais varžytis. 

Baigiant viešnagę Viekšniuose, dar reikėtų prisiminti, kad iš čia buvo kilę įdomūs žmonės — 

visuomenės veikėjas J. Beržanskis-Klausutis, įrodinėjęs savo kilmę iš Lietuvos kunigaikščių 

giminės, žurnalistas J. Jonuškis, baustas ir persekiotas visų valdžių, čia mokėsi ir anksti džiovos 

pakirstas palaidotas poetas L. Skabeika, nuo Viekšnių buvo kilęs ir bene pirmasis Lietuvos jūrų 

kapitonas Liudas Stulpinas. 

Sejavičienė Julija. Amžius — Uršulėlės gyvenimas // Vienybė. — 1992. — Kovo 18. — 

Visas tekstas: 

Dienų kreivė dabar vienoda — diena, naktis, metai tarsi storiausia užtvara saugo nuo pasaulio 

— triukšmingo, agresyvaus. Pramerkia Uršula Kontutaitė akis ir dusliu balsu taria: 

— Valgyt... 

Gilus vidurnaktis, bet organizmas prašosi valgio. Stasys Kriaučiūnas pakyla iš lovos ir taiso 

senolei maistą. Pavalgo ir užmiega, ilsėsis iki ryto. 

Šį balandį Uršula Kontutaitė švęs gražią amžiaus sukaktį — 100 metų. Toks ilgas ir 

vingiuotas kelias — karai, santvarkų, taigi ir gyvenimų, likimų sumaištys. Kadaise Uršula gražiai 

mezgė, turėjo mezgimo mašinų, kartu su kitomis valdė Vaiguvos dvarą, kai užėjo karas, viską 

37

prarado, ką savo rankom buvo uždirbusi ir prisiglaudė pas aštuoneriais metais vyresnę seserį 

P. Kriaučiūnienę Viekšniuose, gražiai sutardama su jos šeima ir gyveno. Kai sesuo atgulė į patalą 

ir šešetą metų po to laukė kelionės į amžinybę, Uršula slaugė seserį, jos akis užmerkė. Sesuo 

mirdama prisakė sūnui Stasiui prižiūrėti Uršulėlę. Mama išgyveno 92 metus, Uršulė gerokai 

pralenkė, tiesa, be didelio džiaugsmo, nes jau septinti metai prirakinta prie lovos — neklauso 

kojos ir rankos. Atrodytų, labai sunki našta slegia Stasį Kriaučiūną slaugyti tokį ligonį, o jis tai 

daro iš širdies, atsidėjęs, pasišventęs. Retą švarą ir tvarką matai jo namuose — kiemelis 

nušluotas, takeliai nuplauti, namo grindys švarios, takais nuklotos, viduje viskas idealiai 

sutvarkyta, tetulytė švariai paklota tai guli, tai sėdinėja lovoje. Namelio šeimininkas padengia 

paties gamintais valgiais stalą: grybai, obuolių sūris, nepaprasto skonio ir spalvos vynas, kava, 

uždega dekoratyvinę žvakę — Uršulėlę, pas mus svečiai, kaip džiugu... Uršulėlė žiūri ir šypsosi, 

ne kasdieną svetimi žmonės... Šį kartą atvyko aplankyti Socialinės globos bei rūpybos skyriaus 

vedėja B. Karpavičienė ir gyvenvietės viršaičio pavaduotoja A. Paulauskienė. 

Daug metų Stasys Kriaučiūnas dirbo Viekšnių ambulatorijoje ūkvedžiu, tada sunkiau buvo 

suspėti ir namuose, ir darbe, o dabar jam 67-eri, nebedirba, tik po namus ir apie Uršulėlę. Į 

klausimą, kada suspėja namelius taip sutvarkyti, Stasys atsako, kad specialiai jų netvarkąs, visą 

gyvenimą vadovavosi taisykle: kiekvieną daiktą padėti į vietą, ir nereikės šiukšlių vežimu vežti, 

skirti valandas tvarkymuisi. Itin tvarkinga ir švari buvusi mama ir tėtis, ir Uršulėlė, tačiau bene 

ryškiausiai tvarkingumą paveldėjęs iš krikšto tėvo, svetimo žmogaus. Stasys juokaudamas 

pasakoja, kaip buvo nuvažiavęs paviešėti pas seserį į Ameriką, ten bandęs sutvarkyti namus taip, 

kaip sau, tai privertęs amerikonus gerokai paprakaituoti... 

Uršula Kontutaitė apie save ir apie savo gyvenimą kalba nebe pati, — sesers sūnaus lūpomis. 

Pripažinusi sveiką gyvenimo būdą, švarą, tvarką, visada burną skalavusi ąžuolo žievės nuoviru, 

tad šiandien jos burna pilna sveikų dantų, tik du tekę ištraukti. Visą gyvenimą meldėsi, todėl ir 

išprašė ilgo, gražaus amžiaus. Šiandien pastovūs šio namelio svečiai — Viekšnių parapijos 

klebonas V. Gauronskas ir gydytoja A. Gurauskaitė, atnešdami senolei švenčiausiąjį sakramentą, 

dvasios stiprybę bei vaistų. 

Uršula Kontutaitė mezgė, mokėjo austi. Kaip margiausias metų, permainų, džiaugsmų ir 

žmoniškumo raštas yra jos šimtametis gyvenimas. 

Sejavičienė Julija. Metų švelnumas: [Viekšnių šimtametės Liucija Gedvilienė ir Uršulė 

Kontutaitė] // Vienybė. — 1992. — Bal. 25: „Jono Brenciaus nuotraukoje: šimtametė 

L. Gedvilienė dabar ir... jaunystėje”. — Visas tekstas: 

Tą dieną Socialinės globos ir rūpybos skyriaus darbuotoja Zina Jovaišienė į Viekšnius 

išsiruošė nepaprastai misijai: pasveikinti net dvi senoles su garbingiausia sukaktimi — 

100-mečiu. 

Liucijos Gedvilienės tarsi gegužyje obelis balta galva sušukuota, senolė švyti regėdama 

svečius ir iš karto prisipažįsta: nepažįstu, ieško akimis saviškių — sūnaus ir marčios. Tikroji 

jubiliejaus sukaktis buvo kiek ankstėliau, senolė prie vaišių stalo porą valandų pasėdėjo, 

pasidžiaugė anūkėmis ir proanūkiais, klausėsi pasakojimo, kaip antroji jos marti Vilniuje tai 

progai skirto atviruko ieškojo, bet taip ir nerado, matyt, retai kam prireikia tokio sveikinimo. 

Senolė nelabai linkusi prisipažinti tokio amželio sulaukusi, jai patinka būti jaunesne. Prieš 

dešimt metų, kai šventė jos devyniasdešimtąjį jubiliejų, atsisėdo prie torto iš tos pusės, kurioje 

skaičius „9” buvo atvirkščias ir rodė „6”, ji net apsidžiaugė: taip, taip, man 60, o sūnui tada kiek, 

mama, klausia? Sūnui — jau 65-eri, atsakė... 

Senolė — Algirdo Gedvilo mama, kartu gyvena beveik nuo tada, kai sūnus sukūrė šeimą. Abu 

Gedvilai išeidavo į mokyklą, o senolė po virtuvę prie puodų, kambariuose su anūkėmis sukiojosi. 

Išaugino jas, o samtį virtuvėje padėjo visai neseniai, kai koja lūžo ir dėl to nebegali vaikščioti. 

Virtuvė buvo jos karalystė, nes antrą kartą likusi našlė, erdviuose nameliuose laikė gimnazistus, 

jiems valgyti taisė. Paskui tuos namus nusavino, tik dabar senolė susigrąžina tai, ką iš jos atėmė, 

nuo pernai ir pensiją ėmė gauti. 

Užaugo Liucija Gedvilienė šešių vaikų būryje, vieną brolį beturi, nors visi ilgą amžių 

nugyveno. Išaugino du sūnus, abu pedagogus. Beturi vieną, antrasis sūnus Leonas, pedagogikos 

mokslų kandidatas, mirė prieš aštuonetą metų. Į laidotuves nevažiavo, neturėjo sveikatos, tik 

38

nuotraukas peržiūrėjo, apsiverkė ir pasakė: daugiau man jų nerodykite. Nuo to laiko nemini 

sūnaus Leono, tarsi jis gyvas būtų, tik į svečius neatvyktų... 

Algirdas, aistringas žvejys, dažnai gamtoje užtrukdavo, senolė laukdavo jo tol, kol 

sugrįždavo. Laukimas buvo jos gyvenimas. Išlydėjo pirmąjį vyrą į 1914 metų karą, laukė 

sugrįžtant, bet nebuvo lemta jiems susitikti, žuvo. Iš Rygos, kur ji dirbo avalynės fabrike, 

evakavo į Petrogradą, čia matė revoliucijos sumaištį, badą, pavargusių žmonių veidus.Visą 

gyvenimą visus mokė taupumo: kad tik badas į akis nepažvelgtų... 

Ieškodama užuovėjos nuo gyvenimo vėjų, ištekėjo už amerikono, antrątiek vyresnio, negu ji 

pati buvo, kartu nugyveno 24-erius metus, susilaukė dviejų sūnų. 

Gyveno su sūnumi, o bendrauti, tartis, dirbti daugiausiai teko šių namų moterims — jaunajai 

ir senajai Gedvilienėms. Nesipyko, nesibarė, ašarų viena kitai nespaudė, gal todėl senolė, 

paklausta, kas geresnis — sūnus ar marti, atsako: 

— Beveik marti... Marti keliasi naktį, kai senolė užsigeidžia manų košės, marti meiliai atsako 

esanti „seselė” ar „daktarė”, kai aterosklerozės paveikta šimtametė kreipiasi į saviškę, manydama 

ją ligoninės medicinos seserim esančią. 

Z. Jovaišienė, perjuosusi senolę gražia tautine juosta, įteikusi gėlių, sveikinimo adresą ir 

dovanų iš labdaros siuntos, palinkėjo stipraus ir antrojo amžiaus. Pavasaris visiems jėgų suteikia. 

Džiaugiasi juo senoliai, nors metai kalba gilų rudenį esant. 

Antroji šimtametės sveikinimo ceremonija — S. Kriaučiūno namuose, kuriuose glaudžiasi 

Uršulė Kontutaitė. Tądien buvo jos gimimo diena — 100-oji. Ir gėlės, ir dovanos, ir sveikinimo 

adresas buvo skirti jai. Džiaugsmu sušvito akys nepamiršo, net iš rajono atvažiavo. Ir kaip 

įpratusi už kiekvieną gerą darbą padėkoti, nuolankiai tarė: 

— Ačiū! 

Į tą žodį telpa padėka Aukščiausiajam už gražų amželį, už sveikatą ir stiprybę, už globėjo 

gerumą. 

Sejavičienė Julija. Į antrąjį šimtmetį // Vienybė. — 1992. — Liep. 15. — Tekste: Ilgaamžiai 

gyventojai: Uršulelės Kontutaitės laidotuvės. Anelė Tupikienė — gyvena pas dukterį Adolfiną 

Triškienę. Vyras Ignacas buvo eigulys [Bugiuose]. Uršulė Liaugminaitė — audėja. [Minėta 

žurnale: Amatininkas. — 1937. — Nr. 13/14. — P. 195—196]. — Visas tekstas: 

Socialinės globos ir rūpybos skyriaus vedėja B. Karpavičienė ir darbuotoja Z. Jovaišienė 

tądien vėl susiruošė į Viekšnius — sveikinti gražaus 100-mečio jubiliejaus proga bene trejetą 

senolių. Turtingi Viekšniai ilgamečiais. Tačiau toks gyvenimas — vieniems šventės, kitiems 

skausmas, žmogaus kelyje šviesa ir šešėliai vaikšto greta. Tądien viekšniškiai į amžino poilsio 

vietą lydėjo Uršulelę Kontutaitę, kurią balandyje sveikino 100-mečio progą ir apie kurią rašėme 

„Vienybėje”. Tebūna ramus jos amžinas poilsis, tebūna jai miela Dangaus karalystė. Tad vienos 

senolės, kurią turėjo sveikinti, namus radome užrakintus — šeimininkė išėjo Uršulelės palydėti, 

o kitas dvi radome namuose. Anelė Tupikienė, sulaukusi svečių, vis klausė ir klausė — kas šios 

moterys? Ach iš rajono, sakė, na kaip jus sužinojote, kada aš esu gimusi? Priėmė gėles, 

sveikinimo adresą, tautinę juostą ir dovaną. Ir kodėl pirkote, juk jums brangiai kainavo? Moterys 

atsakė, kad dovana — iš Vokietijos, iš labdaros siuntos. Džiaugėsi senolė, dėkojo moterims, ją 

sveikinusioms, ir vokiečiams, dovanų atsiuntusiems, net ašarą nubraukė iš susijaudinimo. 

Paklausiau senolę, kuris jos gyvenimo metų tarpsnis buvo gražiausias? Jaunystė, atsakė, tada, kai 

mudu su Ignacu buvome jauni, o vaikai maži. O sapnuose kokie gyvenimo epizodai švysteli? 

Sibiras, atsakė, aštuonerius metus tenai išgyvenome, žmonių gerų sutikome, tad Sibiro padangė, 

Sibire pažinti žmonės ir pažadina prisiminimus... Ach, daug vargome, pasakoja senolė, Ignacą 

buvo suėmę už ryšius neva su miškiniais, ilgai laikė uždarę, o paskui dar išvežė... Kas apsakys, 

kiek ašarų išlieta, kiek dienų ir naktų slapstytasi, nekalti buvome, Ignacas, mat, eiguliu dirbo, jau 

vien todėl buvo kaltas, kad jo darbas su mišku susijęs buvo... Tiek iškentėta, išgyventa, o 

sveikatos iki šimto metų pakako, dabar vis dažniau poilsio ieško lovoje. Senolė gyvena pas dukrą 

Adolfiną Triškienę, jos prižiūrima ir džiaugiasi šimtosios vasaros atokaita. 

Antroji šimtametė — Uršulė Liaugminaitė pati atidaro kambarėlio duris ir tyru džiaugsmu 

sutinka sveikinimo žodį, priima gėles ir dovaną — patalynės reikmenų komplektą, atvežtą iš 

Vokietijos. Guvi, žvitrių akių šimtametė pasakoja, kad gyvenimas labai greitai bėga. Audė ir 

39

audė, saviems ir svetimiems, pinigėlius spaudė, namelį įsigijo. Kai saulelė pakrypo vakarop, apie 

gyvenimo pabaigą mąstė Uršulėlė, pardavė namą, sau kambarėlį iki gyvos galvos pasilikdama, 

manė, už tuos pinigėlius ją palaidos, o dabar, štai, rubliui nuvertėjus, nei namo, nei palaidojimui 

reikiamos sumos neliko... Gal anksčiau turėjau numirti, per ilgai gal gyvenu, bet jeigu Dievas 

tiek atskaičiavo, ačiū... Seniau man buvo geriau — mažiau gaudavau pinigų, mažiau ir 

mokėdavom, o dabar... Gal ateis diena, kai visiems bus gerai, bet manęs jau nebebus. Ir 

užmerksiu akis geros dienos nemačiusi — dešimties tebuvau, kai likau be tėvų, vargom duonos 

kąsnį pelnydami, o paskui — audžiau. Štai ir tie uždangalai — mano rankom išausti. Kojos, 

matyt, nuo audimo, nuo staklių mynimo nenori klausyti... Štai taip blaiviai mąsto ir dėsto balta 

tarsi obelėlė senolė, kurios amželyje terpiasi karai, santvarkų keitimasis, vargai, negandos ir 

šviesus, tylus džiaugsmas — gyvenimas. Ar jau riba šimtas, kai dar maloni vasara ir ją 

pakeičiantis ruduo, kai metai už metus darosi vis trumpesni ir vis mielesni — metai po saule, 

metai tarp žmonių, metai antrojoje šimtmečio grandinėje... 

Brikas Algimantas. Šimtametė, nes reikėjo apgauti // Šiaulių kraštas. — 1994. — Geg. 31. 

— Visas tekstas: 

Viekšnių gyvenvietės savivaldybėje patvirtino, jog Žalgirio gatvėje gyvenanti Teklė 

Milieškaitė yra gimusi 1890-ųjų gegužės 2 dieną. Vyriausia amžiumi rajono gyventoja. 

Nurodytasis namelis — kaip ir daugelis šios gatvės namų. Tik vietoje kelelio, kaip prie kitų, čia 

— ne itin žymus per žolyną vedantis takas. O troboje akis nuo skutamų bulvių pakelia, taip, 

sena, bet tokia guvi moteris, kad net pasitikslinu, ar tai iš tikrųjų ji — Teklė Milieškaitė. Ir 

mintys aiškios, ir prisiminimai liejasi darnia srovele, stebindami tiksliomis datomis. 

Gimusi Daubiškiuose. Tėvukas ten pat kalviavo pas poną Morą, turėjo geras rankas, tad ponas 

nenorėjęs jo išleisti kitur. Bet Moras nusigyveno, ir Milieškų šeimyna persikėlė į Santeklius, 

vėliau — į Kegrius, kol 1910-aisiais Rekečiuose nusipirko ūkį. Bet po šešiolikos gyvenimo 

šiame kaime metų mirė tėvukas. Liko jos — trys seserys su mama — o tada ypač daug paragavo 

vargo, nes dirbo vienos, tik pievai, javams pjauti ką pasamdydavo. O 1940-aisiais amžinam 

poilsiui atgulė ir mama, tačiau šiam skausmui dar neatlėgus, užėjo tokių negandų laikas, kad 

atrodė, jog joms ir galo nebus. Nusirito karo bangos, o čia jau vėl kitoks gyvenimas, atėjo ir 

kolūkių laikas. Seserys į kolūkį nesirašė, kad ir kiek joms sakė, jog taip nebūsią geriau. O už tai, 

pasak senosios Teklės, atėmė viską — ir lovas, ir kėdes, ir spintas, ir išvežė. Karvė krito, arklį 

atėmė, nors kai pagalvoji — gerai dar, kad tik tiek, juk kiek ir tolimon kelionėn buvo palydėta... 

Nors kas dabar žino, ar taip jau toli buvo ir iki kelionės į Sibirą, pasakojo, kad Turkauskienė, 

vieno iš svarų žodį turėjusių to meto veikėjų žmona, užstojusi. Prieš septyniolika metų, sodams 

žydint, mirė Stanislava, jos sesuo, ir ji liko viena pati iš šeimos toliau vargelio vargti. Iš Rekečių 

išsikėlus gyveno vienur, kitur, paskui čia, Viekšniuose, Petronėlė Černiauskienė parsikvietė ją 

gyventi, tik ir ji prieš keletą metų paliko ją ir visą šį pasaulį. Dar ačiū tikrajam šio namelio 

šeimininkui, kad jos nevaro. Kalbėjomės apie gyvenimą, apie sveikatą, stebėjausi jos gražiu 

amželiu, kai staiga Teklė Milieškaitė prasitarė, jog jai iki šimtmečio jubiliejaus dar teks šiek tiek 

pagyventi. Pasirodo, ji gimusi 1900-aisiais, tik jau pokario metais, kai reikėjo pasirūpinti nauju 

pasu, kaimynas patarė „pasisendinti”, vyresnė amžiumi ji gal ne taip klius į tolimus kraštus 

tremiamiems ar į juos panašiems. Amžių patvirtinančių dokumentų nelabai kam tereikėjo, todėl 

naujajame ir įrašyta data, kuri buvo padiktuota, nors T. Milieškaitė ir dabar tebeturi senąjį 

lietuvišką pasą su teisingu jos amžių nurodančiu įrašu. Stebiesi vis dėlto gražų amželį jau 

nugyvenusios senosios Teklės tvirtumu. Sakosi ne taip seniai viena pati ir Mažeikius 

pasiekdavusi. Dabar jau, tiesa, sveikatos nebebando kelionėmis, bet į bažnyčią sekmadieniais 

nueina, o grįždama ir parduotuvėn beužsukanti. Ir savo darželį prižiūri, kaimynai, kai labai 

reikia, padeda, bet jiems juk apstu ir savų rūpesčiu. Gal viskas būtų ne taip jau ir blogai, tik per 

šv. Velykas staiga nežinia kodėl papilkėjo akyse, bet giminaitis žadėjo ją nuvežti į Mažeikius, pas 

gydytoją, tai gal dar prašviesės. Gal prašviesės... 

Elekšis Juozas. Mūsų ubagėlė // Elekšis J. Aš mačiau. — Vilnius, 1995. — 106 p. — P. 6—7. 

— Tekste: „Įdomūs ubagai buvo Jonauskai. Juos visi žinojo, kad gyveno čia pat, Viekšniuose. 

40

Jonauskas dirbo šaukštus, grojo armonika. Keistai jie giedodavo. Pirmu balsu traukdavo 

Jonauskas, o žmona pritardavo.” 

Bauža Kostas. Viekšnių istorija (1805—1945): Diplominis darbas. — Vilnius: Vilniaus 

pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedra, 1996. — 138 p. — [Kopija 

yra Viekšnių muziejuje]. 

Bauža Kostas. Prieš šimtą ir daugiau: Iš mūsų praeities: [Apie knygą: Šavelskij ujezd. — 

Kaunas, 1896] // Vienybė. — 1996. — Vas. 24. — Visas tekstas: 

Įdomu žvilgtelti į savo kraštiečio praeitį, atskleisti šimtametę istorijos skraistę. Skraistę, kurią 

atvertęs ir pamatai savo gimtąjį kaimą, miestelį: kuo tada žmonės gyveno, kokius vargus ir 

džiaugsmus turėjo. 

Tarsi stebuklinga knygelė „Šavelskij ujezd”, išleista Kaune lygiai prieš šimtą metų. Ji 

apsitrynusi, parašyta dar „graždanka”. Tačiau brangi, nes joje girdi gimtosios Ventos šniokštimą. 

Venta — anot tuometinės valdžios vertinimo, tiek vardo kilme, tiek prigimtimi — žemaičių upė. 

Reikia toje knygutėje atseikėti grūdus nuo pelų, tačiau brangi jinai tuo, kad matai pažįstamus 

vietovardžius: Pavirvytė, Daubiškiai, Šiaudinė, Dabikinė, Akmenė, Kegriai... 

Tad kuo gyveno mūsų senoliai prieš šimtą ir daugiau metų? 

Žemė buvo valstiečio maitintoja, su ja susiję gyvenimas, meilė ir šventės, vargai ir 

nesutarimai. Jos tuometiniais duomenimis užteko tik 43 procentams apskrities gyventojų. Tai 

turtas ir tuo pačiu nesantaika, rakštis giminėje. 

Caro valdininkai, rašydami apie apskrities buitį bei papročius, visų pirma rėmėsi gausiomis 

bylomis. Tėvų noras perduoti ūkį ir žemę vaikams, šeimininko teisių atsisakymas mums jau 

suprantami — viskas dėl vaikų gerovės. Bet kaip padaryti, kad ūkis išliktų stiprus, kad šeimoje 

vyrautų santarvė? Bylos parodo, kad ne visad broliai taikiai sugyvendavo, už gera geru 

atlygindavo. 

Antai vienas Viekšnių valsčiaus tėvas liepė vyresniam sūnui už gautą žemę atlyginti pinigais 

jaunesniam. Tas taip ir padarė. Bet praėjus 20 m., jau po tėvo mirties, „mažius” vėl reikalauja per 

teismą piniginės kompensacijos. 

Labai skaudūs padariniai, kuomet tėvai už šiltą kampą ir duonos kąsnį atsisako šeimininko 

vardo. Po to kyla šeimyniniai barniai, bylinėjamasi. 

Papilės valsčiuje vienas tėvas atidavė sūnui žemę už kambarį, maitinimą senatvėje, karvę ir 

arklį — kartą per savaitę nuvažiuoti bažnyčion. Pasekmės liūdnos — už gera atseikėta blogu: 

tėvas išvarytas ubagauti. 

Kad ir anksčiau uodai medaus nenešė, patvirtina ir verslų pobūdis. Tuo metu masiškai 

užsiiminėdavo advokatavimu, tiksliau, — sukčiavimu. Antai Viekšnių valsčiuje buvo toks 

atsargos kareivis, kuris, kaip advokatas, „ieškodavęs” iš valstiečių skolos. 

Šiaulių apskrities valsčių teismai gaudavo tūkstančius įvairiausių skundų, prašymų. Vien 

Viekšnių valsčiaus teismas per metus turėjo išspręsti 272 bylas. 

Šiaulių apskritis visoje Kauno gubernijoje pasižymėjo aukšta žemės ūkio kultūra, derlingumu. 

Buvo praktikuojama daugialaukė sistema. Antai Klyšių ūkis (Akmenės valsč.) turėjo 11 laukų. 

Pavirvytėje (Viekšnių valsč.) buvo 10 laukų. Taip pat žinoma, kad daugialaukiai geri ūkiai buvo 

Daubiškiuose (Viekšnių valsč.), Dabikinėje (Akmenės valsč.). 

Nors Lietuva atsiliko nuo Vakarų Europos šalių žemdirbystės technikos atžvilgiu, bet gerokai 

pralenkė Rusijos gubernijas, o Šiaulių apskritis — rytinę bei pietinę Lietuvą. 

Naujos technikos turėjo ir mūsų krašto dvarininkai bei turtingesni valstiečiai. Antai 

Daubiškiuose buvo „Horvusbi” kuliamoji mašina, švediški plūgai. Šiaudinėje — kuliamosios su 

vandens varikliais, šiaudų pjautuvai, arpai. Pavirvytėje — arkliniai grėbliai „Tigre”, kultivatoriai, 

Hovardo plūgai. 

Truputis šimtametės statistikos: 

Vidutinė vasaros temperatūra Šiaulių apskrityje anuomet siekė 13 laipsnių, o žiemos — minus 

3,5 laipsnio. Pažymima, kad Šiaulių apskrities klimatas labai geras žmogaus sveikatai, išskyrus 

valsčius su pelkėtomis vietovėmis (tarp jų Viekšnių bei Akmenės valsčiai). 

41

Mirtingumas: 1885 m. mirė 2,20 proc. visų gyventojų. 1890 m. — 2,11 proc., 1894 m. — 2,55 

proc. 

Tuo metu Šiaulių apskrityje gyveno 262000 žmonių, tankumas — 43 žmonių kvadratiniame 

metre. Iš viso buvo 192000 katalikų, 53500 žydų, 6200 provoslavų. Daugiausiai rusų visoje 

apskrityje gyveno Akmenės valsčiuje — 340, Viekšnių — 266, Kruopių — 86. 

Raštingų buvo 5669 (daugiau kaip 4 proc. gyventojų). Šiaulių apskrities piemenys gaudavo 25 

rub. per metus, tiek pat ir daugiau gaudavo kumečiai, o samdiniai — 30—40 rub. Beje, Viekšnių, 

Joniškio, Žagarės ir Šiaulių valsčiuose samdiniai buvę brangesni. 

Tuo metu Šiaulių apskrityje buvo bene geriausias Kauno gubernijoje susisiekimas, vien 

vieškelių ilgis siekė 1259 varstus. 

Toks buvo mūsų kraštas ir Šiaulių apskritis caro valdininkų akimis. 

Sejavičienė Julija. Nuo galo nesimato pradžios // Vienybė. — 1996. — Geg. 11: ir nuotrauka. 

— Tekste: Ilgaamžė Teklė Milieškaitė. Sukako 96 metai. Pagal pasą — 105. Viekšniškė. Dirbo 

tėvų ūkyje, dvaruose ir geležinkelio darbininke. Daug jėgų atidavė tėvų ūkiui, nes turėjo ir 

žemės, ir miško. Globoja pusseserės dukra Irena Žiurauskienė. Teklė augo su dviem seserimis ir 

broliu. Brolis anksti mirė, seserų nebėra taip pat, vaikų jos neturėjo. 

Sruogienė Vanda. Pamirštoji pionierė // Vienybė. — 1996. — Liep. 5, 10, 13, 17, 20, 24. — 

Tekste: 

Teko man pakartotinai girdėti, kad Bagnickaitė buvusi Lazdynų Pelėdos apysakos „Karalaitė 

Lėlė” prototipu. Sofija ir Marija Ivanauskaitės buvo jau netolimos Santeklių kaimynės, o 

Paulavičių dvare Marija ilgomis valandomis dirbo kaip namų siuvėja. Man rodosi, kad tai jos 

rankomis buvo gražiai išsiuvinėtos mano motinos kraičio paklodės. Turėjo tad progų ir Andzė 

išgirsti apie lietuvių tautinį atgimimą, ypač kai apylinkėse apie 1893—94 metus atsirado žymusis 

lietuvių tautos žadintojas Povilas Višinskis. Matyt, jo įtaka ten buvo nemaža, jeigu viena iš mano 

tetų, Anelė (vėliau Venordin) svajojo ištekėti už turtingo žmogaus, kad galima būtų išleisti 

lietuvių kalbos žodyną. Ji ilgai draugavo ir susirašinėjo su Višinskiu (jų laiškus prof. Vaclovas 

Biržiška saugojo Vytauto Didžiojo Universiteto bibliotekoje). [...]. 

Palankią lietuvybei nuotaiką pas paaugančias Pavirvytės ir Santeklių paneles stiprino 

draugystė su kitais kaimynais dvarininkais — karštais lietuviais patriotais Vladu ir Juozu 

Sirutavičiais iš Kairiškių. Jiedu dažnai pas jas lankėsi. Vėliau į Pavirvytės ir Santeklių 

bibliotekas kelius surasdavo ir broliai Biržiškos, taip pat ir ne vienas iš jaunų studentų, jų draugų. 

Apylinkėse lankėsi ir didelis senovės Lietuvos mylėtojas Mykolas Brenšteinas. Kartu su žmona, 

Andrejauskaite nuo Telšių, rinko lietuvių tautodaile, kėlė susidomėjimą liaudies audiniais, 

medžio dirbiniais, keramika. Jie palaikė ryšius su Tadu Daugirdu ir Liudviku Kšivickiu, 

žinomais Lietuvos piliakalnių tyrinėtojais, kurie ir apie Viekšnius jau žiūrinėjo. Tiesa, 

Brenšteinas, žavėdamasis lietuvių liaudies menu ir norėdamas jį apsaugoti, daug gražių ir retų 

daiktų išsivežė ne tik į Vilniaus muziejų, bet ir į Krokuvos. Kaip ten bebūtų, ne vien sulenkėjusių 

dvarininkų, orientuotų į Varšuvą, balsai girdėjosi Santekliuose — dar prieš pirmąjį karą čia 

užklysdavo ir nauji vėjai. [...]. 

Bagnickaitė nevengdavo palaikyti ryšių su Viekšnių lietuvių šviesuoliais. Kartą, gal apie 1922 

metus, išsiruošėm drauge į iškylą su Henriku Kačinsku ir Leonu Skabeika į gražias Žemaitijos 

vietoves, į Šatrijos kalną. Ji dažnai lankėsi Viekšniuose pas profesorių Biržiškų tėvus, klausėsi 

patarimų pas jų motiną, buvo artima visos jų šeimos bičiulė. [...]. 

Ir seniau, prieš karą, svečiai ne per dažnai lankydavosi Santekliuose, o nepriklausomybės 

laikais jų vizitai pasidarė dar retesni. Ir patys lankytojai pasikeitė. Mano motinos šeima, kaip ir 

daugelis iš lenkiškai kalbančių dvarininkų, atsidūrė Lenkijoje; gražioji Pavirvytė dar prieš karą 

parduota Nagurskiams. Iš senų bičiulių liko Biržiškai, Zubovai, mano tėvas, buvęs Klaipėdos 

uosto kapitonas Adomas Daugirdas su šeima (jo motina, Stanislava Pečkauskaitė, buvo Marijos 

Pečkauskaitės pusseserė) ir dar vienas kitas iš kaimynų. Mudu su vyru (rašytoju Baliu Sruoga — 

„Vienybės” red. pastaba), kartais ir su mūsų pažįstamais, atostogaudami mano tėviškėje, 

atvažiuodavome į kaimyninius Santeklius pasimaudyti Ventoje (prie namo buvo medinė 

42

maudyklė), pažiūrėti naujų audinių. Apskritai palaikėme artimus bičiuliškus ryšius su 

Bagnickaite. 

Kerys Bronius. Randevu Viekšnių kapinėse // Vienybė. — 1996. — Rugpj. 10, 14, 17, 21, 

24, 28; Rugs. 4. — Visas tekstas: 

„Kiekvienas žmogus kaipo toks — vienas vienintelis pasaulyje. Vienas vienintelis. Galbūt 

todėl kiekvienas žmogus turi ką nors palikti po savęs. Sūnų, knygą ar paveikslą, ar paties 

pastatytą namą, arba bent porą vyžų, arba sodą, išaugintą savo rankomis. Ką nors, ką gyvenime 

lietė tavo pirštai, kur po mirties ras prieglobsti tavo siela. Žmonės žiūrės į tavo išaugintą medį ar 

gėlę, ir tą minutę tu būsi gyvas”, — kalbėjo Viktoras Gerulaitis savo radijo laidoje „Tautos 

gaida”. Būna, kad negali nieko palikti po savęs. Kai visai blogai, atrodo, nebeįmanoma toliau 

gyventi, einu į kapines, prie draugų kapų ir tikinu save, kad dar galima kentėti, nėra taip blogai, 

kaip jiems. Gyventi, matyti saulę, supančią gamtą, nors ir labai kenčiant, vis tiek geriau negu 

mirti. 

Ne vieną vėlyvą vakarą, kai nutyla senųjų Viekšnių kapinių varnos ir šią ramybės vietą 

paskubomis apleidžia visi gyvieji, ilgam sustoju prie mokyklos ir net suolo draugės Augutės 

kapo. 

Skaičiuojant metais, tai buvo taip seniai, ketvirtoje klasėje, paskutinę dieną prieš vasaros 

atostogas. Pirmame suole, prieš mokytojos stalą, Augutė ir aš. Po paskutinės pamokos, 

nepamenu, katras iš mudviejų, pradėjome neįprastą žaidimą — atsisveikinimą. Kaip į gyvus 

kreipėmės į mokytojos paliktus ant stalo pieštukus, parkerį, kitus daiktus. Augutė bučiavo juos, 

dėkojo už tai, ką jie padarė gero. Įsižaidėme tarsi pagauti kokio keisto jausmo. Mačiau tik tokias 

keistas jos akis... Vasarą praleidau toli, kaime už Obelių. Grįždamas jau Šiaulių geležinkelio 

stotyje sužinojau, kad Augutė žuvo. Vienuolikos metų. 

Kai po daugelio klajonių metų grįžęs antkapyje pamačiau Augutės nuotrauką, nebepažinau. 

Akyse tik tas atsisveikinimas. Prisimenu aš, prisimena Vidmantas, gal dar kuris iš klasės, bet 

viskas jau kaip rūke. Rūke pradingsime ir mes. Jei yra pomirtinis gyvenimas, ar sutiksime jame 

Augutę? Jei sutiksime, tai kokią — amžinai jauną, ar tokią kaip mes? Jei jauną, kaip 

pasiteisinsime, kad po jos mirties gyvenome šitiek metų ir nieko nenuveikėme? Ar buvo verta 

gyventi? Ar bus kam prisiminti mūsų kapus, ar pradings jie kaip ne vienas šiose kapinėse? 

Augutės kapas pietiniame kapinių pakraštyje. Čia pat Venta ir viena iš mėgiamiausių vaikų 

maudymosi vietų. Maudėsi čia ir Augutė, bet kiek vandens Venta nutekėjo nuo tada... 

Kapinių takeliu, pro neatmenamai seniai pasvirusį mūrinį koplytstulpį ateinu prie ilgamečio 

vaikystės draugo Alberto ir jo brolio kapų. Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina laikas, kai 

brangiausių žmonių, draugų daugiau ne gyvenime, bet kapuose. Ne vienam anksčiau gūdžios 

kapinės virsta atsiminimų kupinais nameliais, o tikrieji namai — vienišumo vieta. Skaudžiausia, 

kad tai suprantame per vėlai — kai patiems taip. 

Visai čia pat, tik nusileidus šlaitu žemyn, mano senelio kapas. Bet jo nėra. Ant senelio kapo 

šlaitu žemyn užslinko kitų kapų antkapiai. Tiesiai ant senelio kapo stovi kito kapo antkapis. Net 

kelis kitus kapus, antkapius tvarkyti mūsų šeimai atrodė šventvagiška, o palaidotųjų artimieji 

nesusiprato... Belikome tik du žinantys. Po mūsų atsiras dar vienas nežinomas kapas — mūsų 

senelio kapas. 

Vėl pakilus šlaitu, pietrytiniame kapinių pakraštyje, akį traukė bene 1951 metais 

išsižudžiusios šeimos penki kapai. Dabar čia jau lygi vieta. Čia pat, netoli aukšto obelisko jaunai 

mirusiai P. Vaiciekauskienei, yra Aleksandro Moro (1813—1898) kapas. Aleksandras buvo 

Tryškių apylinkės dvarininko, kartu Vilniaus universiteto dvarų ūkvedžio Mykolo Moro (mirusio 

1830 m.) sūnus. Baigė Kražių gimnaziją ir apie 60 metų dirbo Šiaulių pavieto bajorų maršalkos 

raštininku ir sekretoriumi. Mykolas Biržiška savo knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir 

Šiauliuose”, išleistoje 1938 m., rašė, kad A. Moras „pasižymėjo nepaprastu dorumu ir, be kita ko, 

domėjosi lietuvių raštija; kiek žinau, jis turėjo asmens pažintis su vyskupu Valančium, Daukantu, 

Ivinskiu ir gaudavo iš jų žemaitiškųjų raštų... Aleksandro liko reikšmingi Šiaulių ir plačios 

apylinkės istorijos užrašai”. Žinoma, kad Aleksandras padėjo kalendorių leidėjui L. Ivinskiui, 

pats per pažįstamus platino jo 1878 m. išleistą kalendorių. L. Ivinskiui mirus, aprašė jo 

gyvenimą, bet, atrodo, niekur to aprašymo neišspausdino.” 

43

Prie Aleksandro Moro kapo buvo pastatytas medinis kryžius su įrašu lenkų kalba. Netoliese 

turėtų būti ir jo sūnaus, Daubiškių dvarininko Antano Moro (1846—1917) žmonos Darijos 

Vasiljevnos Olsuvjevaitės-Morienės (1836—1911) prieglaudos vaikų kryžius su įrašu lenkų 

kalba. Kur jis ir Aleksandro Moro kapas, jau nerandu. Liko tik M. Biržiškos prisiminimai: 

„Aleksandras Moras yra palaidotas Viekšnių katalikų kapuose, o čia pat už mūro, stačiatikių 

kapuose, ir geroji Morienė... Jos karstas randasi greta jos uošvio, bet jau anapus mūro — 

stačiatikių kapuose. Katalikų pusėje randame ir jos prieglaudos vaikų kryžių”. 

Iš tolo matyti ant kiek aptrupėjusio kryžiaus —„Darya Moro”. Darija buvo grafaitė, caro 

Aleksandro II žmonos freilina. Šiauliuose pas giminaičius Zubovus susipažino su dešimčia metų 

už ją jaunesniu Antanu Moru, už jo ištekėjo ir atvyko gyventi į Daubiškius. 

Iš pradžių Morai gyveno senuosiuose dvaro rūmuose. 1888 m. pastatė naujus, kurie iki 1915 

metų buvo gražiausi rūmai apylinkėje. Morai savo vaikų neturėjo, įsūnijo svetimą. Įsūniui Ignui 

paaugus, Morai pradėjo kviestis pas save kaimynų dvarininkų vaikus kartu su Ignu mokytis. Pas 

Morus gyveno, mokėsi ir pramogavo ir M. Biržiška. Pati Darija Morienė kurį laiką bandė 

išmokyti jį kalbėti prancūziškai. Bet „Morienės mėginimas mane mokyti greit pasibaigė”. Matyt, 

vaikystėje M. Biržiška gerokai bijojo tikros grafaitės, nors vėliau ją ir vadino „gerąja”. Rašė: 

„Daubiškių dresūra vėliau man nekartą patarnavo santykiuose su žmonėmis, ypač su 

svetimtaučiais”. Tų „gero tono taisyklių” „nemėgau, kai kam jutau kiek ironijos ir vengiau, kiek 

galėdamas, su Moriene susitikti, gerai pasijusdamas tiktai „savame” antrajame aukšte, iš dalies ir 

Moro kabinete”. Gal todėl ir Morienė „kurį laiką rimtai buvo susirūpinusi, ar aš be kurpiaus 

amato kam kitam tiksiąs. O aš tikrai kai kam netikdavau. Pavyzdžiui, verčiamas jodinėti be 

balno, jodamas nuslinkau arkliui per užpakalį ant žemės, jis mane spyrė ir tuo baigėsi mano 

raitelio karjera”. Nepaisydamas tų vaikystės atsiminimų, M. Biržiška savo knygoje rašė: „Ne tik 

tuojau pritapo prie mūsų dvarininkų draugystės, kad ir būdama rusė, stačiatikė, bet ir savaime 

radosi jųjų priešakyje. Gražiai mokėdama bene keturias Vakarų Europos kalbas (prancūzų, anglų, 

vokiečių ir italų), ji greit pramoko ir lenkiškai, tikriau, sudarė iš rusiškų ir lenkiškų žodžių 

kažkokią savotišką kalbą. Gyvenimo nepatyrusi, nepaprastai gera, visada pasirengusi kam padėti, 

gražiai apsiskaičiusi ne tik literatūroje, bet ir istorijos, visuomenės ir kitose srityse, švelni, 

subtili, ji buvo vienintelė mūsų apylinkėje grafienė (tikriau grafaitė), natūrali dvarininkų vadovė, 

visų gerbiama ir daugelio išnaudojama. Nevieno kaimyno vekselius teko jai išpirkti, nevienam 

padėti, o kai prieš pat mirtį jos būklė buvo pasvirusi, niekas, išskyrus gimines, nesiskubino jai 

padėti”. 

Darijai mirus, vyras dvarą pardavė, išsikėlė į Viekšnius, paskui Rusijon. 1915 m. tuos 

gražiausius rūmus sudegino vokiečiai. Po poros metų mirė ir Antanas Moras. Jų augintinis Ignas 

Moras kurį laiką buvo žinomas kaip bankininkas. Morai savo dvare buvo įkūrę vaikų 

pamestinukų prieglaudą, tačiau tiek jų, tiek Morų likimus jau uždengė tas užmaršties rūkas. Iš 

viso liko keletas Daubiškių dvaro pamatų akmenų, gal kurie nors parko medžiai ir apleistas 

Darijos Morienės kapas. 

Dienomis galima vaikščioti nuo kapo prie kapo, ilgam sustojant prie vieno ar kito pamąstyti, 

kaip greit praeina žemiškoji garbė. Štai vienas iš didžiausių kapinėse metalinių kryžių. Apie jį 

savo knygoje rašė M. Biržiška, juo vis susidomi kalbininkai, bet jau nieko nežinoma apie čia 

palaidotąjį. Baigia nykti ir kapas. Išliks tik brolio Mykolo eiliuotas tekstas kryžiuje: 

Czionaj ils nej bajoras, nejgi ponas, 

Bet tyktaj ukininkas Szujpis Jonas. 

Szis pamenklas Jam nu brola Mikola, 

Už jo mejle ir douta moksla skola. 

Kur jo dusze, to itniwienas ne žina, 

Todiel Dieve! Douk jej atilsi amžina. 

1824 m. lejpa m. 4 d. gim.—1885 m. rugsieje m. 17 d. mir. 

Tikriausiai neatskleidžiamą paslaptį slepia kitas metalinis kryžius su įrašu: „Cze els klebons 

tabolskas bazniczes Benediktas Koncewicze, giemes 1836 m. 30 spale, mere 1883 m. 8 d. kowa. 

Bowa gimema Weiksznu parapiyes”. 

44

Pirmą kartą pamatęs, negalėjau patikėti savo akimis — tos varnų apterštos kryžiaus liekanos 

visai netoli Biržiškų kapo rodo, kad čia palaidoti žinomi Pavirvytės dvarininkai Edvardas 

(1837—1894) ir Marija (1840—1905) Paulavičiai. Edvardas buvo mokytojas, vėliau direktorius 

Kališo realinėje mokykloje. Į Pavirvytės dvarą parsivežė jam dovanotą Kališo realinės mokyklos 

biblioteką ir įsteigė kilnojamą skaityklą. Ja naudojosi ir Biržiškos. Apie tai daug rašė M. Biržiška 

savo knygoje, taip pat ir atskirame skyriuje „Pavirvytės bibliotekoje”. Gal čia palaidotas pirmasis 

krašto bibliotekininkas? Ir be tyrimų jau dabar galima pasakyti — jei ne pirmasis, tai tikrai 

vienas iš pirmųjų. 

M. Biržiškos knygoje yra šio antkapio pašventinimo (apie 1910 m.) nuotrauka. Dalyvavo 

daug skrybėlėtų damų ir visai dar jaunutė Vanda Daugirdaitė, vėliau Sruogienė. 

Netoliese matau kryžių su įrašu: „Vincentas 1927. 10. 27. Ona 1934. 11. 12. Juodeikiai”. 

Paskaitinėjęs M. Biržiškos knygą, išsiaiškinau, kad jie ir buvo daugumai viekšniškių žinomo ir 

mėgiamo „Joudėikių pušyneele” savininkai. 

Šioje kapinių vietoje akys negali neužkliūti už mūrinio koplytstulpio. Čia palaidotas 

seniausias iš krašto Daugirdų — Juozapas Daugirdas (1754. 04—1819. 04. 08). Lydos apskrities 

rotmistrui nesisekė ūkininkauti. Senatvėje, gyvendamas savo senoje sodyboje, turėjo prašyti 

vaikų pagalbos, nes laukai buvo apleisti, trobesiai seni, o nederlius visai pribaigė. Palikęs žmoną, 

1818 m. išsidangino į Viekšnius, pas sūnų. Čia ir mirė. 

Prie pat koplytstulpio — Juozapo sūnaus Antano Daugirdo (1788—1856) antkapio akmuo su 

jau sunkiai įskaitomu įrašu. Gal todėl M. Biržiškos knygoje klaidinga gimimo data. A. Daugirdas 

1818 m. pirko žemes, kurios vėliau buvo vadinamos Antanavo dvaro žemėmis, dar miškų, o 

1827 m. ir Bugių dvarą. 

A. Daugirdas buvo girininku Vilniaus, vėliau Breslaujoje ir Zarasų apskrityje. 1841—1846 m. 

Šiaulių apygardos miškų urėdu. 1846—1852 m. jau gyveno savo Antanavo dvare, 1852— 

1856 m. Bugių dvare. 

Sunku patikėti, kad po šia gerokai į žemę susmegusia akmens plokšte palaidotas rūstus 

viršininkas, despotiškas, smulkmeniškas, bet teisingas tėvas ir šeimininkas, prieš kurį ne tik 

tarnai, bet ir šeimos nariai drebėjo. Girininko uniforma tada buvo sidabru siūta, prie jos priklausė 

kalavijas, pentinai ir trikampė kepurė. Važinėjo karieta arba „koču” — svyruokliniu briku. 

Laiškus rašydavo ant balto popieriaus paauksuotais kraštais, beje, tais laikais rašalu ir žąsies 

plunksna. Kaip ir dauguma to meto dvarininkų, kalbėjo lenkiškai žemaitišku žargonu, 

pridėdamas dar ir rusiškų žodžių. 

Apie A. Daugirdą ir jo dvarą parašyta knyga — V. Daugirdaitės-Sruogienės mokslinio darbo, 

1938 m. išspausdinto leidinyje „Senovė”, antras leidimas: V. Daugirdaitė-Sruogienė. Žemaičių 

bajoro ūkis 19 amžiaus pirmoje pusėje. — 2 leid. — V, 1995. — 144 p. Ką čia minėjau apie 

Daugirdus, yra iš šios knygos. Deja, niekam nerūpėjo tą knygą bent parodyti mūsų krašto 

gyventojams. Pats ją gavau tik Šiaulių bibliotekoje. Knyga svarbi ne tik S. Mažrimaitei ir 

kitiems, kurių protėviai minimi, bet ir krašto istorijai, nes kruopščiai aprašyta tai, ko jau 

neįmanoma sužinoti. Net šiandieniniams šunų „mylėtojams” būtų naudinga žinoti, kad bajoras, 

dvarininkas pirko vaistus Viekšnių įnamei nuo savo šuns įkandimo. 

1847 m. A. Daugirdas savo kalendoriuje užrašė: „Viekšnių klebonijoje kiek įsismaginau 

išgėręs su kaimynais F. ir P. Kontrimais. Paskui užėjęs pas Joselį, sutikau... Pirmą pažintį padarę 

išgėrėm porterio ir šampano. Nuo to vyno visiškai nustojau sąmonės ir jėgų. Pirmą kartą savo 

gyvenime pagiriomis sirgau. Daugiau taip nedarysiu”. O buvo tuomet gal 59 metų. 

Viename laiške „pasisako jausiąsis visai laimingas, jei paliksiąs vaikams savo ilgų metų darbo 

vaisius ir ramiai baigsiąs gyvenimą kur nors arti bažnyčios. Jis svajojo apie bernardinų bažnyčią 

Telšiuose, bet tam jo norui nebuvo lemta išsipildyti, nes jis mirė savo dvarelyje”. 

A. Daugirdo vaikai — Adomas, Julija, Aleksandras, Rainoldas, Konstancija. Adomas (1811— 

1868) — Klyšių dvarininkas, palaidotas Akmenėje. Konstancijos (apie 1812—1897) antkapis, 

gerokai į žemę susmegęs akmuo, netoli tėvo kapo. Aleksandras (1815—1901) — valstybės 

tarėjas, palaidotas Vilniuje. Apie Juliją dar nieko nežinau. 

Rainoldas Daugirdas (1826—1906) — Bugių dvarininkas, palaidotas Viekšnių kapinių 

viduryje. Daugirdams, matyt, patiko Pavirvytės Paulavičiūtės. Rainoldas pasipiršo Edvardo 

Paulavičiaus seseriai, bet gavo neigiamą atsakymą ir tokio „įžeidimo” ilgai nepamiršo. Vėliau 

45

vedė Juozepą Matusevičiūtę (1838—1904), palaidotą čia pat. Jų sūnus Kazimieras Daugirdas 

(1865—1946. 10. 29) vedė to paties E. Paulavičiaus nebe seserį, o dukterį Jadvygą. Kazimiero ir 

Jadvygos duktė Vanda Daugirdaitė, gimusi 1899. 08. 16 Piatigorske, daugumai Viekšnių krašto 

gyventojų gerai žinoma kaip rašytojo Balio Sruogos žmona, mokslininkė, kelių knygų ir 

daugelio kitų publikacijų autorė. K. Daugirdas palaidotas greta tėvų. 

Tėvų darbus tęsia Dalia Sruogaitė, K. Daugirdo anūkė. Šiemet žurnale „Kultūros barai” 

(Nr. 2), jos straipsnyje „Netikslumai tekstuose apie Balį Sruogą”, yra ir mums įdomių žinių: 

„Vasaras Sruoga praleisdavo uošvio Kazimiero Daugirdo ūkyje, Būgiuose prie Viekšnių, kur iš 

Būgių miško medžių tenai buvo suręsta garsioji „vila”, vėliau išardyta ir Kaune vėl sustatyta. 

Tarp senų rastų kvepėjo Kamanų pelkių samanos, ir žiemą būdavo joje taip smagu, kad arbata, 

vos stiklinėn įpilta, apsitraukdavo leduku”. 

Gal prieš 20 metų Žemaitiją nusiaubė vietovardžių normintojai. Administracinio-teritorinio 

suskirstymo žinynui, ko gero, visai neatsižvelgiant į vietos žmonių kalbą, buvo pateikta daugybė 

pakeistų — „sunormintų” vietovardžių. Kad yra prie Skaudvilės Būgai, Ignalinos rajone 

Būgeliai, Biržų rajone Būginiai, prie Pandėlio Būginiškiai, tai ir mes, visą gyvenimą rašę Bugiai, 

būsime priversti rašyti sudarkytai — Būgiai. Aklai vadovaujantis nesąžiningai atliktu darbu, 

Bugių pavadinimas pakeistas ne tik D. Sruogaitės straipsnyje, bet ir V. Daugirdaitės-Sruogienės 

knygoje, nors rašoma, kad „atspausta iš „Senovės” IV tomo”. 

Klaidžiodamas kapinėse, aptinku metalinį kryžių: „Czanai ilsis Dëwuje Jonas Sydabras 

studentas universiteto. Gimė 1855 m. sausio 16 d. Mirė 1881 m. lëpos 11 d.” Šis iš „Pakalupės 

sodos” kilęs Petrapilio universiteto studentas buvo gerai vertinamas A. Biržiškos. 

Keisčiausia man ta sunki antkapio plokštė su įrašu: „A 1894. Gasp. Bitowt. S. T. D. Can. C. 

So...” Tikriausiai, čia kapas M. Biržiškos minėto Kasparo Bytauto, gimusio 1769 m., o mirusio 

ne 1894 m., kaip antkapyje įrašyta, bet 1834 m. gegužės 4 d. K. Bytautas — kunigas, 

kanauninkas, 1807 m. pastatydino Užlieknės koplytėlę, o 1812 m. koplyčią Viekšnių kapuose, 

1890 m. nugriautą. Būtų tai kapas vieno iš seniausių Viekšnių kunigų, o kad lotyniškas, 

neperskaitomas įrašas, žmonių kiek ir primirštas. 

To nepasakytum apie kunigo J. Zaleskio kapą: „Garbės kanauninkas kunigas Juozapas 

Zalėskis. 1838—1910. Išbuvęs Viekšnių džiakonu 38 m. Viekšnių klebonu 41 metus”. Anot 

M. Biržiškos: „Doras, bet šaltas, kunigo pareigas ėjo sąžiningai. Parakvijonys reiškė jam daug 

pagarbos ir didžiavosi turį ponišką kanauninką, kokio artimesnieji kaimynai neturėjo. Jiems jis 

buvo didžiausias autoritetas bemaž visuose reikaluose. Pamokslai, evangelijos ir giesmės vis liko 

žemaitiškos, su žmonėmis ne kitaip, kaip tik žemaitiškai kalbėjo”. 

Viduryje kapinių akį patraukia iš kitų išsiskiriantis metalinis paminklas: „Czionaj palaidojem 

musu tiewa Waleryona Pancerzynskia isz Aszwienu — Bugiu. Amžina atilsi douk jam Pone!” 

Toliau jau lenkiškai užrašytos datos: 1825. 04. 23—1889. 02. 15. Žmonės, taip pat ir 

M. Biržiška, visus Pancerzynskius vadino Pančerinskiais. V. Pančerinskis — Ašvėnų 

dvarininkas, Bugių dvarininko Rainoldo Daugirdo bendraamžis ir artimiausias kaimynas — tarp 

jų sodybų gal tik pora šimtų metrų. Ką nors daugiau sužinoti apie visus Pančerinskius jau sunku. 

Kaip tik šią žiemą sniegas gal nepataisomai sugriovė namo dalį. Sunku sužinoti, kur buvo kiti 

dvarai, nes 1923 metais buvo Bugių kaimas, trys Bugių dvarai, vienas Ašvėnų dvaras, Meižių 

kaimas ir du Meižių dvarai. Bugių kaime buvo 5 ūkiai su 24 gyventojais, Bugių dvaruose gyveno 

ir dirbo 26, 12 ir 25 žmonės, iš viso 63. Tuo tarpu Ašvėnų dvare buvo 3 ūkiai su 67 žmonėmis. 

Meižių kaime buvo 9 ūkiai su 49 gyventojais. Meižių pirmame dvare gyveno ir dirbo 23, Meižių 

antrame dvare — 27 žmonės. 

Remiantis M. Biržiška, įrašais antkapiuose, žmonių atminimais, galima sužinoti, kad 

V. Pančerinskio žmona buvo Antanina Rūpeikaitė (1827—1906). Jų vaikai — Česlovas, 

Kristupas, Feliksas, Sobieslovas. Česlovas (1827—1908) — inžinierius, baigęs Petrapilio 

institutą. Dirbo Rusijoje, gal Urale, sukūrė lenkišką šeimą. Mirė Vilniuje. Kristupas Dorpate 

baigė veterinarijos mokslus. Iš jo buvo daug tikimasi, todėl paliktas prie instituto. Tačiau 

1900 m., būdamas Charkove, nusižudė. Feliksas (1862—1914) Dorpate baigė medicinos 

mokslus ir gydė Viekšnių, Laižuvos apylinkėse. Jo kapas Viekšnių kapinėse uždengtas plačiausia 

betono plokšte. 

46

Sobieslovas — dvarininkas, po tėvo valdė Ašvėnų dvarą. Jo žmona Sofija Bondzkevičiūtė 

pagimdė dvi dukteris ir 1911 m. mirė. Yra žmonių, prisimenančių Sobieslovą, tik nėra 

kraštotyrininkų, kurie viską užrašytų ir paskelbtų. Kraštotyrininkų visame rajone vos keletas, o 

jiems darbų begalės. Visai netyčia sužinojau, kad Marškonės dvaras buvo išdalintas Lietuvos 

savanoriams ir įkurtas vien savanorių Marškonės kaimas. Melioratorių laikais kaimas buvo 

pavyzdingai sunaikintas, bet žmonės žinomi, jų vaikai daug ką galėtų papasakoti, gal parodyti 

nuotraukų, dokumentų. Darbas ne vienam žmogui. Reikalingi sąžiningi, darbštūs 

kraštotyrininkai. 

Dar minimas Vitalis Pančerinskis (1853—1917), gal Sobieslovo pusbrolis. Jo žmona — Adelė 

Liodzinskaitė iš Viekšnių. Vitalio ir Adelės vaikai — Edvardas ir Genovaitė. A. Pančerinskienė 

su vaikais kurį laiką gyveno atskirai nuo vyro tėvų namuose Viekšniuose. Vaikams mokantis 

Šiaulių gimnazijoje, gyveno kartu Šiauliuose. Vėliau grįžo į Viekšnius. Mirė 1936 m. Edvardas 

po gimnazijos baigė medicinos mokslus Kijevo universitete, buvo, pasak M. Biržiškos, 

medicinos kandidatas. Kurį laiką gyveno savo ūkyje (kol kas nežinau, kur), o nuo 1933 m. 

Viekšniuose. Gydė Viekšnių apylinkėse. Genovaitė ištekėjo už inžinieriaus Radavičiaus. Pasak 

M. Biržiškos, gyveno „apie Viekšnius ūkyje”. Kur, bijau spėlioti, nes nežinau dar, kuri 

Radavičienė gyveno tame viekšniškiams žinomame „centre” — „Radavičienės dvare”, kuriame 

vėliau buvo šokama, rodomi filmai, įsikūrė „Vienybės” kolūkio biblioteka. Ne vienas vakaras ir 

naktis ten praleista. Dabar — visur lygus arimas, net metalo ieškikliai nieko nerodo... Visai 

įmanoma, kad tas Radavičienės dvaras 1923 metų dokumentuose pavadintas Bugių trečiuoju 

dvaru, esančiu vos už 2 kilometrų nuo Viekšnių geležinkelio stoties. 

Kas buvo Vitalio tėvai, kol kas nežinau, o ir paties Vitalio gimimo data sutampa su nežinomo 

Vladislovo Pančerinskio (1853—1921), palaidoto šalia Valerijono Pančerinskio, gimimo data. 

Yra žinoma, kad už Ašvėnų buvusį Meižių dvarą valdė Antanas Pančerinskis, gal Valerijono 

brolis (?). Antanas nukentėjo dėl 1863 m. sukilimo — Meižiai iš jo buvo atimti ir atiduoti 

rusams. M. Biržiškos laikais tą dvarą valdė Homolickiai. Pasak žmonių, „Gumuleckiai” valdė 

dvarą, esantį jau kitoje — vakarinėje Meižių ežero pusėje. Pati ežerą valdė keturi dvarininkai. 

Žmonės įsiminė ir dar vieną Pančerinskienę. Dėl jos potraukio vadino tik „Pypkoriene”. Deja, 

tai ir viskas, ką šiandien žinau apie Pančerinskius. Kitą dieną radau V. Pančerinskio kapą gražiai 

sutvarkytą... 

Kai tik pradės dygti grybai, viekšniškiai patrauks į aplinkinius miškus. Ir į „Sisojinę”. Ilgai 

nesupratau to įvairiausiai tariamo pavadinimo. O va, kapinėse viskas paaiškėjo prie antkapio: 

Aleksandr Ivanovič Sysoev. Mirė 1893. 12. 09. Anastasija Michailovna Sysoeva. Mirė 1908 m. 

Anot M. Biržiškos: „Tučiai buvo atiduoti maskoliui Sisojevui ir tik Nepriklausomosios Lietuvos 

vyriausybė šiojo sūnus iš ten išvarė”. Bet vardas liko. 

Takeliu pro B. Gutmanienės, kurios keptus blynus vaikystėje ne kartą valgiau, kapą ateinu 

prie Kegrių kaimo Bukontų kapo: „Čia ilsis Adomas ir Agnieška Bukontai. Adomas mirė 1913. 

Pastatė sūnus Domininkas. Nebėra jau ir Domininko (1873. 08. 11—1919. 01. 19). Gimęs 

Kegriuose, baigė medicinos mokslus Charkovo universitete. Gydytojas, mokslininkas. Yra 

parašęs knygą „Iš Ežerėnų apylinkės lietuvių antropologijos”. Palaidotas Zarasuose. Kitas sūnus, 

Domininko brolis Kazimieras, buvo kunigas, rašytojos Šatrijos Raganos globėjas Židikuose. Jų 

abiejų biografijos neatsiejamos. 

Eidamas į kapinių vidurį, praeinu Jeronimo Kačinsko (1872—1936) kapą. J. Kačinskas buvo 

vargonininku Viekšniuose, Papilėje. Jo sūnus, irgi Jeronimas — kompozitorius, dirigentas. Kitas 

sūnus Henrikas — aktorius. Abu sūnūs 1944 m. pasitraukė į užsienį. Sūnui Jeronimui 1991 m. 

paskirta Lietuvos nacionalinė premija. 

Dauguma viekšniškiams žinomiausių žmonių palaidoti kapinių viduryje, čia ir: „Provizorius 

Vincentas Aleksandravičius. 1853. 10. 06—1926. 04. 30. Viekšnių vaistinėje išdirbęs 43 metus. 

Zofija Aleksandrowicz. 12 grudnia 1885 r. 26 lat. Kotrina Kerbedžiutė Aleksandravičienė. 

1863. 02. 08—1926. 03. 28. Z Baranovskich Antanina Ujejska. 1865. 09. 24—1945. 05. 04”. 

Žagarės klebonas Kazimieras Aleksandravičius (1824—1884) savo testamente rašė: „Asz 

(klebonas) paliepiu p-ui Vincentui Aleksandravyczei (brolio sūnui), kad jis 6 procentą nuo 

5 tukstancziu rubliu, duotu manimi prie nupirkimo aptėkos Vinksznėje...” Šį testamentą Vincento 

47

draugas Antanas Buivydas paminėjo „Aušros” 1885 m. 10—11 numeryje, pasirašydamas „A. I. 

B. Žagaras”. 

Testamentą vykdydami ir atsirado Viekšniuose Aleksandravičiai. Šiame šeimyniniame kape 

pirmiausiai palaidota pirmoji Vincento žmona, Žagarės vaistinės savininko pulkininko 

Kazlauskio duktė Sofija. Ji pagimdė sūnų Bronislovą (vėliau jaunųjų Biržiškų draugą) ir 26 metų 

mirė. Vincentas 1892 m. vedė Kotryną Kerbedžiūtę, žemaičių bajoro dukterį. Jų vaikai — Janina, 

Vincas, Juozas, Kazys, Vanda, Konradas. Pasak M. Biržiškos, Janina jauna mirė, Vincas, 

būdamas rusų karininku, 1916 m. žuvo Galicijoje. Juozas paveldėjo Viekšnių vaistinę. 

Nesveikavęs Kazys 1916 m. mirė Maskvoje. Vanda kuri laiką buvo vokiečių kalbos mokytoja 

Viekšnių mokykloje, 1923 m. ištekėjo už diplomato V. Gilio. Konradas Vytauto Didžiojo 

universitete baigė teisės mokslus. 

1926. 03. 28 mirė Kotryna Aleksandravičienė, o po mėnesio ir jos vyras Vincentas. Antaniną 

Ujejska čia palaidojo Juozas Aleksandravičius. 1938. 11. 23 jis rašė Vidaus reikalų ministerijos 

Administracijos departamentui: „Mano uošvė — žmonos motina Antanina Ujejskienė, 69 m. 

amžiaus, yra gimusi Bobruiske, Minsko rėdyboje. Prieš Didįjį karą gyveno Kaukaze, 

Ekaterinodare. 1921 m. sykiu su vyru norėjo įvažiuoti Lietuvon, bet prie rubežiaus nebuvo į 

Lietuvą įsileisti ir jiems pavyko nuvykti Lenkijon, kur apsigyveno Varšuvoje. 1932 m. mirė jos 

vyras ir nuo to laiko paliko be jokių pragyvenimo lėšų... Todėl neatbūtinai reikalinga, kad mano 

uošvė persikeltų gyventi pas mane, kuriai aš pasižadu teikti pragyvenimą ligi jos gyvos galvos”. 

Netoliese marmurinis [juodo akmens] kryžius. Kondratowicz Wladyslaw. 1824. 06. 15— 

1903. 11. 09. V. Kondratavičius buvo Svisločės, 1851—1860 m. Šiaulių, vėliau Suvalkų 

gimnazijų matematikos mokytoju. Pensijos sulaukęs, apsigyveno savo Meškelių dvare. Žmona 

(Pranciška Šimanskaitė 1843—1925. 01. 20), dukterys Jadvyga ir Marija buvo labai malonios, 

vaišingos ir nekvailos, nors pats V. Kondratavičius šaipydavosi: „Žmona turi būti jauna, graži, 

bet kvaila — tokią ir turiu”. Tarsi prieštaraudamas sau, visai nesikišo į Meškelių dvaro ūkio 

reikalus — viską tvarkė moterys. Sūnaus Vytauto neleido mokyklon — mokė pats. Vėliau 

Vytautas buvo žinomas kaip geras ūkininkas, išleidęs kelias knygeles lenkų kalba visuomenės 

gyvenimo klausimais. 

V. Kondratavičius buvo tuo metu labai gerbiamo rašytojo Vladislovo Sirokomlės — Liudviko 

Kondratavičiaus (1823—1862) giminaitis. Gal todėl pats, sūnus Vytautas, duktė Marija šį bei tą 

parašinėdavo. M. Biržiškai jis matematikos mokytojas. 

Ko tik nėra buvę Viekšniuose! Štai: Moncewicz Floryan 1829. 05. 04—1902. 02. 21. Tais 

laikais dauguma mūsų krašto „ponų” laikė save žemaičiais, „žemaičių bajorais”, nors kalbėjo 

lenkiškai. Tai ir Florijonas Moncevičius buvo žemaitis, dirbo Maskvos pašto apygardos 

viršininko padėjėju. Išėjęs į pensiją, vertėsi prekyba namais Kaune, Liepojoje, vėliau persikėlė į 

Viekšnius. Čia, Vytauto gatvėje, pasak M. Biržiškos, seniau vadintoje Naująja, Cerkovnaja ar 

tiesiog „Kiaulių ulyčia”, pirko sklypą su gražiais namais. Anot M. Biržiškos: „senis Moncevičius 

buvo labai malonus žmogus, mėgdavo juokauti (mus, vaikus, pagaudamas kutendavo, 

sakydamas „kurki, kurki”) ir jo šeimyną visi mėgo”. 

Dabar, kai Lietuvoje vėl pradėjo rastis bajorai, kunigaikščiai, kai šitiek žmonių bando 

išsiaiškinti savo kilmę, tenka pradėti rimtai vertinti tokius pat bandymus praeityje. Visai galimas 

dalykas, kad netoli Biržiškų kapo, prie gana prabangaus kryžiaus, yra tikrų gediminaičių kapas: 

„Po didžiųjų [didžjų] vargų, gausiųjų [gausjų] darbų ir sunkjų ligų tšjonai radome sav atilsį. 

Pluogų ukininkai: Jonas Gediminas-Beržanskis-Klausutis. 1827—1888. Barbora Gediminienė- 

Beržanskienė-Klausutienė. 1828—1893. Imperatoriško Petrapilės universiteto studentas 

Liudvikas Gediminas-Beržanskis-Klausutis. 1864—1888”. Prie šio kapo turėsime dar ne karta 

ateiti, nes, pasirodo, ši Barbora Beržanskienė ir buvo ne kartą spaudoje minėta Viekšnių 

knygnešė, didelio uždraustų knygų sandėlio saugotoja. Pas Beržanskius sandėlis buvo įrengtas 

rūpinantis giminaičiui kunigui M. Šiuipiui (B. Beržanskienė buvo Šiuipaitė). Rašoma, kad 

knygos į čia buvo gabenamos vežimais, čia suskirstomos ir perduodamos į Laižuvos, Leckavos, 

Akmenės, Tirkšlių apylinkes. B. Beržanskienė buvo sukaupusi nemaža, biblioteką. O kad 

Beržanskių sodyba, ją supantys medžiai matėsi pro gimtinės langą, tai net po daugelio metų ir 

man teko laimė skaityti išlikusių knygų. 

48

Jono ir Barboros sūnus, studentas Liudvikas Beržanskis, laikomas aušrininku, nes yra parašęs 

keletą žinučių „Aušrai”. Minint „Aušros” 100 metų sukaktį, Čikagoje perspausdinti turimi 

„Aušros” numeriai. Kartu išspausdintas J. Dainausko straipsnis, kuriame minimas ne Jonas, bet 

brolis Liudvikas Beržanskis: „Rašė Auszroje pasirašydamas „J. K-gis” (1884 m.), „J. K. Dagys”, 

„J. Kadagys (1885 m.)”. Pavyzdžiui, „Aušros” 1885 m. Nr. 4-5 rašė: „Vėksznei. Vėkszniszkiams 

vyko praėjusį metą iszrinkti gerą starsziną Simaną Virkutį. Szis vyras nei laszo degtinės negeriąs 

ir kysziu ar dovanu neimąs — kokiu ant nelaimės retai tėra starszinu — taip gražei veda 

gaspadorystę savo valscziaus, kad žmonės nebemoka kaip besidžiaugti...” 

Kitas Jono ir Barboros sūnus Jonas Beržanskis (1862—1936) tiek daug ką yra veikęs, kad 

1933 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas apdovanojo jį LDK Gedimino ordino tėvūno laipsniu. 

Tarp kitų darbų, J. Beržanskis 12 metų tyrinėjo savo kilmę. Šeimos kilmės studiją, pavadintą 

„Lietuvių heraldika”, patvirtino Lietuvos bajorų sąjunga ir notaras. 

Perėjau senąsias kapines, pažvelgdamas tik į vieną ar kitą įrašą, pamąstydamas, kaip visai čia 

pat glūdi krašto istorija, tik jau ne visi įrašai įskaitomi. 

Kapinių paminklai daug kartų vienų ar kitų žmonių fotografuoti, yra bandyta užrašyti visus 

reikšmingus įrašus. Bet patys viekšniškiai tokių duomenų neturi. Daugelį įrašų be specialių 

priemonių jau sunku perskaityti. Bet blogiausia, kad daug antkapių, kryžių, skulptūrų reikėtų 

skubiai remontuoti, restauruoti, deja, pačios Viekšnių krašto bendruomenės, parapijos jėgomis ir 

lėšomis. 

Sutikau ir kapinių prižiūrėtoją — gailėjosi, kad pranyksta kapai, smerkė protėvių niekinimą, 

ant jų kaulų laidojant. Mačiau moteris, tvarkančias vieną kapą po kito, bet jų per mažai, kad 

tokios reikšmingos kapinės būtų sutvarkytos pavyzdingai, gerai. Kultūringas lankytojas, turistas, 

kraštotyrininkas pirmiausia apžiūri bažnyčią, kapines, po to muziejus ir kitką. Seniai apmaudu, 

kad lankytojai negali įlipti į bažnyčios bokštą, iš kurio matomas Šatrijos kalnas. Už tokią 

galimybę ir aš, ir kiti žmonės nepagailėtų po kokius 10 litų. Gal bažnyčiai greit atsipirktų 

specialių laiptų įrengimas. 

Randevu (prancūziškai — randez-vous) reiškia ne tik pasimatymą, susitikimą, bet ir „ateikite, 

atvykite”. Taigi, ateikite, atvykite į Viekšnių senąsias kapines! Čia daug darbo kraštotyrininkams, 

krašto patriotams. 

Plastinina Bernarda. Palydėjusi jau dvi kartas... // Santarvė (Mažeikiai). — 1996. — Rugs. 

21. — Nr. 109 (7556): ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Prie gatvės stovi nedidelis, dailus namelis. Pro vartelius įžengus į tvarkingą kiemą, o po to į 

tokį pat jaukų ir švarų namelį, suvoki čia gyvenant pedantiškai tvarkingą šeimininkę. Niekur nei 

dulkelės, nei vieno ne vietoje padėto daikto. Dar labiau nustembi sužinojęs, kad čia, Viekšniuose, 

savo namelyje, gražias vasaros dienas leidžia dabar jau mažeikietė 94-uosius bebaigianti močiutė 

— Emilija Šimkienė. 

Kalbamės mudvi ilgai. Tačiau ar visas 94-erių metų gyvenimas vertas tik penkių valandų? 

Pakartodama mano greitakalbe ištartą klausimą, močiutės anūkėlė Vilija jį savaip perfrazuoja. 

Dažnai nuvažiuodamos „į lankas”, vėl ir vėl sugrįžtam prie mūsų pašnekesio temos — Emilijos 

Šimkienės gyvenimo istorijos. O ta istorija nebuvo iš pačių laimingųjų. Išaugusi dešimties vaikų 

šeimoje, E. Šimkienė paliko vienut vienutėlė: be vaikų, kitų artimųjų. Močiutė ir anūkė šiandien 

turi tik viena kitą. Ar ne per dažna viešnia šioj giminėj buvo mirtis? Močiutė neteko ne tik tėvų, 

seserų ir brolių, bet ir abiejų dukrų. Vilija — vienintelė dukra — taip pat liko našlaitė. Kas tai, 

Dievo bausmė ar pikto likimo įnoris? 

— Papasakokite, iš kokios šeimos Jūs kilusi ir kaip atsitiko, kad likot viena? 

— Iš šio gyvenimo palydėjau jau dvi kartas. Kilimo esu iš Čekų kaimo (Akmenės raj.). Tėvas 

— Žiogaičių kaimo ūkininkų atžala, o mama čia atitekėjo iš Mosėdžio dvaro. 

Tėvai, paprasti, bemoksliai žmonės, buvo mažažemiai — turėjo tik 7 ha. Vaikų Dievas 

nepagailėjo — gimėm 5 dukros ir 5 sūnūs. Du broliai mirė maži. Visi kiti išaugom. Albiną, 

gimusį 1900-aisiais, išvežė prieš II pasaulinį karą. Dvi vyresnės seserys — Antanina ir Apolonija 

— emigravo į Ameriką. Pora metų už mane jaunesnė buvo Eufemija, o pati jauniausia, 

Kazimiera, mane, paskutiniąją iš dešimties, paliko prieš kokius 10 metų. Seserų ir brolių vaikų 

49

taip pat nebėra, išskyrus tris Kazimieros dukras, kurios, sukūrusios savo šeimas, gyvena 

Šiauliuose. 

Pati artimiausia man štai ši dukros Adelės mergaitė Vilija, tikra ir vienintelė anūkė. Sulaukusi 

60, 1990-aisiais susirgusi vėžiu, mirė Adelė, o po penkerių metų ir jos vyras. Antrąją dukrą, 

Eugeniją, kurios netekau dėl infarkto, palaidojom 1994-aisiais. Taigi viena paguoda — Vilija. 

Tačiau ji toli. Baigusi Kauno medicinos institutą, ten ir pasiliko. Susitinkam tik vasarą, kai ji 

atvažiuoja pas mane paatostogauti. 

— Jūsų amžiuje ryškiausi prisiminimai tikriausiai likę iš vaikystės. Gal sugrįžkime į ją... 

— Mielu noru. Kaip jau minėjau, mano vaikystė — Čekų kaimas. O papasakosiu jums apie 

patį didžiausią išgąsti, kurį patyriau būdama 10 metų. Seni žmonės kaime kalbėjo, kad ateis toks 

laikas, kai į žemę atkeliaus Antikristas visų nusidėjėlių bausti. Šventai tuo tikėjau. Ir štai kartą, 

ganant bandą, išgirdau įtartiną garsą — ūžesį. Mašina tais laikais buvo retenybė. Todėl sustingau 

iš baimės, kai per krūmus, keliuku išniro kažkokia keista, dar nematyta mašina ir ėmė važiuoti 

tiesiai į mane. Atėmė rankas ir kojas, negalėjau pajudėti iš vietos. Mašina sustojo, iš jos išlipo 

mėlynai apsirengęs vyras. Dailiai prie kūno prigludę rūbai buvo papuošti spindinčiom sagom, o 

ant galvos styranti kepurė smailu galu man priminė ragą. Net neabejodama jį palaikiau baisiuoju 

Antikristu. Iš mašinos išlipo dar vienas toks pat. Jie ėmė mane kalbinti kažkokia nesuprantama 

kalba. Supratau tik vieną jų pasakytą žodį — „kinder”. Mūsų vaikiška kalba „kinderis” reiškė 

plaukus. Kadangi baisusis Antikristas man paglostė galvą, neliko jokių abejonių: jis nori mane 

čiupti už plaukų ir nešti į krosnį, kad sudegintų kaip „griešnikę” už nuodėmes. Ėmiau verkti ir 

prašyti pasigailėjimo. Nieko baisaus neatsitiko. Grįžusi namo visiems pasakojau apie Antikristo 

pasirodymą, bet niekas, aišku, manimi nepatikėjo. Tik vėliau supratau, kad tai buvo vokiečių 

žvalgai. Ėjo 1912-ieji, artinosi I pasaulinis karas. 

— Kokius prisiminimus paliko Jūsų, dvylikametės, atmintyje šio karo įvykiai? 

— I pasaulinio karo fronto linija tiesėsi palei Ventą. Vokiečiai pasirodė nuo Klaipėdos pusės, 

rusai — iš priešingos. Dešiniajame upės krante įsitvirtino rusai, kairiajame — vokiečiai. 

Prisimenu, ganydama gyvulius išgirdau kažkokį keistą triukšmą. Įsiklausiusi ėmiau atskirti 

žmonių riksmus, arklių kanopų bildesį, ginklų žvangėjimą. Keletas pabaidytų arklių, iškėlę 

galvas, žvengdami atšuoliavo net iki ganyklos. Mano supratimu, mūšiai vyko už 1—2 kilometrų. 

Tai buvo karo pradžia. 

Vokiečių žvalgai pas ūkininkus apsilankydavo ir anksčiau. Jie užeidavo pavalgyti, prašydavo 

sviesto, kiaušinių. Neaplenkė jie ir mano tėvų. Kartą pas mus paliko pasiganyti savo arklius. 

Kažkas nevykusiai pajuokavo — nukirpo arkliams uodegas. Vokiečiai įtarė, kad tai padarė 

aplinkiniai ūkininkai. Nežinia, ar jie būtų likę gyvi, jei ne mano tėtis. Nežinau iš kur, bet jis 

puikiai mokėjo vokiečių kalbą, tad paaiškino vokiečiams, kad tie žmonės niekuo dėti. 

— Kaip ir kada susikirto Jūsų keliai su Jonu Šimkumi? 

— Jau po karo, kai man buvo 15 metų, mirė tėvelis, Mamai vienai nelengva buvo išlaikyti 

tokią šeimą. Atsirado bevaikė šeima, kuri norėjo mane įdukrinti. Tačiau atsitiko taip, kad šioj 

šeimoj netikėtai gimė kūdikis. Mane pakvietė būti krikštamote. Krikštatėvis buvo Jonas Šimkus. 

Taip mes susipažinom. Nepraėjus metams, jis parsivežė mane į Plūgų kaimą. 1928-aisiais aš už 

jo ištekėjau. Jonas buvo ūkininko sūnus, iš tėvo paveldėjo ūkį ir 30 ha žemės. Po metų gimė 

Eugenija, dar po metų — Adelė. 

Laikėm 7 karves ir 3 prieauglius. Turėjom 3 ar 4 arklius, apie 10 avių, 50 žąsų, vištų ir 

kalakutų. Kadangi neturėjom jokios technikos ir viską teko dirbti rankomis, samdėm berną, 

mergą ir piemenį. 

— Viekšnių žemė išaugino daug garsių žmonių. Ar neteko gyvenant netoli šio miestelio, 

pažinti ką nors iš jų? 

— Buvau penkerių metų. Sirgau. Tėvai iš Viekšnių parvežė daktarą. Jis jau buvo senas ir 

turėjo ilgą baltą barzdą. Kai jis pasilenkė virš manęs, norėdamas paklausyti širdies, savo didžiąja 

barzda užklojo mane visą. Kaip vėliau sužinojau, šis daktaras buvo Antanas Biržiška. Kai jis 

50

mirė, jo žmona pasamdė vaikams auklę. O kai visi trys sūnūs užaugo ir mirė jų mama, jaunuoliai 

rūpinosi aukle kaip tikra motina, lankė ją Viekšniuose iki pat jos mirties. 

Teko artimai bendrauti su viekšniškio garsaus vaistininko Aleksandravičiaus šeima. 

Susipažinom per mūsų dukras. Mano Adelė mokėsi vienoj klasėj su jų Zofija. Mergaitės 

draugavo ir dažnai lankydavo viena kitą namuose. Aleksandravičiams mano dukra buvo klasės 

autoritetas: jie labai vertino jos nuomonę. 

Senąją šimtametę Viekšnių vaistinę Aleksandravičius paveldėjo iš savo tėvo, taip pat 

vaistininko. Be šios vaistinės, jie dar turėjo dvarą Sprogiškės kaime. Nuo tremties po II 

pasaulinio karo šią šeimą išgelbėjo tik atsitiktinumas. Kai užėjo vokiečiai, Aleksandravičiai savo 

namuose paslėpė rusų belaisvį. Atsidėkodamas už tai, šis žmogus apgynė juos nuo išvežimo. Net 

ir Aleksandravičių kapai yra greta mano artimųjų kapų. 

— Girdėjau Jus buvus aktyvia moterų ūkininkių draugijos nare. Kas tai buvo per 

organizacija? 

— Draugijos narėmis galėjo būti visos, kas tik turėjo žemės. Draugija veikė dar prieš II 

pasaulinį karą. Joje buvo per 100 moterų, turėjom savo valdybą, į kurią buvau nuolat renkama. 

Rinkdavomės Viekšniuose. Tos, kurios buvom aktyvesnės, gabesnės, gražesnės, šokom ir 

dainavom, organizavom maisto gaminimo kursus ir pačios susinešusios įvairių produktų 

keldavom sudėtinius balius. Jie buvo be svaigiųjų gėrimų, išskyrus alų, kurį labai skanų mokėjo 

padaryti mano vyras. Apskritai, mano Jonas buvo neištižęs, bajoriškos dvasios, pasižymėjo 

puikia iškalba, mokėjo bendrauti. Į draugijos „pasisėdėjimus” kviesdavom apskrities viršininką, 

viršaitį, kitus valdžios atstovus. 

Tuo mūsų veikla neapsiribojo. Rūpinomės ir savišvieta. Mūsų užsiėmimuose paskaitas 

skaitydavo mokytojai, kunigai, kiti inteligentai. Valdyba nutardavo, kokia tema vyks 

užsiėmimas: bažnytine, ūkine ar kt. Tada kviesdavo lektorių. 

Mėgstamas mūsų užsiėmimas buvo retų augalų auginimas. Pasirūpindavom razinų, kavos 

pupelių sėklų ir lenktyniaudavom, kuri gausim didesnį derlių. Varžėmės tarp savęs ir dėl švaros, 

tvarkos. 

— Minėjot, kad nuolat buvot renkama į draugijos valdybą. Sakykit, ar ėjot kada kokius 

mokslus ir kokia pažiūra Jūsų jaunystės metais buvo į mergaičių mokslą? 

— Visą gyvenimą kentėjau dėl to, kad buvau visiška bemokslė. Dėl šios priežasties ir 

deramos vietos ūkininkių draugijoje negalėjau užimti. Nebaigiau nė vieno skyriaus. Tik iš didelio 

noro pati išmokau skaityti ir rašyti. Tiesa, būdama jau 19—20 metų panelė, kurį laiką vakarais 

lankiau šeštadieninę-sekmadieninę mokyklą, atidarytą Sasojaus dvare (netoli Tučių kaimo). 

Mano vyras buvo mokytesnis už mane — vaikystėje lankė mokyklą. Vyrams mat reikėjo 

kariuomenėj tarnauti, tam tikras vietas užimti, tad kaip gi be mokslo išsiversi. O moters 

pašaukimas buvo vaikus gimdyti, bulbynę mokėti išvirti, duoną kepti, na, dar, aišku, verpti, 

austi... Tuo aš, žinoma, pasigirti galėjau. Iš tikrųjų mano vyro seserų nė viena nemokėjo net 

pasirašyti. 

— Jeigu jau sušnekom apie mokslus, papasakokit, kokius mokslus buvo ėjusios Jūsų 

dukros? 

— Abi baigė gimnaziją Viekšniuose. Jaunesnioji, Adelė, mokėsi P. Mažylio medicinos 

mokykloje Kaune, visą gyvenimą dirbo Kauno akademinių klinikų vyriausiąja akušere. Eugenija 

po gimnazijos porą metų mokytojavo Barstyčiuose, o po to neakivaizdžiai studijavo mokytojų 

seminarijoje. Tačiau artistiška prigimtis, potraukis šokiui, aktoriniam menui paviliojo ją kitur. Ji 

nuolat tobulinosi kursuose, pati mokėsi ir kitus mokė šokio. Ji buvo pagrindinė Akmenės, vėliau 

Mažeikių rajonų dainų švenčių organizatorė. 

— Kalbėjom apie I, tad prisiminkim ir II pasaulinį karą. 

— Per šį karą tikro fronto Viekšniuose nebuvo. Vokiečiai bėgo, o rusai vijosi. Kadangi mūsų 

ūkis buvo patogioje vietoje, prie pat kelio, tuščia ir ramu niekada nebūdavo. Namo viename gale 

įsikurdavo arba vokiečių, arba rusų štabas. Reikia pasakyti, kad vokiečiai buvo daug 

kultūringesni, negu rusai. Jie nieko neėmė, neplėšė. Rusai — kaip žvėrys, kur praėjo, ten nieko 

51

neliko. Išvažiuodami rusų kareiviai išsiveždavo ne tik paskutinį stalą, bet ir katilą. Dar gerai, kad 

jie nelietė mūsų moterų, merginų. Pasitaikydavo tik „apsimetusių” kareiviais „žulikų”, kurie 

bastydavosi, prievartaudami moteris. 

Įstrigo atmintin vienas toks nutikimas. Kažkuriuo metu vokiečiai buvo užėmę visą namą, o 

mus su dukrom išvarę į klėtį. Vienas vokietis turėjo tarnybinį mokytą šunį. Mergaitės pašaukė jį, 

ir šis atėjęs atsigulė tarp jų. Kai jo šeimininkas tai pamatė, išsivedė vargšelį į mišką ir nušovė — 

nebepatikimas. 

— Buvot ūkininkai, kaip išvengėt tremties? 

— Per plauką. Buvo Viekšniuose toks Buta. Jis pretendavo į mūsų ūkį. Pasiprašė priimamas 

„ant buto”, o vėliau jo „dėka” buvom įrašyti į tremiamųjų sąrašus. Išgelbėjo mus žmonės, 

kažkada pas mus tarnavę. Tai buvo po karo Viekšnių vykdomojo komiteto pirmininke dirbusi 

Tautkaitė. Jai patariant, atidavėm savo žemę pieninei, sau pasilikdami tik 5 ha, motyvuodami 

tuo, kad vyras nusenęs, vaikai dar maži ir apdirbti visos žemės nebepajėgiam. 

— Sugrįžkim į šias dienas. Kaip dabar senatvėje viena verčiatės? 

— Su dukra Eugenija daug metų kartu dirbo Eugenija Kupliauskienė. Su ja, tarp kitko, mus 

sieja labai tolimos giminystės ryšiai. Seniai bendravom, buvom geros pažįstamos. Ligoninėje ji 

slaugė mano Eugeniją. Jai dukra paliko ir savo butą Mažeikiuose, kuriame aš dabar ir gyvenu. 

Geri žmonės tie Kupliauskai. Padeda man visad. Iki kapinių nuveža, maisto parūpina. Šiaip 

manęs aptarnauti dar nereikia. Pati valgyti pasitaisau, net cepelinų išsiverdu, pati skalbiu, pati 

namus susitvarkau. Net ir darželį čia, Viekšniuose, pati nusiraviu. Šis namas mirusio Eugenijos 

vyro Kazio Dargio. Kai Eugenija gavo butą Mažeikiuose, pardaviau savo namą Plūgų kaime ir 

persikrausčiau čia. Po karo, kai pradėjo kurtis kolūkiai, dirbau raštinėje valytoja, vėliau — 

Viekšnių apylinkėje. Nuo 56-ųjų esu našlė. Joną iš manęs atėmė plaučių vėžys. 

— Na, ir paskutinis klausimas. Kaip Jūs vertintumėt savo gyvenimą, koks jis buvo? Ką 

norėtumėt pasakyti apibendrindama? 

— Žinot, sakyčiau, gyvenimą pragyvenau neblogai. Pradžia buvo sėkminga. Laimingai 

ištekėjau, vyras buvo geras, garbingas žmogus. Aš jo net prisibijojau, ne todėl, kad būtų piktas, o 

todėl, kad jį gerbiau, o jo žodis buvo įstatymas. 

Mūsų žemė buvo gera, derlinga, materialiai gyvenom neblogai, mokesčiams pinigų netrūko. 

Tuo labiau, kad gyvenimo pradžiai mano sesuo ir teta, gyvenusios Amerikoj, atsiuntė po 500 

dolerių. 

Tik dabar viskas apvirto aukštyn kojom. Po Eugenijos mirties vyro giminė manęs atsižadėjo. 

Kodėl? Nežinau... Atsiremti nebėra į ką. O senatvė yra senatvė: klausa susilpnėjo, akys tamsėja, 

sunku darosi vaikščioti, kartais atmintis išduoda. Visą gyvenimą buvau sveika. Ir dabar dar 

valgau viską. Vaistų nevartoju. Ligoninėje esu gulėjusi tik vieną kartą, prieš 20 metų, kai buvo 

įkandęs pasiutęs šuo. Žilų plaukų priekyje, ant kaktos, atsirado tik į šeštą dešimtį įkopus. 

Kuo dabar užsiimu? Mėgstu gėles, švarą ir tvarką. Šiuos bruožus įskiepijau ir savo dukroms. 

Mėgstu žiūrėti televizorių, domiuosi politika. Kepu pyragus. Turiu silpnybę gaminti vyną. 

Daugiau kaip 30 metų darydavau vynus iš įvairiausių uogų, obuolių, net kiaulpienių. 

Nepagalvokit, kad giriuosi, visi sakydavo, kad jokio kito gėrimo su mano vynu nepalyginsi. 

Skanus būdavo, skaidrus, aromatas toks, kokio niekur nerasi. Pati gyvenime beveik negėriau, 

spjaudavau nosinėn, kai kitaip išsisukti nebegalėdavau. Du kartus esu buvusi „mirtinai” 

pasigėrusi. Buvo pamoka visam gyvenimui. 

Jaučiu stiprų vidinį norą tyrinėti žmogų, suprasti, ar jis nuoširdus, mąsto ir kalba vienodai. 

Man sekasi nuspėti žmogaus charakterį, būdą. Su blogais žmonėmis nebendrauju. 

52

Svetimas man pykčio, keršto jausmas. Su visais gyvenime sutariau. Niekad nebuvau nervinga, 

stengdavausi nusileisti, nematyti, negirdėti. Mėgstu vienatvę, ji manęs neslegia. Juolab, kad 

(manau, mano amžius suteikia teisę daryti tokią išvadą) gerų žmonių dabar mažai. Kad ir 

valdžioj... Apgavo žmones. Už ką šiandien reikia balsuoti? Kokia bus ateitis? Gyvenam 

nežinioj... 

— Dėkoju už nuoširdų pokalbį. 

Kalbėjosi Bernarda Plastinina. 

Jeronimas Kačinskas: Gyvenimas ir muzikinė veikla: Straipsniai. Laiškai. Atsiminimai / 

Sudarė ir tekstus parengė Danutė Petrauskaitė. — Vilnius: Baltos lankos, 1997. — Tekste: Ir apie 

Viekšnius, Viekšnių mokyklą, mokytojus, mokytoją V. Deniušį. 

Akmenės kraštas / Teksto autorius Leopoldas Rozga; Dailininkas Aloyzas Janulis; 

Nuotraukos Jono Danausko. — Vilnius: Atkula, 1998. — 32 p. — P. 24—27, 29, 31. — Tekste: 

Skyriai: 

„Viekšnių seniūnija”, 

„Viekšniai Ward”, 

„Die Gemeinde Viekšniai”. 

Nuotraukos: 

„Viekšniai — senas ir gražus Žemaitijos miestelis”; 

„Paminklas profesoriams Mykolui, Vaclovui ir Viktorui Biržiškoms bei jų tėvams”; 

„Seniausiame Viekšnių pastate — vaistinė muziejus”; 

„Aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus muziejuje — jo sumanyto „garlėkio” 

modelis”; 

„Prie šio stalo prieš 100 metų dirbdavo gydytojas Antanas Biržiška”; 

„Čia buvo senas Daubiškių dvaras”; 

„Žemaitijos dangus Virvytės veidrodyje”; 

„Tučių kaimo kapinaitės”; 

„Poilsiavietė prie srauniosios Virvytės”; 

„Šimtametis Viekšnių malūnas — technikos paminklas”. 

Viekšnių seniūnija 

Akmenės rajono vakaruose, prie Ventos upės ir Šiaulių—Mažeikių plento, įsikūrę Viekšniai. 

Seniūnijos plotas — 164 kv. km, gyventojų — 5400. Iš jų 2330 gyvena pačiame miestelyje. 

Jau XVI a. buvusį Viekšnių dvarą ilgai valdė didikų Sapiegų ir Gorskių giminės. 1792 m. 

Viekšniams suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas su karūna bei trimis šešiakampėmis 

žvaigždėmis. Nuo seno Viekšniai buvo įvairiatautis miestelis. 1897 m. jame gyvenę 1305 

krikščionys (matyt, lietuviai, lenkai ir rusai) ir 1646 žydai, buvę net 60 parduotuvių. Dabartinę 

Viekšnių šv. Jono bažnyčią 1853 m. pašventino Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. 

Viekšniai daug kartų nukentėjo nuo gaisrų. 1886 m. gaisras sunaikino 42 gyvenamuosius 

namus. 1915 metais kilo net du gaisrai, tų metų balandžio 23 d. ugnis sunaikino 120 namų. 

Iš XVIII a. vidurio išliko medinis namas miestelio centre, kuriame 1860 metais įsteigta 

vaistinė. Po Palangos vaistinės — tai seniausia farmacijos įstaiga visoje Žemaitijoje. Pastate 

įkurta ir muziejaus ekspozicija, saugoma daug buvusio šios vaistinės savininko 

J. Aleksandravičiaus surinktų senovinių farmacijos reikmenų. 

Savo gyvenimo pabaigoje Viekšniuose glaudėsi ir 1863 m. čia mirė Aleksandras Griškevičius, 

jau anuomet projektavęs ir bandęs sukurti savaeigį skraidymo aparatą. Pastate, kuriame jo 

gyventa, 1981 m. įsteigtas memorialinis muziejus, kurio viena ekspozicija ir pasakoja apie A. 

Griškevičių ir Lietuvos aviacijos raidą. Kitoje ekspozicijoje — kraštotyrininkų surinkti šio krašto 

gyventojų XIX—XX amžių sandūroje naudoti buities daiktai. 

Centrinėje miestelio aikštėje stovi šviesus ir išvaizdus paminklas, atidengtas 1995 m. 

rugpjūčio 25 d. Biržiškų šeimai už jos nuopelnus Lietuvai. 1880 metais baigęs Maskvos 

universitetą, jaunas gydytojas Antanas Biržiška su žmona Elzbieta, talentinga pedagoge ir 

53

muzike, atvyko į Viekšnius ir iki mirties (42 metus) gydė šio krašto žmones. Biržiškos išaugino 

ir išleido į mokslą tris sūnus, tapusius garsiais mokslininkais. Mykolas Biržiška (1882—1962) — 

literatūros istorikas, tautosakos tyrinėtojas, Vasario 16-osios Akto signataras, Kauno Vytauto 

Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius ir rektorius. Vaclovas Biržiška (1884—1956) — 

bibliografas ir kultūros istorikas, Kauno universiteto mokslinės bibliotekos įkūrėjas, Kauno ir 

Vilniaus universitetų bibliotekų direktorius, „Lietuviškosios enciklopedijos” redaktorius. 

Viktoras Biržiška (1886—1964) — matematikas, Kauno ir Vilniaus universitetų profesorius. 

Kauniečio skulptoriaus Č. Pečiuko sukurtas paminklas ir primena profesorių bei jų tėvų gerus 

darbus. 

Tarpukario metais Viekšniuose veikė progimnazija, kurioje mokėsi daug talentingų jaunuolių, 

vėliau savo darbais ir kūryba išgarsinusių Lietuvą. Tai tapytojas A. Gudaitis, skulptorius 

B. Pundzius, aktorius ir ilgametis Panevėžio dramos teatro vadovas J. Miltinis, kompozitorius 

J. Kačinskas ir jo brolis aktorius H. Kačinskas, poetai L. Skabeika ir Klemensas Dulkė bei 

daugybė kitų. Juos mokė ir ugdė talentingi pedagogai P. Brazdžius, J. Aukštikalnis, V. Deniušis, 

J. Žilevičius. Viekšniškiai yra baleto artistas J. Katakinas, fotografas ir keliautojas P. Normantas. 

Apie 40 įvairių sričių mokslų daktarų yra Viekšnių vidurinės mokyklos auklėtiniai. 

Ties Viekšniais kelią Ventai užstoja galinga užtvanka. Prie jos rymo šimtametis vandens 

malūnas. Tai technikos paminklas. Seniūniją puošia ne tik Venta, bet ir netoliese į ją įsiliejanti 

Virvytė. Netoli jų santakos įrengta cementininkų poilsiavietė. Ant Virvytės kranto stūkso du seni 

Gyvolių piliakalniai. 

Už trejeto kilometrų žaliuojančiame Žibikų pušyne guli didžiulis akmuo, vadinamas Meilės, 

arba Juoduoju, akmeniu. Padavimas teigia, kad velnias gūdžią naktį nešęs šį akmenį padangėmis, 

ketindamas numesti ant Viekšnių bažnyčios. Tačiau jį benešant užgiedojęs gaidys, ir akmenį 

paskubom tekę numesti į mišką. Taip nelabasis padovanojo Viekšnių kraštui įdomų gamtos 

paminklą. 

Rytų pusėje Viekšnių seniūnija atsiremia į jau minėtąją Kamanų aukštapelkę. Jos pašonėje 

malonia vėsa gundo nedidukas Meižių ežerėlis. Netoliese ąžuoliniu kryžiumi paženklinta 

miškininko Kazimiero Daugirdo sodybos vieta Bugiai. Tarpukario metais čia dažnai buvodavo 

šeimininko dukra, būsimoji profesorė V. Daugirdaitė-Sruogienė su vyru, rašytoju Baliu Sruoga. 

Kairiajame Ventos krante iki Antrojo pasaulinio karo buvo gražus Santeklių dvaras, kurio visi 26 

pastatai buvo mediniai. Šiame dvare gyvenusi tautodailininkė, talentinga audėja O. Bagnickaitė 

1941 metais sovietinių okupantų buvo ištremta. 

Bolševikų talkininkai 1941 m. birželyje nužudė ilgametį Viekšnių kleboną kanauninką 

J. Navicką. 

Senose Viekšnių kapinėse palaidoti aviatorius A. Griškevičius, poetas L. Skabeika, profesorių 

Biržiškų, kompozitoriaus ir aktoriaus Kačinskų tėvai. O jaunoji šio krašto karta mokosi miestelio 

vidurinėje ir žemės ūkio mokyklose, pagrindinės mokyklos veikia Palnosų ir Kapėnų kaimuose. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Taip puošė Viekšnius // Vienybė. — 1998. — 

Kovo 24: ir J. Kinčino daryta nuotrauka. — Tekste: 

„Viename šio darželio gale vietos meistrai pagamino šv. Mergelės statulą, o kitame pagal 

skulptoriaus B. Pundziaus projektą pastatė paminklą kunigaikščiui Vytautui. Abu paminklus 

pašventino iš Telšių kurijos atvykęs prelatas Narijauskas. Kai kurie viekšniškiai man yra 

pasakoję, kad gėlyno viduryje dar stovėjęs ir geležinis vilkas, bet aš jo neprisimenu. Jo buvimą 

ginčijo ir daugelis mano pažįstamų, tad šio fakto negaliu patvirtinti. Reikia džiaugtis, kad 

paminklas Vytautui Didžiajam per karą ir okupaciją išliko iki mūsų dienų.” — [Yra išlikusi 

geležinio vilko nuotrauka]. 

Fabijonavičius Juozas. Tučių kaimas // Gimtinė. — 1999. — Rugs. 1—30. — Nr. 9 (125): 

[Nuotrauka:] Dėdė J. Mikulskis arkliais atvažiavo į svečius pas Tučių dvarininką A. Balandį. 

1933 m. — Visas tekstas: 

Septyni kilometrai nuo Viekšnių, eidami pietų kryptimi, pasieksime buvusį Marijampolės 

kaimą. Kodėl buvusį, skaitykite „Gimtinę” (1992, Nr. 9). Pietuose už buvusio kaimo laukų ir 

54

500—800 m miško juostos yra aprašomas Tučių kaimas. Žinių apie ištakas ir praeitį rašytiniuose 

šaltiniuose labai nedaug, todėl nurodysiu. 

Tai M. Biržiškos „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” (Kaunas, 1938), „Mažoji lietuviškoji 

enciklopedija” (III t., V., 1971), „Mūsų kraštas” (V., 1994, Nr. 2, 1997, Nr. 9). Be minėtų šaltinių 

minėtini vyresniosios kartos žmonių prisiminimai. Šis pasakojimas paremtas ir paties autoriaus 

betarpiškais pastebėjimais bei prisiminimais. 

Pagal tarpukario Lietuvos administracinį padalinimą Tučių kaimas priklausė Mažeikių apskr. 

Viekšnių valsčiui. Dabar jis priklauso Akmenės r. Kairiškių apylinkei. Tučiai apsupti kelių 

kaimų, bažnytkaimių, miškų ir miškelių. Rytų pusės kaimynai iki Nerimdaičių bažnytkaimio yra 

Dargužiškių ir Birbiliškės kaimai. Pietuose iki Nevarėnų bažnytkaimio žemių kaimynai yra 

Nerimdaičių bažnytkaimis. Vakaruose — Pievėnų bažnytkaimis iki Trimėsėdžio upelio. Šiaurinė 

riba eina ties gražiu ir įdomios istorijos Trimėsėdžio upeliu. 

Tučių kaimo dalis, esanti netoli Trimėsėdžio upelio ir Dargužiškių kaimo, buvo vadinama 

ketveriokais. Kodėl? Tame kampe netoli vienas kito gyveno 4 ūkininkai. Čia 1936 m. buvo 

Kazlausko, Repšo, Lemežio ir Glodenio sodybos. Apie 90 proc. Tučių kaimo gyventojų buvo 

lietuviai žemaičiai (dounininkai) Romos katalikai, kiti latviai evangelikai, liuteronai ir rusai — 

stačiatikiai, sentikiai. 

Iš Nerimdaičių ir Mitkaičių apylinkių ištekančių upelių santaka netoli Pievėnų yra svarbaus 

Tučių kaimo Trimėsėdžio upelio pradžia. Nuo ištakos iki Virvytės, į kurią ties Skleipių malūnu 

įteka, upelio ilgis per 40 km, iš kurių apie 15 km nuvingiuoja Tučių kaimo šiauriniu pakraščiu ir 

siekia 2—5 metrų plotį. Trimėsėdis bene didžiausia Tučių kaimo upė. Abiejose jos pusėse yra 

išsidėstę 17 sodybų. Keturiose sodybose 1922—1982 m. kaimo mokyklos ribose buvo pastatyta 

13 įvairių tiltų ir tiltelių bei lieptų. Tad šis upelis skyrė ir jungė sodiečių sodybas, su juo siejosi 

daugelis Tučių kaimo praeities, ūkinio ir kultūrinio gyvenimo gijų. 

Žemaitijoje buvo įprasta bažnytines ir kitas šventes švęsti iškilmingai, o iškilmingumas buvo 

nesuprantamas be dūdų orkestro. Iškilmingumo siekta ir vestuvėse, ir laidotuvėse, kur neapsieita 

be dūdų orkestro. Tučiuose ištisus dešimtmečius veikė net trys dūdų orkestrai. Bene 

populiariausias iš jų keliolika metų garsėjęs Žalio ir Matučių orkestras. Buvo ir mažų kaimo 

orkestrėlių, kur pagrindiniai instrumentai buvo armonikos, smuikai, gitaros, vėliau atsirado 

akordeonai. 

Tučių kaime 1970 m. buvo 340 gyventojų. Manoma, kad keliais dešimtmečiais anksčiau jų 

buvo dvigubai daugiau. Tarybiniais metais gyvenimas kaime iš esmės pasikeitė. Daug žmonių 

buvo ištremta į Sibirą, dalis žuvo miškuose, kas galėjo, bėgo į miestus ir miestelius. Ieškojo 

saugios kasdienybės ir pragyvenimo. Likusiųjų darbas ir buitis taip pat pakito. Kaimas „paseno” 

— neliko jaunimo, jaunų šeimų, mokyklinių vaikų. 

Kadangi Tučiai buvo didelis kaimas, gyventojų patogumui jį dalijo į 4 mažesnius: I, II, III, IV 

Tučių kaimai, nors tokio padalinimo ribų pažymėjimo nei natūroje, nei rašytiniuose šaltiniuose 

neradau. 

Dėl geografinės padėties techninė pažanga iš Vakarų į Lietuvą ėjo per Žemaitiją, 

neaplenkdama ir Tučių kaimo. Taip į mūsų šalį atėjo vandens ir vėjo malūnai, telefono ryšys, 

elektros šviesa, garo ir vidaus degimo varikliai. Kaip visa tai plito — atskira tema. Tačiau būtina 

paminėti, kokius įrankius, stakles ir mašinas ištisus dešimtmečius naudojo Tučių kaimo žmonės. 

Laikas ir ūkininkavimo modernizavimas negailestingai sunaikino senuosius darbo įrankius. Tik 

dalį jų bematome muziejuose, kiti — vien etnografų aprašuose ir piešiniuose bei nuotraukose. 

Daug dešimtmečių žemę apdirbdavo (ardavo) vienvagiais su verstuvėmis plūgais. Buvo 

plačiai naudojamos medinės ir spyruoklinės 7 ar 9 dantų akėčios, kurias kaime vadino drapakais, 

federiais. Galutiniam pasėlių laukų apdorojimui buvo naudojami volai. Pasėlių priežiūrai 

ūkininkai naudojo žagres, vadintas žombriais. Visi sodiečiai turėjo kauptukus ir metalinius 

grėblius. 

Žiemkenčius ir vasarojų pjaudavo dalgiais. Surinkdavo grėbliais. Mažai kas turėjo arklinį 

grėblį, vadinamą grėbarką. O arklinių javapjovių kaime beveik nebuvo. Mūsų aprašomu 

laikotarpiu Tučių kaime būdavo 3 arba 4 arklinės ir 2 arba 3 garinės javų kūlimo mašinos. Daug 

kaimo ūkininkų turėjo specialius įrengimus javų valymui nuo pelų. Buvo vėtyklės su judančiais 

55

metaliniais sietais, kuriuos vadino arpomis, vėtyklės be sietų, kurias vadino fukteliais. Turėjo ir 

metalinius 1,5 m aukščio gyvatukus, vadinamus trejeriais. 

Medienos paruošimui statyboms, lentų pjovimui, medinių stogų dangoms — stoglenčių 

gaminimui buvo naudojamos įvairios staklės su skriemuliais arba juostiniais pjūklais. Buvo 

specialios staklės skiedrų stogo dangoms gaminti ir gontų gamybai bei kitokios staklės. Linų 

pluošto atskyrimui nuo stiebelio — linų mynimui be rankinių mintuvų buvo naudojamos arklinės 

staklės, kurias vadino linų mynimo mašinomis. Dviejų volų su vienodo žingsnio krumpliais, 

įstatytais į medinį rėmą su diržu, kuris leidžia volų sukimui panaudoti arklio jėgą. Antros kaime 

naudotos linų mynimo mašinos pagrindą sudarė 4—5 m diametro ant rėmo paguldytas medinis 

ratas — veidrodinis krumpliaratis ir ant jo viršaus uždėtas su tokiu pat žingsniu cilindrinis 

krumpliaratis. Mašinos konstrukcija tokia, kad cilindrinį krumpliaratį apie didįjį ratą tempia 

aplinkui eidamas arklys. 

Eidami nuo Papilės keliu į vakarus, prieisime ant Virvytės kranto esantį Kapėnų kartono 

fabriką. Tęsdami kelionę ta pačia kryptimi, už 12 km pasieksime kryžkelę: kelias į dešinę veda į 

Viekšnius, kairėje už Trimėsėdžio upelio — į Telšius, o atšaka į kairę 3 km iki Tučių dvaro. Tai 

vienas iš keturių šiame kaime buvusių dvarų. Dvarininkas Peliksas Kontrimas buvo artimas 

Simono Daukanto draugas. Gyvendamas Papilėje, S. Daukantas kelis kartus lankėsi ir ilsėjosi šio 

savo draugo dvare. Už domėjimąsi lietuvių kalba ir palankumą 1861—1863 m. sukilimui 

P. Kontrimas buvo nuteistas ir 1863 m. mirė Šiaulių kalėjime, o jo dvaras atiduotas rusui 

Vladimirui Sisojevui. 

Atgavus nepriklausomybę, V. Sisojevas, kaip ir dauguma carinės Rusijos okupantų, pabėgo. 

Dvaro valdytoju tapo Pelikso giminaitis Pranciškus Kontrimas, kuris, nežiūrint senyvo amžiaus, 

1941 m. bolševikinės valdžios buvo ištremtas į Sibirą, o žemė išdalyta dvaro kumečiams ir 

darbininkams. Šiame dvare 1927 m. buvo atidaryta II Tučių mokykla, kuri veikė iki 1977 metų. 

Nuo kryžkelės, kurią anksčiau palikome, prie kelio į Telšius, dešinėje pusėje, buvo Baltinio 

dvaras. Apaugęs gražiais medžiais. Toje pačioje pusėje už 2 km puikavosi mūriniu baltai dažytu 

gyvenamuoju namu Zubavičiaus dvaras. Važiuojant toliau ta pačia kryptimi buvo Balandžio 

dvaras. Tai jau IV Tučiai. Teko girdėti, kad šis dvaras anksčiau priklausė Sisojevui, gal tik 

bendrapavardžiui, o gal tam pačiam II Tučių P. Kontrimo dvaro „savininkui”? Žinoma, kad 

pirmaisiais Nepriklausomybės metais dvaro savininkas buvo Piktužis, o iš jo nusipirko Balandis. 

Vietos gyventojai pasakojo, kad karo metu kažkoks tarybinis karinis dalinys dvaro pirtyje ar 

rūsyje buvo įrengęs areštinę, kurioje laikė areštuotus žmones. Ne vieną kartą buvo pastebėta, kad 

kareiviai iš areštinės į rytų pusėje esantį mišką, vadinamą Sasojinės mišku, vesdavosi žmones. 

Po kurio laiko miške pasigirsdavo šūviai. Kareiviai grįždavo ten palikę išvestuosius. Kaip ilgai 

buvo girdimi šūviai ir kiek žmonių buvo nuvesta į mišką, žinių neturime. 

Ketvirtųjų Tučių kaimo dvare 1937 m. gimė nusipelniusi artistė Gražina Balandytė-Čygienė, 

1995 m. apdovanota DLK Gedimino III laipsnio ordinu. Tučių kaime gimė žymus bažnytinio 

meno kūrėjas skulptorius Stasys Kinčinas. Daug jo darbų puošia Viekšnių, Mažeikių, Kuršėnų ir 

kitas Žemaitijos bažnyčias. Daug jo sukurtų koplytstulpių ir koplytėlių pastatyta pakelėse ir 

kapinėse. Generolas S. Raštikis savo atsiminimuose rašė, kad, gyvenant Vokietijoje vienoje karo 

pabėgėlių stovykloje, S. Kinčinas nuolat kalbėdavo apie gimtąjį kraštą, laukė dienos, kuomet 

galės grįžti ir darbais puošti Žemaitiją. 

Po 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo pirmoji mokykla Tučių kaime buvo 

atidaryta 1922 m. ūkininko Adomo Andriuškos gyvenamajame name. Tais metais mokiniu buvo 

ir šio rašinėlio autorius. Vėliau, gal po dvejų metų, mokykla buvo perkelta į Kazimiero Morkūno, 

o iš čia į Vinco Geležinio gyvenamąjį namą. Po kelerių metų mokyklą perkėlė į Jono Muniaus 

sodybą. Dar vėliau ji tapo pirmųjų Tučių septynmete mokykla. 

1941 m. ūkininko A. Andriuškos šeima buvo ištremta į Sibirą. Tuomet į jo sodybą iš 

J. Muniaus namų buvo perkelta ir ši mokykla. Taip beveik po 20 metų, pabuvojusi trijose Tučių 

kaimo ūkininkų sodybose, mokykla grįžo į savo gimtuosius namus, nenutoldama nuo 

Trimėsėdžio upelio. Tačiau kaime sumažėjo jaunimo, mokyklinio amžiaus vaikų. Todėl ilgainiui 

pirmųjų Tučių septynmetė mokykla buvo uždaryta, jos inventorius perduotas Kapėnų 

devynmetei. Antrųjų Tučių mokykla, kurį laiką įsikūrusi P. Kontrimo dvare, beveik po 50 metų 

56

(1928—1977) dėl tokių pat priežasčių taip pat uždaryta. Tučių kaimo mokyklose ilgus 

dešimtmečius dirbo daug iškilių mokytojų — tikrų Lietuvos patriotų. 

Pradžioje mokytojai po kelis mėnesius negaudavo atlyginimo. Pirmaisiais nepriklausomybės 

metais trūko mokyklinio inventoriaus, rašymo priemonių, vadovėlių. Tačiau darbas mokyklose 

virte virė: stengėsi mokytojai ir mokiniai bei jų tėvai. Buvo metas, kai mokiniai vietoje 

sąsiuvinių rašydavo ant įrėmintų juodo kalkakmenio lentelių, o rašiklis buvo 3—4 mm diametro 

grafitinis strypelis, vadinamas grifeliu arba net paprasta vinis. 

Kokius mokslus buvo baigę mūsų kaimo mokytojai, kuriuos kartais pavadindavo „kaimo 

liktarnomis”, tikslių žinių neturime. Žinome, kad dalis jų buvo baigę mokytojų kursus Žagarėje, 

kiti — Šiaulių, Telšių ir kitas mokytojų seminarijas. Pirmoji I Tučių 1922 m. įsteigtos mokyklos 

mokytoja buvo Antanina Praniauskaitė, kilusi iš Akmenės valsčiaus Montartiškės dvaro ar 

kaimo. Ji buvo pirmoji ir mano mokytoja. 

Antras šioje mokykloje mokytojas buvo Pranas Kučinskas, kilęs iš Viekšnių valsčiaus 

Svirkončių kaimo, kurį 1943 m. nužudė raudonieji partizanai. Mokyt. P. Kučinskas 1925 m. 

mums, mokiniams, parodė ir pirmąsias nepriklausomos Lietuvos monetas. Vėliau mus mokė 

Antanas Kęsminas, kilęs iš Mažeikių vlsč. Geidžių bažnytkaimio. Šie mokytojai man davė 

3 skyrių tuometinės pradžios mokyklos išsilavinimą, o gauti baigimo pažymėjimui egzaminus 

laikyti turėjau Viekšnių pradžios mokykloje. 

Po kelerių metų I Tučių mokykla turėjo 4 skyrius. Tačiau dar keletą metų baigiamuosius 

egzaminus mokiniai laikydavo II Tučių mokykloje. Šioje mokykloje 4 skyrių baigiamuosius 

egzaminus 1936 m. laikė ir gavo baigimo pažymėjimą mano brolis Aleksandras. 

Mano žiniomis, I Tučių mokyklose yra mokytojavę Antanas Rimkus, Ieva Danilevičiūtė, 

1918 m. Lietuvos savanoris kūrėjas Vyties kryžiaus kavalierius Vincas Šiušė, Antanas Kilpys, 

tragiškai žuvęs autoavarijoje, ir Henrikas Kybartas. Paskutinis šioje mokykloje mokytojavo ir jos 

direktoriumi buvo ilgamečio Tučių kaimo dūdų orkestro vadovo sūnus Jonas Žalys. 

Keletą metų I Tučių mokykloje dirbo Telšių mokytojų seminarijos auklėtinis Petras Daugintis. 

Jis nebuvo mano mokytojas, tačiau palaikėme draugiškus ryšius, jį gerai pažinojau. Jis 1937 m. 

baigė Lietuvos karo mokyklą, jam buvo suteiktas atsargos jaunesnio leitenanto laipsnis. Įstojo į 

Jėzuitų ordiną ir į Kauno kunigų seminariją. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, ir mudviejų ryšiai 

nutrūko. Po 50 metų gavau jo laišką ir štai ką sužinojau. P. Daugintis, kunigas S. J., socialinių 

mokslų daktaras, darbuojasi išeivijos lietuvių spaudoje. Per tą laiką sielovados darbą dirbo 

Urugvajuje, Brazilijoje ir Š. Amerikoje. Mirė 1996 m. Čikagoje. 

Apie II Tučių mokykloje dirbusius mokytojus mūsų žinios menkos. Čia mokytojavo 

P. Sijanas, kun. S. Urbelis, S. Šulcaitė, J. Mažeika, tėvų komiteto pirmininkas 1936 m. buvo 

F. Zibertas. Paskutinė šios mokyklos vedėja 1977 m. buvo mokytoja Vaglienė. 

Būtume dėkingi tėviškės žinovams, kurie patikslintų ir papildytų pasakojimą apie Tučius. 

Praverstų svarbesnės kaimo žinios, papročių ir kultūros faktai, iškilių sodiečių bruožai ir 

asmenybių biografijos. 

Riauka Adomas. Gimęs amžių takoskyroje: Laikas ir likimai: [Jonas Plekaitis] // Vienybė. — 

1999. — Spal. 26: Teofilio Januškevičiaus nuotraukos: „[1.] Tokį Jono Plekaičio portretą 1954 

metais Sverdlovsko lageryje nupiešė nežinomas dailininkas. [2.] Žengdamas į šimtuosius 

gyvenimo metus, Jonas dar nesiskiria su dviračiu”. — Tekste: „1919 metais išdalijus Stočkų 

dvarą, Jonas išėjęs už berną pas Benediktą Mikuckį į Boguslavo kaimą.” Po karo buvo kolūkio 

„Artojėlis” pirmininku. Už tai, kad partizanams (Jonui Šiušai ir kitiems trims) atidavė aviną, 

buvo suimtas, 1950 m. nuteistas 25 metams kalėjimo ir 5 metams tremties. „Suėmė Mažeikių 

turguje. Į areštinę jį nusivedęs viekšniškis Paškevičius, segėjęs leitenanto antpečius.” Grįžo į 

Tučių kraštą 1955 metais. Iki pensijos dirbo kolūkyje kerdžiumi. — Visas tekstas: 

Viekšnių miesto gyventojui Jonui Plekaičiui lapkričio 26 dieną sukaks 99 metai. Duos Dievas, 

ateinantį rudenį — puikus ir retas jubiliejus. O sulaukti jo Jonas gali — aukštas, tiesus, neišsekęs 

vyras, aštraus proto ir tikrai puikios atminties. Pas gydytojus, sako, nevaikštąs, laikraštį dar be 

akinių skaitąs, domisi ūkiniu ir politiniu šalies gyvenimu. Taigi, artimieji neturi dėl jo rūpesčių. 

Atkakliai stengiausi senolį išklausti, kokia jo ilgo gyvenimo paslaptis, o jis vis atsikalbinėjo, 

kad jokių paslapčių nesą. Jaunystėje keldavęs su ankstyvaisiais vieversiais, aręs, akėjęs, bėręs 

57

grūdą į žemelę maitintoją. Papusryčiavęs pusmarškonės košės, vėl kibdavęs į darbą. Taip 

pragyvenęs darbingąją amžiaus dalį. Graži gamta, grynas oras, gera nuotaika padėję išsaugoti 

sveikatą ir stiprybę. Jaunystėje kartais ir dūmą užtraukdavęs, ir taurelę išlenkdavęs, bet, anot 

Jono, su saiku, tad ir sveikatai žalos nepatyręs. 

Gimė Jonas Plekaitis 1900-ųjų rudenį Stočkų dvaro kumetyne (dvare nuo seno dirbusi jo 

mama). Ten ir jis iš piemens suaugo į berną, nepabodę žemės darbai, jiems „dūšią atiduodavęs”. 

Taip buvę įprasta, ir taip buvę gerai. Kaimuose pilna buvo jaunimo, visi dirbo, visi smagiai ir 

gražiai linksminosi ir nesiskųsdavo blogu gyvenimu. Pasak senolio, dabar apstu nenorinčių 

sunkiai dirbti, o dejuojančių, kad blogai. 1919 metais išdalijus Stočkų dvarą, Jonas išėjęs už 

berną pas Benediktą Mikuckį į Boguslavo kaimą. Kariuomenėje tarnauti nereikėję, nes buvo 

vienas motinos sūnus. 

Vedė Jonas Plekaitis vėlokai, jau 37-erių sulaukęs, bet, pasak jo, dar viską suspėjęs. Į žmonas 

paėmęs 12 metų už save jaunesnę to paties Stočkų dvaro darbininkę Teodorą Beržanskytę, 

nugyveno ilgą ir gražų gyvenimą. Nors iš savo darbo turtų nesusikrovę, bet buvę laimingi, nes 

vienas kitą gerbę ir mylėję, dorais ir darbščiais žmonėmis užaugino dvi dukras ir tris sūnus. 

Senatvėje Jonas prisiglaudęs pas vyriausiąją dukterį Danutę Juodeikienę. Pats didžiausias širdies 

skausmas Joną ištiko šią vasarą, kai sulaukusi 87-erių metų, užgeso jo vienintelė gyvenimo 

draugė — Teodora. Senolis Jonas, optimistas iš prigimties, nemėgsta minėti nuoskaudų ir sako, 

jog gyvenime būta ir gero, ir blogo. Vis dėlto širdį nudiegia, prisiminus nepelnytą skriaudą. O 

viskas buvę taip... 

Pokario metais Tučių apylinkėse buvo priveista daug smulkių kolūkių. Vieno jų, pavadinto 

„Artojėliu”, pirmininku išrinko Joną, tuomet gyvenusį Viktoro Mandzijausko dvaro pastate, prie 

pat Telšių rajono ribos. Plačiuose šių vietų miškuose laikėsi partizanai, o dienomis būriais siautė 

stribai. Kartą pas J. Plekaitį paryčiais užsukę keturi partizanai, iš kurių dar atsimenąs Joną Šiušą, 

ir paprašę avinuko maistui. Patys iš avių būrio ir išsirinkę. Pats papjovęs, nulupęs ir atidavęs. 

(Kažin, ar ir galėjo kitaip pasielgti?) Vyrai padėkoję ir išėję savo keliais. Bet pikta akis nužiūrėjo, 

ir apie J. Plekaitį jau ryto metą buvę pranešta, kad „turįs reikalų su banditais”. 

Matant visiems kolūkiečiams pirmininką areštuoti matyt buvo nepatogu, tad suėmė Mažeikių 

turguje. Į areštinę jį nusivedęs viekšniškis Paškevičius, segėjęs leitenanto antpečius. Penktojo 

kūdikio laukianti žmona ilgai kankinosi, nežinodama, kur pradingo vyras, sužinojusi, kad 

areštuotas, visur ėjusi jo užtarti, bet veltui. O saugumiečiai jiems žinomais metodais Joną tardę, 

mušę ir visaip koneveikę, vadindami ir banditu, ir gaujos nariu, ir ryšininku. „Koks iš manęs 

ryšininkas, nieko nepranešinėjau, ko prašė — daviau, ir viskas”, — teisinęsis J. Plekaitis, tik 

niekas jo nesiklausė. Nuteisė Joną 1950-aisiais Šiauliuose — 25 metams kalėjimo ir 5-eriems 

tremties. 

Kalinys atsidūrė prie Uralo kalnų, Sverdlovsko srityje. Lageryje buvę 4 milžiniški barakai, 

viduje dviaukščiai gultai, aplinkui budri sargyba. Per dienų dienas — sunkūs miško ruošos 

darbai, tik pagijusį po sunkaus susižeidimo (lūžo raktikaulis) paskyrė kur lengviau. Ir lageryje 

Jonas pateisinęs garbingą lietuvio vardą, už darbštumą ir sąžiningumą net prižiūrėtojai jį gerbę. 

Bet ir mirus tautų budeliui Stalinui, lagerio vartai dar negreit atsivėrė. Reikėjo prirašyti kalnus 

popierių, įrodinėjant, kad nekaltas, prašant malonės iš okupantų valdžios. Pagaliau, 1955 metų 

rugsėjo 7 dieną, išgirdęs, jog gali nebeiti į darbą, nes važiuos namo. 

Grįžo į tą pati nuošalų gimtąjį Tučių kraštą. „Artojėlis”, kuriam kadaise pats pirmininkavo, 

jau buvo sujungtas su kitu kolūkiu elgeta — „Tarybiniu artoju”. Jame išdirbęs kerdžiumi iki 

pensijos, bet ir paskui jo sumanios rankos dar buvo reikalingos. 

Ir dabar buvęs politinis kalinys Jonas Plekaitis nėra kam nors našta. Dažnai nueina arba 

nuvažiuoja dviračiu, kaip pats sako, „į savo kelio galą” — į Viekšnių kapines, parymo prie 

žmonos kapo, sukalba poterius, palaisto gėles. Grįžęs namo, kartais šį tą dar pameistrauja. Toks 

šiandien Rusijos lagerių nepalaužtas, gyvenimo ir žemės darbų užgrūdintas vyras Jonas Plekaitis, 

žengiantis į šimtuosius savo gyvenimo metus. Tenešykšti jie ištvermės ir sveikatos! 

58

Lietuvos bajorų palikuoniai / sudarytojas Jonas Stankus. — Vilnius: leidykla „Danielius”, 

2000. — 286 p. — Tekste: 

BYTAUTAI. Herbas Grifas „Gryf” 

1413 m. Butautas buvo bajorų palydos narys Lietuvos valdovui Vytautui vykstant į Horodlę 

susitikti su Jogaila. Tame susitikime 47 Lietuvos bajorai buvo herbais sugiminiuoti su Lenkijos 

bajorais. Nuo to laiko Butautai naudojasi herbu „Gryf”. 

16 a., kai Butautų giminė labai išsiplėtė, turbūt dėl rašybos nevienodumų ji skilo į Butautus ir 

Bytautus. 

Šios giminės proseneliai valdė dvarus Eidžiotų, Laukuvos, Laukdvarių, Drobūkščių ir kitose 

Žemaičių vietovėse. Bet jie buvo palikti ar dovanoti kitoms giminėms. Bytautai gyveno 

Užvenčio ir Šiaulių rajone. 

Paskutinį kartą Bytautų giminės bajorystė buvo patvirtinta 1841 08 11 (Kauno gubernijos 

bajorų deputatų susirinkimo nutarimas Nr. 10629). Bajoro Jurgio Viktorino Bytauto, gyvenusio 

Užventyje, bajorystė buvo patvirtinta 1876 09 25 d. Jo duktė Felicija Bytautaitė-Gylienė- 

Baltutienė yra Romualdo Baltučio senelė. 

Romualdas Baltutis (g. 1933 05 31 Kurtuvėnų m., Šiaulių r.), elektromechanikas. 

1941—1947 m. mokėsi Tengos pradinėje mokykloje, Altajaus krašte. 

1948—1954 m. — Kiseliovsko vidurinėje mokykloje (Kemerovo sritis). 

1954—1958 m. Tomsko politechnikos institute įsigijo elektromechaniko specialybę. 

1975 m. mokėsi Kauno politechnikos instituto neakivaizdinėje aspirantūroje. 

Grįžęs iš tremties dirbo Šiaulių įmonėse, ilgiausiai — dviračių ir variklių gamykloje „Vairas” 

vyriausiuoju inžinieriumi. Dabar yra akcinės bendrovės „Šiaulių aviacija” darbo organizavimo 

direktorius. 

Romualdas Baltutis yra žinomas savo plačia inžinierine ir visuomenine veikla. Jis yra atlikęs 

mokslinių tyrinėjimų, padaręs kelis išradimus mašinų gamybos, suvirinimo ir dažymo srityse. 

Parašė daug straipsnių techninėmis ir publicistinėmis temomis. Šiaulių dviračių švenčių autorius 

ir organizatorius. 

Domisi istorija, daile ir muzika. 

Žmona Alfreda Baltutienė (g. 1934 07 06 d.) buvo mokytoja. Žuvo 1981 m. autoavarijoje. 

Dukterys: Loreta (g. 1961 07 21), architektė; Alė (g. 1965 03 22), mokytoja ir Aurelija 

(g. 1971 06 29). 

GRAKAUSKAI (GROGHOVSKI). Herbas Junoša „Junosza” 

Grakauskai yra viena seniausių lenkų kilmės bajorų giminių, gyvenusių Raudonojoje Rusioje 

(dabar Galicija), pavardę gavę nuo Grochovcų kaimo. Istoriniu šios giminės pradininku laikomas 

Petras Grochovskis, 1427—1952 m. buvęs Pšemislio žemės teisėjas. Vienas iš jo penkių sūnų 

Jonušas, Grochovcų paveldėtojas, yra tikrasis Grochovskių-Junošų giminės pradininkas. Viena 

šios giminės šaka apsigyveno Palenkėję, iš kur nemažai jos narių persikėlė į Lietuvą. 

Apsigyvenęs Lietuvoje Povilas-Steponas Grochovskis 1697 m. pasirašė susitarimą su 

Naugarduko vaivada. Adomas, Karolis ir Kazimieras Grochovskiai 1763 m. pasirašė Lietuvos 

bajorų manifestą. 

Vilniaus gubernijos bajorų deputatų susirinkimas 1805 02 01, 1832 12 07, 1845 10 04, 

1860 06 17 legitimavo šios giminės palikuonis — Jurgio Grakausko sūnus Antaną ir Ignotą. 

Ignoto sūnų Eligijaus ir Zigmanto ir dar keliolikos kitų Grakauskų bajorystę patvirtino 

Valdančiojo senato Heroldijos departamentas 1861 11 09 įsaku Nr. 9182 nurodydamas, kad 

Grakauskų giminė turi būti įrašyta į Kauno bajorų kilmės knygos pirmą dalį. Tai pakartotinai 

buvo patvirtinta 1872 12 19 (nutarimo Nr. 199) (LVIA, f. 391, ap. 7, 1872 m., b. 1783, l. 59 

ir 60). 

Pranciškaus Grakausko duktė Apolonija ištekėjo už Kazimiero Simaičio ir iš jų kilo Simaičių 

giminė (LVIA, f. 669, ap. l, b. 897, l. 826). 

Raimundas Simaitis (g. 1928 12 20 Butkų k., Žarėnų vls., Telšių aps.) 1936—1941 m. mokėsi 

Žarėnų pradžios mokykloje, 1941—1944 m. — Telšių gimnazijoje, 1944—1945 m. — 

išminuotojų kursuose Telšių mieste, 1948—1950 m. — Žarėnų progimnazijoje (baigė aukso 

medaliu), 1946—1948 m. — Kauno politechnikume Architektūros skyriuje, 1950—1953 m. — 

59

specialiojoje seržantų mokykloje, 1953—1955 m. — vėl Kauno politechnikume. 1961 m. baigė 

Kauno politechnikos instituto vakarinį skyrių. Įsigijo inžinieriaus statybininko specialybę. 

1955 m. pradėjo dirbti Kauno statybos tresto 9-oje statybos valdyboje iš pradžių pagalbinės 

gamybos viršininku, o vėliau dešimtininku, meistru, vyr. inžinieriumi ir galiausiai valdybos 

viršininku. 1970 m. skiriamas Statybos ministerijos Kauno zonos statybos darbų koordinavimo 

skyriaus viršininku. 

1979 m. pereina dirbti į „Kauno statybos” trestą ir iki 1981 m. eina tresto valdytojo pirmojo 

pavaduotojo pareigas, o vėliau dirba kitose pareigose iki pensijos 1991 m. Už gerą darbą buvo 

apdovanotas: „Statybos žymūno” ženkleliu (1966 m.), „Garbės ženklo” ordinu (1976 m.), 

medaliu „Už gerą darbą” ir t. t. Leidinyje „Statybos raida Lietuvoje 1921—1987” įtrauktas į 

žymiausių Lietuvos statybininkų sąrašą. 

Yra Lietuvos sodininkų draugijos „Susivienijimo sodai” Kauno prezidiumo narys. 

1996 m. atsiėmė 33 ha tėvų žemės. 

Žmona — Nijolė Meigytė-Simaitienė (1935 09 22—1987 12 22), inžinierė. Su tėvais buvo 

1941 06 16 ištremta į Sibirą. 

Duktė Inga Simaitytė-Gailienė (g. 1964 10 29) baigė Kauno medicinos institutą, dirba vaikų 

gydytoja. 

Sūnus Marius Simaitis (g. 1969 02 02) baigė Kauno politechnikos institutą, inžinierius. 

Gražina Balandytė-Čygienė (g. 1937 06 27 Tučių dvare, Navarėnų vls., Telšių aps.). Lietuvą 

okupavus dvaras buvo nusavintas ir visa šeima persikėlė į Klaipėdą. 

Klaipėdoje 1953 m. baigė vidurinę mokyklą, 1954—1956 m. mokėsi Klaipėdos medicinos 

mokykloje. 

1956—1957 m. dirbo Klaipėdos dramos teatro aktore. Tuo pat metu dirbo ir Klaipėdos 

respublikinėje ligoninėje medicinos seserimi. 

Nuo 1957 m. dirbo Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre. 

G. Balandytės-Čygienės puikus aktorės darbas daug kartų pažymėtas. Jai buvo suteikti 

garbingi vardai: 1967 m. — nusipelnusios artistės, 1987 m. — Lietuvos liaudies artistės, 1978 m. 

pripažintas geriausias moters vaidmuo, 1983 m. — geriausias vaidmuo televizijoje, 1998 m. — 

geriausios sezono aktorės. 

Teatro scenose yra suvaidinusi per 100, o kine ir televizijos filmuose — apie 20 pagrindinių ir 

epizodinių vaidmenų. 

Šiuo metu veda LNK televizijoje populiarią laidą „Ponios Gražinos virtuvė”, yra jos autorė. 

Gražina Balandytė ištekėjusi už Andriaus Čygo — inžinieriaus, visą laiką turėjusio atsakingas 

pareigas. 

KONDRATAVIČIAI. Herbas Sirokomlė „Syrokomla” 

Kondrotavičių giminė kilusi iš Naugarduko apylinkių. Giminės genealogijos lentelėje 

Kšištofas Michailas Kondratavičius (pažymėtas Nr. 1) 1734 03 27 po tėvo mirties paveldėjo 

dvarą Polovkovičiuose, kurį perleido vyriausiajam sūnui Petrui, o jaunesniajam sūnui Adomui 

išmokėjo pinigais. 

Adomas Kondratavičius išaugino du sūnus: Anuprą-Antaną (g. 1791 m.) ir Dominiką-Ivaną 

(g. 1797 m.). 

Anupras-Antanas Kondratavičius, kaip nurodo Mykolas Biržiška savo knygoje „Anuo metu 

Viekšniuose ir Šiauliuose”, buvo Ksavero Chominskio gydytojas... Mirdamas K. Chominskis, 

kaip ir kitiems savo tarnautojams, taip pat ir jam dovanojo žemės, iš kurios Anupras-Antanas 

Kondratavičius išleido sūnų Vladislovą Kondratavičių (g. 1824 m.) mokslan. 

Vladislovas Kondratavičius iš kaimynų dar pripirkęs žemės sudarė Meškelių dvarą, 1940 m. 

turėjusį 140 ha. V. Kondratavičius, baigęs Maskvos universitete matematikos mokslus, 

mokytojavo Svisločės, Šiaulių, Suvalkų gimnazijose. Vedė Liudviką Šimanską, išaugino 

2 dukras ir sūnų Vytautą-Vladislovą Kondratavičių (1874—1942 m.), kuris mirė tremtyje 

Altajaus krašte, Ongudajuje. Tremtyje 1942 m. mirė ir duktė Marija-Juzefa Kondratavičiūtė 

kartu su savo vyru Antanu Gadonu. 

Vytautas-Vladislovas Kondratavičius buvo vedęs Rozaliją Šarkytę (1883—1978). Jie išaugino 

sūnų Petrą Kondratavičių (1907—1985), gydytoją, ir dukrą Bronislovą Kondratavičiūtę (1911— 

1993), pedagogę. 

60

Bronislova Kondratavičiūtė ištekėjo už Jono Švėgždos (1906—1994), teisininko. Jie išaugino 

du sūnus: Eugenijų-Alvydą Švėgždą ir Joną Švėgždą (1940—1986), žurnalistą. 

Kondratavičių giminės ne vienai kartai buvo patvirtinta bajorystė. 

Vilniaus bajorų deputatų susirinkimai Kondratavičių giminei patvirtino bajorystę 1835 06 21, 

1841 08 02. 

Heroldikos departamentas patvirtino sprendimą ir įtraukė į kilmės I knygą (1852 03 31, 

Nr. 5378), herbas — „Syrokomla”. 

Eugenijus-Algirdas Švėgžda (g. 1937 03 18 Kaune) 1947—1955 m. mokėsi Klaipėdos 

K. Donelaičio vidurinėje mokykloje, 1960 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. 

Dirba Panevėžio advokatų kontoroje — advokatas. 

Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos narys. 

Eugenijui-Algirdui Švėgždai 1995 11 25 patvirtinta bajorystė (LBKS Legitimacijos tarybos 

rejestro Nr. 154). 

Šiuo metu valdo grąžintą 80 ha žemės. 

Žmona — Teresė Buivytė-Švėgždienė (g. 1937 08 12 Pliuškių k., Radviliško r.) 1945— 

1948 m. lankė Legečių pradžios mokyklą Radviliškio r., 1948—1955 m. — Baisogalos vidurinę 

mokyklą, 1957—1962 m. — Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. 

Šiuo metu yra pensininkė. Mėgsta gerą knygą ir poilsį gamtoje. 

Vaikai: sūnūs — Algirdas ir Kęstutis (g. 1963 m.), baigę aukštąjį mokslą, yra verslininkai. 

Dukra — Skirmantė (g. 1970 m.), baigusi vidurinę mokyklą. 

PAULAVIČIAI. Herbas Bičiulis „Przyjaciel” 

Archyvuose yra išlikęs vienos Paulavičių giminės atšakų — Kauno pavieto bajorų Paulavičių 

genealogijos medis, sudarytas 19 a. pab. Vilniaus gubernijos bajorų deputatų susirinkimo 

kanceliarijoje pagal giminės atstovų pateiktus istorinius dokumentus. Tai buvo Kauno pavieto 

žemės ir pilies teismų išrašai apie jų valdytus dvarus, karalių privilegijas, rodančias giminės 

atstovų užimtas pareigas, karinius laipsnius. 

1819 12 13 ir 1835 03 16 Vilniaus bajorų deputatų susirinkimo, 

1847 04 16 ir 1858 10 13 Kauno bajorų deputatų susirinkimo nutarimais Paulavičių giminei 

pripažinta bajorystė, įrašant ją į Bajorų knygos šeštą dalį. Tai patvirtino ir Valstybės senato 

Heroldijos departamento 1848 01 19 įsakas Nr. 1050, 1859 07 2 įsakas Nr. 6446 ir 1872 05 26 

įsakas Nr. 1860. Herbas Bičiulis, kurio mėlyname herbo skydo fone ant aukso spalvos padėklo 

sidabrine strėle perverta širdis. Herbo šalmo karūną puošia 5 stručio plunksnos, suteiktos 19 a. 

pab. Vilniaus bajorų deputatų susirinkimo kanceliarijoje. 

Yra žinoma, kad Stanislovui Paulavičiui, Mykolo sūnui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 

karališkųjų arklidžių administratoriaus ir Kauno žemės teisėjo privilegijos buvo išduotos 

Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Jono III Sobieskio 1679 05 05. 

Iš 18 a. žinoma, kad Jonui Paulavičiui 1784 07 15 išduotas patentas ir jis įregistruotas 1800 

12 17 Kauno žemės teisme, kuriuo Lietuvos didysis etmonas kunigaikštis Mykolas Oginskis 

suteikė jam Lietuvos kariuomenės poručiko laipsnį. 

Paulavičiai valdė Užumiškių, Labunavos, Pacevičių, Daukainių dvarus. Laikui bėgant 

daugelio jų jie neteko. 

Marija Paulavičiūtė-Jonavičienė (1902—1982) yra kilusi iš Stanislovo Paulavičiaus 

vyriausiojo sūnaus Kristoforo linijos. Ji turėjo du sūnus. 

Vytautas-Stasys Jonavičius (g. 1929 06 27 Kėdainiuose), pensininkas. 

1950 m. baigė Kėdainių I vidurinę mokyklą ir 1955 m. — Lietuvos veterinarijos akademiją. 

Dirbo Kėdainių r. veterinarinės stoties viršininku ir vyriausiu veterinarijos gydytoju. 

Jam buvo suteiktas nusipelniusio veterinarijos gydytojo vardas. 

Užsiima medžiokle, filatelija, bitininkyste. Mėgsta keliauti. 

Žmona Stasė-Stefanija Kačinskaitė-Jonavičienė (g. 1931 11 13) yra baigusi Lietuvos 

veterinarijos akademiją. Iki pensijos buvo Kėdainių r. žemės ūkio valdybos vyriausia 

ekonomiste. 

Duktė Virginija Jonavičiūtė-Naginienė (g. 1956 08 4 Biržų mieste) 1963—1974 m. mokėsi 

Kėdainių vidurinėje mokykloje, 1986 m. baigė Kauno medicinos institutą ir 1985—1987 m. 

Kaune praėjo klinikinę stomatologijos ordinatūrą. 

61

Dirba Vilniaus universitetinėje Žalgirio ligoninėje gydytoja stomatologe ir Vilniaus 

universiteto Medicinos fakulteto stomatologijos klinikos asistente. 

Vyras Vytas Naginė (g. 1955 06 08) dirba Darbo ekonomikos centre vyriausiu inspektoriumi. 

Augina dukteris: Moniką (g. 1989 04 21) ir Pauliną (g. 1990 07 26). 

Sūnus Arūnas Jonavičius (g. 1960 03 03 Kėdainių mieste) 1967—1978 m. mokėsi Kėdainių 

2-je vidurinėje mokykloje, 1984—1987 m. — Kauno politechnikume. 

Dirba UAB „Pašnekesys” vairuotoju. Mėgsta automobilių sportą. 

Žmona Audronė Silytė-Jonavičienė (g. 1961 05 23) baigusi Šiaulių pedagoginį institutą. Dirba 

darželio-mokyklos vyresniąja auklėtoja. Turi sūnų Erdviną (g. 1985 12 3), moksleivį. 

Algimantas-Juozapas Jonavičius (1936 01 18—1990 04 15). 

1948—1954 m. mokėsi Kėdainių 1-oje vidurinėje mokykloje. 

1959 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją. Įsigijo žemės ūkio ekonomikos 

organizatoriaus specialybę. 

1960 m. baigė vienų metų bitininkystės kursus. 

1963—1966 m. buvo Leningrado agrofizikos instituto aspirantas. Apgynė žemės ūkio mokslų 

daktaro disertaciją. 

Dirbo Lietuvos hidrotechnikos ir melioracijos mokslinio tyrimo institute, buvo mokslinis 

sekretorius. 

Mėgo filmavimą, fotografavimą, bitininkystę, aviomodeliavimą, baidarių ir dviračių sportą ir 

kt. 

Žmona Marytė Urmonavičiūtė-Jonavičienė (g. 1934 12 25) baigė Vilniaus valstybinio 

universiteto Medicinos fakultetą. Dirba Kėdainių ligoninėje gydytoja chirurge. 

Sūnus Arvydas (g. 1972 12 03) 1997 m. baigė Kauno medicinos akademijos Medicinos 

fakultetą. Šiuo metu yra gydytojas rezidentas. 

Sūnus Vizgirdas (g. 1974 08 31) mokosi Lietuvos policijos akademijoje. Dirba Kėdainių kelių 

policijoje. 

PIKELIAI. Herbas Dembno „Dębno” 

Bajorai Pikeliai — sena Žemaičių bajorų giminė, kuri nuo seno naudojosi bajorų 

privilegijomis ir valdė žemes — Dirvinius, Knitlaukį ir Petrikus, esančius Žemaičių vyskupijoje. 

Pikelių giminės bajoriška kilmė buvo patvirtinta Vilniaus bajorų deputatų suvažiavimų 

1799 11 11 ir 1820 08 21 dekretais. 

1837 05 28 Vilniaus gubernijos bajorų deputatų suvažiavime, vadovaujantis pirmaisiais dviem 

dekretais, buvo patvirtinta Pikelių giminės genealoginė linija su detaliu jos narių, turėtų žemių, 

privilegijų ir kitų žinių apie giminės atstovus aprašymu (LVIA f. 391, ap. l, b. 1059, l. 65, 66, 67, 

68). Jie buvo įrašyti į Vilniaus gubernijos Bajorų kilmės knygos šeštą dalį. 

Ši patvirtinta genealoginė linija prasideda Martynu Pikeliu, gyvenusiu 16—17 a. Labiausiai 

pasižymėjęs giminės atstovas buvo Jono Pikelio sūnus Stanislovas, gyvenęs 18 a. Jis pagal 

Lenkijos karaliaus Stanislovo-Augusto Poniatovskio privilegiją, išduotą 1768 02 11, patvirtintą 

1773 09 02, buvo pašventintas į kavalierius ir gavo poručiko laipsnį. 

Iš bažnyčios knygų įrašų sprendžiama, kad Pikelių giminės atstovai gyveno Žemaičiuose apie 

Luokę, Betygalą, Telšius, Kuršėnus, Upyną, Šaukėnus, Užventį, Tryškius, Viekšnius, Sedą bei 

Renavą. [...]. 

RIMGAILAI. Herbas Herburtas „Herburt” 

Išrašas iš Vilniaus gubernijos bajorų knygų apie Rimgailų „Herburt” herbo giminės kilmę: 

1799 02 05, mes, pirmininkaujantysis, tikrasis slaptasis valstybės patarėjas, gubernijos maršalka, 

įvairių ordinų kavalierius, grafas Liudvikas Tiškevičius ir visų Lietuvos gubernijos apskričių 

atstovai, išrinkti bajorystės patvirtinimui ir panaikinimui, sudarėme Herborto herbo bajorų 

Rimgailų („Rymgaillow”) giminės genealogiją, kuri rodo, kad šiandien savo bajorišką kilmę 

patvirtinti prašančiųjų protėvis Ambraziejus Jonaitis-Rimgaila iš Vitarto, kilęs iš senos bajorų 

giminės, valdė Pragulbių tėvoniją, esančią Žemaičių kunigaikštystės Telšių apskrityje, ir to paties 

Pragulbių dvaro paveldėtoja po savęs paliko sūnų Lukošių Ambrazaitį-Rimgailą, apie ką liudija 

to paties Ambraziejaus Jonaičio Rimgailos iš Vitarto 1629 02 17 sudarytas ir Žemaičių teismo 

aktuose įrašytas testamentas, o kad Lukošius Ambrozaitis-Rimgaila, valdydamas Pragulbių 

62

dvarą, turėjo sūnų Joną Lukošaitį-Rimgailą, patvirtina Magdelenos Rimgailaitės, Prialgauskio 

žmonos, dalies Pragulbių dvaro valdų dovanojimo aktas, kuriuo tėvas Jonas Lukošaitis-Rimgaila 

savo valdas užrašė sūnui Mykolui Jonaičiui-Rimgailai, sudarytas 1718 07 25 ir tų pačių metų 

rugsėjo mėnesio dvidešimtą dieną Žemaičių teismo aktuose įrašytas; o kad minėtas Mykolas 

Jonaitis-Rimgaila turėjo sūnų Stanislovą Rimgailą, Pragulbių dvaro savininką, tėvą Petro ir 

Teodoro, prašančio kartu su sūnėnais, Petro sūnumis Teodoru ir Ignotu, dabar patvirtinti 

bajorišką kilmę, Stanislovaičių Rimgailų, liudija du dokumentai. Pirmas, Kotrynos Danauskaitės, 

anksčiau Rubaževičienės, o dabar Jonienės Priaglauskienės Pragulbių dvaro valdų pardavimo 

Stanislovai Mykolaičiui-Rimgailai aktas, surašytas 1740 07 27, o 1752 05 02 Žemaičių teismo 

aktuose įrašytas. 

Antras, to paties Pragulbių dvaro savininko Stanislovo Mykolaičio-Rimgailos dovanojimo 

sūnui Teodorui Stanislovaičiui Rimgailai, kuris dabar prašo bajorystės patvirtinimo, aktas, 

sudarytas 1778 01 30 ir tų pačių metų rugpjūčio mėnesio septynioliktą dieną Žemaičių 

kunigaikštystėje. Remdamiesi Rimgailų giminės bajoriškąją kilmę patvirtinti prašančiųjų 

pateiktais įrodymais, mes, gubernijos maršalka ir apskričių atstovai, vadovaudamiesi 1785 m. 

dekretu dėl bajorystės suteikimo nurodymais, taip pat ne mažiau laikydamiesi Lietuvos 

gubernijos valdžiai atsiųstų Valstybės senato nurodytų taisyklių, skelbdami Teodoro 

Stanislovaičio Rimgailos palikuonis, taip pat jų Vilniaus gubernijos bajorų knygų apie Rimgailių 

giminės kilmę 1799 02 16 rašoma, kad sudaryta Rimgailų giminės genealogija įrodo, jog 

Ambraziejus Jonaitis-Rimgaila iš Vitarto, kilęs iš senos lenkų bajorų giminės, valdė Pragulbių 

tėvoniją Telšių apskr., kurią paveldėjo sūnus Lukošius Ambrazaitis-Rimgaila (g. 1620 02 17), 

toliau — šio sūnus Jonas Lukošaitis-Rimgaila (1700 m.), po to — šio sūnus Mykolas Jonaitis- 

Rimgaila (1718 09 20), po jo — Stanislovas Mykolaitis-Rimgaila (1752 05 02), po jo — 

Teodoras Stanislovaitis-Rimgaila (1778 01 30). Jam ir jo palikuonims 1785 m. vėl pripažinta 

bajorystė surašant į Lietuvos gubernijos I laipsnio Bajorų knygą. Visa tai patvirtinta atitinkamais 

testamentais ir kitais aktais. 

Žinoma, kad Horodlės 1413 m. aktą Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui 

rekomendavus, 47 Lietuvos bajorams buvo suteikti lenkiški herbai. Spėjama, kad tada lenkišką 

herbą „Herburt” gavo ir bajorai Rimgailos. 

VAINAUSKAI PANCEŽINSKIAI. Herbai Tžaska „Trzaska” 

Peterburgo istoriniame archyve rasti duomenys, kur 1521 m. Žemaičių seniūnas mini 

Voinovskių giminę. 

1530 07 15 Lietuvos-Lenkijos karalius Žygimantas Senasis savo privilegija suteikia Petrui 

Voinovskiui bajorystę ir paskiria Padubingių dvarą. 

1598 m. Vilniaus bajorų tribunolas patvirtina, kad Petro Voinovskio sūnūs Martynas, 

Stanislovas ir Mykolas priklauso bajorų luomui. 

1664 02 18 Lietuvos-Lenkijos karalius Jonas-Kazimieras vėl patvirtina Vainauskų giminei 

bajoriškas privilegijas. 

1727 11 24 Minsko vaivadijos teismo knygose buvo užregistruoti Vainauskai kaip bajorai. 

Vėliau bajorų luomas Vainauskams pakartotinai buvo patvirtintas Vilniaus ir Kauno bajorų 

deputatų susirinkimų nutarimais 1831, 1850, 1894 m. 

Paskutinį kartą 1894 m. tvirtinant nurodoma, kad Vainauskų giminę reikia įtraukti į Bajorų 

kilmės knygos 1-ąją dalį. 

Felicijonas Vainauskas, gimęs 1827 m., buvo Maskvos universiteto medicinos profesorius. 

Grįžęs į Lietuvą vedė Eleną Jankovską, Zavišynės dvaro Šventybrastyje (Kėdainių apsk.) 

paveldėtoją. Viena jų duktė buvo ištekėjusi už grafo Kosakovskio. 

Zavišynės dvarą paveldėjo vyriausias jų sūnus Jaroslavas Vainauskas ir valdė jį iki mirties 

(1945 m.), o jo šeima emigravo į Lenkiją. 

Jauniausiam sūnui Antanui Vainauskui tėvas paliko Šašių dvarą netoli Babtų (Kauno r.), 

kuriam po reformos buvo palikta 125 ha. Antanas Vainauskas buvo vedęs bajoraitę Česlovą 

Pancežinskaitę. 

Antanas Vainauskas mirė 1941 m. ir palaidotas šeimos rūsyje Šventybrastyje. 1946 m. 

Česlovą Vainauskienė, vengdama tremties į Sibirą, su trimis mažomis dukromis, viena iš jų Irena 

63

Vainauskaitė, pabėgo iš dvaro. Česlovą Vainauskienė mirė 1995 m., sulaukusi 97 m. amžiaus. 

Pancežinskų giminės šaknys yra Negoševe, Lenkijoje. Giminės herbas „Trzaska”. 

Kazimieras Pancežinskis, valdant karaliui Steponui Batorui, 1577 m. dalyvavo kare su rusais 

prie Polocko. 

Samuelis Pancežinskis pagal suteiktą karaliaus Žygimanto III Vazos privilegiją 1611 m. gavo 

žemių Livonijoje. Samuelio sūnus Jurgis 1672 m. karaliaus Mykolo Kaributo Vyšnioveckio 

privilegija gavo valdų Šiaulių apskrityje. 

Jurgis Pancežinskis turėjo du sūnus: Joną ir Karolį. 

Karolis buvo Vilnioje kanauninkas, 20 metų dirbo katedroje, o 1724 m. tapo Vilniaus 

vyskupu. Jis su kitais Lietuvos pasiuntiniais vyko pas Rusijos carą Petrą I. 

Sūnus Jonas tapo Žemaičių Pancežinskių bajorų genealoginio medžio šakos pradininku. 

Pancežinskiai buvo gavę privilegijų iš karaliaus Augusto II (1720 m.), karaliaus Augusto III 

(1744 m.), karaliaus Stanislovo-Augusto (1781 m.). 

1785 m. Dominyko Pancežinskio sūnūs buvo pripažinti bajorais ir įrašyti į Bajorų knygos 

1-ąją dalį. Vėlesnėms kartoms bajorystė buvo patvirtinta Vilniaus ir Kauno gubernijų bajorų 

deputatų susirinkimų 1832, 1837, 1842, 1865, 1882, 1894, 1900 ir 1905 metais. 

Didelių Pancežinskių giminės valdų Žemaičiuose likutis yra Ašvėnų dvaras N. Akmenės r. 

18 a. dvarą valdė Valerijonas Pancežinskis, po jo — Valerijonas-Jurgis, kurio vyriausias sūnus 

Česlovas Pancežinskis (1854—1908) buvo lietuvių raštijos puoselėtojas. Besimokydamas 

Peterburge kalnakasybos institute susipažino su dr. J. Basanavičiumi ir prisidėjo prie lietuviškos 

spaudos leidimo. Jis vertė į lietuvių kalbą Bibliją, maldaknyges. Jauniausias Valerijono-Jurgio 

Pancežinskio sūnus Sobieslovas (g. 1871 m.) paveldėjo Ašvėnų dvarą ir jį valdė iki sovietinės 

okupacijos. 1941 m. birželio mėn. buvo ištremtas į Sibirą, kur mirė 1941 07 16. 

Ašvėnų dvarą mini Vanda Daugirdaitė-Sruogienė savo knygoje „Žemaičių bajoro ūkis XIX a. 

pirmoje pusėje”. Artimiausi Ašvėnų dvaro kaimynai buvo Daugirdai, su kuriais Pancežinskiai 

artimai bendravo. Lietuvoje yra šimtai ar tūkstančiai dvarų, bet kad dvaras išliktų vienos giminės 

rankose nuo karaliaus Mykolo K. Višniaveckio laikų, matyt, ne taip jau daug. 

Irena Vainauskaitė-Svetlauskienė (g. 1938 09 12 Šašių dvare, Kauno r.), pensininkė. 

1946—1948 m. mokėsi Kauno J. Jablonskio pradžios mokykloje, 1948—1952 m. — Žaslių 

vidurinėje mokykloje, 1952—1955 m. — Kauno S. Nėries vidurinėje mokykloje, 1955— 

1957 m. — Kauno 8-oje vidurinėje mokykloje, 1957—1962 m. — Vilniaus valstybiniame 

pedagoginiame institute, kur įsigijo rusų kalbos ir literatūros specialybę. 

Pedagoginį darbą dirbo 30 metų. Iš jų 18 metų Vilniaus 23-oje, 41-oje vidurinėse mokyklose 

ir Vilniaus pedagoginiame institute. 

Rozga Leopoldas. Mūsų kraštiečiai — žymūs kauniečiai // Vienybė. — 2000. — Saus. 20. — 

Tekste: „Fizinių mokslų habilituotas daktaras, chemikas, profesorius Zigmuntas Jonas 

Beresnevičius, Kauno technologijos universiteto organinės chemijos katedros vedėjas, yra gimęs 

Viekšniuose. [...]. Viekšniuose yra gimęs ir šio universiteto mechanikos fakulteto medžiagų 

inžinerijos katedros docentas, technologijos mokslų daktaras Jonas Navasaitis.[...]. Viekšnių 

vidurinės mokyklos 80-mečio dienomis jos bendruomenei malonų sveikinimą atsiuntė 1946 

metų laidos abiturientas, vienas žinomiausių Lietuvos architektų — Algimantas Sprindys, 

Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės instituto architektūros katedros docentas, architektūros 

studijos vadovas.” 

Rozga Leopoldas. Mūsų kraštiečiai — žymūs kauniečiai // Vienybė. — 2000. — Saus. 22. — 

Tekste: Lietuvos žemės ūkio universiteto miškų fakulteto miškotvarkos katedros docentas, 

biomedicinos mokslų daktaras Jonas Daniulis 1934—1939 m. mokėsi Viekšnių progimnazijoje. 

Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto prodekanas, humanitarinių mokslų daktaras 

Albertas Ružė gimė Svirkančių kaime, baigė Viekšnių vidurinę mokyklą. Primas Noreika. 

Bronislovas Pažėra. 

Juodpusis Apolinaras. Išskridusi iš Viekšnių: Viekšniai ir viekšniškiai // Vienybė. — 2000. 

— Saus. 25: ir nuotrauka. — Tekste: Vida Bibokaitė-Joneliūnienė iš Kegrių. 

64

Šiuipys Antanas. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 28. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Ten susiduria trys kaimai. Trikampis toks. Pagal upelį ateina Paventės kaimas. Už upelio 

Lėlaičių kaimas. Kairėje pusėje kelio jau buvo kaip ir Žibikų kaimas. Senais laikais ten buvo 

karčiama. Ta karčiama buvo jau Lėlaičių kaime. Dar nuo caro laikų ten, aplink karčiamą, būdavo 

kiekvienais metais jomarkas Stanislovo. Maždaug iki 1924 metų. Suvažiuodavo ūkininkai, daug 

daug žmonių. Ir suvažiuodavo daug čigonų. Ten netoli dar yra miškelis, vadinamas „čigonyne”. 

Gal čigonai ir ten apsistodavo. Atvažiuodavo jie maždaug prieš porą savaičių ir siaubdavo 

apylinkes — varažydavo, kits vištas vogdavo. 

Sučylienė Janina. Viekšniškiai — darbštūs ir kūrybingi žmonės // Būdas žemaičių. — 2000. 

— Rugs. 29. — Tekste: „2000 gegužės 1 d. Viekšnių seniūnija oficialiai prijungta prie Mažeikių 

rajono.” Seniūno Antano Kuodžio pasakojimas apie seniūniją. Minima daug Viekšnių krašto 

žmonių. 

Rupšlaukis A. Kapėnų vizija: jaunimo ir bendruomenės užimtumo centras // Būdas žemaičių. 

— 2000. — Spal. 17. 

Šimtametis: [Jonas Plekaitis] // Vienybė. — 2000. — Lapkr. 25. — A. Juodpusio 

fotografuota J. Plekaičio nuotrauka ir tekstas. — Tekste: „Rytoj, lapkričio 26 d., viekšniškiui 

Jonui Plekaičiui, jo penkiems vaikams ir kitiems artimiesiems didelė šventė — Jonui, dar gana 

žvaliam, laikraštį paskaitančiam, televizorių pažiūrinčiam senukui, sueina šimtas metų.” 

Riauka Adomas. Šimtametis: „Ilgaamžiškumo paslaptį mielai atskleisčiau...” // Santarvė. — 

2000. — Gruod. 2. — Tekste: Lapkričio 26 dieną Viekšnių gyventojui Jonui Plekaičiui sukako 

100 metų. — Visas tekstas: 

Lapkričio 26-oji neeilinė diena buvo ne tik pačiam jubiliatui Viekšnių miestelio gyventojui 

Jonui Plekaičiui, švenčiančiam savo 100 metų sukaktį, bet ir gausiai jo giminei. Jubiliatą 

sveikino dvi dukros, trys sūnūs, trylika anūkų ir proanūkių, viekšniškiai politkalinių ir tremtinių 

atstovai, kaimynai, pažįstami. Prie vaišių stalo visi linkėjo jubiliatui sveikatos, dalijosi 

džiaugsmais ir rūpesčiais, pasakojo įspūdžius, prisiminimus. 

GAMTA PADĖJO IŠSAUGOTI SVEIKATĄ IR STIPRYBĘ 

— Sulaukus šimto metų, dabar kiekviena diena man bus dar brangesnė, negu iki šiol, nes 

gyvenimo limitas jau išnaudotas su kaupu, — juokavo jubiliatas. 

Su Jonu Plekaičiu malonu bendrauti. Nepaisant gilios senatvės, sveikai atrodo, viską puikiai 

prisimena, yra šnekus, mielai randa kalbą ir su jaunu, ir su pagyvenusiu. Ilgo gyvenimo paslaptį 

sakosi mielai atskleistų, jeigu tokią žinotų. Tikriausiai turįs Dievo palaimą... 

1900 m. lapkričio 26-ąją atėjęs į šį pasaulį, nuo mažų dienų buvęs pratinamas prie darbo ir 

niekuomet gyvenime netinginiavęs. Dar vaikelis Stočkų dvare jau piemenavo, vėliau ten pat 

bernavo. Aręs, akėjęs, bėręs grūdą į gimtąją žemelę, daug vagų išvertęs dvaro laukuose. Nebuvę 

laiko šlaistytis pakampiais, girtauti. 

1919-aisiais išparceliavus dvarą, Jonas išėjo bernauti pas Benediktą Mikuckį Boguslavo 

kaime. Po sunkių dienos darbų krisdavęs ilsėtis, o rytmetį keldavęs su ankstyvaisiais vieversiais. 

Užkabinęs pusmarškonės košės, vėl kibdavo į darbą. Dabar dar tie vaizdai atgyja: ankstyvas 

rytas, žemėn krenta rūkas, pamažėle teka saulė, pievoje žolę peša karvės. Graži gamta, grynas 

oras, gera nuotaika padėję išsaugoti sveikatą ir stiprybę. 

Jaunystėje kartais ir dūmelį užtraukdavęs, ir taurelę išlenkdavęs, bet, anot Jono, su saiku, tad 

ir sveikatai žalos nepatyręs. Žemės darbams tiesiog dūšią atiduodavęs. Taip buvę įprasta ir taip 

buvę gerai. Kaimuose buvo pilna jaunimo. Savaip gražios, įdomios buvusios sodybos. Visi 

sutartinai dirbę, smagiai ir gražiai linksminęsi ir nesiskųsdavę blogu gyvenimu. Pasak senolio, 

dabar, deja, apstu nenorinčių sunkiai dirbti, tik dejuojančių, kad blogai. Niekaip nesuprantąs 

vieno: dar taip neseniai rankas iškėlę džiaugėmės laisva Lietuvėle. Dabar, laisvę jau gavus, 

keikiame tos „laisvės pravadninką” V. Landsbergį. Vieni streikuoja, kiti piketuoja, treti kelius 

blokuoja. Kodėl tokia darbšti mūsų tauta savarankiškai nesugeba gerai tvarkytis? Po šia saule 

65

gyvendami supraskime, kad darbas ir tik darbas yra kiekvieno iš mūsų gerovės šaltinis, nors ir 

kokia santvarka būtų, mintija senolis. 

Lietuvos kariuomenėje netekę tarnauti, buvęs vienintelis motinos sūnus, todėl neėmė. Vedė 

Jonas Plekaitis jau 37-erių sulaukęs. Nors ir vėlokai, pasak jo, dar viską suspėjo. Į žmonas 

paėmęs 12 metų už save jaunesne to paties Stočkų dvaro darbininkę Teodorą Beržanskytę. 

Sulaukusi 87 m., pernai pati pasimirė. „Nugyvenome ilgą ir gražų gyvenimą. Nors iš savo darbų 

turtų nesusikrovėme, bet buvome laimingi, nes vienas kitą gerbėme ir mylėjome, dorais ir 

darbščiais žmonėmis užauginome savo atžalas Danutę, Zitą, Joną, Petrą ir Antaną”, — sako 

šimtametis. 

ŠIRDYJE TEBENEŠIOJA NUOSKAUDĄ 

Nors senolis Jonas nelinkęs minėti slogios praeities, tačiau vieną savo gyvenimo istoriją galįs 

pavadinti skausmingiausia, liūdniausia. Iki šiol tebenešiojąs širdyje nuoskaudą, kad sovietmečiu 

nekaltai buvęs nuteistas kalėti. 

Pokario metais Tučių apylinkėje nedidelio kolchozo „Artojėlis” pirmininku išrinko Joną 

Plekaitį, tuomet gyvenusį Viktoro Mandrijausko dvaro pastate, kur susikerta Telšių, Mažeikių ir 

Akmenės rajonų ribos. Šiose miškingose vietose laikėsi partizanai, o dienomis būriais siautė 

stribai. Kartą sutemus į Plekaičio langą pabarbeno... Tai buvo keturi partizanai, dabar prisimenąs 

tik Joną Šiušą iš Žalionės kaimo. Miškiniai paprašė avinuko maistui. Papjovęs, nulupęs ir 

atidavęs. Siūlomų pinigų nenorėjęs paimti, bet vyrai pasakė: „Imk, pravers” ir išėjo savais 

keliais. Pikta akis nužiūrėjo, ir Viekšnių saugumiečiams buvo pranešta, kad J. Plekaitis turįs 

reikalų su banditais. 

Kažkodėl kolūkyje pirmininko nepanoro areštuoti, tad suėmė Mažeikiuose, kai su arkliuku 

nudardėjo pinigų į banką. Penktojo kūdikio besilaukianti žmona akis pražiūrėjo, o vyras vis 

negrįžta. Prisikankinusi, kad grįžtantis su pinigais bus nužudytas išvažiavo ieškoti. Mieste rado 

išbadėjusį palaidą arklį ir sužinojo apie vyro areštą. 

Saugumiečiai Joną tardė, visaip koneveikė, banditų ryšininku vadino. „Ko prašė — daviau, 

nieko nepranešinėjau, nebuvau joks ryšininkas”, — teisinosi J. Plekaitis. Tik niekas jo 

nesiklausė. 1950-aisiais Šiauliuose nuteisė 25-eriems metams kalėjimo ir 5-eriems tremties. 

Atsidūrė prie Uralo kalnų, Sverdlovsko srityje. Milžiniškame barake dviaukščiai gultai, aplink 

budi sargyba. Nuo ryto iki vakaro nepakeliamai sunkūs miško ruošos darbai, kiti katorgos 

sunkumai. J. Plekaitis buvo užgrūdintas žemės darbų, tad ir lageryje už darbštumą ir 

sąžiningumą prižiūrėtojai jį gerbę. Deja, daug popieriaus tekę prirašyti, kol įrodė, kad čia 

papuolė visai nekaltas, prašė malonės iš okupantų valdžios. Bet ir po Stalino mirties lagerio 

vartai dar negreit atsivėrė. Tik 1955 m. rugsėjo 7 dieną prižiūrėtojas paliepė mesti darbą: „Gali 

važiuoti namo!” 

Grįžo į tą patį nuošalų gimtąjį Tučių kraštą. „Artojėlis”, kuriame pats pirmininkavo, jau buvo 

sujungtas su kitu tokiu pat kolūkiu elgeta „Tarybiniu artoju”. Jame iki pat pensijos dirbo 

kerdžiumi. 

Dabar buvęs politinis kalinys, dvaro laukų artojas Jonas Plekaitis prisiglaudė pas dukrą 

Danutę Juodeikienę. Nėra jai našta, šį tą dar pameistrauja, aplanko žmonos kapą, nueina į 

bažnyčią, pavaikšto po miestelį. 

Toks šiandien Rusijos lagerių nepalaužtas, gyvenimo ir žemės darbų užgrūdintas Jonas 

Plekaitis, žengiantis į antrojo šimtmečio savo gyvenimo metus. Tegul Dievas nepagaili jam 

ištvermės ir sveikatos. 

Sučylienė Janina. Malda, reikalai ir skambi daina // Būdas žemaičių. — 2000. — Gruodžio 

5: iliustruota. — Tekste: Pasaulinės žmonių su negalia dienos minėjimas Viekšniuose. 

KAS YRA KAS TELŠIŲ APSKRITYJE 2001. — [Kaunas:] UAB „Neolitas”, 2001. — 

256 p. 

66

Nabažienė Lina [Lina Martinkutė-Nabažienė]. Užlieknės apylinkės istorijos vingiuose. — 

Užlieknė: Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Užlieknės filialas, 2001. — 59 p. 

— Kompiuterinis leidinys. Tiražas 2 egz. — Tekste: 

XII. Įžymūs žmonės 

Žinomiausias šiandien Lietuvoje yra rašytojas ir poetas Juozas Elekšis. Šis iš Lėlaičių kilęs 

žmogus visą gyvenimą išsaugojo ankstyvosios jaunystės ryšius su savo gimtine, jos gamta, 

žmonėmis. Visa tai atsispindi rašytojo kūryboje. Nuo 1965-ųjų iki 1977-ųjų metų J. Elekšis 

gyveno Mažeikiuose ir dirbo rajono vykdomajame komitete. Dabar jau beveik trisdešimt metų 

susiejęs savo gyvenimą ir darbą su sostine. Jis buvo laikraščio „Mokslo Lietuva” atsakingasis 

sekretorius, šiuo metu dirba „Gydytojų žinių” redakcijoje. J. Elekšis yra išleidęs šešias knygeles. 

Populiariausios yra „Aš mačiau”, „Takeliai tėvų čia susipynė”, „2000-ųjų miražai”. Pirmąsias 

pasirašinėjo Lino Dubavos vardu. 

Senų užliekniškių Zuzanos ir Severino Gaurylių sūnus Algirdas Gaurylius yra docentas, 

Lietuvos žemės ūkio akademijos ekonomikos fakulteto dėstytojas. 

Romualdas Misius, knygų „Džiovintų augalų komponavimas”, „Kapų priežiūra” autorius, yra 

gyvenęs ir dirbęs Užlieknėje kultūros namų meno vadovu, kolūkio landšaftininku. Vėliau 

išsikėlė į Kauną ir ten gyvena iki šiol. Įvairiuose žurnaluose pasirodo R. Misiaus straipsniai 

aplinkos tvarkymo klausimais. 

Garsusis kalbininkas Vilniaus universiteto profesorius Aleksas Girdenis yra gyvenęs 

Užlieknėje, netoli Ventos ir lankęs Krakių mokyklą. Užlieknėje yra parašęs eilėraščius: 

„Parugėm aš pareisiu namo” (1961 m.), „Manęs nebus, o dienos eis kaip ėję” (1965 m.), 

„Festivalie” (1965 m.). Aleksas Girdenis yra išleidęs knygą „Taip šneka tirkšliškiai”. Joje 

panaudoti užliekniškių Kazimiero Glodenio (1890—1977) ir Jono Končiaus (1911—1983) 

pasakojimai. Medžiaga šiai knygai Užlieknėje rinkta 1968—1972 metais. 

1988 m. į pastoracinį darbą Skuodo rajone stojo kunigas Antanas Putramentas, gimęs 1958 m. 

Užlieknėje. Mokėsi Užlieknės mokykloje, vėliau Telšių kunigų seminarijoje. 

Buvusi užliekniškė Alma Virkutytė baigė Kauno medicinos institutą ir dirba vaikų gydytoja 

Kaune. 

Užlieknė yra užauginusi nemažą būrį kitų specialistų: mokytojų, inžinierių, žemės ūkio 

darbuotojų ir kitų. 

Mokytų žmonių buvo ir prieš Antrąjį pasaulinį karą. Iš Lėlaičių buvo kilęs karininkas Jonas 

Gaudiešius. Jo sesuo Emilija Gaudiešiūtė buvo mokytoja, tik mokytojavo ne čia. 

Medžialenkiškis Antanas Adomavičius buvo baigęs keturias rusiškos gimnazijos klases. Tais 

laikais tai buvo didelis mokslas. A. Adomavičius visoje apylinkėje buvo kviečiamas rašyti turto 

ir žemės padalijimo testamentų. Jo parašyti testamentai be priekaištų buvo tvirtinami valdžios 

įstaigose. 

Negalima nepaminėti rašytojo Jono Avyžiaus, kuris nėra nei gimęs nei augęs Užlieknėje, 

tačiau jo apysaka „Žmogus lieka žmogumi” išgarsino Užlieknę visoje Lietuvoje. Autorius aprašė 

Užlieknės kolūkio kūrimąsi. Daugelis užliekniškių kūrinyje dar atpažįsta save. 




Be gyvulininkystės ir augalininkystės gyventojai vertėsi ir amatais. Oficialūs šaltiniai teigia, 

kad Užlieknėje nebuvo nei smuklės, nei krautuvės. Prie bažnyčių klebonai dažnai turėdavo ir 

smukles, todėl legendoje apie Šventupį, matyt, ne iš piršto laužti pasakojimai apie žydo karčiamą 

ir kalvį Randį. Prieš karą Užlieknėje parduotuvės yra buvusios S. Virkučio, P. Barvydžio 

namuose, špitolėje. 

Paventės kaime žydė Leibienė turėjo krautuvę. Vladislovas Martinkus iš Paventės 

Medžialenkėje buvo įsteigęs parduotuvę, bet ji greitai bankrutavo. Lėlaičių žydas Burukas 

(Leibienės brolis) augino agurkus ir turėjo nedidelę plytinę. Vėliau šie žydai išsikėlė gyventi 

kitur ir apie jų likimus nieko nėra žinoma. 

Lėlaičiuose Antanas Silkinis turėjo vandens malūną, pirktą iš žydo. Malūnas — tai kelių 

kaimų centras. Visi suvažiuoja malti grūdų, čia gali sužinoti paskutines naujienas, pasitarti 

67

įvairiais klausimais. Dideliame kambaryje sukasi dvejos girnos — vienos mala, kitos pikliavoja. 

Apačioje, rūsyje, sukasi įvairiausi krumpliaračiai, byra miltai. Ant aukšto lekia didžiuliai velenai, 

dūzgia dinamos. Sukant didžiulį ratą, ant jo velenų vyniojasi grandinė ir kelia tiesiai iš ūkininko 

vežimo maišus. Maišai patys atidaro dureles, kurios po to su trenksmu vėl užsidaro, ir jie 

nusileidžia ant tų pačių durelių. Dabar belieka atrišti maišus ir supilti grūdus į girnų žiotis. Taigi, 

grūdas, kol sumalamas, pabūna net trijuose aukštuose. Ignas Elekšis buvo malūno mašinieriumi, 

vėliau tapo malūnininku, o galiausiai vedė jaunutę malūnininko dukrą. Bet jis negalėjo likti be 

kompanijos. Greitai išmoko daryti alų, įsirengė dirbtuvę, todėl čia nuolat būriavosi žmonės. Net 

ir malūnui sudegus, žmonių skruzdėlynas čia nesumažėjo. 

Meinorių kaimo gyventojas Juozas Anužis buvo žinomo Pauliankos malūno mašinieriumi. 

Tarpukario Užlieknėje ir kituose kaimuose malūnų nebuvo. 

Kai kurie kaimai turėjo savo kalvius: Užlieknė — Feliksą Perminą, Praną Barvydį ir Leoną 

Miliešką; Medžialenkė — Antaną Butkų; Meinoriai — Povilą Pakalniškį; Lėlaičiai — Albiną 

Virkutį. 

Geriausi statybininkai Medžialenkėje buvo Pranas Garalis ir jo sūnus A. Garalis, Meinoriuose 

— Nikodemas Butkus, Užlieknėje — Antanas Dargis. Jie statė namus, tvartus, daržines ir kitus 

pastatus. P. Garaliui vadovaujant, į kitą vietą buvo perkelta Užlieknės bažnyčia. Užliekniškis 

Jonas Petrošius ir paventiškis Jonas Barauskas mokėjo gaminti baldus. Medžialenkiškiai Antanas 

Pundzius, Antanas Kazlauskas, Tadas Sidabras, meinoriškis Jonas Kubilynas dirbdavo vežimus, 

kubilus, langų rėmus ir kitus staliaus darbus. 

Feliksas Beinoravičius iš Meinorių buvo bitininkas ir valtininkas. Jis plukdydavo žmones per 

Ventą. 

Užlieknė turėjo savo batsiuvį (šiaučių) Antaną Antanavičių. Medžialenkėje gyveno batsiuvys 

ir šventinių pakinktų dirbėjas (rimorius) Albinas Šarkis. Jis batus siuvo tik moterims. Klumpių 

gaminti atvykdavo meistrai iš kitų apylinkių. 

Siuvėjų (kriaučių) buvo visuose apylinkės kaimuose: Medžialenkėje — Pranas Andriuška, 

Povilas Šlaustas, Monika Mazaveckaitė; Meinoriuose — Juozas Pranauskis; Lėlaičiuose — 

Kazimieras Gelžinis; Paventėje — Memytė, Vladislovas Martinkus, Užlieknėje — Antanas 

Velcas. 

Gerų audėjų irgi buvo nemažai — tai seserys Petronėlė ir Bronė Milieškaitės iš Užlieknės, 

Ona Tenytė iš Paventės, Monika Mazaveckienė iš Medžialenkės. Adolfina Baltutytė-Tarvydienė, 

kilusi iš Meinorių, ir šiandien žinoma kaip liaudies tautodailininkė. Ta pati Adolfina ir Monika 

buvo geros šeimininkės (gaspadinės). Veterinarijos gydytojas užliekniškis Antanas Montvydas 

gydė visų aplinkinių kaimų gyventojų gyvulius. 

Sunkiausias buvo ubago, elgetos gyvenimas. Su ubagais mažai kas kalbėdavo, gavai išmaldos 

— ir keliauk, todėl niekas ir nepažinojo. Įdomūs ubagai buvo Jonauskai. Juos visi žinojo todėl, 

kad gyveno čia pat Viekšniuose. Jonauskas dirbo šaukštus, grojo armonika. Pirmu balsu 

traukdavo Jonauskas, o žmona — pritardavo. Pasitaikydavo ir padykusių ubagų. Žmonės 

prisibijodavo ir visokiausių plėšikų (razbaininkų). Žemaitijoje buvo pagarsėję Riškus, Balsys, 

Kazlauskas. 

Sučylienė Janina. Nenorim sėdėti užsidarę // Būdas žemaičių. — 2001. — Saus. 9. — 

Tekste: Lietuvos invalidų draugijos Viekšnių poskyris. Pirmininkas Antanas Krivickas. 

Rozga Leopoldas. Tada, kai buvo medžiojami žmonės (1) // Vienybė. — 2001. — Vas. 6. — 


Šie metai lietuvių tautai atnešė keletą gedulingų ir kraupių sukakčių. Nepaisant didelio 

nusivylimo šiandiena, nepaisant sunkaus pragyvenimo ir politinių kivirčų, šios sukaktys turėtų 

sukrėsti atmintį ir paskatinti dar kartą įvertinti taiką, demokratiją, nepriklausomybę. 

Jau paminėtas kraupių Sausio 13-osios įvykių dešimtmetis. Prieš akis pirmųjų Lietuvos 

visuomenės trėmimų 60-osios metinės. Manoma, kad per pirmuosius sovietinės okupacijos 

metus vien lageriuose ir tremtyje atsidūrė per 23 tūkstančius Lietuvos gyventojų. Daugumai jų 

tremtis reiškė begalines kančias ir neišvengiamą mirtį. Iki šiol nėra, ir matyt nebus suskaičiuota, 

68

kiek mūsų šalies žmonių žuvo kalėjimuose, NKVD tardymo kamerose. Daugelio jų bent vardus 

tos sukakties proga prisiminsime, nusilenksime jų atminimui. 

Tačiau reikia prisiminti ir tuos, kurie savo namuose, savo ūkiuose, savo gimtinėje tapo 

sužvėrėjusių sovietinių kolaborantų ir iš baimės paklaikusių raudonarmiečių aklo keršto 

aukomis. Visi žino apie šiurpią Rainių tragediją. Šiame kaimelyje netoli Telšių sovietiniai 

aktyvistai ir rusų kariškiai nukankino 74 Žemaitijos gyventojus, tarp jų iš Kairiškių kilusį 

moksleivį Kostą Bučių, iš Suginčių kaimo kilusį Adomą Simutį ir buvusį Medemrodės dvaro 

ūkvedį, inžinierių Česlovą Šalkauską. 

Užplūdę į Pravieniškių kalėjimą, birželio 24 d. besitraukiantys raudonarmiečiai nužudė apie 

260 čia kalintų nekaltų žmonių ir pačių kalėjimo darbuotojų. Buvo žvėriškai žudomos ir moterys, 

ir bejėgiai senyvi žmonės. Čia žuvo ir du mūsų kraštiečiai — Naujosios Akmenės seniūnijoje 

esančių Vegerių gyventojai Juozas Gasparaitis ir Pranas Skudrys, tuo metu kalinti Pravieniškėse. 

Tokių, tik mažesnio masto žudynių vietų turi kone kiekvienas Lietuvos rajonas. Aukštoji 

Panemunė Kaune, ligoninė ir cukraus fabrikas Panevėžyje, Budavonės miškas Vilkaviškio 

apylinkėse, Juodupės daboklė ir miškas, Papartynės ir Apušroto miškai Rokiškio rajone, Aliejų 

miškas prie Zarasų... Šiame sąraše yra ir Papilė, kur birželio 25 d. sovietiniai aktyvistai sušaudė 

7 šio krašto gyventojus: Steponą Gauronskį, Praną Jankūną, Steponą Marcinkų, Kazį Narščių, 

Joną Petrauską, Antaną Rupšį ir Joną Stankaitį. 

Taip pat seniai žinoma ir ne kartą mūsų rašyta apie Viekšniuose nužudytą kleboną dekaną 

Joną Navicką bei nuo besitraukiančių raudonarmiečių kulkų žuvusį Kruopių kleboną Benediktą 

Vanagą. Kartu su J. Navicku suimtą seną Viekšnių advokatą Juozą Barakauską mirtis ištiko 

netrukus po arešto. 

Deja, tai ne vienintelės ir ne paskutinės raudonojo teroro aukos Viekšnių ir Akmenės krašte. 

Užpernai pakartotinai išleistame papildytame leidinio „Lietuvos gyventojų genocidas” I tome 

randame per tris dešimtis 1941 m. pavasarį ir vasaros pradžioje žuvusių mūsų krašto gyventojų 

pavardžių. Matyti, kad gyventojai buvo tiesiog medžiojami, net karui dar neprasidėjus. 

Viekšnių seniūnijoje bene skaudžiausi turėtų būti išnykusio Pušinavos kaimo prisiminimai. 

1941 m. birželio 1 d. raudonarmiečiai nušovė čia gyvenusį 37 metų Klemensą Dantą. Po poros 

savaičių į Altajaus kraštą buvo ištremta Šiaulių rajono Atuonių kaime gyvenusi K. Dantos šeima: 

žmona su dviem sūneliais ir dviem dukromis ir septyniasdešimtmetis K. Dantos tėvas. Gal tuo 

pačiu metu raudonarmiečių buvo nušautas ir Pušinavos gyventojas Jurgis Janonis. Birželio 25 d. 

prie pat namų raudonarmiečių nušautas Pušinavos kaimo ūkininkas, 38 m. Stasys Norvaišas, o 

kitą dieną — dvidešimtmetis Jonas Domkus. 

Taip pat dar karui neprasidėjus, birželio 16 d., Žibikų kaime kariškių kulkos pakirto iš Telšių 

rajono Mitkaičių kaimo kilusį Kazimierą Oženecką. Matyt, pirmomis karo dienomis Nabuilių 

kaime raudonarmiečiai durtuvais subadė septyniasdešimtmetę Antaniną Dauginienę ir 

aštuoniasdešimties metų senolį Juozą Lukenską. 

Žinynas pateikia duomenis, jog birželio 24 d. Pakalupio kaime, regis, ant Kalupio upelio 

kranto, sovietinių aktyvistų buvęs pakartas 48 m. Kazys Dargis, gyvenęs pačiuose Viekšniuose. 

Viekšnių mieste birželio 25 d. buvęs nužudytas Leonas Dargis. Birželio 27 d. matyt paskutiniai 

besitraukiantys sovietų aktyvistai Užventės kaime nužudė čia gyvenusį dvidešimtmetį Joną 

Pargauską. Netoli Tryškių tą kraupų birželį žuvo Pagojų kaimo gyventojas Juozas Kalnietis. 

Gal dar yra vyresnio amžiaus žmonių, kurie prisimena tuos įvykius ir nelaimingąsias aukas, 

gal gali apie tai pasakyti raštingesniems kaimynams, kurie praneštų mums arba patys tuos 

prisiminimus užrašytų? 

Rozga Leopoldas. Tada, kai buvo medžiojami žmonės (2) // Vienybė. — 2001. — Vas. 8. — 


Pasklidus žiniai apie prasidėjusį karą, jau nuo 1941 m. birželio 23-iosios pro Laižuvą, 

Akmenę, Kruopius į rytus ėmė plūsti besitraukiančių sovietinių aktyvistų būriai nuo Mažeikių, 

Sedos, Skuodo, Kretingos. Užteko pakeliui išvysti iškeltą trispalvę arba paprasčiausiai 

neparodyti deramo svetingumo, ir grėsė mirtis. 

Birželio 24-osios naktį miške netoli Akmenės buvo nužudytas nuo Pievėnų pasitraukęs 26 

metų amatininkas Pranas Lapšys, kitą dieną netoli Akmenės žuvo taip pat iš Pievėnų pasitraukę 

69

64 metų ūkininkas Antanas Statkus su dvidešimtmečiu sūnumi Alfonsu, berods pačiame mieste 

nužudytas 77 metų akmeniškis Feliksas Klegeris, birželio 26 d. — keturiasdešimtmetis Gailaičių 

kaimo ūkininkas Morkus Baransevičius. 

Latvelių kaime, prie Kamanų aukštapelkės, birželio 23 d. sovietiniai aktyvistai ar 

raudonarmiečiai nužudė mažeikiškį Bronių ar Stasį Maziliauską, kitą dieną — to paties Latvelių 

kaimo ūkininką, 39 metų amžiaus Petrą Astrauską. Suginčių kaime birželio 26 d. besitraukiančių 

kolaborantų ar raudonarmiečių nužudyta penkiasdešimtmetė Aleksandra Česnutienė. Birželio 

27 d. Rūsteikių kaime žuvo mažeikiškis darbininkas Pranas Lazdauskas. 

Ypač žiaurūs buvo raudonarmiečiai, kuriems visur vaidenosi priešai. Sužvėrėję kareiviai 

nepagailėdavo net mažamečių vaikų. Birželio 24 d. Žiopelių kaime, palatvijy, durtuvais subadyta 

ketverių metukų Kazytė Končiūtė, gal pas gimines patekusi nuo Šilalės. Vėlaičių kaime birželio 

29 d. bėgantis raudonarmietis nušovė 6 metukų Bronę Šimaitę. 

Turėtų ano rūstaus meto aukas paminėti ir Papilės kraštas. Tų metų birželyje Kairiškiuose 

kariškiai nušovė 35 metų Juozą Gasparaitį ir keturiasdešimtmetį Praną Šivicką. Birželio 26 d. 

Barvydžių kaimo laukuose raudonarmiečiai nušovė 25 metų Rimšių kaimo gyventoją Augustiną 

Šliažą, kitą dieną čia tapo nužudyti Mergeluičių kaime gyvenęs miškininkas Jonas Šlaustas ir 

Antanas Morkus iš Rudausių kaimo. Pragalvojų miške birželio 27 d. žuvo Pranas Irnius iš 

Užsienių kaimo, 49 metų miškų darbuotojas, gal bandęs čia ieškotis prieglobsčio. 

Jatmalkiuose sovietiniai pasieniečiai birželio 24 d. nužudė čia ir gyvenusį Jurgį Žibaitį, o kitą 

dieną — jo kaimyną, nė trisdešimties metų neturėjusį Joną Jankauską. Kažkur netoliese, jau 

arčiau Žagarės, birželio 23 d. žuvo trisdešimtmetis Žanis Buivydas iš netolimo Bambalų kaimo ir 

spaigiškis Vladas Adomaitis. Pasak kruopiškių, A. Morkus, J. Šlaustas ir V. Adomaitis buvo 

birželio sukilimo dalyviai, kėlė trispalves. Nedaug nuveikė, tačiau gyvastį padėjo ir palaidoti 

kaip sukilėliai bendrame kape Kruopiuose. 

Žinyne pateiktos ir čia apibendrinamos žinios paimtos iš karo pradžios policijos raportų ir 

pranešimų, kai buvo surenkami ir laidojami žuvusiųjų palaikai, iš įvairių anketų. Todėl gali būti 

ir netikslumų, neaiškios daugelio žūties aplinkybės. Deja, daugelio tų nelaimingųjų neišlikę 

artimųjų, gal kad žuvo atskirai, nepajėgdami pasipriešinti, ir vietinių gyventojų atmintyje jų 

vardų neišliko. O gal ir išliko, tik niekas nepasiteiravo? 

Tad būtų labai naudinga ir reikalinga, jeigu iš šių vietų kilę arba apie tuos įvykius bent ką nors 

girdėję žmonės pabandytų prisiminti anuos įvykius, jų aplinkybes. Parašykite, užeikite į 

redakciją, skambinkite šio rašinio autoriui, stengsimės jūsų pranešimus patikslinti ir pagarsinti. 

Kad bent maldose nelaimingų aukų vardai būtų paminėti. Didelį darbą galėtų atlikti tremtiniai, 

mokytojai, pažįstantys savo regionų ir savo gimtųjų vietų žmones ir galintys lengviau juos 

prakalbinti. 

Aviacijos pradininko Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus muziejus Viekšniuose — 

Museum des Anfängers der Aviatik in Litauen Aleksandras Griškevičius in Viekšniai — The 

Museum of the Lithuanian Aviation Founder Aleksandras Griškevičius in Viekšniai / Muziejaus 

20-mečio proga / Tekstas Leopoldo Rozgos. Nuotraukos Apolinaro Juodpusio. — Naujoji 

Akmenė: Išleido UAB „Vienybės” redakcija. — 2001 m. gegužės 26 d. — Lankstinukas. — 

Tekste: 

Skyriai: 

A. Griškevičiaus ekspozicija. 

Iš metų tolumos. 

Darbais garsino Lietuvą. 

Nusilenkimas Biržiškoms. 

Viekšniai ir jų apylinkės. 

Museum des Anfängers der Aviatik in Litauen Aleksandras Griškevičius in Viekšniai. 

The Museum of the Lithuanian Aviation Founder Aleksandras Griškevičius in Viekšniai. 

Nuotraukos: 

1. [Muziejus žiūrint iš Akmenės gatvės]. 

2. Muziejaus ekspozicijos kampelis. Pirmame plane — „garlėkio” maketas. 

70

3. Unikalus nežinomo meistro pintas sietynas iš buvusio Santeklių dvaro. Manoma, kad šiam 

sietynui ne apie 100 metų. 

4. Vaiko lopšys ir lova iš pasiturinčio ūkininko sodybos. Šiam eksponatui apie 150 metų. 

5. Paminklas Biržiškoms. Jis pastatytas 1995 metais. 

6. Viktoras, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos. 

Darbais garsino Lietuvą. 

Iš Viekšnių yra kilę daug žymių žmonių, mokslo ir kultūros darbuotojų, kuriuos šiandien žino 

ir gerbia lietuvių tauta. Nemažai talentingų jaunuolių tarpukario metais mokėsi čia veikusioje 

progimnazijoje. Senosiose Viekšnių kapinėse yra anksti mirusio poeto Leono Skabeikos (1904— 

1936) kapas, iš kaimyninio Žibikų kaimo buvo kilęs poetas Klemensas Dulkė (Klemensas 

Baltutis, 1909—1944), iš Kegrių kaimo — gydytojas ir kultūros veikėjas Domininkas Bukantas 

(1873—1919), buvusioje Viekšnių progimnazijoje mokėsi aktorius, Panevėžio dramos teatro 

įkūrėjas ir ilgametis vyriausiasis režisierius Juozas Miltinis (1907—1994), kompozitorius 

Jeronimas Kačinskas (g. 1907 m.), jo brolis aktorius Henrikas Kačinskas (gim. 1903 m.), 

dailininkas Vaclovas Ratas-Rataiskis (1910—1973), dainininkė Janina Liustikaitė (1924 m.), 

dailininkas Antanas Gudaitis (1904—1989), daug kitų visai šaliai žinomų žmonių. Viekšniuose 

tarpukario metais dažnai buvodavo istorikė Vanda Daugirdaitė su vyru rašytoju Baliu Sruoga. 

Įvairiuose mokslo, kultūros, meno baruose ir šiuo metu darbuojasi dešimtys Viekšnių vidurinės 

mokyklos auklėtinių, tapusių mokslininkais. 

Knabikas Stanislovas. Gimtinę prisiminus // Būdas žemaičių. — 2001. — Birž. 29. — Visas 

tekstas: 

1868 metais nutiesus Romnų—Liepojos geležinkelį, šiaurinė Maigų, Krakių ir Naikių kaimų 

dalis buvo atskirta ir ūkininkų žemės išsidėstė abipus geležinkelio. Kai kuriems teko net 

nusigriauti trobesius ir statyti juos kitoje vietoje. 

Pirmojo pasaulinio karo metais ties „Pušyno” kolektyviniu sodu vokiečiai buvo nutiesę antrus 

geležinkelio bėgius ir įkūrę laikiną geležinkelio stotį. 

Miškas vietiniams gyventojams davė darbo, nes tiek carizmo laikais, tiek prieškario Lietuvoje 

Dagių miške vyko dideli kirtimai, o pavasarį — miško sodinimo darbai. 

Palei geležinkelį nuo Mažeikių iki Maigų kaimo buvo pastatyti septyni gyvenamieji namai, 

geležinkelininkų vadinami butkomis arba kazermomis. Butkose gyveno po vieną šeimą, o 

kazermose — po dvi. Iki šių dienų išliko baltoji kazerma ties „Paparčiu” ir raudonoji kazerma, 

už kilometro į rytus nuo „Pušyno”. 

Visais laikais geležinkelininkų šeimos gyveno pasiturinčiai, nes geležinkelininkai gaudavo 

neblogą algą, turėjo nemažai žemės, galėjo laikyti gyvulių. Daugelis geležinkelininkų savo 

vaikus leido į mokslus. Geležinkelininko Gurskio sūnus dirbo mokytoju. Geležinkelininko 

A. Keršio sūnus Antanas Keršis buvo Lietuvos karo lakūnas, ne kartą stebinęs kauniečius 

skrydžiais po Žaliuoju tiltu. Antanas Keršis prisimenamas kaip puikus pilotas, skraidęs anglų 

gamybos lėktuvais „Gloster”. Jo drąsą ir gabumus vertino asociacijos grupės vadas pulkininkas 

leitenantas J. Lorencas, Lietuvos karinių oro pajėgų vadas brigados generolas Gustaitis. 

Lakūno sesuo Elvyra Keršytė — dailininkė. 

Netoli A. Keršio gyveno ilgametis eigulys, karo su japonais bei Pirmojo pasaulinio karo 

dalyvis Jonas Sidabras. Šį žmogų gerbė ne tik krakiškiai, bet ir visos Viekšnių parapijos žmonės. 

J. Sidabras buvo vieno iš Viekšnių bažnyčios altorių fundatorius. 

J. Sidabro sūnus Jonas buvo vienas pirmųjų Krakių pradinės mokyklos mokytojų, vėliau dirbo 

teisininko ir net diplomato darbą Kaune, o pokario metais kurį laiką dirbo Mažeikių gimnazijoje. 

Kur dabar „Šilo” kolektyviniame sode stovi vandentiekio bokštas, prie miško buvo 

prisišliejusi sodybėlė. Joje gimė ir užaugo kunigas Kazimieras Andriuška, prieškario metais 

klebonavęs Grūšlaukėje (prie Salantų), o pokario metais Šakynoje. Palaidotas Viekšnių 

naujosiose kapinėse. Kunigo brolis Pranas prieškario metais gyveno ir dirbo Klaipėdoje, jis 

1939 m. matė A. Hitlerį, kalbantį iš teatro balkono. 

Žemės kauburėlis prie durpyno, skiriančio „Šilo” ir „Paparčio” kolektyvinius sodus žymi, kad 

ten stovėjo Mortos ir Jono Ivanauskų bakūžė. Čia gimė ir užaugo rašytojo Romualdo Granausko 

motina — Rozalija Ivanauskaitė. 

71

Vėliau M. ir J. Ivanauskai pasistatė trobesius Naikių kaime, dabartiniame „Papartyje”, kur 

šiuo metu gyvena rašytojo pusseserė mokytoja pensininkė Angelė Ivanauskaitė. 

Už raudonosios ka[z]er[m]os Maigų kaime, P. Balvočiaus ūkyje, apie 40, o gal ir daugiau 

metų buvo Maigų pradinė mokykla, kurioje 1930—33 m. dirbo mokytojai A. ir J. Tumosos, 1941 

m. birželio 14 dieną ištremti su dukromis į Sibirą ir ten mirę. Pokario metais šioje mokykloje 

mokytoja dirbo poeto Algimanto Mikutos motina. 

Užžėlė takai palei geležinkelį, kuriais pas mamą dviračiu važiuodavo kunigas K. Andriuška, 

vaikščiojo lakūnas ir dailininkė A. ir E. Keršiai, poetas A. Mikuta, rašytojas R. Granauskas. 

Nebevažiuos dviračiais, nebeskubės pėsčiomis dešimtys senų ir jaunų vietos ir aplinkinių kaimų 

gyventojų į Parcinkulio atlaidus Mažeikiuose, ar šv. Jono atlaidus Viekšniuose, nebeskambės 

dainos geležinkelininkų Albertinos ir Jurgio Kaveckų kiemelyje, nebevirkdys akordeonų 

Viktoras Kaveckas ir Viktoras Žabaliūnas. 

Važiuodamas traukiniu Mažeikiai—Radviliškis, aš matau tvarkingai išsidėsčiusias kaimo 

sodybas, į mokyklą skubančius savo mokslo draugus, prie pervažos stovintį su geltona vėliavėle 

Jurgį Kavecką, ant suoliuko sėdintį artimiausią savo kaimyną senuką Pr. Keršį, su kuriuo tada 

draugais tapome, kai man buvo penkeri... 

Stanislovas Knabikas. Krakiai 

Kiaušas Vidmantas. Per vasaros Lietuvą: Viekšniai // Šeimininkė. — 2001. — Liep. 11. — 

Nr. 28 (486). — [Tekste turi būti: „Žemaičio garlėkys”. Maželytė. Leonas Skabeika]. — Visas 

tekstas: 

Jeigu į Viekšnius pažvelgsime iš padebesių, pamatysime, kad miestelis įsikūręs Ventos 

kilpoje. Pasak Ventos regioninio parko direktoriaus Alvydo Adomaičio, vieta ne tik labai graži, 

bet ir energetinis jos laukas itin palankus, tikriausiai neatsitiktinai čia gyveno, kraštą garsino 

daug žymių mokslo ir kultūros žmonių, nemažai įdomių, spalvingų asmenybių sutikome ir 

lankydamiesi Biržiškų gimtinėje. 

Viekšnių seniūnas Antanas Kuodys sakė: „Mūsų seniūnija užima 18 proc. Mažeikių rajono 

ploto, gyvena 5934 gyventojai. Viekšniuose įsikūrę 3178 žmonės, deja, net 819 iš jų — 

bedarbiai. Pusketvirto šimto viekšniškių kasdien važinėja į Mažeikius, apie trisdešimt dirba 

Akmenėje. Šiuo metu Viekšniuose neliko nė vienos pramonės įmonės. Gyventojus aptarnauja 7 

parduotuvės, veikia 3 kavinukės. Seniūnijos žemė dažniausiai įvertinta 41 balu, pagrindinis 

gyventojų verslas — smulkus ūkis. Norėtume, kad nuo XVI a. žinomus dabartinius Viekšnius 

aplankytų kuo daugiau svečių, džiaugtumės, jeigu mūsų mintys apie turistų traukos vietą taptų 

realybe. Graži sraunioji Virvytė, dar gražesnė Venta, o ir krašto istorija labai įdomi, turtinga, 

spalvinga”. 

„Kodėl aš negaliu skraidyti kaip paukštis?” 

Taip klausė aviacijos pradininkas Lietuvoje Aleksandras Griškevičius. Gimęs (1809 01 06) 

Krakių apylinkėse (dabar — Kėdainių r.), iki gyvenimo pabaigos (1863 02 11) jis glaudėsi 

Viekšniuose, palaidotas senosiose kapinėse. A. Griškevičiaus gyventame pastate įkurtas 

memorialinis muziejus, jame matome ne tik garsiojo „garlėkio”, bet ir „Lituanicos” modelius, 

atspindima Lietuvos aviacijos raida. 

A. Griškevičius buvo labai išsilavinęs, keletą užsienio kalbų mokėjęs žmogus. Jis raštininku 

bei vertėju dirbo įvairiose Vilniaus, Šiaulių, Kauno įstaigose, tik dėl savo laisvamaniškų pažiūrų 

nelabai sugyvendavęs su valdžia, tad vienoje vietoje ilgai neužsibūdavęs... 

Laisvu nuo tarnybos laiku A. Griškevičius domėjosi skraidymo aparatais, vieną galimą 

projektą aprašė knygelėje „Žemaičių garlėkys” („Parolot Žmudzina”). Iš esmės tai turėjo būti 

aerostato ir garo mašinos kombinacija su horizontaliais sparnais. Nors yra išlikę žinių, kad 

„garlėkiui” pakilti sekėsi sunkiai, legendos pasakoja ką kitą... Kaune buvęs didelis turgus ir 

žmonės pamatę skriejantį medinį paukštį. Minia išsigandusi, caro žandarai puolę ieškoti, kas tas 

paslaptingasis oreivis, tad aviatoriaus žmona „paukštį” sudeginusi. Ar tikrai A. Griškevičius su 

„garlėkiu” nesėkmingai bandė pakilti nuo Viekšnių bažnyčios stogo ir susilaužė koją, ar tikrai jis 

skraidė pavenčiais, dokumentalių paliudijimų neišliko. 

Apie pirmojo Lietuvos aeronauto, išradėjo bei filosofo sudėtingą gyvenimą rašytojas Vytautas 

Martinkus parašė istorinį romaną „Negęsta žvaigždė paukščio pėdoje”. Viename 

72

A. Griškevičiaus laiške skaitome: „Ištisas dienas leidžiu stebėdamas, kaip jie (sakalai — V. K.) 

skraido. Matuoju, aprašinėju ir galvoju. Vargšės Viekšnių varnos: gėda joms į sakalus ir 

pažvelgti”. 

O juk pavydžiai varnos tebekarksi ir kiekvienais metais per Jonines, kada virš Viekšnių 

pasirodo sklandytuvai ir padangę papuošia parašiutininkų šuoliai. 

Nuo Biržiškų iki Juozo Erlicko 

Viekšniuose ir prie jų prigludusiuose kaimuose gyveno poetai Juozas Skabeika ir Klemensas 

Dulkė, buvusioje Viekšnių progimnazijoje mokėsi Panevėžio dramos teatro įkūrėjas ir 

vyriausiasis režisierius Juozas Miltinis, kompozitorius Jeronimas ir aktorius Henrikas Kačinskai, 

dailininkas Antanas Gudaitis ir dar kelios dešimtys garsių Lietuvos meno, kultūros ir mokslo 

žmonių. Iš dabartinių kraštą garsinančių žmonių viekšniškiai pirmiausia pamini baleto artistą 

Joną Katakiną, fotografą bei keliautoją Paulių Normantą ir, žinoma, humoristą Juozą Erlicką iš 

Svirkančių, o kalbėdami apie praeitį, rodo paminklą Biržiškoms. 

Skulptoriaus Č. Pečiuko paminklas įamžina ir tėvus, ir vaikus. Penki bareljefai, penkios 

neeilinės asmenybės: motina Elžbieta — muzikos mokytoja, tėvas Antanas — Viekšnių krašto 

gydytojas ir sūnūs: Mykolas — literatūros ir kultūros istorikas, Vaclovas — bibliografas, 

kultūros istorikas, Viktoras — inžinierius, matematikas. Trys broliai profesoriai po 1944-ųjų 

atsidūrė emigracijoje, tačiau ir ten tęsė veiklą, dirbo Lietuvai. 

Bene daugiausiai Viekšniams nusipelnė Mykolas Biržiška. Jis ne tik išleido krašto istoriją 

atspindinčią knygą „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose”, bet ir skyrė lėšų tėvo atminimą 

įamžinusiems Sveikatos namams pastatyti. 

Pedagogo Algirdo Gedvilo ir medikės Apolonijos Sriubaitės įkurtame muziejuje Biržiškoms 

skirta ne mažiau dėmesio negu A. Griškevičiui, įdomios ir etnografijos, dailės ekspozicijos. 

Kokios lengvutės ir gražios tautodailininko Juozo Rušino iš liepos drožtos lazdos, simboliškai 

žmogaus gyvenimą vaizduojantys krėslai-sostai, o fantazijos spalvomis numarginti paukščiai 

tikriausiai įkvėptų net „garlėkio” kūrėją. 

Nuo Beždžionių tilto 

Pabodo muziejaus eksponatai? Pasižvalgykime nuo Beždžionių tilto. Gili ir srauni Venta 

pavasariais vis krėsdavo išdaigas, nunešdavo medinį statinį, dabar įveikti siūruojantį, trosais 

pritvirtintą metalinį keliuką ne upės jėgoms. Nuo jo sunkoka įžvelgti, koks žvejų laimikis ties 

užtvanka, tikriausiai lydekos, ešeriai, karosai... O štai 1897 m. pastatytas malūnas matosi kuo 

gražiausiai. Viekšniškiai pasakoja, kad dešimtmečiui technikos paminklą išsinuomoję 

šeimininkai norėtų vėl priversti suktis girnas, savo reikmėms pasigaminti elektros energijos. 

Viekšniai, beje, domina norinčius pasprukti iš Mažeikių. Vilioja galimybė gyventi ramiame, 

jaukiame miestelyje, o iki darbo — tik keliolika kilometrų, tad namelis su žemės kąsneliu 

Viekšniuose įperkamas ne taip jau ir lengvai. 

Kūrybos dvasia 

Čia esu. Sunku būtų išmatuoti, kiek per tris dešimtmečius drobių nuaudė Birutė Mazelytė 

[Maželytė], kas pasakys, kiek iš jos tautiškai margų medžiagų pasiūta drabužių „Poilsėlio” ir 

kultūros namų folkloro ansambliams. Užsispyrė vieną dieną moteris, pareiškė galinti austi ne 

prasčiau už kitas, sėdo į stakles ir... pasiekė savo. Iš pradžių į rašto pavyzdžius pasižiūrėdavo, 

vėliau įgudo, išdrąsėjo, pati pradėjo vis kitaip kelių spalvų siūlus „kalbinti”. Gera jai 

dūzgiančiose staklėse, dar geriau Viekšniuose. „Čia gimiau, augau, čia esu”, — sako B. Mazelytė 

[Maželytė]. 

Noriu į Paryžių! Drožėjas bei piešėjas Aloyzas Lengvenis norėtų aptikti istorinius šaltinius 

apie prosenelį „svieto lygintoją”, jam rūpi išleisti atsiminimų knygą, bet smagiausia būtų 

nukeliauti į Paryžių, patikti prancūzaitei ir su ja pasilikti... Labai jau žmogui įsiskaudėjo nuo 

dažnų šių dienų Lietuvoje blogio, neapykantos, smurto. 

A. Lengvenio paveikslai liaudiškai paprasti, drožiniai atspindi ūkiškus darbus. Paveiksluose, 

beje, regime ir nuogų mergaičių. Kas čia supaisys, ar autorius taip siekia būti šiuolaikiškesnis, ar 

mintys apie meilės miestą daro įtaką... A. Lengvenis moja ranka: „Tik švelni erotika, žmogaus 

kūno grožis... Va, nupieščiau su lyties organais, būtų pornografija!” 

73

Giesmė akmenėliui. Kartą pamatęs Sniegenos Chriščinavičienės paveikslus, jų jau nepamirši. 

Kad ir dėl atlikimo technikos. Moteris taip pasakoja apie netikėtą pradžią: „Šiandien jau žinau, 

kad gyvendama kitame gyvenime dariau tokius darbus. Iš smėlio, molio, kalkių, akmenukų, 

visko, ką mindome ant žemės. Pirmasis paveikslėlis gimė prieš šešerius metus per Kalėdas. 

Savaime, be jokių pastangų”. 

Dvidešimt metų dirbanti ekonomiste, S. Chriščinavičienė niekada nebuvo abejinga 

paukšteliams, žolelėms ir, visų pirma, „gražiausiems mus pragyvenantiems žemės kūriniams 

akmenukams”. Akmenų pilna visur. Ir nepriekaištingai sutvarkytos sodybos aplinkoje, ir parodos 

kambarėliuose. Velykų rytą gimusiai autorei artimos religinės temos, peizažai. Vakaro ponia 

Sniegena padeda kieme ant pievelės degančią žvakę, pasėdi su vyru, pasišnekučiuoja. Kas žino, 

galbūt tada atkeliauja užrašomų monologų žodžiai, naujų paveikslų siužetai. 

Tyla — kaip sidabras. Net keista, bet prieš Jonines lankantis Viekšniuose, kas antras 

sutiktasis buvo Antanas. Kolekcininkas Antanas Sidabras šį bei tą kalbėjo, bet nepasakė beveik 

nieko... Parodė laikrodžiais nukabinėtą sieną, pasklaidė prieškario periodikos pluoštą, mostelėjo 

ranka knygų lentynų link, pasidžiaugė, kad bičiulis Bronius Kerys susistemino unikalią medžiagą 

„Viekšnių kraštas. Bibliografinės nuorodos ir žinios krašto istorijai. Pirma dalis”. 

Juk taip ir turi būti? Ne žodžiais, o darbais A. Sidabras talkina B. Keriui. Ir tai svariausias 

įrodymas, kad Biržiškų dvasia Viekšniuose gyva. 

Bekojo driežo užpiltinė 

Ne, jos butelyje jau nelikę, tačiau trečioje pagal senumą (po Kėdainių ir Palangos) Viekšnių 

vaistinėje galite pamatyti sudžiūvusius žmogaus odos diržą bei vilko raumens gabalą, daug 

įdomių farmacijos instrumentų ir prietaisų. Vaistinė įkurta 1860 m., joje lankėsi 1963-ųjų 

sukilėliai, anuomet iš medvilnės siūlų buvo gaminama vata. Būsimojo muziejaus ekspoziciją 

pradėjo kaupti paskutinysis savininkas Juozas Aleksandravičius. Jis mėgo natūralų gydymą, 

liaudies mediciną, jam tikriausiai rūpėjo rasti žmogaus odos, gydžiusios sunkias žaizdas, 

pūlinius, išsiplėtusias venas, arba daug geležies turinčio vilko raumens pakaitalus. Odos diržus 

baudžiavos metu išrėždavo iš arkliavagių nugarų, caro valdymo metais taip bausdavo 

pasisakančius prieš valdžią. 

Pasigrožėję išlikusia veikiančios vaistinės autentiška aplinka, užsukime į kiemelyje esantį 

vaistažolių sodelį. Jame per 200 augalų, mišiniai iš jų gaminami pagal žinomos žolininkės 

Jadvygos Balvočiūtės receptūras. 

Nors diena ir ilga, jau saulelė vakarop. Dar stabtelime prie Ventos, tačiau įkyruoliai uodai 

negailestingai griežti: „Metas į kelią...” 

Jono Strazdausko nuotraukos. 

Vieno žmogaus kaimas [Nabuilių kaimas] / Puslapį parengė Regina Ališauskaitė // 

Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 16. — Nr. 16 (27). — Tekste: 

Nabuiliai — kaimas, kuriame gyvena vienas žmogus ir yra vienas ūkinis kiemas. 

70-metis Stasys Liaugaudas — neįgalus žmogus. Jis sunkiai vaikšto nuo gimimo, o dabar dar 

ir opos įsimetė į kojas. Sodyba tvarkinga, prižiūrėta, nors Stasys gyvulėlių niekada nelaikė. „Tik 

katiną turiu, bet ir tas po lauką dabar vaikšto”, — šypsodamasis šneka vyriškis. 

Geras ūpas greitai apleidžia, mat jam rūpi, kaip toliau teks gyventi. „Gal kas nori tą namą 

pirkti?” — teiraujasi jis seniūno, išsitardamas, jog eitų gyventi pas giminaičius. O jeigu pas juos 

nepatiktų, į senelių namus prašytųsi — ten gerai žmones prižiūri. 

Seniūnijos socialinė darbuotoja Danutė Daukšienė lanko jį, maisto atveža. Dar toks Jonas 

Česnauskas rūpinasi. Tačiau pensija maža, vos 200 litų, sunku vienišam žmogui. Tiesa, turi 

seserį, kuri Tryškiuose gyvena. Tad paveldėta žeme nepasidalija. Skundžiasi vyriškis seniūnui, 

pasakoja savo bėdas, o jos, kilusios tarp giminaičių, pašalinių sunkiai išsprendžiamos. Seniūnas 

žada padėti, kuo galės. 

Socialiniai klausimai seniūnijoje svarbūs. Mat gyvena daug vyresnio amžiaus žmonių. 

Socialinės paslaugos teikiamos 34 lankomiems neįgaliesiems ir vienišiems seneliams. Juos 

aptarnauja 4 darbuotojai, nors yra tik 3 etatai. Kapėnų pusėje vienišus žmones prižiūri Danutė 

Daukšienė. Julijana Maliukienė aptarnauja Palnosų—Gyvuolių kaimus ir vienkiemius. Elena 

Ručinskienė ir Liuda Paradnikienė teikia gyvybiškai būtinas paslaugas Viekšniuose. 

74

Žilinskienė Roma. Apie gerą šeimininkę garsas plačiai sklinda: [Emilija Baranauskienė] // 

Santarvė. — 2004. — Rugs. 30. — Nr. 112 (8757): Sigito Strazdausko nuotr.: „E. Baranauskienė 

sako kasdien namiškių įmantriais valgiais nelepinanti”. — Visas tekstas: 

Jau apie 24 metus viekšniškė Emilija Baranauskienė kviečiama šeimininkauti įvairiomis 

progomis: per vestuves, laidotuves, metines, jubiliejus. Apie 400 kartų šeimininkauta svetimose 

virtuvėse. Sutikta daug skirtingų žmonių, išgirsta skirtingų reikalavimų. Moteris mato, kaip 

pasikeitė pobūvių tradicijos, vaišių stalas. 

GENYS MARGAS, O PASAULIS... 

Emilija Baranauskienė gimusi Viekšniuose, Mažeikių gatvėje. Pasak jos, kur dabar naujieji 

kapai. Dvylikos su puse metų liko be mamos. Kad taps šeimininke, nemanė. Tačiau likus porai 

metų iki pensijos pradėjo šį darbą. Iš pradžių tik padėjėja, o įgijusi patirties, jau savarankiškai, 

kaip svarbiausia šeimininkė, kartais su savo porininke, o kai kada su pasiūlyta pagalbininke. 

Mažeikiai, Venta, Naujoji Akmenė, Tryškiai, Šiaudinė, Užlieknė, Tučiai, Krakiai, Kuršėnai... 

Moteris ima vardyti vietas, kuriose teko būti, tačiau net dukros padedama visų negali atsiminti. Iš 

viso keturi šimtai, toks dabar jau užrašytas skaičius. 

„Gyvenime visko yra”, — sako E. Baranauskienė apie užsakovus. Pasak jos, vieni pasitaiko 

labai įnoringi, kiti nesikiša į kviestųjų šeimininkių darbą ir visiškai jomis pasitiki, tenori, kad 

valgiai būtų skaniai paruošti. „Jūs einat, žinot ir mūsų neklausinėkit, tik kad balandėlių nebūtų”, 

— neretai išgirsta atsakymą paklausus apie pageidavimus. Moteris pasakoja, kad nors ir nedaug, 

bet pasitaiko tokių šeimininkų, kurie nori, jog svečių susirinktų mažiau nei kviesta. Buvęs 

priešingas atvejis, kai vietoj kviestų 35 žmonių atėjo 55. Kvietė vienas, kvietė kitas namiškis, ir 

niekas nežinojo tikslaus skaičiaus. Tada tai tikrai kebli padėtis. O šeimininkavo pas 

nepasiturinčius žmones... 

TRADICIJOS KEIČIASI 

Daug metų šeimininkaudama, viekšniškė mato tradicijų pasikeitimą, stalo dengimo 

skirtingumą seniau ir dabar. Jos mama buvo giedotoja ir ją mažą vesdavosi į laidotuves. Pirmiau 

per laidotuves giesmes apie pusantros valandos giedodavo, o kalnai tęsdavosi apie 3 valandas. 

Dabar laikas gerokai sutrumpėjęs. Bet, anot jos, jei gieda kaimynai, tada užtrunka ilgiau. 

Moteris prisimena, kai ji maža buvo, per laidotuves, po giesmių, šermenų dalyviams valgyti 

duodavo makaronų, naminio pyrago, sviesto, uogienės. Po kalnų ant stalo padėdavo kelis 

dubenis kopūstų su susmulkintais mėsos gabalėliais. Atskirai patiekdavo bulvių, padėdavo 

medinius šaukštus. Žmonės, išgirdę apie laidotuves, net juokaudavo: būsią su mėsa kopūstų. 

Pasak viekšniškės, seniau per laidotuves, net ir per metines nepuošdavo nei stalo, nei valgių. 

Ant maisto tedėdavo tik petražolę, atseit ji tinkanti gedulo atveju, o šiaip netgi pomidoro skiltele 

negražindavo. 

Dabar pasitaiko daug įvairovės. Gal prieš dešimt metų per vienas metines buvo nuleistos ant 

sienos nuo laidotuvių vainikų nuimtos juostos: tvarkingos, išlygintos. Daugiau jai niekur neteko 

to matyti 

ČEBUREKAI IR ŽEMAITIŠKI VALGIAI 

Stalo puošimas per vestuves reikalauja nemažai išradingumo: ne tik įmantriai išlankstomos 

servetėlės. Pavyzdžiui, į kiekvieną atitinkama forma išlankstytą servetėlę įkišama rūtos šakelė. 

Kitur, dengiant stalą, buvo pageidaujama dideles dviejų spalvų servetėles lankstyti kepurės 

forma. Moteriai stalas atrodęs per tamsus. Taip manė ne tik ji, bet daroma taip, kaip nori 

užsakovas. 

Keičiasi ir valgiai. Viekšniškės žodžiais tariant, anksčiau pagrindiniai prieskoniai buvo 

pipirai, česnakai, dabar daugybė pagardų, įvairūs mišiniai gerokai pataiso maisto skonį, 

palengvina šeimininkių darbą. 

Per vestuves mėgstami ir žemaitiški valgiai: sėmeninė, kastinys, ryte pasiūloma kopūstų 

sriubos. Mėgstami ir daug kur į valgiaraštį įtraukiami čeburekai. Pasak jos, ir laidotuvėms, ir 

vestuvėms jie būna gaminami, nes palyginti pigiai atsieina. 

Sausainius ir pyragaičius dažniausiai perka parduotuvėse, retai kas kepa namuose. Tokių 

įvairių šakočių nė pagalvoti nebuvo, dabar jų daugiau nei tortų būna. Moteriai atrodo, kad tortai 

kur kas puošnesni nei prieš keletą metų. 

75

NAMUOSE — KASDIENIS STALAS 

B. Baranauskienė dabar su dukterimi Julija Lipskiene šeimininkauja. Taip poroje geriau: 

saviškei nereikia paliepti, ką turi daryti, pati žino. Julijos žodžiais tariant, taip jau prisiėjo, kad 

teko imtis šio darbo. Pirmą kartą ji gerai atsimena: „Tada aš pasakiau: kas eis šeimininkauti, tam 

proto trūksta. Pirmą kartą net padus skaudėjo”. „Kur neskaudės, tada aštuoniasdešimčiai žmonių 

reikėjo ruošti”, — sako motina. 

O kaip yra su namiškiais, kai tenka ir namie nenakvoti, ypač per vestuves ar kitokius 

pobūvius. „Iš pradžių vyras sakė: jeigu eisi viena, tai neleisiu, o jeigu su mama, tai gali. Dabar 

jau nieko, priprato”, — pasakoja Julija. Darbas, anot abiejų moterų, toks, kad negali tiksliai 

visko atspėti: prižadėjai, jog grįši tą ar tą valandą, o kol susitvarkei, dar kas nors nenumatyto 

atsitiko, ir vėluoji. 

Dabar kiek rečiau kviečia šeimininkauti. Kaip prisimena Emilija, pirmiau kartais vos grįžus iš 

vienų namų, pailsėti nespėjus, tekdavo kitur eiti: iš vienų laidotuvių į kitas ar iš vestuvių į 

laidotuves. 

Abi juokauja, kad neretai joms sakoma: „Na, jūsų namiškiai tai turbūt skaniai pavalgo”. Bet 

taip nėra, kasdienybė lieka kasdienybe. „Pasidarome valgyti kaip ir visi žmonės, įprastą maistą”, 

— kalba Julija. 

Samdomos šeimininkės gauna suderėtą atlyginimą, kartais įdedama lauktuvių, per vestuves 

kai kada dovanėlių duoda, bet, kaip teigia Emilija, ne visuomet. 

O kaip sužinomi šeimininkių adresai? Ogi vieni iš kitų. Pasiseks šeimininkei, garbė jai, 

nepasiseks — vėlgi su smulkmenomis bus apšnekėta. 

Beje, važiuodama į Viekšnius, gerai nežinojau nei adreso, nei tikslios pavardės. Užteko 

paklausti pirmo sutikto... 

Vaišnienė Sigutė. Viekšnių vidurinė mokykla šventė jubiliejų // Būdas žemaičių. — 2004. — 

Gruod. 1: Autorės nuotraukos. — Tekste: 

Viekšnių vidurinė mokykla paminėjo savo gyvavimo 85 metų sukaktį. Šventėje dalyvavo 

anksčiau mokykloje dirbę pedagogai. Mokyklos bendruomenę pasveikino rajono meras 

V. Džiugelis ir pažadėjo, kad naujų metų biudžete ras lėšų nupirkti ugdymo procesui reikalingų 

priemonių. 

Daug gražių linkėjimų išsakė buvę mokyklos auklėtiniai: kunigas kanauninkas V. Gauronskis, 

seniūnas A. Eselinas, lopšelio-darželio „Liepaitė” direktorė J. Perminienė, V. Deniušio meno 

mokyklos direktorius V. Lizdenis. Sveikino „Pavasario” vidurinės mokyklos bendruomenės 

atstovai. Gaila, kad kai kurie labai laukti asmenys apie garbingą mokyklos sukaktį „pamiršo” ar 

kelyje „pasiklydo”. Malonu buvo klausytis svečių iš Akmenės muzikos mokyklos koncerto, 

viekšniškės L. Vasičevos poezijos knygos pristatymo, kurioje daug gražių žodžių skirta 

mokytojams. 

Reikšmingi istorijos štrichai 

1636 metais Viekšniuose įkurta pirmoji parapijinė mokykla. 1865 metais įsteigta pradinė 

mokykla su dėstomąja rusų kalba. 1911 metais piliečio Knabiko namuose (dabar Biržiškų g. 

Nr. 7) buvo atidaryta keturklasė mokykla, pavadinta „Viekšnių aukštesnioji pradinė mokykla”. 

Suprantama, dėstoma buvo rusų kalba. 1916 metais kaizerinės okupacijos metu keturklasė 

mokykla atkurta su dėstomąja lietuvių kalba. 1917 metais pamokinis darbas nutrūko. 

1919-aisiais Lietuvai atgavus suverenumą, mokykla pradėjo nenutrūkstamą pedagoginę veiklą 

dėstomąja lietuvių kalba. Veikė keturios klasės. 1922 metais greta stačiatikių cerkvės buvo 

išskirtas žemės sklypas tipinei keturklasei mokyklai statyti. 1925 metais mokykloje jau vyko 

pamokos. Iki 1924 metų mokykla buvo vadinama „Viekšnių vidurine mokykla”, o vėliau — 

„Viekšnių valstybine progimnazija”. 1940 metais mokykla reorganizuota į vidurinę. 1941-ųjų 

pavasarį išleista pirmoji abiturientų laida. 1942—1950 metais mokykla turėjo gimnazijos vardą. 

1950-aisiais gimnazija sujungta su pradine mokykla ir pavadinta Viekšnių vidurine mokykla. 

Viekšniškiai didžiuojasi, kad įvairiais laikotarpiais mokyklos auklėtiniais yra buvę tokie 

Lietuvoje įžymūs žmonės, kaip skulptorius prof. B. Pundzius, dailininkas prof. A. Gudaitis, 

režisierius J. Miltinis, broliai Jeronimas (kompozitorius, dirigentas) ir Henrikas (aktorius) 

Kačinskai, dailininkas V. Ratas-Rataiskis, poetas L. Skabeika, poetas Baltutis-Dulkė, Lietuvos ir 

76

pasaulio piligrimas fotografas P. Normantas, nusipelnęs artistas J. Katakinas, kompozitorius 

J. Tamulionis, rašytojas satyrikas J. Erlickas, muzikologas V. Juodpusis ir daugelis kitų. Taip pat 

čia yra mokęsi per 30 įvairių sričių mokslo daktarų, 3 profesoriai, akademikas. Pastaruoju metu 

mokykla džiaugiasi auklėtinės D. Sadauskaitės-Jocienės profesine sėkme: ji tapo LR Vyriausybės 

atstove Europos žmogaus teisių teisme. Pastarieji faktai byloja, kad ugdymo procesas šioje 

mokykloje buvo kūrybingai organizuojamas, dirbo talentingi pedagogai, gebantys paruošti 

moksleivius tolimesnėms studijoms. 

Koks mokytojas, tokia mokykla 

Įvairiais laikotarpiais mokykloje yra dirbę daug kūrybingų pedagogų, žinomų netgi Lietuvos 

mastu. Apie kai kuriuos „Būde žemaičių” jau rašyta, apie kitus papasakosime artimiausioje 

ateityje. Šios šventės proga norėtųsi daug šiltų žodžių pasakyti ilgamečiam mokyklos direktoriui, 

Lietuvos nusipelniusiam kraštotyrininkui A. Gedvilui ir jo žmonai Joanai, kuri visą gyvenimą 

atidavė mokyklai. Plačiau nekalbant apie kitus šių šviesuolių nuopelnus Viekšniams, norėtųsi 

padėkoti už didžiulį indėlį kaupiant ir nuolat pildant medžiagą, susijusią su mokyklos istorija. 

Gerbiamas A. Gedvilas, turėdamas kraštotyrininko pašaukimą, bendraudamas su daugeliu 

žmonių, būdamas moksliškai tikslus, yra sukaupęs neįkainojamos vertės žinių apie mokyklos 

praeitį. Taip pat ir apie senosios kartos mokytojus. Štai ką garbės direktorius rašo apie 1922— 

1926 metais Viekšnių progimnazijoje dirbusį gabų keramiką, aprašytą nepriklausomos Lietuvos 

enciklopedijoje, ugdžiusį prof. A. Gudaitį bei B. Pundzių, pedagogą Praną Brazdžių: 

„Viekšniuose dirbdamas P. Brazdžius neapsiribojo mokyklos sienomis, nuolat visuomenei rengė 

mokinių parodas. Jo pastangomis labai gabaus mokinio B. Pundziaus skulptūrinis Vinco 

Kudirkos biustas kaip paminklas buvo pastatytas priešais mokyklos fasadą. Taip pat minėtas 

mokinys sukūrė Gediminaičių palikuonio Beržanskio-Klausučio skulptūrinį portretą. 1925 

metais geriausi mokinių keramikos darbai buvo eksponuojami Kaune įvykusioje žemės ūkio ir 

pramonės parodoje. Už geriausius parduotus po parodos darbus buvo gauta net 890 litų”. 

Panašios įdomios medžiagos A. Gedvilas yra paruošęs apie 1929—1932 metais Viekšniuose 

mokytojavusį pirmojo Lietuvoje lietuvių kalbos kabineto įkūrėją mokytoją Joną Kirlį. Per 40 

metų Viekšniuose išdirbusį chemijos ir fizikos mokytoją Joną Žilevičių, taip pat nusipelniusio 

garbės mokytojo vardą gavusį ilgametį muziką Vincą Deniušį, mokytoją Joną Aukštikalnį ir 

daugelį kitų įvairių kartų pedagogų asmenybių. Malonu, kad istorija nuolat pildoma naujomis 

žiniomis. 

Rozga Leopoldas, Kerys Bronius. Viekšniai: [svečiams ir turistams skirtos informacinės 

knygutės „Viekšniai” projektas]. — 2005. — Rankraštis. — Visas tekstas: 

Kas patikės, jei negyveno niekad 

Mažyčiame miestely prie Ventos, 

Kad čia taip svaigiai liepą kvepia liepos, 

Kaip niekur nekvepėjo niekados. 

Kad bėgančios pro šalį upės kloniai 

Pripildo neišnykstančiais žavais 

Širdžių aruodus. Pamaitina duona 

Ir tėviškės brangios vaizdais gyvais 

Kaip noris kilt ir skrist, ir grįžt išskridus, 

Ir viltis, kad daugiau nesikartos 

Išsiskyrimai, nes čia tiek ramybės, — 

Mažyčiame miestely prie Ventos... 

Liuda Vasičeva-Bažadragienė. 

Švento Jono Krikštytojo bažnyčia 

Iš kurios pusės bevažiuotum į Viekšnius, pirmiausiai pamatai baltuojantį bažnyčios bokštą. Ne 

pats seniausias tas bokštas ir ne pati seniausia ta bažnyčia. Mokslininkai, tyrinėję šio krašto 

kapus, spėlioja, kad pietinėje Ventos pakrantėje, gal kiek į vakarus nuo Viekšnių, ties buvusiu 

77

Paventės kaimu žmonės gyvenę II, III, IV, V amžiuose. Maždaug toje pat vietoje, tik jau 

šiaurinėje Ventos pakrantėje žmonės gyvenę VI, VII, VIII ir tikrai — IX, X, XI, XII amžiuose. 

Vėliau, matyt, žmonėms labiau patiko ta dabartinių Viekšnių aukštumėlė, iš pietų apgaubta 

Ventos. Kur apsigyveno, ten vėliau statė bažnyčias. Pasakojama, kad senosios bažnyčios 

buvusios bent kiek toliau į pietų pusę. Gal ir Venta kiek toliau tekėjusi — pietuose palei Čekų 

kalną. Ši bažnyčia pastatyta toliausiai nuo Ventos, ant supiltos aukštumos. Už tokią, mūrinę 

bažnyčią viekšniškiai dėkingi kunigui kanauninkui, teologijos daktarui Kasparui (Gasparui) 

Bytautui (1769—1834). Tai jis sumanė statyti mūrinę bažnyčią. Tik nesulaukė statybos pradžios. 

1834 metais gegužės mėnesį mirė ir palaidotas Viekšnių senosiose kapinėse. 

Daugelį metų Viekšnių parapijos ir Viekšnių valsčiaus teritorijos sutapo. Viekšniai buvo 

dekanato centras Žemaičių vyskupijoje, paskui ir Telšių vyskupijoje. Pirmoji medinė bažnyčia 

Viekšniuose pastatyta 1597 m. Lenkijos ir Lietuvos karalius Vladislovas IV Viekšnių bažnyčiai 

1626 metais dovanojo prie vakarinio Viekšnių pakraščio buvusį Milių kaimą. 

Dabartinės mūrinės šv. Jono Krikštytojo bažnyčios mūrai baigti statyti 1853 metais. Dar 

nebaigtą įrengti, be bokšto, be šventoriaus, bažnyčią konsekravo didysis lietuvių tautos švietėjas, 

vyskupas M. Valančius. Tik po to bažnyčia baigiama įrengti, pastatomas bokštas, mūrijama 

šventoriaus tvora. Todėl minima ir kita bažnyčios pastatymo data — 1854 metai. Šventoriaus 

tvoros vakarinėje pusėje dideliame akmenyje iškalta: „KASZTU PARAPIONU 1860 m. 

APMURAWOT”. 

Medieną statybai dovanojo Kapėnų ir Biliūniškių dvarai, buvo įrengta plytinė, degusi iki šiol 

tvirtai sienose besilaikančias plytas. Bažnyčia kryžminio plano, anot a. a. kun. J. Navicko, stilius 

iš lauko baltiškai gotiškas, viduje romėniškas. Bažnyčia vieno bokšto, ne kartą kentėjusi nuo 

ugnies. 1915 m. birželio 14 d. vokiečių artilerijos padegtą bažnyčią pavyko atstatyti tik 1921 

metais, tačiau 1939 m. spalio 23 d. vėl kilo gaisras, nukrito visi 4 bokšte kabėję varpai. 

Nelaimėn atskubėjusiems gyventojams pavyko išgelbėti 1923 m. Rygoje pagamintus 

geriausius tais laikais vargonus. Ir dabar dar, paspaudus tų vargonų juodą mygtuką, galima 

sugroti tokį griausmingą akordą, nuo kurio, regis, net bažnyčios sienos virpa. Ne vienas vaikas tą 

akordą prisimena visą gyvenimą. 

Drąsesnieji lankytojai gali senais bokšto laiptais lipti aukštyn — apžiūrėti vargonus, varpus, 

žvilgtelti į bažnyčios pastogę, kurioje matyti per paskutinį gaisrą apdegę rąstai. Patys drąsiausieji 

gali pabandyti užlipti į bokšto viršų ir pažvelgti per langelius. Pasakojama, kad seniau iš 

Viekšnių buvo galima pamatyti Šatrijos kalną. Kiek aukščiau sklandę sklandytojai pasakoja, kad 

skrendant virš Viekšnių kartais jau matoma Baltijos jūra. 

Bažnyčios šventoriuje palaidotas 1941 m. birželio 27 d. Maigų miške nužudytas ilgametis 

parapijos ganytojas kanauninkas J. Navickas (1864—1941). Greta ilsisi kunigas, politinis 

tremtinys J. Ilskis (1907—1985) ir buvęs Kaišiadorių vyskupijos kapitulos kanauninkas 

J. Meidus (1907—1983). 

Paminklai prie bažnyčios 

Iki pat XX amžiaus trečio dešimtmečio bažnyčios šiaurinėje pusėje, už šventoriaus tvoros 

atvažiavusieji prisirišdavo arklius. Kai parapijiečiai sugalvojo tą vietą sutvarkyti, pirmiausiai 

šiaurės rytų pusėje pastatė šv. p. Marijos skulptūrą ir visą šiaurinį pakraštį apsodino gėlėmis. Ta 

vieta ilgai buvo vadinama „bažnyčios darželiu”. Po kiek laiko surinko pinigų ir šiaurės vakarų 

pusėje 1930 m. pastatė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklą. Paminklas atidengtas 

1930 07 13. Autorius Kostas Remeika iš Veiviržėnų. Paminklas tebestovi, o šv. p. Marijos 

skulptūra perkelta į bažnyčią. Iki 1941 metų darytose nuotraukose matyti, kad „bažnyčios 

darželyje” netoli Vytauto paminklo stovėjo dar vienas paminklas — ant aukšto žemių kalno, į 

vakarus pasisukęs, staugiantis „geležinis vilkas”. 

Kapinės 

Seniau iš bažnyčios per didžiąsias duris ir gražius šventoriaus vartus į kapinių pusę būdavo 

išeinama tokia tam skirta gatvele, kurią žmonės vadino „šventorėliu”. Iš „šventorėlio” pro 

mūrinius vartų stulpus su metaliniais kryžiukais viršuje procesijos eidavo į Mažeikių gatvę. 

Visos kapinės yra Mažeikių gatvės pietinėje pusėje, tarp gatvės ir Ventos. Pirmosios kapinės — 

pravoslavų (vadinamosios rusų kapinės), toliau — senosios katalikų kapinės, po to tarpelis ir 

78

žydų kapinės. Už jų — naujosios kapinės. 1998 m. Ventos regioninio parko darbuotojas 

D. Triaušys pravoslavų ir senosiose katalikų kapinėse suskaičiavo 180 metalinių kryžių, 515 

senųjų akmeninių ir mūrinių kryžių, 37 medinius kryžius, 14 skulptūrų, 18 akmeninių kaltų 

kryžių, 656 antkapius, 203 šiuolaikinius akmeninius paminklus ir 5 koplyčias. Viekšnių kapinėse 

palaidota daug ne tik Viekšnių krašte, bet ir kituose kraštuose žinomų žmonių. 

Cerkvė 

1859 metų raštuose jau minima Viekšnių cerkvė. 1875 metais pastatyta nauja mūrinė šv. 

Sergijaus cerkvė. Jai statyti naudotos medžiagos, kurios atliko nutraukus Ventos-Dubysos kanalo 

statybą. Visa cerkvės statyba tuo metu kainavo 12 000 rublių. Cerkvė ne kartą remontuota. 

Paskutinį kartą remontuojant perstatytas cerkvės bokštas. Daug metų tikintieji didžiavosi 

daugybe labai gražių ikonų. 

Paminklas prie cerkvės 

1918 12 30 sudarytas Viekšnių valsčiaus revoliucinis komitetas. Raudonosios armijos 

internacionalinės divizijos 39 pulko sutikimui Akmenės gatvės gale pastatyta arka. Siuvėjas 

Antanas Švažas ant raudono audeklo išsiuvinėjo sveikinimą. Pulkas atėjo 1919 m. sausio 

viduryje ir išbuvo iki 1919 03 05. Mūšiuose netoli Viekšnių žuvo 9 pulko kovotojai. Tai buvo 

Aleksejus Danilinas, Sergejus Kukuškinas, Aleksejus Chitrovas, Vasilijus Kazakovas, Foma 

Zacharovskis, Grigorijus Dajevas, Izraelis Romas, lietuviai Mikalojus Petrušis ir Burakas. Jiems 

prie cerkvės pastatytas paminklinis akmuo. 

Lelijomis išpuošdama krantus 

Venta nuo seno žalią vingį glostė. 

Žinok, visus septynerius metus 

Viekšniai kadais vardu didžiavos sostinės. 

Viekšnių istorija ir muziejai 


Žvelgdamas į saulėje raibuliuojančias Ventos bangeles ar žingsniuodamas siauromis 

senamiesčio gatvelėmis, negali nekrūptelėti nuo minties: tavo kojos žengia per istoriją. Kiek 

amžių čia šimtai ir tūkstančiai viekšniškių gimdavo, subręsdavo matydami vis tą patį peizažą, ir 

atguldavo į pavenčių smėlį, palikdami tą dangų, upę ir tolyn nužingsniuojančius miškus vaikams 

bei anūkams! Daugelis viekšniškių paliko ne tik tą dangų, tą upę, tuos miškus, bet ir namus, 

sodus, kelius, ąžuolus ir liepas pakelėse. Bet visa tai eina ir eina į nebūtį. Žvalgaisi — aplink 

nauji namai, nauji sodai, kiti medžiai ir tik akimirkai šmėsteli kaip vizija kažkokia nuojauta, 

sušyla muziejuje uždarytas daiktas... 

Istoriniuose raštuose Viekšniai minimi nuo XIV a. Viekšnių dvaras ir miestelis buvo žinomi 

XVI a. Tačiau archeologiniai radiniai liudija čia žmones gyvenus jau II—XII mūsų eros amžiais. 

Ilgai šis kraštas skendo gūdžiuose miškuose, buvo retai gyvenamas. Tačiau nė viena Žemaičių 

kraštą siaubusi audra neaplenkė ir Viekšnių. 1656 metais pro čia į krašto gilumą skverbėsi švedų 

kariuomenė. Po dar vieno švedų antplūdžio ištiko 1710 metų maras. Nuo amžių bene 

grėsmingiausias Viekšnių priešas buvo ugnis. 1886 m. gaisras sunaikino 42 gyvenamuosius 

namus. 1915 m. pavasarį per Rusijos ir kaizerinės Vokietijos kariuomenių kautynes miestelis vėl 

uždegtas, supleškėjo 120 pastatų ir bažnyčia. 

Du kartus (1634—1646 ir 1765—1775 m.) Viekšniai buvo gana plačios seniūnijos centru. 

Viekšniai — vienas iš dešimties Žemaitijos miestelių, turėjusių Magdeburgo teises. Jos dar kartą 

patvirtintos ir herbas įteisintas 1792 m. 

Nuo seno Viekšniuose gyventa žydų. XIX a. pradžioje Viekšniuose įsikūrė ir gausi rusų 

bendruomenė. 1897 m. miestelyje gyvenę 1305 krikščionys ir 1646 žydai, buvę 60 įvairių 

parduotuvių. 1923 m. surašymo duomenimis Viekšnių valsčiuje buvo 104 įvairaus statuso 

gyvenamosios vietovės, kuriuose gyveno 10549 žmonės. 

Pro Viekšnius ėjo 1831 metų sukilėlių takai. 1863 m. pavasarį Šiaulių apygardos sukilėlių 

vadas J. Stanevičius su savo būriais meldėsi Viekšnių bažnyčioje ir išvaikė carinės Rusijos 

valdžios pareigūnus. Apkaltintas dalyvavimu sukilime, garbaus amžiaus Tučių dvaro savininkas 

79

ir paliegusio S. Daukanto bičiulis F. Kontrimas numarintas kalėjime, dvarininkas S. Pisanka 

pakartas. 

Istoriniuose šaltiniuose užfiksuota, jog pirmoji bažnyčia Viekšniuose pastatyta 1592 m., o 

pirmoji mokykla atidaryta 1636 m. Lietuviškos spaudos draudimo metais ypač aktyviai 

darbavosi šviesi Beržanskių šeima, savo namuose Pluogų kaime įsteigusi tikrą slaptos literatūros 

platinimo centrą. Valsčiuje nestigo šviesių, apsiskaičiusių žmonių. Du kartus 1905 m. pabaigoje 

viekšniškiai mitinguose atsisakė paklusti Rusijos okupacinės valdžios pareigūnams, reikalavo 

mokykloje vaikus mokyti lietuviškai. 

Pavirvytės dvaro savininko E. Paulavičiaus namuose jau XIX a. pabaigoje veikė biblioteka. 

Šviesą Rytų Lietuvos parapijose skleidė nuo Viekšnių kilęs dvasininkas, religinių ir grožinių 

knygų autorius J. Balvočius. Iš Kegrių kaimo kilusiam gydytojui, vienam iš Vilniaus universiteto 

atkūrimo iniciatorių, D. Bukantui paminklas stovi Zarasuose, jo brolis kunigas Kazimieras 

globojo lietuvių literatūros klasikę Šatrijos Raganą. Gražiame Santeklių dvare išaugusios 

tautodailininkės O. Bagnickaitės audiniai puošė Lietuvos ambasadas užsienyje. 1932 m. 

Viekšniuose inteligentų jėgomis pastatyta M. Petrausko opera „Birutė”. Tai tik akcentai, 

iškalbingi šviesos, kultūros akcentai ilgoje krašto istorijoje! 

Viekšnių visuomenė didžiuojasi, kad čia yra gyvenę, kūrę ir gilų pėdsaką palikę didelių 

polėkių, didelės energijos žmonės. Nejučia pamąstai, kad žmogus kai kada aplenkia savo epochą, 

dėl to būna nesuprastas ir nelaimingas, tačiau išlieka tame krašte ir po mirties. Toks buvo XIX a. 

keistuoliu laikytas Aleksandras Griškevičius (1809—1863). Nusigyvenusių Kėdainių krašto 

bajorų sūnus tarnavo raštininku teismuose ir valstybinėse įstaigose, o laisvas valandas skirdavo 

keistam pomėgiui — galinčių kaip paukštis skraidyti aparatų konstravimui. A. Griškevičius 

laikomas aviacijos Lietuvoje pradininku. 1843—1850 m. jis parengė keletą tokių aparatų 

projektų. Vieną jų aprašė 1851 m. lenkiškai išleistoje knygelėje „Žemaičio garlėkys”. Paskutinius 

keletą savo gyvenimo metų A. Griškevičius praleido Viekšniuose, čia mirė ir palaidotas 

senosiose kapinėse. 

Rekonstravus pastatą, kuriame kadaise šio žmogaus gyventa, 1981 m. įsteigtas 

A. Griškevičiaus muziejus, atspindintis ne tik šio savo epochą pranokusio žmogaus veiklą, bet ir 

aviacijos raidą Lietuvoje. Iki šiol iš lūpų į lūpas eina pasakojimai apie 1937 m. netoli Viekšnių 

Žibikų kaime įvykusią aviacijos šventę, kurią stebėjo būriai pėsčiomis, arkliais ir dviračiais 

atvykusių žiūrovų. 

Palaipsniui memorialinis A. Griškevičiaus muziejus virto tikru Viekšnių krašto muziejumi. 

Aviatoriui A. Griškevičiui skirtą ekspoziciją papildė XIX a. pabaigos — XX a. pradžios Viekšnių 

krašto buities reikmenų bei audinių ekspozicija. Nuo 1989 metų kaupiami bei eksponuojami 

dokumentai apie Viekšnius išgarsinusią Biržiškų šeimą. Vienas muziejaus skyrius skirtas 

Viekšniuose dirbusio talentingo dailės pedagogo P. Brazdžiaus, jo mokinių ir Viekšnių krašto 

tautodailininko J. Rušino kūrybai. 

Kitas Viekšnių muziejus — senoji vaistinė. 1995 m. restauruotame vaistinės pastate atidaryta 

XIX a. pabaigos — XX a. pradžios inteligento namų bei senų vaistinės reikmenų ekspozicija. 

Vaistinė seniausiame Viekšnių miesto pastate įkurta tolimais 1860 metais ir gal buvo trečia visoje 

Žemaitijoje, po Palangos ir Telšių vaistinių. Ji aptarnavo platų regioną nuo Žagarės, Kuršėnų iki 

dabartinių Mažeikių. 

1883 m. Žagarės klebonas K. Aleksandravičius varžytinėse vaistinę nupirko sūnėnui 

Vincentui Aleksandravičiui. Iš jo vaistinę 1925 m. perėmė sūnus Juozas. Daugelį metų vaistinė 

buvo Viekšnių kultūros židinys, čia yra viešėję daugelis nepriklausomos Lietuvos šviesuolių — 

S. Čiurlionienė, Maironis, B. Sruoga, čia dažnai buvodavo Kauno ir Vilniaus universitetų 

profesoriai, broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos. 

Biržiškų šeima, Biržiškų draugija ir paminklas Biržiškų šeimai 

1989 m. susikūrusi Biržiškų draugija ėmėsi iniciatyvos įamžinti profesorių Biržiškų ir jų tėvų 

atminimą. 1995 m. Viekšnių centre atidengtas grakštus ir šviesus kauniečio skulptoriaus 

Č. Pečiuko sukurtas paminklas Biržiškų šeimai. Tai bene pirmas Lietuvoje paminklas visai 

šeimai — tauriai ir darbščiai Biržiškų šeimai. 

80

Baigęs medicinos studijas Maskvos universitete, nuo Raseinių kilęs jaunas gydytojas Antanas 

Biržiška (1855—1923) atvyko į Viekšnius ir čia gyveno bei darbavosi 42 metus. Su žmona, 

talentinga pedagoge ir muzike Elžbieta, jie išaugino ir į aukštuosius mokslus išleido tris sūnus. 

Dar tebesimokydami Šiaulių gimnazijoje, jaunuoliai apsisprendė esą lietuviai ir visą 

gyvenimą uoliai darbavosi Lietuvos mokslo, kultūros, politikos baruose. 

Vyriausias Biržiškų sūnus, Mykolas (1882—1962), baigė teisės studijas Maskvos universitete, 

buvo vienas žymiausių lietuvių literatūros istorijos ir tautosakos tyrinėtojų, Vasario 16-osios 

Akto signataras, Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius. 

Vaclovas (1884—1956) — bibliografas, literatūros ir kultūros istorikas, bibliotekų steigėjas ir 

bibliotekininkystės mokslo Lietuvoje pradininkas, Kauno ir Vilniaus universitetų bibliotekų 

direktorius, „Lietuviškosios enciklopedijos” redaktorius. 

Jauniausias, Viktoras (1886—1964) — matematikas, Kauno ir Vilniaus universitetų 

profesorius. 

Didis ir iki šiol nepasenęs profesorių Biržiškų mokslinis palikimas. Pasitraukę 1944 m. į 

Vakarus, atitrūkę nuo archyvų ir kitų mokslo šaltinių, broliai nenutraukė savo kultūrinės, 

mokslinės veiklos. Ir paskutinis darbas — Vaclovo Biržiškos „Aleksandrynas” — buvo tarsi jų 

bendras paminklas ir Lietuvos kultūrai, ir sau. Vaclovui mirus, stambaus darbo išleidimu rūpinosi 

vyriausiasis brolis Mykolas, jam staiga mirus, „Aleksandryną” baigė redaguoti ir leidyba 

rūpinosi jauniausias brolis Viktoras. 

Apsikrovę dideliais darbais, profesoriai Biržiškos mylėjo Viekšnius ir jų niekuomet 

nepamiršo, vasarą parvažiuodavo aplankyti anksti našle tapusios mamos. Kaip 

Nepriklausomybės Akto signataras, gavęs iš valstybės dovanų žemės, Mykolas Biržiška ją 

pardavė ir 1938 m. pastatydino Viekšniuose ambulatoriją, kuri, pavadinta „Daktaro A. Biržiškos 

sveikatos namais”, tebeveikia iki šiol. Viktoras Biržiška rašė: „Viekšnių sveikatos namas, 

pastatytas mano brolio Mykolo lėšomis, iš tikrųjų atrodė, kaip tų sveikatos centrų „grybs 

pulkininks” turįs dar prie įėjimo durų pastatytą, pagal brolio dukters Marijos projektą, ąžuolinį 

kryžių ir įmūrytą į sieną juoduose rėmuose plokštę su įrašu „D-ro Antano Biržiškos Vardo 

Sveikatos Namai”. Tais pačiais 1938 metais išleista M. Biržiškos prisiminimų knyga „Anuo metu 

Viekšniuose ir Šiauliuose” iki šiol tebėra nepralenktu šio krašto istorijos šaltiniu. 

Biržiškų draugija rengia Viekšniuose mokslines ir kraštotyros konferencijas, kuriose 

dalyvauja ir šio krašto autoriai, ir Vilniaus bei Kauno mokslininkai. Nuo 1989 metų gyvuoja ir 

Biržiškų draugijos folkloro ansamblis „Poilsėlis”, kuriame susibūrė Viekšnių inteligentai. 

Vadovaujami pedagogės N. Kontutienės, ansamblio dainininkai ir muzikantai renka šių apylinkių 

tautosaką ir rengia koncertines programas, kurias atlieka ne tik aplinkiniuose rajonuose, bet ir 

Vilniaus scenose. „Poilsėlis” — dviejų Pasaulio lietuvių dainų švenčių dalyvis. 

Biržiškų draugija, vadovaujama Sveikatos namų vyr. gydytojos A. Gurauskaitės, nepaliauja 

rūpintis, kad netoli bažnyčios, šalia paminklo Vytautui būtų pagaliau atstatyti Biržiškų šeimos 

namai, kurie taptų viso miesto kultūros židiniu. 

Visiems, kas pamiršti negali 

Pirmos parašytos raidės, 

Kažkur nuskambėjęs varpelis 

Balsais praeities nuaidės... 

Viekšnių mokyklos, vidurinės mokyklos muziejus 


Apie Viekšnių mokyklos išugdytus šviesuolius išsamiai pasakoja vidurinės mokyklos 

kraštotyros muziejus. Viekšniškiai, nors gyveno atokiame Lietuvos pakraštyje, visais laikais 

smelkėsi į mokslą, aktyviai dalyvavo visos valstybės kultūros procesuose. Švietimo ištakos 

atveda į 1636 metus, kai Viekšniuose įsteigta pirmoji mokykla. 

XIX a. veikė parapinė mokykla, kurioje 1804 m. mokėsi 35 berniukai ir 5 mergaitės. Nuo 

1865 m. veikė rusiška mokykla. Savo mokyklas turėjo ir Viekšnių žydai. Nuo 1911 m. 

Viekšniuose žinoma aukštesnioji keturklasė pradinė mokykla, turėjusi apie 100 mokinių. 

Pirmasis pasaulinis karas tik laikinai nutraukė švietimo raidą. 1919 m. mokykla atkurta ir iki 

81

1936 m. vadinosi valstybine vidurine mokykla, vėliau — progimnazija, dar vėliau tapo 

gimnazija. 2005 m. Viekšnių vidurinėje mokykloje 60 mokytojų mokė ir ugdė 750 moksleivių. 

Laimingi Viekšniai, kad jų mokykloje darbavosi daug labai talentingų ir savo profesijai 

pasišventusių pedagogų. Visoje Žemaitijoje žinomi muziko, vargonininko ir chorvedžio 

A. Jasenausko, keramiko ir dailės pedagogo P. Brazdžiaus, pirmojo Lietuvoje spaudos muziejaus 

įkūrėjo J. Kirlio ir kitų vardai. Talentingi pedagogai savo darbštumu ir nuoširdumu daugybę savo 

auklėtinių įkvėpė siekti idealų, mokslo aukštumų, tapti reikalingais tėvynei specialistais. Daugiau 

kaip 40 mokyklos auklėtinių yra apgynę įvairių mokslų disertacijas ir patys ugdo jaunąją kartą 

universitetuose, mokslo institutuose. 

Didžiuojasi Viekšniai savo garbinga istorija, vaizdingais gamtos kampeliais, darbščiais ir 

kūrybingais bendruomenės nariais. Bet užvis labiau — savo žymūnais, tais, kurie čia gimė, 

mokėsi ar gal trumpesnį laiką gyvenę išsiugdė svajonių sparnus ir savo darbštumu bei talentais 

daug nusipelnė visai Lietuvai. Laimingi viekšniškiai, kad jų mokykloje dirbo ir dirba daug 

talentingų pedagogų, kurie sugebėjo atskleisti gabiausiųjų auklėtinių talentus ir nukreipti 

optimalia linkme. Juk ne kas kitas, o dailės mokytojas Pranas Brazdžius atskleidė būsimųjų 

tapytojų Antano Gudaičio, po Antrojo pasaulinio karo Australijon emigravusio Vaclovo Rato- 

Rataiskio, skulptoriaus Broniaus Pundziaus sugebėjimus, pats lydėjo mokinuką B. Pundzių su jo 

darbeliais į parodą Kaune. 

Iš tolimo Ramoniškės kaimo per gūdžius miškus į mokyklą atklampodavo būsimasis teatro ir 

kino aktorius, Panevėžio teatro įkūrėjas Juozas Miltinis. Pas tėvus į Viekšnius parvažiuodavo ne 

tik broliai Biržiškos, bet ir būsimasis kompozitorius, Nacionalinės premijos laureatas Jeronimas 

Kačinskas bei jo brolis, būsimas aktorius Henrikas, vėliau karo bangų nublokšti už Atlanto. 

Su vyru, rašytoju Baliu Sruoga, Viekšnių bažnyčioje tuokėsi Bugių ūkininko dukra, būsimoji 

istorikė, profesorė Vanda Daugirdaitė. Bugiuose ir Viekšniuose atostogaudami jiedu sukūrė 

žaismingą istorinę apysaką apie šiuos kraštus „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus”. Čia 

brendo tragiškai anksti nutrūkusi poetų Klemenso Dulkės, Leono Skabeikos kūryba, Viekšnių 

vidurinėje mokėsi ir šiandieninis šmaikščiosios literatūros klasikas, Nacionalinės premijos 

laureatas Juozas Erlickas, ilgametė Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos direktorė Birutė 

Lipeikaitė-Butkevičienė. Viekšnių mokytojai anksti pastebėjo baleto solisto ir pedagogo Jono 

Katakino talentą. Iš Viekšnių krašto, iš Tučių, kilęs operos solistas Giedrius Žalys... O 

profesoriams, habilituotiems ir dar nehabilituotiems daktarams vien paminėti reikėtų atskiro 

skyriaus. 

Viekšniuose gerbiamas amžinybėn išėjusių talentingų pedagogų A. Jasenausko, V. Deniušio, 

J. Aukštikalnio, J. Žilevičiaus ir kitų atminimas. Iš Viekšnių krašto kilę arba čia mokėsi lietuvių 

kalbininkai V. Urbutis, A. Ružė, S. Keinys, P. Skirmantas, chemikai L. Butkutė, A. Šarkis, 

medikai Š. Kinduris, V. Kinduris, kompozitorius J. Tamulionis. 

1953 m. iš Jakiškių kaimo Joniškio rajone į Viekšnius perkelta mechanizatorių — kaimo 

profesinė technikos mokykla padėjo šimtams jaunuolių įsigyti profesiją ir susirasti vietą 

gyvenime. Dabar tai Mažeikių politechnikos mokyklos skyrius, rengiantis šių dienų Lietuvos 

ūkio darbuotojus. 

Savita ir spalvinga talentų ugdymo įstaiga tapo 1994 m. įsteigta muzikos mokykla. Nuo 

2003 m. tai žymaus Viekšnių muzikos pedagogo Vinco Deniušio vardu besididžiuojanti menų 

mokykla, ugdanti muzikantus, mokanti chorinio dainavimo. Darniai skamba Meno mokyklos 

choro ir ansamblių atliekami kūriniai. 

Kultūros namai 

Mokyklų bendruomenės, gausus kitų miesto inteligentų būrys yra aktyvus krašto kultūrinio 

gyvenimo dalyviai. Daugiau kaip keturis dešimtmečius kultūros namuose veikia mėgėjų dramos 

teatras, suvaidinęs apie 50 lietuvių ir užsienio autorių pjesių. Viekšniškiai iki šiol mini 

savamokslę teatro spektaklių režisierę ir renginių organizatorę Reginą Saladžiuvienę (1917— 

1994). Nuo seno stiprias instrumentinio muzikavimo tradicijas plėtoja liaudiškos muzikos kapela 

„Subatvakaris”. Nė viena krašto šventė neapsieina be Biržiškų draugijos folklorinio ansamblio 

„Poilsėlis” skambiųjų dainų. Kultūros namuose dažnai eksponuojami krašto tautodailininkų 

kūriniai. 

82

Tautodailės ekspozicijos 

Į meno muziejus lygiuojasi privatus medžio drožėjo ir dailininko Aloyzo Lengvenio kūrinių 

salonas jo namuose (Laižuvos gatvė Nr. 36), ir iš lietuviškų akmenėlių originalius paveikslus 

kuriančios Sniegenos Chriščinavičienės kūrinių salonas (Vytauto gatvė Nr. 43). Mažeikių gatvės 

27 name daugybę paveikslų apie Viekšnius ir viekšniškius mielai parodo dailininkas 

M. Ivančenka. 

Kas skatins pirmokėlį vos į knygą 

Žiūrėt kaip į lobyną išminties? 

Kas, pastebėjęs vaiko žvilgsnį žibant, 

Atrast takelį tikslui siekt padės? 


Biblioteka 

Apie 1870 m. iš Pavirvytės kilęs pedagogas, Kališo realinės mokyklos direktorius 

E. Paulavičius parsivežė jam dovanotą mokyklos biblioteką. Jos knygomis keisdavosi ir su 

Viekšniuose gyvenusiais inteligentais. 

1922 m. Viekšnių šviesuomenė įsteigė skaityklą. 1937 metais įsteigta Viekšnių viešoji 

biblioteka, sukaupusi didelius įvairių leidinių fondus. Bibliotekoje yra viekšniškiams labai 

svarbūs kraštotyrininkės A. Urbienės tekstai, M. Purvino ir M. Purvinienės architektūrinio 

paveldo tyrimų medžiaga su namų nuotraukomis. Palnosų kaimo bibliotekos darbuotojas, 

Lietuvos Garbės kraštotyrininkas B. Kerys yra parengęs išsamią Viekšnių krašto bibliografiją 

kompiuteriniuose kompaktiniuose diskuose. Bibliografijoje daug tekstų apie Viekšnių krašto 

istoriją, žmones ir nuotraukų įvairiomis temomis. 

Ventos regioninis parkas ir jo ekspozicijos 

Netoliese į Ventą įsilieja du bene didžiausi jos intakai — iš rytų pusės atvingiavusi Dabikinė ir 

iš pietų, pietvakarių, nuo Žemaitijos kalvų atskubėjusi Virvytė. Seniūnijos šiaurės rytų pusėje yra 

nedidelis seklus Meižių ežeras, o pietvakariuose — miškų paunksmėje prigludęs Medžialenkės 

ežeriukas. 

Viekšniai ir dideli jų vaizdingiausių apylinkių plotai pateko į 1992 m. įsteigtą Ventos regioninį 

parką. Apie 10600 ha parkas, pietuose atsispyręs į Šiaulių rajoną, driekiasi į šiaurę, aprėpdamas 

Ventos slėnį, jos intakų Dabikinės, Virvytės, Uogio, Avižlio slėnius, aplinkui dunksančius 

miškus, ir baigiasi Viekšnių apylinkėse. Parke išskirtos ypatingai saugotinos zonos: Viekšnių 

miesto centrinė, senoji dalis — Viekšnių urbanistinis draustinis, Avižlio, Dabikinės, Virvytės 

hidromorfologiniai draustiniai. Parke aptikta apie 670 augalų ir 140 paukščių rūšių. Pasak 

gamtos tyrinėtojų, 22 parke augančių augalų rūšys įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Ramų 

ankstyvą rytmetį galite išvysti parke perinčius juodąjį gandrą, erelį rėksnį, didįjį dančiasnapį ir 

kai kuriuos kitus Raudonosios knygos paukščius. 

Ventos regioniniame parke ir kituose Viekšnių krašto kampeliuose dar išlikę žmogaus 

nepakeistų gamtos vaizdų, archeologijos ir gamtos paminklų. Administracijos patalpose dažnai 

rengiamos ekspozicijos. 

Gamtoje poilsiauti mėgstantys suras jaukių ir vaizdingų kampelių poilsiui. Arčiausiai 

Viekšnių — vaizdingas Juodeikio pušynas, kurį galima laikyti tradicine viekšniškių švenčių 

vieta. Viena patogiausių poilsio vietų — prie Virvytės, netoli Virvytės ir Ventos santakos buvusi 

bendrovės „Akmenės cementas” trumpalaikio poilsio bazė, dabar tapusi Akmenės rajono 

savivaldybės socialinių paslaugų centru. Netoliese, už Gyvolių kaimo — Gyvolių piliakalnis. 

Išlikę buvusių dvarų parkai arba jų fragmentai Daubiškiuose, Kapėnuose, Pavirvytėje, 

Meškeliuose, išvaizdus senasis Gudų malūnas, nūnai pertvarkytas į mažąją hidroelektrinę. 

Tyvuliuoja vandenys į krantą, 

Supasi valtelė prie namų. 

Taip, galiu aš ir svetur gyventi, 

Bet tik čia jaučiu, kad gyvenu. 

Viekšnių malūnas 

83

Tarp baltų lelijų ir purienų, 

Tarp žibuoklių stačiuose krantuos 

Atsivėrė žiedu mano dienos, 

Išliūliuotos mylimos Ventos. 


Dainose apdainuota Venta, per šį seną kraštą iš lėto plukdanti savo vandenis, teikia 

nepakartojamo grožio ir patiems Viekšniams. Miesto pašonėje galingai upei kelią pastoja 

užtvanka, nukreipianti srovę į senojo malūno turbiną. Mūrinis Viekšnių malūnas, pastatytas 

1897 m., laikomas technikos paminklu. Pastaraisiais metais, sparčiai keičiantis gyventojų buičiai, 

vis mažiau bereikia malūno paslaugų, tad vietoje girnų upė įkinkyta sukti elektros generatorius. 

Virvytės ir Ventos santaka 

Nuo Akmenės gatvės pabaigos senuoju vieškeliu eidami į rytų pusę apie kilometrą, už 

viekšniškių sodų pasukę į pietus link Ventos, prieitume tą vietą, kur Virvytė įteka į Ventą. 

Santaką prieitume nuo Ventos pusės ir matytume, kaip į Ventą iš pietų atiteka Virvytė. Norėdami 

prieiti santaką nuo Virvytės pusės, turėtume netoli malūno esančiu lieptu pereiti į kairįjį Ventos 

krantą, pereiti Juodeikio pušynėlį ir per laukus pasukti šiauriau link Ventos. Tai būtų apie du 

kilometrai kelio. Kas mėgsta dar toliau keliauti, gali už Juodeikio pušynėlio eiti tiesiai iki 

Virvytės tilto, pereiti jį ir jau dešine Virvytės pakrante keliauti pasroviui link santakos. Štai kaip 

1937 metais viekšniškiai svajojo apie šią santaką: Štai mes stovim prie Virvytės ir Ventos upių 

santako. Pirmiau čia buvę miškai, krūmai, kalvos — dingę. Dabar įrengta gražiausias 

miestelėnams poilsio parkas. Griežia muzika, visur tiesiasi meksfalto takeliai, įrengta 

maudymosi baseinai, sporto aikštės, šokių ir linksmos programos paviljonai. Žmonių čia 

tūkstančiai. Juos už 5 centų kainą suveža lėktuvai ir automobiliai. Visi, linksmi, visų veidai 

patenkinti. Nė vieno nematyti avintį medinėm klumpėm. 

Iš rūku pasipuošusio 

senojo šilo 

pro skarotas egles 

į tave ateinu. 

Ateinu...taip lengvai 

į alsuojančią tylą, 

į žydrumą srauniosios Ventos. 

Ateinu dainuojančiu gluosniu 

parugėlėm gelsvom 

nuo Virvytės sraunios. 

Ir nešuosi širdy 

upės tolimą aidą, 

atkartotą gimtųjų Viekšnių. 

Irena Žiurauskienė. 

Ventos—Dubysos kanalas 

Ties malūno pylimu persikėlę į kairįjį, rytinį Ventos krantą, pakrante paėję prieš srovę apie 

300 metrų, aptiksime krūmais ir medžiais apaugusį kanalą, einanti maždaug link rytų. Tai per 

šitiek metų beveik visai sunykęs Ventos—Dubysos kanalas, kastas laikotarpyje nuo 1824 metų 

iki 1830 metų sukilimo. Kanalo žymių galima rasti ir toliau — už Virvytės ir Ventos santakos, 

ties Padvarių kaimu. Beveik prie kiekvieno Ventos posūkio. Kur posūkis, ten Venta, kur vanduo 

tiesiai teka — kanalas. Tiek ir beliko iš sumanymo sujungti Nemuno baseiną su Baltijos jūra. O 

buvo svajota, kad pro Viekšnius plaukios laivai... 

Tiltai 

Seniau Viekšnių centre buvo nemaža aikštė — turgaus aikštė. Viskas buvo daug paprasčiau: į 

Mažeikius keliavo Mažeikių gatve, į Akmenę — Akmenės gatve, į Laižuvą — Laižuvos gatve, į 

Tirkšlius, Kalvariją — Tirkšlių gatve, į stotį — Stoties gatve. O kaip persikeldavo per Ventą? 

Seniau — valtimis ir plaustais. Žmonės prisimena, kaip ten, kur baigiasi Tirkšlių gatvė 1940 

84

metais buvo statomas medinis tiltas. Kai tas tiltas paseno, pastatytas naujas medinis tiltas su 

aukštomis medinėmis konstrukcijomis, sijomis virš tilto. Toks tiltas žmonėms, ypač jaunimui, 

labai patiko. Niekas nebesuskaičiuos visų pasimatymų, visų čia išdainuotų dainų... Bet paseno 

tiltas. Pastatytas naujas, bet jau betoninis, nebemalonus. Ir tas sutrupėjo. Vėl naujas betoninis 

tiltas. Grakštus, gražus, su apsaugomis, bet kažkoks nykus... 

Galima neiti tiltu. Galima paprasčiausiai pereiti malūno pylimu. Ir įdomiau, ir rizikingiau 

kartais... Netoli malūno kadaise ir keltas buvo. Vėliau toje vietoje kas vasarą padarydavo tokius 

„lieptus”. Kaip ir tiltas, jie apdainuoti viekšniškių dainose. Bet atėjo „civilizacija” — pakabino 

„beždžionių tiltą”. Vėl vaikams ir jaunimui linksmybės... 

Didieji akmenys 

Pasukę į vakarus, stabtelkime Žibikų pušyne ir parymokime prie Didžiojo akmens, nežinia 

kodėl, archeologų vadinto Juoduoju, dabar vis dažniau vadinamo Meilės akmeniu. Sakoma, jog 

nelabasis žvarbią rudens naktį tempęs padangėmis tą milžinišką riedulį ketindamas numesti ant 

Viekšnių bažnyčios, tačiau užgiedoję gaidžiai ir akmenį teko šveisti į miško glūdumą. Tai, 

suprantama, tik sakmė, akmuo daug senesnis už aukštabokštę bažnyčią, kuriai jokie nelabieji 

nebaisūs, o pavojų, kaip ir kitiems paminklams, kelia tik nerūpestingi žmonės. Dar didesnį 

akmenį aptiko statybininkai prie buvusio Skleipių kaimo malūno, rengdami pamatus 

hidroelektrinei. 

Viekšniai / Tekstas Leopoldo Rozgos ir Broniaus Kerio. Nuotraukos Loretos ir Sigito 

Kazlauskų. Kiti autoriai nurodomi prie nuotr. — Viekšniai: Biržiškų draugija, 2005 (Maketavo ir 

spausdino UAB „Utenos Indra”). — 40 psl. ir viršelis: iliustruota. — Tekstas lietuvių ir anglų 

kalbomis. — Tiražas 1000 egz. — ISBN 9955-676-09-4. — Lietuviškas tekstas: 

ŽODIS SVETELIAMS 

Sveiki atvykę ar trumpam užsukę į seną žemaičių miestą Viekšnius! Senas jis savo garbinga 

istorija, garsus praeities ir gamtos paveldu, tačiau nesenstantis savo dvasia. Gal pasenti ir 

apsamanoti neleidžia didingoji Venta, nenumaldomai plukdanti savo vandenis Baltijon? Toks pat 

nuo amžių ir mūsų gyvenimas. Trypė šį kraštą svetimų kariaunų batai, siaubė marai ir gaisrai, 

griovė ir naikino karai. Tačiau Viekšniai, jų darbštūs ir sumanūs žmonės neieškojo kitų platumų, 

savo rankomis kėlė iš griuvėsių namus, želdino miškus, augino vaikus ir išeidavo į amžinybę 

orūs, atlikę savo priedermes artimiesiems ir tėvynei Lietuvai. 

Nuo XIX a. iki 1950 metų Viekšniai buvo valsčiaus centras, dabar — vienos iš stambiausių 

Mažeikių rajono seniūnijų ir katalikų parapijos centras. 

Viekšniuose yra 2270 gyventojų. Seniūnijos plotas — 211 kv. kilometrų, beveik 32 proc. 

teritorijos užima miškai, iš viso yra 5900 gyventojų. Seniūnijoje veikia 1 vidurinė ir 2 

pagrindinės mokyklos, Meno mokykla, Mažeikių politechnikos mokyklos skyrius, dveji kultūros 

namai, 2 bibliotekos, 12 įmonių, didesnius ar mažesnius žemės plotus dirba 144 ūkininkai. Išlikę 

36 didesni ar mažesni kaimai. Iš stambesnių paminėtinos Palnosų, Užventės, Pakalupio, Kapėnų 

gyvenvietės. 

Tačiau ar įmanoma žodžiais apsakyti tai, ką reikia pačiam pamatyti ir išgirsti? Tad 

pasisvečiuokite ilgiau arba vėl sugrįžkite į svetingą kraštą — Viekšnius. 

Aušrelė GURAUSKAITĖ 

Gydytoja, Biržiškų draugijos pirmininkė 

VIEKŠNIAI PER AMŽIUS 

Žvelgdamas į saulėje raibuliuojančias Ventos bangeles ar žingsniuodamas siauromis Viekšnių 

senamiesčio gatvelėmis, negali nekrūptelėti nuo minties — tavo kojos žengia per istoriją. Kiek 

amžių čia šimtai ir tūkstančiai viekšniškių gimdavo, subręsdavo, matydami vis tą patį peizažą, ir 

atguldavo į pavenčių smėlį, palikdami tą dangų, upę ir tolyn nužingsniuojančius miškus vaikams 

bei anūkams! Paliko ne tik tą dangų, tą upę, tuos miškus, bet ir namus, sodus, kelius, ąžuolus ir 

liepas pakelėse. Bet nesustabdoma ne tik Venta. Nenumaldoma ir laiko upė. Žvalgaisi — aplink 

nauji namai, nauji sodai, jauni veidai, ir tik akimirkai šmėsteli kaip vizija amžinybės nuojauta, 

prabyla muziejuje uždarytas daiktas... 

85

Istoriniuose raštuose Viekšniai minimi nuo XIV a. Viekšnių dvaras ir miestelis buvo žinomi 

XVI a. Tačiau archeologiniai radiniai liudija čia žmones gyvenus jau II—XII mūsų eros amžiais. 

Ilgai šis kraštas skendo gūdžiuose miškuose, buvo retai gyvenamas. Tačiau nė viena Žemaičių 

kraštą siaubusi audra neaplenkė ir Viekšnių. 1656 metais pro čia į krašto gilumą skverbėsi švedų 

kariuomenė. Po dar vieno švedų antplūdžio ištiko 1710 metų maras. Nuo amžių bene 

grėsmingiausias Viekšnių priešas buvo ugnis. 1886 m. gaisras sunaikino 42 gyvenamuosius 

namus. 1915 m. pavasarį per Rusijos ir kaizerinės Vokietijos kariuomenių kautynes miestelis vėl 

uždegtas, supleškėjo 120 pastatų ir bažnyčia. 

Du kartus (1634—1646 ir 1765—1775 m.) Viekšniai buvo gana plačios seniūnijos centras. 

Viekšniai — vienas iš Žemaitijos miestelių, turėjusių Magdeburgo teises. Jos dar kartą 

patvirtintos ir herbas įteisintas 1792 m. 

Pro Viekšnius ėjo 1831 metų sukilėlių takai. 1863 m. pavasarį Šiaulių apygardos sukilėlių 

vadas J. Stanevičius su savo būriais meldėsi Viekšnių bažnyčioje ir išvaikė carinės Rusijos 

valdžios pareigūnus. Apkaltintas dalyvavimu sukilime, garbaus amžiaus Tučių dvaro savininkas 

ir paliegusio S. Daukanto bičiulis F. Kontrimas numarintas kalėjime. 

Lietuviškos spaudos draudimo metais ypač aktyviai darbavosi šviesi Beržanskių šeima, savo 

namuose Pluogų kaime įsteigusi tikrą slaptos literatūros platinimo centrą. Valsčiuje nestigo 

šviesių, apsiskaičiusių žmonių. Du kartus 1905 m. pabaigoje viekšniškiai mitinguose atsisakė 

paklusti Rusijos okupacinės valdžios pareigūnams, reikalavo mokykloje vaikus mokyti 

lietuviškai. 

Pavirvytės dvaro savininko E. Paulavičiaus namuose jau XIX a. pabaigoje veikė biblioteka. 

Šviesą Rytų Lietuvos parapijose skleidė nuo Viekšnių kilęs dvasininkas, religinių ir grožinių 

knygų autorius J. Balvočius (1842—1915). Iš Kegrių kaimo kilusiam gydytojui, vienam iš 

Vilniaus universiteto atkūrimo iniciatorių, D. Bukantui (1873—1919) paminklas stovi Zarasuose, 

jo brolis kunigas Kazimieras (1872—1961) globojo lietuvių literatūros klasikę Šatrijos Raganą. 

Gražiame Santeklių dvare išaugusios tautodailininkės O. Bagnickaitės (1875—1941) audiniai 

puošė Lietuvos ambasadas užsienyje. 1932 m. Viekšniuose inteligentų jėgomis pastatyta M. 

Petrausko opera „Birutė”. Tai tik keli iškalbingi šviesos, kultūros akcentai ilgoje krašto istorijoje! 

Viekšnių visuomenė didžiuojasi, kad čia yra gyvenę, kūrę ir gilų pėdsaką palikę didelių 

polėkių, didelės energijos žmonės. Nejučia pamąstai, kad žmogus kai kada aplenkia savo epochą, 

dėl to būna nesuprastas ir nelaimingas, tačiau išlieka istorijoje. Toks buvo XIX a. keistuoliu 

laikytas Aleksandras Griškevičius (1809—1863). Nusigyvenusių Kėdainių krašto bajorų sūnus 

tarnavo raštininku teismuose ir valstybinėse įstaigose, o laisvas valandas skirdavo keistam 

anuomet pomėgiui — galinčių kaip paukštis skraidyti aparatų konstravimui. A. Griškevičius 

laikomas aviacijos Lietuvoje pradininku. 1843—1850 m. jis parengė keletą tokių aparatų 

projektų. Vieną jų aprašė 1851 m. lenkiškai išleistoje knygelėje „Žemaičio garlėkys”. Paskutinius 

keletą savo gyvenimo metų A. Griškevičius praleido Viekšniuose, čia mirė ir palaidotas 


Rekonstravus pastatą, kuriame kadaise A. Griškevičius gyveno, 1981 m. įsteigtas 

memorialinis muziejus, atspindintis ne tik šio savo epochą pranokusio žmogaus veiklą, bet ir 

aviacijos raidą Lietuvoje. Palaipsniui memorialinis A. Griškevičiaus muziejus virto tikru 

Viekšnių krašto muziejumi. Jį papildė XIX a. pabaigos — XX a. pradžios Viekšnių krašto buities 

reikmenų bei audinių ekspozicija. Nuo 1989 metų kaupiami bei eksponuojami dokumentai apie 

Viekšnius išgarsinusią Biržiškų šeimą. Vienas muziejaus skyrius skirtas Viekšniuose dirbusio 

talentingo dailės pedagogo P. Brazdžiaus, jo mokinių ir Viekšnių krašto tautodailininko J. Rušino 

kūrybai. 

Kitas Viekšnių muziejus — senoji vaistinė. 1995 m. restauruotame jos pastate atidaryta 

XIX a. pabaigos — XX a. pradžios inteligento namų bei senų vaistinės reikmenų ekspozicija. 

Vaistinė seniausiame Viekšnių miesto pastate įkurta tolimais 1860 metais ir buvo trečia visoje 

Žemaitijoje, po Palangos ir Telšių vaistinių. Ji aptarnavo platų regioną nuo Žagarės, Kuršėnų iki 

dabartinių Mažeikių. 

86

Kas patikės, jei negyveno niekad 

Mažyčiame miestely prie Ventos, 

Kad čia taip svaigiai liepą kvepia liepos, 

Kaip niekur nekvepėjo niekados. 

Kad bėgančios pro šalį upės kloniai 

Pripildo neišnykstančiais žavais 

Širdžių aruodus. Pamaitina duona 

Ir tėviškės brangios vaizdais gyvais 

Kaip noris kilt ir skrist, ir grįžt išskridus, 

Ir viltis, kad daugiau nesikartos 

Išsiskyrimai, nes čia tiek ramybės, — 

Mažyčiame miestely prie Ventos... 


ŠVENTO JONO KRIKŠTYTOJO BAŽNYČIA 

Iš kurios pusės bevažiuotum į Viekšnius, pirmiausiai pamatai baltuojantį bažnyčios bokštą. Ne 

pats seniausias tas bokštas ir ne pati seniausia ta bažnyčia. 

Daugelį metų Viekšnių parapijos ir Viekšnių valsčiaus ribos sutapo. Viekšniai buvo dekanato 

centras Žemaičių, vėliau — Telšių vyskupijoje. Pirmoji medinė bažnyčia Viekšniuose pastatyta 

1597 m. Lenkijos ir Lietuvos karalius Vladislovas IV Viekšnių bažnyčiai 1626 metais dovanojo 

prie vakarinio Viekšnių pakraščio buvusį Milių kaimą. 

Dabartinės mūrinės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios sumanytojas kunigas kanauninkas 

Kasparas (Gasparas) Bytautas nesulaukė statybų pradžios, mirė 1834 m., palaidotas senosiose 

Viekšnių kapinėse. Bažnyčios mūrai baigti 1853 metais. Dar nebaigtą įrengti, be bokšto, be 

šventoriaus, bažnyčią iškilmingai pašventino didysis lietuvių tautos švietėjas vyskupas 

M. Valančius. Tik po to bažnyčia baigiama įrengti, pastatomas bokštas, mūrijama šventoriaus 

tvora. Todėl minima ir kita bažnyčios pastatymo data — 1854 metai. Šventoriaus tvoros 

vakarinėje pusėje dideliame akmenyje iškalta: „KASZTU PARAPIONU 1860 m. 

APMURAWOT”. 

Medieną statybai dovanojo Kapėnų ir Biliūniškių dvarai, buvo įrengta plytinė, degusi iki šiol 

tvirtai sienose tebesilaikančias plytas. Bažnyčia kryžminio plano, anot a. a. kun. J. Navicko, 

stilius iš lauko baltiškai gotiškas, viduje romėniškas. Bažnyčia vieno bokšto, ne kartą kentėjusi 

nuo ugnies. 1915 m. birželio 14 d. vokiečių artilerijos padegtą bažnyčią pavyko atstatyti tik 1921 

metais, tačiau 1939 m. spalio 23 d. vėl kilo gaisras, nukrito visi 4 bokšte kabėję varpai. 

Nelaimėn atskubėjusiems gyventojams pavyko išgelbėti 1923 m. Rygoje pagamintus 

geriausius tais laikais vargonus. Ir dabar dar, paspaudus tų vargonų juodą registrą, galima sugroti 

tokį griausmingą akordą, kad, regis, net bažnyčios sienos virpa. 

Drąsesnieji lankytojai gali senais bokšto laiptais užkopti aukštyn — apžiūrėti vargonus, 

varpus, žvilgtelti į bažnyčios pastogę, kurioje matyti per paskutinį gaisrą apdegę rąstai. Patys 

drąsiausieji gali pabandyti užlipti į bokšto viršų ir pažvelgti pro langelius. Pasakojama, kad 

seniau iš Viekšnių buvo galima pamatyti Šatrijos kalną, o sklandytojai tvirtina, jog skrendant virš 

Viekšnių kartais matoma ir Baltijos jūra. 

Bažnyčios šventoriuje palaidotas 1941 m. birželio 27 d. Maigų miške nužudytas ilgametis 

parapijos dvasinis ganytojas kanauninkas J. Navickas (1864—1941). Greta ilsisi kunigas, 

politinis kalinys J. Ilskis (1907—1985) ir buvęs Kaišiadorių vyskupijos kapitulos kanauninkas 

J. Meidus (1907—1983). 

Iki pat XX amžiaus trečio dešimtmečio bažnyčios šiaurinėje pusėje, už šventoriaus tvoros, 

atvažiavusieji rišdavo arklius. Sumanę tą vietą sutvarkyti, parapijiečiai šiaurės rytų pusėje pastatė 

Švč. Mergelės Marijos skulptūrą ir visą šiaurinį pakraštį apsodino gėlėmis. Ta vieta ilgai buvo 

vadinama „bažnyčios darželiu". Paskui šiaurės vakarų pusėje pastatė Lietuvos didžiojo 

kunigaikščio Vytauto paminklą, kuris atidengtas 1930 07 13. Autorius Kostas Remeika iš 

Veiviržėnų. Paminklas tebestovi, o Švč. Mergelės Marijos skulptūra perkelta į bažnyčią. 

Seniau iš bažnyčios per didžiąsias duris ir gražius šventoriaus vartus į kapinių pusę būdavo 

išeinama gatvele, kurią žmonės vadino „altorėliu”. Iš „altorėlio” pro mūrinius vartų stulpus 

87

procesijos traukdavo į Mažeikių gatvę. Visos viekšniškių amžinojo poilsio vietos yra tarp 

Mažeikių gatvės ir Ventos. Pirmosios kapinės — pravoslavų (vadinamosios rusų kapinės), toliau 

— senosios katalikų kapinės, po to tarpelis — ir žydų kapinės. Už jų — naujosios kapinės. 

1998 m. Ventos regioninio parko darbuotojas D. Triaušys pravoslavų ir senosiose katalikų 

kapinėse suskaičiavo 180 metalinių kryžių, 515 senųjų akmeninių ir mūrinių kryžių, 37 medinius 

kryžius, 14 skulptūrų, 18 akmeninių kaltų kryžių, 656 antkapius, 203 šiuolaikinius akmeninius 

paminklus ir 5 koplyčias. Viekšnių kapinėse palaidota daug ne tik čia, bet ir visoje Lietuvoje 

žinomų žmonių. 

RUSŲ IR ŽYDŲ PAVELDAS 

Nuo seno Viekšniuose gyventa žydų. XIX a. pradžioje Viekšniuose įsikūrė ir gausi rusų 

bendruomenė. 1897 m. miestelyje gyveno 1305 krikščionys ir 1646 žydai, buvo 60 įvairių 

parduotuvių. 1923 m. surašymo duomenimis Viekšnių valsčiuje buvo 104 įvairaus statuso 

gyvenamosios vietovės, kuriose gyveno 10549 žmonės. 

Skirtingų tautybių žmonės sugyveno taikiai. Tik meldėsi atskirai. Carinė Rusija privilegijų 

teikė pravoslavams. 1859 m. raštuose jau minima Viekšnių cerkvė. 1875 m. pastatyta mūrinė šv. 

Sergijaus cerkvė. Jai naudotos medžiagos, atlikusios nutraukus Ventos—Dubysos kanalo statybą. 

Visa cerkvės statyba kainavo 12 000 rublių. Cerkvė ne kartą remontuota, neseniai perstatytas jos 

bokštas. Kadaise joje būta labai gražių ikonų. 

Žydų diaspora turėjo savo maldos namus — sinagogą, veikė religinės mokyklos. Iš žydų 

paveldo likusios tik kapinės, pagerbtos paminkliniu akmeniu. 

BIRŽIŠKŲ AURA 

Viekšniai didžiuojasi juos mokslo ir kultūros pasaulyje išgarsinusiais trimis broliais 

profesoriais Biržiškomis. 1989 m. susikūrusi Biržiškų draugija ėmėsi iniciatyvos įamžinti 

profesorių ir jų tėvų atminimą. 1995 m. Viekšnių centre atidengtas grakštus ir šviesus kauniečio 

skulptoriaus Č. Pečiuko sukurtas paminklas — bene pirmas Lietuvoje paminklas visai šeimai — 

tauriai ir darbščiai Biržiškų šeimai. 

Baigęs medicinos studijas Maskvos universitete, nuo Raseinių kilęs jaunas gydytojas Antanas 

Biržiška (1855—1923) atvyko į Viekšnius ir čia gyveno bei darbavosi 42 metus. Su žmona, 

talentinga pedagoge ir muzike Elžbieta, jiedu išaugino ir į aukštuosius mokslus išleido tris sūnus. 

Dar tebesimokydami Šiaulių gimnazijoje, jaunuoliai apsisprendė esą lietuviai ir visą gyvenimą 

uoliai darbavosi Lietuvos mokslo, kultūros, politikos baruose. 

Vyriausias Biržiškų sunūs, Mykolas (1882—1962), baigė teisės studijas Maskvos universitete, 

buvo vienas žymiausių lietuvių literatūros istorijos ir tautosakos tyrinėtojų, Vasario 16-osios 

Akto signataras, Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius. 

Vaclovas (1884—1956) — bibliografas, literatūros ir kultūros istorikas, bibliotekų steigėjas ir 

bibliotekininkystės mokslo Lietuvoje pradininkas, Kauno ir Vilniaus universitetų bibliotekų 

direktorius, „Lietuviškosios enciklopedijos” redaktorius. 

Jauniausias, Viktoras (1886—1964), — matematikas, Kauno ir Vilniaus universitetų 

profesorius. 

Didis ir iki šiol nepasenęs profesorių Biržiškų mokslinis palikimas. Pasitraukę 1944 m. į 

Vakarus, atitrūkę nuo archyvų ir kitų mokslo šaltinių, broliai nenutraukė savo kultūrinės, 

mokslinės veiklos. 

Apsikrovę dideliais darbais, profesoriai Biržiškos mylėjo Viekšnius ir jų niekuomet 

nepamiršo, vasarą parvažiuodavo aplankyti anksti našle tapusios mamos. Kaip 

Nepriklausomybės Akto signataras, gavęs iš valstybės dovanų žemės, Mykolas Biržiška ją 

pardavė ir 1938 m. pastatydino Viekšniuose ambulatoriją, kuri tebeveikia iki šiol. Tais pačiais 

1938 metais išleista M. Biržiškos prisiminimų knyga „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” iki 

šiol tebėra nepralenktu šio krašto istorijos šaltiniu. 

Biržiškų draugija rengia Viekšniuose mokslines ir kraštotyros konferencijas, kuriose 

dalyvauja ir šio krašto kraštotyrininkai, ir Vilniaus bei Kauno mokslininkai. Nuo 1989 metų 

gyvuoja ir Biržiškų draugijos folkloro ansamblis „Poilsėlis”. Ansamblio dainininkai ir 

muzikantai renka šių apylinkių tautosaką ir rengia koncertines programas, kurias atlieka ne tik 

88

aplinkiniuose rajonuose, bet ir Vilniaus scenose. „Poilsėlis” — dviejų Pasaulio lietuvių dainų 

švenčių dalyvis. 

Biržiškų draugija, vadovaujama Sveikatos namų vyr. gydytojos A. Gurauskaitės, nepaliauja 

rūpintis, kad netoli bažnyčios, šalia paminklo Vytautui, būtų atstatyti Biržiškų šeimos namai, 

kurie taptų viso miesto kultūros židiniu. 

Visiems, kas pamiršti negali 

Pirmos parašytos raidės, 

Kažkur nuskambėjęs varpelis 

Balsais praeities nuaidės... 

Liuda Vasičeva-Bažadragienė 

MOKSLO IR KULTŪROS ŽIDINIAI 

Apie Viekšnių mokyklos išugdytus šviesuolius išsamiai pasakoja vidurinės mokyklos 

muziejus. Nors ir gyvendami atokiame Lietuvos pakraštyje, viekšniškiai visais laikais smelkėsi į 

mokslą, aktyviai dalyvavo visos valstybės kultūros procesuose. Švietimo ištakos atveda į 1636 

metus, kai Viekšniuose įsteigta pirmoji mokykla. 

XIX a. veikė parapinė mokykla, kurioje 1804 m. mokėsi 35 berniukai ir 5 mergaitės. Nuo 

1865 m. veikė rusiška mokykla. 

Nuo 1911 m. Viekšniuose žinoma aukštesnioji keturklasė pradinė mokykla, turėjusi apie 100 

mokinių. Pirmasis pasaulinis karas tik laikinai nutraukė švietimo raidą. 1919 m. mokykla atkurta 

ir iki 1936 m. vadinosi valstybine vidurine mokykla, vėliau — progimnazija, dar vėliau tapo 

gimnazija. 2005 m. Viekšnių vidurinėje mokykloje 60 mokytojų mokė ir ugdė 750 moksleivių. 

Laimingi Viekšniai, kad jų mokykloje darbavosi daug labai talentingų ir savo profesijai 

pasišventusių pedagogų. Visoje Žemaitijoje žinomi muziko, vargonininko ir chorvedžio 

A. Jasenausko (1884—1973), keramiko ir dailės pedagogo P. Brazdžiaus (1895—1980), pirmojo 

Lietuvoje spaudos muziejaus įkūrėjo J. Kirlio (1891—1985) ir kitų vardai. Talentingi pedagogai 

savo darbštumu ir nuoširdumu daugybę savo auklėtinių įkvėpė siekti idealų, mokslo aukštumų. 

Juk ne kas kitas, kaip dailės mokytojas Pranas Brazdžius atskleidė būsimųjų tapytojų Antano 

Gudaičio, po Antrojo pasaulinio karo Australijon emigravusio Vaclovo Rato-Rataiskio, 

skulptoriaus Broniaus Pundziaus sugebėjimus, pats lydėjo mokinuką B. Pundzių su jo pirmais 

darbeliais į parodą Kaune. 

Iš tolimo Ramoniškės kaimo per gūdžius miškus į mokyklą atklampodavo būsimasis teatro ir 

kino aktorius, Panevėžio teatro įkūrėjas Juozas Miltinis (1907—1994). Pas tėvus į Viekšnius 

parvažiuodavo ne tik broliai Biržiškos, bet ir būsimasis kompozitorius, Nacionalinės premijos 

laureatas Jeronimas Kačinskas bei jo brolis, būsimas aktorius Henrikas (1903—1986), vėliau 

karo bangų nublokšti už Atlanto. 

Su vyru, rašytoju Baliu Sruoga, Viekšnių bažnyčioje tuokėsi Bugių ūkininko dukra, būsimoji 

istorikė, profesorė Vanda Daugirdaitė (1899—1997). Bugiuose ir Viekšniuose atostogaudami 

jiedu sukūrė žaismingą istorinę apysaką apie šiuos kraštus „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis 

nepražus”. Čia brendo tragiškai anksti nutrūkusi poetų Klemenso Dulkės (1909—1944), Leono 

Skabeikos (1904—1936) kūryba, Viekšnių vidurinėje mokėsi ir šiandieninis šmaikščiosios 

literatūros klasikas, Nacionalinės premijos laureatas Juozas Erlickas, ilgametė Vilniaus 

universiteto mokslinės bibliotekos direktorė Birutė Lipeikaitė-Butkevičienė. Viekšnių mokytojai 

anksti pastebėjo baleto solisto ir pedagogo Jono Katakino (1950—2005) talentą. Iš Viekšnių 

krašto, iš Tučių, kilęs operos solistas Giedrius Žalys... O profesoriams, habilituotiems ir dar 

nehabilituotiems daktarams vien paminėti reikėtų atskiros knygos. 

Viekšniuose gerbiamas amžinybėn išėjusių talentingų pedagogų V. Deniušio, J. Aukštikalnio, 

J. Žilevičiaus ir kitų atminimas. Iš Viekšnių krašto kilę arba čia mokėsi lietuvių kalbininkai 

V. Urbutis, A. Ružė, S. Keinys, P. Skirmantas, chemikai L. Butkutė, A. Šarkis, trys broliai 

medikai Kinduriai, kompozitorius J. Tamulionis ir gausus būrys kitų žymių mokslo, kultūros, 

meno darbuotojų. 

1953 m. iš Jakiškių kaimo Joniškio rajone į Viekšnius perkelta mechanizatorių — kaimo 

profesinė technikos — mokykla padėjo šimtams jaunuolių įsigyti profesiją ir susirasti vietą 

89

gyvenime. Dabar tai — Mažeikių politechnikos mokyklos skyrius, rengiantis šių dienų Lietuvos 

ūkio darbuotojus bei verslininkus. 

Savita ir spalvinga talentų ugdymo įstaiga tapo 1994 m. įsteigta muzikos mokykla. Nuo 

2003 m. — tai žymaus Viekšnių muzikos pedagogo Vinco Deniušio vardu besididžiuojanti menų 

mokykla, ugdanti muzikantus, mokanti chorinio dainavimo. Darniai skamba Meno mokyklos 

choro ir ansamblių atliekami kūriniai. 

Mokyklų bendruomenės, gausus kitų miesto inteligentų būrys yra aktyvūs krašto kultūrinio 

gyvenimo dalyviai. Daugiau kaip keturis dešimtmečius kultūros namuose veikia mėgėjų dramos 

teatras, suvaidinęs apie 50 lietuvių ir užsienio autorių pjesių. Viekšniškiai iki šiol mini 

savamokslę teatro spektaklių režisierę ir renginių organizatorę Reginą Saladžiuvienę (1917— 

1994). Nuo seno stiprias instrumentinio muzikavimo tradicijas plėtoja liaudiškos muzikos kapela 

„Subatvakaris”. Nė viena krašto šventė neapsieina be Biržiškų draugijos folklorinio ansamblio 

„Poilsėlis” skambiųjų dainų. 

1922 m. Viekšnių šviesuomenė įsteigė skaityklą. 1937 metais įsteigta Viekšnių viešoji 

biblioteka. Joje yra viekšniškiams labai svarbūs kraštotyrininkės A. Urbienės tekstai, M. Purvino 

ir M. Purvinienės atliktų miesto architektūrinio paveldo tyrimų medžiaga. Palnosų kaimo 

bibliotekos darbuotojas, Lietuvos Garbės kraštotyrininkas B. Kerys yra parengęs išsamią 

Viekšnių krašto bibliografiją kompiuteriniuose kompaktiniuose diskuose. Daug istorinių 

dokumentų bei relikvijų surinko ir išsaugojo Viekšniams pedagogas A. Gedvilas. 

Sniegenai Chriščinavičienei 

Jūros gausme 

akmeniniai šešėliai prabyla, 

sielos veidrody skyla 

grublėti randai. 

Čia smiltelė prie kopų 

glaudžias žiedlapių žvakėm, 

akmenėly alsuoja 

jūros marių puta. 

Lieka žvakė liūdėti 

jūros bangai nurimus - 

šviečia Sniegenos akys 

akmeninėj maldoj. 

Irena Žiurauskienė 

TAUTODAILĖS EKSPOZICIJOS 

Į meno muziejus lygiuojasi privatus medžio drožėjo ir dailininko Aloyzo Lengvenio kūrinių 

salonas jo namuose (Laižuvos gatvė Nr. 36) ir iš lietuviškų akmenėlių originalius paveikslus 

kuriančios Sniegenos Chriščinavičienės kūrinių salonas (Vytauto gatvė Nr. 43). Mažeikių gatvės 

27 name daugybę paveikslų apie Viekšnius ir viekšniškius mielai parodo dailininkas 

M. Ivančenka. Gausus būrys nagingų kūrėjų susibūrė klube „Spalvarnis”. Ne tik viekšniškiai 

grožisi kalvio Č. Pečetausko, audėjos B. Maželytės, drožinėtojo V. Baltučio darbais, 

J. Parieštienės siuvinėjimais, G. Drąsutienės karpiniais. 

Tyvuliuoja vandenys į krantą, 

Supasi valtelė prie namų. 

Taip, galiu aš ir svetur gyventi, 

Bet tik čia jaučiu, kad gyvenu. 

Tarp baltų lelijų ir purienų, 

Tarp žibuoklių stačiuose krantuos 

Atsivėrė žiedu mano dienos, 

VENTOS REGIONINIAME PARKE 

90

Išliūliuotos mylimos Ventos. 

Liuda Vasičeva-Bažadragienė 

Netoli Viekšnių į Ventą įsilieja du bene didžiausi jos intakai — iš rytų, nuo Latvijos 

atvingiavusi Dabikinė ir iš pietų, nuo Žemaitijos kalvų atskubėjusi Virvytė. Seniūnijos šiaurės 

rytų pusėje yra nedidelis seklus Meižių ežeras, o pietvakariuose — miškų paunksmėje prigludęs 

Medžialenkės ežeriukas. 

Viekšniai ir vaizdingiausios jų apylinkės pateko į 1992 m. įsteigtą Ventos regioninį parką. 

Apie 10600 ha parkas, pietuose atsispyręs į Šiaulių rajoną, driekiasi pro Papilę į šiaurę, 

aprėpdamas Ventos slėnį, jos intakų Dabikinės, Virvytės, Uogio, Avižlio slėnius, aplinkui 

dunksančius miškus, ir baigiasi Viekšnių apylinkėse. Parke išskirtos ypatingai saugotinos zonos: 

Viekšnių miesto centrinė, senoji dalis — Viekšnių urbanistinis draustinis, Avižlio, Dabikinės, 

Virvytės hidromorfologiniai draustiniai. Parke aptikta apie 670 augalų ir 140 paukščių rūšių. 

Pasak gamtos tyrinėtojų, 22 parke augančių augalų rūšys įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. 

Ramų ankstyvą rytmetį galite išvysti parke perinčius juodąjį gandrą, erelį rėksnį, didįjį 

dančiasnapį ir kai kuriuos kitus Raudonosios knygos paukščius. 

Ventos regioniniame parke ir kituose Viekšnių krašto kampeliuose dar išlikę žmogaus 

nepakeistų peizažų, upelių slėnių, archeologijos ir gamtos paminklų. 

Gamtoje poilsiauti mėgstantys suras jaukių ir vaizdingų kampelių poilsiui. Arčiausiai 

Viekšnių — vaizdingas Juodeikio pušynas, kurį galima laikyti tradicine viekšniškių švenčių 

vieta. Viena patogiausių poilsio vietų — prie Virvytės, netoli jos santakos su Venta, buvusi 

bendrovės „Akmenės cementas” trumpalaikio poilsio bazė, dabar tapusi Akmenės rajono 

savivaldybės socialinių paslaugų centru. Netoliese, už Gyvolių kaimo, — Gyvolių piliakalnis. 

Išlikę buvusių dvarų parkai arba jų fragmentai Daubiškiuose, Kapėnuose, Pavirvytėje, 

Meškeliuose, išvaizdus senasis Gudų malūnas, nūnai pertvarkytas į mažąją hidroelektrinę. 

Gyvolių kaime vaistingųjų augalų auginimu verčiasi farmakognostė Jadvyga Balvočiūtė, o jos 

paruoštų arbatos mišinių galima įsigyti Viekšniuose. 

Dainose apdainuota Venta, per šį seną kraštą iš lėto plukdanti savo vandenis, teikia 

nepakartojamo grožio ir patiems Viekšniams. Miesto pašonėje galingai upei kelią pastoja 

užtvanka, nukreipianti srovę į senojo malūno turbiną. Mūrinis Viekšnių malūnas, pastatytas 

1897 m., laikomas technikos paminklu. 

Seniau Viekšnių centre buvo nemaža turgaus aikštė. Viskas buvo daug paprasčiau: į 

Mažeikius keliavo Mažeikių gatve, į Akmenę — Akmenės gatve, į Laižuvą — Laižuvos gatve, į 

Tirkšlius, Kalvariją — Tirkšlių gatve, į stotį — Stoties gatve. O kaip persikeldavo per Ventą? 

Senovėje — valtimis ir plaustais. Žmonės dar prisimena, kaip Tirkšlių gatvės gale 1940 metais 

buvo statomas medinis tiltas. Kai tas tiltas paseno, pastatytas naujas medinis su aukštomis 

medinėmis sijomis viršuje. Toks tiltas žmonėms, ypač jaunimui, labai patiko. Niekas 

nebesuskaičiuos visų čia skirtų pasimatymų, visų čia išdainuotų dainų... Bet tiltai, kaip ir daug 

dirbantys žmonės, pavargsta. Susidėvėjus mediniam, pastatytas naujas, jau betoninis, dabar ir šis 

atjaunėjęs. Grakštus, gražus, saugus, bet kaip miela prisiminti anuos, medinius... 

Galima neiti tiltu. Galima paprasčiausiai pereiti malūno pylimu. Ir įdomiau, ir rizikingiau 

kartais... Netoli malūno kadaise ir keltas buvo. Vėliau toje vietoje kas vasarą padarydavo laikinus 

lieptus. Kaip ir tiltas, jie apdainuoti viekšniškių dainose. Dabar kabantis lieptas teikia vaikams ir 

jaunimui linksmybės... 

Už tilto pasukę į vakarus, stabtelkime Žibikų pušyne ir parymokime prie Didžiojo akmens, 

nežinia kodėl vadinto Juoduoju, dabar vis dažniau vadinamo Meilės akmeniu. Sakoma, jog 

nelabasis žvarbią rudens naktį tempęs padangėmis tą milžinišką riedulį ketindamas numesti ant 

Viekšnių bažnyčios, tačiau užgiedoję gaidžiai ir akmenį teko šveisti į miško glūdumą. Tai, 

suprantama, tik sakmė, akmuo daug senesnis už aukštabokštę bažnyčią, kuriai jokie nelabieji 

nebaisūs, o pavojų, kaip ir kitiems paminklams, kelia tik nerūpestingi žmonės. Dar didesnį 

akmenį aptiko statybininkai prie buvusio Skleipių kaimo malūno, rengdami pamatus 

hidroelektrinei. 

91

Iš rūku pasipuošusio 

senojo šilo 

pro skarotas egles 

į tave ateinu. 

Ateinu... taip lengvai 

į alsuojančią tylą, 

į žydrumą srauniosios Ventos. 

Ateinu dainuojančiu gluosniu 

parugėlėm gelsvom 

nuo Virvytės sraunios. 

Ir nešuosi širdy 

upės tolimą aidą, 

atkartotą gimtųjų Viekšnių. 

Irena Žiurauskienė 

NUOTRAUKOS IR TEKSTAI PRIE NUOTRAUKŲ 

1. Viršelio pirmame puslapyje: Viekšnių herbas, paminklas Biržiškoms 

2. Viršelio antrame puslapyje: „Tarp Žemaitijos klonių ir dangaus — Viekšniai.” 

3. Viršelio antrame puslapyje: Ventos ir Virvytės santaka 

4 ir 5. P. 1: „Gatvių ir kelių geometrija.” 

6. P. 2: „Suvenyrų su Viekšnių simbolika siūlo parduotuvė „Cedronas”. 

7. P. 2: „Kadaise puodininkystė buvo „nacionalinis” viekšniškių verslas. J. Kinčino nuotr.” 

8. P. 2: „Užgavėnių persirengėliai Viekšniuose 1939 m. J. Kinčino nuotr.” 

9. P. 3: „Per visas okupacijas išsaugotas paminklas kunigaikščiui Vytautui.” 

10. P. 3: „Nuo Viekšnių kilęs XX a. pradžios literatas kunigas Jonas Balvočius.” 

11 ir 12. P. 4: „Aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus muziejus.” 

13. P. 5: „Miesto šventėje — nutolusių amžių atgarsiai.” 

14. P. 6: „Žydų verslininkų pastangomis 1910 m. įsteigtos Viekšnių gaisrininkų draugijos 

įstatai.” 

15. P. 6: „Šimtametis malūnas — technikos paminklas.” 

16. P. 7: „Šauliai tęsia garbingas tėvų tradicijas.” 

17. P. 8: „Atkurto herbo ir vėliavos pristatymas bendruomenei 1998 m.” 

18. P. 9: „Poetas Leonas Skabeika (1904—1936).” 

19. P. 9: „Buvusių dvarų aidas.” 

20. P. 9: „Didelius vaikystės krašto etninio paveldo lobius užfiksavusi kraštotyrininkė Amelija 

Urbienė (1909—1997).” 

21. P. 9: „Ilgametis Viekšnių vaistininkas Juozas Aleksandravičius (1986—1977).” 

22 ir 23. P. 10: „Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia saugo vyskupo M. Valančiaus palaiminimą.” 

24. P. 11: „Titulinių atlaidų procesija.” 

25 ir 26. P. 12: „Sovietinių kolaborantų 1941 m. nužudytas kunigas Jonas Navickas ir jo kapas 

šventoriuje.” 

27. P. 12: „Viekšnių klebonas garbės kanauninkas Vincentas Gauronskis.” 

28. P. 13: „Šv. vyskupo Stanislovo bažnytėlę Dauginių kaimo gyventojai pastatė Antrojo 

pasaulinio karo metais.” 

92

29. P. 14: „Sudėtingus sakralinės muzikos kūrinius atlieka broliai (iš kairės) Klemensas, 

Juozas, Antanas, Aloyzas ir Vitalis Lizdeniai.” 

30, 31, 32. P. 14: „Amžinąjį viekšniškių poilsį saugo seni kaltiniai kryžiai.” 

33. P. 15: „Rusų kapinėse ilsisi senoliai.” 

34. P. 15: „XIX amžiuje pastatyta cerkvė aptarnavo plačių apylinkių rusakalbius gyventojus.” 

35. P. 16: „Viekšnių žydų futbolo komanda prieš Antrąjį pasaulinį karą. Fotografuota apie 

1925 m.” 

36 ir 37. P. 16: „Buvusios gausios žydų diasporos pėdsakai... B. Kerio nuotr.” 

38, 39, 40. P. 17: „Profesoriai Mykolas (viršuje), Viktoras (apačioje kairėje) ir Vaclovas 

Biržiškos.” 

41. P. 18: „Garsusis Viekšnių daktaras Antanas Biržiška (1855—1923).” 

42. P. 19: „Paminklo atidengimo iškilmėse 1995 m. Nuotr. iš A. Gurauskaitės archyvo.” 

43. P. 19: „Biržiškų draugijos folklorinis ansamblis „Poilsėlis” pakvietė būrin ir tuometinį 

Prezidentą A. Brazauską. Nuotr. iš A. Gurauskaitės archyvo.” 

44. P. 20: „Paminklas Biržiškų šeimai Viekšniuose (aut. Č. Pečiukas).” 

45. P. 21: „Profesoriaus, Vasario 16-osios Akto signataro Mykolo Biržiškos padovanotieji 

tėviškei sveikatos namai vadinami daktaro Antano Biržiškos vardu. J. Šalvaičio nuotr.” 

46. P. 22: „Auklėtinių širdis šildo senosios gimnazijos prisiminimai.” 

47. P. 22: „Tūkstančius jaunųjų viekšniškių žiniomis apginklavusi vidurinė mokykla iki šiol 

jaunatviška.” 

48 ir 49. P. 23: „Užsiėmimai Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyriuje.” 

50. P. 24: „Daugelį dešimtmečių Viekšniuose muzikinę kultūrą ugdė mokytojas Vincas 

Deniušis (1903—1978).” 

51. P. 24: „Vinco Deniušio vardo suteikimo meno mokyklai iškilmėse.” 

52. P. 25: „Iš Viekšnių į baleto aukštumas išskrido Jonas Katakinas. Nuotr. iš A. Gurauskaitės 

archyvo.” 

53. P. 26: „Smagioji kapela „Subatvakaris”. 

54. P. 27: „Įvairių kartų literatus subūrė klubas „Vinkšnelė”. 

55, 56, 57, 58. P. 28 ir 29: „Seniausiame miesto pastate 1860 m. įsteigta vaistinė tapo 

muziejumi.” 

59. P. 30: „Perkopusi 90-ąjį gimtadienį „Vinkšnelės” klubo narė Bronislava Aleksaitytė išleido 

skambios poezijos rinkinį.” 

60. P. 30: „Pavasaris sutinkamas tradicinėmis kroso varžybomis.” 

61. P. 31: „Sniegena Chriščinavičienė paveikslus kuria iš akmenukų ir smėlio...” 

62. P. 31: „XX amžiaus pradžioje Viekšnius garsino dievdirbys Pranas Perminas. 

Kraštotyrininko B. Buračo nuotr.” 

63. P. 32: „Michailo Ivančenkos teptukas įamžino daugybę Žemaitijos peizažų.” 

64. P. 32: „Molinių indų ir švilpynių meistrė Veronika Pakalniškienė (antra iš kairės) kursuose 

Kaune. Nuotr. iš B. Kerio archyvo.” 

65 ir 66. P. 33: „Aloyzo Lengvenio medžio drožiniai.” 

67. P. 34: „Krašto puošmena — Venta ir jos intakai Virvytė, Dabikinė...” 

68 ir 69. P. 35: „Vasarą socialinių paslaugų centre prie Virvytės poilsiauja šimtai moksleivių.” 

93

70. P. 36: „Gydomųjų žolynų žinovė Jadvyga Balvočiūtė.” 

71. P. 37: „Ramoniškės kaime — Juozo Miltinio vaikystės takai. J. Šalvaičio nuotr.” 

72. P. 38: „Senolis ąžuolas Santekliuose. B. Kerio nuotr.” 

73. P. 38: „Senoji Viekšnių architektūra. B. Kerio nuotr.” 

74. P. 39: „Per Ventą — siūbuojančiu tiltu.” 

75. P. 40: „Legendinis Meilės (Juodasis) akmuo.” 

76. P. 40: „Didysis Skleipių akmuo klausosi srauniosios Virvytės sakmių.” 

77. Viršelio trečiame puslapyje: [Žvelgiant nuo Raudonskardžio]. B. Kerio nuotr. 

78. Viršelio trečiame puslapyje: [Čia Virvytė įteka į Ventą]. B. Kerio nuotr. 

79. Viršelio ketvirtame puslapyje: [Rytinė Viekšnių dalis]. 

80. Viršelio ketvirtame puslapyje: [Pylimas ir kabantis tiltas]. 

„Sveiki, mielieji! Šiandieną Jus ir vėl pakviesime kelionei po Viekšnių miestelį...” / 

Puslapį parengė Janina Sribaliutė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2005. — 

Gruod. 7. — Nr. 47 (161): „Autorės nuotraukos. [1.] [Viekšnių Birutės gatvė žiūrint nuo tilto 

pusės]. [2.] Valerija ir Jonas džiaugiasi turį proanūkę. [3.] Vasarą šiame gandralizdyje tupi 

šeimininko padarytas gandras. [4.] Kazimiero atmintin giliai įsirėžė ir karo baisumai, ir Sausio 

13-osios įvykiai. [5.] Jaunėlis seka mamos pavyzdžiu — mėgina megzti virbalais. [6.] Vaikai 

žaidžia pačių pasigamintais žaislais. [7.] Pavėsinė — šeimos pasididžiavimas.” // Būdas 

žemaičių. — 2005. — Gruod. 7. — Nr. 138 (1034). — Visas tekstas: 

Sveiki, mielieji! Šiandieną Jus ir vėl pakviesime kelionei po Viekšnių miestelį. Jis mus 

pasitiko, modamas šerkšnu pasipuošusiomis medžių šakomis... Netikėtai iškritęs sniegas 

sutrukdė nuvykti į miškų apsuptyje esantį Maigų kaimą, tad užsukome pas gyvenančiuosius prie 

Ventos upės. Šiose vietovėse jau esame svečiavęsi, tačiau šįkart kalbinome tuos žmones, apie 

kuriuos „Trečiadienio valandoje” nerašėme. 

ŠIRDIES ATGAIVA — PAČIŲ KURIAMAS GROŽIS 

Užsukome į pirmąjį kiemą — Jono ir Valerijos Ružų sodybą. Akį traukė nepriekaištinga 

tvarka. Šie žmonės sakė Viekšniuose gyveną nuo 1968 m. Jonas kilęs iš Gudų kaimo, o žmona 

— iš Kapėnų. Jiedu susipažino šokiuose. Po to buvo nemažai ilgų pasivaikščiojimų paupiu. 

Jonas Valeriją dažnai lydėdavo iki kiemo vartų. Įsiplieskusią meilę vainikavo vedybos. 

Santuokoje abu gyvena 45-erius metus. Ružai užaugino keturias dukras. Šiuo metu 

kasdienybę paįvairina devyni anūkai bei proanūkė. Ja proseneliai labai džiaugiasi — ne 

kiekvienam nusišypso laimė pamatyti augančius proanūkius. 

Eglė primena gimtinę 

Ružų sodyba ne kartą buvo pripažinta pavyzdingiausiai tvarkoma. Viską Jonas statė ir tvarkė 

pats. Šeimininkai apgailestavo, kad atvažiavome žiemą, kai visas grožis pasislėpęs po sniegu. 

Tačiau Valerija grožį pamėgino apibūdinti žodžiais. Anot jos, augalai kieme yra paprasti. 

Ypatingų ar egzotinių nėra. „Net patį paprasčiausią augalą tinkamai pasodinus ir vėliau jį 

suformavus, galima išgauti įdomesnes formas”, — tikino Valerija. 

Moteris aplinką stengiasi apželdinti saikingai, nes augalų perteklius galįs viską sugadinti. 

Pirmąjį augalą — eglę — ji sakė nusipirkusi Plungėje beveik prieš dvidešimt metų. Anot 

Valerijos, anuomet eglių gauti buvo sunku. „Labai norėjau eglę turėti savo kieme, nes augau prie 

miško”, — prisiminė šeimininkė. Šiuo metu Ružų sodyboje auganti žaliaskarė primena 

gimtuosius kraštus. 

Ilgapirščiai padarė skriaudos 

Vasarą prie namo arba netoliese esančio tvenkinuko galima pamatyti keturis gandrus. Iš tolo 

sunku įžvelgti, kad jie netikri. Tai Jono rankų darbas. Paukščiai pagaminti iš gipso, todėl, anot 

šeimininko, aplinką puošia tik vasarą, o žiemą „ilsisi” sandėliuke. Jonas prisiminė, kad pirmąjį 

94

gandrą kažkas pavogęs, nors paukštis buvo stipriai pritvirtintas prie stovo. „Turbūt ilgapirščiai tai 

padarė iš pavydo, — spėliojo sutuoktiniai. — Paėmė ir kur nors numetė, juk vargu ar vogtu 

daiktu kas nors puoš savo namus, nebent galėjo išvežti kur nors kitur”. Gandras — ne vienintelis 

daiktas, dingęs iš Ružų sodybos. Paslaptingai „išgaravo” keli vazonai su gėlėmis. O vieną rytą 

šeimininkai pasigedo nykštuko su žibintu. „Galbūt tai smulkmenos, bet skaudu. Juk dirbi, 

vargsti, o kažkas lengva ranka pavagia”, — susigraudinusi kalbėjo Valerija. 

Suderina darbus ir linksmybes 

Nors aplinkos tvarkymas atima daug laiko, Jonas spėja ir pamuzikuoti. Jis groja smuiku. 

Dainuoja ansamblyje „Jonkelis”, kuris gyvuoja antrus metus. Tokį pavadinimą kolektyvas 

pasirinko todėl, kad kolektyve yra keturi Jonai, o tik susikūrus buvo ir Janina. Kai visi susiburia, 

anot J. Ružo, būna 12 žmonių. Visi važinėja po aplinkinius rajonus ir kaimelius, dalyvauja 

šventėse bei jomarkuose. Atlieka daugiausia lietuvių liaudies dainas. „Kuo daina senesnė — tuo 

geriau”, — samprotavo Jonas. 

Vyriškis ir elektriko darbus dirbdavęs, ir savo namams įvairius baldelius iš medžio 

sumeistraudavęs. Tai darąs iki šiol. Dauguma jo darbų ištekinti. Idėjų „semdavęsis” iš visur: 

vienus darbus nusižiūrėjęs, kitus savo galvoje subrandinęs. „Darbštumą paveldėjau iš tėvo, nes 

jis visų galų meistras buvo. Jo rankose darbas tirpte tirpdavo”, — prisiminė Jonas. 

Valerija taip pat sugebėjo prižiūrėti augalus ir dirbti konditere. Nemažai metų ji kepė tortus 

pagal užsakymus. Šiuo metu konditerijos gaminius ruošia tik sau ir šeimai. Laisvą minutėlę 

atradusi, mėgsta siuvinėti ir megzti. 

Abu sutuoktiniai laiko randa ir bitėms. Nors, kaip patys sako, nėra tinkamų sąlygų joms 

laikyti, sodyboje gyvena viena bičių šeima. Medaus užtenka tik savai šeimai, tačiau to esą 

pakanka. 

SENATVĖJE TIKISI SULAUKTI APDOVANOJIMO 

Kitas kiemas, į kurį įsukome — Kazimiero ir Bronislavos Grabių. Kazimieras Viekšniuose 

gyvena nuo 1945 m. Tai daug matęs ir patyręs žmogus. Karo baisumai giliai įsirėžė jo atmintin. 

Apie miesto bombardavimą ir susišaudymus jis pasakojo taip, lyg tai būtų atsitikę vakar. Anot 

Kazimiero, su vokiečių kareiviais sekėsi sutarti geriau nei su rusų. „Vokiečiai pasiimdavo tik 

tiek, kiek jiems reikėdavo, o rusai net paskutinius batus numaudavo, — išgyvenimais dalijosi 

pašnekovas. — Be to, vokiečiai buvo mandagūs, visada švarūs, o apie rusų kareivius to pasakyti 

negalima”. 

Ilgą laiką Kazimieras slapstėsi, nes nenorėjo eiti į kariuomenę, bet kai saugumas suėmė tėvą, 

nebebuvo kur dingti. 

Mokėjo prisitaikyti 

Po karo 1947 m. grįžęs į gimtąsias vietas Kazimieras įsitraukė į saviveiklą. Vaidindavo 

spektakliuose, kuriuos rodydavo aplinkinių kaimų gyventojams. Spektakliai daugiausiai buvo 

statomi pagal Žemaitės kūrinius. Vaidyba suvedė su Bronislava. Vėliau jiedu susituokė. Drauge 

gyvena 55-erius metus. Užaugino penkis vaikus. Dažniausiai per šventes namuose krykštauja 

keturiolika anūkų. „Ilgai pavyko išgyventi kartu todėl, kad sugebėdavau reikiamu momentu tapti 

kurčiu ir nebyliu, tai yra nutylėti ir negirdėti žmonos priekaištų”, — ilgametės santuokos 

paslaptimis dalijosi Kazimieras. 

Nenustygsta vietoje 

Vyriškis sakė, kad jam sunku nustygti vietoje. „Nenoriu sėdėt ir laukt mirties”, — paaiškino. 

Vos tik Lietuvoje pradėjo veikti Sąjūdis, Kazimieras aktyviai įsijungė į nepriklausomybės 

atgavimo judėjimą. Patriotinių jausmų vedinas dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose. Su grupele iš 

Viekšnių jis stovėjo prie Aukščiausiosios tarybos rūmų. Anot Kazimiero, visi susirinkusieji buvo 

pasiryžę krūtinėmis ginti Lietuvos respublikos širdį. Iš pradžių minia vieningai dainavo laisvę 

simbolizuojančias dainas, po to taip pat vieningai meldėsi. Pasigirdę šūviai ir tankų vikšrų 

girgždesys Kazimierą trumpam grąžino į anuos baisiuosius karo laikus. Jo galvoje šmėstelėjo 

mintis: „Nejaugi viskas vėl pasikartos”. 

„Taip neatsitiko”, — džiaugėsi Kazimieras. 

Nuo Sausio 13-osios įvykių prabėgo beveik 15 metų. K. Grabys pristatytas apdovanojimui 

gauti. „Dokumentai yra sutvarkyti, bet ar gausiu, dar neaišku”, — sakė jis. 

95

Politikuoja ir dainuoja 

Po Sausio 13-osios grįžęs namo Kazimieras įkūrė „Sausio 13-osios broliją”, kuriai iš pradžių 

pats vadovavo, vėliau pareigų atsisakė, nes esą daug laiko atimdavo Krikščionių demokratų 

partijos pirmininko pareigos. Beje, ir šios partijos įkūrėjas taip pat buvo K. Grabys. 

Šiuo metu vyriškis renka žmonių parašus, kad euro įvedimas būtų atidėtas porai metų. 

Be politinės veiklos jis dar muzikuoja. Kazimieras yra vienas iš ansamblio „Poilsėlis” 

dainininkų. Kaip pats sako, koncertuoja visur, kur tik kas pakviečia. 

AKMENYS PAKLŪSTA ŽMOGAUS RANKOMS 

Kazimieras Grabys patarė nuvažiuoti pas žinomą tautodailininkę Sniegeną Chriščinavičienę. 

Kiek paklaidžioję įsukome į kiemą, kuriame dirbęs vyriškis pasakė, jog čia gyvena moteris 

minėta pavarde. Tik vėliau paaiškėjo, jog ji ne Sniegena, o Ramutė — pataikėme į Sniegenos 

sūnaus Romo kiemą. Kadangi jo mama tuo metu dirbo, nutarėme pašnekinti čia 

gyvenančiuosius. Juolab, kad sūnus, kaip ir mama, linkęs į meną. Jis skaldo akmenis ir iš jų stato 

tvoras. Yra pastatęs namelį — pavėsinę. 

Paslaptingos piršlybos 

Ramutė mus sutiko entuziastingai, o Romas kategoriškai atsisakė kalbėtis. Anot žmonos, jis 

labai uždaras ir mažakalbis. „Mes vienas kitą papildome, nes aš esu be galo plepi”, — porino 

Ramutė. 

Kartu jiedu — 13 metų. Augina du sūnus. Pasak Ramutės, jų susipažinimo istorija verta 

rašančiojo plunksnos. Sesers anyta nuvedė jauną mergaičiukę pas pažįstamą moterį neva 

kortomis išsiburti. Tik vėliau paaiškėjo, kad kortos buvo tik priedanga. Pas „būrėją” Ramutė 

pirmą kartą pamatė savo būsimą vyrą. „Tik vėliau paaiškėjo, jog mums nežinant viskas buvo iš 

anksto suplanuota”, — juokėsi moteris. 

Paveldėjo darbštumą 

Šeima gyvena pačių įrengtame name. Diena iš dienos sutuoktiniai pamažu tvarkėsi. Anot 

Ramutės, vyras sugeba visus statybų darbus nudirbti. „Turbūt išmoko iš savo tėvelio, — spėja ji. 

— Uošvis daug metų statybininku dirbo, o Romas nuo mažens vis iš paskos sekiodavo...” 

Vasarą namų aplinką puošia šeimininkės auginami ir puoselėjami rožių krūmai. „Rožės — 

mano silpnybė”, — tikino Ramutė. 

Idėja kilo netikėtai 

Dirbti su akmenimis Romas pradėjo atsitiktinai. Pamėgino juos skaldyti — pavyko. Taip 

netikėtai kieme iškilo grybo formos pavėsinė. Idėja kilusi netikėtai: „Buvo reikalingas statinys, 

kuris užstotų kiemą, kad nuo gatvės nieko nesimatytų. Ramutė nenorėjo namo apsodinti 

medžiais, todėl nutarėme ką nors pastatyti”. Romas, anot žmonos, dėjo akmenį ant akmens, iš 

anksto nežinodamas, kas bus. Statė dvi vasaras, trečią jau dengė stogą. Akmenis iš pakelių rinko 

visa šeima, kai kuriuos vežė iš ūkininkų. Šiuo metu pavėsinėje yra židinys ir suolai, greitai bus 

stalas. Sutuoktiniai planuoja pastatyti ir pirtelę... 

Vaikai neatsilieka nuo tėvų 

Ramutės ir Romo vaikai taip pat turi meninių gebėjimų. Vyresnysis mokykloje gamina 

įvairiaspalves figūrėles. Su jomis malonu žaisti ne tik pačiam, bet ir jaunėliui broliui. O šis, 

sekdamas mamos pavyzdžiu, ima virbalus į rankas ir bando megzti... 

Plonis Vladas. Ignelė ir kiti krašto ubagai. — 2006. — Liep. 13. — Žodžiu: Tekstas 

perrašytas iš diktofono: 

Ignelė, Ignelė, vuo kaap ta pavardie... Ons ėlgaa nebūs. Tėn naktelę je pabovo, parnakvuojo, 

žiūr jau ons tuo dūdelę, liob eit grajydams paupees, palei Mačių... Jau Ignelė nugrajėjo, tėn nuejo 

unt Kapienų. A ons grajydams... je, jau grajydams nuejo. Laisvas bovo. Noje, vuo taap ons vėsor 

parnakvuodavo, tėn naktį, tėn naktį, ir eis žmuogus. Juk ka laiduos kū, ons su savo dūdele, 

pasikėšės. Ir anam kuokį šimtą gramų „smurglinie” užfundys, no. I ons patėnkints tou, ka 

muzikontu skaities. Sak, ka ons i kuokį ta laipsnį turiejo, Lietuvuos karuomenie ka bovis. 

Pakėnkė vėskų ta, mon atruodo, anam ta panelė. Ka vistėik atviliuojo... Su niervaas taap išej 

žmuogou. 

96

Bovo untaa jug i daugiau, liub eis par kaimus. Bovo Erlickis tuoks. Akims nematė ons. Turiej 

tuoki vytelę. Takielį ons žėno — įeis į kėimą pabadydams su vytele tuokia, noje. Erkelis tuoksaa. 

Daug ejo. Čiaps tuoks Untuonėlis eidavo. Oi ka nusikasys... Dousi anam baltinius. Pabūs i po 

savaitę. Pas mumis, pas Glodėnį. Nusikasys lig kaulo tus kuojes. Vuo pirties bijuojo. Da vaikee, 

dornee, anų... uždarė duris, tėn garo pridiejo, pierė, ka ons šaukė... Vuo taap ons irgi ejo pas 

žmuonis. Parrengs tus baltinius apatinius. Pabūs, pavalgys vėinor, kėtor. 

Nu, Jonauskis untaa bovo. Kor ont kapo pasuodins, vėins ons Kalnus atgėiduos. Akims 

nematydavo. Mataa, ka nemato akims, dėdelee puomėtį gerą tor. Ons pasiklausė kor Kalnus, i 

ons jau muok gražiausee vėsas maldas, vėsas giesmes. Išgėid. Kas paprašydavo — kėti ir unt 

kapo atves senūs kapūs. Sumuokies kėik jau bovo ta kaina, i pavalgyt dous, noje. Ons i namėlį 

bovo nusipėrkės. Su žmuona abodo. Bartašius tuokis bovo. Tas nuoriejo... nuoriejo rauduonų. 

Neapgausi. Rauduoną douk. Červuoncaa ka bovo. 

Plonis Vladas. Viekšnių špitolė ir senelių namai-prieglauda. — 2006. — Liep. 16. — Žodžiu: 

Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Kur neturiej, prijiemė... pri bažnyčios vadinuos špituolė. Tuo špituolie liub... daug ubagėlių 

galiej gyvent. Katrėi jieguos turiej, tėi ejo pasirinkdami, va ka neturiej, muotriškelės tuokis įneš 

biškėlį, kas pėino butelkelę, kas kų. Mon tievelio sesou pas tuoki Barbuorelę lonkies. Bovo unt 

dviejų aukštų šėta špituolė. Jug bovo nemažaa — kuožnam kambarie trys-keturis luovos anų. 

Bovo salė, vaikus muokėno katekizmo. Kų laiduos, daugiau tėn tėi pėitaa, i ubagelems dous kas 

atlėks tų pavalgymo. Nunešė tėms, kor negaliej, ont luovos... Tuokia mada buvusi. Kor tas 

pastats ein, biškį įvažiousi, kėims didžiausis — ketursdėšim padvadų suvažioudavo į torgo. Vuo 

kor atvežė tuo šėino, ubagelės ejo su lazduoms krapštyt — uožkeles laikė. 

Untai, pri vuokičių laiko bovo irgi, kaap ana vadinuos, ne prieglauda... senėlių namaa bovo. 

Vuokitee vistėik pagerbė. Ne tik špituolė, bet bovo unt dviejų aukštų žal’s nams un kampo, 

mažne pri tuos parduotovės Pleškienės netuolėi, bov prieglauda senelių. Bovo irgi kuokėi do 

šimtaa. Anuos daa i pačios po du paršelius nusišers. I ka kars bov, anuos niekor neišbiego, anuos 

daug kas negaliejo. Sako, vuokitee suej, vuo tus do bekuonelius turiejuom, anėi vėiną so štėku 

nudūrė i nusinešė į bažnytė, nusvėlėno. Vuo, sako, mas suvyniuojuom į to druobuolę, įvėlkuom i 

pakišuom, katruos stipresnės, po luovos. Atej vuokitee — vuo kame tas ontras bekuonėlis, 

neštėis. Pamanė, ka tėn kėti jau išsinešė į kėtą posę. Vuo sulydiem, sako, tų bekuonėlį, kuol 

fronts čia daugiau kaap mienou bovo, po šaukštėlį diejuom į kroupus i vėsos do šimtaa 

išsimaitėnuom. Bovo, bovo žal’s nams, dviaukštis. Taap ont kampo. 

Busel Zinaida Ivanovna. Karininkas Lipskis, Adomas Beržanskis, Ivanas Ivanovičius 

Rimkevič’. — 2006. — Liep. 18. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Vuot žinaa, kas karininks bovo — Lipskiaus brolis bovo karininks. Toks vot Lipskis čia 

gyveno. Vuo Lukošienės Onos tėvs. Jis bovo ne išvežtas. Vuo mano vyras bovo irgi, jis i Naglys, 

Griška Škerba bovo, visi jie kažkaip buvo, nu kaip vyrai paimti į darbus, jie kap karuomenie 

bovo. Ta tas Griška dar tų Joniuškį atvežė, tuokį jau liguonį. A mano tėvas labai draugavo su tuo 

Beržanskiu, su tuo kunigaikščiu. Jug tas kunigaikštis pas mumis truobuo, vėsor... Jis labai mylėjo 

mūsų tėvą, dėltuo, ka tėvas nevadėno anuo ponu. „Koks aš pons, aš ne pons, aš kunigaikštis”. 

A tėvs anų vadėno „kniaz’ Bieržanskij”. Ka jam patėko, oi, oi — kniaz’ Bieržanskij... Juk jis čia 

gyveno i kartu su darbininkais valgė, vėskų... Nevaidino pono. Jis paprastas ūkininkas. Nu 

Daudirds i pas mumis atvažiuodavo. Daugirds arklius tievou... Nu, tievs mūsų nejo medžiot. Jis 

turėjo dvė ūkis — Akmenie ūkį i ūkį. Jis bovo didelis darbininks, žemė jam bovo brangiausias 

dalyks, žemelė... I vėskas. I vėskų atėmė. Žemę atėmė, pinigus atėmė, vėskų atėmė. I palėkom 

ubagaa. 

Šiuipys Antanas. Parapijos salė. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

97

Špitolė bovo ant kampo. O paskou gale bovo kooperatyvo nams tas, atsiriemė ta gatvė tėn. 

Špituolė stuoviej ont kampo, kap ta gatvė ėjo, o už tos tuojau pat bovo Parapijos salė. Daugiau 

nieko nebovo tėn. I tuoliau bovo ta vadėnama šopa pri senuojo šventuoriaus vadinamuojo. 

Parapijos salė bovo didelė. Viename gale gyveno vargonininks, kitame — zakrastijonas, vuo 

par vėdurį bovo salė. Be lubų bovo. Tėn scena tap pat buvo. Balkons buvo unt scėnos tuos. Čia 

vaidino... Tas buvo trisdešimtais metais. Tarybos narys yr Mažeikis. Jis viekšniškis yr. Tai jo 

sesuo rašė. Kaip ji pas Butkus gyvenusi... Tėvs Mažeikis bovo daboklės viršininkas. Ons vėins i 

tebovo čia. Mažeika, ruoduos, bovo tuo Vytautu. Šarvai tuokėi, prisimenu, ont tų balkonų sukelti. 

Puoterius muokydavo vaikus tėn tuo saliej. Susirinkimai būdavo. Būdavo loterijos 

organizuojamos tėn. Eidavo aktyvistai per kaimus — viens duodavo gaidį, kits kibirą, kits viel 

kuo nors, kits kuokį senėsnį daiktą. I daugiausee kažkap rudenį, kėik aš prisimenu, būdavo. 

Jomarks ar atlaidai kokie, tai būdavo daugiausiai tuos loterijos. Sokdavo tus puopierius, tuokius 

popieriukus išsitrauk. 

Šiuipys Antanas. Vilniui vaduoti sąjungos (VVS) skyrius Paventės kaime. Šiuipiai — 

knygnešiai. Vežimas į Ameriką. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Simas Šiuipys vežė į Ameriką žmones. Aš prismenų, trisdešimts kuokiais trečiais metais, aš 

buvau pėnkių metų tik, tėvas... Buvo susirinkimas jaunimo pas mus, ir įsteigė Vilniaus vaduoti 

sąjungą, kuopelę. Virkutis Leons bovo pirmininks, iždininkė bovo... tuokia kaimynkos sesuo 

gyveno, pas kaimynką. Mano tėvas buvo didelis organizatorius. Ans buvo populiarus labai. Pas 

mus namuose tas bovo. Paventės kaime. Ans bovo išgeriantis, bet žmuonės labai jį gerbė. 

Virkutis tėn kitoj pusėj upelio gyveno tėn ont kalnioko. Ar tuoks apsišvietęs žmogus buvo tas 

Virkutis. „Ūkininko patarėją” mes jiemiem, i buvo nupaišyts Lietuvos žemėlapis, ir kur buvo 

įsteigtos tuos kuopelės, buvo rodyklė į Vilnių. VVS — taip vadinuosi. Tuo laikotarpiu masiškai 

buvo. Iki to laiko, kai paskelbė ultimatumą lenkai. Visi šaukė — mes be Vilniaus nenurimsim! 

I tada Vilniui vaduoti sąjunga, tuos vėsos bovo uždarytos. 

Pagrindinis [vežimo] buvo organizatorius Simas Šiuipys. Paskou bovo jo šuogeris Šarkis ir 

Šarkio šogeris Baltutis, Klemensas vardu bovo. Šarkis Jonas yra įrašytas į knygą tą knygnešių — 

giminių parodymu. O apie Šiuipį, apie Baltutį nieko neparašyta. Man paskojo tėvo sesuo, kad jie 

parveždavo tėn visuokių i maldaknygių, laikraščių, knygų visuokių. Parsiveždavo po bačkelę 

vyno. Tas Baltutis bovo apsiženijęs su Šarkyte. Ir ons šuogeris bovo. O Šiuipio šuogeris buvo 

Šarkis. Kad jie vežė tas knygas... Kas tau, Šarkiou sakau, kas tau pasakuojo? Sako, tievs 

pasakuojo mon. Vuo tėn apie tą knygnešystę nieko nie parašyta. Jis, tas Simas Šiuipys, kai 

atveždavo, tų užsakymų visuokių atveždavo. Aš buvau kokioj... jau kokioj antroj klasėj, 

gimazijoje buvau, aš pas babą gyvenau. Už sienos, baba tėn su muotriškuoms gyveno, vuo aš čia, 

kambariuks bovo. Girdi, Šiuipys vežė žmuonis į Ameriką. Aš įejau pas tą babą, sakau, su kou 

vežė Šiuipys žmuonis į Ameriką? Nu kaap, su arklees. Aš nuskvatuojau. Baba supyko. Kaapgi, 

sako, paklausk Proncėškaus. Jug Proncėškus važiavo su Šiuipiu į Ameriką. Prancėškus bovo 

mano mamos brolis. Maiguos gyveno, už fermos [buvusios kolūkio fermos, netoli Maigų ežero]. 

1948 metais, kada mono tievus išvežė, aš gyvenau kurį laiką, mienesį a do mienesius, pas tą 

Proncėškų. Ten bovo vietoj agentai. Jie iš paprūsio imdavo. Į antrą pusę nevažiavo. Tik juoks 

jiemė — Elekšis, kažkuokią knygelę išleidis, i tėn rašyta, kaip Šiuipys padiejo per rubežių pereit. 

Tėn nieko panašaus nebovo. Šiuipys atveždavo lig rubežiaus, agentui pabarškėno į longėlį 

mažuo truobelėj. Išejo žmogus, atskaičiavo... tėik žmuonių y, tėik pinigų reik, pasijiemė. Ons 

savo pasijiemė, kas priklauso anam, o kėtus įdevė anam i viso gero. Vuo paskou ons, šiuopus 

rubežiaus tvarkies savo kėtus reikalus. Man Končienė ta sako, vieną kartą mačiau parsivežė 

revolverį. Už sienos buvo žmuogus kits. Tas, kur vesdavo per sieną, tik per sieną vesdavo, kėto 

nieko. Tas žmuogus, kurs pajiemė iš tuo pervediejaus per rubežių, tas pajimdavo, nupėrkdavo 

bilietus į traukinį iki Briuselio. A Briuselis jau žėno, kėik atvažious, i tėik nupirkta bilietų jau. 

O tėn, kap įsuodėn į laivą, jau be palydovo. O tėn agentai jau Amerikoj laukia. I tie agentai 

paimdavo, pagal turimus adresus išvežiuodavo. [Grįždami] viskuo parsiveždavo, i knygų, i 

revolverį, i skarelių, ir vyno bačkelę parsiveždavo. Jis buvo ir pijuoks... I triūbij tą mėnesį, 

sekantį mėnesį vėl. Į mėnesį vieną kartą, sakė. Ateidavo užsirašydavo pas jį, pas Šiuipius. Ne pas 

98

tuos kitus. Jis sugaišdavo savaitę. Važiuodavo tik naktim. Pusiaukelie keisdavo arklius. Žmuogų 

nusisamdę, žemės turiejo, tas žmuogus arklius prižiūriejo. Vuo tas Baltutis Klemo Dulkės tėvas 

buvo. 

Šiuipys Antanas. Milių ir Maigų kaimai. Maigų kaimo daraktorius Gelžinis. Milių kaimo 

Jaunųjų ūkininkų vadovas Glodenis „Biskutis”. Kitų kaimų Jaunųjų ūkininkų ratelių vadovai 

Mažeika ir Gasparas Rimkus. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Už fėrmos [į šiaurės pusę] yr miškėlis, už tuo miškelio bovo Gelžinis. Mamuos daraktorius. 

Dar nieks nežėno. [...]. Kor pruo fėrmą kelioks ein, yr miškėlis, už tuo miškelio bovo 

daraktuorius Gelžinis. Turiejo tris dukteris i vieną sūnų. O tas tievs bovo daraktuorius. I tuos 

vyresniuosius bruolius ir mamą muokėno, seserį muokėno mamuos. Aš prisimenu vėiną žuodį 

kap muokėno: zuikis — zet uzu iuikis: zuikis. Jaunesnieji tie vaikai jau muokiesi Viekšniuose 

čia, tas Bimba muokytuos... Tujau pat, sekantis nams buvo... dabar y pastatyta jau... atstatyta... 

buvo jau nugriauta... ta tėviškė mamos... Tėn pastatyta y kažkuokia tai... i tėn daržinie bovo 

palėkusi iš tėviškės. [...]. Važioujint tou kelioku link gelžkelio. Čia yra ferma, už fermos bovo 

kėts ūkelis, bet ir jo nebėr dabaa, Žiulpa tėn tuoks bovo nukaršėnės tus Gelžinelius, vuo tėn 

sekantis pu dešinę ronka tujau bovo Petrošiaus. Ferma yr Miliuose, o už miškelio jau bovo 

Maigai. 

Kituoj pusiej, kap eini tuo keliu, miškiuks yr tuoks, už tuo miškelio bovo Šarkis Petras, 

gyveno. [...]. Bovo ir už gelžkelio, Maigų mokykla tėn bovo. Šiuo pusie tuo miškelio — Miliai, o 

ten antruoj pusiej... Maigų tas ežerioks tėn yr. Ir dar mamos tėviškei priklausė trečdalis tuo 

ežerioko. Žemė priejo jų. I tuo pusie, i tuo pusie bovo žemė jų. [...]. Monruods ka Jons turiej būt 

Gelžinis [daraktorius], kadangi Gelžinio sūnus buvo Jonas. Maigų kaime. 

O čia tas bovo Šarkis Petras karininks Smetuonos laikų. Maigūse anuo tieviškė. 1943 metais 

ons pargrįžo, bovo išvažiavęs į Vokietiją, repatrijavo, kažkuokį tai giminystės ryšį su vuokieteis 

turiejo žmuona jo, i kai parvažiavo, tai mirė jis 1943-iais. Ir laiduojo, i tada Mačius, Mačys tas, 

sakė ant... kapuose... šaukė: Petrai, kur mūsų „Geležinis vilkas”? Aš tik tuos žodžius prisimenu. 

Ta žmuona paskui Naujakuriuose, Basanavičiaus gatvie kažkur tai gyveno. I duktie muokies 

vidurinėj mokykloj čia, gimnazijuoj. Kokiom dviem klasiem aukščiau už mane. Tai pasakojo, 

kaip bombardavo vokiečius. 

Iki fermos [einant keliu iš pietų į šiaurę] — Miliai. Už miškelio dešinėj pusėj — jau prasided 

Maigai. I tolyn už gelžkelio. Už [Maigų] ežero bovo trys ūkiai: Indriuška (Andriuška), Švažas ir 

Dargis. Už ežero, pusiej. Tuoliau Knabėks bovo, „Mažasis” Dargėlis bovo tuoks, čia bovo 

Ligeikis, kėts Dargis bovo, Pocius bovo, Kontutis, Petrošius, Gelžinis. Kėik aš prisimenu. Už 

gelžkelio bovo Gelžineliai, vadinami, Balvočius bovo, muokykla pas anų bovo. Puo karo Maigų 

muokykla bovo pas Balvočių. Tėn dar viena fėrma bovo, nežinau, a tebier, tėn Virkutis gyveno. 

Miliuose, už fėrmos, netuolie Šarkio gyveno Glodenis „Biskutis”. Tai buvo pažangus 

ūkininkas. Jis vadovavo Milių Jaunųjų ūkininkų rateliui. Bovo bitininks, sodininks. Dar mas 

1939 metais suodinuom sodą, jis buvo atėjęs padėt pasodint. Mūsų buvo didelis sodas. Vienais 

metais buvo jaunųjų ūkininkių paruoda, manruods ta paruoda bovo čia tame, kor dabar... prie 

cerkvės muokykla kor bovo Smetuonos laikų. I apduovanuojo aukso medaliu Biskutį — 

Glodenį. Už tai, kad jo... jis buvo 50-tu rateliu Lietuvoj įkurtu. I gavo aukso medalį. Ne gavo, bet 

apdovanotas, kaip anksti pradėjęs dalyvauti tame judėjime. Baigės jam tragiškai. Rusai stuoviej 

čia, vuokiečiai čia stuoviejo, jis mėrė, žmuogus. Vėsus išvarė į Latviją, o jis mėrė. Viekšniai 

užblokuoti, kur dėti? Tai tėn pat, į kažką tai suvyniuojo ir užkasė. Kai parvažiavo iš tėn, tada tik 

palaiduojo. Tėn bovo vaikų organizacija. Vaikus pratinti prie žemės ūkio. Ir jis buvo toks labai, 

nu, švelnus, gaspadoriškas. Man parašė pareiškėmą tą, prašyms tada, prašymą, bet tu perrašyk, 

sako, aš negaliu savo raštu rašyt. Perrašiau aš tus raštus. Aš buvau jau... a pėnktam skyriou 

muokiaus aš. 

Jaunieji ūkininkai buvo Užlieknie, vaduovs buvo Mažeika. Izidorius Mažeika bovo valsčiaus 

viršaitis. Jo brolis buvo muokytoju Užlieknie, jis vadovavo Jauniesiems ūkininkams. Žibikuos 

Rimkus buvo. Miliuose Glodėnis. Žalionėj bovo kažkas tai, nežinau. Mokytojas Mažeika buvo 

išvežts prie Belomor-kanalo. Vuo tas Izidorius nežinau, kor ons dingo. Aš tuo Iziduoriaus vaikus 

vėiną kartą... 1959 metais buvau Šilutėj, žiūriu — Mažeika, sūnus tas anuo, bendraamžis bovo. 

99

Bet aš su juo nešnekėjau, ka neklausinėtų, ko nereik. Izidorius Mažeika bovo tuoks savuotėšks. 

Ka šnekėdavo, po vieną žodį pasako, vėl biškį palaukia... vėl žodį pasako... Po karo lygiai toks 

buvo Balsiuose sekretorius, partorgas Kivilis. 

Šiuipys Antanas. Viekšnių advokatai. Unikienė. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas 


Barauskas Jonas bovo, baltą raištį bovo užsirėšės. Barkauskas bovo tėn [varomas su 

kanauninku J. Navicku sušaudyti]. Šimtu procentu — Barkauskas. Barkauskas bovo advokats 

pėnsininks. Ne Barauskas, tikrai. Tikrai Barkauskas. Aš prisimenu anų, senuks i bovo tuoks. 

Buvo du advokatai — Barkauskas ir Lengvenis. Tas Lengvenis gyveno pas Unikienę. Unikienė 

— amerikonka. Jie statė Stulpino malūną. Iš Stulpino nupėrko i užbaigė statyt ta Unikienė. Ir čia 

turiej... Akmenės gatvelėj, sankryžoj, tuoks didelis nams buvo, a šeši, a aštuoni tie kambariai. 

Ana jau bovo našlie. Lengvenis — Unikienės kavalierius. Vuo tas bovo Amerikos lietuvis. 

Laisvamanis. Sakė, kad palaidojo Žibikų pušyne, ne kapeliuose, bet šiame gale ont kalnioko 

tuokio. Paskou, sako, kad iškasė i kažkas nuoriejo auksinius akuliorius nujimt anam. Bet čia 

pasakos tuokios bovo. Bet aš girdiejau, kad jis yr palaiduots laisvamanių kapinėse Alkiškiuose. 

Vuo ta Unikienė... keporę apsimaukšlinusi... Senukė jau buvo visiškai. Kavalieriaus nebreikiejo 

anai. Vuo tas Lengvenis gražus vyrs, su akiniais... Eini pro malūną, i pradedi kėlt į kalniuką, vuo 

čia — gatvelė. Tuoj sankryžuoj. Ant Kalvarijos [žemės] mono sesuo turiejo namą, i dabar tebie 

dar tas nams. Kalvarijos bovo, kor Vytauto su Akmenės gatve susiein. Tame smailiajame klyne 

tokiame. Tėn bovo Kalvarijos tuos dėrbtuvės. Smirdiedavo iš tuolo. Leidies žemyn — gatvelė 

ein, sankryžuo yr tas Unikienės nams. 

Abelkienė Gajutė. Viekšnių seniūnijos ilgaamžės // Būdas žemaičių. — 2006. — Lapkr. 14. 

— Nr. 108: iliustruota. — Tekste: 

Mūsų gyvenimas pilnas kontrastų. Štai penktadienį Viekšniuose prieš pietus palaidojo jauną, 

29-erių metų moterį, dviejų vaikų mamą, o popiet važiavome sveikinti 95-erių sulaukusios 

močiutės Barboros Eibutienės, vėliau aplankėme jos bendraamžę Eleną Vilkienę. 

Barbora Eibutienė mus pasitiko pasipuošusi šventine skarele ir su katinu besėdinti ant sofos. 

Ji labai apsidžiaugė sulaukusi tokių garbingų svečių — Viekšnių seniūnijos seniūno Aldonio 

Eselino bei socialinio darbo organizatorių Audronės Dainienės ir Laimos Kaminskienės. 

Seniūnas apjuosė senolę jubiliejine juosta, perskaitė sveikinimą, moterys įteikė gėlių puokštę. 

Po gražių sveikinimo žodžių močiutė prabilo apie savo gyvenimą. Sakė, daug ko 

nebeprisimenanti, bet nuoširdžiai pasakojo apie savo ilgą amžių. Barbora anksti neteko mamos, 

vos sulaukusi 12 metų. Nuo 15-os išėjo tarnauti pas ūkininką. Pas pirmąjį tarnavo trejus metus ir 

išėjo dirbti į Eibučių ūkį. Atėjo būdama 17 metų ir liko tame ūkyje visam laikui. Ištekėjo už 

ūkininko Eibučio ir 40 metų laimingai pragyveno. Dar buvo vyro sesuo, bet ji mylėjusi jaunąją 

šeimininkę kaip savo dukterį. 

Taip jie draugiškai pragyveno visą gyvenimą. Kartą kaimynė paklaususi: „Kiek kartų gavai 

„pierenos”? Barbora atsakė, kad nė karto negavusi. Jei grįždavo vyras išgėręs, niekada 

nesibardavo, tik paklausdavo, kur taip pavargęs. Vyras ir nepykdavęs. 

Senoji Barbora su vyru užaugino vieną dukterį. Po vyro mirties močiutė ir apsigyveno dukters 

namuose. B. Eibutienė pasakojo, kad jos duktė ir anūkai labai geri, labai draugiškai su jais 

sutaria. Kai atgavo žemę, ją perdavė dukrai, o ši savo sūnui. Kaip sakė močiutė, anūkas labai 

geras, darbštus, tad jam ir paliko savo turtą — žemę. 

Į klausimą, kas suteikė stiprybės pragyventi tokį gražų ir ilgą gyvenimą, jubiliatė atsakė: 

„Nežinau, ar gamta, ar Dievas suteikė stiprybės”. Anot anūkės Dalios, senoji ir dabar norėtų 

dirbti. Ji vis prašanti žemės plotelio, kad galėtų ką pasisėti, auginti, bet va duktė vis neduodanti. 

Močiutė dar žvali, tik be lazdos nepaeinanti, todėl prašė seniūno, kad įtaisytų jai naujas kojas. 

Atsisveikinome su sukaktuvininke linkėdami jai stiprios sveikatos ir dar ilgų gyvenimo metų. 

Toliau mūsų su seniūnu kelias pasuko pas kitą ilgaamžę, gyvenančią Užventės kaime, Eleną 

Vilkienę. 

100

Ją su 95-uoju jubiliejumi seniūnijos darbuotojai pasveikino šiek tiek anksčiau. Moteris 

nesitikėjo sulaukti tokių svečių, bet labai apsidžiaugė ir vis kvietė dažniau apsilankyti. 

E. Vilkienė savo jaunystės nebeprisiminė, užtat pasakojo apie savo šeimyninį gyvenimą. 

Močiutė sakė, kad su pirmu vyru gerai sugyveno ir kaimynai buvę geri, o su antru vyru 

nelabai pasisekė, buvęs „pijokas”. Užaugino gražų atžalų būrį — keturis vaikus — du sūnus ir 

dvi dukteris. Pas vieną iš dukterų dabar ir gyvena. Turi šešis anūkus, bet jie išsilakstė po užsienį 

laimės ieškoti. Pasiilgstanti jų. 

Sukaktuvininkė porino visą gyvenimą sunkiai dirbusi. Kai įstojo į kolūkį, melžė karves, dirbo 

lauko darbininke. Teko 3 kilometrus keliauti į fermas, žiemą per pusnis, vasarą per šlapią pievą. 

Todėl išėjo dirbti į laukus. Rudenį tekdavo linų derlių tvarkyti. Jos suristi pėdai buvo patys 

geriausi, tai pirmininkas valdžios prašė jai duoti medalį. Taip ji buvo išrinkta Darbo didvyre. Ir 

algą didesnę gavo. 

Senoji Elena nesiskundė savo gyvenimu, tikino, kad jis geras buvęs. Su visais sutarė, visi 

linksmi buvo. Ir dabar su dukters šeima draugiškai gyvena. Vienas kitam pikto žodžio nepasako. 

Tik sveikata suprastėjusi, akys nusilpusios, klausa nebe ta, bet dar pavaikšto ir džiaugiasi svečių 

sulaukusi. Vis prašė nuotraukų jai palikti, kad galėtų anūkams parodyti. 

„Turbūt Dievas mane pamiršo, kad pas save nepasiima, — juokavo Elena. — Keliavau iš 

vietos į vietą, matyt, ir nebepasiveja manęs”. 

Plastinina Bernarda. Knygoje — gražiausios mūsų rajono sodybos // Santarvė. — 2007. — 

Kovo 1: iliustruota. — Tekste: 

Savivaldybės kultūros centre vyko tradicinė šventė, kurios metu buvo apdovanoti konkurso 

„Metų ūkis-2006” ir konkurso-apžiūros „Pavyzdingai tvarkomas jaunojo ūkininko ūkis-2006” 

nugalėtojai. 

Šiame renginyje klubo „Mano namai” pirmininkas Pranciškus Tolišius pristatė dar leidyklos 

dažais kvepiančią naują knygą „Gražiausios Mažeikių rajono sodybos ir sodai”. Šia knyga buvo 

apdovanoti joje minimų gražiausių sodybų ir sodų šeimininkai. 

Končiutė Rūta. Kaimo gyventojai šiandien prisimins senąsias Joninių tradicijas // Santarvė. 

— 2007. — Birž. 23. — P. 9. — Tekste: 

Rajono kaimuose gyvena gerokai per 600 Jonų, Janinų bei Joanų. Daugiausia šiais vardais 

pavadintų žmonių yra Viekšnių seniūnijoje. 

ŠVENČIA NUO SENŲ LAIKŲ 

Viekšnių seniūnija turtingiausia Jonų ir Janinų. Jų čia net 161. Vyrų — 120, moterų gerokai 

mažiau — 41. Pačiuose Viekšniuose gyvena 59, Gyvoliuose — 17, Palnosuose — 16, Fermos 

kaime — 11, Žibikuose — 8, Užventėje — 7, Kapėnuose — 6 varduvininkai. Mažesniuose 

Viekšnių seniūnijos kaimuose, kurių, be išvardintųjų, yra dar 15, Jonų ir Janinų gyvena 

vidutiniškai nuo 1 iki 4. Gali būti, kad Jonų ir Janinų gausai įtakos turi ir nuo labai senų laikų 

Viekšniuose švenčiamos Joninės. Čia švęsti žmonės atvažiuoja ne tik iš aplinkinių kaimų, bet ir 

rajonų. 

Miestelio dabartis ir perspektyvos // Būdas žemaičių. — 2007. — Liep. 17. — Nr. 54 

(1216). — P. 7 („Antradienio valanda”): iliustruota. — Tekste: 

Geriausiai miestelio, o ir visos seniūnijos, dabartinę situaciją bei perspektyvas žino Viekšnių 

seniūnijos seniūnas Aldonis Eselinas, kuris mielai mums papasakojo apie šiandieninį gyvenimą 

bei planus ateičiai, supažindino su „Seniūnijos vietos plėtros strategija 2007—2013 metams”. 

Vyraujantys verslai 

Viekšniai, dar prieš 70 metų garsėję savo amatininkais, šiandien senuosius amatus primiršo. 

Nebėra miestelyje puodžių, batus taiso gal tik vienas batsiuvys. Tik elektrą tebegamina tas pats 

senasis Viekšnių malūnas. Labiausiai miestelyje klesti prekyba. Šiuo metu veikia aštuonios 

parduotuvės, kurias atidarė privatūs asmenys, tik viena iš jų priklauso UAB „Grūstė”. Miestelyje 

beveik nebėra ir kavinių. 

101

Tiesa, Viekšnių kultūros centro darbuotojai sumanė prisiminti Viekšniuose gyvavusius 

senuosius amatus ir rugpjūčio mėnesį organizuoja respublikinę amatininkų šventę, kurioje tikisi 

sulaukti senųjų amatų atstovų, tautodailininkų. Gal tokios šventės padės atgaivinti miestelyje bei 

jo apylinkėse klestėjusius amatus? 

Socialinis bei kultūrinis gyvenimas 

Viekšniuose rūpinamasi gyventojų sveikata, jų socialine padėtimi bei švietimu ir kultūra. 

Miestelyje veikia gydymo įstaiga VšĮ „Dr. Antano Biržiškos sveikatos namai”. Jiems vadovauja 

vyriausioji gydytoja Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė, vadovaujanti ir Biržiškų vardo viekšniškių 

draugijai. Ši draugija rūpinasi Biržiškų palikimu, jų atminimo įamžinimu Viekšniuose. 

Neįgaliųjų problemomis rūpinasi ne tik seniūnija, bet ir Invalidų draugija, kuriai Viekšniuose 

vadovauja Antanas Krivickas. Jo rūpesčiu įsteigtas Viekšnių bendruomenės centras, kur likimo 

nuskriaustieji gali susiburti, pabūti kartu, pasimankštinti ar pasimokyti dirbti kompiuteriu. Čia 

jiems teikiamos ir kai kurios socialinės paslaugos. 

Dvasiškai viekšniškiams tobulėti padeda Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios dvasininkai ir 

Viekšnių kun. J. Ilskio ateitininkų kuopa, kurios vadovas — tikybos mokytojas Paulius Auryla. 

Viekšnių kultūros centras bei biblioteka organizuoja kultūrinį miestelio gyvenimą. Rengia 

įvairius renginius, iš kurių didžiausias — „Joninės”. Miestelio literatai susibūrė į klubą 

„Vinkšnelė”, o menininkai — į klubą „Spalvarnis”. 

Mažųjų miestelio gyventojų ugdymu rūpinasi vaikų lopšelis-darželis „Liepaitė” ir mokykla, 

neseniai susigrąžinusi gimnazijos vardą. Gauti vidurinį išsilavinimą ir įsigyti specialybę galima 

Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyriuje. 

Lankytinos vietos 

Miestelyje netrūksta lankytinų vietų. Čia veikia du muziejai — senosios vaistinės ir aviacijos 

pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialinis muziejus. Dar galima apžiūrėti Viekšnių 

urbanistinį draustinį, vandens malūną, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Šalia bažnyčios stovi 

Vytauto Didžiojo paminklas, pastatytas 1930 m., miestelio centre — paminklas Biržiškoms. 

Problemos bus sprendžiamos 

Viekšniuose padaryta daug darbų, tačiau problemų irgi netrūksta. Jas numatoma spręsti, kad 

miestelio gyventojai galėtų gyventi kuo patogiau, ramiau, kad turėtų kur pailsėti, papramogauti. 

Pasak seniūno A. Eselino, viena iš problemų — gyventojų užimtumas. Žmonėms sunku rasti 

darbą miestelyje, taip pat prastas ir laisvalaikio organizavimas, todėl ateityje numatoma įrengti 

daugiau sporto aikštynų, poilsiavietes prie upių, parką su vasaros estrada. Seniūnas sakė, kad 

kartu su Ventos regioninio parko administracija planuoja nutiesti dviračių takus parko 

teritorijoje, kad žmonės galėtų pasportuoti gamtoje, pailsėti. 

Numatyta pasirūpinti ir miestelio gerbūviu, jo aplinka. Jau parengti projektai vandens tiekimo 

ir nuotekų sistemų įrengimui, kasmet bus skiriamos lėšos gatvių priežiūrai ir remontui. 

A. Eselinas tikino, kad Viekšniai seniūnijos ir miestelio bendruomenės rūpesčiu ir ateityje bus 

tvarkomi, gražinami, kad čia būtų malonu ir vietiniams gyventojams, ir užsukusiam svečiui. 

Plastinina Bernarda. Kraštiečio prisiminimuose — šalies ir išeivijos istorija / Nuotraukos 

Jono Strazdausko ir iš asmeninio A. Mylės albumo // Santarvė. — 2007. — Liep. 28: iliustruota. 

— Tekste: Apie iš užsienio grįžusį, dabar Pakalupės kaime gyvenantį šaulių organizacijos 

veteraną Augustą Mylę. 

Lauritzen Ekkehard. Soldatenfriedhof Vieksniai. — Hamburg, 22. Juni 2008 / Kopijuota iš 

interneto 2008. — Birž. 22. // http://www.lauritzen-hamburg.de/vieksniai.html. — Tekste: 

Auf dem deutschen Soldatenfriedhof in Vieksniai sind ca. 250 Soldaten begraben. Das 

Gelände liegt am Rande eines litauischen Friedhofs. Nach der Eroberung durch die Sowjets 

wurden die deutschen Gräber geschleift. Gelegentlich an der Oberfläche gefundene 

Erkennungsmarken wurden von den Ortsansässigen weggeworfen. 

Das jetzt auf dem Friedhofsgelände stehende Eisenkreuz wurde in Eigeninitiative von Herbert 

Schlüter errichtet, einem ortsansässigen Deutschen, der als Kind mit seiner Mutter in der Zeit der 

russischen Invasion kurzzeitig nach Ostpreussen flüchten musste, dann aber mit russischer 

102

Erlaubnis zurückkehren durfte. Gegen seinen Vater, einen politisch unbeschriebenen Klempner, 

sprach nach Rüchsprache mit den lokalen Behörden nichts. So durfte er zurückkehren und wohnt 

jetzt unmittelbar neben dem Gräberfeld. 

Tekstai prie nuotraukų Nr. 1053A, 1053B, 1053C: 

Vieksniai Friedhof 1944. Nach dem Einmarsch der Roten Armee wurde der Soldatenfriedhof 

von den Russen verwüstet. Etwa 250 deutsche Soldaten sind hier begraben. Joachim Bernd 

Johler aus meiner Familie ist während der Kurlandschlacht in Vieksniai gefallen, sein Leichnam 

konnte aber als einer von zweien der dort Gefallenen „nicht geborgen” werden. So bleiben nur 

die Gräber der anderen und die Landschaft um den Fluss Venta als Ort der Erinnerung. Foto: 

Wenka-Barbara Kramer. 

Vieksniai 2006. Eine Familienangehörige von Hubertus Hampel hat im Jahre 2004 die Lage 

seines Grabs anhand der auf historischen Fotos erkennbaren markanten Bäume nachverfolgt und 

einen neuen Grabstein setzen lassen. 

Vieksniai 2006. Dieses eiserne Kreuz erinnert seit 1990 an die gefallenen und an dieser Stelle 

begrabenen deutschen Soldaten. Es wurde in Privatinitiative von dem einzigen ortsansässsigen 

Deutschen aufgestellt. Die Inschrift auf dem Stein: „D.S. Gott mit uns.” D.S. steht für deutsche 

Soldaten. 

Trys broliai iš Viekšnių. TV filmas. I ir II dalys. / Filmo autoriai: Daiva Grikšienė, Dangiras 

Mačiulis, Tomas Andrijauskas, Vladas Baranauskas, Vaidotas Kazlauskas, Aurimas Žvinys. — 

DVD diskas: Lietuvos žurnalistų sąjungos Šiaulių apskrities skyrius. — 2009. — Filmo titruose 

tekstai: Sukurta pagal Mykolo Biržiškos atsiminimų knygą „Anuo metu Viekšniuose ir 

Šiauliuose. [...]. Kuriant laidas panaudotos fotografijos ir senieji atvirukai iš Petro Kaminsko ir 

Bronislovo Kerio kolekcijų. — Iš interneto 2009-03-09 nukopijuotas tekstas apie filmą: 

Brolių Biržiškų gyvenimas — TV ekrane 

Žurnalistė Daiva Grikšienė su kūrybine grupe pristato naują televizijos projektą „Trys broliai 

iš Viekšnių”. Tai pasakojimas apie amžiams Lietuvos valstybingumo ir kultūros istorijon savo 

pavardes įrašiusius tris brolius — Mykolą, Vaclovą ir Viktorą Biržiškas. Jie gimė kartu su 

„Aušra” XIX a. devintajame dešimtmetyje, kuomet lietuvių tauta pradėjo savo kelionę 

valstybingumo atkūrimo link. Istorijos vingiais brolių nueitas kelias ilgas — nuo Viekšnių iki 

Los Andželo... 

Brolių Biržiškų vaikystė ir gimnazijos metai — būtent šis laikotarpis patenka televizijos laidų 

ciklo „Trys broliai iš Viekšnių” akiratin. Kūrybinė grupė — redaktorė Daiva Grikšienė, istorikas 

humanitarinių mokslų daktaras Dangiras Mačiulis, operatorius Tomas Andrijauskas — šįkart 

atitolo nuo tradicinių laidų rėmų ir pabandė surasti naujų televizinių sprendimų. Filmai sukurti 

nenaudojant interviu žanro, juose yra vaidybinių elementų, bet dokumentinis pasakojimas lieka 

autentiškas — pateikiami visi tikri Biržiškų gyvenimo įvykiai. Projekte pakviestas dalyvauti 

Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas žiūrovus tarsi nusiveda prieš visą šimtmetį, 

lyg suveikus laiko mašinai. Jo lūpomis prabyla pats Mykolas Biržiška savo prisiminimų knygos 

„Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” žodžiais. Projekto bendraautorius ir dar vienas Šiaulių 

dramos teatro aktorius — Aurimas Žvinys. 

Gydytojo ir muzikos mokytojos šeimoje nedideliame Šiaurės Lietuvos provincijos miestelyje 

Viekšniuose gimę broliai Biržiškos augo ir brendo kartu su lietuvių tautiniu judėjimu, kuris juos 

tarsi įsisūnijo. Dar sėdėdami gimnazijos suole Šiauliuose, į lietuvių tautinį judėjimą įsijungę 

broliai nuėjo įprastą ir kartu nepaprastai reikšmingą to meto lietuvių inteligentų kelią: dvarininkų 

ir bajorų aplinka, mokslas Šiaulių gimnazijoje, studijos Rusijos universitetuose ir grįžimas 

gimtinėn dirbti tautinio darbo bei kurti nepriklausomą Lietuvą. Nenuostabu, jog vyriausiasis 

brolių Mykolas Biržiška 1918 m. vasario 16 d. tapo Nepriklausomybės Akto signataru. 

Tarpukario Lietuvoje broliai buvo įtakingi visuomenės, kultūros ir mokslo veikėjai. Visi jie — 

Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai, be jų dabar net būtų sunkiai įsivaizduojama XX 

amžiaus pradžia — daug kur tuo metu jie buvo pirmieji. Profesorius Mykolas Biržiška — 

lituanistas, akademikas, Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų rektorius, 

103

Nepriklausomybės Akto signataras. Profesorius Vaclovas Biržiška — teisininkas, bibliografas, 

Lietuviškosios enciklopedijos leidėjas. Profesorius Viktoras Biržiška — matematikas, 

inžinierius, publicistas. 

Kartu su kitais tautiečiais nepriklausomą Lietuvos valstybę kūrusių brolių Biržiškų biografijos 

— tai modernių laikų Lietuvos istorija, atsiskleidžianti jų asmeniniuose likimuose, tarsi 

paženklintuose istorijos „regalijomis”. Taip pat tai pasakojimas apie unikalią šeimą, Lietuvai 

davusią net tris profesorius — to dar nepasisekė, berods, pakartoti nė vienos šeimos atstovams. 

Unikalu ir tai, kad vienintelis Lietuvoje paminklas, skirtas visai šeimai, pastatytas ne kam kitam, 

o Biržiškoms. 

Daivos Grikšienės vadovaujama kūrybinė grupė keletą metų iš eilės yra rengusi videofilmų 

ciklą „Žymiausi Šiaulių krašto kultūros paminklai” apie įspūdingiausius Šiaulių krašto 

piliakalnius, bažnyčių architektūrą, dvarų sodybas, mitologinius akmenis, senąsias kapines, vėjo 

ir vandens malūnus. Prieš keletą metų įgyvendintas tarptautiniu tapęs videoprojektas „Vandens 

kelias, kurio nebuvo”, pasakojantis apie Ventos-Dubysos kanalą ir grandiozinius carinės Rusijos 

planus sujungti Baltijos ir Juodąją jūras. Šis projektas Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 

konkurse „Pragiedruliai” paskelbtas geriausia 2005 metų regioninių televizijų kultūros laida. 

2006 metais parengtas dar vienas tarptautinis videoprojektas — televizijos laidų ciklas „Baltų 

duetas”, kuriame pasakojama apie Latvijoje susibūrusias lietuvių bendruomenes, nacionalinių 

vertybių išsaugojimą ir asmenybės saviraiškos galimybes bei problemas svetur. Šis projektas 

nominuotas kaip geriausia kultūros švietimo analitinė laida. 2007 m. ta pati kūrybinė grupė 

parengė laidų ciklą „Plieninės vertybės” apie techninį ir pramoninį paveldą. 

„S plius” televizija TV ciklo „Trys broliai iš Viekšnių” pirmąją laidą rodys vasario 16 d. 19 

val. 40 min. 

„Šiauliai plius” informacija. 

Labanauskaitė-Perminienė Jadvyga (gimusi 1924 m. Dauginių kaime, gyvenanti Čekų 

kaime). Atsiminimai. — 2010. — Liep. 31. — Žodžiu. — Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Bov Kapienūse fabrėks i Kairiškiūs bovo. Nu i kuokiej tie puopiermedee bovo tuokėj, puo 

mietrą, kėik anėi tėn bovo, nežinau. Liob sumes į Virvytę, ir anėi plauks iš Kairiškių į Kapienus, 

vandeniu. O kap tėi nepaskendo, aš nežinau, mus anėi bovo išvirinti jau. Nu tai viens vienuo 

pusie Virvytės stuoviedavo žmuogus, kituoj, kituo pusie. Reiškia, pastumdymui, ka už kuokių 

krūmų užkliūs tėi, tai tus pastumdys į šalį vės. Bet vistiek palėkdavo, parsinešdavuom, mes 

vistiek da raduom. Aš gal įsigalvuojau, dėlkuo i nepaskėndo. Musėi bovo lėngvi. Anėi tuoki rodi 

jau bovo, anėi bovo išdeginti turbūt’. Juk tap įmesk, jug ons mėtro ilgomo, metras ilgomo. Nu 

bet vuo kėik ons, klausyk, jug ons, įmesk į vandenį, jug ons nuskęs, a ne? Pėlna Virvyčia 

važioudavo ka būs puotvynis, tad iš tun Kairiškių fabrėko į Kapienus tat. Mataa, mas pri pat, mas 

matydavuom. Ka važiou, kad ein į Kapienų fabrėką. Į Kairiškius prigatavuodavo, paruošdavo, 

sutvarkydavo, tėn jug nuskusdavo tas žėivis i paleisdavo i Kapienus. Tas bovo toukart 

Sirutavičio laikaas ka bovo, Smetuonos laiki tas bovo. Aš da į muokyklą nejau, ruoduos. Da mes 

maži tebuvuom ka matiem. Vuo gal ir ejau, matydavau. Pavasarees jau visaduos plukdydavo tus 

medžius. Iš Kairiškių į Kapienus. Nu ka vanduo, ka didelis puotvynis yr. Ka i ledus išnešdavo, ka 

bovo pėlna pėlna Virvyčia vandens bovo, toukart ka didelis puotvynis bovo, vuo tap ne — 

nenuneš. Bet kad eidavo bangos, didelis puotvynis būdavo. 

Nu tas zastavas ištraukdavo kad vanduo būs stėprus, nu ištrauks tas zastavas, ka neišplieštom, 

i sudies ont tuo tėlto. Tas zastaukas. Vuo mes ejuom į muokyklą, per tas zastaukas reikies pereit, 

per tų tėltą reikies pereit. Bet tas tėlts labaa paprasts bovo, tuokių lėntų paprasts bovo visai. Vuo 

tas ta bovo prūds. Iš tuo prūdo posės bovo zastaukos uždietos, vuo tėn tuolyn ejo Virvytė, jau 

sekliau bovo. Tėn bovo tas prūds, mat jėms reikiejo vandens, tam fabrėkou. Teip bovo. 

Ai, tas bovo jau pri kumunistų. Tetė važiavo... Kairiškiūs grūdus, prievolę vežė, išvažiavo. 

Prisidiejo maišų vežėmą, nedaug tėn bovo, gal kuokėi pėnki maišaa tų grūdun, ir išvažiavo, 

išvežė prievolę. Tik tik įvažiavo į tuo Virvytę, tujau ir paleido zastaukas. Jėtumon, ka būt paleidė 

vidury Virvyčiuos, ons būtų nuskėndis i su arkliu. Ta da išplaukė. I šitaa i grūdaa nuskėndo, da 

kėtą maišą ištraukė. Vuo pats parejo vėsas šlaps. I tas arklys išsoko į pašalį. Parejo pas Matutį, 

tėn ir išsidžiovėno, parvažiavo, vuo taip bovo anam. Tyčiuoms atsoko tėi darbininkaa, tas 

104

zastaukas ištraukė. Ka būtų įvaževis į vidurį, jis būtų nuskėndis. Geraa ka bovo pavaževis tap 

nelabaa tuolėi nu pašalio. Tėn bovo giliau tuoliau nu pašalio. Tap anam bovo. Tai tėn brasta bovo 

gera, važioudavo. Ka zastavą uždies, važioudavo. I su arklees važioudavuom į atlaidus, į 

Šiaudėnę ka važioudavuom, su arklees važioudavuom, galies pervažiout su arkliu. Bet ka jau būs 

tas a rudou, pavasarį daug vandens, nu ta i būdavo tap. Ka anėms trūks vandens, paleis 

zastaukas, ka būs per daug vandens, paleis zastaukas, ka mažaa vandens, uždarydavo tas 

zastaukas. Daug vandens būdavo, ta ištrauks tas zastaukas, suguldys unt tuo tėlto. 

Aš ejau pirmiause į Dauginius į muokyklą. Pats pirmiause ejau į Kapienus. Pėrmą klasę ejau į 

Kapienus. Toukart tiktaa būdavo rudenį, žėimą nereikiejo eit tėn. Nu rugsiejo mienesio liki Vėsų 

Švėntų. Tik tėik ten mes ejuom į muokyklą. Vuo da ejau į Dauginius, pas Bernuotą bovo da 

muokykla. Tėn ejau ontrą klasę. Dauginiūs ejau. Uo tuoliau ejo į Kairiškius. Da, palauk, ejuom 

ten pas tuokį, kaimi tėn bovo, kažkap pavardie... Misis, Nicis, kažkap, Nėcius. Bovo kaimo 

muokykla, kuol’ pastatė muokyklą. Uo tap trėtį skyrių, ketvėrtą skyrių baigiau Kairiškių 

muokykluo. Pėrma Kapienūse, tik neėlgaa aš tejau, da mas tebgyvenuom senuo suodybuo tėn. 

Tik aš tėn ejau nu rugsiejo mienesio iki Vėsų Švėntų. Ir tuoliau nebmokėno. Smetuono laiki 

žėimuoms nemuokėno pėrmaks. Munėi bovo aštouni metaa. Aštuonių metų. Kapienų muokykla, 

kor pas Pranauskį, tėn vėsą laiką i bovo ta muokykla. Bovo vėsą laiką tėn pas Pranauskį, 

ūkininks tuoks bovo, i tėn muokykla bovo vėsą laiką. Iki pat, kai kum... kai baigies tėn, tuos 

muokykos kaimūs jau uždaro. Pas Bernuotą bovo tuokį, Kuostį Bernuotą, irgi paprastame name 

bovo. Paskui į Kairiškius. Pas Nėcių ejom. Irgi Kairiškių kaime bovo tuoks Niecius, turiejo 

muokyklą, bovo tėn pas ūkininką tuokį. Tėn irgi ejuom vėini žėimi. A potam į Kairiškius 

išejuom. Sirutavičius pastatė muokyklą. Tik pastatė. Ka mes parejuom, pėrmą kartą bovo, tik 

pradiejo muokint, į naują muokyklą. Kai pastatė, i mas parejuom, tėn į muokyklą ejuom. Tėn 

netuolėj pri pat muokyklos bovo tas Nėcius, gyveno. Užsidarė vėsos tuos kaimo muokyklos. 

Kaip gerai, ka būdavo Kaliedos, Sirutavičius tujau pat doudavo mums saldainių, doudavo 

kavuos, bulkos. Tuokį atnešdavo pėino betuoną tuokį pastatydavo tėn, mas į eilę sustuodavuom, 

turiejuom puodelius pasijiemi, pripėls mums kavuos, bulkos doudavo ir da saldainių doudavo 

Kalieduoms, tuokį po maišėlį visims. Tuoks bovo Sirutavičius gers puons. 

— I kiek metų muokieties tėn Kairiškiuos? 

— Tris metus. 

— A daug klasių tuo metu bovo? 

— Keturios klasės tebovo. Pas mumis tebovo tik keturios klasės. Aš 1937 baigiau. 

— I daugiau nebsimuokėt? 

— Ne, nesimuokiau. Grėcius tuoks muokytuoju bovo. Grėcius, Gricienė bovo. Ons i 

Dauginiūs muokytuojavo tas Grėcius. Ka bovo, potam tėn. I potam anų, kap užejo rusaa, pajiemė 

ir išvežė. Da bovo šuokee, da ons munį išvedė šuokt, tas Grėcius, jau bovo atejė rusaa. Sako: 

„Šimts velnių išejo, tūkstontis velnių parejo”. Ont vuokiečių, sako, šimts velnių išejo. Tūkstontis 

velnių parejo. Munį da šuokt išvedė. Tujau, nežėno kor, išvežė anų į Sibirą. Šaulys ons bovo da. 

Vaikų neturiejo. Žmuona bovo muokytuoja, ons bovo, muokytuos bovo Grėcius tas. Kairiškiuos 

vėsą laiką bovo. Ons mėrė Sibire, ons nebegrįžo jau. Kap tik užejo rusaa, tujau anų i pajiemė. 

Ontrą kartą ka užejo. Nes aš buvau jaunuoji ūkininkė vėsą laiką. Eidavau žaist, kad ons da bovo. 

Muokykluo mums būdavo Jaunųjų ūkininkų ratėlis. I švaruo, tvarkuo reikiejo dalyvaut ir 

sėdavom į tuos tuokius, nu i morkas, ir kokias tėn daržoves reikies augint jau jiem. Labaa miegau 

žaist kvadratą. Ka mon bovo geraa ka nuveidavuom per pertraukas kvadratą žaist. Renginee 

būdavo, važioudavo į paruodas. Reikiedavo vežt rankdarbius, bovo Tryškiūs paroda, vežiem tus 

savo. Tėi augindavo, veždavo daržuoves, vaikiokaa kor augėno. Buruoks, kor didėsnį veš, a kų 

nuors nuveš. Nu vuo mes rankdarbius. Muokykluo bovo Tryškiūs ta paruoda. Da bovo Grėcius 

muokytuos. Kap užejo rusai, pasibaigė vėskas. Aš tiktaa anuo žmuoną, daugiau neprisėmenu, ka 

daugiau nebovo, tie do i tebovo muokytuojai. Ana muokėno ontrą klasę, vuo ons trečią i ketvėrtą. 

Ana ontrą klasę i pėrmą klasę, muokytuoja, anuo žmuona. 

— Pirtis bovo? 

— Ne, pirties nebovo. Tik bovo klietė, truoba, kūtė ir javams kolt, kap tuo vadindavo, kor 

diedavo rugius. Keturi pastataa tebovo tiktaa. 

105

— Rankinių girnų neturiejuot? 

— Ai ne, senuolis turiejo, da palėko tėn prie... Mono senuolis tik turiejo tas tuokias. Tuokie du 

akmenaa tuokiej bovo, i da palėko Dauginiūse. Da ons žadiejo vežtėis, Edvards, parsivežt čia 

anus. Liob bovo akmou tuoks i vidurie tuokia kiaurinė bovo, turiejo senuolis, mona senuolee 

turiejo. Dauginiūse gyveno vėsą laiką. Jauni mėrė. Aš da maža maža tuokia bovau, prisimenu, 

kuokių gal šešių metų bovau, ka mėrė. 

— Koldavo su arklėne mašina. No būdavo, turiedavo arklinių, pakinkys arklius ir koldavo su 

arklėne mašina. Tas turiejo turiejo da arklėnę mašiną, tas Laputis turiejo da. 

— Vuo Dauginiūse nebovo? 

— Ne, Dauginiūse ne. Šnekiejo — ons turiejo. Lėnų mėnamą mašėną, ruods kad turiejo ir 

arklėnę mašiną. Esam kūlę po karo su arkliais. Pakinkys arklius, untaa, i sokdavo. I pas mumis 

esam kūlėj su arklėne mašina. Tai atvažiuodavo, turbūt, tas Laputis. Aš nežinau iš kor gaudavo 

tuo mašėną. Mas neturiejuom, bet tiktaa atvažioudavo. Pačiuo pradžiuo po karo. Aš neprisimenu, 

ruods, ka bovo normali ta kulamuoji. Pakinkys arklį, aš esu varius dar. I varysiu tus arklius i 

rinkį. Gint į rinkį tus arklius, ka nesustuotom. Ruods ka normali bovo ta kulamuoji. Pas mumis 

žinau ka kūlė, vėiną metą atsėmenu aiškee ka kūlė su ta mašina pas mumis. Ruods ka Laputis i 

bovo. Vuo kou iškulsi. A degalų nebovo, kuo nebovo, aš nežinau kuo, negaliejo kolt. Daug kas 

kūlė su arklėne mašina, i Deniušis Untuons koldavo. Labaa lėngvee būdavo, ont stalelio geraa 

dėrbt bovo, nesunkee. Palėngva koldavo labaa. Mažaa tereikies dout tų šiaudų. O potam kūlė su, 

žinaa su, nu, kūrendavo. Mono bruolis eidavo koldams su dampiu. Malkuoms, su malkuoms 

prikūrens i kols. 

— O kaip tas bruolis... O kas tų dampį turiedavo? 

— O Palčauskis turiejo tas. Glodėnis irgi gyveno, Kegriūse turiejo kolamą mašėną. I potam 

turiejo tas šitaa vuo... i Glodėnis, i Palčauskis turiejo, mona tas diedė, žinaa tų Palčauskį, tas 

turiejo kolamą mašėną gerą. 

— A tas Palčauskis, kap anuo vards? 

— Osvalds bovo. Anuo tievs Osvalds bovo. Vuo sūnaa bovo Kestutis ir Algirds. 

— A tai kuris turiejo tuo? 

— Nu tai tas tievs turiejo. O tėi sūnaa nejo koldami. Tas bovo Smetuono laikaas. Ui sunkee 

dėrbdavuom. 

Tus puopierius džiuovindavo, pastuogės tuokios bovo lauke. Tuokie stuogaa bovo, vuo šuonaa 

bovo atviri. Išneš tuos kardonus, puopierius, tap sukabindavo sukabindavo i džiuovindavo lauke 

ka būs gražus uors. Neturiejo kor, džiovyklų, tuo puopieriaus stuoruojo. 

Mes ka gyvenuom suodybuo, ta žinaa kap bovo. Paprasta truoba bovo, medėnė, šiaudinis 

stuogs. Vėins kambarėlis tebovo, i tėn nieko nebovo gero, suodybuo. Nams pri namo, truoba pri 

truobuos. Čia mūsų bovo klietė, vuo už klieties jau ne mūsų žemė bovo. Suodyba pri suodybos 

bovo. Šiaudėnee stuogaa bovo, kamėnaa bovo tuokėj apvali, tuokėj kap rodi tuokėj kažkuokėj. 

Tuoks apval’s kamėns tuoks. I kulama daržinie bovo, kūtės dėdelės bovo. Tetės tieviškė bovo tėn 

tėi pastataa. Truoba pri truobuos bovo. Tap daug nebovo, kėik tėn — trys Labanauskee bovo, tėn 

nieko nebovo. Nivėino kėto nebovo. Mono tetė bovo Labanauskis Stanisluovs, senuolis bovo 

Antans. Da Labanauskis bovo, tėn tuoliau gyveno. Deniušis gyveno. Nu Liaugminienė gyveno 

tuo suodybuo tėn. Nu i tėik i tebovo. Mūsų tetės... kėik bovo a vienuolika vaikų bovo — tetės 

bruolių. Ruods ka vienuolika bovo. Aduoms, Vacluovs, bovo Duomininks, Stanisluovs, Petras, 

Proncėškus... Aduoms, un karo bovo, Didįjį karą i bovo, tas tetės bruolis. Par karą žmuona mėrė, 

vuo kap parejo iš karo, tada... Mūsų tetė augėno anuo dukrą. Pasijiemė mažą tievaa. Muotina 

anuos mėrė. Ka parejo iš karo, tas tetės bruolis, ta mergelė bovo maža, bet ons tujau neužėlgo 

mėrė, tas tetės bruolis. Mūsų mama tuo mergelę paaugėno. 

— Vuo kas tėn tuos vienuolika vaikų turiejo? 

— Ai, mono senuolis. Palčauskienė, vuo, bovo tetės sesou. 

— Vuo kor pirmuosios Komunijos priejuot? 

— Aš Tryškiuose. Ejuom pėškom į Tryškius muokintėis da. Su bruoliu ejuom piesti į Tryškius 

muokintėis. Tryškių parapėjės, Tryškiūs i bovo. Ka buvau didesnė, jau ka pana paaugau, 

važioudavau vėsor su dvėračiu. Į Tryškius važioudavau su arklees su mama. Į Tryškius, į 

106

Šiaudėnę. Į atlaidus, į Šventą Roką, i dar kažkuokie atlaidaa tėn bovo. Su arkliu vis 

važiuodavom, kuol’ neturiejau dvėračio. Vuo taap gyvenom kėtą kartą. Gers gyvenėms bovo. 

Geraa bovo visim. 

Mama bovo parsivežusi savo pasogėnę luovą. Da iki laiko bovo čia. Bet kap tėn griuovė tus 

pastatus, mas nevežiemuos tuos luovos, kažėn kor. Tetė padėrbdavo tuokias luovas, tuokius 

apsuodelius prikaldavo, mažiems vaikams mieguot. 

Tuoks Munius bovo, irgi tuoks, ons irgi dėrbdavo viedrus medinius. Bet tas jau bovo... pri 

vuokiečių, atruodo, vokiečių laiku, viedrus medinius dėrbdavo. Nebovo viedrų, medinius 

dėrbdavo viedrus. Mono tetė nemuokiejo, mono tetė tik klumpius muokiejo dėrbt geraa. Tuokius 

tus — uodėnee vėršaa, medpadee tuokėj bovo. Ai, moms geraa bovo gyvent. Mas turiejuom 

vėskuo. Kiti žmuonis neturiejo kų valgyt’. Ateidavo pas mumis, prašydavo — brolienel’, 

paskuolyk rugiūn, kap iškols, atidous. Ateidavo dounos prašydavo, doudavo pu kepalą dounos. 

Nu da doud — dabaa būs ne ont jouko, atidousi tuo douną. Ne mas jiemiem, ne mums reik tuos 

dounos. Must’ turiejuom kuo pavalgyt, ka tik bluogaa gyveno žmuonis, neturiejo kų valgyt. 

— Kiek žemės turiejuot? 

— Pėnkiuolika hektarų bovo. Mamos tievaa bovo baguoti labaa, anėi liob padiedavo. Ka 

reikies kų dėrbt. Ka reikiejo persikelt iš senuos suodybos į naują, atvažiavo Zavėckis, mamos 

tievo bruolis, vežė. Nuardė klietį seną, parvežė, perstatė kūtę seną, perstatė, tik truobą naujų 

balkių pastatė. Vuo kūtė senų balkių, klietis, palauk kuokių metų — mono senuoliaus ta klietė 

bova dar, tetės teties bovo. Parvežė perstatė tuo klietį. Kūtį perstatė vėsą, tik truobą naujaa 

pastatė. I daržėnę kulamuoji pastatė. Vuo da iš senų, senų laikų bovo, žėnaa, tuoki apvali balkee 

bovo labaa stipri. Da čia buvuom parsivežė kap griuoviemies. Pjaustiem į malkas tus balkius. 

— Bet dabar jau nugriauta vėskas? 

— Iš įkainavimo gavau. Nugriuovė. Gers gyvenėms bovo, geriau kap dabaa ka bovo. Du 

bruolee bovo, i sesou bovo mono dar. Mono sesou mėrė 1941 metas. 

— Vuo muokykluoj a į sąsiuvinius rašiet? 

— Į sąsiuvinius mes rašiem. Bovo sąsiuviniai. Tiktaa rašals bovo tap pamirkyt, nu parkelio 

nebovo. Tik reikies pamirkyt, plunksnos bovo. Bovo viskuo, i sasiuvinių, i knygų. 

Ka mas irgi guliejuom apkasi, buvuom pasikasę kažkor, upelie kažkor tėn, buvuom išsikielie 

tėn. Da mon bruolis bovo išvaryts i padvadą kažkor į Telšius. Parvažiavo, Telšiūs bovo padvaduo 

ten, parvažiavo pavargis. Mas išejuom į apkasą, vuo bruolis sako, aš netoriu sveikatos, aš niekor 

neisiu, ons guliejo luovelie. Vuo mes buvuom išejė, i aš buvau išejusi, i tetė, i mama, sesou jau 

bovo mėrusi. Apkasaa bovo iškasti apėi mūsų vėsą truobą. Vuokiečee bovo iškasę apkasus. Bet 

anėi nesiedo į tus apkasus. Aš dar irgi ejau, buvau pavaryta apkasų kast’. Da mošt’ gavau. Išejau 

su tuokia Kulvinskate, Palionių merge, atejo vuokietys, ka devė mums par nogarą abidviem, tas 

vuokietis — ko tap vielaa ateinat. O potam mumis lietuvius sustatė į pakalnę vėsus tėn, pri 

Kairiškių tėn, pri Matočio, į pakalnę. Vuo tus, lėnkaa kor bovo, tai lėnkaa bovo visi ont kalno 

bovo lėnkaa. Nu tai potam užejo rusų lėktovs, vėiną tų lėnką peršavo. Mes buvuom pakalnie. Tas 

bovo vokiečiams išeinont. Potam tėi lėnkaa, tėi belaisvee bovo, kor apkasus kasė. Aš žinau, ka 

jie pas Palčauskį bovo, tėi belaisvee, tuo doubuo, anėi tėn mėiguodavo. Daug bovo anų, į 

muotrėška bovo tuokia. Mūsų daržs tėn bovo. Kas tėn, sietinee bov. Einont prigruobs, tus 

sietinius raus iš daržo, nešees į tuo doubą tėn pas Palčauskį. I rusų bovo, i lėnkų bovo. Daugiau 

lėnkų bovo. Par naktį tėn doubuo, ryto metą išvarys į apkasus. Iki pat mūsų, pri pat mūsų 

apkasaa bovo, apėi vėsą truobą apkasaa iškasti bovo. I lietuvius varydavo kartu, i belaisvee 

kasdavo tus apkasus. Bet tėi į tus į tus apkasus nesiedo, mes buvuom tap pasitraukėj į Pabūgenį. 

Sugrįžuom iš Pabūgenio. Palikuom toštį truobą. Viskų išsivežiem, da palėko lašinių spintelie. 

Nieks nieko nepadarė. Išbuvuom kuokis dvė paras, i karves išsivediem, ir arklius, vėskų, tik 

paršiukaa bovo maži palėkė tuokėj, bet nieks nieko nepajiemė. Nieks nieko. Tebraduom i tus 

lašinius ka parejuom, viskų spintelie tebraduom. Bet jau rusaa užejo toukart. 

Mes įstuojuom patys paskutiniejie, mas nestuojuom į kulchuozą. Išgyvenuom dar tris metus. 

Buvuom pavienees. Nejuom į kuolūkį. Pyliavos bovo didžiausios, matytom, pyliavas pėldavo. 

Su tas Šiūšelees mono bruolis kartaas susitėkdavo i sakydavo — tik nestuokit į kulchuozą. 

Mama, nerašykemuos, da nerašykemuos. Nu kap jau pradiejo... ka jau aprašė viskų, atiemė, ta 

107

toukart įstuojuom į kuolūkį. Bovo „Tarybų Lietuva”, potam mus bovo „Virvytės” kuolūkis. Kų 

mes atideviem tiem... Mas turiejuom du arklius, vėiną arklį buvuom pardevėj, vėiną arklį 

atideviem i daugiau nieko. Arklį atiemė, ratus atėdeviem, šlajelę atideviem, rages. Atvažavo, 

susirėšo kap gurguolę ir išsivežė vėskų ka įstuojuom. Išsivežė į brigadą. Da policininks bovo 

atvaževis, i policiją pajiemė da. Mama riek atsistuojus, juk gurguolė išvežė šlajukus, rages, ratus, 

brikelė tuokia bovo. Rataa darbėnee, brikelė, šlajukaa, ragės. Arklys, vuo karvės ne, karvių 

nebjiemė, tik arklį atiemė. Vėiną buvuom pardevė, du turiejom, vėiną buvuom jau pardevė tų 

arklį, beturiejom vėiną. Pardaviem tyčiuoms, ka nebūtų į kuolūkį. Graži bovo, kap nepardout, 

mes turiejuom teisę pardout da tus arklius. Tuokia vienkinkė brikelė bovo. 

— Tai su ta kur važiuodavot į bažnyčią? 

— Noje noje. Ana bovo su vėinu arkliu, ne puorėnė brėka, bet vienkinkė brikelė bovo tuokia. 

Da i dabaa bovo padėrbta, ont kūtės palėko, neparvežiem. Bovo naujaa padėrbė, bet neapkalta. 

Nebreikiejo beapkalt, užejo kulkuozas, niekam nuoriejo tuos brikelės, išsisvaidė tuos dalys. 

— Vuo ruogės a bovo tuokios, kad jau puoniškos ruogės? 

— Šlajelee skaities. Šlajelės bovo. Da tebebovo mamos pasogėnės šlajelės. Nu, galiejo 

važiout trys žmuonis geraa. 

Gavėniuo nevalgiem mesuos. Per Gavėnia pasninkaa bovo. Sėmenėnės padėrbs mama, bulbių 

išvėrs. Pieniškos sriobos. Valgyt mėsuos negaliejo. Pėnktadienees. Tik pėntadienees. Tik Didįjį 

savaite daugiau, tap pėntadienees nevalgiem. Nebovo tap jau bluogaa. Geraa bovo gyvent’ 

vistėik. Mono gabi mama bovo labaa, bovo Amerikuo, sesuo iš Amerikos siuntinius siųsdavo 

anaa. 

— Da man pasakykit apie tuos, kur dampius turiejo, pas jumis kur atvažiuodavo ar aplinkui 

kur nors kūlė. 

— No jug, šitaa, turiejo tas Krutinis. 

— Nu bet pas jumis neatvažiuodavo... 

— Atvažioudavo, atvažioudavo į pas mumis į Dauginius. Krutinis atvažioudavo. Pri stalo 

siedies, ons gers arielką, Paulioks būdavo tou mašinieriu, mustaas tėik prigers, ka nu stalo 

neatsikels tas Krutinis. Nu putam da Glodėnis gyveno čia šitaa Kegriūs, irgi turiejo mašėną. Ons 

turiejo vėsą, i kulamuojį, i tų. Mono bruolis da eidavo kartaas kol’t. O potam turiejo tėi... 

Palčauskis turiejo kulamuojį i Mačee turiejo kulamuojį. Tėi Mačiokaa, jau tas jau bovo, priš galą 

jau čia bovo. Tėi konėgo giminaitee. Konėgo tas bruolio sūnus. Anuo tievs turiejo. Mačius bovo. 

Nu ons turiejo viskų, i dampį, i kolamuojį, konėgo bruolis turiejo. Mačiokaa važioudami 

koldavo. Tas Juonis Mačioks, untaa, eidavo koldams. I mono bruolis kartaas eis padiet kolt. 

— Ūkis kažkur bovo anų? 

— Bovo bovo. Čia Tučiūs, kame, aš nežinau, kame tas ūkis bovo, didelis ūkis bovo. 

Palčauskis turiejo kolamą mašėną, mes su Palčauskio kūliem. Vėsą laiką turiejo, kul’ tik užejo... 

Karas prasidiejo, neblėko nieko. Tuoks Mačius turiejo da kolamą mašėną, Dauginiūs turiejo irgi, 

tuoks Mačius Aleksėndra. Da biškį kūliem mes. 

— Patriūbuočius pasakykit, kurie tie ten triūbas turiejo? 

— Jug sakiau, Indriuškaa turiejo, Dauginiūs. Anėi sūnaa bovo trys i tas tievs, tėi turiejo. Nu i 

Matutis gyveno Dauginiūs tėn pri Kairiškių. I da, vuo anuo bruolis gyveno Bėrbėliškie, irgi 

Matutis, anėi bovo ta anų kumpanija. Tų Matutį geraa pažinau. Da mono veselee nuoriejo tetė 

prašyt. Mona tetė sako — reek trubus pajimt veselee. Aš sakau — kam anų, nereek, nenuoriejau. 

Tų Matočio. Matotee tėi. Trubininkaa bovo. 

Turiejo tas Šiurys turiejo tiktaa armuoninką. Mono kavalierius tas, ons bovo muzikonts. 

Mėrės jau yr. Ai, ons da nesens, 1922 gimėmo, jau ne senų laikų. Ons bovo Dauginiūs, neturiejo 

savo ne ūkio, tap pat gyveno pas... nuomuojuos. Priš galą gyveno Telšiūse. Dabaa sakė ka mėrės 

jau y. Ons Riaukienee giminaitis da kažkaap, Riaukam. 

— Vuo kor eidavuot į šuokius? 

— Į Kapienus, į Kairiškius. I dar būdavo kaimūs, pas žmuonis būdavo. Pas Labanauskį 

Aleksėndrą būdavo, daa kėtor būdavo tuokėj. Tap daugiausee į Kairiškius i Kapienus gegužėnės 

ka būdavo. Vuo tap į muokyklą Kairiškių. Ka bovo šuokee Kairiškiūs, muokykluo būdavo. Jau 

tas bovo pri kumunistų. 

108

— Kada kaimuose bovo pas žmuones, a kor, kuokius tus šuokius gruodavo? 

— Nu labaa gražee senuoviškų šuokių. Fuokstruots, valsis, tangoo, vuo kas da... Nueidavuom 

su draugiems, su draugiems pareidavuom. 

— Pėlna Virvyčia važioudavo tų malkų, ka būs puotvynee. Uuiii, ka banguos, kad eis tap 

banguoms į Kapienus iš Kairiškių. Neturiejo kų, nebovo ne mašinos, neturiejo, su arklees 

puopierį veždavo. Iš Kapienų į Pabalvės stuotį. Neturiejo mašėnos tas Sirutaviče, su arklees 

vėskų dėrbo. Prisikriaus puopierio iš Kapienų i važious jau. Potam priš galą nusipėrko jau 

sunkvežimį, turiejo priš galą. Vėiną mašėną nusipėrko priš gala, vuo tap puonaa ka būs, 

atvažious su arklees pri tų rūmų tėn. Vėsor su arklees važiniejuos. Purmuons būs, i puorėnė 

brėka tuokia. 

— Kažkuokia muotrėška, Dišmonienė bovo, ruoduos. Nupėrko Sirutaviče tų fabrėką. 

Sirutavičius nupėrko anų. Vuo pirmiau kažkuokia Dišmonienė bovo, nežinau, kuokia tėn ta 

puonia Dišmonienė. Kapienūs tėn gyveno. Bet putam Sirutaviče nupėrko. Du dvaraa bovo. Šimts 

hektarų Kapienūs, šimts hektarų Kairiškiūs bovo. I da kažkor, sako, turiejės, nežinau. 

Kairiškiūs tėn kasė, ont Šiaudėnės einont, kanalus kasė tėn. Pri Sirutavičiaus kad bovo kanals 

tuoks didelis iškasts. Unt Šiaudėnės einont, už Kairiškių tėn. 

Liob įsidiesem, tetė bovo padėrbės tuokius ratelius ont medinių tekinėlių. Stapunelė, mon 

seserelė da bovo, mėrė 1941 metaas, įsidieseem tų bruolėlį, ka vešam. Apvėrto vėiną kartą, tas 

vaks palėko mums unt žemės, tėi tekėnee sokaas vėršou. Da tebgyvenuom senuojuo suodybuo. 

Da aš nejau ne į muokyklą. 

— A ta senuoji suodyba tuoli bovo nuo naujuosios? 

— Netuolėi netuolėi. Pri Palčauskio, va. Palčauskis palėko senuojuo suodybuo. Vuo mūsų čia 

bovo priš pat Palčauskį. Mes nedaug, ne tėn tap tuolėi teišsikieliem, biškį. Už bažnyčios mes tik 

persikieliem. Ka mon mama apsižanijo, rado aštuonių metų tetės bruolio dukrą. Ta vėskų 

prižiūriejo, tai padiejo mamaa vėskų, ta Staselė Dabšienė. I mumis prižiūriejo. Mon nebovo tap 

sunkee. Viskų padiejo dėrbt, į talkus eis, mon nebovo bieduos, mon geraa bovo. Bovo tap kap 

tarnaitė. Aš baigiau muokyklą, ana apsiženijo toukart. Aš dabaigiau, kuokius metus da gal’ bovo, 

dar bovo ana. Potam toukart apsižanijo, Kaune ana gyveno. Ana mumis prižiūriejo ka mes 

buvuom mažos. 

— Nu o kuoks labiausiai darbs nepatėkdavo? 

— Aust’ nepatėko. Verpt nepatėko. Nert labaa patink, megzt patėko labaa. 

— A staklės bovo pas jumis? 

— Mama turiejo, audė ir audė viskų. Milus ausdavo, i lininius ausdavo. Tik aštounyčių 

neausdavo. Trinyčius ausdavo. 

— Bovo vėsą laiką tas Rupūžkalnis. Vuo tėn tas kels, Rupūžkalnis senee jau bovo. Aš 

prisėmenu tų Rupūžkalnį. 

— Tik bruolis bovo nusipėrkės, jau dvėratį turiejo. Smetuons laiki turiejo dvėratį, aš 

neturiejau. 

— Šimtadėinee bovo kumiečee. Fabrikantų vakaa kada ejo į muokyklą bovo geraa apsiriedė 

vėsi. Su geraas batelees. Puonia siediedavo atsisiedusi pri truobuos. Vuo kor ejo kumieče, 

kumiečių vakaa bovo biedni. Atsineš pėino butelkelę į muokyklą. Pėitus mon vėiną kartą 

pavuogė. Aš atsinešdavau dešruos visumet, mona mama padėrbdavo. Tas kumetyns bovo tuoks, 

tuokios truobos bovo, o tėn daug gyveno, kelios šeimos gyveno tami kumetyni. Kumetyns tas. 

Kairiškiūs, tuoliau ont Šiaudėnės tėn į tuo posė. Tėn bovo do. Vėins tas kumetyns da tebie, ta 

vėina truoba kumetyno da tebie. Vuo tėn tuoliau bovo. Da aš vėiną kartą nakvuojau tėn. Bluogaa 

gyveno kumiečee, labaa bluogaa. 

— A tie šimtadieniai dėrbdavo... ūkio darbus? 

— Ūkio darbus anėi dėrbdavo. Vėskas bovo su ronkuoms, i rugee renkami, vėskas bovo, 

untaa. 

— Su klumpees, su naginiems, su klumpiems. Ir aš ejau su klumpees į muokyklą. Nu, vėršus 

uodinis, uo padaa medėnee. Tetė padėrbdavo. Žėima ka būs, apsimausiu į tuokius tūbus, ka 

109

speigaa, vuo tap ejau su klumpees. Trys kilometraa bovo muokykla. Trys kilometraa bovo į 

Kairiškius nueit. Tuolėi muokykla. Kelee tuokėj būdavo, eidavuom per laukus, bovo tuoks 

takėlis. Bovo paprasts tuoks kel’s, tuoks ne vėiškelis, potam tuoks takėlis par laukus tėn. Par 

fabrėką reikiejo eit, per dvarą. 

— A tas fabriks keldavo triukšmą kuokį? 

— Tik švėlpdavo. Dvylektuo valunduo švėlpdavo dėiną, pėitams visumat švėlps, trūbys 

pėitams. Nu i putam, ruods, a šešiuos ar aštouniuos dar vakari, vakaraas. Nurytaas i vakaraas, į 

dėiną tris kartus švėlpdavo. Jau fabrėks švėlp, mas ir atsikelsam. Balsas bovo didelis. Jau 

šešiuom švėlp nuryto, jau reek keltėis. Šešiuoms nuryto švėlpdavo i putam dėini dvylektuo. Nu i 

vakarą da švėlpdavo. Aš vakare neprisimėnu geraa. Aštuoniuos a šešiuos. Tuoks balsas bovo 

didelis, ujuj. 

— Po tris avis laikysem par žėimą. Puorą arklių i kumelį laikydavo visumet, do arklee būdavo 

i kumelys. Kap tas kumelys paaugs jau, toukart tų pardous, tų kinkys jau į plūgą. Be komelio 

nebovo, tetė visumet turiejo kumelį. Ka važiousi, kap bovo untaa, paskou biegs kumelelee. Mon 

mama važious su kumele į Vėikšnius, visumat kumelėlis paskou biegdavo. Mas turiejuom 

kumelę, nu ir visumat tas kumelėlis būdavo. Į atėdevė į kulkuozą kumelę. 

— Kur maudieties? 

— Nu, pirtie, vasarą Virvyčiuo, vuo tap pirtie. Pas kaimynę bovo, mas neturiejuom, 

Labanauskis turiejo, Aleksėndra, pirtį, pas kaimynus maudiemies, pas diedienę eidavuom tėn. 

Mas tik neturiejuom. Aplinkou kaimynaa visi turiejo pirtis. 

— Daug da ejo iš kaimo žmuonių į fabrėką. Geraa muokiejo, geras algas muokiejo. Netrūko 

darbininkų fabrėke. Tas Pesėckis dėrbo fabrėke, tuo Peseckioko tievs, šitaa kor yr dar tas sūnus 

anuo. Tuoks Kundruots fabrėke dėrbo. Turiejo dukrą, sūnų. Kap vedė į muokyklą, geraa 

apsirėngė vaikaa. Gražees batukaas, gražee apsiriedie. Žmuonos niekor nedėrbo, vyraa išlaikė i 

žmuonas i vakus išlaikė, kor fabrėke dėrbo. Tėms bovo geraa gyvent. Kumiečee... nieko nebovo 

gera iš kumiečių. Atsineš pėino butelką į muokyklą i dounos gabalėlį. Šimtadėinės duktie pėino 

atsineš kuožną kartą į muokyklą pėitams, Sideravičiūtė tuokia. 

Žėimą nuveš bruolis, kap nebejo į muokyklą, ons nebaigė keturių skyrių, nuveš visumet su 

arkliu į tuo muokyklą. Atvažious parvežti. Kaimyną vėiną vėins kaimyns nuveš, kėtą kėts 

kaimyns nuveš. Ka būs gers ragių kel’s, su ragiems važiout. Ka galies par ledą išvažiout, gers 

kel’s būdavo. A pri tėlto atvažioudavo, mas ateidavuom lig tėlto i parveždavo mumis nomėi. Iš 

Kairiškių su arkliu, žėimą. Prisies tas rages tų vakų. Munį atvažioudavo parvežt i Filę 

Labanauskaitę, va tėi kiti neatvažious. I gali nebeit į muokyklą, nebovo prievartos eit. Keturius 

skyrius, i mono bruolis nebaigė keturių skyrių. Pasibaigė metaa i nebejo tuoliau. 

— A knygas reikiedavo pirktis? 

— Nu mes pėrkom. Katrėj biedni bovo, tokiems devė knygas, uo mes pėrkuom. Atsėmenu, 

pirkau vėsas knygas. 

Per [vardadienius] būs gegužėnės su trūbaas visumet. Veltou įleis į tas gegužėnes, bilioto 

nejimdavo. Su trūbaas būdavo gegužėnės, daržinies vėsaduos, tuos kulamuosiuos daržinies 

būdavo. Tėi šuokee būdavo daržiniese visumet. Atsėmenu, ka bovo vėiną kartą tuo gegužėnė, 

mas dar šuokuom, vaidilutės buvuom tuos. Nežinau, a dvyleka mergaičių. Su baltuom 

pakluodiem apsiautė mumis ir mas šuokuom, tuos vaidilutės. Užkūrė laužą tuokį daržinie tuo, 

tuokį vidurie padarė. Mas turiejuom vainikus, sudiejuom tus vainikus į laužą, deginuom tėn. Ta 

mums devė pinigų Sirutaviče, devė saldainių da už tų vaidėnėmą. Vėiną kartą pri rūmų šuokuom, 

tėn ta bovo iš puopieriaus suknelės pasiūtos, iš ružavo puopieriaus pasiovo ir baltaas alyvaas 

prisagstė, apsagstė su alyvaas baltaas žėidaas tas sukneles mums. Šuokuom tėn pri rūmų pas tus 

puonus. Puonų bovo privažiavė, puonaa žiūr susistuojė, uo mas šuokuom tap pri rūmų, tuos 

mergaitės. Gražį tuokį šuokį šuokuom labaa gražee. Iš ružavo puopieriaus, žinaa, kvalduoto 

tuokio puopieriaus ružavo bovo pasiūtos suknelės tuokios. Putam po tų šuokių da saldainių 

mums devė, vakarienę devė. Da susėrgau, pradiejau viel vemt aš — privalgiau saldainių. 

Sirutavičienė devė mon da vaistų. Ne kas tėn ir eidavo. Iš Dauginių aš eidavau, tuokia Poškaatė. 

110

Kėik mas buvuom, a dešims tų mergaičių ka šuokuom tus šuokius. Vuo tuo vaidilutę daržinie 

šuokuom. 

Futbuolą liob, krešinį žaisdavuom su tuoms paneliems. Tuos panelės atvažioudavo, daug, 

žinaa, tų studėnčių. Mūsų tuokios... vaikaa dar buvuom. Krepšinį ne vaikaa, jau bov baigusi 

keturis skyrius. Vėiną kartą tik laimiejuom. Aš muokiejau, geraa gaudysiu sviedinį. Tuos panelės 

do kartu. Mūsų ta klasė vėiną kartą. 

— Ons i vadovavo tam fabrikui? 

— Ja, fabrėko vaduovs. 

— A vėsą laiką ons vadovavo? 

— Vėsą laiką ons bovo. 

— Ka Sirutaviče išsikriaustė, arklees išvažiavo. Siediejo, vėskų susidiejo ir išvažiavo. I užejo 

tujau rusaa. 

— Ar anie mašėnos nebovo nusipėrkėj? 

— Priš galą turiejo mašėną, vėiną turiejo. Bet ons nevažiavo su mašėną, išvežė su arklees, 

prisikriuovė, išvažiavo su arklees. Puora arklių. Sirutaviče, ons tuoks mažylėlis, tuoks žems 

bovo, tuoks paprasts žmuogelis visai tuoks. Tik ta puonia graži bovo. Ontrą žmuoną ons turiejo, 

ta graži bovo labaa. Tuos pirmuosios aš nepažinau. Mono ta pusseserė, Dapšienė, Labanauskaatė 

ana bovo, ana tarnavo tėn, pas anuo už pakajavuoją bovo, pas tų Sirutaviče. Bovo šeimininkė, 

bovo i pakajavuoja bovo. No ta Staselė tarnavo už pakajavuoją, tas bovo Smetuonos laiki. Ta 

liob vėsumet kad pareis šeštadienees numėi, ka pridies mums pyragų, saldainių parneš, 

Sirutavičienė įdiedavo parnešt’ moms, tų saldainių, vėskuo. Į tuo Staselee duovanų doudavo, ir 

muokiedavo algą geraa, ir, žiūriek, nupėrko vėiną gražį kuostiumėlį nupėrko, tuokį rodą tėn 

tuokį, tuokį mielėną kuostiumėlį nupėrko, duovanų daug doudavo visumet taa pakajavuojaa, ta 

Staselė būdavo. Tas tuoks pakajuovs tebovo: reikies puonams batus nuvalyt’, atvažious puonaa 

— apvėl’kt’ puonus, nuvėl’ktė. Atvažious su lietpalietees — nuvėl’kt’. Arba su kuokees... 

nuvėl’kt’, pakabint’. Į stalą nešt reikiejo. Šeimininkė valgyt vėrdavo. Pakajuova tik valgyt įneš 

patiems puonams, nu i pakajus sutvarkyt reikies, iššlouti, noje, išplaut’, sutvarkyti. Taap bovo. 

Ana už pakajavuoses tarnavo, mono pusseserė ta. Tetės seserėis duktie. Ka tėn tėi tėi rūmaa 

paprasti bovo, aš liob nuveisu po tuo karo. Eik eik, tėn paprasčiausia medėnė truoba, šūds tėn 

bovo, tų pakajee tėn nieko. Pečee tuokėj stati bovo, kūrenami bovo su taas pečees tėn. Niekuokėj 

tėi rūmaa nebovo, paprasti bovo ir anie. Diltuo pastatyta tap gražee, aplinka graži, gieliems 

apsuodinta. 

Vuo muokykla va ta mumis ekskursija, puo tus kiaulininkus mumis liob vadžiuos. Po fabrėką 

tonkee eidavuom ekskursija, vesdavo muokytuoja. Į kiaulininkus Sirutavičio tėn. Ažiūriet vėskų. 

Tuokios vėsos karvės šiemargos bovo, vėsa bonda bovo. Tėn tuos pri pat muokyklos bovo, 

aptvertos ganyklos bovo, aptverta su vieloms ganykla bovo. Mes tas karves matiem. Mėlžiejos 

mėlždavo tas karves, matydavuom. I tuos karvės bovo netuoli muokyklos. 

Kap tik rusaa atejo, tujau padėrbo elektrėnę iš Kapienų. Mumis da išvarė kėrstė, žėnaa, tų 

mėšką. Kažkap vyraa kėrto, mus reikiejo šakas geniet. Tujau pat kap užejo rusaa. I tujau padėrbo 

elektrėnę Kapienūse. Rusaa padėrbo elektrėnę. Kapienūse bovo karvės ir Kairiškiūse 

Sirutavičiaus. Rožė, tėn gyveno tievaa ont kalno. Netuoliej gyveno Rožiaus Juonio tuo tievaa. 

Tuokia maža truobelė bovo. Kų tas Rožė turiejo, a ko, a mėnamą linų mašėną turiejo, ruods, 

nebžinau, linams mint mašėną. Tėik aš daugiau... į tus Kapienus tėik i teidavau. 

Vėsaduos būdavo vardėnės. Tų tai geraa žinau. Kėik jau ejau į tuo muokyklą, vėsada per tas 

švėntės vėsada būdavo. I tėn pri tų rūmų einam tėn šuokt, einam sveikint, i moms i valgyt 

doudavo, vėskų tėn. Nu tik tebovo do sūnaa i dukra. Lialia vadindavo dukterelę. Ons vėsą laiką 

tuoks. Susitraukęs, su lazdele vakščiuos, ne iš paniberijos su lazdele. Nebovo da sens. Vuokiečių 

laike išbiego tėk, pasitraukė. Pirmuosios žmuonuos tas viens bovo. Ontruos žmuonuos bovo 

dukra ir sūnus bovo. Lialia, labai graži mergaitė bovo ta duktie anuo. I žmuona bovo labai graži. 

— A tie sūnai nieko nedėrbdavo? 

— Anėi sudėntaa bovo, taas laikaas studijavo. I ta duktie studijavo. Da jauni bovo. Tuos 

pėrmuosios žmuonuos jau gal ir, gal jau bovo, kų dėrbo, nežinau. Ta aš ontruosios žmuonuos tik 

111

tepažinau tų. Ta mergaitė, ta anuo duktie bovo už munį vyresnė. Labai graži Lialė Sirutavičiūtė. 

Iš muokyklos dėinų. 1937 metai tas bovo. Vuo tas [sūnus] pasilėko čia Lietuvuo. Per karą dar 

bovo Pabugenie pas Pluonį. Kartu tėn buvuom pas Pluonį, nu tuokiam sklepe kažkuokiam. 

Potam Šiauliūs gyveno. 

Visi išmėrėj. Aš tik jau vėina i besu. Nu ne iš Kairiškių, bet, žinaa, ka aš į muokyklą ejau tėn, 

iš pat ontruos klasės, priaugusi esu. Kažkaap eidavau, susitikdavuom, vakščiuos visumet po 

dvarą, lazdelę pasijiemis, apėi tų fabrėką, a ta teip vaikščiodavo. 

Biržietytė-Kriščiukaitienė Gražina. Viekšnių pieninė [Atsiminimai]. — Vilnius. — 2010- 

09-03. — Tekstas atsiųstas Bronislovui Keriui: 

Kai klausdavau savo tėtės, Viekšnių pieninės vyr. technologo, Antano Biržiečio, kada 

pastatyta pieninė, jis liepdavo bėgti laukan ir pažiūrėti, kokio dydžio ąžuolas, augęs prie pat 

pieninės pietinės pusės. Pagal ąžuolo stotą, šakas, ramsčiusias antrojo aukšto mūsų svetainės 

langus, buvo galima spėti, kad jis čia stūkso jau nuo prieškario. Vėliau miestelio laikrodininkas ir 

fotografas, pas kurį retsykiais tėtis užsukdavo palošti šachmatais, Jonas Kinčinas pasakojo, jog 

Viekšniai pieninę turėję dar 1914 metais, o šis raudonšonis pieno bendrovės pastatas iškilęs 1930 

metais. Štai tuomet ir buvo pasodintas ąžuoliukas. 

Nesiimu aiškintis, kas buvo šio dailaus pastato architektas, statytojai, vėliau čia dirbę 

darbuotojai, kaip buvo perkama įranga, ką ir kiek tuomet pieninė gamino. Norėčiau tik 

papasakoti tai, ką mačiau ir patyriau čia, lakstydama po erdvų pieninės kiemą, kokius žmones 

prisimenu, ir tai, kuo viekšniškiams, mano manymu, buvo šis raudonų plytų pastatas. 

Man buvo šešeri, kai maiše laikydama spurdančią katę Meri, išlipau iš sunkvežimio kabinos. 

Priešais, kaip man tada atrodė, stovėjo raudoni rūmai su čerpių stogu, baltais iškilumais 

apvedžiotais aukštais langais. Priešais dvejos durys, vienos viename šone, kitos kitame, ilga 

cementinė rampa. Kairėje didžiulė daržinė, pro kurios praviras duris matėsi kalnai akmens 

anglių, malkų rietuvės. Palei tvorą ilgi, per metrą nuo žemės pakilę rąstai (arkliams rišti). Tėtis 

nuėjo vidun pasilabinti, o vairuotojas sunkvežimiuką su visa mūsų manta pasuko link katilinės. 

Tai buvo ilgokas, plačiomis durimis, pajuodęs priestatas, prisišliejęs prie pagrindinio pastato. 

Sunkvežimiukas, apsukęs katilinę, sustojo prie laiptų, vedančių į buhalteriją ir pienininko butą 

(taip tuomet vadino šio pastato šeimininką, nes jis gyveno čia virš nuolatos gaudžiančių pieninės 

agregatų). Šioje kiemo dalyje buvo dar viena daržinė, bet kur kas mažesnė už pirmąją, nes ji 

buvo skirta pieninės pagalbinėms medžiagoms — sviestinio popieriaus rulonams, marlės 

ritiniams, didžiuliams sieros rūgšties stiklo buteliams, sietams ir t. t. Šios daržinės turinį 

sužinojau vėliau, kai mokyklos karnavalui suknelėms prireikė marlės, parafino ripkoms. Palei 

tvorą augo galingos liepos, o jų papėdėje stūksojo nesuprantamas tvarinys, supiltas iš pjuvenų, 

toks didelis didelis kalnas, beveik iki antrojo aukšto langų. Kadangi namiškiai sukosi iškraudami 

sunkvežimį, nebuvo ko paklausti kas čia, todėl pamaniau, ar tik čia nebus užkasti ir paslėpti dar 

vieni rūmai. Turbūt labai gražūs, jei taip slepiami — pamaniau sau. Ir tikrai, tai buvo Ventos 

ledo rūmai, paslėpti po storu pjuvenų sluoksniu, kad ir pačią karščiausią vasaros dieną jie 

neištirptų. Šaldymo įrangos pieninė tuomet neturėjo, o gamybai reikėjo šalčio. Taigi, daug ledo. 

Bet apie tai vėliau. Antrame aukšte mūsų laukė pailga virtuvė su šalto, tarsi šaltinio, vandens 

čiaupu. Gardesnio vandens, regis, per visą savo gyvenimą nesu niekur ragavusi. Už sienos toks 

pats pailgas miegamasis, o už jo buvo svetainė su apskrita juoda skarda aptraukta krosnimi. Jos 

viršus ir apačia buvo įmantriai išraityti tarsi kokios turo figūros iš šachmatų lentos. Tas 

kambarys, kaip vėliau paaiškėjo, dažniausiai buvo skiriamas svečiams, nes Viekšniuose 

viešbučio nebuvo, o tų tikrintojų iš Šiaulių, iš Vilniaus važiuodavo ir važiuodavo. Vienas sergsti 

sanitarines sąlygas, kitas — buhalteriją, trečias — darbo saugą ir t. t. Negi eis atvykėlis į 

komercinę (taip tuomet vadino vietos užkandinę) valgyti. Tai mamai tekdavo būti atvykėliui ir 

už virėją, ir už patalynės skalbėją, o ir gardesnį kąsnį jam prilaikyti tekdavo. 

Pieninėje tuomet dirbo laborantas Vincas Norvaišas, darbininkai Albina Krutinienė, Alfonsas 

Čiužas ir dar pora moteriškių, kurių vardų, gaila, jau nebepamenu. Kiek vėliau čia dirbti atvyko 

meistrė Semaškienė. Garo katilo krosnį kūreno Liudvikas Motuzas, dėželes sviestui iš lentučių 

kalė ir kitus staliaus darbus dirbo Jonas Maželis. Pieninės turtą saugojo sargelis Milieška. Buvo 

112

1951 metų vasara. Pokaris. Duonos eilėse prie parduotuvės reikėdavo stovėti nuo aušros. Kartą 

per virtuvės langą mama pamatė Albiną, nešančią duonos kepalėlį ir šaukia: 

— Alba, kur gavai duonos? 

— Pasiskolinau vaką ir gavau dounas! 

— Ką pasiskolinai? 

— Vaką, vaką, pontel! 

— Ką tokį? 

— Norvaišas Liuselę... 

Toks tatai mano mamai, Kaune praleidusiai jaunystę, buvo žemaitiškos kalbos krikštas. Bet ji 

greitai suprato, kad ir pasiskolinęs svetimą vaiką, be eilės parduotuvėje gali gauti duonos 

kepalėlį. Jai tai nieko, pasijuokė abi moteriškės, tuo viskas ir baigėsi, o štai tėtei, aukštaičiui nuo 

Utenos, žemaitiškos kalbos krikštas baigėsi labai liūdnai. Ką ten ir besakyti, tėtis išties mėgo 

palyginti aukštaitiškų ir žemaitiškų žodžių skambesį, o tai toli gražu ne visiems patikdavo. Kaip 

ten buvo, kad ėmė Liudvikui ir paporino, jog štai tas daiktas Aukštaitijoje taip vadinamas, o 

Žemaitijoje, matgi, — taip. Liudvikas tik pakėlė dideles akis, pažiūrėjo į tėtį, apsisuko ir nuėjo. 

Nuo tos dienos nei žodžio nepratarė. Jam sako tėtis: „Liudvikai, reikia tą ir tą padaryti”. Ir 

nežino, padarys ar ne — jokio atsako. Bet viską Liudvikas padarydavo, tik žodžio nė vieno nei 

su kabliu neištrauksi. Tėtis ir taip suka galvą, ir taip, kodėl Liudvikas su juo nustojo šnekėti. Po 

kurio laiko bendradarbiai jam paaiškino, girdi, Liudvikas sakęs, jog jis poniškai (atseit 

aukštaitiškai) nemokąs kalbėti, tai tuomet iš vis verčiau nekalbėsiąs. Ir nekalbėjo. Septynerius 

metus. Toks jau tas žemaitiškas būdas. O prabilo Liudvikas tik tragiško įvykio akimirką, bet apie 

tai vėliau. 

Palei mūsų virtuvės langą driekėsi du elektros laidai. Kartą išsiploviau dvi nosinaites ir ant jų 

jas padžioviau. Po kiek laiko ateinu pažiūrėti ar jos jau išdžiūvo, o jos ėmė ir pasislinko tolyn, 

nepasieksi. Ir taip siekiu, ir taip, baisu per langą išgriūti. Nepasiekiu. Tuomet apsidariau 

virtuvėje. Žarsteklis tiks. Persisveriu per langą ir siekiu tų baltųjų pasprukėlių. O žarsteklis tai 

metalinis, sunkokas. Tik prisiliečiau su juo prie laido, kad trenks mane elektra, žarsteklis kad 

žlegtels ant cementinės rampos, visai prie Čiužo kojų... Ką daryti? Apie nosinaites visai 

pamiršau. Kad negaučiau nuo mamos pylos, žarsteklį reikėjo parnešti namo. Nusileidžiu į apačią, 

perbėgu pieninę, bet už durų mane tik čiupt Čiužas. Vienoje rankoje žarsteklis, kitoje po 

pažastim didžioji besispardanti nusikaltėlė. Čiužas tiesiai į laboratorijos duris: 

— Veizėk, Antanai, tavo Grožė-Rožė (taip tik jis vienas mane vadino) mane užmušti su ta 

kačiarga norėjo! 

Tėvui dar nespėjus net išsižioti, nuo savo mėgintuvėlių atsisuka Norvaišas: 

— Statyk ją ant kėdės! — paliepia ir jau aš nei gyva, nei mirusi stoviu viduryje laboratorijos 

ant tos nelemtos kėdės. Norvaišas rimtu veidu klausia: 

— Tai, panelyt, pas mus jau kačiargomis pradėjo lyti? Oi negerai, negerai... 

— Kačiarga buvo viena — lemenu išsigandusi, — aš tik norėjau nuo laidų nosines pasiekti ir 

mane papurtė... 

— Papurtė, kur gi ne... — mįslingai nutęsė Norvaišas — Prisileis, mat, ragana, kad ją kas 

kačiargom baksnotų, tai ir gavai per nagus. 

— Ragana?! 

— O tai kas tave papurtė? 

Atsargiai nučiuožiu nuo tos kėdės ir susirangau tėtei ant kelių. Čiužas tebestovi tarpdury, o 

Norvaišas, pakėlęs prieš šviesą butirometrą (pieninės mėgintuvėlį, tokį buteliuką su kamščiu, 

kuris baigėsi kokiu 10 cm plokštuma, su skaičiukais priekyje ir gale apskritu burbuliuku), jį 

apverčia ir barkšteli nagu. Darbas labai svarbus, čia, kaip sakydavo tėtė, Norvaišas kiekvienos 

karvutės pieno riebumą nustato. Padėjęs butirometrą į stovą ir kažką užrašęs į pailgą knygą, 

pasisuka į mane: 

— Ir kas per laikai, — skėsteli rankom Norvaišas, — vaikai jau ir raganų nebijo, o mes tai 

bijodavom, ir ne tik raganų, bet ir žydų. Jei jau prasikaltai, tai tėvai bematant žadėdavo žydui 

atiduoti. Tuomet žydų Viekšniuose daug gyveno. Ir jei jau kuris nusidėjęs krikščionių vaikas 

jiems papuldavo, tai jie jį papjaudavo ir į macus, į macus (pyragėlius, valgomus per šventes)... 

113

Įsikniaubiau į tėtės baltą chalatą, nors senoji Beržanskienė (pieninės valytoja) man ir buvo 

sakiusi, jog vokiečių laikais per miestelį visus žydus išvarė kažkur link Mažeikių ir visus alei 

vieno sušaudė. Žinoti žinojau, bet per kūną pagaugais nuėjo, juk per Užgavėnes tai jie visgi 

beldžiasi į duris, ir ką gali žinoti, gal dar gali pačiupti... 

Matydamas mano išgąstį, Norvaišas tarsi susigėsta per daug prigąsdinęs ir jau kiek švelnesniu 

balsu tęsia: 

— Žmonės pasakoja, kad Smetonos laikais, o ko gero ir dabar taip, bet tuomet jau tikrai 

nebuvo laimingesnio vaiko kaip viekšniškis. Tik pagalvok, čia pat Venta, gali sau pliuškentis kol 

nuo šalčio ims dantys barškėti, ar su meškere metrinę lydeką vakarienei ištraukti. O jau 

Juodeikio pušynėlyje ar Sonteklių girioje kiek grybų, kiek uogų būdavo. Teisybė, to gero ir 

šiandien yra, bet štai Puodininkų gatvėje jau nebeliko nei Urvikių, nei Spingių puodų dirbtuvių. 

O, būdavo, nulekia pulkelis miestelio vaikų ir vėpso, kaip puodžiai molį rankomis tarsi tešlą 

minko, didžiules krosnis kūrena, paskui lange kokį ąsotį ar švilpynę pastato. Viekšnių puodžius 

visa Žemaitija, ką ten Žemaitija, visa Lietuva žinojo... Dabar ką — tik viena Valerija 

Pakalniškienė, liaudies menininkė, švilpynę kokią padaro ir tiek. O tada per jomarką Viekšniuose 

kokių tik švilpynių galėdavai pamatyti — ir lapiukų, ir zuikučių, ir įvairių įvairiausių 

paukštukų... Visas orkestras... 

Norvaišo balsas vis plaukia tolyn, tik aš jau jo nebegirdžiu. Man ima vaidentis tarsi anų 

laimingų vaikų molinukai kažkur ima švilpti, visas orkestras, ne ką prastesnis už mokytojo 

Deniušio dūdų orkestrą. Po kurio laiko Norvaišos balsas vėl pasiekia mano ausis: 

— Kaip sako senieji viekšniškiai, smagu tuomet būdavo Viekšniuose. Iš Kauno ministrai, 

profesoriai, rašytojas Balys Sruoga vasaroti atvažiuodavo, mat netoliese buvo jo žmonos 

dvarelis, o ir Lazdynų Pelėdos tėviškė čia pat... Miestelis rengdavo grožio karalienės rinkimus. 

Vienais metais, sako, išrinko Emiliją Giedrienę, kitais — Eleną Spingienę... Nebūdavo nei 

vienos šventės, nei vienų laidotuvių, kad dūdų orkestras negrotų. O jau kai panaitės ir ponios 

pamatydavo mokytoją Deniušį su pakeltu prie lūpų trimitu žygiuojantį priešais orkestrą — 

alpdavo visos. Oi gražus vyras buvo! Ir yra, ką aš čia dabar šneku — susigriebė Norvaišas, 

prisiekęs mokytojo Vinco Deniušio orkestro dūdorius. 

Esu išgąsdinusi ne vien geraširdį Čiužą, bet ir nemenkai nusikaltusi pieninės kaimynei 

Dargienei. Tik nieko su savim tuomet padaryti negalėjau. Į pieninės kiemą vedė siauras duobėtas 

keliukas, nors šalia pėstiesiems dar anais laikais buvo nutiestas stambių šaligatvio plytų takas, o 

arkliams, įsukusiems iš brukavotos (akmenimis grįstos) Vytauto gatvės, tekdavo klampoti tuo 

siauru keliuku. Taigi, kai pamatydavau tuos kolchozo arklius su iš nasrų krintančiom baltom 

putom, barškančiais šonkauliais, apskretusiais šonais ir tokiom liūdnom akim... Baisu net 

pagalvoti, kaip jie dar pajėgė dešimtį, o kitą kartą ir daugiau kilometrų per balas ir kelio akmenis 

iš tolimiausių pieno surinkimo punktų atitempti tokią naštą. Vežėjas paprastai jų neragindavo, 

sėdėdavo ant pasostės susigūžęs ir tiek. Arkliai, regis, iš pačių paskutinių jėgų pritempdavo savo 

naštą prie rampos. Tada vežėjas, nušokęs nuo pasostės, vieną po kito sunkiai iškeldavo ir į 

pieninės vidų įridendavo dvidešimt, o kitą kartą ir daugiau bidonų, tuomet apsukdavo vežimą ir, 

pririšęs arklius, nueidavo vidun. Tuo tarpu vargšai arkliokai mojuodavo galvomis, prunkšdavo ir 

lyg prašyte prašydavo pasigailėjimo. O už tvoros Dargienės darže kaip tyčia augo avižos. Dėl tų 

avižų pačiame daržo gale netikėto sunykimo niekas nepakėlė jokio triukšmo, bet kai kitąmet 

moteriškė pasėjo rugius, ir jie toje pat vietoje ėmė stebuklingai nykti, tuomet ji nebeiškentė. 

Pasikvietusi tėtį, apžiūrėjo tvorą, skylę rado. Stovėjau tėtei į chalatą įsikibusi ir net nealsavau. Tą 

kartą kaltininkas už rankos nebuvo nutvertas. Padūsavo abu, tuo viskas ir baigėsi. Pieno 

statytojai taip pat matė, kad apie tuos arklius sukiojuosi, bet mūsų darže žolės buvo į valias... Tik 

vienas Žvirgždinas (tikroji jo pavardė Žvirzdinas) viską suprato ir žiemą iš savo storų kailinių 

užančio ištraukdavo riešutų saują ar kokį saldainį... 

Prie pieninės po tuo ąžuolu stovėjo didžiulis apskritas kubilas, į kurį subėgdavo šimtai litrų 

pasukų ar išrūgų. Miestelyje tuomet beveik kiekviena šeima laikė paršelį ar du. Šerdavo juos 

pačių išaugintais runkeliais, bulvėmis, į viralą saują miltų įberdami. Na o pieninėje už kapeikas 

galėjai nusipirkti pasukų ar išrūgų paršeliui mitalą pagardinti. Tai ir rinkdavosi čia pusė miestelio 

moteriškių ir paauglių. Kol laukdavo, kad iš pieninės imtų šniokšti pasukos, kalbų būdavo! Čia 

visas miestelio naujienas galėdavai išgirsti — kas kam gryčią užrašė, kas į ligoninę atgulė, kas 

114

vakarėjant į Pavenčius panelę nusivedė... Kiekviena moteriškė apie kiekvieną miestelio žmogaus 

kvėptelėjimą turėjo savo nuomonę ir nebandyk ginčytis, tuoj balsą pakels, neišmanėliu apšauks. 

Pasibardavo kartais, bet iki muštynių nė karto nebuvo prieita. 

Visoje toje margaskarėje minioje buvo viena kiek kitokia moterėlė. Apvaloko veido ir 

drumstai mėlynom akim, žvelgusiom per akinių stiklus. Kai su pilnais kibirais ji pasukdavo 

daržų pusėn, tai eidavo taip atsargiai tarsi visai nieko nematydama. Pabandžiau jai padėti, bet 

didžiulis kibiras kaip prirakintas prie žemės, nei iš vietos. Kitą sykį moteriškė atsinešė vieną 

mažesnį kibirėlį. Tas man tiko. Taip, uždariusios pieninės kiemo vartelius, ir traukdavom abi per 

burokų, morkų lysves, kurios kaip tyčia miestelėnų būdavo sukastos vienos iš vakarų į rytus, 

kitos — skersai, kol pasiekdavom Puodininkų gatvę. Čia teta Manė (Marija) turėjo ožkelę, o jos 

sesuo Elena Spingienė augino paršelį. Pasikvietusi vidun, teta Manė atidarydavo senovinę 

komodą, o ten tiek turtų buvo! Šilko, milo audinių, seserų iš Amerikos atsiųstų, buvo kažkokių 

pažymėjimų, diplomų, nesuprantama kalba ant labai gražaus spalvoto, blizgaus popieriaus su 

visokiais herbais išraitytų. Tai, pasirodo, buvę caro laikų jos tėvo meistrystės pripažinimai (jos 

tėvas buvo auksinių rankų kalvis). Turėjo teta Manė ir nemenką gniužulą caro laikų rublių. O jų 

istorija buvo tokia. Kai tetos Manės tėvas Adomaitis buvo pakviestas į caro armiją, mama 

Karolina, su ja ir jaunesniąja sesute Elena, jo nebesulaukusios, pasileido ieškoti. Sekė, sekė jos 

pirmojo pasaulinio karo frontą, kol atsidūrė Maskvoje, Danilovo vienuolyne, tiksliau — priešais 

vienuolyną buvusiame karietų kieme (karetnyj dvor). Ten jos ir apsistojo. Judvi su sese žaidė su 

vaikais vienuolyno kieme, o mieste siautėjo bolševikų revoliucija. Mamai vis nesisekė surasti 

tėvo, nors kasdien, atsitraukusi nuo siuvimo mašinos, užsirišusi skarelę, su laišku rankose traukė 

tai į vieną karinį dalinį, tai į kitą. Kol vieną dieną jų kieme pasirodė aukštas, beveik dviejų metrų, 

vyriškis... Taigi tėtis atsirado, tačiau revoliuciją laimėjus bolševikams, niekas neišleido Lietuvon. 

Nagingasis Adomaitis karietų kieme greit rado darbo — kalė pasagas, taisė ratus. Dėjo pinigėlius 

kelionei namo. Pagaliau visiems karo pabėgėliams ir buvusiems svetimtaučiams kareiviams buvo 

leista grįžti į gimtąsias vietas. Tėvukai pasitarė — kelionė namo ilga, o čia su tuo auksinukų 

maišu visaip gali nutikti, tai nuėjo į banką ir išmainė juos į popierinius. Grįžo į Tryškius, svajojo 

kalvę pirkti, bet pasirodė, kad tie caro rubliai čia buvo nieko verti... 

Teta Manė žinojo ne vieną stebuklingą žolynų paslaptį, mokėjo daug liaudies dainų, pasakų, 

prisiminė daug anų laikų pasakojimų, tad galėjai klausytis nuo ryto iki vakaro... 

Ką gamino Viekšnių pieninė? Aišku, sviestą. Jam pieną supirkdavo iš tolimiausių apylinkės 

pieno punktų ir iš pavienių viekšniškių, laikiusių karvutes. Vasarą dirbdavo be jokių išeiginių 

nuo ankstyvo ryto (tėtė vasarą keldavosi ketvirtą valandą ryto) iki vakaro. Kiekvieno atnešto 

kibirėlio ar atridento bidono pieną tėtis pirmiausia ragaudavo, po to pasemdavo samtelį 

Norvaišos analizėms. Tik tada pieną buvo galima pilti į svarstykles su didžiuliu apskritu 

ciferblatu. Kai knygoje būdavo užrašyta kas ir kiek to pieno pristatė, jis būdavo leidžiamas į 

žemiau esančią didžiulę vonią, vėliau jį separuodavo ir grietinėlė imdavo tekėti vamzdžiais į 

gretimą patalpą, kur stovėjo didžiulis apskritas, kokių 3 metrų skersmens ir 5 metrų ilgio medinis 

sviesto muštuvas su delno didumo stiklo langeliais šonuose. Tad pro juos galėdavai matyti, kaip, 

muštuvui besisukant, skysta grietinėlė virsta sviestu. Tuomet muštuvą stabdydavo ir, atidarę jo 

dureles, su žarna pildavo vandenį, ir vėl paleisdavo, tik kiek lėčiau. Šią procedūrą kartodavo 

keletą kartų, kol paragavę nuspręsdavo — gana. Tuomet prie muštuvo durelių atsistodavo dviese 

ir su medinėmis mentimis kabindavo sviestą, dėdavo jį į dėželę, retsykiais jį pamušdavo mediniu 

muštuvu, tokiu kaip statinėje raugiant kopūstus, po to dėdavo ant svarstyklių ir žiūrėdavo, kad 

svoris būtų tinkamas. Sunkus tai buvo darbas, kol iškabini keletą šimtų kilogramų sviesto, 

apgramdai viduje esantį volą, visus muštuvo kampus. Tuomet belieka tik jį išplauti ir laukti kito 

karto. Viekšnių sviestas Šiaulių apskrityje tuomet būdavo labai giriamas. Kai žmonės klausdavo 

kaip čia taip, tėtis tik gudriai šypsodavosi: 

— Kiekviename darbe savas sekretas... Jei Smetonos laikais protingi žmonės nebūtų mums 

iškasę to artezinio šulinio (berods, jis 40 metrų gylio), kažin kaip mums čia būtų su ta kokybe ir 

mūsų geru vardu... 

Mat, pagal ano meto technologiją, šiandien, deja, jau ji pamiršta, sumuštą sviestą, nuleidus 

pasukas, tekdavo perplauti vandeniu (tą dar ir šiandien žino kaimo moterys). Tad taip ir 

nesuprasi, ar tas Viekšnių sviestas, specialistų taip giriamas, buvo toks geras nuo tų giluminių 

115

vandens versmių ar nuo to begalinio kruopštumo, kurio tėtis reikalaudavo iš visų. Kiekvienas 

pieninės rakandas turėdavo blizgėti kaip veidrodis, nes pienas, sakydavo jis, tai toks dalykas, jei 

bent kiek nešvaros gaus — viskas, iš jo jokio gero produkto nepagaminsi, o ir gerą vardą bus 

sunku susigrąžinti. Tėtis nebuvo griežto būdo, nešaukė, negirdėjau net keikiantis, jei išsprūsdavo 

koks „po galais”, mat Utenos gimnazijoje jį mokė tik lotynų ir graikų kalbų. Rusų jam prisiėjo 

mokytis tik Viekšniuose, kai darbe ėmė siuntinėti visokias rusiškas instrukcijas, dokumentų 

formas. Šios kalbos jį mokė mama, mokėjusi tris užsienio kalbas. Taigi, jei ir būtų norėjęs 

rusiškai keiktis — nemokėjo. Todėl pasakęs, kad čia dar reikia patvarkyti, nenueidavo. Stovi, 

būdavo, žmogui už nugaros ir laukia kol šis viską sutvarkys. Tada tik tarsteli: „Va, kaip gražu”, 

— ir nueina. Gal kai kam ir nepatiko šis jo būdo bruožas, bet žmonės nepykdavo, nes žinojo, kad 

jis kitaip nemoka... Kiekvieną miestelyje sutiktą, nukėlęs kepurę palabindavo, mokėjo išklausyti. 

Kad ir ką besakytų kokia Viekšnių bobulytė, atnešusi į pieninę kibirėlį pieno, apie paskutinį 

kunigėlio pamokslą ar apie geliančius sąnarius, tėtis niekada jos nepertraukdavo, tik 

palinksėdavo galva, o jei pats imdavo pasakoti, turėjo tikrai fenomenalią atmintį, tai tik klausyk. 

Smetonos laikais jam Vilkiškiuose nuo pat pamatų prisiėjo statyti pieninę, vėliau joje ir dirbti. 

O pasakodavo jis taip, tarkim, tai nutiko tokiais metais, tokį mėnesį, tokią dieną, tuomet buvęs 

trečiadienis... Taigi, kartą, bandydamas naują Vilkiškių pieninės įrangą, netyčia įkišo dešinės 

rankos didįjį pirštą ten kur nereikia, ir jį su visu nagu taip pasuko, kad kraujas upeliais ėmė 

taškytis. Nagas visą gyvenimą taip ir liko kreivas. O tėčiui tuomet teko mokytis rašyti kaire 

ranka, nes reikėjo ataskaitas pildyti, prašymus Pieno centrui rašyti, kad iš Švedijos pieninei 

nupirktų trūkstamą įrangą... O štai tada ir tada jie su Vilkiškių jaunimu (bei panelėm mokytom) 

dviračiais numynė net į Bitėnus, į Poškos muziejų, ir į Jonines ant Medvėgalio kalno... O tada ir 

tada su Vydūnu buvo susitikęs... Iš visų mokslų labiausiai mėgo matematiką, svajojo būti 

mokytoju, bet tai jau kita istorija. 

Pamenu, kaip laiptais į buhalteriją kažkas užnešė pereinamąją raudoną vėliavą, gautą „už 

puikius gamybinius pasiekimus”. Po to visas kolektyvas kieme fotografavosi prie rūtom 

apipintos tą vasarą pagamintos 1000-osios medinės sviesto dėžutės, svėrusios 25 kg. Buvo ir 

balius su visais pieno punktų vedėjais... Tai tiek apie tą ypatingą Viekšnių pieninės sviestą. 

Tačiau be sviesto čia dar gamindavo ir olandiškus sūrius. Šalia tos patalpos, kur mušdavo 

sviestą, buvo drėgna belangė. Čia lentynose išrikiuotos noko didžiulės sūrių galvos. Į kiekvieną 

jų būdavo įspaudžiami guminiai skaičiukai, nurodydavę pagaminimo datą. Procesas nebuvo 

trumpas. Sūriai nokdavo, pasidengdavo pelėsiu, juos reikėdavo nuplauti ir vėl kuriam laikui 

palikti ramybėje. Taip juos nuolatos plaudavo, vartydavo, kol pagaliau, užlieję parafinu, 

išveždavo į Šiaulius. 

Vasarą didžiuliame pieninės kieme, pievoje, ant dviejų ilgų karčių, pakilusių nuo žemės apie 

pusantro metro, marle aptrauktuose rėmuose džiovindavo kazeiną. Tai buvo varškė, bet 

išdžiūvusi saulės atokaitoje ji tapdavo kazeinu, kurį išveždavo į kaučiuko fabriką. 

Bet visų gardžiausias daiktas vasarą buvo tėtės ledai. Į medinį kubilėlį tuomet įstatydavo 

aukštą aliuminio cilindriuką, o aplinkui apipildavo kapotu ledu ir druska. Didžiausias malonumas 

būdavo leidimas pamaišyti tuos ledus, nes nemaišant jie sušoktų į kaulą, o kai maišai, tai gali 

kiek ir paragauti... 

Elektrą pieninei, kaip ir visam miesteliui, teikė Viekšnių malūnas, 1897 metais pastatytas 

P. Lengvenio ir šiandien dar tebestovintis kaip technikos paminklas. Teisybė, ta elektra, Ventos 

vandeniui vidurvasaryje nusekus, dažnai gesdavo, tuomet pieninėje įsivyraudavo neįprasta tyla, 

tėtis nervindavosi, pykdavo — pienas surūgs, ką tuomet reiks daryti? Po kiek laiko elektra vėl 

atsirasdavo, imdavo gausti visa pieninė ir darbas tęsdavosi vėl... 

Žiemą, kai imdavo spausti šaltis, vyrai su rogėmis išsiruošdavo į tikrą ekspediciją. Kaukši 

arklio pasaga į Ventos ledą. Vilkstinė stoja. Išsirita keletas vyrų iš rogių, pastuksena į ledą, 

pasiklauso, o kartais ima grąžtą ir gręžia. Jei grąžtas baigiasi, o vandens taip ir nėra, vadinasi, 

vieta tinkama. Ir kerta eketę, paskui su pjūklu ima pjauti ledą lyg cukraus gabalėlį, tik šie 

„ledinukai” apie kubinio metro dydžio. Išpjauna visą eilę, o paskui su kabliais ištraukia iš 

atsivėrusios garuojančio vandens properšos ir į roges, o pjūklai toliau žviegia. Saulė žaižaruoja, 

nutvieksdama glotnų paviršių visom vaivorykštės spalvom, o pažiūrėsi į ledo luitą giliau, tai ir 

burbuliukų pamatysi, tarsi kas ten upės dugne būtų sėdėjęs ir juos į ledą pūtęs, o štai kitoje 

116

vietoje užsimanęs pasislėpti, miglą užleidęs, kitame šone it krištolą ledą nudailinęs, kad spindėtų 

ir akintų spalvų spalvom... Ištisi ledo kalnai būdavo pakraunami į roges ir visa vilkstinė 

patraukdavo į pieninės kiemą, o ten, rytinėje pastato pusėje, tie ledo luitai tarsi majų piramidės 

būdavo sudedami vienas ant kito ir visas ledo rūmas užpilamas pjuvenomis, kad ir pačią 

karščiausią dieną šis šalčio bastionas atlaikytų, neištirptų. Ir neištirpdavo. Tiesa, buvo viena tokia 

diena, kai mano ir Elenos Kievišaitės tėvai išėjo į gastrolių atvykusio teatro spektaklį „Romeo ir 

Džiuljeta”, o mūsų, vaikų, nesivedė, nes spektaklis apie meilę ir todėl mums užgintas. Taigi, 

sėdim mudvi su Kievišų Eliute ant tų pjuvenų, kur ledai jau išimti, čia mes buvom išsikasusios 

laiptus, pasidariusios rūmų menes, sutupdę karalių ir karalienę su klevo lapų apykaklėmis ir 

svarstom, ką čia tiems „negeriems” tėvams padarius, kad mūsų į spektaklį nenusivedė? Ogi 

imkim ir nukaskim ledo kalną! Ir ėmėme kapstyti, kad net pjuvenų pūga pakilo. Laimė, buvo 

pavakarys ir ledui nedaug žalos padarėm. Grįžęs tėtė išvertė mane iš lovos, įdavė kastuvą ir abu 

ėmėme kasti. Kasėme kasėme, iki tamsą pakeitė ryškios vasaros žvaigždės... Tada suvokiau, jog 

griauti visada lengviau, nei tą, ką sugriovei atstatyti... 

Ir dar negaliu neprisiminti, kaip vakarais po darbo tėtė skubėdavo pas Maželį į Akmenės 

gatvę. Mes tuomet radijo dar neturėjome (tėtės kavalierautinį vokiečiai buvo per karą 

konfiskavę). Susėda abu vyrai, suglaudžia galvas ir klauso, per begalinį blerbimą (tuomet 

„Amerikos balso” stotį slopino specialiais radijo bangų trukdžiais) klausosi... Išgirdę žodį, kitą, 

dar pasitikslina ir vėl ausis ištempia... Tėtis grįždavo kažkaip ypatingai nusiteikęs: 

— Amerikonai žadėjo po mėnesio ateiti vaduoti mūsų... 

— Tikėk tu jais, — kaip kirviu nukirsdavo mama, — jau kiek metų žada vaduoti, o jų kaip 

nėr, taip nėr! 

Buvo pieninėje dar viena patalpa — buhalterija. Čia žmonės eidavo apačioje patrepsėdami 

kojomis, tarsi į bažnyčią, nes užlipę laiptais už atneštą pieno kibirėlį gaudavo skatiką, kitą. 

Kartais prireikdavo kokios pažymos, reikalų būdavo... Erdvioje patalpoje buhalterė Viliušienė, 

kasininkė Regina Petrikienė ir pieninės direktorius Babičenka sėdėjo už aukšto bordiūro, 

įmantriai ištekintais stipinais. Buhalterė nuolatos barškino skaitliukais, nors ant jos stalo pūpsojo 

aritmometras (to meto skaičiavimo mašina), bet ji, matyt, jo nemėgo. Kasininkė Petrikienė 

dalino pinigus, o ką veikė direktorius, mano vaikiškas protelis to paaiškinti nemokėjo, nes 

direktorius pieninėje beveik nesirodydavo, tik sėdėdavo prie savo stalo ir tiek, bet vienąsyk aš jo 

olimpinę ramybę sudrumsčiau ne juokais. 

Kartą mama mane išsiuntė pagrybauti, liepė toli neiti, tik pereiti lieptą, į kairę, link gegužinės 

aikštelės, miškelyje kazlėkų pažiūrėti. Už futbolo aikštės, kairėje, gili bombos išrausta smėlio 

duobė, o toliau — buvę tarybinių karių kapai. Buvę, nes prieš keletą metų karius iškasė, išvežė į 

Akmenę, ten bendrame karių kape palaidojo. Žmonės kalbėjo, kad baigiantis karui Viekšniuose 

buvę smarkūs mūšiai, rusai vokiečių iš miestelio niekaip negalėjo išvaryti. Pusę miestelio 

subombardavę kol pagaliau jį užėmė, o tada nugalėtojai iš to džiaugsmo kad pasigėrė — juodai. 

Tuo tarpu vokiečiai nuo stoties ėmė ir sugrįžo. Nugalėtojai, naktį be kelnių iš patalo išversti, ėmė 

blaškytis... Šnekama, kad tą naktį visi stoties kelio pakraščiai buvo rusų lavonais nukloti. Po to 

net dviems iš jų buvo suteikti Tarybų Sąjungos didvyrių vardai... Taigi, tų dienų atgarsių 

Viekšnių pušynėliuose dar ilgai galėjai aptikti. Pereinu aš nuo tų buvusių kapų į kitą pusę ir po 

viena pušele žiūriu, kažkas žvilga. Ėmiau rankom krapštyti, ogi ten tvarkingai sudėtos dailiai 

nušlifuotos žalzganos, labai panašios į gintarą plytelės. Gražumėlis! Aš jas į krepšį, į krepšį ir 

namo. Išgirdusi buhalterijoje tėtės balsą, praveriu duris ir kažkodėl, pribėgusi prie Babičenkos 

stalo, ištraukiu vieną plytelę. Direktorius buvo aukštas, stotingas, frontus perėjęs vyras, kad 

griebs iš manęs krepšį: 

— Visi lauk! Greitai! 

Išbėgam. Po kurio laiko pasirodo Babičenka: 

— Ar žinai, mieloji, ką tu parnešei? — klausia, — taigi čia tolas, galėjo sprogti bet kurią 

akimirką, visą pieninę į orą būtų išnešęs, laimė, kad dagčiai supuvę. Viską apžiūrėjau — 

nepavojinga. Ale mat tai tau, tie vaikai!.. 

Dabar apie Liudviką ir jo žemaitišką būdą. Tuokart pieninėje buvo remontuojamas garo 

katilas. Liudvikas ir dar vienas augalotas vyras, berods, elektrikas, krapštėsi katilo viduje. Tėtis, 

kaip visada, kad ir kokie darbai pieninėje bebūtų, stovėjo greta. Mama mus pakvietė pietų. Mes 

117

nuėjome. Tik pradėjus valgyti, atlekia Liudvikas ir jo pirmieji žodžiai po septynerių metų tylos 

buvo: 

— Nelaimė!.. Nelaimė! 

Bėgam laiptais žemyn. Katile guli susmukęs vyriškis. Tėtė su Liudviku jį iškėlė, paguldė ant 

žemės, o man liepė bėgti daktaro. Lekiu kiek kojos neša, o čia pro šalį miestelio daktaras 

Andrius Petrašiūnas su visu daktaro lagaminėliu beeinąs. Pustekini bėgame prie katilinės. Pulsas 

dar buvo, bet po keletos minučių žmogus užgeso. Ir pakilo miestelyje kalbos. Liudvikas tokio 

uždaro būdo, gal jiedu tame katile susipyko, gal Liudvikas jį... Tėtė labai pergyveno, o išgirdęs 

tokias kalbas sakydavo „didžiausia nesąmonė!” Valdžios verdiktas buvo griežtas, juk kažką už 

tokį nelaimingą atsitikimą darbe reikėjo nubausti, ir nubaudė jį. Taip po septynių darbo metų, 

visų pagyrimų, krūvos garbės raštų, mums teko išsikraustyti iš Viekšnių pieninės į Puodininkų 

gatvelėje nebaigtą statyti namą, o Liudvikas nuo tada niekados nepraeidavo pro šalį netaręs tėtei 

žodžio ir nepaspaudęs rankos. Į mūsų butą atsikraustė pienininkas Mačionis iš Kauno. Vėliau, iki 

pieninės uždarymo, jai vadovavo Bronislovas Kavaliauskas. 

Tėtė pradėjo dirbti meistru Dabikinės pieninėje, po kiek laiko sugrįžo į Viekšnius, bet čia 

pieninės pajėgumai ėmė menkti, reikalas sukosi link uždarymo, tuomet tėtė, vos prašvitus, 

rytiniu autobusu pradėjo važinėti į Mažeikių pieninę, iš kurios ir išėjo į pensiją. Ir atgulė jis į 

Viekšnių žemę šalia mano mamos ir brolio. 

O kas viekšniškiam buvo pieninė, spręskite patys — viena kita kapeikėlė pokario našlei ar 

daugiavaikei šeimai, pragyvenimo šaltiniu čia dirbusiems darbuotojams ir pulkui pieno punktų 

vedėjų, viekšniškių pasižmonėjimo vieta ar kažkieno čia nugyventų pačių gražiausių, 

darbingiausių gyvenimo metų aidas, dalelytė spalvingos Viekšnių istorijos. 

Degutis Alfonsas. Atsiminimai ir satyriniai vaizdeliai. — Tryškių seniūnija, Bružų kaimas: 

Rankraštis, 2010. — 12 puslapių. — Bronislovo Kerio pastaba: 2010 metais pas mane apsilankė 

Alfonsas Degutis ir perdavė man savo rankraščių kopijas. Iš viso 12 puslapių. Man perduotuose 

tekstuose yra ir atsiminimų apie Viekšnių kraštą. Juos čia perrašiau, kelias praleistas — Viekšnių 

kraštui nesvarbias ar rankraščių kopijose neperskaitytas vietas pažymėdamas daugtaškiais 

laužtiniuose skliaustuose: 

Kolonizavimo grėsmė Žemaitijoje 

Antrojo pasaulinio karo frontas jau buvo toli vakaruose, bet Latvijoje vokiečiai tvirtai 

tebelaikė gynybą. Pluogų kaime, kur ir mano tėviškė, girdėjosi artilerijos kanonados, bombų 

sprogimai. Link Latvijos važiavo ešelonai pilni rusų kareivių. Viekšnių geležinkelio stotyje 

kareivių ešelonai visuomet sustodavo ir stovėdavo dvi valandas. Vos sustojus, iš vagonų į 

artimesnes kaimiečių sodybas, palikę ginklus traukiny, tekini po vieną, po du bėgdavo kareiviai. 

Kadangi gyvenome per kilometrą nuo stoties, visuomet ir pas mus apsilankydavo. Būdavo, įeina 

į virtuvę, atbula ranka pabeldžia į duris, paklausia: 

— A možna? — nors pats jau įėjęs. Kitas žodis: 

— Kak živiom? 

Tėvai, iš jų jau kiek pramokę rusiškai, atsakydavo: 

— Dabar visiems blogai, karas. 

Ir tuoj pat rusas prašydavo: 

— Dai pakušatj. 

Mama visuomet turėdavo išvirusi neluptų bulvių ir cukrinių runkelių sirupo. Greitai sėdasi 

prie stalo ir, nusilupę nagais bulves, sūdo į sirupą, valgo. Kartą užėjo du karininkai, jiems mama 

padėjo šakutes ir peilius, tačiau šie bulves vis tiek luposi nagais. 

Tėvas ne vieno kareivio teiravosi: 

— Jūsų tokia didelė ir turbūt turtinga šalis, tai kodėl jūsiškiai visuomet alkani? 

Tiek kareiviai, tiek karininkai atsakydavo tą patį — esą jų šalis visko pertekusi, bet jie į frontą 

važiuojantys taip greitai, kad maisto gurguolės atsiliekančios. Kiek prisimenu, daugiausiai visi 

jie buvo jauni, bet kartą mus aplankė ir vienas pagyvenęs, sprendžiant iš žilos, gal savaitę 

neskustos barzdos. Mama jo bevalgančio paklausė: 

— Tu toks senas, o dar važiuoji į frontą? 

118

— Cha cha cha, — nusijuokė šis, — ja choču vojevatj, — paskui, kiek susimąstęs, palingavo 

galvą. 

Mama ir vėl: 

— Jūsų tokia turtinga šalis. Nesuprantu, kodėl jūs visi visuomet alkani? 

— Nieko (rusiškas keiksmažodis) mes neturim. Jei liksiu namie, mirsiu lėta bado mirtimi. 

Fronte gal nušaus staigiai, o gal ir gyvas liksiu. Fronte duoda valgyt, o kol ten nuveža, maisto 

reikia pasiieškoti patiems. Todėl jūsų kaimiškose stotyse ešelonai ir stovi po kelias valandas. 

Mama bandė teirautis daugiau, tačiau šis apsimetė nesuprantąs, negirdįs. Ėmė pasakoti esąs 

muzikantas, grodavęs vestuvėse. [...]. Kartą užėjo du kareiviai lietuviai. Pavalgę pasakojo: 

— Kai mus pagauna, sakome, kad beieškodami maisto nesuspėjome į traukinį. Vėl veža į 

Latvijos frontą. Kitame sustojime vėl išlipame maisto. Traukiniui nuvažiavus, einame netoli 

geležinkelio į frontui priešingą pusę. Taip jau trečias kartas. Gal Dievas padės sulaukti karo 

pabaigos, gal liksime gyvi. 

Mūsų valstiečiai maisto turėjo pakankamai, tik buvo sunku kai reikėjo apdirbti laukus, nes 

vokiečiai atsitraukdami atėmė geresnius arklius. Traktorių tuomet ūkininkai neturėjo. [...]. 

Baigėsi antrasis pasaulinis karas. Po kiek laiko kaime pasirodė pirmieji duoneliautojai civiliai 

rusai. Jų būrys paprastai būdavo toks: vienas vyras — demobilizuotas kareivis, trys ar keturios 

moterys ir du ar trys paaugliai. Atvažiuodavo prekiniais traukiniais. Vengdavo sodybų arti miško. 

Mano tėvai sakydavo: 

— Kad mes jau nebeturime ko duoti. Eikite į tolimesnes sodybas. 

Šie atsakydavo, kad bijantys, kad iš miško šaudoma. [...]. Pasirinkę šiek tiek vieni 

išvažiuodavo, atvažiuodavo kiti. Suteikti nepažįstamiems nakvynę valdžios buvo uždrausta, o jie 

ir neprašydavo. Stoties keleivių salė nakčiai buvo rakinama, atvykėliams tekdavo nakvoti lauke, 

nors buvo žiemos pradžia. Prieš tai prie stoties buvo iš ūkininkų prievolių surinktos bulvės, čia 

buvo likę šiek tiek šiaudų, tai ir buvo atvykėlių nakvynės vieta. 

Buvo duoneliautojų ir vokiečių. Vasarą kelis kartus buvo užėjusi viena vokietė. Tą pačią 

vasarą sykį buvo užėję du vokietukai. Vienas gal kokių penkiolikos metų, kitas jaunesnis. [...]. 

Atėjo 1948 metai. Lankiau tuomet gretimo Rekečių kaimo pradinės mokyklos trečią klasę. 

Ištrėmė pirmuosius ūkininkus. Mūsų mokinių beliko tik pusė. Gal po trijų savaičių Rekečių 

mokyklą pradėjo lankyti du apiplyšę rusiukai Golyšovas ir Razencovas. Nemokėjo nė žodžio 

lietuviškai. Reketiškiai vaikai sakė, kad jų šeimos apgyvendintos išvežtų į Sibirą Giedros ir 

Opulskio ūkiuose. Mokyklą lankė gal porą savaičių, vėliau prapuolė. Mokytoja kaimynų klausė, 

kur šiedu dingę. Sužinojome, kad pas jų tėvus buvo atėję iš miško ginkluoti vyrai ir Golyšovo 

tėvas gavęs antausį. Įspėję, kad po savaitės sugrįšią ir jeigu dar juos rasią, iššaudysią. [...]. 

Žalionės kaimo gyventojai pasakojo, kad gretimame Skleipių kaime gyvenę ūkininkai Račiai. 

Artėjant frontui, jie pasitraukę į Vokietiją, mat Račienė buvusi vokietė. Po karo į tuščią sodybą 

atsikėlusi gyventi Safronovų šeima, mažų vaikų neturėję. Septyniolikmečiai Safronovų sūnūs 

ėmę vagiliauti, todėl žmonės pasiskundę Purvių miške besislepiantiems „Vyčio” būrio 

partizanams. Tie liepę Safronovams išsikraustyti. Kelis kartus įspėję — nepadėjo. Tuomet 

partizanai panaudoję ginklą. Vienas kolonistas buvęs nušautas, kiti išsilakstė. [...]. 

Gegužės 1-oji 

Ėjo 1950-ieji metai. Mokiausi tuomet Viekšnių vidurinės mokyklos penktoje klasėje. Mūsų 

klasė buvo suformuota vien iš berniukų, kurių buvome virš trisdešimt. Kitos dvi penktosios buvo 

vien iš mergaičių. Kai kurie mokytojai mūsų klasę vadindavo žvėrinčiumi. Taigi, jau ryt gegužės 

1-osios šventė. Klasės auklėtoja griežtai prisakė, kad turėsime dalyvauti parade. Kas neateis, 

turės atsivesti tėvus. Tai pirmosios rytą į mokyklą susirinkome beveik visi. Mums išdalino 

raudonas vėliavėles. Į miestelio centrą ėjome tomis vėliavėlėmis mosuodami ir sakydami 

„šviesus kelias, šviesus kelias”. 

Miestelio centre pastatyta tribūna. Ten dabar pėsčiųjų tako pradžia. Sulipo kalbėtojai. 

Vedantysis pranešė: 

— Žodį turi draugas [...]. 

Pirmasis kalba jau pramokęs lietuviškai „vyresnysis brolis”: 

— Giguži pyrmu yr didili darbo žmogeliukų švienti..., — ir t. t. 

Toliau: 

119

— Žodį turi draugas [...]. 

Šis apsilaižė lūpas ir kiek patylėjęs pradėjo greitakalbe, kaip iš automato. Mes nieko 

nesupratome. Kalbėjo neilgai. Toliau vedantysis praneša: 

— Žodį turi Žibikų kolūkio pirmininkas draugas Milieška. 

Jis tikras žemaitis, kalba aiškiai ir suprantamai: 

— Gegožės pėrmuojė y baisiausė švėntė. A galiejė pėrmo žmuonys pamislyt, ka važious so 

mašėnuoms? Vuo dabaa ė karvės, ė kiaulės važiou. Vuo kėik mūsų kulkuozos y baguots. Torem 

(neatmenu, kiek) arklių galvų. Torem (neatmenu, kiek) karvių galvų. Torem (neatmenu, kiek) 

kiaulių galvų... 

Perskaičiavęs viską galvomis, kalbą baigė. Kai mitingas pasibaigė, mes grįžome į mokyklą 

atiduoti vėliavėlių. Kadangi buvo „baisiausė švėntė”, suprantama, pamokų nebuvo. Mes išėjome 

namo. 

Pieno agentas 

1957 metais baigiau Viekšnių vidurinę mokyklą. Didelis noras buvo išmokti lakūno amato. 

Tačiau jau buvo visiškai aišku, kad ten lietuvio nepriims. Bandžiau stoti į lėktuvų mechanikų 

mokyklą, kur priėmimas buvo baigus septynias klases ir be stojamųjų egzaminų, tačiau gavau 

neigiamą atsakymą, nors sveikatos ir gabumų užteko. Veterinoriumi ar agronomu tapti nenorėjau, 

tad teko pradėti darbininko kelią. 

Ėmiausi staliaus amato. Iš pradžių pas savo buvusius vidurinės mokyklos mokytojus. Vėliau 

Viekšnių Stalių dirbtuvių vedėjas Kazimieras Kėvišas, sužinojęs, kad man tas darbas išeina, 

priėmė į savo dešimties stalių brigadą. Tos dirbtuvės šalia senosios Aleksandravičiaus vaistinės 

tebestovi ir dabar, tik priestatais apmūrytos. Dirbtuvės pastatytos iš raudonų plytų. Sienos storos. 

Storos, stiprios medinės lubos. Tokios pat stiprios storos durys. Tai buvusi kadaise Vakso klėtis. 

Tiek pirmosios sovietinės rusų okupacijos metu, tiek vokiečių, paskui vėl rusų metais čia buvo 

įrengtas kalėjimas. Visi staliai pagyvenę, aš jauniausias, tad įdomu buvo klausytis jų 

prisiminimų. Pasakojo vyrai ir apie kitapus Virvytės upės Purvių, Ramoniškių miškuose veikusį 

„Vyties” partizanų būrį. [...]. Pasakojo apie sovietinius lagerius — Antanas Vaitkus ir Valis 

Teniūkas buvo tuose lageriuose kentėję. 

O kartą buvę taip: Gudų ar Gyvolių kaime, netoli Purvių miško, pas ūkininką kūlė javus. Kaip 

tik tuo metu po kaimą vaikščiojo pieno agentas — prižiūrėtojas, kad ūkininkai laiku atiduotų 

valstybei prievoles, ypač pieną. Mat tuomet buvo ne tik mokesčiai, bet reikėjo dar duoti pieno, 

grūdų, šieno, mėsos, vilnų, bulvių, cukrinių runkelių. Kiekvienais metais vis daugiau ir daugiau. 

Taigi, dūzgia kuliamoji, talkininkai — ūkininko kaimynai darbuojasi su šakėmis. Greit bus 

pietų metas. Šeimininkės verda pietus. Užeina ir agentas — čia jau tikrai gaus pavalgyti. Sėdi, 

laukia ką šeimininkės padės ant stalo. Tik staiga žvilgt pro langą, o ten apie daržinę su 

automatais ant pečių jau vaikšto miško broliai. Kitas jau link trobos ateina. Agentui striokas. 

— Gaspadinelės, pakavokit mane, — prašo. 

Šios greit sugalvoja — atverčia lovoje patalynę su visu šiaudų čiužiniu, paguldžiusios agentą, 

vėl užverčia. Miško broliai, pavaikščioję po kambarius, pašnekinę šeimininkes, išeina. Patraukia 

link miško. Pavojus praėjo. Šeimininkės palaisvina iš lovos agentą, bet kambaryje pasklinda 

negeras kvapas. Kaip nepasklis — agentas pridėjo į kelnes. 

Penkmečio plano aptarimas 

Buvo gal 1960-ieji metai. Viekšniuose be stalių dirbtuvių dar veikė buvusi P. Požerskio 

lentpjūvė, mechaninės dirbtuvės, koklinė, pieninė. Taigi, sukvietė visų įmonių darbo liaudį į 

Vytauto gatvėje nacionalizuotą nemažą trobą. Susodino ant suolų. Prieš mus už stalo sėdi ant 

kėdės aktyvistas, buvęs pieno agentas Putrius. Už jo ant suolo — įmonių vedėjai. Gal žmogus 

buvo persišaldęs ir dar pametęs nosinę. O gal jos iš vis neturėjo. Jam varva nosis, tad laikas nuo 

laiko vis brūkšteli rankovės galu. Už jo sėdi linksmo būdo mūsų stalių vedėjas Kazimieras 

Kėvišas. Kai tik Putrius rankovės galu sau brūkšteli, Kazimieras tuoj pat braukia sau visa ranka 

nuo pat alkūnės. Mes — chi chi chi, cha cha cha. 

— Į penkmečio plano svarstymą reikia atsinešti rimtai, — perspėja Putrius. 

— Ką atsinešti, pusę litro? — pasigirsta iš salės. 

— Užkandos, — prideda kiti. 

120

Kad ir nieko „neatsinešėme”, vis tik penkmečio planą apsvarstėme. Mat tais laikais „darbo 

liaudis” buvo labai „vieninga”. 

Sulaukė saviškių 

Pluogų kaimo pakraštyje gyveno toks Vaičkus. Sakėsi esąs komunistas-pogrindininkas. Kai 

1940 metais atėjo jo ilgai laukti „išvaduotojai”, kažkokios jų šventės metu liepė jam pasakyti 

kalbą, prieš tai davę pasiruošti du mėnesius. Vaičkus buvo labai mažos iškalbos. Taigi, galvojo 

galvojo ką sakyti, ir, nieko nesugalvojęs, paprašė kad jį pakeistų viekšniškis žydelis Zarcinas. Šis 

taip pat prijautė komunistams, ir, būdamas geros iškalbos, surėžė kalbą, tačiau nepataikė pagal 

partijos liniją, už ką buvo uždarytas į Vakso klėtį-kalėjimą. Zarcinas tardomas pasakė, kad kalbą 

prašė už jį pasakyti Vaičkus. Areštavo ir Vaičkų. Taigi, draugai pasielgė visai nedraugiškai. 

Vėliau tardytojai išsiaiškino, kad Vaičkus partinę liniją žinojo, bet nemokėjo pasakyti, o Zarcinas 

pasakyti mokėjo, tačiau partinės linijos nežinojo. Tai vėliau abu paleido. 

Vaičkus turėjo draugą ir bendražygį Joną Turkauską. Kai kas kalbėjo, kad tai sulietuvinęs 

pavardę Ivanas Turko. Abu jie buvo Rekečių kaimo kolchozo kūrėjai. Kadangi Vaičkus buvo 

plika galva ir su barzdele, vietiniai jį vadino Leninu, o Turkauską — Stalinu, nes buvo su vešliais 

juodais plaukais. 

Fašisto bomba 

Buvo Viekšniuose gal pirmasis milicininkas toks Margis. Viena jo akis visuomet būdavo 

užrišta juodu odiniu tvarsčiu. Sučiupęs pažeidėją sakydavo: 

— Mazilėli, eisem į mėlėsėj, — ir, aišku, ten nuvesdavo. 

Tebeskraidė ir kare žinomi kaip naktiniai bombonešiai PO-2 — faneriniai dviviečiai 

ketursparniai lėktuvėliai, mūsų ūkininkų vadinami avinvagiais. Būdavo, nusileis lygesnėje 

dirvoje, capt „buožės” — stambesnio ūkininko, aviną į antrą kabiną, ir pakyla. 

Buvo valdžios išleistas įsakymas sunešti į stribyną visokius rastus ar turimus ginklus. Tad ir 

prinešė uolesnieji gyventojai visokių kariškų ir nekariškų. Stribai [aukštaičių taip pavadinti 

„stribai” Lietuvoje veikė 1944—1954 metais] radinius sukišo po kieme stovėjusia klėtimi. Čia 

pat gyveno ir stribas Lakačiauskas su savo šeima. Tad jo sūnus Kostas, dar paauglys, 

bežaisdamas kieme, išsitraukė iš paklėčio artilerijos šovinio tūtą ir, užmovęs ant dalgio priekalo 

mieto, ėmė plaktuku kalinėti. Pataikė per kapsulę. O toje tūtoje buvę parako. Plykstelėjo ugnis. 

Tūtą reaktyvinė jėga išmetė per namo stogą ir džangt ant gatvės akmeninio grindinio. Tuomet 

dauguma Viekšnių gatvių buvo grįstos akmenimis. Ir pasitaikyk taip, kaip tik tuo metu skristi 

avinvagiui. Margis, prie paradinių stribyno durų ėjęs sargybą, nieko nelaukęs į lėktuvą pradėjo 

pilti iš automato. Matyt, kulipkos pradėjo gerokai kapoti faneras, kad lakūnas staigiai nėrė 

žemyn ir, išlyginęs lėktuvą palei pat viekšniškių stogus, nuskrido. Išbėgo stribų viršininkas: 

— Į ką, Margi, šaudai? 

— Liekė fašists ir bombą metė, tik ta nespruoga, untaa ont gatvės gol. 

Viršininkas eina bombos pažiūrėti. 

— Durniau tu, Margi, patrankos gilzės nuo bombos neskiri! 

Kitą dieną pribuvę daug načalnikų aiškintis, kodėl vidury Viekšnių lėktuvą apšaudė. Margis 

gavęs antausių, bet iš tarnybos nebuvo atleistas. 

Kalvis Rušinas 

Gyveno Pakalupės kaime netoli geležinkelio stoties toks senukas Rušinas. Sakėsi dar per 

Pirmąjį pasaulinį karą buvęs pagautas rekrūtu į caro armiją. Ir su vokiečiais tekę pakariauti. 

Mokėjo jis šiek tiek kalviauti. Nukaldavo bulvėms kasti gerveles, lenktinius peilius. Savo 

gaminius parduodavo Viekšnių turgelyje, taip pat kaimynams. 

Grįžo sovietiniai „išvaduotojai”. Be patento jokiais savo gaminiais prekiauti neleidžia. O 

patentas kainavo kelis kartus brangiau, negu iš tos gamybos uždarbis. Už nelegalų darbą vieną 

dieną susilaukė neprašytų svečių ir Rušinas. Atėjo du rusai načalnikai ir vienas lietuvis. Rušino 

kalvė — maža molinė lūšnelė. Pro duris gali įeiti tik labai susilenkęs. Viskas aprūkę, suodina. 

Načalnikai liepia lietuviui lįsti vidun apžiūrėti, kiek ir kokių įrankių tas kalvis turi, mat reikia 

viską aprašyti. Šis apžiūrėjęs išlenda. Reikia papasakoti, ką ten rado. O rusiškai tepramokęs 

mažai. Žino, kad „išvaduotojai” savo kalboje dažnai mini kūjį, tik kažkaip vietoj „k” sako „ch”. 

121

O ir jų vėliavoje taip pat kūjis, dar pjautuvas. Tad savo načalnikams kiek bemokėdamas aiškina 

rusiškai: 

— Nu, tas starik turi vieną bolšoj chuj ir dar kelis mažus chujačiukus, daugiau ničevo. 

Milicijos įgaliotinis Cholodnikovas 

Vienu metu Viekšniuose milicijos įgaliotiniu buvo toks Cholodnikovas. Mokėjo lietuviškai, 

savo pareigas atlikdavo labai uoliai. [...]. Ant jo plikės matėsi nemažai randų. Bene svarbiausias 

jo užsiėmimas buvo gaudyti smulkiuosius prekeivius, tada vadintus spekuliantais. Šie, 

daugiausia moterėlės, parveždavo iš Rygos mielių, moterims kaproninių kojinių, siūlų, adatų, 

žibintuvėliams baterijų, lempučių. Nebylys Gelžinis turėdavo detalių dviračiams. Vietinėse 

parduotuvėse tokių „deficitų” nebuvo. Visi šie „spekuliantai” Viekšnių turgelyje savo prekėmis 

prekiaudavo slapta, iš po skverno. Pagautam su įkalčiais prekeiviui grėsė didelė bauda ir netgi 

kalėjimas. Per laiką įgaliotinis Cholodnikovas viekšniškiams įkyrėjo tiek, kad šiems ėmė baigtis 

kantrybė. Nučiupo kartą įgaliotinis vieną moterėlę ir jau konfiskuoja jos prekes. Ogi žiūri, kad 

aplink vis tirštesniu ratu renkasi vis pikčiau kalbantys turginiai. Čia jau pavojus. Ėmė bėgti. O 

visas turgus paskui, šaukdami: 

— Vilką genam, vilką genam! 

Matyt, negreitas buvo, kad turginiai pavijo ir prie Liaugaudo trobelės prispaudė. Sako, kad 

kažkas iš vyrų kumštim buktelėjo, moterys per vyrų galvas apmėtė kiaušiniais, nors šie tuo laiku 

buvo gana nepigūs. 

Sekančią dieną iš rajono atvažiavo milicijos vadovybė. Prasidėjo tardymai. Buvo daug 

apklaustų. Bet visi tvirtino: 

— Nieko nematėm, nieko nežinom, — todėl kaltų nesurado. 

Vėliau Cholodnikovas buvo iškeltas kitur, nes padarė pražangą — neteisėtai konfiskavo 

piliečio Kerio vilnas. Mat Kerys teisėtai laikė porą avių ir patyręs skriaudą nepabūgo pasiskųsti 

aukštesnei načialstvai. 

Bronislovo Kerio pastaba: Tuomet buvau gal kokios penktos ar šeštos klasės mokinys, gal 

maždaug tokio amžiaus. Mokiausi vienoje klasėje su Cholodnikovo sūnumi. Tais metais, kai jau 

buvo pašalę, šokdamas ant sušalusio arimo, kritau ir susilaužiau dešinę ranką. Ranka buvo 

sugipsuota ir teko daugiau sėdėti namie. Buvo žiemos vakaras, nepamenu, kur buvo mano sesuo 

ir brolis, bet jų namie nebuvo. Virtuvėje buvo tetė ir mama, o aš kitame kambaryje. Elektros pas 

mus dar nebuvo. Virtuvėje jau buvo uždegta didelė stalinė žibalinė lempa su baltu „kliošu”. 

Išgirdau virtuvėje kažkokį triukšmą, pravėriau į virtuvę duris ir matau milicininką su uniforma 

priešais mano tėvus. Atrodo, kad milicininko rankoje šmėstelėjo kažkoks raudonas daiktas, gerai 

nemačiau, tik mačiau, kad kažkas raudono. Negirdėjau, kas ką sakė, bet pirma mano mama, 

paskui ir tėvas pro mane ir antras duris nieko nesakydami išbėgo į lauką. Aš pabėgti negaliu, nes 

apsirengęs plonai, basom kojom, o su sugipsuota, parišta ranka ir negaliu greitai apsirengti. 

Matau pro duris kaip virtuvėje milicininkas paima lempą ir lyg nori ją trenkti į grindis, bet paskui 

eina į tą kambarį, kuriame aš. Aš greitai užlipu ant pagalbinės krosnies mūrelio ir sėdžiu nuleidęs 

basas kojas. Po mano kojomis krosnis, o ant jos padžiautos vilnos. Milicininkas užsismaukęs 

uniforminę kepurę, galvos aukštyn nekelia ir manęs, atrodo, visai nemato. Nematau ir aš jo akių. 

Iš po mano kojų suima į glėbį vilnas, dar kažką ir atgal per virtuvę nešasi į kiemą, kur, pasirodo, 

stovėjo jo rogės su arkliu. Vilnos draikosi, krenta jam iš glėbio, čia pat prie krosnies kelis kartus 

lenkiasi paimti nukritusių ant grindų. Matau tik jo uniforminės kepurės viršų. O tėvai tuo tarpu 

nubėgo pas kaimyną Antaną Mačių, gyvenusį už kokio šimto ar dviejų šimtų metrų. A. Mačius 

iki karo Lietuvos kariuomenėje buvo ulonas, atėjus rusams, pasitraukė pas partizanus, bet kai 

buvo paskelbta, kad kas nenusikaltę, gali grįžti namo, sugrįžo į savo namus ir nebuvo 

represuotas. Mama į kiemą grįžo pirmoji ir kol milicininkas nešiojo vilnas į roges, mama tas 

atneštas vilnas iš rogių paimdavo. Milicininkas atneša glėbį ir eina kitų, o mama tuo tarpu 

pasiima atneštąsias. Taip kad, gal manydamas, kad vežasi vilnas, milicininkas iš kiemo išvažiavo 

su tuščiomis rogėmis. Tuo tarpu, kaip mano tetė paskojo, A. Mačius užstoja kelią 

išvažiuojančiam milicininkui ir grasinančiai klausia: 

— Žinai, kas aš esu? 

122

Matyt, kad milicininkas A. Mačių pažino ir jokių veiksmų nesiėmė. Pamatę, kad milicininko 

rogės tuščios, nebetrukdė važiuoti toliau į Viekšnius. Tas parvažiavo į Viekšnius ir sukėlė 

aliarmą, kad Pakalupės kaime jį užpuolė banditai. Tomis dienomis skandalas buvo nemažas. Pas 

mus į namus atvažiavo tardytojas. Nors aš ir nepilnametis, bet tardė ir mane, viską užsirašinėjo, 

nes buvau vienintelis matęs, ką milicininkas darė kambaryje. Aiškiai buvo suprantama, kad 

renkamos žinios prieš milicininką, o ne prieš mus ar A. Mačių. Pagrindinis klausimas buvo — ar 

buvo milicininkas išsitraukęs ginklą, ar aš jį mačiau. Matyt, tai buvo visų svarbiausia. Į 

grasinimą ginklu buvo griežtesnis požiūris. Aš tai iki tol gyvenime jokio ginklo nebuvau matęs, 

tad ir pamatęs kažin ar būčiau supratęs kas tai. Kelis kartus kartojau, kad lyg ir šmėstelėjo akyse 

kažkas raudonas, bet kas, nemačiau. Man tuo viskas ir baigėsi. O kitą rytą, beeinantį į mokyklą, 

prie mokyklos mane pasitiko daugybė vaikų, visi žiūrėjo į mano sugipsuotą ranką ir klausinėjo 

kaip man ją peršovė... Nei tada, nei dabar nekaltinu Cholodnikovo. Žmonės kalbėjo, kad kare ar 

kur jis buvo kontūzytas, gal sužeista galva, minimi randai. Iš tikrųjų visa tai didelė nelaimė. Ir su 

Cholodnikovo sūnumi neblogai sugyvenau, atrodo, kiek laiko ir viename suole sėdėjome. 

123

4.1.1. RUSAI, RUSIŠKAI KALBANTYS IR JŲ RELIGIJA 

Davainis-Silvestraitis Mečislovas. „Viekšniuose (Šaulių pav.) vietinis vargamistra V. nuo 

seniai labai gražu kromą buvo uždėjęs, bet žydai iš konkurencijos priežasties du kartu anam 

kromą sudegino...”: [Trumpai apie prekybą, švietimą ir vietinius rusus Viekšniuose] // Vienybė 

lietuvninkų (Plimutas). — 1895. — Geg. 15. — Nr. 20. — P. 235. — Žinios aprašui: VVU MB. 

Bauža Kostas. Prieš šimtą ir daugiau: Iš mūsų praeities: [Apie knygą: Šavelskij ujezd. — 

Kaunas, 1896] // Vienybė. — 1996. — Vas. 24. — Tekste: „Daugiausiai rusų visoje apskrityje 

gyveno Akmenės valsčiuje — 340, Viekšnių — 266, Kruopių — 86”. 

Valančius Motiejus. Pastabos pačiam sau. — Klaipėda, 1929. — P. 93 ir kituose. 

Valančius Motiejus. Pastabos pačiam sau: Iš lenkiškosios vyskupo Motiejaus rašliavos sulasė 

ir savo pastabų pridėliojo doc. J. Tumas. — Vilnius, 1996. — 240 p. — Pirmas leidimas 1929 

metais. — P. 117: „Nelaimei, valdžia Viekšnių parapijoje prisodino burliokų. 1865 m. jiems iš 

Pažaislio atsiuntė neramų popą monachą, vardu Vosylių...” 




pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 41. — Tekste: „Kitoje miestelio pusėje, 

pusė kilometro nuo jo, Ferma, kurioje po 63-čių metų apgyvendinta burliokai (tikriau Vitebsko 

gub. gudai, buvę unitai, kurių pirmieji seniau slaptai dar bažnyčion užbėgdavo ir kunigo 

šaukėsi.)” 




Miestelio ponija. Miesčionija. Mano tėvų bendradarbės. Mūsų načalninkai. — P. 100—102. — 

Tekste: 

„Valsčiaus raštininkai — Počai, Petrovai, Kornilai, Nedelskinai, Vialiai ir kiti — paprastai 

neilgai valdžios buvo laikomi. Iš jų labiau atsimenu Vladimirą Kochą. [...]. Jis, kaip ir kiti 

raštininkai, apie 1900 metus gyveno bute prie valsčiaus. [...]. Uriadninkai buvo Fiodoras 

Bogdanovas, Mitrofanas Volosatovas, Jegoras Negodiajevas (Kražių skerdynių dalyvis), Jakovas 

Šurupovas ir kiti, bet labiausiai atsimenu aukštą girtuoklį žandarą Šiškovą. [...]. Paskutinis 

uriadninkas, apie 10 metų išbuvęs, buvo žmonių kildinamas iš surusėjusių žydų Jurgis Rakuzinas 

(g. 1872 m. Žagarėje, miręs 1919 m. sausio mėn. Mažeikiuose). Pats apie 1890 m. Tilžės 

spaustuvėje rinkęs draudžiamuosius lietuviškus raštus, Viekšniuose ne tik nesireiškė piktai prieš 

lietuviškąjį darbą, bet ir, spaudą leidus, padėdavo gauti leidimus lietuviškiems spektakliams, 

įspėdavo (pav., Dargį ir kt.) dėl rengiamų kratų ir t. t. Tačiau žmonės šiaipjau saugojosi jo kaip 

uriadninko ir privengdavo. Apie jį 1935. I. 15 „Literatūros Naujienose” nr. 2 (18) rašė V(yt.) 

B(ičiū)nas straipsnyje „Žandaras lietuvių teatro globėjas”, bent kiek per daug išpūsdamas jo 

nuopelnus lietuvystei, tik ir be reikalo paversdamas jį žandaru. [...]. Papilėje gyveno asesorius 

(pristavas), nelyginant mūsų nuovados viršininkas, tik daug platesnio rajono (kelių valsčių) 

policijos viršininkas. Labai populiarus visą dešimtmetį ten išbuvęs (1890—1900 m.) Vladimiras 

Fiodorovičius Sulkovskis. [...]. Taikos teisėjas tik 80-aisiais metais tegyveno Viekšniuose 

(Grigorij Vasiljevič Sineokov-Andrejevskij), o vėliau, kaip ir asesorius, gyveno Papilėje. 1903 m. 

Lietuvoje žemietijas įvedus, Viekšniuose gyveno žemiečių viršininkai (zemskije načalniki) — 

buvę karininkai, nusigyvenę dvarininkai ir kiti: Jonavičius, Pelikanas [...], Kazakinas, 

Samochvalovas.” 

124


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 98—100 ir kituose. — Tekste: 

Šventikai. Pirmasis, atsiųstas 1867 m., kai cerkvės dar nebuvo, bet Fermoje jau buvo 

naujakurių burliokų: 1867—1869 m.: Vosylius Tomkevičius. 1869—1872 m.: Gabrielius 

Zosimavičius. 1872—1897 m.: Michail Joanovič Batalin. 1897—1899 m.: Vladimiras 

Christačevskis. 1899—1903 m.: Aleksandras Horbacevičius. 1903—1915 m.: Fiodoras Šipica. 

Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva. — 2-oji (fotogr.) laida. — Vilnius, 1992. — T. 4. — P. 428. 

— Pirmas leidimas 1968 m. — Tekste: „1859 m. sąrašuose minima, kad tada buvo rusų cerkvė 

(greičiausiai mediniai maldos namai). Po 1863 m. sukilimo Viekšnių žemė pradėta kolonizuoti 

rusais, atsiunčiant čia burliokų. [...]. 1875 m. iš medžiagos, kuri atliko sustabdžius Ventos— 

Dubysos vandens kelio darbus, buvo pastatyta cerkvė, atsiėjusi 12 000 rublių.” 

Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. — Fotografuotas leidimas. — Vilnius, 1992. — 

T. 1. — P. 133. — Pirmas leidimas 1977 m. — Tekste: „Pravoslavų šventikai labai aktyviai, bet 

kartais neišmintingai, griebėsi misinio darbo: įtikinėjo pradžios mokyklų mokinių tėvus, kad 

mokiniai turėsią likti pravoslavais (Viekšniuose).” 

Lietuvos centrinio valstybinio istorijos archyvo fondų žinynas. — Vilnius, 1990. — T. 1. 

— Tekste: P. 215: Viekšnių parapijos bažnyčia. — P. 216: Viekšnių Šv. Sergejaus [Sergijaus] 

cerkvė. 

Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — 48 p. 

Sejavičienė Julija. Saugok mus, Viešpatie! // Vienybė. — 1991. — Geg. 11. — Tekste: 

Uspenskio stačiatikių bendruomenė. Seniau parapijoje buvę iki 200 narių. 

Apvogta cerkvė // Lietuvos aidas. — 1994. — Birž. 10. — Tekste: „Birželio 8 d. Akmenės r., 

Viekšnių gyvenvietėje, įsibrauta pro langą į cerkvę ir pavogta: 20 ikonų, 6 knygos, žvakidė, 

paauksuotas kryžius ir auksinis šaukštelis.” 

„Viekšniuose išplėšta...” // Vienybė. — 1995. — Liep. 22. — Tekste: „Viekšniuose išplėšta 

pravoslavų cerkvė. Pagrobtos 9 ikonos, stiklinis kryžius, sudaužytas kivotas.” 

Bauža Kostas. Viekšnių istorija (1805—1945): Diplominis darbas. — Vilnius: Vilniaus 

pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedra, 1996. — 138 p. — P. 87— 

95. — [Kopija yra Viekšnių muziejuje]. 

Urbienė Amelija. „Grapas” Poškus: Viekšnių krašto sakmės [9] / Pagal Viekšnių muziejuje ir 

bibliotekoje esančius kraštotyrininkės Amelijos Urbienės tekstus parengė Bronius Kerys // 

Vienybė. — 2000. — Vas. 19. — Tekste: Sinagoga, cerkvė, rabinas, popas, kunigai. 

Tomkevičienė Emilija. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 25. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Rusų šventikas Černajus seniai buvo. Čia jo žmona mirė. Dvi mergaitės buvo. Tokia Lena 

Černajūtė. Ana buvo ištekėjusi už to paventy gyvenusio Bironto. Birontas buvo karininkas. 

Didelis karininkas Lietuvos kariuomenės. Viekšniuose palaidota jo pirmoji žmona. Senosiose 

kapinėse. 

Škerbienė Aleksandra Vikentjevna. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 26. — Žodžiu. Tekstas 


Mano senelis iš Baltarusijos į Lietuvą, Birbiliškės kaimą parsivežė keturis sūnus. Čia dalijo 

Kapėnų dvarą. Senelis gavo 20 hektarų. Kad ir 20, bet tik 9 hektarai buvo dirbamos žemės, kita 

žemė — krūmai, šabakštynai. Birbiliškėje gyveno Monstavičius, mūsų tėvelis Pacyna, Svistunov 

125

ir Bogdelis. Keturios šeimos. Toliau nuo mūsų — Savarinoj, Bobulinoj, kiek pamenu, gyveno 

dar našlė Bagdonienė (Bagdonicha), Bartasevičiai, Chriščianov, Kriščianas, Pozdniakov, 

Vysockis, Ivoševič, Volčonavič, Belan, Šumskis. Tėvelis į Lietuvą atvažiavo jau su žmona. Ta 

žmona mirė. Mano mama antra žmona. Irgi iš Baltarusijos, bet pavardė jos buvo lietuviška — 

Šumskaitė. Aš gimiau Birbiliškėje. Mes buvom keturi vaikai — brolis ir trys seserys. Vargusi esu 

Tučių nagininėj mokykloj, rašau kaip profesorius. Mano vyras iš Fermos kaimo — Škerba 

Sergejus Dmitrijevičius. 

Nusigyvenę eidavo į dvarą. Ten Kontrimo dvaras buvo. Svistūnas nusigyveno, vaikai išėjo 

kitur. Erlingis su keturiais sūnumis ir dukterimi atvažiavo iš Amerikos, pirko tą Svistūno ūkį. 

Nusipirko arklius. Vieną dieną neberanda visų trijų arklių. Su špyga žemės nedirbsi. Ūkis liko 

sūnui, tas nusigyveno, kiti vaikai išsiskirstė kur kas. 

Viekšniuose toks šventikas Černajus buvo. Į Ventą šventint vandens ėjo su procesija tik vienas 

popas, kiti nėjo nė vienas. Tik vienas tas Černajus. Žiemą, per katalikų Tris Karalius. Vieną kartą 

nebuvo ledo. Tai ans įlipo į laivą, ten su tuo kryžium, matėm, tabalavo po tun vandenį. Nu ir 

pašventino visą Ventą. Ledas kada yra, kryželiu iškala. Tada pasemia iš tos vietos. O dabar ans 

įlipo į laivą ir ten tabaluoja su tuo kryžium. Černajus kožną metą tuojau: „Ходом на Вянту!” O 

taip apie cerkvę apeinam. Per velykas 3 kartus einam, o taip po vieną kartą. 

Busel Zinaida Ivanovna. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 27. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Mano prosenelis Rimkevič Ivan buvo baudžiauninkas. 1863 metais, kai paleido iš baudžiavos, 

jis atsikėlė iš Dvinsko (Daugpilio) į Fermą. Čia caras pradėjo dalinti dvaro žemę. Prosenelis 

Rimkevič Ivan gavo čia 12 hektarų žemės. Vedė čia, žmona buvo Lapkovskaja Anastasija 

Petrovna. Mano tėvas Ivan Ivanovič Rimkevič gimė 1888 metais čia, šitoje pačioje vietoje. 

Tėvas vedė 1913 metais. Jo žmona, mano motina Solovjova Matrona Agejevna iš Tupikų kaimo 

prie Akmenės. Ten kaimas „Tupiki”, irgi rusai gyveno. Mano vyras Busel Michail Tichonovič, aš 

Busel Zinaida Ivanovna. 

Mes stačiatikiai. Sentikių Fermos kaime nebėra, vienas Popovas. Sentikiai su didelėm 

barzdom. Jie melsdavosi ne cerkvėje, bet maldos namuose, kuriuos vadindavo „molennaja”. 

Artimiausi jų maldos namai buvo Vegeriuose, Leckavoje, Juozapave. 

Prieš karą, Smetonos laikais, vienais metais buvo sausra. Mūsų batiuška (šventikas) Černajus 

paėmė iš cerkvės viską, ko reikia, ir procesija, „krestnym chodom” ėjome per Fermos kaimą, 

pagrindine gatve į vakarinį kaimo pakraštį. Ir ten, už Kuzminkienės namų, mes meldėmės. Kada 

jau reikėjo eit atgal, trenkė perkūnas ir pasipylė litus. Tai buvo kažkoks stebuklas! Slėpėmės nuo 

lietaus po Kuzminkienės senos klėties šiaudiniu stogu. Ta klėtis matosi nuotraukoje. 

Vienais metais iš cerkvės ėjome procesija prie Ventos šventinti vandens. Venta nebuvo 

užšalusi. [Apie nuotrauką:] Čia batiuška Černajus valtyje, šventina vandenį Ventoj. 

Smetonos laikais batiuška mokykloj rengdavo „rusų vakarus” („russkije večera”). 

Suvažiuodavo dvarininkai į tuos vakarus. Šokiai iki 8 valandos ryto. O kokius vaidinimus 

rodydavo! Rusų kalba. Bilietai būdavo. Fermos kaime šokdavom pas Škerbą daržinėj. Griška 

Rimkevičius grodavo armonika, o mes šokdavom. 

Muturas Algimantas. Apie ką kalba cerkvės varpai: Archyvai // Būdas žemaičių. — 2001. — 

Rugpj. 10. — Nr. 63 (399): Cerkvės nuotrauka. — Visas tekstas: 

I dalis 

Tikriausiai dauguma vyresnio amžiaus tautiečių išgirdę žodį RUSAS, prisimena jaunystėje 

matytus, nelabai malonios išvaizdos, su raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis ar 

raudonomis vėliavomis, ginkluotus ir šlykščiai besikeikiančius žmones. Kitiems atminty iškyla 

vagonai, riedantys į rytus, prikimšti klykiančių iš siaubo, mirštančių iš bado nelaimėlių — 

tremtinių. Dar kitiems — keliomis eilėmis užtverta spygliuota viela, sargybos bokštai, 

Krasnojarsko, Irkutsko, Vorkutos koncentracijos lageriai ir vergų darbai juose. Kai kas 

prisimena, kaip čia, Lietuvoje, pokaryje įstoję į kolūkį, metų gale už triūsą gaudavo maišiuką 

avižų ir buvo verčiami rinkimuose balsuoti už „šviesią” Stalino saulę. Na, o žalią jaunimėlį rusas 

126

gal sudomina jau nebesuprantama šneka ir kai kuriomis patraukliomis pramoginėmis televizijos 

laidomis. 

Nedažnas susimąstome, kodėl ir kada į mūsų kraštą atkeliavo rusakalbiai žmonės. Skaitytojui 

norėčiau priminti ir padėti susiorientuoti rusakalbių žmonių painokoje atsikraustymo istorijoje. 

Nekalbėsiu, ką mūsų krašto valdovai išdarinėjo su savo dukromis ir sūnumis senaisiais amžiais. 

Kalbėsiu apie paprastų rusų, baltarusių atvykimą į mūsų kraštą po trečiojo Žečpospolitos 

padalijimo po 1795 metų, kai Lietuva įėjo į Rusijos imperijos sudėtį. Toks jau mūsų tautos 

likimas, tokia geopolitinė padėtis. Mes gyvename slavų tautų apsuptyje. Artimiausi kaimynai — 

rusai, baltarusiai, lenkai. Už keleto žingsnių — ukrainiečiai, bulgarai ir t. t. Todėl nuo seniausių 

laikų mūsų tautos pešėsi dėl žemių ir vandenų. Ieškojo turtingų nuotakų ir jaunikių. Buvome 

mirtini priešai ir artimi, kraujo ryšiais susieti giminaičiai. Taip, dažnas mūsų tautietis gerai 

pasikapstęs savo genealoginio medžio schemoje gali atrasti Liudmilą ar Fiodorą, o baltarusis — 

Algirdą ar Vytautą. Sėdime ant tautų kraustymosi slenksčio ir savo genuose galime rasti ne tik 

ruso, bet ir vokiečio, švedo ar prancūzo kraujo lašelį. 

Taigi valstybių didieji valdovai svečiose šalyse ieškojo turtų, giminystės ryšių, o kokia dalia 

teko eiliniam žmogeliui? XVII amžiaus viduryje Rusijos bažnyčios patriarchas Nikonas įvykdė 

bažnyčios reformą. Bažnyčia skilo į dvi atšakas: stačiatikių ir sentikių. Sentikiai dar suskilo į 

popininkus ir bepopius. Sentikiai nuo oficialios stačiatikystės nelabai ir skiriasi. Dogmatika ta 

pati, skirtinga tik liturgija ir apeigos. Sentikiai tradiciškai žegnojasi dviem pirštais. Pripažįsta tik 

senąsias ikonas, liturgines knygas ir apeigas, 8 kampų kryžių. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 50 

sentikių bendruomenių. Mažeikių rajone, atrodo, yra tik keli pavieniai asmenys. 

Atsiskyrusius sentikius pradėjo persekioti stačiatikių bažnyčia ir caro, valdžia. Jei valdžia 

sužinodavo, kad tikintysis meldžiasi pagal senąją bažnyčios tvarką, išpjaudavo jam liežuvį. Jeigu 

ir to neužtekdavo — nelaimėlį sodindavo į duobę, kurioje jis be maisto ir vandens numirdavo. 

Tokie persekiojimai tęsėsi iki 1906 metų, kol caras Nikolajus II-asis išleido manifestą ir 

uždraudė persekioti sentikius. Taigi po trečio Žečpospolitos padalijimo, Lietuvai tapus Rusijos 

dalimi, į ją plūstelėjo rusų sentikių banga. Čia daugumai pavyko pasislėpti nuo caro valdžios. 

Kiek jų tada atvyko, sunku pasakyti neatlikus archeologinių ir archyvinių tyrinėjimų. 

Archeologinių tyrinėjimų rezultatai Ukrinų, Leckavos, Viekšnių, Mažeikių rusų kapinėse padėtų 

nustatyti, kada ten buvo palaidoti pirmieji žmonės. Šiek tiek anksčiau Lietuvos teritorijoje vykę 

karai tarp Rusijos ir Švedijos išnaikino daug vietos gyventojų. 1710 m. mūsų krašte kilo maro 

epidemija, kurios metu išmirė ištisi kaimai. Caro valdžia pasirūpino, kad nebūtų dirvonuojančių 

žemių ir iš kitų tuometinės Rusijos gubernijų atkėlė rusakalbių gyventojų. Kai kurie šaltiniai 

teigia, kad tai buvo atvykėliai iš Baltarusijos, o kai kurie kalbininkai teigia, kad kaimų 

pavadinimai Gudai, Rusinai yra kilę nuo šių tautų vardo. 

Caro valdžia Lietuvos žemėse tvarkėsi, kaip jai patiko. 1842 m. gruodžio 18 d. caro 

Nikolajaus I-ojo nurodymu buvo įkurta Kauno gubernija. Nuo to laiko Lietuvos teritorija pradėta 

vadinti Severo Zapadnij Kraij (šiaurės vakarų kraštas). Gubernijos ribos ėjo nuo Klaipėdos 

krašto, Nemunu iki Rumšiškių. Nemunas skyrė Kauno guberniją nuo Suvalkų. 1857 m. 

gubernijoje gyveno 969 369 gyventojai. Civiliai gyventojai — baudžiauninkai buvo pradėti 

vadinti „duši” (sielos). Bajorų dvarininkų luomą tada sudarė lietuviškos kilmės, kunigaikščių 

laikais pasižymėję kariai, lenkų „šlėktos”, rusų caro apdovanoti generolai ir šiaip gavę iš caro 

prielankumą žmonės. 1857 m. Kauno gubernijoje gyveno 787 276 lietuviai, 52 500 slavų (tarp jų 

— 29 334 lenkai). Vilniaus gubernijoje 1847 metų caro vyriausybės nutarimu vietoj buvusių 

palivarkų iš geriausių žemių buvo sukurtos fermos, po kurio laiko gavusios Fermos kaimo vardą. 

1853—1856 m. vyko Krymo karas. Daug lietuvių valstiečių vyrų buvo paimta rekrutais į šį karą. 

1854 m. gubernijoje siautė cholera. Po 1831 ir 1863 m. sukilimų dalis krašto gyventojų buvo 

ištremta į Sibirą. Dalis darbingų vyrų nuo rekrutų slapstėsi miškuose. Nebebuvo kam dirbti 

žemės. Dirvonavo didžiuliai plotai. Pagaliau 1861 m. vasario 16 d. caras Aleksandras II-asis 

pasirašė manifestą, skelbiantį baudžiavos panaikinimą. Tai, žinoma, sudarė sąlygas rusų 

valstiečiams ir buvusiems bežemiams baudžiauninkams laisviau judėti, kraustytis iš vienos 

vietos į kitą. Todėl Rusijos valdininkų paraginti, o dalis ir per prievartą, iš Baltarusijos, 

Kurliandijos — Dvinsko (Daugpilio, Latvija) apylinkių, iš Permės ir kitų Rusijos gubernijų 

pradėjo keltis Rusijos valstiečiai. 

127


Rugpj. 17. — Nr. 65 (401): Nuotraukos: [1.] „Tarpukario metų Ketūnų pradinės mokyklos 

baigimo proga. Paskutinėje eilėje baltais baltiniais Pivrik ir ketvirtas iš dešinės jo pusbrolis 

Pivrik. [2.] Tarpukario metais Ketūnų kaimo rusakalbiai ir lietuviai melioracijos darbuose. 

[3.] 1930 m. Leckavos — Fermos sentikiai po Jokūbinės atlaidų”. — Visas tekstas: 

II dalis 

Naujieji mūsų krašto gyventojai — rusakalbiai kūrėsi apleistose fermose. Didžioji dauguma 

pirko arba nuomavo žemę. Ėmė paskolas, įsigijo gyvulių, žemės ūkio padargų. Netoli Plinkšių 

ežero yra Pagudonės kaimas. B. Kviklys „Mūsų Lietuva” 383 p. teigia: „Jo gyventojai buvo 

stačiatikiai, bet žmonės jų rusais nevadindavo. Gyveno vidutiniai ūkininkai, jų trobesiai geri, 

tvarkingi; kai kurie samdydavosi darbo jėgos ir iš kitų kaimų. Jų vaikai Nepriklausomybės 

metais lankė lietuviškas mokyklas ir dauguma buvo geri tarnautojai, visi bendravo su apylinkės 

lietuvišku jaunimu, nevengdavo dalyvauti ir lietuviškose organizacijose. Visi vengė draugystės 

su burliokais — sentikiais. Senosios kartos gyventojai lietuviškai kalbėjo sunkokai — dažnai su 

gudų (baltarusių) kalbos priemaišomis. Labai galimas dalykas, kad senieji Pagudonės gyventojai 

čia atsirado dar Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikais, kaip ano meto sąjungininkų 

palikuonys.” Gaila, kad B. Kviklys nenurodo, kuo remdamasis jis teigia, kad čia stačiatikiai 

gyvena nuo DLK laikų. Tas pats autorius minėtoje knygoje (384 p.) teigia: „Ketūnų dvaras po 

1863 m. sukilimo buvo rusų valdžios apgyvendintas iš Rusijos gilumos atkeltais sentikiais. 

Ketūnų kaime, ištremtųjų lietuvių ūkiuose, buvo apgyvendinti burliokai. Visi jie greit dauginosi, 

skaldė ūkius vis į mažesnius ir gyveno skurdžiai. Jų bendruomenė griežtai laikėsi senųjų 

papročių ir su lietuviais nebendravo.” B. Kviklys nenurodo šių faktų šaltinio, todėl jo pateiktų 

minčių negalime patvirtinti ar paneigti. Tik aišku, kad šiose apylinkėse buvo daug rusakalbių. 

Apie tai byloja apleisti kapų kauburėliai Plinkšių kapinėse. 

Visiškai nyksta Fermos kaimas, kuriame nuo 19 amžiaus vidurio iki Antrojo pasaulinio karo 

skambėjo rusiška kalba. Čia buvo apsigyvenę iš Rusijos, Permės gubernijos, atvykę rusai 

sentikiai. Vertėsi žemės ūkiu, o žiemą važiuodavo į Rygą uždarbiauti. Mat šio kaimo vyrai 

garsėjo kaip geri amatininkai — akmentašiai, mūrininkai. 1903 m. šiame kaime gyveno 79 

gyventojai, o 1923 m. buvo 25 sodybos su 149 gyventojais. Pirmojo pasaulinio karo metu šio 

kaimo vyrai bijodami vokiečių nusikirpo barzdas. Tačiau karui baigiantis už rusų belaisvių 

slėpimą vokiečiai kaimą sudegino. Šio kaimo gyventojai panašaus likimo susilaukė ir 1944 

metais. Ilgametė Fermos kaimo gyventoja I. G. prisimena: „Mano tėvai atvažiavo iš Rusijos ir 

apsigyveno Račių kaime (Židikų sen.). Mano seneliai buvo kaip tremtiniai čia atvežti, o iš kur — 

aš nežinau. Mes Račiuose buvome dvi rusų šeimos. Mano tėvo ir jo brolio šeimos Račiuose 

turėjo 15 ha žemės, iš apvalių rąstų pasistatė „budinkes” — pastatus. Dabar ten nieko nebėra. 

Kai pradėjo kurtis kolchozai, atsikėlėme į Fermos kaimą. Mano broliai palaidoti Žemalėje. Mūsų 

buvo trys broliai ir aštuonios mergelės. Mano sesuo Fedosija ir aš besame gyvos. Mano vyras 

Josifas gimė ir užaugo Fermos kaime, tame pačiame name, kur ir dabar gyvename. Fermos 

kaime dabar gyvena tik dvi rusų šeimos. S. A. prisimena: „Smetonos laikais mūsų bažnyčia buvo 

Leckavoje, taip pat ir kapinės. Aš esu netikras sentikis, nei šioks, nei toks. Leckavoje gyveno tik 

sentikiai. Dar bažnyčios nebuvo, o „batiuška” (šventikas) jau buvo. O bažnyčią pasistatėme 

susidėję pinigų. Stalino laikais ji sugriuvo. Nebebuvo kam prižiūrėti. Mūsų buvo ne cerkvė, o 

„malevnia” (maldos namai). Mūsų šventikai buvo Muravjovas, Pišnikovas, dar vienas toks mažo 

ūgio be žmonos gyveno, bet vaikų turėjo. Mano geri draugai Vorobjovas ir Volkovas gyveno 

Leckavoje — Fermoje. Daug ten rusų sentikių gyveno. Dabar jau visi mirę, aš vienas likau”. 

Luobos kaime (Skuodo r.) 19 a. viduryje gausiai gyveno sentikių. Veikė nedidelė, medinė 

„malevnia”. 1869 m. liepos mėn. netoli Luobos esančiame Žadeikių kaime (tuometinis Sedos 

valsč.) buvo paskirta žemė Michailui Osipovičiui Voronai — 8,72 ha ariamos ir 15,84 ha pievų. 

Antonui Molotokui — 0,52 ha ariamos ir 4,37 ha pievos. Negausi rusakalbių bendruomenė buvo 

įsikūrusi ir Ukrinuose. 

1899 m. Laižuvoje veikė rusiška mokykla. 1836 m. Sedos miestelyje taip pat gyveno 11 

rusakalbių. 

Daugiausia rusakalbių buvo Viekšnių seniūnijoje: Savarinos, Bobulinos, Birbeliškės 

kaimuose. Šiek tiek mažiau gyveno Gudų, Gyvolių, Tučių, Kapėnų kaimuose. A. V. Š., gimęs 

128

[gimusi] 1910 m. Birbeliškės kaime, pasakoja: „Mano bočius čia atvažiavo iš Baltarusijos, Lydos 

apskrities, Želudok miestelio. Baltarusijoje jis buvo baudžiauninkas. Dvare per dieną uždirbdavo 

15 kapeikų. Sunkiai gyveno. Turėjo 8 ha žemės, kurią reikėjo padalinti keturiems sūnums. 

Atvažiavo čia, į Šiaulių apskritį, Tryškių valsč., Birbeliškės kaimą, Kapėnų dvarą. Čia tų rusų 

buvo daug privažiavę. Savarinoje davė po 25 ha žemės. Birbeliškės kaime gyveno Pocina, 

Svistunov, Bogdel, Jarmantovič. Savarinos — Bartaševič, Kriščenovič, Pozniakov, Visockij, 

Belan, Šumskij.” 


Rugs. 7. — Nr. 71 (407): Nuotraukos: [1.] „Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kariai. 

Pirmas iš dešinės Piliutik. [2.] Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ulonų pulko karys 

Jarmantovič. [3.] Nepriklausomos Lietuvos karo lakūnas Rubackis”. — Visas tekstas: 

III dalis 

Čia atvažiavęs senelis gavo 20 ha žemės. Keturiems jo sūnums teko po 5 ha. Prasidėjo 

Pirmasis pasaulinis karas, trys sūnūs buvo paimti į caro kariuomenę. Tik mano tėvas buvo 

invalidas ir liko čia dirbti. O iš brolių grįžo tik vienas, dirbo Tryškiuose kažkokiu valdininku. 

Kiti liko Rusijoje. Ten gavo darbą. Vienas buvo kariuomenėje praporščikas. Senelis, nors ir 

neturtingas, bet savo sūnus buvo kažkur išlavinęs. Caro laikais knygos buvo valdiškos. 

O lietuviai tinginiai — nors ir turėjo 50 ha žemės, į mokyklą nėjo, nes bijojo į rusus pavirsti. 

Vietoj parašo dėdavo kryželį. O aš sakiau — eisiu į lietuvišką mokyklą. Ėjau ir nebijojau, bet į 

lietuvę nepavirtau. Kokį tikėjimą išpažįsti, toks ir esi. Tokia Ona Žalienė pasakojo, kad kai jos 

tėvas išėjo į rusų mokyklą, jo mama dvi dienas verkė. 

— Reikėjo mokytis. Rublio nuo pusės rublio neskirsi. „Ak, vaikas pavirs į ruskį. Mano tėvelis 

ir broliai mokėjo skaityti ir rašyti. Mane Lietuvos laikais varė jau į lietuvišką mokyklą. Aš 

baigiau Tučių pradinę naginių mokyklą. Naginių todėl, kad Smetonos laikais vaikų niekas kitaip 

neaudavo — tik naginėmis... 

...Mokiausi amato. Mane mama atvežė į Viekšnius pas siuvėją. Buvau žemo ūgio. Tai siuvėja 

dar klausė, ar pakelsiu laidynę, O aš jau buvau kasusi visą rudenį bulves pas mužikus. Man buvo 

14 metų. Juk reikėjo klumpes nusipirkti. Iš tėvų negausi. Statėsi naujus pastatus. Mokė 

klebonams siūti rūbus. Ta siuvėja anksčiausiai mane prikelia ir varo į bažnyčią. Vieną kartą 

davatkos bažnyčioje mane mušė už tai, kad aš nesiklaupiau, nes skaudėjo kojas. Pradėjo 

kumščiais duoti į nugarą. Kai eini į bažnyčią — visko išmoksti. Iš ryto malda, vakare malda... 

Visus poterius išmoksti. Per Gavėnią ar Adventą visuomet giedodavome. Išmokau ir rusiškas, ir 

lietuviškas giesmes, Be to, giesmių mokė ir mokykloje. Mokytojas grodavo, mes giedodavome. 

Kartais ir uždainuodavome. Mokė lietuviškų liaudiškų dainų. Ir aš visas lietuviškas giesmes 

moku... dar kitas lietuvis tokių nemoka. 

Esu tikinti. Bet į ką tikėti? Mūsų cerkvė Viekšniuose uždaryta. Batiuškos nėra. Jis atvažiuoja 

kartą per metus. Aptarnauja penkias cerkves. Maždaug prieš 10 metų, o gal daugiau, važiavome į 

Baltarusiją, į tokią šventą vietą pasimelsti. Važiavome penkios draugės. Aš pamačiau, kad ir ten 

gyvena geri žmonės. Čia kalba, kad visi rusai — komunistai. Ten pamačiau, kad tikinčių žmonių 

daugiau, nei pas mus Kalvarijos atlaiduose. Mes tik stebėjomės, kad tiek daug komunistų 

susirinko ir tokie pamaldūs žmonės. Lietuvoje labai griežta tvarka, kai reikia eiti išpažinties. Aš 

lietuviams sakiau: jeigu tai griekas, ir aš žinau, tai to ir nereikia daryti. Kam reikia, kad kunigas 

iš sakyklos dar iškeiktų. Jeigu būtinai ko nors reikia, tai tu, žmogau, paklausk, paprašyk — 

nevok, nežudyk. Prisidirba, o paskui kunigui į ausį šneka. Čia anksčiau toks vyras mėgo nueiti 

pas kitas moteris. Tai mano mama ir sakė: „Kam Dievas moterį sukūrė, jeigu jau tokia baisi 

nuodėmė?”. Tam vyrui kunigas liepė dvylika kartų keliais apeiti aplink bažnyčią. Pas mus, rusus, 

taip nėra. Dar kunigas to vyro klausinėjo, kiek kartų moterį mylėjo — mat dar aiškinasi. Tai 

vyras dvylika metų nebėjo į bažnyčią. Moteris pasidarė abortą. Tai žmogžudystė. Batiuškai reikia 

pasakyti. Aš nežinau, ką jis sakytų. Kai gulėjau ligoninėje, šalia manęs gulėjo lietuvė moteris. 

Atėjo kunigas ir ji atliko išpažintį — kokią valandą į ausį kalbėjo. Ko ji buvo prisidirbusi, 

nežinau, bet išrišimo negavo. Mes, rusai, visi kartu pasimeldžiame. Prašome Dievo atleidimo. 

Rusijoje ant kapo padedama duonos, užpilama degtinės. Kodėl taip daroma, nežinau. Lietuvos 

rusai tokio papročio neturi. Čia per atvelykį ar dūšines dienas nešame kiaušinius ir dedame ant 

129

kapo. Smetonos laikais kiaušinius ar pyragus surinkdavome ir atiduodavome ubagams. Viekšnių 

cerkvėje švęsdavome švento Sergiejaus Radoniečio ir Georgijaus Pobedonoscevo šventes. Per 

Tris Karalius su batiuška eidavome į Ventą šventinti vandens. Kol batiuška Černajus buvo jaunas 

(Smetonos laikais), ėjo su iškilminga procesija per Viekšnius prie Ventos. Kiti batiuškos 

atsinešdavo į cerkvę iš Ventos vandens — pašventindavo ir tiek. Mums, rusams, į rankas 

rožančiaus neduoda — jis šventas. Jeigu reikia daug kartų pasakyti „Gospodi pomiluj” (12 

kartų), tai rožančius — kad nesuklystum. O kartais ir daugiau kartų reikia pasakyti šią frazę. 

Tada leidi rožančių per piršus ir žinai, kiek kartų jau sukalbėjai. Ant rožančiaus rusai maldos 

neturi. 

Moteris ilgai pasakojo, kaip jų šeima tarpukario metais Birbeliškės kaime darbavosi 20 ha 

žemės plote. Augino kviečius, dobilus. Turėjo gerus arklius. Pirmo pasaulinio karo metu 

dauguma rusų iš aplinkinių kaimų išvažiavo į Rusiją. Važiavo nemažai ir lietuvių. Jų šeima 

niekur nebėgo. 

— Gyvenome Birbeliškėje, aplink dideli miškai, tai karo kaip ir nepamatėme, — sako 

moteris. — Nors mes ir rusai, bet gerai sutarėme su lietuviais kaimynais. Vieni pas kitus į talkas 

eidavome, padėjome, kuo galėjome. Potalkiuose šokdavome. Ar kokia bėda, ar šventė — vieni 

be kitų negalėdavome. Tik po antro karo viskas susimaišė, tie kolūkiai... Smetonos laikais viskas 

visiems buvo vienodai — ar rusas, lietuvis, ar žydas. Kitiems nedaryk nieko blogo — ir tau visi 

bus geri. 


Rugs. 14. — Nr. 73 (409): „Nuotr. Viekšniai. 2001 m. Rusų kapinės”. — Visas tekstas: 

— Man tas pats — ar kalbėti rusiškai, ar lietuviškai — teigia Savarinos kaimo senbuvis 

Sergiejus Gavrilovičius Bartaševičius. — Aš ir mokyklą lietuvišką baigiau. Juk visą laiką 

gyvenome tarp lietuvių. Mano proseneliai čia atsikėlė iš buvusios Lydos (Baltarusija) apskrities, 

Belicos valsčiaus, lyg ir Nesilovcų kaimo. Tai buvo dar caro laikais. 

Sergiejaus Gavrilovičiaus senelis pardavė Baltarusijoje turėtą žemę ir čia nusipirko 

išsimokėtinai iš Kauno banko 99-eriems metams. Iš pradžių reikėjo sumokėti didesnę sumą, o 

vėliau, kasmet, — po mažą sumelę. Tai, žinoma, buvo didelė našta ne tik Sergiejaus seneliams, 

bet ir jo tėvams. Viekšnių fermoje rusai apsigyveno pagal Stolypino reformą. O Sergiejaus 

protėviai į Degimų, Savarinos, Bobulinos, Birbeliškės (Mažeikių r.), Tausalo, Pasvaigės 

(Telšių r.) kaimus atvažiavo savanoriškai. Baltarusijoje, buvo labai prasta žemė — pelkės ir 

smėlynai. 

— Senelis Foma Bartaševič turėjo tris žmonas. Paskutinė buvo Agota, rusiškai — Agafija, — 

prisimena Sergiejus. — Ji buvo labai geros širdies moteris. Senelis turėjo 9 vaikus: keturis sūnus 

ir penkias dukteris. Čia senelis nupirko 21 dešimtinę, tai yra, 25 ha žemės: 6 dešimtines vienoje 

vietoje — ten buvo kiemai, ganyklos ir 15 dešimtinių Savarinos kaime — ten buvo mūsų sodyba. 

Mūsų šeimoje ir giminėje visi buvo paprasti ūkininkai. Nebuvo jokių valdininkų, jokių batiuškų. 

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Savarinos kaime pagrindinis ūkininkas buvo Juozas Bogdelis. Iš 

tikrųjų jis buvo Josif Bogdel, bet jis turėjo lietuviškus dokumentus ir vadinosi Juozu. Smetonos 

laikais prie visų rusiškų pavardžių buvo pridėtos lietuviškos galūnės. Su tom tautybėm buvo 

visaip. Man užrašė lietuvių tautybę. Ar tai labai svarbu? Ar eisi į teismą bylinėtis? Svarbu, kad 

būtum ŽMOGUS!” 

Sergiejus su nostalgija prisiminė savo kaimynus, gyvenusius Savarinos kaime: Krupovą, 

Valančinavičių, Chriščianavičių, Ivaševičių, Visockį, tris brolius Belanus. Jų jau nebėra gyvų, 

visi išmirė. O jų vaikai išsivažinėjo. 

— Smetonos laikais tai gyvenom! Nors ir vargingai, dirbti sunkiai reikėjo, bet linksmi, 

vieningi buvo žmonės, draugiški. Visi draugavome, visi vienas kitam padėdavome. Katalikai į 

Velykas eidavo pas rusus, rusai — pas katalikus. Rusai su lietuviais mažiau tuokėsi, nes visą 

ceremoniją reikėjo atlikti bažnyčioje arba cerkvėje. Vienas iš jaunavedžių turėjo atsisakyti savo 

religijos ir pereiti į kitą. 

Tamara ir Sergiejus Bartaševičiai užaugino nemažą šeimyną. Tris sūnus: Aleksą, Valentiną, 

Leoną ir dukrą Aliną. Marčios — lietuvės. 

130

— Anais laikais žmonės stipriau tikėjo į Dievą. Daugiau į bažnyčią arba cerkvę ėjo — tiek 

lietuviai, tiek rusai. Mes jau greitai nebesuprasime, kas esame — rusai ar lietuviai, o gal kokie 

abisinai. Katalikai ar pravoslavai? Turi taikytis prie tos valstybės, kurioje gyveni, įstatymų. Prie 

papročių ir tvarkos. 

Sergiejaus žmonos Tamaros seneliai taip pat buvo atvažiavę iš Lydos (Baltarusija) apylinkių. 

Senelis buvo Josif Antonovič Bogdel. Tamara turėjo keturis brolius ir vieną seserį. Sergiejus dar 

papasakojo, kaip jis buvo pasirengęs išeiti į generolo P. Plechavičiaus organizuojamą 

kariuomenę: 

— Kiti ėjo. Mano tėvas nuėjo į Viekšnius pas batiušką A. Černajų ir paklausė, ar man reikia 

eiti į Plechavičiaus armiją. Černajus pasakė: „Reikia eiti. Jūsų į frontą nesiųs, liksite Lietuvoje”. 

Tėvo Plechavičius turbūt nebūtų ėmęs. Jis jau buvo per senas. Mano mokyklos draugai buvo 

išėję. Iš Dauginių kaimo toks Raubut, Čijauskas. Paskui jie pabėgo, ar juos išvaikė, nebežinau, 

kaip ten buvo. Aleksas Raubut taip pat buvo rusas. Jo seneliai irgi atvažiavo iš Baltarusijos. Jis, 

atrodo, gimė 1919 m. ir neseniai mirė. Gal ir daugiau rusų išėjo pas P. Plechavičių, bet buvo toks 

laikas, kad niekas nesigynė. Gyvenome vienkiemiuose ir ne viską žinojome, kas ką daro, o čia 

dar karas. Aš irgi būčiau ėjęs. Tėvas man taip pat sakė, kad eičiau. Bet kažkaip negreitai 

besusiruošiau, paskui viskas greit pasikeitė — atėjo bolševikai. 

Sergiejaus tėvas, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo pasitraukęs pagal caro valdžios 

nurodymą į Tambovo sritį (Rusija). Kiti broliai dalyvavo karo įvykiuose. Vienas kariavo Estijoje. 

Bet čia, kaip Sergiejus Gavrilovičius sako, prasidėjo revoliucija. Viskas iširo. Revoliucijai ir 

karui pasibaigus tėvas grįžo į Savarinos kaimą. Čia viskas sunykę, viskas apleista. Reikėjo kurtis 

iš naujo. 

— Smetonos laikais buvo neblogai gyventi, — sako Sergiejus. — Tik reikėjo pinigų. Rudenį 

per dieną galėjai uždirbti litą, du. Per pokario metus pasikeitė žmonės. Anais laikais žmonėms 

buvo didelis stebuklas, kai nužudydavo žmogų. 


Rugs. 21. — Nr. 75 (411): „Pirmoje eilėje, antras iš dešinės sėdi A. Černaj (apie 1935—1939). 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo”. — Visas tekstas: 

V dalis 

Senieji Viekšnių — Fermos, Savarinos, Bobulino, Birbeliškės kaimų rusakalbiai gyventojai 

dažnai prisimena Viekšnių cerkvės šventiką (kaip jie vadina, „batiušką”) A. Černaj — žmogų, 

visa siela atsidavusį savo darbui, pašaukimui, be galo nuoširdų, rūpestingą, mokantį bendrauti ir 

su senu, ir su jaunu, ir su beraščiu, ir su išsilavinusiu. Žmonės sako, jog jis galėjo būti pavyzdžiu 

po jo Viekšnių cerkvėje dirbusiems šventikams. Kada ir iš kur A. Černaj atsirado Viekšniuose? 

Savarinos kaimo senbuvis B. S. G. prisimena: „Čia, Viekšnių cerkvėje, batiuškų buvo visokių. 

Buvo ir labai „bajavų” (smarkių), ir carinio auklėjimo. Černaj buvo baltagvardietis, visą laiką 

„ėjo” prieš bolševikus. Jo dėdė caro laikais buvo Rusijos susirinkimo ministras. Černaj mokėsi 

karo mokykloje, bet prasidėjo revoliucija, todėl mokyklos jis nebaigė... Turtingas žmogus buvo 

— tokie daugiausiai buvo susiję su karo mokykla. Tokia jau tada Rusijoje buvo mada. Po 

revoliucijos ir karų jis į Lietuvą atvažiavo, matyt, todėl, kad buvo baltagvardietis ir tarybinėje 

Rusijoje negalėjo pasilikti — būtų atsidūręs kartuvėse. Jis pasakodavo mano tėvui, kad 

atvažiuodavo čia, į Savariną, kalėdodamas. Tai Frangelis ar kas kitas čia suorganizavo žygį prieš 

bolševikus. Černaj norėjo prisidėti, bet kažkaip jam neišėjo. 

Lietuvoje pasiliko gal apie 100 tokių žmonių. Visi raštingi — vieni įsitaisė inžinieriais, kiti 

statybininkais. Matai, Černaj pasidarė popu, buvo gabus batiuška. Turėjo pašaukimą, turėjo gerą 

balsą... Kai reikėdavo — ir išgerdavo... Organizuodavo eitynes į Telšius, į atlaidus. Gal ir 

nuodėmių padarė, gal ir žmonių nužudė. Jeigu buvo baltagvardiečių armijoje, tai visko galėjo 

būti”. 

Yra žinoma, kad Aleksandras Černaj baigė Vilniaus stačiatikių bažnyčios šventikų kursus. 

1931 m., išdirbęs 8-erius metus Utenos cerkvės šventiku, Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovybės 

nurodymu buvo perkeltas į Viekšnius. Su širdgėla paliko Uteną, bet tuo pačiu ir džiaugėsi, kad 

gauna gausiai stačiatikių apgyvendintą parapiją (jo teigimu, tuo metu Viekšnių parapijoje gyveno 

131

apie 3 000 stačiatikių). Žinoma, reikia turėti omeny, kad į Viekšnių cerkvę rinkdavosi stačiatikiai 

iš Papilės, Akmenės, Mažeikių apylinkių ir, aišku, iš Viekšnių apylinkės. 

A. Černaj buvo veiklus ir drąsus žmogus. Atrodo, per tai jam teko išvažiuoti iš Utenos. Mat jis 

sugalvojo pakeisti nuo seno cerkvėje nusistovėjusią tvarką. Atėjęs į cerkvę ir panorėjęs atlikti 

išpažintį žmogus pirmiausiai privalėjo į specialiai tam skirtą indą įdėti nurodytą pinigų sumą, 

maisto produktų ir pan. Buvo reikalaujama, kad viskas būtų duodama iš anksto, avansu. 

Procedūrą akylai stebėjo ir į specialią knygą užrašinėjo cerkvės seniūnas. Turtuolis galėjo 

pasišvaistyti, o ką daryti vargšui? A. Černaj tokią tvarką Utenos cerkvėje uždraudė. Aplinkinių 

cerkvių šventikams tai nepatiko. Jie pradėjo skųstis stačiatikių cerkvės vadovybei. Matyt, 

vadovybė buvo priversta „išradingąjį batiušką” perkelti į Viekšnius. Tačiau batiuška ir čia 

atšaukė iki tol buvusią tvarką. Tai, žinoma, pradžiugino neturtingus rusakalbius viekšniškius. 

1931 m., prieš pat Kalėdas, vidurnaktį, tikintieji rusakalbiai gausiai rinkosi į Viekšnių 

geležinkelio stotį. Atvykus traukiniui, parapijiečiai greitai iš vagono į roges perkraustė A. Černaj 

turtą ir, patys susėdę į roges, patraukė Viekšnių link. Batiuškos šeima važiavo didelėse, 

trikinkėse rogėse, kurias traukę arkliai buvo papuošti skambančiais varpeliais. Viekšniuose, prie 

namelio, skirto šventikui, su duona ir druska, šiltu pasveikinimo žodžiu sutiko cerkvės seniūnas 

Michail Škerbo bei cerkvės choras. Kambaryje ant kukliai padengto stalo buvo padėta arbatos, 

kavos, kakavos, sviesto, sūrio, bandelių. Tą ankstyvą rytmetį A. Černaj nesėdo už stalo, o 

seniūno lydimas nuskubėjo į šalia esančią cerkvę. Žemai nusilenkė altoriui ir Kozelsko Dievo 

Motinos ikonai. Ilgai meldėsi. Iš cerkvės išėjo jau prašvitus ir dangaus fone pamatė mėlynai 

dažytus cerkvės kupolus bei paauksuotus kryžius ant jų. Parėjęs ir apžiūrėjęs ūkelį pamatė, kad 

jo šeimos gyvenimo naujoje vietoje pradžia pasirūpino parapijiečiai. Aruode buvo bulvių, miltų, 

daržovių, ant balkio kabojo bryzelis mėsos, dešros. Šventikas suprato, kad viekšniškiai jo laukė. 

A. Černaj ėmėsi aktyvios veiklos: pradėjo burti žmones, kviesti į cerkvę, lankė juos namuose. 

1932 metų vasarą suremontavo ir perdažė cerkvę, restauravo paauksuotus kryžius, šventorių 

aptvėrė tvora. Į cerkvę buvo atvesta elektra. Subūrė jaunimo savišvietos būrelį ir styginių 

instrumentų orkestrą. Įsteigė skaityklą-biblioteką. Į repeticijas kartą per savaitę pradėjo rinktis 

cerkvės choras. Jame buvo 20 giedotojų. Susibūrė dramos būrelis, buvo statomi pasaulietiniai ir 

religiniai spektakliai. Režisieriaus, kostiumininko, dailininko-dekoratoriaus, grimuotojo darbus 

atliko pats A. Černaj. Jam talkino žmona Tatjana. Spektakliams reikalingą rekvizitą gamino 

rusakalbių bendruomenės nariai. A. Černaj užmezgė draugiškus ryšius su Rygos muzikos mėgėjų 

draugijos „Bajanas” pirmininku Vladimir Michailovič Kniaževskiu. Šis žmogus tuo metu buvo 

žinomas ir gerbiamas kaip geriausias violončelistas. Rygoje jis buvo subūręs labai populiarų trio: 

du muzikantus, kurie grojo fortepijonu bei violončele, ir dainininkę — mecosopraną Michailovą. 

A. Černaj pakviestas trio ne kartą koncertavo ne tik stačiatikių bendruomenės nariams, bet ir 

visai Viekšnių miestelio visuomenei. 


Rugs. 28. — Nr. 77 (413): Nuotrauka: „Viekšniai, 1935—1939 m. [tiksliai — 1934 m.] 

stačiatikių bendruomenė, vadovaujama A. Černaj, šventina Ventos upės vandenį”. — Visas 

tekstas: 

Kai Černaj suaktyvino pastoracinį darbą, cerkvėje pradėjo lankytis didesnis tikinčiųjų būrys. 

Buvo paskirtas dar vienas šventikas — Viktor Kurilovič. Netrukus — ir trečias. Keletą kartų 

cerkvę aplankė Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovas. Jis dažniausiai atvažiuodavo liepos 5—18 

dienomis, kai Viekšniuose vykdavo švento Sergiejaus Radoniečio atlaidai. Šio šventojo vardu 

pavadinta Viekšnių cerkvė. Valdytojo atvykimas buvo didelė šventė visai Viekšnių parapijai. Į 

pasirengimo darbus įsitraukdavo visas Viekšnių rusakalbis jaunimas. Vieni pynė vainikus, kiti 

statė vartus (bromą), valė cerkvę ir jos aplinką. Buvo ne tik puošiama cerkvė. Visas Fermos 

kaimas skendėjo žalumynuose ir gėlėse. Pasibaigus iškilmėms, į pavakarę, Fermos kaime 

vykdavo šokiai, linksmybės („gulianije”), kuriose dalyvaudavo ir batiuska su šeima bei 

kviestiniais svečiais. 

A. Černaj brolis Nikolaj taip pat dirbo pastoracinį darbą Utenoje, Pakaunėje. Skaitė religinio 

turinio paskaitas Kauno stačiatikių sobore. Vėliau jo gyvenimas susiklostė nesėkmingai. Staiga 

132

mirė žmona Olga. Jis dėl to skaudžiai išgyveno. Metė šventiko darbą. Vėliau apsigyveno Utenoje 

pas dukrą. Ten ir mirė. 

A. Černaj nuo 1935(?) metų lapkričio 21 d. Mažeikių gimnazijoje stačiatikių vaikus mokė 

tikybos. 

1939 m. birželio mėnesį Estijoje, Pečioros vienuolyne, buvo organizuojama Latvijos, 

Lietuvos ir Estijos rusų chorų šventė. Joje dalyvavo ir 27 Viekšnių cerkvės choristai, 

vadovaujami A. Černaj. Iš viso šventėje dalyvavo per 1500 choristų. Šventė prasidėjo tuometinio 

Estijos prezidento Piatso atvykimu. Jam pasirodžius, aikštėje galingai nuskambėjo Estijos 

valstybinis himnas, o po to — rusiškas Vkol slaven. Estijos prezidentas užlipęs į tribūną 

pasveikino trijų Pabaltijo valstybių pirmosios rusų chorų šventės dalyvius. Pirmoje šventės 

dalyje skambėjo rusų liaudies dainos. Taigi A. Černaj dėka šiame galingame chore skambėjo ir 

viekšniškių rusakalbių balsai. 

Su paskutiniaisiais dainų šventės akordais baigėsi, kaip A. Černaj sako prisiminimų knygoje, 

„taikus ir ramus mūsų gyvenimas”. Prasidėjo tarybinė okupacija. Šventikai paskelbti veltėdžiais 

(„darmojiedy”). Jiems uždrausta rodytis viešose vietose su dvasininkų rūbais. A. Černaj buvo 

liepta dirbti Viekšnių—Mažeikių kelio remonto darbus. Gerai, kad kažkas atėjo į protą ir 

šventiką, kaip išsilavinusį žmogų, paskyrė dešimtininku, o ne akmenų skaldytoju ir kroviku. 

Dirbdamas dešimtininko darbą neapleido ir cerkvės reikalų. Kiekvieną dieną, anksti rytą, o 

sekmadieniais — vidurdienį cerkvėje vyko pamaldos. 

Tarybinės armijos kareiviai ir tarybiniai aktyvistai kurį laiką rusakalbių žmonių ir A. Černaj 

nelietė, bet kai Viekšniuose pasirodė NKVD (narodnyj komitiet vnutrienich diel — tarybinio 

saugumo) dalinys, batiuška beveik kas naktį buvo atvaromas į saugumiečių būstinę ir tardomas! 

Jam buvo grasinama, reikalaujama, kad viešai nusimestų šventiko rūbus, pasmerktų savo 

pastoracinę veiklą, paneigtų Dievo buvimą. Buvo siūloma bendradarbiauti ir įvairiais būdais 

grasinama. Batiuška labai išgyveno, kad tarybiniai aktyvistai agitavo rusakalbį jaunimą stoti į 

komjaunimą. Tarybų valdžios nurodymu buvo uždaryta biblioteka-skaitykla, nutrauktos cerkvės 

choro ir styginių instrumentų orkestro repeticijos. Pats batiuška, nusikirpęs ilgus plaukus ir 

nusiskutęs barzdą, apsiavęs auliniais batais, apsirengęs striuke, paėmęs į rankas užrašų knygą ir 

matuoklę, vaikštinėjo remontuojamu Viekšnių—Mažeikių vieškeliu. 

Staiga vieną dieną iš Viekšnių dingo tarybų valdžia. Kas mašina, kas arkliais išdardėjo į rytus. 

Vietiniai vyrai, kurie bent kiek mokėjo valdyti ginklą, būrėsi į savisaugos būrį ar organizuojamą 

policiją. A. Černaj tai labai džiugino. Viekšniškiams susibūrusi policija grąžino tarybų valdžios 

atimtus radijo aparatus. Netrukus per juos iš Kauno buvo paskelbta, kad atkurta nepriklausoma 

Lietuvos valstybė. Viekšniškiai tuoj pat susirinko į miestelio aikštę, iškėlė trispalvę ir sugiedojo 

himną. Tai be galo džiugino A. Černaj širdį, bet kartu ir darėsi neramu. Bažnyčios ir cerkvės 

bokštuose buvo pastatyti sargybiniai: jeigu kas nors pasirodo įtartino — tuoj pat pranešti 

policijai. 

Apie 10 metų A. Černaj kaimynystėje gyveno ir su juo bendravo kanauninkas Novickis. Nors 

ir buvo skirtingų konfesijų dvasininkai, jie rado bendrą kalbą. Tarybinės okupacijos metu 

A. Černaj keletą dienų pasislapstęs prie Meižių ežero išliko gyvas, o Novickis besitraukiančių 

tarybinių kareivių buvo žiauriai nužudytas. 

Netrukus ant dviračių per Ventos tiltą į miestelį pradėjo riedėti vokiškai kalbantys kareiviai. 

Viekšniškiai juos sutiko su gėlėmis ir sveikinimo šūksniais. Visi galvojo, kad atėjo laisvės dienos 

ir Lietuva vėl bus nepriklausoma. Taip, keletą dienų Viekšniuose buvo ramu, kol nepasirodė 

spec. Dalinio kareiviai. Miestelyje vėl pakvipo paraku. Nauja valdžia buvo griežta ir be galo 

tvarkinga. Tiek lietuviai, tiek rusakalbiai buvo šokiruoti, kai pamatė, kaip spec. Dalinys 

sprendžia viekšniškių žydų reikalus. Daugelis, o ypač rusakalbiai, tikėjosi tokio pat likimo. 

Tačiau vokiečiai, vietoj to, kad naikintų vietinius rusakalbius gyventojus, dar atvežė apie 3 000 

žmonių iš Novgorodo (Rusija). Po keletą padalino vietiniams ūkininkams. Tarp atvežtųjų buvo 

septyni šventikai, kurie buvo atiduoti A. Černaj priežiūrai. Jis nebedirbo kelio remonto darbų ir 

vėl ėmėsi pastoracinės veiklos. 


Gruod. 14: „Nuotr. Jekaterinos Tichonovič Busel (centre su nuometu) ir Nikonor Michailovič 

133

Jarošev vestuvės. Pirmoje eilėje (pirma iš dešinės) — jaunosios sesuo Klavdija Busel-Škerbo ir 

jos vyras Grigorij Škerbo. Kaunas, 1932 m.” — Visas tekstas: 

XIII dalis 

Michail Tichonovič Busel gimė ir užaugo Viekšnių — Fermos kaime. Čia nuo seno gyveno jo 

senelis Lapkovskij, kuris augino dvi dukras ir du sūnus. Abu sūnūs ir viena dukra dar caro laikais 

išvažiavo iš Fermos į Peterburgą ir ten baigė pedagoginius mokslus. Grįžę į Lietuvą kažkur 

mokytojavo. Antroji dukra Vasa, atrodo, jokių mokslų nebaigė ir šeimininkavo namuose. Atėjus 

laikui sėkmingai ištekėjo už Tichon Ivanovič Busel. Po vestuvių jaunavedžiai iš Fermos išsikėlė 

gyventi į kažkokį miestą. Vyras dirbo uriadniku (valsčiaus viršininku). Galima tik spėlioti, kad 

tas valsčius ar miestelis buvo kažkur prie Vilniaus. Mat, Michail Tichonovič žmonos tėvas 

juokaudamas Busel vadindavo Vilniaus lepečkoju. Busel — baltarusiškos kilmės pavardė. 

Baltarusių kalba „busel” reiškia „gandras”. 

Jauna šeima tikriausiai persikėlė į tėviškę — Baltarusiją — arba į Vilniaus kraštą. Susilaukė 

dviejų dukrų ir dviejų sūnų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui T. I. Busel buvo pašauktas į 

caro armiją. Žmona Vasa su vaikais grįžo į Fermos kaimą, čia buvo tuščia ir nyku. Rusakalbiai 

gyventojai caro valdžios buvo išgabenti į Rusijos gilumą. Vieniša moteris be niekieno pagalbos 

privalėjo rūpintis vaikais. Badavo. Šiek tiek padėjo giminaičiai iš Vegerių kaimo (Akmenės r.). 

Vieną kitą pieno lašą atnešdavo netoliese gyvenęs Strigun. Po kažkokios sunkios ligos mirė 

vienas sūnus. Pasibaigus karui pas žmoną į Fermos kaimą sveikas ir gyvas parvažiavo 

T. I. Busel. Rado ją išvargusią ir paliegusią, o netrukus ji mirė. Palaidota Viekšniuose, stačiatikių 

kapinėse. Dukra Jekaterina Tichonovna Busel ištekėjo už Nikonor Michailovič Jarošev ir iki pat 

mirties (1995 m.) gyveno Daubiškių kaime (Akmenės r., Papilės seniūnija). Užaugino du sūnus 

— Igorį ir Olegą. Pastarasis daugiau kaip 25-erius metus mokytojavo Mažeikių politechnikos 

mokykloje. Buvo didžiulis kelionių mėgėjas, apkeliavęs daugiau nei 80 pasaulio šalių. 

Antroji dukra Klavdija Tichonovna Busel ištekėjo už Grigorij Dmitrijevič Škerbo, taip pat 

fermiškio. Abu gimę 1910 m. Grigorij mirė 1995 m., o Klavdija — 1996 m. Užaugino vieną 

dukrą — Jelizavietą Grigorjevną Škerbo-Popovą, kuri daug metų dirbo Viekšnių vidurinėje 

mokykloje ir mokė vaikus rusų kalbos. Ir tėvai, ir dukra palaidoti Viekšnių stačiatikių kapinėse. 

Tichon Ivanovič Busel vedė antrą kartą. Jo žmona tapo Kaunatavo (Telšių r.) kaimo 

gyventoja. Tai buvusio Viekšnių cerkvės šventiko Stasenko sesuo. Naujai sukurta šeima vėl 

susilaukė keturių vaikų. Tatjana Tichonovna ištekėjo, gyveno ir mirė Ukrainoje. Liubovė 

Tichonovna ištekėjo už Maksimovo ir dabar gyvena Mažeikiuose. Sūnus Tichon Tichonovič 

žuvo Antrojo pasaulinio karo metu. Antrasis sūnus, čionykštis — fermiškis Michail Tichonovič 

Busel — be galo darbštus, tvirtai įaugęs į lietuvišką žemę žmogus. Su žmona Zinaida Ivanovna 

netrukus švęs auksines vestuves. 

Per tiek metų buvo visko. Galėjo šie žmonės ir nesusitikti. Vokiečių okupacijos metu jaunimas 

buvo gaudomas ir prievarta vežamas dirbti į Vokietiją. Išvežė nemažai ir rusakalbių jaunuolių. Į 

hitlerininkų rankas buvo patekęs ir Michail Tichonovič. Mažeikių geležinkelio stotyje būrelį 

lietuvių ir rusakalbių sugrūdo į prekinį vagoną ir užtrenkė duris. Lietuviai geležinkelininkai 

pašnibždėjo, kad vagono durys vos vos užsuktos viela. Traukiniui artėjant prie Kuršėnų vyrams 

pavyko atidaryti vagono duris ir iššokti iš važiuojančio traukinio. Michail Tichonovič pėsčiomis 

pagelžkele per naktį grįžo į Fermos kaimą. Pradėjo slapstytis. Pagavę vokiečiai nebūtų atleidę 

bėgliui. Žmona Zinaida Ivanovna paragavo kalinės duonos ir vos neatsidūrė Sibiro lageriuose. Jų 

ūkyje Tupikų kaime (Akmenės r.) nuo tarybų valdžios slapstėsi žmogus. Vieną dieną ūkelį 

apsupo stribokai (liaudies gynėjai). Žmogui pavyko pasprukti ir pasislėpti. O Zinaidą Ivanovną 

stribokai pėsčiomis atvarė į Akmenę, po to — į Viekšnius, Mažeikius. Uždarė į kalėjimą, tardė. 

Apie tai sužinojo Zinaidos Ivanovnos tėvas. Iš kažkur gavo bidoną naminės degtinės ir nuvežė 

Mažeikių tardytojams bei prokurorams. Tada, pokario metais, to užteko. Kitą dieną Zinaida buvo 

paleista. 

Abu pragyveno sunkius pokario metus. Net ir vestuvėms nebuvo iš ko nusipirkti gražios ir 

naujos suknelės. Ką ten suknelės — nebuvo ko valgyti. Užaugino dukrą Irajidą ir sūnų Valerij. 

Abu vaikai baigė Viekšnių vidurinę mokyklą. Žentas ir marti — lietuviai. Auga būrelis anūkų. 

134


Saus. 11. — Nr. 4 (448): Nuotrauka „Fermiškė dainininkė Larisa Kuchalskaja”. — Visas tekstas: 

XIV [dalis] 

Senieji Viekšnių Fermos kaimo rusakalbiai gyventojai prisimena, kad tarpukario metais šiame 

kaime buvo penkios Škerbų sodybos, trys Riklevič [gal Rimkevič], Strigun, Busel, Lapkovskij 

ūkeliai. Osif Rimkevič sūnus Jevgenij baigė aukštuosius mokslus ir dirbo Kaune inžinieriumi. 

Per karą, 1940—1945 m., Latvijoje vokiečių armijoje dirbo vertėju, vėliau tarnavo tarybinėje 

armijoje. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Vilniuje, vedė. Užaugino du sūnus. 

Geriausias tarpukario metų kaimo batsiuvys buvo Pavel Škerba. Jis turėjo penkis sūnus. 

Vienas iš jų taip pat buvo batsiuvys. Kitas — kalvis. Trečiasis sūnus Valentin baigė agronomijos 

mokslus ir dirbo sodininku grafo Zubovo dvare. 

Kaimo batsiuvys buvo ir Ivan Jagorov. Dariaus ir Girėno gatvėje Nr. 9 buvo Afemijos 

Rimkevič kirpykla. Kaip skelbia 1937 m, laikraštis „Verslas”, Viekšniuose buvo E. Liniov 

akmeninių paminklų dirbtuvės. Skelbime teigiama, kad dirbtuvių savininkas amato mokėsi ir 

dirbo užsienyje. 

Grigorij Rimkevič buvo garo katilo mašinistas. Dirbo lentpjūvėje, o rudenį su garo katilu 

(dampiu) kūlė ūkininkams javus. Aleksandra Ivanovna Rimkevič garsėjo kaip labai gera siuvėja. 

Jos tėvas Fermos kaimo pradžioje buvo pastatęs jai namelį, kuriame ji buvo įkūrusi siuvyklą. 

Nuolat turėjo 7—8 mokines. Pas ją siūdinosi drabužius tik labai turtingi žydai, dvarininkai, 

stambūs ūkininkai. Ji pati siuvėjos amato penkerius metus mokėsi Rygoje, pas šio amato meistrę 

vokietę. Čia nuolat mokėsi apie 30 mergaičių. Vokietė duodavo joms nakvynę, maisto, drabužių. 

Bet už tai jos turėjo atidirbti. Baigusi mokslus Aleksandra keletą metų dirbo Rygoje. Užsidirbo 

pinigų. Nusipirko tuo metu moderniausią „Singer” markės siuvimo mašiną ir grįžo į Fermos 

kaimą ir čia sėkmingai dirbo. 

Konstantin Kuchalskij buvo šaltkalvis. Turėjo savo dirbtuvę, remontavo pieno separatorius, 

siuvimo mašinas, dviračius, įvairius motorus. Atrodo, kito tokio meistro Viekšnių apylinkėse 

nebuvo. Konstantino mama buvo vokietė, o tėvas — grynakraujis rusas. Dar caro laikais jis 

kažkur Rusijoje dirbo ginklų fabrike meistru. Kaip teigia amžininkai, tai buvo auksarankis 

žmogus. 

Savo audiniais apylinkėje garsėjo Olga Linkevič. Ji audė dvinyčius, aštuonnyčius audinius, 

lovatieses, rankšluosčius. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą jos audiniais buvo papuošta Viekšnių 

cerkvė. 

Fermos kaime gimė ir užaugo Vasilij Rimkevič, tarpukario metais dirbęs Mažeikių pašto 

viršininku. Fermos kaime taip pat užaugo Larisa Kuchalskaja. Ji baigė Viekšnių pradinę 

mokyklą. Turėjo labai gražų balsą, todėl paūgėjusi išvažiavo į Vilnių mokytis vokalinio meno. 

Ištekėjo už karininko Zapevaj. Nesėkmingas vedybinis gyvenimas neleido iki galo atsiskleisti 

talentui. Larisa Konstantinovna tuoj po karo dirbo Lietuvos valstybinėje filharmonijoje (gal kiek 

— operos ir baleto teatre), su koncertais daug važinėjo po Lietuvą. Bet mirė gana jauna. Jos 

brolis Valdimir Kuchalskij buvo dailininkas. 

Vieros tėvo sesuo, taip pat fermiškė, buvo ištekėjusi už Vokietijos konsulo Latvijoje, 

milijonieriaus Damberg. Teta Damberg dar paauglę Vierą pasiėmė į Rygą. Visapusiškai rėmė, 

leido į mokslą. Sulaukusi pilnametystės Vera pradėjo dirbti Rygos kino teatre kasininke. Tuo 

metu tai buvo pakankamai prestižinis darbas. 1936 metais Latvijoje buvo paskelbtas grožio 

karalienės konkursas. Jame dalyvavo ir Viera, kuriai nusišypsojo laimė — mergaitė iš Viekšnių 

Fermos kaimo tapo Latvijos grožio karaliene. Tais pačiais (1936) metais Paryžiuje įvyko 

pasaulio grožio karalienės rinkimai. Latvijai atstovavo V. S. Solovjova. Paryžiuje ji taip pat 

laimėjo kažkokį prizą (šie faktai surinkti iš žmonų pasakojimų). Grįžusi iš konkursų Viera 

netrukus ištekėjo už stambaus kino meno verslininko. Jis buvo nusigyvenusių bajorų giminės 

palikuonis, kilęs iš Raudondvario apylinkių. 1940 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 

konsulo Damberg šeima išvažiavo į Vokietiją. Iš ten, taip pat buvusios Fermos kaimo gyventojos 

Tajos Cibulskajos padedami, išvyko į Ameriką. 

1936—1937 (?) m. Viekšnių apylinkes užklupo didelė sausra. Nuo medžių pradėjo kristi 

lapai, išdžiūvo žolė, išseko šuliniai ir šaltiniai. Nuo karščio pradėjo kristi Fermos ir kitų kaimų 

gyventojų gyvuliai. Kaimus nuo bado išgelbėjo rusakalbių malda. Šventikas A. Černaj 

135

organizavo „kriestnij chod” — procesiją su cerkvės vėliavomis, ikonomis, žvakėmis. Giesmėmis 

ir maldomis prašė Dievo atsiųsti lietų. Procesija nuėjo į tolimiausią Fermos kaimo galą ir staiga 

pastebėjo, kad iš vakarų atslenka juodi lietaus debesys. Spėjo grįžti iki Linkevič sodybos (dabar 

toje vietoje stovi tik senas klevas), kai prasidėjo liūtis. 

1920 m. iš Rusijos grįžusios rusakalbių šeimos nusipirko arklių ir uždarbiavo pas žydus. 

Vienu metu tarpukaryje „Lietūkis” nepirko javų iš ūkininkų, kurie nebuvo tautininkų partijos 

nariai. Fermos kaimo gyventojus išgelbėjo kaimynai lietuviai. Ivan Rimkevič Sovaičių kaime 

turėjo draugą, tautininką Trušinską, kuris Rimkevič grūdus pardavė kaip savo. Dauguma elgėsi 

lygiai taip pat. 


Saus. 18. — Nr. 7 (451): Nuotraukose: „[1.] Fermiškė V. S. Solovjova — 1936 m. Latvijos 

grožio karalienė. [2.] Tarpukario metų Fermos kaimo jaunimas sūpuoklėse”. — Visas tekstas: 

XV dalis 

Caro valdžia po 1863 metų sukilimo buvo numačiusi į Kauno guberniją perkelti 3000 

rusakalbių šeimų. Reforma vyko ne taip sparčiai, kaip planavo valdininkai. Matyt, rusakalbiai 

žmonės nelabai noriai kėlėsi į jiems visiškai nepažįstamą ir svetimą kraštą. Iki 1864 m. visoje 

Kauno gubernijoje buvo apgyvendinta 500 šeimų. Atsirado ir mūsų tautiečių, kurie pareiškė norą 

pereiti į pravoslavų tikybą ir vylėsi lengvatinėmis sąlygomis įsigyti žemės, o vėliau ją parduoti ir 

taip praturtėti. Caro valdžia tikėjosi, kad persikėlėliai ims terorizuoti, engti vietinius gyventojus. 

Šie priešinsis, kils konfliktas. Tačiau taip neįvyko. Persikėlėliai apsidžiaugė gavę žemės ir ėmėsi 

darbo, o vietiniams lietuvybės reikalai nelabai rūpėjo. Bernai apsimėtydavo akmenimis ir tuo 

konfliktas dėl merginų baigdavosi. 

Perkėlimo darbai vyko chaotiškai: iš 269 vietovių, kuriose apsigyveno persikėlėliai, 194 

vietovėse įsikūrė tik po penkis kiemus, 40-yje vietovių — iki 10-ies kiemų, 24-iose — iki 20 ir 

tik 11-oje vietovių susikūrė daugiau nei po 20 kiemų. Prie jų galima priskirti ir Viekšnių — 

Fermos kaimą. XIX a. antroje pusėje šis kaimas buvo nutolęs 234 varstus (l varstas — 1064 m) 

nuo gubernijos miesto Kauno, 64 varstus — nuo apskrities miesto Šiaulių, 1 varstą — nuo 

valsčiaus centro Viekšnių ir 5 varstus — nuo Viekšnių geležinkelio stoties. Kaime buvo 21 

sodyba. Gyveno 77 vyrai, 57 moterys. Tarp jų buvo 50 darbingų žmonių, kiti — vaikai ir 

seneliai. Raštingų buvo 40 vyrų ir 21 moteris. Kaimo gyventojams priklausė 276,5 dešimtinės 

žemės. Dar 64 dešimtines iš vietinių gyventojų nuomojo. Už 7 varstų nuo centro buvo kaimo 

pievos ir ganyklos. Ten buvo pelkėtos ir drėgnos žemės, netinkančios žemdirbystei. Gyventojai 

laikė 24 arklius, 31 karvę, 91 avį, ožką. Turėjo žemės ūkio inventoriaus ir 763 carinius rublius. 

Čia gyveno du visiški skurdžiai. Jie neturėjo nei savo žemės, nei pastatų, bet laikė vieną gyvulėlį. 

Kaimui priklausanti dirbama žemė buvo derlinga. Atsikėlėliai rusakalbiai žmonės daugiausiai 

vertėsi žemdirbyste. Tik keletas šio kaimo gyventojų žemę arendavo, o patys vertėsi miško 

perdirbimu. Tuometinė carinė valdžia visaip rėmė persikėlėlius ūkininkus, iš Kauno valstybės 

banko skyrė beprocentines paskolas. Mažino mokesčius, suteikdavo kitas lengvatas. 

1931 m. atvykęs dirbti į Viekšnius šventikas A. Černaj teigė, jog Fermos kaime yra 36 kiemai. 

Namai stovi palei gatvę, apsupti sodų ir darželių. Kaimo pakraštyje vilnija neužmatomi javų 

laukai. Liepos mėnesį, šv. Sergiejaus atlaidų proga, į Fermos kaimą pas gimines suvažiuodavo 

daug svečių. Turbūt nebuvo kiemo, kuriame nestovėtų arkliai ir vežimai. Visur skambėdavo garsi 

šneka ir dainos. Vykdavo šokiai, kuriuose grodavo balalaikininkų orkestras. Atlaidų proga 

šokiuose apsilankydavo ir pats batiuška A. Černaj su savo svečiais. Dažniausiai tai būdavo 

grafienė V. P. Zubova su savo seserimi. 

Ne atlaidų dienomis šokiai vykdavo Škerbos daržinėje. Tada užtekdavo ir Grigorijaus 

Rimkevič muzikos. Šokdavo krakoviaką, kadrilių, fokstrotą ir kt. šokius. Tarpukario metais 

vakarėlius cerkvės šventikai organizuodavo Viekšnių mokykloje. Z. I. Busel prisimena: „Visi 

apylinkių ūkininkai suvažiuodavo. Šokdavome iki ryto. O kokius vaidinimus rodė! Eidavo visi, 

kas norėjo — ir rusai, ir lietuviai. Į lietuvių rengiamus vakarus eidavome ir mes. Lietuviai šauliai 

organizuodavo gegužines. Rusai iš mūsų apylinkių į Šaulių sąjungą nestojo. O gal rusų 

nepriėmė? Nežinau. Bet, kiek atsimenu, žydus priimdavo į šaulius. Čia, Fermoje, buvo tik rusų 

gaisrininkų komanda.” 

136

Būta kaime ir savų poetų. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Viekšnių apylinkėse garsėjo 

eilėraščių kūrėjas Vasilij Strigun. Jo sūnus Konstantin eilėmis lenkė tėvą. Kostia baigė Šiaulių 

gimnaziją. Šiandien sunku pasakyti, ar jų kūryba buvo spausdinta. Likę gyvi liudininkai 

neišsaugojo atminty šių talentingų žmonių posmų skambumo. 

Pokario metais po keletą kartų per metus apsilankydavo tuometinis Tarybų Latvijos 

komunistų partijos centro komiteto sekretorius J. Pelše. Čia jis turėjo giminių. Artima giminaitė 

prisimena: „Mano mamos pusseserės vyrą Pelšę mes vadindavome Jan Janovič Poiš. Jis 

atsiveždavo keptą kumpį, dešros, duonos ir, žinoma, daug degtinės. Mano vyrui sakydavo: 

„Matai, kiek čia yra. Tu gerk, bet, žinok — nepasigerk.” Mes iškūrendavome pirtelę. 

Puotaudavome ir dainuodavome visą naktį rusų liaudies dainas. Jis atvažiuodavo paprasta 

mašina, be sargybinių. Pats vairuodavo... Mums būdavo didelė šventė. Jan Janovič žmona — 

Marija Marcinkevič-Poiš. Ji taip pat buvo kilusi iš Lietuvos. Marija dirbo archyve ir saugojo 

kažkokius labai svarbius dokumentus... Dabar mes švenčiame visas šventes — ir rusiškas, ir 

lietuviška. Mūsų gyvenimas — vien tik šventės.” 

XIX a. rusakalbių Fermos gyventojų bendruomenė buvo viena iš gausiausių Viekšnių cerkvės 

parapijoje, o 1996 m. Fermos kaime iš 149 sodybų su 268 gyventojais rusakalbių tebuvo tiek, 

kad jiems suskaičiuoti užteko rankų pirštų... Todėl šiems žmonėms galima tik pavydėti 

optimizmo. 

Tamulevičius Jonas. Viekšnių stačiatikių cerkvė — pavojuje // Būdas žemaičių. — 2002. — 

Saus. 21. — Visas tekstas: 

Viekšnių apylinkės garsėja ne vien savo kraštovaizdžiu, įžymiais žmonėmis, bet ir 

architektūros paminklais. Vieni iš jų saugomi ir remiami valstybės, kiti turi privačius rėmėjus, o 

tretieji lieka pačių gyventojų globai. 

Atvažiavę į Viekšnius beveik jų centre, nuostabių liepų paunksnėje, rasime Viekšnių 

stačiatikių cerkvę. Ji pastatyta 1871 m. Nukentėjusi nuo karo audrų cerkvė vis dar puošia 

miestelį savo neįprasta forma ir architektūrine išmone. Tačiau laikas daro savo. Šiuo metu 

pastatas yra avarinės būklės: nusilupinėjusios ir apirusios sienos, atitrūkusios sijos, o svarbiausia 

— baigianti įgriūti varpinė. Kultūros ministerija neįtraukia cerkvės į kultūrinių vertybių 

apsaugos sąrašą, motyvuodama tuo, kad Viekšnių cerkvė — tipinis architektūrinis pastatas ir 

neturi didelės vertės. Rusų parapijiečių, kurie galėtų suremontuoti cerkvę, liko vos keletas. Ir tai 

— senyvo amžiaus žmonės, kurie sunkiai verčiasi. 

2001 m. gruodžio 21 d. Viekšnių vidurinėje mokykloje buvo organizuota popietė — disputas. 

Į renginį buvo pakviesti cerkvės parapijiečiai, Viekšnių bendruomenės atstovai, cerkvės 

šventikas Tėvas Nestoras, rusų draugijos pirmininkė N. Skibickaja, Mažeikių muziejaus 

mokslinis bendradarbis A. Muturas ir kiti asmenys, neabejingi šio statinio likimui. Renginį 

pradėjo ir trumpą pranešimą skaitė Viekšnių vidurinės mokyklos mokytojas J. Tamulevičius. Jis 

susirinkusiems trumpai papasakojo cerkvės atsiradimo istoriją, pacitavo ištraukas iš šventiko 

Tėvo Černajaus knygos, kuris ilgus metus dirbo šioje cerkvėje. Baigdamas mokytojas pakvietė 

susirinkusiuosius išsakyti savo mintis. Vyko aktyvus pokalbis. Šventikas Tėvas Nestoras, realiai 

vertindamas padėtį, pasidžiaugė iniciatyva. Prašė atkreipti dėmesį į tai, kad jau keletą metų iš 

eilės beldėsi į valdžios duris, bet visur jam buvo atsakoma neigiamai, motyvuojant sunkia 

finansine padėtimi. Šventikas siūlė pakviesti specialistą, kuris galėtų padaryti darbų sąmatą ir po 

to ieškoti gerų žmonių pagalbos. N. Skibickaja siūlė kreiptis pagalbos į „LUKoil Baltija” 

bendrovę Mažeikiuose. Vienas iš renginio dalyvių — M. Ivančenka pasisiūlė padėti restauruojant 

cerkvės fasadą. Visi susirinkusieji vieningai nutarė, kad pridėję truputį noro ir lėšų galėtų bent iš 

dalies prisidėti prie pastato išlikimo. Diskusiją sujaudintos stebėjo Z. Busel ir V. Vasičeva. 

Miestelio senolės džiaugėsi, kad galų gale cerkvės remonto reikalai pajudės iš mirties taško. 

V. Vasičeva, einanti cerkvės seniūnės pareigas, pasiguodė, kad jai jau sunku prižiūrėti cerkvę. 

Šventykla jau aštuonis kartus buvo apvogta. Senyvo amžiaus moteris sugebėjo nuvykti į 

susitikimą su Seimo nariu V. Uspaskichu. Tačiau pagalbos iš jo nesulaukė. 

Renginio metu skambėjo Viekšnių vidurinės mokyklos ateitininkų atliekamos kalėdinės 

giesmės (vadovas — mokytojas P. Auryla). N. Skibickają ir Tėvą Nestorą sužavėjo atlikėjų 

137

nuoširdumas ir geranoriškumas, todėl nuoširdžiai pakvietė juos į stačiatikių švenčiamas Kalėdas 

sausio 7 dieną. 

Galinčius prisidėti prie cerkvės restauravimo darbų moraliai ir materialiai prašytume 

skambinti tel. (8 282) 3 23 42. 

Mokytojas Jonas Tamulevičius. 


Saus. 25. — Nr. 10 (454): Nuotraukos: „[1.] Viekšniškis T. T. Busel su žmona Vasa 1908 m. 

[2.] Tarpukario metų cerkvė”. — Visas tekstas: 

XVI dalis 

Persikėlėliai rusakalbiai žmonės, matyt, buvo pakankamai dvasingi. Tik atsikėlus į svetimą 

kraštą jiems prireikė pasistatyti vienokius ar kitokius kulto namus. B. Kviklys enciklopediniame 

leidinyje „Mūsų Lietuva” teigia, kad rusakalbiai žmonės Viekšniuose apsigyveno XIX a. 

viduryje ir kad 1859 metų inventoriniuose sąrašuose minima rusų cerkvė; skliaustuose pažymėta: 

„mediniai maldos namai”. Tikėtina, jog tai buvo sentikiai. Po 1863 metų sukilimo į Viekšnius ir 

jų apylinkes pradėjo keltis rusakalbiai stačiatikiai. Tas pats B. Kviklys teigia, kad jau 1865 

metais į Viekšnius caro valdžia atsiuntė šventiką vienuolį Vosilių. 

Viekšnių cerkvės metraštyje teigiama, kad Viekšnių rusakalbių parapija buvo įkurta 1867 

metais ir tik tada Viekšnių Fermos kaime, mediniame name buvo įkurta laikina cerkvė su 

ikonostatu (šventuoju paveikslu). Ši ikona buvo laikinai pasiskolinta iš Panevėžyje dislokuotos 

carinės kariuomenės žygio cerkvės. Kiti kulto reikmenys — pasiskolinti iš Šiaulių ir Telšių 

cerkvių. 1873 m. buvo nutraukta Ventos—Dubysos kanalo statyba. Iš kanalo statytojų 

rusakalbiams mažesnėmis kainomis pavyko nusipirkti statybinių medžiagų ir prasidėjo cerkvės 

statyba. Liustracinė komisija iš valstybinės žemės paskyrė sklypą, o valstybės iždas apie 13 

tūkstančių carinių rublių. Iki 1831 m. ši žemė priklausė kunigaikščiui Sapiegai. Dabartinio 

cerkvės šventoriaus vietoje buvo vaismedžių sodas. Rytinėje pusėje buvo mokytojo namas. 

Pietinėje — pašto stotis ir savivaldybės pastatai. Aplink buvo įvairūs sandėliai ir pagalbinės 

patalpos. Statybos darbus prižiūrėjo šventikas Vasilij Krukovskij. Darbai vyko sparčiai. 1875 m. 

liepos 20 d. statyba buvo baigta ir cerkvė pašventinta. Jai suteiktas šventojo Stebukladario 

Sergiejaus Radoniečio vardas. Cerkvė buvo prailginto kryžiaus formos, viduje išdažyta geltona 

spalva, papuošta baltais piliastrais ir karnizais. Įrengtos, trys krosnys. Altorius paauksuotas. Čia 

pritvirtintos keturios ikonos. Garbingoje vietoje pakabinta švento Petro ikona, pagaminta caro 

Aleksandro Aleksandrovičiaus užsakymu. Dešimtį langų dabino dekoratyvinės metalinės 

grotelės. Centrinėje dalyje — du apvalūs langai. Vienas kupolas dengtas balto metalo skarda, su 

dviem paauksuotais kryžiais. Virš centrinio įėjimo į cerkvę — dar vienas paauksuotas kryžius. 

Stogas dengtas skarda. 

Šiandieną sunku pasakyti, kas pirmasis šioje cerkvėje buvo sutuoktas ar pakrikštytas. 1884 m. 

parapijos cerkvėje įvyko 5 santuokos. Gimė ir buvo pakrikštyti 22 berniukai bei 20 mergaičių. 

Mirė ir Viekšnių stačiatikių kapinėse buvo palaidoti 2 vyrai ir 5 moterys. Du rusakalbiai 

parapijos gyventojai iš sentikių tikybos perėjo į stačiatikių tikybą. 

Parapijiečiai, matyt, gausiai aukojo cerkvės reikalams. 1884 m. persikėlėlis iš Maskvos Sitov 

nupirko cerkvei kulto indų, žvakidžių. Šiaulių pašto viršininkas O. Stepanov padovanojo keturis 

sidabrinius, paauksuotus kryžius. Už parapijiečių paaukotus pinigus buvo nupirkti apeiginiai 

rūbai, užtiesalai, žvakidės. Vakarinėje (frontoninėje) cerkvės dalyje buvo pastatyta varpinė. Joje 

įrengti keturi varpai, pagaminti Vengrove (Lenkija), Vladkovskio fabrike. Didžiausias varpas 

svėrė 20 pūdų, antrasis — 3 pūdus. Dviejų pūdų varpą cerkvei padovanojo grafas Zubovas, vieno 

pūdo — šventikas M. Batalin. 

Pastačius cerkvę ir betvarkant šventorių buvo atrasta antkapinė plokštė. Joje buvo 

pravoslaviškas kryžius. Tada vietiniai žmonės kalbėjo, kad šioje vietoje palaidotas nežinomos 

tautybės ir kilmės savižudis karininkas. Atlikus tyrimus gal ir pavyktų nustatyti šio žmogaus 

duomenis. 

138


Vas. 8. — Nr. 16 (460): Nuotrauka „Šventiko žmona Tatjana Mironovna Černaj. Viekšniai 

1940 m.”. — Visas tekstas: 

XVII dalis 

Viekšnių cerkvės klestėjimo laikotarpis buvo XIX a. paskutinis dešimtmetis, kai tikinčiųjų 

reikalais rūpinosi šventikas Michail Batalin, ir XX a. ketvirtas dešimtmetis, kai čia dirbo 

šventikas Aleksandr Černaj, Tada parapijiečiai gausiai lankėsi cerkvėje ir dosniai jai aukojo. 

Buvo nupirkta sidabrinių, paauksuotų kulto reikmenų už Viekšnių Taikos tarpininko (vėliau — 

gubernijos kalėjimų valdybos inspektoriaus) Vladimir Nikolajevič Selezniov paaukotus pinigus. 

Viekšnių geležinkelio stoties viršininkas Piotr Nikolajevič Jakovlev atgabeno ir cerkvei 

padovanojo Kozelskio Dievo Motinos ikoną — kopiją. 1886 m. sausio 21 d. suorganizuotos 

didelės iškilmės ir ikona su ypatingomis apeigomis įnešta į cerkvę. Nuo tada kasmet buvo 

švenčiama Kozelskio šventė. Unterkarininkas Zacharij Kuznečenko padovanojo didelę žvakidę ir 

keletą smulkesnių kulto reikmenų, o Viekšnių policijos viršininkas A. N. Kotlerovskij ir 

Jekaterina Semčevskaja — prabangių užtiesalų. Kitas unterkarininkas Sergiej Vasiljevič Petrov 

paaukojo nemažą sumą pinigų, už kuriuos buvo nupirkta cerkvės vėliava, paauksuotas kryžius ir 

trys žvakidės. 

Cerkvės išlaikymui caro valdžia 1880—1885 m. skyrė apie 40 ha žemės. Cerkvei priklausė du 

vandens malūnai: vienas — Viekšniuose, kitas — Lėlaičių kaime. Malūnai per metus davė po 

300 carinių rublių grynojo pelno. 

1884 m. cerkvėje lankėsi ir iškilmingas mišias laikė Kauno stačiatikių bažnyčios vyskupas 

Sergiej. Po mišių šventoriuje ilgai bendravo su parapijiečiais, dalijo kryželius, šventus 

paveikslėlius, religinio turinio knygeles. 1889 m. cerkvėje lankėsi Kauno gubernatorius E. A. 

Kurovskij ir Kauno stačiatikių cerkvės vyskupas Kiril. 

1890 m. parapijoje įvyko stebuklas. Vieną pavakarę šventikas buvo iškviestas į Viekšnių 

Fermos kaimą pas mirties patale gulinčią ligonę. Suteikęs paskutinį palaiminimą ir pasakęs, jog 

ligonei gali padėti tik Aukščiausiasis, išvyko į Papilę pas mirštantį naujagimį. Kitą dieną už 

ligonę atlaikė mišias, kuriose dalyvavo jos artimieji, kaimynai. Susirinkusieji nuoširdžiai meldėsi 

prie Kozelskio Dievo Motinos ikonos, prašydami ligonei šviesios dangaus karalystės. Grįžę į 

namus artimieji rado ligonę žvalią ir judrią. Sužinojęs šventikas vėl sukvietė į cerkvę moters 

artimuosius ir atlaikė padėkos mišias. Netrukus ligonė A. Vasilevskaja visiškai pasveiko. 

Šventikas apie šį įvykį pranešė Kauno stačiatikių cerkvės Metropolitui. 

Viekšnių cerkvė buvo du kartus apvogta. 1884 m. išlaužę cerkvės centrinio įėjimo duris vagys 

išnešė apie 30 rublių ir du sidabrinius paauksuotus indus. 1889 m. pritaikę raktą išnešė sidabrinių 

kulto indų ir kitokių reikmenų bei dėžutę, kurioje buvo laikomi paaukoti pinigai — 24 rubliai. Po 

keleto dienų tuščia dėžutė buvo rasta Pakalupės upelyje. 

Muturas Algimantas. Užeikite į muziejų — čia rasite mane // Būdas žemaičių. — 2002. — 

Vas. 8. — Nr. 16 (460). — Visas tekstas: 

Keletą kartų mąsčiau — gal neberašyti ir nebespausdinti straipsnių serijos „Apie ką kalba 

cerkvės varpai”. Gal rašau neįdomiai, neaktualia tema. Iki pat XV dalies nesulaukiau nei 

skambučių, nei laiškų. Dar šiek tiek skatino rašyti tai, kad kai kurie viekšniškių perskaityti ir 

„pundeliais” sudėti mano straipsniai keliauja iš namo į namą. 

Pagaliau redakcija vasario mėnesį gavo gerb. p. Z. Navickienės laiškutį. Pagaliau... Ačiū 

jums, gerbiama Zofija, už pareikštas mintis ir kritines pastabas. Jeigu esate Viekšnių krašto 

istorijos žinovė ir patriotė, tai aš norėčiau su jumis padraugauti. Senoji viekšniškių karta baigia 

išeiti Anapilin, o likę gyvi — silpnoki žinių pateikėjai. Dar nereiškia, kad geras puodžius, 

žemdirbys ar skaniai verdantis barščius yra puikus savo krašto istorijos žinovas. Viekšniuose yra 

keletas istorijos žinovų. Daug ko sužinojau iš jų. Esu jiems dėkingas. Žinau, kad nemažai 

viekšniškių istorijos žinovų gyvena Klaipėdoje, Kaune, net Australijoje. Tačiau šiais sunkiais 

ekonominiais laikais neturiu galimybių jų aplankyti. Reikia verstis tuo, ką turiu. Be to, ir mano 

rašinių tikslas — ne analizuoti šeimų istorijas, o kiek įmanoma supažindinti augančią kartą su 

šalia mūsų gyvenančiais ar gyvenusiais rusakalbiais žmonėmis, kurie sprendė ir sprendžia tokias 

pat žmogiškas problemas, kaip ir kiti — lietuviai, latviai, žydai ar pagaliau čigonai. Reikia keisti 

139

įvaizdį: kad rusas — ne tik raudona penkiakampė žvaigždė ar daugiaaukščiai keiksmažodžiai, 

bet ir gilūs religiniai įsitikinimai, didžiulis nuoširdumas, betarpiškas bendravimas, savita kultūra 

ir papročiai. Mūsų tautiečiai ir šiandien galėtų pasimokyti iš senųjų, ikikarinių, vietinių 

rusakalbių patriotizmo, meilės Lietuvai, juos užauginusiai ir išpuoselėjusiai žemei. 

Gerb. Navickiene, jeigu jūs to mano straipsniuose neįžvelgiate, tai aš blogai rašau. Arba jūs 

pamatote muselytę, o dramblio nepastebite. 

Gerai, meskime į šalį ginčus. Šią vasarą mūsų muziejus rengs ekspediciją, jeigu gaus 

finansavimą, po Viekšnius ir jų apylinkes. Aš pabandysiu jus susirasti. Tikiuosi, kad padėsite 

man išsiaiškinti, kas ir kaip sunaikino Viekšnių žydų bendruomenę? Ką darė kai kurie rusakalbiai 

viekšniškiai pirmaisiais pokario metais? Tai dvi temos, kuriomis užkalbinti viekšniškiai staiga 

praranda atmintį arba tampa mažamečiais vaikais. Greičiau sužinosi smulkiausias kaimyno 

biografijos detales, negu kas nuniokojo senąsias žydų kapines ar išdaužė cerkvės langus. 

Taigi, gerb. Zofija, jūs mane paakinote rašyti. Ačiū už tai. Jeigu kada atvyksite į Mažeikius, 

užeikite į mūsų muziejų — ten rasite mane. 

Lukošiūtė Sandra. V. Uspaskichui atsisakius, stačiatikių cerkve rūpinasi... katalikas // 

Santarvė. — 2002. — Vas. 14: Jono Strazdausko nuotrauka [Jonas Tamulevičius prie cerkvės]. 


Beveik prieš porą šimtmečių statyta cerkvė Viekšniuose bet kada gali sugriūti. Parapijiečiai, 

rizikuodami gyvybėmis, kartais čia dar renkasi į pamaldas, laidoja artimuosius. 

Cerkvės atstatymo reikalų ėmėsi katalikas. „Kas drugelius renka, kas alaus butelius, o aš tuo 

susidomėjau”, — paaiškino Jonas Tamulevičius, 

PRO MOKYKLOS LANGUS — LYG GYVAS PRIEKAIŠTAS 

Viekšnių cerkvė pastatyta 1871 metais. Mūsų krašte tai vienintelis tokio tipo statinys. 

Mažeikiai taip pat neturi cerkvės. Kaip paaiškino J. Tamulevičius, stačiatikiai dabar meldžiasi... 

varpinėje — tiek belikę iš ankstesnio pastato. 

Tačiau Kultūros ministerija Viekšnių cerkvės neįtraukė į valstybės saugomų paminklų sąrašą. 

Maldos namai buvo apibūdinti kaip tipinis statinys, kuris iškilo į šiuos kraštus atitrėmus daug 

rusų. 

Anot pašnekovo, Viekšnių cerkvė Lietuvai gal ir neturi reikšmės, tačiau čia, mūsų krašte, ji 

tikrai verta dėmesio. „Pats baisumas — varpinė. Ji bet kada gali nugriūti arba „įvažiuoti” į vidų. 

Pavojinga vaikščioti... Be to, gaila pastato. Tai ką dabar — nušluoti nuo žemės paviršiaus?” — 

karštligiškai savo užmojus gynė vyriškis. 

Jonas Tamulevičius Viekšnių vidurinėje mokykloje dirba rusų kalbos mokytoju. Anot jo, 

dabartiniai vadovėliai akcentuoja dvasinius dalykus bei religiją. Bet nedaug atsirastų žmonių, 

galinčių papasakoti apie šią cerkvę. Be to, Jonas ją kasdien tarsi priekaištą mato pro mokyklos 

langus. Todėl neatsitiktinai rajono rusų kalbos mokytojų metodinis ratelis susirūpino stačiatikių 

maldos namų likimu. 

SUŽINOTI CERKVĖS IŠTAKAS NEBUVO LENGVA 

Praėjusio šimtmečio pradžioje Viekšnių parapijai priklausė apie 2000 stačiatikių. Tuometinis 

šventikas Aleksejus Černajus vėliau užsienyje išleistoje knygoje rašė, jog 1942 metais vokiečiai į 

šiuos kraštus atvežė dar 3000 Novgorodo rusų. Darbo pakako net dešimčiai popų. 

Pradėjęs domėtis cerkvės istorija Jonas Tamulevičius trynė rankas: čiups magnetofoną ir 

ieškos gyvų liudininkų. Manė, bus lengva, tačiau, kaip vėliau pasirodė, labai klydo — visur 

atsimušdavo kaip į sieną. Vietiniai rusai ne ką galėjo papasakoti apie Viekšnių cerkvę, nes patys 

čia atvažiavę jau po karo. 

Netolimame kaime mokytojui pavyko rasti dabar devintą dešimtį bebaigiančią senutę. Jos 

senelis caro buvo atitremtas į šiuos kraštus. „Iškalbinga ir šviesaus proto moteris. Ji davė 

pagrindus mano žinioms”, — apie Zinaidą Busel sakė vyriškis. 

Pasinaudodamas surinkta informacija mokytojas parengė pranešimą apie Lietuvos cerkves, 

tarp jų ir apie Viekšnių. Pasak Jono Tamulevičiaus, ši medžiaga praverčia kreipiantis pagalbos į 

verslininkus. Tiesa, teigiamo atsako ne visada sulaukiama. „Verslininkai nemėgsta mėtyti pinigų. 

140

Pageidauja darbų sąmatos, nori žinoti, kas atliks darbus”, — ir tai esą ne vienintelė priežastis, 

atmušanti verslininkų norą pagelbėti. 

TRŪKSTA TIKINČIŲJŲ 

Iš prieškariu skaičiuotų tūkstančių belikę vos 10-20 tikinčiųjų. Kur dingo kiti? Pasak Jono, 

cerkvės seniūnė, nors ir nenoriai, paaiškino priežastį. „Tikėjimas po truputį miršta, — senutės 

žodžius perpasakojo jis. — Vienas sūnus vedė lietuvę, kitas, o trečias išsirinko net suvalkietę”. 

Anot senosios, blogiau jau būti nebegali. Tad nenuostabu, jog stačiatikių vaikai ne tik cerkvės 

nelanko, bet, kaip patys prisipažįsta, į bažnyčią nebeina. 

Trūksta ne tik tikinčiųjų. Viekšnių cerkvė neturi nuolatinio šventiko. Tėvas ir vienuolis 

Nestoras aptarnauja keturias cerkves, tad atkakti į Viekšnius gali tik ypatingomis progomis. Prieš 

keletą metų jo pastangomis ir su parapijiečių pagalba suremontuotas cerkvės vidus. Kiek reikėtų 

dabartiniam remontui? Anot mokytojo, kad cerkvė atgautų „božij vid” (normaliai atrodytų), 

reiktų mažiausiai 30 tūkst. litų. Pagal anksčiau sudarytą darbų sąmatą, norint viską sutvarkyti iki 

galo, prireiktų 120 tūkst. litų. „Kaip matote, suma nėra verčianti iš kojų”, — pridūrė pašnekovas, 

savo žodžius pailiustruodamas vaizdinga detale. Neseniai remontuotos Viekšnių bažnyčios 

bokšto pastolių pastatymas kainavęs apie 30 tūkst. litų. „Vien iš parapijiečių surinktų pinigų 

cerkvės neatstatysime”, — konstatavo Jonas Tamulevičius. 

KAM KATALIKUI STAČIATIKIŲ RŪPESČIAI? 

Miestelio bendruomenė pritaria cerkvės atstatymui. Surinkta 400 parašų, tačiau... „Visi rašėsi, 

bet niekas priėjęs nepasiūlė nors penkių litų”, — apgailestavo maldos namų atstatymo 

iniciatorius. 

Jonas Tamulevičius įsitikinęs, kad atgijus cerkvei atsirastų ir tikinčiųjų. Čia būtų daugiau 

vietos nei Mažeikiuose, kur žmonės pamaldų klauso ir už durų. „Amžiais po saule neliksime. 

Noriu, kad žmonės savo širdimi ir protu tai suvoktų ir suprastų, jog visa tai paliks mūsų vaikams 

ir vaikaičiams”, — sakė Jonas, kiek vėliau prasitaręs, jog jo užmojus — atstatyti cerkvę 

stačiatikiams — supranta nedaugelis. 

Kam katalikui reikia tuo rūpintis? „Jei ne aš, tai kas?” — klausimu į klausimą atsakė 

pašnekovas. „Dūšią gelia, kai kasdien pro kabineto langus matau tą cerkvę”, — tai dar viena 

priežastis Jonui. Stengtis paskatino ir dvi senutės, kurios su ašaromis akyse prašė pasirūpinti 

cerkve. 

NUSIVYLĖ TURTINGIAUSIU SEIMO NARIU 

Kai buvo jaunesnė, tuo rūpinosi pati cerkvės seniūnė Vera Sergejevna Vasičeva. Senutė 

„Santarvei” sakė, jog noriai atiduotų raktus jaunesniam žmogui, kuris galėtų pasirūpinti maldos 

namais. Nebe tie metai ir sveikata... 

Ir tik vėliau mokytojas papasakojo, kad dar visai neseniai Vera Sergejevna dėl cerkvės 

atstatymo ramybės neduodavo vietinei valdžiai. Pagalbos ji kreipėsi net į dabartinį Seimo narį 

Viktorą Uspaskich. Tačiau daugelio liaupsinamas politikas senutę nuvylė. 

„Mato, kad naudos nebus, tai ką jūs manote? Sėdo į autobusą ir nupypino į susitikimą su 

Uspaskichu. Koks buvo atsakymas? Atsisakė padėti motyvuodamas, jog sulaukia ir taip daug 

prašytojų”, — pasakojo Jonas Tamulevičius. 

VIETOJ RELIKVIJŲ — VAIKIŠKOS PĖDOS 

Cerkvę niokoja ne tik laikas. Anot seniūnės, per šešias kartas iš čia spėta išnešti vertingesnes 

ikonas, knygas. Senutė rodė tuščias sienas, kurias seniau puošė paveikslai bei ikonos. 

Paskutinė vagystė prieš trejetą metų ne vieną savaip sukrėtė. 

Rugsėjo 1-osios naktį buvo pavogtos cerkvei priklausančios relikvijos. Nusikaltimo vietoje 

žmonės rado vaikiškas pėdas. Spėjama, kad vaikas buvo įkeltas pro langą. 

Rodydama, iš kur buvo paimti daiktai, senutė neleido įeiti į mažą kambarėlį už altoriaus. Ji 

paaiškino, kad čia nėra įžengusi nė viena moteris, išskyrus Švenčiausiąją mergelę Mariją. Net 

šventikui ne visada čia galima įeiti. Būtent ten rugsėjo rytą ir buvo rastos vaikiškos pėdos... 


Vas. 15. — Nr. 19 (463): Nuotraukos: „[1.] Fermiškių Lapkovskij šeima. [2.] Viekšnių Fermos 

141

kaimo rusakalbis jaunimas su lietuviais šauliais (antroji iš dešinės — Z. I. Busel)”. — Visas 

tekstas: 

XVIII dalis 

Įdomi ir turtinga Viekšnių cerkvės istorija. Tačiau laikas daug ką ištrynė iš žmonių atminties. 

Per gyvenimo audras ir permainas išbluko ar sunyko dokumentai. Mus pasiekė tik istorijos 

nuotrupos. Nebežinome, kas remontavo cerkvę, aukojo pinigus, kulto reikmenis. Cerkvės 

metraštyje ne viskas užfiksuota. Dalis metraščio, atrodo, taip pat sunyko (arba sunaikinta). 

1892 m. rugsėjo 12 d. į Viekšnius atvyko Kauno stačiatikių cerkvės metropolitas Grigorij. 

Cerkvėje buvo atlaikytos šventos mišios. Kitą dieną — iškilmingos mišios. Prie cerkvės su 

duona ir druska jo laukė lietuvių katalikų ir žydų bendruomenės atstovai. Metropolitas Grigorij 

pasakė ugningą padėkos kalbą ir ilgai bendravo su tikinčiaisiais. 

Gyvenimas iki 1905—1914 m. tekėjo įprasta vaga. Prasidėjo revoliucijos, neramumai ir 

pagaliau — Pirmasis pasaulinis karas. Caro valdžia davė nurodymą rusakalbiams gyventojams 

kraustytis į Rusiją. Dauguma gyventojų išvyko. Likę keletas paliegusių ir nukaršusių žmonių 

nepajėgė rūpintis cerkvės reikalais. Tik 1920—1923 metais rusakalbiai pradėjo grįžti į Lietuvą. 

1923 m. birželio 30 d. Viekšniuose ir cerkvėje vėl apsilankė Kauno stačiatikių metropolitas. Jį 

antrą valandą Viekšnių geležinkelio stotyje pasitiko vienuolis Genadij ir rusakalbių 

bendruomenės atstovas Aleksandr Avgustovič Gaselskij. Kitą dieną cerkvėje buvo aukojamos 

iškilmingos mišios. Jas laikė pats metropolitas Jevstafij, vienuolis Genadij ir djakonas Leonid 

Vorobjov. Giedojo cerkvės choras. 

Karo metu išdaužyti cerkvės langai buvo įstiklinti tik 1924 m. Atstatyta aplink šventorių 

buvusi medinė tvora (nuniokota per Antrąjį pasaulinį karą tvora neatstatyta iki šiol). Aliejiniais 

dažais perdažytas stogas. Visi remonto darbai atlikti iš parapijiečių paaukotų lėšų. 

1927 m. liepos mėn. Viekšniuose lankėsi Lietuvos prezidentas A. Smetona. Pirmiausiai jis 

apsilankė lietuvių katalikų bažnyčioje, dalyvavo mišiose. Po to nuvyko į žydų sinagogą. O prie 

cerkvės, vainikais ir gėlėmis papuošę medinę arką, Prezidentą su duona ir druska pasitiko 

rusakalbių bendruomenės atstovai. Cerkvėje laukė vienuolis Genadij ir kiti tikintieji. Po trumpos 

maldos rusakalbių bendruomenės vardu vienuolis Genadij išreiškė ištikimybę ir lojalumą 

Lietuvos prezidentui bei Konstitucijai. A. Smetona padėkojo už malonų ir šiltą priėmimą. 

1929 m. cerkvė buvo remontuojama. Šv. Sergiejaus dieną (liepos mėn.) dar kartą apsilankęs 

Kauno metropolitas pašventino suremontuotą cerkvę. Mišių metu giedojo cerkvės choras. Buvo 

atvykę ir giedoriai iš Telšių bei Mažeikių. 

1930-ieji — cerkvės pakilimo metai. Viekšniškių dvasiniais reikalais pradėjo rūpintis 

A. Černaj. Buvo suburta cerkvės taryba: A. Novikov, Kuk, G. Krukovskaja, S. Čerepoven (?), 

F. F. Laikov. Cerkvės chorui pradėjo vadovauti Zinaida Čerepovič. Podjakono pareigas pradėjo 

eiti Vladimir Lebedev. Liepos 16 d. iš Panevėžio buvo atvežta Surdeto Dievo Motinos ikona, 

kuriai 1930 m. sukako 400 metų. Ikoną iškilminga procesija iš geležinkelio stoties parnešė į 

cerkvę. 

Liepos 17 d. iš Žagarės į Viekšnius išvyko Lietuvos ir Vilniaus stačiatikių cerkvės 

metropolitas Jaroferrej. Prie valsčiaus ribos jį pasitiko rusakalbis Viekšnių jaunimas, Vytauto 

gatvės gale buvo įrengta vainikais, gėlėmis ir lemputėmis papuošta medinė arka. Prie arkos 

svečią su duona ir druska pasitiko Telšių, Šiaulių, Kauno cerkvių šventikai. Pasakytos 

sveikinimo kalbos. Raitelių ir dviratininkų procesijos lydimas svečias atvyko į cerkvę. Čia buvo 

atlaikytos ypatingai iškilmingos pamaldos. 


Kovo 1. — Nr. 25 (469): „Nuotr.: fermiškis V. Škerbo — tarpukario metų Medemrodės dvaro 

agronomas-sodininkas”. — Visas tekstas: 

XIX dalis 

Telšių stačiatikiai 1936 m. per teismą susigrąžino iš valstybės karo metais atimtą cerkvę. 

Buvo surengtas jos atšventinimas. Ta proga Viekšnių cerkvės šventikas A. Černaj suorganizavo 

kryžiaus žygį į Telšius. Nuo cerkvės viekšniškių procesija su kryžiumi, vėliavomis ir 

garbingiausiomis ikonomis giedodama patraukė link Telšių. Kapėnų, Degimų, Savarinos, 

Babulino kaimų gyventojai ją pasitiko maldomis, su duona ir druska, vaišino pienu ir sūriu. 

142

Kiekviename kaime prie procesijos prisijungė nauji žmonės. Vidurnaktį, pasiekę Pasvaigės 

kaimą, procesijos dalyviai jame apsinakvojo. Kitą rytą pasimeldę tęsė kelionę. Likus 4 varstams 

(l varstas — 1065 m) viekšniškius pasitiko Telšių procesija, vadovaujama šventiko I. Majevskij. 

Abi procesijos susijungė ir giedodamos patraukė link Telšių. Stačiatikių kapinėse įvyko 

iškilmingos pamaldos. 

Tų pačių metų rugpjūčio 16 ir 23 dienomis Viekšniuose ir Mažeikiuose koncertavo abiejų 

cerkvių jungtinis choras. Jam vadovavo Kauno eparchijos choro vadovas I. F. Petrov. Buvo 

atliekamos religinio ir pasaulietinio turinio giesmės bei dainos. Rugpjūčio 21 d. cerkvėje įvyko 

iškilmingos pamaldos, skirtos Kauno stačiatikių cerkvės Metropolito veiklos 25-mečiui. 

1937 m. cerkvėje buvo organizuojami ypatingai iškilmingi šv, Sergiejaus Radoniež atlaidai. 

Mišias laikė net trys šventikai: broliai Aleksandr ir Nikolaj Černaj bei Viktor Kurilov. Giedojo 

jungtinis Viekšnių ir Mažeikių cerkvių choras. Rugpjūčio 15 d. A. Černaj organizavo žygį į 

Mažeikius. Per keletą valandų gausi viekšniškių procesija pėsčiomis atėjo į Mažeikius. Buvo 

atlaikytos iškilmingos mišios. Tą pačią dieną šv. Sergiejaus Radoniež seserija šventė 

organizacijos susikūrimo metines. 

Labai iškilmingai 1938 m. cerkvėje vyko šv. Sergiejaus Radoniež atlaidai. Mat ši šventė 

sutapo su Rusijos krikšto 950-mečiu. Į šventorių ir cerkvę tikintieji ėjo pro gausiai vainikais, 

gėlėmis ir elektros lemputėmis papuoštą medinę arką. Po iškilmingų pamaldų gausi procesija su 

šv. ikonomis, vėliavomis ir giesmėmis nuėjo prie Ventos. Buvo pašventintas vanduo. 

Kalėdų proga į Viekšnius vėl atvyko Lietuvos ir Vilniaus stačiatikių cerkvės metropolitas. Jį 

geležinkelio stotyje pasitiko rusakalbis jaunimas ir cerkvės seniūnas. Dieną įvyko iškilmingos 

mišios. Metropolitas aplankė Medemrodės ir Naryškino dvarus. 

Karo metais (l940—1945-aisiais) cerkvės veikla apmirė. Sekmadieniais buvo laikomos 

mišios, nors šventiką A. Černaj tarybinė valdžia terorizavo. Po karo, 1946 m., šventiku pradėjo 

dirbti Nikandr Miuller. Nuniokotai cerkvei atstatyti parapijiečiai aukojo pinigus. Dideles sumas 

paaukojo I. D. Molotokina ir T. T. Busel. Dalį lėšų skyrė Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovybė. 

1947 m. liepos mėn., dalyvaujant Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovybei, Šiaulių šventikui 

Nikolaj Savickij, Viekšnių cerkvė buvo iš naujo atšventinta. 

Karai, kolektyvizacija išblaškė senąją, Lietuvoje gimusią ir subrendusią rusakalbių 

bendruomenę. Cerkvė liko be tvirto šeimininko — šventiko materialinės paramos. Naujai 

atsikėlusiems tikybos reikalai nerūpėjo. Savo „juodą” darbą dirbo ir ateistai. 

Muturas Algimantas. Labas, mes jūsų kaimynai! // Būdas žemaičių. — 2002. — Geg. 17. — 


Ne vienas mažeikiškis, eidamas Respublikos gatve, pastebi mėlynai dažytą, šiek tiek nuo 

gatvės nutolusį pastatą. Ant bokšto pritvirtintas metalinis stačiatikių kryžius. Tai Mažeikių 

stačiatikių bendruomenės cerkvė. Šalia jos — kuklus sargo namelis. Puikiai tvarkoma, metaline 

tvora aptverta šventoriaus teritorija. Cerkvė atveria duris ir suskamba varpai dažniausiai tik 

sekmadieniais ir stačiatikiams ypatingai svarbių religinių švenčių metu. Retkarčiais — per 

laidotuves. Nuolatinio šventiko nėra. Religinėms apeigoms vadovauja iš Telšių atvykstantis 

Tėvas (leromonach) Nestoras. 

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir tarpukario metais klestėjęs rusakalbių Mažeikių krašto žmonių 

religinis gyvenimas tarybiniais metais buvo sužlugdytas. Pirmoji stačiatikių cerkvė Mažeikiuose 

buvo pastatyta 1894 m. Apie jos veiklą rašėme „Būde žemaičių” (2000-12-08, Nr. 93). 

Tarpukario, vadinamais smetoninės Lietuvos, metais mažeikiškių rusakalbių bendruomenė 

sugebėjo sukaupti lėšų ir 1930 m. Nepriklausomybės gatvėje (dabar — Respublikos g.) pradėjo 

cerkvės statybą. Praūžus Pirmojo pasaulinio karo audroms jau nebe tokia gausi stačiatikių 

bendruomenė sukaupė per 12 000 litų (pinigus aukojo: darbėniškis P. I. Potis, kretingiškis Petrov, 

lėlaitiškiai N. Koropkov, V. L. Švede, Trapeznikov ir F. G. Skridlov, mažeikiškiai Kuk, V. Burbo, 

Velovič, Suruda, K. Lvova, Remislovskij). Tada tai buvo pakankamai didelė suma. Vyriausybė 

nemokamai paskyrė žemės sklypą ir 5 000 litų. Cerkvės komitetas buvo sukaupęs statybinės 

medienos. Ją pardavus buvo gauta apie 5 000 litų. 

1929 m. architektas kaunietis V. Kopylovas parengė cerkvės projektą. Gegužės 13 d. buvo 

gautas leidimas statybai. Statyba, matyt, vyko sparčiai, nes jau 1930 m. liepos 30 d. Cerkvės 

143

endruomenės komitetas įpareigojo Anastasiją Semionovną Korženeckają iš Alytaus stačiatikių 

cerkvės, suderinus su valstybės karo ministerija, pargabenti šventas ikonas ir kitus kulto 

reikmenis. Cerkvės statyba ir įrengimu rūpinosi šventikas A. Družilovas, statybos komiteto nariai 

S. Tomanov ir J. Burbo, cerkvei buvo suteiktas šv. Dievo Motinos vardas. 

Prieškario metais cerkvė buvo gausiai lankoma, turėjo didelį chorą. Susivieniję Viekšnių ir 

Mažeikių cerkvių chorai 1936 m. rugpjūčio 16 ir 23 dienomis surengė viešus koncertus. 

Jungtiniam chorui vadovavo Kauno stačiatikių eparchijos choro vadovas I. F. Petrov. Buvo 

atliekamos religinio ir pasaulietinio turinio giesmės ir dainos. Įvyko ypatingai iškilmingi atlaidai 

Kauno stačiatikių cerkvės Metropolito veiklos 25-mečiui pažymėti. Buvo suburta šv. Sergiejaus 

Radonež seserija. Ji rūpinosi senelių ir beglobių vaikų priežiūra. Tą patį 1936 metų rudenį 

Viekšnių ir Mažeikių cerkvėse lankėsi Amerikos lietuvių bendruomenės vyskupas Steponas 

Giniotis. Kartą per metus cerkvėje lankydavosi Kauno stačiatikių eparchijos Metropolitas. 

Dauguma Mažeikių rusakalbių gyventojų buvo tikintys ir gausiai lankėsi cerkvėje. Praūžęs 

Antrasis pasaulinis karas sumaišė žmonių protus ir širdis. Per karą cerkvė, atrodo, stipriai 

nenukentėjo. Mažeikiškių rusakalbių dvasiniu gyvenimu nuo 1930 (?) metų rūpinosi Viekšnių 

šventikas A. Černaj. Pokario metais šventikai keitėsi. Nors cerkvėje beveik kasmet lankėsi 

stačiatikių cerkvės vadovai, tačiau tikinčiųjų skaičius nuolat mažėjo. 1981 m. rugpjūčio mėnesį 

buvo paskirtas naujas Viekšnių ir Mažeikių cerkvių dvasinis vadovas Vladimir Poliščiuk. Jis 

metraštyje apgailestavo, kad pamaldose dalyvavo tik 21 žmogus. 

Šiandien cerkvė atsigauna. Bent jau pamaldų metu šventoriuje bėgioja nemažas rusakalbių 

vaikų būrelis. 

Muturas Algimantas. Labas, mes jūsų kaimynai! // Būdas žemaičių. — 2002. — Liep. 19: 

Nuotraukos autorius V. Tomanov. Mažeikių rusakalbė bendruomenė. XX a. ketvirtas dešimtmetis 

[Pirmoje eilėje, viduryje šventikas A. Černaj, dirbęs ir Viekšniuose]. — Tekste: 

Mažeikiai išbujojo ant trijų kaimų — Mažeikių, Kalnėnų ir Reivyčių žemės. [...]. 

Už aktyvų dalyvavimą slopinant 1863 metų sukilimą Rusijos caras Reivyčių dvarą 

padovanojo Semirečinsko valsčiaus „Kolegijos asesoriui” Nikolajui Nikolajevičiui Posniakovui. 

1870 m. kovo 31 d. Reiviči (Reivyčių) kaime jis dar nusiperka: 90 dešimtinių šienaujamų pievų, 

24 dešimtines ir 17 sieksnių pievų bei krūmokšnių, 7,034 dešimtines statybinio miško ir 123,025 

dešimtines dirbamos žemės. Už tai valstybei sumokėjo 526 carinius rublius ir 1 kapeiką. Šią 

sumą į banką turėjo įnešti per 20 metų. N. N. Posniakovas 1871 m, gegužės mėnesį 21 d. dar 

perka Reivyčių kaimo žemės: 80 dešimtinių ir 108 sieksnius miško žemės, 1560 sieksnių 

ariamos, 9 dešimtines ir 2035 sieksnius pievų, 9 dešimtines pelkių, 1085 sieksnius važiuojamųjų 

kelių žemės. Už tai į valstybės banką privalėjo įnešti 990 carinių rublių. 1903 m. 

N. N. Posniakovo dvarvietėje gyveno 80 rusakalbių. 1919 m. N. N. Posniakovas mirė. Palaidotas 

Viekšnių stačiatikių kapinėse. Jo dvaras ir gyventojai karų audrų buvo išblaškyti ir sunaikinti. 

Šiandieną retas reivytiškis begali nurodyti Reivyčių dvarvietę. [...]. 

Apie to meto mažeikiškius rusakalbius Olga M-K. (g. 1911) prisimena: „Tarpukario metais ne 

taip ir daug tų rusų buvo. Visi perbėgėliai iš Rusijos. Bėgo rusai nuo tos revoliucijos. [...]. 

Buvo vienas laiškininkas visiems mažeikiškiams — Tomanovas. To fotografo Vasilijaus tėvas. 

Tomanovų šeima buvo didelė. Dar vienas rusas Rimkevič dirbo pašte. Kalnėnų kaime, (gal 2-3 

metus), buvo rusų mokykla. Joje mokytoju dirbo Dmitrijus Gomulickis. Jis buvo subūręs 

styginių instrumentų orkestrą. Rusų chore dainuojama keturiais balsais. Buvo atliekamos rusų 

liaudies dainos. Dažniausiai koncertuodavome Mažeikiuose, Viekšniuose. Buvome nuvažiavę ir į 

Papilę”. 

Muturas Algimantas. Apie ką kalba cerkvės varpai. — Kaunas: Gabija, 2006. — 208 psl.: 

iliustruota. — Tekste: 

Į MOKYKLĖLĘ 

Viekšnių cerkvės metraštyje rašoma, kad pirmosios mokyklos, kuriose buvo mokoma rusų 

kalba, Kauno gubernijoje buvo pradėtos steigti XIX a. vid. 1881 m. už visų parapijiečių 

sukauptas lėšas Viekšniuose buvo pastatyta mokykla. Valsčiaus gyventojai, tarpininkaujant 

144

Kauno gubernatoriui, kreipėsi į carą Aleksandrą II, prašydami, kad mokyklai būtų suteiktas 

Aleksandro vardas. Balandžio mėnesį caras patenkino viekšniškių norą. 

Čia reikėtų truputėlį stabtelėti ir žvilgterėti, ką rašo M. Biržiška knygoje „Anuo metu 

Viekšniuose ir Šiauliuose”: „Užsiminus apie cerkvinę mokyklą, reikia pažymėti, kad Viekšniuose 

pradinė valdžios mokykla (narodnoje učilišče), kuriai bene 1908 m. prikergė dar caro Aleksandro 

vardą, yra įsteigta 1865 m. Akmenėje dar 1852 m., Sedoje — 1863 m. Bene pirmasis mokytojas 

buvo Molčanovas, miręs 1869 m., kurio antkapį užėjau stačiatikių kapinėse. Mano tėvas rado dar 

nuo 1876 m. bedirbantį mokytoją Silvestrą Karpyzovą, kuris buvo vienas geriausių Lietuvoje 

carinės mokyklos mokytojų. Po jo bene žymėtinas dar, matyt, perekinčikas, baigęs Panevėžio 

mokytojų seminariją, stačiatikis, Andrejus Adamovičius Poidenas, kelerius metus mokęs 

Dovydas Meksas. 1906 m. pakeistas Nikolajum Margaliku, kurį karas užklupo. Jis jau gavo ir 

lietuvių padėjėjų, kaip štai: Kazį Bagsoną, Poderį ir kitus, kurių gyviausias ir visuomeniškiausias 

buvo Petras Bimba, mokęs antroje pradžios mokykloje, po karo, kurį laiką, buvo Mažeikių 

vidurinės mokyklos vedėjas”. 

Kas teisus — ar M. Batalinas, rašęs metraštį, ar M. Biržiška — nesiimu spręsti. Šiuos 

nesutapimus galima būtų išsiaiškinti tik pasiekus caro archyvus. 

Taigi cerkvės metraštyje minima, kad 1880—1885 m. Viekšnių mokyklą lankė apie 150 

vaikų. 1883—1884 mokslo metais mokėsi 36 rusakalbiai berniukai ir 5 mergaitės. Dar 8 

rusakalbės mergaitės buvo mokomos Daubiškių dvaro grafienės Moro globos namuose. 1884— 

1885 m. mokykloje mokėsi 33 rusakalbiai berniukai ir 8 mergaitės. 1885—1886 m. — 29 

berniukai ir 16 mergaičių. Cerkvė tais metais mokyklos reikalams skyrė 16 rub. ir 54 kap. 

1886—1887 m. mokėsi 31 berniukas ir 14 mergaičių, cerkvė skyrė 13 rub. ir 38 kap. 1888— 

1889 m. mokėsi 33 berniukai ir 13 mergaičių. Toks rusakalbių mokinių skaičius išsilaikė iki XX 

a. pr., iki revoliucijų ir karų. 

1891 m. čia dirbusi mokytoja S. Lebedeva ištekėjo ir buvo atleista iš pareigų. Jos vieton 

paskirta Vilniaus mergaičių dvasinės mokyklos auklėtinė, dvasininko dukra — Klavdija 

Filaretova. 1892 m. balandžio mėn. 16 rusakalbių šios mokyklos berniukų sėkmingai išlaikė 

egzaminus ir baigė mokyklą. Gruodžio mėnesį K. Filaretova mokytojos pareigų atsisakė. Į jos 

vietą paskirta vos dvejus metus gimnazijoje pasimokiusi ir greičiausiai per pažintis gavusi 

mokytojo pažymėjimą — Nadežda Klimaševskaja. 

Nuo 1883 m. lapkričio 21 d. prie minėtos mokyklos pradėjo veikti sekmadieninė cerkvinė 

mokyklėlė. Joje šventikas M. Batalinas rusakalbius vaikus mokė religinių tiesų. 

1884 m. egzaminų metu mokykloje lankęsis Kauno gubernijos stačiatikių vyskupas 

moksleivių žinias įvertino teigiamai. 

1888 m. spalio 26 d. M. Batalino pastangomis atidaryta cerkvinė mergaičių mokykla su 

internatu. Jai įkurti ir išlaikyti viso skirta 1220 carinių rub. Po 100 rub. per metus dviem 

mokytojoms už darbą, 200 rub. — patalpų nuomai ir 820 rub. — moksleiviams išlaikyti. 

Viekšnių savivaldybė iš savo iždo mokytojams nutarė mokėti dar po 150 rub. per metus. 

Buvo numatyta priimti po 20 neturtingų tėvų mergaičių. Pirmoji mokytoja buvo mažeikiškė 

Lebedeva. Pirmąją mokslo dieną į mokyklą atėjo 8 stačiatikių ir 1 katalikų tikybos mergaitės. Po 

savaitės atėjo dar po 3 stačiatikių ir katalikų vaikus. Gruodžio 31 d. pradėjo dirbti dar viena 

mokytoja, Kauno mergaičių gimnazijos auklėtinė Klavdija Kontevskąja. 1889 m. gegužės 

mėnesį ji ištekėjo už Viekšnių cerkvės giedotojo Pavelo Sosnovskio. Nuo liepos mėnesio 

mokytoją atleido iš pareigų ir į jos vietą paskyrė Vilniaus dvasinės mergaičių mokyklos auklėtinę 

Sofiją Lebedeva Nikolajaus. 

Mokykloje mergaitės buvo mokomos tikybos dalykų, giedojimo. Diena prasidėdavo ankstyva 

rytmetine malda. Po to — pusryčiai. Pusę devynių susirinkusios į bendrą kambarį visos iš eilės 

garsiai skaitydavo Evangeliją. Po to mokytoja pakomentuodavo sunkiai suprantamas vietas. 

Paaiškindavo tiems, kas nesuprato ir apibendrindavo. Vėliau visi eidavo į cerkvę giedoti. Kartais 

Evangelijos skaitymuose dalyvaudavo ir liaudies mokyklos moksleiviai. Pakankamai dažnai 

mokykloje lankydavosi Kauno gubernijos liaudies (valstybinių) mokyklų Direkcijos direktorius 

Nikolevskis. Jis mergaičių daugiausiai klausinėdavo mintinai išmoktų eilėraščių. 1892 m. 8 šios 

mokyklos mergaitės išlaikė egzaminus ir baigė mokslus. [...]. 

145

Į LIETUVĘ NEPAVIRTAU 

Daugiausia rusakalbių buvo Viekšnių seniūnijoje — Savarinos, Bobulinos, Birbeliškės 

kaimuose. Šiek tiek mažiau jų gyveno Gudų, Gyvolių, Tučių, Kapėnų kaimuose. Aleksandra 

Škerbo [Škerba, Škerbienė] Vikentijaus, gimusi 1910 m. Birbeliškės kaime, pasakoja: „Mano 

bočius čia atvažiavo iš Baltarusijos, Lydos apskrities, Želudok miestelio. Baltarusijoje jis buvo 

baudžiauninkas. Dvare per dieną uždirbdavo 15 kap. Sunkiai gyveno. Turėjo 8 ha žemės, kurią 

reikėjo padalinti keturiems sūnums. Atvažiavo čia, į Šiaulių apskritį, Tryškių valsč., Birbeliškės 

kaimą, Kapėnų dvarą. Čia tų rusų buvo daug privažiavę. Savarinoje davė žemės po 25 ha. 

Birbeliškės kaime gyveno Pocina, Svistunov, Bogdel, Jarmantovič. Savarinos — Bartaševič, 

Kriščenovič, Pozniakov, Visockij, Belan, Šumskij. 

Atvažiavęs senelis gavo 20 ha žemės. Keturiems jo sūnums teko po 5 ha. Prasidėjo Pirmasis 

pasaulinis karas. Tris sūnus paėmė į caro kariuomenę. Vienas buvo invalidas — liko čia dirbti. Iš 

brolių grįžo tik vienas. Dirbo Tryškiuose kažkokiu valdininku. Kiti liko Rusijoje. Ten gavo 

darbą. Vienas buvo kariuomenėje praporščikas. 

Senelis, nors ir neturtingas, bet savo sūnus buvo kažkur išmokslinęs. Caro laikais knygos 

buvo valdiškos. O lietuviai — tikri tinginiai: nors ir turėjo 50 ha žemės, į mokyklą nėjo, nes 

bijojo surusėti. Vietoj parašo dėdavo kryželį. Aš sakiau, kad eisiu į lietuvišką mokyklą. Ėjau ir 

nebijojau, bet į lietuvę nepavirtau. Kokį tikėjimą išpažįsti, toks ir esi. Ona Žalienė pasakojo, kad 

kai jos tėvas išėjo į rusų mokyklą, jo mama dvi dienas verkė. 

Reikėjo mokytis. Rublio nuo pusės rublio neskirsi. Mano tėvelis ir broliai mokėjo skaityti ir 

rašyti. Mane Lietuvos laikais varė į lietuvišką mokyklą. Aš baigiau Tučių pradinę naginių 

mokyklą. Naginių todėl, kad Smetonos laikais vaikų niekas kitaip neaudavo, tik naginėmis... 

Mokiausi amato. Mama mane atvežė į Viekšnius pas siuvėją. Buvau žemaūgė, tad siuvėja 

paklausė, ar pakelsiu laidynę. O aš jau buvau kasusi visą rudenį bulves pas mužikus. Man buvo 

keturiolika metų. Juk reikėjo klumpes nusipirkti. Iš tėvų negausi. Statėsi naujus pastatus. 

Mokiausi klebonams siūti rūbus. Ta siuvėja anksčiausiai mane prikelia ir varo į bažnyčią. Vieną 

kartą davatkos bažnyčioje mane mušė dėl to, kad nesiklaupiau, nes skaudėjo kojas. Pradėjo 

kumščiais duoti į nugarą. Kai eini į bažnyčią — visko išmoksti. Iš ryto malda, vakare — malda... 

Visus poterius išmoksti. Per Gavėnią ir Adventą visuomet giedodavome. Išmokau ir rusiškas, ir 

lietuviškas giesmes. Be to, giesmių mokė ir mokykloje. Mokytojas grodavo — mes 

giedodavome. Kartais ir uždainuodavome. Mokė lietuviškų liaudies dainų. Visas lietuviškas 

giesmes moku — kitas lietuvis tiek ir tokių nemoka. 

Esu tikinti. Tačiau į ką tikėti? Mūsų cerkvė Viekšniuose uždaryta. Batiuškos nėra. Jis 

atvažiuoja kartą per metus. Aptarnauja penkias cerkves. Maždaug prieš 10 metų, o gal ir daugiau, 

penkios draugės važiavome į Baltarusiją, į tokią šventą vietą pasimelsti. Išvydau, kad ir ten 

gyvena geri žmonės. Čia kalba, kad rusai — komunistai. Ten pamačiau, kad tikinčių žmonių 

daugiau nei pas mus, Kalvarijos atlaiduose. Mes tik stebėjomės, kad tiek daug komunistų 

susirinko ir tokie pamaldūs žmonės. Lietuvoje labai griežta tvarka, kai reikia eiti išpažinties. Aš 

lietuviams sakiau: „jeigu tai griekas, ir aš žinau, tai to ir nereikia daryti. Kam reikia, kad kunigas 

iš sakyklos dar iškeiktų. Jeigu būtinai ko nors reikia, tai tu, žmogau, paklausk, paprašyk... 

Prisidirba, o paskui kunigui į ausį šneka. Čia anksčiau toks vyras mėgo nueiti pas kitas moteris. 

Tai mano mama ir sakė: „Kam Dievas moterį sukūrė, jeigu jau tokia baisi nuodėmė?” Tam vyrui 

kunigas liepė dvylika kartų keliais apeiti aplink bažnyčią. Pas mus, rusus, taip nėra. Dar kunigas 

to vyro klausinėjo, kiek kartų moterį mylėjo — mat aiškinasi. Tas vyras dvylika metų nėjo į 

bažnyčią... Moteris pasidarė abortą. Tai žmogžudystė. Batiuškai reikėtų pasakyti, nežinau, ką 

atsakytų. 

Kai gulėjau ligoninėje, šalia manęs gulėjo lietuvė moteris. Atėjo kunigas, ji atliko išpažintį — 

kokią valandą jam į ausį kalbėjo. Ko buvo prisidirbusi — nežinau, bet išrišimo negavo. Mes, 

rusai, visi kartu pasimeldžiame. Prašome Dievo atleidimo. Rusijoje ant kapo padedama duonos, 

užpilama degtinės. Kodėl taip daroma — nežinau. Lietuvos rusai tokio papročio neturi. Čia per 

atvelykį ar dūšines dienas nešame kiaušinius ir dedame ant kapo. Smetonos laikais kiaušinius ar 

pyragus surinkdavome ir atiduodavome ubagams. Viekšnių cerkvėje švęsdavome švento 

Sergijaus Radoniečio ir Georgijaus Pobedonoscevo šventes. Per Tris Karalius su batiuška 

eidavome į Ventą šventinti vandens. Kol batiuška Černajus buvo jaunas (Smetonos laikais), ėjo 

146

su iškilminga procesija per Viekšnius prie Ventos. Kiti batiuškos atsinešdavo į cerkvę iš Ventos 

vandens, pašventindavo — ir tiek. 

Mums, rusams, į rankas rožančiaus neduodavo — jis šventas. Jeigu reikia daug kartų pasakyti 

„Gospodi pomiluj” (12 kartų), tai rožančius yra tik tam, kad nesuklystum skaičiuodamas. Kartais 

ir daugiau kartų būtina pasakyti šią frazę. Tada leidi rožančių per pirštus ir žinai, kiek kartų jau 

sukalbėjai. Ant rožančiaus rusai maldos neturi”. 

Moteris pasakojo, kaip jų šeima tarpukario metais Birbeliškės kaime darbavosi 20 ha žemės 

plote. Augino kviečius, dobilus. Turėjo gerų arklių. Pirmojo pasaulinio karo metu dauguma rusų 

iš aplinkinių kaimų išvyko į Rusiją. Važiavo nemažai lietuvių. Jų šeima niekur nebėgo. 

„Man tas pats — kalbėti rusiškai ar lietuviškai”, — teigė Savarinos kaimo senbuvis Sergejus 

Bartaševičius. — Aš ir mokyklą lietuvišką baigiau. Juk visą laiką gyvenome tarp lietuvių. Mano 

proseneliai čia atsikėlė iš buvusios Lydos (Baltarusija) apskrities, Belicos valsčiaus, lyg iš 

Nesilovcų kaimo. Tai buvo dar caro laikais”. 

Sergejaus senelis pardavė Baltarusijoje turėtą žemę ir čia iš Kauno banko 99-eriems metams 

nusipirko išsimokėtinai. Iš pradžių reikėjo sumokėti didesnę sumą, o vėliau kasmet po mažą 

sumelę. Tai, žinoma, buvo didelė našta ne tik Sergejaus seneliams, bet ir jo tėvams. Viekšnių 

Fermoje rusai apsigyveno pagal Stolypino reformą. O Sergejaus Bartaševičiaus protėviai į 

Degimų, Savarinos, Bobulinos, Birbeliškės (Mažeikių r.), Tausalo, Pasvaigės (Telšių r.) kaimus 

atvažiavo savo noru. Baltarusijoje buvo labai prasta žemė — pelkės ir smėlynai. 

Senelis Foma Bartaševičius turėjo tris žmonas. „Paskutinė buvo Agota, rusiškai — Agafija, — 

prisimena Sergejus. — Ji buvo labai geros širdies moteris”. 

Foma turėjo 9 vaikus: keturis sūnus ir penkias dukteris. Čia nupirko 21 dešimtinę, tai yra 25 

ha žemės: 6 dešimtis vienoje vietoje — ten buvo kiemai, ganyklos ir 15 dešimtinių Savarinos 

kaime — ten buvo mūsų sodyba. Šeimoje ir giminėje visi buvo paprasti ūkininkai. Prieš Antrąjį 

pasaulinį karą Savarinos kaime pagrindinis ūkininkas buvo Juozas Bogdelis. Iš tikrųjų jis buvo 

Josif Bogdel, bet turėjo lietuviškus dokumentus ir vadinosi Juozu. Smetonos laikais prie visų 

rusiškų pavardžių buvo pridėtos galūnės. Su tomis tautybėmis visaip būdavo... Man užrašė 

lietuvių tautybę. Ar tai labai blogai? Ar eisi į teismą bylinėtis? Svarbu, kad būtum ŽMOGUS!” 

Sergejus su liūdesiu prisiminė savo kaimynus, gyvenusius Savarinos kaime — Krupovą, 

Valančinavičių, Chriščianavičių, Ivaševičių, Visockį, tris brolius Belanus. Visi jie išmirė, o vaikai 

išsivažinėjo. 

„Smetonos laikais tai gyvenom! Nors ir vargingai, dirbti sunkiai reikėjo, bet žmonės buvo 

linksmi, vieningi ir draugiški”. Katalikai į Velykas eidavo pas rusus, rusai — pas katalikus. Rusai 

su lietuviais mažiau tuokėsi, nes visą ceremoniją reikėjo atlikti bažnyčioje arba cerkvėje. Vienas 

iš jaunavedžių turėjo atsisakyti savo tikėjimo ir pereiti į kitą. 

Tamara ir Sergejus Bartaševičiai užaugino nemažą šeimyną. Tris sūnus — Aleksą, Valentiną, 

Leoną ir dukrą Aliną. Marčios — lietuvės. 

Anais laikais žmonės stipriau tikėjo Dievu. Daugiau į bažnyčią arba cerkvę ėjo — tiek 

lietuviai, tiek rusai. Greitai nebesuprasime, kas esame — rusai ar lietuviai, o gal kokie abisinai? 

Katalikai ar pravoslavai? Turi taikytis prie tos valstybės, kurioje gyveni, įstatymų, papročių ir 

tvarkos. 

Sergejaus žmonos Tamaros seneliai taip pat buvo atvažiavę iš Lydos (Baltarusija) apylinkių. 

Senelis buvo Josifas Bogdel Antono. Tamara turėjo keturis brolius ir vieną seserį. Sergejus dar 

pasakojo, kaip jis buvo pasirengęs išeiti į generolo P. Plechavičiaus organizuojamą kariuomenę: 

„Kiti ėjo. Mano tėvas nuėjo į Viekšnius pas batiušką A. Černajų ir paklausė, ar man reikia eiti į 

Plechavičiaus armiją. Černajus pasakė: „Reikia eiti. Jūsų į frontą nesiųs, liksite Lietuvoje”. Tėvo 

Plechavičius turbūt nebūtų ėmęs. Jis jau buvo per senas. Mano mokyklos draugai buvo išėję. Iš 

Dauginių kaimo toks Raubutas, Čijauskas. Paskui jie pabėgo, ar juos išvaikė, nebežinau, kaip ten 

buvo. Aleksas Raubutas taip pat buvo rusas. Jo seneliai irgi atvažiavo iš Baltarusijos. Jis, atrodo, 

gimė 1919 m. ir neseniai mirė. Gal ir daugiau rusų išėjo pas Plechavičių, bet buvo tokie laikai, 

kad niekas nesigyrė. Gyvenome vienkiemiuose ir ne viską žinojome, kas ką daro, o čia dar karas. 

Aš irgi būčiau ėjęs. Tėvas man taip pat sakė, kad eičiau. Bet kažkaip negreitai susiruošiau, 

paskui viskas pasikeitė — atėjo bolševikai”. 

147

Prasidėjus karui Sergejaus tėvas pagal caro valdžios nurodymą pasitraukė į Tambovo sritį 

(Rusija). Kiti broliai dalyvavo karo įvykiuose. Vienas kariavo Estijoje. Bet čia, kaip Sergejus 

Gavrilovičius sako, prasidėjo revoliucija. Viskas iširo. Revoliucijai ir karui pasibaigus, tėvas 

grįžo į Savarinos kaimą. Čia viskas buvo apleista — reikėjo kurtis iš naujo. 

„Smetonos laikais buvo neblogai gyventi, — sako Sergejus. — Tik reikėjo pinigų. Rudenį per 

dieną galėjai uždirbti litą, du. Pokario metais žmonės pasikeitė...” 

JIE IŠ KAŠTONŲ GATVĖS 

Senieji Viekšnių Fermos kaimo rusakalbiai prisimena, kad tarpukario metais šiame kaime 

buvo penkios Škerbų sodybos, trys Rimkevičių, Strigunų [Strigūnų], Busel, Lapkovskių ūkeliai. 

Osifo Rimkevičiaus sūnus Jevgenijus baigė aukštuosius mokslus ir dirbo Kaune inžinieriumi. 

Latvijoje 1940—1945 m. per karą dirbo vokiečių armijoje vertėju, vėliau tarnavo tarybinėje 

armijoje. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Vilniuje, vedė. Užaugino du sūnus. 

Geriausias tarpukario metų kaimo batsiuvys buvo Pavelas Škerba. Jis turėjo penkis sūnus. 

Vienas iš jų taip pat buvo batsiuvys. Kitas — kalvis. Trečiasis sūnus Valentinas baigė 

agronomijos mokslus ir dirbo sodininku grafo Zubovo dvare. 

Kaimo batsiuvys buvo ir Ivanas Jagorovas. Dariaus ir Girėno g. 9 buvo Afemijos Rimkevič 

kirpykla. 1937 m. laikraštyje „Verslas” rašoma, kad Viekšniuose buvo E. Liniovo akmeninių 

paminklų dirbtuvės. Publikuotame skelbime rašoma, kad dirbtuvių savininkas užsienyje mokėsi 

amato ir ten dirbo. 

Grigorijus Rimkevičius buvo garo katilo mašininkas. Dirbo lentpjūvėje, o rudenį su garo 

katilu (dampiu) ūkininkams kūlė javus. Aleksandra Rimkevičienė Ivano garsėjo kaip labai gera 

siuvėja. Jos tėvas Fermos kaimo pradžioje buvo pastatęs jai namelį, kuriame moteris įsteigė 

siuvyklą. Nuolat turėjo po 7—8 mokines. Pas ją siūdinosi drabužius tik labai turtingi žydai, 

dvarininkai, stambūs ūkininkai. Aleksandra siuvėjos amato penkerius metus mokėsi Rygoje pas 

vokietę. Čia nuolat būdavo apie 30 mergaičių. Vokietė jas apnakvindindavo, duodavo maisto, 

drabužių. Tačiau už minėtas paslaugas jos turėjo atidirbti. Baigusi mokslus Aleksandra keletą 

metų dirbo Rygoje. Užsidirbusi pinigų, nusipirko tuo metu moderniausią siuvamąją „Singer”. 

Vėliau grįžo į Fermos kaimą. 

Konstantinas Kuchalskis buvo šaltkalvis. Turėjo savo dirbtuvę. Remontavo pieno 

separatorius, siuvamąsias, dviračius, įvairius motorus. Atrodo kito tokio meistro Viekšnių 

apylinkėse nebuvo. Konstantino mama buvo vokietė, tėvas — grynakraujis rusas. Dar caro 

laikais jis kažkur Rusijoje dirbo meistru ginklų fabrike. Amžininkų teigimu, tai buvo auksarankis 

žmogus. 

Rankdarbiais apylinkėje garsėjo Olga Linkevič. Ji audė dvinyčius, aštuonnyčius audinius, 

lovatieses, rankšluosčius. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą jos audiniais buvo papuošta Viekšnių 

cerkvė. 

Fermos kaime gimė ir užaugo Vasilijus Rimkevičius, tarpukario metais dirbęs Mažeikių pašto 

viršininku. Šiame kaime taip pat užaugo Larisa Kuchalskaja. Ji baigė Viekšnių pradinę mokyklą. 

Turėjo labai gražų balsą, todėl paūgėjusi išvažiavo į Vilnių mokytis vokalinio meno. Ištekėjo už 

karininko Zapevajaus. Nesėkmingas vedybinis gyvenimas neleido iki galo atsiskleisti talentui. 

Larisa Konstantinovna tuoj po karo dirbo Lietuvos valstybinėje filharmonijoje (gal kiek — 

operos ir baleto teatre). Koncertuoti važinėjo po Lietuvą. Mirė gana jauna. Jos brolis Vladimiras 

Kuchalskis buvo dailininkas. 

Veros (?) tėvo sesuo, taip pat fermiškė, buvo ištekėjusi už Vokietijos konsulo Latvijoje, 

milijonieriaus Dambergo. Teta Damberg dar paauglę Verą pasiėmė į Rygą. Ją rėmė, leido į 

mokslus. Sulaukusi pilnametystės Vera pradėjo dirbti Rygos kino teatre kasininke. Tuo metu tai 

buvo pakankamai prestižinis darbas. 1936 m. Latvijoje buvo paskelbtas grožio karalienės 

konkursas. Dalyvavo ir Vera. Jai nusišypsojo laimė — mergaitė iš Viekšnių Fermos kaimo tapo 

Latvijos grožio karaliene. Tais pačiais metais Paryžiuje įvyko Pasaulio grožio karalienės 

rinkimai. Latvijai atstovavo V. S. Solovjova. Ir vėl ji laimėjo kažkokį prizą (šie faktai surinkti iš 

žmonių pasakojimų). Grįžusi iš konkursų Vera netrukus ištekėjo už stambaus kino meno 

verslininko. Jis buvo nusigyvenusių bajorų giminės palikuonis, kilęs iš Raudondvario apylinkių. 

1940 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui konsulo Dambergo šeima išvažiavo į Vokietiją. 

Iš ten išvyko į Ameriką. 1920 m. iš Rusijos grįžusios rusakalbių šeimos pirko arklių ir 

148

uždarbiavo pas žydus. Vienu metu tarpukaryje „Lietūkis” nepriėmė javų iš ūkininkų, kurie 

nebuvo tautininkų partijos nariai. Fermos kaimo gyventojus išgelbėjo kaimynai lietuviai. Ivanas 

Rimkevičius Sovaičių kaime turėjo draugą, tautininką Trušinską. Jis Rimkevičiaus grūdus 

pardavė kaip savo. Dauguma žmonių darė panašiai. 

XIX a. antrojoje pusėje Fermos kaimas buvo nutolęs 234 varstus (varstas — 1064 m) nuo 

gubernijos miesto Kauno, 64 varstus nuo apskrities miesto Šiaulių, 1 varstą nuo valsčiaus centro 

Viekšnių ir 5 varstus nuo Viekšnių geležinkelio stoties. Kaime buvo 21 sodyba. Gyveno 77 vyrai, 

57 moterys. Tarp jų buvo 50 darbingų žmonių, kiti — vaikai ir seneliai. 40 vyrų ir 21 moteris 

buvo raštingi. 

Kaimo gyventojams priklausė 276,5 dešimtinės žemės. Dar 64 dešimtines iš vietinių 

gyventojų nuomojo. Už 7 varstų nuo centro buvo kaimo pievos ir ganyklos. Ten buvo pelkėtos ir 

drėgnos žemės, netinkančios žemdirbystei. Gyventojai laikė 24 arklius, 31 karvę, 91 avį, ožkų. 

Turėjo žemės ūkio inventoriaus už 763 carinius rublius. Čia gyveno ir du skurdžiai. Jie neturėjo 

nei savo žemės, nei pastatų, bet laikė vieną gyvulėlį. 

Kaimui priklausanti dirbama žemė buvo derlinga. Atsikėlę rusakalbiai žmonės daugiausiai 

vertėsi žemdirbyste. Tik keletas gyventojų žemę nuomojo, o patys vertėsi miško perdirbimu. 

Tuometinė caro valdžia visaip rėmė persikėlėlius ūkininkus, iš Kauno valstybės banko skyrė 

beprocentines paskolas. Mažino mokesčius, suteikdavo kitokių lengvatų. 

1931 m. į Viekšnius atvykęs dirbti šventikas A. Černajus teigė, kad Fermos kaime yra 36 

kiemai. Namai stovi palei gatvę, apsupti sodų ir darželių. Kaimo pakraštyje vilnija javų laukai. 

Liepos mėnesį, Šv. Sergijaus atlaidų proga, į Fermos kaimą pas gimines suvažiuodavo daug 

svečių. Turbūt nebuvo kiemo, kuriame nestovėtų arklių ir vežimų. Visur būdavo garsiai kalbama, 

skambėdavo dainos. Vykdavo šokiai, kuriuose grodavo balalaikininkų orkestras. Atlaidų proga 

šokiuose apsilankydavo ir pats batiuška A. Černajus su savo svečiais. Dažniausiai atvykdavo 

grafienė V. P. Zubova su savo seserimi. Ne atlaidų dienomis šokiai vykdavo Škerbos daržinėje. 

Tada užtekdavo ir Grigorijaus Rimkevičiaus muzikos. Šokdavo krakoviaką, kadrilių, fokstrotą ir 

kt. Tarpukario metais vakarėlius cerkvės šventikai organizuodavo Viekšnių mokykloje. 

Z. I. Busel prisimena: „Visi apylinkių ūkininkai suvažiuodavo. Šokdavome iki ryto. O kokius 

vaidinimus rodė! Eidavo visi, kas norėjo — ir rusai, ir lietuviai. Į lietuvių rengiamus vakarus 

eidavome ir mes. Lietuviai šauliai organizuodavo gegužines. Rusai iš mūsų apylinkių į Šaulių 

sąjungą nestojo. O gal rusų nepriėmė? Nežinau. Bet kiek atsimenu, žydus priimdavo į šaulius. 

Čia, Fermoje, buvo tik rusų gaisrininkų komanda”. 

Kaimas turėjo ir savų poetų. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Viekšnių apylinkėse garsėjo 

eilėraščių kūrėjas Vasilijus Strigunas [Strigūnas]. Jo sūnus Konstantinas baigė Šiaulių gimnaziją. 

Dabar sunku pasakyti, ar jų kūryba buvo publikuota. Likę gyvi liudininkai neišsaugojo atminty 

šių talentingų žmonių posmų skambumo. 

Šiame kaime pokariu po keletą kartų per metus apsilankydavo tuometinis tarybų Latvijos 

komunistų partijos centro komiteto sekretorius J. Pelše. Čia jis turėjo giminių. Z. I. Busel 

prisimena: „Mano mamos pusseserės vyrą Pelšę mes vadindavome Jan Janovič Poiš. Jis 

atsiveždavo kepto kumpio, dešros, duonos ir daug degtinės. Mano vyrui sakydavo „Matai, kiek 

čia yra. Tu gerk, bet žinok, nepasigerk”. Mes iškūrendavom pirtelę. Puotaudavome ir 

dainuodavome rusų liaudies dainas visą naktį. Pelše atvažiuodavo paprasta mašina, be 

sargybinių. Pats vairuodavo. Mums būdavo didelė šventė. Jan Janovič žmona — Marija 

Marcinkevič-Poiš. Ji taip pat buvo kilusi iš Lietuvos. Marija dirbo archyve ir saugojo kažkokius 

labai svarbius dokumentus... Dabar yra kitaip. Mes švenčiame visas šventes — ir rusiškas, ir 

lietuviškas. Mūsų gyvenimas — vien tik šventės”. 

XIX a. rusakalbių Fermos gyventojų bendruomenė buvo viena iš garsiausių Viekšnių cerkvės 

parapijoje, o 1996 m. Fermos kaime iš 149 sodybų su 268 gyventojais rusakalbių tebuvo tiek, 

kad jiems suskaičiuoti būtų užtekę abiejų rankų pirštų. Todėl šiems žmonėms galima tik pavydėti 

optimizmo. 

PETERBURGIETĖ 

Veros Vasičevos Semiono šaknys — Viekšniuose, nors ji 1918 m., per revoliuciją, gimė 

Peterburge. Veros prosenelis caro laikais į Viekšnius buvo atsiųstas prižiūrėti ir tvarkyti miškų, 

daug metų dirbo urėdu. Buvo vedęs kaunietę (iš Aleksoto) vokietę Emi Braun. Tapusi 

149

Leginskaja, Emi perėjo į pravoslavų tikėjimą. Viekšniuose įsigijo šiek tiek žemės. Tarybiniais 

laikais pakeliui į Viekšnių geležinkelio stotį ant jų žemės stovėjo patranka. 

Leginskaja susilaukė penkių dukterų: Jelizavetos, Marijos, Anos, Olgos, Jekaterinos. Emi 

savo dukras mokė vakarietiškos kultūros ir kalbų. Iš penkių dukterų ištekėjo tik viena Jelizaveta, 

tačiau laiminga nebuvo. Vyras Kirilas Sakovičius, Viekšnių pašto tarnautojas, nuolat kėlė vaidus 

dėl negautų 500 rub. kraičio. 1885 m. jiems gimė dukra Nadežda. Kiek vėliau — sūnus 

Aleksejus. Dėl kraičio problemų tikriausiai neištekėjo ir keturios Jelizavetos seserys. Jos visą 

savo gyvenimą paskyrė cerkvei... Palaidotos Viekšnių pravoslavų kapinėse. 

Jelizavetos dukra gerai mokėjo vokiečių kalbą, nes šeimoje buvo šnekama vokiškai. Laisvai 

kalbėjo lenkiškai, lietuviškai, latviškai. Nadežda augo ir mokėsi tarp žydų vaikų, todėl neblogai 

kalbėjo ir žydiškai. Paaugusi susirado guvernantės — auklės darbą Viekšnių geležinkelio stoties 

tarnautojo šeimoje. Artėjant Pirmajam pasauliniam karui geležinkelininkų šeima išvyko į 

Peterburgą, pasiėmė ir Nadežda. Auklėdama vaikus ir mokydama juos kalbų mergina gaudavo po 

25 carinius rublius per mėnesį. Tai buvo pakankamai daug. Už uždirbtus pinigus Nadežda 

prisipirko auksinių papuošalų, puošnių rūbų. Dalį lėšų pasidėjo į banką. Susipažino su baltarusiu 

Semionu Nedoliubovu ir netrukus ištekėjo. Semionas dirbo Obuchovo tiekimo agentu. Fabrikas 

gamino tai, kas reikalinga karui. Vyras gerai uždirbo... 

1917-ųjų revoliucija... Norint nusipirkti maisto produktų, reikėjo parduoti auksinius 

papuošalus. Vyrui mėnesių mėnesiais nebuvo išmokamas atlyginimas už darbą. Mieste siautėjo 

badas. Nadeždai su ką tik gimusia Vera pavyko ištrūkti iš Peterburgo. Atvyko į Baltarusiją, 

Gomelio sritį, Vetkos rajoną, Novosiolkos kaimą. Čia gyveno Semiono broliai. Vyrui, kaip 

dirbančiam karinėje pramonėje, neleido išvykti iš Peterburgo. Nadeždai, nepratusiai prie ūkiškų 

darbų, buvo sunku kaime, nes mama ją rengė guvernantės — mokytojos darbui. Semionas pas 

žmoną atvyko tik 1926 m. Iš Peterburgo kartu grįžo ir Semiono pusbrolis, bolševikų partijos 

narys. Netrukus jis buvo paskirtas kaimo tarybos pirmininku. Semionas, nors ir išprusęs žmogus, 

niekaip negalėjo gauti darbo. Kiek vėliau jam pavyko įsidarbinti mechaniku spirito gamyklos 

fabrikėlyje. Šeima gyveno vargingame namelyje. Ką ten namelyje — lūšnoje. Kaip Vera 

Semionovna sako: „Prie Kauno esančiame Rumšiškių muziejuje namai šimtą kartų geriau 

atrodo”... Įsigijo arklį, karvę, paršelių. Tačiau prasidėjo kolektyvizacija... 

Vera prisimena: „Pusbrolis — pirmininkas — pasikviečia mano tėvą ir sako: „Tu atvažiavai iš 

revoliucijos lopšio, privalai visą tą juodą masę atvesti į kolūkį”. Mano tėvas — „Aš tos duonos 

jau iki soties prisivalgiau. Dabar tu pats eik pirmas ir vesk tą masę paskui save, o man užteks, 

kiek Dievas duos”. 

Už tokius žodžius ir už tai, kad Semionas nestojo į kolūkį, jį be teismo trejiems metams 

uždarė į netoli Peterburgo „Ledenoje pole” esančią koncentracijos stovyklą. Semionui šiek tiek 

pasisekė — buvusiam caro armijos kavaleristui liepė prižiūrėti arklius. Nuo jų pavogęs dalį avižų 

davinio, virė ir valgė pats. Taip išvengė mirties. Žmona Nadežda buvo vadinama buožių išpera ir 

su dviem mažamečiais vaikais išvaryta iš lūšnos. Apsigyveno vėjo perpučiamoje vasarinėje 

pašiūrėje, be langų ir durų. Joje žiemos metu plaukai prišaldavo prie pagalvės... Kaimo vaikai 

nedraugavo su Nedoliubovų vaikais... „Mums pasirodžius kieme, — prisimena Vera 

Semionovna, — visi šaukdavo „Sin kulaka, doč kulaka” (buožės sūnus, buožės dukra). 

Po trejų metų grįžo Semionas. Gyvenimas šiek tiek palengvėjo. Vos sulaukusi paauglystės 

Vera išvyko į Gomelį (Baltarusija). Pradėjo dirbti audimo fabrike audėja. Mokėsi vakarinėje 

mokykloje. Šoko ir dainavo fabriko meno saviveiklos ansamblyje. Su Baltarusijos respublikos 

meno delegacija dalyvavo Maskvoje vykusioje pirmoje Baltarusijos meno olimpiadoje. Tada 

Maskva jaunai merginai padarė didžiulį įspūdį. Šokių vakarėlio metu Vera susipažino su kariškiu 

ir netrukus ištekėjo. 

Pradėjo dundėti Antrojo pasaulinio karo kanonada. Vyrą išsiuntė į frontą. Verą su naujagime 

Galina susodino į prekinį vagoną ir išvežė į Čeliabinską (Tolimieji Rytai, Rusija). Ne savo noru 

atvežtas kariškių žmonas kaltino šnipinėjimu vokiečių naudai ir uždarė į kalėjimą. Tarybiniai 

saugumiečiai tris savaites tardė, tyčiojosi, grasino. Po to išmetė į speiguotą Sibiro žiemos naktį. 

Verą su Galina priglaudė dori žmonės. Moteris parsinešdavo iš geležinkelio stoties anglių 

šlako — bandė kūrenti metalinę krosnelę. Šiek tiek įšilus, ant jos padėdavo į skudurus suvyniotą 

Galiną... 

150

Po kurio laiko pradėjo gauti po 3 kg pašarinių miltų maistui per mėnesį. Miltus maišė su 

vandeniu, darė „lepioškas” — blynus — ir dėjo ant tos pačios, šiek tiek įkaitusios krosnelės. Vera 

prisimena: „Karui baigiantis parašiau laišką tėvams į Viekšnius. Mama atsiliepė. Taip 1946 m. 

parvažiavau į Viekšnius. Tėvai mane pasitiko Šiauliuose. Mama pirmą kartą pavaišino 

cepelinais. Buvo be galo skanu”. 

Nuo pat mažens mama Verą mokė lietuvių kalbos. Pradėjusi dirbti Viekšnių vaikų darželyje, 

bendraudama su vaikais, Vera dar geriau išmoko lietuvių kalbą. 

„Kai grįžau į Lietuvą, buvo labai gera. Niekas nevadino buožės dukra, neįžeidinėjo, kad aš 

rusė. Tėvai ir tetos puikiai kalbėjo lietuviškai ir rusiškai... Kai mano tėvai po visų revoliucijų ir 

karų grįžo namo, į Viekšnius, tetos vis priekaištavo „Jūs — raudonieji, išdavėte carą. Pragėrėte 

Rusiją”. 

Daug metų Vera Semionovna dirbo Akmenės rajono mokesčių draudimo inspekcijoje. Dukros 

Galina ir Liuda dar tvirčiau įaugo į lietuvišką žemę. Abiejų vyrai — lietuviai. 

„Kai vasarą į Viekšnius susirenka žentai ir anūkai, mes kalbame tik lietuviškai. Bet aš, kiek 

dabar leidžia sveikata, meldžiuosi savo Dievui cerkvėje”, — sako Vera. 

BUSEL — LIETUVIŠKAI GANDRAS 

Zinaidos Busel Ivano seneliai atvyko iš Daugpilio (Latvija) apylinkių. Zinaida prisimena: 

„Mano seneliai čia atsikėlė 1863 m. iš Dvinsko (Daugpilio). Ten buvo dvaras, o gal miestelis 

Skrudalini. Iš to miestelio jie ir atvažiavo. Seneliai buvo baudžiauninkai. Viekšniuose — Fermos 

kaime — tas vietinis dvarininkas ar subankrutavo, ar kitaip buvo, bet jo žemę pradėjo dalinti. 

Senelis buvo Rimkevičius. Jis turėjo sūnų ir čia atvažiavo. Mano tėvas gimė jau Fermos kaime. 

Jis buvo Ivanas Rimkevičius Ivano. Buvome Rimkevič, o Lietuvoje kitaip: vienas — 

Rimkevičius, kita — Rimkevičienė. Kaip nori, taip tą uodegą prie pavardės pririša... Mama gimė 

taip pat Lietuvoje. Senelis vedė iš Tupikų kaimo Anastaziją Lapkovskają Petro”. 

Senelis anksti mirė. Zinaidos tėvui buvo tik 7-eri metai. Senelė liko su keturiais vaikais. Viena 

dukra vėliau išvažiavo į Ameriką, kita — į Rygą, kur mokėsi siuvėjos amato. Sūnus, Zinaidos 

tėvas, 1913 m. vedė taip pat vietinę — viekšniškę Solovjovą. Čia gimė dukra, Zinaidos sesuo, 

Raisa. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Rimkevičių šeima buvo išvaryta į Rusiją. Iki 

Daugpilio važiavo su savo arkliais, paskui buvo susodinti į prekinius vagonus ir nuvežti netoli 

Orenburgo, į Buzuluk geležinkelio stotį. Čia 1918 m. gimė ir Zinaida. 1916 m. gimė brolis 

Viktoras, o 1912 m. — Pavelas. 

1921 m. Rimkevičių šeima grįžo į Tėvynę, Fermos kaimą. „Čia mūsų žemė buvo 12 ha, ūkis, 

pastatai. Dabar laisva Lietuva, o aš niekaip negaliu atsiimti savo žemės. Iš 12 ha atidavė 38 arus. 

Štai tau ir nuosavybė! Smetona buvo labai geras mūsų vadas. Gerai tvarkėsi Lietuvoje... Kai 

1921 m. grįžome, mūsų ūkyje gyveno kitas žmogus. Tėvas nuėjo pas Viekšnių viršaitį ir pasakė, 

kad sugrįžo ir kad reikalinga žemė. Viršaitis dar apsidžiaugė: „O, Rimkevičiai sugrįžo!” 

Nereikėjo jokių dokumentų... Liepė žmogui išsikraustyti, nes sugrįžo tikrieji savininkai — ir 

viskas, kokia čia dar gali būti kalba. O dabar apie 15 metų negaliu atsiimti savo žemės”, — su 

nuoskauda kalbėjo Zinaida. — Grįžę neturėjome ko valgyti, o šeimoje buvo keturi vaikai. Tuoj 

kaimynai atnešė duonos, pieno. Iš Pakalupės kaimo tokie Beržanskai, Čiužai atvežė miltų, 

lašinių. Kas ko... Atėjo metas sėti. Viršaitis pasakė, kad žemė būtų apsėta. Tačiau iš kur gauti 

sėklų? Davė kaimynai — lietuviai Pikevičiai. Buvo Milių kaimo Pikevičiai ir Plūgų kaimo 

Pikevičiai. Geri žmonės. Pas Plūgų kaimo Pikevičius aš kurį laiką ganiau karves. Visą vasarą. 

Rudenį, kai tėvas atėjo manęs pasiimti, Pikevičius pasakė „aš tuoj užmokėsiu, kad dukra ganė”. 

Mano tėvas atsakė „nereikia nieko”. Nereikia, nes tu man padėjai. Aš dar tau skolingas. Tėvas 

pas jį dar pjovė, kūlė”. 

Zinaida Ivanovna mokėsi Viekšnių pradinėje lietuviškoje mokykloje, čia baigė 4 klases. 

„Klebonas lietuvis dėstė tikybą. Buvo ir mūsų batiuška. Dėstė „Zakon Božij” (Dievo įstatymus). 

Kai ateidavo klebonas į lietuvių klasę, mes visi sėdėdavome ir mokėmės. Aš išmokau visą 

lietuvišką tikybą. Kai ateidavo mūsų batiuška, taip pat sėdėdavo visi. Aš einu į cerkvę, o kai 

reikia — einu į bažnyčią. Aš gerai žinau lietuvišką ir rusišką tikybą”. Rusiškai skaityti ir rašyti 

Zinaidą išmokė vyresnioji sesuo Raisa. Kaip pati sako „rusiškai rašau su klaidomis, o lietuviškai 

žymiai geriau”. 1938 m. atgavusi mamos žemę Tupikų kaime (Akmenės r.) Zinaida su broliais 

išsikėlė ten ūkininkauti. Tėvas ūkininkavo Fermos kaime. Tupikuose buvo labai apleista žemė. 

151

Reikėjo daug įdėti darbo ir išlieti prakaito, kol žemelė pradėjo duoti naudos. „Gerai, kad tėvo 

sesuo gyveno Amerikoje. Padėjo pinigais. Nusipirkom porą darbinių arklių, kitų gyvulių. Tėvas 

čia, Viekšniuose, žiemos metu pradėjo dirbti pas žydą. Vežė javus iš miestelyje esančių sandėlių į 

geležinkelio stotį ir krovė į vagonus”. Zinaida su broliais Tupikuose vargo ir kaip pati sako 

„valgėm juodą zacirką” (miltinių kukulių sriubą). Aplink gyveno 7 lietuviai ūkininkai. Su jais 

Zinaida puikiai sutarė. Kartu vienas kitam patalkindami dirbo žemę, kartu šoko patalkiuose. 

Sekmadieniais eidavo pasimelsti į Akmenės bažnyčią. Kartu meldėsi iš tos pačios maldaknygės. 

Kartą Zinaidos draugės gretimo kaimo vaikinams pasakė, kad ji yra rusė. Šie užginčijo — ką 

meluojate, patys matėme, kad ji meldžiasi iš lietuviškos maldaknygės. Kai jie susitiko ir pradėjo 

kalbėti, Zinaidą išdavė tik rusų kalbos akcentas. Tuomet vaikinai pralošė ne vieną saują 

saldainių. 

1939 m. vyresnis brolis išėjo tarnauti į tarpukario metų Lietuvos kariuomenę. Ūkyje pradėjo 

trūkti darbo rankų. 1940 m., karas... Tėvas Tupikų ūkį išnuomojo lietuviui. Zinaida grįžo į 

Viekšnių — Fermos kaimą. Atėjo tarybų valdžia. Rimkevičius tuoj pat pavadino „liaudies 

priešais — buožėmis. Atėmė lovas, šaukštus ir net medinius samčius, net likternas (žibintus), — 

prisimena Zinaida, — likome ubagai”. Į Fermos kaimą įžengė fašistinė kariuomenė. Pradėjo 

gaudyti ir vežti į Vokietiją jaunus vyrus. Vienas jos brolis taip pat buvo išvežtas. Kitas slapstėsi 

su dviem kaimynų Šidlauskų sūnumis turtingo ūkininko Novikovo daržinėje. Taip atėjo ir 

1944 m., o kartu ir tarybų valdžia. 

Michailas Busel, Zinaidos vyras, gimė ir užaugo Viekšnių Fermos kaime. Čia nuo seno 

gyveno jo senelis Lapkovskis, kuris augino dvi dukras ir du sūnus. Abu sūnūs ir viena dukra dar 

caro laikais išvažiavo į Peterburgą ir ten baigė pedagoginius mokslus. Grįžę į Lietuvą kažkur 

mokytojavo. Antroji dukra Vasa, atrodo, jokių mokslų nebaigė — šeimininkavo namuose. Vėliau 

sėkmingai ištekėjo už Tichono Busel. Po vestuvių jaunavedžiai iš Fermos išsikėlė gyventi į 

kažkokį miestą. Vyras dirbo uriadniku (valsčiaus viršininku). Galima tik spėlioti, kad tas valsčius 

ar miestelis buvo kažkur prie Vilniaus. Mat Michailas — žmonos tėvas — juokaudamas Busel 

vadindavo Vilniaus lepečkoju. Busel — baltarusiškos kilmės pavardė. Baltarusių kalba „busel” 

reiškia „gandras”. 

Jauna šeima tikriausiai persikėlė į tėviškę — Baltarusiją — arba į Vilniaus kraštą. Susilaukė 

dviejų dukrų ir dviejų sūnų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui T. I. Busel buvo pašauktas į 

caro armiją. Žmona Vasa su vaikais grįžo į Fermos kaimą. Čia buvo tuščia ir nyku. Rusakalbius 

gyventojus caro valdžia išgabeno į Rusijos gilumą. Vieniša moteris be niekieno pagalbos 

privalėjo rūpintis vaikais. Badavo. Šiek tiek padėjo giminaičiai iš Vegerių kaimo (Akmenės r.). 

Vieną kitą pieno lašą atnešdavo netoliese gyvenęs Strigunas [Strigūnas]. Po kažkokios sunkios 

ligos mirė vienas sūnus. Pasibaigus karui pas žmoną į Fermos kaimą sveikas parvažiavo 

T. I. Busel. Rado žmoną išvargusią ir paliegusią. Netrukus ji mirė. Palaidota Viekšniuose, 

stačiatikių kapinėse. Dukra Jekaterina Busel ištekėjo už Nikonoro Jaroševo ir iki pat mirties 

(1995 m.) gyveno Daubiškių kaime (Akmenės r., Papilės seniūnija). 

Antroji dukra Klavdija Busel ištekėjo už Grigorijaus Škerbo [Škerbos], taip pat fermiškio. 

Abu gimė 1910 m. Grigorijus mirė 1995 m., o Klavdija — 1996 m. Užaugino vieną dukrą — 

Jelizavetą Škerbo-Popovą [Škerbą, Škerbaitę-Popovą], kuri daug metų dirbo Viekšnių vidurinėje 

mokykloje ir mokė vaikus rusų kalbos. Ir tėvai ir dukra palaidoti Viekšnių stačiatikių kapinėse. 

Tichonas Busel vedė antrą kartą. Jo žmona — Kaunatavo (Telšių r.) kaimo gyventoja. Tai 

buvusio Viekšnių cerkvės šventiko Stasenko sesuo. Naujai sukurta šeima vėl susilaukė keturių 

vaikų. Tatjana ištekėjo, gyveno ir mirė Ukrainoje. Liubovė ištekėjo už Maksimovo ir šiuo metu 

gyvena Mažeikiuose. Sūnus Tichonas žuvo Antrojo pasaulinio karo metu. Antrasis sūnus — 

fermiškis Michailas Busel — be galo darbštus, tvirtai įaugęs į lietuvišką žemę žmogus. 

Per tiek metų buvo visko. Galėjo šie žmonės ir nesusitikti. Vokiečių okupacijos metu jaunimas 

buvo gaudomas ir prievarta vežamas dirbti į Vokietiją. Išvežta nemažai rusakalbių jaunuolių. Į 

hitlerininkų rankas buvo patekęs ir Michailas. Mažeikių geležinkelio stotyje būrelį lietuvių ir 

rusakalbių sugrūdo į prekinį vagoną ir užtrenkė duris. Lietuviai geležinkelininkai pašnibždėjo, 

kad vagono durys vos užsuktos su viela. Traukiniui artėjant prie Kuršėnų vyrams pavyko 

atidaryti vagono duris ir iššokti iš važiuojančio traukinio. Michailas pėsčiomis pagelžkele per 

naktį grįžo į Fermos kaimą. Pradėjo slapstytis, nes pagavę vokiečiai nebūtų atleidę bėgliui. 

152

Žmona Zinaida paragavo kalinės duonos ir vos neatsidūrė Sibiro lageriuose. Jų ūkyje Tupikų 

kaime nuo tarybų valdžios slapstėsi nepažįstamas žmogus. Vieną dieną ūkelį apsupo stribokai 

(liaudies gynėjai). Žmogui pavyko pasprukti ir pasislėpti, o Zinaidą stribokai pėsčiomis atvarė į 

Akmenę, po to — į Viekšnius, Mažeikius. Uždarė į kalėjimą, tardė. Apie tai sužinojo Zinaidos 

tėvas. Iš kažkur gavo bidoną naminės degtinės ir nuvežė Mažeikių tardytojams bei prokurorams. 

Tada, pokario metais, užteko. Kitą dieną Zinaida buvo paleista. 

Abu gyveno sunkiais pokario metais. Net ir vestuvėms neturėjo už ką nusipirkti gražios ir 

naujos suknelės. Ką ten suknelės — nebuvo ko valgyti. Užaugino dukrą Iradiją ir sūnų Valerijų. 

Abu vaikai baigė Viekšnių vidurinę mokyklą. Žentas ir marti — lietuviai. 

APIE KĄ KALBA CERKVĖS VARPAI 

Persikėlėliai rusakalbiai žmonės, matyt, buvo pakankamai dvasingi, nes tik atvykus į svetimą 

kraštą jiems prireikė pasistatyti vienokius ar kitokius kulto namus. B. Kviklys enciklopediniame 

leidinyje „Mūsų Lietuva” teigia, kad rusakalbiai žmonės Viekšniuose apsigyveno XIX a. 

viduryje ir kad 1859 m. inventoriuose minima rusų cerkvė „mediniai maldos namai”. Tikėtina, 

jog atvykusieji buvo sentikiai. Po 1863 m. sukilimo į Viekšnius ir jų apylinkes pradėjo keltis 

rusakalbiai stačiatikiai. Tas pats B. Kviklys teigia, kad jau 1865 m. į Viekšnius caro valdžia 

atsiuntė šventiką vienuolį Vosylių. Viekšnių cerkvės metraštyje minima, kad Viekšnių rusakalbių 

parapija buvo įkurta 1867 m. ir tik tada Viekšnių Fermos kaime, mediniame name, įkurta laikina 

cerkvė su ikonostasu (šventuoju paveikslu — altoriumi). Šią ikoną paskolino Panevėžyje 

dislokuotos carinės kariuomenės žygio cerkvė. Kiti kulto reikmenys buvo pasiskolinti iš Šiaulių 

ir Telšių cerkvių. 

1873 m. nutraukta Ventos-Dubysos kanalo statyba. Iš kanalo statytojų rusakalbiams 

mažesnėmis kainomis pavyko nusipirkti statybinių medžiagų. Prasidėjo cerkvės statyba. 

Liustracinė komisija iš valstybinės žemės skyrė sklypą, o valstybės iždas — apie 13 tūkstančių 

carinių rublių. Iki 1831 m. ši žemė priklausė kunigaikščiui Sapiegai. Dabartinio cerkvės 

šventoriaus vietoje buvo vaismedžių sodas. Rytinėje pusėje buvo mokytojo namas. Pietinėje — 

pašto stotis ir savivaldybės pastatai. Aplink buvo įvairūs sandėliai ir pagalbinės patalpos. 

Statybos darbus prižiūrėjo šventikas Vasilijus Krukovskis. Darbai vyko sparčiai. 1875 m. liepos 

20 d. statyba buvo baigta — cerkvę pašventino, suteikė šventojo stebukladario Sergijaus 

Radoniečio vardą. Cerkvė buvo prailginto kryžiaus formos, viduje išdažyta geltonai, papuošta 

baltais piliastrais ir karnizais. Įrengtos trys krosnys. Altorius paauksuotas. Čia pritvirtintos 

keturios ikonos. Garbingoje vietoje pakabinta švento Petro ikona, pagaminta caro Aleksandro 

Aleksandrovičiaus užsakymu. Vienas kupolas dengtas balto metalo skarda, su dviem 

paauksuotais kryžiais. Virš centrinio įėjimo į cerkvę — dar vienas paauksuotas kryžius. 

Šiandien sunku pasakyti, kas pirmasis šioje cerkvėje buvo sutuoktas ar pakrikštytas. Cerkvės 

metraštyje teigiama, kad 1883 m. cerkvėje buvo pakrikštyta 18 berniukų ir 32 mergaitės. 

Sutuoktos 6 poros. Palaidota 14 vyrų ir 7 moterys. Į pravoslavų tikybą perėjo du vyrai. 

Parapijiečiai cerkvei paaukojo 652 rub. ir 80 kap. Cerkvę lanko 432 vyrai ir 436 moterys. Iš 

surinktų pinigų į Kauno cerkvių konsistoriją buvo pasiųsta: 13 kap. — Rusijos cerkvėms 

paremti, 27 kap. — Rusijos dvasininkijai paremti, 32 kap. — pravoslaviškoms, bažnytinėms 

mokykloms vakarų kraštuose paremti. 11 kap. — Užkaukazės pravoslavystės atkūrimui, 1 rub. 

10 kap. — Izraelio cerkvei ir Dievui Kristui, 14 kap. — pravoslavybės rėmėjams Palestinoje. 

1884 m. cerkvėje buvo pakrikštyta 22 berniukai ir 20 mergaičių. Paaukota 561 rub. 24 kap. 

1884 m. parapijos cerkvėje įvyko 5 santuokos. Gimė ir buvo pakrikštyti 22 berniukai bei 20 

mergaičių. Mirė ir Viekšnių stačiatikių kapinėse buvo palaidoti 2 vyrai ir 5 moterys. Du 

rusakalbiai parapijos gyventojai iš sentikių tikybos perėjo į stačiatikių. 

Parapijiečiai, matyt, gausiai aukojo cerkvės reikalams. 1884 m. persikėlėlis iš Maskvos 

Sitovas nupirko cerkvei kulto indų, žvakidžių. Šiaulių pašto viršininkas O. Stepanovas 

padovanojo keturis sidabrinius, paauksuotus kryžius. Už parapijiečių paaukotus pinigus nupirkti 

apeiginiai rūbai, užtiesalai, žvakidės. Vakarinėje (frontoninėje) cerkvės dalyje pastatyta varpinė. 

Joje įrengti keturi varpai, pagaminti Vengrove (Lenkija), Vladkovskio fabrike. Didžiausias 

varpas svėrė 20 pūdų, antrasis — 3 pūdus. Dviejų pūdų varpą cerkvei padovanojo grafas 

Zubovas, vieno pūdo — šventikas M. Batalinas. 

153

Pastačius cerkvę ir betvarkant šventorių atrasta antkapinė plokštė. Joje buvo pravoslaviškas 

kryžius. Tada vietiniai žmonės kalbėjo, kad šioje vietoje palaidotas nežinomos tautybės ir kilmės 

savižudis karininkas. 

1885 m. paaukota 370 rub. 28 kap. Mokyklų reikalams skirta 16 rub. 44 kap. 

1897 m. šventiką M. Bataliną pakeitė šventikas Vladimiras Chirstačevskis. Pabuvęs porą 

metų Viekšniuose, jis išvyko ir nuo 1899 iki 1903 m. cerkvės dvasinius reikalus tvarkė šventikas 

Aleksandras Grobacevičius. Nuo 1903 m. iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios darbavosi 

šventikas Fiodoras Šipica. Po karo cerkvės veikla vėl atgijo. Nuo 1920 m. iki 1923 m. rusakalbių 

tikinčiųjų reikalus sprendė iš Telšių atvykstantis dvasininkas [...] Michailas Pavlovičius. Nuo 

1923 m. čia septynerius metus dirbo šventikas Genadijus Romaniukas. Nuo 1930 m. prasidėjo, 

jeigu taip galima sakyti, A. Černajaus ir cerkvės klestėjimo era: 1937 m. A. Černajui į pagalbą 

paskiriamas šventikas Viktoras Kurilovičius. Prie Viekšnių cerkvės priskiriama Skuodo, 

Kretingos parapijos ir Klaipėdos rusakalbių bendruomenė. Po Antrojo pasaulinio karo šventikai 

buvo keičiami. Rusakalbių sielovados reikalais rūpinosi [...] Feovcevas, Nikandras Miuleris. 

Ilgiausiai, apie 30 pokario metų, čia dirbo šventikas Aleksandras Stašenko. 

Įdomi ir turtinga Viekšnių cerkvės istorija. Tačiau laikas daug ką ištrynė iš žmonių atminties. 

Per gyvenimo audras ir permainas išbluko dokumentai, kai kurie visiškai sunyko... Mus pasiekė 

tik istorijos nuotrupos. Nebežinome, kas remontavo cerkvę, kas aukojo pinigus kulto reikmėms. 

Cerkvės metraštyje įamžinta ne viskas. Dalis metraščio atrodo taip pat sunykę arba sunaikinta... 

Juo buvo uždengiama Kozelskio [gal Kozelsko] Dievo motinos ikona. Kur ir kas padėjo, išvežė 

ar padovanojo tuometiniams tikintiesiems brangią ikoną? 

1893 m. Viekšnių gydytojas Vasilijus Bronovskis-Boromenko [Boromenka] padovanojo 

bronzinę paauksuotą lampadą. Žemalės kaimo mokytojas už žmonos Jelenos pasveikimą cerkvės 

Kozelskio [Kozelsko] Dievo Motinos ikonai padovanojo 18 rublių kainavusią cerkvinę juostą. 

Taip gyvenimas tekėjo įprasta vaga iki 1905—1914 m. Prasidėjo revoliucijos, pagaliau ir 

Pirmasis pasaulinis karas... Caro valdžia davė nurodymą rusakalbiams gyventojams kraustytis į 

Rusiją. Dauguma žmonių išvyko. Likusieji nepajėgė rūpintis cerkvės reikalais. Tik 1920— 

1923 m. rusakalbiai pradėjo grįžti į Lietuvą. Štai 1923 m. birželio 30 d. Viekšniuose ir cerkvėje 

apsilankė Kauno stačiatikių Metropolitas. Jį antrą valandą Viekšnių geležinkelio stotyje pasitiko 

vienuolis Genadijus ir rusakalbių bendruomenės atstovas Aleksandras Gaselskis. Kitą dieną 

cerkvėje vyko iškilmingos Mišios. Jas laikė pats Metropolitas Jefstafijus, vienuolis Genadijus ir 

djakonas Leonidas Vorobjovas. Giedojo cerkvės choras. 18 val. traukiniu iškilmingai palydėtas 

Metropolitas išvažiavo į Mažeikius. 

Tik 1924 m. buvo įstiklinti karo metu išdaužyti cerkvės langai. Aliejiniais dažais perdažytas 

stogas. Atstatyta karo metu išlaužyta ir kurui išgrobstyta aplink šventorių buvusi medinė tvora. 

Per Antrąjį pasaulinį karą nuniokota tvora iki šiol neatstatyta. Visi remonto darbai buvo atlikti 

parapijiečių paaukotomis lėšomis. 

1925 m. didelėmis iškilmėmis buvo paminėtos cerkvės pastatymo 50-osios metinės. 

1927 m. liepos mėn. Viekšniuose lankėsi tuometinis Lietuvos prezidentas A. Smetona. 

Pirmiausia dalyvavo lietuvių katalikų bažnyčios Mišiose. Po to nuvyko į žydų sinagogą. Prie 

cerkvės jo laukė vainikais ir žydinčiomis gėlėmis išpuošta medinė arka. Prie jos su duona ir 

druska — rusakalbių bendruomenės atstovai. Cerkvėje laukė vienuolis Genadijus ir kiti tikintieji. 

Po trumpos maldos, rusakalbių bendruomenės vardu, vienuolis Genadijus kalbėjo apie 

ištikimybę ir lojalumą Lietuvos prezidentui ir Konstitucijai. Po to A. Smetona padėkojo už tokį 

šiltą ir malonų priėmimą. 

1929 m. cerkvę remontavo. Baltais kreidiniais dažais perdažė sienas. Pertinkavo atkritusį 

tinką. Nauja cinkuota skarda uždengė vakarinės dalies stogą. Atliko ir kitokių darbų. 

Šv. Sergijaus dieną (liepos mėn.) cerkvėje vėl lankėsi Kauno Metropolitas. Jis pašventino naujai 

atremontuotą cerkvę. Mišių metu giedojo cerkvės choras. Į pagalbą giedoti buvo atvykę Telšių ir 

Mažeikių choristai. Chorui vadovavo Kauno stačiatikių soboro choro vadovas Ivanas Petrovas. 

Po Mišių buvo šventiniai pietūs. Metropolitas pirmąjį tostą pakėlė už valstybės vadovą 

A. Smetoną ir nepriklausomos Lietuvos vyriausybę, taip pat už Rusijos Maskvos stačiatikių 

cerkvės Patriarchą — Metropolitą Piotrą Krutickį ir jo pavaduotoją Maskvos ir Kolomenskoje 

Metropolitą. 

154

1930-ieji — naujo cerkvės pakilimo metai. Viekšnių dvasiniais reikalais pradėjo rūpintis 

A. Černajus. Suburta cerkvės taryba: A. Novikovas, Kukas, G. Krukovskaja, S. Čerepovec, 

F. F. Laikovas. Cerkvės chorui pradėjo vadovauti Zinaida Čerepovič. Podjakono pareigas pradėjo 

eiti Vladimiras Lebedevas. Liepos 16 d. ketvirtą valandą trisdešimt minučių iš Panevėžio 

traukiniu buvo atvežta stebuklinga Surdeto Dievo Motinos ikona. Šiai ikonai 1930 m. liepos 

mėnesį sukako 400 metų. Ikona su didele iškilme ir procesija iš geležinkelio stoties buvo 

pernešta į cerkvę. Liepos 17 d. iš Žagarės į Viekšnius arkliais atvyko Lietuvos ir Vilniaus 

stačiatikių cerkvės Metropolitas Jaroferejus. Prie valsčiaus ribos jo pasitikti su arkliais ir 

dviračiais išvyko rusakalbis Viekšnių jaunimas. Vytauto gatvės pabaigoje buvo įrengta vainikais, 

gėlėmis ir elektros lemputėmis papuošta medinė arka. Prie jos svečią pasitiko su duona ir druska 

Telšių, Šiaulių, Kauno cerkvių šventikai. Pasakytos sveikinimo kalbos. Iškilmingos procesijos 

raitelių ir dviratininkų lydimas svečias atvyko į cerkvę. Čia įvyko ypatingai iškilmingos 

pamaldos. 

Svarbūs Viekšnių cerkvei buvo ir 1936 m. Šventikas A. Černajus organizavo į Telšius šventą 

žygį (Krestnij chod). Vidurdienį viekšniškiai tikintieji rinkosi prie savo cerkvės. Žygeiviai, 

pasiėmę garbingiausias ikonas, kryžius, vėliavas, giedodami patraukė link Telšių. Praeinant pro 

Kapėnų, Degimų, Savarino, Bobulino kaimus, kuriuose buvo nemažai rusakalbių, procesija 

ilgėjo. Prie jos prisijungdavo naujų žmonių. Kiekviename kaime procesijos dalyvius vietos 

gyventojai pasitikdavo su duona ir druska, maldomis. Vaišino pienu, sūriu. Apie vidurnaktį 

procesija pasiekė Pasvaigės kaimą. Čia nakvojo. Ankstyvą rytą keliaujantieji pasimeldę tęsė 

kelionę. Likus 4 varstams (1 varstas — 1065 m) viekšniškius pasitiko Telšių procesija, 

vadovaujama šventiko I. Majevskio. Čia abi procesijos susijungė ir giedodami bendrą giesmę 

patraukė link Telšių. Čia stačiatikių kapinėse įvyko iškilmingos pamaldos. Vakare viekšniškiai 

maldininkai kas pėsčias, kas ratuotas grįžo namo. Tais pačiais metais rugpjūčio 16 ir 23 d. 

Viekšniuose ir Mažeikiuose koncertavo abiejų cerkvių jungtinis choras. Jam vadovavo Kauno 

Eparchijos choro vadovas I. F. Petrovas. Buvo atliekamos religinio ir pasaulietinio turinio dainos 

bei giesmės. Koncertai sudomino abiejų vietovių gyventojus. Rugpjūčio 21 d. cerkvėje įvyko 

iškilmingos pamaldos Kauno stačiatikių cerkvės Metropolito veiklos 25-mečiui paminėti. Ta 

proga vakare Fermos kaime įvyko „iškilmingas aktas”. Perskaitytas pranešimas, pasakytos 

kalbos. Pabaigoje sugiedota giesmė „Šlovinam Tave, Dieve”. Sukaupus lėšų vasarą šventorius 

buvo aptvertas medinių lentelių tvora, pritvirtinant jas prie betoninių stulpelių. 

1937 m. cerkvėje buvo organizuoti ypatingai iškilmingi Sergijaus Radonežo atlaidai. 

Iškilmingas Mišias laikė net 3 šventikai — Nikolajus Černajus, Viktoras Kurilovas ir 

Aleksandras Černajus. Giedojo jungtinis Viekšnių ir Mažeikių cerkvių choras. 16 val. Fermos 

kaime A. ir N. Černajai skaitė pranešimus apie Sergijų Radonežą. Vėliau šio kaimo jaunimas 

skaitė Nekrasovo ir kitų autorių kūrinius, chorai giedojo giesmes ir dainavo rusų liaudies dainas. 

Rugpjūčio 15 d. A. Černajus vėl organizavo žygį (Krestnij chod) į Mažeikius. Per keletą 

valandų gausi viekšniškių procesija pėsčiomis atėjo į Mažeikius. Po iškilmingų Mišių lauko 

aikštėje vyko „iškilmingas aktas”. Buvo sakomos kalbos. Jungtims choras padainavo 

Čaikovskio, Bartianskio, rusų liaudies dainų. Tą pačią dieną šv. Sergijaus Radonežo seserija 

šventė metines. Ta proga aikštėje jos suorganizavo arbatėlę. Rugpjūčio mėn. cerkvėje lankėsi ir 

ją apžiūrėjo Amerikos lietuvių bendruomenės vyskupas Steponas Giniotis. 

1936—1937 (?) Viekšnių apylinkes užklupo didelė sausra. Nuo medžių pradėjo kristi lapai, 

išdžiūvo žolė, išseko šuliniai ir šaltiniai. Nuo karščio pradėjo kristi Fermos ir kitų kaimų 

gyventojų gyvuliai. Kaimus nuo bado išgelbėjo rusakalbių malda. Šventikas A. Černajus 

organizavo „krestnij chod” — procesiją su cerkvės vėliavomis, ikonomis, žvakėmis. Giesmėmis 

ir maldomis prašė Dievo atsiųsti lietaus. Procesija nuėjo į tolimiausią Fermos kaimo galą ir 

staiga pastebėjo, kad iš vakarų atslenka juodi lietaus debesys. Spėjo grįžti iki Linkevičių sodybos 

(dabar toje vietoje stovi tik senas klevas), kai prasidėjo liūtis. 

Ypatingai iškilmingai 1938 m. cerkvėje vyko šv. Sergijaus Radonež atlaidai. Klijiniais šviesiai 

pilkais dažais nudažytas 1,75 m aukščio panelis (?). Keturių arkų skliautai nudažyti šviesiai 

mėlynais kvadratais, puoštais augaliniu ornamentu. Langų stiklai taip pat papuošti pieštais 

ornamentais. 

155

Iš lauko pusės, virš centrinių durų, mėlyname fone nupieštas Dievo atvaizdas. Paveikslas 

puoštas bronziniais dažais ir padengtas bespalviu laku. Altorius ir ikonostasas nudažytas šviesiai 

mėlynais dažais, puoštas bronzinėmis žvaigždutėmis. Remonto ir piešimo darbus atliko meistras 

iš Mažeikių Tavridel (?). Remontui parapijiečiai paaukojo apie 500 Lt. Viekšniškė Jelizaveta 

Pavlovna Ušakova atnešė 160 Lt, Šv. Sergijaus seserija — 45 Lt, kultūros-švietimo ratelis — 

50 Lt, pagal aukos lapus buvo surinkta 86 Lt 23 ct ir t. t. 

1940—1945 m. Karas. Cerkvės veikla nenutrūko, tačiau švenčių ir apeigų vyko gerokai 

mažiau. Nors šventikas A. Černajus ir buvo terorizuojamas, tačiau sekmadieniais cerkvėje laikė 

šventąsias Mišias. 

Po karo 1946 m. šventiku pradėjo dirbti Nikanoras Miuleris. Karo metu nuniokotai cerkvei 

atstatyti parapijiečiai aukojo pinigų. Tada I. D. Molotokina, T. T. Busel paaukojo nemažas sumas. 

Dalį lėšų skyrė Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovybė. 1947 m. liepos mėn. Dalyvaujant 

Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovybei, Šiaulių šventikui Nikolajui Savickiui Viekšnių cerkvė iš 

naujo buvo atšventinta. 

Karai, kolektyvizacija išblaškė Lietuvoje susiformavusią senąją rusakalbių bendruomenę. 

Cerkvė liko be šeimininko — šventiko, taip pat materialinės paramos. Tuo pačiu prastėjo dvasinė 

ir moralinė vietinių rusakalbių būsena. Naujai atsikėlusiesiems tikybos reikalai nerūpėjo... 

Senieji Viekšnių — Fermos, Savarinos, Bobulino, Birbeliškės kaimų rusakalbiai gyventojai 

dažnai prisimena Viekšnių cerkvės šventiką (kaip jie vadina „batiušką”) A. Černajų — žmogų, 

kuris visa siela atsidavė savo darbui, pašaukimui, buvo be galo nuoširdus, rūpestingas, mokėjo 

bendrauti tiek su senu, tiek su jaunu, tiek su beraščiu, tiek su išsilavinusiu. Žmonės sako, kad jis 

galėjo būti pavyzdys po jo Viekšnių cerkvėje dirbusiems šventikams. Kada ir iš kur A. Černajus 

atsirado Viekšniuose? Savarinos kaimo senbuvis Sergejus Bartaševičius prisimena: „Čia, 

Viekšnių cerkvėje, batiuškų buvo visokių. Buvo ir labai „bajavų” (smarkių), ir carinio auklėjimo. 

Černajus buvo baltagvardietis, visą laiką „ėjo” prieš bolševikus. Jo dėdė caro laikais buvo 

Rusijos susisiekimo ministras. Černajus mokėsi karo mokykloje, bet prasidėjo revoliucija, todėl 

mokyklos jis nebaigė. Turtingas žmogus buvo — tokie daugiausiai buvo susiję su karo mokykla. 

Tokia jau tada Rusijoje buvo mada. Po revoliucijos ir karų jis į Lietuvą atvažiavo, matyt, todėl, 

kad buvo baltagvardietis ir tarybinėje Rusijoje negalėjo pasilikti — būtų atsidūręs kartuvėse. Jis 

pasakodavo mano tėvui, kai atvažiuodavo čia, į Savariną, kalėdodamas. Tai Frangelis ar kas kitas 

čia suorganizavo žygį prieš bolševikus. Černajus norėjo prisidėti, bet kažkas jam neišėjo. 

Lietuvoje pasiliko gal apie 100 tokių žmonių. Visi raštingi — vieni įsitaisė inžinieriais, kiti 

statybininkais. Matai, Černajus pasidarė popu, buvo gabus batiuška. Turėjo pašaukimą, gerą 

balsą... Kai reikėdavo ir išgerdavo. Organizuodavo eitynes į Telšius, į atlaidus. Gal ir nuodėmių 

padarė, gal ir žmonių nužudė... Jeigu buvo baltagvardiečių armijoje, tai visko galėjo būti...” 

Yra žinoma, kad Aleksandras Černajus baigė Vilniaus stačiatikių bažnyčios šventikų kursus. 

1921 m., išdirbęs 8-erius metus Utenos cerkvės šventiku, Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovybės 

nurodymu buvo perkeltas į Viekšnius. Su širdgėla paliko Uteną, bet tuo pačiu džiaugėsi, kad 

gauna gausiai stačiatikių apgyvendintą parapiją. Jo teigimu, tuo metu Viekšnių parapijoje gyveno 

apie 3000 stačiatikių. Žinoma, reikia turėti omenyje, kad į Viekšnių cerkvę rinkdavosi stačiatikiai 

iš Papilės, Akmenės, Mažeikių apylinkių ir, aišku, iš Viekšnių apylinkės. 

A. Černajus buvo veiklus ir drąsus žmogus. Atrodo, būtent dėl to jam teko išvažiuoti iš 

Utenos. Mat jis sugalvojo pakeisti nuo seno cerkvėje nusistovėjusią tvarką. Atėjęs į cerkvę ir 

panorėjęs atlikti išpažintį žmogus pirmiausia privalėjo į specialiai tam skirtą indą įdėti nurodytą 

pinigų sumą, maisto produktų ir pan. Buvo reikalaujama, kad viskas būtų duodama iš anksto, 

avansu. Procedūrą akylai stebėjo ir viską į specialią knygą užrašinėjo cerkvės seniūnas. Turtuolis 

galėjo pasišvaistyti, o ką daryti vargšui? 

A. Černajus tokią tvarką pakeitė. Aplinkinių cerkvių šventikams tai nepatiko. Jie pradėjo 

skųstis stačiatikių cerkvės vadovybei. Matyt, ši buvo priversta „išradingąjį batiušką” perkelti į 

Viekšnius. Tačiau batiuška ir čia atšaukė iki tol buvusią tvarką. Tai, žinoma, pradžiugino 

neturtingus rusakalbius viekšniškius. 

1931 m. prieš pat Kalėdas, vidurnaktį, tikintieji rusakalbiai gausiai rinkosi į Viekšnių 

geležinkelio stotį. Atvykus traukiniui, parapijiečiai greitai iš vagono į roges perkraustė 

A. Černajaus turtą, o patys susėdę į roges patraukė Viekšnių link. Batiuškos šeima važiavo 

156

didelėse trikinkėse rogėse, kurias traukę arkliai buvo papuošti skambančiais varpeliais. 

Viekšniuose, prie namelio, skirto šventikui, su duona ir druska bei šiltu pasveikinimo žodžiu 

sutiko cerkvės seniūnas Michailas Škerbo [Škerba]. Giedojo cerkvės choras. Kambaryje ant 

kukliai padengto stalo buvo padėta arbatos, kavos, kakavos, sviesto, sūrio, bandelių. Tą ankstyvą 

rytmetį A. Černajus nesėdo prie stalo, o seniūno lydimas nuskubėjo į šalia esančią cerkvę. Žemai 

nusilenkė altoriui ir Kozelskio [Kozelsko] Dievo Motinos ikonai. Ilgai meldėsi. Iš cerkvės išėjo 

jau prašvitus ir dangaus fone pamatė mėlynai dažytus cerkvės kupolus bei paauksuotus kryžius 

ant jų. Parėjęs ir apžiūrėjęs ūkelį pamatė, kad jo šeimos gyvenimu naujoje vietoje rūpinosi 

parapijiečiai. Aruode buvo bulvių, miltų, daržovių, ant balkio kabojo mėsos, dešros. Šventikas 

suprato, kad viekšniškiai jo laukė. 

A. Černajus ėmėsi aktyvios veiklos: pradėjo burti žmones, kviesti į cerkvę, lankė juos 

namuose. 1932 m. vasarą suremontavo ir perdažė cerkvę, restauravo paauksuotus kryžius, 

šventorių aptvėrė tvora. Į cerkvę buvo atvesta elektra. Subūrė jaunimo savišvietos būrelį ir 

styginių instrumentų orkestrą. Įsteigė skaityklą-biblioteką. Į repeticijas kartą per savaitę pradėjo 

rinktis cerkvės choras. Jame buvo 20 giedotojų. Susibūrė dramos būrelis, buvo statomi 

pasaulietiniai ir religiniai spektakliai. Režisieriaus kostiumininko, dailininko-dekoratoriaus, 

grimuotojo darbus atliko pats A. Černajus. Jam talkino žmona Tatjana. Spektakliams reikalingą 

rekvizitą gamino rusakalbių bendruomenės nariai. A. Černajus užmezgė draugiškus ryšius su 

Rygos muzikos mėgėjų draugijos „Bajanas” pirmininku Vladimiru Kniaževskiu. Šis žmogus tuo 

metu buvo žinomas ir gerbiamas kaip geriausias violončelistas. Rygoje jis buvo subūręs labai 

populiarų trio: du muzikantus, kurie grojo fortepijonu bei violončele ir dainininkę — 

mecosopraną Michailovą. A. Černajus pakviestas trio ne kartą koncertavo ne tik stačiatikių 

bendruomenės nariams, bet ir Viekšnių miestelio visuomenei. 

Kai A. Černajus suaktyvino pastoriaus darbą, cerkvėje pradėjo lankytis daugiau tikinčiųjų. 

Buvo pakviestas dar vienas šventikas — Viktoras Kurilovičius. Netrukus — ir trečias. Keletą 

kartų cerkvę aplankė Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovas. Jis dažniausiai atvažiuodavo liepos 

5—18 d., kai Viekšniuose vykdavo švento Sergijaus Radoniečio atlaidai. Valdytojo atvykimas 

buvo didelė šventė Viekšnių parapijai. Į pasirengimo darbus įsitraukdavo visas Viekšnių 

rusakalbis jaunimas. Vieni pynė vainikus, kiti statė vartus (bromą), valė cerkvę — žodžiu, tvarkė 

aplinką. Buvo puošiama ne tik cerkvė. Visas Fermos kaimas skendėjo žalumynuose ir gėlėse. 

Pasibaigus iškilmėms, į pavakarę, Fermos kaime vykdavo šokiai, linksmybės („gulianije”), 

kuriose dalyvaudavo ir batiuška su šeima bei kviestiniais svečiais. 

A. Černajaus brolis Nikolajus taip pat dirbo šventiku Utenoje, pakaunėje. Skaitė religinio 

turinio paskaitas Kauno stačiatikių sobore. Vėliau jo gyvenimas susiklostė nesėkmingai. Staiga 

mirė žmona Olga. Dėl šios netekties Nikolajus labai sielvartavo. Metė šventiko darbą. Vėliau 

apsigyveno Utenoje pas dukrą. Ten ir mirė. 

A. Černajus nuo 1939 (?) m. lapkričio 21 d. Mažeikių gimnazijoje stačiatikių vaikus mokė 

tikybos. 

1939 m. birželio mėn. Estijoje, Pečioros vienuolyne, buvo organizuojama Latvijos, Lietuvos 

ir Estijos rusų dainų šventė. Joje dalyvavo ir 27 Viekšnių cerkvės choristai, vadovaujami 

A. Černajaus. Iš viso šventėje dalyvavo per 1500 choristų. Šventė prasidėjo tuometinio Estijos 

prezidento Piatso atvykimu. Jam pasirodžius, aikštėje nuskambėjo Estijos valstybinis himnas, po 

to — rusiškas Vkol slaven. Estijos prezidentas, stovėdamas tribūnoje, pasveikino trijų Pabaltijo 

valstybių pirmosios rusų choro šventės dalyvius. Pirmoje šventės dalyje skambėjo rusų liaudies 

dainos. A. Černajaus dėka šventėje skambėjo ir viekšniškių rusakalbių balsai. 

Su paskutiniaisiais dainų šventės akordais baigėsi, kaip A. Černajus sako prisiminimų 

knygoje, „taikus ir ramus mūsų gyvenimas”. Prasidėjo tarybinė okupacija. Šventikai buvo 

paskelbti veltėdžiais („darmojiedy”). Jiems uždrausta rodytis viešose vietose su dvasininkų 

rūbais. A. Černajui liepta dirbti Viekšnių—Mažeikių kelio remonto darbus. Gerai, kad kažkas 

susiprotėjo ir šventiką, kaip išsilavinusį žmogų, paskyrė dešimtininku, o ne akmenų skaldytoju ir 

kroviku. Dirbdamas dešimtininko darbą Černajus neapleido ir cerkvės reikalų. Kiekvieną dieną 

anksti rytą, o sekmadieniais — vidurdienį — cerkvėje vyko pamaldos. 

Tarybinės armijos kareiviai ir tarybiniai aktyvistai kurį laiką rusakalbių žmonių ir 

A. Černajaus nelietė, bet kai Viekšniuose pasirodė NKVD (narodnij komitet vnutrienich diel — 

157

tarybinio saugumo) dalinys, batiuška beveik kas naktį buvo atvaromas į saugumiečių būstinę ir 

tardomas. Jam buvo grasinama, reikalaujama, kad viešai nusimestų šventiko rūbus, pasmerktų 

pastoracinę veiklą, paneigtų Dievo buvimą. Buvo siūloma bendradarbiauti. Batiuška labai 

sielojosi, kad tarybiniai aktyvistai agitavo rusakalbį jaunimą stoti į komjaunimą. Tarybų valdžios 

nurodymu buvo uždaryta biblioteka-skaitykla, nutrauktos cerkvės choro ir styginių instrumentų 

orkestro repeticijos. Pats batiuška, nusikirpęs plaukus ir nusiskutęs barzdą, apsiavęs auliniais 

batais, vilkėdamas striuke, paėmęs į rankas užrašų knygelę ir matuoklę, vaikštinėjo 

remontuojamu Viekšnių—Mažeikių keliu. 

Visiems netikėtai vieną dieną iš Viekšnių dingo tarybų valdžia. Kas mašina, kas arkliais 

išdardėjo į rytus. Vietiniai vyrai, kurie bent kiek mokėjo valdyti ginklą, būrėsi į savisaugos būrį 

ar organizuojamą policiją. A. Černajų tai labai džiugino. Viekšniškiams susibūrusi policija 

grąžino tarybų valdžios atimtus radijo aparatus. Netrukus per juos iš Kauno buvo paskelbta, kad 

atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Viekšniškiai tuoj susirinko į miestelio aikštę, iškėlė 

trispalvę ir sugiedojo himną. Tai be galo džiugino A. Černajaus širdį, tačiau kartu darėsi ir 

neramu. Bažnyčios ir cerkvės bokštuose buvo pastatyti sargybiniai: jeigu kas nors pasirodytų 

įtartina — tuoj pranešti policijai. 

Apie 10 metų A. Černajaus kaimynystėje gyveno ir su juo bendravo kanauninkas J. Navickas. 

Nors ir buvo skirtingų konfesijų dvasininkai, jie rado bendrą kalbą. Tarybinės okupacijos metu 

A. Černajus, keletą dienų pasislapstęs prie Meiželių [gal Meižių] ežero išliko gyvas, o 

J. Navickas besitraukiančių tarybinių kareivių [?] buvo žiauriai nužudytas. 

Netrukus ant dviračių per Ventos tiltą į miestelį pradėjo riedėti vokiškai kalbantys kareiviai. 

Viekšniškiai juos sutiko su gėlėmis ir sveikinimo šūksniais. Visi galvojo, kad atėjo laisvės dienos 

ir Lietuva vėl bus nepriklausoma. Taip, keletą dienų Viekšniuose buvo ramu, kol nepasirodė 

spec. dalinio kareiviai. Miestelyje vėl pakvipo paraku. Nauja valdžia buvo griežta ir be galo 

tvarkinga. Tiek lietuviai, tiek rusakalbiai buvo šokiruoti, kai pamatė, kaip spec. dalinys sprendžia 

viekšniškių žydų reikalus. Daugelis žmonių, o ypač rusakalbiai, tikėjosi tokio paties likimo. 

Tačiau vokiečiai vietoj to, kad žudytų vietinius rusakalbius gyventojus, atvežė dar apie 3000 

žmonių iš Novgorodo (Rusija). Po keletą padalino vietiniams ūkininkams. Tarp atvežtųjų buvo 

septyni šventikai, kuriuos atidavė A. Černajui prižiūrėti. Tuomet jis nebedirbo kelio remonto 

darbų ir vėl ėmėsi šventiko veiklos. 

Vieną ankstyvą 1943 m. rudens rytą suskambo A. Černajaus telefonas. Viekšnių geležinkelio 

stoties viršininkas pranešė, kad iš vokiečių ešelono vagono ką tik iškrauti penki karstai. 

Viršininkas sakė nežinąs, ką su jais daryti. Batiuška skubiai pasikinkė arkliuką ir nudardėjo į 

geležinkelio stotį. Perone pamatė sidabru kaustytas dėžes, apdengtas plaušiniu dembliu ir 

brokatine sidabru siuvinėta marška. Tai buvo iš Novgorodo (Rusija) neaišku kodėl atvežti 

stačiatikių bažnyčios šventųjų palaikai. Šventojo ir stebukladario Nikitos Novgorodiečio, 

šventosios kunigaikštienės — N. Novgorodiečio motinos Anos, tikratikio kunigaikščio Fiodoro 

(šventojo tikratikio kunigaikščio Aleksandro Nevskio brolio), šventojo tikratikio Vladimiro 

Novgorodiečio ir šventųjų Mstislavo Novgorodiečio, Joanos, Antono Romiečio. Batiuška tuoj 

pat paskambino į Rygą, kur tuo metu buvo Lietuvos ir Vilniaus stačiatikių bažnyčios metropolito, 

Latvijos ir Estijos repatriarcho rezidencija. Buvo gautas nurodymas: šventųjų palaikus vežti į 

Viekšnių cerkvę. Skubiai surasti penki kilimais iškloti, žalumynais papuošti vežimai. Į kiekvieną 

iš jų pakinkyta po keturis arklius. Didžiojo cerkvės varpo skambesys kvietė žmones. Gausi 

procesija su maldomis ir giesmėmis, ikonomis ir vėliavomis išėjo pasitikti iš geležinkelio stoties 

vežamų šventųjų palaikų. 

Tikinčiųjų prisirinko pilna cerkvė ir šventorius. Cerkvėje visą dieną vyko iškilmingos 

pamaldos. Jas pakaitomis laikė A. Černajus, Joana Charčenko. Taip į Viekšnius atkeliavo 

stačiatikiams brangūs šventųjų palaikai. Kur jie dabar? Gal grįžo į Novgorodą, Sofijos soborą? 

1942 m. pab. sunkiai susirgo A. Černajaus žmona Tatjana Mironova. Vyras skubiai kreipėsi į 

Mažeikiuose gyvenančius gydytojus, šeimos bičiulius, nuolatinius cerkvės rėmėjus bei 

lankytojus Vladą ir Jekateriną Burbas. Apžiūrėję Tatjaną gydytojai nustatė sunkią ligą. 

Rekomendavo kuo skubiau vykti į Kauną pas tuo metu garsų onkologinių ligų specialistą 

Ciplijauską. Kaune Burbų nustatyta diagnozė buvo patvirtinta. Tatjaną skubiai operavo. Po 

158

operacijos moteris jautėsi gerai. Grįžusi į Viekšnius rusakalbių vaikams padėjo surengti kalėdinę 

eglutę, kurioje dalyvavo ne tik Viekšnių, bet ir tolimesnių apylinkių rusakalbiai. 

Artėjo 1944 m. ruduo. Rytuose vis garsiau dundėjo artėjantis frontas. A. Černajus, kaip ir 

dauguma kitų, svarstė, su kuo pasilikti. Batiuška suprato, kad jam — jau kartą patekusiam į 

juoduosius NKVD sąrašus ir išsisukusiam nuo nelaimės — antrą kartą to padaryti nebepavyks. 

Jis žinojo, jog tarybinis saugumas niekam neatleidžia dėl savo klaidų. Fašistinės Vokietijos 

kariuomenė sparčiai traukėsi link Liepojos (Latvija), kartu išvarydama dalį vietos gyventojų. Kiti 

savo noru kinkė į vežimus bėrius ir prisidėjo prie nenutrūkstančios gurguolių virtinės, judančios 

Latvijos link. A. Černajus savo motinai siūlė trauktis kartu su vokiečiais. Ši griežtai atsisakė — 

nenorėjo palikti Lietuvos, nes čia gyveno du jos sūnūs ir dukra. Batiuška mamą nuvežė pas 

draugus į kaimą netoli Viekšnių. Tikėjo greitai sugrįšiąs. Tuomet daugelis žmonių tikėjo, kad 

tarybinės armijos laimėjimai laikini... Černajus pasikinkė arkliuką, susidėjo mantą ir susisodinęs 

vaikus prisidėjo prie besitraukiančiųjų nuo tarybinės armijos. Tiesa, dar užsuko į cerkvę, paėmė 

šventą Evangeliją, religinius apeiginius indus, smilkalus, krepšelius, maldaknyges — viską, kas 

cerkvėje švenčiausia... 

A. Černajus nebuvo paprastas šventikas. 1943 m. gruodžio mėnesį, švento Nikolajaus dieną, 

Viekšniuose apsilankęs Lietuvos stačiatikių bažnyčios metropolitas A. Černajui suteikė aukštesnį 

šventiko laipsnį. Batiuška keletą metų dirbo Mažeikių (dabar — Merkelio Račkausko) 

gimnazijoje tikybos mokytoju. Nuo 1940 m. liepos 1 d. iš šių pareigų buvo atleistas. 1941 m. 

Lietuvos vidurinio mokslo departamento, švietimo generalinio tarėjo įsakymu nuo gruodžio 6 d. 

vėl buvo paskirtas laisvai samdomu jaunesniuoju stačiatikių tikybos mokytoju dirbti šioje 

gimnazijoje. 

Senieji Viekšnių Fermos gyventojai nenoriai kalba apie vokiečių okupacijos laikotarpį: „Ką 

A. Černajus darė, mes negalime sakyti. Už rankos nenutvėrėm — kaltinti neturim teisės. 

Pistoletą jis turėjo, buvo vokiečių čekistas. Žydams A. Černajus tikrai nieko nedarė — buvo jų 

draugas. Savarinos, Degimų kaimuose jis su komunistais ir karo belaisviais raudonarmiečiais 

prisidirbo... A. Černajus pabėgo į Ameriką, tapo vienuoliu, gavo antrą vardą. Čia buvo 

Aleksandras, ten pašventintas į Aleksejų. Atrodo, jis buvo Floridoje”. Kita viekšniškė rusakalbė 

prisimena: „batiuška A. Černajus buvo geras ir doras. Visų labai gerbiamas. Mokėjo organizuoti 

ir suburti žmones. Jį mylėjo... A. Černajus su vokiečiais turbūt išvyko kaip šventikas. Jis gerai 

žinojo, kas bus, kai ateis raudonieji, komunistai. Kiek nužudė, kiek paskandino, kiek laivais 

išplukdė į Solovkus, kiek nukankino nekaltų. Jis ir vokiečiai visa tai žinojo”. 

Taigi Viekšnių cerkvės batiuškos A. Černajaus biografijoje ir veikloje lieka dvi baltos dėmės. 

Koks yra likimas į Viekšnius atvežtų palaikų? Koks ryšys tarp A. Černajaus ir Savarinos, 

Bobulinos, Degimų kaimuose besislapstančių tarybinių partizanų? Į pastarąjį klausimą atsakymą 

būtų galima rasti tik kokiu nors būdu pasiekus Vokietijos archyvus. 

Nuo seno Viekšnių cerkvė turi visos Rusijos Stebukladario, Šventojo, vienuolyno vadovo 

(igumeno) Sergijaus Radoniečio (Sergij) vardą. Tai vienas iš iškiliausių ir labiausiai 

nusipelniusių pravoslavų cerkvei Šventųjų. Dauguma XIV a. ir XV a. pr. Rusijos šventųjų buvo 

Sergijaus Radonežo mokiniai. Mano turimi šaltiniai nurodo dvi skirtingas šio šventojo gimimo 

datas. Vienas — apie 1322 m., kitas — 1314 m. gegužės 3 d. Manoma, kad vaikas gimė Varnicos 

kaime, netoli Velikij Rostov bajorų Marijos ir Kirilo šeimoje. Naujagimiui tėvai suteikė 

Varfolomėjaus vardą. Nuo pat vaikystės jis svajojo ir rengėsi tapti vienuoliu. Apie 1328 m. 

Varfolomėjus su tėvais persikėlė gyventi į Radonežą. Netrukus tėvai mirė. Tada Varfolomėjus su 

broliu Stepanu miške susirado nuošalią vietą ir pradėjo gyventi atsiskyrėliškai. Už 12 varstų nuo 

Radonežo miško gilumoje pasistatė po nedidelį namelį (keliją) ir nedidelę cerkvę. Rusijos 

Metropolitas Feognosta pašventino cerkvę ir suteikė jai Šventos Trejybės vardą. Atsiskyrėlių 

gyvenimas buvo labai sudėtingas. Dabar sunku suprasti, kaip atsiskyrėliai išgyveno, kaip 

apsirūpindavo maistu, drabužiais ir pan. Brolis Stepanas taip gyventi ilgai negalėjo — išėjo į 

Maskvos Bogojavlenskio vienuolyną. Likęs vienas Varfolomėjus atsidavė maldai ir religinių 

tiesų studijoms. 1337 m. spalio 7 d. jis priėmė vienuolio įžadus, o vienuolyno vadovas 

Mitrofanas jam suteikė Sergijaus vardą. Apylinkėse pasklido gandai apie atsiskyrėlį vienuolį. Iš 

aplinkinių kaimų pas jį pradėjo plūsti žmonės. Prašė dvasinės pagalbos, paguodos ir 

palaiminimo. Ateidavo ir vienuolių, panorusių gyventi atsiskyrėliškai. Sergijus juos priėmė ir 

159

leido pasistatyti po mažą namelį. Netrukus čia jų buvo dvylika. Taip susibūrė vienuolių — 

atsiskyrėlių bendruomenė. Vėliau vieni išėjo, tačiau atėjo kiti. 1354 m. Volynės vyskupas Sergijų 

pašventino į šventikus ir paskyrė šios bendruomenės vadovu [...]. Vienuoliai kartu meldėsi, dirbo 

žemę, augino javus. Apie šitokį dvasingą vienuolyną gandas nuėjo net iki Konstantinopolio. 

Patriarchas Filofejus, vienuolijos vadovą Sergijų apdovanojo kryžiumi ir kitais cerkvės garbės 

ženklais. 

1376 m. Sergijus ir jo broliai vienuoliai pirmieji Rusijoje sukūrė ir priėmė vienuolyno 

bendruomenės įstatus. Juose buvo numatyta, kad bendruomenės turtas: pastatai, kulto reikmenys, 

knygos, maisto produktai, rūbai priklauso visiems bendruomenės nariams. Nė vienas asmeniškai 

negali turėti nė menkiausio daiktelio. Visas gyvenimas privalo būti skiriamas Maldai ir Dievui. 

Tuometinėje Rusijoje tai buvo dar negirdėta. Pasklido gandas apie Sergijaus daromus stebuklus. 

Mat ne vienas sunkiai sergantis žmogus, kurį palietė Sergijaus rankos, pasveiko. Į vienuolyną 

pradėjo eiti žmonės. Draugystė Sergijų siejo su Maskvos Metropolitu Aleksejumi. Kartą jis 

pasikvietė Sergijų ir pasiūlė po jo mirties tapti Metropolitu. Šis maloniai padėkojęs atsisakė 

garbingo titulo. 

Rusijos žemė nuolat kentėjo nuo totorių-mongolų puldinėjimų. Kartą kunigaikštis Dmitrijus 

Donskovas surinko savo kariauną ir atėjo pas Sergijų prašyti palaiminimo. Šiam tai padarius rusų 

pulkai laimėjo Kulikovo mūšį. 

Sergijus buvo nepaprastai kuklus. Vienuolyne ir aplinkiniuose kaimuose siautė badas... 

Sergijus nevalgė tris dienas. Vienas vienuolis, tiesa, dar tada nebuvo priimti vienuolyno 

bendruomenės įstatai, sugalvojo remontuoti savo namelį. Į pagalbą iš kaimo kvietėsi valstiečius. 

Šie ilgai neatėjo. Tai pamatęs Sergijus pasisiūlė padėti. Vienuolis už darbą padavė jam 

sužiedėjusios duonos riekę. Sergijus jos neėmė, sakydamas, kad neuždirbtos duonos nevalgo. Tik 

baigęs darbą paėmė duoną, pasimeldė ir suvalgė. 

Sergijaus rūpesčiu ir palaiminimu Rusijoje buvo pastatyta daug vienuolynų. Visų gerų jo 

padarytų darbų ir stebuklų čia nėra galimybės surašyti. Rusakalbiai rajono gyventojai gali 

didžiuotis, kad jų cerkvė Viekšniuose yra pavadinta tokio iškilaus ir garbingo šventojo vardu. 

Šiandieną neturint pakankamai archyvinių dokumentų sunku pasakyti, kas buvo pirmasis 

pravoslavų dvasininkas Viekšniuose. Jeigu sakytume, kad pirmoji cerkvė Viekšniuose ar Fermos 

kaime atsirado 1849 m., tai kas buvo pirmasis dvasininkas — nežinia... 

Dar nesant dabartinės mūrinės cerkvės Viekšniuose 1867—1869 m. dirbo vienuolis Vasilijus 

Tokovičius. 1869—1872 m. šventikas Gavrilas Zasimovičius. 1872 (?) m. jis paskirtas Telšių 

cerkvės šventiku. Į Viekšnius atvyko Michailas Batalinas. Gimė Kalugos (Rusija) gubernijoje. 

Tėvas buvo šventikas. Mokėsi ir baigė Kalugos dvasinę seminariją. 1865 m. gubernatoriaus 

M. N. Muravjovo paskirtas į Gardino valsčių, čia mokytojavo. Tais pačiais metais Vilniaus 

mokyklų direkcija už gerą darbą jam įteikė 45 rub. premiją. 1886 m. liepos 24 d. jis buvo 

paskirtas Kastikovsko cerkvės šventiku, o 1868 m. kovo mėn. — Ilsko cerkvės vadovu. 1872 m. 

lapkričio 22 d. už neteisingai atliktą santuoką buvo nubaustas — perkeltas dirbti į Viekšnius. Čia 

dirbo apie 25 metus. 

1881 (?) m. cerkvės seniūnu buvo renkamas Viekšnių valsčiaus raštininkas Dmitrijus 

Petrovičius. Jis ir jo žmona — žydų kilmės. Berlyno universitete buvo laisvu klausytoju. 1874 m. 

baigęs mokslus universitete grįžo į Lietuvą. Abu su žmona persikrikštijo ir perėjo į stačiatikių 

tikybą. Žinias gilino Borunsko ir Vilniaus Šventos Dvasios stačiatikių vienuolynuose. Tikriausiai 

buvo pasiturintis žmogus. Kasmet cerkvei paaukodavo po 30 carinių rublių. Tuo pačiu 

laikotarpiu cerkvės giedotoju buvo Anatolijus Osevskis. 1885 m. jį perkėlė į kitą vietą. 

Į Viekšnius atkėlė 29-erių metų mokytoją Pavelą Mininskį. 1874 m. jis baigė Tverės (Rusija) 

Dvasinę seminariją ir kurį laiką mokytojavo įvairiose Rusijos vietose. Buvo nedrausmingas, 

nuolat girtuokliavo. Kaip rašoma metraštyje, A. Osevskis girtuokliavo retkarčiais, o P. Mininskis 

— nuolat, kada tik turėjo pinigų. Nuo 1886 m. giedotoju paskiriamas atsargos leibgvardijos 

raitelių pulko karininkas Ivanas Kuchalskis [Kuchalskis ar Kuchanskis]. Jis gimė ir užaugo 

Viekšnių — Fermos kaime. Mokėsi Šiaulių rusų gimnazijoje. 1879 m. išstojo iš gimnazijos ir 

pradėjo dirbti giedotoju Viekšnių cerkvėje. Netrukus buvo paimtas į kariuomenę, raitelių pulką. 

Paskirtas dainos užvedėju (pievčim). Tikriausiai Kuchanskis [Kuchalskis ar Kuchanskis] buvo 

talentingas. Jį ne kartą kvietė giedoti į Kauno stačiatikių soborą. Viekšnių cerkvėje jis giedojo 

160

apie porą metų. 1888 m. rekomendavus cerkvės vadovybei I. P. Kuchanskis [Kuchalskis ar 

Kuchanskis] pradėjo dirbti Gruzdžių valsčiaus (Šiaulių r.) policijos viršininku. Į jo vietą paskyrė 

dvasininko sūnų Vilniaus stačiatikių Dvasinės seminarijos auklėtinį P. I. Sosnovskį. Viekšniuose 

jis dirbo metus laiko, vėliau jį paskyrė Naročės (Baltarusija) cerkvės dvasiniu vadovu. Nuo 

1889 m. kovo mėn. cerkvės giedotoju paskiriamas šventiko sūnus Dvasinės seminarijos 

auklėtinis Anatolijus Družilovskis. 1848 m. teologijos žinias jis gilino Borunsko (?) vienuolyne. 

1851 m. paskirtas Varnių (Telšių r.) mokyklos (narodnoje učilišče) mokytoju. 1851—1883 m. 

mokytojavo įvairiose Žemaitijos mokyklose. Apie penkerius metus dirbo valsčiaus raštininku. 

Viekšnių cerkvėje giedojo apie metus, o vėliau vadovybės paprašė išleidžiamas į pensiją. Nuo 

1890 m. giedotoju paskiriamas 36-erių metų dviejų vaikų tėvas, dvasinės seminarijos auklėtinis 

Aristarchas Ivanovas. Jis 1877—1878 m. tarnavo sanitaru veikiančioje kariuomenėje. Už 

sužeistųjų globą ir priežiūrą Tarptautinio raudonojo Kryžiaus organizacija A. Ivanovą 

apdovanojo garbės ženklu ir „tamsiai bronziniu” medaliu. 

1887 m. cerkvės seniūnu buvo išrinktas 29-erių metų viekšniškis, valstietis Ivanas Škerbo 

[Škerba]. Cerkvės seniūnai buvo renkami bendrame tikinčiųjų susirinkime trims metams. 

Karas ir pokario metai išretino rusakalbių viekšniškių bendruomenę. Sunyko senoji karta. 

Jaunimas baigė mokslus — pasiliko didžiuosiuose miestuose. Nebeliko poreikio ir potraukio 

grįžti į gimtąsias vietas. Daugeliui nebuvo kur grįžti, kur prisiglausti... 

Tik kiekvienais metais liepos mėnesį, per Šv. Sergijaus Radonežo atlaidus cerkvė vos 

sutalpina žmones, išsisklaidžiusius po visą Lietuvą ir trumpam sugrįžusius... 

GRAFAI 

[...]. Kad skaitytojams būtų kiek aiškiau, pažiūrėkime, ką M. Biržiška knygoje „Anuo metu 

Viekšniuose ir Šiauliuose” rašo apie Daubiškių dvarą, esantį Viekšnių seniūnijoje. Šį dvarą 

1881 m. nusipirko Morienė. Daugiau kaip 30 metų dvaras buvo Morų nuosavybė. Antanas Moras 

(Moro) save kildino iš prancūzų Moreu. Jo tėvas Aleksandras (1813—1898) buvo Tryškių 

apylinkių dvarininkas. Antanas (1846—1917) Šiauliuose pas grafą Zubovą susipažino su 

dešimčia metų už jį vyresne M. Zubovo žmonos seserimi grafaite Darija Olsuvjevaite (1836— 

1911). Ji buvo Rusijos caro Aleksandro II žmonos freilina. Netrukus buvo atšoktos vestuvės. 

Darija Morui atnešė 200 tūkst. aukso rublių kraičio. Įsteigė prieglaudą (globos namus 

pamestinukams vaikams). Morų šeima vaikų nesusilaukė. Dvare augo jų auklėtinis Ignas. 

Berniuko draugai buvo kaimynų vaikai. 

O nuo čia prasideda nepaprastos atminties mažeikiškės moters pasakojimas. Kažkur netoli 

Nevarėnų (Telšių r.), kaime, XIX a. valstiečių žemaičių Vi(e)sminų (?) šeimoje gimė dukra 

Antanina. Užaugo. Ištekėjo už Kščenavičiaus. Taip jau susiklostė jaunos poros gyvenimas, kad 

laimės ieškoti išvažiavo į Peterburgą. Antanina, matyt, įsidarbino pas ponus tarnaite, o vyras — 

kiemsargiu. Šeima susilaukė vaikelio, bet laimės nebuvo. Vyras pamėgo stiklelį, tapo alkoholiku. 

Vėliau mirė judviejų vaikelis. Netektis išsekino moterį. Antanina metė vyrą ir grįžo į Lietuvą. 

Peterburge buvo labai gerai išmokusi rusų kalbą. Ir kai Daubiškiuose Morienei prireikė tarnaitės 

— kambarinės, kažkas rekomendavo Antaniną. Dvare darbas buvo sunkus. Nuolatiniai svečiai, 

puotos. 

Įnoringa ponia Morienė buvo įsigeidusi keletą kartų per dieną maudytis vonioje. To meto 

sąlygomis, nors ir dvare, tai buvo sudėtinga. Kiek reikėjo prinešti ir pašildyti vandens! Kai 

Morienei pablogėjo sveikata, ją reikėjo įkelti ir iškelti iš vonios. Gerai, kad viekšniškis gydytojas 

Biržiška ponią įkalbėjo, jog dažnai maudytis yra nesveika. Antanina, besidarbuodama dvare, tapo 

nėščia. 1903 m. paslapčia pagimdė sūnelį Vladuką. Juo pradėjo rūpintis ne tik Antanina, bet ir 

dvaro šeimininkas Antanas Moro. Niekam nežinant Vladuką išvežė į Uteną. Čia jis augo 

Zaleckių šeimoje. Už vaiko priežiūrą buvo atsilyginta Antano pinigais. 

Paskutiniais gyvenimo metais Morienė sunkiai sirgo. Antano Moro rūpesčiu iš Prancūzijos 

buvo atvežtas tuo metu laikomas vaistu nuo vėžio akmuo Radiumas. Tačiau nepadėjo — 1911 m. 

grafienė mirė. Vladas tuoj pat buvo parvežtas į dvarą. Pradėjo lankyti rusišką Viekšnių mokyklą. 

Manoma, kad po grafienės mirties kambarinė Antanina persikraustė į pono Moro „palocius”. 

Artėjant Pirmajam pasauliniam karui Antanina Kščenavičienė, Antanas Moro ir dešimtmetis 

Vladas Kščenavičius išvažiavo į Rusiją. Apsigyveno Oriolo mieste. Nuomojo butą. Gyveno gana 

sunkiai. 1914 m. per karą Daubiškių dvaras buvo nuniokotas, o atsivežti auksinukai greitai tirpo. 

161

Pradėjo blogėti ir A. Moro sveikata. Manoma, kad jis sirgo tuberkulioze arba vėžiu. Mirė 

1917 m., palaidotas Oriolo kapinėse. 

Po tėvo mirties Vladas ragino motiną grįžti į Lietuvą. Ši ilgai delsė ir vilkino grįžimą 

Tėvynėn. Sakė, kad gaila palikti tėvo kapą. Tačiau revoliuciniai ir porevoliuciniai įvykiai 

privertė Antaniną su sūnumi grįžti į Lietuvą. Tai, ko gero, buvo 1921 metais. Daubiškių dvarą 

Kščenavičiai rado sugriautą. Prisiglaudė pas gimines kaime, kažkur prie Nevarėnų. Antanina 

auksinukus išdalino nuo karo nukentėjusiems giminaičiams. Vladas išmoko gerai lietuvių kalbą. 

Apie 1928 m. jis pradėjo dirbti tarnautoju Plungės savivaldybėje. Netrukus persikėlė į 

Nevarėnus. Antaninos pusseserei Černienei, kuri dirbo medicinos sesele pas V. Burbą, 

rekomendavus, atsirado galimybė įsidarbinti Mažeikiuose. Nuo 1929 m. Vladas pradėjo dirbti 

Mažeikių apskrities policijos viršininko įstaigos raštvedžiu. 

Tarybų valdžia 1944 m. gruodžio 1 d. Vladą areštavo. Jį tardė už tai, kad dirbo tarnautoju. 

Byla buvo klastojama. Vėliau pasodintas į Šiaulių kalėjimą, skirta bausmė: 8 metai kalėjimo ir 5 

metai tremties. Atsidūrė Komijos ASSR (Autonominė Sovietinė Socialistinė Respublika). Vežant 

į šiaurę kažkokie plėšikai taip pasidarbavo, kad Vladas žiemos metu šiaurėje atsidūrė vienomis 

trumpikėmis ir suplyšusiomis šlepetėmis... 

Po Stalino mirties V. Kščenavičius grįžo į Lietuvą. Mamos Antaninos gyvos neberado. Vladui 

motinos kapo nebuvo kam parodyti. Kurį laiką gyveno Telšiuose, dirbo kažkokioje įstaigoje 

eiliniu darbininku. Netrukus atvažiavo į Mažeikius, įsidarbino Promkombinate, taip pat 

darbininku. Vėliau gavo darbą Mažeikių geležinkelio namų valdyboje. Čia dirbo iki pensijos. 

Mirė 1991 m. 

Taip baigėsi tarnaitės Antaninos Kščenavičienės ir Daubiškių dvaro šeimininko Antano Moro 

meilės istorija. 

Prieš mirtį Vladas žmonai pasakojo, kad turi netikrą brolį Igną. Tėvas tas pats — A. Moro. 

Ignas augo dvaro vaikų globos namuose. Jis buvo gerokai vyresnis už Vladą. Mama buvusi žydė, 

o gal tik tamsaus gymio. Matyt, taip pat dirbo dvare. Ignas dar caro laikais išvažiavo į Rusiją. 

Ten vedė rusę ir į Lietuvą negrįžo. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą laiškais ragino tėvą (A. Moro), 

kad atvyktų gyventi pas jį į Rusiją. Vladas kurį laiką susirašinėjo su savo „netikru” broliu... 

Dar ir dabar netoli Dabikinės ir Ventos santakos didelių parko medžių apsuptyje dunkso 

Daubiškių dvaro liekanos. Gal kada nors jos atvers dar daugiau istorijų ir paslapčių... 

Plastinina Bernarda. Rusakalbių bendruomenės istorija sugulė į knygą // Ketvirtadienis 

(„Santarvės” priedas, leidžiamas kartą per mėnesį). — 2006. — Birž. 29. — Nr. 46: iliustruota // 

Santarvė. — 2006. — Birž. 29. — Nr. 71 (9014). — Visas tekstas: 

Muziejininkas Algimantas Muturas šiemet išleido knygą „Apie ką kalba cerkvės varpai”. 

Knyga primena skaitytojams, kad Mažeikių krašte gyveno ir gyvena kitos kultūros žmonių, 

kurie, be abejo, daro įtaką mūsų krašto gyvenimui. Iki šiol niekas tuo nesidomėjo, tad prieš 

kelerius metus A. Muturui gimė mintis rinkti medžiagą apie Viekšnių cerkvės parapijoje, kuri 

prasidėjo nuo Vegerių, Klykolių ir tęsėsi iki pat Ylakių ir Barstyčių, jau trečią šimtmetį 

gyvenančią rusakalbių bendruomenę. 

PAGRINDINIS ŠALTINIS — CERKVĖS METRAŠTIS 

Šį didelį darbą leidinio autorius pradėjo nuo draugystės su „Jaunystės” vidurine mokykla ir 

Mažeikių rusų bendruomene, kurios pirmininkė ir mokyklos direktorė yra Nina Grigorjevna 

Skibickaja. Muturas susipažino su Telšių stačiatikių cerkvės šventiku Nestoru. Pastarasis davė 

paskaityti Viekšnių cerkvės metraštį, kurį rašė visi čia dirbę šventikai. Metraštis gerokai 

nukentėjęs, išplėšyti kai kurie lapai. Nežiūrint to, išliko daug vertingų žinių. 

Šis metraštis tapo vienu pagrindinių šaltinių būsimajai knygai. Iš šio dokumento 

muziejininkas susidarė vaizdą apie visą pastoracinę veiklą, sužinojo, kokie šventikai dirbo 

cerkvėje, kokios apeigos būdavo atliekamos, kokie vykdavo atlaidai ir šventės. 

Prezidento Antano Smetonos laikais Viekšniuose lankydavosi stačiatikių vyskupai, būdavo 

organizuojamos didžiulės iškilmės. Viekšniškiai stačiatikiai su baltais žirgais ir vainikais, 

giedodami giesmes, važiuodavo į geležinkelio stotį pasitikti aukštų svečių. Jų garbei pastatydavo 

bromą, apšviestą lemputėmis. 

162

Metraštis supažindina su santuokų, mirčių, gimimų statistika. Be cerkvės kasdienybės, galima 

daug sužinoti apie rusakalbių bendruomenės dvasinį ir visuomeninį gyvenimą. Vykdavo dramos 

būrelio užsiėmimai, grieždavo styginių instrumentų orkestras, buvo suburtas choras. 

Pastarasis kolektyvas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą dalyvavo pirmojoje Pabaltijo rusakalbių 

dainų šventėje, vykusioje Pečioros mieste (Estija). 

PRISIMINIMAI KNYGAI ĮKVĖPĖ SIELĄ 

Viskas, ką A. Muturas išskaitė metraštyje, vėliau buvo patikslinta viekšniškių rusakalbių 

prisiminimais. 

„Rinkdamas medžiagą supratau, kad jeigu nebūtų buvę cerkvės, kuri labai palaikė jų dvasią, 

jiems būtų buvę sunku išgyventi. Ko gero, būtų pradėję gerti arba nuėję kitokiais blogais keliais. 

Cerkvė jiems suteikė stiprybės išlaikyti savo dorybę, kalbą, papročius, tradicijas. O kartu jie 

išliko lojalūs Lietuvos valstybei, tvarkai, įstatymams”, — susidarytą nuomonę apie rusakalbius 

gyventojus dėsto A. Muturas. 

Bendraudamas su jais knygos autorius sako įsitikinęs, kad tie rusakalbiai, kurie čia gimė iki 

1940-ųjų, yra dideli Lietuvos patriotai. Jie nejaučia ilgesio savo istorinei tėvynei. 

1930-ieji buvo Vytauto Didžiojo metai. Juos minint, prezidentas A. Smetona važinėjo po visą 

Lietuvą ir buvo užsukęs į Viekšnius. Visų trijų konfesijų maldos namuose vyko iškilmingos 

pamaldos. Prezidentas susitiko ir pabendravo su tikinčiaisiais bažnyčioje, po to — sinagogoje. 

Stačiatikiai cerkvėje Lietuvos prezidentą sutiko su duona ir druska. Jis pasakė kalbą, 

pasišnekučiavo su žmonėmis. 

Ir dabar, kai knyga jau guli ant stalo, A. Muturas sako su daugeliu rusakalbių, su kuriais teko 

bendrauti, likę geri draugai. 

Labai įdomus žmogus Sergejus Bartaševičius iš Dagių kaimo, kuris sakęs, kad jam tas pats, 

kaip kalbėti — rusiškai ar lietuviškai. Miela ir malonu buvę bendrauti su viekšniške Vera 

Semionovna Vasičeva, kuri 1918 metais, per revoliuciją, gimė Peterburge, ir jos prosenelis caro 

laikais į Viekšnius buvo atsiųstas prižiūrėti ir tvarkyti miškų. Kitos Viekšnių Fermos kaimo 

gyventojos — Zinaidos Ivanovnos Busel seneliai čia atsikėlė 1863 metais iš Daugpilio (Latvija). 

Abiem šioms moterims knygoje skiriama nemažai vietos, aprašytos jų giminės istorijos. 

A. Muturas neslepia susižavėjimo V. Vasičeva ir Z. Busel. Abi jau bebaigiančios devintą 

dešimtį, tačiau kelia nuostabą jų namuose į akis krintanti tvarka ir švara. 

„Pas Z. I. Busel staltiesė baltesnė už sniegą, baisu net ranką padėtį kad nenuteptum O gyvena 

moteris viena. Buvo pas vaikus į miestą išvažiavusi, bet ilgai neištvėrė. Esą, ką veikti 

daugiabučiame, kaip paukščiui narvelyje uždarytai be jokio užsiėmimo. Parbėgo į savo namus, 

kur viskas sava”, — daug vargo gyvenime mačiusios moters ištverme stebisi A. Muturas. 

TEMA VERTA ANTROSIOS KNYGOS DALIES 

Knygos autorius sako susigyvenęs su savo kūrinio tema, su joje aprašomais žmonėmis. 

Sukaupta daugiau medžiagos, negu sutalpinta į knygą. Anot jo, būtų galima sėsti ir rašyti antrąją 

dalį. Labai daug papildomos medžiagos būtų galima rasti buvusiame Kauno gubernijos archyve. 

Tačiau tam reikia daug laiko ir pinigų. 

Labai įdomu būtų plačiau panagrinėti Lietuvos sentikių temą. Mūsų krašte jie gyveno 

Skuodo-Ketūnų, Luobos sentikių parapijoje, jų buvo ir Vegerių kaime. Sovietiniais metais apie 

tai mažai kalbėta. 

Knygoje nėra mokslinių apibendrinimų, išvadų, nėra maldų ir dogmatikos, religinių tiesų 

aiškinimo. Kalbama apie paprastų žmonių gyvenimą, buitį, papročius, santykius su lietuviais. 

Apžvelgiamas laikotarpis nuo XIX a. II pusės iki Antrojo pasaulinio karo. 

PADĖJO LEMTINGAS SUSITIKIMAS 

Iš pradžių A. Muturas medžiagą rinko tik kaip muziejininkas ir ruošėsi ja papildyti muziejaus 

fondus. Kaip gimė knyga? 

Ko gero, lėmė atsitiktinumas. 

2004 metų rudenį rinkimų reikalais į Mažeikius atvyko Seimo narė Dalia Teišerskytė- 

Čupkovienė, lydima savo sutuoktinio Anatolijaus Vasiljevičiaus Čupkovo. Pora užsuko į 

muziejų. Su Anatolijumi A. Muturas buvo pažįstamas iš jaunystės laikų — abu kilę iš Papilės. 

163

A. Muturas užkalbino svečią, įsišnekėjo su juo, davė paskaityti savo muziejinio darbo 

metmenis. Po poros savaičių iš A. Čupkovo jis sulaukė pasiūlymo leisti knygą. Vilniškis 

finansavo ir jos leidimą. 

A. Muturui talkino ir N. Skibickaja, suradusi vertėją į rusų kalbą ir finansavusi šį darbą. Tad 

knyga išėjo ne tik gausiai iliustruota nuotraukomis iš Mažeikių muziejaus fondų bei 

A. V. Čupkovo asmeninio archyvo, bet ir tekstas pateiktas dviem kalbomis. 

Kiekvienais metais liepos 16-ąją Viekšniuose vyksta tradiciniai Sergijaus atlaidai. Čia 

susirenka visi Viekšnių cerkvės parapijos žmonės. Į atlaidus žada atvažiuoti ir A. V. Čupkovas su 

žmona. Žmogus, be kurio, anot A. Muturo, ši knyga nebūtų išvydusi dienos šviesos, žada ją 

pristatyti Viekšnių atlaidų dalyviams. 

Преподобного Сергия Радонежского храм. Ново-Акмянский район, Векшняй посёлок 

// Kopijuota iš interneto 2010-04-02. — Visas tekstas: 

В этом поселке на севере Литвы очень красивый, белоснежный каменный храм. 

Местные жители очень доброжелательны, если спросить где православная церковь - 

покажут. С 1931–1944 гг., переживший три власти, настоятель храма Александр Чернай, 

впоследствии священник собора Русской Зарубежной Церкви в Нью-Йорке и миссионер в 

Южной, Восточной и Западной Африке. При нем в 1942 году немцами было эвакуировано 

в поселок и окресности свыше 3.000 Новгородцев и храм принял под свои своды великие 

Новгородские святыни - раки с мощами: Святителя и Чудотворца Никиты Новгородского, 

благоверных князей Федора (брата св. блгв. кн. Александра Невского), св. блгв. Владимира 

Новгородского, св. кн. Анны, его матери, и также св. Мстислава, святителя Иоанна 

Новгородского и св. Антония Римлянина. В данное время настоятель иеромонах Нестор 

(Шмидт). 

Архимандрит Алексий (Александр Николаевич Чернай 1899-1985). ПАСТЫРЬ В 

ГОДЫ ВОЙНЫ // Kopijuota iš interneto 2010-04-02. — Tekste yra pastaba: Воспоминания 

публикуются в сокращении. — Visas tekstas, be nuotraukų: 

Вторая Мировая война и советская оккупация 

В начале II мировой войны СССР возвратил Литве ее древнюю столицу Вильну и, 

вскоре после этого, Литовское правительство пригласило Владыку Елевферия 

(митрополита с 1938 г.) обратно на свою кафедру, после 17-летнего отсутствия. Встреча 

его, на которую я поехал, была триумфальной. Собралось все духовенство из Вильны и 

многих других городов. Многие изменили, ему приняв автокефалию, среди них были 

близкие и дорогие ему люди. Другие же сделали это просто чтобы избежать притеснений, 

но оставались верными в душе, и он знал об этом. 

После встречи на вокзале, где присутствовали высшие власти и почетный караул, 

Владыку повезли в Духов монастырь, где он жил раньше. За ним устремились туда все, у 

кого не чиста была совесть, чтобы испросить себе прощение и не быть в опале, а также все 

кто мог из оставшихся верными. Вид у Владыки был совершенно изможденный и я только 

смог приветствовать его и выпить с ним чашку чая, вспоминая былое, так как главный зал 

монастыря был полон людей ожидавших с ним свидеться. 

Не долго пришлось Владыке занимать свой исконный и столь ответственный пост... В 

конце декабря 1940 года мне позвонил Гриша, сын Владыки, чтобы сообщить о кончине 

своего отца, от простуды, в Вильне. 

Я схватил свой велосипед и помчался на вокзал, чтобы не опоздать на скорый поезд. 

Только успел оставить свой велосипед у начальника станции и вскочить в уже 

двигающийся поезд. Когда я прибыл (после пересадки и ожидания в Ковно) в Вильну, и с 

вокзала в храм, то попал уже на отпевание, которое совершал архиепископ Сергий с 

сонмом духовенства, в переполненном соборе. 

Владыка был погребен в Архиерейской усыпальнице в Духовом монастыре... После 

погребения Гриша пригласил меня зайти к нему, сказав: 

«Папа просил меня передать тебе что-то, после своей смерти». 

164

Когда я открыл сверток — у меня сжалось сердце. Владыка, заменивший мне отца, 

оставлял мне три вещи: свой иноческий пояс из оленьей кожи, который он носил со дня 

пострига, свой белый митрополичий клобук и бриллиантовый крест на нем! Какие другие 

дары мог он оставить мне на память, как доказательство своей привязанности ко мне!.. 

Кончина Владыки была одной из двух самых тяжких потерь во всей моей жизни. За 

одно лишь я несказанно благодарен Господу — Он избавил Владыку от переживания 

страшных событий после оккупации Литвы Советами, — событий погубивших несметное 

число невинных людей. 

С оккупацией Литвы кончилась наша мирная жизнь. Советы считали попов 

«дармоедами», запретили всем носить священническую одежду, очень косо смотрели на 

службы в церкви и прекратили все платежи духовным лицам. Горько и тягостно было мне 

одевать светскую одежду и наниматься на работу чинить шоссе. Еще хорошо, что 

десятником, а не грузчиком тачек. Тем не менее я продолжал ежедневные службы в 

церкви. 

Когда стали притеснять священников, повелевая им снять сан — мой помощник, о. 

Виктор, не устоял, сделал это и, как в награду, был произведен в комиссары. Его поступок 

очень сильно огорчил нас и наших верных прихожан. 

Работая на починке дорог, я никогда не знал, — что будет со мной самим? Каждую 

ночь в разных местах города появлялись энкаведисты, делали обыски и арестовывали 

«неблагонадежных», в особенности весной 1941 года. 

Советские воинские части, занимавшие Векшни, не были враждебны и среди них даже 

было много офицеров и солдат, скорее расположенных к нам. Командир полка, 

полковник, приходил к нам тайно со своей женой на вечерний чай, проводя время с нами 

в дружеской беседе, и сам был «тайно верующим». Прежде чем уходить, он посылал моих 

детей посмотреть — не было ли вблизи патруля, и тогда быстро уходил. 

Были случаи, что проходящий мимо нас патруль забегал к нам на кухню и, увидав 

образ в столовой с горящей лампадой, сам крестился. Звали его Григорий, и он стал 

частенько заходить к нам и беседовал с моей матушкой. 

Однажды он пришел и, не видя матушки, спросил: 

— Где она? — Качает в спальне ребенка, — ответил я (это был маленький Сережа). — 

А можно пройти туда? — спросил он? — Пройди, — ответил я и пошел за ним. А он, как 

вошел — так и остолбенел: матушка, качая, напевала песенку, а в углу, перед большим 

киотом, теплилась лампада. Григорий постоял и вдруг поспешно вышел из спальни в 

столовую и разрыдался вслух, закрыв лицо руками. 

— Что с тобой, Григорий? — спрашиваю я его. 

— Ах, отец, все в душе перевернулось. Вспомнил я мать свою. Она также, как и твоя 

матушка, качала меньших из нас детей и так же молилась перед иконами. А что теперь! 

Все вырвано, все растоптано! Вот, отец, смотри, — лезет за пазуху, а слезы текут по его 

щекам, выворачивает рубаху и показывает зашитый у него крестик. 

Григорий вытер слезы, взял винтовку, послал Сандрика посмотреть за воротами — нет 

ли кого и, сказав: «Прости отец, что заплакал, а полегчало», — пошел шагать, 

патрулировать... 

Вот стали НКВД стучаться и к нам ночью. Заставляя быстро одеться, вели меня на 

допросы, несмотря на то, что я работал на шоссе. Продерживали до раннего утра с 

допросами и издевательствами, требовали, чтобы я снял сан перед народом, устрашая, что 

пропадут четверо детей и жена. 

Приведу начало таких допросов, которые повторялись почти слово в слово, каждую 

ночь, иногда на час, а иногда и до утра. Привожу только суть: 

«Каждый советский гражданин, любящий свою родину, должен следовать заветам 

товарища Ленина — «религия опиум для народа» — если вы любите родину, вы должны 

это доказать!». 

— Чем? — спрашиваю я. 

— Тем, что вы, так называемый служитель культа, обманываете народ... Таких у нас 

называют дармоедами, трутнями, таких сметают, как не нужные элементы! А если хотите 

165

быть передовым гражданином — должны отречься от этого опиума, открыто перед всеми! 

Тогда вы получите доверие советской власти и сможете иметь ответственную работу, как 

комиссар. 

— В Сталинской конституции, — отвечаю я, сказано: «свобода совести». Какую я мог 

бы иметь ответственную работу, по совести, если б я поступил против моей совести? 

— Чем же? 

— А тем, что я отрекся бы перед народом от Бога, — народу, которому я проповедовал 

о Боге. В таком случае, я был бы преступником перед своей паствой и Богом. Я думаю, 

что такому человеку нельзя было бы доверять. Я не изменю своей вере. Она не мешает 

мне честно работать сейчас, десятником. 

— Вы прикрываетесь этой работой. Служители культа — попы не имеют права ни на 

какую работу в Советском Союзе. 

— Как же понимать свободу совести в конституции и равенство для всех? 

— Конституция дана трудящемуся народу, а кто ее нарушает — враг народа, как вы. 

— Я не считаю себя врагом народа, потому что я по совести верю в Бога, а не наоборот. 

Следователь хохочет при этом. — Ха-ха-ха! А где же ваш бог? Покажите-ка нам его! 

— Он в моей душе. Вы не можете Его познать. Он — в добре, в добрых делах, в любви 

к ближнему. Только чистые сердцем могут видеть Бога. Вы можете делать со мной что 

хотите, но против своей совести я не пойду. 

Снова громкий хохот... Главный допросчик со злорадством впивается в меня глазами, с 

папироской в зубах. Медленным, раздельным тоном он протягивает: — Можете идти. 

Узнаете скоро... Кто ваш бог и как он вам поможет. 

Вот в каком роде был каждый допрос. Когда я выходил из накуренной комнаты, 

снаружи уже всходила заря. Голова кружилась от бессонной ночи. Спешил домой, где 

также не спала в тревоге моя Танюша. Скорее бы ее обнять, успокоить, — а тут надо уже 

выходить на работу... Господи, укрепи меня! 

Дети еще спали; подходил к кроватке сладко спавшего Сережи, проглатывал чтонибудь 

наскоро и, обняв Танюшу, спешил на работу. 

Работа была ответственная — надо сосредоточиться, а ноет голова и мысли вразброс. 

За малейшее упущение с меня взыщется гораздо больше, чем с кого-либо, да еще 

припишут саботаж! 

В каждую пятницу — прием сдельных и аккордных работ: выемки земли, доставки 

гравия, в лесу — штабелей, головок камня для мощения. Их вырабатывали из огромных 

камней в лесу. Сперва их взрывали динамитом, раскалывали на части, и эти части 

дробились на головки для мощения улиц и дорог. Их складывали в штабели 1-2 

кубических метра, которые принимались мною от каждой артели рабочих, большей 

частью крестьян — специалистов по этой работе. Все вымерялось, подсчитывалось, 

выводилось в табеле аккордных и сделанных работ. 

Обыкновенно приходилось приготовлять и табель для выплаты, просиживать до 

поздней ночи (если не забирали на допрос), подсчитывать не один, а несколько раз, чтобы, 

не дай Бог, не сделать какой-нибудь ошибки, не обидеть кого-либо из рабочих. 

По утрам, в субботу, надо было ехать с табелем в Исполком и получить нужную сумму 

по табелю, для выплаты, которая начиналась с полдня, так как по субботам мы работали 

до полудня. 

Должен подчеркнуть, что рабочие артели относились ко мне дружелюбно, кроме 

приезжавшего иногда комиссара. Он протягивал руку всем рабочим, здороваясь с ними — 

мне же не подавал руки, о чем я не жалел, но он всегда старался меня чем-нибудь уязвить 

и найти какое-нибудь мелочное упущение, вроде того, что тачка стоит не на месте. 

Случилось у нас одно происшествие, во время выплаты рабочим, которое мне не 

забыть никогда... Как обычно, поехал я на велосипеде в Мажейки в Исполком с табелем, 

приготовленным для выплаты. Предъявив табель, который обычно проверялся 

заведующим финансовым отделом, получил его обратно с поставленной печатью и 

соответствующей суммой денег в пачках по 100, 200 и 500 рублей. Не помню точно, 

сколько было пачек с мелочью по 1 рублю и по 5 и 10 рублей. 

166

Начал я выплату и пригласил помощника, офицера в отставке И. И. Нугайтиса. Он был 

высокого роста и зычным голосом вызывал рабочих. Выплата шла на дворе нашего 

церковного дома, так как мы работали вблизи. Он вызывал рабочих по табелю, а я 

выдавал им деньги. Все шло по порядку в начале; под конец — смотрю — в портфеле из 

пачек денег осталось только две по 100 рублей. Вынимаю их, кладу на стол, толкаю в бок 

Ивана Ивановича, говорю ему: «Кажется денег не хватает», а он мне: «Не может быть, вам 

так кажется, ибо новые пачки», и продолжает вызывать. Я перелистываю табель, и о ужас! 

— еще целый лист на 1.000 рублей, которых не хватает... От волнения кровь прилила к 

голове и на лбу, чувствую, выступил холодный пот. Говорю Ивану Ивановичу. — Надо 

приостановить выплату! «Как?» — говорит, а сам побледнел. 

— Вот видите, — показываю ему. Он встал и громким своим голосом объявляет: 

«Товарищи, вышло недоразумение. Мы должны приостановить выплату — нехватает 

денег». Загудели тут рабочие... Разошлись недовольные, а у меня, так прямо волосы на 

голове, кажется, дыбом встали! 

Начинаю я соображать. Как же это могло случиться? Неужели потерял эту пачку, едучи 

на велосипеде?.. Докажи-ка теперь! Исполком припишет похищение, саботаж, Бог знает, 

что еще! Неминуемый арест... Прихожу домой, рассказываю матушке. Она в слезах... 

Сажусь проверять табель — все мутится в голове. 

Были добрые друзья, как начальник полиции, еще не смещенный Советами, и многие 

другие. Он еще работал, как прежде. Взял он табель с собой, приняв участие, чтобы 

проверить, видя мое состояние. 

Было уже после полуночи, и мы сидели в ожидании, что явятся из коммунистической 

партии меня арестовать. Начальника же полиции нет как нет, как нет никого и из НКВД, 

где тоже, наверно, уже знают... Пробило три уже, утром — служба, воскресенье, а мы 

сидим, как затравленные. 

— Скоро пора служить! — говорю Танюше, а она мне: 

— Как ты будешь служить в таком состоянии? 

— А может и не придется — арестуют до того. 

— Зачем ты взял эту работу? — сквозь слезы говорит Танюша. 

— Как зачем? — ведь надо было на что-то жить! Церковь обеднела, все отобрано. По 

их понятию, я враг народа — так с меня взыщется сторицей, — и продолжаю, — Ведь вот, 

о. Виктор снял сан, может этим и спас семью. Спокоен теперь, стал комиссаром, а мы с 

тобой — обреченные. И что будет, если меня не станет?.. Ты, детки? 

Тут Танюша встала, подошла ко мне, обняла и сказала: 

— А я, верю, что Господь не оставит... 

Вдруг раздался сильный стук. Я перекрестился, и мурашки пробежали по всему телу. 

Выхожу в переднюю и спрашиваю: — Кто? — Свои, — отвечает бодрый голос. Открываю 

— передо мной начальник полиции. Боюсь его спросить, но вижу его улыбку. Поспешно 

впускаю его и провожу в столовую. 

— Ну что? — вопрошаю его. 

— Все вы потеряли голову, — говорит. — Вот, батюшка, ваш табель, проверенный 

мной и еще, для верности, проверял наш бухгалтер. Совершенно ясно — это ошибка 

Исполкома — пропущен лист или подсчет. Вот вам и ваша пачка в 1.000 рублей! Я 

бросился к нему и обнял милого нашего начальника полиции. 

Теперь, не теряя времени, надо ехать в Исполком — предъявить табель и дополнить 

недочет... 

Просидев с нами еще немного, так как было уже 5 часов утра, начальник ушел 

довольный и ласково простился с нами. 

Подготовив свой велосипед к дороге, приняв работу и проверив рабочих, я заявил им, 

что еду получить недостающие деньги и что те, кто не получили должное им получат 

после работы. 

Ехал я радостный, словно оправданный. Дорога — 15 верст лесом, птички щебетали. 

На опушках виднелись зеленые лужайки, поросшие ореховыми кустами. Дорога вилась то 

167

вверх, то вниз. Надо было сильно налегать на педали. Катил, вдыхая свежий утренний 

воздух, полный надежды, вспоминая Танюшины слова. 

Вот и Мажейки. Подъезжаю к Исполкому. Вхожу бодро, с полной уверенностью в 

своей правоте и предъявляю табель с недочетом. Комиссар-бухгалтер недружелюбно 

взглянул на меня. Говорю — ошибка... недоимка. Он опять взглянул на меня и удалился, 

сказав — иду проверить. Сижу и жду, как на иголках... Но вот, он появляется — снова 

молча и, вижу, перелистывая страницы, держит в руках деньги. Затем он выдает их мне и 

берет с меня расписку. Ни слова больше не проронил... — Прощайте, спасибо, — говорю 

и покатил обратно в Векшни. 

Моя рабочая артель радостно встретила меня, и в их обращении со мной чувствовалась 

искренность. Они не были еще пропитаны советской пропагандой. 

По окончании работ рабочим, не получившим свои деньги во время, было уплачено, и 

все разошлись с благодарностью и удовлетворением. 

Так однообразно проходили дни за днями, но сердце часто сжималось при мысли — 

что же дальше? Единственным утешением было служение в церкви, но и его, порой, 

сводило на нет все уменьшающееся число молящихся, особенно молодежи, которую 

распропагандировали Советы, призывая их войти в ряды комсомольцев и комсомолок. 

Очень печально было видеть такую быструю перемену в тех, кто еще совсем недавно 

поддерживал свою церковь. 

Опустела наша библиотека-читальня, которую создавал я, с помощью других, годами. 

Ее реквизировали советские власти для своих надобностей. Не было больше ни спевок, ни 

репетиций нашего струнного оркестра. Все, все переменилось, и усилия многих лет 

пропали — как не бывали. С болью смотрел я на молодежь, но сказать ничего не смел. 

Бывшие помощники, и, казалось, друзья, отстранились, стали чуждыми, но, правда, не все. 

С невероятной быстротой менялись люди, и все подлинное, что образовывало 

мировоззрение, давало смысл и цель в жизни — по заветам Христовым — исчезало или 

пряталось в недосягаемую глубину... 

Даже я сам, с обстриженными волосами, в куртке и штанах, заправленных в высокие 

сапоги, шагал с записной книжкой и меркой, был сам на себя не похож. Некоторые из 

моих бывших прихожан с прицепленными красными ленточками, приветствовали меня 

словами: «Ну что, батюшка, работать надо — прошло то время!». Такие приветствия 

резали меня, как ножом... Ни на что нельзя было отвечать, а то донос и тут же — 

расправа! 

Дома, приходя усталый, тоже никогда не знал — пройдет ли ночь спокойно — или 

потащат к допросу. Спал, как заяц, прислушиваясь к каждому шороху, а как услышишь 

звук мотора на улице, так поневоле вздрагиваешь; если же проедет мимо — с одной 

стороны, камень отваливает от сердца, а с другой — стыдно становится, ведь другого 

ожидает беда!.. 

В мае 1941 года — новые тревоги и бессонные ночи. Начались вывозы 

«неблагонадежных» в Сибирь. Их забирали в полночь или позже, чтобы не слишком 

привлекать внимание других жителей. Так приехали к нашему соседу, доктору с его 

семьей. Слышим говор, прерываемый плачем и стонами — значит грузят всю семью... 

Сидели и мы на узлах, в ожиданьи нашего череда... 

Сестра Веры Павловны Зубовой скончалась перед войной. Осиротевшая Вера Павловна 

продолжала вести все, что оставалось от хозяйства. Она была одной из первых, попавших 

в списки на выселение, и очутилась в тесно набитом людьми товарном вагоне, где не было 

места ни сесть, ни лечь, и так — без еды и воды — вывозили «неблагонадежных» в 

неизвестном направлении, тысячами. Много лет спустя, я узнал от одной женщины, 

вернувшейся из лагеря в Сибири и переписывавшейся с друзьями за границей, что Вера 

Павловна приняла яд в самом начале пути. Не мне винить ее. Мир светлой ее душе! 

Каждый день составлялись новые эшелоны, и по ночам происходили вывозы. Донеслись 

до нас сведения, что очередь за нами. Куда бежать?.. Ждали и молились. И вот, вдруг 

тревога в советских учреждениях и спешная погрузка Исполкома. Ничего не понять. В 

воскресенье служу. Днем вижу, что все работники совучреждений уезжают. Думаю — что 

168

же неладно? И вдруг, узнаю, что война! Гитлер объявил войну Советскому Союзу — 

только что услышали это известие по радио. Немцы уже перешли границы СССР. 

Осеняю себя крестом. Неужели пришло освобождение от советского ига? В нашем 

городке больше нет никакой, никакой власти... Местное население организует самозащиту 

из складов оружия, оставленного советскими властями. Раздаются винтовки и патроны 

всем могущим носить оружие и пользоваться им. Организуется комитет самоохраны из 

молодых людей. Из бывших военных Литовской армии составляется своя охранаполиция; 

назначаются дневные и ночные дежурства — патрулирование по городу. У 

каждого патруля белая повязка на левой руке. 

На душе стало немного спокойнее — хоть какая-то власть и охрана всем жителям. 

Комитетом возвращаются все радиоприемники, реквизированные советскими властями, 

все бросавшими в панике. У здания полиции теперь «Комитет самоохраны», толпится 

народ и туда впускают по несколько человек, опознающих свои аппараты. Все спешат 

получить их, чтобы слушать — что происходит в столице, Ковно и так же на фронте 

боевых действий. 

Проходя по улицам, слышишь, чуть ли не из каждого дома, последние новости, через 

растворенные настежь окна. Все мы слушали сведения, которые руководили решениями 

нашего «Комитета». Все были в возбужденном состоянии, многие радовались, но не было 

никакой уверенности ни в чем. Жили со дня на день в надежде, что, чтобы не случилось 

— хуже, чем при Советах, быть не могло. Вскоре узнали по радио, что в Каунасе 

образовано Литовское правительство и вся столица разукрашена национальными флагами, 

и во всех радиоприемниках звучал литовский национальный гимн. У нас, на площади, 

состоялась церемония поднятия литовского флага под пение собравшихся литовцев. У 

многих были слезы на глазах. 

Все это очень подняло дух в городе, появились всюду флаги, и настроение 

большинства стало почти торжествующим. Все поздравляли друг друга с освобождением 

от ненавистной власти. Мы тоже радовались с моей матушкой, но в душе у меня было 

предчувствие новых бед... 

Тем не менее, можно было лечь спать спокойно, не прислушиваясь к бою часов и шуму 

моторов. Тревожило меня здоровье Танюши, она плохо выглядела, слишком много 

пережив, когда меня уводили на допросы, но бодрилась и на мои вопросы отвечала 

только, что немного переутомилась. 

На колокольне нашей и также католической церкви были установлены наблюдательные 

пункты с дежурствами, так как оттуда было лучше всего видно вдаль и быстрее можно 

было передать всем в случае появления каких-либо войск. Все было тихо несколько дней, 

но вот настало утро, когда только начинало рассветать, когда мы услышали ружейную 

стрельбу. Нельзя было понять, кто стрелял и откуда, как будто у берега Венты (Виндавы). 

Я направился туда, вижу — бегут патрули, машут руками. Я остановил их, спрашиваю о 

причине, они отвечают, что отряд — часть разбитой советской армии, был замечен на 

другом берегу реки и встречен выстрелами наших патрулей. 

Отряд поднял белый флаг и сдался. В нем было 40 человек. Солдаты были голодны, 

измучены и потому сдались. Их поместили в бараках, построенных литовскими рабочими 

при оккупации. Комитет быстро сделал сбор продуктов и солдат накормили... Через 

несколько дней их разместили по хуторам, как работников. Им посчастливилось не 

попасть в плен к немцам и не числиться в списках. 

Прошло еще два, три дня... Было тихое утро. Ни одного облачка на небе. Все 

предвещало чудный день. Против нашего дома возвышался большой трехэтажный дом 

настоятеля католического костела, каноника Новицкого, с которым я встретился в то утро 

и на скамейке перед его домом мирно беседовал о происходящем. Каноник Новицкий был 

осанистый, красивый старик с приветливым лицом, величавой походкой; высоко 

образованный, умный и очень интересный и занимательный собеседник. Он совсем не 

был шовинистом, как большинство ксендзов, и у нас с ним были дружеские отношения за 

десять с лишним истекших лет. 

169

Танюши с детьми не было в Векшнях в тот день. Я отправил их к знакомым в их 

усадьбу на всякий непредвиденный случай, зная, что им будет лучше в деревне, чем в 

городе, пока не выяснится положение. 

В полдень наш дозор на колокольнях заметил поднявшуюся на шоссе пыль, а затем — 

приближающиеся военные грузовики с воинскими частями. Раздались крики: «Немцы! 

Немцы!». Но, увы, — въезжала в Векшни вооруженная часть войска НКВД. Спрыгнув с 

грузовиков, они стали срывать флаги, хватать людей и ставить их «к стенке», 

расстреливая кого попало. Так сразу убили сторожа гимназии, и вместо литовского флага 

повесили красный над входом в гимназию... Ворвавшись в дом каноника Новицкого, 

схватили его и, подгоняя штыками, повели к кладбищу, где зверски расправились с ним, 

заколов его штыками, и бросили в канаву. Было много других жертв. И на все это 

потребовалось не более двух часов. 

Бог спас меня. Совсем случайно я решил после беседы с каноником пойти в наше село 

за свежим хлебом — три версты от города. Не подозревая ничего, я возвращался, 

нагруженный буханками. Вдруг, вижу, бежит какая-то женщина навстречу мне. Смотрю 

— это наша соседка, и машет руками. А она, добежав до меня и задыхаясь, рассказывает, 

что случилось: «Нашего закололи, вас ищут; все в доме перевернули, искали в амбарах и 

допытывались у меня... А я, зная, что вы пошли на ферму, побежала вас предупредить... 

Прячьтесь, батюшка — где угодно, только не возвращайтесь», — и разрыдалась... 

— Спасибо, спасибо тебе! — было все, что я мог сказать — так велик был шок. 

«Бедный мученик!» — подумал я, содрогаясь от мысли, что та же участь чудом миновала 

меня. 

Куда идти? К матушке с детьми — опасно; в город — безумно. И я брел по тропинкам 

среди полей, удаляясь от Векшней, и добрел до озера, обросшего высокими камышами. 

Все было безмолвно здесь, кроме всплесков воды да криков диких уток. Мирно заходило 

солнце и трудно было поверить, что близко произошли и, быть может, еще происходят 

такие ужасы... 

Пробираясь среди камышей, я нашел подходящее укрытое место, устроил себе постель 

в самой гуще и вытянулся, глядя на темнеющее небо — слушая кваканье лягушек, треск 

кузнечиков и ускоренное биение своего сердца. Так я провел ночь, благодаря Бога за 

избавление. 

Утром я все-же решил пойти к Танюше. Дул ветерок. Вокруг, отходя от озера, — ни 

души, только поля да леса, и вспомнилось мне из Иоанна Дамаскина — «Благословляю 

вас леса, долины, нивы, горы, воды — благословляю я свободу и голубые небеса...». Все 

было, кроме свободы. Так шел я долго, задавая себе вопрос: отчего так прекрасен мир 

Божий и зачем такие жестокие есть в этом мире люди? Ответа я не нашел и положился во 

всем на волю Божию. 

Завидев издали усадьбу, вышел на дорогу и направился прямо к дому, ускоряя шаги, 

чтобы поскорее узнать — в целости ли все? 

И вот, вижу, — бегут навстречу мне детки мои, кричат: «Папа, папа!», а за ними 

Танюша; видно, все поджидали меня. Но на лице Танюши тревога. Спрашивает — как все 

было? Рассказываю ей, а она плачет: «Мы, — говорит, — должны сразу уезжать отсюда, 

так как здесь коммунисты могут предать тебя и нас тем, кто учинили террор в Векшнях». 

Пока мы разговаривали, подошла к нам хозяйка дома, чтобы сказать, что позвонили из 

Векшней и сообщили, что части НКВД уехали в тот же день и больше не возвращались. 

Она советовала нам остаться у нее и приглашала от всего доброго сердца, но мы не хотели 

ничем рисковать, чтобы наше присутствие ей не повредило. В тот же день, усадив мою 

матушку и детей в тележку, повез их обратно домой, в Векшни. 

Невдалеке от нашего дома нас встретила наша «полиция» из добровольцев, по охране 

города. Они очень почтительно приветствовали нас и сопровождали до нашего дома. «Все 

спокойно теперь», — уверяли они нас. Сразу, по прибытии, я поспешил в храм; войдя в 

алтарь, припав ко св. Престолу, со слезами молился, благодаря Господа за Его 

милосердие, чудо избавления нас от насильственной смерти. Это было в июне, когда 

началось наступление немцев. 

170

Немецкая оккупация 

В июне 1941 года немецкие войска заняли Литву. Векшни находились в стороне от 

главных шоссейных дорог и в начале, после оккупации Ковно и других узловых городов, 

все было тихо у нас. Немцы не появлялись, хотя мы знали из газет, что находимся под их 

властью. 

Реакция на вторжение немцев в Прибалтику, и в частности в Литву, была троякого 

рода. Большинство русских хуторян и литовских фермеров, испытав на себе советскую 

власть, были уверены, что как бы то ни было, под немцами не будет ни коллективизации, 

ни вывозов и поэтому под ними может быть только лучше, если уж невозможно сохранить 

независимость Литвы. 

Горожане и верующие люди радовались прибытию немцев, веря в их гуманность и 

образцовую дисциплину, и, главное, потому что немцы не были безбожниками, но 

поощряли развитие религиозности и не разоряли, а охраняли церкви. Боялось и с тревогой 

ожидало прихода немцев наше многочисленное еврейское население. Отношение Гитлера 

и его соратников к евреям и гонения на них в Польше, после ее захвата, не были секретом. 

Наши евреи, среди которых у нас было много друзей, знали это, но старались убедить 

себя, что происшедшее в Польше не могло повториться в Литве. Мы были того же 

мнения, и они жили этой надеждой. 

Когда первый эшелон немцев вступил, или вернее, приехал на велосипедах в Векшни, 

их встретили с цветами, пивом и устроили им почти что овацию. Поведение победителей 

было безукоризненное — расплачивались и благодарили за все, как «по настоящему 

воспитанные люди». 

Так продолжалось недолго — только до появления гитлеровских «опричников» — СС. 

Они открыли сеть комендатур по всей стране, имея отделение и у нас, и стало явно, что 

верховная власть принадлежит им. Началось с гонения на евреев. Всем евреям было 

велено зарегистрироваться в комендатуре, где им выдали опознавательные знаки, которые 

они должны были носить на себе, поверх одежды. Им было велено держать ставни домов 

закрытыми день и ночь и не выезжать с места жительства. 

Многие люди стали опасаться дружить с евреями — открыто, по крайней мере. Затем 

начались вывозы евреев в неизвестном направлении. То было повторение ига 

энкаведистов. Некоторых вывозили, других просто забирали ночью и расстреливали в 

лесу, откуда доносилась стрельба из пулеметов. Происходили душераздирающие сцены на 

вокзале, где на запасных путях, в переполненных вагонах, ждали жертвы, 

предназначенные на истребление. Одних ждало истребление медленное — на работах в 

лагерях, других быстрое — в газовых печах. 

Не все боялись показать свое расположение к евреям. Моя матушка и некоторые другие 

женщины ходили на вокзал, нагруженные хлебом и, главное, водой, так как люди 

страдали особенно от жажды, находясь в духоте. Они убеждали охранников или давали 

им вознаграждение, чтобы им разрешили подойти к решеткам и отдать приносимое, как 

делали это и во время насильственных вывозах при Советах. Одни разрешали, другие 

прогоняли... 

Такие крохи едва ли могли многим помочь таким скоплениям людей, но это, все же, 

была большая моральная помощь! 

Эсэсовцы занимали главные посты, но их не хватало на всю администрацию и им 

приходилось пользоваться литовскими «шаулистами» (национальной гвардией) для 

управления и выполнения их приказов. 

Советские власти покинули Векшни так спешно, в панике, что оставили многие 

секретные документы, среди них — списки доносчиков, по информации которых тысячи 

людей были вывезены как «нежелательный элемент». 

Шаулисты имели доступ к таким спискам и не скрывали, кто в них находится. И вот, к 

нашему великому огорчению, оказалось, что о. Виктор, ставший комиссаром, после того, 

как он снял сан, стал одним из доносчиков, а также и его матушка. Эсэсовцы, считая всех, 

кто был за советскую власть своими врагами, не препятствовали шаулистам и 

родственникам пострадавших мстить этим доносчикам — как им вздумается. 

171

Когда у нас воцарились немцы, мой бывший помощник о. Виктор Мажейка снова одел 

рясу, и хотя не служил ни в какой церкви, а заведовал большим складом, уверял всех, что 

снял сан только, чтобы спасти семью и никогда, ни в чем не помогал Советам. Списки 

доказывали обратное. Группа шаулистов явилась к нему на работу и, тыкая ему в лицо 

копией списка вывезенных с его собственноручной подписью, тут же прикончила его. 

Они не удовлетворились тем, но отправились на дом, где была его жена с двумя 

детьми. Она не подозревала о цели их прихода и о случившемся с ее мужем всего за 

полчаса до того и приветствовала их, как ни в чем не бывало, даже предложила им чашку 

чая или прохладительный напиток. С ней была одна моя прихожанка, которая рассказала 

нам все. Ее малолетние дети были тут же. 

Шаулисты, вместо ответа, сунули ей под нос список, как и ее мужу, сказав, что пришли 

расправиться с ней. Она страшно побледнела и на коленях стала умолять о пощаде. Когда 

ей приказали встать — она не двинулась с места. Тогда один из шаулистов подошел к ней, 

схватив за волосы, поволок ее из комнаты. Она дико кричала, прося пощады ради детей. 

«Ты не думала о детях тех, на кого доносила!» — закричал на нее кто-то другой. Раздался 

сильный удар прикладом, затем выстрел, и все смолкло... 

Моя прихожанка схватила обоих детей и побежала к моей матушке. Никаких родных у 

них, кроме родителей, в Векшнях не было, но нашли адрес родителей жены о. Виктора, в 

деревне, где-то под Ковно. Моя матушка приютила их на несколько дней. Дети — 

мальчик и девочка, не понимали, что случилось, и все плакали, призывая свою мать... Мне 

пришлось везти их одному. Танюша не могла отлучиться в довольно далекое 

путешествие. Как я ни уговаривал их и ни совал в рот леденцы — малыши были 

безутешны. 

Бабушка и дедушка, едва сводившие концы с концами и с виду хворые, совсем не 

обрадовались своим внучатам. Мне было очень жаль оставлять их, как бы «умывая руки», 

но что другое я мог сделать, обремененный все увеличивающейся паствой и своими 

четырьмя детьми! Как трудно примириться с фактом, что часто в жизни невинные дети 

должны расплачиваться за грехи породивших их! 

Одновременно с вывозами евреев начались ввозы к нам русских — советских граждан 

из Новгорода и областей, к нему примыкающих. Через некоторое время у нас прибавилось 

к нашим еще до трех тысяч прихожан, среди них семь священников, которые были 

назначены приписными — под моим руководством. 

Никогда еще я не был так занят и, буквально, завален пастырской работой. 

Вдохновляло и давало новые силы сознание, что многие из новоприезжих, 

стосковавшиеся без церкви и возможности исповедовать свою веру, были счастливы 

обрести потерянное и не пропускали служб; они делали все возможное, чтобы помочь 

нам, священникам, в нашей пастырской деятельности. Их пламенные молитвы влияли 

больше, чем всякие убеждения, на тех, кто отошел от своей веры или стал теплохладным, 

ходя в церковь по привычке. 

Я больше не служил на дорогах, а отдался полностью церковному служению. Многие 

из отошедшей молодежи возвращались в церковь. Я проводил много времени в разъездах, 

упрашивая прихожан приютить своих сородичей и ходатайствовал за них перед 

немецкими властями. Надо было организовать медицинскую помощь больным, находить 

помещения, расширять школы, открывать новые и поддерживать дух милосердия не 

только на словах, но явить помощь стольким обездоленным из Советского Союза... 

Немецкие власти не преследовали вероисповедания, кроме иудейского, и жестоко, 

бесчеловечно притесняли евреев, но из двух, еще доминирующих вероисповеданий — 

католичества и православия, скорее оказывали предпочтение первому. Позже евреев и 

русских военнопленных нацисты не считали за людей... 

В скорости ко мне приехал, в страшном волнении, староста нашего приписного храма, 

св. благоверного князя Александра Невского, построенного в 1905 году в Шкудах, с 

известием, что ксендз велел своим прихожанам убрать все иконы и иконостас, также всю 

утварь и превратить наш храм в католический костел. Никакие увещевания не помогли. Я 

сел на велосипед и гнал его «во всю ивановскую», пока не добрался до Шкуд — около 40 

172

верст от Векшней. Снаружи наш храм выглядел как прежде, но что творилось на площади 

и внутри! 

Снесенный и разрозненный иконостас, иконы, утварь, облачения валялись перед 

папертью на площади, а остальное на полу в церкви. Стоя на подвижной лестнице, 

человек снимал иконы, висевшие слишком высоко, и бросал их другому, тот — третьему, 

который сваливал их в кучу. Около дюжины ярых католиков под предводительством 

молодого ксендза оскверняли и разоряли наш намоленный храм. Ксендз орудовал в 

алтаре, сдирая покров со святого престола. Он не заметил, как я подошел — всюду 

стучали и громко говорили, не стесняясь. 

— Как вы смеете входить и кощунствовать в нашем храме! — сказал я, как можно 

спокойнее, но сердце билось, как молот, и руки чесались, чтобы проучить фанатика, 

забывшего заповеди Христовы. 

— Это больше не ваш, а наш храм, — ответил ксендз, рассматривая меня, как-будто я 

был какой-нибудь червяк, а не настоятель объединенных приходов, каждый со своим 

храмом, из которых данный — названный в честь моего небесного покровителя, св. князя 

Александра Невского, был для меня особенно дорогим. 

— Как вы смеете говорить, что это ваш храм! Он — наш с тех пор, как был построен. 

— Но его бывший настоятель, о. Виктор Мажейка, снял сан и уже расстрелян. Здесь нет 

другого священника. Наш храм мал для нас всех, а ваш будет нам как раз. Не мешайте нам 

работать и убирайтесь, пока мои прихожане вас не выставили! — и он отвернулся и 

продолжал свой разгром. 

Я выбежал на площадь, трясясь от негодования. Вижу, среди торжествующих 

католиков, тут и там, стоят наши прихожане. Стоят и смотрят с грустью, но ничего не 

предпринимают. Один-два подходят ко мне и говорят: «Что ж поделаешь, отец! Они в 

силе; их много, нас мало. Чуть начнем сопротивляться — так их шаулисты просто 

пристрелят нас, да и вас тоже». 

— А святыни наши как же? — сдаетесь, значит? 

— Что ж, не впервые, отец! 

— А я — это так не оставлю! 

И я помчался в немецкую комендатуру. Там сказал, что хочу видеть коменданта и 

никого другого. 

Был я в рясе и так разгневан, что обычный страх как рукой сняло! Привели меня к 

немцу. Сидит себе человек, лет около 35, белобрысый, голубоглазый — типичный немец, 

а что у него на душе — один Бог знает! Указал мне на сиденье. Так вот, думаю, с ним 

надо на его же языке говорить, благо помнил еще кое-что, с тех пор, как жил у тетушек, 

где говорили только по немецки. 

Объяснил ему все, как случилось, сказал — могу доставить все доказательства. Видно, 

все же затронул какую-то струнку в нем. Пошел он со мной на площадь, совсем недалеко 

— посмотрел, зашел в храм, вышел — процедил сквозь зубы: «Безобразие», и тут же 

велел вызвать ксендза и приказал водворить все на место. 

Ксендз и его соучастники присмирели — видно, испугались начальства. Мне же 

комендант говорит: «Вот я разрешил вашу проблему мирным способом. Каждому — то, 

что ему принадлежит. Мы не большевики! Вы удовлетворены?». Я поклонился и он 

пошел обратно, а я, попрощавшись со старостой и другими, сел на свой велосипед, 

радуясь, что спас наш храм, и покатил домой. 

Мне и в голову не приходило, что ксендз может ослушаться такого отданного во 

всеуслышание приказа, и я занялся другими делами, которых была масса... Прошло дветри 

недели, и вдруг мне звонит староста и передает, что того коменданта перевели в 

другое место после моего приезда, а наша церковь — уже костел, где служат католики и 

многие из них — шаулисты. Русские хуторяне боялись протестовать, да и не хотели 

огорчать меня, а где будут праздновать день храмового праздника 12 сентября (по нов. ст.) 

— сами не знали. 

Тут вскипел я — одурачили, значит! Ехать в Шкуды — нет смысла, а так оставить тоже 

нельзя. Собрал я все документы (все, что касалось того храма), сделал копии с них и, 

173

посоветовавшись с Танюшей, решил поехать в самое главное управление всей страны, в 

«Гибиц», в Ковно. До отъезда отслужил молебен св. благоверному кн. Александру 

Невскому, прося его святых молитв, и сказал себе: «Не в силе Бог, а в правде», и уехал, 

успокоенный. 

Не стану пускаться в подробности о том, что Архиепископа вообще в Ковне не было; 

члены Епархиального Совета были в разных местах (а те, кто были в Ковно, боялись даже 

давать совет); о том, как я ждал часами в Главном военном штабе и, в конце концов, все 

же попал к верховному правителю — генералу, благо мой небесный покровитель, наверно 

вняв молитве меня, грешного, устроил мне аудиенцию с ним. 

Генерал был с сединой — лет 50, не меньше. Принял он меня учтиво, и видя, что я 

волновался, даже предложил сигару. Он попросил меня рассказать все как было, от начала 

до конца, что я и сделал, не утаив ничего, а когда кончил, положил все документы на его 

письменный стол и сказал ему: «Мой отец был в течение многих лет судьей и 

председателем Окружного Суда, до революции, здесь в Ковно. Он был олицетворением 

гуманности и чести. Он научил нас, своих детей — никогда не лгать. Я полагаюсь на ваше 

чувство правосудия, генерал, и благодарю вас за то, что вы приняли и выслушали меня, 

какой бы ни был исход, этого я не забуду». 

— Я ничего не могу вам обещать в данный момент, — ответил он, поднимаясь, — но я 

назначу комиссию из честных людей (он подчеркнул слово «честных», с намеком на 

улыбку). — Они вынесут свое решение и, как только мне будет доставлен их отчет, я 

уведомлю вас. Пожалуйста, возьмите с собой эту анкету, заполните ее в приемной и 

передайте с вашими документами моему адъютанту — он перешлет куда надо. — Генерал 

взял конверт, написал что-то на нем и протянул мне. — Положите все это в конверт. А 

теперь, извините — занят. Он встал. Аудиенция кончилась. 

Приблизительно через две недели я получил копию решения комиссии. Все было по 

пунктам: 

1. Храм, принадлежащий Русской Православной Церкви в Шкудах, должен быть 

возвращен своим законным владельцам — русским. 

2. Все должно быть в полном порядке, как было до нападения. 

3. Все предметы должны быть возвращены — как они состоят в церковной описи. 

4. Представитель от Комиссии будет присутствовать при сдаче всего церковного 

имущества и так же официальный представитель от русской и литовской церквей, 

которые должны подписаться после сдачи — в том случае, что вышеуказанные пункты 

выполнены. 

5. Храм должен быть возвращен не позже 1 сентября. 

Заметка: Нарушение вышеуказанных пунктов или пункта будет считаться нарушением 

закона и будет караться по соответствующей категории. 

Подпись. 

P.S. Оригинал этого приказа послан католическому священнику в Шкуды. 

Как мы все обрадовались, получив этот приказ! Какая пропасть была по отношению ко 

всем в Литве, между Вермахтом, к которому явно принадлежал главнокомандующий, и 

эсэсовцами — гитлеровскими комиссарами, не лучше советских, создавшие такую 

страшную репутацию всем немцам своим садизмом и полнейшим произволом! 

12 сентября мы праздновали наш храмовой праздник св. блгв. кн. Александра 

Невского. Никогда еще не было такого стечения народа. Стояли на паперти и даже на 

площади. В конце литургии был молебен и все мы, коленопреклонно, молились нашему 

небесному покровителю, многие слезно, благодаря его за возвращение храма. За мое 

участие в этом Торжестве Православия Епархиальный Совет (узнавший о случившемся) 

наградил меня золотым крестом. (После 1944 г., уже в советское время, католиками была 

повторно предпринята попытка захватить православный храм в Шкудах, и на этот раз 

успешная. В настоящее время в Шкудах (Скуодасе) православного храма нет, в бывшем 

православном Александро-Невском храме, том самом, что отстаивал о. А.Чернай — 

служат католики — Ред.) 

174

Явление святых мощей 

Особое внимание в Векшнях обращал на себя белокаменный храм наш в честь 

преподобного Сергия Радонежского, Чудотворца, построенный в 1864 году. Он 

расположен на холме над рекой и стоял в венке многолетних лип на обширном погосте, 

вокруг которого вилась липовая аллея. Не знаю — как там теперь, после стольких лет!.. 

Тогда, до вывозов при советской оккупации св. Сергиевский приход насчитывал 2.000 

душ, а в 1942 году немцами было эвакуировано к нам свыше 3.000 новгородцев. Они были 

размещены в самом городе и его окрестностях. И вот, в том же 1942 году, осенью, 

произошло великое событие у нас. Наш приходский храм, Промыслом Божиим, 

удостоился принять под свои своды великие Новгородские святыни — раки с мощами: 

Святителя и Чудотворца Никиты Новгородского; благоверных князей Федора (брата св. 

блгв. кн. Александра Невского), св. блгв. Владимира Новгородского, св. кн. Анны, его 

матери, и также св. Мстислава, святителя Иоанна Новгородского и св. Антония 

Римлянина. 

Произошло это совсем неожиданно. Утром раздался телефонный звонок — звонил мне 

начальник станции железной дороги, сообщая, что только что немецкий военный эшелон 

выгрузил пять «гробов». Начальник недоумевал, что это за гробы. Я немедленно 

отправился на своей лошадке на станцию. Подойдя ближе к выгруженным «гробам», я 

увидел кованные серебром раки со святыми мощами, обмотанные старой парчой и 

рогожей. 

Первая рака была Святителя Никиты Новгородского, а за ним, в ряд, стояли все 

последующие... Глубоко потрясенный этой находкой, я тотчас связался по телефону с 

Ригой, где была резиденция Высокопреосвященного Сергия, Митрополита Литовского и 

Виленского (Экзарха Латвии и Эстонии, вскоре убитого неизвестными людьми в 

немецкой форме на пути из Вильны в Ковно). Я доложил Владыке о происшедшем. 

Последовало распоряжение от Владыки Митрополита — немедленно перенести мощи 

крестным ходом в наш св. Сергиевский храм. 

Я сразу сделал распоряжение о перевозке св. рак. В каждую подводу было впряжено по 

четверке лошадей. Все они были убраны и увиты цветами с зеленью и устланы коврами. 

Весть о прибытии св. мощей быстро разнеслась по городу и всем окрестностям. Гудел 

большой колокол, созывая верующих и возвещая им о великой благодати, по милости 

Божией, посетившей наш храм. 

Со всех сторон собирались люди, чтобы принять участие в крестном ходе, для встречи 

великих святынь, со слезами радости передавая друг другу о чудесном выборе места 

почивания, хотя бы на время, святыми угодниками. Возле церкви царило большое 

оживление. Выстраивался крестный ход. Народ с истовым благоговением выносил из 

храма иконы и хоругви. Совершалось нечто великое. На лицах присутствующих было 

выражение глубокой духовной радости. Приближались святыни. Колокол гудел 

беспрерывно и перешел в трезвон всех колоколов. 

Вышел крестный ход, растянувшийся далеко по Мажейской дороге. Осень была сухая и 

золотистая уже. Блестели иконы на солнце, и хоругви развевались над ними, как бы 

защищая их. Общенародное пение далеко разносилось по полям и лесам, смешиваясь с 

трезвоном колоколов, который становился все отдаленней, но народное пение крепчало: 

«Пресвятая Богородица, спаси нас», «Святителю отче Никито, моли Бога о нас», — 

рвалось из глубин русских душ, измученных бедствиями и страшной войной, 

опустошившими Новгородский край и забросившими тысячи людей в далекую Литву. 

Трудно описать религиозный подъем, с которым совершался этот крестный ход... Вот 

на седьмом километре, вдали, на опушке леса, показалась, наконец, процессия. Радостный 

трепет охватил нас всех: «Мощи, святые мощи!» — пронеслось в народе. Крестный ход 

медленно шел навстречу святыням и, подойдя совсем близко, остановился. Склонились 

хоругви, а народ пал ниц. Плач, пение тропарей — все слилось в одно. Начался молебен. 

Люди ползли на коленях, чтобы дотронуться до св. рак, прося у небесных покровителей 

защиты и молитвенного предстательства перед Богом... 

175

Крестный ход двинулся обратно к церкви. Множество людей по пути присоединялись к 

шествию. По прибытии крестного хода, на паперти был отслужен молебен, и затем св. 

мощи были внесены в храм. 

Оставалось три часа до начала всенощного бдения, и за это время надо было привести в 

порядок св. раки и расставить их в храме. С благословением Митрополита Сергия мне 

было поручено открыть раки со св. мощами, чтобы поправить одеяния находящихся в них 

святых. 

Не могу передать чувства, охватившего меня при открытии св. мощей. Первой была 

открыта рака св. Никиты, со дня кончины которого прошло почти 800 лет. Четыреста лет 

Святитель Никита почивал под спудом земли и четыреста лет после открытия его св. 

мощей — в храме св. Софии, в Новгороде. После долгого путешествия святые в раках 

сдвинулись с места и их надо было положить надлежащим образом, и поэтому сподобил 

меня, недостойного, Господь поднять Святителя Никиту, целиком, на моих руках, при 

помощи иеродиакона Илариона. Святитель был облачен в темно-малиновую бархатную 

фелонь, поверх которой лежал большой омофор кованной золотой парчи. Лик его был 

закрыт большим воздухом; на главе — потемневшая от времени золотая митра. 

Лик Святителя замечателен; всецело сохранившиеся черты его лица выражают строгое 

спокойствие и, вместе с тем, кротость и смирение. Бороды почти не видно, только заметна 

редкая растительность на подбородке. Правая рука, благословляющая, сложена 

двуперстием — на ней ярко выделяется сильно потемневшее место от прикладывания в 

течение 400 лет. Дивен Бог во святых Своих! 

В течение долгого времени мощи находились в музее, подвергаясь исследованиям, о 

чем свидетельствует найденный под изголовьем в раке у св. Никиты небольшой мешочек 

с частицами нетленных мощей новгородских угодников. Эти частицы были, видно, взяты 

безбожными экспертами и, повидиму, кем-то из них, имеющих страх Божий, возможно и 

тайно верующим, бережно собраны и положены в мешочек. Св. мощи подвергались 

разным атмосферным переменам. В начале войны, как рассказывали мне новгородцы, 

святыни были возвращены в собор св. Софии, в Новгород, и находились в подвальном 

помещении собора, который был музеем. С бегством же Советской власти из Новгорода, 

при наступлении немецкой армии, они были снова внесены во храм и положены в раки 

верующими. 

Во время боев под Новгородом собор св. Софии сильно пострадал: купола были 

повреждены снарядами, а главный купол совершенно исковеркан. Св. мощи остались 

целыми и не поврежденными. При каких обстоятельствах и по каким причинам немцами 

были вывезены святыни из Новгорода, объятого пожаром, в Литву и оставлены, именно в 

нашем городке осталось неизвестным. Один вывод — Божий промысел! 

Мощи св. Анны, княгини Новгородской — матери св. кн. Владимира Новгородского, 

также хорошо сохранились; она в княжеском одеянии в богато украшенной серебром раке. 

Следующие раки с нетленными мощами св. кн. Владимира, св. кн. Феодора и св. кн. 

Мстислава были в раках, но совсем обнаженные. Эти мощи поражали своей целостью. Повидимому, 

их княжеские одежды были похищены безбожниками. Вскоре по прибытии 

мощей на них были сшиты верующими парчовые одежды и срачницы. 

Последняя рака с мощами св. Антония Римлянина и Святителя Иоанна. В ней 

хранились лишь части их мощей. 

Клир нашей церкви состоял тогда из трех священников: меня — настоятеля, второго 

священника — о. Иоанна Харченко и о. Василия Николаевского при иеродиаконе 

Иларионе — благочестивом старце с Афона, который, несмотря на свой преклонный 

возраст, обладал приятным и довольно сильным тенором. Богослужения совершались 

ежедневно, а молебны перед св. мощами — в течение всего дня, поочередно. Каждый из 

священников служил свой недельный черед. В воскресенье же и в праздничные дни 

службы совершались соборне. 

Через некоторое время после прибытия св. угодников о. Иларион видел сон, 

повторившийся дважды. Он видел Святителя Никиту, стоявшего в храме, облаченного в 

176

мантию и читающего покаянный канон. Войдя в храм и увидав Святителя, о. Иларион пал 

ему в ноги, прося у него благословения. Благословив его, Святитель сказал: 

«Молитесь все об избавлении от бедствий, грядущих на родину нашу и народ. Враг 

лукавый ополчается. Должно вам всем, перед службой Божией, принимать 

благословение». 

Поклонился земно о. Иларион и поцеловал стопы Святителя, после чего Святитель 

Никита стал невидим. С большим духовным трепетом рассказал мне о. Иларион об этом 

видении. Впоследствии я об этом доложил Владыке Митрополиту. Выслушав меня со 

вниманием и по прибытии к нам, в Векшни, расспросив благочестивого старца о. 

Илариона, Владыка сделал распоряжение — установить правилом, чтобы перед началом 

каждой службы, при открытии раки Святителя Никиты — выходить священнослужителям 

и прикладываться к деснице Св. Никиты, возвращаться в алтарь и тогда лишь начинать 

литургию. 

По обе стороны раки Святителя, во время службы стояли рипидоносцы. За часами был 

установлен возглас священника: «Молитвами Святителя Никиты нашего, Господи Иисусе, 

помилуй нас!». 

Благолепные уставные богослужения при стройном пении большого хора, полный 

благодати храм, мерцающие повсюду лампады, множество ярко горящих свечей, 

беспрестанно ставимых верующими под раками св. мощей, — все свидетельствовало о 

горячей вере у народа. Теплота молитв, слезы и вздохи — все захватывало душу и 

устремляло ее ввысь. 

Слова явившегося во сне Святителя Никиты предвещали великие испытания, 

переживаемые с тех пор, особенно, всем миром, которые все усугублялись... Как часто за 

эти годы думал я о тайном значении явления нам св. мощей. Где они теперь? Вернулись 

ли они в собор св. Софии, в Новгород, или же теперь находятся в нашем храме в Вешнях? 

Все это было так давно, и бывает порой, когда я сижу один, вспоминая былое, что все 

случившееся в моей жизни кажется мне то прекрасным, то мучительным сном... 

Такие мысли — искушение. «Святителю Божий Никито, моли Бога о нас...». 

Новые скитания и просвет 

Осенью 1944 года... Отступали немцы, наступали теперь повсюду советские войска. 

Ковно уже было во власти Советов, и со дня на день ожидалась, со страхом, оккупация 

всей Литвы и Прибалтики. 

Что делать? Я знал, что был на смертном списке НКВД. На кого оставить детей и маму, 

если меня «ликвидируют»? (Матушка Татьяна, супруга о. Александра Черная, скончалась 

1/14.10.1943. Глава о ней опущена, воспоминания публикуются в сокращении). Все, 

испытавшие на себе иго Советов, были в панике и не знали, на что решиться. Очень 

многие бежали в направлении Германии, присоединяясь, как беженцы, к немецким 

войскам. 

Мама и все наши друзья уговаривали меня ехать, но мама наотрез отказалась покидать 

Литву, где жили еще два мои брата — Коля и Левушка, а также сестра Лиля (Елизавета) с 

мужем и детьми. 

Уже слышалась грозная канонада, указывающая на приближение советской армии, 

когда я, отвезя маму в имение к друзьям — как мы еще надеялись тогда, «на время до 

возвращения» — стал спешно готовиться к отъезду. Я запряг нашу лошадку в тележку, 

взяв Св. Евангелие, Св. Чашу, Антиминс, Воздухи, облачение и кресты, собрал только 

самое необходимое из одежды, позвал детей и усадив Сережу поверх багажа, тронулся в 

путь, попрощавшись с кем мог и поручив дом, со всем находившимся в нем, добрым 

знакомым. 

Куры и индюшки, которых мы надеялись продать к Рождеству, кудахтали во дворе, 

когда мы выходили за ворота... Я остановился у кладбища, чтобы попрощаться с 

Танюшей. Кто мог подумать тогда, что это было в последний раз... 

Мы двигались к Мемелю (Клайпеде) через Мажейки. Было еще тепло, и мы могли 

спать где попало — в сараях на сеновалах или на траве под открытым небом. Осень была 

сухая. Вначале такое путешествие казалось детям интересной авантюрой. Вскоре же от 

177

непривычки они стали уставать и кто-нибудь из них присаживался к Сережику, которому 

только что минуло 6 лет; Сандику было 13, Леночке 16, а Юрику уже 19. Оба старших 

помогали мне во всем, особенно Леночка, считавшая себя заместительницей своей мамы и 

заботившаяся о нас, как опытная путешественница и хозяйственная глава семьи. 

Хуторяне и литовские фермеры кормили нас и оделяли запасом, зная, что скоро все 

отберется у них. Так мы добрались до Мемеля, где остановились у знакомых, а затем и 

Кенигсберга, где нас приняли милые Штюрмеры (друзья родителей еще в былые 

времена). Они дали нам хорошее помещение, и мы отдохнули у них целую неделю. Никто 

не проверял никакие документы. Вместо урегулированной нормальной жизни на востоке 

Германии уже многое было вверх дном. 

Из Кенигсберга мы направились в Данциг и тут, по дороге, произошло очень 

неприятное событие для нас. Немецкие власти, какие не знаю, но вооруженные, 

реквизировали нашу лошадку. Спорить с ними было невозможно, и тогда я сам впрягся в 

тележку и потащил Сережу и все имущество. Такой способ передвижения оказался весьма 

неудобным и утомительным для меня, особенно в гору. Юрик чередовался со мной, а 

Леночка с Сандиком и Сережей подталкивали, когда нам становилось невмочь. 

В Данциге нас приютили добрые незнакомые немцы — семья доктора. Они 

предоставили нам домик в своем саду и даром кормили нас. Они жили за городом. Там я 

узнал из газет, что Мажейки и Векшни все еще были не оккупированы, и меня осенила 

мысль — вернуться туда за св. мощами, спасая их от безбожников, а также убедить маму 

выехать к нам из Литвы. 

После хлопот, в которых мне помог доктор — наш хозяин, мне удалось получить 

пропуск от немецких властей — проезд «по чрезвычайно важным делам» — до Векшней и 

обратно. К этому времени мы провели несколько недель в Данциге, и я спокойно оставил 

детей на попечение хозяев. 

Я выехал поездом на пристань Кранц 6 октября. Там уже ждал готовый отчалить 

пароход. Утро было серое, качало, и над нами носились чайки. Мы шли вдоль берегов, 

поросших жидким кустарником на высоких дюнах. Проходили мимо рыбацких лодок. 

Рыбаки там — не как русские — работают с песней, а молчаливые и хмурые... 

Сжималось сердце и радостью, и грустью при мысли скоро вновь увидеть родные 

места, войти в свой храм, припасть к могилке Танюши. Предо мною всплывали призраки 

еще недавнего прошлого, кажущегося давно минувшим... 

Пробило 4 часа, когда мы подошли к Мемелю. На пристани было много людей с 

чемоданами и узлами. У всех взволнованные лица. Были тут и военные в форме Гестапо, и 

люди с тележками, на велосипедах и пешие. Полиция поспешно уезжала на 

перегруженных грузовиках. Я не мог понять, что случилось, отчего такая паника. Вот 

проехали летчики, за ними артиллерия, танки. Ехали тут и невозвращенцы из Мажеек. 

Спрашиваю — почему? Отвечают — всех, кого могут, вывозят, а другие сами убегают. 

Зашел я к военному коменданту. Он не советует ехать дальше, а выждать, пока не 

выяснится положение, так как в Ритово показалась голова советских танковых частей. 

Всем жителям Мемеля велено выехать из города и потому их перевозят, как можно 

скорее, в Кранцкруг. 

Уже стемнело. Надо было искать ночлег — но где его найти теперь? Шел я в 

неуверенности, готовый просидеть на вокзале до утра, и вдруг слышу, что кто-то окликает 

меня — «Батюшка, откуда вы? Как попали сюда в такое время и куда вы идете?» 

Повернулся я — вижу, господин в штатском, представляется. Оказывается, это 

Маржухин, уполномоченный по делам русской эмиграции на Восточную Пруссию. 

— Зайдите, — говорит, — ко мне. Вот здесь мой дом. Могу предложить вам ночлег — 

квартира большая, места хватит. 

— Спасибо, — отвечаю и благодарю Бога за такую встречу. Он берет мой чемодан, и 

мы из ночной темноты входим в просторное, освещенное помещение с наглухо 

закрытыми ставнями и спущенными, не пропускающими света, шторами. Г-н Маржухин 

оказался моим прихожанином, когда в 1935 году я заведовал и Клайпедской, то есть 

Мемелевской общиной. Перед сном звонили еще несколько раз в штаб-квартиру, но вести 

178

были неутешительные. Ночь прошла тревожно и без сна. Никто не знал — продвинутся ли 

советские части вперед и придется ли тогда сразу бежать из города? Рано утром узнали, 

что огнем немецкой артиллерии советские танки пока остановлены. 

Встал я с тяжелой головой. Моросил дождь. Зазвонил телефон: комендант предлагал 

мне ехать до Мажеек с немецким разведывательным отрядом, состоящим из паровоза, 

платформы и двух вагонов — ехать на свой риск. Он добавил, что не уверен, смогу ли я 

добраться до Векшней и успеть эвакуировать ценности. 

Я колебался, но все же решил, доехав уже так далеко, попробовать. Вагоны 

представляли собой маленькую крепость на колесах. Из всех окон выглядывали дула 

пулеметов. Поезд тронулся. Я перекрестился. Солдаты заняли свои места. Радист 

принимал донесения. Проехали благополучно полпути и вдруг — тревога! Из леса 

послышались ружейные выстрелы. Наши пулеметы им ответили. Затем по радио 

последовало какое-то донесение и наш поезд помчался задним ходом так быстро, что 

думалось, он сойдет с рельс. Оказалось, что красные обошли с тыла и наш отряд был 

принужден проскочить, дабы не быть отрезанным. 

Эти часы казались целой вечностью при таком напряжении, но спокойствие и 

хладнокровие немецких солдат умаляло мою тревогу. Вот подходит ко мне сержант и 

говорит: «Благодарите Бога, пастырь, — опасность миновала, проскользнули»... 

Въехали на Клайпедский вокзал — пустота, ни одного штатского — только солдаты. В 

городе — также. Останавливает меня полевая жандармерия, требует показать документы, 

козыряет и советует спешить на последний пароход. 

Господи! Как я бежал! Попаду ли? Что, если я останусь здесь и буду отрезан от детей?.. 

Наконец добежал; пароход, переполненный до отказа людьми, готовился отчалить. Уже 

начали снимать мостик! И в этот раз Господь не оставил меня. 

Дул сильный холодный, смешанный с дождем, ветер. Пришлось устраиваться на 

палубе, так как и в трюме не было больше места. Там же встретился я с генералом 

Плеховичем, успевшим, как и я, в последнюю минуту покинуть Мемель. Он ехал в Берлин 

и был полон надежд на скорое возвращение в Литву, где, как рассказывал генерал, после 

прихода советских частей были страшные расправы; в числе других, закололи сестру 

графини Зубовой — Шавельскую и многих других. Все это было проделано 

энкаведистами. 

Погода прояснилась. Утих ветер. Море стало зеркальным, но было прохладно. Стало 

спокойнее — тревоги были уже позади, но на душе было чувство горечи, что мне не 

удалось достичь своей цели. Но на все — воля Божия! 

Снова потянулись лодки рыбаков. На воде отражался закат солнца... «Свете Тихий 

Святые славы Твоея, видевше свет вечерний, в благодарении сердца, прославляю Господа 

моего за все милости ко мне грешному...». 

Пароход шел быстро и плавно, подходили к Кранцу — тут суживаются берега, и по обе 

стороны открывается чудный вид на лиственные и хвойные леса с зелеными лугами и 

разбросанными по ним рыбацкими поселками. 

Пароход идет тише, входя в узкий канал — вот уже и пристань Кранцбека. Еще 

несколько минут, и мы причалили. У пристани ждал поезд, который увез меня в Кранц — 

симпатичный, красивый город, раскинувшийся по открытому берегу Балтийского моря, с 

прекрасными виллами, отелями и, несмотря на военное время, ресторанами, из которых 

доносилась музыка. 

Я провел ночь в хорошей гостинице и спал не просыпаясь. Гостиница эта была для 

высших немецких чинов армии. Я попал туда благодаря ордеру, выданному мне 

комендантом, согласно командировке «по чрезвычайно важным делам». На следующий 

день я был уже в Данциге с моими детьми, огорченными тем, что я не привез св. мощи и 

бабушку, но очень обрадованными, что я вернулся невредимым. 

Мы не могли злоупотреблять слишком долго гостеприимством наших милых хозяев и, 

после Рождества, проведенного с ними, двинулись на Торгау. Там мы нашли подлинно 

милосердного самарянина — Владыку Митрополита Серафима Берлинского и 

179

Германского (Ляде). Он принял меня как сына, поместил нас в гостиницу и взял на себя 

все расходы во время нашего пребывания в Торгау. 

Как-то раз подошел ко мне в приемной незнакомый священник с немецкой газетой под 

мышкой и любезно приветствовал меня. Он предложил мне сесть и прочитал мне статью о 

Гитлере, в которой он восхвалялся и был сравниваем с апокалиптическим ангелом. Затем 

священник спросил мое мнение об этой статье. Я сразу, довольно резко, высказался о ней 

отрицательно. Священник попрощался и уехал. 

Через несколько дней приехала за мной и детьми гестаповская полиция и повезла нас в 

лагерь, за десять километров от города, за колючую проволоку в «Фобел Гезагт Возак», 

где было много русских, поляков, французов и прочих. Нам отвели маленький барак с 

нарами. Нас сторожили громадные псы. Режим был тяжелый и строгий, но можно было 

ходить по баракам, и я сразу начал служить молебны, панихиды и несколько раз литургию 

на столе в бараке. Многие приходили молиться. 

Начальник лагеря сказал мне, что не было надобности мне служить, так как имелся 

свой священник для всего лагеря. Начальник этот вошел во время нашей службы (он был 

чех) и, как собак, выгнал всех присутствовавших. Он стукнул на меня кулаком по столу, 

запрещая дальнейшие моления. Он пригрозил мне, что посадит меня в одиночку и 

ликвидирует всю мою церковную утварь. 

Однажды раздался гонг, сзывая всех русских на службу. Оказалось, что служит тот 

самый священник-провокатор, который донес на меня. Так просидели мы январь и 

февраль 1945 года. В марте мы начали слышать канонаду, которая приближалась, и в один 

день вся стража покинула лагерь, оставив настежь открытыми ворота! Говорили, что 

подходят американцы... Мы оказались свободными. В складах стали раздавать даром 

продукты, сахар и прочее. Стояли длинные очереди. Пошел и я с мешком. Вокруг нас 

летали снаряды. 

Лагерь стоял почти на берегу Эльбы. Оказалось, что подходят советские войска, 

переправлявшиеся через реку. Я бросил мешок и побежал к детям. Уже вечерело. Приведя 

в порядок нашу тележку и смазав колеса дегтем, мы немедля двинулись в путь по дороге 

вдоль Эльбы. Посвистывали пули. Сережа сидел на тележке со скарбом, и мы уложили 

его, чтобы охранить от пуль; ему было холодно и он дрожал, а с меня лил пот от волнения 

и боязни за детей. Только бы уйти подальше от шальных пуль! Шли всю ночь. Под утро 

встретила нас немецкая часть и офицер спросил: «Не видали ли вы русских?». Я ответил 

ему, что мы уходили, когда красные переправлялись через Эльбу, недалеко от Торгау. 

Офицер почтительно козырнул, сказав «данке», и мы поехали дальше, держа курс на 

Тюрингию, город Эрфурт. 

Недалеко от Лейпцига, мы, не подозревая того, очутились в советской зоне. Было уже 

темно, и мы сбились с пути, и когда часовой окликнул нас — было поздно поворачивать 

назад. К тому же дороги были запружены другими, часто немецкими беженцами. Я 

ответил по русски — «свои». К нам подошел солдат с фонарем и, увидав Сережу, других и 

мою рясу, сказал примирительным тоном: «Аж намаялся малец, чай голодные вы все?». 

Дети хором ответили: «Очень!». «Так оставайтесь ночевать тут. Здесь был кирпичный 

завод; одна стена-то стоит еще, а другие уж прихлопнуло. Я пойду до котла — авось 

достану еще чего-нибудь для вас». 

Скоро он вернулся с ведром, наполовину наполненным борщем. Никогда еще суп не 

показался нам всем таким вкусным! Дети набросились на него и прикончили в несколько 

минут, и Сережа тут же заснул. 

— Здесь сейчас на биваках наш полк, так нижние чины спят под открытым небом, а 

офицеры близко — вон в том бараке, — и он указал пальцем в темноту. — Хорошие, 

ничего не могу сказать; раз вы с детьми, да еще попом будете — не обидят! Мы по эту 

сторону реки Саля (Заале), значит, называется, а по ту сторону американцы в своей зоне 

— а мы тут, в нашей. 

Вот угодило! — думал я, как бы отсюда выбраться? 

180

— А нельзя-ли будет переправиться к ним, — спросил я, — мы в Эрфурт держим путь: 

может, лошадку подберем где-нибудь, а то трудно тележку-то тащить, да частенько и в 

гору. 

— Ну, все понятно — не размазывай, — знаем, кого боишься — тех, что над нами, но 

они еще не пришли... Может, если в барак пойдешь, да пропуск попросишь — так и 

пустят тебя с семейством отсюда, а то прямо в лапы тем так и попадешь, как прибудут — 

завтра, должно быть. А офицеры наши добрые ребята. Попробуй! 

Не успел я и слова сказать, как вскочила Леночка и говорит: «Я пойду и ведро отнесу», 

— и убежала. Солдат отошел, а я сижу, сижу. Дети заснули... Прошло больше часа. Что 

могло с ней приключиться? Одна среди солдат — даже подумать страшно! Как это я мог 

так ее отпустить, не остановить! Пошел я сам, нашел барак, двери настежь повсюду. В 

одной из комнат пируют и подливают несколько молодых офицеров. 

Увидав меня, приглашают к столу. 

— За дочкой пришел батя, а? Леночка сидит поодаль, и стакан полный перед нею, — 

молчит. Я подошел, сел рядом с ней, а она шепчет мне: «Уходи, папа, сейчас же уходи!». 

А тут еще музыка по радио раздается. 

А один из офицеров встал, еле стоит на ногах, подошел к нам и говорит. — Тут тебе не 

место, батя — сам иди, а девицу с нами оставь. Ночь здесь проведет — все подпишем! 

А Леночка мне опять: «Иди, а не то оба погибнем — а как будет с Сержиком и 

другими? Не бойся — я выкручусь!». 

С характером она у меня, не трусливого десятка — в мать свою пошла... Выхожу, 

молюсь Ангелу Хранителю, а они гогочут мне вслед. 

Вернулся к детям — спят, никого вблизи. Встал я на колени и прошу Господа 

смилостивиться над нами... Вдруг слышу шорох, и Леночка рядом. — Скорее, папа, 

бежим! Они так пьяны, что даже побежать за мной не могли, но могут послать когонибудь. 

Вставайте! Она растолкала Юрика и Сандика... Я впрягся, и они последовали за 

мной спросонку. Никто нам не помешал. Светало, когда мы подошли к мосту — там уже 

ждали сотни беженцев. 

Американская зона начиналась посередине моста и их застава была открыта, а с нашей 

стороны, советской, была закрыта и около нее стояли вооруженные солдаты. Подъехал 

грузовик и из него вылезли трое тех наших знакомых офицеров. Увидя меня, впряженного 

в тележку, один из них указал на нас другому. — А вон, смотри — там та девка, что 

сбежала от нас! — У меня замерло сердце, у Лены тоже. 

— А на кой леший она тебе сдалась! Отворите заставу, ребята, гоните их в шею! На кой 

черт нам всех их кормить! — пусть союзники поднатужатся! 

И поползла вперед человеческая лава. Американцы приняли нас совсем равнодушно, и 

мы поплелись дальше. Все мы были изнурены, особенно Сержик, но Ангел Хранитель не 

покидал нас. Везде, куда мы заходили, останавливаясь, чтобы передохнуть, крестьяне 

давали нам хлеба, молока и сала на дорогу. В некоторых местах, когда не было больше 

сил, останавливались на ночь у немецких фермеров. На полпути остановились в имении 

друзей, которые очень тепло нас приютили. Мне отвели большую спальню с ванной и 

белоснежным бельем. Там, в саду, я покрестил младенца одной бедной русской женщины. 

Отдохнув несколько дней, мы продолжали наш путь и пришли в Эрфурт в конце 

апреля. Город был занят американскими войсками. Все казалось мирно здесь, и мы 

решили тут задержаться. Тут уже было много других русских беженцев и, увидав, что я 

священник, стали объединяться вокруг меня. Мы жили в домике у одной доброй немецкой 

четы, которая относилась ко мне с почтением, как к пастырю. 

Я служил по воскресеньям в одном католическом костеле, любезно предоставленным 

мне ксендзом. Чуть наладилась жизнь — прошел слух, что американцы отдают Тюрингию 

Советам. Снова тревога! Комендант отрицал эти слухи, но они росли и распространялись. 

Нам повезло в одном — один из моих новых «прихожан», Василий Григорьев и его 

жена Ангелина, оба молодые, нашли где-то за городом брошенный советскими войсками 

грузовик. Видно, не хватило бензина! Василий сообщил мне о своей находке, и я 

отправился к коменданту с просьбой выдать мне документ на него и запас купонов на 

181

бензин. Он оформил все и обещал, что в случае сдачи города советским частям он даст 

мне знать вперед, чтобы вывезти тех людей, списки которых я должен представить ему. 

Я выполнил его приказ. Время шло, но больше не было известий от коменданта, а 

слухи увеличивались, и настроение в городе становилось все тревожнее... Я же разъезжал 

с Василием, навещая больных и духовно обслуживая тех, кого мог, и чей адрес был 

известен нам. 

Я снова отправился к коменданту и, подъезжая, увидел, что комендатура грузится. 

Комендант очень занятой не мог говорить, но послал свою секретаршу сказать мне, что он 

распорядился уже, и что сегодня в шесть часов вечера будет проходить польский эшелон, 

и что мои люди должны быть на вокзале в указанное время, чтобы отбыть с поляками в 

продвинувшуюся американскую зону. 

Город огромный! Адресов многих я не знал, а только тех, кто знали других. Я помчался 

повсюду сразу ко всем, кого мог найти, передавая распоряжение быть на вокзале. Все, 

кого мы оповестили, явились туда заранее и ждали. 

Прибыл польский эшелон — поезд стоит только 15 минут. Комендант ходил вдоль 

вагонов и хладнокровно посматривал, как мои люди лезли в вагон и как поляки 

выталкивали многих на платформу. Поезд тронулся, и случилось так, что некоторые 

уехали, а другим не удалось. Семьи были разлучены и люди метались, не зная, что делать, 

многие были в полном отчаянии. 

Наш план с Василием был — ехать самим на грузовике, но как быть? Ведь можно было 

только взять максимум двадцать человек, а их было больше шестидесяти! Оставить же их 

тоже было нельзя... Решили посадить кого могли и, добравшись до новой границы, 

оставить их там. Люди плакали, умоляли — не оставлять их на расправу советам. Мы 

обещали вернуться за ними. И в этом Господь помог нам. И в три поездки нам удалось, до 

рассвета, перевезти всех, кто явился на вокзал, и самим выехать до вступления советских 

войск. 

Мы ехали по направлению к Франкфурту, так как знали наверняка, что та зона 

Германии будет американской и надеялись, что благополучно доберемся туда. Тележку 

пришлось оставить, и нас было 18 человек в грузовике, поэтому долгий проезд был 

особенно утомителен для маленького Сережи, который все еще не мог привыкнуть к 

кочевой жизни, да и старшим было не легко, но все мы благодарили Бога, что спаслись и 

помогли спастись другим, помня о несчастных, оставленных на произвол энкеведистов. 

Не доезжая до Франкфурта, мы остановились в Бад-Наугайме — курорте в графстве 

Гессен Нассау. Городское управление, куда мы заехали, предоставило нам дом — 

бывшую школу, и там нам сообщили, что в Наугайме много русских беженцев, но пока 

нет никакой русской организации и что единственная русская церковь (построенная 

Государем Николаем Вторым и Государыней Александрой Феодоровной, которая была 

дочерью Гессенского герцога и приезжала навещать свою семью) была закрыта и 

употребляема как склад. Священника русского тоже не было. 

Город небольшой — в центре, окруженные чудным парком, здания с лечебными 

ваннами. Парк — место гуляния и встреч. Мы очень скоро познакомились со многими 

русскими из них, ставшими впоследствии близкими друзьями: с полковником Сергеем 

Константиновичем Наместником, графом Романом Мусиным-Пушкиным, Виктором 

Ивановичем Мещаниновым и другими. 

После долгих обсуждений решили организовать Русскую Православную миссию для 

духовного окормления православных в Бад-Наугайме и его округе, под моим 

руководством. Первым делом, ходатайствовали в городском управлении, чтобы очистили 

церковь и передали ее нам — на что получили согласие. Написали Владыке, Митрополиту 

Серафиму, испрашивая его благословение на нашу Миссию. Он одобрил наше начинание. 

Затем мы обратились к американским военным властям, объяснив коменданту, как 

нуждаются Ди-Пи-беженцы, потерявшие все, в духовной и материальной помощи. Для 

этого нам нужны были средства, чтобы продолжать и расширять нашу деятельность и 

также официальное разрешение от оккупационной комендатуры. Комендант отнесся 

очень сочувственно и, в согласии с представителем Объединенных Наций, мне, как главе 

182

и председателю Русской Духовной Миссии с церковным советом, сформированным из 

вышеупомянутых и других лиц, были выданы все соответствующие документы, которые 

при мне до сих пор. 

Нам было дано разрешение ездить в лагеря Ди-Пи, помогать с оборудованием и 

освящать походные церкви для заключенных, которые творили чудеса изобретательности, 

употребляя банки для консервов для подсвечников; ящики для налоев и многое другое, 

необходимое для утвари, из, можно сказать, — почти ничего. В результате, с 

принесенными нами иконами, появлялись скромные, но такие благолепные и намоленные 

храмы, что было умилительно совершать богослужения в них, смотря на лица молящихся, 

обращающихся к Спасителю и Его Пресвятой Матери — не имея другой защиты, кроме 

небесной... 

С детьми моими тоже пришла Божия помощь в лице многих добрых прихожан, как 

например, Раиса Ильинична Заворотная — казначей нашей Миссии; портниха добрая, 

заботливая, взяла на свое попечение Сережу. Юрик нашел службу. Леночка работала в 

Красном Кресте. Сандик стал ходить в немецкую школу. Сережа тоже начал учиться и 

делал быстрые успехи в языке, перегоняя братьев. Жизнь в Бад-Наугайме казалась нам 

вроде рая после всего пережитого. 

Однажды, когда я вернулся домой из одного из лагерей в окрестностях Бад-Наугейма и 

собирался переодеться, так как весь промок от дождя, хозяйка дома, очень милая и 

хорошо относящаяся к нам всем и моим детям особенно, сообщила мне, что меня ожидает 

в приемной американский сержант. Когда я вошел туда, то увидел высокого, статного, 

красивого блондина с голубыми глазами. Он представился: 

— Джон Ковальский. 

«Что ему нужно от меня? Надеюсь, не какие-нибудь неприятности с американскими 

властями», — пронеслось у меня в голове, привыкшей к внезапным переменам. 

— Что вам угодно? — спросил я как можно спокойней, по немецки, так как он 

заговорил со мной на этом языке, но почему-то у меня забилось быстрей сердце. 

— Чем могу вам служить? — добавил я, надеясь, что он пришел урегулировать какуюнибудь 

формальность по Миссии и оставит меня в покое, чтобы обсушиться. Вид мой, 

кстати, был весьма плачевный, особенно по сравнению с его щегольской формой. 

— Я пришел к вам с визитом, чтобы просить у вас руку вашей дочери. 

— Что такое? Простите, я не расслышал. Быть может, вы ошиблись адресом? 

Он повторил свои предыдущие слова, поясняя: 

— Нисколько. Я говорю об Олене, которая работает в Красном Кресте. Я ее босс и уже 

несколько месяцев, как я ухаживаю за ней. Мы любим друг друга и не спешили со 

свадьбой, но моя часть отсылается обратно в Соединенные Штаты через неделю. Я только 

что получил это известие, потому и поспешил к вам, чтобы получить ваше благословение. 

Я — католик и польского происхождения. Чтобы оформить все по всем правилам, когда 

начнут выписывать жен наших военных отсюда, Елена будет в их числе. 

Я стоял, как громом пораженный, так как совершенно ничего не подозревал и, хотя 

Леночке минуло уже 17 лет, смотрел на нее еще как на маленькую, и будучи очень занят 

все время, не имел представления, что помимо работы и развлечений с подругами, у нее 

уже тайный жених и они хотят венчаться — когда ко всему еще Великий Пост! 

— Благодарю вас за визит — я поговорю с моей дочерью и тогда дам вам мой ответ, — 

это было все, что я мог сказать ему. Сержант поклонился и вышел. 

Вечером, пока я сидел и думал, как бы поступила на моем месте Танюша, ко мне 

вспорхнула совсем сияющая Леночка и, обняв меня, не давая мне времени придти в себя, 

заговорила: «Ты, конечно, дашь свое разрешение и благословение, папочка! Джони — 

чудный человек, лучше всех других. Он — мой босс; другие, что работают со мной, были 

бы в восторге выйти замуж за такого человека, но он любит только меня и мы выходим 

уже несколько месяцев вместе и знаем, что мы созданы друг для друга». 

— Но он католик!.. Ты ничего не знаешь о его семье, и его ты знаешь всего без году 

неделя! Сейчас все равно Великий Пост — еще шесть недель. Венчаться нельзя. Подумала 

ли ты обо всем этом? 

183

Леночка разрыдалась. 

— Так значит, ты не хочешь моего счастья и меня не любишь! 

Чисто женские доводы — шантаж своего рода! Но, слава Богу, чутье моей дочурки 

оказалось верным. Удалось все уладить, получить разрешение на брак от Владыки 

Серафима — «в виду особых обстоятельств» и все прочее. Через несколько дней, после 

регистрирования в городской ратуше и католического венчания, я обвенчал мою Леночку 

с Джоном в нашей православной церкви. 

Спустя несколько месяцев моя новая американская гражданка выехала к своему мужу, 

который оказался всем, чего можно было пожелать в своем зяте. Узнав Джона ближе, я 

полюбил его, как сына. 

С тех пор прошло 35 лет. У них сын, Леонид — талантливый архитектор. Последние 27 

лет они живут в своем доме, в Оранже, близ Лос-Анжелоса. Он и она работают на 

ответственных постах. Дом их — один из самых гостеприимных, в которых мне пришлось 

побывать и погостить за мою долгую жизнь. У Леночки на редкость любвеобильное 

сердце! Она пошла в свою маму — дорогую, незабвенную мою матушку Танюшу. Что 

больше я могу сказать!.. 

В начале 1948 года, когда все больше православных беженцев были переведены в 

другие места Германии или переехали в другие страны, так что наша деятельность 

начинала сужаться, я получил приглашение и аффидевит от Владыки Архиепископа 

Виталия — занять место второго штатного священника с окладом в 75 долларов в месяц и 

даровой квартирой при соборе Русской Зарубежной Церкви в Нью-Йорке. Владыка писал 

о большой нужде в пастырях с опытом служения. Я с радостью согласился принять новое 

назначение... 

Tekstas prie vienos nuotraukos: 

Векшни. Интерьер церкви прп. Сергия Радонежского. Современный вид (июль 2001 г.). 

Слева у окна – икона Божией Матери, подаренная в свое время о. Александром Чернаем 

православному Успенскому храму в Мажейках (Мажейкяй). Ныне пребывает в храме села 

Векшни (Векшняй). 

184

4.1.2. ŽYDAI IR JŲ RELIGIJA 

Davainis-Silvestraitis Mečislovas. „Viekšniuose (Šaulių pav.) vietinis vargamistra V. nuo 

seniai labai gražu kromą buvo uždėjęs, bet žydai iš konkurencijos priežasties du kartu anam 

kromą sudegino...”: [Trumpai apie prekybą, švietimą ir vietinius rusus Viekšniuose] // Vienybė 

lietuvninkų (Plimutas). — 1895. — Geg. 15. — Nr. 20. — P. 235. — Žinios aprašui: VVU MB. 

„21 birželio, per atlaidus Dievo Kūno, čia ko tik neištiko žydų skerdynė...”, Viekšniai / 

K. Pegas. — (Iš Lietuvos) // Vilniaus žinios. — 1907, liep. 1 (14) (nr. 81), p. 2. — Žinios aprašui 

iš: Lietuvos bibliografija: Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1907. D. 1. — 

Vilnius, 2004. — 448 p. — P. 118. — [K. Pegas čia — Petras Gudauskas]. 

„Nors žydų skerdynė ... neįvyko, ... bet žmonės visgi nukentėjo...”, Viekšniai / K. Pegas. 

— (Iš Lietuvos) // Vilniaus žinios. — 1907, liep. 20 (rugpj. 2) (nr. 97), p. 2. — Žinios aprašui iš: 

Lietuvos bibliografija: Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1907. D. 1. — 

Vilnius, 2004. — 448 p. — P. 118. — [K. Pegas čia — Petras Gudauskas]. 

Papartis. Viekšniai (Šiaulių pav.) // Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1909. — Nr. 16. — 

Bal. 21 (Geg. 4). — P. 243. — Tekste: 

Išeina žmonės iš bažnyčios, jau ir bežinąs, ką sakė kunigas, tas žydas, kurs juos gabena į 

Ameriką. Tuoj pradėjo agituoti prieš žmones: ką jūsų kunigas sakė, kad darbo Amerikoj nėra? Ar 

jis apie tai žino, ar iš Amerikos parvažiavo? Nereik tikėti, gal važiuoti, kas tik nori užsidirbti. 

Žmonės nesupranta, kad žydas ne dėl tavo pelno giria Ameriką, bet dėl savo kišenės. Jeigu 

žmonės, įtikėję kunigo žodžiais, apsistos važiavę, tai jau žydeliui žymiai sumažėtų „gešeftas”. 

Jam tik čia užmokėk 100—120 rub., o tu ten nuvažiavęs gali tuoj numirti iš bado, apie tai jam nė 

darbo. Veža per Liepojų su gubernijiniu pasportu. 

Nekilnojamųjų turtų žinionešė: [Viekšnių vaistininko Juozo Aleksandravičiaus 

dokumentas]. — 1929. — Rankraštis. — Tekste: Minimi J. Aleksandravičiaus nuomininkai 

1927, 1928, 1929 metais — Kazirskis Aleksas, Ribas Orelis, Stančikas Antanas, Zandaitė Elkė. 

Visa Lietuva: Informacinė knyga. — Kaunas, 1931. — Žinias aprašui pateikė Algimantas 

Muturas. Pateiktoje ištraukoje: 

Eil. Pavardė, vardas Adresas Verslas 

1 Aizikmanas Abelis 

Mašinų ir susisiekimo 

priemonių prekyba 

2 Beilis Mauša Gazuotų vandenų dirbtuvės 

3 Beras Chaimas Akmenės g. 

Skudurų ir kitų senų daiktų 

prekyba 

4 Blahaitė Rocha Manufaktūros prekyba 

5 Blankas Leiba Akmenės g. Kiaušinių prekyba 

6 Blochas Michelis Manufaktūros prekyba 

7 Boruchas Krimas Lėlaičių kaimas 

Skudurų ir kitų senų daiktų 

prekyba 

8 Chaliavinas Irša Manufaktūros prekyba 

9 Dovidavičius Šliamas Kolonialinė prekyba 

185


10 Fišas Volfas Avalynės dirbtuvės 

11 Galperinas Jankelis Geležies prekyba 

12 Garbelis Chachelis Akmenės g. Viešbutis 

13 Giberas Leiba Turgaus Mėsos prekyba 

14 Gindė Dovydas Puodų dirbtuvė 

15 Gindė Fruma Indų prekyba 

16 Goldbergas Chaimas Mažeikių g. 16 Linų ir sėmenų prekyba 

17 Goldbergas Jakobas Dažykla 

18 Goldbergas Jokūbas Akmenės g. 7 Kolonialinė prekyba 

19 Goldmanas Baruchas Bažnyčios g. Kolonialinė prekyba 

20 Gordenaitė Basė Turgaus 32 Alaus sandėliai 

21 Gordonaitė Berta Kino teatras 

22 Goršelaitė Šulė Akmenės g. 40 Indų prekyba 

23 Gudas Alteris Ūkio produktų prekyba 

24 Holcbergienė Chaja-Rocha Manufaktūros prekyba 

25 Jaršauskas Dovydas Kapėnų dvaras Kartono fabrikas 

26 Jasčikas Berelis Avalynės dirbtuvės 

27 Judas Alteris Tirkšlių g. Kolonialinė prekyba 

28 Jungas A. ir V. Gudų kaimas Vandens malūnas 

29 Kalvarija Abramas Odų dirbtuvė 

30 Kalvarija Izraelis Avalynės prekyba 

31 Kanusevas Abraomas Akmenės g. Mėsos prekyba 

32 Kaplanas Jankelis Odų prekyba 

33 Kenigsbergas Kalmanas Geležies prekyba 

34 Lacas Reingoldas Krakių kaimas Verpykla 

186


35 Laukšonas Smuelis Odų prekyba 

36 Leibovičius Cilia Manufaktūros prekyba 

37 Leras Šliomas Kolonialinė prekyba 

38 Lerienė Ellė Turgaus Arbatinė 

39 Lesemaitė Feiga Elektros stotis 

40 Lesemanas Joselis Viekšnių vandens malūnas 

41 Lionskis Mauša Dažykla 

42 Litmanas Zamelis Stočkų kaimas Vandens malūnas 

43 Michel Ana Puodų dirbtuvė 

44 Michelis Sija Ūkio produktų prekyba 

45 Peisachas Šarne Ūkio produktų prekyba 

46 Rabinavičius Šliamas Akmenės g. 7 Kolonialinė prekyba 

47 Rabinovičius Šlioma Gazuotų vandenų dirbtuvės 

48 Rubinšteinienė Pesė Viešbutis 

49 Siši Nachmandas Tirkšlių g. Ūkio produktų prekyba 

50 Srolovičius Jankelis Galanterinė prekyba 

51 Šatlandas Orelis Javų prekyba 

52 Šeinas Moisiejus Akmenės g.13 Linų ir sėmenų prekyba 

53 Šmilienė Zlatė Manufaktūros prekyba 

54 Šotlandas Elija Tirkšlių g. 12 Ūkio produktų gamyba 

55 Vaineris Faibelis Kolonialinė prekyba 

56 Vaksas Michelis 

Miško medžiagos ir kuro 

gamyba 

57 Vaksas Simas Tirkšlių g. Ūkio produktų prekyba 

Mažeikiai // Lietuvos miestai. — Šiauliai, 1932. — P. 126. — Tekste: „Pradžioje geležinkelio 

mazgu manyta padaryti ne Mažeikiai, bet senas miestelis Viekšniai. Tik inžinierius reikalavęs iš 

Viekšnių žydelių po penkis rublius kyšio. Žydai nesutiko juokdamiesi: „Beprotis! Kur jis statys 

187

stotį — ar purvynuose?” Inžinierius supykęs ir pastatęs mazgo stotį Mažeikiuose, beveik miške.” 

— Cituota iš: Senovė. — 1930. — Nr.3. — P. 4. 

Viekšnių miestelio, Viekšnių seniūnijos, turinčių teisę dalyvauti krivulėje, gyventojų 

sąrašas. Sudarytas gal 1933 metais // Iš Viekšnių valsčiaus savivaldybės dokumentų, rastų 2000 

metų sausio mėnesį ardant savivaldybei priklausiusį namą J. Basanavičiaus gatvėje (Nr. 3). — 

Pateikė: Antanas Sidabras. — Tekste: 

VIEKŠNIŲ MIESTELIO, VIEKŠNIŲ SENIŪNIJOS, TURINČIŲ TEISĘ DALYVAUTI 

KRIVULĖJE, GYVENTOJŲ SĄRAŠAS 

Eil. Pavardė, vardas Tėvo vardas Amžius Užsiėmimas 

Mažeikių gatvė 

1 Maušovičienė Pesė Gydytoja 

2 Galperinas Jankelis Chaimas 62 Namų savininkas 

3 Gindė Jankelis Dovidas 75 Namų savininkas 

4 Goldbergienė Cipė Hačkelis 55 Namų savininkė 

5 Gelžinis Kazys Vincas 66 Namų savininkas 

6 Glodenis Juozas Jonas 34 Namų savininkas 

7 Glodenis Domas Juozas 56 Namų savininkas 

8 Galkauskas Jonas Juozas 76 Namų savininkas 

9 Galičinienė Ona Antanas 38 Namų savininkė 

10 Gauronskis Giršas Oseras 47 Prekybininkas 

11 Klimaitė Barbė Jonas 53 Namų savininkė 

12 Kazlauskienė Julė Juozas 43 Namų savininkė 

13 Kontautas Juozas Ieva 35 Namų savininkas 

14 Kaktys Raimondas Bonevantūras 57 Namų savininkas 

15 Kaniušičas Abromas Nojakovičius 48 Prekybininkas 

16 Virkutis Jonas Simas 33 Namų savininkas 

17 Vėlauskis Antanas Veronė 50 Namų savininkas 

18 Volpertienė Sara Icikas 30 Tarnautoja 

19 Berghauzienė Johana Enrikas 63 Namų savininkė 

20 Baniulis Pranas Namų savininkas 

21 Berghauzienė Bliuma Hackelis 38 Prekybininkė 

22 Bogužaitė Ona Jonas 35 Namų savininkė 

23 Balčiūnas Alfonsas Kazimieras 24 Amatininkas 

24 Balčiūnas Ignas Kazimieras 26 Amatininkas 

25 Mačius Antanas Jonas 66 Namų savininkas 

26 Merkelienė Morta Antanas 62 Namų savininkė 

27 Mickūnas Alfonsas Antanas 25 Namų savininkas 

28 Mikužis Augustas Feliksas 73 Namų savininkas 

29 Mikužis Juozas Augustas 35 Namų savininkas 

30 Musulaitė Ona Leonas 30 Namų savininkė 

31 Molis Jonas Laurynas 70 Namų savininkas 

32 Pocius Kazys Kazys 43 Namų savininkas 

33 Perminas Kazys Jonas 65 Namų savininkas 

34 Pocienė Monika Jonas 39 Namų savininkė 

35 Pukinskis Adomas Ignas 43 Namų savininkas 

36 Pocius Simas Valius 46 Namų savininkas 

37 Perminienė Pulina Teodoras 85 Prekybininkė 

38 Petrikienė Barbė Pranas 50 Namų savininkė 

39 Lizdenis Feliksas Juozas 40 Namų savininkas 

40 Lungys Izidorius Juozas 62 Namų savininkas 

41 Liaučius Stasys Juozas 43 Namų savininkas 

188


42 Liniovas Efremas Jonas 46 Amatininkas 

43 Linkevičius Anatolijus Petras 25 Amatininkas 

44 Linkevičiūtė Olga Petras 25 Amatininkė 

45 Igaris Kazys Benas 63 Namų savininkas 

46 Imelis Stasys Juozas 75 Namų savininkas 

47 Šopienė Uršė Pranas 63 Namų savininkė 

48 Šliteris Haroldas Vilkelis 39 Pramonininkas 

49 Šiši Govšas Sajus 37 Namų savininkas 

50 Škerba Sergėjus Dimitrijus 37 Amatininkas 

51 Savickas Juozas Pranas 40 Prekybininkas 

52 Sidabras Juozas Juozas 31 Namų savininkas 

53 Stončius Jonas Jonas 38 Namų savininkas 

54 Stončius Pranas Kazys 40 Namų savininkas 

55 Sundokienė Ona Viktoras 53 Namų savininkė 

56 Sidabras Kazys Antanas 34 Namų savininkas 

57 Riauka Benas Adomas 40 Namų savininkas 

58 Rimkus Antanas Jonas 43 Amatininkas 

59 Navickienė Marė Jonas 70 Namų savininkė 

60 Žylė Antanas Antanas 43 Namų savininkas 

61 Juočeris Antanas Ignas 60 Namų savininkas 

62 Jasutis Juozas Juozas 40 Namų savininkas 

63 Judeikis Jonas Jonas 42 Amatininkas 

64 Tomkus Juozas Juozas 67 Namų savininkas 

65 Tukys Augustas Juozas 26 Amatininkas 

66 Tenys Domas Antanas 25 Amatininkas 

67 Trainauskis Jonas Kazys 31 Amatininkas 

68 Danilevičius Kazys Vladas 60 Namų savininkas 

69 Dubinauskienė Uršė Lucija 48 Prekybininkė 

70 Augustinavičius Juozas Petras 56 Amatininkas 

71 Elbergienė Mėre Jankelis 38 Prekybininkė 

72 Ustinovas Napoleonas Sergėjus 29 Amatininkas 

73 Daniulis Petras Kazys 37 Policininkas 

74 Mirončikas Kazys Kazys 30 Policininkas 

75 Poviliūnas Feliksas Jonas 34 Vachmistras 

Tirkšlių gatvė 

76 Šamėsas Simonas Peisachas 35 Prekybininkas 

77 Šiši Chaimas Nachmanas 25 Prekybininkas 

78 Šotlandas Elija Mikelis 65 Namų savininkas 

79 Šternas Chonė Joselis 44 Namų savininkas 

80 Šiši Nachmanas Mejeris 61 Prekybininkas 

81 Šotlandienė Raja Mendelevnas 35 Prekybininkė 

82 Judesas Alteris Leibas 57 Prekybininkas 

83 Beržanskienė Zlatė Henekas 60 Namų savininkė 

84 Beržanskis Calelis Dovidas 31 Prekybininkas 

85 Zaksas Chonė Leibas 67 Namų savininkas 

86 Vulpienė Roza Abė 36 Mokytoja 

87 Vaksas Michelis Icikas 53 Namų savininkas 

88 Volpertas Elija Leibas 44 Prekybininkas 

89 Volpertas Jankelis Leiba 43 Prekybininkas 

90 Leras Šliomas Elija 40 Prekybininkas 

91 Levinas Dovydas Leibas 75 Namų savininkas 

189


92 Rabinavičius Izraėlis Jankelis 65 Namų savininkas 

93 Raškinas Simonas Maušas 43 Namų savininkas 

94 Munienė Valerija Juozas 32 Prekybininkė 

Valančiaus gatvė 

95 Bernotas Kostas Jonas 33 Namų savininkas 

96 Kaganas Icikas Dovydas 68 Namų savininkas 

97 Macaitė Monika Juozas 46 Namų savininkė 

Savanorių gatvė 

98 Jankauskas Aleksas Vincas 35 Namų savininkas 

99 Stirbytė Zosė Jonas 26 Amatininkė 

100 Strigūnas Jonas Mykolas 41 Amatininkas 

101 Stirbys Jonas Antanas 60 Namų savininkas 

Aušros gatvė 

102 Varnavičienė Emilija Pranas 39 Namų savininkė 

103 Varnavičius Jonas Antanas 42 Namų savininkas 

104 Venskaitė Uršė Vincas 50 Namų savininkė 

105 Rimkus Antanas Jonas 53 Namų savininkas 

Birutės gatvė 

106 Baras Vladas Bronislavas 33 Raštininkas 

107 Grakauskas Vladas Ignas 36 Amatininkas 

108 Bernotienė Cecilija Adomas 37 Namų savininkė 

109 Balvočaitė Eufemija Pranas 48 Namų savininkė 

110 Butkus Pranas Petras 73 Namų savininkas 

111 Šidlauskas Antanas Antanas 48 Namų savininkas 

112 Navickas Jonas Antanas 40 Namų savininkas 

113 Jurdanas Antanas Jackus 59 Namų savininkas 

114 Tėvelis Ignas Juozas 75 Namų savininkas 

Laižuvos gatvė 

115 Boveris Jonas Prekybininkas 

116 Liuksminaitė Kunigunda Juozas 33 Namų savininkė 

117 Deniušis Antanas Adomas 59 Namų savininkas 

118 Končius Adomas Juozas 68 Namų savininkas 

119 Jonauskis Ambražiejus Juozas 60 Namų savininkas 

120 Jaskūnas Juozas Juozas 61 Namų savininkas 

121 Petrikas Antanas Jonas 73 Namų savininkas 

122 Požerskis Pranas Stasys 54 Namų savininkas 

123 Pundzius Pranas Kazys 42 Namų savininkas 

124 Šviesienė Ona Simas 62 Namų savininkė 

125 Visminas Antanas Jokūbas 86 Namų savininkas 

126 Rukevičius Jonas Juozas 40 Namų savininkas 

127 Rukevičienė Emilija Aleksas 39 Amatininkė 

128 Navickas Augustas Pranas 48 Namų savininkas 

Kudirkos gatvė 

129 Unikaitė Morta Juozas 53 Namų savininkė 

130 Daujotas Antanas Viktoras 63 Namų savininkas 

131 Deniušis Vincas Antanas 29 Namų savininkas 

132 Deniušienė Emilija Baltramiejus 29 Namų savininkė 

133 Stončius Pranas Jonas 43 Namų savininkas 

Basanavičiaus gatvė 

134 Jarušauskis Pranas Antanas 36 Namų savininkas 

135 Stonienė Barbora Namų savininkė 

190


136 Žilevičius Jonas Julijonas 39 Namų savininkas 

137 Žilevičienė Elena Stasys 35 Namų savininkė 

138 Mažeika Albinas Ignas 36 Namų savininkas 

139 Maneikienė Ona Kazys 35 Namų savininkė 

140 Muzrimienė Ieva Ignas 33 Namų savininkė 

141 Šarkis Alfredas Jonas 32 Namų savininkas 

142 Bogužas Jonas Jonas 41 Namų savininkas 

143 Baranauskas Vincas Julijona 40 Namų savininkas 

Žemaičių gatvė 

144 Urbonas Pranas Pranas 40 Namų savininkas 

145 Lengvenis Marcijonas Antanas 46 Namų savininkas 

146 Perminas Rapolas Antanas 56 Namų savininkas 

147 Fricelis Leizeris Icikas 50 Prekybininkas 

Sąrašas kai kur taisytas pieštuku: 

27. Vietoje Mickūno Alfonso įrašytas Janušonis Alfonsas. 

30. Vietoje Musulaitės Onos įrašyta Liutkienė Barbė. 

55. Vietoje Sundokienės Onos įrašytas Juška Jonas. 

56. Vietoje Sidabro Kazio įrašyta Ligeikienė Uršė. 

62. Vietoje pavardės Jasutis įrašyta pavardė Jasulis. 

64. Vietoje Tomkaus Juozo įrašytas Jurevičius Juozas. 

95. Bernoto Kosto vardas perbrauktas ir įrašytas vardas Jonas. 

101. Vietoje Stirbio Jono įrašytas Gerasimavičius Bronius. 

114. Vietoje Tėvelio Igno įrašyta Orlovienė Ona. 

115. Išbrauktas Boveris Jonas ir įrašytas Bruklis. 

120. Vietoje Jaskūno Juozo įrašyta Jaskūnienė Ona. 

147. Duomenys apie Fricelį Leizerį įrašyti rašalu. 

M. Iz. [Mažeika Izidorius]. Apie Viekšnių valsčiaus įsikūrimą // Verslas: Savaitinis lietuvių 

prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — 

Liep. 16. — VI metai. — P. 3: ir nuotraukos. — Tekste: 

„Žydai. Viekšnių m[ieste]ly yra 475 žydų tautybės gyventojai [1937 metų liepos mėnesį]. 

Kada buvo pastatyta pirmoji žydų sinagoga, tikslių žinių nėra. Pirmasis žydų Rabinas 

Viekšniuose buvęs Abe Joffe, gyvenęs prieš 210 metų. Jis išbuvęs Viekšniuose apie 60 metų. Po 

jo mirties rabino vietą užėmęs jo sūnus Šabselis Joffe. Išbuvęs rabinu Viekšniuose apie 50 metų, 

jis išvažiavo į Palestiną. 1920 m. Viekšniuose buvo įsteigta žydų pradžios mokykla 1 komplekto. 

Šiuo laiku [1937 metais] žydų mokykla turi 2 komplektu, kurių vieną išlaiko valsčiaus 

savivaldybė, kitas žydų visuomenės išlaikomas.” 

Ponui Viekšnių valsčiaus Viršaičiui. Juozo Aleksandravičiaus, gyv. Viekšniuose, Turgaus 

aikštė 36 ns. PRAŠYMAS. — 1937 07 29. — Tekste: 

„Mano kaimynas Orelis RIBAS, Viekšniuose, Ugniagesių g-vėj 3 ns. savo laiku įrengė odų 

dirbtuvėlę, kurioje išdirbdavo avikailius. Po kiek laiko odų dirbtuvėlę perėmė jo sūnus Notelis 

RIBAS ir pradėjo išdirbinėti platesniu mastu ir odas. Tokios dirbtuvės įrengimas veik miesto 

centre, prie apgyventų vietovių yra nepageidaujamas dėl sekančių priežasčių: 

Kaimyniniai su odų dirbtuve man priklauso: Turgaus aikštėje 36 ns. gyvenamas namas, kur 

patsai gyvenu ir laikau vaistinę, Ugniagesių gatvėje gyvenamas namas (nr. 5), kurio butus 

išnuomoju nuomininkams ir kuris, namas randasi vos apie 6 mtr. nuo odų d-vės, ir Ugniagesių 

g-vėje 9 ns. žemės sklypas, ant kurio negaliu statyti namą, nes yra netoli dirbtuvės ir iš kurios 

gaunasi suterštas oras. Dėl šios kaimynystės aš ir mano gyventojai, o taipogi ir apylinkės 

gyventojai yra priversti naudotis suterštu oru. Mano, kaipo vaistininko profesija reikalauja būti 

arti namų, prie vaistinės ir todėl aš negaliu pasinaudoti tyru oru, nes vaistinėje oras užterštas 

191

vaistais, o atidarius langą arba išėjus sodnan gaunamas užterštas oras iš minėtos dirbtuvės. Be to, 

dėl gyvenamo namo, esančio Ugniagesių g-vėj vos 6 mtr. atstume nuo d-vės aš turiu ir 

medžiaginių nuostolių, nes tame name nenori gyventi kiek daugiau pasiturį žmonės ir todėl 

numušęs buto nuomos mokestį išnuomavau neturtingiems žmonėms, kurie dėl neturtingumo 

gaudami pigia kaina butą nuomon kenčia d-ve teršiamą orą ir jame gyvena. Tame name gyvena 

Stančiko, Bortelio ir Praspaliausko šeimos su mažamečiais vaikais, kurie būdami brendimo 

metuose verčiami naudotis užterštu oru, kas be abejo kenkia jų sveikatai. 

Notelis RIBAS neprisilaiko net paprasčiausios švaros taisyklių, būtent: a) užterštą dirbtuvėje 

ir dvokiantį vandenį leisdavo į mano žemę, tik man supylus pylimą pavyko tą vandenį pakreipti 

kita tekme nuo savo žemės, tačiau už pylimo sienų, jo pusėje vanduo kiek užsilaiko ir kita dalis 

nuteka tiesiog į Ugniagesių gatvę, kurią žmonės naudoja praėjimui prie savo namų ir į 

visuomenės pirtį; b) odų gabalus ir kitas atmatas sumeta į atidengtą dėžę, kur vykstąs puvimo 

procesas sudaro nepakenčiamą dvokimą, užlaiko spiečius mūselių, kurios aplanko mane, mano 

nuomininkus ir kitus apylinkės kaimynus, kurių tarpe Klafas, gyv. Ugniagesių g-vė N. 8. laiko 

mėsinę, ir c) odas ir kailius džiovina lauke, kieme ir jei džiovina dirbtuvėje ant viršaus, tai 

atidaro langus ir duris iš kur suterštas oras vėju plačiai išnešamas po apylinkę. 

„Gyvulinių žalių produktų sandėliams ir perdirbimo įmonėms veterinarijos sanitarijos 

priežiūros taisyklėse” (Vyr. žin. 539 ns. eil. 3751) nustatyta, kad tokios dirbtuvės turi būti 

pastatytos nuošaliose neapgyventose vietose ir esamos apgyventose — perkeltos kitur. Notelio 

RIBO odų dirbtuvė neatbūtinai keltina kitur, nes jos negalima suremontuoti ir įrengti taip, kad 

būtų pašalinti visi trūkumai ir apsaugotų mane ir mano kaimynus nuo teršiamo oro. 

Pranešdamas Tamstai apie aukščiau pasakytą, prašau neatsakyti šį mano prašymą priimti 

domėn ir daryti žygių, kad Notelio RIBO odų dirbtuvė būtų uždaryta ir perkelta kiton, 

nuošalesnėn ir neapgyventon vieton. Paskutiniu laiku Notelis RIBAS be leidimo ir plano pradėjo 

savo dirbtuvę „tvarkyti” ir plėsti. Perkeliant dirbtuvę kitur sutinku materialiai padėti. 1937 m. 

liepos mėn. 29 d.” 






Miestelio ponija. Miesčionija. Mano tėvų bendradarbės. Mūsų načalninkai. 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 74: Plaustas, tiltas. — Tekste: 

„Paventyje, ligi upės neprieinant, nuo dabartinio tilto (beveik ligi karo tiltas buvo kiek toliau, 

arčiau kapų) bemaž ligi plausto (tikriau tik liepto per upę, nes Grybauskio plausto nebėra jau 

keliasdešimt metų), nuo pat pradžios gyveno žydai, kurie nuo rinkos plito tilto pusėn, o vėliau 

plausto linkui. [...]. Abipus rinkos ir dar kiek išilgai išeinančios iš jos gatvės, į vieną (tilto linkui, 

ligi didžiulės karčiamos, buvusios ties dabartiniu tiltu) ir į kitą pusę (plausto linkui, jo 

neprieinant), taip pat buvo kromai arba šiaip žydų gyvenamieji namai. Kiek už namų, arčiau upės 

— šiulės.” 



„70-siais metais už 3 kilometrų (varstų) nuo miestelio nutiesė Liepojos—Šiaulių geležinkelį; 

bene dar 1868 m. inžinieriai Viekšnių žydams buvo žadėję pratęsti pro pat miestelį už 300 rublių 

kyšio, šiems jų pagailėjus, pratiesė dabartine — miesteliui nepatogia kryptimi.” — P. 77: 

„diližano laikytoją Srolį (su jo vežiku Pociumi, kuris kėlė save Pacevičium, žargonavo lenkiškai 

ir savo darbdavį jo akyse pravardžiavo „parku”) ir jo sūnų Nachmaną, kuris su savo konkurentu 

Abkiu nekartą stotyje susimušdavo keleivių akivaizdoje.” 

192

1939. Lietuvos telefonų abonentų sąrašas. — Kaunas: Pašto valdybos leidinys, 1939. — 

Tekste: Viekšniai. Mažeikių apskr. Paštas V eil. Telefonas. Taup. valst. kasų skyrius. Tel. veik. — 

N/2. 

Abonentas Tel. 

Adelsonas, Kalmanas, javų ir linų pirklys, Dariaus ir Girėno g-vė 10 14 

Aizikmanas, Abelis, manufaktūros ir mechaniškų prekių parduotuvė, Turgavietė 14 

Berenšteinas, Bencelis, keleivių vežėjas, Geležinkelio stotis, Dariaus ir Girėno g-vė 12 31 

Bernotai, K. ir K., auto sunkvežimio savininkai, Basanavičiaus g-vė 2 27 

Galperinas, Johanas, geležies krautuvė, Mažeikių g-vė 1 21 

Geležinkelio stotis, viešas telefonas pasikalbėjimams 20 

Gelfandas, Samuelis, dantų gydytojas, Bažnyčios g-vė 10 33 

Giberis, Jankelis, javų ir gyvulių pirklys, Akmenės g-vė 12 11 

Goldbergas, Jokūbas, medvilnės prekyba, Akmenės g-vė 10 8 

Judesas, Alteris, kolon. urmo prekyba, Tirkšlių g-vė 6 7 

Kalvarija, Izraelis, odų dirbtuvė, Akmenės g-vė 51 19 

Kenigsbergas, Kalmanas, geležies ir mašinų dalių prekyba, Turgavietė 2 1 

Lesemas, Joselis, malūnas ir elektros stotis, Akmenės g-vė 22 26 

Lėras, Šlioma, kolon. prekių, radio aparatų ir dviračių parduotuvė, Turgavietė 11 

Lipmanas, Tamchumas, medicinos gydytojas, Tirkšlių g-vė 5 6 

Martinonis, Julius, pašto viršininkas, Daukanto g-vė 5 50 

Medemrodės girininkija, Vytauto g-vė 4 15 

Michelis, Šije, javų pirklys ir molinių puodų dirbtuvė, Vytauto g-vė 43 18 

Navickas, Jonas, kanauninkas, Klebonija 28 

Neimanas, Icikas, geležies krautuvė, Mažeikių g-vė 6 29 

Paštas, Daukanto g-vė 5 13 

Pieno perdirbimo b-vė ir smulkaus kredito draugija, Vytauto g-vė 35 36 

Policijos nuovada, Daukanto gatvė 3 3 

Potesas, Abelis, ūkininkas, pašto vežėjas, Akmenės g-vė 17 16 

Progimnazija, valstybinė 25 

Rakuzinas, Rapolas, alaus urmo sandėlis, Turgavietė 2 30 

Spingys, Antanas, Vytauto g-vė 51 10 

Šaulių 6 būrio ir ugniagesių draugijos raštinė, Vytauto g-vė 22 9 

Šeinas, Moisiejus, Akmenės g-vė 16 4 

23 

35 

193

Abonentas Tel. 

Šiši, Aizikas, javų pirklys, Turgavietė 16 22 

„Talka”, žemės ūkio kooperatyvas, Turgavietė 1 34 

Telegrafas 49 

Urvikis, Teodoras ir Spingys, Antanas, molinių indų dirbtuvė, Puodininkų g-vė 4 

Vaksas, Michelis, javų ir miško pirklys, Tirkšlių g-vė 11 40 

Valsčiaus savivaldybė, Vytauto gatvė 8 24 

Valsčiaus savivaldybės skerdykla 12 

Žydų liaudies bankas, Turgavietė 1 5 

Deklaracija apie pajamas vežiko, esančio Viekšniuose, Mažeikių g-vė Nr. 26. Už laiką nuo 

1941 m. sausio mėn. 1 d. ligi 1941 m. birželio mėn. 1 d. Pavardė: Šiši. Vardas: Govša. Tėvo 

vardas: Šajas. Gimimo metai: 1900. Gauta brutto pajamų: 1300 rb. Gauta brutto pajamų iš namo 

iki š. m. kovo mėn. nacionalizacijos: 60 rb. Viso pajamų: 1360 rb. Padaryta išlaidų, susijusių su 

pajamomis: 1200 rb. Grynos pajamos: 160 rb. Mokėtojo parašas [...] 1941 m. birželio mėn. 14 d. 

// Iš Viekšnių valsčiaus savivaldybės dokumentų, rastų 2000 metų sausio mėnesį ardant 

savivaldybei priklausiusį namą J. Basanavičiaus gatvėje (Nr. 3). — Pateikė: Antanas Sidabras. 

Deklaracija apie pajamas vežiko, esančio Viekšniuose, Mažeikių g-vė Nr. 26. Už laiką nuo 

1941 m. sausio mėn. 1 d. ligi 1941 m. birželio mėn. 1 d. Pavardė: Vigoderis. Vardas: Hiršas. 

Tėvo vardas: Mauša. Gimimo metai: 1912. Gauta brutto pajamų: 1300 rb. Viso pajamų: 1300 rb. 

Padaryta išlaidų, susijusių su pajamomis: 1200 rb. Grynos pajamos: 100 rb. Mokėtojo parašas 

[...] 1941 m. birželio mėn. 14 d. // Iš Viekšnių valsčiaus savivaldybės dokumentų, rastų 2000 


Pateikė: Antanas Sidabras. 

Neužmiršime (Apie buržuazinių nacionalistų nusikaltimus hitlerinės okupacijos metais 

Mažeikių apskrityje). — Vilnius, 1960. — P. 5, 27—34 ir kituose. — Tekste: 

Mačius Juozas, Ignato s., gimęs 1896 m. Gyvolių kaime. 1919—1940 m. Lietuvos 

kariuomenės administracinės tarnybos kapitonas. Vokiečių okupacijos metais buvo Viekšnių 

nacionalistų būrio štabo viršininku. Iki arešto — Viekšnių gimnazijos mokytojas. 

Iš Mačiaus Juozo parodymų 1944 m. lapkričio 26 d.: 

1941 m. birželio 23 dieną Viekšniuose Tarybų valdžios jau nebuvo. [...]. Miestelyje sutikau 

mokytoją Milčių (Antanas Milčius buvo tautininkų partijos narys, pirmaisiais vokiečių 

okupacijos metais — Lietuvių nacionalistų partijos narys). Mes susitarėme sušaukti pasitarimą. 

[...]. Pasitarimas įvyko tą pačią dieną. Dalyvavome: aš — Mačius, mokytojas Milčius, kunigas 

Senkus, mokytojas Aleksas Zabkus (vokiečių okupacijos metais buvo Lietuvių nacionalistų 

partijos Viekšnių organizacijos steigėjas), buvęs leitenantas. Pasitarime dalyvavo septyni 

žmonės. Kitų neprisimenu. Pasitarimui vadovavo Milčius. [...]. Buvo priimtas kreipimasis į 

Raudonosios Armijos karius, raginantis nesipriešinti vietinei valdžiai, atiduoti ginklus. Šis 

kreipimasis buvo padaugintas šapirografu ir iškabinėtas Viekšnių miestelyje. [...]. Nutarėme 

susirinkti kitą dieną. 

Naktį į birželio 24-ąją į Viekšnius atėjo Raudonosios Armijos daliniai. Mūsų ginkluota 

sargyba išbėgiojo. Ryto metą atėjęs į miestelį, pamačiau raudonarmiečius. Mūsų iškabinėtos 

vėliavos, išklijuoti lapeliai su kreipimusi buvo nuimti. [...]. Aš vėl sugrįžau į Sonteklių kaimą. 

Birželio 27-ąją buvo pranešta, kad mokytojo Milčiaus esu kviečiamas į mišką, į Maigų kaimo 

rajoną, kur susirinko daug žmonių ir laukė manęs. Miške aš radau Milčių. Ten buvo ir Zabkus, 

17 

194

Šmidtas iš Mažeikių miesto, vokiečių tautybės, matyti, prisiųstas iš gestapo, kunigas Paulauskas. 

Susirinko apie dešimt žmonių; vieni jų buvo apsiginklavę šautuvais, kiti — revolveriais. Man 

buvo pasiūlyta jiems vadovauti. Aš neatsisakiau. Šiame pasitarime buvo nutarta iš lietuvių tarpo 

sudaryti patikimų žmonių grupę, apginkluoti ją ir užpulti Viekšnius. Aš daviau visiems nurodymą 

klausyti tik mano įsakymų. 

Atėjęs į Viekšnių miestelį, aš paėmiau visą vadovybę į savo rankas, vadinau save miesto ir 

viso valsčiaus komendantu. [...]. Aš organizavau Viekšnių miestelio ir valsčiaus „partizanus”. 

Aš Viekšnių miestelyje organizavau „partizanų” štabą, kurio vadovybėje buvome: aš — 

Mačius, Milčius (aš jį paskyriau savo padėjėju), Zabkus (aš jį paskyriau pirmojo „partizanų” 

būrio vadu) ir Jasutis (paskirtas antrojo būrio vadu, atsakingas už tiekimą. Mirė 1943 m.). 

Tamašauską aš paskyriau tardyti areštuotuosius ir kiek vėliau — policijos viršininku (Zenonas 

Tamašauskas buržuazinės santvarkos metais buvo Viekšnių valsčiaus policijos viršininkas, 

tautininkų partijos narys. Vokiečių okupacijos laikotarpiu — Viekšnių valsčiaus policijos 

viršininkas ir Lietuvių nacionalistų partijos narys). Kunigą Senkų aš paskyriau savo padėjėju. 

Padėjėjams ir „partizanams” daviau nurodymą areštuoti visus įtartinus asmenis ir tuos, kurie 

priešinsis naujajai valdžiai bei mano įsakymams, areštuoti komunistus ir komjaunuolius. Aš 

įsakiau sulaikyti ir nuginkluoti Raudonosios Armijos pareigūnus. Visi suimtieji buvo atvaromi į 

„partizanų” štabą ir sodinami į kalėjimą. Buvo sulaikyti 40—50 karių ir atiduoti vokiečiams kaip 

karo belaisviai. 

Nuo birželio 27-osios iki liepos 15-osios buvo areštuota 80—100 civilinių asmenų, jų tarpe 

Viekšnių miestelio žydas komunistas Mendelis Kacas. Jį areštavo mano „partizanai”. Vokiečiai, 

kurie tuo metu buvo mūsų štabe, įsakė jį sušaudyti. Aš Kacą atidaviau vokiečiams, ir pastarieji jį 

sušaudė. 

Liepos 9-ąją mano patvarkymu į Mažeikių kalėjimą buvo perduoti septyni žmonės: 

Šišnickienė, Viekšnių valsčiaus partinės organizacijos sekretoriaus žmona; Gerulskis, Tarybų 

valdžios metais dirbo pašte; Liaukešinas, dirbo savo ūkyje Žibikų kaime, ir kt. Juos visus 

sušaudė Mažeikiuose. Kiek žmonių persiuntė į Mažeikių kalėjimą mano „partizanai” man 

įsakius, tiksliai pasakyti negaliu, nes šį reikalą tvarkė mano padėjėjas — mano dešinioji ranka — 

tardytojas Tamašauskas. Maždaug pusė sulaikytų žmonių buvo nugabenta į Mažeikių kalėjimą. 

Aš sudariau ketvertuką, į kurį įėjau aš, policijos viršininkas Tamašauskas, kunigai Paulauskas 

ir Senkus. Tam ketvertukui vadovavau aš. Jo posėdžiuose mes spręsdavome areštuotųjų likimą; 

tardydavau aš ir Tamašauskas. 

1941 m. liepos mėnesį aš, kaip Viekšnių komendantas, iš Mažeikių miesto komendanto 

Pečiulio gavau raštišką įsakymą, kuriame buvo nurodyta visus Viekšnių valsčiaus gyventojus 

žydus suvaryti į specialiai įrengtą stovyklą — getą. Suimami buvo visi žydai — nuo mažiausio 

iki seniausio. Vykdydamas šį įsakymą, aš savo „partizanams” daviau nurodymą areštuoti visus 

vyriškosios lyties žydus. Liepos 8—10 dienomis mano „partizanai” ir keli vokiečių kareiviai 

areštavo 150—200 valsčiaus žydų vyrų. Jie buvo uždaryti į viela aptvertą sinagogą. Liepos 14— 

15 d. buvo organizuota pakartotina operacija pasislėpusių žydų — vyrų, moterų ir vaikų — 

išgaudymui. Į sinagogą buvo suvaryta maždaug 500 žmonių. [...]. Iš Mažeikių vokiečių 

žandarmerijos buvo gautas įsakymas visus geto žydus su sargyba pristatyti į Mažeikius. Žydus 

šaudė Mažeikiuose nuo rugpiūčio 8 iki 15 dienos. 

Iš Mačiaus Juozo parodymų 1944 m. gruodžio 1 d.: 

Pirmą kartą vokiečių kareiviai pasirodė birželio 30-ąją. [...]. Pavalgę ir pagėrę jie išvažiavo. 

Liepos pradžioje į Viekšnius atvyko vokiečių artilerijos pulkas. Pulko vadas pulkininkas manęs, 

kaip Viekšnių miestelio burmistro, klausė, kodėl žydai dar ne gete. Aš delsiau, tačiau vis dėlto 

apie 500 žydų buvo suvaryti į aikštę. Vokiečiai ir „partizanai” iš jų tyčiojosi, kirpo barzdas ir 

plaukus, mušė. Tai buvo liepos 3-ąją. 

Nuo liepos 2 dienos, Mažeikių valdžiai patvarkius, „partizanai” man nebebuvo pavaldūs: jie 

veikė kaip pagalbinė policija. Jiems vadovavo valsčiaus policijos viršininkas Tamašauskas. 

Savicko Juozo parodymai: 

Su Tamašausku areštavau 20 žmonių: Viekšnių milicininką Poderį, pašto viršininką 

Martinėną, Stočkų kaimo valstietį Jagėlą, redakcijos darbuotoją Stonį, Viekšnių miestelio kalvį 

195

Bogužą, Liauksminą, Šultę (pastarieji du buvo Žibikų tarybinių ūkių komisarai), Čekų apylinkės 

pirmininką Jarkūną, Šišnickienę, Viekšnių karšyklos darbininką Levinską. Žinau, kad jie visi 

buvo komunistai. Kitų neprisimenu. Visus areštuotuosius nugabenome į Mažeikių saugumo 

policiją. 

Pakalniškis Jokūbas, Juozo s., gimęs 1906 m. Rygoje. Buržuazijos valdymo metais turėjo 

molinių indų dirbtuvę. [...]. Viekšnių ginkluoto nacionalistų būrio dalyvis, gavo sušaudyto žydo 

Manskio lininių audinių fabrikėlį. 

Iš Pakalniškio Jokūbo parodymų: 

Aš esu areštavęs apie 15 žydų šeimų, Viekšnių miestelio gyventojų. Atrodo, liepos 5 dieną, iš 

ryto, aš atėjau į štabą. Susirinko „aktyvistai”. Pirmuoju atvariau komjaunuolį Žvirblį, po jo — 

dantų gydytoją Gelfandą. Leitenantas Zabkus mums įsakė nueiti į Turgaus gatvę ir areštuoti ten 

gyvenančias žydų šeimas. [...]. Moteris ir vaikus nuvarėme į sinagogą, o vyrus uždarėme į 

daržinę, kuri buvo netoli jos. 

Visų tų žydų neprisimenu, bet galiu kai kuriuos nurodyti, būtent: kino mechaniką Peisoką su 

žmona ir 10 metų dukra, Adelsoną su žmona ir dviem dukromis (viena 16, kita — 18 metų), 

Kinsbergą su žmona ir dviem seniais (tėvu ir motina), Peisakovičių senį su sene. Tų areštuotų 

šeimų butus užantspaudavo Viekšnių miestelio fotografas Daukša ir policininkas Jarašauskas. 

Buvo sudaryta žydų turtui dalinti komisija iš šių miestelio gyventojų: dviejų seserų Klibyčių, 

vaikų gydytojos Emilijos Potriūtės, gimnazistų Valės Pundziūtės, Taučiaus ir Libskio. Ši 

komisija konfiskuotą turtą surašė ir išdalijo „aktyvistams”. Dalį išsivežė vokiečiai, o likusius, 

blogiausius daiktus, pardavė iš varžytinių. Daug rūbų ir baldų išvežė štabo narys Zabkus, 

Taučius, daug drabužių — seserys Klibytės, o taip pat Potriūtė ir Pundziūtė. [...]. Viekšnių 

„partizanų” būrio štabas po 20 dienų žydus nugabeno į Mažeikius. Jie visi buvo sušaudyti žydų 

kapinėse. 

Virmauskas K. Apie ką skamba noktiurnai // Vienybė. — 1967. — Liep. [...], 13. — Tekste: 

Dauginiuose Antanas Čijunskas 3 metus slėpė žydaitę Cilę. 

Virpša K. Spalio atgarsių pašauktas // Vienybė. — 1967. — Lapkr. 21. — Tekste: K. Stonys 

iš Gyvolių dvaro. Dvaro savininkas Grybauskas, dvarininkė B. Grybauskienė, ūkvedis Jonas 

Kochas. Viekšnių krautuvininkai Vaksas, Placbardis, skudurininkas Žerkinas Konkis. 

I. Viekšnių miestelio amatininkai ir verslininkai / Žinias surinko 1969 ir 1972 metais 

Amelija Urbienė iš Viekšnių miestelio gyventojų: 1. Alsaitės-Blažienės, apie 55 m. 2. Balsienės- 

Švažaitės Emilijos, apie 70 m. 3. Erlickio Jono, gim. 1896 m. 4. Erlickienės Pranės, apie 80 m. 

5. Lengvenienės Stasės, gim. 1915 m. 6. Lengvenio Vinco, gim. 1907 m. 7. Praspaliauskienės 

Emilijos, gim. 1910 m. 8. Praspaliauskio Juozo, gim. 1904 m. // Urbienė Amelija. 

ETNOGRAFINIAI APRAŠAI. Aplankas Nr. 1 // Aplankas yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių 

muziejuje. — Tekste: 

Miestelio planas. Viekšnių miestelio amatininkai ir verslininkai. Viekšnių miestelio 

amatininkai. Viekšnių miestelio verslininkai. Prekybininkai. Supirkinėtojai. 

Bagamazninkai. Alinės. Arbatinės. Traktieriai. Viešbučiai. „Bardakas”. Įmonės, gamyklos, 

dirbtuvės. Įvairūs verslai. Kas dar buvo Viekšnių miestelyje. 1969 metais puodininkai 

Viekšniuose. 

I. Viekšnių miestelio amatininkai ir verslininkai 

Viekšniai — Žemaitijos miestelis Akmenės rajone, pusiaukelėje tarp Mažeikių ir Sen. 

Akmenės (iki Mažeikių 16 km, iki Sen. Akmenės 15 km). Pro pat miestelį teka Venta. Iki 

geležinkelio stoties 3 km. 

Viekšniai iš seno garsūs savo puodais. Kada ir kas pirmasis pradėjo dirbti puodus, niekas 

nežino ir neatsimena. Miestelyje visada yra buvę ir dabar tebėra aibės amatininkų ir visokių 

visokiausių verslininkų. Viekšnių žemaitis — išradingas ir verslus kaip žydas, sumanus ir 

apsukrus kaip čigonas: moka kapeiką iš nieko išsunkti. Pvz. po 1914 metų karo miestelio šiaučiai 

196

pradėjo siūti drabužinius batus aparų padais; tuojau pat atsirado meistrų, kurie ėmėsi medinius 

kulniukus batams dirbti. Nebuvo krautuvėse rinolų (naktinių puodų), jų Viekšnių puodininkai 

pridirbo visokių visokiausių — pirk jeigu tik reikia. Po šio paskutiniojo karo — šerinkos badas. 

Tuoj visos miestelio audėjos ėmėsi austi šerinką. Atsirado žmonių, kas pristatinėjo audėjoms 

bovelną, ašutus. (Šerinka — ašutinė, kurią deda į kostiumo atklastus). Visi patenkinti: ir audėjos, 

ir ašutų pristatinėtojai, ir kriaučiai, ir tas, kuris kostiumą siūdinasi. Uždirba visi. Arba vėl: dabar 

krautuvėje gali gauti bulbėms skusti peiliuką (skuteklį) tik dešiniarankis, o jeigu nueini ant 

turgaus ir perki skuteklį, tavęs meistras taip ir paklausia: „Katra ranka tamsta bulbes skuti: dešine 

ar kaire?” ir gauni skuteklį, kokio tau reikia. Žinoma, peiliukas nėra toks dailus, kaip krautuvinis, 

bet aštresnis ir tau patogus. 

Viekšnių miestelyje 

ūkių (kiemų) — 401 

gyventojų — 1918 

Viekšnių ūkininkų 



Fermos kaimas 



Pakalupės kaimas 



Valsčiuje 



Pagal 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymą 

1766 m. Viekšnių žydų bendruomenėje buvo 274 žydai. 

1847 m. Viekšnių žydų bendruomenėje buvo 1120 žydų. 

1897 m. Viekšnių žydų bendruomenėje buvo 1646 žydai. 

Iš viso gyventojų 2951. 

(Iš „Jevreiskaja Encikl.” V tomo, s. v. „Viekšnia”). 

Šiame apraše surašyti Viekšnių m. amatininkai ir verslininkai, gyvenę ir dirbę prieš 1914 m. 

karą ir po 1914 m. — iki 1941-43 metų. Kai kurie tebedirba ir 1972 m. 

1. Audėjos 

VIEKŠNIŲ MIESTELIO AMATININKAI 

1. Hintendorfienė (Aloyzo žmona) audė nuo 1930 m. 

2. Jankutė Pranė (gim. 1900 m.) audžia nuo 1931 metų. Dabar (t. y. 1972 m.) audžia tik 

mažosiomis staklėmis, nes didžiosiomis staklėmis audžiant reikia išsiimti patentą. Audžia 

divonus, staltieses, rankšluosčius, takus ir kt. Gyvena Vytauto g. 

3. Kugraitė, gyvena Papilės g. Audžia skudurinius takus. 

4. Plonienė (gim. 1881 m.) pradėjo austi nuo 1921 metų ir audė ligi 1970 m. Audė staltieses, 

divonus ir kt. Gyvena Vytauto g. 

5. Racaitė Barbora, gyv. Stoties g. Audė nuo 1920 metų divonus plačiosiomis staklėmis. 

6. Repšaitė Veroninka audė po 1920 m. Audė milus, divonus. 

197

7. Rupkaitės Marija ir Antanina, gyv. Mažeikių g. Pradėjo austi 1937 m. Audžia kapas, 

staltieses, divonus, rankšluosčius ir kt. (1972 m. audžia tik Marija Rupkaitė, gim. 1900 m.). 

8. Liaugminaitė, gyv. Užbravarėse (Viekšnių m. dalis). Audžia po 1920 m. Dabar audžia 

plačiosiomis staklėmis. Audžia divonus, vilnones (skaras), staltieses, kapas ir kt. 

2. Batsiuviai 

1. Čeričinskis (mirė 1968 m.). Dirbo po 1920 m. Gyveno Akmenės g. 

2. Gedžius (miręs), dirbo po 1920 m., gyveno Akmenės g. 

3. Gelžinis (miręs), dirbo po 1920 m., gyveno Stoties g. 

4. Giedra (miręs), dirbo po 1920 m., gyv. Akmenės g. 

5. Kackis (miręs), dirbo po 1914 m., gyv. Pirties g. 

6. Kaplanas (miręs), dirbo po 1914 m. 

7. Koukštas, gyvena prie malūno. 

8. Kokštas Benė, gyv. Tilto g., 1969 dirbo artelėje. 

9. Koukštas Juozas, gyv. Stoties g., nuo 1969 m. pensininkas. 

10. Krutinis Aleksas, 1969 m. tebedirbo. 

11. Krutinis Jonas, 1969 m. dirbo tik medpadžius. 

12. Laucevičius, gyv. Vytauto g., dirbo nuo 1920 m. (miręs). 

13. Mažiekis Albinas (miręs). 

14. Pundzius (medkojis) — 1969 m. tebedirbo, mirė 1971 m. 

15. Rimavičius, gyv. Stoties g., nuo 1972 m. pensininkas. 

16. Skunsmonas Robertas, gyv. Akmenės g., dirbo nuo 1930 m., mirė 1968 m. 

17. Stonys Jonas, dirbo prieš 1914 m., gyv. Akmenės g., mirė po 1930 m. 

18. Šišnickis (miręs 1969 m.). 

19. Visminas Benė, dirbo nuo 1925 m., (miręs). 

20. Šliažas Antanas, gyv. Vytauto g., 1972 m. tebedirbo. 

21. Visminas Juozas, gyv. Vytauto g., dirbo prieš 1914 m., 1970 m. tebedirbo, 1972 m. 

nebedirba. 

22. Zalepūga, dirbo nuo 1923 m., gyv. Stoties g. (miręs). 

23. Deniušis, dirbo prieš 1914 m. (miręs). 

24. Bagdonas — dirbo Kaplano batų dirbtuvėje. 

3. Daržovių augintojai 

1. Ševelis (žydas), gyv. Akmenės g., prieš 1914 metus. 

2. Maša „Vagurklininka” — prieš 1914 m. 

4. Dročiai 

1. Buožis Dominykas, dirbo nuo 1918 m. (miręs). 

2. Balčiūnas. 

3. Vilkas (tebedirba). 

5. Fotografai 

1. Kinčinas Jonas, gyv. Stoties g., dirbo nuo 1920 m. 

198

2. Barkus, gyv. Puodininkų g., dirbo po 1920 m. 

6. Glazūros meistrai 

1. Veisis Vincas, gyv. Puodininkų g., dirbo prieš 1914 m. 

2. Lengvenis Vincas, gyv. Vytauto g., dirbo nuo 1935 m., dabar pensininkas. 

3. Taurinskas, dirbo nuo 1930 m. 

7. Grabdirbys 

1. Pundzius Augustinas, dirbo po 1914 m., mirė 1971 m. 

8. Katekizmo mokytojos 

1. Lizdenaitė Ona, Akmenės g., mokė prieš 1914 m. 

2. Visminaitė Barbora, Akmenės g., mokė prieš 1914 m. 

Abi mokytojos mokė maždaug ligi 1928 metų. 

9. Kalvaratininkai 

1. Balvočius, gyv. Stoties g., dirbo po 1920 m. (miręs). Dirbo kalvaratus ir pipirmales. 

2. Vaičkus Juozas, gyv. Žvyro g. Dirbo po 1920 m. Tebedirba ir 1972 m. Dirba: kalvaratus, 

pipirmales, kočielus, mėsai pjaustyti lentas, grėblius ir kt. medinius daiktus. 

10. Kalviai 

1. Bogužas, gyv. Naujakuriuose (Viekšnių m. dalis), dirbo po 1920 m. (miręs). 

2. Kaktys, gyv. Mažeikių g., dirbo po 1914 m. ligi 1940 m. 

3. Krutinis (tėvas), gyv. Zaventės km. netoli miestelio, tiltą perėjus. Dirbo prieš 1914 m. 

(miręs). 

4. Krutinis (sūnus), gyv. Zaventės km., 1972 m. tebedirbo. 

5. Stonkus Domas, dirba nuo 1935 m. 

6. Skerstonas, gyv. Puodininkų g., dirbo po 1914 m. ligi 1946 m. (miręs). 

11. Kepurninkai 

1. Tamarinas (žydas), siuvo vyr. kepures po 1914 m. (miręs). 

2. Tamarinienė, po 1914 m. siuvo mot. skrybėles (mirusi). 

3. Iršaitės vyras, po 1920 m. siuvo vyr. kepures (miręs). 

5. Švažas Antanas. gyv. Stoties g., siuvėjas, bet siuvo ir vyr. kepures. Dirbo po 1920 m. Vyr. 

kepures tebesiuva ir 1972 m. 

12. Kirpėjai 

1. Alsys Pranas, gyv. Stoties g., kirpo prieš 1914 m. (miręs). 

2. Kozlovas (tėvas), kirpo po 1914 m. (miręs). 

3. Kozlovas (sūnus), kirpo prieš 1930 m. ligi 1941 m. Dabar kirpėjas Akmenėje. 

13. Klumpininkai 

1. Kilpys, gyv. Mažeikių g., dirbo po 1914 m. (miręs). 

2. Kuodys, dirbo po 1914 m. (miręs). 

3. Laucius Juozas, dirbo po 1920 m. klumpius, vėliau pradėjo dirbti ir medpadžius. 1969 m. 

tebedirbo medpadžius. Klumpius dirba tik paprašytas. 

4. Vitkus, dirbo po 1920 m. (miręs). 

199

Medpadžius dirba 

1. Krutinis Jonas nuo 1947 m. Tebedirba ir 1972 m. 

2. Mikužis, dirba nuo 1925 m. Tebedirba ir 1972 m. 

3. Mikužienė, dirba nuo 1925 m. Tebedirba ir 1972 m. 

4. Stončius, dirba nuo 1920 m. 1969 m. dirbo artelėje. 

5. Vaikasas (invalidas), dirba nuo 1930 m. 1969 m. tebedirbo. Mirė 1972 m. 

Viekšnių miestelio kurvos iki 1941 metų 

1. Raudonaitė Liudvė, gyv. Vytauto g., 1932 m. laikė „bardakėlį”. Dabar ji Senelių 

prieglaudoje. 

2. Švažienė Petronė, gyv. Akmenės g., laikė arbatinę turgavietėje. Mirusi. Yra likęs sūnus ir 

duktė. 

3. „Žiurkė” (taip buvo visų vadinama, niekas nežinojo jos vardo ir pavardės). Su ja 

linksmindavosi Mažuknos restorano „pijokai”. 1969 m. tebegyveno. 

4. Bilertaitė. 

5. Engelienė. 

Bilertaitė ir Engelienė buvo kurvos-vagilkos. Jos gerdavo restorane su „pijokais”, o kai šie 

pasigerdavo, iškraustydavo jų kišenes. 1934 m. buvo šitaip: Bilertaitė ir Engelienė girtuokliavo 

su gaspadoriais, atvažiavusiais į šv. Jono jomarką nuo Latvijos pasienio. Dar šie nebuvo kaip 

reikiant pasigėrę, kai vagilkos pradėjo kraustyti jų kišenes. Gaspadoriai įsiuto, primušė abi ir 

išmetė laukan iš restorano. Sėdi Engelienė lauke, sienos atsikolusi, ir verkia, nusibraukia ašaras 

ir, atsidususi, sako: „Tu pizelė iškriušta, aš — primušta, nebėr vedvėm čia ko bebūti, eikim 

namo.” Dabar dar, daugeliui metų prabėgus, kai keletas moterėlių susirenka papletkavoti, reikia 

jau skirstytis namo, tada viena jų pasako taip, kaip kitados yra pasakiusi Engelienė. Visos 

nusijuokia, nė kiek neįsižeidžia ir smagios grįžta namo. 

14. Kortų metėjos 

1. Klara Narutavičiūtė, gyv. Žvyro g., po 1920 m. 1972 m. tebemeta kortas. 

2. Voluntienė, gyv. Žvyro g., prieš 1914 m. (mirusi apie 1925 m.) — skaitė iš rankos, metė 

kortas, būrė iš „Saliamono galvos”, iš kavos tirštimų, iš kiaušinio suleisto į vandenį; duodavo 

„liubčiko”, gydė žolėmis. 

3. Švažienė, gyv. Akmenės g., buvo siuvėja. Kortas išmesdavo paprašyta, ne už pinigus. 

4. „Žiurkė” (taip buvo žmonių vadinama) metė kortas vaikščiodama po kaimus ir ten 

pardavinėdama krapylas. 

15. Kubiliai 

1. Baltutis (žmonių vadinamas Didgalviu), gyv. Kegrių km., Kubilus, bačkas dirbo prieš 

1914 m. Tebedirba ir 1972 m. 

2. Lukošius, gyv. Stoties g., dirbo po 1920 m. Tebedirba ir 1972 m. 

16. Ledų dirbėjai 

1. Praspaliauskis Juozas, gyv. Akmenės g. 

2. Praspaliauskienė Emilija, gyv. Akmenės g. — dirbo ledus nuo 1933 m. ligi 1940 m. Ledus 

pradavinėjo važinėdami po turgus ir jomarkus. 

17. Malūno darbininkai 

1. Endriuška Kazimieras, gyv. Puodininkų g., dirbo malūne dar prieš 1914 m. 

2. Gimbutas, dirbo malūne nuo 1918 m. 

200

3. Silkinis, dirbo malūne nuo 1918 m. 

4. Švažas Eugenijus (elektrikas), dirbo malūne nuo 1930 m. 

18. Mezgėjos 

a) mezgė su mašinomis 

1. Galminaitė Morta, gyv. Stoties g., 1969 m. tebemezgė. 

2. Kugraitės (seserys), Papilės g., 1969 m. tebemezgė. 

3. Lungienė, Papilės g., 1972 m. tebemezgė. 

4. Norvaišaitė Ona, gyv. Stoties g., 1969 m. tebemezgė. 

5. Rimkaitė Barbė, gyv. prie šventoriaus, mezgė po 1920 m. 

6. Šeibelytė Pranė, mezgė nuo 1930 m. Dabar gyvena Šiauliuose. 

7. Voverienė, gyv. Vytauto g., mezgė po 1930 m. Nuo 1969 m. gyvena Mažeikiuose. 

b) mezgė su „tamburka” ir su virbalais 

1. Klara Narutavičiūtė, gyv. Žvyro g., po 1920 m. Tebemezga ir dabar, t. y. 1972 m. 

2. Balsienė Emilija, gyv. Akmenės g. Mezgė po 1914 m. 1972 m. tebemezga. 

Miestelyje buvo ir daugiau mezgėjų, kurios „tamburka” mezgė užgalius užvalkčiams, galus 

abrūsams. 

19. Mūrininkai 

1. Galminas (tėvas) — mūrijo pečius dar prieš 1914 m. 

2. Galminas (sūnus) — ėjo kartu su tėvu mūrydamas. Mirė 1971 m. 

3. Galminas Jonas (sūnus). 

4. Galminas (Jono Galmino sūnus) mūrija dabar 1972 m. 

5. Antanas Virkutis, mūrijo po 1914 m. ligi 1967 m. (miręs). 

20. Muzikantai 

1. Dargis (siuvėjas) — triūba, po 1914 m. 

2. Deniušis (batsiuvys) — klarnetas, po 1914 m. 

3. Pundzius Augustinas (grabdirbys) — triūba, po 1914 m. 

4. Stonys Jonas (batsiuvys) — smuikas. Mirė 1932 m. 

5. Brolių Žiulpų dūdų orkestras — prieš 1914 m. (Žiulpos buvo kaimiečiai, ne miestiečiai). 

21. „Padvados” 

1. Natkis (žydas) — prieš 1914 m. 

2. Abe Potes (Apkis) — po 1914 m., ligi 1941 m. 

3. Benckis — nuo 1925 m. 

22. Pečių degėjai 

1. Lengvenis Vincas, nuo 1935 m. ligi 1967 m. 

2. Strikauskis, nuo 1920 m. 

3. Turauskis, nuo 1930 m. 

23. Pienininkai 

1. Adelsonas, gyv. Stoties g. Laikė 2 karves. Pardavinėjo pieną, sviestą, grietinę nuo 1930 m. 

ligi 1940 m. 

201

2. Tedeušas Kenstavičius — vežiodavo pieną į miestelį iš Santeklių dvaro nuo 1920 m. 

24. Pirtininkai 

1. Geršelis (žmonių vadinamas „Pirtininku”) kūrino pirtį nuo 1914 m. pokario. 

2. Geršelienė („Pirtininkienė”) — nuo 1914 m. pokario. 

25. Plaustininkai 

1. Jurjonas, gyv. Akmenės g. — nuo 1900 m. 

2. Jurjonienė, gyv. Akmenės g. nuo 1900 m. 

3. Jurjonaitė, gyv. Akmenės g. — vėliau, tėvams mirus. 

4. Gedžius, gyv. Akmenės g., po 1920 m. 

5. Gedžienė, gyv. Akmenės g., po 1920 m. 

26. Popierinių gėlių dirbėjos 

1. Voluntaitė Pranė, gyv. Žvyro g., dirbo popierines gėles, apipindavo šv. paveikslus 

popierinių gėlių vainiku, įdėdavo į popierinis rėmus (lyg į kokią dėžutę), uždėdavo po stiklu. 

Dirbo po 1914 m. ligi 1930 m. ir vėliau. 

2. Barkauskaitės, žmonių vadinamos „Barakodilaitės” — dirba popierines gėles po 1930 m. 

Pina vainikus laidotuvėms iš popierinių gėlių ir iš savo užaugintų. Dirbo ir 1972 m. 

27. Prašymų, laiškų rašytojai 

1. Oldenburgienė, gyv. Stoties g., nuo 1920 m. rašė laiškus ir prašymus. 

2. Gira, gyv. Stoties g., rašė prašymus prieš 1914 m. 

3. Lengvenis Pranas, gyv. Vytauto g., rašė prašymus nuo 1927 m. ligi 1930 m. 

28. Puodininkai 

1. Gelžinis Juozas, gyv. Stoties g., po 1914 m. 

2. Hintendorfas, gyv. Vytauto g., prieš 1914 m. 

3. Jasiulis, po 1914 m. 

4. Vincas Lengvenis, gyv. Vytauto g., nuo 1935 m. 

5. Mockus (tėvas), gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. 

6. Mockus (sūnus), — po 1920 m. 

7. Mockus Stasys — po 1920 m. 

8. Mockus Romas — po 1920 m. 

9. Paulikas (tėvas ir sūnūs), gyv. Akmenės g., prieš 1914 m., sūnūs — vėliau. 

10. Spingys Kazys, gyv. Akmenės g., nuo 1925 m. (Dabar gyvena Ukmergėje). 

11. Ružė, gyv. Akmenės g., nuo 1914 m. prieškario. 

12. Šliaudaris (miręs), prieš 1914 m. 

13. Šiaulys Antanas, prieš 1914 m. 

14. Urvikis Tadeušas, prieš 1914 m. 

15. Vilimas Albertas, po 1941 m. 

16. Žylė, gyv. Mažeikių g., prieš 1914 m. 

17. Šliažas Aloyzas, po 1925 m. 

18. Giedra Pranas, po 1920 m. (Dabar Merkinėje). 

202

19. Giedra Stanislovas (miręs). 

20. Vita. 

29. Priėmėjos 

1. Rušinienė, gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. 

2. Tukienė-Rušinaitė Liudvė, po 1914 m. 

3. Girienė, gyv. Stoties g., prieš 1914 m. 

4. Žarčinienė (žydė), gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. (Žmonių buvo šnekama, kad ji 

darydavusi abortus). 

Tukienė Liudvė buvo Rušinienės duktė. Ji buvo raiša. Pati pasakojosi, kad motina, ją 

pagimdžiusi, labai užpykusi „kam gimė mergelka” ir įmetusi į avių gardą. Avis ir išmynusi jai 

koją. Iš avių gardo ištraukusi bobutė Praspaliauskienė. 

30. Rėtininkai 

1. Kaupys, gyv. Mažeikių g., dirbo prieš 1914 m. (miręs). 

2. Vilčikauskis Juozas, gyv. Papilės g., dirbo prieš 1914 m. (1969 m. tebegyveno). 

3. Vilčikauskis Kazimieras dirbo prieš 1914 m. (1969 m. tebegyveno Papilės g.). 

31. Rimoriai 

1. Ružauskis Simonas, dirbo nuo 1926 m. (miręs). 

2. Švažas Jurgis dirbo po 1914 m. (Ėjo per kaimus). 

3. Valtas Vincentas, gyv. Akmenės g., dirbo prieš 1914 m. 

4. Kaciuška, dirbo nuo 1928 m. 

5. Velavičius (Valto mokinys) — važinėjo per bajorus: Medemrodės Zubovui dirbo, 

Sirutavičiui. 

32. Rožančių dirbėjos 

1. Pukinskienė, dirbo prieš 1914 m. (mirusi). 

2. Augustinavičienė Rozalija, dirbo po 1914 m. (1969 m. tebedirbo). 

3. Dargienė (perkrikšto žydo žmona), gyv. Stoties g., dirbo po 1914 m. 

4. Vilčikauskienė (perkrikštė žydė), gyv. prieš bažnyčią, dirbo po 1914 m. 

5. Balsienė Emilija, gyv. Akmenės g., dirbo po 1914 m. (Dabar gyvena Tarybų g. 11). 

33. Siuvėjos 

1. Deniušienė, gyv. Vytauto g., siuvo prieš 1914 m. 

2. Giraitė Adolfina, gyv. Stoties g. siuvo nuo 1923 m. 

3. Hintendorfienė Rozalija (perkrikštė žydė), Vytauto g., siuvo prieš 1914 m. (Mirė 

Mažeikiuose 1967 m.). 

4. Maneikienė (daktaro motina), siuvo po 1914 m. gyvena Akmenėje 1969 m. 

5. Mažeikaitė-Rimavičienė Pranė, gyv. Stoties g., siuvo po 1920 m. 

6. Perminienė, gyv. Akmenės g., siuvo prieš 1914 m. (mirusi). 

7. Perminienė, gyv. Mažeikių g., siuvo po 1914 m. (mirusi). 

8. Skaraitė (žydė), siuvo po 1914 m., gyv. Akmenės g. (mirusi). 

9. Šliaudaraitė Magdė, siuvo po 1914 m. 

10. Šiurkaitė-Šišnickienė, siuvo prieš 1914 m. (mirusi). 

203

11. Visminienė Stasė, gyv. Vytauto g., siuvo po 1920 m. (mirusi). 

12. Žakaitė Julija, siuvo po 1914 m. 

13. Liginskaitė Maša, gyv. Akmenės g., siuvo prieš 1914 m. (Mirė 1968 m., turėdama 92 

metus). 

14. Švažienė, gyv. Akmenės g., siuvo prieš 1914 m. (mirusi). 

34. Siuvėjai 

1. Dargis, gyv. Stoties g., siuvo po 1920 m. (miręs). 

2. Gargasas, gyv. Pakalupės km., siuvo po 1914 m., mirė 1970 m. 

3. Kalmanas Orkis, siuvo prieš 1914 m., ligi 1935 m. (miręs). 

4. Kontutis, siuvo po 1914 m. (1969 m. tebesiuvo). 

5. Lalas Antanas, gyv. Akmenės g., siuvo nuo 1930 m. (Dabar gyvena Amerikoje). 

6. Narušaitis, gyv. Akmenės g., siuvo nuo 1918 m. (miręs). 

7. Spingys, siuvo prieš 1914 m., gyv. Vytauto g. (miręs). 

8. Stonkus, gyv. Akmenės g., siuvo prieš 1914 m. (miręs). 

9. Šeibelis Jonas, gyv. Akmenės g., siuvo prieš 1914 m. 

10. Švažas Antanas, gyv. Stoties g., siuvo po 1914 m. 1972 m. tebesiuvo tik kepures. 

11. Pikevičius, siuvo prieš 1914 m., siuvo ligi 1969 m. Mirė 1969 m. 

12. Savickis, gyv. Mažeikių g., siuvo po 1920 m. (miręs). 

13. Voveris, gyv. Pakalupės km., siuvo po 1920 m. 

14. Urkis, siuvo po 1920 m. (miręs). 

15. Vėžauskis, gyv. Vytauto g., siuvo po 1920 m. Tebesiuva ir 1972 m. 

16. Monis, siuvo po 1925 m. Dabar nebesiuva. Dirba koklių fabrike. 

35. Siuvėjai, važinėję po kaimus siūdami 

1. Alsys Pranas, gyv., Stoties g. (važiavo siūti tik į Latviją. Siuvo kailinius, kostiumus). Siuvo 

prieš 1914 m. 

2. Meškys Pranciškus, siuvo prieš 1914 m. 

3. Erlickis Jonas, siuvo nuo 1917 m., gyv. Akmenės g. Nuo 1941 m. nebesiuva. Gyvena 

kaime. 

4. Vaitkus Pranas, siuvo po 1920 m. Gyveno Gyvulių km. 

5. Perminas Povilas, siuvo prieš 1914 m. Gyv. Padvarių km. 

5. Perminas Rapolas, siuvo prieš 1914 m. 

7. Gadeikis, siuvo po 1914 m., gyv. Purvėnų km. 

3. Baltutis, siuvo prieš 1914 m., gyv. Pakalupės km. 

9. Visminas, gyv. Čekų km., siuvo po 1914 m. 

10. Paulikas, gyv. Purvėnų km. siuvo po 1914 m. 

11. Urbonas Pranas, siuvo po 1920 m., nebesiuva, gyvena Viekšnių m., Naujakuriuose. 

36. Siuvinėtojos 

1. Šliaudaraitė Magdalena, siuvinėjo po 1920 m. Siuvinėjo bažnytines vėliavas. 

204

2. Balsienė-Švažaitė Emilija, siuvinėjo po 1920 m. Siuvinėjo bažnytines vėliavas, vėliavas 

šauliams, tautininkams. Už vėliavos išsiuvinėjimą gaudavo 150 litų. Dabar gyvena Viekšniuose, 

Tarybų 11. Nebesiuvinėja. 

3. Narutavičiūtė Klara, siuvinėjo po 1920 m., gyv. Žvyro g., tebesiuvinėja. Siuvinėja 

paduškėles, takelius. 

37. Haftuotojos 

Prieš 1914 m. ir po 1914 m. buvo madoje haftuotos (aptavotos) skarelės. Haftuotojų Viekšnių 

miestelyje buvo gana daug. 

38. Kaldrų siuvėjos 

1. Liginskaitė Maša, gyv. Akmenės g. Siuvo prieš 1914 m. 

2. Kaušarienė, gyv. Stoties g., siuvo po 1920 m. Tebesiuva ir 1972 m. (Kaušarienė — rusė). 

39. Skalbėjos 

1. Lengvenienė Monika skalbė nuo 1917 m. ligi 1930 m. 

2. Mastauskienė, gyv. Pakalupės km., skalbė po 1920 m. (Skalbėja išskalbdavo vyr. 

viršutinius marškinius, apykakles, iškrakmolydavo ir išprosavodavo). 

3. Racaitė Barbora skalbė bažnytinius drabužius po 1920 m. 

4. Rimkaitė Barbora skalbė bažnytinius drabužius po 1920 m. 

40. Skardininkai 

1. Jankauskas, gyv. Akmenės g., dirbo po 1920 m. (1969 m. gyveno kaime). 

2. Kęsminas Antanas, gyv. Turgaus g., dirbo po 1920 m. (miręs). 

3. Koukštas Antanas, gyv. Mažeikių g., dirbo po 1920 m. (1969 m. nebedirbo). 

4. Šlyteris, gyv. Mažeikių g., dirbo po 1920 m. 1969 m. tebedirbo. Mirė 1972 m. 

5. Vaineris (žydas), dirbo po 1914 m. (miręs). 

6. Venckus, gyv. Naujakuriuose, dirbo po 1920 m. (miręs). 

41. Skerdžiai 

Skerdžius ganė Viekšnių miestelio ūkininkų karves ir avis. Ganė Miesčionių lankose ir 

Miesčionių laukuose. (Miestelio ūkininkų žemės rėžiai buvo už miestelio, į Akmenės pusę). 

1. Kinčinas, gyv. Stoties g., ganė po 1918 m. 

2. Ramonas, ganė nuo 1928 m. 

42. Staliai 

1. Imelis, dirbo prieš 1914 m. 

2. Laucius, dirbo prieš 1914 m. 

3. Kęstavičius, dirbo prieš 1914 m. 

43. Stogdengiai 

1. Strikauskis, gyv. Vytauto g., dirbo prieš 1914 m. 

44. Šaukėjas turguje 

1. Poškus, gyv. Puodininkų g. 

Užšaukdavo ant turgaus, kas ką norėdavo šaukdintis, dar prieš 1914 m. Užšaukdinama buvo 

maždaug ligi 1930 m., gal dar ir vėliau. 

205

45. Šaukštų dirbėjai 

1. Brazdauskas, dirbo po 1914 m. (1969 m. gyveno Mažeikiuose. Ubagas). 

2. Jonauskis, gyv. Laižuvos g. Dirbo po 1914 m. (Aklas ubagas, giedodavo prie bažnyčios ir 

„ant turgaus” giesmėm armonika pritardamas). 

3. Lungys, gyv. Mažeikių g. Dirbo prieš 1914 m. 

46. Škaplierių audėjos 

1. Pakalniškienė, gyv. Stoties g., audė prieš 1914 m. 

2. Pakalniškytė-Švažienė, gyv. Akmenės g., audė po 1914 m. 

3. Švažaitė-Balsienė Emilija, gyv. Akmenės g., audė po 1920 m. 

4. Šiaulienė Julijona, gyv. Stoties g., audė prieš 1914 m. 

47. Ūkininkai 

1. Beržanskaitė-Švažienė, gyv. Akmenės g. 

2. Čiužas, gyv. Vytauto g. 

3. Joniuškis, gyv. Akmenės g. 

4. Kačinas Antanas, gyv. Akmenės g. 

5. Mažonienė-Dargienė, gyv. Vytauto g. 

6. Tupikas, gyv. Akmenės g. 

7. Veisis, gyv. Akmenės g. 

8. Petrikas, gyv. Papilės g. 

9. Tukys, gyv. Akmenės g. 

10. Šliažas, gyv. Vytauto g. 

11. Šiaulienė, gyv. Vytauto g. 

12. Teodoras Urvikis, gyv. Puodininkų g. 

13. Žvirblis, gyv. Stoties g. 

48. Užuolaidų mezgėja 

1. Narutavičiūtė Klara, gyv. Žvyro g., dirbo po 1920 m. 1972 m. tebedirba. 

49. Baldų pynėjai 

1. Riauka, gyv. Mažeikių g., dirbo po 1920 m. Mirė 1972 m. Pynė kėdes, etažeres iš vytelių. 

50. Vaikų augintojos 

1. Rušinienė, gyv. Akmenės g., augino prieš 1914 m. 

2. Rušinaitė-Tukienė Liudvė, gyv. Akmenės g., augino po 1914 m. maždaug ligi 1935 m. 

3. Tukaitė-Bružienė, gyv. Stoties g., augino prieš 1914 m. 

Vaikai dažniausiai būdavo vienišų motinų. Jie būdavo slapčia atgabenami, paauginami (jei 

nenumirdavo) ir vėl slapčia išvežami. Niekas nežinojo, kieno tie vaikai buvo. 

Štai ką papasakojo apie Bružienę Emilija Balsienė. Seniai, dar prieš 1914 m. karą, daktaro 

Biržiškos gonkose buvo rastas naujagimis su rašteliu ant kaklo, kur buvę parašyta: „jūsų sūnaus 

sūnus”, kad motina esanti biedna ir savo sūnaus negalinti auginti, tegu auginą seneliai. 

Dr. Biržiška turėjęs tris sūnus. Nė vienas sūnų neprisipažinęs, katro būsiąs pamestinukas. 

Bružienė paėmusi tą vaikelį, įsūnijusi ir užauginusi. Augdamas Jonas Bružas vis labiau daręsis 

panašus į Viktorą Biržišką. Taip žmonės ir nusprendę, kad jis turėjęs būti Viktoro Biržiškos 

sūnus. Pati Balsienė atminė Jono Bružo krikštynas. Buvę 12 porų kūmų, kad įsūnytasis turėtų 

206

giminių. Dabar, t. y. 1972 m., Jonas Bružas gyvena Viekšnių m., yra vedęs Oną Normontaitę. Jei 

kas jį paklausia, ar teisybė esanti apie jo tėvą — Viktorą Biržišką, jis nusijuokia ir nieko nesako. 

51. Vandens nešėjos 

1. Buožienė, nešiojo turtingesniems žydams vandenį po 1918 m. 

2. Paulauskaitė — po 1920 m. 

Buvo ir daugiau moterų, kurios nešiodavo vandenį, išmazgodavo grindis, žodžiu, už pinigą 

turtingesniems žydams padirbdavo juoduosius darbus. 

52. Verpėjos 

1. Rimkaitės (3 moterys), verpė po 1920 m. 

2. Molienė, gyv. Stoties g., verpė po 1914 m. 

3. Rupkienė Marijona (1867—1952), verpė prieš 1914 m. 

Verpėjų Viekšnių m. buvo daug. Verpdavo visos senesnės moterys, kurios kito darbo 

nebedirbdavo. Daugiausia verpėjų buvo iš davatkų tarpo, našlių, kurioms reikėdavo pačioms 

išsimaitinti arba išmaitinti šeimą. 

53. Verpėjai verpykloj malūne 

1. Levinskis 

2. Zorys 

3. Bružėnas 

Gijas lenkė 

1. Normontaitė-Bružienė Ona 

2. Sakalauskaitė Bronė. 

Verpykla buvo nuo 1925 m. 

54. Žolininkės 

1. Voluntienė, gyv. Žvyro g., gydė prieš 1914 m. 

2. „Moninkelė” (Taip ją vadino visi žmonės — čia jos vardas ir pavardė), po 1930 m. 1972 m. 

gyvena Akmenės g. 

55. Žvejai 

1. Čeričinskis (batsiuvys), gyv. Akmenės g. Žvejojo po 1914 m. 

2. Galminas (ūkininkas), gyv. Gyvulių km., ateina į miestelį žvejoti su miestelio žvejais, po 

1914 m. 

3. Gedžius (plaustininkas), gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. 

4. Stonkus (siuvėjas), gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. 

5. Riauka (baldų pynėjas), gyv. Mažeikių g., po 1914 m. 

56. Žąsų, ančių, kalakutų pešėjos 

1. Švažaitė-Končienė Petrė, gyv. Akmenės g. 

2. Švažaitė-Memienė Bronė, gyv. Akmenės g. 

3. Vėžaitė Marė. 

4. Veisaitė Bronė, gyv. Akmenės g. 

5. Veisaitė Emilija, gyv. Akmenės g. 

6. Veisaitė-Lalienė Petrė, gyv. Akmenės g. 

207

7. Krutinienė, gyv. Akmenės g. 

57. Macų kepyklos darbininkės 

1. Geršelienė (meistras), gyv. Akmenės g. 

2. Alsaitė-Koukštienė Rozalija, gyv. Akmenės g. 

3. Gelžinaitė-Vaserienė Monika, gyv. Žvyro g. 

4. Alsaitė-Blažienė Ona, gyv. Stoties g. 

58. Pieninės darbininkai 

1. Pranauskis. 

2. Lengvenis Vincas, dirbo nuo 1930 m. ligi 1935 m. 

3. Švažaitė-Memienė Bronė. 

4. Jurjonaitė-Navardauskienė Bronė. 

5. Kuchalskaitė Ženė. 

Senoji pieninė buvo Sajaus namuose ligi 1928 m. Pieninę įsteigė 1925-26 m. Bertulis, Lacius 

ir Urvikis. Naująją pieninę pastatė Vytauto g. 

Pienininkai yra buvę ligi 1941 m. 

Ulevičius. 

Vizgirda. 

Rimkus Pranas. 

59. Saldainių dirbtuvės darbininkės 

Dirbtuvės savininkas Valiulis. Įsteigta 1928 m. Vytauto g. 

1. Nikolajevas Aleksandras — meistras. 

2. Deniušaitė Ona — darbininkė. 

3. Gužauskaitė-Lengvenienė Stasė — darbininkė. 

4. Miltenytė Uršė — darbininkė. 

5. Macaitė Cecė — darbininkė. 

6. Stonaitė Albertina — darbininkė. 

7. Ūkanaitė-Buivydienė Amilė — darbininkė. 

8. Ūkanaitė-Balčiūnienė Alba, — darbininkė. 

9. Volmeraitė, darbininkė. 

10. Žutautaitė Ona, darbininkė. 

60. Šluotų rišėjas 

Ermošius, gyv. Zaventės km., rišo šluotas ir pardavinėjo miestelyje. 

61. Uogautojos 

Pranė Erlickienė, gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. 

62. Bovelnos dažyklos darbininkės 

1. Švažaitė Rufina, gyv. Akmenės g., dirbo prieš 1930 m. 

2. Švažaitė Bronė, gyv. Akmenės g., dirbo po 1920 m. 

3. Meižienė, dirbo po 1920 m. 

208

4. Šimkienė Ona, dirbo po 1920 m. 

5. Balsienė Emilija, dirbo po 1920 m. 

63. Altorių, pompų ir baldų meistrai buvo 

Vincentas Juodeikis (tėvas) ir Vincentas Juodeikis (sūnus). Gyveno jie Zaventės km. 

(Zaventės km. yra kitapus Ventos upės, priešais Viekšnių miestelį). V. Juodeikis (tėvas) dirbo 

apie 1870 m. ligi 1914 m., altorius, pompas ir baldus ir po 1914 m. (mirė 1926 m); jo amato 

buvo išmokęs ir sūnus (gimęs 1876 m.). 

Audinių krautuvės 

1. Pundzius, Stoties g., prieš 1914 m. 

VIEKŠNIŲ MIESTELIO VERSLININKAI 

2. Savickis Antanas, Turgavietė, nuo 1935 m. 

Maisto ir kolonialinių prekių 

1. Kristinienė Ieva, Akmenės g., nuo 1931 m. 

2. Lungys, Mažeikių g., prieš 1914 m. 

3. Lungys, Stoties g., prieš 1914 m. 

KRAUTUVININKAI 

Lietuvių krautuvės: 

4. Sakalauskis (prieš Biržiškų namus), prieš 1914 m. 

5. Skunsmonas Robertas, Akmenės g., nuo 1930 m. (1932 m. pardavė Izraelštamui). 

6. Tupika, Akmenės g. nuo 1932 m. 

7. Vilčikauskis (pirma Turgavietėje, vėliau — šalia Kooperatyvo) prieš 1914 m. 

8. Visminas, Vytauto g. nuo 1934 m. 

Audinių krautuvės 

1. Beržanskis, Turgavietė, nuo 1935 m. 

Žydų krautuvės: 

2. Blankaitė Rochė, Akmenės g., nuo 1930 m. 

3. Šmitienė, Akmenės g. ir Turgavietės kampas, nuo 1930 m. 

4. Maušelis, Turgavietė, nuo 1931-32 m. 

Batų krautuvės 

1. Laukšana, Turgavietė, (batų-odos), nuo 1930 m. 

2. Leras, Tirkšlių g. (batų-galanterijos), nuo 1930 m. 

Dažylų (pervės) ir bovelnos (siūlų) 

1. Rabinovičienė (žmonių vadinama Lipke), Akmenės g., prieš 1914 m. 

Geležies krautuvės 

1. Kenigsbergo, Turgavietė, prieš 1914 m. 

2. Vaineris, Turgavietė-Stoties g. kampas, prieš 1914 m. 

Kepurių krautuvės 

1. Eizikmanas, Turgavietė, prieš 1914 m. 

209

2. Tamarinas (Tamarinienė), Turgavietė, po 1914 m. 

Kolonialinių prekių krautuvės 

1. Alter Judes, Tirkšlių g., po 1914 m. 

2. Beržanskių (sūnų), Tirkšlių g., po 1914 m. 

3. Dovydo, Tirkšlių g., po 1914 m. 

4. Flechteris (Šiši sesers vyras), Turgavietė, po 1914 m. 

5. Goldmanas, Tirkšlių g., po 1914 m. 

6. Iciko (Šiši sesers vyras), Turgavietė, po 1914 m. 

7. Izraelštamo, Akmenės g., nuo 1932 m. 

3. Leibio, prieš tiltą, Tilto g., prieš 1914 m. 

9. Mackibuckio, Turgavietė-Akmenės g. kampas, nuo 1930 m. 

10. Pekeris Mauša, Turgavietė, po 1914 m. 

11. Peisachovičius, Turgavietė, po 1914 m. 

12. Raskinas, Tirkšlių g., po 1914 m. 

13. Izraelštamo, Turgavietė, po 1932 m. 

14. Sajus, Mažeikių g., po 1914 m. 

15. Šeinas, Akmenės g., po 1914 m. 

16. Šiši, Tilto g., po 1914 m. 

17. Žarčino, Akmenės g., nuo 1918 m. 

18. Vigoderio žento, Turgavietė, po 1928 m. 

Laikrodžių, dviračių krautuvė 

1. Eizikmanas, Turgavietė (Rakuzino name), nuo 1931 m. 

Vaisių (apelsinų, citrinų, šokolado, saldainių, mielių) krautuvė 

1. Naftalinas, Turgavietė, 1928 m. [BK: Tarti maždaug taip: „Naftaalinas”]. 

Vaistai, odekolonas, kremai 

1. Dovidovičius, Turgavietė (Rakuzino name), nuo 1934 m. (laikė ir benzino kolonėlę). 

Miltų krautuvė 

1. Cyrė, Turgavietė, prieš 1914 m. 

Urmo sandėliai 

1. Alter Judes, kolonialinių prekių, Tirkšlių g., po 1914 m. (silkės, kruopos). 

2. Goldmanas, kolonialinių prekių, Tirkšlių g., po 1914 m. 

3. Kenigsbergo, geležies, Turgavietė, po 1914 m. (Aprūpino Telšius, Akmenę, Mažeikius). 

Kooperatyvas 

Įvairios prekės (netoli bažnyčios), po 1920 m. 

Arklių pirkliai 

PIRKLIAI 

1. Abe Potes (žmonių vadinamas Apkis), Akmenės g., po 1914 m. 

210

2. Jonas Brika, Akmenės g., po 1914 m. Pastaba: Pirko vogtus arklius ir vežė į Latviją. Taip 

buvo žmonių sakoma. 

Javų pirkliai 

1. Šeinis, Akmenės g., prieš 1914 m. 

2. Šeinis Meiškis, Akmenės g., prieš 1914 m. 

3. Šiši (žmonių vadinamas Icka Parka), Tilto g., prieš 1914 m. 

4. Vaksas (prie tilto), po 1918 m. 

5. Velvys, Stoties g., prieš 1914 m. 

6. Goldbergas, Mažeikių g., po 1914 m. 

Miško pirkliai 

1. Vaksas (prie tilto), po 1918 m. 

Malkų pirkliai 

1. Brika Jonas, Akmenės g., po 1914 m. 

Paukščių pirkliai 

1. Blanka, Akmenės g., prieš 1914 m. 

Skudurų pirkliai 

1. Šotlandas, Tirkšlių g., prieš 1914 m. 

Mėsininkai 

PREKYBININKAI 

1. Alsienė, Stoties g., mėsos kioskas, Turgavietė, prieš 1914 m. 

2. Giberis (sūnus), prieš špitolę, po 1914 m. 

3. Giberis Leiba (tėvas), Akmenės g., prieš 1914 m. 

4. Klafas, Pirties g., po 1914 m. 

5. Šiaulaitė (išnešiojo po namus mėsą), po 1914 m. 

6. Žūsis (Eizikmanaitės vyras), po 1914 m. 

7. Reifelis, po 1920 m. 

Puodais turguje prekiavo 

1. Paulikas, Akmenės g., prieš 1914 m. (tik Viekšniuose) 

2. Hintendorfas, Vytauto g., po 1920 m. (tik Viekšniuose) 

3. Zelikis Klafas (važinėjo po turgus ir prekiavo puodais) 

Sėklininkai (sezoninė prekyba) 

1. Alsienė, Stoties g., po 1914 m. 

2. Bružas, po 1914 m. 

3. Lungienė, Stoties g., po 1914 m. 

Silkėmis turguje prekiavo 

1. Siulkė Geršelaitė-Klafienė (žmonių vadinama „Pirtininkaite” arba Zelikiene), po 1920 m. 

2. Šiaulaitė, po 1918 m. 

211

Krienais prekiavo 

1. Ramanauskas, po 1918 m. 

SUPIRKINĖTOJAI 

Supirkinėjo kiaušinius Viekšnių miestelyje turgaus dienomis „Pieno Centrui” ir vežė juos į 

Mažeikius po 1920 m.: 

1. Švažas Antanas, Akmenės g. 

2. Kateiva Karolis, Vytauto g. 

3. Šiaulienė, Vytauto g. 

Skudurus supirkinėjo 

1. Skaris (taip buvo žmonių vadinamas senas žydas, vaikščiojęs po kaimus ir supirkinėjęs 

skudurus, šerius, arklių uodegas) prieš 1914 m. 

„BAGAMAZNINKAI” (Karabelninkai) 

1. Valeinienė, prekiavo skarelėmis, kaspinais, kartūnais, špilgomis (segėmis), veidrodžiais, 

šukomis, po 1920 m. 

2. Kazlauskienė — prekiavo skarelėmis, karoliais, špilgomis (segėmis) ir kt., po 1920 m. 

3. Voluntaitė Pranė — popierinėmis gėlėmis, paveikslais šventais (paveikslus ji apipindavo 

dirbtinėmis gėlėmis, įdėdavo į kartoninius rėmus, lyg į kokias dėžutes ir uždėdavo stiklą), prieš 

1914 m. 

4. Končius — prekiavo keptomis lėlėmis, rožančiais, maldaknygėmis, prieš 1914 m. 

5. Brazdauskas — prekiavo savo darbo saldainiais, keptomis „vištelėmis”, „pypkomis”, 

„panelėmis” ir kt. 

Krapylas pardavinėjo 

1. „Žiurkė” (taip žmonių vadinama), po 1930 m. 

1. Ružės alinė, Akmenės g., po 1920 m. 

ALINĖS 

2. Skunsmono Povilo alinė, Turgavietė, po 1930 m. 

3. Jonauskienės alinė, Stoties g., po 1920 m. 

ARBATINĖS 

1. Parapijos arbatinė, Špitolėje. Sena, iš 19 amž. ar dar senesnė. 

2. Švažienės arbatinė, Turgavietė, po 1930 m. 

3. Lozorkaičių arbatinė, Tirkšlių g., po 1914 m. 

4. Jankelio arbatinė, Tirkšlių g., prieš 1914 m. 

5. Fainbergo arbatinė, Tirkšlių g., po 1914 m. 

TRAKTIERIAI 

1. Mažuknos traktierius, Turgavietė, po 1914 m. 

2. Šepučio traktierius, po 1914 m., Akmenės g. 

VIEŠBUČIAI 

1. Garbelio viešbutis, Turgavietė, prieš 1914 m. 

212

2. Rubinšteino viešbutis, Mažeikių g., po 1930 m. 

„BARDAKAS” 

1. Liudvė Raudonaitė, Vytauto g., maždaug nuo 1931 m. ligi 1936 m. laikė „bardakėlį”. Čia 

ateidavo įvairios merginos, rinkdavosi vyrai nakčiai. 

Batų dirbtuvė 

ĮMONĖS. GAMYKLOS. DIRBTUVĖS 

1. Kaplano batų dirbtuvė, prieš 1914 m. Dirbo pats Kaplanas ir samdyti darbininkai. 

Bovelnos dažykla 

1. Rabinovičienė (žmonių „Lipke” vadinama), Akmenės g., prieš 1914 m. Dirbo 3-4 

darbininkės. 

Elektros gamyklos 

1. Lesimo — malūne, po 1920 m. 

2. Briko Jono, Papilės g. (garo variklis), po 1928 m. 

Macų kepykla 

1. Geršelienė (meistras), Akmenės g. Dirbo 3 darbininkės. 

Kepyklos 

1. Erlickio kepykla, Turgavietė, po 1918 m. 

2. Parapijos kepykla, Špitolėje, (labai sena). 

3. Veisio kepykla, Turgavietė, po 1930 m. 

4. Taujenio kepykla (netoli bažnyčios, Vilčikauskio name), po 1920 m. vėliau — Laniauskio, 

po 1930 m. 

5. Jankelio, Tirkšlių g., po 1914 m. 

Malūnas 

Malūnas pastatytas 1900 m. Prano Lengvenio, nuo 1909 m. Lesimo. 

Paukščių pešimas 

1. Blanka, Akmenės g., prieš 1914 m. Dirbo 7 moterys. 

Vilnų verpykla 

Lesimo vilnų verpykla (malūne), nuo 1925 m. Dirbo 5 darbininkai. 

Skudurų rūšiavimas 

Šotlando, Tirkšlių g., prieš 1914 m. Dirbo 5-7 darbininkės. 

Odų dirbtuvės 

1. Jono Briko, Papilės g., Nuo 1935-37 m. 

2. Kalvarijos, Akmenės g., prieš 1914 m. 

3. Reifelio, avikailių dirbtuvė, prieš 1914 m. 

Puodų dirbtuvės 

1. Jono Brikos, Papilės g., nuo 1935-36 m. 

2. Hintendorfo, Akmenės g., nuo 1930 m. 

3. Iršo Gindės, Akmenės g., prieš 1914 m. 

213

4. Pauliko, Akmenės g., prieš 1914 m. 

5. Ružės, Akmenės g., prieš 1914 m. 

6. Šij Michel (žmonių vadinamas „Šikis”), Vytauto g., prieš 1914 m. 

7. Urvikio ir Spingio, Puodininkų g., nuo 1932 m. 8. Kristino, Akmenės g., prieš 1914 m. 

9. Volunčiaus, Papilės g., prieš 1914 m. 10. Pakalniškio, Puodininkų g., prieš 1914 m. 

Saldainių dirbtuvė 

1. Valiulis, Vytauto g., nuo 1928 m. Dirbo meistras ir 9 darbininkės. 

2. Brazdauskas — dirbo saldainius ir pats pardavinėjo po turgus. 

Vilnų karšykla 

1. Lengvenio (žmonių vadinamo „Vilnašukiu”), prieš 1914 m. vėliau karšyklą perėmė Bružas. 

Limonado dirbtuvė 

1. Gordono, netoli Turgavietės, apie 1930 m. 

Įvairūs verslai 

1. Turėjo namus, išnuomojo butus ir iš to gyveno. Pvz. Zavadskis, Vytauto g., Kazlauskienė, 

Vytauto g. 

2. Daugelis priimdavo gyventi mokinius, virė jiems valgyti. 

3. Daug buvo verpėjų. 

4. Daug buvo mezgėjų, kurios megzdavo pirštines, kojines. 

5. Senesnės moterys ir paaugliai plėšydavo plunksnas. 

6. Tarnaitės, kurios tarnaudavo pas turtingesnius žydus ir ponus. 

7. Virėjos, kepėjos, kurios eidavo per kaimus virdamos, kepdamos baliams, vestuvėms ir t.t. 

8. Miestelio ūkininkai samdydavo moteris daržams ravėti ir kt. darbams. 

KAS DAR BUVO VIEKŠNIŲ MIESTELYJE 

Bažnyčia — 4 kunigai, vargonininkas, zakristijonas. 

Zakrastijonas Virkutis prieš 1914 m. 

Perminas Kazimieras, po 1914 m. 

Dovydauskis Domas, zakrastijono padėjėjas. 

Perminas Povilas, zakrastijono padėjėjas. 

Cerkvė — popas. 

Sinagoga — rabinas. 

Paštas — pašto viršininkas. 

Laiškininkai: Juodeikis, prieš 1914 m., Senkus nuo 1935 m., Mikalauskas, nuo 1935 m. 

Keturklasė mokykla. Pradžios mokykla. 

Skaitykla, po 1920 m. Vedėja Zosė Perminaitė, vėliau — Ona Jaskūnaitė. 

Policija. 

Monopolis, po 1920 m. Vedėjas Radvila. 

Antstolis (Kučka), po 1920 m. 

Gydytojai 

214

Biržiška, prieš 1914 m. 

Glikmanaitė, Glikmanas, Rakuzinas, Pačerinskis, Gelfandas, po 1920 m. 

Felčeriai 

Butkus, Lengvenis Marcijonas, Zarcinas — po 1914 m. 

Akušerės 

Rivinskienė, po 1914 m. 

Laniauskienė, po 1930 m. 

Viekšnių miestelyje po 1920 m. buvo 4 salės 

1. Parapijos, 

2. Gordono, 

3. Kooperatyvo, 

4. Mokyklos. 

1969 M. PUODININKAI VIEKŠNIUOSE 

Puodų dirbtuvės: Gordono salėje ir Šij Michel („Šikio”) Vytauto g. 

Puodininkais dirba 

1. Lizis (Aloyzas) Šliažas. 

2. Vilimas [Albertas]. 

3. Vilimienė [Stasė]. 

4. Pakalniškis Jokūbas. 

5. Pukinskis Leonas. 

6. Mockus Stasys. 

7. Mockus Romualdas. 

Glazūravimo meistrai 

1. Skerstonaitė [Stasė]. 

2. Ramanauskaitė-Šliožienė. 

3. Giedraitė Juzė — dekoruotoja. 

Degikais dirba 

1. Vainauskienė [Stefanija]. 

2. Ūdra [Povilas]. 

3. Balvočius. 

Masinės žudynės Lietuvoje 1941—1944. — Vilnius, 1973. — D. 2. — P. 181—182. — 

Tekste: 

Tenis Pranas, Jono, gimęs 1903 m. Medžialenkės kaime. 1941 06 30—1941 07 07 buvo 

Viekšnių partizanų būrio štabe. 1941 m. birželio 30 partizanai pradėjo suiminėti žmones. 

Pradžioje ir aktyvistus žydus, vėliau — likusius žydus. 1943—1944 m. P. Tenis buvo Viekšnių 

valsčiaus viršaičiu. Tardymo 1945 01 10 dokumentai. Suimtųjų pavardės. — [Pavardė „Tenys”. 

„Tenis” — dėl blogo vertimo iš rusų kalbos]. 

215

Urbienė Amelija. Žydų vardai: Kokiais vardais Viekšniuose žemaičiai vadina savo miestelio 

žydus: 1974 metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. 

— Tekste: 

Vyrų vardai: Apkis (Abe Potes), Arkis, Benckis, Berkis, Dovitkis, Faifkis, Gerškis, Chajums, 

Chajumkis, Charkis (Charkė), Irškis, Jankelis, Joselis, Joskis, Kackis, Konka, Leibis, Mėiškis, 

Nokums, Notkis, Peiskis, Šikis (Šij-Michel), Šliomkis, Zelikis. 

Moterų vardai: Anckė, Belkė, Breinelė, Cipkė, Cyrė, Dvierkė (Dvierelė), Feigė (Feigelė), 

Fentkė, Chaikė, Intkė, Itkė, Kaska, Lipkė (Libė), Malkė, Merkė, Peskė, Roza (Raiskė), Ruokė, 

Rochė (Rochala), Siulkė, Sorkė, Taibkė (Taibelė), Taubė (Taubelė). 

Urbienė Amelija. Tautosaka: Aplankas Nr. 1 // VVB, VM. — Tekste: Užrašyta 1975 metais: 

Dėl ko už Ventos liuob baidyti (Apie Paivį — žydą Šeinį, turėjusį karčiamą Akmenės gatvėje 

prie pat gatvelės, einančios į melnyčią, ir Biednąjį Liauksminą). 

Urbienė Amelija. Medžių plukdymas: 1978 metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai 

aprašai: Aplankas Nr. 6 // VVB, VM. — Tekste: Medžius miškuose užpirkdavo Viekšnių miško 

pirkliai — žydas Vaksas ir Jonas Brika. Pirkliai samdė žmones su arkliais medžiams į Viekšnių 

geležinkelio stotį išvežti. 

Urbienė Amelija. Perkrikštai Viekšnių miestelyje: 1979 metų aprašas // Urbienė Amelija. 

Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 7 // VVB, VM. — Tekste: Nedaug tebuvo Viekšnių 

miestelyje perkrikštų. Ir visi tie perkrikštai buvo žydai. 

1. Prieš I pasaulinį karą Viekšniuose gyveno Jurgis (Georgijus) Rakuzinas, persikrikštijęs „į 

pravoslavus”. Prieš karą buvo Viekšnių uriadninku. 2. Kromininko Vilčikauskio motina buvo 

perkrikštė — katalikė. Prekiavo „po bagamazu”. 3. Šiaučiaus Kazirskio pati taip pat perkrikštė 

katalikė. 4. Iršas turėjo mažą puodų dirbtuvę ir savo namus Akmenės gatvėje (vėliau Nr. 54) ant 

aukšto Ventos skardžio. Pas Iršą dirbo jaunas vokietis katalikas Hintendorfas. Iršo duktė Cipė 

susimylėjo su Hintendorfu, sumislijo nuo tėvų pabėgti ir persikrikštyti. Taip ir padarė. Pabėgti 

padėjo Zaventės kaimo ūkininkas Vincentas (tėvas) Juodeikis. Jis atplaukė su laive prie Iršos 

namų, palaukė kol Cipė išėjo. Tada įsisodino į laivę, perkėlė per Ventą ir parsivedė į savo namus. 

Čia Cipė ir persikrikštijo. Tapo Rozalija. Rozalija gyveno pas V. Juodeikį tol, kol ištekėjo už 

Hintendorfo. Tada apsigyveno Viekšniuose. Buvo siuvėja, o jos vyras dirbo puodininkų 

dirbtuvėse. 5. Jonas Dargis buvo persikrikštijęs „į katalikus”. Persikrikštijo labai seniai, 12 metų 

turėdamas. Pavardę pasiėmė savo kūmino. J. Dargio tikras brolis buvo žydas Ickus. Ickus buvo 

šiaučius, gyveno Užbravarėse Pirties gatvelėje. J. Dargis vedė Moniką Šiaulytę, gyveno Stoties 

gatvėje (vėliau Nr. 18). Viekšniuose buvo stražninku. Jo pati turėjo „bagamazą”. Vėliau 

J. Dargis, kaip ir jo tėvai, buvo mėsininkas. Supirkinėjo gyvulius, skerdė juos ir mėsą 

pardavinėjo turgavietėje. 

Urbienė Amelija. Kas šiandien dar žinoma Viekšnių miestelyje bei jo apylinkėje apie 

raganas, laumes ir kaukus: Užrašyta 1979 metais // Urbienė Amelija. Tautosaka: Aplankas Nr. 3 

// VVB, VM. — Tekste: 

Visas miestelis šnekėjo, kad Lipkė mokėjo žmogų apžavėti — čerauninkė buvo. Ana turėjo 

krautuvę. Kožną, kas pas aną pirko, visuomet liuob pavaišinti — davė ant cukraus anodijos 

užlašinusi. [...]. Kai per I pasaulinį karą žydams buvo įsakyta atsitraukti gilyn į Rusiją, išvažiavo 

ir Lipkė su savo Lipkiukais. Jos namuose apsigyveno žmonės. Kai Lipkė sugrįžo, žmonės 

išsikraustė. Beliko gyventi tik vienas Jonas Stonys... [...]. Balkauskio (Viliošiuose) šuo buvo 

vardu Zelikis. Viekšniuose gyveno žydas, taip pat Zelikis. Ans važinėjo po kaimus ir supirkinėjo 

autskarius. Užvažiavo kartą pas Balkauskį Zelikis... 

216

Urbienė Amelija. Buities ir papročių vaizdeliai: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: Aš ir 

mano seneliai (52 vaizdeliai). Mažo miestelio didelis gyvenimas: 1. Aš savo miestelyje. 2. Mūsų 

miestelio žmonės: „Lipkė”. — Tekste: 

Mūsų gatvėje, trečiame name nuo turgavietės, gyvena Lipkė. Ji turi tris Lipkiukus ir krautuvę. 

Vyras seniai miręs. Prekiauja Lipkė dažais, bovelna, vinimis ir uknoliais. Prekyba sekasi, nes 

Lipkės prekės visiems reikalingos. Be to, ir pasirinkimas čia didžiausias. Niekur kitur nerasi tiek 

vinių ir vinelių, kiek pas Lipkę. Bovelna ir dažais ji tik viena visame miestelyje teprekiauja. [...]. 

Bekalbėdama čia pat užlašina ant cukraus anodijos ir paduoda pirkėjui. Anodiją ir cukrų, 

sukapotą gabalėliais, ji laiko ant prekystalio po stikliniu gaubtu pavožtus. Šalia stovi nedidelė 

lėkštelė. Čiulpi, būdavo, cukrų ir deriesi su Lipke. [...]. Žmonės Lipkės privengia, nes eina 

kalbos, kad ji mokanti žavėti. Visi jos apžavų bijosi. Jei tau Lipkė duoda cukraus su anodija, 

nedrįsk atsisakyti, kitaip užsitrauksi jos nemalonę. 

Yidishe Shtet, Shtetlech un Dorfishe Yishuvim in Lite. — Brooklyn, 1980. — [P.] 145— 

147. — Žinios aprašui: Bauža Kostas. Viekšnių istorija (1805—1945): Diplominis darbas. — 

Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedra, 1996. — 

138 p. — [Kopija yra Viekšnių muziejuje]. — Tekste: Į Viekšnius žydai pradėjo keltis 

18 amžiuje. Viekšnių kahale buvo narių: 1766 m. — 274, 1847 m. — 1120, 1897 m. — 1646, 

1923 m. — 497. 

Kenstavičius Juozas. Laikai buvo sunkūs / Perspausdinta iš žurnalo „Kooperatininkas” // 

Vienybė. — 1983. — Rugpj. 25. — Tekste: 

„Buržuazijos valdymo metais Viekšniuose veikė organizacija politiniams kaliniams remti. 

Batsiuvys [Mendelis] Kacas rinkdavo aukas, palaikydavo ryšius su kitomis panašiomis 

organizacijomis. Sužinoti parvežtų naujienų, pasiklausyti Maskvos radijo dažniausiai 

rinkdavomės kito batsiuvio Jono Šišnicko dirbtuvėje. [...]. Pirmasis vartotojų kooperatyvo 

susirinkimas [...] išrinko naują valdybą. Jos pirmininku, kaip geriausiai žinantį padėtį, išrinko 

mane. [...]. Valdybos nariais tapo batsiuviai Kacas, J. Šišnickas, mažažemis N. Škerba ir kiti.” 

Sarapinienė P. Tau gyvename, žeme: Apybraiža apie Aleksą Raubutą // Vienybė. — 1984. — 

Rugpj. 28. — Tekste: Kalvis, mokėsi kalviauti Tryškiuose pas Pozniaką. Iš pradžių kalviavo 

Šiaudinės dvare, po to dirbo buvusioje Kiršos kalkinėje. Įstojo į komjaunimą. 1941 m. grįžo pas 

tėvus į Kairiškių apylinkę. 

„Kartą Aleksas su savo draugu Miltiniu važiavo dviračiais iš Tryškių. Buvo liepos pabaiga. 

[...]. Iš Balsių miškelio išniro keli baltaraiščiai, pastojo jiems kelią. [...]. Miltiniui pasakė 

nešdintis, o Aleksui metė: „Tu eisi su mumis. Reikia pagalbos.” Kai baltaraiščiai priėjo miškelį, 

Aleksas pamatė nebaigtą kasti duobę, šalia įbestus kastuvus. Duobę kasė du 8—9 metų žydų 

tautybės vaikai. O tolėliau, prie nulaužto berželio, gulėjo Kairiškių kartono fabriko darbininko 

lavonas. „Lipk į duobę ir kask”, — vienas iš atlydėjusių paliepė Aleksui. Kasė Aleksas. „Na, 

užteks. Ne toks jau darbininkas esi”, — sakė banditų padlaižys Urbonas. „Geriau pažiūrėk, kaip 

žydukus „krikštysime”. Suklupdė vaikus prie Kondroto lavono ir liepė bučiuoti. Vaikai bijo, 

verkia, klykia... Po to baltaraištis Sabeckis Aleksui sako: „Dar nelabai raudonas esi, dumk namo. 

Bet kitą kartą... Po tos siaubo kupinos dienos Aleksas pražilo.” 

Sarapinienė P. Tau gyvename, žeme: Apybraiža apie Aleksą Raubutą // Vienybė. — 1984. — 

Rugpj. 28: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

„... Ir atlėkė devyngalvis slibinas, ir visoj karalystėj nei dieną, nei naktį nebuvo ramybės. Ir 

išėjo trys broliai, visi kaip vienas, su piktuoju slibinu pasigalynėti, žmonėms taikos ir laimės 

parnešti...” — pradėdavo pasaką senoji Raubutienė. Septyni vaikai, aplink motiną sutūpę, sulaikę 

kvėpavimą, gaudyte gaudė kiekvieną žodį, o mažose širdelėse pamažu kaupėsi neapykanta 

drakonui... 

Aleksiukui patikdavo tie ilgi žiemos vakarai, nors maža spingsulė šykščiai apšviesdavo 

trobelės vidų, nors kiekviena kambario kertelė knibždėte knibždėjo paslaptingų šešėlių. Tačiau 

217

taip būdavo tik žiemą. O ateidavo vasara, ir Aleksiukui vėl tekdavo palikti namus ir per 

pavasario polaidžius klampoti pas naują ūkininką. Retai kuris mažąjį piemenuką iš namų ratuose 

išsiveždavo — kuo daugiau vaikščios piemuo, tuo greitesnis bus... 

Nelepino piemens ir Papilės ūkininkas Bogužas. Pravirkdavo Aleksiukas, į kvepiančią žolę 

įsikniaubęs, gimtus namus prisiminęs. O ūkininkas: 

— Tai ką, pasūdyt žolę sumanei? Taupyk ašaras, jų dar reikės. 

Ir nueidavo plačiu žingsniu, dėl viso pikto galvijus suskaičiavęs, — ar nepraganė 

bežliumbdamas varlys. 

Aleksiukas buvo darbštus vaikas, ir aplinkinių kaimų ūkininkai mielai samdė jį. Žinojo, kad 

tas, bandą ganydamas, tikrai neužmigs, o kad labai jau namų pasiilgsta, — niekis. 

Kai po dienos darbų sumigdavo ūkininko šeimyna, Aleksiukas tyliai nuslinkdavo nuo krosnies 

ir bėgdavo namo, į Budriškius. Namo... Nors minutėlei prisiglausti prie lietum ir vėju kvepiančių 

motinos rankų, nors valandėlei pasėdėti ant gimtų namų slenksčio. O paskui — tebūnie kas bus! 

Na ir kas, kad ūkininkas už tokius naktinius žygius ausį skaudžiai nusuks, ar plaukus papeš? 

Užtat jis buvo namuose, kur tokia kvapni barščių sriuba ir tokios miltingos didelės bulvės. 

Suprato Aleksiukas, kad bloga būti mažam ir silpnam, ot, jeigu būtų stiprus, ne tik buožę, bet 

ir pasakų drakonus nugalėtu... 

Vakarais, kada Aleksiukas mirkydavo vandenyje ražienų subadytas, perštinčias kojas, motina, 

ant pečių uždėjusi ranką, tardavo: 

— Gal neilgai tau, Aleksiuk, teks buožėm nugarą lenkti. Rasi, geresnių laikų sulauksime... 

Atėjo 1938-ieji metai. Aleksiukas jau visai į Aleksą išaugo, ir kaimo vaikai jau nebedrįsta jo 

piemeniu vadinti. Tėvas žadėjo Aleksą leisti mokytis kalvystės amato pas Pozniaką. 

Ir taip vieną ankstyvą rytmetį Aleksas, savo kuklią mantą susikrovęs, iškeliavo į Tryškius, 

prisistatė kalvystės „meistrų meistrui” Pozniakui. Paauglys meistrui patiko. 

Meistras Alekso nebarė, nestumdė, leido jam dumples papūsti, paprašė padėti ir arklį 

pakaustyti. Bet labiausiai Aleksas laukdavo tų dienų, kai susirinkę prie kalvės, miestelio vyrai 

apie naujus laikus prašnekdavo. Pakalbėdavo jie ir apie neramumus pasaulyje, apie vokietį, kuris 

vis nerimsta. Tada daug kas iš susirinkusiųjų prisimindavo pirmąjį pasaulinį karą, per kurį tiek 

daug artimų ir pažįstamų galvas padėjo. 

Atėjo ilgai lauktoji diena, Aleksas, „diplomuotas” kalvis, sugrįžo į savo gimtinę. Iš pradžių 

kalviavo Šiaudinės dvare, po to dirbo buvusioje Kiršos kalkinėje. Įstojo į komjaunimą. Tačiau 

1941-aisiais prasidėjo Didysis Tėvynės karas. 

Baltaraiščiai, senas „skriaudas” atminę, siautėjo kaimuose ir miesteliuose, žudė naujakurius, 

komjaunuolius, aktyvistus, naujo gyvenimo kūrėjus. Neramu pasidarė. Ir Aleksui teko sugrįžti 

pas tėvus, į gimtąsias Kairiškių apylinkes. Ir Kairiškiuose tai vienur, tai kitur sutratėdavo 

automatai, šiurpiai nakties tyloje nuaidėdavo riksmas. Liejosi nekaltų žmonių kraujas. Šiaudinės 

miškas priglaudė Alekso pusbrolį Joną, kuris baltaraiščiams „prasikalto” tik tuo, kad kaimo 

jaunimui organizuodavo šokius, o kartais sakydavo ugningas kalbas apie naują, geresnį 

gyvenimą. 

Žmonės, išgąsdinti Šiaudinės miško tragedijos, nakčiai kuo tvirčiau užsisklęsdavo duris, o 

dieną stengėsi būti būryje — gal neišdrįs baltaraiščiai už žemės lopinėlį kraujo gerti. 

Kartą Aleksas su savo draugu Miltiniu važiavo dviračiais iš Tryškių. Buvo liepos pabaiga. 

Švietė karšta saulė, žieduose dūzgė bitės. Buvo ramu, tylu, ir nesinorėjo tikėti, kad kažkur 

sproginėja bombos, dega miestai ir kaimai, žūsta žmonės. Iš Balsių miškelio išniro keli 

baltaraiščiai, pastojo jiems kelią, liepė nulipti nuo dviračių. Pavedėję keletą žingsnių keliuku, jie 

Miltiniui pasakė nešdintis, o Aleksui metė: 

— Tu eisi su mumis. Reikia pagalbos. 

Negera nuojauta suspaudė Aleksui širdį, tačiau bėgti nebuvo kaip — ginkluoti baltaraiščiai 

kaipmat paleis pavymui kulką. Reikėjo paklusti. 

Reikėjo laimėti nors laiko, kad galėtum galvoje surikiuoti pakrikusias mintis ir nuspręsti, ką 

daryti. 

Kai baltaraiščiai priėjo miškelį, Aleksas pamatė nebaigtą kasti duobę, šalia įbestus kastuvus. 

Duobę kasė du 8-9 metų žydų tautybės vaikai. O tolėliau, prie nulaužto berželio, gulėjo Kairiškių 

kartono fabriko darbininko lavonas. 

218

— Lipk į duobę ir kask, — vienas iš atlydėjusių paliepė Aleksui. 

Kasė Aleksas. 

— Na, užteks. Ne toks jau darbininkas esi, — sakė banditų padlaižys Urbonas. — Geriau 

pasižiūrėk, kaip žydukus „krikštysime” ... 

Suklupdė vaikus prie Kondroto lavono ir liepė bučiuoti. Vaikai bijo, verkia, klykia... 

Po to baltaraištis Sabeckis Aleksui sako: 

— Dar nelabai raudonas esi, dumk namo. Bet kitą kartą... 

Po tos siaubo kupinos dienos Aleksas pražilo. 

Paskui atėjo 1944-ieji. Aleksą pašaukė į Tarybinę Armiją. Neilgas tasai kareivio mokslas. Po 

to perkėlė į Kirovą, vėliau į Mažeikius. Apsistojo Lūšės miškuose, kur kasdien karius mokė 

įvairių karinių gudrybių. Aleksas nesunkiai perprato visą sudėtingą karo techniką, per pratybas jį 

vadas gyrė. Dar trys senųjų Raubutų sūnus — Anatolijus, Fiodoras, Viktoras — gynė Tėvynę. Iš 

pradžių broliai net vienoje kuopoje buvo, tačiau kartą vadas pasakė: 

— Reikia išskirti brolius į skirtingas kuopas. Dar pakirs priešo kulka visus keturis iš karto. 

Iš čia, iš Lūšės miškų, visi kariai ir buvo pasiųsti į frontą. 

O hitlerininkai Latvijoje įnirtingai priešinosi. Dėl kiekvienos žemės pėdos. Tačiau artileristai, 

kurių kuopoje buvo ir Aleksas juos apipildavo kulkų, sviedinių kruša. O apsupties žiedas vis 

standžiau veržė priešus. Fašistai pasidavė. 

Braukė Aleksas nuo kaktos prakaitą, neįgudusiom rankom suko suktine ir žiūrėjo, kaip 

nugalėti vokiečiai meta į krūvą šautuvus, granatas, pistoletus. Geroka krūva išaugo 

„užkariautojų” ginklų. 

Dar teberūko pamušti priešo pabūklai, dar garavo sviedinių išrausta žemė, kai buvo gauta 

komanda žygin. Artileristai buvo išvargę, bet linksmi. O po kelių dienų išrikiavo kuopos vadas 

karius ir pranešė: 

— Pergalė! Vokietija kapituliavo! 

Vokiškieji fašistai buvo nugalėti, tačiau dar kariavo japonai. Reikėjo duoti ir jiems atkirtį. 

Aleksas su broliais buvo pasiųstas į Turkmėniją. Čia brolis Viktoras mirė. Palaidojo jį ten, kur 

vėjas, tarp smėlio barchanų įsisupęs, amžinybės dainą niūniuoja... 

Grįžo Aleksas Raubutas į Kairiškius 1946 metų gegužį. 

1954 metais sėdo prie traktoriaus vairolazdžių. Ir taip — iki pensijos. 27-eri metai jis, tartum 

būtų ištikimo kario priesaiką davęs, arė ir sėjo ją, gimtąją žemę, nesiskųsdamas ir nedejuodamas, 

kad sunku, kad negera, kad galėtų jį pakeisti jaunesni, stipresni. Ir žemė buvo dosni. Kiekvieni 

metai atseikėdavo vis didesnį derliu, vis geriau, šviesiau pradėjo gyventi gimtųjų Kairiškių 

žmonės. Dėl to buvo verta kovoti. Dėl to yra verta gyventi. 

Ir kentėti, kad jaustum, kaip žemė pavasario žiedais ir rudens laukų dosnumu dėkoja tau ir 

kitiems už širdies kaitrą, dalinamą metu metais, už prakaito lašus. Gražūs gimtinės laukai, 

gražios prošal skubančios dienos. Dėl jų — tokių nuostabių — verta gyventi... 

Žydmergė / Iš Onos Kačinienės (gim. 1898 m.), gyv. Viekšniuose, užrašė 1986 m. liepos 6 d. 

Amelija Urbienė // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1986 

metų aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Visas tekstas: 

Žydmergė 

Žydmergėmis Viekšnių miestelyje buvo vadinamos tos mergės, katros tarnavo pas žydus. Ona 

Vasilkevičiūtė-Kačinienė papasakojo, kaip ji tarnavo pas žydus. 

„Esu aš Ona Vasilkevičiūtė-Kačinienė, gimusi 1898 metais Senojoje Akmenėje. Tėvai — 

Pranas ir Rozalija Levickaitė — Vasilkevičiai gyveno Senojoj Akmenėj. Čia jie turėjo 2 ha 

žemės. 

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvažiavau į Rygą pas savo tetutę. Per karą atsidūriau 

Maskvoje. Esu pasakojusi, kaip aš Maskvoje tarnavau pas Leniną ir buvau jo sekretorė. 

1925 metais iš Rusijos sugrįžau į Lietuvą. Grįžau ne į Senąją Akmenę, bet į Viekšnius. Čia aš 

pristojau už mergę pas Mišą Šeinį. 

Miša Šeinis buvo vedęs Sonią Rubenšteinaitę. Turėjo du vaikus: Ženią ir Lionią. Vaikai su 

tėvais buvo mokomi rusiškai kalbėti. Samdė vaikams auklę tikrą rusę. 

219

Mišos Šeinio tėvas buvo našlys. Jis vadinosi Joselis Šeinis. (Visus Šeinius žmonės miestelyje 

Paiviais vadino). Tėvas kalbėjo tik žydiškai, laikėsi košerio. Mišos Šeinio šeimyna košerio jau 

nebesilaikė. Jie saugojosi tiktai, kad tėvas nepamatytų ir nesužinotų, kad košerio nebesilaiko. 

Taip pat jie turėjo ir savo dėdės — Mejerio Šeinio — pasisaugoti. Ypač prisibijojo dėdinos 

Chasės. 

Kartą aš, žinodama, kad mano ponai jau nebesilaiko visų žydų įstatymų, ėmiau ir paklausiau 

ponią: „Pasakyk man tamsta, ar žydams tikrai reikia žmogaus kraujo?” Ji man ramiai atsakė: 

„Kas mūsų vierą pildo, tam reik. Man nebereik.” 

Algos man mokėjo 50 litų per mėnesį. Čia — pas ponus — aš ir gyvenau. Turėjau atskirą 

kambarėlį. Ponai devė man ir patalynę. Lovoj buvo sieningas, drobulė, poduška viena, kaldros 

— dvi: plonesnė — vasarai, storesnė — žiemai. Ant viršaus patalynės dienai devė uždengti baltą 

kapą, o ant poduškų — „tiulį”, katras jau poniai nebepatiko. 

Šeimininkų tėvas — Joselis Šeinis — kėlėsi ankstie. 6 valandą ryto jau ant stalo jam turėjo 

būti pastatytas „samavoras”, padėta barankų, sviesto. Gulti visaip prisėjo. Jeigu darbų buvo daug, 

teko atsigulti ir 1-2 valandą nakties. 

Tų mergės darbų pas žydus buvo gana daug. Kiekvieną savaitę — antradieniais ir 

penktadieniais — mergei reikėjo ponams grindis išmazgoti. Tas grindis reikėjo plauti ne bet 

kaip, o su muilu ir soda, taip pat grindis reikėjo per dieną kelis kartus pašluoti. Visur turėjo būti 

švaru! 

Mergė baltinių neplovė. Visus nešvarius baltinius vežė kartą per mėnesį į Pakalupę pas 

Mastauskienę. Čia toji Mastauskienė ir išplovė visą ponų bėlizną. Žinoma, ne veltui, o už 

piningus išplovė. 

Valgė ponai kambaryje vieni patys. Aš tik atnešiau iš virtuvės sriubą, mėsą ir kitką, padėjau 

ant stalo ir išėjau iš kambario. Prie stalo nereikėjo patarnauti. Valgiau virtuvėje tą patį, ką ir 

ponai valgė. Ir valgiau iš tų pačių indų, nes ponų ir mergės indai buvo kartu laikomi. Man ponų 

buvo prisakyta, kad nesumaišyčiau košernų ir nekošernų indų: bijojo mano ponai, kad 

nepamatytų tėvas ir dėdė su dėdina Chase. Pas žydus pieniškiems valgiams buvo vieni indai, 

mėsiškiems — kiti. 

Aš jau sakiau, kad turėjau atskirą kambarėlį miegoti. Mano ponai kitaip miegojo negu aš. 

Visai kitaip atrodė anų lovos. Ant lovų — sieningai. Tie sieningai užsiūti, užtaisyti. Drobulės 

dvi. Kiekvienoj lovoj po dvi poduškas. Ant kaldrų balti čecholai. Poduškos didžiausios. Dieną, 

kuomet lovas pataisiau, visuomet per abidvi lovas uždengiau silkinę kapą, o ant poduškų 

padengiau krazines kapeles su kvalbonais. 

Žiemą mano ponai miegojo su patalais. Po šonų buvo piernatos padėtos — vis kad minkščiau 

ir šilčiau būtų! Žiemą, kai dienai lovas pataisiau, patalus pakišau po kapa. Sumurdžiau patalus 

taip, kad poduškoms liktų vietos galvūgalyje padėti. Tada ant viršaus užklojau kapą. Nebereikėjo 

ant poduškų bekloti tiulių. 

Kai atėjau pas Šeinius tarnauti už mergę, iš karto aš nemokėjau ir nežinojau kaip ir ką dirbti 

Ponia man viską parodė. Kai su visais darbais apsipratau, nebrodė, dirbau taip, kaip pati 

išmaniau. 

Penktadieniais, kaip visi žinome, žydai kepa pyragus. Mane ponia pamokė, kaip tuos pyragus 

įmaišyti, kaip atminkyti. Visuomet pati ponia supynė chalas, o kepėme abidvi. Abidvi veizėjom, 

kad chalos gerai iškeptų, kad nesudegtų. Ponia mane pamokė, kaip iškūrenti pyragams kepti 

pečių. Pasakė, kiek medžių skilų reik į pečių įkišti, kad pečius perdaug neįkaistų ir pyragas 

nesudegtų. 

Visus indus — ir košernus, ir nekošernus — aš turėjau išplauti ir į savo vietą padėti. Indų 

negalima buvo sumaišyti. 

Žydų Velykoms buvo kiti indai: puikesni. Juos laikė padėtus atskirai nuo kitų indų. Iš jų valgė 

tik per Velykas. 

Kiekvieną penktadienį be chalos kepimo reikėjo dar žuvį pataisyti. Dažniausiai virė lydeką. 

Kai virė žuvį, dėjo daug cebulių — ligi 30 štukų. Virtą žuvį sušaldė. Žuvis liuob sušals kaip 

kokia košeliena. Taip pat penktadieniais taisė ir farširuotą žuvį. Į tokią žuvį reikėjo dėti 

kiaušinių, smulkiai sukapotą cebulę. Į vandenį, kur buvo ta farširuota žuvis verdama, visuomet 

dėjo cielą cebulę. Vandenį, kur ta žuvis buvo išvirta, taip pat sušaldė į košelieną. 

220

Mano ponia buvo gera, ana išmokė mane, kaip reik visokius valgius daryti. Nieko nesigailėjo. 

Išmokė ir keksą iškepti, Tas keksas buvo kaip koks tortas. Keksui reikia: cukraus pudros, 15 

kiaušių, 4-3 šaukštai miltų, sviesto taip apie 200 gramų, migdolų viršui apibarstyti. 

Kiaušių baltymus reikia išplakti, trynius ištrinti. Viską sumaišyti ir kišti į pečių. Kekso viršų 

reik aptepti su šokoladu arba kakava, virta su cukraus pudra. Viršų reik pabarstyti migdolais. 

Chalą kepė paprastai. Į minklę dėjo miltų, kiaušių, vandens. Chalą valgė prie mėsos, prie 

sriubos. 

Kugelį kepė šeštadienį — pietams. Kepė ne namie, o kitame kieme po pečiaus. Kugelį kepė iš 

makaronų, iš ryžių, iš pjaustytų bulbių. Kugelį kepė kartu su mėsa. 

Vištą, jautieną, veršieną — taip pat kepė kitame kieme. Mėsą kepė kartu su morkomis, su 

bulbėmis ir kitkuo, kaip papuolė — kaip ir paprastą dieną. 

Jautieną supjaustė gabalėliais, pridėjo morkų, bulbių. O kartais prie mėsos tebuvo vien 

„cimes”. Jeigu jautiena buvo liesa, tuomet pridėjo vištos taukų. 

Pusryčiams valgė barankas, sviestą, sūrį, gėrė arbatą arba kakavą. 

Ir rytą, ir prieš pietus kartais užkando marinuotos silkės. 

Šeštadienį nereikėjo nė kokių darbų dirbti: viskas buvo šeštadieniui iš anksto padaryta. 

Grindų taip pat nešlavė. Jeigu norėjo — mazgojo indus, jeigu nenorėjo — nemazgojo. 

Per žydų Velykas nereikėjo nieko kepti. 9 dienas valgė macus, gėrė midų. Midaus man neteko 

nė karto taisyti — pati ponia sutaisė. Atsimenu tik, kad midų virino pusę valandos. Atsimenu, 

kad į midų dėjo apynių. 

Mano ponia buvo dideliai gera. Ana ne kartą apdovanojo mane. Atsimenu, kartą nuėjau į 

krautuvę su ponų dukteria Ženia. Ženia išrinko medžiagą, užmokėjo piningus ir parnešė namo. 

Tik namuose man tą medžiagą atidevė. Pasisiūdinau suknelę. Jeigu ponai važiavo kada kur nors 

toliau, visuomet man parvežė dovanų. Per Velykas visuomet mane apdovanojo. Tos dovanos 

nebuvo tankios — taip liuobu gauti per metus kokius tris kartus dovanų. 

Drabužio kasdien dėvėti man nedevė. Dėvėjau savo drabužiais. Kiekvieną dieną turėjau būti 

su skarele apsirišusi galvą, savo batais kojas apsiavusi. Po namus vaikščiojau ne su lepšėmis, o 

su batais. Taip pat prie darbo reikėjo būti su savo kvartūgu prisinėrusiai. 

Dar kas pas Šeinius buvo gerai: man nereikėjo pačiai vandens prisinešti. Vandenį iš Ventos 

liuob prinešti Domicė Sicilienė. Koridoriuje stovėjo pastatytas didelis kubilas. Čia Sicilienė liuob 

ir supilti atneštą vandenį. Vandens reikėjo nemažai, dėl to vandenį turėjo nešti kiekvieną dieną. 

Su ponia gerai sugyvenome. Kartu ėjome į turgų apsipirkti. Jeigu kartais ponia išėjo į turgų be 

manęs, tai tą, ką ji turguje liuob būti nusipirkusi, pati niekuomet nenešė namo. Ponia visuomet 

paprašė parnešti tą žmogų, pas katrą ji pirko. 

Į krautuvę ko nors nupirkti mane mažai tesiuntinėjo. Cukraus, miltų ir kitko buvo daug 

pripirkta — nebuvo reikalo po krautuves kasdien lakstyti. Jeigu kada nors pirkau ką viena 

krautuvėje, tuojau pat su ponia „atsirokavau”: pasakiau, kiek piningų išleidusi, kiek likę 

neišleistų. 

Su ponu taip pat gerai sugyvenau. Pons kaip ponas! Liuob, žodį pasakęs, praeis pro šalį, ir aš 

aną per dieną mažai tematysiu. Su ponia reikėjo visus reikalus turėti. Ponią vadinau „barinia”, 

pono tėvą — „dieduška”. Didelė mano draugystė buvo su ponų dukteria Ženia. Ją vakarais aš 

liuobu ir užmigdyti — auklė nemigdė. Aš mokėjau vaikus užimti, anie dideliai mane mylėjo. 

Liuob Ženia ateis į virtuvę, Čia aš anai paduosiu šaukštelį, bliūdelį. Ana liuob barškins ir 

džiaugsis. 

Per mūsų Velykas ponia man darbo mažiau tedevė. Leido išeiti į miestelį, leido drauges 

aplankyti. Į vakaruškas, gegužines mane varyte varė, bet aš nėjau. Netraukė mano širdies. 

Ne veltui žmonių buvo sakoma: „Žydeliai skaniai valgo, švariai gyvena ir mažai dirba.” Dėl 

žmonių žydai visuomet buvo geri. Aš ne tiktai apie žydus iš žmonių buvau girdėjusi apie anų 

gerumą, bet dabar ir pati šitą datyriau. Atsimenu, kaip ponai man padėjo. Mirė mano švogeris. 

Aš norėjau važiuoti į pagrabą, pasakiau ponams. Jie mane išleido, paskolino 100 litų ir pasakė, 

kad galiu būti ten, kiek man reikia. Piningų iškart man nereikėjo grąžinti: atskaitė po biškį kas 

mėnesį iš algos. 

Kas buvo tarp mano ponų, aš niekuomet nesikišau į anų reikalus. Anie gyveno sau, aš — sau. 

221

Atsimenu, kaip kartą buvo... Dabar tik juokas ima pamislijus. Daktaras Rakuzinas ėmė mano 

ponią vilioti. Kai tik ponas iš namų, daktaras, lyg užuosdamas, tuojau pat ima ir prisistato. Susėd 

abudu kambaryje. Ir šnekas, ir čiauškas. Einu aš pro šalį, veizu ir juokas mane ima... O kai 

ponas, namo parėjęs, mane liuob klausti: „Ar buvo daktaras atėjęs?”, aš visuomet liuobu 

atsakyti: „Nežinau. Namačiau”. Nebuvo man jokio reikalo kištis į ponų tarpą. Ponai yra ponai, o 

aš esu tiktai anų mergė. Tesižino... 

Kai aš tekėjau už Kačino, mane ponai apdovanojo. Gavau staltiesę 4 metrų ilgio, 4 

rankšluosčius. Rankšluosčiai buvo dideliai puiki — ir anie patys į tokius nesišluostė burnų. 

Dovanojo dar man 3 metrus silko suknelei, o per veselę atnešė tris tortus. 

Kai buvo mano veselė, vaikai — Ženia ir Lionia — sėdėjo už stalo kartu su manimi: vienas iš 

vieno šono, kitas — iš kito. 

Po mano veselės Šeiniai taip pat mūsų neužmiršo. Šeinis pasamdė mano vyrą, kad tas vežiotų 

į stotį supirktus grūdus, žodžiu — devė uždirbti.” 

Iš Onos Kačinienės (1898), gyv. Viekšniuose, užrašė 1986 m. liepos 6 d. Am. Urbienė. 



pedagogo — veterano atsiminimai apie Viekšnius 1934—1941 metais. — Biržai, 1987 02 10. — 



Gatavų drabužių Viekšniuose nepardavinėjo — kaimuose iš savos gamybos audeklų 

apsiūdavo iš kiemo į kiemą keliaujantys siuvėjai, o miestelio gyventojai turėjo savus pigius 

siuvėjus. Dabar sunku suprasti, kaip galėjo pragyventi tie smulkių krautuvėlių savininkai, nes ne 

sekmadieniais ir ne turgaus dienomis retai kas į jas užsukdavo. Gražesnėmis dienomis dažnas 

tokios krautuvėlės savininkas snausdavo prie durų ir pro šalį einantįjį kviesdavo užeiti vidun. 

Veriant duris, suskambėdavo skambutis. Jei prekybininkas būdavo savo kambariuose, skubėdavo 

aptarnauti retą klijentą. Kainos tais laikais ant prekių ar šalia nebūdavo žymimos. Užėjus 

pirkėjui, prasidėdavo derybos. 

Atsirasdavo ir viena kita žemaičio krautuvėlė kur nors atokiau nuo turgavietės, bet jos ilgai 

neišsilaikydavo. Lietuvių krautuvėse nebuvo deramasi, todėl gal žmonėms atrodė, kad pas žydus 

galima nusiderant pirkti pigiau. Žydai sudarė gal trečdalį miestelio gyventojų. Kai kurie iš jų, 

kaip ir lietuviai, vertėsi amatais. Nors žydų bendruomenė gyveno lyg ir atskirą, uždarą 

gyvenimą, bet kokio nors antisemitizmo ar antagonizmo apraiškų lyg ir nebuvo. Žydai turėjo 

savo pradinę mokyklą. Po keletą jų tęsdavo mokslą progimnazijoje. 

Urbienė Amelija. Viekšniškiai grajija ir dainuoja // Aš išdainavau visas daineles. — Vilnius, 

1988. — Kn. 2. — P. 456—457. — Užrašyta 1986 07 10. — Tekste: S. Ramanauskaitė- 

Mikužienė gimė 1913 11 15 Viekšniuose Akmenės gatvėje. Šalia buvo žydo Kalvarijos garbarnė. 

Vilkys A. Šūvių aidai jaunystę mena: [Liudvikas Žiauga] // Vienybė. — 1988. — Vas. 25: ir 

nuotrauka. — Tekste: 

„Liudvikas matydavo, kaip kunigas Senkus, tas pats, kuris tikybą prieš karą mokykloje jam 

dėstydavo, iškėlęs galvą, rimtu veidu, lyg kokį šventą ir iškilmingą darbą dirbtų, eidavo gatve į 

baltaraiščių štabą, namą, stūksantį ant kalniuko Viekšniuose. O baltaraiščiai „planingai” vykdė 

savo juodąjį darbą. Pirmiausia naikino žydus ir tarybinius aktyvistus. Šiurpulys pereidavo per 

visą kūną, kai Liudas regėdavo tuos nežmoniškumo vaizdus. Štai įkinko žydus į vežimą, uždeda 

jiems pavalkus lyg kokiems arkliams, šmaukšteli botagu: traukite stipenos. Traukia sunkiai, kaip 

tikri kuinai, o baltaraiščiai iš juoko leipsta, dar taikosi kaustytu batu įspirti. [...]. Liudvikas 

klausosi po miestelį sklindančių kalbų. Baltaraištis Jasutis gyręsis, kaip su šautuvo buože 

auksinius dantis išmušęs. Kam, girdi, į Mažeikius varomiems žydams auksas — jiems duobės 

jau paruoštos. Žiaurus Jasutis, bet ir senis Pikevičius didžiuojasi savo sumaniu sūnumi 

baltaraiščiu. [...]. Liudviko motina Petronėlė Žiaugienė dėkoja dievui, kad Trušinskai tik pusę 

žemės atsiėmė ir po velėna nepakišo, nors, visi viekšniškiai mato, trys Trušinsko sūnūs su baltais 

raiščiais.” 

222

Vilkys Aloyzas. Šūvių aidai jaunystę mena: [Liudvikas Žiauga] // Vienybė. — 1988. — 

Vas. 25. — Nr. 24 (4670): ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Fronto garsai jau aidėjo iš už Dabikinės, galingai dundėjo patrankos, naktimis Papilės pusėje 

blykčiojo raketos, o vakaruose liepsnojo gaisrų ugnis. Akmenės žemė kentė paskutinius priešų 

žingsnius. Viekšnių miestelyje žydo Giberio trobikėje, kurią už septynius litus nuomojo dar nuo 

buržuazijos valdymo laikų, išgąstingai vieni prie kitų spaudėsi Žiaugų šeimos nariai. Tiesa, ta 

trobelninkų šeima per karą gerokai paaugo: vyriausiajam Žiaugų sūnui Alfonsui savi šeimyniniai 

rūpesčiai galvą kvaršino — greit trisdešimtmetis. Dukterys Adė ir Stefanija, į mergas išėjusios, 

taip pat tėvų namuose nesėdėjo. Karas visai nualino žmones, ir sunku visiems buvo duonos kąsnį 

prasimanyti. Tuo labiau tokiems skurdžiams, kaip Žiaugos, kurie nei savo žemės, nei savo 

kampo neturėjo. Smalsus ir gyvas jauniausiasis Žiaugų vaikas Liudvikas atidžiai sekė įvykius. 

Neseniai jam suėjo šešiolika. 

Kada žmogui gerai? Kai jis turi kur prisiglausti, sočiau pavalgyti, gali ir į mokyklą eiti. O jų 

šeima? Daržininkai, net savo gyvulių nelaikę, paūgėjusios seserys turtingesnių miestelio žydų 

šeimose tarnavo. Alfonsą vaistininkas Aleksandravičius samdė gyvulius prižiūrėti ir žemę 

apdirbti, todėl Alfonsas ir liko nė vienos klasės nebaigęs. Tėvas su arkliuku ką nors vežiodavo. 

Liudvikas, jauniausiasis, 1941-aisiais keturias pradžios mokyklos klases baigęs, irgi turėjo eiti 

uždarbiauti, nes trumpam švystelėjusią Tarybų valdžios aušrą karo liepsnos užgesino. O juk 

atrodė, viskas dabar bus taip gerai, nugalėjo teisybė, lygybė. Tarybų valdžia Žiaugoms iš 

Sovaičiuose gyvenusių Trušinskų, kurie valdė 60 hektarų, lauko atrėžė devynetą hektarų, tėvas 

net du arklius nusipirko. Turbūt visą savo gyvenimą Liudvikas prisimins, kaip skaudu, kai staiga 

viltys žlunga. 

Žinoma, kai kas tokių jausmų nesupras — sakys: matai, pagailo turtų, ne savo prakaitu 

sukrautų. Kokie turtai? Ne jie vargšams žmonėms ramybę drumstė. „Ar yra šioje žemėje 

teisybė?” — pabalusiomis lūpomis šnibždėjo motina, kai pirmosiomis karo dienomis iš Kamanų 

raistų, kur slapstėsi, laukdami vokiečių, parslinko didelis būrys baltaraiščių ir grasino iššaudyti 

visus, kurie su bolševikais bičiuliavosi. O Žiaugos buvo pravardžiuojami „Stalino vaikais”. Net 

iš bažnyčios sakyklos kunigai Arlauskas ir Senkus ne tik „dievo žodį” tomis baisiomis dienomis 

skelbdavo. Ne mažiau jiems rūpėjo ir politika, keturiasdešimtaisiais metais žmonių sąmonėje 

įsigalinčių komunistinių idėjų kompromitavimas. Liudvikas matydavo, kaip kunigas Senkus, tas 

pats, kuris tikybą prieš karą mokykloje jam dėstydavo, iškėlęs galvą, rimtu veidu, lyg kokį 

šventą ir iškilmingą darbą dirbtų, eidavo gatve į baltaraiščių štabą, namą stūksantį ant kalniuko 

Viekšniuose. O baltaraiščiai „planingai” vykdė savo juodąjį darbą. Pirmiausia naikino žydus ir 

tarybinius aktyvistus. 

Šiurpulys pereidavo per visą kūną, kai Liudas regėdavo tuos nežmoniškumo vaizdus. Štai 

įkinko žydus į vežimą, uždeda jiems pavalkus lyg kokiems arkliams, šmaukšteli botagu: traukite, 

stipenos. Traukia sunkiai, kaip tikri kuinai, o baltaraiščiai iš juoko leipsta, dar taikosi kaustytu 

batu įspirti. Žmonių akyse sumišimas, nerimas ir siaubas. 

Liudvikas klausosi po miestelį sklindančių kalbų. Baltaraištis Jasutis gyręsis, kaip su šautuvo 

buože auksinius dantis išmušęs. Kam, girdi į Mažeikius varomiems žydams auksas — jiems 

duobės jau paruoštos. Žiaurus Jasutis, bet ir senis Pikevičius didžiuojasi savo sumaniu sūnumi 

baltaraiščiu. Visi buožės žemes atsiėmė, tik jiems to dar negana — plėšia ir plėšia sušaudytųjų 

žydų, tarybinių aktyvistų turtą. Liudviko motina Petronėlė Žiaugienė dėkoja dievui, kad 

Trušinskai tik pusę žemės atsiėmė ir po velėna nepakišo, nors, visi viekšniškiai mato, trys 

Trušinsko sūnūs su baltais raiščiais. 

Tai per tokius žmones valstiečiai tiesiai iš lauko patekdavo į sunkvežimius: apkasų kasti arba 

darbams į Vokietiją. 

— Išėjo toks Kanavolas iš Viekšnių apkasų kasti vokiečiams, ir žuvo, — savo jaunystę 

prisimena Liudvikas Žiauga. — O man pasisekė. Bet kiek prisikentėjau, patyriau ir permąsčiau!.. 

Taip, apie tuos kruvinus laikus svarią nuomonę gali pasakyti Liudvikas Žiauga. Jokios 

saldžios demagogų kalbos negali apgauti žmogaus, kuris gyvenimo išminties sėmėsi ne iš 

bažnyčios pamokslų ar užjūrio „balsų”. 

223

Paskui, 1944-aisiais, devyniolikmetis Liudvikas, aplankęs seserį Stefaniją Sovaičiuose, kur ji 

su savo vyru tarnavo ūkininko Daugirdo ūkyje, grįžo į Viekšnių miestelį. Netoli namų pateko į 

pasalą, vokiečių žandarmerija gaudė jaunus vyrus ir moteris darbams į Vokietiją. 

— O! tu jaunas, sveikas — didžiajam Vokietijos reichui tiksi, — tarsi kokią malonę darydami, 

okupantai pasakė vaikinui, o jų padlaižiai lietuvių fašistai prie sūnaus neprileido net motinos, 

kuri atnešė duonos. 

Pabėgti nepasisekė, stipri sargyba juos saugojo Sedos mokykloje lyg kalinius uždarytus. 

Paskui Kretingoje sodino į ešelonus. Tris ar keturias dienas prekiniai vagonai stuksėjo: Sakso-nija. 

Vergai. Tikri vergai. Daugybė jų. Lietuviai, rusai, lenkai, latviai, baltarusiai. Kiekvienos tautos 

darbininkai su savo ženklais ant drabužių. Vergvaldžiams svarbu buvo žinoti, kas kur dirba. 

Bijojo pasipriešinimo, organizuotos kovos, bijojo vadovaujančios rusų įtakos. Todėl dykų nelaikė 

— stengėsi nuvaryti kaip darbinius arklius. Varydavo, prisimena tuos siaubingus metus 

Liudvikas, prie pačių sunkiausių, pavojingiausių darbų — pramonė šlubavo abiem kojom, nes 

amerikiečiai be paliovos bombarduodavo. Kiek darbo vergų iš visų šalių buvo palaidota po 

pastatų griuvėsiais! Tačiau, kad ir kaip fašistai troško, padoraus darbo našumo nepasiekė savo 

dienas baigiančioje plėšikų ir žudikų imperijoje. 

Kas ten besupaisys, ką kuris veikia tuose užkeiktuose griuvėsiuose, — pasakoja Liudvikas 

Žiauga. — Sargybiniai vokiečiai turbūt irgi jausdavo, jog pastangos beprasmiškos: griuvėsių 

plytas iš vienos vietos į kitą kilnoti. Todėl tik visą laiką žiūrėdavo, kad judėtume. Gana dažnai 

mus kilnodavo iš vienos vietos į kitą. Teko dirbti fabrikuose, ir prie Berlyno, ir žemės ūkyje. 

O kaip baigėsi Žiaugos odisėjos, kad jis — čia, Lietuvoje, savo gimtinėje? 

— Traukėmės prie Elbės, nes artėjo frontas. Jautėme — tai mūsų išvadavimas, tik vokiečiai 

mūsų nepaliko — varėsi kartu, tad per tą sąmyšį galų gale ir pasitaikė proga pasprukti. 

Pabėgome devyniese. 

Atėjo diena, kai juos išvadavo Tarybinė Armija. Apklausė, išdavė dokumentus, vyresniesiems 

pasakė: suteikiama teisė su ginklu rankose mušti fašistus, padėti Pergalę priartinti. O Liudvikas 

Žiauga grįžo į namus. Į Viekšnius, kur į kelią akis pražiūrėję tėvai. Bet vaikinas buvo jau tiek 

matęs ir pergyvenęs, kad greitai apsisprendė: bus kovotojų už teisybę pusėje. 

Liudviko rankos spaudžia kulkosvaidžio juostą. Jis, lengvojo kulkosvaidžio pirmasis numeris, 

štai taip ne vieną vakarą ir naktį tūno kartu su kulkosvaidžio pirmuoju numeriu Vytautu Tupiku, 

gaudydami akimis ir ausimis kiekvieną šešėlį, kiekvieną šakos trekštelėjimą. Kiek jau buvo 

pasalų, susišaudymų ir tikrų mūšių! Nieko nepadarysi, tokia jau liaudies gynėjo dalia. Kelią lydi 

kraujas ir mirtis. Draugų ir priešų. Platūs liaudies gynėjų keliai po visą Mažeikių apskritį. Kartais 

jie siunčiami ir į kitas apskritis, kad bendromis jėgomis greičiau banditus, liejančius naujakurių, 

pirmųjų kolūkiečių, moterų, senelių ir vaikų kraują, išnaikintų. Liaudies gynėjus dažnai pasiekia 

kraupios žinios iš įvairių apskrities kampelių: visur negali suspėti, ne tiek jų jau daug. Reikia 

tiltus saugoti, gatvėse patruliuoti, net ir penkias paras pavojų kupiname poste atbudėję, būdami 

laisvi, pagal pavojaus signalą būstinėn sušaukiami ir siunčiami į mūšį. Ir vis atminty iškyla 

nekaltai nužudyti dori žmonės. Valstietis Balsys Akmenėje pirmas į kolektyvinį ūkį įsirašė — iš 

sodybos tik pelenai liko. Kanteikių kaime didvyriškai žuvo liaudies gynėjas Alfonsas Garbenis ir 

Stasys Baškys, žuvo paprastas valstietis Aleksas Žlabys su žmona. Karpėnų miškuose banditavo 

Žabokų Vincė su Klevuku. Jie išžudė ne vieną šeimą, ir patys atpildo miškuose susilaukė. O kas 

nužudė Juozą Varnavičių? Žmogus invalidas buvo, rankų neturėjo gintis — vis tiek nepasigailėjo 

galvažudžiai. 

Kai taip pasalose guli, vis neišeina iš galvos kraupi tragedija, įvykusi Gudų malūne. Nelygios 

jėgos buvo, net 14 banditų užpuolė malūną, kuriame laikėsi keletas liaudies gynėjų iš Mažeikių 

apskrities. Krito karininkai Drupinas ir Pozdniakovas. Banditai net arklius turėjo. Klastingi buvo, 

kad pėdsakus supainiotų, valstiečiams sakė: esame Mažeikių milicininkai. Liudvikas su draugais 

kritusius rado už degančios daržinės. Užtat paskui kovos bendražygiai banditams nebedavė nė 

valandėlės ramybės — pusantros savaitės juos po miškus vaikėsi, kol apsiautė... Jono Šiušės, 

stambaus ūkininko iš Ramoniškių, gauja priėjo liepto galą. 

— Kartą Uogiškių miške apsupome banditus, kėlusius balių Šeštinių proga, — pasakoja 

Liudvikas Žiauga. — Vieni su kulkosvaidžiais likome pasaloje, o kiti nuėjo šukuoti miško. 

224

Banditai buvo sutriuškinti. Tada ir prisiminiau karo metus, kai į Viekšnius atvažiavo vaikų 

konfirmuoti Telšių vyskupas. Jis taip karštai per pamokslą kvietė melstis už vokiečių armijos 

pergales, kad tik į Lietuvą raudonieji negrįžtų, kad mes visi liktume fašistų vergijoje — štai kas 

rūpėjo Lietuvos katalikų bažnyčiai ir jos galvoms. Gal todėl ir nuo mūsų rūstybės sprunkantys 

banditai savo buveinėse dažnai palikdavo maldaknygių, rožančių, „šventų” paveikslėlių — kartu 

su ginklais. 

Nutolo nerami ir kovinga Liudviko Žiaugos jaunystė. Komunistas ginklą vėliau pakeitė į 

traktorių — kaip buvo malonu dirbti išlaisvintą ir atiduotą liaudžiai žemę. Štai greitai jau 20 

metų, kai jis darbuojasi melioratorių kolektyve: iš pradžių su buldozeriu, o kai pablogėjo 

sveikata — perėjo šaltkalviu į mechanines dirbtuves. 

Šiemet Liudvikas išeis į pensiją. Poilsis tikrai užtarnautas, daug jėgų atiduota visuomenei, 

nesislapstyta už kitų nugaros, visada žengti pirmosiose kovotojų gretose. Toks Liudvikas ir 

šiandien — principingas, tiesaus žodžio į vatą nevyniojantis. To jis moko ir savo šeimos 

jaunuosius narius — vaikus. 

Purvinienė M., Purvinas M. Viekšnių istorinės dalies architektūrinio paveldo tyrimai. — 

Kaunas: Lietuvos Mokslininkų sąjunga; Kauno Žemaičių bendrija, 1991. — T. 1. — Rankraštis 

// VVB. — Tekste: Grafinė dalis: 6. Viekšnių odų fabriko 1901 m. projektas. Brėžinio kopija. 

Tekste: Чертежъ кожевнаго завода принадлежащаго мъщанину Абраму Гутмановичу 

Кальварію. 

Kašauskienė V. Veikla uždrausta — turtas nusavintas: Dokumentai dėl Lietuvos Respublikos 

sąjungų ir draugijų uždarymo 1940 metais // Lietuvos istorijos metraštis: 1991. — Vilnius, 1993. 

— P. 145. — Tekste: Rasti vekseliai uždarant Viekšnių žydų labdaros draugiją „Gmilus Chesed”. 

Rozga Leopoldas. Verti šviesaus atminimo // Vienybė. — 1994. — Vas. 15. — Tekste: 1941 

metų įvykiai. Juozas Mačys, A. Miknius, J. Navickas. Žydai. Buvo kalinama ir Vakso pastate. 

Kunigas Klemensas Arlauskas. — Tekste: 

„Tardymuose nuolat dalyvaudavę du Viekšnių dvasininkai, kai kurie pedagogai, tik niekuomet 

ten nematę vikaro Klemenso Arlausko. Negana to, jis išgelbėjęs dvi žydų mergaites, o per 

pamokslą viešai pasmerkęs žydo Mendelio sušaudymą ir buvęs aktyviausių vietos baltaraiščių 

persekiojamas. [...]. Nuo 1938 metų darbavosi vikaru Viekšniuose. Čia jį užklupo karo pradžia. 

Viekšniuose tuo metu būta keturių kunigų, vyriausias amžiumi ir dvasiniu laipsniu — 

kanauninkas J. Navickas. [...]. 1941 metais K. Arlauskas iškeliamas vikaru į Kuršėnus, negauna 

paaukštinimo ir vėliau, 1944—1947 metais vėl vikarauja Viekšniuose, o 1949 metais patenka į 

KGB malūną, septynetą metų kankinasi Taišeto ir Norilsko lageriuose bei šachtose. [...]. Atsigulė 

amžinojo poilsio Ylakių bažnyčios šventoriuje.” 

Rozga Leopoldas. Verti šviesaus atminimo: Iš kraštotyrininko užrašų // Vienybė. — 1994. — 

Vas. 15. — Visas tekstas: 

Kaip ir kitų, taip ir mūsų tautos bei valstybės istorijoje būta ir neblėstančios šlovės, ir gėdingų 

puslapių. Keičiantis politinei konjunktūrai, paklusniai į kraštutinumus svyruojantys istorikai ir 

politikai vienus praeities faktus bando iškelti, kitus — nutylėti, deja, to, kas būta, neišbrauksi iš 

istorijos, nenurašysi iš gyvųjų atminties. Būtent tokie keblūs gvildenti buvo sovietmečiu ir tebėra 

šiandien 1940 ir 1941 metų įvykiai. Juos man dar kartą priminė ir šiuos apmąstymus sužadino 

redakcijoje gautas klaipėdiečio A. Mikniaus laiškas. A. Miknius 1941 metų pavasarį tarnavęs 

Telšių kriminalinėje milicijoje, tvarkęs surinktų ginklų sąrašus ir kartoteką. Prasidėjus karo 

veiksmams, besitraukiantis į rytus, kartu su nėščia žmona buvęs hitlerininkų areštuotas ir nuo 

1941 m. birželio 30 iki liepos 11 d. kalintas Viekšniuose, Vakso klėtyje ar daržinėje. Iš Telšių jo 

spėta pasitraukti anksčiau, dar iki kruvinosios tragedijos Rainių miškelyje. 

Laiško autorius prisimena epizodus, kaip kartu su sovietinės valdžios aktyvistais buvo 

kalinami ir Viekšnių žydai. Hitlerininkai reikalavo juos sušaudyti, tačiau tuometinis Viekšnių 

karo komendantas, prieškarinės Lietuvos kariuomenės kapitonas Juozas Mačys kategoriškai 

atsisakęs patvirtinti mirties nuosprendžius ir žydams, ir neapklaustiems kitiems areštuotiesiems. 

225

„Prie vokiečių karininko kapitonas Mačius stovėjo kaip viščiukas sparnus nuleidęs, nerodė 

šypsenos, kaip du vertėjai”, — prisimena A. Miknius vieną tardymą. Suimtiesiems reikėję nešti į 

bažnyčią sovietinių žmogžudžių nukankintą Viekšnių kunigą J. Navicką. Tardymuose nuolat 

dalyvaudavę du Viekšnių dvasininkai, kai kurie pedagogai, tik niekada ten nematę vikaro 

Klemenso Arlausko. Negana to, jis išgelbėjęs dvi žydų mergaites, o per pamokslą viešai 

pasmerkęs žydo Mendelio sušaudymą ir buvęs aktyviausių vietos baltaraiščių persekiojamas. 

Šie liudijimai atitinka tikrovę ir verti dėmesio. 1992 m. rudenį „Vienybėje” spausdintuose 

kapitono J. Mačio prisiminimų fragmentuose yra užuominų, kad sunku buvę sudrausminti 

savivaliaujančius pavaldinius, kad jis tikrai atsisakęs pasirašyti mirties nuosprendžius Viekšnių 

žydams, tad šie buvę išvaryti į Mažeikius. Vargu ar ką daugiau J. Mačys galėjo anuo metu 

padaryti, bet ir tai, kad nesusitepė rankų nekaltu krauju, kad stengėsi bent atitolinti nelaimingųjų 

žūtį, rodo jo didelį žmoniškumą. Jis paleidęs nėščią A. Mikniaus žmoną. 

Deja, po keleto metų sugrįžę raudonieji išvaduotojai neatsižvelgė į J. Mačio santūrumą, nors 

A. Miknius teigia apie šio karininko teiktą hitlerininkų aukoms pagalbą pranešęs Mažeikių 

saugumui. J. Mačys buvo areštuotas ir ilgus metus kentėjo sovietiniuose konclageriuose, grįžęs 

palaužta sveikata, mirė apie 1965 metus, taip ir nesulaukęs reabilitavimo, Palangos kapinėse ant 

J. Mačio kapo pastatyti paminklą jo dukrai padėjęs A. Miknius. 

Ne mažiau sudėtingas ir kunigo Klemenso Arlausko likimas. Penkioliktas vaikas iš gausios 

vidutinio ūkininko šeimos nuo Židikų neturėjo lėšų eiti į kunigus, ruošėsi misijoms, tik būdamas 

28 metų pagaliau baigė Telšių seminariją ir nuo 1938 metų darbavosi vikaru Viekšniuose. Čia jį 

ir užklupo karo pradžia, Viekšniuose tuo metu būta keturių kunigų, vyriausias amžiumi ir 

dvasiniu laipsniu — kanauninkas J. Navickas — žuvo nuo besitraukiančių sovietų rankos, kiti du 

kunigai aktyviai dalyvavę lietuvių patriotų sukilime pirmosiomis karo dienomis, tačiau nepajėgę 

sustoti, kai dalis sukilėlių tapo žmogžudžiais, hitlerininkų parankiniais. 

Trisdešimtmečiui vikarui reikėjo ne tik didelio žmoniškumo ir meilės, bet ir didelės drąsos 

hitlerininkų jau okupuotame krašte viešai pasmerkti nekaltų žmonių žudynes, sankcionuotas 

paties Hitlerio. Reikėjo labai didelės žmonių pagarbos, kad neišduotų slėpus žydaites. Tačiau 

matyt, kad ir nepatenkintų juo būta, nes tais pačiais 1941 metais K. Arlauskas iškeliamas vikaru į 

Kuršėnus, negauna paaukštinimo ir vėliau, 1944—1947 metais vėl vikarauja Viekšniuose, o 1949 

metais patenka į KGB malūną, septynetą metų kankinasi Taišeto ir Norilsko lageriuose bei 

šachtose. Jam Dievo buvo leista sulaukti garbingo amžiaus, bet prieš porą metų kunigas 

K. Arlauskas atsigulė amžinojo poilsio Ylakių bažnyčios šventoriuje. Vadinasi, ir jo 

nebepasiteirausime apie tas kraupiąsias dienas. 

Klaipėdietis A. Miknius prašo per laikraštį pasiteirauti senųjų viekšniškių, ar nereikėtų 

kokiomis nors atminimo lentomis ar įrašais šiame sename miestelyje (gal buvusio kalinimo 

vietoje, gal — prie bažnyčios) įamžinti kapitono Juozo Mačio ir kunigo Klemenso Arlausko 

atminimą, jų humaniškumą? 

Matyt, kad geriausias jiems paminklas yra šviesūs žmonių prisiminimai. Bet jų humaniškumą 

primenantys užrašai gal tikrai ne vieną paskatintų susimąstyti? 

O aš, skaitydamas tą seno ir, matyt, taipogi nemažai gyvenime patyrusio žmogaus laišką, 

mąsčiau, kokios išmintingos ir istorijos vėtrose patikrintos yra nuostatos neleisti dalyvauti 

aktyviuose politiniuose žaidimuose nei dvasininkams, nei kariškiams. Matome, kad 

išmintingiausi ir sąžiningiausi mūsų tautos vaikai net didelių pavojų akivaizdoje taip ir elgėsi, nė 

nelaukdami oficialių nurodymų. Matyt, taip diktavo ir sąžinė, ir profesijos suvokimas. 

Elekšis Juozas. Šaudo žydus // Elekšis J. Aš mačiau. — Vilnius, 1995. — P. 16—19. — 

Tekste: 

„Gera piemeneliui šiltą dieną, kai banda rami. [...]. Tokią puikią dieną ir išgirdau kažkokius 

keistus garsus. Jie pasigirdo kitoje Ventos pusėje [žiūrint iš Lėlaičių, Paventės kaimų], kažkur už 

klebono palivarko. Tas garsas artėjo, ir vis negalėjau suprasti, kas tai. Aišku, tai buvo ne daina. 

Gal giesmė, gal kažkoks niūkimas, gal aimana. Kažko neramu pasidarė širdyje. Dar minutė, ir 

nuo to nesuprantamo garso, nuo nežinios būčiau dūmęs namo, palikęs likimo valiai bandą. Bet 

štai kelyje pasirodė keista eisena. Ginkluotų žmonių lydima, ėjo kolona. Gale riedėjo du vežimai. 

Žaibiškai perplaukiau Ventą. O dangau! Varo šaudyti žydus. Jaunų vyrų jau nesimato. Sako, juos 

226

jau sušaudė. Vežimuose keli visai sukriošę seniai. Varovų rankose ne tik šautuvai, bet ir baltai 

nudrožtos lazdos, kurios kartais paskatina nelaiminguosius. Kolona eina vos ne pustekiniais, 

rodos, skubama į kokį svarbų renginį. Kaip nuožmiai atrodo tie varantys žmonės! Rodos, ir tave 

čiups, pastatys į tą koloną. Atgal skuodžiu jau tekinas. Vos spėjau grįžti prie bandos, šaukia 

tėvas. [...]. Taip kartodavosi visada, kai kelyje į Mažeikius pasirodydavo baisioji kolona. 

Supratau — tėvai nenorėjo, kad matyčiau, kas darosi kelyje. Tačiau aš mačiau! Mačiau, nes 

ganydamas paventy pirmas ją išgirsdavau ir pamatydavau. Verksmas visada pasigirsdavo 

Giedros pakalnėje. Ar ten nuo kaitros ir kelio ištroškę nelaimingieji puldavo prie pakely 

stovėjusio šulinio, ar čia, kur mažiau žmonių, iš aukų grobdavo turtą, dabar jau niekas 

nepasakys. Tik kartą teko matyti žydšaudžius grįžtančius — sustojo maudytis. Linksmi, kalbūs, 

bet jų skleidžiami garsai kėlė kažkokį šiurpą, net baisu buvo prisiartinti. Nusirengė. Tokie pat 

žmonės... Sprukau kuo toliau. Pritilo kaimas. Žmonės buvo pritrenkti. Tarėsi, ką dabar šaudys 

toliau. [...]. Gyvenimas, rodos, ėjo sena vaga, bet jis toks nebebuvo. Žmonės, kurie visada 

sakydavo teisybę į akis, pasmerkdavo kiekvieną blogą poelgį, dabar nieko nesakė net egzekucijų 

dalyviams. Mūsų mokytojo brolis buvo pats kruviniausias žydšaudis. Su siaubu žmonės kalbėjo, 

kad nušovęs devyniasdešimt devynis. Visur lakstęs kaip patrakęs — norėjęs nušauti šimtąjį. 

Nebebuvo ko. Viekšniuose tebuvo apie penkis šimtus žydų — kiti taip pat norėjo pasižymėti... 

[...]. Atsilankydavo kaime ir akcijų dalyviai, bet niekas nedrįsta jų klausinėti. Dažniausiai jie 

prasitardavo patys, kad nešaudė, tik varinėjo į egzekucijas. Mačiau, kaip varė! Jie ir jų artimieji 

vis teisindavo susidorojimą. Tarp kitų pateisinimų buvo ir toks — žydai nukankino Kristų. [...]. 

Žydšaudžių giminės pasigirdavo ir gautu turtu. [...]. Brutalumas, su kuriuo buvo susidorojama su 

žydais, tiesiog paralyžavo ne tik nelaiminguosius, bet ir visus žmones. [...]. Žmonės tada taip pat 

buvo šoko būsenoje. Niekas nėjo žiūrėti į varomuosius, niekas nemėgino sustabdyti nusikaltimo. 

Rodos, turėjo žmonės užgulti kelią, kunigai išeiti iš bažnyčių su Švenčiausiais sakramentais. Net 

paniekos žydšaudžiams niekas nedrįso viešai parodyti.” 

Navickienė-Aleksandravičiūtė Zofija. Nejaugi mes visi kalti? // Vienybė. — 1995. — 

Kovo 8. — Visas tekstas: 

Mūsų šalies Prezidentas A. Brazauskas Izraelyje tautos vardu atsiprašinėjo už žydų naikinimą 

nacių okupacijos metu. Ar tai reikalinga? Nejaugi visa mūsų tauta kalta dėl kelių žmogžudžių? 

Kodėl mūsų tautos niekas neatsiprašo už jai padarytas skriaudas ir žudymą? Kodėl lietuvių tautą 

vadina žydšaudžių tauta? Juk tai netiesa! 

Noriu nuklysti į praeitį. Prieš karą Viekšniuose, kaip ir daugelyje Lietuvos miestelių, didžiąją 

gyventojų dalį sudarė žydų tautybės žmonės: krautuvininkai, keli stambūs pirkliai, amatininkai, 

gydytojai. Lietuviai gražiai su jais sugyveno. Maloniai pirkėjus aptarnaudavo medžiagomis 

prekiaujantis Beržanskis, visada besišypsanti skrybėlaičių gamintoja Naftalinienė, kanceliarinių 

prekių krautuvės savininkas Aizikmanas ir kiti. Iš stoties keleivius parveždavo vasarą atviru 

vežimu, o žiemą lyg ir karieta du vežėjai: Bentskis ir Apkis. Prie pat bažnyčios gyveno gražus 

stotingas dantų gydytojas Gelfandas. 

Iš vaikystės prisimenu, kaip šie mūsų kaimynai švęsdavo šeštadienį, kaip languose degdavo 

žvakės, kaip vyrai traukdavo į sinagogą, o iš namų sklisdavo tęstinės, kažkokios paslaptingos ir 

ilgesingos jų giesmės — raudos. Nors miestelyje buvo atskira žydų mokykla, bet kažkodėl ir 

mūsų klasėje (tada vadinamame pradinės mokyklos skyriuje) mokėsi keli žydukai. Prisimenu, 

vienas berniukas buvo labai storas, atrodo, Dodzikas vardu. Mes jį mėgdavome už tą storumą 

paerzinti, bet šiaip mylėjome už geraširdiškumą. 

Klasėje mokėsi ne tik žydų tautybės vaikai kartu su mumis, lietuviais, bet ir latviai, rusai. Ir 

niekada mums nekildavo mintis, jog jie kitokie, negu mes, jog turėtume su jais nedraugauti ar 

kaip nors skriausti. Visi puikiausiai sugyvenome. 

Viena mano geriausių draugių buvo stačiatikių šventiko Černajaus duktė Lena, 1944 m. su 

tėvais pasitraukusi į Vakarus nuo artėjančių bolševikų. Vėliau labai draugavome su kalvio 

Kuchalskio dukra Galia. O ir dabar artima draugystė tebesieja mus, klasės draugus, su iš Fermos 

kaimo kilusiomis rusaitėmis. 

Tik dabar kažkodėl dažnai užsimenama apie lietuvių nacionalizmą, nepakantumą 

kitataučiams. Niekaip nenoriu su tuo sutikti. Ar kur nors pasaulyje dar yra tokia geranoriška 

227

nacionaliniu klausimu tauta, kaip lietuviai?! Jau greičiau mes leisime sau užlipti ant sprando 

kitataučiams, negu juos skriausime! 

O kaip mūsų miestelio žmonės jaudinosi, kai užėję vokiečiai suėmė visus žydus. Moteris 

uždarė į sinagogą, o vyrus į šalia vaistinės esantį pirklio Vakso sandėlį. Ir vėl sklido jų ilgesingos 

giesmės, pusbalsiu kalbamos maldos. 

Kartą mačiau, kaip turgavietėje prieš mūsų namus išdidus vokietis, sėdėdamas ant žirgo, liepė 

suimtam žydų rabinui nusiimti šventą kepuraitę — jarmulką ir nušluostyti žirgo pauodegį. 

Senukas verkdamas net suklupo, o vokietis jam spyrė auliniu batu. 

Tikiuosi, kad dar daugelis viekšniškių prisimena gerą specialistą, malonų ir gražų gydytoją 

T. Lipmaną. Jį suimtą laikė atskirai nuo kitų įkalintų žydų ir kartais atvesdavo į vaistinę paimti 

ligoniams vaistų. Kartą pažįstamas sargybinis liko vaistinėje, o tėvelis gydytoją pakvietė pas mus 

į butą arbatos išgerti. Mačiau, koks jis buvo susijaudinęs! Tėvelis jam pasiūlė: „Daktare, per 

mūsų sodelį yra išėjimas link Ventos, bėkite! O aš kaip nors išsisuksiu”. Daktaras Lipmanas 

liūdnai padėkojo, bet atsisakė, paaiškinęs, kad be savo žmonos jis niekur nebėgsiąs. 

Netrukus vieną vakarą, kai jau buvau beužmieganti, pamačiau, kaip į miegamąjį įbėgusi 

mamytė ima mano mėgiamus raudonus kaspinus, kuriuos įpindavau į kasas, juos karpo ir skubiai 

siuva ant balto audeklo iš jų padarytą raudoną kryžių. Nustebusi paklausiau, kam tai. Tada 

mamytė paaiškino, jog siuvanti gyd. Lipmano žmonai medicinos seselės baltą gaubtą, o jam tokį 

raištį ant rankovės, nes tą naktį ruošiamasi žydus varyti į Mažeikius. Koks bus jų likimas, niekas 

nežinojo, bet mano tėvai tikėjosi, kad medicinos darbuotojų ženklai Lipmano šeimai gali padėti 

išlikti. 

Baisi buvo ta naktis! Girdėjome varomų žydų verksmą, dejones. O rytą sužinojome apie jų 

liūdną likimą. Grįžę girti žydšaudžiai papasakojo, kad gyd. Lipmanas, norėdamas padrąsinti savo 

tėvynainius, paėmęs už rankos savo mylimą žmoną, pats pirmas atsistojo ant paruoštos duobės 

krašto... 

Taip, ši žydų naikinimo akcija buvo baisi, nežmoniška. Bet joje nedalyvavo lietuvių tauta, o 

tik paskiri nužmogėję jos atstovai, vokiečių nacių vadovaujami. Miestelio gyventojai gailėjo 

savo kaimynų, verkė ir smerkė tuos kelis žmogžudžius. Tėvelis pasakodavo, kad Viekšniuose 

žydų nešaudė, o išvarė į Mažeikius todėl, kad mūsų miestelio viršaitis J. Mačys nesutiko 

pasirašyti mirties nuosprendžio, nors ir kaip jam iš apskrities atidūmę vokiečiai grasino. O 

vokiečiai laikėsi formalumo — turėjo būti parašas. 

Prisimenu, kaip vėliau buvo pasakojama, kad nė vienas šitų žmogžudžių nesulaukė laimingos 

mirties: vienas nukritęs nuo stogo užsimušė, kitas girtas nuskendo ir pan. O vienas baisiausių 

žydšaudžių, Levis Dargis, ilgai girtas slankiodavo miestelio gatvėmis, gąsdindamas praeivius. 

Kas su juo toliau nutiko, nebežinau. 

Manau, kad dar yra prisimenančių įvykį, sukrėtusį visus viekšniškius 1943 m. pavasarį. Tada 

pas Ramoniškių kaimo kalvį Šimkų buvo rasta iš Telšių geto pabėgusi žydaitė, kurią ši šeima 

daugiau kaip metus slėpė savo sodyboje. Šitą merginą vokiečių žandarai atvežė į Viekšnius ir 

liepė sušaudyti. Nuovados viršininkas ilgai delsė, nenorėdamas vykdyti šio įsakymo, miestelio 

viršaitis Mačys net tarėsi su mano tėveliu, kaip mergaitę būtų galima išgelbėti. Tačiau vieną naktį 

girtas policininkas Liobė, nusivedęs ją į Kegrių mišką, peršovė. Sužeista mergaitė atsipeikėjo, 

visa kruvina nušliaužė pas Užventės kaimo ūkininką Jodeikį ir pasibeldė į langą. Jodeikio duktė 

sirgo džiova, tad nepabijojo priimti sužeistąją, sakydama, kad ir šiaip jai neilgai belikę gyventi. Ji 

paprašė pakviesti med. seserį Ameliją Putraitę, kad ši peršautajai suteiktų pagalbą. Vokiečių 

įstatymais už žydų slėpimą buvo sušaudoma visa šeima, todėl išsigandęs ūkininkas Jodeikis, 

pabijojęs pasekmių, savo samdiniui įdavė ne dukters laišką seselei Putraitei, o pranešimą 

policijai. Žudikas Liobė tuoj prisistatė ir, atgal į mišką nuvedęs, kalinę pribaigė. 

Iš Kapėnų kaimo į miestelį ėję žmonės pamatė griovyje prie kelio gulintį žydaitės lavoną, 

labai išsigandę pranešė viršaičiui. Šis liepęs sukalti karstą ir merginą palaidoti žydų kapinėse. 

Kiek prisimenu, tai įvyko prieš pat Velykas, Didžiąją savaitę. Velykų rytą iš bažnyčios grįžę 

namiškiai pašiurpę pasakojo, kad dabar jau tikriausiai žandarai suimsią mūsų gerbiamą kunigą 

Klemensą Arlauską, nes šis, bažnyčioje pamatęs tą nedorąjį žudiką, griausmingu balsu jį iš 

bažnyčios išvaręs. 

228

Štai kaip tėvelis aprašo tą įvykį: „Atėjus Velykoms, kaipo „geras” katalikas, Liobė su kitais 

policininkais nuėjo bažnyčion, o pamokslą sakantis kunigas K. Arlauskas, juos pamatęs, labai 

supyko ir už nekaltos mergaitės nužudymą iš bažnyčios išvarė, ir ateityje nekaltu krauju 

suteptomis rankomis bažnyčios durų paliesti neleido. 

Tais pačiais metais žydelkaitę išdavęs girtas ūkininkas Jodeikis, pasibaidžiusio arklio įspirtas, 

mirė”. 

Jau vien tie keli pavyzdžiai rodo lietuvių nuostatą žmogžudžių, šaudžiusių ir kankinusių 

žydus, atžvilgiu. Man atrodo, kad kiekvienoje tautoje galima atrasti įvairių išsigimėlių, ypač jei 

juos skatina valdžią turintieji okupantai, šiuo atveju, naciai. Tad negi mes visi atsakome už kelių 

padarytus nusikaltimus? Ir nejaugi visų mūsų vardu Prezidentas turi atsiprašinėti? 

Kerys Bronius. Mūsų senieji „brokeriai” // Vienybė. — 1995. — Geg. 13. — Visas tekstas: 

Jų sapno niekas neįspės, 

Kaip niekas neįspės kančios 

Prasmės, nei galo, nei pradžios, 

Ir viską saugos paslaptis... 

V. Mykolaitis-Putinas 

Makleriai, brokeriai, faktoriai, komisionieriai seniau Lietuvoje buvo vadinami — tarpininkais. 

„Mejeris, kuris dvarininkams, ypačiai Klyšių Daugirdams, ėjo faktoriaus, tarpininko... pareigas”, 

— rašė Mykolas Biržiška knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose”, išleistoje tik vieną 

kartą 1938 m. Kaune. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė savo moksliniame darbe „Žemaičių bajorų 

ūkis pirmoj pusėj devyniolikto šimtmečio” rašė: „Viekšnių prekyba buvo išimtinai žydų rankose, 

todėl ir jei reikėjo kas iš ūkio parduoti, teko naudotis žydų patarnavimu. Žydai vaikščiodavo ar 

važinėdavo po dvarus ir kaimus, supirkinėdavo smulkius produktus, kaip kailius, paukščius, avis, 

apynius ir t. t., suieškodavo dvarininkams, kas jiems reikia pirkti, prirodydavo kur yra geras 

arklys, gera karvė parduoti. Varydavo įvairius reikalus, patys tuo būdu uždarbiaudami, kai kada 

nulupdami brangiau, apgaudinėdami, jei kas duodasi apgaudinėjamas, bet be jų dvarininkai 

nemokėdavo apsieiti. Nekartą žydai, pirkdami iš dvaro javus, už pristatytus į miestelį dvaro 

arklius sumokėdavo tuoj gyvais pinigais. Tuo laiku žydai — vienintelis ūkiui kredito šaltinis”. 

M. Biržiška rašė: „Žydai pas mus ilgai buvo šaukiami tik vardais. Pavardes jiems priverstinai 

ėmė teikti apie 1820 m., bet jos prigijo bene tik 80-aisiais metais”. Kraštotyrininkė Amelija 

Urbienė yra užrašiusi dalį Viekšnių žydų pavardžių, vardų, pravardžių. Viekšniškių dar 

nepamiršti krautuvininkai Izraelštamas, Mackibuckis, Pekeris Mauša, Peisachovičius, Icka 

Parka, Šiši, Cyrė, Goldmanas, Rochė Blankaitė, Maušelis, Rabinovičienė-Lipkė, Eizikmanas, kiti 

prekybininkai, amatininkai — siuvėjas Kalmanas Orkis, skardininkas Vaineris, arbatinės 

savininkas Jankelis, puodininkas Hintendorfas, puodais prekiavęs Klafas Zelikis. Prisimenami 

Abe Potes-Apkis, Šij Michel-Šikis, Irša Gindė, Šotlandas, Blanka, Giberis Leiba, Kaplanas, 

Rubinšteinas ir dar daug viekšniškių, bet tie prisiminimai tarsi apgaubti liūdesiu ir gailesčiu. 

Viekšnių apylinkėse, už geležinkelio, Marškonės kaime, gal iki 1930 m. gyveno du žydai, 

sako, vedę seseris. Manoma, kad gerokai iki 1930 m. Palnosų kaime buvusioje karčemoje 

apsigyveno Jankelis Byrka. Kai palnosiškis Juozas Samulevičius, būdamas 18 metų, 1930 m. 

tarnavo pas Jankelį darbininku, Jankelis Palnosuose jau seniai gyvenęs. Toliau už geležinkelio 

turėjo 18 hektarų žemės, apie 8 karves, du arklius. Rytiniame namo gale buvo parduotuvė su 

iškaba. Šeima nedidelė — žmona ir duktė ar įdukra. Pats Jankelis, vienas ar su viekšniškiu 

padėjėju, supirkinėdavo grūdus, kiaušinius, „skūreles” ir pardavinėdavo Mažeikiuose ar kitur. 

Pasakojama, buvęs geras žydas, už darbą gerai mokėdavęs ir gerai maitindavęs. 

Prasidėjus karui, Jankelis su šeima liko gyventi Palnosuose. Senieji palnosiškiai prisimena 

nuo Akmenės pusės per Palnosus į Viekšnius varomus žydus. Žydai vis ėjo ir ėjo — tiek daug jų 

buvo. Išvarė ir Jankelį su šeima. Atvaryti į Viekšnius žydai kurį laiką buvo laikomi šiulėje. Ne 

vienam viekšniškiui pavykdavo perduoti žydams maisto — daug žydų viekšniškiams buvo gerai 

pažįstami. Dabar jau sunku ką nors tiksliai nustatyti, tačiau pasakojama, kad kažkas padėjo ir 

Jankeliams. 

Jei apie kurių nors žydų likimą ne viskas žinoma, tai Jankelio ir jo šeimos likimas žinomas. 

Dabar jau miręs sargybinis yra pasakojęs: žudynių vietoje, miške už Mažeikių, buvo iškasti 

229

grioviai-duobės. Per kiekvieną duobę perdėta lenta. Žmones varė ant lentos ir šaudė. Nušautieji 

krito į duobę, tad šaudžiusieji savo rankų krauju nesitepė. Jankelis, jo žmona ir duktė atėjo ant 

lentos kartu, susiėmę už rankų... 

Bieliauskienė R. Valstybinio žydų muziejaus fotografijos ir negatyvai // Fotografija: Paveldas 

ir dabartis. — Šiauliai. — 1995. — [Nr.] 2. — Geg. 25—27. — P. 34—35. — Tekste: Muziejuje 

yra 6 grupės eksponatų. Šešta grupė: „Viekšniai ir viekšniečiai”. 

Gedvilas Algirdas. Nevienareikšmiškas požiūris // Vienybė. — 1995. — Geg. 27. — Tekste: 

„Tolimasis svečias iš karto nepatikėjo, kad Viekšniuose veikė atskira žydų pradinė mokykla. 

Kiek vėliau p. M. Smitui parodžiau išlikusį namą, kuriame toji mokykla veikė.” — Visas tekstas: 

Tiek spaudoje, tiek kituose informacijos šaltiniuose rašoma ir kalbama apie žydų tautos 

genocidą, hitlerininkų vykdytą jų okupuotose šalyse Antrojo pasaulinio karo metais. Ne 

paslaptis, jog Lietuvoje dalis mūsų tautiečių talkino hitlerininkams rengiant masines žydų 

žudynes. Įvairiai ir net prieštaringai komentuojami tiek Premjero A. Šleževičiaus, tiek 

Respublikos Prezidento A. Brazausko atsiprašymai dėl dalies lietuvių dalyvavimo šioje 

barbariškoje veikloje. Retsykiais pasigirsta samprotavimų apie valstybės vadovų perdėtą 

nuolankumą. Tačiau juk tokių žudynių ir žudikų būta. Ar gali pasireikšti kaltė be kaltųjų? Patys 

kaltininkai neatsiprašys daugelio jų nebėra gyvų. 

Praėjusių metų vasarą Viekšniuose lankėsi žydų tautybės pilietis M. Smitas, atvykęs net iš 

Pietų Afrikos. Jis su dar vienu savo tautiečiu, atvykusiu iš Rygos, kreipėsi į mane informacijos 

apie Viekšniuose gyvenusių ir karo metais netoli Mažeikių sušaudytų beveik visų viekšniškių 

žydų žuvimo aplinkybes. Pasirodo, jo senelė iki 1934 metų gyvenusi Viekšniuose, čia turėjusi 

audinių parduotuvę ir tik todėl, kad anksčiau iš Viekšnių išsikėlė, jai pavyko pasitraukti iš 

Lietuvos iki fašistinės okupacijos. Turėdamas šiokios tokios informacijos apie viekšniškių žydų 

lemtį, sutikau ja pasidalinti su svečiais ir pabūti vienos dienos gidu apsilankant Viekšnių žydų 

kapinėse bei jų nužudymo vietoje. Be to, svečiai pabuvojo aviacijos pradininko A. Griškevičiaus 

memorialiniame muziejuje, ypač domėjosi etnografinio skyriaus ekspozicija. Poną M. Smitą 

maloniai nustebino muziejuje saugoma mūsų kraštietės kraštotyrininkės A. Urbienės surinkta itin 

gausi ir didžiai vertinga medžiaga apie Viekšnius. Svečiams buvo netikėta, kad kraštotyrininkė 

išsamiai aprašė viekšniškius žydų tautybės verslininkus, jų veiklos pobūdį. Tai rodo, jog 

viekšniškiai buvo tolerantiški žydams, draugiškai su jais sugyveno, bendravo. Tolimasis svečias 

iš karto nepatikėjo, kad Viekšniuose veikė atskira žydų pradinė mokykla. Kiek vėliau p. 

M. Smitui parodžiau išlikusi namą, kuriame toji mokykla veikė. Pastatą svečias tuoj pat 

nufotografavo įvairiais rakursais. Deja, buvusio žydų sinagogos pastato neliko nė pėdsako, jis 

nugriautas statant gyvenamuosius namus Žemės ūkio mokyklos darbuotojams, ir toji žinia jį kiek 

nuvylė. Tik sužinojęs, jog „modernizuojant” senąją Viekšnių dalį, būta daug ir kitų nugriovimų, 

perstatymų ir naujų nevykusių statinių, jis suvokė, kad naujieji architektai nevertino senosios 

architektūros, Viekšnių senamiesčio. Toji informacija įgalino jį realiau ir nevienpusiškai įvertinti 

dabartinę situaciją. 

Apsilankęs Viekšnių žydų kapinėse, ponas Smitas pamatė, kad ten naujai pastatytas jo 

tautiečiams paminklas, kapinės aptvertos nauja tvora ir normaliai prižiūrimos. Kaip tik tuo metu 

kapinėse pora viekšniškių šienavo gerokai ūgtelėjusią žolę. Su šiais žmonėmis svečias 

pasikalbėjo, pasidomėjo ankstyvesne kapinių būkle, padėkojo. Man svečias pasakė, kad pagal jų 

religiją kapinės neturi būti puošiamos, tad jį patenkina situacija. Beje, tiek kapinėse, tiek kitur 

svečias stengėsi kuo daugiau nufotografuoti išlikusius paminklus ir senuosius Viekšnių pastatus. 

Po to nuvykome į masinių žudynių vietą netoli Mažeikių, kuri taip pat gana gerai prižiūrima — 

išlikę anksčiau statyti paminklai, gana seniai pastatytas paminklas žudynių aukoms. 

Suvokęs, jog pavenčiuose nužudyta keletas tūkstančių jo tautiečių, svečias buvo sukrėstas, 

paprašė keletai minučių juos abu palikti vienus, kaip supratau, maldai. Grįždami į Viekšnius, visą 

kelią važiavome tylėdami. Atsisveikindamas p. M. Smitas man iš tiesų nuoširdžiai padėkojo, 

sakė, jog prieš tai Latvijoje lankėsi panašiose tragiškose vietose ir jam atrodą, kad čia, Lietuvoje, 

tiek Viekšniuose, tiek žudynių vietoje, daugiau pagarbos ir dėmesio skiriama žydų kapinėms. 

Pakartotinai prašė perduoti jo padėką A. Urbienei bei vienam iš viekšniškių kolekcionierių 

230

[Antanui Sidabrui], iš kurio aš buvau pasiskolinęs keletą nuotraukų bei negatyvų, atspindinčių 

žydų gyvenimą Viekšniuose. Jų autorius buvo tarpukario laikų Viekšnių fotografas Kinčinas. 

Kaip matome, žydų tautos, ypač jaunesnės kartos, atstovai neturi pagiežos visai lietuvių 

tautai, objektyviai suvokia, kad kiekvienoje tautoje, taip pat, anot svečio, ir žydų tautoje būta 

atplaišų, degradavusių atskirų žmonių, linkusių nusikalsti ir daryti kitiems pikta. 

Matevičiūtė G. Kad Viekšniai vėl skambėtų varpais // Žemaičių saulutė. — 1995. — Spal. 21. 

— Nr. 42 (48): ir nuotraukos. — Tekste: Puodų gamyba Viekšniuose. Senoje nuotraukoje: 

„Mikelis Šei — mažųjų dirbtuvių Viekšniuose savininkas su darbininkais. Kairėje — Remigijus 

Mockevičius. Šalia — jo darytas ąsotis”. 

Bauža Kostas. Žydai // Bauža Kostas. Viekšnių istorija (1805—1945): Diplominis darbas. — 

Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedra, 1996. — 

138 p. — P. 77—86. — [Kopija yra Viekšnių muziejuje]. — Tekste: Gimę Viekšniuose: 

A. Idelsonas, I. Efraikinas, A. Ycchokas Grodženskis, J. Veinbergas, Ch. Kalija. Viekšnių 

rabinai: Zalmanas, Mozė Šapira, Joselė Špileris, Elje Boruchas, Abbė Jankelis Boruchovas, 

Leipcigas Lipkinas, Abbė Jofė. 

Bauža Kostas. 1941 m. sukilimas Viekšniuose // Vienybė. — 1996. — Birž. 12. — Tekste: 

Rusai pasitraukė 1941 06 23. Žydai pradėti suiminėti 1941 m. liepos 8—10. 

Drobotienė Emilija (gimusi 1924 m.). Atsiminimai. — 1999. — Kovo 26. — Žodžiu. 

Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Čia pat netuolėi, kaime, ont Žibikų einont, biedna šeima gyveno. Vakų daug, vyrs biški 

pageroos i pri tinginio [Antanas Petrikas]. Mėrė 13 metų vaikėlis. Pats vyriausis. Netor ne kou 

apriedyt, ne grabou, ne pazvanams — nieko netor. Ein pas klebuoną ta muotriška. 

— Klebuonėli, bieda atsėtėko. Mėrė vaikėlis, bet aš nieko netoru, netoru litėlių, netoru litėlių. 

Kų dabaa daryt? 

— Pakask pazomatie. 

Nu kū. Ein riekdama, šaukdama. Vuo tuoks Duovyds bova, Placbardis. Čia pri tėlta turieje 

krautovę. Stuov tarpdurie. Vuo ana tėn gaspadą turiedavo. Anėi bova pažįstami. 

— Ui, nu kuo tu taip šauki, kas tau yr? Einam į vidų. 

— Nu, Duovydėli, kaap aš nešauksu, mon lėipė sūnu pakast pazomatie. Mona sūnus mėrė, 

lėipė klebuons pakast pazomatie. 

— Ui, vuo dėlkuo? 

— Aš netoro piningų. 

— Neturi piningų... To palauk, pasiediek. 

Ons nueje į kėtą kambarį, atsinešė tuokią dieželę. 

— Aha, ne grabou, ne drabuželiams to neturi, ne pazvanams. Jug reik i doubę iškast, reik i 

kuo nuors užvalgyt. Nu vuo — čia bus grabou, čia drabuželiams, čia klebuonou, čia pazvanams, 

čia visam kam, tėk nekask į pazomatį. Nunešk anam, tėk nekask. 

— Duovydėli, aš negaliu jimt. 

— Dėlkuo to negali jimt? Aš tau doudu. 

— Aš negaliesiu tau atidout. Aš netoro. 

— Vuo kas tavės prašo atidout? Aš tau duovanuoju. Ka tu sūnu nepakastum pazomatie. 

Vuo ta švėnta teisybė yr. Klebuons Navickis, katrų nušuovė. Je, Navickis bova — „Pani 

driski”. Ons vadindavo tus biednus žmuones, tuokius biški apskurusius — „pani driski”. 

Duovyds, nu, Placbardžiu vadėno žmuonės dėltuo, ka anuo tuokia barzda bova. Anų nušuovė. Da 

vokiečiams neįejus geraa į Vėikšnius, anų nušuovė. Vokiečiai eje čia nu Tirkšlių, eje šėta 

kavalerija, eje so motociklaas, so vėskou. Sargyba stuovieje vėiname gale tėlta i kėtame gale 

tėlto. Lėipė žydams uždaryt komendants longėnes. Ons uždarė. Bova maduo štangos tuokios. Bet 

ons tuos štanguos nedieje. Ons prieje pri pat, prasivierė i žiūr. Čia, į kaktą, kolka pataikė. 

Barvydžiai dabaa yr pasistatėi tėn, kor Duovyds gyveno. Daa Duovydo šulinys tebier. Anėi iš tuo 

šulinio daa vondenį tebsem. 

231

Bova tuoks Gordons, kiną turieje, savo kiną. Bet tada bova kins tuoks, ka nejudieje, 

paveikslaa tokėi. Eidavuom žiūriet į Gordono salę. Tėn i šuokee būdavo. 

Progimnazijoj muokies daug žydaičių. Leraitė, Naftalinaitė, Adelsonaitė, Šotlandaitė. Pas 

Naftaliną bova vynuogės, apelsinaa, šokoladaa, saldainee. Kuokių saldainių bova! Vuo kėtame 

gale truobuos anuo žmuona dėrbo skrybelaites. Naftalinaitė tuokia bova padžiūvusi, tuokia graži, 

į žydaitę nepanaši. Švėises akys, plaukaa gelsvi. Pats Naftalins bova tuoks į žydą nepanašus. Vuo 

ta Naftalinienė bova panaši į žydę. Gelfandaitė bova, Sonia. Tuokia inteligentė, labaa jau tuokia 

išauklieta. Tuokia švelni, taktiška. Tievs bova dantų gydytuos. Pri bažnyčios gyveno, kor dabaa 

yr tuokia geltuona truobelė, Lukošienė tėn dabaa gyven. Žydaitės kuokios bova matematėkės 

geros, anuos mažiau penketo negaudavo! Liubam nusirašyt nu anų. Špargalkas liub atsiųst. 

Anuos atsineš visuokių tuokių pončkėlių, skanumynų tuokių, vuo mes atsinešem rogėnės 

dounos, no, daa kiaules laikiem, mama daa uždies kumpio arba dešruos namėnės kelias ripkeles. 

Oi, kaap anuos prašys mainyt. Mainykeem, mainykeem. Sakau, jums negal. Mes, sako, 

nežiūram. 

Bova tuoks Šeinis. Baguots žyds bova. Anuo sūnų Vilniuj nušuovė. Tievs matė, tėn pat krėta 

infarktu. Vuo Šeinaitė i dabar gyva yr. Pabiego, Rygoj gyven. Daa bova tuoks Borusas žyds. Ons 

škurlius supirkiniedavo. Bova Vytauto gatvie tuoks Šikis. Pas anų dėrbo poudus. Šotlands turieje 

krautuvę gerą i daa tuo škorlėne. Tėn škurlius pešiuodavo, skirstydavo. Kėik tėn dulkių būdavo! 

Muotrėškos tėn uždarbiavo, siediedavo i so vakaas, neturiedavo kor anų palėkt. Dėrbdavo i 

uždėrbdavo. Pavalgyt doudavo. Je so vakaas ateidavo, atneš tėms vakams pavalgyt. Smetuonos 

laikaas Gelfandaa, Leraa, Šotlandaa, bruolee Vaksaa i kėtė žydaa važiavo į Prancūziją pažiūriet 

paruoduos. Tokėi baguoti bova. 

Pri bažnyčes darželiūse bova „Gelžinis vėlks”, bova Panelė Švenčiausia, koplyče tuoke. Anuo 

nugriuovė keturiasdešimtaas metaas. Čia Mažuono darbs bova. I tų konėga apdėrbo ons so 

Kančiauskiu. Kančiauskis bova už muokinį pas Liniovą. Tuoks Daviduonis šaudė žydus. 

Fotografs Žukauskis irgi šaudė žydus. 

Muturas Algimantas, Rozga Leopoldas. Tarpukario metų pramonė // Vienybė. — 1999. — 

Birž. 5. — Tekste: 

„Odos buvo apdirbamos Abramo Kalvarijos ir Teodoro Urvikio, o Papilėje — Juozo 

Rankausko ir Mejerio Šero odų dirbtuvėse, jomis prekiavo viekšniškiai Jankelis Kaplanas ir 

Šmuelis Laukšonas. [...]. Vilnonius siūlus verpė Joselio Lesemo įmonėlė Viekšniuose. [...]. 

Viekšniuose veikė net keturios avalynės dirbtuvės — Volfo Fišo, Berelio Jašciko, Kazio 

Laucevičiaus ir Augusto Liuberskio. [...]. Tik du stambiausi „pramonės centrai” — Viekšniai ir 

Papilė turėjo elektrą. Jos energiją Viekšniuose tiekė Figės Lesemaitės vardu įregistruota stotis.” 

Muturas Algimantas, Rozga Leopoldas. Tarpukario metų prekyba // Vienybė. — 1999. — 

Birž. 29. — Tekste: 

Viekšniuose kooperatyvas „Ąžuolas”, smulkaus kredito draugija, Žydų liaudies banko 

skyrius. Viekšniuose avalyne prekiavo Izraelis Kalvarija. „Matyt, specializuotą galanterijos 

parduotuvę Viekšniuose laikė Jankelis Srolovičius. Geležimi ir jos dirbiniais Viekšniuose 

prekiavo Jankelis Galperinas ir Kalmanas Kenigsbergas. [...]. Indus pardavinėti Viekšniuose 

specializavosi Frama Gindė bei Šulė Goršelaitė. Statistikų sąrašuose išlikę ir nūnai daugelio 

užmiršti vadinamųjų „kolonialinių prekių” parduotuvių savininkai. Vėl dauguma jų buvo 

Viekšniuose: Šliomas Dovidavičius, Beruchas Goldmanas, Alteris Judas, Rožė Karolienė, 

Šliomas Leras, Šliomas Rabinovičius ir Jokūbas Goldbergas, Ona Sakalauskienė, Faibelis 

Vaineris. [...]. Pramoninėmis prekėmis Viekšniuose prekiavo Rocha Blankaitė, Michelis Blochas, 

Chaja Holcbergienė, Irša Chaliavinas, Cilia Leibovičius, Juozas Pundzius, Zlatė Šmitienė. [...]. 

Užfiksuota, jog Viekšniuose „mašinų ir susisiekimo priemonių prekyba” vertėsi Abelis 

Aizikmanas, siuvamąsias mašinas, dviračius ir muzikos instrumentus [...] siūlė Akmenėje ir 

Viekšniuose darbavęsi Singer Sewing Machine Company atstovai. Skudurais ir senais daiktais 

prekiavo nepasiturintys, vargingesni žydeliai, o žinynuose užfiksuoti viekšniškiai Chaimas Beras 

ir Krinas Beruchas. [...]. Javais prekiavo viekšniškiai Jankelis Giberas bei Orelis Šotlandas. [...]. 

Viekšniškis Leiba Blankas vertėsi prekyba kiaušiniais. Linų pluoštu ir sėmenimis prekiavo 

232

viekšniškiai Moisiejus Šeinas ir Chaimas Goldbergas, miško medžiaga ir kuru — viekšniškis 

Michelis Vaksas. [...]. Prekybą odomis buvo į savo rankas paėmę viekšniškiai Jankelis Kaplanas 

ir Šmuelis Laukšonas. [...]. Įvairiais ūkyje reikalingais produktais ir gaminiais Viekšniuose 

prekiavo Alterio Gudeso, Sijos Michelio, Nachmano Sišos, Šarnės Peisacho, Elijos Šotlando bei 

Simo Vakso parduotuvės. Mėsa ir jos gaminiais miesteliuose prekiavo beveik vien žydų 

parduotuvės: Viekšniuose — Rozalijos Alsienės, Leibos Gibero, Abraomo Kanuseco. [...]. Alaus 

sandėlius Viekšniuose turėjo Basė Gordonaitė ir Rapolas Rakusinas. [...]. Skambiai, gal dėl 

reklamos, restoranais vadintas viešo maitinimo įstaigas arba paprastesnes, tiesiog traktierius, 

turėjo: viekšniškiai Morta Kryžienė, Juozas Mažukna ir Ignas Šeputis. [...]. Viekšniuose 

lankytojus kviesdavo ir dvi žemesnio rango maitinimo įstaigos — A. Laniausko ir Elės Lerienės 

arbatinės. Viekšniuose veikė kino teatras, kurio savininkė buvo Berta Gardonaitė. [...]. Svečius 

apsistoti kviesdavo viešbučiai. Juos Viekšniuose turėjo Chackelis Garbelis bei Pesė 

Rubinšteinienė.” 

Perminas Edvardas. Atsiminimai. — 1999. — Rugpj. 15. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Ka žydus varinėjo, anie ravėjo šaligatvius, ten, einant ant mokyklos. Aš ėjau su reikalais per 

miestą, tie partizanai, kurie saugojo tuos žydus su šautuvais, pasijuokė iš manęs, kad aš 

pasitraukiau. Jo, aš tokio darbo daryt negalėjau, man sąžinė neprileido, ir aš nesidėjau prie anų. 

Pasiuskit jūs. Tas žydas man nieko blogo padaręs nebuvo. Ir tokį darbą daryt, uiii..., negal, negal. 

[...]. Vienas žydas buvo Šikis. Puodus dirbdavo. Iš mūsų molį pirkdavo. Vytauto gatvėj, aname 

gale gyveno, namas tebėra ano. Dar Iršas žydelis buvo, prie Raudonskardžio gyveno, puodus 

dirbo. Imdavo molį mūsų žemėje, iš tos vietos, kur dabar tvenkinio užtvanka. Imdavo ir iš tos 

vietos prie Kalupio upelio, bet mažai. Iš čia daugiau imdavo. Čia buvo duobės didžiausios 

iškastos. Ir mes patys kasdavom. Mama gaudavo už vieną sieksninę duobę 50 litų. Du metrai į 

vieną, du metrai į kitą pusę. Kiek nori gilumo, tiek kask. Bet greit užgriūdavo, pradėdavo vanduo 

bėgt. Įkasdavo kokius 5 metrus. Pasidarydavo laiptus. Vieni met ant laiptų, kiti met aukštyn. 

Mėlynas gražus molis buvo, išlynas. Ir Balvočienės pusėj buvo. Balvočienė irgi pardavinėjo. 

Venckaus žemėj irgi. Daug daug čia iškasė. 

Žydai buvo trys broliai Beržanskiai. Krautuvę turėjo, mandagūs buvo. Malūno gatvėj tas ilgas 

medinis namas buvo Lipkės. Netoli tilto, šalia Felikso Barvydžio gyveno žydas Placbardis 

Dovydas. Prie tilto, ant kampo, ten, kur kelių valdyba buvo, kur dabar Skutulas gyvena, ten 

gyveno žydas Leizaris, toks drūtas, neturėjo nei žmonos, nei vaikų. Turėjo smulkių daiktų 

krautuvę. Netoli tilto Alter Judes-Alterkis turėjo grūdų sandėlį, supirkinėdavo grūdus. 

Skambindavo telefonu į Vokietiją... Kieme turėjo didžiausią klėtį — svirną. 

Labanauskaitė-Perminienė Jadvyga. (gimusi 1924 m. Dauginių kaime, gyvenanti Čekų 

kaime). Atsiminimai. — 1999. — Rugpj. 15. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Kai 1943 metų rugsėjo 19 dieną Dauginiuose šventino naujai pastatytą bažnyčią, buvo 

atvažiavęs į Dauginius A. Zabkus su žmona. Albertas ar Kęstutis buvo jų „furmonu”. Pas mumis 

valgė pietus. Tie Kondratavičiukai buvo mano brolio draugai, dėlto ir atvažiavo. Ir mes žinojom, 

ir kiti žmonės žinojo, gal Dargis Levis sakė, kad Albertas Kondratavičius buvo prie žydų 

šaudymo. Tėvą B. Kondratavičių išvežė į Sibirą. 

Kazimieras ir Levis Dargiai buvo iš Viekšnių. Kada pajudėjo rusai nuo Mažeikių į Viekšnius, 

jų tėvas pasikorė. Motina buvo Viekšnių mokyklos sargė. Mokykloje jie ir gyveno. Kazimieras 

buvo menininkas, paišė paveikslus. Vokiečių laikais, kada pastatė Dauginių bažnyčią, ją dažė 

Kazimieras ir Levis Dargiai. Dauginių bažnyčioje paveikslai Kazimiero Dargio išpaišyti. Kada 

dažė bažnyčią, gyveno pas mumis — Labanauskius. Levis sakėsi, kad šaudė žydus. Pasakojo 

pats: viena žydaitė, varoma prie duobės, sakanti — Levi Levi, ką aš tau padariau, kad varai mane 

sušaudyti? Kartu į mokyklą ėjom. Man reikėjo ją nušauti. Aš pats nešoviau. Atidaviau kitam. 

Kitas nušovė. Paties Dargio Levio žodžiai. Levis buvo toks bjaurus. Šaukdavo — mane smaug 

žydai. Vieną kartą prisigėrė degtinės, krito ant grindų, ka daužo, ka daužo su peiliu grindis. Kada 

atėjo rusai, Levis bėgo iš Viekšnių į Tryškius. Su dviem vyrais buvo užėjęs į Dauginius pas 

mumis. 

233

Mūsų šeimoje buvome du broliai ir aš. Mano brolis Apolinaras slapstėsi nuo rusų 

mobilizacijos. Tvarte buvo toks kambarėlis, bunkeris po avių gardu. Kada lydavo, užtvindavo. 

Valgyt per skylę paduodavom. Vokiečių laikais pas kaimyną Antaną Čijunską slapstėsi žydaitė 

Cylė. Ana mūsų labai saugojosi. Mamos brolis buvo partizanas, švogeris dirbo vachmistru. 

Atvažiuodavo į svečius keli vežimai policininkų. Pilnas kiemas būdavo policininkų. Vokiečių 

laikais Cylė slapstėsi pas Paulauskį, Labanauskį, Čijunskį. Karui pasibaigus, Cylė mūsų 

nebebijojo. Ana man viską pasisakė. Sakė — už vis geriausiai man pas Čijunskį. O pas kitus kai 

slapstausi, anie mane išprievartaut nori. Aš jai suknelę, paltą daviau. 

Kerys Bronius. Gyvenimas nuožmių permainų metais: Laikas ir likimai: [Edvardo ir 

Jadvygos Perminų, gyvenančių Čekų kaime, pasakojimai] // Vienybė. — 1999. — Rugs. 30; 

Spal. 7, 12: iliustruota viena autoriaus fotografuota ir viena autoriaus kopijuota nuotrauka. — 

Tekste: 

Kai žydus varinėjo, jie turėjo ravėti šaligatvius link mokyklos. Aš ėjau su reikalais per miestą, 

tie partizanai, kurie su šautuvais žydus saugojo, pasijuokė iš manęs, kad pasitraukiau. Taip, aš 

tokio darbo daryti negalėjau, man sąžinė neleido, tad ir nesidėjau prie jų. Pasiuskit jūs. Tas žydas 

man nieko blogo nebuvo padaręs. [...]. Rusams sugrįžus, prasidėjo mobilizacija. Atėjo du rusų 

kareiviai, pagavo mane, nuvarė į Malūno gatvę ir uždarė žydo Šeino sklepe. [...]. 

Dar apie Viekšnių žydus. Vienas žydas buvo Šikis. Puodus dirbdavo. Iš mūsų molį pirkdavo. 

Vytauto gatvėj, aname gale, gyveno, namas jo tebėra. Dar Iršas, žydelis, buvo, prie 

Raudonskardžio gyveno, irgi puodus dirbo. Imdavo molį mūsų žemėje, iš tos vietos, kur dabar 

užtvanka. Imdavo ir Viekšniuose, iš vietos prie Kalupio upelio, bet mažai. O pas mus buvo 

duobės didžiausios iškastos. Ir mes patys kasdavom. Mama gaudavo už vieną sieksninę duobę 50 

litų. Du metrai į vieną, du metrai į kitą pusę. Kiek nori gilumo, tiek kask. Bet greit užgriūdavo, 

pradėdavo vanduo bėgti. Įkasdavo gilyn kokius 5 metrus. Pasidarydavo laiptus. Vieni meta ant 

laiptų, kiti — aukštyn. Mėlynas, gražus molis buvo, išlynas. Ir Balvočienės pusėj buvo. 

Balvočienė irgi pardavinėjo. Venckaus žemėje irgi. Daug molio čia iškasė. 

Žydai buvo trys broliai Beržanskiai. Krautuvę turėjo, mandagūs buvo. Malūno gatvėj tas ilgas 

medinis namas buvo Lipkės. Netoli tilto, šalia Felikso Barvydžio, gyveno žydas Placbardis 

Dovydas. Prie tilto, kampe, ten, kur Kelių valdyba buvo, kur dabar Skutulas, tuomet gyveno 

žydas Leizaris, toks drūtas, neturėjo nei žmonos, nei vaikų. Turėjo smulkių daiktų krautuvę. 

Netoli tilto Alter Judes — Alterkis, turėjo grūdų sandėlį, supirkinėdavo grūdus, skambindavo 

telefonu į Vokietiją... Kieme turėjo didžiausią klėtį. [...]. 

Kai 1943 metų rugsėjo 19 dieną Dauginiuose šventino pastatytą naują bažnyčią, buvo 

atvažiavęs į Dauginius A. Zabkus su žmona. Albertas ar Kęstutis buvo jų „furmonu”. Pas mus 

valgė pietus. Tie Kondratavičiukai buvo mano brolio draugai, dėlto ir atvažiavo. Ir mes žinojom, 

ir kiti žmonės žinojo, gal Dargis Levis sakė, kad Albertas Kondratavičius buvo prie žydų 

šaudymo. Tėvą, B. Kondratavičių, išvežė į Sibirą. 

Kazimieras ir Levis Dargiai buvo iš Viekšnių. Kai rusai pajudėjo nuo Mažeikių į Viekšnius, jų 

tėvas pasikorė. Motina buvo Viekšnių mokyklos sargė. Mokykloje jie ir gyveno. Kazimieras 

buvo menininkas, paišė paveikslus. Vokiečių laikais, kada pastatė Dauginių bažnyčią, ją dažė 

Kazimieras ir Levis Dargiai. Dauginių bažnyčioje paveikslai Kazimiero Dargio išpaišyti. Kada 

dažė bažnyčią, gyveno pas mus, Labanauskius. Levis neslėpė, sakėsi, kad šaudė žydus. Pasakojo 

pats: viena žydaitė, varoma prie duobės, sakanti: „Levi, Levi, ką aš tau padariau, kad varai mane 

sušaudyti? Kartu į mokyklą ėjom.” Man reikėjo ją nušauti. Aš pats nešoviau. Atidaviau kitam. 

Kitas nušovė. Paties Levio Dargio žodžiai. Levis buvo toks bjaurus. Bet kartais šaukdavo: „Mane 

smaug žydai!” Vieną kartą prisigėrė degtinės, krito ant grindų ir kad daužo, kad daužo su peiliu 

grindis. Kada atėjo rusai, Levis bėgo iš Viekšnių į Tryškius. Su dviem vyrais buvo užėjęs į 

Dauginius, pas mus. [...]. 

Vokiečių laikais pas kaimyną Antaną Čijunską slapstėsi žydaitė Cilė. Ji mūsų labai saugojosi. 

Mamos brolis buvo partizanas, švogeris dirbo vachmistru. Atvažiuodavo į svečius keli vežimai 

policininkų. Pilnas kiemas būdavo. Cilė slapstėsi pas Paulauskį, Labanauskį, Čijunskį. Karui 

pasibaigus, Cilė mūsų nebebijojo. Ji man viską pasisakė. Sakė, užvis geriausiai man pas 

Čijunskį. O pas kitus kai slapstausi, anie mane išprievartauti nori. Aš jai suknelę, paltą daviau. 

234

Mes iš Cilės sužinojom, kad siaus Dauginius ir gaudys tuos naujokus. Cilė sako — tegul 

Apolinaras atein pas mane, aš priimsiu į buvusią savo slėptuvę. [...]. Pati pirmoji atbėgo mums 

pagelbėti ta žydaitė Cilė. 



Vienybė. — 2000. — Vas. 19. — Tekste: 

Viekšniai turi sinagogą ir rabiną, cerkvę ir popą, bažnyčią ir kleboną su dviem vikarais. Dar 

yra senukas altarista. Tik kirchės ir pastoriaus mūsų miestelis neturi. Mūsų miestelio vokiečiai 

važinėja į kirchę kitame miestelyje. 

Poškus „Grapas” mus moko: 

— Ir popas, ir rabinas, ir mūsų kunigas — visi yra lygūs, ir visus juos reikia gerbti. Gražiai 

pasveikinti, mandagiai kalbėtis, o mūsų kunigui reikia dar ir ranką pabučiuoti. Geri vaikai taip 

daro. 

O mes visi norime būti geri. Gaila tik, kad kunigai to mūsų gerumo neįvertina ir visai 

nesupranta. Kai mes pasisveikinę norime pabučiuoti jų rankas, jie slepia jas už nugarų. 

Jaunesnieji kunigai dar paraudonuoja kaip pinavijos. Tik vienas klebonas yra geras — jis leidžia 

ranką pabučiuoti. 

Rabinas visai nesistebi, kai mes, jam einant per lieptą, visi šaukiame „Labą dieną”. Žinoma, 

jis irgi pasisveikina su mumis, o Poškus „Grapas” tuo laiku šypsosi patenkintas. Tik popas į šį 

miestelio kraštą nepasirodo. Jis pasivaikščioti eina per tiltą. 

Kriaučiūnas Stanislovas. Kalmanai. — 2000. — Kovo 10. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Kalmanai buvo trys broliai. Kalmanas Reifas (Rapolas) turėjo odų dirbtuvę. Broliai turėjo 

krautuves. Reifas Kalmanas vienintelis iš visų išvarytų į Mažeikius sušaudyti žydų liko gyvas. 

Išlipo iš kapo duobės gyvas ir parėjo į Viekšnius. Čia kažkas, gal vaistininkas 

J. Aleksandravičius, jį aptvarkė, padėjo pereit pas partizanus į miškus. Vėliau Reifas perėjo 

frontą ir pateko į 16 diviziją. Kada karas baigėsi, Reifas tais pačiais metais atvažiavo į Viekšnius, 

pardavė savo ir brolių namus. Padėjo kaimynė Tautkaitė — ji tuomet buvo valdžioj. 

Kriaučiūnas Stanislovas. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 24. — Žodžiu. Tekstas perrašytas 

iš diktofono: 

Viekšnių žydai. Lesimo buvo didelė šeima, kokie šeši vaikai. Tokie Apkiai gyveno. 

Važinėdavo diližanu į stotį ir turėjo žemės už miesto. Buvo ūkininkai, pusiau žemaičiai. Čia, 

kitoj pusėj, gyveno Šeiniai. Tėvas vertėsi grūdais, pardavinėjo. Tas raudonas namas, einant į 

malūną, buvo Šeinio klėtis — labai geras sandėlys. Sūnus advokatu buvo čia Viekšniuose. Toliau 

buvo Blankų namai, Zercino namai. Malūno gatvėj gyveno Lipkė. Vertėsi bovelna, turėjo 

bovelnos dažyklą, krautuvę. Bovelną atveždavo vagonais į stotį, tada pas Lipkę. Moterys dirbo. 

Ir mano mama dirbo. Dažydavo visokiom spalvom. Tada vėl viską pakuodavo ir siųsdavo į kitas 

krautuves. Tai ten jos kieme buvo labai geras rūsys. Mes, vaikai, rūgštynių pririnkdavom, 

nešdavom žmonėms parduoti. Mums buvo sakyta iš jos nieko neimti. Jeigu jau ji išvarė, tai ir 

eik. Miesto piemenys gan velnių nešti — būdavo, rūgštynes pakratydavom ant laiptų. Žydai 

buvo atlaidūs. Jeigu kokia bėda, neatstums: Ui, gerai, ateisi man daržą paravėt. Jeigu kunigas 

nelaidodavo, patys patardavo: Ui, ar buvai pas rebį? Kodėl nebuvai pas rebį, nueik pas rebį. 

Neturtingų žydų buvo mažai. Žydas žydą palaikė. Jei kas bankrutuoja, ar ką, tuoj pat šiulėj 

posėdis ir nusprendžia, ką daryt. Tas pušynėlis už Ventos buvo Pargausko ir Juodeikio. Jie 

išnuomodavo, rašydavo tokius bilietus — mėnesiui tiek ir tiek litų. Eidavo žydai, nuomodavo. 

Pasikabindavo hamakus, vasarodavo. Tarnaitės atnešdavo valgyt. 

Kur buvo veterinarijos namas, ten seniau buvo žydo Kalvarijos namas. Namas buvo Akmenės 

gatvės rytinėj pusėj, o kitoj pusėj gatvės namas toks dviejų aukštų, visi tie įrengimai, cechai, 

raugyklos. 

235

Kacas su broliu turėjo batų dirbtuvę ir krautuvę. Žydus dažniausiai vadindavo vardais. 

Sakydavo — Kacas, Kacas. Ar tik nebuvo Kalmanas. 1941 metais buvo kitas tiltas, prie tilto 

Ventoj buvo tokia salelė. Liepos mėnesį nuvarė Kacą į tą salelę ir nušovė. Mūsiškiai, lietuviai. 

Žydus vyrus buvo uždarę į Vakso klėtį prie vaistinės. Sinagogoj buvo moterys. Už Balvočiaus 

namo buvo toks trijų aukštų namas, krautuvė apačioj, po karo buvo senelių prieglauda, tai ten 

buvo dar uždaryta vyrų žydų. Ir buvo tame žaliame name, kur sudegė, vidury miesto. Išvarė į 

Mažeikius iš ryto trečią ar ketvirtą valandą. 

Dargio Levio tėvas Albertas Dargis dirbo mokykloj sargu. Pasikorė. Levį Dargį sutikau 1945 

metų rudenį kariuomenėj, Minske, skirstymo punkte. Per rikiuotę girdžiu šaukia — „Dargis”. 

Jėzau Marija — Levis! Nu kaip gali Levis būt, žydšaudis Levis? Už kokių gal poros savaičių 

mus aprengė, išvežė į miškus prie Lenkijos sienos, ten miškai buvo išdeginti, valyt miškų. Buvo 

sekmadienis. Einu prie šulinio. Levis stovi poste, kareivis. Aš einu draugą Kazimierą atsitempiu. 

Dabar mes šturmuojam — ko tyli, ko nieko nesakai? Ko norit, vyrai, sako lietuviškai, aš, sako, 

po pusvalandžio baigsiu, pasikalbėsim. Ans, mat, perėjo frontą prie Papilės, pakliuvo į Šiaulius. 

Šiauliuose įstojo į rusų kariuomenę. Paskui, kada buvo demobilizuotas, grįžo į Šiaulius. Kažkur 

dirbo ir čia jį išaiškino. Būktai, sako, jį vežė į Mažeikius. Prie Papilės šoko iš sunkvežimio bėgt 

ir jį nušovė. 

Per karą Švažas Albertas dirbo mitybos skyriuj, maisto korteles išdavinėdavo. Jis ten 

vadovavo. Ten dirbo seserys Klibaitės, Pundziūtė. Kada žydų turtą dalino, jie visi ten toj 

komisijoj buvo. Ir labai daug. Pirma taip jau varžytinės eidavo, paskui namais pardavinėjo. 

Putraitė, kuri čia vėliau buvo seselė, vadovavo tai labdarai. Labai puikus žmogus. Ją, kai jai buvo 

75 metai, būtų labai stipriai paminėję, jei nebūtų ten prisikišusi. Kliudė, kad buvo prisidėjusi 

stipriai. 

Čia netoli gyveno žydas Jaščikas. 1939 metais nusimaudė, parėjo namo. Širdies priepuolis. Ir 

mirė. Paskui tik mamą, žmoną ir vaiką sušaudė. Kada rudenį jau varžytinės eina, langą atidarė. 

Nu, ta Putraitė man pažįstama buvo. Jaščikas buvo buvęs futbolistas. Sakau, panele, atiduokit 

man mano kaimyno sportinius drabužius. Ana man po nosim ir pakišo špygą. Paskui, kai dirbau 

ligoninėj, sakau — sesele, matot, kada špyga badėt, dabar susitinkam kada reikia kartu dirbt. 

Vaitkevičius Pranas. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 25. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Gaisrininkų buvo dvi komandos. Žydų komanda ir lietuvių komanda. Ratai buvo, motoras 

buvo. Nuvažiavę į gaisrą, iškeldavo iš ratų motorą, prijungdavo viską ir gesindavo. Žydai geriau 

gesino kaip lietuviai. Žydų dvi poros važiuodavo. 


diktofono: 

Iš lietuvių Savickas krautuvę turėjo. Medžiagų krautuvę. Turbūt ir tiek. Kitkas žydų buvo. 

O kiekviename name buvo krautuvė. Į kokį namą bepažiūrėsi — vieni žydai čia buvo. 

Kada būdavo šabo diena, šeštadienis, tada, jeigu norėjo žydas nueiti pas žydą, turėjo prieš tai 

nuo namo iki namo siūlą nuvesti, kad ryšys tarp namų būtų. Tą siūlą nuvesdavo tarnaitės 

lietuvės. Vaikai buvom išdykę. Ne vieną kartą buvom nutraukę. Tie siūlai daugiausiai balti, bet 

spalva nesvarbi. Siūlą vesdavo kaip galėdavo, kaip pasiekdavo. Į medį įmesdavo kaip nors tą 

siūlą. Mergės apgaudavo tuos žydus. Permes per kokią medžio šaką, sakys, kad sujungta. 

Žydai eidavo į tą savo bažnyčią, bet tik seniai. Ir liub vyrai, moterys neidavo. Jeigu tau bėda, 

nuėjai pas žydelį — visuomet gausi pinigų pasiskolint. Visada. Jeigu ans neturės, bėgs pas kitą 

žydelį, pasiskolins ir tau duos. Jaunimas lietuvių ir žydų eidavo kartu, ir mergaitės eidavo, ir 

berniukai. Futbolą žaisdavo. Juk čia buvo stipri komanda futbolo. Ir žydukai žaidė. Kartu, buvo 

bendra komanda. 

Seniau Ventoj būdavo ledonešiai. Nu ir sueis žmonės ant tilto — buvo tas senasis tiltas. Ir 

sueidavo daug žmonių pažiūrėt. Dantisto duktė Lena Gelfandaitė buvo labai graži. Gelfandai ją 

vieną turėjo. Labai graži mergaitė. Stovi ant tilto Gelfandaitė. Ir Stonkiuks jau, tas Juzis, prie tos 

Gelfandaitės. Ir jai nukrito pirštinė į Ventą. Tas Juzis šoko nuo tilto ant ledinės, kad pagautų tą 

pirštinę. Sušaudė paskui Gelfandaitę su visais. Šeinis buvo, Šeinaitė, labai puiki, kartu su mano 

236

seserim ėjo. Bet, sakė, kad ana išbėgo ir gyvena Rygoj. O tėvas čia mirė. Dar buvo tokia daktarė 

Glikmanaitė. 

Aš puikiai mačiau, kaip žydus išvarė. Trečią valandą iš ryto. Žydai nešėsi ryšulius kiek kas 

pakėlė. Jiems pasakė, kad iš Mažeikių juos veš kažkur tai darbams. Nu, žinoma, lietuviai varė 

juos, nė vieno vokiečio nebuvo. Viekšniškiai, lietuviai čia stovėjo. Sako, kada praėjo kapines, 

pasuko ant Mažeikių, senieji žydai pradėjo tuos savo ryšulius mesti. Nebegalinčius eiti pradėjo 

šaudyti. Tada ten prasidėjo šauksmai. Suprato, kad ne į darbus veda. Pradėjo svaidyt tuos savo 

ryšulius, daiktus visus. O iš paskos važiavo padvados ir rinko tuos turtus. 

Gydytojas Lipmanas buvo labai geras gydytojas. Kai jį paėmė, sukilo čia žmonės. Kiek čia 

žmonės prirašė tų visokių prašymų vokiečiams, kad jį paliktų! Kada turėjo stot į eilę 

sušaudymui, anų paliko. Ans paklausė — kaip žmona? Žmoną šaudysim, — pasakė. Ans stojo 

šalia — šaudykit kartu. 

Buvo čia toks Kasparavičius Feliksas laiškininku. Iš kažkur čia. Aukštas, jaunas bernas, ir 

anas kaip tik varė tuos žydus. Po tų šaudymų, ar už dienos, ar už dviejų, atėjęs į vaistinę, ans 

plekšnoja sau per pilvą. Turėjo tokį vokišką kitelį. Sakau, ko čia tą pilvą dabar masažuoji? Sako, 

— pažiūrėk, kiek žydo kraujo čia. Rodo — kitelis aptaškytas krauju. Žmogus nejautė jokio tokio 

gailesčio, nieko. Ir ans greitai pranyko. Kur ans pranyko, nežinau. 

Kas dar žydus saugojo, varė... Vaikščioja čia, nelabai toli. Ir ans vaikščioja, ir ans dabar yra 

didžiausias katalikas, ans eina giedodamas visur. Yra čia dar ne vienas. Vieną dieną po Viekšnių 

žydų sušaudymo ateina pas mane tas Jasutis. Atsineša tokį čemodanėlį. O aš žinojau, kad ans 

varė, aš mačiau, kaip ans varė. Tokie draugai nelabai malonūs. Sako, — aš turiu reikalą. Sakau, 

— bet aš neturiu laiko, labai skubu. Nu, biški biški pavyziek, čia Lipmano vaistai sudėti, — 

sako. Sakau, — kam tau, žmogau, tai reikalinga, kur tu dėsi? Sako, — niekas neturi, o aš turiu, 

vo! 

Toks Jasutis. Užsimušė. Vistiek, yra likimas. Tas Jasutis žydus šaudė. Prie mokyklos, cerkvės 

tame sename name tada gyveno vienas iš tų. Anie ten po žydų šaudymo susirinko visi, laistyt 

reikėjo — įvykis ne kasdieninis. Ten laiptai į antrą aukštą. Ir tas Jasutis nulipo laiptais, kada 

beliko du laipteliai — krito ir užsimušė. Iš karto. Ir grindys ne cemetinės, bet paprastos medinės. 

Vaitkevičienė E. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 25. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Viekšnių žydai. Naftalinas saldainių krautuvę turėjo. Leibeliai tokie prie tilto krautuvę turėjo, 

mama eidavo ten drabužių plauti. Krautuves turėjo žydai Beržanskis, Šeinis. Apkis turėjo tokį 

diližaną. Ant žydo Sajaus pleciaus yra pasistatę Anužis, Šiaulys ir Balvočius. Sajus pasakė 

Balvočiui: Ui, pasistatyk ant ratelių, Balvočiau, jei reiks — nuvažiuosi. Sajelis gyvena Rygoj, 

prieš kokius 4 metus buvo atvažiavęs. 

Buvo Putraitė panelė tokia. Žydų turtus dalijo. Liub, žiūrėk, šauks per langą — dalija žydų 

turtus. Buvo dar Dovydonis toks. Čia Raudonasis Kryžius buvo. Putraitė Raudonajame Kryžiuje 

buvo. Grigaus nebėr, gyveno čia Padvariuos už Mačiaus. Žydai buvo suvežę paslėpt pas Grigų 

turto. Grigus papuolė su dešrom arklinėm. Dirbo dešras ir papuolė. Policijoj dirbo toks Šašas iš 

Marškonės kaimo. Gyveno netoli Lungio. Tai Šašas iš Grigaus paimtą žydų turtą vežė kavot pas 

Lungį. Kinčinėlis buvo toks. Ans tą kanauninką Navicką varė. Dargis kaikoks buvo. 


diktofono: 

Viekšnių žydai. Vainorius — kur senasis paštas buvo, čia ans turėjo tokią dirbtuvėlę — darė 

arkliams pakinktus. Grinbergas tilto gatvėj turėjo parduotuvę. Jofė irgi buvo prekybininkas. Šikis 

turėjo puodų dirbtuvę. Vytauto gatvėj, Baranauskas dabar gyvena, prie „Minijos” toks namelis. 

Tai šitas jo namelis. Samdė darbininkus, buvo ponas. Veisas buvo žydelis. Turėjo čia kioską, čia 

vidury. Atrodo, kad jis siuvėjas buvo. Siuvo kepures, vyrams darbines kelnes. Golbergas irgi 

parduotuvę turėjo. Leras buvo, kur Jedinkus, čia ant kampo. Buvo didžiausia visuose 

Viekšniuose avalynės parduotuvė. Leras buvo labai turtingas. Ir turėjo labai gražią dukrą. Vieną 

dukrą, bet labai gražią. Nepasakysi, kad ji žydaitė buvo. Vienas Beržanskis turėjo medžiagų 

parduotuvę. Ten, kur dabar A. Griškevičiaus muziejus, gyveno tokie broliai Beržanskiai. Anie 

237

miltais targavojo. Viekšniuose buvo kelios kepyklos. Anie toms kepykloms pristatinėjo miltus. 

Pirko grūdus ir malė Viekšnių malūne. Sumaldavo ir čia pardavinėdavo tuos miltus. Jenkelis 

buvo. Ten, kur dabar turgelis, buvo pastatytas toks mažas kioskelis, ten jis prekiavo veršiena 

mėsa. Išpardavė vieną veršelį, tada paskers kitą. Nebuvo šaldytuvų. Per vasarą, per karščius 

turėjo ten tokį staliuką, po tuo staliuku — kibirą ledo. Bliumas irgi turėjo parduotuvę. Tokių 

smulkių — silkės, cukraus, druskos. Ir turėjo labai seną mamą. Netoli šimto metų. Ta mama 

visada sėdėdavo tarpdury tos parduotuvės, ir kviesdavo. eini pro šali, — užeik, užeik, čia pigiai, 

čia yra to, čia yra to... Šmitienė buvo našlė. Šmitaitė buvo dantų gydytoja ir labai graži panelė. 

Tik baigė mokslus, pradėjo dirbti ir sušaudė. Čia Goldmano salė buvo. Tokia didelė salė, kur 

kinus rodydavo. Ten Goldmanaitės buvo. Dvi senos panelės. Jos išnuomodavo tą salę. Leibas irgi 

turėjo krautuvę, irgi tokių smulkių, čia pat Akmenės gatvėj. O Jenkelis buvo kupčius toks, 

važiavo su arkliuku po kaimus. Ans pirks šerius, odas, turės druskos, degtukų, mainys. Ans čia 

gyveno, Viekšniuos. Bet arkliukas toks vos vos paeinantis buvo. 

Šiuipys Antanas. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 28. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Ten susiduria trys kaimai. Trikampis toks. Pagal upelį ateina Paventės kaimas. Už upelio 

Lėlaičių kaimas. Kairėje pusėje kelio jau buvo kaip ir Žibikų kaimas. Senais laikais ten buvo 

karčiama. Ta karčiama buvo jau Lėlaičių kaime. Dar nuo caro laikų ten, aplink karčiamą, būdavo 

kiekvienais metais jomarkas Stanislovo. Maždaug iki 1924 metų. Suvažiuodavo ūkininkai, daug 

daug žmonių. Ir suvažiuodavo daug čigonų. Ten netoli dar yra miškelis, vadinamas „čigonyne”. 

Gal čigonai ir ten apsistodavo. Atvažiuodavo jie maždaug prieš porą savaičių ir siaubdavo 

apylinkes — varažydavo, kits vištas vogdavo. 

Aš pats jau pamenu, kad toj vietoj gyveno du žydeliai. Vienas, po kairei, ant Tirkšlių 

važiuojant, buvo Burakas [žemaitiškai — Buraks, kirtis pirmame skiemenyje], antroje pusėje — 

našlė Leibienė. Leibienė turėjo krautuvėlę ir aptarnavo visus tuos kaimus aplinkui. Už upelio 

tuojau pat buvo cygelnė (plytinė). Tam Burakui priklausė. O jis pats turėjo ten kelis hektarus 

žemės, turėjo karvę, arklį. Vertėsi pomidorais. Važinėdavo po turgus pardavinėdamas pomidorus. 

Jis paskui išprotėjo. Eidavo ir aiškindavo: „Aš milijonščikas. Iš tokio mažo pomidoro kelmelio 

— milijonščikas”. 

Muturas Algimantas. Pas žydelį silkė skolon // Būdas žemaičių. — 2000. — Rugs. 8 

(Nr. 68), Rugs. 12. (Nr. 69). — Tekste: 

Rugs. 8. (Nr. 68). — Tekste: Mažeikiuose 1940 metais: „Aktyviais tarybų valdžios rėmėjais 

pradėjo reikštis du žydai: Leizeris Bro ir Abromas Levinas. Tuo metu buvo tiesiamas ir 

tvarkomas vieškelis į Viekšnius. Ten, pas dirbusius lietuvius darbininkus, nuvyko šie paminėti 

žydai. Atvykę pradėjo koneveikti darbininkus, kad šie per lėtai ir nerūpestingai dirba. Kilo ginčas 

ir susistumdymas. Darbininkai išvijo žydelius...” 

Rugs. 12. (Nr. 69). — Visas tekstas: 

Ne ką mažesnė žydų bendruomenė buvo įsikūrusi ir Viekšniuose. Visą miestelio centrą užėmė 

žydų gyvenamieji namai ir parduotuvės. Aikštės centre buvo išsirikiavusi gana ilga kioskelių 

virtinė. Juose nuo saulės iki saulės darbavosi amatininkai žydai, siuvėjai, batsiuviai, smulkūs 

prekeiviai. 

Viekšniškius, lietuvius, stebino mums neįprasti žydų papročiai. Laidotuvės. Bažnyčios — 

sinagogos prieangyje buvo laikomas nedažytų lentų karstas... Mirus žydui į baltu arkliu 

pakinkytą vežimą buvo įdedamas karstas, o į jį, į baltą drobulę suvyniotas mirusysis. Jokiais 

puošniais rūbais mirusysis neperrengiamas, su kokiais mirė, su tokiais rūbais ir vyniojamas į 

drobulę. Laidotuvėse dalyvaudavo negausus, tikriausiai artimiausių giminaičių, vyrų būrelis ir 

moterys — raudotojos. Kitos moterys, dalyvaujančios laidotuvėse, už mirusiojo kiemo ribų 

neidavo. Tokia negausi procesija vyko į kapines. Mirusysis išimamas iš karsto ir į duobę 

guldomas aukštielninkas, o ant akių uždedama puodo šukė. Kad į akis nepribyrėtų žemių... 

Vainikų ir gėlių beveik niekas nenešdavo. Mirusiųjų kapai buvo retai kada lankomi. Apaugdavo 

238

žole ir velėna. Akmuo, su mums, lietuviams, neišskaitomu užrašu, bylojo, kad čia yra kapas. 

Visiems laidotuvių darbams padirbti buvo samdomi lietuviai. 

Žydai dažniausiai valgė paukštieną ir veršieną, žuvį, daržoves. To meto turguose buvo 

parduodamos tik gyvos vištos. Kaip pasakoja amžininkai, žydė, atėjusi į turgų, derasi pirkti vištą. 

Paima už kojų, pakelia ir pučia po uodega. Mat žiūri, ar riebi. Pas žydus buvo tokia tvarka. Teisę 

pjauti vištą už tam tikrą mokestį, turėjo tik rabinas (šventikas). Šeimininkė duoda tarnaitei vištą. 

Ši neša pas rabiną. Papjauna. Tada iš tokios mėsos pagamintas maistas būna košer (tinkamas 

žydams valgyti). Kaip ir visur, taip ir viekšniškės tarnaitės paprastai būna šmaikščios ir 

išradingos. Žydai tarnaitėmis samdė tik lietuvaites. Tokia šmaikšti tarnaitė sugalvoja, kam tą 

vištą nešti pas rabiną, atiduoti užmokestį, kad viską gali pati padaryti. Nueina už kampo, pati 

vištą papjauna, pinigėlius sau į kišenę, o maistas košer... Šitaip kartą ir kitą. 

Gatvėje šeimininkė susitinka rabiną. Pastarasis ir klausia: 

— Tai ką, pinigų nebeturi, kad mėsos nebevalgai? 

Ši baisiausiai nustemba. Kiekvieną turgų perka po vištą, moka pinigus. Oi tada kildavo daug 

triukšmo tarp tarnaitės ir šeimininkės. Rabinas taip pat nepatenkintas. Jam taip pat nebėra gišefto 

(tikriausiai naudos). 

Šeštadienis — šventa, nedarbo diena — šabas. Tą dieną žydų religija draudė bet kokius 

darbus. Buvo didelis nusižengimas net krosnį užkurti, ar žvakę uždegti. Norėdamas aplankyti 

kaimynas kaimyną žydą, šabo dieną tarnaitei liepdavo nuo namo iki namo nutiesti siūlą. Tai 

reiškia — yra ryšys. Galima pas kaimyną eiti. Siūlas buvo tiesiamas per medžius, namus, tvoras. 

Ir vėl tos viekšniškės tarnaitės dažnai pajuokaudavo. Pameta kokį siūlo galą ant krūmo ir 

praneša, kad jau viskas tvarkoje. Eina žydelis pas kaimyną. Pareidamas pastebi, kad siūlo nėra... 

Vėl triukšmas ir barnis... 

Labai gražūs ir šilti santykiai buvo tarp jaunimo. Tamsiaplaukės žydaitės labai palankiai 

žiūrėjo į šviesiaplaukius lietuvaičius. Tik griežti tėvų pokalbiai trukdė jų draugystei. Buvo 

gražuolė žydaitė Gelmanaitė. Tiesiog Viekšnių miestelio pažiba. Buvo toks lietuvaitis Juozas S. 

Jaunuoliai vienas kitam simpatizavo. Vieną pavasarį Venta nešė ledus. Daug jaunimo susirinko 

ant Ventos tilto pažiūrėti ledonešio. Gelmanaitei, stovinčiai ant tilto, tyčia, o gal netyčia, ant ledo 

lyties nukrito pirštinė. Juozas S. šoko nuo tilto ant ledo lyties. Paėmė ir atnešė merginai pirštinę. 

Tarpukaryje viekšniškiai garsėjo savo futbolininkais. Komandoje žaidė be jokių išlygų 

geriausi šios sporto šakos meistrai, tiek lietuviai, tiek ir žydai. 

Senieji viekšniškiai prisimena ir tokį atvejį. Mirė našlė moteris. Liko nepilnamečių vaikų 

būrelis. Nepilnametė dukra ateina pas kunigą, kaip palaidoti mirusią mamą. Pasisako neturinti 

pinigų. Šis užpykęs pasako — jeigu pinigų neturi, eik pas rabiną. Mergaitė nueina. Šis duoda 

truputį pinigų ir kapinėse pašventina iškastą duobę. 

Žinoma, per ilgą gyvenimą viekšniškių lietuvių ir žydų santykiuose buvo visko. Štai 1937 m. 

liepos mėnesį, visų gerbiamas Viekšnių vaistininkas Juozas Aleksandravičius rašo skundą — 

pareiškimą Viekšnių valsčiaus viršaičiui. Skunde dėsto, kad jo kaimynas Orelis Ribas, 

gyvenantis Gaisrininkų g. Nr. 3, rekonstravo savo avikailių dirbtuvę. Išplėtė veiklą ir pradėjo 

perdirbti dideliais kiekiais odas. Nuo šios dirbtuvės eina baisi smarvė. Šalia esančioje vaistinėje 

jis ir jo žmonės negali dėl baisaus kvapo dirbti. Šiame name jis išnuomoja keletą butų. Dėl 

baisios smarvės nuomininkai atsisakė jam mokėti gana didelį nuomos mokestį. Jis esąs priverstas 

įsileisti gyventi neturtingus nuomininkus. Be to, iš Orelio Ribo dirbtuvės teka dvokiančios 

nuotekos į Gaisrininkų gatvę ir į J. Aleksandravičiaus žemės sklypą. Kuo šis konfliktas baigėsi, 

neaišku... Bet kaimynai jie liko dar ilgam. 

Kad viekšniškiai žydai buvo geri prekybininkai, to niekas nenuginčys... Mokėjo reklamuoti 

savo prekę. Senieji viekšniškiai ir dabar dar džiaugiasi, kad pas žydelį skolon galėjai gauti 

medžiagos gabalą, saldainių, ar duonos kepalėlį: „Ui, atneši pinigus kitą kartą,” — sakydavo 

žydas prekybininkas. 

— O ką gali gauti iš šių dienų prekybininko? — paklausia ne vienas viekšniškis. 

Senieji ir dori viekšniškiai ir šiandiena gailisi, kad Viekšnių žydeliai iš šio pasaulio išėjo 

senuoju Viekšniai—Mažeikiai vieškeliu... 

Archyvinėse nuotr.: 1. Žydų Kalvarijų šeima apie 1937 m. 2. Viekšniškiai futbolininkai 

tarpukario metais. 

239




Apie žydų kalną 

XIX a. pradžioje Užlieknės kaime ant kalno buvo pastatyti dideli rūmai. Juose gyveno žydai. 

Kartą kalnas atsivėrė ir į jo tamsią duobę pradėjo smegti rūmai. Tuo metu vienas žydas pasiėmęs 

visus turtus išėjo lauk ir viską užkasė. Jam baigus darbą, rūmai susmego į prarają, liko tik kalnas. 

Žmonės įvykiui atminti pastatę paminklą su užrašytais visų čia gyvenusių žydų vardais, 

pavardėmis ir gimimo metais, o kalną pavadinę žydų kalnu. Pasakojama, kad tame pačiame 

kalne ir yra užkasti turtai. 




Paventės kaime žydė Leibienė turėjo krautuvę. Vladislovas Martinkus iš Paventės 

Medžialenkėje buvo įsteigęs parduotuvę, bet ji greitai bankrutavo. Lėlaičių žydas Burukas 

(Leibienės brolis) augino agurkus ir turėjo nedidelę plytinę. Vėliau šie žydai išsikėlė gyventi 

kitur ir apie jų likimus nieko nėra žinoma. 

Lėlaičiuose Antanas Silkinis turėjo vandens malūną, pirktą iš žydo. 

Muturas Algimantas. Šeštadienis — „šabas” — poilsio diena // Būdas žemaičių. — 2001. — 

Vas. 23 (Nr. 15): I dalis; 

Kovo 3 (Nr. 17): II dalis; 

Kovo 9 (Nr. 19): III dalis; 

Kovo 16 (Nr. 21): IV dalis; 

Kovo 22 (Nr. 23): V dalis; 

Kovo 30 (Nr. 25): VI dalis; 

Bal. 6 (Nr. 27): VII dalis; 

Bal. 18 (Nr. 30): VIII dalis; 

Bal. 20 (Nr. 31): IX dalis; 

Geg. 1 (Nr. 34): X dalis; 

Geg. 15 (Nr. 38): XI dalis; 

Geg. 22: XII dalis; 

Geg. 29 (Nr. 42): XIII dalis; 

Birž. 5 (Nr. 44): XIV dalis; 

Birž. 12 (Nr. 46): XV dalis; 

Birž. 19: XVI dalis; 

Birž. 26 (Nr. 50): XVII dalis; 

Liep. 3: XVIII dalis; 

Liep. 10: XIX dalis — pabaiga. — Tekste: 

Bal. 18: „Vienas iš didesnių apskrities miestų — Viekšniai — buvo valsčiaus centras. Kaip 

teigia 1996 metais Londone išleistas „Lietuvos žydų žinynas” („Lithuanian jewish 

comunicaties”), Viekšnių žydų kapinėse antkapiniai paminklai rodo, kad šiose vietose žydų 

gyventa jau prieš 300 metų. Jie buvo įsikūrę nuo dabartinio tilto per Ventą einant link malūno. 

Dabartiniame miestelio centre ir Akmenės gatvėje buvo daugiausia žydų parduotuvių, 

amatininkų dirbtuvėlių. 1738 metų rašytiniuose šaltiniuose minimas keistu amatu užsiimantis 

būgnininkas Jonas Kiberovičius. 1766 metais Viekšnių žydų Kahalas jau priskaičiavo 271 savo 

bendruomenės narius. 1775 metais inventorinėje knygoje yra minima per dešimt žydiškų 

pavardžių: Abraham Chodskelovičius, Dovidas Nachmanovičius, Judel Joselovičius, Dovidas 

Noselovičius ir t. t. 1847 metais miestelyje jau gyveno 1120 žydų. Buvo pastatyta sinagoga. Apie 

1860 metus rabinas Aba Joffe pastatė vaistinės pastatą. 1858 metais gegužės 28 dieną Kauno 

gubernijos Šiaulių apskrities Viekšnių valsčiaus žydų bendruomenės sąraše (revizskaja skazka) 

buvo užregistruoti 612 moteriškos lyties ir 498 vyriškos lyties žydai. Po sąrašu pasirašė ir 

240

antspaudu patvirtino Viekšnių žydų bendruomenės tarybos nariai Potes Izraelis-Mauša, Satlandas 

Nechelija-Markas, Glikas Chaimas-Zelikas ir Skoma Orelis-Jankelovičius. 1897 metais Rusijos 

carinės vyriausybės gyventojų surašymo duomenimis, miestelyje gyveno 2951 gyventojas, tarp 

jų — 1646 žydai. Tai sudaro 56 % visų gyventojų. Veikė net kelios chedros — pradinės 

mokyklos 7—13 metų berniukams, „Toros” ir jos komentarams mokyti ir aukštesniojo „Ješivos” 

mokykla. Vieni šaltiniai teigia, kad buvo dvi sinagogos. Viena — žiemai, kita — vasarai. Kiti 

šaltiniai teigia, kad buvo net trys sinagogos, veikė žydų labdaros draugija „Linat Hazedek”. 

Viekšniuose nuolatos vykdavo turgūs. Tai buvo vienas iš pagrindinių daugelio miestelio žydų 

pragyvenimo šaltinis. Keletas žydų dirbo žemės ūkyje ir perdirbdavo jo produkciją. Didžioji 

dauguma žydų užsiėmė komercija. To meto prekybininkų Israel Klaberiski, Erik Janka, Zelig 

Shuster, Chana Reiff verslas klestėjo. Užėjus Pirmajam pasauliniam karui, Viekšnių žydai, kaip 

ir kiti, buvo ištremti į Rusijos gilumą. Po karo į savo gimtuosius Viekšnius sugrįžo tik apie 300 

žydų. Dalis jų žuvo kare ar mirė iš bado. Dalis jų per Odesos (Ukraina) uostą išvyko į Palestiną, 

Pietų Ameriką. 

1918 metais, sekdama „madą”, Viekšniuose įsikūrė komunistinė kuopelė. Jai vadovavo 

Ch. Zarcinas. Grįžę po karo, žydai skubiai ėmėsi darbo. Atstatė gerokai nuo karo nukentėjusius 

Viekšnius. Vėl ėmėsi prekybos, turgaus verslo. 1924 metais įsteigė žydų liaudies banką. Jame 

buvo 31 narys. Pradėjo veikti žydų vaikų mokykla. Atsidarė biblioteka. Susikūrė dramos būrelis. 

Pradėjo burtis įvairūs jaunimo judėjimai. Berta Gordomaitė įsteigė kino teatrą. Elle Lerienė 

atidarė arbatinę. 

Tarpukario metu Viekšniuose buvo net du viešbučiai. Jų savininkai buvo Pesė Rubinšteinienė 

ir Chachelis Garbelis. Štai 1931 metais vien Akmenės gatvėje kiek buvo parduotuvių: Nr. 40 — 

Šulės Goršelaitės indų parduotuvė, Leibos Blanko kiaušinių sandėliai ir parduotuvė Nr. 13, 

Moisiejaus Šeino linų ir sėmenų prekybos kontora ir sandėliai, Kanusevo Abraomo mėsos 

parduotuvė, Bero Chaimo senų daiktų ir drabužių parduotuvė. Įvairiu avalynės asortimentu buvo 

žinoma Izraelio Kalvarijos parduotuvė. Galperinas Jankelis ir Kenigsbergas prekiavo metalo 

gaminiais. Viekšniškiams toli nereikėjo važiuoti ieškoti dviračio, siuvimo mašinos, patefono ar 

radijo aparato — galėjai nusipirkti Azikmano Abelio parduotuvėje. Viekšniškių paslaugoms buvo 

šešios audinių, šešios ūkio produktų, dvi indų parduotuvės, dvi mėsinės ir t. t. Fišas Volfas ir 

Jaščikas Berelis turėjo avalynės dirbtuves. Samdė viekšniškius batsiuvius ir gamino, kaip dabar 

sakytume, paklausią vyrišką, moterišką ir vaikšką avalynę. Golbergo Jakobo ir Lionskio Maušos 

dažyklose buvo dažomi audiniai ir vilna. Beilis Mauša ir Rabinovičius Šlioma savo dirbtuvėse 

gamino gazuotą vandenį ir vasaros metu patiekdavo viekšniškiams. Lesemanas Joselis 

nuosavame vandens malūne, vilnų karšykloje ir verpykloje teikė paslaugas ne tik viekšniškiams, 

bet ir apylinkių ūkininkams. Kartoną gamino Kapėnų kartono fabriko savininkas Jaršauskas 

Dovydas. Gudų vandens malūnus valdė A. ir V. Jungai, o Stočkių kaime Litmanas Zamelis, 

Sovaičių kaime Krimas Boruchas nuosavoje plytinėje gamino geros kokybės plytas. Savo 

dirbtuvėje molines puodynes žiedė Gindė Dovydas ir Michelana. 1938—1939 metais 

Berenšteinas Bencelis turėjo arkliu kinkytą diližaną ir vežiojo keleivius į Viekšnių geležinkelio 

stotį ir atgal. Potėsas Abelis šiek tiek ūkininkavo ir vežiojo paštą. Šiši Aizikas ir Vaksas Michelis 

buvo stambūs javų ir miško pirkliai. Anksčiau minėtais metais devyniolika žydų šeimų naudojosi 

telefoninio ryšio paslaugomis. 

Rūpestingai tiek žydų, tiek lietuvaičių dantis gydė Goldmanaitė Turbė ir Gelfundas Samuelis. 

Bendra sveikata rūpinosi gydytojai Moršovičienė-Glikmanaitė ir Lipmanas Tamchrinas.” — 

Pastaba: Straipsnio autoriui A. Muturui rekomendavus, patikslinu parašą po nuotrauka: 

„Viekšniškiai: centre stovi Bagdonas [Kontrimas Bagdonas (Bogdanas), Edvardo sūnus], šalia — 

žydo gydytojo Rakūzino dukros (apie 1930 m.)”. 

Bal. 20: „Štai viekšniškis Britanskis Šmoila, apie 50 metų amžiaus, odų išdirbėjas, kažką 

padarė negero. Slapstėsi Kėdainių apylinkėse, Krakių miestelyje. 1930 metais policija buvo 

paskelbusi jo paiešką. [...]. Ką prisimena iš žydų gyvenimo senieji viekšniškiai? K. S. 

[Kriaučiūnas Stanislovas]: „Su Viekšnių žydeliais aš kartu užaugau. Šalia buvo žydų Jaščikų 

šeima. Jie vertėsi odos ir medpadžių gamyba. Patys viskam vadovavo, o dirbo darbininkai, 

pastarieji ruošė odos ruošinius. Samdyti meistrai darė padus... Medpadžiai tada turėjo didelę 

paklausą. Dalį čia parduodavo, dalį kažkur Jaščikai išveždavo ir parduodavo. Juos sušaudė 

241

Mažeikiuose. Lesemano malūnas yra išlikęs. Jų šeimoje buvo šeši vaikai: trys berniukai ir trys 

mergaitės — Fame, Bėris, Leibis. Vienas iš sūnų mokėsi Telšių rabinų seminarijoje. Dukra Feige 

buvo buhalterė. Ji tvarkė visą malūno apskaitą. Visus juos sušaudė... Buvo tokie Apkės. Jie 

važinėjo su diližanu į geležinkelio stotį, vežiojo keleivius ir dar vertėsi žemės ūkiu. Bet jie vis 

ėjo, krovė, nešė. Jų taip pat buvo 4 ar 5 vaikai... [...]. Mes, miestelio vaikai, pavenčiuose 

parinkdavome rūgštynių ir nešdavome parduoti. Mama griežtai mums buvo prisakiusi iš žydo 

nieko neimti. Tik, žinoma, pinigus galima... Jeigu neperka, išvaro, tai ir eikite. O mes, jeigu 

nepirkdavo, tai išeidami visas rūgštynes išbarstydavome ant žydo laiptų... Viekšniškiai gerai 

sugyveno su žydais. Jie buvo atlaidūs žmonės. Jeigu kas, viską gausi iš žydo. Jeigu kokia bėda, 

kreipkis į žydą. Jis visada padės. Pagelbėjo, kad turėjo iš ko.” (Užrašyta 2000 m. liepos mėnesį). 

Kita viekšniškė E. T. [Emilija Tomkevičienė (Virkutytė)] prisimena: „...žydelių jaunimas savo 

švenčių neorganizuodavo. Kartu šventė su lietuviais. Kartu Jonines, kartu Užgavėnes. Kartu 

žaidė futbolą... Žydai buvo labai draugiški ir sąžiningi žmonės. Žydės gimdė tik namuose. Kur 

tau žydė važiuos į ligoninę?! Aš dirbau kartu su žyde Kalvarija. Jie turėjo odos apdirbimo 

fabrikėlį. Turtingi žydai buvo. Apsiženijo seni. Jam buvo 50, o jai 40 metų. Tai jai, tokiai senai, 

gimdyti namuose pavojinga buvo. Išvežė į Kauną. Parvažiavusi po visko, ji man pasakoja: 

„Vyras nusamdė seselę, kuri dieną naktį prie lovos turėjo sėdėti. Matai, sena esu, bet dar ir 

durna. Aš tai seselei ir sakau: aš dabar noriu pamiegoti, bet jeigu aš pradėsiu gimdyti, tu mane 

pažadink...” Ta Kalvarija buvo labai puiki moteris...” (Užrašyta 2000 m. liepos mėnesį). [...]. 

Pagal 1775 m. rugpjūčio 24 d. registrą: Žibikų kaime karčemą turėjo Dovydas Mošelovičius. 

[...]. Šiek tiek apie viekšniškius rabinus. Jų būta gana daug. Šaabtai Yaffe — mirė 1840 m., 

R. Yekutial Zalman — mirė 1848 m. (5608 m. pagal žydų kalendorių), R. Arge-Leiblipkin. 

Paskutinis Viekšnių žydų rabinas buvo R. Kalman Magdid.” — [Tekste prie pirmos nuotraukos 

rašoma: „Viekšniai. Namas Tilto gatvėje, kuriame tarpukario metais gyveno ir dirbo gydytojas 

Lipmanas Tamchninas.” Tekste anksčiau gydytojo pavardė buvo rašoma — Lipmanas 

Tamchrinas. Tekste prie antros nuotraukos rašoma: „Nuotraukoje iš asmeninio albumo: buvusio 

viekšniškio Šrolovičiaus Samuelio Tacobran šeima Australijoje apie 2000 metus.” Nuotraukoje 

kairėje — šią nuotrauką pateikusi E. Tomkevičienė]. 

Geg. 1: „Nuotraukoje: Viekšniai. Namas Dariaus ir Girėno g., kuriame žydas Vainorius siuvo 

pakinktus arkliams, gamino vadžias ir pan.” 

Birž. 5: [Mažeikių lietuvių gimnazijoje] „nuo 1940 m. rugsėjo 1 d. matematikos ir fizikos 

mokytoju pradėjo dirbti Pinchusas Šneideras. [...]. 1941 m. birželio 19 d. kaip rajono švietimo 

skyriaus atstovas dalyvavo Viekšnių progimnazijos 9 klasės baigiamųjų egzaminų komisijoje.” 

Birž. 12: „1937 m. iš Viekšnių progimnazijos į Mažeikių progimnazijos 5-tą klasę atvyko Zija 

Naftalinaitė. Mažeikiuose šiai moksleivei mokslai nelabai sekėsi, 1938 m. toje pačioje klasėje 

liko kartoti kurso.” 

Birž. 19: „1935 m. iš Viekšnių mokytis atvyko A. Gadonas, A. Karobas, S. Vaksas, ir 

E. Šliosbergaitė. Pastaroji 1938 m. sėkmingai baigė mokslus gimnazijoje.” 


Vas. 23. — Nr. 15 (351). — Visas tekstas: 

I dalis 

Mūsų seneliai ir proseneliai ir dar pro-proseneliai turėjo galimybę artimai bendrauti su XX a. 

Antrojo pasaulinio karo verpetuose mūsų krašte beveik išnaikinta žydų tauta. Ką mes žinome 

apie šią tautą? Gal tik šūsnį anekdotų. Bet tai tauta su savita religija, papročiais, apeigomis, kalba 

ir t.t. Dar XIV amžiuje per Lenkiją ir Vokietiją atėjusi iš Vakarų Europos į mūsų kraštą iki šios 

dienos sugebėjo išlaikyti savo dvasines vertybes. Tauta, išblaškyta po visą pasaulį, nevirto 

valkatų, pasileidėlių ar girtuoklių, plėšikų gauja. Kodėl ši tauta nedegradavo, jau kita tema. Aš 

pasakosiu apie žydų, gyvenusių mūsų krašte, šventes, linksmas ir liūdnas gyvenimo akimirkas. 

Šabas — mūsų dabartiniu supratimu, poilsio, šventinė, išeiginė diena. Žydų tautos religinėse 

knygose iki menkiausių smulkmenų nurodyta, kaip turi elgtis žydas nuo penktadienio vakaro 

(danguje pasirodžius pirmai žvaigždei) iki šeštadienio vakaro pirmos žvaigždės. 

242

Jau nuo ketvirtadienio vakaro šeimoje vyravo šeštadieninė nuotaika. Buvo ruošiama tešla ir 

kepami ypatingi pyragaičiai. Ruošiama farširavimui žuvis. Gaminami naminiai makaronai. 

Meduje arba cukruje kepama ropė. Gaminamas juodųjų slyvų kompotas. Pagal tam tikrą receptą 

reikia išvirti sriubą ir iškepti tradicinį „kugelį” (plokštainį). Tad nesisavinkime — „kugelis” — 

ne lietuvių nacionalinis patiekalas. Nuo ketvirtadienio vakaro iki penktadienio žydo kieme ir 

virtuvėje didelis sujudimas. Visi šeimos nariai turi rūpesčių. Reikia viską spėti, nes „šabo” 

išvakarėse griežtai neleidžiama užkurti krosnies. Religinėje knygoje „Tora” apie krosnies kūrimą 

nieko nesakoma, bet yra pasakyta, kad šabo dieną žydui griežtai draudžiama į rankas imti ugnį. 

Penktadienio popietę gatvėje, kur įsikūrusios žydų parduotuvės, didesnis bruzdesys, bėginėjimas 

priešpriešiais. Visi stengiasi reikalus sutvarkyti iki pirmosios žvaigždės pasirodymo. Jau vėlų 

vakarą gatvėje pasirodo sinagogos patarnautojas ir garsiai kviečia žydus į maldos namus. Greitai 

užsidaro parduotuvės, kioskeliai. Šurmulys aprimsta. Nutyla ir visą dieną namuose triūsusios 

moterys. Visur ideali tvarka. Maistas, skirtas šeštadieniui, sukišamas į mūro krosnį, kad išliktų 

karštas, o anga užlipdoma moliu. Visi persirengia šventiniais drabužiais. Vyrai, pradedant seniais 

ir baigiant vaikais, išeina į sinagogą sutikti šabo. Visos moteriškos lyties šeimos narės lieka 

namuose. Namų šeimininkė ir kitos namuose gyvenančios ištekėjusios moterys, uždega po tiek 

žvakių, kiek yra pagimdžiusios vaikų, garsiai meldžiasi. Maldas iš kartos į kartą moterys 

perduodavo tik žodžiu. Mat tik vyrai turėjo teisę mokytis religinio rašto ir skaityti religinę 

literatūrą. Tik ištekėjusios moterys turėjo teisę lankytis sinagogoje. Tuo tarpu sinagogoje 

susirinkę vyrai, danguje pasirodžius žvaigždei, uždega daugybę žvakių. Vedlys pradeda giedoti 

himną, garbinantį šabą — šeštadienį. Pagal žydų religiją Aukščiausiasis pasaulį kūrė šešias 

dienas: mus pradėjo sekmadienį, o ilsėjosi šeštadienį. Pasibaigus maldai, visi nuoširdžiai ir 

džiaugsmingai sveikina vienas kitą su atėjusiu šeštadieniu. Prie išorinių maldos namų durų 

išsirikiuoja belaukiančių išmaldos vargšų žydų eilė. Pagal „Torą”, kiekvienas bent kiek 

turtingesnis žydas turi padėti vargstančiam tautiečiui. Kas paduoda kokį centą, o kurio širdis 

minkštesnė, tas pavargėlį šventei parsiveda į namus. Kad ir kaip vargingai gyventų žydelis dar ir 

panašų vargšą į namus atsivedęs, su visa šeimyną turėjo sugiedoti ditirambus šabui — 

šeštadieniui. 

Išaušo ta lauktoji diena. Kaip minėjau, šeštadienį žydas nieko negali dirbti. „Toroje” rašoma 

— negalima imti pinigų į rankas, kad kartais nesugalvotų prekiauti. Išeinant iš namų reikia 

atidžiai patikrinti kišenes, ar nėra kur užsilikusi moneta, ar koks daiktas. Ar nėra užsilikusios 

nosinės. Jeigu nebėra kaip jos grąžinti į namus, tai ją reikia užsirišti ant kaklo, kaip tualeto 

detalę. Kišenės turi būti absoliučiai tuščios. Į gatvę negalima išeiti nenusikarpius nagų. Jie turi 

būti nukarpyti dar penktadienį ir būtinai sudeginti krosnyje, matant šeimos nariams ar kitiems 

liudininkams. Kad būtų liudininkų, jog viskas pagal įstatymą. Tą šabo dieną žydui iškildavo ir 

problemų. Žiemą šalta, takai užnešti sniegu, diena trumpa — reikia uždegti žiburį, ar ligonis 

namuose ir t.t. Kas visa tai padarys už žydelį? Kviečiamas kaimynas lietuvis, ar kitas koks 

kitatikis užkurti krosnies, uždegti žiburį, paslaugyti ligonį. Taip kaimynai atsiskaitydavo šabo 

dieną už skolon gautą medžiagos atraižą, saldainių saują, ar silkę sūryme. Po dar penktadienį 

pagamintų sočių pietų ir popietinio poilsio vyrai vėl susirenka sinagogoje. Čia išklausomas 

keliaujantis „aktorius”, kuris kažką įdomaus ar naujo išskaitė „Toroje” ir nori paskelbti visiems. 

Po to tas pats „lektorius” pereina žydų namus ir susirenka po keletą centų už atliktą darbą 

kelionei į kitą miestelį. 

Taip ir baigiasi šabas — šeštadienis — poilsio diena. Na, o sekmadienį žydelio laukia didelis 

darbas. Jo krautuvę užplūs iš aplinkinių kaimų ir miestelių atvykę ūkininkai. Iki kito šabo bus 

sunki darbo savaitė. 


Kovo 3. — Nr. 17 (353): „Nuotr.: Židikai. Čia kažkada stovėjo sinagoga ir mokykla”. — Visas 

tekstas: 

II dalis 

Norėdamas toliau kalbėti apie žydų tautos kalendorines šventes, privalau šiek tiek paaiškinti 

žydų kalendorių. Žinoma, nesu joks didelis kalendorių specialistas, o tuo labiau žydų. 

243

Pabandysiu paaiškinti, ką pačiam pavyko aptikti ir išsiaiškinti perskaitytoje literatūroje. Kai ką 

pavyko sužinoti ir iš tų dienų amžininkų prisiminimų. 

Paprastieji metai žydų kalendoriuje turi 355 dienas. Keliamieji metai turi — 383 dienas. Dėl 

tos priežasties Naujieji metai pagal žydų kalendorių būna nebūtinai viduržiemį, kaip pagal 

krikščionišką kalendorių, bet būna rudenį, vasarą ir pan. Štai 1935 metais žydai Naujuosius 5696 

metus šventė rugsėjo 28 d. Naujųjų metų šventė — „Tišri”. Tai viena iš ilgiausių ir varginančių 

švenčių. Dar likus dviem savaitėm iki „Tišri”, susikaupiama maldomis ir pasninku. Tik prašvitus 

visi skuba į maldos namus ir ilgai ilgai meldžiasi. Atėjus „Tišri” žydai švenčia Naujuosius metus. 

Po „Tišri” (pagal mus — sausio 2 d.) žydai švenčia "Antrą šventę", dar kitą dieną — „Gadaljah”, 

aiškinimosi šventę. Tą dieną visi privalo 24 valandas neišeidami iš sinagogos melstis ir 

nevalgyti. Priminsiu, kad sinagogą privalėjo lankyti tik vyriškos lyties žydai. Ištekėjusios žydės 

galėjo pasirinkti ar eiti į maldos namus, ar melstis savo namuose. 10 dienų po Naujųjų metų 

žydai švenčia „Jom-kipur” — susitaikymo šventę. Ši šventė prasideda naminio paukščio — 

vištos ar gaidžio — aukojimu. Gaidį aukoja vyrai, vištą — moterys. Kaip atliekamas aukojimas, 

išsiaiškinti nepavyko. Tos dienos pavakare visi skuba į ypatingai išpuoštą sinagogą. Čia 

kiekvienas atėjusysis prieš įeidamas į vidų pintu bizūnu 30 kartų rėžia sau per nugarą. Taip 

išsiperkama prieš Aukščiausiąjį už padarytas nuodėmes. Sinagogoje iškilmingai dega aukštos į 

smėlio dėžes įstatytos žvakės. Grindys išklotos šienu. Išreikšdami gedulą prieš įeidami į 

sinagogą suaugę žydai avalynę palieka už durų ir persiauna į sniego baltumo šlepetes, kuriomis 

paprastai apaunami numirėliai. Susirinkusieji nutyla, susikaupia. Vedėjas ir choras pradeda 

giedoti ypatingą melodiją ir nepaprasto grožio giesmę, kuri sužavi ir sujaudina susirinkusius. 

Kaip teigia vieni šaltiniai, po „susitaikymo” šventės praėjus dviem savaitėms, švenčiama 

„Toros džiaugsmo” šventė. Tuo laiku visi privalo linksmintis. Šios šventės metu net ir religiniai 

įstatymai leidžia išgerti vieną kitą taurelę vyno. Vyno leidžiama išgerti ne dėl fizinio malonumo, 

bet, kad pati „Tora” primygtinai įsako žydui šios šventės metu būti linksmam. O kokia gali būti 

linksmybė be taurelės vyno?! Kiti šaltiniai teigia, kad po „Susitaikymo” šventės žydai netrukus 

švenčia „Palapinių”, „Palmių”, „Įstatymų džiaugsmo”, „Šventyklos pašventinimo” šventes. Apie 

jas nekalbėsiu, nes ne visas jas ir patiems žydams buvo privalu švęsti. 

Pakankamai linksmai švenčiama „Hanuko” šventė. Jos metu valgoma žąsiena ir žaidžiama 

kortomis. Šiaip žydai buvo prasti kortuotojai, o kortoms kasdieniniame gyvenime žydai neskyrė 

didesnės reikšmės. Todėl šios šventės metu žaidimas kortomis žydams sukeldavo daug juoko. 

Anksti pavasarį minima pusiaušventė „Purim”. Prisimenama, apie kažkada senų senovėje, 

persų ministro Amano padarytas skriaudas. Keletas tūkstančių metų nuo tos dienos žydai 

tarškindami tarškinėmis, trankydami įvairius daiktus, keldami didžiausią triukšmą neduoda 

ramybės prieš tūkstančius metų mirusiam ministrui. 

Ypatingą vietą žydų švenčių rate užima „Peisah” šventė. Ji švenčiama žydų tautos išėjimo iš 

Egipto žemės proga. Žydai labai skubėjo. Su savimi pasiėmė dar neišrūgusią tešlą. Eidami norėjo 

išsikepti duonos, bet iš tokios tešlos išėjo tik „macai”. Analogas — krikščioniška kalėdinė 

plotkelė. „Toroje” iki smulkiausių detalių nurodoma, kaip šią šventę reikia švęsti. Svarbiausias 

reikalavimas, kad šventės metu bent menkiausias duonos trupinėlis nenukristų ant žemės. Jeigu 

kam nors taip atsitiktų, tai tas žmogus užsitraukia nuodėmę visam gyvenimui. „Toroje” 

reikalaujama, kad pasiturintys žydai šventei švęsti įrengtų specialią patalpą arba net namą, 

nupirktų specialius įrankius ir indus, kad, neduok Dieve, kokiam svečiui duonos trupinys 

nukristų ant žemės. Ši šventė švenčiama aštuonias dienas. Šventei pradedama ruoštis prieš 

mėnesį. Iki baltumo iššveičiami ir išvalomi visi kampai. Naujai sutvarkoma arba pastatoma 

„macų” kepimui krosnis. Ypatingas dėmesys skiriamas grindims. Apžiūrimas kiekvienas grindų 

plyšelis ar duobutė. Rastos mažiausios duonos kruopelytės suvyniojamos į skudurėlį ir kartu su 

šluota ir kastuvėliu sudeginami. Likus savaitei iki šventės pradžios į patalpą sunešami nauji 

baldai, superkami nauji indai, stalo įrankiai (gali būti naudojami iš praėjusių metų šventės). 

Tačiau tarpušventyje jie griežtai negali būti naudojami. „Macų” tešlai paruošti reikalingas 

vanduo. Jį kepėjui gali atnešti tik didelės bendruomenės pagarbos susilaukęs, ypatingai 

sąžiningas ir doras žydas. Vanduo turi būti labai švarus. Jis atnešamas visiškai naujuose 

kibiruose. Ypač iškilminga pirmoji šventės diena. Pagal tradicijas į ritualus šeima renkasi prie 

stalo. Visa tai palydima komentarais, simboliais ir tekstais. Norint pabrėžti išėjimą iš baisios 

244

Egipto vergovės į geresnį gyvenimą, šeimos galvai suteikiamas komferta. Jis sodinamas į 

minkštą kėdę, apkraunamas pagalvėmis ir pan. 

Asmeninių švenčių (vardadienių, gimtadienių), kaip pas mus įprasta, žydai nešvęsdavo. 

Religinėje literatūroje gimtadienio šventimas laikomas nekuklumo bruožu, ydingu dalyku. Kaip 

teigiama, kiekvienas žydas gimsta kaip niekdarys, tik augdamas ir bręsdamas vienas susilaukia 

bendruomenės pagarbos, o kitas — iki grabo lentos ir lieka niekdarys. Kam iš anksto tokį ir 

garbinti. 

Muturas Algimantas. Šeštadienis — „šabas” — poilsio diena: Archyvai // Būdas žemaičių. 

— 2001. — Kovo 9. — Nr. 19 (355): „Arvydo Danieliaus nuotr.: Taip 2001 m. vasario mėnesį 

atrodė tarpukario metais klestėjusi Sedos g. 2 sinagoga”. — Visas tekstas: 

III dalis 

Iki 1874 metų carinėje Rusijoje, į kurios sudėtį įėjo ir Lietuva, vaikų gimstamumas, atrodo, 

jokiuose dokumentuose nebuvo fiksuojamas. Tik, kai nuo paminėtų metų buvo įvesta privaloma 

karinė tarnyba, tada gimimo faktas buvo pradėtas fiksuoti. Buvo paskirti „valstybiniai rabinai”, 

kurie privalėjo tą darbą atlikti žydų bendruomenėse. Tačiau jie į šitą darbą žiūrėjo pro pirštus. 

Mat žydų šventasis raštas reikalavo visai kitų dalykų. 

Pirmiausia, gimęs žydų berniukas, iki aštuntos dienos nuo gimimo, turėjo būti apipjaustytas. 

Antra, sukakus trims metukams, berniukui pirmą kartą nukerpami plaukai. Ta proga 

ruošiamos gausios vaišės. Sukviečiami giminės ir kaimynai. „Kaltininkui” nešamos kuo 

prabangesnės dovanos. 

Trečia, kai berniukui sukanka 13 metų, tai pagal žydų religinius kanonus jis tampa religiškai 

subrendęs. Jeigu iki 13 metų už berniuko padarytas nuodėmes atsako tėvai, tai nuo 13 metų už 

nuodėmes atsako jis pats. Vėl analogas į krikščionišką — pirmąją komuniją. Tai didelė žydų 

šeimos šventė. Vėl sukviečiami svečiai. „Kaltininkas” tai progai, vadovaujant mokytojui, turi 

paruošti ir apginti iš talmudo savotišką disertaciją. Mergaitėms viso šito nereikėjo. Šios 

disertacijos gynimas vykdavo vaiko gimimo dieną. Kad apsigintų „disertaciją” ir toliau galėtų 

ruoštis „Toros” ir „Talmudo” studijoms, vaikas, sulaukęs 6-7 metų, buvo leidžiamas į mokyklą. 

Čia vaikas, 7-8 metus eidamas, senąja žydų kalba išstudijuodavo talmudą su įvairiais 

komentarais. 

Hederoje — mokykloje — mokslas prasidėdavo, kaip ir mums įprasta, nuo abėcėlės. 

Pamokoje dalyvaudavo 10-15 vaikų. Mokytojas pasikviesdavo arčiau prie savęs vaiką, tam tikra 

lazdele rodydavo į raidę, garsiai ją sakydavo ir liepdavo vaikui garsiai kartoti. Žodžiu, 

pamėgdžiojimo metodas. Po to tą patį garsą liepiama visiems garsiai kartoti. Po to kitam 

mokiniui. Ir vis kartoti, ir vis garsiai. Tokios pamokos metu nuo vaikų balsų skambėdavo 

aplinkinės gatvės. Senasis, biblijinis raštas — abėcėlė, buvo gana sunkus ir sudėtingas. 

Pavyzdžiui, abėcėlės antrąją raidę „B” (Bia) — žiūrint koks poraidinis ženklas, buvo galima tarti 

— bo, ba, be, bė, bu. Žodžiu, iš vienos raidės pasidaro daug raidžių. Kai šitokiu būdu 

išmokstama abėcėlė, toliau tokiu pat būdu pradedama mokyti kasdieninių maldų. Visas mokslas 

ir maldos vykdavo senąja hebrajų kalba. 

Tik ištekėjusioms moterims (jeigu prisimenate, jos penktadienio vakare meldžiasi namuose) 

leidžiama melstis žydų kalbos žargonu — jidiš. Mergaitės senojo biblijinio rašto nebuvo 

mokomos. Į vyrą, iš kur nors atklydusį ir nemokantį biblijinio rašto ir maldos, buvo žiūrima su 

panieka. 

Kitas berniukų-jaunuolių mokslo etapas — „Penkiaknygės Toros” studijavimas, po to 

„Protėvių” studijos ir pagaliau mokslo viršūnė — „Talmudo” su visais komentarais studijos. Šios 

studijos prasidėdavo nuo 10-11 metų amžiaus ir iki „grabo lentos”. Pamokos mokykloje 

prasidėdavo 7-8 val. ryto ir baigdavosi 20-21 val. Būdavo dviejų valandų pertrauka pietums. 

Ilgais žiemos vakarais apšvietimui visi iš eilės moksleiviai turėdavo atnešti po vieną žvakę. 

Sulaukę 13-14 metų šie mokiniai dažniausiai palikdavo tokią mokyklą ir tik vienetai, kurie buvo 

apsisprendę tapti rabinais, toliau sinagogoje studijuodavo „Talmudą”. Visi kiti tris kartus per 

dieną privalėjo lankytis sinagogoje ir išklausyti skaitomo „Toros” ar „Talmudo”. Žydų 

bendruomenė savo lėšomis išlaikė tokias mokyklas. 

245

XIX a. carinė vyriausybė pradėjo kištis į žydų mokyklų reikalus. Žydams pavyko iškovoti tam 

tikrų teisių auklėjant savo vaikus. Žydų mokyklose mokymo programos buvo pritaikytos šios 

tautos gyvenimo reikalams. Žydų keturių klasių mokyklose buvo dėstoma žydų, rusų, vokiečių 

kalbos, fizika, chemija, braižyba, mechanika, atskaitomybė. Visa tai daroma, kad paruoštų gerą 

prekybininką, amatininką. Pagaliau su tokiomis žiniomis buvo nesunku įstoti į rabinų seminariją. 

Tokios žydų keturklasės mokyklos veikė Kaune ir Šiauliuose. Šiose mokyklose dirbo 12 

mokytojų ir mokėsi 52 mokiniai. Dviejų klasių tipo žydų mokyklos buvusioje Kauno gubernijoje 

veikė keturiose vietose. Jose dirbo 16 mokytojų ir buvo 111 mokinių. Be to, tuometinės caro 

valdžios išlaikomose dviejose gimnazijose mokėsi gana gausus žydų vaikų būrys. Įdomi detalė, 

Kauno gimnazijoje šalia rusų ir vokiečių kalbų buvo privalomas žydų kalbos mokymasis. 1857 

metais ir vėliau šiose mokyklose nebuvo nė vienos mokytojos, nei vienos mokinės. Mokslas 

buvo vyrų privilegija. Tuo metu mergaitėms mokyti Kauno gubernijoje buvo skirti keturi 

pensionatai. 

XIX a. viduryje Kauno gubernijoje žydai buvo sukūrę neblogą privačių mokyklų tinklą. Apie 

1850 metus gubernijoje gyveno 114 591 žydas. Taigi turėjo būti ir gausus vaikų būrys. Savo 

bendruomenės narių auklėjimui buvo subūrę: 11 Talmud-Tora, privačių mokyklų pavargėliams, 

198 — vaikams iki 8 metų, 40 — vaikams, vyresniems kaip 8 metų, 39 — Bess Medreši 

mokyklos. Šios buvo išlaikomos įvairių draugijų. Tuo metu tokios mokyklos veikė Viekšniuose, 

Pikeliuose, Leckavoje. 1857 m. Kauno gubernijoje valdžios dvaruose veikė karališkųjų 

baudžiauninkų vaikams įsteigtos mokyklos. Tokia mokykla buvo ir Sedoje. Čia tuo metu gyveno 

ir gausi žydų bendruomenė. Todėl reikia manyti, kad šią mokyklą lankė ir žydų vaikai. 

Iki 1919 metų dabartinė Mažeikių rajono teritorija priklausė Kauno gubernijai, Šiaulių ir 

Telšių apskritims. Viekšnių, Židikų, Leckavos, Laižuvos, Sedos, Tirkšlių, Žemalės miesteliuose 

gyveno vienur gausesnės, kitur mažesnės žydų bendruomenės. Nutiesus geležinkelį pro 

Mažeikių kaimą, pradėjo kurtis žydų bendruomenė. Štai 1920 m. Mažeikių apskrityje susituokė 

keturios, 1921 m. — šešios žydų poros. To meto Mažeikių apskrityje gimė: 1920 m. — 9, 

1921 m. — 14 žydukų, 1922 m. Lietuvoje gimė iš viso 1603 žydų tautybės piliečiai. Senosios 

kartos mažeikiškiai dar prisimena, kad kartu mokėsi Mažeikių progimnazijoje, gimnazijoje su 

Dora Messie, Srokaite Chaja, Gurvičaite Belia, Grinblatu Cemachu, Lampe Chaja, Levinaite 

Heve, Lichtenštenaite Gita, Vaksu Mejeriu, Kagonu Jankeliu, Tovu Kirša, Bekeriu Abraomu ir 

daugeliu kitų. Žinoma, einant laikui žydų bendruomenė, kaip ir visas pasaulis modernėjo. Todėl 

ir XX amžiaus mokykliniuose klasės žurnaluose randame ir moteriškų pavardžių. Žydai lanko ir 

sėkmingai baigia pasaulietines mokyklas, tampa puikiais gydytojais, inžinieriais. Nors ir gerokai 

anksčiau šios profesijos buvo dažnos tarp žydų. 


— 2001. — Kovo 16. — Nr. 21 (357): „Arvydo Danieliaus nuotr.: apleisti žydų kapai”. — Visas 

tekstas: 

IV dalis 

Kas tas talmudas, kad senoji žydų karta prie jo taip veržėsi ir skatino savo palikuonis jį 

studijuoti? Tačiau talmudo niekas iki galo nėra išstudijavęs ir supratęs jo scholastinių minčių, 

kuriose pilna įvairių fetišistinių simbolių, išsireiškimų ir pan. Neišstudijavus talmudo, jo suprasti 

neįmanoma. Jeigu nori daugiau suprasti talmudą — privalai išmokti mąstyti žydiškai. Todėl 

talmudą šiek tiek paaiškinti galima tik primityviai, buitiniu požiūriu. 

Talmudo studijavimas buvo laikomas didžiai garbingu dalyku. Kiekvieno žydo garbės reikalas 

buvo namuose turėti kolenkoro viršeliuose komplektais įrištus talmudo traktatus. Visa tai buvo 

laikoma žydo namo garbingiausioje vietoje, kainavo didžiulius pinigus. Knygos — komplektai 

buvo perkami išsimokėtinai. Pusę gyvenimo knygų šeimininkas turėjo mokėti už tokią 

brangenybę. Knygos niekam, išskyrus šeimos narius, griežtai nebuvo galima duoti paskaityti. 

Žinoma, kai kuriuose turtingų žydų namuose jos stovėjo padėtos, niekieno nevartomos ir 

neskaitomos. Tai buvo gero gyvenimo simbolis. 

Senieji talmudų studijuotojai buvo įsitikinę ir nenuginčijamai tikėjo, kad „Talmudas” yra visų 

mokslų mokslas ir apima absoliučiai visas gyvenimo sritis ir kad visi kiti mokslai (astronomija, 

filosofija, medicina ir kt.) yra tuštybių tuštybė. Todėl žydas, iškilus kokiam nors šeimyniniam, 

246

tarnybiniam, prekybiniam, vaikų auklėjimo, sveikatos ir pan. klausimui, griebdavosi „Talmudo” 

arba kreipdavosi į rabiną, kaip geriausią „Talmudo” žinovą. Pastarasis greitai arba net po keleto 

dienų „Talmude” atrasdavo atsakymą į iškilusį klausimą. Todėl žydai galvojo, kad visos 

svarbiausios žinios ir mintys surašytos „Talmude”. Ko nėra užrašyta „Talmude” — visa niekalai 

ir tuštybė, net pavojinga žinoti. „Talmude” — begalė įvairiausių draudimų, nurodymų, griežtų 

įsakymų. Ir be komentarų žydas privalo tuos draudimus vykdyti. Mokslo žinių tose knygose, 

matyt, nėra daug, jeigu apie astronomijos mokslą yra pasakoma, kad dangaus šviesulius pažįstu 

taip gerai, kaip savo kiemo takelius. 

Keturiolikmečiai — penkiolikmečiai jaunuoliai, kaip buvau minėjęs, baigę „pradines 

mokyklas”, rinkdavosi didesnių miestelių sinagogose ir toliau studijuodavo „Talmudą”. Tai 

dažniausiai buvo neturtingų žydų vaikai. Toks vargšas „studentas”, pagal „Talmude” numatytą 

tvarką, kad galėtų prasimaitinti ir turėtų kur pernakvoti, kiekvieną dieną eidavo vis į kito žydo 

šeimą. Šis, kad ir pats galą su galu vos sudurdamas, bet būdamas religingas ir gerbdamas 

„Talmudą”, maitino ir nakvindino tokį „studentą”. Tokie „studentai” besimokydami tikėjosi kada 

nors užimti kur nors mirusio dvasios tėvo — rabino vietą. Tačiau rabinai dirbdavo savo darbą iki 

pat mirties, todėl jų ne tiek jau daug ir reikėdavo. Be to, apylinkės ar miestelio žydų 

bendruomenės taryba kartais patys išsirinkdavo sau rabiną iš saviškių, gerų „Talmudo” žinovų. 

„Studentams” dažnai nelikdavo vietos, tekdavo grįžti į pradžios mokyklą mokytojauti — mokyti 

vaikus abėcėlės, „Toros” ir „Talmudo” išminties. Šie jaunuoliai turėjo nemažą pasisekimą tarp 

turtingų žydų. Mat turtingi tėvai tokiuose „universitetuose” savo dukroms ieškodavo jaunikių. 

Buvo laikoma be galo didele garbe savo giminėje turėti didelį „Talmudo” žinovą. 

Apie XIX a. vidurį pradėjo steigtis ir valstybinės rabinų mokyklos. Jaunuoliams tapo lengviau 

kopti karjeros laiptais. Rabinų mokyklose jau dėstomi ir pasaulietiniai mokslai. Pasislėpę nuo 

savo mokytojų „studentai” taip pat pradėjo domėtis pasaulietine literatūra bei mokslu. Dažnas jų 

tinkamai pasiruošdavo ir įstodavo mokytis į to meto carinės Rusijos aukštąsias mokyklas. 

Pradėjo atsirasti ir valstybės remiamų žydų mokyklų, kurioms reikėjo ir pasaulietinių žydų 

mokytojų. Valstybės remiamų žydų mokyklų steigimui labai priešinosi senieji rabinai. XIX a. 

6-ame dešimtmetyje buvusioje carinėje Rusijoje buvo įvestas pradinis mokslas. Taigi Kauno 

gubernijos žydai jau privalėjo savo vaikus leisti į pasaulietines mokyklas. 

XIX amžiuje, pradėjus šiek tiek liberalėti žydų bendruomenei, atsirado visų labai gerbiama 

kirpėjo profesija. Iki tol vienas kitam plaukus kirpo tik šeimos nariai. Svetimas neturėjo teisės 

prisiliesti. Pasirodę kirpėjai buvo laikomi didele naujove ir progresu. Mat kirpėjui buvo 

leidžiama prisiliesti tiek prie vyrų, tiek prie moterų. Todėl tarp žydų net iki pat antrojo pasaulinio 

karo kirpėjo profesija buvo labai populiari. 

Visas žydų dvasinis gyvenimas, šeima, santuoka, giminystės santykiai buvo reguliuojami 

religinėmis nuostatomis ir įsakymais. Tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. Visa tai buvo 

palaikoma ir įtvirtinama remiantis dešimčia Mozės įsakymų. Tarp atskirų lyčių, ne šeimos narių, 

negalėjo būti jokio bendravimo. Bet kokio amžiaus vyrai ir moterys pasisveikindami negalėjo 

vienas kitam paduoti rankos. Ne giminaičiai, vyras ir moteris, negalėjo tarpusavyje kalbėtis 

(išskyrus tarnybinį pokalbį), eiti greta vienas kito. Jeigu kas nusižengdavo šiai tvarkai — būdavo 

pasmerkti žydų bendruomenės. Tai labai daug ką reiškė, nes jeigu tokiam žmogui atsitikdavo 

kokia nelaimė, tai iš bendruomenės nesulaukdavo jokios pagalbos. Buvo griežtai draudžiama 

rodyti jausmus, kad ir artimam žmogui. Jeigu kam nors matant viešoje ar privačioje vietoje vyras 

pabučiuotų žmoną ar brolis seserį, tai jie žydų bendruomenės būtų nušvilpti ir išjuokti. Ilgai iš jų 

būtų įvairiai tyčiojamasi. Kam nors matant apie kokį nors vyro ir moters flirtą negalėjo būti nė 

kalbos. Jaunikius ir nuotakas paprastai išrinkdavo tėvai. Jie vienas kitą pamatyti ar iš arčiau 

pakalbėti galėjo tik sutuoktuvių dieną. Žydai kad ir intymioje aplinkoje negalėjo pasakoti 

nešvankių anekdotų. Anekdotus draudė religija. 

Dideli moralės reikalavimai buvo keliami moteriai. Jeigu neištekėjusi mergina turėdavo 

lytinių santykių, jai tekdavo išvykti ne tik iš tėvų namų, bet ir iš miestelio. Tokia mergina turėjo 

mažai galimybių kada nors ištekėti. 

Moteris negalėjo dainuoti garsiau už vyrą. Vestuvių ir santuokos apeigoms, matyt, nebuvo 

skiriama daug dėmesio. Nepavyko atrasti išsamaus santuokos aprašymo. Amžininkai prisimena, 

kad santuoka įvykdavo prie miestelio esančioje kelių sankryžoje. Ten susirinkdavo šventiniais 

247

drabužiais pasipuošę svečiai, tėvai ir jaunieji. Pastarieji kažkokiais ypatingais drabužiais 

neišsiskirdavo iš kitų. Dalyvaujant rabinui visi kartu pagiedodavo, pasimelsdavo. Viekšniškiai 

pasakoja, kad jų miestelio jaunieji žydai per vestuves molinius indus daužydavo (šukės laimę 

neša). Po to vestuvininkų būrys dažniausiai susirinkdavo jaunosios namuose prie gausiai 

vaišėmis apkrauto stalo. Linksmindavosi iki vidurnakčio, bet girtų balsų nesigirdėdavo. 


— 2001. — Kovo 23. — Nr. 23 (359): „Arvydo Danieliaus nuotr.: [1]. Viekšniai, 2001 m. kovas. 

Kažkada šio malūno savininkas buvo žydas Lesemas Joselis. [2]. Žydų kapinėse [Viekšnių]”. — 


V dalis 

Žydų lytinis gyvenimas, kaip ir visas šeimos gyvenimas, iki menkiausių smulkmenų buvo 

reguliuojamas „Torų” ir „Talmudo” bei kitokia galybe įvairių komentarų. Bendruomenėje buvo 

„bobutės”, kurioms ištekėjusi moteris privalėjo pranešti apie savo prasidėjusį menstruacijų ciklą. 

Šios apie tai tuoj pat pranešdavo rabinui. Jis su moters vyru pasikalbėdavo ir jam primindavo, 

kad menstruacijų metu vyras neturi teisės prisiliesti prie savo žmonos. Pasibaigus ciklui 

„bobutės” pranešdavo rabinui, o šis duodavo leidimą vyrui. „Bobučių” pranešimai, pokalbiai su 

vyru, dažniausiai vykdavo maldos namuose, dalyvaujant pašaliniams asmenims. Tiesa, dar 

priminsiu, kad piršlybomis užsiėmė tiek jaunosios, tiek jaunojo tėvai. Jaunikis buvo renkamas 

atsižvelgiant, kiek jis žino šventąjį raštą ir, žinoma, turimą turtą. Renkantis jaunąją buvo žiūrima, 

kiek turi turto ir, svarbiausia, ar jos giminėje yra rabinas. Jeigu yra, tai jaunoji gali turėti ir 

mažesnį kraitį. 

Kraitis buvo dar ir toks. Jeigu giminėje be rabino yra ir dar koks nors aukštesnio lygio 

dvasininkas rabinų hierarchijoje, tai jaunojo tėvai išsideri, kad jų sūnelis gal trejus — ketverius, 

o gal ir daugiau metų galės nieko nedirbti, niekuo nesirūpinti. Visus rūpesčius prisiima jaunosios 

tėvai. Jaunavedžiai tuo metu galės susipažinti, priprasti vienas prie kito ir, žinoma, gimdyti 

vaikus. Skyrybos žydų šeimose paprastai buvo neįmanomos. Mirus vienam iš sutuoktinių, kitas 

našlaudavo visą likusį gyvenimą. 

Buvusioje Mažeikių apskrityje 1915—1920 metais per metus susituokdavo 1—3 poros. 1921 

metais susituokė šešios žydų poros. 1922 metais visoje Lietuvoje susituokė 1201 pora. Tais 

metais devyni žydai vedė kitos tautos atstoves, o keturios žydaitės ištekėjo už kitataučių. 

Vidutinis žydų sutuoktinių amžius: jaunikio — 30,2 m., jaunosios — 24 metai. 

XX amžiaus viduryje Lietuvoje, žinoma, ir Mažeikių apskrityje buvo pakankamai didelis 

vaikų gimstamumas. Tačiau vaikų iki vienerių metų amžiaus mirtingumas taip pat buvo didelis. 

Pavyzdžiui, Mažeikių apskrityje mirė: 1915 m. — 481, 1918 m. — 315, 1919 m. — 594, 

1921 m. — 387 vaikai. Kaip teigia to meto statistika, tik 1917 m. mirė vienas žydų tautybės 

vaikas. Tai rodo, kad žydai mokėjo auginti ir prižiūrėti naujagimius. Dažniau naudojosi medikų 

paslaugomis. 

Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje 1921 metais iš visų pašauktų tarnybon jaunuolių 28% 

lietuvių ir 8,86% žydų buvo visiški beraščiai. 18,06% lietuvių ir 13,84% žydų — mokantys tik 

skaityti, 17,99% lietuvių ir 36,34% žydų buvo baigę pradžios mokyklas. Daugiau negu pradžios 

mokyklą buvo baigę 2,73% lietuvių ir 12,92% žydų. Taigi žydų tauta, gyvendama kitų tautų 

apsuptyje privalėjo rūpestingiau prižiūrėti naujagimius, stropiau siekti mokslo žinių, vesti tik 

savo tautietę ar tekėti už tautiečio. 

Norint išlikti, reikia gerai ir pavalgyti. Visa tai taip pat buvo numatyta religinėse knygose. 

Buvo nurodyta, kokių gyvulių mėsą galima naudoti maistui. Pirmiausia naudojama tų gyvulių 

mėsa, kurie ėda žolę, yra plačiakanopiai ir įsisavindami maistą jį atrajoja. To negana, gyvulys 

būtinai turi būti raguotis. Visi kiti gyvuliai maistui naudoti uždrausti. Maistui tinka visi naminiai 

paukščiai, bet apie laukinę antį ar žąsį negali būti net minties. Labiausiai žydų buvo vertinama 

paukštiena ir veršiena. Kilus mažiausiam įtarimui, kad gyvulys ar paukštis gali sirgti, mėsos 

naudoti nebuvo galima. Kaip paskersti gyvulį? Tam surašytas didžiausias reglamentas. 

Skerdžiamas gyvulys neturi pajausti net mažiausio skausmo, negali kentėti. Tai, žinoma, gali 

padaryti tik profesionalus skerdikas. Jis prieš atlikdamas mirtiną pjūvį, sukalba tam skirtą maldą. 

248

Pjūvis turi būti labai tikslus. Skerdikas staiga turi perpjauti gyvuliui kraujagysles ir išleisti visą 

kraują. 

Po to skerdiko peilį dar kartą apžiūri šioje procedūroje dalyvavę vyrai. Jeigu iš jų bent vienam 

kils įtarimas, kad peilis nebuvo pakankamai aštrus, tokia mėsa bus paskelbiama dvėseliena ir 

uždrausta naudoti maistui. Tarkim, gyvulys paskerstas kaip reikia, tačiau skerdiena ne visa 

leidžiama naudoti maistui. Bėda ta, kad dar prieš daugiau kaip 5000 metų, dar tik besikuriant 

žydų tautai, proproprosenelis Jakobas ėjo imtynių su angelu. Jakobas angelą paguldė ant menčių. 

Tačiau prieš tai imtynių metu angelas stipriai sutrenkė Jakobo kojas, užpakalinę šlaunies dalį ir 

klubą. Kad žydai šį įvykį prisimintų visam gyvenimui, Aukščiausiasis žydų tautai uždraudė 

valgyti mėsą iš gyvulio užpakalinės dalies. Šią dalį galima parduoti bet kam, tik ne žydui. 

Pagaliau įsigijęs mėsos iš priekinės gyvulio dalies, krūtinkaulio ar peties gabalą, žydas jo negali 

tuoj dėti į puodą ar kitaip ruošti maistui. Privaloma 3—4 valandas mėsos gabalą palaikyti 

sūrime, kad druska ištrauktų kraujo likučius. Turgavietėje tokia mėsa prekiaujančiam žydui 

iškildavo įvairių nesusipratimų. Turbūt visi sutiksite, kad mes kumpinę mėsą laikome geriausia. 

Tuo tarpu prekeivis žydas — blogiausia. Todėl turguje tokią mėsą jis parduodavo pigiau ir 

mokėdavo mažesnį turgaus mokestį. Dėl to kildavo konfliktas su šalia prekiaujančiu lietuviu. 

Konkurencijos dėsniai veikė ir anksčiau. 

Daug šypsenų lietuvėms ūkininkėms sukeldavo žydės — pirkėjos, kurios pirkdavo vištą ar 

kitą paukštį: paima už abiejų kojų, pakelia į viršų ir pučia po uodega. Taip tikrina, ar riebi višta, 

ar sveika. 

Žuviai taip pat buvo taikomi tam tikri apribojimai. Buvo galima valgyti tik tą žuvį, kuri turi 

žvynus — jūrinę. Reta kuri tiko žydo stalui. 

Ypač didelis dėmesys buvo skiriamas maisto ruošimui, indams. Griežtai reikėjo laikytis indų 

paskirties: indai mėsos produktams, indai pieno produktams, indai žuviai ir t.t. Baisu, jeigu tuo 

pačiu peiliu atpjovei duoną ir mėsą. Toks peilis niekam nebetikdavo. Vargšui žydui dar buvo 

leidžiama tokį peilį užkasus 2—3 valandoms į žemę vėl naudoti. Ir neduok dieve, augalinio 

aliejaus lašas užkris ant mėsos patiekalo! Toks kepsnys, kad ir skaniausiai paruoštas, buvo 

išmetamas į šiukšlių dėžę. Jeigu šaukštu ar samčiu, skirtu pieniškai sriubai srėbti, netyčia pradėsi 

maišyti po lėkštę ar puodą, toks šaukštas tuoj pat turi atsidurti šiukšlyne. Žodžiu, maistas turėjo 

būti „košer”. 


— 2001. — Kovo 30. — Nr. 25 (361): „Arvydo Danieliaus nuotraukos: [1]. Viekšnių žydų 

kapinių antkapinis paminklas. [2]. Lenkija. Osvencimo koncentracijos lageris-muziejus. Žmonių 

deginimo krosnis”. — Visas tekstas: 

VI dalis 

Žydų šventosiose knygose gausu šiandien keistai skambančių draudimų. Keletą iš jų 

paminėsiu. Penkiaknygiame traktate rašoma: „Nevirk veršelio jo paties motinos piene”. Jeigu 

suprasi tiesiogine prasme, tai kas čia verda mėsą piene. Suprasti, pasirodo, reikia taip: griežtai 

draudžiama veršieną kepti jautienos taukuose. Viskas labai paprasta ir aišku. Dar vienas 

draudimas: „Draudžiama prie žagrės kinkyti kartu asilą ir jautį”. Suprasti reikia taip: jokiu būdu 

negalima suplyšusio vilnonio rūbo susiūti lininiu, medvilniniu ar kitokiu siūlu. Tai galima 

padaryti tik vilnoniu siūlu. Tokių draudimų šventose knygose apstu ir juos gali iššifruoti tik 

didžiai mokytas rabinas. Kad jau užsiminiau apie rūbų siuvimą, tai keletą sakinių apie žydų 

rūbus. 

Dar iki XIX a. vidurio žydės moterys ir ypač ištekėjusios ant galvos privalėjo nešioti 

turbanus. Tai, ką dabar matome dėvint vyrus Turkijoje, Afganistane. Tai didelis drobės gabalas, 

apsuktas aplink galvą. Neištekėjusi moteris jį nešioti griežtai privalėjo. Be šio galvos apdangalo 

negalėjo viešai pasirodyti. Ir, neduok Dieve, jeigu iš po šio apdangalo kartais išlįstų plaukų 

sruogelė. Tai baisi nuodėmė. Moteris nešiojo labai plačias, ilgas, siekiančias žemę sukneles. 

Vėsesnėmis dienomis užsidėdavo taip pat ilgą, berankovę liemenę. Vyrai taip pat nešiojo iki pat 

žemės ilgus chalatus ir kepures. Turtingieji puošeivos — „straimele” — nešiojo atlasinius 

chalatus ir kepurę, puoštą sabalo kailiu. Vyrų didžiausias pasididžiavimas buvo barzda, ūsai ir, 

žinoma, svarbiausia — žandenos „piesachai”. 

249

XIX a. viduryje Rusijos caras Nikolajus I išleido dekretą, kuriame buvo uždrausta žydams 

nešioti rūbus, išskiriančius juos iš vietos gyventojų. Dekrete buvo reikalaujama, kad būtų 

trumpinamos barzdos, kerpamos žandenos. Tai, žinoma, sukėlė didžiulį žydų pasipriešinimą. 

Pasipylė skundai, prieštaravimai. Moterys ėjo į kapines. Prašė savo protėvių pagalbos. Gal tokios 

baisios reakcijos dekretas nebūtų sukėlęs, bet šitokiam rūbų, galima sakyti, mados pasikeitimui 

prieštaravo „Tora” ir „Talmudas”. Žydai ilgai dar sutiko mokėti nemenkas baudas policijai už tai, 

kad nevykdo dekreto. Žinoma, laikai keitėsi, modernėjo ir žydų bendruomenė. Nors dar 

tarpukario Lietuvoje daugelis žydų vyrų išsiskyrė puošniomis barzdomis, žandenomis ir 

juodomis skrybėlėmis. 

Žydai turėjo paties Aukščiausiojo duotus įsakymus, kurie šeimos tėvą skyrė šeimos valdovu ir 

ganytoju. Tėvas vaikus auklėjo taip, kad jie bijotų Aukščiausiojo, diegė juose aklą nuolankumą ir 

ištikimybę. Aukščiausiojo įsakymai buvo dorovės, tikybos, valstybės tvarkos pagrindu. Iš pat 

mažumės šeimos galva savo atžalą — sūnų mokė nuolankumo ir paklusnumo. Akivaizdu, kad iš 

žydų tautos ir kilę šie posakiai: „Jei myli sūnų, tai bausk jį dažniau, kad vėliau galėtum juo 

džiaugtis”, arba „Lenk jo sprandą jaunystėje ir laužk šonkaulį kolei jaunas, kad likęs atkaklus 

nenustotų nuolankumo”. 

Kaip matome, žydų bendruomenė gyveno įvairiais įstatymais, draudimais, nurodymais ir 

pamokymais apibrėžtą gyvenimą. Kaip bendruomenės nariai vykdo šiuos nurodymus, 

kontroliavo rabinas. Iki XV a. žydų literatūroje nieko nekalbama apie tuo laikotarpiu gyvenusius 

žydus. Akivaizdu, nieko ir nežinoma apie dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusius žydus, o 

tuo labiau apie pavienius rabinus. Tik XVIII a. pradžioje Vilnius tapo „Toros” skleidėjų centru. 

Nuo tada prasidėjo akivaizdus žydų dvasinio pakilimo laikotarpis. Pradėjo kurtis rabinų 

mokyklos. Rabiną bendruomenė rinkdavo balsavimo būdu. Su juo buvo sudaroma darbo sutartis 

trejiems — keturiems metams. Pagrindinė rabino pareiga ir buvo mokyti bendruomenės narius 

to, kas leistina, įspėti, kas draudžiama, spręsti piniginius ginčus. Jam padėdavo tikybos 

mokytojai ir bendruomenės taryba, teisėjų taryba, bet rabinui buvo suteiktos didžiausios teisės. 

Ypač sunkius ir painius klausimus: ginčus dėl pinigų, religinio elgesio nuostatus ir kaimyninių 

bendruomenių skundus dažniausiai spręsdavo didesnės bendruomenės teismas. Tarpusavio 

vaidus spręsdavo tik bendruomenės rabinas arba teismas. Labai retai žydai kreipdavosi į 

pasaulietinį teismą. Rabinas buvo atsakingas ir už gyvulių, skirtų maistui skerdikų priežiūrą, 

ritualinį skerdimą. Rabino griežtoje kontrolėje buvo ir Ješiva — jaunimo ir suaugusių vyrų 

religinė mokykla ir mokslas. Toks rabinas save tituluodavo „Rav ve Ram” — Ješivos galva. Algą 

rabinas gaudavo iš Kahalo (bendruomenės) kasos. Bendruomenės nariai rabino išlaikymui 

privalėjo mokėti mokestį. Didesnių miestelių ar miestų gausios žydų bendruomenės gausiai 

mokėjo ir savo rabinui. Didžioji dauguma bendruomenių buvo įsikūrusios nedideliuose 

miesteliuose. Todėl rabinai nebuvo ypatingai turtingi žmonės. Jie gaudavo ir papildomų pajamų 

iš santuokos sąlygų ir sutarčių surašymo, santuokos apeigų. Nubyrėdavo centai iš skerdikų už 

paskerstą maistui gyvulį ir t.t. Kaip ten bebūtų, rabinas žydų bendruomenėje buvo labiausiai 

gerbiamas žmogus. Prieš rabiną, nors ir labai jauną, atsistodavo žydas senelis ir karšinčius. 

Sinagogoje rabino krėslas buvo padėtas rytinėje, garbingiausioje vietoje, prie „Šventosios 

skrynios”. Rabinas po pamaldų buvo palydimas į namus. Caro valdžia žydams uždraudė dėvėti 

išskirtinius drabužius, bet į rabino aprėdą žiūrėjo liberaliai. Rabino padėtį bendruomenėje lėmė 

ne tik jo išsilavinimas, bet ir sugebėjimas tvarkyti bendruomenės reikalus, taip pat sugebėjimas 

priversti paklusti jo sprendimams, nubausti remiantis žydų bendruomenės įstatymais. 

Buriantis gausesnėms žydų bendruomenėms, buvo pradėti statyti žydų maldos namai — 

sinagogos. Kai kuriuose miesteliuose net po kelias, skirtas atskiroms grupėms. Pavyzdžiui, „bed 

midraš” — mokslo namai. Juose patys mokytojai padėdavo studijuoti „Torą” ir „Talmudą”. 

„Klois” — siuvėjų maldos namai ir pan. Sinagoga — tai vieta, kurioje be maldų vyko ir Kahalo 

tarybos posėdžiai, teismai. Iš čia bendruomenei buvo skelbiami jai aktualūs klausimai, 

nurodymai ir naujienos. Čia virė ir kunkuliavo žydų bendruomenės svarbiausi įvykiai ir aistros. 

250


— 2001. — Bal. 6. — Nr. 27 (363): „Arvydo Danieliaus nuotrauka: Čia palaidotos holokausto 

aukos (Mažeikiai)”. — Visas tekstas: 

VII dalis 

Iš kur tokia, mūsų akimis žiūrint, keistoka tauta atkeliavo į mūsų kraštus? Vieni istoriniai 

šaltiniai teigia, kad pirmieji žydai mūsų kraštuose pasirodė XII a., kiti — XIV a. Man atrodo, 

atsižvelgiant į Žemės amžių šimtas metų šen ar ten, nelabai ką reiškia. 

Yra žinoma, kad žydų atsiradimas mūsų kraštuose yra susijęs su įvykiais Vakarų ir Centrinėje 

Europoje. Kryžiaus karai, turkų išpuoliai vijo žydus iš Palestinos į Europą. 1348 metais Europą 

apėmė maro epidemija. Pasklido gandas, kad žydai nori išnaikinti krikščionis, todėl užnuodijo 

šulinius. Krikščionys — fanatikai įvairiais būdais pradėjo žydus persekioti, niekinti ir net žudyti. 

Ieškodami ramesnio gyvenimo žydai pradėjo trauktis iš Vakarų Europos į rytus. Taip žydai per 

Vokietiją, Lenkiją atsidūrė tuometinės Lietuvos kunigaikštystės žemėse: Gardine, Lucke, 

Trakuose. Paplito Žemaitijoje. Akivaizdu, kad Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas buvo 

suinteresuotas žydų atvykimu į Lietuvą. Suteikė jiems nemažai lengvatų, įvairių privilegijų. 

Žydų kahalai buvo pavaldūs tik Didžiajam kunigaikščiui arba jo vietininkui. Jie buvo laisvi 

piliečiai. Už žydo, kaip ir bajoro, galvą reikėjo atsakyti savo galva. Vagis, kuris pasisavindavo 

žydo turtą, buvo kariamas. 

Iki XV a. vidurio žydai Lietuvoje gyveno sąlyginai ramų gyvenimą. 1495 metais kunigaikštis 

Aleksandras vijo žydus iš Lietuvos. Tai aiškinama tuo, kad valstybės iždas buvo prasiskolinęs 

žydams. Nenorėta grąžinti skolų, todėl jie buvo varomi iš Lietuvos. Kita versija, mat 

kunigaikščio žmona staiga susirgo ir mirė. Todėl buvo paleistas gandas, kad tai žydų raganų 

darbas. Per aštuonerius metus žydai buvo išvaryti iš Lietuvos, o jų turtą pasisavino kunigaikščio 

dvaras. 

1503 metais žydams vėl buvo leista apsigyventi Lietuvoje. Atsikėlę žydai amatininkai mokėjo 

kalti pinigus, juos keitė ir skolino. Atsikėlė bankininkų, prekybininkų. Nuomojo muitines, 

smukles. Plėtojo prekybą ir kreditus, vertėsi amatais. Jiems už tam tikrą mokestį buvo leista kurti 

žydų gyvenvietes, bendruomenes. Bendruomenės savo lėšomis, be valstybės iždo pagalbos, 

išlaikė vaistininkus, gydytojus, kirpėjus. Savo lėšomis statė ir prižiūrėjo sinagogas, kapines, 

pirtis, mokyklas. 

XVI a. viduryje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyveno 10 tūkst. žydų. Tuometiniai 

žydai vietos didikų buvo visokeriopai remiami, nes jie už nedidelius procentus skolino jiems 

pinigų. Už tai jie gaudavo įvairių išlygų ir lengvatų. Jie gavo teisę verstis miškų eksploatacija, 

apdirbtą medieną gabenti į Vakarų Europą. Eksportavo grūdus į Rygą, Karaliaučių. 

1764 m. Lietuvos ir Lenkijos valstybės Seimas panaikino kahalų teises. Daugelis žydų 

persikėlė į kaimo vietoves. Prekiavo smulkiomis prekėmis: grūdais, linais, kiaušiniais. Laikė 

smukles. Manoma, kad nuo XVII a. pabaigos Lietuvos ir Lenkijos valstybės žydų bendruomenė 

buvo didžiausia Europoje, o nuo XVIII a. vidurio — didžiausia pasaulyje. 

1804 m. buvo paskelbtas Žydų statutas, kuris įpareigojo žydus išsikelti iš kaimo. Tam 

sutrukdė 1812 metų karas. Lietuvos-Lenkijos valstybei atsidūrus carinės Rusijos glėbyje jiems 

buvo nustatytas sėslumo cenzas. Jie buvo nuvaryti nuo Prūsijos pasienio. 1851 m. žydai 

suskirstyti į penkias kategorijas: pirkliai, žemdirbiai, amatininkai, sėslūs miestiečiai, nesėslūs 

miestiečiai. Lietuvoje išleisti pirmieji periodiniai leidiniai hebrajų kalba. 

XIX a. susidarė tik Lietuvos žydams būdingi etniniai ir kalbiniai bruožai. Lietuvos Jidiš 

kalbos dialektas tapo viso pasaulio Jidiš literatūrinės kalbos pagrindu. Prasidėjus I pasauliniam 

karui carinė valdžia Lietuvos (tada Severo Zapadnij kraij) žydus apkaltino išdavyste ir pagalba 

Kaizerinei Vokietijai. 1915 m, tada iš Kauno gubernijos, į kurios sudėtį įėjo ir Mažeikių 

apylinkės, buvo išvaryta apie 160 tūkst. žydų. Jų dauguma atsidūrė carinės Rusijos gilumoje, 

dalis Ukrainoje. Lietuvoje 1923 m. gyveno 153 tūkst. žydų. Tais metais jų rankose buvo 77% 

prekybos. Daugelis pramonės įmonių buvo žydų rankose. 1937 metais 43% Lietuvos gydytojų 

buvo žydai. 

Mažeikių rajone žydų temos, atrodo, netyrinėjo, nei rajono istorikai, nei kraštotyrininkai. Gal 

kas iš vilniečių istorikų ir parašė kokį mokslinį traktatą, diplominį darbą ar pan. Kol kas to 

nepavyko išsiaiškinti. Archyvinės medžiagos, atrodo, taip pat nėra daug. Rimtieji archyvai 

251

Vilniuje ir Kaune dėl finansinių galimybių mums, periferijoje gyvenantiems istorinės medžiagos 

tyrinėtojams, sunkokai pasiekiami. Tačiau žinių šiek tiek pavyko sukaupti. 

XVII—XVIII amžių sandūroje trisdešimt šešiuose Žemaitijos miesteliuose, tarp jų 

Viekšniuose, Sedoje ir Laižuvoje, jau buvo susibūrusios nedidelės žydų bendruomenės. Dėl 

Vakarų Europoje vykstančių karų, Ukrainos kazokų persekiojimo ir carinės Rusijos kariuomenei 

okupavus rytinę Lietuvos dalį žydai su šeimomis gausiai kraustėsi į Žemaitiją. Be to, kraustytis į 

Žemaitiją dar labiau paskatino 1669 m. valdovo Mykolo Višniaveckio privilegija Žemaitijos 

žydams. Žydus kurtis Žemaitijoje paskatino ir tai, kad po karų ir marų buvo gerokai apmažėjęs 

žemaičių skaičius. Miestelių savininkai labai norėjo, kad ištuštėjusias sodybas kuo greičiau 

užpildytų nauji gyventojai, o tuo labiau žydai. Krašto šviesioji visuomenė buvo pajutusi ir 

žinojo, kur apsigyvens žydas, ten prasidės prekyba, plauks pinigai. Žydai amatininkai garsėjo 

kaip auksakaliai, drabužių siuvėjai, geri kailiadirbiai, šikšniai, skardininkai, batsiuviai. 

1774 metais Sedos inventoriuje įrašyti nurodymai, kad miestelyje privaloma dviem žydams 

amatininkams pastatyti namus. Liepiama padėti Sedos žydams susirasti savo skolininkus. Tarp 

savęs jiems leidžiama teistis Kahalo teisme. Akivaizdu, kad su žydų atsikraustymu į Žemaitiją 

suaktyvėjo ir jos kultūrinis gyvenimas. 1794 metais savo darbą Sedoje pradėjo žydas knygnešys. 

Žydų kraustymosi dėka pagyvėjo nedidelių miestelių gyvenimas, prekyba. Atrodo, dėl to 

Pikeliams, Ukrinams, Žemalei, Klykoliams (Akmenės raj.) buvo suteiktos privilegijos. 1774 

metais Sedos turgavietėje buvo pastatyta dešimt vienoje eilėje ir vienuolika kitoje eilėje medinių, 

čerpėmis dengtų krautuvėlių. Viename gale buvo įrengta patalpa su javų saiku, kitame gale — 

patalpa sverti prekėms. 

Taip mūsų krašte pradėjo gausėti ir klestėti žydų bendruomenė. Įvedus „pagalvės” mokestį, 

1765 metais buvo įvykdytas žydų surašymas. Žemaitijoje buvo surašyti 15759 žydai. 

Priskaičiavus vaikus iki vienerių metų amžiaus (jie nebuvo surašomi), žydų, kaip teigia vieni 

šaltiniai, galėjo būti apie 22 tūkstančius. 


— 2001. — Bal. 18. — Nr. 30 (366): „Arvydo Danieliaus nuotrauka: Viekšniai. Namas, kuriame 

XX a. pirmoje pusėje buvo įsikūrusi žydų mokykla”. [Nuotrauka:] „Viekšniškiai: centre stovi 

Bagdonas, šalia — žydo gydytojo Rakūzino dukros (apie 1930 m.)”. — Visas tekstas: 

[VIII dalis] 

Kalbant apie žydus mūsų krašte, laikraščio skaitytojams reikia priminti tuometinį mūsų krašto 

administracinį padalijimą. XVIII a.—XX a. pradžioje mūsų kraštas buvo carinės Rusijos — 

„Šiaurės Vakarų kraštas” (Severo Zapadnij kraij). Didžioji Žemaitijos dalis priklausė Kauno 

gubernijai, Į šios gubernijos sudėtį įėjo Šiaulių apskritis. Šiai apskričiai priklausė ir dabartinio 

mūsų rajono šiaurės rytų dalis. Rajono pietvakarinė dalis priklausė Telšių apskričiai. Tik po 

pirmojo pasaulinio karo buvo sukurta Mažeikių apskritis, į apskrities sudėtį tada įėjo Vegeriai, 

Klykoliai, Akmenė (dabartinis Akmenės rajonas), Viekšniai, Laižuva, Mažeikiai, Leckava, 

Pikeliai, Židikai, Seda, Ylakiai, Barstyčiai. 

Straipsnyje minimi žydai, gyvenę buvusioje Šiaulių apskrityje, į kurios sudėtį įėjo dalis 

buvusios tarpukaryje Mažeikių apskrities. 

Apskrities centras — Šiauliai. 1902 metais šiame mieste gyveno 16968 gyventojai (9847 

žydai). Veikė viena sinagoga, 14 žydų religijos mokyklų, 25 chedros — pradinės mokyklos 

berniukams. Apskrityje buvo 39 miesteliai: Žagarė — 9325 gyv., Kuršėnai — 3410, Papilė — 

3000, Viekšniai — 6030. Muravjovas (Mažeikiai) vienas iš mažesnių miestelių — įsikūręs palei 

geležinkelį, turintis 2700 gyventojų, priklausė Šiaulių apskričiai, kurio 20% gyventojų sudarė 

žydai. 

Vienas iš didesnių apskrities miestų — Viekšniai — buvo valsčiaus centras. Kaip teigia 1996 

metais Londone išleistas „Lietuvos žydų žinynas” („Lithuanian jewish comunities”), Viekšnių 

žydų kapinėse antkapiniai paminklai rodo, kad šiose vietose žydų gyventa jau prieš 300 metų. Jie 

buvo įsikūrę nuo dabartinio tilto per Ventą einant link malūno. Dabartiniame miestelio centre ir 

Akmenės gatvėje buvo daugiausia žydų parduotuvių, amatininkų dirbtuvėlių. 1738 metų 

rašytiniuose šaltiniuose minimas keistu amatu užsiimantis būgnininkas Jonas Kiberovičius. 1766 

metais Viekšnių žydų Kahalas jau priskaičiavo 271 savo bendruomenės narius. 1775 metais 

252

inventorinėje knygoje yra minima per dešimt žydiškų pavardžių: Abraham Chodskelovičius, 

Dovidas Nachmanovičius, Judel Joselovčius, Dovidas Noselovičius ir t.t. 1847 metais miestelyje 

jau gyveno 1120 žydų. Buvo pastatyta sinagoga. Apie 1860 metus rabinas Aba Joffe pastatė 

vaistinės pastatą. 1858 metais gegužės 28 dieną Kauno gubernijos Šiaulių apskrities, Viekšnių 

valsčiaus žydų bendruomenės sąraše (revizskaja skazka) buvo užregistruoti 612 moteriškos lyties 

ir 498 vyriškos lyties žydai. Po sąrašu pasirašė ir antspaudu patvirtino Viekšnių žydų 

bendruomenės tarybos nariai Potes Izraelis — Mauša, Satlandas Nechelija — Markas, Glikas 

Chaimas — Zelikas ir Skoma Orelis — Jankelovičius. 1897 metais Rusijos carinės vyriausybės 

gyventojų surašymo duomenimis, miestelyje gyveno 2951 gyventojas, tarp jų — 1646 žydai. Tai 

sudaro 56% visų gyventojų. Veikė net kelios chedros — pradinės mokyklos 7—13 metų 

berniukams, „Toros” ir jos komentarams mokyti ir aukštesniojo „Ješivos” mokykla. Vieni 

šaltiniai teigia, kad buvo dvi sinagogos. Viena — žiemai, kita — vasarai. Kiti šaltiniai teigia, kad 

buvo net trys sinagogos, veikė žydų labdaros draugija „Linat Hazedek”. Viekšniuose nuolatos 

vykdavo turgūs. Tai buvo vienas iš pagrindinių daugelio miestelio žydų pragyvenimo šaltinis. 

Keletas žydų dirbo žemės ūkyje ir perdirbdavo jo produkcija. Didžioji dauguma žydų užsiėmė 

komercija. To meto prekybininkų Israel Klaberiski, Erik Janka, Zelig Shuster, Chana Reiff 

verslas klestėjo. 

Užėjus Pirmajam pasauliniam karui Viekšnių žydai, kaip ir kiti, buvo ištremti į Rusijos 

gilumą. Po karo į savo gimtuosius Viekšnius sugrįžo tik apie 300 žydų. Dalis jų žuvo kare ar 

mirė iš bado. Dalis jų per Odesos (Ukraina) uostą išvyko į Palestiną, Pietų Ameriką. 

1918 metais, sekdama „madą”, Viekšniuose įsikūrė komunistinė kuopelė. Jai vadovavo 

Ch. Zarcinas. Grįžę po karo žydai skubiai ėmėsi darbo. Atstatė gerokai nuo karo nukentėjusius 

Viekšnius. Vėl ėmėsi prekybos, turgaus verslo. 1924 metais įsteigė žydų liaudies banką. Jame 

buvo 31 narys. Pradėjo veikti žydų vaikų mokykla. Atsidarė biblioteka. Susikūrė dramos būrelis. 

Pradėjo burtis įvairūs jaunimo judėjimai. Berta Gordomaitė įsteigė kino teatrą. Elle Lerienė 

atidarė arbatinę. 

Tarpukario metu Viekšniuose buvo net du viešbučiai. Jų savininkai buvo Pesė Rubinšteinienė 

ir Chachelis Garbelis. Štai 1931 metais vien Akmenės gatvėje kiek buvo parduotuvių: Nr. 40 — 

Šulės Goršelaitės indų parduotuvė, Leibos Blanko kiaušinių sandėliai ir parduotuvė, Nr. 13 — 

Moisiejaus Šeino linų ir sėmenų prekybos kontora ir sandėliai, Kanusevo Abraomo mėsos 

parduotuvė, Bero Chaimo senų daiktų ir drabužių parduotuvė. Įvairiu avalynės asortimentu buvo 

žinoma Izraelio Kalvarijos parduotuvė. Galperinas Jankelis ir Kenigsbergas prekiavo metalo 

gaminiais. Viekšniškiams toli nereikėjo važiuoti ieškoti dviračio, siuvimo mašinos, patefono ar 

radijo aparato — galėjai nusipirkti Azikmano Abelio parduotuvėje. Viekšniškių paslaugoms buvo 

šešios audinių, šešios ūkio produktų, dvi indų parduotuvės, dvi mėsinės ir t.t. Fišas Volfas ir 

Jaščikas Berelis turėjo avalynės dirbtuves. Samdė viekšniškius batsiuvius ir gamino, kaip dabar 

sakytume, paklausią vyrišką, moterišką ir vaikišką avalynę. Golbergo Jakobo ir Lionskio Maušos 

dažyklose buvo dažomi audiniai ir vilna. Beilis Mauša ir Rabinovičius Šlioma savo dirbtuvėse 

gamino gazuotą vandenį ir vasaros metu patiekdavo viekšniškiams. Lesemanas Joselis 

nuosavame vandens malūne, vilnų karšykloie ir verpykloje teikė paslaugas ne tik viekšniškiams, 

bet ir apylinkių ūkininkams. Kartoną gamino Kapėnų kartono fabriko savininkas Jaršauskas 

Dovydas. Gudų vandens malūnus valdė A. ir V. Jungai, o Stočkių kaime Litmanas Zamelis, 

Sovaičių kaime Krimas Boruchas nuosavoje plytinėje gamino geros kokybės plytas. Savo 

dirbtuvėje molines puodynes žiede Gindė Dovydas ir Michelana. 1938—1939 metais 

Berenšteinas Bencelis turėjo arkliu kinkytą diližaną ir vežiojo keleivius į Viekšnių geležinkelio 

stotį ir atgal. Potėsas Abelis šiek tiek ūkininkavo ir vežiojo paštą. Šiši Aizikas ir Vaksas Michelis 

buvo stambūs javų ir miško pirkliai. Anksčiau minėtais metais devyniolika žydų šeimų naudojosi 

telefoninio ryšio paslaugomis. 

Rūpestingai tiek žydų, tiek lietuvaičių dantis gydė Goldmanaitė Turbė ir Gelfundas Samuelis. 

Bendra sveikata rūpinosi gydytojai Moršovičienė-Glikmanaitė ir Lipmanas Tamchrinas. 


Bal. 20. — Nr. 31 (367): [1. Nuotrauka:] „Viekšniai. Namas Tilto gatvėje, kuriame tarpukario 

metais gyveno ir dirbo gydytojas Lipmanas Tamchninas” [gal Tamchrinas↑]. [2]. „Nuotraukoje iš 

253

asmeninio albumo: buvusio viekšniškio Šrolovičiaus Samuelio Tacobran šeima Australijoje apie 

2000 metus” [Kairėje viekšniškė E. Tomkevičienė]. — Visas tekstas: 

IX dalis 

Liaudies išmintis sako — „Kaip danguje, taip ir ant žemės”. Kaip prisimenate, žydų religiniai 

traktatai ragino tautiečius būti doriems, paklusniems, tačiau gyvenime pasitaikydavo visko. 

Žinoma, gal ir rečiau, negu tarp mūsų tautiečių. Štai viekšniškis Britanskis Šmoila, apie 50 metų 

amžiaus, odų išdirbėjas, kažką padarė negero. Slapstėsi Kėdainių apylinkėse, Krakių miestelyje. 

1930 metais policija buvo paskelbusi jo paiešką. Beržanskis Joselis, Dovydo, gimęs 1903 metais, 

tarnavo tarpukario metų Lietuvos kariuomenėje ir 1927 metais iš jos dezertyravo. 

Buvo daroma skriaudų ir žydams. 1927 metais buvo apiplėšti namai ir pasisavinta nemažai 

Gelfendo Samuelio, Naimano Iciko, Šerienės Saros turto. 

Ką prisimena iš žydų gyvenimo senieji viekšniškiai? 

K.S.: „Su Viekšnių žydeliais aš kartu užaugau. Šalia buvo žydų Jaščikų šeima. Jie vertėsi 

odos ir medpadžių gamyba. Patys viskam vadovavo, o dirbo darbininkai, pastarieji ruošė odos 

ruošimus. Samdyti meistrai darė padus... Medpadžiai tada turėjo didelę paklausą. Dalį čia 

parduodavo, dalį kažkur Jaščikai išveždavo ir parduodavo. Juos sušaudė Mažeikiuose. Lesemano 

malūnas yra išlikęs. Jų šeimoje buvo šeši vaikai: trys berniukai ir trys mergaitės — Fame, Bėris, 

Leibis. Vienas iš sūnų mokėsi Telšių rabinų seminarijoje. Dukra Feige buvo buhalterė. Ji tvarkė 

visą malūno apskaitą. 

Visus juos sušaudė... 

Buvo tokie Apkės. Jie važinėjo su diližanu į geležinkelio stotį, vežiojo keleivius ir dar vertėsi 

žemės ūkiu. Bet jie vis ėjo, krovė, nešė. Jų taip pat buvo 4 ar 5 vaikai... Lipkė turėjo parduotuvę. 

Buvo tokių kalbų girdėti, kad ji kažkokius saldainius darydavo ir vaišindavo. Užpildavo kažkokį 

skystį ant cukraus gabalėlio ir paduodavo žmogui. Jeigu jis nevalgydavo, tai labai supykdavo. 

Mes, miestelio vaikai, pavenčiuose parinkdavome rūgštynių ir nešdavome parduoti. Mama 

griežtai mums buvo prisakiusi iš žydo nieko neimti. Tik, žinoma, pinigus galima... Jeigu neperka, 

išvaro, tai ir eikite. O mes, jeigu nepirkdavo, tai išeidami visas rūgštynes išbarstydavome ant 

žydo laiptų... 

Viekšniškiai gerai sugyveno su žydais. Jie buvo atlaidūs žmonės. Jeigu kas, viską gausi iš 

žydo. Jeigu kokia bėda, kreipkis į žydą. Jis visada padės. Pagelbėjo, kad turėjo iš ko”. (Užrašyta 

2000 m. liepos mėnesį). 

Kita viekšniškė E. T. prisimena „ ...žydelių jaunimas savo švenčių neorganizuodavo. Kartu 

šventė su lietuviais. Kartu Jonines, kartu Užgavėnes. Kartu žaidė futbolą... Žydai buvo labai 

draugiški ir sąžiningi žmonės. Žydės gimdė tik namuose. Kur tau žydė važiuos į ligoninę?! Aš 

dirbau kartu su žyde Kalvarija. Jie turėjo odos apdirbimo fabrikėlį. Turtingi žydai buvo. 

Apsiženijo seni. Jam buvo 50, o jai 40 metų. Tai jai, tokiai senai, gimdyti namuose pavojinga 

buvo. Išvežė į Kauną. Parvažiavusi po visko, ji man pasakoja: „Vyras nusamdė seselę, kuri dieną 

naktį prie lovos turėjo sėdėti. Matai, sena esu, bet dar ir durna. Aš tai seselei ir sakau: aš dabar 

noriu pamiegoti, bet jeigu aš pradėsiu gimdyti, tu mane pažadink...”. Ta Kalvarija buvo labai 

puiki moteris...” (Užrašyta 2000 m. liepos mėnesį). 

Viekšniškis B. Kerys Akmenės rajono laikraštyje „Vienybė”, 1995 metais gegužės 13 d. str. 

„Mūsų senieji brokeriai”, rašė: „Manoma, kad gerokai iki 1930 m. Palnosų kaime, buvusioje 

karčiamoje, apsigyveno Jankelis Byrka. Kai palnosiškis [...], būdamas 18 metų, 1930 m. tarnavo 

pas Jankelį darbininku, Jankelis Palnosuose jau seniai gyvenęs. Toliau už geležinkelio turėjo 18 

hektarų žemės, lyg tai aštuonias karves, du arklius. Rytiniame namo gale buvo parduotuvė. 

Šeima buvo nedidelė — žmona ir duktė ar įdukra. Pats Jankelis, vienas ar su viekšniškiu 

padėjėju, supirkinėdavo grūdus, kiaušinius, neišdirbtus kailius ir parduodavo Mažeikiuose arba 

kitur. Pasakojama, buvęs geras žydas, už darbą gerai mokėdavęs ir gerai maitindavęs.” Pagal 

1765 m. sausio 14 d. registrą Užlieknės kaime gyveno septynios, Auksodės kaime — keturios 

žydų šeimos. Pagal 1775 m. rugpjūčio 24 d. registrą: Žibikų kaime karčemą turėjo Dovydas 

Mošelovičius, Užlieknės kaime Rubin Milanavičius, Auksodėje — Elijas Zelma, Žiogaičiuose — 

Jankelis Jeralovičius (aut. past. — pavardės sulietuvintos). Gana plačiai apie viekšniškius žydus 

aprašyta M. Biržiškos knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” (Kaunas, 1938 m.). 

254

Šiek tiek apie viekšniškius rabinus. Jų būta gana daug. Šaabtai Yaffe — mirė 1840 m., 

R. Yekutial Zalman — mirė 1848 m. (5608 m. — pagal žydų kalendorių.) R. Arge — Leiblipkin. 

Paskutinis Viekšnių žydų rabinas buvo R. Kalman Magdid. 


— 2001. — Geg. 1. — Nr. 34 (370): „Nuotraukoje: Viekšniai. Namas Dariaus ir Girėno g., 

kuriame žydas Vainorius siuvo pakinktus arkliams, gamino vadžias ir pan.”. — Visas tekstas: 

X dalis 

Iki pirmojo pasaulinio karo Laižuva priklausė Viekšnių valsčiui. Kaip teigia istoriniai 

šaltiniai, 1897 m. Laižuvoje gyveno 937 gyventojai. Tarp jų 454 žydai. Tai sudaro 46% visų 

gyventojų. XX a. pirmoje pusėje daug miestelio žydų emigravo į Rusiją, JAV, Palestiną, Pietų 

Afriką. Tarpukario metais gyveno apie 300 žydų — apie 70 šeimų. Prieš antrąjį pasaulinį karą jų 

liko apie 50 žmonių — 13 šeimų. Turėjo savo sinagogą. Vienas iš rabinų R. Zvj Pashdamsky 

mirė 1922 m. (5682 m.). Žydo Gavronskio name buvo įsikūrusi biblioteka. Kadangi 

bendruomenė nebuvo gausi, žydai gyveno gana neturtingai, savo mokyklos, atrodo, net neturėjo. 

Tarpukario metais laižuviškių žydų sveikata rūpinosi gydytojas M. Levitas. Žydai daugiausia 

vertėsi smulkia prekyba. Metalo gaminių parduotuvę turėjo Rubinšteinas Šmarelis, manufaktūros 

gaminiais prekiavo Gavronskis Irša, mėsa — Karolis Jcikas. Senieji laižuviškiai sako — pas 

žydelį parduotuvėje galėjai pasiderėti, galėjai gauti skolon. Tačiau skolos niekada neužmiršdavo. 

Vienas mažeikiškis D. M. savo prisiminimuose teigia: „...Paskutinis žydas Mažeikių rajone buvo 

Leizaris. Jis gyveno Laižuvoje, buvo antrojo pasaulinio karo dalyvis, 16-osios lietuviškosios 

divizijos narys. 

Kai po karo mokiausi Mažeikių gimnazijoje, tai tą Leizarį auklėtojas kviesdavo, kad mums 

papasakotų apie karą. Jis, atsimenu, pasakojo: „Ui, aš buvau lakūnas, ui aš ne lakūnas buvau, 

lakūnas buvo kitas. Aš tik bombas mėčiau. Aš atlekiu į Laižuvą, galvoju, subomborduosiu tą 

fašistą. Veizu, Kinčinas per Laižuvą eina. Mano draugas. Galvoju, kaip aš ant jo galvos bombą 

mesiu?! Aš sakau, kad skrendam toliau. Kaip mesi tą bombą — visur draugai, pažįstami... 

Nuskridom ant Kamanų pelkių. Aš pažiūrėjau, kad nėra žmonių, ir paleidau tas bombas. Jas į tą 

pelkę liur-liur-liur ir numarmaliavo. Parskridę atgal į savo aerodromą visiems pasakojome, kad 

subombordavome fašistų pulką”. Koks iš jo lakūnas buvo — aš nežinau. Mačiau, kad nešiojosi 

kažkokį medalį. Jis su humoru viską pasakojo. Buvo veiklus žmogus... Vieną kartą atvažiavo pas 

mane į Mažeikius ir pasakė: „Padėk, nori iškirsti mano nuosavą mišką”. O tai jau buvo tarybiniai 

metai. Aš jam sakau, ką jau čia padarysi — vyksta melioracija, iškirs. Jis man sako: „Negalima 

to miško kirsti. Ten buvo tarybinių partizanų bunkeriai. Ten partizanai kovojo su vokiečiais. 

Istorinė vieta”. Vaikščiojo, visiems zyzė su tuo savo mišku ir partizanais. Tad melioratoriai 

numojo ranka, ir tas jo alksnynas tebestovi ir šiandien”. (Užrašyta 2001 m. sausio mėn.). 

Akmenė iki pirmojo pasaulinio karo taip pat buvo Viekšnių valsčiaus ribose. Joje 1874 m. 

gyveno 667 žydai, o 1897 m. — 543. Turėjo sinagogą, mokyklą, kurioje mokė berniukus iki 13 

metų. Paskutinis rabinas R. Nahum-Mordechat Verbovsky. 1931 m. Kaune baigusi medicinos 

mokslus dantų gydytoja dirbo Garbaitė Besė. Jau 1931 m. Akmenėje veikė žydų liaudies bankas. 

Žagarės g. 9 buvo gausi Garbienės Leibos avalynės parduotuvė. Toje pačioje gatvėje mėsa 

prekiavo Berchausas Šrolis. Mėsos dar buvo galima nusipirkti Turgaus gatvėje pas Abelkopą 

Faifelį. Buvo net penkios manufaktūros parduotuvės, kurios priklausė žydams. Elkiškis Joselis 

prekiavo javais, o Kilmonas Aronas turėjo garo malūną. 1939 m. trys turtingiausi verslininkai 

J. Elkiškis, I. Joselovičius, O. Kelmanas ir Mantartiškių dvaro ūkininkas Nirenbergas Šliomas 

turėjo telefonus. Prieš pat antrąjį pasaulinį karą gana daug Akmenės žydų emigravo į JAV, 

Palestiną. Prieš pat karą jų liko 25 šeimos. 

Tarpukario metais Viekšnių valsčiui priklausė ir Klykolių, Vegerių, Papilės miesteliai, 

kuriuose taip pat gyveno gana gausios žydų bendruomenės. 

Leckava taip pat įėjo į Viekšnių valsčiaus sudėtį. Pagal 1763 m. surašymą Leckavoje jau 

gyveno 33 žydai. Jie kūrėsi pačiame miestelio centre, o lietuviai glaudėsi pakraščiuose. 1897 m. 

miestelyje gyveno 1176 gyventojai, o tarp jų — 830 žydų. Tai sudarė apie 70% visų miestelio 

gyventojų. Prieš pirmąjį pasaulinį karą žydai buvo ištremti į Rusijos gilumą. Karo metu miestelis 

buvo labai nuniokotas. Todėl po karo grįžusios 25 žydų šeimos — apie 100 žmonių — turėjo 

255

daug darbo, kol atstatė sunaikintus savo namus. Leckavos žydai gyveno gana vargingai. Juos 

labai rėmė tautiečiai, gyvenantys užsienyje. Žydų negelbėjo net kiekvieną trečiadienį vykstantys 

turgūs ir metiniai Jokubynės jomarkai, kurie tęsdavosi net po dešimt dienų. Nutilus turgų ir 

jomarko šurmuliui, ramų miestelio gyvenimą šiek tiek paįvairindavo sinagogoje giedama rabino 

giesmė. Žinomi rabinai buvo: R. Avraham Norvitz (1864—1898), R. Shlomo Jakov Šeimas 

(1898—1934). Jie buvo gerbiami rabinai, mokė kitus rabinus, parašė knygą „Avnnei Shaysh”. 

Prieš prasidedant antrajam pasauliniam karui, miestelyje gyveno tik apie 10 žydų šeimų. Jiems 

vadovavo ir guodė rabinas R. Jaovas Abelsonas. Senųjų leckaviškių atmintyje dar yra išlikę 

keletas buvusių kaimynų žydų pavardžių. Berchausas Ilte — jo duktė buvo ištekėjusi už lietuvio 

P. Tarybiniais metais jo name buvo parduotuvė. Gyveno Prišmanas Elija, kuris Griežėje, pas 

dvarininkę Pabedinskiene, gamino olandiškus sūrius. Pasikinkęs jaučius, veždavo juos į 

Mažeikius. Bijonkis Iršis turėjo metalo prekių parduotuvę. Žinoma, kad Tanchumas Aronštamas, 

g. 1903 m., Leckavoje, pirklio šeimoje, iki 1924 metų mokėsi Kaune, turėjo nuosavą spaustuvę, 

o 1935 —1940 metais dirbo Kauno trikotažo „Litrika” dirbtuvėje gamybos vedėju. 


— 2001. — Geg. 15. — Nr. 38 (374): „Nuotraukose: Senosios Mažeikių žydų kapinės. 2001 

balandis”. — Visas tekstas: 

[XI dalis] 

1765 m. žydų registre pažymėta, kad Buknaičių kaime gyvena dvi žydų šeimos. Izraelis 

Leibovičius yra karčemos savininkas. Žmona Maryas, sūnus Leiba ir dukra Minė, matyt, padėjo 

tėvui darbuotis karčemoje. Pas juos dar gyveno „kamarnėk” (tikriausiai nuomininkas) Leizeris 

Habramovičius su žmona Rivke ir dukromis Chaja ir Minuche. Tirkšlių miestelyje gyvena 

septynios, Kabaldikų — aštuonios, Purplių — vienuolika, Reivyčių — trys žydų šeimos. 

Reivyčių kaime esančios karčemos savininkas yra Leizeris Abramovičius, Kabaldikų kaime — 

Jankelis Zelinkovičius, Purplių kaime — Judel Einingo. 

1858 m. žinoma, kad Pauliankoje gyvena Freindmano Joselio šešių asmenų šeima. Verčiasi 

miško prekyba. 

1895 m. Krakių-Naikių kaime gyveno šeši žydai, o Pauliankoje esantis malūnas priklausė 

Maušui. 

O kaip yra Mažeikių kaime? 1775 m. inventoriuje, tarp Krucų ir Naikių kaimų yra surašyti ir 

Wiecz Mazeykie (Mažeikių vaitas). Minima trylika pavardžių. Atrodo, sąraše nėra nei vienos 

žydiškos pavardės. Šiame sąraše užrašytos trys Galminų šeimos, Jokūbo Mažeikio, Motiejaus 

Liutkaus, Jono Virkučio, Antano Anužio, Kazimiero Koneikio ir dar kelių šeimų, kurių pavardės 

stipriai sulenkintos. Reikia manyti, kad į Mažeikių kaimą žydai pradėjo keltis nutiesus 

geležinkelio liniją, pastačius geležinkelio stotį. XIX amžiaus viduryje Mažeikių kaimas po 

truputį pradėjo plėstis. Geležinkelio stotis paskatino Mažeikių augimą, gamybos, prekybos 

vystymąsi. O kur prekyba, ten ir pinigai, o kur pinigai — ten ir apsukrus, galvotas, darbštus 

žydelis. Pagal visiems mažeikiškiams gerai žinomą legendą — tik Viekšnių žydų dėka ir atsirado 

Mažeikiuose geležinkelis bei stotis. 

1995 m. Niujorke išleistoje knygoje „Lietuvos žydai” teigiama, kad Mažeikiuose vėliausiai 

pradėjo burtis žydų bendruomenė Lietuvoje. XIX amžiaus antroje pusėje, žydai statėsi namus, 

bet žemė nepriklausė jiems. Tik gerokai vėliau buvo įteisinta žemės nuosavybė. Kurį laiką caro 

valdžia žydams buvo uždraudusi įsigyti žemės miestuose ir miesteliuose. 1897 m. Mažeikiuose 

jau gyveno 435 žydai. Kiek žydų gyveno Mažeikiuose XIX amžiaus paskutinį dešimtmetį ir XX 

amžiaus pradžioje, šiandien sunku pasakyti, nes per šį laikotarpį caro valdžia žydams suteikė 

daug lengvatų. Jie daug laisviau galėjo kilnotis iš vienos vietos į kitą, galėjo apsigyventi 

didesniuose Rusijos miestuose. Per šį laikotarpį iš tuometinės Kauno gubernijos išvyko 14508 

žydai. 

Nežiūrint visų caro teikiamų lengvatų išvažiuoti, žydai gana sėkmingai kūrėsi Mažeikiuose. 

Vystė prekybą, net steigė savo spaustuves, leido knygas bei kitus spaudos leidinius. Caro valdžia 

tokiose spaustuvėse leido spausdinti tik hebrajų ar idiš kalbomis. Be to, griežtai buvo 

reikalaujama, kad šalia šių kalbų tekstų būtų ir vertimas į rusų kalbą. Kada Mažeikiuose 

E. Levinas įsteigė savo spaustuvę ir litografiją, nepavyko sužinoti, bet yra žinoma, kad šios 

256

įmonėlės 1914 metais dar veikė. Telšiškis spaustuvininkas Slominskis Chononas 1913 m. įsteigė 

dar vieną spaustuvę. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui daug žydų išvyko į Rusiją. 

1915 m. kaizerinės Vokietijos kariuomenė įžengė į Mažeikius. Tuoj pat įrengė keturis 

kalėjimus, kuriuose už menkiausius nusižengimus įkalindavo mažeikiškius, taip pat ir žydus. Be 

to, jau 1917 m. karo lauko teismas nuteisė ir sušaudė iš aplinkinių kaimų į Mažeikius atvarytus 

šešis lietuvius, du rusus ir du žydus. Per visą karo laikotarpį buvo sušaudyta 15 žydų. 1925 m. 

birželio 16 d., tikriausiai iš Rusijos sugrįžęs ir jau spėjęs Mažeikiuose įkurti nuosavą kino teatrą, 

žydas Hirša Fostas Mažeikių progimnazijos direktoriui parašo tokio turinio pareiškimą: „Karo 

metu vokiečiams užėmus Mažeikius, jų parėdymu tapo sugriautas mano namas ir prie jo buvusią 

geležinę medžiagą, būtent: geležinės blankas ir šiaip įvairios rūšies geležies paėmė ir sunaudojo 

mūrijant sklepą, kuris randasi prie progimnazijos namo ir yra jos žinioje. Kadangi pastarajame 

laike kalbamas sklepas yra ardomas, todėl prašau Tamstos parėdymo man priklausančius 

geležius grąžinti.” (Rašto kalba netaisyta). Mažeikiškiai žydai gerokai nukentėjo Pirmojo 

pasaulinio karo metu. 

Pasibaigus karui, dalis žydų grįžo į Mažeikius, kiti persikėlė iš apleistų kaimų, ir 1921 m. 

Mažeikiuose vėl gyveno 300 žydų, o 1939 m. jau — 800. Žydai įkūrė ir valdė du linų perdirbimo 

fabrikėlius. 


— 2001. — Geg. 22. — Visas tekstas: 

[XII dalis] 

Po pirmojo pasaulinio karo Mažeikiuose veikė B. Zarendos betono gaminių dirbtuvė, 

Abraomo Šapyros (Turgaus g. 1) baldų dirbtuvė. Žalių odų, kailių, šerių, ašutų dirbtuves turėjo 

Saja Bargamsas, Chackelis Gurevičius (Nepriklausomybės g. 15), Motelis-Leiba Kalvarija, 

Maušas Šapyra (Basanavičiaus g. 4), Šmuelis Rabinavičius (Viekšnių g.). 

Įvairią avalynę savo dirbtuvėje (Vasario 16 g. 6) gamino Rabusas Rubinšteinas. Savo malūną 

(Mintaujos g. 25) turėjo Jenkelis Peresas, vandens malūną — Rapolas Lačas. Saldainių dirbtuvę 

— Leiba Kacas. Tepalų dirbtuvę (Laisvės g. 26) — Jokūbas Kanas. Vaisių ekstraktų dirbtuvę 

(Laisvės g. 31) Hiršas Grosas. Mezginių ir trikotažo (Laisvės g. 13) dirbtuvę — M. Gečas ir 

A. Rabinavičius. 

Lentpjūvė priklausė bendrovei „L. Tovas ir Ko”. Duona ir kiti kepiniai buvo gaminami 

(Daukšos g. 1) Maušo Klionerio ir (Birutės g. 14) M. Itmano kepyklose. Miško medžiagas ir 

kurą gamino Isakas Rabusas (Tirkšlių g. 1), E. Feldmanas ir Š. Geršonas (Ožeckienės g. 11), 

Leizeris Tovas (Vasario 16-osios g. 4). 

Žydai buvo įsteigę ir daugiau dirbtuvėlių, be to, kai kurios dirbtuvės neišsilaikė, bankrutavo, 

keitėsi jų savininkai. Štai Mendelis Vaksas (Laisvės g. 13) 1937 m. turėjo vyriškų rūbų siuvyklą, 

kuri tai atsidarydavo, tai vėl užsidarydavo. Mat šią įstaigą stipriai spaudė tuometinė mokesčių 

inspekcija. Tuo metu ne tiek daug Mažeikiuose buvo turtingų vyrų, kad dažnai galėtų sau leisti 

pasisiūti po naują kostiumą. 

Didžioji Mažeikių žydų dauguma savo išmintį, apsukrumą vystė prekybos srityje. Vietinis, 

mažeikiškis A. K. prisimena: „Benzino kolonėlė buvo prie gastronomo „Rūta”. Dabar toje 

vietoje auga eglė. Kita benzino kolonėlė stovėjo Laisvės gatvėje, už senojo pašto, link 

spaustuvės. Dabar toje vietoje stovi toks rudai dažytas namas. Kolonėlė priklausė žydui 

Rachmaliuh. Atvažiavo naktį į Mažeikius generolas Plechavičius. Pritrūko benzino. Atvažiavo 

prie kolonėlės, pasignalizavo ir laukė, kol išeis tas žydelis įpilti benzino. O tas žydelis tikriausiai 

tingėjo keltis. Pasignalizavo dar kartą. Išeina žydelis. Tada Plechavičius išsitraukė bizūną ir 

nudavė tą žydelį — ar tau taip laikyti prekybą?! Pramonės gatvėje buvo kiaušinių sandėlis. 

Laisvės gatvėje, prie senojo banko, taip pat buvo kiaušinių sandėlis. Jis buvo užsidegęs. Dar ir aš 

buvau parsinešęs apdegusių kiaušinių” (Užrašyta 2001 m.). 

Laisvės g. 5 buvo dideli Joseho Rabinovičiaus alaus sandėliai. Vasario 16-osios g. Nr. 15 

veikė Freinės-Mosės Rabinovičienės ekspedicijos ir transporto įstaiga (kontora). 1931 m. 

Mažeikiuose, Laisvės ir Vasario 16-osios gatvėse, buvo penkios galanterijos parduotuvės, 

keturios geležies gaminių parduotuvės, dešimt manufaktūros parduotuvių. Ir visos jos priklausė 

žydams. Vasario 16-osios g. laikrodžiais ir aukso dirbiniais prekiavo Benjaminas Šulmanas. 

257

Veikė penkios mėsos produktų parduotuvės. Be to, šviežios mėsos buvo galima nusipirkti turguje 

įrengtuose kioskeliuose. Tuometinis turgus buvo įsikūręs dabartinės mokyklos-internato sporto 

aikštelėje. 

1931 metais žydo Meco kiaušinių sandėlyje įvykęs gaisras padarė per 30000 Lt nuostolių. Po 

šito gaisro žmogus, matyt, metė šį verslą, nes vėliau kiaušinių pirklių sąraše Meco pavardės 

nebebuvo. 1931—32 metais kiaušiniais prekiavo Idelis Cvikas (Tirkšlių g.), M. Gecas (Turgaus 

g. 5), Israelis Šeptelis (Turgaus g. 2), Tuvje Mauša, Rapelis Udvinas. Pieno produktais prekiavo 

Kekštaitė Beile. Skudurus ir senus daiktus supirkinėjo Samuelis Rabinovičius. 

Laisvės g. 8 buvo ir savas fotografas — Hiršas Gurvičius. Karštomis vasaros dienomis 

gazuotu vandeniu (Laisvės g. 5) prekiavo S. Rabinovičius. Nepriklausomybės g. 12 veikė 

Ruvino Sabočkio viešbutis. Vasario 16-osios g. 2 Leiba Jezerskas vertėsi alkoholinių produktų 

prekyba. Žydų prekybininkų sąrašą būtų galima tęsti. Todėl galima daryti išvadą, kad tarpukario 

metais beveik visa prekyba Mažeikiuose buvo žydų rankose. 

Mažeikiuose gyveno pasiturintys jauni pirkliai Leizeris Leibovičius, Moisiejus Leibovičius ir 

Mušas Duchinas. Jie važinėjo po kaimus ir supirkinėjo iš ūkininkų javus. Geležinkeliu vežė į 

Rygą, o ten dažniausiai laivais javus gabendavo į Angliją ar kitas valstybes. Kiaušiniai, žydų 

pirklių supirkti iš ūkininkų, tokiu pat būdu iškeliaudavo į užsienį. 

1939 m. linų ir pakulų perdirbimo fabrikas „Linas” (Pramonės g. 25) priklausė Abeliui 

Leibovičiui, o linų fabriko (Matulionio g. 2) „Žempaklin” bendrasavininkas buvo M. Tuvje, 

Kauneckio plytinės atstovas Mažeikiuose (Nepriklausomybės g. 17) buvo A. Messie. Specialia 

papirosų ir tabako urmo prekyba užsiėmė A. Rachmelis. Buvo ir radiotechnikas (Matulionio g. 2) 

— Ziselis Zorendė. Laisvės gatvėje Aromas Mecas turėjo komiso ir tarpininkavimo biurą. Buvo 

įvairios vilnos karšyklos, verpyklos, odų apdirbimo dirbtuvėlės, kurios taip pat buvo žydų 

rankose. 1939 m. 44 žydų šeimos naudojosi telefoninio ryšio paslaugomis. 


— 2001. — Geg. 29. — Nr. 42 (378): Nuotrauka: „Vydūno g. 7, čia tarpukaryje buvo įsikūrusi 

žydų mokykla”. — Visas tekstas: 

[XIII dalis] 

Darbas darbu, prekyba — prekyba... bet sveikata taip pat kažkas turi pasirūpinti. 1900 m. į 

Mažeikius atvykęs iš Rusijos žydas Izarovas įsteigia — „Aptvšernėj sklad” — (Torgovlia 

aptiekarnimi, parfumernimi, fotografičeskimi tovarami. Maslianimi ir suchimi kraskami). 

Kaip suprantu, įsteigė urmo sandėlį, kuriame buvo prekiaujama vaistais, kvepalais, 

fotomedžiagomis, aliejiniais ir sausais dažais. Matyt, tokia prekyba tada buvo progresyvus ir 

įprastas dalykas. Rusijos žydo dėka mažeikiškiai čia jau galėjo įsigyti vaistų. Iki 1910 m. 

privačią vaistinę Mažeikiuose turėjo vokietis Losberg. Minimais metais iš vokiečio vaistinę 

nupirko žydas Dovydas Švarcas. 

Pirmojo pasaulinio karo metu, kaip jau ir žinome, dalis žydų pasitraukė į Rusijos gilumą. 

Karui prasidėjus, Izarovas vaistinės sandėlius pigiai pardavė B. Gečelaitei. Ji 1926 m. sandėlius 

ir vaistinę parduoda Samueliui Mecrovičiui, o šis 1933 m. sandėlius ir vaistinę parduoda 

B. Švarcui. Nuo 1935 m. vaistinės vedėjas buvo Lapianskis Naftalis. Antro pasaulinio karo metu 

jis buvo sušaudytas, o vaistinės baldai ir kita įranga išparduota Andrejavo vaistinei. Tarpukaryje 

vaistininku-chemiku dirbo Šalomas Kaganskis, Sarakis. Provizoriaus padėjėjais — B. Švarcas, 

Švarcienė, Švarcaitė. 

Tais metais mažeikiškių dantų skausmą malšino gydytojai O. Vinsbergas, Chaja Dvoreckaitė 

— mokslus baigusi Kaune 1936 m., dantų kabinetą turėjo Laisvės g. 32 gydytoja Chase Joffaitė. 

Mokslus ji baigė Kaune, dantų kabinetą turėjo Laisvės g. 1. Ši gydytoja, kaip rašė 1932 m. liepos 

2 d. laikraštis „Žemaitis”, turėjo nemalonumų su kontrolės gydytoju. Mat buvo gauta pranešimų, 

kad minima gydytoja į sąskaitą prirašanti tokių darbų, kurių neatlieka. Patikrinus gydytojos 

darbą, dauguma nurodytų faktų pasitvirtino. Vidutiniškai kiekvienam dantų gydytojui per mėnesį 

tekdavo išmokėti po 100 Lt, tuo tarpu Joffaitei po 428 Lt—392 Lt. Kaip teigia laikraštis, 

Mažeikiuose kilusi dantų traukimo epidemija. Štai daviniai: iš viso per 3 mėnesius ištraukti 

visoje apygardoje (Mažeikių, Telšių, Kretingos apskritys) miestuose ir miesteliuose 388 dantys, o 

258

vien Mažeikių mieste 247 dantys. Jeigu taip ir toliau bus traukiami mažeikiškiams dantis, greitai 

Mažeikiuose visai nebeliktų dantų. 

Per tris mėnesius į Jaffaitę kreipėsi tik šeši asmenys, kurie prašė dantis ištraukti. Visi kiti 

norėjo dantis plombuoti, tačiau jiems dantų skaičius buvo žymiai sumažintas. Kovo mėn. 38 

asmenims ištraukti 66 dantys. Tuo pačiu laiku Skuode buvo ištrauktas tik 1 dantis. Kontrolės 

gydytojas pasiūlė patikrinti visus buvusius Joffaitės klientus. Iš viso jų buvo 124. Ar tai buvo 

padaryta, neaišku. Publikacijos sukėlė nemažą šurmulį tarp gydytojo klientų. 

Tarpukariu mieste dirbo tokie gydytojai: Gurvičienė-Braudaitė Fruma — kabinetas Laisvės g. 

12, Krongoldas Osejus — kabinetas Birutės g. 24, akušerė Movšovičiūtė-Morkušienė — 

kabinetas Laisvės g. 23. Taigi prieškaryje gimę mažeikiškiai yra „pagauti” šios moters... 

Na, o kaip su palikuonimis? 

Daugelis teigia, kad statistika — nuobodus dalykas, bet be jos taip pat ne kas. 1919 m. 

Mažeikių apskrityje gimė 742 vyriškos lyties kūdikiai, jų tarpe — 5 žydukai. Tais pačiais metais 

gimė 788 moteriškos lyties kūdikiai, jų tarpe 5 žydaitės. Panaši padėtis 1920-21 metais. 1922 m. 

iš viso Lietuvoje žydės pagimdė 1603 vyriškos ir 1219 moteriškos lyties kūdikius. 

Mažeikių apskrityje 1915-21 m. vidutiniškai susituokė 1—3 poros. 1921 m. susituokė 6 

poros. 1922 m. iš viso Lietuvoje susituokė 1201 žydų pora. 

Apskrityje mirė: 1919 m. — 4 žydai vyrai, 8 moterys. 1920 m. — 8 vyrai, 15 moterų. 1922 m. 

iš viso Lietuvoje mirė 669 žydai vyrai ir 575 moterys žydės. Tarpukario metais leidžiamame karo 

mokslo ir istorijos žurnale „Mūsų žinynas” teigia, kad tarp 1921 m. naujai pašauktų karinėn 

tarnybon kareivių visiški analfabetai lietuviai sudaro 28 %, žydai 8,86%. Mokantys tik skaityti 

lietuviai — 18%, žydai — 13,84%. Mokančių skaityti ir rašyti, bet nelankiusių mokyklos: 

lietuviai — 33,22%, žydai — 28,04%. Baigusių tik pradžios mokyklas: lietuviai — 19,99%, 

žydai — 36,34%. Baigusių daugiau negu pradžios mokyklas: lietuviai — 2,73%, žydai — 

12,92%. 

Dabar apie mokyklą. Iki Pirmojo pasaulinio karo žydų vaikai lankė Mažeikiuose rusų valdžios 

sukurtas mokyklas. 1914 m, pradinę, trijų klasių, Markevičiaus įkurtą mokyklą lankė 18 žydų 

vaikų. Tos pačios savininkės privačią, penkių klasių, prekybos mokyklą lankė 64 žydų vaikai. Iš 

viso abiejose mokyklose mokėsi 217 mokinių. Tarp jų 42 lietuviai. Tarpukario metais žydų 

bendruomenė įsteigė ir savo lėšomis išlaikė hebrajų kalba dėstomą mokyklą. Apie tai kalba 

Mažeikių viduriniosios lietuvių klasių mokyklos direktoriaus 1922 m. sausio 16 d. raštas 

Mažeikių žydų pradžios mokyklos tėvų komitetui. Rašte reikalaujama, kad Mažeikių vidurinei 

mokyklai būtų sumokėta už salės nuomą, apšvietimą ir naudojimąsi pianinu 600 Lt. Mat 1921 m. 

gruodžio 21 d. žydų pradžios mokykla buvo suorganizavusi vakarėlį. Tos pačios mokyklos 

direktorius 1922 m. sausio 31 d. vėl prašo žydų pradžios mokyklos tėvų komiteto, kad šie 

sumokėtų 220 Lt už „tautiškų papuošalų sudraskymą”. 1923 m. Mažeikiuose buvo įsteigta ir 

žydų vidurinė mokykla. Tačiau, laikui bėgant, žydų vaikai ėmė lankyti lietuvių pradinę mokyklą 

ir gimnaziją. 

Žydų mokyklose besimokančių mokinių skaičius sparčiai mažėjo. 1935 m. gegužės 10 d. 

Mažeikių lietuvių gimnazijos direktorius informuoja Aukštojo mokslo departamentą, kad 

Mažeikių žydų vidurinėje mokykloje nėra ketvirtos klasės ir todėl baigiamųjų egzaminų nebus. 

Tas pats direktorius 1935 m. birželio 21d. departamentą informuoja: „Mažeikių žydų vidurinėje 

mokykloje 1934-35 metais veikė tik viena trečioji klasė, kurioje mokslo metų pradžioje buvo 14, 

o pabaigoje 11 mokinių. Dirba du mokytojai — direktorė ir vienas mokytojas. Silpnokai mokyta 

lietuvių kalbos: daugiausia mokiniams trūksta praktinių įgūdžių lietuviškai kalbėti. Lotynų 

kalbos mokiniai mokyti patenkinamai, tik nemoka taisyklingai kirčiuoti. Mat ir pati mokytoja 

gimnazijoje lotynų kalbos nesimokė, šiek tiek pramokusi pati per save, kirčiuoja netaisyklingai. 

Pastebėjau, kad piešimo visai nemokoma... Mokykla iš švietimo ministerijos pašalpos negauna. 

Ją išlaiko tėvai, padedant visuomeninėms organizacijoms.” 

259


— 2001. — Birž. 5. — Nr. 44 (380). — Visas tekstas: 

XIV dalis 

Dėl mažeikiškių žydų mokyklų kyla abejonių. Kodėl? Mat 1996 metais Londone išleistame 

„Lietuvos žydų žinyne” teigiama, kad Nepriklausomos Lietuvos metais veikė hebrajų mokyklos: 

„Tarbut” mokykla ir aukštoji mokykla. Pastarosios administratorius buvo Jaffe, o vėliau daktaras 

Neselson. Trūksta archyvinių dokumentų, todėl sunku tai nuneigti. 

Tarpukario Mažeikiuose veikė dvi žydų bibliotekos, žydų liaudies bankas, kuriame buvo 280 

narių. Žydai gydėsi „EZA” klinikoje. Buvo daug labdaros organizacijų. Jaunimas buvo susibūręs 

į sionistų (Zionist) ir sporto draugijas. 

Ilgą laiką žydai religines apeigas atlikinėjo privačiuose namuose. 1922 m. kovo 20 dieną 

kreipėsi į Lietuvos atstatymo komitetą su prašymu, kad jiems būtų leista pasistatyti savo maldos 

namus. Atstatymo komitetas žydų prašymui pritarė. Inžinierius-architektas B. Helcermanas 

paruošė projektą ir netrukus prasidėjo statyba. Pirmasis Mažeikių žydų rabinas (dvasios tėvas) 

buvo Rav Zev Avrech, „Revid Hazo Hoy” knygos autorius. Dar buvo rabinas Rav Mose Zaks — 

vietinės ješivos (mokyklos) vadovas, Rav Šmuel Moše Rubinšteinas „Toros hakabbalah” — 

sakytinio įstatymo raidos bei jo pagrindų rašytinėje „Toroje” apžvalgos autorius. Paskutinis 

Mažeikiuose žydų rabinas buvo R. Josef-Zev Mamiofa. 

XX amžiaus IV dešimtmetyje gana didelis žydų moksleivių būrys mokėsi Mažeikių 

valstybinėje gimnazijoje. Nuo 1938 metų, o gal ir anksčiau (nepavyko rasti dokumentų) žydų 

moksleiviams religiją dėstė Chaja Volkienė. Ch. Mamijofinaitė-Volkienė gimė 1912 m. Mažeikių 

mieste. Mokėsi ir baigė Telšių žydų mergaičių „Javne” gimnaziją. 1930 m. rugsėjo 20 dieną 

įstojo į Telšių žydų metinius pedagoginius „Javne” kursus. 1931 metų pavasarį sėkmingai išlaikė 

baigiamuosius egzaminus iš lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos, geografijos, psichologijos ir 

pedagogikos, hebrajų ir lietuvių kalbų metodikos, krašto mokslų metodikos, tikybos mokslo ir 

piešimo metodikos, biblijos, žydų tikybos etikos ir t.t. Iš viso laikė dvidešimt egzaminų. Jai buvo 

suteiktas pradinių klasių mokytojos cenzas ir buvo leista dirbti mokyklose, kuriose mokoma 

hebrajų kalba. Leidimo dirbti lietuviškoje gimnazijoje Ch.Volkienė privalėjo prašyti Lietuvos 

rabinų vykdomojo komiteto. Apie jos darbą Mažeikių gimnazijos direktorius 1940 m. vidurinio 

mokslo departamenui praneša „...savo darbą atlieka atsidėjusi, bet pamokose mokinių visiškai 

nesuvaldo ir tuo, kiek, pati to nenorėdama, įneša į gimnazijos nedrausmingumo dvasias... nesant 

Mažeikiuose kito geresnio kandidato, mano manymu, reikėtų palikti mokytojauti Ch. Volkiene” 

(kalba netaisyta). Jai buvo leista dirbti iki 1941 m. birželio 1 d. Minima mokytoja dėstė piešimą 

ir žydų mokykloje. 

Žydų tautybės mokytojų Mažeikių lietuvių gimnazijoje per tarpukario laikotarpį, atrodo, 

nebuvo, tik nuo 1940 m. rugsėjo 1 d. matematikos ir fizikos mokytoju pradėjo dirbti Pinchusas 

Šneideras. Šis mokytojas 1933 m. baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, gamtos fakultetą. 

Tais pačiais metais pradėjo dirbti Telšių žydų „Javnės” privačios mergaičių gimnazijos 

direktoriumi ir dėstyti fiziką, matematiką Telšių žydų mokytojų seminarijoje. 1940 m. pradėjo 

dirbti Mažeikių gimnazijoje. Dėstė tuos pačius dalykus. Buvo 7b klasės auklėtojas. 

1941 m. birželio 19 d. kaip rajono švietimo skyriaus atstovas dalyvavo Viekšnių 

progimnazijos 9 klasės baigiamųjų egzaminų komisijoje. Tais pačiais metais gimnazijos 

direktoriaus liepos 19 d. raštu aukštesnes instancijas informuoja: „Šio karo metu yra dingę: 1,2,3. 

Šneideras Pinchusas... Ligi šio karo pradžios į TSRS nebuvo išvežtas nė vienas mokytojas”. 



[XV dalis] 

Nuo 1940 m. rugsėjo 16 d. gimnazijoje buvo pradėjęs dirbti Ovsiejus Gurvičius. Šis žmogus 

gimė Naumiestyje, Panevėžio apskrityje, neturtingų žydų šeimoje. Prasidėjus Pirmajam 

pasauliniam karui šeima atsidūrė Jakaterinoslave (Rusija). 1915 m. mirė motina. Tėvas palikęs 

vaikus išvyko į Jesentikį (Kaukazas). Ten jis gavo darbą. Šeimos rūpesčiai užvirto ant vyresnio 

16-mečio brolio. Pagaliau visa šeima 1923 metais grįžo į Panevėžį. 

260

Individualiai pasimokęs Ovsiejus iš karto įstojo mokytis į privačią žydų gimnaziją, trečią 

klasę. 1928 metais baigė šią gimnaziją. Ilgą laiką mokytojavo Alytaus privačioje žydų 

progimnazijoje. Į Mažeikius mokytojauti atvyko iš Baisiogalos. 1940 m. Vilniuje išklausė 

humanitarinių mokslų fakulteto kursą. Mažeikių gimnazijoje dėstė istoriją ir konstituciją. 

Mokytojo cenzo neturėjo. Gimnazijos direktoriaus teigimu, šis mokytojas, kaip ir prieš tai 

minėtas P. Šneideras, šio karo metu yra dingęs. 

1941 m. birželio 14 d. (Mažeikių gimnazija tada jau buvo pavadinta vidurine mokykla) 10-os 

klasės išleidžiamuosiuose egzaminuose kaip rajono liaudies švietimo skyriaus atstovas dalyvavo 

Meidelmanas. 

Kiek žydų tautybės vaikų tarpukaryje lankė Mažeikių gimnaziją, šiandien dar sunku pasakyti. 

Tam reikia turėti tikslesnius archyvinius dokumentus. Žinoma, kad 1922—1923 mokslo metais 

šios mokslo įstaigos I klasę lankė E. Pikmanaitė, II klasę — Chaimas Karolis, 1924—1925 m. VI 

klasėje mokėsi Israelis Kacas, 1927 m. — Feigė Olšvangaitė, Feigė Rabinavičiūtė, Tevelis 

Rabinavičius, Reizel Akselrodaitė. 1930 m. mokėsi: Beile Bekerytė, Mirijom Ginsburgaitė, 

Miriam Golosaitė, Dora Kacaitė, Feige ir Tevelis Rabinavičiai. 

Kaip minėjau, šios žinios gali būti ir netikslios. 1931 m. rugsėjo 1 d. gimnazijoje mokėsi 8 

žydų tautybės mokiniai, 1935 m. — 29, 1936 m. — 31, 1938 m. — 52. Civai Gurevičiūtei, Lejai 

Zeligmanaitei, Esterai Šliosbergaitei buvo įteikti gimnazijos baigimo atestatai. 1941 m. dešimtos 

klasės baigiamuosius egzaminus laikė: Beile Bekerytė, Chaja-Gita Kacaitė, Gita-Feiga Tuvje. 

1936—40 m. gimnazijoje mokėsi per 70 žydų tautybės mokinių. Tačiau, kaip minėjau, šis 

skaičius yra netikslus. Išlikusiuose dokumentuose kai kurios pavardės (juk jau praėjo 

šešiasdešimt metų) pablukę, sunkiai išskaitomos. Nenurodyta tautybė, tikėjimas, nėra 

tėvavardžių ir pan. 

Daugelis lankiusių gimnaziją žydų vaikų buvo Mažeikių miesto gyventojai. 1938 m. 

baigusios Mažeikių žydų pradžios mokyklą, gimnazijoje pradėjo mokytis Asira ir Ruchamija 

Kekštaitės, Riva Odelsonaitė, 1940 m. — Jankelis Kakaganas, Gita Leibavičiūtė, Svija Cipinaitė, 

Peisachas Kaganas. Atrodo, nemažai žydų tautybės vaikų stojo mokytis gimnazijon baigę 

Mažeikių T. Vaižganto pradinę mokyklą. 1937 m. baigęs šią mokyklą gimnazijoje pradėjo 

mokytis Cemachas Grinblatas, 1938 m. Rivka-Leja Gurevičiūtė, gimusi Liepojoje (Latvija) Leja 

Leibavičiūtė, Šmuelis Gusevas. 1937 m. iš Viekšnių progimnazijos į Mažeikių progimnazijos 

5-tą klasę atvyko Zija Naftalinaitė. Mažeikiuose šiai moksleivei mokslai nelabai sekėsi, 1938 m. 

toje pačioje klasėje liko kartoti kurso. Taip pat 1938 m. baigę Sedos pradžios mokyklą į 

Mažeikius atvyko Dora Messie, Estera Lurijaitė. Iš Plungės progimnazijos — Chaja Srokaitė, 

1939 m. iš Pikelių — Efrojimas Vaksas. 



XVI dalis 

1938 m. iš Skuodo į 5-ąją gimnazijos klasę atvyko Leja Zingerytė. 1938-39 m. Gita Šapiraitė, 

lankydama gimnazijos 5-ąją klasę, buvo palikta kartoti kurso, o 1940 m. rugsėjo 25 d. ji švietimo 

liaudies komisariato leidimu buvo priimta į 8-tą klasę. Kažkodėl moksleivė, turėdama 

nepažangius pažymius iš lietuvių, prancūzų kalbų ir algebros, buvo keliama iš klasės į klasę. Ta 

pati moksleivė dar 1936 m. dėl vietos stokos į gimnaziją nebuvo priimta. Nepaaiškinami ir 

keistoki faktai. Tais pačiais, 36-aisiais metais, dėl tos pačios priežasties, nebuvo priimtas ir 

Misrevičiaus sūnus Mauša. Minimais metais gimnazijos direktorius, sediškiui H. Lurjei praneša: 

„...tamstos sūnus, stodamas į gimnazijos pirmąją reformuotą klasę, turi išlaikyti egzaminus iš 

tikybos, lietuvių kalbos ir aplinkotyros, skaičiavimo, istorijos, geografijos, gamtos ir higienos”. 

Dėl vietos stokos 1936 m. buvo nepriimtos į gimnaziją Leja Zingeraitė, Miriom Glikmanaitė. 

1936 m. į Šiaulių valstybinę berniukų gimnaziją išvyko mokytis Benjaminas ir Elijos Udvinai. 

1935 m. iš Viekšnių mokytis atvyko A. Gadonas, A. Karobas, S. Vaksas ir E. Šliosbergaitė. 

Pastaroji 1938 m. sėkmingai baigė mokslus gimnazijoje. 

Nenorėčiau apsirikti dėl 6b klasės moksleivio A. Bekerio tautybės. Nepavyko atrasti 

dokumento, įrodančio, kad Rachel ir Bela Bekerytės yra jo seserys. Tačiau 1941 m. sausio 14 d. 

įvykęs konfliktas gali būti įdomus. Įstaigos vadovo raštas Lietuvos TSR liaudies švietimo 

261

komisariatui: „...Per pertrauką kilo tarp mokinių ginčai dėl Dievo esimo. Vienas iš mokinių ant 

lentos užrašė „Dievas buvo ir bus”. Pertraukai pasibaigus, įėjo mokytoja O. Dzvilaitė. Mokinys 

A. Bekeris (komjaunuolis) griežtai pareikalavo ištrinti užrašą lentoje. Mokytoja, 

nesusiorientavusi ir užsigavusi dėl Bekerio griežto tono, pašalino jį iš klasės (dėl įvairių 

nesusipratimų Bekeris jau keletą kartų buvo iš klasės pašalintas). Mokinys Bekeris, įžeistas tokio 

reikalavimo, apie įvykį pranešė komjaunimo apkomui (komitetui). Mokytoja savo poelgį teisino 

tuo, kad buvo susinervinusi ir nesusiorientavusi. Ji sakė nepastebėjusi užrašo lentoje ir 

nesupratusi grubiai reiškiamų Bekerio pretenzijų. Dėl galimų nesusipratimų sausio 15 d. 

Dzvilaitei neleista vesti pamokų. 6b klasei buvo padarytas specialus pasikalbėjimas.” (Rašto 

kalba netaisyta). Netrukus minima mokytoja buvo pasiųsta dirbti į Aukštadvario nepilną vidurinę 

mokyklą. 

Kaip žinome, tarpukaryje mokslas buvo mokamas. Nemažai mažeikiškių žydų gyveno 

varganai. Turėjo gausias šeimas. Vertėsi verslu, kuris mažai davė pelno. Todėl tėvai ne kartą 

kreipėsi į gimnazijos direktorių prašydami, kad jų atžalos būtų atleistos nuo mokesčio už mokslą. 

Štai 1940 m. sausio mėn. M. Srokienė, gyvenanti Viekšnių g. 9 prašo, kad jai būtų leista 

nemokėti už dukros Chajos mokslą. Tokių atvejų buvo nemažai. 1941 m. kovo mėnesį LTSR 

(Lietuvos tarybų socialistinės respublikos) vyriausybė išleido nutarimą, kuriame iš mokyklos 

vadovų buvo reikalaujama išaiškinti, kieno ir kiek „Antitarybinių elementų” vaikų lanko 

mokyklą. Antitarybiniais buvo vadinami ūkininkai, turėję daugiau kaip 30 ha žemės, namų 

savininkai, bankininkai, kapitalų, obligacijų, akcijų ir kitų vertybinių popierių savininkai, 

prekybininkai, verslininkai, kurie samdė darbo jėgą — žodžiu darbdaviai ir t.t. Į tokius sąrašus 

pateko ir nemažai žydų moksleivių: Gitė ir Krosija Glikmanaitės, Izraelis Lempertas, Borisas 

Mendelovičius, Frida Miskevičiūtė, Rachilė Rabinavičiūtė, Beilė Tuvjė, Cemachas Grinblatas, 

Raizė Kalvarytė, Chaja Lampė, Sulamita Rabinavičiūtė, sediškis Jiechokas Lurija, renaviškė 

Hene Levinaitė ir kt. Kaip vėliau pamatysime, ne veltui buvo daromi tokie sąrašai. 

1925 m. vasario mėnesį Mažeikių progimnazijos moksleiviai vadovybei įteikė prašymą, kad 

jiems būtų leista įkurti literatūros ratelį. Po prašymu pasirašė ir B. Kacas. Ką ir kaip veikė šis 

būrelis, reikėtų atskiro tyrinėjimo. 

Žydų vaikai į skautų veiklą, atrodo, aktyviai nebuvo įsitraukę. Lietuvos antriniame valstybės 

archyvo, 1931 m. gegužės 14 d. dokumente rašoma: „Yra tik vienas žinomas skautų vieneto 

vadovas Mažeikiuose — Verblonskis”. Gal vėliau jų buvo ir daugiau. 

Apie žydų santykius su gimnazijos mokytojais savo prisiminimais laikraštyje „Tėviškės 

žiburiai” 1966. 02. 06 Nr. 6, str. „Niekas nenorėjo žydo vaidmens” dalijasi Yehoshua Trigor: „... 

Vaitiekūnas dėstė tik paišybą ir save laikė dailininku bei meno istorijos žinovu. Jis buvo 

įsitikinęs, kad žydai „nėra meniška tauta, nes jų dievas nėra vaizdiniu būdu apčiuopiamas, ir jie 

gyvena su tikėjimu, kuris neleidžia tapyti ar fotografuoti žmogaus veido — tuo tarpu pagal 

šventuosius raštus žmogus yra tobuliausias kūrinys...” 

Tas mokytojas taip pat režisuodavo įvairius vaidinimus. Pirmasis buvo Keturakio „Amerika 

pirtyje”, komedija, turinti antisemitinio atspalvio. Šio veikalo jam nepavyko statyti, nes niekas 

nenorėjo imtis žydo vaidmens.” 



XVII dalis 

Kaip bendravo žydų mokyklų mokytojai ir mokiniai, šiandieną galime tik spėlioti. Apie tai 

papasakoti jau nebėra kam, o išlikę dokumentai labai skurdūs. 1931 m. švietimo ministerijos 

departamento nutarimu gimnazijos direktorius skiriamas dalyvauti komisijos darbe, 

keliamuosiuose Mažeikių žydų vidurinės mokyklos egzaminuose. Tais pačiais metais gimnazijos 

direktorius prašo žydų rabino, kad šis birželio 17 d. atvyktų į gimnaziją ir „išegzaminuotų dvi 

žydes tikybos mokines R. AKSELRODAITĘ ir P. GRINBLATAITĘ”. 

O ką „smetoniniai” mažeikiškiai, lietuviai, kalba apie savo kaimynus žydus? Dauguma jų 

žydus mini kaip gerus, nuoširdžius, bėdai atsitikus, visuomet pagelbstinčius kaimynus. Kartais iš 

jų ir pasišaipoma, tačiau ne iš blogos valios. F. K. prisimena: „...buvo toks žydelis 

DROBOVIČIUS, odas apdirbo, GLIKAS prekiavo mėsa. ZOROPAS turėjo skerdyklą ir 

262

krautuvę... Tie, kurie 1940 m. išbėgo ar buvo išvežti į Rusiją, tie gal liko gyvi. Sušaudė 

ZOROKĄ, tas turėjo arklį, dar mano tėvams duodavo žemę apsidirbti... Per lietuvių Užgavėnes 

tai nė vienas žydelis į gatvę neišeidavo ir visai nesirodydavo. Vieną kartą mes, pusvaikiai, ėjome 

tais žydeliais apsirengę ir sutikome gatvėje tikrą žydą, tokį pat pusvaikį... Tai apstoję ratu 

pradėjome prašyti saldainių, centų, glostyti. Prašėme, kad padainuotų...” (užrašyta 2000 12 20). 

Kitas mažeikiškis D. N. prisimena: „...Ta teta buvo įsidukrinusi žydelkaitę, Juzelė vardu... 

Nežinau, iš kokios žydų šeimos ji buvo... Vokiečių okupacijos metu ji dirbo parduotuvėje. 

Įdukrinta buvo, ko gero, prieš 1940 metus... Teta jau mėnuo kaip palaidota Mažeikių kapinėse. Ji 

mirė gal kokiais 1952 m. Palaidota šalia tetos. Ji turėjo tetos N. Juzefos pavardę ir vardą. Ji buvo 

perkrikštyta į katalikes ir ėjo į mūsų bažnyčią. Jeigu žydai savo vaiką atidavė lietuviams, tai 

reiškia, kad patys buvo labai neturtingi. Turtingi to niekuomet nedarys. Buvo tokių žydų, kurie 

persikrikštijo... Žydai mano atmintyje ant kito žmogaus niekuomet nepykdavo ir blogo žodžio 

kitam žmogui į akis nesakė. Būdavo, įeini į žydo krautuvę, o jis tik linguoja, lankstosi, dėkoja, 

taip kalbins, kol tu iš jo nors „špilgą” (žiogelį) nupirksi. Eidavo pakiemiais tie žydeliai 

kromelninkai. Niekuomet jie nepykdavo ir nesibardavo, nors tu ką. Erzink, kiek nori. Nakvynę 

visuomet gausi pas žydą. Nors lietuviai sėdėjo žydo kišenėje, bet prieš žydus buvo kurstoma 

didžiausia neapykanta nuo pat Vytauto Didžiojo laikų”. (Užrašyta 2001 m.) 

Mažeikiškių žydų būta ir Lietuvos patriotų. Kol mažeikiškiai, lietuviai — žemaičiai galvojo, 

1933 m. birželio 12 d. žydai susibūrė ir Mažeikiuose įkūrė Vilniaus vadavimo sąjungos skyrių. 

Jo veikloje dalyvavo tik žydų tautybės miesto gyventojai. 

1931 m. į miesto savivaldybės tarybą buvo išrinkti 9 lietuviai ir trys žydai: JOKŪBAS 

KUKAS, ISAKAS AVRAKAS, MAUŠAS TUVJE. 1934 m. — 10 lietuvių ir du žydai. 1923 m. 

tuometinėje Mažeikių apskrityje gyveno 3999 žydų tautybės žmonės. 1922 m. žydai buvo sukūrę 

komitetą tremtiniams remti. Komitetas organizavo poilsio vakarus bei kitus renginius, o karo 

metu iš Lietuvos ištremtiems žydams šelpti. 

Žinoma, ir tarp žydų buvo žmonių, kurie buvo vienaip ar kitaip prasikaltę tuometinei valdžiai, 

ir jais domėjosi policija ir kitos kriminalinių nusikaltėlių paieškų tarnybos. 1927-35 m. 

kriminalinė policija ieškojo HIRŠOS-LEIBO MENDELEVIČIAUS, gimusio Leckavoje 

1893 m., gyvenusio Mažeikiuose, Nepriklausomybės g. 8. Jis nelegaliai perėjo Lietuvos- 

Vokietijos sieną, Mažeikiškiai JANKELIS SEGALIS ir ABROMAS FLIGERIS dezertyravo iš 

tarpukario metų kariuomenės. Mokesčių departamentas ieškojo TEVELIO ABROMAVIČIAUS, 

tirkšliškio arbatinės savininko. Matyt, norėjo jį nubausti, kad jis leido arbatinėje gerti degtinę. 

Tas pats departamentas ieškojo reivytiškio KILO NATANO „Mažoji karčiama” savininko, 

SOROS DELIATNIKIENĖS, mažeikiškės, kolonialinių prekių parduotuvės savininkės. Matyt, 

šie asmenys pažeidė prekybos taisykles arba nemokėjo mokesčių. 

1940 m. į Lietuvą įžengia tarybinė armija. Areštai... Nacionalizacija... Mažeikių apskrityje iš 

žydų atimama 21 įmonė-dirbtuvė, iš lietuvių — 3 su jose esančiais įrengimais, žaliavomis, 

pagaminta produkcija. Naujoji valdžia organizuoja rinkimus į naujai sukurtos Respublikos 

Vyriausybę. Rinkimų agitacinėje veikloje dalyvauja ir nemažas žydų gimnazistų būrelis. Buvo 

sudarinėjami „antitarybinių elementų” sąrašai. Į juos pateko ISAKAS AVRACHAS su žmona 

REBEKA, BOBUCHAS, ABRAMAS LEIBOVIČIUS su žmona NELE ir dukrą LEJA, 

ABRAMAS MISKEVIČIUS, žmona KLARA ir dukros BERTA, FRIDA. Vienas iš stambesnių 

mažeikiškių prekybininkų MOISIEJAS TUVJE, 1943 09 09 Krasnojarsko krašte, Rešiotų 

lageryje mirė, žmona DORA mirė Jakutijos lageriuose. Dukra ZIV 1956 m. iš lagerio buvo 

paleista be teisės grįžti į Lietuvą, apsigyveno Gorkyje (Rusija). Šį sąrašą būtų galima tęsti, bet 

beveik visų ištremtų į tarybinius lagerius žydų likimas buvo toks pat: mirė iš bado, o jeigu liko 

gyvi, neteko teisės grįžti į Lietuvą. Taip 1941 m. birželio 14 dieną iš Mažeikių geležinkelio 

stoties išvykęs prekinis traukinys, prikimštas lietuvių ir žydų, nulėmė visam gyvenimui šių 

žmonių likimą. Birželio 9 d. žydaitė GITA LANDMANAITĖ spėjo parašyti savo gyvenime 

paskutinį rašinį: „Aušros” ir „Varpo” reikšmė lietuvių tautos atgimimui...” 

1941 m. birželio 22 d. į Lietuvą ateina kitas okupantas. Iš tų laikų Lietuvos centriniame 

valstybės archyve yra likęs tokio turinio dokumentas: „Pranešu, kad masiniai kapai Mažeikių 

apskrityse yra dviejuose žydkapiuose, kurie yra aptverti tvora ir yra įrengti pagal buvusius ir 

esamus Lietuvos valstybės įstatymus ir taisykles... Visi kapai išlaiko distanciją nuo gyvenamų 

263

namų, upių, šaltinių ir šulinių. Lavonai palaidoti tinkamoj gilumoj. 1942 m. rugsėjo 15 d. 

Mažeikių apskrities gydytojas P. T.” 


— 2001. — Liep. 3. — Visas tekstas: 

XVIII dalis 

Nuo 1842 m. Telšių apskritis įėjo į Kauno gubernijos sudėtį, o į Telšių apskrities sudėtį įėjo 

dabartiniai Telšių, Plungės, Skuodo, dalis Kretingos ir Mažeikių rajonai. Iki pat pirmojo 

pasaulinio karo Telšių apskričiai priklausė Tirkšlių, Sedos, Židikų, Pikelių miesteliai. 1960 m. 

visoje apskrityje gyveno 32923 žydų tautybės gyventojai. Didžiąją gyventojų daugumą, 78% 

sudarė žemaičiai, 18% žydai. 

Apie Sedos miestelio žydus gana daug yra rašoma knygoje „Seda” (Vilniaus dailės 

akademijos leidinys, 1997 m. A. Kačinskaitė „Sedos miestelio žydų sinagogos”) todėl aš 

paminėsiu tik keletą įdomesnių faktų. Pagal 1765 01 14 Lietuvos žydų registrą miestelyje jau 

gyveno 26 „gaspados” — šeimynos, 79 žydai, t. sk. 44 moterys ir 35 vyrai. 1897 m. miestelyje 

gyveno 1384 žydai, tai sudarė 69% visų miestelio gyventojų. Prieš pat pirmąjį pasaulinį karą 

gyveno 800, 1921 m. — 900, 1934 m. 400 (110 šeimų) žydų. 

Sedos žydai vertėsi amatais, prekyba. Dalis iš jų 10—12 žydų šeimų ūkininkavo. Tą vietą iki 

šių dienų senieji sediškiai vadina — žyddvariu. Kiekvieną pirmadienį ir penktadienį vykdavo 

turgūs ir trys metinės mugės — jomarkai. Tarpukaryje veikė žydų pradžios mokykla, kurioje 

vienu metu mokėsi 65 vaikai. Aktyviai veikė: Hechaluta (Pionners), Hashomet Hatzain, Zionist 

Youth workers, Socialist Zionists, Maccabė ir Hapoel, — žydų jaunimo organizacijos. Vietinėje 

sinagogoje dirbo rabinai R. Yoel-Itzhak Katzem Elbogen, David Regensburg, Izra el Ezra 

Levine. Paskutinis rabinas buvo Mordechai Rabinovič. Jis buvo gimęs Laukuvoje, o mokslus 

baigė Tilžėje. Sediškius gydė R. Trusfusaitė-Jofienė ir S. Sauchafas, vaistais ligonius aprūpino 

vaistininkas Jonas Messie. Suskaudus dančiui, sediškiai kreipdavosi į gydytoją 

I. Kuchmeisterytę-Binderienę. Iškilus teisiniams ginčams, į advokatą Joffi Aromą. Netrūko 

miestelyje nei prekybininkų, nei verslininkų. 1931 m. miestelyje buvo trys metalo prekių 

parduotuvės (Šeimė Davidavičienė, Faifelis Kaganas, Zura Tigeraitė). Penkios manufaktūros, 

keturios mėsos, viena indų, dvi kolonialių prekių parduotuvės. Svečią pavaišinti ir pačiam 

pasilinksminti buvo galima Michelio Ceitelio restorane ir R. Neimanaitės arbatinėje. Sedon 

užklydusius svečius savo viešbutyje apnakvindindavo Irša Mielas. Medienos ir kuro gamyba 

Tirkšlių dvare — Boruchas Markusas. Odų perdirbimu ir prekyba užsiėmė Leizeris Binderis, Šija 

Salmanas, Chaimas Vaimeris, Chackelis Levitas... Vilnų karšyklas turėjo B. Gerliachas, K. 

Jakomas. Puikiausius mezginius ir trikotažo gaminius savo dirbtuvėje gamino S. Kaganas. Žiemą 

ir vasarą S. Zelikovičiaus ir A. Triglerio lentpjūvėje dūzgė medžio pjūklai. Buvo ir savas 

auksakalys-laikrodininkas Mauša Zivonas. Savo viešbutį buvo įsteigęs miško ir linų pirklys 

Heselis Lurje. Transporto paslaugas teikė sunkvežimių savininkai ir vairuotojai Izraelis Bunisas 

ir Leizeris Krochas. Visų Sedos prekybininkų čia neišvardinsi. Žodžiu Sedos žydeliai buvo 

veiklūs žmonės. 1939 m. penkiolika Sedos žydų naudojosi telefono paslaugomis. 

Kaip teigia 1927—1935 m. leidinys „Kriminalinės žinios policijai”, būta bėdų ir su Sedos 

žydeliais. Ko čia stebėtis, juk jie taip pat žmonės. Tų metų kriminalinė policija buvo paskelbusi 

paiešką, nežinia, už kokį nusikaltimą 27 metų kepėjui Chaimui Reznikui, gyvenančiam Kaune. 

Sediškis laikrodininkas Michelis Borodovka g. 1898 m., iki 1921 m. ramiai sau tarnavo 

nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, bet kažkas šovė vaikinui į galvą — ėmė ir dezertyravo. 

Su Nachmanu-Mejeriu, Jaciko sūnumi Peresu atsitiko dar gražiau. Jis buvo kaltinamas pavogęs 

400 Lt ir slapstėsi. 

1765 m. Tirkšliuose gyveno septynios žydų šeimos, 1897 m. — 242 žydai. Po pirmo 

pasaulinio karo liko 83 žmonės. 1931 m. miestelyje buvo Bajas Chalkelio, Mate Movšienės 

manufaktūros, Motelio Abramovičiaus, Elijo Kagano ūkinių prekių parduotuvės. Odas apdirbo ir 

jų prekyba vertėsi Abramas Šermanas. Kvapnias dešras gamino Otto Ilteris. Tirkšlių apylinkių 

pušynai buvo labai lankomi ir mėgstami žydų. Vasaros metu Tirkšlių miestelis ir aplinkiniai 

miškai tapdavo aplinkinių ir tolimesnių vietovių savotišku žydų kurortu. Tai, be abejo, atnešdavo 

264

nemažų pajamų ne tik miestelio žydams, bet ir įvairias paslaugas teikiantiems lietuviams. Ar 

dabartiniams Tirkšliams neverta būtų to prisiminti?! 

Mažeikių apskričiai tarpukario metais priklausė negausi Barstyčių miestelio žydų 

bendruomenė. Čia sėkmingai vystė prekybą broliai Duchinai, Grimhauskas. Linų prekyba vertėsi 

Icikas Rubinas. Motorinį malūną turėjo Nachmanas Kaganovičius. 

Kaip rašoma 1795 m. žydų registre, Sedos, Tirkšlių apylinkių kaimuose gyveno dvi žydų 

šeimos, Žemalėje — 4, Lėlaičiuose — 6, Pašerkšnės — 7, Ketūnų — 5, Rupiekių — 4, Luobos 

— 9, Laumės — 5, Gavylių — 9. Jie dažniausiai augino daržoves. Vienas kitas vertėsi smulkia 

prekyba. 

Tarpukario metu gana sėkmingai kiaušinių ir kita smulkiąja prekyba vertėsi renaviškis Faifelis 

Levinas. 


— 2001. — Liep. 10. — Visas tekstas: 

XIX dalis 

1765 m. sausio 14 d. Lietuvos žydų registre teigiama, kad tuo metu Židikuose gyveno 7 žydų 

„gaspados” — šeimynos, kuriose buvo 36 žydai, o senamiestyje — 4 žydai. 1996 m. Londone 

išleistame „Lietuvos žydų žinyne” rašoma, kad miestelyje 1897 m. jau gyveno 914 žydų. Tai 

sudarė 73 % visų miestelio gyventojų. 

Pirmasis pasaulinis karas nulėmė daugelio žydų likimą. Daug jų atsidūrė Rusijoje. Dalis 

emigravo į Palestiną, Pietų Afriką, Ameriką. 1921 m. Židikuose begyveno 366 žydai. Kaip 

žydams buvo įprasta, dauguma iš jų vertėsi prekyba, dalis ūkininkavo. Javais ir linais prekiavo 

Izraelis Jakobsonas ir Eliją Ringas. Ūkio produktais prekiavo Leiba Segalis ir Jankelis Zilberis. 

Metalo gaminiais — Simcha Sleižys ir Lozeris Joffe. Gražiausių indų židikiškės galėjo nusipirkti 

Mejeko Šero indų parduotuvėje. Miestelyje buvo net šešios audinių (manufaktūros) parduotuvės. 

Jei moteris pati norėjo išsiausti vilnonių drobelių, tai turėjo nešti vilną į Chaimo Levino karšyklą. 

Iš artimesnių ir tolimesnių apylinkių į Židikus eidavo to meto puošeivos, norėdami įsigyti 

madingiausių ir gražiausių kepurių, skrybėlių ir skrybėlaičių Maušos Josefo dirbtuvėje. Žydai 

buvo įrengę net keturis malūnus. 1924 m. veikė žydų liaudies bankas, kuriame buvo 87 nariai. 

Tarpukario metais 15 žydų šeimų naudojosi telefoninio ryšio paslaugomis. Miestelio centre buvo 

žydų pradinė mokykla, kurios pastate dar mokėsi ir pastarojo pokario metų židikiškių jaunoji 

karta. Dabar maždaug toje vietoje stovi paminklas Lietuvos Nepriklausomybei. Netoliese buvo 

sinagoga. 

Iš židikiškio L. P. prisiminimų: „...tą sinagogą sugriovė per karą. Ją griovė ir nugriovė 

žmonės. Pastatas buvo medinis. Vieno aukšto... dar ir dabar pamatų akmenys mėtosi. Stogas 

buvo dengtas skiedromis.”. Joje savo tautiečių dvasiniais reikalais rūpinosi rabinas R. Zvi 

Hirshdov bei Zvi Dimand, vėliau išsikėlęs gyventi į Pietenę. R. Moshe Shlomo bei Yosef 

Levinberg, ištarnavęs kaip rabinas 38 metus, mirė 1896 m. R. Avrahamzev Heler vėliau tarnavo 

Marijampolėje. R. Ishack Begun vėliau tarnavo Radviliškyje. Paskutinis rabinas buvo R. Eliauhu 

Lotzki. 

Židikiškių sveikata rūpinosi gydytojas Zarcinas, kuris, atrodo, buvo perėjęs į katalikų tikybą. 

Dantų gydytoja buvo G. Jakobsonaitė. Į arbatinę maloniai kviesdavo užeiti Heimanas. 

Amatininkų, pirklių Židikuose gyventa ir daugiau. Bet jų visų sąrašo čia nepridėsi. Dalis 

židikiškių žydų, ieškodami pelningesnio verslo, kėlėsi į didesnius miestus ir miestelius: štai 

buvęs židikiškis Švoja Juozas, Erono gyveno Darbėnuose ir važinėjo iš kaimo į kaimą 

pardavinėdamas saldainius. Eta Chinesaitė kurį laiką gyveno Viekšniuose, o vėliau persikėlė į 

Kauną. 

Senųjų židikiškių teigimu, ir pats miestelio pavadinimas yra susijęs su šios tautos pavadinimu. 

Šioje vietovėje jau nuo seno buvo įsikūrę žmonės. Gera tuometinė geografinė padėtis. Kelių 

kryžkelė. Čia pat Latvija traukė žydus prekybininkus. Todėl daug jų čia sugužėjo ir įsikūrė. Nuo 

tada aplinkinių kaimų gyventojai tą kaimelį ir pradėjo vadinti Židikais. Tai, žinoma, legenda, o 

gražiu dalyku malonu ir patikėti. 

Kadangi tarpukario metais Ylakiai priklausė Mažeikių apskričiai, tai keletą faktų ir apie 

ylakiškius žydelius. 1879 m. miestelyje gyveno 775 žydai. Tai sudarė apie 57 % visų miestelio 

265

gyventojų. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą miestelyje gyveno 250 žydų šeimų. Karo metu 

daugelis miestelio žydų emigravo į Rusiją, Palestiną ir kitur. Per karą miestelis beveik visas 

sudegė. Pasibaigus karui, sugrįžę žydai labai aktyviai įsitraukė į atstatymo darbus. Miestelyje 

kiekvieną trečiadienį vyko turgūs ir penki vietiniai jomarkai — mugės. Žinoma, pagrindiniai 

prekiautojai juose buvo žydai. Veikė „žydų liaudies bankas”. Jame buvo 80 narių. 

Žydai turėjo savo maldos namus, mokyklą, biblioteką. Veikė labdaros organizacijos. 

Bendruomenėje tvarkos žiūrėjo rabinai: R. Meir Mordecahai Zilberman (jis buvo rabinas ir 

mokytojas), Nachman Chirkovič. Paskutinis rabinas buvo R. Meir Pekalniškis. Ylakiškius gydė 

V. Jaselovičius. Vaistinę turėjo Jochelis Šapyra. Riva Rakšteinienė laikė arbatinę, Turgaus g. 15. 

Buvo keturi malūnai, kurie priklausė žydams. Na, žydų krautuvių ir krautuvėlių Ylakiuose 

knibždėte knibždėjo. 

Pakankamai gausi žydų bendruomenė gyveno Pikeliuose. Iš miestelio centrinės aikštės 

išeinančios keturios gatvės buvo apstatytos beveik vien tik žydų namais. Pagal 1765 01 14 žydų 

registrą miestelyje gyveno 6 „gaspados” — šeimynos, 21 žydas. 1897 m. jau gyveno 1206 žydai, 

68 % visų miestelio gyventojų. 1914 m. gyveno apie 150 žydų šeimų. Kaip ir visoje Lietuvoje 

Pirmojo pasaulinio karo metu dalis pikeliškių žydų buvo išvežta į Rusiją, dalis emigravo į 

Palestiną, Pietų Afriką. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Pikeliuose gyveno apie 30 žydų šeimų. Veikė 

„Žydų liaudies bankas”, kuriame buvo 87 nariai. Administratorius buvo Mauša Natamsonas. 

Veikė dveji maldos namai, Jašivos mokykla, kuriai vadovavo Zev Abrech, kiek vėliau Chaim 

Natansohn, buvo dvi chederos (religiniams mokslams studijuoti) mokyklos. Kaip jau anksčiau 

buvo minėta, tokioje mokykloje mokėsi tik 7—13 metų berniukai. Prieš pat Antrąjį pasaulinį 

karą toje mokykloje mokėsi 7 berniukai. Miestelyje buvo turtinga žydų biblioteka. Rūpestingai 

darbavosi rabinai: R. Mauša Simonzivit, R. Jakov Vilenzik — knygos „Dilatot Tshuva” autorius. 

Taigi skaitytojas, ypač jaunasis, gali paklausti, kur dingo iš Mažeikių ir apylinkių savita, su tik 

jai būdingais įpročiais ir tvarka, tauta? Kur dingo savitos architektūros žydų maldos namai? 

Kodėl? Kur? Daliai žydų tarpukario metais pavyko emigruoti į Palestiną, JAV ir kitas šalis. Dalis 

atsidūrė tarybiniuose koncentracijos lageriuose. Didžioji dauguma 1941 m. buvo nušauti ir 

suversti į duobes. Jų palaikai ilsisi Mažeikių žydų kapinėse, 3 km nuo senamiesčio, prie tilto per 

Ventą; Sedoje, 0,5 km. nuo taip vadinamo Žyddvario; Ylakiuose, žydų kapinėse, į pietvakarius 

nuo miestelio centro. Už ką ir kas taip padarė? Tai atskira tyrinėjimo tema, tai kitas rašinys. Gal 

kada nors... O gal nereikia? Tai be galo skaudi tema ne tik patiems žydams, bet gali būti labai 

nemaloni ir skaudi šį darbą įvykdžiusių (nekyla ranka rašyti — žmonių) palikuonims. 

Muturas Algimantas. Rozga Leopoldas. Žydai, kurių nepažįstame // Vienybė. — 2001. — 

Nr. 102, 103, 105, 106, 108, 109, 111. — [Pradžia Nr. 102 — pabaiga rugsėjo 27]. 

Muturas Algimantas. Rozga Leopoldas. Žydai, kurių nepažįstame: Krašto istorijos puslapiai 

// Vienybė. — 2001. — Rugs. 6: Nuotrauka: „Žydai nesišalino miestų kultūrinio ir sportinio 

gyvenimo. Tarpukario metais Viekšniuose buvo kovinga futbolo komanda „Makabi”. Tuometinio 

viekšniškio fotografo J. Kinčino nuotrauka”. — Tekste: 

XIX amžiuje 

Carinės Rusijos priespaudą jautė ne tik pagrindinės tautybės gyventojai — lietuviai, XIX 

amžiuje du kartus kilę į mirtinus sukilimus. Rusijos valdžios spaudimą nuolatos jautė ir Kauno 

gubernijos žydai. Apie 1820 metus valdžios nurodymu žydams teko prisiimti pavardes, tačiau, 

pasak M. Biržiškos knygos „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose”, pagrįstos amžininkų 

žiniomis, pavardės žydams prigijo tik apie 1880 metus. Tuomet vėl sumanyta žydus tremti iš 

Rusijos miestų į imperijos pakraščius. Prisiminkime, kad praeis tik 35 metai, ir žydams bus 

duotas visiškai priešingas įsakymas — iš Kauno gubernijos skubiai kraustytis į Rusijos gilumą, 

kur daugelis jų mirs nuo bado ir karo veiksmų, nemaža dalis išvažiuos į tolimą Pietų Amerika ar 

Palestiną ir tik nedidelė dalis grįš į Lietuvą, kur vėl privalės kurtis tuščioje vietoje, nes po karo 

nebelikę nei namų, nei palikto turto. 

Gausėjant bendruomenių, o jose žydų, sustiprėjo dėmesys vaikų mokymui. Įvairaus lygio 

mokyklų buvo visuose mūsų krašto miesteliuose. Nuo 6—7 metukų žydų vaikai buvo leidžiami į 

pradines mokyklas — hederas. Žydams pavyko išsireikalauti kai kurių teisių, pirmiausia — kad 

266

mokyklų programos būtų pritaikytos jų tautybės poreikiams. Keturių klasių mokyklose buvo 

mokoma žydų, rusų ir vokiečių kalbų, fizikos ir chemijos pradmenų, braižybos, mechanikos, 

atskaitomybės (gal — buhalterijos) — ko reikia verslininkui ar amatininkui. Tokios mokyklos 

Kauno gubernijoje veikė Kaune ir Šiauliuose, keturiuose miestuose veikė dviejų klasių 

mokyklėlės. Jose buvo 16 mokytojų ir 111 mokinių. XIX a. viduryje Rusija įvedė privalomą 

pradinį mokslą, tad ir žydų vaikai turėjo lankyti pasaulietines mokyklas. 

Lygiagrečiai veikė privačių mokyklų tinklas. Apie 1850 metus visoje Kauno gubernijoje 

gyveno 114,5 tūkst. žydų, taigi ir mokyklų reikėjo daug. Vaikų ugdymui ir auklėjimui buvo 

skirtos 11 vadinamųjų Talmud-Tora mokyklų vargingai gyvenančių vaikams, 198 mokyklos 

vaikams iki 8 metų, 40 mokyklų vyresniems kaip 8 metų vaikams ir 39 Bess-Medreši mokyklos, 

išlaikomos įvairių draugijų. Žinoma, kad tuomet mokyklos jau veikė ir Viekšniuose, Akmenėje, 

spėtina, kad ir Papilėje. 

Panaši situacija klostėsi ir po 1918 metų. Siekimas vaikus bent pramokyti rašto, verslo 

pagrindų leido žydams konkuruoti su lietuviais. Pavyzdžiui, 1921 metais iš visų pašauktų karo 

tarnybon jaunuolių 28 proc. lietuvių ir tik 8,86 proc. žydų buvo visiški beraščiai, tik skaityti 

mokėjo 18,06 proc. lietuvių ir 13,84 proc. žydų, o pradines mokyklas buvo baigę 17,99 proc. 

lietuvių ir dvigubai didesnis procentas — 36,34 proc. — žydų. Daugiau, negu vien pradinį 

mokslą, buvo baigę vos 2,73 proc. lietuvių ir 12,92 proc. žydų. Štai ir atsakymas, kodėl žydų 

įtaka Lietuvos valstybės gyvenime (ne tik finansiniame, bet ir visuomeniniame, politiniame) bei 

ūkyje sparčiai didėjo. 

Viekšnių bendruomenėje 

Vienas iš didesnių miestų XIX amžiuje šiame krašte buvo Viekšniai — kol jų nenukonkuravo 

geležinkelio mazgu tapę Mažeikiai. Kaip teigia 1996 m. Londone išleistas žinynas „Lietuvos 

žydų bendruomenės”, Viekšnių žydų kapinėse išlikę antkapiniai paminklai patvirtina, kad žydų 

čia gyventa prieš 300 metų. Jų kolonija buvo pasklidusi palei Ventą — nuo dabartinio tilto iki 

malūno. Dabartiniame miesto centre ir Akmenės gatvėje buvo daug žydų krautuvėlių bei 

dirbtuvių. 1738 metų dokumentuose minimas neįprastu — būgnininko verslu užsiimantis Jonas 

Kiberovičius. 1775 m. inventoriaus knygoje paminėtos bene dešimt žydų pavardžių — Abraomas 

Chodskelovičius, Dovidas Nachmanovičius, Judelis Joselovičius, Dovydas Noselovičius ir kiti. 

Iš to matyti, kad tuomet Žemaitijos žydai tikrai pavardžių neturėjo ir prie vardo buvo dedamas 

tėvo vardas. Kolonija sparčiai gausėjo, 1847 metais Viekšniuose jau gyveno 1120 žydų, buvo 

pastatyta sinagoga, o kai kurių šaltinių duomenimis, mieste būta dviejų ar net trijų maldos namų. 

1858 m. gegužės mėnesį sudarytame miesto žydų bendruomenės sąraše yra 612 moterų ir 498 

vyrai. 

Rusijoje 1897 m. buvo surengtas visuotinis gyventojų surašymas. Surašinėtojai tuomet 

Viekšniuose aptiko 2951 gyventoją, iš jų 1646 buvo žydai. Tuo metu veikė net kelios hederos — 

pradinės mokyklos 7—13 metų berniukams Toros ir jos komentarų mokymui bei aukštesnioji 

Ješivos mokykla. 

Priartėjus I pasaulinio karo viesului, 1915 metais, kaip ir kitų vietovių, Viekšnių žydai buvo 

ištremti į Rusijos gilumą, iš gausios diasporos po karo sugrįžo tik apie 300 asmenų. 

Tikėjimas 

Žydų tautos išlikimui ir mentalitetui bene svarbiausios įtakos turėjo šventasis raštas — Tora ir 

Talmudas. Kaip kareivio gyvenimą reguliuoja statutai, taip žydų gyvenimą amžių amžius 

reguliavo šventraščiai — ir maitinimąsi, ir šventes, ir bendruomenės gyvenimą bei tradicijas, ir 

net intymų gyvenimą. Vos pramokęs abėcėlės, žydukas turėjo mokytis maldų senąja hebrajų 

kalba. Tik ištekėjusioms moterims buvo leidžiama melstis žydų kalbos žargonu — „idiš”. Vyras, 

nemokantis biblinio rašto ir maldų, buvo nieko vertas. 

Pramokę rašyti ir skaityti, berniukai turėdavo studijuoti penkias Toros knygas, po to sekdavo 

„Protėvių studijos”, o visų religinių mokslų viršūnė buvo Talmudo su gausybe jo komentarų 

studijavimas. Mokykloje pamokos prasidėdavo ryto 7 ar 8 valandą ir su poros valandų pertrauka 

trukdavo iki vakaro aštuntos ar devintos. Taigi religinės studijos buvo rimtas darbas, ugdantis 

atsakomybę nuo paauglystės. 

267


// Vienybė. — 2001. — Rugs. 11: Nuotrauka: „Daug Papilės žydų 1941 m. vasarą nužudyti 

Jonaičių miške”. — Visas tekstas: 

Talmudo studijavimas buvo labai garbingas užsiėmimas, o kiekvieno žydo garbės ir 

savigarbos dalykas buvo turėti namuose brangiai įrištus Talmudo komplektus — neturtingesni 

juos pirkdavo išsimokėtinai, kiekviena šeima Talmudą laikydavo pačioje garbingiausioje vietoje 

ir niekas, išskyrus pačius šeimos narius, jo negalėjo sklaidyti. Kilus bet kokiai keblesnei 

situacijai, nesvarbu — ar darbo, verslo, ar šeimos, vaikų auklėjimo — save gerbiantis žydas 

griebdavosi Talmudo arba kreipdavosi į rabiną, kaip geriausią šventojo rašto žinovą. Apskritai, 

turėti giminėje didelį Talmudo žinovą buvo garbės ir prestižo dalykas, o rabinas buvo pats 

garbingiausias kahalo žmogus. Jo krėslas sinagogoje būdavo rytinėje, pačioje garbingiausioje, 

pusėje, prie Šventosios skrynios. Nors rabinas būtų ir jaunuolis, prieš jį atsistodavo barzdoti 

žilaplaukiai senoliai, buvo priedermė po pamaldų rabiną palydėti į namus. 

Nuo XVIII amžiaus Vilnius tapo Toros skleidėjų centru, ėmė kurtis rabinų mokyklos. Tačiau 

rabiną žydų bendruomenė rinkdavo balsuodama, sutartį sudarant trejiems ar ketveriems metams. 

Rabinas mokydavo bendruomenės narius, aiškindavo, kas leistina žydui ir kas ne, paprastai jis 

spręsdavo tarpusavio vaidus, prižiūrėdavo ritualinį gyvulių skerdimą ir pačius skerdikus, 

kontroliavo jaunimo ir suaugusiųjų mokyklas. Išsirinkęs rabiną, kahalas — bendruomenė — jam 

ir algą mokėjo, tam buvo specialus mokestis. Be abejo, kaimuose ar nedideliuose miesteliuose, 

kur žydų bendruomenės skurdžiau gyveno, ir rabinai turėjo tenkintis menkesne alga. 

Profesorius M. Biržiška užfiksavo daug Viekšnių krašto žydų dvasininkų pavardžių. Tačiau 

bene žymiausias yra Aba Jofė, gyvenęs XVIII amžiaus viduryje ir laikytas „beveik šventuoju”. 

Tai jo pasistatydintuose namuose 1860 metais buvo įsteigta iki šiol tebeveikianti Viekšnių 

vaistinė, trečia Žemaitijoje po Palangos ir Telšių vaistinių. XIX a. pirmojoje pusėje ilgai rabinu 

Viekšniuose tarnavo Šapselis, apie 1845 m. išvykęs į Palestiną, jį pakeitė Zeimalė ar Zelmanas, 

miręs Viekšniuose, čia mirė ir rabinas Leibelė, kiti išvyko į Rygą ar kitus miestus. Apie 1938 

metus Viekšniuose rabinu buvo Magidas Kalmanas, čionai persikėlęs iš Kražių. 

Neblėstanti tautos atmintis 

Tie, kas stebisi žydų neatlaidumu, jų reikalavimais nubausti prisidėjusius prie genocido 1941 

metais, nežino šios tautos mentaliteto ir tradicijų, glaudžiai susijusių su šventuoju raštu. Per 

religiją atėjusios ir daugelis šios tautos švenčių. 

Ankstyvą pavasarį švenčiama „Purim” šventė. Teisingiau — pusiau šventė, nes primena 

liūdną istorijos etapą. Kadaise, prieš kelis tūkstančius metų, persų valstybės ministras Amanas 

padaręs žydams didelių skriaudų. Ir nuo to laiko kasmet, tarškindami tarškynėmis ir trankydami 

įvairius indus bei keldami didelį triukšmą, žydai neduoda ramybės perso skriaudiko sielai. 

Ypatingą vietą užima „Peisach” šventė. Ji primena žydų tautos ištrūkimą iš nelaisvės Egipte. 

Tai irgi buvo prieš pustrečio tūkstančio metų ar dar seniau. Anuomet, bėgdami iš nelaisvės, žydų 

protėviai nepaprastai skubėję, nespėję nė duonos išsikepti, tad pasiėmę neišrūgusios tešlos. 

Kelionėje iš jos pavyko iškepti ne duoną, o tik paplotėlius — macus. Iki šiol svarbiausias 

šventųjų „Toros” knygų reikalavimas — kad „Purim” šventėje nė menkiausias duonos trupinėlis 

nenukristų ant žemės. Jeigu katras per neapsižiūrėjimą numes duonos riekelę, tam nuodėmė 

visam gyvenimui. Rengiantis šiai aštuonias dienas trunkančiai šventei, stropiai išvalomos 

patalpos, ypač — grindys, apžiūrimas kiekvienas grindų plyšelis ar įdubimas — kad į jį negalėtų 

nusiristi duonos kruopelytė. 

Nors macai — ne tikra duona, bet jiems, išgelbėjusiems nuo bado protėvius, reiškiama didelė 

pagarba. Net ir vandens macų tešlai gali atnešti tik labiausiai gerbiamas bendruomenės narys, 

ypatingai sąžiningas ir doras. Vanduo privalo būti labai švarus, jį neša tik naujame kibire. 

Su dar tolimesne praeitimi susijusi mėsos valgymo ar nevalgymo tradicija. Mat daugiau kaip 

prieš 5 tūkstančius metų, dar tik formuojantis žydų nacijai, jos protėvis Jokūbas ėjęs imtynių su 

angelu ir jį paguldęs ant menčių. Bet angelas irgi buvęs nepėsčias, besiimant stipriai sutrenkęs 

Jokūbo kojas, šlaunį ir klubą. Kad tauta šį įvykį prisimintų, Aukščiausiasis uždraudęs žydams 

valgyti gyvulio užpakalinės dalies mėsą. Parduoti ją galima, bet tik ne žydui. Bet ir įsigijęs 

268

mėsos iš krūtinės ar mentės, žydas privalo ją keletą valandų laikyti sūriame vandenyje, kad 

druska ištrauktų kraują. 

Dar tarpukario turguose mėsa prekiaujantys žydeliai sukeldavo konkurentų nepasitenkinimą. 

Lietuviui mėsa iš kumpio — geriausia, tuo tarpu žydui — prasčiausia, vadinasi, ir brangiai 

prašyti už ją nevalia. Taip paisydami tradicijos, žydai prekeiviai kartais numušdavo turguje 

mėsos kainą. Daug šypsenų žemaitėms ūkininkėms sukeldavo žydės, kurios, pirkdamos vištą, 

paėmusios už kojų, pūsdavo į pauodegio plunksnas — tikrindavo, ar riebi ir sveika. 

Savų reikalavimų būta ir žuviai. Žydas galėjo valgyti tik žvynuotą žuvį. Vadinasi, lietuvio 

gardėsis ungurys žydui — nevalgomas. 

Dar daugiau šiandien keistų reikalavimų būta indams. Jų paskirtis buvo griežtai 

reglamentuota. Nelaimė, jeigu per neapdairumą tuo pačiu peiliu riekta duona ir pjauta mėsa. 

Turtingas tokį peilį išmes, o vargšui leistina trims valandoms tokį peilį užkasti į žemę, ir tik 

paskui vėl juo pjauti maistą. Nelaimė, jeigu ant mėsos kepsnio užtikš bent lašas augalinio 

aliejaus. Tokiam kepsniui vieta atliekų kibire. 

Suprantama, tai tik nedidelė dalelė papročių ir tradicijų, atėjusių šimtmečių keliu. Jų paisymas 

įtvirtina tautos atmintį ir savigarbą, pagarbą senolių tikėjimui. Tad kaip žydai neatsimins, jog 

prieš keletą tūkstantmečių Vidurinėje Azijoje buvo ne arabų, o žydų karalystė? Kaip nekovos su 

arabais? 

Gal stebėtina tik, kad išmintingi ir tarsi iš prigimties apsukrūs žydai nesuranda išeities iš 

amžių konflikto. Gal ir šiuo atžvilgiu religija stipresnė už prigimtį? 


// Vienybė. — 2001. — Rugs. 13. — Tekste: 

Papročių ir tikėjimo rėmuose 

Visas žydų dvasinis ir bendruomenės gyvenimas, santuoka, šeima, giminystės santykiai buvo 

reguliuojami religijos nuostatų ir tikėjimo dogmų. Šventasis raštas per tūkstančius metų 

suformavo papročių ir tradicijų specifiką, kuri ne tik skyrė žydus nuo kitų Lietuvoje gyvenusių 

tautybių, bet ir suformavo jų specifinį mentalitetą, dvasines vertybes ir galop apsprendė jų 

likimą. Iš dalies čia ir glūdi atsakymas, kodėl žydai gyveno gana uždaromis bendruomenėmis, 

kodėl neasimiliavosi su gausesnėmis vietinėmis tautomis. 

Tradicijos ir papročiai eina iš kartos į kartą nedaug tesikeisdami. Juolab nevalia ką nors 

modifikuoti, kai tradicijos pagrįstos Mozės įsakymais žydų tautai. Tarp atskirų lyčių asmenų, ne 

šeimos narių, negalėjo būti jokio bendravimo. Bet kokio amžiaus vyrai ir moterys, net žilagalviai 

vyrai ir moterys, negali sveikindamiesi paduoti vienas kitam rankos, o jeigu vyras ir moteris ne 

giminaičiai, jiems apskritai nėra ko šnekėtis, eiti greta vienas kito. Išimtis leistina tik tarnybiniam 

bendravimui. Nusižengusiam šioms tradicijoms grėsė bendruomenės pasmerkimas, kuris buvo 

grėsmingesnis už civilinio teismo nuosprendį: ištikus nelaimei ar prispyrus vargui, toks 

neklusnus žydas negalėjo tikėtis tautiečių pagalbos. 

Žydui griežtai draudžiama viešai rodyti jausmus — net ir artimam žmogui. Net prie kitų 

žmoną pabučiavęs vyras ar seserį pabučiavęs brolis galėjo būti išjuoktas. Toks jausmingumas 

taptų visų pajuokos objektu. Apie flirtą ar, dabarties terminais, priekabiavimą negalėjo nė kalbos 

būti. Jaunikius ir nuotakas paprastai parinkdavo tėvai, o būsimieji santuokiniai vienas kitą 

pamatydavo ir galėdavo artimiau pasikalbėti tik sutuoktuvių dieną. Net ir artimiausiems 

draugams ar šeimos nariams negalėjai pasakoti nešvankių anekdotų. Anekdotus draudė religija. 

Apskritai, anekdotų atžvilgiu nuostatos dabar matyt yra sumodernėjusios. Dar vadinamaisiais 

sovietiniais laikais Lietuvoje buvo galima aptikti Izraelyje storomis knygomis išleistų žydų 

anekdotų. Dažniausiai tai anekdotai žydų apie pačius save. Reikia pripažinti, kad šia tema žydai 

sugeba juokauti tikrai subtiliai ir iš savęs labai energingai šaiposi, tolokai pralenkdami ir mus, 

lietuvius, sugebančius pasišaipyti nebent iš specifinių žemaičio, dzūko ir suvalkiečio bruožų. 

Griežti moralės normatyvai buvo moterims. Jeigu neištekėjusi mergina prarasdavo nekaltybę, jai 

nebelikdavo vietos ne tik žydų bendruomenėje, bet ir apskritai tame miestelyje, jai praktiškai 

nebelikdavo tikimybės ištekėti už žydo. 

Moteris negalėjo už vyrą garsiau dainuoti. Nors vestuvėse ir būdavo stipriai linksminamasi, 

tačiau pasigėrusių nebūdavo. 

269

Akmenės bendruomenė 

Manytina, kad Akmenės mieste žydai įsikūrė tuo pačiu metu, kaip ir Viekšniuose bei kitose 

šio krašto vietovėse. Pasak 1874 m. žydų registro, Akmenės mieste tuomet gyveno 667 žydai, bet 

vėliau jų kažkodėl ne pagausėjo, o sumažėjo: 1897 metais Akmenėje bebuvo 543 žydai. Buvo 

sinagoga, mokykla, kurią lankė berniukai iki 13 metų. Tačiau prieš pat I pasaulinį karą Akmenės 

žydų bendruomenė išaugo iki 1501 žmogaus. Paskutinis rabinas Akmenėje buvęs R. Nachum- 

Mordechat Verbovsky. 

Prieš pat I pasaulinį karą iš Akmenės, kaip ir iš kitų Kauno gubernijos miestų, žydai buvo 

priversti važiuoti į Rusijos gilumą. Kai Rusija su Lietuva 1920 m. pasirašė taikos sutartį, dalis 

žydų grįžo, 1921 metais 150 jų vėl gyveno Akmenėje. Tačiau bręstant II pasauliniam karui, ir iš 

šio krašto daug žydų emigravo į užsienį, Akmenės mieste beliko 25 šeimos. Vis dar veikė žydų 

liaudies bankelis. Žydai laikė 5 manufaktūros (audinių) parduotuves, Joselis Elkiškis prekiavo 

javais, Aronas Kilmanas turėjo malūną, gausiu asortimentu pasižymėjo Leibos Garbienės 

parduotuvė Žagarės gatvėje. Šviežia mėsa Turgaus gatvėje prekiavo Faivelis Abelkopas ir Abis 

Ivoška, o Žagarės gatvėje — Šrolis Berkhauzas. Baigusi Kaune medicinos mokslus, nuo 1931 

metų akmeniškių dantis taisė Besė Garbaitė. Akmenės verslininkai žydai I. Joselovičius, 

A. Kilmanas ir J. Elkiškis bei Mantartiškių dvarą valdęs Šliomas Nirenbergas namuose turėjo 

įsivedę telefoną. 

Senosios Akmenės žydų kapinės bene geriausiai šiame krašte išsilaikiusios. Tačiau 1941 metų 

vasarą Akmenės žydus ištiko tragiškas jų tautiečių likimas, jie buvo suimti ir netrukus išvaryti į 

Mažeikius, o ten pavenčiuose sušaudyti. Iš Akmenės kilusių žydų šiandien yra ir tolimojoje Pietų 

Afrikos respublikoje, ir anapus Atlanto. Kartais jie aplanko tėvų gimtinę, teiraujasi, kaip čia jų 

protėvių gyventa. 

Latvijos pašonėje, Klykoliuose 

Šiek tiek skirtingoje situacijoje buvo Klykolių žydai. Skirtingoje tuo, kad miestelis prie pat 

Latvijos. Vadaksties upe XIX amžiuje ėjo ir Kauno bei Kuršo gubernijų riba. Čia gyvenusiems 

apsukriems verslininkams artimesni Latvijos miestai Ryga ir Liepoja buvo patogūs prekiauti su 

užsienio šalimis. Pirklys Gabronskis, sako, savo prekes siųsdavęs net į Ameriką ir Pietų Afriką. 

Klykolių pirkliai ir prekybininkai iš namų išsiruošdavo ankstų sekmadienio rytą ir sugrįždavo tik 

šeštadienio, „šabo”, išvakarėse. 

Manytina, kad šiame palatvijo miestelyje žydai įsikūrė XVIII amžiuje, nes čia turėjo ir savo 

maldos namus, ir senas kapines. Klykolių bendruomenė taip pat pergyveno visus carinės Rusijos 

valdžios draudimus, trėmimus ir persekiojimus. I pasaulinio karo išvakarėse valdžios nurodymu 

ir Klykolių žydų šeimos turėjo skubiai persikelti į Rusijos gilumą, suprantama, nespėjusios 

parduoti nekilnojamąjį turtą, priverstos mesti patikimus verslo ryšius. Jiems išvykus, vietiniai 

gyventojai užėmė žydų namus, pasidalijo likusį turtą. Tačiau neilgai džiaugėsi, nes karo metu 

kilęs gaisras sunaikino beveik visą miestelį. Jį siaubė ir kaizerinės Vokietijos kariuomenė. 

Sinagogoje okupantai įrengė arklidę, išniekino žydų bendruomenės kapines. 

Vis dėlto po 1918 metų į Klykolius sugrįžo apie 40 žydų šeimų. Jie gana greitai atstatė 

sugriautus namus, subūrė darnią bendruomenę. Tam atkuriamajam darbui vadovavę Germanas ir 

kažin koks Lithuanianas (gal anglai bandė išversti kokio Lietuvninko pavardę?). Pasak jau 

paminėtos 1996 m. Londone išleistos knygos apie Lietuvos žydų bendruomenes autorių, 

tarpukario metais Lietuvoje būta antisemitizmo apraiškų. Matyt, tai buvo susiję su sparčiu žydų 

intelektualėjimu. Būdami raštingesni ir apsukresni, jie nukonkuruodavo lietuvius. Tad 

nacionalistinės organizacijos ėmė reikalauti, kad žydai nebūtų lygiomis teisėmis priimami į 

pelningesnes tarnybas. Negalėdami gauti darbo, ėmę skursti, žydai nebeturėjo iš ko leisti vaikus į 

mokslą. Nematydami išeities, daug darbingų žydų emigravo į JAV, Palestiną, Pietų Afriką. 

Vienaip ar kitaip, II pasaulinio karo išvakarėse Klykoliuose žydų bendruomenė beturėjo 30 

asmenų. Pirmomis karo savaitėmis vietiniai „aktyvistai” žydus suėmė ir išvarė į Mažeikius, o jų 

turtą išgrobstė, pragėrė. Tačiau nepralobo ir patys Dievo bausmę užsitraukė. Mat grįžtant frontui, 

beveik visi žydus represavusieji nesuspėjo pasitraukti, kai kurie išėjo į miškus, kiti miestuose 

buvo sovietinio saugumo sugaudyti ir nugalabyti lageriuose. 

Nors ir būdama pačiame Kauno gubernijos pakraštyje, Klykolių žydų bendruomenė buvo 

glaudžiai susijusi su visos Lietuvos žydais, išugdė šviesių, išsimokslinusių žmonių. Rabinais čia 

270

tarnavo garsiojo Vilniaus Gaono mylimas R. Eliachu (gal — mokinys?), 46 metus dvasiniu 

vadovu žydų bendruomenėje buvo R. Moišė (1816—1896), Ichakas Reuvenas, parašęs knygą 

„Saden Ichak”, iš Klykolių išvyko į Rygą ir ten 1913 m. mirė. Rabinas Jakovas Kacas kurį laiką 

mokytojavo Kelmėje ir Kaune, R. Hirša I pasaulinio karo metais mokytojavo Gomelyje. Taip pat 

žinomi R. Arom-Abba Rabinovičius, miręs 1901 m., R. Yom Kipuras, miręs 1933 m. 

Ne visi Klykolių žydai buvo pirkliai. Kai kurie prekiavo pačiame miestelyje. Pasak to meto 

spaudos, 1931 m. manufaktūros parduotuves turėjo Feiga Lisišienė ir Šliomas Goldblatas, 

susirgusius vaistais aprūpindavo Izraelis Abromsonas. [...]. 


// Vienybė. — 2001. — Rugs. 18. — Visas tekstas: 

Šabas — visiškas poilsis 

Trumpam nutraukdami kelionę po tarpukario žydų bendruomenes, dar dirstelkime į religijos 

paženklintas jų tradicijas, apie kurias net vyresnių gal tik girdėta. 

Žydų religiniuose raštuose iki menkiausių smulkmenų nurodyta, kaip reikia elgtis nuo 

penktadienio vakaro, kai danguje sužimba pirmoji žvaigždė, iki pirmosios šeštadienio vakaro 

žvaigždės. Tas laikas vadinosi „šabas”, mūsų supratimu, šventė, poilsio, visiško nedarbo diena. 

Jau nuo ketvirtadienio vakaro žydo namuose įsivyraudavo šventės nuojauta. Buvo maišoma tešla 

ir kepami specialūs pyragaičiai, ruošiama farširavimui žuvis, minkomi naminiai makaronai. 

Meduje arba cukruje šabui kepdavo ropę, iš juodųjų slyvų virdavo kompotą. Pagal tam tikrą 

receptą verdama sriuba ir kepamas kugelis, ilgainiui visiems laikams šiuo nelietuvišku 

pavadinimu įžengęs į lietuvių patiekalų sąrašą. 

Rūpesčių pakakdavo visiems šeimos nariams, nes privalu suspėti iki vakaro. Mat šabo 

išvakarėse nevalia kurti krosnies. Tiesa, apie krosnį Toroje nieko nesakoma, bet parašyta, kad 

šabo dieną žydui griežtai draudžiama į rankas imti ugnį. O daugiausia bruzdesio penktadienio 

popietę, nes viską reikia užbaigti, kol dangaus skliaute sumirgės pirmoji žvaigždė. Netrukus 

pasirodo sinagogos patarnautojas, kviečiantis į maldos namus. Šeštadieniui skirtas maistas 

sukišamas į krosnį, kurios anga užlipdoma moliu — kad neatvėstų. Nutyla šurmulys, nurimsta 

visą dieną triūsusios moteriškės. Persirengę šventiniais rūbais, vyrai — nuo senelių iki vaikų — 

išeina į sinagogą sutikti šabo. Moterys lieka namie. Šeimininkė ir kitos ištekėjusios moterys 

uždega tiek žvakių, kiek yra pagimdžiusios vaikų, ir garsiai meldžiasi. 

Geranoriškai šioje vietoje dera pajuokauti, kad žydai — apdairi tauta, per tūkstančius metų 

niekada neleido sukurti kokio nors lygių teisių įstatymo ir nedavė moterims būti gudresnėmis už 

vyrus. Juk būdamos raštingos ir daugžinančios, gali pradėti kibti į atlapus. Tad mokytis religinio 

rašto ir skaityti religines knygas galėjo tik vyrai. Maldas moterys savo dukterims perduodavo 

žodžiu, iš kartos į kartą. Net į sinagogą eiti melstis galėjo tik ištekėjusios — kad jauniklės 

garbingų žydų dėmesio neblaškytų ir maldos netrikdytų. 

Pagal žydų religines knygas Aukščiausiasis pasaulį kūręs šešias dienas; pradėjęs sekmadienį, 

o šeštadienį skyręs poilsiui. Sinagogoje pasibaigus maldai, visi džiaugsmingai vienas kitą 

sveikindavo su atėjusiu šeštadieniu. Prie durų išsirikiuodavo eilė išmaldos laukiančių varganų 

žydelių. Jiems irgi reikia suskubti pasinaudoti proga, mat Tora kiekvienam turtingiau 

gyvenančiam liepia sušelpti vargingiau gyvenantį tautietį. O šeštadienį žydas negali pinigų 

nešiotis, tad išmalda — tik penktadienio vakarą. Kas išmeta centų, kas pavargėlį į namus vedasi. 

Namuose su šeima vėl malda pagerbiamas šabas. 

Žydo poilsis 

Taigi, išaušo šeštadienio rytas. Kaip jau sakyta, nevalia nieko dirbti. Tiesa, Tora sako gudriau: 

negalima imti pinigų į rankas (matyt, kad nesusigundytų prekiauti). O jei jau prekyba 

draudžiama, ką besakyti apie kitokius darbus. Išeidamas iš namų, žydas privalo kruopščiai 

patikrinti kišenes, ar neužsiliko koks grašis ar koks daiktas. Jeigu kišenėje likusi nosinė ir jos 

nebėra kaip palikti namie, turi ją užsirišti ant kaklo, kaip aprangos detalę. Iš čia ir posakis, kad 

šabo dieną žydui ir nosies nusišnypšti nevalia. 

Iš namų nevalia išeiti nenusikarpius nagų. Tai irgi ne šiaip sau procedūra. Nusikarpęs turi 

nagų likučius būtinai sudeginti, ir kad tai matytų šeimos nariai ar kiti liudininkai. 

271

Per tuos griežtus Šventojo rašto reikalavimus žydams kildavo ir sunkumų. Žiemą net ir 

šeštadienį pusto, takai neišbrendami, reikia sniegą nukasti, reikia įžiebti žiburį ar ligonį 

paslaugyti. Tuomet būdavo kviečiamas lietuvis ar kitos tikybos kaimynas, kuris tokiomis 

paslaugomis neretai atsiskaitydavo už skolon paimtą silkę ar kitokią prekę. 

Pavalgę išvakarėse pagamintus pietus, žydai vėl rinkdavosi į sinagogą klausytis Toros 

aiškinimų. 

Gerai pailsėję, žydai sekmadienį nuo ankstaus ryto vėl kibs į darbą, juk skubėdami į bažnyčią, 

jų krautuvėles užplūs miestelėnai ir kaimiečiai. 


// Vienybė. — 2001. — Rugs. 20. — Nuotrauka: „Nužudytųjų palaikai iš Jonaičių miško perkelti 

į Papilės kapines”. — Visas tekstas: 

Papilės bendruomenė 

Gana patogioje vietoje įsikūręs Papilės miestelis negalėjo nepatraukti žydų akies. Dar 

platesnės perspektyvos jų verslams atsivėrė 1871 m. nutiesus geležinkelį: į vieną pusę — Šiauliai 

ir Kaunas su Vilniumi, į kitą — Liepojos uostas. Tad ir žydų bendruomenė Papilėje buvo ypač 

gausi: I pasaulinio karo išvakarėse čia gyveno per 1000 žydų. Ir neprastai gyveno, vaikams iki 

13 m. mokyti išlaikė net keletą hederų, Toros išminčiai studijuoti buvo nedidelė ješiva — 

aukštesnioji religijos mokykla. 

Kaip ir iš kitų Lietuvos vietovių, žydai iš Papilės 1915 m. pradžioje buvo ištremti į Rusiją, o 

grįžę po 1918 metų, rado savo miestelį sudegintą ir ėmėsi energingai atstatinėti buvusius namus 

ir verslo pastatus. Rabino Zvi-Hiršos Bliumentalio pastangomis buvo įrengta laikina sinagoga. 

Spėjęs pastatydinti maldos namus, dvasininkas netrukus, 1923 m., mirė. Gal tuo pat metu buvo 

įsteigta žydų biblioteka, įsteigtas „Žydų liaudies bankas”, tarp kurio steigėjų būta 82 asmenų. 

Pirmasis bankelio direktorius ir administratorius buvo Josefas Itzikzonas. Tarpukario metais 

Papilėje gyveno apie 200 šios tautos atstovų. 

Daugelis jų vertėsi prekyba, kai kurie eksportavo į Vokietiją medieną bei linus. 

Nepriklausomybės gatvėje metalo dirbinių parduotuvę turėjo Reizė Medalija, J. Basanavičiaus 

gatvėje — Šliomas Rutenbergas. Prekyba javais vertėsi Aronas Gafanovičius, Mejeras Šeinas, 

Ševelis Vilkas, vadinamąja kolonialine prekyba — Zluta Goldšteinienė. Audiniais prekiavo Eva 

Bliumentalienė, Feigė Melšensonaitė, Nachmanas Pilius, Dovydas Šliomavičius. Parduotuvių ir 

prekybininkų buvo žymiai daugiau, jų visų paminėti nėra galimybių. 

Kad žydai sudarė ir nemažą inteligentijos dalį, patvirtina kuklus 1938 m. Papilės telefono 

abonentų sąrašas. Galėjo sau leisti įsivesti telefoną advokatas M. Joffė, javų pirklys N. Šeinas, 

odų dirbtuvės savininkas M. Šeras, restorano savininkas J. Šilkas, pirklys Š. Vilkas telefoną 

turėjo ne tik namuose, bet ir Augustaičių malūne, kurio savininke buvo įforminta bendrovė 

„Š. Vilkas ir Kušmano įpėdiniai”. 

Dvasiniais papilėniškių tautiečių reikalais rūpinosi rabinai R. Shraga-Feivelis (1827—1892), 

R. Hillel-Arye Lifšicas, septintojo pasaulinio sionistų kongreso delegatas R. Josefas Lamadamas, 

miręs 1902 m. O paskutinis rabinas prieš holokaustą Papilėje buvo R. Abracham-Hacben 

Levinas. 

Papilės šviesuoliai 

Papilės žydų garbei reikia pridėti, kad jie išugdė ir visai Lietuvai nusipelniusių, dorų ir 

skrupulingai darbščių inteligentų. Toks buvo 1901 m. Papilėje gimęs teisės daktaras ir lietuvių 

spaudos darbuotojas Giršas Rutenbergas, labai mokytas žmogus. Matyt, su tėvais ištremtas iš 

gimtine tapusio pavenčių miestelio, jis Peterburge baigė gimnaziją, Vokietijos ir Šveicarijos 

universitetuose studijavo politikos ir teisės mokslus. Dar tebegyvendamas Rusijoje, ėmė 

siuntinėti laiškelius M. Biržiškos redaguojamiems laikraščiams „Litwa”, „Vilniaus aidas”, po 

1920 m. gyveno Kaune ir dažnai spausdinosi dienraščiuose „Lietuvos žinios”, „Lietuvos aidas”, 

„Lietuva”, „Echo”, siuntinėjo korespondencijas Vokietijos ir Šveicarijos laikraščiams, o nuo 

1935 m. apskritai atsidėjo žurnalistikai, buvo žurnalo „Karys” užsienio politikos skyriaus 

vedėjas, tuo pat metu dirbo ir Lietuvos žurnalistų sąjungos juriskonsultu. 

Rodos, tikrai mokytas, užsienio kalbų mokėjęs žmogus, neabejotinai žinojęs, kas laukia žydų, 

prasidėjus Vokietijos karui su Sovietų sąjunga, teisės mokslų daktaras negalėjo nenujausti, kad 

272

karas nenumaldomai artėja. Tačiau nepasitraukė su sovietiniais okupantais, netapo jų 

kolaborantu, o priėmė tūkstančių savo tautiečių likimą. Tuo metu, kai jo gimtosios Papilės žydai 

buvo varomi paskutinėn kelionėn į Jonaičių mišką bei į Žagarę, G. Rutenbergas buvo išvežtas į 

hitlerines mirties stovyklas ir žuvo Dachau konclageryje. 

Apie 1904 m. Papilėje gimusį ir, ačiū Dievui, iki šiol Vilniuje tebegyvenantį Chackelį 

Lemcheną, didelį lietuvių kalbos žinovą ir daugelio žodynų sudarytoją bei redaktorių, jau esame 

ne kartą „Vienybėje” pasakoję. Prieš keletą metų vienas Australijos kino dokumentininkas apie 

mūsų kraštietį Ch. Lemcheną sukūrė įdomų dokumentinį filmą, apėjusį daugelio valstybių 

ekranus. Nedažnas lietuvis tiek yra nuveikęs dėl mūsų kalbos grožio ir taisyklingumo. 

Taigi, kaip nevalia visiems lietuviams prikabinėti žydšaudžių etiketę, taip ir visai žydų tautai 

nedera mėtyti abstrakčius kaltinimus kolaboravus su okupantais. Atidžiai pervertus genocido 

aukų vardynus, matyti, kad nemažai turtingesnių arba su politiniu gyvenimu susijusių žydų 

tautybės asmenų su šeimomis buvo ištremti į Sibiro lagerius tais pačiais 1941 metais. 


// Vienybė. — 2001. — Rugs. 25. — Nuotrauka: „Viekšniai. Namas, kuriame XX a. pirmoje 

pusėje buvo įsikūrusi žydų mokykla”. — Visas tekstas: 

Trumpas žvilgsnis į Vegerius 

Šiandien palatvijo lygumoje prisiglaudę Vegeriai net miesteliu sunkiai pavadinami, nes 

ištuštėję, vyresnio amžiaus asmenų begyvenami namai, išsirikiavę palei du kelius, beglaudžia 

mažiau kaip 100 gyventojų. Antrojo pasaulinio karo banga, atsiritusi čionai 1944 metų rugpjūčio 

pradžioje ir įstrigusi iki spalio pradžios, sunaikino buvusį nemažą miestelį, valsčiaus centrą, 

turėjusį 4 konfesijų maldos namus. Jau 1897 metais Vegeriai turėjo 617 gyventojų, o 1923 metais 

jų buvo beveik 800, tarp jų ir nemaža žydų bendruomenė, patyrusi tuos pačius likimo smūgius. 

Vis dėlto tarpukario metais Vegeriai buvo skurdokas pakraštys, tad ir žydų daug emigravo, II 

pasaulinio karo išvakarėse bebuvo apie 30 šios tautybės gyventojų. Matyt iš senesnių laikų 

Vegerių žydai turėjo sinagogą ir specialius maldos namus begga-midraš, kuriuose buvo 

studijuojama religinė literatūra. Dvasiniu savo tautiečių gyvenimu Vegeriuose rūpinosi rabinai 

Mahu M. Šapyra, 

Šolom-Dov Meirovičius, R. Menahem-Mendel Zaras, taip pat buvęs ir rabinu Rygoje, 

R. Abraomas Zir Beginas, miręs 1903 metais. Manufaktūros prekėmis Vegeriuose prekiavo Pesė 

Gercienė ir Aisikas Meiravičius. Skirtingai negu kitur, Vegeriuose dalis žydų vertėsi žemės ūkiu, 

o jų parduotuvės buvo nedidukės, kaip ir vegeriškių perkamoji galia. 

Tarpukario Viekšniuose 

Po I pasaulinio karo į Viekšnius grįžo tik apie 300 žydų. Kiti matyt žuvo Rusijos 

perversmuose, emigravo į ramesnius kraštus. Grįžusieji skubiai atstatinėjo nuo karo 

nukentėjusius namus, kūrė verslus, steigė krautuvėles, ėmė prekiauti turguje. Jau 1924 m. 

Viekšniuose įsikūrė žydų bankas, turėjęs dabartiniais terminais 31 akcininką. Buvo atkurta 

mokykla, atidaryta biblioteka ar skaitykla, susikūrė dramos būrelis. Veiklus buvo sporto 

kolektyvas. Futbolo komanda „Makabi” būdavo rimta varžovė kitoms Viekšnių ir aplinkinių 

miestelių komandoms. Ėmė steigtis ir įvairios jaunimo organizacijos. 

Viekšniškiai iki šiol prisimena dešimtis žydų verslininkų, kartais ir labai kuklių, nežinia, kaip 

apskritai jie išgyvendavo, tačiau nedejuodavo. Berta Gordonaitė įsteigė kino teatrą, Ellė Lerienė 

atidarė arbatinę, Pesė Rubinšteinienė ir Chachelis Garbelis laikė viešbučius. Bene daugiausia 

parduotuvių žydai turėjo Akmenės gatvėje, turtingu asortimentu garsėjo Izraelio Kalvarijos 

avalynės parduotuvė, dviratį, siuvimo mašiną, radijo ir net telefono aparatą galėjai įsigyti Abelio 

Azikmano krautuvėje. Suskaičiuota, kad apie 1931 metus Viekšniuose buvo po šešias audinių ir 

maisto produktų, po dvi indų ir mėsos parduotuves. Volfas Fišas ir Berelis Jaščikas turėjo 

avalynės dirbtuves. Mauša Beilis ir Šlioma Rabinovičius gamino gazuotą vandenį. Joselis 

Lesemas eksploatavo Viekšnių malūną, kuriame būta ir vilnų karšyklos. Kapėnų kartono 

fabrikėlį buvo įsigijęs Dovydas Jaršauskas, Gudų vandens malūną valdė A. ir V. Jungos, Stočkų 

malūną — Zamelis Litmanas, Sovaičiuose Boruchas Krimas turėjo plytinę. Žydas Bencelis 

Berenšteinas 1938—1939 metais turėjo arklinį diližaną, kuriuo keleivius vežiojo į geležinkelio 

273

stotį. Stambiais javų ir miško pirkliais buvo laikomi Aizikas Šišis ir Michelis Vaksas. Tuo metu 

telefonus turėjo įsivedę 19 žydų šeimų. 

Viekšnių žydų bendruomenė, pasak M. Biržiškos, yra išugdžiusi nemažai visuomenės ir 

mokslo veikėjų. Iš Viekšnių buvo kilęs Rusijos žydų žurnalo „Rassvet” redaktorius Abromas 

Idelsonas. Mūrininko Iciko Markuso sūnūs baigė Telšių gimnaziją, pasiekė aukštųjų mokslų ir 

vėliau, XX a. pradžioje, sako, buvo Paryžiaus universiteto profesoriai. Vienas iš paskutiniųjų (o 

gal ir paskutinis) rabinas buvo Magidas Kalmanas, čionai atkeltas ar pats atvykęs iš Kražių. 


// Vienybė. — 2001. — Rugs. 27. — Nuotrauka: „Čia palaidotos holokausto aukos (Mažeikiai)”. 


Margas gyvenimas 

Senieji mūsų miestų bei miestelių gyventojai prisimena gerai sutardavę su žydais, nors šie ir 

neįsileisdavę kitatikių į šeimas bei vidinį bendruomenių gyvenimą. Tačiau ir žydų 

bendruomenėse būta visko. Lietuvos kriminalinė policija 1927—1935 metais buvo paskelbusi 

klykoliškės prekybininkės, manufaktūros parduotuvės savininkės Šeinės Lisaitės paiešką. Gal 

nesumokėjo mokesčių? Už kažin kokį nusikaltimą ta pati policija ieškojo klykoliškio siuvėjo 

Jeselio Šneidermano; 1923 m. buvo paskelbta Vegeriuose krautuvę turėjusio Peisacho Šeino 

paieška. O klykoliškis batsiuvys Gutmanas Abramsonas ir Pipirių kaime gyvenęs Robertas Žanas 

Falkonfeitas dezertyravo iš tarpukario Lietuvos kariuomenės. Viekšniuose 1918 metais trumpai 

veikusiam „revoliuciniam” bolševikiniam komitetui vadovavęs B. Zarcinas. 

Taigi, gyvenime nėra vienintelės spalvos, yra ir šviesos, ir šešėlių. 

Netolimoje praeityje ir šiandien 

Taigi, būta gausių bendruomenių, auginti vaikai, melstasi, mylėta, kurtos šeimos, plėtoti 

verslai. Dabar apie visa tai besužinome iš negausių išlikusių raštų ir senos spaudos. Gausių žydų 

bendruomenių vietoje dabar nejauki tuštuma. Dalis mūsų tėvų ir senolių kaimynystėje gyvenusių 

žydų jau po Lenino sukurstytos socialistinės revoliucijos atsidūrė bolševikinės Rusijos 

konclageriuose, tarpukario metais nemažai jaunų ir darbingų emigravo į Palestiną ir tolimesnius 

užsienius. O didžiausia dalis Lietuvos, taip pat ir šio krašto, žydų pirmaisiais Vokietijos ir TSRS 

karo mėnesiais buvo suimti ir nužudyti. Vienų kauleliai ilsisi prie Mažeikių, pavenčių smėlyje, 

kai kurie mirtį sutiko Kuršėnuose bei Žagarėje, penkios dešimtys Papilės žydų buvo sunaikinti 

Jonaičių miške, netoli Šiaudinės. 

Daug žydų ir sovietiniais metais sugebėjo emigruoti, nors mūsų krašte jų nedaug ir būta. 

Dabar visoje Lietuvoje žydų bendruomenė besiekia 3,5 tūkstančio žmonių, susitelkusių iš esmės 

Vilniuje. Tarp dabartinių Lietuvos žydų negirdėti nei garsių milijonierių, nei smerktinų aferistų. 

Dekanidzes jau visi užmiršo. Bendruomenė išlaikoma daugiausia JAV gyvenančių tautiečių 

aukomis, tačiau jų nėra apsčiai, net vienintelį savo muziejų Vilniuje sunkiai išlaiko. Tik dabar 

susirūpinta suregistruoti kapines ir masinių žudynių vietas, tačiau prižiūrėti ir tvarkyti jų nėra 

kam. 

Mūsų krašte geriau išlikusios Viekšnių ir Akmenės žydų kapinės, dalis žydų kapinių Papilėje 

buvo užstatytos gyvenamaisiais pastatais, nedaug trūko, kad ir paskutinio plotelio nebebūtų 

išlikę. Vegeriuose žydų kapines nori pasiglemžti krūmai, Klykolių kapinės buvo suniokotos dar I 

pasaulinio karo metais, tačiau išlikusios. Yra išlikę pastatų, kuriuose kadaise gyveno žydų 

šeimos arba buvo jų krautuvėlės. Praeis dar dešimtmetis kitas — kas visa tai bežinos ir 

beprisimins? 

Plastinina Bernarda. Garsiuosius Viekšnių puodžius beprimena tik Puodininkų gatvė: Iš 

ciklo „Senieji Viekšniai” // Ketvirtadienis („Santarvės” priedas). — 2003. — Vas. 27. — Nr. 8. 

— [Santarvė. — 2003. — Vas. 27. — Nr. 24 (8520)]. — Tekste: 

Gyvena Viekšniuose, Puodininkų gatvelėje, nedidukė, smulkutė moterytė — Eleonora 

Pranaitienė. Jos sodri žemaitiška šnekta įsiminė iš Lietuvos televizijos laidos „Mūsų miesteliai”, 

rodytos prieš keletą metų. [...]. Dar gerokai prieš karą Elė lankė Viekšnių pradinę mokyklą. 

274

Klasėje būdavo per 40 vaikų, ir mokytoja visus suvaldydavo, visus išmokydavo. Per pamokas 

būdavo tyla. 

— Visus mus išklausinėdavo ir laipsnius sustatydavo. Niekas 10 laipsnių nestatė, o tik nuo 

1 iki 5, — apie senąją tvarką mokykloje pasakoja Elė. — Mūsų klasėje buvo 3 žydelkaitės: Leikė 

Helbergaitė, Apkaitė ir Cipa Maginaitė, kurią visi Cepke vadino. Nežinau kodėl, bet žydų 

nemylėjau, atbula buvau kaip ožys. Žydai laikė arklius, karves. Kai vasarą reikėdavo eiti 

tarnauti, labai nenorėjau žydų karvių ganyti. 

Elė prisimena, kad jos bendraklasė Apkaitė turėjo du brolius — Motkį ir Jankeckį. Šeima 

gyvenusi Akmenės gatvėje. Tėvas turėjęs du arklius, kuriais uždarbiaudamas veždavo žmones 

geležinkelio stotin į traukinį arba iš ten į miestelį. Netoliese, toje pačioje gatvėje, gyvenęs ir kitas 

žydas — Benskis. Jis taip pat turėjęs porą arklių ir vežiodavęs keleivius į stotį ir atgal. Taigi 

Apkis su Benskiu tarpusavyje konkuravo. 

Muturas Algimantas. Tie žydeliai iš Viekšnių // Būdas žemaičių. — 2003. — Rugpj. 8. — 

Nr. 93 (685): iliustruota. — Visas tekstas: 

2002-aisiais, vasaros ekspedicijos metu, Mažeikių muziejui atsirado galimybė dar kartą 

pasidomėti iki Antrojo pasaulinio karo Viekšniuose gyvenusia žydų bendruomene. Šį kartą 

domėtasi ne tiek čia gyvenusių žydų papročiais, tradicijomis, kiek kapinėmis. 

Miestelio kapinės yra vienos iš didžiausių rajone. Žydų kapinės dar yra Laižuvoje, Leckavoje, 

Židikuose, Sedoje, Mažeikiuose. Pastarosiose dviejose vietovėse jos labai nuniokotos ir 

sunaikintos. Viekšnių žydų kapinės užima 1,4 ha teritoriją. Iš vakarų pusės ribojasi su katalikų 

kapinėmis. Teritorija aptverta vieline tvora, kuri iš pietų pusės niekdarių pradėta ardyti. Ką ten 

tvorą nunešti! Jokių problemų. Ir pokario metais niekdariai nešė šimtus kilogramų sveriančius 

paminklinius akmenis. Belieka manyti, kad naktimis praradusieji sąžinę tempė iš kapinių žydų 

kultūros paminklus ir klojo į statomų namų pamatus. Kažin, ar malonu gyventi ant kapinių 

paminklų pastatytuose namuose?! Ar nevaikšto bildukai? Ar nereikia kunigo, kad pašventintų 

namų kampus? Na, tikriausiai jie gyvena ramiai, nes jau užaugo kita žmonių karta, kuri 

nebežino, kas vogė paminklus. 

Manytina, kad prieškariu kapinėse galėjo būti daugiau kaip tūkstantis paminklinių akmenų. 

Dabar jų išlikę tik apie 160. Antkapinių akmenų yra vakarinėje ir šiek tiek pietinėje dalyje. Yra 

keletas sudvejintų paminklų (Mozės knyga). Paminklo gamybai naudotas lietuviškas akmuo. 

Aversinė (priekinė) pusė padailinta ir iškaltas tekstas senąja hebrajų kalba. Visi paminklai yra 

stačiakampės formos, pastatyti vertikaliai. Ant vienos kapavietės yra lieto betono plokštė, 

paguldyta horizontaliai. Nėra jokio užrašo. Kelių akmenų priekinė pusė nušlifuota, gerai matosi 

tekstai, Dovydo žvaigždė. Nėra išlikusių puikiai ornamentuotų akmenų. Gausiai ornamentuoti 

antkapiniai paminklai — retokas atvejis Lietuvoje, tačiau užrašų gausa jie pirmauja Europoje. 

Laiko, vėjų ir lietaus nugludinti tekstai šiandieną sunkiai įskaitomi ir išverčiami į lietuvių kalbą. 

Pabandysiu keletą tekstų paaiškinti. 

Paminklo viršutinėje dalyje esančios dvi raidės reiškia: čia ilsisi. Raidės dažnai būna iškaltos 

šešiakampės Dovydo žvaigždės centre. Tai reiškia, kad kapas priklauso judėjų tikybos velioniui. 

Štai vienas tekstas: „Kagan Jakub Zap. Kad tavo siela įsipintų į amžinai gyvenančių sielų 

vainiką”. Manytina, kad tekstas iškaltas XIX a. pabaigoje. 

Ant kito paminklinio akmens aiškiai įskaitoma — Rahmel. Tai gali būti ir pavardė, ir vardas. 

Jeigu prisimenate, žydai ilgą laiką pavardžių neturėjo. Emanuell reiškia mylintis Dievą. Ell 

hebrajų kalba — Dievas. Data neįskaitoma (nutrupėjusi). Užrašas galėjo būti iškaltas XX a. 

pradžioje. Akmens priekinė pusė šlifuota. Šių metų liepos mėnesį iš Izraelio atvykęs ir kapinėse 

apsilankęs Rahmel giminaitis teigė, kad šioje vietoje ilsisi keturios jo senelių kartos: senelė, 

prosenelė, jos mama ir t. t. 

Dar vienas akmuo byloja, kad 1912 m. buvo palaidota moteris, žydų tautos dukra, Jahodos 

dukra. 

Dabar kapinėse retkarčiais nupjaunama žolė. Iki Antrojo pasaulinio karo kapines prižiūrėjo 

visuomeninė organizacija Chebra Kadiš. Ypatingos priežiūros kapams nereikėjo, nes žydų tautos 

raštuose gėlė — beveik nieko nereiškiantis dalykas, o akmuo — šventas. Viekšnių žydų kapinių 

vakarinėje dalyje esančioje aukštumėlėje, manoma, kažkada stovėjo kapinių sargo namelis. Gal 

275

kada nors perskaitę ir išvertę į lietuvių kalbą sužinosime, kur ilsisi viekšniškių žydų Giršos 

žmonos Zlatos, Iciko žmonos Cipos, Bencelio žmonos Cirkės ir dukros Chaimės, Volifer 

Abraomo, Maušos Krup, Mendelio Korzono, Josifo Beselio, Abraomo Krimo, Leizerio Fišer, 

Markul Faivel, Leizerio Volfo ir jo sūnų Leibos, Dovydo ir Volfo bei kitų, prisidėjusių prie 

miestelio suklestėjimo ir puoselėjimo, palaikai. 

Muturas Algimantas. Tie žydeliai iš Viekšnių // Būdas žemaičių. — 2003. — Rugpj. 22. — 

Nr. 98 (690): iliustruota. — Visas tekstas: 

Besidairant po Viekšnių žydų kapines, bevartant įvairią literatūrą, pavyko aptikti medžiagos 

apie Viekšniuose gimusius ir čia užaugusius žydus bei tuos, kurie suvaidino svarbų vaidmenį 

kuriant ir statant pasaulinį geležinkelio ūkį. 

Izraelyje platinamuose informaciniuose leidiniuose teigiama, kad Viekšniuose 1766 m. 

gyveno 274 žydai, beveik po šimto metų, 1847 m. — 1646, 1921 m. — 300, o 1940 m. — 600 

žydų. 

Miestelyje 1884 m. gimė visuomenės veikėjas Efroikinas Izraelis. Dar būdamas 

dvidešimtmečiu jaunuoliu įsitraukė į sionistinį-socialistinį judėjimą. 1904 m. tapo „Atgimimo” 

grupės nariu. Po 1917 m. vasario revoliucijos Rusijoje, kartu su I. Dubrovinu ir N. Štriferiu 

pradėjo vadovauti Rusijos žydų liaudies partijai. 1920 m. su „Atgimimo” komiteto delegacija 

išvyko į Paryžių rinkti aukų nuo karo ir revoliucijos nukentėjusiems žydams. Jis buvo šio darbo 

pagrindinis iniciatorius. Iki 1925 metų — „Atgimimo” organizacijos „antrinio biuro” vadovas. 

Gyvendamas Paryžiuje 1936 m. daug prisidėjo organizuojant žydų pasaulinį kongresą. Antrojo 

pasaulinio karo metu organizavo visokeriopą pagalbą nuo fašistinio režimo nukentėjusiems 

žydams. Emigravo į Urugvajų (Montevideo). Po karo grįžo į Paryžių ir įsijungė į Prancūzijos 

sionistinės darbininkų partijos veiklą. Iki pat mirties palaikė ryšius su Izraeliu. Jis parašė keletą 

knygų apie Europos žydų problemas. Mirė 1954 m., palaidotas Paryžiuje. Kokie ryšiai buvo su 

tėvais, Viekšniais — nepavyko nieko aptikti. 

Kitas viekšniškis, Idelsonas Avrahamsonas, gimė 1865 m. Kaip teigia šaltiniai, jis turėjo to 

meto aukščiausią išsilavinimą, kokį tik buvo galima pasiekti žydui. Būdamas 15 metų 

susidomėjo pasaulietiniais mokslais. Nuo 1880 m. penkerius metus mokėsi Maskvos 

universitete. 1886 m. susidomėjo Palestinos filosofiniu XOVEVEI IVON mokslu ir judėjimu. 

1889—1893 m. buvo BNEI-MOSE ordino narys. Po I sionistinio kongreso perėjo į partinio 

sionizmo pozicijas. Buvo aktyvus demokratų partijos narys. 1905—1917 m. gyveno Peterburge, 

redagavo ir leido periodinį mėnesinį laikraštį „Žydų gyvenimas”, savaitraštį „Kronika”. Po to 

redagavo minėtus laikraščius pakeitusią „Zaria” (Aušra — ?). Leidiniuose nuolat buvo 

publikuojami ir jo paties parašyti straipsniai. I. Avrahamsonas buvo vienas iš pirmųjų sionistų, 

bandžiusių suderinti politinę kovą už žydų teises bendruomenėje su žydų veikla nacionaliniame 

centre Izraelyje. Jis sukūrė pagrindus GELSIN GFORSKO programai. 1919 m., kada sovietų 

valdžia pradėjo kovą su sionizmu, jis, kaip visos Rusijos sionizmo atstovas, buvo pasiųstas ir 

dalyvavo Versalio konferencijoje. 1919—1920 m. dirbo savaitraščio XA-OLAM redaktoriumi. 

Šis savaitinis žurnalas buvo leidžiamas Londone. 1921 m. persikėlė gyventi į Berlyną. Čia 

tikėjosi tęsti politinį — literatūrinį darbą. Idelsonas Avrahamsonas priešiškai žiūrėjo į socialistinį 

judėjimą ir socialistines revoliucijas. Jis buvo įsitikinęs, kad žydų tauta tik tada bus laiminga, kai 

sukurs savo valstybę. Mirė 1921 m., palaidotas Berlyne. 

O dabar norėčiau pakalbėti ne apie žydus, gyvenusius Viekšniuose, bet tiesusius geležinkelį 

prie Viekšnių. Daugelis yra girdėję sklandančią legendą, kad viekšniškiai pagailėjo pinigų ir 

nedavė kyšio žydui inžinieriui. Todėl dabar, norint nukakti į Viekšnių geležinkelio stotį, reikia 

sukarti beveik penkis kilometrus. 

Istorija tokia. Pasaulio žydai — bankininkai, finansininkai — suvaidino svarbų vaidmenį 

kuriant ir statant pasaulinį geležinkelio ūkį. Labai rizikuodami įdėjo didžiulį kapitalą vystant 

tokią XIX a. naujovę. Čia, žinoma, pagrindinį vaidmenį suvaidino Rotšildo bankas, kuris 

finansavo geležinkelių statybą Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje, Ispanijoje, Brazilijoje. 1832 m. 

broliai Pereirai įkūrė „Kredit Mobile” banką Rusijoje, į kurios sudėtį įėjo ir Lietuva. 

Geležinkelių statyba prasidėjo pasibaigus Krymo karui (1853—1856) ir panaikinus baudžiavą 

(1861). Pagrindiniais geležinkelių statybos bankų dalininkais tapo žydai, broliai Pereiros, 

276

Mendelsono firma Berlyne, baronas A. Štiglicas (Peterburgas), S. A. Frenkelis (Varšuva) ir kt. 

Netrukus bankų dalininkų darbą pradėjo kontroliuoti valstybė ir jų veikla buvo apribota. 1860— 

1880 m. geležinkelio statybos iniciatoriumi tapo inžinierius, finansininkas I. S. Bliox. Ivanas 

Stanislovičius buvo žydų kilmės. 1836 m. gimė Radunėje. Mokėsi Varšuvoje ir Berlyne. Mirė 

1901 m., palaidotas Varšuvoje. Buvo laikomas rusų ekonomistu. Į amžiaus pabaigą perėjo į 

liuteronų tikėjimą. 1898 m. parašė knygą (6 tomų) „Būsimasis karas technikos, ekonomikos ir 

politiniuose santykiuose”, kuri susilaukė labai teigiamo viso pasaulio specialistų įvertinimo. Ji 

taip paveikė Rusijos carą Nikolajų II, kad šis 1899 m. sušaukė konferenciją, kurioje buvo 

peržiūrėti carinės Rusijos ginkluotės ir tarptautinio arbitražo klausimai. Netrukus I. S. Bliox 

parašė dar vieną knygą — „Materialinių ir dvasinių santykių palyginimas Rusijos šiaurės vakarų 

gubernijose”. Veikale jis analizavo ir įrodinėjo, kad carinės Rusijos vakarinės dalies gubernijose 

valstiečiai gyvena žymiai geriau, negu centrinėje Rusijos dalyje. Tuo paneigė sklandančius 

mitus, kad žydai engia ir išnaudoja vietos gyventojus. Jo iniciatyva buvo nutiestos geležinkelio 

linijos Peterburgas—Varšuva, Kijevas—Brestas, na ir žinoma, Liepoja—Romnas pro Viekšnius. 

Kažin, ar šį žydą, europinio lygio inžinierių I. S. Bliox, keliais tūkstančiais litų galėjo sugundyti 

viekšniškiai? Tegul lieka ši graži legenda, bet ją pasakodami paminėkime ir talentingo, gabaus 

inžinieriaus pavardę. 

Eselinienė-Kriaučiūnaitė Zelma. Atsiminimai / Broniaus Kerio pokalbis su Zelma 

Eseliniene. — 2004. — Liep. 28. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

— A čia žyds gyveno? 

— Nu če šitaa, kor dabaa tas Valdajevs gyven, jug če grūdus supėrkdavo. Jug če pakeliee bov 

trys tuos klietis. Vėin bov pryšaas Liutkaatee mažne, tėn esam par kulkuoza laukus rinkėj 

akmenis. Žyds bovo. I trečiuoj bov kor Stancevyčio yr va, kap per gelžkelį pervažiouji, nu ta 

truobelė. Nesene anuo nugriuovė. I tėn daa bov tokėi... seni medee tokėi, dabaa dilgielyns bier. 

— I visuos tuos trijuos žydaa bov? 

— Bovo žydaa i varė konkurėnti. No, kas vežė tus javus pardout’: „Ui, parduok man, aš 

duosiu brangiau. Nu nevežk ten, aš duosiu brangiau”. Va, če žydo klietis bov, nes bov, če 

supėrkdavo į stuotį, į vaguonus pėldavo i veždavo. Ne vardo, ne pavardies nežinau. [...]. Če bovo 

trys žydų klietės. Tada su arklees vėskas bovo vežams, jug ne su mašinuom kuokiuom. Je je, če 

žydo klietė. 

Knabikas Liudvikas. Atsiminimai / Bronislovo Kerio pokalbis su Liudviku Knabiku Fermos 

kaime. — 2004. — Liep. 30; Rugpj. 1. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Liudvikas Knabikas kalba žemaičiuodamas, kartais gryna žemaičių tarme, bet gana dažnai tus 

pačius žodžius taria dvejopai. Kalba pavartodamas ir keletą tikrai senų žemaitiškų žodžių, todėl 

čia bandyta tiksliau užrašyti tarimą, kiek tai įmanoma nenaudojant kalbininkų rekomenduojamų, 

tačiau skaitytojams nepriimtinų, svetimų ženklų. — Tekste: 

— Nedavažiavus lig gelžkelio. Kas tėn bov, Giberis, Giberio klietė. Pri... pri tuos tuos 

Kazlauskienės. Giberio klietė, Kazlauskienė i tujau parvaža Vėikšnių, gelžkelio. Giberis. Dabaa 

y nugriauta ta klietė. Nesenee. Bliekuos stuogu bovo didžiause klietė bovo jiebišvaimat’. 

Gužauskio nežinau, Kazlauskienė bovo. Pri pat parvažos, kriautuvė Smetuono laiki bovo pas 

Kazlauskienę. 

— Giberis bovo če pri Kazlauskienės, tujau pat — toukš, ar Adelsons, kas ons bovo, tas 

tujau... Kap sokaas už Nagio mėško, sokaas kels va, par vėsą suodą Rekiečių, če Kaupys, če 

untaa tujau Bogužas, tėn Lungys, tėn vėsė. Unt pat kampo, šėtaa i dabaa ta klietelė tebier 

apžielusi, tuokia būdinkėlis. I ta yr žydo klietelė. 

— Sako, daa viena buvusi, tuoliau? 

— Bovo daa, pri pat Kaupio mėško. 

277

Muziejininkas Algimantas Muturas. Dingę kaimynai // Būdas žemaičių. — 2004. — 

Gruod. 22. — Nr. 148 (892). — Tekste: 

Visam žydų mažeikiškių sportiniam judėjimui vadovavo Kalmanas Rachmelis. Jo senelis 

Aranovičius ir senelė Keilė (mergautinė pavardė Goldman) iki XIX a. pabaigos gyveno 

Viekšniuose, Tirkšliuose. Jie užaugino 5 vaikus. Dukra Hana 1875 m. ištekėjo už Rachmelio ir 

gyveno Mažeikiuose. 1928 metais mirė ir buvo palaidota Viekšnių žydų kapinėse. Ant jos kapo 

išlikęs paminklinis akmuo. Jame išgraviruota: „Ei, mūsų motina! Mūsų širdžių paguoda. Išėjusi 

savo gražiausiomis dienomis. Mūsų vaikai tęs tavo darbus. 1928. 03. 05. (5688 m.)”. Taigi 

vienas iš jos sūnų Kalmanas Rachmelis Mažeikių mieste, Laisvės g. 40, tarpukariu buvo tabako 

parduotuvės savininkas. Laisvės g. Nr. 5 turėjo įvairių prekių parduotuvę. Buvo vedęs Tabergaitę 

(Taberg). Tačiau su ja ilgai negyveno, nes žmona jauna anksti mirė. Brolis Izraelis prasidėjus 

Antrajam pasauliniam karui spėjo išvykti į Palestiną. 

K. Rachmelis 1941 metų rugpjūčio 3 dieną su kitais mažeikiškiais žydais buvo sušaudytas 

pavenčiuose. Kai kurie liudytojai teigia, kad K. Rachmelis sužeistas į pažastį pakilo iš duobės ir 

garsiai rėkė: „Mūsų kraujas netylės! Mūsų kerštas sugrįš!”. Tačiau dar po vieno šūvio balsas 

nutilo. Taip ir baigėsi mažeikiškių žydų sporto istorija. 

Muturas Algimantas (muziejininkas). Dingę kaimynai [VI dalis] // Būdas žemaičių. — 2005. 

— Saus. 14. — Tekste: 

Tarpukaryje nemažai Mažeikių miesto gyventojų vertėsi odos, kailių prekyba ir apdirbimu. 

Vienas iš tokių buvo žydas Motelis-Leiba Kalvarija. Šis mažeikiškis, gyvenęs Viekšnių gatvėje 

Nr. 15, 1931 metais važinėjo po kaimus ir iš ūkininkų supirkinėjo odą, kailius, šerius, ašutus. Šis 

verslas žmogeliui, matyt, sekėsi neblogai, nes 1939 metais, jau minėtu adresu, veikė Motelio 

nuosava odų ir kailių apdirbimo dirbtuvė. Buvo įrengtos odų mirkymo ir sūdymo duobės. 

Samdyti darbininkai atliko pirminį odos apdirbimą. Po to ji buvo kraunama į vagonus ir 

tolesniam apdirbimui gabenama į Šiaulius. Frenkelio fabrike oda galutinai buvo apdorojama ir 

įgavusi reikiamą pavidalą, virsdavo batais, diržais, portfeliais ir kt. 

Šiame versle sukosi ne tik šeimos galva, bet ir nemažas būrys giminaičių. Tuo metu tai buvo 

ganėtinai sunkus verslas, juk nebuvo nei telefonų, tačiau kažkaip reikėjo sužinoti, kas skers 

kiaulę ar jautuką, kas nudirs odą ir atgabens ją į Mažeikius. Visur su arkleliu, visur su ratukais 

žydelis spėjo aplėkti. Vis pasiderėdamas, vis pasimalonindamas. Reikėjo sparčiai suktis. 

Pirmagimis sūnus Simas gimė Telšių apskrityje, Kalvarijos miestelyje. Matyt, ir visos šeimos 

šaknys Kalvarijoje. Žydai pavardes pradėjo gauti XVIII amžiuje. Iki tol jie buvo vadinami tik 

vardais. Pavardė dažnai buvo suteikiama tos vietovės vardu, kurioje jie gyveno. 

Viekšnių valdžios vidurinės mokyklos pažymėjime nurodoma, kad Simas „1933 metais 

rugpjūčio 30 d. įstojo į Viekšnių valdžios vidurinės mokyklos trečiąją klasę. Dėl labai gero 

elgesio 1935—1936 mokslo metų gale baigė visą keturių klasių kursą. Simo mokslo žinios buvo 

įvertintos taip: matematika, algebra, darbeliai, kūno kultūra — 4, visi kiti dalykai — 3”. 1936 m. 

rugsėjo 7 d., kaip nurodoma Mažeikių valstybinės gimnazijos pažymėjime, Simonas įstojo į 

gimnazijos pirmąją klasę. „Dėl labai gero elgesio, gimnazijoje mokėsi iki 1940 m. gegužės 14 d. 

Metų pabaigoje išlaikė egzaminus ir baigė aštuonių klasių gimnaziją su lotynų kalba”. 

Muturas Algimantas. Kavos fabrikas Mažeikiuose // Būdas žemaičių. — 2005. — Birž. 6. 

— Tekste: 

Jeigu patikėsime muziejuje sukaupta istorine medžiaga, Leizeris-Faivušas Mecas būdamas 29 

metų iš Viekšnių persikėlė gyventi į besikuriančius Mažeikius. Prie kelio Viekšniai—Laižuva, 

dabartinėje Viekšnių gatvėje, alaus daryklos „Lokys” teritorijoje iš lietuvio ūkininko nusipirko 

apie pusę hektaro žemės sklypą. Tarybiniais metais alaus daryklos administracinio pastato vietoje 

pasistatė gyvenamą namelį ir pagalbines patalpas. Jose 1890 metais rankine malimo mašinėle 

pradėjo malti ir gaminti taip tada vadinamą „cikorijos” kavą. Pagamintą produkciją, susipylęs į 

maišelį, nešiojo ir siūlė gyventojams. Verslininko patirties jau turėjo. Mat gyvendamas 

Viešvėnuose vertėsi „cukraus gamybos” verslu. Viekšniškių žydų sąrašuose pavyko aptikti 

Leibos ( Leizerio) Faivušo Meco pavardę. Šeimos galva gimė 1860 metais. Manoma, kad į 

278

Viekšnius atsikėlė iš Plungės. Žmona Šėmė, Hiršos g. 1875 m., manoma, kad buvo atsikėlusi iš 

Tauragės. Jie augino sūnų, gimusį Plungėje 1894 m., dukrą Mariją, g. 1890 m., Anną, g. 1895 m., 

Pauliną (?), Pesę g. 1891 m. Viekšniuose. Šeima, matyt, gyveno pasiturinčiai. Laikė tarnaitę 

Merą Zemelian ir namų darbininką Idelį Olšvangą. 

Muturas Algimantas (muziejininkas). Apie Daktarus, bet ne apie tuos // Būdas žemaičių. — 

2005. — Liep. 1: Nuotrauka „Pirmoje eilėje: antroji M. Pečkauskaitė, Zarcinų sūnus Algirdas, 

N. Zarcinas, kunigas K. Bukontas, vaistinės savininkė T. Martišauskaitė. Antroje eilėje, centre, 

N. Zarcinienė”. — Visas tekstas: 

Kada mūsų krašte pasirodė pirmasis gydytojas, šiandien tikriausiai niekas nebepasakys. Nuo 

seno žmonės gydėsi įvairiais žolelių nuovirais, medumi, voratinkliais ir krupio užpilais. 

Skausmus malšino įvairūs užkalbėtojai, būrėjai. 

1860 m. Viekšniuose įsteigta vaistinė buvo viena iš pirmųjų Žemaitijoje. Ją įsteigė telšiškis 

žydas Teodoras Goeldneris. 1883 m. vaistinę iš varžytinių nupirko V. Aleksandravičius. 

Viekšniuose vaistininkų Aleksandravičių „epocha” tęsėsi iki pat XX a. pab. 

Sudegino archyvus 

Pagal griežtus žydų tautos įstatymus, Kahalas (bendruomenė) neregistruojama, jeigu neturi 

rabino, gydytojo ir mokytojo. Viekšniuose žydai, apsigyvenę nuo XVII a., privalėjo turėti 

gydytoją. Su geležinkelio statybininkų būriu Viekšniuose taip pat turėjo atsirasti gydytojas, 

įsikurti „lazaretas” — ligoninė. Deja, viekšniškių žydų archyvai nacių buvo sudeginti, o senolių 

atmintis siekia tik tarpukario metus. 

Ne vieną išgelbėjo 

Buvusi lėlaitiškė E. K. (g. 1928 m.) prisimena: „Dar gerai atsimenu jauną, gražų daktarą 

Lipmaną, gyvenusį Tilto gatvėje. Ne vieną gyvybę išgelbėjo. Mano brolis ranką susilaužė. Gavęs 

žinią apie nelaimę nepasididžiavo, atskubėjo į kaimą. Apžiūrėjęs ligonį ne dėl atlygio teiravosi, 

bet ar turėsim greitus arklius ligonį į Mažeikius vežti. Išgelbėjo daktaras Lipmanas mano broliui 

ranką ir gyvybę”. 

Kita viekšniškė prisimena: „Lipmanas buvo gydytojas. Jo žmona — seselė. Jie buvo 

bevaikiai. Sukilo čia žmonės, kai juos paėmė. Prirašė visokių prašymų ir pareiškimų vokiečiams, 

kad paleistų. Ir jį nuvarė į Mažeikius. Jis turėjo stoti į eilę sušaudymui, bet į jį nešaudė. Gal kaip 

daktarą paliko. Tada jis paklausė: „Kaip žmona?” Pasakė: „Žmoną sušaudysim”. Tada jis 

atsistojo ir jį sušaudė. Žmona, atrodo, buvo Glikmanaitė.” 

Pavyko išvengti duobės 

Kiek anksčiau miestelyje gyveno felčeris Leiba Zarinas. Jis, atrodo, buvo atsikėlęs iš Vilniaus. 

Įsigijęs varganus namus greitai praturtėjo iš palūkanų. Skolindavo kitiems pinigus. 1915 m. 

baigęs aukštuosius medicinos mokslus Odesoje, į Viekšnius atvyko gydytojas Hackelis 

Rakuzinas. Po Pirmojo pasaulinio karo apie 10 metų dirbo Viekšniuose. 1932 m. persikėlė į 

Šiaulius ir ten tęsė gydytojo darbą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, gydytojas kažkur 

Rusijoje atostogavo. Taip jam pavyko išvengti duobės. 1945 m. balandžio mėn. 5 d. vaistininkui 

Aleksandravičiui iš Gorkio srities Likojanovo miesto atsiuntė atvirlaiškį. Pasibaigus karui, 

apsigyveno Azerbaidžane. Jo broliui taip pat pavyko pabėgti ir apsigyventi kažkur Pietų 

Afrikoje. 

Patį pirmą nušovė 

Ta pati viekšniškė E. T. prisimena: „Dovidovičius turėjo mažą vaistinėlę „Mažoji vaistinėlė”. 

Taip buvo pavadinta todėl, kad vaistais buvo prekiaujama nelegaliai. Čia buvo ir kitokių prekių, 

o kai reikėdavo galėjai ir vaistų nusipirkti. Tas Dovidovičius turėjo didelę baltą barzdą. Vokiečiai 

jį patį pirmąjį Viekšniuose ir nušovė. Jie ėjo per tiltą. Dovidovičius išbėgo lauk iš savo 

„Mažosios vaistinėlės” pasižiūrėti, kas ateina, vokiečiai ir paleido kulką. Tada sujudo žydeliai”. 

Panašūs likimai 

Viekšniškių dantų skausmą ramino 1903 m. Kijeve (Ukraina) medicinos mokslus baigęs 

gydytojas Gelfundas Samuelis. Jo kabinetas buvo tuometinėje Bažnyčios g. 10. Apie gydytojo 

lemtį 1941 m. knygelėje „Neužmiršime” (1960. P. 33) rašoma: „Pirmuoju atvariau komjaunuolį 

279

Žvirblį. Po jo — dantų gydytoją Gelfundą... Moteris ir vaikus nuvarėme į sinagogą, o vyrus 

uždarėme į daržinę...” Po keleto dienų gydytojas atsidūrė Mažeikių pavenčiuose. 

1918 m. Odesoje baigusi mokslus, į Viekšnius atvyko dantų gydytoja Brevdaitė Mina. Ji 

susilaukė tokio pat likimo kaip ir anksčiau paminėtas jos kolega. 

Apsigyveno Židikuose 

Įdomi ir spalvinga gydytojų Zarcinų šeima gyveno Židikuose. Čia gydytojai apsigyveno po 

Pirmojo pasaulinio karo. Motelis Zarcinas ir jo žmona rusė Nina Skriabina su sūneliu Algirdu, 

nežinia, kodėl pasirinko šį miestelį. Buvusi sūnaus auklė K. D. prisimena: „Zarcinas buvo žydas, 

persikrikštijęs. Į Židikus parėjo persikrikštijęs. Vadino save Anatolijumi. Žmona buvo rusė, 

sibirietė, felčerė-akušerė... Namie visi kalbėdavo rusiškai, nes žmona lietuviškai nemokėjo. Geri 

tai buvo žmonės. Per juos ir trobą nusipirkom. Mama gaudavo po 80 Lt per mėnesį. Zarcinas 

buvo aukšto mokslo, taip vadinamas departamentinis daktaras. Pana Marija (Pečkauskaitė) ateis 

pas jį, pagers arbatos. Kalbėsis visi rusiškai. Išlydės. Ją vaikas vis kūma vadino, nes pana Marija 

ir Bronislovas Vaitkevičius buvo krikšto tėvai. Krikštijo jį jau ketverių metų, kai 1925 m. 

Zarcinai atsikėlė į Židikus. Krikštijo klebonas K. Bukontas. Vaiko į mokyklą neleido, samdė 

namie mokytojus... Liutikas (Algirdas tėvų vadinamas Liutiku) dykas buvo. Paims, suks, suks ir į 

mane paleis batą. Nebėgsi skųstis — jiems tik vienas sūnus. Lepino... Liutikas namuose mokėsi 

iki 4 klasių. Egzaminus laikė Sedoje, kur buvo progimnazija. Ir aš kartu mokiausi. Ruošė ta pati 

mokytoja Geniušaitė. Išlaikiau egzaminus už dvi klases”. 

Kaip ir daugumą žydų — sušaudė 

Kurį laiką padirbėję Židikuose Zarcinai išsikėlė į Kalvariją (Suvalkiją). Abu dirbo 

psichiatrinėje ligoninėje. Zarcinienė staiga mirė. Našlys vyras su sūnumi išsikėlė gyventi į 

Vilnių. Čia gyveno Zarcino giminės. 1941 m. birželis... Antrasis pasaulinis karas. Gydytojas 

Zarcinas, jo sūnus, giminės, kaip ir kiti Vilniaus žydai, buvo suvaryti į getą ir netrukus sušaudyti. 

1936 metais, Kaune, medicinos mokslus baigė ir Židikuose apsigyveno dantų gydytoja 

Jakobsonaitė Henė. 

Matyt, lietuviai savo vaikų gydytojais neskatino tapti, todėl ligai prispaudus kreipdavosi į 

žydelį daktarą. 

Muturas Algimantas, muziejininkas. Ar turite šekelių? // Būdas žemaičių. — 2005. — 

Rugpj. 26. — Nr. 95 (991): iliustruota. — III dalis (Pradžia — Bž Nr. 91, 92). — Tekste: 

„Leckavoje gyveno Geršono Levito šešių asmenų šeima. Viekšniuose kurį laiką gyveno ir dirbo 

rabinas Zalmanas Levitas”. 

Muturas Algimantas, muziejininkas. Kur mano daktaro kapas? // Būdas žemaičių. — 2005. 

— Lapkr. 16. — Nr. 129 (1025): ir nuotraukos: 1. „Juozapas Milieška”. 2. „Veronikos ir 

Stanislovo Milieškų sūnų Juozapą nuo mirties išgelbėjo daktaras Lipmanas”. — Visas tekstas: 

Viekšnių seniūnijoje, miškų, apsuptyje išsidėstęs Žibikų kaimas. Čia nuo seno gyveno 

pasiturintys ūkininkai. Apylinkėje garsėjo Žibikų plytinė. Čia, Veronikos ir Stanislovo Milieškų 

šeimoje užaugo sūnus Juozapas. 

Užaugo dvimetrinis, bet pradžia buvo prasta. Kai Veronikai atėjo laikas gimdyti, Stanislovas 

pasikinkė bėrį ir per Juodeikių pušyną atidardėjo į Viekšnius. Kur kreipsies tokiai „bėdai” 

ištikus, jeigu ne į akušerę Lipmanienę. Ši greitai sėdo į ratus ir atskubėjo į Žibikus. Po minutės 

kitos ant žydės rankų šį pasaulį išvydo sūnus Juozapas Milieška. Tėvai buvo be galo laimingi. 

Užaugs sūnelis, bus kam palikti ūkį. Porą metelių buvo ramu, bet staiga nei iš šio, nei iš to 

sūnelis pradėjo karščiuoti. Klyksmas baisiausias. Stanislovas vėl pakinkė arklį ir — į Viekšnius. 

Šį kartą parvežė daktarą Tamuchiną Lipmaną. Apžiūrėjęs ligonį daktaras pasakė: „Jis kritiškos 

būklės. Jeigu ant plaučių bus tik vanduo, aš jį nutrauksiu. O jeigu jau pūliai, reikės išimti du 

šonkaulius. Sūnus gali neatlaikyti”. Buvo tik vanduo. Sūnus greitai sveiko. Tėvas paklausė: 

„Kiek reikia mokėti už sūnaus išgelbėjimą?” „Kai turėsi malkų, atvežk vežimėlį”, — atsakė 

daktaras. 

Staiga prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Nebenuvežė Stanislovas daktarui malkų — 

nebereikėjo. Daktaras atsidūrė Mažeikių pavenčiuose. „Kai Viekšnių žydus suvarė ir uždarė, 

280

tėvelis buvo nuvažiavęs pažiūrėti, gal galėtų kuo padėti, maisto perduoti. Prišoko prie tėvo buvęs 

samdinys, pravarde „Joukų Juonis” (Juokų Jonas), atstatė šautuvą ir neleidžia. Tėvas jam ir 

pasakė: „Jonai, juk mes pažįstami”. O tas: „Ką, ir tu nori pas tuos judus atsidurti?” Pradėjo abu 

ginčytis. Tuoj prisistatė vokietis. Tėvas atbulas, atbulas prie savo kumelės, į ratus ir — į Žibikus, 

— pasakojo Juozapas. — Kodėl judus, aš ir šiandien nesuprantu. Juk man išgelbėjo gyvybę”. 

Apie minimą daktarą viena viekšniškė senbuvė pasakojo: „Lipmanas buvo gydytojas, o jo 

žmona — medicinos seselė. Jie buvo bevaikiai. Sukilo čia Viekšniuose žmonės, kai juos paėmė. 

Prirašė visokių prašymų ir pareiškimų vokiečiams, kad paleistų. Bet nuvarė į Mažeikius. 

Daktaras turėjo stoti į eilę sušaudymui. Jis tada paklausė, kaip žmona? Jam atsakė, kad žmoną 

sušaudys. Daktaras atsistojo šalia žmonos ir jį sušaudė”. 

Apie gydytoją Akmenės r. laikraštyje „Vienybė” (1995-03-08, Nr. 19) publikacijoje „Nejaugi 

mes visi kalti?” Z. Navickienė-Aleksandravičiūtė pasakojo: „Tikiuosi, kad dar daugiau 

viekšniškių prisimena gerą specialistą, malonų ir gražų žmogų, gydytoją T. Lipmaną. Jį suimtą 

laikė atskirai nuo kitų įkalintų žydų. Jį kartais atvesdavo į vaistinę paimti ligoniams vaistų. Kartą 

pažįstamas sargybinis liko vaistinėje, o tėvelis gydytoją pakvietė pas mus į butą arbatos išgerti. 

Mačiau, kaip jis buvo susijaudinęs. Tėvelis jam pasiūlė: „Daktare, pas mus sodelyje yra išėjimas 

link Ventos, bėkite! O aš, kaip nors išsisuksiu”. Daktaras Lipmanas liūdnai padėkojo, bet 

atsisakė, paaiškinęs, kad be savo žmonos jis niekur nebėgsiąs. 

Mačiau, kaip vieną vakarą, kai jau buvau beužmieganti, į miegamąjį įbėgo mamytė. Ima mano 

mėgstamus raudonus kaspinus, kuriuos įpindavo į kasas, juos karpo ir skubiai siuva ant balto 

audeklo”. 

Senoji Aleksandravičienė bandė gelbėti daktaro žmoną. Siuvo galvos apdangalus, raiščius su 

Raudonojo kryžiaus simbolika. Bet niekas nebepadėjo. Nacių kulka buvo negailestinga žydui 

batsiuviui, prekybininkui, šventikui ar daktarui. 

Po Antrojo pasaulinio karo Juozapui vėl teko susidurti su per stebuklą išlikusiais žydų 

tautybės žmonėmis. Mat gerokai „prakutusiam” nusibodo šake darbuotis Žibikų kolūkio 

laukuose. Žmogelis panoro įsigyti vairuotojo profesiją. Išvyko į Vilnių, kur specialiuose kursuose 

buvo ruošiami vairuotojai. Mokslas vyko neakivaizdiniu būdu. Kursų vadovas buvo žydas 

Gurvičius. „Nebuvo kur pernakvoti. Nuėjom pas mokyklos vadovą. Jis buvo žydas. Parsivedė 

mus į savo namus. Pagamino vakarienę, pernakvojome. Kitą dieną laikėme egzaminus. Kažin, ar 

būtų atsiradęs lietuvis, kuris čia su tokiais kaimo mužikėliais būtų terliojęsis”, — prisimena 

Juozapas. 

Įgijęs vairuotojo teises, pradėjo vežti gyvulius į Šiaulių mėsos kombinatą. Čia ir vėl susidūrė 

su žydų tautybės žmogumi. „Priėmimo punkto vedėjas buvo Levinas. Visi punkto darbuotojai jo 

bijojo. O kodėl? Todėl, kad buvo teisingas. Suvažiuodavo didžiausios eilės mašinų. Kuris duoda 

kyšį ar koks akiplėša, žiūrėk, be eilės lenda, o tu stovėk per naktis. Vieną kartą paėmė toks 

pyktis, nuėjom pas Leviną ir viską išklojome. Nuo tos dienos buvo tvarka”, — pasakojo 

Juozapas. 

„Vieno nesuprantu: kodėl lietuviai puola ant tų žydų? Juk retas bėra matęs gyvą žydą. Anais 

laikais, kaip mano tėvukas sakydavo, pas žydelį nelaimėje, bėdoj ir ligoj susigelbėsi. Kur tu 

dabar rasi tokį daktarą, kuris už vaistus, švirkštus, tvarsliavą ir priežiūrą paprašytų vežimėlio 

malkų? — klausė Juozapas. — Malkų, kurias pažadėjo tėvelis, jau nebėra kam nuvežti. 

Retkarčiais nueinu į žydų kapines, padedu gėlių, bet nežinau, kur mano daktaro Lipmano kapas. 

Norėčiau visai žydų tautai padėkoti, kad mane išgydė”. 

Daujotas Povilas, Noreikis Pranciškus. Kalninė. Kumetynas / Povilas Daujotas ir 

Pranciškus Noreikis papasakojo Broniui Keriui 2006. — Birž. 4. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Povilas Daujotas: 

— Kalnėnė, ooi, ta čia bovo pri kelio senuojo, vuo tas bovo untrapus gelžkelio, tas palverks 

bovo už gelžkelio, untruo pusie. Kalninie? Žyds tas gyveno, Jankelis. Jankelis vardo, pavardie 

bovo Birka. Birka Jankelis. Vuo vuo ta žmuona bovo Tomelė. Mejeraatė bovo buvusi. Mejerelė 

Tomė. A duktie bovo Chaikė. Aš nežėnau a tėkra, ar augintinė bovo. 

281

Šita vėina pati tebovo, ta vėina karčiama bovo. Stadala bovo, tuokia klietis bovo pri galo i 

truoba. Ons bovo prisistatis tuokį klietį. Skaituos, grūdus nupėrks... Eiziks untaa iš Vėikšnių liub 

atvažious... Anėi liub su Eiziku čia visumet prekiaut’, pėrks grūdus. Tėi žydaa liub lieks kėts 

kėtam už akių... Prekiaudavo. 

Pranciškus Noreikis: 

— Da su tete mono atsisveikino. Kažkuokį duovanelę tetee atnešė. A tėn šaukščiukų kuokių 

atnešė. Atmenu tuo stadalą ka bovo. Stadala ta bovo puonaa kur suvažious. Baliavuodavo anėi 

tėn. Anuo pusie bovo kartys tuokios pririštos, kor arklem prisirėšt vasarą. 

Povilas Daujotas: 

— Aš gailious, labaa gailious, aš dabaa tonkee i sapne anus... Tėn anų žemė bovo už 

gelžkelio, keturių hektarų bovo. Tėn Puoderis pasistatis ont tuokio... tėn bovo kėtkart dvaro 

kumetyns bovo, Sonteklių dvaro kumetyns tėn bovo, kor Puoderis, tuo vėituo. Tuoliau bovo tėn 

tuo Sadauskio žemė, kor bovo Jankelis nupėrkis, tuoliau bovo. Tėn vėins kumetyns, ontrs 

kumetyns bovo, da kumatyne pėrtės bovo šiuopus gelžkelio. Aš i tuo pirtie esu bovis, da tuoks 

nedidelis buvau. Aš prisimenu dvėdešims pėrmų metų vėskų, vuo aš esu devyniuolėktaas metaas 

gėmės. Aš vėskų atsėmenu. Iš tų laikų dar. 

Mažeikių regiono (Sedos, Viekšnių, Tirkšlių, Židikų, Mažeikių) žydų bendruomenės / 

Parengė: Giedrius Jokubauskis, Akvilė Grigoravičiūtė, Ilja Smirnov, Laura Valauskaitė. — 

Vilnius, 2005 m. — Internete data: 2007-11-29 // Kopijuota iš interneto 2008 metais — 

http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/741/. — Nuotraukos tik Nr. 1054—1057. — Tekste: 

ĮVADAS 

Žemaitijos žydų istorija yra tyrinėta palyginus menkai. Kai kurie žydų gyvenimo Žemaitijos 

miesteliuose fragmentai probėgšmais paminimi įvairių autorių studijose, skirtose atskirų vietovių 

istorijai ar Žemaitijos regionui, tačiau sistemiškai žydų bendruomenių raida šiame krašte nėra 

pažinta. 

Šiaurės Lietuvoje esančio Mažeikių rajono žydų bendruomenių istorija nėra išimtis. 

Dabartinime Mažeikių rajone esančių miestelių, kuriuose buvo gausios žydų bendruomenės, 

istorija yra tyrinėta tik iš dalies. Daug medžiagos apie tarpukario žydų gyvenimą Mažeikiuose ir 

aplinkiniuose miesteliuose yra sukaupęs Mažeikių muziejaus muziejininkas p. Algimantas 

Muturas, tačiau visapusiškai regiono žydų bendruomenių istorija nėra tirta. 

Šio darbo objektas — dabartiniame Mažeikių rajone esančių miestelių — Sedos, Viekšnių, 

Tirkšlių ir Židikų — žydų bendruomenių istorija. Tiriamus miestelius vienija ne vien tai, kad jie 

priklauso Mažeikių rajonui (toks sukurtas tik po II Pasaulinio karo, o patys Mažeikiai didžiausiu 

regiono miestu tapo tik apie XX a. vidurį), o greičiau panašūs žydų bendruomenių raidos 

ypatumai. Svarbiausios dabartinio Mažeikių regiono žydų bendruomenės buvo Sedoje, 

Viekšniuose, Tirkšliuose, Židikuose, kiek mažesnės Pikeliuose ir Leckavoje. Pastarosios dvi 

žydų bendruomenės darbe netyrinėjamos, nes lyginant su kitomis regiono žydų bendruomenėmis 

jų skaitlingumas ir svarba buvo kur kas menkesni. 

Tyrinėjamų miestelių žydų istorija yra gana panaši. Tam tikri istorijos procesai palietė visus 

Mažeikių regiono žydus. Pirmiausia paminėtina tai, jog žydai į Sedą, Viekšnius, Tirkšlius ir 

Židikus atsikraustė gana panašiu metu — maždaug XVII a. viduryje—XVIII a. pirmoje pusėje. 

Sąlygos apsigyventi žydams susidarė po to, kai XVII a. viduryje švedų kariuomenė nusiaubė 

kraštą, daugelis vietinių gyventojų mirė nuo maro ir kitų epidemijų, o miestelių ir dvarų 

savininkai buvo suinteresuoti pagyvinti ekonominius ir demografinius procesus savo valdose. 

XIX a. viduryje—II pusėje regiono žydų bendruomenės pasiekia savo klestėjimo tašką — 

bendruomenės narių skaitlingumas yra didžiausias lyginant su kitais laikotarpiais. Nors šiuo 

laiku žydų skaičius atskiruose miesteliuose buvo skirtingas, tačiau bendra tendencija yra ta, jog 

jis gerokai viršijo vietinių žemaičių skaičių. Kitaip tariant, žydai buvo dominuojanti grupė 

miesteliuose. 

Dar vienas Sedos, Viekšnių, Tirkšlių ir Židikų žydų bendruomenių istorijos panašumas yra 

susijęs su I Pasauliniu karu. 1915 m. rusai apkaltina žydus, esą jie bendradarbiauja su vokiečiais. 

Tokio apkaltinimo pasekmė — 1915 m. pavasarį rusai išveja žydus iš regiono miestelių. Galima 

paminėti konkretų Mažeikių atvejį, kai 1915 m. gegužės 9 d. rusai pareikalauja, kad žydai per 

282

tris valandas išsikraustytų iš miestelio. Daugelyje bylų žydai kaltinti bendradarbiavimu su 

vokiečiais. Įvykiai panašiai klostėsi ir aplinkinėse gyvenvietėse. Taigi žydų skaičius 

tyrinėjamuose miesteliuose I Pasaulinio karo metu ženkliai sumažėjo. Dalis žydų pasitraukė į 

Rusijos gilumą, taip pat esama žinių, jog kai kurie Sedos, Viekšnių, Tirkšlių, Židikų žydai per 

Odesos uostą pasitraukė į Pietų Afriką ir Palestiną. 

Tarpukariu žydų bendruomenės vėl sustiprėjo, tačiau nebebuvo tokios gausios ir 

dominuojančios kaip XIX a. antroje pusėje. 

Dar vienas panašumas, jungiantis tyrinėjamus miestelius, yra susijęs su architektūrinėmis 

ypatybėmis. Žemaitijos regionas išsiskiria savo medine architektūra. Ypatingo dėmesio verti 

sakralinės paskirties objektai — bažnyčios ir sinagogos. Medinių sinagogų Lietuvoje yra likę 

mažiau nei dvi dešimtys, tačiau netgi du tokie pasatai yra Mažeikių rajone. Iki II Pasaulinio karo 

visuose tyrinėjamuose miesteliuose — Sedoje, Viekšniuose, Tirkšliuose, Židikuose — būta 

medinių žydų maldos namų. Dabar išlikusios medinės sinagogos stovi Sedoje ir Tirkšliuose. Abi 

jos statytos panašiu metu, vėlyvojo klasicizmo formų. 

Šiuo darbu mėginama kiek įmanoma nuosekliau apžvelgti didžiausių Mažeikių rajono žydų 

bendruomenių raidą. Tiriant miestelius siekta atskleisti žydų skaitlingumo raidą, bendruomenės 

gyvenimo tendencijas, vietą miestelio erdvėje ir pan. Plačiausiai analizuojama didžiausių ir 

seniausių žydų bendruomenių, gyvenusių Sedoje, Viekšniuose, Tirkšliuose, Židikuose istorija, 

pristatomas išlikęs žydų paveldas. Pabaigoje trumpai pateikiami pagrindiniai jauniausios 

Lietuvoje žydų bendruomenės — Mažeikių — istorijos raidos momentai. 

VIEKŠNIŲ ŽYDŲ BENDRUOMENĖ 

Garsus viekšniškis, profesorius Mykolas Biržiška Viekšnių miestelio pradžią savo 

prisiminimų knygoje aprašo glaustai: „Viekšnių vietovė tik 1636 (1634?) m. virsta 

bažnytkaimiu ar bažnytdvariu. 1792 m. gauna magdeburgija (garbės ženklas [t.y., 

herbas]: trys žvaigždės su vainiku žydrame fone), kitaip tariant, keliama miesteliu [iš tikrųjų 

tampa miestu]. Tuo laiku šis storastinis [seniūno] miestelis turėjo jau bent tris šimtus gyventojų, 

tikriau, be besiverčiančių žemės ūkiu sodžionių [kaimiečių], apie tris šimtus miesčionių, bemaž 

vienų žydų karčiamininkų, kromininkų bei amatininkų; 1662 Viekšniuose nebuvo dar nė vieno 

žydo, bet 1766 m. Viekšnių kahalas skaitė 274 žydus” (27). Ši M. Biržiškos knygos citata gana 

vaizdingai apibūdina Viekšnių miestelio pradžią, tačiau joje yra nemažai istorinių klaidų. 

Pirmiausia yra žinoma, jog dabartinių Viekšnių apylinkėse buvo gyventa gerokai anksčiau. 

Pirmuosiuose rašytiniuose šaltiniuose minima, jog žmonių čia būta jau IX—XII a., o XIII— 

XIV a. vietovė priklausė Ceklio sričiai, tačiau po karų su kryžiuočiais buvo retokai gyvenama. 

Viekšnių pavadinimu gyvenvietė žinoma nuo XVI a., kai šį vardą gavo dvaras, seniūnija ir 

miestelis. (28) Yra kelios versijos, aiškinančios šio miestelio, įsikūrusio prie Ventos upės, vardo 

kilmę. Motiejus Valančius teigia, jog miestelio vardas yra kilęs nuo žodžio vykšna (vykšna — 

guobinių šeimos medis). Pagal kitą variantą jis yra kilęs iš vandenvardžio Viekšnas (ežero 

vardas) (29). 

Iš 1528 m. karinės prievolės sąrašų matyti, jog tada Viekšnių apylinkėse gyveno 33 bajorų 

šeimos, o XVII amžiaus pradžioje Viekšniai jau buvo seniūnija be pilies. Miestelis ir jo 

apylinkės ypatingai nukentėjo 1656 m., kai jį nusiaubė švedų kariuomenė. Ir vėliau Viekšnius 

persekiojo įvairios nelaimės — marai, gaisrai, karai ir t.t. Viekšnių miestelį ir seniūniją įvairiais 

laikotarpiais valdė Sapiegų, Gorskių šeimos, didikas Pisanka. 1794 m. Viekšniai buvo 

padovanoti buvusiai caro Pavlo I favoritei Šarlotai Livinienei, būsimai caro Nikolajaus I 

auklėtojai. Ji gyveno Viekšnių dvaro rūmuose. (30). 

XVIII amžiuje Viekšniams buvo suteiktos net dvi privilegijos. Pirmąją 1725 m. spalio 25 d. 

suteikė Vabalninko ir Viekšnių seniūnas Leopoldas Ščiuka. (31). Šia privilegija Viekšniams 

suteiktos Magdeburgo miesto tiesės. Apibūdinama savivaldos struktūra, teismas ir herbas (trys 

aukšti kalnai). Kita privilegija Viekšniams suteikta 1792 m. gegužės 3 d. Dokumente pažymima, 

jog miestiečių prašomas karalius Stanislovas Augustas atnaujina Viekšnių savivaldos privilegiją. 

Miestui suteiktas herbas — trys žvaigždės (dvi sidabrinės ir viena auksinė) žydrame lauke, o virš 

jų karūna. (32). [B. Kerio pastaba: Knygoje (32) tekstas „dvi sidabrinės ir viena auksinė” 

neteisingai išverstas iš lenkų kalbos. Turėtų būti: „viena sidabrinė, o dvi auksinės”. Nes lenkų 

kalba: „jedna srebrna, a dwie złote”]. 

283

Žydų bendruomenės skaitlingumas 

Viekšnių miestelio gyventojų tautinė sudėtis visais laikais buvo gana įvairi. Pačioje miestelio 

gyvavimo pradžioje čia gyveno vien lietuviai (žemaičiai), vėliau ėmė rastis žydų, atsikėlė 

nemažai latvių. XIX a. viduryje pradėti siųsti rusai kolonistai. Nėra tiksliai žinoma, kada 

Viekšniuose apsigyveno žydai. Remiantis bendromis regionui būdingomis tendencijomis galima 

daryti prielaidą, jog sąlygos apsigyventi žydams susidarė XVII—XVIII a. sandūroje. 

Remiantis istoriniais šaltiniais galima teigti, jog pirmieji žydai Viekšniuose įsikūrė ne 

anksčiau nei pačioje XVII a. pabaigoje ar XVIII a. pradžioje. Pirmieji rašytiniai duomenys apie 

žydus Viekšniuose yra iš XVIII a. vidurio. 1764 m. surašymo duomenimis Viekšniuose gyveno 

274 žydai. Žydų skaičius miestelyje sparčiai augo: 1847 m. čia gyveno 1120 žydų, o 1860 m. 

minimi tik 500 krikščionių. Galime daryti išvadą, jog apie XIX a. vidurį beveik 70 % miestelio 

gyventojų sudarė žydai. XIX žydų skaičius Viekšniuose nuolat augo. Tai susiję su caro politika 

— žydams buvo draudžiama apsigyventi už nustatytos sėslumo zonos ribų („čerta jevrejskoj 

osedlosti”). 1858 m. sudarytame žydų sąraše minimi 1110 asmenų — 612 moterų ir 498 vyrai. 

Pačioje XIX a. pabaigoje, 1897 m., Viekšniuose gyveno 2951 žmogus, iš jų 1646 buvo žydai 

(beveik 56 % visų miestelėnų). 

I Pasaulinio karo metais žydų skaičius miestelyje sumažėjo (priežastis žr. įvade). 1915 metais 

Viekšniai du kartus degė (balandžio ir gegužės mėn.), buvo patirta didelių nuostolių. Po karo į 

miestelį begrįžo tik dalis žydų. 1921 m. duomenimis jų gyveno apie 300, o pagal 1937 m. 

duomenis — iš 2728 miestelėnų buvo apie 500 žydų (~130 šeimų; maždaug 18 % visų 

gyventojų). Taigi žydų skaitlingumo nuosmukis yra akivaizdus. (33). 

Eil. Metai Iš viso miestelėnų Žydų mieste Žydų skaičius (%) 

1 1766 … 274 … 

2 1847 … 1120 … 

3 1858 … 1110 … 

4 1897 2951 1646 56 

5 1921 … 300 … 

6 1937 2728 500 18 

Žydų gyvenamoji erdvė. Pagal XVII a.—XVIII a. žemėlapius galima spręsti, jog seniausioji 

miestelio dalis buvo palei Ventos upę ir dabartinė miestelio aikštė (dab. Tirkšlių g., Tilto g., 

Dariaus ir Girėno g. pradžia). Šioje miestelio dalyje visais laikais dominavo žydai. M. Biržiška 

savo prisiminimuose gana aiškiai apibrėžė Viekšnių žydų kvartalą. „ Nuo pat pradžios 

gyveno žydai, kurie nuo rinkos plito tilto pusėn . Rinka galėtume palaikyti visą tą plotą, per 

vidurį ilgų dvieilių kromų perskirtą, kuriame du kartus savaitėje (antradieniais ir penktadieniais) 

įvyksta turgai, o 3-4 kartus metuose jomarkai — kermošiai. Abipus rinkos ir dar kiek 

išilgai išeinančios iš jos gatvės, į vieną (tilto linkui, ligi didžiulės karčiamos, buvusios ties 

dabartiniu tiltu) ir į kitą pusę taip pat buvo kromai arba šiaip žydų gyvenamieji namai. 

Kiek už namų, arčiau upės — šiulės [sinagogos]. Toliau nuo Ventos, už žydų dalies, yra 

krikščionių gyvenamoji dalis, turinti su pirmąja ir mišrią sritį — nukreiptą į kapus Mažeikių 

gatvę, kurioje (vėliau negu rinkos apylinkėje) taip pat randasi ir žydų”. (34). Iš pastarojo 

aprašymo galima susidaryti gana išsamų Viekšnių žydų bendruomenės gyvenamosios erdvės 

vaizdą. Egzistavo krikščionių ir žydų miesto dalys, kurios iš esmės buvo visai atskiri (persidengė 

tik dab. Mažeikių gatvės dalyje). Visas žydų gyvenimas koncentravosi gana ribotoje erdvėje, 

pačiame miestelio centre, seniausioje jo dalyje. Čia buvo ne tik žydų gyvenamieji namai, 

parduotuvės (kromai), amatininkų dirbtuvėlės, kiti ūkinės-komercinės paskirties objektai, bet ir 

bendruomeniniai pastatai — sinagogos, mikva (ritualinė pirtis). 

Kada Viekšniuose pastatyta pirmoji žydų sinagoga, nėra tiksliai žinoma. Kai kurių šaltinių 

duomenimis ji pastatyta tik 1847 m. Tačiau atsižvelgiant į žydų bendruomenės augimo 

tendencijas, galima įtarti, jog ji galėjo būti pastatyta kiek anksčiau — XVIII a. pab. ar XIX a. 

pradžioje. Vis dėlto galima gana drąsiai teigti, jog sinagoga negalėjo būti pastatyta anksčiau nei 

1776 m., nes tik tais metais istoriniuose šaltiniuose paminimi Viekšnių žydai. Yra žinoma, jog 

284

XIX a. antroje pusėje—XX a. pirmoje pusėje Viekšniuose buvo net treji žydų maldos namai. 

Kadangi nė vienas pastatas nėra išlikęs, o tikslių archyvinių dokumentų taip pat nėra, sunku 

daryti pagrįstas išvadas. Remiantis įvairiuose šaltiniuose pateikiama medžiaga, galimos dvi 

versijos: pagal pirmąją, miestelyje galėjo būti vasarinė ir žieminė sinagoga; pagal antrąją — 

buvo tik vienas specialus sinagogos pastatas (šul tipo), o kiti dveji maldos namai galėjo būti 

įrengti paprastuose pastatuose, pritaikytuose bendrai maldai ir ritualinėms apeigoms (beit 

midrash tipo). Tačiau šie svarstymai tėra hipotezės, kurių beveik nebeįmanoma patikrinti. 

Kiek tvirčiau galime teigti, jog iki XX a. pradžios visi trys kulto pastatai buvo mediniai. Tik 

1905 m., kaip prisimena M. Biržiška, vienas iš jų perdarytas į mūrinį. (35) Vietiniai viekšniškiai 

prisimena, jog sinagogos pastatas buvęs gana didelio tūrio, raudonų plytų. Jis nugriautas apie 

1967 m., o toje vietoje pastatyti du daugiabučiai namai. Sinagogos stovėjo už dabartinėje 

Tirkšlių gatvėje esančių namų, kiek piečiau Tilto gatvės, arčiau Ventos upės. Taigi jos buvo gana 

svarbūs miestelio erdvę formuojantys objektai. Šalia sinagogų, netoli upės, buvo raudonų plytų 

mikva (dab. Ugniagesių g. 13). 

Šio žydų bendruomenei svarbus ritualinio pastato lokalizacija atitinka judaizmo reikalavimus 

— yra netoli tekančio vandens ir maldos namų. Mikvos pastatas yra neblogai išsilaikęs. Reikia 

pastebėti, jog pastatas atliko dvi funkcijas — tai buvo ir pirtis, ir bravoras. Statinys buvo 

padalintas maždaug į dvi lygias dalis — vienoje buvo gaminami alkoholiniai gėrimai, kitoje 

prausiamasi. Pastato ilgis 16,3 m., plotis — 13 m. Dabar statinys yra praradęs dalį autentikos, 

pakeistas vidinis išplanavimas, užmūryti keli langai ir t.t. Tačiau principinė pastato struktūra 

išlaikyta. 

Kaip jau minėta, žydai gyveno miestelio centre, aplink turgaus aikštę, dabartinėse Tirkšlių, 

Tilto, Akmenės gatvėse. Tik gana nedidelė dalis žydų namų išliko iki šių dienų. Miestelis 

smarkiai nukentėjo per I ir II Pasaulinius karus, tačiau didelių sugriovimų neišvengta ir taikos 

metu. Sovietmečiu vykdyta religinių objektų, kapinių, etc. naikinimo politika palietė ir Viekšnių 

žydų paveldo objektus. Buvo sunaikintos sinagogos, dalis žydų namų. Vis dėlto keletas objektų 

yra išlikę. Tirkšlių gatvėje tebestovi žydo Raškino namas (Nr. 9), kuris nepaliestas beveik jokių 

pakeitimų. 

Tirkšlių g. Nr. 3 yra išlikęs didelis raudonų plytų žydo Vakso grūdų sandėlis. Tirkšlių g. Nr. 9 

yra išlikęs dviaukštis medinis namas, priklausęs Vaksui, tačiau kaip prisimena viekšniškiai, 

XX a. 4 deš. tame name gyveno gydytojas Lichmanas Tamchinas. (36). Tirkšlių g. Nr. 21 

priklausė žydui Vaksui, tačiau tame name buvo įsikūręs Žydų liaudies bankas. 

Kiti namai, buvę aplink turgaus aikštę, neišliko, tačiau galima paminėti buvus Šulės 

Goršelaitės indų parduotuvę, Leibos Blanko kiaušinių sandėlius ir parduotuvę, Mosėjaus Šeino 

linų ir sėmenų prekybos kontorą bei sandėlius ir t.t. 

Dar keletas išlikusių žydų namų stovi dabartinėje Akmenės gatvėje. Autentiški yra šioje 

gatvėje stovintys namai, pažymėti 25, 28 ir 30 numeriais. 

Akmenės gatvėje yra ir žydo Joselio Lesemo malūnas. Tai ryškus miestelio architektūrinis 

objektas, esantis pietvakarinėje Viekšnių dalyje. Malūnas pastatytas 1897 m., raudonų plytų, 

gerai išsilaikęs. Nors pastatas yra šiek tiek rekonstruotas (greičiausiai sovietmečiu), principinė jo 

struktūra išlaikyta. Pastato matmenys ~20x20 m. Pastatas yra įtrauktas į saugomų kultūros 

paveldo objektų sąrašą. 

Labai svarbus Viekšnių objektas yra vaistinė. Nors vaistininko žydo Viekšniuose nebuvo, yra 

keletas sąsajų, jungiančių Viekšnių žydus su šiuo pastatu. Namą, kuriame 1860 m. įsikūrė antra 

pagal senumą farmacijos įstaiga Žemaitijoje (po Palangos vaistinės), kaip manoma XVIII a. 

pabaigoje pastatė Viekšnių rabinas Abraomas Abelė Jafė. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, jog 

vaistinės pastatas yra seniausias namas Viekšniuose. Kaip pasakojama, rabinas Abelė Jafė 

Viekšnių žydų bendruomenėje buvo laikomas ypatingu, buvo pagarsėjęs savo dorybėmis. Tikėta, 

jog kaip tik jis apsaugojo savo statytą pastatą nuo visų gaisrų ir nelaimių, siautusių Viekšniuose. 

Dabar vaistinės pastate yra įkurtas muziejus, kuriame tarp kitų eksponatų saugomos ir receptų 

knygos, kuriuose esama Viekšniuose dirbusių žydų gydytojų išrašytų receptų. 

Bendruomenės gyvenimas 

Ūkinė veikla. M. Biržiška savo prisiminimuose yra surašęs nemažai žydų, XIX a. pab., XX a. 

pirmoje pusėje gyvenusių Viekšniuose, pavardžių bei išvardijęs jų profesijas ar pragyvenimo 

285

šaltinius. Jis pamini „ krominikę Biumą (Kuminaitę-Natansonienę, vėliau išvykusią 

Amerikon), po kurios kromininkavo jos sesuo Dveirė, arčiau špitolės buvo populiarus 

judviejų brolienės Kuminienės kolonialinių prekių kromas; kromininkę Nachamą (Alblomienę); 

Zlatą, kuri vertėsi pirkdama turguje ir pristatinėdama prekes į namus, ir jos malonią 

konkurentę Rochą Leją; diližano laikytoją Strolį ir jo sūnų Nachmaną, kuris su savo 

konkurentu Abkiu ne kartą stotyje susimušdavo keleivių akivaizdoje. Atsimenu dar bevardį 

vargšą, kuris penktadieniais stebino mus, vaikus, rinkoje šaukdamas: „In bod Arein!” arba „In 

Šul Arein!” Iš Viekšnių išėjo Abraomas Idelsonas, žydų „Razsvieto” ir šiaip žydų veikėjas, 

Izraelis Efroikinas , Žydų delegacijos komiteto narys; mūrininko Iciko Markuso sūnus, 

išėjęs Telšių žydų seminariją, o paskui profesoriavęs Paryžiuje” (37). Taigi gausi Viekšnių žydų 

bendruomenė buvo gana įvairi. Ją sudarė įvairios socialinės padėties žmonės. Buvo nemažai 

pirklių ir prekybininkų, kurie vertėsi šiam kraštui būdingu verslu — linų ir kiaušinių 

perpardavinėjimu, taip pat gana daug smulkesnių prekybininkų ir amatininkų. Tarpukariu 

Viekšnių žydų bendruomenė turėjo savo banką (Žydų liaudies bankas įsteigtas 1924 m.), buvo 

du žydams priklausę viešbučiai (Dveirės Rubinšteinienės ir Ch. Garbelio). Dantų gydytojais 

dirbo T. Goldmanaitė ir Samuelis Gelfundas, gydytojai Glikmanienė ir Lipmanas Tamchrinas. 

(38). 

Viekšnių žydų bendruomenės mokėtas žvakių mokestis. 1847 m. duomenys (39): 

Gyventojų kategorija Žmonių skaičius Mokesčio tarifas Surinkta suma 

Pirkliai (III gildija) 3 12 rublių 36 rubliai 

Miestiečiai (turtingi) 75 8 rubliai 600 rublių 

Miestiečiai (vidut. turtingi) 75 4,5 rublių 337,5 rublių 

Miestiečiai (gyvenantys vargingai) 75 2 rubliai 150 rublių 

Miestiečiai (atleisti nuo mokesčio) 75 — — 

Iš viso 303 — 1123,5 rublių 

Švietimas ir kultūra 

Bendruomenėje būta ir iškilių asmenybių — jau minėtas Markusas, tapęs profesoriumi 

Paryžiuje, keletas rabinų — Elje Boruchas, vėliau tapęs Miro ješivos mokytoju, Mozė Šapiro, 

Arje Leib ben Jedidja Lipkinas (1849—1902, rabinas, mirė 1902 m.), Saliamonas ben Aaronas 

Juozapas Fainzilberis (1871—1941), ilgametis šoichetas (ritualinis skerdikas) Bencijonas 

Chaimas ben Mejeris Judelovičius (mirė Viekšniuose 1940 m.) ir kt. 

Viekšnių žydų bendruomenė turėjo savo chederius, „Tarbut” mokyklą, prie kurios buvo 

įsteigta biblioteka, jaunimo dramos trupė. Žydų vaikai mokėsi ne tik savo pradinėje mokykloje, 

bet ir lietuviškoje mokykloje. Įdomu pastebėti, jog žydai prisidėjo prie lietuviškos mokyklos 

įsteigimo Viekšniuose. Buvęs tarpukario Viekšnių valsčiaus sekretorius J. Levitas išsaugojo 

1908 m. Viekšnių valsčiaus gyventojų sueigos protokolą, kuriame užfiksuotas nutarimas prašyti 

valdžios leisti Viekšniuose steigti keturklasę mokyklą su dėstomąja lietuvių kalba. Viekšnių 

žydai pritarė tokiam sprendimui ir sutiko prie mokyklos statybos prisidėti trimis tūkstančiais 

rublių. Su tos pačios mokyklos steigimu yra susijęs dar vienas pasakojimas. Esą Mažeikių 

miestas taip pat prašęs valdžios leidimo steigti mokyklą, tačiau viena šalia kitos dvi panašios 

mokyklos negalėjo veikti. Teko varžytis, kuriame mieste tokią mokyklą įsteigti, tad Viekšnių 

valsčiaus atstovai prieš balsavimą, norėdami surinkti balsų daugumą, vienoje Viekšnių alinių 

balsuotojams surengė nemokamas vaišes, o išlaidas kompensavo žydų komersantai, 

suinteresuoti, kad toje mokykloje galėtų mokytis ir jų vaikai. Varžybas laimėjo viekšniškiai. 

(40). Šio pasakojimo tikrumu galima abejoti, tačiau iš jo galime spęsti, jog švietimo srityje 

bendradarbiavimas tarp žydų ir ne žydų vyko. 

Tarpukariu Viekšnių progimnazijoje beveik nuolat mokėsi žydų tautybės mokinių. Štai 

1935—1936 m. III klasėje buvo 31 mokinys, tarp jų žydaitės Lėja Naftalinaitė (tėvas Dovydas 

Naftalinas, gyv. Turgavietė Nr. 12), Galė Šotlandaitė (tėvas Aaronas Šotlandas, gyv. 

Tirkšlių g. 4). (41). 1935 m. Viekšnių valdžios vidurinėje mokykloje atestatai išduoti 58 

mokiniams, tarp jų 7 žydams (Beilei Bekerytei, Henrikui Blankui, Faibei Potesaitei, Esterai — 

Matlei Šliosbergaitei ir kitiems). (42). 1940 m. į mokyklą priimti 64 mokiniai, tarp jų 6 žydai. 

286

(43). Viekšnių mokykloje buvo ir žydų tikybos mokytojas. 1934—1935 m. m. juo dirbo 

Geršonas Sudauckas (44), 1935—1936 m. m. Abromas Šochetas, baigęs Telšių „Javne” 

mokytojų seminarijos keturis kursus. (45). Ilgus metus (1924—1930) mokyklos gydytoju dirbo 

Chackelis Rakuzinas. (46). Kurį laiką mokykloje matematiką, algebrą, geometriją, fiziką dėstė 

mokytojas Meeras Eidelmanas. (47). 

Viekšniuose buvo ir ješiva — aukštesnioji žydų dvasinė mokykla. 

Didelę dalį Viekšnių gaisrininkų sudarė žydai. Viekšniškė Zofija Navickienė- 

Aleksandravičiūtė taip prisimena Viekšnių gaisrininkus žydus: „ Tarpukario Lietuvoje 

mūsų miestelyje buvo švenčiamos valstybinės šventės. Bažnyčioje vykdavo iškilmingos 

pamaldos, į kurias atžygiuodavo uniformuoti jaunalietuviai, gaisrininkai, mokiniai. Įdomiausia, 

kad gaisrininkai buvo daugiausia žydų tautybės, bet ir jie dalyvaudavo pamaldose, nenusiėmę 

blizgančių šalmų”. (48). 

Ta pati Zofija Navickienė-Aleksandravičiūtė prisimena dar vieną įvykį, kai 1932 m. 

svečiuodamasis Viekšniuose Prezidentas Antanas Smetona aplankė ir žydų sinagogą. (49). 

Viekšnių žydų bendruomenė turėjo savo sporto klubą, miestelis garsėjo futbolo komanda. 

Kapinės. Viekšnių žydų kapinės įkurtos atokiau miestelio, vakarinėje jo pusėje, visai šalia 

katalikų kapinių (dab. Mažeikių gatvėje). Kapinės netoli Ventos upės. Kada čia pradėta laidoti, 

tikslių žinių nėra. Kapinių įkūrimo datą nustatyti pagal antkapius taip pat neįmanoma. 

Kapinės buvo aptvertos iš akmenų sumūryta tvora, tačiau dabar iš senosios tvoros likę tik 

fragmentai vakarinėje kapinių pusėje. 

Visa kapinių teritorija neseniai aptverta nauja tvora. Išlikę antkapiai yra XIX a. antros pusės, 

XX a. pirmos pusės. Seniausias rastas antkapis — 1858 m. Seniausia kapinių dalis yra pietinėje 

pusėje, naujausia — šiaurinėje. Įvertinus kapinių teritorijos dydį, darytina prielaida, jog yra išlikę 

trečdalis ar ketvirtadalis antkapinių paminklų (macevų). Kapinėse iš viso yra apie 160 macevų. 

Visi antkapiai orientuoti Vakarų kryptimi. Macevos nėra labai išskirtinės. Seniausios kapinių 

dalies (XIX a. II pusė) antkapiai menkai apdirbti, ant jų nėra jokių simbolių. Vos keli antkapiai 

šioje dalyje išsiskiria savo masyvumu. Naujesniojoje kapinių dalyje macevos geriau apdirbtos, 

atsiranda simbolių (daugiausia Dovydo žvaigždės). Vienas paminklas išsiskiria savo dekoru. Ant 

šios 1911 m. datuojamos macevos iškalta trišakė žvakidė. Raižinys užima didžiąja paminklo dalį, 

tekstas persipina su raižiniu. Kapinėse yra keletas dvigubų paminklų. (52). 

Nuorodos: 

(1) Vanagas A. Lietuvos miestų vardai. Vilnius, 2004, 186. 

(2) Baliulis A. „Iš Sedos praeities”. Seda. Parapijos istorija ir dailės paminklai. Vilnius, 1997, 

17—19. 

(3) Meilus E. „Sedos gyventojai XVII—XVIII a. inventorių duomenimis”. Seda. Parapijos 

istorija ir dailės paminklai. Vilnius, 1997, 43. 

(4) Baliulis A. 20. 

(5) Ten pat, 22—25. 

(6) Kačinskaitė A. „Sedos mietelio žydų sinagogos”. Seda. Parapijos istorija ir dailės 

paminklai. Vilnius, 1997, 37. 

(7) Ten pat, 37 

(8) Ten pat, 37. 

(9) Muturas A. Šeštadienis — „šabas” — poilsio diena”. Būdas žemaičių, 2001 m. liepos 3 d., 

Nr. 46 (378). 

(10) Baliulis A. „Iš Sedos praeities”. Seda. Parapijos istorija ir dailės paminklai. Vilnius, 

1997, 21. 

(11) Ten pat, 22—23. 

(12) Kačinskaitė A. 37. 

(13) Ten pat, 24. 

(14) Baliulis A. 20. 

(15) Kačinskaitė A. 37. 

(16) LCVA, 13445 — 4, 13445 — 5, 13445 — 6, 

287

(17) Rupeikienė M. Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra. Vilnius, 

2003, 88—89. 

(18) Aleksandra, g 1929 m. Studentų ekspedicijos metu surinkta medžiaga, 2005 m. 

(19) Meilus E. 45 

(20) Meilus E. 45—47. 

(21) Meilus E. 45. 

(22) Baliulis A. 20—23. 

(23) Meilus E. 45. 

(24) KACA. F. I — 49, B. 1381. 

(25) Šverebas P. „Sedos vidurinė mokykla (1921—1935)”. Seda. Parapijos istorija ir dailės 

paminklai. Vilnius, 1997, 227—228. 

(26) Muturas A. Šeštadienis — „šabas” — poilsio diena”. Būdas žemaičių. 

(27) Biržiška M. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose. Kaunas, 1938, 72—73. 

(28) Kviklys B. Mūsų Lietuva. [t. 4]. Vilnius, 1991, 426. 

(29) Vanagas A. Lietuvos miestų vardai. Vilnius, 2004, 248. 

(30) Fabijonavičius J. Viekšniai ir jų apylinkės. Mūsų kraštas, 1997. 

(31) LVIA. F. 1135. Ap. 3. B. 21. L. 108. 

(32) Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai. T. 2. Sud. Tyla A., Žygelis D. 

Vilnius, 1997, 208. 



(35) Ten pat, 74. 

(36) Studentų ekspedicijos metu surinkta informacija, 2005 m. 

(37) Ten pat, 77—78. 

(38) Muturas A., „Šeštadienis — „šabas” — poilsio diena”. Būdas žemaičių. 

(39) KACA. F. I — 223 B. 31 

(40) Gedvilas A. Švietimo raida Viekšniuose (1636—1919). Nuo parapinės mokyklos iki 

progimnazijos. Mūsų kraštas, 1997. 

(41) LCVA. F.1516, A. 2, B. 75. 

(42) LCVA. F.1516, A. 1, B. 34. 

(43) LCVA. F.1516, A. 1, B. 44. 

(44) LCVA. F.1516, A. 3, B. 15. 

(45) LCVA. F.1516, A. 3, B. 17. 

(46) LCVA. F.1516, A. 3, B. 11. 

(47) LCVA. F.1516, A. 3, B. 11. 

(48) Navickienė-Aleksandravičiūtė Z. Kultūrinis gyvenimas prieškario Viekšniuose. Mūsų 

kraštas, 1997, 48. 

(49) Ten pat, 48. 

(50) Biržiška M. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose. Kaunas, 1938. 

(51) Biržiška M. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose. Kaunas, 1938. 

(52) Pagal studentų ekspedicijos po Žemaitijos miestelius 2005 m. spalio 5—7 d. metu 

surinktą medžiagą. 

(53) Rupeikienė M. Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra. Vilnius, 

2003, 88—89. 

(54) Muturas A. „Šeštadienis — „šabas” — poilsio diena”. Būdas žemaičių, 2001 07 03. 

(55) Vanagas A. Lietuvos miestų vardai. Vilnius, 2004, 279—280. 

(56) Miškinis A. „Židikai”. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai, [t. 3]. Vilnius, 1979, 97. 

(57) Ten pat, 98—100. 

(58) Ten pat, 101—103. 

(59) Ten pat, 101. 

(60) Jonas, gim. 1930 m. Studentų ekspedicijos metu surinkta medžiaga, 2005 m. 

(61) Liuda, gim. 1927 m. Studentų ekspedicijos metu surinkta medziaga. 

(62) KACA. F. I — 49, B. 1381. 

(63) Muturas A. „Šeštadienis — „šabas” — poilsio diena”. Būdas žemaičių, 2001. 

288

(64) Misius K. „Mažeikiai 1661—1917 metais”. Mažeikiai: praeitis dabartis ir perspektyvos. 

Konferencijos 1996 m. kovo 2—3 d. medžiaga, 20—21. 

(65) Ten pat, 32. 

(66) N. Muravjovas 1863 m. gegužės 13 d. paskirtas Vilniaus generalgubernatoriumi, už 

vykdomas represijas ir žiaurų būdą Lietuvoje pramintas Koriku. 

(67) LCVA. TF — 1. 

(68) LCVA. TF — 2. 

(69) LCVA. 0 — 18261. 

(70) Misius K. 23. 

(71) Ten pat, 28—29. 

(72) Muturas A., Sovienė S. Žydų pėdsakai Mažeikių žemėje. Mažeikiai, 2005, 1—2. 

(73) [Žiūrėta 2005 12 01]. 

(74) [Žiūrėta 2005 12 01]. 

(75) [Žiūrėta 2005 12 01]. 

Pagrindiniai šaltiniai 

Baliulis. A. „Iš Sedos praeities”. Seda. Parapijos istorija ir dailės paminklai. Vilnius, 1997. 

Biržiška M. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose. Kaunas, 1938. 

Fabijonavičius J. Viekšniai ir jų apylinkės. Mūsų kraštas, 1997. 

Gedvilas A. Švietimo raida Viekšniuose (1636—1919). Nuo parapinės mokyklos iki 

progimnazijos. Mūsų kraštas, 1997 

Kauno apskrities centrinis archyvas (KACA). F. I — 223, B. 31. 

KACA. F. I — 49, B. 1381. 

KACA. F. I — 49, B. 1382. 

Kačinskaitė A. „Sedos mietelio žydų sinagogos”. Seda. Parapijos istorija ir dailės paminklai. 

Vilnius, 1997. 

Kviklys B. Mūsų Lietuva. [t. 4], Vilnius, 1991. 

Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA). F. 1516, A. 2, B. 75. 

LCVA. F.1516, A. 1, B. 34. 

LCVA. F.1516, A. 1, B. 44. 

LCVA. F.1516, A. 3, B. 15. 

LCVA. F.1516, A. 3, B. 11. 

LCVA. F.1516, A. 3, B. 17. 

Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai. T. 2. Sud. Tyla A., Žygelis D. Vilnius, 

1997, 208. 

Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA). F. 1135. Ap. 3. B. 21. L. 108. 

Meilus E. „Sedos gyventojai XVII—XVIII a. inventorių duomenimis”. Seda. Parapijos 

istorija ir dailės paminklai. Vilnius, 1997. 

Misius K. „Mažeikiai 1661—1917 metais”. Mažeikiai: praeitis dabartis ir perspektyvos. 

Konferencijos 1996 m. kovo 2—3 d. medžiaga, 20—21. 

Miškinis A. „Židikai”. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai, [t. 3]. Vilnius, 1979. 

Muturas A., Sovienė S. Žydų pėdsakai Mažeikių žemėje. Mažeikiai, 2005, 1—2. 

Muturas A. „Šeštadienis — „šabas” — poilsio diena”. Būdas žemaičių. (Tęstinis straipsnis, 

2001 m. kovo—liepos mėn.) 

Navickienė-Aleksandravičiūtė Z. Kultūrinis gyvenimas prieškario Viekšniuose. Mūsų kraštas, 

1997. 

Rupeikienė M. Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra. Vilnius, 2003. 

Studentų ekspedicijos po Žemaitijos miestelius 2005 m. spalio 5—7 d. metu surinkta 

medžiaga. 

Šverebas P. „Sedos vidurinė mokykla (1921—1935)”. Seda. Parapijos istorija ir dailės 

paminklai. Vilnius, 1997. 

Vanagas A. Lietuvos miestų vardai. Vilnius, 2004, 186. 

[Žiūrėta 2005 11 15] 

[Žiūrėta 2005 12 01] 

289

ВЕКШНЯЙ // Российская Еврейская Энциклопедия. — Kopijuota iš interneto 2010-04- 

02. — Visas tekstas: 

ВЕКШНЯЙ, поселок в Акмянском р-не (Литовская Республика). Изв. с 14 в. В 1792 

получил Магдебургское право. С 1795 — в составе Рос. империи. В 19 — нач. 20 в. — 

местечко Векшни Шавельского у. Виленской, с 1842 — Ковенской губ. В 1918—40 — в 

составе Литовской Республики, в 1940—91 — Лит. ССР. В 1766 в В. проживало 274 еврея, 

в 1847 — 1120, в 1897 — 1646 (55,8%), в 1940 — ок. 600 евреев. Евреи жили в В. с сер. 

17 в. В 19 в. в В. имелись 2 синагоги — летняя и зимняя; иешива. Раввинами и рук. 

иешивы были: до 1840 — Шабтай Йофе, в 1840—48 — раби Иекутиэль-Залман, Йосеф 

Шалуфер, в 1881—88 — Элиягу-Борух Комай, в 1880—1901 — Аба-Яков Борухов 

(1848—?), в 1901—03 — Арье-Лейб Липкин, Иекутиэль-Залман Левитас, в 1898—1914 — 

Борух Левинберг, в 1919—24 — Шлойме Файнзильбер (1871—1941), впоследствии — 

раввин в Кейданах (совр. Кедайняй), возглавлял Объединение раввинов Литвы. В кон. 19 

— нач. 20 в. в В. активно действовало отд-ние «Хибат Цион». Летом 1915 евреи В. были 

депортированы во внутр. р-ны России. Часть из них вернулась в В. после 1918. 

Большинство евреев В. занимались разл. торговлей, было неск. кр. торговцев лесом. Евреи 

владели 65% мелких пром. пр-тий, им принадлежали мельница и эл. станция. Действовали 

Еврейский народный банк, отд-ние «Объединенного кредитного об-ва еврейского с. х-ва 

Литвы», разл. благотворит. орг-ции. Работали 2 школы сети «Явне» и «Тарбут», еврейская 

б-ка. Функционировали отд-ния разл. еврейских партий. Спорт. об-во «Маккаби» 

насчитывало ок. 100 чл. Раввином в 1925—41 был К. Магид. В июне 1941, до оккупации 

В. герм. войсками, местные литовцы убили неск. евреев. В нач. июля 1941 все евреи 

мужчины были собраны в зимней синагоге и использовались на принудит. работах. 4 авг. 

1941 все евреи В. были отправлены в Мажейкяй и расстреляны на еврейском кладбище.В 

нач. 1990 на месте старого еврейского кладбища в В. установлен памятный знак с 

надписями на идише, иврите и лит. языке. В В. род.: А.-И. Гродзненский, З. Ефройкин, 

И. Ефройкин, А. Идельсон; Ицхок Шапиро (1895—1941), один из основателей и пред. 

«Союза евреев — борцов за независимую Литву». 

МАГИД Калман // Российская Еврейская Энциклопедия. — Kopijuota iš interneto 2010- 

04-02. — Visas tekstas: 

МАГИД Калман (1874, Ковна – 1941), раввин. Учился в иешиве в Слободке. В 1900–10 

раввин в Армянске Таврической губ. Был близок к движению «Мизрахи». В 1917 

участвовал в созд. религ. партии «Масорес вэ Херус»; делегат съезда представителей 

евреев России. С 1920 – в Литве. Раввин в Векшняе. Чл. Совета раввинов Литвы, один из 

лидеров движения «Мизрахи» в Литве. Был расстрелян вместе со всеми евреями местечка. 

Сын М. – Моше-Дов (1901, Крожи Ковенского у. и губ. – 1963, Тель-Авив), 

предприниматель, общественный деятель. В 1929 участвовал в работе 16-го Сионист. 

конгр. в Цюрихе. С 1934 – в Э.-И. Основал первую в Э.-И. ф-ку по произ-ву мед. ваты. 

Был чл. ЦК «Мизрахи». Зам. пред. совета по стр-ву ун-та им. Бар-Илана. В 1950-х гг. – чл. 

гор. совета Тель-Авива. 

ЕФРОЙКИН Исраэль // Kopijuota iš interneto 2010-04-02. — Visas tekstas: 

ЕФРОЙКИН Исраэль (Efroykin, Israel; 1884, Векшняй, Литва, – 1954, Париж), 

общественный деятель. С 1904 г. — активный деятель сионистско-социалистической 

группы Возрождение. После Февральской революции 1917 г. вместе с С. Дубновым, 

Н. Штифом (см. Ба‘ал-Димьён) и др. возглавил Еврейскую народную партию (см. 

Фолкспартей). В 1920 г. Ефройкин прибыл в Париж с делегацией от Еврейского комитета 

помощи жертвам войны (ЕКОПО) и руководил его Центральным бюро до ликвидации в 

1925 г. Ефройкин был одним из инициаторов созыва Всемирного еврейского конгресса в 

1936 г. Во время Второй мировой войны Ефройкин активно участвовал в организации 

помощи евреям в оккупированной нацистами Франции, но вскоре эмигрировал в 

Монтевидео (Уругвай). После войны вернулся в Париж и присоединился к сионистской 

290

рабочей партии По‘алей Цион. До конца жизни поддерживал тесные связи с Израилем. 

Ефройкин — автор нескольких книг, посвященных проблемам европейского еврейства. 

291

4.2. KATALIKAI. BAŽNYČIOS 

MOGIŁA XIEDZA IER[Z]EGO LODOWICZA ALTARISTY WIEKSZ. R. 18[...] // Iš 

įrašo antkapio plokštėje Viekšnių senosiose kapinėse, greta Stanislovo Racevičiaus kapo. 

A[...] 18[3]4 GASP. BITOWTT S. T. D. CAN. C. SO[...]. PAR. WIEKSZN. HI[C] REGU: 

P[E]TIT[...]: MEMENTO // Iš dylančio įrašo antkapio plokštėje Viekšnių senosiose kapinėse. 

[KSI...]DZA BERNARDA NARKIEWICZA [MARIJUONARIA] 

WIEKSZNIANSKIEGO. UMARL 18[62] ROKU SEPTEMBRA 9 DNIA. ZYŁ LAT 8[3] // 

Iš įrašo senoje antkapio plokštėje Viekšnių senosiose kapinėse. 

REQUIESCAT IN PACE SACERDOS ANTONIUS LAKSZEWICZ. MORTUUS 1880 

AN JANUARII 25. AETATIS 44 AN // Iš įrašo jau sulūžusiame metaliniame kryžiuje Viekšnių 


CZE EŁS KLEBONS TABOŁSKAS BAZNICZES BENEDIKTAS KONCEWICZE 

GIEMES 1836 M. 30 SPALE. MERE 1883 M. 8 D. KOWA. MIŁAS SKAITITOIAW TO 

RASZTA SUKALBIK UZ DUSZE 3 SWEIKA MARIYA YR UMZINA ATILSI. BOWA 

GIMEMA WEIKSZNU PARAPIYES // Iš įrašo antkapiniame metaliniame kryžiuje Viekšnių 


JERZY I WERONIKA KERSZYNCY 1885 R. // Iš įrašo metaliniame kryžiuje Viekšnių 

bažnyčios šventoriuje. 

JURGIS KERŠINSKIS † 1885 III. VERONIKA KERŠINSKIENĖ. EMILIJA 

BALTUTIENĖ. GIMĖ 1874 M. † 1937 M. 19 SPALIO // Metalinis kryžius akmenyje 

Viekšnių senosiose kapinėse. Iš įrašo metalinio kryžiaus akmenyje. 

„Aplankimas savo avėlių...”: [apie vyskupo M. L. Paliulionio vizitą į Viekšnių dekanatą]. — 

Tekste: A. Baranauskas, A. Vienažindys // Žemaičių ir Lietuvos apžvalga. — 1896, Nr. 7, p. 55— 

56. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių 

publikacijos. 1896. — Vilnius, 2004. — P. 60. 

Gerutis J. Kunigo giminė. — Shenandoah, Pa., 1906. — 68 p. — P. 46. — Tekste: „Taipos 

mirė Viekšniuose kunigas Kelpšas. Dvi seseri, gyvenusios pas jį, pasidalijo viską, o susigrūdusi 

giminė gavo nieką.” 

Viekšniškių tamsumas: [apie kunigų agitaciją prieš socialistų spaudą] / Rukorius. — (Žinios 

iš Lietuvos) // Naujoji gadynė. — 1906, liep. 5 (18) (Nr. 7), p. 108—109. — Žinios aprašui iš 

knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1906. D. 1. 

— Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001. — 388 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo 

brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. Rukorius — 

tikroji pavardė Vaclovas Biržiška]. 

Rukorius [Vaclovas Biržiška]. Viekšniškių tamsumas // Naujoji gadynė. — 1906. — 

Liep. 5 (18). — Nr. 7. — P. 108—109. — Žinios aprašui: Povilo Saudargo. — Tekste: 

„Didelį ačių už tą žmonių tamsumą reikia atiduoti mųsų kunigėliams. Viėkšnių parapija jau 

trisdešimts su viršum metų valdoma kunigo kanauninko Zaleskio, kurs yra plačiai žinomas, 

292

kaipo šviesos priešas: jam terūpi pinigai. Jis yra žinomas, kaipo tvirtas valdžios šalininkas, ir 

ligšiol, kiek išgalėdamas, malšino žmonių tarpe norą pasipriešinimo, savo būvio pagerinimo. Ir 

štai šių metų pradžioj nustebom: išgirdom, kad kanauninkas platina savo parapijoj kokias tai 

knygutes lietuvių kalba... Nustebom — ir pradėjom jieškoti tų knygučių; pasirodė, kad tai 

žinomas juodašimčių raštas: „Didžiausi mųsų priešai socijalistai ir masonai!” Tokią tai šviesą 

platino mųsų kanauninkas. [...]. Prie tokios kunigų agitacijos, ar galima stebėties, kad tuo laiku, 

kuomet visa Lietuva sukilo, Viekšnių valsčius tylėjo ir laukė.” 

„Šviesus” žmogus: [apie zakristijono A. Virkučio požiūrį į „Naujosios gadynės” laikraštį], 

Viekšniai / Jonas Jurgaitis. — (Žinios iš Lietuvos) // Naujoji gadynė. — 1906, liep. 13 (26) (Nr. 

8), p.125. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių 

leidinių publikacijos. 1906. D. 1. — Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001. — 388 p. — 


prie žinutės. Jonas Jurgaitis — tikroji pavardė Kipras Bielinis ]. 

Pagal Jurgio ir kepurė: [apie kunigo M. Valančiausko draudimą platinti „Naująją gadynę”], 

Viekšniai / Jonas Jurgaitis. — (Žinios iš Lietuvos) // Naujoji gadynė. — 1906, liep. 19 (rugpj. 1) 

(Nr. 9), p. 138. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų 

periodinių leidinių publikacijos. 1906. D. 1. — Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001. — 

388 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, 

slapyvardis, parašyti prie žinutės. Jonas Jurgaitis — tikroji pavardė Kipras Bielinis]. 

„Nr. 8 „Naujosios gadynės” perskaičiau...” / Antanas Virkutis; [su redakcijos prierašu]. — 

(Laiškai į redakciją) // Naujoji gadynė. — 1906, liep. 26 (rugpj. 8) (Nr. 10), p. 157. — Žinios 



įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės]. 

Sujudo, Viekšniai / Balandėlis. — (Žinios iš Lietuvos) // Naujoji gadynė. — 1906, rugpj. 23 

(rugs. 5) (Nr. 14), p. 220. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. 

Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1906. D. 1. — Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 

2001. — 388 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, 

slapyvardis, parašyti prie žinutės. Balandėlis — tikroji pavardė Simonas Januškis]. 

Balandėlis. Sujudo // Naujoji gadynė. — 1906. — Rugpj. 23 (Rugs. 5). — Nr. 14. — P. 220. 

— Žinios aprašui: Povilo Saudargo. — Tekste: Apie įvykius po straipsnio „Viekšniškių 

tamsumas” paskelbimo (Naujoji gadynė. — 1906. — Liep. 5 (18). — Nr. 7. — P. 108—109). — 

Tekste: 

„Engelis lėkė pas žandarą melstų iš jo pagalbos ir patarimo, kas daryti; kiti gi stengės sužinoti 

tikrąją korespondento pavardę. [...]. Žandarai su uriadniku suvartojo visą savo gudrumą, kad tik 

kaip sužinojus korespondento pavardę ir, žinoma, jį suėmus, bet niekas iš to neišėjo. [...]. Engelis 

dargi girias jau žinąs jį ir žada jį arba užmušti, arba papiauti. Ir jagamastėliui, senam 

kanauninkui, žinoma, nepatinka, kad taip negerai apie jį žinios rašytojas atsiliepia, dėlto jis 

nesiliauna varęs toliau juodašimtišką agitaciją.” 

Bažnyčios tarnai: [apie parapijos prieglaudą], Viekšniai / Rūkorius. — (Žinios iš Lietuvos. 

Darbininkų padėjimas) // Naujoji gadynė. — 1906, rugs. 14 (27) (Nr. 17), p. 267. — Žinios 



įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. Rūkorius 

— tikroji pavardė Vaclovas Biržiška]. 

Rūkorius [Vaclovas Biržiška]. Bažnyčios tarnai // Naujoji gadynė. — 1906. — Rugs. 

14 (27). — Nr. 17. — P. 267. — Žinios aprašui: Povilo Saudargo. — Tekste: 

293

„Jau gana seniai yra Viekšniuose vadinamas „špitolius”, parapijonų įsteigtas ir jų lėšomis 

(kaštais) užlaikomas. Yra tai prieglaudos namai, kur gyvena visokie pasenę, nebederą darbui 

žmonės, kurie užtat turi tvarkoj užlaikyti bažnyčią, šventorių, plecių prieš bažnyčią ir apskritai, 

atlikti visus mažesniuosius darbus prie bažnyčios. [...]. Mūsų kanauninkas klebonas mano, kad 

špitolius tam yra įsteigtas, kad jisai turėtų sau dykai bernus kiekvienam darbui. Reikia sugrėbti, 

suvežti šienas bažnyčios (kanauninko) palivarke — važiuoja špitolninkai; koks tiktai yra darbas 

klebonijoj, viską turi atlikti špitolninkai. Užtai jie, žinoma, nieko negauna, tiktai kokius pietus. 

Kad pietųs jiems pigiau apsieitų, tai, duokime, špitolninkės drabužiams skalbti yra kviečiamos 

paprastai penktadieniais — mat, penktadienį pasnykas. Kada reikia paskirti kokį žmogų į 

špitolių, arba jį pašalinti, tai priguli tas ne nuo parapijonų, bet nuo klebono. O tas pašalina tokius, 

kurie jau nebegali darbo dirbti klebonijai, nors bažnyčios darbą ir galėtų dar puikiai atlikti. 

Žinoma, tuomi parapijonįs yra labai neužganėdinti, bet tyli.” 

Kunigų apgynėjos: [dėl kunigų požiūrio į „Naująją gadynę”], Viekšniai / J. Šaknis. — 

(Žinios iš Lietuvos. Ką veikia mųsų kunigai) // Naujoji gadynė. — 1906, lapkr. 23 (5) (Nr. 27), p. 


publikacijos. 1906. D. 1. — Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001. — 388 p. — [BK 

pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie 

žinutės. J. Šaknis — tikroji pavardė Kipras Bielinis]. 

„Šį met per Dievo Kūno šventes męs jau nebegirdėjome lenkiškų giedojimų...”, Viekšniai 

/ Lietuvaitė. — (Iš Lietuvos) // Vilniaus žinios. — 1907, liep. 12 (25) (nr. 90), p. 2. — Žinios 

aprašui iš: Lietuvos bibliografija: Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1907. 

D. 1. — Vilnius, 2004. — 448 p. — P. 117. 

Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1909. — Nr. 31. — Rugpj. 4 (17). — P. 482. — Tekste: 

„Už 6 varstų nuo Viekšnių iš neatmenamų laikų ant upelio kranto yra pastatyta koplytėlė, 

vadinama „Užliekne”, kurioje į metus esti dvieji atlaidai: Šv. Kryžiaus Atradimo 3 gegužės ir 

Marijos Magdalenos 22 liepos. Koplytėlė suvisu buvo begriunanti. Neseniai susitarusiu du 

Užlieknės ukininku S. ir Š. surinkę keletą skatikų, ėmėsi už darbo. Atnaujino labai gražiai, 

nekurios ypatos savo aukomis išpuošė vidų, viena ypata paaukavo net 80 r., p. Vaitkevičia, 

vietinis vargonininkas, taip pat nepasiliko užpakalyje kitų nuo to pagirtino darbo, jam paraginus 

ukininkai sumetė keletą skatikų, ir jis nuvažiavęs Rygon nupirko labai gražius vargonėlius, kurie 

savo maloniais balsais labai didį įspudį padarė užliekniškiems. [Pasirašė:] Papartis.” 

ČIA ILSESI KUNIGAS LUKOŠIUS BUŽINSKIS. GIMES 14 KOVO 1835 METUOSE. 

MIRĘS 17 RUGSĖJO 1909 METUOSE // Iš įrašo antkapyje Viekšnių senosiose kapinėse. 

ČIA ILSISI GARBĖS KANAUNINKAS KUNIGAS JUOZAPAS ZALĖSKIS 1838— 

1910. IŠBUVĘS VIEKŠNIŲ DŽIAKONU 38 M. VIEKŠNIŲ KLEBONU 41 METUS // Iš 

įrašo antkapyje Viekšnių senosiose kapinėse. 

„Vietinio klebono ir vargonininko rūpestingumu mūsų bažnyčioje susidarė gražus 

burelis giesmininkų...”, Viekšniai / Papartis. — (Žinios iš Lietuvos. Įvairios) // Vienybė. — 

1911, rugpj. 16 (29) (Nr. 33), p. 524—525. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. 

Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1911. D. 1. — Kaunas, 2003. — 408 p. — 



Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1911. — Nr. 33. — Rugpj. 16 (29). — P. 524—525. — 

Tekste: 

„Vietinio klebono ir vargonininko rupestingumu musų bažnyčioje susidarė gražus burelis 

giesmininkų, kurie dailiai pagiesta per pamaldas, tik gaila, kad kaikuriems iš jų truksta 

priderinčio uolumo ir meilės bažnytinio giedojimo. Rugpiučio 5 d. atsisveikino su mumis 

294

gerbiamas kun. Volončauskas, kurs per 10 metų uoliai darbavos musų dorai ir šviesai pakelti. 

Teužmoka jam Dievas už jo mums pasišventimą. Musų padangėje ukininkams šie metai ne 

linksmųs. [...]. [Pasirašė:] Papartis.” 






Vienybė. — 1912. — Nr. 31. — Liep. 31 (Rugpj. 13). — P. 490. — Tekste: 

„Viekšniai. Kompanija į Kalvariją. Minėtoji kompanija iškeliavo iš Viekšnių 6 liepos apie 

aštuntą val. rytą, vadovaujant Viekšnių kam. kun. Šereivai. Oras buvo labai šiltas ir gražus, tai 

kompanija buvo labai didelė. Keliavome per Užlieknės koplyčią, kur atlaikė kun. Žulpa šv. 

Mišias, ir keliavom toliaus į Tirkšlius. Tirkšliuose labai maloningai buvom priimti su procesija į 

bažnyčią, kur kleb. kun. Imbras pasakė prakalbą, buvo išrėdytos 2 bromos ir gatvės buvo 

išbarstytos žolėmis. Pasilsėjus išleido mus taip pat, kaip ir priėmė, į Sedą nuėjom saulėleidžiu, 

kur priėmė ir pasakė prakalbą klebonas kunigas Genys. Priėmė dar ir su žvakėmis. Padėkavojom 

Sediškiams parakvijonims už pagirdymą gira ištroškusių visų keliauninkų, nukeliavom į 

Kalvariją apie pirmą valandą naktį. Ten, kad naktis buvo, priėmė mus su žvakėmis. Subatos rytą 

apvaikščiojom kelius Kryžiaus Jezaus Kristaus. Nedėlioje po pamaldų apie penktą val. po pietų 

palydėjo su visa bažnyčios iškilme ant namų grįžtant. Po Žibikų pušynu buvo išrėdyta broma, 

prie bromos buvo parėdytas stalelis pasilsėti. Suvaikščiojom labai laimingai. [...]. [Pasirašė:] 

Viena iš kompanijos.” 

Vienybė. — 1912. — Nr. 38. — Rugpj. 18 (Spal.1). — P. 603. — Tekste: „Prie gero kelionės 

surengimo daug prisidėjo kun. džekonas. Išreiškiame taipogi padėką už rupestingumą kelionėje 

kun. Žulpai ir klierikui Virkučiui. Sedoje sutiko keliauninkus ne kunigas Genis, bet kun. 

Gutauskis. [...]. [Pasirašė:] Busiantis vienuolis.” 

„J. E. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius per Švenč. Marijos Panos Ražančinės 

šventę lankė Viekšnių parapiją...” // Šaltinis. — 1914. — Lapkr. 21 (8). — P. 623. — (Bažnyt. 

žinios). — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių 

leidinių publikacijos. 1914. D. 1. — Kaunas, 1998. — 476 p. 

„Viekšnių choras... vėl susitvarkė...”: [Kalėdų repertuaras] / J. M-ys. — (Žinios iš Lietuvos. 

Po visą kraštą. Įvairios žinios) // Lietuvos aidas. — 1918, saus. 22 (Nr. 10), p. 3. — Žinios 


1918. D. 1. — Kaunas, 2001. — 478 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės 

autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės]. 

„Pas mus jau senai gyvuoja bažnytinis choras...”, Viekšniai / A. Smailys. — (Po Lietuvą. 

Įvairios žinios) // Tėvynės sargas. — 1918, kovo 28 (Nr. 12), p. 12. — Žinios aprašui iš knygos: 

Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1918. D. 1. — 

Kaunas, 2001. — 478 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, 

vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. Autorius Antanas Smailys]. 

Alekna A. Motiejus Valančius. — [1922]. — P. 93. — Tekste: Iš Kauno gubernatoriaus 

1859 m. kovo mėn. 6 dienos laiško vyskupui: „Papilėje, Viekšniuose, Meškuičiuose kunigai 

paskyrę tam tikrus prižiūrėtojus, kurie turi sergėti, kad žmonės nevartotų spiritinių gėrimų. Tie 

prižiūrėtojai geriančiuosius pristatą į špitolę.” 

KUNIGAS STANISLOVAS RACEVIČIUS. 15 BAL. 1923 M. 99 M. AMŽIAUS // Iš įrašo 

antkapyje Viekšnių senosiose kapinėse. 

295

Ąžuolėlis. Viekšniai (Mažeikių apskr.) // Pavasaris. — 1926. — Kovo 21. — Tekste: 

Šio miestelio jaunimas prieš keletą metų susispietė po „Pavasario” vėliava. Paskutiniuoju 

laiku, nustojus darbštaus vado, kuopa tapo našlaite. Bet štai 1925 m. spalių 8 d., kun. J. Ruibio 

iniciatyva, sušauktas kuopos susirinkimas, į kurį atvyko gana daug jaunimo. Išrinkta nauja 

valdyba: pirm. Al. Vaškys, vicepirm. Navickas, sekr. Pet. Juočerytė. Naujoji valdyba turi daug 

gražių sumanymų, palūkėsim jos darbų. [Pasirašė:] Ąžuolėlis. 

Kaimynas. Viekšniai // Pavasaris. — 1927. — Saus. 17. — Tekste: 

1926 m. lapkričio 21 d. Viekšnių kuopa sušaukė valsčiaus kuopų susirinkimą. Ta proga įvyko 

iškilmingas Valančiaus Liaudies Universiteto atidarymas ir mokytojo p. Mačernio paskaita apie 

žmogaus sielą. Klausytojai salėje netilpo. [Pasirašė:] Kaimynas. 

Beržanskis J. Pluogų knygnešė // Knygnešys. 1864—1904. — Antras fotografuotas leidimas. 

— Vilnius, 1992. — T. 2. — P. 15—17. — Pirmas leidimas 1928 m. — Tekste: 

„Gyvendamas Darbėnuose kunigas Mykolas Šiuipys susipažino su Kretingos apylinkių 

knygnešiais kontrabandininkais ir jiems nurodė ištikimą vietą, kur galima turėti knygų sandėlį. 

Ta vieta buvo gret Viekšnių miestelio, Pluogų vienkiemyje, jo tikros sesers, mano motinos, 

Barboros Šiuipaitės [Beržanskienės] namai.” 

Valančius M. Pastabos pačiam sau: Iš lenkiškosios vyskupo Motiejaus rašliavos sulasė ir 

savo pastabų pridėliojo doc. J. Tumas. — Vilnius, 1996. — 240 p. — Pirmas leidimas 1929 

metais. — Tekste yra ir skyriai: Cholera Žemaičiuose 1848 m. Žemaičių vyskupijos kunigai, 

nubausti po 1863 m. sukilimo. Viekšnių bažnyčia. 

Valančius M. Pastabos pačiam sau. — Klaipėda, 1929. — P. 91—93. — Tekste: 

Viekšnių bažnyčia. Pirma, medinė bažnyčia pastatyta 1634 m. Ją 1740 m. sausio 20 d. 

konsekravo Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius. 1637 02 11 Žemaičių kaštelionas padavė ją 

Viekšnių klebonui Jurgiui Ščavinskiui (buvusiam Smolensko kanauninkui). Ši bažnyčia išbuvo 

iki antros bažnyčios statybos pradžios 1844 04 12 ir iki statybos pabaigos — pašventinimo 

1853 m. Vyskupui leidus ją sugriovė R. Bartkevičius, baigęs antros bažnyčios įrengimą. 

Antra bažnyčia mūrinė. Sumanė statyti kanauninkas Kasparas Bytautas. Jam mirus, klebonas 

Pranciškus Kundrotas. Jis pradėjo veikti 1840 m. Leista statyti 1843 m. Kunigas P. Kundrotas 

1844 04 12 pašventino pamatinį akmenį. P. Kundrotas paseno, apako. Jam padėti paskirtas 

vikaras, administratorius Damininkas Vitkevičius. 1849 10 20 bažnyčia pastatyta iki langų 

vidurio. D. Vitkevičius iškeliamas į Tirkšlius. Nauju administratoriumi 1849 m. paskiriamas kun. 

Peliksas Lenkauskis. Jis 1853 m. pabaigė bažnyčios mūrus — be bokšto, be įrangos, šventoriaus. 

1853 m. trečią sekmadienį po Trijų Karalių vyskupas M. Valančius bažnyčią pašventino. Tuo 

metu Viekšniuose dirbo kunigai Pranciškus Kundrotas (pasenęs, apakęs), Ignacas Vaišvila, 

Peliksas Lenkauskis. Po bažnyčios pašventinimo vyskupas M. Valančius visus tris nušalino. 

Paskiria kun. Rupertą Bartkevičių. Šis pastatė bokštą, aptinkavo sienas, sutvarkė grindis, 

apmūrijo šventorių, sugriovė senąją bažnyčią. Apie 1866 m. R. Bartkevičius įskundžiamas ir 

iškeliamas. Klebonu paskiriamas kun. Sidaravičius. „Altorius iš pradžios perkėlė iš senosios 

bažnyčios; bet kad tie buvo negražūs, 1870 m. parapijonas Vincas Juodeikis fundavo naujus, 

gausiai paauksintus. Tai jam atsiėjo 500 rublių.” 

J. N. [Jonas Navickas]. Viekšnių bažnyčios praeitis // Verslas (Savaitinis lietuvių 


(283—284). — VI metai. — P. 3—4. — Visas tekstas: 

Pirmoji Viekšnių bažnyčia, medinė, buvo įkurta 1634 m. toje vietoje, kur dabar Vandens gatvė 

atsiduria į Ventą. Ventos vaga tuomet ėjo pagal Čekų kalną. Iki pat Didžiojo Karo, ties bažnyčios 

buvimo vieta, ant Ventos kranto, stovėjo dar keli seni kryžiai, atskardyje galima buvo rasti 

žmonių kaulų — tai vis prie bažnyčios buvusių kapų liekanos. 

Antroji bažnyčia, irgi medinė, buvo toje vietoje, kur dabar stovi mūrinė koplyčia. 

296

Trečioji bažnyčia, dabartinė, pastatyta ant supiltos aukštumos — kalvelės apie pusantro šimto 

metrų atstumo nuo koplyčios. Ši bažnyčia mūrinė, iš plytų, pailga, kryžmiai pastatyta. Stilius iš 

lauko baltiškai gotiškas, viduje romėniškas. 

Bažnyčia pastatyta 1854 m. klebono kun. Bytauto, parapijiečių lėšomis. Miško medžiaga 

buvo nemokamai gauta iš Viekšnių seniūnijos. Pakonsekravo vyskupas M. Valančius 1855 m. 

gegužės mėn. 29 d. 

Per Didįjį Karą, 1915 m. birželio mėn. 14 d. vokiečių, šoviniais uždegta, sudegė, bebuvo 

likusios tik mūrinės sienos. 1921 m. klebonas kun. Izidorius Valys-Gudavičius atstatė ją 

senosiose sienose. Statybos darbą vedė technikas V. Landauskis, daug kur Lietuvoje statęs 

bažnyčias. Visą miško medžiagą dovanai davė Teklė Gružauskaitė, Sonteklių dvaro savininkė. 

Kad ne jos gausi auka, negreit tebūtų imtasi statyti. Rekonsuliavo Žemaičių Kapitulos pralotas 

Jonas Maironis-Mačiulis 1921 m. gruodžio mėn. 21 d. Bažnyčios Patronas Šv. Jonas 

Krikštytojas. 

Bažnyčia yra parapijinė. Prie jos priklauso miestelis ir 53 kaimai su 9992 gyventojais — 

katalikais. Be šių katalikų gyventojų skaičiaus, parapijoje yra dar keli šimtai kitatikių, kurių 

dauguma žydai, gyveną miestelyje. Bemaž visi parapijos katalikai gyventojai kalba žemaitiškai, 

tik 27 lenkiškai ir 3 latviškai. 

Nuo miestelio iki Mažeikių apskrities miesto yra 14 kilometrų. Iki Kauno 225 klm., iki Telšių 

45 klmtr. Dekanas ir pašto įstaiga čia pat vietoje. Ligi Viekšnių geležinkelio stoties 3 klm. 

Viekšniai nuo senovės buvo seniūnija. Turi savo herbą: mėlyname dugne 3 žvaigždės sudėtos 

trikampiu: sidabrinė ir dvi auksinės. Viršuj žvaigždžių auksinė karūna. 

Dabartiniuose Viekšniuose kai kurios pakraštinės miestelio dalys, neva priemiesčiai, turi savo 

vardus: 1. Kuisynė, 2. Varlių Gubernija ir 3. Užbravarės. Parapijoje yra 2 koplyčios: 1) viena, 

pradžioj minėta, miestelyje, netoli nuo bažnyčos, mūrinė (iš akmenų, kurie iš lauko netinkuoti) 

su vienomis suveriamomis durimis. Karo metu buvo sudeginta, bet tuojau po karo, 1915 m. vėl 

atstatyta senosiose sienose, paaukštinus ją plytomis. 

Po karo, kol atstatė bažnyčią, joje buvo laikomos pamaldos. Dabar koplyčioje stovi 

bažnytiniai daiktai, padedami mirusieji. Pamaldos nelaikomos. 2) antra Užlieknės kaime, 

medinė, apmušta lentomis, vidus tik ištepliotas, grindys medinės. Pastatyta maždaug prieš 300 

metų. Du kartu per metus čia būdavo atlaidai (gegužės ir liepos mėn.). Pamaldas laikydavo 

atvykę iš Viekšnių kunigai. Nuo 1931 m., Januškaitei pavedus savo ūkį (24 ha) bažnyčiai, į 

Užlieknę buvo atkeltas pirmas kunigas Liaudanskis ir Užlieknės kaimas liko bažnytkaimiu. 

1931 m. lapkričio mėn. 13 d. perkelta bažnytėlė iš senosios vietos į naują — gautą iš Jonuškaitės 

žemę. 

Parapijoje yra pusiau stebūklingais laikomi šie dalykai: 1) Šv. Roko koplytėlė — kryžius 

miestelyje, netoli nuo koplyčios į vakarus, priklausąs Viekšnių bažnyčiai. 2) Užlieknės upelis 

Šventupis, tekąs pro Užlieknės koplyčią. Jo vanduo turįs gydomos galios. 3) Šv. Jono šaltinėlis 

prieš pat Žibikų pušyną. 4) Kegrių pušis, esanti Kegrių kaime, miške, prie kelio. 



Biržiška Mykolas. Bažnytinė krašto praeitis // Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir 

Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — 

P. 27—32. — Tekste: „1636 metais Biržinėnų tėvūnas Jonas Alfonsas Liackis, kuriam priklausė 

Viekšnių dvaras, su žmona Jone Talvaišaite Liackiene pastatydino bažnyčią Viekšniuose.” 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 20, 73 (Juozapo Zaleskio nuotrauka), 74, 

79, 80, 81, 82, 86, 125, 150, 275, 341. — Tekste: Juozapas Zaleskis. Viekšnių klebonas nuo 

1869 m., džiakonas — nuo 1872 m. 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 35, 80. — Tekste: 

297

„1863. IV. 14 (26) [Viekšnių] bažnyčioje paskaičiusio sukilėlių manifestą Ruperto 

Bortkevičiaus (1816—1889), kuris dėl to buvo suimtas ir ištremtas, apie 1875 metus grįžęs 

Leckavoje klebonavo ligi pat mirties.” 



„Balvočiai (kunigas — žinomas mūsų rašytojas Gerutis, bet šiaipjau kiti pateko į jo knygelę 

„Kunigo giminė”, vienas net Prūsų „Apžvalgoje” 1891 m. Nr. 16 už savo linkčiojimą 

maskoliams Balvonu pramintas).” — P. 129 [Nuotrauka:] „Iš Viekšnių par. kilęs kun. Jonas 

Balvočius (Gerutis, 1842—1915 m.)”. 



„Bukontai (bajorai, Adomo sūnūs: kunig. Kazimieras, gim. 1872 m., Šatrijos Raganos 

globėjas Židikuose, ir gydytojas Domininkas, 1873—1919 m.).” 



„Ivanauskių Paragiai, kur dviejų Lazdynų Pelėdų — Sofijos Pšibiliauskienės ir Marijos 

Lastauskienės, taip pat ir jųjų brolio Gustavo tėvas, tapytojas Nikodemas Ivanauskis (jo 

paveikslai buvo Viekšnių ir kitose bažnyčiose) buvo menkas ūkininkas, kaip ir jo žmona.” 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 76 (Luko Bužinskio nuotrauka), 83, 84, 

341. — Tekste: 

„Kun. Lukas Bužinskis, Joniškės klebonas, pask[iau] Viekšnių altoristas. [...]. Buvęs Joniškės 

klebonas, ilgametis Viekšnių stipraus balso altoristas [...], mėgęs mums skaityti ištraukas iš 

„Pono Tado”. [...]. Viekšnių altoristas Juozapas Sakalauskis (1837—1918. VIII), liguistas, 

gyvenęs po Bužinskio jo altorijoje ir karo metu išvažiavęs, Vilniuje patyrė, jog altorija sudegė. 

[...]. Dargi lenkininkų kunigų kanauninko Juozapo Zaleskio [...] ir altoristo Lukošiaus Bužinskio 

[...] gražūs juodi marmu[r]ai turi lietuviškus parašus.” 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 77 (Antano Liakševičiaus nuotrauka), 80. 

— Tekste: 

„Iš Zaleskio pirmatakų Viekšniuose galime dar paminėti [...] kan. Zaleskio laikais, žmonių ligi 

šiolei nepamirštą, vikarą Ant. Liakševičių (1838—1880. I. 25).” 

Biržiška Mykolas. Kunigai // Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 

1882—1901 m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 79—85. 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 80, 339. — Tekste: 

„Iš Zaleskio pirmatakų Viekšniuose galime dar paminėti 1752 m. kleboną Joną Urvikį, 

Viekšniuose mirusį kanauninką Kasparą Bytautą (1769—1834. V. 4/16), kuris 1807 m. 

pastatydino Užlieknės koplytėlę, o 1812 m. koplyčią Viekšnių kapuose, apie 1890 m. pačių 

kunigų rūpesniu naktį slaptai išgriautą, nes dėl jos šventikas Batalinas kėsinosi paveržti dalį 

katalikiškųjų kapų ir juos prijungti prie stačiatikiškųjų. [...]. Seniausi paminklai — gulsčios 

akmens plytos. Kitų parašai jau nebeįskaitomi. Tai kunigų ar dvarininkų antkapiai, pirmieji 

lotynų ar lenkų, o antrieji — tik lenkų kalba. Bene seniausias jųjų, kuris pavyko išskaityti, bus 

1834 metais mirusio teologijos daktaro kun. Kasparo Bytauto.” 

298



„Iš Zaleskio pirmatakų Viekšniuose galime dar paminėti [...] kleb. Pranciškų Kondratą 

(1774—1858. III. 25). [...]. Viekšnių bažnyčios statybą prie senio klebono Kondrato prižiūrėjo 

kamendoriai: ligi 1849 m. Dom. Vitkevičius, 1849 X. 13—1850. IV. 10 Pr. Lenkovskis, kurio 

parakvijonys nenorėjo išleisti, nuo 1850 m. Orlovskis.” 



„jam [J. Zaleskiui] 1910 m. mirus, jo vieton atkėlė Plungės kleboną, vėliau buvusį Petrapilio 

Valstybės Dūmos narį kun. Vincentą Jarulaitį, ir klebonija išsyk pagyvėjo ir sulietuvėjo 

(šeimininkė jo sesuo panelė Morta ir ypačiai kita sesuo p. Kymantienė, rašytojos Sofijos 

Čiurlionienės motina, ir daineles padainuodavo).” 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 83—84. — Tekste: „Niekur nesilankęs 

senukas Stanislovas Racevičius (1825—1923).” 



„Iš kitų kunigų atsimenu kelis. [...]. Vėliau dar (jau 1905-ųjų metų gadynėje) kun. Pranas 

Vilūnas, kuris prieš kanauninko proteguojamo laižuviškio Antano Vitarto kvailokus pamokslus 

sakė savotiškus pamokslus, ragindamas branginti savas „auksines, sidabrines dainas”, sveiku 

protu rinktis sau skaitymui tokias knygas ir laikraščius, kurie kam patinka ir t. t. Jis įsteigė čia 

Vilniaus Aušros skyrių su knygynėliu ir plačiai pagarsėjo savo polemika „Vilniaus Žiniose” su 

Jakštu — Dambrauskiu, o vėliau buvo suėjęs su socialdemokratais, ant pat galo komunistų sąraše 

pateko į seimą. Paskui kelerius metus Kaune kalėjęs, „Kunigo išpažinties” autorius, dar buvo 

Minske „Raudonojo Artojaus” redaktorium.” 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 84. — Tekste: „Įsteigęs Viekšniuose 

vartotojų bendrovę ir jos krautuvę kun. Antanas Vytuvis (pokariniais laikais ji išgaišo).” 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 112: 

„Kalbu apie senus, dar XVIII a. karaliaučiškius varpus, kurių viekšniškiai nustojo karo metu; 

per karą juos pakeitę nuo cerkvės nukabintieji ar vėliau, 1925 m., naujai įgytieji „Jonas”, 

„Juozas” ir „Antanas”, malonių, brangių man senvarpių neatstojo.” 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — Nuotraukos: 

P. 57: „Viekšnių ąžuolo smūtkelis (1903 m. nutraukta su stud. Vaclovu Biržiška, gimn. Vikt. 

Biržiška ir Varšuvos mokytoju Adomu Jačinauskiu)”; 

P. 65: „Viekšnių bažnyčia (nutraukta apie 1885 m.)”; 

P. 105: „Viekšnių bažnyčia prieš Didįjį karą”; 

P. 109: „Viekšnių bažnyčios vidus 1915 m. prieš gaisrą”; 

P. 111: „Paulavičiaus antkapio pašventinimas Viekšniuose (apie 1910 m.)”; 

P. 125: „1833 m. koplytėlė Viekšnių bažn. šventoriuje (nutraukta apie 1900 m.)”; 

P. 126: „1833 m. koplytėlė Viekšnių bažn. šventoriuje (nutraukta apie 1900 m.)”; 

P. 133: „Žibikų kapų vartai Viekšnių apyl. (nutraukta apie 1900 m.)”; 

299

P. 135: „Žibikų kapų 1760 m. stoginis kryžius Viekšnių apyl. (nutraukta apie 1900 m.)”; 

P. 136: „Šv. Jono šaltinėlis Žibikų miške”; 

P. 143: „Sonteklių koplytėlė prie Viekšnių kelio (nutraukta apie 1900 m.)”; 

P. 150: „Viekšnių bažn. vartai prieš 1937 m., kai buvo pastatyti nauji”; 

P. 218: „Myk. Arkangelas pasilipęs ant velnio Sonteklių koplytėlėje prie Viekšnių kelio 

(nutraukta apie 1900 m.)”; 

P. 220: „Sonteklių koplytėlės statulėlė (velnio išvarymas iš mergaitės)”; 

P. 250: „Viekšnių apyl. koplytėlė (netoli Kegrių miško)”; 

P. 284: „Viekšnių bažnyčia mūsų metu”; 

P. 299: „1915 m. karo sunaikintoji Viekšnių bažnyčia”. 

Keli skundai prieš Tumą-Vaižgantą 1902 m.: 1. Kun. Antano Eidimto skundas. 2. Kun. 

A. Eidimto antrasis skundas. 3. Kun. Juozo Zaleskio raportas. 4. A. Davainos-Silvestravičiaus, 

J. Bereznickio ir J. Kozmiano parodymai. 5. A. Davainos-Silvestravičiaus papildomieji 

parodymai Jo Prakilnybei Ponui Viekšnių Dekanui // Mūsų senovė. — Kaunas, 1938. — T. 2. — 

Nr. 2 (7). — P. 342—346. 

Gudaitis A. Viekšnių šventorius: [Paveikslo bloga reprodukcija] // Naujoji Romuva. — 1939. 

— Nr. 39/40 (452/453). — P. 699. 

ČIA ILSISI KUNIGAS AUGUSTINAS JUKNA. 1873. X. 22—1951. XI. 28 // Iš įrašo 

antkapyje Viekšnių senosiose kapinėse. 

Vilainis A. Žemaičių žemėje. — Chicago, 1952. — P. 102. — Tekste: Viekšnių bažnyčios 

bokšto nuotrauka. — [Nuotraukos autorius kunigas Jonas Lukošius, gyvenęs Viekšniuose. 

Nuotrauka jau buvo publikuota: Židinys. — 1938. — Nr. 11]. 


Mažeikių apskrityje). — Vilnius, 1960. — P. 5, 27—34 ir kt. — Tekste: 






















300

uvo pasiūlyta jiems vadovauti. Aš neatsisakiau. Šiame pasitarime buvo nutarta iš lietuvių tarpo 




















sušaudė. 

































301

uvo komunistai. Kitų neprisimenu. Visus areštuotuosius nugabenome į Mažeikių saugumo 

policiją. 




















kapinėse. 

Viekšniai // Lietuvių enciklopedija. — Printed in the United States of America. South Boston: 

Lietuvių Enciklopedijos Leidykla. — Copyright 1965 by Lietuvių Enciklopedijos Leidykla. — 

T. 33. — P. 531—533. — Tekste: 

Viekšniai mstl. Mažeikių aps.; apie 2500 gyv. (1964, 1923 2024). V. yra prie Ventos upės, 

žemiau Virvytės intako, 60 m nuo j. l., tarp Mažeikių (12 km), Akmenės (16 km), V. glžk. stoties 

(3,5 km) ir Tryškių (20 km). Mūrinė bžn. baigta statyti 1854. Ji 1915 karo metu artilerijos 

apgriauta, buvo netrukus po I pas. karo atstatyta. V. parapija buvo viena didžiausių Lietuvoj, jai 

1940 priklausė per 11. 000 parapiečių. Ilgamečiu parapijos klebonu nuo 1923 buvo kan. Jonas 

Novickis. Senosios bžn. vietoj yra mūrinė koplyčia. Nepriklausomybės metais V. buvo vls. 

savivaldybė (valsčiuje buvo 1940 104 gyvenvietės ir per 11. 000 gyv.), policijos nuovada, 

pradžios m-la, progimnazija, vst. bibliotekos skyrius, elektros jėgainė, vandens malūnas, Urvikio 

ir b-vės keramikos ir kelios kitos dirbtuvės (V. buvo plačiai žinomi savo puodais ir kitais 

moliniais indais), pieninė, verpykla, vilnų karšykla, kartono fabrikas (Kapėnuose), odų dirbtuvė, 

kooperatyvas, girininkija, smulkaus kredito bankelis, keliolika krautuvių ir įvairių amatų 

dirbtuvių, medicinos ir dantų gydytojai, vaistinė. Jau 1911 veikė stipri kooperatinė vartotojų 

b-vė, kuri po I pas. karo atkurta Ąžuolo b-vės vardu. 1937 įkurtas žemės ūkio kooperatyvas 

Talka; nuo 1923 ligi 1931 veikė žemės ūkio d-ja Žambris. 1911 grafas Zubovas ir klebonas 

Juozulaitis surengė gyvulių parodą. 1911 įkurta aukštesnioji 4 klasių liaudies mokykla, 1925 

pastatyti progimnazijai nauji namai. 1925 įkurtas Valančiaus vardo liaudies univ., kurį vėliau 

pakeitė Basanavičiaus vardo mokytojų s-gos liaudies univ. 1930 vasaros atostogų metu buvo 

pradžios mokyklų mokytojams lietuvių k., literatūros ir pedagogikos kursai, kuriuos lankė 74 

mokytojai. Miestely buvo šaulių ir pavasarininkų bibliotekėlės. 1920 V 21 įkurta jaunimo kuopa 

Žibutė. 1930 pastatytas Vytautui D. paminklas. 1938 Mykolas Biržiška paaukojo 40.000 lt. 

pastatyti savo tėvo dr. Antano Biržiškos atminimui ambulatoriją. 1914 kasinėtas VI—XII a. 

plokštinis griautinis kapinynas. Medžiaga pateko į Lenkų Mokslo Bičiulių d-jos muziejų 

Vilniuje. A. B. 

Balvočius Jonas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius, 1966. — T. 1. — 

P. 173. — Tekste: Gimė Purvėnuose 1842 03 02, mirė Uliūnuose (Panevėžio rajone) 1915 11 12. 

302

Kunigas, rašytojas, vertėjas. Slapyvardžiai: J. Gerutis, Prietelius, Vadoklietis. Knygos išleistos 

1902, 1903, 1906, 1908 metais. 

Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kunigų sąrašas. — 1967 11 13. — Rankraštis. — 

[2000 metų liepos mėn. 25 dieną Mažeikių muziejaus darbuotojų ir Broniaus Kerio rastas 

Viekšniuose name, kuriame gyveno kunigas Kazimieras Andriuška]. — Tekste: 

Andruška Kazys, Jono, g. 1903 m. Šventintas 1931 m. Viekšniai. Altarista. 

Ilskis Jonas, Jono, g. 1907 m. Šventintas 1934 m. Viekšniai. Altarista. 

Mačys Pranas, Jono, g. 1891 m. Šventintas 1918 m. Viekšniai. Monsinjoras. 

Meidus Juozas, Kazio, g. 1907 m. Šventintas 1934 m. Viekšniai. Kanauninkas, klebonas. 

Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva. — 2-oji (fotogr.) laida. — Vilnius, 1992. — T. 4. — 

P. 427—428. — Nuotraukos: P. 431, 432, 433. — Pirmas leidimas 1968 m. 


— Pirmas leidimas 1968 m. — Nuotrauka ir tekstas: „Viekšnių bažnyčios didysis altorius. Prie 

jo stovi kun. P. Bagdonas (1956 m.).” 


— Pirmas leidimas 1968 m. — Tekste: 

„1865 m. iš Pažaislio atsiųstas neramus kunigas vienuolis Vosylius, kuris apskundė katalikų 

kleboną kun. Rupertą Bortkevičių generalgubernatoriui Kaufmanui, esą klebonas simpatizavęs 

sukilėliams. Gubernatorius įsakė vysk. Valančiui atimti iš Bortkevičiaus Viekšnių kleboniją ir 

paskirti vikaru; klebonas buvo iškeltas į Sedą, o nauju Viekšnių klebonu paskirtas kun. 

Sidaravičius.” 

Nezabitauskas A. 1863 metų sukilėliai // Vienybė. — 1968. — Birž. 8. — Tekste: Kunigas 

Antanas Gargasas gimė 1825 08 16 Rekečių kaime. 1863 m. buvo vikaru Varniuose. 1863 05 11 

įstojo į sukilėlių būrį. Sukilėlius sumušus, suimtas ir nuteistas mirties bausme: 1863 10 07 

sušaudytas Telšių ganyklose. 

Gedvilas Algirdas. Sutanomis šviesos neužsklendė // Vienybė. — 1968. — Spal. 22. — 

Tekste: Kunigas Gasiūnas (1925 m.). Mokyklos kapelionai Ruibys, Stasiulis [Stasiulis Juozapas, 

Adomo, gimęs 1895 m.]. Stasiulis yra rašęs prezidentui A. Smetonai. 

Gaigalaitė A. Klerikalizmas Lietuvoje 1917—1940. — Vilnius, 1970. — P. 28. — Tekste: 

1906 05 23 memorandumas popiežiui Pijui X „Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose”. Pasirašė 

J. Basanavičius, R. Šliupas, [viekšniškis] J. Gediminas-Beržanskis-Klausutis ir kt. 

Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 1 // VVB, VM. — Tekste: 1971 metų 

aprašai: Jono Bukonto kiemas. — Tekste: „Jono Bukonto kiemas yra tas pats kiemas, iš kurio yra 

kilę daktaras Domininkas Bukontas, kunigas Kazimieras Bukontas ir vaistininkas Antanas 

Bukontas. (Antanas buvo vedęs rusę ir tėviškėje nebesilankydavo). Bukontų visi trobesiai sudegė 

per 1914 m. karą. 

Vilūnas Pranas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius, 1971. — T. 3. — 

P. 788. — Tekste: „Žuvo, neteisėtai represuotas asmenybės kulto sąlygomis. 1956 reabilituotas.” 

Nurodyta literatūra: P. Vilūnas. Kunigo išpažintis. — Šiauliai, 1921; P. Kirijenka. Raudonasis 

vikaras (Iš Prano Vilūno gyvenimo). — Vilnius, 1963. 

Urbienė Amelija. Kas dar buvo Viekšnių miestelyje: 1969 ir 1972 metų aprašai // Urbienė 

Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 1 // VVB, VM. — Tekste: Bažnyčia: 4 kunigai, 

303

vargonininkas, zakristijonas. Zakristijonai: Virkutis (prieš I pas. karą), Perminas Kazimieras (po 

I pas. karo). Zakristijono padėjėjai: Dovydauskis Domas, Perminas Povilas. 

Urbienė Amelija. Kaip Viekšnių miestelyje audė škaplierius ir dirbo rožančius: 1973 metų 

aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 2 // VVB, VM. 

Urbienė Amelija. Stebuklingoji Kegrių miško pušis: 1974 metų aprašas // Urbienė Amelija. 

Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. 

Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 5 // VVB, VM. — Tekste: 1975 metų 

aprašai: Krikštynos. Palaikai. Papročiai, susiję su bažnytinėm šventėm. Užgavėnių papročiai. 

Lentos mušimas žmogų marinant. Laidotuvių papročiai. 1976 metų aprašai: Kryžiaunos dienos. 

Kaip Velykoms dažė kiaušinius. 

Urbienė Amelija. Kaip viekšniškiai su procesija ėjo į Žemaičių Kalvariją: 1977 metų aprašas 

// Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 6. // VVB, VM. — Tekste: 

Iš Viekšnių maldininkai į Kalvarija ėjo pėsčiomis su procesija. Visuomet ėjo „ant didžiojo 

triukšmo” — ant sekmadienio. Iš Viekšnių išėjo penktadienio rytą. Ketvirtadienio vakare į 

miestelį rinkosi visi, kas ėjo į Kalvariją. Iš vakaro meldėsi bažnyčioje, priėjo išpažinties. 

Pernakvojo pas gimines ar pažįstamus. Penktadienį 8 valandą ryto bažnyčioje buvo mišios. 

Maldininkai priėjo prie komunijos. Po mišių šventoriuje taisėsi, rikiavosi, kaip turės eiti 

procesija. Maldininkai iš savo „gaspadų” atsinešė ryšulėlius. Netoli šventoriaus stovėjo vežimai. 

Į juos dėjo savo ryšulius. Procesijos priešakyje jojo raitoriai. Visi vienodai apsirėdę: baltos 

kepurės, baltos „rubaškos”, diržu sujuostos, per kairįjį petį juosta — raudona, žalia, mėlyna arba 

tautiška. Už raitorių ėjo procesija, visa apsupta vainiku. Vainiką nešė maldininkės, pasirėdžiusios 

tamsiais sijonais, baltomis bliuskomis, vienplaukės. Kiekvienas maldininkas, einąs su procesija, 

turėjo prisisegęs prie kairiojo šono ženklelį. Tas ženklelis — iš kaspino suraukta gėlytė su 

spalvotu vidurėliu. Pačiame procesijos priešakyje nešė kryžių. Šalia kryžiaus — dvi mažos 

vėliavėlės. Ir kryžių, ir visas vėliavas nešė baltomis kamžomis apsivilkę vyrai. Už kryžiaus jauna 

mergaitė, baltai apsivilkusi, nešė poduškėlę. Prie poduškėlės kiekvieno kampo buvo prisiūti ilgi 

kaspinai. Tuos kaspinus taip pat nešė baltai apsirėdžiusios mergaitės. Už poduškėlės nešė 

rožančių. Rožančius didelis, ilgas — penkiolikos dalių. Rožančiaus karoliai dideli. Rožančiaus 

buvo 15 vėliavėlių. Vėliavėlių spalvos — balta, raudona ir dangiška. Vėliavėles nešė mergaitės, 

apsivilkusios pagal vėliavėles spalvotus drabužius — baltus, raudonus ir mėlynus. Kartais už 

rožančiaus nešdavo porą altorėlių. Juos nešdavo tik iki palydėjimo vietos, į Kalvariją nenešdavo. 

Palydėjus ir atsisveikinus, jie būdavo parnešami atgal į Viekšnius. Už rožančiaus nešė dideles 

vėliavas. Vėliavų kaspinus nešė jaunos mergaitės, apsirėdžiusios pagal vėliavas arba baltai. 

Didžiąsias vėliavas nešė vienoje eilėje, vieną paskui kitą. Už jų nešė didįjį būgną. Būgną nešė du 

vyrai, o tretysis, eidamas paskui būgną, aną bildino. Už būgno ėjo giedoriai. Už giedorių — 

trūbai. Po trūbų nešė baldakimą. Po baldakimu ėjo kunigas su dviem klapčiukais. Baldakimo, 

kaip ir altorėlių, į Kalvariją nenešė. Nešė tik iki palydėjimo vietos. Už baldakimo ėjo visi 

maldininkai po keturis vienoje eilėje. Maldininkai nebuvo vainiku apsupti. Paskui maldininkus 

važiavo vežimai. Kad procesija eitų tvarkingai, iš maldininkų buvo paskirti tvarkdariai. Jie buvo 

per petį persijuosę juostas ir turėjo lazdeles rankose. Išeinant procesijai iš bažnyčios, zvanijo 

visais varpais. Zvanijo ilgai, kol tik procesija matyti. Einant procesijai per miestelį, visi žmonės 

stovėjo gatvėse be kepurių. „Ir žydai, ir tie stovėjo prie savo namų durų, ir praleido pro šalį 

einančią procesiją.” Išeinant procesijai iš bažnyčios, giedoriai giedojo „Dievas mūsų prieglauda 

ir stiprybė”. Per tiltą eidami jau giedojo „Vardas Marijos — malonė, saldybė”. Vieną punktą 

giedojo giedoriai, po jų trūbijo patrūbočiai. Taip giedodami nuėjo iki Žibikų kapelių. Čia kunigas 

pasakė atsisveikinimo kalbą. Po kalbos atsiskyrė žmonės, atsiskyrė vėliavos. Visų vėliavų 

nesinešę. Nešėsi kryžių, dvi mažas vėliavėles, 4 dideles, rožančių. Baldakimą, altorėlius ir kitas 

vėliavas parnešė atgal į Viekšnius. Palydėjusieji grįžo į miestelį, o maldininkai nebe procesijoje, 

bet būriais ėjo į Tirkšlių pusę. Vėliavas, trūbus, vainiką sudėjo į paskui važiuojančius vežimus. 

Prieš Užlieknę vėl visa procesija gražiai susitvarkė. Užlieknėje pailsėję, ėjo toliau į Tirkšlių pusę. 

304

Iš Tirkšlių ėjo į Sedą. Kartais „liuob Sedos ir nekliudyti, liuob pro šalį praeiti tiesesniais keliais”. 

Prieš Kalvariją procesija vėl susitvarkė į eilę. Iš Kalvarijos „liuob išeiti pryšais pasitikti”. 

Atvaikščioję Kalnus ir pasimeldę, maldininkai vėl procesijoje išėjo iš Kalvarijos sekmadienį po 

pamaldų. Ėjo per naktį, pakeliui pailsėdami. Viekšnius pasiekė pirmadienio rytą. Iš Kalvarijos 

grįžtančių išėjo pasitikti su vėliavomis, baldakimu. Kartais nueidavo iki pat Žibikų kapelių. 

Kunigas pasakė susitikimo kalbą ir visa procesija patraukė į Viekšnių pusę. Kuomet procesija 

pasirodė ant Čekų kalno, bažnyčioje pradėjo zvanyti visais varpais. Į miestelį procesija ir visi 

žmonės, katrie ėjo paskui procesiją, įžengė giedodami, patrūbočiai trūbijo. Visas miestelis buvo 

pilnas žmonių. Procesija ir maldininkai suėjo į bažnyčią. Čia buvo mišios. Iš Kalvarijos 

grįžusieji ėjo prie komunijos. Išpažinties jiems nereikėjo eiti. Po mišių visi skirstėsi namo. 

Urbienė Amelija. Perkrikštai Viekšnių miestelyje: 1979 metų aprašas // Urbienė Amelija. 

Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 7 // VVB, VM. — Tekste: 

Nedaug tebuvo Viekšnių miestelyje perkrikštų. Ir visi tie perkrikštai buvo žydai. 

1. Prieš I pasaulinį karą Viekšniuose gyveno Jurgis (Georgijus) Rakuzinas, persikrikštijęs „į 

pravoslavus”. Prieš karą buvo Viekšnių uriadninku. 2. Kromininko Vilčikauskio motina buvo 

perkrikštė — katalikė. Prekiavo „po bagamazu”. 3. Šiaučiaus Kazirskio pati taip pat perkrikštė 

katalikė. 4. Iršas turėjo mažą puodų dirbtuvę ir savo namus Akmenės gatvėje (vėliau Nr. 54) ant 

aukšto Ventos skardžio. Pas Iršą dirbo jaunas vokietis katalikas Hintendorfas. Iršo duktė Cipė 

susimylėjo su Hintendorfu, sumislijo nuo tėvų pabėgti ir persikrikštyti. Taip ir padarė. Pabėgti 

padėjo Zaventės kaimo ūkininkas Vincentas (tėvas) Juodeikis. Jis atplaukė su laive prie Iršos 

namų, palaukė kol Cipė išėjo. Tada įsisodino į laivę, perkėlė per Ventą ir parsivedė į savo namus. 

Čia Cipė ir persikrikštijo. Tapo Rozalija. Rozalija gyveno pas V. Juodeikį tol, kol ištekėjo už 

Hintendorfo. Tada apsigyveno Viekšniuose. Buvo siuvėja, o jos vyras dirbo puodininkų 

dirbtuvėse. 5. Jonas Dargis buvo persikrikštijęs „į katalikus”. Persikrikštijo labai seniai, 12 metų 

turėdamas. Pavardę pasiėmė savo kūmino. J. Dargio tikras brolis buvo žydas Ickus. Ickus buvo 

šiaučius, gyveno Užbravarėse Pirties gatvelėje. J. Dargis vedė Moniką Šiaulytę, gyveno Stoties 

gatvėje (vėliau Nr. 18). Viekšniuose buvo stražninku. Jo pati turėjo „bagamazą”. Vėliau J. 

Dargis, kaip ir jo tėvai, buvo mėsininkas. Supirkinėjo gyvulius, skerdė juos ir mėsą pardavinėjo 

turgavietėje. 

Urbienė Amelija. Įvairūs pasakojimai: Pasakojimas apie Lizdenį ir Ligeikį: Užrašyta 1980 

metais // Urbienė Amelija. Tautosaka: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste: Viekšniuose kitą 

kartą šveiceriu bažnyčioje daug metų buvo Lizdenis. Šveiceriu būti bažnyčioje — didelė garbė. 

Katalikų kalendorius žinynas: 1982. — K/V., 1982. — P. 124—125. — Tekste: P. Bagdonas 

(1910 01 28—1980 03 15) kunigu įšventintas 1935 04 20. Gimė Luokės parapijoje. Buvo knygų 

mėgėjas. Kunigavo ir Viekšniuose. Gyveno apie 70 metų. Mirė būdamas Telšių dekanu. 

Palaidotas Telšių Švč. Mergelės Marijos bažnyčios šventoriuje. 

Lauraitis Vincas. Ištikimas liaudžiai: 100-ąsias Prano Viliūno gimimo metines pažymint // 

Vienybė. — 1982. — Bal. 17, 20. — Visas tekstas: 

Šių metų balandžio 17 dieną sukanka 100 metų, kai gimė Pranas Viliūnas (1882—1937), 

revoliucinio judėjimo Lietuvoje dalyvis, publicistas, literatūros kritikas, pedagogas. Paprastas, 

kuklus, bet neišsenkamos energijos, tvirtos valios žmogus buvo P. Viliūnas. Jis visas savo žinias, 

karštą širdį, sugebėjimus, visą savo gyvenimą atidavė kovodamas už varguose paskendusių 

darbo žmonių šviesesnį gyvenimą. Apie 16 metų išbuvęs kunigu ir matydamas, kad savo pažiūrų 

negali sutapatinti su dvasininko pareigomis, P. Viliūnas 1920 metais nutraukė ryšius su 

kunigyste. Metęs kunigystę, šis šviesus žmogus tapo liepsningu kovotoju už darbo žmonių 

reikalus. Šiame straipsnyje noriu papasakoti apie P. Viliūno švietimo, kultūros ir labdarybės 

veiklą Viekšniuose. 

Viekšniai — prie Ventos upės prigludęs nuošalus Žemaitijos miestelis. Dvidešimtojo amžiaus 

pradžioje juose buvo kelios gatvelės, iš abiejų pusių apstatytos medinėm lūšnelėm. Dauguma 

305

lūšnelių suaižėjusiom sienom, skudurais ir pakulom užkamšytais langais. Tik centrinėje miestelio 

gatvėje buvo išlūžinėjęs lentų šaligatvis, tačiau vidury gatvės — balos ir purvas. 

Didžiausias ir gražiausias pastatas Viekšniuose buvo bažnyčia, tarsi balta gulbė aukštai 

iškilusi virš stogų ir medžių. Viduje bažnyčia dabinosi spalvingais altoriais, meniškais 

paveikslais ir šventųjų statulom. Netoli bažnyčios — sode paskendusi klebonija, o už jos keli 

dviaukščiai pirklių namai. 

Vargingai tada gyveno Viekšnių miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai. Dauguma miestelio 

gyventojų dirbo akmenskaldžiais, kalviais, kasė šulinius, vertėsi tradiciniu verslu — gamino 

molinius puodus. Kaimų valstiečiai, skylėtom sermėgom vilkėdami, naginėm avėdami, nešė 

sunkią vargo naštą. Javai pelkėtuose laukuose neretai išmirkdavo, bulvės supūdavo. Lietingą 

rudenį nei išbristi, nei išvažiuoti. Nelaimių prislėgti, neraštingi žemaičiai nusiraminimo 

ieškodavo bažnyčioje ir karčemoje. Tačiau revoliucinio judėjimo, prasidėjusio Rusijos 

gubernijose, aidai, nors ir pavėluotai, pasiekdavo ir Viekšnius. 

Buvo 1906 metų pradžia. Žemaitijoje gyvos 1905 metų revoliucijos nuotaikos. Valsčių 

centruose ir kaimuose jaučiamas agrarinio ir nacionalinio išsivadavimo judėjimo pakilimas. 

Sekmadieniais bei turgaus dienomis — audringi socialdemokratų organizuojami žemės ūkio 

darbininkų ir valstiečių mitingai. Juose dvarų kumečiai ir valstiečiai raginami vienytis ir su 

ginklu kovoti prieš caro valdžią. 

Reakcingi katalikų kunigai smerkė mitingus ir streikus, draudė tikintiesiems juose dalyvauti. 

Ypač negalėjo pakęsti mitingų ir streikų Viekšnių klebonas Zaleskis. Jis per išpažintį ir 

kalėdodamas grasino žmonėms, kad jie, kovodami prieš caro valdžią, nusikalsta prieš dievą ir po 

mirties pateks į pragarą. Pamokslų metu klebonas Zaleskis įrodinėjo, kad caro valdžia skirta 

dievo. Dievas, girdi, galingiausias danguje, o caras — žemėje. Klebonas, iš sakyklos 

aiškindamas žemaičių vyskupo M. Paliulionio 1906 m. sausio 30 dieną paskelbtą ganytojišką 

aplinkraštį, keikė visus, kurie dalyvauja revoliucijoje ir pasisako prieš caro valdžią. Viekšnių 

bažnyčioje buvo kalbamos maldos už carą ir jo šeimą. Veltui Zaleskis grasino visiems, kurie eina 

prieš caro valdžią, veltui ragino iš sakyklos, kad kataliko pareiga išduoti „cicilikus” 

pareigūnams. Žemaitijos miesteliuose ir kaimuose plito streikai. 

Vieną 1906 metų žiemos sekmadienį klebonas Zaleskis iš sakyklos paskelbė, kad pas jį 

vikarauti atvažiuoja iš Salantų socialistas Pranas Viliūnas. Būdamas pažangių demokratinių 

įsitikinimų, P. Viliūnas Salantuose varguomenės tarpe buvo išvystęs plačią veiklą 

propaguodamas pažangias socialdemokratų idėjas, ugdydamas revoliucinius darbininkų ir 

valstiečių įsitikinimus. 1905 metais P. Viliūnas Salantuose dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose, 

ragino valstiečius į kovą prieš caro valdžią, agitavo už dvarų žemės padalinimą. 

Kai šaltą žiemos pavakarę Viekšniuose pasirodė varganas P. Viliūno vežimas, davatkos, 

susirinkusios prie klebonijos, rėkė iki užkimimo, kad cicilikas bažnyčioje padarys naują tvarką. 

Klebonas, triukšmaujant davatkoms, paslaptingai šypsojosi. Tačiau bėgo dienos. Viekšnių 

parapijos tikintieji galutinai įsitikino, kad vikaras naujos tvarkos bažnyčioje neįvedė. Pamaldos 

vyko sena tvarka. Užtat vikaro paprastumas ir nuoširdumas greitai patraukė parapijiečių dėmesį. 

Jis nekeikė revoliucijos ir socialdemokratų, kaip klebonas Zaleskis, nesišalino darbo žmonių, 

užkalbindavo kiekvieną miestelyje sutiktą žmogų. Greitai P. Viliūnas užmezgė ryšius su 

miestelio ir kaimo varguomene. Savo pamoksluose vikaras paliesdavo svarbiausias visuomeninio 

gyvenimo problemas, gvildeno to gyvenimo negeroves, kritikavo sukčius, intrigantus, 

nesąžiningus žmones. Pamoksluose pasakojo parapijiečiams apie tai, kas vyksta Rusijos 

miestuose ir kaimuose, su pasididžiavimu pritarė darbo žmonių revoliucinei veiklai. 

P. Viliūnas, nekreipdamas dėmesio į tuo metu sustiprėjusias carizmo represijas pažangių 

veikėjų atžvilgiu, visas jėgas Viekšniuose skiria revoliucinių idėjų propagavimui, kultūros ir 

švietimo interesams. Jis pasiryžo savo švietėjiška, kultūrine ir visuomenine veikla auklėti tuos 

užguitus ir neraštingus žemaičius. 

Jau ankstyvoje vaikystėje P. Viliūnas išmoko skaityti ir rašyti. Nuo tada knyga tapo geriausiu 

jo draugu. Jei motina, pareidama iš Utenos, parsinešdavo kokį pirkinį, suvyniotą į laikraštį, sūnus 

perskaitydavo nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Didžiausia Prano svajonė buvo lietuviška 

knyga. Tačiau knyga P. Viliūno vaikystės metais buvo didelė retenybė kaime. Viliūnienė dažnai 

aplankydavo Utenos mokytojus prašinėdama paskolinti sūnui paskaityti knygų. Mokydamasis 

306

Jelgavos (tuo metu — Mintaujos) gimnazijoje, Kauno kunigų seminarijoje, vėliau kunigaudamas 

Salantuose, iš knygnešių buvo įsigijęs daug lietuviškų knygų. 

Visas knygas P. Viliūnas atsivežė į Viekšnius. Be grožinių M. Valančiaus, S. Daukanto, 

J. Žemaitės, J. Biliūno, K. Jasiukaičio, J. Gurauskio ir kitų rašytojų kūrinių, vikaras turėjo 

nemažai gamtos mokslų populiarintojų J. Adomaičio-Šerno. V. Demskio ir J. Šliūpo knygų. 

Viekšniuose P. Viliūnas savo knygų pagrindu pasiūlė organizuoti biblioteką. Jaunimas 

pasiūlymui karštai pritarė. Vienas miestelio gyventojas savo name paskyrė bibliotekai kambarį. 

Buvo įrengtos lentynos ir sudarytas knygų katalogas. Vakarais į biblioteką gausiai susirinkdavo 

žmonių. 

Norėdamas kuo daugiau pasitarnauti varguose paskendusiems žemaičiams, P. Viliūnas 

Viekšniuose organizuoja beraščių mokymą. Ilgai žiemos vakarais bibliotekoje negesdavo šviesa. 

Prie stalo susodinęs būrelį jaunuolių, vikaras mokė juos lietuviško rašto. Didelį dėmesį jis skyrė 

rusų kalbos mokymui, aiškindamas, kad rusų kalba atveria duris į platų pasaulį. Mokymo 

procese stengėsi skiepyti revoliucines idėjas, ugdyti patriotinius jausmus carizmo engiamai darbo 

liaudžiai. 

P. Viliūnas nepasitenkina savo žiniomis. Jis kruopščiai studijuoja rusų revoliucinių demokratų 

Gerceno, Ogariovo, Belinskio, Černyševskio, Dobroliubovo ir kitų raštus. Skaitydamas šių 

autorių kūrinius, P. Viliūnas įsisavino revoliucinių demokratų reikalavimus, kurie ragino 

valstiečius ir visus demokratinius sluoksnius rengtis ginkluotam sukilimui prieš carizmą. 

Revoliucinių demokratų kūrinių įtakoje formavosi P. Viliūno pasaulėžiūra. 

Didelį dėmesį skirdamas kultūriniam darbui, P. Viliūnas Viekšniuose įsteigė „Vilniaus aušros” 

skyrių. „Vilniaus aušra” buvo dvasininkų organizacija, turėjusi tikslą sustiprinti bažnyčios įtaką 

ir atitraukti darbo liaudį nuo revoliucinės veiklos. Bet Viekšnių skyriuje darbas buvo 

organizuojamas priešinga linkme. Į skyriaus valdybą nariais, be katalikų, buvo priimta ir daug 

netikinčių. Viekšniuose „Aušros” skyrius organizavo visuomenės poilsio vakarus, paskaitas, 

kurios nieko bendro neturėjo su religiją. 

„Aušros” skyriaus veikla nepatiko klebonui Zaleskiui. Jis kreipėsi į Kauno vicegubernatorių 

Griazevą motyvuodamas, kad P. Viliūnas į skyrių priėmė nariais laisvamanius ir cicilikus, kurie 

savo veikla kompromituoja bažnyčią. 

Kauno vicegubernatorius su Vilniaus gubernatoriaus žinia uždarė „Aušros” skyrių 

Viekšniuose. 

P. Viliūnas, kalėdodamas po Viekšnių parapijos kaimus, skubėdamas pas sunkiai sergantį su 

paskutiniu patepimu ar lydėdamas mirusį į kapus, matė vargą ir skurdą. Susidūręs su varganu 

kumečių ir valstiečių gyvenimu, matydamas skriaudas ir išnaudojimą, jautėsi bejėgis ką nors 

pakeisti. Bet būdamas jautrios prigimties, ryžosi kovoti prieš neteisybę ir vargus. Už religinius 

patarnavimus iš vargšų neimdavo pinigų. Labai neturtingiems iš savo lėšų suteikdavo piniginę 

paramą. Tai buvo negirdėtas dalykas. Žmonės ėmė kreiptis ne į kleboną, bet į vikarą. 

Klebonui Zaleskiui tai nepatiko. Jis mėgino vikarą gražiais žodžiais įtikinti, kad kunigo 

pareiga yra rūpintis dvasiškais reikalais, o žemiškais tegul rūpinasi valdžios žmonės. Kai po 

vieno pokalbio P. Viliūnas priminė klebonui apie triukšmingas puotas klebonijoje ir 

išnaudojamųjų samdinių sunkią dalią, klebonas, paraudęs iš pykčio, drebėdamas metė repliką: 

— Ne tavo reikalas, vikare, žiūrėk, kad vyskupas sutanos nenuvilktų! 

Zaleskis, nuvykęs į Kauną, vyskupui Cirtautui išdėstė, kad vikaras P. Viliūnas skleidžiąs 

tikinčiųjų tarpe laisvamaniškas idėjas, neprisilaikąs kunigui nustatytų gyvenimo normų. 

Vyskupas, prisiminęs klierikų streiką seminarijoje, įsakė P. Viliūną iškelti į Žemaičių Kalvarijos 

parapiją (dabar Varduva). P. Viliūnas, išbuvęs pustrečių metų Viekšniuose, vis dėlto atliko didelį 

labdarybės, švietimo ir kultūros darbą. 

Vargamistros darbas seniau / Iš Juozo Lizdenio, gim. 1912 m., gyv. Viekšniuose, Kapsuko 

gatvėje, 1985 metų birželio mėnesio 28 dieną užrašė Amelija Urbienė // Urbienė Amelija. 

ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1985 metų aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių 

bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Visas tekstas: 

307

Vargamistros darbas seniau 

Seniau vargamistros darbo diena nebuvo trumpa, ypač šventa diena. 

Šventą dieną rytą bažnyčioje turėjo būti jutrina. Po jutrinos — gadžinkos. Po gadžinkų — 

votyva, o jau tada suma (giedotos mišios) ir mišparai. 

Kitą kartą buvo Viekšniuose toks vargamistra Vaitkevičius. Jis turėjo dukterį Izabelę 

Vaitkevičiūtę-Belskienę. Ta mokėjo vargonais grajyti ir turėjo gerą balsą. Tėvas už savo dukterį 

daug prasčiau grajijo — taip vienodai, nedideliai puikiai. Ir giedojo kažkaip įnosiai. Duktė 

bažnyčioje vargonais grajijo viską, o tėvas tik mišparus ir jutriną. Buvo sakoma: „Grajija ir gied 

kaip Vaitkevičius: „Fim-foj”, (t. y. vienodai grajija ir įnosiai gieda). 

Seniau bažnyčioje nebuvo nei gegužinių, nei birželinių pamaldų, t. y. prieš 1914 metų karą. 

Taip pat nebuvo spalio mėn. nė rožančiaus. Rožančiaus tada bažnyčioje niekas nekalbėjo, 

kalbėjo namie tas, kas norėjo. 

Po 1914 metų jau bažnyčioje buvo ir birželinės, ir gegužinės, ir rožančius per spalio mėnesį. 

Per birželines bažnyčioje kalba Jėzaus Širdies litaniją, per gegužines — Šv. Panelės litaniją. 

Kalba vakarais kožną dieną, o šventomis dienomis — po votyvos iki sumos. Taip pat ir rožančių 

šventomis dienomis atkalbėjo po votyvos. 

Seniau vargamistros pagrindinis darbas (be darbo bažnyčioje) buvo metrikacija. 

Vargamistra turėjo surašyti krikštynų, šliūbo ir mirimo metrikus. Rašyti reikėjo trijuose 

egzemplioriuose. Vieną paliko prie bažnyčios, antrą siuntė į kuriją, o trečią — į archyvą. 

Vargamistrai Smetonos laikais klebonas iš parapijos pinigų už metrikų surašymą mokėjo už 

1 egz. 10 centų, už 3 — 30 centų. Pačiam klebonui žmogus už metrikus mokėjo 2 litus. 

Jeigu vargamistra per šliūbą sugrajijo maršą (žinoma, kai buvo paprašytas grajyti), tuomet 

anam už tai sumokėjo, davė tiek, kiek kas norėjo, kiek kas išgalėjo duoti. 

Už laidotuves vargamistrai niekas nieko nemokėjo. Taip pat nemokėjo ir už krikštynas. 

Smetonos laikais klebonas vargamistrai davė butą, jeigu vargamistra neturėjo kur gyventi, ir 

kas mėnesį mokėjo 70 litų. 

Viekšniuose vargamistra gyveno špitolėje. Vėliau, kai pastatė parapijos namus, vargamistrai 

butą įrangė prie parapijos salės. 

Rudenį vargamistra važinėjo kalėdodamas ir gavo kalėdą — tai buvo priedas už jo darbą. 

Iš Juozo Lizdenio (1912), gyv. Viekšniuose, Kapsuko g. 1985 m. birželio 28 d. užrašė 

Am. Urbienė. 

Kalėdojimas / Iš Juozo Lizdenio, gim. 1912 m., gyv. Viekšniuose, Kapsuko gatvėje, Pranės 

Jankutės (1900), gyv. Viekšniuose, Vytauto g., 1985 m. birželio 24-27 dienomis užrašė Amelija 

Urbienė // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1985 metų 

aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Visas tekstas: 

Kalėdojimas 

Kalėdoti pradėjo po Rožančavos, o baigė kalėdoti prieš Kalėdas. Kartais kalėdodavo ir ligi 

Naujųjų Metų. 

Kalėdojo tik savo parakvijoje. 

Pirmiau — prieš kalėdojimą — per sodas (kaimus) pasiuntė špitolėje gyvenantį ubagą — ne 

eilinį ubagą, o „zvanininką” (varpininką). 

Kalėdoti visuomet važiavo vikaras. Klebonas nevažiavo kalėdoti. Kunigą ir vargamistrą vežė 

kartu vienuose ratuose. Purmonas, ratai ir arkliai buvo maršalkos (desietninko). 

Kartu važiavo ir antras vežimas. Čia jau purmonas buvo klebono gaspsdorius. Ratai ir arkliai 

taip pat buvo klebono. Tuose ratuose sėdėjo ubagas-špitolninkas ir zakrastijonas. 

Ubagas-špitolninkas, kaip pirmiau sakyta buvo, ėjo per sodas ir apsakinėjo visiems apie 

kalėdojimą. Tas špitolninkas vėliau turėjo žinoti, kas priima kalėdninkus, kas nepriima, kur bus 

kalėdninkams pusrytis, večerė ar pietai, kur nakvynė visiems. Dėt to ans ir vėžinėjo kartu su 

visais kalėdninkais. 

Kalėda 

Kalėdos davė tik kunigui, vargamistrai ir zakrastijonui. Špitolninkui-ubagui kas norėjo, tas 

davė biškelį pinigais (daugiausia davė pinigais, o ne kuo kitu). 

Kalėdą davė grūdais, pinigais, vilnomis. 

308

Grūdus seikėjo sėtuve. Nepilną sėtuvę davė. 

Pinigų davė vieną litą, 50 centų. 

Vilnų — saugę. Vilnų davė tie gaspadoriai, katrie norėjo, „kad ant avių gera ranka eitų”. 

Kitą kartą, seniau, buvo toks zakrastijono padėjėjas Kanavičius. Mat buvo taip: jeigu pats 

zakrastijonas nenorėjo važiuoti kalėdoti, tuomet ano vietoje važiavo padėjėjas. Žalionėje 

kalėdojant, Kanavičius kalendos pinigais tegavo tik 15 centų. Gavęs pinigus — tokią mažą 

kalendą — vos nerėkdamas šaukė: „Oi, oi, oi! Kokia didelė kalenda — 15 centų!” 

Taip pat vietoj vargamistros kalėdoti galėjo važiuoti jo mokinys, ypač jeigu pats vargamistra 

buvo jau senesnis žmogus. Ne juokai buvo senam žmogui laipioti iš vežimo į vežimą... Per dieną 

kalėdninkai apkalėdojo 50 kiemų. Prie pat miestelio esančiose sodose nenakvojo. Nakvojo tik 

toliau nuo miestelio nuvažiavę. Seniau buvo visokių sodų — mažų ir didelių. Kuomet kalėdojo 

po mažesnes sodas, tuomet tokias sodas „traukė į vieną vietą”, t. y. perkalėdoję vieną, važiavo į 

kitą, trečią ir t. t. Pavyzdžiui, Tučiuose kalėdojo 2 dienas, kalėdodami toje pat sodoje ir 

pernakvojo. Nakvojo 2 naktis. Žalionė — nedidelė soda. Todėl per dieną iškalėdoję Žalionę, 

važiavo į Ramoniškes, Gyvolius ir Pavirvytę. 

Reikia pasakyti, kad kalėdninkai ilgiau kaip 3 dienas nekalėdojo. 

Jeigu kalėdojo toliau nuo miestelio ir apsinakvojo, kunigas tuomet mišių nelaikė. 

Apkalėdoję ir prisirinkę pilną vežimą kalėdos, kalėdninkai grįžo į Viekšnius, o tik kitą dieną 

važiavo kalėdoti į kitas sodas. 

Jeigu kur priėmė kalėdninkus ant nakvynės, tai visus tenai ir apnakvino. Ten jau ir večerę, ir 

pusrytį davė. Per večerę ir per pusrytį buvo svečių kaip per kokį balių, kaip per veselę. Tolimesni 

svečiai taip pat čia buvo apnakvinami. Kur kalėdninkai nakvojo, ten gaspadorius ir kalėdninkų 

arklius šėrė. Kitą dieną, po pusryčio, į kitą sodą jau vežė kitas purmonas, t. y. tos sodos maršalka 

(desietninkas), į kurią dabar važiavo kalėdininkai. Maršalka, kaip sakyta, vežė tik kunigą ir 

vargamistrą. 

Kalėdininkai daugiausia nakvojo dvaruose. Čia jiems davė nakvynę, valgyti ir arklius pašėrė. 

Dvaruose nakvojant arba pietus valgant, svečių nedaug tebuvo. 

Kunigas ir vargamistra valgė kartu su ponais, o zakrastijonas, špitolninkas ir purmonai — su 

dvaro darbininkais. 

Ir prie ponų stalo, ir prie dvaro darbininkų stalo valgis per kalėdojimą buvo visuomet 

geresnis. 

Jeigu pietų nevalgė dvare, tai tankiausiai valgė sodoje pas tą gaspadorių, katras buvo 

bagotesnis. Ir tie pietai buvo tokie — kaip per veselę: su pyragais, su keptais paukščiais, su 

alumi, vynu... 

Reikia pasakyti, kad buvo ir tokių sodų, kur visi gaspadoriai buvo biedni: niekas nenorėjo ir 

negalėjo kalėdinikams pietų iškelti, pasikviesti svečių ir anuos vaišinti. 

Yra buvę ir taip. Kalėdoja kalėdininkai po biedną sodą. Išalksta valgyti, tuomet pripuolamai 

pavalgo: užeina kalėdodami į trobą, randa šeimyną bevalgančią prie stalo susėdusią. Gaspadoriui 

nebelieka ką daryti: ima ir paprašo sėstis kartu ir valgyti tą, ką jie patys šiuo tarpu valgo. 

Kalėdninkai, būdami išalkę, nesididžiuoja, sėdasi ir valgo. 

Gaspadorius, kad ir biednas būdamas, niekuomet neužmiršo kalėdninkų arklių pašerti. 

Kur ir kaip apnakvino kalėdninkus 

Jeigu kalėdninkai nakvojo sodoje pas bagotesnį gaspadorių, tuomet kunigą paguldė gerajame 

alkieriuje, vargamistrą ir zakrastijoną — gerojoje troboje, pryšninkėje. Špitolninką-ubagą 

(varpininką) ir klebono gaspadorių — su šeimyna. 

Kur pas gaspadorių valgė kalėdninkai 

Visi kalėdninkai valgė kartu su visais prie vieno stalo, niekuomet niekas nieko neišskyrė. 

(J. Lizdenis). 

Kaip priėmė kalėdninkus 

Kai jau buvo kalėdninkai užsakyti, tuomet pasiruošė anuos priimti. Išsiplovė grindis, 

apsikopė, pasišvietė. Stalą baltai padengė. 

Į trobą įėję kalėdninkai sugiedojo. Visi namiškiai stovėjo stati. Pakrapijo švęstu vandeniu ir 

kunigas davė kiekvienam pabučiuoti kryželį. 

309

Po to kunigas paklausinėjo poterų ir bažnyčios prisakymų. Klausinėjo ne tiktai mažus vaikus, 

bet ir vaikius, merges. Vaikiai buvo baugesni, tie kavojosi už nugarų: bijojo poterų... Paklausė 

mane, kokie yra „7 griekai didieji”? Aš pasakiau: „Jeigu nesuklysiu — tuojau pasakysiu”. 

Ir pasakiau: „1 — puikybė, 2 — lokomstva, 3 — nečystata, 4 — apsirijimas, 5 — 

užvydėjimas, 6 — vagystė, sekmas — tingėjimas ant tarnavimo dievo”. (Pr. Jankutė). 

Iš Juozo Lizdenio (1912), gyv. Viekšniuose, Kapsuko g., Pranės Jankutės (1900), gyv. 

Viekšniuose, Vytauto g., 1985 m. birželio 24-27 d. užrašė Am. Urbienė. 

JONAS ILSKIS. BUVĘS PALANGOS IR VIEKŠNIŲ DEKANAS. 1907—1934—1985. // 

Iš įrašo antkapyje Viekšnių bažnyčios šventoriuje. 

Mozūraitis Matas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. — Vilnius, 1987. — T. 3. — P. 154. — 

Tekste: Gimė Pavirvytėje (Akmenės rajone). 1929—1934 m. mokėsi Telšių kunigų seminarijoje 

(jos nebaigė). 1950—1953 m. Akmenės, Papilės mokyklų direktorius. 1953—1969 m. 

mokytojavo Naujojoje Akmenėje. Skaitė paskaitas ateizmo temomis. Paskelbė straipsnių apie 

religiją ir katalikų bažnyčią. Parašė knygą „Kodėl aš išstojau iš kunigų seminarijos” (1977 m.). 

Lietuvos ateizmo istorijos chrestomatija. — Vilnius, 1988. — P. 512—539. — Tekste: 

Pranas Vilūnas metė kunigystę 1920 m. 1923—1926 metais kalėjo kalėjime. 1928 m. išvyko į 

Vitebsko sritį. Mokytojavo Dimanovoje. Nužudytas Oršoje. 

Martinkus Vytautas. Negęsta žvaigždė paukščio pėdoje: Romanas. — Vilnius: Vaga, 1988. 

— 426 p. 

Vilkys Aloyzas. Šūvių aidai jaunystę mena: [Liudvikas Žiauga] // Vienybė. — 1988. — 

Vas. 25. — Nr. 24 (4670): ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Fronto garsai jau aidėjo iš už Dabikinės, galingai dundėjo patrankos, naktimis Papilės pusėje 

blykčiojo raketos, o vakaruose liepsnojo gaisrų ugnis. Akmenės žemė kentė paskutinius priešų 

žingsnius. Viekšnių miestelyje žydo Giberio trobikėje, kurią už septynius litus nuomojo dar nuo 

buržuazijos valdymo laikų, išgąstingai vieni prie kitų spaudėsi Žiaugų šeimos nariai. Tiesa, ta 

trobelninkų šeima per karą gerokai paaugo: vyriausiajam Žiaugų sūnui Alfonsui savi šeimyniniai 

rūpesčiai galvą kvaršino — greit trisdešimtmetis. Dukterys Adė ir Stefanija, į mergas išėjusios, 

taip pat tėvų namuose nesėdėjo. Karas visai nualino žmones, ir sunku visiems buvo duonos kąsnį 

prasimanyti. Tuo labiau tokiems skurdžiams, kaip Žiaugos, kurie nei savo žemės, nei savo 

kampo neturėjo. Smalsus ir gyvas jauniausiasis Žiaugų vaikas Liudvikas atidžiai sekė įvykius. 

Neseniai jam suėjo šešiolika. 

Kada žmogui gerai? Kai jis turi kur prisiglausti, sočiau pavalgyti, gali ir į mokyklą eiti. O jų 

šeima? Daržininkai, net savo gyvulių nelaikę, paūgėjusios seserys turtingesnių miestelio žydų 

šeimose tarnavo. Alfonsą vaistininkas Aleksandravičius samdė gyvulius prižiūrėti ir žemę 

apdirbti, todėl Alfonsas ir liko nė vienos klasės nebaigęs. Tėvas su arkliuku ką nors vežiodavo. 

Liudvikas, jauniausiasis, 1941-aisiais keturias pradžios mokyklos klases baigęs, irgi turėjo eiti 

uždarbiauti, nes trumpam švystelėjusią Tarybų valdžios aušrą karo liepsnos užgesino. O juk 

atrodė, viskas dabar bus taip gerai, nugalėjo teisybė, lygybė. Tarybų valdžia Žiaugoms iš 

Sovaičiuose gyvenusių Trušinskų, kurie valdė 60 hektarų, lauko atrėžė devynetą hektarų, tėvas 

net du arklius nusipirko. Turbūt visą savo gyvenimą Liudvikas prisimins, kaip skaudu, kai staiga 

viltys žlunga. 

Žinoma, kai kas tokių jausmų nesupras — sakys: matai, pagailo turtų, ne savo prakaitu 

sukrautų. Kokie turtai? Ne jie vargšams žmonėms ramybę drumstė. „Ar yra šioje žemėje 

teisybė?” — pabalusiomis lūpomis šnibždėjo motina, kai pirmosiomis karo dienomis iš Kamanų 

raistų, kur slapstėsi, laukdami vokiečių, parslinko didelis būrys baltaraiščių ir grasino iššaudyti 

visus, kurie su bolševikais bičiuliavosi. O Žiaugos buvo pravardžiuojami „Stalino vaikais”. Net 

iš bažnyčios sakyklos kunigai Arlauskas ir Senkus ne tik „dievo žodį” tomis baisiomis dienomis 

skelbdavo. Ne mažiau jiems rūpėjo ir politika, keturiasdešimtaisiais metais žmonių sąmonėje 

įsigalinčių komunistinių idėjų kompromitavimas. Liudvikas matydavo, kaip kunigas Senkus, tas 

pats, kuris tikybą prieš karą mokykloje jam dėstydavo, iškėlęs galvą, rimtu veidu, lyg kokį 

310

šventą ir iškilmingą darbą dirbtų, eidavo gatve į baltaraiščių štabą, namą stūksantį ant kalniuko 

Viekšniuose. O baltaraiščiai „planingai” vykdė savo juodąjį darbą. Pirmiausia naikino žydus ir 

tarybinius aktyvistus. 

Šiurpulys pereidavo per visą kūną, kai Liudas regėdavo tuos nežmoniškumo vaizdus. Štai 

įkinko žydus į vežimą, uždeda jiems pavalkus lyg kokiems arkliams, šmaukšteli botagu: traukite, 

stipenos. Traukia sunkiai, kaip tikri kuinai, o baltaraiščiai iš juoko leipsta, dar taikosi kaustytu 

batu įspirti. Žmonių akyse sumišimas, nerimas ir siaubas. 

Liudvikas klausosi po miestelį sklindančių kalbų. Baltaraištis Jasutis gyręsis, kaip su šautuvo 

buože auksinius dantis išmušęs. Kam, girdi į Mažeikius varomiems žydams auksas — jiems 

duobės jau paruoštos. Žiaurus Jasutis, bet ir senis Pikevičius didžiuojasi savo sumaniu sūnumi 

baltaraiščiu. Visi buožės žemes atsiėmė, tik jiems to dar negana — plėšia ir plėšia sušaudytųjų 

žydų, tarybinių aktyvistų turtą. Liudviko motina Petronėlė Žiaugienė dėkoja dievui, kad 

Trušinskai tik pusę žemės atsiėmė ir po velėna nepakišo, nors, visi viekšniškiai mato, trys 

Trušinsko sūnūs su baltais raiščiais. 

Tai per tokius žmones valstiečiai tiesiai iš lauko patekdavo į sunkvežimius: apkasų kasti arba 

darbams į Vokietiją. 

— Išėjo toks Kanavolas iš Viekšnių apkasų kasti vokiečiams, ir žuvo, — savo jaunystę 

prisimena Liudvikas Žiauga. — O man pasisekė. Bet kiek prisikentėjau, patyriau ir permąsčiau!.. 

Taip, apie tuos kruvinus laikus svarią nuomonę gali pasakyti Liudvikas Žiauga. Jokios 

saldžios demagogų kalbos negali apgauti žmogaus, kuris gyvenimo išminties sėmėsi ne iš 

bažnyčios pamokslų ar užjūrio „balsų”. 

Paskui, 1944-aisiais, devyniolikmetis Liudvikas, aplankęs seserį Stefaniją Sovaičiuose, kur ji 

su savo vyru tarnavo ūkininko Daugirdo ūkyje, grįžo į Viekšnių miestelį. Netoli namų pateko į 

pasalą, vokiečių žandarmerija gaudė jaunus vyrus ir moteris darbams į Vokietiją. 

— O! tu jaunas, sveikas — didžiajam Vokietijos reichui tiksi, — tarsi kokią malonę darydami, 

okupantai pasakė vaikinui, o jų padlaižiai lietuvių fašistai prie sūnaus neprileido net motinos, 

kuri atnešė duonos. 

Pabėgti nepasisekė, stipri sargyba juos saugojo Sedos mokykloje lyg kalinius uždarytus. 

Paskui Kretingoje sodino į ešelonus. Tris ar keturias dienas prekiniai vagonai stuksėjo: Sakso-nija. 

Vergai. Tikri vergai. Daugybė jų. Lietuviai, rusai, lenkai, latviai, baltarusiai. Kiekvienos tautos 

darbininkai su savo ženklais ant drabužių. Vergvaldžiams svarbu buvo žinoti, kas kur dirba. 

Bijojo pasipriešinimo, organizuotos kovos, bijojo vadovaujančios rusų įtakos. Todėl dykų nelaikė 

— stengėsi nuvaryti kaip darbinius arklius. Varydavo, prisimena tuos siaubingus metus 

Liudvikas, prie pačių sunkiausių, pavojingiausių darbų — pramonė šlubavo abiem kojom, nes 

amerikiečiai be paliovos bombarduodavo. Kiek darbo vergų iš visų šalių buvo palaidota po 

pastatų griuvėsiais! Tačiau, kad ir kaip fašistai troško, padoraus darbo našumo nepasiekė savo 

dienas baigiančioje plėšikų ir žudikų imperijoje. 

Kas ten besupaisys, ką kuris veikia tuose užkeiktuose griuvėsiuose, — pasakoja Liudvikas 

Žiauga. — Sargybiniai vokiečiai turbūt irgi jausdavo, jog pastangos beprasmiškos: griuvėsių 

plytas iš vienos vietos į kitą kilnoti. Todėl tik visą laiką žiūrėdavo, kad judėtume. Gana dažnai 

mus kilnodavo iš vienos vietos į kitą. Teko dirbti fabrikuose, ir prie Berlyno, ir žemės ūkyje. 

O kaip baigėsi Žiaugos odisėjos, kad jis — čia, Lietuvoje, savo gimtinėje? 

— Traukėmės prie Elbės, nes artėjo frontas. Jautėme — tai mūsų išvadavimas, tik vokiečiai 

mūsų nepaliko — varėsi kartu, tad per tą sąmyšį galų gale ir pasitaikė proga pasprukti. 

Pabėgome devyniese. 

Atėjo diena, kai juos išvadavo Tarybinė Armija. Apklausė, išdavė dokumentus, vyresniesiems 

pasakė: suteikiama teisė su ginklu rankose mušti fašistus, padėti Pergalę priartinti. O Liudvikas 

Žiauga grįžo į namus. Į Viekšnius, kur į kelią akis pražiūrėję tėvai. Bet vaikinas buvo jau tiek 

matęs ir pergyvenęs, kad greitai apsisprendė: bus kovotojų už teisybę pusėje. 

Liudviko rankos spaudžia kulkosvaidžio juostą. Jis, lengvojo kulkosvaidžio pirmasis numeris, 

štai taip ne vieną vakarą ir naktį tūno kartu su kulkosvaidžio pirmuoju numeriu Vytautu Tupiku, 

gaudydami akimis ir ausimis kiekvieną šešėlį, kiekvieną šakos trekštelėjimą. Kiek jau buvo 

pasalų, susišaudymų ir tikrų mūšių! Nieko nepadarysi, tokia jau liaudies gynėjo dalia. Kelią lydi 

311

kraujas ir mirtis. Draugų ir priešų. Platūs liaudies gynėjų keliai po visą Mažeikių apskritį. Kartais 

jie siunčiami ir į kitas apskritis, kad bendromis jėgomis greičiau banditus, liejančius naujakurių, 

pirmųjų kolūkiečių, moterų, senelių ir vaikų kraują, išnaikintų. Liaudies gynėjus dažnai pasiekia 

kraupios žinios iš įvairių apskrities kampelių: visur negali suspėti, ne tiek jų jau daug. Reikia 

tiltus saugoti, gatvėse patruliuoti, net ir penkias paras pavojų kupiname poste atbudėję, būdami 

laisvi, pagal pavojaus signalą būstinėn sušaukiami ir siunčiami į mūšį. Ir vis atminty iškyla 

nekaltai nužudyti dori žmonės. Valstietis Balsys Akmenėje pirmas į kolektyvinį ūkį įsirašė — iš 

sodybos tik pelenai liko. Kanteikių kaime didvyriškai žuvo liaudies gynėjas Alfonsas Garbenis ir 

Stasys Baškys, žuvo paprastas valstietis Aleksas Žlabys su žmona. Karpėnų miškuose banditavo 

Žabokų Vincė su Klevuku. Jie išžudė ne vieną šeimą, ir patys atpildo miškuose susilaukė. O kas 

nužudė Juozą Varnavičių? Žmogus invalidas buvo, rankų neturėjo gintis — vis tiek nepasigailėjo 

galvažudžiai. 

Kai taip pasalose guli, vis neišeina iš galvos kraupi tragedija, įvykusi Gudų malūne. Nelygios 

jėgos buvo, net 14 banditų užpuolė malūną, kuriame laikėsi keletas liaudies gynėjų iš Mažeikių 

apskrities. Krito karininkai Drupinas ir Pozdniakovas. Banditai net arklius turėjo. Klastingi buvo, 

kad pėdsakus supainiotų, valstiečiams sakė: esame Mažeikių milicininkai. Liudvikas su draugais 

kritusius rado už degančios daržinės. Užtat paskui kovos bendražygiai banditams nebedavė nė 

valandėlės ramybės — pusantros savaitės juos po miškus vaikėsi, kol apsiautė... Jono Šiušės, 

stambaus ūkininko iš Ramoniškių, gauja priėjo liepto galą. 

— Kartą Uogiškių miške apsupome banditus, kėlusius balių Šeštinių proga, — pasakoja 

Liudvikas Žiauga. — Vieni su kulkosvaidžiais likome pasaloje, o kiti nuėjo šukuoti miško. 

Banditai buvo sutriuškinti. Tada ir prisiminiau karo metus, kai į Viekšnius atvažiavo vaikų 

konfirmuoti Telšių vyskupas. Jis taip karštai per pamokslą kvietė melstis už vokiečių armijos 

pergales, kad tik į Lietuvą raudonieji negrįžtų, kad mes visi liktume fašistų vergijoje — štai kas 

rūpėjo Lietuvos katalikų bažnyčiai ir jos galvoms. Gal todėl ir nuo mūsų rūstybės sprunkantys 

banditai savo buveinėse dažnai palikdavo maldaknygių, rožančių, „šventų” paveikslėlių — kartu 

su ginklais. 

Nutolo nerami ir kovinga Liudviko Žiaugos jaunystė. Komunistas ginklą vėliau pakeitė į 

traktorių — kaip buvo malonu dirbti išlaisvintą ir atiduotą liaudžiai žemę. Štai greitai jau 20 

metų, kai jis darbuojasi melioratorių kolektyve: iš pradžių su buldozeriu, o kai pablogėjo 

sveikata — perėjo šaltkalviu į mechanines dirbtuves. 

Šiemet Liudvikas išeis į pensiją. Poilsis tikrai užtarnautas, daug jėgų atiduota visuomenei, 

nesislapstyta už kitų nugaros, visada žengti pirmosiose kovotojų gretose. Toks Liudvikas ir 

šiandien — principingas, tiesaus žodžio į vatą nevyniojantis. To jis moko ir savo šeimos 

jaunuosius narius — vaikus. 

Katalikų kalendorius žinynas: 1989. — Kaunas/Vilnius, 1989. — P. 381. — Viekšnių 

bažnyčia: Šv. Jono Krikštytojo. 

Almanienė Julija. Šeštinių vakarą // Vienybė. — 1989. — Geg. 13. — Tekste: Kairiškių 

Apžadų senkapis. Atstatytas J. Dabšio kryžius. — Visas tekstas: 

Gegužės 4 dieną — Šeštinės. Tai sena katalikiška šventė, turinti gilias tradicijas. Nuo Šeštinių 

jau būdavo galima rengti gegužines, linksmintis laukuose, pamiškėse. 

Tą vakarą prie Apžadų senkapių Kairiškiuose žmonės susirinko ne tik pasilinksminti. 

Persitvarkymo Sąjūdžio Ventos grupės vyrų dėka buvo atstatytas J. Dabšio, buvusio Kairiškių 

girininkijos eigulio, kryžius. Kryžių jis pastatė 1987 metais. Tais pačiais metais kryžius buvo 

nuverstas, motyvuojant, kad kapinaitės — valstybės saugojamas objektas. Praėjo tik metai, ir štai 

kryžius atstatytas. Kryžiaus šventinimo apeigose dalyvavo Viekšnių ir Akmenės parapijų 

klebonai. Giedant Lietuvos himną, pakeliama tautinė vėliava. Praeitais metais ją Basių šeima 

gavo iš Australijos ir padovanojo Ventos sąjūdininkams. Vėliavą taip pat pašventino. 

Kryžių griovimo laikas baigėsi, šitas gražus medinis kryžius dabar turėtų stovėti ilgai, ilgai... 

Ant kryžiaus yra užrašas: „S. J. Dabšių ir 1941—1950 m. žuvusių šiose vietose atminimui”. 

Tą vakarą po šventų apeigų buvo surengta gegužinė. Grojo kaimo kapela, šokome senus 

šokius... Šoko pavargusios mamytės, šoko jaunimas. Buvo ir smagu, ir graudu: tiek metų jau 

312

nesame matę tikros kaimo gegužinės. Ir žmonių tą gražų vakarą Kairiškiuose susirinko apie 

penkis šimtus. Organizuotai iš Ventos atvyko didelė grupė Statybinių medžiagų kombinato 

darbuotojų, kartu su jais — kolektyvo vadovas P. Leonaitis. Gegužinėje grojo SMK kaimo 

kapela. Daug žmonių suvažiavo iš Viekšnių ir aplinkinių kaimų. 

Gyvenimas rieda savo keliu. Jis ne tik nusineša, bet ir duoda. Ačiū už Šeštinių vakarą jo 

organizatoriams. 

Julija Almanienė. Jono Brenciaus nuotrauka. 

Biržiška Vaclovas. Aleksandrynas. — Antrasis (fotografuot.) leidimas. — Vilnius, 1990. — 

[T.] 3. — P. 404. — Tekste: Gabrielius Beržanskis gimė bene Pluoguose, apie 1835 m. Apie 

1860 m. stojo į Vilniaus bernardinų vienuolyną. Su kitais vienuoliais gal dalyvavo 1863 m. 

sukilime. 

Lietuvos centrinio valstybinio istorijos archyvo fondų žinynas. — Vilnius, 1990. — T. 1. 

— Tekste: P. 215: Viekšnių parapijos bažnyčia. — P. 216: Viekšnių Šv. Sergejaus [Sergijaus] 

cerkvė. 

Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — 48 p. — Tekste: 

ŠVIETIMO IR KULTŪROS RAIDA 

Politinė ir ekonominė rajono istorija būtų neišsami be švietimo ir kultūros apžvalgos. 

Mokyklų užuomazga laikytini tie patys 1596 metai, kuomet karalienės Onos lėšomis 

Akmenėje buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia šiaudiniu stogu. Tais pačiais metais miestelyje 

buvo įkurta mokykla — pirmoji plačiame Žemaitijos krašte nuo Žagarės iki Jurbarko. Tik po 

dešimties metų įsteigtos mokyklos Žvinguvoje, Vainute ir Vilkijoje. 1652 metais dvarininkai 

C. Bžostovskis ir V. Zielinskis mokyklai paskyrė valaką žemės. Mokykla išsilaikė ilgus 

dešimtmečius. XVIII amžiaus gale Kauno gubernijoje buvo tik 13 parapinių mokyklų, jų sąraše 

randame ir Akmenės mokyklą. XIX amžiaus pradžioje mokyklas globoti ir prižiūrėti buvo 

pavesta Vilniaus universitetui. Jo dokumentuose yra žinių, kad 1804 metais parapinės mokyklos 

veikė Akmenėje, Kruopiuose, Papilėje ir Viekšniuose. Iki pat 1915 metų jose buvo po vieną 

mokytoją, o mokinių skaičius svyravo. Pavyzdžiui, Akmenėje 1804 m. mokėsi 20 berniukų ir 

10 mergaičių, 1810 metais — 60 berniukų ir 9 mergaitės, o 1815 metais — jau tik 38 berniukai ir 

10 mergaičių. Kruopių mokyklą 1804 m. lankė 11 berniukų ir 1 mergaitė. 1810 metais — 40 

berniukų ir 9 mergaitės. Panašiai mokinių būta ir Papilėje, kiek mažiau Viekšniuose. 

Rusijos visuotinio švietimo ir Vilniaus Universiteto statuto pagrindai reikalavo tuomet, kad 

kiekviena bažnytinė parapija arba dvi bendrai, priklausomai nuo gyventojų skaičiaus ir atstumų, 

turėtų bent vieną parapinę mokyklą. Jų priežiūra ir išlaikymas buvo patikėti kunigams bei kuriam 

iš turtingesnių gyventojų. Iki 1807 m. šios mokyklos buvo vienklasės, po to miestuose imta 

steigti dviklases mokyklas. Kaimuose (tokie buvo ir mūsų mažieji miesteliai Akmenė, Papilė ir 

kt.) ir toliau liko vienklasės mokyklos su vienu mokytoju, tačiau mokiniai čia jau buvo skirstomi 

į pradedančiuosius ir pažangiuosius. Pirmieji eidavo pirmos klasės kursą, o pažangesnieji 

įveikdavo ir antros klasės programą. Buvo mokoma skaityti ir rašyti, katekizmo, moralės 

pradmenų, aritmetikos, žinių apie verslus ir amatus. 

Į mokyklą vaikus privalėjo leisti šlėktos ir amatininkai. Neleidžiantiems vaikų į mokyklą 

šlėktoms grėsė bausmė gorčius rugių, amatininkams — pusė gorčiaus. Nuo pareigos leisti vaikus 

mokyklon išsilaisvindavo tik didesnis kaip 40 varstų atstumas iki mokyklos. Ši prievolė nebuvo 

taikoma valstiečiams, kurių vaikai galėjo, tačiau neprivalėjo mokytis dalykų, einamų parapinėse 

mokyklose. Sulaukusius 10 metų valstiečių vaikus mokydavo giedoti bei supažindindavo su 

žemdirbystės įrankiais ir mokydavo jais naudotis. Šis mokymo „kursas” buvo įveikiamas per 

6 savaites po Kalėdų, susirenkant po 4 kartus per savaitę. Mokyklos fundatorius turėjo teisę 

pasirinkti mokytoją. Buvo mokoma lenkų kalba, tačiau žemaičiuose (tikėtina, kad ir mūsų 

miesteliuose) mokydavo ir lietuvių kalbos. 

1857 metais visoje Kauno gubernijoje buvo 55 mokyklos, jose buvo 178 mokytojai, jie mokė 

per 2500 vaikų. Viena mokykla vidutiniškai buvo skiriama 13,7 kvadratinės mylios apylinkei, o 

vienas mokinys išėjo nuo 385 gyventojų. Dauguma besimokančiųjų buvo berniukai. Viena 

313

mokinė mergaitė buvo vidutiniškai nuo 5530 gyventojų. Tuo metu Viekšniuose ir Akmenėje jau 

veikė po vieną mokyklą valstybinių valstiečių vaikams, jose buvo po vieną mokytoją, o 

mokyklas lankė atitinkamai 49 ir 45 vaikai. 

„Lenkijos karalystės geografiniame žodyne”, išleistame 1886 metais, rašoma, kad, be 

parapinės, Akmenės mieste veikė ir 2 žydų mokyklos. Žydų mokyklos buvo ir Papilėje, 

Viekšniuose. 

1851 metais Zubovų giminės pastangomis iš Svisločiaus į Šiaulius buvo perkelta gimnazija, 

7 jos klasėse vidutiniškai mokydavosi 350 mokinių, kurie kasmet už mokslą turėdavo mokėti 

10 rublių. Dauguma mokinių gimnaziją palikdavo jos nebaigę, tik vėliau, į XIX amžiaus pabaigą, 

mokslas įgavo prestižą, ir Šiaulių gimnazija daugeliui jos auklėtinių tapo pakopa į Peterburgo 

universitetą. 

Atskiras švietimo raidos etapas buvo Zubovų steigiamos valstiečių vaikams mokyklos. Šio 

amžiaus pradžioje tokias mokyklas valstiečių vaikams jie įsteigė ir Dabikinėje bei vėliau — 

Medemrodėje. 

Reikšmingas įvykis buvo Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės įkurtosios gimnazijos. 1919 

metais pradėjusi veikti progimnazija Viekšniuose tapo labai reikšmingu šio krašto kultūros 

židiniu, ilgainiui peraugusi į pilną gimnaziją, o pokario metais — į vidurinę mokyklą. 

Viekšniuose pirmųjų mokslo žinių sėmėsi teatralas J. Miltinis, skulptorius B. Pundzius, tapytojas 

profesorius P. Gudaitis, poetai L. Skabeika ir K. Dulkė, žymūs medikai T. ir J. Šiurkai, 

ekonomistas K. Žilėnas, kompozitorius J. Kačinskas, aktorius H. Kačinskas, dailininkas 

V. Ratas-Rataiskis ir daugybė kitų visoje Lietuvoje garsių žmonių. 

Nepriklausomos Lietuvos metais stambesniuose miesteliuose — Viekšniuose, Akmenėje, 

Papilėje veikė knygynai, Viekšniuose buvo dvi skaityklos, kurios gaudavo daugumą to meto 

reikšmingesnių laikraščių ir žurnalų 

1925 metais Viekšniuose veikė M. Valančiaus liaudies universitetas, apie 1932 metus 

mokyklos pedagogų ir moksleivių jėgomis buvo pastatyta M. Petrausko liaudiška opera „Birutė”. 

1930 m. Viekšnių progimnazijoje mokytojo J. Kirilo iniciatyva buvo įsteigtas tais laikais 

vienintelis Lietuvoje literatūros mokymui laboratorinis kabinetas, kurio steigimą teigiamai 

įvertino visuomeninis veikėjas, tuolaikinis švietimo ministerijos inspektorius Z. Kuzmickis. Jis 

tais pat metais netrukus organizavo respublikos visiems lituanistams kursus Viekšniuose. 

J. Kirlys Viekšniuose išvarė gilią tautinės savimonės ugdymo vagą, organizuodamas literatūros 

vakarus moksleivijai, visuomenei. Didžioji dalis šių vakarų skirti rašytojams S. Daukantui, 

V. Kudirkai, Maironiui, kalbininkams J. Jablonskiui, K. Būgai, knygnešiams paminėti. Jis daug 

dirbo propaguodamas blaivybę. Dirbdamas Viekšniuose, J. Kirlys sukaupė didžiulę periodinės 

spaudos kolekciją, kuri buvo su dideliu pasisekimu eksponuojama Kaune, ją aplankė A. Smetona 

ir kiti to meto valstybės vadovai. 

Populiarios buvo sporto varžybos, ypač futbolo, tinklinio. Mokyklose tradicija buvo rengti 

poezijos, liaudies muzikos vakarus. 

Lietuvos inkorporavimas į TSRS pakeitė dešimtmečiais susiformavusią švietimo ir kultūros 

raidą. Buvo plačiai imta demonstruoti tarybinius kino filmus, pokario metais dramos rateliai ir 

kitokie meno saviveiklos kolektyvai retai berodė lietuvių autorių kūrinius, šventėse vis dažniau 

ėmė skambėti per radiją nusiklausytos stipriai ideologizuotos tarybinės dainos. Tautos kultūra 

ėmė vegetuoti. 

KUNIGAI — TAUTOS ŠVIETĖJAI 

Ilgus dešimtmečius buvome įtikinėjami, kad religija esanti tamsybė, o dvasininkai — tos 

tamsybės aršiausi skleidėjai. Tik kas būtų Lietuva, kokia būtų Lietuvos kultūra be M. Daukšos ir 

K. Donelaičio, be Maironio ir Strazdelio, be Vaižganto ir Vienažindžio? 

Nemažai kunigų ir mūsų rajone yra palikę gilų ne tik pastoracinės veiklos, bet ir kultūrinio, 

švietėjiško darbo pėdsaką. 

Iš tokių dvasininkų plejados pirmiausiai minėtinas Kalikstas Kasakauskas, praeito amžiaus 

viduryje kelis dešimtmečius gyvenęs ir kunigavęs Akmenėje, čia 1886 metais miręs garbingo 94 

metų amžiaus ir palaidotas senosiose Akmenės kapinėse. Tai buvo vienas mokyčiausių ano meto 

žemaičių, studijavęs Vilniaus universitete, įgijęs dvasinį teologijos daktaro laipsnį. Kunigavo 

314

Salantuose, Vilniuje, Kaltinėnuose, bet ilgiausiai išbuvo Akmenėje, čia praleido 1863 metų 

sukilimą, nors iš sakyklos ir paskelbė sukilimo manifestą ir priėmė sukilėlių priesaiką, bet matyt 

dėl senyvo amžiaus nebuvo represuotas. 

Savo svarbiausią veikalą, lietuvių kalbos gramatiką „Kalbrėda liežuvio žemaitiško”, 

K. Kasakauskas išleido 1832 metais, jau iki atkeliant į Akmenę, bet ir čia, žilos senatvės 

sulaukęs, jis rašė populiarias knygeles apie blaivybę, rūpinosi žmonių dorove. 

Maždaug tais pačiais metais Papilėje kunigavo nuoširdusis S. Daukanto globėjas kunigas 

Ignas Vaišvila. Už paramą 1863 metų sukilėliams jis buvo kalinamas, vėliau grįžęs kunigavo iki 

mirties 1894 metais kaimyniniame Telšių rajone, Ūbiškėje. Jo lėšomis buvo ant S. Daukanto 

kapo įrengtas akmeninis antkapis. Ūbiškėje kunigas I. Vaišvila rėmė knygnešius, pats platino 

lietuviškas maldaknyges. 

Atskirai minėtini broliai kunigai Aleksandras ir Jonas Burbos, kilę iš anuometinio Kruopių 

valsčiaus Peilių kaimo. Nors jiedu nekunigavo Akmenės rajone, bet savo visuomeninėje, 

kultūrinėje veikloje panaudojo tai, ką pasisėmė iš šio krašto žmonių. 

Ypač daug lietuvių kultūrai nusipelnė jaunesnysis brolis Aleksandras, gimęs 1854 metais. Jis 

mokėsi Žagarės ir Kruopių pradžios mokyklose, 1882 metais baigė Vilniaus kunigų seminariją, 

vikaravo ir kunigavo Žasliuose, Vidiškiuose, Labanore, dvejus metus už tautinę lietuvišką veiklą 

kalintas Gardine, po to slapta emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur per trumpą laiką 

atliko stebėtinai didelį dvasinio ganytojo ir kultūros veikėjo darbą. Nuo jaunų dienų A. Burba 

rašė eilėraščius, užrašinėjo tautosaką, kurią siuntė į Peterburgą E. Volteriui bei kitiems leidėjams 

ir tyrinėtojams. Tai jo užrašyti pora padavimų apie Luokavos kalną iki šiol tebėra vieninteliai 

šaltiniai apie šį mūsų praeities paminklą. Amerikoje A. Burba išleido S. Daukanto Lietuvos 

istoriją, K. Donelaičio raštus. Mirė sulaukęs vos 42 metų ir palaidotas Plymute. 

Jo vyresnysis brolis Jonas, taip pat baigęs Vilniaus kunigų seminariją, kunigavo Tverečiuje, 

Daugėliškyje, Vievyje, Švenčionyse, ten aktyviai rėmė knygnešius, lietuviškos spaudos 

platintojus. 

Paskutinį praeito amžiaus dešimtmetį Akmenėje vikaravo būsimasis kanauninkas, vienas 

žymiausių spaudos draudimo laikų mūsų kultūros veikėjų Kazimieras Pakalniškis, rašytojas, 

savo kūrinius pasirašinėdavęs Dėdės Atanazo slapyvardžiu. Vėliau daugelį metų K. Pakalniškis 

kunigavo Raudėnuose, kur 1933 metais ir mirė. 

Pirmame šio amžiaus dešimtmetyje Akmenėje kunigavo rašytojas Juozas Šnapštys, savo 

kūrinius pasirašinėdavęs Margalio slapyvardžiu. Kilęs nuo Pakruojo ir baigęs Kauno kunigų 

seminariją, J. Šnapštys kunigavo Latvijos, Baltarusijos parapijose, atkeltas į Akmenę, čia 

praleido 1905—1907 metų sukilimą, baudžiamojo kariuomenės dalinio buvo laikomas namų 

arešte. 

Tasai šviesus ir neramaus būdo dvasininkas mokė savo parapijiečius ne vien tikybos, bet ir 

chorinio dainavimo, vaidinti dramos rateliuose, buvo tiek prasilavinęs medicinoje, kad 

suteikdavo ne tik dvasiškąją, bet ir medicinos pagalbą, išleido poezijos knygų, pjesių, vertė į 

lietuvių kalbą A. Mickevičių, I. Krylovą, Ž. Lafonteną. 

Iš Akmenės J. Šnapštys buvo iškeltas į Tauragnus, paskui kunigavo Kaune, mirė būdamas 44 

metų Sudeikiuose. 

Prieškarinėje Lietuvos spaudoje dažnai pasirodydavo Stasiaus Būdavo eilėraščiai. Gimęs 

1908 metais Papilėje, čia augęs ir pamilęs šį kraštą, S. Būdavas baigė Kauno kunigų seminariją, 

kurį laiką kunigavo tėviškėje, paskui dirbo Kauno mokyklose. Rašytojo tėvai palaidoti senosiose 

Papilės kapinėse, o jis pats 1944 metais emigravo į Ameriką, mirė 1966 metais Floridoje. Jau 

ikikariniais laikais išėjo keletas S. Būdavo poezijos knygučių, emigracijoje jis išleido keletą 

romanų. 

Tai tik kai kurie vardai, nūnai sugrįžę iš užmaršties ir besišaukiantys mūsų pagarbos ir 

atminimo. 

ĮŽYMŪS ŽMONĖS 

Geografiniu atžvilgiu Akmenės rajonas — nuošalus Lietuvos kampelis, ilgai neturėjęs savų 

švietimo, kultūros tradicijų. Tad iki šio amžiaus pradžios jis neišugdė Lietuvai tiek žymių mokslo 

315

ir kultūros veikėjų, kaip Suvalkija, turėjusi garsiąją Veiverių seminariją. Praeitame amžiuje tik 

sunkaus likimo vingiai čionai atbloškė keletą visai Lietuvai brangių žmonių. 

Papilėje paskutinius keletą savo gyvenimo metų praleido garsusis Lietuvos istorikas ir 

rašytojas S. Daukantas, čia miręs ir palaidotas Papilės piliakalnyje esančiose kapinėse. 1930 

metais už Lietuvos mokytojų ir moksleivių suaukotas lėšas miestelyje jam paminklą sukūrė 

žymusis lietuvių skulptorius V. Grybas. Tai vienas geriausių jo kūrinių. Skulptorius pats darė 

paminklo pjedestalą, o bronzinė rašytojo figūra buvusi nulieta Berlyne. 

1860 metais, po nesėkmingo „Žemaičio garlėkio” bandymo Kauno apylinkėse, Viekšniuose 

apsigyveno to skraidymo aparato konstruktorius — aviacijos pradininkas Lietuvoje Aleksandras 

Griškevičius, anam metui didelės erudicijos žmogus. Vietos dvarininkų jis buvo sutiktas 

nepalankiai, nes buvo neturtingas, nepratęs pataikauti, įsiteikti įtakingesniam, turtingesniam. 

Dvasininkija jo nemėgo dėl jo laisvamanybės ir tuoj pat po jo mirties sudegino Akmenės g. 

Nr. 10 buvusiame jo name visus ten aptiktus jo rankraščius, knygas. 

Mokslinę veiklą A. Griškevičius plėtojo intuityviai. Savo raštuose jis yra prasitaręs, kad neturi 

vilties, jog amžininkai jį supras ir įvertins, girdi, tik būsimos kartos jo pastangų prasmę 

įžvelgsiančios. 

Iš Paragių kaimo seno Ivanauskių palivarko kilo dvi seserys rašytojos Sofija Pšibiliauskienė ir 

Marija Lastauskienė, savo kūrinius pasirašinėjusios bendru — Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. 

S. Pšibiliauskienė čia gimė, čia ilgai gyveno, palaidota Tryškių kapinėse, M. Lastauskienė, 

gimusi Šiauliuose, ilgai gyveno Varšuvoje, Peterburge, Kaune. 

Iš Šiaudinės buvo kilę žymūs lietuvių mokslo ir kultūros veikėjai filologas Merkelis 

Račkauskas ir žurnalistas bei diplomatas Karolis Račkauskas. 

Iš Kegrių kaimo kilęs žymus šio amžiaus pradžios gydytojas ir kultūros veikėjas Domininkas 

Bukantas, vienas iš Vilniaus universiteto atkūrimo iniciatorių, miręs 1919 m. Zarasuose. Jo brolis 

Kazimieras Bukantas, kunigas, turėjęs įtakos Šatrijos Raganos kūrybai, jos, kaip rašytojos 

brendimui. 

Bene didžiausią indėlį į Lietuvos mokslo raidą yra įdėję viekšniškiai broliai profesoriai 

Biržiškos. Jų tėvas, garsus ir labai gerbiamas daktaras Antanas Biržiška. Vyresnysis sūnus 

Mykolas tapo žymiu literatūros istoriku, profesoriavo Kauno universitete, buvo vienas iš pirmųjų 

Lietuvos Mokslų Akademijos akademikų. Akademiko vardas buvo pripažintas ir Vaclovui 

Biržiškai, be galo darbščiam ir daug nuveikusiam bibliografui, Lietuviškosios enciklopedijos 

leidėjui. Trečiasis, jaunesnysis brolis, Viktoras Biržiška buvo matematikas, Kauno universiteto 

profesorius. Mykolas Biržiška, brolių padedamas, Viekšniuose 1938 metais pastatydino sveikatos 

namus, kurie buvo pavadinti jų tėvo daktaro A. Biržiškos sveikatos namais. Šiame pastate ir 

dabar veikia Viekšnių ambulatorija. 

Didelių nuopelnų Lietuvai turi grafų Zubovų dinastija, glaudžiai susijusi su Akmenės rajonu. 

Vladimiras Zubovas, valdęs Medemrodės dvarą, ir jo sūnus Vladimiras, Dabikinės dvaro 

savininkas, tyrė ir tobulino įvairių veislių galvijų produktyvumą, buvo savo dvaruose įsteigę 

mokyklas valstiečių vaikams, rengdavo koncertus, o Dabikinės dvare vykdavo klojimo teatro 

spektakliai. Tai buvo taurūs ir pažangūs žmonės, simpatizavę socialdemokratų idėjoms. Vienas iš 

Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrėjų buvo kairiškietis V. Sirutavičius. 

Įsikūrus 1919 metais progimnazijai Viekšniuose, joje mokėsi ir pirmus kūrybos žingsnius 

žengė daugelis vėliau plačiai pagarsėjusių menininkų: tapytojas A. Gudaitis, skulptorius 

B. Pundzius, dailininkas Ratas-Rataiskis, aktorius, Panevėžio dramos teatro įkūrėjas ir jo 

ilgametis vadovas J. Miltinis, aktorius H. Kačinskas, kompozitorius J. Kačinskas. Istorikė 

V. Daugirdaitė-Sruogienė. Jos tėvo dvare Bugiuose dažnai viešėdavo ir kurdavo rašytojas Balys 

Sruoga. Viekšniuose mokėsi tragiško likimo poetas L. Skabeika bei poetas K. Baltutis-Dulkė. 

Iš Papilės buvo kilęs žymus žodynų leidėjas ir rengėjas Ch. Lemchenas, pedagogas J. Murka, 

spaudos darbuotojas J. Jaks-Tyris, aktorius J. Jagėla, knygų leidėjas J. Galminas, akmeniškis 

kilme buvo kalendorių leidėjas, spaudos darbuotojas L. Jakavičius, iš Klykolių — grafikas 

T. Kulakauskas. 

Nemažai gyventojų emigravo į Vakarus jau šio amžiaus pradžioje, vienu metu Čikagoje net 

veikė viekšniškių klubas. Dar daugiau žymių žmonių, kilusių iš Akmenės rajono, pasitraukė į 

Vakarus 1944 metais, bėgdami nuo naujos bolševikinės okupacijos. Paliko gimtąjį kraštą 

316

profesoriai Biržiškos, dvasininkai literatai S. Būdavas ir J. Balvočius, V. Sruogienė, aktorius 

H. Kačinskas, kalbininkas viekšniškis A. Chominskis, žurnalistas J. Januškis, jau gimnazistu 

būdamas sklandytuvus kūręs viekšniškis P. Požerskis, Anglijoje tapęs žymiu sklandytoju, daug 

kitų talentingų, darbščių ir daug galėjusių nuveikti gimtam kraštui akmeniškių. 

Praeito amžiaus pabaigoje per mūsų rajoną keliavo P. Višinskis, rinkdamas etnografinę 

medžiagą savo studijų darbui Peterburgo universitete, grįždami iš pirmojo lietuviško spektaklio 

Palangoje, rašytoją S. Pšibiliauskienę Paragiuose aplankė P. Višinskis, G. Petkevičaitė-Bitė ir kiti 

to meto šviesuoliai. Ketvirtame dešimtmetyje Kamanų pelkes tyrinėjo žymūs mokslininkai V. 

Ruokis, K. Brundza, M. Žemaitis ir kiti, 1936 metais išleidę išsamią monografiją „Kamanos”. 

Karpėnų klinčių klodus 1929—1930 metais tyrinėjo mokslininkai geologai, vadovaujami 

profesoriaus M. Kaveckio. 1906 m. prof. Leonas Kšivickis, betyrinėdamas aplinkinius 

piliakalnius, buvo susidomėjęs Žibikų mitologiniu akmeniu: jis netgi spėliojęs, kad šis akmuo 

galįs būti meteoritas. 

Suprantama, tai tik nuotrupos didelių saitų, kurie nuošalų Akmenės rajoną sieja su Lietuvos 

mokslo ir kultūros istorija. Vėliau, pokario metais, išaugo naujos akmeniškių kartos, daug 

nusipelniusios tėvų žemei ir visuomenei. 

Gedvilas Algirdas. Juozas Tumas Viekšniuose // Vienybė. — 1990. — Saus. 16. — Visas 

tekstas: 

Neseniai knygynuose pasirodė A. Merkelio „Juozas Tumas Vaižgantas”. Žodyje trečiajam 

leidimui apie šią knygą Aleksandras Krasnovas rašo: „Keletą dešimtmečių oficialųjį Lietuvos 

kultūros veidą formavo vadinamasis klasinis požiūris, gerokai iškreipęs ne vieną istorijos tarpsnį. 

Bene labiausiai nuo to nukentėjo trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos Respublikos istorija 

ir kultūra. To laikotarpio pasiekimus buvo stengiamasi sumenkinti. Šiandien atgimstanti tauta iš 

naujo atranda daugelį tų vertybių, kurias buvo bandyta atimti visiems laikams. Nekopiūruoti 

leidžiami specfonduose gulėję grožiniai kūriniai. 

Pakartotinai leisti A. Merkelio knygą „Juozas Tumas Vaižgantas” nuspręsta todėl, kad ši 

knyga parašyta gražia, sklandžia, taisyklinga lietuvių kalba. Pasakojimas pagyvintas dialogais, 

beletrizuotais vaizdeliais. Antra, tarybinio laikotarpio tyrinėjimuose į Vaižgantą dažniausia 

žvelgiama tik kaip į rašytoją, analizuojama jo kūrybos tematika, idėjos, stilius, meninės sintezės 

problemos. Biografijai, asmenybei, politinei veiklai skiriama daug mažiau dėmesio. Netgi 

priešingai, stengiamasi užtušuoti, prislopinti tuos veiklos aspektus, kurie charakterizuoja jį kaip 

tautinio atgimimo, nepriklausomos Lietuvos kūrėją. A. Merkelio monografijoje grožinė kūryba 

liečiama tik probėgomis, daugiausiai vietos skiriama biografijai, asmenybei, visuomeninei bei 

bažnytinei veiklai. Vaižgantas nuo pat jaunų dienų buvo lietuvių išsivaduojamojo judėjimo 

įvykių centre, todėl pasakodamas jo biografiją, A. Merkelis kartu atskleidžia ir pagrindinius 

Lietuvos išsivadavimo bei valstybės atkūrimo etapus”. 

Knygos autorius A. Merkelis — žurnalistas, literatūros tyrinėtojas, politikas, dirbo ELTOS 

redaktoriumi, 1938—39 m. buvo prezidento A. Smetonos asmens sekretorius, vėliau „Lietuvos 

aido” redaktorius. Čia pateikiami kai kurie epizodai iš knygos apie rašytoją kun. J. Tumą 

Viekšniuose. 

Algirdas Gedvilas. 

Kun J. Tumo litvomanija ir revoliuciškumas dar ryškiau iškilo 1900 m. Viekšniuose per 

bažnytinio jubiliejaus iškilmes. Čia dalyvavo daug įvairaus amžiaus ir rango kunigų, tarp jų 

senosios lenkininkų kartos korifėjai — Viekšnių klebonas ir dekanas garbės kanauninkas 

Juozapas Zaleskis, Kuršėnų klebonas teol. mag. A. Eidimtas, Šakynos klebonas Adolfas 

Račkauskas ir visur paspėjąs naujosios kartos apaštalas kun. Juozas Tumas. Besisvečiuojant 

iškilo opusis litvomanijos klausimas ir prasidėjo karšti ginčai. Visi senosios kartos kunigai buvo 

prieš tariamąją litvomaniją, smerkė kiek begalėdami ir bemokėdami jaunųjų idėjas ir pastangas. 

Kun. J. Tumas energingai gynė jaunuosius ir smerkė senuosius atsilikėlius nuo gyvenimo laiko 

dvasios. Jis, matyt, kalbėjo drąsiai, ugningai, taip, kaip gali kalbėti žmogus, kurio idėjoms 

priklauso ateitis, kuris netrukus turės tūkstančius sekėjų. Į šipulius lenkiškas tradicijas skaldanti 

kun. J. Tumo kalba gąsdino senuosius. Kun. J. Zaleskis, tos kalbos pasiklausęs, galvą 

317

linguodamas sakęs: „Vargas mums seniems, Karosas buvo litvomanas, tačiau bent slaptas, dabar 

viešas litvomanas prie valdžios, taigi jaunieji kunigai, mus senius ir jus, dvarininkai, išpraus”. 

Tryškių klebonas teol. magistras Stropus stebėjos, niekur tokios puikybės nematęs, kaip 

kunigo J. Tumo. O toji Tumo puikybė atsirado dėl to, kad jis išdrįsęs tvirtinti vysk. M. Valančių 

nemokėjus lietuviškos ortografijos. 

— Ar matai, vyskupas Valančiauskis nemokėjo, o kunigas Tumas, girdite, geriau moka? Tai 

žmogelio nesvietiškas išdidumas. 

Kai kilo ginčas apie Seinų vyskupą Antaną Baranauską, tai kun. J. Tumas jį pavadino 

renegatu atsimetėliu nuo lietuvių. To jau buvo per daug. Juk tai, senųjų kunigų nuomone, viešas 

koneveikimas Bažnyčios autoritetų. Negirdomis lenkininkai jo negalėjo praleisti. Turbūt tą dieną 

Viekšniuose dekanas kun. J. Zaleskis, Kuršėnų klebonas A. Eidimtas ir Šakynos klebonas 

A. Račkauskas sudarė prieš litvomaną kun. Juozą Tumą koaliciją ir pradėjo kovą. Jie pradėjo 

diskredituoti ir skųsti kun. J. Tumą bažnytinei vyresnybei. 

Pirmiausia buvo norima įrodyti, kad kun. J. Tumas nesilaikąs kanonų ir aplamai ardąs 

bažnytinę tvarką. Tuo reikalu jie parašė vyskupui skundą, kuriame išdėjo, kad kun. J. Tumas be 

klebono žinios parapijose steigiąs labdarių draugiją, o kun. A. Račkausko liudijimu per jubiliejų 

Kuršėnuose klausęs išpažinčių be konfesionalo. Iš tikrųjų kun. J. Tumas zakrastijoje buvo 

išklausęs išpažinties, atsisėdęs ant kaladėlės, tik vienos senelės, kuri jau trečia diena negalėjusi 

prisigrūsti prie penitentų apgultų klausyklų. Turbūt kun. J. Tumo skundikai rimtesnių kaltinimų 

tuomet nesuspėjo sugalvoti. Tačiau ir tų pradžiai buvo gana... 

1901 m. spalio mėn. 22 d. vyskupas Paliulionis rašo Viekšnių dekanui kun. J. Zaleskiui kad 

turįs pranešimą apie Micaičių filialistą kun. J. Tumą, kuris, kalbama, Kuršėnų parapijoje įkūręs 

labdarių draugiją, renkas aukas ir čia vienur, čia kitur remiąs besisteigiančius skyrius. Visa tai 

daroma be vyriausiojo parapijos valdovo, klebono, žinios ir dalyvavimo. Labdarybė, pasak, 

vyskupo, girtinas ir pageidautinas dalykas. Kun. J. Tumo šeimininkavimas parapijoje be jos 

šeimininko, klebono, žinios ir sutikimo esąs ne vietoje ir, tiesą sakant, išeinąs iš filialės 

kompetencijos ribų. Be to, bendroji bažnytinė teisė ir specialūs dieceziniai įsakymai, draudžią 

kunigams be bažnytinės vyresnybės pritarimo ir aprobatos steigti visuomeninio pobūdžio 

organizacijas arba jose dalyvauti... 

Dekanas kun. J. Zaleskis, vyskupo įsakytas, tuojau raštu pasikvietė pas save kun. J. Tumą 

pasiaiškinti. Jis taip pat apie kaltinamąjį rinko žinias iš Kuršėnų klebono kun. Eidimto ir Šakynos 

klebono kun. Račkausko. Dekanas J. Zaleskis, ištardęs kun. J. Tumą, 1901 m. lapkričio 22 d. 

rašo vyskupui „kad jis kategoriškai atsakęs, jog iš jo iniciatyvos kilo mintis įkurti Kuršėnų 

parapijoje labdarių draugiją, ir nors jis, dvasinės vyresnybės įspėtas, toje draugijoje 

nebedalyvaus, tačiau ta jo idėja veltui nežus — kitas ją įvykdys”. Toliau dekanas savo laiške 

vyskupui rašo, kad dar nespėjęs pažinti nei kun. J. Tumo, nei jo gyvenimo būdo, tačiau viena 

žinąs, kad jis atsidavęs lietuvių reikalams, arba vadinamai litvomanijai ir esąs nepermaldaujamas 

priešininkas ne tik kitaip manančių, bet net ir tų, kurie dėl lietuvystės ramiausiai laikosi, o 

kuriuos jis vis dėlto ir raštu, ir gyvu žodžiu kiekviena proga perkūnuojąs. Dekanas pats girdėjęs 

kun. J. Tumo diskusijas su vienu pasauliečiu, jose kun. J. Tumas pasirodęs labai karštas ir 

nesivaržęs nei savo minčių, nei posakių. Apie diskusijų smulkmenas dekanas žadėjo pirma proga 

pats papasakoti... 

Kun. A. Eidimto skunde kun. J. Tumas skundžiamas už tai, kad jis, dėdamasis lietuvių 

nacionalinės partijos vadu, ne kartą esąs kategoriškai reikalavęs iš savo draugų kunigų namie ir 

zakrastijoje kitaip nekalbėti kaip tik lietuviškai. Tas reikalavimas buvęs sakomas liepiamai: Mes 

to reikalaujame! 

To kun. J. Tumas tarp kitko esąs reikalavęs iš Kuršėnų klebono Kuršėnų klebonijoje ir 

1900 m. per bažnytinį jubiliejų Viekšnių klebonijoje, kurioje buvo susirinkę daug dvasininkų. 

Kun. J. Tumas Viekšniuose per bažnytinio jubiliejaus iškilmes vietiniam dekanui kun. Zaleskiui 

ir Varšuvos R. Katalikų dvasinės seminarijos mokytojui Adomui Jačinauskui pavadinęs Seinų 

vyskupą Baranauską niekam nevertu intrūzu ir renegatu už tai, kad šis, kun. J. Tumo nuomone, 

atsimetęs nuo lietuvių. Pats gi kun. J. Tumas dėjęsis tvirtu lietuvių veikėju, kalbėdamas apie 

kažin kokį laikraštį, vadinęs jį savu ir tiems patiems klausytojams sakęs, kad to laikraščio tarp 

318

lietuvių išplatinama 2000 egzempliorių: lietuvių tauta, skaitydama šį laikraštį, suprasianti ir 

įvykdysianti jo idėjas ir nė jokia jėga to judėjimo nebesustabdysianti. 

Šaltinis: Aleksandras Merkelis. Juozas Tumas Vaižgantas. Trečiasis (fotografuotinis) leidimas. 

„Vaga”, Vilnius. 1989 m., psl. 102 ir toliau. 

1863—1864 metai Lietuvoje. — Kaunas, 1991. — P. 94, 100. — Tekste: Cituota iš: Alekna 

A. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. — Čikaga, 1975. Cituota iš: Kunigai Žemaičių 

vyskupijos, nukaroti iš priežasties maišto 1862 m. // Žinyčia. — Tilžė, 1900. — Nr. 1. — P. 23. 

— Tekstuose: 

„Viekšnių klebonas [Bartkevičius Rupertas] nesikišo į maištą, buvo žmonių labai mylimas, 

tačiau priešininkų apskųstas generalgubernatoriui Kaufmanui, nustojo klebonijos, persikėlė į 

Sedą, kur pasiliko prie šv. Jono bažnytėlės. [...]. Mirė Leckavos klebonu 1889 m.” 

Ramonas L. Bolševikų kankinys — kandidatas į šventuosius // Vienybė. — 1991. — Liep. 

13. — Tekste: Dauginių bažnyčia: „Bent jau tikrai žinoma, kad vyskupas V. Borisevičius 1943 

metų rugsėjo 19 d. šventino Dauginių bažnytėlę.” 

Ramonas Linas. Dievo namai // Vienybė. — 1991. — Liep. 20: ir Viekšnių bažnyčios 

interjero nuotrauka. — Tekste: Akmenės rajono bažnyčios. — Visas tekstas: 

Besileidžiant nuo kalvos ar iš už posūkio atsiskleidus bet kurio miesto ar miestelio panoramai, 

pirmiausiai akis pagauna bažnyčios siluetą. Ir nejauku, neįprasta, jeigu jo, padabinto Kryžiumi, 

neišvysti. Tarsi Dievas savo žvilgsniu ir meile dar neaplankė to žemės kampelio ir jame 

gyvenančių žmonių. Juk bažnyčia — Dievo namai. Maldos jam namai. Sielos paguodos namai. 

Žinome, kad Mindaugui apsikrikštijus, Lietuva dar netapo katalikišku kraštu. Dar reikėjo 

kone dviejų šimtų metų, kol Kristaus bažnyčia visiems laikams atėjo į Lietuvą. Nepraskynė jai 

kelio į mūsų protėvių namus ir širdis kalavijuočiai bei kryžiuočiai. Dievo žodį nešę ginklu ir 

smurtu. Netrukus po pergalingojo Žalgirio mūšio Vytautas su Jogaila leidosi krikštyti žemaičių. 

Valdovų kariai kirto šventąsias žemaičių girias, griovė pagoniškiems dievams rusenusius 

aukurus, valdovai siūlė apsikrikštijusiems dovanų. Bet mūsų protėviai krikštijosi nenoriai. Ir tik 

kai 1416 metais Vytautas antrą kartą leidosi į žemaičius, jis liepė pastatyti pirmąsias aštuonias 

bažnyčias Viduklėje, Kaltinėnuose, Kelmėje, Raseiniuose, Luokėje, Kražiuose, Ariogaloje ir 

Veliuonoje. Nuo tada Dievo žodis, tikėjimas nebeišnyko mūsų gimtajame krašte. Įsikūrė 

Žemaičių vyskupystė, daugėjo bažnyčių, kuriose rūsčiais švedų antpuolių, bado ir maro, carinės 

ir bolševikinės priespaudos metais žmonės ieškodavo paguodos ir vilties. 

Dabartinėje Telšių vyskupijoje yra 144 bažnyčios — ir didelės, prakilnios, ir kuklutės 

medinės. Kiekviena bažnyčia — sava istorija. 

Tarp pirmųjų Žemaitijos bažnyčių buvo ir seniausioji Papilės bažnyčia, pastatyta 1493 metais, 

Žemaičių vyskupiją valdant vyskupui Martynui II, prieš tai buvusiam Šiaulių kunigu. Jo pasiųsti 

kunigai tuomet čia daug žmonių apkrikštiję, o Lenkijos karalius Jonas Albrechtas užrašė Papilės 

bažnyčiai turtų. 

Tik po šimto metų — atitinkamai 1596 ir 1597 metais — pirmosios bažnyčios iškilo 

Akmenėje ir Viekšniuose, 1775 metais buvo pastatydinta medinė, ligšiol tebesanti 

Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčia Šiaudinėje. 1778 metais — dabartinė 

Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia Klykoliuose, 1780 metais — pirmoji 

Kruopių bažnyčia. 1803 metais — buvusioji Vegerių bažnyčia, o paskutinė, pati jauniausia mūsų 

rajone, yra Dauginių Šventojo vyskupo Stanislovo bažnytėlė, pastatyta 1943 metais šio kaimo 

valstiečio A. Labanausko ir jo bendraminčių pastangomis, o vyskupo V. Borisevičiaus 

pašventinta. 

Ne tik žmonių, bet ir Dievo namai ne kartą degė, būdavo atėjūnų nusiaubiami. Ne kartą buvo 

perstatinėjamos Akmenės, Viekšnių ir Papilės bažnyčios. Dabartinė mūrinė Šventosios Onos 

bažnyčia Akmenėje buvo statoma 1907—1912 metais. Viekšnių Švento Jono bažnyčia po gaisro 

atstatyta 1921 metais, o Kruopių Šventosios Onos bažnyčia, sugriauta pastarojo karo dienomis, 

319

uvo atstatyta vėlesniais metais. Taip ir liko neatstatyta Vegerių bažnytėlė, kaip ir visas miestelis 

sunaikinta karo ugnies. Nūnai jau ir pamatai jos baigia užželti žole. 

Bažnyčios, kaip ir žmonės, sunkiu keliu ėjo per istoriją, nors ir negyvos būdamos, kentė su 

visa tauta priespaudą ir nelaimes. Ir dabar taip pat kartu eina atgimimo, dvasinės aušros keliu. 

Juk ir negali būti kitaip, nes bažnyčios paskirtis — pakylėti žmogaus sielą Dangaus ir Dievo link. 

Rozga Leopoldas. Audros perblokštas // Vienybė. — 1991. — Rugpj. 3. — Tekste: 1941 m. 

birželio 23—29. Sukilimas. Viekšnių kunigas kanauninkas Jonas Navickis. 

Rozga Leopoldas. Vyskupo kelionė į Viekšnius // Vienybė. — 1991. — Spal. 26. — Visas 

tekstas: 

Bažnyčių istorija yra glaudžiai susijusi su pasaulietine visuomenės istorija. Charakteringa šiuo 

atžvilgiu yra Viekšnių bažnyčios praeitis, detaliai mus pasiekusi per vyskupo M. Valančiaus 

raštus ir įspūdžius, patirtus 1853 metais čia apsilankius. 

Pasak M. Valančiaus, medinė bažnyčia Viekšniuose buvusi pastatyta 1634 metais (dabar yra 

žinių, kad tai jau buvo antroji, pirmoji statyta 1597 m. — L. R.). Karalius Vladislovas IV jai 

1626 m. dovanojęs turtų, o žemaičių kaštelionas J. Liackis jai klebonu pakvietęs Smolensko 

kanauninką Jurgį Ščavinskį. Po poros šimtų metų viekšniškiai sumanė statydintis naują mūro 

bažnyčią. 1843 m. Rusijos valstybės turtų ministras leido rinkliavą, o 1844 metų balandžio 

12-ąją kunigas P. Kundrotas pašventino pamatų akmenį. Nors 1847 ir 1848 metai buvę 

nederlingi, bažnyčiai aukų buvo surinkta 2000 rublių ir darbininkams maisto už 1900 rublių. Iki 

1853 metų bažnyčios statybai buvo surinkta aukų 7 tūkst. rublių ir užbaigti mūrijimo bei stogo 

dengimo darbai. 

Tačiau neseniai vyskupu paskirtą Motiejų Valančių pasiekė ir negeros kalbos iš Viekšnių, tad 

netrukus pats susiruošė kelionėn. 

„...iškeltas vyskupijos vyskupu patsai atvykau į Viekšnius. Kleboną (P. Kundrotą — L. R.) 

radau visiškai aklą, kun. Lenkauskį besivaidijant su fundatorium, kun. Ignacą Vaišvilą — 

administratorium; vienu žodžiu, tris šeimininkus tos vienos bažnyčios. Kiekvienas jų traukė 

žmones į save, o parapijonai, į dalis išsklaidyti, nežinojo, ko klausyti”, — rašo M. Valančius 

„Pastabose pačiam sau”. Toliau vyskupas pasakoja: — „1853 m. vyskupiškomis apeigomis naują 

bažnyčią pašvenčiau; į didįjį altorių įdėjau šv. kankinių: Lauryno, Deodato ir Placidos relikvijas; 

pašventinimo atmintį švęsti paskyriau trečią sekmadienį po Trijų Karalių; padirmavojau 1602 

žmones...” 

Grįžęs namo, M. Valančius nedelsdamas ėmė tvarkyti Viekšnių parapijos ganytojų kadrus. 

Nusenusį kunigą P. Kundrotą išleido į poilsį ir paskyrė išlaikymą, kunigus Lenkauskį ir Vaišvilą 

iškėlė, o jų vieton atsiuntė energingą ir dievobaimingą kunigą R. Bortkevičių, kuris ir baigė 

bažnyčios statybą. 1870-aisiais parapijietis Vincas Juodeikis išrūpinęs bažnyčiai naujus, gausiai 

paauksuotus altorius, kurie kainavę 500 rublių. 

Vyskupijos dvasinio ganytojo prisiminimuose gausu ir kitų duomenų apie bažnyčios statybą. 

Statybai miško davę kunigaikštis Liubeckis iš Kapėnų miško ir Važinskis — iš Biliūnų (gal 

Biliūniškių? — L. R.) miško. Bažnyčiai mūryti buvusį įsteigta speciali plytinė, kurią tvarkęs 

viršaitis Jonas Dūda. Vyresnysis bažnyčios mūrininkas buvęs Karolis Klameris, bokštą išmūrijęs 

Jokūbas Rekkė. 

Deja, Viekšniai buvo ne kartą skriaudžiami ugnies. Šio amžiaus pradžioje nuožmus gaisras 

nusiaubė taip sunkiai statytą bažnyčią. Ji buvo atkurta tik 1921 metais. 

Gal nuo to vizito vyskupas M. Valančius užsirūstino ant kunigo I. Vaišvilos, iškelto į Papilę. 

Nors po 1863 metų sukilimo I. Vaišvila buvo kalinamas, M. Valančius kažkodėl nemini jo tarp 

nukentėjusių vyskupijos dvasininkų. O gal dar prisidėjo faktas, kad būtent I. Vaišvila priglaudė 

nusenusį S. Daukantą, kuriam su M. Valančiumi ankšta tapo Varniuose? Bet tegul apie tai 

spėlioja mokslininkai. 

O šiuo pasakojimu tik norėta pasakyti, kaip daug žemiškų, materialių rūpesčių tenka 

šventosios Bažnyčios vyrams, besirūpinantiems ganomųjų sielomis. Bet ir pačius didžiausius 

sunkumus pavyksta įveikti, kuomet ir dvasininkai, ir tikintieji parapijiečiai dirba išvien, 

aukodami savo darbus didesnei Dievo garbei. 

320

Mūsų švyturiai: Trumpos biografijos-nekrologai. — Vilkaviškis, [1992]. — P. 15—17. — 

Tekste: Kunigas Balvočius Jonas-Gerutis. 

Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — Naujoji Akmenė: „Vienybės” redakcija, 1992. — 

48 p. — P. 22: Nuotrauka: 1915 metų gaisras. Dega ir bažnyčia. 

Žemaitija. — Klaipėda, 1992. — P. 74. — Tekste: Kunigas Antanas Gargasas dalyvavo 

sukilėlių Šimkevičiaus būryje. Prie sukilėlių prisidėjo 1863 05 11, suimtas 1863 06 07. Kalintas 

Telšių kalėjime, sušaudytas prie Telšių. 

Jurkštas Vytautas Povilas. Viekšnių vargonai ir varpai prieš 150 metų // Vienybė. — 1992. 

— Bal. 18, 22. — Perspausdinta (trumpinant) iš: Muzikos barai. — 1992. — Nr. 2, 3. — Visas 

tekstas: 

Vargonų melodijos, varpų gaudesys Lietuvos bažnyčiose mums savaime suprantama įprasta 

liturginių apeigų muzika, palaikanti subtilią pamaldžią nuotaiką. Bažnytinius instrumentus mūsų 

krašte nuo seno stengėsi įsigyti ne tik miestų, bet ir nedidelės miestelių, bažnytkaimių 

maldyklos. Tokių instrumentų gamyba ir įrengimas gana brangiai kaštavo. Jei neatsirasdavo 

dosnaus mecenato, vargonus ir varpus tekdavo įsigyti iš parapijiečių sudėtų aukų. Daugybė 

vertingų žinių apie vienus ar kitus instrumentus, jų meistrus ir fundatorius, vargonininkus ir 

varpininkus nuėjo užmarštin. Tik nedidelę jų dalelę mums išsaugojo senieji rašytiniai šaltiniai. 

Šiuo atžvilgiu neįkainojami yra buvusios Žemaičių vyskupystės bažnyčių vizitacijų aktai, 

saugomi Lietuvos valstybiniame istorijos archyve. Čia aptiktos žinios leidžia atkurti senųjų 

Viekšnių parapijos bažnyčios vargonų ir varpų istorijos fragmentus. 

Šia proga pravartu nors trumpai prisiminti ir Viekšnių bažnyčios praeitį. Viekšniai yra sena 

vietovė, pirmą kartą istorijos šaltiniuose paminėti XIV a., o to paties pavadinimo dvaras ir 

miestelis gyvuoja nuo XVI a. Pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1597 m., antroji — 1634 m., 

trečioji — 1680 ar 1685 m. ir atnaujinta 1816 m., ketvirtoji mūrinė — 1854 m., perstatyta 

1921 m. Iki 1926 m. Viekšnių parapijos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia priklausė Žemaičių 

diecezijai, dabar — Telšių vyskupystės Mažeikių dekanatui. 

Nedaug žinių išlikę apie senųjų Viekšnių bažnyčias. Trečioji medinė maldykla (užbaigta 1680 

ar 1685 m.), kryžiaus formos, buvo pastatyta Viekšnių seniūnijos tikinčiųjų lėšomis. Ją 1741 m. 

sausio 20 d. konsekravo Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius. 1816 m. bažnyčią atnaujino 

klebonas kun. Bytautas, iš Viekšnių dvaro ir apylinkių valstiečių aukų. Buvo sumūryti nauji 

akmeniniai pamatai, mediniais pilioriais sustiprintos lubos, sienos apmuštos lentomis, stogas 

uždengtas medine skiedra, bokštas — skarda. Be to, bažnyčią puošė dar keturi maži bokšteliai — 

virš presbiterijos, chorų ir dviejų šoninių koplyčių su vietinių kalvių darytais geležiniais kryžiais. 

Į visas keturias šalis žvelgė net septyniolika langų. 

Viekšnių bažnyčios nuo seno garsėjo puošniu interjeru, vertingais dailės kūriniais. Ypač 

paskutiniųjų medinių maldos namų dešimt altorių. Pagal Žemaitijos bažnyčių statymo tradiciją jų 

būta medinių, išpuoštų drožiniais. 

Prieš 150 metų Viekšnių bažnyčios choruose virš „bobinčiaus”, į kuriuos buvo kylama stačiais 

mediniais laiptais, stovėjo nemaži trylikos balsų (registrų) vargonai su papildomai įrengtais 

savotiškais koloritiniais registrais — būgnais ir varpeliais, kartais vadinamais „janičarų muzika”. 

Viekšnių vargonai puikavosi puošniu fasadu, padabintu jonėnų orderio kolonomis ir medžio 

drožiniais, nudažytu aliejiniais dažais, vietomis paauksuotu. Šie nemaži ir geri vargonai buvo 

įsigyti XIX a. pradžioje, Viekšnių klebono kun. Mirskio rūpesčiu, parapijiečių surinktomis 

lėšomis. Yra žinių, kad 1841 m. ir vėliau jais grojo bajorų kilmės žemaičių vargonininkas 

Juozapas Legeckis, o jam talkino dumplių mynėjai arba kalkantai Vincentas Šimkus ir Juozapas 

Galminas. 

Kaip Viekšnių vargonai atrodė šalia kitų aplinkinių bažnyčių, priklausiusių Viekšnių 

dekanatui, instrumentų? Pastarųjų galima būtų suminėti keliolika. Visiškai nedideli vargonėliai 

(pozityvai) buvo įrengti Šiaudinės ir Užlieknės koplyčiose, šešių registrų vargonai — Mitkaičių 

koplyčioje, septynių — Raudėnų bažnyčioje, aštuonių — Leckavos, Papelkių, Vegerių, devynių 

— Tryškių, dešimties — Akmenės, Kuršėnų, Laižuvos bažnyčiose, Kurtuvėnų bažnytėlėje 

kapinėse, keturiolikos — Šaukėnų bažnyčioje. Kurtuvėnų parapijos bažnyčia didžiavosi puikiais 

321

dvidešimt šešių balsų ir dviejų klaviatūrų vargonais — didžiausiais Viekšnių dekanate. 

Pažymėtina, kad, be Viekšnių, „janičarų muzikos” registrus turėjo dar Akmenės, Laižuvos ir 

Leckavos vargonai. Taip pat daugelyje Žemaitijos bažnyčių XIX a. pradžioje buvo vartojami 

žalvariniai trimitai bei valtornos, didžiuliai variniai katiliniai būgnai (timponai), o iškilmingų 

švenčių metu — neretai ir šių instrumentų poros. Prie kai kurių Viekšnių dekanato bažnyčių, 

turėjusių tokius būgnus, būta būgnininkų, o, pavyzdžiui, Akmenėje — net apmokamo 

būgnininko (dobošo), kurio pareigas ėjo Kazimieras Račkauskas. 

Norisi atkreipti dėmesį į dar vieną įdomų reiškinį. XIX a. pirmojoje pusėję Žemaičių 

diecezijos bažnyčiose vargonininkais dirbo daugiausia vietiniai žmonės (tai liudija jų pavardės, 

būdingos šioms apylinkėms ir mūsų dienomis). Kur gi jie mokėsi šio amato? Kaip žinoma, tuo 

metu Žemaičiuose ar kitoje Lietuvos dalyje nebuvo nė vienos muzikos mokyklos arba kursų, 

kurie rengtų kraštui vargonininkus. Belieka manyti, kad vargonininkai mokėsi vieni iš kitų, 

mažiau patyrę iš vyresniųjų, didesnį autoritetą įgijusių „vargamistrų”. Tai, be abejo, buvo labai 

paplitęs reiškinys, nes minėtu laiku, t. y. XIX a. pirmoje pusėję, Žemaičiuose būta didelio 

vargonininkų poreikio, — Joniškio, Rietavo, Varnių ir Viekšnių dekanatų bažnyčiose jų dirbo per 

septyniasdešimt. 

Pravartu keletą žodžių tarti ir apie Viekšnių bažnyčios varpus. Prieš pusantro šimto metų šalia 

šių maldos namų, kapinių teritorijoje, stūksojo neatmenamais laikais pastatyta varpinė, taisyta 

1826 m. Joje ant medinių sijų kabojo įvairaus dydžio keturi tarpusavyje suderinti varpai, 1738 m. 

kovo 23 d. konsekruoti Žemaičių vyskupo Juozapo Mykolo Karpio, pirmasis — 400, antrasis — 

300, trečiasis — 200, ketvirtasis — 100 svarų svorio. Viekšnių bažnyčios koplyčioje kurį laiką 

buvo 260 svarų varpas, vėliau, Žemaičių vyskupo Stepono Giedraičio nurodymu, atiduotas 

Laukuvos filinei bažnyčiai. Viekšnių bažnyčios bokštelyje glaudėsi 16 svarų signatūrinis varpas. 

Apeigų metu bažnyčioje skambėdavo keliolika mažesnių ir visiškai mažų žalvarinių varpelių: 

keturi, pritvirtinti prie didžiojo altoriaus ir zakristijos sienos (8 svarai), ir vienuolika rankinių, 

ministrantūrinių varpelių prie altorių (taip pat 8 sv.). 

Didesniuosius varpus bažnytinių apeigų ir švenčių metu 1841 m. aptarnaudavo keletas 

samdomų varpininkų — Barbora Kerčiūtė, Ona Smilgaitė, Elžbieta Žnutienė, Juozapas Butkus, 

Jonas Kundys, Jurgis Lemežis, Jonas Pundzius, Petras Skabeika. Taigi ne tik vyrai, bet ir 

moterys. „Zvanininkais” paprastai samdyti nusenę vietos gyventojai dažniausiai glaudėsi 

špitolėse prie bažnyčių ir, atsižvelgiant į amžių bei sveikatą, skambinę paeiliui jiems skirtaisiais 

varpais. Mokėta už darbą ir Viekšnių parapijos Rožančiaus giedotojų vadovui (promotoriui) 

Kazimierui Dogeliui. Tokie ansambliai reprezentavo specifinę žemaitišką bažnytinio giedojimo 

tradiciją, sėkmingai tebepuoselėjamą iki šių dienų. 

Šios Viekšnių muzikinės kultūros istorijos nuotrupos liudija, jog čia, Šiaurės Lietuvos 

regione, nuo seno puoselėtos vertingos savitos meno tradicijos. 

(Sutrumpinta iš „Muzikos barų” 2 ir 3 Nr.) 

Nuotraukose: šiuolaikinė Viekšnių bažnyčia, pernai [1991 metais] kiek atnaujinusi savo 

išorinį vaizdą ir „paūgėjusi”; bažnyčios vargonai. 

Rozga Leopoldas. Kanauninkas Vincentas Jarulaitis: Iš rajono enciklopedijos // Vienybė. — 

1992. — Birž. 3. — Visas tekstas: 

Su Viekšniais susijęs daugelio žymių Lietuvos žmonių gyvenimas. Taip jau buvo lemta, kad 

tarnavimo Dievui keliai 1910 metais į miestelį prie Ventos atvedė ir kunigą Vincentą Jarulaitį, 

vieną iš šviesiausių ir aktyviausių Žemaitijos to meto dvasininkų. Jis buvo gimęs 1859 m. 

Raizgiuose, prie Šiaulių, baigęs Šiaulių gimnaziją ir Žemaičių kunigų seminariją, nuo 1882 metų 

vikaravo ir kunigavo daugelyje Šiaulių krašto ir Žemaitijos miestelių — Jurbarke, Joniškyje, 

Šiauliuose, Sidabravoje, Kuliuose. Čia kunigaudamas, pasikvietė talkon jauną nepaprastos 

energijos dvasininką J. Tumą, būsimąjį rašytoją Vaižgantą. Pirmą šio amžiaus dešimtmetį gyveno 

ir Dievui tarnavo Plungėje, buvo tenykštis klebonas ir Rietavo dekanas. Čia pradėjo naujos 

bažnyčios statybą, Babrungo krante įrengė liurdą. Nuo 1910 iki 1916 metų V. Jarulaitis buvo 

Viekšnių klebonas ir dekanas. 

Tais metais Viekšniai pažino daugelį ano meto lietuvių kultūros įžymybių ir talentų. Mat 

V. Jarulaitis buvo rašytojos Sofijos Čiurlionienės dėdė, dar Plungėje globojęs ir rėmęs šią 

322

tragiškai trumpą ir gaivališką talentingų žmonių šeimą. 1910 metų pavasarį netikėtai anksti 

palaidojusi vyrą, S. Čiurlionienė dažnai lankėsi pas dėdę, juolab, kad ir atvykti čia buvo 

patogiau, nei į Plungę. Viekšniuose tikri kultūros židiniai tuomet buvo ir daktaro A. Biržiškos, 

vaistininko J. Aleksandravičiaus šeimos, į šį kraštą vasaroti iš Ukrainos sugrįždavo bugiškis 

K. Daugirdas su dukrele Vanda. Būtent čia, klebonijoje, būsimoji istorikė V. Daugirdaitė- 

Sruogienė susipažino ir visam gyvenimui susidraugavo su jauniausiąja M. K. Čiurlionio 

seserimi, būsimąja muzikologe Jadvyga Čiurlionyte, kurią Lietuva neseniai išlydėjo į Amžinybę. 

Esu girdėjęs, kad Viekšniuose svečiavęsis ir didysis Lietuvos atgimimo dainius Maironis. 

1911 metais į kaimyninę nuošalią Laižuvą buvo atkeltas neramusis kunigas ir literatas 

J. Tumas. Netrukus jis išvyko į 3 mėnesių kelionę po Ameriką, o grįžęs ne kartą lankėsi 

Viekšniuose, pasakodavo ne tik apie ruošiamą savo kelionės knygą, bet ir apie meninius 

kūrinius. Ši graži draugystė tęsėsi iki 1914 metų vasaros, kol J. Tumas buvo išleistas į Rygą 

redaguoti tenykštės lietuviškos spaudos. 

V. Jarulaičio autoritetą stiprino jo ankstesnė visuomeninė veikla. 1906 m. jis buvo išrinktas į 

Rusijos dūmą, ten karštai gynė lietuvių reikalus. Steigiant 1905 m. katalikišką šv. Kazimiero 

knygų leidimo bendrovę, vienas įdėjo 1200 rub., arba du trečdalius pradinio kapitalo ir buvo 

išrinktas šios bendrovės pirmininku. Bendrovė ilgainiui peraugo į šv. Kazimiero draugiją, 

nemažai nuveikusią Lietuvos kultūrai. V. Jarulaičio iniciatyva 1909 m. buvo įkurta bendrovė 

„Artojas”, kuri, tarsi neoficialus bankas, bandė supirkinėti varžytinėse dvarus, kad jie neatitektų 

Lietuvą kolonizuojantiems rusams. Bendrovė nupirko 7 dvarus su 5000 ha žemės, dalį jų vėliau 

perleido lietuviams ūkininkams, dalį perėmė žemės reforma. 

1916 metais vokiečiai aktyvų kleboną ištrėmė į Vokietiją, iš kurios jis tegrįžo po 1,5 metų. 

Paskui kunigavo Žagarėje, Papilėje, buvo paskelbtas Žemaičių vyskupijos garbės kanauninku, 

vėliau savo noru dirbo kapelionu Šiaulių ir Kauno kalėjimuose, o amžiaus gale apsistojo 

Aukštelkiuose, čia atnaujino bažnytėlę, kurios šventoriuje 1939 m. ir pats atgulė Amžinojo 

poilsio. Jo raštų yra išlikę „Vilniaus žiniose”, „Viltyje” ir daugelyje kitų to meto spaudos 

leidinių. 

Vargonai kaip žmonės. Pasakoja viekšniškis, ilgametis bažnyčios vargonininkas Juozas 

Lizdenis // Vienybė. — 1992. — Liep. 4: ir J. Lizdenio nuotrauka. — Visas tekstas: 

Viekšnių miestelio istorijoje iškili vieta tenka mūsų mylimai bažnyčiai, jos vargonams. Apie 

tai prieš porą mėnesių buvo rašyta a. a. Vytauto Povilo Jurkšto rašinyje, kurį iš „Muzikos barų” 

persispausdino rajono laikraštis. Šiandien prie tos temos norėčiau pridėti žiupsnelį savo 

prisiminimu. 

Mūsų bažnyčia praeityje garsėjo dar caro laikais statytais dideliais vargonais, bet kai 1915 

metais kilo gaisras, liepsnose supleškėjo ir vargonai. 1922 ar 1923 metais buvo įrengti nauji 

vargonai, juos statė rygiečio K. Skersteno firma. Iki 1939 metų tais vargonais be jokio vargo ar 

remonto grojo keli viekšniškiai vargonininkai, tarp jų Stulgaitis, Jeronimas Kačinskas, mokęsis 

vargonininkauti Drąsutis. 

Kai 1939 metų rudenį vėl kilo gaisras, žmonės, bijodami, kad bažnyčia sudegs ir gelbėdami 

visą jos turtą, vargonus per skubėjimą taip išardė, kad restauratoriui Adolfui Karaškai prisiėjo be 

galo daug padirbėti, kad jie vėl atsistotų į savo vietą ir suskambėtų. Pastarojo karo frontas vėl 

vargonus apgadino. Pagaliau dabar, bene prieš šešerius metus, mūsų vargonai dar kartą 

suremontuoti, suderinti, ir jų švarus dvidešimties registrų skambesys, cimbolų aidas džiugina 

mus visus. 

Esu viekšniškis, prie mūsų bažnyčios vargonų su pertraukomis sėdžiu nuo 1936 metų, o 

pastaruoju laiku ar tik ne keturiolikti metai. Džiaugiuosi šiuo nuostabiu instrumentu ir dažnai 

prisimenu tuos, kas iki manęs sėdėjo prie jo. Be jau minėtų Stulgaičio, J. Kačinsko, Drąsučio, 

Viekšniuose savo laiku vargonininkavo Jokubauskas, Viktoras Kriaunevičius, Albinas 

Jasenauskas, Dapkevičius. Vasiliauskas, Kazimieras Liaudanskas. Gaila — ne visų vardus 

prisimenu. 

Vargonai kaip ir žmonės turi savo likimus — garbingus ir tragiškus. Dievas ir likimas įvairiai 

surėdė taip pat ir žmonių, sėdėjusių prie mūsų vargonų, gyvenimą — vieniems čia teko laimė 

ilgai ir vaisingai dirbti, paliekant ryškų pėdsaką Viekšnių bažnyčios ir miestelio istorijoje, kiti, 

323

deja, dėl įvairių aplinkybių nesuspėjo daugiau nuveikti. Bet nė vieno, atrodo, Viekšniai ir 

viekšniškiai nepamirš. 

Misius K. Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios: Žinynas. — Vilnius, 1993. — P. 31, 32, 

370—371. — Tekste: 1626 m. bažnyčiai dovanotas Milių kaimas. 1634 m. pastatyta nauja 

medinė bažnyčia. 1680 ir 1816 metais atnaujinta. 1854 m. pastatyta mūrinė bažnyčia. 1915 06 14 

vokiečių artilerija bažnyčią padegė. Klebono V. Jarulaičio rūpesčiu 1915 m. pastatyta laikina 

bažnyčia. 1921 m. kunigas Valentinas Gudavičius atstatė mūrinę bažnyčią: langai pasiaurinti, 

2 nauji. 1939 10 23 bokšte kilo gaisras. Nukrito varpai. — [BK pastaba: Tekste yra klaidų]. 

Nenugalėtoji Lietuva. — Vilnius, 1993. — T. 2. — P. 457, 528. — Tekste: Kunigo Vincento 

Gauronskio parašai po dokumentais. 

Nenugalėtoji Lietuva. — Vilnius, 1993. — T. 2. — P. 457, 528. — Tekste: Kunigo Jono 

Ilskio parašai po dokumentais. — [↑ T. 1. — P. 539]. 

Nenugalėtoji Lietuva. — Vilnius, 1993. — T. 2. — P. 457. — Tekste: Kunigas Juozas 

Meidus. Parašas po dokumentu. 

Rozga Leopoldas. Mykolas Krupavičius Papilėje // Vienybė. — 1993. — Saus. 27. — Tekste: 

„Reikia pastebėti, kun. Gudauskio artimesnis draugas buvo Viekšnių vikaras kun. Vilūnas. Jis 

man per pirmą susitikimą padarė neblogo įspūdžio. Apsiskaitęs, nors naudojęs vien rusišką 

literatūra, inteligentas, judrios minties, pilnas sumanymų, bet man iš karto krito į galvą mintis, 

kad daugelis jo sumanymų yra nerealūs ir paremti svaja. (...) Jis jokiai įtakai nepasidavė ir 

žygiavo tuo keliu toliau nuo katalikybės, neatsisakydamas nuo kunigystės. (...) Kur jis dingo, 

žinių neturiu. Vienų pasakojimu, jis, vedęs kažkokią kaimo mergaitę, vėliau išsinešdino į 

Vokietiją; kiti sako, kad jis išvažiavęs į Rusiją ir ten pačių bolševikų buvęs nužudytas. Netilpo 

katalikybėje, bet nepataikė ir į bolševizmą.” 

Čibirienė Janina. Šeštinės // Vienybė. — 1993. — Geg. 15. — Visas tekstas: 

Krikščioniška šventė Šeštinės — Kristaus žengimo į dangų paminėjimo diena. Dalyvaudami 

šeštinių procesijoje, tikintieji palydėdavo drauge su apaštalais dangun žengianti Atpirkėją. 

Ši šventė, matyt, buvo sutapatinta su gilioje senovėje maždaug tuo metu švęsta 

gyvulininkystės švente. 

Šeštinės švenčiamos šeštąjį ketvirtadienį po Velykų. Pirmadienis, antradienis ir trečiadienis 

prieš Šeštines — vadinamos Kryžiavos dienos. Tomis dienomis tikintieji giedodavo litaniją prie 

atskirai pastatytų kryžių arba kapinaitėse. Pagiedoję litaniją, giedodavo giesmę, prašydami 

giedros ar lietaus, gero derliaus, sveikatos. Po to visi tylomis sukalba po trejus, penkerius ar 

septynerius poterius. Per Kryžiavas dienas nebuvo dirbama kai kurių žemės ūkio darbų, ypač 

stengdavosi nesėti daržų, nesodinti bulvių. Šeštinių šventėje šeimininkė savo šeimynai virdavo 

po 6 pyragiukus, kiaušinius ar šešias kiaulės kojas su žirniais, gruce, nes tikėjo, kad kiaulės gerai 

vesis ir miltų nepritrūks. Šeštinės — mažiukų šventė. Nelaimingas tas piemenėlis, kuriam 

tekdavo ganyti Šeštinių dieną. Tėvai stengdavosi jį kaip nors pavaduoti. 

Tokie „Šeštinių atlaidai” rengiami Kairiškiuose, ant Apžadų kapelių. 

Apžadų kapeliai atsirado labai seniai. Kaip prisimena vyresnieji vietiniai gyventojai (jų 

proseneliai pasakoję), ant kalnelio prie vienos pušies piemenims pasirodydavęs Marijos 

atvaizdas. Taip prie tos pušies ir pradėjo melstis. Tačiau atsirado tokių, kuriems tai nepatiko, ir 

liepė tą pušį nukirsti, tačiau Marijos atvaizdas pasirodydavęs ir ant kelmo. Ant to kalnelio, 

nukirtus pušį, liko mažytės pušelės, kurios šiandien jau yra matomos iš tolimiausių kaimų. Taip 

ši vieta tapo lyg ir mažyčiu „Kryžių kalneliu”, ant kurio žmonės statė savo kryžius, tikėdamiesi, 

kad Kristus, žengdamas į dangų per Šeštines, nuneš jų slapčiausius norus, suteiks sveikatos. 

Ši Šeštinių šventė — atlaidai bus rengiami gegužės 20 d. (ketvirtadienį), nuo 16 val., 

Kairiškiuose ant Apžadų kapelių. Po pamaldų bus rengiama gegužinė — koncertas. Gros kaimo 

kapela „Gunda” iš Mažeikių. Bus autoparduotuvė ir prekybiniai kioskai. 

324

Į šią šventę pastaraisiais metais atvyksta daug žmonių iš Ventos, iš Viekšnių, Mažeikių ir visų 

aplinkinių kaimų. Tikimės, kad ir šiemet prie Apžadų kapelių susirinks gausus būrys ir mažų, ir 

didelių, ir jaunų, ir vyresnių. 

Deja, už koncertą gegužinę teks ir pinigus mokėti muzikantams, 

Janina ČIBIRIENĖ. Kairiškių kultūros namų direktorė. 

Rozga Leopoldas. Verti šviesaus atminimo // Vienybė. — 1994. — Vas. 15. — Tekste: 1941 

metų įvykiai. Kunigas Klemensas Arlauskas, kiti Viekšnių kunigai. — Tekste: 

„Tardymuose nuolat dalyvaudavę du Viekšnių dvasininkai, kai kurie pedagogai, tik niekuomet 

ten nematę vikaro Klemenso Arlausko. Negana to, jis išgelbėjęs dvi žydų mergaites, o per 

pamokslą viešai pasmerkęs žydo Mendelio sušaudymą ir buvęs aktyviausių vietos baltaraiščių 

persekiojamas. [...]. Nuo 1938 metų darbavosi vikaru Viekšniuose. Čia jį užklupo karo pradžia. 

Viekšniuose tuo metu būta keturių kunigų, vyriausias amžiumi ir dvasiniu laipsniu — 

kanauninkas J. Navickas. [...]. 1941 metais K. Arlauskas iškeliamas vikaru į Kuršėnus, negauna 

paaukštinimo ir vėliau, 1944—1947 metais vėl vikarauja Viekšniuose, o 1949 metais patenka į 

KGB malūną, septynetą metų kankinasi Taišeto ir Norilsko lageriuose bei šachtose. [...]. Atsigulė 

amžinojo poilsio Ylakių bažnyčios šventoriuje.” 





































325

























Statistika // Vienybė. — 1994. — Bal. 13. — Tekste: Parapijos, dekanatai. Kuršėnų dekanato 

dekanas kun. Stanislovas Ilinčius. — [Vadovavo Dauginių bažnyčios statymui]. 

Rozga Leopoldas. Jo sielos prisilietimas // Vienybė. — 1994. — Rugs. 17. — Tekste: 

Gyvendamas Laižuvoje (nuo 1911 03 01 iki 1914 m. gruodžio, kai išvyko į Rygą redaguoti 

„Rygos garso”), Vaižgantas „ypač dažnai buvodavo Viekšniuose, pas tuomet čia kunigavusį 

kanauninką ir taip pat aktyvų visuomenės veikėją V. Jarulaitį.” 

Simanonis Kazys. Pamąstyti verta // Vienybė. — 1995. — Kovo 22. 

„Tai kunigystė pasirinko mane...”: [Kunigas Vincentas Gauronskis]: Mūsų interviu / 

Kalbėjosi Leopoldas Rozga. Sauliaus Gajausko nuotrauka // Vienybė. — 1995. — Bal. 15: ir 

nuotrauka. — Tekste: Viekšnių klebonas Vincentas Gauronskis gimė Pirmųjų Purvių kaime, 

krikštytas Šiaudinėje. Viekšnių vidurinę mokyklą baigė 1956 m. Kunigavimo trisdešimtmetis 

1995-04-14. — Visas tekstas: 

Vakar Viekšnių klebonas, Mažeikių dekanas Vincentas Gauronskis pažymėjo kunigystės 

30-metį. Sveikindami gerbiamą Dekaną su prasminga sielovados darbo sukaktimi, paprašėme 

atsakyti į kelis klausimus apie save ir savo pašaukimą. 

Jūsų pašaukimas brendo sunkiais karingojo ateizmo laikais. Iš ko sėmėtės stiprybės, 

rinkdamasis kunigo kelią? 

Dėkui, kad prisiminėte mano dar kuklų jubiliejų. Taip, prieš 30 metų, taip pat Didžiąją 

savaitę, tuometinis Telšių vyskupas P. Maželis įšventino mus, aštuonis Kauno seminariją 

bebaigiančius klierikus. Po du buvome išskirstyti į skirtingas vyskupijas. Tai buvo metas, kuomet 

Lietuvoje per metus mirdavo po 30 ir daugiau kalėjimų ir tremties iškankintų dvasininkų, o į 

seminariją leisdavo priimti tik po 5-6. Krikščioniškai žvelgiant, kiekvienas žmogus jau ateina į šį 

pasaulį su savo pašaukimu. Tai pašaukimas žmogų pasirenka. Manau, ir mane kunigystė 

pasirinko. Naujoji psichologija ir pedagogika yra pastebėjusi, kad mes atsinešame užkoduotą 

savo pašaukimą, tėvų, mokytojų pareiga atspėti, koks tasai pašaukimas, padėti jam atsiskleisti. 

Jeigu tai pavyksta, ir pats žmogus, ir visi su juo bendraujantys patiria laimę. Tai pasakytina ne tik 

326

apie kunigą, bet ir apie gydytoją, pedagogą ir bet kurios kitos profesijos atstovą. O jei 

nepavyksta, tai ir žmogus visą gyvenimą blaškosi savo vietos nerasdamas. Apie save galiu 

pasakyti, kad esu laimingas, niekada nereikėjo gailėtis dėl savo gyvenimo kelio, ir jeigu tektų 

gyventi dar kelis gyvenimus, norėčiau per juos eiti taip pat kunigu. 

Viešpaties žodį skleidžiate savo gimtinės žmonėms. Vis dėlto priminkite esminius savo 

biografijos momentus. 

Gimiau Pirmųjų Purvių kaime, Papilės parapijoje, buvau pakrikštytas Šiaudinės bažnyčioje. 

Dabar gimtąjį kaimą žymi tik keli medžiai — viskas išdraskyta. 

1956 metais baigiau Viekšnių vidurinę mokyklą, tą patį rudenį išėjau į kariuomenę. Trejus 

metus tarnavau Taškente, Ašchabade. Jau iki karinės tarnybos bandžiau stoti į seminariją, bet 

tuometinis jos rektorius poetas Vincas Stonis paaiškino, kad neatlikus karo prievolės valdžia man 

neleis įstoti. Grįžęs padirbėjau anuometiniame silikatinių plytų kombinate, Ventoje. Įstojau į 

seminariją 1960-aisiais, kai buvo šmeižiami ir teisiami Klaipėdos kunigai. Seminarijoje man, 

tarnavusiam kariuomenėje, nebuvo sunku, sena jos regula tokia, kad klierikas visuomet užimtas, 

Įpratina dirbti. Mokykloje nebuvo paslaptis, kad esu tikintis, vaikystėje patarnaudavau šv. 

Mišiose. Visi anuomet buvome katalikų vaikai, mokykloje per 8 metus nejutau nei priekaištų, nei 

pašaipų, o štai įstojęs į kunigų seminariją, nuolatinį presingą iš visokių „organų” jaučiau nuolat, 

ne kartą buvau atkalbinėjamas mesti seminariją. Stengiausi nieko neįskaudinti, bet nuosekliai eiti 

savo keliu. 

Pirmuosius 20 kunigystės metų buvau kilnojamas iš parapijos į parapiją. Vikaravau Palangoje, 

Klaipėdoje, iš ten valdžia privertė Amžiną atilsį vyskupą P. Maželį mane iškelti. Paskui 

darbavausi Plungėje, Mažeikiuose, Aleksandrijoje, kur netoli Skuodo, penkerius metus — 

Tirkšliuose. Prieš dešimtmetį nedrąsu buvo priimti paskyrimą į savo jaunystės kraštą Viekšnius, 

juk sakoma, kad savo krašte pranašu nebūsi. Bet, ačiū Dievui, tarp šių gerų žmonių nėra sunku. 

Matau, kad esu reikalingas ir žmonėms, ir bažnyčiai. 

Kalbamės artėjant šventosioms Velykoms. Ką pasakytumėt, jeigu Jus vienu metu 

girdėtų ne tik Jūsų parapijos, bet ir viso rajono žmonės? 

Norėčiau visus pasveikinti, linkėdamas visų sieloms tyrojo Prisikėlimo džiaugsmo. Tegul 

Viešpats Dievas stiprina visų mūsų jėgas. Prisimenu, kai priimdamas šventinimus, gulėjau 

kryžiumi prieš vyskupą, irgi mąsčiau: ar būsiu vertas, ar ištversiu? Ar pajėgsiu į mane 

besikreipiantiems jų gyvenimo kryžių palengvinti? Kiekvienas nešam savo gyvenimo kryželį. 

Bet nešamės ir Prisikėlimo viltį. Kad ir sunku dabar visiems, tegul visiems mums Viešpaties 

Prisikėlimas skelbia geresnio rytojaus šviesą. 

Ir dar norėčiau jaunų šeimų paprašyti, kad jos daugiau mums kunigų gimdytų ir ugdytų. 

Pirmoji kunigystės seminarija yra šeima, kuo daugiau bus katalikiškų šeimų, tuo daugiau bus ir 

kunigų. Iš šeimos visi pašaukimai pareina. O kodėl akcentuoju kunigų stygių? Matot, yra tokia 

geležinė taisyklė: nugriovei bažnyčią — statyk kalėjimą. Atėmei kunigą — samdyk policininką. 

Tiek metų Lietuvoje bažnyčios buvo uždarinėjamos, kiek jų ir šiandien be kunigų. Tad ko 

stebėtis, kad nebeužtenka vietų kalėjimuose? Bet nejaugi mes, lietuviai, ir būsime nusikaltėlių, 

kalinių tauta? Pasaulis visiškai sumaterialėjo, nebėra idealizmo, nebėra aukojimosi dvasios. 

Materialistas niekada nepajėgs aukotis — nei dėl kitų žmonių, nei dėl tėvynės. 

Linkėdamas visiems šviesių šventųjų Velykų, linkiu ir ištvermės sulaukti pagerėsiant mūsų 

žemiškąjį gyvenimą. 

Sveikatos, ištvermės ir Jums! 

Sukaktys // Vienybė. — 1995. — Geg. 10. — Tekste: 1835 m. Pluogų kaime gimė Gabrielius 

Beržanskis — vienuolis bernardinas, religinių knygų vertėjas į lietuvių kalbą. Mirė 1888 04 23 

Aglonos vienuolyne Latvijoje. 

Rašimas Algimantas. Kunigas Vaclovas Paulauskas // Vienybė. — 1995. — Birž. 24. — 


327

Nedaug težinome apie prieškario Lietuvos krikščionis, kurie galbūt nesugebėjo atkreipti 

visuomenės dėmesio žymiais darbais, tačiau, tikėdami Dievo meile ir Apvaizda, savo jaunystę ir 

gyvenimą paskyrė tėvynei. 

Kunigą Vaclovą Paulauską senesni Viekšnių krašto žmonės tikrai prisimena. Tai buvo vienas 

iš tauriausių ir didžiai tėvynę mylėjusių žmonių. Jis gimė 1910 m. sausio 15 dieną Padvarių 

kaime, Viekšnių valsčiuje, ūkininko šeimoje. Tėvai neseniai buvo persikėlę iš Rygos gyventi į 

Lietuvą. Maldingi tėvai dar vaikystėje Vaciuko širdyje įskiepijo meilę Dievui, kuri visą 

gyvenimą augo apimdama ir savo šeimą, ir parapijiečius, ir visą tėvynę. Be mažojo Vaciuko, 

šeimoje dar augo trys sesutės. Vaikai iš savo tėvelių paveldėjo gailestingą meilę, nuoširdumą, 

švelnumą, greitą orientaciją. Užaugusiam Vaclovui labai padėjo šeimos išugdytas 

principingumas bei pasitikėjimas žmonėmis. 

1926 metais Vacys baigė Viekšnių vidurinę mokyklą, o 1928 metais ir Kauno jėzuitų 

gimnazijos 6-ias klases. V. Paulauskas visa širdimi mylėjo Dievą. Jis dažnai mėgdavo kartoti: 

„Tik Dievas. Tik vienas Dievas gali visą laiką žavėti ir prie savęs traukti”. Todėl apsisprendęs 

jaunuolis 1931 metais įstojo į Telšių kunigų seminariją, kurią 1938 metais baigė ir buvo 

įšventintas į kunigus. Tais pačiais metais paskirtas vikaru Salantuose, skleidė žmonėse Dievo 

žodį. 1940 metais perkeltas į Žemaičių Naumiestį. 

1942 metais V. Paulauskas skiriamas Sedos šv. Jono bažnyčios rektoriumi ir vidurinės 

mokyklos kapelionu. Greitai prisiderinęs prie nelengvų karo meto sąlygų, naujasis rektorius prie 

bažnyčios pastatė kleboniją, įrengė labdaringą valgyklėlę. Būdamas Sedos apylinkės savitarpio 

pagalbos draugijos vadovu, jis nuolatos rūpinosi apylinkės vargšais. 

1944 metais kunigą V. Paulauską Telšių vyskupas paskyrė Pirmojo žemaičių savanorių pulko, 

kovojusio prieš bolševikus, kapelionu. Vasarą, frontui traukiantis į vakarus, su kai kuriais pulko 

daliniais jam pavyko pasitraukti į Rytprūsius. Tačiau, gelbstintis laivais iš apsupties, Dancingo 

apylinkėse, sprogusi aviacinė bomba kunigą sužeidė. Ypač nukentėjo regėjimas, kuris dar 

vaikystėje buvo pažeistas (į galvą įspyrus arkliui). 

Vokietijoje, šiek tiek pasveikęs, kunigas Paulauskas turėjo teisę bendrauti su lietuviais 

katalikais, prievarta paimtais vokiečių kariuomenėn. Vokietijai kapituliavus, 1945—1946 metais 

jis buvo Kempteno lietuvių gimnazijos pabėgėlių stovyklos kapelionu ir švietimo skyriaus 

vadovu. Šioje gimnazijoje, dalyvaudamas įvairiose katalikų akcijose, mokytojavo iki 1950 metų. 

Tais pačiais metais kunigas V. Paulauskas atvyko į JAV. Laurenco lietuvių parapijoje buvo 

priimtas vikaru. Ten pat klebonavo veiklusis kunigas Pranciškus Juras (vėliau tapęs prelatu). 

Kartu dirbdami, jiedu stipriai priešinosi „cicilikams”, bandantiems atitraukti lietuvius katalikus 

nuo lietuvių tautinės bažnyčios. 1954 metais Tomsone, netoli Putnamo, V. Paulauskas tapo Villa 

Marija senelių prieglaudos ir senelius globojusių vienuolių (Nekalto Prasidėjimo Marijos seselių) 

kapelionu. Beveik kas dieną Mišių metu trumpais pamokslais jis skelbė Kristaus evangeliją 

prieglaudos gyventojams bei jiems patarnaujančioms vienuolėms. Palaipsniui silpstant regėjimui, 

kunigas atsisakė kapeliono pareigų, ir 1963 metais apsigyveno savo namuose, arti senelių 

prieglaudos. Galutinai apakusiam, jam globą teikė ir prižiūrėjo vienuolė Agota Trilikaitė, 

apsigyvenusi tuose pačiuose namuose. Viename namo kambarėlyje kunigas buvo įrengęs altorėlį 

ir, kol galėjo, aukojo ten Mišias. 

Visiškai nusilpęs, 1994 metų rudenį V. Paulauskas buvo perkeltas į Matulaičio slaugymo 

namus. Sulaukęs 85-erių metų jubiliejaus, kitą dieną kunigas V. Paulauskas baigė savo gyvenimo 

kelią šioje žemėje. Vienuolyno „Dangaus vartai” Tompsone kapinės priglaudė Lietuvos sūnų, 

taip ir nebegrįžusį į gimtąją žemę, tačiau nors ir toli nuo tėvynės, bet nuolatos skatinusį 

tėvynainius mylėti Lietuvą, nepalikti jos po okupanto bolševiko padu. 

Kunigas Vaclovas Paulauskas visą savo gyvenimą buvo veiklus ateitininkas. Intensyviai dirbo 

kartu su angelaičiais ir pavasarininkais. Gyvendamas Vokietijoje, buvo lietuvių skautų sąjungos 

Austrijoje ir Vokietijoje kapelionu. Jungtinėse Valstijose buvo aktyvus lietuvių bendruomenės bei 

„Lietuvių kunigų vienybės” narys. Kiek leido laikas, kunigas V. Paulauskas darbavosi ir 

plunksna. Daug rašė spaudos leidiniams „Sargyba”, „Žemaičių prietelius”, „Mūsų laikraštis”, 

„Žiburiai”, „Lux Christi”. Turėjo surinkęs didžiulę biblioteką, kurią padovanojo Amerikos 

lietuvių kultūros archyvui „ALKA” (Putname). Vienas „ALKOS” direktorių — kun. 

328

R. Krasauskas — šią biblioteką persiuntė Lietuvių Katalikų Mokslo akademijos Kauno „Židinio” 

bibliotekai. 

Gausi kunigo Vaclovo Paulausko namų biblioteka, kurioje visi 37 tomai Lietuvių 

enciklopedijos, jo paties pamokslų rankraščiai, kitokie archyviniai dokumentai, bus 

eksponuojama Telšių kraštotyros muziejuje „ALKA”, suteikiant teisę ja naudotis draugijoms bei 

pavieniams asmenims, puoselėjantiems ir propaguojantiems lietuvių kultūrą, tėvynės meilę ir 

krikščioniškąjį tikėjimą. 

Sukaktys // Vienybė. — 1995. — Rugpj. 16. — Tekste: „Šiandien sukanka 170 metų, kai 

Rekečių kaime, Viekšnių seniūnijoje, gimė Antanas Gargasas, kunigas, 1863 m. sukilimo 

dalyvis, rusų kariuomenės 1863 m. spalio 7 d. sušaudytas Telšiuose.” 

Įžengę į mano gyvenimą / [L. Rozgos užrašyti jau mirusios Danutės Čiurlionytės- 

Zubovienės atsiminimai] // Vienybė. — 1995. — Rugpj. 23. — Tekste: D. Čiurlionienė su 

dukterimi D. Čiurlionyte (vėliau Zuboviene) atvažiuodavo į Viekšnius pas savo giminaitį kunigą 

Vincentą Jarulaitį, čia kunigavusį. 

Sukaktys // Vienybė. — 1995. — Spal. 4. — Tekste: Spalio 6 d. sukako 10 metų, kai 

Viekšniuose mirė kunigas tremtinys Jonas Ilskis. 1949 m. Viekšniuose suimtas ir ištremtas, 

1956 m. grįžo į Akmenę, 1965 m. į Viekšnius. 

Pukelis Petras. Kaip statė bažnyčią Dauginiuose // Vienybė. — 1995. — Lapkr. 8: Apolinaro 

Juodpusio nuotraukoje: Dauginių bažnytėlė. — Tekste: Iniciatorius, projekto autorius, vadovas 

kunigas Stanislovas Ilinčius. Pastatyta 1943 m. Fundatoriai vietos gyventojai: D. Munius, A. ir 

J. Labanauskai, V. Bogužas, K. Jurevičius, J. Tumavičius, B. Gelžinis, S. Milieška, Kazimieras ir 

Kostas Bernotai, B. Prialgauskis. Paveikslai — Stasys Kinčinas. Pašventinta 1943 09 19. — 


Garbingą savo 50 metų jubiliejų Dauginių bažnytėlė atšventė 1993 metais. Tuomet į jubiliejų 

susirinko senieji vietos gyventojai. Dar daugiau suvažiavo iš aplinkinių miestelių ir tolimų 

miestų. Visi savi, vaikai, vaikų vaikai... 

Susirinkusiųjų dėmesį patraukė bažnyčios aplinka — visokių permainų atsiradę. Per tiek metų 

bažnyčios išorė papilkavusi, liepų kamienai sustorėję. Kapinaitės prasiplėtusios iki pat 

šventoriaus. Kiek tolėliau kadaise kiek prarausta „saviems reikalams” žvyrduobė virtusi žvyro 

karjeru. Dėl to Jono Labanausko ir jo sesers Magdelės ūkių nelikę nė žymės... Senųjų gyventojų 

atmintyje bažnyčios statybos šurmulys. Vienas mano pašnekovų, Vincas Bogužas, senelių 

pensiono Šiaulėnuose gyventojas, kitas — Jonas Kronis, gyvenantis Mažeikiuose. Su anų dienų 

liudininkais malonu pasidalyti įspūdžiais. 

Dauginių kaimo gyventojams ir per atlaidus, ir per didžiąsias katalikų šventes sunku buvo 

pasiekti bažnyčią: į Viekšnius kelio virš 10 kilometrų, į Tryškius — apie 10, o į Šiaudinę — apie 

8 km. Toli, ypač darbymečiu. Todėl jie nutarė pastatyti savo bažnyčią Dauginiuose. Šiam 

sumanymui ėmė vadovauti jaunas kunigas Stanislovas Ilinčius. Jis ir Dauginių bažnyčios 

projektą parengė. Kunigo pasiūlymas buvo vienbalsiai priimtas, ir jos statybai vietą drauge 

parinko: netoli kapinaičių. Kunigui S. Ilinčiui į talką atėjo pasiturintys ūkininkai, darbštūs 

valstiečiai. Jie kartu buvo ir bažnyčios fundatoriai, tai: senukas Domininkas Munius, broliai 

Aleksandras ir Jonas Labanauskai, Vincas Bogužas, Kazys Jurevičius, Jonas Tumavičius, 

Bronius Gelžinis, Stasys Milieška, broliai Kazimieras ir Kostas Bernotai, Prialgauskis. Kiti 

prisidėjo, kas kuo galėjo: pinigais, statybine medžiaga, darbu. 

Bažnyčios statyba klojosi sėkmingai, mat buvo laikai neramūs, vokiečių okupacija. Bet 

žmonės pagyvenę, viskam dėmesingi. Tikėdamiesi Dievo malonės, dirbo visi — kas ką 

sugebėdamas. Dirbo organizuotai, kolektyviai. 

Tada Vincas Bogužas darbavosi Boleslovo Prialgauskio lentpjūvėje. Be atlyginimo triūsė visą 

vasarą: bažnyčios statybai pjovė medieną — rąstus, lentas. Paskui bažnyčios išorę kalė 

dailylentėmis. Vidų išdažė. Paveikslus piešė žinomas bažnyčių dailininkas Stasys Kinčinas. 

Baigę statyti bažnyčią, šventorių apsodino liaunomis liepaitėmis, aptvėrė dailia lentelių tvora. 

329

Darbus užbaigė 1943 metų vasarą. O jau tų pat metų rugsėjo 19 dieną, šventiškai nusiteikę, į 

savo nedidelę, kuklią medinę bažnyčią susirinko visi aplinkinių kaimų gyventojai. Buvo 

iškilmingai atlaikytos šv. Mišios, bažnyčią pašventino vyskupas V. Borisevičius, suteikdamas jai 

Stanislovo vardą, bažnyčios įkūrėjui pagerbti. Įkūrėjo garbei dažais tebekvepiančioje bažnyčioje, 

garbingoje vietoje, pakabintas kunigo Stanislovo Ilinčiaus paveikslas. Šventė buvo tikrai 

įspūdinga. Nuo 1943 metų Dauginių bažnyčioje švenčiami dveji atlaidai: gegužės 8 d. — 

Stanislovo, o rugsėjo 19 d. — bažnyčios įšventinimo. Mišioms giedodavo iš tų pačių gyventojų 

susibūręs choras. Ypač gražų balsą turėjusi Deniušienė. Per šventes atvažiuodavę choristų ir iš 

Tryškių. 

Visus vargino ir daug nepatogumų teikė kelias nuo plento iki upelio — sausmečiu vienos 

duobės, gilios provėžos, pūpsantys jose akmenys; kai palydavo — nuokalnė tapdavo slidi, ratų 

tekiniai vietomis smigo į purvą iki ašių. Sunku būdavo pervažiuoti ir tiltą per Maldenio upelį. 

Bet žmonės kelią kantriai taisė: atveždavo žvyro, duobes lygino. Į upelį atvežė akmenų, išklojo 

rąstais. Tik po daugelio metų tiltas buvo kaip reikiant sutvarkytas, o kelią nuo plento išasfaltuoti 

pasisekė tik prieš trejetą metų. 

Dauginių bažnyčios ir kapinių teritorija šiandien apribota: iš šiaurės ir vakarų — keliu 

Kairiškiai—Kapėnai, Maldenių upeliu; šiaurės rytų pusėje — žvyro karjeru. 

Kada Dauginiuose įsteigtos kapinės, niekas nebegali pasakyti. Tikriausiai, jos prasidėjo nuo 

senkapių. Kadaise žmonės masiškai sirgdavo šiltine, kitomis pavojingomis ligomis. Čia buvo 

laidojami tik aplinkinių kaimų gyventojai. Jose ir šiandien laidojami vietiniai gyventojai, iš kitur 

sugrįžta karų ir okupacijų išblaškyti po visą kraštą. 

Mirusiesiems atminti prie kapų daug brangių ir gražių paminklų iš akmens ir metalo. Bet tarp 

gražiai prižiūrimų kapaviečių nemažai ir apleistų, užmirštų. Tvarkos palaikyti nepadeda nei 

dievobaimingųjų burnojimas. Gyvenimas negailestingas: vienų giminės visi išmirę ir nebėra kam 

ateiti kapą tvarkyti. Jaunimas paprastai nespėja arba vaikų vaikai savo senelius, prosenelius spėję 

pamiršti, susvetimėję — nebeprisimena savo giminės istorijos, dar kitas senatvės prislėgtas — 

kad ir nori atvykti, deja, neturi kuo, kitų negi prisiprašysi. O visiems — ir gyviems, ir mirusiems 

— Dauginių kapinaitėse savo amžinąją simfoniją ošia ąžuolai, liepos, pušys, drebulės, pavasarį 

pasipuošdami lapų žaluma, vasarą — žiedais. 

Šiandien Dauginiuose ir jų apylinkėse belikę mažai gyventojų, ir kunigas iš Tryškių 

atvažiuoja tik kartą per mėnesį — pirmąjį sekmadienį. Tuomet skamba bažnyčios varpas, į 

pamaldas kviečia... 

Bauža Kostas. Viekšnių bažnyčia // Bauža Kostas. Viekšnių istorija (1805—1945): 

Diplominis darbas. — Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos 

istorijos katedra, 1996. — 138 p. — P. 95—101. — [Kopija yra Viekšnių muziejuje]. 

Bikinaitė T. Vienužis. — Vilnius, 1996. — P. 29, 30, 33, 34, 73 ir kt. — Tekste: Kunigas 

Jonas Balvočius-Gerutis. 

Bikinaitė T. Vienužis. — Vilnius, 1996. — P. 35, 38. — Tekste: 1863 m. gegužės 11 d. 

P. Šimkevičiaus vedami sukilėliai „papusryčiavę M. Valančiaus bute, išvyko, kartu pasiėmę 

Varnių bažnyčios vikarą A. Gargasą.” 

Bikinaitė T. Vienužis. — Vilnius, 1996. — P. 66, 74—76, 123, 295 ir kt. — Tekste: Laižuvos 

bažnyčios zakristijonas Juozapas Ramanauskas. Rašė „Apšvietoje”, „Ūkininke”, „Tėvynės 

sarge”. Pasirašydavo „A. Dagys”. — [Rašė ir apie Viekšnius]. 

Čiurlionytė-Zubovienė D. Patekėjo saulė. — Kaunas, 1996. — 232 p. — Tekste: Kunigas 

Vincentas Jarulaitis buvo S. Kymantaitės-Čiurlionienės dėdė. D. Čiurlionytė ir gyveno, ir lankėsi 

pas V. Jarulaitį. 

Keinys S. Kalbos gyvybės pamatas // Vienybė. — 1996. — Bal. 30. — Tekste: „Iš Viekšnių 

parapijos kilęs Žemaičių kanauninkas Jonas Balvočius (1842—1915).” Cituojamas J. Balvočiaus 

tekstas (1904 m.) apie kalbą. 

330

Viekšniškio Stasio Kriaučiūno pasakojimai / Užrašė Algirdas Gedvilas. — 1996. — 

Geg. 26. — Žinios aprašui: Algirdo Gedvilo. — Tekste: 

Pasakojama, kad pirmoji bažnyčia buvo Akmenės gatvėje netoli Puodininkų gatvės. Antroji 

bažnyčia buvo prie Ventos. Ten, kur Birutės gatvėje yra Vėlavičienės namai. Ten dar ilgai stovėję 

trys koplytstulpiai. Trečioji bažnyčia buvo miesto centre, ten, kur vėliau buvo kepykla. Maždaug 

ten, kur Žemės ūkio mokyklos sporto aikštelė ir valgykla. 

Bauža Kostas. 1941 m. sukilimas Viekšniuose // Vienybė. — 1996. — Birž. 12. — Visas 

tekstas: 

1940—1941 m. Viekšniuose viešpatavo rusai. Per metus jie įvykdė nacionalizaciją, nemažai 

žmonių suėmė, kalino, kankino. 1941 m. birželio 14—15 dienomis iš Viekšnių buvo ištremta 

apie 10 žmonių: Panceržinskių, Pocių, Kiudulų šeimos, taip pat J. Bazaras ir J. Šliauderis 

(1941—1952 m. Lietuvos tremtiniai. — V. — 1993. Kn. 1.). 

Anot A. Anušausko, Mažeikių apskrityje 1941 m. suimta ir ištremta 313 žmonių. Lyginant su 

kitomis apskritimis, tai nedidelis skaičius. Tai rodo, kad Mažeikių apskrityje, tuo pačiu ir 

Viekšnių valsčiuje, 1941 m. sovietinis susidorojimas nebuvo toks ryškus ir stiprus, kaip to meto 

Lietuvoje (A. Anušauskas. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas. — V. — 1996, p. 101). 

Represijos, trėmimai, plėšikavimas, prarasta laisvė visos Lietuvos visuomenėje brandino 

būsimąjį 1941 m. sukilimą. 

Kaip pažymi Lietuvos išeivis P. Marutis, sovietinis įsakymas uždaryti organizacijas paskatino 

žmones organizuotis slaptai, be protokolinės užuomazgos. Įstatymas atiduoti šaulių turėtus 

ginklus vertė juos slėpti bei nepaklusti okupantams. Visa tauta nerimavo, žmonės ieškojo būdų 

vienytis. Net 30 skirtingų organizacijų 1941 m. siekė vieno tikslo — pasipriešinti Maskvos 

okupacijai. 

Apie antrąjį pasaulinį karą Viekšniuose medžiagos yra sovietmečiu leistame dokumentų 

rinkinyje „Masinės žudynės Lietuvoje 1941—1944 m.” (V. — 1973. — T. 2), knygoje 

„Neužmirškime” (V. — 1960), atsiminimų straipsniuose: Kidas E. Dvasiškių tėvelių žygiai 

(Mažeikių tiesa — 1948, rugsėjo 19), Puodžiutė E. Bado-maro metai (Mažeikių tiesa — 1947, 

birželio 5) ir kt. 

Įvykiai tuose šaltiniuose nušviesti vienpusiškai: parodytos vokiečių padarytos skriaudos, 

išaukštinti rusų karių bei sovietinės valdžios veiksmai. Stengtasi parodyti, jog visi hitlerines 

okupacijos metu tarnavę valdininkai be abejonės kalti. 

Atgavus nepriklausomybę, pasirodė eilė straipsnių, atsiminimų, kuriuose vėl bandyta 

išsiaiškinti, kas vis dėlto vyko Viekšniuose pirmomis karo dienomis. (Aleksandravičiūtė- 

Navickienė Z. Laiko verpetai (Vienybė — 1994, lapkričio 5, 9), Rimgaila V. Karininkas iš 

Viekšnių (Vienybė — 1995, lapkričio 22). Naujų faktų pateikia V. Brandišauskas knygoje 

„Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą 1940 06—1941 09” (V. — 1996). 

Atsitraukdami iš Viekšnių pirmomis karo dienomis, rusai enkavedistai suėmė ir nukankino 

Viekšnių kleboną dekaną J. Navicką. NKVD tikriausiai įtarė jį organizuojant antisovietinį 

pasipriešinimą Viekšniuose. E. Kidas 1947 m. apie kunigo J. Navicko mirtį rašo taip: „netikėtai 

žuvo”. Apie antikomunistinės grupuotės kūrimą Viekšniuose E. Kidas rašė: „Lyg šikšnosparniai 

tamsią naktį jie suskrisdavo į kleboniją (...) Susirinkusių išgamų pasitarimams asmeniškai 

vadovavo kunigai Navickas ir Senkus. Viekšniuose buvo įkurta slapta fašistinė organizacija, į 

kurią įstojo apie 30 buvusių aktyvių smetonininkų, buožių sūnelių, kaip Zapkus, Meilius, keletas 

šaulių, policininkų. Apginkluoti šiai gaujai „dvasios vadovai” taip pat nemažai pasidarbavo. 

Bažnyčios prieglobstyje jie įrengė sandėlį ginklams, gaunamiems iš užsienio...” 

V. Brandišauskas, vadovaudamasis nežinomo autoriaus politine apžvalga (MA CB RS — 

F. 9 - 3105), teigia, kad Viekšniuose buvo susiformavęs vien kariškių būrys, dar prieš prasidedant 

Antrajam pasauliniam karui. Šio būrio nariai birželio 23 d., komunistų administracijai pabėgus, 

užėmė visas įstaigas, sargybos postus. Antanas Dargis mokyklos bokšte tuoj pakėlė didžiulę 

tautinę vėliavą. Birželio 23 ir 27 dienoms būriui teko dalyvauti susišaudyme su 

raudonarmiečiais. Birželio pabaigoje iš 18-os buvusių kariškių susidarė ekspedicinis būrys, kuris 

gaudė komunistus, blaškė atsitraukiančius raudonarmiečius ir atlikdavo kitas užduotis. Taip 

būrys veikė iki liepos 3 d., kol į Viekšnius atvyko nemažas vokiečių karių dalinys. 

331

Knygoje „Neužmirškime” pažymima, kad birželio 23 d. miestelyje dar buvo platinami 

kreipimaisi į Raudonosios Armijos karius, raginantys nesipriešinti, vietinei valdžiai atiduoti 

ginklus. 

1941 m. devyniuose Mažeikių, apskrities valsčiuose (tarp jų ir Viekšniuose) veikė 13 

partizanų būrių, o sukilimo metu žuvo 15 partizanų (tarp jų A. Dargis iš Viekšnių). 

Sovietinėje literatūroje buvo bandoma parodyti, kad sukilimas vyko dėl plėšikiškų barbariškų 

tikslų, siekiant pasipelnyti ir susidoroti su pačiais aktyviausiais Lietuvos darbo visuomenės 

nariais. 

E. Puodžiutė sukilimo dalyvius kaltino, esą jie su ginklais „užpuldinėjo krautuves, prekių 

sandėlius ir ten pagrobtą turtą tempė į savo landynes.” Ir tik po to, pasigrobę, jie pradėjo valyti 

miestelį nuo komunistų. Tai netiesa, jei ir grobė kai kurie nužmogėję, tai vėliau. 

Anot J. Savicko parodymų („Neužmirškime”) pirmomis dienomis buvo suimta apie 100 

žmonių, tarp kurių buvo nemažai komunistų, komjaunuolių, milicijos darbuotojų. Iš jų po 

filtravimo paleido 50—60, o likusius nusiuntė į Mažeikių kalėjimą. 

Tik liepos 8—10 dienomis pradėjo suiminėti Viekšnių žydus. 

Nuvertus sovietinę valdžią, Viekšniuose buvo sudaryta vietinė valdžia. Miestelio ir valsčiaus 

komendantu pasiskelbė J. Mačius, partizanų būrių vadais — A. Zabkus ir Jasutis, policijos 

viršininku valsčiuje tapo Z. Tomašauskas. 

Kerys Bronius. Randevu Viekšnių kapinėse // Vienybė. — 1996. — Rugpj. 10, 14, 17, 21, 

24, 28; Rugs. 4. — Visas tekstas: 

„Kiekvienas žmogus kaipo toks — vienas vienintelis pasaulyje. Vienas vienintelis. Galbūt 

todėl kiekvienas žmogus turi ką nors palikti po savęs. Sūnų, knygą ar paveikslą, ar paties 

pastatytą namą, arba bent porą vyžų, arba sodą, išaugintą savo rankomis. Ką nors, ką gyvenime 

lietė tavo pirštai, kur po mirties ras prieglobsti tavo siela. Žmonės žiūrės į tavo išaugintą medį ar 

gėlę, ir tą minutę tu būsi gyvas”, — kalbėjo Viktoras Gerulaitis savo radijo laidoje „Tautos 

gaida”. Būna, kad negali nieko palikti po savęs. Kai visai blogai, atrodo, nebeįmanoma toliau 

gyventi, einu į kapines, prie draugų kapų ir tikinu save, kad dar galima kentėti, nėra taip blogai, 

kaip jiems. Gyventi, matyti saulę, supančią gamtą, nors ir labai kenčiant, vis tiek geriau negu 

mirti. 

Ne vieną vėlyvą vakarą, kai nutyla senųjų Viekšnių kapinių varnos ir šią ramybės vietą 

paskubomis apleidžia visi gyvieji, ilgam sustoju prie mokyklos ir net suolo draugės Augutės 

kapo. 

Skaičiuojant metais, tai buvo taip seniai, ketvirtoje klasėje, paskutinę dieną prieš vasaros 

atostogas. Pirmame suole, prieš mokytojos stalą, Augutė ir aš. Po paskutinės pamokos, 

nepamenu, katras iš mudviejų, pradėjome neįprastą žaidimą — atsisveikinimą. Kaip į gyvus 

kreipėmės į mokytojos paliktus ant stalo pieštukus, parkerį, kitus daiktus. Augutė bučiavo juos, 

dėkojo už tai, ką jie padarė gero. Įsižaidėme tarsi pagauti kokio keisto jausmo. Mačiau tik tokias 

keistas jos akis... Vasarą praleidau toli, kaime už Obelių. Grįždamas jau Šiaulių geležinkelio 

stotyje sužinojau, kad Augutė žuvo. Vienuolikos metų. 

Kai po daugelio klajonių metų grįžęs antkapyje pamačiau Augutės nuotrauką, nebepažinau. 

Akyse tik tas atsisveikinimas. Prisimenu aš, prisimena Vidmantas, gal dar kuris iš klasės, bet 

viskas jau kaip rūke. Rūke pradingsime ir mes. Jei yra pomirtinis gyvenimas, ar sutiksime jame 

Augutę? Jei sutiksime, tai kokią — amžinai jauną, ar tokią kaip mes? Jei jauną, kaip 

pasiteisinsime, kad po jos mirties gyvenome šitiek metų ir nieko nenuveikėme? Ar buvo verta 

gyventi? Ar bus kam prisiminti mūsų kapus, ar pradings jie kaip ne vienas šiose kapinėse? 

Augutės kapas pietiniame kapinių pakraštyje. Čia pat Venta ir viena iš mėgiamiausių vaikų 

maudymosi vietų. Maudėsi čia ir Augutė, bet kiek vandens Venta nutekėjo nuo tada... 

Kapinių takeliu, pro neatmenamai seniai pasvirusį mūrinį koplytstulpį ateinu prie ilgamečio 

vaikystės draugo Alberto ir jo brolio kapų. Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina laikas, kai 

brangiausių žmonių, draugų daugiau ne gyvenime, bet kapuose. Ne vienam anksčiau gūdžios 

kapinės virsta atsiminimų kupinais nameliais, o tikrieji namai — vienišumo vieta. Skaudžiausia, 

kad tai suprantame per vėlai — kai patiems taip. 

332

Visai čia pat, tik nusileidus šlaitu žemyn, mano senelio kapas. Bet jo nėra. Ant senelio kapo 

šlaitu žemyn užslinko kitų kapų antkapiai. Tiesiai ant senelio kapo stovi kito kapo antkapis. Net 

kelis kitus kapus, antkapius tvarkyti mūsų šeimai atrodė šventvagiška, o palaidotųjų artimieji 

nesusiprato... Belikome tik du žinantys. Po mūsų atsiras dar vienas nežinomas kapas — mūsų 

senelio kapas. 

Vėl pakilus šlaitu, pietrytiniame kapinių pakraštyje, akį traukė bene 1951 metais 

išsižudžiusios šeimos penki kapai. Dabar čia jau lygi vieta. Čia pat, netoli aukšto obelisko jaunai 

mirusiai P. Vaiciekauskienei, yra Aleksandro Moro (1813—1898) kapas. Aleksandras buvo 

Tryškių apylinkės dvarininko, kartu Vilniaus universiteto dvarų ūkvedžio Mykolo Moro (mirusio 

1830 m.) sūnus. Baigė Kražių gimnaziją ir apie 60 metų dirbo Šiaulių pavieto bajorų maršalkos 

raštininku ir sekretoriumi. Mykolas Biržiška savo knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir 

Šiauliuose”, išleistoje 1938 m., rašė, kad A. Moras „pasižymėjo nepaprastu dorumu ir, be kita ko, 

domėjosi lietuvių raštija; kiek žinau, jis turėjo asmens pažintis su vyskupu Valančium, Daukantu, 

Ivinskiu ir gaudavo iš jų žemaitiškųjų raštų... Aleksandro liko reikšmingi Šiaulių ir plačios 

apylinkės istorijos užrašai”. Žinoma, kad Aleksandras padėjo kalendorių leidėjui L. Ivinskiui, 

pats per pažįstamus platino jo 1878 m. išleistą kalendorių. L. Ivinskiui mirus, aprašė jo 

gyvenimą, bet, atrodo, niekur to aprašymo neišspausdino.” 

Prie Aleksandro Moro kapo buvo pastatytas medinis kryžius su įrašu lenkų kalba. Netoliese 

turėtų būti ir jo sūnaus, Daubiškių dvarininko Antano Moro (1846—1917) žmonos Darijos 

Vasiljevnos Olsuvjevaitės-Morienės (1836—1911) prieglaudos vaikų kryžius su įrašu lenkų 

kalba. Kur jis ir Aleksandro Moro kapas, jau nerandu. Liko tik M. Biržiškos prisiminimai: 

„Aleksandras Moras yra palaidotas Viekšnių katalikų kapuose, o čia pat už mūro, stačiatikių 

kapuose, ir geroji Morienė... Jos karstas randasi greta jos uošvio, bet jau anapus mūro — 

stačiatikių kapuose. Katalikų pusėje randame ir jos prieglaudos vaikų kryžių”. 

Iš tolo matyti ant kiek aptrupėjusio kryžiaus —„Darya Moro”. Darija buvo grafaitė, caro 

Aleksandro II žmonos freilina. Šiauliuose pas giminaičius Zubovus susipažino su dešimčia metų 

už ją jaunesniu Antanu Moru, už jo ištekėjo ir atvyko gyventi į Daubiškius. 

Iš pradžių Morai gyveno senuosiuose dvaro rūmuose. 1888 m. pastatė naujus, kurie iki 1915 

metų buvo gražiausi rūmai apylinkėje. Morai savo vaikų neturėjo, įsūnijo svetimą. Įsūniui Ignui 

paaugus, Morai pradėjo kviestis pas save kaimynų dvarininkų vaikus kartu su Ignu mokytis. Pas 

Morus gyveno, mokėsi ir pramogavo ir M. Biržiška. Pati Darija Morienė kurį laiką bandė 

išmokyti jį kalbėti prancūziškai. Bet „Morienės mėginimas mane mokyti greit pasibaigė”. Matyt, 

vaikystėje M. Biržiška gerokai bijojo tikros grafaitės, nors vėliau ją ir vadino „gerąja”. Rašė: 

„Daubiškių dresūra vėliau man nekartą patarnavo santykiuose su žmonėmis, ypač su 

svetimtaučiais”. Tų „gero tono taisyklių” „nemėgau, kai kam jutau kiek ironijos ir vengiau, kiek 

galėdamas, su Moriene susitikti, gerai pasijusdamas tiktai „savame” antrajame aukšte, iš dalies ir 

Moro kabinete”. Gal todėl ir Morienė „kurį laiką rimtai buvo susirūpinusi, ar aš be kurpiaus 

amato kam kitam tiksiąs. O aš tikrai kai kam netikdavau. Pavyzdžiui, verčiamas jodinėti be 

balno, jodamas nuslinkau arkliui per užpakalį ant žemės, jis mane spyrė ir tuo baigėsi mano 

raitelio karjera”. Nepaisydamas tų vaikystės atsiminimų, M. Biržiška savo knygoje rašė: „Ne tik 

tuojau pritapo prie mūsų dvarininkų draugystės, kad ir būdama rusė, stačiatikė, bet ir savaime 

radosi jųjų priešakyje. Gražiai mokėdama bene keturias Vakarų Europos kalbas (prancūzų, anglų, 

vokiečių ir italų), ji greit pramoko ir lenkiškai, tikriau, sudarė iš rusiškų ir lenkiškų žodžių 

kažkokią savotišką kalbą. Gyvenimo nepatyrusi, nepaprastai gera, visada pasirengusi kam padėti, 

gražiai apsiskaičiusi ne tik literatūroje, bet ir istorijos, visuomenės ir kitose srityse, švelni, 

subtili, ji buvo vienintelė mūsų apylinkėje grafienė (tikriau grafaitė), natūrali dvarininkų vadovė, 

visų gerbiama ir daugelio išnaudojama. Nevieno kaimyno vekselius teko jai išpirkti, nevienam 

padėti, o kai prieš pat mirtį jos būklė buvo pasvirusi, niekas, išskyrus gimines, nesiskubino jai 

padėti”. 

Darijai mirus, vyras dvarą pardavė, išsikėlė į Viekšnius, paskui Rusijon. 1915 m. tuos 

gražiausius rūmus sudegino vokiečiai. Po poros metų mirė ir Antanas Moras. Jų augintinis Ignas 

Moras kurį laiką buvo žinomas kaip bankininkas. Morai savo dvare buvo įkūrę vaikų 

pamestinukų prieglaudą, tačiau tiek jų, tiek Morų likimus jau uždengė tas užmaršties rūkas. Iš 

333

viso liko keletas Daubiškių dvaro pamatų akmenų, gal kurie nors parko medžiai ir apleistas 

Darijos Morienės kapas. 

Dienomis galima vaikščioti nuo kapo prie kapo, ilgam sustojant prie vieno ar kito pamąstyti, 

kaip greit praeina žemiškoji garbė. Štai vienas iš didžiausių kapinėse metalinių kryžių. Apie jį 

savo knygoje rašė M. Biržiška, juo vis susidomi kalbininkai, bet jau nieko nežinoma apie čia 

palaidotąjį. Baigia nykti ir kapas. Išliks tik brolio Mykolo eiliuotas tekstas kryžiuje: 

Czionaj ils nej bajoras, nejgi ponas, 

Bet tyktaj ukininkas Szujpis Jonas. 

Szis pamenklas Jam nu brola Mikola, 

Už jo mejle ir douta moksla skola. 

Kur jo dusze, to itniwienas ne žina, 

Todiel Dieve! Douk jej atilsi amžina. 

1824 m. lejpa m. 4 d. gim.—1885 m. rugsieje m. 17 d. mir. 

Tikriausiai neatskleidžiamą paslaptį slepia kitas metalinis kryžius su įrašu: „Cze els klebons 

tabolskas bazniczes Benediktas Koncewicze, giemes 1836 m. 30 spale, mere 1883 m. 8 d. kowa. 

Bowa gimema Weiksznu parapiyes”. 

Pirmą kartą pamatęs, negalėjau patikėti savo akimis — tos varnų apterštos kryžiaus liekanos 

visai netoli Biržiškų kapo rodo, kad čia palaidoti žinomi Pavirvytės dvarininkai Edvardas 

(1837—1894) ir Marija (1840—1905) Paulavičiai. Edvardas buvo mokytojas, vėliau direktorius 

Kališo realinėje mokykloje. Į Pavirvytės dvarą parsivežė jam dovanotą Kališo realinės mokyklos 

biblioteką ir įsteigė kilnojamą skaityklą. Ja naudojosi ir Biržiškos. Apie tai daug rašė M. Biržiška 

savo knygoje, taip pat ir atskirame skyriuje „Pavirvytės bibliotekoje”. Gal čia palaidotas pirmasis 

krašto bibliotekininkas? Ir be tyrimų jau dabar galima pasakyti — jei ne pirmasis, tai tikrai 

vienas iš pirmųjų. 

M. Biržiškos knygoje yra šio antkapio pašventinimo (apie 1910 m.) nuotrauka. Dalyvavo 

daug skrybėlėtų damų ir visai dar jaunutė Vanda Daugirdaitė, vėliau Sruogienė. 

Netoliese matau kryžių su įrašu: „Vincentas 1927. 10. 27. Ona 1934. 11. 12. Juodeikiai”. 

Paskaitinėjęs M. Biržiškos knygą, išsiaiškinau, kad jie ir buvo daugumai viekšniškių žinomo ir 

mėgiamo „Joudėikių pušyneele” savininkai. 

Šioje kapinių vietoje akys negali neužkliūti už mūrinio koplytstulpio. Čia palaidotas 

seniausias iš krašto Daugirdų — Juozapas Daugirdas (1754. 04—1819. 04. 08). Lydos apskrities 

rotmistrui nesisekė ūkininkauti. Senatvėje, gyvendamas savo senoje sodyboje, turėjo prašyti 

vaikų pagalbos, nes laukai buvo apleisti, trobesiai seni, o nederlius visai pribaigė. Palikęs žmoną, 

1818 m. išsidangino į Viekšnius, pas sūnų. Čia ir mirė. 

Prie pat koplytstulpio — Juozapo sūnaus Antano Daugirdo (1788—1856) antkapio akmuo su 

jau sunkiai įskaitomu įrašu. Gal todėl M. Biržiškos knygoje klaidinga gimimo data. A. Daugirdas 

1818 m. pirko žemes, kurios vėliau buvo vadinamos Antanavo dvaro žemėmis, dar miškų, o 

1827 m. ir Bugių dvarą. 

A. Daugirdas buvo girininku Vilniaus, vėliau Breslaujoje ir Zarasų apskrityje. 1841—1846 m. 

Šiaulių apygardos miškų urėdu. 1846—1852 m. jau gyveno savo Antanavo dvare, 1852— 

1856 m. Bugių dvare. 

Sunku patikėti, kad po šia gerokai į žemę susmegusia akmens plokšte palaidotas rūstus 

viršininkas, despotiškas, smulkmeniškas, bet teisingas tėvas ir šeimininkas, prieš kurį ne tik 

tarnai, bet ir šeimos nariai drebėjo. Girininko uniforma tada buvo sidabru siūta, prie jos priklausė 

kalavijas, pentinai ir trikampė kepurė. Važinėjo karieta arba „koču” — svyruokliniu briku. 

Laiškus rašydavo ant balto popieriaus paauksuotais kraštais, beje, tais laikais rašalu ir žąsies 

plunksna. Kaip ir dauguma to meto dvarininkų, kalbėjo lenkiškai žemaitišku žargonu, 

pridėdamas dar ir rusiškų žodžių. 

Apie A. Daugirdą ir jo dvarą parašyta knyga — V. Daugirdaitės-Sruogienės mokslinio darbo, 

1938 m. išspausdinto leidinyje „Senovė”, antras leidimas: V. Daugirdaitė-Sruogienė. Žemaičių 

bajoro ūkis 19 amžiaus pirmoje pusėje. — 2 leid. — V, 1995. — 144 p. Ką čia minėjau apie 

Daugirdus, yra iš šios knygos. Deja, niekam nerūpėjo tą knygą bent parodyti mūsų krašto 

gyventojams. Pats ją gavau tik Šiaulių bibliotekoje. Knyga svarbi ne tik S. Mažrimaitei ir 

334

kitiems, kurių protėviai minimi, bet ir krašto istorijai, nes kruopščiai aprašyta tai, ko jau 

neįmanoma sužinoti. Net šiandieniniams šunų „mylėtojams” būtų naudinga žinoti, kad bajoras, 

dvarininkas pirko vaistus Viekšnių įnamei nuo savo šuns įkandimo. 

1847 m. A. Daugirdas savo kalendoriuje užrašė: „Viekšnių klebonijoje kiek įsismaginau 

išgėręs su kaimynais F. ir P. Kontrimais. Paskui užėjęs pas Joselį, sutikau... Pirmą pažintį padarę 

išgėrėm porterio ir šampano. Nuo to vyno visiškai nustojau sąmonės ir jėgų. Pirmą kartą savo 

gyvenime pagiriomis sirgau. Daugiau taip nedarysiu”. O buvo tuomet gal 59 metų. 

Viename laiške „pasisako jausiąsis visai laimingas, jei paliksiąs vaikams savo ilgų metų darbo 

vaisius ir ramiai baigsiąs gyvenimą kur nors arti bažnyčios. Jis svajojo apie bernardinų bažnyčią 

Telšiuose, bet tam jo norui nebuvo lemta išsipildyti, nes jis mirė savo dvarelyje”. 

A. Daugirdo vaikai — Adomas, Julija, Aleksandras, Rainoldas, Konstancija. Adomas (1811— 

1868) — Klyšių dvarininkas, palaidotas Akmenėje. Konstancijos (apie 1812—1897) antkapis, 

gerokai į žemę susmegęs akmuo, netoli tėvo kapo. Aleksandras (1815—1901) — valstybės 

tarėjas, palaidotas Vilniuje. Apie Juliją dar nieko nežinau. 

Rainoldas Daugirdas (1826—1906) — Bugių dvarininkas, palaidotas Viekšnių kapinių 

viduryje. Daugirdams, matyt, patiko Pavirvytės Paulavičiūtės. Rainoldas pasipiršo Edvardo 

Paulavičiaus seseriai, bet gavo neigiamą atsakymą ir tokio „įžeidimo” ilgai nepamiršo. Vėliau 

vedė Juozepą Matusevičiūtę (1838—1904), palaidotą čia pat. Jų sūnus Kazimieras Daugirdas 

(1865—1946. 10. 29) vedė to paties E. Paulavičiaus nebe seserį, o dukterį Jadvygą. Kazimiero ir 

Jadvygos duktė Vanda Daugirdaitė, gimusi 1899. 08. 16 Piatigorske, daugumai Viekšnių krašto 

gyventojų gerai žinoma kaip rašytojo Balio Sruogos žmona, mokslininkė, kelių knygų ir 

daugelio kitų publikacijų autorė. K. Daugirdas palaidotas greta tėvų. 

Tėvų darbus tęsia Dalia Sruogaitė, K. Daugirdo anūkė. Šiemet žurnale „Kultūros barai” 

(Nr. 2), jos straipsnyje „Netikslumai tekstuose apie Balį Sruogą”, yra ir mums įdomių žinių: 

„Vasaras Sruoga praleisdavo uošvio Kazimiero Daugirdo ūkyje, Būgiuose prie Viekšnių, kur iš 

Būgių miško medžių tenai buvo suręsta garsioji „vila”, vėliau išardyta ir Kaune vėl sustatyta. 

Tarp senų rastų kvepėjo Kamanų pelkių samanos, ir žiemą būdavo joje taip smagu, kad arbata, 

vos stiklinėn įpilta, apsitraukdavo leduku”. 

Gal prieš 20 metų Žemaitiją nusiaubė vietovardžių normintojai. Administracinio-teritorinio 

suskirstymo žinynui, ko gero, visai neatsižvelgiant į vietos žmonių kalbą, buvo pateikta daugybė 

pakeistų — „sunormintų” vietovardžių. Kad yra prie Skaudvilės Būgai, Ignalinos rajone 

Būgeliai, Biržų rajone Būginiai, prie Pandėlio Būginiškiai, tai ir mes, visą gyvenimą rašę Bugiai, 

būsime priversti rašyti sudarkytai — Būgiai. Aklai vadovaujantis nesąžiningai atliktu darbu, 

Bugių pavadinimas pakeistas ne tik D. Sruogaitės straipsnyje, bet ir V. Daugirdaitės-Sruogienės 

knygoje, nors rašoma, kad „atspausta iš „Senovės” IV tomo”. 

Klaidžiodamas kapinėse, aptinku metalinį kryžių: „Czanai ilsis Dëwuje Jonas Sydabras 

studentas universiteto. Gimė 1855 m. sausio 16 d. Mirė 1881 m. lëpos 11 d.” Šis iš „Pakalupės 

sodos” kilęs Petrapilio universiteto studentas buvo gerai vertinamas A. Biržiškos. 

Keisčiausia man ta sunki antkapio plokštė su įrašu: „A 1894. Gasp. Bitowt. S. T. D. Can. C. 

So...” Tikriausiai, čia kapas M. Biržiškos minėto Kasparo Bytauto, gimusio 1769 m., o mirusio 

ne 1894 m., kaip antkapyje įrašyta, bet 1834 m. gegužės 4 d. K. Bytautas — kunigas, 

kanauninkas, 1807 m. pastatydino Užlieknės koplytėlę, o 1812 m. koplyčią Viekšnių kapuose, 

1890 m. nugriautą. Būtų tai kapas vieno iš seniausių Viekšnių kunigų, o kad lotyniškas, 

neperskaitomas įrašas, žmonių kiek ir primirštas. 

To nepasakytum apie kunigo J. Zaleskio kapą: „Garbės kanauninkas kunigas Juozapas 

Zalėskis. 1838—1910. Išbuvęs Viekšnių džiakonu 38 m. Viekšnių klebonu 41 metus”. Anot 

M. Biržiškos: „Doras, bet šaltas, kunigo pareigas ėjo sąžiningai. Parakvijonys reiškė jam daug 

pagarbos ir didžiavosi turį ponišką kanauninką, kokio artimesnieji kaimynai neturėjo. Jiems jis 

buvo didžiausias autoritetas bemaž visuose reikaluose. Pamokslai, evangelijos ir giesmės vis liko 

žemaitiškos, su žmonėmis ne kitaip, kaip tik žemaitiškai kalbėjo”. 

Viduryje kapinių akį patraukia iš kitų išsiskiriantis metalinis paminklas: „Czionaj palaidojem 

musu tiewa Waleryona Pancerzynskia isz Aszwienu — Bugiu. Amžina atilsi douk jam Pone!” 

Toliau jau lenkiškai užrašytos datos: 1825. 04. 23—1889. 02. 15. Žmonės, taip pat ir 

M. Biržiška, visus Pancerzynskius vadino Pančerinskiais. V. Pančerinskis — Ašvėnų 

335

dvarininkas, Bugių dvarininko Rainoldo Daugirdo bendraamžis ir artimiausias kaimynas — tarp 

jų sodybų gal tik pora šimtų metrų. Ką nors daugiau sužinoti apie visus Pančerinskius jau sunku. 

Kaip tik šią žiemą sniegas gal nepataisomai sugriovė namo dalį. Sunku sužinoti, kur buvo kiti 

dvarai, nes 1923 metais buvo Bugių kaimas, trys Bugių dvarai, vienas Ašvėnų dvaras, Meižių 

kaimas ir du Meižių dvarai. Bugių kaime buvo 5 ūkiai su 24 gyventojais, Bugių dvaruose gyveno 

ir dirbo 26, 12 ir 25 žmonės, iš viso 63. Tuo tarpu Ašvėnų dvare buvo 3 ūkiai su 67 žmonėmis. 

Meižių kaime buvo 9 ūkiai su 49 gyventojais. Meižių pirmame dvare gyveno ir dirbo 23, Meižių 

antrame dvare — 27 žmonės. 

Remiantis M. Biržiška, įrašais antkapiuose, žmonių atminimais, galima sužinoti, kad 

V. Pančerinskio žmona buvo Antanina Rūpeikaitė (1827—1906). Jų vaikai — Česlovas, 

Kristupas, Feliksas, Sobieslovas. Česlovas (1827—1908) — inžinierius, baigęs Petrapilio 

institutą. Dirbo Rusijoje, gal Urale, sukūrė lenkišką šeimą. Mirė Vilniuje. Kristupas Dorpate 

baigė veterinarijos mokslus. Iš jo buvo daug tikimasi, todėl paliktas prie instituto. Tačiau 

1900 m., būdamas Charkove, nusižudė. Feliksas (1862—1914) Dorpate baigė medicinos 

mokslus ir gydė Viekšnių, Laižuvos apylinkėse. Jo kapas Viekšnių kapinėse uždengtas plačiausia 

betono plokšte. 

Sobieslovas — dvarininkas, po tėvo valdė Ašvėnų dvarą. Jo žmona Sofija Bondzkevičiūtė 

pagimdė dvi dukteris ir 1911 m. mirė. Yra žmonių, prisimenančių Sobieslovą, tik nėra 

kraštotyrininkų, kurie viską užrašytų ir paskelbtų. Kraštotyrininkų visame rajone vos keletas, o 

jiems darbų begalės. Visai netyčia sužinojau, kad Marškonės dvaras buvo išdalintas Lietuvos 

savanoriams ir įkurtas vien savanorių Marškonės kaimas. Melioratorių laikais kaimas buvo 

pavyzdingai sunaikintas, bet žmonės žinomi, jų vaikai daug ką galėtų papasakoti, gal parodyti 

nuotraukų, dokumentų. Darbas ne vienam žmogui. Reikalingi sąžiningi, darbštūs 

kraštotyrininkai. 

Dar minimas Vitalis Pančerinskis (1853—1917), gal Sobieslovo pusbrolis. Jo žmona — Adelė 

Liodzinskaitė iš Viekšnių. Vitalio ir Adelės vaikai — Edvardas ir Genovaitė. A. Pančerinskienė 

su vaikais kurį laiką gyveno atskirai nuo vyro tėvų namuose Viekšniuose. Vaikams mokantis 

Šiaulių gimnazijoje, gyveno kartu Šiauliuose. Vėliau grįžo į Viekšnius. Mirė 1936 m. Edvardas 

po gimnazijos baigė medicinos mokslus Kijevo universitete, buvo, pasak M. Biržiškos, 

medicinos kandidatas. Kurį laiką gyveno savo ūkyje (kol kas nežinau, kur), o nuo 1933 m. 

Viekšniuose. Gydė Viekšnių apylinkėse. Genovaitė ištekėjo už inžinieriaus Radavičiaus. Pasak 

M. Biržiškos, gyveno „apie Viekšnius ūkyje”. Kur, bijau spėlioti, nes nežinau dar, kuri 

Radavičienė gyveno tame viekšniškiams žinomame „centre” — „Radavičienės dvare”, kuriame 

vėliau buvo šokama, rodomi filmai, įsikūrė „Vienybės” kolūkio biblioteka. Ne vienas vakaras ir 

naktis ten praleista. Dabar — visur lygus arimas, net metalo ieškikliai nieko nerodo... Visai 

įmanoma, kad tas Radavičienės dvaras 1923 metų dokumentuose pavadintas Bugių trečiuoju 

dvaru, esančiu vos už 2 kilometrų nuo Viekšnių geležinkelio stoties. 

Kas buvo Vitalio tėvai, kol kas nežinau, o ir paties Vitalio gimimo data sutampa su nežinomo 

Vladislovo Pančerinskio (1853—1921), palaidoto šalia Valerijono Pančerinskio, gimimo data. 

Yra žinoma, kad už Ašvėnų buvusį Meižių dvarą valdė Antanas Pančerinskis, gal Valerijono 

brolis (?). Antanas nukentėjo dėl 1863 m. sukilimo — Meižiai iš jo buvo atimti ir atiduoti 

rusams. M. Biržiškos laikais tą dvarą valdė Homolickiai. Pasak žmonių, „Gumuleckiai” valdė 

dvarą, esantį jau kitoje — vakarinėje Meižių ežero pusėje. Pati ežerą valdė keturi dvarininkai. 

Žmonės įsiminė ir dar vieną Pančerinskienę. Dėl jos potraukio vadino tik „Pypkoriene”. Deja, 

tai ir viskas, ką šiandien žinau apie Pančerinskius. Kitą dieną radau V. Pančerinskio kapą gražiai 

sutvarkytą... 

Kai tik pradės dygti grybai, viekšniškiai patrauks į aplinkinius miškus. Ir į „Sisojinę”. Ilgai 

nesupratau to įvairiausiai tariamo pavadinimo. O va, kapinėse viskas paaiškėjo prie antkapio: 

Aleksandr Ivanovič Sysoev. Mirė 1893. 12. 09. Anastasija Michailovna Sysoeva. Mirė 1908 m. 

Anot M. Biržiškos: „Tučiai buvo atiduoti maskoliui Sisojevui ir tik Nepriklausomosios Lietuvos 

vyriausybė šiojo sūnus iš ten išvarė”. Bet vardas liko. 

Takeliu pro B. Gutmanienės, kurios keptus blynus vaikystėje ne kartą valgiau, kapą ateinu 

prie Kegrių kaimo Bukontų kapo: „Čia ilsis Adomas ir Agnieška Bukontai. Adomas mirė 1913. 

Pastatė sūnus Domininkas. Nebėra jau ir Domininko (1873. 08. 11—1919. 01. 19). Gimęs 

336

Kegriuose, baigė medicinos mokslus Charkovo universitete. Gydytojas, mokslininkas. Yra 

parašęs knygą „Iš Ežerėnų apylinkės lietuvių antropologijos”. Palaidotas Zarasuose. Kitas sūnus, 

Domininko brolis Kazimieras, buvo kunigas, rašytojos Šatrijos Raganos globėjas Židikuose. Jų 

abiejų biografijos neatsiejamos. 

Eidamas į kapinių vidurį, praeinu Jeronimo Kačinsko (1872—1936) kapą. J. Kačinskas buvo 

vargonininku Viekšniuose, Papilėje. Jo sūnus, irgi Jeronimas — kompozitorius, dirigentas. Kitas 

sūnus Henrikas — aktorius. Abu sūnūs 1944 m. pasitraukė į užsienį. Sūnui Jeronimui 1991 m. 

paskirta Lietuvos nacionalinė premija. 

Dauguma viekšniškiams žinomiausių žmonių palaidoti kapinių viduryje, čia ir: „Provizorius 

Vincentas Aleksandravičius. 1853. 10. 06—1926. 04. 30. Viekšnių vaistinėje išdirbęs 43 metus. 

Zofija Aleksandrowicz. 12 grudnia 1885 r. 26 lat. Kotrina Kerbedžiutė Aleksandravičienė. 

1863. 02. 08—1926. 03. 28. Z Baranovskich Antanina Ujejska. 1865. 09. 24—1945. 05. 04”. 

Žagarės klebonas Kazimieras Aleksandravičius (1824—1884) savo testamente rašė: „Asz 

(klebonas) paliepiu p-ui Vincentui Aleksandravyczei (brolio sūnui), kad jis 6 procentą nuo 

5 tukstancziu rubliu, duotu manimi prie nupirkimo aptėkos Vinksznėje...” Šį testamentą Vincento 

draugas Antanas Buivydas paminėjo „Aušros” 1885 m. 10—11 numeryje, pasirašydamas „A. I. 

B. Žagaras”. 

Testamentą vykdydami ir atsirado Viekšniuose Aleksandravičiai. Šiame šeimyniniame kape 

pirmiausiai palaidota pirmoji Vincento žmona, Žagarės vaistinės savininko pulkininko 

Kazlauskio duktė Sofija. Ji pagimdė sūnų Bronislovą (vėliau jaunųjų Biržiškų draugą) ir 26 metų 

mirė. Vincentas 1892 m. vedė Kotryną Kerbedžiūtę, žemaičių bajoro dukterį. Jų vaikai — Janina, 

Vincas, Juozas, Kazys, Vanda, Konradas. Pasak M. Biržiškos, Janina jauna mirė, Vincas, 

būdamas rusų karininku, 1916 m. žuvo Galicijoje. Juozas paveldėjo Viekšnių vaistinę. 

Nesveikavęs Kazys 1916 m. mirė Maskvoje. Vanda kuri laiką buvo vokiečių kalbos mokytoja 

Viekšnių mokykloje, 1923 m. ištekėjo už diplomato V. Gilio. Konradas Vytauto Didžiojo 

universitete baigė teisės mokslus. 

1926. 03. 28 mirė Kotryna Aleksandravičienė, o po mėnesio ir jos vyras Vincentas. Antaniną 

Ujejska čia palaidojo Juozas Aleksandravičius. 1938. 11. 23 jis rašė Vidaus reikalų ministerijos 

Administracijos departamentui: „Mano uošvė — žmonos motina Antanina Ujejskienė, 69 m. 

amžiaus, yra gimusi Bobruiske, Minsko rėdyboje. Prieš Didįjį karą gyveno Kaukaze, 

Ekaterinodare. 1921 m. sykiu su vyru norėjo įvažiuoti Lietuvon, bet prie rubežiaus nebuvo į 

Lietuvą įsileisti ir jiems pavyko nuvykti Lenkijon, kur apsigyveno Varšuvoje. 1932 m. mirė jos 

vyras ir nuo to laiko paliko be jokių pragyvenimo lėšų... Todėl neatbūtinai reikalinga, kad mano 

uošvė persikeltų gyventi pas mane, kuriai aš pasižadu teikti pragyvenimą ligi jos gyvos galvos”. 

Netoliese marmurinis [juodo akmens] kryžius. Kondratowicz Wladyslaw. 1824. 06. 15— 

1903. 11. 09. V. Kondratavičius buvo Svisločės, 1851—1860 m. Šiaulių, vėliau Suvalkų 

gimnazijų matematikos mokytoju. Pensijos sulaukęs, apsigyveno savo Meškelių dvare. Žmona 

(Pranciška Šimanskaitė 1843—1925. 01. 20), dukterys Jadvyga ir Marija buvo labai malonios, 

vaišingos ir nekvailos, nors pats V. Kondratavičius šaipydavosi: „Žmona turi būti jauna, graži, 

bet kvaila — tokią ir turiu”. Tarsi prieštaraudamas sau, visai nesikišo į Meškelių dvaro ūkio 

reikalus — viską tvarkė moterys. Sūnaus Vytauto neleido mokyklon — mokė pats. Vėliau 

Vytautas buvo žinomas kaip geras ūkininkas, išleidęs kelias knygeles lenkų kalba visuomenės 

gyvenimo klausimais. 

V. Kondratavičius buvo tuo metu labai gerbiamo rašytojo Vladislovo Sirokomlės — Liudviko 

Kondratavičiaus (1823—1862) giminaitis. Gal todėl pats, sūnus Vytautas, duktė Marija šį bei tą 

parašinėdavo. M. Biržiškai jis matematikos mokytojas. 

Ko tik nėra buvę Viekšniuose! Štai: Moncewicz Floryan 1829. 05. 04—1902. 02. 21. Tais 

laikais dauguma mūsų krašto „ponų” laikė save žemaičiais, „žemaičių bajorais”, nors kalbėjo 

lenkiškai. Tai ir Florijonas Moncevičius buvo žemaitis, dirbo Maskvos pašto apygardos 

viršininko padėjėju. Išėjęs į pensiją, vertėsi prekyba namais Kaune, Liepojoje, vėliau persikėlė į 

Viekšnius. Čia, Vytauto gatvėje, pasak M. Biržiškos, seniau vadintoje Naująja, Cerkovnaja ar 

tiesiog „Kiaulių ulyčia”, pirko sklypą su gražiais namais. Anot M. Biržiškos: „senis Moncevičius 

buvo labai malonus žmogus, mėgdavo juokauti (mus, vaikus, pagaudamas kutendavo, 

sakydamas „kurki, kurki”) ir jo šeimyną visi mėgo”. 

337

Dabar, kai Lietuvoje vėl pradėjo rastis bajorai, kunigaikščiai, kai šitiek žmonių bando 

išsiaiškinti savo kilmę, tenka pradėti rimtai vertinti tokius pat bandymus praeityje. Visai galimas 

dalykas, kad netoli Biržiškų kapo, prie gana prabangaus kryžiaus, yra tikrų gediminaičių kapas: 

„Po didžiųjų [didžjų] vargų, gausiųjų [gausjų] darbų ir sunkjų ligų tšjonai radome sav atilsį. 

Pluogų ukininkai: Jonas Gediminas-Beržanskis-Klausutis. 1827—1888. Barbora Gediminienė- 

Beržanskienė-Klausutienė. 1828—1893. Imperatoriško Petrapilės universiteto studentas 

Liudvikas Gediminas-Beržanskis-Klausutis. 1864—1888”. Prie šio kapo turėsime dar ne karta 

ateiti, nes, pasirodo, ši Barbora Beržanskienė ir buvo ne kartą spaudoje minėta Viekšnių 

knygnešė, didelio uždraustų knygų sandėlio saugotoja. Pas Beržanskius sandėlis buvo įrengtas 

rūpinantis giminaičiui kunigui M. Šiuipiui (B. Beržanskienė buvo Šiuipaitė). Rašoma, kad 

knygos į čia buvo gabenamos vežimais, čia suskirstomos ir perduodamos į Laižuvos, Leckavos, 

Akmenės, Tirkšlių apylinkes. B. Beržanskienė buvo sukaupusi nemaža, biblioteką. O kad 

Beržanskių sodyba, ją supantys medžiai matėsi pro gimtinės langą, tai net po daugelio metų ir 

man teko laimė skaityti išlikusių knygų. 

Jono ir Barboros sūnus, studentas Liudvikas Beržanskis, laikomas aušrininku, nes yra parašęs 

keletą žinučių „Aušrai”. Minint „Aušros” 100 metų sukaktį, Čikagoje perspausdinti turimi 

„Aušros” numeriai. Kartu išspausdintas J. Dainausko straipsnis, kuriame minimas ne Jonas, bet 

brolis Liudvikas Beržanskis: „Rašė Auszroje pasirašydamas „J. K-gis” (1884 m.), „J. K. Dagys”, 

„J. Kadagys (1885 m.)”. Pavyzdžiui, „Aušros” 1885 m. Nr. 4-5 rašė: „Vėksznei. Vėkszniszkiams 

vyko praėjusį metą iszrinkti gerą starsziną Simaną Virkutį. Szis vyras nei laszo degtinės negeriąs 

ir kysziu ar dovanu neimąs — kokiu ant nelaimės retai tėra starszinu — taip gražei veda 

gaspadorystę savo valscziaus, kad žmonės nebemoka kaip besidžiaugti...” 

Kitas Jono ir Barboros sūnus Jonas Beržanskis (1862—1936) tiek daug ką yra veikęs, kad 

1933 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas apdovanojo jį LDK Gedimino ordino tėvūno laipsniu. 

Tarp kitų darbų, J. Beržanskis 12 metų tyrinėjo savo kilmę. Šeimos kilmės studiją, pavadintą 

„Lietuvių heraldika”, patvirtino Lietuvos bajorų sąjunga ir notaras. 

Perėjau senąsias kapines, pažvelgdamas tik į vieną ar kitą įrašą, pamąstydamas, kaip visai čia 

pat glūdi krašto istorija, tik jau ne visi įrašai įskaitomi. 

Kapinių paminklai daug kartų vienų ar kitų žmonių fotografuoti, yra bandyta užrašyti visus 

reikšmingus įrašus. Bet patys viekšniškiai tokių duomenų neturi. Daugelį įrašų be specialių 

priemonių jau sunku perskaityti. Bet blogiausia, kad daug antkapių, kryžių, skulptūrų reikėtų 

skubiai remontuoti, restauruoti, deja, pačios Viekšnių krašto bendruomenės, parapijos jėgomis ir 

lėšomis. 

Sutikau ir kapinių prižiūrėtoją — gailėjosi, kad pranyksta kapai, smerkė protėvių niekinimą, 

ant jų kaulų laidojant. Mačiau moteris, tvarkančias vieną kapą po kito, bet jų per mažai, kad 

tokios reikšmingos kapinės būtų sutvarkytos pavyzdingai, gerai. Kultūringas lankytojas, turistas, 

kraštotyrininkas pirmiausia apžiūri bažnyčią, kapines, po to muziejus ir kitką. Seniai apmaudu, 

kad lankytojai negali įlipti į bažnyčios bokštą, iš kurio matomas Šatrijos kalnas. Už tokią 

galimybę ir aš, ir kiti žmonės nepagailėtų po kokius 10 litų. Gal bažnyčiai greit atsipirktų 

specialių laiptų įrengimas. 

Randevu (prancūziškai — randez-vous) reiškia ne tik pasimatymą, susitikimą, bet ir „ateikite, 

atvykite”. Taigi, ateikite, atvykite į Viekšnių senąsias kapines! Čia daug darbo kraštotyrininkams, 

krašto patriotams. 

Mažeikiai: Praeitis, dabartis ir perspektyvos: Konferencijos, įvykusios 1996 m. kovo 2—3 d., 

medžiaga. — Klaipėda, 1997. — 160 p. — P. 29—32: poskyris „Katalikų bažnyčios statyba”. 

Tekste: „Viekšnių klebonas nenorėjo, kad parapija sumažėtų. Todėl 1904 m. „prašė 

gubernatoriaus neleisti atidengti Mažeikiuose naujai pastatytą bažnyčią — šopą” (Darbininkų 

balsas. — 1904. — Nr. 6. — P. 183—184). [...]. Iki Pirmojo pasaulinio karo parapija neįsisteigė, 

Mažeikių bažnyčia buvo Viekšnių filija.” 

338

Paulauskas Vaclovas. Kunigas mirties šokyje. — Vilnius, 1997. — 168 p. — Tekste: [1944 

metų rudenį Viekšniuose, Padvarėliuose]. 

Juozo Kriaučiūno pratarmė „Kunigas Vaclovas Paulauskas”. — Tekste: 

„Rygoje gyvenusių ir Lietuvoje, Padvarainių kaime, Viekšnių valsčiuje, Mažeikių apskrityje 

įsigijusių ūkį Paulauskų šeimoje 1910 m. sausio 15 d. — pačiame viduržiemyje gimė berniukas, 

kuris buvo pakrikštytas Vaclovo vardu. [...]. Gerai besimokantį Vaclovą leido į Viekšnių vidurinę 

keturklasę mokyklą, kurią jis baigė 1926 metais. Tėvas jau buvo miręs, tad Vaclovo tolesnis 

mokymas kėlė sunkumą, bet 1928 metais jis baigė 6 Kauno jėzuitų gimnazijos klases. Arklio 

spyris į galvą pažeidė regėjimą, reikėjo gydyti akis. Tai trukdė mokymąsi. Vėliau regėjimas 

stabilizavosi. Vaclovas nuo vaikystės norėjo tapti kunigu, todėl 1931 m. įstojo į Telšių kunigų 

seminariją, kurią 1938 m. baigė ir buvo įšventintas kunigu. [...]. 1995 m. sausio 16 d., išvakarėse 

sulaukęs 85 metų amžiaus, buvo pašauktas amžinybėn. [...]. Palaidotas Marijos Nekalto 

Prasidėjimo seselių vienuolyne Putname, Dangaus Vartų kapinėse.” 

Knygoje yra skyriai: „Paskutinis sudie!”, „Procesija”. — Tekste: 

„Baigiantis Žibikų pušynui, išvydau savo brangiuosius Viekšnius. [...]. Viekšniai! Mano 

vaikystės didžiausias ir gražiausias miestas, kuriame visos gatvelės ir namai žinomi, bet taip 

labai bijojau atitrūkti nuo mamos ar vyresniųjų ir paklysti. [...]. Šiandien Viekšniai kalbėjo nebe 

paslaptimi, bet lavoninės šiurpu. Nameliai tušti, tokie paskurę, tikros kaukolės, vėpsančios 

tuščiais langų rėmais. [...]. Gatvės, ypač iš rytų vedančios į vakarus, pilnos, net perpildytos, bet 

ne viekšniškių. [...]. Gatvėmis vilnija beveik vieni vyrai: ginkluoti ar tik uniformuoti. Šią pusę 

tvenkia tankios karo žandarmerijos „šperės”. [...]. Mane vieni praleidžia tik „Pulko pažymėjimą” 

parodžius, antriems užtenka lapelio, kur įrašyta, kad vykstu į Padvarėlius. [...]. Už miestelio 

gyvosios užtvaros baigėsi, bet platūs laukai priraityti visokiausių apkasų ir prieštankinių kanalų. 

[...]. Mano gimtasis kaimelis lyg lapkričio mėnesį — nykus ir sutryptas. Ir čia nemažai 

užmaskuotų mašinų ir kareivių. [...]. Viekšnių parapijoj buvo toks paprotys, kad, užbaigę Žolinių 

atlaidus, išeidavome į kapines. [...]. Žmonėms taip pat ši tradicija patiko, todėl į Žolines 

suplaukdavo didesnioji dalis iš dvylikos tūkstančių parapijos. Neatsilikdavo ir kaimynai, ypač 

tie, kurie ką nors artimą turėjo Viekšniuose palaidoję. Ir tūkstantinė minia užkimšdavo Mažeikių 

gatvę, nuo pat šventoriaus iki kapinių. Įvairiausių vėliavų miškas, altorėliai, rožančius, žodžiu, 

visas turtingasis procesijos inventorius, kokį tik pati didžiausioji vyskupijos parapija ir tegalėjo 

turėti, Žolinėse buvo iškeltas ir pastatytas šios procesijos prieky. Po to sekė pats didžiausias 

viekšniškių patrūbočių orkestras, beveik šimtas choristų, dvasiškiai ir minia. Gaudė varpai, kol 

tik visa minia nesutilpdavo kapinėse. Toks daugiakalbis buvo tas varpų balsas, šaukiąs į kapines, 

kad visi miestelio namai likdavo tušti. [...]. Perkimšta gatvė ir šiandien, lyg Žolinėse. Ne, vėliavų 

nė nesidairykite, jos sudėtos į geležim kaustytas dėžes ir kažkur į kaimus išvežiotos. Bet varpai 

— tyli! Aišku, jie tebekaba ten, aukštame bokšte ir tai visi trys, pagal dydį išsirikiavę: Jonas, 

Petras ir Juozapas. Viekšnių varpai šio karo nebebijo. [...]. Juk negali Viekšnių parapija savo 

varpus dukart atiduoti karo reikalams. Pirmojo karo metu varpų varį vokiečiai išsivežė, bet šie 

plieniniai...” 

Kerys Bronius. Vienužis ir Viekšnių kraštas // Vienybė. — 1997. — Geg. 27. — Tekste: 

„Antanavos kaime, greta Kamanų rezervato, išliko Balvočių-Žilinskų sodyba, prie kelio 

atstatytas buvęs nuverstas į akmenį įmūrytas metalinis kryžius, gal menantis Gerutį.” Minimas 

kunigas Jonas Balvočius-Gerutis. 

Kerys Bronius. Vienužis ir Viekšnių kraštas // Vienybė. — 1997. — Geg. 27. — Tekste: Vos 

mėnesį su sukilėliais pabuvęs, [kunigas] A. Gargasas buvo suimtas, kalintas Telšių kalėjime ir 

1863 m. spalio 19 d. rusų kariuomenės sušaudytas laukuose prie Telšių. — [Bikinaitė T. 

Vienužis. — Vilnius, 1996]. 

Kerys Bronius. Vienužis ir Viekšnių kraštas // Vienybė. — 1997. — Geg. 27. — Tekste: 

„Remdamasi aušrininku M. Davainiu-Silvestraičiu, T. Bikinaitė rašo, kad „dekanas [Juozapas 

Zaleskis] ir pas jį viešėjęs Romos katalikų dvasinės seminarijos Varšuvoje profesorius Adomas 

339

Jačinauskas, važiuodami į Laižuvos klebono laidotuves, buvo sulaikyti žandarų ir iš Viekšnių į 

Laižuvą atvyko tik kitą dieną, jau po laidotuvių. Jie kruopščiai peržiūrėjo poetinį Vienužio 

palikimą... Slapčia sukurtos Vienužio vėlyvosios dainos liko nežinomos. Dalį jų išsivežė 

A. Jačinauskas (o gal paslėpė dekanas J. Zaleskis?), kai kurias sudegino brolio Vincento ranka, 

kitos dingo nežinia kur.” 

Ilskis Jonas. Mano gyvenimo takelis: Curriculum vitae. — Vilnius/Telšiai. — 1998. — 

244 p.: iliustruota. — Kunigo, Sibiro kankinio Jono Ilskio prisiminimų knyga. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Taip puošė Viekšnius // Vienybė. — 1998. — Kovo 

24. — Nr. 32 (5851): ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Malonu, kad mūsų rajono vadovai rūpinasi grožiu ir tvarka. Neseniai „Vienybėje” mero 

pavaduotoja E. Meškienė, kuri yra Lietuvai pagražinti draugijos Akmenės skyriaus pirmininkė, 

kvietė rajono gyventojus aktyviai įsijungti į grožio puoselėjimą savame krašte. 

Šiandien noriu papasakoti apie vieną iš reikšmingiausių talkų, pagražinusių prieškario 

Viekšnių miestelį. 

Visa Lietuva 1930-aisiais metais minėjo didžiojo kunigaikščio Vytauto jubiliejų. Tada 

Viekšnių progimnazijoje kapelionu dirbo poetas kunigas Juozas Stasiulis [Stasiulis Juozapas, 

Adomo, gimęs 1895 m.]. Jam kilo mintis šio jubiliejaus proga gėlynais paversti tarp šventoriaus 

ir Bažnyčios gatvės esančią pelkėtą, nešvarią aikštę, kurioje į bažnyčią atvažiavę ūkininkai 

statydavo savo arkliais pakinkytus vežimus. 

Vieną sekmadienį kun. J. Stasiulis visą pamokslą paskyrė grožio ir tvarkingumo temai, 

išdėstydamas parapijiečiams savo sumanymą ir prašydamas jų pagalbos. Šie neatsisakė, ir 

paskirtąją dieną dideliu būriu atskubėjo į talką. Iškasė griovį vandeniui nubėgti, pagriovį 

apsodino medeliais ir krūmais, išlygino duobes, padarė gėlėms lysves, o takelius tarp jų išbarstė 

smėliu. 

Gėlynams atvežė derlingos žemės, lysvių pakraščius apdėjo akmenimis, juos nubalino. 

Viename šio darželio gale vietos meistrai pagamino šv. Mergelės statulą, o kitame pagal 

skulptoriaus B. Pundziaus projektą pastatė paminklą kunigaikščiui Vytautui. Abu paminklus 

pašventino iš Telšių kurijos atvykęs prelatas Narijauskas. Kai kurie viekšniškiai man yra 

pasakoję, kad gėlyno viduryje dar stovėjęs ir geležinis vilkas, bet aš jo neprisimenu. Jo buvimą 

ginčijo ir daugelis mano pažįstamų, tad šio fakto negaliu patvirtinti. 

Reikia džiaugtis, kad paminklas Vytautui Didžiajam per karą ir okupaciją išliko iki mūsų 

dienų. 

Mano manymu, ir šiandien apleistų aikštelių ar piktžolėmis prižėlusių dykynių mūsų 

miesteliuose bei gyvenvietėse netrūksta. Ar nereikėtų čiupti kastuvus, grėblius, kauptukus ir 

pavasarį organizuoti talkas savosios gimtinės pagražinimui? 

Pridedu garsaus Viekšnių fotografo Jono Kinčino darytą nuotrauką, vaizduojančią aprašytąją 

talką. — [B. Kerio pastaba: Yra išlikusi minėto geležinio vilko nuotrauka]. 

Sejavičienė Julija. Atgijo Dauginių bažnytėlė // Vienybė. — 1998. — Liep. 25: „Vytauto 

Raudonio nuotraukose: Dauginių bažnytėlė po remonto; ją remontavę darbininkai P. Milieška ir 

V. Smirnovas”. — Visas tekstas: 

Į redakciją paskambino Kapėnų kaime gyvenanti, ilgus metus šio krašto kolektyve vyriausiąja 

zootechnike dirbusi Emilija Akavickienė ir džiaugėsi suremontuota Dauginių kaimo 

šv. Stanislovo bažnytėle. Padaryti tai atokiame kaime nebuvo lengva, tačiau tikinčiųjų pastangas 

visokeriopai rėmė Viekšnių seniūnas Antanas Kuodys, atsirado geradarių. 

Dauginių bažnytėlė ir atsirado geradarių pastangomis. 1939 metais šio kaimo gyventojai 

Aleksas ir Zosė Labanauskai, garbūs ir dievobaimingi ūkininkai, atrėžė savo žemės sklypą 

koplytėlės statybai. Teritorijos žemėje slypėjo žvyras, tad netrukus čia ėmė laidoti Anapilin 

išėjusius artimuosius. 

Gražia, ramioje vietoje pastatyta koplytėle susidomėjo Kuršėnų klebonas Stasys Ilinčius ir 

sumanė čionai statyti bažnytėlę. Jo idėją rėmė Labanauskai ir paaukojo pinigų. Žemė seniai 

priglaudė Zosę ir Aleksą Labanauskus. Jų kauburėlis Dauginių kapinėse niekuo neišsiskiria iš 

340

kitų, o štai širdies gerumu, ištikimybe katalikų bažnyčiai šie žmonės liko gyvųjų atmintyje. 

Labanauskai buvę darbštūs ir taupūs, gerais žmonėmis išauginę sūnus Aleksą, Petrą, Vytautą ir 

dukrą Filomeną. Gražus sumanymas ir pirmieji parėmę jį sužadino kaimo žmonių dvasią, jie 

aktyviai prisidėjo prie bažnyčios statybos — aukojo pinigų, medienos. Ir taip 1942-aisiais 

Dauginiuose pradėjo statyti bažnytėlę. 1943 metų rugsėjo 19 d., dar aidint karo griausmui, 

bažnyčia buvo pašventinta. Šią misiją atliko Jo Ekscelencija vyskupas V. Borisevičius, kurį 

vėliau nukankino KGB kamerose. 

1993 metais, minint bažnyčios 50-metį joje mišias aukojo Telšių vyskupas A. Vaičius. Tais 

metais pastatas buvo kiek pagražintas, sutvarkyta teritorija. Šiuose maldos namuose tikinčiuosius 

aptarnavo Tryškių klebonas H. Cirtautas, šiemet atšventęs solidų 90 metų jubiliejų. 1997 metais 

bažnyčią aptarnavo kitas Tryškių klebonas — S. Slapavičius, o šiemet — viekšniškis R. Žiulpa. 

Šio klebono iniciatyva ir buvo pasiryžta atnaujinti Dauginių bažnytėlę. Seniūnijos kasoje šiam 

reikalui lėšų nebuvo, nors seniūnas A. Kuodys labai stengėsi padėti. Tikintieji kreipėsi paramos į 

UAB „Auson-Vilnius”, nes į šią bendrovę tiesiasi pažinties gija — čia vadybininku dirba 

Akavickų sūnus Raimundas. Bendrovės vadovas ponas Kęstutis Mikučionis padovanojo 140 

kilogramų žalių dažų. Kas ką galėdami, remontui aukojo ir šio krašto žmonės: V. Katkus — 

cemento, Elžbieta Brikienė su dukra Stase, Emilija Akavickienė — dažų. Viekšnių seniūnas 

remontui nukreipė tris darbininkus, dirbančius viešuosius darbus. Sąžiningai dirbo P. Milieška, 

R. Kimtys, V. Smirnovas, darbų vykdytojo pareigų teko imtis S. Daukšai. Per dvi savaites 

bažnytėlės pastatas pagražėjo, buvo suremontuotas kapinių tvoros fasadas. Daug ką reiškia 

žmonių entuziazmas, pasiryžimas, — sakė Emilija Akavickienė ir tikinčiųjų vardu dėkojo 

visiems, kurie išgirdo vidinį balsą ir prisidėjo prie bažnyčios remonto. Ponia Emilija nutylėjo, 

bet žmonėms žinoma, kad labai daug pastangų dėjo ji pati. Tikintieji reiškia padėką dabar 

Kuršėnuose gyvenantiems P. Radavičiui, B. Molienei, kurie atstatė senąją koplytėlę, nukentėjusią 

per gaisrą. Pačių rankomis išpuošta ir sutvarkyta bažnytėlė dar mielesnė, netgi gausiau lankoma. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. // Broniui Keriui. — 1998 09 11. — Žodžiu: „Visi 

tada šnekėjo, kad [J. Navicko žudikai] Mažonas, [Jonas] Šešnickis ir Meižis. Visą laiką taip buvo 

šnekama. Ar tai teisybė, ar ne — nežinau. Meižis paskui dingo be žinios. Mažonas gyveno 

Viekšniuose, kiek laiko buvo vykdomojo komiteto pirmininku, paskui duobkasiu kapinėse. 

O Šešnickis, nežinau, kiek čia teisybės, prieš mirtį pasikvietė kunigą ir priėjo išpažinties.” 

Riauka Adomas. Senolė iš Čekų // Vienybė. — 1999. — Saus. 16: ir nuotrauka „Brangios 

Žulpų giminei nuotraukos, primenančios tėvų auksines vestuves, fragmente jauniausias sūnus 

kunigas Romualdas su tėveliais”. — Visas tekstas: 

SIBIRO tremtinys Romualdas Žulpa, Viekšnių bažnyčios kunigas ir Dauginių klebonas, be 

tiesioginių sielovados darbų, atkakliai rūpinasi Viekšnių parapijos laisvės kovotojų žūties vietų 

įamžinimu. Jo pastangomis pastatytas ąžuolinis kryžius Purvėnuose, toks pat pagarbos ženklas 

jau padarytas ir bus pastatytas Milių kaime. Dvasininkas norėtų, kad tokie krikščioniškos 

pagarbos ir artimo meilės kryžiai įamžintų ir Purvinės bei Maigų miškuose žuvusių rezistentų 

atminimą. 

KUNIGAS Romualdas dvasiškai artimas vargstantiems, gerai suvokia parapijos gyventojų 

rūpesčius ir nelaimes. Tik dar mažai kas žino jo paties gyvenimo golgotas. Gera dingstis 

artimesnei pažinčiai — šv. Kalėdų išvakarėse laikraštyje „Tremtinys” išspausdintas Marijos 

Skiparienės pasakojimas „Mūsų senolė”, sekantis liūdną, bet giliai prasmingą kunigo Romualdo 

Mamos bei artimųjų gyvenimo sakmę. 

ROZALIJAI Januškaitei-Žulpienei jau 100 metų, ji vienintelė šimtametė Mažeikių mieste. 

O gimė senolė Rozalija 1898 metų rugpjūčio 25 d. Čekų kaime, kuris prie pat Viekšnių. Jos 

motina Uršulė buvo iš garsios ir šiam kraštui daug nusipelniusios Beržanskių giminės. Uršulės 

brolis Jonas Gediminas Beržanskis-Klausutis dar caro laikais dokumentais įrodęs, kad 

Beržanskių giminė kilusi iš Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino dinastijos. 

AUGUSI gausioje šeimoje, tarp 5 brolių ir 4 seserų, Rozalija 1919 metais ištekėjo į Troškučių 

kaimą, už trejais metais už save vyresnio Juozapo Žulpos. Savo rankomis jiedu sukūrė tvarkingą 

341

ūkį, dirbo 50 hektarų žemės, užveisė sodą, pasistatė namus, kuriuose augo 4 dukros ir 7 sūnūs. 

Vaikai dirbdavo kartu su samdomais darbininkais, ir prie pietų stalo visi kartu sėsdavo. 

ŽULPŲ šeimos gyvenimo darną bei rimtį sudrumstė sugrįžę sovietiniai okupantai. Vyriausioji 

dukra Pranutė, sūnūs Jonas ir Juozas tapo partizanų ryšininkais, Vytautui nepavyko pasitraukti į 

Vakarus, tačiau, motinos drąsinamas, jis nesutiko tarnauti okupacinės valdžios saugumui, tad 

buvo nuteistas 25 metus kalėti, tiek pat metų lagerio okupantų teismas paskyrė Jonui, Pranutė su 

Juozu kalėjo po 10 metų. 

ATĖJO kraupioji 1948 metų gegužės 22-oji. Tėvas iš vakaro buvo išvažiavęs į malūną ir ten 

naktį pralaukė eilėje, tad nenujautė, kad ankstų rytą žmona su septyniais vaikais jau vežama į 

tremtį. Atėję išvežti nelaimingųjų, rusai kariškiai buvo žmoniškesni už vietinius stribus ir neleido 

šiems vogti daiktų, papjovė ir išmėsinėjo paršelį, kurio mėsa šeima maitinosi iki pat Irkutsko 

tolių. Sužinojęs apie šeimą ištikusią nelaimę, vyras pasitraukė į Latviją, o Rozalija su septyniais 

vaikais šaltame ir svetimame krašte vargo visą dešimtmetį. Mažo kambarėlio durys per naktį 

apšaldavo ledu. Motina su dviem vyresniosiomis dukterimis sunkiai per dienas dirbo, gaudamos 

už tai po 400 gramų duonos, o namuose liekantiems mažiesiems tebuvo skiriama tik po 200 

gramų. Motina duonos skonį ilgainiui ir pamiršo, nes savo davinį išdalindavo vaikams. Bet 

lietuvei motinai užteko stiprybės vakarais su vaikais melstis, kad Dievas juos globotų ir padėtų 

sugrįžti Lietuvon. O vaikams, kad jie nenutautėtų, ilgais žiemos vakarais motina pasakodavo ir 

pasakodavo apie nuostabiai gražią tėvynę Lietuvą. 

AUKŠČIAUSIASIS išklausė Motinos maldų, po dešimtmečio jie sugrįžo į Lietuvą, deja, 

turėjo prisiglausti ne pas artimus, o ruso Valentino Savickio ir jo žmonos ukrainietės Lidos 

kukliame namelyje, kol atsirado sava pastogė. Pagaliau 11 vaikų su šeimomis atšventė tėvų 

auksines vestuves. Deja, laimės dienos trumpos ir greitos. Sulaukęs 82 metų, Amžinybėn išėjo 

vyras ir tėvas Juozapas, netrukus išsivesdamas ir vyriausiąją dukrą Pranutę. Buvusios jų sodybos 

vietoje šeimos vargus ir ištvermę liudija jauniausio sūnaus, kunigo Romualdo, pastatydintas 

kryžius. Tačiau senoji Rozalija, sulaukusi 23 anūkų ir 20 proanūkių, dar šviesios atminties, dar 

paskaito ir domisi viskuo, kuo nūnai gyvena Lietuva. Jai labai tinka Popiežiaus Jono Pauliaus II 

pasakymas: „Kiekvienas gyvenimas, nors ir koks nereikšmingas atrodytų žmonėms, turi amžiną 

ir begalinę vertę Dievo akyse”. 

Gricius Rimantas. Ateitininkų veikla mokykloje: [Viekšnių vidurinėje mokykloje] // 


„Nors organizacija šiuo metu nėra ypatingai gausi (kol kas iki dviejų dešimčių), tačiau be šio 

būrelio, vadovaujamo tikybos mokytojo Pauliaus Aurylos, jau nebeįsivaizduojamas mokyklos 

gyvenimas. Ateitininkai kiekvieną šeštadienį renkasi diskusijoms į senosios vaistinės muziejų. 

[...]. Neretai moksleivius aplanko ir kunigas vikaras Vytautas Dvaržeckis. [...]. Tikybos kabinetas 

po kalėdinių atostogų labai pagražėjo. Klebono M. Petrausko rūpesčiu grindys išklotos nauju 

linoleumu, o kunigas vikaras pasirūpino naujomis žaliuzėmis.” 

Kaip viekšniškiai su procesija ėjo į Žemaičių Kalvariją: Viekšnių krašto sakmės [5]: 

Kraštotyrininkei Amelijai Urbienei 1977 m. spalio mėn. 25 d. taip papasakojo Pranė Jankutė, 

gimusi 1900 m. Pagal Viekšnių muziejuje ir bibliotekoje esančius jos [A. Urbienės] tekstus 

parengė kraštotyrininkas Bronius Kerys // Vienybė. — 1999. — Rugs. 9. — Visas tekstas: 

Iš Viekšnių maldininkai į Kalvariją ėjo pėsčiomis su procesija. Visuomet ėjo „ant didžiojo 

triukšmo” — ant sekmadienio. Iš Viekšnių išėjo penktadienio rytą. Ketvirtadienio vakare į 

miestelį rinkosi visi, kas ėjo į Kalvariją. Iš vakaro meldėsi bažnyčioje, priėjo išpažinties. 

Pernakvojo pas gimines ar pažįstamus. Penktadienį, 8 valandą ryto, bažnyčioje buvo Mišios. 

Maldininkai priėjo prie komunijos. Po Mišių šventoriuje taisėsi, rikiavosi, kaip turės eiti 

procesija. Maldininkai iš savo „gaspadų” atsinešė ryšulėlius. Netoli šventoriaus stovėjo vežimai. 

Į juos dėjo savo ryšulius. 

Procesijos priešakyje jojo raitoriai. Visi vienodai apsirėdę: baltos kepurės, baltos „rubaškos”, 

diržu sujuostos, per kairįjį petį juosta — raudona, žalia, mėlyna arba tautiška. Už raitorių ėjo 

procesija, visa apsupta vainiku. Vainiką nešė maldininkės, pasirėdžiusios tamsiais sijonais, 

342

altomis bliuskomis, vienplaukės. Kiekvienas maldininkas, einąs su procesija, turėjo prisisegęs 

prie kairiojo šono ženklelį. Tas ženklelis — iš kaspino suraukta gėlytė su spalvotu vidurėliu. 

Pačiame procesijos priešakyje nešė kryžių. Šalia kryžiaus — dvi mažos vėliavėlės. Ir kryžių, 

ir visas vėliavas nešė baltomis kamžomis apsivilkę vyrai. Už kryžiaus jauna mergaitė, baltai 

apsivilkusi, nešė poduškėlę. Prie poduškėlės kiekvieno kampo buvo prisiūti ilgi kaspinai. Tuos 

kaspinus taip pat nešė baltai apsirėdžiusios mergaitės. 

Už poduškėlės nešė rožančių. Rožančius didelis, ilgas — penkiolikos dalių. Rožančiaus 

karoliai dideli. Rožančiaus buvo 15 vėliavėlių. Vėliavėlių spalvos — balta, raudona ir dangiška. 

Vėliavėles nešė mergaitės, apsivilkusios pagal vėliavėles spalvotus drabužius — baltus, 

raudonus, mėlynus. 

Kartais už rožančiaus nešdavo porą altorėlių. Juos nešdavo tik iki palydėjimo vietos, į 

Kalvariją nenešdavo. Palydėjus ir atsisveikinus, jie būdavo parnešami atgal į bažnyčią. Už 

rožančiaus nešė dvi dideles vėliavas. Vėliavų kaspinus nešė jaunos mergaitės, apsirėdžiusios 

pagal vėliavas arba baltai. Didžiąsias vėliavas nešė vienoje eilėje — vieną paskui kitą. 

Už jų nešė didįjį būgną. Būgną nešė du vyrai, o tretysis, eidamas paskui būgną, aną bildino. 

Už būgno ėjo giedoriai. Už giedorių — trūbai. Po trūbų nešė baldakimą. Po baldakimu ėjo 

kunigas su dviem klapčiukais. Baldakimo, kaip ir altorėlių, į Kalvariją nenešė. Nešė tik iki 

palydėjimo vietos. Už baldakimo ėjo visi maldininkai po keturis vienoje eilėje. Maldininkai 

nebuvo vainiku apsupti. Paskui maldininkus važiavo vežimai. 

Kad procesija eitų tvarkingai, iš maldininkų buvo paskirti tvarkdariai. 

Jie buvo per petį persijuosę juostas ir turėjo rankose lazdeles. Išeinant procesijai iš bažnyčios, 

zvanijo visais varpais. Zvanijo ilgai, kol tik procesija matyti. Einant procesijai per miestelį, visi 

žmonės stovėjo gatvėse be kepurių. Ir žydai, ir tie stovėjo prie savo namų durų ir praleido pro 

šalį einančią procesiją. 

Išeinant procesijai iš bažnyčios, giedoriai giedojo „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė”. Per 

tiltą eidami jau giedojo „Vardas Marijos — malonė, saldybė”. Vieną punktą giedojo giedoriai, po 

jų trūbijo patrūbočiai. Taip giedodami nuėjo iki Žibikų kapelių. Čia kunigas pasakė 

atsisveikinimo kalbą. Po kalbos atsiskyrė žmonės, atsiskyrė vėliavos. Visų vėliavų nesinešė. 

Nešėsi kryžių, dvi mažas vėliavėles, 4 dideles, rožančių. Baldakimą, altorėlius ir kitas vėliavas 

parnešė atgal į Viekšnius. 

Palydėjusieji grįžo atgal į miestelį, o maldininkai nebe procesijoje, bet būriais ėjo į Tirkšlių 

pusę. Vėliavas, trūbus, vainiką sudėjo į paskui važiuojančius vežimus. Prieš Užlieknę vėl visa 

procesija gražiai susitvarkė. Užlieknėje pailsėję, ėjo toliau į Tirkšlių pusę. Iš Tirkšlių ėjo į Sedą. 

Kartais „liub Sedos ir nekliudyti, liub pro šalį praeiti tiesesniais keliais”. Prieš Kalvariją 

procesija vėl susitvarkė į eilę. Iš Kalvarijos „liub išeiti pryšais pasitikti”. Atvaikščioję Kalnus ir 

pasimeldę, maldininkai vėl procesijoje išėjo iš Kalvarijos sekmadienį po pamaldų. Ėjo per naktį, 

pakeliui pailsėdami. Viekšnius pasiekė pirmadienio rytą. Iš Kalvarijos grįžtančių išėjo pasitikti 

su vėliavomis, baldakimu. Kartais nueidavo iki pat Žibikų kapelių. Kunigas pasakė sutikimo 

kalbą, ir visa procesija patraukė į Viekšnių pusę. Kuomet procesija pasirodė ant Čekų kalno, 

bažnyčioje pradėjo zvanyti visais varpais. Į miestelį procesija ir visi žmonės, katrie ėjo paskui 

procesiją, įžengė giedodami, patrūbočiai trūbijo. Visas miestelis buvo pilnas žmonių. Procesija ir 

maldininkai suėjo į bažnyčią. Čia buvo Mišios. Iš Kalvarijos grįžusieji ėjo prie komunijos. 

Išpažinties jiems nereikėjo eiti. Po Mišių visi skirstėsi namo. 

Kraštotyrininkei Amelijai Urbienei 1977 m. spalio mėn. 25 d. taip papasakojo Pranė Jankutė, 

gimusi 1900 m. Pagal Viekšnių muziejuje ir bibliotekoje esančius jos tekstus parengė 

kraštotyrininkas Bronius Kerys. 




Viekšniai turi sinagogą ir rabiną, cerkvę ir popą, bažnyčią ir kleboną su dviem vikarais. Dar 

yra senukas altarista. Tik kirchės ir pastoriaus mūsų miestelis neturi. Mūsų miestelio vokiečiai 

važinėja į kirchę kitame miestelyje. 

Poškus „Grapas” mus moko: 

343

— Ir popas, ir rabinas, ir mūsų kunigas — visi yra lygūs, ir visus juos reikia gerbti. Gražiai 

pasveikinti, mandagiai kalbėtis, o mūsų kunigui reikia dar ir ranką pabučiuoti. Geri vaikai taip 

daro. 

O mes visi norime būti geri. Gaila tik, kad kunigai to mūsų gerumo neįvertina ir visai 

nesupranta. Kai mes pasisveikinę norime pabučiuoti jų rankas, jie slepia jas už nugarų. 

Jaunesnieji kunigai dar paraudonuoja kaip pinavijos. Tik vienas klebonas yra geras — jis leidžia 

ranką pabučiuoti. 

Rabinas visai nesistebi, kai mes, jam einant per lieptą, visi šaukiame „Labą dieną”. Žinoma, 

jis irgi pasisveikina su mumis, o Poškus „Grapas” tuo laiku šypsosi patenkintas. Tik popas į šį 

miestelio kraštą nepasirodo. Jis pasivaikščioti eina per tiltą. 

Rozga Leopoldas. Šviesus Lietuvos mylėtojas // Vienybė. — 2000. — Vas. 22: ir nuotrauka. 


Pernai rudenį, lapkričio 25 d., sukako 60 metų, kai mirė Telšių vyskupijos garbės kanauninkas 

ir visuomenės veikėjas, kunigas Vincentas Jarulaitis. Tai buvo vienas šviesiausių ano meto 

Lietuvos dvasininkų, gana nemažai metų paskyręs dabartiniam mūsų rajonui ir palikęs jame 

neištrinamą, laiko dulkių neužnešamą pėdsaką. 

Jo gyvenimo esminiams momentams priminti pasinaudosime taip pat kunigo ir taip pat mūsų 

kraštiečio Stasiaus Būdavo straipsniu-nekrologu, prieš 60 metų išspausdintu katalikiškame 

„Židinio” žurnale. 

V. Jarulaitis buvo gimęs Šiaulių valsčiaus Raizgių kaime 1859 metais, baigė svarbiausią šio 

krašto švietimo įstaigą — Šiaulių gimnaziją, 1880 metais — Žemaičių kunigų seminariją Kaune. 

Kunigo šventinimus gavo 1882 metais, buvo vikaru Jurbarke, Joniškyje, Šiauliuose. Nuo 1890 

metų kunigas Sidabrave, nuo 1893 metų — Kuliuose. Tarnaudamas čia, jis nepabūgo vikaru 

pasikviesti jauną ir nebijantį viešai kritiškai pasisakyti dvasininką J. Tumą — būsimąjį lietuvių 

literatūros klasiką Vaižgantą. Nuo 1900 metų V. Jarulaitis dešimtmetį darbavosi Plungės klebonu 

ir Rietavo dekanato vadovu. Būtent jis pradėjo dabartinės Plungės bažnyčios statybą, 1909 

metais Babrungo krante įrengė Liurdą. 

Jau gyvendamas Plungėje, V. Jarulaitis ėmė aktyviai reikštis visuomenėje. 1906 metais jis 

išrenkamas pirmosios dūmos atstovu ir joje kėlė lietuviams aktualias problemas. Atšaukus 

lietuviško rašto draudimą, iškilo būtinumas leisti geras ir visuomenei naudingas knygas. Jis buvo 

vienas iš šv. Kazimiero bendrovės steigėjų. Nustačius svarbiausią bendrovės paskirtį — knygų 

leidybą, iš 1800 rublių kapitalo jis vienas įmokėjo 1200 rublių ir buvo išrinktas pirmuoju 

bendrovės pirmininku. Būtent nuo šios bendrovės prasidėjo šv. Kazimiero draugijos veikla mūsų 

krašte. 

Taip pat V. Jarulaičio pastangomis 1909 metais buvo įkurta „Artojo” bendrovė, netrukus 

pavirtusi slaptu banku, kuris telkė kapitalą į varžytines patekusiems dvarams supirkinėti. Tokius 

pigiai parduodamus dvarus neretai įsigydavo rusai kolonistai. „Artojo” bendrovė per keletą metų 

spėjo sukaupti kapitalo ir nupirkti 7 dvarus su daugiau kaip 5 tūkstančiais hektarų žemės. Pusė 

šios žemės buvo išpardavinėta lietuviams, kitus vėliau perėmė žemės reforma. Nors palyginti su 

visos valstybės mastais tai nebuvo dideli plotai, tačiau pačios V. Jarulaičio ir jo vienminčių 

pastangos kėlė žmonių pasitikėjimą ir atgrasino ne vieną kolonistą. 

Šis veiklus ir šviesus dvasininkas buvo būsimosios rašytojos S. Kymantaitės-Čiurlionienės 

dėdė, motinos brolis. Kol jis gyveno Plungėje, ir Sofijos, ir būsimo jos vyro, dailininko ir 

kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio keliai iš didmiesčių vedė į Plungę. Kai 1910 

metais V. Jarulaitį perkėlė į Viekšnius, čionai neretai atvykdavo ir Sofija, ir kiti giminaičiai, į 

Viekšnius persikėlė ir senieji Kymantai, Sofijos tėvai. 

Būdamas Viekšniuose, V. Jarulaitis tiesiogiai politinėje veikloje nebedalyvavo, tačiau palaikė 

glaudžius ryšius su daugybe pažįstamų visuomenės veikėjų, būsimųjų nepriklausomos Lietuvos 

kūrėjų, dalyvaudamas tuometinių ir ankstesnių kadencijų dūmos atstovų susitikimuose, teigdavo, 

kad artėjant karui ir jam prasidėjus, visi privalo dirbti sutartinai, kad neleistina partijoms 

vaidytis. Deja, jo balso politikai jau nebeišgirsdavo. Tačiau būtent per pažintis pavykdavo 

Viekšniuose surengti šviesių, žmonių dvasią pakylėjančių švenčių. Vienas iš tarpukario politinių 

veikėjų ir ministrų, Martynas Yčas, yra aprašęs savo ir kompozitoriaus Stasio Šimkaus vizitą į 

344

Viekšnius. Jau buvo prasidėjęs karas. Lietuvių laikinasis komitetas ir dūmos atstovai susitarė 

apvažiuoti Lietuvą ir vietose ištirti, kaip žmonės nukentėjo dėl prasidėjusio karo. Gavęs Kauno 

gubernatoriaus Griazevo leidimą naudotis pašto arkliais, M. Yčas su sekretorium pakviestu 

S. Šimkumi išvyko į pafrontėje atsidūrusią Žemaitiją. Galėjo būti 1914 metų pabaiga. 

Prisiminimų autorius po daugelio metų rašė: „Keliavome arkliais į Viekšnius. Kaip aplenksi kun. 

V. Jarulaitį, savo seną pažįstamą, pirmosios valstybės dūmos atstovą, šviesų ir malonų vyrą, su 

kuriuo susieiti ir pasikalbėti būdavo tikras malonumas! 

...Šis kampelis dar nebuvo karo audros paliestas. Bet žmonės jau buvo gerai įbauginti galvijų, 

arklių, pašaro ir maisto rekvizicijomis, kurios jau buvo skaudžiai palietusios visą Žemaitiją. 

Daugelis jau buvo susisieloję dėl savo giminaičių, paimtų į karą, ir su dideliu nerimu laukė, kas 

bus toliau. 

Buvo sekmadienis. Žmonių prisikimšusi bažnyčia meldėsi prie Visagalio sosto juodiems 

debesims išblaškyti. Stasys Šimkus, kun. Jarulaičio prašomas, sėdo prie vargonų. Ir suūžė 

liūdnais akordais vargonai, pindami lietuviškus motyvus ir pagaudami susimąsčiusį maldininką 

iki pat sielos gelmių... Šventų giesmių melodijos pynėsi su liaudies dainų fragmentais... Tai buvo 

nepaprastas Viekšniams koncertas. O Prūsijos pasienyje, mūsų Mažosios Lietuvos žemėje, jau 

baubė armotos, kurių trenksmas veikiai pasieks ir šį ramų kampelį ir sudrums Ventos tyrą 

vandenėlį...” 

Iš tiesų, 1915 metų balandžio mėnesį karas atgrumėjo ir į dabartinį mūsų rajoną, sudegė 

Papilė ir Viekšniai, nukentėjo ir Viekšnių bažnyčia, kurioje taip gražiai grojo kompozitorius 

Stasys Šimkus. 

1916 metų vasario mėnesį ir kunigas V. Jarulaitis kaizerinių okupantų buvo ištremtas į 

Vokietiją, grįžo iš ten po pusantrų metų. Nuo 1917 metų pabaigos buvo klebonu Naujosios 

Žagarės bažnyčioje, nuo 1920 iki 1928 metų — klebonas Papilėje. Vėliau klebono pareigų 

atsisakė, pakeltas garbės kanauninku, 6 metus darbavosi Šiaulių ir Kauno sunkiųjų darbų 

kalėjimuose, vėliau apsigyveno Aukštelkiuose, ten atnaujino bažnytėlę, kurios šventorius paskui 

jį patį priglaus. 

Iki gyvenimo pabaigos V. Jarulaitis buvo aktyvus, nesavanaudiškas žmogus. Nuo 1934 metų 

kovo 17 d. jis buvo Šiaulių kraštotyros draugijos valdyboje — kartu su P. Bugailiškiu, 

J. Sondeckiu, S. Brašiškiu ir kitais to meto inteligentais, Šiaulių muziejaus steigėjais. 


diktofono: 

„Buvo tokie du jauni vikarai Senkus ir Paulauskas. Jau ėjo rusai, anie atlaikė mišias ir išbėgo 

su šautuvais į miestą. Bėgo ir išbėgo. Per šituos tas kanauninkas Navickas ir nukentėjo. Ka ne 

Senkus ir Paulauskas — kanauninko tikrai nebūtų paėmę, nieko nebūtų buvę. Pasakė — tu esi 

vadas tų kunigų, tai ir tu toks pat.” 



rajono.” Seniūno Antano Kuodžio pasakojimas apie seniūniją. „Noriu pasidžiaugti praėjusią 

vasarą restauruotu paminklu Vytautui Didžiajam. 1930 m. Viekšnių centre pastatytą paminklą 

padėjo atnaujinti Paminklų restauravimo konservavimo institutas. Restauruotas didysis 

bažnyčios bokštas.” 




Įžymiausias istorijos ir kultūros paminklas Užlieknės apylinkėse yra Šv. Marijos Magdalenos 

bažnyčia, esanti Užlieknės kaime, Šventupio kairiajame krante. XVIII amžiuje pastatyta medinė 

koplyčia; nuolatinio kunigo nebuvo. Užlieknės koplyčiai 1784 m. paskelbti dveji metiniai 

atlaidai. 1807 m. pastatyta nauja koplyčia. 1857 m. perstatyta. Priklausė Žemaičių vyskupijos 

Viekšnių parapijai. 

345

1926 m. įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją, vietoj Žemaičių vyskupijos buvo sudarytos 

Kauno, Telšių ir Panevėžio vyskupijos. Tokiu būdu Šv. Marijos Magdalenos bažnytėlė atitenka 

Telšių vyskupijai, Viekšnių dekanatui, Užlieknės parapijai. 

1933 m. (kitais duomenimis 1929 m.) koplyčia užkelta ant apvalių rąstų ir sveika perkelta 

apie 300 m. atstumu ir pastatyta ant vieno ūkininko dovanotos žemės. Koplyčia atnaujinta, 

pastatyta ir klebonija. Tokiu būdu praktiškai virto Viekšnių filija su nuolatiniu kunigu. 

Bažnytėlės steigėjas ir rektorius — klebonas Stanislovas Ercius. 

Po Antrojo pasaulinio karo koplyčia vadinama bažnyčia. Nuolatinio kunigo neturi — 

aptarnauja Viekšnių klebonas. Bažnyčia priklauso Telšių vyskupijai, Mažeikių dekanatui, 

Viekšnių parapijai. 

Užlieknė nuo seno garsėja Marijos Magdalietės atlaidais. Į juos dar tarpukario 

nepriklausomoje Lietuvoje suplaukdavo minios maldininkų, kai kurie net iš Aukštaitijos. 

Kažkada dvasiškasis ganytojas buvo turtingiausias žmogus apylinkėje, nors valdė nedidelę 

parapijėlę. Jam priklausė 24 ha ūkis su erdviais trobesiais ir stebuklingu vandeniu Šventupyje, 

kuris teka pro kleboniją. Stebuklingasis vanduo gerbiamam dvasiškiui duodavo daug pelno. 

Klebonijos pastatas tebestovi, tik jau atnaujintas, apmūrytas, o jame gyvena žmonės. 

Sovietmečiu klebonijoje buvo įsikūrusi kolūkio raštinė, biblioteka ir kitos įstaigos. Alyvų alėja, 

vedanti iš bažnyčios į kleboniją, iškirsta neseniai. Netoli bažnyčios buvusi špitolė. Joje gyveno 

tikintieji beturčiai, davatkos, varpininkės, zakristijonas. Pokariu šiame pastate įsikūrė paštas ir 

kultūros namai. Paštas tebedirba iki šiol, o buvusių kultūros namų galas apleistas. 

Šventoriuje prie vartų stovi senas nedidelis akmeninis paminklas su metaliniu kryžiumi, 

statytas 1904 m. Manoma, kas jis atgabentas kartu su bažnyčia iš senosios jos stovėjimo vietos. 

Panašus kryžius yra likęs ir senojoje vietoje. Pasakojama, kad ten palaidotas kunigas, kiti mano, 

kad ten niekas nėra laidotas. Prie parapijų bažnyčių būdavo kapinės — anksčiau paprastai 

šventoriuje buvo laidojami dvasininkai ir žymūs žmonės. 

Po atgimimo bažnyčios šventoriuje pastatytas medinis kryžius Lietuvos krikšto jubiliejui 

paminėti. Jo užrašas byloja: 1387 — 1987. Lietuvos krikštui 600 m. 




Bažnyčios kultūriniame gyvenime 

Seniausia kultūros ir susibūrimų vieta buvo bažnyčia. Užlieknės šv. Marijos Magdalenos 

bažnyčią lankė užliekniškiai ir meinoriškiai, o Viekšnių šv. Jono Krikštytojo — 

medžialenkiškiai, lėlaitiškiai ir paventiškiai. Pastariesiems trims Viekšnių bažnyčią lankyti buvo 

patogiau, o paventiškiams dar ir daug arčiau. Tarpukario metu Viekšnių miestelis buvo valsčiaus 

centras, todėl jame buvo paranku atlikti gyvenimiškus ir kartu dvasiškus reikalus. Miestelyje 

buvo daug žydų parduotuvių, vykdavo dideli turgūs ir jomarkai, kuriuose buvo deramasi su 

samdiniais, pardavinėjama žemės ūkio produkcija. 

Tais laikais žmonės buvo tikintys ir dievobaimingi, todėl visi svarbesnieji gyvenimo įvykiai 

(gimimas, santuoka, mirtis) ir didžiosios šventės bei eiliniai sekmadieniai buvo neatsiejami nuo 

bažnyčios. Sovietmečiu mažai kaimiečių lankė bažnyčias, nors jos nenustojo veikusios. 

Pastaruoju metu pamažu vėl grįžtama į bažnyčias. Deja, susidaro įspūdis, kad jos lankomos 

daugiau dėl tradicijos, pavyzdžiui, per didžiąsias šventes ar laidotuves, o ne dėl įsitikinimų. 

Eiliniais sekmadieniais Užlieknės bažnyčia būna pustuštė. 

Sučylienė Janina. Dvasinga Viekšnių parapija // Būdas žemaičių. — 2001. — Saus. 16: 

iliustruota. — Tekste: 

„Prieš penketą metų vyskupo pavedimu iš Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios į Viekšnių 

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią tarnauti Dievui ir parapijiečiams atėjo kunigas — klebonas 

Mykolas Petrauskas. [...]. Jis pasakojo, kad Jubiliejinius 2000 metus viekšniškiai sutiko kapitaliai 

suremontavę bažnyčios bokštą. Darbai atlikti už tikinčiųjų ir geradarių aukas. Bažnyčios 

remontui parapijos vardu klebonas paprašė paramos iš valstybės, bet atsakymo nesulaukė. 

Klebonas geru žodžiu paminėjo geradarius iš užsienio: išeivijos lietuvius Praną ir Teresę 

346

Pargauskus, kilusius iš Žibikų, dabar gyvenančius Kanadoje, Alfonsą Pargauską iš Čikagos. 

Parėmė bažnytinė organizacija „Kirchen in Not” Vokietijoje. „Lėšas iš Vokietijos padėjo gauti 

vyskupai Antanas Vaičius ir Jonas Kauneckas”, — švytėdamas pasakojo Viekšnių klebonas. [...]. 

Zakristijoje — klebono sumanyta, o jaunimo įrengta bibliotekėlė. Dvasiškasis tėvas pats perka 

religinio turinio knygas, jas skiria parapijos tikinčiųjų švietimui. Šv. Mišias klebonas aukoja prie 

naujo altoriaus. Tai klebono M. Petrausko asmeninė auka, padėka Dievui.” 

„Jaunimas gerėja, o likusieji stovi vietoje”, — mano Viekšnių vidurinės mokyklos 

mokytojas, ateitininkų būrelio vadovas Paulius Auryla / Kalbėjosi Irena Ruginienė // Santarvė. 

— 2001. — Saus. 18. 

Rozga Leopoldas. 1. Šviesūs pėdsakai prie Ventos: Motiejaus Valančiaus gimimo 200-osioms 

metinėms // Vienybė. — 2001. — Saus. 25. — Tekste: Viekšnių bažnyčia, kunigai, 

M. Valančiaus lankymasis Viekšniuose. — Visas tekstas: 

Tolimas ir permainingas laiko sluoksnis dengia vyskupo, tautos blaivintojo ir švietėjo 

M. Valančiaus gyvenimo tarpsnį. Vasario 28 d. pažymėsime 200 m. nuo jo gimimo, pernai, 

vasario 24 d., buvo 150 metų nuo jo įšventinimo vyskupu, o gegužės 17 d. su liūdesiu minėjome 

jo mirties 125-ąsias metines. Regis, pastarąsias dvi sukaktis paminėjo tik bažnyčia, o civilinė 

Lietuvos valdžia, įklimpusi į rinkimų aistras, tokiai išskirtinei istorijos, kultūros ir tikėjimo 

atžvilgiu asmenybei laiko nerado. Nusilenkdami M. Valančiaus gyvenimo žygdarbiui, bent 

šiomis kukliomis publikacijomis paminėkime šviesųjį Žemaitį ir priminkime jo santykį su mūsų 

kraštu. 

Motiejaus Valančiaus, kaip vyskupo, veikloje išskirtinę vietą užima Viekšniai ir jų kraštas. 

Pirmiausia dėl to, kad čia ilgokai, nuo 1844 metų, buvo statoma nauja mūrinė bažnyčia. Vos 

įšventintas vyskupu, pirmuoju parapijų vizitacijos maršrutu M. Valančius pasirinko šiaurės 

Žemaitiją bei Kuršą. Į šį maršrutą įtraukė ir Viekšnius. Per generalinę vizitaciją nuo 1850 m. 

liepos 4 iki rugpjūčio 29 dienos jis aplankė 38 bažnyčias, suteikė sutvirtinimo sakramentą 

daugiau kaip 130 tūkstančių vaikų ir suaugusiųjų. Į Viekšnius atvyko iš Tirkšlių, vizitacija galėjo 

būti apie rugpjūčio vidurį. 

Kertinis dabartinės Viekšnių šv. Jono bažnyčios akmuo buvo padėtas 1844 m. balandžio 24 d. 

Jį pašventino jau senyvo amžiaus klebonas Pranciškus Kundrotas. Parapijiečiai įsirengė plytinę, 

kurioje būsimai statybai degė molines plytas. Klebonui netekus regėjimo, keletą metų statybos 

darbams vadovavo vikaras Domininkas Vitkevičius, ir nederlingais, 1847 bei 1848 metais 

pajėgęs surinkti 2000 rublių aukų bei už 1900 rublių maisto darbininkams. Iki 1949 m. spalio 

pabaigos sienas pavyko išmūryti iki pusės langų. 

D. Vitkevičių perkėlus į Tirkšlius, statybos tęsti vyskupija atsiuntė kunigą Feliksą Lenkauskį, 

kuris, surinkęs per 7000 rub. aukų, baigė bažnyčios statybą. Tačiau dvasininkų tarpusavio 

santykiai nesiklostė sklandžiai. „Pastabose pačiam sau” M. Valančius vėliau prisimins tą pirmąjį 

vizitą: „Tokiame padėjime buvo dalykai, kai iškeltas vyskupijos vyskupu patsai atvykau į 

Viekšnius. Kleboną radau visiškai aklą, kun. Lenkauskį besivaidijantį su fundatorium; kun. 

Ignacą Vaišvilą — administratorium; vienu žodžiu, tris šeimininkus tos vienos bažnyčios. 

Kiekvienas jų traukė žmones į save, o parapijonai, į dalis išskaidyti, nežinojo, ko klausyti; 

nusprendžiau tad dalykus sutaisyti”. Tačiau iš karto perversmų nesiėmė. Palaukė, kol bažnyčios 

statyba bus baigta. Apie tai pats vyskupas rašė: „1853 m. vyskupiškomis apeigomis naują 

bažnyčią pašventinau; į didįjį altorių įdėjau šv. kankinių: Lauryno, Deodato ir Placidos relikvijas; 

pašventinimo atmintį švęsti paskyriau trečią sekmadienį po Trijų Karalių; padirmavojau 1602 

žm. ir 30 d. pavakary išvažiavau į Tryškius.” Vadinasi, kai kur pasitaikantys duomenys, jog 

Viekšnių bažnyčia pašventinta 1854 m., nėra teisingi. 

Baigus bažnyčios statybą, Valančius galėjo imtis ir dvasininkų perkėlimų. Kunigą I. Vaišvilą, 

matyt, iškėlė į gretimą Papilės parapiją, taip pat iškėlė ir kunigą F. Lenkauskį, o tvarkyti tolesnių 

parapijos ir bažnyčios statybos reikalų atkeldino, paties vyskupo žodžiais, „dievobaimingą 

kunigą Rupertą Bortkevičių”. Jis baigė statyti ir uždengė bokštą, nutinkavo iš lauko sienas, 

paklojo grindis ir iš lauko akmenų sumūrijo šventorių. Taip pat buvo nugriauta už 60 sieksnių 

buvusi senoji bažnyčia, jos vietoje sumūryta koplyčia. Gal jos pašventinti po poros metų 

347

M. Valančius 1855 metais vėl lankosi Viekšniuose. Paskui jis užsirašys, kad į naująją bažnyčią 

„altorius iš pradžios perkėlė iš senosios bažnyčios; bet kad tie buvo negražūs, 1870 m. 

parapijonas Vincas Juodeikis fundavo naujus, gausiai paauksintus. Tai jam atsiėjo 500 rub.” 

Būtent M. Valančiui turime būti dėkingi, kad išliko gana daug žinių apie Viekšnių bažnyčios 

statybą ir jos rėmėjus. Bažnyčios projektą parengė ir statybą prižiūrėjo inžinierius Kiršteinis, 

miško veltui davė Kapėnų dvaro savininkas kunigaikštis I. Liubeckis ir Biliūnų (gal — 

Biliūniškių?) miško savininkas J. M. Važinskis, statyba labai rūpinosi valsčiaus viršaitis Jonas 

Dūda, vyresnysis pastato mūrininkas buvęs Karolis Klameris, bokštą mūrijęs Jokūbas Rekė. 

Paskutinį kartą Viekšnius M. Valančius aplankė 1862 m. pavasarį, paskutinėmis gegužės 

dienomis. Nuoširdžiai pabendravo su pripažinimo nusipelniusiu ir dekanu paaukštintu klebonu 

R. Bortkevičiumi, tačiau vargu ar galėjo nujausti, kad jau po metų dėl šio parapijiečių pamilto 

kunigo turės didelių rūpesčių. 

Įsiliepsnojus 1863 m. sukilimui, J. Stanevičiaus vadovaujamas sukilėlių būrys po sėkmingų 

kautynių su caro kariuomene Biliūniškėse patraukė į pirmą agitacinį žygį. Pro Birbiliškės, Tučių, 

Kapėnų, Skleipių, Pavirvytės ir Gyvolių dvarus sukilėliai balandžio 13 d. pasiekė Viekšnius, per 

pamaldas bažnyčioje priėmė priesaiką, o kunigui R. Bortkevičiui liepė iš sakyklos paskelbti 

sukilėlių manifestą. To pakako, kad R. Bortkevičius su kitais dešimčia Žemaitijos kunigų 

atsidurtų kalėjime. Nors M. Valančius asmeniškai kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių, 

„koriku” pramintą M. Muravjovą, įrodinėdamas, jog ir taip kunigų trūksta, malonės nebuvo 

parodyta. R. Bortkevičiui nebebuvo leista grįžti į Viekšnius, vyskupas jį perkėlė į Sedą, o mirė 

šis garbus dvasininkas būdamas Leckavos klebonu 1889 metais. Viekšnių dekanu liko 

artimiausios — Tryškių parapijos klebonas Adolfas Daugėla. 

Jau vėliau, 1872 m., uždraudus lietuvišką raštą, M. Valančiaus turėta rūpesčių dėl lietuviškų 

pamokslų, kuriuos caro valdžia norėjo irgi uždrausti. Caro valdžios raštuose vyskupui buvo 

argumentuojama, jog Viekšniuose, Gruzdžiuose, Papilėje, Šiauliuose ir Kuršėnuose yra 

kariuomenės įgulos, jose tarnaujantys katalikai nesuprantą lietuviškai, vadinasi, pamokslus 

kunigai privalą sakyti rusų kalba. Vyskupas nenusileido. 

Per 12 metų, kol galėjo vizituoti bažnyčias, M. Valančius bent po du kartus aplankė visas 212 

vyskupijos parapijų. Viekšniuose jo pabuvota mažiausiai keturis kartus, o šio Žemaitijos 

kampelio vardas Valančiaus atmintyje buvo iki pat mirties. 

Rozga Leopoldas. 2. Dviejų šviesių žemaičių draugystė: Motiejaus Valančiaus gimimo 

200-osioms metinėms // Vienybė. — 2001. — Saus. 30. — Tekste: S. Daukantas, M. Valančius ir 

Tučių dvarininkas Feliksas Kontrimas. — Visas tekstas: 

Negirdėti, kad M. Valančiaus sukakčiai būtų kruopščiai rengiamasi, bene vienintelė kol kas 

dovana — 1999 metų data pažymėta, tačiau, regis, tik pernai dienos šviesą išvydusi istoriko V. 

Merkio studija „Motiejus Valančius. Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo”. Ir šiame 

leidinyje, ir paties M. Valančiaus raštuose ne kartą minimi Viekšniai bei viso mūsų krašto 

žmonės. Galima tik stebėtis, kad valdydamas didžiulę vyskupiją, nusidriekusią nuo Tauragės iki 

Zarasų, šis veiklus ir išmintingas dvasininkas buvo taip gerai susipažinęs su atskiromis 

parapijomis, sugebėjo įdėmiai sekti įvykius jose. 

Viena iš priežasčių atkreipti ypatingą dėmesį į Viekšnių kraštą M. Valančiui buvo tai, kad 

netoliese, Tučiuose, gyveno senas jo ir S. Daukanto pažįstamas Feliksas Kontrimas, daugiau 

žinomas kaip S. Daukanto bičiulis, jo mokslo draugas Kretingos ir Žemaičių Kalvarijos 

mokyklose, vėliau — nusenusio istoriko globotojas. Jiedu su S. Daukantu ir buvo panašaus 

amžiaus, taigi už M. Valančių F. Kontrimas buvo 8 metais vyresnis ir jų pažintis galėjo 

užsimegzti būtent per S. Daukantą ir tęstis ne vienerius metus. Be abejo, M. Valančius, dar 

būdamas Žemaičių kunigų seminarijos rektoriumi, negalėjo nežinoti apie F. Kontrimo aukštąjį 

išsimokslinimą ir patriotiškumą, prisidėjimą prie 1831 m. sukilimo, kad I. Oginskis jau iki 1850 

metų siūlė F. Kontrimui leisti lietuvišką laikraštį. Tikriausiai, S. Daukantui gyvenant Varniuose, 

ten lankėsi ir F. Kontrimas, tačiau su M. Valančiumi jie buvo pažįstami anksčiau. Kai 1850 

metais M. Valančius tapo žemaičių vyskupu ir vyskupijos centrą perkėlė iš Alsėdžių į Varnius, 

vienas pirmųjų darbų buvo pastatyti ganytojui deramus namus. Jų statybai miško medžiagą tiekė 

būtent F. Kontrimas iš savo valdomų miškų. Kiek buvo ir apskritai ar buvo už medieną 

348

sumokėta, reikėtų aiškintis archyvuose. Tačiau aišku, kad už gerus pinigus vyskupas medienos 

būtų gavęs kur kas arčiau, nei Tučiuose. 

Daug vėliau, 1863 metų pavasarį, Viekšnių kraštas, taip pat ir Tučiai, atsidūrė audringų 

sukilimo prieš carinę valdžią įvykių verpete. Matyt, pro čia sukilėliai 1863 m. balandžio viduryje 

traukė iš Biliūniškių į Viekšnius, o iš ten pro Antanavo dvarą — į Akmenę. Gegužės 26 d. to 

paties Šiaulių apskrities sukilėlių vado J. Stanevičiaus būrys su caro kariuomene kovėsi prie 

Tučių kaimo. Gal tuomet, gal kitą kartą sukilėlių užsukta į Tučių dvarą, kurį valdė F. Kontrimas. 

Nors pėdsakais atsekę kareiviai sukilėlių dvare nerado, įkalčių užteko. F. Kontrimas buvo 

suimtas ir išvežtas į Šiaulių kalėjimą. 

Matyt, F. Kontrimą su M. Valančiumi siejo ne šiaip sau pažintis, o gilesni dvasiniai ir 

švietėjiški ryšiai, nes rizikuodamas savo paties likimu, tokiu įtemptu metu vyskupas su jam 

būdingą drąsa ir atkaklumu gynė F. Kontrimą ir bandė išvaduoti. Jau 1863 m. vasarą, pats 

turėdamas aibę rūpesčių ir nemalonumų, jis Šiaulių kalėjime aplankė bičiulį. Pasak 

M. Valančiaus, kalinys dejavęs dėl prarasto brangaus laiko, nes priverstinai nutrūkę jo statistiniai 

tyrimai ir apskritai darbas, kuriam buvo atsidėjęs ilgus metus. O domėjosi F. Kontrimas ne tik 

statistikos dalykais, bet ir lietuvių kalba, buvo apsiskaitęs. Kai septynios dešimtys metų, 

kiekviena diena brangi. O čia dar širdį sopa dėl artimųjų likimo, nes areštavusi savininką, 

kariuomenė nusavino ir išgrobstė dvare buvusį turtą, patį dvarą suvalstybino, o gimines išvarė. 

Matydamas, kad bylos tyrimas nejuda iš vietos, o bičiulio jėgos senka, M. Valančius raštu 

kreipėsi į karinę ir administracinę valdžią, girdamas F. Kontrimo išsimokslinimą ir troškimą 

grįžti prie statistinių tyrinėjimų. Savo rašte vyskupas, kurį parapijose sutikdavo minios ir kurio 

žodis buvo galingesnis už valdžios pareigūnų įsakymus, primena, kad F. Kontrimas yra Kauno 

gubernijos statistikos komiteto narys, vadina jį vienu artimiausių savo draugų ir savo „žemaitiškų 

studijų” bendradarbiu, įgudusiu literatu. 

Deja, net aukštojo ganytojo užtarimas nepadėjo. Valdžia F. Kontrimo ne tik nepaleido iš 

kalėjimo, bet ir jo bylos tyrimo nepaspartino, 1864 metais Žemaitijos šviesuolis mirė Šiaulių 

kalėjime. 

Įvairiuose 1863 metų sukilimo tyrinėjimuose ir aprašymuose apie F. Kontrimą yra gana 

prieštaringų žinių. Carinės administracijos archyvuose esama žinių, neva F. Kontrimas pats 

subūręs sukilėlių būrį ir jam vadovavęs, kad kartu su kito dvarininko, Jono Leckaus, būriu 

birželio 13 d. kovęsis su kariuomene prie Kamanų aukštapelkės. Leckus buvęs sugautas, o 

F. Kontrimas su savo kovotojais pasitraukęs į Kegrių mišką ir ten kariškių apsuptas bei 

sulaikytas. Spėtina, kad F. Kontrimo nuopelnai stipriai padidinti, nes sukilėlių būrių vadus (kaip 

ir tą patį J. Leckų) kareiviai paprastai arba vietoje pakardavo, arba vėliau sušaudydavo, o 

F. Kontrimui bausmė taip ir nebuvo paskirta. Be to, sunkiai tikėtina, kad 70 metų žmogus, tegu ir 

stiprus, būtų pajėgęs vadovauti mobiliai veikusiam būriui. Dauguma sukilėlių ir jų vadų buvo 

palyginti jauni ir sveiki vyrai. Prisiminkime, kad F. Kontrimo bendraamžis S. Daukantas tomis 

dienomis Papilėje jau sunkiai sirgo senatve. 

Vienaip ar kitaip, būtų gerai, kad kas iš viekšniškių, bestudijuodamas istoriją, pasigilintų į F. 

Kontrimo ir M. Valančiaus draugystės ryšius ir jų pobūdį. Juk ne atsitiktinumas, kad 

oficialiajame gyvenime vyraujant lenkų ir rusų kalboms, 1860 metais, Tučių kaimo valstietis 

Pranciškus Grušas, o 1861 metais — šio kaimo bendruomenė tiesiogiai laiškais kreipėsi į 

vyskupą Motiejų Valančių lietuviškai. 

Tikriausiai, ne atsitiktinumas, kad į vyskupą M. Valančių kreipėsi ir netolimo Kapėnų kaimo 

valstiečiai, skųsdamiesi nepakeliamomis prievolėmis kunigaikščio I. Liubeckio valdomam 

dvarui. Laiško autoriai skundėsi, kad dėl nepakeliamų prievolių nebeįstengia atlikti net religinių 

pareigų. Deja, ir šiuo atveju vyskupas negalėjo padėti, nes neturėjo teisės kištis į civilinius 

reikalus. O šis laiškas tik patvirtina didžiulį krašto, gyventojų pasitikėjimą savo vyskupu ir 

pagarbą jam. 

Samas Aloyzas. Žemaičių vyskupijos žemėlapis — lietuviškosios kartografijos paminklas // 

Mokslas ir gyvenimas. — 2001. — Nr. 2 // Kopijuota iš interneto 2004-04-06. — Tekste: 

Žemaičių vyskupijos istorijos pradžia yra 1413 metai, kai Lietuvos didysis kunigaikštis 

Vytautas ir Lenkijos karalius Jogaila su lenkų kunigais atvyko krikštyti žemaičių. Iškilus 

349

nesusipratimams su Kryžiuočių ordinu, sustojo krikštijimas ir nebuvo įsteigta vyskupija. Ginčą 

turėjo spręsti 1417 m. Konstancos visuotinis bažnyčios susirinkimas. 1417 m. vasarą 

Susirinkimas nutarė pakartotinai kartu su Vytautu pasiųsti į Žemaitiją delegaciją. Ji turėjo baigti 

žemaičių krikštą ir įsteigti vyskupiją. 1417 m. spalio 23 d. Vytauto aktu patvirtintas vyskupijos 

įsteigimo faktas, o kitą dieną (spalio 24) Konstancos susirinkimo atstovas Vilniaus katedros 

kleboną Motiejų Trakiškį konsekravo vyskupu ir paskyrė į Žemaitiją. Vyskupijos centru buvo 

pasirinkti Medininkai (dabar Varniai) ir suteiktas vyskupijai Medininkų vardas. Vėliau 

Medininkų vardo atsisakyta ir pavadinta Žemaičių vyskupija. 

Tada vyskupija dar buvo nedidelė. Ji apėmė visą Žemaičių seniūniją, dalį Upytės apskrities ir 

už Nemuno Virbalio dekanatą. Per daugelį dešimtmečių vyskupija didėjo, daugėjo parapijų, 

tobulėjo administracinis suskirstymas ir valdymas. 1587 m. vyskupija buvo suskirstyta į tris 

dekanatus (Luokės, Viduklės ir Virbalio), 1636 m. jau buvo šeši dekanatai (Joniškio, Kražių, 

Rietavo, Skuodo, Šeduvos ir Virbalio). 1740 m. vyskupas A. Tiškevičius vyskupiją suskirstė net į 

dešimtį dekanatų: Alsėdžių, Joniškio, Kražių, Rietavo, Skuodo, Šeduvos, Varnių, Veliuonos, 

Viekšnių ir Virbalio. 1753 m. vyskupijoje jau veikė 133 bažnyčios. 1774 m. vyskupijoje buvo 96 

parapinės, 40 filinių bažnyčių, 14 vienuolynų ir 12 koplyčių. Po 1795 m. Lenkijos ir Lietuvos 

valstybės trečiojo padalijimo Žemaičių vyskupija prijungta prie Rusijos ir priskirta Mogiliovo 

arkivyskupijai. 

1849 m. pabaigoje Žemaičių vyskupija apėmė Kauno ir Kuršo gubernijas. Jai priskirta Kuršo, 

Žiemgalos, Breslaujos, Kauno, Kupiškio, Obelių, Ukmergės, Upytės dekanatai ir Pabaisko 

dekanato dvi parapijos. Po tokios reformos vyskupijoje jau buvo 214 parapinių ir 116 filinių 

bažnyčių bei 14 koplyčių. Tokią Žemaičių vyskupiją 1850 m. paveldėjo vyskupas Motiejus 

Valančius. Pagal bažnyčių ir Romos katalikų skaičių buvo pati didžiausia vyskupija Rusijoje. 

Tada ji užėmė apie 25 tūkst. kv. km ir apėmė teritoriją nuo Kryžiuočių ordino valdomo Baltijos 

pajūrio iki Breslaujos rytuose ir nuo Kuršo gubernijos ribos iki Nemuno bei Ukmergės, Utenos, 

Vidžių pietuose. 

Rozga Leopoldas. 3. Ganytojo vizitai Akmenės krašte: Motiejaus Valančiaus gimimo 

200-osioms metinėms // Vienybė. — 2001. — Vas. 13. — Visas tekstas: 

Motiejus Valančius buvo pirmasis šios plačios vyskupijos ganytojas, po daugelio metų ėmęsis 

reguliariai lankyti parapijas ir tuo stiprinti žmonių dvasią bei dvasininkų drausmę. Jau 

1850-aisiais, pirmaisiais buvimo vyskupu metais, jis išsirengė į generalinę vizitaciją, kurios metu 

aplankė 38 bažnyčias. Pirmoji Ganytojo kelionė per mūsų kraštą vedė nuo Viekšnių į Laižuvą, iš 

Laižuvos apie rugpjūčio vidurį pasiekė Akmenę. Neabejotinai turėjo daug apie ką pasikalbėti su 

jau nebejaunu, tačiau išsilavinusiu kunigu Kalikstu Kasakausku, kuris gal nuo to susitikimo taps 

vienu iš M. Valančiaus patikimiausių ir labiausiai gerbiamų dvasininkų, bus pakeltas prelatu. 

Tuomet dar visai neprastai atrodė senoji Akmenės bažnyčia. Gal jau tuomet sutapo dviejų 

išsilavinusių dvasininkų mintys, kad tik blaivybė gali išgelbėti žemaičius nuo dvasinio nususimo, 

surusėjimo ir aklo paklusnumo carinei okupacijai. 

Šį kartą vyskupas berods bus pasitenkinęs žodine klebono informacija apie parapijai 

pavaldžias Klykolių koplyčią ir Vegerių bažnyčią, nes iš Akmenės Ganytojo karieta patraukė į 

Žagarę. Iš Žagarės M. Valančius pasiekė Kruopius, ir čia palaimino šimtus tikinčiųjų, suteikė 

Sutvirtinimo sakramentą daugybei vaikų ir suaugusiųjų. Iš Kruopių vyskupas keliavo į Šakyną, 

Gruzdžius. 

Tuometinė Žemaičių vyskupija driekėsi nuo Palangos iki Zarasų, jai priklausė ir Ukmergė, 

Anykščiai, ir Kaunas. Tad keletą paskesnių metų vizitacijų maršrutai vedė į Aukštaitiją. 

Išvykdavo ir į trumpesnes keliones, matyt, kurios nors tų kelionių metu aplankė Papilę. Naujoje 

knygoje apie M. Valančių istorikas V. Merkys vaizdžiai aprašo Ganytojo lankymąsi Papilėje 

1861 metais. 

Iš Varnių išvažiavęs tų metų gegužės 30 d., M. Valančius per Upyną ir Kuršėnus atkako į 

Papilę. Visiems žinomas kunigas I. Vaišvila tuomet čia pavadavo psichine liga seniai susirgusį ir 

nuo pareigų nušalintą kleboną V. Ruškevičių. Nėra abejonės, kad M. Valančius su I. Vaišvila irgi 

buvo pažįstami, susitikę ne tik Viekšniuose, bet ir Varniuose, kur I. Vaišvila pažino jau paliegusį 

S. Daukantą. V. Merkys abejoja plačiai paplitusia nuomone, kad per S. Daukantą Valančiaus ir 

350

Vaišvilos santykiai sugedo. I. Vaišvila, kaip ir K. Kasakauskas, buvo ištikimas Valančiaus 

blaivybės idėjų sekėjas, jas įgyvendindamas, nesibodėjo ryžtingų priemonių. Valančius negalėjo 

nežinoti, kad 1860 metais Vilniaus generalgubernatorius V. Nazimovas gavo papilėniškio, 

buvusio kariškio Nikodemo Kaunio (gal Daunio? — L. R.) skundą, kad už degtinės gėrimą 

kunigas jį neva žiauriai primušęs ir nakčiai uždaręs į tvartą. Valdžios nuomone, tai buvo 

neleistinos priemonės, tačiau vyskupas, matyt, jų nesmerkė. Dar po metų Papilėje kilo skandalas 

dėl karčemoje begeriant mirusio „valstybinio valstiečio” Vincento Abako, kurio palaikų I. 

Vaišvila neįsileido į šventintas kapines, kadangi nelaimingasis mirė be išpažinties ir komunijos. 

Tokiam ryžtingam žingsniui I. Vaišvila gavo vyskupo pritarimą ir sekmadienio pamoksle 

paaiškino, jog girtuokliai taip užsitraukia amžinąjį prakeikimą. 

Mirusįjį tuomet palaidojo tarp katalikų ir liuteronų kapinių buvusiame ruože, tačiau policija iš 

dvasine liga sergančio klebono V. Ruškevičiaus išreikalavo leidimą perkelti mirusiojo palaikus į 

katalikų kapines. Tuomet M. Valančius per Viekšnių dekaną, Tryškių kleboną A. Daugėlą 

perdavė nurodymą uždaryti išniekintas Papilės kapines. Papilėniškiams savo mirusiuosius teko 

vežti laidoti į aplinkines parapijas. Tuomet V. Abako palaikus kantrybės netekę parapijiečiai vėl 

iškasė ir perlaidojo ne kapinių teritorijoje, o kapinės buvo iš naujo šventinamos. 

Tačiau tai bus po pusantrų metų, o tą 1861 metų birželį M. Valančius Papilėje susitiko ir seną 

pažįstamą S. Daukantą, ir I. Vaišvilą. Kadangi bažnyčia buvo remontuojama, mišias vyskupas 

laikė ant piliakalnio, kapinėse, kuriose po trejeto metų amžinojo poilsio atguls ir S. Daukantas. 

Iš Papilės M. Valančius pasuko į šiaurę, aplankė Akmenę, Vegerius, Kruopius, iš čia per 

Šakyną pasuko į šiaurės rytų Aukštaitiją. Dar kartą mūsų rajono teritorija M. Valančiaus kelionė 

vedė 1862 metų gegužės pabaigoje. Tuomet iš Viekšnių jis užsuko į Šiaudinę, iš kurios patraukė į 

Tryškius. 

Nesunku įsivaizduoti, kokį milžinišką tikinčiųjų entuziazmą kėlė šie vyskupo apsilankymai. 

Parapijos jiems iš anksto rengdavosi, vyskupo pasitikti išjodavo dešimtys pasipuošusių raitelių, 

kiekvienoje bažnyčioje reikėdavo suteikti Sutvirtinimo sakramentą tūkstančiams vaikų ir 

suaugusiųjų. Keliaudavo karieta, tačiau ir ji vargiai galėjo apsaugoti nuo spiginančių karščių, be 

laiko sugesdavo maistas, prisidėdavo nuovargis. Vienos kelionės metu, vyskupo karietai 

važiuojant per upelį, sulūžo tiltas, ir karieta įkrito į vandenį, vyskupą ir jo palydovus tarnai 

ištraukė per karietos stogą. Ilgainiui kone kiekvienos ganytojiškos kelionės metu vyskupą 

kamuodavo ligos. 

Mūsų krašto M. Valančius neišleido iš savo akiračio ir vėliau. Po 1863 m. sukilimo jam teko 

rūpintis dešimčių kunigų likimu. Dar 1863 m. pavasarį jis rūpinosi, kad trys suimti kunigai, tarp 

jų — Šiaudinės filijalistas Adomas Galkevičius — nebūtų kalinami kartu su kriminaliniais 

nusikaltėliais. Dėl jo ir kitų kunigų likimo į Vilniaus generalgubernatorių M. Muravjovą kreipėsi 

1864 m. vasario mėnesį, laiškais atkakliai įrodinėjo, jog Papilėje nėra kuo pakeisti I. Vaišvilos, 

bet valdžia areštavo ir įkalino ne tik I. Vaišvilą, bet ir jo vieton paskirtą A. Rimavičių. Grįžusį iš 

kalėjimo 1864 m. rudenį I. Vaišvilą valdžia laikė policijos priežiūroje. Tuo metu jis spėjo 

palaidoti mirusį S. Daukantą, vėliau buvo iškeltas į Joniškį. Nesutikdamas keltis į skurdesnę 

Pievėnų filiją, I. Vaišvila sukėlė vyskupui rūpesčių, gal dėl to ir liko įspūdis, esą jų santykiai 

pašlijo. Tačiau 1862 m. pabaigoje būtent aiškintis dėl I. Vaišvilos blaivybės akcijų ir jį užtarti M. 

Valančius į Papilę siuntė K. Kasakauską ir dar vieną itin patikimą kunigą. 

Žinotinas atvejis, kai 1865 m. rusų valdžia privertė M. Valančių išversti į lietuvių kalbą 

pamokslų rinkinį, kuris būtų valdžios aprobuotas. Vertimą reikėjo atlikti skubiai, tad jis buvo 

išskirstytas dalimis. Vienos dalies vertimas buvo patikėtas Akmenės klebonui, tuomet jau 

prelatui K. Kasakauskui, kuris šią užduotį atliko tik savaitę pavėlavęs, 1866 m. sausio mėnesį. 

Kaip vieną mokyčiausių dvasininkų, K. Kasakauską vyskupas ragino rašyti blaivybę 

propaguojančias knygas, aprobavo jo parašytas brošiūras „Girtybė ir blaivystė” bei „Pasaka apei 

pašnekesnį tarp velnio ir šinkorių po atsižadėjimo katalikų nuo gėrimo arielkos”, beje pastaroji 

knygutė buvo išleista net du kartus. 

Suprantama, tai tik nuotrupos iš anų nutolusių metų, kurie nestokojo ir įtampos, ir vargų, ir 

džiaugsmo valandų. Deja, per karus, okupacijas, perkraustymus, daug anuos įvykius 

paliudijančių dokumentų tapo sunaikinti, o kurie ir išliko, nėra paprasta surasti ir paskelbti. 

Nusilenkdami didelės asmenybės, ryžtingo ganytojo ir nepailstančio tautos švietėjo Motiejaus 

351

Valančiaus atminimui, galime didžiuotis, kad jo žemiškieji keliai ne kartą vedė ir per mūsų 

krašto lygumas, miškus ir kaimus. 

Knabikas Stanislovas. Gimtinę prisiminus // Būdas žemaičių. — 2001. — Birž. 29. — 

Tekste: 

„Palei geležinkelį nuo Mažeikių iki Maigų kaimo buvo pastatyti septyni gyvenamieji namai, 


kazermose — po dvi. [...]. Netoli [geležinkelininko] A. Keršio gyveno ilgametis eigulys, karo su 

japonais bei Pirmojo pasaulinio karo dalyvis Jonas Sidabras. Šį žmogų gerbė ne tik krakiškiai, 

bet ir visos Viekšnių parapijos žmonės. J. Sidabras buvo vieno iš Viekšnių bažnyčios altorių 

fundatorius. [...]. Kur dabar „Šilo” kolektyviniame sode stovi vandentiekio bokštas, prie miško 

buvo prisišliejusi sodybėlė. Joje gimė ir užaugo kunigas Kazimieras Andriuška, prieškario metais 


naujosiose kapinėse. [...]. Užžėlė takai palei geležinkelį, kuriais pas mamą dviračiu važiuodavo 

kunigas K. Andriuška... [...]. Nebevažiuos dviračiais, nebeskubės pėsčiomis dešimtys senų ir 

jaunų vietos ir aplinkinių kaimų gyventojų į Parcinkulio atlaidus Mažeikiuose, ar šv. Jono 

atlaidus Viekšniuose...” — Visas tekstas: 

1868 metais nutiesus Romnų—Liepojos geležinkelį, šiaurinė Maigų, Krakių ir Naikių kaimų 

dalis buvo atskirta ir ūkininkų žemės išsidėstė abipus geležinkelio. Kai kuriems teko net 

nusigriauti trobesius ir statyti juos kitoje vietoje. 

Pirmojo pasaulinio karo metais ties „Pušyno” kolektyviniu sodu vokiečiai buvo nutiesę antrus 

geležinkelio bėgius ir įkūrę laikiną geležinkelio stotį. 

Miškas vietiniams gyventojams davė darbo, nes tiek carizmo laikais, tiek prieškario Lietuvoje 

Dagių miške vyko dideli kirtimai, o pavasarį — miško sodinimo darbai. 

Palei geležinkelį nuo Mažeikių iki Maigų kaimo buvo pastatyti septyni gyvenamieji namai, 


kazermose — po dvi. Iki šių dienų išliko baltoji kazerma ties „Paparčiu” ir raudonoji kazerma, 

už kilometro į rytus nuo „Pušyno”. 

Visais laikais geležinkelininkų šeimos gyveno pasiturinčiai, nes geležinkelininkai gaudavo 

neblogą algą, turėjo nemažai žemės, galėjo laikyti gyvulių. Daugelis geležinkelininkų savo 

vaikus leido į mokslus. Geležinkelininko Gurskio sūnus dirbo mokytoju. Geležinkelininko 

A. Keršio sūnus Antanas Keršis buvo Lietuvos karo lakūnas, ne kartą stebinęs kauniečius 

skrydžiais po Žaliuoju tiltu. Antanas Keršis prisimenamas kaip puikus pilotas, skraidęs anglų 

gamybos lėktuvais „Gloster”. Jo drąsą ir gabumus vertino asociacijos grupės vadas pulkininkas 

leitenantas J. Lorencas, Lietuvos karinių oro pajėgų vadas brigados generolas Gustaitis. 

Lakūno sesuo Elvyra Keršytė — dailininkė. 

Netoli A. Keršio gyveno ilgametis eigulys, karo su japonais bei Pirmojo pasaulinio karo 

dalyvis Jonas Sidabras. Šį žmogų gerbė ne tik krakiškiai, bet ir visos Viekšnių parapijos žmonės. 

J. Sidabras buvo vieno iš Viekšnių bažnyčios altorių fundatorius. 

J. Sidabro sūnus Jonas buvo vienas pirmųjų Krakių pradinės mokyklos mokytojų, vėliau dirbo 

teisininko ir net diplomato darbą Kaune, o pokario metais kurį laiką dirbo Mažeikių gimnazijoje. 

Kur dabar „Šilo” kolektyviniame sode stovi vandentiekio bokštas, prie miško buvo 

prisišliejusi sodybėlė. Joje gimė ir užaugo kunigas Kazimieras Andriuška, prieškario metais 


naujosiose kapinėse. Kunigo brolis Pranas prieškario metais gyveno ir dirbo Klaipėdoje, jis 

1939 m. matė A. Hitlerį, kalbantį iš teatro balkono. 

Žemės kauburėlis prie durpyno, skiriančio „Šilo” ir „Paparčio” kolektyvinius sodus žymi, kad 

ten stovėjo Mortos ir Jono Ivanauskų bakūžė. Čia gimė ir užaugo rašytojo Romualdo Granausko 

motina — Rozalija Ivanauskaitė. 

Vėliau M. ir J. Ivanauskai pasistatė trobesius Naikių kaime, dabartiniame „Papartyje”, kur 

šiuo metu gyvena rašytojo pusseserė mokytoja pensininkė Angelė Ivanauskaitė. 

Už raudonosios ka[z]er[m]os Maigų kaime, P. Balvočiaus ūkyje, apie 40, o gal ir daugiau 

metų buvo Maigų pradinė mokykla, kurioje 1930—33 m. dirbo mokytojai A. ir J. Tumosos, 1941 

352

m. birželio 14 dieną ištremti su dukromis į Sibirą ir ten mirę. Pokario metais šioje mokykloje 

mokytoja dirbo poeto Algimanto Mikutos motina. 

Užžėlė takai palei geležinkelį, kuriais pas mamą dviračiu važiuodavo kunigas K. Andriuška, 

vaikščiojo lakūnas ir dailininkė A. ir E. Keršiai, poetas A. Mikuta, rašytojas R. Granauskas. 

Nebevažiuos dviračiais, nebeskubės pėsčiomis dešimtys senų ir jaunų vietos ir aplinkinių kaimų 

gyventojų į Parcinkulio atlaidus Mažeikiuose, ar šv. Jono atlaidus Viekšniuose, nebeskambės 

dainos geležinkelininkų Albertinos ir Jurgio Kaveckų kiemelyje, nebevirkdys akordeonų 

Viktoras Kaveckas ir Viktoras Žabaliūnas. 

Važiuodamas traukiniu Mažeikiai—Radviliškis, aš matau tvarkingai išsidėsčiusias kaimo 

sodybas, į mokyklą skubančius savo mokslo draugus, prie pervažos stovintį su geltona vėliavėle 

Jurgį Kavecką, ant suoliuko sėdintį artimiausią savo kaimyną senuką Pr. Keršį, su kuriuo tada 

draugais tapome, kai man buvo penkeri... 

Stanislovas Knabikas. Krakiai 

Plastinina Bernarda. Viekšnių bažnyčia: atlaikiusi amžių karus ir gaisrus: Tęsiame rašinių 

ciklą „Senieji Viekšniai” // Santarvė. — 2002. — Spal. 12: ir 5 nuotraukos. — Visas tekstas: 

Kaip teigia Katalikų kalendoriaus žinynas, Viekšnių bažnyčia pirmą kartą istoriniuose 

šaltiniuose paminėta 1597 metais. 1634-aisiais pastatyta nauja medinė pirmoji katalikų bažnyčia. 

1680 ir 1816 metais ji buvo atnaujinama. 1854 metais iškilo dabartinė mūrinė šv. Jono 

Krikštytojo bažnyčia. 

Per I pasaulinį karą, 1915 m. birželio 14-ąją, vokiečiai bažnyčią padegė ir sugriovė. 1921 

metais ją atstatant stengtasi išsaugoti jos pirmykštę išvaizdą. 1939 m. spalio 23 d. bažnyčios 

bokšte kilo gaisras, jo metu nukrito varpai. 

1853 metais, kaip rašė pats Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, jis šią bažnyčią 

pašventino ir į didįjį altorių įdėjo šventų kankinių relikvijas. M. Valančiaus paskirtas klebonu ir 

fundatoriumi, kunigas R. Bartkevičius „pastatė bokštą, apklojo cinku, sienas iš oro ištarkavo, 

įdėjo aslą, apmūrijo šventorių; čia paliko 14 nišių stacijų paveikslams įdėti. Vyskupui leidus, 

sugriovė senąją bažnyčią; jos vietoje pamūrijo koplyčią...” 

RYŠKIAUSI ANŲ DIENŲ PRISIMINIMAI 

Stasė Stankienė gimė, užaugo ir dabar tebegyvena prie pat bažnyčios. 93-eji metai praleisti 

šalia Dievo namų, todėl ji — šios moters gyvenimo dalis. Ji puikiai prisimena bažnyčios gaisrą, 

kilusį per I pasaulinį karą. 

Vokiečių armijos kariai buvo įsikūrę bažnyčios bokšte ir ten įsirengę stebėjimo postą. 

— Iš viršaus jie žiūrėjo į gatvę ir šaudė į priešus. Vokiečiams traukiantis padėtis pasikeitė: 

rusai atakavo bažnyčioje likusius vokiečius. Kilo gaisras. Akyse ir dabar stovi didžiulėse 

liepsnose ir dūmuose skendintis bažnyčios bokštas, — prisimena S. Stankienė. — Visi miestelio 

gyventojai buvo išbėgę, tad gesinti nebebuvo kam. Išdegė visas bažnyčios vidus, liko tik mūro 

sienos, kuriomis mes, vaikai, bėgiojom, tai buvo mūsų mėgstamiausia žaidynių vieta. 

Močiutės atmintis išsaugojusi dar vieną šio karo epizodą. Kadangi vietiniai gyventojai 

pasitraukė iš Viekšnių, rusai buvo užėmę jų namus. 

Kareiviai skerdė tvartuose likusius gyvulius, prieš saulę pakabinę padžiovindavo jų mėsą, 

kepenis, plaučius ir taip paruoštą skerdieną valgė. 

Po karo, kol bažnyčia dar nebuvo atstatyta, prisimena pašnekovė, pamaldos vykdavo 

koplyčioje (vėliau, tarybiniais laikais, ji buvo paversta kepykla — B. P.). Čia taip pat buvo 

atliekamos ir laidotuvių apeigos. Paskutinę naktį prieš velionį palydint į kapines, jį palikdavę 

koplyčioje. 

Netoli koplyčios stovėjo špitolė. Joje gyvenę pavargėliai ir bažnyčios tarnai. Klebonas turėjęs 

40 ha ūkį, kurį pastariesiems reikėję prižiūrėti. 

PAVARDĖS ĮSTRIGO VISAM GYVENIMUI 

Gražaus amžiaus sulaukusi S. Stankienė ir šiandien puikiai prisimena vaikystėje pažintų 

žmonių pavardes. Viena iš tokių — kunigo V. Jarulaičio, klebonavusio koplyčioje po bažnyčios 

gaisro. 

353

Pas šį dvasiškį dažnai atvažiuodavusi Kymantienė, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės motina. 

Ji buvusi kunigo giminaitė. Jos vyras Kymantas užsukdavęs pasišnekėti su Stasės tėvais. Tėvas, 

nors ir jokių mokslų nebaigęs, bet gyvenęs Amerikoje, greitai rado bendrą kalbą su Kymantu, 

kuris, Stasės akimis, buvęs gerokai „apsitrynęs”. Matyt, vyrai susibičiuliavo, nes jų draugystei 

atminti Kymantas buvo padovanojęs įspūdingą ąžuolinę šakotą lazdą. 

— Buvau kokių aštuonerių, atėjo laikas priimti Pirmąją komuniją. Bažnyčia dar nebuvo 

atstatyta, tad mama mane nuvedė į koplyčią, kurią mes, žemaičiai, vadinome šopa. Mane priėmė 

tada Viekšnių parapijoje po kunigo V. Jarulaičio, kurį vokiečiai uždarė į kalėjimą, klebonavęs 

kunigas Vasiliauskas, — apie reikšmingiausią savo vaikystės įvykį pasakoja senutė. — Kai 

bažnyčią atstatė, tarp keleto kunigų, atvykusių į jos pašventinimo ceremoniją, buvo ir Maironis. 

Nežinia kodėl, bet aš jį gerai įsidėmėjau. Tai buvo neaukštas, normalaus kūno sudėjimo, senyvo 

amžiaus vyriškis. Akiniai jo veidui suteikė savotiško dvasingumo. 

Prisimena S. Stankienė ir dar vieną bažnyčios gaisrą, kilusį pasibaigus II pasauliniam karui. 

Jis nebuvęs didelis. Užsiliepsnojusį bokštą pastebėję žmonės, ir gaisro židinys buvęs likviduotas. 

KEITĖSI IR BAŽNYČIOS APLINKA 

Kaip prisimena bažnyčios kaimynystėje gyvenanti moteris, Nepriklausomos Lietuvos laikais 

kitaip atrodė ir bažnyčios aplinka. 1930 metais parapijiečių lėšomis prie bažnyčios buvo 

pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam. Kitoje pusėje, prie Dariaus ir Girėno gatvės, netoli 

šventoriaus iškilo šv. Mergelės Marijos statula. Ji stovėjusi gana ilgai, kol, jau tarybiniais laikais, 

vieną naktį buvusi nuversta ir rytmetį žmonės ją radę paguldytą šventoriuje. Vėliau ji buvo 

pastatyta bažnyčioje. 

Pasak S. Stankienės, kitaip atrodęs ir tarp gatvelės, šalia kurios yra jos namas, ir šventoriaus 

tvoros esantis žemės plotas. Tarp įvairiaspalvių gėlynų ryškėjo ir Gedimino stulpų formos 

lysvėmis susodintos gėlės. 

Vyresnio amžiaus viekšniškiai tikriausiai dar mena ir čia pat buvusį natūralia velėna dengtą, 

galbūt iš žemės ar akmenų supiltą „Gedimino kalną”, kurio viršuje stovėjo geležinis vilkas. Tai 

buvo tarsi Vilniaus miesto atsiradimo simbolis, tarsi savotiška užuomina ir atsigręžimas į mūsų 

tautos istoriją. 

Kaip ir viskas, kas buvo susiję su nepriklausomos Lietuvos istorija, ši vieta tarybiniais metais 

buvo pertvarkyta. Ne tik iš žmonių akių, bet ir iš minčių buvo pasistengta „iššluoti” „buržuazinės 

santvarkos liekanas”. 

Bernarda PLASTININA. Nuotraukos iš Broniaus Kerio ir Antano Sidabro archyvo. 

Plastinina Bernarda. Viekšnių bažnyčia menininko žvilgsniu // Santarvė. — 2002. — Lapkr. 

30. — Visas tekstas: 

Viekšniai — damaskinio plieno meistro, kalvio, savo darbais žinomo ne tik Lietuvoje, bet ir 

užsienyje, Algio Stankaus tėviškė. Čia gimė, augo ir gyveno ne tik jis, jo tėvai, bet ir seneliai. 

Galbūt tai, kad Algis užaugo šalia bažnyčios, paskatino jį domėtis šio statinio istorija ir 

architektūra. 

VERTA AMŽININKŲ DĖMESIO 

Apie 1984—1989 metus A. Stankus gyveno Vilniuje ir dirbo Lietuvos kultūros paminklų 

restauravimo treste. Tuo metu jis susipažino su daugeliu garsių šalies dailininkų ir architektų, iš 

kurių sužinojo daug įdomaus ir apie Viekšnių bažnyčią. 

Akademikas architektas E. Čekanauskas — vienas iš tų žmonių, kurie praėjusiame šimtmetyje 

ugdė lietuviškumą, piešė senas bažnyčias ir lietuviškas sodybas, kitus statinius, kaupė medžiagą 

apie Lietuvos etninę kultūrą. Tų pačių minčių pilna buvo ir dailininko Č. Kontrimo galva. Iš 

E. Čekanausko pasakojimų apie bažnyčios stilių ir architektūrą Algis daug ką prisimena ir 

šiandien. 

Anot architekto, tai gotikinio stiliaus statinys, kurio detalės būdingos Baltijos jūros baseino 

šalių architektūrai. Tokias baltai dažytas bažnyčias jau XVI amžiuje statė kuršiai. Jos vėliau 

paplito visoje Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. 

354

PRIKELTA IŠ NAUJO 

1939 metų rudenį bokšte kilęs gaisras nuniokojo bažnyčią. Jos atstatymo darbus organizavo 

vietinis statybininkas Robertas Gutmonas, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą į Viekšnius 

atsikraustęs iš Latvijos. 

Viekšniuose gyvena jo anūkė Loreta Valukonienė, kuri iš savo močiutės Bronės Gutmonienės 

nemažai girdėjusi apie senelio veiklą. Pasak moters, močiutė dažnai prisimindavusi, kaip jos 

vyras darbuodavęsis ant bažnyčios pastolių, o jų dukra Kornelija vaikščiodavusi bokšto karkasu. 

Moteriai iš savo namų kiemo matant šį vaizdą širdis stingdavusi iš baimės, silpna darydavęsi 

pagalvojus, kad vienas neatsargus žingsnis, ir mergaitė gali nukristi. 

L. Valukonienė prisimena, kad močiutė sakiusi, jog R. Gutmonas yra pastatęs dar dvi 

bažnyčias — Vainute ir Gardume (dabar — Žemaičių Naumiestis — B. P.). 

A. Stankaus įsitikinimu, R. Gutmonas buvęs puikus savo darbo meistras. Ir šiandien bažnyčia 

stovi, lyg būtų ką tik pastatyta. Centrinės navos perdangų medines konstrukcijas laiko vientisos 

medinės kolonos. Rąstus Viekšnių bažnyčios kolonoms padovanojo prie Ventos stovėjusio 

Sonteklių dvaro savininkės panelės Radavičiūtės. 

KRYŽIUI BŪDINGAS „ŽUVIES” SINDROMAS 

— Gotikinio stiliaus senąjį bažnyčios kryžių prieš II pasaulinį karą nukalė mano tėvas 

Domininkas Stankus, — pasakoja Algis. — Maždaug prieš 20 metų, kai remontavo bažnyčią, 

senąjį geležinį kryžių nuėmė ir iškėlė naują. Dabartinis eklektinių formų šviesus kryžius 

pagamintas iš nerūdijančio plieno, o tai pažeidžia architektūros principus. 

Algis teigia, kad kryžius turėtų būti juodas ir neblizgantis, nes tik esant ryškiam kontrastui su 

dangumi jis atrodys įspūdingai. Anot kalvio, architektai netgi vartoja specialų terminą — „žuvies 

sindromas” — viskas turi būti pagrįsta kontrasto principu. 

— Mene veikia tie patys principai, kaip ir gamtoje, — pastebi pašnekovas. — Žuvelė, kad jos 

vandenyje niekas nepastebėtų, prisitaiko prie aplinkos: nugara tamsi, o papilvė balta. 

VARTAI — MENINĖS KALVYSTĖS PAVYZDYS 

Metaliniai archaiški bažnyčios vartai, pasak A. Stankaus, labai seni, galbūt senesni negu pati 

bažnyčia. Kas juos darė — nežinia, nors jis manąs, kad tai vietinių meistrų darbas. Vartų 

ornamentika reta, savotiškai originali, dvelkianti naiviu primityvumu. Tai puikus meninės 

kalvystės — grafikos ir skulptūros sintezės — dirbinys. 

— Parenkant vartams dažų spalvą taip pat reikėjo vadovautis kontrasto principu, — teigia 

kalvis. — Akivaizdu, kad apie tai niekas nepagalvojo. 

Pilkai nudažyti bažnyčios vartai blogai matyti, neatkreipia dėmesio. 

SENOJI DVASIA 

Menininko akis pastebi daugiau negu eilinio bažnyčios lankytojo. Ant prieš daugelį metų 

statytos gotikinės bažnyčios portalo puikavosi užrašas tokiu šriftu, kuris atitiko pastato stilių. 

Deja, pastebi kalvis, kažkas sugalvojo užrašą atnaujinti... arabiškais rašmenimis. 

Jautriai menininko sielai nepriimtini ir per daugelį dešimtmečių nusistovėjusios aplinkos 

pokyčiai. Senieji viekšniškiai mena šventoriuje augus didžiulį ąžuolą, kurio paūksmė teikė 

savotiško jaukumo. Prieš kelerius metus, kad bažnyčioje būtų šviesiau, buvo nugenėtos galiūno 

šakos. Matyt, šio sumanymo autoriui nė į galvą neatėjo, kad nueinančios kartos miestelio 

gyventojai senajam ąžuolui jaučia savotiškus sentimentus. 

Bernarda PLASTININA. Jono STRAZDAUSKO nuotr. 

Riauka Adomas. Pamokslininkas, visuomenininkas, švietėjas // XXI amžius. Atnaujintas 

2003 m. sausio 31 d. Nr. 9 (1113) // Kopijuota iš interneto 2004-04-06. — Tekste: 

„Žmogus gimsta turėdamas galimybę būti laisvas, bet tos laisvės dorybėms reikia tarnauti, 

būti atsakingam už ją, — sakė kanauninkas Vincentas Gauronskis. — Kaip ir materialinės 

gėrybės, taip ir laisvė priklauso nuo mūsų pačių. Jei žmogus iš prigimties buvęs vergas — jam ta 

laisvė nėra didelis turtas. Rinkimuose dalyvavo tik pusė rinkėjų: kitiems nesvarbu — tegul bus 

taip, kaip bus, nesiima jokios atsakomybės”. Šis pamokslas pasakytas Lietuvos laisvės gynėjams 

skirtose šv. Mišiose Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Jos vyko ypač iškilmingai ir 

pagarbiai. Giesmes giedojo Mažeikių miesto ir rajono politinių kalinių ir tremtinių bendrijos 

355

choras „Atmintis” (per 30 žmonių, vadovė Margarita Jutkuvienė). Garbės sargyboje stovėjo 

Viekšnių vidurinės mokyklos mokiniai. Jų rankose — tautinės ir tremtinių vėliavos. Į šv. Mišias 

atėjo tremtiniai, mokiniai, mokytojai ir kiti parapijiečiai — tie, kam brangi laisvės kovų dvasia. 

Po šv. Mišių iškilmės persikėlė į Viekšnių vidurinės mokyklos salę. Pakeliui žmonės stabtelėjo 

prie paminklo Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Vytautui. Mokykloje mokiniai ateitininkai, 

vadovaujami tikybos mokytojo Pauliaus Aurylos, atliko meninę programą. Savo repertuaro 

dainas dainavo ir jau minėtas mišrus choras, o savo kūrybos eiles skaitė skaitovai 

T. Januškevičius, S. Sidabrienė, I. Žiurauskienė. Puiku, kad bažnyčia eina kartu su savo tauta, 

pulsuoja jos nūdienos gyvenimu, deramai mini tautines ir religines šventes. Joms skiriami 

įsimintini pamokslai. Neseniai klausėmės įdomaus pamokslo apie tautos atgimimo dainių 

Maironį, minint 140-ąsias gimimo ir 70-ąsias jo mirties metines. Parapijiečiai, lankantys 

Viekšnių bažnyčią, niekada nepamirš J. Basanavičiaus, J. Tumo-Vaižganto, M. Valančiaus, 

V. Kudirkos ir kitų Lietuvos laisvės šauklių, kurie minimi daugelyje klebono pamokslų. Viekšnių 

parapijos bažnyčios veikla ypač atgijo prieš keletą mėnesių, kai po ilgos pertraukos (klebonavo 

Tauragės bažnyčioje) gimtinėn sugrįžo klebonas V. Gauronskis — puikus pamokslininkas ir 

visuomenininkas. Čia jam viskas pažįstama, čia sutinka buvusius savo mokytojus, bendraklasius, 

gimtojo kaimo žmones. Bažnyčioje jam talkina Sibiro tremtinys kun. R. Žulpa, gabus 

vargonininkas ir muzikos mokytojas V. Lizdenis. Jie dažni svečiai miestelio kultūriniuose 

renginiuose ir turistinėse kelionėse. Spalio 28-ąją klebonas V. Gauronskis apmokėjo kelionę 

vidurinės mokyklos mokytojams ir kartu su jais išvyko į Palendrių šv. Benedikto vienuolyną, 

aplankydami ir kitas bažnyčias. Tokia šiandien šviečia Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, 

kuriai vadovauja klebonas kan. V. Gauronskis ir, duok Dieve, jai tokiai išlikti ir ateityje, šelpiant 

vargstančiuosius, palaikant glaudžius ryšius su vietos „Caritas” organizacija ir miestelio 

visuomene. 

Adomas Riauka. Viekšniai, Mažeikių rajonas. 

Po Dauginių bažnyčia — kapinaitės / Šimkuvienė Alma // Trečiadienio valanda („Būdo 

žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 9. — Nr. 14 (26). — Visas tekstas: 

Kapėniškiai ir aplinkiniai gyventojai visi kaip vienas džiaugiasi Dauginių bažnytėle, kuri 

iškilo 1943-ųjų vasarą. Bažnytėlės ir šalia esančių kapinaičių teritorija apribota: iš šiaurės ir 

vakarų — keliu Kairiškiai—Kapėnai, Maldenių upeliu; šiaurės rytų pusės — žvyro karjeru. Seni 

žmonės pasakoja, kad dabartinėje bažnyčios vietoje yra buvusios kapinės, kuriose 1709—1711 

metais galėjo būti laidojamos maro aukos. 

Istorija byloja, kad per atlaidus, katalikų šventes žmonėms būdavę sunku pasiekti Viekšnių, 

Tryškių, Šiaudinės bažnyčias. Todėl buvo nutarta pastatyti savą Dauginiuose. Bažnyčios projektą 

tada parengė jaunas kunigas, vėliau tapęs vyskupu, Stanislovas Ilinčius (1887—1947). Jis 

neramiais vokiečių okupacijos laikais vadovavo statyboms. Vieta buvo pasirinkta netoli 

kapinaičių. Talkon skubėjo darbštūs valstiečiai, keli pasiturintys ūkininkai. Žmonės prisidėjo 

pinigais, statybine medžiaga ir kt. — žodžiu, kas kuo galėjo. 

Bažnyčios fundatorius Vincas Bogužas darbavosi Boleslovo Prialgauskio lentpjūvėje. Be 

atlyginimo jis triūsė visą vasarą: bažnyčios statybai ruošė medieną. Vėliau žmonės bažnyčios 

išorę iškalė dailylentėmis, o broliai Dargiai vidų išdažė. 

Bene daugiausiai nusipelnęs Dauginių bažnyčios statyboje buvo valstietis Aleksandras 

Labanauskas. Paveikslus piešė žinomas bažnyčių dailininkas Stasys Kinčinas, broliai Dargiai iš 

Viekšnių. Toks senųjų gyventojų atmintyje išlikęs bažnyčios statybos šurmulys. 

Nedidelėje kuklioje medinėje bažnyčioje 1943 metais rudenį jau laikytos šv. Mišios. Vyskupas 

V. Borisevičius pašventino bažnyčią, suteikdamas jai bažnyčios įkūrėjo — Stanislovo — vardą. 

Nuo tų metų Dauginių bažnytėlėje švenčiami dveji atlaidai: gegužės 8-ąją — Stanislovo, rugsėjo 

19-ąją — bažnyčios įšventinimo. 

Daug metų iki bažnytėlės vedė vingiuotas siauras žvyrkelis. Rudenį pravažiuoti būdavo 

neįmanoma — kai palydavo, nuokalnė tapdavo slidi, ratų tekiniai iki pusės smigdavo į purvą. 

Tačiau žmonės patys vežė žvyro, lygino duobes. Tai pamaldiems žmonėms kėlė daug 

nepatogumų. Ir tik vėliau, 1986—1987 metais, vargai baigėsi — kelias buvo išasfaltuotas. 

356

Dauginių Šv. Stanislovo bažnytėlei — 60 metų / Puslapį parengė Sigutė Vaišnienė // Būdas 

žemaičių. — 2003. — Rugs. 26: ir nuotrauka: „Naujai pastatytos Dauginių bažnyčios 

pašventinimo iškilmės 1943 metų rugsėjo 19 d.”. — Tekste: 

Rugsėjo 20 dieną daugelis viekšniškių traukė Dauginių link, kur iškilmingai paminėtas 

šventovės 60-metis. Dar yra nemaža gyvų liudininkų, dalyvavusių statybose, šventinime. Čia 

krikštyti jų vaikai, ne kartą patirtas Šventosios Dvasios apsireiškimo stebuklas, kuklioje 

aplinkoje patirtas ryšys su Dievu. 

Bažnytėlės pastatymo istorija gražiai papasakota dekano kun. Stanislovo Ilinčiaus laiške 

vyskupui Antanui Vaičiui 1983 metais bažnytėlės 40-mečio proga. Čia kunigas pasakoja, kaip iš 

Tauragės 1942 metais buvo paskirtas į Tryškius, kur klebonavo kunigas Pranciškus Baltrumas. 

Tų pačių metų balandžio mėn. kun. P. Baltrumą pasikvietė Telšiuosna vyskupas J. Staugaitis ir 

paprašė pastatyti Dauginiuose bažnytėlę prie kapų su mintimi praplėsti kapus ir tada bažnytėlė 

būtų vidury kapų. Kunigas klebonas dėl nežinomų priežasčių atsisakė rūpintis bažnyčios statyba 

ir tuo užsiimti paprašė kunigo S. Ilinčiaus. „Prasidėjo statybos darbai. Vysk. Staugaitis leido 

kapuose atlaikyti šv. Mišias prie koplytėlės (kuri ir dabar matosi, geltonai nudažyta) su tokia 

sąlyga, kad šios šv. Mišios bus pirmutinės ir paskutinės šiuose kapuose. Jeigu norėsite, kad būtų 

dažniau laikomos šv. Mišios, tai statykite bažnytėlę. Aš atsiklausiau susirinkusių ir pažadėjau, 

kad vadovausiu šiam darbui, — rašo kun. S. Ilinčius. — Po dviejų savaičių jau pašventinau 

pamatus. Ir po truputį darbai ėjo pirmyn. Sąlygos buvo nelengvos: trūkumas stiklų (dauguma 

suaukotų, o langų kryželiuos, tai iš fotografo gauti negatyvai, kuriuos išploviau ir sudėjom į 

langus); trūkumas vinių — karpėm vielas ir panaudojom vinių vietoje. 

Buvo ir statybos komitetas. Pirmininkas a. a. Aleksandras Labanauskas, a. a. Jonas 

Labanauskas, a. a. D. Munius ėjo rinko aukas ir maistą darbininkams, a. a. B. Prialgauskas turėjo 

savo lentpjūvę, Mačius, a. a. D. Plonys. (Dar klebono laiške nepaminėta, tačiau kituose 

šaltiniuose tarp bažnyčios fundatorių minimi V. Bogužas, K. Jurevičius, J. Tumavičius, 

B. Gelžinis, S. Milieška, Kazimieras ir Kostas Bernotai). Bažnytėlė pradėta statyti 1942 m. 

gegužės mėn. ir užbaigta 1943 m. rugsėjo mėnesio 19 dieną”. Pašventino vyskupas Vincentas 

Borisevičius, suteikdamas šventojo Stanislovo vardą. 

Bažnytėlėje be kunigo S. Ilinčiaus yra dirbę kun. Jukna, kuris čia ir gyveno, kun. Virkutis, 

Veselis, Sova, Vaitiekaitis, H. Sirtautas (išdirbęs 30 m.), Šlepavičius, R. Žulpa ir nuo 2002 m. 

ganytojišką darbą dirba Kęstutis Zybartas. Be jau minėto vyskupo V. Borisevičiaus, 40-mečio 

proga Dauginiuose lankėsi vyskupas Antanas Vaičius, o šįmet jubiliejaus proga tikinčiuosius 

aplankė vyskupas Jonas Boruta SJ. Vyskupas trumpai apžvelgė parapijos istoriją, primindamas, 

jog palei Dabikinės upelį ėjusi siena tarp Livonijos ir LDK. Ir tik XVI—XVII amžių sandūroje 

kraštas atiteko Lietuvai, kai vietininku Rygoje buvo paskirtas Jurgis Radvila, o vyskupas 

Mykolas Giedraitis perėmė Kuršų vyskupiją. Tada ir buvusios peržiūrėtos sienos ir šios 

teritorijos priskirtos Lietuvai. Tokios nepalankios istorinės sąlygos esą įtakojusios menką 

parapijos tikinčiųjų skaičių. Praėjusių metų surašymo duomenimis, save katalikais užrašė 56 

vietiniai gyventojai. Dar mažesni skaičiai užfiksuoti ankstesniais metais. Tačiau vyskupas savo 

linkėjimuose ragino visus susirinkusius neužmiršti bažnytėlės, kas sekmadienį dalyvauti šv. 

Mišiose, teikti pagalbą vienišiems, apleistiems žmonėms, burtis į įvairias katalikiškas grupes. 

Anot vyskupo, jeigu bažnytėlė išaugo vokiečių okupacijos metais, jeigu atsilaikė sovietmečiu, tai 

Nepriklausomybės metais turi savo veiklą plėsti, augti tikinčiųjų skaičiumi. Kad šie linkėjimai 

pildysis, galime manyti iš to, jog net 47 tikintieji iš vyskupo rankų priėmė Sutvirtinimo 

Sakramentą, Šventosios Dvasios dovaną. 

Tądien bažnytėlė kvepėjo dažais, mat aktyvių parapijiečių E. Akavickienės, P. Milinkausko 

pastangomis buvo surinkta pinigėlių, Viekšnių seniūnija parėmė darbo jėga. Stengėsi tikintieji, 

rūpinosi kun. K. Zybartas, prisidėjo mokyklos direktorės pavaduotoja B. Marčiauskienė ir šventė 

pasibeldė į Dauginių krašto žmonių širdis, nuvilnijo bendra malda. Įspūdingai skambėjo 

Klaipėdos šv. Kazimiero giedotojų bažnytiniai kūriniai, ypatingai veikė kaimyninių parapijų 

kunigų bendra malda. O kur dar nuoširdūs vaikų pasakyti padėkos žodžiai Jo Ekscelencijai, 

įteikiant vietinės žemės išaugintą pyragą ir sūrį. Kuklia šią bažnytėlę gali pavadinti prašalaitis, o 

saviems ji pati brangiausia Šventovė. 

357

SSRS okupacinės valdžios represuotų, sunaikintų Telšių vyskupijos dvasininkų žinynas / 

Parengė Gintaras Šidlauskas. — 2004-10-19 // Paskelbta internete: http://www.varniaimuseum.lt/index.php?mid=76. 

— Tekste: 

1. Dvasininko titulai, vardas, pavardė, tėvo vardas: KUN. VINCENTAS SENKUS, 

VINCENTO 

2. Gimimo metai: 1912 m. 

3. Gimimo vieta: Telšių aps. Plungės vls. Kepurėnų k. 

4. Pareigos, kunigystės vieta arešto metu: Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos vikaras 

5. Arešto data:1947 07 10 

6. Teismo proceso data: 1947 12 13 

7. Nuteisusi represinė institucija: Ypatingasis pasitarimas 

8. Nuosprendis: 10 m. lagerio 

9. Išvežimo į lagerį, kalinimo vietą (už Lietuvos ribų) data: 1948 02 04 

10. Kalinimo vietos: Pečiorlagas (Komija), Kamyšlagas (Kemerovo sr.), Omsko sr., tremtis 

Novosibirsko sr. 

11. Paleidimo iš įkalinimo vietos (lagerio, tremties) data: 1956 m. 

1. Dvasininko titulai, vardas, pavardė, tėvo vardas: KUN. JUBIL. KLEMENSAS 

ARLAUSKAS, JUOZAPO 

2. Gimimo metai: 1910 

3. Gimimo vieta: Mažeikių aps. Židikų vls. Paviliotės k. 

4. Pareigos, kunigystės vieta arešto metu: Pajūrio parapijos klebonas 

5. Arešto data: 1949 02 08 





10. Kalinimo vietos: Oziorlagas (Irkutsko sr.), Norillagas (Krasnojarsko kr.) 

11. Paleidimo iš įkalinimo vietos (lagerio, tremties) data: 1956 04 29 

1. Dvasininko titulai, vardas, pavardė, tėvo vardas: KUN. JONAS ILSKIS, JONO 


3. Gimimo vieta: Mažeikių aps. Ylakių vls. Medsėdžių k. 

4. Pareigos, kunigystės vieta arešto metu: Viekšnių parapijos klebonas 

5. Arešto data: 1949 03 24 





10. Kalinimo vietos: Oziorlagas (Irkutsko sr.), tremtis Krasnojarsko kr. 

11. Paleidimo iš įkalinimo vietos (lagerio, tremties) data: 1956 05 03 

1. Dvasininko titulai, vardas, pavardė, tėvo vardas: KUN. JONAS LUKOŠIUS, 

BALTRAMIEJAUS 


3. Gimimo vieta: Šiaulių aps. Tryškių vls. Šarkalnės k. 

4. Pareigos, kunigystės vieta arešto metu: Užlieknės parapijos klebonas 

5. Arešto data: 1947 09 19 





10. Kalinimo vietos: Abezė (Komija), Chalmer Ju (Vorkutlagas, Komija) 

11. Paleidimo iš įkalinimo vietos (lagerio, tremties) data: 1956 m. 

358

1. Dvasininko titulai, vardas, pavardė, tėvo vardas: KUN. KAN. JONAS NOVICKIS, 

JUOZAPO 


3. Gimimo vieta: Nenustatyta 

4. Pareigos, kunigystės vieta arešto metu: Viekšnių parapijos klebonas 

5. Arešto data: 

6. Teismo proceso data: 

7. Nuteisusi represinė institucija: 

8. Nuosprendis: 

9. Išvežimo į lagerį, kalinimo vietą (už Lietuvos ribų) data: 

10. Kalinimo vietos: Vietinių bolševikų ir milicininkų sušaudytas 1941 06 27 netoli Maigių 

pušyno (Mažeikių r.) 

11. Paleidimo iš įkalinimo vietos (lagerio, tremties) data: 

Vaišnienė Sigutė. Viekšniuose — trečioji bažnytinių chorų šventė // Būdas žemaičių. — 

2005. — Lapkr. 23. — Visas tekstas: 

Sekmadienį Viekšnių šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje įvyko trečioji bažnytinių chorų šventė, 

skirta šv. Cecilijos garbei. 

Įkvepia tradicijos 

Viekšnių klebono kanauninko kunigo Vincento Gauronskio bei vargonininko Vitalio Lizdenio 

iniciatyva organizuota bažnytinių giesmių šventė. Viekšnių bažnyčios didįjį altorių puošia šv. 

Cecilijos statula, o šalia vargonų kabo vienuolio dailininko Dolci kankinės paveikslo 

reprodukcija. Gal šventosios globėjos dvasia, o gal kitos aplinkybės lėmė, kad Viekšniai nuo 

seno garsėjo vargonininkų J. Kačinsko, A. Jokubausko, A. Jesenausko, J. Lizdenio muzikavimu, 

sukūrusiu gilias klasikinio giedojimo tradicijas. Svarbu, anot kanauninko V. Gauronskio, kad 

nuolat skambėtų giesmė „dėl Dievo garbės, dėl parapijos džiaugsmo, dėl savo sielos išganymo ir 

velnio baimės”. 

Giesmės pakylėjo dvasią 

Tadicijas tęsia šiandieninis vargonininkas. Pasak V. Lizdenio, kiekvienas giedojimas, skirtas 

liturgijos išpildymui, teikia dvasinį pakylėjimą. O tai reiškia didesnį žmogaus troškimą 

prisiartinti prie Aukščiausiosios idėjos — Dievo. Giedant didesniam choristų skaičiui, tuo pačiu 

stiprėja ir bažnytinės giesmės poveikis klausytojui. 

Šiais metais susirinkusieji turėjo progos gėrėtis skambiais Mažeikių miesto šv. Pranciškaus 

Asyžiečio, Tirkšlių Kristaus Karaliaus ir Viekšnių šv. Jono Krikštytojo bažnyčių choristų balsais. 

Šventėje vargonavo Sedos Marijos Dangun ėmimo bažnyčios vargonininkas Tadas Darulis. Taip 

pat giedojo Viekšnių bažnyčios sakralinės muzikos ansamblis „Malda”. 

Kiekvienas choras buvo paruošęs repertuarą įvairių klasikų lotyniškais bei lietuviškais 

tekstais. Keturis kūrinius atliko drauge. Po bažnyčios skliautais skambėję talentingų autorių 

sukurti bei gabių giedotojų atlikti kūriniai suteikė didžiulį dvasinį pasitenkinimą į šventę 

atėjusiems viekšniškiams. 

Vargonininkų globėja 

Kankinė Cecilija buvo kilusi iš Romos didikų Cecilijų giminės. Marko Aurelijaus 

persekiojimų metu kartu su sužadėtiniu Valerijonu ir broliu Tiburcijumi nuteista mirti 

užtroškinant pirtyje. Vėliau bausmė buvo pakeista ir jie buvo nukirsdinti. Popiežius Urbonas 

Ceciliją palaidojo katakombose, o jos rūmus pavertė bažnyčia. Popiežius Paschalis I Cecilijos 

kūną iš katakombų perkėlė į jos garbei pastatytą bažnyčią. Nuo viduramžių Cecilija laikoma 

muzikos globėja dėl klaidingai suprastos frazės „cantatibus organis”, randamos jos kankinystės 

akte. Iš tiesų čia kalbama ne apie pačios Cecilijos sugebėjimą groti, bet apie jos neįvykusių 

vestuvių muziką. 

Muturas Algimantas. ...geriau tegul gegutė užkukuoja... — Mažeikiai, 2006. — 232 psl.: 

iliustruota. — [BK pastaba: Dėl rusifikacijos lietuviškos pavardės Žiulpa, Šiūša, Šiuipys rašomos 

Žulpa, Šiuša, Šuipys]. — Tekste: 

359

JIE NENULENKĖ GALVŲ... 

[...]. „Sakalų” organizacijos nariais tapo šie pedagogai: [...], Viekšnių gimnazijos fiz. lav. 

mokytojas B. Mockevičius. [...]. 

[...]. Į NKVD MGB pinkles patekę žuvo ar kitaip nukentėjo Mažeikių apskrityje dirbę 

dvasininkai. 1944 m. spalio mėn. benešantį partizanams į mišką maistą, saugumiečiai nušovė 

Mažeikiuose kunigavusį Bronių Jurgutį. 1945 m. klebono Vaclovo Rasimo Gerasimavičiaus 

iniciatyva jo palaikai buvo perlaidoti Mažeikių kapinėse. 

1947 m. gruodžio 27 d. ypatingasis TSRS pasitarimas 8 metams lagerio nuteisė Užlieknės 

parapijos kleboną Joną Lukošių. 1951 m. tas pats „pasitarimas” Sedos parapijos klebonui 

Aleksandrui Markevičiui paskyrė 10 metų lagerio. 1949 m. liepos 6 d. Viekšnių parapijos 

klebonas Jonas Ilskis nuteistas 25 metams lagerio. 1957 m. LTSR Aukščiausias teismas 

8 metams lagerio nuteisė Žemalės parapijos kleboną. 1948 m. gegužės 13 d. LTSR karinis 

tribunolas Akmenės parapijos altaristą Vladą Balčiūną nuteisė 10 metų lagerio. [...]. 

Plonis Vladas. Apie bažnyčios būgną. — 2007. — Birž. 23. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Senasis varguonininks muokieje gražee. Anuo tus mušėmus šėik tėik i tuo posę muoku. 

Nebovo nustatyta — pakėist gali, bet bovo tuokės kaap gėismės kad yr, vėina tuokia, kėta tuoke 

gaida, taap i būgnų bovo. Gėismių gaidos bovo. Varguonininkams priklausė tas būgnas. Anėi tor 

išmuokint aba surast’ kas biški sugeboos šėik tėik panašee. Atsakings y varguonininks už tų 

būgną. Če bovo parvežie tuokį didelį, keturis kartus [didėsnį] už tų, iš Tirkšlių. Varguonininks 

prieje — ku če glaudaa, ar taap reek mošt’, iš jieguos douk taap, tėi netrūks, tėn jautė skūruos. 

Bet tėn tų gražiųjį, gerųjį būgną anėms chuliganaa supjausė, sakė. Vuo tuokių vuodų sunkee 

begaut’, če neišdėrb Vėikšniūse. Tuokiūs Šiauliūs gal’. Če Vėikšnių tuoks yr. Da vėins kaikor be 

tuo... A par karą sudaužyts, ar kor, kaušs yr dar vėins, ka tuos vuoduos nier. Nier išdirbiejo. Če 

Vėikšnee vėsė atsisakė — negalem išdėrbt’ tuokio. Iš abijų pusių tor būt’ uoda išdėrbta. 

Šverebas Povilas. Viekšnių Švento Jono Krikštytojo bažnyčios varpai / Pranešimas 

konferencijoje „Anuo metu Viekšniuose...”, skirtoje profesoriaus Mykolo Biržiškos 125-osioms 

gimimo metinėms, vykusioje 2007 metų rugsėjo 28 ir 29 dienomis Viekšniuose. — Visas 

tekstas: 

Garbinat Dievą, svarbūs yra ir liturginiai daiktai. Išskirtinė vieta tarp įvairių bažnytinių 

reikmenų tenka varpams. Jau varpo dalių pavadinimai rodo, kad jis, kaip mokantis „kalbėti”, 

prilyginamas žmogui, nes turi liemenį, kaklą, viršugalvį 1 , ausis, liežuvį. Tiesa, įvairiose kalbose 

tos pačios dalys kartais įvardinamos skirtingai. Dabar lietuvių kalboje vietoje anksčiau paplitusių 

iš rusų pasiskolintų ausų ir liežuvio labiau vartojami žodžiai karūna ir šerdis. Senieji varpų 

užrašai taip pat rodo, kad jis yra gyvas, turi atmintį ir pats gali papasakoti apie save. Rietavo 

vienas bažnyčios varpas kalba: „1739 m. birželio 12 dieną šaukdamas suskilau, 1740 m. 

rugpjūčio 30 dieną džiaugdamasis vėl atgimiau iš tos pačios medžiagos” 2 . Labiausiai paplitę 

tekstai, kuriuose varpai primena, kas ir kur juos padirbo. Platelių senasis varpas pasisako: „Mane 

nuliejo Michelis Dornmanas Karaliaučiuje. Viešpaties metais 1648” 3 . Varpai, kaip ir žmonės, yra 

krikštijami, jiems suteikiami vardai, turi globėjus, nurodoma, kam jie turės tarnauti. Varpų 

išskirtinumą tarp kitų liturginių reikmenų rodo ir jų apipynimas įvairiais padavimais bei 

pasakojimais. Dar atskirą tautosakos grupę sudaro varpų garsų pamėgdžiojimai. Varpas yra tuo 

geresnis, kuo jis skambesnis. Jonas Totoraitis yra pateikęs labai įdomų faktą, kaip 1623 m. 

išvedant sieną tarp Žemaičių ir Vilniaus vyskupijų, Virbalio klebonas argumentavo, jog 

Paširvinčio bažnyčia turėtų būti Virbalio filija, nes jame girdėti Virbalio varpų gausmas 4 . Tai 

leidžia lengviau suprasti, kodėl kiekviena parapija taip rūpinosi įsigyti kuo galingesnius ir 

skambesnius varpus, nes jie savotiškai apibrėždavo religinės bendruomenės ribas. Muziejininkas 

Vytas Valatka yra pateikęs įdomų prietarą, pamokantį, ką reikia daryti, norint, jog varpo garsas 

kuo toliau girdėtųsi. Anot senųjų žmonių, prieš liejant varpą, reikia kuo plačiau paskleisti 

neįtikėtiną gandą. Pvz., pradėti pasakoti, kad iš dangaus kris žvaigždė 5 . Tiesa, liturgijoje varpai 

kartais dalyvauja ne tik savo skambėjimu, bet ir tylėjimu, kai prieš Velykas jie užgavimi, o į 

360

apeigas žmonės kviečiami tarškynėmis. Liuksemburge dar ir šiandien yra populiarus legendinis 

varpų užgavėjimo paaiškinimas, rodąs žmogiškąją jų „prigimtį”. Pasakojama, kad tris dienas 

prieš Velykas varpai tyli, nes yra išvykę į Romą atlikti išpažinties 6 . 

Pateikta medžiaga rodo, kad varpas tikrai išsiskiria iš kitų liturginių reikmenų. Jis 

prilyginamas žmogui. Liturgijoje varpas dalyvauja ne tik skambėjimu, bet ir tylėjimu. Varpai yra 

svarbūs ne tik kaip muzikos instrumentai, nors garsui tenka svarbiausias vaidmuo, bet ir kaip 

savo laikmečio pirminiai taikomosios dailės, technologijos, istorijos, kalbotyros šaltiniai. 

Suprantama, kad dėl šių priežasčių jais domisi įvairių sričių specialistai. 

Viekšnių bažnyčios bokšte kabo trys dideli plieniniai varpai. Jų puošyba labai elementari. 

Liemens viršutinėje dalyje yra trys ir graižą nuo liemens skiriančioje dalyje taip pat atlietos trys 

aukšto reljefo juostos. Ant didžiojo varpo centrinės dalies yra užrašas: „JONAS”, kurio raidžių 

aukštis 5 cm. Jos visos didžiosios. Žemiau skaitome kitą tekstą: „1925 M. LĖŠOMIS 

VIEKŠNIŲ PARAPIJIEČIU”. Raidžių dydis 3,5 cm. Kitoje instrumento pusėje yra užrašas: 

„BEKER UN Ko LIEPJÃ”. Raidžių aukštis 2,3 cm. Tarpai tarp reljefinių juostų yra 3,5 cm. Jo 

skersmuo 149 cm. Šis varpas atskirai vienas pritvirtintas ant sijos. Ant kitos sijos prisukti du 

varpai. Vidutiniojo skersmuo 115 cm. Jo visi užrašai ir puošyba kaip ir trečiojo. Žinoma, tik 

pagal proporcijas sumažėja tarpai tarp reljefinių juostų. Skiriasi ir varpų vardai. Vidutinysis 

pašvęstas Juozo garbei, o mažiausias, kurio skersmuo 88 cm, — Antanas. Bažnyčios bokšte 

matosi paskutiniojo gaisro, per kurį varpai nenukentėjo, pėdsakai. 

Apibendrinant dabartinę varpų situaciją, galima pasakyti, kad jie nėra vertingi kaip 

taikomosios dailės paminklai, neišsiskiria savo tekstais, negali prilygti savo skambesiu 

žalvariniams instrumentams. Jie pagal savo laikmetį kitus instrumentus gal kiek viršija tik dydžiu 

ir tikėtina, kad mūsų apylinkėse pirmieji atvėrė kelią Liepojos varpams. Kiti Liepojoje nulieti 

varpai yra pagaminti vėliau. Bekerio kompanijoje du nulietus varpus turi kalvariškiai (Žemaičių 

Kalvarija), jų skersmenys atitinkami: dydysis yra 135 cm, o mažesnis — 90 cm. Vienas Žem. 

Kalvarijos varpas dar turi išlaikęs senąją užrašo formą, kai varpas prisistato pirmuoju asmeniu — 

mane nuliejo. Varpai pagaminti 1926 m. Jie žalvariniai, nulieti parapijiečių ir kitų katalikų 

aukomis. Papilės bažnyčios bokšte taip pat kabo du plieniniai Bekerio fabrike nulieti 

instrumentai. Jie pagaminti 1927 m. Vienas pašvęstas Antano garbei, o kitas — Povilo. Iš jų 

tekstų suprantame, kad jie tikriausiai gavo fundatorių vardus, nes ant 125 cm skersmens varpo 

skaitome: „ĮSTEIGĖJAS: A. BUCEVIČIUS PAPILĖ R-K. BAŽNYČIOS”. Mažesniojo 

instrumento, siekiančio 99 cm skersmens, fundatorius yra P. Čeponis. Pagal jų pavardes dar 

žinomi ir garsų pamėgdžiojimai. Jie pasikeisdami skamba: „Čepons, bučons, čepons, bučons”. 

Kalvariškio varpo skambesyje kiekvienas išgirsdavo skirtingai. Pavyzdžiui to, kuris neaukojo 

varpui pinigų, ausyse skambėdavo: „Tas nedavė, tas nedavė...”, o kuris davė litą, tai ir girdėdavo: 

„Tas litą, tas litą...” Viekšniuose jokių garsų pamėgdžiojimų neteko užfiksuoti. 

Tiesa, Liepojoje, bet vielų fabrike, nulietų varpų yra dar dviejose parapijose, kurios yra labai 

arti Viekšnių. Juolab, kad Mažeikiai yra buvusi Viekšnių bažnyčios filija. Mažeikių bažnyčiai 

varpas pagamintas 1938 m., o tirkšliškiams — 1939 m. Dar anksčiau ten varpą įsigijo 

viekšnališkiai, t. y. 1937 m. Liepojoje varpų liejininkystė buvo ir anksčiau, tai įrodo 

F. E. Harmseno 1873 m. nulietas instrumentas Notėnų bažnyčiai. 

Remiantis kitose bažnyčiose apžiūrėtų varpų duomenimis, pabandykite žvilgterėti, kur 

tarpukario metais buvo įsigyjami varpai, kas juos liedavo. Du plieniniai varpai, pagaminti 

1924 m., kabo Tverų bažnyčios varpinėje. Jie nulieti Vokietijoje, Ulricho Veulės. 1924 m. data 

pažymėta instrumentą turi kvėdarniškiai. Jo dokumentai rodo, kad jis užsakytas per Fiat firmos 

atstovus Kaune, bet pagamintas gali būti nebūtinai Italijoje. Labiau tikėtina, kad jis pargabentas 

iš Vokietijos. 1926 m. iš Bochumo susivienijimo Vokietijoje varpą nusipirko pavandeniškiai, po 

metų — poežeriškiai ir šateikiškiai, 1928 m. — plateliškiai. Ylakių bažnyčios bokšte kabo du 

varpai, pažymėti 1927 m., nulieti Franco Šilingo. Jis ir Šilalei 1928 m. taip pat padirbo du 

varpus. 1930 m. pagamino varpą Girdiškės, o 1931 m. Pajūrio ir 1933 m. Nerimdaičių 

šventovėms. Kito vokiečių meistro Štiormerio pagamintą instrumentą teko matyti Maironyse. Jis 

datuotas 1928 m. Apoldos lietą varpą 1938 m. turi lomiškiai ir telšiškiai. Varpai buvo gaminami 

ir Lietuvoje. Yra tekę matyti J. Masalcevo varpą, 1928 m. Kaune nulietą Akmenės bažnyčiai, o 

sekančių metų data yra pažymėtas jo pagamintas instrumentas Tenenių, 1930 m. Karklėnų, 

361

1931 m. Eigirdžių šventovėms. J. Masalco du varpai su 1935 m. datomis yra Barstyčiuose, o su 

1938 m. yra Vaičaičių ir Rubikų, o 1939 m. — ir Lieplaukės bažnyčiose. Kitur nurodytas ir 

pilnas liejiko vardas Juozas. Tikėtina, jog tai tas pats meistras. Kaune varpai dar buvo liejami ir 

Siaurojo geležinkelio centrinėse dirbtuvėse. Tokius instrumentus turi eigirdiškiai, datuotas 

1933 m., ir ukriniškiai — 1934 m. 

Pateikta tarpukario metų varpų užrašų medžiaga leidžia daryti išvadą, kad mūsuose jie buvo 

liejami ne tik Kaune, bet ir perkami iš užsienio — t. y. iš Latvijos ir Vokietijos. Jeigu 

palyginsime su padėtimi iki Pirmojo pasaulinio karo, tai matysime ryškius pasikeitimus. Tada 

daugelis varpų buvo pagaminti tuometinėje carinės Rusijos imperijoje, ypač Valdajuje ir Rygoje, 

Lenkijoje (Vengrove, Varšuvoje) ir Vokietijoje, ypač Karaliaučiuje. Žymus varpų liejikas 

Michalas Brensteijnas yra apgailestavęs, kad mūsiškius, lenkiškus varpus, baigia išstumti 

rusiškieji. Matome, kad pasikeitusi politinė padėtis, kai nebuvo iki 1938 m. palaikomi 

diplomatinai ryšiai su Lenkija, juos visai išstūmė. Kodėl neliko rusiškų varpų, man atrodo, jog 

visiems taip pat aišku. Po revoliucijos varpų liejyklos nacionalizuotos ir jų gamyba bažnyčioms 

uždrausta. Varpų pagaminimo datos rodo, kad tuo metu mūsų kraštas ekonomiškai sustiprėjo ir 

galėjo galvoti apie savo šventovių praturtinimą tokiais brangiais liturginiais reikmenimis kaip 

varpais. Išlikę Tirkšlių bažnyčios dokumentai rodo, kad iš Liepojos, kad ir netoli buvo vežti, bet 

labai daug kainavo dar ir muitas. Tirkšlių varpo skersmuo 136 cm. ir sveria 1297 kg. Pagal tai 

galime įsivaizduoti kiek maždaug sveria viekšniškiai varpai. 

Pasitelkę dokumentus peržvelkime kokia padėtis Viekšniuose buvo iki 1925 m. 

1805 m. metais apie varpus ir varpinę duomenų nepateikta 7 . Po metų rašoma, kad centriniame 

didžiajame bažnyčios bokšte yra signatūra. Kapinėse prie bažnyčios stovi medinė varpinė ant 

akmens mūro pamatų. Jos karkasas — balkių, sienos lentelių. Jos reikalauja remonto. Stogas 

lentinis, geras. Ant jo yra geležinis kryžius. Joje — keturi vidutinio dydžio varpai 8 . Matyt, kad ši 

varpinė išstovėjo iki 1826 m., nes 1827 m. vizitacijoje rašoma, kad tuometinio klebono rūpesčiu, 

padedant parapijiečiams ir pinigais, Viekšnių seniūno iš pagrindų suremontuota. Naujai 

permūryti pamatai, pati ir stogas apkalti lentomis. Joje kabo keturi vidutinio dydžio varpai, kurie 

Žemaičių vyskupo Karpio 1738 m. kovo 23 d. pašventinti. 

Jie harmoniškai suderinti, vidutinio dydžio. Didžiausias sveria 400 svarų, vidutinis — 300 

svarų, mažesnis — 200 svarų, mažiausias — 100 svarų. Bažnyčios bokšte kabo signatūra — 16 

svarų. Prie altorių ir zakrastijos yra 4 varpai, kurie sveria per visus 8 svarus. Mišioms laikyti — 

11 varpelių, kurie sveria 8,5 svaro 9 . Kitas kapinių koplyčios varpas paskolintas 10 . Tuo metu 

Viekšnių klebonu buvo teologijos mokslų daktaras Kasparas Bytautas. Varpininkais dirbo Jurgis 

Lemežis, Povilas Jonuškis, Mykolas Vaičiulis ir Mykolas Bliudsikas 11 . Po metų pateikiami tie 

patys duomenys, tik pabrėžiama, kad mažaisiais duodamas ženklas šventųjų Mišių aukojimui. 

Pasikeitė ir vienas varpininkas. Vietoj Mykolo Vaičiulio įrašytas Pranciškus Linkis 12 . 1839 m. 

vizitacijoje patikslinama, kad 11 mažųjų sveria 8,8 svaro, o varpininkais jau pluša kiti žmonės — 

Jonas Kuodis, Petras Skobeikis, Barbora Keršytė, Ona Smilgienė, Elžbieta Znutienė 13 . 

Nepasikeitusi padėtis leidžia teigti, jog Viekšnių bažnyčia per 1831 m. sukilimą nenukentėjo, 

nors aplinkinės bažnyčios prarado po vieną instrumentą. Įdomi detalė įsprausta 1841 m. 

vizitacijos akte, kur paaiškinama, jog iš kapinių varpas vyskupo Simono Giedraičio nurodymu 

perduotas Leckavos filijai 14 . Bažnyčios vardas taip neaiškai parašytas, jog galima perskaityti, 

kaip Laukuvos ar Leckavos, bet žodis filija neleidžia suabejoti, jog tai vis dėlto yra Leckava. 

Patikrinau ir šią bažnyčią. Joje yra du varpai. Vienas nulietas 1777 m. ir dabartinės 

nepriklausomybės metais parvežtas iš Sedos, o kitas vietinis, nulietas 1838 m. Viekšniškio varpo 

ten nėra. 

1844 m. jau rašoma, kad varpinės apkalimas senas, o mažieji varpeliai pateikiami bendru 

skaičiumi. Jų — 15 vienetų 15 . Po metų jau ir pati varpinė vadinama kaip sena 16 . 

Vokiečių okupacinės valdžios Telšių vyskupijos bažnyčioms per Pirmąjį pasaulinį karą 

padarytos žalos sąrašuose neminima, jog jie iš Viekšnių būtų išgabenę varpus 17 . Viekšniai 

neminimi ir į Rusiją išgabentų varpų sąrašuose 18 . Jų perduotas varpas Leckavai galėjo iškeliauti į 

Rusiją, nes iš ten paimti 3 varpai. 1942 m., jau per Antrąjį pasaulinį karą, rinktose anketų 

duomenyse tėra įrašytas vienas plieninis Viekšnių varpas, kurio skersmuo 77 cm. Jis nulietas 

1925 m., užrašai lietuviški. Tuos duomenis pateikė Mažeikių muziejaus vedėjas Stanislovas 

362

Ličkūnas 19 . Žinoma, jog baiminantis, kad jis nebūtų nukabintas, tai duomenys visada pateikiami 

iškraipyti, nors vokiečiai nukabinėjo tik žalvarinius instrumentus. Kaip savo plieninį varpą 

stengiasi apsaugoti ir tirkšliškiai, įrodo kun. Kielos pildyta anketa, kur jis įrodinėja, kad bažnyčia 

baisiai nukentėjo per 1936 m. gaisrą, todėl jų varpas esantis labai brangus istorine prasme. 

Tytuvėniškiai, kad neišgabentų jų varpo, rašė, kad per apačią negalima nuleisti, nes kliudo 

skliautai, todėl reikėtų pragriauti langus, o tada gali nuvirsti ir labai geros senoviškos 

architektūros bažnyčios bokštas. 

Klebonas Klemensas Arlauskas 1942 m. gegužės 28 d. parašė kitaip, jog bažnyčios bokšte yra 

3 varpai. Vienas nulietas 1925 m. Libau, jo vardas Antanas, skersmuo 79 cm, kitas — 1926 m., 

taip pat Libau, jo vardas Juozapas, skersmuo 90 cm., trečias — 1926 m. ir vardas Jonas, 

skersmuo — 125 cm. Jis paaiškina, kad varpai niekur nebuvo išvežti, tik per bažnyčios gaisrą 

1939 m. buvo iškritę ant žemės. Po to, kol remontuojamas bokštas, buvo palikti šventoriuje po 

medžiais. Ten gavo lietaus ir gerokai aprūdijo. 

Yra pateiktas ir pažymėjimas, patvirtinantis, jog varpai yra plieniniai. Jį pateikiame visą. 

Viekšniai, 

1942 07 25 

Pažymėjimas 

Šiuo liudiju, kad visi 3 varpai R. kat. Bažnyčios Viekšniuose, Mažeikių apsk., firmos „Beker” 

Liepojoje, yra iš plieno išlieti. 

Pasirašo prof. Viktoras Biržiška, Dipl. Inžinierius 

Nuorašas tikras, patvirtina savo parašais valsčiaus viršaitis ir Viekšnių valsčiaus savivaldybės 

sekretorius. 

Galutinės išvados būtų tokios: 

1. Viekšnių bažnyčia keturis senuosius varpus buvo įsigijusi iki 1738 m. kovo 23 d., kai juos 

konsekravo vyskupas Karpis. Jie neišlikę, išsilydė per gaisrą. 

2. Vienas varpas iš Viekšnių kapinių koplyčios, Simono Giedraičio nurodymu, buvo 

perduotas Leckavos bažnyčiai. Jo ten dabar nėra. 

3. Dabartinai trys varpai yra nulieti parapijiečių lėšomis 1925 m. Liepojoje, Bekerio ir jo 

kompanijonų fabrike. Tai seniausi šio fabriko gaminai žinomi Lietuvoje. 

1 Klimka, Libertas. Varpų aprašymo anketa // Mūsų kraštas. Nr. 14. Vilnius, 2004, p. 132. 

2 Šverebas, Povilas. Bažnyčios varpinė ir varpai // Plungės dekanato sakralinė architektūra ir 

dailė. Vilnius, 2005, p. 257. 

3 Šverebas, Povilas. Platelių bažnyčios varpinė ir varpai // Plungės dekanato sakralinė 

architektūra ir dailė. Vilnius, 2005, p. 532. 

4 Totoraitis, Jonas. Sūduvos Suvalkijos istorija, II. Kaunas, 1938, p. 538—539. 

5 Valatka, Vytas. Sąmoningas gandų skleidimas // Žemaičių žemės tyrinėjimai. Kn. II. Vilnius, 

2006, p. 305. 

6 http: //www.biblioteka.lt/metai/liuksemburg2/zmones.htm. 

7 LVIA, f. 669, ap. 2, b. 221, l. 81. 

8 Ten pat, b. 231, l. 191. 

9 Ten pat, l. 191. 

10 Ten pat, l. 192. 

11 Ten pat, l. 200. 

12 Ten pat, b. 235, l. 182. 

13 Ten pat, b. 251, l. 194. 

14 Ten pat, b. 253, l.189. 

363

15 Ten pat, f. 1671, ap. 4, b. 44, l. 

16 Ten pat, f. 669, ap. 2, b. 267, l. 40. 

17 Ten pat, ap. 48, b. 91, l. 3. 

18 LVCA, f. 391, ap. 4, b. 40. 

19 KPA, f. 17, ap. 1, l. 1. 

Povilionis Girėnas. Viekšnių bažnyčios vargonai / Pranešimas konferencijoje „Anuo metu 

Viekšniuose...”, skirtoje profesoriaus Mykolo Biržiškos 125-osioms gimimo metinėms, 

vykusioje 2007 metų rugsėjo 28 ir 29 dienomis Viekšniuose. — Visas tekstas: 

I manualas C-f’’’ 

Bordun 16’ 

Principal 8’ 

Viola di Gamba 8’ 

Konzertflöte 8’ 

Dolce 8’ 

Rohrflöte 4’ 

Oktave 4’ 

Mixtur 2 2/3 3 fach 

II manualas C-f’’’ 

Gemshorn 8’ 

Lieblichgedeckt 8’ 

Salicional 8’ 

Vox celeste 8’ 

Fugara 4’ 

Pedalai C-d’ 

Subbas 16’ 

Principalbass 16’ 

Violoncello 8’ 

Manualkoppel II-I 

Pedalkoppel I 

Pedalkoppel II 

Superoktavkoppel I 

Cilindrinių-vamzdinių varpų karilionas 

Vargonų melodijos palydėjimas liturgijoje Lietuvos bažnyčiose mums yra įprastas. Be šio 

instrumento gaudesio neįsivaizduojama nė viena bažnyčia. Tačiau šitokio instrumento 

pagaminimas visais laikais reikalavo didelių finansinių resursų. Todėl instrumento dydį beveik 

visada nulemdavo parapijos turtinė padėtis: jei parapija turėdavo dosnų mecenatą ar parapija 

būdavo didelė, o parapijiečiai — turtingi, tai vargonus užsakydavo didelius, o juos padirbindavo 

geriausi meistrai. 

Kiekvienų naujų vargonų atsiradimo bažnyčioje atvejis parapijoje būdavo neeilinis įvykis, 

kuris ilgai neišblėsdavo. Apie tai dažniausiai sužinome iš archyvinių dokumentų, kurie, deja, 

išliko negausiai. Daugybė senų instrumentų jau sunyko ar žuvo gaisruose, o pasakojimai ir 

dokumentai apie juos stačiusius meistrus jau seniai nuėjo užmarštin. Tik apie nedidelę jų dalelę 

galima sužinoti apsilankius ir perskaičiuos išlikusias archyvinių dokumentų bylas, išsibarsčiusias 

po įvairius Lietuvos valstybinius ir bažnytinius archyvus. Tačiau ir ta, rodos, negausi išlikusių 

bažnytinių dokumentų dalis laikui bėgant atskleidžia įvairių naujų faktų, kurie jau seniai buvo 

pamiršti. Šiuo atveju Žemaitijai ir visos Lietuvos vargondirbystės meno istorijai neįkainojama 

informacine vertybe yra senieji Žemaičių vyskupystės bažnyčių vizitacijų aktai, saugomi 

Lietuvos valstybiniame istorijos archyve, Mokslų Akademijos bibliotekoje ir Vilniaus 

Universiteto bibliotekoje. Čia aptiktos nors ir pavienės žinios atskleidžia senųjų Viekšnių 

parapijos vargonų istorijos fragmentus. 

364

Dokumentai teigia, kad XIX a. viduryje Viekšnių bažnyčios choruose virš taip vadinamojo 

„bobinčiaus” stovėjo vidutinio dydžio — 13 balsų vargonai. Jie turėjo du akustiškai efektingus 

papildomus įrenginius: būgną ir varpelius, kurie kartais dar vadinami „janičarų muzika”. 

XVII-XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės dalinius lydėdavo egzotiški 

„janičarų orkestrai”, sudaryti iš rytietiškų pučiamaisiais instrumentais grojančių muzikantų, 

dėvinčių turkiško sukirpimo drabužius. Anuometiniai XIX a. Viekšnių bažnyčios vargonai 

puikavosi puošniu klasicistiniu fasadu, padabintu jonėninio orderio kolonomis, polichromiškai 

dažyti ir vietomis papuošti auksuotais medžio drožiniais. 

Šie vargonai pačioje XIX a. pradžioje įsigyti klebono kun. Mirskio ir parapijiečių rūpesčiu bei 

lėšomis 1 . 1841 m. dokumentas liudija, kad tuomet instrumentu grojo bajorų kilmės žemaitis 

Juozapas Legackis, dumples mynė kalkintai Vincentas Šimkus ir Juozapas Galminas. 

Įdomu pastebėti, kad anuometiniuose dokumentuose gana dažnai paminimi ne tik kunigai, 

vargonininkai, bet ir kiti bažnyčios tarnai — zakristijonai, varpininkai, kalkintai (dumpliuotojai). 

Lyginant, anuometinio XIX a. vidurio Viekšnių dekanato aplinkinių bažnyčių vargonų tarpe 

pastarasis instrumentas buvo modernesnis tiek savo išvaizda, tiek balsais. Dydžiu tuometinius 

Viekšnių vargonus lenkė tik Šaukėnų bažnyčios vargonai (turėję 14 balsų) bei vargonai 

Kurtuvėnų bažnyčioje (26 balsų). Gretimų dekanato parapijų instrumentai buvo kuklesni: 

nedideli pozityvai stovėjo Šiaudinės ir Užlieknės koplyčiose, 6 balsų vargonus turėjo Mitkaičių 

koplyčia, septynių — Raudėnų bažnyčia, aštuonių — Leckavos, Papelkiu ir Vegerių bažnyčios, 

devynių — Tryškių, dešimties — Akmenės, Kuršėnų ir Laižuvos bažnyčios bei Kurtuvėnų 

kapinių koplyčia. Minėtus vargonų įrenginius — akustinį būgną ir varpelius, vadintus „janičarų 

muzika”, turėjo beveik visi vargonai, kurie buvo statyti iki XIX a. pabaigos. Tai buvo ne tik 

tradicija, bet ir būtinybė. Vienoje XVIII a. Žemaitijos vargonų statymo sutartyje teko skaityti 

klebono raštą, kad „vargonai privalo turėti būgną ir varpelius”. Akustinį būgną dažniausiai 

sudarydavo du, kartais keturi dideli mediniai vamzdžiai, o varpelius 4-6 žalvariniai varpeliai. 

Akustinio būgno vamzdžiai suderinti pustonio santykiu, skamba vienu metu, tokiu būdu 

išgaunamas į būgno garsą panašus virpėjimas, vokiečių kalboje dar vadinamas „kamanės 

zyzimu”. Varpelių įrengimo visi varpeliai skamba po vieną pakaitomis, sukurdami fiksuotą 

besikartojančią melodiją. 

Dabartiniai Viekšnių bažnyčios vargonai turi panašų įrenginį į šiuos varpelius, tačiau jis 

labiau artimas neišlikusių Kurtuvėnų bažnyčios vargonų varpelių karilionui. Tai cilindriniųvamzdinių 

varpų karilionas, suderintas chromatiškai, t. y. kiekvienas klavišas turi po vieną varpą. 

Grįžtant prie senųjų bažnyčios vargonų istorijos verta paminėti, kad 1868 m. instrumentas 

buvo kapitaliai remontuojamas 2 — perklijuotos dumplės, suderintas vamzdynas. 

Deja, šie vargonai sudegė per 1915 m. gaisrą. 1923 metais Viekšnių bažnyčioje buvo įrengti 

nauji, dabartiniai vargonai. Juos sumeistravo rygiečio Kasparo Skersteno firma. 1939 metų 

rudenį bažnyčioje kilus gaisrui, žmonės, bijodami, kad bažnyčia sudegs ir gelbėdami visą jos 

turtą, skubėjo gelbėti vargonus ir padrikai juos išardė. Po gaisro juos iš pagrindų suremontavo 

Adolfas Karaška. XX a. pab. vargonai dar kartą suremontuoti. 

Šiandien vargonai turi 16 balsų, du manualus ir pedalus. Tai tipiškas romantinis XX a. pirmai 

pusei būdingas vidutinio dydžio instrumentas: registrų ir klaviatūrų traktūra (valdymas) visiškai 

pneumatinis, oro skirstymo dėžės, ant kurių stovi mediniai ir metaliniai vamzdžiai, kėgelinės. 

Šių vargonų dispozicija labai panaši į Skujenes (Latvija) liuteronų bažnyčios instrumentą. 

Vieno tarpsnio, kiek eklektinis penkių laukelių vargonų prospektas beveik identiškas Skujenes 

vargonų prospektui. Malpils liuteronų bažnyčioje taip pat du manualai, tik mažesni. 

Vargonų meistras Skerstens Kaspars (1860—1928) dažniausiai užsiiminėjo vargonų remontu, 

dirbo nemažai meistro Emil Martin firmai. Skersten firma dirbo bažnytinius, mokyklinius ir 

koncertinius vargonus su tuometine modernia pneumatine bei elektrine traktūra. 

1 LVIA F. 669. Ap. 2. B. 221. L. 454. Viekšnių bažnyčios 1806 m. vizitacija. 

2 LVIA. F. 669. Ap. 3. B. 896. L. 216. Viekšniai. Vargonai perstatomi. (1868 m. vizitacija); 

LVIA. F. 669. Ap. 3. B. 1410. L. 1. Viekšniai. Vargonai pataisyti. (1872 m. vizitacija). 

Kryžiutė-Poškuvienė Angelina. Smilgos vėjyje. Atsiminimai. — Žerkščiai, 2009-07-01. — 

Rankraštis. — Pastaba: Tekste minimos vietovės: Krakiai, Paulianka, Avižliai, Viekšnių 

365

geležinkelio stotis, senieji Padvareliai, Rekečiai, senoji Pakalupė, Užlieknė, Viekšniai. Visas 

tekstas yra šios knygos II tomo skyriuje: KRYŽIUTĖ-POŠKUVIENĖ ANGELINA. — Tekste: 

Mano Pirmoji Komunija 

Kai buvau šešių metų, buvo mano pirmoji Komunija. Poterius, dešimt Dievo įsakymų ir visą 

kitą mokėjau. Vakarais atsiguldavom su mama į lovą ir prasidėdavo mokslai. Iš pradžių kaip 

papūga kartodavau viską iš paskos. Paskui viena. Nieko aš nesupratau, ką mokiausi. Ir ką aš 

galėjau suprasti šešerių metų vaikas. Ką man galėjo reikšti žodžiai „negeisk svetimo moters”? 

Porą kartų vedė į Viekšnius pas kleboną patikrinimui. Nejaukiai jaučiausi. Klebonas, 

norėdamas sušvelninti padėtį, paėmė mane už pažastų ir kilstelėjo vos ne iki lubų. Sodinant ant 

sofos, pūsta mano suknelė plūstelėjo man iki nosies. Šiek tiek paklausinėjo. Aš iš susijaudinimo 

nė vieno žodžio gerai neišlemenau. Nors tikrai buvau išmokus. Padarė pertrauką. Davė arbatos, 

saldainių. Iš antro karto poterius iškalbėjau neužsikirsdama. Klebonas, liepęs mamai neleisti man 

pamiršti, vis padėti man pasikartoti, sutiko leisti prie pirmos Komunijos. Mama, davusi pažadą, 

vakarais klausinėdavo ir tikrai neleido pamiršti. 

Pirmoji Komunija man buvo didžiulė šventė. Aš vilkėjau gražiai pasiūtą baltą suknelę. 

Medžiagą Krikšto tėvai parvežė iš Rygos. Ji buvo nenusakomai švelni ir nesiglamžė. Iš tų pačių 

siūlų išausta ornamentuotai. Nieko gražesnio nebuvau turėjus. Kadangi krikštatėvis siuvo batus, 

padarė šviesius smėlio spalvos batelius. Viršus buvo skylėtas. Dailutėliai vasariniai bateliai. Ant 

galvos buvo didžiulis baltas bantas. Šalia stovėjusios mergaitės buvo su perkelinėm suknelėm ir 

drabužiniais bateliais. Aš buvau kaip turtingiausių ponų dukra. Stovėjau išdidi. 

Iš bažnyčios išėjusi buvau apdovanota saldumynais. Krikšto mama nupirko šventą paveikslėlį. 

Turėjau ir dar vieną, kurį buvo padovanojęs klebonas. Buvau laiminga. O diena dar nesibaigė. 

Grįždami namo vėl užėjom pas Sidabrus. Apkrovė stalą valgiais, skanėstais. Man buvo džiugu, 

kad dar nereikia nusivilkti gražios suknelės ir nusimauti batelių. Po tos didelės šventės su 

nekantrumu laukdavau sekmadienio, nes galėdavau užsimauti gražutėlius batukus. Nesvarbu, 

kad suknelė buvo ne ta balta. Jų turėjau kelias, taip pat gražias. 

Mano sekmadieniai 

Sekmadieniai buvo visi vienodi. Keliesi, atsiprausi, valgai ir į bažnyčią. Pamaldos būdavo 

tokios ilgos. Vienintelis prasiblaškymas buvo Lizdenis. Jis sėdėdavo šoniniame suole prie 

zakristijos. Kadangi mes sėdėdavome priekiniuose suoluose, man jis buvo puikiai matomas. Su 

nekantrumu laukdavau evangelijos skaitymo. Kadangi evangelija klausoma atsistojus, stovėdavo 

ir Lizdenis. Bet kai pamokslas jau būdavo įpusėjęs, jis dar stovėdavo, ir spėdavo užsnūsti. 

Knapteldavo galva žemyn. Prasimerkia, pakelia galvą ir stovi toliau, kol galva vėl nusvyra. Aš 

niekaip negalėdavau susilaikyti nesijuokus. Mama bardavo, žadėdavo daugiau į bažnyčią 

nesivesti. Koks gali būti juokas bažnyčioje. Aš, žinoma, nenorėjau sekmadienį namuose būti 

viena. O traukė ne pamaldos, bet tai, kad po pamaldų eidavom į parduotuvę, kur visada būdavo 

nuperkamas koks saldumynas. Bet nieko negalėjau sau padaryti. Ir vis kas sekmadienį krypdavo 

akys į Lizdenį. Ir vis laukdavau kada galva knaptels žemyn. O jis manęs nenuvildavo, sąžiningai 

kiekvieną sekmadienį stovėdamas užsnūsdavo. Tik kai kada trumpiau stovėdavo, o kai kada 

ilgiau. Įdomūs būdavo sekmadienių pavakariai ir vakarai. Vos ne kiekvieną sekmadienio 

pavakarę kur nors eidavom. Daugiausia tai pas Voverius. 

366

4.3. VALDYMAS. ADMINISTRACIJA 

„Ant Vėkšniškiu kapu...”: [dėl lietuviškų pavardžių iškraipymo paminklų užrašuose] / 

J. K...gis // Aušra. — 1884, Nr. 9, p. 318—319. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos 

bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1832—1890. — Vilnius, 

2004. — 728 p. — P. 547. — [J. K...gis čia — Liudvikas Beržanskis]. 

Dagys J. K. [Liudvikas Beržanskis]. Vėksznei // Auszra. — [Tilžė, 1885. — Nr. 4/5. — 

P. 136—137]. — Žinios aprašui: Lietuvių tautos praeitis. — Chicago, 1983. — T. 7. — P. 144— 

145. — Tekste: „Vėksznei. Vėkszniszkiams vyko praėjusį metą iszrinkti gerą starsziną Simaną 

Virkutį. Szis vyras nei laszo degtinės negeriąs ir kysziu ar dovanu neimąs — kokiu ant nelaimės 

retai tėra starszinu — taip gražei veda gaspadorystę savo valscziaus, kad žmonės nebemoka kaip 

besidžiaugti... [...] gerai elgiasi lietuviszkai žemaitiszkuose dalykuose. [...]. Perdalįdamas kelius 

paskyrė pritinkamą dalį ir bajorams, kurie iki sziol nuo kelių taisymo buvo valni.” 

„Vėkšniškiams vyko praėjusį metą išrinkti gerą staršiną Simaną Virkutį...” / J. K. Dagys 

// Aušra. — 1885, Nr. 4/5, p. 136—137. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. 

Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1832—1890. — Vilnius, 2004. — 728 p. — 

P. 371. — [J. K. Dagys čia — Liudvikas Beržanskis]. 

„Viekšniuose sielskos pišorium yra „perekinčiks” pravarde Volaukis...”: [apie gyventojų 

mėginimą išsirinkti valsčiaus raštininką] / Sveczias // Žemaičių ir Lietuvos apžvalga. — 1896, 

Nr. 4, p. 31—32. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: Serija C. Lietuviškų periodinių 

leidinių publikacijos. 1896. — Vilnius, 2004. — P. 142. 

„Bėda girtuokliui...”: [byla Viekšniuose dėl ūkio tvarkymo perdavimo žmonai] / Siuvėjėlis // 

Kryžius. — 1903, Nr. 4, p. 21. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: Serija C. Lietuviškų 


„Kada visur pradėjo atstatinėti rusus valdininkus...”: [apie nepavykusį valsčiaus 

valstiečių bandymą pasamdyti raštininką lietuvį], Viekšniai / Rukorius. — (Žinios iš Lietuvos) // 

Lietuvos ūkininkas. — 1906, bal. 20 (geg. 3) (Nr. 18), p. 233. — Žinios aprašui iš knygos: 


Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001. — 388 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo 

brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. Rukorius — 

tikroji pavardė Vaclovas Biržiška]. 

Gubernatoriaus apsilankymas, Viekšniai / Korėjas. — (Žinios iš Lietuvos) // Naujoji 

gadynė. — 1906, rugpj. 16 (29) (Nr. 13), p. 203—204. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos 

bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1906. D. 1. — Vilnius: 

Vilniaus universiteto leidykla, 2001. — 388 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / 

žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės]. 

„Į mųsų valsčiaus raštinę (kanceliariją) pareina „Vilniaus žinios”...”: [apie valsčiaus 

pareigūnų savavaliavimą], Viekšniai / Valstietis. — (Iš Lietuvos) // Vilniaus žinios. — 1907, 

liep. 13 (26) (nr. 91), p. 2—3. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: Serija C. Lietuviškų 

periodinių leidinių publikacijos. 1907. D. 1. — Vilnius, 2004. — 448 p. — P. 236. 

„Mųsų valsčiuje prasidėjo [viršaičio ir kitų pareigūnų] rinkimai...”, Viekšniai / Vyras. — 

(Iš Lietuvos) // Vilniaus žinios. — 1907, lapkr. 17 (30) (nr. 196), p. 3—4. — Žinios aprašui iš: 


Vilnius, 2004. — 448 p. — P. 236. — [Vyras čia — Pranas Vilūnas]. 

„Viekšniuose (Kauno gub.) 1908 metais valstiečiai sustatė nutarimą, kad valdžia 

atidarytų 4 kl. mokyklą...” / Teisybės Mylėtojas. — (Apie mūsų mokyklas) // Mokykla. — 

1911, saus. 20 (vas. 2) (Nr. 1), p. 6—7. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija 

367

C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1911. D. 1. — Kaunas, 2003. — 408 p. — [BK 


žinutės]. 

„Vasario 28 d. buvo valsčiaus sueiga...”, Viekšniai / Kęstučio Sunus. — (Žinios. Valsčius ir 

valstiečiai) // Lietuvos ūkininkas. — 1911, bal. 7 (20) (Nr. 14/15), p. 135. — Žinios aprašui iš 


— Kaunas, 2003. — 408 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus 

pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės]. 

„1908 m. gruodžio 3 d. Viekšnių valstiečiai parašė nutarimą ir prašė atidengti... 4 kl. 

miesto mokyklą...” / P. S-is. — (Kas mums rašoma) // Lietuvos žinios. — 1911, gruod. 15 (28) 

(Nr. 146), p. 2. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų 

periodinių leidinių publikacijos. 1911. D. 1. — Kaunas, 2003. — 408 p. — [BK pastaba: Apraše 

po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. P. S-is 

— tikroji pavardė Petras Bimba]. 

Savivaldybių kalendorius: 1925. — Savivaldybių departamento leidinys, [1925]. — P. 257, 

259, 265, 306. — Tekste: 

Mažeikių apskrities valdybos pirmininkas, apskrities viršininkas Antanas Vaitiekavičius. 

Mažeikių apskrities policijos vadas Petras Oželis. Apskrityje 3 policijos nuovados: Mažeikių, 

Viekšnių, Sedos. 

Mažeikių apskrities gydytojas Povilas Tautvaiša. Felčeris Andrius Stančikas. 

Viekšnių valsčiaus viršaitis Juozas Knabikas. Sekretorius Viktoras Kryžanauskas. 

Viekšnių policijos nuovadai priklausė Viekšnių, Akmenės, Vegerių valsčiai. 

Viekšnių policijos nuovados viršininkas Vladas Novodzelskis. 

„Sidabras”. Vyliojamieji // Žemaitis. — Telšiai, 1926. — Geg. 23. — Nr. 20 (59). — Tekste: 

Vyliojamieji 

Krakiai, (Viekšnių v., Mažeikių ap.). Vietiniai „Pavasario” vadai susirūpino, kad jų nariai 

visai nutolo ir gali visai nebalsuoti už jų krautuvę „kademus”. Kad privyliojus p. L-as ir 

Patulevičius sumanė suruošti ypatingą vakarą į kurį varyti visus pavasarininkėlius ir vienkart 

įsakant kad kiekvienas turėtų su savimi lėkštę, „geldą” ir gerą kiaulinį samtį; mat, pasibaigus 

vakarėliui su šokiais ir rinkimų pasikalbėjimais, bus duodama už 50 centų pasrėbti, tik, žinoma, 

tiems, kurie duos iškilmingą pasižadėjimą balsuoti už jų „kromelį”. 

Visi pasirengimai atlikta: nupirkta bargan viena veršio galva ir 20 kilogramų pamilčių. 

Mažeikių malūninkas tuo reikalu yra susirūpinęs ar užmokės jam už pamilčius, o mėsininkas 

antrą dieną Velykų vyksta atsiimti veršio galvą. Man rodos, kad už vieną galvą ir pamilčius 

vargu bus galima privylioti bent bepročio balsą. 

[Pasirašė: „Sidabras”]. 

„MAŽEIKIAI. Mažeikių apskrities...” // Žemaitis. — Telšiai, 1926. — Rugp. 16. — Nr. 28 

(67). — Tekste: 

MAŽEIKIAI. Mažeikių apskrities savivaldybėje įvyko permaina: nuo rugpiūčio 1 d. apskr. 

valdybos narys P. Bimba norėdamas grįžti į mokyklos darbą, iš kurio. kr. dem. pastangomis buvo 

išstumtas, apleido savivaldybes. Jo vieton išrinktas ir jau pradėjo eiti pareigas Povilas Daniušis iš 

Viekšnių. 

Daniušis Mažeikiškiams plačiai žinomas, kaipo sumanus politikas ir veiklus kovotojas už 

žmonių teises. 

368

Lietuvos Savivaldybės 1918—1928: Savivaldybių įsikūrimo ir pirmojo dešimtmečio darbų 

apžvalga. — Kaunas, 1928. — 296 p. — Tekste: P. 269 minima, kad Viekšniuose yra 10 gatvių. 

P. 278: Viekšniuose po karo sudegė 200 namų, atstatyti visi. Pastatyti 48 mediniai namai. 

„Viekšniai. Šiais metais...” // Žemaitis. — Telšiai, 1929. — Gruod. 22. — Nr. 51 (227). — 

P. 5. — Tekste: 

Viekšniai. Šiais metais Mažeikių Apskr. V-ba pradėjo grįsti kelią Viekšniai—Stotis. Sąmatoj 

numatyta tam reikalui 86,800 Lt. Iš Vyriausybės atleista tik 8000 Lt. Tame pačiame kely per 

„Kalupio” upelį pastatyta betoninis tiltas, bet, deja, juo pasinaudot negalima, nes nėra pylimo 

supilta. 

Kadangi judėjimas didelis, tai žinoma piliečiai maudosi po griovius aplenkdami tiltą, na ir, 

žinoma, keikia. Dauguma piliečių kalba, kad tokios nesąmonės nebūtų, jei apskr. technikas 

daugiu mąstytų. 

— Lapkričio 5 d. buvo antri savivaldybių rinkimai. Pirma buvo viršaičiu išrinktas p. Sidabras, 

kurio nepatvirtino kaipo mažai „gramatno”. Iš viršaus buvo norėta, kad rinktų p. Šukevičių, mat 

savas, tam reikalui ir puota buvo net suruošta. Deja, valstiečiai ir antrą kartą parodė, kad jų 

reikalai tvarkyti turi būti atiduoti į rankas tikro ūkininko, bet ne tokiam, kuris ieško šiltos 

vietelės. Dabar išrinktas p. Volskis, senas ir prityręs savivaldybininkas, pažangus žmogus. Kand. 

pil. Šukevičius ir toliau pasilieka karves šerti, mat kontrol-asistentas. 

[Atskiros žinutės] // Žemaitis. — Telšiai, 1929. — Gruod. 22. — Nr. 51 (227). — P. 6. — 

Tekste: 

Viekšnių viršaičiu patvirtintas p. Ulskis (buvęs kasininkas). 

Mažeikių viršaičiu patvirtintas p. Mikužis, jo padėjėjas p. Kryžanauskis. 

Viekšnių seniūnu išrinktas p. Povilas Daniušis. 

Viekšnių miestelio, Viekšnių seniūnijos, turinčių teisę dalyvauti krivulėje, gyventojų 

sąrašas. Sudarytas gal 1933 metais // Iš Viekšnių valsčiaus savivaldybės dokumentų, rastų 2000 


Pateikė: Antanas Sidabras. — Tekste: 

VIEKŠNIŲ MIESTELIO, VIEKŠNIŲ SENIŪNIJOS, TURINČIŲ TEISĘ DALYVAUTI 

KRIVULĖJE, GYVENTOJŲ SĄRAŠAS 


Mažeikių gatvė 

1 Maušovičienė Pesė Gydytoja 

2 Galperinas Jankelis Chaimas 62 Namų savininkas 

3 Gindė Jankelis Dovidas 75 Namų savininkas 

4 Goldbergienė Cipė Hačkelis 55 Namų savininkė 

5 Gelžinis Kazys Vincas 66 Namų savininkas 

6 Glodenis Juozas Jonas 34 Namų savininkas 

7 Glodenis Domas Juozas 56 Namų savininkas 

8 Galkauskas Jonas Juozas 76 Namų savininkas 

9 Galičinienė Ona Antanas 38 Namų savininkė 

10 Gauronskis Giršas Oseras 47 Prekybininkas 

11 Klimaitė Barbė Jonas 53 Namų savininkė 

12 Kazlauskienė Julė Juozas 43 Namų savininkė 

13 Kontautas Juozas Ieva 35 Namų savininkas 

14 Kaktys Raimondas Bonevantūras 57 Namų savininkas 

15 Kaniušičas Abromas Nojakovičius 48 Prekybininkas 

16 Virkutis Jonas Simas 33 Namų savininkas 

17 Vėlauskis Antanas Veronė 50 Namų savininkas 

18 Volpertienė Sara Icikas 30 Tarnautoja 

369


19 Berghauzienė Johana Enrikas 63 Namų savininkė 

20 Baniulis Pranas Namų savininkas 

21 Berghauzienė Bliuma Hackelis 38 Prekybininkė 

22 Bogužaitė Ona Jonas 35 Namų savininkė 

23 Balčiūnas Alfonsas Kazimieras 24 Amatininkas 

24 Balčiūnas Ignas Kazimieras 26 Amatininkas 

25 Mačius Antanas Jonas 66 Namų savininkas 

26 Merkelienė Morta Antanas 62 Namų savininkė 

27 Mickūnas Alfonsas Antanas 25 Namų savininkas 

28 Mikužis Augustas Feliksas 73 Namų savininkas 

29 Mikužis Juozas Augustas 35 Namų savininkas 

30 Musulaitė Ona Leonas 30 Namų savininkė 

31 Molis Jonas Laurynas 70 Namų savininkas 

32 Pocius Kazys Kazys 43 Namų savininkas 

33 Perminas Kazys Jonas 65 Namų savininkas 

34 Pocienė Monika Jonas 39 Namų savininkė 

35 Pukinskis Adomas Ignas 43 Namų savininkas 

36 Pocius Simas Valius 46 Namų savininkas 

37 Perminienė Pulina Teodoras 85 Prekybininkė 

38 Petrikienė Barbė Pranas 50 Namų savininkė 

39 Lizdenis Feliksas Juozas 40 Namų savininkas 

40 Lungys Izidorius Juozas 62 Namų savininkas 

41 Liaučius Stasys Juozas 43 Namų savininkas 

42 Liniovas Efremas Jonas 46 Amatininkas 

43 Linkevičius Anatolijus Petras 25 Amatininkas 

44 Linkevičiūtė Olga Petras 25 Amatininkė 

45 Igaris Kazys Benas 63 Namų savininkas 

46 Imelis Stasys Juozas 75 Namų savininkas 

47 Šopienė Uršė Pranas 63 Namų savininkė 

48 Šliteris Haroldas Vilkelis 39 Pramonininkas 

49 Šiši Govšas Sajus 37 Namų savininkas 

50 Škerba Sergėjus Dimitrijus 37 Amatininkas 

51 Savickas Juozas Pranas 40 Prekybininkas 

52 Sidabras Juozas Juozas 31 Namų savininkas 

53 Stončius Jonas Jonas 38 Namų savininkas 

54 Stončius Pranas Kazys 40 Namų savininkas 

55 Sundokienė Ona Viktoras 53 Namų savininkė 

56 Sidabras Kazys Antanas 34 Namų savininkas 

57 Riauka Benas Adomas 40 Namų savininkas 

58 Rimkus Antanas Jonas 43 Amatininkas 

59 Navickienė Marė Jonas 70 Namų savininkė 

60 Žylė Antanas Antanas 43 Namų savininkas 

61 Juočeris Antanas Ignas 60 Namų savininkas 

62 Jasutis Juozas Juozas 40 Namų savininkas 

63 Judeikis Jonas Jonas 42 Amatininkas 

64 Tomkus Juozas Juozas 67 Namų savininkas 

65 Tukys Augustas Juozas 26 Amatininkas 

66 Tenys Domas Antanas 25 Amatininkas 

67 Trainauskis Jonas Kazys 31 Amatininkas 

68 Danilevičius Kazys Vladas 60 Namų savininkas 

69 Dubinauskienė Uršė Lucija 48 Prekybininkė 

370


70 Augustinavičius Juozas Petras 56 Amatininkas 

71 Elbergienė Mėre Jankelis 38 Prekybininkė 

72 Ustinovas Napoleonas Sergėjus 29 Amatininkas 

73 Daniulis Petras Kazys 37 Policininkas 

74 Mirončikas Kazys Kazys 30 Policininkas 

75 Poviliūnas Feliksas Jonas 34 Vachmistras 

Tirkšlių gatvė 

76 Šamėsas Simonas Peisachas 35 Prekybininkas 

77 Šiši Chaimas Nachmanas 25 Prekybininkas 

78 Šotlandas Elija Mikelis 65 Namų savininkas 

79 Šternas Chonė Joselis 44 Namų savininkas 

80 Šiši Nachmanas Mejeris 61 Prekybininkas 

81 Šotlandienė Raja Mendelevnas 35 Prekybininkė 

82 Judesas Alteris Leibas 57 Prekybininkas 

83 Beržanskienė Zlatė Henekas 60 Namų savininkė 

84 Beržanskis Calelis Dovidas 31 Prekybininkas 

85 Zaksas Chonė Leibas 67 Namų savininkas 

86 Vulpienė Roza Abė 36 Mokytoja 

87 Vaksas Michelis Icikas 53 Namų savininkas 

88 Volpertas Elija Leibas 44 Prekybininkas 

89 Volpertas Jankelis Leiba 43 Prekybininkas 

90 Leras Šliomas Elija 40 Prekybininkas 

91 Levinas Dovydas Leibas 75 Namų savininkas 

92 Rabinavičius Izraėlis Jankelis 65 Namų savininkas 

93 Raškinas Simonas Maušas 43 Namų savininkas 

94 Munienė Valerija Juozas 32 Prekybininkė 

Valančiaus gatvė 

95 Bernotas Kostas Jonas 33 Namų savininkas 

96 Kaganas Icikas Dovydas 68 Namų savininkas 

97 Macaitė Monika Juozas 46 Namų savininkė 

Savanorių gatvė 

98 Jankauskas Aleksas Vincas 35 Namų savininkas 

99 Stirbytė Zosė Jonas 26 Amatininkė 

100 Strigūnas Jonas Mykolas 41 Amatininkas 

101 Stirbys Jonas Antanas 60 Namų savininkas 

Aušros gatvė 

102 Varnavičienė Emilija Pranas 39 Namų savininkė 

103 Varnavičius Jonas Antanas 42 Namų savininkas 

104 Venskaitė Uršė Vincas 50 Namų savininkė 

105 Rimkus Antanas Jonas 53 Namų savininkas 

Birutės gatvė 

106 Baras Vladas Bronislavas 33 Raštininkas 

107 Grakauskas Vladas Ignas 36 Amatininkas 

108 Bernotienė Cecilija Adomas 37 Namų savininkė 

109 Balvočaitė Eufemija Pranas 48 Namų savininkė 

110 Butkus Pranas Petras 73 Namų savininkas 

111 Šidlauskas Antanas Antanas 48 Namų savininkas 

112 Navickas Jonas Antanas 40 Namų savininkas 

113 Jurdanas Antanas Jackus 59 Namų savininkas 

114 Tėvelis Ignas Juozas 75 Namų savininkas 

Laižuvos gatvė 

371


115 Boveris Jonas Prekybininkas 

116 Liuksminaitė Kunigunda Juozas 33 Namų savininkė 

117 Deniušis Antanas Adomas 59 Namų savininkas 

118 Končius Adomas Juozas 68 Namų savininkas 

119 Jonauskis Ambražiejus Juozas 60 Namų savininkas 

120 Jaskūnas Juozas Juozas 61 Namų savininkas 

121 Petrikas Antanas Jonas 73 Namų savininkas 

122 Požerskis Pranas Stasys 54 Namų savininkas 

123 Pundzius Pranas Kazys 42 Namų savininkas 

124 Šviesienė Ona Simas 62 Namų savininkė 

125 Visminas Antanas Jokūbas 86 Namų savininkas 

126 Rukevičius Jonas Juozas 40 Namų savininkas 

127 Rukevičienė Emilija Aleksas 39 Amatininkė 

128 Navickas Augustas Pranas 48 Namų savininkas 

Kudirkos gatvė 

129 Unikaitė Morta Juozas 53 Namų savininkė 

130 Daujotas Antanas Viktoras 63 Namų savininkas 

131 Deniušis Vincas Antanas 29 Namų savininkas 

132 Deniušienė Emilija Baltramiejus 29 Namų savininkė 

133 Stončius Pranas Jonas 43 Namų savininkas 

Basanavičiaus gatvė 

134 Jarušauskis Pranas Antanas 36 Namų savininkas 

135 Stonienė Barbora Namų savininkė 

136 Žilevičius Jonas Julijonas 39 Namų savininkas 

137 Žilevičienė Elena Stasys 35 Namų savininkė 

138 Mažeika Albinas Ignas 36 Namų savininkas 

139 Maneikienė Ona Kazys 35 Namų savininkė 

140 Muzrimienė Ieva Ignas 33 Namų savininkė 

141 Šarkis Alfredas Jonas 32 Namų savininkas 

142 Bogužas Jonas Jonas 41 Namų savininkas 

143 Baranauskas Vincas Julijona 40 Namų savininkas 

Žemaičių gatvė 

144 Urbonas Pranas Pranas 40 Namų savininkas 

145 Lengvenis Marcijonas Antanas 46 Namų savininkas 

146 Perminas Rapolas Antanas 56 Namų savininkas 

147 Fricelis Leizeris Icikas 50 Prekybininkas 

Sąrašas kai kur taisytas pieštuku: 

27. Vietoje Mickūno Alfonso įrašytas Janušonis Alfonsas. 

30. Vietoje Musulaitės Onos įrašyta Liutkienė Barbė. 

55. Vietoje Sundokienės Onos įrašytas Juška Jonas. 

56. Vietoje Sidabro Kazio įrašyta Ligeikienė Uršė. 

62. Vietoje pavardės Jasutis įrašyta pavardė Jasulis. 

64. Vietoje Tomkaus Juozo įrašytas Jurevičius Juozas. 

95. Bernoto Kosto vardas perbrauktas ir įrašytas vardas Jonas. 

101. Vietoje Stirbio Jono įrašytas Gerasimavičius Bronius. 

114. Vietoje Tėvelio Igno įrašyta Orlovienė Ona. 

115. Išbrauktas Boveris Jonas ir įrašytas Bruklis. 

120. Vietoje Jaskūno Juozo įrašyta Jaskūnienė Ona. 

147. Duomenys apie Fricelį Leizerį įrašyti rašalu. 

372

Gaudėšys J. Mano linkėjimai // Verslas (Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir 

amatininkų laikraštis). — 1937. — Liep. 16. — Nr. 29—30 (283—284). — VI metai. — P. 1. — 


Pirmas, kas Viekšnius įkūrė, matomai, buvo gilus svajotojas, o gal net įžymus dainius ir taip 

nuostabiai gamtos išpuoštoj aplinkumoj jis pasirinko savo buveinę! Ir šiandien Virvytės ir Ventos 

pakrantėse skamba protėvių dainos ir išvargintai sielai teikia dangiškos paguodos. Bet gyvenimo 

apystovos kitėjo ir kova dėl būvio reikalauja naujų jėgų, naujos kūrybos. Viekšniai ir čia parodė 

savo sugebėjimą, energiją ir žemaitišką patvarumą. Pirmi diegai verslo ir pramonės srity jau 

puikiai pasireiškė ir galima tik palinkėti Viekšnių pionieriams, kad jų darbuotė pasiektų 

aukščiausio tikslo, o patys Viekšniai taptų vienas iš gražiausių, laimingiausių Lietuvos kampelių. 

Viekšn., ats. plk. lt. J. Gaudėšys. 











































373










išgrįstos baluojančios gatvės, aptvarkyti šalygatviai, tvoros, sutvarkytos iškabos ir kit. P. 

N. Daleckas, vietos policijos viršininkas, savo simpatija lietuviams verslininkams tikrai vertas 






















Mačys J. Viekšniškiai Lietuvos prisikėlime // Verslas (Savaitinis lietuvių prekybininkų, 


metai. — P. 2. — Visas tekstas: 

Kaip kiekviename mieste, taip ir Viekšniuose prieš Didįjį karą virė savitas gyvenimas. Niekas 

neinvestavo didelių kapitalų miesto augimui, plitimui. Viskas kūrėsi, vystėsi natūraliu būdu. 

Prekyba ir pramonė turėjo savo kelią ir rinką. Viekšnių rinka garsėjo plačioje apylinkėje. Garsūs 

turgai masindavo pirklius ir iš didesnių miestų. Čia buvo nuperkamos visokios mūsų krašto 

gėrybės. 

Ypatingai Viekšniai buvo garsūs savo moliniais išdirbiniais ir savo dirbtuvėmis. Nors didelių 

fabrikų Viekšniai neturėjo, bet fabriko darbai buvo dirbami. Kiekvienas namas turėjo savo 

fabriką. Vienur staliai, puodininkai, batsiuviai, siuvėjai, kalviai, klumpdirbiai, knygnešiai ir kit., 

kitur audėjos, mezgėjos, nerėjos verpėjos savo sąžiningu darbu skynė per gyvenimo dagius savo 

tėvynei kelią į laisvę. 

Santeklių panelė T. Grušauskaitė nelaimėje visiems prašantiems pirmąją pagelbą suteikdavo. 

Berods, ir dabar dar senutė būdama rūpinasi atgimusios Lietuvos jaunosios kartos sveikata. 

Apylinkė ją labai gerbia. Dvarininkas p. Kondratavičius savo žiniomis ir gabumais pirmas 

sutvarkė lietuviškąjį Viekšnių valsčių. 

Darbininkai: grovkasiai, lentpioviai ir kiti labai buvo solidarūs ir vieningi. Savo draugų 

neapleisdavo. 1918 m. per Kalėdas, kada krašte viešpatavo suirutė, trukdanti Lietuvos 

prisikėlimą, viekšniškiai darbininkai, tie vargo pelės smulkūs verslininkai rimčiau žiūrėjo į 

laisvės žiburį. 

374

Inteligentinės Viekšnių jėgos prieš D. karą buvo: a. a. daktaras Biržiška, turėjęs didelį 

populiarumą ir plačiai pragarsėjęs, kaip geras daktaras. Viekšnių klebonas kan. Jarulaitis (buvęs 

Rusijos dumoje atstovu), žymus tikybos dėstytojas mokyklose kapelionas a. a. kun. Jonas 

Domarkas, pradžios mokyklos mokytojas a. a. Petras Bimba. Vaistininkas Aleksandravičius, 

Kunigas Gendrėnas, vargonininkas Stulgaitis ir keletas kitų. Didžiojo karo metu jau ir kitos jėgos 

ryškėjo pasireikšdamos įdomiomis formomis, pav.: „Jonai, mauk klumpį — batų kamašų bėk!” 

Vadinasi, sužinok kas į miestelį atvažiavo ir kada išvažiuos. 

Ne veltui rusai Viekšniuose prieš D. karą buvo įsteigę 4 kl. mokyklą. Jiems rūpėjo sumanius 

viekšniškius išmokslinti ir patraukti savo pusėn. Nors dirbo Viekšniuose geri rusų pedagogai, bet 

iš tos mokyklos išėjo aktingi Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai darbininkai. Daugelis anų laikų 

darbininkų ir šiandien tebedirba. 

Viekšniškis J. Mačys. 

Iz. M. [Izidorius Mažeika]. Apie Viekšnių valsčiaus įsikūrimą // Verslas (Savaitinis lietuvių 


(283—284). — VI metai: [Nuotraukose:] Iš kairės: 1. Viekšnių šaulių būrio vadas K. Pocius, 

2. Pašto virš. J. Martinonis ir 3. Valsčiaus sekr. J. Levitas, davęs daug medžiagos šiam n-riui. — 

P. 3. — Visas tekstas: 

1918 m. rudenį, apie spalių mėn. vokiečių valdžiai pradėjusi silpnėti, valsčiaus gyventojai 

ėmė rūpintis vietos reikalų tvarkymu. Atsirado piktadarių, kurie darė plėšimus, vogė žmonių 

turtą. Karininkas Gudzinskis, gyvenęs Viekšnių m-ly, sukvietė valsčiaus gyventojus 1918 m. 

spalių mėn. klebonijos kieme, Viekšniuose, ir čia buvo išrinktas iš penkių narų Viekšnių 

valsčiaus Komitetas. Į tą komitetą įėjo: Vytoldas Kondrotavičius, gyv. Meškelių dv., Marcijonas 

Žilinskis, gyv. Meinorių km., Augustas Žvirblis, gyv. Viekšnių m-ly, Kazys Šarkys, gyv. Maigų 

kaime ir Leonas Čepauskis, gyv. Dargių km., Vyt. Kondrotavičius buvo komiteto pirmininkas. 

M. Žilinskis rūpinosi milicija. Kazys Šarkys — sekretorius, likusieji — komiteto nariai. 

Komitetas ėmė tvarkyti valsčiaus reikalus. Perėmė iš vokiečių valdžios žmonių — valsčiaus 

gyventojų, žemės sąrašus, ginklus, grūdus, medžiagą ir inventorių. Perimti grūdai buvo išdalinti 

beturčiams. Buvo suorganizuota Viekšnių m-ly milicija iš 5 žmonių. Milicijos viršinink[as] buvo 

Mykolas Dimitčikas, eiliniai Antanas ir Juozas Gadūnai, Antanas Beržanskis ir Jonas Smilgys. 

Kad turėti lėšų būtiniems valsčiaus administracijos reikalams, ūkininkų žemė buvo apdėta 

mokesčiais. Taip besitvarkant 1919 m. sausio mėn. į Viekšnius atvyko bolševikai, kurie sudarė 

savo komitetą valsčiui tvarkyti. Pirmas, valsčiaus gyventojų sudarytas komitetas, turėjo 

pasitraukti, valsčių ėmė tvarkyti bolševikų sudarytasis komitetas, kuris išbuvo ligi 1919 mt. 

vasario mėn. pabaigos. Ne[t]rukus bolševikų vietą užėmė Kolčako armija. Kolčakininkai 

valsčiaus reikalus pavedė tvarkyti pirmam, žmonių išrinktam valsčiaus komitetui. 1919 m. 

pavasarį susitvėrusi lietuvių kariuomenė pašalino kolčakininkus. Komitetas veikė toliau, iki buvo 

išrinkti kaimų atstovai, po 2 nuo kiekvieno šimto žmonių. 

Viršaičių ir sekretorių eilė. Pirmuoju valsčiaus viršaičiu buvo Noreikis Antanas. Po jo sekė 

viršaičiai: Jasutis Stasys, Kontvainis Juozas, Knabikas Juozas, Volskis Juozas, Gylys Eugenijus. 

Šiuo laiku valsčiaus viršaičiu yra Izidorius Mažeika, gyv. Krakių km., Viekšnių valsč. 

paskirtas Vidaus Reikalų Ministerio 1936 m. spalių mėn. 3 d. 

Viekšnių valsčiuje dirbo šie raštvedžiai — sekretoriai: Kugrys Jonas, Beržanskytė Ada, 

Maleraitė, Kryžanauskas Viktoras, Voiciekauskas Jonas, Aukštikalnis Jonas (laikinai), Sikorskis 

Vosylius, Čepaitis Jonas, Šimkus Pranas. 

Nuo 1936 m. rugsėjo mėn. 10 d. valsčiaus savivaldybės sekretorium yra Jonas Levitas. 

Žydai. Viekšnių m-ly yra 475 žydų tautybės gyventojai. 

Kada buvo pastatyta pirmoji žydų sinagoga, tikslių žinių nėra. Pirmasis žydų Rabinas 

Viekšniuose buvęs Abe Joffe, gyvenęs prieš 210 metų. Jis išbuvęs Viekšniuose apie 60 metų. Po 

jo mirties rabino vietą užėmęs jo sūnus Šabselis Joffe. Išbuvęs rabinu Viekšniuose apie 50 metų, 

jis išvažiavo į Palestiną. 

1920 m. Viekšniuose buvo įsteigta žydų pradžios mokykla 1 komplekto. Šiuo laiku žydų 

mokykla turi 2 komplektu, kurių vieną išlaiko valsčiaus savivaldybė, kitas žydų visuomenės 

išlaikomas. 

375

Kenstavičius Ant[anas]. Viekšniai seniau ir dabar // Verslas (Savaitinis lietuvių 



Prie rusų valdymo Viekšniai buvo skaitomas lyg ir apskrities miestu, ten buvo visos 

tuometinės įstaigos, visi aplinkiniai miesteliai turėjo su reikalais kreiptis į Viekšnius. Praūžus 

karo audroms reikėjo viską atstatyti iš naujo. Sunku buvo tiek miestiečiams, tiek kaimo 

žmonėms. Miestiečiams stigo pinigų, kaimo žmon. pasėlių, gyvulių ir pagaliau darbininkų. Bet iš 

prigimties gajus žemaitis ir karo nuteriotam krašte atsigavo. Prie to daug prisidėjo ir vietos 

išeiviai amerikiečiai, kurie savo gimines sušelpdavo arba bendrai padėdavo savo miestelio 

kultūrinimui. Vieną iš tokių galima paminėti ir mums verslininkams artimą žmogų sk. pirm. Ant. 

Spingį. Jis, kitų Amerikoj gyvenančių viekšniškių padedamas, įsteigė pirmą visam apskrity viešą 

biblioteką — skaityklą. Lietuviams versluose pirmus ledus pralaužė Vilčikauskai, Urvikiai, 

Pundzius, Lungiai, Sakalauskai ir kt. Savo laiku buvo pagarsėjusi ne tik apylinkėje, bet ir visoje 

Lietuvoje kooperatinė vartotojų b-vė „Ąžuolas”, kuri kaip ir daugis mūsų kooperatyvų 

trukšmingai bankrutavo įtraukdama į bėdą daugel žmonių. Ir pramonėje viekšniškiai yra 

pasireiškę. Galima tvirtinti, kad molio gaminių — indų gamyba Lietuvoje prasidėjo ir paplito tik 

iš Viekšnių. Tos rūšies dirbtuvių Viekšniuose priskaitoma 6. Viekšnių keramikų dirbiniai 

apkeliauja ir pasiekia visas mūsų krašto vietas. Masiniai yra Viekšniuose gaminama ir apavai 

kaimui, kurie taip pat pasiekia Dzūkiją ir kt. Viekšniuose yra keletas lentpiūvių, iš jų 

pažymėtinos Norkaus ir Požerskio. A. Bružo ir sūnų vadovaujama vilnų karšykla ir verpykla turi 

išsidirbusi savo vardą. Kiek toliau kaime nuo Viekšnių apie 7 km. yra popieriaus — kardono 

fabrikas. 

Viekšniai gulėdami prie dviejų sriaunių upių, kaip Ventos taip ir Virvytės, neturi tinkamos 

elektros energijos. Čia vienas koncesininkas kitatautis, mažai atsižvelgdamas į gyventojų 

reikalus, teikia miesteliui sulig noro elektros energiją ir už ją lupa gana aukštas kainas. Savo 

laiku vietos pramon. J. Brika buvo pradėjęs statyti elektros stotį, bet kažkas jam sukliudė darbui 

įpusėjus. Nesant geros, pigios ir pastovios elektros energijos vietos verslininkai savo mašinoms 

varyti negali panaudoti šių laikų moderniškas jėgas. 

Vienas dar blogumas, kuris atsiliepia į visų verslininkų bei šiaip miestelio gyventojų interesus 

yra tas, kad yra per toli geležinkelio stotis už apie 3,5 km. Dar tik laimė, kad pastaraisiais metais 

tapo nutiestas tarp stoties ir miestelio plentas, o šiaip tiek prekių, tiek žmonių susisiekimas buvo 

blogas. Prie progos norisi priminti ir atkreipti dėmesį tų, nuo kurių priklauso duodamieji leidimai 

vežioti keleivius iš stoties ir į stotį. Reikėtų reikalauti, kad tie vežikai įsitaisytų padoresnius 

vežimus ir ne taip kankintų gyvulius ir kad nedarytų gėdos bendrai Viekšnių reprezentacijai. 

Tektų kai kam pagalvoti ir apie vasarviečių įrengimą Viekšniuose. Viekšnių apylinkės tiesiog 

pasakiškos, miškai, upės, gražūs vaizdai. Vargu bau Lietuvoje rasis kur gražesnių vietų. Mano 

manymu daugiau iniciatyvos turėtų pasiimti valsčiaus savivaldybė, pradžioje, ar tai užkviesdama 

stovyklauti iš plačios Lietuvos skautus, ar kitas organizacijas. Su laiku Viekšnių apylinkės galėtų 

virsti vasarvietėmis, kurios savo gražumu praneša ir Kaunijos apylinkes. Būtų galima susilaukti 

svečių ir iš užsienio — iš Latvijos. Kas prieš keletą metų ir buvo pastebėta, bet nesant vasaroti 

tinkamų sąlygų, tas rekalas kaip ir atpuolė. 

Žemaitija bendrai amatų mokslo atžvilgiu yra nuskriausta. Tik vienuose Telšiuose yra amatų 

mokykla. Argi jos užtenka? Toli gražu ne. Reiktų į tai atkreipti dėmesį ir mano įsitikinimu 

Viekšniuose amatų mokyklai vieta būtų tinkamiausia. Čia yra lig ir centras prie Latvių pasienio, 

Žemaitijos pakraščio. Esanti vidurinė mokykla tos paskirties, kokią galėtų atlikti amatų mokykla, 

neatliks ir neparengs žmones gyvenimui, savarankiškiems verslams. Tuo labiau vidurinės 

mokyklos reikalas sumažėja, kad už 14 klm. yra Mažeikiuose pilna gimnazija. Žemaitijoje amato 

išmokti, be Telšių, jaunimas niekur negali, kad ir toj pat vienintelėj amatų mokykloj yra 

priimamas tik apribotas mokinių skaičius. Dalykas labai rimtas ir artimiausiu laiku spręstinas. 

Viekšnių kultūrinis gyvenimas yra lyg ir apmiręs. Vietos inteligentija laikosi pasyviai ir su 

paprasta liaudim mažai tenori turėti reikalų. 

Be abejo, yra keletas žmonių, sakysim, iš tų pačių mokytojų, kurie dirba beveik su visais, bet 

didi dauguma darbo kratosi ir leidžia pačiam gyvenimui eiti, rutuliotis. Baigdamas noriu sušukti 

376

viekšniškiams kartu su anuo poetu: „Į darbą, broliai, vyrs į vyrą, šarvuoti mokslu vien giliu, 

paimkim arklą, knygą, lyrą, ir eikim Lietuvos keliu”. 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 42: Minimi viršaičiai — Jonas Keršis, 

Stanislovas Liutkus, Antanas Pukinskis, Simanas Virkutis, „Volskiai (pokarinių laikų viršaitis). 

Ignacas Žiulpa — paskutinis Viekšnių staršina, mirė 1934 m.” — P. 100—102. — Tekste: 

„Valsčiaus raštininkai — Počai, Petrovai, Kornilai, Nedelskinai, Vialiai ir kiti — paprastai 

neilgai valdžios buvo laikomi. Iš jų labiau atsimenu Vladimirą Kochą. [...]. Jis, kaip ir kiti 

raštininkai, apie 1900 metus gyveno bute prie valsčiaus. [...]. Uriadninkai buvo Fiodoras 

Bogdanovas, Mitrofanas Volosatovas, Jegoras Negodiajevas (Kražių skerdynių dalyvis), Jakovas 

Šurupovas ir kiti, bet labiausiai atsimenu aukštą girtuoklį žandarą Šiškovą. [...]. Paskutinis 

uriadninkas, apie 10 metų išbuvęs, buvo žmonių kildinamas iš surusėjusių žydų Jurgis Rakuzinas 

(g. 1872 m. Žagarėje, miręs 1919 m. sausio mėn. Mažeikiuose). Pats apie 1890 m. Tilžės 

spaustuvėje rinkęs draudžiamuosius lietuviškus raštus, Viekšniuose ne tik nesireiškė piktai prieš 

lietuviškąjį darbą, bet ir, spaudą leidus, padėdavo gauti leidimus lietuviškiems spektakliams, 

įspėdavo (pav., Dargį ir kt.) dėl rengiamų kratų ir t. t. Tačiau žmonės šiaipjau saugojosi jo kaip 

uriadninko ir privengdavo. Apie jį 1935. I. 15 „Literatūros Naujienose” nr. 2 (18) rašė V(yt.) 

B(ičiū)nas straipsnyje „Žandaras lietuvių teatro globėjas”, bent kiek per daug išpūsdamas jo 

nuopelnus lietuvystei, tik ir be reikalo paversdamas jį žandaru. [...]. Papilėje gyveno asesorius 

(pristavas), nelyginant mūsų nuovados viršininkas, tik daug platesnio rajono (kelių valsčių) 

policijos viršininkas. Labai populiarus visą dešimtmetį ten išbuvęs (1890—1900 m.) Vladimiras 

Fiodorovičius Sulkovskis. [...]. Taikos teisėjas tik 80-aisiais metais tegyveno Viekšniuose 

(Grigorij Vasiljevič Sineokov-Andrejevskij), o vėliau, kaip ir asesorius, gyveno Papilėje. 1903 m. 

Lietuvoje žemietijas įvedus, Viekšniuose gyveno žemiečių viršininkai (zemskije načalniki) — 

buvę karininkai, nusigyvenę dvarininkai ir kiti: Jonavičius, Pelikanas [...], Kazakinas, 

Samochvalovas.” 

1940 metų rugpjūčio mėn. 5 dienos dokumentu Pakalupės kaimo gyventojas bežemis 

batsiuvys Baltaduonis Stasys, Mykolo sūnus, 45 m. amžiaus, prašo 2 ha žemės iš parceliuojamos 

bažnytinės žemės Maigų [gal Milių] kaime. Prašytojas iki 1921 m. dirbo žemės ūkio darbus, nuo 

1921 m. yra batsiuvis. Turi 1 arklį ir ratus. Žinių tikrumą tvirtino Viekšnių m. seniūnas 

S. Pargauskas. Viršaičio parašas neįskaitomas. Sekretorius J. Levitas // Iš Viekšnių valsčiaus 

savivaldybės dokumentų, rastų 2000 metų sausio mėnesį ardant savivaldybei priklausiusį namą 

J. Basanavičiaus gatvėje (Nr. 3). — Pateikė: Antanas Sidabras. 

1940 metų rugpjūčio mėn. 5 dienos dokumentu Pakalupės kaime gyvenanti šiaučiaus 

Saračinsko Stasio žmona bežemė Saračinskienė Anelė prašo 2 ha žemės iš parceliuojamo 

klebono ūkio Milių kaime. Žinių tikrumą tvirtino Pakalupės seniūnas Simas Perminas. Viršaičio 

parašas neįskaitomas. Sekretorius J. Levitas // Iš Viekšnių valsčiaus savivaldybės dokumentų, 

rastų 2000 metų sausio mėnesį ardant savivaldybei priklausiusį namą J. Basanavičiaus gatvėje 

(Nr. 3). — Pateikė: Antanas Sidabras. 

1940 m. rugpjūčio mėn. 6 dienos dokumentu Marškonės kaimo gyventojas kalvis Rimkus 

Antanas, Jono sūnus, 24 m. amžiaus, prašo 3 ha žemės iš parceliuojamų Voverio ir Lungio ūkių. 

Žinių tikrumą tvirtino Pakalupės seniūnas Simas Perminas. Viršaičio parašas neįskaitomas. 

Sekretorius J. Levitas // Iš Viekšnių valsčiaus savivaldybės dokumentų, rastų 2000 metų sausio 

mėnesį ardant savivaldybei priklausiusį namą J. Basanavičiaus gatvėje (Nr. 3). — Pateikė: 

Antanas Sidabras. 

1941 metais ranka rašytame sąraše minimas Pakalupės kaime gyvenantis mažažemis 

Vilčikauskas Juozas, Martino sūnus. Turi 4,40 ha žemės, 1 arklį, 2 kiaules, 1 avį, karvės neturi. 

Po sąrašu sunkiai įskaitomas parašas: Pakalupės apylinkės Vykdomojo komiteto Pirmininkas 

V. Strigūnas // Iš Viekšnių valsčiaus savivaldybės dokumentų, rastų 2000 metų sausio mėnesį 

377

ardant savivaldybei priklausiusį namą J. Basanavičiaus gatvėje (Nr. 3). — Pateikė: Antanas 

Sidabras. 

1942 metų kovo mėn. 25 d. Viekšnių valsčiaus savivaldybė. Viekšniai. „Už kelionę tarnybos 

reikalais iš Viekšnių m. į Palnosų km. pas Palnosų seniūnijos seniūną Dargį Domą jo algos 

sąskaiton. Atstumas 6 km. — 2 Rm. 50 pf. Dvi Reichsmarkes ir penkiasdešimt pf. gavau: 

Vai[...]ienė.” // Iš Viekšnių valsčiaus savivaldybės dokumentų, rastų 2000 metų sausio mėnesį 

ardant savivaldybei priklausiusį namą J. Basanavičiaus gatvėje (Nr. 3). — Pateikė: Antanas 

Sidabras. 


Mažeikių apskrityje). — Vilnius, 1960. — P. 5, 27—34 ir kt. — Tekste: 






















buvo pasiūlyta jiems vadovauti. Aš neatsisakiau. Šiame pasitarime buvo nutarta iš lietuvių tarpo 



















378


sušaudė. 

































buvo komunistai. Kitų neprisimenu. Visus areštuotuosius nugabenome į Mažeikių saugumo 

policiją. 
















379





kapinėse. 

Virpša K. Liaudis nepamirš // Vienybė. — 1967. — Gruod. 19. — Tekste: Viekšniuose 

Lietuvos karininkai Juozas Mačius, Antanas Milčius, Aleksas Zabkus. Policijos viršininkas 

Zenonas Tamašauskas, vėliau pasitraukęs į užsienį. 

Masinės žudynės Lietuvoje 1941—1944. — Vilnius, 1973. — D. 2. — P. 181—182. — 

Tekste: Tenis [Tenys] Pranas, Jono, gimęs 1903 m. Medžialenkės kaime. 1941 06 30—1941 07 

07 buvo Viekšnių partizanų būrio štabe. 1941 m. birželio 30 partizanai pradėjo suiminėti žmones. 

Pradžioje ir aktyvistus žydus, vėliau — likusius žydus. 1943—1944 m. P. Tenis [Tenys] buvo 

Viekšnių valsčiaus viršaičiu. Tardymo 1945 01 10 dokumentai. — [Pavardė „Tenys”. „Tenis” — 

dėl blogo vertimo iš rusų kalbos]. 

Urbienė Amelija. Švažai — kontrabandininkai, knygnešiai, revoliucionieriai: 1973 metų 

aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste: 

„Kningas”, kalendorius, „lementorius” savo bagamaze išpardavinėdavo Pakalniškienė. 

Proklomacijas motina su vaikais išklijuodavo miestelyje. Vaikai nešdavo „šiaučiaus” klijus ir 

proklomacijas. Motina greit patepdavo sieną, duris ir proklomaciją prispausdavo. Jeigu tuo tarpu 

kas nors pasirodydavo, motina klausdavo: „Ar nematėt mano Jurgio? Nuo pat ryto nepareina. 

Išėjau su vaikais ieškoti...” Proklomacijas priklijuodavo prie krautuvių, prie „pažarnos” 

(gaisrinės) ir net prie paties prystavo pono Šurupovo durų. 

Pas Jurgį Švažą susirinkdavo visi „cicilikai” (taip anais laikais vadino socialistus). Jų niekas 

neįtardavo, nes jie ateidavo barzdų nusiskusti, laikrodžių pataisyti, batų pasisiūdinti. Ateidavo 

Vaičiukauskis, dirbęs vaistinėj pas Aleksandravičių, Liutkevičius — volosnoj pravlenija 

sekretorius, Rušinas, kilęs iš Rekečių kaimo ir dirbęs pas Aleksandravičių (jis vėliau turėjo savo 

vaistinę Akmenėje). Atvažiuodavo kunigas Tumas [Vaižgantas] iš Leckavos, vėliau — iš 

Laižuvos. Jis atveždavo knygų, kurias Švažai parduodavo kitiems. 

Viekšnių miestelio fotografo Jono Kinčino tėvas tarnavo valsčiuje „sotniku”. Jis buvo už 

„stražninką” mažesnis. Jo darbas — nunešti „pavieskas”, pakviesti ką nors į valsčių. Jis, išgirdęs 

valsčiuje kalbant, kad į miestelį atvyks caro valdininkai kratų daryti, pranešdavo Jurgiui Švažui. 

Sražninkas buvo ir Dargis (žydas perkrikštas). Kai jis krikštijosi, savo žydišką pavardę 

pakeitė, priimdamas pavardę savo kūmo — krikšto tėvo. Jo žmona turėjo bagamazą. „Kningų” 

savo bagamaze nepardavinėjo, kai spauda dar tebebuvo uždrausta — ja nepasitikėjo. „Kningas” 

pradėjo pardavinėti tada, kai spaudą leido. Kartą, darant kratą pas Švažus, motina pasiuntė 

dukterį, kad ši praneštų Dargienei apie kratą. Dargienė pasakė: „Mes jau vakar žinojom, kad bus 

krata”. Bet Švažų neperspėjo. 

Namie Švažai turėjo ir savo kalbą. Jeigu norėjo pasakyti, kad ateina stražninkas, sakė 

„batūzas atapnoja”. [...]. Antanas Švažas (gimęs 1895 m.) pasakojo, kaip jis (po 1905 m.) 

prikabinęs žandarui ant nugaros proklomaciją. Žandaras sėdėjo alinėje. Jis prisitaikęs ir 

prikabinęs. Ant proklomacijos buvę išpiešti caras ir Stolypinas, o po jais bliūdas, pridėtas 

nukapotų galvų.” 

Narutavičius V. Dirbome ir kovojome ne veltui // Vienybė. — 1974. — Spal. 25. — Tekste: 

Po antrojo pasaulinio karo karinis komendantas V. Maksimovas, Viekšnių seniūnas J. Virkutis, 

valsčiaus pirmininkas V. Narutavičius, sekretorius J. Levitas. 

Strakšys A. Komendantas // Vienybė. — 1974. — Spal. 25. — Tekste: Po antrojo pasaulinio 

karo pirmas komendantas Viktoras Maksimovas. Pirmas valsčiaus pirmininkas Vladas 

Narutavičius. — Visas tekstas: 

380

Ruduo tais metais buvo saulėtas ir sausas. Jau buvo spalio pradžia, bet dar dulkėjo keliai, 

žaliavo ąžuolai ir alksniai, tiktai vienur kitur geltonavo beržų kupetos eglių ir pušų žalumo 

drobėse. 

Viktoras Maksimovas, trisdešimtmetis kavaleristas, kratėsi studebekery kaimo keliukais iš 

Papilės link Viekšnių. Nepažinojo jis šito krašto. Ką tik iš Latvijos, iš Viesytės, su savo būriu ir 

komendanto pažymėjimu atskubėjo į Papilę. Miestas degė, dar kvepėjo parako dūmais, žmonės 

pasimetę, karo baisybių prislėgti, įvedė čia tvarką, atkūrė civilinį gyvenimą, manė, ilgiau pabus 

su gerais, nuoširdžiais papiliškiais, tais rusų kaimelio gyventojais už Ventos, bet ir vėl atėjo 

ketvirtosios smogiamosios armijos štabo viršininko raštas, kad reikia skubėti į Viekšnius. Žinia, 

karas. Frontas, ilgiau sustojęs prie Papilės ir Kruopių, pritvinko didelės galios, didelių jėgų ir 

ūžtelėjo nesustodamas į vakarus, prie jūros. 

Viekšnius privažiavo vidurdienį. 

Miestelis degė. 

Vakarų pusėj dar dunksėjo sprogimai, kaleno kulkosvaidžiai, padrikos automatų serijos 

piaustė orą. 

Tiltas per Ventą buvo išsprogdintas. 

— Per upę, — įsakė Viktoras. 

Vidury Ventos studebekeris užspringo. Pro šalį traukė vilkstinės vilkikų, ėjo pėstija, ujo 

arklius gurguolininkai. Ir niekas nekreipė dėmesio į vidury upės įstrigusį miestelio komendantą. 

Pagaliau vienas sutiko atsilikti nuo kolonos ir pagelbėti draugui. 

— Už ūsus, — pasakė juokdamasis. — Budiono ūsus gerbiu. 

— O šitą? — parodė Viktoras durklą. Miestelis buvo kaip išmiręs. Namų durys atviros, langai 

išdaužyti, vėjas grindiniu gainiojo popieriaus skiautes, pūkus ir kitokį šlamštą. Tarp jų voliojosi 

vokiečių lavonai, perskeltomis galvomis, sudraskytais viduriais, nutrauktomis rankomis. Kas 

kardą pakelia — tas nuo kardo ir žus, prisiminė Viktoras. 

Pirmą, ką sutiko komendantas mieste, buvo vaistininkas Juozas Aleksandravičius. Jis vienas 

nepasitraukė iš Viekšnių. Jei žūti, pasakė, tai žūti namuose. Tik vėliau Viktoras sužinojo, kad 

vaistininkas okupacijos metais išslaugė rusų lakūną, šis, perėjęs fronto liniją, stojęs eskadrilėn ir 

neleidęs bombarduoti Viekšnių. Kiek šiuose žodžiuose tiesos — sunku pasakyti, bet žmonės šitai 

pasakojo. 

— Tai nuo ko pradėsim, tėvuk? — paklausė Viktoras. 

Vaistininkas nieko neatsakė. Ir sakyti nereikėjo. Darbo atsirado savaime. Nespėjo adjutantas 

prikalti komendantūros iškabos, kai pro duris įsiveržė popas. 

— Leiskit, komendante, pas savus, — iškėlė rankas. 

Pasirodo, popas tas atvežtas iš Novgorodo. Ištremtas. Kaip pavojingas fiureriui. Regis, ano 

dievas kitoks... 

Atsirado grupė leningradiečių, atsiųstų į darbus. Visi veržiasi pas savus, į savo žemę, pas 

artimuosius. Ir prisiminė Viktoras Papilę. Kai tiktai atidarė komendantūrą, atėjo moteriškė. 

— Aberuchtina aš, — prisistatė. — Ir mano vyras čia, ir berniukas. 

Pasirodo, jinai kilusi iš šio krašto. Keturioliktaisiais kaizeriui užpuolus Rusiją, traukėsi į 

Rytus, karo maišaty vienoj stotelėj pasimetė su motina, liko vienut vienutėlė tarp svetimų 

žmonių, ją priglaudė, išmaitino, nedavė mirti, paskui, įsikūrus taryboms, įtaisė į vaikų 

prieglaudą, ten užaugo, įstojo į komjaunimą, išmoko amato, pradėjo dirbti Maskvoj, gamykloj, 

draugai priėmė partijon. O čia didžiulė naujiena: Lietuva — tarybinė! Atsivėrė durys į gimtąją 

žemę. Keturiasdešimt pirmaisiais nutarė praleisti atostogas gimtinėje. Atvažiavo visa šeima. Ir — 

karas! Į stotį nebespėjo. Liko priešo užnugary su partiniu bilietu. Namiškiai išsigando — esi 

komunistė, dar mes per tave nukentėsime, gyvenk, kaip išmanai. 

Priglaudė ją papiliškis Aleksejus Šišovas. Partinį bilietą paslėpė spaliuose ant pirtelės. 

Ir atėjo moteris su tuo partiniu bilietu pas karo komendantą. Keturi metai nario mokestis 

nemokėtas bet išsaugojo. Nesuplėšė, vadinasi, tikėjo... 

Pirmu ešelonu Viktoras Maksimovas išsiuntė Aberuchtinų šeimą į Maskvą, o pats apsigyveno 

pas Aleksejų Šišovą, patikimą tarybinį žmogų. 

381

Viekšniuose — vėl tas pats. Karas išblaškė žmones iš gimtųjų namų kaip paukščius iš lizdų. Ir 

daug metų reikės, kol jie susirinks po gimtuoju stogu, bet ir susirinkę sėdės tylūs, prisimins tuos, 

kurie negrįžo ir nebegrįš, nes jie guli tolimoj svečioj šaly. 

Miestely keletas žmonių, grįžę į namus, susisprogdino ant minų. Ir komendantas rašo įsakymą 

— savavališkai namų neužiminėti, tik su komendantūros leidimu, patikrinus minininkams. 

Atsirado sergančių, o ligoninės nėra. Ir komendantas rašo siuntimą — priimti į ligoninę 

Papilėje, nors žino — ten tiktai karo ligoninė, ir civilių niekas neturėtų priimti. Bet miesto 

komendanto parašas verčia pagalvoti. Ir griežtas, rusiškas tonas... 

Jau spalis, o mokyklos pastatas tuščias. Mokytojai išlakstę po kaimus, vaikai bastosi 

gatvėmis, tėvai užeina į komendantūrą: komendante, kuomet mokslo metų pradžia, frontas jau 

prie Mažeikių, laikas vaikams į mokyklą... 

Viktoras kviečiasi mokytoją Joną Žilevičių. Reikia atidaryti mokyklą, karas karu, o 

gyvenimas — gyvenimu, Ir Žilevičius eina į kaimus, suieško mokytojus, prasideda pamokos. 

Pirma rugsėjo — spalio vidury. 

Į komendantūrą nuolatos užbėga jaunas, guvus vaikinukas, pavarde Visminas. Būsi pionierių 

vadovu mokykloje, pasakė komendantas. Buvo. Bet ir mokytojaudamas neužmiršo 

komendantūros. Tuoj kas, ir atbėga — ar taip reikia daryti, komendante, patarkite. Ir ūsorius 

komendantas prisimindavo savo pionierišką vaikystę, miestelį prie Civilios upelio, Volgą, Uralą, 

kur mokėsi, savo tėvą — agronomą ir savo specialybę — zootechniką. Viską suardė karas. 

Surado malūnininką. Girnos turi suktis, pasakė, žmonėms reikia, valgyti, reikia šerti gyvulius, 

žmonėms reikia gyventi. 

Gyvenimas įėjo į normalias vėžes. Atkūrė Tarybų valdžią. Valsčiaus pirmininko pareigas 

pradėjo eiti Vladas Narutavičius. 

Komendantui pranešė: kaime slapstosi tipas, kursai karo metu šaudė žmones. Reikia suimti. 

Pasiuntė vyrus — grįžo tuščiomis: pabėgo. Kitą vakarą išėjo pats su keliais kariškiais. Apsupo 

trobą. Pasibeldė. Įleido. 

— Dokumentus! 

Anas norėjo sprukti pro langą, bet iš ten žiūrėjo juoda automato akis. Žudikas pateko į 

teisingumo rankas. 

Tą tamsią naktį, pasiuntęs suimtąjį komendantūron, su Ivanu Balandinu vienudu pasuko į 

Viekšnius. Vienam name, kursai vakar buvo tuščias, degė šviesa. Netvarka, pagalvojo Viktoras, 

buvo įsakymas be komendanto leidimo mieste neapsigyventi. O jo niekas nepaprašė to leidimo. 

Savivaliavimas. 

Šeimininkas naktinius svečius sutiko nepatenkintas. Į komendanto priekaištavimus, kodėl 

įsikėlęs gyventi, atsakė murmėjimu. 

— Duktė papasakos, — įsiterpė Balandinas. — Jinai — komjaunuolė... 

Ir Viktoras prisėdo. 

Istorija, kurią papasakojo mergaitė, buvo kažkuo panaši į tą, kurią išgirdo Papilėje. Viekšniškę 

Liubov Busil, komjaunuolę, pirmaisiais Tarybų valdžios metais pasiuntė į Vilnių, į juristų kursus. 

Guvią mergaitę paskiria respublikos teisingumo liaudies komisariato registratūros vedėja. Ir štai 

karas. Bombarduoja Vilnių. Miestas dega. Tarybinės įstaigos evakuojasi į šalies gilumą. 

Išvažiuoja paskutinės automašinos. O ji vykdo uždavinį — viena pati didžiuliuose rūmuose 

degina archyvą, kad jis nepatektų vokiečiams į rankas. 

Kai baigė — nebebuvo kas ją vežąs. Ir ji pėsčia ruošiasi traukti į Viekšnius, nes į rytus, kur 

išvažiavo draugai ir sesuo Tatjana, kelias atkirstas. Šiaip netaip įsibrauna į vagoną ir grįžta į 

gimtuosius namus, kur praleidžia visą okupacijos siaubą. 

— Rytoj ateikit į komendantūrą, — pasakė Viktoras. — Man reikalinga vertėja. 

...Po mėnesio ji tapo Viktoro žmona. 

O vakaruose dar siautė karas. Kareiviai žygiavo į mūšius. Daug dienų ir naktų jie nešė kovos 

vėliavą, kol ją išskėlė virš Reichstago. Iš Viekšnių Maksimovą pasiuntė į Mažeikius, iš Mažeikių 

— į Plungę, iš ten — į Kretingą, nuaidėjus pergalės saliutui, kaip kavaleristas filmavosi filme 

„Pulko sūnus”, o į Viekšnius parjojo ant žirgo Raketa, kurį vadas dovanojo. Pokario metu su 

žmona išvyko į Taškentą, dirbo didžiulio „Tachtaaralsko” tarybinio ūkio vyriausiuoju 

zootechniku, vėliau tas pačias pareigas ėjo Kuršėnų tarybiniame ūkyje, o dabar dirba Mažeikių 

382

kompresorių gamykloje. Su karine uniforma nesiskiria — dėsto karinį parengimą, šiemet jį 

sutikau karinėje moksleivių stovykloje prie Viekšnių, dalyvavo respublikiniame jaunimo 

sąskrydyje „Tų dienų šlovė neišblės” Alytuje, matėme jo nuotraukas respublikinėje spaudoje. 

Stovi toks pat, kaip anuomet, pasitempęs, tiesus ir jaunas, nors šiemet jau sukako šešiasdešimt. 

Tų metų lyg nebūta, kai užsivelka uniformą. 

...O Viekšniai jam — antrieji namai. Antroji gimtinė. Miestas, kuriame palikta širdies dalelė. 

Gyvenimo dalelė, ir pati skaudžiausia. Išaugino sūnų. Tvirtą. Stiprų. Ir žuvo geologinėj 

ekspedicijoj, gelbėdamas kitus. Geliančia širdim tėvas supylė kapą Lietuvos žemėj. O žinojo — 

šalia to kapo netrukus bus kitas. Sunkios ligos prikaustyta prie lovos gulėjo duktė Lilija, net 

brolio karsto palydėti negalėjo. Turėjo ji ilgas kasas, gražias akis, buvo pilna jaunystės žavesio, 

linksmutė bendraklasių būry. Baigė vidurinę. Įstojo universitetan. Ir grįžo namo, ligos 

kankinama. Medikai buvo bejėgiai. Ir jauną kūną pakirto mirtis. Grįžo abu iš kapinių, baisaus 

praradimo prislėgti, atrodė, neatsigaus, neatsipeikės, bet... Medikai kartais bejėgiai, o laikas 

viską gydo. Net širdies žaizdas. Tik kapų kauburėliai primena jaunystės žavesį, ir į smilkinius 

muša kraujas: kodėl? kodėl? kodėl?.. Ir atsakymo nėra, o yra tiktai gyvenimas, yra dienos, pilnos 

prisiminimų, rūpesčių, ieškojimų, ir svarbiausia — nepalūžti, pakelta galva žengti gyvenimo 

keliu, nes tu — žmogus. 

Pakelta galva per gyvenimą žengia ir jis, pirmasis Viekšnių komendantas Viktoras 

Maksimovas. Tiek ant savo pečių pernešęs, tiek išgyvenęs. 

Urbienė Amelija. Panaktinė: 1975 metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: 

Aplankas Nr. 5 // VVB, VM. — Tekste: 

Viekšnių miestelyje panaktinę ėjo nuo senų laikų iki 1941 metų. Seniau panaktinę eidavo 

Viekšnių miestelio gyventojai. Kasnakt turėjo būti du panaktiniai. Vienas panaktinis pradėdavo 

panaktinę eiti viename miestelio gale, kitas — kitame. Susitikę kur nors viduryje miestelio, jie 

išsiskirdavo, nes kiekvienas turėjo apeiti savo plotus. Taip tie du panaktiniai vaikščiodavo po 

miestelį per visą naktį. Nuo 1930 metų panaktinę ėjo samdyti panaktiniai: Jonas Erlickis (g. 

1896 m.) ir Malakauskis. Panaktinės lazda ir švilpis. Panaktinę reikėjo pradėti eiti saulei 

nusileidus, sutemus. Eidavo iki išauštant. Ką nors įtartino pastebėjęs, panaktinis pradėdavo 

švilpti. Švilpį išgirdę, miestelio gyventojai turėjo išeiti ir paveizėti, kas yra atsitikę. Jei reikėjo, 

turėjo padėti vagis sulaikyti, gaisrą gesinti. 

Vilkys A. Gyvenimo ratas // Vienybė. — 1984. — Spal. 13. — Tekste: Petras Milieška. 

Gimbetiškė, Dauginiai, Svirkančiai. Mokesčių agentas, 20 metų Viekšnių apylinkės Tarybos 

vykdomojo komiteto pirmininkas, komunistas. Vėliau Svirkančių kolūkyje brigadininkas, 

sandėlininkas. 

Salagiris M. Į pilietinį karą // Vienybė. — 1987. — Lapkr. 10: Nuotraukose: A. Vaitkus 

(viršuje) ir J. Venckus. — Visas tekstas: 

LTSR centrinio valstybinio archyvo bendradarbiai parengė parodą, skirtą Spalio 70-mečiui. 

Dokumentų kopijos ir fotonuotraukos pasakoja apie Spalio revoliucijos ir pilietinio karo 

dalyvius, kilusius iš Lietuvos. Tarp jų, stovėjusių prie Tarybų valdžios lopšio, — ir du 

viekšniškiai. 

Beveik penkerius metus įvairiuose pilietinio karo frontuose kovėsi Aleksandras Vaitkus, 

valstiečio sūnus iš Viekšnių valsčiaus. Savo biografijoje, išlikusioje archyvuose, A. Vaitkus rašė: 

„1918 m. Krasnodare aš savanoriu įstojau į 1-ąjį Krasnodaro pulką ir sekančiais metais 

Krasnodare dalyvavau kautynėse su generolu Kornilovu ir Denikinu... Kavkazskaja stotyje prie 

Romanovskio viensėdžio aš dalyvavau kautynėse prieš generolą Drozdovskį. Tais pačiais metais 

Krasnodare prie Paškovskos stoties kautynėse su generolu Škuro buvau sužeistas...” Tai — tik 

keli viekšniškio vaikino kovų odisėjos epizodai. Dar 1917 metais jis įstojo į raudonųjų partizanų 

junginį, kovojusį už Spalio idėjų pergalę Kubanėje. Po sužeidimo išgijęs, Aleksandras Vaitkus 

savanoriu įstojo į I raitelių armijos 1-ąjį ypatingos paskirties Sibiro pulką ir vadavo 

Novorosijską. Po to kovų užgrūdintas raitelis balną pakeitė į automobilio vairą — baigė kovas 

Grozne, šarvuotųjų automobilių būryje. 

383

„Gimiau Viekšnių kaime, skardininko šeimoje, — rašė autobiografijoje Jonas Venckus. — 

Šeimoje buvo penki žmonės. Gyvenome vargingai. 1915 metų liepos mėnesį, nenorėdami 

pasilikti vokiečių okupantų priespaudoje, evakuavomės į Rusijos gilumą... Pabėgėlių traukiniu 

atvykome į Orenburgą. Su tėvu stačiau barakus pabėgėliams, vėliau dirbau juodadarbiu 

Orenburgo—Orsko geležinkelio statyboje”. Po Spalio revoliucijos Smolenske baigęs politinių 

darbuotojų kursus, Jonas Venckus grįžo į Lietuvą, Lietuvių divizijos politinio skyriaus žinion. 

Čia jam, šaulių pulko komunistų komiteto pirmininkui, teko kautis su baltalenkiais legionieriais 

ir buržuazinės Lietuvos kariuomene. Pulkas didvyriškai kovėsi dėl Vilniaus, ties Rieše, 

Giedraičiais, Utenos apylinkėse. Dalinys, kuriame tarnavo J. Venckus, paskutinis pasitraukė iš 

Zarasų, 129 dienas ir naktis raudonarmiečiai gynė Daugpilį. Po to J. Venckų pilietinio karo keliai 

nuvedė į Charkovą ir Krymą. 

Pasibaigus Didžiajam Tėvynės karui, Jonas Venckus dirbo partinį darbą Žemaitijoje — 

Tauragėje ir Telšiuose. 

Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — 48 p. — P. 24. 

— Tekste: 1906 08 04 į Viekšnius atvyko Kauno gubernijos gubernatorius su palydovais. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Atėję į mano vaikystę // Vienybė. — 1991. — Saus. 

3. — Tekste: Aleksandravičiai ir Biržiškos. Kunigas J. Navickas. Sveikatos namų statyba. 

E. Biržiškienės mirtis ir laidotuvės. — Tekste: 

Iš J. Aleksandravičiaus atsiminimų apie Sveikatos namų statybą: „Sudegusios volostės namo 

didelį sklypą valsčius nemokamai paaukojo, savivaldybės deputatai akmenis ir žvyrą statybai 

nemokamai pristatyti nutarė. Paties namo statybą pavedė rangovui, o darbų priežiūrai komitetą iš 

valsčiaus viršaičio Mažeikos, klebono J. Navicko ir Bugių seniūnijos deputato Kazimiero 

Daugirdo išrinko.” 

[Mačys Juozas]. Dirbau Lietuvai // Vienybė. — 1991. — Spal. 16. — Nr. 95. — Visas 

tekstas: 

Juozas Mačys — laisvosios Lietuvos karininkas. Tai šviesus žmogus, vokiečių okupacijos 

metais daug kam nuoširdžiai padėjęs. Jis buvo Viekšnių valsčiaus viršaitis. Už tai, kad dirbo 

Lietuvai ir jos žmonėms, Tarybų valdžia Juozą Mačį buvo nuteisusi, išvežusi į Sibiro lagerius. 

1990-ųjų spalyje Juozas Mačys po mirties reabilituotas. 

J. Mačio tarnyba Lietuvos kariuomenėje įvertinta Gedimino ordinu, Nepriklausomybės, 

Kūrėjo-savanorio, Latvijos nepriklausomybės medaliais. 

Spausdiname ištraukas iš Juozo Mačio asmeninio dienoraščio, manydami, kad aprašyti 

epizodai sudomins ir mūsų skaitytojus, ypač viekšniškius. 

Po 1863 m. sukilimo Žemaitijoje, Santeklių miško pakraštyje, tarp Virvytės ir Ventos išaugo 

sodyba. Toje mano širdžiai brangioje sodyboje 1896 metais ir gimiau. Trobelę, tvartelį ir 

daržinėlę savo rankomis pastatė ir išdabino mano tėveliai: Ignas ir Egnė. 

Nebuvo gražesnės sodybos už mūsiškę. Aplink ją ošė didžiulės pušys ir eglės, čiurleno maži 

upeliai: Gaišupis ir Rudupis. Netoliese — Skruzdynės beržai, drebulės, alksniai ir ąžuolai bei 

šimtametė pušis, į kurią įkeltas Dievo Motinos paveikslas. Už trobelės vešėjo sodelis. Jame, be 

kitų medžių, augo ir šešiakamienė motutės obelis. O pavasarį, kai sodas apsipildavo baltais 

žiedais ir sužydėdavo motutės darželis, dažnas praeivis sustodavo pasigėrėti tuo vaizdu arba 

užeidavo atsigerti. 

Mano tėvams gimė šeši vaikai. Auklėjo mus griežtai, pratino prie darbo, patys rodydami 

pavyzdį. Žiemą mokydavomės skaityti. Pirmieji mūsų elementoriai — maldaknygė „Aukso 

altorius” ir giesmių knyga „Kantičkos”. 

Šeštadieniais ir sekmadieniais pas mus lankydavosi kaimynai Dumbrys ir Sakalas. Jie buvo 

seni latviai, turėjo kankles, mokėjo gražiai skambinti ir žinojo daug įdomių pasakų. Kanklių 

muzika, dainos ir pasakos visus gerai nuteikdavo. Klausydavome nedrįsdami nė žodelio pratarti. 

Dumbrio ir Sakalo pasakas papildydavo tėvelis su motute. Papasakodavo apie Dabikinės kalną, 

384

apie karalienės Kotrynos vieškelį, kuriuo ėję Gedgaudo, Sierakausko ir Pliaterytės pulkai, apie 

kapelius lies Padvariais. 

Pradžios mokyklą buvau baigęs ir labai norėjau toliau mokytis. Paprašiau, kad nors tris dienas 

paganytų už mane gyvulius, o aš linksmas nudūmiau į Viekšnius pas pradžios mokyklos 

mokytoją Margaliką prašyti mokyklos baigimo pažymėjimo. Mokytojas tuojau surado 

pažymėjimą ir padėjo parašyti prašymą gimnazijos direktoriui. Dar tą pačią dieną tuos popierius 

nulakinau į gimnaziją Michailui Žeroninui. Direktorius apžvelgė mane, liepė trumpai nusikirpti 

plaukus, įsigyti uniformą ir nedelsiant ateiti į pirmą klasę, nes jau dvi savaitės, kaip prasidėjęs 

mokslas. Be to, dar davė penkis rublius pradžiai. Tėvai buvo mirę, kas mane rems — nežinojau. 

Rytojaus dieną parėjau į Santeklius ir papasakojau broliui Jonui savo planus. Brolis atsakė: 

„Gerai, kad nori mokytis, bet aš tau padėti negaliu, nebent duonele. O motutės paliktus pinigus 

jau išleidau”. 

Tada nuėjau pas Viekšnių kleboną kanauninką Jarulaitį, kuris mane pradžiugino, žadėdamas iš 

Šiaulių parvežti knygas, o už mokslą, esą, sumokėsiąs gimnazijos kapelionas kun. Domarkas. 

Mūsų gimnazija buvo Bažnyčios gatvėje prieš dr. Biržiškos namus, kurio trys sūnūs — 

Mykolas, Vaclovas ir Viktoras — vėliau tapo profesoriais. 

Mokiausi neblogai. Iš tėvų komiteto gaudavau 5 rb, iš kun. Domarko 12 rb mokesčiui už 

mokslą. Iš namų šiek tiek paremdavo maistu. 

Ėjo pirmasis pasaulinis karas. Sumušti Samsonovo daliniai traukėsi per Viekšnius, bet gavę 

pastiprinimą, susilaikė prie Ventos. 

1915 m. palikau Lietuvą ir aš. Norėjau nuvykti pas savo tetą į Petrapilį, bet nuvažiavau tik iki 

Rezeknės. Iš čia per Daugpilį grįžau į Rygą. Ten patekau į „Lietuvių komitetą” ir apsigyvenau 

bendrabutyje, įrengtame moterų neveikiančioje gimnazijoje. 

Vaižganto patartas, grįžau į savo mylimus Viekšnius. Tą pačią naktį vokiečiai pralaužė frontą 

ties Paulianka ir perėjo Ventą. Prieš aušrą vokiečiai patraukė keliu Viekšniai—Laižuva Ringių 

[Rengių] link. Nakčiai į apkasus jie buvo susinešę daug bažnytinių rūbų iš Viekšnių bažnyčios, 

kuriai sudegus, apeigos vyko Sovaičių kaime pas ūkininką Klimą. 

Kariuomenei praėjus ir nužygiavus Rygos pusėn, aš nuėjau į Viekšnius pas savo geradėją kun. 

Jarulaitį. Jis man išdavė leidimą nuvykti į Daubiškius. Ten apsistojau pas Ružę, brolienės 

tėviškėje. Rudenį kun. Jarulaitis rekomendavo mane mokytoju į Žiogaičių pradžios mokyklą. 

Mano mokiniu buvo poetas Leonas Skabeikis. 

Baigęs vokiečių kalbos kursus, mokiausi lotynų kalbos pas matematiką ir lotynistą Ivanauską 

(Lazdynų Pelėdos brolį). Daug gero iš jo išmokau, ypač pamėgau darbą. Retkarčiais nueidavau 

pas brolį į Santeklius pavalgos pasiimti ar užsidirbti, jei to, ką gaudavau už pamokas, 

neužtekdavo. 

Mačys Juozas. Tarnavau Lietuvai // Vienybė. — 1991. — Spal. 19, 23. — Nr. 96, 97: 

nuotraukos: „1920 metai. [Juozas] Mačys — Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio 9 pulke 

Marijampolėje”. „1938 metai. Juozas Mačys — Lietuvos kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo 

skyriaus darbuotojas”. — Visas tekstas: 

1917 m. paklausiau M. Biržiškos patarimo ir atvažiavau į Vilnių. Čia išlaikiau egzaminus į 

paskutinį mokytojų seminarijos kursą. Seminarijos direktorius tada buvo Aleksandras 

Stulginskis, agronomas, būsimasis prezidentas. Iš pradžių gyvenau pas Biržiškas, vėliau perėjau į 

bendrabutį prie šv. Teresės bažnyčios, į buvusio vienuolyno patalpas. 

1919 metais įstojau Karo mokyklon. Ją baigiau puskarininkio laipsniu. Buvau paskirtas į 

9-ojo LDK Vytenio pulko penktąją kuopą (žiūr. nuotrauką). 1920 m. gavau leitenanto laipsnį ir 

skyrimą į 9-tą kuopą Utenon, į užtvarą prieš lenkus Skiemonyse. 

Mūšiai su lenkais. Mano baras tarp Kretonių ir Murmių kaimų, iki Švenčionėlių. Vėliau 

buvojau Kaune, Žasliuose ir kitur. 1926 m. ir 1934 m. — perversmai. Lankau universitetą, 

ekonominės teisės fakultetą, gaunu kapitono laipsnį. Kuri laiką dirbau kariuomenės štabo 

Spaudos ir švietimo skyriaus bibliotekoje. 

Pagaliau atėjo ir 1941-ieji. Rusai traukiasi. Mane iškvietė į Maigų mišką. Ten radau mokytoją 

Milčių, kun. Paulauską ir kitus. Gaunu užduotį vadovauti Viekšnių komendantūrai. 

385

Išleidžiu kaimynus iš kalėjimo. Vieni pyksta ir vadina mane minkštaširdžiu, o kiti — banditų 

karalium. Mano partizanai savivaliauja, viską turiu tvarkyti pats. 

Buvau spiriamas sankcionuoti žydų šaudymą, bet griežtai atsisakiau. Žydus išvarė į 

Mažeikius. 

1944 m. rudenį atvežiau bulvių pyliavą į Viekšnius, čia sutikau Strigūną, kuris pasiūlė man 

dirbti jo pavaduotoju, tik liepė NKVD išsiimti dokumentus. Tada nežinojau, kad dirbsiu ne 

Viekšniuose, o Vorkutoje, kad pradėsiu tremtinio ir kalinio dalią... 

Vorkuta. Šaltis vis stiprėja. Krauname pabėgius. Gavau skylėtus veltinius. Kairės kojos 

autkojis vis lenda lauk. Paėjau į šalį ir pritūpiau, norėdamas susitvarkyti. Nepajutau, kaip 

prislinko sargybinis, pasipylė smūgiai kojomis ir šautuvo buože. Spardė keikdamas tol, kol 

pavargo. Niekas mūsų čia žmonėmis nelaiko. Keiksmai, prievarta, patyčios. 

Gavau žinią, kad man atėjo siuntinys. Pasiėmiau terbelę ir nuskubėjau atsiimti. Kai patikrintus 

ir išnaršytus produktus sukrėtęs į maišelį išėjau iš barako, prieš mane atsistojo Peslys. Jis ištiesė 

ranką. Ką galėjau padaryti? Mano gultų kaimynui pralaužė galvą kastetu ir liko nenubaustas. 

Atidaviau. Mus laikė kartu su žmogžudžiais. Mes tinstame iš bado, o jie šaiposi ir tyčiojasi iš 

„lietuviškų banditų”. 

Nejaugi čia, šaltoje tundroje, padėsiu savo kaulus? Nejaugi nebepamatysiu Lietuvos? Esu 

sutinęs, kojos kaip kaladės, atsikelti nebegaliu. O naktys tokios ilgos! Kol sulaukiu ryto... 

Galvoju, galvoju. Kiek klaidų padariau! Jei galėčiau viską pradėti iš naujo! Mintys painiojasi ir 

nebeužtenka valios išlaikyti plunksnakotį... 

Mane išgelbėjo draugai lenkai. Jie maistu ir priežiūra pastatė mane ant kojų. O buvau jau 

nurašytas, net į ligoninę manęs nebeėmė. 

Ir vėl tęsiu savo golgotą. 

Vis tebesapnuoju Tirkšlius. Nuvarė mane ten iš Viekšnių pėsčią, sumuštą, nevalgiusį, 

negėrusį, ir pasmerkė kančioms. Kankinimus man primena pažastų liaukos, kurios vis tinsta ir 

skauda. Matyt, tada, kai pakabinę už rankų daužė, pažeidė kažką. Majoras vis stengėsi iš manęs 

sužinoti tai, ko aš pats nežinojau: 

— Prisipažink! 

— Aš viską papasakojau. 

— Tu mus kvailiais laikai! — trinkt pistoletu per galvą. Antrą, trečią kartą. Nuvirstu. Aplieja 

vandeniu, pasodina šlapią ant kėdės ir vėl: 

— Prisipažink, kokiose fašistinėse organizacijose veikei! 

— Jokiose... Smūgis į galvą. 

— Kas yra LLA? 

Mažeikiuose per tardymą buvo užmušti Rimkus ir Perminas, o vienas jaunas vyras nuo 

mušimo apkurto. 

Stengiausi į viską žiūrėti ramiai. Jei likimas mane taip skaudžiai baudžia, vadinasi, esu kaltas. 

Kada nors gal nusikaltau, bet kuo? Ką padariau ir ką nuskriaudžiau? Jei žinočiau, kur klydau, 

būtų lengviau. 

Dažnai prisimenu kelionę į Šiaurę, nelaimės draugų mirti. 

Kai mus išvežė iš Lukiškių kalėjimo, visi dar laikėmės ant kojų, bet jau antrą kelionės savaitę 

tarp išvežamųjų pradėjo siausti dizenterija. Dejuodami ir kraujuodami grūdomės prie skylės 

vagono grindyse... Alkis, troškulys, smarvė, lavonai, utėlės... 

Traukinys sustojo kažkokioje akmenuotoje dykynėje. Kas pajėgė, tempė laukan mirusiuosius. 

Rausėm akmenis, sulenkę dvilinkus kišome ten lavonus, vėl krovėm ant jų tuos pačius akmenis. 

Tremtyje daug metų kreipiausi, rašiau į visas TSRS teisingumo instancijas, bet jokių rezultatų. 

Vien tik neigiami atsakymai, kad aš „nuteistas teisingai ir pagrįstai”, kad mano kaltė „visiškai 

įrodyta”. Aš, gelbėjęs žmones iš baisios karo nelaimės ir jos sunarpliotų pinklių, liekų 

pasmerktas? Pasmerktas vien dėlto, kad tą dariau, vykdydamas pareigas. Gelbėti žmones nuo 

arešto ir mirties man padėjo J. Aleksandravičius, J. Levitas, Putraitė ir kiti. Įsitikinau ir supratau, 

kad TSRS valstybės saugumas laikosi žiaurumo pagrindu. Jei drįsti turėti savo nuomonę — esi 

priešas be jokių išlygų. 

386

Mirė Stalinas. Ką atneš mums jo mirtis? Laisvę ar dar sunkesnę vergiją? Žmogus yra stiprus. 

Kiek daug jis gali pakelti. Atrodo, kad viskas baigta, daugiau nebegaliu. O vis dėlto galiu. Ir dar 

galėsiu, kol švies vilties žvaigždė. 

Kalbama, kad amnestija mūsų nelies. 

1955 m. spalio 25-ąją sukako vienuolika metų, kai netekau laisvės, ir dešimt metų, kai esu 

Vorkutoje, Vorkutoje gavau invalidumą, tad mane perkėlė į Mordoviją. 

1956 m. birželyje tarsi iš naujo gimiau — grįžtu į Tėvynę. 

Dirbu naktiniu sargu. Už 50 metų triūsą gaunu 7 rb — invalido pensiją. Viskas nubraukta: ir 

piemenavimo laikas, ir 21 metai, ištarnauti Lietuvos kariuomenėje, ir mokytojavimas 

Viekšniuose, ir 12 metų Vorkutos šachtose. Sūnus ligonis. Neseniai mirė žentas, puikus žmogus, 

palikęs tris mažus vaikus. Maža džiaugsmo, savo grįžimu suteikiau ir žmonai, neturėdamas nei 

sveikatos, nei pinigu. Viekšniuose aplankiau vaistininką Aleksandravičių, tėvelių kapus. Miknius 

ir jo bičiulis, kurio nepažinau, siekė pabučiuoti man ranką, dėkodami už tai, ką padariau gero 

žmonėms. 

Parašiau pareiškimą vykdomojo komiteto pirmininkui, kad grąžintų man daržinę. Gavau du 

neigiamus atsakymus. Vieną iš AT prezidiumo pirmininko, kuriam rašiau dėl reabilitacijos ir 

pensijos. Antrą iš Viekšnių. Esą, daržinės man negalį grąžinti, nes esu nereabilituotas. 

Kiekvienas viekšniškis, turįs laisvą valią ir sąžinę, pasakys, kad nusikaltimų nepadariau. 

Pavojaus Tėvynei metu buvau ten, kur kiekvienas doras žmogus privalo būti. Aš negalėjau 

ramiai tūnoti ir žiūrėti, kaip žudomas kunigas, kaip nušaunamas žydas. Tie patys komunistai 

užtikrino mane: „Tamstos liaudies teismas neteis”. Aš atvykau į Viekšnius iš Santeklių tada, kai 

ten nebebuvo jokios administracinės nei karinės valdžios, atvykau negalvodamas, kad pats galiu 

patekti į pasalą... Niekas tada nesuprato ir dabar, po daugelio metų nesupranta, kokiu būdu tas ar 

kitas komunistas ar komjaunuolis gyvas išliko. Mane apkaltino ir nuteisė pagal bendrą formulę, 

nors niekas neįrodė nė vieno mano nusikaltimo. Visi faktai, kurie mane išteisina, teismo metu 

buvo paversti kaltinimais... 

Mano dienos suskaitytos. Pavargau, be galo pavargau... 

Mano Tėvyne Lietuva, mano sielvarto žvaigždele, kaip troškau darbuotis Tavo labui! Bet 

jaučiu, kaip senka jėgos, kaip vėsta kraujas gyslose, ir dėkoju Apvaizdai, kad leido man parvykti 

į Lietuvą. Esu laimingas, kad galėsiu atsigulti amžinam poilsiui savo žemėje, Lietuvoje, kurią 

mylėjau ir kuriai darbavausi... 

Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — Naujoji Akmenė: „Vienybės” laikraščio redakcija, 

1992. — P. 28. — Tekste: „Susikūrus ir sustiprėjus nepriklausomai Lietuvos valstybei, 

Viekšniuose įsitvirtino nauji valdžios organai. Kurį laiką valsčiaus tarybai vadovavo Bugių 

kaimo ūkininkas Kazimieras Daugirdas.” 

Gedvilas Algirdas. Su meile gimtinei: Profesoriaus Mykolo Biržiškos 110-ąsias gimimo 

metines minint // Vienybė. — 1992. — Rugpj. 22: ir nuotraukos. — Tekste: M. Biržiškos laiškai 

Viekšnių valsčiaus viršaičiui [Izidoriui] Mažeikai, vaistininkui J. Aleksandravičiui. — Visas 

tekstas: 

1882-ųjų rugpjūčio mėn. 24 d. gydytojo Antano Biržiškos ir muzikės Elžbietos šeimoje gimė 

sūnus Mykolas, vėliau įžymus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, kultūros ir mokslo 

veikėjas, 1918 m. vasario 16 d. pasirašęs Lietuvos nepriklausomybes aktą. Jo plunksnai 

priklauso daugiau kaip 30 knygų ir brošiūrų, daugiau kaip 8000 straipsnių. 

Viekšniškiams labiausiai įsimintinas 1938 metais pasirodęs jo veikalas „Anuo metu 

Viekšniuose ir Šiauliuose”. Jame atskleidžiami Mykolo vaikystės ir jaunystės išgyvenimai. 

Knygoje ryškiai atsispindi ano meto Lietuvos visuomenės gyvenimas, Biržiškų šeimos kultūrinė 

atmosfera bei intelektualinė veikla, parodytas kultūrinis bendravimas su J. Jablonskiu, 

T. Daugirdu, P. Višinskiu, Jonu ir Liudviku Beržanskiais, Gabrielium ir Vytautu Landsbergiais- 

Žemkalniais, seserimis Sofija ir Marija Ivanauskaitėmis, Vladimiru Zubovu, Šatrijos Ragana ir 

kitais. Leidinys išsamiai supažindina su Viekšnių ir Šiaulių istorija. 

387

Skaitydamas M. Biržiškos laiškus, negali nesižavėti itin ryškiu profesoriaus humaniškumu, 

pasiaukojimu gimtiesiems Viekšniams. Atsisakydamas kai kurių asmeninių poreikių, 

M. Biržiška, kaip Nepriklausomybės akto signataras, iš valstybės gautus 35000 litų papildo 5000 

litų ir panaudoja sveikatos namų statybai, visų viekšniškių labui. 

Skaitytojų dėmesiui pateikiu iki šiol spaudoje dar neskelbtus laiškus, rašytus Viekšnių 

valsčiaus viršaičiui J. Mažeikai bei vaistininkui J. Aleksandravičiui ištraukas. Jos iškalbingai 

byloja apie tai, kas domino, jaudino, kėlė nuolatinį profesoriaus rūpestį nesavanaudiškai 

rūpinanatis gimtinės žmonėmis. Jis pagrįstai piktinasi susidūręs su to meto valdininkais — 

biurokratais ar kitokio plauko savanaudžiais. Viename laiške, adresuotame viršaičiui J. Mažeikai 

(1938 metais), rašo: „Mokyklos reikalų žiūrėsiu, tik daug vilties neturiu, man rodos, kad kun. 

kanauninkas perlengvai patikėjo mūsų činauninkais ir kažin ar Mažeikiais galima pasitikėti. Tai 

mūsų didelė nelaimė, kad vieniems ką sumanius, kiti tuojau stengiasi tai paveržti iš ko dažnai nei 

vieniems, nei kitiems nėra naudos”... Kitame savo laiške viršaičiui rašo štai ką: ...„Aš prieš 

išvažiavimą į užsienį rugpjūčio mėnesio pačioje pabaigoje pasiunčiau Jums per Viekšnių žydų 

liaudies banką 2000 litų, kuriuos tur būt būsite gavę, tai viso su anksčiau pasiųstomis sumomis 

mano pasiųsta 35000 litų. Spalio mėn. pirmoje pusėje galėsiu rūpintis užtraukti paskolą ligi 

40000 litų padengti (būkite ramūs, ką pažadėjęs išpildysiu, kad ir tai man būtų nelengva)...” koks 

atsakomybės svarbos suvokimas, nors tai liečia tik duotajį žodį? Mūsuose valdžios vyrai ar ne 

per lengvai švaistosi ne tik pažadais, bet ir pernelyg greitai pamiršta ir pažadus, ir užtikrinimus ar 

net garantijas. 

Sveikatos namų statybą baigiant profesorius vėl rašo viršaičiui: ...„Turbūt neapsieitų be 

punkto atidarymo šiokių tokių iškilmių — manęs į jas nelaukit, nenoriu, kad dėl manęs nusitęstų 

dalykas ir iš viso kam aš reikalingas...” Išties nepaprastas M. Biržiškos kuklumas! Charakteringa 

laiško detalė, susijusi su tuometinių Lenkijos valdančių sluoksnių pozicija profesoriaus atžvilgiu. 

Vienu metu jis buvo Vilniuje įkalintas, o vėliau ištremtas į Lietuvą. Pasirodo, kad lenkų valdžios 

neigiama nuostata M. Biržišką lydėjo iki pat 1939 metų. Tais metais jis rašio: ...„Mudu su žmona 

per Velykas rengėmės į Vilnių, bet lenkai neleido, laikydami mane labai blogu žmogumi — mat, 

jiems nesilaižau kaip daugelis mūsų valdžios ir spaudos žmonių...” 

Viekšnių vaistininkui J. Aleksandravičiui profesorius rašė prašydamas padėti savo knygai 

„Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose”, nes provizorius savo archyve turi sukaupęs nemaža 

medžiagos apie Viekšnių valsčiaus dvarus, jų savininkus. Štai ką jis rašo: ...„Dabar atsiminimų 

knygai jau esant spaudoje, atleisk jei laišku pataikysiu nelabai laiku, bet dėl visa ko, nurodysiu 

kokių fotografijų man dar trūksta (išvardijami asmenys — aut. pastaba) ir jei Tamsta jų turėtum 

ar išgirstum kur dar gali būti, prašysiu man paskolinti be tų, kurias aš jau turiu. Turiu jau 

surinkęs 170 fotografijų, iš kurių darau nuotraukas. Baisiai brangiai man atseis knyga, o ji tebus 

kiek įdomi tik viekšniškiams ir šiauliečiams ir tai tik vyresniems”. 

M. Biržiška gerokai apsiriko, nes leidinys yra tapęs bibliografine retenybe ir juo domisi 

daugelis Lietuvos žmonių. 

Derėtų prof. Mykolo Biržiškos 110-ąjį gimtadienį plačiau Lietuvoje paminėti. Keista, kad 

paminklo broliams Biržiškoms statyba rūpinasi tik visuomeninės organizacijos. Nejučiomis kyla 

mintis, ar išliks mūsų tautos korifėjai broliai Biržiškos vėl nepamiršti? 













388

















































Rozga Leopoldas. Tolstantys brangūs pasauliai // Vienybė. — 1994. — Bal. 16. — Tekste: 

Apie Živilės Mačytės-Antanaitienės prisiminimus ir tėvo dienoraščio ištraukas knygoje 

„Virventas”. — Visas tekstas: 

Apie tarpukario Lietuvos kariuomenės kapitoną, hitlerinės okupacijos metų Viekšnių 

komendantą Juozą Mačį jau esame pasakoję „Vienybės” puslapiuose. Šį kartą jį prisiminti 

389

paskatino karininko dukters Živilės Mačytės-Antanaitienės prisiminimų, knyga „Virventas” — 

reto nuoširdumo ir įtaigumo pasakojimas, primenantis ir skaidrias P. Mašioto istorijas jaunimui, 

ir rūsčius V. Gustainio prisiminimus apie bolševikinės tremties pragarą. 

„Virventas” — tai Virvytės ir Ventos kraštas, kuriame prabėgo ir prisiminimų autorės, ir jos 

tėvo jaunystė. Būtent šiam kraštui ir jo žmonėms, įvykiams, kurių liudininkė buvo paauglystės 

metais knygos autorė, ir skirta didesnioji prisiminimų dalis. Iš knygos puslapių tarsi gyvi 

išplaukia to meto Viekšnių, Santeklių, Gudų ir kitų vietovių žmonės, kurių kiekvieno gyvenimas 

— atskiras pasaulis, kupinas darbų, rūpesčių, bet ir šviesių akimirkų nestokojęs. Nuo 

nerūpestingų vaikystės žaidimų iki skriaudų ir neteisybės apkartintos jaunystės pokario 

dešimtmečiais per bręstančios mergaitės pasaulėjautos prizmę autorė atsigręžia į anuos įvykius ir 

žmones, įdomiai ir gyvai piešia Viekšnių gimnazijos ir paties miestelio kasdienybę 1940—1946 

metais, savo prisiminimus perpindama su tėvo dienoraščio pastraipomis. 

Ir puslapis po puslapio vis ryškėja autorės tėvo — teisingo, kuklaus, doro žmogaus 

paveikslas. Kadaise išgelbėjęs iš mirties nagų ne vieną žydą, buvusį komjaunuolį ar sovietinį 

aktyvistą, J. Mačys nesijautė niekam nusikaltęs ir, rizikuodamas tiek savo, tiek visos šeimos 

likimu, nebėgo iš tėvynės. Deja, nežmoniškos sovietinio „saugumo” ir represijų mašinos buvo 

įtrauktas, o kartu kentėjo šeima. Šiurpą kelia prisiminimų epizodai apie raudonųjų „išvaduotojų” 

nežmoniškumą — ką galėjo atėmė, ko negalėjo — išvogė, dukrai užgynė mokslą universitete, 

sunaikino visas svajones ir viltis. Ir, kaip paprastai kad būna, neatsirado kas viešai pasakytų 

teisybę, kas jei ne žmogų, tai bent jo vardą apgintų. Vis dėlto prisiminimų autorė nepamiršo 

dorų, sąžiningų žmonių — o tokių būta ir tarp okupacinės kariuomenės kariškių, ir tarp meno 

žmonių, ir tarp paprastų kaimo gyventojų. Negali nejaudinti tasai ilgesingas sunaikintos 

jaunystės vaizdinys, kurį lyg saulės spindulys gaiviai atšviečia žmogaus širdies gerumo, tikėjimo 

tiesa dvelksmas. Ir dar svarbu pažintinė šios knygelės vertė — ji tarsi pratęsia garsiuosius 

M. Biržiškos prisiminimus „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose”, pateikdama ryškius vėlesnės 

kartos viekšniškių portretus. Tad šio krašto skaitytojui ji turėtų būti ypač brangi. 

Į trumpo gyvenimo rėmus įspraustam žmogaus protui nelengva suvokti savo likimo logiką — 

kodėl taip dažnai doras ir sąžiningas turi kentėti ir skursti, o niekšai ir padugnės, tukdami 

pertekliuje, tik šaiposi? Simboliškos ir buvusio karininko, paskui — jau paliegusio tremtinio 

dienoraščio eilutės: 

„Niekas nenori žinoti teisybės, niekam neįdomūs faktai. Kiekvienas viekšniškis, turįs laisvą 

valią ir gryną sąžinę, pasakys, kad nei klaidų, nei nusikaltimų, susijusių su žmogaus gyvybe, 

nepadariau. (...) Mano didžiausias nusikaltimas yra tas, kad tikėjau teisybe ir tebetikiu. (...) Mano 

tėvyne Lietuvą „mano sielvarto žvaigždele”, kaip troškau darbuotis tavo labui...” 

Reikia tik paaiškinti, kad knygos viršelyje vietoj autorės vardo įrašytas jos nelaimingo, 

nesveiko brolio vardas, o pati knygelė kukliomis autorės lėšomis išleista tik trejeto šimtų 

egzempliorių tiražu, tad iškart pasmerkta tapti bibliografine retenybe. Gražiai pasielgė rajono 

Švietimo skyrius, užpirkęs porą dešimčių knygos egzempliorių mokyklų bibliotekoms. 

Rozga Leopoldas. Valdžia, kokios norėjome? // Vienybė. — 1995. — Kovo 29. — Tekste: 

Rinkimų į Akmenės rajono savivaldybės tarybą 1995 03 25 rezultatai. 

Sukaktys // Vienybė. — 1995. — Bal. 12. — Tekste: „Balandžio 14 d. sukanka 130 metų, kai 

gimė Kazimieras Daugirdas, [...] tarpukario Lietuvos metais vadovavęs Viekšnių valsčiaus 

tarybai ir A. Biržiškos Sveikatos namų statybai.” 

Paskirti seniūnai // Vienybė. — 1995. — Geg. 13. — Tekste: Viekšnių seniūnijos seniūnu 

paskirtas Teofilius Januškevičius. 

Bauža Kostas. 1941 m. sukilimas Viekšniuose // Vienybė. — 1996. — Birž. 12. — Visas 

tekstas: 

1940—1941 m. Viekšniuose viešpatavo rusai. Per metus jie įvykdė nacionalizaciją, nemažai 

žmonių suėmė, kalino, kankino. 1941 m. birželio 14—15 dienomis iš Viekšnių buvo ištremta 

390

apie 10 žmonių: Panceržinskių, Pocių, Kiudulų šeimos, taip pat J. Bazaras ir J. Šliauderis 

(1941—1952 m. Lietuvos tremtiniai. — V. — 1993. Kn. 1.). 

Anot A. Anušausko, Mažeikių apskrityje 1941 m. suimta ir ištremta 313 žmonių. Lyginant su 

kitomis apskritimis, tai nedidelis skaičius. Tai rodo, kad Mažeikių apskrityje, tuo pačiu ir 

Viekšnių valsčiuje, 1941 m. sovietinis susidorojimas nebuvo toks ryškus ir stiprus, kaip to meto 

Lietuvoje (A. Anušauskas. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas. — V. — 1996, p. 101). 

Represijos, trėmimai, plėšikavimas, prarasta laisvė visos Lietuvos visuomenėje brandino 

būsimąjį 1941 m. sukilimą. 

Kaip pažymi Lietuvos išeivis P. Marutis, sovietinis įsakymas uždaryti organizacijas paskatino 

žmones organizuotis slaptai, be protokolinės užuomazgos. Įstatymas atiduoti šaulių turėtus 

ginklus vertė juos slėpti bei nepaklusti okupantams. Visa tauta nerimavo, žmonės ieškojo būdų 

vienytis. Net 30 skirtingų organizacijų 1941 m. siekė vieno tikslo — pasipriešinti Maskvos 

okupacijai. 

Apie antrąjį pasaulinį karą Viekšniuose medžiagos yra sovietmečiu leistame dokumentų 

rinkinyje „Masinės žudynės Lietuvoje 1941—1944 m.” (V. — 1973. — T. 2), knygoje 

„Neužmirškime” (V. — 1960), atsiminimų straipsniuose: Kidas E. Dvasiškių tėvelių žygiai 

(Mažeikių tiesa — 1948, rugsėjo 19), Puodžiutė E. Bado-maro metai (Mažeikių tiesa — 1947, 

birželio 5) ir kt. 

Įvykiai tuose šaltiniuose nušviesti vienpusiškai: parodytos vokiečių padarytos skriaudos, 

išaukštinti rusų karių bei sovietinės valdžios veiksmai. Stengtasi parodyti, jog visi hitlerines 

okupacijos metu tarnavę valdininkai be abejonės kalti. 

Atgavus nepriklausomybę, pasirodė eilė straipsnių, atsiminimų, kuriuose vėl bandyta 

išsiaiškinti, kas vis dėlto vyko Viekšniuose pirmomis karo dienomis. (Aleksandravičiūtė- 

Navickienė Z. Laiko verpetai (Vienybė — 1994, lapkričio 5, 9), Rimgaila V. Karininkas iš 

Viekšnių (Vienybė — 1995, lapkričio 22). Naujų faktų pateikia V. Brandišauskas knygoje 

„Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą 1940 06—1941 09” (V. — 1996). 

Atsitraukdami iš Viekšnių pirmomis karo dienomis, rusai enkavedistai suėmė ir nukankino 

Viekšnių kleboną dekaną J. Navicką. NKVD tikriausiai įtarė jį organizuojant antisovietinį 

pasipriešinimą Viekšniuose. E. Kidas 1947 m. apie kunigo J. Navicko mirtį rašo taip: „netikėtai 

žuvo”. Apie antikomunistinės grupuotės kūrimą Viekšniuose E. Kidas rašė: „Lyg šikšnosparniai 

tamsią naktį jie suskrisdavo į kleboniją (...) Susirinkusių išgamų pasitarimams asmeniškai 

vadovavo kunigai Navickas ir Senkus. Viekšniuose buvo įkurta slapta fašistinė organizacija, į 

kurią įstojo apie 30 buvusių aktyvių smetonininkų, buožių sūnelių, kaip Zapkus, Meilius, keletas 

šaulių, policininkų. Apginkluoti šiai gaujai „dvasios vadovai” taip pat nemažai pasidarbavo. 

Bažnyčios prieglobstyje jie įrengė sandėlį ginklams, gaunamiems iš užsienio...” 

V. Brandišauskas, vadovaudamasis nežinomo autoriaus politine apžvalga (MA CB RS — 

F. 9 - 3105), teigia, kad Viekšniuose buvo susiformavęs vien kariškių būrys, dar prieš prasidedant 

Antrajam pasauliniam karui. Šio būrio nariai birželio 23 d., komunistų administracijai pabėgus, 

užėmė visas įstaigas, sargybos postus. Antanas Dargis mokyklos bokšte tuoj pakėlė didžiulę 

tautinę vėliavą. Birželio 23 ir 27 dienoms būriui teko dalyvauti susišaudyme su 

raudonarmiečiais. Birželio pabaigoje iš 18-os buvusių kariškių susidarė ekspedicinis būrys, kuris 

gaudė komunistus, blaškė atsitraukiančius raudonarmiečius ir atlikdavo kitas užduotis. Taip 

būrys veikė iki liepos 3 d., kol į Viekšnius atvyko nemažas vokiečių karių dalinys. 

Knygoje „Neužmirškime” pažymima, kad birželio 23 d. miestelyje dar buvo platinami 

kreipimaisi į Raudonosios Armijos karius, raginantys nesipriešinti, vietinei valdžiai atiduoti 

ginklus. 

1941 m. devyniuose Mažeikių, apskrities valsčiuose (tarp jų ir Viekšniuose) veikė 13 

partizanų būrių, o sukilimo metu žuvo 15 partizanų (tarp jų A. Dargis iš Viekšnių). 

Sovietinėje literatūroje buvo bandoma parodyti, kad sukilimas vyko dėl plėšikiškų barbariškų 

tikslų, siekiant pasipelnyti ir susidoroti su pačiais aktyviausiais Lietuvos darbo visuomenės 

nariais. 

E. Puodžiutė sukilimo dalyvius kaltino, esą jie su ginklais „užpuldinėjo krautuves, prekių 

sandėlius ir ten pagrobtą turtą tempė į savo landynes.” Ir tik po to, pasigrobę, jie pradėjo valyti 

miestelį nuo komunistų. Tai netiesa, jei ir grobė kai kurie nužmogėję, tai vėliau. 

391

Anot J. Savicko parodymų („Neužmirškime”) pirmomis dienomis buvo suimta apie 100 

žmonių, tarp kurių buvo nemažai komunistų, komjaunuolių, milicijos darbuotojų. Iš jų po 

filtravimo paleido 50—60, o likusius nusiuntė į Mažeikių kalėjimą. 

Tik liepos 8—10 dienomis pradėjo suiminėti Viekšnių žydus. 

Nuvertus sovietinę valdžią, Viekšniuose buvo sudaryta vietinė valdžia. Miestelio ir valsčiaus 

komendantu pasiskelbė J. Mačius, partizanų būrių vadais — A. Zabkus ir Jasutis, policijos 

viršininku valsčiuje tapo Z. Tomašauskas. 

Mačytė-Antanaitienė Ž. Širdies dalelė Viekšniuose: Dviejų dalių apysaka. — Klaipėda, 

1997. — 320 p. — I dalis: Virventas. II dalis: Našlė. — Tekste: J. Mačio prisiminimai: 

„Vis dar tebesapnuoju Tirkšlius. Tardomajam pabuvoti Tirkšliuose, vadinasi, pabuvoti 

pragare. Nuvarė mane ten sumuštą, pėsčią, nevalgiusį, negėrusį ir pasmerkė naujoms kančioms. 

Tą periodą man primena pažastų liaukos, kurios vis tinsta ir skauda. Matyt, tada, kai pakabinę už 

rankų daužė, kažką pažeidė. [...]. Ir štai aš, gelbėjęs žmones iš baisios karo nelaimės ir jos 

sunarpliotų pinklių, lieku pasmerktas. Pasmerktas vien dėl to, kad tą dariau, būdamas 

atitinkamose pareigose. Gelbėti žmones nuo arešto man ypatingai padėjo J. Aleksandravičius, J. 

Levitas, seserys Putraitės ir kiti. [...]. Viskas nubraukta: ir piemenavimo laikas, ir dvidešimt 

vieneri metai, ištarnauti Lietuvos kariuomenėje, ir mokytojavimas Viekšniuose, ir dvylika metų 

Vorkutos šachtose. [...]. Niekas nenori žinoti teisybės, niekam neįdomūs faktai. Kiekvienas 

viekšniškis, turįs laisvą valią ir gryną sąžinę, pasakys, kad nei klaidų, nei nusikaltimų, susijusių 

su žmogaus gyvybe, nepadariau. Nei savo, nei kitos tautos atžvilgiu nenusidėjau, tarybinių 

įstatymų nepažeidžiau. Pavojaus metu buvau ten, kur kiekvienas doras žmogus privalo būti. [...]. 

Aš atvykau į Viekšnius iš Santeklių tada, kai ten nebebuvo jokios administracinės nei karinės 

valdžios, atvykau negalvodamas, kad pats galiu žūti. Niekas tada nesuprato ir dabar po daugelio 

metų nesupranta, kokiu būdu tas ar kitas komunistas ar komjaunuolis gyvas išliko.” 

Knygos tekste: „Tėvą kažkas iškvietė į Maigų mišką. Jis, žinoma, nuėjo, negalėjo nenueiti. 

Grįžęs papasakojo mamai, kad jam įsakyta pasiskelbti Viekšnių komendantu. Norėjęs atsisakyti, 

bet pagalvojęs, kad bus geriau, jei per tokią suirutę jis tapsiąs komendantu, o ne kas kitas. Gal jis 

galėsiąs būti naudingas savo gimtajam miesteliui. Šiuo metu Viekšniuose baisu. Kariuomenės 

nėra, milicija išsilakstė, o vietiniai ir nevietiniai „aktyvistai” ėmė suvedinėti asmenines sąskaitas. 

[...]. Mes persikraustėme į vaistininko Aleksandravičiaus namą prie pašto. Patiko man ta vieta: 

nedidelis sodas, daržas, pagalbiniai pastatai, aplink verandą — alyvų krūmai. Iš vienos pusės 

paštas ir Vytauto gatvė, kurios gale mūsų mokykla, iš kitos, kiek toliau, senasis šventorius. [...]. 

Girdėjau, kaip skundėsi mamai, kad vokiečiai privertę jį patvirtinti policijos viršininku 

Tamašauską. Tėvui atrodė, kad nebus iš to nieko gero, nes tai žiaurus žmogus ir per daug linkstąs 

į vokiečius. [...]. Tėvas komendantu teišbuvo dvidešimt tris dienas, o po trijų mėnesių pertraukos 

tapo viršaičiu. Jo sekretorius — senasis Levitas. [...]. Dar tėvas tebebuvo Sibire, kai „Tiesoje” 

V. Žeimantas parašė apie jį šmeižikišką, pilną melo straipsnį, kurį pavadino „Tai šlykštu...” [...]. 

Kai tėvas grįžo, prodžiau tą straipsnį jam. Jis parašė man: „Ką apie mane rašo, ar gerai, ar blogai, 

— „man vis tiek pat”. Kaip Vienažindis sako: „Ar aštrių dagių, ar žalių rūtų jūs man vainiką 

nupinsit, man užmokesnis vienodas būtų, ar mane peiksit, ar girsit”. Man vis tiek. Mirusiam 

žmogui vis tiek pat. Juk tiems rašytojams aš esu miręs arba mirsiu ryt nuo jų neteisybės. Ar ne 

vis tiek pat ir jiems, ir man?” [...]. Ką galiu pasakyti apie tris didžiulius tėvo bylos Nr. 30149/3 

tomus? Šitą daug kartų besikartojančią rašliavą priskirčiau fantastikos žanrui. Vis dėlto reikia 

ypatingų gabumų, kad iš šūdo sugebėtum išsunkti vašką. [...]. Vėliau ir Viekšniuose atsirado 

„inteligentų”, kurie, naudodamiesi tais pačiais enkavedistų šaltiniais, stengėsi apjuodinti tėvą taip 

brangioje jam gimtinėje. [...]. Ir visgi tėvo byloje nebuvo nieko konkretaus. Jeigu manęs 

paklaustų dabar, kokiais baisiais nusikaltimais, vertais dvidešimties metų katorgos, jį kaltino — 

nežinočiau ką atsakyti. Organizavo nacionalistinį būrį? Na ir kas nuostabaus? Tai kiekvieno 

normalaus, garbingo Lietuvos piliečio reakcija į kuo žiauriausią okupaciją.” 

392

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Anuomet ir dabar // Vienybė. — 1998. — Vas. 7. — 

Tekste: 

Prezidento Antano Smetonos apsilankymas Viekšniuose. „1927 m. birželio mėnesį Viekšnių 

savivaldybė gavo pranešimą apie aukštojo svečio atvykimą ir ėmė jam ruoštis. [...]. Tada kelias iš 

šito [Mažeikių] miesto Viekšnius pasiekdavo ties senosiomis kapinėmis, šitoje vietoje ir 

būriavosi didelė laukiančiųjų minia. Ant šaligatvio buvo pastatyta medinė tribūna, iš kurios 

Prezidentas pasakė kalbą, ragindamas tautą susitelkimui ir darbui.” Iš J. Aleksandravičiaus 

atsiminimų: „Kalbą baigęs Prezidentas, apskrities viršininko Brazdžio, karo komendanto 

Mikalausko, tautininkų partijos šulų — notaro Paltaroko ir akcizo inspektoriaus Lukštaraupio 

lydimas, aplankė progimnazijos rūmus, kur buvo iškilmingai sutiktas, paskui katalikų bažnyčią, 

stačiatikių cerkvę ir žydų sinagogą. Pietų aukštiems svečiams paruošta nebuvo, tai šie, į 

automobilius susėdę, Akmenės link išvyko.” 

Riauka Adomas, Degutis A. Rezistentai // Būdas žemaičių (Mažeikiai). — 1998. — Lapkr. 

20. — P. 4. — Tekste: „Pervargęs ir atsiskyręs nuo kitų, buvo pašautas ir buvęs Dauginių 

seniūnas — penkiasdešimtmetis Antanas Čijunskas. [...]. Iki mūšio pabaigos buvo gyvas, vėliau 

pribaigtas.” Antanas Čijunskas, gimęs 1902 m., iki karo ilgai buvo Dauginių, Boguslavos, 

Degimų ir kitų aplinkinių kaimų seniūnu. Jo sūnus Alfonsas Čijunskas, gimęs 1929 m., liko 

gyvas, gyvena Telšiuose. 

Riauka Adomas, Degutis A. Rezistentai // Vienybė. — 1998. — Lapkr. 26. 

Kontvainytė Eufemija, Juozo (Šiauliai) // Broniui Keriui. — 1998-12-03. — Žodžiu: 

Viršaitis Kontvainis Juozas, Jono [1874] — 1928 07 08. Viekšnių vaistinėje muziejuje 

eksponuojamas pasas su viršaičio — mano tėvelio parašu. Pasas išduotas 1923 01 05, vadinasi, 

tėvelis tuomet buvo Viekšnių viršaičiu. Tėvelis mirė 1928 metų liepos mėnesio 8 dieną, 54 metų 

amžiaus. 

Brazdžius P. Buvo ištikimas Lietuvos sūnus: [Povilas Brazdžius] // Vienybė. — 1999. — 

Vas. 13. — Tekste: Prano Brazdžiaus brolis Povilas Brazdžius 1927—1932 metais buvo 

Mažeikių apskrities viršininku. 

Sejavičienė Julija. Viekšniškiai savo seniūnui pritaria // Vienybė. — 1999. — Vas. 18. — 

Tekste: Viekšnių seniūnijos gyventojų ir rajono vadovų bei valdininkų susitikimas. Viekšnių 

seniūnas A. Kuodys. 

Perminas Edvardas. Atsiminimai. — 1999. — Rugpj. 15. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Tenys Pranas gyveno čia netoli mūsų, Čekų kaime. Jo brolis ūkininkavo tėviškėje 

Medžialenkės kaime, dideli ūkį turėjo. P. Tenys buvo leitenantas, Viekšnių mokykloje mano 

broliui dėstė karinį mokslą. Ūkininkavo ir tarnavo. Vokiečių laikais buvo Viekšnių viršaičiu, 

vachmistru, Viekšnių malūno direktoriumi. Žmonės pyko — vokiečių laikais prie malūno ir 

žiemą būdavo ilga, pusės kilometro eilė. P. Tenys neleido traukt grūdų į malūno viršų. Reikėdavo 

šalt eilėje. Per miestą ka eis, išsipenėjęs toks, ne „labas” nesakė, o kai bėda — tai jau pas mane. 

Gal, kad aš kunigo brolis. Perminai, sako, blogai, komunistai atein. Atbėgo su medinėm 

klumpėm, sudžiūvęs į šakalį. Paskui aš ir daug kas slapstėmės nuo rusų mobilizacijos. Kai karas 

baigėsi, paskelbė, kad tų „dezertyrų”, kurie prisiregistruos, nebaus. Po to aš dar kokį mėnesį 

slapsčiausi. O Tenį rusai suėmė. 

Jonikienė Roma. Mūsų gerieji kaimynai // Vienybė. — 2000. — Birž. 15. — Tekste: Apie 

Viekšnių seniūniją, seniūną Antaną Kuodį. 



rajono.” Seniūno Antano Kuodžio pasakojimas apie seniūniją. 

393

Viekšnių seniūnija: Apie Viekšnių problemas pasakoja seniūnas Antanas Kuodys / Kalbino 

M. Bužokaitė // Būdas žemaičių. — 2001. — Saus. 16: iliustruota. 

Jonikienė Roma. „Kunigaikštystės žemę pasidalijo” // Vienybė. — 2001. — Saus. 25. 

Jonikienė Roma. Ir draugiški ryšiai, ir patirtis, ir sentimentai — Akmenės rajonui // Vienybė. 

— 2001. — Kovo 6. — Tekste: Pokalbis su Viekšnių seniūnijos seniūnu Antanu Kuodžiu. 

Šiaulių apskrities įsteigimo ištakos // Kopijuota iš interneto 2004-04-06. — Tekste: 

Iki pat XVIII a. pabaigos visa Žemaitija sudarė vieną teisminį pavietą, nors formaliai buvo 

padalinta į 29 mažuosius pavietus. Senieji Žemaitijos pavietai neturėjo nei teismų, nei seimelių 

— šie buvo bendri visai Žemaitijai ir vykdavo Raseiniuose. 

Šiaulių valsčius (XVIII a. vadinamas pavietu) susiformavo Šiaulių žemės pagrindu XV a. 

pertvarkant valstybės valdymą ir kiek pakeitus ribas. Tačiau ši teritorija, tyrinėtojų nuomone, iki 

pat XV a. pradžios buvo menkai apgyvendinta. Šiaulių valsčiaus kaip ekonominio vieneto 

reikšmė išaugo tik XV a. viduryje, ką rodo bažnyčios pastatymas ir parapijos įsteigimas 

Šiauliuose. 

1526 m. Šiaulių valsčius, kaip beneficija, buvo suteiktas Vilniaus vyskupui Jonui. Tačiau ir 

toliau jis išliko Žemaitijos seniūnui pavaldžiu ekonominiu valsčiumi. Šiaulių valsčiaus 

egzistavimą XVI a. patvirtina jo paminėjimas 1529 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir 

Livonijos sienos revizijos akte, be to, tarp kitų Žemaitijos valsčių jis minimas ir 1567 m. 

surašyme. 

XVII—XVIII a. Šiaulių valsčius (pavietas) beveik sutapo su Šiaulių ekonomija, kurioje 

1775 m. buvo 87,8 % viso pavieto dūmų. Todėl Šiaulių kaip pavieto centro funkcijos praktiškai 

nebuvo įgyvendinamos. Savo teritorijos dydžiu Šiaulių pavietas užėmė trečią vietą (plotis apie 

2295 km 2 ), o gyventojų tankumu (1667 m. dūmų surašymo duomenimis jame buvo 4991 dūmų) 

— antrą vietą tarp Žemaitijos pavietų. Šiaulių valsčių sudarė šios parapijos: Radviliškio, Šiaulių, 

Gruzdžių, Joniškio, Naujosios Žagarės ir didžioji dalis Lygumų parapijos. 

Žemaitijos demografinis ir ūkio vystymasis XVIII a. viduryje įtakojo tai, kad tradicinis 

suskirstymas į 29 pavietus nebeatitiko gyvenimo reikalavimų. Ši problema buvo sprendžiama 

jungiant kelis mažesnius pavietus į vieną, skaidant didesnius į keletą mažesnių ar į nunykusio 

senojo centro vietą iškeliant naują vienetą. Tačiau šios priemonės nekeitė pavietų struktūros 

esmės. Administracinės reformos būtinybė tapo akivaizdi. XVIII a. viduryje Žemaitijos bajorai 

ėmė siekti administracinių-teismų reformų, kad būtų įsteigta naujų teismų ir jiems suteikta 

daugiau vietų seime. 

1758 m. Raseinių seimelyje bajorija iškėlė reikalavimus padidinti Žemaitijoje žemės ir pilies 

teismų jurisdikcijų skaičių bei rinkti 4 Žemaitijos atstovus į Lenkijos-Lietuvos valstybės (Abiejų 

Tautų Respublikos) seimą (iki tol buvo renkami tik 2 atstovai) ir 4 atstovus į Lietuvos Tribunolą 

(vietoj rinktų 3). 

1760 m. į seimą vykę Žemaitijos deputatai taip pat buvo įgalioti reikalauti sukurti naujus 

administracinius-teismų centrus bei padidinti atstovų skaičių seime (iki 6) ir Tribunole (taip pat 

iki 6). 

1764 m. instrukcijoje, įteiktoje į konvokaciją vykstantiems Žemaitijos atstovams buvo 

nurodyta reikalauti 4 atstovų seime ir 4 deputatų Tribunole. Tų pačių metų instrukcijoje 

atstovams į karūnacinį seimą buvo iškeltas reikalavimas sukurti Žemaitijoje dar bent vieną pilies 

ir žemės teismą. Žemaičių reikalavimai buvo patenkinti: 1764 m. Žemaitija buvo padalinta į dvi 

administracines-teismų dalis (dvi teismų reparticijas arba apskritis — Raseinių ir Telšių), 

Telšiuose įsteigiant naujus žemės ir pilies teismus. Be to, iki 3 buvo padidintas seimo atstovų iš 

Žemaitijos skaičius, Tribunolo deputatų — iki 4. Pagal 1764 m. seime priimtą įstatymą Šiaulių 

pavietas atiteko Raseinių reparticijai. Šią reparticiją sudarė Ariogalos, Vilkijos, Veliuonos, 

Raseinių, Viduklės, Kražių, Tendžiogalos, Josvainių, Šiaulių, Mažųjų ir Didžiųjų Dirvėnų, 

Beržėnų ir Užvenčio pavietai. Telšių reparticiją sudarė Telšių, Rietavo, Pajūrio, Viekšnių, 

Karšuvos, Šiauduvos, Gondingos, Tverų, Patumšių, Biržuvėnų, Palangos, Medingėnų, Karklėnų 

ir Žarėnų pavietai. 

394

Telšių reparticijos žemės ir pilies teismai savo darbą pradėjo 1765 m. birželio mėn. 2 d. ir 

veikė iki 1776 m. pradžios, kada Žemaitijoje buvo įgyvendinti nauji administraciniai 

pertvarkymai. 

1775 m. Abiejų Tautų Respublikos seimas priėmė nutarimą (konstituciją) dėl Telšių 

reparticijos, t. y. pilies ir žemės teismų perkėlimo iš Telšių į Šiaulius. Nutarimas motyvuotas 

siekiu „tikslingiau paskirstyti teismų kadencijas”. Pagal šį nutarimą Šiaulių reparticiją (apskritį) 

turėjo sudaryti 15 valsčių (pavietų), kurių dauguma lokalizavosi šiaurinėje ir centrinėje 

Žemaitijos dalyje: Šiaulių, Beržėnų, Didžiųjų Dirvėnų, Mažųjų Dirvėnų, Tendžiogalos, 

Josvainių, Palangos, Platelių, Telšių, Rietavo, Patumšių, Biržuvėnų, Medingėnų, Pavandenės ir 

Karklėnų pavietai. 

Pagal 1775 m. administracinį padalijimą Šiaulių reparticijai (apskričiai) atiteko didžioji dalis 

ankščiau Telšių reparticijai priklausiusių pavietų bei keli Raseinių reparticijos pavietai, jų tarpe 

— Josvainiai, kurie savo geografine padėtimi buvo arčiau Raseinių, nei Šiaulių. 

1776 m. seime buvo patikslintas administracinis Žemaitijos suskirstymas. Tačiau ir tuo metu 

neapsieita be netikslumų: Raseinių reparticijai buvo priskirtas Telšių pavietas, nors Šiauliai buvo 

arčiau. Nauja buvo tai, kad Veliuonos pavietas buvo padalintas tarp abiejų reparticijų. Šiauliams 

buvo priskirtos dvi Veliuonos pavieto dalys: Dotnuvos ir Liaudos „keliai”, o Raseiniams palikta 

pavieto Panemunės dalis su Veliuona. 

1776 m. buvo taip pat padidintas Žemaitijos atstovų seime skaičius. Į seimą turėjo būti 

renkami jau 6 atstovai, po 3 iš Raseinių ir Šiaulių reparticijų. 1777 m. LDK iždo komisijos 

nutarimu, mokesčiai iš 14 Žemaitijos pavietų, kurie priklausė Šiaulių daliai, turėjo būti suvežami 

į Šiaulius. 

XVIII a. antrosios pusės administracinės reformos buvo LDK rūmų iždininko Antano 

Tyzenhauzo veiklos pasekmė. Stengdamasis įsigyti sąjungininkų Žemaitijoje bei sustiprinti čia 

valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio grupuotės įtaką, jis palaikė žemaičių bajorų reformų 

siekimus. Perkeldamas teismus į Šiaulius, vadovavosi ne tik politiniais sumetimais, bet taip pat 

tikėjosi paskatinsiąs Šiaulius toliau plėtotis, padidinsiąs Šiaulių ekonomijos pajamas bei savo 

įtaką jai. 

1776 m. vasario 26 d. pradėjo veikti Žemaitijos kunigaikštystės Šiaulių reparticijos pilies 

teismo kanceliarija, o 1776 m. kovo 1 d. prasidėjo pirmoji Šiaulių pilies teismo sesija. Tais 

pačiais metais pradėjo darbą ir Šiaulių reparticijos žemės teismas. Pietiniame Turgaus aikštės 

pakraštyje iškilo 3 aukštų mūrinis teismų pastatas, jame įsikūrė raštinės bei archyvas. Šiauliuose 

ėmėsi rastis teisėjų, raštininkų bei palestros žmonių — advokatų, raštų sudarinėtojų ir pan. 

Teismų raštinės dirbo nuolat. Keli Šiauliuose gyvenantys smulkūs bajorai išsirūpino iš valdovo 

privilegijas eiti teismų vaznių pareigas. Taip Šiauliuose susidarė dar viena bajoriška gyventojų 

grupė. 

Šiauliuose ėmė veikti bajorų seimeliai, kurie rinko atstovus į seimą. 

1775—1776 m. pertvarkymai nevisiškai tenkino Žemaitijos bajoriją, nes ji jau 1778 m. savo 

instrukcijoje reikalavo Telšių ir Palangos pavietus priskirti Šiaulių, o Liaudos ir Dotnuvos dalis 

— Raseinių reparticijoms. Tačiau 1776 m. nustatytas administracinis Žemaitijos kunigaikštystės 

padalijimas išliko iki pat Ketverių metų seimo 1791 m. pradėtos vykdyti administracinės 

reformos. 

XVIII a. pabaigoje Šiaulių reparticiją (apskritį) sudarė šie senieji Žemaitijos pavietai: Šiaulių, 

Beržėnų (Kurtuvėnų, Šaukėnų, Kuršėnų, Šakynos parapijos), Didžiųjų Dirvėnų (Papilės, 

Akmenės su Vegerių filija ir Laižuvos parapijos), Mažųjų Dirvėnų (Raudėnų, Tryškių ir didžioji 

dalis Luokės parapijos), Biržuvėnų (Viekšnių parapija su Leckavos filija), Viešvėnų (Alsėdžių 

parapija su Lieplaukės filija ir Varduvos, arba Kalvarijos, parapija), Platelių (didžioji dalis 

Platelių parapijos), Gandingos (Plungės, Kartenos ir Kulių parapijos), Medingėnų (Kantaučių 

parapija), Žarėnų (Žarėnų parapija), Pavandenės (Janapolės arba Viržuvėnų, didžioji dalis Varnių 

ir Pavandenės parapijų), Patumšių (dalis Luokės ir Pavandenės parapijos), Užvenčio (Užvenčio 

ir Vaiguvos parapijos), Karklėnų (dalis Kražių ir Varnių parapijų) ir Veliuonos valsčiai. 

Bene svarbiausia administracinių ir teismų reformų pasekmė buvo ta, kad Šiauliai pasidarė 

didelės teritorijos administracinis centras. Ši teritorija dar keitėsi. 1790 m. buvo atgaivinti 

teismai Telšiuose, liko jų ir Šiauliuose. 1791 m. Žemaitija buvo padalinta į 3 pavietus 

395

(reparticijas arba apskritis) su seimeliais ir teismais: Raseinių, Šiaulių ir Telšių. Šiaulių pavietui 

atiteko 7 senieji Žemaitijos pavietai šiaurrytinėje dalyje: Beržėnų, Biržuvėnų, Didžiųjų ir Mažųjų 

Dirvėnų, Karklėnų, Šiaulių ir Užvenčio, dar 4 pavietų — Kražių, Tendžiogalos, Veliuonos, 

Viduklės — Šiauliams kliuvo nedidelės šiaurinės dalys. 

Vaišnienė Sigutė. Susipažinkime — Viekšnių seniūnas // Būdas žemaičių. — 2004. — 

Birž. 11: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Birželio 8 dieną Viekšnių seniūno kėdė jau nebebuvo tuščia: darbą pradėjo konkursą laimėjęs 

Aldonis Eselinas. Nors niekas specialiai situacijos nerežisavo, tačiau taip jau sutapo, kad 

naujosios seniūnijos galvos pirmoji darbo diena sutapo su Anapilin išėjusio seniūno Antano 

Kuodžio gimimo diena. O ir pirmasis oficialiai pasirašytas prašymas dėl pažymos išdavimo 

pasirodė esąs buvusios klasės draugės. Taigi darbas pradedamas pažįstamų ir mažiau pažįstamų 

žmonių apsupty, tebejaučiant pirmtako buvimo dvasią. Šitokį bebandantį pajusti naujosios 

veiklos pulsą ir užtikome viekšniškį, sugrįžusį į Viekšnius. Jis mielai sutiko atsakyti į „Būdo 

žemaičių” klausimus. 

— Prisistatykite: kur mokėtės, ką baigėte, kokia Jūsų šeimyninė padėtis, kokie 

laisvalaikio pomėgiai? 

— Mano proprosenelių šaknys likusios Latvijoje, tačiau tėvai ir kelios kartos iki jų jau 

gyveno Lietuvoje. Pats esu gimęs 1970-01-19, Viekšniuose 1988 metais baigiau vidurinę 

mokyklą. Toliau mokslą tęsiau Žemės ūkio akademijoje, kur Vandens ūkio ir žemėtvarkos 

fakultete įgijau inžinieriaus hidrotechniko specialybę. 1994 metais pradėjau dirbti Viekšnių 

apylinkės agrarinės reformos tarnyboje žemėtvarkininku. 1996 metais laimėjau konkursą į 

Akmenės rajono melioracijos tarnybos vyr. inžinieriaus hidrotechniko vietą. O nuo 1997 metų 

gegužės mėnesio iki šių metų birželio 7 dienos dirbau Akmenės rajono Žemėtvarkos skyriaus 

vedėju. 

Esu vedęs, žmona Irena dirba akcinėje bendrovėje „Šiaulių hidroprojektas”. Dukra Kamilė 

šiemet baigė antrą klasę. 

Laisvalaikiu ūkininkauju, jau nuo 18 metų po tėvo mirties savarankiškai užsiimu bitininkyste. 

Esu buvęs Akmenės rajono ūkininkų sąjungos skyriaus pirmininku, bitininkų draugijos veikloje 

— grandininku. 

— Kokias jus supančių žmonių savybes vertinate labiausiai? 

— Man svarbu, kad žmogus būtų doras, sąžiningas, nelaikytų akmens užantyje. Kad ir karti 

tiesa turėtų būti išsakoma atvirai. Problemą derėtų spręsti konkrečiai, neveidmainiaujant, ieškant 

bendrų sąlyčio taškų. 

— Eidamas užimti šią kėdę, be abejo, mąstėte, kaip dirbsite, kūrėte vizijas. Gal dalį 

minčių išduotumėte ir mums? 

— Nesinorėtų pirmą dieną, dar neįsigilinus į situaciją, skleisti galbūt realiom galimybėm 

nepagrįstas mintis. Suprantu, kad turėsiu ieškoti įvairiausių būdų realizuoti planus, tačiau 

utopinių svaičiojimų taip pat nenoriu skelbti. O šiaip savo darbą galvoju pradėti nuo seniūnijos 

įvaizdžio gerinimo. 

— Kas, jūsų nuomone, sudaro seniūnijos įvaizdį? 

— Pirmiausia seniūnijos darbuotojai yra valstybės tarnautojai, tad jie ir turėtų tarnauti 

žmonėms, o ne būti valdininkais. Kiekvienas seniūnijos žmogus turi būti bet kada maloniai 

priimtas, įsigilinta į jo problemą, nuodugniai išsiaiškinta, pasistengta maksimaliai padėti. 

Netoleruotinas abejingumas, grubus elgesys. Taip pat būtina pasiekti, kad darbo laikas būtų 

naudojamas darbo klausimams spręsti, o ne pašaliniams reikalams. 

Toliau — techninė pusė. Sunku šiandieninėje visuomenėje beįsivaizduoti įstaigą, kurioje nėra 

kompiuterių, interneto, nesinaudojama elektroniniu paštu. Šiuolaikinės technologijos turi 

suintensyvinti darbą, kurti bendrą įvaizdį. Taigi stengsiuosi rasti būdų apsirūpinti kompiuteriais. 

396

Be to, sieksiu užmegzti glaudžius ryšius su seniūnijoje veikiančiomis bendruomenėmis. 

Bendruomenę iš tikrųjų įsivaizduoju kaip seniūno akis, kuri mato visas problemas, pataria, 

bendradarbiauja, ne kategoriškai nurodinėja ar vadovauja seniūnui. 

Seniai Viekšniuose opi kultūros namų problema. Iš tiesų išoriškai matomos aktyvios veiklos 

trūksta, tačiau kol kas aiškios nuomonės neturiu. Aiškinsimės, gilinsimės ieškosime, 

optimaliausių variantų. 

Žinoma, sieksiu bendradarbiauti ne tik su savo pavaldžiais žmonėmis, bet ir su seniūnijos 

teritorijoje esančiomis mokyklomis, darželiais ir visomis kitomis organizacijomis. Spręstiną 

matau Biržiškų namo likimą. Opus ir policijos Viekšniuose klausimas. Pažeidėjų 

nebaudžiamumas skatina juos siautėti miestelyje bei jo apylinkėse. 

— Be miestelio seniūniją sudaro ir kaimai. Ką manote apie kaimo žmogaus reikalus? 

— Kaimas šiandien kontrastingas: vieni prisitaikė prie naujos sistemos ir geriau ar blogiau 

tvarkosi, ūkininkauja, tačiau dalis kaimo žmonių prasigėrė... Sunkus gyvenimas palaužė 

žemdirbį. Žinoma, šių žmonių gyvenimas man taip pat rūpi, tačiau daugeliu atveju esu bejėgis 

vienas ką nors pakeisti. Darysime, ką galėsime. 

— Ar pritariate minčiai, kad seniūnas taip pat yra valstybės tarnautojas ir jo darbo 

laiką reglamentuoja įstatymai? 

— Esu įsitikinęs, kad seniūno darbo laikas netelpa į oficialias darbo valandas. Suvokiu, kad 

teks taikytis prie situacijų, bendrauti su žmonėmis tada, kai jiems to reikės. 

— Tai vis dėlto, kokius numatote pačius pirmuosius žingsnius? 

— Artimiausiomis dienomis planuoju susitikti su bendruomenėmis, jų pirmininkais. Įdomu 

bus išgirsti jų nuomones, vertinimus, pageidavimus ir pan. Na, o toliau darbai patys pradės 

rutuliotis vienas iš kito. 

Atsisveikinome su šiuo santūriu, entuziastingu žmogumi taip garsiai ir nepasakę: laikykitės — 

nebus lengva. Jus lygins, vertins, dažniau kritikuos, reikalaus, negu pasisiūlys padėti. Tokie jau 

mes esame. Tačiau, atrodo, naujasis Viekšnių seniūnas pasiryžęs sutikti ir kartėlio, ir džiaugsmo 

valandas. 

Dargis Pranas. Atsiminimai / Palnosų bibliotekoje Broniaus Kerio pokalbis su Pranu Dargiu. 

— 2004. — Liep. 22. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Tėvas Jūsų buvo seniūnu [Palnosų kaimo], a ne? Pavardie tuokia pat, a ne, o vardas kaip? 

— Dargis Dominykas. 

— A kada gimęs? 

— 1897 metais. 

— A Jūs pats kada gimęs? 

— 1927. 

— Čia gimėt? 

— Jo. Iki keturdešimt ketvirtų metų čia i gyvenuom. 

— A tievs kur gimęs buvo? 

— Maigų kaime. Nu, apsiženijo, atėjo čia, į Milieškų ūkį. Ta pati mūsų bazė yra Milieškų ūkis 

vadinamasis [seniau Sonteklių dvaro žemėje, dabar Palnosų kaimo šiauriniame krašte]. Turbūt 

1920—1921 metais apsiženijo, nu i čia pradėjo ūkininkaut. Atėjęs naujokas į ūkį, lygtai, taip 

sakant, revoliucijų daryti nieks neleidžia. Tu esi atėjęs ir turi pasiklausyt, kaip reikia gyvent, 

tvarkytis. Nu, bet tėvuks tokią nuojautą turėjo tame... Žemė kada buvo grąžinta iš rėžių, grąžinta 

prie vienkiemių, sumuota viskas jau, ir tada pradėjo keltis iš kaimynystės Vitų ūkis, Daujotų 

ūkis... Jo, šitie du ir Margiai — trys. Tie trys ūkiai, reiškia, valdžia pamokėjo ir mūsų tėvukas 

gavo pamokėti už išsikeldinimą. Ta žemė prie mūsų vienkiemio buvo palikta aplinkui perimetru, 

kiek priklausė, o tuos naujuosius iškėlė į šią pusę gelžkelio jau, ir davė jiems papildomai dar po 

tris — keturius hektarus valdiškos dvaro žemės. Už tai, kad jie sutiko išsikeldinti iš ten. Nu ir 

tėvukas dar pamokėjo kažkiek. 

Atėjo laikotarpis, kada tėvuks pradėjo įsigilint į tą visą ūkio veiklą, ir nutarė, kad reikia tą 

žemę suskirstyti į trilaukę sistemą, ir pradėti tvarkyti dirvas. O dirvų tvarkymą pradėjo nuo 

397

kasimo. Tiesiog, pats įsijungė ir samdė, lindo į skolas, ir suformavo trisdešimties metrų pločio, 

ne daugiau, nu ir atatinkamai ilgį pagal vietos sąlygas. Padarė tokias nuolydžias, griovius 

išsikasė. Sugrupavo taip, kad būtų tikrai dirvos atviru drenažu nusausintos. Nu, ir atsitiko taip, 

kad va 1927—1928 metais buvo labai lietingas ruduo. Net ir bulves, ir grūdus, viską teko kasti 

lentas pasidėjus, jeigu dar norėjo kažkokį derlių nuimt. Nu, ir čia tėvuks, kadangi prieš tai buvo 

atlikęs visą šitą sutvarkymą savo ūkio to, tėvukas derlių nusiėmė pagal to laiko gamybą grūdinių 

kultūrų nu ir labai puikų derlių. Ir pamatė tie kaimynai, kad investicija į tą ūkį, nusausinimas, 

lėmė jo pajamingumą. Kad Dargis susitvarko su savo ūkiu, reik patikėti ir seniūniją. Nu vot, ir 

nuo to pradėjo, nuo 1927 metų tėvuks išbuvo 13 metų seniūnu. 

— Ar iki jo buvo jau ta seniūnija? 

— Bijau pasakyt’, bijau pasakyt’, mon atruod, ka tik formavosi, čia dar nebuvo rimtų tokių 

administracinių suskirstymų, neteko man girdėt’. 

— Mamos kaip pavardė mergautinė buvo... 

— Milieškaitė Anastazija, 1894—1978 m. Tėvas miręs 1982. Abudu po 85 metus gyveno. 

Milieška mirė prieš ateinant tėvukui į ūkį dirbti. Nu, moterys, keturios dukros ir mama buvo 

likusios vienišos, samdydavo vyrus, bet matė, kad toli šitaip nenuvažiuosi — reikia ieškoti 

šeimininko. Anastazija, Emilija ir Rožė. Pocienė Rožė. Pocys Stasys kaip tiktai buvo paėmęs tą 

Milieškaitę Rozaliją. 

— A ten prie Maigų miško Milieškaitės ne giminaitės? 

— Taip. Mūsų giminaitės irgi. Giminiaudavomės, atvažiuodavo ir bulvių kast’ padėdavo, ir 

mes nuvažiuodavom. Jegu taip atskleisti paslaptį, tėvuks ten kap tik ir slapstiesi. Nuo 1948 metų, 

liko neišvežtas ir prisiglaudė ten. Iki 1954 ar 1955 metų. Kada mirė Stalins, buvo skelbta 

amnestija, jį reabilitavo. 

— Dar apie Milieškų ūkį, tėviškę tą. Buvo sudegęs gyvenamasis namas, reikėjo statybai 

medžiagos. Nupirkti buvo nelengva. Dvaras nelabai duodavo. Nu bet buvo praūžusi kažkokia 

audra — vėjovartų buvo labai daug. Milieška, pasinaudodamas ta vėjovarta, prisivežė miško ir 

pasistatė trobą. Bet šitos Sonteklių dvaro panelės ir ūkvedis padavė Miliešką į teismą, kad išvogė 

mišką. Teismas Šiauliuose vyko kelis kartus, kaip mama pasakodavo, važiuodavo į tą teismą ir, 

sako, nežinau, ar suareštuos, ar grįšiu, ar ne. Bet, laimei, matyt, Milieška buvo pakankamai 

sugebantis ir apsiginti, kad teisme trečią kartą kada buvo byla svarstoma, tas apkaltinimas buvo 

atmestas tuo motyvu, kad sužinojo Milieška, jegu dvaro žemėje vėjovartos yra pūvančios ir 

nepanaudotos dvaro reikmėms, gali pasinaudoti vietiniai. Milieška liko išteisintas, parvažiavo 

patenkintas, kad nugalėjo dvarą. Sonteklių dvaro žemė čia buvo visur. Pagal tą kelią buvo 

kumiečių, ūkininkų vienkiemiai tokie, kurie priklausė dvarui. 

— O pačiuos Palnosuos, ka mažas buvot, kiek čia buvo tų namų? 

— Čia Pundziaus ūkis buvo, Babrauskų ūkis liko, jau po išsikėlimo, kada Daujotai, Vitas ir 

Margiai išsikėlė, reiškia, Babrauskų ūkis buvo, Strazdauskai buvo, nu ir kaimynuose buvo 

Erlickai, Sakalauskai, šitas Pocius Stasys ir Jankauskai, tie jau toliau trupučiuką. Dar trupučiuką 

toliau čia už Babrauskų buvo Raiba, Raibos ūkelis nedidelis buvo ir Laciai buvo tokie. Už 

Babrauskų ūkio buvo stambus latvių ūkis, gražus ūkis. 

Praėjus karui į rytus, 1941 metais tėvukas buvo — Dargis Domas — pakviestas dirbt seniūnu 

toliau. Padirbėjo nedaug, gal metus, ar kiek, nežinau, ir buvo perduotos pareigos Noreikiui 

Pranui. 

— A tas Noreikis Pranas iš kur buvo? 

— Bijau pasakyt, Vitos žentas, Vito Jono žentas... 

— 1927 metais buvo susiformavusi Palnosų seniūnija, kuriai priklausė Palnosų kaimas, 

Sonteklių kaimas [šiaurinė dalis], Bugiai, Daubiškiai, Panceržinko dvaras, Daugirdų dvaras, 

Padvariai, Padvareliai buvo ir Sonteklių kaimas [pietinė dalis] buvo. 

— O Sonteklių ar tas, ar ten dar... 

— I tas, i tas buvo. Dvaras buvo [pietuose] ir ten [šiaurėje] Sonteklių kaimas buvo. Ten jau 

visiškai arti mūsų tėviškės buvo tie Sontekliai. Žemėtvarkininkai taip pat stebisi, sako, kad yra į 

dvi dalis padalinta Sontekliai. Sako, kaip čia tie Palnosai įsirėžę į tą vidurį. Šioj pusėj gelžkelio, 

čia Daujotų, Vitų ūkis, Margio ūkis, Stasiuliai, kurie buvo pri pat gelžkelio, Palnosų kaime gyven 

398

anie. I paskiau Noreikis Pranas, kur buvo pasistatęs ant Vito žemės, kur Urbonai gyveno. Vitos 

žentas buvo Noreikis Pranas. 

— O Vita kur buvo? 

— Anėj... ir mokykla buvo jų bazėje. Tai čia, kur dabar yra technikos kiemas, va čia arčiau 

trupučiuką į tą plentą, tas pirmasis ūkis Vitos buvo. Vita Stasys buvo ir Vita Jonas buvo. Du ar 

trys vaikai buvo. Ten mokykla buvo. Mechaninės dirbtuvės kur yra, ten yra Daujotų ūkis buvęs. 

Trupučiuką į rytų pusę nuo Vitos buvo Margiai. Nu, čia buvo trys dukros, patys Margiai yra 

mirę. Paskiau toliau dar, Daubiškių kaime tokia stambi šeima buvo — Gargasas Juozas. Jų buvo 

penki ar šeši vaikai. Juos taip pat buvo išvežę. 

— Nu Babrauskai kaimynai buvo šalia, buvo Strazdauskai, Pocis, Jakavičiai, Švažai, Erlickas, 

Končius. Pocius Antanas buvo prie Jankauskų jau toliau į aną pusę trupučiuką. Žilakauskai buvo 

tokie, Sabaliauskai buvo trupučiuką toliau. Stončiai buvo, Šiultė Pranas. Paskiau, kada apsiženijo 

Daujotaitė, Stasiulis Povilas buvo pri pat kelio, jo tas ūkelis buvo, kalvę turėjo, kalviu dirbo 

žmogus, o jo brolis buvo kaip tiktai baigęs kariuomenę Lietuvos metais, apsiženijo su Švažaite 

Stase ir ten trupučiuką į Viekšnių geležinkelio stoties pusę buvo jų ūkelis, buvo skirta iš to Švažo 

Stasiaus, skirta žemės sklypas pagal gelžkelį, ir ten jie buvo įsikūrę. Beržanskiai buvo irgi, mūsų 

žemės nesirubežiojo, bet ėjo gelžkelis. Šiultė Pranas už Jakavičiaus buvo miško gale. 

Padvarių — nu Jasučiai, Virbauskai, Mačiai buvo, Perminai buvo, Augustas Mažeikiuose. 

Grigai Sonteklių kaime buvo. Grigas ir Poderiai. Trys stribai buvo ir Poderiai buvo, trys dar buvo 

— Kievišas buvo. Toliau į Bugių pusę buvo šitas Molis, Pranas, rodos, pri pat kelio buvo ūkelis 

nedidelis, paskiau Survilų ūkis buvo toliau trupučiuką pavažiavus, nu, Daugirdų dvaras buvo. Ir 

dar buvo Apulskiai tokie, kurie už miško, už Daugirdų dvaro, reikėjo miško keliuku... priklausė 

seniūnijai... Apulskiai, vienas ir antras — Juozas ir, ar Apolinaras buvo antrasis, du ūkiai buvo, 

du broliai. Ir jie buvo dar išvežti. Dar pamenu, tėvuks seniūnu, nuo mūsų iki tų Apulskiu turbūt 

kokie tikrai 5 kilometrai mažiausiai. Tėvuks užsodino ant kumelės — jok, ir turi atrast, ir vėskas. 

Nu, aš vaikas, joju joju per tą mišką... Tupikų buvo ūkis, jau kur prasideda tas miškas, Tupika čia 

buvo tas Seimo narys, Pranas, tai atjojau iki to Tupiko, pradėjau joti miško keliuku, nematyti nei 

to išėjimo į šviesą kokio nors, kad jau miškas baigiasi... Apsisukau, grįžtu atgal, atjojau iki 

Tupikos, į tą palaukę. Nu, žinau, ka tetė nedovenuos, jagu nenunešiu puopierių, vėl’ apsisukau, 

vėl’ ryžtuosi joti toliau, kaip bus — taip, sakau, vistiek. Miško keliuks, arklys išnešė. Jojau jojau 

— pamačiau palaukę. Pamačiau ir tą ūkį, nu ir atradau tuos Opulskius, atideviau tus puopierius ir 

su džiaugsmu parjojau... Žinau, kad „Opulskis” rašėsi. 

— Peiliškiai įėjo į tą seniūniją. Daubiškiai įėjo. O Dainoriai buvo toks kaimas? 

— Buvo buvo... Majauskai buvo, atrodo, kad jie dar Dainoriuse buvo... 

— Kame tas Bertulio ūkis buvo? 

— Jis latvių kilmės žmogus, pasistatęs gražų buvo gyvenamąjį namą puikų, vieną kitą ir kitą 

statinį turėjo. Pasiturintis ūkininkas, neeilinis. Nu tai Daubiškiuose, Daubiškių kaime. Ir ten buvo 

Dainiaus ūkis didžiulis, kaimynystėj buvo Bertulio ūkis. Prie gelžkelio, kur buvo sustojimas, 

gelžkelio stotelė buvo tokia, ta ten buvo irgi stambus ūkininkas. Tai jis irgi Daubiškių kaime 

skaitės. Ružė, Ligeikienė... du Ružių ūkiai buvo, Dainiaus buvo. Pukinskai kažkur buvo dar... 

— Iki karo, kas turėjo dampį, kas kuldavo pas jumis? 

— Jau buvo kuliamosios mašinos. Būdavo „blakstono” varikliu varoma šita kulamuoji, o kam 

priklausė... Atvažiuodavo iš kitų kaimų. Tėvelio brolis, kuris buvo tėviškę užvaldęs Maigų kaime 

— Dargis Antanas, tai jis buvo pasidaręs kuliamąją mašiną ir važiuodavo kuldamas. Turėjo savo 

tą „blakstoninį”. Kelias buvo pasidaręs šitas kuliamąsias. Ir dar Purvėnų kaime buvo Borusai, 

irgi taip pat gamindavo šitas kuliamąsias mašinas, turėjo vėjo jėgainę, sukdavo tekinimo stakles 

ir tekindavo pagrindinius tuos elementus, kurių reikėdavo gamybai kuliamosios mašinos. No 

kontaktuodavo su žydeliais, kad gautų rikalingo metalo arba užsakydavo, ką negalima pagaminti. 

Lygtai dar iš Čekų kaimo važiuodavo, Krutinis. 

— Gal kas nors turėjo kokią techniką, gal dviratį motorinį turėjo? 

— Jungai atvažiuodavo, tėvuks draugaudavo su tuo vokiečiu, kuris šitą Sonteklių malūną 

turėjo. Sonteklių. Čia užtvanka buvo, ir buvo turbina, ir maldavo, ir petliavuodavo. Nu ta tas 

Junga atvažiuodavo i pas mus į tėviškę, no ir aš kaip mažas visumet paprašydavau ka pavėžėtų. 

Žinau, ka būn toksai keturtaktis, gražus, NSU motociklas. Nu, o žiemos metu atvažiuodavo į 

399

Daugirdų dvarą šitas Sruoga, tai jo mašina atvažiuodavo čia iki mūsų ūkio, i kaip nekeista, ūkis 

buvo aptvertas tvora čia prie pat kelio ir visuomet užpustydavo tiek, kad jis nepravažiuodavo. Tai 

tėvuks kinkydavo arklį ir pravažiuoja pro šitą zoną, važiuoja toliau į Bugius. 

Šiuipys Antanas. Viekšnių valsčiaus „Arešto namas”. Bagamazninkė Kazlauskienė. 

Veterinorius Mikuckis. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Kor keturaukštis tas yr kooperatinis pastatyts [Mažeikių gatvėje]. Čia bovo ant kampo... 

stuoviej viens nams [Kazlauskienės]. Paskui stuoviej antras nams. Už to antro namo, kieme buvo 

pagalbinis pastats. I tame pagalbiniame pastate ta arešto truobelė bovo. Tėn vėins kambarėlis 

tebovo tiktaas. [...]. Ėini unt Mažėikių gatvės. Stuoviejo tas nams tuoks, kur dabar stuov tas 

[kooperatinis] nams. Tuoliau bovo sekantis nams, ar [irgi] Kazlauskienės tas nams. [...]. Ant to 

kampo pėrmasis Kazlauskienės nams, unt Mažėikių gatvės einont ontras nams, vuo tuo antro 

namo kieme buvo pagalbinis pastats i tame pagalbiniame pastate galu į tą gatvę, i tame 

pagalbiniame pastate buvo tas arešto... [...]. Tarybos narys yr Mažeikis. Jis viekšniškis yr. Tai jo 

sesuo rašė. Kaip ji pas Butkus gyvenusi... Tas tėvs Mažeikis bovo daboklės viršininkas. Ons 

vėins i tebovo čia. Tas buvo trisdešimtais metais. Mažeika, ruoduos, bovo tuo Vytautu. 

Tėn tame [antrame] name buvau, tėn gyveno tuoks veterinuorius Mikuckis. Mikuckio dvars yr 

Daubiškiūs. Tas viens bov ūkyj palėkės, o tas ontras veterinuorius bovo. I čia gyveno kap tiktaas 

va tame antrame name. Tas namas buvo bagamazninkės [Kazlauskienės]. Tokia auksiniais 

dantimis. Turiejo keturis namus. Čia tas nams, kor kooperatinis, stuoviej nams, žydai gyveno. 

Paskou Vytauto i Dariaus Girėno gatvių kamps yr, dvijų aukštų nams medinis, vuo tas bovo tuos 

motrėškos. I dar, ka ji sakė, keturis namus tor. Sako, bulves valgydavo i silkių rasalą. Vuo ji pati 

buvo bagamazninkė. Turiedavo būdą pasistačius, par kiekvieną turgų i prekiaudavo. Aš tik 

prisimenu ją — visi auksiniai dantys. 

— I tas nams prie [Vytauto gatvės] kryžkelės bovo anuos? Vuo kas tėn tame name būdavo 

seniau? 

— Anuos. Seniau pėrmas aukštas bovo įruoštas, kažkas tai gyveno. Buvo krautuvė dar 

keturiasdešimtais metais įruošta čia. Prie gatvės, tame kampe. Tik tarybiniais laikais antrą aukštą 

įruošė. 

Levitas Edmundas. Prisiminimai. — 2007. — Birž. 21. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Mano tėvas kaip man pasakojo — ten buvo toks kapitonas Juozas Mačys. Nuo Sonteklių, ten 

truobelė kažkur buvo. Jisai dirbo su tėvu. Mano tėvukas prie bolševikų pusę metų dirbo, paskui 

atleido jį. Kaip smetoninį tarnautoją. Jis važinėjo į Akmenę su dviračiu kasdien. Prasidėjo karas, 

tai mano tėvukas pradėjo dirbti valsčiaus sekretorium nuo tada. Ir dirbo kartu su Juozu Mačium. 

Ir per tą laiką, praėjus kokiam mėnesiui, žydus Viekšnių, buvo apie 500 žydų, suėmė visus, 

suvarė į sinagogą. Mano tėvukas, surinkęs parašų apie du šimtus, ėjo, jis vokiškai kalbėjo gerai, 

jis ėjo pas tą komendantą, kur vokietėlis buvęs, viršininką, prašė, kad paleistų daktarą, kaip jisai, 

Vaksmaną, jo, nams dviejų aukštų prie tilto. Žydelio sūnus, baigęs mokslus medicinos. Nuo 

skarlatinos jis ir mane gydė, 1938 metais. Aš sirgau skarlatina. Toks juodas, kresnas, 

garbiniuotas, atsimenu, atėjo. 1941 metais kada suėmė visus žydus, varė į tą šulę, raudona buvo, 

raudonų plytų mūras. [...]. 

[Savivaldybėj] ten Glodenis toks buvo, paskui prisimenu Žukauskas buvo, savivaldybėj dirbo 

raštininku, paskui buvo Feliksas Bružas, karo lakūnas buvęs, paskui jisai sekretorium dirbo, 

paskui Lizdenio tėvas, kur mirė prieš [kelerius] metus. Vuo tas, garbiniuotas, jis pas tėvą 

sekretorium dirbo vokiečių laikais, valsčiuj. 

70 metų būdamas, 71-72-73-74-ių maždaug metų jis važinėjo autobusais iki Kapėnų, iš 

Kapėnų ten [į Tučių mokyklą] eidavo ar pėsčias, ar kaip ten. Pamačiau tą mokyklą, kur jis ten, 

kur jisai ten vokiečių kalbą mokė, kur dirbo. Jis buvo pirmiausia labai doras žmogus. [...]. Jis 

gerai mokėjo vokiečių kalbą. Jis galėjo dėstyti aukštojoj mokykloj, kaip jis žinojo. Pramokęs 

savistoviai. Nieks jo nemokė. Jis, būdamas 67 metų, baigė aukštuosius kursus Maskvoj. Jis buvo 

iš Viekšnių išvažiavęs, gyveno ten a mėnesį ar kiek, kursuose tokiuose. I jis mokėjo rusiškai 

gerai. Rašė be klaidų. Bet be klaidų rašė lietuviškai. Jis kaligrafiškai rašė. I ka jisai buvo jaunas, 

400

jam pranašavo visi, ka jis bus rašytoju. Jis turėjo literatūrinių gabumų, vaizduotę kūryboj gerą. 

Kada aš buvau šešių metų, aš parašiau Viekšniuose čia rašinėlį ir mane... Aš ejau į mokyklą. 

Tėvelis buvo mokyklos vedėjas, o jinai [Tėvelienė] mokytoja mano klasei. Aš parašiau, jinai 

iškvietė mane prie lentos. Nu i sako, pasakyk dabar prieš klasę, kas tau parašė. O buvo užduotas 

darbas į namus parašyt „Miškas, vilkas, šunys”. Aš nustebęs, sakau — nu kas, aš. Melagi, sako, 

pasakyk, kas tau parašė. Nu, sakau, aš. Nu, sėsk. Paskui tėvui jin sako — Jūs jam parašėt. Mano 

tėvas sako — aš nežinau, nemačiau. Jis tikrai nematė. Sako, šešių metų vaikas turėt tokią 

fantaziją, tokią vaizduotę ir šitaip parašyt negali. Čia suaugusio žmogaus rašyta. Ir toliau, kol aš 

baigiau Viekšnių vidurinę mokyklą, mano kiekvieną darbą Švėgždienė, lietuvių ir kalbos 

mokytoja, baigusi universitetą, iš dvarininkų, iš Kontrimų tokia ponia, jinai kiekvieną mano 

darbą, nu, laisva tema, skaitydavo pati prieš klasę, nu, trisdešimt žmonių. 

Mano dėdė buvo teismo antstolis Mažeikiuose. Jis turėjo namus, turėjo „Fordą” naujutėlaitį, 

kuriuo mane iš ligoninės Mažeikių parvežė. Turėjo jis dvarą 12 kilometrų nuo Mažeikių. Ruzgų 

dvaras — jo dvaras. Namai, sodas, Mažeikiuos Sodų gatvėj tebėra dabar. Jis norėjo mane išleisti, 

buvo jis man krikšto tėvas, mane išleisti į teisininkus. Ir aš baigiau Viekšnių gimnaziją. Dėdė 

pabėgo į Vokietiją. Eit eit, bet reiks būt’ komjaunuoliu. Mano mama buvo labai religinga. No i 

papa nekentė tų bolševikų, nekentė visa esybe. Sako, tai, nu į partiją visą laiką grūdo, kalbino, 

varė, varė. Jis nestojo. Todėl jį atleido. Nes jam būtų reikėję duot’ „Nusipelniusio mokytojo...”. 

Taip prieš pusę metų, prieš 70 metų jubiliejų, jį atleido, ka nereikėtų duot. Jis buvo labai 

žmoniškas, rašydavo žmonėms pareiškimus, raštus. Ir jis neimdavo nieko iš žmonių. Jį labai 

mylėjo žmonės. Ketursdešimtais metais, kai atėjo Tarybų valdžia, valsčiaus viršaitis buvo 

Izidorius Mažeika, mano dermavonės tėvas buvo, dermavojo Viekšnių bažnyčioj. 

Pusė namo [prie cerkvės, J. Basanavičiaus g. Nr. 3] buvo mūsų butas, o kita pusė — valsčiaus 

savivaldybė. Pastogėj dar gyveno Žukauskis. Paskui Lizdėnis kitam gale. Vietoj Mažeikos 

Izidoriaus pastatė Viekšnių valsčiaus Vykdomojo komiteto pirmininku Malakauską. Batsiuvys iš 

Ylakių. Lietuvos Komunistų partijos pogrindinis narys. Ir jis paliko savo šeimą Ylakiuos, ir 

atvažiavo čia vienas pats. Kadangi keturi kambariai, tai tą mažą kambariuką jis paprašė pas mus. 

Pusryčius, pietus, vakarienę prie vieno stalo valgydavom. Du metrai, pusantro metro — ir 

savivaldybė, į darbą. Tai jis pas mus gyveno visą laiką iki prasidėjo karas, metus laiko. Bet mano 

tėvą laikė tiktai maždaug iki Kalėdų valsčiaus sekretoriu. Paskui jau partiniai organai 

neapsikentė — smetoninis sekretorius, buržuazinis — jį atleido. Ir jisai važinėjo su savo 

dviračiu, „Latvelio” buvo, iš Viekšnių į senąją Akmenę. Per visą žiemą, paskui pavasarį, kol 

prasidėjo karas. O pas mus gyveno tas Malakauskas. No ir jis labai nusivylė Tarybų valdžia. 

Mano mamai rudenį tą sako: „Levitiene, ką man daryti? Ar man paleist sau kulką į kaktą vot iš 

to, — vaikščiojo su naganu, — aš matau, kad aš... sėdėjau, man laužė kaulus, sėdėjau Smetonos 

tuos kalėjimuos, — jis 8 metus buvo prasėdėjęs kalėjimuos Smetonos, kaipo komunistas, — aš 

ėjau klaidingu keliu, dabar aš pamačiau, ką mes... kad apsirikom”. Viskų matė ten. Juk čia 

pirmas kolūkis buvo sutvertas, „Lenino keliu”, važiuojant į Akmenę. Atvežė žmones... Jis buvo 

nuvažiavęs į dvarą, jeigu neklystu, į Sonteklių dvarą, i ten tie kolūkiečiai — buvo atsiųsti iš 

Rusijos, kad organizuotų kolūkius — tai šiaudų pasikreikę... kaip kiaulės iškapojo, sudegino 

parketą, nupjovė liustras, veidrodžius sudaužė, kaip kiaulės, įsiknisę šiauduose. Jis pasibjaurėjo, 

ne tik tais, bet viskuo. Pamatė, kas ten Rusijoj yra, suprato jis. Sako: „Ką man daryt? Ar man eit 

užsimerkus tuo keliu, ar leist sau kulką į kaktą?” Jis pradėjo nekęst komunizmo, bet jis jau 

nebeturėjo ką bedaryt. Ir atėjo karas 1941 metų. Jis savaitę prieš karą, birželio 14 taip, kai 

žmones vežė... Mes turėjom iškeliaut — tėvas, aš, mama ir sesuo — tenais. Buvom įrašyti į 

sąrašą. Bet Malakauskas išbraukė mus ir pasirašė: „Atsakau partiniu bilietu”. Sakė: „Levitiene, 

už kelių dienų bus vežami žmonės į Rusiją. Jūs tame sąraše įrašyti, aš jus iš ten išbraukiau”. 

Prasidėjo karas, ir jis pats išbėgo. Ir paskui sužinojom po 20 metų, ka jis žuvo, kažkur prie 

Rygos, atsitraukiant. 

401

Miestelio dabartis ir perspektyvos // Būdas žemaičių. — 2007. — Liep. 17. — Nr. 54 

(1216). — P. 7 („Antradienio valanda”): iliustruota. — Tekste: 

Geriausiai miestelio, o ir visos seniūnijos, dabartinę situaciją bei perspektyvas žino Viekšnių 

seniūnijos seniūnas Aldonis Eselinas, kuris mielai mums papasakojo apie šiandieninį gyvenimą 

bei planus ateičiai, supažindino su „Seniūnijos vietos plėtros strategija 2007—2013 metams”. 

Vyraujantys verslai 

Viekšniai, dar prieš 70 metų garsėję savo amatininkais, šiandien senuosius amatus primiršo. 

Nebėra miestelyje puodžių, batus taiso gal tik vienas batsiuvys. Tik elektrą tebegamina tas pats 

senasis Viekšnių malūnas. Labiausiai miestelyje klesti prekyba. Šiuo metu veikia aštuonios 

parduotuvės, kurias atidarė privatūs asmenys, tik viena iš jų priklauso UAB „Grūstė”. Miestelyje 

beveik nebėra ir kavinių. 

Tiesa, Viekšnių kultūros centro darbuotojai sumanė prisiminti Viekšniuose gyvavusius 

senuosius amatus ir rugpjūčio mėnesį organizuoja respublikinę amatininkų šventę, kurioje tikisi 

sulaukti senųjų amatų atstovų, tautodailininkų. Gal tokios šventės padės atgaivinti miestelyje bei 

jo apylinkėse klestėjusius amatus? 

Socialinis bei kultūrinis gyvenimas 

Viekšniuose rūpinamasi gyventojų sveikata, jų socialine padėtimi bei švietimu ir kultūra. 

Miestelyje veikia gydymo įstaiga VšĮ „Dr. Antano Biržiškos sveikatos namai”. Jiems vadovauja 

vyriausioji gydytoja Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė, vadovaujanti ir Biržiškų vardo viekšniškių 

draugijai. Ši draugija rūpinasi Biržiškų palikimu, jų atminimo įamžinimu Viekšniuose. 

Neįgaliųjų problemomis rūpinasi ne tik seniūnija, bet ir Invalidų draugija, kuriai Viekšniuose 

vadovauja Antanas Krivickas. Jo rūpesčiu įsteigtas Viekšnių bendruomenės centras, kur likimo 

nuskriaustieji gali susiburti, pabūti kartu, pasimankštinti ar pasimokyti dirbti kompiuteriu. Čia 

jiems teikiamos ir kai kurios socialinės paslaugos. 

Dvasiškai viekšniškiams tobulėti padeda Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios dvasininkai ir 

Viekšnių kun. J. Ilskio ateitininkų kuopa, kurios vadovas — tikybos mokytojas Paulius Auryla. 

Viekšnių kultūros centras bei biblioteka organizuoja kultūrinį miestelio gyvenimą. Rengia 

įvairius renginius, iš kurių didžiausias — „Joninės”. Miestelio literatai susibūrė į klubą 

„Vinkšnelė”, o menininkai — į klubą „Spalvarnis”. 

Mažųjų miestelio gyventojų ugdymu rūpinasi vaikų lopšelis-darželis „Liepaitė” ir mokykla, 

neseniai susigrąžinusi gimnazijos vardą. Gauti vidurinį išsilavinimą ir įsigyti specialybę galima 

Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyriuje. 

Lankytinos vietos 

Miestelyje netrūksta lankytinų vietų. Čia veikia du muziejai — senosios vaistinės ir aviacijos 

pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialinis muziejus. Dar galima apžiūrėti Viekšnių 

urbanistinį draustinį, vandens malūną, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Šalia bažnyčios stovi 

Vytauto Didžiojo paminklas, pastatytas 1930 m., miestelio centre — paminklas Biržiškoms. 

Problemos bus sprendžiamos 

Viekšniuose padaryta daug darbų, tačiau problemų irgi netrūksta. Jas numatoma spręsti, kad 

miestelio gyventojai galėtų gyventi kuo patogiau, ramiau, kad turėtų kur pailsėti, papramogauti. 

Pasak seniūno A. Eselino, viena iš problemų — gyventojų užimtumas. Žmonėms sunku rasti 

darbą miestelyje, taip pat prastas ir laisvalaikio organizavimas, todėl ateityje numatoma įrengti 

daugiau sporto aikštynų, poilsiavietes prie upių, parką su vasaros estrada. Seniūnas sakė, kad 

kartu su Ventos regioninio parko administracija planuoja nutiesti dviračių takus parko 

teritorijoje, kad žmonės galėtų pasportuoti gamtoje, pailsėti. 

Numatyta pasirūpinti ir miestelio gerbūviu, jo aplinka. Jau parengti projektai vandens tiekimo 

ir nuotekų sistemų įrengimui, kasmet bus skiriamos lėšos gatvių priežiūrai ir remontui. 

A. Eselinas tikino, kad Viekšniai seniūnijos ir miestelio bendruomenės rūpesčiu ir ateityje bus 

tvarkomi, gražinami, kad čia būtų malonu ir vietiniams gyventojams, ir užsukusiam svečiui. 

402

Vaišnienė Sigutė. Vadovai domėjosi gamtosauga // Būdas žemaičių. — 2007. — Rugpj. 10. 

— Tekste: 

Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė ir projektų skyriaus vedėja 

Ilona Juchno susitiko su Mažeikių bei Akmenės rajonų merais, kitais atsakingais valdžios 

atstovais, Ventos regioninio parko direkcija aptarti gamtosaugos problemų. Susitikimas buvo 

konstruktyvus, pagrįstas noru bendradarbiauti, bendromis jėgomis saugoti turimas vertybes. 

Prasidėjus naujai rajonų savivaldybių tarybų kadencijai, Valstybės saugomų teritorijų 

tarnybos (VSTT) direktorė Rūta Baškytė vyksta susitikti su naujai išrinktais rajonų vadovais. 

Susitikimuose analizuojama esama saugomų teritorijų padėtis, aptariamos vystymo 

perspektyvos. Tokiu tikslu direktorė atvyko ir į mūsų kraštą. Ventos regioninio parko direkcija 

prie apvalaus stalo pakvietė Mažeikių ir Akmenės rajonų merus Vilhelmą Džiugelį bei Eugeniją 

Meškienę, urėdijos atstovus, vyriausius rajonų architektus, Viekšnių seniūną Aldonį Eseliną bei 

kitus gamtos apsaugos klausimais besirūpinančius asmenis. Ventos regioninio parko direktorius 

Apolinaras Nicius apibūdino parko savitumą, supažindino su nuveiktais darbais, pristatė 

spręstinas problemas. 

Savita geologija 

Norint saugomą teritoriją paversti patrauklia lankytojams, tuo pačiu pritraukiant kuo daugiau 

lėšų, būtina atskleisti tos teritorijos unikalumą. Respublikos bei užsienio mokslininkų jau 

pripažinta, jog Ventos regioninio parko svarbiausia gamtinė vertybė yra Ventos slėnis, jame 

esančios atodangos, griovos bei raguvos, eroziniai atragiai, upės erozijos sukurta reljefo įvairovė. 

Ventos regioniniame parke gausus kultūrinis ir istorinis paveldas, tačiau pačios svarbiausios 

parko vertybės — unikalios juros periodo uolienų atodangos, nuo seno žinomos Papilėje ir jos 

apylinkėse. Ši atodanga unikali Baltijos regione bei turi pasaulinę mokslinę reikšmę. Jurakalnio 

griovoje, kur yra juros sistemos uolienų atodangų, jau įrengtas pažintinis takas: nuo erozinio 

atragio apžvalgos aikštelės į Ventos upės slėnį bei kitoje jo pusėje esantį Papilės miestelį 

atsiveria nuostabus vaizdas, o peržengus laiptais į gretimą griovą atsidengia juros periodo 

uolienos. 

Kitas unikalus gamtos objektas — Avižlio ir Ventos upių santakoje abiejų upių erozijos 

sukurtas siauras ir ilgas atragis. Tai maždaug 100 m ilgio ketera stačiais šlaitais, užsibaigianti 

stačia atodanga abiejų upių santakoje. Atodangoje matyti ledyno deformuoti pleurito ir smėlio 

sluoksniai. Jau vien paminėtų objektų pakanka (o jų yra ir daugiau, — aut. past.), kad Ventos 

slėnis viliotų geologinio turizmo mėgėjus, specialistus, besimokantį jaunimą. Taigi VSTT 

direktorė apžiūrėjo šiuos objektus ir pritarė, jog būtina pritraukti lėšų informacinei-mokomajai 

sistemai sukurti. 

Aptartos aktualios problemos 

Susitikime taip pat buvo aptartos gairės dėl Europos sąjungos fondų 2007-2013 metams 

įsisavinimo bei suderinti įvairių institucijų veiksmai. Pasak Ventos regioninio parko direktoriaus 

A. Niciaus, norėta dar kartą įsitikinti, ar vietos valdžia pritaria generalinei krypčiai — lėšas 

pirmiausia investuoti į lankytojų centro statybą bei geologinio paveldo Ventos upės slėnyje 

propagavimą ir pritaikymą visuomenės pažintinam lankymui. Kadangi VSTT direktorė teigiamai 

įvertino atliktus darbus ir pritarė numatomiems planams, tikimasi, jog per keletą ateinančių metų 

sumanymų įgyvendinimui iš ES fondų bus įsisavinta keletas milijonų litų. 

Susitikime dalyvavęs Mažeikių miškų urėdijos urėdo pavaduotojas Augustas Lemežis išsakė 

kai kurias pastabas dėl parengtų ir šį rudenį Vyriausybėje bei Aplinkos apsaugos ministerijoje 

numatomų tvirtinti Ventos regioninio parko ir jo zonų ribų bei parko tvarkymo planų. Direktorė, 

pastabas pakomentavusi, paragino skubiai teikti siūlymus. 

Taip pat susitikime rajonų valdžiai padėkota už aplinkosauginių projektų rėmimą, išreikšta 

viltis, jog tarpusavio supratimas ateityje tik dar labiau stiprės. Jau paruoštas ir pradėtas vykdyti 

techninis projektas dėl Ventos regioninio parko autoturizmo trasos su informacine sistema. Per 

trejus metus numatoma įrengti 11 automobilių stovėjimo aikštelių su lauko baldais ir 

informaciniais stendais. Šiais metais minėtų darbų pradžiai iš Kelių priežiūros ir plėtros 

programos skirta beveik 100 000 litų. Pasak parko direktoriaus A. Niciaus, šiuo metu būtina kuo 

skubiau atlikti numatytus darbus prieš režisieriaus Juozo Miltinio 100-ųjų gimimo metinių 

403

minėjimą. Parko direkcija kartu su VSTT savo įsipareigojimus jau įvykdė: pasirūpino, kad būtų 

pakeisti į J. Miltinio tėviškę — Ramoniškes — vedantys mediniai tiltai. Rajonų savivaldybėms 

bei miškininkams liko pasirūpinti pakelių sutvarkymu. 

Su rajonų vyriausiais architektais ir kitais atsakingais asmenimis buvo atskirai svarstyti 

statybų ir rekonstrukcijų Ventos regioninio parko teritorijoje klausimai. Šia tema „Būdas 

žemaičių” paruoš atskirą publikaciją kitame numeryje. 

404

4.4. ORGANIZACIJOS, DRAUGIJOS, PARTIJOS 

Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1909. — Nr. 7. — Vas. 17 (2). — P. 109. — Tekste: 

„Viekšniai (Šiaulių pav.). Girdėties į Šv. Kazimiero draugiją musiškių įsirašę metinių sąnarių į 

50, amžinųjų 2. [...]. Žmonės klausinėja kits kito, kuomet įkurs Vartotojų draugiją, nes jau trečias 

mėnuo, kaip prašymas paduotas gubernatoriui, tikimės, jog neužilgo sulauksime, labai bus 

malonu. [Pasirašė:] Papartis”. 

Papartis. Viekšniai (Šiaulių pav.) // Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1909. — Nr. 30. — 

Liep. 28 (Kovo 10). — P. 465. — Tekste: 12 liepos buvo vartotojų draugijos susirinkimas, kurs 

išskyrė valdybą. Tikimės, jog nepoilgo pradės veikti. [Pasirašė:] Papartis. 

„Vienintelė čionai kultūriškai-ekonominė įstaiga — vartotojų draugija...”, Viekšniai / 

Vagabunda. — (Žinios) // Lietuvos žinios. — 1911, saus. 27 (vas. 9) (Nr. 11), p. 3. — Žinios 


1911. D. 1. — Kaunas, 2003. — 408 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės 

autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. Vagabunda — tikroji pavardė 

Vaclovas Biržiška]. 

„Gruodžio 1 dienoj prieš Kalėdas mūsų vartotojų draugija užbaigė pirmuosius savo 

krutėjimo metus...”, Viekšniai / Draugininkas. — (Žinios iš Lietuvos) // Vienybė. — 1911, 

vas. 15 (28) (Nr. 7), p. 108. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. 

Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1911. D. 1. — Kaunas, 2003. — 408 p. — [BK 


žinutės]. 

Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1911. — Nr. 7. — Vas. 15 (28). — P. 108. — Tekste: 

„Viekšniai (Šiaulių pav.). Gruodžio 1 dienoj prieš Kalėdas musų vartotojų draugija užbaigė 

pirmuosius savo krutėjimo metus. Skaudųs buvo praeitieji metai. Nesąžiningi tarnautojai buvo 

padaužę gerokai pinigų. Nuliudo sąnariai, išgirdę per visuotiną susirinkimą, kad truksta net 540 

rub. [...]. Bijodamas teismo kaltininkas paklojo ant stalo 560 rub. Dabar jau nebėra trukumo. [...]. 

Per tuos du mėnesiu draugija jau turi gryno pelno 107 rub. Tą viską pranešė valdyba per 

visuotinąjį susirinkimą, atliktą 30 d. sausio. Pernai pavasarį draugija buvo pargabenusi avižų 

„Ligovo” iš pat Švedijos ir bulbių „Voltiman” iš Lenkijos. Nuo vidurvasario lig vėlusto rudens 

pas mus pernai buvo tvanai; viskas pluduravo viename vandenyj. Javų šaknįs papuvo; per tai ir 

tos parvežtinės avižos davė tiktai apie dešimtą grūdą, ir tos pačios nuo lietaus išpendėjo. 

Nesveria, kaip turi buti. Kurie buvo ėmę bulbių iš draugijos, tie rudenį į augštą pašoko iš 

džiaugsmo. Naminės bulbės daug kieno supuvo, o pirktinės nėmaž. Užaugo didelės, miltingos, 

skanios. [...]. Puikios sėklos gyvulinių burokų ir morkų, ir kitų daržovių iš geriausiųjų Vokietijos 

sėklinių pargabentos. Atidarytas bovelnų skyrius. [Pasirašė:] Draugininkas.” 

„Vartotojų draugijoj įvestas puikus dalykas...”: [apie mezgimą mašinomis], Viekšniai / V. 

— (Kronika. Draugijų gyvenimas) // Viltis. — 1911, kovo 6 (19) (Nr. 27), p. 3. — Žinios aprašui 

iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1911. 

D. 1. — Kaunas, 2003. — 408 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus 

pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės]. 

Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1911. — Nr. 28. — Liep. 12 (25). — P. 439. — Tekste: 

„Nauji „Blaivybės” skyriai. Pranešta Kauno gubernatoriui apie „Blaivybės” skyriaus atidarymą 

Viekšniuose Šiaulių pav.” 

Šiaulių ukės paroda // Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1911. — Nr. 37. — Rugs. 13 (26). 

— P. 583. — Tekste: „Rugsėjo 3, 4 ir 5 dienomis Šiauliuose įvyko ukės paroda, surengta Šiaulių 

ukės draugijos. [...]. Viekšnių vartotojų draugija išstatė mašina namie austas žekes. Žekės austos 

405

iš musų linų, labai dailios ir nesvietiškai pigios. Puikių žekių pora 25 kap. Kaip matant visas tuoj 

ir išpirko. [...]. [Pasirašė:] Parodos lankytojas.” 






Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1911. — Nr. 50. — Gruod. 13 (26). — P. 795. — Tekste: 

1911 metų „27 d. lapkričio įvyko „Blaivybės” susirinkimas; nutarė įsteigti arbatinę špitolėje. 

Daugeliui netinka tas užmanymas. Labiau jiems tiktu, kad butu sutarę alinę įsteigti. [Pasirašė:] 

Papartis.” 

1911 m. Katalikų „Blaivybės” Draugijos veikimo apyskaita // Vienybė (Savaitinis 

laikraštis). — 1912. — Nr. 9. — Vas. 28 (Kovo 12). — P. 134. — Tekste: Viekšnių skyriuje yra 

pilnamečių narių iš viso 212. Iš jų vyrų 20, moterų 192. Abstinentų nėra. Nepilnamečių narių 

berniukų 2, mergaičių 18. Knygų, kalendorių neišplatinta. Gauta 81,63 rub. Išleista 15,15 rub. 

Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1912. — Nr. 10. — Kovo 6 (19). — P. 155. — Tekste: 

„Viekšniai. Vasario 19 d. [1912 metais] „Blaivybės” skyrius atidarė arbatinę.” 

Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1912. — Nr. 35. — Rugpj. 28 (Rugs. 10). — Tekste: „Šį 

pavasarį musų blaivininkų draugija atidarė arbatinę špitolėje. Rodos, gerai sekasi. Prie arbatinės 

yra didelis kiemas, kur gal sustoti arkliais atvažiavus. [...]. [Pasirašė:] Susilenkęs.” 

Vartotojų draugija: [Apie visuot. susirinkimą], Viekšniai // Lietuvos žinios. — 1914. — 

Vas. 9 (22). — P. 3. — (Lietuvos žinios. Draugijų reikalai). — Parašas: Vagabonda. — Žinios 


1914. D. 1. — Kaunas, 1998. — 476 p. — [BK pastaba: Vagabonda — tikroji pavardė Vaclovas 

Biržiška]. 

„Vasario 4 d. š. m. buvo čia visuotinas metinis vartotojų draugijos narių susirinkimas...” 

// Viltis. — 1914. — Vas. 12 (25). — P. 2. — (Iš Lietuvos. Draugijų gyvenimas). — Parašas: 

Narys. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių 


Vairas. — 1914. — Nr. 4. — Vas. 20. — P. 21. — Tekste: „Vartotojų draugijos. Vasario 4 d. 

buvo visuotinis metinis Viekšnių (Šiaulių ap.) vartotojų draugijos susirinkimas. Praėjusių metų 

pabaigoje joje buvę 297 nariai, kurie esą sudėję pajais 7007 rub. 41 kap. Per metus draugijos 

krautuvė pardavusi prekių už 44 903 r. 64 k. Gryno pelno likę 1495 rub. 94 k. iš kurio visuotinis 

susirinkimas paskyrė tarp kitko 10 rub. koop. švietimo fondui ir ½ % nuo apyvartos krautuvės 

vedėjui — 216 r. 57 kap.” 

Redakcijai laiškas // Lietuvos žinios. — 1914. — Bal 19 (geg. 2). — P. 4. — Parašas: 

J. Ak-nis. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių 


„Čia yra keliolika lietuvių krautuvių savininkų, iš kurių bent 3 skaito „L. žinias”...”, 

Viekšniai // Lietuvos žinios. — 1914. — Liep. 19 (rugpj. 1). — P. 2—3. — (Įvairios žinios). — 

Parašas: Vištvanagis. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų 

periodinių leidinių publikacijos. 1914. D. 1. — Kaunas, 1998. — 476 p. — [BK pastaba: 

Vištvanagis — tikroji pavardė Pranas Jacevičius]. 

Rinkliava [„Raudonajam Kryžiui”] // Lietuvos žinios. — 1914. — Lapkr. 21 (gruod. 4). — 

P. 2. — (Lietuvos žinios. Viekšniai). — Parašas: Ylelė. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos 

406

ibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1914. D. 1. — Kaunas, 1998. 

— 476 p. 

„Gruodžio 21 d. buvo čia nepaprastas ir gan skaitlingas Viekšnių vartotojų draugijos 

visuotinysis susirinkimas...” // Viltis. — 1914. — Gruod. 31 (1915. — Saus. 13). — P. 2. — (Iš 

Lietuvos. Draugijų gyvenimas). — Parašas: Ventos maldas. — Žinios aprašui iš knygos: 


Kaunas, 1998. — 476 p. 

Vartotojų dr[augija] / Narys P. — (Lietuvos žinios. Viekšniai) // Lietuvos žinios. — 1915, 

saus. 23 (vas. 5), p. 2. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų 

periodinių leidinių publikacijos. 1915—1917. D. 1. — Kaunas, 2000. — 384 p. — [BK pastaba: 

Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. 

Narys P. — spėliojama, kad tikroji pavardė Petras Bimba]. 

„Sausio 16 d. buvo čia visuotinis metinis vartotojų draugijos susirinkimas...”, Viekšniai / 

Ventos malda. — (Iš Lietuvos. Draugijų gyvenimas). — Lent. // Viltis. — 1915, saus. 27 (vas. 9), 

p. 2. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių 

publikacijos. 1915—1917. D. 1. — Kaunas, 2000. — 384 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo 

brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės]. 

„Sausio 16 d. buvo visuotinis vartotojų draugijos susirinkimas...”, Viekšniai. — (Iš 

Lietuvos) // Vienybė. — 1915, vas. 3 (16), p. 74. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos 

bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1915—1917. D. 1. — 

Kaunas, 2000. — 384 p. 

Vartotojų draugija / Viekšnių vartotojų dr-jos v-ba: pirm. J. Klimavičius, pirm. pavad. 

M. Žilinskis, sekr. kun. J. Urbanavičius, v-bos nariai J. Gargas, A. Baltutis, P. Galminas. — 

(Lietuvos žinios. Viekšniai) // Lietuvos žinios. — 1915, vas. 18 (kovo 3), p. 2. — Žinios aprašui 

iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1915— 

1917. D. 1. — Kaunas, 2000. — 384 p. 

Žr. taip pat: 

Koresp[ondento] prierašas / P. — (Lietuvos žinios. Viekšniai) // Lietuvos žinios. — 1915, 

vas. 18 (kovo 3), p. 2—3. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. 



prie žinutės. P. — spėliojama, kad tikroji pavardė Petras Bimba]. 

„Įsisteigus Vilniuje Liet. draugijai nukent. dėl karo šelpti, tuojau ir viekšniškiai 

subruzdo...”, Viekšniai / Užmirštas. — (Iš Lietuvos. Nukentėjusiųjų dėl karo reikalai) // Viltis. 

— 1915, kovo 15 (28), p. 2. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. 




„Sausio 18 d. š. m. buvo gan skaitlingas Viekšnių „Blaivybės” skyriaus metinis 

susirinkimas...” / A. Smailys. — (Iš Lietuvos. Draugijų gyvenimas) // Viltis. — 1915, geg. 5 

(18), p. 1. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių 

leidinių publikacijos. 1915—1917. D. 1. — Kaunas, 2000. — 384 p. — [BK pastaba: Apraše po 

įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. Autorius 

Antanas Smailys]. 

„Vasario 13 dieną čia buvo visuotinis vartotojų draugijos narių susirinkimas...”, 

Viekšniai / Burokiškių Ragutis. — (Žinios iš Lietuvos. Po visą kraštą. Mūsų draugijos) // 

Lietuvos aidas. — 1918, kovo 5 (Nr. 28), p. 3; Tėvynės sargas. — 1918, kovo 5 (Nr. 9), p. 9. — 

407

Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių 


/ žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. Burokiškių Ragutis — 

tikroji pavardė Jurgis Talmantas]. 

„Kovo 8 d. buvo čia „Blaivybės” draugijos steigiamasis susirinkimas...”, Viekšniai / Ant. 

Smailys. — (Žinios iš Lietuvos. Po visą kraštą. Mūsų draugijos) // Lietuvos aidas. — 1918, kovo 

23 (Nr. 36), p. 3—4; Tėvynės sargas. — 1918, kovo 28 (Nr. 12), p. 10. — Žinios aprašui iš 


— Kaunas, 2001. — 478 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus 

pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. Autorius Antanas Smailys]. 

„Gegužės mėn. 2 dieną vietinė... „Blaivybė” surengė senai čia laukiamą lietuvių 

vakarą...”: [J. Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje”], Viekšniai / Simė. — (Iš 

Lietuvos. Teatras) // Tėvynės sargas. —1918, birž. 5 (Nr. 22), p. 11. — Žinios aprašui iš knygos: 


Kaunas, 2001. — 478 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, 

vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės]. 

Iš kooperatyvų gyvenimo. — Turinyje: Akmenė [„Aušra”], Gruzdžiai, Joniškis, Laižuva, 

Lyduvėnai, Mažeikiai, [...], Viekšniai, Vilkaviškis [„Grūdas”] // Talka. — 1919, Nr. 1—3. — 

Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 

1919. — D. 1. — Kaunas. — 2003. — P. 165. 

Ąžuolėlis. Viekšniai (Mažeikių apskr.) // Pavasaris. — 1926. — Kovo 21. — Tekste: Šio 

miestelio jaunimas prieš keletą metų susispietė po „Pavasario” vėliava. Paskutiniuoju laiku, 

nustojus darbštaus vado, kuopa tapo našlaite. Bet štai 1925 m. spalių 8 d., kun. J. Ruibio 

iniciatyva, sušauktas kuopos susirinkimas, į kurį atvyko gana daug jaunimo. Išrinkta nauja 

valdyba: pirm. Al. Vaškys, vicepirm. Navickas, sekr. Pet. Juočerytė. Naujoji valdyba turi daug 

gražių sumanymų, palūkėsim jos darbų. [Pasirašė:] Ąžuolėlis. 

„Sidabras”. Vyliojamieji // Žemaitis. — Telšiai, 1926. — Geg. 23. — Nr. 20 (59). — Tekste: 

Vyliojamieji 

Krakiai, (Viekšnių v., Mažeikių ap.). Vietiniai „Pavasario” vadai susirūpino, kad jų nariai 

visai nutolo ir gali visai nebalsuoti už jų krautuvę „kademus”. Kad privyliojus p. L-as ir 

Patulevičius sumanė suruošti ypatingą vakarą į kurį varyti visus pavasarininkėlius ir vienkart 

įsakant kad kiekvienas turėtų su savimi lėkštę, „geldą” ir gerą kiaulinį samtį; mat, pasibaigus 

vakarėliui su šokiais ir rinkimų pasikalbėjimais, bus duodama už 50 centų pasrėbti, tik, žinoma, 

tiems, kurie duos iškilmingą pasižadėjimą balsuoti už jų „kromelį”. 

Visi pasirengimai atlikta: nupirkta bargan viena veršio galva ir 20 kilogramų pamilčių. 

Mažeikių malūninkas tuo reikalu yra susirūpinęs ar užmokės jam už pamilčius, o mėsininkas 

antrą dieną Velykų vyksta atsiimti veršio galvą. Man rodos, kad už vieną galvą ir pamilčius 

vargu bus galima privylioti bent bepročio balsą. 

[Pasirašė: „Sidabras”]. 

„MAŽEIKIAI. Mažeikių apskrities...” // Žemaitis. — Telšiai, 1926. — Rugp. 16. — Nr. 28 

(67). — Tekste: 

MAŽEIKIAI. Mažeikių apskrities savivaldybėje įvyko permaina: nuo rugpiūčio 1 d. apskr. 

valdybos narys P. Bimba norėdamas grįžti į mokyklos darbą, iš kurio. kr. dem. pastangomis buvo 

išstumtas, apleido savivaldybes. Jo vieton išrinktas ir jau pradėjo eiti pareigas Povilas Daniušis iš 

Viekšnių. 

Daniušis Mažeikiškiams plačiai žinomas, kaipo sumanus politikas ir veiklus kovotojas už 

žmonių teises. 

408

Kaimynas. Viekšniai // Pavasaris. — 1927. — Saus. 17. — Tekste: 1926 m. lapkričio 21 d. 

Viekšnių kuopa sušaukė valsčiaus kuopų susirinkimą. Ta proga įvyko iškilmingas Valančiaus 

Liaudies Universiteto atidarymas ir mokytojo p. Mačernio paskaita apie žmogaus sielą. 

Klausytojai salėje netilpo. [Pasirašė:] Kaimynas. 

Šaulys. Naujienos iš Mažeikių // Žemaitis. — Telšiai, 1929. — Gruod. 8. — Nr. 49 (225). — 

Tekste: 

— Maiguose organizuojama šaulių būrys, steigiama rankinė pieninė. [Pasirašė: Šaulys]. 

Viekšnių skyrius // Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjungos 

kalendorius-adresų knyga 1933 metams. — Kaunas. — 1933. — Tekste: P. 91. Tekste: 

„Viekšnių sk. įsteigtas 1932 X. 23 d. Nors šis miestelis ir nedidelis, tačiau lietuvių 

verslovininkų čia apsčiai esama. Skyrių suorganizuoti padėjo vietos inteligentai. Su ypatingu 

malonumu čia tenka pažymėti, kad net steigiamąjį susirinkimą atidarė ir gražiai susirinkusius 

pasveikino gerbiamas vidurinės mokyklos direktorius p. J. Sliesoraitis. Skyriaus valdyba 

sudaryta iš šių asmenų: A. Spingis — pirmininkas, J. Sliesoraitis — iždininkas ir J. Gelžinis — 

sekretorius. Skyrius, kad ir jaunas, bet jau nemaža yra nuveikęs. Ypač uoliai platinamas 

„Verslas” ir varoma propaganda organizacijos reikalu.” Yra valdybos narių nuotrauka. 

Trimitas (Lietuvos šaulių laikraštis). — 1936. — Nr. 12 (797). — Kovo 19. — P. 284. — 

Tekste: 

„Viekšniai. „Lietuvos Aido” 101 nr. kovo 2 d. provincijos kronikoje žinutė iš Viekšnių 

„Nevyksta visuomenės namai pastatyti” prasilenkia su tiesa. Viekšnių šaulių būrys namams 

statyti sklypo dar neturi. Didžiausia kliūtis tai ne pinigų stoka, kaip mini korespondencijos 

autorius, bet neturėjimas nuosavo sklypo, kurį manoma gauti iš vietos valsčiaus savivaldybės. 

[Pasirašė:] Būrio vadas ir tarybos nariai.” 

„Viekšniai. Kovo 8 d. paminėtas Vl. Putvinskis.” 

Trimitas (Lietuvos šaulių laikraštis). — 1936. — Nr. 12 (797). — Kovo 19. — P. 286. — 

Nuotrauka ir tekstas: „Šauliai [...] Ignotas, Blažys ir Bandžiulis Viekšniuose LŠS loterijoje 

laimėjo 100 litų.” 

Trimitas (Lietuvos šaulių laikraštis). — 1936. — Nr. 18. — Bal. 30. — P. 427. — Tekste: 

„Balandžio 18 d. įvyko Viekšnių valsč. tarybos posėdis. dalyvavo apskr. v-kas Volonsevičius 

ir šaulių rinktinės vadas pulk. leit. Kaunas. Pulkininkas nušvietė reikalą Viekšniuose šaulių 

namus statyti. Apskr. v-kas tam pritarė. Taryba nutarė duoti šaulių būriui centre (prie vid. mok.) 

žemės sklypą apie 7000 m 2 plot. namų statymui. Namų statyba netrukus prasidės. Aps. v-kas 

Volonsevičius ir apskr. inž. Sidabras nurodė šauliams, kokius maždaug namus reikėtų statyti ir 

žadėjo padėti sudarant planą.” 

Trimitas (Lietuvos šaulių laikraštis). — 1936. — Nr. 23 (808). — Birž. 4. — P. 550. — 

Tekste: „Purvėnai. Gegužės 21 d. būrio susirinkime atsilankė rinktinės vado padėjėjas kap. 

Mažylis. Supažindino su S-gos statutu ir skaitė paskaitą apie cheminį karą ir priešcheminę 

apsaugą. Paminėta ir kariuomenės su visuomene susiartinimo šventė. Išplatinta keliasdešimt 

Vilniaus pasų ir ženklelių. Būrys, nors dar jaunas, veiklą plečia. Turi išsinuomojęs aikštę karinio 

parengimo pamokoms, sportui ir pramogoms. Vietos visuomenė šauliams labai simpatizuoja.” 

Šalčius P. Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje. Iki 1915 metų. — Kaunas, 1937. — P. 99. — 

Tekste: Vartotojų bendrovės: „Viekšnių — įsteigta 1909. III. 20, pradėjo veikti 1909. XI. 17. 

Įsitaisė mezgimo dirbtuvę. 1913 m. narių 297, įnašų 7 007 r., prekių parduota už 44 903 rub., 

gryno pelno 1 495 r. 95 k., iš kurio paskirta 6 % už įnašus, 3½ % už įpirkimą nariams. 

(A. Bukantas buvo pirmininku). „Nutarta už įpirktas 1914 m. trąšas dividendo neimti, o pigiau 

jas pardavinėti”. (Viltis. — 1914. — Nr. 35). Daugiausiai veikė kun. J. Domarkas. 1914 m. įnašų 

409

7 350 r., atsargos 1 245 r., gryno pelno 2 335 r. 70 k., prekių apyvarta 42 118, iš kurio skirta 6 % 

nariams už įnašus, 3½ % už įpirkimą. Steigėjui kun. Vituviui išreikšta padėka.” 




















































410

išgrįstos baluojančios gatvės, aptvarkyti šalygatviai, tvoros, sutvarkytos iškabos ir kit. P. 

N. Daleckas, vietos policijos viršininkas, savo simpatija lietuviams verslininkams tikrai vertas 






















Viekšnių vidurinės mokyklos komjaunimo organizacijos metraštis. — Viekšnių vidurinė 

mokykla, [1967]. — 27 psl. / Senas albumas be nuotraukų. Kiekviename puslapyje violetiniu 

rašalu ranka rašytas tekstas. — [Bronislovo Kerio pastaba: Greta tais laikais būtino politinio 

teksto metraštyje yra paminėti kai kurie faktai, kai kurios pavardės, yra ir atsiminimų. Metraštis 

parašytas taip, kaip tais laikais buvo reikalaujama. Jau vien dėl to įdomus istorijos pavyzdys]. — 


1940 m. antrojoje pusėje keletas pažangių moksleivių susiburia į pirminę komjaunimo 

organizaciją. Ją sudaro sekretorius V. Ščemeliovas (dabar Vilniaus Valstybinio universiteto 

dėstytojas, geografijos mokslų kandidatas) ir keturi nariai: A. Stanevičius, E. Kinčinas, 

V. Noreikis ir D. Sidabras. Mokyklos mokinių veikla tampa įdomesnė ir turtingesnė. 

1940-41 m. m. lapkričio 7 mokykloje pirmą kartą iškilmingai švenčiamos Didžiojo Spalio 

Socialistinės Revoliucijos XXIII metinės. Mokykla ir jos aplinka papuošiama, o su menine 

programa mokiniai pasirodo darbo žmonėms. 

Išvadavus Tarybinei Armijai Lietuvą iš vokiškojo fašizmo jungo, vėl darbo žmogus laisvas. 

Mokykloje pirminės komjaunimo organizacijos nebuvo iki 1949 m., tik pavieniai mokiniai 

komjaunuoliai, kaip Doroškevičius, Stanevičius, Stonys, Žvaigždinas, kurie priklausė valsčiaus 

komjaunimo organizacijai. 

Nuo 1945 m. vasario mėnesio mokyklai skiriamas komsorgas. Juo tapo Ipolitas Stanevičius, 

kuris kartu su mokyklos direktoriumi ėmėsi ideologinio darbo priemonių komunistiniam 

mokinių auklėjimui stiprinti. 

Viena iš tų priemonių buvo politlavinimosi ratelio įsteigimas. Be to, energingiau buvo imtasi 

periodinės spaudos leidinių prenumeravimo, pradėti leisti sienlaikraščiai klasėse. 

Nuo kovo mėnesio komsorgu pradėjo dirbti Angelė Griciūtė. Mokykla aktyviai įsijungia į 

žuvusių už Viekšnių išvadavimą raudonarmiečių kapų sutvarkymą Juodeikių pušyne. Šis 

įsipareigojimas įvykdomas iki Gegužės 1. Šiai šventei iš anksto ruošiasi mokyklos choras bei 

numatoma pastatyti scenos veikalą. 

Gegužės mėnesį vėl keičiasi komsorgas. Juo tampa komjaunuolis Doroševičius. Toks dažnas 

komsorgų keitimas iš esmės trukdo sistemingam ideologiniam darbui, komjaunimo eilės neauga, 

o buržuazinės ideologijos įtaka dar vis aštriau pasireiškia. Šią ideologiją propaguoti drįsta kai 

kurie mokytojai pamokų metu: Virkutytė O., Opulskis A., Gargasienė St. 

411

Nuo sekančių 1945-46 m. m. ilgesniam laikotarpiui ima dirbti komjaunuolis Sidabras Domas, 

kuris žymiai energingiau imasi komunistinio moksleivių auklėjimo ir kovos su klerikalinės 

buržuazinės ideologijos pasireiškimu. Žymiai suaktyvinamas komjaunimo ir pionierių 

organizacijų kūrimo darbas. Su pionieriais ima dirbti klasių vadovai. Mokykloje pradedamos 

vesti politinformacijos mokiniams. Toliau tęsiamas Sidabro Domo pasakojimas: 

„Į komjaunimą įstojau 1941 m. kovo mėnesį. Tuo metu komjaunimo sekretorius buvo Jasulis. 

Iš pradžių aš dirbau Purvienų apylinkėje, o paskui Viekšnių valsčiuje sekretoriumi. Iki 1941 m. 

liepos 22 d. buržuaziniai nacionalistai organizavosi Viekšnių mieste, prie septynmetės mokyklos. 

Vadovas buvo Milčienės (mokytojos) vyras. Valsčiaus vadovai visi pabėgo, ir aš vienas likau 

valsčiaus patalpose. Vykdomojo komiteto pirmininkas pasakė: „Aš važiuoju į Mažeikius, ten 

skubiai manęs reikalauja”, — o pats pabėgo. Visą padėtį man nušvietė Mikužienė ir tėvas. Tada 

aš su tėvu ėjau namo. Bilietą turėjau su savimi ir jį perdaviau tėvui, kuris parnešęs namo paslėpė. 

Taip nuo to laiko slapsčiausi pas gimines Žibikų ir Medželenkės kaimuose. Po to, kai žydai buvo 

sušaudyti, aš grįžau į namus ir netrukus buvau suimtas. Tardymo metu daviau pasižadėjimą, kad 

daugiau nebesislapstysiu ir nebėgsiu. Gyvenau namuose. Mane siuntė kasti apkasų ir prie kitokių 

darbų. 

Kai buvau numatytas išvežti į Vokietiją, tai aš stojau dirbti į pieninę buhalteriu. Pieninės 

vedėjas tuo metu buvo Rimkus Pranas. Su manim pieninėje dirbo Ženė Kuchalskytė, Ceizarytė 

Irma. 

Susirinkimas buvo tik vienas, kada mums įteikė bilietus. Nė vienas komjaunuolis nepateko į 

jokias represijas. 

Buvo suorganizuotas partizanų būrys, kuriam vadovavo Gabalis (dabar jis gyvena Šiauliuose). 

Po karo Gabalis man davė rekomendaciją į partijos eiles. Ir aš į partiją įstojau. 

Frontą praleidau namuose ir po to vėl dirbau pieninėje iki pat 1945 m. Po to persikėliau į 

Mažeikius ir ten dirbau. Iš Mažeikių buvau paimtas į Tarybinę Armiją, kurioje išbuvau tik 

mėnesį, o paskui buvau atleistas dėl ligos. Grįžęs dirbau komjaunimo instruktoriumi ir vėliau 

pradėjau dirbti II-ju sekretoriumi (1946 m.). 1948 m. išvykau mokytis į Šiaulių partinę mokyklą. 

Iš tos mokyklos išvykau į Vilnių ir ten dirbau Ministrų taryboje. 5 metus dirbau profsąjungos 

pirmininku. Pradėjau dirbti partinį darbą, iš pradžių Pagėgiuose, Trakuose, Eišiškėse, ir pagal CK 

nukreipimą atvykau į Viekšnių kolūkį”. 

Nuo 1948. IX. 1. mokyklos direktoriumi skiriamas Dainius Kostas, kuris žymiai dar daugiau 

skyrė dėmesio mokytojų darbui suintensyvinti. Vienu iš svarbiausių uždavinių tampa pirminės 

komjaunimo organizacijos sudarymas bei pionierių veiklos pagerinimas. 

1949 m. sausio mėnesį mokykloje įkuriama pirminė komjaunimo organizacija, kurios sudėty 

5 komjaunuoliai. Sekretoriumi išrenkamas Smilgys Edmundas. 

Pasibaigus VLKJS XI suvažiavimui, mokiniai su mokytojais išsamiai išnagrinėjo 

suvažiavimo medžiagą, to iniciatore buvo į mokyklą atsiųsta nauja komsorgė Švažaitė Felicija. 

Aplamai, mokykloje jaučiamas žymus politinis ideologinis darbo suaktyvėjimas tiek mokytojų, 

tiek ir mokinių tarpe. 

Tų pačių metų pabaigoje mokyklos pirminę komjaunimo organizaciją sudaro 14 

komjaunuolių. Sekretoriumi išrenkama Ivaškevičiūtė Stasė. Mokyklos pionierių organizaciją 

sudarė 43 pionieriai. 

1949-50 m. m. pradžioje įvyko ataskaitinis pirminės komjaunimo organizacijos susirinkimas 

(pirmasis). Sekretoriumi išrenkamas Rimavičius Viktoras. Komsorge ir toliau dirba Švažaitė 

Felicija. Charakteringa, kad ataskaitinio susirinkimo protokolas bei priimti nutarimai buvo 

apsvarstyti ir Pedagogų tarybos posėdy, kad mokytojai ne tik gerai žinotų komjaunimo 

organizacijos veiklos turinį, bet ir padėtų stiprinti komjaunimo organizacijos įtaką ir vaidmenį 

komunistiniame moksleivių auklėjime. Tų pačių metų spalio mėnesį mokykloje lankėsi ir 

domėjosi komjaunimo organizacijos veikla tuometinis LLKJS CK sekretorius Uogintas, kuris 

vėliau savo pastabas dėl organizacijos veiklos išreiškė Pedagogų tarybos posėdy. Pirmo trimestro 

pabaigoje komjaunimo organizacija savo eilėse jungė 30 komjaunuolių, o pionierių draugovei 

priklausė 69 pionieriai. 

1960 m. prasidėjus mokslo metams pirminę komjaunimo organizaciją sudarė tik 30 

komjaunuolių. Per mokslo metus komjaunimo eiles papildė dar 35 mokiniai. Taigi, baigiant 

412

mokslo metus, mokykloje buvo 65 komjaunuoliai. Ką galima pasakyti apie narių skaičiaus 

augimą, tai mūsų mokykloj vyko gana gerai. Daugiausia narių paruošė X klasė. Pirminė 

komjaunimo organizacija pravedė eilę atvirų ir uždarų susirinkimų, taip pat buvo pravesta visa 

eilė komiteto posėdžių. Darbo planai buvo įvykdomi visi ir pagal nurodytas datas. Daugelis 

komjaunuolių vasaros atostogų metu atliko gamybinę praktiką prie mokyklos patalpų. 

Mokykloj buvo pravesta ir socialistiniai įsipareigojimai. Gerai vykdanti socialistinius 

įsipareigojimus pasižymėjo X ir XI klasė, su komjaunuolių iniciatyva priešaky. Gana gerai dirbo 

komjaunuoliai su pionieriais. Iš tokių komjaunuolių galima paminėti Šviesaitę, Jasiulyte ir kitus. 

Komjaunimo organizacija atšventė 43-sias Spalio socialistinės revoliucijos metines. 

Komjaunuoliai savo darbu pastatė švenčių dienos progai vaidinimą inscenizaciją „Jonukas 

partizanas”. Buvo sudaryta agitmeninė programa, kurios visą pagrindą sudarė komjaunuoliai. 

Šeštadieniais su programom pabuvodavo kaimyniniuose kolūkiuose, mokyklose. Per mokslo 

metus buvo pravedama visa eilė sportinių varžybų. Čia komjaunuoliai išbandė savo jėgas su 

mokyklos rinktine. Pavasario atostogų metu mokyklos krepšinio rinktinė dalyvavo zoninėse 

varžybose Joniškyje. 

Baigiant 1961 mokslo metus, pirminę komjaunimo organizaciją jau sudarė 91 komjaunuolis. 

Vėl buvo pravedama atvirų komjaunimo organizacijos susirinkimų. Komjaunuoliai palaikė 

ryšius su Didžiojo Tėvynės karo dalyviais Plastininu, Andriuškevičiene, Vereščiaginu. Buvo 

organizuojama eilė draugystės vakarų su kaimyninių mokyklų komjaunuoliais. 

Mokyklos komjaunuoliai padėjo tvarkyti įvairius plakatus, diagramas, rodiklius. 

Komjaunuoliai rinko metalo laužą, pelenus, makulatūrą. Buvo platinamos knygos. 

Komjaunimo organizacija palaikė draugiškus santykius su Užkaukazės moksleiviais. 

1963-64 m. m. vienuoliktoji klasė pirmoji mokyklos istorijoje tapo komjaunuoliška klase. Tai 

buvo spalio 26 dieną, minint 45-sias šlovingojo komjaunimo metines. 

Ta pati klasė palaikė santykius su Armėnijos TSR Alaveidi miesto komjaunimo organizacija. 

Iš aktyvesnių komjaunuolių galima paminėti G. Biržietytę, B. Vilimą, V. Kindurį, A. Sriubaitį, 

A. Bertašių ir eilę kitų. Beje, V. Kinduris vidurinę mokyklą baigė aukso medaliu. 

Antroji komjaunuoliška klasė buvo 1965-66 m. m. Iš aktyvesniųjų komjaunuolių čia 

pažymėtini Kuodytė L., Skutulaitė Z., Ružauskas E. ir eilė kitų. Z. Skutulaitė vidurinę baigė 

sidabro medaliu. 

Medalininkų kartas papildė ir dar dvi mokinės. Tai 1967 metais baigusios aktyvios 

komjaunuolės Marcinkevičiūtė ir Šiaulytė St. 

Dabartiniu metu mūsų mokyklos komjaunimo organizaciją sudaro [...] komjaunuoliai. 

Mokyklos komjaunuoliai palaiko ryšius su pirmaisiais komjaunuoliais, komjaunuoliais 

gamybininkais, studentais. Mokyklos komjaunuoliai sudaro pagrindą sporte, dūdų, šokių, 

literatų, fizikų, technikų ir kitų ratelių. Kaip pavyzdį paimkime dūdų orkestrą. Jis sudarytas iš 10 

žmonių. Iš jų 5 komjaunuoliai. Likę dar nėra komjaunuoliais, nes jiems dar tik 14. 

Čepinskas — mokyklos komjaunimo organizacijos sekretorius, Rutė — aktyvus sportininkas, 

geras mokinys, Noreikis — aktyvus sportininkas, gabus muzikantas, Kukštas — sporto klubo 

pirmininkas, komjaunimo komiteto narys, aktyvus sportininkas, literatas. Čepinskas, Rutė, 

Kukštas — JMD nariai. Beveik tie patys komjaunuoliai prieš tris metus pabuvojo Rygoje, kur 

vyko moksleivių sąskrydis. 

Eilę metų mūsų muzikantai užima pirmąsias vietas rajone, dalyvavo 1967 metų zoninėje 

apžiūroje Telšiuose. Orkestrantai taip pat dalyvavo ir respublikinėje dainų šventėje. Be 

muzikantų mūsų mokykla garsėja ir šokėjais. Tai pagrindą irgi sudaro komjaunuoliai. 

Be šokėjų, kaip jau buvo rašyta, veikia ir daug daug kitų ratelių. Šiais metais įkurtas 

vyresniųjų klasių dramos ratelis. Jį sudaro daugiau 20 mokinių. Įsteigtas konstruktoriųmodeliuotojų 

ratelis. Ir čia pagrindas komjaunuoliai. 

Geriausiai turbūt komjaunuoliai dalyvauja sporte. Iš aktyvesnių sportininkų 1967 metų galima 

paminėti St. Šiaulytę, J. Šiaulytę, J. Balvočių, V. Glodenį, S. Švažą, Rutę J., Jonuškį J., Kukštą J., 

Navickaitę N., Pundziutę V. ir dar daug daug kitų aktyvių komjaunuolių — sportininkų. 

Žvilgtelėkime į sporto kolektyvo tarybos ataskaitą. Pavyzdžiui, 1965/66 m. m. sporto 

kolektyvo nariai dalyvavo eilėje tiek vidaus, rajoninio ir respublikinio masto varžybose. 

Pagrindinė mokyklos sporto šaka tai krepšinis. Krepšiniu užsiiminėja 116 sporto kolektyvo 

413

narių. Daugumą jų sudaro komjaunuoliai ir pionieriai. Tais metais viešėjo Mažeikių mokyklosinternato 

krepšininkai. Rungtynes laimėjo mūsų krepšininkai. Mūsų mokyklos krepšininkai, be 

anksčiau minėtų rungtynių, žaidė draugiškas rungtynes su Ventos, Papilės, Akmenės mokyklų 

krepšininkais. Keletą kartų mokyklos krepšininkai žaidė su studentais. 1965 m. mūsų mokyklos 

mergaitės užėmė II vietą. Pažymėtinos komjaunuolės krepšininkės Skutulaitė, Vėžauskaitė, 

Saračinskaitė, Muniutė ir dar daug kitų. Berniukai užėmė III vietą. Čia pagrindą sudarė taip pat 

komjaunuoliai, tai Rutė, Bakanas, Vaškevičius ir kiti. Dalis mokyklos sportininkių — Skutulaitė, 

Muniutė, Vėžauskaitė, Jonuškytė, Marcinkevičiūtė — dalyvavo rajono rankinio pirmenybėse. 

Čia jos tapo čempionėmis. 

Antra labiausiai paplitusi sporto šaka — lengvoji atletika. Ja užsiiminėja 269 III–XI kl. 

mokiniai. Mūsų lengvaatlečiai 1966 m. pavasarį vykusiose rajono lengvosios atletikos varžybose 

užėmė I vietą. Individualiai čempionais tapo: Šiaulytė J. — 400 metrų bėgime. Pundziutė V. — 

šuoliuose į tolį. Navickaitė N. — trikovėje. 4x100 estafetėj I vietą užėmė mergaitės. Kukštas J. 

tapo rajono čempionu trikovėje, Balvočius J. nugalėjo 5 km ėjime ir disko metime, Glodenis V. 

nugalėjo 1500 metrų bėgime, Simanonis R. šuoliuose į aukštį, 4x100 estafetėj nugalėjo ir 

berniukai. Visi čempionai — komjaunuoliai. Jie dalyvavo už rajono rinktinę zoninėse varžybose 

Pagėgiuose. 

1966 m. mūsų mokykloje įvyko didelė sporto šventė ir pionierių festivalis. Pas mus tokios 

šventės rengiamos jau seniai. Pirmą dieną vyko „olimpinio pavasario” varžybos, o antrą dieną 

pas mus viešėjo latviai iš Rygos II-os mokyklos-internato, Papilės bei Akmenės mokyklų 

lengvaatlečiai. Su 6807 taškais pirmą vietą užėmė svečiai iš Rygos, o antroji atiteko mums. Eilė 

mūsų mokyklos lengvaatlečių buvo pakviesti į rajono rinktinę ir dalyvavo LTSR „Nemuno” 

draugijos pirmenybėse, kurios vyko Panevėžyje. Teisę dalyvauti rajono rinktinėje iškovojo 

Pundziutė, Navickaitė, Šiaulytė J., Balvočius J. Balvočius iškovojo sidabro medalį sportiniame 

10 km ėjime. Po mūsų mokinio Skutulo, kuris 1966 m. tapo 400 metrų barjerinio bėgimo 

čempionu, Balvočiaus pasiekimas mūsų mokyklos istorijoje yra antras. Mokykloje taip pat buvo 

pravesta visa eilė kitų varžybų: šaudymo. „olimpinės snaigės”, futbolo, šaškių, šachmatų. Sporto 

kolektyvas organizavo eilę sportinių viktorinų. 

Per 1965/66 m. m. vykusias varžybas sporto kolektyvo nariai įvykdė 213 sportinių atskyrių. 

Komjaunuolių ir sporto kolektyvo dėka pernai buvo surengtas sportinis žiburėlis. Daug darbo čia 

įdėjo buvusi pirmininkė Marcinkevičiutė ir sekretorius, dabar pirmininkas Kukštas. Apie sporto 

pasiekimus būtų galima rašyti dar daug. 

Mokykloje aktyviai veikia ir ateistų ratelis, kuris jungia daugiau kaip 20 vyresniųjų klasių 

mokinių. Buvę mūsų mokyklos komjaunuoliai Pukinskytė, Babrauskaitė, Borusevičius, Glodenis 

ir daug kitų su vadove mokytoja Škieliene aktyviai dirbo savo darbą. Pravedami ateistiniai 

susirinkimai ne tik klasėse, bet ir vakaro metu. 1967 m. pavasarį, padedant meno vadovei 

Saladžiuvienei, ateistai paruošė ateistinį literatūrinį teismą pagal Jevdokimovo „Nusidėjėlę”. 

Ateistai be meninių pasirodymų veda aktyvią propagandą, leidžia sienlaikraštį, kviečiasi 

lektorius, nagrinėja religines temas. 

Eilė mūsų auklėtinių, kurie jau išėję į gyvenimą, aktyviai dirba savo darbą. Kaip pvz., 

inžinieriai Rovas, Mockevičius, Bučius, dirbąs fizinio lavinimo mokytoju. Mūsų mokinys 

komjaunuolis Sidabras dirba kolūkio pirmininku. 

Dabartiniu metu sukurtas ateistų-istorikų ratelis, kurio pirmininkas komjaunuolis 

Stravinskas O. Čia numatoma nagrinėti 1917 metų socialistinę revoliuciją. Tuo bus padedama 

mokiniams sustiprinti savo žinias. 

Internacionalinis sektorius palaiko ryšius su Šiaulių pedagoginio instituto studentais. Su jais 

buvo pravesta draugystės vakarai. Šio sektoriaus nariai prižiūri Skabeikos kapą. Iš aktyvesnių 

sektoriaus narių galima paminėti Mačiutę — pirmininkę, Pikevičiutę, Petrikaitę ir kt. 

Aktyviai veikia ir pažangumo sekcija. Yra pravedamas konkursas „Penketas ir dvejetas”. 

Kiekviena klasė stengiasi kovoti už geriausią pažangumą, nes tada jie gauna „Penketą”. 

Pažangumo sekcijos nariai padeda atsiliekantiems. Šią sekciją sudaro komjaunuoliai. Pundziutė 

atsakinga už visą nuveiktą darbą. 

Mokykloje veikia ir „Politinis-idėjinis” sektorius. Jie per radijo mazgą veda laidas. Už jį 

atsakinga Drobutaitė L. Šio sektoriaus nariai praveda susirinkimus įvairiomis temomis. 

414

Tekstai po nuotraukomis, kurių nebėra: 

1952 m. pionierių vadovė A. Ancevičiutė. 

1945-46 m. komsorgas D. Sidabras. 

1953 m. rajoninė dainų šventė. 

Dūdų orkestras 1959 m. 

Ablingis S. O buvo taip... // Vienybė. — 1977. — Rugs. 24. — Tekste: Dar tebesant vokiečių 

okupacijai, 1918 m. rudenį susikūrė pogrindinė komunistų kuopelė: Ch. Zarcinas, Juozas Poškus 

(Žibikų kaimo siuvėjas), Jonas Vaičkus, Petras Lukauskas, Jonas Turkauskas. 

Babenskienė Elena. E. Veikla aktyvėja // Vienybė. — 1981. — Kovo 24. — Tekste: 

Raudonojo kryžiaus draugija Raudonosios vėliavos kolūkyje. 

Raudonis Antanas. Reikšmingų permainų liudininkas: [Jonas Juška] // Vienybė. — 1981. — 

Lapkr. 7. — Visas tekstas: 

Dar vienas darganotas lapkritis. Širdies dūžiai jo pradžioje atskaičiavo šešias dešimtis metų. 

Tačiau atrodo, kad esi toks pat jaunas, žvalus ir energijos kupinas, kaip tais neramios 

komjaunuoliškos jaunystės metais. Ir tokią akimirką labai traukia bent mintimis pražingsniuoti 

jaunystės takais... 

Ir, sakytum, pati širdis jubiliatui Jonui Juškai tvirtina: „Dar privalai žygiuoti. Juk tu — 

komunistas, karys, partijos idėjų propaguotojas.” 

Jonas Juška gimė ir augo buvusiame Viekšnių valsčiuje, Užlieknės kaime. Čia 1935 metais 

baigė pradinę mokyklą. Tuomet ir prasidėjo neturtingo valstiečio sūnaus gyvenimo kryžkelės. 

Apie mokslus nė svajoti neteko. Nuo mažų dienų patyrė savo dar silpnomis rankomis uždirbtos 

duonos skonį. 

Bet vis dažniau Jonukui ateidavo galvon nerami mintis, kad reikia kažką daryti, kad negalima 

laukti, kol kiti laimę tau ant padėklo atneš. Girdėjo, kad ir jų apylinkėse komunistų ir 

komjaunuolių esama, kad jie nori tame dievo užmirštame Lietuvos kampelyje revoliuciją 

padaryti. Kad žmonės laisvai ir laimingai gyventų. 

Netruko užmegzti ryšius su pogrindininkais. O netrukus ir 1940-ieji su demonstracijų šūkiais 

ir naujo gyvenimo džiaugsmu nuvilnijo. Liaudis paėmė valdžią į savo rankas. 

Jau tais pačiais 1940-aisiais Jonas Juška pradeda dirbti komjaunimo darbą Viekšnių valsčiuje. 

Tik neilgai liaudis džiaugėsi laimingu gyvenimu. Prasidėjo Didysis Tėvynės karas, Žemaitiją, 

kaip ir visą Nemuno kraštą, jau pirmomis jo dienomis užplūdo hitlerininkai, pakėlė galvas 

Tarybų valdžios išgąsdinti buožės. Likęs priešo pavergtoje tėviškėje, komjaunuolis vis dėlto 

norėjo būti jai naudingas. Ragindavo aplinkinių kaimų valstiečius nevykdyti prievolių 

okupantams, bendraamžius — nestoti į priešo kariuomenę. 

Laimingo atsitiktinumo dėka liko gyvas. Tiesa, vietiniai baltaraiščiai buvo areštavę, kankino 

badu, mušė, saikdino, suluošino sveikatą. Tačiau valia užsigrūdino. 

Išvadavus gimtąsias apylinkes iš okupantų, Jonas Juška vėl visas pasineria į komjaunimo 

veiklą, į gimtojo krašto atkūrimo darbą. Jis, Viekšnių valsčiaus komjaunimo sekretorius, suspėja 

visur, nuošaliuose valsčiaus kampeliuose aiškina vaikinams ir merginoms, kas tai yra 

komjaunimas, ragina nebūti pasyviais kovos už naują gyvenimą stebėtojais. Sparčiai auga 

valsčiaus komjaunimo organizacija, daug jaunų vyrų sutelkia į liaudies gynėjų gretas, pats su jais 

vyksta į kovos operacijas. Paskui, 1947—1949 metais, Jonas — valsčiaus partinio komiteto 

propagandistas, o 1949—1950 metais — partorgas. Kolektyvizacija. Paskolos rinkimas sugriauto 

liaudies ūkio atstatymui. Buržuazinių nacionalistų gaujų likvidavimas. Daug, labai daug 

sudėtingų uždavinių teko spręsti negausiai valsčiaus partinei organizacijai ir jaunam jos vadovui. 

Pats jautė, kad trūksta žinių. 

Aktyvus ir gabus jaunuolis siunčiamas į respublikinę partinę mokyklą. Ją baigęs, paskiriamas 

politiniam darbui Tarybinės Armijos daliniuose. Deja, pašlijusi sveikata primena save. Tačiau 

kiek pailsėjęs, mūsų tėviškėnas vėl grįžta į aktyvių kovotojų už partijos siekių įgyvendinimą 

gretas. Dirba partijos Ukmergės, Pabradės komitetų sekretorium, o dabar, jau dvylikti metai, jis 

Vilniaus miesto Lenino ordino atraminio parodomojo namų statybos kombinato vyresnysis kadrų 

415

inspektorius, vėl ir vėl renkamas statybos aikštelės partinės organizacijos sekretoriumi. Toks pat 

sąžiningas, darbštus, energingas. 

Joną susitikdamas, ir aš mintimis grįžtu į tuos neramios, bet gražios pokario jaunystės metus, 

kai mudu gana artimai bendravome. Susipažinome 1940—1941 metų mitinguose, kai dirbau 

Sedos valsčiaus komjaunimo organizacijos sekretoriumi. Pokario metais, nuo 1945-ųjų, buvau 

pasiųstas dirbti LLKJS Mažeikių apskrities komiteto instruktorium, o 1946—1947 metais dirbau 

apskrities komjaunimo komiteto pirmuoju sekretorium, tad dažnai susitikdavome komiteto 

plenumuose, susirinkimuose. Visada iš Jono išgirsdavai gerų naujienų apie bręstantį jaunimo 

sąmoningumą, apie nesulaikomus naujo gyvenimo žingsnius Viekšniuose. 

Rodos, kad visa tai buvo taip neseniai, tokie ryškūs atmintyje ano meto susitikimai, draugų 

veidai tokie pat jauni. Deja, daugelis mūsų, pokario tarybinių aktyvistų, jau pensininkai, kiti dar 

tebesidarbuoja įvairiuose baruose. Džiaugiamės, kad tai, apie ką tuomet nedrąsiai pasvajodavom, 

šiandien jau tapo tikrove. 

O jubiliatui norisi tvirtai paspausti ranką ir palinkėti ilgų gyvenimo metų. 

Savo archyve aptikau porą nuotraukų. Vienoje J. Juška užfiksuotas atliekant karinę tarnybą 

1953 metais, kitoje — Mažeikių apskrities komjaunimo aktyvas 1945 metais. Paskutinėje eilėje 

kryželiu pažymėtas J. Juška. 

Antanas RAUDONIS. Revoliucinio judėjimo dalyvis, respublikinės reikšmės personalinis 

pensininkas. 

Gedvilas A. (LTSR nusipelnęs mokytojas). Už laisvą Gegužį: Rajono istorijos puslapiai // 

Vienybė. — 1982. — Geg. 1. — Tekste: Mokytojas J. Kirlys apie skundą: „Geležinio vilko 

sporto sąjungos centro štabo pranešimai apie Viekšnių vidurinės mokyklos mokytojų antitautines 

pažiūras. Mažeikiai. 1930 m. kovo mėn. 8 d.” — Visas tekstas: 

Nepaisant net didelės pirmojo pasaulinio karo suirutės, Didžiosios Spalio socialistinės 

revoliucijos atgarsiai iš Petrogrado netruko pasiekti ir Nemuno kraštą. Pasiekė jie ir nuošalų 

tuometinės Lietuvos kampelį Viekšnius. Šūkis „Visa valdžia — Taryboms!” galingai skynėsi sau 

kelią į žmonių širdis, ir 1918 metų gruodžio 30 dieną Viekšniuose paskelbiama Tarybų valdžia, 

pradeda veikti revoliucinis komitetas, jo pavyzdžiu varguomenės branduoliai susikuria 

aplinkiniuose dvaruose. 

Bet perdaug jau nelygios buvo jėgos. Čia pat kaizerinių okupantų kariuomenė, bermontininkų 

gaujos, netoli, Sedoje, savo galvažudžius ėmė telkti Plechavičius. Nors Viekšnių 

revoliucionieriams ir padėjo Šiaulių darbininkai, kartkartėmis atsiųsdami šarvuotą traukinį, 1919 

metų kovo mėnesį revoliucinio komiteto aktyvistai, milicijos būrio kovotojai bei Raudonosios 

Armijos internacionalinės divizijos 39 pulko kariai buvo priversti trauktis Latvijos pusėn. 

Tačiau ir buržuazijai užgniaužus Tarybų valdžią, viekšniškiai nenustojo už ją kovoję. Jiems, 

kaip ir visos Lietuvos darbo žmonėms, vadovavo Lietuvos Komunistų partija. Neretai šiame 

šiaurės Žemaitijos kampelyje buržuazinės santvarkos tamsą praskirdavo šviesos ir tiesos 

spinduliai. Tai vienur, tai kitur suplevėsuodavo raudonosios vėliavos, pasklisdavo atsišaukimai, 

pasirodydavo kitokia komunistinė literatūra. Apie tokius ano meto įvykius žinios pasiekdavo ir 

pogrindinę LKP spaudą. Antai 1925 metų gegužės 31 d. „Tiesa” rašė: „Viekšniai. Pirmosios 

Gegužės šventė pas mus praėjo labai gerai, mūsų literatūros buvo išplatinta labai apsčiai. Ją 

platinom taip, kad kiekvieno darbininko stubelė galėtų jąja pasinaudoti. Mūsų literatūra padarė 

gilaus įspūdžio tarp mūsų miestelio darbininkų ir artimų kaimų bernų. Iš pat ryto pirmąją 

Gegužės dieną mūsų miestelis buvo pilnas darbininkų ir bernų, pasipuošusių raudonais kaspinais 

ar gėlėmis. Pas mus buvo šventės ūpas... Darbininkai išsiskirstė tik tada, kada pradėjo temti. Jų 

veiduose buvo galima matyti įsitikinimo, kad anksčiau ar vėliau įsigalės darbininkų ir valstiečių 

valdžia, o kartu ir proletariato solidarumo šventė.” 

Darbininkų ir valstiečių interesus taip pat gynė ir apskritai nebuvo abejinga revoliucinei kovai 

prieš įvairaus plauko išnaudotojus vietos inteligentija. Tai liudija ir buvusių Viekšnių 

progimnazijos mokinių atsiminimai. Štai buvęs mūsų mokyklos auklėtinis, vėliau — Kauno 

medicinos instituto bendrosios chirurgijos katedros vedėjas, profesorius T. Šiurkus rašė: 

„Mokytojai, dirbdami pedagoginį darbą, nebuvo užsidarę tarp keturių sienų. Prieš vienus seimo 

rinkimus, kai įvairių partijų agitatoriai važinėjo po miestelius ir sakė agitacines kalbas, jie 

416

neaplenkė ir Viekšnių. Aikštėje prie kooperatyvo, kur buvo daug žmonių (ir mes buvome), 

kažkoks krikdemų agitatorius sakė ilgą kalbą, girdamas savo partijos programą ir peikdamas 

kairiąsias partijas. Po jo kalbos išstojo vienas pažangių minčių skleidėjų mokytojas 

J. Aukštikalnis ir sukritikavo jo teiginius, pasiremdamas įvairiais gyvenimo faktais. 

Minia mokytojui labai plojo, o atvykėlį nušvilpė. Greitai po to mokytojas J. Aukštikalnis buvo 

atleistas iš mokytojo pareigų kaip „kenksmingas jaunimui”. 

Čionykščių mokytojų visuomeninį aktyvumą pabrėžia ir buvęs Viekšnių progimnazijos 

mokytojas J. Kirlys, dabar pensininkas, LTSR nusipelnęs kultūros švietimo darbuotojas, kuris 

savo atsiminimuose rašo: „...sąžiningas, kūrybingas darbas ir kiti kultūriniai renginiai mokykloje 

nepatiko tų laikų valdančioms sferoms. Mokyklos direktorius J. Sliesoraitis ne kartą man ir kai 

kuriems mokyklos bendradarbiams, ką nors sužinojęs, vis pranešdavo, kad „reikia pasisaugoti”, 

nes apskrities viršininko įstaigoje gauti nauji skundai...” O tų skundų, kaip patyriau, buvo 

nemaža. Štai vienas iš jų. Čia pacituosiu vieną archyvinį dokumentą, paimtą iš LTSR centrinio 

valstybinio archyvo fondų: „Geležinio vilko sporto sąjungos centro štabo pranešimai apie 

Viekšnių vidurinės mokyklos mokytojų antitautines pažiūras. Mažeikiai, 1930 m. kovo mėn. 8 d. 

Viekšniuose tautinių organizacijų veikimas yra apmiręs. Tas yra todėl, kad Viekšniuose nėra toj 

dirvoj darbininkų. Tautinį darbą dirbti galėtų padėti vidurinės mokyklos mokytojai, bet jie 

indeferentūs arba net „tikrieji demokratai”. Be to, Viekšniuose nėra tinkamos patalpos daryti 

susirinkimams ir rengti vakarams, tinkamiausia patalpa būtų vidurinės mokyklos salė, bet 

mokytojų taryba yra nutarusi salės jokioms organizacijoms, net ir šaulių sąjungai neišnuomoti. 

Tą sumanymą iškėlė mokytojas Kirlys Jonas, o jo nuomonę rėmė direktorius Sliesoraitis; 

vadinasi, vidurinės mokyklos direktorius ir mokytojų taryba, užuot padėję tautiniam darbui, dar 

patys trukdo. Yra žinių, kad mokytojas J. Kirlys Rusijoje buvo komisaras...” 

Iš šios ištraukos aišku, kad pažangieji mokytojai ranka rankon ėjo su liaudimi, kurios vaikus 

ne tik mokė, bet ir auklėjo revoliucinių tradicijų dvasia. Dėl sunkios materialinės būklės, 

nedarbo, išnaudojimo darbo žmonių pasipriešinimas kaupėsi ir virto bendru pasiryžimu dar 

atkakliau kovoti prieš nekenčiamą fašistinį režimą. Vis dažniau ir dažniau pasirodydavo 

raudonos vėliavos, kova plėtėsi. Štai „Žemaitijos tiesa” 1938 m. rugpjūčio mėn. pranešė: 

„Viekšniai. Šiame valsčiuje prieš rugpjūčio pirmą buvo iškeltos dvi vėliavos, 22 plakatai, apie 30 

atsišaukimų. Keli valstiečiai, veždami į nugriebimo punktą pieną, radę atsišaukimus atsinešė”. 

Policininkai, šauliai ir kiti buržuazijos pakalikai nėrėsi iš kailio, darbo žmonių švenčių 

išvakarėse areštuodami įtariamuosius revoliucine veikla, bet raudonosios vėliavos kiekvienais 

metais iki pat Tarybų valdžios atkūrimo Gegužės pirmosios garbei vis tiek suplevėsuodavo 

kuriame nors aukštame medyje tai Žibikuose, tai netoli Viekšnių. 

1940-ųjų Gegužės pirmąją viekšniškiai dar šventė nelegaliai, tačiau praėjus 3—4 dienoms po 

„tautos vado” Smetonos pabėgimo, Viekšniuose vėl laisvai suplevėsavo raudonosios vėliavos. 

Masiškame darbo žmonių mitinge, kuriame dalyvavo virš 300 žmonių, pirmą kartą po niūraus 

reakcijos viešpatavimo viekšniškiai pamatė ir išgirdo tuos, kurie taip ilgai kovojo už Tarybų 

valdžios atkūrimą. Kalbėtojai tuomet reikalavo legalizuoti Lietuvos Komunistų partiją, surengti 

Liaudies seimo rinkimus. Tarp tų naujo gyvenimo skelbėjų buvo pogrindininkai J. Šešnickis, 

S. Geisleris, A. Levinskas, A. Ulskis, Ch. Zarcinas ir kiti. Žmonės, kovoję už laisvą Gegužį, už 

šviesią ateitį. 

Rozga Leopoldas. Akmenės rajonas. — Vilnius: Mintis, 1983. — 48 p.: iliustruota: 

Fotografijos Vlado Uznevičiaus. — Tekste: 

Mitingai Viekšniuose vyko ir 1905 metų gruodį. 1918 m. rudenį medicinine praktika vertęsis 

komunistas P. Linkauskas čia subūrė pogrindinę komunistinę kuopelę. Jai priklausė 1905 m. 

revoliucinio judėjimo dalyvis Ch. Zarcinas, Žibikų kaimo siuvėjas J. Poškus, buvę kareiviai 

J. Vaičkus, J. Turkauskas. Antroje gruodžio pusėje J. Vaičkaus vadovaujamas liaudies milicijos 

būrys nuginklavo buržuazinę valsčiaus tarybą. Miestelyje įsikūrė revoliucinis komitetas, kuriam 

vadovavo J. Poškus. Netrukus Žiogaičių, Sovaičių, Dargių, Rekečių kaimuose ir dvaruose buvo 

išrinktos darbininkų ir vargingųjų valstiečių tarybos. Kovoti su kaizeriniais okupantais ir vietinės 

buržuazijos gaujomis viekšniškiams padėjo ginkluoti Šiaulių darbininkai. Jų šarvuotas traukinys 

pakeliui į Mažeikius sustodavo ties Viekšniais, o 1919 m. sausio 7 d. dalyvavo kautynėse su 

417

perėjusiais į puolimą revoliucijos priešais. Didelę paramą suteikė ir Raudonosios Armijos 

Internacionalinės divizijos 39 pulkas, 1919 m. sausio viduryje įžengęs į Viekšnius ir čia kurį 

laiką kovęsis su Latvijos pusėn pasitraukusiais kaizeriniais okupantais ir baltagvardiečiais. 

Gyventojai svetingai sutiko raudonarmiečius, kai kurie patys įstojo į pulką. Tačiau jėgos buvo 

nelygios. 1919 m. kovo 4 d. vokiečiai vėl užėmė Viekšnius, o tarybinis aktyvas, kuriam laikui 

persikėlęs į Mažeikius, turėjo ir iš ten pasitraukti. Traukiantis prie Jelgavos žuvo Viekšnių 

revkomo organizatorius P. Linkauskas. 

Paėmus valdžią Lietuvoje buržuazijai, nemaža 1918—1919 m. revoliucinių kovų dalyvių ir 

pažangaus jaunimo įsijungė į pogrindininkų gretas. Padaugėjus komunistinių ir komjaunimo 

kuopelių, 1928 m. Viekšniuose buvo sudaryti atskiri LKP ir LKJS parajoniai. Pogrindinėje 

veikloje aktyviai dalyvavo, platino LKP atsišaukimus Čekų kaimo valstietis L. Lukošius su 

dviem sūnumis, komjaunuoliai A. Ulskis, S. Geisleris, D. Nostys ir kiti, atkūrus 1940 m. Tarybų 

valdžią, ėję atsakingas pareigas valsčiuje ir Mažeikių apskrityje. Pogrindininkų vadovaujami, 

Viekšniuose 1934 m. streikavo miško medžiagos sandėlio darbininkai, 1938 m. laimėjo mokyklą 

stačiusių darbininkų streikas, o tų metų gegužės švenčių dienomis miestelyje iškeltos dvi 

raudonos vėliavos. 

Pirmomis hitlerinės okupacijos dienomis fašistai ir jų lietuviškieji pakalikai nužudė apie 800 

viekšniškių, tarp jų komjaunuolius A. Ulskį, A. Trainauską, S. Geislerį, kitus tarybinius 

aktyvistus. 

Rozga L. 4. Šviesa Ventos pakrantėse: RSPDP II suvažiavimo 80-osioms metinėms // 

Vienybė. — 1983. — Rugpj. 6. — Tekste: 

Amžiaus pradžioje, kai buvo ruošiamasi antrajam RSDDP suvažiavimui, kai jo delegatai 

skirstėsi į Rusijos miestus, dabartinis mūsų rajonas buvo tolimas ir nuošalus Kauno gubernijos 

pakraštys, neturėjęs pramonės, tuo pačiu — ir darbininkų klasės. Vis dėlto aidai apie neramumus 

stambiausiuose Rusijos ir Pabaltijo miestuose, auganti įtampa neaplenkė ir šio krašto. Skambiu 

aidu Ventos pakrantėse atsiliepė 1905-1906 metų sukilimo banga. Kruopių, Akmenės, Viekšnių ir 

Papilės gyventojai nušalino caro pareigūnų paskirtas valsčių valdybas, reikalavo mokyti vaikus 

gimtąja kalba. Iš Papilės kilęs Rygos darbininkas J. Liaugminas su J. Buržinskiu nušovė 

Joniškyje žandarų pakaliką. Streikuoja Klyšių, Daubiškių, grafo Zubovo dvarų darbininkai. 

1912—1913 metais grupė pažangių Papilės jaunuolių leidžia bolševikinio turinio laikraštėlį 

„Žarija”. 

Tačiau tai buvo daugiau gaivališki kovos su išnaudojimu, su carizmo priespauda 

pasireiškimai. Organizuotos, kryptingos kovos už Tarybų valdžią užuomazgos matyti 1918— 

1919 metais, kai Viekšniuose, Papilėje, Akmenėje, Vegeriuose buvo įkurti revoliuciniai komitetai 

ir ėmė funkcionuoti liaudies valdžios organai. Jaunos Komunistų partijos vadovaujama kova už 

socialistinę santvarką, už gyvenimą be išnaudotojų, tai priblėsdama, tai vėl ryškiai įsižiebdama, 

rajono teritorijoje neužgeso visus buržuazijos valdymo metus. 

Vienas iš pirmųjų šios kovos organizatorių Akmenės apylinkėse Robertas Balodis netrukus 

užmezga ryšius su Mažeikių pogrindininkais, 1924 metų vasarą Akmenės apylinkėse įvyksta 

LKP Šiaulių rajono konferencija, kitais metais Viekšniuose iškilmingai pažymima Gegužės 

pirmoji, 1928 metais, pažymint keturių LKP vadovų nužudymo antrąsias metines, Viekšniuose 

suplevėsuoja dvi raudonos vėliavos, sudaromas savarankiškas LKP Viekšnių parajonis, 

komunistinė kuopelė įsikuria Papilėje. O kokia energija ir jėga skamba iš pogrindinių 

komunistinių atsišaukimų, spausdintų apie 1934 metus ir vėliau Kairiškiuose ir platintų 

daugelyje aplinkinių miestelių ir kaimų! Augo pogrindininkų gretos, jas nuolat papildydavo 

jaunimas, komjaunimo kuopelių aktyvistai. Taip brendo jėgos, kurių labai prireikė 1940—1941 

metais, atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią ir pertvarkant gyvenimą naujais, socialistiniais 

pagrindais. 

Deja, pokario metais beveik viską vėl teko pradėti iš pradžių. Atkuriant karo nualintą liaudies 

ūkį, steigiant kolūkius, komunistai ir jų pamaina komjaunuoliai ne tik žengė pirmose gretose, 

buvo naujo gyvenimo organizatoriai, bet ir telkė bei stiprino savo gretas. 1951 metų gruodžio 

11— 12 dienomis įvykusioje pirmojoje neseniai, įkurto Akmenės rajono partinėje konferencijoje 

dalyvavę 47 delegatai su sprendžiamojo ir 23 delegatai su patariamojo balso teise atstovavo 228 

418

ajono komunistams (16-oje pirminių partinių organizacijų ir dešimtyje kandidatinių grupių buvo 

134 TSKP nariai ir 94 kandidatai į partijos narius). 

Šiandien rajono partinės organizacijos gretose beveik 2 tūkstančiai komunistų, kurie 

pasiskirstę 51 pirminėje ir 50 cechų partinių organizacijų. Gausiausi komunistų būriai dirba 

gamybiniame susivienijime „Akmenės cementas”, Statybinių medžiagų kombinate. Apie jų 

pasiaukojamą triūsą, apie pastangas telkti bendradarbių jėgas gamybos planams ir socialistiniams 

įsipareigojimams įvykdyti įtikinamai byloja šių kolektyvų daugkartinės pergalės sąjunginiame 

socialistiniame lenktyniavime. Gausios partinės organizacijos I. Černiachovskio, Lenino, 

„Raudonosios vėliavos” kolūkiuose, Kruopių tarybiniame ūkyje, kur taip pat, kaip ir čia 

paminėtose įmonėse, išrinkti partiniai komitetai. 

Nors jau seniai istorija tapo pogrindžio, pokario klasių kovos metai, partinių organizacijų 

kūrimosi laikotarpis, tačiau, ir šiandien rajono komunistams nėra lengvų veiklos barų. Taikus 

kūrybinis darbas reikalauja ne mažesnio pasiaukojimo, atsakomybės, pareigos jausmo. Juk 

svarbiausias partijos tikslas — tarnauti liaudžiai, vadovauti jai kuriant komunistinę visuomenę. 

Už tai vienodą atsakomybę jaučia visi partijos nariai, nesvarbu, kur bedirbtų — prie inžinieriaus 

stalo ar staklių, mokykloje ar kolūkio laukuose. 

Nueitas tolimas ir garbingas kelias. Jis nesibaigia. Jis tęsiasi. 

L. Rozga. 

Straipsniuose pasinaudota knygomis „Rasskazy o partiji”, kita istorine ir dokumentine 

medžiaga. 



pedagogo — veterano atsiminimai apie Viekšnius 1934—1941 metais. — Biržai, 1987-02-10. — 



Nežymi buvo ir tuometinių skaitlingiausių organizacijų — šaulių ir pavasarininkų — veikla. 

Šauliai turėjo chorą ir orkestrą. Choras pasirodydavo tautinių švenčių metu, o orkestras 

grieždavo retiems šokių vakarams ar gegužinėse. Pavasarininkai vos vos vegetavo, kunigų 

remiami ir vadovaujami. Kartais jie surepetuodavo kokį menkavertį ar, jei taip galima išsireikšti, 

bevertį religinio turinio veikalėlį. Vaidindavo vadinamojoje parapijos salėje, bet platesnio 

atgarsio ar pasisekimo tie „vaidinimai” neturėjo. Viekšniuose nebuvo nė didesnės salės, kol 

nebuvo pastatyta pradinė mokykla. Progimnazijoje antrame aukšte buvusi salikė ir jos scena 

buvo labai mažos, pritaikytos moksleivių reikmėms. Dargi pirmame aukšte koridorius — foje 

buvo didesnio ploto. Čia buvo šokama ne tik per moksleivių pasilinksminimus, bet ir tada, kai 

progimnazija po kelis sykius per metus surengdavo vakarus visuomenei su programa, bet ir ten 

tesutilpdavo palyginti nedaug žmonių. 

Gečas J. Tik blaivi tauta gali išlikti. — Vilnius, 1990. — P. 11. — Tekste: Cituota: Blaivybės 

brolija 1860 metais. Viekšniuose parapijiečių 30 680. Blaivybės brolijos narių — 27 918. Tai 91 

procentas. 

Sejavičienė Julija. Artimą — kaip pats save... // Vienybė. — 1995. — Saus. 21. — Tekste: 

Viekšnių Carito organizacija. Irena Grigienė (ir nuotrauka). 

Raguotienė G. Spaudą atgavus. — Vilnius, 1996. — P. 324. — Tekste: Viekšniuose nuo 

1913 m. kurį laiką veikė „Blaivybės” draugijos biblioteka. 

Gedvilienė J. Mokomės padėti sau // Vienybė. — 1996. — Lapkr. 30. — Tekste: Viekšnių 

medikų renginys. „Gydytojos A. Gurauskaitės iniciatyva buvo įkurtas Daktaro Antano Biržiškos 

sveikatos namų klubas.” 

Gedvilas Algirdas. Lietuvos socialdemokratų jaunimas būrėsi Kairiškiuose // Vienybė. — 

1997. — Vas. 12. — Visas tekstas: 

419

Daugeliui šio straipsnelio antraštė gali skambėti keistokai. Bet kai kam gal ir žinoma, kad 

organizuoto socialdemokratinio jaunimo veiklos pradžia tikrai susijusi su Kairiškiais, su 

M. Biržiškos tautinio atgimimo, jo visuomeninės veiklos pasireiškimu. 

Kaip yra žinoma, M. Biržiška, gyvendamas Vilniuje, aktyviai reiškėsi to meto nelegalioje 

spaudoje: „Darbininkų balse”, „Echo žycia rabotniczego na Litwie”, „Vilniaus žiniose”. Ypač 

reikšmingas buvo jo bendradarbiavimas su „Vilniaus žinių” redakcija. Ko gero, tai buvo jo 

publicistinė praktika, kuriantis jau legaliai socialdemokratų spaudai, žurnalui „Naujoji gadynė”. 

Jame 1906—1907 m. buvo skelbiami M. Biržiškos straipsniai. 

Dar studentaudamas Maskvoje, M. Biržiška prisidėjo prie Maskvos lietuvių visuomenės 

organizavimo, dalyvavo universiteto studentų judėjime, susipažino su socializmo idėjomis. 

1901 m. jis įstojo į lietuvių studentų draugiją, vėliau buvo išrinktas jos vicepirmininku. 

Dalyvaudamas šios draugijos veikloje, jis dar labiau subrendo kaip būsimasis politikas. Dėl savo 

politinės veiklos M. Biržiška pašalinamas iš Maskvos universiteto ir šešiems mėnesiams 

įkalinamas Kauno kalėjime. Atlikęs bausmę, 1902 m. M. Biržiška vėl buvo priimtas į 

universitetą, kur dar aktyviau ėmė dalyvauti lietuvių visuomenės veikloje, jam buvo artimos ne 

tik socializmo idėjos (visuotinė laisvė, lygybė, gerovė), bet lygiagrečiai ir lietuvių tautinio 

atgimimo reikmės kaip glaudi visuma. Jis tada propagavo Lietuvos autonomiją, demokratinės 

respublikos vietinę savivaldą, tautinę švietimo sistemą. 

Tos krypties laikėsi ir ano meto socialdemokratai. Jų veikloje tuo metu ypač aktyviai reiškėsi 

kairiškietis V. Sirutavičius, Peterburgo technologijos instituto studentas. 1904 m. vasarą, grįžęs į 

Lietuvą ir į gimtuosius Viekšnius, M. Biržiška su grupe socialdemokratinės pakraipos 

bendraminčių (tarp jų buvo ir M. Biržiškos brolis Vaclovas) dalyvavo pirmoje lietuvių 

socialistinės jaunuomenės konferencijoje Kairiškiuose. Tos konferencijos organizavimui pritarė 

ir sąlygas sudarė V. Sirutavičius, su kuriuo M. Biržiška progai pasitaikius stengėsi dalyvauti ir 

šio krašto žmonių pažangiose akcijose. 

1905 metais M. Biržiška tampa Lietuvos socialdemokratų partijos nariu ir aktyviai reiškiasi 

šios partijos veikloje — iš pradžių kaip Vilniaus komiteto, vėliau kaip centro komiteto narys, 

neretai, ypač sunkiomis partijai valandomis, vienintelis veiklus iš laisvėje likusių partijos 

lyderių, pavyzdžiui, 1905—1907 metų sukilimo dienomis. Kaip socialdemokratų atstovai, 

M. Biržiška, S. Kairys, S. Narutavičius, J. Vileišis lietuvių konferencijoje Vilniuje 1917 m. 

rugsėjo 18—22 d. buvo išrinkti į tarybą ir aktyviai jos veikloje dirbo, kol pagaliau 1918 m. 

vasario 16 d. buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Beje, net du kartus jis ir minėti tarybos 

nariai buvo pasitraukę iš tarybos. Vieną kartą 1917 m. gruodžio 11 d., kai taryba bandė taikstytis 

su kaizerine okupacine valdžia, o antrąkart — kai dalis tarybos narių Lietuvos ateitį glaudžiai 

norėjo susieti su Vokietija ir Lietuvos karaliumi išrinkti princą Vilhelmą von Urachą. Tai byloja 

apie ypatingą socialdemokratų principingumą siekiant visiškos Lietuvos nepriklausomybės. 

Tiesa, nuo 1918 m. lapkričio mėn. M. Biržiška tarybos veikloje dalyvavo kaip nepolitinis 

socialdemokratų srovės veikėjas, mat buvo taktinių nesutarimų su socialdemokratų partijos 

vadovybe. 

Masiulienė R. Didelis Lietuvos statytojas // Vienybė. — 1997. — Bal. 2: ir nuotrauka 

„Senasis Kairiškių dvaro pastatas — V. Sirutavičiaus gimtinė”. — Visas tekstas: 

Taip V. Sirutavičius pavadintas Amerikoje leistame „Keleivio” laikraštyje. Didelis, bet 

primirštas... 

Balandžio 5 dieną sukanka 120 metų nuo V. Sirutavičiaus gimimo. Jo paveikslas dar gyvas 

vieno kito vyresnės kartos kairiškiečio atminty, mokykloje įrengta jam skirta ekspozicija, bet 

šitas žmogus tikrai vertas didesnio pripažinimo. 

Vartau paties V. Sirutavičiaus ranka rašytą autobiografiją. Didžiuodamasis pasakoja, kad gimė 

Kairiškiuose, žemaičių bajorų šeimoje, kad baigė Šiaulių berniukų gimnaziją — tą pačią, kaip ir 

jo tėvas Julius, kaip ir jo sūnūs — Vytautas ir Jonas. 

Stebina geras lietuvių kalbos mokėjimas, nors namuose kalbėta lenkiškai, mokytasi rusų 

kalba. Matyt, buvo samdomas namų mokytojas lietuvių kalbos mokyti. Studijų metais gyveno 

vienam kambary su A. Smetona, kartu šapirografavo J. Jablonskio trumpą lietuvių kalbos 

gramatiką. Neužmirškime, kad tai buvo spaudos draudimo metai... 

420

Dideli V. Sirutavičiaus nuopelnai socialdemokratų judėjimui. 1901 metais, studijuodamas 

Peterburge, kartu su S. Kairiu suredagavo pirmą „Darbininkų balso” numerį, išspausdino Tilžėje, 

slapta platino Lietuvoje. Prieš tai bendradarbiavo „Varpe”, „Lietuvos ūkininke”. Labai 

prasmingas vienas iš jo slapyvardžių — „Homo novus (iš Žemaitijos)”. Cituoju Amerikoje 

leistas „Naujienas”: „Darbininkų balso” pasirodymas Lietuvos darbo žmonėms buvo reikšmingas 

įvykis. Jo skiltyse subrendo rašytojas J. Biliūnas, teisininkas A. Janulaitis, Lietuvos 

nepriklausomybės metais Vytauto Didžiojo universitete Lietuvos istorijos teisę dėstęs ir keletos 

mokslo veikalų autorius, ir kiti žymūs Lietuvos rašytojai” (1961. 07. 12). 

V. Sirutavičius, S. Kairys bei A. Janulaitis ir buvo tas trejetukas, kuris tuomet vadovavo 

socialdemokratų partijos veikimui. Tai jie spausdino atsišaukimus, juos slapta platino, ruošė 

darbininkų demonstracijas bei streikus prieš caro valdžią. 1904 m. Kairiškiuose, jo tėviškėje, 

vyko lietuvių socialdemokratų jaunuomenės konferencija. 

Kaip socialdemokratų partijos narys, V. Sirutavičius dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, 

Steigiamajame seime. 

Pasitraukęs iš politinės veiklos, V. Sirutavičius Kairiškiuose suprojektavo ir pastatydino 

kartono fabriką. Iki 1933 m. žymi dalis produkcijos ėjo eksportui, vėliau, augant pramonei ir 

kylant krašto kultūrai, daugiau kartono suvartota šalyje. Darbininkai buvo aprūpinti gerais butais 

ir padoriu atlyginimu, medicininiu aptarnavimu, žiemą uždarbio būdavo ir aplinkiniams 

ūkininkams. Padorus atlyginimas atrodė taip: B. Tuzienė, fabriko darbininkė, pasakoja, kad per 

mėnesį gaudavusi 150 Lt ir už tokią sumą buvo galima nusipirkti karvę. Leido į mokslus savo 

darbininkų vaikus, pvz. vairuotoją Šiurkų, buhalterį Indriušką. Kairiškių vaikams pastatė mūrinę 

dviaukštę mokyklą. Mokytojus Gruces aprūpindavo maistu. 

Iš krūmynų ir nenaudojamos žemės, pripirkęs jos papildomai, V. Sirutavičius sukuria pažangų 

200 ha ūkį. Įrengta uždara drenažo sistema. Įveisiama olandų veislės karvių. Ūkio šakos: 

pienininkystė, veislinė gyvulininkystė, sėklininkystė. 

Verslininko netenkino vien veikla Kairiškiuose. Čia jam buvo ankšta. Šiauliuose suorganizavo 

bendrovę „Molis”, kuri pastatė modernų plytų fabriką Daugėliuose, iki okupacijos nespėjo 

įsteigti užplanuoto stogams dengti eternito plytelių fabriko. Jis buvo vienas iš „Pastogės” 

bendrovės steigėjų. Bendrovė pastatė Šiaulių dramos teatrą, planavo statyti viešbutį. 

Daugelį darbų nutraukė okupacijos. Veiklus organizatorius priverstas pasitraukti. Sovietinėse 

enciklopedijose V. Sirutavičius minimas tik kaip „buržuazinis veikėjas”... Žinoma, neigiamai. 

Visus besidominčius mūsų rajono istorija, ryškesnėmis asmenybėmis kviečiame balandžio 5 

dieną, 13 val., į Kairiškių kultūros namus. Tikimės sulaukti svečių iš LSDP vadovybės. Veiks 

V. Sirutavičiui skirta ekspozicija, pakviesime į ekskursiją po Kairiškius. — [Nuotraukoje:] 

Senasis Kairiškių dvaro pastatas — V. Sirutavičiaus gimtinė. 

Rozga Leopoldas. Paminėjo garbingąjį kraštietį // Vienybė. — 1997. — Bal. 12. — Tekste: 

Kairiškiuose paminėta V. Sirutavičiaus gimimo 120-ųjų metinių sukaktis. Anūkas — Istorijos 

instituto mokslinis darbuotojas V. Sirutavičius. — Visas tekstas: 

Praeitą šeštadienį Kairiškiuose paminėta buvusio Kairiškių dvaro savininko, vieno iš Lietuvos 

socialdemokratų partijos ugdytojų — Vlado Sirutavičiaus gimimo 120-ųjų metinių sukaktis. 

Pasak renginio organizatorės, mokytojos R. Masiulienės, norėta į žmonių sąmonę ir širdis įdiegti 

supratimą, koks nusipelnęs Lietuvai ir šiam kraštui buvo V. Sirutavičius, daugiau apie jį sužinoti. 

Deja, norinčių daugiau sužinoti apie kraštietį, kurio palikimu iki šiol Kairiškių žemės ūkio 

bendrovė naudojasi, atėjo mažai — kaip ir į kitus renginius. Atėjusieji galėjo apžvelgti knygų ir 

publikacijų parodėlę apie gabaus inžinieriaus ir veiklaus politiko gyvenimą. 

V. Sirutavičiaus biografiją, jo organizacinę veiklą išsamiai apžvelgė Kairiškių pagrindinės 

mokyklos istorijos mokytojas S. Masiulis. Seimo ir jo socialdemokratų frakcijos narys 

V. Andriukaitis išsamiai papasakojo apie socialdemokratinio judėjimo Europoje ir Lietuvoje 

ištakas bei V. Sirutavičiaus vaidmenį atgaivinant socialdemokratų partiją XIX ir XX amžių 

sandūroje. Caro valdžiai 1899 metų pradžioje areštavus ir įkalinus visus Lietuvos 

socialdemokratų partijos vadovus bei aktyviausius narius, ją telkti ėmėsi V. Sirutavičius, 

S. Kairys ir A. Janulaitis. Būtent jų pastangomis 1905 m. susirinkęs Vilniaus Seimas pasisakė už 

421

Lietuvos nepriklausomybę ir jos demokratinę santvarką. V. Sirutavičius veikė ir Steigiamajame 

Seime 1920 m. Tai buvo šviesuolis, idealistas, teigė kalbėtojas. 

Jo kalbą pratęsęs Vilniaus universiteto docentas D. Kirvelis sakė, jog esąs pagrindas teigti, 

kad 1902 metų pradžioje būtent Kairiškiuose įvyko penktasis LSDP suvažiavimas. Jis priminė, 

kad 1944 m. emigravę į Vakarus, V. Sirutavičius su S. Kairiu jau Vokietijoje pirmieji rūpinosi 

atkurti Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, kairiškietis vadovavo jo skyriui ir pats ruošė 

projektus, kaip atgaivinti karo nuniokotą Lietuvos ūkį. Deja, iki savo mirties 1967 metais mūsų 

kraštietis Lietuvon nebesugrįžo. 

Kairiškių žemės ūkio bendrovės pirmininkė D. Zamarienė pažymėjo, kad iki šiol 33 

kairiškiečių šeimos gyvena buvusiuose dvaro pastatuose, o V. Sirutavičiaus įrengta beveik 150 ha 

plote drenažo sistema iki šiol veikia be priekaištų. 

Konferencijoje prisimintas ir V. Sirutavičiaus vaidmuo 1905 metų maišto prieš carizmą metu, 

jo parama aktyviam politinių mitingų organizatoriui K. Bieliniui. Garbingojo kairiškiečio 

anūkas, istorijos instituto mokslinis darbuotojas V. Sirutavičius sakė, kad artimieji ilgai nuo jo 

slėpę žinias apie senelį, matyt, norėdami apsaugoti nuo sovietinės valdžios persekiojimų. Jis 

padėkojo renginio organizatoriams, kad saugo senelio atminimą. Renginio dalyvius pasveikino 

LSDP Akmenės rajono skyriaus pirmininkas A. Krūminas. Mokytojas S. Masiulis surengė 

svečiams ekskursiją po buvusį Kairiškių dvarą. Renginyje aptartos galimybės Kairiškių 

pagrindinei mokyklai suteikti V. Sirutavičiaus vardą. Renginio pabaigoje Seimo narys 

V. Andriukaitis jame dalyvavusiai S. Niūniavaitei išaiškino, kad socialdemokratai nėra 

bolševikai. Konferencijos dalyviams koncertavo Papilės moterų vokalinis ansamblis. 

Gricius Rimantas. Ateitininkų veikla mokykloje: [Viekšnių vidurinėje mokykloje] // 


„Nors organizacija šiuo metu nėra ypatingai gausi (kol kas iki dviejų dešimčių), tačiau be šio 

būrelio, vadovaujamo tikybos mokytojo Pauliaus Aurylos, jau nebeįsivaizduojamas mokyklos 

gyvenimas. Ateitininkai kiekvieną šeštadienį renkasi diskusijoms į senosios vaistinės muziejų. 

[...]. Neretai moksleivius aplanko ir kunigas vikaras Vytautas Dvaržeckis. [...]. Tikybos kabinetas 

po kalėdinių atostogų labai pagražėjo. Klebono M. Petrausko rūpesčiu grindys išklotos nauju 

linoleumu, o kunigas vikaras pasirūpino naujomis žaliuzėmis.” 

Jonikienė Roma. „Aš užaugau prie Virvytės” // Vienybė. — 1999. — Vas. 11: ir nuotraukos. 

— Tekste: Gyvolių kaimo gyventojų vakaronė Gudų kaimo bibliotekoje. Bibliotekininkė Adelė 

Mozgerienė. „Sausio 26 d. susikūrė Ūkininkių draugijos Gyvolių skyrius, kuriam vadovaus 

bibliotekininkė A. Mozgerienė. Jau susibūrė 24 moterys.” 

Šiurkuvienė J. Viekšniuose — konferencija ir sukaktys // Šiaulių kraštas. — 1999. — Geg. 5: 

ir nuotraukos. — Tekste: 

„Praėjusį šeštadienį [1999 05 01] Viekšniuose surengta respublikinė konferencija „Žemaičių 

kultūros įvairovė ir jos atspindžiai Viekšnių krašte”, paminėtas Biržiškų vardo viekšniškių 

draugijos bei jos folklorinio ansamblio „Poilsėlis” dešimtmetis.” Išklausyti pasakojimai apie 

tautosaką, L. Skabeiką, žemaičių moterų drabužius, viekšniškių dainavimo ypatumus, kraštotyrą, 

Biržiškų ekspoziciją muziejuje. Skyriai: Konferencijoje ir padainuota. „Poilsėlis” atliko kadrilį. 

Rozga Leopoldas. Viekšniškiai tęsia šviesuolių tradicijas // Vienybė. — 1999. — Geg. 6: ir 

nuotraukos. — Tekste: „Šeštadienį [1999 05 01] Viekšniuose gražiai paminėtas Biržiškų 

draugijos ir folklorinio kolektyvo „Poilsėlis” įsikūrimo dešimtmetis. Ta proga įvyko trečioji 

Biržiškų draugijos konferencija.” 

Muturas Algimantas, Rozga Leopoldas. Kaip kūrėsi nacionalinė pieno pramonė // Vienybė. 

— 1999. — Liep. 22. — Tekste: „Tais pačiais 1926 metais įsisteigė Dabikinės, Viekšnių, 

Akmenės, Kruopių, Papilės ir Medemrodės žemės ūkio draugijos.” [...]. „Vegerių ratelio vadovu 

buvo A. Balčiūnas, ratelis turėjo 30 narių, kurie laikė 244 karves. A. Gargaso vadovaujamas 

Viekšnių būrelis irgi turėjo 30 narių, kurie laikė 225 karves”. 

422

Jonikienė Roma. Prisikėlimo, emocijų ir įvykių dešimtmetis // Vienybė. — 1999. — Gruod. 

2. — Tekste: Akmenės rajono Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos, tremtinių choro įkūrimo 

dešimtmečio paminėjimas. Minimi viekšniškiai J. Riaukienė, J. Bacevičienė, B. Aleksaitytė, 

T. Januškevičius, V. Kenstavičius. Teofilis Januškevičius apdovanotas antrojo laipsnio, 

Vladas Kenstavičius (po mirties) — trečiojo laipsnio politinių kalinių ir tremtinių žymekliais. 

Kaip balsavo viekšniškiai // Vienybė. — 2000. — Kovo 25. — Tekste: Savivaldybių 

rinkimuose dalyvavo per 60 proc. Viekšnių seniūnijos rinkėjų. Šį kartą jie rinko savo atstovus į 

Mažeikių savivaldybės tarybą. 

Rupšlaukis A. Kapėnų vizija: jaunimo ir bendruomenės užimtumo centras // Būdas žemaičių. 

— 2000. — Spal. 17. 

Sučylienė Janina. Malda, reikalai ir skambi daina // Būdas žemaičių. — 2000. — Gruodžio 

5: iliustruota. — Tekste: Pasaulinės žmonių su negalia dienos minėjimas Viekšniuose. 

Sučylienė Janina. Nenorim sėdėti užsidarę // Būdas žemaičių. — 2001. — Saus. 9. — 

Tekste: Lietuvos invalidų draugijos Viekšnių poskyris. Pirmininkas Antanas Krivickas. 

„Jaunimas gerėja, o likusieji stovi vietoje”, — mano Viekšnių vidurinės mokyklos 

mokytojas, ateitininkų būrelio vadovas Paulius Auryla / Kalbėjosi Irena Ruginienė // Santarvė. 

— 2001. — Saus. 18. 

Muturas Algimantas. Rajone prieš septyniasdešimt metų // Būdas žemaičių. — 2001. — 

Saus. 30; Vas. 2, 6. — Tekste: 

„Štai kovo 1 d. [1931 metų] Viekšniuose įvyko visos parapijos „Angelo Sargo” vaikų šventė 

— rekolekcijos. [...]. Spalio 18 dieną Viekšniuose įvyko visuotinis blaivininkų susirinkimas. 

Prisirinko pilnutėlė parapijos salė. Susirinkimą pradėjo organizacijos pirmininkas kunigas 

Rudžinskas. Paskaitą „Blaivi šeima” skaitė mokytoja J. Janišauskaitė. Po paskaitos Purvėnų 

pradžios mokyklos moksleiviai susirinkusius „palinksmino gražiais patriotiniais plastikos 

pratimais su dainomis ir skambant patefono muzikai”. Po susirinkimo visi nariai pasižadėjo 

įsigyti nario ženklelius ir būti pavyzdingi blaivininkai.” 

Ruikienė Živilė [Mažeikių muziejaus muziejininkė]. Esperantininkai Mažeikiuose // 

Muziejininkystės biuletenis. 2002 m. Nr. 5—6 // Kopijuota iš interneto 2004-04-06. — Tekste: 

2002 m. Mažeikių muziejuje pradėta rinkti medžiaga iki šiol dar nenagrinėta tema 

„Esperantininkai Mažeikių rajone”. 

Pirmosios žinios apie esperantininkus Mažeikių rajone siekia 1925 metus. Esperanto kalba 

leidžiamas žurnalas „Litova stelo” rašė, kad mokytojas Apolinaras Opulskis rūpinasi esperanto 

kursų steigimu mokyklose. 

Nenuilstantis tarptautinės kalbos propaguotojas esperantininkas nuo 1915 m., A. Opulskis 

gimė 1884 m. Pakvistyje (Mažeikių apskr.). Vaikystėje su tėvais išvyko į Peterburgą, kur ir 

pradėjo mokslus. Studijuodamas Peterburgo universitete fizikos-matematikos fakultete susirgo 

tuberkulioze. Ilgą laiką gydęsis ir negavęs diplomo, A. Opulskis pradėjo mokytojauti Panevėžio 

gimnazijoje. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje jis evakavosi į Rusiją, gyveno Petrograde ir 

Maskvoje, kur apie 1916 m. Maskvos universitete išlaikė valstybinius egzaminus. 1919 m. jis 

grįžo į Lietuvą, kur mokytojavo Kauno lenkų gimnazijoje, 1924 m. tapo Kauno II gimnazijos 

direktoriumi. Jo paties prašymu buvo perkeltas į Mažeikių gimnaziją. Apie jo darbą čia byloja 

archyvuose išlikęs tarnybos lapas bei pedagogų tarybos posėdžių (1926—1928 m.) protokolai. 

Nėra žinoma, ar aktyvus esperantininkas A.Opulskis bandė sudominti šia kalba ir Mažeikių 

gimnazistus. 

Iki 1936 m. A. Opulskis dirbo Tauragės komercinėje mokykloje. Jau būdamas pensininkas, 

apie 1943 m. jis atsidūrė Viekšnių gimnazijoje. „Toks žilas, su barzdele. Jis dėstė tik sau. 

Bendras didžiausias kartotinis, bendras mažiausias vardiklis... Vos tik įėjęs į klasę, bakst pirštu ir 

423

klausia: bendras didžiausias kartotinis...” — prisimena savo matematikos mokytoją Apolinarą 

Opulskį J. Gedvilienė, pakalbinta Mažeikių muziejaus etnografinės ekspedicijos Viekšniuose 

metu. „Senukas matematikas” Opulskis minimas ir Živilės Mačytės-Antanaitienės sudarytoje 

atsiminimų knygelėje „Viekšniai ir mūsų gimnazija iki 1945 metų”. N. Kėvišas prisimena: 

„ ...senuką Opulskį neužtarnautai erzindavo mokiniai. Paklaustas, kokia bus pamoka, — 

matematika, fizika ar chemija, atsakydavo, kad tarp tų disciplinų aštrios ribos negali būti. 

Praeidavo kelios ilgos minutės, kol susigaudydavome, kuriuos užrašus išsiimti. „Jis tikrai buvo 

eruditas, bet mokiniai jo nemėgo, gal dėl to, kad jis buvo akademiškas toks,” — prisimena buvęs 

Viekšnių vid. m-klos direktorius A. Gedvilas. 

A. Opulskis mirė 1948 m. Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse. Ant jo paminklo yra 

epitafija esperanto kalba. Ilgą laiką esperantininkų veikla Mažeikiuose buvo apmirusi ir tik apie 

1970-uosius aktyvaus esperantininko K. Bužoko dėka buvo suorganizuoti esperanto kalbos 

kursai. Tačiau tarybiniais metais tokia veikla buvo nepageidaujama ir esperantininkams teko 

išsiskirstyti. Vis dėlto 1976 m. pačioje Mažeikių pašonėje, Viekšniuose, įvyko svarbus 

esperantininkų renginys — 17-oji Pabaltijo esperantininkų stovykla (BET-17 — Baltia Esperanta 

Tendaro). Šios stovyklos kasmet pakaitomis vyksta Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Nors 

esperanto kalba nebuvo oficialiai uždrausta, tačiau 1973 m. tokia stovykla Lietuvoje neįvyko, 

nes valdžia nedavė leidimo. Buvo aišku, kad ir 1976 m. leidimas stovyklai organizuoti nebus 

gautas, tad grupelė esperantininkų aktyvistų nutarė rizikuoti. Po ilgų paieškų stovyklos 

organizatoriai esperantininkai A. Vebeliūnas ir V. Baniulaitis „atrado” Viekšnius. Profesinė 

technikos mokykla priglaudė esperantininkus, kurių susirinko 241 iš įvairių Tarybų Sąjungos 

kampelių. Stovyklos metu vyko esperanto kalbos kursai, saviveiklininkų koncertai, net sporto 

varžybos. Paskaitas skaitė Vilniaus universiteto prof. J. Dagys, žymus keliautojas A. Poška. Nors 

pati stovykla praėjo sklandžiai, tačiau buvo ir nukentėjusių. Organizacinio komiteto pirmininkas 

T. Lukoševičius buvo pakviestas į partijos komitetą, ten jam buvo priekaištaujama ir grūmojama. 

Viekšnių profesinės technikos m-klos direktorius už politinę trumparegystę taip pat buvo 

nubaustas. Nukentėjo ir pasvalietė esperantininkė B. Aukštikalnienė, kuriai tarpininkaujant 

Pasvalio spaustuvėje buvo atspausdinti kvietimai esperanto kalba. 

Padvelkus atgimimo vėjams, esperantininkai vėl pajuto norą suburti gretas. Mažeikiuose 

propaguoti tarptautinę kalbą ėmėsi mokytoja Elena Kuzmickytė, 1988-aisiais sukvietusi 

esperantininkus į kursus. Šiuo metu Mažeikiuose Merkelio Račkausko gimnazijoje esperanto 

kalbos gimnazistus moko esperantininkė G. Opulskienė. Su jos pagalba Mažeikių muziejuje 

surengta paroda „Esperanto — tiltas tarp tautų”, kuria norima muziejaus lankytojams pristatyti 

esperanto kalbą, supažindinti juos su plačia esperantininkų veikla. Muziejaus stenduose 

eksponuojami leidiniai, garsajuostės, lankstinukai esperanto kalba, atvirukai iš daugelio pasaulio 

šalių. Parodos atidaryme dalyvavo tarptautinę kalbą mokantys ar ja besidomintys mažeikiškiai. 

Galbūt ateityje Mažeikių esperantininkų gretos pagausės, ir kalba populiarės šiame Žemaitijos 

kampelyje. 

Plastinina Bernarda. Viekšnių meno žmonės turi savo klubą // Santarvė. — 2004. — Bal. 8. 


Jau seniai Viekšnių kultūros namų direktorė Birutė Švažienė brandino idėją suvienyti 

miestelio menininkus. Vasario viduryje ši mintis buvo realizuota, ir kovo pabaigoje atidaryta 

pirmoji naujai įsikūrusio menininkų klubo darbų paroda. 

IDĖJĄ PALAIKĖ VIENINGAI 

Viekšnių literatai, prieš porą metų susijungę į „Vinkšnelės” sambūrį, dažnai susirenka, skaito 

ir aptaria savo kūrybą, pristato ją visuomenei, dalijasi sėkmėmis ir rūpesčiais. Prieš gerą mėnesį 

jie netgi išleido savo kūrybos rinktinę. 

Kuo blogesni už literatus menininkai, svarstė B. Švažienė. Paakinta šios minties, per Lietuvos 

Valstybės atkūrimo dieną ji pakvietė į susitikimą po vieną atstovą įvairių meno sričių, kurių tik 

Viekšniuose esama. Į kultūros namus, įsikūrusius Viekšnių pirties pastate, prie kavos puodelio 

pabendrauti susirinko nemažas būrys įvairių polinkių meno žmonių. 

Anot B. Švažienės, Viekšniuose yra ne vienas tapytojas. Jiems atstovauti buvo pakviestas 

Michailas Ivančenka. Į susitikimą ateiti neatsisakė ir savito unikalaus meno atstovė Sniegena 

424

Chriščinavičienė, vienintelė Viekšniuose likusi audėja Birutė Maželytė. Nedaugelis šiandien, 

ypač iš jaunimo, beužsiimą siuvinėjimu. Todėl į būsimąjį klubą buvo pakviestos kilpiniu būdu 

siuvinėjanti Danutė Daujotienė, peltakiuotų takelių ir servetėlių, siuvinėtų paveikslų autorė Jolita 

Parieštienė. Susitikime dalyvavo ir medžio drožėjas Vitalijus Baltutis, kurio pomėgis — verpstės, 

mokytoja Genovaitė Drąsutienė, besidominti karpiniais, Loreta ir Sigitas Kazlauskai, 

užsiimantys fotografijos menu, kalvis Česlovas Pečetauskas, floristikos darbus pamėgusi Gitana 

Butkuvienė. 

Šie žmonės palaikė kultūros namų direktorės idėją ir nusprendė susiburti į klubą. 14 jo narių 

savo veiklos koordinatore išsirinko B. Švažienę. Kitame susirinkime nuspręsta išsirinkti klubo 

pavadinimą ir surengti pirmąją pavasarinę darbų parodą-pristatymą. 

MENININKAI PRIPAŽĮSTA LAISVĘ 

Darbų ekspozicija buvo paruošta greitai. Liko išrinkti klubo pavadinimą. Pasiūlymų buvo 

daug. Pasak B. Švažienės, norėjosi kažko naujo, neįprasto, kad pavadinimas atspindėtų visas 

meno šakas. Gerokai pasiginčiję, klubo nariai apsistojo ties „Spalvarniu”. 

Vėliau buvo aptarta tolesnė veikla, numatyta rengti kūrybines išvykas, bendrus susitikimusseminarus 

su kitų miestų ir rajonų bendraminčiais. Atverstas pirmasis klubo metraščio puslapis, 

kuriame jau puikuojasi pirmojo susitikimo bendra nuotrauka ir įamžinta parodos ekspozicija. 

Anot klubo koordinatorės, tai — laisvų, nepriklausomų meno žmonių sąjunga, niekam 

neįsipareigojanti ir nesaistanti savęs jokiais įstatais ar nario mokesčiais. Klubo nariai rinksis 

kartą per mėnesį. Parodą, kurios ekspozicija veiks iki balandžio 17-osios, lankytojai gali 

apžiūrėti kasdien, išskyrus sekmadienius, nuo 12 iki 18 valandos. 

Sigito Strazdausko nuotr. 

Masiulienė Rita. Vladas Sirutavičius ir Kairiškiai // Papilė [Serija „Lietuvos valsčiai”] / 

[Sudarytojai Vida Girininkienė, Leopoldas Rozga, Rita Regina Trimonienė, Povilas Krikščiūnas, 

Juozas Pabrėža; vyriausioji redaktorė Vida Girininkienė]. — Vilnius: Versmė, 2006. — D. 2, 3. 

— 752 p. — P. 359—369: iliustruota. — Tekste: 

Nepapasakosi Kairiškių kaimo istorijos nepaminėjęs Vlado Sirutavičiaus vardo. Šis žmogus 

— vienas iš Lietuvos socialdemokratų partijos kūrėjų, gabus inžinierius, įvairių pramonės ir 

kultūros objektų statytojas Šiaulių apskrityje, modernaus ūkio savininkas. 

Straipsnis parengtas remiantis paties V. Sirutavičiaus parašyta savo biografija, paprašius 

Bostone leistos „Lietuvių enciklopedijos” redakcijai. Originalas, matyt, bus likęs redakcijos 

archyve, o kopija, gauta iš jo anūko Vlado Sirutavičiaus, saugoma Kairiškių pagrindinės 

mokyklos muziejuje. Suprantama, kad V. Sirutavičius apie save čia pasakoja trečiuoju asmeniu. 

Vladas Sirutavičius gimė 1877 m. balandžio 5 d. Kairiškiuose, kurie tuo metu priklausė 

Tryškių valsčiui, bajoro šeimoje. Vidurinius mokslus baigė Šiaulių gimnazijoje, kurią prieš pat 

1863 m. sukilimą baigė ir jo tėvas Julius, o Nepriklausomybės laikotarpiu ir du jo sūnūs — 

Vytautas ir Jonas. 1896 m. įstojo į Peterburgo universiteto Gamtos fakultetą. Po metų, išlaikęs 

konkursinius egzaminus, perėjo į Technologijos institutą ir čia 1905 m. įgijo inžinieriaus 

technologo specialybę. 

Praktinė veikla 

Dar studentas būdamas dirbo praktikantu statant Vilniaus elektrinę ir elektriku firmoje „Simen 

Schukert”, kuri tiesė požeminį elektros tinklą Vilniaus mieste. Baigęs institutą, kelis mėnesius 

dirbo vokiečių firmoje „Gebr. Koerting” Berlyne, kuri rūpinosi centriniu pastatų šildymu ir 

ventiliacija. Tai labai pravertė vėliau dirbant Vilniuje, nes šios srities specialistų Lietuvoje 

nebuvo. Kelerius metus Vilniaus techniniame biure projektavo įvairias įmones, vykdė jų statybą, 

rūpinosi centriniu viešbučių, teatrų ir pramonės įmonių šildymu. Darbai buvo vykdomi Vilniuje, 

bet daugiausia Baltarusijos miestuose — Minske, Mogiliove, Homelyje, Rogočeve ir kt. 

Lietuvos ūkio ir pramonės padėtis buvo apverktina, nes Rusijos valdžia ne tik nesirūpino ūkio 

plėtra, bet dargi žlugdė jį, laikydama tą kraštą tik placdarmu galimam karui su Vakarais ir 

kurdama čia karines bazes (Kauno tvirtovė, stambios įgulos Vilniuje, Šiauliuose ir kt.). 1910 m. 

V. Sirutavičius nusprendė atiduoti savo jėgas ir patyrimą pramonei, aktyviai prisidėti steigiant 

naujas įmones, kurios perdirbtų savo krašto žaliavas. Tais pat metais jis paruošė kartono fabriko 

425

Kairiškiuose projektą (ši įmonė turėjo vartoti vietinę žaliavą — „popiermalkes” — ir išnaudoti 

Virvytės upės vandens jėgą) ir organizavo bendrovę jam statyti. 1911 m. fabrikas pradėjo veikti. 

1913 m. inžinierius organizavo ir kitą bendrovę presšpanui gaminti, tačiau, prasidėjus Pirmajam 

pasauliniam karui, įpusėjusią statybą teko nutraukti. Didžioji dalis mašinų, nupirktų užsienyje, 

karo audros buvo sunaikintos. Nepriklausomybės laikais atnaujinti to fabriko statybą nebuvo 

prasmės, nes jam Lietuvos rinka būtų buvusi per siaura. Tuo tarpu Kairiškių kartono fabrikas, 

okupantų gerokai apiplėštas, Nepriklausomybės pradžioje buvo atstatytas ir patobulintas. 

Siekiant išplėsti kartono gamybą, jis buvo sujungtas su tokiu pat fabriku Kapėnuose. Kartonu 

buvo aprūpinama visa Lietuva. Didelė dalis jo produkcijos buvo eksportuojama iki 1933 m. 

Vėliau eksportas turėjo sustoti dėl Skandinavijos kraštuose taikomo dempingo (užsienyje buvo 

parduodama kainomis, žemesnėmis už savikainą, o iždas primokėdavo eksportininkams). Vidaus 

paklausa, augant pramonei ir kylant krašto kultūrai, sulig kiekvienais metais smarkiai didėjo. 

Antrajame Nepriklausomybės dešimtmetyje V. Sirutavičius parengė projektus statybinėms 

medžiagoms gaminti (plytoms, izoliacinėms plokštėms, stogų dangai). Organizavo AB „Molis”, 

kurioje Šiaulių apskr. vadovybė turėjo trečdalį akcijų; pradėjo naujoviškos plytinės statybą. 

1937 m. tokia plytinė pradėjo veikti Daugėliuose. Pradinei gamybai buvo numatyta 5 mln. plytų 

per metus, ateityje gamybą numatyta didinti, nes buvo daug molio ir pigaus kuro iš aplinkinių 

durpynų. Į plytinę iš Daugėlių stoties buvo atvesta geležinkelio atšaka. 1938 m. Daugėliuose 

buvo pradėtas statyti fabrikas, turėjęs gaminti eternito plokšteles stogams dengti (pradinė 

produkcijos apimtis 2 mln. m 2 plokščių per metus). 1939 m. fabriko pastatai buvo užbaigti ir 

porą savaičių prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui buvo gautos visos gamybai 

reikalingos mašinos. Tačiau karas ir okupacijos visą reikalą sužlugdė: hitlerininkai konfiskavo 

mašinas, kurios dar nebuvo sumontuotos, o „atsisveikindami su Lietuva” — susprogdino plytinę. 

Komunistų administracija plytinę atstatė, o pastatus, skirtus eternitui gaminti, panaudojo masinei 

cementinių čerpių gamybai. 

Kartu su bendraminčiais (K. Venclauskiu ir kt.) V. Sirutavičius įkūrė AB „Pastogė”, kuri 

rūpinosi Šiaulių miesto statybomis. Planavo Šiauliuose pastatyti Kultūros centrą, kur įsikurtų 

kino ir dramos teatras, viešbutį. Deja, ir šias statybas nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Pavyko 

užbaigti tik kino pastatą, kuriame 1941 m. sausio 1 d. įsikūrė Dramos teatras (tose pačiose 

patalpose veikiantis ir dabar). 

1936 m. Kairiškiuose V. Sirutavičius pastatė mūrinę mokyklą. Iki tol mokykla glaudėsi 

privačiame name. 

Be techninės veiklos, V. Sirutavičius užsiėmė ir žemės ūkiu. Iš krūmynų ir nenaudojamos 

žemės (centrą paveldėjo brolis Juozas), dar supirkęs rusų atvykėlių sklypus, kuriuos šie 

Stolypino laikais buvo gavę iš buvusio Druckio-Liubeckio dvaro, jis sukūrė didelį ūkį. Daug 

metų intensyviai dirbdamas, naudodamas mašinas, taikydamas modernų ūkininkavimo būdą, 

V. Sirutavičius ūkį padarė našų, kuris gamino aukštos kokybės pieną, augino olandų veislės 

veislinius gyvulius. Darbininkai buvo aprūpinti gerais butais, medicininiu aptarnavimu, gavo 

gerą atlyginimą. Broliui palikęs tėviškės trobesius, V. Sirutavičius sau pasistatė prašmatnius 

namus. 

Visuomeninė veikla 

V. Sirutavičius jau nuo pirmųjų studentavimo metų Peterburge įsitraukė į tautinį judėjimą — 

įstojo į nelegalią Lietuvių studentų draugiją, kuri turėjo savitarpio šalpos kasą ir siekė plėsti 

„lietuvystę” bei platinti lietuvišką spaudą. Draugija turėjo 32 narius (priklausė įvairių aukštųjų 

mokyklų studentai), bet jų skaičius kasmet didėjo ir po dešimties metų buvo jau per šimtą. 

Pajamas sudarė nario mokestis ir pelnas, gautas iš viešųjų vakarų, organizuojamų su menine 

programa ir šokiais. Vieną kartą buvo suvaidinta komedija „Amerika pirtyje” (Lietuvoje tokie 

vaidinimai buvo uždrausti). 

1897 m. veiklesni Draugijos nariai, vadovaujami Povilo Višinskio ir V. Sirutavičiaus, sudarė 

kuopelę, draugų vadintą Rateliu, kuri siekė lavintis, rengtis gyventi Lietuvoje, pagal išgales remti 

tautinį judėjimą ir dalyvauti spaudoje. Kuopelė iš pradžių neturėjo aiškaus ideologinio bei 

politinio tikslo. Jos narius vienijo meilė savo kraštui ir jaunatviškas pasiryžimas dirbti jo labui — 

baigus aukštuosius mokslus grįžti Lietuvon, kas anais laikais dėl caro valdžios politikos 

nelengvai buvo pasiekiama (šimtai lietuvių, baigusių aukštuosius mokslus, pasilikdavo Rusijos 

426

platybėse). Iš kuopelės steigėjų ir iki 1905 m. buvusių jos narių Lietuvoje apsigyveno: 

P. Gaidelionis, P. Avižonis, S. Kairys, A. Smetona, V. Sirutavičius, J. Čiurlys, B. Vaičaitis, 

P. Višinskis, J. Vileišis, A. Bulota, A. Purėnas, V. Biržiška. Į Nepriklausomą Lietuvą grįžo ir kiti 

lietuvių inteligentai, nes dauguma jų bėgo nuo Rusijoje įsiviešpataujančio bolševizmo. 

Kuopelėje iš pradžių buvo penki nariai, nuolat rengę jos posėdžius, kuriuose buvo svarstomos 

tautinio judėjimo problemos bei politinė Lietuvos ateitis. 1898 m. narių skaičius padidėjo, jau 

vyravo revoliucinės nuotaikos, augo nepakantumas cariniam režimui ir palankumas socialistinei 

ideologijai. Po trejų ketverių metų kuopelė virto kuopa; net Antanas Smetona, 1898 m. įstojęs į 

Peterburgo universitetą, buvo paveiktas tų nuotaikų, bet po poros metų atšalo, laikydamas 

socialistinę ideologiją Lietuvai netinkama. 1898 m. gegužės mėn. kuopa V. Sirutavičių delegavo 

į varpininkų suvažiavimą Vilniuje. Antrasis atstovas — varpininkas Povilas Višinskis važiuoti 

negalėjo, nes tuo metu gydėsi Kryme. Maskvos studentijai atstovavo medikai Alekna ir Brundza. 

1898 m. kuopelė šapirografu išleido Petro Avižonio „Lietuvišką gramatikėlę”. Jos rankraštį iš 

autoriaus buvo gavęs A. Smetona, kuris Peterburge gyveno viename kambaryje su 

V. Sirutavičium, ir jį multiplikavo šapirografu. Šiandien toks darbas atrodo smulkmena, bet anais 

laikais tokiems „spaustuvininkams” rusų saugumas galėjo gerokai įkrėsti kaip už „revoliucinę” 

veiklą. „Gramatikėlė” labai pravertė būsimiesiems rašytojams 1 . 

V. Sirutavičius buvo aiškiai socialistinių pažiūrų, tad 1898 m. įstojo į Lietuvių 

socialdemokratų partiją ir aktyviai veikė, S. Kairio žodžiais tariant, „atiduodamas pasirinktajai 

ideologijai ir darbui visą sielą”. Jis ruošė kuopelėje referatus, rašinėjo straipsnius „Varpui”, 

„Lietuvos ūkininkui”, vėliau „Darbininkų balsui”, pasirašydamas įvairiais pseudonimais. 

„Darbininkų balsą” vėliau aukštai įvertino Amerikoje leistos „Naujienos”: 

„Prieš 60 metų kartu su prof. St. Kairiu Vl. Sirutavičius suredagavo pirmą „Darbininkų balso” 

numerį. Tais spaudos draudimo metais „Darbininkų balsas” buvo spausdinamas Tilžėje ir slaptai 

Lietuvoje platinamas. 

„Darbininkų balso” pasirodymas Lietuvos darbo žmonėms buvo reikšmingas įvykis. Jo 

skiltyse subrendo rašytojas J. Biliūnas, teisininkas Augustinas Janulaitis, Lietuvos 

nepriklausomybės metais Vytauto D. universitete Lietuvos istorijos teisę dėstęs ir keleto mokslo 

veikalų autorius, ir kiti žymūs Lietuvos rašytojai” 2 

Parengė spaudai revoliucinio turinio brošiūrų („Trumpa prancūzų revoliucija”, „Ar dabar yra 

baudžiava”, „Kas iš ko gyvena”), kurios buvo išleistos už kuopelės surinktus pinigus. 

Spausdinimo procedūra vyko taip: rankraščio paketas apdraustu laišku buvo siunčiamas į Tilžę 

Lapėnui, kuris jį atiduodavo spaustuvei ir taisydavo korektūrą; išlaidoms jam buvo siunčiama 

50-60 aukso rublių. 

Nuo 1900 m. V. Sirutavičius buvo LSDP centro komiteto narys ir dalyvavo visuose partijos 

suvažiavimuose bei konferencijose. 1904 m. jo tėviškėje vyko lietuvių socialdemokratų 

jaunuomenės suvažiavimas, apie kurį plačiau rašo savo atsiminimuose S. Kairys. Jis knygoje 

„Lietuva budo” pasakoja, kad konferencijos darbe dalyvavo 12 asmenų, buvo skaitomi 

pranešimai apie jaunimo veiklą Peterburge, Maskvoje, Rygoje, Liepojoje, Mintaujoje, Vilniuje, 

Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Veiveriuose, Daugpilyje, Palangoje. 

Konferencija truko 2 dienas. Jos dalyviams rūpėjo išsiaiškinti, ką socialistinis lietuvių jaunimas, 

iš dalies jau įsitraukęs į LSDP darbą, turi daryti bręstančių įvykių akivaizdoje. Reikėjo 

išsiaiškinti aktualiausias gyvenamojo laikotarpio problemas, nusistatyti konkrečius uždavinius ir 

iš jau besiformuojančių Lietuvos visuomenėje politinių partijų pasirinkti sau tinkamiausią. Kuri 

iš partijų būtų pasirinktina, buvo aišku iš karto. Konferencijos dalyviai jautė didelį priešiškumą 

esamai politinei santvarkai ir labai griežtai atsiribojo tiek nuo klerikalinės srovės, tiek nuo 

varpininkų demokratų 3 . 

Konferencijos dalyvių vidinis nusiteikimas aiškiai nusakytas S. Kairio žodžiais: 

„Buvau konferencijos dalyvis ir kartu su kitais gyvenau jaunuoliško pasiryžimo pakiliu ūpu. 

Jaunimas, kuriame skaičium ir intelekto svoriu dominavo aukštųjų mokyklų studentai, gyvai 

jautė artėjant svarbius įvykius, buvo pasiryžęs veikliai juose dalyvauti, jei būtų reikalo, ir 

aukotis” 4 . 

427

V. Sirutavičius, S. Kairys, A. Janulaitis ir buvo tas trejetas, kuris 1899—1905 m. vadovavo 

Lietuvos socialdemokratų partijai. Tai jie spausdino atsišaukimus, juos slapta platino, ruošė 

darbininkų demonstracijas bei streikus prieš caro valdžią. 

Yra duomenų, kad 1902 m. Kairiškiuose (aišku, V. Sirutavičiaus tėvų dvare) įvyko slaptas 

Lietuvos socialdemokratų partijos penktasis suvažiavimas. Buvo priimta programa, kurios 

pirmasis sakinys skelbė: „Stengties sutverti nepriklausomą demokratinę respubliką Lietuvos”. 

Tai pirmoji politinė partija, kuri iškėlė drąsų politinį reikalavimą — siekti Lietuvos 

nepriklausomybės. 

V. Sirutavičius daug prisidėjo, kad 1905—1907 m. įvykiuose Socialdemokratų partija 

dalyvautų kaip stipriausia jėga. Jo organizacinė veikla 1902—1905 m. formuojant 

socialdemokratų judėjimą buvo lemiama. Apie tai gana vaizdžiai prisimena V. Sirutavičiaus 

bendražygis Kipras Bielinis 5 : 

„Užėjo Kalėdų šventės. Nusibasčiau į Kairiškius. Iš Vilniaus buvo atvykęs švenčių Vladas 

Sirutavičius. Jo atsivežta buvo kas dieną valdžios konfiskuojamų laikraščių ir žurnalų. Spauda 

vis dar daug rašė apie ginkluotąjį Maskvos sukilimą, apie barikadų mūšius Priesnės rajone, apie 

nugalėtojų žiaurumus. Kairiškiuose ir visoj apylinkėje buvo visai ramu. Rodėsi, kad ir 

baudžiamieji būriai buvo sustoję veikti. Viena švenčių diena ėjo galop, ir palengva temo. 

Kambariuose buvo visai pilka, mes sėdėjome be žiburio ir laukėme, kada visai užeis naktis, nes 

nebuvo kas daryti ir kur skubintis. 

Į mūsų kambarį staiga įėjo mergaitė ir pranešė poniai Sirutavičienei, kad kieme esąs 

uredninkas ir norįs ją matyti. Kažkas išėjo su policininku kalbėtis. Staiga grįžusi kambarin ponia 

Sirutavičienė, bijodama dėl Vlado ir manęs, susijaudinusiu balsu patarė mums, kol dalykas 

išsiaiškins, apleisti namus, nes nežinia, kieno liepiamas esąs atvykęs uredninkas, o gal paskum jį 

eina baudžiamojo būrio dragūnai. Priešintis šitam patarimui buvo nepatogu, Vladas, 

nenorėdamas motinai bloga, sutiko išeiti iš namų. Greit apsirėdėme ir iš kitos pusės išėjome iš 

namų. Nusileidę į Virvytę, patraukėme paupiais į Viekšnių vieškelį. Išėję susigriebėme, kad 

užmiršome ginklus pasiimti, kurie galėjo veltui patekti policijai į nagus. 

Nutarėme eiti į Šiaudinę arba į Gerybiškius, iš ten susisiekti su Kairiškiais. Beeidami į 

Šiaudinės kelią, užgirdome, kad iš Kairiškių išvažiavo porinis vežimas ir pasileido ton pačion 

pusėn. Mums pasidarė visai neaišku, kas dedasi Kairiškiuose. Apie grįžimą negalėjo būti nė 

kalbos. 

Nuėjome į Gerybiškį pas Gotšalką ir radome čia atvykusį J. Sirutavičių. Pasirodo, tai jo čia 

važiuota mus perspėti, kad nieko ypatingo nėra. Tačiau, apsvarstę padėtį, visi vienbalsiai 

nutarėme, jog Tryškių policininkas greičiausiai kažkieno liepiamas buvo atvykęs žvalgybos 

tikslais, ir todėl reikia apsisaugoti ir nelįsti stačia galva į ginkluoto būrio nagus. Visiems buvo 

aišku, kad visa vietos administracija Kairiškius laikė revoliucijos lizdu ir kad vėliau ar anksčiau 

Kairiškius užpuls koks nors Petersas ar kas kitas, todėl reikėjo imtis atitinkamų priemonių”*. 

Kad 1905 m. įvykęs Didysis Vilniaus Seimas įgavo politinį pobūdį, nemažas yra ir 

V. Sirutavičiaus nuopelnas. 

Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, V. Sirutavičius ėmėsi organizuoti vietos 

savivaldybes (Akmenėje, Šiauliuose). Buvo išrinktas į Steigiamąjį seimą (1920 m.), veikė 

socialdemokratų frakcijoje. Vėliau aktyvią politinę veiklą pakeitė pramonės organizavimu ir jos 

plėtra. 

1944 m. pasitraukęs į Vokietiją, V. Sirutavičius vėl ėmėsi visuomeninės veiklos — 

organizavo VLIK'ą (Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą), vadovavo pramonės ir amatų 

sekcijai, ruošė projektus, kaip atgaivinti karo nuniokotą Lietuvos ūkį. 

Atvykęs į JAV, nors ir būdamas senyvo amžiaus, įsijungė į Lietuvos darbininkų draugiją, 

Amerikos lietuvių socialdemokratų sąjungą, Lietuvių inžinierių draugiją. 

Prisiminimai apie V. Sirutavičių 

V. Sirutavičius senųjų Kairiškių žmonių dar prisimenamas. Apie jį kalbama su pagarba, 

dažniausiai įvardijant „inžinieriumi”, rečiau „ponu”. 

Pateikiamas pluoštelis atsiminimų, saugomų Kairiškių pagrindinės mokyklos muziejuje 6 . 

Pranas Navickas, gim. 1913 m. Gimbetiškės kaime. 

428

„Iš pradžių dirbau Kapėnų kartono fabrike. Šį uždarius kaip geras darbininkas buvau 

pakviestas į Kairiškių fabriką. Padejavau, kad toli į darbą vaikščioti (kokie 6 km), ir 

V. Sirutavičius paskolino pinigų dviračiui pirkti. Po naktinės pamainos nuėjau žvejoti. 

V. Sirutavičius nuvarė ilsėtis, kad paskui pervargusiam darbe nelaimė neatsitiktų. 

Suruošė išleistuves į kariuomenę. 

Sode buvo iškasta kūdra. Jai išgrįsti reikėjo akmenų, rinkdavo juos iš upės dugno. 

Dirbantiesiems sūnūs atnešdavo sumuštinių, dar ir stipresnio gėrimo (neskaitant atlyginimo). 

V. Sirutavičiui nepatikdavo, kai prisėdę trumpo poilsio darbininkai, pasirodžius šeimininkui, 

demonstratyviai šokdavo dirbti. Jei ilsisi, matyt, tikrai pavargę. 

Vasarą, kai nusekdavo vanduo ir sumažėdavo darbo, fabriko darbininkams pasiūlydavo 

padirbėti prie šieno. Už dieną — 3 Lt; jei dirbi viršvalandžius, mokėdavo papildomai. 

1940 m. vietiniai „veikėjai” išstūmė V. Sirutavičių iš automobilio į balą. Atėjus vokiečiams 

atsirado proga atkeršyti. Baltaraiščiai uždarė komjaunuolius jo rūsyje. V. Sirutavičius atėjo ir 

baltaraiščius išvaikė, sakydamas: „Geriau eikit griovių kasti”. 

Leonas Tūzas, gim. 1917 m. Kairiškiuose. 

„Dirbau padieniu darbininku apie aštuonerius metus. Priklausė įvairūs lauko darbai. Už mėšlo 

vežimą per dieną gaudavau 1 Lt. Mokėjo savaitės gale. 

Nuo 1939 m. dirbau fabrike darbininku, brigadininku. Atlyginimas — 115-150 Lt. 

Kumečiams reikėjo išdirbti 120 dienų per metus. Galėjo laikyti karvę. Šienu rūpintis nereikėjo 

— atveždavo. Malkų — irgi. Šeimai skirdavo maždaug 15 a žemės”. 

Bronė Tūzienė (Melgedaitė), gim. 1919 m. Kairiškiuose. 

„Džiaugiausi, kad ištekėjusi iškart už mėnesio algą — 150 Lt — nusipirkau karvę. Baltame 

name gyveno buhalteris Indruška. Į mokslą jį buvo išleidęs pats V. Sirutavičius. 

Raudonų plytų name gyveno vairuotojas Šiurkus. Į mokslus jį išleido irgi V. Sirutavičius. 

V. Sirutavičius aprūpindavo Kairiškių pradžios mokyklos mokytojus Gruces maistu — pienu, 

mėsa. 

Ponia I. Sirutavičienė pasakojusi, kad buvo ketinama įvesti telefonus į darbininkų butus. 

V. Sirutavičius nemėgo girtuoklių ir davatkų. 

Per Vladislovines pakviesdavo nemokamų vaišių. Pobūvis vykdavo daržinėje. Vaišindavo 

dideliu, į 4 dalis dalijamu pyragu; būdavo mėsos, naminio alaus. Iš Šiaulių pakviesdavo 8-ojo 

pulko karių orkestrą. Sūnus Vytautas organizuodavo futbolo varžybas su Tryškiais, Viekšniais. 

Buvo komandai nupirkta apranga; turėta ir bokso pirštinių. 

Jagėla buvo geras darbininkas, pirma ranka. Pavogė du maišus grūdų. V. Sirutavičius 

išaiškinęs iškart neišvarė. Tik kai naujiems metams samdė darbininkus, Jagėlai pasakė: „Tau pas 

mane blogai, gali nebedirbti”. Taip ir atleido. 

Bronė Tūzienė krovė šieno vežimą. V. Sirutavičius žiūri šalia stovėdamas, o ji taip stengiasi, 

taip lipdo. Baigus krauti pakvietė: „Ateik, paieškok „žibčiko” (žiebtuvėlio)”. Kai priėjo arčiau, į 

ranką įspraudė 5 Lt”. 

Ona Kateivienė (Daukšaitė), gim. 1916 m. Kairiškiuose, dabar gyvena Tryškiuose. 

„Dar 18-os neturėdama pradėjau dirbti Kairiškių dvaro laukuose. Ponas V. Sirutavičius per 

rugiapjūtę pastebėjo stropią darbininkę ir pakvietė rudenį į fabriką. Ten uždarbis buvo apie 

80 Lt. 

Kai ištekėjo už Kateivos, jiems davė kambarį raudonų plytų name, kuris tada, 1938 m., dar 

nebuvo visiškai įrengtas, reikėjo kiek palaukti. Plytos, atrodo, buvo vežamos iš Biržuvėnų. Jos 

vyras Kateiva kaip ir užaugo fabrike. Mat būdamas mergos vaikas augo pas dėdę Janavičių, kuris 

buvo „sliesorius” (šaltkalvis). 

Malkos nekainavo, maistą pirkdavo iš Tryškių žydų. Vaikiai, t. y. nevedę darbininkai, gyveno 

Erškepėnuose. Tai buvo kaip ir bendrabutis. Paprastai nusprendusiems susituokti darbininkams 

V. Sirutavičius iškeldavo vestuves. O. Kateivienei dovanojo medžiagos suknelei, Kateivai — 

kostiumui, keliems po 50 Lt. 

Darbininkams buvo tvarkomos darbo knygelės, atskaitydavo mokesčius profsąjungai. 

429

V. Sirutavičius laikė apie 100 karvių, dirbo 7 melžėjos. Tryškiuose buvo surengtas melžimo 

konkursas. Kairiškietės melžėjos su uniformomis melžė taisyklingai — tik spenius spaudė, kad 

tešmuo nejudėtų. Tad laimėjo V. Sirutavičiaus darbininkės. 

Per savo vardines pasikviesdavo 8-ojo karių pulko muzikantus iš Šiaulių, vaišindavo 

salykliniu alumi, pyragu, kepta mėsa. Kartą per tokią šventę Tomkevičius, Kapėnų 

papermeisteris, pakvietė mane šokti. Tada gražiai atrodžiau: liekna, net „vingierka” 

pravardžiuodavo, ilgo „kliošo” markizeto suknele, kasos ilgos. Pašokdinęs Tomkevičius paskui 

kvietė kitas ponias, o man liepė šokdinti ponus, kol visus suvedė į poras šokti balionų valso. Už 

tai iš I. Sirutavičienės dovanų gavau vėduoklę”. 

V. Sirutavičius šiandien 

Kairiškiuose stengiamasi neužmiršti šio iškilaus žmogaus. Gyvoji sąsaja, siejanti „didelio 

Lietuvos statytojo” (taip jį pavadino Amerikoje leistas „Keleivis”) gyvenimą ir veiklą su 

dabartimi, yra jo vaikaitis Vladas Sirutavičius, gyvenantis Vilniuje. 

Tai inžinieriaus Vlado Sirutavičiaus sūnaus Jono, palaidoto Šiaudinės kaime, sūnus. O dukra 

Irena dar gyvena Amerikoje, bendrauja su sūnėnu Vladu, bet tėviškės aplankyti nesiryžta dėl 

silpnokos sveikatos. Sūnus Vytautas mirė Amerikoje. 

Išlikęs senasis dvaras — V. Sirutavičiaus tėviškė. Jo paties pastatyti rūmai po Antrojo 

pasaulinio karo sudegė. Nuosavybės teisę į žemę, ūkinius pastatus ir vieną gyvenamąjį namą 

susigrąžino vaikaitis Vladas Sirutavičius. Keturi gyvenamieji namai liko valstybei. Vietoj 

fabriko griuvėsių iškilo hidroelektrinė. Ilgiausia Kairiškių gatvė pavadinta V. Sirutavičiaus 

vardu. 

Jau daugiau kaip 60 metų jaunoji karta žinių semiasi jo statytoje mokykloje. 

Kairiškių pagrindinėje mokykloje veikia nedidelė nuolatinė V. Sirutavičiaus ekspozicija, ir 

mokiniams, ir atvykstantiems svečiams vis primenanti jo nuopelnus Lietuvai. 

1997 m. balandžio 5 d., minint V. Sirutavičiaus 120-ąsias gimimo metines, Kairiškių kultūros 

namuose buvo surengta mokslinė konferencija. Joje dalyvavo Seimo narys, vienas iš 

Socialdemokratų partijos vadovų Vytenis Andriukaitis, Vilniaus universiteto dėstytojas doc. 

Dobilas Kirvelis, Kairiškių pagrindinės mokyklos mokytojai, LSDP Akmenės rajono skyrius. 

Kalbėta apie socialdemokratinio judėjimo ištakas Europoje ir Lietuvoje, V. Sirutavičiaus 

vaidmenį atgaivinant socialdemokratų partiją XIX-XX amžių sandūroje bei vėlesniame Lietuvos 

politiniame gyvenime. Gyvai diskutuota, kuo skiriasi socialdemokratai nuo bolševikų, kokios 

socialdemokratų nuostatos šiandienos gyvenime ir kt. 

1 „Lietuviška gramatikėlė” (64 p.) buvo išleista 100 egz. tiražu. P. Avižonis ją parašė 

F. Kuršaičio gramatikos pagrindu. Kalbininkas Jonas Jablonskis šią „Gramatikėlę” perdirbo ir 

išspausdino Tilžėje 1901 m., pavadinęs ją „Lietuviškos kalbos gramatika”. Rašytojams ir 

skaitytojams vadovėlis. J. Jablonskis P. Avižonio „Gramatikėlės” lotyniškus terminus pakeitė 

lietuviškais, pridėjo nekaitomų kalbos dalių skyrių, kai ką praplėtė ir papildė. Šia gramatika 

J. Jablonskis aukštaičių vakariečių tarmę padėjo literatūrinės kalbos pagrindu. Apie tai: Lietuvos 

TIR bibliografija, ser. A, t. 2, 1862—1904, kn. 1, Vilnius, 1985, p. 168, 463. 

2 Naujienos, 1961, liepos 12. 

3 Kairys S. Lietuva budo, Čikaga, 1990, p. 338. 

4 Ten pat, p. 440. 

5 Bielinis K. 1905 metai, Kultūra, 1931, nr. 3. 

6 Prisiminimus užrašė R. Masiulienė. 

*Cituojamos ištraukos teksto kalba neredaguota. Red. pastaba. 

Šiuipys Antanas. Žibikų kaimo Jaunųjų ūkininkų ratelio vadovas Gasparas Rimkus. 

Fotografas Bronius Daukšas. Namai prie špitolės. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas 


— Rimkus Kaspars ar Gaspars? 

430

— Nežinau. Kėti vadėno net Kasbariu. Bet daugiausee Gasparu. Rimkus, Barauskis Jonas ir 

Molytė. Tos, kor čia yr... kažkuokia rašytuoja... liaudies... Lėgaudienė. Vuo tos muotina. Ji buvo 

Molytė, gyveno netoli mūsų. Ji pasakuojo. Žinau, kad jie ėjo į gimnaziją. Kai pradėjo reikiet 

muokiet, ir Rimkus išstuojo, ir tas išstuojo, o ta Molytė išstojo ar [irgi], bet ji... Sak, aš išstuojau 

ne diel tuo, mon sakė, ka tu eik atgal muokytėis, mes neimsem už tus mokslus. Bet mano sesuo 

apsiženijo su Memiu. O tas Memys buvo savanoris, gavo Tučiuos žemės. I, sako, o aš palikau 

numūs viena. Tėvas buvo muzikants, su didžiuoja trūba tuoje. Sako, tu ėisi muokslus, vuo kas 

ūkį belaikys? I, sako, aš gavau palėkt tą muokyklą. 

Buvo jie dvi klases gimnazijos... antroj klasėj gimnazijos ejo, kai jie išstojo. Iš karto jauties, 

ka ons y gramatnesnis žmuogus. 

— No i kuokiam būreliui ans vadovavo? 

— Jaunųjų ūkininkų ratelio vadovas buvo. Bovo orkestrėlį suorganizavis. Dvi gitaros, 

mandolina, smuika i būgnas. Tas buvo... aš buvau dar pradinės... taip 1936, 1937, 1938 metais. 

— A, sakyk, kada pats gimęs? 

— Dvidešimaštuntais, vasario 27. 

— Ans buvo vėsų galų meistras, tas, tas... Medelyną užveisė. Pomidorus pradėjo pardavinėt. 

Upeliuks teka, pievos, prie anuo, pro tėviškę. Nu kas dabar gyven tėn... Prakaps, ant tuos žemės 

pasistatis. Bovo pasistatis didelį namą tas tievs jo. Vienas galas buvo salė ir scena. Čia įtaka jau, 

aišku, tuo Gasparo. I tėn būdavo... Tuo laikotarpiu buvau dvylekos metų. Ten buvo kursai. 

Muotriškuoms bovo, mon ruods, mezgėmai vėsi, vyrams bovo stalių kursai. Kėts vežėčias dėrbo, 

kėts kobėlą dėrbo... Ir aš buvau nuėjęs, lankyt nelankiau, kadangi į mokyklą aš ejau. Daukšas 

buvo anuo šuogeris. Jis buvo vieną Čiužaitę apsiženijęs, vuo tas Daukšas Bronius, fotografs, 

bovo kėtą Čiužaitę apsiženijis. Jis paveikslavo, aš prisimenu, su tuo magniu. Tas galėjo būt 

trisdešimdevinti kuokie metai. Turėjo vieną seserį. Ar [irgi] iš Žibikų kilęs. bet jis labai anksti iš 

tos tėviškės išėjo. I palėko tas ūkis seserėi. O sesou bovo apsiženijusi su tuokiu, nu... ans buvo 

nelabai rimts. 

— Viena viekšniškė sakė, ka fotografs Daukšas bovo prie žydų šaudymo... 

— Ne. Nebuvo. Jo tas šuogeris viens buvo. Bet apie jį patys vokiečiai taip sakė: „No, tas 

viens pasitaikė atsitiktinai čia. Nušuovė vieną žydelką ir susileido...” Jo šuogeris buvo. Bet jis 

miręs jau dabar. O tas nebuvo, nedalyvavo. 

— O kits Daukšas fotografs bovo Viekšniuos? 

— Ne, ne, ne. 

— No, kaip ten su tuo Rimkum baigėsi? 

— Su Rimkum baigies taip, sakau, jis buvo užveisęs medelyną, pas tėvus. Pats gyveno 

uošvijoj. Nusipirko radiją. Pirmiausiai patefoną. Ejuom visi klausytėis, visi kaims susirinkdavo. 

Antruoj pusėj Pievupio gyveno. Salė buvo Rimkaus ūkie Žibikuose. Čiužaus — Rimkienės 

tieviškie bovo. Tėn vėsos vakaruškos bovo, vaidinimai. Rimkaus namas. I tas Rimkaus nams yra 

dabar nugriauts i pastatyts Akmenėj, kuriam bovo teismas tarybiniais laikais, i dabar tebstuov dar 

jis tėn. Didelis, gražus nams bovo, aukšts. Tas Rimkus paskui... vuokiečių laikais jis turiejo 

krautuvę. Pro špitolę ėjo gatvė, paskou pasisokdavo link bažnyčios. Ant tuo kampo bovo 

Goldmano nams tuoks. Žydelis Goldmanas. Buvo vienas iš... didmeninės prekybos vadovas. 

Buvo du Viekšniuose. Altarkis — tikroji pavardie bovo Alter Jude. O tas vuo, bovo Goldmanas. 

Ir jis aprūpino visas tas krautuves prekėmis. 

— A tas nams vienaukštis bovo? 

— Vienaukštis. I ten tame name Rimkus buvo išsinuomavęs a kaip ten vuokiečių laikais 

gavęs, užsidiejis krautuvę. Kitame gale, šiaurės gale tėn, link Saženienės, įsigyveno, vuo šiame 

gale pri špituolės, tame gale, ta krautuvė bovo. Paskui per karą, keturdešimtketvirtais metais, jis 

nudegė, tas nams. Viens gaisras buvo ketursdešimketvirtais kokį liepos mėnesį. Didelis kvartals 

visas tas čia išdegė, dar vokiečiai tebebuvo čia. Vėsas nuo bažnyčios ir... gatvė čia, i tuoks 

kvartals bovo. Lig dabartėnės [seniūnijos]. Tas vėsas kvartals išdegė tuo momentu. 

Šiuipys Antanas. Vilniui vaduoti sąjungos (VVS) skyrius Paventės kaime. Šiuipiai — 

knygnešiai. Vežimas į Ameriką. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

431

Simas Šiuipys vežė į Ameriką žmones. Aš prismenų, trisdešimts kuokiais trečiais metais, aš 

buvau pėnkių metų tik, tėvas... Buvo susirinkimas jaunimo pas mus, ir įsteigė Vilniaus vaduoti 

sąjungą, kuopelę. Virkutis Leons bovo pirmininks, iždininkė bovo... tuokia kaimynkos sesuo 

gyveno, pas kaimynką. Mano tėvas buvo didelis organizatorius. Ans buvo populiarus labai. Pas 

mus namuose tas bovo. Paventės kaime. Ans bovo išgeriantis, bet žmuonės labai jį gerbė. 

Virkutis tėn kitoj pusėj upelio gyveno tėn ont kalnioko. Ar tuoks apsišvietęs žmogus buvo tas 

Virkutis. „Ūkininko patarėją” mes jiemiem, i buvo nupaišyts Lietuvos žemėlapis, ir kur buvo 

įsteigtos tuos kuopelės, buvo rodyklė į Vilnių. VVS — taip vadinuosi. Tuo laikotarpiu masiškai 

buvo. Iki to laiko, kai paskelbė ultimatumą lenkai. Visi šaukė — mes be Vilniaus nenurimsim! 

I tada Vilniui vaduoti sąjunga, tuos vėsos bovo uždarytos. 

Pagrindinis [vežimo] buvo organizatorius Simas Šiuipys. Paskou bovo jo šuogeris Šarkis ir 

Šarkio šogeris Baltutis, Klemensas vardu bovo. Šarkis Jonas yra įrašytas į knygą tą knygnešių — 

giminių parodymu. O apie Šiuipį, apie Baltutį nieko neparašyta. Man paskojo tėvo sesuo, kad jie 

parveždavo tėn visuokių i maldaknygių, laikraščių, knygų visuokių. Parsiveždavo po bačkelę 

vyno. Tas Baltutis bovo apsiženijęs su Šarkyte. Ir ons šuogeris bovo. O Šiuipio šuogeris buvo 

Šarkis. Kad jie vežė tas knygas... Kas tau, Šarkiou sakau, kas tau pasakuojo? Sako, tievs 

pasakuojo mon. Vuo tėn apie tą knygnešystę nieko nie parašyta. Jis, tas Simas Šiuipys, kai 

atveždavo, tų užsakymų visuokių atveždavo. Aš buvau kokioj... jau kokioj antroj klasėj, 

gimazijoje buvau, aš pas babą gyvenau. Už sienos, baba tėn su muotriškuoms gyveno, vuo aš čia, 

kambariuks bovo. Girdi, Šiuipys vežė žmuonis į Ameriką. Aš įejau pas tą babą, sakau, su kou 

vežė Šiuipys žmuonis į Ameriką? Nu kaap, su arklees. Aš nuskvatuojau. Baba supyko. Kaapgi, 

sako, paklausk Proncėškaus. Jug Proncėškus važiavo su Šiuipiu į Ameriką. Prancėškus bovo 

mano mamos brolis. Maiguos gyveno, už fermos [buvusios kolūkio fermos, netoli Maigų ežero]. 

1948 metais, kada mono tievus išvežė, aš gyvenau kurį laiką, mienesį a do mienesius, pas tą 

Proncėškų. Ten bovo vietoj agentai. Jie iš paprūsio imdavo. Į antrą pusę nevažiavo. Tik juoks 

jiemė — Elekšis, kažkuokią knygelę išleidis, i tėn rašyta, kaip Šiuipys padiejo per rubežių pereit. 

Tėn nieko panašaus nebovo. Šiuipys atveždavo lig rubežiaus, agentui pabarškėno į longėlį 

mažuo truobelėj. Išejo žmogus, atskaičiavo... tėik žmuonių y, tėik pinigų reik, pasijiemė. Ons 

savo pasijiemė, kas priklauso anam, o kėtus įdevė anam i viso gero. Vuo paskou ons, šiuopus 

rubežiaus tvarkies savo kėtus reikalus. Man Končienė ta sako, vieną kartą mačiau parsivežė 

revolverį. Už sienos buvo žmuogus kits. Tas, kur vesdavo per sieną, tik per sieną vesdavo, kėto 

nieko. Tas žmuogus, kurs pajiemė iš tuo pervediejaus per rubežių, tas pajimdavo, nupėrkdavo 

bilietus į traukinį iki Briuselio. A Briuselis jau žėno, kėik atvažious, i tėik nupirkta bilietų jau. 

O tėn, kap įsuodėn į laivą, jau be palydovo. O tėn agentai jau Amerikoj laukia. I tie agentai 

paimdavo, pagal turimus adresus išvežiuodavo. [Grįždami] viskuo parsiveždavo, i knygų, i 

revolverį, i skarelių, ir vyno bačkelę parsiveždavo. Jis buvo ir pijuoks... I triūbij tą mėnesį, 

sekantį mėnesį vėl. Į mėnesį vieną kartą, sakė. Ateidavo užsirašydavo pas jį, pas Šiuipius. Ne pas 

tuos kitus. Jis sugaišdavo savaitę. Važiuodavo tik naktim. Pusiaukelie keisdavo arklius. Žmuogų 

nusisamdę, žemės turiejo, tas žmuogus arklius prižiūriejo. Vuo tas Baltutis Klemo Dulkės tėvas 

buvo. 

Šiuipys Antanas. Milių ir Maigų kaimai. Maigų kaimo daraktorius Gelžinis. Milių kaimo 

Jaunųjų ūkininkų vadovas Glodenis „Biskutis”. Kitų kaimų Jaunųjų ūkininkų ratelių vadovai 

Mažeika ir Gasparas Rimkus. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Už fėrmos [į šiaurės pusę] yr miškėlis, už tuo miškelio bovo Gelžinis. Mamuos daraktorius. 

Dar nieks nežėno. [...]. Kor pruo fėrmą kelioks ein, yr miškėlis, už tuo miškelio bovo 

daraktuorius Gelžinis. Turiejo tris dukteris i vieną sūnų. O tas tievs bovo daraktuorius. I tuos 

vyresniuosius bruolius ir mamą muokėno, seserį muokėno mamuos. Aš prisimenu vėiną žuodį 

kap muokėno: zuikis — zet uzu iuikis: zuikis. Jaunesnieji tie vaikai jau muokiesi Viekšniuose 

čia, tas Bimba muokytuos... Tujau pat, sekantis nams buvo... dabar y pastatyta jau... atstatyta... 

buvo jau nugriauta... ta tėviškė mamos... Tėn pastatyta y kažkuokia tai... i tėn daržinie bovo 

palėkusi iš tėviškės. [...]. Važioujint tou kelioku link gelžkelio. Čia yra ferma, už fermos bovo 

kėts ūkelis, bet ir jo nebėr dabaa, Žiulpa tėn tuoks bovo nukaršėnės tus Gelžinelius, vuo tėn 

432

sekantis pu dešinę ronka tujau bovo Petrošiaus. Ferma yr Miliuose, o už miškelio jau bovo 

Maigai. 

Kituoj pusiej, kap eini tuo keliu, miškiuks yr tuoks, už tuo miškelio bovo Šarkis Petras, 

gyveno. [...]. Bovo ir už gelžkelio, Maigų mokykla tėn bovo. Šiuo pusie tuo miškelio — Miliai, o 

ten antruoj pusiej... Maigų tas ežerioks tėn yr. Ir dar mamos tėviškei priklausė trečdalis tuo 

ežerioko. Žemė priejo jų. I tuo pusie, i tuo pusie bovo žemė jų. [...]. Monruods ka Jons turiej būt 

Gelžinis [daraktorius], kadangi Gelžinio sūnus buvo Jonas. Maigų kaime. 

O čia tas bovo Šarkis Petras karininks Smetuonos laikų. Maigūse anuo tieviškė. 1943 metais 

ons pargrįžo, bovo išvažiavęs į Vokietiją, repatrijavo, kažkuokį tai giminystės ryšį su vuokieteis 

turiejo žmuona jo, i kai parvažiavo, tai mirė jis 1943-iais. Ir laiduojo, i tada Mačius, Mačys tas, 

sakė ant... kapuose... šaukė: Petrai, kur mūsų „Geležinis vilkas”? Aš tik tuos žodžius prisimenu. 

Ta žmuona paskui Naujakuriuose, Basanavičiaus gatvie kažkur tai gyveno. I duktie muokies 

vidurinėj mokykloj čia, gimnazijuoj. Kokiom dviem klasiem aukščiau už mane. Tai pasakojo, 

kaip bombardavo vokiečius. 



















muokiaus aš. 







Ka šnekėdavo, po vieną žodį pasako, vėl biškį palaukia... vėl žodį pasako... Po karo lygiai toks 

buvo Balsiuose sekretorius, partorgas Kivilis. 

Šiuipys Antanas. Milių kaimo Jaunųjų ūkininkų ratelio vadovas Glodenis „Biskutis”. Kitų 

kaimų Jaunųjų ūkininkų ratelių vadovai Mažeika ir Gasparas Rimkus. — 2006. — Spalio 10. — 

Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono: 










433










muokiaus aš. 







Ka šnekėdavo, po vieną žodį pasako, vėl biškį palaukia... vėl žodį pasako... 

Andriuška Augustinas. Atsiminimai / Augustino Andriuškos pokalbiai su Bronislovu Keriu. 

— 2007. — Liep. 7—8. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Glodėnis. Tėik pat bovo miliškis. Ons gėmės... iš panuos bovo gėmės. Ir nieks nerašo, ka 

ons bovo ton vedieju mums. 

— A „Jaunųjų ūkininkų”? 

— Noje. Ons Miliūs, a panuos sūnus bovis. Bovo žanuots. Bovo vėštos, turiejo vėštų dviejų, 

trejų a keturių veislių turiejo, kuožną veislę atskėraa. Ons jau liob brongiau pardavinies tus 

kiaušinius. Bovo mums vads. Par mienesį, karts par do-tris mienesius kartą atvažious. Mes ten 

šmuots tų jaunųjų ūkininkų buvuom. 

— I kur tą žemę turiedavuot? 

— Savo žemie, savo ūkie. Vėins ars būs su miešlaas, kėts su sriutuom, tas būs su zuperiu, tas 

būs su pelenaas. Turiesi pasvert bulbių kėik išaugėnaa. Susirinkėmaa būs. Vėsė tuokėj jauni 

puidašaa. I mergelkų, i vaikiokaa. Pozniakaatė bovo, Stončaatė bovo, Glodenaatės bovo, 

Permėnaatės bovo. Buvuom apėj dvėdešimt su vėršu žmuonių. 

Andriuška Augustinas. Atsiminimai / Augustino Andriuškos pokalbis su Bronislovu Keriu. 

— 2007. — Liep. 19. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Bet yr i miliškee, bet ir svirkontiškee. 

— A čia y tas vads? 

— Bovo, bovo. Ons liob sakyt „biskutį, biskutį”, ons bovo pramanyts „Biskutis”. Šėtaa, tas i 

bus „Biskutis” 

— Tas „Biskutis” yr iš kairies... čia kor priekie tuos trys mergos sied, ta jau ketvėrts iš kairies 

ir y. 

— Noje. Šėtaa Pazniuoks. 

— Iš dešinies pėrms [sėdi, pirmoje eilėje]. 

— Šėtaa Švažėlis y, če Liaugmėns y šitaa. 

— Švažėlis pačiam vėršuj iš dešinės antras. 

— Švažėlis, a vardo nežėnuot? 

— Stasis [Stasys Švažas]. 

— Ak tas Biskutis yr... 

— Ir anuo nieks po karo nieks niekor nekreipė diemesio. Jug ons bovo prie Lietuvuos 

vaduotuoju, Lietuvuos, Smetuono laikaas. Mes vardu nevadėnom — Biskutis, Biskutis... Mon 

atruodo, ka šėtaa a nebūsiu aš, šėtaa. 

— Viršutiniej eiliej pėnkts iš kairies [Augustinas Andriuška]. 

— Če, ruoduos, Kazimiers yr, bruolis [Kazimieras Andriuška]. 

— Tas šalep, į dešinę. 

434

— Šėtaa Liaugmėns... 

— Dar viens į dešinę — Liaugmėns. 

Plastinina Bernarda. Kraštiečio prisiminimuose — šalies ir išeivijos istorija / Nuotraukos 

Jono Strazdausko ir iš asmeninio A. Mylės albumo // Santarvė. — 2007. — Liep. 28: iliustruota. 

— Tekste: Apie iš užsienio grįžusį, dabar Pakalupės kaime gyvenantį šaulių organizacijos 

veteraną Augustą Mylę. 

435

4.4.1. VIEKŠNIŲ GAISRININKŲ DRAUGIJA 

Vienybė. — 1912. — Nr. 24. — Birž. 12 (25). — P. 379. — Tekste: „Kauno žinios. Valdžios. 

Vidaus dalykų ministerija leidusi iš ugnepinigių išduoti pašalpos po 500 rublių šioms ugnegesių 

draugijoms: Troškunų, Viekšnių, Jurbarko ir Anykščių.” 

Viekšniai. Netikėta mirtis // Ateitis. — 1944. — Saus. 4. — Tekste: „Lapkričio 14 d. 

Mažeikių ligoninėje mirė žymus Viekšnių visuomenės veikėjas, ugniagesys Jonas Virkutis. 

Velionis neapsiribojo vien tik ugniagesio pareigom; mes jį matėme ir Viekšnių gimnazijos tėvų 

komiteto eilėse, nuoširdžiai dirbant atsakingas jam tuo metu pavestas pareigas.” 

Rozga Leopoldas. Viekšnių gaisrininkų draugija // Vienybė. — 1991. — Rugpj. 10: 

Nuotraukoje: Viekšnių ugniagesių draugijos įstatų titulinis puslapis. — Visas tekstas: 

Šiandien ir pačiuose Viekšniuose nedaug kas beatsimena čia buvus veiklią ugniagesių 

draugiją. Jos įstatus 1909 metų gruodžio 13 d. patvirtino pats Kauno gubernatorius, jo didenybės 

dvaro kamergeris Veriovkinas. Draugijos steigėjais pasirašė šeši pasiturintys miestelio 

gyventojai: P. Samochvalovas. B. Rubinšteinas, S. Margolinas, J. Rekuzinas, J. Gordonis ir 

A. Gimbergas. Bent iš pavardžių galima spręsti, kad ketvertas iš steigėjų šešetuko buvo vietos 

žydai, kurių pastatams grėsė dažni Viekšniuose gaisrai. 

Svarbiausias ugniagesių draugijos tikslas ir buvo gesinti gaisrus bei užkirsti jiems galimybę 

kilti miestelyje ir apylinkėje. Draugija išlaikė ugniagesių komandą, specialų kaminkrėčių 

padalinį ir priešgaisrinės priežiūros tarnybą, kuri, išaiškinusi apsileidėlius, kreipdavosi į policiją, 

kad ši juos nubaustų. Draugija galėjo turėti pastatų ir turto ne tik gurguolei išlaikyti, bet ir 

pajamoms gauti. 

Įdomu, kad jau tuomet draugija savo veiklą plėtė ir kultūrine linkme: steigėjai įstatuose įrašė 

galimybę turėti chorą, teisę rengti vaikštynes, puotas, koncertus ir spektaklius. Draugija turėjo 

savo vėliavą ir antspaudą. 

Tikrieji draugijos nariai turėjo mokėti tam tikrą nario mokestį ir dalyvauti gesinant gaisrus, 

taigi tikraisiais nariais galėjo būti tik vyrai. Taip pat buvo nariai rėmėjai, šelpę draugiją pinigais, 

ir garbės nariai, kuriuos rinkdavo susirinkimuose už ypatingus nuopelnus draugijai ir miesteliui. 

Draugijos susirinkimams pirmininkauti buvo renkamas kaskart kitas draugijos narys, 

susirinkimuose buvo svarstomos valdybos ūkinės ir finansinės veiklos ataskaitos, kilnojamo ir 

nekilnojamo turto įsigijimo, masinių renginių organizavimo ir kitokie klausimai. Kadangi 

draugijos nariais buvo tampama tiktai savo noru, tad ir susirinkimuose visi dalyvaudavo aktyviai, 

kiekvienas toksai susirinkimas tapdavo reikšmingu įvykiu visam miesteliui, paskui būdavo ilgai 

aptarinėjama, ką ugniagesiai nutarė, kokius renginius planuoja. Nuo didžiųjų miestų nutolusiems 

Viekšniams kiekvienas toks renginys būdavo reikšmingas, į savo verpetą įsukantis ir 

turtinguosius, ir bedalius. 

Iš mokesčių, aukų ir rinkliavų šventėse gautos pajamos būdavo panaudojamos išlaikyti 

gurguolei, arkliams, komandos aprangai, tarnautojų atlyginimams ir premijoms, įsigyti orkestro 

instrumentams. 

Aštuoni dešimtmečiai nutekėjo praeitin nuo tų dienų. Nebėra jau draugijos steigėjų ir 

aktyvistų. Bet gal dar kas iš senųjų viekšniškių prisimena tų laikų ugniagesius ir jų darbus? 

Sinaitis V. Ugniagesyba Lietuvoje iki 1940 m. — Vilnius, 1995. — P. 37, 46. — Tekste: 1923 

metais Viekšniuose jau buvo „Viekšnių GD” — Savanorių gaisrininkų draugija. Priešgaisrinės 

apsaugos organizacijai — Viekšnių priešgaisrinės apsaugos komandai Viekšnių valsčiaus 

savivaldybė 1934 metais skyrė 300 litų. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Tragiška sukaktis // Vienybė. — 1996. — Birž. 29. — 

Tekste: 1941 metais, karo pradžioje: „Tėvelis atsiminimuose rašo, kad Viekšnių gaisrininkai, 

kurių daugumą sudarė žydai, savo raudonu automobiliu išdūmė rytų kryptimi.” 

Vaitkevičius Pranas. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 25. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

436

Gaisrininkų buvo dvi komandos. Žydų komanda ir lietuvių komanda. Ratai buvo, motoras 

buvo. Nuvažiavę į gaisrą, iškeldavo iš ratų motorą, prijungdavo viską ir gesindavo. Žydai geriau 

gesino kaip lietuviai. Žydų dvi poros važiuodavo. 

437

4.4.2. „VILNIAUS AUŠROS” ŠVIETIMO DRAUGIJOS SKYRIUS 

„20 dieną įsteigta devinta „Vilniaus aušros” apylinkė Viekšniuose, Šiaulių p.” — 

(Draugijų dalykai) // Viltis. — 1907, lapkr. 23 (gruod. 6) (nr. 22), p. 3. — Žinios aprašui iš: 


Vilnius, 2004. — 448 p. — P. 252. 

Viekšnių „Vilniaus aušros” apylinkė: [apie steigiamąjį susirinkimą] / Naujokas iš 

Kadagyno. — (Mųsų draugijos) // Viltis. — 1907, gruod. 19 (1908, saus. 1) (nr. 33), p. 2. — 

Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 

1907. D. 1. — Vilnius, 2004. — 448 p. — P. 252. — [Naujokas iš Kadagyno čia — Jonas 

Klimas]. 

„Ir pas mus atsiranda nors vienas geras dalykas...”: [apie „Vilniaus aušros” draugijos 

skyriaus veiklą], Viekšniai / Šilo bajoras. — (Iš kuopų gyvenimo) // Šaltinis. — 1907, gruod. 26 

(1908, saus. 8) (nr. 53), p. 840. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: Serija C. Lietuviškų 

periodinių leidinių publikacijos. 1907. D. 1. — Vilnius, 2004. — 448 p. — P. 252. 

Viekšniai // Šaltinis. — 1907. — Gruod. 26. — Žinios aprašui: Ką skaitė mūsų senoliai / 

Parinko B. Kerys // Vienybė. — 1995. — Rugs. 9. — Tekste: 

„Susitaisė apšvietimo draugijos „Vilniaus Aušros” skyrius. Prie draugijos prisirašė jau 41 

žmogus. Toji draugija dabar rengia knygyną ir skaityklą. [...]. Knygynas ir skaitykla bus netoli 

bažnyčios, dailidės Butkaus namuose, pas Oną Butkaitę. [...]. Prie mūsų draugijos valdybos 

priklauso: kun. P. Viliūnas, E. Biržiškienė, D-ras A. Biržiška, Juozapas Pundzius ir Kazimieras 

Butkus. Kandidatai: V. Juodeikis, A. Beržanskis, I. Klimavičius, A. Baltutis ir A. Žubinas.” 

[Pasirašė:] „Šilo bajoras”. — [Viekšnių krašte žinoma pavardė Šilbajoris]. 

Lauraitis Vincas. Ištikimas liaudžiai: 100-ąsias Prano Viliūno gimimo metines pažymint // 

Vienybė. — 1982. — Bal. 17, 20. — Visas tekstas: 

Šių metų balandžio 17 dieną sukanka 100 metų, kai gimė Pranas Viliūnas (1882—1937), 

revoliucinio judėjimo Lietuvoje dalyvis, publicistas, literatūros kritikas, pedagogas. Paprastas, 

kuklus, bet neišsenkamos energijos, tvirtos valios žmogus buvo P. Viliūnas. Jis visas savo žinias, 

karštą širdį, sugebėjimus, visą savo gyvenimą atidavė kovodamas už varguose paskendusių 

darbo žmonių šviesesnį gyvenimą. Apie 16 metų išbuvęs kunigu ir matydamas, kad savo pažiūrų 

negali sutapatinti su dvasininko pareigomis, P. Viliūnas 1920 metais nutraukė ryšius su 

kunigyste. Metęs kunigystę, šis šviesus žmogus tapo liepsningu kovotoju už darbo žmonių 

reikalus. Šiame straipsnyje noriu papasakoti apie P. Viliūno švietimo, kultūros ir labdarybės 

veiklą Viekšniuose. 

Viekšniai — prie Ventos upės prigludęs nuošalus Žemaitijos miestelis. Dvidešimtojo amžiaus 

pradžioje juose buvo kelios gatvelės, iš abiejų pusių apstatytos medinėm lūšnelėm. Dauguma 

lūšnelių suaižėjusiom sienom, skudurais ir pakulom užkamšytais langais. Tik centrinėje miestelio 

gatvėje buvo išlūžinėjęs lentų šaligatvis, tačiau vidury gatvės — balos ir purvas. 

Didžiausias ir gražiausias pastatas Viekšniuose buvo bažnyčia, tarsi balta gulbė aukštai 

iškilusi virš stogų ir medžių. Viduje bažnyčia dabinosi spalvingais altoriais, meniškais 

paveikslais ir šventųjų statulom. Netoli bažnyčios — sode paskendusi klebonija, o už jos keli 

dviaukščiai pirklių namai. 

Vargingai tada gyveno Viekšnių miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai. Dauguma miestelio 

gyventojų dirbo akmenskaldžiais, kalviais, kasė šulinius, vertėsi tradiciniu verslu — gamino 

molinius puodus. Kaimų valstiečiai, skylėtom sermėgom vilkėdami, naginėm avėdami, nešė 

sunkią vargo naštą. Javai pelkėtuose laukuose neretai išmirkdavo, bulvės supūdavo. Lietingą 

rudenį nei išbristi, nei išvažiuoti. Nelaimių prislėgti, neraštingi žemaičiai nusiraminimo 

ieškodavo bažnyčioje ir karčemoje. Tačiau revoliucinio judėjimo, prasidėjusio Rusijos 

gubernijose, aidai, nors ir pavėluotai, pasiekdavo ir Viekšnius. 

438

Buvo 1906 metų pradžia. Žemaitijoje gyvos 1905 metų revoliucijos nuotaikos. Valsčių 

centruose ir kaimuose jaučiamas agrarinio ir nacionalinio išsivadavimo judėjimo pakilimas. 

Sekmadieniais bei turgaus dienomis — audringi socialdemokratų organizuojami žemės ūkio 

darbininkų ir valstiečių mitingai. Juose dvarų kumečiai ir valstiečiai raginami vienytis ir su 

ginklu kovoti prieš caro valdžią. 

Reakcingi katalikų kunigai smerkė mitingus ir streikus, draudė tikintiesiems juose dalyvauti. 

Ypač negalėjo pakęsti mitingų ir streikų Viekšnių klebonas Zaleskis. Jis per išpažintį ir 

kalėdodamas grasino žmonėms, kad jie, kovodami prieš caro valdžią, nusikalsta prieš dievą ir po 

mirties pateks į pragarą. Pamokslų metu klebonas Zaleskis įrodinėjo, kad caro valdžia skirta 

dievo. Dievas, girdi, galingiausias danguje, o caras — žemėje. Klebonas, iš sakyklos 

aiškindamas žemaičių vyskupo M. Paliulionio 1906 m. sausio 30 dieną paskelbtą ganytojišką 

aplinkraštį, keikė visus, kurie dalyvauja revoliucijoje ir pasisako prieš caro valdžią. Viekšnių 

bažnyčioje buvo kalbamos maldos už carą ir jo šeimą. Veltui Zaleskis grasino visiems, kurie eina 

prieš caro valdžią, veltui ragino iš sakyklos, kad kataliko pareiga išduoti „cicilikus” 

pareigūnams. Žemaitijos miesteliuose ir kaimuose plito streikai. 

Vieną 1906 metų žiemos sekmadienį klebonas Zaleskis iš sakyklos paskelbė, kad pas jį 

vikarauti atvažiuoja iš Salantų socialistas Pranas Viliūnas. Būdamas pažangių demokratinių 

įsitikinimų, P. Viliūnas Salantuose varguomenės tarpe buvo išvystęs plačią veiklą 

propaguodamas pažangias socialdemokratų idėjas, ugdydamas revoliucinius darbininkų ir 

valstiečių įsitikinimus. 1905 metais P. Viliūnas Salantuose dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose, 

ragino valstiečius į kovą prieš caro valdžią, agitavo už dvarų žemės padalinimą. 

Kai šaltą žiemos pavakarę Viekšniuose pasirodė varganas P. Viliūno vežimas, davatkos, 

susirinkusios prie klebonijos, rėkė iki užkimimo, kad cicilikas bažnyčioje padarys naują tvarką. 

Klebonas, triukšmaujant davatkoms, paslaptingai šypsojosi. Tačiau bėgo dienos. Viekšnių 

parapijos tikintieji galutinai įsitikino, kad vikaras naujos tvarkos bažnyčioje neįvedė. Pamaldos 

vyko sena tvarka. Užtat vikaro paprastumas ir nuoširdumas greitai patraukė parapijiečių dėmesį. 

Jis nekeikė revoliucijos ir socialdemokratų, kaip klebonas Zaleskis, nesišalino darbo žmonių, 

užkalbindavo kiekvieną miestelyje sutiktą žmogų. Greitai P. Viliūnas užmezgė ryšius su 

miestelio ir kaimo varguomene. Savo pamoksluose vikaras paliesdavo svarbiausias visuomeninio 

gyvenimo problemas, gvildeno to gyvenimo negeroves, kritikavo sukčius, intrigantus, 

nesąžiningus žmones. Pamoksluose pasakojo parapijiečiams apie tai, kas vyksta Rusijos 

miestuose ir kaimuose, su pasididžiavimu pritarė darbo žmonių revoliucinei veiklai. 

P. Viliūnas, nekreipdamas dėmesio į tuo metu sustiprėjusias carizmo represijas pažangių 

veikėjų atžvilgiu, visas jėgas Viekšniuose skiria revoliucinių idėjų propagavimui, kultūros ir 

švietimo interesams. Jis pasiryžo savo švietėjiška, kultūrine ir visuomenine veikla auklėti tuos 

užguitus ir neraštingus žemaičius. 

Jau ankstyvoje vaikystėje P. Viliūnas išmoko skaityti ir rašyti. Nuo tada knyga tapo geriausiu 

jo draugu. Jei motina, pareidama iš Utenos, parsinešdavo kokį pirkinį, suvyniotą į laikraštį, sūnus 

perskaitydavo nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Didžiausia Prano svajonė buvo lietuviška 

knyga. Tačiau knyga P. Viliūno vaikystės metais buvo didelė retenybė kaime. Viliūnienė dažnai 

aplankydavo Utenos mokytojus prašinėdama paskolinti sūnui paskaityti knygų. Mokydamasis 

Jelgavos (tuo metu — Mintaujos) gimnazijoje, Kauno kunigų seminarijoje, vėliau kunigaudamas 

Salantuose, iš knygnešių buvo įsigijęs daug lietuviškų knygų. 

Visas knygas P. Viliūnas atsivežė į Viekšnius. Be grožinių M. Valančiaus, S. Daukanto, 

J. Žemaitės, J. Biliūno, K. Jasiukaičio, J. Gurauskio ir kitų rašytojų kūrinių, vikaras turėjo 

nemažai gamtos mokslų populiarintojų J. Adomaičio-Šerno. V. Demskio ir J. Šliūpo knygų. 

Viekšniuose P. Viliūnas savo knygų pagrindu pasiūlė organizuoti biblioteką. Jaunimas 

pasiūlymui karštai pritarė. Vienas miestelio gyventojas savo name paskyrė bibliotekai kambarį. 

Buvo įrengtos lentynos ir sudarytas knygų katalogas. Vakarais į biblioteką gausiai susirinkdavo 

žmonių. 

Norėdamas kuo daugiau pasitarnauti varguose paskendusiems žemaičiams, P. Viliūnas 

Viekšniuose organizuoja beraščių mokymą. Ilgai žiemos vakarais bibliotekoje negesdavo šviesa. 

Prie stalo susodinęs būrelį jaunuolių, vikaras mokė juos lietuviško rašto. Didelį dėmesį jis skyrė 

rusų kalbos mokymui, aiškindamas, kad rusų kalba atveria duris į platų pasaulį. Mokymo 

439

procese stengėsi skiepyti revoliucines idėjas, ugdyti patriotinius jausmus carizmo engiamai darbo 

liaudžiai. 

P. Viliūnas nepasitenkina savo žiniomis. Jis kruopščiai studijuoja rusų revoliucinių demokratų 

Gerceno, Ogariovo, Belinskio, Černyševskio, Dobroliubovo ir kitų raštus. Skaitydamas šių 

autorių kūrinius, P. Viliūnas įsisavino revoliucinių demokratų reikalavimus, kurie ragino 

valstiečius ir visus demokratinius sluoksnius rengtis ginkluotam sukilimui prieš carizmą. 

Revoliucinių demokratų kūrinių įtakoje formavosi P. Viliūno pasaulėžiūra. 

Didelį dėmesį skirdamas kultūriniam darbui, P. Viliūnas Viekšniuose įsteigė „Vilniaus aušros” 

skyrių. „Vilniaus aušra” buvo dvasininkų organizacija, turėjusi tikslą sustiprinti bažnyčios įtaką 

ir atitraukti darbo liaudį nuo revoliucinės veiklos. Bet Viekšnių skyriuje darbas buvo 

organizuojamas priešinga linkme. Į skyriaus valdybą nariais, be katalikų, buvo priimta ir daug 

netikinčių. Viekšniuose „Aušros” skyrius organizavo visuomenės poilsio vakarus, paskaitas, 

kurios nieko bendro neturėjo su religiją. 

„Aušros” skyriaus veikla nepatiko klebonui Zaleskiui. Jis kreipėsi į Kauno vicegubernatorių 

Griazevą motyvuodamas, kad P. Viliūnas į skyrių priėmė nariais laisvamanius ir cicilikus, kurie 

savo veikla kompromituoja bažnyčią. 

Kauno vicegubernatorius su Vilniaus gubernatoriaus žinia uždarė „Aušros” skyrių 

Viekšniuose. 

P. Viliūnas, kalėdodamas po Viekšnių parapijos kaimus, skubėdamas pas sunkiai sergantį su 

paskutiniu patepimu ar lydėdamas mirusį į kapus, matė vargą ir skurdą. Susidūręs su varganu 

kumečių ir valstiečių gyvenimu, matydamas skriaudas ir išnaudojimą, jautėsi bejėgis ką nors 

pakeisti. Bet būdamas jautrios prigimties, ryžosi kovoti prieš neteisybę ir vargus. Už religinius 

patarnavimus iš vargšų neimdavo pinigų. Labai neturtingiems iš savo lėšų suteikdavo piniginę 

paramą. Tai buvo negirdėtas dalykas. Žmonės ėmė kreiptis ne į kleboną, bet į vikarą. 

Klebonui Zaleskiui tai nepatiko. Jis mėgino vikarą gražiais žodžiais įtikinti, kad kunigo 

pareiga yra rūpintis dvasiškais reikalais, o žemiškais tegul rūpinasi valdžios žmonės. Kai po 

vieno pokalbio P. Viliūnas priminė klebonui apie triukšmingas puotas klebonijoje ir 

išnaudojamųjų samdinių sunkią dalią, klebonas, paraudęs iš pykčio, drebėdamas metė repliką: 

— Ne tavo reikalas, vikare, žiūrėk, kad vyskupas sutanos nenuvilktų! 

Zaleskis, nuvykęs į Kauną, vyskupui Cirtautui išdėstė, kad vikaras P. Viliūnas skleidžiąs 

tikinčiųjų tarpe laisvamaniškas idėjas, neprisilaikąs kunigui nustatytų gyvenimo normų. 

Vyskupas, prisiminęs klierikų streiką seminarijoje, įsakė P. Viliūną iškelti į Žemaičių Kalvarijos 

parapiją (dabar Varduva). P. Viliūnas, išbuvęs pustrečių metų Viekšniuose, vis dėlto atliko didelį 

labdarybės, švietimo ir kultūros darbą. 

Pukienė V. Lietuvių švietimo draugijos XX amžiaus pradžioje (1906—1915 metais). — 

Vilnius, 1994. — P. 27, 43, 101, 125. — Tekste: 

„Socialdemokratinių pažiūrų inteligentai A. Domaševičius, M. Biržiška, A. Janulaitis ir 

J. Grigaitis buvo priimti į Viekšnių skyrių, nors Centro valdyba ir siūlė šių žmonių nepriimti, 

motyvuodami tuo, kad jie Viekšniuose negyvena ir negalės praktiškai dirbti, dalyvaudami 

posėdžiuose ir susirinkimuose.” 1908 m. draugija prašė atidaryti mokyklas bei skaityklas 

Užventyje, Viekšniuose ir kt., tačiau negavo leidimo. — Nurodytas fondas Lietuvių literatūros ir 

tautosakos instituto rankraščių skyriuje: F. 27. B. 9 ir B. 32. 

Raguotienė G. Spaudą atgavus. — Vilnius, 1996. — P. 29, 329. — Tekste: 1907 metų 

pabaigoje skyriaus bibliotekai buvo surinkta 300 knygų. Biblioteka „nežinoma, ar veikė”. 

440

4.4.3. BIRŽIŠKŲ DRAUGIJA 

Saladžiuvienė Regina. Biržiškų vardu vadinamės // Vienybė. — 1990. — Saus. 23. — Visas 

tekstas: 

Viekšniuose įsikūrusi Žemaičių draugijos sekcija savo veikla kultūros laukuose yra ne vieną 

vagą išvertusi, ne vieną gerą sėklą įbėrusi. Tačiau tautos atgimimo paskatinti kraštiečiai mano 

savo draugiją nukreipti konkretesniems tikslams. Apjungdama visų viekšniškių ir iš Viekšnių 

kilusių žmonių pastangas prasmingais darbais garsinti gimtą kraštą ir profesorių Biržiškų vardą, 

draugija numato buvusiame Biržiškų name įkurti muziejų ir Draugijos sekcijos centrą. Draugijos 

nariai bus humanistinių idėjų puoselėtojai, gaivins gimtojo krašto papročius, kultūrą. 

Biržiškų vardas pasaulyje žinomas ir visai tikęs gražius tikslus turinčiai draugijai pavadinti. 

Mūsų sekcijos nariai turi tarybą, kuriai vadovauja Rajono statybos organizacijos pirmininkas 

K. Nacys. Tos draugijos tikraisiais nariais, nariais rėmėjais arba garbės nariais, yra ir ne vienas 

buvęs viekšniškis, dabar garsinąs savo gimtą kraštą gerais darbais visai Lietuvai. 

O štai sausio 27 dieną viekšniškiai rengia pirmąjį viešą savo draugijos renginį. Savaitę iki 

renginio Viekšnių bibliotekoje veiks paroda, kur bus surinkta viskas, kas rašyta, pasakota apie 

Biržiškas. O sausio 27-ąją 16 val. Viekšnių bažnyčioje koncertuos senosios muzikos ansamblis iš 

Šiaulių „Polifonija”. Prieš koncertą bus laikomos šventos mišios, skirtos tėvo — Antano 

Biržiškos atminimui. Sausio 27-oji jo gimimo diena. Aplankysime brangių žmonių amžino 

poilsio vietą. 19 valandą Viekšnių vidurinės mokyklos aktų salėje — prisiminimų vakaras. 

Skaitysime ne tik užrašytus atsiminimus. Pakvietėme ir mielai sutiko dalyvauti žmonės, pažinoję 

Biržiškas. Klausysimės vertėjo E. Viskanto, Antano Biržiškos brolio Juozo sūnaus ir dar vieno 

tolimesnio giminaičio pasakojimų. 

Manome, kad šiuo renginiu pagerbsime garbingus tautos sūnus, įprasminsime draugijos 

veiklos pradžią ir sulauksime daugiau būsimųjų Biržiškų draugijos narių. 

Juodpusis Apolinaras. Atgimimas // Vienybė. — 1991. — Bal. 17: Nuotraukose: [1.] 

Aptariami būsimojo projekto metmenys: (iš kairės į dešinę) Edvardas Levitas, Kęstutis 

Bubnaitis, Vitalis Buivydas ir Martynas Purvinas. [2.] Meninės programos akimirka. Dainuoja 

Viekšnių etnografinis ansamblis. — Visas tekstas: 

VIEKŠNIŲ miestelio inteligentai, mūsų kraštiečiai viekšniškiai, pasklidę po visą Respubliką 

ir daugelį metų gyvenantys toli nuo gimtųjų vietų, bet susibūrę į Biržiškų draugiją, seniai 

puoselėja viltį, kaip Viekšniuose tinkamai įamžinti tų trijų mokslo ir kultūros vyrų, taip pat jų 

tėvų vardą. Jau ir iki šiol buvo nemažai padaryta: senosiose Viekšnių kapinėse ant Biržiškų tėvų 

kapo pastatytas paminklas, būta gražių susitikimų su Biržiškų giminėmis, A. Griškevičiaus 

muziejėlyje sukaupta nemažai dokumentinės medžiagos apie Biržiškas, „Vienybėje” spausdinta 

straipsnių, prie rekonstruoto pastato, kur kažkada stovėjo Biržiškų namai, neseniai pritvirtinta 

memorialinė lenta. Bet Biržiškų draugijos aktyvistams ir pirmiausia viekšniškei gydytojai 

A. Gurauskaitei, taip pat respublikinės Biržiškų komisijos nariams nedavė ramybės mintis, kaip 

atstatyti autentišką Biržiškų namą, jame įrengti turtingą ekspoziciją, o gal net paminklą 

Viekšniuose pastatyti šiems trims Lietuvos ąžuolams. 

Buvo daug svarstymų, ieškojimų. Ir štai visai neseniai rajoną ir viekšniškius pasiekė džiugi 

žinia: Respublikos paminklotyros departamento generalinis direktorius V. Zubovas pranešė, jog 

imasi finansuoti Viekšnių senosios vaistinės restauravimo ir Biržiškų namo atstatymo darbus. 

Suskato biržiškiečiai ieškoti gabių architektų, kas imtųsi namo atstatymo projekto, darbų sąmatos 

sudarymo, galbūt net miestelio generalinio plano. Juk Viekšniai — miestas, turėjęs gražias 

urbanistikos, kultūros ir amatų tradicijas — pokario metais buvo nežmoniškai sudarkytas. Prieš 

porą savaičių viekšniškiai sulaukė pirmųjų rimtų talkininkų, kurie pasirengę praktiškai padėti 

įgyvendinti gražius biržiškiečių sumanymus: Viekšniuose lankėsi Kauno paminklų restauravimo 

ir projektavimo instituto vadovaujantis architektas Kęstutis Bubnaitis, Lietuvos statybos ir 

architektūros mokslinio tyrimo instituto vyr. mokslinis bendradarbis, architektūros mokslų 

kandidatas docentas Martynas Purvinas, jo žmona Marija, šio instituto mokslinė bendradarbė ir 

aktyvi Žemaičių kultūros draugijos Kauno skyriaus dalyvė, taip pat Kauno technikos universiteto 

docentas Edvardas Levitas, Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto docentas 

441

Albertas Ružė ir rajono vyr. architektas Vitalis Buivydas. Miestelio savivaldybėje buvo aptarti 

svarbiausi praktinio darbo metmenys dėl Biržiškų namo atstatymo, kalbėta dėl miestelio 

generalinio plano. 

Nagrinėjant Biržiškų namo atstatymo, ekspozicijos jame įrengimo ir priežiūros problemas, 

iškilo nemažai diskutuotinų klausimų, kuriuos jau pačioje projektavimo darbų pradžioje reikia 

išspręsti. Pavyzdžiui, kaip spręsti šildymo sistemos įrengimą. Atkuriant grynai autentišką namą, 

pakaktų krosnių, bet šiuolaikinė restauracija reikalauja centrinio šildymo. Būsimosios 

ekspozicijos prižiūrėtojui įrengti mažas patalpėles ar padorų dviejų kambarių butuką. Gydytoja 

A. Gurauskaitė pareiškė pageidavimą, kad projektuotojai numatytų antrame (palėpės) aukšte 

nedidelę salikę ir patalpas Biržiškų draugijos centrui. Svarstyta, ar iš pradžių daryti eskizinį 

projektą, o tik vėliau darbo brėžinius. Rajono statybos organizacijos pirmininkas Kęstutis Nacys 

pasisakė už darbą nieko neatidėliojant, nes darbų nutęsimas niekada nieko gero neatneša. 

Taigi būta konstruktyvių pasiūlymų, gerų minčių. Klausant jų, galvoje sukosi šviesios mintys: 

į Viekšnius, į nedovanotinai ir nepelnytai pamirštą Biržiškų gyvenimą, kaip ir į mūsų gyvenimą, 

ateina atgimimas, kuris neabejotinai duos gražių vaisių. 

Kai Viekšniuose susirinkę projektuotojai ir architektai tarėsi dėl būsimų darbų, miestelio 

saviveiklininkai, A. Gurauskaitės, kultūros namų darbuotojų, aktyviausių mokytojų paskatinti, 

jau kuris laikas intensyviai rengė meninę programą labdaros vakarui. Kilnus tikslas visus juos 

seniai užvaldė: dar nieko nenutuokdami, iš kur gauti lėšų būsimiems Biržiškų namo atstatymo 

darbams, jie nutarė parengti meninę programą, labdaros tikslais su ją aplankyti artimesnes ir 

tolimesnes vietoves ir rinkti pinigus, nes darbo ir lėšų reikės nemažai. 

Praėjusį šeštadienį Viekšniuose jau buvo ir pirmoji šventė: saviveiklininkai savo programą 

pirmiausia parodė namuose. Skambėjo senovinės pamirštos ir naujesnės dainos, žiūrovai stebėjo 

scenos vaizdelį iš Viekšnių apylinkių dvarininkų — Biržiškų amžininkų — gyvenimo, Viekšnių 

praeitis atgimė vakaro vedėjų pedagogo V. Kontučio ir gydytojos A. Gurauskaitės 

publicistiniame dialoge, taip pat B. Ročienės, R. Mylienės, J. Gedvilienės spalvinguose 

pasakojimuose. Gaivios nuotaikos programai suteikė A. Voverio vadovaujami muzikantai, kurie 

grojo taip pakiliai ir jausmingai, kaip kadaise šviesios atminties mokytojo Vinco Deniušio 

muzikantai. 

Kai vakaro svečiai domėjosi, kas rengė programą, kas režisavo, — šios šventės šeimininkai 

lyg susitarę atsakė: mes visi. Puiku, bet be A. Gurauskaitės, visi jautė N. Kontutienės, 

S. Ablingio, R. Saladžiuvienės ranką. 

Mokyklos salikė buvo apypilnė. Matyt, šįkart kai kas iš viekšniškių neatėjo ne visai aiškiai 

supratę reklamos žodžius, kiti gal daržuose, soduose užsibuvę. Turbūt ateis kitąkart ir savo 

lėšomis parems Biržiškų fondą. O pirmasis vakaras į kasą davė 401 rublį. Pradžia gera. 

Rajono žmonės! Jei pas Jus pasisiūlys atvykti viekšniškiai, priimkite, ateikite į jų koncertą. 

Sužinosite labai daug apie mūsų krašto šviesuolius Biržiškas, o savo aukomis prisidėsite prie jų 

palikimo įamžinimo. 

Susikūrė ansamblis // Vienybė. — 1994. — Vas. 12. — Tekste: „Prieš dvejus metus 

profesorių Biržiškų viekšniškių draugijos pirmininkė Aušrelė Gurauskaitė pasiūlė suburti 

ansamblį.” 

Juodpusis Apolinaras. Meile ir entuziazmu gimęs // Vienybė. — 1995. — Saus. 4. — Tekste: 

Etnografinis ansamblis susikūrė prieš penkerius metus. Dabar jau 25 dalyviai. Nuo 1995 metų — 

„Biržiškų”. 

Lungys R. Ansamblis turi vėliavą // Vienybė. — 1995. — Vas. 1. 

Šiurkuvienė J. Viekšniuose — konferencija ir sukaktys // Šiaulių kraštas. — 1999. — Geg. 5: 

ir nuotraukos. — Tekste: „Praėjusį šeštadienį [1999-05-01] Viekšniuose surengta respublikinė 

konferencija „Žemaičių kultūros įvairovė ir jos atspindžiai Viekšnių krašte”, paminėtas Biržiškų 

vardo viekšniškių draugijos bei jos folklorinio ansamblio „Poilsėlis” dešimtmetis.” Išklausyti 

pasakojimai apie tautosaką, L. Skabeiką, žemaičių moterų drabužius, viekšniškių dainavimo 

442

ypatumus, kraštotyrą, Biržiškų ekspoziciją muziejuje. Skyriai: Konferencijoje ir padainuota. 

„Poilsėlis” atliko kadrilį. — Visas tekstas: 

Praėjusį šeštadienį [1999-05-01] Viekšniuose surengta respublikinė konferencija „Žemaičių 

kultūros įvairovė ir jos atspindžiai Viekšnių krašte”, paminėtas Biržiškų vardo viekšniškių 

draugijos bei jos folklorinio ansamblio „Poilsėlis” dešimtmetis. 

Konferencijoje ir padainuota 

Po šv. Mišių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje grupė viekšniškių bei svečių apsilankė prie 

Biržiškų paminklo, Antano Biržiškos ir jo žmonos bei kitų šviesuolių kapų miestelio senosiose 

kapinėse. Čia padėta gėlių, uždegtos žvakės. 

Viekšnių parapijos vikaras kunigas Vytautas Dvaržeckis pašventino prie Dr. A. Biržiškos 

sveikatos namų stovintį kryžių. 

Konferencijoje „Žemaičių kultūros įvairovė ir jos atspindžiai Viekšnių krašte” vilniškė 

literatūrologė Gražina Kadžytė pagvildeno tautosaką, kauniškis humanitaras Ramutis 

Karmalavičius kalbėjo apie Viekšniuose palaidotą poetą Leoną Skabeiką. Muziejininkė, 

dailininkė vilniškė Danutė Aleknienė papasakojo apie XIX amžiaus žemaičių moterų drabužius, 

parodė nuotraukų, audinių pavyzdžių. Muzikologė, Vilniaus universiteto „Ratilio” ansamblio 

vadovė Zita Kelmickaitė apžvelgė viekšniškių dainavimo ypatumus. 

Prieš kiek laiko Viekšnių apylinkes tyrinėjusi Z. Kelmickaitė susirinkusiesiems pasiūlė 

vietinių gyventojų dainų įrašų, keletą jų atliko pati bei padedama studentės Loretos Mukaitės. 

Sostinės atstovė L. Mukaitė kalbėjo ir kaip žemaičių jaunimo sambūrio „Samogielija” 

pirmininkė. Palnosų bibliotekininkas Bronius Kerys pristatė savo kraštotyros veiklą, o 

viekšniškis muziejininkas Algirdas Gedvilas apžvelgė per dešimtmetį sukauptą Biržiškų 

ekspozicijos medžiagą. 

„Poilsėlis” atliko kadrilį 

Savo dešimtmetį „Poilsėlio” folklorinis ansamblis paminėjo ir nauja programa „Dešimties 

posmų kadrilis”, kurią parodė po konferencijos, vakarone. 

Biržiškų draugijos ir „Poilsėlio” veiklos pradžia sietina su devyniomis moterimis, Biržiškų 

135-ųjų gimimo metinių minėjime atlikusiomis tris dainas. Šiuo metu ansamblis padidėjęs iki 

30-ies narių, kurių jauniausiam 25-eri, o vyriausiam — 75-eri metai, buriamasi į kur kas 

gausesnę Biržiškų draugiją. 

„Poilsėlis” koncertavo visuose rajono miestuose ir miesteliuose, Šiauliuose, Alytuje, 

Klaipėdoje, Vilniuje įvykusioje Pasaulio lietuvių dainų šventėje. 

Biržiškų draugijos pirmasis vadovas buvo Kęstutis Nacys, o iš jo perimtas šias pareigas iki 

šiol eina Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė. Na o „Poilsėliui” nuo pat jo įsteigimo vadovauja Nijolė 

Kontutienė, jau kelerius metus jai choreografijos srityje talkina Antanas Krivickas. 

[Tekstas prie nuotraukų:] Dešimtmetį švenčiantis Biržiškų vardo viekšniškių draugijos 

folklorinis ansamblis „Poilsėlis” šiemet pasipuošė naujais rūbais. Biržiškų vardo viekšniškių 

draugijos pirmininkė Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė uždegė žvakę, padėjo gėlių ir ant Antano 

Biržiškos bei jo žmonos Elzbietos kapo. 

Rozga Leopoldas. Viekšniškiai tęsia šviesuolių tradicijas // Vienybė. — 1999. — Geg. 6: ir 

nuotraukos [Apolinaro Juodpusio nuotraukos: Šventinama „Poilsėlio” vėliava. Biržiškų draugijos 

konferencijos svečiai ir pranešėjai]. — Visas tekstas: 

Šeštadienį [1999-05-01] Viekšniuose gražiai paminėtas Biržiškų draugijos ir folklorinio 

kolektyvo „Poilsėlis” įsikūrimo dešimtmetis. Ta proga įvyko trečioji Biržiškų draugijos 

konferencija. 

Kaip ir į kiekvieną tokį renginį, į Viekšnius ir šį kartą atvyko nemažai iš čia kilusių žmonių, 

buvo pasikviesta mokslininkų. Iškilmės prasidėjo šv. Jono bažnyčioje, kur vikaras V. Dvaržeckis 

laikė šv. Mišias už gyvus ir mirusius Viekšnių krašto šviesuolius bei pašventino ansamblio 

„Poilsėlis” vėliavą. Jis pašventino ir naują kryžių prie daktaro A. Biržiškos sveikatos namų. 

Kryžius prie šio pastato stovėjo nuo pat atidarymo 1939 metais. Pokario metais, gelbstint nuo 

sovietinių ideologų uolumo, kryžius buvo perkeltas į kapines, o prieš dešimtmetį vėl sugrąžintas 

443

prie Sveikatos namų. Tačiau jis nebeatsilaikė prieš laiko tėkmę ir darganas, tad dabar jį pakeitė 

naujas Kristaus Kančios ženklas. 

Šventės dalyviai ir svečiai aplankė Biržiškų paminklą, padėjo gėlių profesorių tėvų amžinojo 

poilsio vietoje, pagerbė kitų šio krašto šviesuolių kapus. 

Po pietų prasidėjo trečioji Biržiškų draugijos konferencija, šį kartą pavadinta „Žemaičių 

kultūros įvairovė ir jos atspindžiai Viekšnių krašte”. Kaip ir ankstesnieji renginiai, ji pradėta 

emocingai: L. Bethoveną ir S. Rachmaninovą skambino Lietuvos muzikos akademijos studentas 

pianistas V. Šakūras, dainavo šios akademijos aspirantas, Operos ir baleto teatro solistas, mūsų 

kraštietis G. Žalys, Lietuvos radijo diktorė D. Stonytė paskaitė kunigo R. Mikutavičiaus eilių. 

Pradėdama konferenciją, Biržiškų draugijos pirmininkė gydytoja A. Gurauskaitė apžvelgė prieš 

dešimtmetį susikūrusios draugijos veiklą, priminė jos svarbiausius etapus — pastatydintas 

paminklas Biržiškų šeimai, surengta jau trečioji mokslinė konferencija, rengiamasi atstatyti 

Biržiškų šeimos namus ir juose įkurdinti muziejų. Ji padėkojo rajono savivaldybei, kuri pagal 

galimybes remia draugijos veiklą, ir kitiems talkininkams. Su veiklos dešimtmečio sukaktimi 

draugiją ir visus viekšniškius pasveikino rajono mero pavaduotoja E. Meškienė, Viekšnių 

seniūnas A. Kuodys, muzikinį sveikinimą paskelbė folklorinis ansamblis „Poilsėlis”. 

Konferencijos vedėjas, Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto docentas A. Ružė 

priminė, kad Vilniuje sėkmingai darbuojasi valstybinė Biržiškų komisija, vadovaujama šio 

universiteto rektoriaus, profesoriaus R. Povilionio. Apie jau dešimtmetis kaupiamą profesorių 

Biržiškų memorialinę ekspoziciją papasakojo aviatoriaus A. Griškevičiaus muziejaus vadovas 

A. Gedvilas, priminęs, jog eksponatus ir dokumentus padeda kaupti ir Vilniaus universiteto 

biblioteka, ir užjūrio lietuviai, o gautieji dokumentai skelbiami ir pasitarnauja visuomenei. 

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto lietuvių filologijos katedros vedėjas docentas 

R. Karmalavičius pateikė samprotavimų apie iš Viekšnių krašto kilusį poetą L. Skabeiką ir jo 

kūrybos vietą mūsų literatūroje. Lietuvos nacionalinio muziejaus vyresnioji muziejininkė 

D. Aleknienė skaitė pranešimą „XIX a. žemaičių moterų drabužiai”, išklausytas etnokultūros 

tyrinėtojos G. Kadžytės pranešimas „Papročių teisės palikimas lietuvių tautosakoje”. Emocingai 

ir subtiliai apie Viekšnių apylinkių dainavimo tradicijų ypatumus kalbėjo Muzikos akademijos 

katedros vedėja, ilgametė „Ratilio” folklorinio ansamblio vadovė Z. Kelmickaitė. Jos pranešimą 

mūsų krašte užrašytomis dainomis pailiustravo šios akademijos studentė D. Mukaitė, išsamiau 

painformavusi apie Žemaičių kultūros draugijos veiklą. Apie Viekšnių apylinkių kraštotyrinių 

tyrinėjimų dirvonus papasakojo Palnosų kaimo bibliotekininkas, žinomas kraštotyrininkas 

B. Kerys, parengęs išsamią šio krašto bibliografiją. 

Po konferencijos į dešimtmečio sukakčiai skirtą koncertą pakvietė folklorinis ansamblis 

„Poilsėlis”. Buvo prisiminta, kaip susikūrus Biržiškų draugijai, devynios viekšniškės išmoko ir 

viešai atliko pirmąsias tris šio krašto dainas. O per 10 metų ansamblis išmoko daugiau kaip 150 

dainų, šokių, žaidimų, iš kurių 93 buvo užrašyti šiame krašte. Kolektyvas kasmet parengia naują 

programą, koncertavo ne tik įvairiuose mūsų rajono kampeliuose, bet ir Klaipėdoje, Vilniuje, 

dalyvavo pernykštėje Pasaulio lietuvių dainų šventėje. Smagias savo atliekamas melodijas į 

„Poilsėlio” koncertą įpynė viekšniškių pasveikinti atvykę Klaipėdos etnografinis ansamblis 

„Auksodis” ir Naujosios Akmenės pedagogų etnografinis kolektyvas. 

Dešimtmečio sukakties renginiai patvirtino, kad viekšniškiai aktyviai ir kūrybiškai tęsia 

profesorių Biržiškų ir kitų šio krašto šviesuolių pradėtas kultūrinio darbo tradicijas. 

Plastinina Bernarda. Viekšniškių „Poilsėlis” neturi laiko ilsėtis // Santarvė. — 2000. — 

Gruod. 16. 

Raugalienė Laima. Viekšniuose paminėtos kraštietės // Santarvė. — 2001. — Bal. 28. — 

Tekste: „Praėjusį sekmadienį į gražią literatūrinę — muzikinę popietę „Te mano žodžiai ištiesina 

sielą” pakvietė Viekšnių miestelio Biržiškų draugijos nariai. Joje buvo skaitomi dviejų iškilių 

Viekšnių miestelio moterų — mokytojos Emilijos Tėvelienės ir jos mokinės tautosakos rinkėjos 

Amelijos Lengvenaitės-Urbienės laiškai.” 

444

Gedvilas Algirdas. Tautietis, gyvenantis JAV, teigia, kad politika Lietuvoje — „aitvarų 

pasaulis” // Santarvė. — 2001. — Birž. 16. — Tekste: Viekšnių Biržiškų draugija, Biržiškų 

tėviškės pastato problema, JAV teisininko Prano Jurkaus parama, laiškai A. Gedvilui. 

Biržiškų draugija — profesorių atminimo sergėtoja // Būdas žemaičių. — 2002. — Liep. 5. 


Kalbėti apie jau daugelį metų Viekšniuose veikiančią Biržiškų draugiją atsirado puiki proga 

todėl, jog vienas iš Viekšniuose gimusių brolių profesorių Biržiškų — Mykolas — gimęs 1882- 

08-24, o miręs 1962 Los Andžele tą patį mėnesį ir tą pačią dieną. Tad šiemet minėtinos tiek 

gimimo, tiek mirties metinės. Jeigu besidomintys profesorių gyvenimu ir veikla nesunkiai galėtų 

rasti medžiagos, tai mums norėtųsi priminti apie Biržiškų atminimą saugančios draugijos 

gyvavimą ir darbus. 

1989 metais tuometinė Viekšnių kultūros namų šviesios atminties direktorė Regina 

Saladžiuvienė ėmė telkti žemiečius, kad būtų prisimenami iškilūs šio krašto žmonės, garsinami 

viekšniškių nuopelnai. Tačiau įvyko taip, kad šios idėjos pagrindu susikūrė Biržiškų draugija, 

kaip Žemaičių draugijos savarankiškas padalinys. Visus draugijos gyvavimo metus ir iki pat šiol 

šiai veiklai vadovauja Dr. Biržiškos Sveikatos namų vyr. gydytoja — Aušrelė Gurauskaitė. 

Nuo 1989 metų veikianti Biržiškų draugija yra savaveiksmė visuomeninė inteligentų ir 

kultūros darbuotojų organizacija, siekianti įamžinti iš Viekšnių kilusiųjų trijų brolių profesorių 

Mykolo, Vaclovo ir Viktoro Biržiškų atminimą ir propaguoti jų mokslinį bei kultūrinį palikimą. 

Bendromis draugijos ir valstybinės Biržiškų komisijos pastangomis sukurtas ir 1995 metais 

pastatytas paminklas — Vasario 16-osios Akto Signatarui, lietuvių literatūros istorijos ir 

tautosakos tyrinėtojui Mykolui Biržiškai, jo broliams bibliografui ir literatūros istorikui Vaclovui 

bei matematikui Viktorui ir profesorių tėvams — gydytojui Antanui Biržiškai ir motinai Elžbietai 

Biržiškienei. 

Viekšnių visuomeniniame muziejuje įrengta Biržiškų šeimai skirta ekspozicija, kurią buvo 

planuota perkelti į restauruotą Biržiškų tėviškės namą. Deja, kol per eilę metų įvairiose 

institucijose buvo derimasi dėl lėšų namo restauravimui, pastatas sunyko taip, kad dabar jį 

reikėtų atstatyti iš naujo. 

Didelį kultūrinį darbą atlieka Biržiškų draugijos folklorinis ansamblis „Poilsėlis”, 

vadovaujamas Nijolės Kontutienės. Ansambliečiai profesorių atminimui skirtuose bei kituose 

renginiuose atlieka savo surinktus Viekšnių krašto tautosakinius kūrinius. 

1995, 1996 ir 1999 metais Viekšniuose surengtos mokslinės konferencijos — „Viekšnių 

kraštas ir profesoriai Biržiškos” bei „Viekšnių kraštas ir jo žmonės”, kuriose pranešimus skaitė ir 

vietos kraštotyrininkai, ir žinomi Lietuvos mokslininkai. Belieka apgailestauti, jog dėl lėšų 

stokos konferencijos medžiaga nebuvo publikuota. 

Be išvardintos veiklos draugija yra įsipareigojusi apjungti visus žmones, kuriems yra brangūs 

Viekšniai bei iš Viekšnių kilusių žmonių nuopelnai Lietuvai ir patiems Viekšniams. Taip pat 

gaivinti ir puoselėti viekšniškių papročius, kultūrą, kraštotyrinę veiklą, bei palaikyti ryšius su 

viekšniškiais, rengti susitikimus su kultūros ir visuomenės veikėjais. 

Draugijos veiklą palaiko ir daugelį sumanymų padeda įgyvendinti Biržiškų komisija, kurios 

nariais yra tokie Lietuvoje žinomi asmenys, kaip: Vilniaus universiteto rektorius, profesorius, 

daktaras Rolandas Pavilionis; Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto mokslo 

reikalų prodekanas, docentas, dr. Albertas Ružė; Maironio lietuvių literatūros muziejaus 

direktorė Aldona Ruseckaitė ir dar visa eilė ne mažiau iškilių žmonių. 

Taigi belieka tikėtis, jog šiais neeiliniais metais draugijos veiklos puslapiai bus papildyti 

naujais darbų aprašymais, o sumanymų įgyvendinimui atsiras pagalbininkų tiek iš senų 

bendradarbių tarpo, tiek iš tų, kurie tik dabar susidomėjo viekšniškių veikla. 

Šimkuvienė Vida. Miesto 210-ųjų metinių išvakarėse viekšniškiai pagerbė savo šviesuolius // 

Būdas žemaičių. — 2002. — Rugs. 30 (pirmadienis): iliustruota. — Visas tekstas: 

Šeštadienį Viekšniuose vyko konferencija „Šviesuoliai — Viekšniams”, kurią surengė 

gydytojos Aušrelės Gurauskienės vadovaujama Biržiškų vardo viekšniškių draugija, talkinant 

miesto seniūnijai. 

445

Kaip „Būdui žemaičių” sakė viena iš renginio organizatorių mokytoja Sigutė Vaišnienė, idėja 

dar kartą prisiminti Viekšnių istoriją ir žymius kraštiečius kilo dėl dviejų priežasčių — šiemet 

sukako 120 metų, kai gimė Nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška, o spalio 

pradžioje sukaks 210 metų, kai Viekšniams suteiktos Magdeburgo teisės. Tokio pobūdžio 

konferencija surengta jau trečią kartą. Į ją, kaip ir į ankstesnes, rengėjai sukvietė žymius 

kraštiečius bei žmones, dirbančius mokslinį darbą ir galinčius apie Viekšnius pateikti rimtos 

informacijos. Anot S. Vaišnienės, likimas viekšniškius išblaškė po pasaulį, daugelio jų jau nebėra 

tarp gyvųjų, todėl reikia džiaugtis, kad jų atminimas dar gyvas. „Kraštas neblogas, geri žmonės, 

todėl nevalia jų pamiršti”, — mokytojai pritarė ir Viekšnių seniūnas Antanas Kuodys, 

džiaugdamasis, kad yra žmonių, negailinčių savo laiko ir energijos. 

Viekšnių bažnyčioje išklausę šv. Mišias, renginio organizatoriai ir svečiai padėjo gėlių prie 

paminklo Biržiškoms, po to aplankė miesto kapines, kur nulenkė galvas šviesiam atminimui E. ir 

A. Biržiškų, J. Kačinsko, V. Deniušio, pasidalijo prisiminimais apie juos ir uždegė žvakeles. 

Mokytojas Stasys Ablingis ant V. Deniušio kapo perskaitė savo kūrybos eilėraštį, parašytą 

tuomet, kai jam buvo suteiktas Nusipelniusiojo mokytojo garbės vardas. Iš Viekšnių kilęs 

mažeikiškis mokytojas Juozapas Kukštas pastebėjo, kad Viekšnių žemėje ilsisi daug šviesios 

atminties žmonių, kurių visų kapus aplankyti kažin ar pakaktų visos dienos. Todėl buvo 

nuspręsta šįkart aplankyti kapus tik tų šviesuolių, kurių pavardės minimos konferencijos dalyvių 

pranešimuose. 

Konferenciją „Šviesuoliai — Viekšniams” vidurinės mokyklos salėje soliniu koncertu pradėjo 

iš Viekšnių kilęs žymus operos dainininkas Giedrius Žalys. Kartu su miestelėnais bei svečiais jo 

balso klausėsi ir žilagalvis tėvas, retkarčiais nubraukdamas džiugaus jaudulio ašarą. Viekšniškiai 

kraštiečiui negailėjo aplodismentų, o kai jis atliko ištrauką iš Ž. Bize operos „Karmen”, salė 

plojo stovėdama. 

Lietuvos praeitį tyrinėjantis Kazys Misius konferencijos dalyvius supažindino su įvairiuose 

šaltiniuose randama informacija apie Viekšnių istoriją iki 1915 metų. Apie Viekšnių herbą bei jo 

prasmę labai vaizdingai papasakojo bibliotekininkas ir nusipelnęs kraštotyrininkas Bronius 

Kerys. Anot jo, mėlyna herbo spalva gali simbolizuoti ir gėrį, dvasingumą, ir dangaus atspindį 

vandenyje, o herbe esanti karūna ne tik puošni, bet ir karališka. Jei sugrįžtų seni laikai, pagal jų 

papročius Viekšnių vėliava, kaip sakė kraštotyrininkas, per paradus turėtų stovėti šalia karaliaus 

vėliavos, o atvykusi svetimos valstybės karalienė turėtų susitikti su miesto seniūnu. 

Pranešėjas Juozas Elekšis su konferencijos dalyviais pasidalijo turima informacija apie 

Viekšnių pavadinimo paminėjimą įvairiuose šaltiniuose. Visi skaniai kvatojo, kai jis pasakojo 

apie tarnybą sovietinėje kariuomenėje, kuomet virš TSRS skrido nenustatytas lėktuvas, kurio 

niekas negalėjo pasiekti — tas lėktuvas, anot J. Elekšio, skrido tiesiai virš Viekšnių, todėl 

kariniame žemėlapyje miestas buvo pažymėtas. Vėliau sklandžiusios kalbos, jog nepasiekiamas 

sovietinių karo lėktuvų tuomet skraidė viekšniškis. Mokytojas Jonas Tamulevičius savo 

pranešime pasakojo apie rusakalbius Viekšniuose. Viekšnių bažnyčios klebono kraštiečio 

Vincento Gauronskio manymu, Biržiškos buvo idealistai — jie turėjo idėjas, kurias puoselėjo ir 

skleidė, ir kurios yra brangios visiems. Lietuvos šviesesnė ateitis, anot vėl sugrįžusio į Viekšnius 

klebono, išauš tik tada, kai atsiras daugiau tokių idealistų. Dvasiškis apgailestavo, kad 

konferencijoje mažoka jaunimo, kuriam tokių žinių labai reikia — tai būdavo akivaizdžiai 

matoma televizijos laidoje „Klausimėlis”, kai jauni žmonės negalėdavo atsakyti į, rodos, 

nesudėtingus klausimus. Todėl džiaugdamasis viekšniškių biržiškiečių iniciatyva, klebonas sakė 

linkįs, kad šviesuolių palikimai būtų lyg granito testamentas ir išliktų kartų kartoms. 

Antroji konferencijos dalis buvo skirta žymiems viekšniškiams — muzikams, menininkams, 

mokytojams, seniesiems meistrams. Pranešėjai pasakojo apie profesorius Biržiškas, senųjų 

meistrų palikimą, tradicinę tautosaką Viekšniuose. Supažindinant su pastarąja, talkino 

etnografinis ansamblis „Poilsėlis”, o nušviečiant kai kuriuos Viekšnių muzikinio gyvenimo 

fragmentus — Viekšnių choras. Skambėjo Viekšnių mokyklos auklėtinių prisiminimai apie 

mokyklą, persipinantys su moksleivių kurtais dainuojamais intarpais. 

Konferencijoje dalyvavo ir rajono meras Vidmantas Macevičius bei Seimo narys Jonas 

Jurkus. Visą dieną veikė viekšniškių menininkų dailės, audinių, medžio, metalo parodos, buvo 

demonstruojami Viekšnių muzikos mokyklos meno skyriaus auklėtinių darbeliai, B. Kerio 

446

„Istorijos žingsniai Viekšnių fotografijose”. Po konferencijos jos organizatoriai svečius ir 

dalyvius pakvietė į linksmą vakaronę, kurioje visus linksmino kapela „Subatvakaris” bei dūdų 

orkestras. 

Plastinina Bernarda. Viekšnių šviesuolių dvasia gyva ir įkvepianti // Santarvė. — 2002. — 

Spal. 1: [Sigito ir Jono STRAZDAUSKŲ nuotr.: prie Biržiškų paminklo; konferencijos 

organizatoriai]. — Visas tekstas: 

Šeštadienį Viekšniuose surengta konferencija „Šviesuoliai — Viekšniams”. Ją organizavo 

Biržiškų vardo viekšniškių draugija, remiama Viekšnių seniūnijos. Renginys, prasidėjęs šv. 

Mišiomis bažnyčioje, susikaupimo minutėmis prie Biržiškų paminklo, miestelio šviesuolių kapų 

lankymu, tęsėsi vidurinės mokyklos salėje, kur vyko koncertas, buvo išklausyta apie 10 

pranešimų. 

„VAŽIUOJA DAKTARAS” 

Kaip ir būdinga lėtapėdžiams žemaičiams, iš ryto jie nebuvo itin aktyvūs. Į bažnyčią susirinko 

vos kelios dešimtys žmonių. Ne ką daugiau jų buvo ir prie Biržiškų paminklo, kur kalbėjo 

svečiai, skaitytos eilės, padėta gėlių. 

— Važiuoja daktaras, važiuoja, ten laukia, visą viltį deda... — skaitė Viekšnių vidurinės 

mokyklos mokytojas S. Ablingis prie Elzbietos ir Antano Biržiškų kapo gydytojui skirtas eiles. 

Prie degančios žvakelės susikaupusiųjų lūpos kartojo „Amžinąjį atilsį”. 

Aplankytas D. Sruogienės tėvų Daugirdų kapas, pagerbtos poeto L. Skabeikos, J. Kačinsko, 

mokytojo V. Deniušio amžinojo poilsio vietos. 

Iš kapinių konferencijos dalyviai patraukė į vidurinę mokyklą. Kol jie apžiūrinėjo viekšniškės 

tapytojos R. Kučinskaitės, damaskinio plieno meistro A. Stankaus, tautodailininkų 

S. Chriščinavičienės, M. Ivančenkos, V. Baltučio, S. Urbonienės ir kitų tapybos, medžio, metalo, 

audimo darbų ekspoziciją, mokyklos salė prisipildė svečių. 

IR MOČIUTEI, IR INTELEKTUALUI 

Kalbiname prie paveikslų ekspozicijos besisukiojančią močiutę. Prisistato esanti Eleonora 

Pranaitienė, LTV laidos „Mūsų miesteliai” apie Viekšnius herojė. 

— Truputį pavėlavau, nepatropijau nei į bažnyčią, nei į kapines. O atsiminimų apie Viekšnius, 

dainų įdomu pasiklausyti. Pati puikiai prisimenu Amžinatilsį Mykolą Biržišką, jo mamytės 

Elzbietos laidotuves. Ale Viekšniai gal auksiniai, kad apie juos tiek rašot? — užklausia senutė ir 

nelaukdama atsakymo tęsia. — Ana va, tos medinės privarptėlės (pagaliukas linų ar pakulų 

kuodeliui prismeigti — B. P.) labai gražios. Apžiūrėjau ir tuos geležis, tik jų man nėr kur dėti. 

Pasėdėsiu, kol viskas pasibaigs. Ožkoms ėsti įkišau, vištoms lesti padėta, gali tupėti iki vakaro... 

Ar toks renginys Viekšniuose pirmas, klausėme vienos iš organizatorių, vidurinės mokyklos 

direktoriaus pavaduotojos S. Vaišnienės: 

— Trečią ar ketvirtą kartą ruošiame tokią šventę Viekšnius garsinusiems žmonėms atminti. 

Šiemetė ypatinga tuo, kad sutampa su Viekšnių 210 metų jubiliejumi ir Nepriklausomybės Akto 

signataro Mykolo Biržiškos 120-osiomis gimimo metinėmis. Į konferenciją kvietėme 

viekšniškius intelektualus, kurių pranešimai būtų pagrįsti ne tik prisiminimais, bet ir istoriniais 

šaltiniais. 

KAI DAINUOJA SŪNUS... 

Konferencija prasidėjo koncertu, kuriame dainavo Lietuvos operos ir baleto teatro solistas 

Giedrius Žalys, taip pat kilęs iš šio krašto. Skambėjo žinomos arijos iš operų, liaudies dainos. 

Neatitraukdamas akių nuo scenoje dainuojančio jaunuolio, rankoje laikydamas diktofoną, 

salėje sėdėjo nuo metų naštos gunktelėjęs žilas vyriškis. Tai solisto tėvas, mokytojas pensininkas 

iš Tučių Jonas Žalys. 

Knietėjo paklausti, apie ką jis galvojo ir ką jautė tuo momentu, kai visi, sulaikę kvėpavimą, 

klausėsi solisto, kai dovanojo jam gėles ir aplodismentus. 

— Žiūriu į jį tėvo akimis. Matau tai, kas kitiems galbūt neįdomu ir nesuvokiama. Baigiu 

rašyti 600 puslapių apysaką „Jonis ir Povilis”. Perskaitę šį kūrinį sužinosit, ką jaučiu 

klausydamas savo sūnaus balso. Apie tą vaikiuką ten daug parašyta. Jaunystėje pats dainavau, 

kai kas mane vadino antruoju Šaliapinu ir pranašavo puikią solisto ateitį. O Giedrius talentą turi. 

447

Praėjusią vasarą Trakuose operoje „Karmen” dainavo Eskamiliją, — didžiuodamasis sūnaus 

pasiekimais kalbėjo mokytojas. 

PRAEITĮ ŽINOTI — BŪTINA 

Konferencijoje dalyvavo rajono meras V. Macevičius, Seimo narys J. Jurkus, naujasis 

Viekšnių klebonas V. Gauronskis. Anot dvasiškio, žmogus atrofuojasi, jei nežino savo praeities, 

istorijos, kultūros. Jo manymu, žmones čia sukvietė tėvų ir protėvių dvasia, juos nešiojusi žemė. 

Dievui, sakė jis, mirusių nėra, tik mes žemiškom akim jų nematome. Daug įdomaus apie pačią 

seniausią Viekšnių praeitį, herbų prasmę papasakojo bibliotekininkas ir kraštotyrininkas 

B. Kerys, iš Viekšnių kilęs „Gydytojų žinių” reporteris J. Elekšis, kiti. 

Apie profesorius Biržiškas kalbėjo buvusi viekšniškė, dabar Vilniaus universiteto bibliotekos 

direktorė B. Butkevičienė, mokytoja N. Kontutienė supažindino su viekšniškių surinktomis 

senovinėmis dainomis, tautosaka. Kalbėdamas apie Viekšnių senųjų meistrų palikimą, V. Baltutis 

prisiminė skulptorių B. Pundzių. Kolegos J. Elekšio nuomone, jeigu tokių aušrų (turėta galvoje 

pagrindinė renginio organizatorė, Biržiškų vardo viekšniškių draugijos pirmininkė Aušrelė 

Gurauskaitė — B. P.) būtų daugiau, Viekšniuose niekada nebūtų saulėlydžio. 

— Unikalus dalykas suburti draugėn kraštiečius, surasti žmones, išsibarsčiusius po visą 

Lietuvą, — sakė J. Elekšis. Nors, pasak jo, mažame miestelyje trūksta renginių, bet juos visada 

supa ypatinga to mažyčio Lietuvos kampelio aura. 

Vaišnienė Sigutė. Biržiškiečių vardo draugija kuria ateities planus // Būdas žemaičių. — 

2002. — Lapkr. 8. — Visas tekstas: 

Lapkričio 4 dieną Viekšnių miesto bibliotekon rinkosi Biržiškiečių draugijos nariai. 

Pirmininkė gydytoja A. Gurauskaitė apžvelgė pastarojo laikotarpio veiklą, pristatė naujus narius, 

paragino veiklą aktyvinti, ieškoti ir rasti naujų išraiškos formų. Draugijos narys, vidurinės 

mokyklos direktorius, R. Gricius paaiškino bendruomenės fondo naudą tokių visuomeninių 

judėjimų plėtotei. Folklorinis ansamblis „Poilsėlis" paakintas puoselėti naujus kūrybinius 

sumanymus ir toliau sėkmingai reprezentuoti profesorių Biržiškų gimtinės — Viekšnių — 

papročius bei tradicijas. Susirinkimo dalyviai išsiskirstė numatę tikslias naujų susibūrimų datas, 

todėl reikia tikėtis, jog neteks ilgai laukti ir įgyvendintų planų rezultatų. 

Elekšis Juozas. Mokslininkai analizavo žemaičių kultūros įvairovę // Kopijuota iš interneto 

2004-04-06. — Tekste: 

Prieš trejus metus Viekšnių miestelyje pastačius paminklą Biržiškoms — gydytojui Antanui, 

jo žmonai Elžbietai ir trims sūnums profesoriams: Mykolui, Vaclovui ir Viktorui, kilo mintis čia 

kas keleri metai organizuoti mokslines konferencijas. Šių metų gegužės 1-ąją vyko antroji 

konferencija „Žemaičių kultūros įvairovė ir jos atspindžiai Viekšnių krašte”. 

Konferencijos iniciatorė — Biržiškų draugijos pirmininkė gydytoja Aušrelė Gurauskaitė 

sukvietė daug žymių mokslininkų, kultūros veikėjų, meno kolektyvų. Jai vadovavęs Vilniaus 

universiteto Kauno humanitarinių mokslų fakulteto prodekanas dr. Albertas Ružė pasidžiaugė, 

kad provincijoje vykstančios konferencijos susilaukia daugelio mokslininkų dėmesio, kad jose 

pateikiama daug naujos ir įdomios medžiagos. Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų 

fakulteto dėstytojas dr. Romutis Karmalavičius analizavo poeto Leono Skabeikos poeziją, kuri, 

kaip sakė pranešėjas, visai „iškrenta” iš lietuvių poezijos savo kitoniškumu, kaip, beje, ir paties 

poeto pažiūros. Labai įdėmiai išklausytas Lietuvos muzikos akademijos dėstytojos dr. Zitos 

Kelmickaitės pranešimas apie Viekšnių apylinkių dainavimo ypatumus. Pasirodo, docentė tose 

apylinkėse su studentais yra surinkusi per 700 dainų. Ji leido pasiklausyti kai kurių įrašų, o 

melodingesnes kartu su Lietuvos muzikos akademijos doktorante Loreta Mukaitė pati padainavo. 

Beje, docentė sakė, kad tarmės nyksta taip smarkiai, kad gryną savo tarmę yra išlaikę tik 

žemaičiai. Įdomu ir tai, kad nuo dainų gavo pavadinimus net kai kurie kaimai. Dainorių kaime 

ekspedicijos metu užrašyta net 19 unikalių dainų. Studentų korporacijos „Samogitia” prezidentė 

Loreta Mukaitė supažindino su šios studentų organizacijos veikla, žemaičių ir jaunimo rėmimo 

fondu. 

448

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja Gražina Kadžytė analizavo papročių 

teisės atspindžius lietuvių tautosakoje. Nacionalinio muziejaus vyriausioji muziejininkė Danutė 

Aleknaitė savo pranešimą apie žemaičių moterų išeiginius drabužius pagražino gausiais 

pavyzdžiais. Pasirodo, apdaras parodydavo luomą, etnografinę priklausomybę, padėtį šeimoje, 

amžių ir net charakterį ir, be abejo, turtingumą. Ji priminė įdomų M. Valančiaus paminėjimą, kad 

Viekšnių moterys dėvėjo gana spalvingus rūbus, kurie žydėjo kaip lelijos, žėravo kaip aguonos. 

Beje, žemaitės ypač išsiskyrė savo skarelių surišimu, jų gausa. Kartais jos ryšėdavo net tris 

skareles — ant galvos, kaklo ir pečių. 

Daug vertingos medžiagos pateikė ir vietiniai kraštotyrininkai. Bronius Kerys rengia savo 

krašto bibliografiją, kuri jau apima 617 p., o iš viso turėtų būti 1500 p. Algirdas Gedvilas 

analizavo Lietuvos aviacijos pradininko muziejuje sukauptą Biržiškų ekspoziciją. Beje, ji vis 

negali persikelti į A. Biržiškos namus, kurie tebėra sudarkyti, praradę pirmykštį vaizdą, stovi 

negyvenami ir apleisti. Viekšniškiai buvo sutarę, kad galima gauti iš JAV profesoriaus, vasario 

16-osios akto signataro M. Biržiškos pomirtinę kaukę, bet signatarų namų vadovybė net į du 

raštiškus pasiūlymus neatsakė. 

Po konferencijos vyko koncertas, kuriame pasirodė viekšniškių etnografinis ansamblis 

„Poilsėlis”, beje, atgaivinęs nuotaikingą šokį „Dirižablis”, kurį šoko dar mūsų seneliai (vadovė 

Nijolė Kontutienė). Įdomią programą parodė Klaipėdos universiteto ansamblis „Auksodė” 

(vadovė Rūta Vildžiūnienė). Koncerte taip pat dalyvavo N. Akmenės saviveiklininkai ir 

Klaipėdos universiteto studentai ir dėstytojai. 

Juozas Elekšis. Biržiškų draugijos narys. 

Vaišnienė Sigutė. „Poilsėlis” poilsiauti neketina // Būdas žemaičių. — 2005. — Saus. 10: 

Autorės nuotraukos. — Visas tekstas: 

Gruodžio 30 dienos vakaras Viekšniuose buvo ypatingas: Biržiškų vardo viekšniškių draugija 

bei folklorinis ansamblis „Poilsėlis” drauge su gyventojų bendruomenės Taryba pakvietė 

miestelio gyventojus atšvęsti gimtadienį ir palydėti senuosius metus. 

Draugija rūpinasi Biržiškų atminimo gaivinimu 

Prieš 15 metų rudenį tuometinės kultūros namų direktorės Reginos Saladžiuvienės iniciatyva 

buvo imtasi telkti kraštiečius ir pradėta brandinti idėja, kad reikia įamžinti Viekšniams brangios 

Biržiškų šeimos atminimą. 

1989 metais buvo įsteigta draugija, kaip Žemaičių draugijos struktūrinis padalinys, profesorių 

Biržiškų nuopelnams atskleisti, garsinti jų vardą ne tik gimtinėje, bet ir visoje Lietuvoje. Be šių 

tikslų draugija siekė bendrai veiklai suburti kraštiečius, puoselėti humanistines idėjas, gaivinti 

gimtojo krašto kultūrą, papročius. Pradžioje draugijai vadovavo K. Nacys, vėliau pirmininko 

vairą perėmė ir iki šiol aktyviai darbuojasi A. Biržiškos Sveikatos namų vyr. gydytoja Aušrelė 

Gurauskaitė. 

Draugijos nario mokytojo kraštotyrininko A. Gedvilo dėka surinkta medžiaga ir aviacijos 

Lietuvoje pradininko A. Griškevičiaus muziejuje įrengta ekspozicija apie Biržiškų gyvenimą ir 

darbus. Prie Vilniaus universiteto dar buvo įkurta respublikinė Biržiškų komisija, kuri taip pat 

ėmėsi rūpintis Biržiškų mokslinio palikimo atgaivinimu ir jų įamžinimu. Komisijai vadovavo 

VU rektorius profesorius R. Pavilionis, darbe dalyvavo: VU Kauno Humanitarinio fakulteto 

katedros vedėjas kraštietis A. Ružė, profesorių giminaitis, tuometinis susisiekimo ministras 

J. Biržiškis, universiteto Matematikos fakulteto docentas A. Jasiūnas, Istorijos fakulteto docentas 

D. Kaunas, ekonomikos mokslų kandidatas S. Poškus, technikos mokslų daktaras E. Levitas, 

žurnalistas J. Elekšis ir daugelis kitų žinomų šviesuolių. 

Bendromis pastangomis buvo pasirūpinta, kad ant Biržiškų tėviškės namo būtų pritvirtinta 

memorialinė lenta, A. Biržiškos sveikatos namų kiemelyje pastatytas kryžius. Prieš dešimt metų 

buvo atidengtas paminklas Biržiškų šeimai. Praėjusiais metais po kapitalinio remonto naujai 

nušvito Mykolo Biržiškos lėšomis 1938 metais tėvo atminimui pastatyti sveikatos namai. 

Reikšmingos ir daugelį žymių respublikos mokslininkų konferencijos, kaip „Viekšnių krašto 

žmonės” (1996 m.), „Žemaičių kultūros įvairovė ir jos atspindžiai Viekšnių krašte” (1999 m.) ir 

kt. 

449

Šiuo metu pirmininkės A. Gurauskaitės tikslas — po ilgus metus užtrukusių biurokratinių 

derybų atstatyti bebaigiantį sunykti Biržiškų tėviškės namą. Čia turėtų persikelti muziejinė 

ekspozicija apie profesorius, miestelio biblioteka, draugijos būstinė. Gerai, kad darbai jau 

pajudėję. 

Krašto folkloro puoselėtojas 

Ansamblis susikūrė taip pat 1989 metų lapkričio mėnesį, kai devynios moterys dainavo tris 

dainas daktaro Antano Biržiškos 135-ųjų gimimo metinių paminėjime. Kiti treji metai — 

ieškojimų metas: žmonių, repertuaro, tikslų. 1992 metų rudenį ansamblis išaugo iki 30 žmonių ir 

užsibrėžė tikslą — rinkti, išmokti ir pateikti visuomenei Viekšnių apylinkių folklorą. 

1994 m. ansambliui suteiktas „Poilsėlio” vardas, patvirtinta jų vėliava. Ansamblis yra 

paruošęs keletą programų iš surinktų vietinių kūrinių, koncertus „Nedieliuos rytelį”, „Kuoks ten 

lengvos puoilsielis”, „Sveiki gyvi, susiedele”, „Dešimties puosmų kadrilis”, teatralizuotą 

koncertą „Užgavėnių vakaras”, dalyvavo festivaliuose Šiauliuose, Klaipėdoje, Gdanske 

(Lenkijoje), respublikinėse dainų šventėse, Alytaus, Akmenės, Mažeikių rajonų renginiuose. Nuo 

pat įsikūrimo pradžios „Poilsėliui” vadovavo mokytoja lituanistė Nijolė Kontutienė. Ilgą laiką 

ansamblio choreografija rūpinosi A. Krivickas. Pastaraisiais metais ansamblio meno vadovas — 

A. Erlickas. 

Būtent N. Kontutienės ryšys su Viekšniais, nuo jaunų dienų domėjimasis etnografija ir 

folkloru, lituanistinis išsilavinimas, bendravimas su žymia muzikologe Z. Kelmickaite, visos 

šeimos ryšys su daina ir šokiu lėmė, kad ansamblis visus savo gyvavimo metus buvo įdomus, 

gebantis nustebinti žiūrovą, reprezentuoti Viekšnius ir Biržiškų draugiją respublikiniuose 

renginiuose. Vėliau „Poilsėlis” į savo repertuarą įtraukė lietuviškų romansų programas. 

Bėgant metams, kito ansamblio narių sudėtis, tačiau iki pat šių dienų dainuoja pirmosios 

dalyvės: Z. Žypraitė, T. Maneikienė, R. Mylienė, A. Paulauskienė, B. Ročienė. Daug proginių 

eilių sukūrė mokytojas S. Ablingis, klausytojų simpatijas pelnė seniausias atlikėjas K. Grabys. 

Jau daugelį metų ansamblyje dalyvauja S. ir R. Griciai, J. Jucienė, L. ir A. Kaminskiai, S. ir D. 

Gurskiai, H. ir A. Kateivos, J. Šetlerienė. Pagarbiai prisimenamos ilgametės dainininkės: 

T. Kėvišienė, J. Bacevičienė, I. Žilinskienė, R. Žalienė, muzikantas ir dainininkas 

K. Vaičekauskas. 

Ansambliečiai ypatingai švenčia savo narių jubiliejinius gimtadienius, giesmėmis palydi 

išeinančius Anapilin. 

Susirinko dainos ir šokio mylėtojai 

Į šventės vakarą susirinko nemažas būrys viekšniškių, pasipuošę naujametėmis kaukėmis, 

tautiniais rūbais ir neblėstančia šypsena. Biržiškų draugijos pirmininkė A. Gurauskaitė už paramą 

padėkojo Mažeikių rajono savivaldybei, priminė reikšmingiausius draugijos darbus. Po 

ansamblio „Poilsėlis” bei naujai susikūrusio ansamblėlio koncerto skambėjo padėkos žodžiai, 

linkėjimai, sveikinimai. Antrojoje vakaro dalyje „apsilankė” Motiejaus Valančiaus personažas — 

Palangos Juzė su žmona Domicėle (S. ir R. Griciai). Jo kelionių pasakojimai — tai teatralizuotos 

Sveikatos namų, vidurinės mokyklos, politechnikos mokyklos Viekšnių skyriaus, atskirų asmenų 

paruoštos programos. Nuotaiką kėlė ir šokio sūkurin kvietė A. Voverio vadovaujamas pučiamųjų 

orkestras, kultūros namų liaudiškos muzikos kapela (vad. A. Šarkis ir J. Jucienė), kapela 

„Subatvakaris” (vad. A. Erlickas), V. ir D. Lizdeniai. Žodžiu, gimtadienis buvo atšvęstas ir 

senieji metai palydėti pakiliai nusiteikus, pamiršus rūpesčius. 

Lazdauskaitė-Kontutienė Nijolė / Prie Nijolės Lazdauskaitės-Kontutienės kapo duobės 

2007-03-02. — Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Sigutė Vaišnienė: 

Oi Dieve, Dieve, Dievuli mona, 

Pajiemei tievelius, pajimk ir monį! 

Visi mes, pastarosiomis valandomis atėję atsisveikinti su Anapilin iškeliavusia Nijole 

Lazdauskaite-Kontutiene, pynėme savo jausmų ir minčių pynę. Ir tikiu, kad toje prisiminimų 

tiesmėje plaukė padėka mamai, seseriai, draugei, kolegei, mokytojai, kilniam žmogui už tai, kad 

450

mūsų gyvenimus ji nušvietė nepaprasta sielos šviesa bei širdies šiluma. Visi juk žinom turį širdį, 

bet vieniems ji tik gyvybės variklis, o kitiems — viso gyvenimo variklis. Nijolė savo gyvenimą 

matavo širdimi. Jug ar galima neatiduodant širdies šilumos per keturiasdešimt metų mokyti 

svetimus vaikus? Ir mokyti ne tik gimtosios kalbos taisyklių, bet ir mylėti žmogų, raginti 

atskleisti sielą gėriui, grožiui, dvasingumui. Ar galima neatveriant širdies dainuoti dainą ir 

dainuoti taip, kad nuplaukti jausmingų melodijų trelėmis drauge norėtų ir kiti? Ir taip ne dieną, 

ne metus, o dešimtmečius. O įsivaizduokime, kaip be širdies šilumos, be dvasios stebuklingo 

virpulio būtų gimusios, prakalbėjusios ir su žiūrovais susikalbėjusios lėlės? Ar ne širdies 

nerimstantis veržimasis ten, už įprastos kasdienybės ribų, už paprastų ir pamatuojamų dalykų 

plakė šokio ritmu? Ir — viens, du, trys, viens, du, trys — sukosi pati, ir kvietė paskui save 

mažus, jaunus bei jau žilstelėjusį plauką nuglosčiusius. Ir ne tik. Dvasios gelmėje tilpo viskas — 

ištvermė slaugant sergančius ir išlydint Anapilin artimuosius, meilė dalijant savo gyvenimiškąją 

išmintį dukroms, virpulys glaudžiant prie savęs pasaulio stebuklą — anūkėlius. Tikėjimas tariant 

maldos žodžius ir išskleidžiant sielą giesmei. Ji nedarė nieko, kas nebūtų išdegę jos dvasios 

širdies skausmo, gilaus išgyvenimo, kūrybiškumo ugnyje. Todėl viskas buvo tikra, jaudino, vertė 

mąstyti, tikėti, augti. Netgi su pavasario saulės pažadintu gėlės žiedu ji kalbėjosi sava kalba ir tas 

negirdimas širdies ir augalo susikalbėjimas virsdavo svaiginančių kvapų, spalvų bei formų 

harmonija. Tik šį pavasarį besistiebiantis žiedelis lauks ir nustebs nesulaukęs Nijolės širdies ir 

rankų šilumos. Ir ne tik jis. Visi mes, širdį su savo Nijole, širdies ugnies ilgėsimės to raminančio 

jaukumo, sklidusio nuo Tavo asmenybės. Jau tiek daug atiduota, tiek daug išdalinta, kad pavargo 

kilnaus žmogaus didelė širdis. Lai nuo šiol amžinoji šviesa gaubia ją. Tegul ilsis jinai, jungdama 

tuos, kurie jau Anapus, su tais, kur ateis. O atsisveikinimo mintis norėčiau užbaigti viekšniškės 

kūrėjos Izolinos Nenaškinos šviesiam Nijolės atminimui skirtomis eilėmis: 

Kiek dar liko dainų nedainuotų, 

Kiek dar posmų paliko širdy. 

Tu ėjai vis taku akmenuotu, 

Suklupai. Atsikelt nebgali. 

Nenueisi daugiau tu prie upės, 

Nebmatysi bangelių Ventos, 

Tik kas naktį, nušvitus mėnuliui, 

Juodas kryžius prie kapo rymos. 

Išėjai Tu į kitą pasaulį 

Su daugybe daugybe dainų. 

Gal būt ten kaip pas mus šviečia saulė, 

Tik jame teks palaukti draugų. 

O kas likom šioj žemėj, ateisim, 

Kai pavasariais ims plaukt ledai, 

Ir dainų jos pamiršti neleisim, 

Tų, kurias vakarais dainavai. 

Aldona Vėlavičienė: 

Juk šioj žemėj daug kas keista, net netikėta. Akimirka it žaibas nutraukė, nukirto mintis, 

siekius ir gvazdikai pakrypo, pasviro po kojom. Galimybė taip neskausmingai išeiti iš gyvenimo 

ne kiekvienam skirta. Prieš 50 metų mes su Nijole susitikome mokyklos koridoriuose. Visada 

puošni, tvarkinga, papurusia galvute. Nijolė Lazdauskaitė buvo gabi ir mokinė. Klasėje ji nebuvo 

lašelis, ji buvo veržli scenoje, šokiuose, pamokose. Ir jos toks stropumas išugdė meilę darbui, 

kūrybai, taip pat suteikė jėgas tolesnio gyvenimo audroms. Šviesus Nijolės prisiminimas visada 

liks mūsų bendraklasių 11-tos abiturientų laidos širdyse, atmintyse. Amžiną tau ramybę, Nijole. 

Mums primins pražydusi kapų ramybėje gėlelė, kad Tu čia, ir tiktai čia. Amžiną atilsį Tau. Tegul 

būna Tau lengva smiltelė ir drėgna žemelės velėna. Visų savo klasės, buvusios klasės mokinių 

vardu užjaučiu ir mes visi užjaučiam likusius ir liūdinčius artimuosius, gimines, draugus ir 

pažįstamus. 

451

Albina Paulauskienė: 

Brangioji, Nijole, išėjai sudie nepasakius, išėjai amžinam poilsėliui. Tik verkia šiandien 

liūdnos žvakės, tik liūdi šios gražios gėlės. Susirinkome šiandien atsisveikint su Tavimi ir 

atsisveikinti amžinai. Visus metus į gyvenimą atveda laikas, visų gyvenimą įprasmina laikas, visi 

mes esam laiko vaikai. Atėjo laikas ir visai nelauktai išsivedė mūsų mylimą draugę, mamą, sesę, 

močiutę. 

Nijolė folklorinį ansamblį „Poilsėlį” įkūrė 1989 metais. Iš pradžių dainavome tik šešios 

moterys, o vėliau, bėgant metams, sukvietė ji 30 ansambliečių. Jos didžiulė meilė buvo šio krašto 

dainoms, šokiams, papročiams. Daugiau kaip 18 metų lankydama senyvo amžiaus viekšniškius, 

rinko ir užrašė jų dainuojamas dainas, mokėsi iš jų šokių, domėjosi jų papročiais. Todėl 

organizuojamuose teminiuose vakaruose, išvykose ansamblis dainavo daugiausia viekšniškių 

dainas. Ne vienam ansambliečiui jubiliejų, švenčių progomis parinkdavo nuoširdžiausius 

linkėjimus, posmus, įpindama melodijas. Negailėdama savęs, davė mums daug. Du kartus 

pabuvojome pasaulinėje lietuvių dainų šventėje Vilniuje, tarptautiniam folkloro festivalyje 

Lenkijoje, televizijos laidoje „Krašto garbė”. Paskutinis jos darbas buvo „Bičkopis”. Tai 

programa, skirta atrankai į šių metų pasaulinę lietuvių dainų šventę. Sunku ir apsakyti, kiek, kur 

ir kada. Ji turėjo retas Dievo dovanas — santūrumą, draugiškumą, kūrybiškumą, kuriomis 

dalijosi su esančiais šalia jos. Visiems padėdama, užjausdama, paguosdama, niekada 

nepavargdavo. O kiek brendo dar svajonių, kiek dar liko planuotų darbų darbelių... Kas 

bepasodins Tavo mėgstamas tulpes, kas bepražydins lelijas, kas bepalaistys pelergonijas, kas 

besudėlios akmenėlius prie takelio, kas besurūšiuos užrašytas dainas ir posmus, kas beparuoš 

programą „Poilsėlio” koncertams? Nijole, Tu jau kelyje į amžinuosius namus, nes Tavo širdis, 

taip mylėjusi visus — ir dukras, ir anūkus, sesę, artimuosius, draugus, kaimynus, pavargo. 

Negailestingas likimas suglaudė Tavo darbščiąsias rankas ant širdelės. Išėjai iš šio žemiško 

gyvenimo, bet Tavo šviesus atminimas, meilė, pasišventimas kitiems visada liks mūsų širdyse 

kaip nepamirštamas gyvas Tavo atminimo žiedas. Truks mums Tavo žvalumo, gyvenimiško 

džiaugsmo, Tavo širdies gerumo. Šią sunkią valandą dalijamės skausmu su velionės artimaisiais. 

Miela mūsų vadove, miela Nijole, šiandien Tavo „Poilsėlis” susirinko į paskutinę repeticiją. 

Kažkada Tu mus išmokei dainą „Tegul būna lengvas poilsėlis”, kuri ir tapo mūsų ansamblio 

himnu. O dabar jis tebūna atsisveikinimo rauda. 

452

1 4 skyrius

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?