7 skyrius: ūkis. ekonomika. technika. medicina

7 SKYRIUS: ŪKIS. EKONOMIKA. TECHNIKA. MEDICINA 

POSKYRIAI: 

7.1. NESUSKIRSTYTOS Į POSKYRIUS ŽINIOS 

7.2. ŽEMĖS ŪKIS 

7.2.1. ŪKININKAI. VALSTIEČIAI 

7.2.2. KOLŪKIAI. BENDROVĖS 

7.3. PRAMONĖ. VERSLAS. AMATAI 

7.3.1. KERAMIKA. PUODŲ IR KITŲ NEDIDELIŲ MOLIO DIRBINIŲ GAMYBA 

7.3.2. PLYTŲ GAMYBA. ŽIBIKŲ PLYTINĖ 

7.3.3. KOKLIŲ, ČERPIŲ GAMYBA 

7.4. PREKYBA 

7.5. TECHNIKA. ELEKTROTECHNIKA 

7.6. TRANSPORTAS 

7.7. RYŠIAI. TELEFONAS. PAŠTAS 

7.8. MEDICINA 

1

7.1. NESUSKIRSTYTOS Į POSKYRIUS ŽINIOS 

„Čia išeina ant licitacijos p. Moros Daubiškių dvaras...”, Viekšniai / K. P. — (Iš Lietuvos) 

// Vilniaus žinios. — 1907, liep. 3 (16) (nr. 82), p. 2. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: 

Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1907. D. 1. — Vilnius, 2004. — 448 p. — 

P. 204. — [K. P. čia — Petras Gudauskas]. 

„Viekšnių parapijoje po banku pavesti...”: [apie dvarų išpardavimą] / K. Pegas. — (Iš 

Lietuvos) // Vilniaus žinios. — 1907, liep. 18 (31) (nr. 95), p. 3. — Žinios aprašui iš: Lietuvos 

bibliografija: Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1907. D. 1. — Vilnius, 2004. 

— 448 p. — P. 204. 

„Viekšniškiai, dagirdę kad banko bus parduodami dvarai...”: [apie valstiečių sujudimą ir 

Viekšnių gyventojų išpuolį prieš žydus] / Naujikas. — (Žinios iš Lietuvos) // Lietuvos ūkininkas. 

— 1907, liep. 11 (24) (nr. 28), p. 428—429. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: Serija C. 

Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1907. D. 1. — Vilnius, 2004. — 448 p. — P. 204. — 

[Naujikas čia — Jonas Klimas]. 

„Vartotojų draugijoj įvestas puikus dalykas...”: [apie mezgimą mašinomis], Viekšniai / V. 

— (Kronika. Draugijų gyvenimas) // Viltis. — 1911, kovo 6 (19) (Nr. 27), p. 3. — Žinios aprašui 

iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1911. 

D. 1. — Kaunas, 2003. — 408 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus 

pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės]. 

Šiaulių ukės paroda // Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1911. — Nr. 37. — Rugs. 13 (26). 

— P. 583. — Tekste: „Rugsėjo 3, 4 ir 5 dienomis Šiauliuose įvyko ukės paroda, surengta Šiaulių 

ukės draugijos. [...]. Viekšnių vartotojų draugija išstatė mašina namie austas žekes. Žekės austos 

iš musų linų, labai dailios ir nesvietiškai pigios. Puikių žekių pora 25 kap. Kaip matant visas tuoj 

ir išpirko. [...]. [Pasirašė:] Parodos lankytojas.” 

„18-tą d. spalių 1911 metų... buvo sutaisyta gyvulių paroda...”, Viekšniai / L. L. — 

(Kronika. Įvairios žinios) // Viltis. — 1911, lapkr. 16 (29) (Nr. 133), p. 3—4; Aušra. — 1911, 

lapkr. 24 (Nr. 4), p. 59. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų 

periodinių leidinių publikacijos. 1911. D. 1. — Kaunas, 2003. — 408 p. — [BK pastaba: Apraše 

po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. L. L. — 

Liudas Laikūnas]. 

„Sausio 26 d. Kauno ūkio komisijos atsiųstas agronomas p. [B.] Miliušis laikė čia 

paskaitą apie sodininkavimą...”, Viekšniai // Viltis. — 1914. — Saus. 30 (vas. 12). — P. 2. — 

(Iš Lietuvos. Paskaitos). — Parašas: Bur. Ragutis. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos 

bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1914. D. 1. — Kaunas, 1998. 

— 476 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, 

slapyvardis, parašyti prie žinutės. Burokiškių Ragutis — tikroji pavardė Talmantas Jurgis]. 

„Viekšniuose... suruošė medžių sodinimo šventę...” // Lietuvos žinios. — 1914. — Geg. 2 

(15). — P. 3. — (Mokslas ir mokyklos). — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. 

Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1914. D. 1. — Kaunas, 1998. — 476 p. 

Vartotojų dr[augija] / Narys P. — (Lietuvos žinios. Viekšniai) // Lietuvos žinios. — 1915, 

saus. 23 (vas. 5), p. 2. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų 

periodinių leidinių publikacijos. 1915—1917. D. 1. — Kaunas, 2000. — 384 p. — [BK pastaba: 

Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. 

Narys P. — spėliojama, kad tikroji pavardė Petras Bimba]. 

„Sausio 16 d. buvo čia visuotinis metinis vartotojų draugijos susirinkimas...”, Viekšniai / 

Ventos malda. — (Iš Lietuvos. Draugijų gyvenimas). — Lent. // Viltis. — 1915, saus. 27 (vas. 9), 

2

p. 2. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių 

publikacijos. 1915—1917. D. 1. — Kaunas, 2000. — 384 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo 

brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės]. 

„Sausio 16 d. buvo visuotinis vartotojų draugijos susirinkimas...”, Viekšniai. — (Iš 

Lietuvos) // Vienybė. — 1915, vas. 3 (16), p. 74. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos 

bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1915—1917. D. 1. — 

Kaunas, 2000. — 384 p. 

Vartotojų draugija / Viekšnių vartotojų dr-jos v-ba: pirm. J. Klimavičius, pirm. pavad. 

M. Žilinskis, sekr. kun. J. Urbanavičius, v-bos nariai J. Gargas, A. Baltutis, P. Galminas. — 

(Lietuvos žinios. Viekšniai) // Lietuvos žinios. — 1915, vas. 18 (kovo 3), p. 2. — Žinios aprašui 

iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1915— 

1917. D. 1. — Kaunas, 2000. — 384 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės 

autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės]. 

Žr. taip pat: 

Koresp[ondento] prierašas / P. — (Lietuvos žinios. Viekšniai) // Lietuvos žinios. — 1915, 

vas. 18 (kovo 3), p. 2—3. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. 

Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1915—1917. D. 1. — Kaunas, 2000. — 384 p. — 

[BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti 

prie žinutės. P. — spėliojama, kad tikroji pavardė Petras Bimba]. 

„Vasario 13 dieną čia buvo visuotinis vartotojų draugijos narių susirinkimas...”, 

Viekšniai / Burokiškių Ragutis. — (Žinios iš Lietuvos. Po visą kraštą. Mūsų draugijos) // 

Lietuvos aidas. — 1918, kovo 5 (Nr. 28), p. 3; Tėvynės sargas. — 1918, kovo 5 (Nr. 9), p. 9. — 

Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių 

publikacijos. 1918. D. 1. — Kaunas, 2001. — 478 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio 

/ žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. Burokiškių Ragutis — 

tikroji pavardė Jurgis Talmantas]. 

„Prieš karą mūsų miestelis pažangiai ėjo pirmyn...”: [apie karo nuostolius ir švietimo 

būklę] / Piemuo; [su redakcijos prierašu]. — (Mūsų žinios. Viekšniai) // Darbo balsas. — 1918, 

kovo 16 (Nr. 12), p. 14. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų 


po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės]. 

„Viekšniai. Šiais metais...” // Žemaitis. — Telšiai, 1929. — Gruod. 22. — Nr. 51 (227). — 

P. 5. — Tekste: 

Viekšniai. Šiais metais Mažeikių Apskr. V-ba pradėjo grįsti kelią Viekšniai—Stotis. Sąmatoj 

numatyta tam reikalui 86,800 Lt. Iš Vyriausybės atleista tik 8000 Lt. Tame pačiame kely per 

„Kalupio” upelį pastatyta betoninis tiltas, bet, deja, juo pasinaudot negalima, nes nėra pylimo 

supilta. 

Kadangi judėjimas didelis, tai žinoma piliečiai maudosi po griovius aplenkdami tiltą, na ir, 

žinoma, keikia. Dauguma piliečių kalba, kad tokios nesąmonės nebūtų, jei apskr. technikas 

daugiu mąstytų. 

Viekšnių skyrius // Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjungos 

kalendorius-adresų knyga 1933 metams. — Kaunas. — 1933. — P. 91. — Tekste: 

„Viekšnių sk. įsteigtas 1932 X. 23 d. Nors šis miestelis ir nedidelis, tačiau lietuvių 

verslovininkų čia apsčiai esama. Skyrių suorganizuoti padėjo vietos inteligentai. Su ypatingu 

malonumu čia tenka pažymėti, kad net steigiamąjį susirinkimą atidarė ir gražiai susirinkusius 

pasveikino gerbiamas vidurinės mokyklos direktorius p. J. Sliesoraitis. Skyriaus valdyba 

sudaryta iš šių asmenų: A. Spingis — pirmininkas, J. Sliesoraitis — iždininkas ir J. Gelžinis — 

3

sekretorius. Skyrius, kad ir jaunas, bet jau nemaža yra nuveikęs. Ypač uoliai platinamas 

„Verslas” ir varoma propaganda organizacijos reikalu.” Yra valdybos narių nuotrauka. 

Šalčius P. Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje. Iki 1915 metų. — Kaunas, 1937. — P. 99, 

219, 225. — Tekste: Vartotojų bendrovės: 

„Viekšnių — įsteigta 1909. III. 20, pradėjo veikti 1909. XI. 17. Įsitaisė mezgimo dirbtuvę. 

1913 m. narių 297, įnašų 7 007 r., prekių parduota už 44 903 rub., gryno pelno 1 495 r. 95 k., iš 

kurio paskirta 6 % už įnašus, 3½ % už įpirkimą nariams. (A. Bukantas buvo pirmininku). 

„Nutarta už įpirktas 1914 m. trąšas dividendo neimti, o pigiau jas pardavinėti”. (Viltis. — 1914. 

— Nr. 35). Daugiausiai veikė kun. J. Domarkas. 1914 m. įnašų 7 350 r., atsargos 1 245 r., gryno 

pelno 2 335 r. 70 k., prekių apyvarta 42 118, iš kurio skirta 6 % nariams už įnašus, 3½ % už 

įpirkimą. Steigėjui kun. Vituviui išreikšta padėka. [...]. Registracijos duomenys rodo, kad Kauno 

gub. ligi didžiojo karo buvo įregistruotos šios kooperatinės pieninės: [...] 9. Viekšnių — 1914 m. 

rugpiūčio m. 2 d. [...]. Viekšnių pieninė įsteigta 1914 m. rugpiūčio mėn. 28 dieną.” 

Gaudėšys J. Mano linkėjimai // Verslas (Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir 

amatininkų laikraštis). — 1937. — Liep. 16. — Nr. 29—30 (283—284). — VI metai. — P. 1. — 

Visas tekstas: 

Pirmas, kas Viekšnius įkūrė, matomai, buvo gilus svajotojas, o gal net įžymus dainius ir taip 

nuostabiai gamtos išpuoštoj aplinkumoj jis pasirinko savo buveinę! Ir šiandien Virvytės ir Ventos 

pakrantėse skamba protėvių dainos ir išvargintai sielai teikia dangiškos paguodos. Bet gyvenimo 

apystovos kitėjo ir kova dėl būvio reikalauja naujų jėgų, naujos kūrybos. Viekšniai ir čia parodė 

savo sugebėjimą, energiją ir žemaitišką patvarumą. Pirmi diegai verslo ir pramonės srity jau 

puikiai pasireiškė ir galima tik palinkėti Viekšnių pionieriams, kad jų darbuotė pasiektų 

aukščiausio tikslo, o patys Viekšniai taptų vienas iš gražiausių, laimingiausių Lietuvos kampelių. 

Viekšn., ats. plk. lt. J. Gaudėšys. 

Kenstavičius Ant[anas]. Viekšniai seniau ir dabar // Verslas (Savaitinis lietuvių 

prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis). — 1937. — Liep. 16. — Nr. 29—30 

(283—284). — VI metai. — P. 2. — Visas tekstas: 

Prie rusų valdymo Viekšniai buvo skaitomas lyg ir apskrities miestu, ten buvo visos 

tuometinės įstaigos, visi aplinkiniai miesteliai turėjo su reikalais kreiptis į Viekšnius. Praūžus 

karo audroms reikėjo viską atstatyti iš naujo. Sunku buvo tiek miestiečiams, tiek kaimo 

žmonėms. Miestiečiams stigo pinigų, kaimo žmon. pasėlių, gyvulių ir pagaliau darbininkų. Bet iš 

prigimties gajus žemaitis ir karo nuteriotam krašte atsigavo. Prie to daug prisidėjo ir vietos 

išeiviai amerikiečiai, kurie savo gimines sušelpdavo arba bendrai padėdavo savo miestelio 

kultūrinimui. Vieną iš tokių galima paminėti ir mums verslininkams artimą žmogų sk. pirm. Ant. 

Spingį. Jis, kitų Amerikoj gyvenančių viekšniškių padedamas, įsteigė pirmą visam apskrity viešą 

biblioteką — skaityklą. Lietuviams versluose pirmus ledus pralaužė Vilčikauskai, Urvikiai, 

Pundzius, Lungiai, Sakalauskai ir kt. Savo laiku buvo pagarsėjusi ne tik apylinkėje, bet ir visoje 

Lietuvoje kooperatinė vartotojų b-vė „Ąžuolas”, kuri kaip ir daugis mūsų kooperatyvų 

trukšmingai bankrutavo įtraukdama į bėdą daugel žmonių. Ir pramonėje viekšniškiai yra 

pasireiškę. Galima tvirtinti, kad molio gaminių — indų gamyba Lietuvoje prasidėjo ir paplito tik 

iš Viekšnių. Tos rūšies dirbtuvių Viekšniuose priskaitoma 6. Viekšnių keramikų dirbiniai 

apkeliauja ir pasiekia visas mūsų krašto vietas. Masiniai yra Viekšniuose gaminama ir apavai 

kaimui, kurie taip pat pasiekia Dzūkiją ir kt. Viekšniuose yra keletas lentpiūvių, iš jų 

pažymėtinos Norkaus ir Požerskio. A. Bružo ir sūnų vadovaujama vilnų karšykla ir verpykla turi 

išsidirbusi savo vardą. Kiek toliau kaime nuo Viekšnių apie 7 km. yra popieriaus — kardono 

fabrikas. 

Viekšniai gulėdami prie dviejų sriaunių upių, kaip Ventos taip ir Virvytės, neturi tinkamos 

elektros energijos. Čia vienas koncesininkas kitatautis, mažai atsižvelgdamas į gyventojų 

reikalus, teikia miesteliui sulig noro elektros energiją ir už ją lupa gana aukštas kainas. Savo 

laiku vietos pramon. J. Brika buvo pradėjęs statyti elektros stotį, bet kažkas jam sukliudė darbui 

4

įpusėjus. Nesant geros, pigios ir pastovios elektros energijos vietos verslininkai savo mašinoms 

varyti negali panaudoti šių laikų moderniškas jėgas. 

Vienas dar blogumas, kuris atsiliepia į visų verslininkų bei šiaip miestelio gyventojų interesus 

yra tas, kad yra per toli geležinkelio stotis už apie 3,5 km. Dar tik laimė, kad pastaraisiais metais 

tapo nutiestas tarp stoties ir miestelio plentas, o šiaip tiek prekių, tiek žmonių susisiekimas buvo 

blogas. Prie progos norisi priminti ir atkreipti dėmesį tų, nuo kurių priklauso duodamieji leidimai 

vežioti keleivius iš stoties ir į stotį. Reikėtų reikalauti, kad tie vežikai įsitaisytų padoresnius 

vežimus ir ne taip kankintų gyvulius ir kad nedarytų gėdos bendrai Viekšnių reprezentacijai. 

Tektų kai kam pagalvoti ir apie vasarviečių įrengimą Viekšniuose. Viekšnių apylinkės tiesiog 

pasakiškos, miškai, upės, gražūs vaizdai. Vargu bau Lietuvoje rasis kur gražesnių vietų. Mano 

manymu daugiau iniciatyvos turėtų pasiimti valsčiaus savivaldybė, pradžioje, ar tai užkviesdama 

stovyklauti iš plačios Lietuvos skautus, ar kitas organizacijas. Su laiku Viekšnių apylinkės galėtų 

virsti vasarvietėmis, kurios savo gražumu praneša ir Kaunijos apylinkes. Būtų galima susilaukti 

svečių ir iš užsienio — iš Latvijos. Kas prieš keletą metų ir buvo pastebėta, bet nesant vasaroti 

tinkamų sąlygų, tas rekalas kaip ir atpuolė. 

Žemaitija bendrai amatų mokslo atžvilgiu yra nuskriausta. Tik vienuose Telšiuose yra amatų 

mokykla. Argi jos užtenka? Toli gražu ne. Reiktų į tai atkreipti dėmesį ir mano įsitikinimu 

Viekšniuose amatų mokyklai vieta būtų tinkamiausia. Čia yra lig ir centras prie Latvių pasienio, 

Žemaitijos pakraščio. Esanti vidurinė mokykla tos paskirties, kokią galėtų atlikti amatų mokykla, 

neatliks ir neparengs žmones gyvenimui, savarankiškiems verslams. Tuo labiau vidurinės 

mokyklos reikalas sumažėja, kad už 14 klm. yra Mažeikiuose pilna gimnazija. Žemaitijoje amato 

išmokti, be Telšių, jaunimas niekur negali, kad ir toj pat vienintelėj amatų mokykloj yra 

priimamas tik apribotas mokinių skaičius. Dalykas labai rimtas ir artimiausiu laiku spręstinas. 

Viekšnių kultūrinis gyvenimas yra lyg ir apmiręs. Vietos inteligentija laikosi pasyviai ir su 

paprasta liaudim mažai tenori turėti reikalų. 

Be abejo, yra keletas žmonių, sakysim, iš tų pačių mokytojų, kurie dirba beveik su visais, bet 

didi dauguma darbo kratosi ir leidžia pačiam gyvenimui eiti, rutuliotis. Baigdamas noriu sušukti 

viekšniškiams kartu su anuo poetu: „Į darbą, broliai, vyrs į vyrą, šarvuoti mokslu vien giliu, 

paimkim arklą, knygą, lyrą, ir eikim Lietuvos keliu”. 

A. K. [Antanas Kenstavičius]. Viekšniškiai prekybininkai buvo pirmieji lietuviško 

spausdinto žodžio skleidėjai: Pas prof. Mykolą Biržišką // Verslas (Savaitinis lietuvių 



Malonus viekšniškis, buvęs Vilniui vaduoti s-gos pirm., prof. Mykolas Biržiška priėmė 

„Verslo” bendradarbį ir šiam specijaliam numeriui pareiškė savo mintis. 

— Bendram mano krašto — tėviškės kultūringumui didelės reikšmės turi mokykla. Čia 

sąlygos nepergeriausios, blogos ir išmėtytos po įvairias vietas patalpos. Mokiniai žemaičiukai 

yra verčiami savo tarmiškos kalbos iš pat savo mokslo pirmos dienos atsisakyti kaipo negražios. 

Bloga, kad žemaičiams yra skiriami kitų vietų mokytojai. Viekšnių inteligentija kiek man teko 

nugirsti ir pastebėti kultūriniam darbui mažai tėra atsidavusi ir yra užsiėmę kažkokiais pašalinias 

darbais. Viekšniškiai prekybininkai, k. t. Antanavičius, Vilčikauskas, Dargis pirmieji buvo toje 

apylinkėje spausdinto lietuviško žodžio skleidėjai. Darant žandarams kratas šie verslininkai 

įspėdavo turinčius lietuviškų knygų, jų tarpe ir mus — sako p. profesorius. Viekšnių apylinkėse 

pirma skambėdavo gražios žemaičių sutartinės, jas rusų laikais buvęs klebonas Zeleckis 

drausdavo dainuoti ir pats dainininkus išvaikydavo. Jo orientacija buvusi grynai lenkiška. Po 

Vilniaus Seimo 1905 m., tautinei atgimimo sąmonei švystelėjus, miestely įvykęs mitingas, kur 

kalbėjo vietinis žemaitis Rušinas ir Landsbergaitė. Viekšnių apylinkės dvaruose yra pas savo 

draugus studentus sukinėjęsi ir gyvenę Simanas Daukantas, Ivinskis. Per 1863 metų sukilimą, 

kaip man teko išgirsti, iš Viekšnių yra žuvę Bortkevičius, Daugirdas, Pančerinskis, Gurskis. 

Charakteringų dalykėlių teko išgirsti man apie vietos dvarininkėlius — sako prof. M. Biržiška. 

Tūla Radzevičiūtė nėjusi kaip kiti dvarininkai prieš lietuvius, ji artėdavusi prie liaudies, 

vilkėdavo net paprastus rūbus, kalbėdavo žemaitiškai. Sako, tai buvę daroma ir su tam tikru 

išskaičiavimu bei kaž ko nujautimu. Apie Viekšnius gyveno garsios caro Aleksandro II rūmų 

5

damos Mozai. Jos yra Viekšnių kapinėse palaidotos. Iš Viekšnių yra kilę Gediminai-Klausučiai- 

Beržanskiai, Balvočius-Gerutis, kurs spaudos draudimo laikais jau lietuviškai rašinėjo, vėliau 

išleido „Sodiečių Dungų”. 

— Būtų gera, sako prof. Mykolas Biržiška, kad kokiu nors laiku viekšniškiai suruoštų 

literatūros vakarą ir viską atliktų gryna žemaičių tarme. Toks viešas pasirodymas mūsų 

priaugančiuosius priverstų branginti savo tarmę ir nuo jos nenutoltų. 

— Paklaustas, ar žemaitis tinka ir verslams, gerb. prof. atsakė, žemaitis tinka visur. Juk yra 

sakoma: „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus”. Mano žiniomis pirmoji lietuvių krautuvė 

buvo Bielskienės. Kaip lietuviai verslininkai pirma savo tiesioginių pareigų dirbo kultūrinį 

atlietuvinimo darbą platindami lietuvišką sapudos [spaudos] žodį, taip dabartiniai verslininkai 

žemaičiai turi savo krašte visapusiško gerbūvio siekti. 

Levitas J[onas]. Apie Viekšnius yra padavimas... // Verslas (Savaitinis lietuvių prekybininkų, 

pramonininkų ir amatininkų laikraštis). — 1937. — Liep. 16. — Nr. 29—30 (283—284). — VI 

metai. — P. 4. — Visas tekstas: 

Viekšnių miestelis įkurtas seniau čia buvusio dvaro žemėje. Dvaras priklausęs savininkui 

Krauzei. Dvaras buvęs netoli pirmosios Viekšnių bažnyčios. Prie Kalupės upelio iki šiam laikui 

yra užsilikęs vienas mūrinis dvaro trobesys — „bravoras”, matomos buvusio malūno užtvankos 

žymės. Apie Viekšnių miestelio įsikūrimą yra užsilikęs toks padavimas. 

Nuo neatmenamų laiku ant dešiniojo Ventos kranto netoli Virvytės žiočių, klestėjusi šventoji 

giria. Kiek toliau girios į vakarus augusios trys vinkšnos. Vinkšnos buvusios nepaprastai didelės 

ir aukštos. Žmonės jas ypatingai globoję ir šventomis laikę: čia dievų meldę palaimos, čia ir 

padėkos maldoms kėlę rankas į dangų. Amžiams slenkant, senieji išmirę, o jaunieji pamiršę ir 

vinkšnų šventumą. Iš storų vinkšnų šakų pradėję statyti trobas. Tų trobų gyventojus vadinę 

vinkšniečiais, vėliau viekšniečiais ir, pagaliau — viekšniškiais. Nuo to ir pati vieta buvusi 

pavadinta Viekšniais. 

Šiuo laiku miestelyje yra 27 žymesnės gatvės, kurių dauguma grįstos ir su cementinių plytų 

šalygatviais. Miesteliui apšviesti elektros energiją teikia Lesemo vandens malūnas, su kurio 

savininku yra sudaryta šiuo reikalu sutartis. Sutarties terminas baigiasi 1938 m. ir valsčiaus 

savivaldybė rūpinasi artimiausiu laiku pastatyti savo hidroelektrinę stotį ant Virvytės upės. 

Elektros stoties statymu jau pradėta rūpintis 1933 m. 

Be bažnyčios ir pradž. mokyklos yra: cerkvė, progimnazija, policijos įstaiga, pašto, telegrafo 

ir telefono įstaiga, girininkija, smulkaus kredito bankas, vaistinė. 

Miestelyje šiuo laiku yra 57 mūriniai ir 740 medinių namų, 167 krautuvės, 5 restoranai, 

5 arbatinės, 53 amatininkai. Miestely yra daug audėjų, 26 įvairios dirbtuvės. Iš jų paminėtinos: 

6 puodų dirbtuvės, saldainių dirbtuvė, dvi lentpiūvės, elektros stotis, dvi verpyklos su 

karšyklomis ir 2 velyklos. 

Savo išdirbiniais plačiai žinoma Urvikio ir Spingio molinių puodų dirbtuvė, įsteigta 1922 m. 

Viekšniuose. Dirbtuvę įsteigė ir iki 1931 m. laikė Teodoras Urvikis, 1932 m. grįžo iš Amerikos 

Antanas Spingis ir prisidėjo prie dirbtuvės lėšomis. Abiejų pramonininkų vedama, dirbtuvė 

plačiai išvystė savo veikimą. Jos gaminami indai ir keramikos dalykai žemės ūkio parodose gavo 

vieną II laipsnio ir dvi pirmo laipsnio premijas. Dirbtuvės gaminiai randa sau rinką visoje 

Lietuvoje, pradedant Suvalkija ir baigiant Klaipėdos kraštu. 

Valsčiaus žymesnieji žmonės. Viekšnių m-ly, ilgą laiką gyveno ir gydė žmones Daktaras 

Antanas Biržiška. Čia yra gimę ir augę jo sūnūs — profesoriai — Mykolas, Vaclovas ir Viktoras 

Biržiškos. Be to, Kegrių km. yra gimęs žinomas lietuvių veikėjas jau miręs Daktaras Bukontas. 

Gydytojas Antanas Biržiška yra kilęs iš Šilalės, Tauragės apskrities. Baigęs Maskvos 

universitete medicinos fakultetą, apsigyveno Viekšnių m-ly, kur plačioj apylinkėj nebuvo jokio 

gydytojo. Čia turėjo daug darbo, bet maža uždirbdavo, nes daugelį neturtingųjų gydė veltui ir net 

pats juos šelpdavo. Taip gydytojas Antanas Biržiška gydė Viekšnių plačios apylinkės gyventojus 

per 42 metus ir paliko apie save gražiausių atminimų. 

Jo žmona, ponia Elzbieta Biržiškienė, išėjusi Maskvoje aukštąjį mokslą, ir šiuo laiku gyvena 

Viekšniuose. 

6

Dabar, po 15 metų pertraukos, daktaro a. a. Antano Biržiškos vardas bus vėl atkeltas Viekšnių 

apylinkės gyventojų sveikatingumui saugoti. Šiais metais daktaro Antano Biržiškos sūnus, 

profesorius Mykolas Biržiška savo lėšomis stato Viekšniuose Sveikatos Centro namus, savo 

mirusiam tėvui pagerbti. Tasai Viekšnių Sveikatos Centras bus „Daktaro Antano Biržiškos 

vardo” vadinamas. Namai bus statomi Viekšnių valsčiaus savivaldybės sklype, kur prieš karą 

buvo valsčiaus savivaldybės nuosavūs namai, bet karo metu sudegė. 

Šviesiausias Kunigaikštis Jonas, Jono sūnus, Gediminas-Beržanskis-Klausutis, tiesioginis 

Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ainis, gimė 1862 m. IX. 7 d. Pluogų kaime, Viekšnių 

valsč., Mažeikių apskr. 

Baigė 1883 m. gimnaziją Šiauliuose, 1888 m. baigė Petrapilio universiteto matematikos 

fakultetą ir po to baigė 1 kursą juridinio fakulteto. Toliau teisių mokslus s[t]udijavo Varšuvoje, 

būdamas jau Valstybės kontrolės valdininku. 

Spingis Ant[anas]. Viekšnių „Verslo” n-rį išleidžiant // Verslas (Savaitinis lietuvių 



Šio specialaus „Verslo” numerio skirto Viekšniams išleidimo proga noris man pasidžiaugti ir 

kartu pasiskųsti — pasidalinti įspūdžiais iš mūsų Viekšnių verslininkų gyvenimo. 

Skyrius Viekšniuose įsteigtas 1932 m. spalių mėn. 23 d. Skyriaus steigimo mintis man kilo 

tuoj grįžus iš Amerikos ir pradėjus kitur lietuviams verslininkams organizuotis. Pasikalbėjęs su 

vietos tuometiniu vidurinės mokyklos direkt. p. J. Sliesoraičiu ir kit., gavau padrąsinimo ir 

ėmiaus darbo. Į steigiamąjį susirinkimą atėjo per 40 įvairių profesijų verslininkų bei svečių. 

Susirinkimą atidarė p. Sliesoraitis ir savo gražia įžangine kalba nušvietė reikalą lietuviams 

verslininkams organizuotis. Susirinkime prisirašė 30 narių, liko įsteigtas skyrius ir išrinkta 

valdyba, kuri pareigomis pasiskirstė taip: Pirmininku A. Spingis, iždininku J. Sliesoraitis ir 

sekretoriumi J. Geležinis. Imtasi darbo. Daromi valdybos posėdžiai, šaukiami susirinkimai, 

uoliai platinamas „Verslas”, narių propogandos [dėl]iai išleidžiami atsišaukimai ir adresų 

lapeliai. Aš ir kiti v-bos nariai važinėdavome po apylinkės kaimus nebodami nei blogo oro, nei 

varginančių kelionių ir kaimo žmonėms pasakodavom ir propaguodavom verslininkų idėjas, 

verslininkų rėmimą ir t. t. To pasėkoje susilaukiau aš ir kiti v-bos nariai iš nežinomų patamsių 

grąsinančių laiškų, šmeižtų, žalingų kompromitacijų tiek bizniui, tiek asmeniškai. Nieko 

nebojome. Pasėkos mūsų darbo geros, lietuvių verslininkų apyvarta ir darbas didėja, gausėja 

kaimo klijentų skaičius pas lietuvius, įsisteigė naujų krautuvių ir kitų verslo įmonių. Šiuo metu 

Viekšniuose lietuviams jau priklauso: kolonialių prekių krautuvių — 11, manufaktūros krautuvių 

— 2, kepyklų — 4, molinių indų d-vių — 4, lentpiūvių — 2 ir visi esami restoranai perėjo į 

lietuvių rankas. Be to, kaimuose apie 15 įvairių krautuvių ir miestely įvairių smulkių dirbtuvėlių 

ir didelis skaičius amatininkų. 

Pradžioje kitataučiai buvo tiek įžulūs, kad lietuvius verslininkus norėjo, kaip žmonės sako: 

šaukšte vandens paskandinti. Juos visaip šmeižė, niekino, siuntė į susirinkimus savo šnipus ir 

pan. Kas turėjo kreditus — nutraukė, vienu žodžiu — sudarė tokias sąlygas, kad lietuvis 

verslininkas neišsilaikytų ir galutinai susmuktų. Ėmėsi net grynai žemų darbų, k. t. iš pastatytos 

turgavietėje verslininkų skelbimų lentos plėšdavo skelbimus ir kuomet lenta buvo aptverta 

vielomis, apdrapstė išmatomis. Ir tas buvo daroma tų, kurie šiaukia, kad jiems Lietuvoje bloga, 

kad juos smaugia, persekioja. Ir visa ta pyktis už tai, kad lietuvis pabudęs iš miego nori būti tikru 

šeimininku savame krašte kviesdamas savus pas savuosius. Tai charakteringas kitataučių 

pasielgimas: patys muša, patys rėkia. Negana to, kitataučių įtakingasis elitas ėmėsi paskutiniųjų 

priemonių, ir tas jiems dalinai pavyko, pritraukė dalį lietuvių padėti jiems parengti verslininkų 

slopinimą. To pasėkoje keli įstaigų tarnautojai vieno didelio prekymečio metu norėjo 

išprovokuoti verslininkų vardu pogromą prieš kitataučius ir tuo galutinai sukompromituoti 

lietuvius verslininkus ir jų vadovybę. Tačiau tas jiems nepavyko, visas dalykas buvo laiku 

išaiškintas ir užgniaužtas ir „rengėjams” teko nuleisti nosis ir vėliau išsinešdinti kitur su 

pažeminimu. Gaila, kad tokių mūsų tarpe atsiranda. 

Mes, žemaičiai, prieš jus, kitataučiai, asmeniškai nėsame nusistatę, buvome ir toliau liksime 

vaišingi tiems, kurie vaišingumą supranta, bet primename, kad mes norime būti savame krašte 

7

tikrais šeimininkais ir tais būsime, nors jūs mus visaip niekinsite, šmeišite, trukdysite mūsų 

darbams ir t. t. Lietuvio kantrybė ir žemaičio užsispyrimas viską nugalės. Ar jūs galite atimti 

mums teisę kviesti savuosius prie savųjų. Jūs tąja teise jau nuo senų senovės naudojatės ir jei 

kuris jūsų tam nusižengia — yra apšaukiamas išdaviku ir boikotuojamas. Lietuva — lietuviams 

ir mes tokio šūkio neatsisakysime niekados. 

Negaliu čia nepaminėti kruopščiausių skyriaus narių, k. a: T. Urvikio, A. Bružo, V. Navickio, 

Končiaus ir kit., kurie su tikru atsidavimu dirba dėl lietuvių verslininkų bendro labo. Buvusiam 

vid. mokyklos direkt. J. Sliesoraičiui, kaipo pirmajam mūsų skyriaus steigėjui, šia proga išreiškiu 

viešą padėką. Taip pat buv. valsčiaus viršaičiui E. Gyliui, kuris miestelio gyvent. buvo susilaukęs 

simpatijos, tenka priskirti nemažos reikšmės. Jo buvimo metu aptvarkytas Viekšnių miestelis, 

išgrįstos baluojančios gatvės, aptvarkyti šalygatviai, tvoros, sutvarkytos iškabos ir kit. P[onas] 

N. Daleckas, vietos policijos viršininkas, savo simpatija lietuviams verslininkams tikrai vertas 

viešos padėkos. Jo iniciatyva Viekšniuose, ypač centre, atsirado švaros mėgėjų, nebeužstojinėja 

kelią ūkininkams įvairūs „perkupčiai” ir šiaip kiekvienas praeivis pastebi pavyzdingą tvarką. 

Būtų galima ir daugiau suminėti verslininkų rėmėjų ir prietelių, bet pasistengsiu visiems iš 

karto pareikšti bendrą verslininkišką padėką. 

Tenka nusiskųsti kai kurių narių neaktyvumu ir perdėtu savanaudiškumu. Yra ir tokių, kurie 

gaili cento „Verslui” išrašyti ar nario mokesčiui sumokėti. Tikiuos, kad ir šie susipras. Man tenka 

ypač pasidžiaugti, kad į Viekšnius iš pareinančių laikraščiu pirmą vietą užima „Verslas”. 

Palengva gal kaip nors dar didės susipratimas mūsų tarpe. 

Bendrai paėmus, kad ir mažas Viekšnių miestelis, bet kantrių žemaičių apgyventas, kurie savo 

užsispyrimu daug ką nuveikia. Viekšniai yra davę mūsų kraštui įvairių sričių darbuotojų, kaip tai: 

profesorius Mykolą, Vaclovą ir Viktorą Biržiškas, žinomą mirusį lietuvių veikėją daktarą 

Bukontą, karininkus: Gaudėšį, Mačių, Vaičių, Kugrį ir kit., gydytojus Šarkį, Šiurkų ir kit., 

menininkus Gudaitį ir Pundzių, artistus H. Kačinską ir Miltinį, poetus Skabeiką ir Kl. Dulkę, 

muzikus J. Kačinską, V. Deniušį ir daug dar kitų svarbių ir rimtų darbininkų. Kūriantis 

nepriklausomai Lietuvai, davė apie 100 savanorių kūrėjų. Pirmąjį būrį savanorių iš 70 žmonių į 

Telšių komendantūrą 1919 m. balandžio mėn. 8 d. išlydėjo dabartinis šauliu būrio vadas, atsargos 

viršila Kazys Pocius. 

Šia proga mano vienintėlis noras, kad Viekšnių verslininkai, švęsdami kitas įsikūrimo 

sukaktuves, būtų pilnai visi susipratę ir jų skaičius išaugtų šimteriopas, kad vietos ir apylinkės 

visuomenė vadovautųsi šūkiu — savi pas savus. 

Ant. Spingis, L. V. S-gos Viekšnių skyr. pir-kas. 

Vėžauskas F. Verslininkai — lietuviškos kultūros laidas // Verslas (Savaitinis lietuvių 



Po Didžiojo karo Lietuvai, kaip atsistačiusiai nepriklausomumo pagrindais, tenka skubiai 

spręsti daugelį problemų. Jai tenka kurti tiek administracijos, tiek kitas sritis mažai teturint 

intelektualinių pajėgų. Ūkio sritį tenka radikaliai reformuoti, kad būtų aprūpinti duona ir darbu 

daugelis darbininkų ir šiaip įvairių mažažemių ar sklypininkų. Pirmiausia visas dėmesys 

nukreipiamas į žemę, kaipo pagrindinį Lietuvos valstybės ūkio sektorių. Čia atliekama 

milžinišku maštabu žemės reforma, kas beveik pagrindinai pakeitė Lietuvos valstybės ūkio 

struktūrą, o taip pat ir socialinius santykius. Greta žemės ūkio eina ir prekybos bei vartojimo 

organizavimas. Čia aktyviai reiškiasi tiek privati, tiek valdžios iniciatyva. Dygsta vienas po kito 

įvairaus pobūdžio kooperatyvai. Bet visa tai buvo nukreipta į žemės ūkį. Visomis kryptimis 

išsiskleidžia ekonominis veikimas tikslu ekonomiškiau, pelningiau ir patogiausiu būdu realizuoti 

žemės ūkio gaminius. Ko tai trūko. Atrodo, kad Lietuvos miestas, kuris diena dienon didėjo savo 

gyventojų skaičiumi, liks po senovei valdymo arba administracijos centras, senosios Rusų 

imperijos pavyzdžiu. 

Atrodė, kad Lietuvos prekyba ir pramonė, kad Lietuvos amatas amžiais liks kitataučių 

rankose ir kad lietuvis, miesto gyventojas, visai bus sugniužintas po svetimųjų stipria 

ekonomiška ranka. 

8

Iš kitos pusės ir kooperatyvai kartais apvilia daugelį žmonių sudėtas viltis ir laukimus. Be to, 

miestų kooperatyvai, beveik visiškai pas mus nebuvo įleidę šaknų. Buvo jaučiama, kad miesto 

gyventojas — lietuvis iš visos ekonomiškosios veikimo plotmės yra išstumtas, paneigtas, kad jo 

sąskaita veikia ir nuolat stiprėja ekonomiškai svetimieji, nieko bendro neturį su lietuviška 

kultūra, tradicijomis bei su lietuvių tautos idėjomis ir siekimais. 

Į Lietuvos ūkio gyvenimą pirmą sykį įeina lietuvis verslininkas. Įeina su savo aktyvia ir gyva 

privatine iniciatyva, su dideliu troškimu atsipalaiduoti nuo svetimųjų ekonomiškojo jungo, nieko 

bendro, bent didelėje daugumoje, neturinčių su lietuvių tautos siekimais. Lietuvis aiškiai dabar 

jau suprato, kad be savos pramonės, be savos prekybos, be materialių, ūkiškų resursų, 

nepriklausomybė nėra dar pilna. Šitai suprato tiek greitai į reformas linkęs aukštaitis, tiek 

konservatyvus, išlengvo žingsniuojąs žemaitis. Šitai aiškiai suprato ir daugelis mūsų 

besimokančio jaunimo. Ir džiugu konstatuoti, jog šiandien nėra Lietuvoje kampelio, nors ir 

tolimiausio nuo moderniškų susisiekimo priemonių, kur ta idėja nebūtų gyva. Smarkiu tempu ji 

realizuojasi gyvenime. Verslininkų skaičius didėja, jų ekonomiškos pajamos auga. Kiekviename, 

nors ir mažiaus. Lietuvos miestely, didėja lietuviškų krautuvių skaičius. Šitai judėjimo srovei 

ekonominiame gyvenime tenka labai didelius uždavinius atlikti. Ta srovė yra, dar galima sakyti, 

tik savo pačioje žydėjimo pradžioje. Daugelis dar tik stebi jos veikimo ir darbo būdus, jos 

metodus. Todėl verslininkams tenka įtempti visas dvasios ir kūrybos jėgas, kad pernešti visus 

tuos sunkumus, tas gundymų valandas, kad nesuklupti darbo pradžioje, kad to darbo vaisiais 

džiaugtųsi ateinančios kartos. 

Viekšn., stud. ekon. F. Vėžauskas. 

Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų, 

pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. 

Daugirdaitė-Sruogienė Vanda. Žemaičių bajoro ūkis XIX amžiaus pirmoje pusėje. — Antras 

leidimas. — Vilnius, 1995. — 144 p. — Pirmas leidimas 1938 m. — Tekste: Buto įrengimas. 

Maistas sau ir svečiams. Svaigalai. Šviesa. Drabužiai. „Prabangos” dalykai. Korespondencija. 

Svetingumas. Kelionės. Medicinos reikalai. Prietarai. Santykiai su bažnyčia. Sodyba, trobesiai. 

Bugių valstiečių gyvenimas. 

1939. Lietuvos telefonų abonentų sąrašas. — Kaunas: Pašto valdybos leidinys, 1939. — 

Tekste: Viekšniai. Mažeikių apskr. Paštas V eil. Telefonas. Taup. valst. kasų skyrius. Tel. veik. — 

N/2. 

Abonentas Tel. 

Adelsonas, Kalmanas, javų ir linų pirklys, Dariaus ir Girėno g-vė 10 14 

Aizikmanas, Abelis, manufaktūros ir mechaniškų prekių parduotuvė, Turgavietė 14 23 

Berenšteinas, Bencelis, keleivių vežėjas, Geležinkelio stotis, Dariaus ir Girėno g-vė 12 31 

Bernotai, K. ir K., auto sunkvežimio savininkai, Basanavičiaus g-vė 2 27 

Galperinas, Johanas, geležies krautuvė, Mažeikių g-vė 1 21 

Geležinkelio stotis, viešas telefonas pasikalbėjimams 20 

Gelfandas, Samuelis, dantų gydytojas, Bažnyčios g-vė 10 33 

Giberis, Jankelis, javų ir gyvulių pirklys, Akmenės g-vė 12 11 

Goldbergas, Jokūbas, medvilnės prekyba, Akmenės g-vė 10 8 

Judesas, Alteris, kolon. urmo prekyba, Tirkšlių g-vė 6 7 

Kalvarija, Izraelis, odų dirbtuvė, Akmenės g-vė 51 19 

Kenigsbergas, Kalmanas, geležies ir mašinų dalių prekyba, Turgavietė 2 1 

Lesemas, Joselis, malūnas ir elektros stotis, Akmenės g-vė 22 26 

Lėras, Šlioma, kolon. prekių, radio aparatų ir dviračių parduotuvė, Turgavietė 11 35 

Lipmanas, Tamchumas, medicinos gydytojas, Tirkšlių g-vė 5 6 

9


Martinonis, Julius, pašto viršininkas, Daukanto g-vė 5 50 

Medemrodės girininkija, Vytauto g-vė 4 15 

Michelis, Šije, javų pirklys ir molinių puodų dirbtuvė, Vytauto g-vė 43 18 

Navickas, Jonas, kanauninkas, Klebonija 28 

Neimanas, Icikas, geležies krautuvė, Mažeikių g-vė 6 29 

Paštas, Daukanto g-vė 5 13 

Pieno perdirbimo b-vė ir smulkaus kredito draugija, Vytauto g-vė 35 36 

Policijos nuovada, Daukanto gatvė 3 3 

Potesas, Abelis, ūkininkas, pašto vežėjas, Akmenės g-vė 17 16 

Progimnazija, valstybinė 25 

Rakuzinas, Rapolas, alaus urmo sandėlis, Turgavietė 2 30 

Spingys, Antanas, Vytauto g-vė 51 10 

Šaulių 6 būrio ir ugniagesių draugijos raštinė, Vytauto g-vė 22 9 

Šeinas, Moisiejus, Akmenės g-vė 16 4 

Šiši, Aizikas, javų pirklys, Turgavietė 16 22 

„Talka”, žemės ūkio kooperatyvas, Turgavietė 1 34 

Telegrafas 49 

Urvikis, Teodoras ir Spingys, Antanas, molinių indų dirbtuvė, Puodininkų g-vė 4 17 

Vaksas, Michelis, javų ir miško pirklys, Tirkšlių g-vė 11 40 

Valsčiaus savivaldybė, Vytauto gatvė 8 24 

Valsčiaus savivaldybės skerdykla 12 

Žydų liaudies bankas, Turgavietė 1 5 

Kaip patenkinami viekšniškių buitiniai ir kultūriniai poreikiai? // Pergalės vėliava. — 

1957. — Kovo 19. 

Žukas V. Nauja produkcija // Pergalės vėliava. — 1960. — Liep. 9. — Tekste: Viekšniuose 

Leonas Pukinskas įrengė limonadinę. Gaminamas kriaušių gėrimas su Viekšnių etikete. 

Lietuvių enciklopedija. — Printed in the United States of America. South Boston: Lietuvių 

Enciklopedijos Leidykla. — Copyright 1965 by Lietuvių Enciklopedijos Leidykla. — T. 33. — 

P. 531—533. 

Vaidotas K. Viekšnių kontrastai // Vienybė. — 1965. — Spal. 5. — Tekste: Buitinis 

aptarnavimas. Batsiuviai Juozas, Stasys, Benas Kukštai, Pranas Stančius, Augustinas Glodenis. 

Siuvėjai. 

Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 1 // VVB, VM. — Tekste: 

1969 ir 1972 metų aprašai: Viekšniai: miestelio planas. Viekšnių miestelio amatininkai ir 

verslininkai: Amatininkai. Krautuvininkai. Pirkliai. Prekybininkai. Supirkinėtojai. Įmonės. 

Gamyklos. Dirbtuvės. Įvairūs verslai. Kas dar buvo Viekšnių miestelyje. 1969 metais 

puodininkai Viekšniuose. 

1971 metų aprašai: Žemaičių valgiai ir šis tas daugiau apie vieną žemaitį: 1. Vincento 

Juodeikio [A. Urbienės senelio] kiemas Zaventės kaime. Kur ir kaip valgė šeimyna. Valgio 

gaminimas. Valgymo laikas. Valgiai. 2. Jono Bukonto šeima Kegrių kaime. 3. Augustino 

Gužauskio šeima Adomiškių dvare. 4. Antano Šauklio šeima Raudėnuose, Pėžų dvare. 5. Šis tas 

daugiau apie Vincentą Juodeikį [A. Urbienės senelį] ir jo kiemą. Zaventės kaimas. Vincento 

Juodeikio ūkis. Gyvulių ganymas. Sodyba. Talkos. Švaros palaikymas. Apdaras ir apavas. 

10

Papuošalai. Uršulėlės kraitinė skrynia. „Nėra namų be dūmų.” Kas ir ko mane Zaventėje išmokė. 

Ką turim iš Zaventės. 

Mažuika P. Visa valdžia taryboms // Vienybė. — 1971. — Gruod. 4. — Tekste: Viekšniuose 

beveik 3200 gyventojų. Koklių ir keramikos cechai, prekyba, buitinis aptarnavimas, gydymas, 

švietimas, kultūra. 


1972 metų aprašai: Dažymas. Viekšnių miestelio audėjos. Kaimo kriaučius. Kas ir kaip 

šaukdino ant turgaus Viekšnių miestelyje. Kas ir kokia proga dovanojo abrūsą, stuomenį. 

Žemaičių samdiniai. Kaip dirbamas molinis puodas: Teodoro Urvikio puodų dirbtuvė. Vilnos. 

Kanapiai. Šotlando autskarinė. Kalvarato dalys. Staklės. 

1973 metų aprašai: Viekšnių miestelio žvejys. Kaip pasistatyti trobą. Žemės ūkio darbai. Kaip 

Viekšniuose audė škaplierius ir dirbo rožančius. Kaip išdirbti avies kailį. Kaip iškasti šulnį. Kaip 

pasistatyti pompą. 


1973 metų aprašai: Ledai Viekšnių miestelyje. Švažai — kontrabandininkai, knygnešiai, 

revoliucionieriai. Apie orą. Apie daržoves. Paukščiai. Gyvuliai. Priedas prie aprašo „Kaip išdirbti 

avies kailį”. 

1974 metų aprašai: Viekšnių miestelio šiaučius Juozas Koukšta. Kaip išdirbti skūrą. Viekšnių 

muzikantas Ignas Balčiūnas. Viekšnių miestelio blėkininkas. Viekšnių miestelio kalvis Domas 

Stonkus. Viekšnių klumpininkas ir medpadžių meistras Juozas Laucius. Kas dirba Viekšnių 

miestelyje kubilus ir bačkas. Jomarkai ir turgai Viekšnių miestelyje (yra Viekšnių ir turgavietės 

planas). Pintinis (pyragas). 

Šarkis Algimantas. „Virvytėje” prie Virvytės // Vienybė. — 1974. — Liep. 6. — Tekste: 

Pradėjo veikti naujas restoranas „Virvytė”. Pastatas įdomios, originalios konstrukcijos. Rūsyje 

alaus baras, trečiame aukšte — šokių salė. 

Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 4 // VVB, VM. — Tekste: Gyvulių ir 

paukščių gydymas. Pamokymai ir patarimai laikant paukščius, gyvulius. Paukščių gydymas. 

Kaip išnaikinti nepageidaujamus įnamius (1977). Saulės, mėnesio ir kitų gamtos reiškinių įtaka 

gydant bei dirbant darbus (1981). Kaip gydyti gyvulius. 


1975 metų aprašai: Kaip alų daryti. Bačkų meistras (Antanas Baltutis Kegrių kaime). Kaip 

suplūkti molinę aslą. Duobos pečius. Kaip audžia kamilką. Viekšnių miestelio ir jo apylinkės 

patrūbočiai. Viekšnių melnyčios istorija. Krikštynos. Papročiai: Palaikai. Ubagai ir papročiai. 

Papročiai, susiję su bažnytinėm šventėm (Trys karaliai. Didysis ketvirtadienis. Didysis 

penktadienis. Kryžiaunos dienos. Šeštinės. Sekminės. Dievo Kūno šventė. Šv. Jono išvakarės). 

Užgavėnių papročiai (Ubagai. Žydai. Daktaras, smertis, aniolas ir velnias. Suopynės. Užgavėnių 

ožys. Užgavėnių Kotryna). Pirties papročiai. Žiuburį uždegus. Kojas apsiavus. Lentos mušimas 

žmogų marinant. Laidotuvių papročiai Viekšnių miestelyje ir jo apylinkėje. Moters galvos 

apdangalas „raištis”. Rankelkos ir pakaklinė. Panaktinė (Viekšnių miestelyje panaktinę ėjo nuo 

senų laikų iki 1941 metų. Panaktiniai). Susilažinant suvalgo keimarį. Kaip vaiką auginti. 

1976 metų aprašai: Priedas prie (1972 m.) aprašo „Dažymas”. Kryžiaunos dienos. Kaip 

Velykoms dažė kiaušinius. Kaip milą velia. Kaip pasiraukti nagines. Kaip krežį nupinti. Apie 

žvirblių gaudymą. Apie šeškų gaudymą. Voverių medžiojimas. Balandžių gaudymas. Iš 

pasakojimų apie žemaičių piršlį, vestuves, jaunosios kraitį. Ką galima išmokti iš seno kalvio 

(Albino Gužauskio iš Adomiškių). 

1977 metų aprašai: Priedas prie (1975 m.) aprašo „Viekšnių melnyčios istorija”. Piemuo, 

mergė pas gaspadorių. Kaip blusas krėtė. Iš kur Kuršėnų ir Papilės vardai. Iš kur Viekšnių 

vardas. Kaip atspėti orą. Kaip buvo baudžiamas samdinys, neišbuvęs sutarto laiko. Kaip seniau 

sveikindavo su vardadieniu. Sula ir sulos laikymas. Riešutavimas. Uogavimas. Avių atidavimas į 

11

ganyklą. Pasukų sunaudojimas. Indeliai sviestui formuoti. Apie žuvis ir žvejojimą. Darželis ir 

darželio kvietkos. Šieno ir javų gabenimas iš lauko. Kas ir kaip eina gaspadinėmis. Prieskoniai. 

Patarimai gaspadinėms. Žalių plytų gamyba ir naudojimas. Duonkepis pečius. Bitininkystė. 


1977/1978 metų aprašai: Kaip vaikiai ėjo pas merges. Kaip seniau baudė mergę, vaiką 

įsigavusią. Vakaruškos. Vaikis savo išeiginę dieną. Apie vagis. Ponų ir valstiečių santykiai. Pirtis. 

Apie kraiką. Piemuo pas gaspadorių. „Bobutė” (priėmėja). Apie guzikus. Kaip viekšniškiai su 

procesija ėjo į Žemaičių Kalvariją. Moterų ir mergaičių plaukų priežiūra ir šukuosenos. Moterų 

galvos apdangalas. Moterų papuošalai. Vyrų šukuosenos, ūsai ir barzdos. Vyrų galvos 

apdangalas. Vyrų papuošalai. Iš moterų higienos. Kaip trobą puošė šventėms. Kas buvo valgoma 

per didžiąsias šventes. Kaip pasitaisė trobą ir priėmė svečius per veselę. Švaros palaikymas. 

Statybos papročiai. Kaip per Ventą žmonės persigavo. Lažybos. Magaryčios. Kermošavas. 

Vaikščiojantys pirkliai. Uogų ir vaisių žiemai pasitaisymas. Viekšnių miestelio verpėjos. Kaip 

vaikiai seniau savo sylą rodė. Medžių plukdymas. Ištekėjusios dukters apsilankymas pas tėvus. 

Kapų taisymas. Kaip nudrožti popiermalkes. Susėdimo prie stalo valgymui tvarka. Mainai. 

Padegėliai. Gyvulių išginimas pirmą kartą į ganyklą. Anglių degimas. Smalos varymas. Kaip 

dirbo skalas. Kaip žmonės slėpė savo turtą per vokiečių okupaciją po I pasaulinio karo. 

Slėptuvės karo metu. 


1979 metų aprašai: Namų apyvokos daiktai. Kumetis dvare. Gaspadorių ir samdinių darbo 

diena. Išleistuvės. Perkrikštai Viekšnių miestelyje. Svečiavimasis ir ligonio lankymas. Audeklo 

balinimas. Kaimynų santykiai. Pravardės. Patalpų apšvietimas. 

1980 metų aprašai: Mažų vaikų žaislai ir žaidimai. Lenino kurjerė Ona Vasilkevičiūtė- 

Kačinienė. Apie mokyklas Viekšniuose. Apie rendauninkų persikraustymą. Kaip audė šiaudinius 

takus. Šiaudai kapališiams pinti. Apie žuvis. Apie laikrodį ir kitus pašvaitus. Gedulo papročiai. 

Kaip ir kur parinko vietą namui statyti. Pasakojimas apie vieną rekrūtą (Velėninį Erlickį). Kaip 

laidojo pakaruoklį arba skendinį. Legenda apie Virgilijų Noreiką. Iš ko pylė poduškas. Apie 

taboko kūrinimą, šniaukimą ir žindimą. Grebežių išpirkimas. 

1981 metų aprašai: Papildymai (1974 metų) aprašo „Viekšnių miestelio kalvis Domas 

Stonkus”. Kiek lovatiesių išaudė Ona Šiaulienė. Kaip audėja [Ona Šiaulienė] nusako siūlų 

spalvas. Viekšnių miestelio nertinių nerėja. Samdinių drabužiai. Klojimų teatras Viekšniuose. 

Viekšnių kriaučka (Cecilija Bružaitė, gimusi 1922 m.). Kaimo kriaučka (Ona Vaitkevičiūtė- 

Bukontienė, gimusi 1908 m.). Kaip seniau rėdė mažus vaikus. Kaip Antanas Petrikas paruošia 

materijolą karazinkoms pinti. Kaip ir kuomet prisinėrė kvartūgą. Emilijos Kentraitės-Tėvelienės 

pasakojimas apie pirmuosius mokytojų kursus Vilniuje. Viekšniškių nusakymai apie žmogų. 

1983 metų aprašai: Ką žmonės pasakoja apie gyvates. Apie mierkelę. Išimtinė ir karšinčiai. 

Senos medicinos sesers pasakojimas. Apie marčias. Apie kiaulę. 

1984 metų aprašai: Kaip vaikiai savo sylą rodė. Patalkys. Viekšnių miestelio choras ir jo 

veikla. 

Kenstavičius Juozas. Laikai buvo sunkūs / Perspausdinta iš žurnalo „Kooperatininkas” // 

Vienybė. — 1983. — Rugpj. 25. — Visas tekstas: 

Juozas KENSTAVIČIUS — vienas iš seniausių respublikos kooperatininkų, vienintelis 

vartotojų kooperatyvo valdybos pirmininkas šiame poste dirbantis nuo Tarybų valdžios Lietuvoje 

atkūrimo metų. Jis — istorijos, kurios pirmuosius puslapius pamažu negailestingai trina laikas, 

liudininkas. Juozą Kenstavičių paprašėme prisiminti, kaip kūrėsi tarybinė vartotojų kooperacija 

nuošaliame Lietuvos miestelyje Viekšniuose. 

Nors Viekšnių miestelis toli nuo didelių miestų, tačiau buržuazijos valdymo metais kai kas čia 

buvo susisukę šiltus lizdelius, iš kurių ir nesirengė kraustytis. Ir ne dėl karšto patriotizmo, o dėl 

sukrautų turtų. Klestėjo didelių žemių, dirbtuvių savininkai, ypač pirkliai, prekybininkai. Jei ne 

aukso kalnų tikėdamiesi, tai bent ne vieną atliekamą litą numatydami į savo kišenes susikrauti, 

daugelis didžiaturčių tiesė rankas į kooperatinę prekybą. Tokie miestelio turtuoliai kaip 

12

Ancerevičius, B. Šklėrius ir kiti kooperavo lėšas ne tiek prekybai vystyti, o tam, kad po kelerių 

metų tuos pačius pinigus susigrąžintų su tam tikrais procentais. Senieji miestelio gyventojai gerai 

prisimena, kaip bankrutavo „Ąžuolo” akcinė bendrovė dėl vedėjo Ivoškevičiaus godumo. Bet 

atsirado kita organizacija — vartotojų kooperatyvas „Talka”. Ir jo pagrindinis tikslas buvo — 

kuo daugiau pelno, asmeninės naudos. 

Kai 1940 metų įvykiai neatpažįstamai pakeitė Lietuvos veidą, neliko nuošalyje ir viekšniškiai. 

Mitinguose, susirinkimuose žmonės pritarė Tarybų valdžios politikai nacionalizuoti žemes, 

dirbtuves, krautuves. Miestelis mirgėjo plakatais, šūkiais. Buvo piešinių, karikatūrų su degtinės 

butelius apsikabinusių pilvotų misterių atvaizdais ir parašais „Šitokie ponai Lietuvą valdė, kiek 

jie pragėrė, kiek jie pravalgė”. 

Tuo metu negalėjo būti abejingų stebėtojų. Tie, kurie ne tik laukė permainų, bet ir ruošėsi 

joms, atsidūrė įvykių sūkuryje. Buržuazijos valdymo metais Viekšniuose veikė organizacija 

politiniams kaliniams remti. Batsiuvys Kacas rinkdavo aukas, palaikydavo ryšius su kitomis 

panašiomis organizacijomis. Sužinoti parvežtų naujienų, pasiklausyti Maskvos radijo dažniausiai 

rinkdavomės kito batsiuvio Jono Šišnicko dirbtuvėje. Tokiose sueigose dalyvaudavo nemažai 

kairiųjų pažiūrų žmonių. Dauguma jų kovojo už Tarybų valdžios atkūrimą miestelyje ir jo 

apylinkėse. 

Ir aš gavau nemažai atsakingų įpareigojimų. Labiausiai įsiminė rinkimai į Lietuvos Liaudies 

seimą. Organizavau rinkiminę kampaniją Purvėnų kaime. 1941 metų vasario mėnesį vykusių 

rinkimų į TSRS Aukščiausiąją Tarybą metu buvau Viekšnių valsčiaus rinkiminės komisijos 

pirmininkas. Anksčiau dirbau odos dirbtuvių darbininku, 1940-aisiais tapau liaudies komisaru. 

Įpareigojimas atsakingas — kontroliuoti, kad nebūtų slapstomi ar naikinami turtai, turintys 

atitekti visai liaudžiai. Reikėjo sekti miestelio kapitalistus, dažnai vykdavome į kaimus — 

buožės daugiausia ir stengėsi išvežti, paslėpti vertybes. Ypač „atkyvūs” buvo senosios santvarkos 

prekybininkai — jų krautuvės liko lyg iššluotos. Teko daug ką grąžinti, nes kooperacija turėjo 

toliau funkcionuoti. 

Pirmasis vartotojų kooperatyvo susirinkimas numatė, kaip plėtoti kooperaciją, išrinko naują 

valdybą. Jos pirmininku, kaip geriausiai žinantį padėtį, išrinko mane. Keliant kitus kandidatus į 

valdybą, dauguma irgi balsavo ne už turtinguosius, o už paprastus darbo žmones. Taip valdybos 

nariais tapo batsiuviai Kacas, J. Šišnickas, mažažemis N. Škerba ir kiti. Revizijos komisijos 

pirmininku buvo patvirtintas Balaišis. 

Nelengvi buvo pirmieji žingsniai. Senosios santvarkos prekybininkai rengdavo provokacijas, 

šmeiždavo. Įsiverždavo net į kooperatyvo susirinkimus ir kumščiais reikalavo vėl jiems leisti 

tvarkyti biznio reikalus. Tačiau mes rengėme savus pardavėjus, šį darbą siūlėme paprastiems ir 

sąžiningiems žmonėms. Pirmąsyk prie prekystalių stojo J. Kasparavičius, S. Danielius, 

V. Anužis, S. Pocius, L. Kateilytė ir kiti. Daugelis šios profesijos nepakeitė visą gyvenimą. 

Kad prekyba yra svarbi visuomeninio gyvenimo sfera, iškart pajutome ir pirmaisiais Tarybų 

valdžios atkūrimo metais. Nebuvo tokio kooperatyvo valdybos susirinkimo, kuriame tada nebūtų 

dalyvavęs kas nors iš valsčiaus valdžios atstovų. Patarimų duodavo valsčiaus Tarybos 

vykdomojo komiteto pirmininkas J. Kateiva, LKP Viekšnių valsčiaus komiteto sekretorius 

Jonuitis, komjaunimo organizacijos sekretorius J. Jasiulis. O problemų netrūko. 

Nacionalizavus privačias parduotuves, jose ir vyko tolesnė prekyba. Žmonės galėdavo pietauti 

dviejose valgyklose, buvo avalynės, maisto, gėrimų ir geležies bei kitų ūkinių prekių 

parduotuvės. Tiesa, prekių jose nebuvo daug, jas reikėjo dar remontuoti, tvarkyti patalpas. 

Netrukus įsteigėme naujas parduotuves Kapėnų ir Kalninių kaimuose. 

Prekes parsigabendavome patys, vienas atveždavo geležinkeliu iki Viekšnių stoties, kitų 

vykdavome už keliolikos kilometrų į Mažeikius. Iš pradžių vienintelis transportas buvo arkliai. 

Prityrę vežikai A. Anužis ir kiti į vieną gurguolę pakraudavo po dvi tonas krovinių. Paskui 

nuomojome automobilius iš Kryžiaus, Vygodelio. Nacionalizavus ir šį jų turtą, gavome mašinas 

ir tris arklus. 

Mūsų pardavėjai nebuvo įgudę, todėl ne visada buvo lengva. Iš pradžių net cirkuliavo du 

piniginiai vienetai: litai ir rubliai. Ir vienais, ir kitais tekdavo nustatyti prekės kainą. Laikas bėgo. 

Po metų pasidarė lengviau dirbti. Susikūrėme savo sistemą, išmokome dirbti. Iš atminties 

niekada neišdils 1941 metų birželio 22-oji. Tą dieną anapus Ventos upės turėjo vykti pirmoji tų 

13

metų, — laisvų, laimingų — Viekšnių gegužinė. Jos dalyvius ruošėsi maitinti, gaivinti 

kooperatininkai. 

...Viską nutraukė karas. Daugelį išblaškė. Vieni žuvo fronte, kitus nužudė baltaraiščiai, 

fašistiniai okupantai. Nepavykus pasitraukti į šalies gilumą, grįžau į Viekšnius. Kalino daboklėje. 

Grasino sušaudyti, išvežti į Vokietiją. Išvijus fašistus, iškart grįžau į vartotojų kooperatyvą. Už 

kelių kilometrų ūžė frontas, o mes iš gyventojų supirkinėjome išsaugotus gyvulius, bulves, 

grūdus ir tiekėme šį maistą Tarybinei Armijai. 

Jau penktą dešimtmetį gyvuoja mūsų vartotojų kooperatyvas. Neatpažįstamai pasikeitė 

materialinė bazė, prekės, darbuotojų kvalifikacija. Atėję jauni darbuotojai klausia, kokia buvo 

pradžia. Kai pats dirbi, galvoji tik apie rytdieną, atrodo, tik ji, o ne praeitis verta dėmesio. 

Dažnokai susitinku 1940 metų vartotojų kooperacijos darbuotojus — buvusį valgyklos vedėją, 

dabar jau pensininką S. Danielių, dar ir dabar mėsos ir pieno parduotuvėje tebedirbančią 

L. Kateilyte-Lalienę, prisimename pirmuosius Tarybų valdžios metus, pirmuosius tarybinės 

vartotojų kooperacijos žingsnius, džiaugiamės šviesiu ir laimingu jaunosios kartos gyvenimu, 

tarybinės santvarkos suklestėjimu. 

Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: 1985 

metų aprašai: Apie naminius paukščius. Pančiakų ir pirštinių vėlimas. Lauktuvės. Dovanos. Apie 

patalus. Apie poduškas. Apie piernatą (panašią į čiužinį). Apie kvietkas. Apie daržoves. Ožkos 

pieno sūris. Vasarinė virtuvė kaime. Namų statybos meistras. Naktigonė. Kaimo karvės, avys 

bendroje ganykloje. Apie arklius ir jų puošimą. 

Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: 

1986 metų aprašai: Viekšnių miestelio žvejys Vladas Ingelis (g. 1925 m.). Piemenė pas 

gaspadorių (Stasė Ramanauskaitė Padvariuose pas Leoną Miliešką). Žydmergė (Tarnavo pas 

žydus Ona Vasilkevičiūtė-Kačinienė, g. 1898 m.). Kaip seniau miestelyje lovas taisė. Kaip ir ko 

mane mokė tėvai ir svetimi žmonės. Kaip tėvai ir giminaičiai augino vaiką. Kaip tėvai augino 

savo vaikus. Atpildas vaikui už vogimą. Kaip baudė vaiką už negerą darbą. Jaunųjų drabužiai. 

Apie audeklus ir jų audimą. Apie abrūsus. Kolūkio melžėja (Danutė Devainytė, Juozo, gimusi 

1965 m., gyv. Gyvolių kaime). Kolūkio traktoristas (Juozas Devainis, g. 1943 m., gyv. Gyvolių 

kaime). Kolūkio pensininkė (Ona Šiaulienė, g. 1907 m., gyv. Gyvolių kaime). 

Urbienė Amelija. Buities ir papročių vaizdeliai: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: Aš ir 

mano seneliai (52 vaizdeliai). Mažo miestelio didelis gyvenimas: 1. Aš savo miestelyje (Malūnas 

(Viekšnių). Senutė Voluntienė (vaistažolių žinovė). Žmonių troboje (malūne). Lieptai 

(Viekšniuose per Ventą, Joselis, Poškus Grafas). Maša (siuvėja, patarėja). Poniški namai (Apkio- 

Abe Potes diližanas, žydų gyvenimas). Vaistinėje. Turgaus dieną (Viekšnių turgavietė, 

prekybininkai). Kaip miestelio pirtis degė. Kazimieras ir Morta. Panaktinė (budėjimas naktį 

Viekšniuose). 2. Mūsų miestelio žmonės (Pavasarį (medžių plukdymas). Lipkė (prekybininkė). 

Balsys ir Kazlauskas (vagys, gydytojas E. Panceržinskis ir vagys). Žalys ir Onė. Nekasdieniai 

mūsų miestelio įvykiai (Pamestinukas Jonas Bružas. Žudikas — savižudis Simas Ružauskis, 

nužudytoji — jo mylimoji Amilė Pikevičaitė. Rinkių nužudymas ir Apkis. Henrikas Kačinskas). 

Pastabos. 

„Geru žodžiu gyventojai mini...” [Anelė Rušinienė. Zita Milieškienė] / Jono Brenciaus 

nuotraukoje Taupomojo banko Viekšnių filialo darbuotojos A. Rušinienė ir Z. Milieškienė // 

Vienybė. — 1990. — Vas. 10. — Visas tekstas: 

Geru žodžiu gyventojai mini Taupomojo banko Viekšnių filialo darbuotojas Anelę Rušinienę 

ir Zitą Milieškienę. Stropios moterys gerai aptarnauja miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojus. 

Visada pataria, paaiškina. Anelė Rušinienė čia jau nuo 1961 metų. Ji — šios įstaigos vedėja. Per 

ilgus darbo metus sukaupusi didžiuli darbo su gyventojų santaupomis patyrimą, kurį noriai 

perduoda septintus metus kasininkę dirbančiai Zitai Milieškienei. Už paramą kasdieniniame 

darbe, už nuoširdumą Zita dėkinga vedėjai. 

14

Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — Naujoji Akmenė: „Vienybės” laikraščio redakcija, 

1992. — 48 p. — Tekste: 

Pasak M. Valančiaus, Viekšnių pavadinimas kilęs nuo žodžio „vinkšna”, matyt, kadaise šių 

medžių čia gausiai augę. Žmonių čia gyventa jau IX—XII amžiais, tačiau karų su kalavijuočiais 

šis kraštas labai nusiaubtas ir ilgą laiką buvo mažai gyvenamas. Žinoma, kad jau XVI amžiuje 

buvęs Viekšnių dvaras. 1528 m. tuometiniame Viekšnių valsčiuje buvusios 33 bajorų šeimos, 

turėjusios karo prievolę valstybei. XVII amžiuje Viekšnių seniūnija ne kartą buvo anuometinio 

Biržinėnų valsčiaus centru. Tasai valsčius, siauras ir ilgas, ėjęs nuo dabartinių Biržuvėnų per 

Tryškius, Viekšnius iki Leckavos, o centras būdavęs tame dvare, kurio savininkas būdavęs 

išrinktas vyriausiuoju. 1674 metais valsčiuje buvę 216 valstiečių kiemų. 1792 m. Viekšniai gavo 

miesto (vadinamąsias Magdeburgo) teises, galėjo rengti savaitinius turgus ir 4 jomarkus, gavo 

herbą (skydas su 3 žvaigždėmis, perjuostas juosta). 

Šias apylinkes viduramžiais ne kartą siaubė atėjūnai švedai, istorijos šaltiniuose minimas itin 

žiaurus 1710 m. maras, jį sekę badas, gaisrai. Žibikų miške ligi šiol yra kapeliai, vadinami 

„Švedų kapais”, o kiek tokių masinio laidojimo vietų nūnai jau išnykę! 

Miesto teisėmis Viekšniai neilgai naudojosi. Lietuvą užėmus Rusijai, po 1795 metų, Viekšnių 

dvaras buvęs atiduotas caro Povilo I meilužei, caro Nikolajaus I auklėtojai Šarlotai Livenienei. 

1826 m. gavusi kunigaikštienės titulą, ji amžių baigė Viekšniuose, čia mirė 1828 m. Ilgą laiką 

prieš tai Viekšnius valdė Sapiegų giminė, 3 didikų Gorskių kartos. Po Livenienės mirties dvaras 

tapo valstybinis, XIX amžiaus viduryje jį valdė S. Pisanka, aktyvus 1863 m. sukilimo dalyvis. 

Viekšnių apylinkes stipriai palietė abu didieji XIX amžiaus sukilimai prieš carizmą. 1831 m. 

sukilimui Viekšnių parapija turėjo pasiųsti 584 pėstininkus ir 85 raitelius, tačiau prievolę vargu 

ar įvykdė, nes sukilėlių kariuomenė atėjo tik iki Kuršėnų. Užtat 1863 metų pavasarį naujo 

sukilimo banga galingai šias apylinkes užplūdo. Jau iš rudens buvo nepaklusimo valdžiai 

incidentų. 

Antanavo ir Daubiškių dvaruose valstiečiai išvadavo rekrūtus. Prasidėjus sukilimui, 1863 m. 

balandžio mėnesį, J. Stanevičiaus sukilėlių būrys iš Biliūniškių pradėjo reidą per Viekšnius, 

Antanavą į Akmenę. Balandžio 12 d. apie 100 sukilėlių prisiekė Viekšnių bažnyčioje, nakvojo. 

Tuo tarpu nemažai viekšniškių jau buvo išėję į Viekšnių dvaro valdytojo S. Pisankos 

vadovaujamą Laižuvos sukilėlių būrį. S. Pisanka buvo kareivių pagautas, po ilgų kankinimų ir 

tardymų birželio 14 d. ties Meškelių kaimo kapinėmis pakartas ir čia užkastas. Šiaulių kalėjime 

atsidūrė ir jame mirė jau senas Tučių dvarininkas Feliksas Kontrimas, dalyvavęs tiek 1831, tiek 

1863 metų sukilimuose, S. Daukanto bičiulis ir geras lietuvių kalbos žinovas. Vyskupas 

M. Valančius buvo priverstas iš Viekšnių iškeldinti caro valdžiai įskųstą Viekšnių kleboną 

R. Bortkevičių. 

Senosios Viekšnių gatvelės, jeigu prabiltų, primintų ir klaikų 1867—1868 metų badą, ir 1886 

metų gaisrą, sunaikinusį 42 gyvenamuosius namus, ir nelaiminguosius 1915 metus, kai kilo net 

du gaisrai. Tuomet, balandžio 23 d., ugnis sunaikino 120 namų, liepsnojo net mūrinė bažnyčia. 

Viekšniai ilgus amžius buvo daugiatautis miestelis. 1897 metais jame buvę 1305 krikščionys 

(matyt, lietuviai bei lenkai) ir 1646 žydai, buvę net 60 parduotuvių. Suprantama, kiekviena 

gyventojų grupė siekė savo tikslų, bet sugyveno draugiškai. Miestelio ir viso valsčiaus gyvenime 

savo atspaudą palikdavo įvairios epochos. 1853 m. miestelį vizitavo ir atstatytą bažnyčią 

šventino didysis žemaičių dvasinio atgimimo šauklys M. Valančius. Neliko be atgarsio jo 

šaukimas į blaivybę. Iš 30680 Viekšnių dekanato katalikų už blaivybę buvo pasirašę beveik 28 

tūkstančiai. Bet rusų valdžios politika ilgainiui įveikė šį taurų siekį. 1904 m. Viekšnių degtinės 

monopolis jau pardavė svaigalų už 33 tūkstančius rublių. 

Neramūs čia buvo ir 1905 metų įvykiai, žmonės mitingavo, vijo rusus mokytojus ir valsčiaus 

įstaigų tarnautojus, sukrovus ant geležinkelio rietuvę žuolių, bandyta nuversti traukinį, tačiau 

kliūtį mašinistas laiku pastebėjo. 

Jau XVI amžiuje Viekšniuose buvusi pastatyta pirmoji bažnyčia. XIX amžiuje pastatyta 

mūrinė, po gaisro šio amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais ji atstatyta ir 1921 m. įgavo dabartinę 

išvaizdą. Pastaraisiais metais jos bokštas dar paaukštintas. 

Seniausias, dar iš XVIII amžiaus vidurio likęs ir gaisrų aplenktas miestelio pastatas yra senoji 

vaistinė. Jame vaistinė įsikūrė 1860 metais ir buvo viena pirmųjų (po Palangos) plačiame 

15

Žemaitijos regione. Paskutinius keletą savo gyvenimo metų Viekšniuose praleido ir, anksti 

pavargęs, 1863 metais mirė, sulaukęs vos 54 metų, įdomus, šviesaus proto žmogus Aleksandras 

Griškevičius, rašęs filosofinius traktatus ir sugalvojęs bei konstravęs skraidyti galintį aparatą 

„Žemaičio garlėkį”. Name, kur jo gyventa, nūnai kraštotyrininkų įrengtos memorialinė bei 

etnografinė ekspozicijos. Ant jo kapo senosiose kapinėse pastatytas paminklinis akmuo. Jau 

praeito amžiaus gale ir šio pradžioje Viekšniai buvo vienas iš didžiausių Žemaitijos valsčių, 

turėjo savo daktarą ir 4—5 kunigus. 

Nuo seno Viekšniai garsėjo puodžiais, jų žiestų puodų, ąsočių ir kitų gaminių apsčiai būdavo 

jau praeito amžiaus turguose. Prieš II pasaulinį karą miestelyje buvo keletas puodų dirbtuvių. 

Bolševikinės diktatūros metais, draudžiant privačius verslus, ir puodų gamyba buvo nuolat 

„centralizuojama”, nedidelė ir nedaug pelno duodavusi keramikų dirbtuvė tapo Kauno 

susivienijimo „Jiesia” filialu, kuris greit kauniečiams tapo neparankus dėl didelio atstumo. 

Pasielgta „išmintingiausiai”, dirbtuvė likviduota ir nugriauta. Tačiau mokančių šio amato dar yra, 

šis įdomus ir paklausus verslas dar gali atgyti. 

Jau nuo carinės Rusijos valdymo laikų daug šio krašto žmonių iškeliavo anapus Atlanto 

geresnės dalios ieškoti. Apie 1920—1930 metus Čikagoje, sako, veikęs net viekšniškių klubas. 

Nemažai šio krašto gyventojų į Vakarus pasitraukė ir 1944-aisiais, artėjant raudonajai armijai. 

Taip Vakaruose atsidūrė ir septyniolikmetis jaunuolis P. Požerskis, dar paauglystėje Viekšniuose 

sukonstravęs savo gamybos sklandytuvą. Gyvendamas Anglijoje, jis tapo žymiu Europos 

sklandytoju, dalyvavo daugelyje varžybų ir pasiekė reikšmingų pergalių. 

Tačiau grįžkime dar į senesnius laikus, kai visą kraštą slėgė carinės Rusijos priespauda, kai 

Lietuvai buvo uždraustas jos raštas ir spausdintas žodis. Tuomet Viekšniai buvo gana svarbus 

Žemaitijoje nelegalios lietuviškos spaudos platinimo centras. Į rytus [į šiaurę ir šiaurės vakarus] 

nuo miestelio, Pluogų kaime, buvęs slaptas M. Šiuipio sandėlis, kuriame šis slėpdavęs iš Prūsijos 

atgabentą spaudą. Knygas dažniausiai gabendavęs knygnešys F. Petravičius ir perduodavęs 

platinti miestelio gyventojams J. Dargiui ir J. Vilčikauskui. Jiedu knygų gaudavę ir iš Ūbiškėje 

gyvenusio knygnešio D. Bubėno. Taip į šį kraštą kelią skynėsi ne tik lietuviškos maldaknygės, 

bet ir V. Kudirkos „Varpas”, J. Basanavičiaus „Aušra”. O čia paminėtieji knygnešiai mirė ir į 

gimtąją žemelę atgulė jau po I pasaulinio karo, mažai kam bežinomi, savo darbą atlikę. 

Tačiau bene labiausiai Viekšnius išgarsino čia ilgus dešimtmečius gyvenusi Biržiškų šeima, 

Lietuvai išugdžiusi tris brolius profesorius — Mykolą, Vaclovą ir Viktorą, nepaprastai daug per 

gyvenimą nuveikusius Lietuvos mokslui ir kultūrai. 1880 metais į Viekšnius pirmą kartą atvyko 

Maskvos universitetą ką tik baigęs jaunas gydytojas Antanas Biržiška. Radęs čia siautusią 

epidemiją, užsibuvo... visam savo gyvenimui. Net 42 metus A. Biržiška gyveno Viekšniuose ir 

gydė šio krašto žmones — nuo Žagarės iki Tirkšlių ir nuo Kuršėnų iki Leckavos. Tai buvo 

šviesus, didelės dvasinės kultūros žmogus, puikus visų ligų gydytojas, viekšniškių gerbtas ir 

labai mylėtas. Jo žmona, Elžbieta Biržiškienė, baigusi Maskvoje muzikos mokslus ir įgijusi 

pedagogikos žinių, pati vadovavusi privačiai mokyklai, taip pat buvo aukštos vidinės kultūros, 

tokiais sugebėjo išugdyti ir tris sūnus. Įgiję pradinių mokslo žinių namuose, broliai buvo išleisti į 

Šiaulių gimnaziją, kur netrukus tapo apsisprendusiais lietuviais, savo krašto patriotais. 

Vyriausiasis iš brolių, Mykolas, tapo žymiu literatūros istoriku, tautosakos tyrinėtoju, buvo 

aktyvus lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo dalyvis, Vasario 16-osios akto signataras, 

Kauno ir Vilniaus universitetų profesorius ir rektorius, vienas pirmųjų Lietuvos akademikų. 

Vaclovas Biržiška, baigęs teisės studijas, buvo ir žymiausias iki šiol lietuvių bibliografas, 

bibliotekininkystės mokslo kūrėjas. Jauniausiasis brolis, Viktoras, pasirinkęs matematiko kelią, 

spalio perversmo metais Peterburge buvo trijų gamyklų direktorius, grįžęs į Lietuvą, 

profesoriavo Kauno universitete, dėstė kitose mokyklose. 1944 metų vasarą visi trys broliai 

Biržiškos pasitraukė į Vakarus, ilgainiui atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose ir net būdami 

toli nuo tėvynės, nuo jos istorijos bei kultūros šaltinių, nepaprastai daug nuveikė. JAV išleistas 

Vaclovo Biržiškos „Aleksandrynas” yra didžiausias paminklas, sukurtas sau ir tėvynei. Užtat 

bolševikų okupuotoje tėvynėje mokslininkų vardai buvo nutylimi ir trinami iš tautos atminties. 

Biržiškų vardu dabar pavadinta gatvė, kurioje ši šeima kadaise gyveno. 

Senosiose Viekšnių kapinėse galima parymoti prie daktaro Biržiškos ir jo žmonos kapo, o 

miestelyje — aplankyti jų garsiems sūnums skirtą ekspoziciją, kol kas įrengtą A. Griškevičiaus 

16

namo muziejaus dalyje. Viekšniuose susikūrusi Biržiškų draugija siekia pastatydinti 

profesoriams paminklą, atstatyti jų šeimos namus ir įrengti juose muziejų. 

Istorikai mini 1910 metais Viekšniuose surengtą lietuvių vakarą, 1911 metais miestelyje įkurta 

pradinė mokykla, ilgainiui peraugusi į progimnaziją, dar vėliau — į gimnaziją. Joje ne vienerius 

metus mokėsi būsimasis tapytojas A. Gudaitis, skulptorius B. Pundzius, aktorius, ilgametis 

Panevėžio dramos teatro režisierius J. Miltinis, dailininkas V. Ratas-Rataiskis, aktorius H. 

Kačinskas, kompozitorius J. Kačinskas, poetai K. Baltutis-Klemensas Dulkė ir L. Skabeika bei 

daugelis kitų žymių ir daug Lietuvai nusipelniusių žmonių. Jų talentams atsiskleisti padėjo čia 

dirbę talentingi pedagogai P. Brazdžius, J. Aukštikalnis, J. Žilevičius, V. Deniušis ir kiti savo 

pašaukimui atsidavę šviesuoliai. 1925 metais Viekšniuose veikė M. Valančiaus liaudies 

universitetas, 1932 metais pastatyta M. Petrausko liaudiška opera „Birutė”, čia buvo rengiami 

visos Lietuvos mokytojams lituanistikos, keramikos kursai, literatūros vakarai S. Daukantui, 

V. Kudirkai, Maironiui paminėti, moksleivių ekskursijos pasiekdavo net lenkų okupuotą Vilniaus 

kraštą. 

1918 metų rudenį ir 1919 metų pradžioje Viekšniuose bene ilgiausiai išsilaikė bolševikinis 

„revoliucinis komitetas”, kurį rėmė čionai atklydusi reguliariosios Rusijos kariuomenės divizija. 

Jo veikla vis dėlto gilesnio pėdsako nepaliko. Susikūrus ir sustiprėjus nepriklausomai Lietuvos 

valstybei, Viekšniuose įsitvirtino nauji valdžios organai. Kurį laiką valsčiaus tarybai vadovavo 

Bugių kaimo ūkininkas Kazimieras Daugirdas, istorikės V. Daugirdaitės-Sruogienės tėvas. 

1938 m. Viekšniuose pastatyti A. Biržiškos vardo sveikatos namai, kuriuos gimtinei padovanojo 

profesorius M. Biržiška. Pastaruoju metu čia atstatytas kadaise stovėjęs ąžuolinis kryžius, 

išsaugotas ir pirmykštis užrašas su gydymo įstaigos pavadinimu. 

Ramų nepriklausomos valstybės gyvenimo ritmą 1940-ųjų pavasarį sudrumstė bolševikinės 

Tarybų Sąjungos karinė invazija. Prasidėjo senų ūkio struktūrų griovimas, inteligentų, kariškių 

trėmimai. Karo pradžioje bolševikinių aktyvistų buvo nužudytas Viekšnių klebonas kanauninkas 

J. Navickas. Atėję hitleriniai okupantai sunaikino ne tik buvusius bolševikų talkininkus, bet ir 

beveik visus miestelio žydus. 1944 metų vasarą Mažeikiuose susikūrė Tėvynės apsaugos 

rinktinė. Jos štabo įkūrimo susirinkimas įvyko Viekšniuose 1944 metų liepos 29 dieną. 

Susirinkime dalyvavo Akmenės, Joniškio, Pasvalio, Rokiškio, Svėdasų, Utenos, Zarasų ir kitų 

Lietuvos vietovių atstovai. Tačiau rinktinė buvo silpnai ginkluota ir neturėjo vokiečių 

kariuomenės pasitikėjimo. Kurį laiką ji buvo užėmusi gynybos pozicijas netoli Viekšnių, vėliau, 

rugsėjo—spalio mėnesiais, grįžo netoli Papilės, bet artėjant lemiamam rusų puolimui, buvo 

pakeista vokiečių daliniais, tik ir jie nepajėgė rimčiau pasipriešinti veržliam raudonosios armijos 

puolimui 1944 metų rudenį. 

Tą vasarą pro Kruopius, Akmenę ir Viekšnius su miniomis pabėgėlių traukėsi ir būsimasis 

rašytojas Marius Katiliškis, vėliau romane „Išėjusiems negrįžti” vaizdingai ir labai tiksliai 

aprašęs šių vietovių vaizdus. 

Pokario metais Viekšniai taip pat buvo valsčiaus centras, o nuo 1951 metų įtraukti į Akmenės 

rajoną, 1958 metais paskelbti miesto tipo gyvenviete. 1923 metais miestelyje buvęs 401 

gyvenamasis namas ir 1918 gyventojų, 1939 metais buvo 2492 gyventojai, 1992 metais — 2292 

gyventojai. 1981 metais miestelyje įkurti Telšių „Masčio” ir Plungės liaudies kūrybos gaminių 

įmonės „Minija” barai, pokario metais atkelta kaimo profesinė technikos mokykla. Restauruotas 

senasis vandens malūnas, numatyta restauruoti senosios vaistinės pastatą. 

Buvusi miestelio centro aikštė sugadinta pokario metais, senojoje miesto dalyje įterpta jos 

architektūrą gadinančių daugiaaukščių pastatų. Tačiau miestelis jaukus ir patogus poilsiui, 

vandens ir žvejybos mėgėjus traukia senasis tvenkinys ir žalios, erdvios Ventos pakrantės, 

kuriose ne kartą rengtos įvairios šventės, Joninių apeigos. 

Prie Ventos, perėjus ją „kabančiu” lieptu, naujojo tautinio atgimimo metais pašventintas 

parapijos globėjo šventojo Jono koplytstulpis. Daugeliui senųjų miestelio gatvių sugrąžinti jų 

tikrieji pavadinimai. Ilgai užsitęsė naujų kultūros namų statyba, o senuosius 1958 metais 

sunaikino eilinis gaisras. Neišsaugojo viekšniškiai savo senosios gimnazijos pastato, tačiau išliko 

ir sovietinės ideologijos priespaudą atlaikė Vytauto paminklas netoli bažnyčios. Pabūkime, 

pailsėkime dar valandėlę senuosiuose Viekšniuose, pasišnekėkime su jų gyventojais žemaičiais ir 

17

geriau pajusime savitą, šviesią ir graudžią šio krašto dvasią, taip jaudinusią ir tolimuose 

kraštuose atsidūrusius tautiečius. 

... O paskui pakeliaukime miškingomis ir jaukiomis Viekšnių apylinkėmis, kurios taip pat 

žingeidžiam keleiviui daug ką gali priminti ir papasakoti. 

Jei važiuosim į vakarus, netrukus už Ventos statybinių medžiagų įmonės keramikos cecho, 

gaminančio čerpes restauruojamiems senamiesčių pastatams, ošia žalias Žibikų pušynas. 

Dešinėje kelio pusėje, po tamsiaskarėmis eglėmis, — didžiulis mitologinis akmuo, vadinamas ir 

Meilės, ir Juoduoju akmeniu. Gyvas dar padavimas, kad nelabasis vieną naktį jį padebesiais 

nešęs numesti ant Viekšnių bažnyčios, bet ar dėl sunkumo per lėtai skridęs, ar kitokia gaišatis 

ištikusi, tik užgiedojęs gaidys, ir tekę milžinišką riedulį nudrėbti į miško tankmę. O kairėje kelio 

pusėje — švedų kapeliai, parymojus valandėlę, paseks tylią sakmę apie protėvių kančias ir 

vargus. 

Nuo kryžkelės už Ventos upės pasukus kairėn, asfaltuota kelio juosta taipogi atves į daug 

gražių vietų. Kairėje pusėje, už trejeto kilometrų, — cementininkų vasaros trumpalaikio poilsio 

bazė „Virvytė”, kurioje per sezoną laiką praleidžia ir pasiilsi per tūkstantį cementininkų ir jų 

artimųjų. Netoli poilsio bazės yra Ventos ir Virvytės santaka. Pasakojama, kad netoli jos beveik 

prieš porą šimtų metų Napoleono kariuomenės pulkas traukdamasis užkasęs prisiplėštas 

brangenybes. Nepriklausomos Lietuvos metais neva du kartus čia buvojusios prancūzų 

mokslininkų grupės, tik nieko neaptikusios. 

Iš netolimo Kegrių kaimo buvo kilę du broliai Bukantai. Gydytojas Domininkas Bukantas, 

vienas iš Vilniaus universiteto atkūrimo iniciatorių, pasiaukojamai gydęs Zarasų krašto žmones ir 

pats miręs nuo epidemijos. Jo brolis Kazimieras Bukantas aktyviai dalyvavo tautinio lietuvių 

atgimimo sąjūdyje, turėjo nemažos įtakos rašytojai Šatrijos Raganai, jos kūrinių dvasingumui. Iš 

šių vietų kilusi ir pokario Lietuvos kraštotyrininkė, tautosakos užrašinėtoja Amelija Urbienė, 

padovanojusi Viekšniams daug savo darbų. 

Keliaudami Virvytės pakrantėmis prieš srovę, pasieksime vaizdingą Gyvolių piliakalnį, kurį, 

kaip ir kitas šio krašto istorines vietas, šio amžiaus pradžioje tyrinėjo profesorius L. Kšivickis. 

Netoliese ir vienas iš liaudies technikos paminklų — Gudų malūnas su vaizdingomis 

apylinkėmis. 

Ten, kur Viekšnių—Kairiškių vieškelis kerta Virvytės upę, yra senas Pavirvytės dvaras, kurio 

savininkai Paulavičiai kadaise artimai bendravo su Biržiškų šeima, laikė aniems laikams gausią 

namų biblioteką. Dvare praeito amžiaus gale lankėsi P. Višinskis, rinkdamas duomenis savo 

antropologiniam moksliniam darbui. Čia pat ir Kapėnai, sena, prie Virvytės vingių prigludusi 

gyvenvietė. Čia buvusio dvaro savininkas F. Kontrimas dalyvavo 1831 ir 1863 metų 

sukilimuose, buvo caro kareivių susektas ir mirė Šiaulių kalėjime. Kalbama, kad jis draugavęs ir 

savo dvare priimdavęs S. Daukantą, kurį stebinęs geru lietuvių kalbos mokėjimu, gal net 

saugojęs, o paskui sunaikinęs kažin kokius jo rankraščius. Kapėnuose pastaraisiais 

dešimtmečiais buvo didelio, bet ekonomiškai silpno valstybinio ūkio centras, pastatyta nauja 

devynmetė mokykla. Iš netolimo Boguslavo palivarko buvo kilęs žymus kalbininkas, slavų kalbų 

specialistas, Krokuvos ir Vilniaus universitetų dėstytojas A. Chominskis. 

Keliaujant pavenčiais aukštyn, yra senas Santeklių kaimas, kadaise garsėjęs savo keltu. 

Dvaras turėjęs net 25 trobesius. Praeito amžiaus gale dvarą valdė K. Radavičiūtė, lietuvių 

rašytojo ir etnografo L. Jucevičiaus jaunystėje mylėta ir galbūt paskatinusi jį atsisakyti 

dvasininko kelio. Santekliuose mėgdavę buvoti Vanda ir Balys Sruogos. Aplinkui taip pat senos 

Klyšių, Daubiškių vietovės. Ties Daubiškių kaimu iš dešinės į Ventą įteka Dabikinė, atvingiavusi 

iš Latvijos miškų. 

Nuo Palnosų gyvenvietės kelias, perkirtęs Mažeikių—Šiaulių plentą, nuvingiuoja žalia miškų 

siena apstotos Kamanų pelkės pusėn. Kamanų pašonėje nedidukas Meižių ežerėlis. Pasakojama, 

kad jis atneštas nuo Viekšnių. Girdi, čia buvusi lanka, ir vieną gražią dieną į ją nusileidęs debesis 

ir palikęs toje vietoje ežeras. Beje, jis tikrai negilus. O toje vietoje, prie Viekšnių, kur buvusi 

ankstesnė ežero keliauninko vieta, likusi Burokiškės pelkė. 

Pakeliui prie Meižių ežero Ašvėnų ir Bugių kaimų liekanos. Mums svarbūs Bugiai, kuriuos 

iki II pasaulinio karo valdė Kazimieras Daugirdas. Čia dažnai svečiuodavosi ir vasarodavo jo 

dukra Vanda Daugirdaitė-Sruogienė su vyru, lietuvių rašytoju Baliu Sruoga Čia bebūdami, jiedu 

18

kartu parašė istorinę apysakaitę „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus”, čia rašytojui, 

lietuvių literatūros klasikui, gimė ne vieno kūrinio sumanymas, čia jis ir atostogų metu įtemptai 

dirbdavo. 

Iš Viekšnių apylinkės buvo kilę taip pat praeito amžiaus pabaigos ir šio amžiaus pradžios 

liaudies švietėjas, parengęs ir išleidęs bene 25 dvasiško ir pasaulietinio turinio knygas, kunigas, 

garbės kanauninkas J. Balvočius, liaudies menininkas J. Rušinas, kurio drožinių išlikę ir 

muziejuose, ir daugelio gyventojų namuose, 

Už trejeto kilometrų nuo Viekšnių į rytus [į šiaurę] yra geležinkelio stotis. Kadaise juokauta, 

kad Liepojos—Romnų geležinkelis turėjęs eiti arčiau miestelio, bet viekšniškiai pagailėję 

matininkams kyšio, bent jau gerai nepamylėję, užtat geležinkelis nusuktas pro šalį. Prie šio 

geležinkelio sparčiai išaugus Mažeikiams, Viekšniai nebepajėgė su jais varžytis. 

Baigiant viešnagę Viekšniuose, dar reikėtų prisiminti, kad iš čia buvo kilę įdomūs žmonės — 

visuomenės veikėjas J. Beržanskis-Klausutis, įrodinėjęs savo kilmę iš Lietuvos kunigaikščių 

giminės, žurnalistas J. Jonuškis, baustas ir persekiotas visų valdžių, čia mokėsi ir anksti džiovos 

pakirstas palaidotas poetas L. Skabeika, nuo Viekšnių buvo kilęs ir bene pirmasis Lietuvos jūrų 

kapitonas Liudas Stulpinas. 

Gedvilas Algirdas. „Ketvirtoji valdžia” gvildeno tarpukario Lietuvos ekonomiką: Iš 

kraštotyrininko užrašų // Vienybė. — 1995. — Gruod. 9. 

Kriaučiūnas Stanislovas. Brikos pylimas. — 2000. — Kovo 10. — Žodžiu. Tekstas 

perrašytas iš diktofono: 

Brikos pylimas buvo toj vietoj, kur dabar Virvytės restoranas. Turbinų vietoje dabar aludė. 

Brika skolinosi pinigų iš Unikos. Darbams jau buvo sunaudojęs 31 tūkstantį litų. Ten viskas buvo 

prie galo. Virvytė užtvenkta, elektros stulpai sustatyti iki pat Viekšnių, tik per Ventą bereikėjo 

laidus pertempt, parvežt iš Telšių turbinas ir jungt generatorių. Viekšnių malūnininkas Lesimas 

papirko, naktį kažkas prakasė užtvankos kraštą. Virvytė labai srauni — išvertė, išnešė tą kraštą, 

stipriai išnešė tą šoną. Vaitkus už žemę reikalavo gero mokesčio. Brika ir nebepirko. Turbinos 

liko Telšiuose neparvežtos. 

Sučylienė Janina. Jei bitininkas sieks tik pelno — jam tikrai nesiseks... // Būdas žemaičių. — 

2001. — Kovo 13. — Nr. 20 (356): „Arvydo Danieliaus nuotr.: tokiame spalvingame „namelyje” 

keliauja bičių aviliai; Eligijus Mylė su sumedžiotos meškos kailiu; Eligijus ir Rūta Mylės savo 

bityne”. — Visas tekstas: 

Garbus amžius Eligijui Mylei nubalino tik plaukus, paliko skaistų veidą, malonią šypseną ir 

šviesų protą. Kaip ir pridera bičių augintojams abu su gyvenimo drauge p. Rūta nuoširdūs, atviri, 

vaišingi — tikri bičiuliai... Maniau, kad kalbėsime tik apie bitininkystę, tačiau namų aplinka 

mūsų pokalbio temą išplėtė. Kambarys, kuriame ruošėmės ramiai šnekučiuotis, mirgėjo 

medžioklės ir žvejybos trofėjų įvairove. 

Vaikystėje Dautartų durpyne mažasis Eligijus ganė karves ir jau tada grožėjosi gamta, globojo 

kiškius. Jam buvo baisu žiūrėti, kaip lapės juos pjauna. Būdamas vaikas pats pasidarė muškietą ir 

pasigamino parako. Taip gimė medžiojimo aistra. Kadangi giminaičiai gyvena Karelijoje, tai 

kiekvienais metais su šeima važiuodavo poilsiauti: medžioti, grybauti, uogauti, žvejoti. E. Mylė 

nuo 1954 m. Lietuvos Respublikos medžiotojų ir žvejų draugijos narys. Didžiausi trofėjai: rudoji 

meška, briedžiai, elniai, šernai, kurtiniai, tetervinai. Žvejybos laimikiai iš Ventos upės. 

Antrasis pomėgis į Mylių namus atėjo netikėtai. Prieš 40 metų p. Eligijus dirbo Akmenės 

rajono finansų skyriaus inspektoriumi, jo žmona Rūta — Viekšniuose pradinių klasių mokytoja. 

Viekšnių vidurinėje mokykloje ūkvedžiu dirbęs Augustas Petrikas, senas bitininkas, (jau 

Anapilin išėjęs — aut. past.) Mylėms padovanojo bičių kelmą. Iki tol jauna šeima apie bites 

nieko nežinojo. Avilį pastatė sode, o bitininkas pažadėjo padėti prižiūrėti. „Pirmasis mano 

susitikimas su bitėmis baigėsi pabėgimu per runkelių lauką. Jos mane vijosi, įsivėlė į rūbus, 

gąsdino”, — prisiminė pašnekovas. Pirmą susitikimą su bitėmis vertina kaip savotišką krikštą, 

kuris jo neatbaidė nuo bičių. 

19

Taip prasidėjo tikroji bitininkystė. Įsigijo daugiau bičių šeimų, ėmė sektis. „Tai mane nuteikė 

optimistiškai, džiaugiausi, kad pats išmokau tvarkyti”, — prisimena senas bitininkas. Po keleto 

metų paplito bites naikinanti liga — varatozė. Net bitininkystės mokytojui A. Petrikui ji 

išnaikino visas bites. „Aš mokytojui grąžinau skolą. Tuo metu mano avilius buvo apstojusios 

skruzdėlės. Bičių parazitams naikinti naudojau naftaliną, tuo pačiu sunaikinau ir varatozės 

erkutes. Taip atsitiktinai išgelbėjau biteles. Vėliau varatozei naikinti buvo atrasti vaistai. Šiuo 

metu toleruojama ekologiškai švari bitininkystė, parazitams naikinti taikomi biologiniai 

preparatai. 

Papasakosiu, kaip ekologiškai švariu būdu sunaikinau bitelių parazitus. Bityne augo didelė 

eglė, eglėje varnos lizdas. Varna išperėjusi vaikus nusileido į skruzdėlyną ir plasnoja, tarsi 

maudytųsi. Vėliau supratau, kad ji išsivalė nuo parazitų. Po „pirties” varna nuskrido į upelį, 

išsipuškeno ir tik išdžiūvusi nuskrido pas vaikus. Aš tą patį metodą pritaikiau bitėms. 

Avily, už diafragmos, įdėjau vata pridengtą skruzdžių rūgšties buteliuką, apačioje padėjau 

vazelinu išteptas groteles. Rūgšties kvapas erkutes atpalaidavo nuo bičių, bitės, suerzintos 

aštraus kvapo sujudo ir išpurtė erkutes ant vazelinuotų grotelių. Taip natūraliai išvaliau bičių 

šeimynas nuo varatozės.” 

Pasak E. Mylės, rajone bitininkystės verslo nėra, yra tik Respublikinė bitininkų draugija, 

kurios narys jis yra. Kiekvienais metais Respublikinė bitininkų draugija, vadovaujama habil. 

mokslų daktaro Jono Balžiako, vis kitame rajone organizuoja bitininkų šventes. Šiemet, 

rugpjūčio pirmąjį šeštadienį ir sekmadienį, šventę numatoma rengti Rokiškyje. Švenčių metu 

aptariami einamieji reikalai ir naujovės, galima įsigyti naujausios literatūros. 

Bitininkystė, pašnekovo teigimu, nėra labai pelninga, bet antrą pensiją galima užsidirbti 

sąžiningai. Medžioklę ir žvejybą laiko dvasios atgaiva. 

Bitės žmonėms duoda didelę naudą, tai ne tik medus, bet ir pikis, vaškas, žiedadulkės, bičių 

nuodai. Bitės apdulkina įvairias žemės ūkio kultūras, vaismedžius ir vaiskrūmius. P. Eligijus 

prisimena, kad anksčiau mokėjo už kiekvieno bičių avilio laikymą prie dobilų, grikių ir rapso 

pasėlių. Taigi reikia bitynus plėsti. 

R. E. Mylės Kapėnų kaime tėvų žemėje laiko 40 bičių šeimų. Vasarą biteles išveža už 7 

kilometrų į miškus. Miško kvapai paįvairina medaus skonį. 

Klausant nuoširdaus seno bitininko pasakojimo kilo klausimas, ar kiekvienas žmogus gali 

tapti bitininku? 

— Manau, kad kiekvienas. Reikia kantrybės. Bitės nemėgsta rūkalių, girtuoklių, joms patinka 

švarūs, tvarkingi žmonės. Bitės labai jaučia kvapus ir aplink vaikštančio žmogaus nuotaiką. Bitės 

žmogų taurina. Tarp bitininkų negali būti pavydo, turi kitiems padėti, jei bėda — padėti įsiveisti, 

patarti, pamokyti — kitaip nesiseks. Ne veltui iš žodžių „bitės”, „bitininkas” kilo „bičiulystė”. 

Jei bitininkas sieks tik pelno — jam tikrai nesiseks. 

„Domėtis bitininkyste galima pradėti bet kada, tik mesti tą užsiėmimą nepasiseka, bent aš 

nežinau tokio buvusio bitininko”, — lyg juokais, lyg rimtai baigė pokalbį didelę patirtį turintis 

bitininkas. 

Rudokienė Birutė. Ši vasara viekšniškiui bitininkui buvo rekordinė // Santarvė. — 2001. — 

Rugpj. 30: iliustruota. — Visas tekstas: 

Viekšniškis Eligis Mylė bitėmis pradėjo domėtis tik prieš trisdešimt metų. Kaip pats sako, 

draugų paragintas, „kad išėjus į pensiją būtų kuo užsiimti”. „Net nesitikėjau, kad šis užsiėmimas 

prilips kaip liga”, — pasakoja žmogus, laikantis keturiasdešimt šeimų bičių. Nors sodyboje, kur 

įkurtas bitynas, vyksta net bitininkų seminarai, susiėjimai, E. Mylė save tebelaiko tik bitininku 

mėgėju. 

NUOLAT DOMISI NAUJOVĖMIS 

E. Mylė parodė krūvą literatūros. Iš knygų, žurnalų mokėsi tik pradėjęs bitininkauti, be jų 

neapsieina ir šiandien. 

„Negali būti visažinis. Neįmanoma pažinti bičių gyvenimo iki galo. Tuo labiau kad atsiranda 

naujų veislių. Keičiasi ir bičių ligos, gydymo būdai”, — pastebėjo bitininkas. E. Mylė įsitikinęs, 

kad žinių siekia visi stambesnieji bitininkai. Į kasmet organizuojamas šalies bitininkų šventes 

susirenka nemažai žmonių. Viekšniškis jų taip pat nepraleidžia. Dvi dienos — puiki galimybė 

20

pabendrauti su kitais bičiuliais, paklausyti mokslininkų, specialistų patarimų, įsigyti bitininkystės 

reikmenų. 

Žmona Rūta priduria, kad jos vyras bitininkystės dėka atsitiktinai tapo ir Sausio 13-osios 

įvykių liudininku. Tuo metu jis kaip tik dalyvavęs sostinėje vykusiame bitininkų seminare, tad su 

kitais bendraminčiais patraukęs ir prie televizijos bokšto. Tankų griausmas užtrenkė ausis. Mylei 

net suteiktas nukentėjusiojo nuo šių įvykių statusas. 

BITĖ — LAUKINIS GYVIS 

Žmona Rūta vyrui draugiškai papriekaištauja: jis visą vasarą praleidžiąs bityne. Nors širdies 

gilumoje džiaugiasi, kad jos žmogus turi mielą užsiėmimą. Ir pati jam padeda. „Teoriškai apie 

bitininkystę aš daug žinau, tačiau praktiškai be vyro nelabai ką galiu nuveikti”, — prisipažino 

Rūta. 

Moteris papasakojo, kaip kartą pasisiūliusi draugei sugauti bičių spiečių. Po šio eksperimento 

prireikė medikų pagalbos. „Nors žmogus ir bando bitę paversti naminiu gyviu, bitė visada liks 

laukinė”, — paaiškina ilgametis bitininkas. 

Anot E. Mylės, tik bijodami šio mažo padarėlio, ir didžiausi medaus mėgėjai į savo sodybas 

jų neįsileidžia. Anot bitininko, selekcininkai bando sušvelninti bičių pyktį. Pavyzdžiui, iš Italijos 

atsivežtų bičių motinėlių palikuonys daug ramesni. Viekšniškio bityne taip pat yra itališkų veislių 

bičių. 

SUGELIA IR ŠEIMININKĄ 

Anot E. Mylės, bitės nėra tokios protingos, kad savo šeimininką iš kitų išskirtų. Tačiau 

žmogus, pažįstantis bites, gali išvengti jų užpuolimo. „Eikite ramiai, iš lėto”, — įspėjo svečius iš 

„Santarvės” bitininkas. 

Šeimininkė dar pridūrė, kad bitės nemėgsta žmonių „su kvapeliu”. „Jas gali supykinti ne tik 

alkoholio, tepalų, bet ir kvepalų kvapas”, — patikslino ponia Rūta. 

Bitininkas pasakojo, kad ir norėdamas nupjauti bityno žolę priverstas griebtis atsargumo 

priemonių — mat bitėms nepatinka pjaunamos žolės kvapas. „Svarbiausia į avilį uždaryti bites 

sargybines. Be jų komandos kitos nepuola”, — pasakojo E. Mylė. 

Kiekviena bitė turinti savo pareigas. Vienos saugo, kitos korius siuva ar medų neša, motinėlės 

— kiaušinėlius deda. 

E. Mylė iš bičių elgesio išmoko spręsti ir apie orus. „Jeigu jos vėlai eina gulti — lauk lietaus, 

jei anksti — bus „pagada”, — pastebėjimais dalijosi bitininkas. 

MEDAUS PILNOS STATINĖS 

Bitininkui geri metai tada, kai medaus pilnos statinės. E. Mylė nesiskundžia: bitelės ir 

medunešiui nepalankiausiais metais jam gerai atsilygina. „Iki 20 kilogramų iš avilio visada 

iškopiu”, — pasidžiaugia žmogus. 

Tačiau šiuos metus bitininkas pavadina rekordiniais. Iš kiekvieno avilio medaus išsukta po 

30—40 kilogramų, o iš vieno — net 120. „Eligis labai rūpinasi savo bitelėmis. Tik 

bitininkaujantis žmogus žino, kad ne tik gamta, bet ir bitininko darbas lemia medaus kiekį”, — 

vyrą pagiria ponia Rūta. Ponas Eligis drauge su žmona, jų vaikai ir anūkai vertina ir mėgsta bet 

kokį medų. Tačiau esą ir išrankių žmonių: vieniems reikia šviesesnio, kitiems — tamsesnio, 

vieniems — liepų, kitiems — dobilų medaus. Nors atskirti medų reikia ir nemažai darbo, tačiau 

bitininkas gali pasiūlyti įvairaus medaus. Net aviečių. Nors avietyno greta nėra, tačiau trylika 

avilių su specialiu nameliu ant ratų išgabena į nuomojamą avietyną. 

MEDUS SUTEIKIA ŽVALUMO 

Medus — nepigi prekė. Ar nesudėtinga jai rasti pirkėją? Bitininkas neneigia: rinkos sąlygos 

nepalankios. Ypač sunku pradedantiems bitininkams. 

E. Mylė per šitiek bitininkavimo metų įsigijo nuolatinių klientų, kurie iš anksto indus medui 

atgabena. Daug medaus bitininkas šiaip geriems žmonėms išdalija ar pusvelčiui parduoda. 

Kartais vien todėl, kad šie jo medų pagiria. 

Bitininkas sakė, kad jau seniai cukrų medumi pakeitęs. Ir taip nuolat jo palaižąs. Ar neapsąla 

širdis? „Eligio širdis prieš septynerius metus atlaikė sudėtingą operaciją. Jeigu ne medus, manau, 

pooperacinis laikotarpis būtų buvęs sudėtingesnis. Medus ne tik gydo, bet ir suteikia žvalumo, 

energijos”, — už vyrą atsakė žmona. 

21

Kriaučiūnas Stanislovas. Mašinieriai. — 2004. — Liep. 18. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

— Kas dampius turieje? 

— Nu, tai čia bov... Erlickis turieje, Tučiūs gyveno. Vuo šėtaa Krutinis unt kalno šėtaa. 

— Erlickiaus vards kaip bovo? 

— Juons. 

— Vuo Krutinio? 

— Juons, ruoduos kad... Tai, kad ons vėsą laiką i koldavo talkuose. Gyvuliūs tai turiej 

Grybauskis. Argi tai žinau, kad garinis, va kuoks ons, bet mon atruodo, kad argi ne, ne savieigis 

bovo. Nu, paskou kas čia turiej... Tų mažųjų tokių, su motoreliu varuomų daugiau bovo. Žinau, 

kad bovo Mozgeris, ka turiej, va kuokį, tai ne. Mozgeris bovo. Nu mataa, ir Erlickis bovo 

išvežts, vėskų konfiskavo. Vuo tėn ta jau par tus ūkininkus ta jau bovo, čia vėsą Zaventę, Kegrius 

vėsor Krutinis. Paskou jau sūnus priaugo, jau sūnus pradiejo. Ons turiejo visuokių tų tuokių 

mažėsnių motorėlių ir ir lėnteles stuogams pjaustydavo. 

Šiuipys Antanas. Kūlimas pas Petrošius. Kuliamųjų mašinų meistras Pranciškus Petrošius. 

Kiti mašinieriai. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Mum [Petrošiams] su šeimyna niekad nebuvo vargo, [senelė] sako, patys eidavo siūlydavos 

mums. Kap vaikaa [Petrošiai] užaugo, pasidarė kūlėmo mašiną. Arklinė ta kūlimo mašina. Kaip 

būdavo... Aš iš kėtor girdiejau, kaip būdavo. Kai suveždavo viską, nuo Visų šventų pradiedavo 

kult’. I kuldavo ne šiaip sau. Su spragilais. Sukiša į jaują, pas mumis vadindavo douba tada, 

užkor pečių, išdžiovėn su visais šiaudais. Rytmečio trečią valandą kelia i su spragilais kula. Tų 

paskui iškrato, šiaudus pajam nukrato, paskou per arpą išvalo, supėl į maišus ir tujau pat kėtą 

partiją užtaiso. I tada parein ont pusryčių. I taip nuo Visų švėntų iki Užgavienių. Kiekvieną dieną 

ir užkraut ten, ir kūrent pečių, išdžiovint, i paskou iškulti, išsijuot tuos grūdus. O mūsų vaikiukaa 

[Petrošiai] ka, sako, padarė tą mašiną, mes per dvė savaites išsikoldavuom, ne tėik 

netrukdavuom. O, sako, mums nebuvo bėdos. Pasakojo senelė, Petrošienė. Mama buvo Emilija 

Petrošiūtė. Mamos broliai Petrošiai buvo Pranciškus, Konstantinas, Antanas... 

Gudriausias tas dėdė bovo Proncėškus [Petrošius], tas kurs važiavo į Ameriką. Jis važiavo į 

Ameriką išsipirkt nuo kariuomenės. Vuo tas caro rubliais kainavo du šimtai rublių, auksinių 

rublių tų vadinamųjų. Jis ten išbuvo trejis metus. Aštuntais išvažiavo, apie vienuoliktus 

parvažiavo. Mama pasakuojo, kaip jis sugrįžo. Buvo ruduo, šlapia, purvyns baisiausias, sako. 

Lempos sudužo stiklas tas. Lekterną padegiem. Parvažiavo, parejo iš geležinkelio stoties, anam 

taip keturi kilometrai tiesiai. Sako, Jėzusmarija, kų aš padėrbau... Kor mono pruots bovo, kodėl 

aš parvažiavau... Išauš pavasaris, aš viel važiousiu, aš nebūsiu čia, sako. Vėsor lauke purvyns. 

Išaušo vienuoliktų metų pavasaris, dvyliktų metų pavasaris, tryliktais metais — šmakš, uždarė. 

Amerika įvedė pasų sistemą. I jau reikia vizos. Iš kor gausi tuo vizą? Prancėškus Petrošius bovo. 

Mama Petrošiūtė Emilija bovo. Babos sūnus, mano mamos brolis. Ons daug tų [kūlimo] mašinų 

pridėrbės bovo paskui. Mamaa paskuojo taip. Sako, visi tada tais laikais iki Pirmo pasaulinio 

karo vaikščiodavo su naginėmis. Sako, eidavo, sijuonaa lig žemės, iš paskuos velkas žvyriukai, 

akmenukai. Sako, Proncėškus sugalvuojo, kap išdėrbt kailį. Veršio. Išdėrbo, nudažė i pasiovo 

batus. I mes vaikščiojom su batais jau. Sugalvojo alyvos kap išsispaust. I sugalvuojo, kaip reikia 

tepalo batams padaryt. Reik pajimt suodžių, vaško i terpentino. Išmaišyti, pavirint biškėlį i tepals 

batams. Ons turiejo tekėnėmo stakles pasidaręs, medines. Su rankuom sokamos. Paprastas 

detales medines apsitekindavo. Detektorinį imtuvą buvo pasidaręs, bet paskou nusipėrko jau ne 

detektorinį. [...]. Prancėškus bovo mano mamos brolis. Maiguos gyveno, už fermos [buvusios 

kolūkio fermos, netoli Maigų ežero]. 1948 metais, kada mono tievus išvežė, aš gyvenau kurį 

laiką, mienesį a do mienesius, pas tą Proncėškų. [...]. Garo katilų nedarė. Jis pirkdavo tus 

variklius. 

Bovo tokių variklių, nuleidžiamų ont žemės. Žibikūse tuoks Liauksmėns turiejo Kazimiers. 

Pas mus dar keletą metų yr kūlęs jis. Ont tuokių rėmų pastatyts, i nuleisdavo unt žemės. Paskou 

pakeldavo vyrai, užmuovė tekinius — viel važioun ons. 

Pas mus pagrindinis tas meistras Krutinis, čia ant kalno. I čia tas jo [dampis] tebstuov čia dar 

prie proftechninės. Krutinis viens teturiejo tuokį [dampį]. Dviejų arklio jėgų. Visi kiti turiejo 

22

keturių arklio jėgų [dampius]. Ons važiuodavo su tuo [dampiu]. Tiksliai, ne vieną metą. Čia 

anuo, tiksliai anuo [dampis]. Nė viens kėts tuokio [dampio] neturiejo. 

Bovo Mikuckis. Jis bovo — kaip važiuoji į Pievėnus ir pasisuki ant Tučių. Mikuckis turiejo 

[dampį]. Turiejo [dampį] Liubšys, Lipskis teisingiau, vėsė vadėno Liubšiu. Turiejo [dampį] 

Pargauskis Žibikūse. Smetuono laikais. Pargauskis žibikiškis. Lipskis bovo, čia šitaa, už Žibikų 

pušyno galo, tujau pat už galo tėn i bov, kur dabar tas naujysis kels praein, anuo tėvai tėn 

gyveno. 

Mikuckis Tučiuose gyveno. Kas būdavo su dampiais tais... Ruorės eina, vadinamos, liepsna 

kur ein. O aplinkui ten vanduo ein. I tėn tuos ruorės tor būt sukišamos ir užvalcuojamos, 

praplečiamos. Tiek suspaust, kad vanduo nepraeitų, i gars nepraeitų. Aš esu matis pas Krutinį, 

kap jis remontavo. Kai pradiedavo leist tuos ruorės, reikiedavo miltų i bulvių virtų... ištrindavo 

sumaišytais... Sako, pūdą miltų reik sukišt. Tuo Mikuckio mašinai [dampiui]. Ka tuos ruorės 

nepraleistų. Sakydavo, atsileido ruorės... 

Tas Lipskis, kur važiniejuos čia, tai buvo Simas. I paskou bovo išvežti jie. Ruošies parvažiout 

jau. Nu, sako, dar biškį pasiliksiu, noriu biškį „užkalt” unt namo. Kasykloj kažkur dirbo. Ir 

prispaudė. Daugiau nežinau tuoj pusiej. 

Čia bovo Liaučius, va, su dampiu. Čia kur yr... Laižuvos gatvė ein, įein į miškėlį, kels, tėn 

bovo a trys, a keturi gyventuojai. I tame skaičiuj bovo Liaučius. Ir 1948 metais, kap aš pas tą 

dėdę bovau, po išvežėmo, ta tas Liaučius kūlė. Šiuo pusie gelžkelio. 

Šiuipys Antanas. Traktorius „forconas” ir „bukovnikas” pas dvarininką latvį. — 2006. — 

Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono: 

„Furcons”, „forcons” buvo, traktoriukas su metaliniais ratais, su tokiais tokiais špykiais buvo. 

Kaip Žibikus pervažiuoji, pasisuki: viens ant Tučių, viens ant Pievėnų, vuo tėn tuo vietuoj. Tuo 

vietuoj tas dvars kažkuoks bovo, latvio. Iš tėn kėlės, labai gerai žėno, tas Petraitis. Malūnėlis tėn 

yr, ons malūnėlie tėn dėrbės ilgaa. Ons mono omžiaus yr. Čia dabaa pri senųjų kapų ėini, ėini 

link Ventos, i pasisuki pagal Vėntuos, tuoks ėlgs nams. Medinis viens sens i bier tėn tas nams. 

Pas anus dėrbis yr, paskui malūnėlį tą valdęs yr. 

Pas mumis yr buvę atvažiavę su „forconu”. Jis turiejo tuokią mašiną, tas latvis, kor dobilų 

sėklas iškoldavo. O tas latvis turėjo vadėnamą „bukovniką”. Kai atvažioudavo į daržėnė, jį 

pastatydavo skersai, tuoks nedidelis tas bovo, tas įrengėms. Gale bovo tas velens, škyvas tas. 

I tap eidavo: bu bu bu bu bu... Vės atvažioudavo tada, kai vėską apdėrbdavo. Dobilai eidavo 

paskutiniai. I bovo atvažiavę su tou „forconu”. 

Šiuipys Antanas. Viekšnių advokatai. Unikienė. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas 


Barauskas Jonas bovo, baltą raištį bovo užsirėšės. Barkauskas bovo tėn [varomas su 

kanauninku J. Navicku sušaudyti]. Šimtu procentu — Barkauskas. Barkauskas bovo advokats 

pėnsininks. Ne Barauskas, tikrai. Tikrai Barkauskas. Aš prisimenu anų, senuks i bovo tuoks. 

Buvo du advokatai — Barkauskas ir Lengvenis. Tas Lengvenis gyveno pas Unikienę. Unikienė 

— amerikonka. Jie statė Stulpino malūną. Iš Stulpino nupėrko i užbaigė statyt ta Unikienė. Ir čia 

turiej... Akmenės gatvelėj, sankryžoj, tuoks didelis nams buvo, a šeši, a aštuoni tie kambariai. 

Ana jau bovo našlie. Lengvenis — Unikienės kavalierius. Vuo tas bovo Amerikos lietuvis. 

Laisvamanis. Sakė, kad palaidojo Žibikų pušyne, ne kapeliuose, bet šiame gale ont kalnioko 

tuokio. Paskou, sako, kad iškasė i kažkas nuoriejo auksinius akuliorius nujimt anam. Bet čia 

pasakos tuokios bovo. Bet aš girdiejau, kad jis yr palaiduots laisvamanių kapinėse Alkiškiuose. 

Vuo ta Unikienė... keporę apsimaukšlinusi... Senukė jau buvo visiškai. Kavalieriaus nebreikiejo 

anai. Vuo tas Lengvenis gražus vyrs, su akiniais... Eini pro malūną, i pradedi kėlt į kalniuką, vuo 

čia — gatvelė. Tuoj sankryžuoj. Ant Kalvarijos [žemės] mono sesuo turiejo namą, i dabar tebie 

dar tas nams. Kalvarijos bovo, kor Vytauto su Akmenės gatve susiein. Tame smailiajame klyne 

tokiame. Tėn bovo Kalvarijos tuos dėrbtuvės. Smirdiedavo iš tuolo. Leidies žemyn — gatvelė 

ein, sankryžuo yr tas Unikienės nams. 

23

Plastinina Bernarda. Knygoje — gražiausios mūsų rajono sodybos // Santarvė. — 2007. — 

Kovo 1: iliustruota. — Tekste: 

Savivaldybės kultūros centre vyko tradicinė šventė, kurios metu buvo apdovanoti konkurso 

„Metų ūkis-2006” ir konkurso-apžiūros „Pavyzdingai tvarkomas jaunojo ūkininko ūkis-2006” 

nugalėtojai. 

Šiame renginyje klubo „Mano namai” pirmininkas Pranciškus Tolišius pristatė dar leidyklos 

dažais kvepiančią naują knygą „Gražiausios Mažeikių rajono sodybos ir sodai”. Šia knyga buvo 

apdovanoti joje minimų gražiausių sodybų ir sodų šeimininkai. 

[Viekšniai] / Puslapį parengė Gajutė Abelkienė // Būdas žemaičių. — 2007. — Liep. 17. — 

Nr. 54 (1216). — P. 6—7 („Antradienio valanda”): iliustruota. — Tekste: 

Sveiki, mieli skaitytojai, šiandien „Antradienio valanda” bus kitokia negu iki šiol. Prieš 70 

metų, 1937 m. liepos 16 d., buvo išleistas specialus savaitinio lietuvių prekybininkų, 

pramonininkų ir amatininkų laikraščio „Verslas” numeris, skirtas Viekšniams. Minėdami šią 

sukaktį sumanėme pavartyti šio laikraščio puslapius ir palyginti miestelio gyvenimą prieš 70 

metų su dabartiniu. Tai padaryti padėjo buvęs viekšniškis Edmundas Levitas ir architektai Marija 

ir Martynas Purvinai, Viekšnių seniūnijos seniūnas Aldonis Eselinas. Paminėti šį jubiliejų 

paskatino Benediktas Noreikis, atnešęs į redakciją „Verslo” kopiją. 

Apie tai rašė „Verslas" 

Pirmajame laikraščio puslapyje rašoma: „Šis numeris skiriamas Viekšnių liet verslininkų 

skyriui, kurs šiemet daugiausia išplatino „Verslo” — „Amatininko” prenumeratų." Straipsnyje 

„Viekšnių „Verslo” n-rį išleidžiant” to meto Lietuvos verslininkų sąjungos Viekšnių skyriaus 

pirmininkas Antanas Spingis pasidalijo įspūdžiais iš Viekšnių verslininkų gyvenimo, papasakojo, 

kaip buvo įkurtas Verslininkų sąjungos Viekšnių skyrius, paminėti kruopščiausi skyriaus nariai, 

jų nuveikti darbai. Autorius prisiminė ir žinomus Lietuvos žmones, kilusius iš Viekšnių. 

Kituose straipsniuose pasakojama, kaip Viekšniuose buvo kuriamas verslas. Miestelis nuo 

seno garsėjo savo molio dirbiniais, batsiuvių darbais. Tuo metu Viekšniuose buvo keletas 

lentpjūvių, vilnų karšykla ir verpykla, kiek toliau veikė popieriaus — kartono fabrikas. „Galima 

tvirtinti, kad molio gaminių — indų gamyba Lietuvoje prasidėjo ir paplito tik iš Viekšnių. Tos 

rūšies dirbtuvių Viekšniuose priskaitoma 6. Viekšnių keramikų dirbiniai apkeliauja ir pasiekia 

visas mūsų krašto vietas. Masiniai yra ir Viekšniuose gaminami apavai kaimui, kurie taip pat 

pasiekia Dzūkiją ir kt.”, — rašoma straipsnyje „Viekšniai seniau ir dabar”. Tame pačiame 

straipsnyje kalbama ir apie vasarviečių įrengimą bei apie amatų mokyklos reikalingumą, 

miestelio kultūrinį gyvenimą. 

Įdomiausia tai, kad to meto spaudoje daug kalbama apie verslininkus ne tik kaip apie 

pramonės magnatus, bet ir kaip apie kultūros puoselėtojus. Štai interviu su profesoriumi Mykolu 

Biržiška pavadintas „Viekšniškiai prekybininkai buvo pirmieji lietuviško spausdinto žodžio 

skleidėjai”. Profesorius pasakojo, kaip buvo platinama lietuviška spauda Viekšniuose, kaip 

verslininkai perspėdavo turinčius lietuviškų knygų ir laikraščių apie kratas. Prie lietuviškos 

spaudos platinimo prisidėjo ir kai kurie dvarininkai. 

Taip pat laikraštyje buvo išspausdinti straipsniai apie Viekšnių valsčiaus įsikūrimą, bažnyčios 

praeitį, mokyklą. Publikuojami padavimai apie Viekšnius. 

Kaip ir dabartiniuose laikraščiuose, taip ir prieš 70 metų nebuvo apsieita be skelbimų. Iš jų 

galima sužinoti, kokios įmonės bei įstaigos veikė Viekšniuose: akmens paminklų, karstų, 

šaltkalvio dirbtuvės, lentpjūvė, kepykla ir arbatinė, manufaktūros krautuvės, restoranai, dirbo 

kalvis, laikrodininkas ir fotografas, siuvėjas, mezgėja, buvo kirpykla, mėsinė, o svarbiausia — 

molinių indų ir keramikos dirbtuvė, motorinė vilnų karšykla ir verpykla. 

Feljetone „Viekšniai po 50 metų” autorius Jonas Viekšnys (taip pasivadinęs, — aut. past.) su 

ironija žvelgia į miestelio ateitį. Kalbėdamas apie dabartį, jis sakė: „Būti viekšniškiu nėra 

malonus reikalas. Kur būtum, kur nenukeliautum, pasisakyk esąs viekšniškis tuoj ir gausi 

pravardę „puodžius”, „medklumpis” arba kurpius.” Tačiau vėliau autorius teigia, kad 

viekšniškius taip išreklamavo „geri iš Viekšnių kilę meistrai”. 

24

O ateitį jis piešia gana įdomią. Jonas Viekšnys manė, kad 1987 metais nebebus traukinių (šiuo 

metų keleiviniai traukiniai pro Viekšnius jau nebevažinėja, — aut. past.), susisiekimas vyks 

lėktuvais, automobiliais, kurie švilps ne žvyrkeliu, o puikiu plentu. Arklius bus galima pamatyti 

tik zoologijos sode, o žemę dirbs galingi traktoriai. Miestelėnams bus įrengtas gražiausias poilsio 

parkas, o žmonės bus laimingi, visi šypsosis. 

Vesdamas skaitytoją ateities keliais toliau, autorius prieina ir keistą betoninę sieną, prie kurios 

prikalta marmurinė lenta primena nežinomą viekšniškį, kuris 1928 metais norėjo elektrifikuoti 

Viekšnių ir Mažeikių valsčius. Tas nežinomas viekšniškis — tai Jonas Brika, kurį ištiko 

P. Cvirkos romane aprašyto Frank Kruk likimas. 

Levitas Edmundas. Kodėl nebaigė statyti elektrinės // Būdas žemaičių. — 2007. — Liep. 17. 

— Nr. 54 (1216). — P. 6—7 („Antradienio valanda”): iliustruota. — Tekste: 

„Viekšniai, gulėdami tarp dviejų sraunių upių, kaip Ventos, taip ir Virvytės, neturi tinkamos 


reikalus, teikia miesteliui sulig noro elektros energiją ir už ją lupa gana aukštas kainas. 

Savo laiku vietos pramonininkas J. Brika buvo pradėjęs statyti elektros stotį, bet kažkas jam 

sutrukdė darbui įpusėjus” (Kenstavičius Antanas. „Viekšniai seniau ir dabar”. „Verslas”. 

Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis, Nr. 24-30 (283-284). 

1937 m. liepos mėn. 16 d. VI metai). 

Šiandien ant pradėtos ir nebaigtos statyti elektrinės pamatų, grožėdamasis savo atspindžiu 

Virvytės veidrodyje, įsibridęs į jos skaidrų vandenėlį, vilioja poilsio centras „Virvytė”. 

O kodėl pramonininkas J. Brika, pradėjęs pilti į Virvytės vagą didelius akmenis pylimui ir 

išbetonavęs kelių metrų aukščio pamatus salei, kurioje turėjo stovėti pigesnę negu kitataučio 

viekšniškio elektros energiją gaminantys generatoriai, bankrutavo? Kas tie „kažkas, kurie jam 

sutrukdė darbui įpusėjus”? Atsakymą į šį klausimą davė mano amžiną atilsį tėvukas, kuris nuo 

1936-ųjų rugsėjo ilgus metus buvo Viekšnių valsčiaus savivaldybės sekretoriumi, gerai žinojo 

daugelio valsčiaus žmonių rūpesčius ir džiaugsmus, prisidėjo ruošiant aną, dabar jubiliejų 

minintį, laikraščio numerį. Jis man papasakojo graudžią ir kartu kiek juokingą „Brikos pylimo” 

statybos istoriją, tinkančią būti mūsų nacionalinio folkloro dalimi, gal net patvirtinančią mūsų 

brolių „ištikimybę” senoms tradicijoms. O gal tinkančią būti siužetu romanui, kaip du vandens 

lašai panašiam į Petro Cvirkos „Frank Kruk”? 

...Iš Amerikos į Lietuvą J. Brika grįžo ne tuščiomis ir ne išmaldos prašyti prie Viekšnių 

šventoriaus vartų. 

Nelengvai uždirbti doleriai nenustygo kišenėje ir veržėsi į laisvę, trokšdami gimdyti panašius 

į save pinigėlius — lietuviškus litukus. 

Tuo metu Ventos upės vandenys suko 1897 m. pastatyto dviaukščio malūno, priklausančio 

„kitataučiui” Joseliui Lesimui, turbinas. Raudonplyčio malūno girnos malė apylinkės ūkininkų 

grūdus, o dinamo mašinos gamino elektrą, apšviečiančią Viekšnių miestelio gatves ir miestelėnų 

trobas. Bet elektros nebuvo per daug, o ir ta pati nebuvo pigi. 

Buvęs amerikonas J. Brika nutarė savo nerimstantiems pinigėliams leisti darbuotis tautiečių 

labui ir investavo juos į naujos elektrinės ant Virvytės upės — vos už poros kilometrų nuo 

Viekšnių — statybą. Pasamdyti valsčiaus ūkininkai rinko ir krovė į vežėčias laukuose 

išsibarsčiusius didelius akmenis Virvytę užtvenksiančio Brikos pylimo statybai, o kairiajame 

krante, vos už puskilometrio nuo tos vietos, kur Virvytė puola į motinėlės 

Ventos glėbį, nuo Virvytės dugno pradėjo stiebtis betono statinys, kuriame turėjo būti 

pastatytos mašinos, gaminsiančios pigesnę elektrą ir atsilyginsiančios šeimininkui už jo 

sumanumą ir įdėtus pinigėlius. 

Daug akmenų, dalis kurių matyti skaidriame upės vandenyje ir dabar, atgulė ant Virvytės 

dugno, o betoninės turbinų salės sienos pasistiebė kelis metrus virš vandens ir žaliųjų krantų. 

Tačiau tautiečių (o gal ir kitataučių?, — aut. past.) nešildė prakuntančio „amerikono” veikla ir 

tikrove virstančios šviesios J. Brikos viltys. Būdami „ištikimi” tradicijoms ir priesakams dėl savo 

„artimo mylėjimo”, jie kūrė kitokius planelius... 

Naujosios elektrinės statybai reikėjo nemažai kapitalo. J. Brika, susitaręs su Frenkelio odų 

fabriku Šiauliuose, supirko daug gyvulių odų, pakrovė jas į vagoną Viekšnių geležinkelio stotyje, 

25

išlydėjo traukinį su brangiu kroviniu ir laukė pinigėlių. Jiems nepasirodant, pradėjo nerimauti ir 

sužinojo, kad odos Frenkelio fabriko dar nepasiekė. Paieškos atvedė į Papilės geležinkelio stoties 

aklikelį, kuriame stovėjo dingęs odų prikrautas vagonas. Tačiau džiaugtis paklydėlio atsiradimu 

neteko. Atidarius vagoną, paaiškėjo, kad šiltu metų laiku ilgai vagone išbuvusių odų kelionę tęsti 

netikslinga — jos buvo supuvusios. 

Netyčinė geležinkeliečių klaida, dėl kurios vagonas buvo atkabintas nuo traukinio ir nugrūstas 

į aklikelį, ar tautiečių „meilės savo artimui” apraiška? Istorija apie tai nutyli, tačiau bet kuriuo 

atveju per daug išsišokęs amerikonas buvo pamokytas ir paguldytas ant menčių, o J. Brikos 

elektrinės statyba nutraukta. 

Marija ir Martynas Purvinai. Viekšnių medinė architektūra // Būdas žemaičių. — 2007. — 

Liep. 17. — Nr. 54 (1216). — P. 7 („Antradienio valanda”): iliustruota. — Tekste: 

Praeityje žymus Šiaurės Žemaitijos centras — Viekšniai — iki pat Antrojo pasaulinio karo 

pasižymėjo ir savitu pavidalu. Didžiąją turgaus aikštę greta bažnyčios juosė vaizdingi mediniai 

krautuvių ir dirbtuvių pastatai, palei miestelio gatves rikiavosi medinės trobos ir naujoviškesni 

— dažniausiai mediniai — savitos išvaizdos pastatai. Šiandien toks įdomus miestelis būtų 

traukęs daugelio keliautojų dėmesį, būtų lankomas, kaip kad šiandien lankomi senoviški Vakarų 

Europos miesteliai, ten ieškant tradicinio gyvenimo pėdsakų. 

Deja, gaisrai suniokojo senųjų Viekšnių centrą, jo išlikusias dalis imta nevykusiai perdirbinėti 

sovietinės okupacijos dešimtmečiais, kai buvo perstatinėjami išlikę senieji „medinukai”, juos vis 

labiau užgožiant standartinėmis mūrinėmis naujesnių pastatų „dėžėmis”. 

Pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais, paraginti Viekšnių gynėjo ir gerbėjo 

E. Levito, mes užfiksavome senojo miestelio liekanas, anuomet dar gausesnius senuosius 

medinius pastatus bei įdomias sodybas. Šiandien mūsų tyrimai tapo jau istorine medžiaga — per 

keliolika prabėgusių metų Viekšniai toliau keitėsi ir ne visada į gerąją pusę. Kai kurie dailūs 

mediniai pastatai ar jų dalys liko vien nuotraukose. 

Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais atkuriant sovietmečiu suniokotus paminklus bei 

kitas kultūrines vertybes, būta norų atgaivinti ir senąsias vietinės architektūros tradicijas. Tuomet 

tyrėme atskirų Lietuvos etnokultūrinių regionų tradicinę architektūrą, siūlydami nors šalies 

saugomose teritorijose pradėti laikytis vietos tradicijų, statant ar perstatant tenykščius pastatus, 

naujoves derinti su šimtmečių patirtimi. 

Remiami anuometinio Ventos regioninio parko direktoriaus A. Adomaičio, parengėme 

būdingų tradicinės Viekšnių architektūros pavyzdžių rinkinį, pagal kurį miestelyje galėjo būti 

statomi panašūs į senuosius, tačiau naujoviškai pastatyti bei įrengti pastatai, kaip kad dažnai 

daroma civilizuotuose Vakarų Europos kraštuose. Deja, tokie siūlymai Viekšniams (kaip ir 

kitoms Lietuvos vietovėms) pasirodė nepriimtini ministerijoms bei kitoms labai įtakingoms 

jėgoms, kurioms mažiausiai rūpėjo Žemaitijos ir visos Lietuvos tradicijų gaivinimas. Prabėgus 

beveik dešimtmečiui, liaudies architektūros tradicijų puoselėjimo sąjūdis vėl atgimsta. Dabar jau 

ir Aplinkos ministerija remia būdingų tradicinės architektūros pavyzdžių rengimą atskiriems 

Lietuvos Respublikos regioniniams parkams. Vis labiau pabosta naujieji standartai — 

amerikietiškos ar ispaniškos išvaizdos nauji namai, plastikinės sienos ar kitos neilgaamžės 

naujovės. Lietuvoje vėl pradedama statyti daugiau medinių pastatų (šiuolaikinės cheminės 

priemonės leidžia juos patikimai apsaugoti nuo kenkėjų ir gaisrų). Deja, daugelis firmų naujus 

medinius statinius „štampuoja” pagal Rusijos liaudies architektūros ar Skandinavijos pavyzdžius 

— visiškai nebūdingus Šiaurės Žemaitijai, o ir visai Lietuvai. 

Lieka tik viltis, jog kada nors dar sustiprės sąjūdis „Išsaugokime Žemaitijos žemaitiškumą”, 

jog Viekšniuose (kaip ir kituose krašto miesteliuose) gausės vietos tradicijas gerbiančių žmonių, 

norinčių pasistatyti namus, panašius į senuosius pastatus (kaip tai daroma Vakarų Europoje). Gal 

atkuriant Viekšnius ir jaunimas pasijustų gyvenantis savo įdomioje tėviškėje, o ne nugyventame 

Rytų Europos užkampyje, iš kurio skubama bėgti į tolimus kraštus. 

26

Miestelio dabartis ir perspektyvos // Būdas žemaičių. — 2007. — Liep. 17. — Nr. 54 

(1216). — P. 7 („Antradienio valanda”): iliustruota. — Tekste: 

Geriausiai miestelio, o ir visos seniūnijos, dabartinę situaciją bei perspektyvas žino Viekšnių 

seniūnijos seniūnas Aldonis Eselinas, kuris mielai mums papasakojo apie šiandieninį gyvenimą 

bei planus ateičiai, supažindino su „Seniūnijos vietos plėtros strategija 2007—2013 metams”. 

Vyraujantys verslai 

Viekšniai, dar prieš 70 metų garsėję savo amatininkais, šiandien senuosius amatus primiršo. 

Nebėra miestelyje puodžių, batus taiso gal tik vienas batsiuvys. Tik elektrą tebegamina tas pats 

senasis Viekšnių malūnas. Labiausiai miestelyje klesti prekyba. Šiuo metu veikia aštuonios 

parduotuvės, kurias atidarė privatūs asmenys, tik viena iš jų priklauso UAB „Grūstė”. Miestelyje 

beveik nebėra ir kavinių. 

Tiesa, Viekšnių kultūros centro darbuotojai sumanė prisiminti Viekšniuose gyvavusius 

senuosius amatus ir rugpjūčio mėnesį organizuoja respublikinę amatininkų šventę, kurioje tikisi 

sulaukti senųjų amatų atstovų, tautodailininkų. Gal tokios šventės padės atgaivinti miestelyje bei 

jo apylinkėse klestėjusius amatus? 

Socialinis bei kultūrinis gyvenimas 

Viekšniuose rūpinamasi gyventojų sveikata, jų socialine padėtimi bei švietimu ir kultūra. 

Miestelyje veikia gydymo įstaiga VšĮ „Dr. Antano Biržiškos sveikatos namai”. Jiems vadovauja 

vyriausioji gydytoja Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė, vadovaujanti ir Biržiškų vardo viekšniškių 

draugijai. Ši draugija rūpinasi Biržiškų palikimu, jų atminimo įamžinimu Viekšniuose. 

Neįgaliųjų problemomis rūpinasi ne tik seniūnija, bet ir Invalidų draugija, kuriai Viekšniuose 

vadovauja Antanas Krivickas. Jo rūpesčiu įsteigtas Viekšnių bendruomenės centras, kur likimo 

nuskriaustieji gali susiburti, pabūti kartu, pasimankštinti ar pasimokyti dirbti kompiuteriu. Čia 

jiems teikiamos ir kai kurios socialinės paslaugos. 

Dvasiškai viekšniškiams tobulėti padeda Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios dvasininkai ir 

Viekšnių kun. J. Ilskio ateitininkų kuopa, kurios vadovas — tikybos mokytojas Paulius Auryla. 

Viekšnių kultūros centras bei biblioteka organizuoja kultūrinį miestelio gyvenimą. Rengia 

įvairius renginius, iš kurių didžiausias — „Joninės”. Miestelio literatai susibūrė į klubą 

„Vinkšnelė”, o menininkai — į klubą „Spalvarnis”. 

Mažųjų miestelio gyventojų ugdymu rūpinasi vaikų lopšelis-darželis „Liepaitė” ir mokykla, 

neseniai susigrąžinusi gimnazijos vardą. Gauti vidurinį išsilavinimą ir įsigyti specialybę galima 

Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyriuje. 

Lankytinos vietos 

Miestelyje netrūksta lankytinų vietų. Čia veikia du muziejai — senosios vaistinės ir aviacijos 

pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialinis muziejus. Dar galima apžiūrėti Viekšnių 

urbanistinį draustinį, vandens malūną, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Šalia bažnyčios stovi 

Vytauto Didžiojo paminklas, pastatytas 1930 m., miestelio centre — paminklas Biržiškoms. 

Problemos bus sprendžiamos 

Viekšniuose padaryta daug darbų, tačiau problemų irgi netrūksta. Jas numatoma spręsti, kad 

miestelio gyventojai galėtų gyventi kuo patogiau, ramiau, kad turėtų kur pailsėti, papramogauti. 

Pasak seniūno A. Eselino, viena iš problemų — gyventojų užimtumas. Žmonėms sunku rasti 

darbą miestelyje, taip pat prastas ir laisvalaikio organizavimas, todėl ateityje numatoma įrengti 

daugiau sporto aikštynų, poilsiavietes prie upių, parką su vasaros estrada. Seniūnas sakė, kad 

kartu su Ventos regioninio parko administracija planuoja nutiesti dviračių takus parko 

teritorijoje, kad žmonės galėtų pasportuoti gamtoje, pailsėti. 

Numatyta pasirūpinti ir miestelio gerbūviu, jo aplinka. Jau parengti projektai vandens tiekimo 

ir nuotekų sistemų įrengimui, kasmet bus skiriamos lėšos gatvių priežiūrai ir remontui. 

A. Eselinas tikino, kad Viekšniai seniūnijos ir miestelio bendruomenės rūpesčiu ir ateityje bus 

tvarkomi, gražinami, kad čia būtų malonu ir vietiniams gyventojams, ir užsukusiam svečiui. 

Labanauskaitė-Perminienė Jadvyga (gimusi 1924 m. Dauginių kaime, gyvenanti Čekų 

kaime). Atsiminimai. — 2010. — Liep. 31. — Žodžiu. — Tekstas perrašytas iš diktofono: 

27

Bov Kapienūse fabrėks i Kairiškiūs bovo. Nu i kuokiej tie puopiermedee bovo tuokėj, puo 

mietrą, kėik anėi tėn bovo, nežinau. Liob sumes į Virvytę, ir anėi plauks iš Kairiškių į Kapienus, 

vandeniu. O kap tėi nepaskendo, aš nežinau, mus anėi bovo išvirinti jau. Nu tai viens vienuo 

pusie Virvytės stuoviedavo žmuogus, kituoj, kituo pusie. Reiškia, pastumdymui, ka už kuokių 

krūmų užkliūs tėi, tai tus pastumdys į šalį vės. Bet vistiek palėkdavo, parsinešdavuom, mes 

vistiek da raduom. Aš gal įsigalvuojau, dėlkuo i nepaskėndo. Musėi bovo lėngvi. Anėi tuoki rodi 

jau bovo, anėi bovo išdeginti turbūt’. Juk tap įmesk, jug ons mėtro ilgomo, metras ilgomo. Nu 

bet vuo kėik ons, klausyk, jug ons, įmesk į vandenį, jug ons nuskęs, a ne? Pėlna Virvyčia 

važioudavo ka būs puotvynis, tad iš tun Kairiškių fabrėko į Kapienus tat. Mataa, mas pri pat, mas 

matydavuom. Ka važiou, kad ein į Kapienų fabrėką. Į Kairiškius prigatavuodavo, paruošdavo, 

sutvarkydavo, tėn jug nuskusdavo tas žėivis i paleisdavo i Kapienus. Tas bovo toukart 

Sirutavičio laikaas ka bovo, Smetuonos laiki tas bovo. Aš da į muokyklą nejau, ruoduos. Da mes 

maži tebuvuom ka matiem. Vuo gal ir ejau, matydavau. Pavasarees jau visaduos plukdydavo tus 

medžius. Iš Kairiškių į Kapienus. Nu ka vanduo, ka didelis puotvynis yr. Ka i ledus išnešdavo, ka 

bovo pėlna pėlna Virvyčia vandens bovo, toukart ka didelis puotvynis bovo, vuo tap ne — 

nenuneš. Bet kad eidavo bangos, didelis puotvynis būdavo. 

Nu tas zastavas ištraukdavo kad vanduo būs stėprus, nu ištrauks tas zastavas, ka neišplieštom, 

i sudies ont tuo tėlto. Tas zastaukas. Vuo mes ejuom į muokyklą, per tas zastaukas reikies pereit, 

per tų tėltą reikies pereit. Bet tas tėlts labaa paprasts bovo, tuokių lėntų paprasts bovo visai. Vuo 

tas ta bovo prūds. Iš tuo prūdo posės bovo zastaukos uždietos, vuo tėn tuolyn ejo Virvytė, jau 

sekliau bovo. Tėn bovo tas prūds, mat jėms reikiejo vandens, tam fabrėkou. Teip bovo. 

Ai, tas bovo jau pri kumunistų. Tetė važiavo... Kairiškiūs grūdus, prievolę vežė, išvažiavo. 

Prisidiejo maišų vežėmą, nedaug tėn bovo, gal kuokėi pėnki maišaa tų grūdun, ir išvažiavo, 

išvežė prievolę. Tik tik įvažiavo į tuo Virvytę, tujau ir paleido zastaukas. Jėtumon, ka būt paleidė 

vidury Virvyčiuos, ons būtų nuskėndis i su arkliu. Ta da išplaukė. I šitaa i grūdaa nuskėndo, da 

kėtą maišą ištraukė. Vuo pats parejo vėsas šlaps. I tas arklys išsoko į pašalį. Parejo pas Matutį, 

tėn ir išsidžiovėno, parvažiavo, vuo taip bovo anam. Tyčiuoms atsoko tėi darbininkaa, tas 

zastaukas ištraukė. Ka būtų įvaževis į vidurį, jis būtų nuskėndis. Geraa ka bovo pavaževis tap 

nelabaa tuolėi nu pašalio. Tėn bovo giliau tuoliau nu pašalio. Tap anam bovo. Tai tėn brasta bovo 

gera, važioudavo. Ka zastavą uždies, važioudavo. I su arklees važioudavuom į atlaidus, į 

Šiaudėnę ka važioudavuom, su arklees važioudavuom, galies pervažiout su arkliu. Bet ka jau būs 

tas a rudou, pavasarį daug vandens, nu ta i būdavo tap. Ka anėms trūks vandens, paleis 

zastaukas, ka būs per daug vandens, paleis zastaukas, ka mažaa vandens, uždarydavo tas 

zastaukas. Daug vandens būdavo, ta ištrauks tas zastaukas, suguldys unt tuo tėlto. 

Aš ejau pirmiause į Dauginius į muokyklą. Pats pirmiause ejau į Kapienus. Pėrmą klasę ejau į 

Kapienus. Toukart tiktaa būdavo rudenį, žėimą nereikiejo eit tėn. Nu rugsiejo mienesio liki Vėsų 

Švėntų. Tik tėik ten mes ejuom į muokyklą. Vuo da ejau į Dauginius, pas Bernuotą bovo da 

muokykla. Tėn ejau ontrą klasę. Dauginiūs ejau. Uo tuoliau ejo į Kairiškius. Da, palauk, ejuom 

ten pas tuokį, kaimi tėn bovo, kažkap pavardie... Misis, Nicis, kažkap, Nėcius. Bovo kaimo 

muokykla, kuol’ pastatė muokyklą. Uo tap trėtį skyrių, ketvėrtą skyrių baigiau Kairiškių 

muokykluo. Pėrma Kapienūse, tik neėlgaa aš tejau, da mas tebgyvenuom senuo suodybuo tėn. 

Tik aš tėn ejau nu rugsiejo mienesio iki Vėsų Švėntų. Ir tuoliau nebmokėno. Smetuono laiki 

žėimuoms nemuokėno pėrmaks. Munėi bovo aštouni metaa. Aštuonių metų. Kapienų muokykla, 

kor pas Pranauskį, tėn vėsą laiką i bovo ta muokykla. Bovo vėsą laiką tėn pas Pranauskį, 

ūkininks tuoks bovo, i tėn muokykla bovo vėsą laiką. Iki pat, kai kum... kai baigies tėn, tuos 

muokykos kaimūs jau uždaro. Pas Bernuotą bovo tuokį, Kuostį Bernuotą, irgi paprastame name 

bovo. Paskui į Kairiškius. Pas Nėcių ejom. Irgi Kairiškių kaime bovo tuoks Niecius, turiejo 

muokyklą, bovo tėn pas ūkininką tuokį. Tėn irgi ejuom vėini žėimi. A potam į Kairiškius 

išejuom. Sirutavičius pastatė muokyklą. Tik pastatė. Ka mes parejuom, pėrmą kartą bovo, tik 

pradiejo muokint, į naują muokyklą. Kai pastatė, i mas parejuom, tėn į muokyklą ejuom. Tėn 

netuolėj pri pat muokyklos bovo tas Nėcius, gyveno. Užsidarė vėsos tuos kaimo muokyklos. 

Kaip gerai, ka būdavo Kaliedos, Sirutavičius tujau pat doudavo mums saldainių, doudavo 

kavuos, bulkos. Tuokį atnešdavo pėino betuoną tuokį pastatydavo tėn, mas į eilę sustuodavuom, 

28

turiejuom puodelius pasijiemi, pripėls mums kavuos, bulkos doudavo ir da saldainių doudavo 

Kalieduoms, tuokį po maišėlį visims. Tuoks bovo Sirutavičius gers puons. 

— I kiek metų muokieties tėn Kairiškiuos? 

— Tris metus. 

— A daug klasių tuo metu bovo? 

— Keturios klasės tebovo. Pas mumis tebovo tik keturios klasės. Aš 1937 baigiau. 

— I daugiau nebsimuokėt? 

— Ne, nesimuokiau. Grėcius tuoks muokytuoju bovo. Grėcius, Gricienė bovo. Ons i 

Dauginiūs muokytuojavo tas Grėcius. Ka bovo, potam tėn. I potam anų, kap užejo rusaa, pajiemė 

ir išvežė. Da bovo šuokee, da ons munį išvedė šuokt, tas Grėcius, jau bovo atejė rusaa. Sako: 

„Šimts velnių išejo, tūkstontis velnių parejo”. Ont vuokiečių, sako, šimts velnių išejo. Tūkstontis 

velnių parejo. Munį da šuokt išvedė. Tujau, nežėno kor, išvežė anų į Sibirą. Šaulys ons bovo da. 

Vaikų neturiejo. Žmuona bovo muokytuoja, ons bovo, muokytuos bovo Grėcius tas. Kairiškiuos 

vėsą laiką bovo. Ons mėrė Sibire, ons nebegrįžo jau. Kap tik užejo rusaa, tujau anų i pajiemė. 

Ontrą kartą ka užejo. Nes aš buvau jaunuoji ūkininkė vėsą laiką. Eidavau žaist, kad ons da bovo. 

Muokykluo mums būdavo Jaunųjų ūkininkų ratėlis. I švaruo, tvarkuo reikiejo dalyvaut ir 

sėdavom į tuos tuokius, nu i morkas, ir kokias tėn daržoves reikies augint jau jiem. Labaa miegau 

žaist kvadratą. Ka mon bovo geraa ka nuveidavuom per pertraukas kvadratą žaist. Renginee 

būdavo, važioudavo į paruodas. Reikiedavo vežt rankdarbius, bovo Tryškiūs paroda, vežiem tus 

savo. Tėi augindavo, veždavo daržuoves, vaikiokaa kor augėno. Buruoks, kor didėsnį veš, a kų 

nuors nuveš. Nu vuo mes rankdarbius. Muokykluo bovo Tryškiūs ta paruoda. Da bovo Grėcius 

muokytuos. Kap užejo rusai, pasibaigė vėskas. Aš tiktaa anuo žmuoną, daugiau neprisėmenu, ka 

daugiau nebovo, tie do i tebovo muokytuojai. Ana muokėno ontrą klasę, vuo ons trečią i ketvėrtą. 

Ana ontrą klasę i pėrmą klasę, muokytuoja, anuo žmuona. 

— Pirtis bovo? 

— Ne, pirties nebovo. Tik bovo klietė, truoba, kūtė ir javams kolt, kap tuo vadindavo, kor 

diedavo rugius. Keturi pastataa tebovo tiktaa. 

— Rankinių girnų neturiejuot? 

— Ai ne, senuolis turiejo, da palėko tėn prie... Mono senuolis tik turiejo tas tuokias. Tuokie du 

akmenaa tuokiej bovo, i da palėko Dauginiūse. Da ons žadiejo vežtėis, Edvards, parsivežt čia 

anus. Liob bovo akmou tuoks i vidurie tuokia kiaurinė bovo, turiejo senuolis, mona senuolee 

turiejo. Dauginiūse gyveno vėsą laiką. Jauni mėrė. Aš da maža maža tuokia bovau, prisimenu, 

kuokių gal šešių metų bovau, ka mėrė. 

— Koldavo su arklėne mašina. No būdavo, turiedavo arklinių, pakinkys arklius ir koldavo su 

arklėne mašina. Tas turiejo turiejo da arklėnę mašiną, tas Laputis turiejo da. 

— Vuo Dauginiūse nebovo? 

— Ne, Dauginiūse ne. Šnekiejo — ons turiejo. Lėnų mėnamą mašėną, ruods kad turiejo ir 

arklėnę mašiną. Esam kūlę po karo su arkliais. Pakinkys arklius, untaa, i sokdavo. I pas mumis 

esam kūlėj su arklėne mašina. Tai atvažiuodavo, turbūt, tas Laputis. Aš nežinau iš kor gaudavo 

tuo mašėną. Mas neturiejuom, bet tiktaa atvažioudavo. Pačiuo pradžiuo po karo. Aš neprisimenu, 

ruods, ka bovo normali ta kulamuoji. Pakinkys arklį, aš esu varius dar. I varysiu tus arklius i 

rinkį. Gint į rinkį tus arklius, ka nesustuotom. Ruods ka normali bovo ta kulamuoji. Pas mumis 

žinau ka kūlė, vėiną metą atsėmenu aiškee ka kūlė su ta mašina pas mumis. Ruods ka Laputis i 

bovo. Vuo kou iškulsi. A degalų nebovo, kuo nebovo, aš nežinau kuo, negaliejo kolt. Daug kas 

kūlė su arklėne mašina, i Deniušis Untuons koldavo. Labaa lėngvee būdavo, ont stalelio geraa 

dėrbt bovo, nesunkee. Palėngva koldavo labaa. Mažaa tereikies dout tų šiaudų. O potam kūlė su, 

žinaa su, nu, kūrendavo. Mono bruolis eidavo koldams su dampiu. Malkuoms, su malkuoms 

prikūrens i kols. 

— O kaip tas bruolis... O kas tų dampį turiedavo? 

— O Palčauskis turiejo tas. Glodėnis irgi gyveno, Kegriūse turiejo kolamą mašėną. I potam 

turiejo tas šitaa vuo... i Glodėnis, i Palčauskis turiejo, mona tas diedė, žinaa tų Palčauskį, tas 

turiejo kolamą mašėną gerą. 

— A tas Palčauskis, kap anuo vards? 

— Osvalds bovo. Anuo tievs Osvalds bovo. Vuo sūnaa bovo Kestutis ir Algirds. 

29

— A tai kuris turiejo tuo? 

— Nu tai tas tievs turiejo. O tėi sūnaa nejo koldami. Tas bovo Smetuono laikaas. Ui sunkee 

dėrbdavuom. 

Tus puopierius džiuovindavo, pastuogės tuokios bovo lauke. Tuokie stuogaa bovo, vuo šuonaa 

bovo atviri. Išneš tuos kardonus, puopierius, tap sukabindavo sukabindavo i džiuovindavo lauke 

ka būs gražus uors. Neturiejo kor, džiovyklų, tuo puopieriaus stuoruojo. 

Mes ka gyvenuom suodybuo, ta žinaa kap bovo. Paprasta truoba bovo, medėnė, šiaudinis 

stuogs. Vėins kambarėlis tebovo, i tėn nieko nebovo gero, suodybuo. Nams pri namo, truoba pri 

truobuos. Čia mūsų bovo klietė, vuo už klieties jau ne mūsų žemė bovo. Suodyba pri suodybos 

bovo. Šiaudėnee stuogaa bovo, kamėnaa bovo tuokėj apvali, tuokėj kap rodi tuokėj kažkuokėj. 

Tuoks apval’s kamėns tuoks. I kulama daržinie bovo, kūtės dėdelės bovo. Tetės tieviškė bovo tėn 

tėi pastataa. Truoba pri truobuos bovo. Tap daug nebovo, kėik tėn — trys Labanauskee bovo, tėn 

nieko nebovo. Nivėino kėto nebovo. Mono tetė bovo Labanauskis Stanisluovs, senuolis bovo 

Antans. Da Labanauskis bovo, tėn tuoliau gyveno. Deniušis gyveno. Nu Liaugminienė gyveno 

tuo suodybuo tėn. Nu i tėik i tebovo. Mūsų tetės... kėik bovo a vienuolika vaikų bovo — tetės 

bruolių. Ruods ka vienuolika bovo. Aduoms, Vacluovs, bovo Duomininks, Stanisluovs, Petras, 

Proncėškus... Aduoms, un karo bovo, Didįjį karą i bovo, tas tetės bruolis. Par karą žmuona mėrė, 

vuo kap parejo iš karo, tada... Mūsų tetė augėno anuo dukrą. Pasijiemė mažą tievaa. Muotina 

anuos mėrė. Ka parejo iš karo, tas tetės bruolis, ta mergelė bovo maža, bet ons tujau neužėlgo 

mėrė, tas tetės bruolis. Mūsų mama tuo mergelę paaugėno. 

— Vuo kas tėn tuos vienuolika vaikų turiejo? 

— Ai, mono senuolis. Palčauskienė, vuo, bovo tetės sesou. 

— Vuo kor pirmuosios Komunijos priejuot? 

— Aš Tryškiuose. Ejuom pėškom į Tryškius muokintėis da. Su bruoliu ejuom piesti į Tryškius 

muokintėis. Tryškių parapėjės, Tryškiūs i bovo. Ka buvau didesnė, jau ka pana paaugau, 

važioudavau vėsor su dvėračiu. Į Tryškius važioudavau su arklees su mama. Į Tryškius, į 

Šiaudėnę. Į atlaidus, į Šventą Roką, i dar kažkuokie atlaidaa tėn bovo. Su arkliu vis 

važiuodavom, kuol’ neturiejau dvėračio. Vuo taap gyvenom kėtą kartą. Gers gyvenėms bovo. 

Geraa bovo visim. 

Mama bovo parsivežusi savo pasogėnę luovą. Da iki laiko bovo čia. Bet kap tėn griuovė tus 

pastatus, mas nevežiemuos tuos luovos, kažėn kor. Tetė padėrbdavo tuokias luovas, tuokius 

apsuodelius prikaldavo, mažiems vaikams mieguot. 

Tuoks Munius bovo, irgi tuoks, ons irgi dėrbdavo viedrus medinius. Bet tas jau bovo... pri 

vuokiečių, atruodo, vokiečių laiku, viedrus medinius dėrbdavo. Nebovo viedrų, medinius 

dėrbdavo viedrus. Mono tetė nemuokiejo, mono tetė tik klumpius muokiejo dėrbt geraa. Tuokius 

tus — uodėnee vėršaa, medpadee tuokėj bovo. Ai, moms geraa bovo gyvent. Mas turiejuom 

vėskuo. Kiti žmuonis neturiejo kų valgyt’. Ateidavo pas mumis, prašydavo — brolienel’, 

paskuolyk rugiūn, kap iškols, atidous. Ateidavo dounos prašydavo, doudavo pu kepalą dounos. 

Nu da doud — dabaa būs ne ont jouko, atidousi tuo douną. Ne mas jiemiem, ne mums reik tuos 

dounos. Must’ turiejuom kuo pavalgyt, ka tik bluogaa gyveno žmuonis, neturiejo kų valgyt. 

— Kiek žemės turiejuot? 

— Pėnkiuolika hektarų bovo. Mamos tievaa bovo baguoti labaa, anėi liob padiedavo. Ka 

reikies kų dėrbt. Ka reikiejo persikelt iš senuos suodybos į naują, atvažiavo Zavėckis, mamos 

tievo bruolis, vežė. Nuardė klietį seną, parvežė, perstatė kūtę seną, perstatė, tik truobą naujų 

balkių pastatė. Vuo kūtė senų balkių, klietis, palauk kuokių metų — mono senuoliaus ta klietė 

bova dar, tetės teties bovo. Parvežė perstatė tuo klietį. Kūtį perstatė vėsą, tik truobą naujaa 

pastatė. I daržėnę kulamuoji pastatė. Vuo da iš senų, senų laikų bovo, žėnaa, tuoki apvali balkee 

bovo labaa stipri. Da čia buvuom parsivežė kap griuoviemies. Pjaustiem į malkas tus balkius. 

— Bet dabar jau nugriauta vėskas? 

— Iš įkainavimo gavau. Nugriuovė. Gers gyvenėms bovo, geriau kap dabaa ka bovo. Du 

bruolee bovo, i sesou bovo mono dar. Mono sesou mėrė 1941 metas. 

— Vuo muokykluoj a į sąsiuvinius rašiet? 

30

— Į sąsiuvinius mes rašiem. Bovo sąsiuviniai. Tiktaa rašals bovo tap pamirkyt, nu parkelio 

nebovo. Tik reikies pamirkyt, plunksnos bovo. Bovo viskuo, i sasiuvinių, i knygų. 

Ka mas irgi guliejuom apkasi, buvuom pasikasę kažkor, upelie kažkor tėn, buvuom išsikielie 

tėn. Da mon bruolis bovo išvaryts i padvadą kažkor į Telšius. Parvažiavo, Telšiūs bovo padvaduo 

ten, parvažiavo pavargis. Mas išejuom į apkasą, vuo bruolis sako, aš netoriu sveikatos, aš niekor 

neisiu, ons guliejo luovelie. Vuo mes buvuom išejė, i aš buvau išejusi, i tetė, i mama, sesou jau 

bovo mėrusi. Apkasaa bovo iškasti apėi mūsų vėsą truobą. Vuokiečee bovo iškasę apkasus. Bet 

anėi nesiedo į tus apkasus. Aš dar irgi ejau, buvau pavaryta apkasų kast’. Da mošt’ gavau. Išejau 

su tuokia Kulvinskate, Palionių merge, atejo vuokietys, ka devė mums par nogarą abidviem, tas 

vuokietis — ko tap vielaa ateinat. O potam mumis lietuvius sustatė į pakalnę vėsus tėn, pri 

Kairiškių tėn, pri Matočio, į pakalnę. Vuo tus, lėnkaa kor bovo, tai lėnkaa bovo visi ont kalno 

bovo lėnkaa. Nu tai potam užejo rusų lėktovs, vėiną tų lėnką peršavo. Mes buvuom pakalnie. Tas 

bovo vokiečiams išeinont. Potam tėi lėnkaa, tėi belaisvee bovo, kor apkasus kasė. Aš žinau, ka 

jie pas Palčauskį bovo, tėi belaisvee, tuo doubuo, anėi tėn mėiguodavo. Daug bovo anų, į 

muotrėška bovo tuokia. Mūsų daržs tėn bovo. Kas tėn, sietinee bov. Einont prigruobs, tus 

sietinius raus iš daržo, nešees į tuo doubą tėn pas Palčauskį. I rusų bovo, i lėnkų bovo. Daugiau 

lėnkų bovo. Par naktį tėn doubuo, ryto metą išvarys į apkasus. Iki pat mūsų, pri pat mūsų 

apkasaa bovo, apėi vėsą truobą apkasaa iškasti bovo. I lietuvius varydavo kartu, i belaisvee 

kasdavo tus apkasus. Bet tėi į tus į tus apkasus nesiedo, mes buvuom tap pasitraukėj į Pabūgenį. 

Sugrįžuom iš Pabūgenio. Palikuom toštį truobą. Viskų išsivežiem, da palėko lašinių spintelie. 

Nieks nieko nepadarė. Išbuvuom kuokis dvė paras, i karves išsivediem, ir arklius, vėskų, tik 

paršiukaa bovo maži palėkė tuokėj, bet nieks nieko nepajiemė. Nieks nieko. Tebraduom i tus 

lašinius ka parejuom, viskų spintelie tebraduom. Bet jau rusaa užejo toukart. 

Mes įstuojuom patys paskutiniejie, mas nestuojuom į kulchuozą. Išgyvenuom dar tris metus. 

Buvuom pavienees. Nejuom į kuolūkį. Pyliavos bovo didžiausios, matytom, pyliavas pėldavo. 

Su tas Šiūšelees mono bruolis kartaas susitėkdavo i sakydavo — tik nestuokit į kulchuozą. 

Mama, nerašykemuos, da nerašykemuos. Nu kap jau pradiejo... ka jau aprašė viskų, atiemė, ta 

toukart įstuojuom į kuolūkį. Bovo „Tarybų Lietuva”, potam mus bovo „Virvytės” kuolūkis. Kų 

mes atideviem tiem... Mas turiejuom du arklius, vėiną arklį buvuom pardevėj, vėiną arklį 

atideviem i daugiau nieko. Arklį atiemė, ratus atėdeviem, šlajelę atideviem, rages. Atvažavo, 

susirėšo kap gurguolę ir išsivežė vėskų ka įstuojuom. Išsivežė į brigadą. Da policininks bovo 

atvaževis, i policiją pajiemė da. Mama riek atsistuojus, juk gurguolė išvežė šlajukus, rages, ratus, 

brikelė tuokia bovo. Rataa darbėnee, brikelė, šlajukaa, ragės. Arklys, vuo karvės ne, karvių 

nebjiemė, tik arklį atiemė. Vėiną buvuom pardevė, du turiejom, vėiną buvuom jau pardevė tų 

arklį, beturiejom vėiną. Pardaviem tyčiuoms, ka nebūtų į kuolūkį. Graži bovo, kap nepardout, 

mes turiejuom teisę pardout da tus arklius. Tuokia vienkinkė brikelė bovo. 

— Tai su ta kur važiuodavot į bažnyčią? 

— Noje noje. Ana bovo su vėinu arkliu, ne puorėnė brėka, bet vienkinkė brikelė bovo tuokia. 

Da i dabaa bovo padėrbta, ont kūtės palėko, neparvežiem. Bovo naujaa padėrbė, bet neapkalta. 

Nebreikiejo beapkalt, užejo kulkuozas, niekam nuoriejo tuos brikelės, išsisvaidė tuos dalys. 

— Vuo ruogės a bovo tuokios, kad jau puoniškos ruogės? 

— Šlajelee skaities. Šlajelės bovo. Da tebebovo mamos pasogėnės šlajelės. Nu, galiejo 

važiout trys žmuonis geraa. 

Gavėniuo nevalgiem mesuos. Per Gavėnia pasninkaa bovo. Sėmenėnės padėrbs mama, bulbių 

išvėrs. Pieniškos sriobos. Valgyt mėsuos negaliejo. Pėnktadienees. Tik pėntadienees. Tik Didįjį 

savaite daugiau, tap pėntadienees nevalgiem. Nebovo tap jau bluogaa. Geraa bovo gyvent’ 

vistėik. Mono gabi mama bovo labaa, bovo Amerikuo, sesuo iš Amerikos siuntinius siųsdavo 

anaa. 

— Da man pasakykit apie tuos, kur dampius turiejo, pas jumis kur atvažiuodavo ar aplinkui 

kur nors kūlė. 

— No jug, šitaa, turiejo tas Krutinis. 

— Nu bet pas jumis neatvažiuodavo... 

31

— Atvažioudavo, atvažioudavo į pas mumis į Dauginius. Krutinis atvažioudavo. Pri stalo 

siedies, ons gers arielką, Paulioks būdavo tou mašinieriu, mustaas tėik prigers, ka nu stalo 

neatsikels tas Krutinis. Nu putam da Glodėnis gyveno čia šitaa Kegriūs, irgi turiejo mašėną. Ons 

turiejo vėsą, i kulamuojį, i tų. Mono bruolis da eidavo kartaas kol’t. O potam turiejo tėi... 

Palčauskis turiejo kulamuojį i Mačee turiejo kulamuojį. Tėi Mačiokaa, jau tas jau bovo, priš galą 

jau čia bovo. Tėi konėgo giminaitee. Konėgo tas bruolio sūnus. Anuo tievs turiejo. Mačius bovo. 

Nu ons turiejo viskų, i dampį, i kolamuojį, konėgo bruolis turiejo. Mačiokaa važioudami 

koldavo. Tas Juonis Mačioks, untaa, eidavo koldams. I mono bruolis kartaas eis padiet kolt. 

— Ūkis kažkur bovo anų? 

— Bovo bovo. Čia Tučiūs, kame, aš nežinau, kame tas ūkis bovo, didelis ūkis bovo. 

Palčauskis turiejo kolamą mašėną, mes su Palčauskio kūliem. Vėsą laiką turiejo, kul’ tik užejo... 

Karas prasidiejo, neblėko nieko. Tuoks Mačius turiejo da kolamą mašėną, Dauginiūs turiejo irgi, 

tuoks Mačius Aleksėndra. Da biškį kūliem mes. 

— Patriūbuočius pasakykit, kurie tie ten triūbas turiejo? 

— Jug sakiau, Indriuškaa turiejo, Dauginiūs. Anėi sūnaa bovo trys i tas tievs, tėi turiejo. Nu i 

Matutis gyveno Dauginiūs tėn pri Kairiškių. I da, vuo anuo bruolis gyveno Bėrbėliškie, irgi 

Matutis, anėi bovo ta anų kumpanija. Tų Matutį geraa pažinau. Da mono veselee nuoriejo tetė 

prašyt. Mona tetė sako — reek trubus pajimt veselee. Aš sakau — kam anų, nereek, nenuoriejau. 

Tų Matočio. Matotee tėi. Trubininkaa bovo. 

Turiejo tas Šiurys turiejo tiktaa armuoninką. Mono kavalierius tas, ons bovo muzikonts. 

Mėrės jau yr. Ai, ons da nesens, 1922 gimėmo, jau ne senų laikų. Ons bovo Dauginiūs, neturiejo 

savo ne ūkio, tap pat gyveno pas... nuomuojuos. Priš galą gyveno Telšiūse. Dabaa sakė ka mėrės 

jau y. Ons Riaukienee giminaitis da kažkaap, Riaukam. 

— Vuo kor eidavuot į šuokius? 

— Į Kapienus, į Kairiškius. I dar būdavo kaimūs, pas žmuonis būdavo. Pas Labanauskį 

Aleksėndrą būdavo, daa kėtor būdavo tuokėj. Tap daugiausee į Kairiškius i Kapienus gegužėnės 

ka būdavo. Vuo tap į muokyklą Kairiškių. Ka bovo šuokee Kairiškiūs, muokykluo būdavo. Jau 

tas bovo pri kumunistų. 

— Kada kaimuose bovo pas žmuones, a kor, kuokius tus šuokius gruodavo? 

— Nu labaa gražee senuoviškų šuokių. Fuokstruots, valsis, tangoo, vuo kas da... Nueidavuom 

su draugiems, su draugiems pareidavuom. 

— Pėlna Virvyčia važioudavo tų malkų, ka būs puotvynee. Uuiii, ka banguos, kad eis tap 

banguoms į Kapienus iš Kairiškių. Neturiejo kų, nebovo ne mašinos, neturiejo, su arklees 

puopierį veždavo. Iš Kapienų į Pabalvės stuotį. Neturiejo mašėnos tas Sirutaviče, su arklees 

vėskų dėrbo. Prisikriaus puopierio iš Kapienų i važious jau. Potam priš galą nusipėrko jau 

sunkvežimį, turiejo priš galą. Vėiną mašėną nusipėrko priš gala, vuo tap puonaa ka būs, 

atvažious su arklees pri tų rūmų tėn. Vėsor su arklees važiniejuos. Purmuons būs, i puorėnė 

brėka tuokia. 

— Kažkuokia muotrėška, Dišmonienė bovo, ruoduos. Nupėrko Sirutaviče tų fabrėką. 

Sirutavičius nupėrko anų. Vuo pirmiau kažkuokia Dišmonienė bovo, nežinau, kuokia tėn ta 

puonia Dišmonienė. Kapienūs tėn gyveno. Bet putam Sirutaviče nupėrko. Du dvaraa bovo. Šimts 

hektarų Kapienūs, šimts hektarų Kairiškiūs bovo. I da kažkor, sako, turiejės, nežinau. 

Kairiškiūs tėn kasė, ont Šiaudėnės einont, kanalus kasė tėn. Pri Sirutavičiaus kad bovo kanals 

tuoks didelis iškasts. Unt Šiaudėnės einont, už Kairiškių tėn. 

Liob įsidiesem, tetė bovo padėrbės tuokius ratelius ont medinių tekinėlių. Stapunelė, mon 

seserelė da bovo, mėrė 1941 metaas, įsidieseem tų bruolėlį, ka vešam. Apvėrto vėiną kartą, tas 

vaks palėko mums unt žemės, tėi tekėnee sokaas vėršou. Da tebgyvenuom senuojuo suodybuo. 

Da aš nejau ne į muokyklą. 

— A ta senuoji suodyba tuoli bovo nuo naujuosios? 

— Netuolėi netuolėi. Pri Palčauskio, va. Palčauskis palėko senuojuo suodybuo. Vuo mūsų čia 

bovo priš pat Palčauskį. Mes nedaug, ne tėn tap tuolėi teišsikieliem, biškį. Už bažnyčios mes tik 

persikieliem. Ka mon mama apsižanijo, rado aštuonių metų tetės bruolio dukrą. Ta vėskų 

32

prižiūriejo, tai padiejo mamaa vėskų, ta Staselė Dabšienė. I mumis prižiūriejo. Mon nebovo tap 

sunkee. Viskų padiejo dėrbt, į talkus eis, mon nebovo bieduos, mon geraa bovo. Bovo tap kap 

tarnaitė. Aš baigiau muokyklą, ana apsiženijo toukart. Aš dabaigiau, kuokius metus da gal’ bovo, 

dar bovo ana. Potam toukart apsižanijo, Kaune ana gyveno. Ana mumis prižiūriejo ka mes 

buvuom mažos. 

— Nu o kuoks labiausiai darbs nepatėkdavo? 

— Aust’ nepatėko. Verpt nepatėko. Nert labaa patink, megzt patėko labaa. 

— A staklės bovo pas jumis? 

— Mama turiejo, audė ir audė viskų. Milus ausdavo, i lininius ausdavo. Tik aštounyčių 

neausdavo. Trinyčius ausdavo. 

— Bovo vėsą laiką tas Rupūžkalnis. Vuo tėn tas kels, Rupūžkalnis senee jau bovo. Aš 

prisėmenu tų Rupūžkalnį. 

— Tik bruolis bovo nusipėrkės, jau dvėratį turiejo. Smetuons laiki turiejo dvėratį, aš 

neturiejau. 

— Šimtadėinee bovo kumiečee. Fabrikantų vakaa kada ejo į muokyklą bovo geraa apsiriedė 

vėsi. Su geraas batelees. Puonia siediedavo atsisiedusi pri truobuos. Vuo kor ejo kumieče, 

kumiečių vakaa bovo biedni. Atsineš pėino butelkelę į muokyklą. Pėitus mon vėiną kartą 

pavuogė. Aš atsinešdavau dešruos visumet, mona mama padėrbdavo. Tas kumetyns bovo tuoks, 

tuokios truobos bovo, o tėn daug gyveno, kelios šeimos gyveno tami kumetyni. Kumetyns tas. 

Kairiškiūs, tuoliau ont Šiaudėnės tėn į tuo posė. Tėn bovo do. Vėins tas kumetyns da tebie, ta 

vėina truoba kumetyno da tebie. Vuo tėn tuoliau bovo. Da aš vėiną kartą nakvuojau tėn. Bluogaa 

gyveno kumiečee, labaa bluogaa. 

— A tie šimtadieniai dėrbdavo... ūkio darbus? 

— Ūkio darbus anėi dėrbdavo. Vėskas bovo su ronkuoms, i rugee renkami, vėskas bovo, 

untaa. 

— Su klumpees, su naginiems, su klumpiems. Ir aš ejau su klumpees į muokyklą. Nu, vėršus 

uodinis, uo padaa medėnee. Tetė padėrbdavo. Žėima ka būs, apsimausiu į tuokius tūbus, ka 

speigaa, vuo tap ejau su klumpees. Trys kilometraa bovo muokykla. Trys kilometraa bovo į 

Kairiškius nueit. Tuolėi muokykla. Kelee tuokėj būdavo, eidavuom per laukus, bovo tuoks 

takėlis. Bovo paprasts tuoks kel’s, tuoks ne vėiškelis, potam tuoks takėlis par laukus tėn. Par 

fabrėką reikiejo eit, per dvarą. 

— A tas fabriks keldavo triukšmą kuokį? 

— Tik švėlpdavo. Dvylektuo valunduo švėlpdavo dėiną, pėitams visumat švėlps, trūbys 

pėitams. Nu i putam, ruods, a šešiuos ar aštouniuos dar vakari, vakaraas. Nurytaas i vakaraas, į 

dėiną tris kartus švėlpdavo. Jau fabrėks švėlp, mas ir atsikelsam. Balsas bovo didelis. Jau 

šešiuom švėlp nuryto, jau reek keltėis. Šešiuoms nuryto švėlpdavo i putam dėini dvylektuo. Nu i 

vakarą da švėlpdavo. Aš vakare neprisimėnu geraa. Aštuoniuos a šešiuos. Tuoks balsas bovo 

didelis, ujuj. 

— Po tris avis laikysem par žėimą. Puorą arklių i kumelį laikydavo visumet, do arklee būdavo 

i kumelys. Kap tas kumelys paaugs jau, toukart tų pardous, tų kinkys jau į plūgą. Be komelio 

nebovo, tetė visumet turiejo kumelį. Ka važiousi, kap bovo untaa, paskou biegs kumelelee. Mon 

mama važious su kumele į Vėikšnius, visumat kumelėlis paskou biegdavo. Mas turiejuom 

kumelę, nu ir visumat tas kumelėlis būdavo. Į atėdevė į kulkuozą kumelę. 

— Kur maudieties? 

— Nu, pirtie, vasarą Virvyčiuo, vuo tap pirtie. Pas kaimynę bovo, mas neturiejuom, 

Labanauskis turiejo, Aleksėndra, pirtį, pas kaimynus maudiemies, pas diedienę eidavuom tėn. 

Mas tik neturiejuom. Aplinkou kaimynaa visi turiejo pirtis. 

— Daug da ejo iš kaimo žmuonių į fabrėką. Geraa muokiejo, geras algas muokiejo. Netrūko 

darbininkų fabrėke. Tas Pesėckis dėrbo fabrėke, tuo Peseckioko tievs, šitaa kor yr dar tas sūnus 

anuo. Tuoks Kundruots fabrėke dėrbo. Turiejo dukrą, sūnų. Kap vedė į muokyklą, geraa 

apsirėngė vaikaa. Gražees batukaas, gražee apsiriedie. Žmuonos niekor nedėrbo, vyraa išlaikė i 

33

žmuonas i vakus išlaikė, kor fabrėke dėrbo. Tėms bovo geraa gyvent. Kumiečee... nieko nebovo 

gera iš kumiečių. Atsineš pėino butelką į muokyklą i dounos gabalėlį. Šimtadėinės duktie pėino 

atsineš kuožną kartą į muokyklą pėitams, Sideravičiūtė tuokia. 

Žėimą nuveš bruolis, kap nebejo į muokyklą, ons nebaigė keturių skyrių, nuveš visumet su 

arkliu į tuo muokyklą. Atvažious parvežti. Kaimyną vėiną vėins kaimyns nuveš, kėtą kėts 

kaimyns nuveš. Ka būs gers ragių kel’s, su ragiems važiout. Ka galies par ledą išvažiout, gers 

kel’s būdavo. A pri tėlto atvažioudavo, mas ateidavuom lig tėlto i parveždavo mumis nomėi. Iš 

Kairiškių su arkliu, žėimą. Prisies tas rages tų vakų. Munį atvažioudavo parvežt i Filę 

Labanauskaitę, va tėi kiti neatvažious. I gali nebeit į muokyklą, nebovo prievartos eit. Keturius 

skyrius, i mono bruolis nebaigė keturių skyrių. Pasibaigė metaa i nebejo tuoliau. 

— A knygas reikiedavo pirktis? 

— Nu mes pėrkom. Katrėj biedni bovo, tokiems devė knygas, uo mes pėrkuom. Atsėmenu, 

pirkau vėsas knygas. 

Per [vardadienius] būs gegužėnės su trūbaas visumet. Veltou įleis į tas gegužėnes, bilioto 

nejimdavo. Su trūbaas būdavo gegužėnės, daržinies vėsaduos, tuos kulamuosiuos daržinies 

būdavo. Tėi šuokee būdavo daržiniese visumet. Atsėmenu, ka bovo vėiną kartą tuo gegužėnė, 

mas dar šuokuom, vaidilutės buvuom tuos. Nežinau, a dvyleka mergaičių. Su baltuom 

pakluodiem apsiautė mumis ir mas šuokuom, tuos vaidilutės. Užkūrė laužą tuokį daržinie tuo, 

tuokį vidurie padarė. Mas turiejuom vainikus, sudiejuom tus vainikus į laužą, deginuom tėn. Ta 

mums devė pinigų Sirutaviče, devė saldainių da už tų vaidėnėmą. Vėiną kartą pri rūmų šuokuom, 

tėn ta bovo iš puopieriaus suknelės pasiūtos, iš ružavo puopieriaus pasiovo ir baltaas alyvaas 

prisagstė, apsagstė su alyvaas baltaas žėidaas tas sukneles mums. Šuokuom tėn pri rūmų pas tus 

puonus. Puonų bovo privažiavė, puonaa žiūr susistuojė, uo mas šuokuom tap pri rūmų, tuos 

mergaitės. Gražį tuokį šuokį šuokuom labaa gražee. Iš ružavo puopieriaus, žinaa, kvalduoto 

tuokio puopieriaus ružavo bovo pasiūtos suknelės tuokios. Putam po tų šuokių da saldainių 

mums devė, vakarienę devė. Da susėrgau, pradiejau viel vemt aš — privalgiau saldainių. 

Sirutavičienė devė mon da vaistų. Ne kas tėn ir eidavo. Iš Dauginių aš eidavau, tuokia Poškaatė. 

Kėik mas buvuom, a dešims tų mergaičių ka šuokuom tus šuokius. Vuo tuo vaidilutę daržinie 

šuokuom. 

Futbuolą liob, krešinį žaisdavuom su tuoms paneliems. Tuos panelės atvažioudavo, daug, 

žinaa, tų studėnčių. Mūsų tuokios... vaikaa dar buvuom. Krepšinį ne vaikaa, jau bov baigusi 

keturis skyrius. Vėiną kartą tik laimiejuom. Aš muokiejau, geraa gaudysiu sviedinį. Tuos panelės 

do kartu. Mūsų ta klasė vėiną kartą. 

— Ons i vadovavo tam fabrikui? 

— Ja, fabrėko vaduovs. 

— A vėsą laiką ons vadovavo? 

— Vėsą laiką ons bovo. 

— Ka Sirutaviče išsikriaustė, arklees išvažiavo. Siediejo, vėskų susidiejo ir išvažiavo. I užejo 

tujau rusaa. 

— Ar anie mašėnos nebovo nusipėrkėj? 

— Priš galą turiejo mašėną, vėiną turiejo. Bet ons nevažiavo su mašėną, išvežė su arklees, 

prisikriuovė, išvažiavo su arklees. Puora arklių. Sirutaviče, ons tuoks mažylėlis, tuoks žems 

bovo, tuoks paprasts žmuogelis visai tuoks. Tik ta puonia graži bovo. Ontrą žmuoną ons turiejo, 

ta graži bovo labaa. Tuos pirmuosios aš nepažinau. Mono ta pusseserė, Dapšienė, Labanauskaatė 

ana bovo, ana tarnavo tėn, pas anuo už pakajavuoją bovo, pas tų Sirutaviče. Bovo šeimininkė, 

bovo i pakajavuoja bovo. No ta Staselė tarnavo už pakajavuoją, tas bovo Smetuonos laiki. Ta 

liob vėsumet kad pareis šeštadienees numėi, ka pridies mums pyragų, saldainių parneš, 

Sirutavičienė įdiedavo parnešt’ moms, tų saldainių, vėskuo. Į tuo Staselee duovanų doudavo, ir 

muokiedavo algą geraa, ir, žiūriek, nupėrko vėiną gražį kuostiumėlį nupėrko, tuokį rodą tėn 

tuokį, tuokį mielėną kuostiumėlį nupėrko, duovanų daug doudavo visumet taa pakajavuojaa, ta 

Staselė būdavo. Tas tuoks pakajuovs tebovo: reikies puonams batus nuvalyt’, atvažious puonaa 

— apvėl’kt’ puonus, nuvėl’ktė. Atvažious su lietpalietees — nuvėl’kt’. Arba su kuokees... 

nuvėl’kt’, pakabint’. Į stalą nešt reikiejo. Šeimininkė valgyt vėrdavo. Pakajuova tik valgyt įneš 

34

patiems puonams, nu i pakajus sutvarkyt reikies, iššlouti, noje, išplaut’, sutvarkyti. Taap bovo. 

Ana už pakajavuoses tarnavo, mono pusseserė ta. Tetės seserėis duktie. Ka tėn tėi tėi rūmaa 

paprasti bovo, aš liob nuveisu po tuo karo. Eik eik, tėn paprasčiausia medėnė truoba, šūds tėn 

bovo, tų pakajee tėn nieko. Pečee tuokėj stati bovo, kūrenami bovo su taas pečees tėn. Niekuokėj 

tėi rūmaa nebovo, paprasti bovo ir anie. Diltuo pastatyta tap gražee, aplinka graži, gieliems 

apsuodinta. 

Vuo muokykla va ta mumis ekskursija, puo tus kiaulininkus mumis liob vadžiuos. Po fabrėką 

tonkee eidavuom ekskursija, vesdavo muokytuoja. Į kiaulininkus Sirutavičio tėn. Ažiūriet vėskų. 

Tuokios vėsos karvės šiemargos bovo, vėsa bonda bovo. Tėn tuos pri pat muokyklos bovo, 

aptvertos ganyklos bovo, aptverta su vieloms ganykla bovo. Mes tas karves matiem. Mėlžiejos 

mėlždavo tas karves, matydavuom. I tuos karvės bovo netuoli muokyklos. 

Kap tik rusaa atejo, tujau padėrbo elektrėnę iš Kapienų. Mumis da išvarė kėrstė, žėnaa, tų 

mėšką. Kažkap vyraa kėrto, mus reikiejo šakas geniet. Tujau pat kap užejo rusaa. I tujau padėrbo 

elektrėnę Kapienūse. Rusaa padėrbo elektrėnę. Kapienūse bovo karvės ir Kairiškiūse 

Sirutavičiaus. Rožė, tėn gyveno tievaa ont kalno. Netuoliej gyveno Rožiaus Juonio tuo tievaa. 

Tuokia maža truobelė bovo. Kų tas Rožė turiejo, a ko, a mėnamą linų mašėną turiejo, ruods, 

nebžinau, linams mint mašėną. Tėik aš daugiau... į tus Kapienus tėik i teidavau. 

Vėsaduos būdavo vardėnės. Tų tai geraa žinau. Kėik jau ejau į tuo muokyklą, vėsada per tas 

švėntės vėsada būdavo. I tėn pri tų rūmų einam tėn šuokt, einam sveikint, i moms i valgyt 

doudavo, vėskų tėn. Nu tik tebovo do sūnaa i dukra. Lialia vadindavo dukterelę. Ons vėsą laiką 

tuoks. Susitraukęs, su lazdele vakščiuos, ne iš paniberijos su lazdele. Nebovo da sens. Vuokiečių 

laike išbiego tėk, pasitraukė. Pirmuosios žmuonuos tas viens bovo. Ontruos žmuonuos bovo 

dukra ir sūnus bovo. Lialia, labai graži mergaitė bovo ta duktie anuo. I žmuona bovo labai graži. 

— A tie sūnai nieko nedėrbdavo? 

— Anėi sudėntaa bovo, taas laikaas studijavo. I ta duktie studijavo. Da jauni bovo. Tuos 

pėrmuosios žmuonuos jau gal ir, gal jau bovo, kų dėrbo, nežinau. Ta aš ontruosios žmuonuos tik 

tepažinau tų. Ta mergaitė, ta anuo duktie bovo už munį vyresnė. Labai graži Lialė Sirutavičiūtė. 

Iš muokyklos dėinų. 1937 metai tas bovo. Vuo tas [sūnus] pasilėko čia Lietuvuo. Per karą dar 

bovo Pabugenie pas Pluonį. Kartu tėn buvuom pas Pluonį, nu tuokiam sklepe kažkuokiam. 

Potam Šiauliūs gyveno. 

Visi išmėrėj. Aš tik jau vėina i besu. Nu ne iš Kairiškių, bet, žinaa, ka aš į muokyklą ejau tėn, 

iš pat ontruos klasės, priaugusi esu. Kažkaap eidavau, susitikdavuom, vakščiuos visumet po 

dvarą, lazdelę pasijiemis, apėi tų fabrėką, a ta teip vaikščiodavo. 

Biržietytė-Kriščiukaitienė Gražina. Viekšnių pieninė [Atsiminimai]. — Vilnius. — 2010- 

09-03. — Tekstas atsiųstas Bronislovui Keriui: 

Kai klausdavau savo tėtės, Viekšnių pieninės vyr. technologo, Antano Biržiečio, kada 

pastatyta pieninė, jis liepdavo bėgti laukan ir pažiūrėti, kokio dydžio ąžuolas, augęs prie pat 

pieninės pietinės pusės. Pagal ąžuolo stotą, šakas, ramsčiusias antrojo aukšto mūsų svetainės 

langus, buvo galima spėti, kad jis čia stūkso jau nuo prieškario. Vėliau miestelio laikrodininkas ir 

fotografas, pas kurį retsykiais tėtis užsukdavo palošti šachmatais, Jonas Kinčinas pasakojo, jog 

Viekšniai pieninę turėję dar 1914 metais, o šis raudonšonis pieno bendrovės pastatas iškilęs 1930 

metais. Štai tuomet ir buvo pasodintas ąžuoliukas. 

Nesiimu aiškintis, kas buvo šio dailaus pastato architektas, statytojai, vėliau čia dirbę 

darbuotojai, kaip buvo perkama įranga, ką ir kiek tuomet pieninė gamino. Norėčiau tik 

papasakoti tai, ką mačiau ir patyriau čia, lakstydama po erdvų pieninės kiemą, kokius žmones 

prisimenu, ir tai, kuo viekšniškiams, mano manymu, buvo šis raudonų plytų pastatas. 

Man buvo šešeri, kai maiše laikydama spurdančią katę Meri, išlipau iš sunkvežimio kabinos. 

Priešais, kaip man tada atrodė, stovėjo raudoni rūmai su čerpių stogu, baltais iškilumais 

apvedžiotais aukštais langais. Priešais dvejos durys, vienos viename šone, kitos kitame, ilga 

cementinė rampa. Kairėje didžiulė daržinė, pro kurios praviras duris matėsi kalnai akmens 

anglių, malkų rietuvės. Palei tvorą ilgi, per metrą nuo žemės pakilę rąstai (arkliams rišti). Tėtis 

35

nuėjo vidun pasilabinti, o vairuotojas sunkvežimiuką su visa mūsų manta pasuko link katilinės. 

Tai buvo ilgokas, plačiomis durimis, pajuodęs priestatas, prisišliejęs prie pagrindinio pastato. 

Sunkvežimiukas, apsukęs katilinę, sustojo prie laiptų, vedančių į buhalteriją ir pienininko butą 

(taip tuomet vadino šio pastato šeimininką, nes jis gyveno čia virš nuolatos gaudžiančių pieninės 

agregatų). Šioje kiemo dalyje buvo dar viena daržinė, bet kur kas mažesnė už pirmąją, nes ji 

buvo skirta pieninės pagalbinėms medžiagoms — sviestinio popieriaus rulonams, marlės 

ritiniams, didžiuliams sieros rūgšties stiklo buteliams, sietams ir t. t. Šios daržinės turinį 

sužinojau vėliau, kai mokyklos karnavalui suknelėms prireikė marlės, parafino ripkoms. Palei 

tvorą augo galingos liepos, o jų papėdėje stūksojo nesuprantamas tvarinys, supiltas iš pjuvenų, 

toks didelis didelis kalnas, beveik iki antrojo aukšto langų. Kadangi namiškiai sukosi iškraudami 

sunkvežimį, nebuvo ko paklausti kas čia, todėl pamaniau, ar tik čia nebus užkasti ir paslėpti dar 

vieni rūmai. Turbūt labai gražūs, jei taip slepiami — pamaniau sau. Ir tikrai, tai buvo Ventos 

ledo rūmai, paslėpti po storu pjuvenų sluoksniu, kad ir pačią karščiausią vasaros dieną jie 

neištirptų. Šaldymo įrangos pieninė tuomet neturėjo, o gamybai reikėjo šalčio. Taigi, daug ledo. 

Bet apie tai vėliau. Antrame aukšte mūsų laukė pailga virtuvė su šalto, tarsi šaltinio, vandens 

čiaupu. Gardesnio vandens, regis, per visą savo gyvenimą nesu niekur ragavusi. Už sienos toks 

pats pailgas miegamasis, o už jo buvo svetainė su apskrita juoda skarda aptraukta krosnimi. Jos 

viršus ir apačia buvo įmantriai išraityti tarsi kokios turo figūros iš šachmatų lentos. Tas 

kambarys, kaip vėliau paaiškėjo, dažniausiai buvo skiriamas svečiams, nes Viekšniuose 

viešbučio nebuvo, o tų tikrintojų iš Šiaulių, iš Vilniaus važiuodavo ir važiuodavo. Vienas sergsti 

sanitarines sąlygas, kitas — buhalteriją, trečias — darbo saugą ir t. t. Negi eis atvykėlis į 

komercinę (taip tuomet vadino vietos užkandinę) valgyti. Tai mamai tekdavo būti atvykėliui ir 

už virėją, ir už patalynės skalbėją, o ir gardesnį kąsnį jam prilaikyti tekdavo. 

Pieninėje tuomet dirbo laborantas Vincas Norvaišas, darbininkai Albina Krutinienė, Alfonsas 

Čiužas ir dar pora moteriškių, kurių vardų, gaila, jau nebepamenu. Kiek vėliau čia dirbti atvyko 

meistrė Semaškienė. Garo katilo krosnį kūreno Liudvikas Motuzas, dėželes sviestui iš lentučių 

kalė ir kitus staliaus darbus dirbo Jonas Maželis. Pieninės turtą saugojo sargelis Milieška. Buvo 

1951 metų vasara. Pokaris. Duonos eilėse prie parduotuvės reikėdavo stovėti nuo aušros. Kartą 

per virtuvės langą mama pamatė Albiną, nešančią duonos kepalėlį ir šaukia: 

— Alba, kur gavai duonos? 

— Pasiskolinau vaką ir gavau dounas! 

— Ką pasiskolinai? 

— Vaką, vaką, pontel! 

— Ką tokį? 

— Norvaišas Liuselę... 

Toks tatai mano mamai, Kaune praleidusiai jaunystę, buvo žemaitiškos kalbos krikštas. Bet ji 

greitai suprato, kad ir pasiskolinęs svetimą vaiką, be eilės parduotuvėje gali gauti duonos 

kepalėlį. Jai tai nieko, pasijuokė abi moteriškės, tuo viskas ir baigėsi, o štai tėtei, aukštaičiui nuo 

Utenos, žemaitiškos kalbos krikštas baigėsi labai liūdnai. Ką ten ir besakyti, tėtis išties mėgo 

palyginti aukštaitiškų ir žemaitiškų žodžių skambesį, o tai toli gražu ne visiems patikdavo. Kaip 

ten buvo, kad ėmė Liudvikui ir paporino, jog štai tas daiktas Aukštaitijoje taip vadinamas, o 

Žemaitijoje, matgi, — taip. Liudvikas tik pakėlė dideles akis, pažiūrėjo į tėtį, apsisuko ir nuėjo. 

Nuo tos dienos nei žodžio nepratarė. Jam sako tėtis: „Liudvikai, reikia tą ir tą padaryti”. Ir 

nežino, padarys ar ne — jokio atsako. Bet viską Liudvikas padarydavo, tik žodžio nė vieno nei 

su kabliu neištrauksi. Tėtis ir taip suka galvą, ir taip, kodėl Liudvikas su juo nustojo šnekėti. Po 

kurio laiko bendradarbiai jam paaiškino, girdi, Liudvikas sakęs, jog jis poniškai (atseit 

aukštaitiškai) nemokąs kalbėti, tai tuomet iš vis verčiau nekalbėsiąs. Ir nekalbėjo. Septynerius 

metus. Toks jau tas žemaitiškas būdas. O prabilo Liudvikas tik tragiško įvykio akimirką, bet apie 

tai vėliau. 

Palei mūsų virtuvės langą driekėsi du elektros laidai. Kartą išsiploviau dvi nosinaites ir ant jų 

jas padžioviau. Po kiek laiko ateinu pažiūrėti ar jos jau išdžiūvo, o jos ėmė ir pasislinko tolyn, 

nepasieksi. Ir taip siekiu, ir taip, baisu per langą išgriūti. Nepasiekiu. Tuomet apsidariau 

virtuvėje. Žarsteklis tiks. Persisveriu per langą ir siekiu tų baltųjų pasprukėlių. O žarsteklis tai 

metalinis, sunkokas. Tik prisiliečiau su juo prie laido, kad trenks mane elektra, žarsteklis kad 

36

žlegtels ant cementinės rampos, visai prie Čiužo kojų... Ką daryti? Apie nosinaites visai 

pamiršau. Kad negaučiau nuo mamos pylos, žarsteklį reikėjo parnešti namo. Nusileidžiu į apačią, 

perbėgu pieninę, bet už durų mane tik čiupt Čiužas. Vienoje rankoje žarsteklis, kitoje po 

pažastim didžioji besispardanti nusikaltėlė. Čiužas tiesiai į laboratorijos duris: 

— Veizėk, Antanai, tavo Grožė-Rožė (taip tik jis vienas mane vadino) mane užmušti su ta 

kačiarga norėjo! 

Tėvui dar nespėjus net išsižioti, nuo savo mėgintuvėlių atsisuka Norvaišas: 

— Statyk ją ant kėdės! — paliepia ir jau aš nei gyva, nei mirusi stoviu viduryje laboratorijos 

ant tos nelemtos kėdės. Norvaišas rimtu veidu klausia: 

— Tai, panelyt, pas mus jau kačiargomis pradėjo lyti? Oi negerai, negerai... 

— Kačiarga buvo viena — lemenu išsigandusi, — aš tik norėjau nuo laidų nosines pasiekti ir 

mane papurtė... 

— Papurtė, kur gi ne... — mįslingai nutęsė Norvaišas — Prisileis, mat, ragana, kad ją kas 

kačiargom baksnotų, tai ir gavai per nagus. 

— Ragana?! 

— O tai kas tave papurtė? 

Atsargiai nučiuožiu nuo tos kėdės ir susirangau tėtei ant kelių. Čiužas tebestovi tarpdury, o 

Norvaišas, pakėlęs prieš šviesą butirometrą (pieninės mėgintuvėlį, tokį buteliuką su kamščiu, 

kuris baigėsi kokiu 10 cm plokštuma, su skaičiukais priekyje ir gale apskritu burbuliuku), jį 

apverčia ir barkšteli nagu. Darbas labai svarbus, čia, kaip sakydavo tėtė, Norvaišas kiekvienos 

karvutės pieno riebumą nustato. Padėjęs butirometrą į stovą ir kažką užrašęs į pailgą knygą, 

pasisuka į mane: 

— Ir kas per laikai, — skėsteli rankom Norvaišas, — vaikai jau ir raganų nebijo, o mes tai 

bijodavom, ir ne tik raganų, bet ir žydų. Jei jau prasikaltai, tai tėvai bematant žadėdavo žydui 

atiduoti. Tuomet žydų Viekšniuose daug gyveno. Ir jei jau kuris nusidėjęs krikščionių vaikas 

jiems papuldavo, tai jie jį papjaudavo ir į macus, į macus (pyragėlius, valgomus per šventes)... 

Įsikniaubiau į tėtės baltą chalatą, nors senoji Beržanskienė (pieninės valytoja) man ir buvo 

sakiusi, jog vokiečių laikais per miestelį visus žydus išvarė kažkur link Mažeikių ir visus alei 

vieno sušaudė. Žinoti žinojau, bet per kūną pagaugais nuėjo, juk per Užgavėnes tai jie visgi 

beldžiasi į duris, ir ką gali žinoti, gal dar gali pačiupti... 

Matydamas mano išgąstį, Norvaišas tarsi susigėsta per daug prigąsdinęs ir jau kiek švelnesniu 

balsu tęsia: 

— Žmonės pasakoja, kad Smetonos laikais, o ko gero ir dabar taip, bet tuomet jau tikrai 

nebuvo laimingesnio vaiko kaip viekšniškis. Tik pagalvok, čia pat Venta, gali sau pliuškentis kol 

nuo šalčio ims dantys barškėti, ar su meškere metrinę lydeką vakarienei ištraukti. O jau 

Juodeikio pušynėlyje ar Sonteklių girioje kiek grybų, kiek uogų būdavo. Teisybė, to gero ir 

šiandien yra, bet štai Puodininkų gatvėje jau nebeliko nei Urvikių, nei Spingių puodų dirbtuvių. 

O, būdavo, nulekia pulkelis miestelio vaikų ir vėpso, kaip puodžiai molį rankomis tarsi tešlą 

minko, didžiules krosnis kūrena, paskui lange kokį ąsotį ar švilpynę pastato. Viekšnių puodžius 

visa Žemaitija, ką ten Žemaitija, visa Lietuva žinojo... Dabar ką — tik viena Valerija 

Pakalniškienė, liaudies menininkė, švilpynę kokią padaro ir tiek. O tada per jomarką Viekšniuose 

kokių tik švilpynių galėdavai pamatyti — ir lapiukų, ir zuikučių, ir įvairių įvairiausių 

paukštukų... Visas orkestras... 

Norvaišo balsas vis plaukia tolyn, tik aš jau jo nebegirdžiu. Man ima vaidentis tarsi anų 

laimingų vaikų molinukai kažkur ima švilpti, visas orkestras, ne ką prastesnis už mokytojo 

Deniušio dūdų orkestrą. Po kurio laiko Norvaišos balsas vėl pasiekia mano ausis: 

— Kaip sako senieji viekšniškiai, smagu tuomet būdavo Viekšniuose. Iš Kauno ministrai, 

profesoriai, rašytojas Balys Sruoga vasaroti atvažiuodavo, mat netoliese buvo jo žmonos 

dvarelis, o ir Lazdynų Pelėdos tėviškė čia pat... Miestelis rengdavo grožio karalienės rinkimus. 

Vienais metais, sako, išrinko Emiliją Giedrienę, kitais — Eleną Spingienę... Nebūdavo nei 

vienos šventės, nei vienų laidotuvių, kad dūdų orkestras negrotų. O jau kai panaitės ir ponios 

pamatydavo mokytoją Deniušį su pakeltu prie lūpų trimitu žygiuojantį priešais orkestrą — 

alpdavo visos. Oi gražus vyras buvo! Ir yra, ką aš čia dabar šneku — susigriebė Norvaišas, 

prisiekęs mokytojo Vinco Deniušio orkestro dūdorius. 

37

Esu išgąsdinusi ne vien geraširdį Čiužą, bet ir nemenkai nusikaltusi pieninės kaimynei 

Dargienei. Tik nieko su savim tuomet padaryti negalėjau. Į pieninės kiemą vedė siauras duobėtas 

keliukas, nors šalia pėstiesiems dar anais laikais buvo nutiestas stambių šaligatvio plytų takas, o 

arkliams, įsukusiems iš brukavotos (akmenimis grįstos) Vytauto gatvės, tekdavo klampoti tuo 

siauru keliuku. Taigi, kai pamatydavau tuos kolchozo arklius su iš nasrų krintančiom baltom 

putom, barškančiais šonkauliais, apskretusiais šonais ir tokiom liūdnom akim... Baisu net 

pagalvoti, kaip jie dar pajėgė dešimtį, o kitą kartą ir daugiau kilometrų per balas ir kelio akmenis 

iš tolimiausių pieno surinkimo punktų atitempti tokią naštą. Vežėjas paprastai jų neragindavo, 

sėdėdavo ant pasostės susigūžęs ir tiek. Arkliai, regis, iš pačių paskutinių jėgų pritempdavo savo 

naštą prie rampos. Tada vežėjas, nušokęs nuo pasostės, vieną po kito sunkiai iškeldavo ir į 

pieninės vidų įridendavo dvidešimt, o kitą kartą ir daugiau bidonų, tuomet apsukdavo vežimą ir, 

pririšęs arklius, nueidavo vidun. Tuo tarpu vargšai arkliokai mojuodavo galvomis, prunkšdavo ir 

lyg prašyte prašydavo pasigailėjimo. O už tvoros Dargienės darže kaip tyčia augo avižos. Dėl tų 

avižų pačiame daržo gale netikėto sunykimo niekas nepakėlė jokio triukšmo, bet kai kitąmet 

moteriškė pasėjo rugius, ir jie toje pat vietoje ėmė stebuklingai nykti, tuomet ji nebeiškentė. 

Pasikvietusi tėtį, apžiūrėjo tvorą, skylę rado. Stovėjau tėtei į chalatą įsikibusi ir net nealsavau. Tą 

kartą kaltininkas už rankos nebuvo nutvertas. Padūsavo abu, tuo viskas ir baigėsi. Pieno 

statytojai taip pat matė, kad apie tuos arklius sukiojuosi, bet mūsų darže žolės buvo į valias... Tik 

vienas Žvirgždinas (tikroji jo pavardė Žvirzdinas) viską suprato ir žiemą iš savo storų kailinių 

užančio ištraukdavo riešutų saują ar kokį saldainį... 

Prie pieninės po tuo ąžuolu stovėjo didžiulis apskritas kubilas, į kurį subėgdavo šimtai litrų 

pasukų ar išrūgų. Miestelyje tuomet beveik kiekviena šeima laikė paršelį ar du. Šerdavo juos 

pačių išaugintais runkeliais, bulvėmis, į viralą saują miltų įberdami. Na o pieninėje už kapeikas 

galėjai nusipirkti pasukų ar išrūgų paršeliui mitalą pagardinti. Tai ir rinkdavosi čia pusė miestelio 

moteriškių ir paauglių. Kol laukdavo, kad iš pieninės imtų šniokšti pasukos, kalbų būdavo! Čia 

visas miestelio naujienas galėdavai išgirsti — kas kam gryčią užrašė, kas į ligoninę atgulė, kas 

vakarėjant į Pavenčius panelę nusivedė... Kiekviena moteriškė apie kiekvieną miestelio žmogaus 

kvėptelėjimą turėjo savo nuomonę ir nebandyk ginčytis, tuoj balsą pakels, neišmanėliu apšauks. 

Pasibardavo kartais, bet iki muštynių nė karto nebuvo prieita. 

Visoje toje margaskarėje minioje buvo viena kiek kitokia moterėlė. Apvaloko veido ir 

drumstai mėlynom akim, žvelgusiom per akinių stiklus. Kai su pilnais kibirais ji pasukdavo 

daržų pusėn, tai eidavo taip atsargiai tarsi visai nieko nematydama. Pabandžiau jai padėti, bet 

didžiulis kibiras kaip prirakintas prie žemės, nei iš vietos. Kitą sykį moteriškė atsinešė vieną 

mažesnį kibirėlį. Tas man tiko. Taip, uždariusios pieninės kiemo vartelius, ir traukdavom abi per 

burokų, morkų lysves, kurios kaip tyčia miestelėnų būdavo sukastos vienos iš vakarų į rytus, 

kitos — skersai, kol pasiekdavom Puodininkų gatvę. Čia teta Manė (Marija) turėjo ožkelę, o jos 

sesuo Elena Spingienė augino paršelį. Pasikvietusi vidun, teta Manė atidarydavo senovinę 

komodą, o ten tiek turtų buvo! Šilko, milo audinių, seserų iš Amerikos atsiųstų, buvo kažkokių 

pažymėjimų, diplomų, nesuprantama kalba ant labai gražaus spalvoto, blizgaus popieriaus su 

visokiais herbais išraitytų. Tai, pasirodo, buvę caro laikų jos tėvo meistrystės pripažinimai (jos 

tėvas buvo auksinių rankų kalvis). Turėjo teta Manė ir nemenką gniužulą caro laikų rublių. O jų 

istorija buvo tokia. Kai tetos Manės tėvas Adomaitis buvo pakviestas į caro armiją, mama 

Karolina, su ja ir jaunesniąja sesute Elena, jo nebesulaukusios, pasileido ieškoti. Sekė, sekė jos 

pirmojo pasaulinio karo frontą, kol atsidūrė Maskvoje, Danilovo vienuolyne, tiksliau — priešais 

vienuolyną buvusiame karietų kieme (karetnyj dvor). Ten jos ir apsistojo. Judvi su sese žaidė su 

vaikais vienuolyno kieme, o mieste siautėjo bolševikų revoliucija. Mamai vis nesisekė surasti 

tėvo, nors kasdien, atsitraukusi nuo siuvimo mašinos, užsirišusi skarelę, su laišku rankose traukė 

tai į vieną karinį dalinį, tai į kitą. Kol vieną dieną jų kieme pasirodė aukštas, beveik dviejų metrų, 

vyriškis... Taigi tėtis atsirado, tačiau revoliuciją laimėjus bolševikams, niekas neišleido Lietuvon. 

Nagingasis Adomaitis karietų kieme greit rado darbo — kalė pasagas, taisė ratus. Dėjo pinigėlius 

kelionei namo. Pagaliau visiems karo pabėgėliams ir buvusiems svetimtaučiams kareiviams buvo 

leista grįžti į gimtąsias vietas. Tėvukai pasitarė — kelionė namo ilga, o čia su tuo auksinukų 

maišu visaip gali nutikti, tai nuėjo į banką ir išmainė juos į popierinius. Grįžo į Tryškius, svajojo 

kalvę pirkti, bet pasirodė, kad tie caro rubliai čia buvo nieko verti... 

38

Teta Manė žinojo ne vieną stebuklingą žolynų paslaptį, mokėjo daug liaudies dainų, pasakų, 

prisiminė daug anų laikų pasakojimų, tad galėjai klausytis nuo ryto iki vakaro... 

Ką gamino Viekšnių pieninė? Aišku, sviestą. Jam pieną supirkdavo iš tolimiausių apylinkės 

pieno punktų ir iš pavienių viekšniškių, laikiusių karvutes. Vasarą dirbdavo be jokių išeiginių 

nuo ankstyvo ryto (tėtė vasarą keldavosi ketvirtą valandą ryto) iki vakaro. Kiekvieno atnešto 

kibirėlio ar atridento bidono pieną tėtis pirmiausia ragaudavo, po to pasemdavo samtelį 

Norvaišos analizėms. Tik tada pieną buvo galima pilti į svarstykles su didžiuliu apskritu 

ciferblatu. Kai knygoje būdavo užrašyta kas ir kiek to pieno pristatė, jis būdavo leidžiamas į 

žemiau esančią didžiulę vonią, vėliau jį separuodavo ir grietinėlė imdavo tekėti vamzdžiais į 

gretimą patalpą, kur stovėjo didžiulis apskritas, kokių 3 metrų skersmens ir 5 metrų ilgio medinis 

sviesto muštuvas su delno didumo stiklo langeliais šonuose. Tad pro juos galėdavai matyti, kaip, 

muštuvui besisukant, skysta grietinėlė virsta sviestu. Tuomet muštuvą stabdydavo ir, atidarę jo 

dureles, su žarna pildavo vandenį, ir vėl paleisdavo, tik kiek lėčiau. Šią procedūrą kartodavo 

keletą kartų, kol paragavę nuspręsdavo — gana. Tuomet prie muštuvo durelių atsistodavo dviese 

ir su medinėmis mentimis kabindavo sviestą, dėdavo jį į dėželę, retsykiais jį pamušdavo mediniu 

muštuvu, tokiu kaip statinėje raugiant kopūstus, po to dėdavo ant svarstyklių ir žiūrėdavo, kad 

svoris būtų tinkamas. Sunkus tai buvo darbas, kol iškabini keletą šimtų kilogramų sviesto, 

apgramdai viduje esantį volą, visus muštuvo kampus. Tuomet belieka tik jį išplauti ir laukti kito 

karto. Viekšnių sviestas Šiaulių apskrityje tuomet būdavo labai giriamas. Kai žmonės klausdavo 

kaip čia taip, tėtis tik gudriai šypsodavosi: 

— Kiekviename darbe savas sekretas... Jei Smetonos laikais protingi žmonės nebūtų mums 

iškasę to artezinio šulinio (berods, jis 40 metrų gylio), kažin kaip mums čia būtų su ta kokybe ir 

mūsų geru vardu... 

Mat, pagal ano meto technologiją, šiandien, deja, jau ji pamiršta, sumuštą sviestą, nuleidus 

pasukas, tekdavo perplauti vandeniu (tą dar ir šiandien žino kaimo moterys). Tad taip ir 

nesuprasi, ar tas Viekšnių sviestas, specialistų taip giriamas, buvo toks geras nuo tų giluminių 

vandens versmių ar nuo to begalinio kruopštumo, kurio tėtis reikalaudavo iš visų. Kiekvienas 

pieninės rakandas turėdavo blizgėti kaip veidrodis, nes pienas, sakydavo jis, tai toks dalykas, jei 

bent kiek nešvaros gaus — viskas, iš jo jokio gero produkto nepagaminsi, o ir gerą vardą bus 

sunku susigrąžinti. Tėtis nebuvo griežto būdo, nešaukė, negirdėjau net keikiantis, jei išsprūsdavo 

koks „po galais”, mat Utenos gimnazijoje jį mokė tik lotynų ir graikų kalbų. Rusų jam prisiėjo 

mokytis tik Viekšniuose, kai darbe ėmė siuntinėti visokias rusiškas instrukcijas, dokumentų 

formas. Šios kalbos jį mokė mama, mokėjusi tris užsienio kalbas. Taigi, jei ir būtų norėjęs 

rusiškai keiktis — nemokėjo. Todėl pasakęs, kad čia dar reikia patvarkyti, nenueidavo. Stovi, 

būdavo, žmogui už nugaros ir laukia kol šis viską sutvarkys. Tada tik tarsteli: „Va, kaip gražu”, 

— ir nueina. Gal kai kam ir nepatiko šis jo būdo bruožas, bet žmonės nepykdavo, nes žinojo, kad 

jis kitaip nemoka... Kiekvieną miestelyje sutiktą, nukėlęs kepurę palabindavo, mokėjo išklausyti. 

Kad ir ką besakytų kokia Viekšnių bobulytė, atnešusi į pieninę kibirėlį pieno, apie paskutinį 

kunigėlio pamokslą ar apie geliančius sąnarius, tėtis niekada jos nepertraukdavo, tik 

palinksėdavo galva, o jei pats imdavo pasakoti, turėjo tikrai fenomenalią atmintį, tai tik klausyk. 

Smetonos laikais jam Vilkiškiuose nuo pat pamatų prisiėjo statyti pieninę, vėliau joje ir dirbti. 

O pasakodavo jis taip, tarkim, tai nutiko tokiais metais, tokį mėnesį, tokią dieną, tuomet buvęs 

trečiadienis... Taigi, kartą, bandydamas naują Vilkiškių pieninės įrangą, netyčia įkišo dešinės 

rankos didįjį pirštą ten kur nereikia, ir jį su visu nagu taip pasuko, kad kraujas upeliais ėmė 

taškytis. Nagas visą gyvenimą taip ir liko kreivas. O tėčiui tuomet teko mokytis rašyti kaire 

ranka, nes reikėjo ataskaitas pildyti, prašymus Pieno centrui rašyti, kad iš Švedijos pieninei 

nupirktų trūkstamą įrangą... O štai tada ir tada jie su Vilkiškių jaunimu (bei panelėm mokytom) 

dviračiais numynė net į Bitėnus, į Poškos muziejų, ir į Jonines ant Medvėgalio kalno... O tada ir 

tada su Vydūnu buvo susitikęs... Iš visų mokslų labiausiai mėgo matematiką, svajojo būti 

mokytoju, bet tai jau kita istorija. 

Pamenu, kaip laiptais į buhalteriją kažkas užnešė pereinamąją raudoną vėliavą, gautą „už 

puikius gamybinius pasiekimus”. Po to visas kolektyvas kieme fotografavosi prie rūtom 

apipintos tą vasarą pagamintos 1000-osios medinės sviesto dėžutės, svėrusios 25 kg. Buvo ir 

balius su visais pieno punktų vedėjais... Tai tiek apie tą ypatingą Viekšnių pieninės sviestą. 

39

Tačiau be sviesto čia dar gamindavo ir olandiškus sūrius. Šalia tos patalpos, kur mušdavo 

sviestą, buvo drėgna belangė. Čia lentynose išrikiuotos noko didžiulės sūrių galvos. Į kiekvieną 

jų būdavo įspaudžiami guminiai skaičiukai, nurodydavę pagaminimo datą. Procesas nebuvo 

trumpas. Sūriai nokdavo, pasidengdavo pelėsiu, juos reikėdavo nuplauti ir vėl kuriam laikui 

palikti ramybėje. Taip juos nuolatos plaudavo, vartydavo, kol pagaliau, užlieję parafinu, 

išveždavo į Šiaulius. 

Vasarą didžiuliame pieninės kieme, pievoje, ant dviejų ilgų karčių, pakilusių nuo žemės apie 

pusantro metro, marle aptrauktuose rėmuose džiovindavo kazeiną. Tai buvo varškė, bet 

išdžiūvusi saulės atokaitoje ji tapdavo kazeinu, kurį išveždavo į kaučiuko fabriką. 

Bet visų gardžiausias daiktas vasarą buvo tėtės ledai. Į medinį kubilėlį tuomet įstatydavo 

aukštą aliuminio cilindriuką, o aplinkui apipildavo kapotu ledu ir druska. Didžiausias malonumas 

būdavo leidimas pamaišyti tuos ledus, nes nemaišant jie sušoktų į kaulą, o kai maišai, tai gali 

kiek ir paragauti... 

Elektrą pieninei, kaip ir visam miesteliui, teikė Viekšnių malūnas, 1897 metais pastatytas 

P. Lengvenio ir šiandien dar tebestovintis kaip technikos paminklas. Teisybė, ta elektra, Ventos 

vandeniui vidurvasaryje nusekus, dažnai gesdavo, tuomet pieninėje įsivyraudavo neįprasta tyla, 

tėtis nervindavosi, pykdavo — pienas surūgs, ką tuomet reiks daryti? Po kiek laiko elektra vėl 

atsirasdavo, imdavo gausti visa pieninė ir darbas tęsdavosi vėl... 

Žiemą, kai imdavo spausti šaltis, vyrai su rogėmis išsiruošdavo į tikrą ekspediciją. Kaukši 

arklio pasaga į Ventos ledą. Vilkstinė stoja. Išsirita keletas vyrų iš rogių, pastuksena į ledą, 

pasiklauso, o kartais ima grąžtą ir gręžia. Jei grąžtas baigiasi, o vandens taip ir nėra, vadinasi, 

vieta tinkama. Ir kerta eketę, paskui su pjūklu ima pjauti ledą lyg cukraus gabalėlį, tik šie 

„ledinukai” apie kubinio metro dydžio. Išpjauna visą eilę, o paskui su kabliais ištraukia iš 

atsivėrusios garuojančio vandens properšos ir į roges, o pjūklai toliau žviegia. Saulė žaižaruoja, 

nutvieksdama glotnų paviršių visom vaivorykštės spalvom, o pažiūrėsi į ledo luitą giliau, tai ir 

burbuliukų pamatysi, tarsi kas ten upės dugne būtų sėdėjęs ir juos į ledą pūtęs, o štai kitoje 

vietoje užsimanęs pasislėpti, miglą užleidęs, kitame šone it krištolą ledą nudailinęs, kad spindėtų 

ir akintų spalvų spalvom... Ištisi ledo kalnai būdavo pakraunami į roges ir visa vilkstinė 

patraukdavo į pieninės kiemą, o ten, rytinėje pastato pusėje, tie ledo luitai tarsi majų piramidės 

būdavo sudedami vienas ant kito ir visas ledo rūmas užpilamas pjuvenomis, kad ir pačią 

karščiausią dieną šis šalčio bastionas atlaikytų, neištirptų. Ir neištirpdavo. Tiesa, buvo viena tokia 

diena, kai mano ir Elenos Kievišaitės tėvai išėjo į gastrolių atvykusio teatro spektaklį „Romeo ir 

Džiuljeta”, o mūsų, vaikų, nesivedė, nes spektaklis apie meilę ir todėl mums užgintas. Taigi, 

sėdim mudvi su Kievišų Eliute ant tų pjuvenų, kur ledai jau išimti, čia mes buvom išsikasusios 

laiptus, pasidariusios rūmų menes, sutupdę karalių ir karalienę su klevo lapų apykaklėmis ir 

svarstom, ką čia tiems „negeriems” tėvams padarius, kad mūsų į spektaklį nenusivedė? Ogi 

imkim ir nukaskim ledo kalną! Ir ėmėme kapstyti, kad net pjuvenų pūga pakilo. Laimė, buvo 

pavakarys ir ledui nedaug žalos padarėm. Grįžęs tėtė išvertė mane iš lovos, įdavė kastuvą ir abu 

ėmėme kasti. Kasėme kasėme, iki tamsą pakeitė ryškios vasaros žvaigždės... Tada suvokiau, jog 

griauti visada lengviau, nei tą, ką sugriovei atstatyti... 

Ir dar negaliu neprisiminti, kaip vakarais po darbo tėtė skubėdavo pas Maželį į Akmenės 

gatvę. Mes tuomet radijo dar neturėjome (tėtės kavalierautinį vokiečiai buvo per karą 

konfiskavę). Susėda abu vyrai, suglaudžia galvas ir klauso, per begalinį blerbimą (tuomet 

„Amerikos balso” stotį slopino specialiais radijo bangų trukdžiais) klausosi... Išgirdę žodį, kitą, 

dar pasitikslina ir vėl ausis ištempia... Tėtis grįždavo kažkaip ypatingai nusiteikęs: 

— Amerikonai žadėjo po mėnesio ateiti vaduoti mūsų... 

— Tikėk tu jais, — kaip kirviu nukirsdavo mama, — jau kiek metų žada vaduoti, o jų kaip 

nėr, taip nėr! 

Buvo pieninėje dar viena patalpa — buhalterija. Čia žmonės eidavo apačioje patrepsėdami 

kojomis, tarsi į bažnyčią, nes užlipę laiptais už atneštą pieno kibirėlį gaudavo skatiką, kitą. 

Kartais prireikdavo kokios pažymos, reikalų būdavo... Erdvioje patalpoje buhalterė Viliušienė, 

kasininkė Regina Petrikienė ir pieninės direktorius Babičenka sėdėjo už aukšto bordiūro, 

įmantriai ištekintais stipinais. Buhalterė nuolatos barškino skaitliukais, nors ant jos stalo pūpsojo 

aritmometras (to meto skaičiavimo mašina), bet ji, matyt, jo nemėgo. Kasininkė Petrikienė 

40

dalino pinigus, o ką veikė direktorius, mano vaikiškas protelis to paaiškinti nemokėjo, nes 

direktorius pieninėje beveik nesirodydavo, tik sėdėdavo prie savo stalo ir tiek, bet vienąsyk aš jo 

olimpinę ramybę sudrumsčiau ne juokais. 

Kartą mama mane išsiuntė pagrybauti, liepė toli neiti, tik pereiti lieptą, į kairę, link gegužinės 

aikštelės, miškelyje kazlėkų pažiūrėti. Už futbolo aikštės, kairėje, gili bombos išrausta smėlio 

duobė, o toliau — buvę tarybinių karių kapai. Buvę, nes prieš keletą metų karius iškasė, išvežė į 

Akmenę, ten bendrame karių kape palaidojo. Žmonės kalbėjo, kad baigiantis karui Viekšniuose 

buvę smarkūs mūšiai, rusai vokiečių iš miestelio niekaip negalėjo išvaryti. Pusę miestelio 

subombardavę kol pagaliau jį užėmė, o tada nugalėtojai iš to džiaugsmo kad pasigėrė — juodai. 

Tuo tarpu vokiečiai nuo stoties ėmė ir sugrįžo. Nugalėtojai, naktį be kelnių iš patalo išversti, ėmė 

blaškytis... Šnekama, kad tą naktį visi stoties kelio pakraščiai buvo rusų lavonais nukloti. Po to 

net dviems iš jų buvo suteikti Tarybų Sąjungos didvyrių vardai... Taigi, tų dienų atgarsių 

Viekšnių pušynėliuose dar ilgai galėjai aptikti. Pereinu aš nuo tų buvusių kapų į kitą pusę ir po 

viena pušele žiūriu, kažkas žvilga. Ėmiau rankom krapštyti, ogi ten tvarkingai sudėtos dailiai 

nušlifuotos žalzganos, labai panašios į gintarą plytelės. Gražumėlis! Aš jas į krepšį, į krepšį ir 

namo. Išgirdusi buhalterijoje tėtės balsą, praveriu duris ir kažkodėl, pribėgusi prie Babičenkos 

stalo, ištraukiu vieną plytelę. Direktorius buvo aukštas, stotingas, frontus perėjęs vyras, kad 

griebs iš manęs krepšį: 

— Visi lauk! Greitai! 

Išbėgam. Po kurio laiko pasirodo Babičenka: 

— Ar žinai, mieloji, ką tu parnešei? — klausia, — taigi čia tolas, galėjo sprogti bet kurią 

akimirką, visą pieninę į orą būtų išnešęs, laimė, kad dagčiai supuvę. Viską apžiūrėjau — 

nepavojinga. Ale mat tai tau, tie vaikai!.. 

Dabar apie Liudviką ir jo žemaitišką būdą. Tuokart pieninėje buvo remontuojamas garo 

katilas. Liudvikas ir dar vienas augalotas vyras, berods, elektrikas, krapštėsi katilo viduje. Tėtis, 

kaip visada, kad ir kokie darbai pieninėje bebūtų, stovėjo greta. Mama mus pakvietė pietų. Mes 

nuėjome. Tik pradėjus valgyti, atlekia Liudvikas ir jo pirmieji žodžiai po septynerių metų tylos 

buvo: 

— Nelaimė!.. Nelaimė! 

Bėgam laiptais žemyn. Katile guli susmukęs vyriškis. Tėtė su Liudviku jį iškėlė, paguldė ant 

žemės, o man liepė bėgti daktaro. Lekiu kiek kojos neša, o čia pro šalį miestelio daktaras 

Andrius Petrašiūnas su visu daktaro lagaminėliu beeinąs. Pustekini bėgame prie katilinės. Pulsas 

dar buvo, bet po keletos minučių žmogus užgeso. Ir pakilo miestelyje kalbos. Liudvikas tokio 

uždaro būdo, gal jiedu tame katile susipyko, gal Liudvikas jį... Tėtė labai pergyveno, o išgirdęs 

tokias kalbas sakydavo „didžiausia nesąmonė!” Valdžios verdiktas buvo griežtas, juk kažką už 

tokį nelaimingą atsitikimą darbe reikėjo nubausti, ir nubaudė jį. Taip po septynių darbo metų, 

visų pagyrimų, krūvos garbės raštų, mums teko išsikraustyti iš Viekšnių pieninės į Puodininkų 

gatvelėje nebaigtą statyti namą, o Liudvikas nuo tada niekados nepraeidavo pro šalį netaręs tėtei 

žodžio ir nepaspaudęs rankos. Į mūsų butą atsikraustė pienininkas Mačionis iš Kauno. Vėliau, iki 

pieninės uždarymo, jai vadovavo Bronislovas Kavaliauskas. 

Tėtė pradėjo dirbti meistru Dabikinės pieninėje, po kiek laiko sugrįžo į Viekšnius, bet čia 

pieninės pajėgumai ėmė menkti, reikalas sukosi link uždarymo, tuomet tėtė, vos prašvitus, 

rytiniu autobusu pradėjo važinėti į Mažeikių pieninę, iš kurios ir išėjo į pensiją. Ir atgulė jis į 

Viekšnių žemę šalia mano mamos ir brolio. 

O kas viekšniškiam buvo pieninė, spręskite patys — viena kita kapeikėlė pokario našlei ar 

daugiavaikei šeimai, pragyvenimo šaltiniu čia dirbusiems darbuotojams ir pulkui pieno punktų 

vedėjų, viekšniškių pasižmonėjimo vieta ar kažkieno čia nugyventų pačių gražiausių, 

darbingiausių gyvenimo metų aidas, dalelytė spalvingos Viekšnių istorijos. 

41

7.2. ŽEMĖS ŪKIS 

Bauža Kostas. Prieš šimtą ir daugiau: Iš mūsų praeities: [Apie knygą: Šavelskij ujezd. — 

Kaunas, 1896] // Vienybė. — 1996. — Vas. 24. — Tekste: 

„Buvo praktikuojama daugialaukė sistema. Antai Klyšių ūkis (Akmenės valsč.) turėjo 11 

laukų. Pavirvytėje (Viekšnių valsč.) buvo 10 laukų. Taip pat žinoma, kad daugialaukiai geri ūkiai 

buvo Daubiškiuose (Viekšnių valsč.), Dabikinėje. [...]. Naujos technikos turėjo ir mūsų krašto 

dvarininkai bei turtingesni valstiečiai. Antai Daubiškiuose buvo „Horvusbi” kuliamoji mašina, 

švediški plūgai. Šiaudinėje — kuliamosios su vandens varikliais, šiaudų pjautuvai, arpai. 

Pavirvytėje — arkliniai grėbliai „Tigre”, kultivatoriai, Hovardo plūgai.” 

„Viekšnių valsčio (Šiaulių pav.) ūkininkai pasiskolino iš iždo (skarbo) sėklų arti 400 

pūdų...” / Ts. // Naujienos. — 1903, Nr. 7/10, p. 143. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: 

Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1901—1903. — Vilnius, 2003. — 576 p. — 

P. 371. 

„Čia išeina ant licitacijos p. Moros Daubiškių dvaras...”, Viekšniai / K. P. — (Iš Lietuvos) 

// Vilniaus žinios. — 1907, liep. 3 (16) (nr. 82), p. 2. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: 

Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1907. D. 1. — Vilnius, 2004. — 448 p. — 

P. 204. — [K. P. čia — Petras Gudauskas]. 

„Viekšnių parapijoje po banku pavesti...”: [apie dvarų išpardavimą] / K. Pegas. — (Iš 

Lietuvos) // Vilniaus žinios. — 1907, liep. 18 (31) (nr. 95), p. 3. — Žinios aprašui iš: Lietuvos 

bibliografija: Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1907. D. 1. — Vilnius, 2004. 

— 448 p. — P. 204. 

„Viekšniškiai, dagirdę kad banko bus parduodami dvarai...”: [apie valstiečių sujudimą ir 

Viekšnių gyventojų išpuolį prieš žydus] / Naujikas. — (Žinios iš Lietuvos) // Lietuvos ūkininkas. 

— 1907, liep. 11 (24) (nr. 28), p. 428—429. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: Serija C. 

Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1907. D. 1. — Vilnius, 2004. — 448 p. — P. 204. — 

[Naujikas čia — Jonas Klimas]. 

Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1911. — Nr. 7. — Vas. 15 (28). — P. 108. — Tekste: 

„Viekšniai (Šiaulių pav.). Gruodžio 1 dienoj prieš Kalėdas musų vartotojų draugija užbaigė 

pirmuosius savo krutėjimo metus. [...]. Pernai pavasarį draugija buvo pargabenusi avižų 

„Ligovo” iš pat Švedijos ir bulbių „Voltiman” iš Lenkijos. Nuo vidurvasario lig vėlusto rudens 

pas mus pernai buvo tvanai; viskas pluduravo viename vandenyj. Javų šaknįs papuvo; per tai ir 

tos parvežtinės avižos davė tiktai apie dešimtą grūdą, ir tos pačios nuo lietaus išpendėjo. 

Nesveria, kaip turi buti. Kurie buvo ėmę bulbių iš draugijos, tie rudenį į augštą pašoko iš 

džiaugsmo. Naminės bulbės daug kieno supuvo, o pirktinės nėmaž. Užaugo didelės, miltingos, 

skanios. [...]. Puikios sėklos gyvulinių burokų ir morkų, ir kitų daržovių iš geriausiųjų Vokietijos 

sėklinių pargabentos. Atidarytas bovelnų skyrius. [Pasirašė:] Draugininkas.” 

Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1911. — Nr. 33. — Rugpj. 16 (29). — P. 524—525. — 

Tekste: 

„Musų padangėje ukininkams šie metai ne linksmųs. Giedra ir kaitra išdegino javus. Grudas 

menkas, šiaudas nudžiuvęs. Iš kaitros ir menkos ganiavos gyvuliai ėmė sirgti kažkokiomis 

neišgydomomis ligomis. Kaikur tai ir daug nuostolių tos ligos padarė. Rugius jau pradėjome 

kulti. Drauge su tuo prasidėjo ir nelaimės. Kuliamosios mašinos atsiima savo aukas. Vienam 

vaikinui mašina nutraukė ranką. Reikia daugiau atsargumo. [Pasirašė:] Papartis.” 

Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1912. — Nr. 23. — Birž. 5 (18). — P. 363. — Tekste: 

„Viekšniai. Smarkųs lietai daug blogo pridarė, išnešė tiltus, kurie jau nuo šimto metų stovėjo 

akmeniniai samanomis apaugę. Vanduo išplovė javus, bulbes, kitur apnešė su žemėmis, kad 

42

negal berasti, kitiems ledai išmušė rugius, pjauna, veža namo, šer karves. Ledai sunaikino viską, 

daržus, net ir žąsiukus kitiems išmušo. Ledai krito didumo kaip miškiniai obuoliai. Ant tų vietų 

paveizėjus baisus reginys. Vanduo stovėjo ežerais. Lankose žolę irgi sugadino, visą žemėmis 

apnešė. [Pasirašė:] Papartis.” 

„Sausio 26 d. Kauno ūkio komisijos atsiųstas agronomas p. [B.] Miliušis laikė čia 

paskaitą apie sodininkavimą...”, Viekšniai // Viltis. — 1914. — Saus. 30 (vas. 12). — P. 2. — 

(Iš Lietuvos. Paskaitos). — Parašas: Bur. Ragutis. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos 



slapyvardis, parašyti prie žinutės. Burokiškių Ragutis — tikroji pavardė Talmantas Jurgis]. 

Šalčius P. Kooperacija Lietuvoje: Bendra apžvalga ligi 1937 m. — Kaunas, 1937. — P. 29. — 

Tekste: Kooperatinė pieninė Viekšniuose. 

Šalčius P. Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje. Iki 1915 metų. — Kaunas, 1937. — P. 99, 

219, 225. — Tekste: 

Vartotojų bendrovės: „Viekšnių — įsteigta 1909. III. 20, pradėjo veikti 1909. XI. 17. Įsitaisė 

mezgimo dirbtuvę. 1913 m. narių 297, įnašų 7 007 r., prekių parduota už 44 903 rub., gryno 

pelno 1 495 r. 95 k., iš kurio paskirta 6 % už įnašus, 3½ % už įpirkimą nariams. (A. Bukantas 

buvo pirmininku). „Nutarta už įpirktas 1914 m. trąšas dividendo neimti, o pigiau jas 

pardavinėti”. (Viltis. — 1914. — Nr. 35). Daugiausiai veikė kun. J. Domarkas. 1914 m. įnašų 

7 350 r., atsargos 1 245 r., gryno pelno 2 335 r. 70 k., prekių apyvarta 42 118, iš kurio skirta 6 % 

nariams už įnašus, 3½ % už įpirkimą. Steigėjui kun. Vituviui išreikšta padėka. [...]. Registracijos 

duomenys rodo, kad Kauno gub. ligi didžiojo karo buvo įregistruotos šios kooperatinės pieninės: 

[...] 9. Viekšnių — 1914 m. rugpiūčio m. 2 d. [...]. Viekšnių pieninė įsteigta 1914 m. rugpiūčio 

mėn. 28 dieną.” 




leidimas. — Vilnius, 1995. — 144 p. — Pirmas leidimas 1938 m. — Tekste: Laukai, jų sistema. 

Įrankiai. Tręšimas. Atmosferos reiškiniai. Sėja ir derlius. Šienavimas. Bitės. Ūkio padargai. 

Kūlimas. Malimas. Grūdų sandėliai. Prekyba. Biudžetas. Valstiečių gyvenimas ir kt. 

Mozūraitis M. Svečiuose pas sodininkystės pirmūnus // Pergalės vėliava. — 1955. — Rugpj. 

11, 14. — Tekste: Žemaitės kolūkio sodininkas (Gyvolių kaime) Vincas Vilkas. 

Černa A. Sodininkas: [Vincas Vilkas] // Pergalės vėliava. — 1959. — Geg. 6. — Tekste: 

Prieš 30 metų iš plačių dvarininko Grybausko valakų gavo sklypelį žemės. 

Bogužas B. Trys Vinco Vilko sukaktys // Pergalės vėliava. — 1959. — Birž. 17. — Tekste: 60 

metų amžiaus. 25 metai sodininkystėje, 10 metų kolūkio sode. 

Balevičius K. Pas sodininką Vilką // Mūsų sodai. — 1959. — Nr. 6. — Lapkričio mėn. — P. 

14—15: ir nuotraukos. 

Ercupas A. Sodas lūžta obuoliais // Pergalės vėliava. — 1960. — Spal. 5. 

Dundulienė P. Žemdirbystė Lietuvoje: Nuo seniausių laikų iki 1917 m. — Vilnius, 1963. — 

P. 67. — Tekste: Daubiškių dvare buvo garinė kuliamoji, švediški plūgai, ketureilė arklinė 

sėjamoji. 

43

Savickis J. Iš talkų istorijos Žemaitijoje // Kraštotyra. — Vilnius, 1966. — P. 99—101. — 

Tekste: Mėšlavežio talka Viekšnių apylinkėje: Mėšlo kabintojai, ratai (”apie Viekšnius arklius 

kinkydavo su lanku”) ir važnyčiotojai, mėšlo kratytojos, vyrų ir moterų bendravimas, valgis, 

pabaigtuvės — „magaryčios”. ''Jei kaime kas suruošdavo šokius ne talkos proga, bet šiaip sau, be 

niekur nieko, tada tie šokiai vadinosi „nibre”. 

Vilkys A. Didžiausia sodininko svajonė // Vienybė. — 1967. — Lapkr. 23. — Tekste: 

Sodininkas V. Vilkas gimė Žibikuose prieš 68 metus. 1938 m. gavo žemės Gyvolių kaime. 

Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 1 // VVB, VM. — Tekste: 1969 ir 

1972 metų aprašai: Viekšniai: miestelio planas. Viekšnių miestelio amatininkai ir verslininkai. 

1971 metų aprašai: Žemaičių valgiai ir šis tas daugiau apie vieną žemaitį: 1. Vincento Juodeikio 

kiemas Zaventės kaime. Kur ir kaip valgė šeimyna. Valgio gaminimas. Valgymo laikas. Valgiai. 

2. Jono Bukonto šeima Kegrių kaime. 3. Augustino Gužauskio šeima Adomiškių dvare. 

4. Antano Šauklio šeima Raudėnuose, Pėžų dvare. 5. Šis tas daugiau apie Vincentą Juodeikį 

[A. Urbienės senelį] ir jo kiemą. Zaventės kaimas. Vincento Juodeikio ūkis. Gyvulių ganymas. 

Sodyba. Talkos. Švaros palaikymas. Apdaras ir apavas. Papuošalai. Uršulėlės kraitinė skrynia. 

„Nėra namų be dūmų.” Kas ir ko mane Zaventėje išmokė. Ką turim iš Zaventės. — Tekste: 

Ūkininkai: Beržanskaitė-Švažienė (Akmenės g.), Čiužas (Vytauto g.), Joniuškis (Akmenės g.), 

Kačinas Antanas (Akmenės g.), Mažonienė-Dargienė (Vytauto g.), Tupikas (Akmenės g.), Veisis 

(Akmenės g.), Petrikas (Papilės g.), Tukys (Akmenės g.), Šliažas (Vytauto g.), Šiaulienė 

(Vytauto g.), Urvikis Teodoras (Puodininkų g.), Žvirblis (Stoties g.). 

Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 2 // VVB, VM. — Tekste: 1972 metų 

aprašai: Žemaičių samdiniai. Vilnos. Kanapiai. 1973 metų aprašai: Žemės ūkio darbai. Kaip 

išdirbti avies kailį. Kaip iškasti šulnį. Kaip pasistatyti pompą. 

Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai. 1940 m. — [Vilnius], 1974. — 

P. 64, 72, 73, 74. — Žinias aprašui pateikė kraštotyrininkas architektas Eugenijus Šlėnys 2004 

metais. — Tekste: 

Valstybinės žemės ūkio komisijos posėdžio, įvykusio 1940 m. rugpjūčio mėn. 14 d. 

Protokolas Nr. 20 

Posėdyje dalyvavo: pirmininkas agr. A. Žukauskas, vicepirmininkas inž. P. Sklėrius, nariai: 

M. Meškauskienė, agr. Vasinauskas, inž. A. Guogis, J. Grigalavičius, ir D. Pundzius. 

Eil. 

Nr. 

[...] 

4. Svarstyta Mažeikių apskrities dvaruose normų palikimo klausimas 

Dvaro 

pavadinimas 

11 Sprogiškių 

Buv. savininko 

pavardė ir vardas 

Aleksandravičius 

Juozas 

Valsčius 

Žemės 

plotas, 

ha 

Paliekama 

norma, ha 

Laižuvos 86 —** 

19 Lelaičių Švedė Vladas Tirkšlių 185,9 30 

25 Stočkų 

Lintmanas Samuelis 

ir Venckienė Kotryna 

Viekšnių 152,6 —* 

26 Meižių II Panceržinskienė Marė Viekšnių 151,2 — 

27 Gyvulių II 

28 Ašvėnų 

Mikalauskienės B. 

įpėdiniai 

Panceržinskis 

Sobieslovas 

Viekšnių 150,9 — 


44

Eil. 

Nr. 

29 Sovaičių 

30 Meižių 

Dvaro 

pavadinimas 

31 Birbeliškės 

32 Tučių-Norkiškių 

Buv. savininko 

pavardė ir vardas 


Eduardas 

Gomolickiai Aleksas 

ir Dimitrijus 

Kontrimai Viktoras ir 

Pranas 

Mondžejevskienė 

Elena 

Valsčius 

Žemės 

plotas, 

ha 

Paliekama 

norma, ha 

Viekšnių 102,6 —*** 

Viekšnių 108,1 —* 

Viekšnių 118 — 


33 Sonteklių Bagnickaitė Ona Viekšnių 96 — 

34 Kapėnų Sirutavičienė Irena Viekšnių 94,2 — 

35 Pavirvytės Nagurskienė Viktorija Viekšnių 82 — 

36 Bugių Daugirdas Kazys Viekšnių 90,7 —**** 

37 Daubiškių Mikuckis Jonas Viekšnių 83,4 30 

38 Antanavo 

39 Bugių 

40 Meškelių 

41 Boguslavos 

Giedraičiai Bronius ir 

Marija 


Sobieslovas 

Kondrotavičius 

Vytautas 

Tarvydai Liudas ir 

Teodora 

Viekšnių 82 30 



Viekšnių 81,2 30 

42 Gyvulių I Grybauskas Leonas Viekšnių 55,5 30 

* Vėliau ranka prirašyta: 30. 

** Vėliau ranka prirašyta: 30 ir vėl užbraukta. 

*** Vėliau ranka prirašyta: žmonai 10. Pr[otokolas] 29. žr. dok. 28. 

**** Vėliau ranka prirašyta: 10 Pr[otokolas] 29. žr. dok. 28. 


aprašai: Apie orą. Apie daržoves. Paukščiai. Gyvuliai. Priedas prie aprašo „Kaip išdirbti avies 

kailį”. 1974 metų aprašai: Kaip išdirbti skūrą. 

Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Liaudies medicina: Aplankas Nr. 4 // VVB, VM. — 

Tekste: Gyvulių ir paukščių gydymas. Pamokymai ir patarimai laikant paukščius, gyvulius. 

Paukščių gydymas. Kaip išnaikinti nepageidaujamus įnamius (1977). Saulės, mėnesio ir kitų 

gamtos reiškinių įtaka gydant bei dirbant darbus — pamokymai, patarimai, burtai (1981). Kaip 

gydyti gyvulius. 

Urbienė Amelija. Gyvulių ganymas ir priežiūra Viekšnių apyl. Zaventės kaime // Kraštotyra. 

— Vilnius, 1975. — P. 195—197. — Žinios aprašui: V. Miliaus. 


aprašai: Kaip alų daryti. Kaip suplūkti molinę aslą. Duobos pečius. 1976 metų aprašai: Apie 

žvirblių gaudymą. Apie šeškų gaudymą. Voverių medžiojimas. Balandžių gaudymas. 1977 metų 

aprašai: Piemuo, mergė pas gaspadorių. Kaip atspėti orą. Kaip buvo baudžiamas samdinys, 

45

neišbuvęs sutarto laiko. Sula. Riešutavimas. Uogavimas. Avių atidavimas į ganyklą. Pasukų 

sunaudojimas. Indeliai sviestui formuoti. Apie žuvis ir žvejojimą. Darželis ir darželio kvietkos. 

Šieno ir javų gabenimas iš lauko. Kas ir kaip eina gaspadinėmis. Prieskoniai. Patarimai 

gaspadinėms. Žalių plytų gamyba ir naudojimas. Duonkepis pečius. Bitininkystė. 

Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 6 // VVB, VM. — Tekste: 1977/1978 

metų aprašai: Kaip vaikiai ėjo pas merges. Kaip seniau baudė mergę, vaiką įsigavusią. Vaikis 

savo išeiginę dieną. Ponų ir valstiečių santykiai. Pirtis. Apie kraiką. Piemuo pas gaspadorių. Kaip 

trobą puošė šventėms. Kas buvo valgoma per didžiąsias šventes. Kaip pasitaisė trobą ir priėmė 

svečius per veselę. Švaros palaikymas. Statybos papročiai. Kaip per Ventą žmonės persigavo. 

Uogų ir vaisių žiemai pasitaisymas. Susėdimo prie stalo valgymui tvarka. Gyvulių išginimas 

pirmą kartą į ganyklą. 

Urbienė Amelija. Namų apyvokos daiktai. Kumetis dvare (Stočkų, Adomiškių, Pėžų). 

Gaspadorių ir samdinių darbo diena: 1979 metų aprašai // Urbienė Amelija. Etnografiniai 

aprašai: Aplankas Nr. 7 // VVB, VM. 


1979 metų aprašai: Namų apyvokos daiktai. Kumetis dvare. Gaspadorių ir samdinių darbo 

diena. Išleistuvės. Perkrikštai Viekšnių miestelyje. Svečiavimasis ir ligonio lankymas. Audeklo 

balinimas. Kaimynų santykiai. Pravardės. Patalpų apšvietimas. 

1980 metų aprašai: Mažų vaikų žaislai ir žaidimai. Lenino kurjerė Ona Vasilkevičiūtė- 

Kačinienė. Apie mokyklas Viekšniuose. Apie rendauninkų persikraustymą. Kaip audė šiaudinius 

takus. Šiaudai kapališiams pinti. Apie žuvis. Apie laikrodį ir kitus pašvaitus. Gedulo papročiai. 

Kaip ir kur parinko vietą namui statyti. Pasakojimas apie vieną rekrūtą (Velėninį Erlickį). Kaip 

laidojo pakaruoklį arba skendinį. Legenda apie Virgilijų Noreiką. Iš ko pylė poduškas. Apie 

taboko kūrinimą, šniaukimą ir žindimą. Grebežių išpirkimas. 

1981 metų aprašai: Papildymai (1974 metų) aprašo „Viekšnių miestelio kalvis Domas 

Stonkus”. Kiek lovatiesių išaudė Ona Šiaulienė. Kaip audėja [Ona Šiaulienė] nusako siūlų 

spalvas. Viekšnių miestelio nertinių nerėja. Samdinių drabužiai. Klojimų teatras Viekšniuose. 

Viekšnių kriaučka (Cecilija Bružaitė, gimusi 1922 m.). Kaimo kriaučka (Ona Vaitkevičiūtė- 

Bukontienė, gimusi 1908 m.). Kaip seniau rėdė mažus vaikus. Kaip Antanas Petrikas paruošia 

materijolą karazinkoms pinti. Kaip ir kuomet prisinėrė kvartūgą. Emilijos Kentraitės-Tėvelienės 

pasakojimas apie pirmuosius mokytojų kursus Vilniuje. Viekšniškių nusakymai apie žmogų. 

1983 metų aprašai: Ką žmonės pasakoja apie gyvates. Apie mierkelę. Išimtinė ir karšinčiai. 

Senos medicinos sesers pasakojimas. Apie marčias. Apie kiaulę. 

1984 metų aprašai: Kaip vaikiai savo sylą rodė. Patalkys. Viekšnių miestelio choras ir jo 

veikla. 

Urbienė Amelija. Apie žuvis: 1980 metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: 

Aplankas Nr. 7 // VVB, VM. 

Urbienė Amelija. Samdinių drabužiai: 1981 metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai 

aprašai: Aplankas Nr. 7 // VVB, VM. 

Urbienė Amelija. Apie kiaulę: 1883 metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: 


Urbienė Amelija. Patalkys: 1884 metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: 


Urbienė Amelija. Tautosaka: Aplankas Nr. 4 // VVB, VM. — Tekste: Kaip vadinasi arba varo 

gyvulį, paukštį. 


metų aprašai: Apie naminius paukščius. Apie kvietkas. Apie daržoves. Ožkos pieno sūris. 

46

Vasarinė virtuvė kaime. Namų statybos meistras. Naktigonė. Kaimo karvės, avys bendroje 

ganykloje. Apie arklius ir jų puošimą. Tautosaka, užrašyta 1985 metais: Įvairūs pasakojimai 

(”Kegrių Glodenis turėjo dampį...”). 


metų aprašai: Viekšnių miestelio žvejys Vladas Ingelis (g. 1925 m.). Piemenė pas gaspadorių 

(Stasė Ramanauskaitė Padvariuose pas Leoną Miliešką). Kolūkio melžėja (Danutė Devainytė, 

Juozo, gimusi 1965 m., gyv. Gyvolių kaime). Kolūkio traktoristas (Juozas Devainis, g. 1943 m., 

gyv. Gyvolių kaime). Kolūkio pensininkė (Ona Šiaulienė, g. 1907 m., gyv. Gyvolių kaime). 

Lenkauskaitė-Indrijaitienė Ona. [Viekšnių vaistininko Juozo Aleksandravičiaus vaistai nuo 

vėžio] / Lenkauskaitė-Indrijaitienė Ona, Juozapo gimė 1910 m. Mažeikių rajono Kentaučių 

kaime. Gyveno Pikelių apylinkėje, turėjo 5 hektarus žemės. Augino tris sūnus ir vieną dukrą. 

Buvo miško darbininkai. 1989 metų birželio 19 dieną kraštotyrininkams D. Aperavičiūtei ir 

A. Vilkui papasakojo, kad Juozas Aleksandravičius liepęs daryti taip: 

Pušynuose, kur sausa, prisikasti miškinės sidabražolės šaknų (degimo šaknelių), nuskutinėti, 

išdžiovinti. Vienai porcijai imti tiek, kiek telpa degtukų dėžutėje. Apipilti 3 stiklinėmis karšto 

vandens. Laikyti šiltai ant pečiaus per naktį. Tada virinti tol, kol liks kokia stiklinė raudono 

skysčio. Gerti po šaukštelį 3 kartus per dieną visus metus. 

[Panašiai žmonės pasakoja ir Viekšniuose. Yra tekę matyti užrašytą ir tokį receptą: 

Išdžiovintas degimo šakneles sumalti. Vienai porcijai imti vieną arbatinį šaukštelį (be kalno, 

lygiai nubrauktą) sumaltų šaknų. Užpilti pusantro litro (1,5 ltr.) karšto vandens. Labai lėtai virinti 

30 minučių. Tada 3 valandas laikyti šiltai (termose, ant pečiaus ar po pagalve). Tuoj po to iškošti. 

Gerti po pusę stiklinės (ar po truputį mažiau) tris kartus per dieną. Geriau prieš valgį]. 

Iš nepažįstamojo atsiminimų / Publikaciją parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 1997. — 

Birž. 7, 11, 14. — Visas tekstas: 

Jau nepamenu, kada ir kieno palėpėje radau sąsiuvinį su senovišku kietu viršeliu. Ant jo 

etiketė su vos įskaitoma antrašte „KKM. Kėdainių apskrities... knyga”. Dar įskaitoma žodžio 

galūnė „los”. Gal — mokyklos? 

Ši svarbi „knyga” su skylutėmis antspaudo virvutėms panaudota ne pagal paskirtį. Likę tik 12 

paskutinių lapų su man nežinomo žmogaus, gimusio gal 1900 m., atsiminimais apie 1913—1915 

metus. 

Jaučiama aukštaičių tarmės ir latvių kalbos įtaka, tačiau išlikusioje atsiminimų dalyje 

neaptikau nė vienos skyrybos klaidos, nors vienas atsiminimų sakinys leidžia manyti, kad 

atsiminimai rašyti seniai, gal Antrojo Pasaulinio karo metu: „Juk šis Pasaulinis karas yra ne kas 

kita, kaip ano tąsa”. Nežinomasis autorius, rašydamas apie mokyklą, prasitaria: „Tą aš žinau iš 

savo dvidešimties metų praktikos”. Tad gal šie atsiminimai rašyti mokytojo, kunigo, o gal kurio 

nors žinomo rašytojo? 

Neradau šių atsiminimų išspausdintų. Kodėl? Kodėl liko tik šie 12 lapų? Čia tik dalis 

atsiminimų. Jie baigiasi nuoroda: „Tąsa trečiame egz. — bloke”. 

Šiemet nepažįstamajam sukaktų 97 metai Kur nuvedė jį likimas? Į karą? Gal į Sibirą?.. Bijau, 

kad mes to nebesužinosime. Šiuose atsiminimuose, nors rašytuose gal jau keturiasdešimtmečio, 

paslaptingas nežinomasis autorius — dar tik 13—15 m. piemenukas, pasakojantis apie 

gyvenimą, mokymąsi ir darbą visai čia pat, bet jau už sienos — Latvijoje. O gal kas nors 

prisimena šiuos autoriaus minimus žmones ir jį patį? 

Bronius Kerys. 

1913 metai 

... Apsigyvenom ten nuo 1913 m. balandžio 23 dienos — švento Jurgio. Nusipirkom 

Viekšniuos karvę, o avis priėmėm ganyti iš kitur. Mat, jei kumetis savų avių neturi, tai gali 

priimti iš kitur. Gyvenimas ten buvo nekoks: stogai šiaudiniai, seni, sandėlis statytas iš akmenų, 

tai viskas sušlapdavo. Upeliukas buvo netoli, tai dažnai eidavom maudytis. Ir meškerioti buvo 

47

kur. Žuvies tiek pagaudavau, kad mama pradėjo mainyti į silkes. Vėliau, vidurvasary, žuvis taip 

nebekibo. 

Bemeškeriodamas nueidavau iki Vadaksties upės, o šiąja net iki Klykolių. Dažnai, Vadakstyje 

bemeškeriodamas, užeidavau į Bakštų kaimą, pas savo kūmą Liutkienę. Esu nuo jos gavęs puodą 

medaus. 

Miškai visai kaip Lietuvos — be griovių, keliukų. Tik vienas pušynas — durpynas 

nusausintas. Miškuose buvo fazanų, vadinamų auksiniais. Auksinių fazanų patinai labai gražūs 

— uodegos ilgos ir dauguma plunksnų lyg auksinės. 

Vasarą dirbau namie: šėriau kiaules, melžiau karvę, skutau bulves, viriau valgyti. Buvau 13 

metų, tai manęs ūkininkas už mamą darban nepriėmė, nors dvaruose tokie bernaičiai jau dienas 

atlikdavo. 

Atėjus rudeniui, lankiau Vytinias (Vitini) pradžios mokyklą. Mokykla buvo tolokai, tai 

tekdavo nakvoti. Namo pareidavau trečiadieniais ir šeštadieniais. Mokykla buvo toje vietoje, kur 

vieškelis ateina iš Vegerių į Vec-Aucę ir iš Klykolių į Vec-Aucę. Abu vieškeliai susiduria netoli 

Vytinias dvaro. Namas raudonų plytų. Dvare gyveno grafas. Jis turėjo valsčiuje ir daugiau 

folverkų. Dvaras buvo didelis, bet pilies nebuvo. Tik miestiškos išvaizdos rūmas dviejų aukštų. 

Mokykloje buvo vienas mokytojas. Mokė 3 skyrius. Mokė neblogai, bet jo mokinių 

nekeldavo į aukštesnį skyrių. Mokytojas buvo senoviško nusistatymo — supykęs kartais 

apravėdavo ir nežymiai per ausį sudroždavo. Pradėjau mokytis vokiečių kalbos. Latvijoje 

vokiečių kalbos mokė ir pradžios mokykloje. Tiktai nebuvo privaloma — kas užsimokėdavo po 

3 rublius, tą mokytojas ir mokė. 

Toje mokykloje trečią skyrių baigiau labai gerai, tik be naudos, nes, grįžus į Vec-Aucės — 

Putnų pradžios mokyklą, į ketvirtą skyrių neperkėlė — reikėjo antrus metus tame pat skyriuje 

būti. Draugų čia gana turėjau — nes mane dauguma mylėjo. Iš draugų Vytinias pradžios 

mokykloje pamenu Skudrą ir jo sesutę iš Lietuvos pusės Bileikių kaimo. Jis turėjo gražų balsą ir, 

būdavo, mes sudainuodavom. 

1914 metai 

1914 metais mano tėvai buvo sulygę į Dzelzų dvarą. Jis buvo tarp Vec-Aucės ir Benės. Nuo 

Vec-Aucės 5-6 km. Dvaras buvo prie pat vieškelio, netoli ėjo ir geležinkelis. Dvaras buvo 

nemažas — laikė 16 kumečių. Kumetynai buvo du. Vienas vienoje pusėje dvaro, pamiškėj, 

arčiau Vec-Aucės, o kitas kitoj pusėj, arčiau Benės. Mes gyvenome pirmajame, kuris iš raudonų 

plytų buvo mūrytas. 

Dvaras buvo gražioj vietoj, ypač mūsų kumetynas pamiškėj. Iš čia per mišką ėjo keli takai. Ir 

miškai, ir dvaras priklausė Vec-Aucės grafui, bet buvo išnuomotas vienam latviui. 

Mūsų ateities planai buvo tokie — pagyventi dvare bent 10 metų, paskui pirktis Lietuvoj 5-7 

hektarus žemės. Mat mama jau turėjo banke kiek pinigų. Gyvenom gana gerai. 

Aš jau turėjau 14 metų ir ėjau dienas dvaran. Neidavau tik tada, kai reikėdavo ravėti ir 

vežimus krauti. Dvare buvo tokia tvarka: kumetis turėjo turėti savo kirvį, kastuvą, 4 apynasrius, 

2 vadžias, 2 šienvežio kartis, 2 virves vežimams rišti ir 16 „varpčių” — kai latviškais vežimais 

veža šiaudus, šieną, reikia turėti ratams 8 po metrą ilgumo pagalius, kurie galuose dvišaki. Tuos 

pagalius sustato lentiniuose ratuose po 4 šonuose. Vežimas pasidaro daug aukštesnis ir kiek 

ilgesnis. Visam tam sudėti, o ir pačiam įeiti pietus pavalgyti kiekvienas kumetis turėjo po būdą, 

nelyginant išeinamoji vieta. Ją užrakini, ir tvarkoj. Pietų, mat, namo neidavo, o valgydavo dvare. 

Kumetynai už kilometro, o pietų pertrauka tebuvo tik 2 valandos, pas ūkininkus — 3 valandas. 

Vyrai turėjo būti darbe taip: saulei tekant jau dvare, saulei leidžiantis — vėl dvare. Vyrai 

dirbdavo kasdien, o moterys turėjo išeiti 75 dienas. Jos eidavo darban nuo pusryčių — nuo 7 

valandos, iki vakaro. Tad kumečio šeima būtinai turi būti iš 3 žmonių, kad būtų kam likti namie. 

Algos buvo geros, kaip apskritai Latvijoj, tad kumečiai, turintieji mažiau šeimos, gerai 

gyveno. Kumečiai turėjo savo atskirą ganyklą karvėms ir avims ganyti. Ganydavo padieniui. 

Kadangi kai kurie kumečiai laikė po 2 karves ir dar veršį, tai gyvulių buvo apie 20, neskaitant 

avių. Mat, mūsų kumetyne buvo 8 kumečiai. 

Kas dvare nėra tarnavęs, tas jo bijo. Mat, čia labai reikia daboti laiką. Pusryčiams skirta pusė 

valandos, tad jei pavėluosi vyrams pusryčius laiku nunešti, tai ir liks be pusryčių. Nunešti ne taip 

paprasta, kaip atrodo. Dvaro laukai platūs, ir nežinia, kuriam pakrašty dirba. Jei sutinki vagarį — 

48

darbų prižiūrėtoją, tai jis pasako, o jei ne, tenka skubiai pačiam laukuose ieškoti. Pusryčių į dvarą 

neina, valgo lauke. Iš tikrųjų taip baisu nėra. Gyventi dvare visada geriau, negu pas ūkininką. 

Tą vasarą pradėjau pjauti, tad padėjau patėviui šieną, dobilus, rugius nupjauti. Dalgį, žinoma, 

įtaisydavo patėvis. Latvijoj dvaruose kumečiams duodavo dobilų ir pievų. Dobilų pripjovėm 

puspenkto vežimo, o šieno apie 6. Vežimai, žinoma, vienkinkiai. 

Rugius pjauti dvaras atiduodavo taip: padalys rugių lauką į sklypus po 10 pūraviečių ir duos 

kumečiams traukti popieriukus. Prie tokios tvarkos niekas nesiskundžia. Nors rugiai niekuomet 

nebūna vienodi, smulkių nepasitaikė. Visas 10 pūraviečių reikia apdirbti per 5 dienas. Nugrėbti 

dvaras duodavo grėberką, nors galėdavo neduoti. Mes savo rugių rėžį apdirbom per 4 dienas, o 

penktą ilsėjomės. Jei greičiau nupjauni ir eini dvaran, tai už likusias dienas dvaras apmoka: 

vyrams po 1 rublį, moterims po pusę rublio už dieną. 

Dobilų ir pievų rėžius atiduodavo taip pat. Šieno 5 „pūravietes” reikėjo sutvarkyti ir išvežti 

per 4 dienas. Jei lyja, eik dvaran dirbti, tada dienos neatskaitys. Pievas ir rugius, ypač rugius, 

kumečiai prašydavo atmatuoti šeštadienį. Kai kurie pasidarys alaus, pasipjaus ėriuką, suprašys 

aplinkinių ūkininkų bernus, mergas talkon ir, žiūrėk, sekmadienio rytą visas rėžis guli. Tada 

valgo, geria ir dainuoja. Sekmadienį pavakary sustatė, pirmadienį nugrėbė, ir 4 dienos dar liko. 

Mes talkos nekėlėm, dirbom patys. 

Griovius taip pat kasdavo, kaip sako, „orum”. Atmatuodavo tam tikrą dalį, ir nesvarbu, per 

kiek laiko iškasi. Iškask dienos dalį nors per pusę dienos, o kitą pusę dienos būk namie — niekas 

tau nieko nesakys. Jei dienos dalies per dieną neiškasi, tai nors ir nebars, bet būsi pajuokiamas ir, 

ko gero, dvaras kitiems metams nelaikys. 

Šv. Jono „šeštadienio” vakaras visur Latvijoje švenčiamas, tai buvo švenčiamas ir tam dvare. 

Suėjo kumečiai, jų pačios, dukterys ir net vaikai. Kumečiai uždegė kelias bačkeles ir pakėlė 

aukštai ant karčių. Paskui visi dainavom ir šokom, kaimynuose darėsi tas pat. Taip ir rodosi, kad 

tą vakarą visa Latvija švenčia savo prakilniausią šventę. 

Paskui pats ponas kumečius vaišino iš bačkelės alum ir degtine, o ponia dalijo užkandžius. 

Moterims davė vyno su saldžiu pyragu. Aš gavau ir vyno, ir degtinės. To pyrago nesuvalgiau ir 

įsikišau kišenėn. Beeidamas namo tarprugy ir užmigęs... Atsibundu — saulutė jau pakilusi, galva 

svaigsta, o kišenėj saldusis pyragas pritepęs visus pašalius. Pareinu — mama stebisi, o patėvis 

juokiasi. 

Tą vasarą prasidėjo tas nelemtasis karas. Mes, kumečiai, mažai laikraščius teskaitėm, tai 

mums tas karas buvo labai staigus įvykis. Tiksliai nepamenu, bet, regis, buvo liepos mėnuo. 

Rugiai, berods, jau buvo suvežti, kai mano patėvis gavo žinią išvykti. Tuoj susiruošė ir abu su 

mama palydėjom į Vec-Aucę. Grįžom tik mudu su mama, o mūsų vyriausias duonos pelnytojas 

drauge su kitais buvo išvežtas į apskrities miestą Tukumą. 

Tų pačių 1914 m. rudenį, bene lapkričio mėnesį, su manimi ir mama atsitiko įdomus įvykis. 

Dažnas sakydavo, kad mūsų kumetyne baido, bet mes per visą vasarą nieko nebuvom nei matę, 

nei girdėję. Vakare, apie 9-10 valandą, mudu su mama susirengėm gulti. Žiburys jau buvo 

užpūstas. Man besirengiant lovoje, staiga kambario durų klemka kla-klapt! Durys — girkšt, ir 

kambario asla lyg kas keturpėsčias šliaužtų mamos link. Prie mamos lovos sustojo. Persigandau 

ir pasiruošiau gintis. Nieko daugiau negirdėdamas, klausiu mamą: „Ar Tamsta girdėjai?” Ji tada 

ir manęs to paties paklausė. Atsargai prislinkau prie krosnies ir staiga įžiebiau degtuką. Žiūrim 

— nieko nematyt. Įžiebiau lempą, žiūriu po lovom — taip pat nieko. Žiūriu į duris — tos 

uždaros! 

Mudu su mama vėliau sprendėm — gal tuo momentu patėvis žuvo, tai galėjo apsireikšti. Apie 

tą patį laiką gavom ir paskutinį patėvio laišką, kuriame rašė išvykstąs frontan ar jo link. Bet tai ir 

buvo jo paskutinė žinia. 

Kiek vėliau, 1916 metais, jau būdamas Maskvoje, rašiau į Rusijos Raudonąjį kryžių. Gavau 

atsakymą, kad eilinis Antanas Danauskis be žinios dingo — „propal bez vesti''. 

1914-15 metų žiemą dar lankiau Vec-Aucės Putnų pradžios mokyklą. Nors, likęs trečiame 

skyriuje antrus metus, mažai bepramokau, tačiau vis pramokau — daugiausia rašyt ir 

geografijos. Kai atėjo paskutinė diena ir su mokykla bei draugais reikėjo skirtis, buvo labai gaila. 

Aiškiai žinojau, kad daugiau mokyklon niekas nebeleis, tad eidamas namo, vis atsigręždavau dar 

kartą pažvelgti į mokyklą. 

49

1915 metai 

Mano planas buvo toks: stot tą vasarą pas ūkininką tarnaut, užsidirbt pinigų ir nuo rudens stot 

prie Vec-Aucės dvaro kalvio amato mokytis. 

Apie šv. Jurgį mane prirodė piemeniu pas vieną turtingą latvį. Prirėdė Cukurienė, kuri gyveno 

netoli Putnų mokyklos. Viena jos duktė pas tą latvį buvo tarnavusi kambarine tarnaite. Cukurienė 

sulygo kitą savo dukterį tom pat pareigom, tad pas tą patį latvį tarnavom du iš tos pačios 

mokyklos. Toje mokykloje tiek mūsų ir tebuvo lietuvių — aš ir tos Cukuraitės. Jos gėdydavosi 

prisipažinti esančios lietuvaitės! 

Mudu su tuo latviu nuvažiavom į Putnų mokyklą, nukėlėm nuo aukšto mano lovą, skrynelę, 

užsukom dar pas Cukurienę ir grįžom į Dzelzų dvarą, pas mus. Čia palikom mano lovą, skrynelę 

ir toliau vienu du važiavome pas jį namo. Kalnu muiža — Kalnų dvaras buvo Penkulės valsčiuje, 

už Benės dar apie 8-9 km, taigi toli. Vieta graži. Netoli buvo gražūs kapai, toliau, prie vieškelio, 

bažnyčia. Nepertoli ir geležinkelis. 

Ūkis didelis, nes samdydavo 3 bernus, 3 mergas ir kambarinę, 2 piemenis. Tais metais tebuvo 

tik 2 bernai, 3 mergos, kambarinė ir aš — vienas piemuo. Jau iš gyvulių skaičiaus — 32 galvijų, 

apie 60 avių — galima spręsti apie ūkio didumą. Arklių buvo likę mažai — 4. Kiti buvo 

mobilizuoti. 

Pats ūkininkas buvo senas, bet neblogas. Tik šeimininkė, jo žmona, buvo sudžiūvusi ir bjauri 

— burzgėdavo ir burzgėdavo. Buvo dvi dukterys. Vyresnė šeimininkaudavo, jaunesnė lankė 

realinę gimnaziją. Vyresnioji irgi buvo mokyta — kalbėjo vokiškai ir rusiškai. Buvo ir sūnus, gal 

18 metų, irgi lankė realinę mokyklą. 

Algos man buvo sulygta tiek: 80 rublių pinigais, 3 pūrai bulvių sodinti ir 10 aršinų juodo velto 

ir spausto milo. Alga buvo didelė, bet ir mano pareigos nemažos. Kol žolė įžels, maždaug iki 

Sekminių, bandos neganys, tai eisiu lauko darbus dirbti. Akėsiu, drapakuosiu, tik nearsiu, jei bus 

per sunku. Arti ir negavau, nes ūkininkas man, nemokančiam, arti nedavė. Ėjau akėti, drapakuoti. 

Pakels arkliai galvas aukštyn, aš ir nebeužmaunu jiems pavalkų — arkliai dideli! Pradžioj, kol 

nepratęs, padrapakavau nuo saulės iki vakaro, nė vakarienės nebereikia, nors graban dėk. 

Arkliams botago nereikia, tik spėk eiti. Kelia anksti, taip, kad saulei tekant spėtum išeiti darban. 

Vakarykščiai prisivaikščiojęs, nuvargęs, rytą keliamas iš lovos virste beišvirsti, atsikelti nepajėgi. 

Taip man, 15 metų bernaičiui, tą vasarą atrodė. Žinoma, prie visko pripranti, tai apsipratau ir aš. 

Vėliau man tie lauko darbai nebeatrodė taip sunkūs. 

Pradėjęs ganyti, kas rytą, kol tarnaitės pamelš karves, turi karvėms pripjauti pašaro, jį 

sugrėbti. Per pietus parsivesti iš lauko arklį, pasikinkyti, tą pašarą parsivežti ir pašerti karves, 

veršius. Paskui arklį nukinkyti, pagirdyti ir vėl į laukus nujoti. Tada tik eik pietaut. Be to, bent 

porą kartų savaitėj reikėjo galvijus ir avis kreikti. Karvių ir veršių buvo 32, o avių apie 60. 

Buvo sukalbėta, kad mane pietų pašauks ginti namo 10 valandą, bet taip niekada nebūdavo. 

Vis, būdavo, pašauks, kai pusė dvyliktos, retai kada 11 valandą. Tad, žiūrėk, kol viską padarysi, 

jau visa šeimyna pavalgiusi eina pokaičio, o aš tik pietaut. Mergos pyksta, barasi. Reikia ir joms 

eit pokaičio, o čia stalas nevalytas, nes aš dar nevalgęs. Kovojau su tuo visaip, bet vis tiek mane 

nuskriausdavo. 

Svarbiausia, kad esi laisvas sekmadienį. Nors buvau tik piemuo, bet su bernais gerai 

sugyvenau. Šeštadienio vakare jie, būdavo, nusivesdavo į kaimynus, prie savo draugių — 

merginų. Ten, būdavo, griešim, šoksim ar dainuosim. Kartais auštant bepareisim. Kai ėmiau 

ganyt, ne kartą sekmadienio rytą jie mane pamigindavo — pripjaudavo pašaro, išgindavo iki 

pusryčių už mane bandą. Aš vėl kartais sekmadieniais jiems arklius pagirdydavau, perkeldavau ir 

parvesdavau, o jie galėdavo abu išeiti. Jei reikėdavo, ir pakinkydavau. 

Šeimininkas dažnai sakydavo, kad nesąs matęs piemenį su bernais taip sugyvenant, kad bernai 

piemenį „pas mergas” vestųsi. Žinoma, iš to nieko blogo nebuvo, nes aš į jų ir mergų reikalus 

nesikišdavau. Su tom jų mergom ir pašokdavau, nes jos mane nuo bernų ne ką teskyrė. 

Kaip buvo gyventi ten? Bernams — gana gerai, nes jie tik su šeimininku reikalų teturėjo. 

Mergoms — jau kiek blogiau, nes šios susidurdavo su sene. Man, piemeniui, visų blogiausiai, 

nes visi norėjo man komanduoti. Aplamai, ten buvo gera vieta. Maistas buvo geras, tik reikėjo 

dirbti. 

50

Išbuvau ten gal iki birželio mėnesio, nepamenu, kurios dienos, o tada jau teko nuo karo 

bėgti... 

Riauka Adomas. Bitininkų šventėje: [Viekšniuose] // Vienybė. — 1999. — Birž. 10. 

Sejavičienė Julija. Idiliškas reginys: Gražiausių sodybų šeimininkai: [Navickų sodyba 

Gyvolių kaime] // Vienybė. — 1999. — Liep. 24: ir nuotrauka „Albina Navickienė savo sodybos 

kieme”. 

Sejavičienė Julija. Tvarkos ir grožio oazė: Gražiausių sodybų šeimininkai: [Ružių sodyba 

Viekšniuose] // Vienybė. — 1999. — Rugpj. 3: ir nuotrauka „Valerija ir Jonas Ružės”. 

Fabijonavičius Juozas. Tučių kaimas // Gimtinė. — 1999. — Rugs. 1—30. — Nr. 9 (125). 

— Visas tekstas: 

Daug dešimtmečių žemę apdirbdavo (ardavo) vienvagiais su verstuvėmis plūgais. Buvo 

plačiai naudojamos medinės ir spyruoklinės 7 ar 9 dantų akėčios, kurias kaime vadino drapakais, 

federiais. Galutiniam pasėlių laukų apdorojimui buvo naudojami volai. Pasėlių priežiūrai 

ūkininkai naudojo žagres, vadintas žombriais. Visi sodiečiai turėjo kauptukus ir metalinius 

grėblius. 

Žiemkenčius ir vasarojų pjaudavo dalgiais. Surinkdavo grėbliais. Mažai kas turėjo arklinį 

grėblį, vadinamą grėbarką. O arklinių javapjovių kaime beveik nebuvo. Mūsų aprašomu 

laikotarpiu Tučių kaime būdavo 3 arba 4 arklinės ir 2 arba 3 garinės javų kūlimo mašinos. Daug 

kaimo ūkininkų turėjo specialius įrengimus javų valymui nuo pelų. Buvo vėtyklės su judančiais 

metaliniais sietais, kuriuos vadino arpomis, vėtyklės be sietų, kurias vadino fukteliais. Turėjo ir 

metalinius 1,5 m aukščio gyvatukus, vadinamus trejeriais. 

Medienos paruošimui statyboms, lentų pjovimui, medinių stogų dangoms — stoglenčių 

gaminimui buvo naudojamos įvairios staklės su skriemuliais arba juostiniais pjūklais. Buvo 

specialios staklės skiedrų stogo dangoms gaminti ir gontų gamybai bei kitokios staklės. Linų 

pluošto atskyrimui nuo stiebelio — linų mynimui be rankinių mintuvų buvo naudojamos arklinės 

staklės, kurias vadino linų mynimo mašinomis. Dviejų volų su vienodo žingsnio krumpliais, 

įstatytais į medinį rėmą su diržu, kuris leidžia volų sukimui panaudoti arklio jėgą. Antros kaime 

naudotos linų mynimo mašinos pagrindą sudarė 4—5 m diametro ant rėmo paguldytas medinis 

ratas — veidrodinis krumpliaratis ir ant jo viršaus uždėtas su tokiu pat žingsniu cilindrinis 

krumpliaratis. Mašinos konstrukcija tokia, kad cilindrinį krumpliaratį apie didįjį ratą tempia 

aplinkui eidamas arklys. 

Sejavičienė Julija. Netradiciniu keliu // Vienybė. — 1999. — Rugs. 28. — Tekste: 

„Ūkininkų renginyje Gyvolių kaime buvo atiduota pagarba šio krašto šviesuoliui 

sodininkystės puoselėtojui Vincui Vilkui jo gimimo 100-ųjų metinių proga. [...]. Kamanų 

rezervato biologė ūkininkė Jadvyga Balvočiūtė: nevadinkite manęs „mūsų Šimkūnaite”. Daktarė 

E. Šimkūnaitė buvo viena, ir jos niekas nepakartos. Aš 5 metus dirbau provizore, paskui 

Botanikos sode biologe. Kai grįžau į tėviškę, svajojau sutvarkyti pievą, inventorizuoti augalus. 

Vaistažolėmis gydė mano močiutė, gal iš jos tai paveldėjau ir aš. Siekiu įkurti ekologiškai švarių 

vaistažolių ūkį. [...]. Aš jau antri metai dirbu ta linkme, turiu sertifikatus.” 

Ruškys Vytautas. Meistras // Šiaulių kraštas. — 2000. — Liep. 28: iliustruota. — Tekste: 

77-erių metų Liudvikas Knabikas, gyvenantis Viekšniuose, šiame krašte žinomas stalius. Yra 

padaręs tūkstančius medžio dirbinių, reikalingų žemės ūkyje ir buityje. Dabar drožinėja, pjausto, 

kalinėja senovėje naudotų padargų, mechanizmų maketus. Tokie daiktai šiandien nebereikalingi 

ir užmirštama, kaip juos daryti. Nagingas viekšniškis tai sugeba. 

Veikiantis kuliamosios maketas 

L. Knabikas pusantro mėnesio diena po dienos darė javų kuliamosios maketą. Per metrą 

ilgumo, keturių sprindžių aukštumo medžio ir metalo dirbinį gali kilstelti suėmęs į glėbį. 

51

Nagingas stalius užtikrina, jog visos detalės „savo vietose”, tad galėtų prikult ir grūdų, jei 

kuliamoji nebūtų tokia maža. Tikra kuliamoji, mena meistras, — pusseptinto metro ilgumo, ją 

paleidus, aplink iš peties turėdavo dirbti 22 bernai ir mergos. 

L. Knabikas javų kuliamąsias išmoko meistrauti padėdamas savo dėdei Liudvikui Knabikui. 

Jis, gyvenęs netoli Viekšnių, sulaukdavo užsakymų iš aplinkinių ir tolimesnių kaimų, ūkininkams 

pardavė 36 kuliamąsias. Tokias pat 3 mašinas, meistrui mirus, jau vienas pats padarė jo vaikaitis. 

Skiedrų drožiamoji nebereikalinga 

L. Knabikas dirbtuvėse dailina ir skiedrų drožiamosios maketą. Prieškaryje turėjo 

susimeistravęs tokį tikrą mechanizmą, juo uždarbiaudavo Viekšnių valsčiuje. Ūkininkai, sumanę 

dengti pastatų stogus, samdė L. Knabiką medžiagų paruošti. Arkliai sukdavo ratu, tempdami 

specialius peilius medienai drožti, o šeimininkas irgi žingsniuodavo, į glėbį po vieną 

surinkdamas skiedras. „Per dieną vietoje sukardavau tiek kilometrų, jog vieni juokai būtų iš 

Viekšnių į Šiaulius nueiti”, — mena L. Knabikas. 

Turtingesni ūkininkai stogus dengdavo patvaresne medžiaga — lentelėmis. Bet galiausiai visą 

medinę dangą išstūmė šiferis. Skiedrų meistras mano, jog Lietuvoje nebelikę nė vienos trobos su 

senoviniais stogais. 

Skiedros, kad ir kam galėjusios patikti, paprasčiausiai per dešimtmečius supūva. L. Knabikas 

dar sugebėtų pridaryti tokios medžiagos. 

Pasidarytu obliumi statė malūną 

L. Knabikas tebesaugo prieš pusšimtį metų paties padarytą kampą — arklių pakinktą: 

išdrožinėtais ornamentais, lengvutis. Mat parinkta tinkamiausia mediena — sidabrinis gluosnis. 

Senolio tvirtinimu, labai patvari ir vinkšna, bet iš jos padarytas pakinktas labiau slegia arklio 

sprandą. 

Meistras pabrėžė, kad kampui pagaminti prireikia metų — tiek laiko jis turi išbūti nepaleidus 

sulenktų medžio galų. 

Tebestovi netoli Viekšnių ir pirmoji L. Knabiko suręsta daržinė. Ją statyti buvo apsiėmęs kitas 

meistras, bet netikėtai susirgo. Medienos prisiruošęs ūkininkas nenorėjo laukti — paprašė pastatų 

iki tol nerentusio L. Knabiko. Vėliau jis sugebėjo Žiogaičių kaime ir malūną pastatyti su septynių 

metrų ilgumo sparnais. Nustojus naudoti įrenginį, jis nuniokotas. 

Žemaitijoje stovi 14 L. Knabiko sukurtų kryžių. Juos ir dabar tebedaro. 

Darė L. Knabikas ir šlajas, ratus, kubilus. Visam tam stalius pats nukaldavo metalines dalis. 

Pasidarė varstotą, oblius bei kitus stalystės įrankius. [...]. 

Karstai užsakomi ir gyviesiems 

L. Knabikas tiksliai nesuskaičiuoja, kiek pridaręs medžio dirbinių, mano, kad tūkstančius. Bet 

karstų skaičių žino tiksliau — per 300. Tokiam daiktui užsakymą gavęs meistras įsidėmi, kam jis 

skirtas, ir norom nenorom skaičiuoja. Ypač daug darbo turėta po karo — tuomet karstų stigdavę. 

Dabar jų pasiūla didžiulė, gali pasirinkti ir pagal spalvą, puošnumą, tačiau senasis meistras 

tebesulaukia užsakymų. 

Prieš kelerius metus L. Knabiko kaimynė panoro karsto sau. Meistras padarė. Moteris mirė. 

Po to pas meistrą atėjo jos vyras, taip pat dėl karsto sau. Stalius taip pat įvykdė prašymą. 

L. Knabikas turi ir savo karstą. Meistras pabrėžia, kad jį nusikalė iš gerų lentų. Apie jas ir 

mirtį senukas kalba vienodai paprastai. Sakosi, pripratintas jaunystėje patirtų pavojų. 1944 

metais išsigandęs, kad gali būti išvežtas darbams į Vokietiją, pasislėpė ir šešis mėnesius bei tris 

paras dienos šviesos nematė. Giminaičių tvarte turėjo slėptuvę, kurioje galėjai tik išsitiesti ir 

pajudėti keturpėsčias — panašu į karstą. Po tokios kankynės ėmę birti dantys, slinkti plaukai. 

Vis dėlto didesnių negalavimų L. Knabikas iki šiol nepajutęs. Sako, gal todėl, kad nuolat dirba 

ir patenkintas tuo. 

52

Nabažienė Lina [Lina Martinkutė-Nabažienė]. Užlieknės apylinkės istorijos vingiuose. — 

Užlieknė: Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Užlieknės filialas, 2001. — 59 p. 

— Kompiuterinis leidinys. Tiražas 2 egz. — Tekste: 

V. Žemės valdos, verslai 

Užlieknės apylinkių kaimai užima apie 3090 ha plotą. Medžialenkės kaimas turi 681 ha 

žemės, Lėlaičių — 450 ha, Meinorių — 493 ha, Paventės — 234 ha, Užlieknės — 1232 ha. 

Tarpukario laikotarpis 

Po Pirmojo pasaulinio karo Medžialenkės ir Lėlaičių ūkininkai gyveno vienkiemiuose. 

Užlieknėje, Paventėje ir iš dalies Meinoriuose buvo išlikusi archaiška rėžinė sistema. Stambiausi 

ir turtingiausi ūkininkai gyveno Meinoriuose. Čia žmonės prisimena buvus net du dvarelius (bent 

taip juos vadino patys gyventojai): Varžinsko ir Baltučio (valdė E. Šulco žemę). 

Savininkų, naudojusių žemę iki 1940 metų, sąrašas: 

Eil. Užlieknės kaime Plotas, ha 

1 Andriuškienė Morta 12,30 

2 Balvočius Antanas 42,61 

3 Banys Petras 11,00 

4 Barvydis Pranas 2,19 

5 Bažnyčios žemė 24,00 

6 Buknys Martynas 3,00 

7 Bunkus Stanislovas 21,22 

8 Butnorius Antanas 24,03 

9 Čiužienė Emilija 18,03 

10 Dainienė Barbė 18,29 

11 Dainius Feliksas 1,00 

12 Gaudiešius Jonas 4,23 

13 Gaurylienė Zuzana 15,00 

14 Giedrai Pranas ir Barbė 17,48 

15 Girtas Pranciškus 15,00 

16 Glodenis 6,00 

17 Gudinas Juozapas 1,09 

18 Gustas Antanas 19,75 

22 Jakimčius Jonas 15,00 

19 Jakutienė Morta 20,76 

20 Jakutienė Petrė 24,03 

21 Jaskūnas Antanas 9,29 

23 Juška Jonas 7,65 

24 Juzokas Pranas 27,31 

25 Kašiliauskas Stasys 6,56 

26 Končius Jonas 15,30 

27 Končius Juozapas 17,48 

28 Končius Juozapas 21,50 

29 Kontutienė Uršula 10,93 

30 Kučinskiai Jurgis ir Barbora 22,94 

31 Levickas Pranas 8,00 

32 Lingys Zigmanatas 15,00 

33 Memys Antanas 7,00 

34 Mikalauskas Antanas 6,56 

35 Mikalauskas Juozas 8,74 

36 Milieška Antanas 8,74 

37 Milieška Jonas 14,52 

38 Montvydas Antanas 24,58 

53

Eil. Užlieknės kaime Plotas, ha 

39 Nicas Vincas 5,46 

40 Pakamanienė Monika 24,57 

41 Pakamanis Juozas 36,60 

42 Perminas Antanas 31,67 

43 Perminas Feliksas 1,00 

44 Petrošienė Anelė 25,13 

45 Petrošius Domininkas 20,76 

46 Petrošius Jonas 12,00 

47 Pocius Laurynas 46,64 

48 Poškienė Teresė 12,02 

49 Poškus Ignas 21,84 

50 Poškus Stasys 1,09 

51 Prazauskis Ričardas 8,00 

52 Putramentas Antanas 13,11 

53 Reškys Robertas 41,51 

54 Rimkus Adomas 14,00 

55 Savickis Antanas 17,73 

56 Sedalis Adomas 24,58 

57 Sedalis Kazimieras 24,59 

58 Sidabras Leonas 34,96 

59 Stanys Tadas 24,03 

60 Stonys Antanas 11,47 

61 Strikienė-Veldomienė Paulina 8,65 

62 Šiaulienė Barbora 11,47 

63 Švažas Antanas 24,06 

64 Švažas Matas 5,46 

65 Švažas Pranas 13,12 

66 Švažienė Ona ? 

67 Tyrevičienė Elena 8,38 

68 Udra apie 3,00 

69 Vaičius Jurgis 54,63 

70 Vaičius Vincas 3,00 

71 Vaičkus Jonas 24,04 

72 Valtai Feliksas ir Ona 7,93 

73 Virkutis Antanas 24,58 

74 Virkutis Leonas ? 

75 Virkutis Simonas 1,00 

76 Znuota Valerijonas 30,00 

77 Žilakauskienė Elzė 5,46 

78 Žiulpienė Barbora 7,00 

Eil. Medžialenkės kaime Plotas, ha 

1 Andriuška Pranas 37,14 

2 Baltutis Antanas 15,04 

3 Daukšas Antanas 24,04 

4 Demulis Jonas 12,29 

5 Dovidauskas Domas 13,51 

6 Dovidauskis Antanas 13,50 

7 Gailius Pranciškus 11,20 

8 Galiminas Antanas apie 6,00 

9 Galminas Antanas 37,14 

54

Eil. Medžialenkės kaime Plotas, ha 

10 Galminas Jonas 33,33 

11 Galminas Juozas 3,00 

12 Garalis Pranas 14,75 

13 Gaudiešienė Julija 25,12 

14 Jaraminas Pranciškus 6,83 

15 Kerienė Barbė 26,23 

16 Krišmontas Adomas 24,03 

17 Kuodys Antanas 25,19 

18 Martinkus Pranas 29,50 

19 Mazaveckis Antanas 12,84 

20 Mazaveckis Simas 4,37 

21 Mikulskis Kazimieras 28,41 

22 Molienė Uršė 24,03 

23 Montvydas Tadas 30,52 

24 Pundzius Antanas 11,75 

25 Sidabrienė Uršula 10,93 

26 Sobutas Pranciškus 14,20 

27 Šarkis Albinas 17,00 

28 Šetkus Juozapas 12,20 

29 Šimkus Feliksas apie 20,00 

30 Šimkus Stasys 12,02 

31 Šlaustas Povilas 6,00 

32 Tenys Antanas 12,02 

33 Tenys Juozas 53,53 

34 Vaičkus Pranas 6,00 

35 Valnickis Jonas 10,93 

36 Valtas Antanas 24,23 

37 Virkutis Juozas apie 12,00 

Eil. Lėlaičių kaime Plotas, ha 

1 Barauskas Jonas 31,68 

2 Barauskienė Monika 8,02 

3 Beinoravičius Albinas apie 50,00 

4 Beinoravičius Feliksas 5,46 

5 Butkus Jonas 12,01 

6 Čiužas Kazimieras 8,74 

7 Čiužienė Agnietė 12,02 

8 Elekšis Juozas 18,58 

9 Gelžinis Kazys 12,02 

10 Giedra Antanas apie 30,00 

11 Kogrys apie 4,00 

12 Končius Valerijonas 42,00 

13 Kuodys Domas 20,75 

14 Liaudanskis 6,01 

15 Mickūnienė Ona 56,00 

16 Molis P. apie 8,00 

17 Paulauskai Adolfas ir Uršula 5,42 

18 Rimkienė Ona 9,84 

19 Šaulys Antanas 11,00 

20 Vaičius Antanas 37,05 

21 Vaičius Jonas 6,55 

55

Eil. Lėlaičių kaime Plotas, ha 

22 Virkečiai Jonas ir Zofija 6,00 

23 Virkutis Juozapas 15,29 

24 Virkutis Leonas 7,84 

25 Virkutytė-Petrikienė Petronėlė 2,00 

26 Žulpa Antanas 24,04 

Eil. Meinorių kaime Plotas, ha 

1 Anužis Vladas 46,95 

2 Dovidauskas Pranciškus 14,20 

3 Fricas Vladas 6,56 

4 Gedvilas Albertas 6,00 

5 Glodenienė Ona 10,93 

6 Grosas Kondrotas 14,20 

7 Jonuškis Pranas 38,17 

8 Kubilinienė Uršė 10,93 

9 Kulvinskas Juozas 12,64 

10 Kulvinskis Kazimieras 12,64 

11 Pakalniškis Povilas 12,01 

12 Paulikas Jonas 30,32 

13 Perminas Antanas 6,00 

14 Perminienė Antanina 10,92 

15 Pranauskis Juozas 18,57 

16 Raustys Albertas 31,69 

17 Striaupis Juozapas 10,00 

18 Šulcas Edgardas 65,55 

19 Vainutis Pranciškus 11,12 

20 Varžinskas Petras 49,14 

21 Zubinas Vincas 39,33 

22 Žilinskas Marcijonas 34,87 

Eil. Paventės kaime Plotas, ha 

1 Balvočius Jonas 9,83 




5 Kerežis Jonas 5,46 

6 Kuodys Pranas 30,57 

7 Martinkus Vladislovas 3,00 

8 Memys Vincentas 1,09 

9 Montvydienė Petronėlė 3,09 

10 Pikevičaitė apie 5,00 

11 Rušinas Liudas 5,46 

12 Sabaliauskas ? 

13 Skabeikis Rapolas 10,92 

14 Šiuipys Antanas 40,00 

15 Tenys Antanas apie 11,00 

16 Tenys Domas apie 10,00 

17 Tenys Petras 28,28 

18 Tenytė-Igarkienė Ona 3,00 

56

Pagrindiniai verslai — žemdirbystė ir gyvulininkystė. Auginamos lauko kultūros: miežiai, 

rugiai, kviečiai, avižos, linai, kanapės. Daržovės: pašariniai burokai, raudonieji burokėliai, 

kopūstai, morkos, svogūnai, česnakai, krienai, agurkai, krapai, bulvės, pupos, pupelės ir kitos. 

Gyvuliai: karvės, arkliai, kiaulės, avys, ožkos. Paukščiai: vištos, antys, žąsys, kalakutai. 

Užaugintą produkciją ūkininkai parduodavo aplinkinių miestų turguose. 

Su ūkininkavimu glaudžiai susijęs vaikų bei jaunimo gyvenimas. Turtingesniųjų ūkininkų 

vaikai gyveno pas tėvus, lankė mokyklas, kol susikurdavo savo šeimas. Vargingesniųjų vaikams 

tekdavo piemenauti, bernauti, mergauti ir taip užsidirbti duoną. Piemenavimas — pati sunkiausia 

vaikų dalia. Kai kurie vaikai pradėdavo piemenauti net nuo septynerių metų. 

Gražiai piemenavimo kančias aprašė J. Elekšis iš Lėlaičių: 

„Lyja ar vėjas, piemuo visada lauke. Trumpos lininės ar pakulinės kelnės, burnosėlis mažai 

tešildo. Blogiausia basoms kojoms. Kartais taip šąla, kad, nebežinodamas ką daryti, sulauki, kol 

karvė padeda didelį pyragą, ir šildaisi į jį įsilipęs. Nebėda, kad kojos nešvarios — upeliukai čia 

pat, balučių taip pat nestinga. Bet vis vien piemenėlio kojos juodos, įskirdusios, plauk neplovęs. 

Blogiausia, kai pabraidai po purvinų griovių keliuką. Kojos po kiek laiko taip suskeldėja, 

pradeda skaudėti, kad ašaros nenorom byra. Tada vienintelis išsigelbėjimas — vakare ilgai 

mirkyti jas karštame vandenyje. Skausmą tuoj nuima ir taip gera gera. [...]. Sunkiausia 

piemeniui, kai dar niekur nepjautas šienas, javai, nenurauti daržai. Ganyti tenka siauruose 

plotuose, krūmuose, pūdyme ant keliukų — visur kitur nevalia. Gyvuliai neramūs, alkani, o 

aplinkui tiek skanėstų, tik tas nenaudėlis piemuo neleidžia. Nelengva ir jiems — saulė kepina, 

puola įvairiausi vabzdžiai — nėra kur dėtis. [...]. 

Nuėmus derlių, piemenėlio laimė taip pat neilga, greit prasideda lietūs. Nei tu kur pasislėpsi, 

nei kuo prisidengsi. Šeimininkai, bernai, mergos — visi dirba pastogėse, vienas piemenėlis vėjo 

ir lietaus plakamas lauke. [...]. 

Lietus greit permerkia piemenuką ir jį pradeda purtyti drebulys. Gera, jei tada gali prisėsti ant 

sauso kupsto ar po stora egle. Nepajunti, kaip apšilęs ir užmiegi. Bet piemenukui dėl to ir 

neleidžiama sėdėti, net į medį negalima remtis. Išvargęs jis dažnai užmiega ir stačias į medį 

atsirėmęs. Visai blogai, kai trankosi perkūnas. Po medžiu tada slėptis jau negalima. Reikia 

saugotis ir akmens — ir čia gali trenkti žaibas. Geriausia tada atsigulti kokiame griovelyje ir kol 

nutols perkūno debesys, ramiai leisti lietui skalbti nugarą. Po kiekvieno žaibo blykstelėjimo 

skaičiuoji, kiek sekundžių praeis iki griausmo. Baisiausia, kai žaibas ir griausmas trenkia kartu. 

Pavojus virš galvos. Nei bėgti, nei kur slėptis — belieka drebančia širdele laukti, gal į tą vietą, 

kur esi, netrenks? [...]. 

Liūdna vienam piemenukui laukuose. Net artojui geriau. Jis išeina arti vėliau, anksčiau grįžta 

į namus, kalbasi su arkliais. Jis niekada nearia per pačius karščius, pliaupiant lietui. Kiti darbai 

dirbami vis ne po vieną. Šieno, rugių pjovimai, vežimai vis būryje, vis linksmai. Blogai, kai lyja. 

Nė kiek ne geriau piemenėliui ir kai karšta. Bandos tada jau nesuvaldysi — zylioja ir zylioja. 

Gudrios tos karvės! Vos tik įzylioja į minkštų avižų ar traškių burokų lauką, tuoj nebebijo nei 

bimbalų, nei aklių — tik šlemščia, tik šlemščia akis pabalenusios. Tu, piemenuke, lakstyk, 

vaikyk. Ir bėgioti reikia iš karto prie visų karvių. Pavarai vieną, tada antrą, trečią... penktą. Jei 

vieną išvarysi, tai kol bėgsi prie kitų, ši, pamačiusi, kad visos tebėra tokiame rojuje, vėl grįš 

atgal. O čia, žiūrėk, kas nors iš namiškių ar dar blogiau, vaje, vaje, iš kaimynų šaukia: „Kaip 

ganai? Piemuo matai, atsirado!” 

Retai piemenukui pasitaiko linksmesnių valandėlių. Pasibaigė pagaliau lietus, šyptelėjo 

saulutė, nuo žemės kyla rūkas. Lenda iš visų kampų piemenėliai ir dainuoja. Gera piemenėliui 

šiltą dieną, kai banda rami. Vaikščiok, grožėkis paupy augančiais vilkdalgiais, valgyk gervuoges, 

žemuoges, juoduosius ir baltuosius serbentus, bedruskius — krūmuose visko pilna.” (Elekšis J. 

Aš mačiau. — Vilnius, 1995. — P. 12—17). 

Pas gerus ūkininkus piemenauti buvo geriau. Jie į pūdymus pasisėdavo vikių ir šerdavo 

gyvulius iš ryto ir per pietus. Piemenukui nereikėdavo anksti keltis, ilgesnė būdavo pietų 

pertrauka, sekmadienis — poilsio diena. Piemenys tarnaudavo nuo šv. Kalėdų iki Visų Šventųjų. 

Nuo penkiolikos metų piemenėliai tapdavo pusmergėmis, pusvaikiais. Jie jau dirbdavo lauko 

darbus. 

57

Ūkininkai, kurie turėjo daugiau kaip 15 ha žemės, samdė bernus ir mergas (nuo 20 metų) ūkio 

darbams dirbti. Su jais buvo suderama metams, retesniais atvejais per savaitę 2—3 dienoms. 

Tarnaudavo iki šv. Kalėdų, po to 2 savaites iki Trijų karalių atostogaudavo. A. Smetonos 

valdymo laikais berno atlyginimas buvo 250—350 litų, mergos — 180—250 litų. Pagal 

susitarimą buvo atsiskaitoma ir grūdais, ir kt. Atlyginimas buvo mokamas per šv. Kalėdas. 

Pagrindiniai bernų darbai buvo mėšlavežis, arimas, sėja, šienapjūtė, rugiapjūtė, griovių 

kasimas, miško kirtimas ir kiti. Mergų darbai buvo gyvulių priežiūra, namų apyvokos darbai, o 

vasarą ir lauko darbai: rugių rinkimas, šieno grėbimas, linų rovimas, vežimų krovimas ir kiti. 




Senaisiais laikais kaimo žmonės visus drabužius ir patalynę gamindavosi namuose iš savo 

paaugintos ir paruoštos produkcijos: linų, vilnų, kanapių, gyvulių kailių. Linų apdirbimas, 

vadinamas „Lino mūka (kančia)”, yra pats ilgiausias ir sudėtingiausias darbas, reikalaujantis 

atskiro aprašymo. Trumpai galima paminėti, kad šis procesas susideda iš šių etapų: 

Linų sėja ir pasėlių priežiūra. 

Linų rovimas. 

Linų karšimas (nukaršiamos linų galvutės). 

Linų galvučių kūlimas ir sėmenų vėtymas. 

Linų sausakločių klojimas. 

Linų džiovinimas ir mynimas (laužymas). 

Linų brukimas (spalių iškratymas). 

Linų šukavimas. 

Linų verpimas ir audimas. 

Kanapės kartu augdavo dviejų rūšių: grūdinės su sėklų šluotele viršuje, pleiskanės — be 

sėklų. Kanapės, taip pat kaip ir linai, raunamos, džiovinamos, minamos, brukamos ir 

šukuojamos. Iš jų buvo sukamos geros, stiprios virvės, vadžios, vadelės, daromos nytys audimo 

staklėms. 

Drabužiams buvo naudojamos avių vilnos ir kailis. Vilnų apdirbimas daug paprastesnis ir 

lengvesnis už linų apdirbimą. Avys buvo kerpamos du—tris kartus per metus geležinėmis 

avikirpėmis žirklėmis. Vėliau vilnos buvo mazgojamos, kedenamos, karšiamos, verpiamos. Iš 

kailių siuvami kailiniai. Siūlai buvo verpiami verpimo rateliu (kalvaratu), audeklai audžiami 

audimo staklėmis. Lanktis naudojamos verpalams iš ritės į sruogas lenkti, o vytuvai siūlams iš 

sruogos į kamuolį suvyti. Audinių rietimai, patalynė, merginų kraitis buvo laikomi skryniose, 

drabužiai spintose. Atsiradus moderniems baldams, skrynios beveik išnyko, taip pat kaip ir 

audimo staklės. Kalvaratų išliko daugiau. 

Iš lininių verpalų buvo audžiama drobė baltiniams, rankšluosčiai, staltiesės, skarelės, 

lovatiesės, užuolaidos. Išaustos drobės balinamos saulėje. Lininiai siūlai naudojami ir nėriniams. 

Vilnoniai siūlai buvo naudojami audiniams ir mezginiams. Iš vilnos audinių siuvami viršutiniai 

drabužiai. Iš vilnonių siūlų mezgami megztiniai, kojinės, pirštinės, šalikai. Siuvinėjimui ir 

nėriniams buvo naudojami ir fabrikiniai siūlai. Po antrojo pasaulinio karo fabrikinės medžiagos 

drabužiams beveik išstūmė naminius audinius. Mezgimas (dažniausiai iš fabrikinių siūlų) 

populiarus iki šiol. 

Moterų drabužiai buvo suknelės, marškiniai, sijonai, prijuostės (kvartūgai), kailiniai, skaros ir 

skarelės. Sijonų ilgis — žemiau kelių, ilgų šiandieninės septyniasdešimtmetės nenešiojo. 

„Koskomis” buvo vadinamos didelės skaros pečiams apsigaubti. Skarelės buvo vadinamos 

raiščiais arba raišteliais. Kelnių moterys nedėvėjo. 

Vyrai dėvėjo marškinius, kelnes, liemenes, kailinius, kepures, autus. Liemenės buvo 

vadinamos šalbierkomis, mantilkomis. Žieminės kepurės buvo ausinės iš triušio kailio, vėliau 

odinės. Vasarą nešiojo šiaudines skrybėles, beretes su snapeliu (koziriu). Išeiginis klasikinis 

kostiumas buvo vadinamas barvele. Prie kostiumo dažnas vyras turėjo puošnų priedą — zalušką. 

58

Tai ant kaklo ir pečių uždedama skraistė su marškinių imitacija, nešiojama po švarku. Vėliau 

atsirado kaklaraiščiai. 

Vyrai ir moterys dėvėjo megztinius, vilnones kojines ir raštuotas pirštines, apsiaustus 

(burnosus). Maži vaikai lakstė nuogais užpakaliais, apvilkti ilgais drobiniais marškiniais. 

Senieji gyventojai nešiojo įvairų apavą: nagines, klumpes, medpadžius, kojinas, veltinius. 

Vyžų jau niekas nebeprisimena. Naginės buvo raukiamos iš gyvulių ir galvijų odos. Kojinos, 

kažkodėl pas mus vadintos kolbinomis, buvo gaminamos iš galvijų priekinių kojų odos (plaukais 

į viršų) ir dėvimos su autais. Klumpės skobtos iš medžio, o išeiginės dažnai pagrąžintos. 

Medpadžiai gaminti mediniais padais, odiniais viršumis. Veltiniai vadinti tūbais, veilokais, buvo 

veliami iš prastos vilnos. Pirktinius batus, kas juos turėjo, avėjo tik išeigai ir labai saugojo. 

Sovietmečiu paplito fabrikinė avalynė ir apranga — įvairių stilių ir fasonų, kurie dažnai 

keičiasi. Moterys pradėjo mūvėti kelnes. 

Antklodės (kaldros) ir pagalvės (poduškos) irgi buvo namų darbo iš paukščių plunksnų ir 

pūkų, o antklodės dar ir vatinės. 

Skalbimui buvo naudojamas pelenų šarmas, skalbiama mediniuose kubiluose. Vasarą 

skalbiniai kultuvėmis buvo velėjami prūduose — skalbėjos, sutardamos, kultuvėmis mušdavo į 

taktą. Audinius balindavo saulėje. Muilą gyventojai saviems poreikiams išsivirdavo patys iš 

kritusių gyvulių ir žaliosios druskos. Seniausi lyginimo įrankiai — kočėlai ir žarijomis kaitinami 

lygintuvai. Tik gerokai po karo atsirado skalbimo milteliai, skalbimo mašinos ir elektriniai 

lygintuvai, palengvinantys moterų darbus. 1965 m. Užlieknės kolūkyje buvo dešimt skalbimo 

mašinų, vėliau — dažname kieme. Apie 1995 m. pradedamos naudoti naujos ir padėvėtos 

automatinės skalbimo mašinos. 

Buityje buvo naudojami ir kiti namų apyvokos daiktai bei rakandai. Puodai ir katilai buvo iš 

ketaus („čiuguniniai”). Kubilai, statinės (bačkos), kibirai, šaukštai. Samčiai, grūstuvai, menturiai, 

skobtos geldos (silės), duonminkiai, ližės ir kiti daiktai buvo mediniai. Turtingesnieji ūkininkai 

svečių stalui jau turėjo metalinių šaukštų, peilių su šakutėmis, stiklinių taurelių. Lėkštės, 

dubenėliai, ąsočiai dažniausia buvo moliniai, puodukai moliniai ir metaliniai. Keptuvės panašios 

į šiandienines paprastąsias. Sviestui laikyti turėjo specialius medinius indelius, vadinamus 

abrinais. Grūdus kai kas dar malė rankinėmis girnomis, sviestą mušė sviestamušiu, sūrį spaudė 

spaustuvais, kanapių ir linų sėmenis malė grūstuvėse. Bulves skuto skutyklėmis, kopūstus 

smulkino šetkais, bulves tarkavo metalinėmis tarkelėmis, panašiai kaip dabar. Kai kurie 

kaimiečiai turėjo mėsmales ir pieno separatorius, sukamus ranka ir vadinamus centrifūgomis. 

Sveriama buvo buožėmis. 

Po antrojo pasaulinio karo daugelį medinių daiktų pakeitė metaliniai, plastmasiniai, stikliniai 

ir kitokie daiktai. Kai kurie namų apyvokos daiktai išnyko kaip nebereikalingi (buožės, 

sviestamušiai, grūstuvės ir kt.). Tebenaudojami mediniai kubilai, bačkos, sūrių spaustuvai. 

Buityje pradėta naudoti daug elektrinių prietaisų: pieno separatoriai, šaldytuvai, šaldikliai, 

virtuvės kombainai, mikrobanginės krosnelės. Plačiai naudojamos dujinės viryklės. Mėsai 

kaimiečiai skersdavo kiaules, avis, veršius, pjaudavo paukščius. Kiaulę nusvilindavo šiaudais. 

Mėsa buvo sūdoma arba rūkoma. Be jos vartojo pieno produktus, daržoves, kiaušinius, žuvį. 

Ruošdavo tradicinius žemaitiškus patiekalus: kastinį, kugelį, cepelinus (kleckus), cebulynę, 

vėdarus, dešras, kanapinę ir sėmeninę druską, įvairias sriubas, košes. Populiariausia košė — 

pusmarškonė iš bulvių ir miltų, valgoma su mirkalu. 

Duoną privalėjo mokėti kepti kiekviena moteris, nes ji buvo pagrindinis ir šventas valgis. 

Duona minkoma ir rauginama duonminkyje, liže kepalai pašaunami į specialią duonkepę krosnį 

(pečių), prieš tai ją išvalius pašluoste. Raugo pasiliekama kitam kartui. Kepalai dedami ant klevo 

lapų, ajerų. Šiandien duona namie retai bekepama, o žemaitiški valgiai neužmiršti. Šalia 

tradicinių patiekalų atsiranda nauji, iš užsienių atkeliavę valgiai. Vartojamos įvairesnės daržovės, 

prieskoniai. 

Tikintieji griežtai laikėsi nustatyto pasninko. Tai susilaikymas nuo mėsiškų patiekalų. Baltojo 

pasninko, kai galima vartoti pieno produktus, buvo laikomasi penktadieniais, o gavėnios metu 

penktadieniais ir antradieniais. Juodojo pasninko dienos, kai nevalgomi net pieno produktai, 

buvo trys — Kūčių ir Pelenų dienos bei Didysis penktadienis. Juodųjų pasninkų dienomis 

dažniausiai buvo valgoma silkė. 

59

Alus buvo gaminamas vestuvėms, mirties metinėms, javų kūlimo paskutiniosioms talkoms ir 

kitoms šventėms. Jį pasidaryti mokėjo dažnas ūkininkas, o skonis ir stiprumas priklausė nuo 

aludario. Šiandien alų dar moka pagaminti P. Martinkus, J. Milieška, B. Navickas. 

Nuo seno buvo verdama ir ruginė naminė degtinė. Tai padaryti mokėjo ne dažnas, todėl 

atsirasdavo gudruolių, pardavinėjusių puslitrį už du litus. Atsižvelgiant į prieškarinio lito vertę, 

tai nebuvo taip pigu, kaip atrodo. Sovietmečiu, kai degtinė buvo pigi, nelabai kas užsiiminėjo 

degtinės varymu. Šiandien, jeigu tai ir daro, tai daro pogrindyje. 

Tarpukario ūkininkai turėjo įvairių žemės dirbimo padargų. Pagrindinė žemės dirbimo ir 

transporto priemonė buvo arklys. Jis buvo ūkininko pasididžiavimas ir labiausiai mylimas 

gyvulys. Žemės dirbimui buvo reikalingi stiprūs arkliai, o važiuojant į atlaidus, jomarkus, 

vestuves, laidotuves jie dar turėjo būti ir gražūs, užtat buvo nuolat valomi, šukuojami. Vardai 

renkami pagal plauko spalvą: Bėris, Palšis, Širmis ir kitokie. Arklių niekas neskerdė mėsai. Jiems 

nugaišus buvo nulupama oda. Kai kurie ūkininkai pasenusius arklius parduodavo čigonams. 

Arkliams buvo gaminami išeiginiai ir darbiniai pakinktai. Išeiginiai vadinami šorais, juos gamino 

rimoriai. Darbinius mokėjo pasigaminti kiekvienas ūkininkas. Šorai buvo daromi iš geros odos ir 

varinių sagčių. Darbiniai ir išeiginiai ratai (bričkos) buvo dvejopi: vienkinkiai ir dvikinkiai. 

Bričkos buvo lengvos gražios ir dažytos, su laipteliais įlipimui, sėdynės su spyruoklėmis ir 

atkaltėmis. Rogių irgi buvo visokių: vienkinkių ir dvikinkių, darbinių ir išeiginių. 

Arklių jėga buvo sukamos pirmosios javų kūlimo ir linų mynimo mašinos. Tokias javų 

kuliamąsias mašinas turėjo užliekniškis Antanas Milieška. Linų minamąsias — medžialenkiškis 

Feliksas Šimkus. Vėliau atsirado kuliamosios ir minamosios, varomos dampiu. Dampis — tai 

garo katilas, kūrenamas malkomis. Tokias javų kuliamąsias turėjo Simas Kuodys iš 

Medžialenkės, Adomas Sedalis ir Antanas Petrošius iš Užlieknės, Ignas Elekšis iš Lėlaičių. 

Grūdams valyti naudojo specialias mašinas (arpus ir fuchtelius) sukamas ranka. Kitus žemės 

ūkio padargus turėjo beveik visi ūkininkai. Tai buvo plūgas (vienkinkis ar dvikinkis), drapakai 

(devynių, septynių ar penkių virbalų), medinės akėčios metaliniais virbalais, medinis volas, 

vagotuvas (žambis), arklinis grėblys (grėbarka), lenta žemėms nuo pagriovių traukti. 

Smulkūs įrankiai buvo šakės, kastuvai, grėbliai, kapstyklės mėšlams, vertekliai mėšlams iš 

vežimo versti, gervelės ravėjimui, dalgiai, kirviai, tarkos burokams smulkinti ir kiti. 

Šienas buvo kraunamas į žaiginius (trikojus ir stoginius) panašiai kaip ir šiandien. 

Mechanizuojant žemės ūkį, arklius ir senuosius padargus pakeitė traktoriai ir kitos žemės ūkio 

mašinos. Šalia jų ir kolūkis, ir dabartiniai ūkininkai laiko arklius ir naudojasi senaisiais 

padargais. 

Mėgėjiškai žvejybai žmonės pasigamindavo kai kurias priemones. Venteris — ilgo maišo 

pavidalo mezginys, dvibradis — dviejų žmonių traukiamas tinklas, rykštinas — iš karklo vytelių 

pintas prietaisas, perštekė — įrankis žuvims durti, smaigyti, krytis — sūrmaišio pavidalo samtis 

iš tinklo su lanku. 

Sučylienė Janina. Jei bitininkas sieks tik pelno — jam tikrai nesiseks... // Būdas žemaičių. — 

2001. — Kovo 13. — Nr. 20 (356): „Arvydo Danieliaus nuotr.: tokiame spalvingame „namelyje” 

keliauja bičių aviliai; Eligijus Mylė su sumedžiotos meškos kailiu; Eligijus ir Rūta Mylės savo 

bityne”. — Visas tekstas: 

Garbus amžius Eligijui Mylei nubalino tik plaukus, paliko skaistų veidą, malonią šypseną ir 

šviesų protą. Kaip ir pridera bičių augintojams abu su gyvenimo drauge p. Rūta nuoširdūs, atviri, 

vaišingi — tikri bičiuliai... Maniau, kad kalbėsime tik apie bitininkystę, tačiau namų aplinka 

mūsų pokalbio temą išplėtė. Kambarys, kuriame ruošėmės ramiai šnekučiuotis, mirgėjo 

medžioklės ir žvejybos trofėjų įvairove. 

Vaikystėje Dautartų durpyne mažasis Eligijus ganė karves ir jau tada grožėjosi gamta, globojo 

kiškius. Jam buvo baisu žiūrėti, kaip lapės juos pjauna. Būdamas vaikas pats pasidarė muškietą ir 

pasigamino parako. Taip gimė medžiojimo aistra. Kadangi giminaičiai gyvena Karelijoje, tai 

kiekvienais metais su šeima važiuodavo poilsiauti: medžioti, grybauti, uogauti, žvejoti. E. Mylė 

nuo 1954 m. Lietuvos Respublikos medžiotojų ir žvejų draugijos narys. Didžiausi trofėjai: rudoji 

meška, briedžiai, elniai, šernai, kurtiniai, tetervinai. Žvejybos laimikiai iš Ventos upės. 

60

Antrasis pomėgis į Mylių namus atėjo netikėtai. Prieš 40 metų p. Eligijus dirbo Akmenės 

rajono finansų skyriaus inspektoriumi, jo žmona Rūta — Viekšniuose pradinių klasių mokytoja. 

Viekšnių vidurinėje mokykloje ūkvedžiu dirbęs Augustas Petrikas, senas bitininkas, (jau 

Anapilin išėjęs — aut. past.) Mylėms padovanojo bičių kelmą. Iki tol jauna šeima apie bites 

nieko nežinojo. Avilį pastatė sode, o bitininkas pažadėjo padėti prižiūrėti. „Pirmasis mano 

susitikimas su bitėmis baigėsi pabėgimu per runkelių lauką. Jos mane vijosi, įsivėlė į rūbus, 

gąsdino”, — prisiminė pašnekovas. Pirmą susitikimą su bitėmis vertina kaip savotišką krikštą, 

kuris jo neatbaidė nuo bičių. 

Taip prasidėjo tikroji bitininkystė. Įsigijo daugiau bičių šeimų, ėmė sektis. „Tai mane nuteikė 

optimistiškai, džiaugiausi, kad pats išmokau tvarkyti”, — prisimena senas bitininkas. Po keleto 

metų paplito bites naikinanti liga — varatozė. Net bitininkystės mokytojui A. Petrikui ji 

išnaikino visas bites. „Aš mokytojui grąžinau skolą. Tuo metu mano avilius buvo apstojusios 

skruzdėlės. Bičių parazitams naikinti naudojau naftaliną, tuo pačiu sunaikinau ir varatozės 

erkutes. Taip atsitiktinai išgelbėjau biteles. Vėliau varatozei naikinti buvo atrasti vaistai. Šiuo 

metu toleruojama ekologiškai švari bitininkystė, parazitams naikinti taikomi biologiniai 

preparatai. 

Papasakosiu, kaip ekologiškai švariu būdu sunaikinau bitelių parazitus. Bityne augo didelė 

eglė, eglėje varnos lizdas. Varna išperėjusi vaikus nusileido į skruzdėlyną ir plasnoja, tarsi 

maudytųsi. Vėliau supratau, kad ji išsivalė nuo parazitų. Po „pirties” varna nuskrido į upelį, 

išsipuškeno ir tik išdžiūvusi nuskrido pas vaikus. Aš tą patį metodą pritaikiau bitėms. 

Avily, už diafragmos, įdėjau vata pridengtą skruzdžių rūgšties buteliuką, apačioje padėjau 

vazelinu išteptas groteles. Rūgšties kvapas erkutes atpalaidavo nuo bičių, bitės, suerzintos 

aštraus kvapo sujudo ir išpurtė erkutes ant vazelinuotų grotelių. Taip natūraliai išvaliau bičių 

šeimynas nuo varatozės.” 

Pasak E. Mylės, rajone bitininkystės verslo nėra, yra tik Respublikinė bitininkų draugija, 

kurios narys jis yra. Kiekvienais metais Respublikinė bitininkų draugija, vadovaujama habil. 

mokslų daktaro Jono Balžiako, vis kitame rajone organizuoja bitininkų šventes. Šiemet, 

rugpjūčio pirmąjį šeštadienį ir sekmadienį, šventę numatoma rengti Rokiškyje. Švenčių metu 

aptariami einamieji reikalai ir naujovės, galima įsigyti naujausios literatūros. 

Bitininkystė, pašnekovo teigimu, nėra labai pelninga, bet antrą pensiją galima užsidirbti 

sąžiningai. Medžioklę ir žvejybą laiko dvasios atgaiva. 

Bitės žmonėms duoda didelę naudą, tai ne tik medus, bet ir pikis, vaškas, žiedadulkės, bičių 

nuodai. Bitės apdulkina įvairias žemės ūkio kultūras, vaismedžius ir vaiskrūmius. P. Eligijus 

prisimena, kad anksčiau mokėjo už kiekvieno bičių avilio laikymą prie dobilų, grikių ir rapso 

pasėlių. Taigi reikia bitynus plėsti. 

R. E. Mylės Kapėnų kaime tėvų žemėje laiko 40 bičių šeimų. Vasarą biteles išveža už 7 

kilometrų į miškus. Miško kvapai paįvairina medaus skonį. 

Klausant nuoširdaus seno bitininko pasakojimo kilo klausimas, ar kiekvienas žmogus gali 

tapti bitininku? 

— Manau, kad kiekvienas. Reikia kantrybės. Bitės nemėgsta rūkalių, girtuoklių, joms patinka 

švarūs, tvarkingi žmonės. Bitės labai jaučia kvapus ir aplink vaikštančio žmogaus nuotaiką. Bitės 

žmogų taurina. Tarp bitininkų negali būti pavydo, turi kitiems padėti, jei bėda — padėti įsiveisti, 

patarti, pamokyti — kitaip nesiseks. Ne veltui iš žodžių „bitės”, „bitininkas” kilo „bičiulystė”. 

Jei bitininkas sieks tik pelno — jam tikrai nesiseks. 

„Domėtis bitininkyste galima pradėti bet kada, tik mesti tą užsiėmimą nepasiseka, bent aš 

nežinau tokio buvusio bitininko”, — lyg juokais, lyg rimtai baigė pokalbį didelę patirtį turintis 

bitininkas. 

Eidimtienė Marija. Stiklinis avilys vietoj televizoriaus: [Bitininkas Alfonsas Milevičius] // 

Būdas žemaičių. — 2001. — Rugs. 11: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Dar šį pavasarį sužinojau apie ALFONSĄ MILEVIČIŲ — bitininką novatorių, sumanų ir 

darbštų žmogų. Aplankiau jį Gyvolių kaime tik vasaros pabaigoje, kai didysis medunešis jau ėjo 

į pabaigą. Mane sudomino paties Alfonso padaryti aviliai stikliniais dangčiais. Sutikite, kad 

įdomu pažvelgti į šiaip nematomą bičių šeimynos gyvenimą. 

61

A. Milevičius — jau aštunti metai pensininkas. Anksčiau bitininkas dirbo vairuotoju Akmenės 

duonos kombinate ir santechniku kolūkyje. Visada jautė potraukį technikai. Ir dabar jo kieme 

stovi savomis rankomis surinktas traktoriukas, kuris praverčia ūkyje — per medunešį juo į 

laukus ištempiamas nešiojamas 15-os šeimų avilys — namas. Apžiūrinėjome avilius: Alfonsas 

vieną po kito juos nudengė, bitelės tyliai dūzgė, jų netrikdė trumpam įspindusi šviesa. Bitininkas 

pasakojo, jog stikliniai aviliai ir visi patobulinimai tam, kad būtų patogiau ir bitelėms, ir jam 

pačiam. Turėdamas 30 šeimų nesugaišta daug laiko priežiūrai. Stiklinis viršus leidžia pamatyti, 

kada koriai jau pilni, nereikia be reikalo trikdyti bičių, kurti dūminės. Mintis patobulinti įprastus 

avilius Alfonsui kilo prieš 10 metų, kai lankėsi Ignalinoje vykusiame bitininkų seminare. Jame 

dalyvavo ir svečias iš Kanados — lietuvis bitininkas, kuris papasakojo apie savo verslą, parodė 

stiklinių avilių pavyzdžius. Šia idėja užsidegė ir bitininkas iš Gyvolių kaimo. Išmėgino daug 

variantų, buvo net padaręs visą stiklinį — anot jo paties, beveik akvariumą, ir parsinešęs žiemą į 

kambarį. Avilio šonus užtamsino užuolaidėlėmis ir jas praskleisdamas stebėjo bitelių gyvenimą. 

Bitininkui šis užsiėmimas buvo įdomesnis nei žiūrėti į televizorių — pailsėdavo pavargęs po 

darbų, tylaus bičių dūzgimo besiklausydamas ir užsnūsdavo. Tik šeimininkei tas avilysakvariumas 

nepatiko, vis bijojo, kad nesudužtų. Kambaryje laikyti bičių šeimyną labai pavojinga 

— tai kaip uždelsto veikimo bomba. Bitelės kai kada būna labai piktos. Alfonso žmona pasakojo, 

kaip vienąsyk jų rainosios buvo įpykusios ir kaime užgėlė šunį, ožį, keturias vištas. Sugėlė ir 

kaimynę, kuri netoli bityno buvo pririšusi ožį. Jis ir supykdė biteles, nes jos nemėgsta triukšmo, 

nešvaros ir blogo kvapo. Negalima prie jų eiti nešvariomis rankomis, nesipraususiam, 

prakaituotam. Kai bitės užpuola, nereikia mojuoti rankomis, gintis, geriau ramiai palaukti, kol 

jos nurims. 

Dar ilgai kalbėjomės apie bitininkystę — ar tai verslas, ar pomėgis, o gal gyvenimo būdas. 

Alfonsas prisiminė, kad bites laikė dar jo senelis ir prosenelis. Aviliai tada buvo kitokie, padaryti 

iš medžio kamieno ir laikomi gulsčiai. Senieji bitininkai tada nenorėjo nieko keisti, sunkiai 

priprasdavo prie naujovių. O štai Alfonsas jau mažas būdamas domėjosi bitelių gyvenimu, jų 

įpročiais. Dar gyvulius ganydamas Alfonsėlis mėgino daryti mažus avilėlius kamanėms, turėjo 

polinkį į medžio apdirbimą. Tai ir dabar jam padeda — viskas bityne jo rankomis padaryta. 

Pasidomėjau, ar daug kas iš jo draugų taip pat tobulina avilius. Paminėjo vieną kitą, bet jie tik 

eksperimentuoja. Alfonsas, kur tik gali, viską tobulina. Štai jau seniai nebevarsto į rėmelius 

vielučių, o tinklelį pritvirtina tik keliose vietose prie šoninio rėmelio. Eksperimentuoja 

darydamas įvairių formų avilius. Jis sako, kad taip nori atrasti pačią tobuliausią avilio formą. 

Gražiai rikiuoja savo darbus kažkelintos kartos bitininkas, o aš žiūrėdama taip ir nesupratau, 

kas čia viską diktuoja — ar bityno šeimininkas, ar darbštuolės bitelės... 

Gyvenimas kaip upės tėkmė / Puslapį parengė Regina Ališauskaitė // Trečiadienio valanda 

(„Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 16. — Nr. 16 (27). — Tekste: 

„Būdo žemaičių” kelionė rajono paribiu tęsiasi. Mus lydi Viekšnių seniūnas Antanas Kuodys. 

Ši seniūnija — antra pagal dydį krašte. Valdos užima 220 kvadratinių kilometrų. Teritorija 

ribojasi su Akmenės ir Telšių rajonais. Gyventojai, susibūrę į bendruomenę, galėtų imtis 

iniciatyvos steigti Viekšnių savivaldybę. Antai Rietavas — viena iš mažiausiųjų savivaldybių 

krašte, galėtų būti puikiu pavyzdžiu. Viekšnių ir aplinkinių vietovių istorinis, kultūrinis paveldas 

— stiprūs pamatai savivaldai. 

Seniūnui ši mintis — ne svetima, tačiau šiandienos ekonomika ir finansai grąžina iš svajonių į 

realybę. O ji tokia: seniūnija kartu su gydymo ir švietimo įstaigomis per metus išleidžia 5 

milijonus litų. Tiek reikėtų surinkti pajamų į biudžetą, kad įsteigtoji savivaldybė išsilaikytų. 

Pagrindinis mokesčių surinkimo šaltinis — žemė. Iš žemės ir žemės nuomos mokesčio 

surenkama tik dvidešimtoji dalis reikalingų pajamų. Tad naujai savivaldybei steigtis nėra jokio 

finansinio pagrindo. Bent šiuo metu. 

Žemė — didžiausias seniūnijos turtas, šimtais hektarų dirvonuoja. O jeigu tiksliai 

suskaičiavus, tai seniūnijoje yra 1500 ha dirvonuojančios valstybinės žemės. Vykstant žemės 

reformai, daug paveldėtojų pasirinko pinigines kompensacijas už protėvių žemę. 

Trečią kartą nuo žagrės galima suprasti. Laukai — vien miškai ir raistai. Mažai derlingas 

dirvožemis įvertintas vidutiniškai šiek tiek daugiau kaip 30 bonitetinių balų. Pabrangus 

62

dyzeliniams degalams, arti žemės jau niekaip nebeapsimoka. Europos kraštuose tokie mažai 

derlingi plotai apsodinami mišku, o savininkams mokamos kompensacijos. Tad pietrytinio 

seniūnijos pakraščio laikas dar neatėjęs. 

Žukauskienė Genovaitė. Technika ir jos panaudojimas Papilės krašte XX a. pirmojoje 

pusėje // Papilė [Serija „Lietuvos valsčiai”] / [Sudarytojai Vida Girininkienė, Leopoldas Rozga, 

Rita Regina Trimonienė, Povilas Krikščiūnas, Juozas Pabrėža; vyriausioji redaktorė Vida 

Girininkienė]. — Vilnius: Versmė, 2004. — I dalis. — 1082 psl. — Tekste: 

Įvadas 

Iki XIX a. pabaigos Papilės krašto žmonės naudojo gana paprastus ir ekologiškus darbo ir 

buities įrankius, su kuriais dirbo patys arba juos traukė arklys. Dideliems įrengimams, pvz., 

malūnams, panaudodavo vandens ar vėjo energiją (1—144). 1871 m. pro Papilę nutiestas 

geležinkelis pakeitė daugelio šio krašto žmonių gyvenimą. Vieni jų buvo įtraukti į geležinkelio 

statybos darbus, per kitų žemę buvo nutiesti geležinkelio bėgiai, dar kitiems keitėsi kelias pas 

kaimynus. Iš pradžių pro šalį dundantys traukiniai net baugino žmones, vėliau — skatino 

šviestis, domėtis naujais technikos atradimais ir patiems kai ką diegti ar tobulinti savo ūkyje. 

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Lietuva nuo pat pirmųjų karo dienų ligi jo pabaigos 

buvo karo laukas. 

„Lietuvai teko maitinti milžinišką rusų armiją, o kraštą užėmus vokiečiams, į Lietuvą buvo 

žiūrima kaip į iš priešininko pagrobtą kraštą, iš kurio galima ir reikia paimti visa, kiek paimti 

duodasi. 1920 m. Lietuvoje buvo 40 % mažiau apdirbta žemės, negu prieš karą” 1 . 

Tarpukario Lietuvos ekonomikos pagrindas buvo žemės ūkis, todėl Lietuvos Vyriausybė dėjo 

visas pastangas, kad jis būtų našesnis, o tai buvo galima padaryti tik naudojant pažangesnę 

žemės ūkio techniką ir mechanizuojant produktų perdirbimo įmones. 

XX a. antrajame dešimtmetyje, pradėjus naudoti naują energijos šaltinį — elektrą, buvo 

sukurta daug naujų įrengimų bei mašinų, tarp jų ir naudojamų žemės ūkyje, buityje. 

Šiame straipsnyje rašoma apie Papilės valsčiuje tarpukariu naudotą buities, žemės ūkio, 

pramonės techniką, amatininkus ir meistrus, veikusias dirbtuves, Kairiškių kartono fabriką, 

geležinkelį. Žmonių gyvenimus vienaip ar kitaip veikė tobulėjanti ir vis naujas gyvenimo sritis 

apimanti technika, keitė jų mąstyseną, tarpusavio santykius ir gyvenimo būdą, socialinę padėtį, 

išsimokslinimą. 

Žemės ūkyje naudota technika 

Žemės apdirbimas, sėja ir derliaus apdorojimas — didžiausi žemdirbių darbai. Nuo senų 

senovės žmonės gamino ir vis tobulino šiems darbams atlikti skirtus įrankius, padargus ir 

mašinas. Iki XX a. pradžios žemės ūkio technika Papilės valsčiuje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo 

gana primityvi, ir tik po Pirmojo pasaulinio karo pasenusios ir neefektyvios priemonės buvo 

keičiamos geresniais naujos konstrukcijos įrankiais ir įvairiomis žemės ūkio mašinomis. 

Žemei apdirbti ilgus amžius buvo naudojami arklio traukiami plūgai. Šienapjovės, javapjovės, 

grėbiamosios, traukiamos arkliais, buvo gana retos. Jas pirkdavosi dvarininkai ir pasiturintys 

ūkininkai — tie, kas turėjo gana daug dirbamos žemės ir pievų. Kartais, kad būtų pigiau, šią 

techniką kartu nusipirkdavo keli ūkininkai (18)*. 1930 m. gyventojų ir žemės ūkio surašymo 

duomenimis, 10 % visų ūkių, pačių mažiausių savo plotu, tada dar neturėjo jokių mašinų, 

išskyrus žemės ūkio įrankius, pvz., medines akėčias. Pagal to meto statistiką, geriausiai žemės 

ūkio mašinomis buvo aprūpinti vidutinio dydžio ūkiai, o menkiausiai — smulkesni ūkiai 2 . 

XIX a. antrojoje pusėje — XX a. pradžioje, Papilės krašte užtvenkus Ventos upę, buvo 

pastatyta keletas vandens malūnų: Papartynės, Rudikių, Augustaičių, Papilės, Pašilės, Žerkščių- 

Purvių. Iš jų iki šių dienų yra išlikę Papartynės, Augustaičių ir Papilės vandens malūnai. Malūnų 

atsiradimas išlaisvino žmones nuo sunkaus rankinio darbo — malimo rankinėmis girnomis, ir 

atsirado naujas malimo verslas bei tos srities meistrai, kurie statė ir remontavo malūnų 

įrengimus (31). Daugiau apie Papilės valsčiaus malūnus, juose dirbusius meistrus galima sužinoti 

J. Vainoriaus straipsnyje „Papilės krašto malūnai”. 

Papilės krašte šienapjovę, javapjovę, grėbiamąją buvo įsigijęs Kazimieras Dambrauskas iš 

Šiliškių kaimo (46), Jonas Putnevičius iš Barvydžių kaimo — šienapjovę, grėbiamąją (8), Vincas 

Kulvelis iš Gumbakių kaimo — šienapjovę, grėbiamąją (95), Beresnevičiai iš Jakų dvaro — 

63

šienapjovę (18), Kinkių kaimo girininkas Kazimieras Šukys — šienapjovę (114), Antanas 

Norvydas iš Papilės buvo įsigijęs šienapjovę, o grėbiamąją pasidaręs pats (71). 

Sunkus ir daug laiko atimantis darbas buvo kūlimas. Jau XX a. antrajame dešimtmetyje 

Papilės valsčiuje pradėtos naudoti arkliais sukamos kūlimo mašinos (maniežai), kurios labai 

palengvino ir paspartino šį darbą. Arklines kuliamąsias buvo įsigiję: Jonas Šiurkus iš Gumbakių 

kaimo (9), Vincas Gricius iš Beržėnų kaimo (62), Vladas Sirutavičius iš Kairiškių dvaro (102), 

Jonas Kulvelis iš Žilių kaimo (67), Kazimieras Vėsulas iš Vervedžių kaimo (2), Alfonsas 

Sruogis, gyvenęs Eglesių kaime (90), Bronislovas Stupuras iš Rekčių kaimo (94), Jonas Lipskis 

iš Gamėnų kaimo (53), Antanas Jonuškis iš Krioklių kaimo ir Benas Daunys iš Rudikių 

kaimo (34). Pirmasis arkliais traukiamus žemės ūkio mechanizmus į modernią techniką iškeitė 

Šiaudinės dvarininkas Zigmas Beresnevičius — 1922 m. jis įsigijo naują traktorių „Fordson” 3 

(tuo metu tai buvo retenybė ne tik Papilės valsčiuje, bet ir visoje Lietuvoje, nes, remiantis 

1930 m. žemės ūkio surašymo duomenimis, Lietuvoje 1000 ha teko 0,14 traktorių 4 ). Apie 

1928 m. Liudas Noreikis iš Kerbediškių dvaro taip pat įsigijo naują 4 cilindrų žibalinį traktorių 

„Fordson”. Tokį pat, tik jau naudotą, traktorių 1928 m. nusipirko ir Alfonsas Bigelis iš 

Tautgailių kaimo. Jonas Putnevičius iš Barvydžių kaimo 1932 m. įsigijo traktorių 

„Internacional”. Barvydžių kaimo ūkininkas Karolis Ancevičius nebenaują traktorių „Fordson” 

naudojo nuo 1934 m. Apie 1936 m. traktorių įsigijo ir Vladas Sirutavičius iš Kairiškių 5 . 

Ne visiems naujoji technika buvo suprantama. Elzė Kupstienė iš Šiaudinės kaimo prisimena, 

kaip pas juos apie 1933 m. buvo atvažiavęs senelis Juozas Zikaras iš Biliūniškių kaimo. Pamatęs 

pro šalį važiuojantį traktorių, žegnojo jį ir pats žegnojosi sakydamas: „Čia, vaikeli, liuciperis su 

pečium važiuoja. Sumes į tą pečių tuos, kas nusikaltę” (50). Traktoriai buvo brangūs, kainuodavo 

apie 11 000 Lt, tad juos įsigydavo tik pasiturintys ūkininkai arba dvarininkai. Dalis ūkininkų, 

pvz., Jonas Putnevičius iš Barvydžių kaimo (25), Juozas Rupšys iš Zubrių kaimo (34), užsidirbę 

Amerikoje, Kanadoje bei kt. šalyse ir ten pamatę, koks našus, greitas ir palyginti fiziškai lengvas 

darbas, pritaikius pažangią žemės ūkio techniką, negailėjo pinigų jai pirkti. 

Kūlimo darbai dar paspartėjo ir darbo kokybė pagerėjo, kai buvo pradėtos naudoti garo 

mašinomis (dampiais) arba dyzeliniais varikliais sukamos kuliamosios mašinos. Turėjusieji 

traktorius nuo jo veleno per juostinę pavarą pajungdavo kuliamąją mašiną. Per kūlę ūkininkai 

rengdavo talkas, kuriose dirbdavo 25-30 žmonių. Prastais kaimo keliais sunku būdavo pervežti 

kuliamąją, ją traukdavo net 4-6 arkliai (8). Kai kuliamąją sukdavo garo katilas, ūkininkui 

reikėdavo parūpinti sausų, maždaug 0,5 m 3 malkų. Barvydžių k. ūkininkas Jonas Putnevičius, be 

minėto traktoriaus, buvo įsigijęs dvi kuliamąsias mašinas, dvi garo mašinas, dobilų kuliamąją 

(bukaunyką) (25). Juozas Rupšys iš Zubrių kaimo apie 1930 m. įsigijo kuliamąją su dyzeliniu 

varikliu. Jo kuliamoji buvo plačiai žinoma visoje apylinkėje (53). Papilėje gyvenęs Pranas 

Strazdauskas apie 1932 m. buvo įsigijęs garinę kuliamąją (113). Kuliamąsias dar turėjo Zigmas 

Beresnevičius iš Šiaudinės dvaro (18), Pranas Šiušė iš Latvalių kaimo, Antanas Jocas iš 

Biliūniškių kaimo (85). Kinkių kaime kuliamosiomis dirbo Pranas Čepulis (61) ir Petrošių šeima, 

kurios ūkis buvo pavyzdinis (70). Purvių kaime kuliamąją 1933 m. buvo įsigijęs Jonas 

Gauronskis. Ja kuldavo Purvių, Žerkščių, Avižlių, Pelkelės kaimuose. Už 1 val. kūlimo 

reikėdavo mokėti 5 Lt. Dėl šios kuliamosios Gauronskių šeimą 1949 m. ištrėmė į Sibirą (29). 

Papilės valsčiuje buvo ir daugiau kuliamųjų, surinktos žinios apie kai kurias saugomos „Aušros” 

muziejaus Technikos istorijos skyriuje. 

Gabūs ir nagingi ūkininkai, neišgalėdami nusipirkti pažangios technikos, pasižiūrėję į jau 

naudojamas mašinas, patys ėmėsi gaminti jiems reikalingus įrengimus. Dominykas Glozeris iš 

Tautgailių kaimo 1936 m. pasidirbo kūlimo mašiną, kurios būgną galėjo sukti arklys arba vėjas 6 . 

Šią kuliamąją mašiną D. Glozeris pasigamino iš medžio, tik būgno ašis buvo metalinė. Ant 

būgno, kuris dirbant sukdavosi, buvo pritvirtinti išilginiai spragilai. Būgną gaubė pobūgnis. Javai 

buvo kuliami leidžiant javus tarp besisukančio pobūgnio ir būgno. Per apatinę pobūgnio dalį 

išbirdavo šiaudai, pelai ir grūdai. Kuliamosios mašinos būgnui sukti buvo naudojamas 

originalios konstrukcijos maniežas, kurį suko arklys. Vietoj jo buvo galima panaudoti vėjo 

energiją. Tada maniežo smagratis būdavo padedamas lauke, o jo plokštuma nukreipiama į 

vyraujančio vėjo pusę. Kad jis suktųsi, ant smagračio reikėdavo ištempti drobules, kurios atstojo 

vėjo malūno sparnus. 

64

Juozas Skarbauskas iš Klaišių kaimo taip pat buvo pasidirbinęs panašią kuliamąją, kurios 

mechanizmą suko arklys. Jo sūnus Stanislovas ją patobulino, būgnui sukti „pakinkęs” vėją. Tam 

pagamino 24 sparnus, kurie, vėjo sukami per transmisinį diržą, sukdavo kuliamosios būgną. 

J. Skarbauskas buvo puikus meistras ir kalvis, jau XX a. pradžioje gaminęs arpus, fuchtelius ir 

kitą ž. ū. techniką (90). Kazimieras Batavičius iš Rudikių kaimo buvo pasidaręs medinį bulvių 

rūšiavimo įrenginį. Jis Pašilės malūne darė medinius dantračius, liejo girnas (31). Vincas 

Kulvelis iš Gumbakių kaimo kitų padedamas buvo pasidaręs burokų tarkavimo mašiną (95). 

Gabus ir nagingas buvo ūkininkas Norkus iš Biliūniškių kaimo, pats pasigaminęs kuliamąją. Ja 

kuldavo aplinkiniams ūkininkams (3). Aleksas Augustinas iš Dusų kaimo savo išmone ir 

nagingumu garsėjo visoje apylinkėje. Jis 1938 m. sukonstravo ir pasidirbo vienvagį cukrinių 

runkelių nuėmimo kombainą, kurį traukdavo 4 arkliai. Taip pat pasigamino dviem arkliais 

tempiamą grūdų sėjamąją (26). 

Žemės ūkyje naudoti traktoriai, garo mašinos buvo pritaikomi ir kitiems darbams, kuriems 

atlikti reikalingas sukimas, pvz., sukti gaterio pjūklus. 

1940 m. Papilės valsčiaus ūkiuose jau buvo gana plačiai naudojama įvairi žemės ūkio 

technika. 

*Skliausteliuose esantis skaičius nurodo informacijos pateikėjo sąrašo numerį. Vyr. red. 

pastaba. 

1 Rimka A. Žemės ūkis, Visa Lietuva, Kaunas, 1922, p. 210. 

2 Povilaitis B. Lietuvos žemės ūkis 1918—1940 m., Vilnius, 1997, p. 66. 

3 Žinios apie Šiaulių apskrityje esančius sunkvežimius, motociklus ir traktorius, LCVA, 

f. 862, ap. 1, b. 3554, p. 21. 



f. 862, ap. 1, b. 3554, p. 21. 

6 A. Griciaus aprašytas kūlimas, 1941, Šiaulių „Aušros” muziejus, Etn. sk., b. 53, l. 123. 

Mozgeris Algirdas. Atsiminimai / Bronislovo Kerio ir Algirdo Mozgerio pokalbis apie 

Algirdo Mozgerio tėvą Joną Mozgerį — dampio (garo katilo) mašinierių, kitus mašinierius ir 

dampius. — 2004. — Geg. 14. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Tievs turiejo tų dampį? 

— Tievs, tievs. 

— Ta bovo Juons Mozgeris? 

— Je je. 

— Ne Mozgiris? 

— Ne, Mozgeris bovo. 

— A kor ons gyveno? 

— Kegrių kaime. Ons pėrm turieje ir mažėsnį. Paskou tų atidevė mamos bruoliou ir ir 

nusipėrka galingėsnį jau. 

— A tas mamos bruolis kor bova? 

— Ons y Tryškiūs tėn. Ne, ne, ons ne, čia ne vietinis yr. 

— Vuo kū, kūleklę bova pasėdėrbės pats savo ronkuoms. 

— A dėdelė bova? 

— Dėdelė. 

— Iš tų didžiųjų. 

— Iš didžiųjų, jau iš didžiųjų. Jau čia tame Kegrių, tų, kor anėj bova čia keli tėn anėj tėj, ir iš 

anų bova pati didžiuoji jau ir ir. No ir ir. 

— A, kiek, kiek ans vaikų turiej? 

— Trys yr... 

— Pasisakyk vardą irgi. 

— Algis ir ir ir bruolis Juonis — Juons bova ir Jovita sesou yr. 

65

— O kada gėmes bova? 

— Ketvėrtaas. Tūstonti dėvyni šimtaa ketvėrtaas. Ons septyndešimts dvijų metų bovo ka 

mėrė. Nu taap panašee taas laikaas, žinau, kad rugpjūčio bova ar ar šešta, rugsiejo šešta bovo kad 

ons mėrė. Mama dar, mama gyveno kol’ daa pinkioleka metų išgyveno puo puo anuo mėrtėis. 

— A mamos kaip bovo pavardie ka jauna bovo? 

— Žalytė. Viel tėn iš — tryškietė jin bovo. 

— Vo, vo tievs bovo čia jau kegriškis? 

— Kegriškis ons... 

— Vuo kaap o tas tievs tų dampį gavo, ne pasidėrbo? 

— Ne, pėrko. Dampį nepadirbsi, jug ons yr... 

— O ten Suovaičiūs pasidėrbo... 

— Ai, tėn pasidėrbo tus... Nu dėrbuos dėrbuos, anėj dėrbo tuokius muturinius ir ir va. Garo 

katėlo i nepadirbsi — koor tau, tėn vėsor, tėn... 

— Nu sakė, kad kniedėjo... 

— Ne, nežėnau. Čia yr iš Klapiedos krašto, iš kažikor, gal iš Vokietėjos bovo atvežėj. 

— A kaip anų atvežė? 

— Nu aš nežėnau taas laikaas kaap anėj... Kaap a su arklees, ar bovo laivu atkelts. I paskou su 

arklees jug... Keturi arklee vėsą laiką traukdavo... 

— Kažkor vežė dampį irgi, tėn turbūt toliau, i nuvėrtis bovo, ont kelio, į griuovį. 

— Nu tada kuol atstatyt jau yr jau yr, sunkiai bovo. Nu a kad į pakalnes, jau tėn bovo šliožės 

tuokios pataisuomos ka jau ne... vuo arklee nenulaikys jau tuokio, tuokį mudilą. 

— Didelis bova? 

— Didelis jau ir... Žinuojau tų galingomą anuo, kaap anėj skaities, bet aš... seni laikaa yr yr... 

— Kada nusipėrko, kėik anam metų bovo panašee? 

— Ons nusipėrko kuol kuol... Kolamuoj dėrbuos — daa nebova ženuots. 

— O, ta vės gyvenimą ons i pradėrbo. 

— Vėsą, ka kuol jau ir ir ons išdėrbo, ir jau kap mumis draske, į tuo Rosėje kap nuorieje 

išvežte, kap ana atieme jau viskų. Paskou išejuom į Tučius ir ir tėn į Tučių tėn kažkuoks ar 

„Tarybinis artuos” kulkuozas bov. Tėn anų bov prijiemėj, irgi dėrbo tėn jau so kėtu dampiu, jau 

bet neb su savo, bet su kėtu, tėn mataa kėts, kėta jau zona čia bov, ir ir jau dėrbo so kėtu, į 

paskou pareje, kap jau iš tėn mumis... Toukart atgružėno tuo truobą, leido pareit. Parejuom mas 

ir jau toukart ir ir toukart jau moms ir, jau ir ons išejee pri... Dar nežėnau, mus nebdėrbo jau su... 

Pri gataro išdėrbo vėsą laiką gataristu. Turieje ons savo i zeimarį turiejo pasėdėrbės. 

— Vuo tų dampį paskui kam, kur? 

— Paskou kulkuozas ir ir... Bov ėlga laiką bova pas Krutinį kėimi pastatyts ir. Paskou bovaa... 

A tų, nežėnau, geraa nebeatsėmen, bov tėn pri kontoros senuosios, tėn kor bovo Kegrių mėško, 

tėn kažkuoks muziejou pastatyts. I paskou į metalą supjaustė ir išvežė... Standartinis 

standartinis... Krutinis irgi turiejo, ons savo irgi turiej Krutinis. Krutėnio mažėsnis bova. 

— O kaap Krutėnio vards bov? 

— Juons. 

— Vuo kas daa turiej, a Glodėnis neturiejo, tuokio neatsėmenat? 

— Bukonts turiejo. Dabaa yr gyvenvietiej pasistatęs, bov išvežts ons į Rosėje irgi. 

— Bukonts, vuo kaap vards anuo bov? 

— Nu nebgaliu nebgaliu... Tas vėins sūnus dar gyven čia su tuokia Žibikų Vilkaite yr žanuots. 

Ta Vėlkatė čia pėinininkė, ta Bukontienė. Ons bova eiguliu, dėrbo. 

— No taap a gers mašinists ons bova? 

— Kas? 

— Tievs. 

— Gers, bet tiktaa ons pats ir nekoldavo pas, nu pas tus jau mėnkūsius neidavo kol’t. Sunkee 

galiedavo... Ons eje pas kor jau didesni tėj ūkininkaa yr... Kad reikies parsivežt anam, sustatyt 

tėn, žėnaa... Jug reik pastatyt vėskų tėn. To kolamuoje partraukt. Neidavo pas tus, daugiau pas 

tus didžiūsius ūkininkus. 

— Nu a šnabės pagerdavo? 

66

— Nu juk kaap kaap i vėsi, chi chi chi. Juk kuoks mašinierius jagu ons jau būdavo kuoks, chi 

chi... Gaspadėnė jug vėsaduos... Turiej pats zelnių, tų kaap vadėno padiejiejį, tas kols, vuo tas y 

pri stala. Atskėraa į kėtą kambarį. 

— Vuo tas zelnius kas būdavo? 

— Bova čia, vėins Pranauskis tuoks, žėnau tų vėina, vuo daugiau aš kėto nežėnau. Kėtų 

pavardžių nežėnau. 

— Bet zelniu vadėno? 

— Zelniu vadėno anų, zelniu vadėno. Ne padiejieju, ne nieko, bet zelniu... 

— Kad atvažous ons, eis sulygs, ons žėnaa, atsiskaitysas, muokiesam už tų darbą, kaap i 

vėsor, lygs ir ir... Ne, ons nevažioudavo kor mažaa. Jagu posė, dėinuos nebūs pėlnuos kūlėmo — 

niekor nevažious. Vėin, sak, ont statymuos, jagu mon reek parsėvežt sosistatyt. I bov apkriauts 

pėlnaa. Nespiedavo. Pu savaitę išvažious kėtor. Dvarelee, jug ne kituokius, kumbainų nebov, vės 

kolamos yr. 

— Vuo tuo metu kada ans dėrbo, a tas Krutinis jau turiej, a nea dar. 

— Turieje. 

— Ka, mataa, vėinu metu, sakau... 

— I turieje anėj turieje dar, i tas Bukonts turiej ir ir Krutinis turiej. Trys. Paskou dar lygtai 

Mačius iš Dargužiškių jau tas. Tėn jau kap iš Tučių tėn posės. 

— Ar anam patėko būt tou mašinieriu? 

— Oii... svajuodavo... iki paskutėnės... 

— A miegdavo pašvėlpt? 

— Ooo... jug anū, mataa, turiej... Jug toukart būdavo i tėj nu ryta ir... Jug atsikels zelnius 

pakors už tų pečkurį, užkūrėms už kų... Muokiejom i mes, buvuom buvuom išmuokyti ir ir. Ka 

jau į talką, jau pradiet’ darbą, pėitams viel nukaukins, pu pėitų viel. 

No y bovė nuotykis, vėinam yr bovės. Anuo mašėna pas mumis pačius kūlė. Bov vėinam 

ronką nutraukta. Įkėša į... Kaap leid tėn tus kūliejee ir ir... Bovo ėlgus metus ons Svirkončiūs tėn 

ir ir bova eiguliu. Tėn Žiolpa tuoks, anam bovo ronka nutraukta. 

Nu i pats bovo — pėrštaa nupjaustyti, į zeimarį bovo įkėšės. Ronkos laužytos bovo. Y boves, 

sakė, esu krėtės nu mašėnos. Abėdvė ronkos bovo par tus vėitas laužytos. Jau žmuogos jau tėkraa 

kad mylieje, ons nuorieje dėrbtė. I sugebieje. Ka jau pats kulamuoje mašėną pasidarė, ir ir čia 

bova tas kažkuoks tėn anuo žydėlis untaa... Taa kulamuojee mašėnaa suvežė dalis. Pats 

meistravuot’ nuoriej, muokiej. Užsisakė ir ir tas žydėlis anam tų metalų, kas jau tėn — tėn ašys 

vėsuokes, tėn guolee, tėn vėsus, tus vėsus, vėsaa kulamuojee pristatė. 

— O taap špuosų neiškėrsdavo juokių, nenuveždavo tuo dampio nieks? 

— Nee, ir kas anų pavuogs, nepavuogsi. Reikiejo arklių keturių vežt. 




— Pats jau ka gimei Kegriuos? 

— Kegriūse aš jau, gryns kegriškis. 

— A kaip pase vards, ar Algis? 

— Algirdas. 

— O kada gėmis kelintais? 

— Ketursdešimt ontraas. 

— Kiek mokyklos baigęs? 

— Vidurėnę. 

— Vėsą vidurėnę baigęs? 

— Ne, aš čia... Mas baigiem vakarėnę. Kairiškiūs bova, ir čia mas daug važiniejamuos. Tap 

jau vidurėnė skaituos. 

— Nu dabaa pasakykit tuokį dalyką — kaip tų dampį reik užvest? Nu vuo gerai, atvežė, 

šalta... 

— Primetee mėdžių... Šuoni yr tas... dvė tuokios vuorės bova — traukė undenį. Vuot i 

kačegaryk... 

67

— O kaap tų undenį pritraukė? 

— Ons savaime, savaime. Dvė bova ir mat, ir kaap jau kaap... kaap kaist ons, ons jau savaime 

prisitrauk. Vamzdee, do vamzdee bovo. Vėins įjeit, ontras išeit. Mataa, šaltą pajam ir ir... vuo jau 

karštą išvaro jau tėn tas... garaa susidaro vėdou tėn. Jau i tėn reikiedavo, vėins žmuogus vės laik 

nešdav undenį jau vistėik jau. Bačka bovo, padieta bačka ir bov. I bačkuo, je, undenį ruoda, i tus 

i manometrs bovo ir. Jau yr jau, tėn kėik tėn jau jau nustatyta jau yr yr tas ir jau karštis jau i 

toukart atitraukee i praded soktėis... 

— Aa, tai pažiūri į tą manometrą... 

— Noje, kad jau yr yr... garo jau y, karšts gars ir ir. Juk tėn anam pu vėsą vakščiojo, tėn pu tų 

vėsą... 

— I kaap ta rankena atruodė, kuriuo reik patraukt? 

— Nu taap, ilgesnė, kap ta tuokia pat [apie du sprindžiai]. Tuok’ zdorova yr, pat... patrraukee 

ją, traukt taap reikiejo, ne sokt, ne. Vuo tėktaa reikiedavo kor jau kranaa bovo, tėn su undeniu 

kernuojaas, jau tėn kor tėn bovo tėi kranaa, vuo taap tėn kėto nereikiejo. Netatrauki mažiau tų tų 

ronkėną ir ir ir toukart mažiau tuo gazo, apsukų mažiau. Jagu nuori, jau reik daugiau, daugiau 

atlopaa... 

— Tai bovo tėn padalelės kuokiuos? 

— Bovo bovo bovo vėskas, tėn daa bovo tuokėj, kaap anėj, ribotovaa tuokėj. Paskou anėj 

išsiplies, jau matyt. 

— Aa, tėn kor sokaas vėršou? 

— Noje, tėn jau ir ir... 

— Bet galiedavo i labaa greit pasokt? 

— Oi galies... Kartaas vakaa prieisam paleist, kad ons šuokinies net, tušti jagu palėidi. 

— No jug tas tekinis didelis bovo. 

— Didelis bovo. Paimsi palėisi — ons ir drebies iš vėso. Jug garo yr, jug gars vėskų dėrbo. 

— Ak tai malkų prikėš... Vuo malkų bet kas gali prikėšt? 

— Ai, mašinierius, juk tam ons bovo, tėn siedieje ir ir ir... Malkos jau bovo, ir įkėšo ons. 

— A tuos malkos kuokios specialios? 

— Nee, juk paprastos, i pjuvenų kėš ir ir kuokių jau turies žmuonis. Pardaug gerų nereikieje 

tėn. 

— Ak tada jau pžiūr kiek jau tuo garo... 

— Jau garo jau yr, tumet atidaraa, tėj manometraa kad yr tėn ir ir. 

— Vuo tie vamzdee... Tas viens ta tėkraa į bačką eje, vo kėts a ne į lauką eje? 

— Ne, įeje į bačką vistėik ons. Vėins siorbė ir tėn... taap išeje šuoni. Dešiniame šuoni bovo. 

Tas išeis, mataa kap, ons atšals, ons atvėsis, vistėik ons ateis. 

— Tame kitame šuone? 

— Kėtame kėtame. 

— Ar iš karto dėržą uždiedavo ar...? 

— Nu jau užsidies užsidies jau. 

— Bet dar ant nesisukančio? 

— Nesisukončio ir ir uždies... Paskou kėtė bovo, kad galies parvaryt. Bet jau čia bovo vėsą 

laiką uždiets dėržus... Kap išjungsi visai tuo gazo nebūs, kad jau dėržą diesi. Vuo ka nujimt jau 

reikies dėržą, toukart anėj bovo įprate su ronka, prieis, ir užkėš, i nūlek tas dėržas. 

— A tų dėržą sukeisdavo, a taip tiesiai? 

— Mat kaap kaap gal’ jis pasistatyt. Jagu, mataa yr tas sokėms anims, jagu kartaas tėn iš iš 

galo, ne iš priekio kuli kulamuoses, bet daugiau ka nekeisdavo. Jagu jau nebūs kartaas kor kaap 

parsistatyt, kartaas kėisi. 

— Tada susuk anū? 

— Noji, toukart susokdavo, bet daugiau ne, mažaa kada tesokdavo. 

— Aš dyvydavaus, ka tėn didelis tarps būdavo tarp tų, kaap ons nenukrėsdavo tas dėržs. Ta 

jau ten tiek tėkslee reikiedavo uždiet? 

— No, nereikiejo, to švankračio platoms tuoks bovo ir unt kūleklės tuoks. 

— Ont kūleklės ta špūlie gera bovo. 

— Špūlie ta gera bovo. Nekrės, taap jau geraa reeks kuol’ anū numėsi. 

68

— Aš vienoj nuotraukoj žiūrėjau, ka ten didžiausias atstums — i kaap ons nenukrisdavo. Bet 

kiek aš matydavau, dažniausiai sukeists būdavo. 

— Nu mataa kaap yr. Vuo taap yr. Sukeists, jagu... diedavo tus tus švankračius, jagu anū 

sukėms, kaap kaap sukėms yr. Jagu iš vėinuos posės, sakau, kad ir ir... Ir jagu kartaas būdavo... 

Pas mumis bovo daugiausee iš kairies posės tas uždiets, vuo pas kėtus dar būdavo iš dešinies. 

Vistėik kartaas a sukėms nesigaun kaap. Toukart pas žmuogu rinkee būdavo, į daržinę įvažiousi 

— nestumdysi tuos kūleklės. Ont pantų pailgins tų stalėlį ka nereikiet pri tuo dėržo artėj lyst. Jau 

sauguodavo žmuones ka neitų. Jagu jau dousi iš tuos posės, kor dėržus yr, žėna, tėn tuokių 

didelių apsaugų nebovo kaap dabar kad yr vėsuokios tuos apsaugos. Uns eidavo be didelių 

apsaugų. Neleisdavo, nieks nevakščiuodavo iš tuos posės. Tų dėržą, tų posę ta jau žmuonis 

sauguodavo, kad jau neleisdavo eiti. Ont stalelio ka jau dous, vistėik apėisi aplinkou iš anuos 

posės. 

— O ka nuor sustuot? 

— Viel tų reguliatuorį ir viel sustūmė, i vėskas yr. Palengvele numažieje gazus i vėskas, i 

savaime sustuoj. 

— Nu vuo švilpius tuokius būdavo... a vienos rūšies, ar...? Kažkas čia gyrės, ka trijais būdaas 

galiedavo pašvėlpt. 

— Nu gal’ jagu kas pasėdėrbdavo, jug tėn paprasts vamzdis bovo prapjauts i vėskas. I viel tap 

pat paspausi garą, garą padous į tų ir ir. Nu i bovo garsingi ui ui, ka jau dous... 

— A pluonaa, a stuoraa švėlpdavo? 

— Stuoraa, stuoraa švėlpdavo. Ronkenelė bovo tam švėlpiou jau kada, jau pėitams ar pu pėitų 

jau vėskas, a nuryt, kad jau užkaito jau vėskas, jau mašinierius jau i švėlp — vėsa talka eikit 

dėrbt. 

— A bovo sutarta, vieną, a du kartus švėlpt? 

— Mus ka bovo, bovo sutarta. Nu daa su pagražinėmaas visuokees... Kikvėins savo savo savo 

tų turiejo savo i tuo švėlpio meluodėje ir ir nupypčiuodavo. 

— Tų vandenį nešiuodavo žmuogus? 

— Žmuogus nešiuodavo, reikiedavo nešt’. Jagu kor toliau, žėnaa, y bovo nešt kuo. Kubilioks 

bovo padiets, ons savo turiejo, ne žmuonių, savo. Prinešiniej, ten viens įtrauk ir ir savaime. 

Savaime trauk ir išleid. 

— Vuo ka baig dėrbt gal tų garą išleisdavo? 

— Nu jau naktėj išleis, jug užšals vėskų ir ir... Žėimą ir išleis vėsor ir undenį, ka nepalėktų 

niekor. Vasarą kuol dar dar, iš vėdaus neleisi. 

— Ak tų vundenį vistiek galiejo išleist? 

— Galiejo išleist. Žėimą nepaliksi, peršals i vėskas. Tų vamzdžių privedžiuota pu tų vėdų yr 

daug ir ir išleisdavo tėn jau. 

— A tėn tuom malkuom sudiet į vėdų tėn daug tos vietos bovo? 

— Nu bovo. Galiejo trejetą ketvertą klėbių sukėšt. 

— Ta jau galiejo pasidaryt greitį... 

— Mataa, reikiej tų užkaitint vistėik, tų undenį užkaitint, kad gars kėltų. 

— Vuo tas vanduo kažkur tėn aplinkui... 

— Aplinkou ons tėn vamzdžiu bov išvedžiuots, pu vėsą eje aplinkou. I aplink tus vėsus eje 

ugnis, aplik tus vamzdžius... 

— Nu ta dabaa jau žinuosiu kaap tas vanduo tenai... 

— Jee, šuoni bovo ir ir... 

— I pats prisiorbdavo. 

— I pats prisiorbdavo, nereikiedavo nieko. 

— I visaa ka tošts, vis tiek pats prisiorbdavo? 

— Pats prisiorbdavo, nereikies pripėlt’ niekor... Y bovo kranaa tėn, jug anus ir užsokt galies, 

vėskų. Bova, jagu, mataa, yr vasara, jug kartaas ka vežt nuori, jug neleisdavo anėj tų undens 

lauk. Vamzdžius atjungdavo, toukart kranus užsoks, nusoks tų vamzdį ka nemaišytumees 

važioujint. Atleis kaminą, nuvers ir ir, į tuo kamino vėitą atsisies tas furmuons... 

— Nu ir tėn tuoks platėsnis bovo? 

69

— No no, tuoks kor žemaa kamėns jau yr, ont tuo daa pasidies kuokį nuorintaas a maišą 

prisikėšėj kuo nuorintaas, šiaudų — ka minkščiau siedietų, i vairous tus arklius. 

— Bet reikiejo mokiet. 

— Nu jau ne kuožnas. Muokiet i pavairout. Reikiejo žinuot, vistėik apskaičiout reikiejo. 

Reikiejo gerus arklius, jagu vėins trauks, kėts velnio lauks — juk tėn nepavėši, apvirsi. Ne 

kuožnus vėins i pavažious jug dar. Tų pečių ka veš, dar taap žemiaus, vuo kūleklee, atsisiedi taap 

ir ir aukščiausee. 

— Tuo kūleklė... irgi važiuodavo ant vėršaus? 

— Ont vėršaus. Priekie bovo... pri tų kratytuvų tėn išeidavo ir ir tuokios dureles 

atsėdaruomos. Vuo tetė atsidarys tas dureles, atsisies — tėn bjauree bovo važiout... Vistėik reek 

nebijuot, drosee. Aukšta būdavo kūleklė, vuo tas pečius jau išeidavo žemėsnis ons jau tep, 

svuoris... 

— Čia turiejo a Tukys kažikuokį turiejo, irgi pasėdėrbės ir ons... 

— Tas Tukys kokiam čia kaime? 

— Ons bovo Ramoniškiūs ar čia kažin čia kažikor ons bovo. 

— Nu tų motorinių da gal žinuot kor? 

— Nežinau, žinau ka pri stotėis kažikas tėn turiejo, iš tuos posės, kažkas sakė, turiejo 

motorinį. Turiej tėn Tučiūs kažkuoks a Tėškus, a tuo a tuo... Ar ons, tuo kor čia kapsargis bovo, a 

tuo bruolis tėn, kas tėn bovo... Ir ons i pats važiavo, i medees kūreno. I pats važiavo. Žinau, 

atsimenu geraa, kad yr, esam mate, kad yr, važioujint. Mėdžių pridies. Daa jouksaam, būdavo, 

kad su medees. 

— Tėn y prie kapų tuoks mažylėlis. 

— Je, yr mažylėlis. 

— Tiek mažylėlis, bet vis tiek tekinee stuov. 

— Vėskas yr, je ir ir. 

— Žiuru, aš galvuojau išsiklaipee — ne, tiese tekinee stuov. Bet jau pluoni tie tekinee. 

— A nu kū tu... Tris kartus didesni bovo tievo, kaap tėn tuo kad yr. 

— Tėn visai mažylėlis. 

— Mažylėlis. Bet fasuons tuo tuo tuoks pat bovo vistėik. 

Vaišnienė Sigutė. Seno kirpimo meistras: [Liudvikas Knabikas] // Trečiadienio valanda 

(„Būdo žemaičių” priedas). — 2004. — Birž. 16. — Nr. 24 (87): L. Kazlauskienės nuotrauka 

„L. Knabikas vaikams demonstravo paties pagamintą kuliamosios maketą.” // Būdas žemaičių. 

— 2004. — Birž. 16. — Nr. 69 (813). — Visas tekstas: 

Devinta dešimtis žmogui sietina su poilsiu po gyvenimo darbų, tačiau Viekšniuose gyvenantis 

meistras Liudvikas Knabikas ilsėtis net nemoka. Savo darbo karstą pasidėjęs, be skubos toliau 

sau gyvena. 

Kokia kalba gali būti apie poilsį, jeigu visą gyvenimą dirbo, įvairių įvairiausių dirbinių 

primeistravo. Visų gudrybių senelis Liudvikas išmokęs, dirbdamas kitų meistrų pagalbininku. 

Užtekdavę pamatyti ir pats jau mokėjęs padaryti. Taip ir augo iš po meistro rankų pastatai, ratai, 

„šlajukai”, arkliams lankai, kubilai, karstai, kryžiai ir dar dešimtys neįvardytų praktinei naudai ir 

akiai pasidžiaugti skirtų dirbinių. Menas padaryti, tačiau nemažiau žavus mokėjimas apie viską 

su meile papasakoti. Kalba žemaitiška, seniai negirdėtų posakių ir žodžių prisodrinta. Ir 

nebežinai, kuo labiau žavėtis, ar stebuklinga barometro vaidmenį atliekančia sausa eglės šaka, ar 

pagal oro slėgį judančiu mediniu jūreiviu. Čia pat ir stogeliai pakelės smūtkeliams. Dar 

neužbaigta kmynų kuliamoji. Tačiau įdomių įdomiausias senovinės javų kuliamosios maketas. 

Net į Šiaulių muziejų prašę atiduoti tą maketą, nes tikros kuliamosios nei berasi, nei į muziejų 

patalpinsi. O makete viskas kaip tikroje mašinoje, tik šešis kartus sumažinta. Ir pasakoja 

meistras, viską čia pat parodydamas ir pavadindamas. Sužinome, kad kuliamoji buvus 6,5 m 

ilgio, 2,4 m aukščio ir 1,2 m pločio, o aptarnaudavo ją net 22 žmonės. Parodo meistras ir kur 

„dromulis”, „redelės”, „vėjalkos”, „sėita”, pelų ir šiaudų kameros. Visą kūlimo eigą 

pademonstruoja iki pat „pėrmlakų, ontrininkų ir tretininkų” grūdų išbyrėjimo. Išsiaiškinę apie 

kūlimą, imamės apžiūrinėti skiedrų drožiamosios maketą. Čia irgi viskas paaiškinama rodant 

makete: ir tai, kad natūroj skersmuo buvęs 3 m, ir kur „kloce” ir „klemare” yra. Nesunku 

70

įsivaizduoti našų dviejų žmonių darbą, kai per dieną po 100 kapų skiedrų surikiuodavo (kapa — 

60 vnt). 

Parodęs esamus ir papasakojęs apie apylinkėse likusius gaminius, senelis Liudvikas pasisako 

19 metų klarnetu pragrojęs. Prisimena ir kaip 1944 metais, slėpdamasis nuo vežimo į Vokietiją, 

šešis mėnesius ir tris paras giminaičio tvarto slėptuvėje pratūnojęs. Slėptuvė buvus tokia, kad tik 

keturpėsčias tilpęs, o nuo šviesos ir maisto trūkumo ėmę slinkti plaukai ir birti dantys. 

Medis gyvas, tad paklūsta tik gyvybę jaučiančioms rankoms. Liudviko Knabiko rankos 

reikalingos dar ir šiandien. 


diktofono: 




— Juons. 









Eselinienė-Kriaučiūnaitė Zelma. Atsiminimai / Broniaus Kerio pokalbis su Zelma 

Eseliniene. — 2004. — Liep. 20. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Bovo i tuokių kūleklių, nu šitaa vaa dar Jašius Beržunskis y gyvs, ons turieje su arkliu 

sokama. Kor Zanė Beržunskaatė y, juk tas anuos bruolis Jašis Beržunskis y. Tai ons turiej tuo 

šitaa, no bovo tuoks rats, so arkliu eidavo tėn, sokdavo, y bovo kuliamuoji. Labaa daug metų, nes 

ons daa pėršuos mono seserėi, jau omžėnatilsi, ta jau šėši metaa, kaap mėrusi. Bet mes ka 

susitinkam su Jašiu da pasišnekam. 

— O kieno sodyba čia bov, čia va ta, kor medžiai? 

— A kur Turkauskio Juono? No, Turkauskio. Ana bova... Pirmiausee bov Balienės senelės. 

Paskou ta perleido Šarkiou Albertou. 

— Vuo čia pjuovė lėntas, jug mono vyrs turiejo ne vėin kuliamuoją, bet i zėimerį. No i tas 

[dampis — garo katilas] sokdavo. Bet tada tas, a nebovo kulkoza? Kad Grams padiedavo anam 

pri tuo garo katėlo. Iš Ašvienų, mergų viliuoks, numėrė tėkriause. 

— Vuo Žebrauskis iš kuriuo kaimo bovo? 

— Vuo čia iš Suovaačių. 

— Ta ans turiejo tų garo katėlą, a didįjį turiejo, a mažųjį? 

— Nu tuokį ka kuliamuoją soko, aš tų arklio jiegų i nežinau kėik tėn anų... Šėtaa Daukšas 

Vacluovs turieje tų motorioką. Paskou ka tas [Eselinas] nebedėrbo su tou Žebrauskiu, tai dėrbo 

su Daukšu, mono vyrs. Su motoriuku. Koudys y bovis, va šėtaa Marškuonie — va tuos tievs, kor 

dabaa Poškienė mėrė, tas bov mašinierius. Kad tuo Degočio, šėtaa kor čia bov Plougūs, tievs 

mėrė, tai tas irgi bov mašinieriu. Tievs jau, ne ons. Tai tada šėtaa vėsė mašinieree nešė. Kėik 

žinau, va i Koudys, i Daukšas, i mono vyrs va. Vuo aš kėik čia žinau, aplinkou sukuos Daukšas. 

Nu, o paskou mono vyrs bov iš kulkoza gavis dar „Neris” mašiną vadėnamą tų kuliamuoją. Bet 

kas dabaa anam soka? Kulkuoza kuoks motors? [...]. Suovačiūs va, kor tuos kiaulydės y tėn, 

Triušinskio buvusiajam ūkie — Stancevičius Edvards, bet jau mėrės yr. Bovo įkėšės, švėnt dėin, 

sak, kūlė i nutraukė ronką. 

— Kur tuos Padarbos bov? 

— Vuo če, kur bov Milieškaatė. Tėn tuoliau mėškė bov Vėlėmaatės. Tikriausee ka i Pliuskys 

priklausė tuom Padarbuom, tas pačiam pagelžkelie. Sidabras, Rekečiams tas daa priklausė, mūsų 

kaimou. Tėn Milieškaatės, Vėlėmaatės, Kresneeckio vėita, Pliuskys. Paskou daa bovo tuokia 

71

Statkienė. Paskou tuo Statkaatė bova... nu vat Statkaatės tuo vyro nebatsimenu pavardies. Anaa 

vėins bov Runkauskis, i taap įduomee numėrė. No čia suoduo bov tuokėj, čia Degočio, 

Šliaudario, daa kėik čia dar bov tų ūkių. I tas Ronkauskis neešė krepšius pardout’. Nu, mon 

vyrou, kap tuoks tas darbs, nie laik kada tus krepšius pint’. Nu ir, aš i pajėmiau tris tus krepšius, 

bet laimee, kad aš anam sumokiejau pinigus. Mon sąžėnė švari. Ons nueej tėn, gierė gierė ir 

užmėgo pas tų Šliaudarį. Čia dabaa Daukšas Juons tas a ne valdo tėk tuo žemę, tėn tėi kalnaa kur 

bovo. Čia bov Degočio, nu čia bov Bogužo, už Bogužo bov Lungio. Tėn Lungio bov ta dėdelė 

kūtė. Už Lungio va bov Vuoverio, bov Jakučių. Paskou dar Opulskio bova. [...]. Vuo tėn, kur ein 

tas kėts kanals, tėn bov Turkauskio mėšks, dabaa bov atėdouts tam Kėnstavičiou. Kėnstavičienė 

bov gėiduorka, eej į bažnyče. Anėj bov irgi kap tremtinee, anų vėita kažkor, a če pri pabrėko, kor 

tėn užstatyta, če bov tas mėšks atėdouts. Tėj senėje Kėnstavičee y jau mėrėj dabaa abodo. No, o 

tas Kenstavičioks bov iš Purvienų Gargasaatę apsiženėjes. Vuo mon tievėškė i tuo Gargaso žemė 

rubežiavuos, nes aš pri Mėižių ežero eso gėmus ir išaugus. 

— O kaip Jūsų mergautinė pavardie? 

— Kriaučiūnaitė. Mona tieviškė, va če Purvienaa, če mon tieviškė. O Pačerinskienės žemė va 

taap eje aplink mon tieviškę. Šitaa kap ej tas vėiškelis, va če tėj krūmaa, če tuoliau ežers, va če 

bov Pačerinskienė. Pakelie yr lėipaa dar kor bov Pačerinskienės, kor pypką rūkė. Tėn, kur bovo 

tuoks kelėlis su egliem išdėigts, va tėn bovo Gumuleckio dvars. Če jau pasisokont į tų Mėižių 

vėiškelį. Seni jau, tėn i tuos eglelės i senos. Bet ans, tas kels išeeje jau ne į če tų vėiškelį, be tėn į 

tų, kur tas Mėižių vėiškelis. No, tai tėn bovo Gumuleckio dvars. O paskou, va į tų galą, če dabaa 

nu mūsų, skaituos. Mon tai bov ontras gals. Če bov, tam Pačerinskiou daktarou priklausė. No 

dabaa, nu, kor seniau tas namėlis bov, kor sudegė. 

Apie Latvelių kapines Palnosų kaime 

— Aš du nabaštėkus žinau. Vėins bov — pas mono tievus karšinuos tuoks Pricis Sakalauskis. 

Tuoks iš tetės kažkuoks, no tuolėms giminaitis. No i tas y tėn palaiduots. Bet aš buvau daa 

kuokių devynių ar aštounių metų tuokia dar. Ir yra tuo Aduomo Sakalauskė mama. Ir anuo tetis 

tėn tėkriausee y, kor bov tas Aduomėlis, paskom Mylė ir Ancė kor bov, tad tėj irgi iš mon tetės, 

tuolimi gėmėnės. 

— A tai viekšniškis Adomėlis tas? 

— Ne ne ne, Palnuosūs kur bov. Ons mėrė, tuokiuos Švažienės muotėnos metėnės bov, i tuos 

metinies bov i, sak, va kap ej iš kambare į pryminę, išvėrt par slėnkstį. Mon krėkšt tievs ons 

bovo. Mūsa... kol bov tėn va kor sakau Rimonaitis kur gyveno, seniau bov tuokia Garalienė, 

paskou ana mėrė, bovo anuos duktie, i ta anuos duktie pardevė tam Rimonaičiou. Tai ta 

Garalienė prižiūriejo tus mūs kapus. No, tus senučius tai kų aš atsiminsu, ka aš negėmusi buvau 

kada anėj mėrė. Nes tetis mono pri pamuotės augo, o kor ta pamuotė palaiduota, aš iš vėso net 

nežinau. O tas senuolis, tai lygee per savaitę, ons tik savaitę, ons septintuo rugpjūčio mėrė, 

skaituos, vuo aš keturiuoliktuo gimiau, tai kų galiu tų tų kapavėitę atsimint. Nu vuo dabar va tuo 

Sakalauskio, tuo Aduomelio mamą ka laiduojuom, tai mon tetis jau mėrės bov, bovau kuokių 

septyniuolėkos metų, kad aš pati jau arklį vadžiau, su arklees važiavuom. Nu va, vuo putuo 

daugiau aš nesu ne buvusi. 



— Kur Jūsų ta žemė bov, a pripat ežero, a ne pri ežero? 

— Ne, pri ežero neprieej, unt šėn, unt Purvienus. Taap kap anoukart ka sakiau, dvaro, tuos 

Pačerinskienės, užeej ta žemė. Pačerinskienės baigies, prasidiej Gumuleckio. 

— Ka tos liepos aug visai ant tuo kelio, trylika liepų — suskaičiavau. 

— Senos? 

— Jo, senos, aukštos. Anuos aug ant tuo kelio, kur jau į Palnuosus važiout, Meižių kelio. 

— Nu tai va, Pačerinskienės sodyba tėn bovo. Tėn, tėn, Pačerinskienės sodyba bovo. 

Važioujint tou pčiu keliu, unt Vėikšnių dar... Mes seniau tou keliu važioudavuom. I paskou pruo 

Gumuleckio kumetyną sukdavuomies va į tų kėlį, kur če ateidavo — pro Kriaučiūnienę kur eej, 

kur dabar tų parvažą kap išnaikėno visai. Če bov Gumuleckio. Vuo dabaa, ka Jūs tėn suskaitiet 

72

tas liepas, tai va, nu tuo šitaa kelio, va kur tas bov pasisukėms ont Vėikšnių, nu tai če dar bov į 

Gumuleckio sodybą egleles suodintas, tai tuos irgi senos. 

Tetis nečiesu mėrė ir aš nu keturiuolėkos metų, pinkiuolėktus ėjau, ka būč’ buvusi nuors 

dvidešimt. Tetis turiėj dvidešimšėšis hektarus žemės, tris arklius, šėšis karves laikiem, po dvi 

veislines kiaules laikydavuom. Mo nebovo kor tarnaut’. Kriaučiūns Janis. Dėltuo, ka gryni latvee 

mes esam. Dėl tuos pavardies viel būs kėtaap. Sako, puonaa negeri bov. Bovo mon tetės jau 

snuolis turbūt. I bov do sūnaa. Jagu kam bov vėins sūnus, tam nejiemė į kariuomenę. Tai tas bov 

jau tas didysis kars, kuriuo aš nemačiau. Če dabaa ontrųjį karą aš mačiau. No ir... i bova... tėn 

dvari tuoki panelė, no mergė, kap sako, Kriaučiūnaitė. O mūsų senuoji pavardie bovo Čanka. 

I tas puons pajiemė vėiną sūnų perrašė unt tuo Kriaučiūnaitės, i taap mums prikėb ta Kriaučiūno 

pavardie. No, i tada ne vėinam, ne ontram nereikiej į kariuomenę eiti. 

No, anėj trys bruolee bov i Daukšienė bov sesou — Kriaučiūnaatė Paliuonė, Vacluovo Daukšo 

žmuona. Jug dabaa če y do oužoliokaa i didelis akmou, kor anėj bov psistatėj. Tai anėj tarnavo 

pas Radavičienę, va i ta Paliuonė Kriaučiūnaatė i tas Daukšas. Tėn i susipažėno. 

— Ka ta pypkę rūkydavo [Pačerinskienė], tai ana Marija bovo, ane? Vuo anuos vyrs bov 

geležinkelietis? 

— Gal seniau bovo, bet anų mėški mėdis užmošo. Ir anaa tuoks lėkėms — ir anuos sūnų irgi 

taap pat užmošo. Ir anuos martie bov tuo Ašvienų Pačerinskio duktie Halina. Bet anuos 

nesugveno, ana če atvažioudavo, bet ta Halina daugiau bov pas tievą, negu čia pas tuo oušvienę. 

Ta vėina pati bovo. Kuol stipresnė bov, nu anaa tėn bov vaikee, merges, tėn stuoviedavo 

dešimtimis metų. Ka aš išaugau, bov tuoksaa Ontė Vėlavičius, va bov Duomė Rimkus, va če tų 

Rimkų giminaitis, kor če bov. I bova Juozas Paplauskis, ir anėj metų metaas bov. 

— Pas tą Pančerinskienę? 

— Ja, pas tuo puonią. Nu ir būdavo tarnaitės dvė. Vėina skaities laukėnė, ontra, kaap jau, 

numėnė. Ta valgyt vėrdavo, tėn — gyvuolius šerdavo. Mėlžt’ mėlžo abėdvės, nes dėdelės bondos 

bov, šiemargės karvės, kėik žinau, vėsos bov, matydavau. Nu va, arklius šierė — bov atskėrs 

kumiečius, kas šerdavo arklius, prižiūriedavo. Bovo vinioulėka arklių, pėnkės puoras i vėins kur 

puonia važiavo. Juokio traktoriaus, juokiuos tėchnikos. Pusontro šimto ektarų žemės ir apdėrbo. 

Mūso bov dvidešimtšėši. I dėvyni araa dar. Tėn tuoliau nu mūso, tėn bov tuokia Marjuonėškė — 

anuos kumetyns. Do kumetynaa bovo. Tėn bovo už miškelio ontruo pusie tuoke mūrėnė, vuo če 

bov medėnė. No i če tuo medinie daugiausee trys kumiečee būdavo, vuo tuo mūrinie — do. No i 

tėj kumiečee eje irgi skaities kuožn dėin pas anuo. Nuryto nueidavo i vakarą grįždavo į savo 

šeimą. O tuos muotrėškos anų jau, šimtą dėinų turiejo išeit’. No ir anėj gaudavo tėn daržams 

žemės, karvės anų, munruods, ka ganies kartu su dvaro karviem. Ordinarijas gaudavo, grudų. Tėj 

kumiečee vėsi partekėj gyveno. I kiaules nusišerdavo, lašinee plaštakinee būdavo. I patys 

pavalgėj. Mon tetis važioudavo i malūną petliavuot’. I tėms kumiečiams nuveždavo. 

— Į kuokį malūną? 

— Į Vėikšnių ir į Gudų, kap kada. Dvijuos vėituos. Sakė, ka Gudūs lygtai geriau, o kartaas 

būdavo tėn dėdelės eilės, kap tėn, negaliedavo, tai Vėikšniūs dėrbdavo. O malt’ i kroupus dėrbt 

tai Vėikšnių malūne dėrba. 

— Vuo dėlkuo ana tą pypkę rūkė? 

— Gal iš tuo pergyvenimo. 

— Bet rūkė ana tikrai? 

— Rūkė, i mon vyrą išmuokė rūkyt. Nes, sakau, kad va anaa tų vyrą užmošo mėdis, i sūnų. 

Tam miškelie, tėn nu mūsų tarp anų bov tas mėšks tuoks, nu kelio ein į rytus. Anuo išvežė ne 

tada, ka če vėsus vežė, bet keturdešimpėrmaas metaas, jau tų pėrmūjį kartą ka bov roskee parejėj. 

Išvežė su kažkuoke lėngvuoje mašinele. Mes savo kėimi aiškee matiem tų dvarą, jug tėn, kas tėn 

bov — septyni šimtaa mėtrų. No ir... i tėktaa paskou vakų jau mūsų nieks nebleido. Ana bov, nu 

dar jau seniau, kaap iš nuobodomo, radiją įsivedusi. Nu vuo tėn tuokėi kap užsakuovaa 

važiniejuos. Bet tėn ta lėmpinė bov tada, ne elektros, niek nebov. Nu ir tada mes vakaraas 

nueidavuom tėn klausyties tuos radėjes. Bet aš, tuoks tas vabals, toukart ne bu, ne be nesupratau, 

mon bum bum i vėskas ta radėja. Pas tuo puonę bov. 

73

I kada mes anaa darydavuom... ana cigarietus tus ne pėrkdavo, bet pėrkdavo atskėrą tabuoką, i 

paskou tus gilzes. I turiėjo tuokį, no, tuokį sulenkamą tuokį metalinį tuokį, kap ons... Tėn tų 

pridiedavo su tabuoka, užlenkee i užmauni tų jau tų tuštį, tų cigarietą ir išspaudi į vėdų. 

Paskou an bov tuok’ panelę prisiviliuojusi. Mažeikytė Galina, kaap an bovo... Bovo tuoks 

Henriks puonaatis pas anuo, bet tas puonaatis neėlgaa pabovo, nesugyveno. Vuo taa panelee ana 

nurašė posė torto. Tam Paplauskiou, tam savo vyriausem darbininkou, ir... Nu bov sunegalavusi 

anaa sveikata, guliej Mažėikiūs liguoninie. Nu tas bov prieš keturdešimtus metus dar, ka mon 

tetis da bovo gyvs, ons keturdešimtrečiaas metaas y mėrės. Nu ir tad parašė anėms, da parvaževis 

tetis bov kap liudininks tėn. Če aplinkou nie tuokio žmuogaus, kap mon tetis bov, nebov baigis 

juokiuos mokyklos. A do metus į pėrmą klasę ejis, bet ons rašė tėstamėntus, ons muokiejo 

vėsuokius darbus, auksinių ronkų i galvuos, bet va gaisras ka bov, i pėnkdešimtdvijų metų mėrė. 

Daržinie, bov lėnaa mėnami, i daa tas pats susieds, tas Paplauskis mynė. Ir tuoks bovo, kad rado 

kelias driegnas saujas i uždiejo unt pečiaus išdžiuovint. Ir akurat tas Rimonaitis daa bovo, 

nebžinau dabaa daugiau gyvų žmonių, kas bovo. I tetis nusapnavo tų naktį. Reikiej grūdus 

išvežt’. Nu, kaap mes buvuom, dvidešimšėši ektaraa žemės, kaap jau didžiūsius šeimininkus 

skaitė, nes ten visi kiti, tėn Strazdauskis, tėn kas, kas vinioulėka, kas tryleka turiej. Vuo 

Žukauskis, Raginienė bovo tuos Lietuvuos laikų savanuoree bovo. Tėn ar eglelė, ar oužulioks. 

Mon traktuoristaa y paskuojėj dar, kad arė dabaa tas dėrvas kor bov, tėj jau bovo iš tuos puoniuos 

nuarta, če yr žemės atimta. Vuo tuo Žukauskė, pats y mėrės, vuo ta žmuona, kėik aš žinau, 

tebgyveno Ryguo su dukra, o sūnus Mažėikiuos. Su mon bruoliu vėinmetee, tas Bladoks. Ir y 

žanuots tuo Degutaate, kor aš seniau sakiau ka Degutis mašinierius kur bov. Seniau anėj 

atvažioudavo če. Kažkor če tuos Degutaatės žemės žiūriet. Pas munį palėkdavo mašinelę, bet 

dabaa ne pernaa, ne šimet nebov. No, i tas pečius karšts, ir užsidegė. Va lėnaa aukštaa. Če pečius 

yr, tujau pat ardaa, skaities, kur sudžiauti lėnaa, tik pradieta mint. Ir užsidegė. Nu bovo kuovo 

devyniuolekta, Jūzapo dėina. Nu i vėskas, i doubuo pradiejo degt’. O ont tuos doubos vėršou 

bovo sieklėnee duobėlaa mūsų. I tetis nuoriejo tus duobėlus numest’. Nu, galvuojo, ka užgesys tų 

daržėnę. Ir, tų šėtaa, ka palėp aukštaa, tėn dūmaa sujiedė plaučius anam. Ir aš žiūriu, ka tas tetis 

atsiklaupis, tėn vyraa neš tuom kuoptuom i pėl undenį, sakau, ka tetis nebejam tuos...Tai va, 

tuoks Šliaudaris Antans bov, tėn tuoliau tuoks, kalviu bov, ons tetei dėrbdavo, nebeasimenu, 

ruoduos a Pargauskis, kas tėn dvėjou nujiemė tuom kuoptuom jau anų leisgyvį. Ir ka parnešė į 

truobą, pradieje dėrbt’ tų dirbtinį kvėpavėmą, atgaivėno. I tas Žiolpa daa kaimyns, irgi už tų tėn 

daa lėipų biški pažiavus, bovo Žiolpos ūkis. Dabar, kėik aš žinau, Permėns Petras valdė, bet aš 

nežinau dabaa ons betvarko, a ons į miest parej gyventi. Bov tuoks Jankauskis daktars, tuo 

pačiuo, kor dabaa y ta liguonėnė, pasakė ka „tie vaikai liks be tėvo”. Kad plauče bov į potas 

pavertėj. No i tėik i bebov, dvidešimpenktuo i numėrė. Ir ons nebeturiej garso, kad kalbiej — 

šnibžduom kalbiej. Dvidešimketvėrtuo palėko pėnkdešimtdvijų metų, dvidešimpėnktuo mėrė. Va 

i palėkuom keturi vakaa, aš vyriause, vuo mažuoji sesou y dėvynees metaas už muni jaunesnė. 

Ta tetės neatsimen, tik jegu iš nuotraukos, tų nuotraukų irgi mažaa labaa yr anuo. Ir jegu 

susapnou kada. Ana gyven če prie Šeduvuos netuolėj. 

Paežerie, kor bovo tuokėj kapelee, tėn tuokės vėišnis augo seniau ir už tų zars i prasidiej 

Gumuleckio. Gumuleckio žemė, lygtai, kap sakė, akuriat neprieidavo tikslee pri tuo [ežero]... Bet 

ka puonaa ka bovo išsidalėjėj, tad prileido tų Gumuleckį irgi pri tuo ežero. Dabar, kėik aš 

girdiejau, kad a keturi yr išsidalėjėj. Nu bet va, Gumuleckio gal būt vakaa. O tuos Pypkuorienės 

tai nebie vakų. 

Kada mes auguom, tai bov du bruolee [Gumuleckee]. Vėins bov Rauduonbarzdis vadėnams, 

no anėj kap roskee tuokėj, vuo ontras bov muokytuos. Dar mono bruolį muokėno Purvienūsi. Pas 

Botkų bov muokykla, kažikap, a vėin žėim. Vakščiuodavo ons tėn. Gumuleckee. Kad vėins, 

lygtai kap roskio bovo, a ne Saša. No, i tam vėinam bova do vakaa, ontram, tėn tam 

muokytuojou, bov trys — dvė mergelės i sūnus. Ta vėin mergelė skambindavo per televizuorių 

dar, muzikė tuoki bov ir ana dėdelee, vėsa širdim nuoriejo muni išmuokint. Anėj atvažioudavo, 

pas mumis bovo didžiausis vėišnių suods, puo šimtaas litrų ougų surinkdavuom. Tai tėj 

Gumuleckee, kap če vasaruodavo, taap anėj če negyveno, no ir atvažioudavo, i da Irena — Irina, 

kaap ta vardu bovo ta didesniuoji. Vuo tuos mažesniuosis aš... net neatsimenu. 

— Tą Iriną, tą atsimenat, a ne? 

74

— Ja, ta kor bov... Ir ana ej tap kap raiša biški, tap kažkaap koujos anaa bov. Myliejo katėną, i 

guliej, katėns sudraskė. Iš tuo bov užsiruožijusios tuos kuojos, i bov tuokios susuktos. Bet ana 

va, ne kartą girdiejau, kap jau atsirado elektra, kap televizuorių nusipėrkuom, tai girdiedavau, 

kad skambėn Irina Gumuleckaitė. Ir ta Irina, tėik monėj, kap anėj važioudavo nomėi su tuom 

suskintuom vėišniem, ir ana veždavuos muni — muokėno skombint’. Bet, nu per vasarą kėik 

anėj tėn pabūdavo, anėj išvažioudavo ir ačiū Dievou ka tik išvažiavo. 

„Balandelis” — bovo pravardie. Nuvažiou į Spruogėškę, tai mes, kaap jau begaliejuom, 

liekiem į Vėikšnius, omžinatilsi, šimet numėrė Tumkevičienė, pas Amylelę vaistų. Vu tai ons, tai: 

„Balandeli, negalima, tokių neduodama...” O nueiseem pas Amylelę, i gaudavuom. 

— Kėik tėn tų Pančerinskių iš vėso bov? 

— Nu tai daktars Pačerinskis ir Ašvienų Pačerinskis. Če bov Pačerinskio, vuo če tujau pat 

Daugėrds bovo. Tas Ašvienų, kor bovo pri tuo Daugėrdo, tas biednaa gyveno. Aš nežinau, kor 

anuo ta žmuona kada bov. Kad anam bovo dvė dukterys bovoses, bet ta vėina če mažaa 

egzistavo, tiktaa tuos Pačerinskienės ta martie, ta Halina. Nes ans no tuokį pėino surinkėmo 

punktą turiejo. Ir tetis veždavo tėn pėiną nuryt, kartaas ir aš nuvažioudavau kartu tėn pasižvalgyt, 

tai pavasarį, dar žuolies nebūdavo, prikėrs eglišakių kėimi i paleis gyvuolius ganytėis. Taap kad 

skrumnus tuoks puons bov. 

— Nu api tų daktarą kų nuors ar atsimenat, Edvars, a ne, bov? 

— Kad ons jau bov susidiejis su ta Lignickaate, apsiženėjis, ar ons... Kad vuo tuoki, no 

negraži kalba ej, kad ans pasiimdavo tuo tuoki kap tarnaitę, išsiveždavo: „Maryte, tai čia mūsų 

laukai, miškai ir ežerai. Maryte, būk mano žmona”. Tuoki vėsi tėn aplinkinee apie tų daktarą 

šnekiej. Va aš anų mačiau maža, nes kėto daktaro nikor nebov. Paskou jug ons turiejo Vėikšniūs 

dar namą didelį. [...]. 

— Čia stuotie yr buvusi mokykla? 

— Smetuono laikaas, nes aš laikiau egzaminus iš ketvirtuos klasės. Mes Purvienūs 

muokinuomies, i bova če stuoties... Va kor bovo Bakanienė, ta Vuozgirdaatė buvusiuoji, kur 

kriautuvie dėrbo, ta bovo, paskou bovo tuokia Perminaatė Elvyra viel, tas Permėns pri gelžkelio 

dėrbo. Anuos bovo jau Rekečiūs. Ir daa bovo iš Maigų atvežti keli vaikaa, i Maigų muokytuoja 

bovo. No, vuo tai tėn taas laikaas — ta trisdešimdėvintaas metaas, kap tas bov. 

— Tame raudoname name? 

— Ja, nu gatvės tuo pusie, tuo klasie mes rašiem. I tų lietuvių kalbuos diktantą, i matematiką 

če rašie... dėrbuom. 

— Kas mokytojaa bov, a vyrs bovo kuoks? 

— Bova. Bovo vėina jauna panelė, ta iš Maigų a nebovo ta. 

— Kėik tėn tų vaikų būdavo? 

— Pu septynis. Mes irgi septyni buvom. 

— A kiek klasių? 

— Nu keturis būdavo. Pėrmuo būdavo daugiau, paskou untruo, trečiuo... Jau atein ketvėrtuoją 

— jau pėimenys, i nubyriedavo, reikiedavo eit douną užsidėrbt. Nu kad aš tik egzaminus laikiau 

kelis dėinas, tėik težinau. Mūsų bova muokykla Purvienūs, bet dabaa y nugriauta, pas tuokį 

Botkų. Tas Botkus turiej turiej tuoki seną truobelę i paskou staties nauji. Nebov kėtor muokyklas, 

no valdžia tėn so anou susitarė, i tad vėinam gali bov ta klasė, vuo ontrami gali bov kambrėlis i 

vėrtuvė — muokytuoja gyveno. I dar, pernaa, kėik žinau, ta muokytuoja Kaune dabaa gyven, kur 

tėn Purvienūs. Ana bova Samuilytė ir apsiženėj Steponavičių. Purvienų muokytuos bovo 

Baltrušaitis. O čia stuotie bov irgi vyrėšks. Mūsų tai bajoras Baltrušaitis, kėik aš žinau. Nes ons 

tedėrbo nu Kaliedų. Kuol aš ejau į muokyklą, mon tetis vės laik bov tievų kumiteto pirmininku. 

No, vėiną išleist, kėtą priimt reikiej, vėsus tėn tus aktus rašyt ir ons vėsą laiką munį kartu vedies, 

nes aš buvau tetis duktie. Nelaiku palėkau... nebūčiau siediejus če. Turiejuom gerus užmuojus. 

Šešis klases reikiejo baigt, i keturis metus muokytuojų seminariją. I mono palinkėms bovo būt 

muokytuoja, nes aš ketvėrtą klasę baigiau vėinaas pėnketaas. I paskou pėnktą klasę ejau jau 

Vėikšniūse, tuo be priestato dar. Ir tada, tas jau bov ruskis. Ka reikiej rusų kalbą muokytėis, tai ta 

mon bov tik trejets. I tada tuo pabaigus, tada mes ejuom abėdvė su sesere, omžinatilsi, jau kor 

mėrusi, metaas bov jaunesnė, i ta sesou nelabaa geraa muokėnuos. I ton tetis sakė, kas nuor 

muokintėis, tas tegul ein į muokyklą, vuo ta tegol paded mamaa darboutėis. I tada aš ejau į ontrą 

75

klasę, kap seniau bov aštounis klasis, netaap bov, šeši skyree. Ta šėtaa Žilinskaatė Aldona, no tuo 

Liniauskio žmuona, kor mėrės yr, tas jaunasis, kor bovo chirurgs, no ir ana pati dėrba no seselė 

pri gimdymo, akušerė, Purvienūs anų tas ūkis, Žilinskio, da tebier, no ir, va, ėjuom kartu į 

Vėikšnius. Paskou dabaa daa y tuoke muokytuoja buvusi Žiolpaatė — Končienė Emilija, mon 

klasiuokė irgi buvusi. Bet tas bovo a keturdešimtrečiaas metaas ir bovo mums ta, kur sakiau, 

gyvenimo tragėdija, numėrė tetis, aš pati susėrgau, nes aš va tam lediniam undenie iki posės 

blauzdų stuoviejau, su kibiru į kibirą siemiau undenį kuol gaisrinės atvažiavo. Ir tada aš buvau 

susėrgusi tap. Bovo Vasaris pavarde tuoks auklietuos pavarde, ka ons atvažiavo pažiūriet’, tai 

sako, no iš gestų dar galietų sakyt, kad ta, bet iš veido, sako, tavis nebegal atpažint’. Aš vėsa 

buvau skaudulees išmesta vėsuokees. Jankauskis daktars tuoks Vėikšnių gydė. Paskou daa į 

Mažėikius bov pas tuokį Šalkauskį nuvežėj. Jau tada tetės nebebovo. Mama vėina bovo. Da 

žinau ka pas tų Šalkauskį nuoriejau ka mama kartu eitų į tų kambarį, tas sako, no a pri berniukų 

kad nuoriesi eit, irgi mamą vesies? Sakau, taip, daktare, vesiuos. Tuoks mono gyvenėms bovo. 

Palėkau i palėkau, i nikuokių muokslų nebepasiekiau, vuo i dvidešimtsvėinų metų ištekiejau. Už 

Eselino. 

— Į čia atsikraustiet? 

— Če, nes anam bova irgi, ons bovo senbernis ir, nu, skaituos, su mama gyveno. O čia 

šeimininkavo anuo bruolis su žmuona. Tas nams. Už munį dėšim metų senėsnis. Aštuniuolėktaas 

statyts. Omžinatilsi Lėvits rašė tų išvežėmo aktą. Parašė — vėinaa posė namo. Vėinam bruoliou 

ir ontram tam, vėins su žmuona, vuo tas mono vyrs su mama. Tėj palėko, no i taa mamaa vėskų, 

kas lėko, tas i mono vyrou palėko. Nu anus išvežė, nu alijuošius žydiejo tami laiki. Ir labaa ta 

mama pasiliguoje iš tuo pergyvenėmo, no vo mes buvuom senee pažįstami, pryšu pryšaas, ar į 

laiduotuves, a kor, nu vėsor, bažnyčiuo susitikdavuom, visi kap rėikint. Tėj latvee bovo ir ir mes 

taap pat. Juk če tas šėtaa yr Jiesalo ūkis, no, mono vyro senelis, iš Lėipuojes če parejis. Važiavo 

pru šalį, patėko ta suodyba, nu ir nusipėrko, va keno bovo, kas če pėrma gyveno... Mes če kėimi, 

kur y tuoks kalnėlis, če bovo ta senuoji truoba. Ir anuo ka pastatė, tai mono vyrs dėvynių metų 

bovo. Sakė, nenuoriejo eit iš tuos senuosis. Baba irgi išvažiavo, ta oušvienė pas dukrą savo 

gyvent, nes mums ta šeima sudidiejo. O anėj tėi iš Tučių Žvaigždinaa tuokėj bovo untaa... Nu ta 

Žvaigždinienė bov vyro sesou. Anėj vėinodu bov ir anėj turiej cielą namą, anėms nebova nieks 

atimta. 

— Jūsų vyrs kaip bov, Fricis ar Fricas? 

— Fricis. 

— I sūnus viens Fricis? 

— Didysis. Tas senbernis. 

— Nu Pranas lietuviškai būt? 

— Ir y Pranas. Pu karo vėsur anam, vėsūs dukumentūs y Pranas. Bet, va, aš toriu pėrmuos 

kumunijes anuo pažymiejėma latvėšką, y Fricis. Ir tada va, tas, nu senelis ka parvažiavo če, tai 

paskou, nežinau, tam sūnou savo, skaituos, mono jau oušviou, aš mažaa i tų oušvį tepažinau, nes 

ons keturdešimtontraas metaas mėrės yr. I tas Ernests, tas bruolis tas keturdešimtpėrmaas 

apsiženėj, no jau tas tievs pradiej negalout. No i anėj savo če tik šešiuolėka ektarų... Nu 

neužteko, anėj če iš tų ruskynų numuodavuos, pašarou i ganyklaa, nes laikė pu keturis karves, po 

tris arklius. No i avys, kas jau bovo seniau būtėns reikals. Iš kuo apsiriedyt, reikiej apsiaut, 

pėrštėnes, kuojėnes. Kap tų žėnuoj pėrkt’. Vasarą linėnės — pakulėnės bov, dar mon kažkor unt 

truobuos svaidies linėnės kuojėnės. Pašukėnes, kap sakydavo tėn, no kap šukou tus lėnus, su 

lėnaas apmet, pašukuom paskou ataud — vasaraa kelnes vyraa nešiuojo. No, kad būtom viesiau, 

jug reikiejo vėsas dėrvas su dalgees nupjaut’. Nebov juokių, tų šitaa, pjaunamųjų, nieko. Nu tada 

ka gyvenuom, ta baisee pergyvenuom unt tuo ka mainysees kėtaap. Nebov sunkee. Savo darbą 

dėrbaa, žėnaa, pradiejee, a tėn daržas raut’, a bolbes kast’, nu i tėn savaitę dirbi tų darbą, tų 

padėrbaa — kėtą. 

Ta Kresnickienė, must bovo, pėrmaasis vyrs Sidabras, kaap če. Nu kor, neatsymenat, kor 

Černauskaaatės gyveno, Olga tuoke, paskou Nina, anuos duktie, nu tuo kryžiaus bov kelėlis i 

dėrvas, seniau bov daa lėips vėins palėkis. Bovo tuokia sena truoba, paskou anuos už galo 

gyveno. Vėinuo pusie tuos truobuos uožkos bov pryrėštos, ontruo pusie luovos — pačios guliejo. 

76

Če dar bovo, nu stuoties lig mūsų trijuos vėituos, pri tuos pušėis, če kur yr, irgi bovis 

kažkuoks švėntasis. Nu tukiuo... kap dieželie, prikalts. I paskou Nagio pamiškelie, dabaa jau y 

nugriovės, tas viel bovo. Ne kryžius, bet tuoks, nu stolps pastatyts ir irgi dar kažkuoks. Švėntuoji 

Barbuora. Nagio miškėlis. Mon vyrs dar atsimen, kor če dabaa Stuoniaus tėi javaa yr, tas vėsas 

kamps bovo didžiausios pušys, didžiausis mėšks. No, išpjuovė, sakė, pragierė, pardevė, nebier. 

Pėrm vokiečee įsimetė tėn miškūse, Gargaso, Vaitkaus miškelie, už mūsų į Purvienus, į šiaurę, 

skaituos, i vėinuo pusie kelio, i kėtuo pusie kelio. 

— A tas Gargasas Antans, kur gieduorius bovo? 

— Ja, mono susieds, žemė prieje pri mūsų mėško, už anuo tujau pat bovo Ūkanis. 

— Žebrauskis... 

— Aduoms. No ka vėins malūns bovo če Barkaus, pakelie, kor dabar gyven tas Baguočius, o 

kėts y bovis malūns tuoliau, Smilgys tuoks tuoks bovo. Bet ons bov išvežts pas Barkų. 

Baguočius jug dabar yr nusipėrkis. 

— A čia žyds gyveno? 

— Nu če šitaa, kor dabaa tas Valdajevs gyven, jug če grūdus supėrkdavo. Jug če pakeliee bov 

trys tuos klietis. Vėin bov pryšaas Liutkaatee mažne, tėn esam par kulkuoza laukus rinkėj 

akmenis. Žyds bovo. I trečiuoj bov kor Stancevyčio yr va, kap per gelžkelį pervažiouji, nu ta 

truobelė. Nesene anuo nugriuovė. I tėn daa bov tokėi... seni medee tokėi, dabaa dilgielyns bier. 

— I visuos tuos trijuos žydaa bov? 

— Bovo žydaa i varė konkurėnti. No, kas vežė tus javus pardout’: „Ui, parduok man, aš 

duosiu brangiau. Nu nevežk ten, aš duosiu brangiau”. Va, če žydo klietis bov, nes bov, če 

supėrkdavo į stuotį, į vaguonus pėldavo i veždavo. Ne vardo, ne pavardies nežinau. 

Tėi pirmėjee, Kontenee, Levuons i Ruožė. Tėi pimėjee pradiej če gyvent’. Ka aš parejau, ta 

tėi če bov įsikūrėi. I paskou iš če anėi išvažiavo i Mažėikius. Mažėikiūs namelį y pasistatėi, tė tas 

Kontėnis eiguliu dėrbo, bet jau y mėrės. 

Če bovo trys žydų klietės. Tada su arklees vėskas bovo vežams, jug ne su mašinuom 

kuokiuom. Je je, če žydo klietė. 



— Liauksmino namas dabar Liutkutės, a ne? 

— No, jug Liotkaa bov nupėrkėj. Tas Liotkus neilgaa gyveno, greitaa numėrė. Senuoji 

Liutkienė tik ilgaa palėka, i ta duktie... 

— Žebrauskis Aduoms. 

— Bet ans i muzikants bov? 

— Ja, ja. Anuo vestuvių dėina. Vuo mon vyrs — driaugs... 

— Olga šita, kaip anuos pagal vyrą pavardie? 

— Žvaizdinienė, Žvaizdinienės. 

— Ir Tučiuos gyveno? 

— Ja, Tučiūs, antrūsiūs Tučiūs. 

— Bet jau mėrusi dabaa? 

— Mėrusi... 

— A kelintais metais čia bov tuos laiduotuvės panašiai? 

— Če dar Smetuono laikaas. 

— A kuokia če bažnyčia yr? 

— Vėikšnių, Vėikšnių. 

— Če yr šitas... 

— Daukšas. Tuo vėina netasiminiau, tuo nešiejo kor bovo.Tuo vat nežinau, tuoks jauns. Če 

Koudys, i če mon vyrs Eselinas Fricis. Pu kara, vuo dar kas, kur bov tas Burba, daktars tas, nu tai 

ons... anėi tėn driaugavo, no, žinaa tėn, lašinių, kuo ans tėn nunešė, padarė dukumentus, kad ons 

y nesveiks — į kariuomenę nejiemė... 

— Aduomo vestovės, šitaa Aduoms. 

— Pats negruodavo če? 

77

— Če jau ne, če, aš tikslee nežinau, če a nier tiktaa Pukščee, tėj muzikontaa. Ka če tuokėj 

augėj... 

— Prie malūno... Če vyrs Jūsų kažkur stuov, a ne? 

— Šitaa. 

— Ta dabar ans yra antras iš kairės. 

— No. O če vyro bruolis tas, Ernestas. 

— Aha, tai Ernestas tas, kur aukščiausias stovi prie gelžėnio... 

— Kaip Jūs apsiženijuot, iki ženatvės kų ons [vyrs] dėrbo? 

— Kuliamuoją mašiną bovo pats pasidėrbes... 

— Ak ans jau turiej? 

— Turiej. 

— Panašee nuo kelintų metų ons turiej? Bet jau Smetuons laikais? 

— Ja. 

— Kada ženijuoties? 

— Keturdešimtdėvintaas. 

— Tai jau ans tada turiejo? 

— No. Ir kada bov kūlėms, o jeigu nebov kūlėms, tad ons turiej tų zeimerį, pjuovė lėntas. No 

su tou zeimeriu vėsaap bovo. Išvažioudavo pas žmuonis. Balkee pažvežt’ sunkiau, vuo anų, tų 

zeimerį lėngviau nuvežt’. I vėskų išvežė į „Rauduonuojo vieliavą”, i tėn sujiedė viskų. Šėtaa, 

zeimerį kad išvežė — akurat mūsų metrikacėjis dėiną. Ka bov vyro bruolis išvežts, če ta baba 

serg, nikuokių iškilmių nebov. Buvusiuojuo klebuonijuo tada bov tas vykduomaasis, i nuejuom. I 

pareinam, če jau susikriuovėj, vyrou jau bov sakyta, kad išveš, ir dar tas, kor sakiau, Aduoms 

Sakalauskis, kartu bov, sak, išvežam, bet parvežt’ kažin a beparvešeem. Taap i bov. Bet anėj 

nupėrko Latvijuo tų gatarą, kur pas Čiožę [Čiužą Liudviką] bov, su taas ėlgaas, ne apalees, 

pjūklaas. I tada ons jau nebepergyveno, ons tėn dėrbo vėstėik tou gataristu. Nu, meistrasmašinierius. 

— I ans ilgaa tėn išdėrbo? 

— Nu, ėlgaa, jug ka ons niekor nebov dėrbės valdėškaa, anam kuolūkie reikiej dėrbt’. Daa 

vaikiokaa dėrbdavo, jau kap didesni. Nu, pu darba, kad žmuonis nuoriedavo išsipjaut’, i sūnaa 

padiedavo, anam didėsnis pelns bov. Aš pati kiaules šieriau kuoki pusontrų metų, nu taap kaap 

kėtuos nebovo. Jau do sūnaa bov, paskou aš palėkau su dukra nieščia ir nebešieriau. Ir unt anuo 

rašiau, kad anam tuos pėnsėjis šėik tėik būtom — senatvė bov, vuo stažo neturiejo. Tas durpyns 

tik vasarą... 

— Žebrauskis garo katilą turiej. 

— Nu ar anie taip važiniedavo koldami? 

— No. 

— A tuoli nuvažiuodavo? 

— Daugiau kap iš Vėikšnių parapėjis išvažioudavo, tap, kap anėj ka sakydavo. I mums 

daugiausee va taap — puonia Pačerinskienee nujiemė kolt’, ir iš anuos vėsumet pas mumis 

važiavo. Kėik aš atsimenu. Kad aš sakiau, ka tas Beržunskis Jašis turiej tuo arklėnę mašėną... 

— Kur tas Beržunskis Jašis tuo metu gyveno, kuri ta sodyba bovo anuo? 

— Nu muokykla kur mūsų bovo [Rekečių], pri gelžkelio... nudegėno ta Milda [mokytojos 

Buivydienės duktė]. Jug tėn mon vakaa vėsi keturi ejo į muokyklą. Tik Alduoniou nebebovo... 

Jašius bov apsiženėjis su ta Degutaate, kaap ana bov, dabaa netaap senee ana kada če mėrė, a 

pernaa. Sakė, sesers duktie, kas tėn, anuo nukaršėno, vakų nebeturiej anėj. Tas bov tuoks 

joukdarys... 

— A tas Jašius, o kap tas vards tuoks keists? 

— A nebovo Juons, ka tas vėins Jūzaps, vėins Kuostis, vuo tų vėsi Jašiu vadėno... 

— Ta i tuo kulamuoją mašiną į „Rauduonuoją vieliavą” pajiemė? 

— Ja. Ir ons pats matė ka bovo tų vėršų nuardėj, nu ta apače palėkusi, tekėnee, kap priekabą 

bovo pasidėrbėj. Dampis, nežinau, kor tų dampį. Nes paskou tuokį laikuotarpį dėrbo su Daukšu, 

su motoru. Nes tas Žebrauskis... išsikielė anėj visi į Mažėikius, Vytauto gatvie daugiausee, tėn 

išsipėrko namus. I dabaa kėik visi mėrėj, tik vėina bie duktie. Poškienė, tai Poškienee tas Poškus 

y mėrės. 

78

— Jūsų vyrs biški dėrbo kuolūkie su dampiu? 

— Tai tas [dampis] kuolūkio bovo, a iš kuoki žmuogaus atimts. Tėn Radavičienės dvare ėlgaa 

anėj dėrbo su Gramu. Grams anam tas padiejies bovo. No, i če ka parvažiavo, irgi Grams bovo, 

če Turkauskio tuo suodybuo bovo, če dėrbo anėj irgi. Bet tas ne Žebrauskio. Žebrauskis bovo 

pasitraukis, ar ons pardevė, ar kaap ons prarado. Kad su Daukšu, su motoru. Daukšas kažkuokį 

motorėlį turiejo. 

Knabikas Liudvikas. Atsiminimai / Bronislovo Kerio pokalbis su Liudviku Knabiku Fermos 

kaime. — 2004. — Liep. 30; Rugpj. 1. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Liudvikas Knabikas kalba žemaičiuodamas, kartais gryna žemaičių tarme, bet gana dažnai tus 

pačius žodžius taria dvejopai. Kalba pavartodamas ir keletą tikrai senų žemaitiškų žodžių, todėl 

čia bandyta tiksliau užrašyti tarimą, kiek tai įmanoma nenaudojant kalbininkų rekomenduojamų, 

tačiau skaitytojams nepriimtinų, svetimų ženklų. 

— Nu pėimens pri varstuoto. 

— Nuo kokių 14—15 metų? 

— Nu nu no, aštounių metų bovau pėimou jau. Aš esu gėmės dvėdešimtretees metaas. 

— A kaap vards Jūsų? 

— Liodvėks. Knabėks... No, ir dabar, i dabar aš pėrmūsius metus išejau tarnaut Smetuono 

laiki pas Jiesolą, jegu žėnaa, kor gyveno. Kor apsižanėje su Kriaučiūnaate. Pri tuo tieva tarnavau. 

Dabar če y trečia karta jau. Pagalvuok, kėik metų tas y. Jug aš jau dabar devintą dėšimtį einu. 

Dvidešimtrečees gėmės i balondže dvylėktą. Tik Smetuonos laikūse bovo taap: kumet nuvežė 

krikštyti į bažnyčę, ta tada surašė dukumentus. Munį nustumė cielus metus į ožpakalį. I pėnsėja 

ožpakalie, ir vėsė darbaa. Dvėdešimketvėrta... data, mienou dvylėkts... palėko tas pats. I 

kariuomenę aš i taap nejau. Aš vokiečių laiki buvau pasisliepis biški, mon reikiej... Šešius 

mienesius tris paras saulės neregiejau, mienesį regiejau. No, iš tuo pasisliepėmo monėi neblėko 

ne plaukų unt galvuos, nieko, nusmoko vėskas. Ėr ėr ėr vuo paskou ka jau rusaa... vuokitee če 

bov, rusaa ka parej, paskutinį laiką, anėj tujau taukš monėi... aš nu jau buvau... išbiegau į Latviją. 

Latvijuo ėr ėr ėr sauli tik pamačiau ka teip patekiej ir šitaa dabar aš pavijau če iš Latvijuos kap 

jau, kap parsitraukė fronts, untaa kap jau rusaa užeje, pagirių treč’ dėin zars monėi šaukėmą į 

armiją, stuot į kariuomenę. Vuo Latvijuo tėn tebžiburiou, tebtrat, šauduos. Aš tujau į gėlžkelį 

staigee. I mono vėsas karo laiks praej gėlžkelie. Pasibaigė kars, ir aš iš gelžkelio apėnt 

pasitraukiau i pradiejau eidams i būdavuot, i daržines būdavuot ėr už darbininką pats. Posę metų 

už darbininką ejau. Botkos tuoks če bov Untanėlis, gers meistras. Pri anuo ejau dėrbt, paskou aš 

pats pradiejau būdavuot’. 

— Kur gimiet? 

— Plougų kame. Če pat. Nu nu nu, Knabėks mašinierius... Ons bov padėrbės trisdešimšėšias 

mašinas savo laike. Knabėks, Liodvėks irgi. Pėrma dėrbo mažas tuokes, arklėnes. Kūmėns 

monėi. Tetės bruolis. Mon tetušis bov Jūzaps. Vuo aš tris daa padiejau anam dėrbt tėkras 

mašinas. Ir par mienesį reek padėrbt’ mašėną. Trys kalvee kal. Mašineriją kal. Kame tik kuokius 

gelžinius, daug lonkstymo, visuokių darbų yr. Ėr ėr, ėr trys žmuonis... Ons vakščiuojo, pėrma 

liob daa padies, paskou priš galą jau nebdėrbo niek, tik pasijiemis ons alupką vadėnamą (paišėlį), 

pasijiemis ons alupką ėr cuoliauką, i vakščiuos. Mierous, brieš, mieroudams. I par mienesį reek 

padėrbt mašėną. 

— Ar ans darydavo tas mašinas pas save namie? 

— Nomėi nomėi nomėi. Plougūse. Par žėimą, par žėimą vėins... du metu dėrbuom. Pu dvė par 

vasarą. Vuo taap kuožną meet pu vėiną. Kuožną meet pu vėiną mašėną naują. Ir, užsako anam, 

par žėim tekinius susidėrb. Lėntų jau reik, abliuotas, špuntuotas, gatavas. Pas Požerskį če bov 

gatars, lentpjūvė, skaituos. No ėr če če če, turies gatavas lėntas, prisiruoš... Je, apsisiejo, sieja 

pasibaigė... Pasistatė tekinius, ašis... Nu apkalti... pasistatė, diej vaservagį, no nusimatavo, kaap 

reek viskų, išsilygėno ėr ėr ėr... ėr nusistataa, ėr pradedi dėrbt. Žėnaa, ons turiej, motors bov, 

zeimarėlis bov, grėžamasis bov, motors soko. Blakstuons. Tėn bovo anam „Internacionals”, 

vuokėšks. Senuos laiduos. Nebie, nebier dabaa niekor. 

— Kalvis ka kaldavo, a tėn pat pas anų būdavo? 

79

— Ne-e. Knabėks turiej kalvę. Bet teep dėdelee mažaa, jegu kų reek pataisyt biškį, a parlėnkt, 

a kų nuorintaas... Pri stuoties bovo do kalvee, bov Vėlks Ignacius, Česnauskis bov kalvis. Do 

kalvee. I paskou bov, šitaa, Baltutis Jūzaps. Vuo mašinerijos — kėtą kartą bovo Kochalskis, če 

pryš Požerskiou. Ruskis bov. Tas dėdlę geraa drumulius dėrbo, mantelius, skaituos, apačiuo kur 

yr. Štiftinius. Paskou Kochalskis jau paseno, nebgaliej. Mantelis apačiuo. No, vuo vuo, paskou 

dar Krutinis pradiej dėrbt. O Krutinis i garo katilus dėrbo. Tik nežinau, cilindrus a ons grėžė a 

negrėžė. Vuo taap šitaa, liob, a kame ons, a Šiauliūsi, nepasakysiu, depove, depe, kur traukinius 

remontuo, garo katilus tus. Tad tas liob keturių jiegų — šešių jiegų garo katilus padėrbs. Keturių 

jiegų bovo jau stombūs garo katilaa. Dėdeles mašinas soko. Kaap dylika jiegų — aštuoniuolėka 

jiegų motors. 

— O tas prie kapų kur stuov mažylėlis dampėlis? 

— Ooo tas, kuokių tijų jiegų tiktaa. 

— Vuo tėn Suovaičiūs, kur tų viejinį malūną turiej... 

— Smilgys. 

— A tėn nedarė mašinų? A kūlėklių arba dampių... A tėn do malūnaa bovo? 

— Nežinau... Suovačiūs’ aš nežinau ontro malūno. 

— Ar tų patį atitraukė? 

— Pas Barkų. Tų patį parpjuovė par posę, partraukė če... Vuo negaliu pasakyt, ar Smilgys pats 

dėrbo, ar anam kas kėts dėrbo. Smilgys tik tris hektarus žemės teturiejo, o mašinierius bovo. Ir 

vuo, mataa, ir išgrūdo į Sibirą. Je, ons mašiną turiej, Smilgys, kulamuoją. 

Mūsų tetė, Knabėks Jūzaps, kap tik ir ejo su Knabėko mašinuoms kolt’ vėsą beveik omžių. Ir 

ont kuožną met bov nauja mašina. Bepigi anam nekolt’ bovo. Ka būs žėima šalta jau, rudenį kols. 

Parvažious če į Fermą pas Petrą Linkėvičių, če paskutinis nams bov, dabaa da y do užsistatėj 

daugiau. Tada visumat pabėngt’ liob pasiims i munį. Aš jau buvau aštouniuolikinis — 

šešiuolikinis tuoks. Žėimą ons pareis į truobą, da žinaa jug i čerką nugers, i šeep i taap. No, vuo 

munį pastatys pri mašinos. Ons ateis, aš eisiu pasišildyt į truobą. Tas bovo visumat pu Kalėdų 

dar. Parvažiousem į Fermą kolt’. 

Tiktaa bov Rekečiūse Degutis Pranis, turiejo mašiną. Koldams ejo. Bet ons mažaa, Degutis, i 

tekūlė. Liob somdys Koudys tuoks Rekėčių tėn. Gaspaduorius žmuogus bovo. Bet ons ejo geriau 

kolt’, ne žiūriejo savo ūkio. Gaspadėnė tvarkies su ūkiu. Tas Degutis su garo katilu. Paskou 

Maigūse Liaučius Untuons bov. Vėiną mašiną bovo Knabėks... padėrbo, Liaučius nupėrkės. Vuo 

ontras nežinau iš kor bovo pėrkės. Ar iš Urvikių Končius anam bovo padėrbės, nebatmenu. 

Kalvie dėrbau ėr ėr, padėrbsiu i tekinius. Padėrbsiu tekinius, reek apkalt’. Važioujamus ratais. 

Ketursdešimsdevintaas metaas aš apsižanijau ir išejau į Žiogaačių kaimą, ir tėn pragyvenau lig 

tūkstontis devyni šimtaa devynisdešimstrečių vasario trečiuos. Ta tiktaa parejau iš tų Žiogaačių 

če į Vėikšnius. Tuos truobuos aš nestatiau, nupėrkuom taap, tuoki negatavą. Tėn dabar žėnts 

gyven. Didelis gyvenėms bov. Nu ne taap didelis — devyni pastataa i vėsė dėdeli. 

Bimbalyns tas y Žiuogaačių irgi, šis gals, Žiogaačių kaims. Žiuogaačių yr va, sėptyni 

kilometraa nu Ryguos gelžkelio iki Šiaulių gelžkelio, du kilometraa platomo, vuo sėptyni 

kilometraa ilgomo, tuoks kaims y Žiuogaačių. 

— Iš Žiogaičių pusės a žinuot kuokius mašinierius? 

— Gėidra Kazimiers kėtą kart bovo, bet tas y senee kapūse. Motorą turiejo... Ėndrioška tuoks 

bovo, irgi garo katėlą turiejo. Gargždūse gyveno, jau Gargždų kaimelie. Ėndrioška bovo 

Augustėns. Tiktaa Suovačiūs Smilgys. 

— Atvažiavo pas Knabėką, sulygo, tūstonti do šimtaa litų bovo, mašėną padėrbt, už mašėną. 

Jiesals pats dėrbuos. Aš ontrųjį meet pas Jiesolą tarnavau, ka Pranis — Fricis dėrbuos mašėną... 

Aš pas Jiesolą keturis metus ištarnavau. Pas Praniaus tievą. Anėi nežanuoti bovo, i dar su 

Kriaučiūnaate tiktaa ketvėrtųjį metą pradiej kažkaap tėn ons draugaut biški, viliuotėis tuo 

Kriaučiūnaatę. Aš jau buvau išeejis, nebsomdė ons, rukou, reek mažintėis su gyvulees. Eee, 

palauk, kuoks tėn gaspaduorius bovo, begalinis kėt kart, Jiesals. Iš Maigų Dargis Untuons 

važiniejuos, į savaitę do sykiu, do kartu atvažious. Nupasakuos, nupasakuos, daugiau unt 

puopieriaus surašys viskų — išmierus, Dargis Untuons iš Maigų. No ėr ta toukart dėrbs. Bet anėi 

ėlgaa dėrbo, neišeej anėms par mienesį mašina. Ir aš pats, ka gyvenau ūkie, kada apsižanijau, 

radau tuoki mašiną, nu jau aplaužytą. Aš par naują anuo parsitvarkiau, atsiremontuojau, dar 

80

aukštėnau, pailgint’ nebėlgėnau, užteko tuo ėlgomo anuos. Nu tada šeši i posė mėtro ilgomo išeis 

mašina. 

— Kaap šėtuu... Beržunskį vadėno? 

— Papunytis. Knezė bovo ons. Karaliaus gėmėnė. Aduoms. Žmuona Ieva. Šautuvą unt pečių 

unsikabėnės, pamatys a varną kuokę, tėikš — nušaus. Didelee bov gers ūkininks i gana. 

— Ne taip toli gyvenot? 

— Pusontro kilometro. Į kairę bovo Virkutis, mūrinel’ tuokia maža, truobelė muro. Vuo šiuo 

pusie Statkus gyveno. Paskou Žylė bovo. Tas Žylė bovo nupėrkės nu tuo Statkaus, bovo pareejis 

če, bovo da Vėikšnių sandelninku Žylė. Degutis jau bovo parejis į Plougus iš Rekėčių, 

apsižanėjo su Perminaate... 

— A matiet, kap kanauninką varė šaudyt? 

— [...] tėi tėi... šunys, kur anus varė. Ir anus atvarė lig Plougų Šimkaus da dvėjau. 

Kanauninką Navickį varė ir tuokį advuokatėlį. Šimkaa pasakuojo — pri klieties atsisiedo, 

pailsiejo, tas daa biškį paspavieduojo, tas kanauninks tų advuokatėlį. Pasitraukė, sako, tėi taap 

kaap šunys į pašalį. Ėr tų palėko basieduntį. Bet nekėik trukus, daa musiet nenuvrė lig Knabėko, 

medžiai... kor mašinas dėrbo, pas Liodvėką, įsisokt’ į kėimą kad, kanauninks tas, konėgs — gert 

nuor. Knabikienė stuoviejo kėimi, no stuoviejo daugiau tėn kas anų bovo, pavičiarkos laiki ta tas 

bov, nu ir pašaukė, tik aš nežinau, kas ten, pasilasavuojo, kų aš tėn begaliu atsimint žuodį į žuodį. 

I dabaa, Knabikienė atnešė vondens, kanauninks atsigierė. Eik eik nomėi, nedyvykęs, pasakė. Nu 

aš tėn pat, mūsų truobelė tujau netuolėi. No ėr ėr, pru mumis, aš veizu, pravarė. Mūsų tetė pasakė 

— nestuoviek, kuo če žiuopsaa lauke, biek į truobą. Aš į pryšines įejau i klausaus. A tris, a 

keturis kartus supratau ka — poukš poukš... Kėik če tuolėi, ne kilometro nebier. Nu mūsų tėn kor 

į tų mėšką pavarė. Tujau ėr ėr... 

[...]. Anėi trys. Vuo Lėngvėnis sakė, kad iš miestelio če anėi, sako, keturi išvedė. Ne, pru 

mumis trys tepraeejo. Keturi išvarė, sako, kanauninką. Pru mumis trys tepravarė, sakau, par 

Plougus. 

— Tetė Jūsų eej koldams, vuo diedė ar eej koldams? 

— Ne ne ne. Jug anam aštouniuolėka hektarų žemės bov. Knabėkou Liodvėkou. No, nuors ir 

vaikį somdė, ir mergę somdė, i pėimenį somdė, bet ons jau nejo. Ir anam neklausė motors. 

Turiejo blakstoną. Dvylekos jiegų, gers blakstons. Pėrma turiejo „internacionalą”. 

Mūsų tetė muzikonts dar bovo. Jug ons i grajyt eejo, kornetu. Aš devyniuolėką metų 

išgrajijau, bet klernetą, primą, skaituos, vedies. Šuokių nemuokiejau, neukatijaus i nemuokiejau, 

i negrajijau šuokių. Liob eit ir į veselę grajyt. Į veseles, ale su barabanu. Nuvažioun vėnčiavuot’ į 

bažnyče, a kor, aš pajamu klernetą par mėšes, o kad jau nebreek klernetos, aš tada pajamu 

barabaną. Kėt kart senuovie taap bovo, parvažioun nomėi pu šliūbo, iš bažnyčes, kor 

suvėnčiavuo, pėrma reek tris kartus omžinatilsį nutrūbyt tami kėimi, jug yr pėrmiau mėrusių. 

Tada aš pasijimsiu klernetą grajėju, vuo kap jau omžinatilsį nugrajijam, aš klernetą suvyniuoju ėr 

ėr pajimu barabaną... Žiogaičiūse aš mažaa... Dar ejau grajydams, bet jau mažaa bejau. Jug aš 

dvylėką i posę metų išdėrbau lauko brigaduo brigadininku. Jagu reeks eit grajyt i brigadą valdyt 

— ne iš vėitos. Klerneta i dabaa tebie. Kaap jau padiejau i padiejau. Mūsų tetė nabaštiks ejo su 

kornietu. Pukštee, Levuons da tebie če vėins Mažėikių gatvie, Levuons su tenuoriu, vuo Juons, 

kor untaa vuo žovo, nebie jau, mėrė, untaa netuoli Purvienų, ka anam biškį... unt pruotelio bovo 

sujokės jau, no ir ta tas bovo mūsų muzikonts. Basista — Vaičius Untuons. Kap Vaičių Untuoną 

išvežė į Rusiją, tada bov Razys, če važioujont unt Lielaačių če. Razys Kazimiers bovo, už 

Gėidros pakalnės če zars. Vuo ka ne, i tas pats Bruonius Razys, kor če dabaa y šėtaa pareejis 

Mažėikių gatvie. Tas y bovis. Y daug tų basistų bovėj. Kap munį išvarė į brigada, ta tada tik 

Balvuočius Ignacius pajiemė. Mon vėitą užiemė grajyt. Pagrabūse, pagrabūse, a devintinės, 

metėnės, kur bus kuokes gėismės, kame atmėnėmaa. Platee ejuom, į bažnyčią per Velykas 

trūbyt’. Ir Akmenie esam daug kartų, Vaičius bovo klebuonu. Tėn esam tris metus grajiję. 

Laižuvuo esam dėdelee daug kartų, Vėikšniūse kelius kartus. Aš devyniuolėką metų išgrajijau 

klernetą. Da galiejau pruobiet, perkėrtau vuot lyg tėik če, i če šitaa viel iki tuos vėitos, su kėrviu. 

Če reik i klepą valdyt apačiuo, i skylę su tou pėrštu. Nebužspaudu. Žėnau, gėrdžiu, ka 

neužspaudeu. Tėn neėiškuosi grajydams, tėn turi pdėrbt staigee. 

— A Deniušis neateidavo, muokytuos? 

81

— Ne ne ne. Tas muokytuos bovo sūnus. Ale bet tėvėlis bovo muzikonts. Klernetą geraa 

grajėjė Deniušis senasis. Vuo tų, aš tų jaunųjų ne nepažint nepažėnau. Bovo tuoks... če su 

Žilinskiene gyveno, Dargis Kazimiers (anuo bruolis bovo tėn kame pėinininku). Mėkužis bovo 

pėrma, grajėjė su klernetu. Aš išmuokau vėsą tuonacėją iš Mėkužio Jūzapo. Paskou ons pajiemė 

tenuorių, aš turiejau su klernetu eit. Je je, Žebrauskee bovo, anėj gėismių ne. Keturi bruolee 

bovo, anėj vėsė mozikontaa. Bet kėts su armoniją, kėts su barabanu, kėts... kų tėn daa nežinau 

anėj... Anėj tik šuokius, Žebrauskee... 

— Nu dar biški i tarybinees, i tarybinees daa grajijau. 

— Daa apėj kuliamuosios mašėnos dalis kų nuors... 

— Yr drumulis. Yr pu dromolio mantelis, tas vadėnams yr. Mantelis pu dromolio. No, i 

paskou yr viejalkos. Vėina aukštaa, kėta žemaa yr. Ka jau unt čystų ein. Vuo kor bovo kėt kart 

mašinos unt pusčysčių, ta tik vėina — vėins vies tebovo. Vuo kor pareej grūdaa...ar nešies į vėršų 

par ontrus puktelius, viel kėtė sėitaa. Tad tada bovo dvė viejalkos. I pareis gatavaa į maišus 

grūdaa... Kuol’ aš anuo padėrbau, kuol sukrauluojau... ui, išeej. Pusontro mienesio. No vuo taap 

reedelės, sėitaa, no i daugiau mašinaa nebier. No i paskirstyms. Grūdų paskirstyms. 

— Kur tų arklį kinkydavo? 

— Aaa, priekie vuorčiukaa, štelvuogo [l tariama minkštai] nebovo. Dėšlis, vuorčiukaa... Jagu 

su puora, greičiau. Vuo jagu keturees reek vežt’, jau daugiau — i štelvuogaa dedaas. Štelvuogs 

— ka dabarčiou puorą arklių nuori pakinkyt’, a į federes, aba į plūgą, jug pėrma yr štelvuogs. Pri 

štelvuogo y če šitaa vuo vėins vuorčiuks, če yr ontras. Ta tada tik pakinkysi tų arklį. A neatsimeni 

dabaa? 

— Tai kur priekis, tėn, kor šiaudaa ein? 

— Je, je, tėn priekis. Gerklie vadėnama. Je, par gerklę išeej vėskas. Pradžiuo mašinuoms eej 

vėinami šmuoti i smolkėjee, i stombėjee pelaa. Paskou pradiej jau skėrt’. Bedėrbont žmuogus jug 

išsituobulėn. Meistras pats jug jau išgalvuo. Dabaa jau šiame laike ein par tekinius če į priekį, 

kor jau zars netuol šiaudų. Če iškrimt stombėjee pelaa. A če šiuo pusie tekinių, apačiuo pu 

mašina, če smolkėjee. Tėn būs priekie dvė — trys naštos jau nunešt’, vuo če tik vėina. Pradžiuo 

par vėina vėskas taap jau eej. A talažee? Vėršou vėršou. Talažee [kirčiuota pirma a], talažaa. 

Pataiso talažį dar, dar iškėš vėiną šėinvežę daržinie, ontrą šėinvežę, i daa iškel duris dvejas, 

vėršou unčkel. Padėdėn, do iš pantuos jam, tėn unt tuo talažio, vuo tėn daa yr leidies i dvė 

muotrėškos. Iš tėn jau jam, doud leidiejou, leidies jau... 

— Aaa, Knabėks nediejo pavardžių niekam, kūleklė i gan. Dėrbo ir Užlėiknie mašinas tuoks 

žmuogelius, bov meistrus. Parsunkes, parsunkes padoudi, ons spaudėmą pats užjam. No kartaas 

reek biškį šaltame laiki ugnį biškį padout’, kibirkštį kad pagautų. Vuo taap dėdlee lėngvee anėj 

eejo, blakstuonaa. Dėržas visumat unždiets unt motoro ir mašinos, unt kūleklės. Bovo pruosaa 

tuokėj, motorą suksi — dėržs nein. Paleidee motorą, motors jau ein, pradedi pruosus prieejis, 

ronkenos tuokės dvė, tuoks rats, spaudi spaudi iš palėngvo, jau jiemė, jau jam jam jam jam... 

palėngava jau pagavo pagavo dėržą, jau į chodą įvarė — klankt!. Pastūmee ir pruosaa tuokėj 

įsiveržė vėdou špoulie ontruoji špoulie ir tada ein, tada ein kūleklė. 

— Internacionals, tas bov vuokėšks muturėlis. Jau sens palėko. Pas Jėnkėlį, je žydą, užsakė... 

No tad... iš Anglijuos tas žyds partaukė. Vuo tų aš nebžėnau, ar anų Kuchalskis če kalvis pajiemė 

tų Internacionalą. Daa kų nuors biškį soko anam če tuo kalvie galbūt. Kartaas elektros nier, a kų. 

Kėt kart bov i ta elektra štruopaas tuoke nestipri, pri žydo ka bovo. Nebžėnau, kor tas palėko 

Internacionals, bet ruoduos kad bov pajiemis Kochalskis kalvis, če ons pryš Požerskiou gyveno. 

— Aaa mas tik matiem, ka aš nomėi buvau, ka pravarė kanauninką [...]. Tik trys tebovo. Vuo 

Lėngvėnis monėi sakė, kad če iš Vėikšnių, sako, keturi, sako, bovo tėi palyduovaa, kor anų varė. 

Bovo tas advokatėlis ir bovo tas kanauninko nabaštėks Navickis. Bet tas advokats pas Šimkų 

palėko Plougūse. Tas tėn ir užgeso. Vuo tų parvarė į Maigų mėšką. Ir suvietė — į truobą eikit, 

eikit tik į truobą, neklausykities če. Ons jau numanė, ka če nein ont duoro. Vuo Žylė, ta tas jau 

žmuogus, ons aiškee girdiejo, anam tėn tėik tier, kap lig tuo kanalo šitaa va. Tėn pat vėskas. 

Statkaus gyvenimelie, vėitelie bovo Žylė Untuons. 

— Nedavažiavus lig gelžkelio. Kas tėn bov, Giberis, Giberio klietė. Pri... pri tuos tuos 

Kazlauskienės. Giberio klietė, Kazlauskienė i tujau parvaža Vėikšnių, gelžkelio. Giberis. Dabaa 

y nugriauta ta klietė. Nesenee. Bliekuos stuogu bovo didžiause klietė bovo jiebišvaimat’. 

82

Gužauskio nežinau, Kazlauskienė bovo. Pri pat parvažos, kriautuvė Smetuono laiki bovo pas 

Kazlauskienę. Pas Norėikį... pas Kuprį i pas Norėikį... Koprio da vėina šulnelė tik tebier kėimi. 

Koprio, amerikuons... Bovo iš Ameerikos parvaževis Norėikis, parvažiavo i Kuprys iš Amerikos. 

Beržanskio žemė če y vėsor, papunyčio. Papunytis bovo pardevis... ir vėinos truobos bovo... 

palėkusi untaa bovo da kriautovė pri pat gelžkelio, ont Purvienų važioujint pu kaire ronka. Vėsos 

trys bovo truobos, ta bovo Uršulelės, truoba, kūtė i daržinie pri galo i kai kas dar nežėnau bovo, a 

sklepėlis, kas tėn. Koprio par karą nudegėno, nugriuovė, neblėko. Al’puons Kuprys bovo 

atvaževis če pas muni da kada atvažioun, ons už Paneviežio kai kame gyven dabaa. Žmuona 

mėrusi jau yr anam. Vuo Kuprys kapūse. Norėikis pounu parvažiavo iš Ameerikos. Nusipėrko nu 

Beržanskio vėinas truobas. Bovo budinkaa kūtė, truoba, ėr skleps bovo, šolnis. Nupėrko 

Norėikis. Paskombėno Norėikis... aš toukart muokyklinis buvau... Norėikis parsitraukė Kuprį iš 

Ameerikos. I Kuprys nupėrko ontras Beržanskio truobas šalėpa. Ir abodo kriautuves turiejo, i pas 

Kazlauskienę bovo kriautuvė. Al’ Norėikis... nugrabiejo, pėrma. Noreikelee bovo do sūnaa. Ein 

vėins, eis į vakarėlį, Nagio pušynelie gegužėnes kel, vėins posbotelkį į kašelę, ontras į kašelę, 

vuo jug tus litus nepaded į tų, į stalčių. I nabagis... kap tėi vaikiokaa suaugo ėr... Alberts dar če 

nelabaa senee vaakščiuojo, bet jau y mėrės i tas. Tas jau bankrutavo Norėikis. Kazlauskienė viel 

tuoke bovo bovo, bet jau... bankrutavo i ta. Vaikiokaa tėi suaugo Kazlauskelee. Kėts Amerikuo, 

sako, kėts Anglijuo kor išsiblaškėj... Mas kartu į muokyklą ejuom su anaas. Aš ejau. Su 

Kazlauskelees. Vuo Kuprys... ateik nougs, apsiriedysi nu batų lig kapališiaus. Ėr šlipšis... i 

vėskas pigiau ir vėsos prekės žymee geresnės pas Kuprį, negu kituose kriautuviese, i pigiau. Pas 

anų lūžte lūžo... Žmuonių ir prėkių. Ir nebankrutavo Kuprys nikumat nikumat, vuo. 

— O ta Bakanienės krautuvė? 

— Ta jau bovo kulkuozo laike. Uršulelės truobuo. Tuo pačiuo pusie, unt gelžkelio einont, po 

kaire paskotėnė truoba bovo. Dabaa nebie ne tėn, ne pudamentų, nieko nebie. Beržanskio vėsos 

trejos truobos bovo če. 

— Vuo ka pri gelžkelio dėrbuot, kų dėrbuot? 

— Pri varstuoto. Kiauraa. Ta dvi dėini buvau išvaryts į liniją. Pu jiešmuoms bovo smarkus 

pakeitėms pabiegių. Reikiejo darbininkų. Iš Daubiškių bovo, iš Mažėikių bovo suvežtų 

darbininkų. Mandrius vėsus. Butkevičę Al’puoną, ons jau eej mūrydams, ons kelio apejies bovo, 

i tų parvarė į jiešmas če. Ta dvi dėini jiešmūse, vuo taap kiauraa pri varstuoto i pri varstuoto. 

— A kokioj vietoj dirbot? 

— Kor bov kitkart bekuonų svarstyklės, kor bekuonus jiemė, Vėikšnių stuotie. Vuot kaap 

dabaa einam... kap tik pri gelžkelio priėini, kairie pusie biškį taap tiktaa, če unt Mažėikių į tuo 

posę, no kažėn pėnksdėšimts mietrų. Šiuopus rampos. Rampa tėn tuoliau, Rampa bovo pu pat 

stuoti, panašee, i daa biškį už stuoties. Kor bovo nudegusi, untaa, ta stuotie, naują anuo 

būdavuojo par karą. Do varstuotaa bovo, nemažas bovo vėdus. Vėinaap — ontraap tuoks 

ketvirtainėšks bovo. Bovo pečius šuoni moms če pat. Da Jurjuons tuoks Vėikšniūse če bovo, pri 

gelžkelio dėrbo, tas meistravuot’ liob padies. Aš vėins kartaas nespiesiu — reek longaa dėrbt a 

kų nuorintaas. Aš i longus dėrbau, i duris dėrbau, i kų tik reikiejo. Kirkuoms kuotaa, šiūpeliems, 

luopetuoms... kų pasakysi, žėimą snėigou kastė... Aš išdėrbau do metu pri gelžkelio. Kada 

nusispakajėjė, aš i pasitraukiau. 

— Kor ta nudegusiuoji stuotis bovo? 

— Tuo, tuo pačiuo vėituo pastatė ontruoją truobą. Medėnė pėrma bovo, medėnę i dabaa 

pastatė, tuokio pat tipo, kaap bovo pėrma. Tiktaa pėrmuoji bovo žalee dažyta. Pėrmuoji, aš 

atmenu, ka į muokyklą ejau... Mūsų muokykla bovo kor untaa y tas degtų plytų noms, iš plytų 

išmūryts į sėiną aukštaa netuol stuogo trys — skaičius. Rytų gale bovo muokytuojaus kambaree. 

Vuo Pleskūnaatė iš Vėikšnių važiniejuos. Pleskūnaitė, je. Kuol bovo panystiems, vuo kap 

apsižanėjė, ana bovo apsižanijus paskou su Gargasu, Gargasienė bovo. Bet ana neėlgaa tebovo. 

Vuo aš pradiejau eit’, bovo tuoks muokytuos Skunsmuons, ajedrytvaimat’, vėinam ausį, kitam 

ausį tik dryks — paplieš, papliešė Kupraatee ausį. Kuprys padevė į teimą Mažėikiūs. Nabagis ėr 

už teismą gavo sumuokieti, ėr už vaistus, už vėskų. I kad anų trėnkė iš tuos muokyklas če 

laukuon... Parkielė Pleskūną moms tuokį. Kas par muokytuos, kou tik įduomiau! Če bovo unt 

Kalopio netuolėi, pri pat Mažėikių gatvės, kap nusilėidi pru Požerskio gatarus tėn, če y tas prūds 

tuoks iškasts, kuoks tėn malūns bovo! Kėt kart senų senuovie. Unt rato krėto vondou, šupliem 

83

sukuos... Če pradiejo vest’ mumis i kėtor viel kor, kame karšyklas yr... Ka septynių metų jau 

pradiejau eit, Pleskūnaatė dėrbo. Ir aš pri tuos Pleskūnaatės, musiek, aš iš vėsa tiktaa tris žėimas i 

tejau. Keturis skyrius išejau. Keturi skyree par tris žėimas. Vėinuo pusie bovo do skyree, i ontruo 

pusie do skyree. Pleskūnaatė pėrmą, ontrą, vuo Kunsmuons — trėtį i ketvėrtą valdė. Kada 

pareejo tas tas Pleskūns, noje, Pleskūns ka pareejo, nu Kunsmuono ka pajiemė, irgi pajiemė trėtį 

i ketvėrtą skyrių. Bet aš nejau keturių metų, užteek trijų. Kėt kart tik par žėimą tejuom. Stončius 

dar če Juonis. Kriaučiūnaatė Marė, kor bovo tujau už gelžkelio untaa. 

— Sidabras kriaučius bovo, Kriaučiūnienė bovo. Unt Purvienų važioujint pu kairę ronka — 

nu Sidabro gyvenėms. Dideliuojo Sidabro, tik ūkio nebier. 

— No i dielkuo tų kryžių tėn pastatė? 

— Nu anam kels į kėimą eit. I Kriaučiūnienės yr pu Kaupio mėšku. Tujau už kampo bovo 

bovo Degaičio mėšks. Kor bovo Bogužas parejis, Degaitis pėrma gyveno. Aš kad ejau į 

muokyklą, Degaitelee liob ateis į muokyklą, kartu ejuom. Degaitis če pardevė. Ons biškį bov 

krėtės į skuolą. Če bovo trisdešimšeši hektarą žemės tam Degaičiou. Paskelbė par laikraščius, 

vuo Bogužas parvažiavo, kai kor, a ons iš Šveicarėjės, iš kor ons parvažiavo, tas, šitaa, kor bovo 

nupėrkės tų Degaičio gyvenimą. Ons če ne vėitinis žmuogus tebovo. Aš ka parejau pas Jiesolą, 

tik ons bovo nesenee nupėrkės tų Degaičio gyvenimą. Degaitis če paskelbė, atsirado Bogužas, 

nupėrko, vuo Degaitis netuol Laižuvuos, a pusontro kilometro, a kilometras bebovo lig Laižuvos, 

ons tėn aštouniuolėka hektarų nusipėrko. I dar skuolas apsimuokiejo. Tėn nusipėrko, ir anam dar 

biškį atlėko piningų. 

— Giberis bovo če pri Kazlauskienės, tujau pat — toukš, ar Adelsons, kas ons bovo, tas 

tujau... Kap sokaas už Nagio mėško, sokaas kels va, par vėsą suodą Rekiečių, če Kaupys, če 

untaa tujau Bogužas, tėn Lungys, tėn vėsė. Unt pat kampo, šėtaa i dabaa ta klietelė tebier 

apžielusi, tuokia būdinkėlis. I ta yr žydo klietelė. 

— Sako, daa viena buvusi, tuoliau? 

— Bovo daa, pri pat Kaupio mėško. 

— Kas gyveno tėn netuoli Noreikio, kor paminklas kareiviams bovo? 

— Kor beržynėlis tuoks mažas? No Vėlks kalvis, Ignacius, tėn anuo suodyba, Vėlko, bovo. 

Gers kalvis. Kų Vėlks nukalo, su peilyče nebreikiejo dailint. Česnauskis grubus kalvis bovo. 

Tujau pat, unt tėn, stuoties, važioujint, pu dešinę ronka. Rušins kalvis bovo, Česnauskis kalvis, 

Balvuočius kalvis, trys bovo kalvee krūvuo. Balvuočius... pušelė daa tebiee, nedavažiavus 

gelžkelio, matuoma. Rošėns kalvis tuoks kaltelius kalo, tėn šiuokius tuokius mažus. Didelis 

tuoks, žėimą-vasarą nusitepis kaap pikis, jouds. 

— Kėik žmuonių dėrbdavo talkuo? 

— Dabartėniami laiki kaap ka bovo kūleklės, reikiejo jau vėrš... dvidešim — dvidešim do. 

Vuo tėik reikiejo. Šiaudaa nešami su kežtiems. Žėnaa, kežtės, pu dvi kartis... Mašinos iš gerklies 

krimt šiaudaa, do nespiee nešt’, y keturi žmuonis. Vėini nunešė, tujau jau ontras kežtes... Ta tėms 

i lėižiuvis iškrėstų... jagu vėins... apkriaut’... vėsą dėin nešt negal. Vuo ka Plougūsi pri 

Beržanskio, ka reikiej unt kūčių nešt’, dar tėltu reikiejo eit aukštyn. Aš esu... aš tuščiuoses 

kežtes... Liob mūsų tetė tėn keturias dėinas kols visumat. Tėn, kaap jau nuneši kežtes, aš 

pagruobis toštę kežtę, jau tuo kartį panešiau... Kaap aš vėins, kaap ne vėins, jug ne kuožną 

kėžčių... A jagu Papunėlis jau mato, kad aš kame nuorintaas... Vuo ka ta mono vėina tuo kežtė... 

Vakarą muok vėsėms, tų patį atlyginėmą i mon doud. „Jug dėrbaa... ta, klausyk, klausyk, dirbai”, 

— sako. 

— Daržinie galiejo so vežėmu užvažiout į ontrą aukštą? 

— Ir apsisokt aukštaa unt kūtės. Tas kūtes bovo mon diedė Knabėks išbūdavuojis. Abaris — 

vadėnamos bovo kėt kart. Ne kūtės, o „obaris”. Pėnksdešims pėnki hektaraa žemės bovo anam. 

Bovo i šaldytovaa kūtiese. Ledaunės bovo, ontruoji ledaunė bovo lauki pastatyta. Vaikeems bovo 

klietė kūtiese pataisyta. Ka kvapo nebūtom, arklių miešlų, kų nuorintaas. Trys vaikee liob būs, 

pagrečiou, vėina naktis — tas gulies kūtiese, kėta naktis... Vuo jagu bėjaa, pu du eikit golt. 

Strielba būs kartu. Tėn vėskas bovo dukumentalėškaa. I briaunings bovo, i medžiuoklinis šautovs 

bovo. So leidėmaas. No, ir ons pats jug vaakščiuos ir šėn i tėn, i pu laukus. Neišeis, kad lazdą 

užmėrštom ir šautuvą užmėrštom, Papunis. Ons mažaa tevažiniejos su arkliu, a so kou. Pu laukus 

piests i piests, vakščiuojo daugiau piests. Vuo abarės bovo... daržėnės didžiauses, platybė 

84

šetuonėška bovo tų kūčių. Kad duobėlus vežė į daržėnę šalėp kūčių... bovo daržinie dar... 

įvažiavo su vežėmu ont kūčių... vėskų vežė su... pu vėiną arklį... Nuors šeši arklee bovo, 

septintaasis bovo Papuniou pasivažiniet kor ka reek, je kumat. Įvažiavo ont kūčių, fūkt — 

vežėmą aplinkou verče... Posė vežėmo jau nuvažiavo į daržėnę unt žemės, vuo tėn tik prijiemė, 

skleid i myniuo. Droskos ta jau pylė. Stėpree. Soko, pasoko, rasalo nier — vežt’, i vež jau. Vuo 

kor y daržėnės tuokes viesios, retas — nesilaiko. Vuo kad yr tuokes varaunes didelee, ypač 

mūrėnės kuokios nuors, kap Jiesolou ka bovo mūrėnė, posiau vėlksna. Ėr ėr ėr į daržėnę, į pantą, 

ėr ėr su arkliu mynė. Tik surėks kas: „doukit viedrą”, — arklys jau šėkt’ nuor, aba myžt’. Ka 

neprimyžtų pašaro. Ir iškriaus par dėin didžiause didžiause pantą. Du vežėmu pavers... Bugards 

bovo arklys... Bresta kor bovo, balta kumelė, ta nemuokiejo, bijuojo. Vuo Bugards sužvengs — 

nusijouks pats — plykt į tų šėiną, kor y žemaa. Tas bovo išmuokints jau arklys anuo. Mint’ ka 

reikiejo pantą. Vuo Papunytis... kad i žvyrą, i tų lauki parvežęs nelaikė. Daržinie mėiga bovo 

užtverta. „Tai klausyk, tai ką, užreiks kartaas a šiam, a tam, tai ką, eisi ten atsikast, su kirkuoms 

kirst”? Dvė daržėnės kulamuosios bovo šetuonėškos. Tk anuos bovo sujungtos į kopetą. Vėina 

šaka taap eej, ontra — taap eej. Į kopetą bovo sujungtos. Parkūnsargee bovo trys. Vėins pri 

klietės, pri truobuos, tarp kūtės tarp truobuos, i pri kulamuosios daržinies bovo. 

Žaibuolaidininkaa. Aukšti parkūnsargee. 

— A bovo tuokį dinamą pasidaręs? 

— A, je je, elektrą. Papunytis ka pasitaisė, ta paskou i Bogužas pasidėrbo Rekečiūse. 

— A pas tų Papunytį matiet, kaap ta elektra veikė? 

— Jo jo jo. Nu kų, tuokios nedėdelės lempelės liob bus mažos. Pėnki šimtaa litų kuožną 

mienesį anam prėmija bovo valstybėnė. Papuniou. Ons kažkaap karaliaus... ka ons kniazys. 

Kniazystės turiejo laipsnį. Kniazė. 

— Aš pats jug ten nesu tarnavis pas anų ir negavis nieko, juokių piningų, tik par talką liob 

muokies, už kėžčių nešėmą tuščių. No tad, priein pri Papunyčiaus, takš — į ronką pabučiavo, 

nuor eit į vakarėlį, sako, rukou, a negali... „Tai kiek tau reik”? „Kėik gali”. Ištrauks kėik tėn, a 

pėnkis litus, a do litu, a tris litus, i nerašysees į knygelę. Vuo išbūs pu pėnkis, pu aštounis metus 

vaikee i mergės pas anų. Išbūs tėik, kad ir apsižanys, i veselę ons daa pakels. Tik nedėdelę, pas 

Liauksmėną. I pas anų patalkee nebūs pas Beržanskį ka kūlė. Pas Liauksminienę už gelžkelio tėn 

tujau, untaa kor bovo. „Ne ne ne, aš tai nenorių jeibių”. Ons nepakielė tuo trukšmo, trukšmo 

nepakielė. Vuo ka paprašysi, ka tėik i tėik aš nuoriu, ištrauks, ištrauks iš kišenės tujau pat, — še. 

Tų užsirašė Papunis. Vuo kad ons devė, kėik išgalvuojo... 






















85













variklius. 












gyveno. 


























86

7.2.1. ŪKININKAI. VALSTIEČIAI 

„Viekšnių valsčio (Šiaulių pav.) ūkininkai pasiskolino iš iždo (skarbo) sėklų arti 400 

pūdų...” / Ts. // Naujienos. — 1903, Nr. 7/10, p. 143. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: 

Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1901—1903. — Vilnius, 2003. — 576 p. — 

P. 371. 


1971 metų aprašai: Žemaičių valgiai ir šis tas daugiau apie vieną žemaitį: 1. Vincento 

Juodeikio [A. Urbienės senelio] kiemas Zaventės kaime. Kur ir kaip valgė šeimyna. Valgio 

gaminimas. Valgymo laikas. Valgiai. 2. Jono Bukonto šeima Kegrių kaime. 3. Augustino 

Gužauskio šeima Adomiškių dvare. 4. Antano Šauklio šeima Raudėnuose, Pėžų dvare. 5. Šis tas 

daugiau apie Vincentą Juodeikį [A. Urbienės senelį] ir jo kiemą. Zaventės kaimas. Vincento 

Juodeikio ūkis. Gyvulių ganymas. Sodyba. Talkos. Švaros palaikymas. Apdaras ir apavas. 

Papuošalai. Uršulėlės kraitinė skrynia. „Nėra namų be dūmų.” Kas ir ko mane Zaventėje išmokė. 

Ką turim iš Zaventės. — Tekste: Zaventėje Vincentas Juodeikis, Jurgio (mirė 1926 10 25 apie 

85 m. amžiaus) su žmona Ona Glodenyte-Juodeikiene (1849—1934) išaugino 5 vaikus: 

Vincentą, Oną, Mortą, Moniką, Antaniną. Monika [A. Urbienės motina] 1900 m. ištekėjo už 

Viekšnių malūnininko Pranciškaus Lengvenio. 

Urbienė Amelija. Kūlimas // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI. Aplankas 

Nr. 1 // Aplankas yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Tekste: 

Kūlimas 

Javų kulti senolis prašė talkon iš Zaventės kaimo šiuos kiemus: Jono Pargauskio, Daniaus 

Kazlauskio, Balvočiaus, dėdės; iš Kegrių kaimo: Bukonto, Baltučio, Kugrio ir Liauksmino. Jeigu 

talkininkų būdavo maža, samdydavo iš miestelio. 

Kuliamąją mašiną ir dampį senolis turėjo savo. Pats senolis buvo mašinista, bet kitur kulti su 

mašina nevažinėjo. Su mašina kulti važinėjo dėdė, kuris taip pat buvo mašinistas. 

Per kūlę buvo maždaug šitiek žmonių: 

Vyrų: 

1 — leidėjas, kuris leido javų pėdus į kuliamąją mašiną, 

1 — keščių kirtėjas, 

4 — keščių nešėjai, 

1 — prie pelų, 

2 — prie grūdų. 

Moterų: 

1 — ant stalelio. Tai buvo pats garbingiausias moters darbas — pjaustyti javų pėdams ryšius 

(grįžtes) ir padavinėti leidėjui. 

3-4 vertėjos; jos vertė nuo rinkio pėdus žemyn. 2-3 vertė, 1 padavinėjo tai, kuri pjaustė ryšius. 

2 — prie šiaudų („prie uodegos”) šakėmis (medinėmis) atstūmė šiaudus toliau nuo mašinos. 

3-4 ant šiaudų. Jeigu šiaudus kišo ant kūtės arba dėjo į daržinę, reikėjo primurdyti 

pariestinius, prikrauti šiaudų ligi pat čukuro, tai ant šiaudų ir daugiau žmonių būdavo. 

Į žagą šiaudus kraudavo arčiau rejos, tada šiaudus krauti padėdavo keščių nešėjai ir keščių 

kirtėjas. 

Vasarojų kuliant, miežius redeliojo. (Ar redeliojo avižas — neatmenu). Prie redelių stovėjo 4 

moterys ir krintančius iš mašinos šiaudus rankomis kratė ant redelių; tokiu būdu iš šiaudų 

atskirdavo pelus. 

Redelės: Iš lentų sukaltas rėmas, kaip ir kokia dėžė kiauru dugnu (2 m ilgio, 1 m pločio — 

maždaug). Dugnas išpintas drotimis (vėlomis) langeliais (20 cm x 20 cm ). Toji dėžė stovi ant 

keturių kojų tokiame aukštyje, kad nebūtų sunku šiaudus rankomis kilnoti ir rankos nevargtų, 

nereikėtų pasilenkti. 

Iškultus miežius (grūdus) perleisdavo dar kartą per mašiną — nukulstydavo. 

87

Talkininkai susirinkdavo anksti, prieš pusrytį. Jeigu viskas būdavo rejoje sutvarkyta, tai ir 

kulti pradėdavo prieš pusrytį. 

Kai ateidavo valgymo metas, mašinistas sušvilpdavo ir mašiną sustabdydavo. Prie darbo taip 

pat švilpiu sušaukdavo. 

Pusryčiams valgė košę su pienu ir taukais. 

Pietums — viralas su mėsa. 

Pavakariams — pienas, kava, sūris, varškė, sviestas, duona, pyragas (iš pitlevotų antrininkų 

miltų). Jei likdavo mėsos nuo pietų, tai ir tos duodavo. 

Vakarienė — makaronai su pienu, duona, pyragas, sviestas. 

Po vakarienės — patalkė. Muzikantai — dėdė ir Antanėlis. Dėdė grojo smuiku, Antanėlis 

smuiku arba klarneta. Šokdavo gerosios trobos pusėje — troboje (ne gerojoje troboje). 

Šokiai: kadrilius, pampaljonis, polka, „Noriu miego”; vėliau — suktinis, vengierka, 

krekoviakas. 

Žaidimai: „Velu velu kapalošą”, „Bružau, ū!”, „Panedėlio dieną”, „Žiedą dalyti”, „Žiužį 

mušti”, „Avižėles pirkti”. 

Rateliai: „Oi bernuži, bernuži!”, „Kaip gražiai žydi rožių laukas”, „Žilvytis”. 

Senolio kieme buvo paprotys, kad per talkas senolio kiemas nunešdavo šviežio pieno Bukonto 

ir dėdės kiemui. Nešdavo per pietus. Paprastai pieną nešdavo piemuo ar piemenė. Jeigu talka 

būdavo pas senolį, tai pieno atnešdavo Bukonto ir dėdės kiemas. 

Atnešęs sakydavo: „Gaspadinė siuntina”. Pieną išpylus ir kibirą išplovus, grąžinant buvo 

sakoma: „Prašom savo gaspadinei už pieną padėkavoti”. 

Naktigonė / Iš Domo Stonkaus (gim. 1912 m.) 1985 m. birželio 30 dieną užrašė Amelija 

Urbienė // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1985 metų 

aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Visas tekstas: 

Naktigonė 

Keletas žodžių apie kalvio Domo Stonkaus tėvą Vincentą Stonkų. 

Vincentas Stonkus (1882—1965) turėjo paveldėjęs 3 ha žemės iš savo tėvo Bernardo 

Stonkaus Kanteikių kaime, Akmenės vlsč. 

Vėliau Vincentas Stonkus prisipirko dar 3 ha žemės iš Bendoriaus, o dalijant Vladimiro 

Zubovo dvarą (kai buvo Žemės reforma) gavo dar 12 ha. Tada iš viso žemės turėjo 18 ha. 

Buvo vedęs Ona Butnoraitę iš Pavadaksčių kaimo, Klykolių seniūnijos, Akmenės valsč. 

Vincentas Stonkus mėgdavo pasakoti vaikams ir kitiems, kaip jis, gavęs 12 ha žemės, nuėjo 

pas Vladimirą Zubovą į dvarą ir nunešė jam pinigus už tą žemę. Jis buvo įsitikinęs ir gerai 

žinojo, kad niekas niekuomet žemės veltui nebuvo dalijęs, todėl ir norėjo užmokėti. Vladimiras 

Zubovas iš jo pinigų nepriėmė, pasakė tik: „Aš tau tą žemę dovanoju”. 

Vincentas Stonkus buvo pamokytas — buvo baigęs rusišką mokyklą (narodnaja škola). Jis 

labai gražiai rašė rusiškomis raidėmis. 

Kai buvo pašauktas į kariuomenę, tarnavo karaliaus gvardijoje telefonistu. 

1914 metais vėl buvo mobilizuotas ir taip pat dirbo telefonistu. Tada jam buvo leista pačiam 

pasirinkti pagelbininkus. Jis pasirinko tris pagelbininkus: 

1) Joną Bukontą, kilusį iš Kegrių kaimo, 

2) Borusą, kilusį iš Uogiškių kaimo, 

3) Kruminš (latvį), kilusį iš Elkiškių kaimo. 

Tarnaudamas kariuomenėje telefonistu, turėjo gerai mokėti rusų kalbą. Be to, turėjo dar 

mokėti vokiškai ir ispaniškai. 

Per 1914 m. karą buvo sužeistas. Pagydytas nebuvo namo paleistas, bet tarnavo telefonistu ir 

revoliucijos metu. Kai norėjo grįžti Lietuvon, jo komisarai nenorėjo atleisti iš tarnybos — iš 

telefonisto pareigų. Tada Vincentas Stonkus kreipėsi į Leniną. Leninas jo prašymo išklausė ir 

išdavė leidimą Lietuvon grįžti. Tą leidimą turėjo pasirašyti ir visi tie komisarai, kurie nenorėjo 

Vincento Stonkaus iš darbo atleisti. Ne tiktai pasirašė, bet ir antspaudus pridėjo. 

Lenino išduotame leidime taip pat buvo pareikšta padėka už gerą ir pavyzdingą telefonisto 

darbą. 

88

Leidimas buvo parašytas popieriaus lape. Visas lapas buvo raudonai apkraštuotas. Daug 

parašų — ir Lenino, ir komisarų — ir nemažai antspaudų prispausta. 

1919 metais Vincentas Stonkus grįžo į Lietuvą, o grįždamas parsivežė ir tą leidimą. Grįžęs į 

Lietuvą, visą laiką buvo seniūnu Kanteikiuose. 

Lietuvos laikais buvo „Ūkininko patarėjo” korespondentas. 

Domas Stonkus atsimena, kaip tėvas dažnai skųsdavosi, esą, jam daug lengviau rašyti rusiškai 

negu lietuviškai. Lietuviška gramatika esanti daug sunkesnė už rusišką gramatiką. Tėvas, 

rašydamas lietuviškai, darė daugybę klaidų. 

Kai į Sibirą buvo vežami buožės ir kiti liaudies priešai, Vincentas Stonkus, kaip buvęs 

buržuazinės Lietuvos pareigūnas, seniūnas, taip pat turėjo būti išvežtas. Kai jis parodė 

išvežėjams popierių su Lenino ir komisarų parašais ir antspaudais, jam buvo leista pasilikti 

Lietuvoje. Grįžęs į Kanteikius, jis vėl ilgą laiką ėjo seniūno pareigas, kol gyvenimas Lietuvoje 

persitvarkė naujaip — kol susikūrė kolūkiai ir tarybiniai ūkiai. 

Vincentas Stonkus įstojo į kolūkiečių gretas ir išbuvo ligi pat savo mirties. 

Vincentas Stonkus, turėdamas mažiau žemės, laikė tik vieną arklį, o kai jau turėjo 18 ha — 

laikė 2 arklius. 

Jo sūnui — Domui Stonkui — prisėjo arklius naktimis ganyti bendrose kaimo ganyklose. 

Tos bendros kaimo arklių ganyklos buvo už kaimo. Pievos buvo apaugusios krūmais. Tos 

pievos buvo prastos — visokios atmatos. 

Ganyklos buvo aptvertos 1-2 eilėmis drotų, kad arkliai nelįstų į laukus, kad derliaus 

neišgadintų. 

Domas Stonkus arklius pradėjo ganyti turėdamas 12-13 metų. 

Arklius naktimis ganė ir savi gaspadorių vaikai, ir samdyti piemenys, ir samdyti vaikai. 

Kartais ir patys gaspadoriai ganydavo arklius naktimis. 

Gaspadoriai ne katrą dieną varė piemenis naktimis arklių ganyti. 

Naktį, arklius ganydami, ugnį retai kada tekūrino, nebent šaltą naktį pasišildyti. 

Arklius nakties išjojo saulei nusileidus ir ganė kol saulė patekėjo. 

Į ganyklą sujodavo 50-60 arklių. 

Ganykloje buvo pastatyta medinė būda nuo lietaus pasislėpti. Būda buvo pastatyta ant ragių. 

Ragės padirbtos iš kumpo medžio. Būdoje — pilna šieno, dekis apsikloti, poduška galvai 

pasidėti. Dažniausiai vaikiai sulįs į tą būdą ir miegos, o piemenys arklius keravos. 

Prie būdos buvo pritaisyti vorčikai. Jeigu ganyklą toje vietoje, kur stovėjo būda, nuganė, 

tuomet prie vieno, prie kito vorčiko prikabino pašleikas, pakinkė 2 arklius ir būdą nuvilko į kitą 

vietą. 

Vaikiai visuomet turėjo šautuvą nuo vagių apsiginti. 

Jaunieji — piemenys — arklius keravojo su šunimis. Savo šunis jie vedžiojosi ant šniūro. 

Iš visų Kanteikių kaimo arklių puikiausias buvo Šiurkaus arklys. Kožnas arklių vagis būtų aną 

pavogęs, jeigu tik būtų galėjęs. 

Kartą buvo taip. 

Domas Stonkus su kitu piemeniu, šunimis vedini, eina aplinkui arklius. Vaikiai, sulindę į 

būdą, miegt. Pradeda lyti. Keravotojai sulenda po egle. Šunys taip pat po egle pritupia. Ir visi 

kuo ramiausiai po egle sėdi. Piemenims akys pradeda merktis. Tik girdi: čyru-čyru — kažkas 

arkliui gelžinius pjauna. Šunys — loti, piemenys — prie būdos! Pakilo vaikiai. Bils! bils! — du 

kartus iššavo: vagys išsigando ir pabėgo. Prieina prie Šiurkaus arklio. Veiz — gelžiniai ligi pusės 

įpjauti... 

Kad arklių iš ganyklos negalėtų pavogti, anus pančiojo gelžiniais pančiais: uždėjo spyną ant 

kojų ir abidvi kojas sujungė. 

Rytą, parjoję arklius iš ganyklos, vaikiai ne miegojo, bet ėjo į laukus prie visokių darbų. 

Piemenys, jeigu tą naktį keravojo arklius, dieną bandos neganė. Bandą ganė kiti piemenys 

bendroje kaimo ganykloje. 

Iš Domo Stonkaus (1912), gyv. Viekšniuose, užrašė 1985 m. birželio 30 d. Amelija Urbienė. 

Kaimo karvės, avys bendroje ganykloje / Iš Domo Stonkaus (gim. 1912 m.) 1985 m. 

birželio 30 dieną užrašė Amelija Urbienė // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR 

89

TAUTOSAKA: [1985 metų aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių 

muziejuje. — Visas tekstas: 

Kaimo karvės, avys bendroje ganykloje 

Kaimo karves ir avis ganė ne toje ganykloje, kur ganė arklius, bet kitoje. 

Ganykla bandai buvo šalip arklių ganyklos. Buvo atitverta 1-2 eilėmis drotų. Karvės per tas 

drotis į arklių ganyklą negalėjo įlįsti. Reikia pasakyti, kad buvo ir tokių karvių, katros, priėjusios 

prie drotų, pamakaravo galva, su ragais nutraukė drotis ir įlindo į arklių ganyklą. 

Avys lengvai per drotis į arklių ganyklą galėjo įlįsti. 

Rytais ne visus arklius iš arklių ganyklos parjodavo į kaimą. Kiti palikdavo ganykloje per 

dieną. Piemenys, ganydami bandą, turėjo prižvelgti ir paliktus arklius ganykloje. Pamatę 

aplinkuo arklių ganyklą vaikščiojantį kokį svetimą žmogų, turėjo greitybėje apie tai kaimo 

žmonėms pranešti. 

Bandą ganydami piemenys vedžiojosi šunis ant šniūro. Bandą ganė ne vienas piemuo, o 5 

piemenys. Iš viso piemenų kaimas turėjo 8. Piemenys bandą ganė pasikeisdami. Tie piemenys, 

katrie naktį buvo ganę arklius, rytą bandos neginė, miegojo ir ilsėjosi namie. 

Kiekvienas piemuo, ganydamas bandą, turėjo savo „rubežių”. Piemenys kartu nesueidavo į 

krūvą kuomet karvės ganėsi. 

Piemuo, vedžiodamasis šunį ant šniūro, vaikščiojo palei savo „rubežių”. O tas piemuo, katras 

vaikščiojo su savo šunimi pagal arklių ganyklą, turėjo prižvelgti ganykloje per dieną paliktus 

arklius. 

Bandą ganydami piemenys užsikurdavo ugnį — užsikurdavo laužą, išsikepdavo bulbių, 

grybų. Tatai padaryti galėjo tik tuomet, kai visos karvės suguldavo. 

Karvės moka tarp savęs susirokuoti (susikalbėti). Veizėk — ės, ės žolę ir priės. Nueis viena 

karvė į kokią nors vietą ir atsiguls. Veizėk — tuojau pat ir kita karvė beateinanti, besigulanti... 

Taip ims ir suguls visos karvės vienoje vietoje. Tuomet piemenims rojus! Kepk bulbes, dirbk 

vieną po kito krežius, švilpynes, vyk botagus. 

Už bandos ganymą bendroje kaimo ganykloje piemenims mokėjo. 

Seniūnas iš visų kaimo gaspadorių surinko tam tikrą užmokesnį nuo ganomų karvių skaičiaus. 

Neveizėjo, ar to gaspadoriaus piemuo buvo savas vaikas, ar samdytas — visi gaspadoriai turėjo 

mokėti. 

Surinktus iš gaspadorių pinigus seniūnas padalijo lygiai visiems piemenims: ir gaspadoriaus 

vaikas, ir samdytas piemuo gavo po lygiai. Samdytam piemeniui čia buvo priedas prie jo 

sulygtos algos. 

Bendros kaimo ganyklos buvo ligi „pirmųjų centų”. Tais metais, kuomet pasirodė pirmieji 

lietuviški litai, bendrosios ganyklos buvo panaikintos. Tuomet jau kiekvienas gaspadorius savo 

gyvulius ganė savo žemėje. 

Domas Stonkus, ganydamas karves, pindavo krežius. Tie ano krežiai veizėte veizėjo — tokie 

puikūs buvo. 

Savo nupintus krežius Domas Stonkus parduodavo ir taip užsikaldavo pinigo. 

1923 metais Kanteikių kaime buvo 132 gyventojai (žmonės). 3 gyventojai iš jų turėjo 

nusipirkę dviračius. Domas Stonkus buvo taip pat iš tų trijų. Jis savo dviratį buvo pirkęs iš 

parubežninko. 

Iš Domo Stonkaus (1912), gyv. Viekšniuose, užrašė 1985 m. birželio 30 d. Amelija Urbienė. 

Piemenė pas gaspadorių / Stasė Ramanauskaitė-Mikužienė Padvariuose pas Leoną Miliešką. 

Iš Stasės Mikužienės (1915), gyvenančios Minajevo gatvėje 1986 m. liepos 10 dieną užrašė 

Amelija Urbienė // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1986 

metų aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Visas tekstas: 

Piemenė pas gaspadorių 

Stasė Ramanauskaitė, būdama 12 metų, tarnavo už piemenę Padvariuose pas Miliešką Leoną. 

Piemenės alga — 50 litų, paviržis — avino rietas ir duonos kepalas, 3 pūrai bulbių, rugių 

1 pūras. 

90

Vasarą piemenė kėlė saulei tekant. Piemenė karvių nemilžo, mergė milžo karves. Pamilžtas 

karves išginė į ganyklą. Ganykla nuo namų buvo toli — apie pusę kilometro reikėjo karves ligi 

ganyklos ginti. Piemenė ganė 7 karves ir avių būrį. Bandą visuomet išginė nevalgiusi. 

„Lauki, veizi, ir akis praveizi, kol valgyti atneša. Atneša užšalusią košę, o kartais dar biskelį 

šiltą. Košė — bliūdelyje. Košėje su šaukštu įspausta duobelė, į tą duobelę įpilta taukų. To 

mirkalo nedaug tepripilta. Pieną atnešė krūzelyje. Pienas — mašininis. Duonos riekelė. Ir visas 

pusrytis!” 

„Ant pietų” — jei buvo karšta — ginė namo aplink 11 valandą. Laiką mėravo pėdomis — 

šešuolėtį mėravo... 

Piemenė, parginusi karves, suvarė anas į kūtę. Pakreikė šiaudais, kad kūtė šlapi nebūtų. 

Tuomet suvarytas į kūtę karves pririšo prie sietų, atnešė žolės ir pašėrė. Piemenė turėjo karves ir 

pagirdyti. Vandenį reikėjo nešti iš šulnies ir kožną karvę pagirdyti. 

Pietus piemenė valgė kartu su visa šeimyna. Pietai — pirmą valandą. 

Pietams: kopūstai, burokai, bulbynė. Mėsos mažai tedevė. Viralą gaspadinė virė tankiausiai su 

užtrinu, su kindoku. 

Po pietų pokaitis 2-3 valandas. Per pokaitį piemenei neleido miegoti, varė šieno grėbti. 

Taip Stasė, vieną dieną grėbusi šieną per pokaitį, kitą dieną, varoma šieno grėbti, ėmė ir 

„pasisporijo” gaspadoriui! „Aš neisiu per pokaitį šieno grėbti, — pasakė. — Aš miegtu paskui 

karves vaikščiodama. Bijau užmigti — javus nuganysiu.” Gaspadorius dideliai supyko, kad 

neklausau. Už botago! Ir su tuo botagu nuraižė man kojas. Ir išėjau. Prispaudė mane šieną grėbti. 

Tėvai man sakė, kad jeigu gaspadoriaus neklausysiu, tumet ans mane išvarys ir algos 

nesumokės.” 

Bandą, kai buvo karšta, piemenė turėjo lig tamsos ganyti. Ir tos naktys taip pat buvo karštos: 

„naktį mes nebliaudamos — tokia buvo karštybė.” 

Vakare, karves namo parginus, reikėjo pakreikti kūtė, karves pagirdyti. 

Vakarienė pavalgius, piemenei reikėjo mazginį sumazgoti, šunį palakinti. 

Žiemą — vakarais — piemenei reikėjo plunksnas plėšyti. „Dviejose vietose man ir taip dar 

yra buvę, — sakė Stasė, — „mergei, paėmusi skalą, turėjau žiubinti, kumet ana večerę virė.” 

„Taip pat esu ėjusi su spragilais kulti. Dideliai kvapas patiko: atsisėdi duoboj ir bematant 

užmingi — tiek jau esi nuvargusi...” 

Žiemą piemenė daugiausia gyvulius šėrė viena. Šėrė su pelais, su šiaudais. Piemenė pati 

turėjo kratinį karvėms susikratyti. Taip pat ir žiemą piemenė turėjo karves pagirdyti — atnešti iš 

šulnies vandens. 

Piemenė miegojo lovoje. Lova — virtuvėje. Ten pat, kur piemenė miegojo, buvo ir 

kiaulviedriai sustatyti. Ir virbai, ir medžiai, ir visokie daiktai stovėjo, kur tik vietos buvo 

pastatyti. 

Piemenei devė prastą drabužį. Devė sijoną, nažutką, seną švarką. Marškiniai lininiai — ir 

visai nauji, ir seni. Kuskelę devė galvai apsirišti. Kvartūgas piemenės pakulinis, dryžas. Iš to 

paties audeklo, kur buvo siuvamas kvartūgas, piemenei gaspadinė „liuob ir sijoną pasiūti.” 

Marškinius mainė kartą per savaitę. Abrūsas — bendras, burnai ir rankoms šluostytis. 

Į pirtį ėjo kas antrą savaitę. Plaukytis nebuvo kur — „ir ežeras, ir upė buvo toli nuo namų. 

Galėjai tik pasitaškyti, pabraidyti po klanus, po prūdelį.” 

Jeigu piemenė gerai ganė, gaspadoriai, parvažiuodami iš miestelio, parvežė kermošavo, 

apdovanojo — nupirko kuskelę, kojines. 

Išeinant, jeigu gaspadoriai buvo neskūpi, — piemenei devė priedo — „tupeles”, o prie 

paviržio pridėjo lašinių šmotą. 

Iš Stasės Mikužienės (1915), gyv. Viekšniuose, Minajevo g., 1986 m. liepos 10 d. užrašė 

Am. Urbienė. 

91

Kaip ir ko mane mokė tėvai ir svetimi žmonės / Iš Pranės Jankutės (1900) 1986 m. liepos 

11 dieną užrašė Amelija Urbienė // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR 

TAUTOSAKA: [1986 metų aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių 

muziejuje. — Visas tekstas: 

Kaip ir ko mane mokė tėvai ir svetimi žmonės 

Mano tėvai — Juozapas ir Uršulė Mockaitė — Jankai gyveno Tučių kaime, Viekšnių vls. 

Motina buvo iš Pumpurų kaimo. Pumpurų kaimas yra už Mažeikių. Čia ana užaugo pas savo 

tetutę. Motinos tėvai buvo mirę. Tetutė, kai mama žanijosi, ir kraitį anai devė. 

Tėvas, važinėdamas iš Tučių, visur aplinkuo ieškojo bagotos panos — anam reikėjo atrėdyti 

seserį. Mano tėvas dar seseriai ir pamokėjo, kad ta tik paimtų ano tėvą karšinti. Daug pamokėjo! 

Du šimteliu! 

Mano tėvai turėjo 4 ha žemės. Augome penketas vaikų: Antanas, Stanislovas, Steponas, Pranė 

ir Petronėlė. 

Tėvas buvo dideliai skūpus. Duonos niekumet nedevė mums lig privalgymo. Atriekė riekę, 

papjaustė ir padalijo visiems. Motinai devė didesnį gabalą, o mums, vaikams — po mažesnį 

gabalėlį. Duodamas tankiai sakė: „Vaikams duonos daug nereik — ištrupins tik, nesujės!” 

Svarbiausia buvo dar ir tas, kad tėvas, atriekęs ir padalijęs duonos riekę, į kepalą visumet 

liuob įdėti „znoką”. Jeigu kas kumet nors po to buvo atsiriekęs kad ir mažą duonos riekelę, tėvas 

tujau pat pamatė, norėjo kaltininką surasti ir nubausti. Mes tą gerai žinojom, dėl to nė viens 

niekumet duonos neėmėm. 

Jeigu tėvo nebuvo namie, mama visumet mums valgyti padevė: mums patiems nebuvo 

leidžiama valgyti pasiimti. 

Aš, kad ir maža būdama, supratau, kad motina apsileido su tėvu iš pat pirmo — devė anam 

didelę valią. 

Jeigu kumet pasėjo pupų, tėvas neleido ankščių pasiskabyti ir pupų pavalgyti. Sakė: „Be čieso 

vaikams regalima pupų nuskabyti. Ar ne pilna subinė aniems yr? Ar ne pajėdę yr?” Tėvas nė 

žinot nenorėjo, kad mes tų pupų dideliai norim: pupos turėjo tėvui palikti! 

Tėvas neleido prie namų darželio taisyti. Nė kokios žolelės nebuvo nė pasėta, nė padiegta. 

Niekas po mūsų trobos langais niekumet nežydėjo... 

Jeigu kartais mes liuobam ką nors troboj dirbti, tėvas į trobą, mes — pry pečiaus tujau pat. 

Sėdim ir tylim. Neiškentam, pradedam šnibždėties. Tėvas ir barasi tuojau: „Ko čia šnibždat kaip 

vėžiai terboj? Ar nenutilsit!” Tokia buvo didelė drausmė mūsų namuose. 

Kumet išėjau služyti pas svetimus žmones, bijojau šnekėti. Klaus mane ko nors, aš tyliu. 

Sako: „Dėl ko nerokuojies su mumis?” Aš aniems: „Nesu pratusi rokuoties. Tėvas neleido mus 

tarp savęs rokuoties”. 

Teisybę sakant — mūsų tėvas buvo didelis tinginys. Anam pačiam atrodė, kad darbo ans 

nedirb ne iš tingėjimo, bet iš negalėjimo. Tėvs buvo ranką persišovęs, sakė, kad ta ranka anam 

skaudanti. Patiko mūsų tėvui rytais ilgiau pamiegoti... Kas be ko, rudenį tėvs liuob dirvą suarti. 

Pavasarį liuob pasėti... Tiek to arimo ir tiek to sėjimo tebuvo ant tų 4 ha! 

Motina ėjo ekėti. Anai tas darbas nebuvo sunkus: reikėjo kaip nors laukuose apsidirbti. 

Tėvas, kaip jau sakiau, prie sunkesnio darbo nepuolė. Pavasarį, kumet tų darbų liuob daugėti, 

tėvas ėjo su piemenimis vabalų-kirminų gaudyti. Nėjo prie darbo! Ans tuos vabalus liuob nešti 

susiedui kaip liekarstus. Pinigų iš susiedo neėmė. Džiaugėsi tiktai, kad tas su vabalais gydosi ir 

kad ans gali padėti. 

Tėvas taip pat liuob sakyti: „kam čia taip sunkiai dirbti. Ar ne geriau yr, kad klausais kaip 

vieverseliai gied, gegužės kukuoja... Klausais ir džiaugiesi...” 

Mama iš pat mažumės spaudė mumis prie darbo. Pakeli šluotą — ir šluokis. Jeigu tėvas buvo 

troboj, ans neleido trobos šluoti. Sakė: „Kam čia tas dulkes keliat!..” Jeigu tėvas į trobą, mes 

tujau pat prie pečiaus. Taip liuobam ir prasėdėti, kol ans iš trobos išeis. 

Mama norėjo dideliai vištų laikyti, sakė, kad vargo suvisam nebus, vaikai galės palesinti 

vištas. Tėvas taip pat šito neleido. Sakė, kad vištos ir višteliai tik takus bjauros, anuos lesinti 

reikės. Dėl to pas mumis nebuvo nė kokio paukštelio — nė vištelės, nė antelės, nė žąselės. 

Jeigu kumet, mamai liepiant, skutau bulbes, ir čia tėvas priveizėjo kaip skutu. Sakė: „Bulbių 

nereik dideliai nugręsti. Anos smokavos kad netaupysit.” 

92

Kai jau buvau 5-6 metų, mamai padėjau paršeliams žolių parinkti. Liuobu rinkti kiaulpienes, 

balandas. Mama pamokė ir parodė, kaip reik paršeliams buroklapius palaužyti. Sakė: „Iš širdies 

neplėšk. Po vieną lapą aplinkuo laužk. Laužk tik tą, katras yra atsiskyręs — nuo širdies prie 

žemės palinkęs. Nulaužei vieną, tumet tik laužk kitą.” 

Buroklapių su kirviu kapoti man neleido: bijojo kad piršto nenusikirsčiau. Lapus paršeliams 

pati mama liuob sukapoti. Ana pati sudėjo sukapotus lapus į katilą, užpylė vandens. Aš tik liuobu 

iš miško parnešti šakų ugniai. Mama tumet pakūrė ugnį ir lapus apvirė. Virė lapus ne troboj — 

lauke virė. 

Jovalą man leido paršeliams nunešti. Viedro aš dar pilno nepakėliau, nešiau tik pusę viedro. 

Liuobu supilsiu jovalą į geldą (lovį) ir lauksiu kol kiaulė bengs ėsti. Kumet suėdė, tumet ėjau 

atnešti kitos viedro pusės. Kiaulė liuob žviegs, puols prie jovalo, o aš bijosiu, kad neišverstų. 

Žinojau gerai, kad tumet bus pekla. Visumet tėvas — kur buvęs kur nebuvęs — liuob vaikščios 

aplinkuo, šūdinės ir komandavos. 

Kaip aš vėliau džiaugiausi, kad išėjau služyti! Atrodė, kad mane iš kalėjimo kas paleido. 

Svetimiems visada įtikau — gera buvau. 

Mama išmokė ir daržą ravėti. Pamokė, kaip atskirti daigus nuo žolės. Nusivedė į daržą, sakė: 

„Paveizėk, čia burokeliai dygsta. O čia — morkeliai.” Nosę prikišau artyn, paveizėjau — ir taip 

įpažinau visus daigus. 

Mama išmokė mane, kaip reik karvę milžti su abiem rankom. Pirma reik paimti du papus. 

Paskui — vėl du. Kai su milžtuve nueini prie karvės, pirma reik atsitūpti, o milžtuvę padėti ant 

žemės ir tarp kojų su keliais suspausti. Jeigu milžtuvė, karvei spiriant, kartais norės virsti, nevirs. 

Ir pieno neišliesi. 

Taip pat motina pamokė kaip pieną iškošti, kaip milžtuvę ir koštuvį išplauti. Koštuvys nebuvo 

„mandrus” — buvo tik lininė skara. Tą skarą, iškošusi pieną, ir liuobu išplauti. 

Dar būdama nedidelė, aš jau mamai padėjau valgyti virti. Viriau tik visokius viralus. Liuob 

pastatys mane su samčiu prie katilo ir lieps viralą gynioti. Sakė: „Ugnies perdaug neprikurk, po 

biškį pakurstyk. Kumet ims smarkiau virti, samčiu pagyniok. Virals tumet iš katilo ir neišbėgs.” 

Košės mama man neleido virti. Košę ana pati liuob išvirti. 

Stalą padengti mama man visumet padėjo — bijojo, kad torielkų, bliūdų nesudaužyčiau. 

Kumet visi pavalgė, aš turėjau mazginį sumazgoti. Bėda didelė buvo su šiltu vandeniu. 

Kiaurynė kuknėj buvo viena. Vandenį reikėjo šildyti tumet, kumet viralas jau buvo išvirtas. 

Vandenį liuob šildyti paplaviniame katile. Tame pat katile ir kiaulėms jovalą liuob virti. 

Paplavinį katilą išplovė, įpylė vandens, pašildė ir pastatė ant žemės. Ploviau viską su lakatu. 

Buvau mamos išmokyta ir katiną, ir šunį palakinti. Aniem ėsti liuobu duoti tą, kas likę 

nesusvalgyta. Šuniui liuobu suplauti tirštimus iš katilo (tirštesnes sūplavas). Vakare liuobu duoti 

anudum biškį putros, įpylusi dar vandens, pieno lašeliu prabalinusi. Katinui ėdalą liubu duoti 

geresnį. Kartais ir vieno pieno liuobu įpilti. 

Veršio niekumet man neleido girdyti. Mama pati liuob pagirdyti. 

Kad ir maža buvau, bet mama pamažu pradėjo mane verpti mokyti. Devė seną kalvaratą. 

Pamokė kaip minti pakoją, kaip siūlą taisyti. Man nedevė verpti vilnų, linų, pakulų, pašukų, o 

devė tik pabraukas. Bijojo, kad verpalų nesugadinčiau. 

Kartą, man taip beverpant pabraukas, užėjo susiedė pas mumis. Ana pamatė ir pasidyvijo iš 

mane darbo: suprato viską iš karto. Tada ana paprašė tėvą, kad ans leistų man anai suverpti 

pakulų ir pašukų. Dar pasakė, kad už verpimą man sumokės. 

Tėvas leido. Taip aš išmokau verpti. Ir dar už tą piningų gavau. 

Abidvi su seseria pačios iš savęs išmokom nerti. Pačios medinius virbalus pasidirbome. 

Pasigavusios iš motinos siūlų galų ir pasikavojusios nėrėme. Jeigu mama mūsų nėrimą pagavo, 

ana greit klaidą pamatė. Tumet ir pamokė kaip reik nerinį nerti. 

Žlugtį žlugė mama. Aš tik liuobu padėti anai tą žlugtį išskalbti. Mama liuob skalbti 

didžiuosius drabužius, aš — mažesnius. 

Kai buvau jau didesnė, mama leido man darže burokėlius, morkus pasėti, cebules padiegti. 

Parodė man, kaip ežėse vageles padaryti, kaip sėklą berti, kaip sėklą žemėmis užkasti. Parodė 

kaip cebulę diegti. 

93

Kai šviežios bulbės buvo jau paaugusios, bet anų dar nekasėme, mama parodė kaip bulbių 

pasiruopliuoti. Veizėjo, kad perdaug bulbių iš po vieno kero neišruopliuočiau. 

9 metų išėjau služyti. Pristojau už piemenę. Prie darbo visur man vedės. Visiems įtikau. 

Man per gyvenimą yra tekę būti prie visokių gaspadorių. Lig pat šiol nesu vieno užmiršusi — 

toks skūpus ans yra buvęs. Sakė: „Kiti bulbeles lupa, aš — nelupu. Valgau su visomis lupenomis. 

Taip yra skaniau ir sveikiau.” Tokias gaspadoriaus kalbas šeimyna praleido pro ausis — nudevė, 

kad negirdi. 

Tarnaudama po svetimus žmones, jau čia mokiausi pati. Ir kitų buvau mokoma. Devė man 

gaspadinė adatą, siūlų ir parodė, kaip reik pončiakas adyti, kaip suplyšusius marškinius sulopyti. 

Aš jau buvau nebe maža, protą turėjau: norėjau padaryti dailiai ir dar geriau, negu man kad 

parodė. 

Kumet jau buvau pusmergė, liuobam verpsma su mergėmis, paveizėdamos, katros dailiau 

verpam, katros be burbulų verpam. Burbuls tumet pasidaro, jeigu įleidi į špuolę neišpešiojusi 

linų, pakulų ar pašukų. 

Pas gaspadorius išmokau ir siūlus susukti, ir anuos į kamuolį išvyti. Išmokau ir špuoles lenkti, 

šeivas trinti. Austi taip pat pradėjau mokytis pas gaspadorius, kumet jau buvau 15 metų. 

Iš didžiosios mergės mokiausi visokių visokiausių darbų. Laukuose liuobu kaip kalė kokia 

gainioties mergę ir veizėti kaip ana dirb. 

Tėvai savo žemėje linų nesėjo. Nebuvo tekę rauti. Kumet piemenė buvau, linus rauti teko 

mokytis pas gaspadorius per pokaitį. Gaspadinė liuob sakys: „Bėkim biškį į lauką linų parauti. 

Pamažu priprasi, nenorėdama išmoksi!” 

Per pokaitį ėjau į lauką ir gubelių statyti. Žinojau kelius klėbius į gubelę reik statyti, kaip tą 

gubelę surišti. Pas gaspadorius yra tekę man, piemene būnant, ir dobilus į gubeles statyti. 

Rugius pjaunant aš jau kitaip laukuose darbavausi. Atsimenu, služijau aš pas tokią Nostienę. 

Anos vyras buvo į Ameriką išvažiavęs pinigų užsidirbti. Gaspadinė samdė žmones javus pasėti, 

nupjauti. Pati ana ėjo į laukus ekėti, pati mokėjo su arkliais apsieiti — nukinkyti, pakinkyti. 

Aš visumet liuobu padėti gaspadinei darbuoties prie lauko darbų. Nedaug ir žemės ana turėjo: 

buvo koks 20 ha. Laikė 2 karves, du arklius, avių nedaug. Gaspadinė nevisumet ir mergę metams 

liuob samdyti. Aš nuo ryto, išginusi gyvulius į ganyklą, ganysiu kol rasa. Paskuo manęs paleisti 

ateis toks senelis, gaspadinės paprašytas. Domininkas buvo ano vardas. Domininkas liuob ganys 

gyvulius, o aš su gaspadine po laukus darbuosiuos. Gaspadinei laukuose darbuotis padėjo ir iš 

anos tėviškės. Liuob atvažiuoti vaikis su arkliais. Jeigu gaspadinė mergės tais metais nebuvo 

pasisamdžiusi, ir man kartais liuob leisti vežimą krauti. Išmokau ir ražienas grėbstyti. 

Kumet rugius pjovė ir aš buvau jau pusmergė (15-16 m.), tumet didelio vargo nebturėjau. Aš 

dar pas tėvus bebūdama buvau išmokusi rugius rinkti, pėdus surišti. Tėvai tada buvo gerai to 

darbo išmokę. Ras pėdą nesurištą — gausiu burkos: turiu pėdą gerai surišti, ryšių galus užkišti. Ir 

tik tada leido statyt į gubą. 

Su duonos kepimu daug vargo turėjau: kol išmokau. Kumet jau buvau pusmergė (15-16 m.), 

iš karto prie duonos neprileido. Sakė: „Iš karto tu nenutaikysi, kiek vandens įpilti”. Tumet mergė 

arba gaspadinė įpylė į minkytuvį vandens i pamokė kaip reikia duoną įmaišyti. Pamokė duoną ir 

atminkyti. Atminkymui paliko miltų, tuos miltus reikėjo suberti į minkytuvį ir tumet duoną 

atminkyti. Pečiaus kūrinti man neleido. Duonos kepti man nedevė. Kepalą sukepaluoti taip pat 

pamokė. Ale man devė tik tuomet kepaluoti, kai jau kepalas buvo iš minkytuvio iškeltas ir ant 

ližės padėtas. 

Ir gaspadinė, ir mergė sakė: „Pusmergei negalima duoti duonos po pečiumi pakepti: nepakels 

dar ližės su dideliu kepalu ir nušankins ant žemės.” 

Pas gaspadorius išmokau ir bulbes atrinkti. Veizėjau kaip kiti dirba ir mokiausi. Didžiąsias 

bulbes reikėjo atrinkti valgymui, mažesnės, sėklinės ir pačios mažosios — kaip riešutėliai — 

„kiaulinelės”. 

Per karą (1914 metų) teko man pas gaspadorius valgyti ir dulputrę, virtą iš kiaulinėlių 

bulbelių. Atsimenu, kaip tą dulputrę virė. Nuplovė neskustas kiaulineles bulbeles, išvirė, 

nusunkė ir sugrūdo. Tumet įpylė čystą vandenį, išplakė ir per rėtį išsunkė: taip atskyrė lupenas. 

Tada tą dulputrę užvirino, įdėjo druskos. Jei turėjo, šliūkštetėjo pieno lašelį arba įmetė sviesto 

94

gabalėlį, taukų šaukštą. Jeigu į tokią dulputrę įdėjo daugiau miltų, tumet jau virė ne dulputrę, o 

pusmarškonę košę. 

Ligi pat šiol negaliu užmiršti savo tėvo. Ans buvo dideliai drausmingas. Mes tėvo bijojom. 

Pas mumis mažai kas teliuob užeiti — negu iš nelaimės kokios: metuose kartą, kitą. Jeigu kas 

pas mumis atėjo, reikėjo pasisveikinti, į ranką pabučiuoti . 

Atsimenu, kaip kartą atėjo pas mumis viena tetutė. Ana atnešė saldainių. Saldainius su visu 

maišeliu padevė man. Aš padėkavojau — anai ranką pabučiavau. Buvau pagalvojusi, kad kol 

tetutė bus, aš saldainių nevalgysiu. Bet mano širdis nujautė, kad tėvas saldainius gali iš manęs 

atimti ir man neduoti. Išsitraukiau vieną saldainį iš maišelio ir pradėjau valgyti. Tėvas pamatė! 

Kapt! už maišelio, ir atėmė iš manęs visus saldainius. Ir dar pasakė: „Ar tu viena tenori?” Tumet 

tėvas visiems vaikams devė po vieną saldainį, o kas dar buvo likę maišelyje, pats ėmė ir suėdė. 

Mama nieko nesakė. Niekumet ana neužtarė mūsų. Visumet sakė: „Kaip tėvs nor, taip tedaro.” Ir 

dabar gerai žinojau, kad užtarimo iš motinos negausiu. Gerai dar, kad buvau pati pirmoji saldainį 

pati iš maišelio pasiėmus. O antro saldainio iš tėvo aš taip ir nebegavau... 

Tėvai mūsų niekumet niekur nesivedė. Mes nežinojom, kas yra „į svečius eiti”, Taip pas tėvus 

augdama niekur iš namų niekumet nevaikščiojau. Svietą pamačiau tik tumet, kai iš namų išėjau 

služyti. Gyvenau ir dirbau pas svetimus ir mokiausi iš visų ko tik galima buvo išmokti. 

Iš Pranės Jankutės (1900), gyv. Viekšniuose, užrašė 1986 m. liepos 11 d. Am. Urbienė. 

Pastaba: Šito aprašo nuorašas 1986 m. lapkričio 12 d. įteiktas Šiaulių pedagoginio instituto 

Klaipėdos ikimokyklinio fakulteto docentui Vladui Pupšiui. 

Vilkys A. „Pro galvas lėkė šviesios kulkelės...” // Vienybė. — 1991. — Saus. 17. — Tekste: 

Užventės ūkininkai. 

Vilkys A. Šalia šimtametės klėtelės // Vienybė. — 1991. — Spal. 5. — Tekste: Jonas Šimkus 

Ramoniškės kaime. 

Gajauskas Saulius. Ūkininkų Margių dienos // Vienybė. — 1992. — Birž. 27. — Tekste: 

Stasė ir Adolfas Margiai Pakalupės kaime. — Visas tekstas: 

Neprailgo mūsų pokalbis su Pakalupės kaimo ūkininkais Stase ir Adolfu Margiais, mat 

pataikiau pietų metu, o ir šneka sukosi ir apie ūkininkavimą, ir apie politiką, ir... apie varnas. 

Pašnekovai nuotaikingi žmonės, gal Adolfas kiek santūresnis. Man net pasirodė, kad Stasės žodis 

šeimoje paskutinis, tačiau vyras tarstelėjo — apsirinki, prieteliau, principinius dalykus 

sprendžiame visi keturi, o ambicijų kuri moteris neturi... Atleistina. 

Visi keturi — tai dar du sūnūs Dalius ir Gintas. Tiesa, vienas vesti ruošiasi ir, matyt, nekibs į 

plūgo rankenas. Kita vertus, kam per prievartą daryti tai, kas nemiela. Vėliau pats nuspręs, juo 

labiau, kai savo akimis pamatė, jog dirbti žemę visai nesaldu. Ir S. Margienė nedviprasmiškai 

pasak[o], — jei šeimos vyrai nepadėtų, seniai būtų bankrutavusi. Pamaniau, kodėl tik save mini, 

tačiau paaiškėjo, kad vyrai dar turi ir valdiškus darbus. Per dieną Stasė viena sukasi, o 

pavakariais kimba visi. Žemės turi nei daug, nei mažai — 19 hektarų. Plotai netoli, bet kadaise 

atlikta melioracija jau prastai beveikia, ir per trejus su trupučiu metų pamatė, ką galės išspausti iš 

tos žemės. Iš buvusio Viekšnių mokomojo ūkio, išeidami ūkininkauti, gavo nurašytus 

neveikiančius vikšrinį ir ratinį traktorius. Kiekvieną žiemą vyrai kruvinais pirštų nariais tai 

technikai gyvybę pučia, kad pavasarį mėšlus išvežtų, dirvas apartų. Vargas, bent atsarginių dalių 

būtų. Nors, tiesą sakant, jų yra. Mokėk klaikius pinigus ir viską turėsi. Tik bėda — iš kur tų lėšų 

gauti, kad treji ūkininkavimo metai nedavė pelno. Nebuvo ir nuostolio. Balansuojama apie nulį. 

Ir tepalų, ir kuro yra. Štai anądien keliaujantys „sėkmės džentelmenai” atvežė tepalo. Ir ne bet 

kokio — auksinio! 80 rublaičių už litrą prašo. Kultivatoriaus noragėlis arti 200, o traktoriaus 

vikšrų piršto kaina nuo kelių dešimčių kapeikų išaugo iki 40 rublių. Pasiutimas, keikteli Adolfas. 

Pirmaisiais ūkininkavimo metais lengviau buvo, nes elektra ir kuras pigiau kainavo. Mes nesame 

šykštuoliai, kalba Margiai. Ir ne prieš padėti kaimynui technika, bet, patikėkit, širdis dreba 

skolinant, nes būna, kad pusvalandį padirbėjęs, traktorių remontuoji porą dienų. Ir apskritai, kai 

kaimą griovė, Vyriausybė padėjo, o kada ūkininkui reikia atsigauti, tai nugarą atsuko. Tegu kas 

mums pasako — kokia reali pagalba mums teikiama? Be gražių kalbų, toliau nenueita. Štai jau 

95

pernai atėjo viršpelnio reikalavimas, o Meižių žemėje pakanka ir durpynės, ir šaltiniuota ji. 

S. Margienė supykusi: sako, nemokėsiu aš to mokesčio, kad ir ką darysit, nes nėra kol kas to 

pelno. Technika eina per biržą, o ten kainos žvėriškos. Kokio velnio tą biudžetą šelpti? Ir 

Landsbergis, ir Vagnorius turėtų mąstyti žmoniškai, duoti atsigauti ūkininkui. Dabar 

neperpardavinėdamas, neužsiimdamas bizniu, irgi nieko neturėsi. Nenorėčiau sutikti su 

tvirtinimu, kad tik darbu viską įsigysi. Toli gražu ne taip. Argi buvusiuose kolūkiuose nebuvo 

įvairiausių draudimų? Tai gyvulių per daug turi, tai arklį laikyti draudė. Visokių nesąmonių buvo. 

Dabar draudimų lyg ir nebeliko, bet padarė nežmoniškas kainas. Pagalvokime apie tokį faktą: 

turiu karvių, kurios duoda po 25 litrus pieno, o štai vienam litrui pagaminti reikia 300 g 

koncentratų. Tona gi kainuoja 5 tūkstančius rublių! Apie kokį pelną aš galiu kalbėti? 

Stasė ir Adolfas Margiai, kalbėdami apie kasdieninius darbus, vis prisimena žemės grąžinimo 

kataklizmus. Matyt, pokštavo valdžios vyrai, pamėtydami po 2, 3, 5 hektarus. Dabar 80 ir 

daugiau hektarų duoda. Argi tai teisinga? Žemės reikia duoti tiek, kiek apdirbi, o ne tiek, kiek 

kažkada turėjo tėvai ir seneliai. Ir be jokio išpirkimo ją reikia atiduoti. Ir nebūtinai toje pačioje 

vietoje. Kuo kaltas tas žmogus, kuris dešimtmečius vargo keliose dešimtyse arų, pasistatė būstą, 

augino vaikus. Kruvinos ašaros byra, kada reikia išsikelti ar karvutę už kelių kilometrų į ganyklą 

vesti. Neretas nusispjauna ir gyvulį parduoda. Kad ir kokia karti teisybė būtų, bet tiesa viena: 

prisiėmęs žemės, tačiau nepajėgdamas pats jos apdirbti, ūkininkas skriaus samdinį, kitaip pats 

atsidurs dugne. Nebetoli tie laikai, kada vienas šaipysis, o kitas lenks kuprą ir keiks tokią tvarką. 

Ir niekur nepabėgsi nuo tokios dalios, nes bedarbystė mieste vers daugelį eiti pas ūkininkus. 

Nereikia atmesti ir tokios realybės — žmonės dabar ne devynioliktųjų ar dvidešimtųjų metų 

gimimo, o tie, kurie patyrė lengvesnį gyvenimą. Jaunesni greičiau parodys nepasitenkinimą. 

Žmogų aš vertinu, sako S. Margienė, ne pagal partiškumą, o pagal darbštumą, žmoniškumą. 

Mačiau ir dorų, darbščių komunistų. Juokai ima — tai dešinieji, tai kairieji laksto iš parlamento 

posėdžių. Bepigu tai daryti, iš mūsų, mokesčių mokėtojų, kišenės. Arba tie referendumai. Tokius 

pinigus sukišti tam, ką turi spręsti Vyriausybė. Juk jau buvome pasirašę, kad mes prieš sovietų 

armijos buvimą, kam antrąsyk tai įrodinėti? Kas nuo to pasauliui? Jeigu Vyriausybė derybų keliu 

nesugeba to padaryti, ją reikia keisti. Dar nėra buvę vyriausybės, kuri viską darytų žmonių labui. 

Ne išimtis ir pastaroji. Kaimo žmogui politikieriai tik nervus tampo, o realios pagalbos taip ir 

nėra. 

Šiandien dar turime pieno, mėsos, bet kitą pavasarį bus blogai. S. Margienė žino ką sako. Ji, 

devynerius metus išdirbusi Viekšnių mokomajame ūkyje zootechnike, brigadininke, negali 

suprasti tokio ūkių išparceliavimo — išpjaunami nesuaugę, veršingi gyvuliai. Sulauksime didelės 

bėdos, kalba moteris. Dalis ūkininkų irgi vaikosi tik pelno — augina linus, bulves, grūdines 

kultūras. Kam jam žiemą vasarą kabinti mėšlą, ruošti pašarus. O su gyvuliais šventos dienos 

nėra. Rašinio pradžioje užsiminiau, kad Adolfas Margis labai supykęs ant varnų. Netikėjau, kad 

šie paukščiai pridaro daug nuostolių, bet ūkininkas įrodė. Labai nukenčia pasėliai. Ir gamtos 

apsaugai jis siūlęs, kaip jų apmažinti, tačiau nesulaukęs pritarimo. Matyt, pačiam teks imtis 

iniciatyvos. 

Taip ir bėga ūkininkų Margių dienos. Kaip Stasė sako, tik žiemą atsigauname, o nuo pavasario 

iki vėlyvo rudens einame ratu, nėra kada ir televizoriaus pažiūrėti. Po dienos darbų trys vyrai ir 

ji, mama ir žmona, per vakarienę aptaria rytdienos darbus. Šešiametė dukrelė Gražina retai 

besulaukia vakarinio pasitarimo. Vyresnieji eis poilsio, o Dalius su Gintu dar pašoks nusimaudyti 

į Ventą, pavakaros su draugais ar kokią Pakalupės mergaitę į namus palydės. 

Sejavičienė Julija. Į gimtinę nešė sparnai // Vienybė. — 1993. — Rugpj. 25: ir nuotrauka. — 

Tekste: Salomėja ir Vytautas Krupovisovai Gyvolių kaime. 

Navickienė-Aleksandravičiūtė Zofija. Netikėtos žvalgytuvės // Vienybė. — 1993. — Rugpj. 

28. — Tekste: Sprogiškė. Zofija ir Albertas Navickai. „Pernai grįžome į tėvelio žemę. 1992 m. 

gruodžio 10 d. Lietuvos žemės ūkio ministerijos sprendimu man grąžintos nuosavybės teisės į 44 

hektarus žemės ir 21 ha. miško.” 

Sejavičienė Julija. Pievoje stiebiasi gegužraibės // Vienybė. — 1993. — Rugpj. 28: ir 

nuotrauka. — Tekste: Jadvyga Balvočiūtė Gyvolių kaime. 

96

Sejavičienė Julija. Laiko raštai ne tik akmenyje // Vienybė. — 1995. — Saus. 18. — Tekste: 

Antanas Sidabras Žibikų kaime. 

Sejavičienė Julija. Tėvų sodyboje // Vienybė. — 1995. — Liep. 12. — Tekste: Jonas Šimkus 

Ramoniškių kaime. Baigė Viekšnių vidurinę mokyklą. Vadovavo Mažeikių paruošų kontorai. 

Dabar pensininkas. Žemė — tėvų 46 hektarai, nuomoti 100 hektarų. 

Sejavičienė Julija. Žalionė prisikėlė iš užmaršties // Vienybė. — 1995. — Liep. 15: ir 

nuotrauka. — Tekste: Alvydas Adomaitis Žalionės kaime. 

Sejavičienė Julija. Sugrįžimas // Vienybė. — 1995. — Liep. 26 (ir nuotrauka), 29; Rugpj. 2. 

— Tekste: Zofija ir Albertas Navickai Sprogiškės kaime. Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė 

Vilniaus universitete studijavo prancūzų kalbą, M. K. Čiurlionio meno mokykloje dėstė vokiečių 

kalbą, vertėjavo. 1991 metų pavasarį parvyko į Sprogiškės kaimą. 

Sejavičienė Julija. Augalai turi savo gyvenimą: Valanda su grožio puoselėtoja Albina 

Navickiene // Vienybė. — 1996. — Liep. 31. — Tekste: Juozo ir Albinos Navickų sodyba 

Gyvolių kaime. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Naujieji draugai // Vienybė. — 1996. — Rugpj. 24. 

— Tekste: Sodybos gandrai. „Kai 1991 m. rugpjūtį pirmą kartą po daugelio metų atvažiavome į 

tėvelio ūkį Sprogiškės kaime, vietoj pastatų radome griuvėsių krūvą, žmogaus ūgio piktžoles. O 

tarp šito „grožio” seno ąžuolo lizde linksmai dairėsi gandrų šeimyna.” 

Rimkus Zenonas. Tarp miškų, vienkiemiuose // Santarvė. — 1997. — Saus. 30. — Visas 

tekstas: 

Važiuojant traukiniu į Šiaulius, už poros kilometrų nuo sodų matyti keletas miško apsuptų 

vienkiemių. Žvelgiant pro traukinio langą atrodo, lyg čia būtų ramybės oazė. Laikas, 

negailestingai nuniokojęs Lietuvos vienkiemius, čia padarė malonią išimtį. Galbūt tam, kad 

šiandien žmonės pasakytų, kaip atrodė Lietuva prieš 40 metų. Nepasakysi, kad čia užkampis. 

Vienas kelias, kirtęs geležinkelį, veda Mažeikių—Šiaulių automagistralės link, kiti suka į 

Mažeikius, Laižuva, Viekšnius. Daugiau kaip prieš porą dešimtmečių čia sustodavo autobusai, 

kursavę iš Laižuvos į Viekšnius. Kitoje kelio pusėje buvo įsikūręs didelis Maigų kaimas. Tačiau 

gretimų kaimų gyventojai šitos vietovės nevadino nei Maigų, nei Žiogaičių kaimais. Gal dėl to, 

kad aplinkiniuose drėgnuose miškuose vasarą veisdavosi begalė vabzdžių, gal dėl kitų priežasčių 

šitą kampelį vadino Bimbalynu. 

Maigų kaimo vietoje dabar plyti didžiulis laukas — žmonės išsikėlė į Krakius, Mažeikius. 

Liko tik kitoje kelio pusėje rymantys šeši Žiogaičių kaimo vienkiemiai, po senovei visų 

vadinami Bimbalynu. Pats seniausias gyventojas — 75-erių metų Ignacas Dargis vaikšto čia savo 

vaikystės ir jaunystės takais, niekada nėra išvykęs toliau Mažeikių. 

Kitų sodybų gyventojai įsikūrę palyginus neseniai, visi buvę miestiečiai. Vieni nusipirko 

vienkiemius kaip vadinamųjų kolektyvinių sodų pakaitalą, kiti, padvelkus „perestroikos” vėjams, 

nutarė išbandyti laimę ūkininkaudami. Kūrėsi, stiprėjo būsimieji ūkininkai, bet šitokiom 

nuotaikom gyveno neilgai. Griuvus kolūkinei santvarkai, visiškai atpigus pienui ir mėsai, 

daugelis likvidavo savo fermas, pardavė techniką ir vėl atsigręžė į miestą. Tačiau viena šeima 

atsilaikė prieš visas negandas ir pasiryžusi ūkininkauti toliau. 

Janina ir Liudas Lukoševičiai nusipirko sodybą dar sovietmečiu. Vienas ryžosi dėl meilės 

gyvuliams, kitas — bitėms. Tuomet jie nemanė, kad taip stipriai įaugs į Bimbalyno žemę. Janina 

Lukoševičienė pasakoja: 

— Kaime gimęs ir augęs žmogus niekada nebus tikras miestietis. Toli nuo miesto triukšmo 

nusipirkę sodyba, norėjome ramiai praleisti savaitgalius, užsiimti mėgiamais darbais, o tuo metu 

priimtas Valstiečių ūkio įstatymas žadėjo gerą perspektyva. Tad vieni pirmųjų rajone pasiėmėme 

žemės ir pradėjome ūkininkauti. Pradžioje valstybės pagalba buvo didžiulė: skyrė technikos, 

trąšų, 50 proc. pigiau kainavo dyzelinis kuras, melioratoriai suremontavo kelius, ėmėsi sausinti 

dirvas. Elektrifikacijos projekte buvo numatyta pastatyti elektros pastotę, į visas sodybas įvesti 

97

trifazę elektros srovę, telefonizuoti, bet, atrodo, viskas taip ir liks projektuose. Galbūt trūksta 

lėšų, bet, matyt, pasikeitė ir žemės ūkio politika. 

— O kokią žemės ūkio politiką, Jūsų manymu, vykdo šiandieninė Vyriausybė? 

— Jokios. Pati valdžia nežino, ką daryti su žemės ūkiu. Apie paramą dabar nebesvajojame, 

svarbu, kad nebūtume specialiai žlugdomi. Štai praėjusį rudenį valstybė supirko grūdus, o kada 

atsiskaitė? Žmonėms reikėjo susiarti dirvas, pasėti, o iš kur imti pinigų, jeigu už grūdus 

sumokėjo tik po trijų, keturių mėnesių? O kas užtikrins šiemetinės produkcijos supirkimą, 

savalaikį atsiskaitymą už ją? Kas apdraus ūkininką nuo tokių stichinių nelaimių kaip sausra ar 

liūtys? Štai praėjusiais metais po storu sniego sluoksniu iššuto 15 ha kviečių, tad viską teko 

įskaityti į savo nuostolius. Jokios pagalbos iš valstybės nebesulauksi. 

— Spaudoje rašė, kad šiais metais ūkininkų sąjungos lėšomis jums įvesta trifazė elektros 

srovė. 

— Taip, penkerius metus laukus, pagaliau įvedė. Bet už skirtas lėšas, kaip supratau, tarp 

keturių atramų nutiesė laidus, ir viskas. Už kitus darbus mokėjome patys. 

— Žemės ūkyje daug ką lemia technika... 

— Ką veikti ūkyje be technikos? Ačiū Dievui, technikos įsigijome. Turime ir kuo žemę suarti, 

ir derlių nuimti. Tačiau dar reikėtų šieno preso, vartytuvo. Bet technika irgi ne viskas. Baigiasi 

pastatai... 

Į pokalbi įsiterpia Liudas: 

— Aš taip galvoju, jeigu valstybė norėtų rimtai padėti ūkininkui, tai galėtų pastatyti 

modernius pastatus, išsimokėti leistų per kokius 25-erius metus. Pastatų amžius ilgas, valstybė 

niekuo nerizikuotų. Jeigu neišsimokėsiu aš, išsimokės mano palikuonys, bet ūkininkauti 

moderniuose pastatuose būtų ir pelningiau, ir maloniau. 

— Ponas Liudai, o kaip Jums sekasi bitininkauti? 

— Praėję metai bitininkystei buvo nepalankūs. Labai mažai medaus bitelės teprinešė. 

Bitininkų draugija seniai iširo. Anksčiau nors cukraus galėdavome pigiai nusipirkti, dabar 

nebeliko ir tos lengvatos. 

— Tai iš kokių pajamų ūkininkai gyvena? 

— Pagrindinės pajamos — iš gyvulininkystės, bet ir ja verstis darosi sunku. Juk pagrindinis 

pirkėjas — miestietis. Nesuprantu, kaip jie dar nemiršta badu? Įsivaizduoti reikia — pusmetį 

negauti atlyginimo! Pasaulio pabaiga, ir gana. 

— Bet darbo paprašyti pas jus miestiečiai neateina? 

— Tai ir yra keista. Gyvena tokia šeima mieste. Trys vaikai, o dirba viena motina. Tėvas 

bedarbis. Nuvežame jiems tai bulvių, tai pieno. Šį rudenį paprašiau, kad ateitų patalkininkauti 

vežant šiaudus, tai griežčiausiai atsisakė. Atrodo, valgyti nebeturi, o dirbti nenori. 

— Pas jus pavojinga ateiti — tiek daug šunų. Ar jie apsaugai, ar pomėgis? 

— Turbūt ir viena, ir kita. O šunų ne tiek jau daug: penketas didelių ir keturi maži. Myliu 

šunelius, jie tokie supratingi, tokie prisirišę. Anksčiau turėjome trylika kačių, dabar beliko tik 

keturios. Šunys išpjovė. Dabar tą kaltininką laikome pririštą. 

Šeimininkas palydėjo pro savo šunis. Jų iššiepti nasrai man visiškai neatrodė „supratingi”. 

Anksčiau šitie vienkiemiai garsėjo aludariais ir muzikantais. Apie juos dabar šlama seni 

ąžuolai, beržai ir ta nenusakoma žodžiais, bet vienkiemiuose jaučiama meilė tėviškei, kuri 

neleido nugriauti sodybų, išrauti medžių ir palikti plynus numelioruotus laukus. 

Jonikienė Roma. Žemė niekada žmogaus neatstumia // Vienybė. — 1998. — Vas. 28: ir 

nuotrauka. — Tekste: Meškelių kaimo ūkininkas Mintautas Margis. — Visas tekstas: 

Viekšnių seniūnijoje esantis Meškelių kaimas jokiais informaciniais užrašais neišskirtas. Jis 

prasideda tuoj už Žibikų, nuo didžiulio seno ąžuolo. Nežinančiam tų vietovių tenka stabtelėti ir 

belstis į kurią nors pakelės sodybą, kad auliniais batais apsiavęs, kepure galvą pridengęs senolis 

ranka kelią parodytų ir nusakytų, kur Margių šeimyna gyvena. Taip suradome netradiciniu 

ūkininkavimu besiverčiantį jauną ūkininką Mintautą MARGĮ. 

Pirmoji pažintis 

Apie Mintautą Margį turėtume kalbėti, kaip apie patyrusį braškių augintoją. Tokio verslo 

pamatus padėjo ūkininko brolis biologas, informacijos braškininkystei ieškantis net Interneto 

98

tinkle, nes moka anglų kalbą. Viskas prasidėjo prieš dešimtmetį, nuo keliolikos arų. Tada 

Mintautas dar buvo nevedęs Laimutės iš Papilės ir neturėjo sūnaus Lauryno. Bet užsiimti tokia 

žemdirbyste, kuri išmaitintų šeimą, leistų plėsti verslą ir nereikalautų didelių kapitalinių įdėjimų, 

mąstė seniai. Netradicinei žemdirbystei dar vieną pliusą pridėjo ir tai, jog nereikėjo brangios 

technikos. Dirvą pusbrolis suardavo. Ir ūkininkauja Mintautas prosenelių žemės gabalėlyje, ir 

namus giminės čia statėsi. Žodžiu, visi ilgam įsikūrė. 

Verslas 

Ūkininkus, auginančius kiaules, laikančius daug karvių, kuliančius keletą dešimčių hektarų, 

neabejodami vadiname darbščiais žemdirbiais. Vertinančius netradicinę žemdirbystę, tokius, kaip 

Mintautas Margis, taip ir norisi vadinti verslininkais. Patys augina, patys turguje parduoda. 

Paklaustas, kaip braškių verslą pradėjo, Mintautas neslėpė, kad daug ką darė skaitydamas 

„Sodininko kalendorių”. Metai po metų patirtis kaupėsi. Užsodinęs 20 arų braškių daigais, gavo 

pirmąjį pelną — 5 tūkst. rublių. Derlių pardavė Telšių turguje. Būdavo, nuveži braškes — 

prekiauti gerai sekasi. Rizikuoji grįžti ir dar atvežti. Kartais tenka pusvelčiui parduoti. Bet visa 

tai tik į naudą, ateities patyrimui. Braškyno plotą vis didino. Vienur daigus priaugina, kitur 

pirmametės, antrų, trečių metų braškės. Iš pirmamečių braškių žiedus išskina, kad nesuvargtų. Iš 

antramečių geriausias derlius. Yra tekę ir gerokai senesnio braškyno uogomis tenkintis. Pernai 

pelną atnešė 70 arų braškynas. Nuėmė ir pardavė 8,5 tonos uogų. Tik dabar derlių realizuoja 

Klaipėdos turguje. Mūsų ir kaimyninių rajonų turgūs per maži. 

Mintautas sako, jog braškininkystė nė kiek ne lengvesnis verslas, nei auginti grūdines 

kultūras. Čia užimtas esi nuo žiemos pabaigos iki spalio mėnesio. Grūdais apsėjęs, dar kurį laiką 

ilsiesi. Braškes prižiūrėdamas nepailsėsi. „Reikia kažką daryti, kad uogų skynimą palengvintum. 

Labai sunku susilenkus tupinėti Sunku uogienojus purkšti, lapus pjauti”, — pasakoja Mintautas. 

Šiemet braškes raškys nuo hektaro ir 15 arų! Anot Mintauto, yra jo kolegų, kurie braškes raško 

10 hektarų. Tai bent verslas! Atrodo, ir Margių šeima neprieš būtų tokį braškyną turėti... Bet tam 

reikia daugybės dalykų. Pirmiausiai pinigų. Bet Mintautas nusistatęs prieš kreditus. Jei savų 

neturi, svetimi nepadės. 

Mėginimai įsitvirtinti 

Net gerokai patyręs ūkininkas galėtų pavydėti Mintautui Margiui optimizmo. Anot jo, pats 

mažiausias, protingai išnaudotas žemės gabalėlis gali atnešti pelno. Bent jau duonai duos. 

Mintautas veisia avietes, išmėgina save skiepydamas ir priaugindamas obelaites. Jį jau domina 

populiarėjančios žemaūgės obelaitės. „Įsivaizduok, kiek sodinukų galima priauginti 10 arų! 

Žmonės geros veislės krūmus, obelis pirks”, — samprotauja ūkininkas. Iš bet kokios sunkios 

materialinės situacijos žemė gelbsti. Tik reikia gerai apgalvoti, pasirengti, paskaičiuoti ir imtis 

verslo. Į klausimą, kaip Mintautas žiūri į mokslininkų patarimus, atsakė — palankiai. Tik savo 

patirties ir pastebėjimų nereikėtų į šalį nustumti. Štai pasinaudojo patarimu ir nenupjovė braškių 

lapų iš rudens Dabar gailisi nes rezultatas ne toks, kokio norėjo. Mintautas augina vieną iš 

geriausių ir žinomiausių braškių veislių — „Senga Sengana”. Lietuviškoji „Venta” realizavimui 

netinka. Braškininkystei, kaip ir kitoms ūkininkavimo kryptims, reikia naujovių, patogių 

įrengimų, vežimėlių. Deja, tam reikia ir pinigų. Būtent apie pinigus nieko optimistiško pasakyti 

negalima. Tad Mintautas Margis pats daro dėžutes, šiltnamio rėmus, pats konstruoja ir tobulina 

šiaipjau neypatingus braškių priežiūros įrengimus. 

Braškės jaučia pavasarį jau tuoj prie darbo kvies. Šeimininko rankų daigams reikia. 

Jonikienė Roma. Tarp meno ir amato // Vienybė. — 1998. — Liep. 11: ir nuotraukos. — 

Tekste: Albina ir Juozas Navickai, jų sodyba. 

Adomaitis A. Ūkininkaudami neskriauskime gamtos // Vienybė. — 1999. — Kovo 16. — 

Tekste: Ūkininkas Jonas Šimkus Ramoniškės kaime. 

Sejavičienė Julija. Gyvenimas pasuko kitaip: [Ūkininkai Stanislovas Juodeikis ir Bronislava 

Juodeikienė] // Vienybė. — 1999. — Birž. 17: ir nuotrauka. 

99

Sejavičienė Julija. Idiliškas reginys: Gražiausių sodybų šeimininkai: [Navickų sodyba 

Gyvolių kaime] // Vienybė. — 1999. — Liep. 24: ir nuotrauka „Albina Navickienė savo sodybos 

kieme”. 

Sejavičienė Julija. Tvarkos ir grožio oazė: Gražiausių sodybų šeimininkai: [Ružių sodyba 

Viekšniuose] // Vienybė. — 1999. — Rugpj. 3: ir nuotrauka „Valerija ir Jonas Ružės”. 

Sejavičienė Julija. Persipynusios grožio ir gerumo šaknys // Vienybė. — 1999. — Rugs. 23: 

ir nuotraukos. — Tekste: Šventė Gyvolių kaime: rudens gėrybių paroda, seminaras, skirtas 

sodininko V. Vilko gimimo 100-osioms metinėms. 

Sejavičienė Julija. Netradiciniu keliu // Vienybė. — 1999. — Rugs. 28. — Tekste: 

„Ūkininkų renginyje Gyvolių kaime buvo atiduota pagarba šio krašto šviesuoliui 

sodininkystės puoselėtojui Vincui Vilkui jo gimimo 100-ųjų metinių proga. [...]. Kamanų 

rezervato biologė ūkininkė Jadvyga Balvočiūtė: nevadinkite manęs „mūsų Šimkūnaite”. Daktarė 

E. Šimkūnaitė buvo viena, ir jos niekas nepakartos. Aš 5 metus dirbau provizore, paskui 

Botanikos sode biologe. Kai grįžau į tėviškę, svajojau sutvarkyti pievą, inventorizuoti augalus. 

Vaistažolėmis gydė mano močiutė, gal iš jos tai paveldėjau ir aš. Siekiu įkurti ekologiškai švarių 

vaistažolių ūkį. [...]. Aš jau antri metai dirbu ta linkme, turiu sertifikatus.” 




Paveldėtuose, išnuomotose ar pagal Valstiečių ūkio įstatymą gautose žemėse šiandien 

sėkmingai ūkininkauja Regina ir Algirdas Baliai, Bronė ir Antanas Beržinskiai, Liuda ir Petras 

Liekiai, Regina Keršienė, Birutė Aleksandravičienė, Nijolė Kateivienė, Antanas ir Stanislava 

Valtai. Bene didžiausią ūkį turi Zita ir Antanas Juzokai. Jie yra sudarę sutartį dėl nuolatinių 

konsultacijų su žemės ūkio konsultavimo biuru. 

1995 metais „Metų ūkininko” konkurso rajono ture ūkininkų sąjungos narei L. Liekienei 

komisija pripažino antrąją vietą. 

Juozas Gerika inkubatoriuose perino viščiukus. Audronė ir Alius Viliai bei Roma ir Zigmas 

Pociai Užlieknėje yra atidarę savo parduotuves. Pociai turėjo ir duonos kepyklą, tačiau greit šią 

veiklą jie nutraukė. Užlieknėje malūną pastatė kolūkis, kuriam iširus, malūną įsigijo užliekniškis 

Algirdas Intas. Individualiam naudojimui ūkininkai įsigyja nedidelius malūnus. 





Įvadas 













100























































101



















































pastaba. 



102


f. 862, ap. 1, b. 3554, p. 21. 



f. 862, ap. 1, b. 3554, p. 21. 








— Je je. 










— Dėdelė. 






























103


















— Juons. 







— Kas? 

— Tievs. 


















kolamos yr. 


— Turieje. 







104





















— Algirdas. 









šalta... 


kačegaryk... 










vėsą... 






atlopaa... 






105









tėn. 




































posės. 









106



dėrbt. 










































svuoris... 










107










diktofono: 




— Juons. 









Dargis Pranas. Atsiminimai / Palnosų bibliotekoje Broniaus Kerio pokalbis su Pranu Dargiu. 

— 2004. — Liep. 22. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Tėvas Jūsų buvo seniūnu [Palnosų kaimo], a ne? Pavardie tuokia pat, a ne, o vardas kaip? 

— Dargis Dominykas. 

— A kada gimęs? 

— 1897 metais. 

— A Jūs pats kada gimęs? 

— 1927. 

— Čia gimėt? 

— Jo. Iki keturdešimt ketvirtų metų čia i gyvenuom. 

— A tievs kur gimęs buvo? 

— Maigų kaime. Nu, apsiženijo, atėjo čia, į Milieškų ūkį. Ta pati mūsų bazė yra Milieškų ūkis 

vadinamasis [seniau Sonteklių dvaro žemėje, dabar Palnosų kaimo šiauriniame krašte]. Turbūt 

1920—1921 metais apsiženijo, nu i čia pradėjo ūkininkaut. Atėjęs naujokas į ūkį, lygtai, taip 

sakant, revoliucijų daryti nieks neleidžia. Tu esi atėjęs ir turi pasiklausyt, kaip reikia gyvent, 

tvarkytis. Nu, bet tėvuks tokią nuojautą turėjo tame... Žemė kada buvo grąžinta iš rėžių, grąžinta 

prie vienkiemių, sumuota viskas jau, ir tada pradėjo keltis iš kaimynystės Vitų ūkis, Daujotų 

ūkis... Jo, šitie du ir Margiai — trys. Tie trys ūkiai, reiškia, valdžia pamokėjo ir mūsų tėvukas 

gavo pamokėti už išsikeldinimą. Ta žemė prie mūsų vienkiemio buvo palikta aplinkui perimetru, 

kiek priklausė, o tuos naujuosius iškėlė į šią pusę gelžkelio jau, ir davė jiems papildomai dar po 

tris — keturius hektarus valdiškos dvaro žemės. Už tai, kad jie sutiko išsikeldinti iš ten. Nu ir 

tėvukas dar pamokėjo kažkiek. 

Atėjo laikotarpis, kada tėvuks pradėjo įsigilint į tą visą ūkio veiklą, ir nutarė, kad reikia tą 

žemę suskirstyti į trilaukę sistemą, ir pradėti tvarkyti dirvas. O dirvų tvarkymą pradėjo nuo 

kasimo. Tiesiog, pats įsijungė ir samdė, lindo į skolas, ir suformavo trisdešimties metrų pločio, 

ne daugiau, nu ir atatinkamai ilgį pagal vietos sąlygas. Padarė tokias nuolydžias, griovius 

išsikasė. Sugrupavo taip, kad būtų tikrai dirvos atviru drenažu nusausintos. Nu, ir atsitiko taip, 

kad va 1927—1928 metais buvo labai lietingas ruduo. Net ir bulves, ir grūdus, viską teko kasti 

lentas pasidėjus, jeigu dar norėjo kažkokį derlių nuimt. Nu, ir čia tėvuks, kadangi prieš tai buvo 

atlikęs visą šitą sutvarkymą savo ūkio to, tėvukas derlių nusiėmė pagal to laiko gamybą grūdinių 

108

kultūrų nu ir labai puikų derlių. Ir pamatė tie kaimynai, kad investicija į tą ūkį, nusausinimas, 

lėmė jo pajamingumą. Kad Dargis susitvarko su savo ūkiu, reik patikėti ir seniūniją. Nu vot, ir 

nuo to pradėjo, nuo 1927 metų tėvuks išbuvo 13 metų seniūnu. 

— Ar iki jo buvo jau ta seniūnija? 

— Bijau pasakyt’, bijau pasakyt’, mon atruod, ka tik formavosi, čia dar nebuvo rimtų tokių 

administracinių suskirstymų, neteko man girdėt’. 

— Mamos kaip pavardė mergautinė buvo... 

— Milieškaitė Anastazija, 1894—1978 m. Tėvas miręs 1982. Abudu po 85 metus gyveno. 

Milieška mirė prieš ateinant tėvukui į ūkį dirbti. Nu, moterys, keturios dukros ir mama buvo 

likusios vienišos, samdydavo vyrus, bet matė, kad toli šitaip nenuvažiuosi — reikia ieškoti 

šeimininko. Anastazija, Emilija ir Rožė. Pocienė Rožė. Pocys Stasys kaip tiktai buvo paėmęs tą 

Milieškaitę Rozaliją. 

— A ten prie Maigų miško Milieškaitės ne giminaitės? 

— Taip. Mūsų giminaitės irgi. Giminiaudavomės, atvažiuodavo ir bulvių kast’ padėdavo, ir 

mes nuvažiuodavom. Jegu taip atskleisti paslaptį, tėvuks ten kap tik ir slapstiesi. Nuo 1948 metų, 

liko neišvežtas ir prisiglaudė ten. Iki 1954 ar 1955 metų. Kada mirė Stalins, buvo skelbta 

amnestija, jį reabilitavo. 

— Dar apie Milieškų ūkį, tėviškę tą. Buvo sudegęs gyvenamasis namas, reikėjo statybai 

medžiagos. Nupirkti buvo nelengva. Dvaras nelabai duodavo. Nu bet buvo praūžusi kažkokia 

audra — vėjovartų buvo labai daug. Milieška, pasinaudodamas ta vėjovarta, prisivežė miško ir 

pasistatė trobą. Bet šitos Sonteklių dvaro panelės ir ūkvedis padavė Miliešką į teismą, kad išvogė 

mišką. Teismas Šiauliuose vyko kelis kartus, kaip mama pasakodavo, važiuodavo į tą teismą ir, 

sako, nežinau, ar suareštuos, ar grįšiu, ar ne. Bet, laimei, matyt, Milieška buvo pakankamai 

sugebantis ir apsiginti, kad teisme trečią kartą kada buvo byla svarstoma, tas apkaltinimas buvo 

atmestas tuo motyvu, kad sužinojo Milieška, jegu dvaro žemėje vėjovartos yra pūvančios ir 

nepanaudotos dvaro reikmėms, gali pasinaudoti vietiniai. Milieška liko išteisintas, parvažiavo 

patenkintas, kad nugalėjo dvarą. Sonteklių dvaro žemė čia buvo visur. Pagal tą kelią buvo 

kumiečių, ūkininkų vienkiemiai tokie, kurie priklausė dvarui. 

— O pačiuos Palnosuos, ka mažas buvot, kiek čia buvo tų namų? 

— Čia Pundziaus ūkis buvo, Babrauskų ūkis liko, jau po išsikėlimo, kada Daujotai, Vitas ir 

Margiai išsikėlė, reiškia, Babrauskų ūkis buvo, Strazdauskai buvo, nu ir kaimynuose buvo 

Erlickai, Sakalauskai, šitas Pocius Stasys ir Jankauskai, tie jau toliau trupučiuką. Dar trupučiuką 

toliau čia už Babrauskų buvo Raiba, Raibos ūkelis nedidelis buvo ir Laciai buvo tokie. Už 

Babrauskų ūkio buvo stambus latvių ūkis, gražus ūkis. 

Praėjus karui į rytus, 1941 metais tėvukas buvo — Dargis Domas — pakviestas dirbt seniūnu 

toliau. Padirbėjo nedaug, gal metus, ar kiek, nežinau, ir buvo perduotos pareigos Noreikiui 

Pranui. 

— A tas Noreikis Pranas iš kur buvo? 

— Bijau pasakyt, Vitos žentas, Vito Jono žentas... 

— 1927 metais buvo susiformavusi Palnosų seniūnija, kuriai priklausė Palnosų kaimas, 

Sonteklių kaimas [šiaurinė dalis], Bugiai, Daubiškiai, Panceržinko dvaras, Daugirdų dvaras, 

Padvariai, Padvareliai buvo ir Sonteklių kaimas [pietinė dalis] buvo. 

— O Sonteklių ar tas, ar ten dar... 

— I tas, i tas buvo. Dvaras buvo [pietuose] ir ten [šiaurėje] Sonteklių kaimas buvo. Ten jau 

visiškai arti mūsų tėviškės buvo tie Sontekliai. Žemėtvarkininkai taip pat stebisi, sako, kad yra į 

dvi dalis padalinta Sontekliai. Sako, kaip čia tie Palnosai įsirėžę į tą vidurį. Šioj pusėj gelžkelio, 

čia Daujotų, Vitų ūkis, Margio ūkis, Stasiuliai, kurie buvo pri pat gelžkelio, Palnosų kaime gyven 

anie. I paskiau Noreikis Pranas, kur buvo pasistatęs ant Vito žemės, kur Urbonai gyveno. Vitos 

žentas buvo Noreikis Pranas. 

— O Vita kur buvo? 

— Anėj... ir mokykla buvo jų bazėje. Tai čia, kur dabar yra technikos kiemas, va čia arčiau 

trupučiuką į tą plentą, tas pirmasis ūkis Vitos buvo. Vita Stasys buvo ir Vita Jonas buvo. Du ar 

trys vaikai buvo. Ten mokykla buvo. Mechaninės dirbtuvės kur yra, ten yra Daujotų ūkis buvęs. 

Trupučiuką į rytų pusę nuo Vitos buvo Margiai. Nu, čia buvo trys dukros, patys Margiai yra 

109

mirę. Paskiau toliau dar, Daubiškių kaime tokia stambi šeima buvo — Gargasas Juozas. Jų buvo 

penki ar šeši vaikai. Juos taip pat buvo išvežę. 

— Nu Babrauskai kaimynai buvo šalia, buvo Strazdauskai, Pocis, Jakavičiai, Švažai, Erlickas, 

Končius. Pocius Antanas buvo prie Jankauskų jau toliau į aną pusę trupučiuką. Žilakauskai buvo 

tokie, Sabaliauskai buvo trupučiuką toliau. Stončiai buvo, Šiultė Pranas. Paskiau, kada apsiženijo 

Daujotaitė, Stasiulis Povilas buvo pri pat kelio, jo tas ūkelis buvo, kalvę turėjo, kalviu dirbo 

žmogus, o jo brolis buvo kaip tiktai baigęs kariuomenę Lietuvos metais, apsiženijo su Švažaite 

Stase ir ten trupučiuką į Viekšnių geležinkelio stoties pusę buvo jų ūkelis, buvo skirta iš to Švažo 

Stasiaus, skirta žemės sklypas pagal gelžkelį, ir ten jie buvo įsikūrę. Beržanskiai buvo irgi, mūsų 

žemės nesirubežiojo, bet ėjo gelžkelis. Šiultė Pranas už Jakavičiaus buvo miško gale. 

Padvarių — nu Jasučiai, Virbauskai, Mačiai buvo, Perminai buvo, Augustas Mažeikiuose. 

Grigai Sonteklių kaime buvo. Grigas ir Poderiai. Trys stribai buvo ir Poderiai buvo, trys dar buvo 

— Kievišas buvo. Toliau į Bugių pusę buvo šitas Molis, Pranas, rodos, pri pat kelio buvo ūkelis 

nedidelis, paskiau Survilų ūkis buvo toliau trupučiuką pavažiavus, nu, Daugirdų dvaras buvo. Ir 

dar buvo Apulskiai tokie, kurie už miško, už Daugirdų dvaro, reikėjo miško keliuku... priklausė 

seniūnijai... Apulskiai, vienas ir antras — Juozas ir, ar Apolinaras buvo antrasis, du ūkiai buvo, 

du broliai. Ir jie buvo dar išvežti. Dar pamenu, tėvuks seniūnu, nuo mūsų iki tų Apulskiu turbūt 

kokie tikrai 5 kilometrai mažiausiai. Tėvuks užsodino ant kumelės — jok, ir turi atrast, ir vėskas. 

Nu, aš vaikas, joju joju per tą mišką... Tupikų buvo ūkis, jau kur prasideda tas miškas, Tupika čia 

buvo tas Seimo narys, Pranas, tai atjojau iki to Tupiko, pradėjau joti miško keliuku, nematyti nei 

to išėjimo į šviesą kokio nors, kad jau miškas baigiasi... Apsisukau, grįžtu atgal, atjojau iki 

Tupikos, į tą palaukę. Nu, žinau, ka tetė nedovenuos, jagu nenunešiu puopierių, vėl’ apsisukau, 

vėl’ ryžtuosi joti toliau, kaip bus — taip, sakau, vistiek. Miško keliuks, arklys išnešė. Jojau jojau 

— pamačiau palaukę. Pamačiau ir tą ūkį, nu ir atradau tuos Opulskius, atideviau tus puopierius ir 

su džiaugsmu parjojau... Žinau, kad „Opulskis” rašėsi. 

— Peiliškiai įėjo į tą seniūniją. Daubiškiai įėjo. O Dainoriai buvo toks kaimas? 

— Buvo buvo... Majauskai buvo, atrodo, kad jie dar Dainoriuse buvo... 

— Kame tas Bertulio ūkis buvo? 

— Jis latvių kilmės žmogus, pasistatęs gražų buvo gyvenamąjį namą puikų, vieną kitą ir kitą 

statinį turėjo. Pasiturintis ūkininkas, neeilinis. Nu tai Daubiškiuose, Daubiškių kaime. Ir ten buvo 

Dainiaus ūkis didžiulis, kaimynystėj buvo Bertulio ūkis. Prie gelžkelio, kur buvo sustojimas, 

gelžkelio stotelė buvo tokia, ta ten buvo irgi stambus ūkininkas. Tai jis irgi Daubiškių kaime 

skaitės. Ružė, Ligeikienė... du Ružių ūkiai buvo, Dainiaus buvo. Pukinskai kažkur buvo dar... 

— Iki karo, kas turėjo dampį, kas kuldavo pas jumis? 

— Jau buvo kuliamosios mašinos. Būdavo „blakstono” varikliu varoma šita kulamuoji, o kam 

priklausė... Atvažiuodavo iš kitų kaimų. Tėvelio brolis, kuris buvo tėviškę užvaldęs Maigų kaime 

— Dargis Antanas, tai jis buvo pasidaręs kuliamąją mašiną ir važiuodavo kuldamas. Turėjo savo 

tą „blakstoninį”. Kelias buvo pasidaręs šitas kuliamąsias. Ir dar Purvėnų kaime buvo Borusai, 

irgi taip pat gamindavo šitas kuliamąsias mašinas, turėjo vėjo jėgainę, sukdavo tekinimo stakles 

ir tekindavo pagrindinius tuos elementus, kurių reikėdavo gamybai kuliamosios mašinos. No 

kontaktuodavo su žydeliais, kad gautų rikalingo metalo arba užsakydavo, ką negalima pagaminti. 

Lygtai dar iš Čekų kaimo važiuodavo, Krutinis. 

— Gal kas nors turėjo kokią techniką, gal dviratį motorinį turėjo? 

— Jungai atvažiuodavo, tėvuks draugaudavo su tuo vokiečiu, kuris šitą Sonteklių malūną 

turėjo. Sonteklių. Čia užtvanka buvo, ir buvo turbina, ir maldavo, ir petliavuodavo. Nu ta tas 

Junga atvažiuodavo i pas mus į tėviškę, no ir aš kaip mažas visumet paprašydavau ka pavėžėtų. 

Žinau, ka būn toksai keturtaktis, gražus, NSU motociklas. Nu, o žiemos metu atvažiuodavo į 

Daugirdų dvarą šitas Sruoga, tai jo mašina atvažiuodavo čia iki mūsų ūkio, i kaip nekeista, ūkis 

buvo aptvertas tvora čia prie pat kelio ir visuomet užpustydavo tiek, kad jis nepravažiuodavo. Tai 

tėvuks kinkydavo arklį ir pravažiuoja pro šitą zoną, važiuoja toliau į Bugius. 

110

Plonis Vladas. Dargužiškių kaimas. — 2006. — Liep. 13. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Mano kaap tievs? — Plonis Vincas. Kor upelė Triemiesiedis ein, pryš Mačių Juoną, anuo 

pusie kor. Dargužiškee vadinas. Mūsų ketursdešimt hektarų bovo žemės, a Mačiaus 

pėnksdešims. Bovo pas Pranauskį tada tik pirmuoji ta pradžiuos muokykla, čia pri Kapienų posės 

einont. Ka mus į Sibirą išvežė, ta bovo i pas mumis ta muokykla. Paskou mūso tuo klietį 

nugriuovė, internatą padarė, bovo pas Indriošką jau ta muokykla. 

Keree gyveno. Ketursdešim irgi, daug žemės bovo. Do vaikelee bovo. Ana našlie, kaap tėn 

bovo... Ana turiejo daug žemės, somdė vaikius. Dėl žemės tik ir išvežė. Ir anuos, i mumis, i 

Mačių. I padarė mažą kuolūkį. Vuo kuokėj tėn kuolūkee. Stribą kuokį padarė pirmininku. Kėtą 

— brigadnyku. Nieko anėi irgi negavo. Po du šimt gramų į darbadienį. Paskou sujungė į didėsnį 

pri Kapienų. Jug tada Tučee, „Artuojielis” i dar ontras bovo, a do, a trys tokėj atskėraa. 

Mamos bruolee bovo daa, Glodenee bovo tėn, vuo, už Kerienės netuolėi tėn. Ir anėi turiejo 

trisdešims, a daugiau, žemės. Tėn netuolėj daa gyveno tas Liemžis. O už Kerienės tuoliau 

Zigmonto Gluodenio bovo tuoks kaap zomats anuo rubežius padaryts. 


































variklius. 




111









gyveno. 


























Andriuška Augustinas. Atsiminimai / Augustino Andriuškos pokalbiai su Bronislovu Keriu. 

— 2007. — Liep. 7—8. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Glodėnis. Tėik pat bovo miliškis. Ons gėmės... iš panuos bovo gėmės. Ir nieks nerašo, ka 

ons bovo ton vedieju mums. 

— A „Jaunųjų ūkininkų”? 

— Noje. Ons Miliūs, a panuos sūnus bovis. Bovo žanuots. Bovo vėštos, turiejo vėštų dviejų, 

trejų a keturių veislių turiejo, kuožną veislę atskėraa. Ons jau liob brongiau pardavinies tus 

kiaušinius. Bovo mums vads. Par mienesį, karts par do-tris mienesius kartą atvažious. Mes ten 

šmuots tų jaunųjų ūkininkų buvuom. 

— I kur tą žemę turiedavuot? 

— Savo žemie, savo ūkie. Vėins ars būs su miešlaas, kėts su sriutuom, tas būs su zuperiu, tas 

būs su pelenaas. Turiesi pasvert bulbių kėik išaugėnaa. Susirinkėmaa būs. Vėsė tuokėj jauni 

puidašaa. I mergelkų, i vaikiokaa. Pozniakaatė bovo, Stončaatė bovo, Glodenaatės bovo, 

Permėnaatės bovo. Buvuom apėj dvėdešimt su vėršu žmuonių. 

112



— Ružauskis bovo. Tėn [Pikevičatė] su Petronele skalbies, lonkuos, paventie. Tėn ons ir atein 

pavėnčiu. Tėn pasirukavo pasivedęs į šalį. Nuvejo viel į miestą, če parejo į miestą tas Rožė. Ta 

Pikevičatė atejo pas Petronelę, sako, vuo kų tu būtum sakius, ka ons būtų munį nušavis ir į Vėntą 

įmetis? 

[Po gaisro pastatė sargybą, manė, kad dar] ons ateis, dar gyvs tebie. Vuo ka sudegė, kažkų 

pradiejo tėn pelenus krapštyt, ir atrado anų. Ta toukart sargybos nebebovo, policijos. Vuo če anuo 

tuo ka parvežė iš mėško, skruodėmą dėrbo unt kėimo. 

— Ons tėn mėške anuo... 

— Nu mėške. Poikę, i nušavęs, ir pagoldė tap, ont kelmo galvelę padiejis, ronką pasidiejus po 

šuonu. Kap nušavo tuo, parbiego dar į kėimą, ėiškuojo Pikevičių, būtom Pikevičius abodu 

iššaudis. Bet anų nebrado, tik Elzbietą tuo rado. Elzbietaa nieko nedarė. Ta ons viel nubiego, ta 

toukart nubiego — vėin daržėnę uždegė, ontrą daržėnę uždegė i pats nusišavo. Petruonė bovo už 

mergę tada [pas Pikevičius]. 



— Kor bovo pirmininku, če Vykduomuojo. Tėi ka tuo mergę Plougūse ka nužodė. Atejo su 

vaikiu... Mergė, parėjusi iš bažnyčios sekmadienio dėiną, sakunti, — gaspaduoriau, gaspadėne, 

Končiams, Končee bovo, dar nebovo kulkozo, šįnakt žadiejo ateit pėršlee pas munį. Munį 

pasauguokit. Nu ta tėi — gaspaduorius su tou gaspadėne i nemėiguojo. Tada anėi atejo, 

Petruošius tas bovo, su tou vaikiu savo. Kap tik tėi atejo, šova suluojis. Tujau pat išbiego vyziet. 

Zelverio į gerklę įpylė ir į prūdą įmetėj, įstūmėj. I patys nubiego. Nuo vuo kad ana bovo 

pasisakiusi, kuokėi tėi būs pėršlee, Končius jau žinuojo, pranešė policijai. Smetuono laikaas. 

Plougūse. Ana tarnavusi pas tų Petruošių. Petruošius bovo užtaisęs anuo. Ir ana reikalavo... Sako, 

— aš Petruošiaus prašau do tūkstončius. — Mon pamuokiek do tūkstončius, aš neb ronkos 

nekėšu pri tavis. To sau, aš sau. Vuo jagu monėi nepamuokiesi, aš kabinsous pri tavis. Vuo tėi, ka 

nenuoriejo kad kabintumees, tėi nuoriejo nužudyt. Ir įpoulė, task, įpylė į borną tuo zelverio ir į 

prūdą. 

— Kap lietuviškaa pasakyt, kas tas yr? 

— Nuodaa, nuodaa. Zelveris tas jied žmuogaus kūną. Gelžėis rūgštis. Vuo ta jau supratusi, 

kuokėj tėi pėršlee. Ana i prašė tų gaspaduorių. Petruošius pats ir atejo su vaikiu. Su tou vaikiu, 

taas pėršlees. No vuo anuo, ons tujau pat ištraukė, rado Končius ir ištraukė iš prūdo. Ištraukė, į 

Mažėikius nuvežė — arklius pasikinkė. Vuo policija pajiemė tus. Vaikį i tų Petruošių. Ons 

Krakiūse gyveno, Krakiūse ūkis y. Tujau pat už karvidžių, Miliūse karvidės tuokis y. Nu nuteists 

bovo, nežinau, kėik tų metų. Užejo fronts ir paleido. 

Andriuška Augustinas. Atsiminimai / Augustino Andriuškos pokalbis su Bronislovu Keriu. 


— Bet yr i miliškee, bet ir svirkontiškee. 

— A čia y tas vads? 

— Bovo, bovo. Ons liob sakyt „biskutį, biskutį”, ons bovo pramanyts „Biskutis”. Šėtaa, tas i 

bus „Biskutis” 

— Tas „Biskutis” yr iš kairies... čia kor priekie tuos trys mergos sied, ta jau ketvėrts iš kairies 

ir y. 

— Noje. Šėtaa Pazniuoks. 

— Iš dešinies pėrms [sėdi, pirmoje eilėje]. 

— Šėtaa Švažėlis y, če Liaugmėns y šitaa. 

— Švažėlis pačiam vėršuj iš dešinės antras. 

— Švažėlis, a vardo nežėnuot? 

— Stasis [Stasys Švažas]. 

— Ak tas Biskutis yr... 

113

— Ir anuo nieks po karo nieks niekor nekreipė diemesio. Jug ons bovo prie Lietuvuos 

vaduotuoju, Lietuvuos, Smetuono laikaas. Mes vardu nevadėnom — Biskutis, Biskutis... Mon 

atruodo, ka šėtaa a nebūsiu aš, šėtaa. 

— Viršutiniej eiliej pėnkts iš kairies [Augustinas Andriuška]. 

— Če, ruoduos, Kazimiers yr, bruolis [Kazimieras Andriuška]. 

— Tas šalep, į dešinę. 

— Šėtaa Liaugmėns... 

— Dar viens į dešinę — Liaugmėns. 



— Vuo ka jauns buvuot, a mėgot dainuot? 

— Jo, jo, nomėškee patys. Ka bovo Petronelė, Anė ka bovo, Petras, Kazimiers. Kazimiers jau 

pu pėrmo ves, vuo mes pritarsem. Je, unt kėimo vakaraas, sustuosem unt kėimo i dainiousem. 

„Augo kieme ąžuolėlis”, paskiau „Subatos vakarėlis”, kuokės tėn dar, daug dainų. Dar, vyziek, 

po vakarelius tėik daug. Daug vardų, mes visumet eidavuom... Radzys, Rošėns. Radzys su 

smuiku, Rošėns su kardijuonu, aš su būgnu. Ir eidavuom... oi, baparejuom tiktaa ontrą dėiną. Iš 

Juoninių, iš Untuona, arba ten Uonos. Mes ejuom puo vėsus kaimus. Vakari rasam apgrajyt tų 

vakarėlį. Nu vakaro pradiesem, tų vakarą išeisem, vuo ontrą vakarą jau reeks vakarėlį pas anus 

grajyt. Pas Liaučių tų vakarėlį liobam nugrajysem, paskiau paskėtor, jau kėts. 

— A pas Liaučių kor? 

— Nu tėn Plougūse. Liubom kėik Radzys, tėik Rošėns, ir aš karts, jau įgerseem, barabans 

mono tas sunkus jau, užsinersiu šniūrėlį už barabano i vėlkso žeme par laukus. Smetuono 

laikaas. Šeštadienį jau pavečiarkos laiki mes jau ir išeinam susitaisė jau — pradiesem 

vinčiavuot’. Juonaa ar Untuonaa ar Uonos arba kėtą kuokį nuorintaas vardą, kuokį jau papols, ir 

einam. Žėnaa, liobam i tų, i prigert’. Aš jau mažiau tegieriau, vuo jau, tėi jau mes daugiau, anėi 

jau įmes. Paskiau beržyns mūsų bovo. Beržyne buvuom nušlipavė tuokį, padėrbie aikštelę. 

Vėsumat vakaraas, šeštadienio vakarą jau vakarėlis būs. Miliūse. Beržyns bovo. Beržynelie. Tėn 

bovo nušlifuota, aptaisyta, soulelee pataisyti atsisiest. Ta dabar paprašė Andriuška Bronius. Ta 

tam Andrioškaa i atėdeviau barabaną. Duovanuojau Andrioškaa tų barabaną. Bliekos bovo, su 

bliekom, su vėskou. Ons y parejis tėn iš tų Dargužiškių. Bronius če dabar gyven Vėikšniūse. 

Taisuos anėi kapelą tuo Kultūruo, pirtie tėn. Ta ons nuorįs eit tėn. A taap, a taap ons išmests yr. 

Aš buvau šešdešimt litų Liaučiou muokiejis, Liaučiokou. Beveik metus, i surinkau tus šešdešimt 

litų. 

— A tėn su ronka reikiejo duot, a su kuoja bovo? 

— Su ronka. Bovo bliekos. Dvė liekštės. Nu daug metų ejuom grajydami, tas bovo Smetuono 

laikaa. 

— Vuo jau po karo nebejuot? 

— Nee, kumat tu bėisi, ka nebie jau kumat, kumat bėisi. 

— Nu i pėrmiau... Aš Radziou sakau, nu kudėl, sakau, jūs bijuot trūbą išpūst. Taap tiktaa, tėn 

pat negali girdiet’. Dabar, jagu kėimi trūbėj, vuo ontruo pusie truobuos atsistuojis nebgirdi. 

Sakau, dikuo jūs bijuot trūbą išpūst? Aš nežinau, — ka bovo šitaa tėi Vaičee, ka bovo Pukštee, ka 

liob trūbyt, galiesma kaimūs girdiet’. Ka liob pas... Pri Mažėikių kor bovo Permėno ūkis, 

Permėns bovo mėris, mes Miliūse aiškee girdiejuom par dvė suodas ka trūbėj. Vuo dabar tėn pat 

atsistuojis negirdi. 

— Knabėks i Pukštee trūbėjo, a Vaičee trūbėjo babūnė ka bovo mėrusi mūsų. Nu aiškiausee aš 

Vėikšniūse girdiejau. Milee — kame Milee. Ir kor tuoliausee Plougūse ka trūbys — aiškiausee 

girdiesi. Miliūse, kada ontram pašalie kaimo trūbys — aškiausee girdi, ruoduos ka tėn pri 

truobuos tavo. 

— A žydais eidavuot per Užgavienes? 

— Eidavuom. 

— Nu i kų sakydavuot nuėję? 

— Nu kų, šuoksam, erzinsamuos, žinaa, talavuoseem. 

114

— Nu vistėik, Smetuono laiki, aš nežinau, bovo vistėik linksmėsni bovo tėi metaa, bovo 

vėskas kituokėi. Vuo pėrma, vyziek, miešlavežis, būs pėnkios-šešios kapstytuojos arba keturios, 

arba trys, vyziek, jau anuos i... Vyraa viel, kuopėjaa a pėnki būs, a keturi būs. Jau, vyziek, ka tėi 

prikuops [valktį], tujau išeis iš kūtės unt lauko — sudainious, kuol parvažious kučierius arklius. 

Muotrėškos laukūse viel dainious. A dabar nieko, vėskas mėrės, vėskas mėrės, vėskas dingę. 



Vyziek, patalkee būs, talkos būs. Aš pats ejau pelų nešt. Vėiną kartą nu tėik išvargis buvau, a 

pas mumis bovo, nežinau, kami bovo tas patalkys, ir aš užsižiuopsuojau... Monėi eit pelų nešt. 

Nu, išejau. Tus pelus nešu, ir išnešiau į laukus. Pradiejo jouktėis iš monis, kad aš einu į laukus. 

— A nenešdavo kartais šiaudų su tokiom kartim? 

— Nu nešdavo, nu nešdavo. Visumat neš... nešdavo. Vėsor bovo ta mada. Su kartėms. Unt 

karčių. Keštis prikeest. Pridedi keštis, i neš. Prikrausi keštis i nėši. I pas mumis, kaap kaap 

sudegėno mūsų kūtes i daržėnis, Miliūse. Nudegė, ta tik bepalėko pelodės. Seduo bovo matyt 

gaisras. Tyki bovo. Rudenį kūliem, papoulė tuoki tyki, be viejo, su dampeliu kūliem. Bovo tuoks, 

žanuots bovo ons jau, ta jau ons sudegėno moms, paskou Lingvenio daržėnį sudegėno, kam tėn 

dar sudegėno tuo daržėnį, Memys. Ta kor... ons susisoko bėcalą tuokį didelį. Mon paskotėnės 

keštės bovo. Vuo daržinies galą pridiejo šiaudų, i paskou nebtėlpo — palėko tarpinie, vėinas 

keštes, kėtas keštes. Ons pridiejo... nešė su tuoms keštiems. Įsikėšo tų... susisoko bėcalą ir 

pajiemė tuo mergelką — prie rėdelių stuoviejo — visumat redeliuos tus šiaudus iš mašėnos kap 

ein, ons sugruobė, tų bėcalą įsikondės, ir įmetė, įvertė tuo mergelką į tas keštes, i tas bėcals 

palėko kešties. Tu jau, žmuogeliau, jau ir augis, jug tu jau ka žėnaa, kad jau tų bėcalą palėkaa 

tuos kešties, nebnešk į tuo daržėnę, padiek lauke. Jau žinuok, ka jau anuos degs. Jug anuo 

nesurasi tuo becalo. Nu vuot įnešė, vuo paskutėnės, vuo tarpiniese bovo jau dvejos keštės 

padietos — tas trečiuosias įnešė, padiejo vėršou. Vuo šiaurinis vies bovo. Durys daržinies adaros, 

tas vėsas tas iš karto, vėsa ognis — blūkt, vėsi šiaudaa... Ne gaisrinių bovo, nieko. Bovo jau 

pašalusi. Vuo bovo puotalkio tuo buvuom susirinkė, puotalkininkaa, tų šuokiejų, i muzikonts — 

tas jau Augustėns jau turiejo armuoninką, i barabaną turiejo, ons vežies su mašina. 

— Tabuoką susisoko į bėcalą tų, bėcalą susisoko ir rūkė ons. Ons susisoko tų į puopierį, 

laikraštį ir užsikūrė. Tuo mergelką gruobė i su ta mergelka įkrėto i tas bėcals. Nieko 

nežinuojuom. Vuo ta, kor redeliuojo, ta muotrėška matė. Klebuono mergė bovo, palverke ana 

bovo. Ana pri tų redelių bovo, ana matė vėskų. Ir ana nesakė. Kad uns nuskėndo, ta tiktaa 

pasakė. Ta ons tris daržines moms sudegėno. Tas bovo, ruoduos, trisdešimtseptintaas metaas. 



— Dėiną dėrbau — nier dounos, ne pusryčiou, ne pėitams, niekou nier dounos. Ontrą dėiną 

— viel nie dounos. Paskiau sakau Raciou, Racatee i Raciou — kap y, sakau, ka pas jumis dounos 

nie. Sakau, aš esu papratis, aš pri visų — i pri kuošės, i pri... a zopė, kas nebūtom, aš nuoriu 

dounos, aš be dounos negaliu. Aš negaliu, sakau, būt’, jagu dounos nie, sakau, aš einu nomėi. Aš 

nebdėrbu, aš nebgaliu. Aš esu papratis su douna vėsus valgius, nuoriu su douna, kėik dounos būs, 

tėik. No, i atsirado tuos dounos. Tujau — kapt vaikis. Tas gaspaduorius Racys atrėikė vėiną 

rėikę, padiejo mum. Mergė copt tuo rėikį. Dounos nier. Atrėikė ontrą rėikę, padevė. Pėimou copt 

tuo rėikę. Nežinau, a bulvynė, kas tėn bovo. Tas ontrą rėikę pagavo — dounos nie. Reik i tretėje 

rėikt. No, tretėjė rėikė i gavau. No, tada i pradiejo dout vėsada. Pradiejo dout i vėsėms kuol aš 

buvau tuos dounos. Jug žinau, kad ūkį tor, tėik kvėitei, tėik rugių, tėik žagų suvaro šiaudų, kėik 

tų grūdų bier. Yr vėskuo, dounos, skūpus — nedoud. Išbuvau dvė savaitis. I ta mergė privalgė 

tuos dounos, ir pėimou privalgė, ir aš privalgiau, vėsi privalgiem. Aš išejau, Petras viel atejo tėn 

pas tų Racį į tuo Žalionę. Aš išejau numėi. I dounos viel nebie. Petrou sakau — a tu dounos 

gavaa? Sako — nežinau, nebovo dounos, nedevė. Ne mergė begavo, ne pėimou begavo. Mon 

išeinont — tu neik, tu neik, neik, Augustinėli, tik tu būk, tik būk, dar dounelės pavalgysem. 

Sakau, kad atejo bruolis, sakau, reek eit. 

115

— Paskiau sesou bovo, Anė Rušinienė, pas diedę tėn Maigūse, pas Andriošką. Nu ta tėn, 

sako, irgi dounos bovo, sako, skūčnee. Ta Anė pasiskundusi, kap pas tų diedę nedoud tuos 

dounos, nier, ana tujau pas Švažo merges, kų anuos tėn dėrbusios, Anė i sakunti Švažo mergee — 

a tau tėn dounos doud? Nu, sako, dounos yr, sako. Anė sakunti, mono sesou — tu monėi kuokį 

gabalėlį atnešk tuos dounos, aš taap pasiėlgau, sako, tuos dounos. Nu ta ta Švažo mergė i pasakė 

tam Andrioškaa. Sako, jūsų mergė prašo dounos monės, kad aš atneščiau dounos anaa doučiau. 

Tas Andrioška ka pradiejo pykt jau, bumbiet’. Paskou Anee i sakus — nu a dounos tu nuori? Nu, 

sako, kap nenuoriesi, aš nuoriu dounelės, če nie tuos dounos, nedoudi, sako, aš prašiau Švažo 

mergės, ka tėn ana dounos da turiejo daug, ka munėi doutom po biškėlį tuos dounos. Nu ta nu 

tuo karto i pas tų Andriošką atsirado tuos dounos. Po dėiną kols rugius, kvėičius — i dounos nie, 

noje. Tėik buvuom pripratie pri tuos dounos, vėsė, tetė visumat dounos jiemė, dounos kėik 

nuorem, tėik bovo. I syluos bovo, i vėskuo bovo, vuo dounos nie, mon atruodo, kad i pavalgau, 

seilės tek. 

— Duoną tai kepdavo patys? 

— Patys patys. Vėsi kepė. Kriautuvie ne tuos dounos bovo, ne nieko. Vėsi maišė, vėsi kepė. 

Jau savaitie kartą dounos iškepė. 

— Bet jau skirtinga būdavo, vienor skanesnė, kėtor... 

— Noje, vėsuokiuos tuos dounos bovo. 

— Tuos i lėgos, i dabar sako — tuo, tuo, tuo... Dabar kap če mono diedė tas Dauginiūs, 

Domininks, sėrgo, ta Andriuškienė sakys — nu jau batvinių negal valgyt’, batvinių rauduonų. 

Vuo aš dabaa, aš po du kartu valgau į dėiną tus batvinius. I nieko. I kėik metų toriu jau. Kėtam 

viel, klausaus — oi, aš batvinių bijau valgyt, aš bijau. Vuo dėlkuo tu bijee? Sakau, dėlkuo aš 

valgau, sakau, da pakuolkas gyvs vakščiuoju. Kėik ėlgaa vakščiuosiu, a kas anų žėno. 

— No i če pryš tuo Kalvarėją, nu nuoriu nuvažiout į tuo Kalvarėją. Mėslėju, kap tėn tus 

kalnus reikietom išeit. Mėslėju, mieginsiu, eisiu į Plougus. Nuejau į Plougus, apejau Plougūs 

aplink tų vėsą žemę apvyziedams kuokiej tėi javaa tėn tuo žmuogaus y. Tujau statee par laukus į 

Milius nuejau, tėn tų lauką apejau, kuokėj tėi javaa yr. Ir iš Milių parejau. Atejau po Vaikasu tėn 

kor y ta stuotelė. Balsouju nebalsouju — nieks nestuo. Važioun i nuvažioun mašėnos. I parejau 

plentu. 

116

7.2.2. KOLŪKIAI. BENDROVĖS 

Ercupas A. Paukštininkė Stefanija Čiužienė // Pergalės vėliava. — 1959. — Spal. 31: ir 

nuotrauka. — Tekste: „Viekšnių” kolūkio kolūkietė paukštininkė. Pradėjo dirbti birželio mėnesį 

po Monikos Sidabrienės. 

Vilkys A. „Raudonajai vėliavai” — 20 // Vienybė. — 1969. — Saus. 21. 

Vaikasas A. Ketvirtį amžiaus drauge // Vienybė. — 1974. — Kovo 16. — Tekste: Svirkančių 

kolūkis įkurtas 1949 m. 

Rozga Leopoldas. Dešimtmečiai, lygūs epochoms: Rajono kolūkių kūrimosi 30-mečiui // 

Vienybė. — 1978. — Geg. 30. — Tekste: 1949 metų pradžioje — sausio viduryje Viekšnių 

valsčiuje buvo 14 kolūkių. 1948 m. balandžio mėnesio pabaigoje Žibikuose susikūrė „Gegužės 

pirmosios” kolūkis. 

Orvydienė J. Laiptai // Vienybė. — 1979. — Saus. 1. — Tekste: Raudonosios vėliavos 

kolūkio trisdešimtmetis. 20 metų pirmininkas Petras Bukauskas. Pirmieji kolūkiečiai: S. Buta, 

J. Samulevičius, A. Jasutytė, A. Petkienė, J. Barvydienė. 

Orvydienė J. Laiškai iš „Raudonosios vėliavos” kolūkio // Vienybė. — 1979. — Geg. [...], 

19, 24, 29. — Tekste: Kolūkis, jo žmonės. 

Babenskienė Elena („Raudonosios vėliavos” kolūkio pirmininko pavaduotoja). Darbšti 

šeima // Vienybė. — 1980. — Vas. 14. — Visas tekstas: 

„Raudonosios vėliavos” kolūkio centrinėje gyvenvietėje Balsių namas niekuo neišsiskiria iš 

kitų. Tik veltui dieną bandytum praverti šio namo duris. Jos užrakintos, o sniege įspaustos pėdos 

byloja, kad iš namų Ona ir Jonas Balsiai išskubėję rytą. 

Ona Balsienė — laukininkystės darbininkė. Sutiksi ją ūkyje prie pačių įvairiausių darbų — ir 

sandėlyje, ir tvarkant linų produkciją, ir sukantis šakniavaisių plotuose, ir dorojant šiaudus, šieną. 

Praeitais metais Ona Balsienė išdirbo 230 darbo dienų. 

Gyvenvietės žmonės gerai atsiliepia apie Oną Balsienę, kaip nuoširdžią kaimynę, su kuria gali 

ir džiaugsmu, ir nerimu pasidalinti. 

Jonas Balsys — pirmaujantis ūkio traktorininkas. Valdo jis „MTZ-50”. Pernai Jonas buvo 

įsipareigojęs padaryti 820 sutartinių hektarų, o padarė 1082 hektarus. O kiek tų hektarų 

susidarytų per 22 darbo ūkyje metus? 

Kolektyve paperka Jono Balsio nuoširdumas, atidumas, domėjimasis visais įvykiais. Kartu su 

kitais ūkio mechanizatoriais jis su ūkio įteiktu kelialapiu pabuvojo Kryme, susipažino su 

nuostabia jo gamta, kultūros ir meno paminklais, lankėsi didvyriškoje Bresto tvirtovėje. 

Vakarais po darbo Jonas Balsys mėgsta skaityti laikraščius, žurnalus, pažiūri įdomesnes 

televizijos laidas. Aktyviai jis dalyvaudavo ekonominės mokyklos užsiėmimuose, o šiemet lanko 

komunistinio darbo mokyklą. 

Su Jonu Balsiu mudu seni pažįstami. 1958-aisiais, kai pradėjau dirbti ūkyje agronome, Jonas 

jau vairavo traktorių. Pirmaisiais darbo metais neretai tekdavo su žemdirbiais tartis, kur ir kokius 

darbus pirmiausiai pradėti, nes jie pažino ūkio laukus, žinojo, kur kokia kultūra geriau dera, 

kuriuos plotus galima pirmiausia pradėti purenti. Visada gerai argumentuotai imdavo kalbėti 

Jonas Balsys. Jau tada supratau, jog tai žodžiai žmogaus, mylinčio žemę, žinančio žemės ir 

gamtos santykių kaprizus. Pirmasis įspūdis neapgavo. Jonas Balsys toks ir yra. 

Balsiai — gerbiami ūkyje žmonės. Jie ne kartą pelnė kolūkio valdybos apdovanojimus, jų 

krūtines puošia socialistinio lenktyniavimo nugalėtojų ženklai. Be to, Jonas apdovanotas medaliu 

„Už pergalę Didžiajame Tėvynės kare”, jubiliejiniu medaliu. 

Mūsų kolūkis kasmet pasiekia vis geresnių gamybos rezultatų. Visose mūsų darbo pergalėse 

didelis ir Balsių indėlis. 

117

Sejavičius P. Rezultatus lemia žmonės: Ataskaitos žemės ūkio kolektyvuose // Vienybė. — 

1980. — Kovo 4. — Visas tekstas: 

Viekšnių proftechnikos mokyklos mokomojo ūkio direktorius P. Lukošius, apžvelgdamas 

1979 metų ūkinės veiklos rezultatus, su pasitenkinimu kalbėjo, kad pernai, nežiūrint nepalankių 

gamtinių sąlygų, iš kiekvienos karvės primelžta po 3239 kg pieno — 29 kg daugiau negu 1978aisiais, 

21,4 tonos padidėjo bendroji pieno gamyba. Už pieno gamybą du ketvirčius ūkis buvo 

iškovojęs LKP RK ir rajono Tarybos vykdomojo komiteto pereinamąją raudonąją vėliavą. 

Mokomasis ūkis — mokinių gamybinė laboratorija. Čia būsimieji mechanizatoriai gauna 

pirmuosius darbo įgūdžius. Mokiniai, vadovaujami gamybinio mokymo meistrų J. Lukošiaus, 

A. Paulausko, J. Šetlerio, R. Špakausko, pernai suarė 7650 sutartinių hektarų, atliko 60 proc. 

mechanizuotų lauko darbų, talkų metu rinko nuo laukų akmenis, padėjo sudoroti šiaudus, nuimti 

šakniavaisių ir daržovių derlių. Už talkininkavimą mokomajame ūkyje mokiniams išmokėta 

5917 rublių. 

Ūkyje daug dėmesio buvo skiriama socialistiniam lenktyniavimui, reguliariai susumuojami 

rezultatai, nugalėtojai skatinami moraliai ir materialiai 

Apie žmogų, jo indėlį į gamybos rezultatus buvo daug kalbėta ataskaitinio susirinkimo metu. 

Šiltų žodžių buvo pasakyta apie laukininkę O. Erleckienę, pernai išdirbusią 268 darbo dienas, 

apie geriausių rezultatų rajone pasiekusią kiaulių augintoją E. Rupeikienę, pernai nupenėjusią 

608 kiaules. Gerbiama ūkyje melžėja E. Kuchalskienė, iš pirmaveršių primelžusi po 3788 kg 

pieno. Šauniai visus metus dirbo mechanizatoriai S. Vilkas ir P. Jakutis. 

Susirinkime neliko nepastebėti žmonės, atidavę savo jaunystę ir jėgas socialistinio kaimo 

suklestėjimui. Pagarbiai buvo atsiliepta apie pirmąjį „Naujojo gyvenimo” kolūkio pirmininką 

Stanislovą Daukšą, vadovavusį ūkiui 1949-aisiais metais, ilgametį Viekšnių kolūkio revizijos 

komisijos pirmininką Mifodijų Škerbą, stropią ir pareigingą laukininkę Moniką Sidabrienę, 

statybininką Aleksą Naglį, dirbančius čia nuo mokomojo ūkio įkūrimo dienos. Sunku buvo 

nesijaudinti, matant juos, metų pasidabruotais plaukais, bet dar energingus, su ašarų žiburėliais 

akyse priimančius vyriausybinius apdovanojimus — „Darbo veterano” medalius. Šis garbingas 

apdovanojimas jau įteiktas 42 ūkio darbo veteranams. 

Mokomajame ūkyje dešimtasis penkmetis — statybų penkmetis. 1976 metais pastatytas 1000 

tonų talpos grūdų sandėlis. 1978-aisiais — 400 vietų karvių kompleksas, 1979-aisiais — 50 vietų 

mechaninės dirbtuvės. Ūkio statybininkai pernai atliko kapitalinį kiaulidės remontą, rekonstravo 

veršidę. Iš pagrindų pagerėjo gyvulininkystės darbuotojų darbo sąlygos. Tai turėjo teigiamai 

atsiliepti žemės ūkio produktų gamybai. Deja... Pernai krito 88 veršeliai, 294 paršiukai. 16,2 

proc. išaugo kiaulių kritimas. Už kiaulienos realizavimą gauta 83 tūkstančiai rublių vietoj 

planuotų 164 tūkstančių. Naujausio tipo karvių fermoje pagaminta tik 74 proc. pirmos rūšies 

pieno — mažiausiai rajone. Liko neįvykdyti pieno ir mėsos realizavimo metiniai planai. 

Ir vėl žvilgsnis krypsta į žmones. Šį kartą jau į kitus. Į žmones — apsileidėlius, neatliekančius 

savo pareigų, abejingai praeinančius pro trūkumus. Dėl žmonių — apsileidėlių kaltės nuo šalčio 

pernai krito nemažai paršelių, skersvėjų perpūstus veršelius „pjovė” bronchų pneumonija. 

Apsileidėliai kalti, kad vasarą kiaulės braidė po purvyną, kad derliaus nuėmimo metu grūdai biro 

į šiaudus, kad naujame sandėlyje pelija derlius. Kalti žmonės. Tokie, kaip M. Buselis ir 

J. Ramonas, darbymečio metu „poilsiavę” medicininio išblaivinimo įstaigoje, kaip J. Navickas, 

V. Vaitkevičius, V. Virkutis, A. Šeputis, garbinantieji stikliuką, kaip A. Kauneckienė, I. Žalimienė 

ir M. Bubinienė, bandžiusios grobstyti visuomeninį turtą. Tokių žmonių vienetai. Jie gyvena tarp 

stropių ir sąžiningų. Todėl sunku suprasti vyr. zootechnikės O. Knabikienės aiškinimus, kad 

paskui kiekvieną nepavaikščiosi fermos durų uždarinėti. Ne duris uždarinėti privalo vyr. 

specialistas. Jo pareiga auklėti žmogų, reikalauti tvarkos ir atsakomybės už darbo rezultatus. O 

atsakomybės mokomajame ūkyje nereikalaujama. Niekas nenubaustas už gyvulių kritimą, už 

supelijusius grūdus, už aplaidumo pagimdytus nuostolius. 

Apžvelgiant 1979-ųjų metų ūkinės veiklos rezultatus, trūko gilesnės nesėkmių analizės, 

pasiūlymų, kaip dirbti, kad trūkumai nesikartotų, kad esant gerai gamybinei bazei, būtų žymiai 

geresni gamybos rezultatai. 

118

Laurinavičius J. Kai kūrėsi kolūkiai // Vienybė. — 1980. — Spal. 21. — Tekste: 

„Tų pačių metų [1948] gruodžio 11 d. kolūkis susikūrė Viekšnių valsčiaus Gyvolių kaime. Jis 

buvo pavadintas Žemaitės vardu. Kolūkio pirmininku žemdirbiai išrinko Tadą Šaulį. [...]. 

1948 m. gruodžio 23 d. Viekšnių valsčiaus Palnosų apylinkėje susikūrė „Raudonosios vėliavos” 

kolūkis. Pirmininku žemdirbiai išrinko Joną Uščiną. Kolūkis turėjo 17 arklių, 17 karvių, 36 

kiaules, 15 plūgų, 16 vežimų. Tą pačią dieną [1948 12 23] susikūrė „Pirmyn” kolūkis ir Viekšnių 

valsčiaus Žibikų apylinkėje. Kolūkiečiai pirmininku išrinko Antaną Vaičių. 1949 m. sausio 14 d. 

Pakalupės apylinkėje susikūrė kolūkis, kuris buvo pavadintas A. Puškino vardu. Jo pirmuoju 

pirmininku buvo Vladas Strigūnas. [...]. [1949 m.] balandžio 22 d. Viekšnių valsčiuje, Svirkančių 

apylinkėje buvo įsteigtas „Žalgirio” kolūkis. 1949 m. birželio 22 d. Viekšnių valsčiaus Gudų 

apylinkėje valstiečiai įkūrė „Ventos” kolūkį (pirmininkas Jonas Šiaulys). Toje pačioje apylinkėje 

[1949 m.] liepos 30 d. buvo įsteigtas ir „Virvytės kranto” kolūkis, kurio pirmininku buvo 

išrinktas Jonas Šiuipys. Plačiai apie kolūkių kūrimąsi rašė apskrities laikraštis „Mažeikių tiesa”. 

Korespondencijoje „Naujas kolektyvinis ūkis” (1948 m. balandžio 25 d.) buvo pasakojama: 

„Žibikų apylinkėje įsteigtas pirmasis valsčiuje kolektyvinis ūkis. Šio mėn. 21 d. [1948 04 21] 

įvykusiame susirinkime buvo apsvarstyti 21 valstiečio [...] pareiškimai. [...]. Naujasis 

kolektyvinis ūkis, kuris pavadintas „Gegužės pirmąja”, apima 216 ha žemės — turi 18 arklių ir 

žemės ūkio inventoriaus. [...]. Pirmininku išrinktas Albinas Kuodys.” 

Baltrušis J. Monologas prie Nežinomojo kapo: Publicistiniai apmąstymai // Vienybė. — 

1980. — Lapkr. 7. — Visas tekstas: 

Pažliugęs vieškelis kaip styga dalija jau šalnų išdabintus, rudenio spalvom išmargintus 

„Raudonosios vėliavos” kolūkio laukus. Pro mašinos langus tarsi kažko išsigandę bėga elektros 

stulpai, retos sodybos. Tereikia stabtelti, ir pamatysi, kokios jos vienišos, kad niekaip neatsispirsi 

pagundai prisiliesti prie jų žilosios praeities. Ir prie ne taip tolimos praeities, kai ant šių pakelėm 

nužirgliojančių stulpų pakibo arterijos, kuriomis į tolimą Lietuvos kaimelį atkeliavo Didžiojo 

Spalio šviesa. Kur žengtum, kur bestatytum koją, visur rasi Tavo pėdą, Nežinomas kary. Tai Tu, 

nebodamas mirties, nešei Pergalės vėliavą. Ir šiandien aš atėjau pas Tave papasakoti apie 

gyvenimą, už kurį prie žemės priglaudei savo galvelę. 

„Raudonosios vėliavos” kolūkio istorija niekuo nesiskiria nuo kitų. Tai tarsi respublikos 

veidrodis, kuriame atsispindi Tavo brolių, sūnų, anūkų darbas. Stabtelėkime Ašvėnuose prie 

pačio jauniausio rajone paminklinio akmens. Ant jo parašyta, kad 1975 metų lapkričio mėnesį 

šiame ūkyje buvo nusausintas penkiasdešimttūkstantasis rajone hektaras dirvų. Ką reiškia 

penkiasdešimt tūkstančių? Tai, kad iš šių plotų žemdirbys nuims kur kas didesnį derlių. Plačiuose 

laukuose galės dirbti galinga technika, vienas žmogus padarys tiek, kiek anksčiau visas kaimas 

neįstengdavo. 

Palnosai. Prie pat kelio puikuojasi ištaigingi namai. Čia kuriasi centrinė kolūkio gyvenvietė. 

Asfaltuotos gatvės, kurioms žmonės jau ir pavadinimus sugalvojo. Naujoviškus, 

džiaugsmingus... Žmonės, kuriems likimas nei vargo, nei sunkumų negailėjo, dabar gyvena 

šviesiuose, centralizuotai apšildomuose namuose. Žemė brandina ne tik grūdą, bet ir naują 

gyvenimą. O gyvenimas keičia žmonių pažiūrą į darbą, į žemę. Atmenu, kartą per javapjūtę 

užkalbinome pirmaujantį ūkio kombainininką Vytautą Mašecką. Jis pasakoja apie darbą ir vis į 

padangę dairosi. Pagavęs jo žvilgsnį, dirsteliu į kolūkio pirmininką Petrą Bukauską. Supratę 

vienas kitą, stengėmės kuo greičiau baigti pokalbį. 

— Kai dangus nusigiedrija, mūsų vyrai ir rūkymą pamiršta. Visi kaip vienas už kiekvieną 

centnerį grūdų kovoja, — paaiškino vėliau ūkio vadovas. 

Tada tik Jūs, ateities vėliavnešiai, tikėjote, kad žmogui bus visų švenčiausias žodis „Darbas”. 

Bet visko negalėjote numatyti. Suprantama, net ir didžiausias optimistas negalėjo patikėti, kad 

kaime kaip grybai po lietaus dygs mūrai, kad per keturiasdešimt metų šiaudastogė Lietuva taps 

mūrine. 

Pasisvečiuokime pas vieną mūsų dienų naujakurį. Benediktas ir Morta Denisevičiai į 

gyvenvietę persikėlė prieš trejetą metų. Gyveno jie nepertoliausia nuo to akmens, kurį rajono 

melioratoriai pastatė nusausinto penkiasdešimttūkstantojo hektaro proga. Morta, kiek sveikata 

leido, dirbo kolūkio laukuose, prižiūrėjo gyvulius. Benediktas taip pat arė kolūkio žemę ir sėjo, 

119

vėliau sargavo. Dabar abu išėjo į užtarnautą poilsį. Jų pradėtą darbą tęsia penki vaikai. Net trys 

sūnūs pasiliko gimtajame ūkyje. Stanislovas — traktorininkas, vagoja plačiuosius laukus, Juozas 

vairuoja automašiną, o Alfonsas stato namus. Tokius pat gražius, kaip ir tėvų. 

Paprastas gyvenimas, bet kiek jame niuansų. Žmogui reikėjo nugalėti psichologinį barjerą. 

Daug laiko praėjo, kol suprato, kad svarbiausia — ne tik savas daržas. Ir žmogus ryžosi 

atsisveikinti su senomis, plačiaskarėmis liepomis, sodeliais ir apsigyventi su visais — draugėje. 

Nenurimo ir čia, sukūrė tokį grožį, kad sunku atsistebėti. Ne veltui M. ir B. Danisevičių sodyba 

šiemet iškovojo prizinę vietą. O tokių likimų mes rasime ne vieną. Pastaraisiais metais noriai 

žmonės keliasi į gyvenvietę, neraginami puošia savo kiemus. Vien tik per šiuos metus kolūkyje 

jau pastatyta šešiolika namų. Prie vietinio reljefo darniai prisiderino naujoviški Alytaus skydiniai 

nameliai. Čia apsigyveno Karolio ir Elenos Babenskų, Juozo ir Genės Valeišų šeimos, jaunos 

specialistės Vincenta Kontautaitė, Alvyda Navickaitė ir Zina Augustinaitė. Ruošiasi įkurtuves 

švęsti Juozo ir Onos Gramų, Antano Dargio ir kitų kolūkiečių, šeimos. 

Darbo žmogumi rūpinasi valstybė, kolūkis. Jam nereikia bijoti, kad jo sodybą išvaržys. 

Atvirkščiai, žmogui tereikia iš karto sumokėti 20 proc. pastatų sąmatinės vertės. Dalį kainos 

padengia valstybė, o likusius galima grąžinti per dvidešimtį metų. 

Sunku pasakyti, kokia Palnosų gyvenvietė bus kito penkmečio pabaigoje, kokie žmonės joje 

gyvens. Žinau viena — darbštūs ir sąžiningi, mylintys savo gimtąją žemę. Ir gyvenvietė 

neatpažįstamai pasikeis. Per vienuoliktą penkmetį planuojame pastatyti dar apie 54 namus, iš 

kurių 11 bus surenkami, skydiniai. Žodžiu, dar gražiau sužydės gyvenimas, nepažins sraunioji 

Venta savo pakrančių. 

Pasikalbėkime apie tai. Štai mes jaukiame partinės organizacijos sekretorės Elenos 

Babenskienės kabinete. Ji visą laiką gyvena ateitimi, ir žmones moko, pratina žvelgti į rytdieną. 

Kokį jūs įsivaizduojate ateities žemdirbį? 

— Gražų darbe ir buityje. Atsikračiusį blogybių, prietarų... 

Gražų... Jau dabar ryškėja pirmieji šio grožio daigai. Kiekvienais metais gyvenvietės 

tvarkymui kolūkis skiria po 3000—4000 rublių. Ir žmonės apgalvotai išnaudoja šias lėšas. 

Malonu užeiti į Vitalijaus ir Vlado Dačkauskų, Kazio ir Antano Lūšių, Irenos ir Antano Deniušių, 

Danieliaus ir Genovaitės Kojelių, Vytauto ir Reginos Opulskių, Gyvolių gyvenvietėje — Zigmo 

ir Birutės Saunorių, Stepono ir Elzės Mačių ir daugelio kitų sodybas. Žmogui grožis tampa 

kasdieniniu poreikiu, geru padėjėju gyvenime ir darbe. 

Žmonės stengiasi, kad jų naujieji namai puoštųsi įvairiaspalviais žiedais, skendėtų žalumoje. 

O kas gyvenime pasodino nors vieną medelį, tas pakels ir lauke paliktą varpą, šalikelėje nukritusį 

šieno kuokštelį, to nereikės mokyti tos puikios savybės, kurią pagarbiai vadiname 

šeimininkiškumu. 

Gaila, kad taip anksti mus palikai ir aš niekada nesužinosiu Tavo vardo. Tik papasakojau Tau 

apie mažą Gimtinės lopinėlį, kur Tau amžiais šnarės pakelės berželiai. Ir mes visada 

prisiminsime Tavo pradėtą kelią — kiekvieną Spalį raudonu šilku pagerbsime kritusiųjų 

atminimą. Ant kiekvieno obelisko žmonės užrašys jūsų vardus. Paskui juos su pagarba tars 

Lietuvos miestai ir kaimai, 

P. Medzelo nuotraukose: Benediktas ir Morta Denisevičiai; Palnosų gyvenvietės fragmentas. 

Bukauskas Petras. Į naujas aukštumas // Vienybė. — 1980. — Gruod. 4. — Tekste: 

Raudonosios vėliavos kolūkis. 

Deniušienė Irena. Didėja statybų mastai // Vienybė. — 1980. — Gruod. 4. — Tekste: 


Orvydienė J. Sutelkta greta // Vienybė. — 1980. — Gruod. 4: su nuotraukomis. — Tekste: 


Babenskienė Elena. Veikla aktyvėja // Vienybė. — 1981. — Kovo 24. — Tekste: Raudonojo 

kryžiaus draugija Raudonosios vėliavos kolūkyje. 

120

Geriausias Viekšnių KPTM mokomojo ūkio artojas Povilas Jakutis / J. Brenciaus 

nuotrauka ir tekstas // Vienybė. — 1981. — Lapkr. 5. — Tekste: 23 metus dirba traktorininku. 

Ercupas A. Darbščios statybininkų rankos // Vienybė. — 1981. — Lapkr. 26. — Tekste: 

Raudonosios vėliavos kolūkio statybininkai. Kolūkio gyvenvietės. 

Rozga L. Žmogaus širdies dosnumas: Štrichai komunisto portretui (Apybraiža): [Elena 

Babenskienė] // Vienybė. — 1982. — Geg. 4: ir nuotrauka. — Tekste: 

Kai buvusio Ventos tarybinio ūkio Mažeikių rajone skyriaus valdytoja Elena Babenskienė, 

1968 metais baigusi neakivaizdines agronomijos studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje, 

ryžosi pereiti į partinį darbą, jai nė nekilo mintis, kad tarp jos buvusio ir būsimo darbo gali 

atsirasti kas nors bendro. Baimės nejautė, kadangi kėlėsi į tą patį „Raudonosios vėliavos” kolūkį, 

kuriame jau buvo keletą metų padirbėjusi. Žinojo, kad pirmininkas Petras Bukauskas — reiklus, 

kartais ir grubokas, tačiau labai nuoširdus žmogus, skaudžiai pergyvenantis dėl ūkio reikalų ir 

žmogų vertinantis pagal jo sąžiningą darbą. Ūkio vadovas taip pat nepamiršo buvusios 

specialistės, kurią beje, pats ir į partiją kadaise rekomendavo, prireikus pavaduotojo politiniam ir 

kultūriniam darbui, susirado ją. Ir neapsiriko. [...]. 

Bent kartą pabuvus partinio komiteto sekretorės darbo dienos liudininku, keleriopai maloniau 

redakcijoje sulaukti jos laiško. Nesvarbu, ar tai bus vaizdelis apie darbštų statybininką, ar žinutė, 

kad dar dešimčiai ūkio pirmūnų prisegti komunistinio darbo spartuolių ženkleliai, ar pranešimas 

apie gerai talkininkaujančius mokinius. Tai ne mažiau svarbus partinio darbo komponentas, negu 

kiti. Sunku būtų suskaičiuoti, kiek Elenos Babenskienės rašinių per tuos trylika darbo metų 

paskelbė „Vienybė”, tačiau visi jie dvelkė meile ir pagarba žmonėms, su kuriais ji dirba, kuriuos 

kasdien susitinka. Už šiuos rašinius ji ir į redakcijos garbės knygą įrašyta. 

Brikas A. Brolių žemė: Konkursui „Tėvynei šlovę kuria darbo rankos” // Vienybė. — 1982. 

— Liep. 29. — Tekste: Jonas Meškys. Jo sūnūs Stasys, Vytautas, Robertas. — Visas tekstas: 

Jonas Meškys neskubėdamas eina nuo obels prie obels, apžvelgia jų šakeles, palinguoja galva, 

pilkuoja šakelės, nebus jos šiemet dosnios raudonšoniais, tikrai nebus. Paskui žvilgsniu paglosto 

baltuojančias vyšnias, tik kas iš to žydėjimo, jeigu, kaip jau kelinti metai, tie žiedai nubirs ir vėl 

nebus kuo pradžiuginti anūkus. Bet gražu, gražu kai žydi... Birželio vėjelis į sodybą bloškia 

tolimą burzgimą, ir Jonas Meškys, lyg norėdamas atitrūkti nuo to gražumo, staiga pasisuka ir 

įsižiūri į tolumoje kylančias dulkes. 

— Motin, motin, bene Robertas atvažiuoja, — sušunka jis, bet tuoj pat paprieštarauja pats 

sau, — ne, ne traktorius, matyt, mašina. Gal Vytautas... 

Dažnai jie užsuka, tai vienas, tai kitas, tai trečias, nes supranta, kad tėvui metai nebe tie, jau 

septynias dešimtis gegutė nukukavo, va ir dusulys vis primena, kad nebe jaunystė, be vaikų 

pagalbos sunkoka būtų visus darbus nudirbti taip, kad žemelė rudenį būtų dosni. Geri vaikai. Ir 

žemę, matyt, myli, jeigu paūgėję nenusižiūrėjo į daugelį kitų, neišskrido laimės ieškoti mieste... 

„Raudonosios vėliavos” kolūkio mechaninių dirbtuvių kieme būrelis vyrų kažką karštai 

aptarinėja, ginčijasi. Tai vienam, tai kitam mechanizmui kas nors nutinka, be to, technika 

ruošiama javapjūtei, daugybę rūpesčių kiekvienam žemdirbiui, o ypač mechanizatoriui, atneša 

kiekviena diena, ir tik bendromis pastangomis tie sunkumai įveikiami. Kolūkio inžinierius 

mechanikas Stasys Meškys klausosi vyrų, pats įterpia vieną kitą sakinį, pataria, o galvoje jau 

sukasi mintis, kurias detales bus galima pasidaryti čia, dirbtuvėse, na o dėl kitų matyt vėl teks 

leistis kelionėn. Apskritai šios kelionės Stasiui ne naujiena. Išeitį visada būtina rasti, nes žemei 

nepaaiškinsi, kad nėra detalių, žemei reikia darbščių rankų, o jos be technikos nėra tokios 

stiprios. Per tuos nesibaigiančius rūpesčius nėra kada normaliai ir pailsėti, tenka pamiršti ir 

atostogas. Išeisi paatostogauti, o kas tave pakeis? Dirbtuvių vedėjas Pranas Pranauskas? Nėra 

kada ir jam, ruošia kombainą, per javapjūtę sės prie jo vairo. O gal žemės ūkio mašinų 

eksploatacijos inžinierius Romas Gržybauskas? Tačiau jį netrukus taip pat pašauks javų laukai. 

Ką gi, taip reikia. Žemei reikia daugelio rankų prakaito. Tik už jo blizgesį žemė nusišypso 

121

žmogui. Stasys — kaimo vaikas, nuo mažens žinojo tai. Juk turbūt jau su meile arimo grumstui 

gimsta kaimo vaikai. 

Vaikigalis būdamas Stasys pradėjo dirbti traktorininko padėjėju. Sėdėdavo ant plūgo ir 

pavydėdavo traktoriaus kabinoje sėdinčiam dėdulei. Geras buvo žmogus pirmas jo mokytojas, 

traktorininkas Lukošius. Paaiškino, pamokė. O kiek džiaugsmo buvo, kai pirmą kartą leido sėsti 

prie vairolazdžių! Vėliau jo mokytojas dažniau pasakydavo: „Gal sušalai, sėsk į kabiną, ant 

plūgo pasėdėsiu aš”. Tokia ir buvo lemtinga, visam gyvenimui nubrėžusi gairę, pradžia. 

Tuometiniame Ašvėnų kolūkyje Stasys Meškys pabandė mechanizatoriaus duonos. Traktorių 

valdė dvejus metus, o po mokslų Viekšnių profesinėje technikos mokykloje pradėjo dirbti 

elektriku, vėliau — mechaniku. Bepigu buvo dirbti, nes technikos parką net juokinga lyginti su 

šiandieniniu. 1964-aisiais kolūkio laukuose burzgė keturi traktoriai. Garaže stovėjo ir vienas 

sunkvežimis, tačiau kolūkyje nebuvo nė vieno vairuotojo, todėl jį teko samdyti iš kaimyninio 

Užlieknės kolūkio... 1964 metais padaugėjo mašinų ir kitokių mechanizmų, padaugėjo rūpesčių 

ir vyriausiajam mechanikui Stasiui Meškiui. Ir žinių ėmė nepakakti, jas Stasys gilino Klaipėdos 

žemės ūkio mechanizacijos technikume. Dabar „Raudonosios vėliavos” kolūkis turi 69 

traktorius, 48 automašinas, daug kitokios technikos. 

Stasys Meškys kolūkio mechanizatorių šeimoje savas žmogus. O kaip kitaip? Juk daugelis 

vienas kitą pažįsta iš vaikystės. Visi žino, kad jis savo darbo kelią pradėjo nuo pirmos atriektos 

vagos, kaip ir jie. Lengviau ir Stasiui, kai yra į ką atsiremti, kai daugeliu gali pasitikėti. Juk visus 

gerus, patyrusius mechanizatorius taip greitai ir neišvardinsi. Štai Alfonsas Jasmontas, broliai 

Juozas ir Antanas Koziai. Su jais Stasys pradėjo mechanizatoriaus kelią. Daug ko jaunimas gali 

pasimokyti ir iš Jono Balsio, Jono Maliuko. Pirmiausia — darbštumo. Meilės pasirinktajai 

profesijai. 

Stasys Meškys pasakoja apie kartu dirbančius nuoširdžius, gerus žmones. Pasakoja paprastais, 

kasdieniškais žodžiais, bet negali nejausti iš jų sklindančios šilumos, o juk šių puikių bruožų 

galima pasimokyti ir iš jo paties. 

Vytautas Meškys tylėdamas žvilgčioja tai į ant kelių gulinčias savo rankas, tai į mane, ir lyg 

nebyliai priekaištauja, kad trukdau jį, kai dirbtuvėse pats darbymetis, kai ypač brangi kiekviena 

pora rankų. Ir pokalbis toks kasdieniškas... Apie darbą. Ką, atrodo, naujo ir įdomaus gali 

papasakoti apie jį, tapusį dalele tavęs? Ta dalele, be kurios sunku įsivaizduoti savo šiandieną ir 

rytojų. 

— Darbas pats išmoko, — iš lėto renka žodžius Vytautas. — Tik reikia stengtis dirbti gerai. Iš 

pradžių gal ir nepavyks, tačiau patyrimas netruks ateiti. Tik reikia stengtis... 

Ši mintis Vytauto širdyje glūdi iš mažens. Būdavo, brolis Stasys parvažiuoja su traktoriumi į 

namus — mažesnieji ir apspinta. Vytautui viskas būdavo įdomu, jis viską apie šią mašiną norėjo 

sužinoti. Dvylikamečiui brolis jau leido sėsti prie vairolazdžių. Dar tebesimokydamas 

aštuonmetėje mokykloje Vytautas žinojo, kokią specialybę pasirinks, jai ruošėsi. Iš Viekšnių 

profesinės technikos mokyklos „Raudonosios vėliavos” kolūkis sulaukė gero mechanizatoriaus. 

Kai širdis linko prie darbo, pripažinimas netruko ateiti. Ir dar koks! Už darbštumą ir sumanumą 

prižiūrint linus traktorininkas Vytautas Meškys 1974 metais buvo apdovanotas Liaudies ūkio 

pasiekimų parodos bronzos medaliu. Jam buvo įteiktas Darbo raudonosios vėliavos ordinas. 

Netrukus Vytautą Meškį kolūkis pasiunčia į meistrų reguliuotojų kursus. 

— Pats norėjau tapti meistru reguliuotoju, — pasakoja Vytautas. — Dirbdamas ne kartą 

mačiau, kaip jaunam mechanizatoriui sunku rasti gedimą, o ir labiau patyręs ne visada pajėgus jį 

pašalinti be kitų pagalbos. Tik ar visada gali sulaukti tos pagalbos, jeigu kiekvienas kur nors 

skuba, jeigu kiekvienam ir minutė brangi? 

Nagingos Vytauto Meškio rankos labai reikalingos. Per daugelį metų sukaupto patyrimo jam 

gali pavydėti. Jeigu reikia pašalinti gedimą, sureguliuoti vieną ar kitą mechanizmą, Vytautas 

mielai padės. Ir dar — jis rūpinasi tepalų keitimu. Prieš keletą metų tepalai būdavo pilami kur 

papuola, jų dėmės, žinoma, nedžiugindavo akies. Šiandien tokia netvarka — tik prisiminimas. 

Dienos bėga greitai, susilieja viena su kita, ir jos visos atrodo kaip viena didelė diena. Ar 

neatsibosta tos įtemptos dienos? Ar neaplanko mintis laimės paieškoti ir kitur? 

— Čia augęs, čia daug metu dirbu, tad kaip gali atsibosti? — lyg ir nustebo Vytautas. 

Kiek daug apie žmogų pasako vienas toks atsakymas... 

122

Apie pagarbą žemei. 

Apie meilę žemei. 

Apie sugebėjimą amžiname pokalbyje su žeme rasti laimę. 

Robertas — Meškių jauniausias. Baigęs aštuonmetę taip pat ilgai nesvarstė — nutarė žengti 

brolių pėdomis. Baigęs Viekšnių profesinę technikos mokyklą grįžo į gimtąjį kolūkį. Gyvenimo 

kelias pasirinktas. Tik reikia žengti taip, kad jaustum, jog nuo tavo žingsnių nors truputį gražėja 

žemė, nors truputį šviesėja žmonių veidai. Tuo labiau, kad priekyje eina broliai su gražiais 

darbais ir lūkesčiais. 

Geri tavo sūnūs, Jonai Mešky. Geri kaip ir visi, kas labai myli grūdo laukiančią žemę. Kas 

myli jos žmones. Šitos meilės jie išmoko iš vaiskaus sodų ir laukų žydėjimo. Iš tavęs jie išmoko. 

Gali didžiuotis ir savimi kaip jais, nes tavo meilė vešliu želmeniu prigijo sūnų širdyse. Ji visada 

padės žengti rupoka, bet šventiška gimtinės žeme. 

Žinios apie kolūkius / Pateikė „Raudonosios vėliavos” kolūkio ekonomistė Regina 

Šiurkuvienė 1983 metais. — Tekste: 

1948-12-28 susikūrė „Raudonosios vėliavos” kolūkis. Palnosų, Padvarių, Daubiškių kaimai ir 

dalis Santeklių kaimo. 

1949-03-26 susikūrė Karolio Požėlos vardo kolūkis. Palnosų, Santeklių kaimai ir dalis 

Daubiškių kaimo. 

1953 m. kovo mėnesį prie „Raudonosios vėliavos” kolūkio prijungtas kolūkis „Laisvė”. 

1956-03-26 nuo „Raudonosios vėliavos” kolūkio atjungtas buvęs kolūkis „Laisvė”. 

1949-03-22 susikūrė kolūkis „Galybė”. Bugių, Ašvėnų ir Meižių kaimai. 

1950-08-20 kolūkis „Galybė” prijungtas prie „Vienybės” kolūkio. 

1956 metų pabaigoje — 1957 metais buvęs kolūkis „Galybė” atjungtas nuo „Vienybės” 

kolūkio ir pavadinamas kolūkiu „Ašvėnai”. Bugių, Ašvėnų ir Meižių kaimai. 

1964-01-30 kolūkis „Ašvėnai” prijungtas prie „Raudonosios vėliavos” kolūkio. 

1975-01-03 kolūkis „Pavenčiai” prijungtas prie „Raudonosios vėliavos” kolūkio. 

1979-03-26 Julijos Žemaitės vardo kolūkis prijungtas prie „Raudonosios vėliavos” kolūkio. 

Sejavičienė J. Iš vienų namų...: Rajono XX partinės konferencijos delegatai. (Konkursui 

„Tėvynei šlovę kuria darbščios rankos”): [Erlickų šeima] / J. Brenciaus nuotr. „Raudonosios 

vėliavos” kolūkis // Vienybė. — 1983. — Lapkr. 12. — Visas tekstas: 

Tėvas 

Susiruošęs į partinį susirinkimą, Kazimieras Erlickas dirstelėjo į veidrodį, pirštais perbraukė 

išretėjusius plaukus, ir tik tada juos prispaudė kepure. 

— Senyn, tėvai, eini. Ne į veidrodį žvalgykis, į metus. Jie teisingiau laiką rodo, — nepiktai 

pasišaipė žmona. 

Kazimieras nieko neatsakė. Išskubėjo. Šiandien ataskaitinis rinkiminis partinis susirinkimas, 

nevalia vėluoti. O ir apskritai niekada per tuos keturiolika metų, kai komunistu tapo, nė į vieną 

susirinkimą nepavėlavo, nė vieno tur būt ir nepraleido. Rūpi jam ūkio reikalai, ką apie juos 

susirinkimuose kalba. O kai reikia, ir pats savo nuomonę vienu ar kitu klausimu išsako. Klausosi 

jo, vertina jo žodį partinio komiteto sekretorė Elena Babenskienė, kolūkio pirmininkas Petras 

Bukauskas. Kazimieras visada kalba iš širdies — dėsto, ką pergyvena, dėl ko jaudinasi. 

Kai susikūrė kolūkis, Kazimieras ėmė dirbti gyvulininkystėje, šėrė, pašarus vežė. Daugiau 

kaip dvidešimt metų išdirbo. O štai dabar jau pensininkas. Bet namuose nesėdi, juokaudamas 

sako: dviese su mamyte apie pečių vietos neužtenka. Mamytei vieta namuose, o mano — ūkyje. 

Kurį laiką dar fermoje dirbo, paskui kūriku, o dabar, kai reikia, laukininkystės darbuose 

pagelbsti. 

123

Ir šį kartą partinio komiteto ataskaitoje sekretorė E. Babenskienė prisiminė Kazimierą Erlicką 

kaip darbštų žmogų, kurio nuopelnai įvertinti „Garbės ženklo” ordinu, dviem medaliais, 

prisiminė kaip didelio pareigingumo žmogų, kaip aktyvų komunistą. Klausėsi šių žodžių 

Kazimieras ir atrodė, kad per daug kalbama apie jį. Jis jau atitarnavęs, jis jau pensininkas. Yra 

dirbančių, gerai dirbančių komunistų, kuriuos reikia girti, kuriais reikia didžiuotis... O kai pakėlė 

akis, sugavo dukros Zinos žvilgsnį. Šiltą, gerą žvilgsnį. Po susirinkimo grupė geriausių 

komunistų buvo apdovanoti kolūkio valdybos ir partinio komiteto garbės raštais. Pakvietė 

apdovanojimą pasiimti tėvą. O paskui į sceną kilo Kazimiero Erlicko duktė Zina Mažonienė. 

Dar paskiau — sūnus Albertas. 

Visa Erlickų dinastija. Kaip prie darbo, taip ir prie apdovanojimų... 

Dukra Zina 

Po susirinkimo juos į Gudus parvežė autobusu. Nuo autobuso tėvas ir dukra patraukė keliuku 

link namų. Lengvai dulksnojo rudens lietutis, ant keliuko telkšojo balos. Skubiu žingsniu, 

apeidama vandens klanus, priekyje eina Zina. Prietemoje šmėžuoja jos pečiai. Smulkučiai, šilko 

skarele apgobti. Ir tėvui pasidaro gaila dukters. Tarsi pirmą kartą matytų ją tokią smulkutę trapią, 

einančią prieš vėją. O juk šitaip aštunti metai eina. Ir prieš lietų, ir prieš pūgą į Gudus. Aštunti 

metai melžėja dirba. Pirmūne tapo. „Gamtos vėtras įveikti lengviau negu gyvenimo”, — mąsto 

tėvas. — „Penketą vaikų užauginau, o sunkiausias likimas teko Zinai. Anksti mirė vyras, liko 

vargšelė su trim mažyliais. Ji jiems — ir motina, ir tėvas. Gerai, kad iš namų nebuvo išėjusi, 

lengviau buvo tą sunkų praradimą iškęsti”. 

Zina skubėjo į priekį ir vis atsigręždavo į tėvą. Ar neatsiliko. „Kai tėvas šalia, tarsi užuovėją 

jaučiu... Švelnus, atidus, geras jis”. Ir jai, ir vaikams. Visą gyvenimą toks buvo visiems penkiems 

— dviems sūnums ir trims dukroms. Neprisimena Zina jo girto, šiurkštaus. O kaip gražiai jis 

vaikams kalbėdavo ir kalba apie gyvenimą, apie jo prasmę. Ir pats dirba ir gyvena taip, kad 

gėdos nebūtų. Vaikai tėvo žodžius ir pavyzdį į širdį ėmė. Vyriausiasis Klemensas gyvena ir dirba 

Radviliškio rajone, dukra Elena Sasinienė — Centrinės ligoninės medicinos sesuo, Birutė 

Grigaliūnienė — Jučiuose įsikūrė. Visi trys baigė specialiuosius mokslus. O prie namų liko Zina 

ir Albertas. 

Namuose tėvas pakabino savo ir Zinos apsiaustus, o tada atsisuko į žmoną: 

— Teisi tu, mamyt. Senstu aš. Pameni, kiek kartų išpustydavai mane, kai į partines 

konferencijas važiuodavau, o dabar delegate išrinko Ziną. Mūsų Ziną! 

Ramiose Zinos akyse motina pastebėjo džiaugsmo žiburėlius. „Abu su tėvu komunistai, abu 

bendrų reikalų turi, ne mano galvai juose susigaudyti. Bet kad ir jaunėlį Albertą į save patraukė, 

matyt teisūs jie”, — pamąstė motina ir padėjo ant stalo karštų bulvių dubenį: 

— Valgykit, išalkot juk. Visą dieną kalbėjot. Nesuprantu, apie ką... 

Ne, nepikti mamos žodžiai. Nesusigaudo ji mūsų partiniuose dalykuose. Gal per mažai ir 

paaiškiname. Išrinko mane Gudų galvijininkystės padalinio partinės grupės vadove, tik tėčiui ir 

broliui papasakojau, o mama turbūt ir nežino... 

Zina mirktelėjo tėvui. Kitaip elgsimės su mama... 

Sūnus Albertas 

Įdėmiai klausosi tėvas sūnaus. Paprasta ir nesudėtinga jo gyvenimo biografija. Nepalyginsi 

jos su manąja. Tarybų valdžios metais gimė, užaugo, su ūkio siuntimu veterinarijos mokslus 

baigė Gruzdžių žemės ūkio technikume ir grįžo į gimtuosius namus. Dirba veterinarijos felčeriu. 

Bet ir tame nedideliame metų tarpsnyje daug jauno žmogaus gyvenimą nusakančių įvykių. 

Albertas — rajono Tarybos deputatas. Kaip didelę visos šeimos garbe tai sutiko Erlickai. Ar taip 

paprasta — visas kaimas, kone pusė kolūkio už Alberto kandidatūrą balsavo... 

Ir jis, tėvas, ir ji, motina, balsavo. Už savo sūnų. Balsavo už jo ateitį, už didžiuosius priesakus, 

jų išsakytus vaikams — būkite dori, mokėkite mylėti žmones, suprasti juos, atjausti, mokėkite 

padėti kitiems džiaugtis... Nesiskundžia Albertu kaimynai, ūkio vadovai giria ji. Nuo tų gerų 

žodžių gera tėvui. Ir klausyk, kad nemušęs vaiko neišauginsi. Nemušė jis nė vieno vaiko, 

nemušė, net nebaudė. Visus auklėjo gerumu. 

O gerumo ne diržas moko. Kur kas stipriau tėvų pavyzdys. 

124

Namuose Albertas daug laiko atiduodą Zinos vaikams. Stiebiasi mažyliai, jiems reikia tėvo. Ir 

nepaaiškinsi, kad iš smėlio kalnelio negrįžtama... Žaidžia su jais Albertas, konstruoti padeda, 

sudėtingesnį uždavinį išsprendžia. Albertas tėviškai moka su vaikai apsieiti. 

Už pasiūlymą Albertą Erlicką priimti į Komunistų partijos gretas rankas pakėlė 66 ūkio 

komunistai. Visi. Už Alberto kandidatūrą balsavo tėvas. Balsavo sesuo. Jie tiki Albertu. 

Po susirinkimo tėvas sūnaus ranką paspaudė paskutinis. Ir nesvarbu jam tą akimirką buvo, 

girdi kas ar ne, pasakė: 

— Niekada nestatyk save ant pjedestalo. Būk žmogumi. O tada niekada neapturėsi gėdos. 

Darbas ir garbė — du dalykai buvo mano gyvenimo kelyje. Pratęsk jį... Zina jau tęsia. Dabar 

tavo eilė, Albertai. 

Sejavičienė Julija. Žvaigždžių šviesa žemėje: Konkursui „Tėvynei šlovę kuria darbščios 

rankos”: Apybraiža apie LKP RK narį, rajono XX partinės konferencijos delegatą, LTSR 

nusipelniusį žemės ūkio darbuotoją Petrą Bukauską // Vienybė. — 1983. — Lapkr. 22: ir 

P. Bukausko nuotrauka. — Visas tekstas: 

Visas dangaus skliautas kaip sietynas. Stebuklinga rudens ranka uždega žvaigždes ir 

žvaigždeles. Tai jau raginimas kaimo žmogui — paskubėkite su darbais. 

Pasigirsta tarsi svirties girgždėjimas. Virš galvos praskrenda paukščių pulkelis. Gailiai, 

graudžiai skamba jų, traukiančių į pietus, atsisveikinimo giesmė. Petras Bukauskas ilgai žiūri į 

taisyklingą vorą. Ne, neatsitiktinai jau kelinti metai žąsų pulkelis traukia virš jų gyvenvietės. 

Palnosų žiburiai turbūt irgi padeda paukščiams orientuotis nelengvame kelyje. Gyvenvietė kaip 

mažas miestelis. 450 žmonių įsikūrė. O juk, atrodo, neseniai pradėjo statyti. 

Neseniai... 

Viskas atrodo neseniai. Bet kartais taip ryškiai pastebi skubančius metus, kad jau atrodo, jog 

jie ne eina, o bėga, lekia, ir esi bejėgis juos sustabdyti. Kiek metų kolūkio valdybos posėdžiuose 

priešais jį sėdavo Morta Avižūnienė. Pagyvenusi, protinga moteris, su kuria visada buvo gera 

tartis, pasikalbėti, žemdirbio nuomonę sužinoti. Šiandien valdybos posėdžiuose tariesi su jos 

sūnumi statybininku Stanislovu. 

„25-eri metai „Raudonojoje vėliavoje”. Jau ir vaikai išaugo, ir vaikų vaikai stiebiasi. Štai kiek 

aš metų Palnosuose”, — kartais peršasi mintis. 

— Pamenu tą 1958-ųjų rudenį, kai mums atvežė Petrą Bukauską, — pasakoja traktorininkas 

Jonas Balsys. — Nebeskaičiavome kelintą pirmininką siūlė. Tokia jau buvo mūsų laimė — 

padirbės pirmininkas porą metelių ir išvažiuoja. Ir vėl renkame naują. Kai pasakė, kad naujasis 

pirmininkas iš Aukštaitijos, iš Molėtų, irgi mostelėjom ranka: argi pritaps aukštaitis prie 

žemaičio... O pritapo. Ir dar kaip pritapo. Dvidešimt penkerius metus jis mums ir tėvas, ir brolis, 

ir sūnus. Viskas mums mūsų pirmininkas. 

Gili žodžių potekstė. Viskas mums... 

Gyvenvietės. Išsistatė jos Ašvėnuose, Palnosuose, Guduose. Kiek laiko, kiek nervų atėmė jų 

statyba, tik vienas jis, Petras Bukauskas, žino. O dabar širdžiai gera matant prie Ventos vingio 

naujojo kaimo peizažą. Mūrinio kaimo, visai ne tokio, viensėdžiais išsiblaškiusio, koks buvo 

anais tolimais metais. 

Dar šį penkmetį gyvenvietėje bus įrengtas centrinis namų šildymas. Kaimo žmogaus buitis 

prilygs miestiečių. 

Fermos... Mažai jų beliko iš pirmųjų darbo metų. Visos naujos. Nebe fermos — kompleksai, 

su didele mechanizacija, su dideliais patogumais. Kad būtų lengviau jose dirbti, kad fermos 

neatgrasintų žmogaus. Ir fermų teritorija asfaltuota, nebereikia purvo iki kelių bristi. Ne taip 

seniai statytos fermos, o jau ankštoka jose. Reikia karvidę Guduose statyti. 

Reikia. Labai ir labai daug ko reikia. Kitaip pasijusi supančiotas tūpčiojimu vietoje ir 

neišsijudinsi žengimui į priekį. Gamybos plėtimui. 

— Pirmininką visada slegia daugybė rūpesčių, tačiau nelinkęs jis jais guostis, dalintis. Viską 

savo pečiams krauna. Viską dėl žmonių, nes visas jo gyvenimas atiduotas žmonėms. Be 

mažiausio išskaičiavimo, be rezervo sau, — sako ūkio partinio komiteto sekretorė Elena 

Babenskienė. 

Viskas žmonėms. 

125

Jiems, jų patogumui, nauji valymo įrengimai, vandentiekio tinklai, asfaltuotos gyvenviečių 

gatvės, pirtis, nauji gyvenamieji namai. Jiems, jų patogumui pradedamas statyti originalaus 

projekto administracinis pastatas, kuriame įsikurs kolūkio valdyba, valgykla, kultūros namai. 

Senuosiuose Gudų kultūros namuose įsirengs sporto salę. Tegul sportuoja jaunimas, tegul 

žaidžia. Sveikame žmoguje turi būti viskas gražu — ir siela, ir rūbas, ir fizinė jėga. 

Rūpindamasis žmonėmis Petras Bukauskas pirmiausiai prieš akis mato jaunimą, tėviškai 

globoja jį. Kas gi kitas, jei ne jaunimas, naujuosiuose kultūros namuose žiūrės teatrų spektaklius, 

klausysis koncertų, susirinks pavakaroti, pašokti. 

— Darbštus, šaunus mūsų jaunimas. Geras tėvų tradicijas tęsia, — sako Petras Bukauskas. — 

Aš lenkiuosi žmonėms už jų darbą. Viską, ko pasiekėme, kuo didžiuojamės — jų rankos sukūrė. 

Daugelį metų Justinas Šimkevičius statė namus ūkio gyvenvietėse. Tėvo darbą tęsia sūnūs 

Justinas ir Romas, trečiasis dirba traktorininku, o dukra melžia karves. Techniką valdo trys jauni 

broliai Andrijaičiai, du broliai Naručiai, Znutai, Jaraminai, Narščiai. Myli žemę tėvai, myli 

vaikai. Bene daugiausiai jaunimo dirba mechanizacijoje. Vidutinis ūkio mechanizatorių amžiaus 

vidurkis — 37-eri metai. Mechanizacija — didelė jėga. Mechanizatoriai — ūkio ateitis. Juos 

kaip akies krislą saugo ir brangina Petras Bukauskas. Brangina kiekvieną žmogų. Ir nusilenkti 

jiems yra už ką. Jų rankos išaugino ir sutvarkė linus. Už juos šiemet į ūkio kasą įplauks 183 

tūkstančiai rublių. Jų rankos primelžė tūkstančius centnerių pieno. Šiemet už valstybei parduotą 

pieną ūkis gaus 849 tūkstančius rublių, už mėsą — milijoną 390 tūkstančių rublių. 

Pirmininko kabinete puikuojasi aštuonios vėliavos. Tarp jų yra Jelgavos rajono vėliava, kuri 

įteikiama mūsų žemdirbių kolektyvui, intensyviausiai vystančiam žemės ūkio produktų gamybą. 

Tarp jų yra vėliava, kurią žemdirbiai atminimui gavo kaip sąjunginio socialistinio lenktyniavimo 

nugalėtojai. Tarp jų yra dvi rajoninės — už pasiekimus augalininkystėje ir už gerą priešgaisrinį 

darbą. Ar ne jos geriausiai nusako įtempto darbo prasmę ir jo rezultatus. 

Sunkoka kolūkio pirmininką rasti kabinete. Tai į fermas, tai į sandėlius, tai į padalinius 

išskubėjęs. Savarankiškai, gerai tvarkosi padalinių vadovai vyriausieji specialistai, tokie, kaip 

S. Bačiulis, A. Deniušis, S. Galkus, tačiau rūpi ir pačiam viską matyti, žinoti, su žmonėmis 

pabūti. Juk už viską — sėkmę ir nesėkmę — atsakai. Kaip vadovas ir kaip komunistas. Ir tolygiai 

dėmesį reikia paskirstyti — gamybai, žmonių auklėjimui, jų buičiai. Petras Bukauskas su 

žmonėmis jų džiaugsmo valandomis ir sunkaus praradimo minutę. Jis pirmasis tuose namuose, 

kai reikia atiduoti paskutinę pagarbą negrįžtančiai išeinančiam, kai reikia ištiesti pagalbos ranką 

žmogui nelaimėje. Mato tai žmonės, vertina ir jau seniai reikalų nebeskirsto į savo ir ūkio. Yra 

bendri visų reikalai. 

Keitė žmogaus sąmonę laikas, keitė apmokėjimas už darbą. Anais tolimais metais, kai ūkiui 

vadovauti ėmė P. Bukauskas, žmonės už darbadienį gaudavo gramus, o šiandien melžėjų 

uždarbio mėnesinis vidurkis — 250 rublių. Žemdirbio atsakomybę, kolektyviškumą teko 

formuoti jiems, ūkio vadovams, partiniam komitetui, visiems šešiasdešimt šešiems ūkio 

komunistams, gamybos, žmonių auklėjimo, kaimo socialinėms problemoms paskirstant dėmesį, 

viską jungiant ir sprendžiant kompleksiškai. 

Didelių darbų metai buvo tie 25-eri Petrui Bukauskui. Nebuvo kada sustoti, atsigręžti. Vis į 

priekį reikėjo skubėti. Ir dabar taip pat. Dar tiek daug sumanymų reikia įgyvendinti, dar tiek 

padaryti, kad vaikai atėję pakeisti tėvų, netartų priekaištaujančio žodžio, kad žemę į jų rankas 

galėtum perduoti kaip savo gyvenimu, savo mintimis išpuoselėtą kūdikį. O jėgos nebe tos. Vis 

dažniau save primena širdies negalavimai. Ir šį rudenį teko ligoninėje pagulėti. Bet neilgai. 

Pabučiavo Petras Bukauskas savo gydytojai ranką ir pasakė: 

— Negaliu aš gulėti čia. Negaliu. Man reikia būti ūkyje, prie žemės, su žmonėmis. Tik ten aš 

tvirtas. Patikėkite... 

Ir grįžo. Niekam neprasitaria pavargęs, sunegalavęs, nes ramybės, tikėjimo žodį kasdien reikia 

nešti kitiems, tavyje ieškantiems užuovėjos ar paguodos, gero žodžio ar šilumos. Ir žinantiems, 

kad tavyje ras visko, ko tą valandą trūksta. 

Retomis, labai retomis progomis Petras Bukauskas prisisega Darbo raudonosios vėliavos, du 

„Garbės ženklo” ordinus, medalius. Jam atrodo nekuklu didžiuotis nuopelnais. Žmonės juk viską 

padarė. Jis tik buvęs tų didelių darbų verpete. Verpete, kuris iš savo sūkurio nepaleidžia ir 

šiandien. 

126

Rytoj reikia važiuoti pas statybininkus. Ūkis Santekliuose pradeda statyti naują aštuonmetę 

mokyklą. Nori Petras Bukauskas tą dovaną padovanoti jo išugdytų, išaugintų vaikų vaikams. 

Kad ir jie tvirtai jaustų po kojomis žemę. Kad laimingi žiūrėtu į žvaigždžių šviesą, kad išgirdę 

virš savo galvų ilgesingą paukščių atsisveikinimo giesmę, suvoktų — ne tik žvaigždės gali jiems 

orientyru būti. Ir žiburiai žemėje... 

Karo veteranai ir liaudies gynėjai, gyvenantys „Raudonosios vėliavos” kolūkyje / 1984 

metais žinias surinko Palnosų kaimo bibliotekos bibliotekininkas Bronius Kerys. — Visas 

tekstas: 

Karo veteranai: 

1. Erlickas Stasys, Antano, g. 1913 m. 

2. Urbonas Jonas, Vlado, g. 1921 m. 

3. Kriaučiūnas Alfonsas, Jono, g. 1921 m. 

4. Malūkas Jonas, Juozapo, g. 1922 m. 

5. Balsys Jonas, Jono, g. 1923 m. 

6. Dagelis Feliksas, g. 1923 m. 

7. Dačkauskas Vladas, Jono, g. 1924 m. 

8. Jasmontas Alfonsas, Juozo, g. 1926 m. 

1. Rimonis Kazys, g. 1924 m. 

Liaudie gynėjas: 

Balsys Jonas. Atsiminimai / 1984 metais atsiminimus užrašė Palnosų kaimo bibliotekos 

bibliotekininkas Bronius. Kerys. — Visas tekstas: 

Okupacijos metu gyvenau Padvarių kaime su tėvais. Turėjome čia 10 hektarų žemės ūkelį. 

1944 metais, vykstant mūšiams, vedžiau namo gyvulius ir buvau skeveldros sužeistas. Frontas 

praėjo ir mane jau gydė rusų gydytojai. Dėl to sužeidimo šaukimą į karinę tarnybą gavau tik 

1945 metų sausio mėnesį. Sausio 6 ar 7 dieną atvažiavau į Mažeikių karinį komisariatą. Iš 

Mažeikių į Vilnių važiavome ilgai. Vokiečiai bombardavo Mažeikių geležinkelio stotį ir ilgai 

nebuvo traukinio. Iš Vilniaus išsiuntė į Kozelską, šešioliktąją lietuviškąją diviziją. Ten ruošė 

frontui, mokė. Kartą darbuose smarkiai peršalau ir mane paguldė į ligoninę. O tuo metu atėjo 

įsakymas vykti į frontą. Draugai išvažiavo o aš likau Kozelske ligoninėje. Nepakliuvo į frontą ir 

draugai — kol nuvažiavo iki Mažeikių, pasibaigė karas. 

Iš Kozelsko mane išsiuntė į Maskvą, o iš ten į Možaiską, į miško darbus. Kartą, vežant 

malkas, mašina virto ir buvau sunkiai sužeistas. Išvežė mane į Maskvą, kur ligoninėje išgulėjau 

apie aštuonis mėnesius. Iš čia buvau demobilizuotas. 

Dačkauskas Vladas. Atsiminimai / 1984 metais atsiminimus užrašė Palnosų kaimo 

bibliotekos bibliotekininkas Bronius Kerys. — Visas tekstas: 

Karo metu gyvenau Papilėje. Praėjus frontui, gavau šaukimą ir 1944 metų lapkričio 25 dieną 

atvykau į Šiaulių karinį komisariatą. Iš Šiaulių į Vilnių, o paskui į Kijevą. Kijeve tris mėnesius 

buvo apmokymai. Po amokymų mus išsiuntė į frontą. 

Atvykome į Latviją — Lūšę ir buvome paskirti į atsarginį rezervinį pulką. Čia išbuvome apie 

mėnesį. Tuo metu pasibaigė karas. Iš Lūšės mane išsiuntė į Šiaulių aviacijos pulką, kuriame, 

būdamas šaltkalviu mechaniku, ištarnavau dar 4 metus. 

Dagelis Feliksas. Atsiminimai / 1984 metais atsiminimus užrašė Palnosų kaimo bibliotekos 

bibliotekininkas Bronius Kerys. — Visas tekstas: 

Iki karo gyvenau pas tėvus Akmenės rajono Klykolių apylinkės Kesių kaime. Buvome 

naujakuriai. Susikūrus Tarybų valdžiai, buvome gavę žemės iš turtingo ūkininko sklypo. Tėvas 

buvo kalvis, o aš jo padėjėjas. Pasidėjus karui, okupacijai, tas ūkininkas žemę atėmė. 

1944 metų rudenį praėjo frontas. Netekau tėvo — susisprogdino ant minos. Ir tik 1945 metų 

kovo mėnesio pradžioje gavau šaukimą iš Mažeikių karinio komisariato. Ir pradėjau tarnybą 

Tarybinėje Armijoje. Mus, naujokus, išvežė į Vilnių, o iš ten pakliuvau į Gorkio srities miestelį 

127

Kulebakai. Kartu tarnavo daug lietuvių. Buvo numatyta mus siųsti į frontą, todėl apmokymai 

vyko dieną naktį. Buvau automatininkų būryje, pirmu numeriu prie lengvojo kulkosvaidžio. 

Tačiau į frontą pakliūti nepavyko, nes buvo daug belaisvių ir reikėjo juos saugoti. Dešimt 

belaisvių saugodavo du automatininkai. Vėliau atvežė belaisvių vlasovininkų. Tie buvo įsiėdę 

kaip jaučiai, gerai aprengti užsienietiškom uniformom. Tuos reikėjo gerai saugoti. Jei kur 

vesdavo tai penkis vlasovininkus vesdavo šeši automatininkai. Vienas vlasovininkas buvo 

susirgęs, tai teko stovėti prie jo lovos sargyboje ligoninėje. 

Čia ir karas pasibaigė. Vieną rytą mus išrikiavo, atrinko būrį ir staigiai išvežė į Jaroslavlio sritį 

remontuoti tiltų. Darbas buvo sunkus, viską nešiojom rankom. 

1947 metais mane pervedė į Vilnių, šešioliktąją lietuviškąją diviziją. Čia buvo labai griežta 

disciplina, nes dauguma karininkų nebuvę fronte, jauni, laikėsi statuto. Iš čia 1947 m. vasario 

mėnesį buvau demobilizuotas. Po karo gyvenau Kepurlaukių kaime, į Palnosus persikėliau 

maždaug prieš 17 metų. 

Erlickas Stasys. Atsiminimai / 1984 metais atsiminimus užrašė Palnosų kaimo bibliotekos 


Gimiau ir augau Palnosų kaime. Okupacijos metu stengiausi nesirodyti vokiečiams, 

slapsčiausi. Praėjus frontui, gavau šaukimą į Mažeikių karinį komisariatą ir 1945 m. sausio 6 

dieną buvau paimtas į armiją. Iš Mažeikių ilgai važiavome į Vilnių. Nebuvo traukinių į tą pusę. 

Vilniuje išbuvome apie dvi savaites. Išvežė į Brianską, po to į Kozelską, buvome apmokomi 

kitose vietovėse. Paskutinė — Voronežas. Čia teko saugoti sandėlius, stovėti sargyboje. Iš čia 

1945 m. lapkričio mėnesį buvau demobilizuotas. 

Jasmontas Alfonsas. Atsiminimai / 1984 metais atsiminimus užrašė Palnosų kaimo 

bibliotekos bibliotekininkas Bronius Kerys. — Visas tekstas: 

Okupacijos metu gyvenau Renave Mažeikių rajone. Eidavau tarnauti į gretimus kaimus už 

pusvaikį, o paskui už vaikį. 1944 metais dirbau pas pusseserę Židikuose. Praėjus frontui, buvo 

iškabinti skelbimai dėl mobilizacijos visų vyrų nuo 18 iki 35 metų amžiaus, todėl į Mažeikių 

karinį komisariatą atvykau be šaukimo. 

Iš Mažeikių mus išvežė į Vilnių, o iš ten į Baltarusiją, Vitebsko srities miestą Vetrinas. Čia 

buvome apmokomi, ruošiami frontui. Po apmokymų buvo medicininė komisija. Sveiki siunčiami 

į frontą, o sergantys siunčami gydymui. Taip jau pasitaikė, kad susirgau furunkulioze, todėl 

buvau išsiųstas į Polocką gydymui. Ten gydantis pasibaigė karas. Pasveikęs vėl grįžau į Vetriną, 

savo dalį. Čia ištarnavau apie dvejus metus. Dažniausiai dirbdavau pagalbiniame ūkyje darže. 

Baigiantis privalomai tarnybai, išsiuntė į Vitebską tvarkyti milžiniškų sandėlių. Čia baigėsi mano 

tarnybos laikas, tad mane išsiuntė į Minską ir iš čia demobilizavo. 

Malūkas Jonas. Atsiminimai / 1984 metais atsiminimus užrašė Palnosų kaimo bibliotekos 


Iki karo gyvenau su tėvais Stočkų kaime ir tarnaudavau apylinkėse už pusvaikį. Prasidėjus 

karui, dirbau Medemrodėje. Viską mečiau ir skubiai sugrįžau pas tėvus į Stočkų kaimą. Čia ir 

praleidau okupacijos metus. 

1944 metais praėjo frontas ir 1945 metų vasario mėnesį buvau iškviestas į Mažeikių karinį 

komisariatą. Iš Mažeikių kartu su kitais buvau išsiųstas į Vilnių, o iš ten į Kirovą. 

Kirove tris mėnesius buvome apmokomi. Čia sužinojome apie karo pabaigą. Apmokymai 

buvo nutraukti ir mus išsiuntė į darbo batalioną Možaiske. Čia 3 mėnesius kirtome miškus. Kartą 

surinko visus, kurie truputį nusimanė statyboje, tame tarpe ir mane, ir išsiuntė į Maskvą. Čia 

dirbau statybose, vėliau stalių dirbtuvėse apie 9 mėnesius. Iš čia buvau demobilizuotas. Grįžau 

namo pas tėvus į Stočkų kaimą. Pradėjau dirbti traktorininku. Dirbau įvairiose vietose, kol, 

giminaičių kviečiamas, apsigyvenau Palnosų kaime. 

Sejavičienė Julija. Tvirti žemės ir žmogaus ryšiai: Mintys iš „Raudonosios vėliavos” kolūkio 

ataskaitinio susirinkimo // Vienybė. — 1984. — Vas. 18: ir nuotraukos. 

128

Brikas Algimantas. Kuo matuosim prabėgusias dienas (Apybraiža) // Vienybė. — 1984. — 

Geg. 1: iliustruota. — Tekste: 

KETVIRTASIS pokario metų pavasaris. Gražus atgimstančia spalva, paukščių trelėmis virš 

laukų, neramus ir jaudinantis ateities dienos lūkesčiu, kai dar nežinai, kokia ji bus, tik jauti 

žadant permainas, kurių ir lauki, ir gal kiek bijais. Štai čia, į nežymų namelį, stovinti prie 

dabartinio Svirkančių kolūkio sandėlio, ir susirinko būrelis žmonių, nutarusių per 

pavasarėjančius laukus, per gyvenimą eiti ranka rankon. 1949-ųjų balandžio 22 dieną — kolūkio 

steigiamasis susirinkimas. Prie balto popieriaus lapo vienas po kito prieina žmonės. Jie — 

pirmieji kolūkiečiai: Bernadeta Balčiūnaitė, Maneikių, Pundzių, Galminų šeimos... Nedvejoja ir 

Adomas Mačius. Jis tiki, jog tik kolektyviai ūkininkaujant galima sukurti gražesnį gyvenimą. 

Kolūkį naujakuriai pavadino „Žalgirio” vardu. Pirmuoju kolūkio pirmininku tapo Liudas 

Lakačauskas, o jis, Adomas Mačius — buhalteriu. 

Pradžia buvo sunki. Įpratusiems kiekvienam rūpintis tik savo geru, nelengva pradėti dirbti 

kartu, be to, toks tas ir kolūkis — keturios karvės, atitekusios išbuožinus Balvočiaus ūkį, keletas 

arklių, dar šis tas atsivežto iš savų kiemų. 

Pirmoji kolektyvinė sėja... Nepatiklūs žvilgsniai taip ir kalba — ne į savo ratus įsėdote. Kiti 

pasuktų naujakurių minamu taku, bet bijo... Apylinkėse neramu. Guduose susišaudymas, iš kitos 

pusės vėl neramios žinios. Geriau užsiskliausti savyje, geriau nuošalėj pratūnoti. 

„Mesk darbą, nes atsiskaitysim” — perspėjo raštelis prie durų. Porą tokių rado Antanas 

Mačius. Kieno tai darbas? Kas savyje saugo pyktį ir pagiežą? Gal kas nors iš tų, kurie rytais 

meiliai pasisveikina, šypsodamasis kalba su tavimi? Kas? 

Čia pat, prie namų tyliai ošia miškas, toks nuostabus, kai nakties poilsiui leidžiasi saulė... 

Argi nebuvo baisu? Juk taip dažnai juodos sąžinės žmonės, rašinėdavę perspėjančius 

laiškelius, savo grasinimus ir įvykdydavo. 

Argi nebuvo baisu, Adomai? 

— Nebijojau. Man prie širdies buvo Tarybų valdžia. Tikėjau, kad kolūkis bus. O kai 

melioracija praėjo, laukai tokie gražūs, ir širdžiai gera... 

O daugelis dar keletą metų nestojo į kolūkį. Lūkuriavo. 

Ūkis turtėjo. Vis daugėjo jo narių, vis mažiau buvo abejojančių kolūkio ateitimi. Nors kartais 

nelengva būdavo, labai nelengva, kaip tą lietingą 1953-ųjų rudenį, kai kertamųjų ratus teko 

platinti, kad būtų galima nuimti derlių. Iki 1955—56-ųjų ūkis tarsi stovėjo vietoje, o kai buvo 

pakeista atsiskaitymo su valstybe tvarka, buvo daugiau leista pristatyti mėsos, dar labiau 

pragiedrėjo ir kolūkio padangė. 

Praėjus ketveriems ūkio gyvavimo metams, Adomas Mačius parašė dar vieną pareiškimą. 

Šįkart — prašydamasis priimti į Komunistų partijos eiles. 

1958-aisiais Užventės gyvenvietėje Mačiai pasistatė namą. Lyg patvirtindami, kad iš čia 

niekur nežada keltis. Tiesą sakant, ir ta gyvenvietė dar tik projektuose tebuvo, jų namas — 

pirmas... „Kad taip pamatyčiau kaip šis kaimas atrodys ne popieriuje”, — kartais svajonėmis su 

Adomu pasidalindavo į kolūkį užsukęs rajono žemės ūkio skyriaus vedėjas Alfonsas Jasiulis. 

Tikrai nebepažintų išgražėjusios Užventės... 

Keitėsi ir kolūkis. Ūkius stambino, jungė, paskui vėl smulkino, ieškojo geresnio varianto. 

Pagaliau iš „Tarybų Lietuvos”, „Pirmyn” ir „Žalgirio” buvo sukurtas vienas — „Žalgirio” 

kolūkis. Kai tuometinis jo pirmininkas Antanas Šidlauskas išvyko Dotnuvon kelti kvalifikacijos, 

vėl iškilo klausimas — kas vadovaus ūkiui? Buvo pasiūlyta Adomo Mačiaus kandidatūra ir 

žemdirbiai pritarė jai. [...]. 

Sunku mėgautis ligoninės lovos šiluma, kai žinai, kad kolūkyje brangus kiekvienas žmogus. 

Po dvejų metų grįžęs į gimtuosius Svirkančius, Adomas Mačius pradėjo dirbti dujų ūkio 

šaltkalviu, — gal ir todėl, kad po ligos reikėjo ramesnės vietos. Tik kažin ar ir šį darbą pavadinsi 

ramiu, kai brangaus laiko vis pareikalauja visuomeninės pareigos, jų nemažai — kas veža, tam ir 

krauna, šypteli Adomas, — ir atlikti jas blogai neleidžia sąžinė, tas matas, kuriuo visada vertino 

ir vertina prabėgusias dienas. 

O svarbiausia pareiga, ir ne tik jo, lieka ta pati, ir liks, kol šalia gyvens nemokančių ar 

nenorinčių šeimininkiškai tvarkytis, mėgstančių sumaišyti kolūkio aruodus su sava kišene. 

Skaudu, kad tokių gyvena šalia, dirba kartu su tavimi. Adomas nepakantus jiems. Matyt todėl jis 

129

ir buvo išrinktas revizijos komisijos pirmininku. Apie dešimt metų dirbo, panašūs rūpesčiai teko 

ir vadovaujant kolūkio, apylinkės liaudies kontrolės grupėms, dabar jis kolūkio liaudies kontrolės 

grupės gyvulininkystės sektoriaus vadovas. [...]. 

Gricius Z. Dienų prasmė: Apybraiža // Vienybė. — 1985. — Rugpj. 10: ir nuotrauka. — 

Tekste: Raudonosios vėliavos kolūkio statybos brigadininkas Justinas Maliukas. Kolūkis. 

Palnosai. 


metų aprašai: Kolūkio melžėja (Danutė Devainytė, Juozo, g. 1965 m., gyv. Gyvolių kaime). 

Kolūkio traktoristas (Juozas Devainis, g. 1943 m., gyv. Gyvolių kaime). Kolūkio pensininkė 

(Ona Šiaulienė, g. 1907 m., gyv. Gyvolių kaime). 

Sejavičienė Julija. Veši mūsų sodinti medžiai: Mūsų pašnekovė — „Raudonosios vėliavos” 

kolūkio partinio komiteto sekretorė Elena Babenskienė // Vienybė. — 1986. — Vas. 15: 

J. Brenciaus nuotraukos. — Visas tekstas: 

VISŲ LYDINYS 

Graži mūsų kolūkio centrinė gyvenvietė, prisišliejusi prie Ventos juostos ir judrios magistralės 

Mažeikiai—Šiauliai. Dar labiau ji pagražėjo, kai ant skardžio palei Ventą išaugo originalaus 

projekto administracinis paskatas su kultūros namais, valgykla. 

Kiekvienais metais pastatydami po 5—6 gyvenamuosius namus, iš esmės apsirūpinome darbo 

rankomis. O kai nereikia žvalgytis, kas sės prie traktoriaus, automašinos ar kombaino vairo, kas 

fermose pakeis melžėją ar kiaulių šėrėją, gali siekti tai, ką užsibrėžei. 

Ruošdamasi kolūkio ataskaitiniam susirinkimui, dar ir dar kartą sklaidžiau 1985 metų ir 

vienuoliktojo penkmečio rezultatų suvestinę. Geri buvo mums praėję metai, nuodarbus 

vienuoliktasis penkmetis. Įvykdyti visi produkcijos pardavimo valstybei planai, o gamybos 

grafoje įrašyti rodikliai byloja, kad moka mūsų žmonės dirbti, siekti TSRS Aprūpinimo maisto 

produktais programoje įrašytų kontrolinių skaičių. Grūdų gamyba palyginti su dešimtojo 

penkmečio vidurkiu išaugo 2,4 proc., bulvių — 67 proc., linų pluošto — 37 proc., darbo 

našumas — 4,4 proc., piniginės pajamos — 29 proc. 

Pergalių ir laimėjimų lydinyje yra kiekvieno žemdirbio, kiekvieno specialisto indėlis. 

Šiandien gamyba ir kaime darosi vis labiau industrinė, vis labiau tarpusavyje persipina padalinių 

darbas, o atskirų barų rezultatai sąlygoja vienas kitą. Nesukaupsi pašarų — negausi priesvorių ir 

pieno, nepatręši žemės — nesitikėk derliaus. Kiekviena gamybos šaka turi būti sustyguota, o 

žmonės informuoti, ko ir kaip siekiame. Didžiuliame darbų, užmojų ir siekių komplekse 

pagrindinė figūra yra žmogus. Nuo jo pastangų, nuo jo rankų priklauso viskas. 

Septyniolikti metai vadovauju ūkio partinei organizacijai. Per tuos metus pastebimai keitėsi 

kaimas, žmonių darbo ir gyvenimo sąlygos, gamybos pobūdis. Jeigu akyliau pasižiūrėtum, bene 

ryškiausia permainų kreive būtų pažymėtas paties žmogaus augimas. Jis vis labiau jaučia savo, 

žemės šeimininko, visuomeninės gamybos organizatoriaus ir vykdytojo, pareigą, atsakomybę. Iš 

kartos į kartą perduodama sąvoka „mano” tarsi ištirpsta, įsiliedama į sąvoką „mūsų”. Tie nauji 

komunistiniai daigai džiugina — vadinasi, mūsų ideologinis auklėjamasis darbas duoda 

rezultatą. 

Sudėtingame gamybos ir žmonių auklėjimo procese šiandien, kaip niekada anksčiau, pabrėžta 

TSKP Programos naujos redakcijos projekte, svarbi pavyzdžio jėga, žodžių ir darbų vienybė, 

teisingas vartojimo poreikių formavimas. 

Pavyzdžio jėga, žodžių ir darbų vienybė bene ryškiausi komunistų darbe, gyvenime, buityje. 

Ūkio partinės organizacijos įskaitoje — 68 TSKP nariai ir 3 kandidatai į TSKP narius. 

Vienuoliktąjį penkmetį į savo gretas priėmėme 12 gamybos pirmūnų, visuomeninės veiklos 

aktyvistų. 

Ir priimdamas, ir vėliau dirbdamas su jaunais komunistais, partinis komitetas kelia didelius 

reikalavimus, kad komunistai darbu ir elgesiu pateisintų tą didžiulę atsakomybę, kuri tenka 

jiems. 

130

Kuklumas, paprastumas, savo pareigos suvokimas, asmeninis pavyzdys šeimoje, darbe — štai 

tie pagrindiniai bruožai, kurie išskiria komunistus iš kitų. 

FERMŲ ŠVYTURIAI 

Rajone įsteigtas melžėjų keturtūkstantininkių klubas. Jo narė yra ir mūsų kolūkio melžėja 

komunistė Emilija Rapalytė. Pernai ji iš kiekvienos karvės primelžė po 4035 kilogramus pieno. 

Šią kuklią moterį mes labai gerbiame. Į fermą Emilija atėjo pirmaisiais kolektyvinio darbo 

metais. Paskui, pablogėjus sveikatai, dirbo laiškininke. Buvo minima tarp geriausių rajone. Kai 

pastatėme naujus fermų kompleksus, Ašvėnuose dirbti nelabai kas norėjo, nes ten daug sunkaus 

rankų darbo. Kartą partiniame susirinkime ir kalbėjomės apie tą problemą. Emilija suprato, kad 

komunistų žvilgsnis krypsta į ją. Pasisiūlė grįžti į fermą. Aštunti metai ji vėl melžia karves. Ir 

visus tuos metus pirmauja. Nedideliame Ašvėnų fermos melžėjų kolektyve komunistė ji viena. 

Gal įgimtas nuoširdumas, gal gilus savo, kaip komunistės, pareigos suvokimas lėmė Emilijai 

melžėjų kolektyvo sielos vaidmenį. Kada reikia, ji pavaduoja fermos vedėją, kada reikia — 

darbo drauges. Keletą metų ji globojo jauną melžėją Stefą Meškienę. Stefa mokėsi vakarinėje 

vidurinėje mokykloje. Emilija išleisdavo ją į sesijas, atsisakydama poilsio dienų. Dabar 

motiniškai globoja Raimondą Mickuvienę, lankančią vakarinės mokyklos devintą klasę. 

Kurios ašvėniškės bepaklaustum, išgirsi: mūsų autoritetas — fermos partinė organizatorė 

Emilija Rapalytė. 

Kartą užsukau į Gudų padalinio karvių fermą, norėjau pasikalbėti su partinės grupės nare 

melžėja Danute Barauskiene. 

— Nėra, — atsakė moterys. — Danutė išvažiavo į ligoninę duoti kraujo. 

Šauni melžėja. Pavyzdinga daugiavaikė mama. Donorė. Daug kartų ji nemokamai davė 

kraujo. 

Komunistė Danutė Barauskienė apdovanota medaliu „Už pasižymėjimą darbe”, antrojo 

laipsnio Motinystės medaliu. Kaip gražiai ji derina sunkią motinystės pareigą su nelengvu 

melžėjos darbu. Didelė humaniškumo paskata ir jos donorystė. 

Apskritai šioje fermoje džiugina moterų nuoširdumas, geri tarpusavio santykiai. Tai didelis 

Danutės Barauskienės, partinės grupės vadovės Zinaidos Mažonienės, „Garbės ženklo” 

ordininkės Felicijos Balčiūnienės nuopelnas. Kai siekiai, ryžtas nukreipti viena linkme, kai 

tikslas yra ne kaip nors aplenkti darbo draugę, o padėti viena kitai, gerą žodį ištarti, kolektyvas 

tampa jėga, antraisiais namais. Ar ne todėl tos moterys, kurios atėjo į šią fermą, sparnų kitur 

nekilnoja. 

Ir D. Barauskienė, ir Z. Mažonienė, ir F. Balčiūnienė praeitais metais iš karvės primelžė pieno 

daugiau negu ūkio vidurkis. 

Tokios moterys savo darbu, elgesiu, tarpusavio nuoširdumu yra tarsi švyturiai, paskui save 

vedą visas kitas. 

ATSAKOMYBĖS SKALĖ 

Kasdienybės darbuose žmonės tarsi supanašėja, matai juos vienodu ritmu dirbančius, ir sunku 

išskirti, kuris išsiveržęs į priekį. Tačiau tereikia įtampos, ir tarsi finišo tiesiojoje pamatai lyderius. 

Tokia įtampa — derliaus nuėmimo dienos. Žmonės pakyla kaip titanai, nesiskaitydami su 

savimi, savo interesais, nes žino, kad derliaus likimas — jų rankose. 

...Su pilna grūdų mašina iš laukų į sandėlį skubėjo Algis Mozgeris. Keliuko pakraštyje pamatė 

gelsvą dryželį. Sustabdė automašiną Algis, iššoko. Nuojauta neapgavo — grūdai. Per tą 

kalneliuką krestelėjo dideliu greičiu važiavusią mašiną. „Kuris iš mūsų pribarstė pakelėse 

grūdų?” — sukosi jo galvoje mintis. O kai grįžo iš sandėlio, pasikvietė būrin vairuotojus. Ne, ne 

apie grūdų saują su bendradarbiais kalbėjosi vairuotojų laikinos partinės grupės vadovas 

komunistas Algis Mozgeris. Apie tai, kad nuo smulkmenų prasideda, o vėliau perauga į 

abejingumą žmogaus požiūris. Šiandien nebranginsi saujos, ryt — kilogramo. O kol išauga javo 

varpa, kol surenki saują grūdų, kiek daug žmogaus darbo sulydo žemė. 

Visada toks Algis — nepraeis abejingai nė pro mažiausią nešeimininkiškumo apraišką. 

Neieškos kitų, drįstančių griežtą žodį pasakyti, darbą kontroliuoti. Pasakys pats ir padėtį 

pataisys. Ir niekas ant jo dėl to nesupyksta, nes ta tiesa, kurią jis sako kitiems, pavyzdžio jėga yra 

jo darbe. 

131

Daugelį metų derliaus nuėmimo dienomis jam patikime laikinos partinės grupės vadovo 

pareigas, ir žinome, kad Algis gražiai suderins savikontrolę ir kitų darbo kontrolę. Kur dirba 

tokie žmonės kaip Algis, prižiūrėtojų nereikia. 

Javapjūtė — tai tarsi žmoniškųjų savybių patikrinimas. Ir malonu, kai pamatai tuos bruožus, 

kurių anksčiau nebuvai pastebėjęs. 

Komunistas Adomas Ragauskas darbe visada tikslus kaip laikrodis, kur jį besiųstum. Šią 

javapjūtę jis dirbo sandėlyje — stumdė grūdus, priiminėjo derlių, keliaujantį iš laukų. Tuo metu 

pasiligojo žmona. Jaudinomės, ar suspės sandėlyje Adomas, kai pečius netikėtai užgriuvo visa 

šeimyninių rūpesčių našta. Ankstėliau atsikeldavo Adomas, ilgėliau vakare padirbėdavo, kol 

apeidavo gyvulius, kad įtemptą darbo dieną nė minutės negaišuotų. Nepriekaištingai susitvarkė 

Adomas ir namuose, ir sandėlyje. 

Anksti rytą kely sutikau komunistą vairuotoją Praną Jankauską — su grūdų pilna automašina 

skubėjo į priėmimo punktą. 

— Susitariau anksčiau išvažiuoti, daugiau reisų padarysiu, — į nebylų mano klausimą atsakė 

Pranas. 

Lipdamas į kabiną, tarsi juokais pasakė: pamiegosime, kai duoną į aruodus suvešime, kai su 

valstybe atsiskaitysime. 

Plati komunisto atsakomybės skalė. Tačiau nė vieno pečių ji neslegia, nes tą skalę kiekvienas 

renkasi pats sau. Jos ilgis matuojamas sąžinės matu. 

KAS PRATĘS DINASTIJA.? 

Kada besusitiktum vyriausiąjį agronomą Stasį Bačiulį, vis skuba. Kiekviena jo darbo diena 

minučių tikslumu surikiuota. Vyriausiasis agronomas šiandien svarbiausių darbų dirigentas. 

Teisus ketvirtį amžiaus vadovaująs ūkiui LTSR nusipelnęs žemės ūkio darbuotojas Petras 

Bukauskas, sakydamas: neieškokim specialistų kitur, ruoškime savo. Niekas nemokės labiau 

tėvų žemės mylėti kaip vaikai, tą žemę vaikystės takais išžvalgę. 

Stasys Bačiulis čia gimė. Su ūkio siuntimu mokėsi žemės ūkio technikume, gimtajame ūkyje 

atliko praktiką, vėliau grįžo su diplomu. Kurį laiką dirbo agronomu, priėmėme jį į Komunistų 

partijos gretas. O kai ūkiui prisireikė vyriausiojo agronomo, nedvejodami apsistojome ties Stasio 

kandidatūra. Svarbiausias jauno agronomo bruožas — noras dirbti, padaryti, pasiekti, atoslūgių 

nežinanti energija. Ūkio komunistai Stasį išrinko partinio komiteto nariu. Tai jo darbams, 

siekiams suteikė dar didesnį visuomeniškumą, atsakomybę. Stasys neakivaizdžiai mokosi Žemės 

ūkio akademijoje. 

Traktorininku ūkyje dirba jo tėvas Jonas Bačiulis, techniką valdo brolis Kęstutis. Visi 

Bačiuliai mėgsta muziką. Stasys subūrė estradinį ansamblį, pats jame groja. O štai dabar ūkis 

įsigijo dūdų orkestro instrumentus. Ir tėvas, ir du sūnūs Bačiuliai groja orkestre. 

Žmonės bręsta darbe, auga kartu su savo darbais. Svarbu tik skrydžiui tinkamą aukštį rasti, 

pastebėti dalykines žmogaus savybes. 

Kazimieras Erlickas — Komunistų partijos ir darbo veteranas. Abu su žmona Bronislava ilgus 

metus dirbo fermose. Dirbo gerai. Bronislava išėjo į pensiją. Jos vieton stojo dukra komunistė 

Zinaida Mažonienė. O kai atėjo metas rinktis profesiją sūnui Albertui, ūkis davė siuntimą į 

Gruzdžių žemės ūkio technikumą. Albertas gimtajame ūkyje atliko praktiką, prieš keletą metų 

grįžo kaip diplomuotas veterinarijos felčeris. Jaunas komunistas Albertas Erlickas gražiai tęsia 

tėvų tradicijas, jis yra rajono Tarybos deputatas, aktyvus partinės organizacijos narys, geras savo 

darbo žinovas. 

Neseniai partinis komitetas rekomendavo jį Gudų padalinio vadovo pavaduotoju. 

Daug šaunių šeimų dinastijų yra ūkyje. Jau formuojasi komunistų šeimų dinastijos. 

Kas pratęs jas? Apie tai susimąstėme ne šiandien — seniai. Vaikai, baigę Daubiškių 

aštuonmetę mokyklą, noriai renkasi tėvų profesijas. Tėvų žemė — vaikų žemė. Šiuo metu su 

ūkio stipendijom aukštosiose mokyklose mokosi 8 žemdirbių vaikai, technikumuose — 12. 

Respublikos profesinėse technikos mokyklose, ūkio pasiųsti, mokosi 34 moksleiviai. Gimtinė 

laukia jų žinių ir rankų. 

Jauniesiems žemės ūkio darbuotojams kolūkio valdyba, partinis, profsąjungos ir komjaunimo 

komitetai yra labai dėmesingi, stengiasi, kad jie įsitvirtintų, kaip medžiai šaknimis įaugtų 

gimtinėje. 

132

Pamenu, su kokiu jaudinimusi kadaise kalbėjome, kad kaimas tuštėja. O dabar džiaugiamės 

juo jaunėjančiu. Džiaugiamės kaimo žmogaus kultūriniais, dvasiniais pokyčiais, nuolat augančiu 

išprusimu, išsilavinimu. Atėjo žemdirbių dinastijų brandumo metas. Socialinės raidos programa 

atveria naujas perspektyvas... 

ŠEŠĖLIAI 

Kiekvieną poelgį žmogus turi pasverti. Tuo labiau komunistas. Kodėl padariau būtent taip, o 

ne kitaip? Gerą poelgį lengva pagrįsti. Kokio pasiteisinimo ieškoti blogam? 

...1983-iųjų javapjūtė. Telefono skambutį, nuskambėjusį tą rugsėjo popietę, regis ir dabar 

tebegirdžiu: komunistas kombainininkas Antanas Norkus, pervažiuodamas iš lauko į lauką, 

pamiškėje stabtelėjo ir į pravažiuojančią automašiną įpylė grūdų. Matyt, draugui... 

Už rankos nenutvertas ne vagis. Tačiau Antanas nesigynė. Taip, įpylęs... 

Mes dėl saujos, dėl grūdo, netyčia nuberto, baramės, o jis štai kolūkio gera žarsto... 

Skubiai sukvietėme mechanizacijos padalinio cechinės partinės organizacijos susirinkimą. 

Atėjo į jį Antanas Norkus tarsi žeme pardavęs — poelgis kankino jį patį. Neišsisukinėjo, 

nemelavo ir neieškojo pasiteisinimų, nuoširdžiai pripažino savo kaltę draugams. 

Griežtai, principingai jo poelgį įvertino darbo draugai A. Pretkelis, A. Vilkas, P. Pranauskas ir 

kiti, Antanui pareiškę griežtą papeikimą. 

Paskui jį dar svarstė ūkio draugiškasis teismas. 

Pokalbiai apie šį gėdingą poelgį visiems komunistams buvo apmąstymų apie komunisto garbę 

ir sąžinę minutėmis. Antanas savo kaltę išpirko darbu, tačiau ta juoda dėmė, kritusi 1983-iųjų 

rugsėjy, blanksta labai pamažu. 

Visada, kai cechinių partinių organizacijų susirinkimuose svarstomos komunistų personalinės 

bylos, dalyvauju pati. Jos mane labiausiai jaudina ir verčia ieškoti atsakymo — kur prasidėjo 

komunisto nuopuolis, ko nepastebėjome ar ką pamatėme per vėlai. Tokia analizė perspėja nuo 

ateities klaidų. 

...Anėlė Vaivadienė... Prieš dvylika metų ją, veterinarijos felčerę, priėmėme į Komunistų 

partijos gretas. Buvo gera specialistė, gera komunistė, aktyvi visuomenininkė. 

Apie gerąsias žmogaus savybes būtuoju laiku kalbėti sunkiausia. Vadinasi, jau negali pasakyti 

esamuoju. O būsimuoju? Tai priklauso nuo paties žmogaus, ar sugebės jis pakilti. 

Šiandien Anėlė svarstoma už netinkamą elgesį šeimoje, vaikų neprižiūrėjimą. Patekusi į blogą 

įtakos lauką, Anėlė pradėjo išgėrinėti, nesirūpinti vaikais. Gyvulininkystės padalinio susirinkime 

komunistų raginti nereikėjo. Vienas po kito kilo fermos vedėja A. Mozgerienė, veterinarijos 

felčeriai P. Liaudenskas, P. Lemežis, melžėja E. Rapalytė, fermos vedėjos pavaduotoja 

A. Jankauskienė, smerkė Anelę, patarė, kaip išbristi iš liūno. Jutau jų žodžiuose žmogiškąjį 

nuoširdumą, norą padėti. Tai veikė ir Anėlę. Ji pasižadėjo keisti gyvenimo būdą. Komunistai 

A. Vaivadienei pareiškė griežtą papeikimą. 

Netrukus ji pasiprašė perkelti į kiaulių fermą šėrėja. Pusmetis prabėgo nuo anų dienų. Gal ir 

anksti būtų vertinti A. Vaivadienės darbą, tačiau juo mes esame patenkinti. Kaip norėtųsi tuos 

žodžius pakartoti po pusmečio, po metų, kad kuo didesnis laiko tarpsnis skirtų bloga ir gera... 

Pragaištingas svaigalų stiklelis. Per jį kenčiame visi, o labiausiai silpnavaliai. Kiek pamenu, 

visų baustų komunistų personalinėse bylose mirgėjo įrašai: būdamas išgėręs, būdamas girtas... 

Už girtavimą partinė pastaba pareikšta sargui Antanui Januliui, griežtas papeikimas — 

sėklintojui Algiui Baranauskui. 

Komunistų partija savo nariams kelia didelius reikalavimus ir neteikia jokių privilegijų. Tai 

akcentuojame susirinkimuose, išklausydami komunistų tiesioginio ir visuomeninio darbo 

ataskaitas, tai primename, bausdami prasižengusius. 

Gyvenimas nestovi vietoje. Žengti jo priekyje — komunisto misija. Didelių darbų, didelių 

poelgių fone vis didesnės tampa ir mažos komunisto pražangos. Jos kaip vidurdienio šešėliai... 

Aukštai į saulę viršūnes pakėlę medžiai, pirmieji pasodinti Palnosų, Gudų, Ašvėnų kaimo 

gyvenvietėse. 

Ar ne tuo pačiu spartumu auga ir žmonės — naujo kaimo žmonės. Jų ūgio matas — poelgis... 

Mintis užrašė Julija Sejavičienė. 

133

Vilkys Aloyzas. Takeliai į laimę: Konkursui „Tėvynei šlovę kuria darbo rankos” (Apybraiža): 

[Viktoras Kriščianavičius] // Vienybė. — 1986. — Spal. 11. — Visas tekstas: 

Mėnuo kaip šunelis nedrąsiai sekė vyrų pėdomis per Degimų kaimą. Skausmingai sučiauptos 

lūpos, rūsčios akys. Širdys gniaužėsi iš sielvarto — tik vakar vokiečių fašistai ir jų pakalikai 

baltaraiščiai Degimuose sušaudė ir užkasė septynis jų draugus — komjaunuolius, Tarybų 

valdžios aktyvistus. Nustojo plakusi ir jaunojo Mykolo Kriščianavičiaus širdis. 

O netoli nuo tų vietų, Savarinos kaime, pro trobeliūkštės langelį žvelgė sušaudytojo Mykolo 

dėdienė Efrosinija Kriščianavičienė. Ji prie krūtinės glaudė dviejų mėnesių sūnelį, tarsi 

norėdama jį apsaugoti nuo tykančių pavojų. Kokia bus ateitis Viktoriuko, jeigu jo pusbrolį, 

vienintelį Petro Kriščianavičiaus sūnų, svastikuoti žudikai po žeme pakišo? 

Efrosinijos vaikus nuo pražūties išgelbėjo Tarybinė Armija, paprasti vaikinai iš jos gimtosios 

Rusijos ir iš kitų respublikų — gruzinai, kazachai, armėnai, baltarusiai. Visokių tautybių kareivių 

su raudonomis žvaigždutėmis ant kepurių ir raudonomis vėliavomis pražygiavo pro jų 

gimtuosius Savarinos, Degimų kaimus. Su vaduotojais kartu išėjo ir Efrosinijos vyriausiasis 

sūnus Jonas. Neklykė jinai savo 18 metų atžalą į karą išleisdama, kaip brolienė, atsisveikindama 

su savo vieninteliu Mykoliuku, po žudikų šautuvais varomu, tiktai rusų papročiu palaimino, ir 

sunki ašara žemėn nukrito — tokia motinų dalia: vaikus išlydėti ir laukti. Bet šį kartą žmonės 

tikėjo, kad artėja paskutinio karo pabaiga, atėjo atpildas visiems žudikams ir išnaudotojams, 

visokio plauko engėjams, ir negali juk išvaduotojai nesugrįžti... Išsipildė Efrosinijos troškimas. 

Grįžo iš 16-osios Lietuviškosios divizijos jos Jonelis. Bet dar negreitai, kai motinos širdis visai iš 

ilgesio nusikamavo, o mažasis Viktoriukas jau tvirtais žingsneliais vaikščiojo. 

Šį kartą, motin, aš kalbėsiu ne apie tavo visą kelią, ne apie daugelio metų vargus ir rūpesčius, 

kurių apsčiai priskaičiuotum tavo ilgame (sulaukti 83 pavasariai!) gyvenime. Man maga vėl 

pažvelgti pro tą mažytį trobeliūkštės langelį į ant tavo rankų karo metais gimusį sūnelį, kai buvo 

tokios kraupios naktys ir mėnuo, lyg išgąsdintas šunelis, nedrąsiai sekė partizanų pėdomis... 

Viktoriukas gulėjo lopšyje, net nenujausdamas, kad jo motinai ta diena, kai ją tardydavo iš 

Šiaulių gestapo atvykę tardytojai, galbūt bus paskutinė. Šeima buvo įtariamųjų („gal ji partizanų 

ryšininkė?”) sąraše, jos artimiausią giminaitį sušaudė, o obuolys nuo obels... Taip, neklydo 

fašistai. Efrosinijos ir Jono Kriščianavičių vaikai gyvenime liko ištikimi žuvusio pusbrolio 

idėjoms. Jonas išėjo į frontą. Grįžęs padėjo atkurti liaudies ūkį. Viktorą kelias iš namų netoli 

tenuvedė. Vis tie patys takeliai aplink Degimus, kai į septynmetę su bendraamžiais bėgiojo, o ją 

baigęs, susikūrus „Tarybų Lietuvos” kolūkiui, laukų darbininku dirbo, gyvuliams pašarus 

vežiojo. Daugiau pasaulio pamatė tik tada, kai pašaukė į Tarybinę Armiją. Kartais stebimės: 

vienas žmogus visą savo sąmoningą amželį vienoje vietoje, viename darbe, o kitas blaškosi lyg 

nuo medžio nuplėštas lapas, pats nežinodamas, kur pritapti. 

— Man atrodydavo, kad kai bėgdavau takeliais į mokyklą, kad šalia manęs bėgdavo ir 

Mykolas, — pasakoja Viktoras. — Štai gal čia pėdas statė, ten į mišką lįsdavo, gal būt tos kaimo 

sūpuoklės jo rankomis darytos, juk komjaunuolis buvo, viskas jam rūpėjo. Visur mūsų giminės, 

visur mūsų atminimas. Neleido širdis to palikti. O ir motina suseno, į žemę sulinko, ir niekur 

nenorėjo iš čia eiti. Likau su ja. Senojoje mūsų troboje. 

Aš nesistebėjau. Per daugelį metų pažinau tokių, į Viktorą Kriščianavičių panašių žmonių, 

kurie tarsi švietė kitiems kažkuo be galo geru, tyru, nesavanaudišku. Jų prisirišime matei ir 

romantiką, ir meilę, ir dvasios tvirtumą. Tai tokie žmonės savo pečiais pakėlė ūkių ekonomiką 

(„dirsėm ir kapeikom mokėjo, bet vis tiek į darbą ėjom”), tapo mūsų kaimo gerąja dvasia. Ir už 

tai mes jiems šiandien kiek egzaltuotai dėkojame. Tik Viktoras Kriščianavičius, Tučių tarybinio 

ūkio gyvulininkystės darbuotojas, dar ne iš tų pirmųjų, ne iš tos kolūkiečių kartos, kuri buvo 

kaimo pertvarkymo pagrindas. Kai Lietuvoje ėmė steigtis kolūkiai, Viktorui buvo vaikystės 

metai. Jis, gali sakyti, kolūkių kūdikis. O juos tada irgi reikėjo saugoti. Nuo banditų kulkų. Nuo 

žmonių abejingumo. Nuo naminės degtinės liūno. Nuo daug ko reikėjo juos saugoti, kad 

neprarastume savo kaimo ateities. 

— Na tai kaip, kareivėli, gyvenimas? — neseniai susikūrusio Tučių tarybinio ūkio Degimų 

skyriaus valdytojas, tada ūkvedžiu vadintas, Jonas Kaminskas primerkia akis ir įdėmiai 

nužvelgia kresną vaikino su kareiviška palaidine figūrą. Tiesą sakant, Kaminskas šį plačiapetį 

geraširdiško veido vaikiną gerai pažįsta: Viktoras darbštus buvo berniokas, kol į armiją išėjo, o ir 

134

ten jaunesniojo seržanto juosteles užsitarnavo. Bet ūkvedžiui rūpi, ką dabar kareivis galvoja, ar 

eis į jo skyriaus fermas, nes žmonių verkiant reikia — jaunų, darbščių ir stiklelio nemėgstančių. 

Neilga tą pavasario popietę buvo Degimų skyriaus valdytojo Jono Kaminsko kalba su 

Kriščianavičiumi. Susitarė, nes vaikinas pats buvo apsisprendęs: gyvens savo namelyje su 

motina, eis į fermą — darbas įprastas — ar pašarus vežioti, ar karves ganyti. Rankos valstietiško 

darbo pasiilgusios. Ko ten ilgai derėtis... 

Tiesa, nemanė tada Viktoras, kad sutikęs dirbti kerdžiumi, išliks šiame darbe ištisus dvidešimt 

metų. Kur tos dienos dingo — nepastebėjo. O taip būna tik tada, kai žmogus neišmokęs valandų 

niekams švaistyti. 

Bet kodėl vieni iš mūsų nuo pat jaunų dienų tos didelės gyvenimo išminties iš karto griebiasi 

ir jau jos nebepaleidžia iš savo rankų, kaip stebuklingos paukštės, o kiti taip jos ir neišmoksta, 

nors visokių mokytojų apsčiai turi, — stebėjausi klausydamasis pasakojimų apie Tučių tarybinio 

ūkio kerdžiaus Viktoro Kriščianavičiaus ilgus darbo metus. Kas gyvenimo gėrio mokino 

atkampaus Degimų kaimo bernioką, anksti netekusį tėvo, augusį be ištaigų ir patogumų, bet 

suvokusį didelę asmeninių pastangų vertę? 

— Tai padarė žmonės, su kuriais Viktoras viename kolektyve gyveno ir dirbo, — pasakė ūkio 

vyriausioji zootechnikė Emilija Akavickienė. 

Tarp jų buvo ir ji pati. 

Nuo karvių snukių vanduo čiurkšlėmis teka atgal į medines geldas, nes ilgai gerti lauke jos 

negali, spiginant daugiau kaip dvidešimties laipsnių šalčiui. Atrodo, vandens lašai tuoj pat pavirs 

ledu. Jaunas kerdžius Viktoras Kriščianavičius žiūri į gyvulius, ir gailisi jų. Gailesys ir kiek 

vyresnės už jį vyriausiosios zootechnikės Emilijos Akavickienės akyse. 

Ką padarysi, tartum teisinasi jauna specialistė — tarybinis ūkis tik susikūrė. O gyvuliams ir 

žiemą reikia pasivaikščioti, reikia juos girdyti, nes vandentiekio nėra. Pajuda, palaksto karvės — 

sveikesnės bus, geriau žiemos, pašarus suės. 

— Nenusimink, Viktorai, — šypteli zootechnikė, — nebeilgai taip girdysime. Stato naują 

tvartą. Mėšlą šalins transporteris, karves girdys vandentiekis. O tau, kerdžiui, tereikės pašarus su 

arkliu atvežti tiesiai į tvartą, plačiu betonuotu taku. Paskui bus dalintuvai — net vežimo 

nebereikės. 

Viktoras neatsistebi. Ar tikrai? Nuo ko pradėjo, jis pats prisimena. Iš trijų vietų suvarė į vieną 

bandą 150 karvių. Gavo tvartą, — jokios mechanizacijos. Bet tada atrodė, kad taip ir turi būti. 

Svarbu, kad stogas virš galvos, kad gyvulėlių vis daugiau. 

Degimų skyrius iš pat pradžių ėmė veržtis į priekį pagal pieno primilžius. 

— Žinote, kodėl? — per ūkio gyvulininkystės darbuotojų pasitarimus klausdavo vyriausioji 

zootechnikė. — Štai Viktoras Kriščianavičius. Jis ne tik pasakys, kas reikia žinoti sėklintojui, bet 

ir neduos ramiai gyventi visiems, kol savo nepasieks. Tas pats ir dėl pašarų. Pritrūko kokių — 

skambina telefonu, ieško valdžios, barasi. Ir surandame. 

Rezultatai gerėjo, bet kai kam Viktoras lyg kaulas gerklėje pasidarė — nei nuryti, nei 

išspjauti. 

— Klausyk, Kriščianavičiau, ko tu nerimsti? — neiškęsdavo kokia nors moterėlė fermoje. — 

Vis lendi į akis viršininkams, nori geras pasirodyti. Bus pieno — tai melžėja ordiną gaus, na gal 

fermos vedėja, zootechnikė — ne tu. Tu tik kerdžius. Verčiau gyvenk tyliai, sveikatos sau ir 

kitiems negadink. 

Pažvelgdavo Viktoras į tokią, kaip kirviu nukirsdavo, jog į fermą ateinama dirbti, o ne 

linksmybių ieškoti. Kitaip elgtis jam neleisdavo komunisto sąžinė. 

Keitėsi žmonės. Kolektyvo jėga stiprėjo: vienus perauklėdavo, kitų pastangų tekdavo 

atsisakyti. Ir dėl to visiems būdavo liūdna: per menki mes dar auklėtojai, per didelės dar žmonių 

ydos. 

— Jau buvo metų, — atsidūsta Viktoras Kriščianavičius, — kai Degimuose melžėjos net po 

4000 kilogramų iš žalųjų veislės karvių primelždavo. Bendromis pastangomis buvome pasiekę. 

Bet paskui pasirodė liga — kas kaltas... Prieš penketą metų žaląsias ūkis pradėjo keisti 

juodmargėmis. Irgi pereinamasis laikotarpis. Bet dabar mūsų reikalai pagerėjo. Per 8 mėnesius 

pagal pieno primilžius esame trečioje vietoje rajone. Gal, sakau, ir todėl, kad ganyklose po 4 

kartus elektrinę užtvarą perkeldavau. 

135

Taip, pastaraisiais metais naujasis ūkio direktorius Antanas Kuodys sutelkė žmones atkakliam 

darbui, jie ėmė ieškoti gyvulininkystės intensyvinimo rezervų. Imta šalinti kliūtis, kurios bent 

kiek galėjo trukdyti gyvulininkystei. Ar ne pirmasis vieną tokią kliūtį pradėjo judinti Viktoras 

Kriščianavičius. 

— Direktoriau, vargstame mes visi, — kerdžiai ir melžėjos — išmaltais bandotakiais karves 

varinėdami. Metų metais nieko nepadarė, nors ne vieną kartą prašiau. O jeigu primilžius iš 

karvės žadame iki 3000 kilogramų didinti — turime ir galvijais pasirūpinti. Juk juodmargių 

bandą auginame. 

Smigtelėjo kerdžiaus žodžiai direktoriui, bet kartu ir pradžiugino: „Jeigu toks kerdžius, 

vadinasi, fermoje tvarka”. Netrukus ant bandotakių vairuotojai užvežė skaldos, žvyro, smėlio, — 

pasidarė kieta danga. Pamažu geresni keliai atsirado į tvartus, tarp sėjomainų laukų. 

Bet ypač didelį triukšmą ūkio gyvulininkystės darbuotojai, o su jais, žinoma, ir Viktoras 

Kriščianavičius, keldavo dėl pašarų. Jų visada trūkdavo — gerų, įvairių, todėl ir ūkis 

automatiškai atsidurdavo tarp atsilikėlių. Praėjo keletas metų, kai direktoriauja Antanas Kuodys, 

ir vaizdas kitas. Pernai žiemą, kai ūkis pirmą kartą primelžė po 3000 kilogramų pieno iš karvės, 

pilnos ėdžios būdavo šieno, siloso, šiaudų, mineralinių priedų, netrūkdavo koncentratų. Pagal 

kompleksinę programą „Pašarai” planingai atnaujinamos žalienos. 

— Kitąmet jau turėsime 80 hektarų naujų kultūrinių ganyklų, — džiaugiasi melžėjos. 

Džiaugiasi ir kerdžius Viktoras Kriščianavičius. Ir kaip nesidžiaugti. Dar dabar jis karves gano 

dobilienose, o pašarų žiemai, pavyzdžiui, šieno ir šakniavaisių, pridėta daugiau negu pernai. 

„Bet visus tuos reikalus reikės aptarti, paskaičiuoti pašarų išteklius visam žiemojimo 

laikotarpiui”, — mąsto Viktoras. Kitaip jis negali, nes yra išrinktas gyvulininkystės cechinės 

partinės organizacijos sekretoriumi. Štai susirinks jie visi — komplekso melžėja Petronėlė 

Baranauskienė, — komplekso operatorius Anatolijus Kaminskis, Degimų fermų remontininkas 

Antanas Šimkus, Tučių melžėjas Vytautas Čijauskas — ir pasitars, kaip šiemet iš karvės 

primelžti beveik po 4000 kilogramų pieno. Viktoras ištaria šį Tučiams dar neseniai fantastišką 

skaičių ir net pats nustemba — kaip aukštai jau jie pakilę: apie keturis tūkstančius pradėjo 

svajoti. Jeigu šiemet dar ir nepasieks tos ribos — iki jos jau bus netoli. 

Džiugu prisiminti, kiek nemažai Tučiuose padaryta. Net senoje karvidėje, kurioje jis savo 

darbo biografiją pradėjo, prieš porą metų transporterį įdėjo, taip pat ir veršidėje, mūrinę mėšlidę 

įrengė. Nuveikti darbai žmogui brangiausi. Ir tuose ūkio darbuose labai nemažas jo, Viktoro, 

paprasto kerdžiaus, indėlis. Iš karto tuo būtų nė nepatikėjęs, bet tada, kai sužinojo, jog 

apdovanotas „Darbo šlovės” III laipsnio ordinu, sutiko: taip, galbūt jis per tuos 20 metų kai ką ir 

padarė. Galbūt ir tuo, kad visada rodė sąžiningumo ir sąmoningumo pavyzdį visiems, kas su juo 

kartu dirbo. 

Manau, kad tokiam žmogui, kaip Viktoras Kriščianavičius, negalėjo neatsidėkoti ir ūkis. Kai 

jau buvau parašęs šią apybraižą, sužinojau: ūkio administracija darbščiajam kerdžiui ir jo senutei 

motinai paskyrė butą. 

Tikrai geras, džiugus šis ruduo Tučiuose. Darbo draugai ateis pasveikinti Viktoro 

Kriščianavičiaus su vyriausybiniu apdovanojimu į dar medžio sakais ir dažais kvepiantį naują 

namą. Ir galbūt Viktoras prisimins tada kuklų obeliską Degimų laukuose. Jame iškalti žodžiai: 

„Jie žuvo čia tam, kad komunizmo ugnis liaudžiai šviestų”. Tą ugnį regėjo žuvęs komjaunuolis 

Mykolas Kriščianavičius. Tą ugnį į ateitį neša jo pusbrolis Viktoras. 

Ta ugnis veda į ateitį mūsų amžininkus. Veda ir skatina nepamiršti tų skaudžių ir brangių 

praeities akimirkų. Ir jų šviesoje tiesti naujus takelius į laimę. Sau ir kitiems. 

Kad gyvenimas būtų gražus ir prasmingas. 

Sejavičienė J. Nuoširdumo minutės: Visuomeninės veiklos aktyvistai: [Aleksas 

Černobrovenka] // Vienybė. — 1987. — Bal. 7: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Pasakyti, kada tapo ideologinio darbo aktyvistu, Aleksas Černobrovenka pajuokavo 

negalėsiąs, nes ir pats tiksliai nežinąs, ar skyrėsi jo gyvenime darbas ir visuomeninė veikla. 

Dar nesibaigus Didžiajam Tėvynės karui, 1945-ųjų gegužy, besimokydamas Alytuje, jis įstojo 

į komjaunimą, kartu su tarybiniais aktyvistais gynė naują gyvenimą. Kai Tarybų Lietuvoje ėmė 

kurtis kolūkiai, devyniolikmetis komjaunuolis A. Černobrovenka agitavo valstiečius 

136

kolektyviniam darbui. O ir paskesni metai, prabėgę paruošų sistemoje, buvo gyvo darbo su 

žmonėmis laikotarpis. Buvusio Daugų rajono paruošų įgaliotinį gerai pažinojo kaimo žmonės — 

su jais jis kalbėdavosi apie valstybines prievoles, rinko paskolas liaudies ūkiui atkurti. Tais 

laikais buvo mėgėjų ne įtikinti žmogų, o reikalauti, įbauginti. Patiko daugiškiams jaunas paruošų 

įgaliotinis A. Černobrovenka, kuris aiškino jiems naują politiką, nuoširdžiai kalbėjo apie 

laikinus, karo primestus sunkumus, gal todėl jam lengviau negu kitiems sekėsi vykdyti 

valstybines prievoles, rinkti paskolas. 

Dvidešimt trejus metus Aleksas Černobrovenka išdirbo Akmenės rajono Svirkančių kolūkio 

pirmininku. Vėl niekada neskyrė, kur baigiasi ūkinis darbas, kur prasideda ideologinis, ilgus 

metus dirbo partinio mokymo sistemos propagandistu. Žmonės nori tiesos, nuoširdumo, ir kokie 

bebūtų sunkumai, apie juos reikia kalbėti atvirai, neglaistant aštresnių kampų. Taip dirbti 

ideologinį darbą mokė Leninas, ir šią tiesą visada širdy nešiojasi Aleksas Černobrovenka. 

Politinformatorius, agitatorius, „Žinijos” draugijos lektorius — visas šias visuomenines 

pareigas komunistas A. Černobrovenka vykdo ne tik partinės organizacijos įpareigotas, — 

jausdamas gyvą norą bendrauti su žmonėmis, padėti susigaudyti jiems didžiuliame informacijos 

sraute, geriau suvokti procesus, dabar vykstančius mūsų visuomenėje. Aleksas turi didžiulę 

asmeninę biblioteką, kurioje sukaupta vertingų knygų, prenumeruoja daug laikraščių, politinių 

leidinių, ir kaip pats sakosi, nemoka jų skaityti be pieštuko, bloknoto. Ką naujo paskaitęs, 

užsirašo, sistemina faktus, duomenis, kurių gali prisireikti pokalbiuose su fermų darbuotojais, 

laukininkais, specialistais. 

Plati jo pokalbių tematika: ir tarptautinio gyvenimo įvykiai, ir mūsų visuomenės 

demokratizavimo perspektyvos, ir vidinės ūkiskaitos diegimas, ir nusiginklavimo problemos. 

Skaitydamas spaudą, sekdamas pasaulio ir šalies įvykius, jis bloknote pasižymi ir būsimo 

pokalbio temą. Pavyzdžiui, šių metų pirmą ketvirtį žemdirbiams jis aiškino TSKP CK 1987 m. 

sausio plenumo dokumentus, partijos kadrų politiką, pasakojo apie pasaulio mokslo veikėjų 

susitikimą Maskvoje, apie TSKP CK Generalinio Sekretoriaus M. Gorbačiovo susitikimus su 

Tarybų Latvijos ir Tarybų Estijos darbo žmonėmis. Gyvo klausytojų susidomėjimo susilaukė jo 

pokalbis apie branduolinio ginklo pašalinimo perspektyvas Europoje. Pasakodamas apie 

žmonijai gresiančią branduolinę katastrofą, A. Černobrovenka žemėlapyje parodė, kokiose 

valstybėse apie Tarybų šalies teritoriją dislokuotas branduolinis ginklas, prisiminė Černobylio 

atominės elektrinės avarijos padarinius ir kokių pasekmių gali sukelti atomas, su juo pražūtingai 

elgiantis. 

Tada, kai tema jaudina klausytoją, neretai politinformatoriaus mintį nutraukia Svirkančių 

gyvulininkystės komplekso melžėja A. Beišinienė, Žibikų fermos darbuotoja A. Liauksminaitė, 

Kegrių fermos paskaitų organizatorė A. Švažienė, apiberdamos A. Černobrovenką klausimais. 

Paskaita monologo forma tarsi išnyksta, pereidama į dialogą, žadindama klausytojo mintį, 

išvadas. Toks pranešėjo žodis ilgiau gyvens žmogaus sąmonėje, vers jį mąstyti, domėtis pasaulio 

įvykiais. 

Kai A. Černobrovenka atvyksta į gyvulininkystės fermą, turėdamas tikslą analizuoti vidinės 

ūkiskaitos, šeimyninės rangos perspektyvas, pokalbis prasideda nuo kolektyvo darbo rezultatų 

analizės, paskui visa tai jis susieja su TSKP XXVII suvažiavimo iškeltu uždaviniu spartinti šalies 

socialinį ir ekonominį vystymą, su ūkio žemdirbių užmojais šiems metams, dvyliktam 

penkmečiui, konkrečiomis užduotimis fermos kolektyvui. 

Ekonomikos tema — artima A. Černobrovenkai. Šią temą jis pasirinko neakivaizdžiai 

baigdamas Žemės ūkio akademiją — parašė išsamų diplominį darbą. Šia tema kalbasi ne tik su 

žemdirbiais, o ir Viekšnių apylinkės Tarybos sesijose, kai analizuojami ūkiniai rezultatai. Jis 

daugelį metų renkamas apylinkės deputatu, aktyviai dalyvauja sesijose, padeda ruošti klausimus. 

Prieš kurį laiką Aleksas Černobrovenka dėl sveikatos būklės atsisakė padalinio vadovo 

pareigų, dirba ūkyje civilinės gynybos viršininku, turi daugiau laisvo laiko žodinei propagandai. 

Jis vadovauja „Žinijos” draugijos pirminei organizacijai. Gerai pažindamas žmones, žinodamas 

jų dvasinius poreikius, stengiasi planuoti tokias paskaitas, kurios juos sudomintų, praplėstų 

akiratį. Pirmą ketvirtį žemdirbiai klausėsi penkių paskaitų, kurias skaitė rajono lektoriai, apie 

šiandieninę Vatikano politiką jiems papasakojo lektorius R. Skaisgiris iš Vilniaus. 

137

Žiemojimo pradžioje Lietuvos KP rajono komiteto propagandos ir agitacijos skyrius surengė 

išvažiuojamąją dieną Svirkančių kolūkyje. Partiniai darbuotojai domėjosi ideologinio darbo 

praktika, susitiko su fermų darbuotojais. Teigiamai buvo pažymėtas ūkio partinės organizacijos 

ideologinis darbas žemutinėse grandyse, geras politinis žmonių informavimas. Tai komunisto 

Alekso Černobrovenkos nuopelnas. 

Jasaitienė S. Minčiai — kibirkštėlę: Visuomeninės veiklos aktyvistai: [Regina Šiurkuvienė] // 

Vienybė. — 1987. — Rugpj. 13: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Aštuoniolika metų Regina Šiurkuvienė dirba „Raudonosios vėliavos” kolūkio vyriausiąja 

ekonomiste. Tai, kad praeitais metais ūkyje 9 proc. sumažėjo produkcijos savikaina, kad 2,2 

proc. išaugo ūkio rentabilumas, kad 13 proc. pakilo darbo našumas, nemažas ir jos nuopelnas. 

Regina, turėdama didelį ekonominio darbo patyrimą, atidžiai seka ekonomikos raidos 

tendencijas, ūkio vadovams pateikia savo išvadas ir pasiūlymus, tad laiku pastebima, ką ir kaip 

reikia pakoreguoti, kad gerėtų ūkio rezultatai, kad žmonėms būtų atlyginama pagal darbą, kad 

apmokėjimo sistema skatintų našų darbą. Tomis mintimis Regina dalijasi ne tik su ūkio vadovais. 

Daugelį metų ji dirba propagandiste komunistinio darbo mokykloje, ruošdamasi kiekvienam 

užsiėmimui, laiko aktualijas sieja su ūkio rodikliais, su uždaviniais, kurie iškyla, įgyvendinant 

partijos nutarimus, 

Reginą Šiurkuvienę gerbia ir myli žemdirbiai. Visi žino, kiek širdies, kiek laiko ji atiduoda 

jiems. Darbo veteranų šventės, lenktyniavimo nugalėtojų pagerbimas, gyvenviečių aplinkos 

apžiūros — visur sutiksi Reginą. Ji — rajono Tarybos deputatė, ūkio moterų tarybos pirmininkė, 

saviveiklininkė, tad ir tiesioginio, ir visuomeninio darbo reikalai sieja ją su gimtojo kaimo 

žmonėmis, jų reikalais. Kiekvienam atidi, mandagi, paslaugi, kurianti nuoširdžią bendravimo 

atmosferą. Visa tai tarsi liejasi iš jos turtingo dvasinio pasaulio. Vakaronė ar žmogaus pagerbimo 

akimirka, rajono moterų tarybos renginiai ar saviveiklininkų pasirodymas — kas gražiau, 

jausmingiau negu Regina pradės. Su poezijos posmeliu, su aforizmu, lyriškai, moteriškai 

švelniai, tarsi humanitarinį, o ne buhalterinį, išsilavinimą turėtų. Erudicija — ne savaime 

trykštanti versmė. Ji susikaupė daug skaitant, viskuo domintis. Regina daug skaito laikraščių, 

žurnalų, knygų, domisi ir specialiąja literatūra, nes vadovauja ūkio mokslinei informacijai. Ką 

naujo sužinojusi, skuba pasidalinti mintimis su specialistais, kad naujoves jie galėtų savo darbe 

taikyti. Tas informacijos srautas padeda jai skaitant paskaitas kaip „Žinijos” draugijos lektorei. 

— Didelį visuomeninio darbo krūvį turi Regina, — sako ūkio partinio komiteto sekretorė 

Elena Babenskienė. — Žinome, kad padarys viską su jai būdingu kruopštumu, išradingumu, 

pasitelks aktyvą. 

Kad ir gyvenviečių apžiūra. Gražios naujų namų eilės išaugo Palnosuose, Guduose, 

Ašvėnuose. Anksčiau statyti namai skęsta žalumynuose, prie visų paliktos žaliosios juostos. Du 

kartus per metus gyvenvietes su komisijos nariais aplanko ūkio moterų tarybos pirmininkė 

Regina Šiurkuvienė, skatina dar gražiau tvarkytis, puošti buitį. Organizuojant moterų tarybos 

veiklą jai aktyviai padeda felčerė Vita Jaraminienė, partinio komiteto sekretorė Elena 

Babenskienė, Daubiškių nepilnos vidurinės mokyklos mokytojos, kultūros, kontoros 

darbuotojos. 

Graži, jauki aplinka — tai tik viena ūkio moterų tarybos rūpesčių dalis. Daug dėmesio 

skiriama moterų darbui, laisvalaikiui, daugiavaikėms šeimoms, kultūrinio akiračio plėtimui. 

Kartais atrodo — ką gali vienas žmogus. Kai žinai, kiek padaro Regina, gali tvirtinti — daug. 

Kiekvienai iniciatyvai reikia idėjos, gero prado, o paskui mintis, pasiūlymas tarsi savaime 

rutuliojasi, susilaukia pritarimo, paramos. Regina Šiurkuvienė visada kupina gerų sumanymų, 

kūrybiškos minties. Ir tiesioginiame darbe, ir visuomeninėje veikloje. Ji tarsi gyvena kitiems — 

ką visų labui padaryti. 

Jono Brenciaus nuotraukoje: „Raudonosios vėliavos” kolūkio moterų tarybos pirmininkė 

Regina Šiurkuvienė. 

Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — P. 35. — 

Tekste: „Vienas pirmųjų 1948 metų balandžio mėnesį kolūkis susikūrė Žibikų apylinkėje.” 

138

Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — 48 p. — Tekste: 

POKARINIS PENKMETIS 

Išvaduotoje iš hitlerininkų Lietuvoje iš pradžių buvo atkurti ikikariniai teritoriniai dariniai — 

apskritys ir valsčiai. Dabartinio Akmenės rajono teritorijoje buvo Viekšnių, Akmenės ir Klykolių 

valsčiai, priklausę Mažeikių apskričiai, o dalis rajono teritorijos buvo Papilės, Kruopių 

valsčiuose, kurie priklausė Šiaulių apskričiai. Beveik kiekviename kaime buvo sava apylinkės 

taryba su vykdomuoju komitetu. Norėdama patraukti į savo pusę valstiečius, valdžia 

neturtingiesiems davė žemės, kuria jie, deja, neilgai naudojosi, nes po trejeto ketverto metų 

kraštą imta prievarta kolektyvizuoti. 

Karo sugriautam kraštui atstatyti buvo reikalingos statybinės medžiagos, jas iš kitur gabenti 

buvo neekonomiška. Be to, jau prieš karą buvo ištirta, kad Karpėnų kaimo teritorijoje į pat žemės 

paviršių iškyla cementui gaminti tinkamų klinčių klodai. Tad jau 1945 metais Lietuvos TSR 

Liaudies komisarų taryba nusprendė čia statyti cemento fabriką. Nedelsiant buvo pradėti 

tyrinėjimo ir projektavimo darbai, o 1947 metais prasidėjo gamyklos statyba. Daugumą darbų 

atliko kaliniai bei iš įvairių TSRS respublikų suvežti savanoriai. Statybai buvo pasitelkiami ir 

aplinkinių kaimų gyventojai, kurie turėjo arkliais suvežti žemę geležinkelio sankasai. Pirmąją 

produkciją cemento gamykla davė 1952 metų rugsėjo mėnesį, o ilgainiui sutraukė daugelį 

gyventojų iš tolydžio skurstančių aplinkinių kaimų. Nuo pat pirmųjų naujos okupacijos dienų 

„darbininkų ir valstiečių valdžia” ėmė nuožmiai kovoti prieš savo liaudį: darbščiausi ir 

pasiturinčiau gyvenę valstiečiai buvo apšaukiami buožėmis ir apdedami vis didėjančiais 

mokesčiais. Vėl prasidėjo masiniai gyventojų trėmimai į Sibirą. Ypač gausiai žmonės buvo 

plėšiami nuo žemės ir vežami 1945 metų liepos, 1947 metų gruodžio, 1948 metų gegužės, 1949 

metų kovo mėnesiais. Bene paskutinis masinis trėmimas iš rajono teritorijos buvo 1951 metų 

rugsėjo 20 ir spalio 2 dienomis. Tikslių duomenų nėra, bet galima spėti, kad iš šiandieninio 

rajono teritorijos buvo ištremta apie tūkstantis žmonių. 

Tokiomis sąlygomis, visokeriopai stiprinant gyventojų protų ideologinį apdorojimą, buvo 

pradėti steigti kolektyviniai ūkiai. Vienas pirmųjų 1948 metų balandžio mėnesį kolūkis susikūrė 

Žibikų apylinkėje, praėjus mėnesiui po Lietuvos TSR Ministrų Tarybos ir LKP CK bendro 

nutarimo, kuris, vykdydamas Maskvos nurodymą, paskelbė kursą į kaimo suvisuomeninimą. 

Nelengvai ėjo šis procesas, valstiečiai nenoriai atsisveikindavo su žeme ir nuosavybe. Tų metų 

lapkričio mėnesį visoje Mažeikių apskrityje tebuvo 10 kolūkių. Lemtingas kolektyvizacijos lūžis 

įvyko 1949 metais — po jau minėtų masinių trėmimų, susilpnėjus rezistencinei kovai, dar kartą 

mokesčiais prispaudus „pavienininkus”, kurie beviltiškai spyriojosi stoti į kolūkius. 

Charakteringa, kad pirmasis Lietuvoje Lenino kolūkis, įsikūręs 1941 metų vasario 21 dieną, po 

karo „atsigavo” vienas paskutinių rajone, tik 1949 metais. Dauguma to meto kolūkių buvo 

nedideli, jie įsikurdavo viename-dviejuose kaimuose, pasirašius keliolikai ar porai dešimčių 

šeimų. Pavyzdžiui, dabartinio Luokavos kolūkio teritorijoje iš pradžių buvo net 9 smulkūs 

kolūkiai. Vis dėlto pirmaisiais metais jie vertėsi pakenčiamai, nes paveldėjo sveikus ūkininkų 

gyvulius, neblogą inventorių, įdirbtą ir gausiai įtręštą žemę. 1949 metų rudenį surengtoje 

Mažeikių apskrities gyvulininkystės parodoje bene daugiausia premijų pelnė Medemrodės 

tarybinis ūkis — už veislinius galvijus, paveldėtus iš V. Zubovo dvaro. Beje, Judrelių kaime ūkį 

turėjusį medemrodiškio V. Zubovo sūnų Vladimirą Zubovą, išgelbėjusį hitlerinės okupacijos 

metais nemažai buvusių tarybinių aktyvistų nuo mirties, 1945 metais vis dėlto areštavo ir be 

teismo Leningrado apylinkėse kalino. 

Visam politiniam ir ūkiniam gyvenimui ėmė vadovauti TSKP organizacijos, kurios tebebuvo 

negausios, o jose daugumą sudarė iš Rusijos atvykę pagalbininkai. Stiprinant tarybų valdžią, 

aktyviausiai tais metais pasidarbavo komjaunimo organizacijos. Naujieji ideologai pirmiausia 

stengėsi sugriauti ir sunaikinti tai, kas primindavo vietiniams gyventojams buvusį Lietuvos 

valstybingumą. 1948 metais Akmenėje buvo barbariškai susprogdintas Nepriklausomybės 

10-mečio obeliskas, agresyvių ateistų buvo persekiojami ir plūstami tikintieji, dvasiškiai. 

Suprantama, reikėjo, gyventi, reikėjo ir dirbti. Pamažu kėlėsi iš griuvėsių miesteliai, augo ne 

tik cemento fabriko korpusai, panaudojant belaisvių vokiečių kontingentą, buvo atstatytas ir 

139

uvęs E. Kiršos kalkių fabrikas, Menčių karjeras, kitos smulkios įmonėlės, kiekviename 

kolūkyje veikė klubai, skaityklos, vaikai ėjo į mokyklas. Gyvenimas tęsėsi. 

1950 metais buvo pakeistas Lietuvos TSR administracinis suskirstymas, panaikintos buvusios 

sritys, apskritys ir valsčiai, jų vietoje sudaryti 88 smulkūs rajonai. Vienas iš jų buvo Akmenės 

rajonas. Vėliau jo ribos ne kartą keisis: 1959 metais dalis rajonų buvo panaikinta, tarp jų ir 

Žagarės, tad Akmenės rajonui atiteko buvusio šio rajono dalis. Pagaliau 1962 metais buvo 

panaikintas ir Akmenės rajonas, prijungus didesnę jo dalį prie Mažeikių rajono. Tačiau toks 

stambinimas nedavė naudos, ir 1965 metų pradžioje Akmenės rajonas vėl atkurtas maždaug 

dabartinėse ribose. 

Jau susiformavusio Akmenės rajono raida verta atskirų tyrinėjimų, bet jiems duomenų yra 

daugiau ir labiau prieinamų. Šioje apybraižoje stengtasi nušviesti labiau nuo mūsų nutolusius 

laikus, apie kuriuos nevalia užmiršti, atkuriant savarankišką Lietuvos valstybę, semiantis jėgų ir 

ištvermės nepriklausomybei įtvirtinti. 

Rozga Leopoldas. Duona suteikia vilties // Vienybė. — 1995. — Rugpj. 12. — Tekste: 

Santeklių žemės ūkio bendrovė. Vadovas Boleslovas Petrošius. 

Gajauskas Saulius. Ruduo Kairiškiuose // Vienybė. — 1995. — Rugs. 13. — Tekste: 

Kairiškių žemės ūkio bendrovė. Vadovė Danutė Zamarienė. 224 pajininkai. Dirba 137. 

Sejavičienė Julija. Kairiškių ruduo // Vienybė. — 1998. — Spal. 29. — Tekste: Kairiškių 

žemės ūkio bendrovė. Direktorės D. Zamarienės pasakojimas. 

Jasaitienė Silva. Kairiškiai likviduojasi // Vienybė. — 1999. — Kovo 6. 




Užlieknės kolūkis 

1948 m. gruodžio mėn., baigę laukų darbus, valstiečiai buvo pradėti organizuoti į kolūkius 

pagal gyvenamąsias vietas. Pagrindiniai organizatoriai — buvusio Viekšnių valsčiaus 

zootechnikas Antanas Martinkus, apylinkės pirmininkas Kostas Juška ir skaityklos vedėjas 

Algirdas Valančius. 1948 m. gruodžio 9 d. Medžialenkės kaime pas valstietį Juozą Virkutį įvyko 

pirmasis valstiečių steigiamasis susirinkimas, kuriame nutarta organizuoti kolūkį, kurį pavadino 

„Stalino keliu”. Tame susirinkime buvo priimti žemės ūkio artelės įstatai, pagal kuriuos buvo 

nacionalizuotos pagrindinės gamybos priemonės ir pastatai: didesni tvartai, gyvuliai, daržinės. 

Buvo suvisuomeninta 220 arklių, 117 plūgų, 105 arklinės akėčios (drapakai), 5 arkliniai grėbliai. 

Buvusioje Užlieknės apylinkėje įsikūrė 4 kolūkiai: 

„Stalino keliu” — 1948 m. gruodžio 9 d. 

„Marytės Melnikaitės” — 1948 m. gruodžio 13 d. 

„Komunizmo keliu” — 1948 m. gruodžio 13 d. 

„Tiesos keliu” — 1948 m. gruodžio 14 d. 

Pirmieji kolūkiečiai buvo: Feliksas Šimkus, Antanas Kristutis, Jonas Demulis, Stasys 

Milieška, Pranas Levickas, Juozas Gudinas, Petras Banys, Feliksas Beinoravičius, Antanas 

Valtas, Antanas Dargis, Pranas Pocevičius ir kiti. Daugelį stojančiųjų į kolūkius veikė Sibiro 

baimė. Pirmieji pirmininkai buvo: 

„Stalino keliu” — Antanas Valtas, 

„Marytės Melnikaitės” — Pranas Švažas, 

„Komunizmo keliu” — Feliksas Beinoravičius, 

„Tiesos keliu” — Antanas Dargis. 

Kolūkius apylinkėje organizuoti padėjo pirmieji komjaunuoliai: Kostas Juška, Bronė Juškaitė, 

mokytoja Regina Jankauskaitė-Narutavičienė, Alfonsas Gudinas, Vitalijus Švatas, Algirdas 

140

Valančius; pirmieji komunistai: Pranas Levickas, Ona Galminienė, Juozas ir Emilija Gudinai. 

Kolūkiui buvo skiriami kreditai gyvuliams, paukščiams, inventoriui įsigyti. 

1949 m., pradedant pirmąją pavasario sėją, buvo sudaryta sutartis su Tirkšlių MTS 

pavasariniams laukų darbams atlikti. Taip pirmą sykį Užlieknėje pradėta naudoti technika 

laukams įdirbti. Pirmieji mechanizatoriai buvo traktorininkai A. Mažonas ir Gelžinis. 

Subrendus pirmam derliui, visų keturių kolūkių kolūkiečiai pirmiausia atsiskaitė su valstybe. 

Užbaigę rudens darbus, suvedė metų rezultatus ir paskirstė pirmąsias pajamas už darbadienius. 

Vidutiniškai tais metais, buvo išduota už darbadienį tokie kiekiai žemės produktų: 4 kg grūdų, 

2 kg dobilų, 4 kg šiaudų, 3 kg šieno. Tokios šeimos kaip J. Galmino, J. Demulio, A. Vaičiaus, 

J. Barausko, A. Demulio gavo po 2—3 tonas grūdų už darbadienius. Cukrinių runkelių 

grandininkas Jonas Kerys, grandininkė Ieva Antanavičienė ir augintojas Martynas Buknys už 

išaugintą gausų cukrinių runkelių derlių 1949 m. „Stalino keliu” kolūkyje, 1950 m. TSRS 

Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsaku buvo apdovanoti medaliais už šaunų darbą. 

1950 m. rugpjūčio pradžioje kolūkiečiai, pasitarę visuotiniuose susirinkimuose, ir 1950 m. 

rugpjūčio 13 d. susirinkę į jungtinį steigiamąjį susirinkimą, nutarė susijungti į vieną stambų 

kolūkį, kurį pavadino „Stalino keliu”. Stambaus kolūkio pirmininku išrinktas Antanas Valtas. 

Bendras žemės plotas 3100 ha. Kolūkyje sudaryta 12 žmonių statybininkų brigada. 

Vėliau kolūkį imta vadinti Užlieknės kolūkiu. Tokiam stambiam kolūkiui vadovauti buvo 

ypač sunku. Dar prieš susikūrimą kai kam sveikas protas sakė, kad pražūtinga prie Užlieknės 

prijungti dar kelis kolūkius. Juk toks sustambintas kolūkis apims daugiau kaip trisdešimt 

kvadratinių kilometrų plotą. Vietos sąlygomis sunku pereiti prie didelių masyvų, neįmanoma 

panaudoti techniką. Tais metais kolūkis dar mažai turėjo mašinų, dauguma darbų buvo atliekama 

rankiniu būdu. 

1951-ieji metai buvo ypač nepalankūs derliui nuimti — buvo labai lietingas ruduo. Iš pasėtų 

780 ha rankomis buvo nuimtas derlius nuo 353 ha. Kolūkio pirmininkui A. Valtui nepaklusus 

rajono partijos komiteto vadovų įsakymui įvykdyti grūdų valstybinių prievolių planą (visi 

kolūkiečiai buvo organizuoti derliui nuimti), rajono partijos komiteto pasiūlymu visuotinis 

kolūkiečių susirinkimas A. Valtą atleido iš kolūkio pirmininko pareigų. Visuotinis narių 

susirinkimas išrinko ir patvirtino kolūkio pirmininku Tadą Švažą. 

Kolūkio pirmininkai keitėsi dažnai. 1953 m. vasario mėnesį pirmininku išrinktas MTS 

agronomas Stasys Narutavičius, o gruodžio mėnesį atleistas. Nuo 1953 m. gruodžio mėn. nauju 

kolūkio pirmininku buvo išrinktas LKP Mažeikių rajono komiteto antrasis sekretorius Dionyzas 

Samoilovas, kuris dirbo pirmininku iki 1954 m. vasario mėn. 10 d. Nuo tada pirmininku dirbo 

buvęs Mažeikių rajkoopsąjungos valdytojas Domas Šiaulys. Jis dirbo iki 1958 m. vasario 10 d. 

Nuo šios dienos kolūkio pirmininku išrinktas Jonas Mockus, kuris šias pareigas ėjo iki 1964 m. 

vasario 6 d. Dėl dažno kolūkio pirmininkų keitimosi kolūkis ekonomiškai buvo silpnas ir LTSR 

LKP CK nutarimu buvo įtrauktas į atsiliekančių kolūkių sąrašą. Trūkumai kolūkyje daugiausia 

susidarė dėl kai kurių Stalino asmenybės kulto laikotarpio klaidų. 1953 m. rugsėjo mėn. įvyko 

TSKP CK plenumas, po kurio buvo padidintos žemės ūkio produktų kainos, panaikintos 

valstybinės prievolės ir nustatyti kolūkiams vieningi supirkimo planai. Po šio plenumo kolūkis 

pasiekė kai kurių laimėjimų. 

1950 m. kolūkio nedalomieji fondai (planingai sudaromi tikslinės paskirties materialiniai ir 

piniginiai ištekliai) sudarė 37218 rub., 1964 m. — jau 538000 rub. 1950 m. buvo įsigyta 

pagrindinių priemonių už 300 rub., 1964 m. už 35000 rub. Kolūkis naudojosi 6 vikšriniais ir 

7 ratiniais traktoriais. Gabių mechanizatorių Stasio Kriaučiūno, Juozo Kubilyno, Prano Viliaus 

dėka visiškai mechanizuotas kukurūzų auginimas. 1965 m. mechanizuotai nuimamas ir grūdinių 

kultūrų derlius — kolūkis įsigijo du kombainus SKP-4. Mechanizuojami buvo ir kiti darbai. 

1953—1955 m. kolūkyje buvo pastatyta tipinė 150 vietų karvidė ir 150 vietų kiaulidė. 

Kolūkiečiai kėlėsi į naują gyvenvietę. Pirmieji persikėlė P. Levickas, J. Gudinas, A. Montvydas ir 

kiti. 

Svarbus įvykis kolūkyje buvo 1963 m., kai buvo įvestas valstybinis elektros tinklas. Kaime 

sužibo elektra. Buvo elektrifikuotos šešios laukininkystės brigados. Didėjant darbo našumui, 

išaugo kolūkiečių atlyginimas. 1950 m. už vieną darbadienį buvo mokama po 0,01 rub., o 

1964 m. — po 0,77 rub., neskaičiuojant atlyginimo natūra. 1965 m. Užlieknės kolūkyje buvo 32 

141

motociklai. Keli kolūkiečiai tais pačiais metais jau turėjo lengvąsias mašinas. 1965 m. vasario 

6 d. kolūkio pirmininku išrinktas jaunas, energingas žmogus — Antanas Zavadskas. Jis baigęs 

Žemės ūkio akademiją, kolūkyje priimtas kandidatu į TSKP narius, energingai ėmė taisyti 

kolūkyje esamus trūkumus. Per trumpą laiką sustiprino darbo drausmę, rūpinosi kolūkio fermų 

švara, aplinkos tvarkymu, keliais, kolūkiečių buitimi ir kultūra. Užlieknės kolūkis, naudodamasis 

vyriausybės parama, suteikiama kaip atsiliekančiam ūkiui, didino gamybą ir mažino produkcijos 

savikainą. Padidėjus derlingumui, buvo pastatytas 600 t. talpos sandėlis, vėliau 400 t. talpos 

priestatas, įrengtos mechanizuotos dirbtuvės. 

1965 m. Užlieknės aštuonmetė mokykla gauna naują, puikų dviejų aukštų pastatą gyvenvietės 

centre. Pastatyta nauja parduotuvė, pirtis, daug namų kolūkiečiams bei kitų ūkinių ir gamybinių 

pastatų. 1974 m. pastatyta valgykla. Statybininkų brigadai vadovauja Aleksas Šlaustas. Šakinį 

valdymą rajone pirmasis įvedė Mačiulaitis „Jaunosios gvardijos” kolūkyje, antrasis — 

Zavadskas — Užlieknės kolūkyje. 1960 m. Zavadskas atliko praktiką Krasnodaro krašto 

sodininkystės tarybiniame ūkyje „Krasnoje”. Ten šakinis valdymas turėjo senas tradicijas. Tuo 

pavyzdžiu pasekė ir Užlieknės kolūkis. Taip atsirado keturi padaliniai: laukininkystės, 

gyvulininkystės, mechanizacijos ir statybos. 

Kolūkyje 8-jo penkmečio metais (1966—1970) buvo didelis dėmesys kreipiamas į laukų 

derlingumo kėlimą, racionaliai imta naudoti mineralines ir organines trąšas, plačiai 

melioruojamos žemės, gerinama sėklininkystė, tobulinama pasėlių struktūra, įvedamos teisingos 

sėjomainos. Grūdinių kultūrų derlingumas per penkmetį padidėjo nuo 12 cnt. iki 23 cnt. iš 

hektaro. Bendras grūdų derlius 1970 m. sudarė 11183 cnt. Kolūkis per penkmetį įsigijo šių 

mašinų: grūdų kombainų — 6, vikšrinių traktorių — 5, ratinių traktorių — 3, automašinų — 4, 

bulvių kasamųjų — 2, linarovių — 2, linų kombainų — 1, bulvių sodinamųjų — 3, bulvių 

kombainų — 1, ekskavatorių — 1. Specializuotas transportas patikimas darbštiems ir 

sąžiningiems žmonėms. Tokie yra traktorininkai Gaurylius, Mikalauskas, Švažas. Geriausiai 

vairuotojo pareigas atlieka Richardas Brazauskas. Transportas laikomas ir remontuojamas 

mechaninėse dirbtuvėse. 

Bulvių ir šakniavaisių derliui nuimti organizuojamos visuotinės kolūkiečių talkos, 

komjaunuolių šeštadieninės talkos. Jose dalyvauja ir Užlieknės aštuonmetės mokyklos mokytojai 

bei mokiniai. 1970 m. bulvių prikasta 4450 cnt. 

Gerų rezultatų per penkmetį kolūkis pasiekė gyvulininkystėje. Kad būtų visiškai aprūpinami 

gyvuliai reikalingais pašarais, buvo stengiamasi sustiprinti pašarų bazę gaminant daugiau šieno, 

siloso, auginant šakniavaisius. Pasiektas aukštas tuo metu pieno ir mėsos gamybos lygis 100 ha 

žemės ūkio naudmenų. 

Žemės ūkio naudmenos — žemės sklypai, naudojami žemės ūkio produkcijai 

gaminti. 1965 m. pieno 100 ha žemės ūkio naudmenų buvo primelžta 191,8 cnt., o 1970 m. — 

307,7 cnt. Išaugo ir mėsos gamyba 100 ha žemės ūkio naudmenų: 1965 m. pagaminta 50,5 cnt. 

mėsos, 1970 m. — 101,6 cnt. 

Stiprėjant ūkio ekonomikai, pakilo gyventojų materialinis ir buitinis gyvenimo lygis, padidėjo 

kolūkio piniginės pajamos, išaugo ir kolūkiečių vidutinis atlyginimas už darbo dieną nuo 

1,84 rub. 1965 m. iki 4,74 rub. 1970 m. 

1970 m. gražiai buvo paminėtas kolūkio dvidešimtmetis. 

Laikotarpis nuo 1971 m. iki 1980 m. mažai tėra aprašytas, tačiau, sprendžiant iš rodiklių 

suvestinės lentelės, visi skaičiai per dešimtį metų pastebimai padidėjo, kolūkio ekonomika 

stiprėjo. 

1981 m. statybose dirbo 14 žmonių. Albertas Kubilynas — socialistinio lenktyniavimo 

nugalėtojas. Antroji ir trečioji vietos atiteko Antanui Vaičiui ir Ignui Rimkui. Geriausi 

mechanizatoriai Juozas Kubilynas, Gintautas Raustys, Stanislovas Demulis, Ignas Elekšis, 

Vytautas Kvasys, Jonas Milieška. Pastarasis vienas pasėjo 300 ha žiemkenčių. Geriausi 

vairuotojai: Algirdas Balys, Juozas Vaitkus, Jonas Končius. Geriausi laukininkystės darbininkai: 

Stanislava Balvočienė, Zita Švažienė, Aldona Beržanskienė. Ūkio bityne sėkmingai darbavosi 

Irena ir Juozas Gerikos. 

1981 m. kolūkis įvykdė beveik visus žemės ūkio produkcijos pardavimo valstybei planus 

(pieno, mėsos, grūdų, šieno, žolės miltų ir medaus). Tik linų parduota pusė numatyto plano. 

142

1981 m. Užlieknėje pastatytas bendrabutis-stovykla „Vasara”, kurioje kiekvieną vasarą gyveno ir 

dirbo Mažeikių 3-iosios vidurinės mokyklos moksleiviai. Ši stovykla buvo viena geriausių tarp 

tokio tipo stovyklų, daug metų patekdavusi į geriausių darbo ir poilsio stovyklų dešimtuką. 

1982 m. geriausių gamybos rezultatų pasiekė Užlieknės fermos kolektyvas. Daugiausia 

primelžė Cecilija Montvydienė (po 4677 kg iš karvės), Adelė Žilinskienė (po 4649 kg), Eugenija 

Šemetienė (po 4637 kg). Kolūkis didžiuojasi pirmos klasės veisline žalųjų ferma, o melžėjos 

apdovanotos vyriausybiniais apdovanojimais: C. Montvydienė — Spalio revoliucijos ir Darbo 

raudonosios vėliavos, E. Šemetienė — Garbės ženklo, A. Žilinskienė — Darbo raudonosios 

vėliavos ordinu. Augustinas Monstvilas — 1982 m. geriausias rajono kombainininkas. 

Už 1983 m. rezultatus ūkio melžėjos gavo apdovanojimus iš Maskvos liaudies ūkio pasiekimų 

parodos. Adelė Žilinskienė buvo apdovanota aukso medaliu, Eugenija Šemetienė pelnė sidabro 

medalį, o Irenai Vaitkuvienei ir Jadvygai Lenkauskienei įteikti bronzos medaliai. Antanas 

Beržinskis 1983 m. tapo geriausiu rajono kombainininku. Jis kombainu SK-5 nuėmė derlių nuo 

616 sutartinių hektarų. Antanas Valtas garsėjo kaip rūpestingas grūdų sandėlio šeimininkas ir 

racionalizatorius. Mechanizatorius Pranas Valantis vienas nurovė 108 ha linų. 

„Kalba kolūkio radijas”, — šie žodžiai nuskambėjo Užlieknės kolūkiečių namuose 1983-jų 

liepą. Vakarinės radijo laidos — tai praėjusios dienos darbų įvertinimas. Vėliau radijas kažkodėl 

nutilo. 

Apie 1983 m. buvo užbaigta perkelti gyventojus iš vienkiemių į Užlieknės gyvenvietę. 

Nebeliko namų be elektros. Medžialenkėje pastatyta 220 vietų veršidė, pradėtas statyti 50 vietų 

vaikų lopšelis-darželis. Kaimo aplinka rūpinosi landšaftininkas Romualdas Misius. Geru žodžiu 

minimi tekintojai Alfonsas Pakamanis ir Antanas Montvydas, kalvis Valerijonas Znuotas, 

elektrikai Petras Liekis ir Jonas Barauskas, statybininkai Ignas Rimkus, Aleksas Šlaustas, 

Zigmas Končius, Antanas Žiulpa. 1984 m. Užlieknės kolūkio valdybos pirmininke išrinkta 

Zinaida Zarankienė. 

Ūkyje yra 2043 ha naudmenų, kurių 1341 ha — ariama žemė. Joje 48,9% sudaro javai. 

Įrengta 60 ha kultūrinių ganyklų. Bendras derlius iš viso 2230,4 t. kolūkio istorijoje toks derlius 

gautas pirmą kartą. Realizuota produkcijos už 1 860 032 rub. ir gauta 296 714 rub. pelno (turi 

būti 30% ). Kolūkyje buvo 300 kiaulių. Parduota valstybei — 308 t. mėsos. 

Iš 1100 respublikos kolūkių Užlieknė pagal pieno išmilžius iš karvės buvo ketvirtoje vietoje. 

Valstybei parduota 1377,9 t., primelžta 1354,3 t. pieno. Dvylika melžėjų primelžė daugiau kaip 

4000 kg pieno iš karvės. Irena Vaitkuvienė primelžė po 5616 kg, Adelė Žilinskienė — 5571 kg, 

Vanda Milieškienė — 5463 kg iš kiekvienos karvės. Irenai Vaitkuvienei už gerus rezultatus buvo 

suteikta galimybė nemokamai pailsėti Čekoslovakijoje. 

1984 m. kolūkyje buvo 263 dirbantieji. Laukininkystėje dirbo 74, gyvulininkystėje — 43 (18 

iš jų I ir II klasės gyvulininkystės meistrai), mechanizacijoje — 49, statybose — 35, remonto 

dirbtuvėse — 6, sargyboje — 8, valgykloje ir vaikų darželyje — 5, valdymo sistemoje — 43 

žmonės. 

Užlieknės kolūkis įvykdė visus vienuoliktojo penkmečio (1981—1985 m.) gamybos bei 

produkcijos pardavimo valstybei planus. Gerai padirbėta ir 1985 m. Sustiprėjo ūkio finansinė 

būklė: gauta 345 tūkstančiai rublių pelno, 82 tūkstančiais sumažėjo trumpalaikių įsiskolinimų 

Valstybiniam bankui, ūkio rentabilumas sudarė 21,2 procento. Visi šie rodikliai geresni nei 

1984 m. Užliekniškiai didžiuojasi dideliais primilžiais. Vidutiniškai iš karvės gauta po 5103 kg 

pieno. Labiausiai pasižymėjo šios melžėjos: Vanda Milieškienė primelžė 5591 kg iš karvės, Irena 

Vaitkuvienė — 5486 kg, Adelė Žilnskienė — 5184 kg. 

Vanda Milieškienė tais metais buvo geriausia rajono melžėja ir tapo rajono 

„Penkiatūkstantininkių klubo” prezidente. Į šį klubą priimtos devynios (iš dvylikos) ūkio 

melžėjos. 

Deja, nemaža rodiklių kėlė nerimą. Palyginus su ankstesniais metais, sumažėjo visi gyvulių 

paros priesvoriai. Prastai prižiūrimos telyčios, iš pirmaveršių gauti primilžiai mažesni nei 230 kg. 

Aukšta produkcijos savikaina. Tik 15 tūkst. rublių tegauta iš daugiamečių žolių sėklininkystės. 

Anksčiau ši tradicinė ūkio šaka duodavusi iki 300 tūkst. rublių pelno. Iš hektaro prikulta po 

24 cnt. grūdų — beveik dešimčia centnerių mažiau negu 1984 m. Ne pelną, bet nuostolius atnešė 

linininkystė. Nepaisant minėtųjų blogybių, nusipelniusių kolūkiečių juostomis buvo padabinti 

143

veteranai Pranciškus Martinkus ir Antanas Valtas. Apdovanojimus gavo ir automašinos 

vairuotojas Vidmantas Maleras, mechanizatoriai Stasys Demulis, Valdemaras Ąžuolas, Algis 

Vaičius ir kiti. 

1985 m. duomenimis kolūkio bendras plotas — 3053 ha ariamos žemės. Užlieknės centrinė 

gyvenvietė yra 40 ha ploto. Gyvenvietėje yra artezinis šulinys, kuris duoda 7,5 m³ vandens per 

valandą. 

Kolūkis turi gyvulių fermas Užlieknės, Medžialenkės ir Lėlaičių kaimuose, kurios yra iš 

dalies mechanizuotos. Medžialenkėje 1983 m. pastatyta 220 vietų veršidė. Fermose auginami 

galvijai ir kiaulės. Karvės vienos veislės — Lietuvos žalosios, kiaulės dviejų veislių — Lietuvos 

baltosios ir Landrasų hibridai. 

Už 300 m. nuo centrinės gyvenvietės yra 3 ha ploto technikos kiemas. Pastatyti septyni 

garažai importinei technikai laikyti. Kolūkyje taip pat yra vaismedžių sodas. 

1986 m. grūdų derlius buvo 1907 t., bulvių 360 t., linų 34 t. Primelžta pieno 1766 t., parduota 

valstybei 1800,4 t., pagaminta mėsos 288 t., parduota valstybei 351,4 t. Įsiskolinimas 

valstybiniam bankui pagal trumpalaikes paskolas — 440 tūkst. rub., pagal ilgalaikes paskolas — 

479 tūkst., bendrosios produkcijos gamyba už 1722 tūkst. rub., bendrosios pajamos — 935 tūkst. 

rub., grynosios pajamos — 426 tūkst., rub., ūkio rentabilumas — 27,314%. 

1986 m. už aplaidumą darbe, specialistų darbo kontrolės neužtikrinimą, piktnaudžiavimą 

kolūkio valdybos pirmininkei Z. Zarankienei pareikštas griežtas papeikimas ir skirta piniginė 

bauda. Nubausti kiti ūkiui vadovavę darbuotojai. Buvo nustatyta nemaža ūkio specialistų darbo 

trūkumų, aplaidumo, netvarkos. Priešingai negu minėtieji žmonės, Vytautas Šakys tais metais 

buvo darbščiausias kolūkio mechanizatorius. 

Iki 1987 m. ūkyje vyriausiu ekonomistu dirbo Zigmas Vilimas, kuris diegė pažangius 

gamybos būdus, kėlė ūkio ekonomiką. 

1986 m. ūkyje įsteigta savanorių gaisrininkų draugija (pirm. Z. Lopetaitienė), tačiau jau 

1987 m. kolūkyje nustatyta rimtų priešgaisrinės apsaugos trūkumų. 

1987 m. kolūkio bendras grūdų derlius buvo 2563 t., bulvių — 250 t., linų — 45 t. 

Įsiskolinimas valstybiniam bankui pagal trumpalaikes paskolas — 758 tūkst. rub., pagal 

ilgalaikes paskolas — 1144 tūkst. rub. Bendrosios produkcijos gamyba — už 1707 tūkst. rub., 

bendrosios pajamos — 842 tūkst. rub., grynosios pajamos — 277 tūkst. rub., ūkio rentabilumas 

— 14%. Primelžta 1774 t. pieno, parduota valstybei — 1811,6 t., pagaminta 323 t. mėsos, 

parduota valstybei — 359,9 t. Ūkio finansinė-ekonominė būklė blogėjo. 

Vidutinė metinė fondų vertė (tūkst. rub.) 1986 1987 

Pagrindinių fondų 4838 5389 

Negamybinių fondų 1280 1280 

Iki 1987 m. kolūkyje buvo pastatyti šiuolaikiniai statiniai gyvulininkystei: 500 vietų kiaulidė, 

412 vietų karvių kompleksas, 200 vietų kiaulių vasaros stovykla, stacionarinė melžimo aikštelė, 

pieno surinkimo punktas. 1987 m. baigta karvidžių komplekso rekonstrukcija, kainavusi daugiau 

kaip vieną milijoną rublių. Čia išplėsta (iki 456 vietų) karvidė, šalia jos — naujas pagalbinių 

patalpų blokas. Senųjų karvidžių vietoje įrengtos veršiavimosi patalpos. Šalia pastatyta penkių 

tūkstančių tonų talpos mechanizuota mėšlidė, valymo įrenginiai ir kiti objektai. Statomi nauji 

gyvenamieji namai ir rekonstruojami seni pastatai. 

Užlieknės kolūkio statybos padalinyje, kuriam vadovauja sumanus inžinierius Stasys Šapas — 

35 statybininkai. Jie sudaro penkias statybos ir remonto brigadas. Stalius Albertas Kubilynas, 

santechnikas Alfonsas Končius — nepakeičiami prie statybų. 

1988 m. kolūkio bendrosios pajamos sudarė 864 tūkst. rub., grynosios pajamos 302 tūkst. 

rub., įsiskolinimas valstybiniam bankui pagal trumpalaikes paskolas — 752 tūkst. rub., pagal 

ilgalaikes paskolas — 1420 tūkst. rub., ūkio rentabilumas siekia — 14,3%. Bendras grūdų 

derlius — 1742 t., bulvių — 168 t., linų sėmenų — 37 t., linų pluošto — 40 t., pašarinių 

šakniavaisių — 1250 t. 

Pelningiausia kolūkiui, kaip ir ankstesniais metais, buvo gyvulininkystė. Vien iš pieno buvo 

gauta 223 tūkst. rub. realizacijos pelno. Iš viso iš gyvulininkystės gauta 367 tūkst. rub. pelno, o iš 

144

augalininkystės — 83 tūkst. rub. nuostolio. Iš viso už produkcijos realizaciją gauta 386 tūkst. 

rub. pelno. Kolūkiui brangiai kainuoja vaikų darželio, butų ūkio, socialinių buitinių objektų 

išlaikymas. Per metus iš vaikų darželio, butų ūkio, pirties gauta 11 tūkst. rub. pajamų, tačiau 

išlaidos sudarė 95 tūkst. rub. Ilgalaikiai kreditai buvo imti statybos ir technikos įsigijimo 

išlaidoms dengti. 

1989 m. kolūkio bendras plotas buvo 3087 ha, žemės ūkio naudmenos — 2062 ha, ariama 

žemė — 1348 ha. 

1989 m. vasario 1 d. visuotiniame ataskaitiniame rinkiminiame kolūkiečių susirinkime 

kolūkio pirmininkė Zinaida Zarankienė Sąjūdžio iniciatyva buvo pašalinta iš kolūkio ir iš 

kolūkio valdybos pirmininkės pareigų. Per penkerius metus Z. Zarankienė visai sužlugdė ūkį. 

Rastas 47 tūkst. rub. trūkumas iš pagalbinių verslų, 86 tūkst. rub. dėl įvairių machinacijų. Ūkio 

įsiskolinimas valstybiniam bankui viršija 2 milijonus 300 tūkstančių rublių: pagal ilgalaikes 

paskolas — 1 mln. 612 tūkst. rub., pagal trumpalaikes paskolas — 733 tūkst. 530 rub. 

Užlieknės kolūkio pirmininku išrinktas Severinas Šemeta, gimęs 1947 m., TSKP narys, baigęs 

Lietuvos žemės ūkio akademiją ir įsigijęs inžinieriaus-mechaniko specialybę. S. Šemeta 

pastaruoju metu dirbo kolūkio pirmininko pavaduotoju politiniam-masiniam darbui. Po metų dėl 

pablogėjusios sveikatos šių pareigų atsisakė. 

1990 m. Užlieknės kolūkio bendras plotas buvo 2993,5 ha, žemės ūkio naudmenos — 

2053,4 ha, ariama žemė — 1429,5 ha, miškai — 570,9 ha. 

Pieno primelžta 1471,7 t., parduota valstybei 1860,9 t. Mėsos parduota 375 t. Už bendrąją 

žemės ūkio produkciją gauta 1828 tūkst. rub.: iš augalininkystės — 583 tūkst. rub., iš 

gyvulininkystės — 1245 tūkst. rub. Parduota 746 t. augalininkystės produkcijos. 

Metai 

Primelžta 

pieno iš 

1 karvės, 

kg. 

Kolūkio rodiklių suvestinė lentelė 

Primelžta 

pieno 

iš viso, 

tonomis 

Pagaminta 

mėsos 

iš viso, 

tonomis 

Iš to 

skaičiaus 

kiaulienos, 

tonomis 

Gauta 

piniginių 

pajamų, 

tūkst. rub. 

Įsigyta 

technikos, 

tūkst. rub. 

1950 1364 87 9,6 1,4 23,4 0,3 

1952 928 62 8,8 1,2 12,7 0,9 

1953 1205 89 138 3,9 14,6 — 

1954 1090 904 7,1 1 33,6 0,5 

1955 990 85,2 14,2 13 28,2 1,7 

1956 1008 105,4 28 8,2 38,5 0,8 

1957 1008 222,7 19,6 11,7 40,7 0,5 

1958 1167 158 47,6 23,6 50,6 14,7 

1959 1979 270 88,3 37,9 88,1 5,3 

1960 1820 304 1,04 43 109 5,5 

1961 1340 253 73,5 29,7 101 0,6 

1962 1060 212 73,1 17,1 96,9 9 

1963 1234 295 85,5 27,5 13,4 10,9 

1964 1618 322 120,8 40,5 175,7 35,1 

1965 2072 412 107,1 46,3 239,4 4,1 

1966 2236 423 116 51 317,3 22 

1967 2742 548 135 72 421,5 29 

1968 2815 563 168 83 517,4 36 

1969 3305 571 183 92 623,5 28 

1970 3608 577 191,2 97 656,017 27 

1971 3194 530 214 89 787,4 42 

1972 3363 612 201 90 774,3 46 

1973 3303 649 173 83 779,3 69 

1974 3348 696 246 66 918,5 59 

1975 3502 830 224 82 1051,1 66 

145

Metai 

Primelžta 

pieno iš 

1 karvės, 

kg. 

Primelžta 

pieno 

iš viso, 

tonomis 

Pagaminta 

mėsos 

iš viso, 

tonomis 

Iš to 

skaičiaus 

kiaulienos, 

tonomis 

Gauta 

piniginių 

pajamų, 

tūkst. rub. 

Įsigyta 

technikos, 

tūkst. rub. 

1976 4034 996 217 — 1180,0 79 

1977 4154 1034 237 — 1228,9 60 

1978 4028 1035 244 — 1211,1 100 

1979 3885 1057 244 — 1222,0 81 

1980 3749 997 228 — 1150,9 77 

1981 3817 1000 217 — 1135,2 140 

1982 4270 ? ? ? ? ? 

1983 4847 ? ? ? 1739,5 ? 

1984 5085 ? ? ? 1860,0 ? 

1985 5103 ? ? ? ? ? 

1986 5026 1766 288 ? 2040 ? 

1987 4615 1774 323 ? 2280 ? 

Grūdinių kultūrų derlingumas 

Metai Cnt/ha 

1950 6 

1951 4,6 

1953 2,8 

1954 2,9 

1955 3,5 

1956 4,1 

1957 5,5 

1958 5,3 

1959 7,6 

1960 5,8 

1961 5,8 

1962 5,6 

1963 5,5 

1964 7,6 

1965 16,2 

1966 17,3 

1967 18,1 

1968 20,7 

1969 19,6 

1970 23 

1971 25,6 

1972 20,6 

1973 16,1 

1974 17,9 

1975 15 

1976 25,1 

1977 30,6 

1978 20,6 

1979 15,1 

1980 12 

1981 10,1 

1984 34 

1985 24 

146

Metai Cnt/ha 

1986 27,5 

1987 38,4 

1988 27,9 

1990 36,8 

1991 32,1 

Kitų kultūrų derlingumas cnt/ha 

1973 1981 1984 1986 1987 1988 

Bulvių ? 101 145 200 202 112 

Linų pluošto 1,8 1,5 ? 4,2 5,4 ? 

Kolūkio gyvulių skaičius 

1966/70 1980 1981 1986 1987 1990 1991 

Galvijų 270 832 900 1168 1260 1283 1296 

Kiaulių ? ? ? 435 514 469 208 

Kolūkio technikos skaičius 

1965 1970 1981 1982 1983 1985 1986 1987 

Kombainų 2 7 8 10 9 11 ? ? 

Traktorių 8 16 26 30 28 36 29 38 

Automašinų 4 8 ? 12 ? 23 15 14 

Po nepriklausomybės atkūrimo 

Užliekniškiai žemės ūkio reformas pradėjo dar kolūkiečiais besivadindami. O naujovių 

iniciatorius buvo jaunas ūkio agronomas V. Radvilas. 

Užlieknės kolūkyje susibūrė du žemės ūkio kultūrų auginimo kooperatyvai. Bent taip juos 

vadina patys žmonės. Stambesnysis — Domo Kesmino vadovaujamas, išsinuomavo 180 ha 

žemės. Kitas, susikūręs dar anksčiau V. Radvilo iniciatyva (tuomet dar vyr. agronomo), 

išsinuomavo 90 ha žemės. 

Geru derliumi pradžiugino jų auginamos kultūros. D. Kesmino kooperatyvas prikūlė po 40,5 

centnerių miežių iš hektaro. Tokio derlingumo nėra buvę kolūkio istorijoje. Panašiai derėjo ir 

V. Radvilos kooperatyvo miežiai, o kviečių jis prikūlęs per 50 centnerių iš hektaro. Gausus buvo 

ir vasarinio rapso derlius. 

1991m. kolūkiečių visuotiniame ataskaitiniame susirinkime kolūkio pirmininku išrinktas vyr. 

agronomas Virginijus Radvilas (dabar „Ingman Vega” prezidentas). 

1991m. bendras kolūkio plotas buvo 2989,5 ha, žemės ūkio naudmenos — 1505,9 ha, ariama 

žemė — 1472,5 ha, miškai — 559 ha. Pagrindinių priemonių ūkyje buvo už 16 238 tūkst. rublių. 

Gauta 4244 tūkst. rub. pelno: 8319 tūkst. rub. įplaukų, 4075 tūkst. rub. išlaidų. Pagaminta 

produkcijos už 4690 tūkst. rub. Valstybei parduota 287,2 t. mėsos, 1326,3 t. pieno. Kolūkyje jau 

buvo keturi augalininkystės kooperatyvai, septyni ūkininkai. Stipriausi ūkininkai — Irena ir 

Juozas Gerikos, kiti — tik pradedantys. 

1991-ieji metai laikomi oficialia kolūkio iširimo data. 

1992 m. Užlieknėje išsijuosę dirba matininkai. Atmatuojama žemė norintiems savarankiškai 

ūkininkauti. Tarp pretendentų labai daug nematytų, iš kitur atvykusių. „Tikriausiai, buvusių 

žemės savininkų vaikaičiai”, — spėliojo užliekniškiai. 

Pamažu kolūkio turtas buvo privatizuotas. Vieni ūkininkai pradėjo ūkininkauti savarankiškai, 

kiti ėmė burtis į ūkininkų bendrijas. Tokios bendrijos susidarė keturios: D. Kesmino ir 

V. Žalkausko vadovaujamos augino žemės ūkio kultūras, A. Montvydo — teikė technines 

paslaugas, B. Čirvinsko — teikė grudų sandėliavimo paslaugas. Per dešimtį metų visos 

bendrovės iširo. Ilgiausiai išsilaikė B. Čirvinsko vadovaujamas kolektyvas. 

1999 m. Telšių apskrities viršininko administracijos įsakymu patvirtintas Užlieknės 

kadastrinis vietovės žemės reformos projektas. Patvirtinus projektą, toliau buvo tikslinama, 

147

matuojama žemė, sudaromos bylos nuosavybei atstatyti. Tokiu būdu Užlieknės ūkininkai turi 

visus reikalingus dokumentus, įrodančius, kad žemė — jų nuosavybė. 

Griūvant kolūkiui ir ardantis bendrovėms būta daug nesutarimų, vaidų, pykčio, ypač dalijantis 

turtą. Panašiai atsitiko ir matuojant žemę savininkams. Žemės dalybos sukiršino daugelį 

kaimynų, giminaičius pavertė priešais. Laimingi išlipę iš šios balos sausi. Šiandien užliekniškiai 

verčiasi kaip kas išmano: kas ūkininkauja, kas dirba valdišką darbą ar uždarbiauja, o kas girtauja. 

Žinios apie kolūkius, surinktos remiantis kolūkių istorinėmis pažymomis / Pateikė Arūnas 

Dilbitis 2005 metais. — Tekste: 

„Svirkančių” kolūkis 

1949 metais Mažeikių apskrities Svirkančių apylinkėje buvo įsteigtas kolūkis „Žalgiris”. 

Centras Kegrių kaimas. 

1950 metais buvo įsteigtas Akmenės rajonas ir kolūkis priskirtas Akmenės rajonui. 

1963—1964 metais likvidavus Akmenės rajoną, kolūkis „Žalgiris” Mažeikių rajono 

Svirkančių apylinkėje. 

1963 metais pakeistas kolūkio „Žalgiris” pavadinimas. Kolūkis pavadintas „Svirkančiai”. 

Nuo 1964 metų kolūkis Viekšnių apylinkės Kegrių kaime. 

Kolūkio 1949—1955 metų dokumentai neišsaugoti. 

„Vienybės” kolūkis 

1948 m. lapkričio mėn. 10 d. Akmenės rajono Viekšnių apylinkės Sovaičių kaimo smulkūs 

valstiečiai sukūrė kolūkį „Vienybė”. Kolūkis turėjo amžinam naudojimui 662,42 ha žemės. Iš 

kurios ariamos 418 [dokumentuose skaičius parašytas neaiškiai: 410, 413 ar 418] ha. Kiemų — 

47, kolūkio narių — 31 [dokumentuose skaičius parašytas neaiškiai: 31 ar 81]. 

1950 m. rugpjūčio mėn. 20 d. prie kolūkio prijungtas kolūkis „Galybė”. Sustambintas kolūkis 

pavadintas „Vienybė”. Kolūkyje Sovaičių, Ašvėnų ir Meižių kaimai. Žemės iš viso 1262,46 ha, 

iš kurios ariamos — 834,71 [dokumentuose skaičius parašytas neaiškiai: 834,71 ar 334,71] ha. 

Kiemų — 141, kolūkio narių — 459. 

1952 metais prie kolūkio prijungtas kolūkis „Švyturys”. Kolūkyje Sovaičių, Ašvėnų, Meižių, 

Rekečių kaimai ir dalis Marškonės kaimo. Žemės iš viso 1908,74 ha, iš kurios ariamos — 

1317,35 ha. Kiemų — 196, kolūkio narių — 599. 

1957 metais kolūkis neteko Ašvėnų ir Meižių kaimų. „Vienybės” kolūkyje liko Sovaičių, 

Rekečių kaimai ir dalis Marškonės kaimo. Žemės iš viso — 954 ha, iš kurios ariamos — 401 ha. 

Kiemų — 64, kolūkio narių — 122. 

1960 metais kolūkis „Vienybė” prijungtas prie kolūkio „Viekšniai”. 

Kolūkio 1948—1960 metų dokumentai išliko ne visi. 

„Raudonosios vėliavos” kolūkis 

1949 metų sausio mėnesį Mažeikių apskrities Palnosų apylinkės Daubiškių kaime buvo 

įsteigtas kolūkis „Raudonoji vėliava”. 

1964 metų sausio 29 d. prie kolūkio prijungtas kolūkis „Ašvėnai”. 

Kolūkis „Virvytė” 

Akmenės rajono Gudų apylinkės kolūkis „Virvytė” įsteigtas 1949 metais Mažeikių apskrities 

Viekšnių valsčiaus Gudų apylinkėje. Kolūkį aptarnavo Tirkšlių MTS mechanizatoriai. Kolūkis 

turėjo 740,88 ha žemės, iš jos ariamos — 564,41 ha. Kolūkyje buvo 68 kolūkiečių kiemai ir 116 

kolūkiečių. 

1952 m. kolūkis prijungtas prie Julės Žemaitės vardo kolūkio. 

Plonis Vladas. Dargužiškių kaimas. — 2006. — Liep. 13. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Mano kaap tievs? — Plonis Vincas. Kor upelė Triemiesiedis ein, pryš Mačių Juoną, anuo 

pusie kor. Dargužiškee vadinas. Mūsų ketursdešimt hektarų bovo žemės, a Mačiaus 

pėnksdešims. Bovo pas Pranauskį tada tik pirmuoji ta pradžiuos muokykla, čia pri Kapienų posės 

148

einont. Ka mus į Sibirą išvežė, ta bovo i pas mumis ta muokykla. Paskou mūso tuo klietį 

nugriuovė, internatą padarė, bovo pas Indriošką jau ta muokykla. 

Keree gyveno. Ketursdešim irgi, daug žemės bovo. Do vaikelee bovo. Ana našlie, kaap tėn 

bovo... Ana turiejo daug žemės, somdė vaikius. Dėl žemės tik ir išvežė. Ir anuos, i mumis, i 

Mačių. I padarė mažą kuolūkį. Vuo kuokėj tėn kuolūkee. Stribą kuokį padarė pirmininku. Kėtą 

— brigadnyku. Nieko anėi irgi negavo. Po du šimt gramų į darbadienį. Paskou sujungė į didėsnį 

pri Kapienų. Jug tada Tučee, „Artuojielis” i dar ontras bovo, a do, a trys tokėj atskėraa. 

Mamos bruolee bovo daa, Glodenee bovo tėn, vuo, už Kerienės netuolėi tėn. Ir anėi turiejo 

trisdešims, a daugiau, žemės. Tėn netuolėj daa gyveno tas Liemžis. O už Kerienės tuoliau 

Zigmonto Gluodenio bovo tuoks kaap zomats anuo rubežius padaryts. 

149

7.3. PRAMONĖ. VERSLAS. AMATAI 

Šiaulių ukės paroda // Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1911. — Nr. 37. — Rugs. 13 (26). 

— P. 583. — Tekste: „Rugsėjo 3, 4 ir 5 dienomis Šiauliuose įvyko ukės paroda, surengta Šiaulių 

ukės draugijos. [...]. Viekšnių vartotojų draugija išstatė mašina namie austas žekes. Žekės austos 

iš musų linų, labai dailios ir nesvietiškai pigios. Puikių žekių pora 25 kap. Kaip matant visas tuoj 

ir išpirko. [...]. [Pasirašė:] Parodos lankytojas.” 

Viekšnių skyrius // Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjungos 

kalendorius-adresų knyga 1933 metams. — Kaunas. — 1933. — P. 91. — Tekste: 

„Viekšnių sk. įsteigtas 1932 X. 23 d. Nors šis miestelis ir nedidelis, tačiau lietuvių 

verslovininkų čia apsčiai esama. Skyrių suorganizuoti padėjo vietos inteligentai. Su ypatingu 

malonumu čia tenka pažymėti, kad net steigiamąjį susirinkimą atidarė ir gražiai susirinkusius 

pasveikino gerbiamas vidurinės mokyklos direktorius p. J. Sliesoraitis. Skyriaus valdyba 

sudaryta iš šių asmenų: A. Spingis — pirmininkas, J. Sliesoraitis — iždininkas ir J. Gelžinis — 

sekretorius. Skyrius, kad ir jaunas, bet jau nemaža yra nuveikęs. Ypač uoliai platinamas 

„Verslas” ir varoma propaganda organizacijos reikalu.” Yra valdybos narių nuotrauka. 

Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjungos kalendorius-adresų knyga 1933 

metams. — Kaunas. — 1933. — P. 148—149. — Tekste: 

Avalynės dirbtuvės: Baranauskas Juozas — Bažnyčios g., Vaseris Martynas — Malūno g. 7. 

Betono dirbtuvės: Rimkus Arūnas — Ligikių km. Įvairių rūšių cemento, plytų, šulinių ir tiltų 

gamyba. Elektrotechnikai: Lipnickis Juozas. Foto — keramikos dirbtuvės: Kinčinas Jonas — 

Stoties g. 22. Laikrodininkai: Pocius Simas — Mažeikių g. 84. Odų dirbtuvės: Brikas Jonas — 

Papilės g. Pakinktų dirbtuvės: Ružauskas Simas — Bažnyčios aikštė 19. Puodų dirbtuvės: 

Geležinis Juozas — Vytauto g. 29, Urvikis T. ir Spingis A. — Puodų g. 3. Saldainių fabrikai: 

„Kaimas” — savininkas Jonas Valiulis — Vytauto g. 36, tel. 41. Grietininiai saldainiai. Stalių 

dirbtuvės: Kaminskas Stasys — Akmenės g., Virkutis Jonas — Stoties g. 26. Dailidė, 

statybininkas. Vilnų karšyklos: Bružas Adomas — Bažnyčios g. 7. 

Šalčius P. Kooperacija Lietuvoje: Bendra apžvalga ligi 1937 m. — Kaunas, 1937. — P. 29. — 

Tekste: Kooperatinė pieninė Viekšniuose. 

Tamošaitis A. Žemaitijos namų darbo audiniai, jų menas ir darbščios audėjos // Amatininkas. 

— Kaunas, 1937. — Nr. 13/14. — P. 195—196. — Tekste: Viekšniškės audėjos p. Jonkaitė ir p. 

Liaugminaitė. 

Kenstavičius Ant[anas]. Viekšniai seniau ir dabar // Verslas: Savaitinis lietuvių 

prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — 

Liep. 16. — VI metai. — P. 2. — Tekste: 

Apie Antaną Spingį: „Jis, kitų Amerikoj gyvenančių viekšniškių padedamas, įsteigė pirmą 

visam apskrity viešą biblioteką — skaityklą.” [...]. „Lietuviams versluose pirmus ledus pralaužė 

Vilčikauskai, Urvikiai, Pundzius, Lungiai, Sakalauskai ir kt. Savo laiku buvo pagarsėjusi ne tik 

apylinkėje, bet ir visoje Lietuvoje kooperatinė vartotojų b-vė „Ąžuolas”, kuri kaip ir daugis mūsų 

kooperatyvų trukšmingai bankrutavo, įtraukdama į bėdą daugel žmonių. [...]. Galima tvirtinti, 

kad molio gaminių — indų gamyba Lietuvoje prasidėjo ir paplito tik iš Viekšnių. Tos rūšies 

dirbtuvių Viekšniuose priskaitoma 6. [...]. Viekšniuose yra keletas lentpiūvių, iš jų pažymėtinos 

Norkaus ir Požerskio. A. Bružo ir sūnų vadovaujama vilnų karšykla ir verpykla turi išsidirbusi 

savo vardą. [...]. Savo laiku vietos pramon. J. Brika buvo pradėjęs statyti elektros stotį, bet 

kažkas jam sukliudė darbui įpusėjus. [...]. Dar tik laimė, kad pastaraisiais metais tapo nutiestas 

tarp stoties ir miestelio plentas. [...]. Viekšnių apylinkės tiesiog pasakiškos, miškai, upės, gražūs 

vaizdai. Vargu bau Lietuvoje rasis kur gražesnių vietų.” 

150

Spingis Antanas. Viekšnių „Verslo” n-rį išleidžiant // Verslas. — 1937. — Nr. 29—30 (283— 

284). — Liep. 16. — Tekste: 

„Skyrius Viekšniuose įsteigtas 1932 m. spalių mėn. 23 d. Skyriaus steigimo mintis man kilo 

tuoj grįžus iš Amerikos ir pradėjus kitur lietuviams verslininkams organizuotis. Pasikalbėjęs su 

vietos tuometiniu vidurinės mokyklos direkt. p. J. Sliesoraičiu ir kit., gavau padrąsinimo ir 

ėmiaus darbo. Į steigiamąjį susirinkimą atėjo per 40 įvairių profesijų verslininkų bei svečių. 

Susirinkimą atidarė p. Sliesoraitis. [...]. Susirinkime prisirašė 30 narių, liko įsteigtas skyrius ir 

išrinkta valdyba, kuri pareigomis pasiskirstė taip: Pirmininku A. Spingis, iždininku J. Sliesoraitis 

ir sekretoriumi J. Geležinis. [...]. Šiuo metu Viekšniuose lietuviams jau priklauso: kolonialių 

prekių krautuvių — 11, manufaktūros krautuvių — 2, kepyklų — 4, molinių indų d-vių — 4, 

lentpiūvių — 2 ir visi esami restoranai perėjo į lietuvių rankas. Be to, kaimuose apie 15 įvairių 

krautuvių ir miestely įvairių smulkių dirbtuvėlių ir didelis skaičius amatininkų. [...]. Taip pat buv. 

valsčiaus viršaičiui E. Gyliui, kuris miestelio gyvent. buvo susilaukęs simpatijos, tenka priskirti 

nemažos reikšmės. Jo buvimo metu aptvarkytas Viekšnių miestelis, išgrįstos baluojančios gatvės, 

aptvarkyti šalygatviai, tvoros, sutvarkytos iškabos ir kit. P[onas] N. Daleckas, vietos policijos 

viršininkas, savo simpatija lietuviams verslininkams tikrai vertas viešos padėkos. [...]. Kuriantis 

nepriklausomai Lietuvai, davė apie 100 savanorių kūrėjų. Pirmąjį būrį savanorių iš 70 žmonių į 

Telšių komendantūrą 1919 m. balandžio mėn. 8 d. išlydėjo dabartinis šaulių būrio vadas, atsargos 

viršila Kazys Pocius.” Autorius mini karininkus Gaudėšį, Mačių, Vaičių, Kugrį. 

Adomas Bružas. Viekšniai, Putvinskio gatvė 8 ns. Motorinė vilnų karšykla ir verpykla. 

Įmonė įsteigta 1892 m. darbas atliekamas greitai, sąžiningai ir pigiai // Verslas: Savaitinis 

lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283— 

284). — Liep. 16. — VI metai. — P. 6. — [Reklaminis skelbimas]. 

Karolis Ceizaris. Viekšniai, Puodininkų g-vė 5 ns. Šaltkalvio dirbtuvė. Taiso: įvairių mašinų 

motorus, garo katilus, atlieka visus geležies gręžimo ir tekinimo darbus ir kt. Darbą atlieka greit, 

gerai ir pigiai // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis. 

— 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI metai. — P. 6. — [Reklaminis 

skelbimas]. 

Stepas Dainius. Viekšniai, Vytauto g-vė 27 ns. Vyrų, civilių ir kariškų rūbų siuvėjas // 

Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — 

Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI metai. — P. 6. — [Reklaminis skelbimas]. 

Raimondas Kaktys. Viekšniai, Mažeikių g. 33 ns. Kalvis ir paminklų tvorelių bei geležinių 

tvorų meisteris // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų 

laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI metai. — P. 6. — [Reklaminis 

skelbimas]. 

Jonas Kinčinas. Viekšniai, Dariaus-Girėno g. Senas, prityręs laikrodininkas ir fotografas // 



E. Liniovas. Viekšniai, Mažeikių gatvė. Akmens paminklų dirbtuvė. Mokėsi meisterio amato 

ir dirbo užsieny. Darbas gražus, kainos pigios. Didelis pasirinkimas įvairių paminklų // Verslas: 

Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 

(283—284). — Liep. 16. — VI metai. — P. 6. — [Reklaminis skelbimas]. 

Pranė Lungienė. Viekšniai, Dariaus-Girėno 9. Vyrų, moterų rūbų ir kojinių mezgėja // 



151

Pranas Mauragas. Viekšniai, Turgaus 17. Kirpimo salonas // Verslas: Savaitinis lietuvių 


Liep. 16. — VI metai. — P. 6. — [Reklaminis skelbimas]. 

Juozas Mažukna. Restoranas „ŪKININKAS”. Viekšniai, Turgaus gatvė 11 ns. Įvairūs 

užkandžiai, pasirinkimas geriausių vietinių gėrimų, geras ir greitas patarnavimas. Radio muzika 

// Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — 


Pranas Munius. Restoranas „RAMBYNAS”. Viekšniai, Tirkšlių g-vė 3 ns. // Verslas: 



Feliksas Norkus. Viekšniai, Dariaus-Girėno g-vė 23. Moderniška lentpiūvė. atliekami įvairūs 

piovimai, obliavimai, špuntavimai, stogams lentelių gamyba ir kt. Darbas atliekamas gerai, 

skubiai ir pigiai. Prašome įsitikinti // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir 

amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI metai. — P. 6. — 

[Reklaminis skelbimas]. 

Pirmoji Žemaičių saldainių dirbtuvė „KAIMAS”, įsteigta 1928 metais. Gamina įvairių 

rūšių aukštos kokybės grietinės saldainius. Savininkas Jonas Valiulis. Viekšniai, Vytauto g. 40 nr. 

Kainos pigios, užsakymai pildomi greitai // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, 

pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI 

metai. — P. 6. — [Reklaminis skelbimas]. 

Aug. Pundziaus karstų dirbtuvė. Viekšniai, Vytauto g-vė, įėjimas iš Dargio kiemo // 



Afemijos Rimkienės kirpykla. Darbas atliekamas gerai, higieniškai ir švariai. Viekšniai, 

Dariaus Girėno g-vė 9 ns. // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir 



Domas Stonkus. Viekšniai, Biržų g-vė 5. Kalvis, baigęs arklių kaustymo kursus // Verslas: 



Ignas Šeputis. Viekšniai, Akmenės g-vė 3 ns. Restoranas. Veikia nuo 1911 m. // Verslas: 



Klemas Taujenis. Viekšniai, Bažnyčios 8. Kepykla ir arbatinė. Prityręs ir geras kepėjas. 

Skyrius: Akmenės g. 10 ns. // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir 



Pranas Vaikasas. Viekšniai, Turgaus aikštė. Mėsinė. Senas ir prityręs mėsininkas. Gaunami 

kumpiai, dešros ir kit. // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų 


skelbimas]. 

Petras Vėžauskas. Viekšniai, Turgaus g-vė 17 ns. Restoranas. Įvairūs užkandžiai ir 

Br. Šadauskų alus // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų 


skelbimas]. 

152

Juozas Vilčikauskis. Viekšniai, Turgaus g-vė 17. Kepykla ir arbatinė // Verslas: Savaitinis 



Ponui Viekšnių valsčiaus Viršaičiui. Juozo Aleksandravičiaus, gyv. Viekšniuose, Turgaus 

aikštė 36 ns. PRAŠYMAS. — 1937 07 29. — Tekste: 

„Mano kaimynas Orelis RIBAS, Viekšniuose, Ugniagesių g-vėj 3 ns. savo laiku įrengė odų 

dirbtuvėlę, kurioje išdirbdavo avikailius. Po kiek laiko odų dirbtuvėlę perėmė jo sūnus Notelis 

RIBAS ir pradėjo išdirbinėti platesniu mastu ir odas. Tokios dirbtuvės įrengimas veik miesto 

centre, prie apgyventų vietovių yra nepageidaujamas dėl sekančių priežasčių: 

Kaimyniniai su odų dirbtuve man priklauso: Turgaus aikštėje 36 ns. gyvenamas namas, kur 

patsai gyvenu ir laikau vaistinę, Ugniagesių gatvėje gyvenamas namas (nr. 5), kurio butus 

išnuomoju nuomininkams ir kuris, namas randasi vos apie 6 mtr. nuo odų d-vės, ir Ugniagesių 

g-vėje 9 ns. žemės sklypas, ant kurio negaliu statyti namą, nes yra netoli dirbtuvės ir iš kurios 

gaunasi suterštas oras. Dėl šios kaimynystės aš ir mano gyventojai, o taipogi ir apylinkės 

gyventojai yra priversti naudotis suterštu oru. Mano, kaipo vaistininko profesija reikalauja būti 

arti namų, prie vaistinės ir todėl aš negaliu pasinaudoti tyru oru, nes vaistinėje oras užterštas 

vaistais, o atidarius langą arba išėjus sodnan gaunamas užterštas oras iš minėtos dirbtuvės. Be to, 

dėl gyvenamo namo, esančio Ugniagesių g-vėj vos 6 mtr. atstume nuo d-vės aš turiu ir 

medžiaginių nuostolių, nes tame name nenori gyventi kiek daugiau pasiturį žmonės ir todėl 

numušęs buto nuomos mokestį išnuomavau neturtingiems žmonėms, kurie dėl neturtingumo 

gaudami pigia kaina butą nuomon kenčia d-ve teršiamą orą ir jame gyvena. Tame name gyvena 

Stančiko, Bortelio ir Praspaliausko šeimos su mažamečiais vaikais, kurie būdami brendimo 

metuose verčiami naudotis užterštu oru, kas be abejo kenkia jų sveikatai. 

Notelis RIBAS neprisilaiko net paprasčiausios švaros taisyklių, būtent: a) užterštą dirbtuvėje 

ir dvokiantį vandenį leisdavo į mano žemę, tik man supylus pylimą pavyko tą vandenį pakreipti 

kita tekme nuo savo žemės, tačiau už pylimo sienų, jo pusėje vanduo kiek užsilaiko ir kita dalis 

nuteka tiesiog į Ugniagesių gatvę, kurią žmonės naudoja praėjimui prie savo namų ir į 

visuomenės pirtį; b) odų gabalus ir kitas atmatas sumeta į atidengtą dėžę, kur vykstąs puvimo 

procesas sudaro nepakenčiamą dvokimą, užlaiko spiečius mūselių, kurios aplanko mane, mano 

nuomininkus ir kitus apylinkės kaimynus, kurių tarpe Klafas, gyv. Ugniagesių g-vė N. 8. laiko 

mėsinę, ir c) odas ir kailius džiovina lauke, kieme ir jei džiovina dirbtuvėje ant viršaus, tai 

atidaro langus ir duris iš kur suterštas oras vėju plačiai išnešamas po apylinkę. 

„Gyvulinių žalių produktų sandėliams ir perdirbimo įmonėms veterinarijos sanitarijos 

priežiūros taisyklėse” (Vyr. žin. 539 ns. eil. 3751) nustatyta, kad tokios dirbtuvės turi būti 

pastatytos nuošaliose neapgyventose vietose ir esamos apgyventose — perkeltos kitur. Notelio 

RIBO odų dirbtuvė neatbūtinai keltina kitur, nes jos negalima suremontuoti ir įrengti taip, kad 

būtų pašalinti visi trūkumai ir apsaugotų mane ir mano kaimynus nuo teršiamo oro. 

Pranešdamas Tamstai apie aukščiau pasakytą, prašau neatsakyti šį mano prašymą priimti 

domėn ir daryti žygių, kad Notelio RIBO odų dirbtuvė būtų uždaryta ir perkelta kiton, 

nuošalesnėn ir neapgyventon vieton. Paskutiniu laiku Notelis RIBAS be leidimo ir plano pradėjo 

savo dirbtuvę „tvarkyti” ir plėsti. Perkeliant dirbtuvę kitur sutinku materialiai padėti. 1937 m. 

liepos mėn. 29 d.” 

Audimo staklės: Nuotrauka ir tekstas // Amatininkas. — Kaunas, 1937. — Rugs. 15. — 

Nr. 17 (159). — P. 233. — Tekste: „Čia matome mechanines audimo stakles, kurias pas mus 

gamina Viekšnių miestelio stalius K. Prišmontas. Jo darbas žinomas visoje Lietuvoje.” 



Deklaracija apie pajamas vežiko, esančio Viekšniuose, Mažeikių g-vė Nr. 26. Už laiką nuo 

1941 m. sausio mėn. 1 d. ligi 1941 m. birželio mėn. 1 d. Pavardė: Šiši. Vardas: Govša. Tėvo 

vardas: Šajas. Gimimo metai: 1900. Gauta brutto pajamų: 1300 rb. Gauta brutto pajamų iš namo 

153

iki š. m. kovo mėn. nacionalizacijos: 60 rb. Viso pajamų: 1360 rb. Padaryta išlaidų, susijusių su 

pajamomis: 1200 rb. Grynos pajamos: 160 rb. Mokėtojo parašas [...]. 1941 m. birželio mėn. 14 d. 

// Iš Viekšnių valsčiaus savivaldybės dokumentų, rastų 2000 metų sausio mėnesį ardant 

savivaldybei priklausiusį namą J. Basanavičiaus gatvėje (Nr. 3). — Pateikė: Antanas Sidabras. 


1941 m. sausio mėn. 1 d. ligi 1941 m. birželio mėn. 1 d. Pavardė: Vigoderis. Vardas: Hiršas. 

Tėvo vardas: Mauša. Gimimo metai: 1912. Gauta brutto pajamų: 1300 rb. Viso pajamų: 1300 rb. 

Padaryta išlaidų, susijusių su pajamomis: 1200 rb. Grynos pajamos: 100 rb. Mokėtojo parašas 

[...]. 1941 m. birželio mėn. 14 d. // Iš Viekšnių valsčiaus savivaldybės dokumentų, rastų 2000 

metų sausio mėnesį ardant savivaldybei priklausiusį namą J. Basanavičiaus gatvėje (Nr. 3). — 

Pateikė: Antanas Sidabras. 

Trys Prano Požerskio deklaracijos apie pajamas, rašytos 1941-06-15. — Tekste: 

Deklaracija apie pajamas iš lentpiūvės, esančios Viekšnių mieste Laižuvos g. 12. Už laiką nuo 

1941 m. sausio mėn. 1 d. ligi 1941 m. birželio mėn. 1 d. Pavardė: Požerskis. Vardas: Pranas. 

Tėvo vardas: Stasys. Gimimo metai: 1879 m. Nuo 1941 m. sausio 1 d. iki gegužės 15 dienos 

buvo pajamų 520 rb. Nuo gegužės 15 d. lentpiūvė nacionalizuota. Viso pajamų: 520 rb. 

Darbininkams išleista: 1200 rb. Darbininkai išlaikyti ūkio darbais. Mašinų remontui ir tepalams: 

200 rb. Viso išlaidų: 1400 rb. Išlaidų pasidarė daugiau, todėl [...] darbo nebebuvo, o darbininkus 

reikėjo išlaikyti ūkio darbais. [...]. 

Deklaracija apie pajamas iš namo, esančio Laižuvos g. Nr. 12: Namą apgyvenome patys, todėl 

pajamų jokių nebuvo. [...]. 

Deklaracija apie pajamas iš namo, esančio Viekšniuose Dariaus ir Girėno g. Nr. 38: 

Nuomininkas Joniuškis mokėjo į mėnesį 6 rb. Švažas mokėjo į mėnesį 6 rb. Ir Barvidienė, kuri 

nuomos nemokėjo. Nuo kovo mėn. 1 dienos namas nacionalizuotas. Per du mėnesius pajamų 

buvo: 24 rb. // Iš Viekšnių valsčiaus savivaldybės dokumentų, rastų 2000 metų sausio mėnesį 

ardant savivaldybei priklausiusį namą J. Basanavičiaus gatvėje (Nr. 3). — Pateikė: Antanas 

Sidabras. 

Inž. M. Pavyzdingai atstatoma įmonė Sontekliuose: [Vandens malūnas] // Mažeikių tiesa 

(LKP(b) Mažeikių apkomo ir apskr. vykd. k-to organas). — 1945. — Spal. 8. — Nr. 37. — 

Tekste: 

„Pavasarį, lankantis Sonteklių malūne, gavosi liūdnas vaizdas. Reikėjo tik laukti diena po 

dienos visiško malūno sugriuvimo. Tokio didelio pajėgumo malūne vos sukosi tik vienos 

girnelės, sumaldamos į parą tik 350 kg., transmisijos ašis sukalta su blėka, judėjo tratėdama, o 

turbina dirbo kaip jai patiko, tabaluodama į visas puses. Trobesiai buvo dangumi kloti ir ant šono 

pakrypę ruošėsi sugriūti. [...]. Paskyrus nauju vedėju drg. Damulį, reikalai smarkiu tempu 

pradėjo taisytis. [...]. Pirmiausia sutvarkė turbiną, taisyklingai sumontuodamas kaušus, ilgai 

ieškojęs, surado vienoj sugriautoj įmonėj tinkamą transmisijos ašį, atgabeno į malūną. [...]. 

Buvęs vedėjas Klevinis nesugebėjo apsaugoti malūno dinamos ir leido išvežti, o drg. Damulis 

surado kitą dinamą, pats ją įrengė ir įmonė dabar turi šviesą, tuo galėdama dirbti ištisą parą. Visai 

sudilusioms girnoms surado reikalingos medžiagos ir greitu laiku bus apliedintos naujos girnos. 

[...]. Ten pat malūne yra zeimeris ir skiedrom drožti mašina. [...]. Sonteklių malūnas aptarnauja 

Vegerių, Akmenės, Laižuvos ir Viekšnių valsčių didelę apylinkę.” 

Ercupas A. Ir durpyne verda darbas // Pergalės vėliava. — 1960. — Rugpj. 17. — Tekste: 

„Viekšnių” kolūkio durpynas [Burokės pelkėje, Burokiškėje]. Pirma darbo vasara. Presą 

pagamino Juozas Baltutis. 

Plastininas M. Viekšniai šiandien // Vienybė. — 1965. — Rugpj. 24. 

154

Vaidotas K. Viekšnių kontrastai // Vienybė. — 1965. — Spal. 5. — Tekste: Buitinis 

aptarnavimas. Batsiuviai Juozas, Stasys, Benas Kukštai, Pranas Stančius, Augustinas Glodenis. 

Siuvėjai. 

Urbienė Amelija. Puodininkai Viekšniuose 1969 metais // Urbienė Amelija. Etnografiniai 

aprašai: Aplankas Nr. 1// VVB, VM. — P. 31. — Tekste: Puodų dirbtuvės: Gordono salėje ir Šij 

Michel („Šikio”) Vytauto gatvėje. Puodininkai: Mockus Romualdas, Mockus Stasys, Pakalniškis 

Jokūbas, Pukinskis Leonas, Šliažas Aloyzas („Lizis”), Vilimas, Vilimienė. Glazūravimo meistrai: 

Giedraitė Juzė (dekoruotoja), Ramanauskaitė-Šliožienė, Skerstonaitė. Degikai: Balvočius, Ūdra, 

Vainauskienė. 

I. Viekšnių miestelio amatininkai ir verslininkai / Žinias surinko 1969 ir 1972 metais 

Amelija Urbienė iš Viekšnių miestelio gyventojų: 1. Alsaitės-Blažienės, apie 55 m. 2. Balsienės- 

Švažaitės Emilijos, apie 70 m. 3. Erlickio Jono, gim. 1896 m. 4. Erlickienės Pranės, apie 80 m. 

5. Lengvenienės Stasės, gim. 1915 m. 6. Lengvenio Vinco, gim. 1907 m. 7. Praspaliauskienės 

Emilijos, gim. 1910 m. 8. Praspaliauskio Juozo, gim. 1904 m. // Urbienė Amelija. 

ETNOGRAFINIAI APRAŠAI. Aplankas Nr. 1 // Aplankas yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių 

muziejuje. — Tekste: 

Miestelio planas. Viekšnių miestelio amatininkai ir verslininkai. Viekšnių miestelio 

amatininkai. Viekšnių miestelio verslininkai. Prekybininkai. Supirkinėtojai. 

Bagamazninkai. Alinės. Arbatinės. Traktieriai. Viešbučiai. „Bardakas”. Įmonės, gamyklos, 

dirbtuvės. Įvairūs verslai. Kas dar buvo Viekšnių miestelyje. 1969 metais puodininkai 

Viekšniuose. 

I. Viekšnių miestelio amatininkai ir verslininkai 

Viekšniai — Žemaitijos miestelis Akmenės rajone, pusiaukelėje tarp Mažeikių ir Sen. 

Akmenės (iki Mažeikių 16 km, iki Sen. Akmenės 15 km). Pro pat miestelį teka Venta. Iki 

geležinkelio stoties 3 km. 

Viekšniai iš seno garsūs savo puodais. Kada ir kas pirmasis pradėjo dirbti puodus, niekas 

nežino ir neatsimena. Miestelyje visada yra buvę ir dabar tebėra aibės amatininkų ir visokių 

visokiausių verslininkų. Viekšnių žemaitis — išradingas ir verslus kaip žydas, sumanus ir 

apsukrus kaip čigonas: moka kapeiką iš nieko išsunkti. Pvz. po 1914 metų karo miestelio šiaučiai 

pradėjo siūti drabužinius batus aparų padais; tuojau pat atsirado meistrų, kurie ėmėsi medinius 

kulniukus batams dirbti. Nebuvo krautuvėse rinolų (naktinių puodų), jų Viekšnių puodininkai 

pridirbo visokių visokiausių — pirk jeigu tik reikia. Po šio paskutiniojo karo — šerinkos badas. 

Tuoj visos miestelio audėjos ėmėsi austi šerinką. Atsirado žmonių, kas pristatinėjo audėjoms 

bovelną, ašutus. (Šerinka — ašutinė, kurią deda į kostiumo atklastus). Visi patenkinti: ir audėjos, 

ir ašutų pristatinėtojai, ir kriaučiai, ir tas, kuris kostiumą siūdinasi. Uždirba visi. Arba vėl: dabar 

krautuvėje gali gauti bulbėms skusti peiliuką (skuteklį) tik dešiniarankis, o jeigu nueini ant 

turgaus ir perki skuteklį, tavęs meistras taip ir paklausia: „Katra ranka tamsta bulbes skuti: dešine 

ar kaire?” ir gauni skuteklį, kokio tau reikia. Žinoma, peiliukas nėra toks dailus, kaip krautuvinis, 

bet aštresnis ir tau patogus. 

Viekšnių miestelyje 

ūkių (kiemų) — 401 

gyventojų — 1918 

Viekšnių ūkininkų 



Fermos kaimas 



Pagal 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymą 

155

Pakalupės kaimas 



Valsčiuje 



1766 m. Viekšnių žydų bendruomenėje buvo 274 žydai. 

1847 m. Viekšnių žydų bendruomenėje buvo 1120 žydų. 


Iš viso gyventojų 2951. 

(Iš „Jevreiskaja Encikl.” V tomo, s. v. „Viekšnia”). 

Šiame apraše surašyti Viekšnių m. amatininkai ir verslininkai, gyvenę ir dirbę prieš 1914 m. 

karą ir po 1914 m. — iki 1941-43 metų. Kai kurie tebedirba ir 1972 m. 

1. Audėjos 

VIEKŠNIŲ MIESTELIO AMATININKAI 

1. Hintendorfienė (Aloyzo žmona) audė nuo 1930 m. 

2. Jankutė Pranė (gim. 1900 m.) audžia nuo 1931 metų. Dabar (t. y. 1972 m.) audžia tik 

mažosiomis staklėmis, nes didžiosiomis staklėmis audžiant reikia išsiimti patentą. Audžia 

divonus, staltieses, rankšluosčius, takus ir kt. Gyvena Vytauto g. 

3. Kugraitė, gyvena Papilės g. Audžia skudurinius takus. 

4. Plonienė (gim. 1881 m.) pradėjo austi nuo 1921 metų ir audė ligi 1970 m. Audė staltieses, 

divonus ir kt. Gyvena Vytauto g. 

5. Racaitė Barbora, gyv. Stoties g. Audė nuo 1920 metų divonus plačiosiomis staklėmis. 

6. Repšaitė Veroninka audė po 1920 m. Audė milus, divonus. 

7. Rupkaitės Marija ir Antanina, gyv. Mažeikių g. Pradėjo austi 1937 m. Audžia kapas, 

staltieses, divonus, rankšluosčius ir kt. (1972 m. audžia tik Marija Rupkaitė, gim. 1900 m.). 

8. Liaugminaitė, gyv. Užbravarėse (Viekšnių m. dalis). Audžia po 1920 m. Dabar audžia 

plačiosiomis staklėmis. Audžia divonus, vilnones (skaras), staltieses, kapas ir kt. 

2. Batsiuviai 

1. Čeričinskis (mirė 1968 m.). Dirbo po 1920 m. Gyveno Akmenės g. 

2. Gedžius (miręs), dirbo po 1920 m., gyveno Akmenės g. 

3. Gelžinis (miręs), dirbo po 1920 m., gyveno Stoties g. 

4. Giedra (miręs), dirbo po 1920 m., gyv. Akmenės g. 

5. Kackis (miręs), dirbo po 1914 m., gyv. Pirties g. 

6. Kaplanas (miręs), dirbo po 1914 m. 

7. Koukštas, gyvena prie malūno. 

8. Kokštas Benė, gyv. Tilto g., 1969 dirbo artelėje. 

9. Koukštas Juozas, gyv. Stoties g., nuo 1969 m. pensininkas. 

10. Krutinis Aleksas, 1969 m. tebedirbo. 

11. Krutinis Jonas, 1969 m. dirbo tik medpadžius. 

12. Laucevičius, gyv. Vytauto g., dirbo nuo 1920 m. (miręs). 

156

13. Mažiekis Albinas (miręs). 

14. Pundzius (medkojis) — 1969 m. tebedirbo, mirė 1971 m. 

15. Rimavičius, gyv. Stoties g., nuo 1972 m. pensininkas. 

16. Skunsmonas Robertas, gyv. Akmenės g., dirbo nuo 1930 m., mirė 1968 m. 

17. Stonys Jonas, dirbo prieš 1914 m., gyv. Akmenės g., mirė po 1930 m. 

18. Šišnickis (miręs 1969 m.). 

19. Visminas Benė, dirbo nuo 1925 m., (miręs). 

20. Šliažas Antanas, gyv. Vytauto g., 1972 m. tebedirbo. 

21. Visminas Juozas, gyv. Vytauto g., dirbo prieš 1914 m., 1970 m. tebedirbo, 1972 m. 

nebedirba. 

22. Zalepūga, dirbo nuo 1923 m., gyv. Stoties g. (miręs). 

23. Deniušis, dirbo prieš 1914 m. (miręs). 

24. Bagdonas — dirbo Kaplano batų dirbtuvėje. 

3. Daržovių augintojai 

1. Ševelis (žydas), gyv. Akmenės g., prieš 1914 metus. 

2. Maša „Vagurklininka” — prieš 1914 m. 

4. Dročiai 

1. Buožis Dominykas, dirbo nuo 1918 m. (miręs). 

2. Balčiūnas. 

3. Vilkas (tebedirba). 

5. Fotografai 

1. Kinčinas Jonas, gyv. Stoties g., dirbo nuo 1920 m. 

2. Barkus, gyv. Puodininkų g., dirbo po 1920 m. 

6. Glazūros meistrai 

1. Veisis Vincas, gyv. Puodininkų g., dirbo prieš 1914 m. 

2. Lengvenis Vincas, gyv. Vytauto g., dirbo nuo 1935 m., dabar pensininkas. 

3. Taurinskas, dirbo nuo 1930 m. 

7. Grabdirbys 

1. Pundzius Augustinas, dirbo po 1914 m., mirė 1971 m. 

8. Katekizmo mokytojos 

1. Lizdenaitė Ona, Akmenės g., mokė prieš 1914 m. 

2. Visminaitė Barbora, Akmenės g., mokė prieš 1914 m. 

Abi mokytojos mokė maždaug ligi 1928 metų. 

9. Kalvaratininkai 

1. Balvočius, gyv. Stoties g., dirbo po 1920 m. (miręs). Dirbo kalvaratus ir pipirmales. 

2. Vaičkus Juozas, gyv. Žvyro g. Dirbo po 1920 m. Tebedirba ir 1972 m. Dirba: kalvaratus, 

pipirmales, kočielus, mėsai pjaustyti lentas, grėblius ir kt. medinius daiktus. 

10. Kalviai 

1. Bogužas, gyv. Naujakuriuose (Viekšnių m. dalis), dirbo po 1920 m. (miręs). 

157

2. Kaktys, gyv. Mažeikių g., dirbo po 1914 m. ligi 1940 m. 

3. Krutinis (tėvas), gyv. Zaventės km. netoli miestelio, tiltą perėjus. Dirbo prieš 1914 m. 

(miręs). 

4. Krutinis (sūnus), gyv. Zaventės km., 1972 m. tebedirbo. 

5. Stonkus Domas, dirba nuo 1935 m. 

6. Skerstonas, gyv. Puodininkų g., dirbo po 1914 m. ligi 1946 m. (miręs). 

11. Kepurninkai 

1. Tamarinas (žydas), siuvo vyr. kepures po 1914 m. (miręs). 

2. Tamarinienė, po 1914 m. siuvo mot. skrybėles (mirusi). 

3. Iršaitės vyras, po 1920 m. siuvo vyr. kepures (miręs). 

5. Švažas Antanas. gyv. Stoties g., siuvėjas, bet siuvo ir vyr. kepures. Dirbo po 1920 m. Vyr. 

kepures tebesiuva ir 1972 m. 

12. Kirpėjai 

1. Alsys Pranas, gyv. Stoties g., kirpo prieš 1914 m. (miręs). 

2. Kozlovas (tėvas), kirpo po 1914 m. (miręs). 

3. Kozlovas (sūnus), kirpo prieš 1930 m. ligi 1941 m. Dabar kirpėjas Akmenėje. 

13. Klumpininkai 

1. Kilpys, gyv. Mažeikių g., dirbo po 1914 m. (miręs). 

2. Kuodys, dirbo po 1914 m. (miręs). 

3. Laucius Juozas, dirbo po 1920 m. klumpius, vėliau pradėjo dirbti ir medpadžius. 1969 m. 

tebedirbo medpadžius. Klumpius dirba tik paprašytas. 

4. Vitkus, dirbo po 1920 m. (miręs). 

Medpadžius dirba 

1. Krutinis Jonas nuo 1947 m. Tebedirba ir 1972 m. 

2. Mikužis, dirba nuo 1925 m. Tebedirba ir 1972 m. 

3. Mikužienė, dirba nuo 1925 m. Tebedirba ir 1972 m. 

4. Stončius, dirba nuo 1920 m. 1969 m. dirbo artelėje. 

5. Vaikasas (invalidas), dirba nuo 1930 m. 1969 m. tebedirbo. Mirė 1972 m. 

Viekšnių miestelio kurvos iki 1941 metų 

1. Raudonaitė Liudvė, gyv. Vytauto g., 1932 m. laikė „bardakėlį”. Dabar ji Senelių 

prieglaudoje. 

2. Švažienė Petronė, gyv. Akmenės g., laikė arbatinę turgavietėje. Mirusi. Yra likęs sūnus ir 

duktė. 

3. „Žiurkė” (taip buvo visų vadinama, niekas nežinojo jos vardo ir pavardės). Su ja 

linksmindavosi Mažuknos restorano „pijokai”. 1969 m. tebegyveno. 

4. Bilertaitė. 

5. Engelienė. 

Bilertaitė ir Engelienė buvo kurvos-vagilkos. Jos gerdavo restorane su „pijokais”, o kai šie 

pasigerdavo, iškraustydavo jų kišenes. 1934 m. buvo šitaip: Bilertaitė ir Engelienė girtuokliavo 

su gaspadoriais, atvažiavusiais į šv. Jono jomarką nuo Latvijos pasienio. Dar šie nebuvo kaip 

reikiant pasigėrę, kai vagilkos pradėjo kraustyti jų kišenes. Gaspadoriai įsiuto, primušė abi ir 

158

išmetė laukan iš restorano. Sėdi Engelienė lauke, sienos atsikolusi, ir verkia, nusibraukia ašaras 

ir, atsidususi, sako: „Tu pizelė iškriušta, aš — primušta, nebėr vedvėm čia ko bebūti, eikim 

namo.” Dabar dar, daugeliui metų prabėgus, kai keletas moterėlių susirenka papletkavoti, reikia 

jau skirstytis namo, tada viena jų pasako taip, kaip kitados yra pasakiusi Engelienė. Visos 

nusijuokia, nė kiek neįsižeidžia ir smagios grįžta namo. 

14. Kortų metėjos 

1. Klara Narutavičiūtė, gyv. Žvyro g., po 1920 m. 1972 m. tebemeta kortas. 

2. Voluntienė, gyv. Žvyro g., prieš 1914 m. (mirusi apie 1925 m.) — skaitė iš rankos, metė 

kortas, būrė iš „Saliamono galvos”, iš kavos tirštimų, iš kiaušinio suleisto į vandenį; duodavo 

„liubčiko”, gydė žolėmis. 

3. Švažienė, gyv. Akmenės g., buvo siuvėja. Kortas išmesdavo paprašyta, ne už pinigus. 

4. „Žiurkė” (taip buvo žmonių vadinama) metė kortas vaikščiodama po kaimus ir ten 

pardavinėdama krapylas. 

15. Kubiliai 

1. Baltutis (žmonių vadinamas Didgalviu), gyv. Kegrių km., Kubilus, bačkas dirbo prieš 

1914 m. Tebedirba ir 1972 m. 

2. Lukošius, gyv. Stoties g., dirbo po 1920 m. Tebedirba ir 1972 m. 

16. Ledų dirbėjai 

1. Praspaliauskis Juozas, gyv. Akmenės g. 

2. Praspaliauskienė Emilija, gyv. Akmenės g. — dirbo ledus nuo 1933 m. ligi 1940 m. Ledus 

pradavinėjo važinėdami po turgus ir jomarkus. 

17. Malūno darbininkai 

1. Endriuška Kazimieras, gyv. Puodininkų g., dirbo malūne dar prieš 1914 m. 

2. Gimbutas, dirbo malūne nuo 1918 m. 

3. Silkinis, dirbo malūne nuo 1918 m. 

4. Švažas Eugenijus (elektrikas), dirbo malūne nuo 1930 m. 

18. Mezgėjos 

a) mezgė su mašinomis 

1. Galminaitė Morta, gyv. Stoties g., 1969 m. tebemezgė. 

2. Kugraitės (seserys), Papilės g., 1969 m. tebemezgė. 

3. Lungienė, Papilės g., 1972 m. tebemezgė. 

4. Norvaišaitė Ona, gyv. Stoties g., 1969 m. tebemezgė. 

5. Rimkaitė Barbė, gyv. prie šventoriaus, mezgė po 1920 m. 

6. Šeibelytė Pranė, mezgė nuo 1930 m. Dabar gyvena Šiauliuose. 

7. Voverienė, gyv. Vytauto g., mezgė po 1930 m. Nuo 1969 m. gyvena Mažeikiuose. 

b) mezgė su „tamburka” ir su virbalais 

1. Klara Narutavičiūtė, gyv. Žvyro g., po 1920 m. Tebemezga ir dabar, t. y. 1972 m. 

2. Balsienė Emilija, gyv. Akmenės g. Mezgė po 1914 m. 1972 m. tebemezga. 

Miestelyje buvo ir daugiau mezgėjų, kurios „tamburka” mezgė užgalius užvalkčiams, galus 

abrūsams. 

159

19. Mūrininkai 

1. Galminas (tėvas) — mūrijo pečius dar prieš 1914 m. 

2. Galminas (sūnus) — ėjo kartu su tėvu mūrydamas. Mirė 1971 m. 

3. Galminas Jonas (sūnus). 

4. Galminas (Jono Galmino sūnus) mūrija dabar 1972 m. 

5. Antanas Virkutis, mūrijo po 1914 m. ligi 1967 m. (miręs). 

20. Muzikantai 

1. Dargis (siuvėjas) — triūba, po 1914 m. 

2. Deniušis (batsiuvys) — klarnetas, po 1914 m. 

3. Pundzius Augustinas (grabdirbys) — triūba, po 1914 m. 

4. Stonys Jonas (batsiuvys) — smuikas. Mirė 1932 m. 

5. Brolių Žiulpų dūdų orkestras — prieš 1914 m. (Žiulpos buvo kaimiečiai, ne miestiečiai). 

21. „Padvados” 

1. Natkis (žydas) — prieš 1914 m. 

2. Abe Potes (Apkis) — po 1914 m., ligi 1941 m. 

3. Benckis — nuo 1925 m. 

22. Pečių degėjai 

1. Lengvenis Vincas, nuo 1935 m. ligi 1967 m. 

2. Strikauskis, nuo 1920 m. 

3. Turauskis, nuo 1930 m. 

23. Pienininkai 

1. Adelsonas, gyv. Stoties g. Laikė 2 karves. Pardavinėjo pieną, sviestą, grietinę nuo 1930 m. 

ligi 1940 m. 

2. Tedeušas Kenstavičius — vežiodavo pieną į miestelį iš Santeklių dvaro nuo 1920 m. 

24. Pirtininkai 

1. Geršelis (žmonių vadinamas „Pirtininku”) kūrino pirtį nuo 1914 m. pokario. 

2. Geršelienė („Pirtininkienė”) — nuo 1914 m. pokario. 

25. Plaustininkai 

1. Jurjonas, gyv. Akmenės g. — nuo 1900 m. 

2. Jurjonienė, gyv. Akmenės g. nuo 1900 m. 

3. Jurjonaitė, gyv. Akmenės g. — vėliau, tėvams mirus. 

4. Gedžius, gyv. Akmenės g., po 1920 m. 

5. Gedžienė, gyv. Akmenės g., po 1920 m. 

26. Popierinių gėlių dirbėjos 

1. Voluntaitė Pranė, gyv. Žvyro g., dirbo popierines gėles, apipindavo šv. paveikslus 

popierinių gėlių vainiku, įdėdavo į popierinis rėmus (lyg į kokią dėžutę), uždėdavo po stiklu. 

Dirbo po 1914 m. ligi 1930 m. ir vėliau. 

2. Barkauskaitės, žmonių vadinamos „Barakodilaitės” — dirba popierines gėles po 1930 m. 

Pina vainikus laidotuvėms iš popierinių gėlių ir iš savo užaugintų. Dirbo ir 1972 m. 

160

27. Prašymų, laiškų rašytojai 

1. Oldenburgienė, gyv. Stoties g., nuo 1920 m. rašė laiškus ir prašymus. 

2. Gira, gyv. Stoties g., rašė prašymus prieš 1914 m. 

3. Lengvenis Pranas, gyv. Vytauto g., rašė prašymus nuo 1927 m. ligi 1930 m. 

28. Puodininkai 

1. Gelžinis Juozas, gyv. Stoties g., po 1914 m. 

2. Hintendorfas, gyv. Vytauto g., prieš 1914 m. 

3. Jasiulis, po 1914 m. 

4. Vincas Lengvenis, gyv. Vytauto g., nuo 1935 m. 

5. Mockus (tėvas), gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. 

6. Mockus (sūnus), — po 1920 m. 

7. Mockus Stasys — po 1920 m. 

8. Mockus Romas — po 1920 m. 

9. Paulikas (tėvas ir sūnūs), gyv. Akmenės g., prieš 1914 m., sūnūs — vėliau. 

10. Spingys Kazys, gyv. Akmenės g., nuo 1925 m. (Dabar gyvena Ukmergėje). 

11. Ružė, gyv. Akmenės g., nuo 1914 m. prieškario. 

12. Šliaudaris (miręs), prieš 1914 m. 

13. Šiaulys Antanas, prieš 1914 m. 

14. Urvikis Tadeušas, prieš 1914 m. 

15. Vilimas Albertas, po 1941 m. 

16. Žylė, gyv. Mažeikių g., prieš 1914 m. 

17. Šliažas Aloyzas, po 1925 m. 

18. Giedra Pranas, po 1920 m. (Dabar Merkinėje). 

19. Giedra Stanislovas (miręs). 

20. Vita. 

29. Priėmėjos 

1. Rušinienė, gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. 

2. Tukienė-Rušinaitė Liudvė, po 1914 m. 

3. Girienė, gyv. Stoties g., prieš 1914 m. 

4. Žarčinienė (žydė), gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. (Žmonių buvo šnekama, kad ji 

darydavusi abortus). 

Tukienė Liudvė buvo Rušinienės duktė. Ji buvo raiša. Pati pasakojosi, kad motina, ją 

pagimdžiusi, labai užpykusi „kam gimė mergelka” ir įmetusi į avių gardą. Avis ir išmynusi jai 

koją. Iš avių gardo ištraukusi bobutė Praspaliauskienė. 

30. Rėtininkai 

1. Kaupys, gyv. Mažeikių g., dirbo prieš 1914 m. (miręs). 

2. Vilčikauskis Juozas, gyv. Papilės g., dirbo prieš 1914 m. (1969 m. tebegyveno). 

3. Vilčikauskis Kazimieras dirbo prieš 1914 m. (1969 m. tebegyveno Papilės g.). 

161

31. Rimoriai 

1. Ružauskis Simonas, dirbo nuo 1926 m. (miręs). 

2. Švažas Jurgis dirbo po 1914 m. (Ėjo per kaimus). 

3. Valtas Vincentas, gyv. Akmenės g., dirbo prieš 1914 m. 

4. Kaciuška, dirbo nuo 1928 m. 

5. Velavičius (Valto mokinys) — važinėjo per bajorus: Medemrodės Zubovui dirbo, 

Sirutavičiui. 

32. Rožančių dirbėjos 

1. Pukinskienė, dirbo prieš 1914 m. (mirusi). 

2. Augustinavičienė Rozalija, dirbo po 1914 m. (1969 m. tebedirbo). 

3. Dargienė (perkrikšto žydo žmona), gyv. Stoties g., dirbo po 1914 m. 

4. Vilčikauskienė (perkrikštė žydė), gyv. prieš bažnyčią, dirbo po 1914 m. 

5. Balsienė Emilija, gyv. Akmenės g., dirbo po 1914 m. (Dabar gyvena Tarybų g. 11). 

33. Siuvėjos 

1. Deniušienė, gyv. Vytauto g., siuvo prieš 1914 m. 

2. Giraitė Adolfina, gyv. Stoties g. siuvo nuo 1923 m. 

3. Hintendorfienė Rozalija (perkrikštė žydė), Vytauto g., siuvo prieš 1914 m. (Mirė 

Mažeikiuose 1967 m.). 

4. Maneikienė (daktaro motina), siuvo po 1914 m. gyvena Akmenėje 1969 m. 

5. Mažeikaitė-Rimavičienė Pranė, gyv. Stoties g., siuvo po 1920 m. 

6. Perminienė, gyv. Akmenės g., siuvo prieš 1914 m. (mirusi). 

7. Perminienė, gyv. Mažeikių g., siuvo po 1914 m. (mirusi). 

8. Skaraitė (žydė), siuvo po 1914 m., gyv. Akmenės g. (mirusi). 

9. Šliaudaraitė Magdė, siuvo po 1914 m. 

10. Šiurkaitė-Šišnickienė, siuvo prieš 1914 m. (mirusi). 

11. Visminienė Stasė, gyv. Vytauto g., siuvo po 1920 m. (mirusi). 

12. Žakaitė Julija, siuvo po 1914 m. 

13. Liginskaitė Maša, gyv. Akmenės g., siuvo prieš 1914 m. (Mirė 1968 m., turėdama 92 

metus). 

14. Švažienė, gyv. Akmenės g., siuvo prieš 1914 m. (mirusi). 

34. Siuvėjai 

1. Dargis, gyv. Stoties g., siuvo po 1920 m. (miręs). 

2. Gargasas, gyv. Pakalupės km., siuvo po 1914 m., mirė 1970 m. 

3. Kalmanas Orkis, siuvo prieš 1914 m., ligi 1935 m. (miręs). 

4. Kontutis, siuvo po 1914 m. (1969 m. tebesiuvo). 

5. Lalas Antanas, gyv. Akmenės g., siuvo nuo 1930 m. (Dabar gyvena Amerikoje). 

6. Narušaitis, gyv. Akmenės g., siuvo nuo 1918 m. (miręs). 

7. Spingys, siuvo prieš 1914 m., gyv. Vytauto g. (miręs). 

8. Stonkus, gyv. Akmenės g., siuvo prieš 1914 m. (miręs). 

162

9. Šeibelis Jonas, gyv. Akmenės g., siuvo prieš 1914 m. 

10. Švažas Antanas, gyv. Stoties g., siuvo po 1914 m. 1972 m. tebesiuvo tik kepures. 

11. Pikevičius, siuvo prieš 1914 m., siuvo ligi 1969 m. Mirė 1969 m. 

12. Savickis, gyv. Mažeikių g., siuvo po 1920 m. (miręs). 

13. Voveris, gyv. Pakalupės km., siuvo po 1920 m. 

14. Urkis, siuvo po 1920 m. (miręs). 

15. Vėžauskis, gyv. Vytauto g., siuvo po 1920 m. Tebesiuva ir 1972 m. 

16. Monis, siuvo po 1925 m. Dabar nebesiuva. Dirba koklių fabrike. 

35. Siuvėjai, važinėję po kaimus siūdami 

1. Alsys Pranas, gyv., Stoties g. (važiavo siūti tik į Latviją. Siuvo kailinius, kostiumus). Siuvo 

prieš 1914 m. 

2. Meškys Pranciškus, siuvo prieš 1914 m. 

3. Erlickis Jonas, siuvo nuo 1917 m., gyv. Akmenės g. Nuo 1941 m. nebesiuva. Gyvena 

kaime. 

4. Vaitkus Pranas, siuvo po 1920 m. Gyveno Gyvulių km. 

5. Perminas Povilas, siuvo prieš 1914 m. Gyv. Padvarių km. 

5. Perminas Rapolas, siuvo prieš 1914 m. 

7. Gadeikis, siuvo po 1914 m., gyv. Purvėnų km. 

3. Baltutis, siuvo prieš 1914 m., gyv. Pakalupės km. 

9. Visminas, gyv. Čekų km., siuvo po 1914 m. 

10. Paulikas, gyv. Purvėnų km. siuvo po 1914 m. 

11. Urbonas Pranas, siuvo po 1920 m., nebesiuva, gyvena Viekšnių m., Naujakuriuose. 

36. Siuvinėtojos 

1. Šliaudaraitė Magdalena, siuvinėjo po 1920 m. Siuvinėjo bažnytines vėliavas. 

2. Balsienė-Švažaitė Emilija, siuvinėjo po 1920 m. Siuvinėjo bažnytines vėliavas, vėliavas 

šauliams, tautininkams. Už vėliavos išsiuvinėjimą gaudavo 150 litų. Dabar gyvena Viekšniuose, 

Tarybų 11. Nebesiuvinėja. 

3. Narutavičiūtė Klara, siuvinėjo po 1920 m., gyv. Žvyro g., tebesiuvinėja. Siuvinėja 

paduškėles, takelius. 

37. Haftuotojos 

Prieš 1914 m. ir po 1914 m. buvo madoje haftuotos (aptavotos) skarelės. Haftuotojų Viekšnių 

miestelyje buvo gana daug. 

38. Kaldrų siuvėjos 

1. Liginskaitė Maša, gyv. Akmenės g. Siuvo prieš 1914 m. 

2. Kaušarienė, gyv. Stoties g., siuvo po 1920 m. Tebesiuva ir 1972 m. (Kaušarienė — rusė). 

39. Skalbėjos 

1. Lengvenienė Monika skalbė nuo 1917 m. ligi 1930 m. 

2. Mastauskienė, gyv. Pakalupės km., skalbė po 1920 m. (Skalbėja išskalbdavo vyr. 

viršutinius marškinius, apykakles, iškrakmolydavo ir išprosavodavo). 

3. Racaitė Barbora skalbė bažnytinius drabužius po 1920 m. 

163

4. Rimkaitė Barbora skalbė bažnytinius drabužius po 1920 m. 

40. Skardininkai 

1. Jankauskas, gyv. Akmenės g., dirbo po 1920 m. (1969 m. gyveno kaime). 

2. Kęsminas Antanas, gyv. Turgaus g., dirbo po 1920 m. (miręs). 

3. Koukštas Antanas, gyv. Mažeikių g., dirbo po 1920 m. (1969 m. nebedirbo). 

4. Šlyteris, gyv. Mažeikių g., dirbo po 1920 m. 1969 m. tebedirbo. Mirė 1972 m. 

5. Vaineris (žydas), dirbo po 1914 m. (miręs). 

6. Venckus, gyv. Naujakuriuose, dirbo po 1920 m. (miręs). 

41. Skerdžiai 

Skerdžius ganė Viekšnių miestelio ūkininkų karves ir avis. Ganė Miesčionių lankose ir 

Miesčionių laukuose. (Miestelio ūkininkų žemės rėžiai buvo už miestelio, į Akmenės pusę). 

1. Kinčinas, gyv. Stoties g., ganė po 1918 m. 

2. Ramonas, ganė nuo 1928 m. 

42. Staliai 

1. Imelis, dirbo prieš 1914 m. 

2. Laucius, dirbo prieš 1914 m. 

3. Kęstavičius, dirbo prieš 1914 m. 

43. Stogdengiai 

1. Strikauskis, gyv. Vytauto g., dirbo prieš 1914 m. 

44. Šaukėjas turguje 

1. Poškus, gyv. Puodininkų g. 

Užšaukdavo ant turgaus, kas ką norėdavo šaukdintis, dar prieš 1914 m. Užšaukdinama buvo 

maždaug ligi 1930 m., gal dar ir vėliau. 

45. Šaukštų dirbėjai 

1. Brazdauskas, dirbo po 1914 m. (1969 m. gyveno Mažeikiuose. Ubagas). 

2. Jonauskis, gyv. Laižuvos g. Dirbo po 1914 m. (Aklas ubagas, giedodavo prie bažnyčios ir 

„ant turgaus” giesmėm armonika pritardamas). 

3. Lungys, gyv. Mažeikių g. Dirbo prieš 1914 m. 

46. Škaplierių audėjos 

1. Pakalniškienė, gyv. Stoties g., audė prieš 1914 m. 

2. Pakalniškytė-Švažienė, gyv. Akmenės g., audė po 1914 m. 

3. Švažaitė-Balsienė Emilija, gyv. Akmenės g., audė po 1920 m. 

4. Šiaulienė Julijona, gyv. Stoties g., audė prieš 1914 m. 

47. Ūkininkai 

1. Beržanskaitė-Švažienė, gyv. Akmenės g. 

2. Čiužas, gyv. Vytauto g. 

3. Joniuškis, gyv. Akmenės g. 

4. Kačinas Antanas, gyv. Akmenės g. 

5. Mažonienė-Dargienė, gyv. Vytauto g. 

164

6. Tupikas, gyv. Akmenės g. 

7. Veisis, gyv. Akmenės g. 

8. Petrikas, gyv. Papilės g. 

9. Tukys, gyv. Akmenės g. 

10. Šliažas, gyv. Vytauto g. 

11. Šiaulienė, gyv. Vytauto g. 

12. Teodoras Urvikis, gyv. Puodininkų g. 

13. Žvirblis, gyv. Stoties g. 

48. Užuolaidų mezgėja 

1. Narutavičiūtė Klara, gyv. Žvyro g., dirbo po 1920 m. 1972 m. tebedirba. 

49. Baldų pynėjai 

1. Riauka, gyv. Mažeikių g., dirbo po 1920 m. Mirė 1972 m. Pynė kėdes, etažeres iš vytelių. 

50. Vaikų augintojos 

1. Rušinienė, gyv. Akmenės g., augino prieš 1914 m. 

2. Rušinaitė-Tukienė Liudvė, gyv. Akmenės g., augino po 1914 m. maždaug ligi 1935 m. 

3. Tukaitė-Bružienė, gyv. Stoties g., augino prieš 1914 m. 

Vaikai dažniausiai būdavo vienišų motinų. Jie būdavo slapčia atgabenami, paauginami (jei 

nenumirdavo) ir vėl slapčia išvežami. Niekas nežinojo, kieno tie vaikai buvo. 

Štai ką papasakojo apie Bružienę Emilija Balsienė. Seniai, dar prieš 1914 m. karą, daktaro 

Biržiškos gonkose buvo rastas naujagimis su rašteliu ant kaklo, kur buvę parašyta: „jūsų sūnaus 

sūnus”, kad motina esanti biedna ir savo sūnaus negalinti auginti, tegu auginą seneliai. 

Dr. Biržiška turėjęs tris sūnus. Nė vienas sūnų neprisipažinęs, katro būsiąs pamestinukas. 

Bružienė paėmusi tą vaikelį, įsūnijusi ir užauginusi. Augdamas Jonas Bružas vis labiau daręsis 

panašus į Viktorą Biržišką. Taip žmonės ir nusprendę, kad jis turėjęs būti Viktoro Biržiškos 

sūnus. Pati Balsienė atminė Jono Bružo krikštynas. Buvę 12 porų kūmų, kad įsūnytasis turėtų 

giminių. Dabar, t. y. 1972 m., Jonas Bružas gyvena Viekšnių m., yra vedęs Oną Normontaitę. Jei 

kas jį paklausia, ar teisybė esanti apie jo tėvą — Viktorą Biržišką, jis nusijuokia ir nieko nesako. 

51. Vandens nešėjos 

1. Buožienė, nešiojo turtingesniems žydams vandenį po 1918 m. 

2. Paulauskaitė — po 1920 m. 

Buvo ir daugiau moterų, kurios nešiodavo vandenį, išmazgodavo grindis, žodžiu, už pinigą 

turtingesniems žydams padirbdavo juoduosius darbus. 

52. Verpėjos 

1. Rimkaitės (3 moterys), verpė po 1920 m. 

2. Molienė, gyv. Stoties g., verpė po 1914 m. 

3. Rupkienė Marijona (1867—1952), verpė prieš 1914 m. 

Verpėjų Viekšnių m. buvo daug. Verpdavo visos senesnės moterys, kurios kito darbo 

nebedirbdavo. Daugiausia verpėjų buvo iš davatkų tarpo, našlių, kurioms reikėdavo pačioms 

išsimaitinti arba išmaitinti šeimą. 

53. Verpėjai verpykloj malūne 

1. Levinskis 

2. Zorys 

165

3. Bružėnas 

Gijas lenkė 

1. Normontaitė-Bružienė Ona 

2. Sakalauskaitė Bronė. 

Verpykla buvo nuo 1925 m. 

54. Žolininkės 

1. Voluntienė, gyv. Žvyro g., gydė prieš 1914 m. 

2. „Moninkelė” (Taip ją vadino visi žmonės — čia jos vardas ir pavardė), po 1930 m. 1972 m. 

gyvena Akmenės g. 

55. Žvejai 

1. Čeričinskis (batsiuvys), gyv. Akmenės g. Žvejojo po 1914 m. 

2. Galminas (ūkininkas), gyv. Gyvulių km., ateina į miestelį žvejoti su miestelio žvejais, po 

1914 m. 

3. Gedžius (plaustininkas), gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. 

4. Stonkus (siuvėjas), gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. 

5. Riauka (baldų pynėjas), gyv. Mažeikių g., po 1914 m. 

56. Žąsų, ančių, kalakutų pešėjos 

1. Švažaitė-Končienė Petrė, gyv. Akmenės g. 

2. Švažaitė-Memienė Bronė, gyv. Akmenės g. 

3. Vėžaitė Marė. 

4. Veisaitė Bronė, gyv. Akmenės g. 

5. Veisaitė Emilija, gyv. Akmenės g. 

6. Veisaitė-Lalienė Petrė, gyv. Akmenės g. 

7. Krutinienė, gyv. Akmenės g. 

57. Macų kepyklos darbininkės 

1. Geršelienė (meistras), gyv. Akmenės g. 

2. Alsaitė-Koukštienė Rozalija, gyv. Akmenės g. 

3. Gelžinaitė-Vaserienė Monika, gyv. Žvyro g. 

4. Alsaitė-Blažienė Ona, gyv. Stoties g. 

58. Pieninės darbininkai 

1. Pranauskis. 

2. Lengvenis Vincas, dirbo nuo 1930 m. ligi 1935 m. 

3. Švažaitė-Memienė Bronė. 

4. Jurjonaitė-Navardauskienė Bronė. 

5. Kuchalskaitė Ženė. 

Senoji pieninė buvo Sajaus namuose ligi 1928 m. Pieninę įsteigė 1925-26 m. Bertulis, Lacius 

ir Urvikis. Naująją pieninę pastatė Vytauto g. 

Pienininkai yra buvę ligi 1941 m. 

Ulevičius. 

166

Vizgirda. 

Rimkus Pranas. 

59. Saldainių dirbtuvės darbininkės 

Dirbtuvės savininkas Valiulis. Įsteigta 1928 m. Vytauto g. 

1. Nikolajevas Aleksandras — meistras. 

2. Deniušaitė Ona — darbininkė. 

3. Gužauskaitė-Lengvenienė Stasė — darbininkė. 

4. Miltenytė Uršė — darbininkė. 

5. Macaitė Cecė — darbininkė. 

6. Stonaitė Albertina — darbininkė. 

7. Ūkanaitė-Buivydienė Amilė — darbininkė. 

8. Ūkanaitė-Balčiūnienė Alba, — darbininkė. 

9. Volmeraitė, darbininkė. 

10. Žutautaitė Ona, darbininkė. 

60. Šluotų rišėjas 

Ermošius, gyv. Zaventės km., rišo šluotas ir pardavinėjo miestelyje. 

61. Uogautojos 

Pranė Erlickienė, gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. 

62. Bovelnos dažyklos darbininkės 

1. Švažaitė Rufina, gyv. Akmenės g., dirbo prieš 1930 m. 

2. Švažaitė Bronė, gyv. Akmenės g., dirbo po 1920 m. 

3. Meižienė, dirbo po 1920 m. 

4. Šimkienė Ona, dirbo po 1920 m. 

5. Balsienė Emilija, dirbo po 1920 m. 

63. Altorių, pompų ir baldų meistrai buvo 

Vincentas Juodeikis (tėvas) ir Vincentas Juodeikis (sūnus). Gyveno jie Zaventės km. 

(Zaventės km. yra kitapus Ventos upės, priešais Viekšnių miestelį). V. Juodeikis (tėvas) dirbo 

apie 1870 m. ligi 1914 m., altorius, pompas ir baldus ir po 1914 m. (mirė 1926 m); jo amato 

buvo išmokęs ir sūnus (gimęs 1876 m.). 

Audinių krautuvės 

1. Pundzius, Stoties g., prieš 1914 m. 

VIEKŠNIŲ MIESTELIO VERSLININKAI 

2. Savickis Antanas, Turgavietė, nuo 1935 m. 

Maisto ir kolonialinių prekių 

1. Kristinienė Ieva, Akmenės g., nuo 1931 m. 

2. Lungys, Mažeikių g., prieš 1914 m. 

KRAUTUVININKAI 

Lietuvių krautuvės: 

167

3. Lungys, Stoties g., prieš 1914 m. 

4. Sakalauskis (prieš Biržiškų namus), prieš 1914 m. 

5. Skunsmonas Robertas, Akmenės g., nuo 1930 m. (1932 m. pardavė Izraelštamui). 

6. Tupika, Akmenės g. nuo 1932 m. 

7. Vilčikauskis (pirma Turgavietėje, vėliau — šalia Kooperatyvo) prieš 1914 m. 

8. Visminas, Vytauto g. nuo 1934 m. 


1. Beržanskis, Turgavietė, nuo 1935 m. 

Žydų krautuvės: 

2. Blankaitė Rochė, Akmenės g., nuo 1930 m. 

3. Šmitienė, Akmenės g. ir Turgavietės kampas, nuo 1930 m. 

4. Maušelis, Turgavietė, nuo 1931-32 m. 

Batų krautuvės 

1. Laukšana, Turgavietė, (batų-odos), nuo 1930 m. 

2. Leras, Tirkšlių g. (batų-galanterijos), nuo 1930 m. 

Dažylų (pervės) ir bovelnos (siūlų) 

1. Rabinovičienė (žmonių vadinama Lipke), Akmenės g., prieš 1914 m. 

Geležies krautuvės 

1. Kenigsbergo, Turgavietė, prieš 1914 m. 

2. Vaineris, Turgavietė-Stoties g. kampas, prieš 1914 m. 

Kepurių krautuvės 

1. Eizikmanas, Turgavietė, prieš 1914 m. 

2. Tamarinas (Tamarinienė), Turgavietė, po 1914 m. 

Kolonialinių prekių krautuvės 

1. Alter Judes, Tirkšlių g., po 1914 m. 

2. Beržanskių (sūnų), Tirkšlių g., po 1914 m. 

3. Dovydo, Tirkšlių g., po 1914 m. 

4. Flechteris (Šiši sesers vyras), Turgavietė, po 1914 m. 

5. Goldmanas, Tirkšlių g., po 1914 m. 

6. Iciko (Šiši sesers vyras), Turgavietė, po 1914 m. 

7. Izraelštamo, Akmenės g., nuo 1932 m. 

3. Leibio, prieš tiltą, Tilto g., prieš 1914 m. 

9. Mackibuckio, Turgavietė-Akmenės g. kampas, nuo 1930 m. 

10. Pekeris Mauša, Turgavietė, po 1914 m. 

11. Peisachovičius, Turgavietė, po 1914 m. 

12. Raskinas, Tirkšlių g., po 1914 m. 

13. Izraelštamo, Turgavietė, po 1932 m. 

14. Sajus, Mažeikių g., po 1914 m. 

168

15. Šeinas, Akmenės g., po 1914 m. 

16. Šiši, Tilto g., po 1914 m. 

17. Žarčino, Akmenės g., nuo 1918 m. 

18. Vigoderio žento, Turgavietė, po 1928 m. 

Laikrodžių, dviračių krautuvė 

1. Eizikmanas, Turgavietė (Rakuzino name), nuo 1931 m. 

Vaisių (apelsinų, citrinų, šokolado, saldainių, mielių) krautuvė 

1. Naftalinas, Turgavietė, 1928 m. [BK: Tarti maždaug taip: „Naftaalinas”]. 

Vaistai, odekolonas, kremai 

1. Dovidovičius, Turgavietė (Rakuzino name), nuo 1934 m. (laikė ir benzino kolonėlę). 

Miltų krautuvė 

1. Cyrė, Turgavietė, prieš 1914 m. 

Urmo sandėliai 

1. Alter Judes, kolonialinių prekių, Tirkšlių g., po 1914 m. (silkės, kruopos). 

2. Goldmanas, kolonialinių prekių, Tirkšlių g., po 1914 m. 

3. Kenigsbergo, geležies, Turgavietė, po 1914 m. (Aprūpino Telšius, Akmenę, Mažeikius). 

Kooperatyvas 

Įvairios prekės (netoli bažnyčios), po 1920 m. 

Arklių pirkliai 

PIRKLIAI 

1. Abe Potes (žmonių vadinamas Apkis), Akmenės g., po 1914 m. 

2. Jonas Brika, Akmenės g., po 1914 m. Pastaba: Pirko vogtus arklius ir vežė į Latviją. Taip 

buvo žmonių sakoma. 

Javų pirkliai 

1. Šeinis, Akmenės g., prieš 1914 m. 

2. Šeinis Meiškis, Akmenės g., prieš 1914 m. 

3. Šiši (žmonių vadinamas Icka Parka), Tilto g., prieš 1914 m. 

4. Vaksas (prie tilto), po 1918 m. 

5. Velvys, Stoties g., prieš 1914 m. 

6. Goldbergas, Mažeikių g., po 1914 m. 

Miško pirkliai 


Malkų pirkliai 

1. Brika Jonas, Akmenės g., po 1914 m. 

Paukščių pirkliai 

1. Blanka, Akmenės g., prieš 1914 m. 

Skudurų pirkliai 

1. Šotlandas, Tirkšlių g., prieš 1914 m. 

169

Mėsininkai 

PREKYBININKAI 

1. Alsienė, Stoties g., mėsos kioskas, Turgavietė, prieš 1914 m. 

2. Giberis (sūnus), prieš špitolę, po 1914 m. 

3. Giberis Leiba (tėvas), Akmenės g., prieš 1914 m. 

4. Klafas, Pirties g., po 1914 m. 

5. Šiaulaitė (išnešiojo po namus mėsą), po 1914 m. 

6. Žūsis (Eizikmanaitės vyras), po 1914 m. 

7. Reifelis, po 1920 m. 

Puodais turguje prekiavo 

1. Paulikas, Akmenės g., prieš 1914 m. (tik Viekšniuose) 

2. Hintendorfas, Vytauto g., po 1920 m. (tik Viekšniuose) 

3. Zelikis Klafas (važinėjo po turgus ir prekiavo puodais) 

Sėklininkai (sezoninė prekyba) 

1. Alsienė, Stoties g., po 1914 m. 

2. Bružas, po 1914 m. 

3. Lungienė, Stoties g., po 1914 m. 

Silkėmis turguje prekiavo 

1. Siulkė Geršelaitė-Klafienė (žmonių vadinama „Pirtininkaite” arba Zelikiene), po 1920 m. 

2. Šiaulaitė, po 1918 m. 

Krienais prekiavo 

1. Ramanauskas, po 1918 m. 

SUPIRKINĖTOJAI 

Supirkinėjo kiaušinius Viekšnių miestelyje turgaus dienomis „Pieno Centrui” ir vežė juos į 

Mažeikius po 1920 m.: 

1. Švažas Antanas, Akmenės g. 

2. Kateiva Karolis, Vytauto g. 

3. Šiaulienė, Vytauto g. 

Skudurus supirkinėjo 

1. Skaris (taip buvo žmonių vadinamas senas žydas, vaikščiojęs po kaimus ir supirkinėjęs 

skudurus, šerius, arklių uodegas) prieš 1914 m. 

„BAGAMAZNINKAI” (Karabelninkai) 

1. Valeinienė, prekiavo skarelėmis, kaspinais, kartūnais, špilgomis (segėmis), veidrodžiais, 

šukomis, po 1920 m. 

2. Kazlauskienė — prekiavo skarelėmis, karoliais, špilgomis (segėmis) ir kt., po 1920 m. 

3. Voluntaitė Pranė — popierinėmis gėlėmis, paveikslais šventais (paveikslus ji apipindavo 

dirbtinėmis gėlėmis, įdėdavo į kartoninius rėmus, lyg į kokias dėžutes ir uždėdavo stiklą), prieš 

1914 m. 

4. Končius — prekiavo keptomis lėlėmis, rožančiais, maldaknygėmis, prieš 1914 m. 

170

5. Brazdauskas — prekiavo savo darbo saldainiais, keptomis „vištelėmis”, „pypkomis”, 

„panelėmis” ir kt. 

Krapylas pardavinėjo 

1. „Žiurkė” (taip žmonių vadinama), po 1930 m. 

1. Ružės alinė, Akmenės g., po 1920 m. 

ALINĖS 

2. Skunsmono Povilo alinė, Turgavietė, po 1930 m. 

3. Jonauskienės alinė, Stoties g., po 1920 m. 

ARBATINĖS 

1. Parapijos arbatinė, Špitolėje. Sena, iš 19 amž. ar dar senesnė. 

2. Švažienės arbatinė, Turgavietė, po 1930 m. 

3. Lozorkaičių arbatinė, Tirkšlių g., po 1914 m. 

4. Jankelio arbatinė, Tirkšlių g., prieš 1914 m. 

5. Fainbergo arbatinė, Tirkšlių g., po 1914 m. 

TRAKTIERIAI 

1. Mažuknos traktierius, Turgavietė, po 1914 m. 

2. Šepučio traktierius, po 1914 m., Akmenės g. 

VIEŠBUČIAI 

1. Garbelio viešbutis, Turgavietė, prieš 1914 m. 

2. Rubinšteino viešbutis, Mažeikių g., po 1930 m. 

„BARDAKAS” 

1. Liudvė Raudonaitė, Vytauto g., maždaug nuo 1931 m. ligi 1936 m. laikė „bardakėlį”. Čia 

ateidavo įvairios merginos, rinkdavosi vyrai nakčiai. 

Batų dirbtuvė 

ĮMONĖS. GAMYKLOS. DIRBTUVĖS 

1. Kaplano batų dirbtuvė, prieš 1914 m. Dirbo pats Kaplanas ir samdyti darbininkai. 

Bovelnos dažykla 

1. Rabinovičienė (žmonių „Lipke” vadinama), Akmenės g., prieš 1914 m. Dirbo 3-4 

darbininkės. 

Elektros gamyklos 

1. Lesimo — malūne, po 1920 m. 

2. Briko Jono, Papilės g. (garo variklis), po 1928 m. 

Macų kepykla 

1. Geršelienė (meistras), Akmenės g. Dirbo 3 darbininkės. 

Kepyklos 

1. Erlickio kepykla, Turgavietė, po 1918 m. 

2. Parapijos kepykla, Špitolėje, (labai sena). 

171

3. Veisio kepykla, Turgavietė, po 1930 m. 

4. Taujenio kepykla (netoli bažnyčios, Vilčikauskio name), po 1920 m. vėliau — Laniauskio, 

po 1930 m. 

5. Jankelio, Tirkšlių g., po 1914 m. 

Malūnas 

Malūnas pastatytas 1900 m. Prano Lengvenio, nuo 1909 m. Lesimo. 

Paukščių pešimas 

1. Blanka, Akmenės g., prieš 1914 m. Dirbo 7 moterys. 

Vilnų verpykla 

Lesimo vilnų verpykla (malūne), nuo 1925 m. Dirbo 5 darbininkai. 

Skudurų rūšiavimas 

Šotlando, Tirkšlių g., prieš 1914 m. Dirbo 5-7 darbininkės. 

Odų dirbtuvės 

1. Jono Briko, Papilės g., Nuo 1935-37 m. 

2. Kalvarijos, Akmenės g., prieš 1914 m. 

3. Reifelio, avikailių dirbtuvė, prieš 1914 m. 

Puodų dirbtuvės 

1. Jono Brikos, Papilės g., nuo 1935-36 m. 

2. Hintendorfo, Akmenės g., nuo 1930 m. 

3. Iršo Gindės, Akmenės g., prieš 1914 m. 

4. Pauliko, Akmenės g., prieš 1914 m. 

5. Ružės, Akmenės g., prieš 1914 m. 

6. Šij Michel (žmonių vadinamas „Šikis”), Vytauto g., prieš 1914 m. 

7. Urvikio ir Spingio, Puodininkų g., nuo 1932 m. 8. Kristino, Akmenės g., prieš 1914 m. 

9. Volunčiaus, Papilės g., prieš 1914 m. 10. Pakalniškio, Puodininkų g., prieš 1914 m. 

Saldainių dirbtuvė 

1. Valiulis, Vytauto g., nuo 1928 m. Dirbo meistras ir 9 darbininkės. 

2. Brazdauskas — dirbo saldainius ir pats pardavinėjo po turgus. 

Vilnų karšykla 

1. Lengvenio (žmonių vadinamo „Vilnašukiu”), prieš 1914 m. vėliau karšyklą perėmė Bružas. 

Limonado dirbtuvė 

1. Gordono, netoli Turgavietės, apie 1930 m. 

Įvairūs verslai 

1. Turėjo namus, išnuomojo butus ir iš to gyveno. Pvz. Zavadskis, Vytauto g., Kazlauskienė, 

Vytauto g. 

2. Daugelis priimdavo gyventi mokinius, virė jiems valgyti. 

3. Daug buvo verpėjų. 

4. Daug buvo mezgėjų, kurios megzdavo pirštines, kojines. 

5. Senesnės moterys ir paaugliai plėšydavo plunksnas. 

172

6. Tarnaitės, kurios tarnaudavo pas turtingesnius žydus ir ponus. 

7. Virėjos, kepėjos, kurios eidavo per kaimus virdamos, kepdamos baliams, vestuvėms ir t.t. 

8. Miestelio ūkininkai samdydavo moteris daržams ravėti ir kt. darbams. 

KAS DAR BUVO VIEKŠNIŲ MIESTELYJE 

Bažnyčia — 4 kunigai, vargonininkas, zakristijonas. 

Zakrastijonas Virkutis prieš 1914 m. 

Perminas Kazimieras, po 1914 m. 

Dovydauskis Domas, zakrastijono padėjėjas. 

Perminas Povilas, zakrastijono padėjėjas. 

Cerkvė — popas. 

Sinagoga — rabinas. 

Paštas — pašto viršininkas. 

Laiškininkai: Juodeikis, prieš 1914 m., Senkus nuo 1935 m., Mikalauskas, nuo 1935 m. 

Keturklasė mokykla. Pradžios mokykla. 

Skaitykla, po 1920 m. Vedėja Zosė Perminaitė, vėliau — Ona Jaskūnaitė. 

Policija. 

Monopolis, po 1920 m. Vedėjas Radvila. 

Antstolis (Kučka), po 1920 m. 

Gydytojai 

Biržiška, prieš 1914 m. 

Glikmanaitė, Glikmanas, Rakuzinas, Pačerinskis, Gelfandas, po 1920 m. 

Felčeriai 

Butkus, Lengvenis Marcijonas, Zarcinas — po 1914 m. 

Akušerės 

Rivinskienė, po 1914 m. 

Laniauskienė, po 1930 m. 

Viekšnių miestelyje po 1920 m. buvo 4 salės 

1. Parapijos, 

2. Gordono, 

3. Kooperatyvo, 

4. Mokyklos. 

1969 M. PUODININKAI VIEKŠNIUOSE 

Puodų dirbtuvės: Gordono salėje ir Šij Michel („Šikio”) Vytauto g. 

Puodininkais dirba 

1. Lizis (Aloyzas) Šliažas. 

2. Vilimas [Albertas]. 

3. Vilimienė [Stasė]. 

173

4. Pakalniškis Jokūbas. 

5. Pukinskis Leonas. 

6. Mockus Stasys. 

7. Mockus Romualdas. 

Glazūravimo meistrai 

1. Skerstonaitė [Stasė]. 

2. Ramanauskaitė-Šliožienė. 

3. Giedraitė Juzė — dekoruotoja. 

Degikais dirba 

1. Vainauskienė [Stefanija]. 

2. Ūdra [Povilas]. 

3. Balvočius. 


1972 metų aprašai: Dažymas. Viekšnių miestelio audėjos. Kaimo kriaučius. Kas ir kaip 

šaukdino ant turgaus Viekšnių miestelyje. Kaip dirbamas molinis puodas: Teodoro Urvikio 

puodų dirbtuvė. Šotlando autskarinė. 

1973 metų aprašai: Viekšnių miestelio žvejys. Kaip pasistatyti trobą. Kaip Viekšnių miestelyje 

audė škaplierius ir dirbo rožančius. Kaip išdirbti avies kailį. Kaip išsikasti šulnį. Kaip pasistatyti 

pompą. 

Urbienė Amelija. Viekšnių miestelio audėjos: 1972 metų aprašas // Urbienė Amelija. 

Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 2 // VVB, VM. — Tekste: Barbora Jurašaitytė-Plonienė, 

Pranė Jankutė, Marija Rupkaitė, Uršulė Liaugminaitė. 


mano seneliai (52 vaizdeliai). Mažo miestelio didelis gyvenimas: 1. Aš savo miestelyje 

(„Panaktinė”. — Tekste: Audėja Barbora Racaitė, jos staklės). 

Urbienė Amelija. Kaimo kriaučius: 1972 metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai 

aprašai: Aplankas Nr. 2 // VVB, VM. — Tekste: 

Jonas Erlickis. Gimė 1896 m. Bugių kaime. 1914 m. pradėjo mokytis siūti. Mokėsi 3 metus 

pas Povilą Perminą, kilusį iš Padvarių kaimo. Vėliau iš kriaučiaus Mikužio, gyvenančio Čekų 

kaime, nusipirko siuvamąją mašiną. Šitą mašiną ir dabar dar tebeturi. Nuo 1930 m. liepos mėn. 

1 d. pradėjo dirbti Viekšnių gaisrinėje sargu. Žydeliai nuo gaisro buvo apsidėję mokesčiais. J. 

Erlickis nuo tų surinktų mokesčių gaudavo 5 procentus — tai ir buvo jo alga. Dar gaudavo 

šventpinigių. Šį tą pasiūdavo, palopydavo. 1942 m. persikėlė į Gudų kaimą. Čia gyvendamas 

niekam nebesiuvo, tik sau. [...]. Mikužis buvo ne tik kriaučius, bet ir muzikantas — vaikščiojo 

grodamas su klernata po vestuves. Kaimo kriaučiai Viekšnių apylinkėje: Baltutis (iš Pakalupės 

kaimo), Gadeikis, Paulikas (iš Purvėnų kaimo), Visminas (iš Čekų kaimo), Gargasas (iš 

Žiogaičių kaimo. Vėliau persikėlė į Pakalupės kaimą), Pranciškus Meškys, Povilas Perminas (iš 

Padvarių kaimo), Rapolas Perminas, Voveris (iš Pakalupės kaimo. Jis mažai tevažinėjo, daugiau 

siuvo namie), Pranas Urbonas (Naujakuriuose), Viekšniuose — Urkis, Stasys Pikevičius. 

Urbienė Amelija. Šotlando autskarinė: 1972 metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai 

aprašai: Aplankas Nr. 2 // VVB, VM. — Tekste: „Šotlando autskarinė (skudurų supirkimo ir 

rūšiavimo įmonė) Viekšnių miestelyje buvo iš senų senovės. Prieš 1914 metus autskarinėje dirbo 

30 darbininkių, žiemą 6—7 darbininkės.” 

174

Urbienė Amelija. Viekšnių miestelio žvejys: 1973 metų aprašas // Urbienė Amelija. 

Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 2 // VVB, VM. — Tekste: „Meižių ežeras priklausė 

dvarininkui daktarui Pačerinskiui. Daktaras ežerą išnuomodavo pirkliams, todėl jame nebuvo 

leidžiama žvejoti. [...]. Medžialenkės ežeras priklausė apylinkės ūkininkams (Teniui ir kitiems). 

ūkininkai, jeigu kas iš miestelio žvejų pasiprašydavo, leisdavo žvejoti tik su meškerėmis.” 

Urbienė Amelija. Kaip Viekšnių miestelyje audė škaplierius ir dirbo rožančius: 1973 metų 

aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 2 // VVB, VM. — Tekste: 

„Emilija Švažaitė-Balsienė (gimusi 1896 m.) ražančius dirbti išmoko iš savo senelės 

Pakalniškienės. Škaplierius austi išmoko iš motinos [Pakalniškytės-Švažienės Emilijos] ir iš 

senelės [Pakalniškienės].” 


aprašai: Ledai Viekšnių miestelyje. Priedas prie aprašo „Kaip išdirbti avies kailį”. 1974 metų 

aprašai: Viekšnių miestelio šiaučius Juozas Koukšta. Kaip išdirbti skūrą. Viekšnių miestelio 

blėkininkas. Viekšnių miestelio kalvis Domas Stonkus. Viekšnių klumpininkas ir medpadžių 

meistras Juozas Laucius. Kas dirba Viekšnių miestelyje kubilus ir bačkas. 

Urbienė Amelija. Ledai Viekšnių miestelyje: 1973 metų aprašas // Urbienė Amelija. 

Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste: 

„Juozas Praspaliauskas ir jo žmona Emilija Praspaliauskienė ledus pradėjo dirbti 1933 m. ir 

dirbo juos iki 1940 m. Jonas Meižis, išeidamas į kariuomenę, Praspaliauskiams pardavė visus 

įrankius ledams dirbti. Taip pat jis pamokė ledus dirbti. Be to, Praspaliauskius ledus dirbti 

pamokė ir kiti ledų dirbėjai: Benckis Klapas ir Beilis (abu žydai). [...]. Viekšniuose ledus 

pardavinėjo ant turgaus, prie kino salės, prie mokyklos (kai būdavo mokykloje vakarėlis), 

gegužinėje, per futbolo rungtynes. [...]. Ir geresnių, ir blogesnių ledų kaina buvo vienoda — po 

10 centų. [...]. Vaflius pirkdavo Kaune, biskvitų fabrike. Buvo brangu — neapsimokėjo. Vėliau 

vaflius pradėjo kepti ir pačiuose Viekšniuose. Vaflius kepė Veisis (Vaikaso žentas). [...]. Ledus 

pardavinėdavo nuo gegužės 15—20 dienos iki rugpjūčio 15—24 dienos (šv. Baltramiejaus).” 

Urbienė Amelija. Švažai — kontrabandininkai, knygnešiai, revoliucionieriai: 1973 metų 


„Jurgis Švažas buvo Viekšnių miestelio gyventojas, kilęs iš Padvarių kaimo. Miestelyje 

gyveno Stoties gatvėje, netoli šventoriaus. Mokėjo skaityti ir rašyti. Jį buvo išmokiusios 

Santeklių dvaro panelės. Jurgis Švažas buvo labai nagingas: skuto barzdas, siuvo batus, mokėjo 

pataisyti užsikirtusius revolverius, taisė laikrodžius ir... kas be ko — nugerdavo. 

Emilija Pakalniškytė-Švažienė buvo siuvėja. Jos motina Pakalniškienė turėjo „bagamazą”. 

Pardavinėjo „kningas” (maldaknyges), ražančius, škaplierius, šukas, žiedus, „noperskus”, 

vargonėlius, švilpius, karolius. Rožančius padirbdavo ir škaplierius išausdavo pati. „Kningų”, 

kalendorių, „lementorių”, proklomacijų prieš caro valdžią patys parsigabendavo arba jų gaudavo 

iš Čepinskienės, gyvenusios Čekų kaime. [...]. Slaptos spaudos ir ginklų parsivežti važiuodavo į 

Bivainės mišką, kuris yra „ant Telšių važiuojant”. Viską gavo iš Petravičiaus. Petravičius gyveno 

pačiame miške. Pas jį ir pernakvodavo, ir dieną prabūdavo. (…) Iš Petravičiaus parsiveždavo 

„kningų”, kalendorių, „lementorių”, proklomacijų, revolverių, „trejų devynerių” pakeliuose, 

„akspelerijos” — vaistų nuo visokių ligų. „Akspelerija” buvo supilta į trišonius buteliukus, kaip 

dabar pilsto acto esenciją. Dar parveždavo kamparo plytelėse, karolių ražančiams dirbti. Vėliau, 

kai tų prekių buvo galima laisvai gauti vietoje, jų iš Vokietijos nebevežė. Kai manifestas jau 

buvo išleistas, „kningų” dar ilgai neleido pardavinėti — gaudė. Antanas Švažas (gimęs 1895 m.) 

pasakojo, kaip jis (po 1905 m.) prikabinęs žandarui ant nugaros proklomaciją. Žandaras sėdėjo 

alinėje. Jis prisitaikęs ir prikabinęs. Ant proklomacijos buvę išpiešti caras ir Stolypinas, o po jais 

bliūdas, pridėtas nukapotų galvų. Antanas Švažas minėjo dar „ciciliką” Chaimą Blanką, vėliau 

išvažiavusį į Ameriką, ir Šimkevičių. Šimkevičius buvo pilstytuvės viršininkas Viekšniuose. 

Pilstytuvėje pilstė iš Žagarės atvežtą alų iš bačkų į bonkas. Žagarėje buvo Naryškino alaus 

darykla. Šimkevičius ir Blanka iš Švažo išsinešdavo ginklų ir proklomacijų. Antanas Švažas 

175

sakė, kad „kningas”, kalendorius, „lementorius” dar gaudavo iš Beresnevičiaus, kuris gyveno 

prie Pateklos upės, ir iš Bubino, gyvenusio Ūbiškėje.” 

Urbienė Amelija. Viekšnių miestelio šiaučius Juozas Koukšta: 1974 metų aprašas // Urbienė 

Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste: 

Juozas Koukšta gimė Telšiuose 1907 metais. (Taip jį vadina vietos žemaičiai; dokumentuose 

esąs užrašytas „Kukšta”). Tėvai — Simonas ir Elzbieta Žukauskaitė-Koukštienė — jokio turto 

neturėjo. Tėvas savamokslis šiaučius, motina — namų šeimininkė. Augino tris sūnus. Visi trys 

šiaučiai. [...]. Juozukas ganė bandą pas gaspadorius [...]. Kai paūgėjo, Papilėje vežiojo „pašto 

padvadą”. 1922 m. mokėsi Papilėje šiaučystės pas Bernotavičių. [...]. Papilėje mokėsi vienerius 

metus. Nuo 1927 iki 1931 metų dirbo Tryškiuose pas Jocel-Berą, kuris savo dirbtuvėje turėjo 20 

darbininkų. Per dieną padirbdavo 3 poras batų. [...]. 1931 m. persikėlė į Viekšnius ir čia dirbo pas 

Jankelį Kaplaną. Kaplano dirbtuvėje dirbo 10—20 darbininkų. Per dieną — taip pat nuo 

ankstybo ryto iki išnaktų — padirbdavo tris poras batų. Juozas Koukšta 1933 m. vedė Rozaliją 

Alsaitę. Užaugino 4 vaikus: Aldoną, Juozą, Apoloniją, Juliją. [...]. Kaplanas kurpulius 

atsigabendavo iš Kauno arba iš Alsėdžių. Alsėdžių amatininkai kurpulius dirbo visiems 

Žemaitijos šiaučiams. [...]. Kaplanas uždarbį mokėdavo šeštadienio vakarą. Per savaitę 

uždirbdavo 50—60 litų. 

Urbienė Amelija. Kaip išdirbti skūrą: 1974 metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai 

aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste: Nuo 1933 m. Adomas Skerstonas Viekšniuose 

dirbo Kalvarijos dirbtuvėje. Čia darbo diena — 8 valandos. Už darbo dieną mokėjo 6 litus. 

Kalvarijos dirbtuvėje išdirbo arklenos, karvenos ir kiaulenos skūras. Skūras išdirbo naginėms, 

pakinktams. 

Urbienė Amelija. Viekšnių miestelio blėkininkas: 1974 metų aprašas // Urbienė Amelija. 


Adomas Buta, kilęs iš Sedos valsčiaus, gimė 1910 m. [...]. Iki pensijos (1970 metų) buvo 

stalius. Išėjęs į pensiją, dvejetą metų dirbo kartu su Viekšnių miestelio blėkininku Šlyteriu. [...]. 

Besidarbuodamas taip ir pramoko amato. Šlyteris mirė 1972 m. Mirdamas paliko A. Butai kai ką 

iš savo įrankių. Norom nenorom A. Buta yra pasidaręs Viekšnių blėkininku, nes šiuo metu 

nebėra kam šituo darbu užsiimti. [...]. A. Butos dirbtuvė prie jo namų: daržinėje, kūtėje ir kieme. 

Darbo turi „per akis”. 

Urbienė Amelija. Viekšnių miestelio kalvis Domas Stonkus: 1974 metų aprašas // Urbienė 


Domas Stonkus gimė 1912 m. Akmenės valsčiaus Kanteikių kaime. Domo Stonkaus senelis 

J. Butnorius, gyvenęs Pavadaksčių kaime, dirbo kraitines skrynias. Pats padirbdavo „jutrinas”, 

pats skrynias apkaustydavo. Domui senelio darbas buvo „prie širdies”. Kalvystės mokėsi dėl to, 

kad turėjo „įgimtą gyslelę” tam amatui. Mokėsi pas Liepinį Žagarėje (1926 m.), Dulinskį ir 

Norvaišą Joniškyje. Norvaiša parašė rekomendacinį raštą Liepojos vagonų fabriko vadovybei. 

Domas Stonkus nuvažiavo į Liepoją, čia jį priėmė dirbti kalviu vagonų fabrike. Čia dirbo 1927— 

1931 m. 1933 m. Domas Stonkus Akmenėje išsinuomojo kalvę iš Latišo ir pradėjo „sau dirbti”. 

1934 m. persikėlė į Viekšnius. Papilės gatvėje iš Kazlauskienės išsinuomojo kalvę, kurioje dirbo 

iki 1935 m. 1935 m. Domas Stonkus vedė Stasę Rupkaitę. Žmona Biržiškų gatvėje turėjo namus 

ir nedidelį žemės sklypą. Čia Domas Stonkus pasistatė kalvę, kurioje tebedirba iki pat šių dienų. 

Domas Stonkus yra baigęs pradinės mokyklos 4 skyrius ir trijų mėnesių arklių kaustymo 

mokyklą Kaune 1936 m. [...]. Jo nuomone meistrų meistras buvęs kalvis Krutinis (Zaventės 

kaime), dirbęs net garo katilus. Apylinkės žmonės apie Domą Stonkų atsiliepia pagarbiai, 

sakydami: „pats geriausias kalvis”. [...]. 1941—1944 m. dirbo „Pergalės” artelėje, vėliau 

Statybinių medžiagų kombinate. [...]. Dar Žagarėje, mokiniu būdamas, 1926 m. nukalė 4 kryžius 

Kanteikių kapų koplyčiai. Kalė pagal senus kryžius. [...]. Yra nukalęs didįjį kryžių Viekšnių 

bažnyčiai. Per 1941 m. karą Viekšnių bažnyčia sudegė. Kai atstatė, Domas Stonkus nukalė 

kryžių, kuris dabar stovi ant bažnyčios bokšto. Užsakė kryžių klebonas Navickis. 

176

Urbienė Amelija. Viekšnių miestelio klumpininkas ir medpadžių meistras Juozas Laucius: 

1974 metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — 

Tekste: 

Juozas Laucevičius (taip dokumentuose, bet vietos žmonės jį vadina Lauciumi, [Liaučiumi]) 

gimė 1896 m. Viekšniuose. Tėvai (Vladislovas Laucevičius ir Morta Kairytė-Laucevičienė) buvo 

darbininkai. Juozas klumpius pradėjo dirbti 1922—1923 metais. Medpadžius pradėjo dirbti 

1935 m. ir iki pat šių dienų tebedirba. 

Urbienė Amelija. Kas dirba Viekšnių miestelyje kubilus ir bačkas: 1974 metų aprašas // 

Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste: Viekšnių 

miestelyje nuo 1937 m. kubilus ir bačkas dirba Antanas Lukošius, Petro, gimęs 1919 m. Jo tėvai 

pirma buvo Santeklių dvaro kumiečiai, vėliau ūkininkai. Žemės turėjo 32 hektarus Gyvolių 

kaime. Kubilus išmoko dirbti iš savo dėdės Jono Lukošiaus. 


1975 metų aprašai: Kaip alų daryti. Bačkų meistras (Antanas Baltutis Kegrių kaime). Kaip 

suplūkti molinę aslą. Duobos pečius. Kaip audžia kamilką. Viekšnių miestelio ir jo apylinkės 

patrūbočiai. Viekšnių melnyčios istorija. 

1976 metų aprašai: Priedas prie (1972 m.) aprašo „Dažymas”. Kaip milą velia. Kaip 

pasiraukti nagines. Kaip krežį nupinti. Ką galima išmokti iš seno kalvio (Albino Gužauskio iš 

Adomiškių). 

1977 metų aprašai: Priedas prie (1975 m.) aprašo „Viekšnių melnyčios istorija”. Indeliai 

sviestui formuoti. Kas ir kaip eina gaspadinėmis. Žalių plytų gamyba ir naudojimas. Duonkepis 

pečius. Bitininkystė. 

Urbienė Amelija. Kaip alų daryti: 1975 metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai 

aprašai: Aplankas Nr. 5 // VVB, VM. — Tekste: Pačiame Viekšnių miestelyje aludario nėra. Visi 

aludariai — Viekšnių miestelio apylinkėse. Jonas Salemanas — Purvių kaime, Barauskis — 

Žibikų kaime, Šarkis — Paventės kaime, Klemas Memys — Zaventės (Užventės) kaime. 

Urbienė Amelija. Bačkų meistras: 1975 metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai 


Dabar Viekšnių miestelio apylinkėje bėra žinomas tik vienas bačkų meistras, kuris bačkas 

tebedirba senoviškai. Tas meistras — Antanas Baltutis. Ir miestelio, ir visos apylinkės žmonės jį 

vadina Didgalviu. Antanas Baltutis gimė 1895 m. Kegrių kaime, kur ir šiuo metu tebegyvena. 

Bačkas dirbti pamokė Šiuipys, gyvenęs Svirkončių kaime. Nors šiuo metu A. Baltutis yra 80 

metų, bet dar bačkas tebedirba. Darbas jam patinkąs. „Dešimties metų būdamas jau dirbęs mažus 

viedrelius”. 

Urbienė Amelija. Kaip audžia kamilką: 1975 metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai 

aprašai: Aplankas Nr. 5 // VVB, VM. — Tekste: Šiuo metu kamilką dar audžia seserys Morta ir 

Barbora Kugrytės. 


aprašai: Statybos papročiai. Kaip per Ventą žmonės persigavo. Viekšnių miestelio verpėjos. 

Medžių plukdymas. Kaip nudrožti popiermalkes. Anglių degimas. Smalos varymas. Kaip dirbo 

skalas. 

Urbienė Amelija. Viekšnių miestelio verpėjos: 1978 metų aprašas // Urbienė Amelija. 

Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 6 // VVB, VM. — Tekste: Barbora Kateilaitė (g. 1887 m.) ir 

sesuo Ona Orencienė (g. 1901 m.). Kilusios iš Žalionės kaimo. 

177

Urbienė Amelija. Medžių plukdymas: 1978 metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai 


Medžius plukdymui kirsdavo žiemą Žalionėje, Kegrinėje, Santeklinėje ir Grybauskio miške. 

Nukirstus medžius supjaustydavo į metrinius pagalius. Supjaustytus medžius suveždavo prie 

Virvytės, nes Venta plukdyti iš toliau negalėjo — kliudė Santeklių malūno pylimas. Pirma 

medžius plukdė Virvyte, o jau toliau Venta iki tos vietos, kur buvo dedami lieptai. Medžius 

miškuose užpirkdavo Viekšnių miško pirkliai — žydas Vaksas ir Jonas Brika. Pirkliai samdė 

žmones su arkliais medžiams į Viekšnių geležinkelio stotį išvežti. 


aprašai: Kaip audė šiaudinius takus. Šiaudai kapališiams pinti. Kaip ir kur parinko vietą namui 

statyti. Iš ko pylė poduškas. 1981 metų aprašai: Papildymai (1974 metų) aprašo „Viekšnių 

miestelio kalvis Domas Stonkus”. Kiek lovatiesių išaudė Ona Šiaulienė. Kaip audėja [Ona 

Šiaulienė] nusako siūlų spalvas. Viekšnių miestelio nertinių nerėja. Viekšnių kriaučka (Cecilija 

Bružaitė, gimusi 1922 m.). Kaimo kriaučka (Ona Vaitkevičiūtė-Bukontienė, gimusi 1908 m.). 

Kaip Antanas Petrikas paruošia materijolą karazinkoms pinti. Kaip ir kuomet prisinėrė kvartūgą. 

Urbienė Amelija. Aprašai, parašyti įvairių asmenų prašymu apie Viekšnius, apie save ir apie 

savo darbą: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: 1982 metų aprašas: Jonas Glodenis — kalvis ir 

dievadirbys (1868—1943 m., gyv. Kegriuose). 

Ruškys Vytautas. Statybininkų cechas Kegriuose // Vienybė. — 1982. — Rugpj. 7. — 

Tekste: Žvyro yra 20 hektarų plote. Tarpkolūkinės statybos organizacijos žvyro karjeras. „Kol iš 

Kegrių karjero išsikels kasėjai, praeis mažiausiai dešimt metų. Bet ir tuomet, kai čia sutyvuliuos 

ežeras, nereikės graužtis, kad vandeniu užtvindomas turtas. Jis šiandien vartojamas taupiai.” 


metų aprašas: Pančiakų ir pirštinių vėlimas. 

Urbienė Amelija. Namų statybos meistras: 1985 metų aprašas // Urbienė Amelija. 

Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: 

Dar prieš 1940 metus Viekšniuose geri meistrai buvo Imelis, M. Stonys, Medžialenkės kaime 

— Garalis. Geras meistras buvo ir Kęstavičius, bet jis namų nestatė, tik senus remontavo. Langų 

ir durų meistrai buvo Račkauskis, Vaitkus. Vaitkus kaip meistras dirbo ir prieš karą, ir po karo. 

Meistras, ateidamas trobos statyti, su savimi turėjo 4 vyrus, kurie suprato „kaip kertes dirbti”. 

Pečiui mūryti visuomet samdė mūrininką. Geriausias Viekšnių mūrininkas buvo Paulikas. 


metų aprašai: Viekšnių miestelio žvejys Vladas Ingelis (g. 1925 m.). Apie audeklus ir jų audimą. 

Apie abrūsus. 

Virkutis Leonas. Buvusio Viekšnių gimnazijos pirmosios abiturientų laidos abituriento, 

vėliau Akmenės, Mažeikių ir Biržų rajonuose dirbusio lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, 

pedagogo — veterano atsiminimai apie Viekšnius 1934—1941 metais. — Biržai, 1987-02-10. — 

Rankraštis // VVB. — [Virkutis Leonas. Dienos, kurių neužmiršiu // Vienybė. — 1988. — 

Rugpj. 4, 6, 9]. — Tekste: 

Buvo ir knygynas, bet tik jo pavadinimas, nes, išskyrus bulvarinio pobūdžio knygiūkštes ir 

kalendorius, nei grožine literatūra, nei kitomis knygomis ten neprekiavo. Prekiavo ten daugiau 

įvairiomis rašymo reikmėmis, knygų įrišimui reikalingomis medžiagomis ir prekėmis iš po 

prekystalio, nieko bendro neturinčiomis nei su knygomis, nei su kultūra. 

Gatavų drabužių Viekšniuose nepardavinėjo — kaimuose iš savos gamybos audeklų 

apsiūdavo iš kiemo į kiemą keliaujantys siuvėjai, o miestelio gyventojai turėjo savus pigius 

siuvėjus. Dabar sunku suprasti, kaip galėjo pragyventi tie smulkių krautuvėlių savininkai, nes ne 

sekmadieniais ir ne turgaus dienomis retai kas į jas užsukdavo. Gražesnėmis dienomis dažnas 

178

tokios krautuvėlės savininkas snausdavo prie durų ir pro šalį einantįjį kviesdavo užeiti vidun. 

Veriant duris, suskambėdavo skambutis. Jei prekybininkas būdavo savo kambariuose, skubėdavo 

aptarnauti retą klijentą. Kainos tais laikais ant prekių ar šalia nebūdavo žymimos. Užėjus 

pirkėjui, prasidėdavo derybos. [...]. Atsirasdavo ir viena kita žemaičio krautuvėlė kur nors 

atokiau nuo turgavietės, bet jos ilgai neišsilaikydavo. Lietuvių krautuvėse nebuvo deramasi, todėl 

gal žmonėms atrodė, kad pas žydus galima nusiderant pirkti pigiau. Žydai sudarė gal trečdalį 

miestelio gyventojų. Kai kurie iš jų, kaip ir lietuviai, vertėsi amatais. Nors žydų bendruomenė 

gyveno lyg ir atskirą, uždarą gyvenimą, bet kokio nors antisemitizmo ar antagonizmo apraiškų 

lyg ir nebuvo. Žydai turėjo savo pradinę mokyklą. Po keletą jų tęsdavo mokslą progimnazijoje. 

Vakarais į stotį iš miestelio važiuodavo dviem arkliais kinkytas „diližanas” keleivių nuvežti ar 

parvežti, o jų tebūdavo vos vienas kitas. Prekes iš Viekšnių geležinkelio stoties ar iš Mažeikių 

veždavo arkliais. Tam samdydavo miestelio pakraščiuose gyvenančius valstiečius. Taip pat keli 

amatininkai, prekybininkai irgi turėjo arklius. Vėliau toks Bernotas nusipirko sunkvežimį, kuriuo 

ir prekes vežiodavo, ir sportininkus į kaimyninius miestelius, ir kunigų suorganizuotus 

tikinčiuosius į Kalvariją, dargi į Šiluvą nubogindavo. 

Vežimai netilpdavo turgaus aikštėje, jų būdavo pilni arčiau turgaus aikštės stovinčių namų 

kiemai. Paventys, kur buvo arklių, galvijų turgus, kur šurmulį kėlė čigonai, mainydami, 

pirkdami, parduodami arklius. Jomarkuose savo gaminius pardavinėdavo įvairiausi amatininkai, 

ne tik vietiniai, bet ir atvykę iš toliau, net nuo Palangos su vežimais rūkytų menkių ar strimelių. 

Iš amatininkų vyraudavo puodžiai. Ir ko čia nebūdavo — vaikams įvairiausios švilpynės, 

gaspadinėms — lėkštės, dubenėliai, puodai, puodynės iki kibiro ir daugiau talpos. Ir išpirkdavo 

tų molinių gaminių daugybę — juk tais laikais kaime beveik visi indai buvo moliniai. Medžio 

meistrai siūlydavo savo gaminius: lankus arklių kinkymui, tekinius, ratelius verpimui, verpstes, 

kubilus, statinaites, statines alui, rėmus, rėmelius fotografijoms, iš vytelių ar šaknų nupintas 

pintines, krepšius, sėtuves ir kitokius namų apyvokai, ūkio darbams reikalingus daiktus 

daiktelius. Kurpiai išdėliodavo įvairios odinės avalynės, rimoriai — pakinktus, kamanas. O kiek 

klumpių — tradicinio žemaičių apavo, dargi padažytų, papjaustinėtų, kad patrauktų pirkėjo akį! 

Per turgavietės vidurį tęsėsi neįmantrių būdų, palapinių eilė — vadinamųjų bagamazų. 

„Bagamazininkai” prekiavo įvairiausia smulkme: sagomis, sagėmis, karoliais, mezginiais moterų 

rūbų puošimui, skarelėmis, pigiais žaislais, peiliais, peiliukais — visko ir neišvardinsi. Vienoj 

kitoj būdoj prekiavo ir religinės paskirties prekėmis: maldaknygėmis, šventųjų paveikslais ir 

paveiksliukais. [...]. Prekiavo ir knygomis. Tai būdavo [...] įvairių religinių organizacijų 

leidžiamos knygelės religine tematika arba Jakavičiaus Šiauliuose pseudoliteratūra: įvairūs 

kalendoriai, knygelės su intriguojančiomis antraštėmis — „Mikaldos pranašavimai”, „Kaip 

išsirinkti mergaitę ar prisivilioti bernelį”, 'Meilės laiškų vadovėlis”, „Sapnininkas”. [...]. Ir šią 

literatūrą pirkdavo. Ir nebrangu, ir atitinka 2—3 pradinių mokyklų skyrių išsilavinimo lygį, kokį 

tada teturėjo dauguma kaimo jaunimo. 

Bet jomarkai ne vien prekybos vieta. Čia susitikdavo seniai nesimatę giminės, pažįstami. Kad 

kalbos eitų sklandžiai, užsukdavo į vienintelį Viekšniuose Mažuknos „restoraną” ar špitolėje 

buvusią blaivybės arbatinę. 

Turgavietėje šūkaliodamas paauglius kviečia „laimės rato” sukėjas. Senis ilga žila barzda suka 

katarinką, papūgėlė ištraukia lapelį, kuriame surašytos pageidavusiojo ir sumokėjusio centus 

ateities gairės. 

Sejavičienė J. Kegrių karjere // Vienybė. — 1987. — Birž. 4. — Visas tekstas: 

Vaizdingame gamtos kampelyje — nuošaliau nuo Svirkančių kolūkio gyvenviečių, tarp 

pušynėlių, įsikūręs rajono statybos organizacijos Kegrių karjeras. Pradėjo jį eksploatuoti prieš 

penkioliką metų. Anksčiau čia kasdavo statyboms reikalingą žvyrą, smėlį, o dabar karjere dar 

gamina bitumą asfaltbetonio gamybai, skaldą, stogų dengimui skirtą pastą emulsiją. Čia 

pagaminama ir dalis statyboms reikalingo betono. 

Išplėtus gamybą, prieš trejetą metų karjere pastatė Alytaus eksperimentinio namų statybos 

kombinato namą. Jo pusrūsyje įrengtos geros įrengimų remonto patalpos, antrame aukšte — 

erdvus raudonasis kampelis, poilsio kambarys darbininkams. Per pietų pertrauką susirinkę 

darbininkai greit pasišildo sriubą ar išsiverda arbatą — virtuvėje yra dujinė viryklė, elektrinis 

179

arbatinukas. Baigę darbą darbininkai vonios kambaryje pasidžiauna rūbus, nusiprausia, o rytą, 

atskubėję į darbą, persirengia spec. rūbais, apsiaustus, striukes sukabindami į savo spinteles. 

Karjero buitinėse patalpose gausu vaizdinės agitacijos akcentų, yra čia socialistinio 

lenktyniavimo suvestinės, saugaus darbo instrukcijos. 

Treti metai karjerui vadovauja meistras Antanas Žalys. Nedidelis jo kolektyvas — tik 

keturiolika darbininkų, tačiau darbų padaro nemažai. Per šių metų pirmą ketvirtį savo 

organizacijos poreikiams karjero darbininkai paruošė 610 kubų žvyro, 7 tūkstančius kubų jo 

išsivežė nupirkusios kitos rajono organizacijos. Be to, pagaminta 2 tūkstančiai kubų sijoto 

smėlio, 118 tonų asfaltbetonio, 14 kubų skaldos. Intensyvesnis gamybos sezonas prasidėjo 

balandžio mėnesį ir nenutrūks iki vėlyvo rudens. Trimis maišyklėmis pagamina 100 kubų 

betono, kuris pilamas į saugyklą, o iš čia — į automašinas, vežančias skiedinį į statybos objektus. 

Ypač gerai dirba maišyklės operatorius Aloyzas Martinkus. 

Didelį pareikalavimą turi asfaltbetonis. Jį karjeras tiekia ne tik savo statybininkams. Daug jo 

išsivežė Telšių ir Mažeikių rajonų statybų organizacijos. Maišyklę aptarnaujantis šaltkalvis 

operatorius Antanas Sabaliauskas per dieną pagamina iki 200 tonų asfaltbetonio. Kad 

maišyklėms nepritrūktų darbo, žaliavų tiekimu, mechanizmų remontu rūpinasi nemažas būrys 

darbininkų, iš kurių darbštumu, pareigingumu išsiskiria šaltkalvis operatorius Rimantas 

Bukauskas, ekskavatorininkas Eugenijus Želvys. 

Per karjero gyvavimo laikotarpį pirmasis žvyro klodas nuimtas penkiolikos hektarų plote. Jau 

paruoštas šio ploto rekultivavimo planas. Į daubą supils dabar ant krantų gražiai saugomą 

juodžemį, šiame plote pasodins 6 hektarus miško, įrengs tris ežerėlius. 1993 metais čia karjero 

neliks nė žymės. 

J. Brenciaus nuotraukose: asfaltbetonio maišyklės operatorius A. Sabaliauskas ir betono 

maišyklės operatorius A. Martinkus. 

Statkutė L. Kur dūzgia siuvamosios mašinos: (Fotoreportažas iš Telšių „Mąsčio” 

susivienijimo Viekšnių siuvimo baro // Vienybė. — 1987. — Birž. 13. — Visas tekstas: 

Pietų pertrauka dar nebuvo pasibaigusi. Būrelis moterų sėdėjo ant suolelio ir linksmai 

šnekučiavosi. Iškart pasigailėjome nelaiku atvažiavę, bet kol su brigadininke Augenija Keriene 

aptarėme savo viešnagės tikslus, po pietų sugrįžęs baro meistras Rimantas Platokas mums 

parodė: 

— Matot, pietų pertrauka dar nesibaigė, o moterys jau sėdi prie mašinų. Taip jau pas mus yra. 

O ką tai reiškia, netrukome sužinoti, kai sudūzgė visos siuvamosios mašinos. Neragintos 

moterys ėmėsi kiekviena savo darbo. Net mes, svetimi, besidairą po šviesią ir erdvią salę, 

nesutrikdėme darbo ritmo. 

— Užduotys mums skiriamos didelės, dairytis neturime kada, — aiškina Rimantas Platokas. 

Pirmūnų neaplenkiam, bet esame tarp nepeikiamų susivienijimo padalinių. 

Viekšnių siuvimo bare šiandien dirba beveik 60 žmonių. Dvi brigados siuva dviejų modelių 

vaikiškus marškinius. 

— Matyt, mes jau specializuosimės vaikus puošti. Esam patenkinti savo gaminiais. Jau seniai 

nebegauname reklamacijų dėl siuvimo kokybės. Užduotys nemažėja, vadinasi, reikalingą prekę 

siuvame, — sulaiko baro meistras mūsų dėmesį ties keleto spalvų marškinių krūva, dailiai 

sulyginamų ir sulankstomų... 

Viekšniškiai, kaip ir kituose baruose, iš Telšių gauna sukirptas detales. Tad neretai dar 

pasitaiko, kad siuvinys nepakliūna į pirmąją rūšį ne dėl siuvėjų kaltės. 

— Taisom kaip galim, — paaiškina Eugenija Demenienė. — Stengiamės, kad dailiau 

atrodytų. Be to, ne taip dažnai ir būna broko. 

Eugenijai Demenienei patikėta viena sudėtingiausių operacijų. Ji pasiuva apykakles ir jas 

prisiuva prie marškinių. Rodos, neskubėdama sudėlioja medžiagos gabalėlius, sudūzgia mašina, 

pirštai mikliai išverčia apykaklę, vėl sudūzgia mašina, ir jau gali įvertinti, kaip tie marškiniai 

atrodo. Bežiūrint didėja krūvelė užbaigtų siuvinių... 

— Įpranti ir sekasi, — paprastai paaiškina siuvėja. E. Demenienė — viena geriausių siuvėjų. 

Moka visas operacijas. 50-60 procentų viršija užduotis. Neseniai įvykusiame meistriškumo 

180

konkurse, kuriame savo sugebėjimus demonstravo septynios siuvėjos, siuvusios apykakles, 

Eugenijai geriausiai sekėsi. 

— Stropumas ir gabumai — tokios Eugenijos sėkmės paslaptys, — paaiškina meistras ir 

supažindina su kitomis Augenijos Kerienės brigados moterimis — Sigute Bukauskiene, Vanda 

Grigaite, Liuda Miliene. Taip pat darbščiomis, stropiomis, mokančiomis visas operacijas. Čia pat 

sužinome, kad šioje brigadoje daug jaunimo. Ne tik darbe moterys šaunios. Vanda — 

komjaunimo organizacijos sekretoriaus pavaduotoja, Liuda — Viekšnių gyvenvietės Tarybos 

deputatė. 

O štai neperseniausiai susirinkime baro kolektyvas kandidate į rajono Tarybos deputatus 

iškėlė Augeniją Kerienę. Pasiūlė jos kandidatūrą pasitikėdami bendradarbės energija, sumanumu 

ir suinteresuotumu kolektyvo reikalais. 

Dairomės, kas ta kita brigada, kuriai vadovauja Birutė Juodeikienė. Sustojame prie Zofijos 

Piekienės. Ir už šios moters darbą žyminčių procentų yra darbštumas, sugebėjimas bet kurią 

operaciją atlikti labai gerai. Zofija jau išmokino 16 jaunų siuvėjų. Darbštumu pasižymi ir Ona 

Paulauskienė, ir Zofija Jasytė. O štai Jadvyga Sipavičiūtė išdirbio normas dvigubai įvykdo. Ji 

pirmoji ryte įjungia siuvamąją mašiną, paskutinė ją išjungia. Nors pensiją jau seniai „užsidirbo”, 

bet mėgstamas darbas, matyt, turi savo traukos jėgą. Besišnekučiuodami su moterimis, 

sužinome: kas nori dirbti, išmoksta viską. Dabar jau nėra siuvėjų, kurios neįvykdytų užduočių. 

Kam darbas nepatiko, išėjo. Jaunas siuvėjas stengiamasi išmokyti mažiausiai trijų operacijų, nes 

jų dar neskubina užduotys. Vėliau tai visiems praverčia: ar keičiasi modelis, ar susirgusią draugę 

tenka pakeisti. 

Abiems brigadoms būdingas draugiškumas, kolektyviškumas. Viekšnių siuvimo baras 

gyvuoja šešerius metus. Išaugo, praturtėjo, įsikūręs naujose patalpose. 

— Pirmūnai, veteranai, kolektyvo branduolys — kaip juos bevadinsi, tai ir bus tie 

darbštuoliai, — sako baro meistras, kai rašau į bloknotą geriausiųjų pavardes. 

Bare dabar yra 60 siuvimo mašinų. Todėl viekšniškiai gali dirbti viena pamaina. Kad mašinos 

negestų, rūpinasi du šaltkalviai remontininkai. Ypatingai moterys džiaugiasi Povilo Motuzo 

darbu. Ketvirtus metus jis reguliuoja mašinas, taiso nedidelius gedimus. Darnus kolektyvas, 

darbinga nuotaika, visi suinteresuoti gerais rezultatais, kokybe. Neseniai pradėjo savo veiklą 

liaudies kontrolės grupė, kuriai vadovauja Joana Jonauskienė. Poilsio kambaryje susirenka 

švenčių švęsti. Mėgsta keliones. Praėjusiais metais keliavo po Estiją, viešėjo Leningrade, 

Minske. Šiemet planuoja pakeliauti po Lietuvą. Gausus jaunimo būrys turi savų renginių. Yra 

gabių saviveiklininkų. 

Viekšnių siuvimo bare nėra nieko nepaprasto. Kaip ir bet kuriame kolektyve. Būna geriau, 

būna ir ne taip gerai. A. Kerienė pastebi, kad jaunų žmonių negali sulaikyti. Gyventi nėra kur. 

Jaunos merginos išteka, ir vyrai išsiveža, kur butą greičiau duoda. 

Tačiau šiandien, profesinės šventės išvakarėse, norisi grįžti ten, kur dūzgia siuvimo mašinos. 

Prie jų triūsia darbštumu pelnę pagarbą, be patoso ir pagyrų dirbą nelengvą darbą. Romantikos, 

kūrybos ten nedaug, daugiau monotonijos, tačiau geras darbas — prasmingas ir gražus. O juo 

gražūs ir mūsų aplankyti viekšniškiai. 

J. BRENCIAUS nuotraukose: Zofija Piekienė; P. Motuza ir J. Sipavičiūtė; E. Demenienė 

(dešinėje) su V. Grigaite ir S. Bukauskiene. 

Ercupas A. Viekšniškių gaminiai — užsieniui // Vienybė. — 1987. — Birž. 27. — Tekste: 

Plungės liaudies meno dirbinių įmonės „Minija” Viekšnių suvenyrų baras. Darbuotojai: 

Algimantas Rapalis, Vytautas Stončius, Stanislovas Lakačiauskas, Elena Lukošienė, Vidas 

Andriuška, Aleksas Škerba, Alvydas Kateiva, Aleksandras Jucius. — Visas tekstas: 

Naują gaminį — dantų šepetėlių laikiklį — įsisavino Plungės liaudies meno dirbinių įmonės 

„Minija” Viekšnių suvenyrų baro kolektyvas. Jis eksportuojamas į Angliją. Senoviniai suoleliai ir 

pakabos siunčiamos į Čekoslovakiją ir Suomiją. 

Gerą paklausą turi Viekšnių meistrų pagamintos medinės duoninės „Varpa”, gėlių staleliai, 

stovai, lentos briedžių ragams tvirtinti. 

181

Suvenyrų barui sumaniai vadovauja meistras Aleksandras Jucius, brigadininkas Alvydas 

Kateiva. Per penkis šių metų mėnesius baro kolektyvas pagamino produkcijos už 81 tūkstantį 

rublių. Užduotis gerokai viršyta. 

— Mūsų baro kolektyvas siekia gražiais laimėjimais pasitikti Didžiojo Spalio 70-ąsias 

metines, — pasakoja technologas Aleksas Škerba. — Tarpusavyje lenktyniauja atskirų profesijų 

darbininkai. Visi lygiuojasi į darbo veteranus Algimantą Rapalį, Vytautą Stončių, Stanislovą 

Lakačiauską, Eleną Lukošienę, Vidą Andriušką ir kitus. 

Anksčiau Viekšnių meistrai garsėjo puikiais keramikos dirbiniais, dabar — medžio dirbiniais. 

Urbienė Amelija. Viekšniškiai grajija ir dainuoja // Aš išdainavau visas daineles. — Vilnius, 

1988. — Kn. 2. — P. 456—457. — Užrašyta 1986 07 10. — Tekste: S. Ramanauskaitė- 

Mikužienė gimė 1913 11 15 Viekšniuose Akmenės gatvėje. Šalia buvo žydo Kalvarijos garbarnė. 

Virkutis Leonas. Dienos, kurių neužmiršiu // Vienybė. — 1988. — Rugpj. 4, 6, 9: ir 

nuotraukos. — Tekste skyriai: 1. Prieš pusę amžiaus Viekšniuose. 2. Tarp senų mokyklos sienų. 

3. Prie gyvenimo slenksčio. — Tekste: „Gimiau Krakių kaime, [...] bet save laikau viekšniškiu, 

nes čia prabėgo moksleiviški metai, čia keletą metų dirbau pedagogo darbą. Viekšnius prisimenu 

nuo ankstyvos vaikystės, bene nuo 1926 metų. [...]. Buvo dvi didesnės — Spingio ir Urvikio — 

puodų dirbtuvėlės, kuriose dirbo po keletą darbininkų. [...]. Buvo grietininių saldainių, ant jų 

popierėlių šalia karvutės puikavosi užrašas: „J. Valiulio saldainių fabrikas”, nors to „fabriko” visi 

įrengimai — didelis katilas, keli samčiai, maišyklė, o „personalas” — pats „fabrikantas” su 

žmona. Keli apsukresni vasarą gamindavo ledus, kurie tais metais išpopuliarėjo. Prie vežimėlio 

su užrašu „Praspaliausko ledai” spiesdavosi ne tik vaikai. [...]. Moteriškės sekmadieniais ir per 

jomarkus prekiaudavo savo darbo putojančiu limonadu ir pusmetriniais saldainiais, suvyniotais 

margaspalvėmis popieriaus juostelėmis. [...]. Tokie buvo Viekšniai, kai 1935 m. rugpjūčio 

pabaigoje, išlaikęs stojamuosius egzaminus į antrą klasę, pradėjau mokytis progimnazijoje.” 

Gajauskas Saulius. UAB „Virvytė” // Vienybė. — 1991. — Spal. 2. — Tekste: Buvusios 

Viekšnių stalių dirbtuvės. 

Sejavičienė Julija. Į antrąjį šimtmetį // Vienybė. — 1992. — Liep. 15. — Tekste: Audėja 

Uršulė Liaugminaitė. 

Rozga Leopoldas. Neramus kairiškietis [Vladas Sirutavičius] // Vienybė. — 1993. — Liep. 3: 

ir nuotraukos. — Visas tekstas: 

Apie kairiškietį Vladą Sirutavičių jau esame glaustai pasakoję. Dar kartą jį prisiminti 

paskatino šiauliečių gražiai išleista knyga apie ilgametį šio miesto burmistrą J. Sondeckį (Sondą) 

„Gyvenimas Lietuvai”. Tarp kitų šio šviesaus žmogaus atsiminimų šioje, knygoje paskelbtas ir 

žiupsnelis žinių apie Vladą Sirutavičių, kaip vieną šviesiausių ir žymiausių šio krašto asmenybių, 

autoriaus prilygintą V. Bielskiui, K. Venclauskiui, P. Bugailiškiui ir kitiems šiauliečiams, kuriais 

ir nūnai miestas didžiuojasi. 

Pasirodo, kad yra dėl ko šiauliečiams gerbti ir minėti ir Vladą Sirutavičių, nors jis nei ten 

gimė, nei gyveno. 

Gimė Vladas Sirutavičius Kairiškiuose, aštuoniolikos metų baigė Šiaulių gimnaziją, 1896 m. 

įstojo į Peterburgo universitetą, bet po metų perėjo į tenykštį technologijos institutą. Jį baigęs, 

keletą metų Vilniuje projektavo įmones ir elektrines, centrinio šildymo sistemas, bet netrukus 

persikėlė į gimtinę. Pats suprojektavo Kairiškiuose kartono fabriką, įsteigęs akcinę bendrovę, jį 

pastatydino. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, jos pramonės kūrimui skyrė visas jėgas ir 

sumanumą. Pirmiausia atstatė ir išplėtė kartono fabriką, jo produkcija buvo net eksportuojama, o 

Virvytė, į kurią nuleisdavo fabrike panaudotą vandenį, buvo viena pačių švariausių Lietuvos 

upių. Kairiškiuose turėjo savo stamboką ūkį, vienas pirmųjų Lietuvoje jame įrengė uždarą 

drenažą. 

Bet to energingam, didelių organizatoriaus sugebėjimų turėjusiam žmogui buvo maža. 

Žvilgsnis vis dažniau krypo į Šiaulius, kaip potencialų pramonės centrą. Būtent V. Sirutavičių 

182

eikia laikyti Daugėlių keramikos įmonės įkūrėju. Suorganizavęs akcinę bendrovę „Molis”, jis 

pastatydino plytinę, kuri per metus pajėgdavo pagaminti ir išdegti po 5 milijonus plytų. 

Kartu su žymiu visuomenininku K. Venclauskiu jau pačiuose Šiauliuose V. Sirutavičius 

įsteigė akcinę bendrovę „Pastogė”, kuri turėjo rūpintis apleisto ir Kauno valdžios užmiršto 

miesto statybomis. Bendrovės steigėjams ne vien pelnas buvo galvoje. Kaip vieną iš pirmųjų ir 

didžiausių objektų, jie suplanavo stambų kultūros centrą, deja, karas jo statybą sužlugdė. Spėta 

užbaigti tik pastatą, kuriame įsikūrė pirmasis Šiaulių teatras. 

Vladas Sirutavičius pagrįstai laikomas vienu iš Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrėjų. 

Tiesa, partija jau gyvavo, kai jaunutis Peterburgo studentas į ją įstojo. Tačiau po 1897 metų 

pavasario areštų partijai likus be vadovybės, visą naštą ant savo pečių užsikrovė būtent 

V. Sirutavičius. Tuomet jo rašinių dažnai pasirodydavo „Varpe”, „Darbininkų balse”, kurio 

pirmuosius numerius pats ir redagavo, kituose laikraščiuose, pats parašė trejetą brošiūrų: 

„Trumpa Prancūzijos revoliucijos istorija”, „Ar dabar yra baudžiava”, „Kas iš ko gyvena?” 

V. Sirutavičiaus ir naujų jo bendraminčių pastangomis Socialdemokratų partija atgijo ir 

subrendo, tapo svarbiausia 1905 metų pasipriešinimo carizmui Lietuvoje jėga. Žinant tai, 

suprantama, kodėl būtent Kairiškiuose rasdavo prieglobstį Socialdemokratų partijos agitatoriai, 

kodėl ir nepriklausomos Lietuvos laikais čia tarpo bolševikuojantys rateliai, vėliau apsišaukę 

pogrindine LKP organizacija. Demokratiniai savininko įsitikinimai neleido perduoti policijai 

kitaip manančių ir net jį patį atsišaukimuose kritikuojančių mažaraščių. 

1905 metais sušaukus garsųjį Vilniaus seimą, V. Sirutavičius jame atstovavo savo partijai, 

nemažai ir nuveikė, kad Seimas taptų istoriniu, didelės politinės reikšmės įvykiu. Jaunystėje 

aktyvus P. Višinskio, A. Smetonos bendražygis, vėliau V. Sirutavičius nuo politinės veiklos 

atsitraukė, matyt koktu buvo dalyvauti primityviuose apsispjaudymuose. Pasitraukė į Kairiškius, 

atsidėjo vien ūkinei, organizacinei veiklai. Su jo gabumais ir išmanymu ne vienoje vyriausybėje 

galėjo rūpintis pramone, statybomis, kitomis ūkio šakomis. Bet ir tuomet valdžiai reikėjo 

nuolankių, pataikaujančių, savo nuomonės neturinčių. Vis dėlto pats ministras pirmininkas 

J. Tūbelis jį kviesdavęsis pasitarti ir vertindavęs jo nuomonę. 

Neįtikęs nepriklausomos Lietuvos valdžiai, negalėjo V. Sirutavičius įtikti ir bolševikinei. 

Tiesa, jo santykiai su dvaro darbininkais buvo kone tėviški, ne vienam nelaimėje padėjo, 

vaikams mokyklą pastatydino, kai kuriems ir aukštesnių mokslų siekti padėjo, tad 1940-aisiais 

dvarą nacionalizavus, patys darbininkai siūlė jį palikti valdytoju. Tačiau V. Sirutavičius 

pasitraukė į Kauną, išvengė trėmimų, o po karo su kitais šviesiais žmonėmis pasitraukė į 

Vakarus. Nuo 1950 metų atsidūręs Bostone, gavo juodadarbio vietą viename fabrike, kaip ir 

šimtai jo likimo tautiečių, puoselėjo Lietuvos išsilaisvinimo viltis, dalyvavo VLIK-o 

organizacijos darbe, priklausė socialdemokratų kuopai, Lietuvos darbininkų draugijai. 

„Tai buvo didelės inteligencijos, malonaus būdo vyras, — apibūdina mūsų kraštietį savo 

prisiminimuose J. Sondeckis. — Lietuvoje jį tebuvau sutikęs kelis kartus. Susidraugavome 

Bostone. Kur buvęs, kur nebuvęs, o Sirutavičių vis aplankydavau. Malonu buvo su juo šnekėtis. 

Gerai orientavosi situacijoje, turėjo gerą atmintį, galėjo iš praeities prisiminti daug įdomių, kitų 

pamirštų dalykų”. 

Mirė jis sunkaus darbo ir gyvenimo išsekintas, nesulaukęs svajonėse regėtos 

nepriklausomybės, 1967 metų liepos 1 dieną. Štai jau 26 metai, kai tautiečiai jį palydėjo 

amžinojo poilsio. Gal atsiras, kas ir gimtinėje už jį pasimels? 

[Nuotraukoje:] V. Sirutavičius studentiškais metais ir Bostone su jaunų dienų bendražygiu, 

taip pat aktyviu Socialdemokratų partijos veikėju, Kipru Bieliniu, garsiojo knygnešio sūnumi, ne 

vieną kartą buvojusiu mūsų kraštuose. 

Sruogienė Vanda. Pamirštoji pionierė // Vienybė. — 1996. — Liep. 5, 10, 13, 17, 20, 24. — 

Tekste: 

„Pirmajame Santeklių salonėlyje buvo įtaisyta audykla, pastatytos dvejos staklės, prikrauta 

krepšių su linais, vilnomis, pašytomis, dažytomis, suverptomis ir dar visai žalia medžiaga, ant 

sienų — įvairios meno paveikslų reprodukcijos, eskizai numatytiems audiniams ir kt. Prie vienų 

staklių dirbo pati panelė Ona, prie kitų — jos pasamdytas audėjas. Tai buvo labai keista būtybė, 

garsėjusi savo kaime. Jonelis, kaimiečių vištgaidžiu vadintas, mūvėjo vyriškomis kelnėmis, bet 

183

dėvėjo moteriškas bliuzeles ir nešiojo skarelę ant trumpai kirptų ir šviesiai dažytų plaukų. Buvo 

puikus darbininkas, tylus, kantriai kėlęs savo ponios nuotaikas — retai kas tegirdėjo jo spiegiamą 

balsą. Greta kitų dvare niekuo nepasižymėjusių tarnų negalima nepaminėti ir kito ypatingo tipo 

— senų laikų liekanos, „furmono” Mateušo. Jo vienintelės pareigos buvo prižiūrėti porą 

išvažiuojamų arklių ir vežioti paneles į bažnyčią, į svečius. Jau pusamžis žmogus, nevedęs, 

neišpasakytas tinginys, retai kada beišsipagiriojęs, tad nosį turėjo kaip įsirpusią slyvą, violetinę. 

Mūsų mergės juokėsi, kad atvažiavęs kur su „Pana Anna” į svečius, tuoj dairydavosi čerkos ir 

domėjosi daugiau jaunų bernų, negu mergų draugyste. [...]. Bagnickaitė pateikė savo audinius 

pirmoje rajoninėje žemės ūkio parodoje Mažeikiuose. Jos eksponatai — kilimai, pakojėliai, 

užuolaidos, languoti pledai ir kt. turėjo didelį pasisekimą — sukėlė didelį susidomėjimą ir beveik 

visi buvo išpirkti. Po to ji dalyvaudavo parodose Šiauliuose, Kaune ypač daug efektingų darbų 

parodė 1928 ir 1930 metais. [...]. Po kiek laiko dideli kilimai, sunkios užuolaidos stambiomis 

tulpėmis — lelijomis ir kitais puošniais priejuosčių raštais atsidūrė ne tik užsienio reikalų 

ministro bute, bet ir kone visose Lietuvos atstovybėse užsieny. [...]. Bagnickaitė buvo pirmoji, 

pritaikiusi Vakaruose vartojamą gobelenų techniką, drąsiai komponuodama perkėlė iš priejuosčių 

ir juostų raštus, juos bent dešimteriopai padidindama.” 

Morkūnienė J. Kailių išdirbimas Lietuvoje XIX a. antroje—XX a. pirmoje pusėje // Lietuvos 

etnologija: Amatas ir kūryba. — Vilnius, 1997. — T. 2. — 316 p. — P. 111—206. — Tekste: 

P. 115: „Taip pat panaudota vertinga medžiaga apie kailių išdirbimą, surinkta kraštotyrininkų: 

A. Urbienės apie Viekšnių miestelio [...] kailiadirbį.” 

Masiulienė R. Didelis Lietuvos statytojas // Vienybė. — 1997. — Bal. 2: ir nuotrauka 

„Senasis Kairiškių dvaro pastatas — V. Sirutavičiaus gimtinė”. — Visas tekstas: 

Taip V. Sirutavičius pavadintas Amerikoje leistame „Keleivio” laikraštyje. Didelis, bet 

primirštas... 

Balandžio 5 dieną sukanka 120 metų nuo V. Sirutavičiaus gimimo. Jo paveikslas dar gyvas 

vieno kito vyresnės kartos kairiškiečio atminty, mokykloje įrengta jam skirta ekspozicija, bet 

šitas žmogus tikrai vertas didesnio pripažinimo. 

Vartau paties V. Sirutavičiaus ranka rašytą autobiografiją. Didžiuodamasis pasakoja, kad gimė 

Kairiškiuose, žemaičių bajorų šeimoje, kad baigė Šiaulių berniukų gimnaziją — tą pačią, kaip ir 

jo tėvas Julius, kaip ir jo sūnūs — Vytautas ir Jonas. 

Stebina geras lietuvių kalbos mokėjimas, nors namuose kalbėta lenkiškai, mokytasi rusų 

kalba. Matyt, buvo samdomas namų mokytojas lietuvių kalbos mokyti. Studijų metais gyveno 

vienam kambary su A. Smetona, kartu šapirografavo J. Jablonskio trumpą lietuvių kalbos 

gramatiką. Neužmirškime, kad tai buvo spaudos draudimo metai... 

Dideli V. Sirutavičiaus nuopelnai socialdemokratų judėjimui. 1901 metais, studijuodamas 

Peterburge, kartu su S. Kairiu suredagavo pirmą „Darbininkų balso” numerį, išspausdino Tilžėje, 

slapta platino Lietuvoje. Prieš tai bendradarbiavo „Varpe”, „Lietuvos ūkininke”. Labai 

prasmingas vienas iš jo slapyvardžių — „Homo novus (iš Žemaitijos)”. Cituoju Amerikoje 

leistas „Naujienas”: „Darbininkų balso” pasirodymas Lietuvos darbo žmonėms buvo reikšmingas 

įvykis. Jo skiltyse subrendo rašytojas J. Biliūnas, teisininkas A. Janulaitis, Lietuvos 

nepriklausomybės metais Vytauto Didžiojo universitete Lietuvos istorijos teisę dėstęs ir keletos 

mokslo veikalų autorius, ir kiti žymūs Lietuvos rašytojai” (1961. 07. 12). 

V. Sirutavičius, S. Kairys bei A. Janulaitis ir buvo tas trejetukas, kuris tuomet vadovavo 

socialdemokratų partijos veikimui. Tai jie spausdino atsišaukimus, juos slapta platino, ruošė 

darbininkų demonstracijas bei streikus prieš caro valdžią. 1904 m. Kairiškiuose, jo tėviškėje, 

vyko lietuvių socialdemokratų jaunuomenės konferencija. 

Kaip socialdemokratų partijos narys, V. Sirutavičius dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, 

Steigiamajame seime. 

Pasitraukęs iš politinės veiklos, V. Sirutavičius Kairiškiuose suprojektavo ir pastatydino 

kartono fabriką. Iki 1933 m. žymi dalis produkcijos ėjo eksportui, vėliau, augant pramonei ir 

kylant krašto kultūrai, daugiau kartono suvartota šalyje. Darbininkai buvo aprūpinti gerais butais 

ir padoriu atlyginimu, medicininiu aptarnavimu, žiemą uždarbio būdavo ir aplinkiniams 

184

ūkininkams. Padorus atlyginimas atrodė taip: B. Tuzienė, fabriko darbininkė, pasakoja, kad per 

mėnesį gaudavusi 150 Lt ir už tokią sumą buvo galima nusipirkti karvę. Leido į mokslus savo 

darbininkų vaikus, pvz. vairuotoją Šiurkų, buhalterį Indriušką. Kairiškių vaikams pastatė mūrinę 

dviaukštę mokyklą. Mokytojus Gruces aprūpindavo maistu. 

Iš krūmynų ir nenaudojamos žemės, pripirkęs jos papildomai, V. Sirutavičius sukuria pažangų 

200 ha ūkį. Įrengta uždara drenažo sistema. Įveisiama olandų veislės karvių. Ūkio šakos: 

pienininkystė, veislinė gyvulininkystė, sėklininkystė. 

Verslininko netenkino vien veikla Kairiškiuose. Čia jam buvo ankšta. Šiauliuose suorganizavo 

bendrovę „Molis”, kuri pastatė modernų plytų fabriką Daugėliuose, iki okupacijos nespėjo 

įsteigti užplanuoto stogams dengti eternito plytelių fabriko. Jis buvo vienas iš „Pastogės” 

bendrovės steigėjų. Bendrovė pastatė Šiaulių dramos teatrą, planavo statyti viešbutį. 

Daugelį darbų nutraukė okupacijos. Veiklus organizatorius priverstas pasitraukti. Sovietinėse 

enciklopedijose V. Sirutavičius minimas tik kaip „buržuazinis veikėjas”... Žinoma, neigiamai. 

Visus besidominčius mūsų rajono istorija, ryškesnėmis asmenybėmis kviečiame balandžio 5 

dieną, 13 val., į Kairiškių kultūros namus. Tikimės sulaukti svečių iš LSDP vadovybės. Veiks 

V. Sirutavičiui skirta ekspozicija, pakviesime į ekskursiją po Kairiškius. — [Nuotraukoje:] 

Senasis Kairiškių dvaro pastatas — V. Sirutavičiaus gimtinė. 

Kerys Bronius. Vienužis ir Viekšnių kraštas // Vienybė. — 1997. — Geg. 27. — Tekste: 

Audėja Marytė Rupkaitė. „tarpukario laikų Viekšnių patriotės, katalikiškų organizacijų narės, 

vienos iš paminklo Vytautui statytojų, audėjos Marytės Rupkaitės, per šv. Velykas išėjusios į 

Amžiąjį atilsį. [...]. Nors ir buvo viena iš geriausių audėjų, audimui ir maldai skyrusi visą 

gyvenimą...” 

Jonikienė Roma. Tarp meno ir amato: [Audėja Birutė Maželytė] // Vienybė. — 1998. — 

Vas. 28: ir nuotrauka. 

Šiurkuvienė J. Septyniasdešimtmetė labiausiai mėgsta rankdarbius ir žvejoti // Šiaulių 

kraštas. — 1998. — Birž. 4: ir nuotraukos. — Tekste: Valerija Skėtrienė Palnosų kaime. Įvarūs 

rankdarbiai. 

Šiurkuvienė Jolanta. „Poilsėliui” ruošiami nauji drabužiai // Šiaulių kraštas. — 1999. — 

Saus. 21: „Autorės nuotr. Viekšniškė Birutė Maželytė kostiumus „Poilsėlio” ansambliui audžia 

staklėmis, pasiskolintomis iš Kairiškiuose gyvenančios 91-erių metų senutės”. — Visas tekstas: 

Biržiškų vardo viekšniškių draugijos folkloriniam ansambliui „Poilsėlis” siūdinami nauji 

kostiumai. Sijonus, liemenes ir prijuostes dainininkams audžia viekšniškė Birutė Maželytė. 

Batai ir marškiniai jau yra 

Pasak Viekšnių kultūros namų direktorės Birutės Švažienės, Biržiškų vardo viekšniškių 

draugijos folklorinis ansamblis „Poilsėlis” iki šiol neturėjo savo sceninių drabužių, juos iš visur 

skolindavosi, tad sijonu dainininkės vilkėdavusios vienokiu, liemene — kitokia. Galų gale 

Biržiškų vardo viekšniškių draugijos pirmininkė Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė ėmusi prašyti 

rajono merą Anicetą Lupeiką, mačiusį keletą „Poilsėlio” koncertų, pinigų naujiems kostiumams. 

Gavus dešimt tūkstančių litų, jau nupirkti auliniai batai ansamblio vyrams, pasiūti jiems bei 

moterims autentiški marškiniai iš lino. Vyriškus baltinius sukirpo ir siuvo Viekšnių žemės ūkio 

mokyklos dėstytoja Grasilda Povidienė, prieš tai specialiai paruošusi gana įnoringą lininį audinį. 

Sijonai audžiami 

Austi naujuosius „Poilsėlio” sijonus, liemenes ir prijuostes paprašyta viekšniškės audėjos 

Birutės Maželytės. Prieš tai ansamblio vadovė Nijolė Kontutienė aprašuose, nuotraukose 

išžiūrinėjusi, kokie turėtų būti žemaičių liaudiški drabužiai. Medvilninių siūlų audiniams 

parsivežta iš Plungės ir nors, anot Viekšnių kultūros namų direktorės B. Švažienės, šių didelio 

pasirinkimo nebuvę, kostiumai išeisią gražių, ne itin ryškių spalvų. Kiekvienam jų B. Maželytė 

sugalvojanti, pritaikanti vis kitokį marginimo raštą, spalvas pasirenkančios ir ansamblio moterys. 

185

„Šiaulių kraštui” lankantis pas audėją, ji parodė mėnesio savo darbą — audė septintą sijoną. 

Išrodžiusi rietimą medžiagos liemenėms, B. Maželytė paaiškino, jog, baigusi sijonus, griebsis 

prijuosčių. 

Austi pamokiusi draugė 

Pasak B. Maželytės, po karo jos mama ausdavo medžiagas iš savo augintų avių vilnos. Tačiau 

tuomet B. Maželytė audimu itin nesižavėjo, labiau mėgo megzti, siūti. O austi ją įkvėpusi, 

pirmąsias stakles padėjusi „užsitaisyti” dabar jau mirusi draugė. Šios tik vienąsyk pamokyta ir 

padedama savamokslė, 68-erių metų audėja B. Maželytė dabar mokanti austi viską. O 

savarankiško audimo pradžią beveik prieš trisdešimt metų jai primena kambaryje ant langų 

pakabintos sudėtingu audimu mirusios draugės išaustos užuolaidos bei pačios B. Maželytės 

išausta pirmoji tebeklojama, nuo laiko kiek apiblukusi lovatiesė. 

Dirbusi ir akmenskalde 

B. Maželytė iki šiol ausdavo anos draugės padovanotomis staklėmis, tačiau, paprašyta išausti 

„Poilsėlio” dainininkių sijonus, gavo ieškotis kitų staklių. Mat jos turėtosios pasirodė esančios 

per siauros šiems drabužiams. 

Pasak audėjos, pabaigti austi dvidešimties dainininkų kostiumus dar užtruks kiek laiko. Be to, 

ji dirbanti priebėgomis — tenka slaugyti iš ligos patalo nebepakylantį brolį, apeiti nediduką 

ūkelį. 

Beje, prieš atsidėdama audimui, B. Maželytė ilgai dirbo ir ligoninėje, ir labai sunkiai — 

akmenskalde. Audėja džiaugiasi, kad ir tokiu darbu, laimė, rankų audimui neatmušusi. 

Reikia daug ir sąžiningai dirbti: Mūsų pašnekovas — individualios statybos ir remonto 

darbų įmonės direktorius Jonas Bružas: Kalbėjosi J. Sejavičienė // Vienybė. — 1999. — 

Saus. 26. — Tekste: „Gamybos bazę turime gerą Viekšniuose, nes pavyko išsipirkti du sklypus, 

kuriuose kadaise buvo Viekšnių pieninė ir „Mąsčio” fabriko filialas. Tai 2 hektarų žemės sklypas 

su vandens gręžiniu, sandėliais, turime savo medienos cechą, transporto priemonių. Kontora yra 

Viekšniuose. [...]. Esu viekšniškis, čia gyvenu, čia dirbu, tad ir sentimentų turiu Viekšniams. 

Mokyklai nupirkau stomatologinio kabineto aparatūros, padovanojau kopijavimo aparatą.” 

Drobotienė Emilija (gimusi 1924 m.). Atsiminimai. — 1999. — Kovo 26. — Žodžiu. 

Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Daa bova tuoks Borusas žyds. Ons škurlius supirkiniedavo. Bova Vytauto gatvie tuoks Šikis. 

Pas anų dėrbo poudus. Šotlands turieje krautuvę gerą i daa tuo škorlėne. Tėn škurlius 

pešiuodavo, skirstydavo. Kėik tėn dulkių būdavo! Muotrėškos tėn uždarbiavo, siediedavo i so 

vakaas, neturiedavo kor anų palėkt. Dėrbdavo i uždėrbdavo. Pavalgyt doudavo. Je so vakaas 

ateidavo, atneš tėms vakams pavalgyt. 

Muturas Algimantas, Rozga Leopoldas. Tarpukario metų pramonė // Vienybė. — 1999. — 

Birž. 5. — Tekste: 

„Ventos srovė suko [...] senąjį Joselio Lesemo Viekšnių malūną ir Santeklių malūną, tuomet 

priklausiusį Viliui Jungai. Jam priklausė ir Gudų malūnas prie Virvytės upės. Ši upė taip pat 

buvo „įdarbinta” Balsiuose (Mykolo Savicko malūne), Skleipiuose (Bernardo Kondratavičiaus). 

Stočkuose veikė Zamelio Litmano vandens malūnas. [...]. Pienui perdirbti buvo įkurtos 

bendrovės: Gaudžiočių — Dabikinės, Vegerių, Kruopių, Viekšnių, Papilės, Viekšniuose veikė 

gyvulių skerdykla. Odos buvo apdirbamos Abramo Kalvarijos ir Teodoro Urvikio, o Papilėje — 

Juozo Rankausko ir Mejerio Šero odų dirbtuvėse, jomis prekiavo viekšniškiai Jankelis Kaplanas 

ir Šmuelis Laukšonas. [...]. Vilnų karšyklas turėjo viekšniškis Adomas Bružas ir papilėniškis 

Pranas Strelčiūnas, vilnonius siūlus verpė Joselio Lesemo įmonėlė Viekšniuose. [...]. Saldainius 

ir šokolado skanėstus gamino Olga Gašpuitienė Alkiškiuose ir Olga Valiulienė Viekšniuose. [...]. 

Viekšniuose veikė net keturios avalynės dirbtuvės — Volfo Fišo, Berelio Jašciko, Kazio 

Laucevičiaus ir Augusto Liuberskio. [...]. Tik du stambiausi „pramonės centrai” — Viekšniai ir 

Papilė turėjo elektrą. Jos energiją Viekšniuose tiekė Figės Lesemaitės vardu įregistruota stotis. 

[...]. Lentpjūvės veikė [...] Viekšniuose (Prano Požerskio), Latvelių kaime (Martyno Zenkaus). 

186

[...]. Be Vlado Sirutavičiaus kartono fabriko Kairiškiuose, veikė ir nedidukas fabrikėlis 

Kapėnuose, priklausęs Dovydui Jaršauskui. Statyboms prireikus plytų, galėjai jų nusipirkti 

Meškelių kaime, iš Vytauto Kondratavičiaus plytinės, bei Žibikuose, Jonui Paulikui 

priklausiusioje plytinėje.” 

Muturas Algimantas, Rozga Leopoldas. Kaip kūrėsi nacionalinė pieno pramonė // Vienybė. 

— 1999. — Liep. 22. — Tekste: „Tais pačiais 1926 metais įsisteigė Dabikinės, Viekšnių, 

Akmenės, Kruopių, Papilės ir Medemrodės žemės ūkio draugijos.” [...]. „Vegerių ratelio vadovu 

buvo A. Balčiūnas, ratelis turėjo 30 narių, kurie laikė 244 karves. A. Gargaso vadovaujamas 

Viekšnių būrelis irgi turėjo 30 narių, kurie laikė 225 karves”. 

Lukošiūtė Sandra. Viekšniai — miestelis, kurį vieni senbuviai vadina mirštančiu, kiti — 

atsigaunančiu: Gimtinės spalvos // Santarvė (Mažeikių rajono laikraštis). — 2000. — Vas. 17. — 

Nr. 20 (8067): ir nuotrauka. — Tekste: 

„Retai kur besutiksi audėją, o Viekšniai tokią turi. Birutė Maželytė prisimena, kad ir jos mama 

mokėjusi austi. Tiesa, pati Birutė į stakles atsisėdusi gerokai vėliau — ne mamos pamokyta, bet į 

draugę nusižiūrėjusi. Būtent ji Birutei padovanojo stakles. Ne vienerius metus B. Maželytė 

audžia pagal užsakymus. Deja, austi savo malonumui ji negalinti — neturi medžiagų. 

Septyniasdešimtmetė neseniai baigė vieną užsakymų — tautinius drabužius vietiniam 

M. Biržiškos draugijos ansambliui. B. Maželytė sakė, kad jos namuose netrūksta mokinukų 

ekskursijų. Pasižiūrėję į šaudančias stakles ne vienas ir pats užsimano pabandyti. Senutė tikisi, 

kad atsiras jaunesnių, norinčių išmokti audėjos amato. Mat rankdarbiai daug įdomesni už pirktą 

audinį. Beveik tris dešimtmečius audžianti Birutė Maželytė sakė dabar dažniau atsisėdanti prie 

staklių. anksčiau trūkdavę laiko — reikėjo rūpintis senais tėvais, dirbti valdišką darbą.” 










Kriaučiūnas Stanislovas. Kalmanai. — 2000. — Kovo 10. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Kalmanai buvo trys broliai. Kalmanas Reifas (Rapolas) turėjo odų dirbtuvę. Broliai turėjo 

krautuves. Reifas Kalmanas vienintelis iš visų išvarytų į Mažeikius sušaudyti žydų liko gyvas. 

Išlipo iš kapo duobės gyvas ir parėjo į Viekšnius. Čia kažkas, gal vaistininkas 

J. Aleksandravičius, jį aptvarkė, padėjo pereit pas partizanus į miškus. Vėliau Reifas perėjo 

frontą ir pateko į 16 diviziją. Kada karas baigėsi, Reifas tais pačiais metais atvažiavo į Viekšnius, 

pardavė savo ir brolių namus. Padėjo kaimynė Tautkaitė — ji tuomet buvo valdžioj. 

Kriaučiūnas Stanislovas. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 24. — Žodžiu. Tekstas perrašytas 

iš diktofono: 

Viekšnių žydai. Lesimo buvo didelė šeima, kokie šeši vaikai. Tokie Apkiai gyveno. 

Važinėdavo diližanu į stotį ir turėjo žemės už miesto. Buvo ūkininkai, pusiau žemaičiai. Čia, 

kitoj pusėj, gyveno Šeiniai. Tėvas vertėsi grūdais, pardavinėjo. Tas raudonas namas, einant į 

malūną, buvo Šeinio klėtis — labai geras sandėlys. Sūnus advokatu buvo čia Viekšniuose. Toliau 

buvo Blankų namai, Zercino namai. Malūno gatvėj gyveno Lipkė. Vertėsi bovelna, turėjo 

bovelnos dažyklą, krautuvę. Bovelną atveždavo vagonais į stotį, tada pas Lipkę. Moterys dirbo. 

Ir mano mama dirbo. Dažydavo visokiom spalvom. Tada vėl viską pakuodavo ir siųsdavo į kitas 

187

krautuves. Tai ten jos kieme buvo labai geras rūsys. Žydai buvo atlaidūs. Jeigu kokia bėda, 

neatstums: Ui, gerai, ateisi man daržą paravėt. Jeigu kunigas nelaidodavo, patys patardavo: Ui, ar 

buvai pas rebį? Kodėl nebuvai pas rebį, nueik pas rebį. Neturtingų žydų buvo mažai. Žydas žydą 

palaikė. Jei kas bankrutuoja, ar ką, tuoj pat šiulėj posėdis ir nusprendžia, ką daryt. 

Kur buvo veterinarijos namas, ten seniau buvo žydo Kalvarijos namas. Namas buvo Akmenės 

gatvės rytinėj pusėj, o kitoj pusėj gatvės namas toks dviejų aukštų, visi tie įrengimai, cechai, 

raugyklos. 

Kacas su broliu turėjo batų dirbtuvę ir krautuvę. Žydus dažniausiai vadindavo vardais. 

Sakydavo — Kacas, Kacas. Ar tik nebuvo Kalmanas. 1941 metais buvo kitas tiltas, prie tilto 

Ventoj buvo tokia salelė. Liepos mėnesį nuvarė Kacą į tą salelę ir nušovė. Mūsiškiai, lietuviai. 































sprandą. 










188
















Gajauskas Saulius. Kyla hidroelektrinė Kairiškiuose // Vienybė. — 2000. — Lapkr. 30: 

iliustruota. — Tekste: „Yra dar žmonių, menančių ant Virvytės upės kranto buvusius kartono 

fabriką ir hidroelektrinę, kurios pagaminta elektra suko jo mechanizmus. Per išlikusią upės 

užtvanką putojantis vanduo dešimtmečius bėgo be naudos, kol buvusių savininkų anūkas 

kaunietis Vladas Sirutavičius nusprendė dar kartą pažaboti upę. Įspūdingų akmeninių sienų 

pastatai po truputį restauruojami. Juose bus sumontuoti ne tik hidroelektrinės įrenginiai, bet dalį 

puoselėjama pritaikyti agroturizmai.” 




Be gyvulininkystės ir augalininkystės gyventojai vertėsi ir amatais. Oficialūs šaltiniai teigia, 

kad Užlieknėje nebuvo nei smuklės, nei krautuvės. Prie bažnyčių klebonai dažnai turėdavo ir 

smukles, todėl legendoje apie Šventupį, matyt, ne iš piršto laužti pasakojimai apie žydo karčiamą 

ir kalvį Randį. Prieš karą Užlieknėje parduotuvės yra buvusios S. Virkučio, P. Barvydžio 

namuose, špitolėje. 

Paventės kaime žydė Leibienė turėjo krautuvę. Vladislovas Martinkus iš Paventės 

Medžialenkėje buvo įsteigęs parduotuvę, bet ji greitai bankrutavo. Lėlaičių žydas Burukas 

(Leibienės brolis) augino agurkus ir turėjo nedidelę plytinę. Vėliau šie žydai išsikėlė gyventi 

kitur ir apie jų likimus nieko nėra žinoma. 

Lėlaičiuose Antanas Silkinis turėjo vandens malūną, pirktą iš žydo. Malūnas — tai kelių 

kaimų centras. Visi suvažiuoja malti grūdų, čia gali sužinoti paskutines naujienas, pasitarti 

įvairiais klausimais. Dideliame kambaryje sukasi dvejos girnos — vienos mala, kitos pikliavoja. 

Apačioje, rūsyje, sukasi įvairiausi krumpliaračiai, byra miltai. Ant aukšto lekia didžiuliai velenai, 

dūzgia dinamos. Sukant didžiulį ratą, ant jo velenų vyniojasi grandinė ir kelia tiesiai iš ūkininko 

vežimo maišus. Maišai patys atidaro dureles, kurios po to su trenksmu vėl užsidaro, ir jie 

nusileidžia ant tų pačių durelių. Dabar belieka atrišti maišus ir supilti grūdus į girnų žiotis. Taigi, 

grūdas, kol sumalamas, pabūna net trijuose aukštuose. Ignas Elekšis buvo malūno mašinieriumi, 

vėliau tapo malūnininku, o galiausiai vedė jaunutę malūnininko dukrą. Bet jis negalėjo likti be 

kompanijos. Greitai išmoko daryti alų, įsirengė dirbtuvę, todėl čia nuolat būriavosi žmonės. Net 

ir malūnui sudegus, žmonių skruzdėlynas čia nesumažėjo. 

Meinorių kaimo gyventojas Juozas Anužis buvo žinomo Pauliankos malūno mašinieriumi. 

Tarpukario Užlieknėje ir kituose kaimuose malūnų nebuvo. 

Kai kurie kaimai turėjo savo kalvius: Užlieknė — Feliksą Perminą, Praną Barvydį ir Leoną 

Miliešką; Medžialenkė — Antaną Butkų; Meinoriai — Povilą Pakalniškį; Lėlaičiai — Albiną 

Virkutį. 

Geriausi statybininkai Medžialenkėje buvo Pranas Garalis ir jo sūnus A. Garalis, Meinoriuose 

— Nikodemas Butkus, Užlieknėje — Antanas Dargis. Jie statė namus, tvartus, daržines ir kitus 

189

pastatus. P. Garaliui vadovaujant, į kitą vietą buvo perkelta Užlieknės bažnyčia. Užliekniškis 

Jonas Petrošius ir paventiškis Jonas Barauskas mokėjo gaminti baldus. Medžialenkiškiai Antanas 

Pundzius, Antanas Kazlauskas, Tadas Sidabras, meinoriškis Jonas Kubilynas dirbdavo vežimus, 

kubilus, langų rėmus ir kitus staliaus darbus. 

Feliksas Beinoravičius iš Meinorių buvo bitininkas ir valtininkas. Jis plukdydavo žmones per 

Ventą. 

Užlieknė turėjo savo batsiuvį (šiaučių) Antaną Antanavičių. Medžialenkėje gyveno batsiuvys 

ir šventinių pakinktų dirbėjas (rimorius) Albinas Šarkis. Jis batus siuvo tik moterims. Klumpių 

gaminti atvykdavo meistrai iš kitų apylinkių. 

Siuvėjų (kriaučių) buvo visuose apylinkės kaimuose: Medžialenkėje — Pranas Andriuška, 

Povilas Šlaustas, Monika Mazaveckaitė; Meinoriuose — Juozas Pranauskis; Lėlaičiuose — 

Kazimieras Gelžinis; Paventėje — Memytė, Vladislovas Martinkus, Užlieknėje — Antanas 

Velcas. 

Gerų audėjų irgi buvo nemažai — tai seserys Petronėlė ir Bronė Milieškaitės iš Užlieknės, 

Ona Tenytė iš Paventės, Monika Mazaveckienė iš Medžialenkės. Adolfina Baltutytė-Tarvydienė, 

kilusi iš Meinorių, ir šiandien žinoma kaip liaudies tautodailininkė. Ta pati Adolfina ir Monika 

buvo geros šeimininkės (gaspadinės). Veterinarijos gydytojas užliekniškis Antanas Montvydas 

gydė visų aplinkinių kaimų gyventojų gyvulius. 

Sunkiausias buvo ubago, elgetos gyvenimas. Su ubagais mažai kas kalbėdavo, gavai išmaldos 

— ir keliauk, todėl niekas ir nepažinojo. Įdomūs ubagai buvo Jonauskai. Juos visi žinojo todėl, 

kad gyveno čia pat Viekšniuose. Jonauskas dirbo šaukštus, grojo armonika. Pirmu balsu 

traukdavo Jonauskas, o žmona — pritardavo. Pasitaikydavo ir padykusių ubagų. Žmonės 

prisibijodavo ir visokiausių plėšikų (razbaininkų). Žemaitijoje buvo pagarsėję Riškus, Balsys, 

Kazlauskas. 




Po atgimimo žinomas kalvis Algirdas Stankus bandė paversti Užlieknę meninės kalvystės 

centru. Visą gyvenimą Stankus troško turėti savo kalvę Užlieknės kaime. Tuometinė Mažeikių 

valdžia žadėjo meistrui padėti, melioracijos valdyba net apsiėmė jam kalvelę pastatyti... Tačiau 

šias viltis apkarpė prasidėjusios žemės dalybos, privatizacija. Taip Užlieknė neteko kalvio, 

vienintelio Lietuvoje žinančio Damasko plieno paslaptį. Šiandieninėje Užlieknėje yra vienintelis 

kalvis — Leonas Mazeliauskas. Jo pėdomis seka ir sūnus Simonas. Jų darbai turi ne tik praktinę 

paskirtį, bet ir meninę vertę, tai vartai, kryžiai, žvakidės, vėjarodės ir kt. 

Staliaus darbus puikiai atlieka Albertas Kubilynas ir Ignas Rimkus. Daugelis pastaraisiais 

metais pastatytų kryžių yra jų padaryti. 

Gaspadinių Užlieknėje buvo ir sovietmečiu (Cecilija Malerienė, Zita Švažienė, Rozalija 

Žiulpienė, Eufemija Rimkienė) yra ir šiandien (Zita Jucienė, Irena Vaitkuvienė, Vida 

Kazbarienė). Eufemija Rimkienė, g. 1919 m., siuvinėja kryželiu ant maišo audeklo, daugiausia 

pagalvėles. Daug darbų išdalijusi užliekniškiams. Gerai vertinami ir Sofijos Švažienės panašūs 

rankdarbiai. Mezgėjų, mezgančių savo reikmėms, yra nemažai, tačiau audėjų, audžiančių 

namuose, nebėra. 

Muturas Algimantas. Šeštadienis — „šabas” — poilsio diena // Būdas žemaičių. — 2001. — 

Vas. 23; Kovo 3, 9, 16, 22, 30; Bal. 6, 18, 20; Geg. 1, 15, 22, 29; Birž. 5, 12, 19, 26; Liep. 3, 10 

[Pabaiga]. — Įvairios žinios apie žydus, jų gyvenimą, papročius. — Tekste: 

Bal. 18: „Vienas iš didesnių apskrities miestų — Viekšniai — buvo valsčiaus centras. Kaip 

teigia 1996 metais Londone išleistas „Lietuvos žydų žinynas” („Lithuanian jewish 

comunicaties”), Viekšnių žydų kapinėse antkapiniai paminklai rodo, kad šiose vietose žydų 

gyventa jau prieš 300 metų. Jie buvo įsikūrę nuo dabartinio tilto per Ventą einant link malūno. 

Dabartiniame miestelio centre ir Akmenės gatvėje buvo daugiausia žydų parduotuvių, 

amatininkų dirbtuvėlių. 1738 metų rašytiniuose šaltiniuose minimas keistu amatu užsiimantis 

būgnininkas Jonas Kiberovičius. 1766 metais Viekšnių žydų Kahalas jau priskaičiavo 271 savo 

190

endruomenės narius. 1775 metais inventorinėje knygoje yra minima per dešimt žydiškų 

pavardžių: Abraham Chodskelovičius, Dovidas Nachmanovičius, Judel Joselovičius, Dovidas 

Noselovičius ir t. t. 1847 metais miestelyje jau gyveno 1120 žydų. Buvo pastatyta sinagoga. Apie 

1860 metus rabinas Aba Joffe pastatė vaistinės pastatą. 1858 metais gegužės 28 dieną Kauno 

gubernijos Šiaulių apskrities Viekšnių valsčiaus žydų bendruomenės sąraše (revizskaja skazka) 

buvo užregistruoti 612 moteriškos lyties ir 498 vyriškos lyties žydai. Po sąrašu pasirašė ir 

antspaudu patvirtino Viekšnių žydų bendruomenės tarybos nariai Potes Izraelis-Mauša, Satlandas 

Nechelija-Markas, Glikas Chaimas-Zelikas ir Skoma Orelis-Jankelovičius. 1897 metais Rusijos 

carinės vyriausybės gyventojų surašymo duomenimis, miestelyje gyveno 2951 gyventojas, tarp 

jų — 1646 žydai. Tai sudaro 56 % visų gyventojų. Veikė net kelios chedros — pradinės 

mokyklos 7—13 metų berniukams, „Toros” ir jos komentarams mokyti ir aukštesniojo „Ješivos” 

mokykla. Vieni šaltiniai teigia, kad buvo dvi sinagogos. Viena — žiemai, kita — vasarai. Kiti 

šaltiniai teigia, kad buvo net trys sinagogos, veikė žydų labdaros draugija „Linat Hazedek”. 

Viekšniuose nuolatos vykdavo turgūs. Tai buvo vienas iš pagrindinių daugelio miestelio žydų 

pragyvenimo šaltinis. Keletas žydų dirbo žemės ūkyje ir perdirbdavo jo produkciją. Didžioji 

dauguma žydų užsiėmė komercija. To meto prekybininkų Israel Klaberiski, Erik Janka, Zelig 

Shuster, Chana Reiff verslas klestėjo. Užėjus Pirmajam pasauliniam karui, Viekšnių žydai, kaip 

ir kiti, buvo ištremti į Rusijos gilumą. Po karo į savo gimtuosius Viekšnius sugrįžo tik apie 300 

žydų. Dalis jų žuvo kare ar mirė iš bado. Dalis jų per Odesos (Ukraina) uostą išvyko į Palestiną, 

Pietų Ameriką. 

1918 metais, sekdama „madą”, Viekšniuose įsikūrė komunistinė kuopelė. Jai vadovavo 

Ch. Zarcinas. Grįžę po karo, žydai skubiai ėmėsi darbo. Atstatė gerokai nuo karo nukentėjusius 

Viekšnius. Vėl ėmėsi prekybos, turgaus verslo. 1924 metais įsteigė žydų liaudies banką. Jame 

buvo 31 narys. Pradėjo veikti žydų vaikų mokykla. Atsidarė biblioteka. Susikūrė dramos būrelis. 

Pradėjo burtis įvairūs jaunimo judėjimai. Berta Gordomaitė įsteigė kino teatrą. Elle Lerienė 

atidarė arbatinę. 

Tarpukario metu Viekšniuose buvo net du viešbučiai. Jų savininkai buvo Pesė Rubinšteinienė 

ir Chachelis Garbelis. Štai 1931 metais vien Akmenės gatvėje kiek buvo parduotuvių: Nr. 40 — 

Šulės Goršelaitės indų parduotuvė, Leibos Blanko kiaušinių sandėliai ir parduotuvė Nr. 13, 

Moisiejaus Šeino linų ir sėmenų prekybos kontora ir sandėliai, Kanusevo Abraomo mėsos 

parduotuvė, Bero Chaimo senų daiktų ir drabužių parduotuvė. Įvairiu avalynės asortimentu buvo 

žinoma Izraelio Kalvarijos parduotuvė. Galperinas Jankelis ir Kenigsbergas prekiavo metalo 

gaminiais. Viekšniškiams toli nereikėjo važiuoti ieškoti dviračio, siuvimo mašinos, patefono ar 

radijo aparato — galėjai nusipirkti Azikmano Abelio parduotuvėje. Viekšniškių paslaugoms buvo 

šešios audinių, šešios ūkio produktų, dvi indų parduotuvės, dvi mėsinės ir t. t. Fišas Volfas ir 

Jaščikas Berelis turėjo avalynės dirbtuves. Samdė viekšniškius batsiuvius ir gamino, kaip dabar 

sakytume, paklausią vyrišką, moterišką ir vaikšką avalynę. Golbergo Jakobo ir Lionskio Maušos 

dažyklose buvo dažomi audiniai ir vilna. Beilis Mauša ir Rabinovičius Šlioma savo dirbtuvėse 

gamino gazuotą vandenį ir vasaros metu patiekdavo viekšniškiams. Lesemanas Joselis 

nuosavame vandens malūne, vilnų karšykloje ir verpykloje teikė paslaugas ne tik viekšniškiams, 

bet ir apylinkių ūkininkams. Kartoną gamino Kapėnų kartono fabriko savininkas Jaršauskas 

Dovydas. Gudų vandens malūnus valdė A. ir V. Jungai, o Stočkių kaime Litmanas Zamelis, 

Sovaičių kaime Krimas Boruchas nuosavoje plytinėje gamino geros kokybės plytas. Savo 

dirbtuvėje molines puodynes žiedė Gindė Dovydas ir Michelana. 1938—1939 metais 

Berenšteinas Bencelis turėjo arkliu kinkytą diližaną ir vežiojo keleivius į Viekšnių geležinkelio 

stotį ir atgal. Potėsas Abelis šiek tiek ūkininkavo ir vežiojo paštą. Šiši Aizikas ir Vaksas Michelis 

buvo stambūs javų ir miško pirkliai. Anksčiau minėtais metais devyniolika žydų šeimų naudojosi 

telefoninio ryšio paslaugomis. 

Rūpestingai tiek žydų, tiek lietuvaičių dantis gydė Goldmanaitė Turbė ir Gelfundas Samuelis. 

Bendra sveikata rūpinosi gydytojai Moršovičienė-Glikmanaitė ir Lipmanas Tamchrinas.” — 

Pastaba: Straipsnio autoriui A. Muturui rekomendavus, patikslinu parašą po nuotrauka: 

„Viekšniškiai: centre stovi Bagdonas [Kontrimas Bagdonas (Bogdanas), Edvardo sūnus], šalia — 

žydo gydytojo Rakūzino dukros (apie 1930 m.)”. 

191

Bal. 20: „Štai viekšniškis Britanskis Šmoila, apie 50 metų amžiaus, odų išdirbėjas, kažką 

padarė negero. Slapstėsi Kėdainių apylinkėse, Krakių miestelyje. 1930 metais policija buvo 

paskelbusi jo paiešką. [...]. Ką prisimena iš žydų gyvenimo senieji viekšniškiai? K. S. 

[Kriaučiūnas Stanislovas]: „Su Viekšnių žydeliais aš kartu užaugau. Šalia buvo žydų Jaščikų 

šeima. Jie vertėsi odos ir medpadžių gamyba. Patys viskam vadovavo, o dirbo darbininkai, 

pastarieji ruošė odos ruošinius. Samdyti meistrai darė padus... Medpadžiai tada turėjo didelę 

paklausą. Dalį čia parduodavo, dalį kažkur Jaščikai išveždavo ir parduodavo. Juos sušaudė 

Mažeikiuose. Lesemano malūnas yra išlikęs. Jų šeimoje buvo šeši vaikai: trys berniukai ir trys 

mergaitės — Fame, Bėris, Leibis. Vienas iš sūnų mokėsi Telšių rabinų seminarijoje. Dukra Feige 

buvo buhalterė. Ji tvarkė visą malūno apskaitą. Visus juos sušaudė... Buvo tokie Apkės. Jie 

važinėjo su diližanu į geležinkelio stotį, vežiojo keleivius ir dar vertėsi žemės ūkiu. Bet jie vis 

ėjo, krovė, nešė. Jų taip pat buvo 4 ar 5 vaikai... [...]. Mes, miestelio vaikai, pavenčiuose 

parinkdavome rūgštynių ir nešdavome parduoti. Mama griežtai mums buvo prisakiusi iš žydo 

nieko neimti. Tik, žinoma, pinigus galima... Jeigu neperka, išvaro, tai ir eikite. O mes, jeigu 

nepirkdavo, tai išeidami visas rūgštynes išbarstydavome ant žydo laiptų... Viekšniškiai gerai 

sugyveno su žydais. Jie buvo atlaidūs žmonės. Jeigu kas, viską gausi iš žydo. Jeigu kokia bėda, 

kreipkis į žydą. Jis visada padės. Pagelbėjo, kad turėjo iš ko.” (Užrašyta 2000 m. liepos mėnesį). 

Kita viekšniškė E. T. [Emilija Tomkevičienė (-Virkutytė)] prisimena: „...žydelių jaunimas 

savo švenčių neorganizuodavo. Kartu šventė su lietuviais. Kartu Jonines, kartu Užgavėnes. Kartu 

žaidė futbolą... Žydai buvo labai draugiški ir sąžiningi žmonės. Žydės gimdė tik namuose. Kur 

tau žydė važiuos į ligoninę?! Aš dirbau kartu su žyde Kalvarija. Jie turėjo odos apdirbimo 

fabrikėlį. Turtingi žydai buvo. Apsiženijo seni. Jam buvo 50, o jai 40 metų. Tai jai, tokiai senai, 

gimdyti namuose pavojinga buvo. Išvežė į Kauną. Parvažiavusi po visko, ji man pasakoja: 

„Vyras nusamdė seselę, kuri dieną naktį prie lovos turėjo sėdėti. Matai, sena esu, bet dar ir 

durna. Aš tai seselei ir sakau: aš dabar noriu pamiegoti, bet jeigu aš pradėsiu gimdyti, tu mane 

pažadink...” Ta Kalvarija buvo labai puiki moteris...” (Užrašyta 2000 m. liepos mėnesį). [...]. 

Pagal 1775 m. rugpjūčio 24 d. registrą: Žibikų kaime karčemą turėjo Dovydas Mošelovičius. 

[...]. Šiek tiek apie viekšniškius rabinus. Jų būta gana daug. Šaabtai Yaffe — mirė 1840 m., 

R. Yekutial Zalman — mirė 1848 m. (5608 m. pagal žydų kalendorių), R. Arge-Leiblipkin. 

Paskutinis Viekšnių žydų rabinas buvo R. Kalman Magdid.” — [Tekste prie pirmos nuotraukos 

rašoma: „Viekšniai. Namas Tilto gatvėje, kuriame tarpukario metais gyveno ir dirbo gydytojas 

Lipmanas Tamchninas.” Tekste anksčiau gydytojo pavardė buvo rašoma — Lipmanas 

Tamchrinas. Tekste prie antros nuotraukos rašoma: „Nuotraukoje iš asmeninio albumo: buvusio 

viekšniškio Šrolovičiaus Samuelio Tacobran šeima Australijoje apie 2000 metus.” Nuotraukoje 

kairėje — šią nuotrauką pateikusi E. Tomkevičienė]. 

Geg. 1: „Nuotraukoje: Viekšniai. Namas Dariaus ir Girėno g., kuriame žydas Vainorius siuvo 

pakinktus arkliams, gamino vadžias ir pan.” 

Rozga Leopoldas. Saldainių pramonė Viekšniuose: Iš krašto enciklopedijos // Vienybė. — 

2001. — Spal. 11. — Visas tekstas: 

Daugeliui iki šiol Viekšnių vardas susijęs su baigiančiu išnykti keramikos verslu. Tiesa, kad 

nuo senų laikų viekšniškių puodžių gaminiai keliaudavo ne tik po Lietuvos turgus, bet 

pasiekdavo ir tolimesnius kraštus. Tačiau šiame krašte būta ir kitokios — maisto pramonės. Buvo 

gazuoto vandens ir limonado gamintojų, tačiau ypatingą vietą užima Jono Valiulio grietininių 

saldainių dirbtuvė „Kaimas”, veikusi Viekšniuose, Vytauto gatvės 40 name, bene nuo 1928 metų. 

Šis pasakojimas parengtas pagal Kaune gyvenančios savininko dukters Marijos Valiulytės 

atsiminimus. 

Iš pradžių J. Valiulio dirbtuvėje iš pieno ir grietinėlės buvę verdami saldainiai „Karvutė”. 

Reikėjo gero karvių pieno, kurį pirkdavo Padvarių kaime iš Petkaus, Rimkaus ir kitų ūkininkų. 

Cukrų, kad būtų pigiau, maišais pirkdavę iš žydo Goldmano. Virtuvėje stovėjusi 3 skylių plyta, 

ant kurios tilpdavo emaliuoti, apvaliu dugnu puodai. Į juos buvę supilama po 15 litrų pieno ir 5 

kilogramus cukraus (tokia būdavo norma). Kad neužvirtų, pienas buvo maišomas dviem litro 

talpos ilgakočiais samčiais, o krosnį kūrendavo geromis beržinėmis malkomis. Taip verdamas 

pienas išgaruodavo, pasidarydavo gelsva tirštoka masė, kurią toliau reikėdavo nuolat medinėmis 

192

mentelėmis maišyti, kad neprisviltų. Kuomet meistras paragaudavo ir nuspręsdavo, kad 

saldainiai išvirė, gelsvąją masę supildavo į specialias skardas ir išnešdavo į rūsį, kad atauštų. 

Sustingusią masę pjaustydavo į gabaliukus. Prie stalo sėdėdavo po 5 darbininkes (prireikus — 

ir daugiau), kurios supjaustytus saldainius vyniodavo į sviestinį popierių ir ant viršaus klijuodavo 

firmines etiketes. Pasak M. Valiulytės, vyniotojomis yra dirbusios viekšniškės Anė Janulytė, 

Albertina Balčiūnienė, Valė Brazdauskaitė, Anė Žutautaitė, Cecė Mačaitė (gal — Mačytė?), dvi 

Sakalauskaitės, Stasė Skerstonaitė, Albertina Stonytė. 

Vėliau dirbtuvė „Kaimas” pradėjo gaminti mėtinius ir dūdelės pavidalo saldainius. Gamybos 

procesui vadovavo meistras Jurgis Laureckis. Paskui iš Šiaulių „Rūtos” fabriko atvyko patyręs 

meistras Aleksas Nikolajevas. Prasidėjo irisų, vaisinių, šokoladinių saldainių su romu gamyba. 

Viekšniuose pagaminta saldžioji produkcija būdavo realizuojama visoje Žemaitijoje, ją 

išvežiodavo po miestelius arkliais, per Žemaičių Kalvarijos atlaidus prekiaudavo patys Valiulio 

šeimos nariai. Apie 1938 metus dirbtuvė pagaliau įsigijo sunkvežimį, kurį vairuodavo Kučikas. 

Saldainius išvežioti pasidarė lengviau ir greičiau. Bet prasidėjo sovietinė okupacija, kad 

automašinos nenacionalizuotų, ją išardė ir detales išslapstė, tikėdamiesi, kad netrukus vėl viskas 

grįš į senas vėžes. Deja, jos taip ir nepavyko sumontuoti. Sovietinę okupaciją pakeitė hitlerinė. 

„Vokiečių laikais” slapta, naktimis, Valiuliai dar virdavo saldainius, visa darbo jėga buvo patys 

šeimos nariai, o asortimentas — pirmykštės „Karvutės”. Etikečių dar slapta išspausdindavo 

Šiauliuose, tačiau jau be savininko pavardės. 

Vokiečiai netruko tą pogrindinę gamyklėlę susekti, vieną dieną visi gamintojai buvo areštuoti, 

o savininkas ištremtas į Dimitravo priverčiamųjų darbų koloniją, iš kurios, tiesa, pavyko 

išsipirkti. Saldainių pramonės istorija baigėsi. 

Vytauto gatvės vaikai dar ilgai prisimindavo, kaip meistras leisdavo jiems peiliais nuo puodų 

sienelių pasigramdyti saldainių masės. Kokia ji būdavo skani... Paaugliai visaip gundydavo 

šeimininko vaikus: girdi, paloškime kortomis iš saldainių, priimsime žaisti kokius norite 

žaidimus, jei tik duosit saldainių. 

Deja, iš rytų vėl ėmė artėti frontas, vokiečiai paskubomis traukėsi, sovietų raudonoji armija 

vėl užėmė Šiaulius. Valiuliai saldainių katilus ir kitus negudrius įrengimus suslėpė Padvarių 

kaime, pas Lizdenius. Paskui ne viską ir besurado, tik ir suradęs ką beveiksi. Su viltimis 

atgaivinti Žemaitijoje pamėgtų saldainių gamybą teko atsisveikinti visiems laikams, o 1946 

metais po sunkios ligos mirė ir dirbtuvės įsteigėjas Jonas Valiulis. Liko tik vaikų prisiminimai. 

Dar, sako, išlikę pora diplomų, pelnytų žemės ūkio parodose, bene Kaune ir Tryškiuose, pas 

vaikus išlikę nuotraukų, kuriose matyti pastatas su reklaminiu stendu ir saldainių „bagamazai” 

Žemaičių Kalvarijoje. Ačiū Viekšnių muziejaus darbuotojai Nijolei Baltutytei-Urnienei, kad tuos 

prisiminimus užrašė ir pateikė. 

Plastinina Bernarda. Viekšniškė audėja tikina prie staklių nedainuojanti: [Birutė Maželytė] // 

Santarvė. — 2003. — Gruod. 4. — Nr. 139 (8635): Jono Strazdausko nuotraukos: „[1.] 

B. Maželytė austi pradėjo jau sulaukusi 40-ies. [2.] „Ateities” pradinės mokyklos ketvirtokai ir jų 

mokytoja domėjosi šio seno amato paslaptimis”. — Visas tekstas: 

Praėjusią savaitę Viešosios bibliotekos Naftininkų filialo darbuotojos savo skaitytojus vėl 

pakvietė į naujos parodos atidarymą. Jos autorė — vienintelė Viekšniuose likusi audėja, aštuntą 

dešimtį pradėjusi Birutė Maželytė. 

AUSTI PAMOKĖ PAŽĮSTAMA 

Ankštos bibliotekos patalpos nepritaikytos didelėms ekspozicijoms. Todėl sienos, atstojančios 

parodų stendus, sutalpino tik labai nedidelę dalį audėjos darbų. Žiūrėdami į jos austus raštuotus 

lino rankšluosčius, kai kuriuos išsiuvinėtus monogramomis, parodos lankytojai stebėjosi, kad tai 

rankų darbas. 

B. Maželytei buvo per 40, kai pažįstamos audėjos Marijos Rupkaitės paprašė pamokyti austi. 

Audėja Birutei paskolino stakles, padėjo audinį apsimesti, užaudė. Toliau — kaip pati sugebėjo, 

kokius raštus sukūrė, tokios išėjo pirmosios lovatiesės, staltiesės, rankšluosčiai. 

Parodos atidaryme dalyvavusiems mažeikiškiams B. Maželytė pasakojo, kuo skiriasi vieni 

audeklai nuo kitų. Keturnytį austi, anot jos, paprasčiau, aštuonnyčiui reikia daugiau laiko ir 

pastangų. Vienas sunkiausių darbų — užtaisymas, kada reikia suverti nytis pagal raštus. Audėja 

193

vardina, kas dar, be staklių, reikalinga, norint užsiimti audimu, ir rodo iliustruotą knygą. Daug 

kas pirmą kartą matė mestuvus, šaudykles, ratelį trinti šeivoms, kitus įrankius, be kurių 

neišsiverčia nė viena audėja. 

B. Maželytė audžia ne tik sau, bet priima ir užsakymus. Visą Viekšnių etnografinio ansamblio 

„Poilsėlis” kolektyvą yra aprengusi tautiniais drabužiais. Bėda ta, kad dabar sunku gauti lininių 

siūlų, tad užsakymus gali atlikti tik iš užsakovo siūlų. 

TIKRA AUDĖJA — VAIKAMS STEBUKLAS 

Naujos parodos, o svarbiausia, gyvos ir tikrų tikriausios audėjos pamatyti atėjo „Ateities” 

pradinės mokyklos ketvirtokai su savo mokytoja Dalia Tamašauskiene. Vaikai apie šį amatą 

girdėję tik iš knygų arba senų žmonių pasakojimų, todėl jiems įdomu viskas. 

Audėja pasakojo, kad audinį apsimeta vieną, be padėjėjų. Tik kai reikia suritinti apmestus 

siūlus į riestuvą, prireikia pagalbos. Dirbant pasitaiko ir klaidų, o norint jas ištaisyti, audinį 

prisieina ardyti. Kaip ruošiant pamokas reikia susikaupti, taip ir audimas reikalauja dėmesio ir 

mąstymo. Reikia įdėmiai stebėti raštą, skaičiuoti siūlus, o jei atsipalaiduosi arba imsi prie staklių 

dainuoti, rezultatai nenudžiugins, sakė B. Maželytė. 

Vaikams buvo sunku patikėti, kad lovatiesę moteris, kai dar buvo jaunesnė, išausdavo per 

dieną. Rankšluostį — dar greičiau, nes jis siauras. 

Matydama vaikų susidomėjimą, audėja pakvietė juos atvažiuoti ir savo akimis pamatyti, kaip 

audžiama staklėmis. Mokytoja sakė, kad jie tikrai pasinaudos kvietimu ir pavasarį aplankys 

audėją. 

DALIJOSI PRISIMINIMAIS 

Ypač audėją gyrė bibliotekos skaitytojas Pranciškus Petkus. Jam labai gerai pažįstama audimo 

technika, nes jo mama buvusi audėja. Jis sakė žinąs visą lino kelią nuo mėlynžiedžio augalo iki 

audimui paruošto siūlo. Vaikas būdamas jis padėdavęs mamai ir vis taikydavęs paminti staklių 

pakojas, pašaudyti šaudyklėmis. 

— Audimas buvo tapęs pragyvenimo šaltiniu, — sako Pranciškus. — Mes ne tik 

pasiklodavom ir apsiklodavom mamos austomis paklodėmis, bet ir rengėmės jos rankų darbo 

drabužiais. Prisimenu, kaip pakuliniai marškiniai su spaliais braižydavo kūną, o viršutiniai 

drabužiai būdavo siuvami iš mamos austo milo. 

Audėjos verslo tąsos B. Maželytei linkėjo Žemės ūkio rūmų organizatorė rajono savivaldai 

Rūta Čaplinskienė, Viešosios bibliotekos direktorė Aldona Jonauskienė, mokytoja Dalia 

Tamašauskienė. 

Rozga Leopoldas. Kairiškių pramonės likimas // Papilė [Serija „Lietuvos valsčiai”] / 

[Sudarytojai Vida Girininkienė, Leopoldas Rozga, Rita Regina Trimonienė, Povilas Krikščiūnas, 

Juozas Pabrėža; vyriausioji redaktorė Vida Girininkienė]. — Vilnius: Versmė, 2004. — I dalis. 

— 1082 psl. — P. 321—325. — Tekste: 

Beveik 50 metų Kairiškiuose veikęs kartono fabrikas yra unikalus faktas viso šio krašto ūkio 

raidos istorijoje. Jo įrengėjas ir savininkas buvo Vladas Sirutavičius, valdęs gana stambų ir 

pažangiai tvarkomą Kairiškių dvarą. 

V. Sirutavičius gimė 1877 m. balandžio 5 d. Kairiškiuose, 1895 m. baigė Šiaulių gimnaziją. 

Dar būdamas mokiniu Viekšnių daktaro Antano Biržiškos buvo pakviestas (kartu su taip pat 

gimnazistu A. Kviatkovskiu) konsultantu trims jo sūnums, ruošiamiems į šią gimnaziją. 

Profesorius, Vasario 16-osios akto signataras Mykolas Biržiška, vėliau apie tai rašė: 

„Dar 1894 m. vasarą pamačiau pirmuosius Šiaulių gimnazistus: nuo Tryškių Kairiškių Vladą 

Sirutavičių ir Paragių Gustavą Ivanauskį. Susitikau su jais pramogoje Daugirdų Klyšiuose. 

Nedrįsau su jais kalbėtis — nei su gražiu Sirutavičium, nei su žvairaakiu Ivanauskiu. Judrūs, 

linksmi, iškalbingi, jie šokdino paneles kaip studentai, ir mano tėvas teiravosi jų dėl gimnazijos 

tvarkos, kalbėdamas kaip su suaugusiais ”1 . 

Baigusį gimnaziją V. Sirutavičių tėvai išleido studijuoti į Peterburgo universitetą, tačiau 

vėliau jis perėjo į Technologijos institutą, kurį ir baigė 1905 m. 

Dar mokydamasis gimnazijoje, susipažino su Povilu Višinskiu. Nors buvo labai skirtingi, bet 

palaikė pažintį iki pat ankstyvos P. Višinskio mirties. V. Sirutavičius, kaip turtingesnis ir 

194

sugebantis rasti naudingų ryšių, padėjo P. Višinskiui, talkino jam 1904 m. Vilniuje steigiant 

knygų leidimo bendrovę „Šviesa”, suorganizavo P. Avižonio „Lietuviškos gramatikėlės” 

perspausdinimą hektografu. Iš G. Ivanauskio ir V. Sirutavičiaus P. Višinskis sužinojo apie 

nuošaliame Meškių-Gadoniškių dvarelyje gyvenančią ir lietuviškai rašyti bandančią Sofiją 

Pšibiliauskienę, kurią 1896 m., keliaudamas per Žemaitiją, aplankė. Išsirengęs į Palangą 

organizuoti pirmojo lietuviško vaidinimo, P. Višinskis su S. Jakševičiūte 1899 m. vasarą užsuko 

pas V. Sirutavičių kviesti jo į vaidintojus, tačiau nežinia kodėl sutikimo negavo 2 . 

S. Pšibiliauskienę-Lazdynų Pelėdą V. Sirutavičius aplankydavo, tačiau per daug skirtingi buvo jų 

charakteriai, tad didesnės paramos varganai gyvenusiai rašytojai nesuteikė. 

Studijuodamas V. Sirutavičius glaudžiai suartėjo su Lietuvos socialdemokratų partijos 

branduoliu, pats aktyviai veikė partijoje. 1904 m. savo tėviškėje surengė „socialistinės lietuvių 

jaunuomenės” konferenciją, kurioje dalyvavo Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Jurgis Šlapelis, 

Steponas Kairys, Aleksandras Janulaitis, tuomet su V. Uljanovo bolševikais dar nenuėjęs Vincas 

Mickevičius-Kapsukas ir kiti veikliausi jaunosios kartos socialdemokratų veikėjai 3 . Spėjama, kad 

Kairiškiuose 1902 m. galėjo įvykti penktasis šios partijos suvažiavimas 4 . V. Sirutavičius buvo 

vienas iš LSDP atstovų 1905 m. gruodžio 6 d. prasidėjusiame Vilniaus Seime 5 . Po 1905 m. 

įvykių V. Sirutavičius grįžo į Kairiškius ir ėmėsi realizuoti studijų metu įgytas žinias. 

Dvare veikė vandens malūnas, kurį suko Virvytės upės vanduo. V. Sirutavičius pats parengė 

projektą, išsirūpino įrengimus ir mūriniame malūno pastate įrengė kartono fabriką. 1990 m. 

vasarą Kairiškių dvaro sodybos pastatuose gyvenę 70 metų Stasys Pranauskas ir 67 metų Stasys 

Marčius, augę Kairiškiuose ir po Antrojo pasaulinio karo patys čia dirbę, šios publikacijos 

autoriui gana išsamiai papasakojo apie tuometinio fabriko darbą. 

Aplinkinių kaimų ūkininkai priveždavo popiermalkių, kurių dvaro savininkas pirkdavo 

aplinkinėse girininkijose. Žiemą, kada kaime sumažėdavo darbų, ūkininkams medienos vežimas 

į fabriką buvo papildomas uždarbis, nes V. Sirutavičius mokėdavęs gerai ir tvarkingai. Atvežtas 

metrines eglines malkas nužievindavo, supjaustydavo pusmetriniais strypais ir, sudėję į didžiulį 

katilą, šutindavo apie 8 valandas. Paskui tokią virtą medieną sumaldavo specialiomis girnomis. 

Išfiltruotą medienos masę leisdavo ant gelumbe padengtų volų, suformuotus lakštus presais 

išspausdavo, kad neliktų vandens, ir džiovindavo, o išdžiovintus ir išlygintus partijomis veždavo 

į Papilės arba Tryškių geležinkelio stotis. Kairiškių fabrikas kartoną tiekdavęs ne tik Lietuvos 

firmoms, bet eksportuodavęs ir į Angliją. 

Fabrike dirbdavę apie 60 žmonių visą parą trimis pamainomis, o visą gamybos procesą 

stebėdavo, sekdavo bei apskaitą tvarkydavo vienas žmogus — vedėjas. Fabriko įrengimus per 

transmisiją suko upė, tačiau kartais, vasaros viduryje arba gilų viduržiemį, upėje pritrūkdavo 

vandens. Kartą, 1934 m., dėl to įvyko net konfliktas. Nelikus vandens, fabriką teko stabdyti. 

Savininkas darbininkams pasiūlė eiti dirbti į dvarą, tačiau pareiškė, kad galįs mokėti jiems, bet 

mažesnį atlyginimą. Pogrindinės komunistinės kuopelės suagituoti darbininkai paskelbė streiką. 

Savininkas į konfliktą nesileido ir dėl šventos ramybės sutiko mokėti už darbą dvaro laukuose 

kaip ir už darbą fabrike. Ilgainiui V. Sirutavičius nupirko laivo variklį, kuris, nusekus upėje 

vandeniui, sukdavo įrengimus. Pasak S. Pranausko ir S. Marčiaus, panašus kartono fabrikas 

veikęs ir Kapėnuose. V. Sirutavičius jį nupirkęs ir pavertęs atskiru cechu medienai smulkinti. 

Taip pat nupirkęs konkurencijos grėsmę kėlusį Biržuvėnų kartono fabriką, kurį paprasčiausiai 

uždarė 6 . 

Sovietų okupacijos metais popieriaus pramonės įmonės ypač užteršdavo aplinką, pirmiausia 

— vandenį. Tačiau kartono fabrikai Virvytės anuomet neužteršė. Gal ir paradoksalu, bet, pasak 

S. Pranausko, būtent kanale, kuriuo iš fabriko į Virvytę nuleisdavo gamyboje panaudotą vandenį, 

žuvies knibždėte knibždėdavę. Be to, Virvytė bene kas keturi penki kilometrai buvo užtvenkta 

Tryškių, Balsių, Kairiškių, Skleipių, Gudų malūnų užtvankomis. O užtvanka būdavo natūralus 

baseinas vandeniui nusistoti ir natūraliai išsivalyti — be jokių siurblių ir aeracijos vamzdynų. 

Pavasarį, kuomet upė plačiai ištvindavo, dumblą išnešdavo į lankas. Dar po Antrojo pasaulinio 

karo tie patys tvenkiniai suko mažų elektrinių turbinas. Pastaraisiais metais kai kurios elektrinės 

(Rakiškės, Balsių, Skleipių) vėl atstatytos arba atstatomos. 

Koks tolimesnis Kairiškių kartono fabriko likimas? 1940 m. bolševikams okupavus Lietuvą, 

Kairiškių ir kiti aplinkiniai dvarai buvo nacionalizuoti. V. Sirutavičius, toliaregiškai paklusdamas 

195

įvykių raidai, neva geranoriškai atsisakęs dvaro ir fabriko ir išvykęs į Kauną. Fabriko 

direktoriumi buvo „išrinktas” buvęs darbininkas Kostas Kondrotas 7 . Kairiškiuose buvo įkurtas 

tarybinis ūkis, o aplinkiniai Šiaudinės, Meškių, Meškelių, Pavirvytės dvarai paversti jo skyriais. 

Suvalstybintas fabrikas dirbo kaip dirbęs. Hitlerinės okupacijos metais strateginės reikšmės 

neturėjusios mažos įmonės irgi nesugriovė, o 1944 m. rudenį fronto linija praslinko greitai ir be 

didesnės žalos. Tačiau sovietų okupacinė valdžia nepajėgė įmonės tvarkyti kaip privatus 

savininkas. Kadaise fabrikui valdyti pakako vieno vedėjo, o naujoji valdžia įsteigė 

administraciją: prireikė ne tik viršininko, bet ir buhalterijos, normuotojų, sargų ir kitokio 

personalo. Vietoj medžio atliekų ir nebrangių malkų imta kūrenti skystu atvežtiniu kuru, o 

vietoje nieko nekainuojančios upės jėgos, įrengimus ėmė sukti elektra. Nors energetiniai resursai 

ir buvo pigūs, tačiau išlaidų vis daugėjo, o produkcijos kainos buvo mažos. Vėliau, prasidėjus 

įmonių stambinimui, nuošalus cechas tapo nepatogus ir nereikalingas. Tad 1960 m. gegužės 

30 d. S. Pranauskas galutinai užgesino kartono fabriko katilinę. Ilgainiui niekam nebereikalingas 

pastatas ėmė irti, nugriuvo stogas, buvo išgrobstyti įrengimai, išliko tik galingos akmens mūro 

sienos. 

Lietuvos socialdemokratų partijai suskilus ir 1905 m. revoliucijai pralaimėjus, V. Sirutavičius 

atitolo nuo partinės veiklos. Vis dėlto jis buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, bet, nesulaukęs 

kadencijos pabaigos, vėl pasitraukė į Kairiškius 8 . Dvare V. Sirutavičius irgi įvedė pažangią 

tvarką, įsiveisė olandiškų galvijų bandą, įrengė produktyvias kultūrines ganyklas, vienas pirmųjų 

šiame krašte 1937 m. 119 ha dvaro žemių nusausino uždaru drenažu. 1936 m. dvaro darbininkų 

ir kaimo valstiečių vaikams V. Sirutavičius pastatydino dviejų aukštų pradžios mokyklą. 

Tačiau energingas ir veiklus, tarsi ir gimęs organizatoriumi, V. Sirutavičius „netilpo” 

nuošaliuose Kairiškiuose, degė noru plėtoti veiklą. Jis suorganizavo akcinę bendrovę „Molis” ir 

prie Kuršėnų (Daugėliuose) įsteigė stambią plytinę, jau tarpukariu galėjusią per metus išdegti iki 

5 milijonų plytų. Artimai jis bendravo ir su Šiaulių verslininkais bei inteligentais. Padedamas 

K. Venclauskio ir kitų šiauliečių, šiame augančiame pramonės ir kultūros centre V. Sirutavičius 

įkūrė akcinę bendrovę „Pastogė”, kuri planavo plėtoti statybas. Buvo pradėta didžiulio ano meto 

mastais kultūros centro statyba, kuriame turėjo sutilpti kino ir dramos teatrai su erdviomis ir 

patogiomis salėmis. Deja, iki karo suspėta Tilžės gatvėje pastatyti tik kino pastatą 9 . 

Hitlerininkams užėmus Klaipėdą, į ją iškeldintas Šiaulių teatras 1939 m. vėl sugrįžo į Šiaulius, 

tačiau buvo priverstas vaidinti bei repetuoti nepritaikytose „Kapitol” kino patalpose. Pasklido 

kalbos, kad teatrą vėl iškels, šį kartą — į Vilnių 10 . Kad neprarastų svarbaus kultūros židinio, 

„Pastogė” teatrui išnuomojo ką tik pastatytas kino patalpas, ir teatras liko Šiauliuose 11 . 

„Pastogės” bendrovė ketino mieste pastatyti ir viešbutį bei kai kuriuos kitus objektus. 

Galima spėti, kad „Pastogei” V. Sirutavičius skyrė ir savo lėšų. Prieš pat 1940 m. į Angliją 

Kairiškių fabrikas išvežė didelę kartono siuntą. Nors Europoje aiškiai brendo naujas karas, 

V. Sirutavičius nepaliko valiutos tenykščiuose bankuose, o pervedė ją į Lietuvą — buvo sumanęs 

plėsti dvarą, statė naujus ūkinius pastatus. Kai kurie jų išlikę iki šiol. Neabejotina, kad lėšų 

reikėjo ir Šiaulių miesto statyboms. 

Senieji kairiškiečiai neva girdėję, kad V. Sirutavičius buvęs kviečiamas į Kauną ministru, 

tačiau politinės karjeros kategoriškai atsisakęs. Vargu ar veiklaus socialdemokratiškų nuostatų 

inžinieriaus ir sumanaus gamybos organizatoriaus nuostatos galėjo sutapti su Lietuvos valstybę 

tvarkiusių tautininkų nuostatomis. Tačiau trumparegiškumu V. Sirutavičiaus negalėjai kaltinti. 

Pasak S. Pranausko, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, V. Sirutavičius (mėgdavęs ir 

nevengdavęs pabendrauti su žmonėmis) sakęs: „Daug karų vokiečiai pradėjo, tačiau ar bent 

vieną laimėjo?” 12 Ir dar kairiškiečiai persakydavo iš tėvų girdėtus atvejus, jog ir nusenusių 

darbininkų ponas nevarydavęs iš dvaro pastogės, stengdavęsis pats sugalvoti jiems kokį nors 

užsiėmimą, kad teikiamą paramą šie priimtų kaip atlyginimą, o ne kaip išmaldą. 

Gal ir dėl to sovietų okupacinė valdžia V. Sirutavičiaus į pirmųjų tremtinių ešelonus neįgrūdo. 

Kraštą okupavus hitlerinei Vokietijai, jis grįžo į tėviškę, tačiau dvaro nebeatgavo, pats jame 

dirbo administratoriumi. O frontui iš Rytų vėl artinantis, su dukra pasitraukė į Vakarus. „Tai jūs 

dabar turtingesni už mane”, — pusiau juokais taręs, paskutinį kartą ranką paduodamas dvaro 

darbininkams, prieš kuriuos niekada nesipūtė. Šie taip ir nesupratę, kuo bus turtingesni. Ar kad 

ponas išvyksta tik su lagaminu rankoje, o jie lieka dvare ir — Lietuvoje? 13 

196

Emigracijoje (Vokietijoje) V. Sirutavičius irgi nepajėgė nustygti, nieko neveikti. Jis dalyvavo 

VLIK'o planavimo komisijos darbe, vadovavo jo pramonės ir amatų skyriui. Nuo 1950 m. 

gyveno Bostone, dirbo fizinį darbą, pasak J. Sondeckio, dalyvavo socialdemokratų kuopos, 

Lietuvių darbininkų draugijos veikloje, gerai orientavosi tarptautinėje politikoje ir turėjo gerą 

atmintį 14 . 

1 Biržiška M. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose, Kaunas, 1938, p. 154. 

2 Sprindys A. Povilas Višinskis, Vilnius, 1978, p. 186. 

3 Lietuviškoji enciklopedija, Kaunas, 1935, t. 3, p. 1035. 

4 Rozga L. Paminėjo garbųjį kraštietį, Vienybė, Akmenė, 1997, bal. 12. 

5 Bielinis K. 1905 metai, Kaunas, 1931, p. 142. 

6 S. Pranausko ir S. Marčiaus 1990 m. liepos 12 d. pasakojimas. L. Rozgos asmeninis 

archyvas. 

7 Krapauskas M. Neįteiktas mandatas, Vienybė, Akmenė, 1968, lapkr. 19, 21. 

8 Gyvenimas Lietuvai, sud. J. Sireika, Šiauliai, 1993, p. 178. 

9 Ten pat, p. 178. 

10 Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), Šiauliai, 1990, p. 187. 

11 Teatras lieka Šiauliuose, Įdomus mūsų momentas, 1940, geg. 5. 

12 Rozga L. Išnaudotojas, kuriam pasakytume ačiū, Vienybė, Akmenė, 1990, rugpj. 30. 

13 Kairiškių kartono fabriko darbininkų atsiminimai, saugomi Kairiškių pagrindinės 

mokyklos muziejuje. 

14 Gyvenimas Lietuvai, p. 178—179. 

Žukauskienė Genovaitė. Kairiškių kartono fabrikas // Papilė [Serija „Lietuvos valsčiai”] / 


Juozas Pabrėža; vyriausioji redaktorė Vida Girininkienė]. — Vilnius: Versmė, 2004. — I dalis. 

— 1082 psl. — P. 681—683. — Tekste: 

Kartono fabrikas, pastatytas Kairiškiuose šalia vandens malūno, stovėjusio ant užtvenktos 

Virvytės upės kranto, buvo pirmoji pramonės įmonė Papilės krašte. 

Fabriką pastatė ir kartono gamyba rūpinosi iš Kairiškių kilęs dvarininkas inžinierius Vladas 

Sirutavičius. Jis studijavo Peterburgo technologijos institute ir 1905 m. įsigijo inžinieriaus 

technologo specialybę, stažavosi Vokietijoje, kur domėjosi centrinio pastatų šildymo ir 

ventiliacijos klausimais. Grįžęs į Lietuvą, V. Sirutavičius kelerius metus dirbo Vilniaus 

techniškame biure, rengė įvairių įstaigų ir įmonių centrinio šildymo projektus, rūpinosi įmonių ir 

elektrinių statyba provincijoje. Darbai daugiausia buvo atliekami Baltarusijoje. Caro valdžiai 

nerūpėjo nei Lietuvos ūkis, nei pramonė. Įgijęs patirties, patriotiškai nusistatęs (dar 

studentaudamas buvo įsitraukęs į tautinį judėjimą) V. Sirutavičius tolesnį savo gyvenimą, žinias, 

patirtį skyrė Lietuvos pramonei vystyti — projektavo ir statė naujas įmones, kurios perdirbo 

vietines žaliavas. 1910 m. V. Sirutavičius parengė kartono fabriko Kairiškiuose projektą ir 

įsteigė bendrovę jam statyti. 1911 m. Kairiškių kartono fabrikas pradėjo veikti 72 . Pagal Kauno 

gubernijos stambių fabrikų ir gamyklų sąrašą, 1915 m. Kairiškių kartono fabrike dirbo 17 vyrų ir 

9 moterys 73 . Per karą Kairiškių kartono fabrikas buvo gerokai apiplėštas. Lietuvai atgavus 

nepriklausomybę, fabriko įrengimai buvo modernizuoti, gamyba išplėsta, sujungus su Kapėnų 

kartono fabriku. Fabrike buvo gaminamas įvairių rūšių ir storio kartonas, kuris buvo naudojamas 

ne tik Lietuvos rinkai — didelė jo dalis buvo eksportuojama. 1933 m. eksportas sumažėjo dėl 

Skandinavijos šalių taikomos kainų politikos (produkcija buvo eksportuojama žemesnėmis nei 

savikaina kainomis, o iš šalies biudžeto buvo padengiamas kainų skirtumas). Bet plėtojantis 

pramonei ir kylant krašto kultūrai, kartono paklausa Lietuvoje didėjo 74 . 

197

Tarpukariu Kairiškių kartono fabrike dirbo apie 60 žmonių. Kartonui gaminti buvo 

naudojama vietinė žaliava — dažniausiai eglės mediena (popiermalkės). Medieną paruošdavo 

aplinkinių kaimų ūkininkai. Nuo popiermalkių būdavo nudrožiamos šakos, po to jas du vyrai 

specialia žievės drožimo mašina nužievindavo, diskiniu pjūklu (zeimeriu) supjaustydavo 

maždaug 40 cm ilgio gabalais ir dėdavo į didelius, 10-12 m 3 katilus, kur jas apie 8 val. šutindavo 

garais. Taip apdirbę medieną, katilo galus atidarydavo ir atvėsusią suminkštėjusią medieną 

sumesdavo į malimo įrenginį. Čia ji specialiais hidrauliniais presais buvo spaudžiama prie 

malimo girnų ir malama. Kartu pritekėdavo vanduo, kuris buvo pumpuojamas iš upės. Gauta 

masė būdavo išfiltruojama ir patekdavo ant audeklo. Atitinkamai sureguliuotas volas 

suformuodavo reikiamo storio kartono juostą, kuri mediniais peiliais buvo pjaustoma reikiamo 

dydžio lapais. Šie patekdavo po presais, kur buvo nuspaudžiamas likęs vanduo. Gautus kartono 

lakštus kabindavo ant specialių laikiklių, pritvirtintų prie elektros varikliu sukamo transporterio, 

kuriuo kartonas patekdavo į apie 20 m ilgio džiovyklą. Džiovyklą šildė vamzdžiai, kuriais 

cirkuliuodavo karštas garas. Transporteriui pasiekus džiovyklos galą, kartonas jau būdavo 

išdžiūvęs ir jį kitoje patalpoje nukabindavo. Vasaros laikotarpiu kartonas dažniausiai buvo 

džiovinamas keturiose vasaros džiovyklose (78, 103, 107). Jos buvo pastatytos po vieną 1931, 

1933, 1934 ir 1935 m. 75 Lauko džiovyklos buvo atvirais galais, kad gerai cirkuliuotų oras. Jose 

kartonas džiūdavo apie dvi paras. Išdžiovintą kartoną gabendavo į antrajame aukšte esančias 

patalpas, kuriose jis karštais volais buvo presuojamas ir dedamas į 50 kg paketus. Paruošti 

kartono paketai buvo vežami į Papilės ar Tryškių geležinkelio stotį, iš kur geležinkeliu 

keliaudavo užsakovams. Fabriko įrengimus suko vandens turbinos per transmisiją. Vasaros ir 

žiemos laikotarpiais, kai upėje sumažėdavo vandens, buvo naudojamas variklis (78, 103, 107). 

72 Iš Vlado Sirutavičiaus, gim. 1877 m., kilusio iš Kairiškių dv., autobiografijos, 

saugomos anūko Vlado Sirutavičiaus, gyv. Vilniuje, gim. 1959 m. 

73 Cписокъ крупных фабрично-заводских предприятий Ковенской губернии... до 

объявления мобилизации..., Kauno apskrities archyvas, 1915, f. J-67, ap. 1, b. 13, L. 1. 

74 Iš Vlado Sirutavičiaus, gim. 1877 m., kilusio iš Kairiškių dv., autobiografijos, 

saugomos anūko Vlado Sirutavičiaus, gyv. Vilniuje, gim. 1959 m. 

75 Inž. V. Sirutavičiaus Kairiškių kartono fabriko inventoriaus sąrašas, LCVA, f. R-771, 

ap. 2a, b. 705. 

Vaišnienė Sigutė. Margi Birutės raštai // Būdas žemaičių. — 2004. — Birž. 25: iliustruota: 

L. Kazlauskienės nuotrauka „Audėja vaikams rodė ir pasakojo, kaip reikia austi”. — Visas 

tekstas: 

Daugybė lietuvių liaudies dainų apdainuoja darbščiąją lietuvaitę audėjėlę. Mintys apie bernelį, 

į kurio namus bus išvežtos plonosios drobelės, gyvenimas su anyta, kuriai gražiausiais 

rankšluosčiais tikimasi įtikti, ir dar įvairiausių kitų, su staklelėse sėdinčios mergelės būtimi 

susijusių motyvų nuskamba. 

Tačiau šiandieniniam žmogui audimas ir pačios audėjos vargai labiau asocijuojasi su 

folklorinio ansamblio repertuaru ar su liaudies buities muziejais, nei su realiu supančiu 

gyvenimu. Žinoma, tai tiesa, tik ne tada, kai įžengi į Viekšniuose gyvenančios, bene vienintelės 

plačioje apylinkėje likusios audėjos Birutės Barboros Maželytės namus. 

Gimė Birutė 1930 metais toje pačioje vietoje, kur ir šiandien tebegyvena. Gausioje devynių 

vaikų šeimynoje būsimoji audėja buvo pati jauniausia. Iš vaikystės prisiminimų išplaukia 

mokymasis pradinėje mokykloje, besąlygiškas paklusnumas tėvų žodžiui, su karo baisumais 

susiję išgyvenimai. Tekę ir pas ūkininkus tarnauti, tačiau didžiausia merginos svajonė buvus 

mezgėjos, siuvėjos amatų išmokti. Birutė ne iš tų žmonių, kuri panorėjus ko nors nepadarytų. 

Žinoma, išmoko siūti, o 1972 metais įsižeidusi dėl brolienės pasakymo, jog ne jai audimą 

perprasti, ėmė ir išmoko austi. Draugė Marija Rupkaitė paskolino stakles, parodė, kaip reikia 

austi, ir nuo tada Birutei Maželytei audimas tapo jos gyvenimu. 

Išausta nesuskaičiuojama daugybė margaraščių lovatiesių, užuolaidų, rankšluosčių, tautinių 

rūbų. Pasklido jos darbai po Akmenės, Mažeikių rajonus, nukeliavo Kaunan ir į kitus Lietuvos 

198

miestus. Nėra Birutė tautodailininkų draugijos narė ir parodoje dalyvavus tik prieš daugelį metų 

buvusioje ETG gamykloje, tačiau iš lūpų į lūpas sklinda kalbos apie audėjos darbus, tad staklės 

niekada nestovi tuščios. Mielai priima moteris į savo namus vaikus, parodo, kaip reikia austi, 

papasakoja, iš ko staklės sudarytos. Tačiau apgailestauja, jog iš gausybės besidomėjusių, net 

bandžiusių, šiandien dar nėra atsiradę nė vienos moters ar mergaitės, kuri rimtai norėtų išmokti 

austi. Matyt, išgąsdina darbas, reikalaujantis begalinės kantrybės, susikaupimo ir, žinoma, 

mokėjimo, kaip su tūkstančiais metrų siūlų susitvarkyti. Kad audimas tampa gyvenimo būdu, 

galima galvoti įsiklausius į audėjų pavardes. Tiek pati Birutė, tiek jos draugė Marija, tiek 

didžiausias stakles turėjusi Uršelė Liaugminaitė — visos buvo netekėjusios. Nors mūsų 

pašnekovė sakėsi nuo pat jaunystės norėjusi gyventi viena ir visus pasiūlymus tekėti atmetusi. 

Gyvenimas rodo, jog neapsirikta. Moka moteris pati ir namą pasiremontuoti, ir kitus reikalus 

susitvarkyti, o kur reikia, vienintelės gyvos likusios sesers šeima prikimba. 

Dar ne viskas apie Birutę būtų papasakota, nepaminėjus dalyvavimo bažnytiniame chore. Nuo 

pat aštuoniolikos metų po bažnyčios skliautais skamba jos balsas. Paklausta net šešis 

vargonininkus, su kuriais giedoti tekę, išvardijo. Nepaprasta tai esanti būsena iš aukštai žvelgti į 

besimeldžiančius ir pajusti 25 žmonių giedamų giesmių jėgą. Gražūs Birutės Barboros Maželytės 

audiniai, graži ir jos buvusias mūsų tautos vertybes saugojanti siela. 

Muturas Algimantas (muziejininkas). Dingę kaimynai [VI dalis] // Būdas žemaičių. — 2005. 

— Saus. 14. — Tekste: 

Tarpukaryje nemažai Mažeikių miesto gyventojų vertėsi odos, kailių prekyba ir apdirbimu. 

Vienas iš tokių buvo žydas Motelis-Leiba Kalvarija. Šis mažeikiškis, gyvenęs Viekšnių gatvėje 

Nr. 15, 1931 metais važinėjo po kaimus ir iš ūkininkų supirkinėjo odą, kailius, šerius, ašutus. Šis 

verslas žmogeliui, matyt, sekėsi neblogai, nes 1939 metais, jau minėtu adresu, veikė Motelio 

nuosava odų ir kailių apdirbimo dirbtuvė. Buvo įrengtos odų mirkymo ir sūdymo duobės. 

Samdyti darbininkai atliko pirminį odos apdirbimą. Po to ji buvo kraunama į vagonus ir 

tolesniam apdirbimui gabenama į Šiaulius. Frenkelio fabrike oda galutinai buvo apdorojama ir 

įgavusi reikiamą pavidalą, virsdavo batais, diržais, portfeliais ir kt. 

Šiame versle sukosi ne tik šeimos galva, bet ir nemažas būrys giminaičių. Tuo metu tai buvo 

ganėtinai sunkus verslas, juk nebuvo nei telefonų, tačiau kažkaip reikėjo sužinoti, kas skers 

kiaulę ar jautuką, kas nudirs odą ir atgabens ją į Mažeikius. Visur su arkleliu, visur su ratukais 

žydelis spėjo aplėkti. Vis pasiderėdamas, vis pasimalonindamas. Reikėjo sparčiai suktis. 

Pirmagimis sūnus Simas gimė Telšių apskrityje, Kalvarijos miestelyje. Matyt, ir visos šeimos 

šaknys Kalvarijoje. Žydai pavardes pradėjo gauti XVIII amžiuje. Iki tol jie buvo vadinami tik 

vardais. Pavardė dažnai buvo suteikiama tos vietovės vardu, kurioje jie gyveno. 

Viekšnių valdžios vidurinės mokyklos pažymėjime nurodoma, kad Simas „1933 metais 

rugpjūčio 30 d. įstojo į Viekšnių valdžios vidurinės mokyklos trečiąją klasę. Dėl labai gero 

elgesio 1935—1936 mokslo metų gale baigė visą keturių klasių kursą. Simo mokslo žinios buvo 

įvertintos taip: matematika, algebra, darbeliai, kūno kultūra — 4, visi kiti dalykai — 3”. 1936 m. 

rugsėjo 7 d., kaip nurodoma Mažeikių valstybinės gimnazijos pažymėjime, Simonas įstojo į 

gimnazijos pirmąją klasę. „Dėl labai gero elgesio, gimnazijoje mokėsi iki 1940 m. gegužės 14 d. 

Metų pabaigoje išlaikė egzaminus ir baigė aštuonių klasių gimnaziją su lotynų kalba”. 

Masiulienė Rita. Vladas Sirutavičius ir Kairiškiai // Papilė [Serija „Lietuvos valsčiai”] / 


Juozas Pabrėža; vyriausioji redaktorė Vida Girininkienė]. — Vilnius: Versmė, 2006. — D. 2, 3. 

— 752 p. — P. 359—369: iliustruota. — Tekste: 

Nepapasakosi Kairiškių kaimo istorijos nepaminėjęs Vlado Sirutavičiaus vardo. Šis žmogus 

— vienas iš Lietuvos socialdemokratų partijos kūrėjų, gabus inžinierius, įvairių pramonės ir 

kultūros objektų statytojas Šiaulių apskrityje, modernaus ūkio savininkas. 

Straipsnis parengtas remiantis paties V. Sirutavičiaus parašyta savo biografija, paprašius 

Bostone leistos „Lietuvių enciklopedijos” redakcijai. Originalas, matyt, bus likęs redakcijos 

archyve, o kopija, gauta iš jo anūko Vlado Sirutavičiaus, saugoma Kairiškių pagrindinės 

mokyklos muziejuje. Suprantama, kad V. Sirutavičius apie save čia pasakoja trečiuoju asmeniu. 

199

Vladas Sirutavičius gimė 1877 m. balandžio 5 d. Kairiškiuose, kurie tuo metu priklausė 

Tryškių valsčiui, bajoro šeimoje. Vidurinius mokslus baigė Šiaulių gimnazijoje, kurią prieš pat 

1863 m. sukilimą baigė ir jo tėvas Julius, o Nepriklausomybės laikotarpiu ir du jo sūnūs — 

Vytautas ir Jonas. 1896 m. įstojo į Peterburgo universiteto Gamtos fakultetą. Po metų, išlaikęs 

konkursinius egzaminus, perėjo į Technologijos institutą ir čia 1905 m. įgijo inžinieriaus 

technologo specialybę. 

Praktinė veikla 

Dar studentas būdamas dirbo praktikantu statant Vilniaus elektrinę ir elektriku firmoje „Simen 

Schukert”, kuri tiesė požeminį elektros tinklą Vilniaus mieste. Baigęs institutą, kelis mėnesius 

dirbo vokiečių firmoje „Gebr. Koerting” Berlyne, kuri rūpinosi centriniu pastatų šildymu ir 

ventiliacija. Tai labai pravertė vėliau dirbant Vilniuje, nes šios srities specialistų Lietuvoje 

nebuvo. Kelerius metus Vilniaus techniniame biure projektavo įvairias įmones, vykdė jų statybą, 

rūpinosi centriniu viešbučių, teatrų ir pramonės įmonių šildymu. Darbai buvo vykdomi Vilniuje, 

bet daugiausia Baltarusijos miestuose — Minske, Mogiliove, Homelyje, Rogočeve ir kt. 

Lietuvos ūkio ir pramonės padėtis buvo apverktina, nes Rusijos valdžia ne tik nesirūpino ūkio 

plėtra, bet dargi žlugdė jį, laikydama tą kraštą tik placdarmu galimam karui su Vakarais ir 

kurdama čia karines bazes (Kauno tvirtovė, stambios įgulos Vilniuje, Šiauliuose ir kt.). 1910 m. 

V. Sirutavičius nusprendė atiduoti savo jėgas ir patyrimą pramonei, aktyviai prisidėti steigiant 

naujas įmones, kurios perdirbtų savo krašto žaliavas. Tais pat metais jis paruošė kartono fabriko 

Kairiškiuose projektą (ši įmonė turėjo vartoti vietinę žaliavą — „popiermalkes” — ir išnaudoti 

Virvytės upės vandens jėgą) ir organizavo bendrovę jam statyti. 1911 m. fabrikas pradėjo veikti. 

1913 m. inžinierius organizavo ir kitą bendrovę presšpanui gaminti, tačiau, prasidėjus Pirmajam 

pasauliniam karui, įpusėjusią statybą teko nutraukti. Didžioji dalis mašinų, nupirktų užsienyje, 

karo audros buvo sunaikintos. Nepriklausomybės laikais atnaujinti to fabriko statybą nebuvo 

prasmės, nes jam Lietuvos rinka būtų buvusi per siaura. Tuo tarpu Kairiškių kartono fabrikas, 

okupantų gerokai apiplėštas, Nepriklausomybės pradžioje buvo atstatytas ir patobulintas. 

Siekiant išplėsti kartono gamybą, jis buvo sujungtas su tokiu pat fabriku Kapėnuose. Kartonu 

buvo aprūpinama visa Lietuva. Didelė dalis jo produkcijos buvo eksportuojama iki 1933 m. 

Vėliau eksportas turėjo sustoti dėl Skandinavijos kraštuose taikomo dempingo (užsienyje buvo 

parduodama kainomis, žemesnėmis už savikainą, o iždas primokėdavo eksportininkams). Vidaus 

paklausa, augant pramonei ir kylant krašto kultūrai, sulig kiekvienais metais smarkiai didėjo. 

Antrajame Nepriklausomybės dešimtmetyje V. Sirutavičius parengė projektus statybinėms 

medžiagoms gaminti (plytoms, izoliacinėms plokštėms, stogų dangai). Organizavo AB „Molis”, 

kurioje Šiaulių apskr. vadovybė turėjo trečdalį akcijų; pradėjo naujoviškos plytinės statybą. 

1937 m. tokia plytinė pradėjo veikti Daugėliuose. Pradinei gamybai buvo numatyta 5 mln. plytų 

per metus, ateityje gamybą numatyta didinti, nes buvo daug molio ir pigaus kuro iš aplinkinių 

durpynų. Į plytinę iš Daugėlių stoties buvo atvesta geležinkelio atšaka. 1938 m. Daugėliuose 

buvo pradėtas statyti fabrikas, turėjęs gaminti eternito plokšteles stogams dengti (pradinė 

produkcijos apimtis 2 mln. m 2 plokščių per metus). 1939 m. fabriko pastatai buvo užbaigti ir 

porą savaičių prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui buvo gautos visos gamybai 

reikalingos mašinos. Tačiau karas ir okupacijos visą reikalą sužlugdė: hitlerininkai konfiskavo 

mašinas, kurios dar nebuvo sumontuotos, o „atsisveikindami su Lietuva” — susprogdino plytinę. 

Komunistų administracija plytinę atstatė, o pastatus, skirtus eternitui gaminti, panaudojo masinei 

cementinių čerpių gamybai. 

Kartu su bendraminčiais (K. Venclauskiu ir kt.) V. Sirutavičius įkūrė AB „Pastogė”, kuri 

rūpinosi Šiaulių miesto statybomis. Planavo Šiauliuose pastatyti Kultūros centrą, kur įsikurtų 

kino ir dramos teatras, viešbutį. Deja, ir šias statybas nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Pavyko 

užbaigti tik kino pastatą, kuriame 1941 m. sausio 1 d. įsikūrė Dramos teatras (tose pačiose 

patalpose veikiantis ir dabar). 

1936 m. Kairiškiuose V. Sirutavičius pastatė mūrinę mokyklą. Iki tol mokykla glaudėsi 

privačiame name. 

Be techninės veiklos, V. Sirutavičius užsiėmė ir žemės ūkiu. Iš krūmynų ir nenaudojamos 

žemės (centrą paveldėjo brolis Juozas), dar supirkęs rusų atvykėlių sklypus, kuriuos šie 

Stolypino laikais buvo gavę iš buvusio Druckio-Liubeckio dvaro, jis sukūrė didelį ūkį. Daug 

200

metų intensyviai dirbdamas, naudodamas mašinas, taikydamas modernų ūkininkavimo būdą, 

V. Sirutavičius ūkį padarė našų, kuris gamino aukštos kokybės pieną, augino olandų veislės 

veislinius gyvulius. Darbininkai buvo aprūpinti gerais butais, medicininiu aptarnavimu, gavo 

gerą atlyginimą. Broliui palikęs tėviškės trobesius, V. Sirutavičius sau pasistatė prašmatnius 

namus. 

Visuomeninė veikla 

V. Sirutavičius jau nuo pirmųjų studentavimo metų Peterburge įsitraukė į tautinį judėjimą — 

įstojo į nelegalią Lietuvių studentų draugiją, kuri turėjo savitarpio šalpos kasą ir siekė plėsti 

„lietuvystę” bei platinti lietuvišką spaudą. Draugija turėjo 32 narius (priklausė įvairių aukštųjų 

mokyklų studentai), bet jų skaičius kasmet didėjo ir po dešimties metų buvo jau per šimtą. 

Pajamas sudarė nario mokestis ir pelnas, gautas iš viešųjų vakarų, organizuojamų su menine 

programa ir šokiais. Vieną kartą buvo suvaidinta komedija „Amerika pirtyje” (Lietuvoje tokie 

vaidinimai buvo uždrausti). 

1897 m. veiklesni Draugijos nariai, vadovaujami Povilo Višinskio ir V. Sirutavičiaus, sudarė 

kuopelę, draugų vadintą Rateliu, kuri siekė lavintis, rengtis gyventi Lietuvoje, pagal išgales remti 

tautinį judėjimą ir dalyvauti spaudoje. Kuopelė iš pradžių neturėjo aiškaus ideologinio bei 

politinio tikslo. Jos narius vienijo meilė savo kraštui ir jaunatviškas pasiryžimas dirbti jo labui — 

baigus aukštuosius mokslus grįžti Lietuvon, kas anais laikais dėl caro valdžios politikos 

nelengvai buvo pasiekiama (šimtai lietuvių, baigusių aukštuosius mokslus, pasilikdavo Rusijos 

platybėse). Iš kuopelės steigėjų ir iki 1905 m. buvusių jos narių Lietuvoje apsigyveno: 

P. Gaidelionis, P. Avižonis, S. Kairys, A. Smetona, V. Sirutavičius, J. Čiurlys, B. Vaičaitis, 

P. Višinskis, J. Vileišis, A. Bulota, A. Purėnas, V. Biržiška. Į Nepriklausomą Lietuvą grįžo ir kiti 

lietuvių inteligentai, nes dauguma jų bėgo nuo Rusijoje įsiviešpataujančio bolševizmo. 

Kuopelėje iš pradžių buvo penki nariai, nuolat rengę jos posėdžius, kuriuose buvo svarstomos 

tautinio judėjimo problemos bei politinė Lietuvos ateitis. 1898 m. narių skaičius padidėjo, jau 

vyravo revoliucinės nuotaikos, augo nepakantumas cariniam režimui ir palankumas socialistinei 

ideologijai. Po trejų ketverių metų kuopelė virto kuopa; net Antanas Smetona, 1898 m. įstojęs į 

Peterburgo universitetą, buvo paveiktas tų nuotaikų, bet po poros metų atšalo, laikydamas 

socialistinę ideologiją Lietuvai netinkama. 1898 m. gegužės mėn. kuopa V. Sirutavičių delegavo 

į varpininkų suvažiavimą Vilniuje. Antrasis atstovas — varpininkas Povilas Višinskis važiuoti 

negalėjo, nes tuo metu gydėsi Kryme. Maskvos studentijai atstovavo medikai Alekna ir Brundza. 

1898 m. kuopelė šapirografu išleido Petro Avižonio „Lietuvišką gramatikėlę”. Jos rankraštį iš 

autoriaus buvo gavęs A. Smetona, kuris Peterburge gyveno viename kambaryje su 

V. Sirutavičium, ir jį multiplikavo šapirografu. Šiandien toks darbas atrodo smulkmena, bet anais 

laikais tokiems „spaustuvininkams” rusų saugumas galėjo gerokai įkrėsti kaip už „revoliucinę” 

veiklą. „Gramatikėlė” labai pravertė būsimiesiems rašytojams 1 . 

V. Sirutavičius buvo aiškiai socialistinių pažiūrų, tad 1898 m. įstojo į Lietuvių 

socialdemokratų partiją ir aktyviai veikė, S. Kairio žodžiais tariant, „atiduodamas pasirinktajai 

ideologijai ir darbui visą sielą”. Jis ruošė kuopelėje referatus, rašinėjo straipsnius „Varpui”, 

„Lietuvos ūkininkui”, vėliau „Darbininkų balsui”, pasirašydamas įvairiais pseudonimais. 

„Darbininkų balsą” vėliau aukštai įvertino Amerikoje leistos „Naujienos”: 

„Prieš 60 metų kartu su prof. St. Kairiu Vl. Sirutavičius suredagavo pirmą „Darbininkų balso” 

numerį. Tais spaudos draudimo metais „Darbininkų balsas” buvo spausdinamas Tilžėje ir slaptai 

Lietuvoje platinamas. 

„Darbininkų balso” pasirodymas Lietuvos darbo žmonėms buvo reikšmingas įvykis. Jo 

skiltyse subrendo rašytojas J. Biliūnas, teisininkas Augustinas Janulaitis, Lietuvos 

nepriklausomybės metais Vytauto D. universitete Lietuvos istorijos teisę dėstęs ir keleto mokslo 

veikalų autorius, ir kiti žymūs Lietuvos rašytojai” 2 

Parengė spaudai revoliucinio turinio brošiūrų („Trumpa prancūzų revoliucija”, „Ar dabar yra 

baudžiava”, „Kas iš ko gyvena”), kurios buvo išleistos už kuopelės surinktus pinigus. 

Spausdinimo procedūra vyko taip: rankraščio paketas apdraustu laišku buvo siunčiamas į Tilžę 

Lapėnui, kuris jį atiduodavo spaustuvei ir taisydavo korektūrą; išlaidoms jam buvo siunčiama 

50-60 aukso rublių. 

201

Nuo 1900 m. V. Sirutavičius buvo LSDP centro komiteto narys ir dalyvavo visuose partijos 

suvažiavimuose bei konferencijose. 1904 m. jo tėviškėje vyko lietuvių socialdemokratų 

jaunuomenės suvažiavimas, apie kurį plačiau rašo savo atsiminimuose S. Kairys. Jis knygoje 

„Lietuva budo” pasakoja, kad konferencijos darbe dalyvavo 12 asmenų, buvo skaitomi 

pranešimai apie jaunimo veiklą Peterburge, Maskvoje, Rygoje, Liepojoje, Mintaujoje, Vilniuje, 

Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Veiveriuose, Daugpilyje, Palangoje. 

Konferencija truko 2 dienas. Jos dalyviams rūpėjo išsiaiškinti, ką socialistinis lietuvių jaunimas, 

iš dalies jau įsitraukęs į LSDP darbą, turi daryti bręstančių įvykių akivaizdoje. Reikėjo 

išsiaiškinti aktualiausias gyvenamojo laikotarpio problemas, nusistatyti konkrečius uždavinius ir 

iš jau besiformuojančių Lietuvos visuomenėje politinių partijų pasirinkti sau tinkamiausią. Kuri 

iš partijų būtų pasirinktina, buvo aišku iš karto. Konferencijos dalyviai jautė didelį priešiškumą 

esamai politinei santvarkai ir labai griežtai atsiribojo tiek nuo klerikalinės srovės, tiek nuo 

varpininkų demokratų 3 . 

Konferencijos dalyvių vidinis nusiteikimas aiškiai nusakytas S. Kairio žodžiais: 

„Buvau konferencijos dalyvis ir kartu su kitais gyvenau jaunuoliško pasiryžimo pakiliu ūpu. 

Jaunimas, kuriame skaičium ir intelekto svoriu dominavo aukštųjų mokyklų studentai, gyvai 

jautė artėjant svarbius įvykius, buvo pasiryžęs veikliai juose dalyvauti, jei būtų reikalo, ir 

aukotis” 4 . 

V. Sirutavičius, S. Kairys, A. Janulaitis ir buvo tas trejetas, kuris 1899—1905 m. vadovavo 

Lietuvos socialdemokratų partijai. Tai jie spausdino atsišaukimus, juos slapta platino, ruošė 

darbininkų demonstracijas bei streikus prieš caro valdžią. 

Yra duomenų, kad 1902 m. Kairiškiuose (aišku, V. Sirutavičiaus tėvų dvare) įvyko slaptas 

Lietuvos socialdemokratų partijos penktasis suvažiavimas. Buvo priimta programa, kurios 

pirmasis sakinys skelbė: „Stengties sutverti nepriklausomą demokratinę respubliką Lietuvos”. 

Tai pirmoji politinė partija, kuri iškėlė drąsų politinį reikalavimą — siekti Lietuvos 

nepriklausomybės. 

V. Sirutavičius daug prisidėjo, kad 1905—1907 m. įvykiuose Socialdemokratų partija 

dalyvautų kaip stipriausia jėga. Jo organizacinė veikla 1902—1905 m. formuojant 

socialdemokratų judėjimą buvo lemiama. Apie tai gana vaizdžiai prisimena V. Sirutavičiaus 

bendražygis Kipras Bielinis 5 : 

„Užėjo Kalėdų šventės. Nusibasčiau į Kairiškius. Iš Vilniaus buvo atvykęs švenčių Vladas 

Sirutavičius. Jo atsivežta buvo kas dieną valdžios konfiskuojamų laikraščių ir žurnalų. Spauda 

vis dar daug rašė apie ginkluotąjį Maskvos sukilimą, apie barikadų mūšius Priesnės rajone, apie 

nugalėtojų žiaurumus. Kairiškiuose ir visoj apylinkėje buvo visai ramu. Rodėsi, kad ir 

baudžiamieji būriai buvo sustoję veikti. Viena švenčių diena ėjo galop, ir palengva temo. 

Kambariuose buvo visai pilka, mes sėdėjome be žiburio ir laukėme, kada visai užeis naktis, nes 

nebuvo kas daryti ir kur skubintis. 

Į mūsų kambarį staiga įėjo mergaitė ir pranešė poniai Sirutavičienei, kad kieme esąs 

uredninkas ir norįs ją matyti. Kažkas išėjo su policininku kalbėtis. Staiga grįžusi kambarin ponia 

Sirutavičienė, bijodama dėl Vlado ir manęs, susijaudinusiu balsu patarė mums, kol dalykas 

išsiaiškins, apleisti namus, nes nežinia, kieno liepiamas esąs atvykęs uredninkas, o gal paskum jį 

eina baudžiamojo būrio dragūnai. Priešintis šitam patarimui buvo nepatogu, Vladas, 

nenorėdamas motinai bloga, sutiko išeiti iš namų. Greit apsirėdėme ir iš kitos pusės išėjome iš 

namų. Nusileidę į Virvytę, patraukėme paupiais į Viekšnių vieškelį. Išėję susigriebėme, kad 

užmiršome ginklus pasiimti, kurie galėjo veltui patekti policijai į nagus. 

Nutarėme eiti į Šiaudinę arba į Gerybiškius, iš ten susisiekti su Kairiškiais. Beeidami į 

Šiaudinės kelią, užgirdome, kad iš Kairiškių išvažiavo porinis vežimas ir pasileido ton pačion 

pusėn. Mums pasidarė visai neaišku, kas dedasi Kairiškiuose. Apie grįžimą negalėjo būti nė 

kalbos. 

Nuėjome į Gerybiškį pas Gotšalką ir radome čia atvykusį J. Sirutavičių. Pasirodo, tai jo čia 

važiuota mus perspėti, kad nieko ypatingo nėra. Tačiau, apsvarstę padėtį, visi vienbalsiai 

nutarėme, jog Tryškių policininkas greičiausiai kažkieno liepiamas buvo atvykęs žvalgybos 

tikslais, ir todėl reikia apsisaugoti ir nelįsti stačia galva į ginkluoto būrio nagus. Visiems buvo 

202

aišku, kad visa vietos administracija Kairiškius laikė revoliucijos lizdu ir kad vėliau ar anksčiau 

Kairiškius užpuls koks nors Petersas ar kas kitas, todėl reikėjo imtis atitinkamų priemonių”*. 

Kad 1905 m. įvykęs Didysis Vilniaus Seimas įgavo politinį pobūdį, nemažas yra ir 

V. Sirutavičiaus nuopelnas. 

Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, V. Sirutavičius ėmėsi organizuoti vietos 

savivaldybes (Akmenėje, Šiauliuose). Buvo išrinktas į Steigiamąjį seimą (1920 m.), veikė 

socialdemokratų frakcijoje. Vėliau aktyvią politinę veiklą pakeitė pramonės organizavimu ir jos 

plėtra. 

1944 m. pasitraukęs į Vokietiją, V. Sirutavičius vėl ėmėsi visuomeninės veiklos — 

organizavo VLIK'ą (Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą), vadovavo pramonės ir amatų 

sekcijai, ruošė projektus, kaip atgaivinti karo nuniokotą Lietuvos ūkį. 

Atvykęs į JAV, nors ir būdamas senyvo amžiaus, įsijungė į Lietuvos darbininkų draugiją, 

Amerikos lietuvių socialdemokratų sąjungą, Lietuvių inžinierių draugiją. 

Prisiminimai apie V. Sirutavičių 

V. Sirutavičius senųjų Kairiškių žmonių dar prisimenamas. Apie jį kalbama su pagarba, 

dažniausiai įvardijant „inžinieriumi”, rečiau „ponu”. 

Pateikiamas pluoštelis atsiminimų, saugomų Kairiškių pagrindinės mokyklos muziejuje 6 . 

Pranas Navickas, gim. 1913 m. Gimbetiškės kaime. 

„Iš pradžių dirbau Kapėnų kartono fabrike. Šį uždarius kaip geras darbininkas buvau 

pakviestas į Kairiškių fabriką. Padejavau, kad toli į darbą vaikščioti (kokie 6 km), ir 

V. Sirutavičius paskolino pinigų dviračiui pirkti. Po naktinės pamainos nuėjau žvejoti. 

V. Sirutavičius nuvarė ilsėtis, kad paskui pervargusiam darbe nelaimė neatsitiktų. 

Suruošė išleistuves į kariuomenę. 

Sode buvo iškasta kūdra. Jai išgrįsti reikėjo akmenų, rinkdavo juos iš upės dugno. 

Dirbantiesiems sūnūs atnešdavo sumuštinių, dar ir stipresnio gėrimo (neskaitant atlyginimo). 

V. Sirutavičiui nepatikdavo, kai prisėdę trumpo poilsio darbininkai, pasirodžius šeimininkui, 

demonstratyviai šokdavo dirbti. Jei ilsisi, matyt, tikrai pavargę. 

Vasarą, kai nusekdavo vanduo ir sumažėdavo darbo, fabriko darbininkams pasiūlydavo 

padirbėti prie šieno. Už dieną — 3 Lt; jei dirbi viršvalandžius, mokėdavo papildomai. 

1940 m. vietiniai „veikėjai” išstūmė V. Sirutavičių iš automobilio į balą. Atėjus vokiečiams 

atsirado proga atkeršyti. Baltaraiščiai uždarė komjaunuolius jo rūsyje. V. Sirutavičius atėjo ir 

baltaraiščius išvaikė, sakydamas: „Geriau eikit griovių kasti”. 

Leonas Tūzas, gim. 1917 m. Kairiškiuose. 

„Dirbau padieniu darbininku apie aštuonerius metus. Priklausė įvairūs lauko darbai. Už mėšlo 

vežimą per dieną gaudavau 1 Lt. Mokėjo savaitės gale. 

Nuo 1939 m. dirbau fabrike darbininku, brigadininku. Atlyginimas — 115-150 Lt. 

Kumečiams reikėjo išdirbti 120 dienų per metus. Galėjo laikyti karvę. Šienu rūpintis nereikėjo 

— atveždavo. Malkų — irgi. Šeimai skirdavo maždaug 15 a žemės”. 

Bronė Tūzienė (Melgedaitė), gim. 1919 m. Kairiškiuose. 

„Džiaugiausi, kad ištekėjusi iškart už mėnesio algą — 150 Lt — nusipirkau karvę. Baltame 

name gyveno buhalteris Indruška. Į mokslą jį buvo išleidęs pats V. Sirutavičius. 

Raudonų plytų name gyveno vairuotojas Šiurkus. Į mokslus jį išleido irgi V. Sirutavičius. 

V. Sirutavičius aprūpindavo Kairiškių pradžios mokyklos mokytojus Gruces maistu — pienu, 

mėsa. 

Ponia I. Sirutavičienė pasakojusi, kad buvo ketinama įvesti telefonus į darbininkų butus. 

V. Sirutavičius nemėgo girtuoklių ir davatkų. 

Per Vladislovines pakviesdavo nemokamų vaišių. Pobūvis vykdavo daržinėje. Vaišindavo 

dideliu, į 4 dalis dalijamu pyragu; būdavo mėsos, naminio alaus. Iš Šiaulių pakviesdavo 8-ojo 

pulko karių orkestrą. Sūnus Vytautas organizuodavo futbolo varžybas su Tryškiais, Viekšniais. 

Buvo komandai nupirkta apranga; turėta ir bokso pirštinių. 

Jagėla buvo geras darbininkas, pirma ranka. Pavogė du maišus grūdų. V. Sirutavičius 

išaiškinęs iškart neišvarė. Tik kai naujiems metams samdė darbininkus, Jagėlai pasakė: „Tau pas 

mane blogai, gali nebedirbti”. Taip ir atleido. 

203

Bronė Tūzienė krovė šieno vežimą. V. Sirutavičius žiūri šalia stovėdamas, o ji taip stengiasi, 

taip lipdo. Baigus krauti pakvietė: „Ateik, paieškok „žibčiko” (žiebtuvėlio)”. Kai priėjo arčiau, į 

ranką įspraudė 5 Lt”. 

Ona Kateivienė (Daukšaitė), gim. 1916 m. Kairiškiuose, dabar gyvena Tryškiuose. 

„Dar 18-os neturėdama pradėjau dirbti Kairiškių dvaro laukuose. Ponas V. Sirutavičius per 

rugiapjūtę pastebėjo stropią darbininkę ir pakvietė rudenį į fabriką. Ten uždarbis buvo apie 

80 Lt. 

Kai ištekėjo už Kateivos, jiems davė kambarį raudonų plytų name, kuris tada, 1938 m., dar 

nebuvo visiškai įrengtas, reikėjo kiek palaukti. Plytos, atrodo, buvo vežamos iš Biržuvėnų. Jos 

vyras Kateiva kaip ir užaugo fabrike. Mat būdamas mergos vaikas augo pas dėdę Janavičių, kuris 

buvo „sliesorius” (šaltkalvis). 

Malkos nekainavo, maistą pirkdavo iš Tryškių žydų. Vaikiai, t. y. nevedę darbininkai, gyveno 

Erškepėnuose. Tai buvo kaip ir bendrabutis. Paprastai nusprendusiems susituokti darbininkams 

V. Sirutavičius iškeldavo vestuves. O. Kateivienei dovanojo medžiagos suknelei, Kateivai — 

kostiumui, keliems po 50 Lt. 

Darbininkams buvo tvarkomos darbo knygelės, atskaitydavo mokesčius profsąjungai. 

V. Sirutavičius laikė apie 100 karvių, dirbo 7 melžėjos. Tryškiuose buvo surengtas melžimo 

konkursas. Kairiškietės melžėjos su uniformomis melžė taisyklingai — tik spenius spaudė, kad 

tešmuo nejudėtų. Tad laimėjo V. Sirutavičiaus darbininkės. 

Per savo vardines pasikviesdavo 8-ojo karių pulko muzikantus iš Šiaulių, vaišindavo 

salykliniu alumi, pyragu, kepta mėsa. Kartą per tokią šventę Tomkevičius, Kapėnų 

papermeisteris, pakvietė mane šokti. Tada gražiai atrodžiau: liekna, net „vingierka” 

pravardžiuodavo, ilgo „kliošo” markizeto suknele, kasos ilgos. Pašokdinęs Tomkevičius paskui 

kvietė kitas ponias, o man liepė šokdinti ponus, kol visus suvedė į poras šokti balionų valso. Už 

tai iš I. Sirutavičienės dovanų gavau vėduoklę”. 

V. Sirutavičius šiandien 

Kairiškiuose stengiamasi neužmiršti šio iškilaus žmogaus. Gyvoji sąsaja, siejanti „didelio 

Lietuvos statytojo” (taip jį pavadino Amerikoje leistas „Keleivis”) gyvenimą ir veiklą su 

dabartimi, yra jo vaikaitis Vladas Sirutavičius, gyvenantis Vilniuje. 

Tai inžinieriaus Vlado Sirutavičiaus sūnaus Jono, palaidoto Šiaudinės kaime, sūnus. O dukra 

Irena dar gyvena Amerikoje, bendrauja su sūnėnu Vladu, bet tėviškės aplankyti nesiryžta dėl 

silpnokos sveikatos. Sūnus Vytautas mirė Amerikoje. 

Išlikęs senasis dvaras — V. Sirutavičiaus tėviškė. Jo paties pastatyti rūmai po Antrojo 

pasaulinio karo sudegė. Nuosavybės teisę į žemę, ūkinius pastatus ir vieną gyvenamąjį namą 

susigrąžino vaikaitis Vladas Sirutavičius. Keturi gyvenamieji namai liko valstybei. Vietoj 

fabriko griuvėsių iškilo hidroelektrinė. Ilgiausia Kairiškių gatvė pavadinta V. Sirutavičiaus 

vardu. 

Jau daugiau kaip 60 metų jaunoji karta žinių semiasi jo statytoje mokykloje. 

Kairiškių pagrindinėje mokykloje veikia nedidelė nuolatinė V. Sirutavičiaus ekspozicija, ir 

mokiniams, ir atvykstantiems svečiams vis primenanti jo nuopelnus Lietuvai. 

1997 m. balandžio 5 d., minint V. Sirutavičiaus 120-ąsias gimimo metines, Kairiškių kultūros 

namuose buvo surengta mokslinė konferencija. Joje dalyvavo Seimo narys, vienas iš 

Socialdemokratų partijos vadovų Vytenis Andriukaitis, Vilniaus universiteto dėstytojas doc. 

Dobilas Kirvelis, Kairiškių pagrindinės mokyklos mokytojai, LSDP Akmenės rajono skyrius. 

Kalbėta apie socialdemokratinio judėjimo ištakas Europoje ir Lietuvoje, V. Sirutavičiaus 

vaidmenį atgaivinant socialdemokratų partiją XIX-XX amžių sandūroje bei vėlesniame Lietuvos 

politiniame gyvenime. Gyvai diskutuota, kuo skiriasi socialdemokratai nuo bolševikų, kokios 

socialdemokratų nuostatos šiandienos gyvenime ir kt. 

1 „Lietuviška gramatikėlė” (64 p.) buvo išleista 100 egz. tiražu. P. Avižonis ją parašė 

F. Kuršaičio gramatikos pagrindu. Kalbininkas Jonas Jablonskis šią „Gramatikėlę” perdirbo ir 

išspausdino Tilžėje 1901 m., pavadinęs ją „Lietuviškos kalbos gramatika”. Rašytojams ir 

skaitytojams vadovėlis. J. Jablonskis P. Avižonio „Gramatikėlės” lotyniškus terminus pakeitė 

lietuviškais, pridėjo nekaitomų kalbos dalių skyrių, kai ką praplėtė ir papildė. Šia gramatika 

204

J. Jablonskis aukštaičių vakariečių tarmę padėjo literatūrinės kalbos pagrindu. Apie tai: Lietuvos 

TIR bibliografija, ser. A, t. 2, 1862—1904, kn. 1, Vilnius, 1985, p. 168, 463. 

2 Naujienos, 1961, liepos 12. 

3 Kairys S. Lietuva budo, Čikaga, 1990, p. 338. 

4 Ten pat, p. 440. 

5 Bielinis K. 1905 metai, Kultūra, 1931, nr. 3. 

6 Prisiminimus užrašė R. Masiulienė. 

*Cituojamos ištraukos teksto kalba neredaguota. Red. pastaba. 

205

[Medpadininkas ir šiaučius Kerys Kostas-Konstantinas ] / Keli tekstai ant lapelių, išlikę 

dokumentai ir kvitai, Bronislovo Kerio pastabos. — 2007. — Birž. 2. — Tekstai: 

KERYS KOSTAS (KONSTANTINAS), ANTANO (1905. 10. 19 — 1975. 04. 16) 

JANKŪNAITĖ-KERIENĖ BRONĖ (BRONISLAVA), KAZIO (1919. 08. 03 — 1995. 01. 12) 

Jų vaikai: 

Kerytė-Ramonienė Ona (1939. 03. 26 — 2010. 09. 22) 

Kerys Pranas (1941. 03. 07 — 1993. 09. 17) 

Kerys Bronislovas (gim. 1946. 03. 26) 

Lietuvos Respublika 

Telšių vyskupija 

Mažeikių R. K. parapija 

1938 m. balandžio m. 20 d. 

Nr. 244. 

Gimimo metrikos ištrauka 

Išduota jungtuvių reikalams 

Metrikos Nr. 72. 

Kuriuo vardu kūdikis krikštytas? Kada ir kame gimė? 

Konstantinas Keris, gimęs tūkstantis devyni šimtai penktais (1905) metais, spalių 

mėn. devynioliktą (19) dieną, Mažeikių mieste. 

Kūdikio tėvų vardai ir pavardės ir kur prisirašę? 

Antanas Keris ir Uršulė Liauciutė, gyveną teisėtoje moterystėje, prisirašę prie 

Viekšnių valsčiaus. 

Originalą atitinka. 

Antspaudas 

Mažeikių Bažnyčios Klebonas [Parašas] 

Raštvedys [Parašas] 

Metrikos ištrauka iš Mažeikių RK Bažnyčios mirusiųjų knygų 

Jungtuvių reikalams 

N91. Tūkstantis devyni šimtai tryliktais metais lapkričio septynioliktą dieną (1913 m. 

lapkričio 17 d.) Mažeikių mieste mirė Uršulė Kerienė gimusi Laucevič[aitė]. Valstietė 

Viekšnių valsč. 35 metų. Šeimynos liko [...] Antanas Kerys, vaikai Marijona, Stanislava, 

[Konstantinas, Povilas] ir Aleksandras. Palaidota lapkričio 19 dieną [Mažeikių parap.] 

kapuose. 

N323. 

Antspaudas 

Teisingumą liudiju 

[...] birželio 18 d. 192[6] m. 

Mažeikių klebonas [Parašas] 

206

Viekšnių kraštotyrininkė Amelija Urbienė, rašydama apie Viekšnių medpadininkus ir šiaučius 

(vadinamuosius „batsiuvius”), visiškai nepaminėjo Rekečių ir Pakalupės kaime gyvenusio Kosto 

(Konstantino) Kerio, medpadžių, vėliau batų darymui ir taisymui paskyrusio visą savo gyvenimą 

— nuo vaikystės iki senatvės. Pačiuose Viekšniuose buvo gana daug medpadininkų ir šiaučių, 

todėl Kostas Kerys savo gaminius pardavinėjo kituose Lietuvos miestuose. Dabar jau niekas 

nežino, kodėl Kostas Kerys prieš 1934 metus apsistojo Rokiškyje. Tuo pat metu gyveno ir 

Viekšniuose — Pakalupės kaime, ir Rokiškyje, visur turėjo gamybos ir prekybos patentus, 

mokėjo įvairius mokesčius. 

Kad Kostas Kerys tikrai jau 1934 metais gyveno ir Rokiškyje, patvirtina ir adresas 

užsilikusiame laiške: 

A. TORNAU 

Advokatas 

Kaunas, 1934 metų gruodžio mėn. 2 d. 

Gerbiamajam ponui KOSTUI KERIUI 

R O K I Š K I S 

Vytauto gatvė Nr. 3 

Gerbiamas Tamsta! 

Kaip buvome susitarę, pasiunčiau sąrašą Tamstos tėvui į Viekšnius. Tik šiandien gavau 

atsakymą, ir jį siunčiu Tamstai, kartu su sąrašu. [...]. Jei ūkininkai į šį sąrašą įeina, tai 

tuomet kasacijos skundo paduoti neverta. 

Su pagarba 

[Parašas] 

/A. Tornau / 

advokatas. 

Tekstai ant lapelių, kai kurie išlikę dokumentai ir kvitai 

1935 m. gegužės 1 d. kurpaliu mano Darbo mano Visu kurpaliu ira šitas skaičius 139. 

Man kainoje pors klumpiu atvežtas vietoje 1-45. 1935 rugpučo 1 d. 

1936 metais Balandžo 27 d. kurpaliu skaičus 149. 

Dešimtes coliu klumpiui reike apkalo ilgio 24 coliu. Platumas iš colio 3 daliu. 

Iš tekstų ant lapelių galima suprasti, kad Kostas Kerys kažkuriame Lietuvos mieste nuomojo 

butą 1935 metais (gegužės 3 dieną užmokėta iki lapkričio 3 dienos) ir 1936 metais (užmokėta iki 

gegužės 3 dienos ir iki lapkričio 3 dienos). 

1936 metais Kostas Kerys gydėsi Rokiškyje pas gydytoją Etingofą. Yra 1936 m. kovo m. 28 

dienos dokumentas iš Kauno apie kraujo tyrimą. 

Antano Kerio, gyv. Viekšnių-Pakalupės kaime, Viekšnių valsčiaus, pareiškimas. — 

1937 m. kovo mėn. 12 d. — Tekste apie žemę, vėliau atitekusią Kostui Keriui — kodėl vienur 

rašoma, kad Kostas Kerys gyveno Rekečių kaime, kitur — kad Pakalupės kaime: 

„Iki 1936 metų mano žemės sklypas iš 2,18 ha buvo skaitomas Rekečių kaime, tačiau 1934 

metais kaimą išskirsčius viensėdžiais žemė liko priskirta prie Viekšnių-Pakalupės kaimo”. 

207

Lietuvos Respublika 

[...] 

Viekšnių Valsčiaus 

VIRŠAITIS 

Nr. 2169 

Pažymėjimas 

Viekšniai 1939 met. kovo mėn. 28 d. 

Viekšnių valsčiaus, Mažeikių apskrities, Savivaldybė, pasirėmusi žemės ūkio žemei pirkti 

leidimams duoti taisyklių (Vyr. Žinių 457 Nr.) duoda šį pažymėjimą. 

Pirkėjo pavardė, vardas, tėvo 

Kerys Konstantinas, sūn. Antano, 

vardas ir gimimo metai 

gim. 1905 m. 

Gyvenamoji vieta Viekšnių-Pakalupės km., Viekšnių v. 

Kiek ha žemės turi ir kur ta žemė yra 

Kiek metų ir kurio žemės ūkio buvo 

Žemės neturi. 

savininku, nuomininku, pusininku ar 

vedėju administratoriumi ir ar be žemės 

ūkio nesivertė dar ir kitu kuriuo verslu? 

Nebuvo. 

Kiek metų kuriame žemės ūkyje ir 

Virš dešimties metų dirbo žemės 

kuriuos žemės ūkio darbus dirbo (buvo ūkio darbus kaipo šeimos narys 

kumečiu oridinarininku, bernu, padieniu savo tėvo Antano Kerio žemės ūky 

darbininku ir kit.) ir ar be žemės ūkio Viekšnių-Pakalupės km. Atliekamu 

darbų nedirbo dar kurio kito darbo. 

Kurį žemės ūkio mokslą yra išėjęs 

laiku užsiima medpadžių dirbimu. 

(agronomas, pienininkas, sodininkas, 

daržininkas, girininkas ir kit.) ir kiek 

metų dirbo savo specialybėje 

Jokio. 

Jei pirkėjas neatitinka 4, 5, 6 p. p. 

Kerio Konstantino tėvas Antanas 

reikalavimus, bet yra žemdirbių kilmės, Kerys Viekšnių-Pakalupės kaime 

tai kurio žemės ūkio jo tėvai ar seneliai turi 2,62 ha žemės, kurią valdo nuo 

buvo savininkai, pusininkai, 

nuomininkai, vedėjai-administratoriai, 

arba kuriuose žemės ūkiuose dirbo 

žemės ūkio darbus. 

prieškarinių laikų. 

Šio pažymėjimo tikrumą Viekšnių valsčiaus savivaldybė tvirtina savo antspauda ir 

parašais. 

Žinias šiam liudijimui suteikė Viekšnių-Pakalupės seniūnijos seniūnas Pranas Nagys. 

Žym. mokesčio du litu apmokėta. 

Antspaudas 

Viekšnių valsčiaus Viršaitis [Parašas] 

Sekretorius [J. Levito parašas] 

208

LIETUVOS RESPUBLIKA 

MAŽEIKIŲ APSKRITIES IPOTEKOS ĮSTAIGA 

Byl. Nr. 205 1939 m. 

MAŽEIKIŲ APSKRITIES IPOTEKOS ĮSTAIGOS 

1939 METAMS PRIPAŽINIMO AKTŲ KNYGOS PIRMYKŠTIS 

IŠRAŠAS 

Puslapiai 456 — 457 Nr. 233. 

Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt devintų metų kovo mėnesio dvidešimt devintą dieną 

atvyko pas — Augustiną Paltaroką, Mažeikių Notarą, jo raštinėn Mažeikių mieste Basanavičiaus 

gatvė dešimtas numeris, nežinomi jam Lietuvos piliečiai: ANTANAS KERYS ir 

KONSTANTINAS KERYS, abu gyvena Viekšnių-Pakalūpės kaime, Viekšnių valsčiuj, Mažeikių 

apskrityje ir prie žinomu jam teisinu Lietuvos piliečių-liudininkų: Juozo Krūtinio, Petro Voverio, 

gyvenančių Viekšnių-Pakalūpės kaime ir Igno Sidabro, gyvenančio Rekečių kaime, visi Viekšnių 

valsčiuj, Mažeikių apskrityje, patikrinusių jų, Kerių, tapatybę ir veiksnumą, pareiškė jam, 

Notarui, kad jie, KERIAI, surašo pirkimo-pardavimo aktą tokio turinio: 

1/ Iš Mažeikių apskrities Viekšnių valsčiaus Viekšnių-Pakalūpės kaimo žemės skirstymo 

viensėdžiais projekto plano, sudaryto tūkstantis devyni šimtai trisdešimt ketvirtais metais 

matininko Rostovo Jurgio, patvirtinto Vyriausios Žemės Tvarkymo Komisijos tūkstantis devyni 

šimtai trisdešimt ketvirtų metų lapkričio mėnesio penkioliktos dienos nutarimu, ištraukos, duotos 

Žemės Tvarkymo Departamento tūkstantis devyni šimtai trisdešimt šeštais metais lapkričio 

mėnesio dvidešimt trečią dieną, matyti, kad Keriui Antanui nuosavybės teisėmis priklauso žemės 

ūkis, esąs Viekšnių-Pakalūpės kaime, Viekšnių valsčiuj, Mažeikių apskrityje, susidedąs iš dviejų 

hektarų šešiasdešimt dviejų arų žemės, viename sklype, plane pažymėtame keturiasdešimt 

penktu numeriu, šiose sienose: nuo A lig B plentas Viekšnių m. — Viekšnių gelež. stotis, nuo B 

lig C Viekšnių-Pakalupės kaimo sklypas keturiasdešimt ketvirtas numeris Krutinio Stanislovo, 

nuo C lig D Rekečių kaimo ukininkų žemė ir nuo D lig A Viekšnių-Pakalupės kaimo sklypas 

keturiasdešimt šeštas numeris. Be to, bendra Viekšnių-Pakalupės kaimo savybe palikta žvyrynui 

sklypas šimtas dvidešimtas numeris dviejų hektarų aštuoniasdešimt arų ploto ir maudyklėms 

sklypai: šimtas šešioliktas numeris vieno hektaro penkiasdešimt devynių arų ploto, sklypas 

šimtas septynioliktas numeris keturiasdešimt vieno aro ploto ir sklypas šimtas dvidešimt trečias 

numeris trisdešimt aštuonių arų ploto, kuris turtas pažymėtas Mažeikių apskrities pripažinimo 

aktų rejestro / Kauno Notariniame Archyve / keturiasdešimt antroje dalyje šimtas 

septyniasdešimt ketvirtu numeriu. 

2/ Antanas Kerys, visą pirmame punkte išvardintą žemės sklypą, nurodytose sienose, su 

trobesiais, pasėliais ir kitais priklausiniais, šiuo aktu pardavė savo sūnui Konstantinui Keriui už 

laisvai sutartą kainą vieną tūkstantį litų, kuriuos pinigus prieš aktą pasirašant iš pirkėjo jau gavo. 

3/ Nupirktą šiuo aktu turtą pirkėjas ima valdyti nuo šių metų balandžio mėnesio dvidešimt 

trečios dienos, ir nuo šių metų sausio mėnesio pirmos dienos moka už jį visus valstybinius ir 

savivaldybinius mokesčius ir atlieka uždedamas naturales pareigas. 

4/ Pardavėjas pareiškia, kad jis, be šiuo aktu parduotos, turi dar Dargių kaime, Viekšnių 

valsčiuj aštuonis hektarus žemės, ir kad šiuo aktu parduotasis turtas iki šiol dar niekam 

neparduotas, neįkeistas, neišnuomuotas, nuo skolų, draudimų ir ginčų laisvas, už ką prisiima sau 

visą atsakomybę, gi pirkėjas, kad jis bežemis ir žemdirbys. Baudž. Stat. 593 str. pareikštas ir 

paaiškintas. 

5/ Pirkėjas šiuo aktu nupirktą turtą gali įsirašydinti Mažeikių apskrities Ipotekos Knygose. 

6/ Šiam aktui surašyti ir patvirtinti išlaidas moka pirkėjas ir jam duodamas akto išrašas ir jo 

pirmykštis išrašas. 

Šis aktas surašytas Mažeikių Notaro, Augustino Paltaroko, patvirtintas, einant Ipotekos 

Įstatymo pereinamųjų nuostatų 4 str. Mažeikių apskrities Ipotekos Teisėjo tūkstantis devyni 

šimtai trisdešimt devintų metų rugsėjo mėnesio 29 dieną. Išrašą duoti KONSTANTINUI 

KERIUI. Ipotekos Teisėjas, J. Slavėnas. Šis išrašas, atitinkąs įtrauktąjam pripažinimo aktų 

knygon aktui, įrašytas 1939 metų rejestran 813 Nr. ir duotas Konstantinui Keriui 1939 metų 

209

ugsėjo mėnesio 29 dieną. Pažymėtasis šiame akte nejudomasis turtas įtrauktas Mažeikių 

apskrities pripažinimo aktų rejestran 174 Nr. keturiasdešimt antroj dalyje. Paimta mokesčių: 

pripažinimo 80 Lit., žyminio 20 Lit., aktų 15 Lit., raštinės 4 Lit. 

Antspaudas 

Ipotekos Teisėjas [Parašas] 

Sutartis 

1940 mt. Birželio 2 d. mes žemiaus pasirasė K. Keris ir K. Vilcekauskis. Aš Keris 

atiduodu o K. Vilcekauskis apsiėmu Pakalupes kaimė pastatiti givenama nama iš vienos ir 

pusė plitos storio lauko sienos. Su oro tarpu. Namo ilgis 10,65 plotis 8,50 — aukštis 2,60. 

Vidaus sienos vienos plitos storio ilgis 21,60 aukštis 2,60. Taip pat visos sienos turi buti su 

pamatais, pamatu aukštis viena metra ileistas i žemė, virš žemes ketures dešimtis cinti. 

Taip pat Vilcekauskis apsiėmė padariti sudietė skerzbalkius padariti kazilus ir padariti 

kazilams paremti kresla, aplototi ir apdengti molio cerpėmis, išmuravoti 2 dumtraukius. 

Visa medžiaga duoda savininkas Kėris. O darba su savo darbininkas atlieka 

K. Vilcekauskis už susitarta kaina (900) devinius šimtus litu. Pinigai bus išmokama už 

atlikta darba aštonios dešimti nošimčiu. Likusius pinigus išmoka darba baigus. 

Darbas turi buti pradietas 1940 m. Birželio 10 die. ir baigtas 1940 m. rugpiučio 1 

dienos. Iš susitarusiu pusiu sutarti atsisakius moka pabaudo (200) litu. 

K. Vilčekauskis 

Pažymėjimas 

Pažimiu, kad pil. Kostui Keriui, gyv. Pakalupės km. Viekšnių v. iš karo yra likęs tiktai 

vienas gyv. namas, sienos degtų plytų, stogas čerpių, ilgio 10 metr., pločio 8 metr., aukščio 

2,5 m. Sudegę yra šie trobesiai: 1) daržinė, tvartas ir malkinė po vienu stogu. Sudegusiojo 

pastato sienos buvo medinės, stogas lentelių, ilgio 20 metr., pločio 10 metr., aukščio 2 

metr. Šis pažymėjimas išduotas Keriui Kostui asmeniškai jam prašant. 

1945. IV. 26. 

Pakal. apyl. pirm. [Parašas] 

LIETUVOS BANKAS 

ROKIŠKIO SKYRIUS 

1937. II. 26. 

27 Lt. — ct. 

Kvito № 410859 

460 Nr. 

Priimta iš (Savininko bei tarnaujančio) Kerio Kosto 

(Prekybos bei pramonės įstaigos pavadinimas) išnešioj. savo darbo klumpių prek. 

(Įstaigos buveinė) Rokiškis 

Pagrindinio valstyb. mokesčio 1937 m. 20 Lt. — ct. 

Savivaldybių reikalams 5 Lt. — ct. 

10 % Prekyb. ir Pram. Rūmų reikalams 2 Lt. — ct. 

Iš viso Dvidešimt septyni lt. 

Antspaudas 

Kasininkas [Parašas] 

Buhalteris [Parašas] 

210

Kvitas Nr. 1101 

1937 m. balandžio mėn. 27 d. Viekšnių Valsčiaus Sav-bės kason priimta iš pil. Kerio 

Kosto, gyv. Pakalupės kaime 

Už dviračiui leidimą Nr. 587 1937-iems metams 5 Lt. 

Antspaudas [Viekšnių Valsčiaus Viršaitis] 

Parašas 

1937. IV. 28. 

Kvito № 404453 


Antspaudas: LIETUVOS BANKAS. MAŽEIKIŲ SKYRIUS 

Priimta iš (Savininko bei tarnaujančio) Konstantino Kerio 

(Prekybos bei pramonės įstaigos pavadinimas) Medpadžių dirbėjas 

(Įstaigos buveinė) Viekšnių m. Pakalupės km. 


Savivaldybių reikalams 2 Lt. 50 ct. 


Iš viso Trylika litų 50 ct. 



13 Lt. 50 ct. 

667 Nr. 

Kvito Nr. 2004 

1937 m. X. 2 d. Rokiškio m. Valdybos kason priimta 1937 mt. pajamų sąmatos [...] iš 

Kerio Kosto už 1937 m. patentą 4 Lt. ugniag. 1 Lt. [pastoč.] — 60 cen. 

Litų 5 centų 60 

Antspaudas [ROKIŠKIO MIESTO BURMISTRAS] 

Iždininkas. Kasininkas [Parašas] 


1937 m. X mėn. 8 d. Viekšnių Valsčiaus Sav-bės kason priimta iš pil. Kerio 

Konstantino, gyv. Pakalupės kaime 

Pagrind. prek. ir pram. 1937 m. Suma: 2 Lit. — ct. 1 % baudos 20 ct. Viso 2 Lt. 20 ct. 

Seniūnui atlyginti 1937 m. Suma: — Lit. 80 ct. Viso — Lt. 80 ct. 

Žodžiais: Tris litai 


Parašas 

211

1938. I. 5. 

Kvito № 432337 



Priimta iš (Savininko bei tarnaujančio) Kosto Kerio 

(Prekybos bei pramonės įstaigos pavadinimas) Medpadžių dirbėjas 

(Įstaigos buveinė) Viekšniuose 




Iš viso Trylika lt. 50 ct. 



1938. II. 12. 

Kvitas № 459650 


ROKIŠKIO SKYRIUS 

Priimta iš (Savininko arba tarnaujančiojo) Kerio Kosto 

(Prekybos arba pramonės įstaigos pavadinimas) išneš. savo darbo klumpių pr. 

(Įstaigos būstinė) Rokiškio apskr. 




Iš viso Šešiasdešimt septyni 50 ct. 

Antspaudas 



13 Lt. 50 ct. 

151 Nr. 

67 Lt. 50 ct. 

439 Nr. 

K. Keriui Viekšniai 

Pakalupės km. medžio d-vė 

Tamstos betarpiai gavote iš Centralinio Statistikos Biūro blanką užpildyti žinioms apie 

veikimą š. m. liepos mėn. pramonės įmonių. 

Prašau paminėtą blanką užpildyti reikalingomis žiniomis ir tuojau pristatyti man — 

Telšių Apygardos Darbo Inspektoriui. 

Primenu, kad už nepristatymą žinių galite būti baustas iki 200 litų. 

Telšiai, 1938 m. spalių mėn. 10 d. 

Darbo Inspektorius [Parašas raudonu pieštuku] 

212


1938 m. XI mėn. 7 d. Rokiškio miesto savivaldybės kason priimta iš pil. Kerio Kosto 

[...] šie mokesčiai: 

Ugniag. reikal. mokesčio: 1938 m. I, II pusm. 2 Lt. 50 ct. Baudos 08 ct. 

Patentinio prek. ir pram. mokesčio: 1938 m. I, II pusm. 10 Lt. — ct. Baudos 38 ct. 

Nuo naturalių prievolių atsipirkimo: 1938 m. I, II pusm. 3 Lt. — ct. Baudos 08 ct. 

Viso: Šešiolika litų 04 ct. 

Antspaudas [ROKIŠKIO MIESTO BURMISTRAS] 

Sekretorius [Parašas] 

Lietuvos Banko Rokiškio skyriui 

Priimta 27 lt. — ct. 

Pil. Kerio Kosto, sūnaus Antano 

gyv. Mažeikių apskr. Viekšnių valsč. Pakalupės kaim. 

Pareiškimas 

Šiuo įnešu už mano prekybos įmonę išneš. savo darbo klumpių prek. V rūšies, esančią 

Rokiškio miest. 

1938 m. pagrind. valstyb. mok. 20 lt. — ct. 

Savivaldybių reikalams 5 lt. — ct. 

Prekybos Rūmams % 2 lt. — ct. 

Viso 27 lt. — ct. 

Apie pinigų priėmimą prašau išduoti kvitą. 

Parašas [Kostas Kerys] 

Rokiškio Apskrities Mokesčių inspektoriui 

Prekybos įmonės verslo pagrindiniam mok. įmokėti 

Pareiškimas 

Pil. (įmonės savininko pavardė, vardas ir tėvo vardas) Kerio Kosto, sūnaus Antano 

Įmonės savininko adresas: Mažeikių apskr., Viekšnių valsč., Pakalupės kaim. 

Įmonės adresas: Rokiškio apskr., miest. 

Įmonė užima — kambarių, laiko — tarnautojų ir turi prekėms ir dirbiniams — sandėlių 

ir jų adresai: — 

Kokios prekės parduodamos Savo darbo klumpės 

Pirkėjai yra tik vartotojai 

Įmonės vedėjas pats savininkas 

Praėjusiais metais įmonė turėjo apyvartos 3600 lt. 

Įmonės savininku aš esu nuo 1937 m. 

Įmoku valstyb. mokesčio už 1938 m. 20 lt. — ct. 

Savivaldybių reikalams 5 lt. — ct. 

Prekybos rūmams % 2 lt. — ct. 

Viso 27 lt. — ct. 

Savininko ar jo įgaliotinio parašas K. Kerys 

213

Centraliniam Statistikos Biurui 

Per Mokesčių Inspektorių 

Pareiškimas 

išpirkto verslo liudijimo V rūšis 

arba 

primokėta prie — ligi — verslo liudijimo rūšies 

1. Prekybos šaka Išneš. savo darbo klumpių prekyba 

2. Įmonės adresas: Rokiškio apskr., Rokiškio miest. 

3. Firmos pavadinimas ir įmonės savininko pavardė Kerys Kostas 

4. Juridinė įmonės forma: Vieno asmens 

5. Įmonės savininko tautybė Lietuvis 

6. Samdomų tarnautojų ir darbininkų skaičius: vyrų —, moterų — 

Už pateiktas žinias atsakau (parašas) K. Kerys 

Protokolas 

Viekšniai, 1938 metų lapkričio mėn. 14 d. Pas mane, Telšių Apygardos Ligonių Kasos atstovą 

Viekšniuose, atvyko pil. Kazys, sūnus Jono, KILPYS, gimęs 1907 metais vasario mėn. 24 d. ir 

pareiškė: 

Nuo 1932 metų kovo mėnesio 1 dienos dirbau pas pil. Kostą KERĮ, gyv. Rekečių kaime, 

Viekšnių valsčiaus, Mažeikių apskr., jo klumpių dirbtuvėje, kaipo darbininkas klumpius, ir už 

aptraukimą vieno poro mokėjo po 30 centų. Uždirbdavau dienai, vidutiniai, 5 lit. Tačiau 

neturėjau nei darbininko atsiskaitymo knygelės, nei buvau įregistruotas į ligonių kasą, nežiūrint į 

mano kartotinus prašymus. Kuomet aš pradėjau reikalauti, kad būtinai mane įregistruotų į ligonių 

kasą, tai darbdavys KERYS mane š. m. spalių mėn. 7 dieną iš darbo atleido. 

Prašau daryti žygių, kad būčiau įregistruotas ligonių kason, ir kad galėčiau tuo pasiremiant 

išieškoti kompensaciją. 

Be to, pareiškiu, kad pas KERĮ dirba kaipo darbininkai: Ignas SIDABRAS, dirba nuo 1937 m. 

lapkričio mėn. pradžios, o su pertraukomis dirbo dar anksčiau manęs, bet nuolatinai pradėjo 

dirbti prieš metus, ir Juozas JOKUBAUSKIS, gyv. Viekšnių miest., Birutės g-vė, nors dirba ir 

savo namuose, bet dirba nuolat ir tik KERIUI, apie 4 metus. 

Parodymas man perskaitytas. Daugiau parodyti nieko neturiu ir to patvirtinimui pasirašau. 

T. A. L. Kasos atstovas: 

1938 m. gruodžio mėn. 18 d. atvyko pas mane, Telšių Apygardos Ligonių kasos atstovą Kazys 

KILPYS ir pareiškė, kad jis duotą pareiškimą atšaukia, nes jį davė būdamas susijaudinės ir iš 

keršto, gi iš tikrųjų pas Kostą Kerį dirbo su didelėmis pertraukomis ir tik nuo š. m. gegužės mėn. 

pradžios ligi paliuosavimo dienos buvo su darbdaviu samdos santykiuose ir visus darbus 

atlikdavo Keriui. Iki š. m. gegužės mėn. pradžios dirbo savystoviai, namuose ir ne vienam 

Keriui, bet visiems, iš ko gaudavo užsakymus, t. y. kas pirkdavo jo padarytą darbą. Todėl Kerys 

mane turėjo įregistruoti tik nuo š. m. gegužės mėn. 1 dienos į Ligonių Kasą. JAKUBAUSKAS 

dirba pas save namuose, turi patentą ir darbus dirba ne vienam Keriui, bet ir tiem kas užsako. 

Sidabras dirba liuoslaikiu, atliekamu nuo žemės ūkio. Daugiau parodyti nieko neturiu. Skaityta. 

Prašau mano darbdavį nebausti. 


1938 m. gruodžio mėn. 18 dieną. Paklaustas Juozas JAKUBAUSKAS, 29 metų amžiaus, gyv. 

Viekšniuose, Birutės g-vė 10 ns. pareiškė, kad medinius padus dirbu savystoviai, Viekšniuose, 

savo namuose ir padirbęs juos parduodu kas tik perka. Tokių padų esu pardavęs ir Kostui Keriui, 

bet tas pardavimas yra mažas ir nesudaro nuolatinų pajamų. Daugiausiai parduodu kitiems 

asmenims ir su Kostu Keriu nesu samdos santykiuose. 

Daugiau parodyti nieko neturiu. Skaityta. 

214


Paklaustas 1938 m. gruodžio mėn. 18 d. Ignas SIDABRAS, 32 metų amžiaus, gyv. Rekečių 

kaime, Viekšnių valsč. pareiškė: 

Mano tėvas Antanas SIDABRAS Rekečių kaime turi iš viso 18 ha žemės. Dirbu ūkyje ir tik 

turėdamas liuosą laiką kaikada, bet nedaugiau kaip 1-2 dienas savaitėje, o kartais 3-4 dienas 

mėnesyje nueinu pas Kostą KERĮ, kuriam padedu dirbti medpadžius, tačiau tas darbas nėra 

nuolatinis ir man nesuteikia pragyvenimo šaltinio, bet tik šiaip sau užsidirbu smulkioms 

išlaidoms. Dirbdamas pas Kostą KERĮ pradėjau matyti KILPĮ dirbantį tik nuo šios vasaros. Koks 

mėnuo buvo negaliu pasakyti, tačiau galiu tvirtinti kad anksčiau kaip prieš gegužės mėnesį 

nedirbo. Dabar jau yra daugiau negu du mėnesiai, kaip pas KERĮ nebeužeinu ir nežinau, ar kas 

dirba pas jį ar ne. 

Su Kostu KERIU samdos santykiuose nebuvau. Daugiau parodyti nieko neturiu. Skaityta. 


Paklaustas darbdavys Kostas KERYS, 33 metų amžiaus, gyv. Rekečių kaime, Viekšnių valsč. 

parodau: 

Jau dveji metai, kai užsiimu medpadžių pardavinėjimu. Pirmiau tik vienas patsai dirbau 

medpadžius. O jau du metai, kai superku iš visų, iš ko tik papuola medpadžiams medinius padus, 

juos aptraukiu oda ir parduodu. Tam reikalui turiu atatinkamus patentus. Iki šių metų gegužės 

mėn. pradžios KILPIS ateidavo pas mane padirbėti, tačiau tas darbas negali būti laikomas 

nuolatiniu, nes dirbdavo su didelėmis pertraukomis ir nenormaliai — kuomet Kilpis turėdavo 

laiko. O jau nuo š. m. gegužės mėn. pradžios pradėjo dirbti normaliau ir todėl galima skaityti, 

kad tik nuo to laiko iki š. m. spalių mėn 7 d. — atleidimo dienos buvo su manim samdos 

santykiuose ir todėl sutinku tą laiką KILPĮ įregistruoti. Sidabras dirbdavo pas mane 1-2 dienas 

savaitėje, arba kartais 3-4 d. mėnesyje atliekamu nuo ūkio laiku. Su juo samdos santykių 

neturėjau. Gi iš Jokubauskio esu pirkęs medinius padus, tačiau tiek mažai, kad jis iš manęs 

pragyventi jokiu būdu negali; jis dirba namuose ir savystoviai. Apie tai, kad Kilpį turėjau 

registruoti nežinojau ir supratimo neturėjau. Prašau mane nebausti. 

Daugiau parodyti nieko neturiu. Skaityta. 

TELŠIŲ APYGARDOS LIGONIŲ KASA 

PROTOKOLAS 

Viekšniai, 1938 m. gruodžio 18 d. 

Aš, Telšių Apygardos Ligonių Kasos atstovas Pranas LENGVENIS, pasiremdamas lig. 

kasų įst. 15 ir 16 §§ ir duotu man tos Kasos Valdybos įgaliojimu, patikrinau Kosto KERIO 

medpadžių dirbtuvę, esančią Rekečių kaime, Viekšnių valsčiaus, samdinių sudėtį ir radau 

neįregistruotus į Ligonių Kasą šiuos samdinius: 

1. (Pavardė, vardas ir profesija) KILPYS Kazys, gim. 1907 m. Darbininkas. (Kada 

priimtas į drbą) 1938 m. gegužės mėn. 1 d. (Klasė) I. 

Atleistas 1938 m. spalių mėn. 7 d. (Klasė) I. 

Tuo darbdavys yra neišpildęs lig. kasų įstatymo 16 § (Vyr. Žinių 434 nr.). 

Pastaba: atskirame lape pridedamas kaipo priedas prie šio protokolo. 

Darbdavio parašas [Kerys] 

T. A. L. K. atstovas [Parašas] 

215

Mažeikių Apylinkės Teismui 

Ieškovo Kazio KILPIO 

gyv. Viekšniuose, Mažeikių 

g-vė 41 ns. ir atsakovas 

Kostas KERYS, gyv. Rekečių k. 

Viekšnių valsčiaus. 

Civ. b. Nr. 1120/38m. 

Prašymas 

Anksčiau minėtoje byloje, kuri paskirta nagrinėjimui š. m. gruodžio mėn. 20 d. mes, 

šalys susitaikėme ir prašome bylą nutraukti. 

Kaipo įrodymą, kad tikrai susitaikėme neatvyksime į Teismo posėdį, kuriame bus 

tikrinamas susitaikymo faktas. 

Ieškovas [Parašas] 

Atsakovas [Parašas] 

1938 m. gruodžio mėn. 18 d. 

Nuorašas tikras 

Aš, Kazys KILPIS duodu šį kvitą Kostui KERIUI tame, kad iš Kosto Kerio šiandieną šį 

pasirašydamas atlyginimą už darbą pilnai gavau, o teipogi gavau pilnai ir pagal įstatymus 

priderančią kompensaciją ir daugiau prieš Kostą Kerį jokių pretenzijų neturiu ir nereikšiu. 

1938 m. gruodžio mėn. 18 dieną. 

K. Kilpis 

1938. XII. 30. 

Kvitas № 493106 




(Prekybos arba pramonės įstaigos pavadinimas) Medpadžių dirbtuvė 

(Įstaigos būstinė) Pakalupės k. Viekšnių v. 

Pagrindinio valstyb. mokesčio už 1939 m. 10 Lt. — ct. 

Savivaldybės reikalams 2 Lt. 50 ct. 

10 % Prekyb. ir Pram. Rūmų reikalams 1 Lt. 50 ct. 

Iš viso Lt. Keturiolika 



14 Lt. — ct. 

1820 Ns. 

216

Kvitas № 503500 

27. VAS. 1939 


Antspaudas: ROKIŠKIO SKYRIUS 


(Prekybos arba pramonės įstaigos pavadinimas) Išnešiojam. klumpių prek. 

(Įstaigos būstinė) Rokiškis 

Pagrindinio valstyb. mokesčio už 1939 m. 20 Lt. — ct. 

Savivaldybių reikalams 5 Lt. — ct. 


Iš viso Lt. Dvidešimt aštuoni 



26. BAL. 1939 


Antspaudas: ROKIŠKIO SKYRIUS 

KVITAS № 470001 

Priimta iš Kerio Kosto 

Klumpių prekyba 

Viekšnių v. Pakalupės km. 

Prek./pram. įst. pelno valst. mokesčio už 1938 m. pirmą pusę Lt. 12 ct. — 

Savivaldybių reikalams Lt. 2 ct. 40 

Iš viso Lt. 14 ct. 40 



567 Ns. 

28 Lt. — ct. 

Lt. 14 ct. 40 


1939 m. VI mėn. 6 d. Viekšnių Valsčiaus Sav-bės kason priimta iš pil. Kerio Antano 

gyv. Viekšnių-Pakalupės kaime 

Žemės mokesčio 1939 m. I pusm. Suma 2 Lt. 15 ct. Baudos — Lt. 05 ct. Viso 3 Lt. — 

ct. 

Seniūnui atlyginti 1939 m. I pusm. Suma — Lt. 67 ct. Viso — Lt. 67 ct. 

Viso 3 Lt. 67 ct. 

Tris litai 67 cnt. 


Parašas 

1939 m. X m. 6 d. 

Laikinas Kvitas Nr. 79 

Iš p. Kerio Kosto už 1939 met. I ir II p. [buto] ir patento mok. su bauda 

Lt. 12 ct. 08 

Antspaudas [Rokiškio Miesto] 

Parašas 

217

Vilniaus kraštui remti pagalba 

Antspaudas [Viekšnių Žemės Ūkio Kooperatyvas „Talka”] 

Priėmimo orderis Nr. 07207 

1939 m. XI mėn. 8 d. 

Priimta iš Kerio Antano 

kaimo Pakalupės, valsč. Viekšnių, apskr. Mažeikių 

1. Pinigais Suma Lt. 1 ct. 57 

Antspaudas [Viekšnių Žemės Ūkio Kooperatyvas „Talka”] 

Įmonės savininkui /arba amatininkui / Keriui Kostui 

gyv. Viekšnių m-ly 

Pagal mokesčių knygas Tamsta 1939 m. išpirkote VIII rūš. pramonės patentą, nuo kurio 

sumokėjote 1939 met. 10 Lit. patentinio mokesčio. 

Kviečiame Tamstą aukoti Vilniečių pagalbai ne mažiau kaip 10 Lit. 

Pinigus prašome įnešti iki š. m. gruodžio mėn. 15 d. į valsčiaus komiteto kasą / 

valsčiaus savivaldybėje /. 

1939 - XII - 2d. 

Vilniaus Kraštui Remti 

Viekšnių valsčiaus 

Komitetas. 

LIETUVOS RESPUBLIKA. F. M. MOKESČIŲ INSPEKCIJA 

V-131 Nr. 

Mažeikiai 20. IV. 1940 

Keriui Kostui 

Viekšnių valsč. Pakalupės km. 

Pranešu, kad Jūsų pramonės įmonei nustatyta 1939 m.: 

a) pajamų 10 000 lt. 

b) vidutiniško pelningumo 18 % ir vidutiniško pelno 1 800 lt. 

c) verslo pelno mokesčio (valst.) 36 lt. 

d) savivaldybių reikalams 7,20 lt. 

Šis mokestis turi būti sumokėtas Lietuvos Bankan per du kartu: pirmoji pusė ligi š. m. 

birželio mėn. 30 d., antroji — ligi š. m. spalių mėn. 31 d. 

[...]. 

Pareiškimai mokesčiui mokėti gaunami Mokesčių Inspekcijoje, Lietuvos Banke ir 

valsčiaus raštinėje. 

Mokesčių Inspektorius [Parašas] 


Iš p. Kerio Kosto 

Už 1940 m. I ir II p. mokesčiai su bauda m. saviv. viso 

Gauta Lt. 11 ct. 99 

Vienuolika lit. 99 cent. 

Rokiškio miesto vyr. milic. [Parašas] 

1940 m. IX mėn. 2 d. 

218


Mažeikių skyrius 


Padedamojo žurnalo eilės Nr. 1539 

1940 Lapk. 29 Lt. 21 ct. 77 

Priimta iš Kerio Kosto už medpadžių dirbtuvę esančią Viekšniuose 

Prek./pram. įst. pelno valst. mok. už 1939 m. II pusę Lt. 18 ct. — 

Baudos Lt. — ct. 14 

Savivaldybių reikalams Lt. 3 ct. 60 

Baudos Lt. — ct. 03 

Iš viso Lt. 21 ct. 77 

Dvidešimt vienas litas ir 77 ct. 



L. T. S. R. Finansų Liaudies Komisariatas 

Mažeikių Apskrities Mokesčių Inspekcija 

Nr. 139 

Mažeikiai, 1940 m. lapkričio m. 30 d. 

Pil. Keriui Kostui 

gyv. Viekšniai, Pakalupės km. 

Pranešu, kad Jūsų medpadžių d-vei 1940 m. verslo pelno mokesčio sąskaiton 

apskaičiuota: 

1/ verslo pelno mok. valst. Lt. 45 ct. — 

2/ apskr. savivald. reikal. Lt. 9 ct — 

Šis mokestis turi būti sumokėtas Valstyb. Bankan per 15 dienų šį pranešimą gavus. 

Nustatytu terminu mokesčių nesumokėjus, bus ieškoma priverstinąja tvarka pagal 

„Mokestinių liekanų ieškojimo laik. instrukciją”. 

Pareiškimai mokesčiui mokėti gaunami Mokesčių Inspekcijoje, Valst. Banke ir Valsčių 

Vykdomųjų Komitetų raštinėse. 

Pagrindas: LTSR Liaudies Komisarų Tarybos nutarimas Nr. 339 ir Finansų Liaudies 

Komisaro 1940. XI. 26 d. aplinkr. Nr. 5629. 

Mažeikių Apskrities Mokesčių Inspektorius [Parašas] 


KVITAS Nr. 580528 

Padedamojo žurnalo eilės Nr. 2153 

1940 Gr. 16 Lt. 54 ct. — 

Priimta iš Kerio Kosto gyv. Viekšniuose už medpadžių d. 

Prek./pram. įst. pelno valst. mok. už 1940 m. Lt. 45 ct. — 

Savivaldybių reikalams Lt. 9 ct. — 

Iš viso Lt. 54 ct. — 

Penkiasdešimt keturi lt. 



219

Pagal rastas sąskaitas J. Jokubauskis pardavė Kostui Keriui medinių padų 

medpadžiams: 

Nr. 6. 1940. X. 11. 60 porų už 60 litų. 

Nr. 7. 1940. X. 20. 140 porų už 140 litų. 

Nr. 8. 1940. XI. 3. 120 porų už 120 litų. 

Nr. 9. 1940. XI. 15. 110 porų už 110 litų. 

Nr. 10. 1940. XII. 7. 151 porą už 151 litą. 

Iš viso per 3 mėnesius 581 porą už 581 litą. Skaičiuojant vidutiniškai, per mėnesį po 

193-194 poras. Galima spėti, kad, jeigu padai buvo perkami tik iš J. Jokubauskio, 1940 

metais per mėnesį būdavo ir pagaminama iki 200 porų medpadžių. Iš sąskaitų matyti, kad 

spalio mėnesį pirkta 200 porų padų, lapkričio mėnesį dar 230 porų padų, tik gruodžio 

mėnesį 151 pora padų. 


1941 m. III mėn. 28 d. Rokiškio miesto savivaldybės kason priimta iš pil. Keris Kostas 

gyv. Vytauto g-vė 3 nr. [...] šie mokesčiai: 

Nuoma už butą [...] name Vytauto D. g. 3 Nr. Už 1941 m. I, II ir III. Rub. 48 kp. 60 

Viso Rub. 48 kp. 60 

Keturias dešimt aštuoni rub. 60 kp. 

Antspaudas [Rokiškio miesto Vykdomasis Komitetas] 

Miesto Burmistras [Parašo nėra] 

Sekretorius [Parašas] 

PAJAMŲ KVITO Nr. 875130 

Komunalinio Ūkio Butų Skyrius 

1941 m Balandžio mėn. 16 d. priimta iš Kerio Kosto buto nuomą už vasario 15 d. 

Rub. 8 kap. 10 

Aštuoni rubliai 10 kap. 

Namų Valdytojas [Parašas] 

Antspaudas: [TSRS Valst. Bankas. Mažeikių Skyrius. FSA Nr. 75113] 

1941. IV. 21 

Pagal Mažeikių mokesčių inspekcijos Nr. 124 

Pelno mok. už 1940 m. 

Kerys Kostas 

Viekšniuose 

Apdėjimas 97,87+19,57 Iš viso 117,44 

Šimtas septyniolika rub. ir 44 kp. 

Operacijos vykdytojas [Parašas] 

Nurodytą atsiskaityme sumą priėmė kasininkas [Parašas] 

Antspaudas: [TSRS Valst. Bankas. Mažeikių Skyrius. FSA Nr. 75113] 

1941. IV. 21 

Pagal Mažeikių mokesčių inspekcijos Nr. 124 

Pelno mokesčio administracinė bauda 

Kerys Kostas 

Viekšniuose 

Bauda 9, — Iš viso 9, — 

Devyni rub. 

Operacijos vykdytojas [Parašas] 

Nurodytą atsiskaityme sumą priėmė kasininkas [Parašas] 

220

VIEKŠNIŲ ŽEMĖS ŪKIO SMULKAUS KREDITO DRAUGIJA 

Kasos pajamų orderis Nr. 1488 

1941 m. XI mėn. 2 d. 

Gauta iš p. Kerio Kosto 

Pakalupės km. 

Verslo pelno už 1941 m. 3,08 

m / [...] 0,12 

Viso 3,20 

Trys m. 20 pf. 

Pirmininkas [Parašas] 




— Bet mama irgi bovo išvažiavusi į Nevarėnus? 

— Bovo bovo. A savaitę išbovo. Par savaitę tad anodo če i parvažiavo. 

— Vuo pats pasilikaa tėn? 

— Aš tėn ejau tus batus dėrbdams. Kuol pradiejo jimt’ į armiją. Nu ka į armiją pradiejo jimt’, 

toukart kavuotėis. 

— Vuo kor tuos batus išmuokuot dėrbt? 

— Pas Gėidrą [Giedrą]. Vėikšniūse. 

— Kuris tas Gėidra, a pakalnie tėn? 

[Seniau vieškeliu pro Viekšnių kapines važiuojant į Mažeikius, ties Miliais ar jau už Milių 

vieškelis leidosi į labai gilią pakalnę. Ta pakalnė vadinama „Gėidros pakalne”. Pakalnėje šalia 

kelio buvo Giedrų sodyba. Manoma, kad čia 1929 metų sausio mėnesio 13 dieną gimė poetas 

Vincas Giedra]. 

— Nu tas unt pakalnės kor bovo, če mieste pri bažnyčios bovo truoba tuokia. Ta ons tuo 

truobuo gyveno. Anuo tievėškė [pakalnie]. Tik anėj do bruolee i tebovo. Ta če Vėikšniūse 

daugiau, į kriautovę, žydou Kaplanou. Če į kriautovę dėrbau, atidėrbau šešis mienesius pas tų 

Gėidrą. Namūse aš dėrbau, savo numūse. Parsinešu tus vėskų kiauraa, kų monėi sudous, 

parsinešu, padėrbsu ėr viel atnešu, ont dvėračio unsikabėnės i atvežu. 

— Par karą, kada aš pu tų mėšką vakščiuojau, batų nebgaliejau niekor benueit taisyt’ niekam, 

tad aš krepšius dėrbau mėške unt kelmo atsisiedis. Ir žmoniems išnešu, vėinam pasiūluosu, 

kėtam pasiūluosu — gauso dounos, gauso mesuos. 



— Ir pašte dirbuot? 

— Septynis metus. Po karo. Pakyriejo, septynis metus kap išdėrbau, kap muokslas pasėbėngė 

muokiniam, Linkevičaatė, kap ana ejo, sakau — kap tau atostogos, išleisk munį atostogų. Vėiną 

dėiną išejau į tas atostogas, ana munį išleido, ontrą dėini — šliukš i nuvažiouju į Akmenę, į 

kepyklą. Vuo kepykluo viel nebovo darbininkų — pakruoviejų. Tujau prijiemė. Ventuo. Je, Vėnta 

bovo. 

[Viekšniai] / Puslapį parengė Gajutė Abelkienė // Būdas žemaičių. — 2007. — Liep. 17. — 

Nr. 54 (1216). — P. 6—7 („Antradienio valanda”): iliustruota. — Tekste: 

Sveiki, mieli skaitytojai, šiandien „Antradienio valanda” bus kitokia negu iki šiol. Prieš 70 

metų, 1937 m. liepos 16 d., buvo išleistas specialus savaitinio lietuvių prekybininkų, 

pramonininkų ir amatininkų laikraščio „Verslas” numeris, skirtas Viekšniams. Minėdami šią 

sukaktį sumanėme pavartyti šio laikraščio puslapius ir palyginti miestelio gyvenimą prieš 70 

metų su dabartiniu. Tai padaryti padėjo buvęs viekšniškis Edmundas Levitas ir architektai Marija 

221

ir Martynas Purvinai, Viekšnių seniūnijos seniūnas Aldonis Eselinas. Paminėti šį jubiliejų 

paskatino Benediktas Noreikis, atnešęs į redakciją „Verslo” kopiją. 

Apie tai rašė „Verslas" 

Pirmajame laikraščio puslapyje rašoma: „Šis numeris skiriamas Viekšnių liet verslininkų 

skyriui, kurs šiemet daugiausia išplatino „Verslo” — „Amatininko” prenumeratų." Straipsnyje 

„Viekšnių „Verslo” n-rį išleidžiant” to meto Lietuvos verslininkų sąjungos Viekšnių skyriaus 

pirmininkas Antanas Spingis pasidalijo įspūdžiais iš Viekšnių verslininkų gyvenimo, papasakojo, 

kaip buvo įkurtas Verslininkų sąjungos Viekšnių skyrius, paminėti kruopščiausi skyriaus nariai, 

jų nuveikti darbai. Autorius prisiminė ir žinomus Lietuvos žmones, kilusius iš Viekšnių. 

Kituose straipsniuose pasakojama, kaip Viekšniuose buvo kuriamas verslas. Miestelis nuo 

seno garsėjo savo molio dirbiniais, batsiuvių darbais. Tuo metu Viekšniuose buvo keletas 

lentpjūvių, vilnų karšykla ir verpykla, kiek toliau veikė popieriaus — kartono fabrikas. „Galima 

tvirtinti, kad molio gaminių — indų gamyba Lietuvoje prasidėjo ir paplito tik iš Viekšnių. Tos 

rūšies dirbtuvių Viekšniuose priskaitoma 6. Viekšnių keramikų dirbiniai apkeliauja ir pasiekia 

visas mūsų krašto vietas. Masiniai yra ir Viekšniuose gaminami apavai kaimui, kurie taip pat 

pasiekia Dzūkiją ir kt.”, — rašoma straipsnyje „Viekšniai seniau ir dabar”. Tame pačiame 

straipsnyje kalbama ir apie vasarviečių įrengimą bei apie amatų mokyklos reikalingumą, 

miestelio kultūrinį gyvenimą. 

Įdomiausia tai, kad to meto spaudoje daug kalbama apie verslininkus ne tik kaip apie 

pramonės magnatus, bet ir kaip apie kultūros puoselėtojus. Štai interviu su profesoriumi Mykolu 

Biržiška pavadintas „Viekšniškiai prekybininkai buvo pirmieji lietuviško spausdinto žodžio 

skleidėjai”. Profesorius pasakojo, kaip buvo platinama lietuviška spauda Viekšniuose, kaip 

verslininkai perspėdavo turinčius lietuviškų knygų ir laikraščių apie kratas. Prie lietuviškos 

spaudos platinimo prisidėjo ir kai kurie dvarininkai. 

Taip pat laikraštyje buvo išspausdinti straipsniai apie Viekšnių valsčiaus įsikūrimą, bažnyčios 

praeitį, mokyklą. Publikuojami padavimai apie Viekšnius. 

Kaip ir dabartiniuose laikraščiuose, taip ir prieš 70 metų nebuvo apsieita be skelbimų. Iš jų 

galima sužinoti, kokios įmonės bei įstaigos veikė Viekšniuose: akmens paminklų, karstų, 

šaltkalvio dirbtuvės, lentpjūvė, kepykla ir arbatinė, manufaktūros krautuvės, restoranai, dirbo 

kalvis, laikrodininkas ir fotografas, siuvėjas, mezgėja, buvo kirpykla, mėsinė, o svarbiausia — 

molinių indų ir keramikos dirbtuvė, motorinė vilnų karšykla ir verpykla. 

Feljetone „Viekšniai po 50 metų” autorius Jonas Viekšnys (taip pasivadinęs, — aut. past.) su 

ironija žvelgia į miestelio ateitį. Kalbėdamas apie dabartį, jis sakė: „Būti viekšniškiu nėra 

malonus reikalas. Kur būtum, kur nenukeliautum, pasisakyk esąs viekšniškis tuoj ir gausi 

pravardę „puodžius”, „medklumpis” arba kurpius.” Tačiau vėliau autorius teigia, kad 

viekšniškius taip išreklamavo „geri iš Viekšnių kilę meistrai”. 

O ateitį jis piešia gana įdomią. Jonas Viekšnys manė, kad 1987 metais nebebus traukinių (šiuo 

metų keleiviniai traukiniai pro Viekšnius jau nebevažinėja, — aut. past.), susisiekimas vyks 

lėktuvais, automobiliais, kurie švilps ne žvyrkeliu, o puikiu plentu. Arklius bus galima pamatyti 

tik zoologijos sode, o žemę dirbs galingi traktoriai. Miestelėnams bus įrengtas gražiausias poilsio 

parkas, o žmonės bus laimingi, visi šypsosis. 

Vesdamas skaitytoją ateities keliais toliau, autorius prieina ir keistą betoninę sieną, prie kurios 

prikalta marmurinė lenta primena nežinomą viekšniškį, kuris 1928 metais norėjo elektrifikuoti 

Viekšnių ir Mažeikių valsčius. Tas nežinomas viekšniškis — tai Jonas Brika, kurį ištiko 

P. Cvirkos romane aprašyto Frank Kruk likimas. 

Levitas Edmundas. Kodėl nebaigė statyti elektrinės // Būdas žemaičių. — 2007. — Liep. 17. 

— Nr. 54 (1216). — P. 6—7 („Antradienio valanda”): iliustruota. — Tekste: 

„Viekšniai, gulėdami tarp dviejų sraunių upių, kaip Ventos, taip ir Virvytės, neturi tinkamos 


reikalus, teikia miesteliui sulig noro elektros energiją ir už ją lupa gana aukštas kainas. 

Savo laiku vietos pramonininkas J. Brika buvo pradėjęs statyti elektros stotį, bet kažkas jam 

sutrukdė darbui įpusėjus” (Kenstavičius Antanas. „Viekšniai seniau ir dabar”. „Verslas”. 

222

Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis, Nr. 24-30 (283-284). 

1937 m. liepos mėn. 16 d. VI metai). 

Šiandien ant pradėtos ir nebaigtos statyti elektrinės pamatų, grožėdamasis savo atspindžiu 

Virvytės veidrodyje, įsibridęs į jos skaidrų vandenėlį, vilioja poilsio centras „Virvytė”. 

O kodėl pramonininkas J. Brika, pradėjęs pilti į Virvytės vagą didelius akmenis pylimui ir 

išbetonavęs kelių metrų aukščio pamatus salei, kurioje turėjo stovėti pigesnę negu kitataučio 

viekšniškio elektros energiją gaminantys generatoriai, bankrutavo? Kas tie „kažkas, kurie jam 

sutrukdė darbui įpusėjus”? Atsakymą į šį klausimą davė mano amžiną atilsį tėvukas, kuris nuo 

1936-ųjų rugsėjo ilgus metus buvo Viekšnių valsčiaus savivaldybės sekretoriumi, gerai žinojo 

daugelio valsčiaus žmonių rūpesčius ir džiaugsmus, prisidėjo ruošiant aną, dabar jubiliejų 

minintį, laikraščio numerį. Jis man papasakojo graudžią ir kartu kiek juokingą „Brikos pylimo” 

statybos istoriją, tinkančią būti mūsų nacionalinio folkloro dalimi, gal net patvirtinančią mūsų 

brolių „ištikimybę” senoms tradicijoms. O gal tinkančią būti siužetu romanui, kaip du vandens 

lašai panašiam į Petro Cvirkos „Frank Kruk”? 

...Iš Amerikos į Lietuvą J. Brika grįžo ne tuščiomis ir ne išmaldos prašyti prie Viekšnių 

šventoriaus vartų. 

Nelengvai uždirbti doleriai nenustygo kišenėje ir veržėsi į laisvę, trokšdami gimdyti panašius 

į save pinigėlius — lietuviškus litukus. 

Tuo metu Ventos upės vandenys suko 1897 m. pastatyto dviaukščio malūno, priklausančio 

„kitataučiui” Joseliui Lesimui, turbinas. Raudonplyčio malūno girnos malė apylinkės ūkininkų 

grūdus, o dinamo mašinos gamino elektrą, apšviečiančią Viekšnių miestelio gatves ir miestelėnų 

trobas. Bet elektros nebuvo per daug, o ir ta pati nebuvo pigi. 

Buvęs amerikonas J. Brika nutarė savo nerimstantiems pinigėliams leisti darbuotis tautiečių 

labui ir investavo juos į naujos elektrinės ant Virvytės upės — vos už poros kilometrų nuo 

Viekšnių — statybą. Pasamdyti valsčiaus ūkininkai rinko ir krovė į vežėčias laukuose 

išsibarsčiusius didelius akmenis Virvytę užtvenksiančio Brikos pylimo statybai, o kairiajame 

krante, vos už puskilometrio nuo tos vietos, kur Virvytė puola į motinėlės 

Ventos glėbį, nuo Virvytės dugno pradėjo stiebtis betono statinys, kuriame turėjo būti 

pastatytos mašinos, gaminsiančios pigesnę elektrą ir atsilyginsiančios šeimininkui už jo 

sumanumą ir įdėtus pinigėlius. 

Daug akmenų, dalis kurių matyti skaidriame upės vandenyje ir dabar, atgulė ant Virvytės 

dugno, o betoninės turbinų salės sienos pasistiebė kelis metrus virš vandens ir žaliųjų krantų. 

Tačiau tautiečių (o gal ir kitataučių?, — aut. past.) nešildė prakuntančio „amerikono” veikla ir 

tikrove virstančios šviesios J. Brikos viltys. Būdami „ištikimi” tradicijoms ir priesakams dėl savo 

„artimo mylėjimo”, jie kūrė kitokius planelius... 

Naujosios elektrinės statybai reikėjo nemažai kapitalo. J. Brika, susitaręs su Frenkelio odų 

fabriku Šiauliuose, supirko daug gyvulių odų, pakrovė jas į vagoną Viekšnių geležinkelio stotyje, 

išlydėjo traukinį su brangiu kroviniu ir laukė pinigėlių. Jiems nepasirodant, pradėjo nerimauti ir 

sužinojo, kad odos Frenkelio fabriko dar nepasiekė. Paieškos atvedė į Papilės geležinkelio stoties 

aklikelį, kuriame stovėjo dingęs odų prikrautas vagonas. Tačiau džiaugtis paklydėlio atsiradimu 

neteko. Atidarius vagoną, paaiškėjo, kad šiltu metų laiku ilgai vagone išbuvusių odų kelionę tęsti 

netikslinga — jos buvo supuvusios. 

Netyčinė geležinkeliečių klaida, dėl kurios vagonas buvo atkabintas nuo traukinio ir nugrūstas 

į aklikelį, ar tautiečių „meilės savo artimui” apraiška? Istorija apie tai nutyli, tačiau bet kuriuo 

atveju per daug išsišokęs amerikonas buvo pamokytas ir paguldytas ant menčių, o J. Brikos 

elektrinės statyba nutraukta. 



— Vuo kada tuos gyvulius prižiūriejuot? 

— Kuolūkie, jau parejau ir aš. Ka parvažiavuom če į Plougus, kad iš tėn, iš Ramoniškių, į 

Rošino vėitą. 

— Kiek laiko išdėrbuot su tais gyvuliais? 

— Tris metus, a keturis. 

223

— I jau tada į paštą ejuot? 

— Noje. 

— Vuo kas čia tuo metu tuose Viekšniuose [duoną] vežiuojo su ratais tokiais? 

— Nu, bruolis vežiuojo. Bruolis Petras [Andriuška]. Nu kuokius a trejis metus, a keturis. 

— I kiek laiko išbuvuot tenai? 

— A kepykluo? 

— Septynis. Septyni metus išdėrbau su laikraščiaas, septynis metus su douna. Su douna 

bedėrbdams ir į pėnsiją išejau. Tujau nusipėrkau arklį, su arkliu dėrbau. Vėsor, kas prašys, tam 

išvaguot’, apart’ žemę, pasiet’ bolbes. 

Abelkienė Gajutė. „Viekšnius sukūrė amatai” // Būdas žemaičių. — 2007. — Liep. 24: 

iliustruota: yra ir nuotrauka, panaši į Nr. 0512. — Tekste: Viekšnių miestelis nuo seno garsėjo 

savo amatais. Ypač dirbiniais iš molio jį garsino puodžiai. Netrūko čia ir kitokių meistrų: 

batsiuvių, kalvių, siuvėjų, mezgėjų. Šiuo metu senieji amatai primiršti, tad Viekšnių kultūros 

centras, siekdamas atgaivinti senuosius lietuvių amatus, kviečia visus rugpjūčio 15 d. į pirmąją 

respublikinę amatininkų šventę, pavadintą „Viekšnius sukūrė amatai”. [...]. 

Kryžiutė-Poškuvienė Angelina. Smilgos vėjyje. Atsiminimai. — Žerkščiai, 2009-07-01. — 

Rankraštis. — Pastaba: Tekste minimos vietovės: Krakiai, Paulianka, Avižliai, Viekšnių 

geležinkelio stotis, senieji Padvareliai, Rekečiai, senoji Pakalupė, Užlieknė, Viekšniai. Visas 

tekstas yra šios knygos II tomo skyriuje: KRYŽIUTĖ-POŠKUVIENĖ ANGELINA. — Tekste: 

Rekečių kaime. Mano mama Viekšniuose mokosi siūti 

Prasidėjo mamai naujas gyvenimo etapas kai pradėjo mokytis siūti. Per didelius prašymus 

gavo pasiskolinti pinigų užmokėjimui už mokymą. Skolinosi iš tetos Onos. Gal būtų gyvenimas 

pakrypęs kita linkme, gal būtų nereikėję jokio pinigų skolinimosi, jokio mokymosi siūti, jeigu 

būtų baigusi Viekšnių gimnaziją. Bet baigė tik dvi gimnazijos klases. Po dviejų klasių baigimo 

babytė nutarė daugiau nebeleisti, o mama ir neprašė. Gimnazijoje, kadangi buvo neturtinga ir be 

tėvo, gaudavo nemokamai uniformą, knygas ir viską ko reikėjo. Bet vis tiek babytė nepajėgė 

leisti. Baigusi gimnaziją būtų galėjusi dirbti kokioje raštinėje ar pašte. Babytė nutarė, kad 

geriausia mokytis amato. Taip ir pradėjo mokytis siūti. Viekšniuose pas seną paną. Siuvėja ji 

buvo gera, turėjo ir diplomą. Pastoviai pas ją mokydavosi po kelias mokines. Tik mamai 

nesilaikė duoto žodžio, susitarimo. Buvo sutarta po kelių savaičių mokyti kirpimo, bet nieko 

panašaus nedarė. 

Vargingas buvo mokymasis. Eiti į Viekšnius reikėjo apie penkis kilometrus. Kelias 

neasfaltuotas, ir net neakmenuota danga. Klampodavo kas rytą, vakarą. Vakare grįždavo tamsoje, 

teisingiau — vėlyvą vakarą. Siuvėja turėdavo aibes darbų, reikėdavo tai tokį, tai anokį rūbą 

pabaigti ir dažnai grįždavo visai prieš dvyliktą valandą. Problema buvo ir drabužiai. Suknelę 

babytė pasiuvo iš savo sijono. Išeiginis sijonas buvo iki žemės ir stipriai klostytas, tai gavosi 

normali suknelė. Batų nebuvo. Ėjo su medpadžiais. Būdavo, grįžtant namo tamsoje purvas 

nutraukdavo medpadį ir tekdavo graibyti po purvą kol rasdavo. Laukdavo, kad tik greičiau 

pašaltų. 

Kai pradėjo mokytis, buvo 14 metų. Nors tik keturiolikos, bet buvo ne paauglė, o pilna daili 

mergina. Tuo metu gyveno už Viekšnių geležinkelio stoties Rekečių kaime. Kur gaudavo 

išsinuomoti kambarėlį, ten ir kraustydavosi. Iš vienos vietos reikėjo išeiti, nes gaspadoriams 

prireikdavo to kambario, iš kitur, nes parduodavo, dar iš kitur, nes buvo didelė nuoma ir 

beprotiškai bjaurus šeimininkas. Taip ir keliavo iš vietos į vietą. 

Siuvėja gyveno prie Viekšnių senųjų kapinių dideliame nuosavame name. Viename namo gale 

buvo jos siuvykla ir jos, siuvėjos, kambarys. Kitame namo gale gyveno mama su broliu. Brolis 

buvo baigęs batsiuvių mokyklą. Viename kambaryje turėjo dirbtuvėlę, kur ir siuvo batus. 

Pas brolį vakarais susirinkdavo draugai. Jie buvo suorganizavę kapelą, kiekvieną vakarą 

repetuodavo. Norom nenorom su jais tekdavo susitikti ir mamai, tai koridoriuje, tai jie įeidavo 

pas siuvėją. Ji patiko siuvėjos broliui, draugai tą žinojo, bet vis tiek ją ir pašnekindavo, ir 

paerzindavo. Mamai tada dar nerūpėjo jokie kavalieriai ir į jokius flirtus nesileido. Į jų 

komplimentus atsakydavo grubiai. O iš glėbio išsisukdavo užveldama per sprandą. 

224

Vienas iš tų kavalierių nutarė mamą pagąsdinti. Žinojo, kur ji gyvena, pro kur eina namo, ir 

vieną vakarą jos laukė. Prie Viekšnių miestelio teka upeliukas, vadinamas Kalupiu. Per to 

Kalupio tiltą mama ir eidavo namo. Tamsu, ir taip nejauku, o artėjant prie tilto, išgirdo dejuojant. 

Kuo arčiau tilto, tuo dejonė ryškesnė ir klaikesnė. Kaip tik tą vakarą visi vaikinai ir siuvėjos 

mokinės kalbėjo apie vaiduoklius. Mama pasakojo: „Buvo taip baisu, atrodė sustos širdis”. Bet 

eiti reikėjo. Nusimovė medpadžius, pasiėmė į rankas ir kiek kojos neša lėkė per tiltą ir dar toli, 

kol užduso. Kitą dieną „vaiduoklis” mamai pasakos: Subildėjo tiltas, o kai jis išlindo iš po tilto, 

jos jau nebuvo nei girdėti, nei regėti. Sako, šaukęs, norėjęs ją palydėti, bet mama girdėjo tik savo 

širdies plakimą. Dar vieną vakarą norėjo išbaidyti prie Viekšnių cerkvės. Ten buvo sugrėbti į 

krūvas lapai. Tariamasis vaiduoklis, apsisiautęs balta paklode, laukė lapų kupetoje. Kitas 

vaikinas mamą įspėjo, kad baidys prie cerkvės, todėl ėjo drąsiai. Ir „vaiduokliui” išlindus iš lapų, 

ir priėjus prie jos, mama abiem rankom įsikibo į „vaiduoklio” plaukus. Plėšė be jokio gailesčio. 

„Vaiduokliui” nukrito paklodė, pradėjo prašyti, kad paleistų, skauda. Mama nepaleido, 

kartodama: „Juk vaiduokliui neskauda”. Daugiau jos niekas niekas nebegąsdino, bet sunkumų ir 

nemalonumų pakako. 

Mokėsi jos trys. Dvi ūkininkų dukros ir mama. O kaip pavydėdavo mama valgant pietus! 

Panelės ūkininkaitės valgė kumpius, kiaušinius, sviestą, pyragus. Mama silkės gabaliuką, 

kanapinę druską su duonele, kurios taip pat buvo nedaug. Viena iš mokinių duodavo savo 

atsinešto maisto, o antroji buvo skūpa. Siūti mokytis nenorėjo. Vis išrasdavo reikalų užeiti pas 

susirinkusius vaikinus. Siuvėja būtų išvariusi, bet jos mama nešdavo siuvėjai ką sugriebdama ir 

maldavo neišvaryti. Taip ir stumdėsi. 

Siuvėja mokinėms kirpimo ir siuvimo iki pirmo primatavimo nepatikėdavo. Daugiausia 

smulkius apdailos darbus. Labiausiai kruopštumu pasižymėjo mama, tai jai ir kliūdavo visi 

apdailos darbai. Siūdavo drabužius ir nuotakoms. Medžiagų pasirinkimas buvo didelis — nuo 

ploniausio žoržeto iki geriausios vilnos. Daugiausia parduotuvių turėjo žydai — medžiagų, 

maisto, sagų, siūlų. 

Tą kartą buvo baigta siūti pamergės suknelė iš plonyčio šilko. Kai reikėjo suknelę atiduoti, 

paaiškėjo, kad ji dingo. Buvo apkaltinta mama. Panelė ūkininkaitė įrodinėjo siuvėjai, kad mamai 

ji labai patiko, ir ji matė kad mama išsinešė. Mamos ašaros ir paaiškinimai nepadėjo. Arba atneši 

suknelę, arba atiduodi pinigais. Ne tik už medžiagą, bet ir už pasiuvimą. Nei to, nei kito pas 

mamą nebuvo. Apie tolesnį mokymąsi nebuvo ir kalbos. Kadangi siuvėjos broliui mama labai 

patiko, jis atidavė už suknelę pinigus. Atmosfera buvo nepakeliama. Į mamą žiūrėjo kaip į 

vagilę. Liepė pabaigti suknelę, kurią siuvo ir kad jos nė pėdos neliktų. „Verkiau, meldžiausi ir 

per ašaras vos mačiau, ką siuvu”, — pasakodavo mama. 

Visi išsižiojo iš nuostabos, kai siuvėjos mama atnešė suglamžytą gumulą. Tai buvo ta pati 

suknelė. Nuėjusi malkų kurti pečiui, senoji rado į malkas įgrūstą pradegintą suknelę. Panelei 

ūkininkaitei buvo liepta suknelę išlyginti. Tuo metu lygintuvai buvo angliniai, tai ne taip paprasta 

būdavo nustatyti jų karštumą. Nebūdama labai kruopšti, nepatikrino jo karštumo ir kaip uždėjo, 

taip ir liko lygintuvo dydžio skylės. Senoji guodė mamą apkabinus, sakydama, kad netikėjo jog ji 

paėmė suknelę. Netikėjo nei siuvėjos brolis, nei kita mokinė. Visi ją ramino. Kuo daugiau ją 

guodė, tuo labiau verkė. Aprimo tik tada, kai siuvėja šmeižikei aferistei liepė tuoj pat dingti ir 

ateiti su motina. Reikėjo apmokėti už suknelę ir paaiškinti, už ką išvaroma jos dukra. Siuvėja vis 

dėlto nepasakė mamai nė vieno gero bei atsiprašymo žodžio. O mokytis reikėjo toliau. Teisingiau 

— dirbti, nes kirpimo taip ir nemokė. Metams einant į pabaigą, mama kas dieną prašydavo 

parodyti kirpimą. Parodė tik gal porą kartų. Ir pradėjo kalbėti, kad mama pasiliktų antriems 

metams. Mokėti jai nebereikėsią, o ji daug ko dar pamokysianti. Bet mama su tokiomis 

sąlygomis sutikti negalėjo. Jai reikėjo pradėti uždirbti pinigus. Jų reikėjo ir maistui, ir nuomai. 

Norėjosi ir kokio nors paprasto rūbo. Prieš išeinant, dar kartą pamokė kirpimo. Ir su tokiu 

nedideliu žinių bagažu pradėjo savarankiškai siūti. 

Mano mama pradeda siuvėjauti. 

Babytė turėjo rankinę siuvimo mašiną. Suprantama, ji negalėjo atstoti kojinės, bet geresnei 

mašinai nebuvo pinigų. Be visų kitų išlaidų reikėjo atidirbinėti skolą už mokymąsi. Teta 

neskubino. Atidalinėjo po truputį. Pradžia buvo labai sunki. Niekas nenešdavo siūti suknelių — o 

gal sugadins, jauna, nepatyrus. Tik kai žydelka mamai padovanojo medžiagos suknelei, kad ji 

225

parekomenduotų kaimo žmonėms pirkti pas ją medžiagos, mamos pasiūta sau suknelė ir buvo 

didžiausia reklama. 

Kirpo pagal išardytą seną palaidinę, dar šiek tiek turėjo žinių iš kuklių siuvėjos pamokymų. 

Suknelė gavosi daili, ir nuo jos prasidėjo rimtesnis mamos darbas. Darbo nebetrūko, dar ir 

nespėdavo. Šiek tiek užsidirbusi, nusipirko madų žurnalą, kuriame buvo ir iškarpos. Tapo kaime 

giriama siuvėja. Sėdėdavo per naktis, jei reikėdavo pasiūti vestuvėms. 

Po mažą kruopelytę gyvenimas darėsi geresnis. Įsigijo kojinę siuvimo mašiną. Priėmė mokyti 

siūti vieną mokinę, kitą. „Išeidavom su mokine vasaros vakarais į sodą ir dainuodavom, 

dainuodavom”, — prisimindavo mama. Jautėsi laiminga. Pinigų pertekliaus nebuvo, bet, 

įpratusioms prie skurdaus gyvenimo, atrodė rojus. Tik vargas buvo dėl stogo virš galvos. 

Kraustėsi ir kraustėsi iš vienos vietos į kitą. 



Bov Kapienūse fabrėks i Kairiškiūs bovo. Nu i kuokiej tie puopiermedee bovo tuokėj, puo 

mietrą, kėik anėi tėn bovo, nežinau. Liob sumes į Virvytę, ir anėi plauks iš Kairiškių į Kapienus, 

vandeniu. O kap tėi nepaskendo, aš nežinau, mus anėi bovo išvirinti jau. Nu tai viens vienuo 

pusie Virvytės stuoviedavo žmuogus, kituoj, kituo pusie. Reiškia, pastumdymui, ka už kuokių 

krūmų užkliūs tėi, tai tus pastumdys į šalį vės. Bet vistiek palėkdavo, parsinešdavuom, mes 

vistiek da raduom. Aš gal įsigalvuojau, dėlkuo i nepaskėndo. Musėi bovo lėngvi. Anėi tuoki rodi 

jau bovo, anėi bovo išdeginti turbūt’. Juk tap įmesk, jug ons mėtro ilgomo, metras ilgomo. Nu 

bet vuo kėik ons, klausyk, jug ons, įmesk į vandenį, jug ons nuskęs, a ne? Pėlna Virvyčia 

važioudavo ka būs puotvynis, tad iš tun Kairiškių fabrėko į Kapienus tat. Mataa, mas pri pat, mas 

matydavuom. Ka važiou, kad ein į Kapienų fabrėką. Į Kairiškius prigatavuodavo, paruošdavo, 

sutvarkydavo, tėn jug nuskusdavo tas žėivis i paleisdavo i Kapienus. Tas bovo toukart 

Sirutavičio laikaas ka bovo, Smetuonos laiki tas bovo. Aš da į muokyklą nejau, ruoduos. Da mes 

maži tebuvuom ka matiem. Vuo gal ir ejau, matydavau. Pavasarees jau visaduos plukdydavo tus 

medžius. Iš Kairiškių į Kapienus. Nu ka vanduo, ka didelis puotvynis yr. Ka i ledus išnešdavo, ka 

bovo pėlna pėlna Virvyčia vandens bovo, toukart ka didelis puotvynis bovo, vuo tap ne — 

nenuneš. Bet kad eidavo bangos, didelis puotvynis būdavo. 

Nu tas zastavas ištraukdavo kad vanduo būs stėprus, nu ištrauks tas zastavas, ka neišplieštom, 

i sudies ont tuo tėlto. Tas zastaukas. Vuo mes ejuom į muokyklą, per tas zastaukas reikies pereit, 

per tų tėltą reikies pereit. Bet tas tėlts labaa paprasts bovo, tuokių lėntų paprasts bovo visai. Vuo 

tas ta bovo prūds. Iš tuo prūdo posės bovo zastaukos uždietos, vuo tėn tuolyn ejo Virvytė, jau 

sekliau bovo. Tėn bovo tas prūds, mat jėms reikiejo vandens, tam fabrėkou. Teip bovo. 

Ai, tas bovo jau pri kumunistų. Tetė važiavo... Kairiškiūs grūdus, prievolę vežė, išvažiavo. 

Prisidiejo maišų vežėmą, nedaug tėn bovo, gal kuokėi pėnki maišaa tų grūdun, ir išvažiavo, 

išvežė prievolę. Tik tik įvažiavo į tuo Virvytę, tujau ir paleido zastaukas. Jėtumon, ka būt paleidė 

vidury Virvyčiuos, ons būtų nuskėndis i su arkliu. Ta da išplaukė. I šitaa i grūdaa nuskėndo, da 

kėtą maišą ištraukė. Vuo pats parejo vėsas šlaps. I tas arklys išsoko į pašalį. Parejo pas Matutį, 

tėn ir išsidžiovėno, parvažiavo, vuo taip bovo anam. Tyčiuoms atsoko tėi darbininkaa, tas 

zastaukas ištraukė. Ka būtų įvaževis į vidurį, jis būtų nuskėndis. Geraa ka bovo pavaževis tap 

nelabaa tuolėi nu pašalio. Tėn bovo giliau tuoliau nu pašalio. Tap anam bovo. Tai tėn brasta bovo 

gera, važioudavo. Ka zastavą uždies, važioudavo. I su arklees važioudavuom į atlaidus, į 

Šiaudėnę ka važioudavuom, su arklees važioudavuom, galies pervažiout su arkliu. Bet ka jau būs 

tas a rudou, pavasarį daug vandens, nu ta i būdavo tap. Ka anėms trūks vandens, paleis 

zastaukas, ka būs per daug vandens, paleis zastaukas, ka mažaa vandens, uždarydavo tas 

zastaukas. Daug vandens būdavo, ta ištrauks tas zastaukas, suguldys unt tuo tėlto. 

Aš ejau pirmiause į Dauginius į muokyklą. Pats pirmiause ejau į Kapienus. Pėrmą klasę ejau į 

Kapienus. Toukart tiktaa būdavo rudenį, žėimą nereikiejo eit tėn. Nu rugsiejo mienesio liki Vėsų 

Švėntų. Tik tėik ten mes ejuom į muokyklą. Vuo da ejau į Dauginius, pas Bernuotą bovo da 

muokykla. Tėn ejau ontrą klasę. Dauginiūs ejau. Uo tuoliau ejo į Kairiškius. Da, palauk, ejuom 

ten pas tuokį, kaimi tėn bovo, kažkap pavardie... Misis, Nicis, kažkap, Nėcius. Bovo kaimo 

muokykla, kuol’ pastatė muokyklą. Uo tap trėtį skyrių, ketvėrtą skyrių baigiau Kairiškių 

226

muokykluo. Pėrma Kapienūse, tik neėlgaa aš tejau, da mas tebgyvenuom senuo suodybuo tėn. 

Tik aš tėn ejau nu rugsiejo mienesio iki Vėsų Švėntų. Ir tuoliau nebmokėno. Smetuono laiki 

žėimuoms nemuokėno pėrmaks. Munėi bovo aštouni metaa. Aštuonių metų. Kapienų muokykla, 

kor pas Pranauskį, tėn vėsą laiką i bovo ta muokykla. Bovo vėsą laiką tėn pas Pranauskį, 

ūkininks tuoks bovo, i tėn muokykla bovo vėsą laiką. Iki pat, kai kum... kai baigies tėn, tuos 

muokykos kaimūs jau uždaro. Pas Bernuotą bovo tuokį, Kuostį Bernuotą, irgi paprastame name 

bovo. Paskui į Kairiškius. Pas Nėcių ejom. Irgi Kairiškių kaime bovo tuoks Niecius, turiejo 

muokyklą, bovo tėn pas ūkininką tuokį. Tėn irgi ejuom vėini žėimi. A potam į Kairiškius 

išejuom. Sirutavičius pastatė muokyklą. Tik pastatė. Ka mes parejuom, pėrmą kartą bovo, tik 

pradiejo muokint, į naują muokyklą. Kai pastatė, i mas parejuom, tėn į muokyklą ejuom. Tėn 

netuolėj pri pat muokyklos bovo tas Nėcius, gyveno. Užsidarė vėsos tuos kaimo muokyklos. 

Kaip gerai, ka būdavo Kaliedos, Sirutavičius tujau pat doudavo mums saldainių, doudavo 

kavuos, bulkos. Tuokį atnešdavo pėino betuoną tuokį pastatydavo tėn, mas į eilę sustuodavuom, 

turiejuom puodelius pasijiemi, pripėls mums kavuos, bulkos doudavo ir da saldainių doudavo 

Kalieduoms, tuokį po maišėlį visims. Tuoks bovo Sirutavičius gers puons. 

— I kiek metų muokieties tėn Kairiškiuos? 

— Tris metus. 

— A daug klasių tuo metu bovo? 

— Keturios klasės tebovo. Pas mumis tebovo tik keturios klasės. Aš 1937 baigiau. 

— I daugiau nebsimuokėt? 

— Ne, nesimuokiau. Grėcius tuoks muokytuoju bovo. Grėcius, Gricienė bovo. Ons i 

Dauginiūs muokytuojavo tas Grėcius. Ka bovo, potam tėn. I potam anų, kap užejo rusaa, pajiemė 

ir išvežė. Da bovo šuokee, da ons munį išvedė šuokt, tas Grėcius, jau bovo atejė rusaa. Sako: 

„Šimts velnių išejo, tūkstontis velnių parejo”. Ont vuokiečių, sako, šimts velnių išejo. Tūkstontis 

velnių parejo. Munį da šuokt išvedė. Tujau, nežėno kor, išvežė anų į Sibirą. Šaulys ons bovo da. 

Vaikų neturiejo. Žmuona bovo muokytuoja, ons bovo, muokytuos bovo Grėcius tas. Kairiškiuos 

vėsą laiką bovo. Ons mėrė Sibire, ons nebegrįžo jau. Kap tik užejo rusaa, tujau anų i pajiemė. 

Ontrą kartą ka užejo. Nes aš buvau jaunuoji ūkininkė vėsą laiką. Eidavau žaist, kad ons da bovo. 

Muokykluo mums būdavo Jaunųjų ūkininkų ratėlis. I švaruo, tvarkuo reikiejo dalyvaut ir 

sėdavom į tuos tuokius, nu i morkas, ir kokias tėn daržoves reikies augint jau jiem. Labaa miegau 

žaist kvadratą. Ka mon bovo geraa ka nuveidavuom per pertraukas kvadratą žaist. Renginee 

būdavo, važioudavo į paruodas. Reikiedavo vežt rankdarbius, bovo Tryškiūs paroda, vežiem tus 

savo. Tėi augindavo, veždavo daržuoves, vaikiokaa kor augėno. Buruoks, kor didėsnį veš, a kų 

nuors nuveš. Nu vuo mes rankdarbius. Muokykluo bovo Tryškiūs ta paruoda. Da bovo Grėcius 

muokytuos. Kap užejo rusai, pasibaigė vėskas. Aš tiktaa anuo žmuoną, daugiau neprisėmenu, ka 

daugiau nebovo, tie do i tebovo muokytuojai. Ana muokėno ontrą klasę, vuo ons trečią i ketvėrtą. 

Ana ontrą klasę i pėrmą klasę, muokytuoja, anuo žmuona. 

— Pirtis bovo? 

— Ne, pirties nebovo. Tik bovo klietė, truoba, kūtė ir javams kolt, kap tuo vadindavo, kor 

diedavo rugius. Keturi pastataa tebovo tiktaa. 

— Rankinių girnų neturiejuot? 

— Ai ne, senuolis turiejo, da palėko tėn prie... Mono senuolis tik turiejo tas tuokias. Tuokie du 

akmenaa tuokiej bovo, i da palėko Dauginiūse. Da ons žadiejo vežtėis, Edvards, parsivežt čia 

anus. Liob bovo akmou tuoks i vidurie tuokia kiaurinė bovo, turiejo senuolis, mona senuolee 

turiejo. Dauginiūse gyveno vėsą laiką. Jauni mėrė. Aš da maža maža tuokia bovau, prisimenu, 

kuokių gal šešių metų bovau, ka mėrė. 









227

inkį. Gint į rinkį tus arklius, ka nesustuotom. Ruods ka normali bovo ta kulamuoji. Pas mumis 















dėrbdavuom. 

Tus puopierius džiuovindavo, pastuogės tuokios bovo lauke. Tuokie stuogaa bovo, vuo šuonaa 

bovo atviri. Išneš tuos kardonus, puopierius, tap sukabindavo sukabindavo i džiuovindavo lauke 

ka būs gražus uors. Neturiejo kor, džiovyklų, tuo puopieriaus stuoruojo. 

Mes ka gyvenuom suodybuo, ta žinaa kap bovo. Paprasta truoba bovo, medėnė, šiaudinis 

stuogs. Vėins kambarėlis tebovo, i tėn nieko nebovo gero, suodybuo. Nams pri namo, truoba pri 

truobuos. Čia mūsų bovo klietė, vuo už klieties jau ne mūsų žemė bovo. Suodyba pri suodybos 

bovo. Šiaudėnee stuogaa bovo, kamėnaa bovo tuokėj apvali, tuokėj kap rodi tuokėj kažkuokėj. 

Tuoks apval’s kamėns tuoks. I kulama daržinie bovo, kūtės dėdelės bovo. Tetės tieviškė bovo tėn 

tėi pastataa. Truoba pri truobuos bovo. Tap daug nebovo, kėik tėn — trys Labanauskee bovo, tėn 

nieko nebovo. Nivėino kėto nebovo. Mono tetė bovo Labanauskis Stanisluovs, senuolis bovo 

Antans. Da Labanauskis bovo, tėn tuoliau gyveno. Deniušis gyveno. Nu Liaugminienė gyveno 

tuo suodybuo tėn. Nu i tėik i tebovo. Mūsų tetės... kėik bovo a vienuolika vaikų bovo — tetės 

bruolių. Ruods ka vienuolika bovo. Aduoms, Vacluovs, bovo Duomininks, Stanisluovs, Petras, 

Proncėškus... Aduoms, un karo bovo, Didįjį karą i bovo, tas tetės bruolis. Par karą žmuona mėrė, 

vuo kap parejo iš karo, tada... Mūsų tetė augėno anuo dukrą. Pasijiemė mažą tievaa. Muotina 

anuos mėrė. Ka parejo iš karo, tas tetės bruolis, ta mergelė bovo maža, bet ons tujau neužėlgo 

mėrė, tas tetės bruolis. Mūsų mama tuo mergelę paaugėno. 

— Vuo kas tėn tuos vienuolika vaikų turiejo? 

— Ai, mono senuolis. Palčauskienė, vuo, bovo tetės sesou. 

— Vuo kor pirmuosios Komunijos priejuot? 

— Aš Tryškiuose. Ejuom pėškom į Tryškius muokintėis da. Su bruoliu ejuom piesti į Tryškius 

muokintėis. Tryškių parapėjės, Tryškiūs i bovo. Ka buvau didesnė, jau ka pana paaugau, 

važioudavau vėsor su dvėračiu. Į Tryškius važioudavau su arklees su mama. Į Tryškius, į 

Šiaudėnę. Į atlaidus, į Šventą Roką, i dar kažkuokie atlaidaa tėn bovo. Su arkliu vis 

važiuodavom, kuol’ neturiejau dvėračio. Vuo taap gyvenom kėtą kartą. Gers gyvenėms bovo. 

Geraa bovo visim. 

Mama bovo parsivežusi savo pasogėnę luovą. Da iki laiko bovo čia. Bet kap tėn griuovė tus 

pastatus, mas nevežiemuos tuos luovos, kažėn kor. Tetė padėrbdavo tuokias luovas, tuokius 

apsuodelius prikaldavo, mažiems vaikams mieguot. 

Tuoks Munius bovo, irgi tuoks, ons irgi dėrbdavo viedrus medinius. Bet tas jau bovo... pri 

vuokiečių, atruodo, vokiečių laiku, viedrus medinius dėrbdavo. Nebovo viedrų, medinius 

dėrbdavo viedrus. Mono tetė nemuokiejo, mono tetė tik klumpius muokiejo dėrbt geraa. Tuokius 

tus — uodėnee vėršaa, medpadee tuokėj bovo. Ai, moms geraa bovo gyvent. Mas turiejuom 

vėskuo. Kiti žmuonis neturiejo kų valgyt’. Ateidavo pas mumis, prašydavo — brolienel’, 

paskuolyk rugiūn, kap iškols, atidous. Ateidavo dounos prašydavo, doudavo pu kepalą dounos. 

Nu da doud — dabaa būs ne ont jouko, atidousi tuo douną. Ne mas jiemiem, ne mums reik tuos 

dounos. Must’ turiejuom kuo pavalgyt, ka tik bluogaa gyveno žmuonis, neturiejo kų valgyt. 

228

— Kiek žemės turiejuot? 

— Pėnkiuolika hektarų bovo. Mamos tievaa bovo baguoti labaa, anėi liob padiedavo. Ka 

reikies kų dėrbt. Ka reikiejo persikelt iš senuos suodybos į naują, atvažiavo Zavėckis, mamos 

tievo bruolis, vežė. Nuardė klietį seną, parvežė, perstatė kūtę seną, perstatė, tik truobą naujų 

balkių pastatė. Vuo kūtė senų balkių, klietis, palauk kuokių metų — mono senuoliaus ta klietė 

bova dar, tetės teties bovo. Parvežė perstatė tuo klietį. Kūtį perstatė vėsą, tik truobą naujaa 

pastatė. I daržėnę kulamuoji pastatė. Vuo da iš senų, senų laikų bovo, žėnaa, tuoki apvali balkee 

bovo labaa stipri. Da čia buvuom parsivežė kap griuoviemies. Pjaustiem į malkas tus balkius. 

— Bet dabar jau nugriauta vėskas? 

— Iš įkainavimo gavau. Nugriuovė. Gers gyvenėms bovo, geriau kap dabaa ka bovo. Du 

bruolee bovo, i sesou bovo mono dar. Mono sesou mėrė 1941 metas. 

— Vuo muokykluoj a į sąsiuvinius rašiet? 

— Į sąsiuvinius mes rašiem. Bovo sąsiuviniai. Tiktaa rašals bovo tap pamirkyt, nu parkelio 

nebovo. Tik reikies pamirkyt, plunksnos bovo. Bovo viskuo, i sasiuvinių, i knygų. 

Ka mas irgi guliejuom apkasi, buvuom pasikasę kažkor, upelie kažkor tėn, buvuom išsikielie 

tėn. Da mon bruolis bovo išvaryts i padvadą kažkor į Telšius. Parvažiavo, Telšiūs bovo padvaduo 

ten, parvažiavo pavargis. Mas išejuom į apkasą, vuo bruolis sako, aš netoriu sveikatos, aš niekor 

neisiu, ons guliejo luovelie. Vuo mes buvuom išejė, i aš buvau išejusi, i tetė, i mama, sesou jau 

bovo mėrusi. Apkasaa bovo iškasti apėi mūsų vėsą truobą. Vuokiečee bovo iškasę apkasus. Bet 

anėi nesiedo į tus apkasus. Aš dar irgi ejau, buvau pavaryta apkasų kast’. Da mošt’ gavau. Išejau 

su tuokia Kulvinskate, Palionių merge, atejo vuokietys, ka devė mums par nogarą abidviem, tas 

vuokietis — ko tap vielaa ateinat. O potam mumis lietuvius sustatė į pakalnę vėsus tėn, pri 

Kairiškių tėn, pri Matočio, į pakalnę. Vuo tus, lėnkaa kor bovo, tai lėnkaa bovo visi ont kalno 

bovo lėnkaa. Nu tai potam užejo rusų lėktovs, vėiną tų lėnką peršavo. Mes buvuom pakalnie. Tas 

bovo vokiečiams išeinont. Potam tėi lėnkaa, tėi belaisvee bovo, kor apkasus kasė. Aš žinau, ka 

jie pas Palčauskį bovo, tėi belaisvee, tuo doubuo, anėi tėn mėiguodavo. Daug bovo anų, į 

muotrėška bovo tuokia. Mūsų daržs tėn bovo. Kas tėn, sietinee bov. Einont prigruobs, tus 

sietinius raus iš daržo, nešees į tuo doubą tėn pas Palčauskį. I rusų bovo, i lėnkų bovo. Daugiau 

lėnkų bovo. Par naktį tėn doubuo, ryto metą išvarys į apkasus. Iki pat mūsų, pri pat mūsų 

apkasaa bovo, apėi vėsą truobą apkasaa iškasti bovo. I lietuvius varydavo kartu, i belaisvee 

kasdavo tus apkasus. Bet tėi į tus į tus apkasus nesiedo, mes buvuom tap pasitraukėj į Pabūgenį. 

Sugrįžuom iš Pabūgenio. Palikuom toštį truobą. Viskų išsivežiem, da palėko lašinių spintelie. 

Nieks nieko nepadarė. Išbuvuom kuokis dvė paras, i karves išsivediem, ir arklius, vėskų, tik 

paršiukaa bovo maži palėkė tuokėj, bet nieks nieko nepajiemė. Nieks nieko. Tebraduom i tus 

lašinius ka parejuom, viskų spintelie tebraduom. Bet jau rusaa užejo toukart. 

Mes įstuojuom patys paskutiniejie, mas nestuojuom į kulchuozą. Išgyvenuom dar tris metus. 

Buvuom pavienees. Nejuom į kuolūkį. Pyliavos bovo didžiausios, matytom, pyliavas pėldavo. 

Su tas Šiūšelees mono bruolis kartaas susitėkdavo i sakydavo — tik nestuokit į kulchuozą. 

Mama, nerašykemuos, da nerašykemuos. Nu kap jau pradiejo... ka jau aprašė viskų, atiemė, ta 

toukart įstuojuom į kuolūkį. Bovo „Tarybų Lietuva”, potam mus bovo „Virvytės” kuolūkis. Kų 

mes atideviem tiem... Mas turiejuom du arklius, vėiną arklį buvuom pardevėj, vėiną arklį 

atideviem i daugiau nieko. Arklį atiemė, ratus atėdeviem, šlajelę atideviem, rages. Atvažavo, 

susirėšo kap gurguolę ir išsivežė vėskų ka įstuojuom. Išsivežė į brigadą. Da policininks bovo 

atvaževis, i policiją pajiemė da. Mama riek atsistuojus, juk gurguolė išvežė šlajukus, rages, ratus, 

brikelė tuokia bovo. Rataa darbėnee, brikelė, šlajukaa, ragės. Arklys, vuo karvės ne, karvių 

nebjiemė, tik arklį atiemė. Vėiną buvuom pardevė, du turiejom, vėiną buvuom jau pardevė tų 

arklį, beturiejom vėiną. Pardaviem tyčiuoms, ka nebūtų į kuolūkį. Graži bovo, kap nepardout, 

mes turiejuom teisę pardout da tus arklius. Tuokia vienkinkė brikelė bovo. 

— Tai su ta kur važiuodavot į bažnyčią? 

— Noje noje. Ana bovo su vėinu arkliu, ne puorėnė brėka, bet vienkinkė brikelė bovo tuokia. 

Da i dabaa bovo padėrbta, ont kūtės palėko, neparvežiem. Bovo naujaa padėrbė, bet neapkalta. 

Nebreikiejo beapkalt, užejo kulkuozas, niekam nuoriejo tuos brikelės, išsisvaidė tuos dalys. 

— Vuo ruogės a bovo tuokios, kad jau puoniškos ruogės? 

229

— Šlajelee skaities. Šlajelės bovo. Da tebebovo mamos pasogėnės šlajelės. Nu, galiejo 

važiout trys žmuonis geraa. 

Gavėniuo nevalgiem mesuos. Per Gavėnia pasninkaa bovo. Sėmenėnės padėrbs mama, bulbių 

išvėrs. Pieniškos sriobos. Valgyt mėsuos negaliejo. Pėnktadienees. Tik pėntadienees. Tik Didįjį 

savaite daugiau, tap pėntadienees nevalgiem. Nebovo tap jau bluogaa. Geraa bovo gyvent’ 

vistėik. Mono gabi mama bovo labaa, bovo Amerikuo, sesuo iš Amerikos siuntinius siųsdavo 

anaa. 


















— Patriūbuočius pasakykit, kurie tie ten triūbas turiejo? 

— Jug sakiau, Indriuškaa turiejo, Dauginiūs. Anėi sūnaa bovo trys i tas tievs, tėi turiejo. Nu i 

Matutis gyveno Dauginiūs tėn pri Kairiškių. I da, vuo anuo bruolis gyveno Bėrbėliškie, irgi 

Matutis, anėi bovo ta anų kumpanija. Tų Matutį geraa pažinau. Da mono veselee nuoriejo tetė 

prašyt. Mona tetė sako — reek trubus pajimt veselee. Aš sakau — kam anų, nereek, nenuoriejau. 

Tų Matočio. Matotee tėi. Trubininkaa bovo. 

Turiejo tas Šiurys turiejo tiktaa armuoninką. Mono kavalierius tas, ons bovo muzikonts. 

Mėrės jau yr. Ai, ons da nesens, 1922 gimėmo, jau ne senų laikų. Ons bovo Dauginiūs, neturiejo 

savo ne ūkio, tap pat gyveno pas... nuomuojuos. Priš galą gyveno Telšiūse. Dabaa sakė ka mėrės 

jau y. Ons Riaukienee giminaitis da kažkaap, Riaukam. 

— Vuo kor eidavuot į šuokius? 

— Į Kapienus, į Kairiškius. I dar būdavo kaimūs, pas žmuonis būdavo. Pas Labanauskį 

Aleksėndrą būdavo, daa kėtor būdavo tuokėj. Tap daugiausee į Kairiškius i Kapienus gegužėnės 

ka būdavo. Vuo tap į muokyklą Kairiškių. Ka bovo šuokee Kairiškiūs, muokykluo būdavo. Jau 

tas bovo pri kumunistų. 

— Kada kaimuose bovo pas žmuones, a kor, kuokius tus šuokius gruodavo? 

— Nu labaa gražee senuoviškų šuokių. Fuokstruots, valsis, tangoo, vuo kas da... Nueidavuom 

su draugiems, su draugiems pareidavuom. 

— Pėlna Virvyčia važioudavo tų malkų, ka būs puotvynee. Uuiii, ka banguos, kad eis tap 

banguoms į Kapienus iš Kairiškių. Neturiejo kų, nebovo ne mašinos, neturiejo, su arklees 

puopierį veždavo. Iš Kapienų į Pabalvės stuotį. Neturiejo mašėnos tas Sirutaviče, su arklees 

vėskų dėrbo. Prisikriaus puopierio iš Kapienų i važious jau. Potam priš galą nusipėrko jau 

sunkvežimį, turiejo priš galą. Vėiną mašėną nusipėrko priš gala, vuo tap puonaa ka būs, 

atvažious su arklees pri tų rūmų tėn. Vėsor su arklees važiniejuos. Purmuons būs, i puorėnė 

brėka tuokia. 

— Kažkuokia muotrėška, Dišmonienė bovo, ruoduos. Nupėrko Sirutaviče tų fabrėką. 

Sirutavičius nupėrko anų. Vuo pirmiau kažkuokia Dišmonienė bovo, nežinau, kuokia tėn ta 

230

puonia Dišmonienė. Kapienūs tėn gyveno. Bet putam Sirutaviče nupėrko. Du dvaraa bovo. Šimts 

hektarų Kapienūs, šimts hektarų Kairiškiūs bovo. I da kažkor, sako, turiejės, nežinau. 

Kairiškiūs tėn kasė, ont Šiaudėnės einont, kanalus kasė tėn. Pri Sirutavičiaus kad bovo kanals 

tuoks didelis iškasts. Unt Šiaudėnės einont, už Kairiškių tėn. 

Liob įsidiesem, tetė bovo padėrbės tuokius ratelius ont medinių tekinėlių. Stapunelė, mon 

seserelė da bovo, mėrė 1941 metaas, įsidieseem tų bruolėlį, ka vešam. Apvėrto vėiną kartą, tas 

vaks palėko mums unt žemės, tėi tekėnee sokaas vėršou. Da tebgyvenuom senuojuo suodybuo. 

Da aš nejau ne į muokyklą. 

— A ta senuoji suodyba tuoli bovo nuo naujuosios? 

— Netuolėi netuolėi. Pri Palčauskio, va. Palčauskis palėko senuojuo suodybuo. Vuo mūsų čia 

bovo priš pat Palčauskį. Mes nedaug, ne tėn tap tuolėi teišsikieliem, biškį. Už bažnyčios mes tik 

persikieliem. Ka mon mama apsižanijo, rado aštuonių metų tetės bruolio dukrą. Ta vėskų 

prižiūriejo, tai padiejo mamaa vėskų, ta Staselė Dabšienė. I mumis prižiūriejo. Mon nebovo tap 

sunkee. Viskų padiejo dėrbt, į talkus eis, mon nebovo bieduos, mon geraa bovo. Bovo tap kap 

tarnaitė. Aš baigiau muokyklą, ana apsiženijo toukart. Aš dabaigiau, kuokius metus da gal’ bovo, 

dar bovo ana. Potam toukart apsižanijo, Kaune ana gyveno. Ana mumis prižiūriejo ka mes 

buvuom mažos. 

— Nu o kuoks labiausiai darbs nepatėkdavo? 

— Aust’ nepatėko. Verpt nepatėko. Nert labaa patink, megzt patėko labaa. 

— A staklės bovo pas jumis? 

— Mama turiejo, audė ir audė viskų. Milus ausdavo, i lininius ausdavo. Tik aštounyčių 

neausdavo. Trinyčius ausdavo. 

— Bovo vėsą laiką tas Rupūžkalnis. Vuo tėn tas kels, Rupūžkalnis senee jau bovo. Aš 

prisėmenu tų Rupūžkalnį. 

— Tik bruolis bovo nusipėrkės, jau dvėratį turiejo. Smetuons laiki turiejo dvėratį, aš 

neturiejau. 

— Šimtadėinee bovo kumiečee. Fabrikantų vakaa kada ejo į muokyklą bovo geraa apsiriedė 

vėsi. Su geraas batelees. Puonia siediedavo atsisiedusi pri truobuos. Vuo kor ejo kumieče, 

kumiečių vakaa bovo biedni. Atsineš pėino butelkelę į muokyklą. Pėitus mon vėiną kartą 

pavuogė. Aš atsinešdavau dešruos visumet, mona mama padėrbdavo. Tas kumetyns bovo tuoks, 

tuokios truobos bovo, o tėn daug gyveno, kelios šeimos gyveno tami kumetyni. Kumetyns tas. 

Kairiškiūs, tuoliau ont Šiaudėnės tėn į tuo posė. Tėn bovo do. Vėins tas kumetyns da tebie, ta 

vėina truoba kumetyno da tebie. Vuo tėn tuoliau bovo. Da aš vėiną kartą nakvuojau tėn. Bluogaa 

gyveno kumiečee, labaa bluogaa. 

— A tie šimtadieniai dėrbdavo... ūkio darbus? 

— Ūkio darbus anėi dėrbdavo. Vėskas bovo su ronkuoms, i rugee renkami, vėskas bovo, 

untaa. 

— Su klumpees, su naginiems, su klumpiems. Ir aš ejau su klumpees į muokyklą. Nu, vėršus 

uodinis, uo padaa medėnee. Tetė padėrbdavo. Žėima ka būs, apsimausiu į tuokius tūbus, ka 

speigaa, vuo tap ejau su klumpees. Trys kilometraa bovo muokykla. Trys kilometraa bovo į 

Kairiškius nueit. Tuolėi muokykla. Kelee tuokėj būdavo, eidavuom per laukus, bovo tuoks 

takėlis. Bovo paprasts tuoks kel’s, tuoks ne vėiškelis, potam tuoks takėlis par laukus tėn. Par 

fabrėką reikiejo eit, per dvarą. 

— A tas fabriks keldavo triukšmą kuokį? 

— Tik švėlpdavo. Dvylektuo valunduo švėlpdavo dėiną, pėitams visumat švėlps, trūbys 

pėitams. Nu i putam, ruods, a šešiuos ar aštouniuos dar vakari, vakaraas. Nurytaas i vakaraas, į 

dėiną tris kartus švėlpdavo. Jau fabrėks švėlp, mas ir atsikelsam. Balsas bovo didelis. Jau 

šešiuom švėlp nuryto, jau reek keltėis. Šešiuoms nuryto švėlpdavo i putam dėini dvylektuo. Nu i 

vakarą da švėlpdavo. Aš vakare neprisimėnu geraa. Aštuoniuos a šešiuos. Tuoks balsas bovo 

didelis, ujuj. 

231

— Po tris avis laikysem par žėimą. Puorą arklių i kumelį laikydavo visumet, do arklee būdavo 

i kumelys. Kap tas kumelys paaugs jau, toukart tų pardous, tų kinkys jau į plūgą. Be komelio 

nebovo, tetė visumet turiejo kumelį. Ka važiousi, kap bovo untaa, paskou biegs kumelelee. Mon 

mama važious su kumele į Vėikšnius, visumat kumelėlis paskou biegdavo. Mas turiejuom 

kumelę, nu ir visumat tas kumelėlis būdavo. Į atėdevė į kulkuozą kumelę. 

— Kur maudieties? 

— Nu, pirtie, vasarą Virvyčiuo, vuo tap pirtie. Pas kaimynę bovo, mas neturiejuom, 

Labanauskis turiejo, Aleksėndra, pirtį, pas kaimynus maudiemies, pas diedienę eidavuom tėn. 

Mas tik neturiejuom. Aplinkou kaimynaa visi turiejo pirtis. 

— Daug da ejo iš kaimo žmuonių į fabrėką. Geraa muokiejo, geras algas muokiejo. Netrūko 

darbininkų fabrėke. Tas Pesėckis dėrbo fabrėke, tuo Peseckioko tievs, šitaa kor yr dar tas sūnus 

anuo. Tuoks Kundruots fabrėke dėrbo. Turiejo dukrą, sūnų. Kap vedė į muokyklą, geraa 

apsirėngė vaikaa. Gražees batukaas, gražee apsiriedie. Žmuonos niekor nedėrbo, vyraa išlaikė i 

žmuonas i vakus išlaikė, kor fabrėke dėrbo. Tėms bovo geraa gyvent. Kumiečee... nieko nebovo 

gera iš kumiečių. Atsineš pėino butelką į muokyklą i dounos gabalėlį. Šimtadėinės duktie pėino 

atsineš kuožną kartą į muokyklą pėitams, Sideravičiūtė tuokia. 

Žėimą nuveš bruolis, kap nebejo į muokyklą, ons nebaigė keturių skyrių, nuveš visumet su 

arkliu į tuo muokyklą. Atvažious parvežti. Kaimyną vėiną vėins kaimyns nuveš, kėtą kėts 

kaimyns nuveš. Ka būs gers ragių kel’s, su ragiems važiout. Ka galies par ledą išvažiout, gers 

kel’s būdavo. A pri tėlto atvažioudavo, mas ateidavuom lig tėlto i parveždavo mumis nomėi. Iš 

Kairiškių su arkliu, žėimą. Prisies tas rages tų vakų. Munį atvažioudavo parvežt i Filę 

Labanauskaitę, va tėi kiti neatvažious. I gali nebeit į muokyklą, nebovo prievartos eit. Keturius 

skyrius, i mono bruolis nebaigė keturių skyrių. Pasibaigė metaa i nebejo tuoliau. 

— A knygas reikiedavo pirktis? 

— Nu mes pėrkom. Katrėj biedni bovo, tokiems devė knygas, uo mes pėrkuom. Atsėmenu, 

pirkau vėsas knygas. 

Per [vardadienius] būs gegužėnės su trūbaas visumet. Veltou įleis į tas gegužėnes, bilioto 

nejimdavo. Su trūbaas būdavo gegužėnės, daržinies vėsaduos, tuos kulamuosiuos daržinies 

būdavo. Tėi šuokee būdavo daržiniese visumet. Atsėmenu, ka bovo vėiną kartą tuo gegužėnė, 

mas dar šuokuom, vaidilutės buvuom tuos. Nežinau, a dvyleka mergaičių. Su baltuom 

pakluodiem apsiautė mumis ir mas šuokuom, tuos vaidilutės. Užkūrė laužą tuokį daržinie tuo, 

tuokį vidurie padarė. Mas turiejuom vainikus, sudiejuom tus vainikus į laužą, deginuom tėn. Ta 

mums devė pinigų Sirutaviče, devė saldainių da už tų vaidėnėmą. Vėiną kartą pri rūmų šuokuom, 

tėn ta bovo iš puopieriaus suknelės pasiūtos, iš ružavo puopieriaus pasiovo ir baltaas alyvaas 

prisagstė, apsagstė su alyvaas baltaas žėidaas tas sukneles mums. Šuokuom tėn pri rūmų pas tus 

puonus. Puonų bovo privažiavė, puonaa žiūr susistuojė, uo mas šuokuom tap pri rūmų, tuos 

mergaitės. Gražį tuokį šuokį šuokuom labaa gražee. Iš ružavo puopieriaus, žinaa, kvalduoto 

tuokio puopieriaus ružavo bovo pasiūtos suknelės tuokios. Putam po tų šuokių da saldainių 

mums devė, vakarienę devė. Da susėrgau, pradiejau viel vemt aš — privalgiau saldainių. 

Sirutavičienė devė mon da vaistų. Ne kas tėn ir eidavo. Iš Dauginių aš eidavau, tuokia Poškaatė. 

Kėik mas buvuom, a dešims tų mergaičių ka šuokuom tus šuokius. Vuo tuo vaidilutę daržinie 

šuokuom. 

Futbuolą liob, krešinį žaisdavuom su tuoms paneliems. Tuos panelės atvažioudavo, daug, 

žinaa, tų studėnčių. Mūsų tuokios... vaikaa dar buvuom. Krepšinį ne vaikaa, jau bov baigusi 

keturis skyrius. Vėiną kartą tik laimiejuom. Aš muokiejau, geraa gaudysiu sviedinį. Tuos panelės 

do kartu. Mūsų ta klasė vėiną kartą. 

— Ons i vadovavo tam fabrikui? 

— Ja, fabrėko vaduovs. 

— A vėsą laiką ons vadovavo? 

— Vėsą laiką ons bovo. 

— Ka Sirutaviče išsikriaustė, arklees išvažiavo. Siediejo, vėskų susidiejo ir išvažiavo. I užejo 

tujau rusaa. 

232

— Ar anie mašėnos nebovo nusipėrkėj? 

— Priš galą turiejo mašėną, vėiną turiejo. Bet ons nevažiavo su mašėną, išvežė su arklees, 

prisikriuovė, išvažiavo su arklees. Puora arklių. Sirutaviče, ons tuoks mažylėlis, tuoks žems 

bovo, tuoks paprasts žmuogelis visai tuoks. Tik ta puonia graži bovo. Ontrą žmuoną ons turiejo, 

ta graži bovo labaa. Tuos pirmuosios aš nepažinau. Mono ta pusseserė, Dapšienė, Labanauskaatė 

ana bovo, ana tarnavo tėn, pas anuo už pakajavuoją bovo, pas tų Sirutaviče. Bovo šeimininkė, 

bovo i pakajavuoja bovo. No ta Staselė tarnavo už pakajavuoją, tas bovo Smetuonos laiki. Ta 

liob vėsumet kad pareis šeštadienees numėi, ka pridies mums pyragų, saldainių parneš, 

Sirutavičienė įdiedavo parnešt’ moms, tų saldainių, vėskuo. Į tuo Staselee duovanų doudavo, ir 

muokiedavo algą geraa, ir, žiūriek, nupėrko vėiną gražį kuostiumėlį nupėrko, tuokį rodą tėn 

tuokį, tuokį mielėną kuostiumėlį nupėrko, duovanų daug doudavo visumet taa pakajavuojaa, ta 

Staselė būdavo. Tas tuoks pakajuovs tebovo: reikies puonams batus nuvalyt’, atvažious puonaa 

— apvėl’kt’ puonus, nuvėl’ktė. Atvažious su lietpalietees — nuvėl’kt’. Arba su kuokees... 

nuvėl’kt’, pakabint’. Į stalą nešt reikiejo. Šeimininkė valgyt vėrdavo. Pakajuova tik valgyt įneš 

patiems puonams, nu i pakajus sutvarkyt reikies, iššlouti, noje, išplaut’, sutvarkyti. Taap bovo. 

Ana už pakajavuoses tarnavo, mono pusseserė ta. Tetės seserėis duktie. Ka tėn tėi tėi rūmaa 

paprasti bovo, aš liob nuveisu po tuo karo. Eik eik, tėn paprasčiausia medėnė truoba, šūds tėn 

bovo, tų pakajee tėn nieko. Pečee tuokėj stati bovo, kūrenami bovo su taas pečees tėn. Niekuokėj 

tėi rūmaa nebovo, paprasti bovo ir anie. Diltuo pastatyta tap gražee, aplinka graži, gieliems 

apsuodinta. 

Vuo muokykla va ta mumis ekskursija, puo tus kiaulininkus mumis liob vadžiuos. Po fabrėką 

tonkee eidavuom ekskursija, vesdavo muokytuoja. Į kiaulininkus Sirutavičio tėn. Ažiūriet vėskų. 

Tuokios vėsos karvės šiemargos bovo, vėsa bonda bovo. Tėn tuos pri pat muokyklos bovo, 

aptvertos ganyklos bovo, aptverta su vieloms ganykla bovo. Mes tas karves matiem. Mėlžiejos 

mėlždavo tas karves, matydavuom. I tuos karvės bovo netuoli muokyklos. 

Kap tik rusaa atejo, tujau padėrbo elektrėnę iš Kapienų. Mumis da išvarė kėrstė, žėnaa, tų 

mėšką. Kažkap vyraa kėrto, mus reikiejo šakas geniet. Tujau pat kap užejo rusaa. I tujau padėrbo 

elektrėnę Kapienūse. Rusaa padėrbo elektrėnę. Kapienūse bovo karvės ir Kairiškiūse 

Sirutavičiaus. Rožė, tėn gyveno tievaa ont kalno. Netuoliej gyveno Rožiaus Juonio tuo tievaa. 

Tuokia maža truobelė bovo. Kų tas Rožė turiejo, a ko, a mėnamą linų mašėną turiejo, ruods, 

nebžinau, linams mint mašėną. Tėik aš daugiau... į tus Kapienus tėik i teidavau. 

Vėsaduos būdavo vardėnės. Tų tai geraa žinau. Kėik jau ejau į tuo muokyklą, vėsada per tas 

švėntės vėsada būdavo. I tėn pri tų rūmų einam tėn šuokt, einam sveikint, i moms i valgyt 

doudavo, vėskų tėn. Nu tik tebovo do sūnaa i dukra. Lialia vadindavo dukterelę. Ons vėsą laiką 

tuoks. Susitraukęs, su lazdele vakščiuos, ne iš paniberijos su lazdele. Nebovo da sens. Vuokiečių 

laike išbiego tėk, pasitraukė. Pirmuosios žmuonuos tas viens bovo. Ontruos žmuonuos bovo 

dukra ir sūnus bovo. Lialia, labai graži mergaitė bovo ta duktie anuo. I žmuona bovo labai graži. 

— A tie sūnai nieko nedėrbdavo? 

— Anėi sudėntaa bovo, taas laikaas studijavo. I ta duktie studijavo. Da jauni bovo. Tuos 

pėrmuosios žmuonuos jau gal ir, gal jau bovo, kų dėrbo, nežinau. Ta aš ontruosios žmuonuos tik 

tepažinau tų. Ta mergaitė, ta anuo duktie bovo už munį vyresnė. Labai graži Lialė Sirutavičiūtė. 

Iš muokyklos dėinų. 1937 metai tas bovo. Vuo tas [sūnus] pasilėko čia Lietuvuo. Per karą dar 

bovo Pabugenie pas Pluonį. Kartu tėn buvuom pas Pluonį, nu tuokiam sklepe kažkuokiam. 

Potam Šiauliūs gyveno. 

Visi išmėrėj. Aš tik jau vėina i besu. Nu ne iš Kairiškių, bet, žinaa, ka aš į muokyklą ejau tėn, 

iš pat ontruos klasės, priaugusi esu. Kažkaap eidavau, susitikdavuom, vakščiuos visumet po 

dvarą, lazdelę pasijiemis, apėi tų fabrėką, a ta teip vaikščiodavo. 

Biržietytė-Kriščiukaitienė Gražina. Viekšnių pieninė [Atsiminimai]. — Vilnius. — 2010- 

09-03. — Tekstas atsiųstas Bronislovui Keriui: 

Kai klausdavau savo tėtės, Viekšnių pieninės vyr. technologo, Antano Biržiečio, kada 

pastatyta pieninė, jis liepdavo bėgti laukan ir pažiūrėti, kokio dydžio ąžuolas, augęs prie pat 

pieninės pietinės pusės. Pagal ąžuolo stotą, šakas, ramsčiusias antrojo aukšto mūsų svetainės 

233

langus, buvo galima spėti, kad jis čia stūkso jau nuo prieškario. Vėliau miestelio laikrodininkas ir 

fotografas, pas kurį retsykiais tėtis užsukdavo palošti šachmatais, Jonas Kinčinas pasakojo, jog 

Viekšniai pieninę turėję dar 1914 metais, o šis raudonšonis pieno bendrovės pastatas iškilęs 1930 

metais. Štai tuomet ir buvo pasodintas ąžuoliukas. 

Nesiimu aiškintis, kas buvo šio dailaus pastato architektas, statytojai, vėliau čia dirbę 

darbuotojai, kaip buvo perkama įranga, ką ir kiek tuomet pieninė gamino. Norėčiau tik 

papasakoti tai, ką mačiau ir patyriau čia, lakstydama po erdvų pieninės kiemą, kokius žmones 

prisimenu, ir tai, kuo viekšniškiams, mano manymu, buvo šis raudonų plytų pastatas. 

Man buvo šešeri, kai maiše laikydama spurdančią katę Meri, išlipau iš sunkvežimio kabinos. 

Priešais, kaip man tada atrodė, stovėjo raudoni rūmai su čerpių stogu, baltais iškilumais 

apvedžiotais aukštais langais. Priešais dvejos durys, vienos viename šone, kitos kitame, ilga 

cementinė rampa. Kairėje didžiulė daržinė, pro kurios praviras duris matėsi kalnai akmens 

anglių, malkų rietuvės. Palei tvorą ilgi, per metrą nuo žemės pakilę rąstai (arkliams rišti). Tėtis 

nuėjo vidun pasilabinti, o vairuotojas sunkvežimiuką su visa mūsų manta pasuko link katilinės. 

Tai buvo ilgokas, plačiomis durimis, pajuodęs priestatas, prisišliejęs prie pagrindinio pastato. 

Sunkvežimiukas, apsukęs katilinę, sustojo prie laiptų, vedančių į buhalteriją ir pienininko butą 

(taip tuomet vadino šio pastato šeimininką, nes jis gyveno čia virš nuolatos gaudžiančių pieninės 

agregatų). Šioje kiemo dalyje buvo dar viena daržinė, bet kur kas mažesnė už pirmąją, nes ji 

buvo skirta pieninės pagalbinėms medžiagoms — sviestinio popieriaus rulonams, marlės 

ritiniams, didžiuliams sieros rūgšties stiklo buteliams, sietams ir t. t. Šios daržinės turinį 

sužinojau vėliau, kai mokyklos karnavalui suknelėms prireikė marlės, parafino ripkoms. Palei 

tvorą augo galingos liepos, o jų papėdėje stūksojo nesuprantamas tvarinys, supiltas iš pjuvenų, 

toks didelis didelis kalnas, beveik iki antrojo aukšto langų. Kadangi namiškiai sukosi iškraudami 

sunkvežimį, nebuvo ko paklausti kas čia, todėl pamaniau, ar tik čia nebus užkasti ir paslėpti dar 

vieni rūmai. Turbūt labai gražūs, jei taip slepiami — pamaniau sau. Ir tikrai, tai buvo Ventos 

ledo rūmai, paslėpti po storu pjuvenų sluoksniu, kad ir pačią karščiausią vasaros dieną jie 

neištirptų. Šaldymo įrangos pieninė tuomet neturėjo, o gamybai reikėjo šalčio. Taigi, daug ledo. 

Bet apie tai vėliau. Antrame aukšte mūsų laukė pailga virtuvė su šalto, tarsi šaltinio, vandens 

čiaupu. Gardesnio vandens, regis, per visą savo gyvenimą nesu niekur ragavusi. Už sienos toks 

pats pailgas miegamasis, o už jo buvo svetainė su apskrita juoda skarda aptraukta krosnimi. Jos 

viršus ir apačia buvo įmantriai išraityti tarsi kokios turo figūros iš šachmatų lentos. Tas 

kambarys, kaip vėliau paaiškėjo, dažniausiai buvo skiriamas svečiams, nes Viekšniuose 

viešbučio nebuvo, o tų tikrintojų iš Šiaulių, iš Vilniaus važiuodavo ir važiuodavo. Vienas sergsti 

sanitarines sąlygas, kitas — buhalteriją, trečias — darbo saugą ir t. t. Negi eis atvykėlis į 

komercinę (taip tuomet vadino vietos užkandinę) valgyti. Tai mamai tekdavo būti atvykėliui ir 

už virėją, ir už patalynės skalbėją, o ir gardesnį kąsnį jam prilaikyti tekdavo. 

Pieninėje tuomet dirbo laborantas Vincas Norvaišas, darbininkai Albina Krutinienė, Alfonsas 

Čiužas ir dar pora moteriškių, kurių vardų, gaila, jau nebepamenu. Kiek vėliau čia dirbti atvyko 

meistrė Semaškienė. Garo katilo krosnį kūreno Liudvikas Motuzas, dėželes sviestui iš lentučių 

kalė ir kitus staliaus darbus dirbo Jonas Maželis. Pieninės turtą saugojo sargelis Milieška. Buvo 

1951 metų vasara. Pokaris. Duonos eilėse prie parduotuvės reikėdavo stovėti nuo aušros. Kartą 

per virtuvės langą mama pamatė Albiną, nešančią duonos kepalėlį ir šaukia: 

— Alba, kur gavai duonos? 

— Pasiskolinau vaką ir gavau dounas! 

— Ką pasiskolinai? 

— Vaką, vaką, pontel! 

— Ką tokį? 

— Norvaišas Liuselę... 

Toks tatai mano mamai, Kaune praleidusiai jaunystę, buvo žemaitiškos kalbos krikštas. Bet ji 

greitai suprato, kad ir pasiskolinęs svetimą vaiką, be eilės parduotuvėje gali gauti duonos 

kepalėlį. Jai tai nieko, pasijuokė abi moteriškės, tuo viskas ir baigėsi, o štai tėtei, aukštaičiui nuo 

Utenos, žemaitiškos kalbos krikštas baigėsi labai liūdnai. Ką ten ir besakyti, tėtis išties mėgo 

palyginti aukštaitiškų ir žemaitiškų žodžių skambesį, o tai toli gražu ne visiems patikdavo. Kaip 

ten buvo, kad ėmė Liudvikui ir paporino, jog štai tas daiktas Aukštaitijoje taip vadinamas, o 

234

Žemaitijoje, matgi, — taip. Liudvikas tik pakėlė dideles akis, pažiūrėjo į tėtį, apsisuko ir nuėjo. 

Nuo tos dienos nei žodžio nepratarė. Jam sako tėtis: „Liudvikai, reikia tą ir tą padaryti”. Ir 

nežino, padarys ar ne — jokio atsako. Bet viską Liudvikas padarydavo, tik žodžio nė vieno nei 

su kabliu neištrauksi. Tėtis ir taip suka galvą, ir taip, kodėl Liudvikas su juo nustojo šnekėti. Po 

kurio laiko bendradarbiai jam paaiškino, girdi, Liudvikas sakęs, jog jis poniškai (atseit 

aukštaitiškai) nemokąs kalbėti, tai tuomet iš vis verčiau nekalbėsiąs. Ir nekalbėjo. Septynerius 

metus. Toks jau tas žemaitiškas būdas. O prabilo Liudvikas tik tragiško įvykio akimirką, bet apie 

tai vėliau. 

Palei mūsų virtuvės langą driekėsi du elektros laidai. Kartą išsiploviau dvi nosinaites ir ant jų 

jas padžioviau. Po kiek laiko ateinu pažiūrėti ar jos jau išdžiūvo, o jos ėmė ir pasislinko tolyn, 

nepasieksi. Ir taip siekiu, ir taip, baisu per langą išgriūti. Nepasiekiu. Tuomet apsidariau 

virtuvėje. Žarsteklis tiks. Persisveriu per langą ir siekiu tų baltųjų pasprukėlių. O žarsteklis tai 

metalinis, sunkokas. Tik prisiliečiau su juo prie laido, kad trenks mane elektra, žarsteklis kad 

žlegtels ant cementinės rampos, visai prie Čiužo kojų... Ką daryti? Apie nosinaites visai 

pamiršau. Kad negaučiau nuo mamos pylos, žarsteklį reikėjo parnešti namo. Nusileidžiu į apačią, 

perbėgu pieninę, bet už durų mane tik čiupt Čiužas. Vienoje rankoje žarsteklis, kitoje po 

pažastim didžioji besispardanti nusikaltėlė. Čiužas tiesiai į laboratorijos duris: 

— Veizėk, Antanai, tavo Grožė-Rožė (taip tik jis vienas mane vadino) mane užmušti su ta 

kačiarga norėjo! 

Tėvui dar nespėjus net išsižioti, nuo savo mėgintuvėlių atsisuka Norvaišas: 

— Statyk ją ant kėdės! — paliepia ir jau aš nei gyva, nei mirusi stoviu viduryje laboratorijos 

ant tos nelemtos kėdės. Norvaišas rimtu veidu klausia: 

— Tai, panelyt, pas mus jau kačiargomis pradėjo lyti? Oi negerai, negerai... 

— Kačiarga buvo viena — lemenu išsigandusi, — aš tik norėjau nuo laidų nosines pasiekti ir 

mane papurtė... 

— Papurtė, kur gi ne... — mįslingai nutęsė Norvaišas — Prisileis, mat, ragana, kad ją kas 

kačiargom baksnotų, tai ir gavai per nagus. 

— Ragana?! 

— O tai kas tave papurtė? 

Atsargiai nučiuožiu nuo tos kėdės ir susirangau tėtei ant kelių. Čiužas tebestovi tarpdury, o 

Norvaišas, pakėlęs prieš šviesą butirometrą (pieninės mėgintuvėlį, tokį buteliuką su kamščiu, 

kuris baigėsi kokiu 10 cm plokštuma, su skaičiukais priekyje ir gale apskritu burbuliuku), jį 

apverčia ir barkšteli nagu. Darbas labai svarbus, čia, kaip sakydavo tėtė, Norvaišas kiekvienos 

karvutės pieno riebumą nustato. Padėjęs butirometrą į stovą ir kažką užrašęs į pailgą knygą, 

pasisuka į mane: 

— Ir kas per laikai, — skėsteli rankom Norvaišas, — vaikai jau ir raganų nebijo, o mes tai 

bijodavom, ir ne tik raganų, bet ir žydų. Jei jau prasikaltai, tai tėvai bematant žadėdavo žydui 

atiduoti. Tuomet žydų Viekšniuose daug gyveno. Ir jei jau kuris nusidėjęs krikščionių vaikas 

jiems papuldavo, tai jie jį papjaudavo ir į macus, į macus (pyragėlius, valgomus per šventes)... 

Įsikniaubiau į tėtės baltą chalatą, nors senoji Beržanskienė (pieninės valytoja) man ir buvo 

sakiusi, jog vokiečių laikais per miestelį visus žydus išvarė kažkur link Mažeikių ir visus alei 

vieno sušaudė. Žinoti žinojau, bet per kūną pagaugais nuėjo, juk per Užgavėnes tai jie visgi 

beldžiasi į duris, ir ką gali žinoti, gal dar gali pačiupti... 

Matydamas mano išgąstį, Norvaišas tarsi susigėsta per daug prigąsdinęs ir jau kiek švelnesniu 

balsu tęsia: 

— Žmonės pasakoja, kad Smetonos laikais, o ko gero ir dabar taip, bet tuomet jau tikrai 

nebuvo laimingesnio vaiko kaip viekšniškis. Tik pagalvok, čia pat Venta, gali sau pliuškentis kol 

nuo šalčio ims dantys barškėti, ar su meškere metrinę lydeką vakarienei ištraukti. O jau 

Juodeikio pušynėlyje ar Sonteklių girioje kiek grybų, kiek uogų būdavo. Teisybė, to gero ir 

šiandien yra, bet štai Puodininkų gatvėje jau nebeliko nei Urvikių, nei Spingių puodų dirbtuvių. 

O, būdavo, nulekia pulkelis miestelio vaikų ir vėpso, kaip puodžiai molį rankomis tarsi tešlą 

minko, didžiules krosnis kūrena, paskui lange kokį ąsotį ar švilpynę pastato. Viekšnių puodžius 

visa Žemaitija, ką ten Žemaitija, visa Lietuva žinojo... Dabar ką — tik viena Valerija 

Pakalniškienė, liaudies menininkė, švilpynę kokią padaro ir tiek. O tada per jomarką Viekšniuose 

235

kokių tik švilpynių galėdavai pamatyti — ir lapiukų, ir zuikučių, ir įvairių įvairiausių 

paukštukų... Visas orkestras... 

Norvaišo balsas vis plaukia tolyn, tik aš jau jo nebegirdžiu. Man ima vaidentis tarsi anų 

laimingų vaikų molinukai kažkur ima švilpti, visas orkestras, ne ką prastesnis už mokytojo 

Deniušio dūdų orkestrą. Po kurio laiko Norvaišos balsas vėl pasiekia mano ausis: 

— Kaip sako senieji viekšniškiai, smagu tuomet būdavo Viekšniuose. Iš Kauno ministrai, 

profesoriai, rašytojas Balys Sruoga vasaroti atvažiuodavo, mat netoliese buvo jo žmonos 

dvarelis, o ir Lazdynų Pelėdos tėviškė čia pat... Miestelis rengdavo grožio karalienės rinkimus. 

Vienais metais, sako, išrinko Emiliją Giedrienę, kitais — Eleną Spingienę... Nebūdavo nei 

vienos šventės, nei vienų laidotuvių, kad dūdų orkestras negrotų. O jau kai panaitės ir ponios 

pamatydavo mokytoją Deniušį su pakeltu prie lūpų trimitu žygiuojantį priešais orkestrą — 

alpdavo visos. Oi gražus vyras buvo! Ir yra, ką aš čia dabar šneku — susigriebė Norvaišas, 

prisiekęs mokytojo Vinco Deniušio orkestro dūdorius. 

Esu išgąsdinusi ne vien geraširdį Čiužą, bet ir nemenkai nusikaltusi pieninės kaimynei 

Dargienei. Tik nieko su savim tuomet padaryti negalėjau. Į pieninės kiemą vedė siauras duobėtas 

keliukas, nors šalia pėstiesiems dar anais laikais buvo nutiestas stambių šaligatvio plytų takas, o 

arkliams, įsukusiems iš brukavotos (akmenimis grįstos) Vytauto gatvės, tekdavo klampoti tuo 

siauru keliuku. Taigi, kai pamatydavau tuos kolchozo arklius su iš nasrų krintančiom baltom 

putom, barškančiais šonkauliais, apskretusiais šonais ir tokiom liūdnom akim... Baisu net 

pagalvoti, kaip jie dar pajėgė dešimtį, o kitą kartą ir daugiau kilometrų per balas ir kelio akmenis 

iš tolimiausių pieno surinkimo punktų atitempti tokią naštą. Vežėjas paprastai jų neragindavo, 

sėdėdavo ant pasostės susigūžęs ir tiek. Arkliai, regis, iš pačių paskutinių jėgų pritempdavo savo 

naštą prie rampos. Tada vežėjas, nušokęs nuo pasostės, vieną po kito sunkiai iškeldavo ir į 

pieninės vidų įridendavo dvidešimt, o kitą kartą ir daugiau bidonų, tuomet apsukdavo vežimą ir, 

pririšęs arklius, nueidavo vidun. Tuo tarpu vargšai arkliokai mojuodavo galvomis, prunkšdavo ir 

lyg prašyte prašydavo pasigailėjimo. O už tvoros Dargienės darže kaip tyčia augo avižos. Dėl tų 

avižų pačiame daržo gale netikėto sunykimo niekas nepakėlė jokio triukšmo, bet kai kitąmet 

moteriškė pasėjo rugius, ir jie toje pat vietoje ėmė stebuklingai nykti, tuomet ji nebeiškentė. 

Pasikvietusi tėtį, apžiūrėjo tvorą, skylę rado. Stovėjau tėtei į chalatą įsikibusi ir net nealsavau. Tą 

kartą kaltininkas už rankos nebuvo nutvertas. Padūsavo abu, tuo viskas ir baigėsi. Pieno 

statytojai taip pat matė, kad apie tuos arklius sukiojuosi, bet mūsų darže žolės buvo į valias... Tik 

vienas Žvirgždinas (tikroji jo pavardė Žvirzdinas) viską suprato ir žiemą iš savo storų kailinių 

užančio ištraukdavo riešutų saują ar kokį saldainį... 

Prie pieninės po tuo ąžuolu stovėjo didžiulis apskritas kubilas, į kurį subėgdavo šimtai litrų 

pasukų ar išrūgų. Miestelyje tuomet beveik kiekviena šeima laikė paršelį ar du. Šerdavo juos 

pačių išaugintais runkeliais, bulvėmis, į viralą saują miltų įberdami. Na o pieninėje už kapeikas 

galėjai nusipirkti pasukų ar išrūgų paršeliui mitalą pagardinti. Tai ir rinkdavosi čia pusė miestelio 

moteriškių ir paauglių. Kol laukdavo, kad iš pieninės imtų šniokšti pasukos, kalbų būdavo! Čia 

visas miestelio naujienas galėdavai išgirsti — kas kam gryčią užrašė, kas į ligoninę atgulė, kas 

vakarėjant į Pavenčius panelę nusivedė... Kiekviena moteriškė apie kiekvieną miestelio žmogaus 

kvėptelėjimą turėjo savo nuomonę ir nebandyk ginčytis, tuoj balsą pakels, neišmanėliu apšauks. 

Pasibardavo kartais, bet iki muštynių nė karto nebuvo prieita. 

Visoje toje margaskarėje minioje buvo viena kiek kitokia moterėlė. Apvaloko veido ir 

drumstai mėlynom akim, žvelgusiom per akinių stiklus. Kai su pilnais kibirais ji pasukdavo 

daržų pusėn, tai eidavo taip atsargiai tarsi visai nieko nematydama. Pabandžiau jai padėti, bet 

didžiulis kibiras kaip prirakintas prie žemės, nei iš vietos. Kitą sykį moteriškė atsinešė vieną 

mažesnį kibirėlį. Tas man tiko. Taip, uždariusios pieninės kiemo vartelius, ir traukdavom abi per 

burokų, morkų lysves, kurios kaip tyčia miestelėnų būdavo sukastos vienos iš vakarų į rytus, 

kitos — skersai, kol pasiekdavom Puodininkų gatvę. Čia teta Manė (Marija) turėjo ožkelę, o jos 

sesuo Elena Spingienė augino paršelį. Pasikvietusi vidun, teta Manė atidarydavo senovinę 

komodą, o ten tiek turtų buvo! Šilko, milo audinių, seserų iš Amerikos atsiųstų, buvo kažkokių 

pažymėjimų, diplomų, nesuprantama kalba ant labai gražaus spalvoto, blizgaus popieriaus su 

visokiais herbais išraitytų. Tai, pasirodo, buvę caro laikų jos tėvo meistrystės pripažinimai (jos 

tėvas buvo auksinių rankų kalvis). Turėjo teta Manė ir nemenką gniužulą caro laikų rublių. O jų 

236

istorija buvo tokia. Kai tetos Manės tėvas Adomaitis buvo pakviestas į caro armiją, mama 

Karolina, su ja ir jaunesniąja sesute Elena, jo nebesulaukusios, pasileido ieškoti. Sekė, sekė jos 

pirmojo pasaulinio karo frontą, kol atsidūrė Maskvoje, Danilovo vienuolyne, tiksliau — priešais 

vienuolyną buvusiame karietų kieme (karetnyj dvor). Ten jos ir apsistojo. Judvi su sese žaidė su 

vaikais vienuolyno kieme, o mieste siautėjo bolševikų revoliucija. Mamai vis nesisekė surasti 

tėvo, nors kasdien, atsitraukusi nuo siuvimo mašinos, užsirišusi skarelę, su laišku rankose traukė 

tai į vieną karinį dalinį, tai į kitą. Kol vieną dieną jų kieme pasirodė aukštas, beveik dviejų metrų, 

vyriškis... Taigi tėtis atsirado, tačiau revoliuciją laimėjus bolševikams, niekas neišleido Lietuvon. 

Nagingasis Adomaitis karietų kieme greit rado darbo — kalė pasagas, taisė ratus. Dėjo pinigėlius 

kelionei namo. Pagaliau visiems karo pabėgėliams ir buvusiems svetimtaučiams kareiviams buvo 

leista grįžti į gimtąsias vietas. Tėvukai pasitarė — kelionė namo ilga, o čia su tuo auksinukų 

maišu visaip gali nutikti, tai nuėjo į banką ir išmainė juos į popierinius. Grįžo į Tryškius, svajojo 

kalvę pirkti, bet pasirodė, kad tie caro rubliai čia buvo nieko verti... 

Teta Manė žinojo ne vieną stebuklingą žolynų paslaptį, mokėjo daug liaudies dainų, pasakų, 

prisiminė daug anų laikų pasakojimų, tad galėjai klausytis nuo ryto iki vakaro... 

Ką gamino Viekšnių pieninė? Aišku, sviestą. Jam pieną supirkdavo iš tolimiausių apylinkės 

pieno punktų ir iš pavienių viekšniškių, laikiusių karvutes. Vasarą dirbdavo be jokių išeiginių 

nuo ankstyvo ryto (tėtė vasarą keldavosi ketvirtą valandą ryto) iki vakaro. Kiekvieno atnešto 

kibirėlio ar atridento bidono pieną tėtis pirmiausia ragaudavo, po to pasemdavo samtelį 

Norvaišos analizėms. Tik tada pieną buvo galima pilti į svarstykles su didžiuliu apskritu 

ciferblatu. Kai knygoje būdavo užrašyta kas ir kiek to pieno pristatė, jis būdavo leidžiamas į 

žemiau esančią didžiulę vonią, vėliau jį separuodavo ir grietinėlė imdavo tekėti vamzdžiais į 

gretimą patalpą, kur stovėjo didžiulis apskritas, kokių 3 metrų skersmens ir 5 metrų ilgio medinis 

sviesto muštuvas su delno didumo stiklo langeliais šonuose. Tad pro juos galėdavai matyti, kaip, 

muštuvui besisukant, skysta grietinėlė virsta sviestu. Tuomet muštuvą stabdydavo ir, atidarę jo 

dureles, su žarna pildavo vandenį, ir vėl paleisdavo, tik kiek lėčiau. Šią procedūrą kartodavo 

keletą kartų, kol paragavę nuspręsdavo — gana. Tuomet prie muštuvo durelių atsistodavo dviese 

ir su medinėmis mentimis kabindavo sviestą, dėdavo jį į dėželę, retsykiais jį pamušdavo mediniu 

muštuvu, tokiu kaip statinėje raugiant kopūstus, po to dėdavo ant svarstyklių ir žiūrėdavo, kad 

svoris būtų tinkamas. Sunkus tai buvo darbas, kol iškabini keletą šimtų kilogramų sviesto, 

apgramdai viduje esantį volą, visus muštuvo kampus. Tuomet belieka tik jį išplauti ir laukti kito 

karto. Viekšnių sviestas Šiaulių apskrityje tuomet būdavo labai giriamas. Kai žmonės klausdavo 

kaip čia taip, tėtis tik gudriai šypsodavosi: 

— Kiekviename darbe savas sekretas... Jei Smetonos laikais protingi žmonės nebūtų mums 

iškasę to artezinio šulinio (berods, jis 40 metrų gylio), kažin kaip mums čia būtų su ta kokybe ir 

mūsų geru vardu... 

Mat, pagal ano meto technologiją, šiandien, deja, jau ji pamiršta, sumuštą sviestą, nuleidus 

pasukas, tekdavo perplauti vandeniu (tą dar ir šiandien žino kaimo moterys). Tad taip ir 

nesuprasi, ar tas Viekšnių sviestas, specialistų taip giriamas, buvo toks geras nuo tų giluminių 

vandens versmių ar nuo to begalinio kruopštumo, kurio tėtis reikalaudavo iš visų. Kiekvienas 

pieninės rakandas turėdavo blizgėti kaip veidrodis, nes pienas, sakydavo jis, tai toks dalykas, jei 

bent kiek nešvaros gaus — viskas, iš jo jokio gero produkto nepagaminsi, o ir gerą vardą bus 

sunku susigrąžinti. Tėtis nebuvo griežto būdo, nešaukė, negirdėjau net keikiantis, jei išsprūsdavo 

koks „po galais”, mat Utenos gimnazijoje jį mokė tik lotynų ir graikų kalbų. Rusų jam prisiėjo 

mokytis tik Viekšniuose, kai darbe ėmė siuntinėti visokias rusiškas instrukcijas, dokumentų 

formas. Šios kalbos jį mokė mama, mokėjusi tris užsienio kalbas. Taigi, jei ir būtų norėjęs 

rusiškai keiktis — nemokėjo. Todėl pasakęs, kad čia dar reikia patvarkyti, nenueidavo. Stovi, 

būdavo, žmogui už nugaros ir laukia kol šis viską sutvarkys. Tada tik tarsteli: „Va, kaip gražu”, 

— ir nueina. Gal kai kam ir nepatiko šis jo būdo bruožas, bet žmonės nepykdavo, nes žinojo, kad 

jis kitaip nemoka... Kiekvieną miestelyje sutiktą, nukėlęs kepurę palabindavo, mokėjo išklausyti. 

Kad ir ką besakytų kokia Viekšnių bobulytė, atnešusi į pieninę kibirėlį pieno, apie paskutinį 

kunigėlio pamokslą ar apie geliančius sąnarius, tėtis niekada jos nepertraukdavo, tik 

palinksėdavo galva, o jei pats imdavo pasakoti, turėjo tikrai fenomenalią atmintį, tai tik klausyk. 

Smetonos laikais jam Vilkiškiuose nuo pat pamatų prisiėjo statyti pieninę, vėliau joje ir dirbti. 

237

O pasakodavo jis taip, tarkim, tai nutiko tokiais metais, tokį mėnesį, tokią dieną, tuomet buvęs 

trečiadienis... Taigi, kartą, bandydamas naują Vilkiškių pieninės įrangą, netyčia įkišo dešinės 

rankos didįjį pirštą ten kur nereikia, ir jį su visu nagu taip pasuko, kad kraujas upeliais ėmė 

taškytis. Nagas visą gyvenimą taip ir liko kreivas. O tėčiui tuomet teko mokytis rašyti kaire 

ranka, nes reikėjo ataskaitas pildyti, prašymus Pieno centrui rašyti, kad iš Švedijos pieninei 

nupirktų trūkstamą įrangą... O štai tada ir tada jie su Vilkiškių jaunimu (bei panelėm mokytom) 

dviračiais numynė net į Bitėnus, į Poškos muziejų, ir į Jonines ant Medvėgalio kalno... O tada ir 

tada su Vydūnu buvo susitikęs... Iš visų mokslų labiausiai mėgo matematiką, svajojo būti 

mokytoju, bet tai jau kita istorija. 

Pamenu, kaip laiptais į buhalteriją kažkas užnešė pereinamąją raudoną vėliavą, gautą „už 

puikius gamybinius pasiekimus”. Po to visas kolektyvas kieme fotografavosi prie rūtom 

apipintos tą vasarą pagamintos 1000-osios medinės sviesto dėžutės, svėrusios 25 kg. Buvo ir 

balius su visais pieno punktų vedėjais... Tai tiek apie tą ypatingą Viekšnių pieninės sviestą. 

Tačiau be sviesto čia dar gamindavo ir olandiškus sūrius. Šalia tos patalpos, kur mušdavo 

sviestą, buvo drėgna belangė. Čia lentynose išrikiuotos noko didžiulės sūrių galvos. Į kiekvieną 

jų būdavo įspaudžiami guminiai skaičiukai, nurodydavę pagaminimo datą. Procesas nebuvo 

trumpas. Sūriai nokdavo, pasidengdavo pelėsiu, juos reikėdavo nuplauti ir vėl kuriam laikui 

palikti ramybėje. Taip juos nuolatos plaudavo, vartydavo, kol pagaliau, užlieję parafinu, 

išveždavo į Šiaulius. 

Vasarą didžiuliame pieninės kieme, pievoje, ant dviejų ilgų karčių, pakilusių nuo žemės apie 

pusantro metro, marle aptrauktuose rėmuose džiovindavo kazeiną. Tai buvo varškė, bet 

išdžiūvusi saulės atokaitoje ji tapdavo kazeinu, kurį išveždavo į kaučiuko fabriką. 

Bet visų gardžiausias daiktas vasarą buvo tėtės ledai. Į medinį kubilėlį tuomet įstatydavo 

aukštą aliuminio cilindriuką, o aplinkui apipildavo kapotu ledu ir druska. Didžiausias malonumas 

būdavo leidimas pamaišyti tuos ledus, nes nemaišant jie sušoktų į kaulą, o kai maišai, tai gali 

kiek ir paragauti... 

Elektrą pieninei, kaip ir visam miesteliui, teikė Viekšnių malūnas, 1897 metais pastatytas 

P. Lengvenio ir šiandien dar tebestovintis kaip technikos paminklas. Teisybė, ta elektra, Ventos 

vandeniui vidurvasaryje nusekus, dažnai gesdavo, tuomet pieninėje įsivyraudavo neįprasta tyla, 

tėtis nervindavosi, pykdavo — pienas surūgs, ką tuomet reiks daryti? Po kiek laiko elektra vėl 

atsirasdavo, imdavo gausti visa pieninė ir darbas tęsdavosi vėl... 

Žiemą, kai imdavo spausti šaltis, vyrai su rogėmis išsiruošdavo į tikrą ekspediciją. Kaukši 

arklio pasaga į Ventos ledą. Vilkstinė stoja. Išsirita keletas vyrų iš rogių, pastuksena į ledą, 

pasiklauso, o kartais ima grąžtą ir gręžia. Jei grąžtas baigiasi, o vandens taip ir nėra, vadinasi, 

vieta tinkama. Ir kerta eketę, paskui su pjūklu ima pjauti ledą lyg cukraus gabalėlį, tik šie 

„ledinukai” apie kubinio metro dydžio. Išpjauna visą eilę, o paskui su kabliais ištraukia iš 

atsivėrusios garuojančio vandens properšos ir į roges, o pjūklai toliau žviegia. Saulė žaižaruoja, 

nutvieksdama glotnų paviršių visom vaivorykštės spalvom, o pažiūrėsi į ledo luitą giliau, tai ir 

burbuliukų pamatysi, tarsi kas ten upės dugne būtų sėdėjęs ir juos į ledą pūtęs, o štai kitoje 

vietoje užsimanęs pasislėpti, miglą užleidęs, kitame šone it krištolą ledą nudailinęs, kad spindėtų 

ir akintų spalvų spalvom... Ištisi ledo kalnai būdavo pakraunami į roges ir visa vilkstinė 

patraukdavo į pieninės kiemą, o ten, rytinėje pastato pusėje, tie ledo luitai tarsi majų piramidės 

būdavo sudedami vienas ant kito ir visas ledo rūmas užpilamas pjuvenomis, kad ir pačią 

karščiausią dieną šis šalčio bastionas atlaikytų, neištirptų. Ir neištirpdavo. Tiesa, buvo viena tokia 

diena, kai mano ir Elenos Kievišaitės tėvai išėjo į gastrolių atvykusio teatro spektaklį „Romeo ir 

Džiuljeta”, o mūsų, vaikų, nesivedė, nes spektaklis apie meilę ir todėl mums užgintas. Taigi, 

sėdim mudvi su Kievišų Eliute ant tų pjuvenų, kur ledai jau išimti, čia mes buvom išsikasusios 

laiptus, pasidariusios rūmų menes, sutupdę karalių ir karalienę su klevo lapų apykaklėmis ir 

svarstom, ką čia tiems „negeriems” tėvams padarius, kad mūsų į spektaklį nenusivedė? Ogi 

imkim ir nukaskim ledo kalną! Ir ėmėme kapstyti, kad net pjuvenų pūga pakilo. Laimė, buvo 

pavakarys ir ledui nedaug žalos padarėm. Grįžęs tėtė išvertė mane iš lovos, įdavė kastuvą ir abu 

ėmėme kasti. Kasėme kasėme, iki tamsą pakeitė ryškios vasaros žvaigždės... Tada suvokiau, jog 

griauti visada lengviau, nei tą, ką sugriovei atstatyti... 

238

Ir dar negaliu neprisiminti, kaip vakarais po darbo tėtė skubėdavo pas Maželį į Akmenės 

gatvę. Mes tuomet radijo dar neturėjome (tėtės kavalierautinį vokiečiai buvo per karą 

konfiskavę). Susėda abu vyrai, suglaudžia galvas ir klauso, per begalinį blerbimą (tuomet 

„Amerikos balso” stotį slopino specialiais radijo bangų trukdžiais) klausosi... Išgirdę žodį, kitą, 

dar pasitikslina ir vėl ausis ištempia... Tėtis grįždavo kažkaip ypatingai nusiteikęs: 

— Amerikonai žadėjo po mėnesio ateiti vaduoti mūsų... 

— Tikėk tu jais, — kaip kirviu nukirsdavo mama, — jau kiek metų žada vaduoti, o jų kaip 

nėr, taip nėr! 

Buvo pieninėje dar viena patalpa — buhalterija. Čia žmonės eidavo apačioje patrepsėdami 

kojomis, tarsi į bažnyčią, nes užlipę laiptais už atneštą pieno kibirėlį gaudavo skatiką, kitą. 

Kartais prireikdavo kokios pažymos, reikalų būdavo... Erdvioje patalpoje buhalterė Viliušienė, 

kasininkė Regina Petrikienė ir pieninės direktorius Babičenka sėdėjo už aukšto bordiūro, 

įmantriai ištekintais stipinais. Buhalterė nuolatos barškino skaitliukais, nors ant jos stalo pūpsojo 

aritmometras (to meto skaičiavimo mašina), bet ji, matyt, jo nemėgo. Kasininkė Petrikienė 

dalino pinigus, o ką veikė direktorius, mano vaikiškas protelis to paaiškinti nemokėjo, nes 

direktorius pieninėje beveik nesirodydavo, tik sėdėdavo prie savo stalo ir tiek, bet vienąsyk aš jo 

olimpinę ramybę sudrumsčiau ne juokais. 

Kartą mama mane išsiuntė pagrybauti, liepė toli neiti, tik pereiti lieptą, į kairę, link gegužinės 

aikštelės, miškelyje kazlėkų pažiūrėti. Už futbolo aikštės, kairėje, gili bombos išrausta smėlio 

duobė, o toliau — buvę tarybinių karių kapai. Buvę, nes prieš keletą metų karius iškasė, išvežė į 

Akmenę, ten bendrame karių kape palaidojo. Žmonės kalbėjo, kad baigiantis karui Viekšniuose 

buvę smarkūs mūšiai, rusai vokiečių iš miestelio niekaip negalėjo išvaryti. Pusę miestelio 

subombardavę kol pagaliau jį užėmė, o tada nugalėtojai iš to džiaugsmo kad pasigėrė — juodai. 

Tuo tarpu vokiečiai nuo stoties ėmė ir sugrįžo. Nugalėtojai, naktį be kelnių iš patalo išversti, ėmė 

blaškytis... Šnekama, kad tą naktį visi stoties kelio pakraščiai buvo rusų lavonais nukloti. Po to 

net dviems iš jų buvo suteikti Tarybų Sąjungos didvyrių vardai... Taigi, tų dienų atgarsių 

Viekšnių pušynėliuose dar ilgai galėjai aptikti. Pereinu aš nuo tų buvusių kapų į kitą pusę ir po 

viena pušele žiūriu, kažkas žvilga. Ėmiau rankom krapštyti, ogi ten tvarkingai sudėtos dailiai 

nušlifuotos žalzganos, labai panašios į gintarą plytelės. Gražumėlis! Aš jas į krepšį, į krepšį ir 

namo. Išgirdusi buhalterijoje tėtės balsą, praveriu duris ir kažkodėl, pribėgusi prie Babičenkos 

stalo, ištraukiu vieną plytelę. Direktorius buvo aukštas, stotingas, frontus perėjęs vyras, kad 

griebs iš manęs krepšį: 

— Visi lauk! Greitai! 

Išbėgam. Po kurio laiko pasirodo Babičenka: 

— Ar žinai, mieloji, ką tu parnešei? — klausia, — taigi čia tolas, galėjo sprogti bet kurią 

akimirką, visą pieninę į orą būtų išnešęs, laimė, kad dagčiai supuvę. Viską apžiūrėjau — 

nepavojinga. Ale mat tai tau, tie vaikai!.. 

Dabar apie Liudviką ir jo žemaitišką būdą. Tuokart pieninėje buvo remontuojamas garo 

katilas. Liudvikas ir dar vienas augalotas vyras, berods, elektrikas, krapštėsi katilo viduje. Tėtis, 

kaip visada, kad ir kokie darbai pieninėje bebūtų, stovėjo greta. Mama mus pakvietė pietų. Mes 

nuėjome. Tik pradėjus valgyti, atlekia Liudvikas ir jo pirmieji žodžiai po septynerių metų tylos 

buvo: 

— Nelaimė!.. Nelaimė! 

Bėgam laiptais žemyn. Katile guli susmukęs vyriškis. Tėtė su Liudviku jį iškėlė, paguldė ant 

žemės, o man liepė bėgti daktaro. Lekiu kiek kojos neša, o čia pro šalį miestelio daktaras 

Andrius Petrašiūnas su visu daktaro lagaminėliu beeinąs. Pustekini bėgame prie katilinės. Pulsas 

dar buvo, bet po keletos minučių žmogus užgeso. Ir pakilo miestelyje kalbos. Liudvikas tokio 

uždaro būdo, gal jiedu tame katile susipyko, gal Liudvikas jį... Tėtė labai pergyveno, o išgirdęs 

tokias kalbas sakydavo „didžiausia nesąmonė!” Valdžios verdiktas buvo griežtas, juk kažką už 

tokį nelaimingą atsitikimą darbe reikėjo nubausti, ir nubaudė jį. Taip po septynių darbo metų, 

visų pagyrimų, krūvos garbės raštų, mums teko išsikraustyti iš Viekšnių pieninės į Puodininkų 

gatvelėje nebaigtą statyti namą, o Liudvikas nuo tada niekados nepraeidavo pro šalį netaręs tėtei 

žodžio ir nepaspaudęs rankos. Į mūsų butą atsikraustė pienininkas Mačionis iš Kauno. Vėliau, iki 

pieninės uždarymo, jai vadovavo Bronislovas Kavaliauskas. 

239

Tėtė pradėjo dirbti meistru Dabikinės pieninėje, po kiek laiko sugrįžo į Viekšnius, bet čia 

pieninės pajėgumai ėmė menkti, reikalas sukosi link uždarymo, tuomet tėtė, vos prašvitus, 

rytiniu autobusu pradėjo važinėti į Mažeikių pieninę, iš kurios ir išėjo į pensiją. Ir atgulė jis į 

Viekšnių žemę šalia mano mamos ir brolio. 

O kas viekšniškiam buvo pieninė, spręskite patys — viena kita kapeikėlė pokario našlei ar 

daugiavaikei šeimai, pragyvenimo šaltiniu čia dirbusiems darbuotojams ir pulkui pieno punktų 

vedėjų, viekšniškių pasižmonėjimo vieta ar kažkieno čia nugyventų pačių gražiausių, 

darbingiausių gyvenimo metų aidas, dalelytė spalvingos Viekšnių istorijos. 

240

7.3.1. KERAMIKA. PUODŲ IR KITŲ NEDIDELIŲ MOLIO DIRBINIŲ GAMYBA 

Strolis L. Lietuvos keramika: Apžvalga ir perspektyvos // Amatininkas. — Kaunas, 1937. — 

Saus. 15. — Nr. 1 (143). — P. 7—9. 

Strolis L. Viekšnių keramikus pasekė ir latviai // Amatininkas. — Kaunas, 1937. — Nr. 13/14 

(155/156). — P. 193—194. — P. 194: Viekšniškių puodininkų keramikos dirbinys — 

„bukietnikas”. — Pirmame žurnalo viršelio puslapyje nuotrauka ir tekstas: „Žymiausias 

Viekšniuose molinių puodų sukėjas St. Giedra”. 

Stonys J. Viekšniai mūsų keramikos lopšys: Ten reikalinga Keramikos Mokykla // 

Amatininkas. — Kaunas, 1937. — Nr. 13/14 (155/156). — P. 194—195. — P. 195: Nuotrauka: 

„Garsieji Viekšnių keramikai savo dirbinių sandėly. Iš kairės: A. Spingis ir T. Urvikis.” 

J. J. Jau pas lietuvius urmininkus gaunamos molio prekės // Verslas (Savaitinis lietuvių 



Molinių indų gamyba jau nuo seniau Viekšniuose buvo išplitusi ir viskas buvo daroma 

paprastu būdu. Norėdami šioje šakoje pasiekti geresnius rezultatus, viekšniškiai pramonininkai 

T. Urvikis ir A. Spingis 1932 met. sausio mėn. 3 d. Viekšniuose įkuria palyginamai didelę 

molinių, indų ir keramikos dirbtuvę. Pradžioje buvo nusistatyta ir ilgą laiką laikytasi gaminti tik 

galimai geresnės rūšies indus. Bet jiems mažai pirkėjų atsiradus teko nuo to atsisakyti, nes kiti 

vietos puodininkai savo mažose primityviose dirbtuvėlėse pagamintus indus pardavinėja labai 

žemomis kainomis, o tas kaimui ir svarbiau už pačio dirbinio rūšį. Šiandien T. Urvikio ir 

A. Spingio d-vė prisitaikindama prie sąlygų daro indus kaimui pigesnius ir miestui brangesnius, 

suprantama ir aukštesnės rūšies. 

Šios dirbtuvės indai atitinka visus gerų molinių indų reikalavimus. Šie gaminiai paplinta po 

visą Lietuvą. Viena, kas šių dirbinių didesniam pasklidimui kliudo, tai brangus geležinkelio 

tarifas, kuris dažnai peršoka ir visų vežamų prekių kainą. Būtų labai gera, kad molinėms prekėms 

pervežti veiktų specijalus pigesnis tarifas. Čia nauda būtų dviguba. Palaikytume savo gamybą, 

ugdytume molio pramonę ir antra — palengva mes atprastume nuo užsienio panašios rūšies 

gaminių. 

Dirbtuvė gamina įvairių rūšių molinius indus virtuvėms, servyzus ir šiaip namų ūkio 

reikalams, vazas, pelenines bei kitus papuošalus bei praktiškus dirbinius, be to įvairių rūšių ir 

spalvų molinius koklius. Perkant urmu iš dirbtuvės duodama nuolaidos, pareikalavus 

prisiunčiami kainoraščiai. Mūsų įvairių vietų prekybininkams, kur molio prekės mažai yra 

vartojamos, būtų paranku ir naudinga su šiuo prekybos objektu susipažinti. 

Tuo reikalu galima kreiptis: T. Urvikio ir A. Spingio d-vė Viekšniai, telefonais: 10 ir 17 nr. 

Didesniems miestams bei platesniems rajonams duodamos atstovybės. 

Kenstavičius Ant[anas]. Viekšniai seniau ir dabar // Verslas: Savaitinis lietuvių 


Liep. 16. — VI metai. — P. 2. — Tekste: „Galima tvirtinti, kad molio gaminių — indų gamyba 

Lietuvoje prasidėjo ir paplito tik iš Viekšnių. Tos rūšies dirbtuvių Viekšniuose priskaitoma 6.” 

Levitas J. Apie Viekšnius yra padavimas... // Verslas (Savaitinis lietuvių prekybininkų, 

pramonininkų ir amatininkų laikraštis). — 1937. — Liep. 16. — Nr. 29—30 (283—284). — VI 

metai. — P. 4. — Tekste: 

Savo išdirbiniais plačiai žinoma Urvikio ir Spingio molinių puodų dirbtuvė, įsteigta 1922 m. 

Viekšniuose. Dirbtuvę įsteigė ir iki 1931 m. laikė Teodoras Urvikis, 1932 m. grįžo iš Amerikos 

Antanas Spingis ir prisidėjo prie dirbtuvės lėšomis. Abiejų pramonininkų vedama, dirbtuvė 

plačiai išvystė savo veikimą. Jos gaminami indai ir keramikos dalykai žemės ūkio parodose gavo 

vieną II laipsnio ir dvi pirmo laipsnio premijas. Dirbtuvės gaminiai randa sau rinką visoje 

Lietuvoje, pradedant Suvalkija ir baigiant Klaipėdos kraštu. 

241

T. Urvikio ir A. Spingio molinių indų ir keramikos dirbtuvė. Viekšniai, Puodininkų g-vė 

4 ns. Telef. 10 ir 17. Dirbtuvėje gaminami: įvairūs ūkiški moliniai indai, keramikos dirbiniai: 

vazos, pelininės ir t. t., stogams čerpės, pečiams kokliai ir t. t. Kainos pigios. Pasirinkimas didelis 



Simas Volontis. Viekšniai, Vytauto g-vė. Senas molinių indų platintojas // Verslas: Savaitinis 





Didžiausia keramikos dirbtuvė Lietuvoje: [Viekšniuose] // Lietuvos aidas. — 1940. — 

Geg. 4. — Nr. 207. — P. 6. — Žinios aprašui: VVU MB. 

Čerbulėnas K. Lietuviškoji liaudies keramika // Istorija. — Vilnius: LTSR aukšt. m-lų 

mokslo darbai, 1965. — T. 7. — P. 141—160. — Tekste: 1961 m. Maskvoje parodoje dalyvavo 

keli liaudies keramikai. Taip pat ir viekšniškis Jokūbas Pakalniškis. — [Straipsnyje tekstas su 

klaidomis]. 

Virmauskas K. Antroji Viekšnių jaunystė // Vienybė. — 1965. — Kovo 3. — Tekste: 

Puodininkų cecho viršininkas Vladas Žvirblis. Puodžiai siekia liaudies keramikų diplomų. 

Kurauskas M. Aukštas įvertinimas // Vienybė. — 1965. — Geg. 22. — Tekste: „Viekšnių 

keramikos cechas stojo rikiuotėn tik praėjusių metų pabaigoje, tačiau jo gaminius — ąsočius, 

puodynes, gėlių vazonėlius — gerai įvertino pirkėjai.” Cechas pavaldus Kauno dailiosios 

keramikos įmonei „Jiesia”. Vyr. meistras Vladas Žvirblis. 

Virpša K. Akys // Vienybė. — 1965. — Rugpj. 28. — Tekste: Viekšnių keramikos cecho 

vedėjas V. Žvirblis. Iš biografijos: Buvo komjaunuolis. Baltaraiščiai Antanas Spingys ir Jokūbas 

Pakalniškis. Ruošėsi V. Žvirblį sušaudyti. Kasė duobę kieme. 

Adomonis J. Dailioji keramika. — Vilnius, 1966. — P. 13. — Tekste: Šiuo metu geriausiai 

ištyrinėti ir naudojami dailiojoje keramikoje Sargėnų, Panevėžiuko, Pilviškių, Viekšnių ir Obelių 

moliai. 

Raudeliūnas J. Keramikos dirbinių paklausa didėja // Vienybė. — 1966. — Liep. 19. — 

Tekste: Viekšnių keramikos cechas. 

Voveris V. Keramikų darbo savaitė — 5 dienos // Vienybė. — 1967. — Vas. 4. 

Ercupas A. Pas Viekšnių meistrus // Vienybė. — 1967. — Lapkr. 4. — Tekste: Seniau 

Viekšniuose buvo 7 puodų dirbtuvės: Pauliko, Urvikio, Pakalniškio ir kt. Žiedėjai buvo 

Stanislovas ir Remigijus Mackevičiai, Jokūbas Pakalniškis, Aloyzas Šležas. 

Žilevičius R. Skamba puodas kaip varpas // Kultūros barai. — 1968. — Nr. 1 (37). — P. 43— 

44: Nuotrauka: Veronika Pakalniškienė su švilpiu. — Tekste: Keramikos cechas, puodininkai. 

Kavaliauskas A. Pas keramikus // Vienybė. — 1968. — Birž. 29. — Tekste: „Molis pradėtas 

gabenti iš Kauno. Vietinė žaliava turi daug kalkinių priemaišų.” 

Urbienė Amelija. Puodininkai Viekšniuose 1969 metais // Urbienė Amelija. Etnografiniai 


Puodų dirbtuvės: Gordono salėje ir Šij Michel („Šikio”) Vytauto gatvėje. Puodininkai: 

Mockus Romualdas, Mockus Stasys, Pakalniškis Jokūbas, Pukinskis Leonas, Šliažas Aloyzas 

242

(„Lizis”), Vilimas, Vilimienė. Glazūravimo meistrai: Giedraitė Juzė (dekoruotoja), 

Ramanauskaitė-Šliožienė, Skerstonaitė. Degikai: Balvočius, Ūdra, Vainauskienė. 

Urbienė Amelija. Viekšnių miestelio amatininkai ir verslininkai: 1969 ir 1972 metų aprašai // 


„Žinias surinko 1969 m. ir 1972 m. Amelija Urbienė iš Viekšnių miestelio gyventojų: 

Alsaitės-Blažienės (apie 55 m. amž.), Erlickio Jono (g. 1896 m.), Erlickienės Pranės (apie 80 m. 

amž.), Lengvenio Vinco (gim. 1907 m.), Lengvenienės Stasės (g. 1915 m.), Praspaliauskio Juozo 

(g. 1904 m.), Praspaliauskienės Emilijos (g. 1910 m.), Švažaitės-Balsienės Emilijos (apie 70 m. 

amž.).” — Tekste: 

Amatininkai ir verslininkai 

Eil. Pavardė, vardas, pravardė, kt. Gyven. vieta Pradėjo dirbti, dirbo 

Puodininkai 

1 Gelžinis Juozas Stoties g. Po I pas. karo 

2 Hintendorfas Vytauto g. Prieš I pas. karą 

3 Jasiulis Po I pas. karo 

4 Lengvenis Vincas Vytauto g. Nuo 1935 m. 

5 Mockus (tėvas) Akmenės g. Prieš I pas. karą 

6 Mockus (sūnus) Po 1920 m. 

7 Mockus Stasys Po 1920 m. 

8 Mockus Romas Po 1920 m. 

9 Paulikas (tėvas ir sūnūs) Akmenės g. Prieš I pas. karą 

10 Spingys Kazys (vėliau Ukmergėje) Akmenės g. Nuo 1925 m. 

11 Ružė Akmenės g. Nuo I pas. karo 

12 Šliaudaris Prieš I pas. karą 

13 Šiaulys Antanas Prieš I pas. karą 

14 Urvikis Tadeušas Prieš I pas. karą 

15 Vilimas Albertas Po 1941 m. 

16 Žylė Mažeikių g. Prieš I pas. karą 

17 Šliažas Aloyzas Po 1925 m. 

18 Giedra Pranas (vėliau Merkinėje) Po 1920 m. 

19 Giedra Stanislovas (miręs) 

20 Vita 

Glazūros meistrai 

1 Lengvenis Vincas Vytauto g. Nuo 1935 m. 

2 Taurinskas Nuo 1930 m. 

3 Veisis Vincas Puodininkų g. Prieš I pas. karą 

Pečių degėjai 

1 Lengvenis Vincas 1935—1967 m. 

2 Strikauskis Nuo 1920 m. 

3 Turauskis Nuo 1930 m. 

Verslo įmonės 

Eil. Pavadinimas, savininkas, kt. Adresas 

Įkūrimo, veikimo 

laikas 


1 Briko Jono Papilės g. Nuo 1935—1936 m. 

2 Hintendorfo Akmenės g. Nuo 1930 m. 

3 Iršo Gindės Akmenės g. Prieš I pas. karą 

4 Kristino Akmenės g. Prieš I pas. karą 

5 Pakalniškio Puodininkų g. Prieš I pas. karą 

243

Eil. Pavadinimas, savininkas, kt. Adresas 

Įkūrimo, veikimo 

laikas 

6 Pauliko Akmenės g. Prieš I pas. karą 

7 Ružės Akmenės g. Prieš I pas. karą 

8 Šij Michel („Šikio”) Vytauto g. Prieš I pas. karą 

9 Urvikio ir Spingio Puodininkų g. Nuo 1932 m. 

10 Volunčiaus Papilės g. Prieš I pas. karą 

Kudirka J. Puodų degimo krosnys Lietuvoje XIX a. pabaigoje — XX a. // LTSR MA darbai. 

Serija A. — Vilnius, 1969. — T. 2 (30). — P. 143—156. — Tekste: 

Aplink Viekšnius daugiau atraminės krosnys (vokiškosios, Keslerio, pypkinės, štenderinės). 

„XX a. pradžioje atramines krosnis naudojo Akmenės, Jurbarko, Kauno, Kidulių, Kunigiškių 

(Tauragės raj.), Šakių, Telšių, Tytuvėnų ir Viekšnių puodžiai. [...]. Platelių ir Viekšnių apyl. 

deglyčiomis buvo vadinamos krosnys puodams degti”. 

Kudirka J. Prekyba puodžių dirbiniais Lietuvoje XIX a. pabaigoje — XX a. // LTSR MA 

darbai. Serija A. — Vilnius, 1969. — T. 2 (30). — P. 157—165. — Tekste: 

Iki XX a. 2 dešimtmečio toliausiai plito Mažeikių, Šakių ir Viekšnių (Akmenės raj.) puodžių 

dirbiniai, o kiti puodžiai prekiavo 20-30 km. spinduliu. Šiaurės Lietuvos (Rokiškio raj., Viekšnių, 

Šeduvos (Radviliškio raj.) ir kt.) puodžių dirbiniais iki XX a. 3 dešimtm. buvo prekiaujama 

Latvijoje, o Viekšnių ir Estijoje. XX a. 3-4 dešimtmečiais Kuršėnų, Mažeikių ir Viekšnių 

puodžių dirbiniais buvo prekiaujama didesnėje Lietuvos dalyje. [...]. Viekšnių ir Kuršėnų 

puodžiai, norėdami surasti daugiau pirkėjų, derinosi prie įvairių Lietuvos etnografinių sričių: 

gamino Aukštaitijai, Užnemunei ir Žemaitijai būdingų formų indus. Todėl XX a. 3-4 

dešimtmečiais Kuršėnų, Mažeikių ir Viekšnių (ten buvo susitelkę apie 50 amatininkų) puodžių 

dirbiniai paplito didesnėje Lietuvos dalyje. [...]. Po II pasaulinio karo, trūkstant Latvijoje molinių 

indų, Viekšnių puodžiai savo dirbinius vežė į Aizputę, Kuldigą, Rygą, Saldų, Skrundą ir Vainodę. 

[...]. Išvados: [...]. 2. XIX a. pab.—XX a. 1-2 dešimtmečiais Šiaurės Lietuvos puodžių dirbiniais 

buvo prekiaujama ir Latvijoje. 3. Kuršėnų ir Viekšnių puodžiai, kad galėtų prekiauti Vidurio 

Lietuvoje ir Užnemunėje, darė šioms sritims būdingų formų indus. 4. XX a. 3-4 dešimtmečiais 

Kuršėnų, Mažeikių ir Viekšnių puodžių dirbiniai nukonkuravo vietinių puodžių dirbinius 

didesnėje Lietuvos dalyje. 

Kudirka J. Lietuvos puodžių dirbiniai XIX a. pabaigoje — XX a. // LTSR MA darbai. 

Serija A. — Vilnius, 1969. — T. 3 (31). — P. 75—90. — Tekste: 

Dvi nuotraukos. Nr. 12: žibintas (Viekšniai, Akmenės r.). Nr. 18: indelis tepalui (Viekšniai). P. 

76: Lietuvos TSR Istorijos-etnografijos muziejuje (toliau IEM) saugomi 8 bendradarbės M. 

Jankauskaitės 1959—1962 m. rašyti aprašai, kuriuose nurodoma XIX a. pab.—XX a. 

Kuršėnuose, Viekšniuose, Anykščių, Eišiškių, Ignalinos ir Švenčionių rajonuose vartotų indų 

pavadinimai ir formos. IEM, „Puodininkystė”, apl. 4, aprašai 1—8. 

Kudirka J. Lietuvos puodžių dirbinių puošyba XIX a. pabaigoje — XX a. // LTSR MA 

darbai. Serija A. — Vilnius, 1969. — T. 3 (31). — P. 91—106. — Tekste: 

Paprasčiausias tapymo būdas buvo pailgų dėmių užliejimas. XX a. pr. tokiu būdu indus puošė 

Dusetų, Sasnavos, Viekšnių ir Žiobiškio, o kiek vėliau Juodupės ir kt. puodžiai. [...]. Puošimas 

teptuku labiau populiarus buvo Užnemunėje. XX a. pr. juo indus puošdavo Alsėdžių, Biržų, 

Dusetų, Josvainių, Sasnavos, Šakių ir Viekšnių, o 3-4 dešimtmečiais — Akmenės, Bagotosios, 

Jašiūnų, Kupiškio ir kt. vietovių puodžiai. 

Šukauskas J. Merkinės juodžemių menas // Vienybė. — 1969. — Rugs. 18. — Tekste: 

Viekšniuose gimęs Pranas Giedra prieš karą persikėlė į Merkinę. Įpusėjęs septintą dešimtį, 

susidomėjo juodąja keramika. 

244

Šarkis Algimantas. Apie puodus... // Vienybė. — 1970. — Spal. 1. — Tekste: Kauno 

eksperimentinės dailiosios keramikos gamyklos „Jiesia” Viekšnių baras per mėnesį sunaudoja 

apie 20 tonų filtruoto molio, atgabenamo iš Kauno. Remigijus Mockevičius — visą gyvenimą 

žiedėjas. Žiedėjai Albertas Vilimas, Stasė Vilimienė. 

Urbienė Amelija. Kaip dirbamas molinis puodas: Teodoro Urvikio puodų dirbtuvė: 1972 

metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 2 // VVB, VM. — Tekste: 

T. Urvikis pirmiau turėjo nedidelę puodų dirbtuvę Puodininkų gatvėje. Kada vedė Bronę 

Spingaitę — su švogeriu Antanu Spingiu pasistatė didelę puodų dirbtuvę. Joje visą laiką dirbo 11 

puodų sukėjų. Vincas Veisis, T. Urvikio dėdė, buvo tos dirbtuvės „gaspadorius”. Puodų sukėjai: 

Šliažas Lizis (Aloyzas), Ružė, Jasiulis, Giedra Pranas (vėliau Merkinėje), Mockus (tėvas), 

Mockus (sūnus), Mockus Stasys, Mockus Romas, Vita, Urvikis Tadeušas, Giedra Stanislovas. 

Degėjai: Turauskas, Lengvenis Vincas (nuo 1935 m.). [...]. Molis buvo kasamas iš Strigūno 

žemės (Strigūniškėse). Strigūniškės buvo į Mažeikių pusę, palei Kalupio upelį. 

Kudirka J. Lietuvos puodžiai ir puodai. — Vilnius, 1973. — 116 p. — P. 11, 12, 14, 15, 17, 

18, 20, 34, 43, 47, 49, 58, 59, 98, 99. — Tekste: 

1875 m. Kauno gubernijoje iš 23 puodų dirbtuvių miestuose buvo 10, 1895 m. iš 64 žiedyklų 

— 17 miestuose. Svarbesnės amatininkų dirbtuvės telkėsi Kaune, Kuršėnuose ir Viekšniuose. 

XIX a. pabaigoje Kaune buvo devynios dirbtuvės, Kuršėnuose — šešios, o Viekšniuose — trys. 

IV mūsų šimtmečio dešimtmetyje Kaune dirbtuvių skaičius sumažėjo iki trijų, o Kuršėnuose ir 

Viekšniuose padidėjo iki aštuonių. [...]. XIX a. pab.—XX a. pradžioje dirbtuves kitame namo 

gale turėdavo dauguma Kuršėnų, Lyduvėnų, Radviliškio, Šakių, Tytuvėnų, Viekšnių puodžių. 

[...]. Mūsų šimtmečio pradžioje po du mokinius laikydavo kai kurie Kuršėnų ir Viekšnių 

puodžiai. Telšiuose mūsų šimtmečio pradžioje puodžiaus amato buvo išmokstama per ketverius 

metus, o Kuršėnuose, Vilniuje, Viekšniuose ir Žagarėje — per trejus. [...]. Viekšniuose mūsų 

šimtmečio pradžioje mokinys už mokslą mokėdavo 10 aukso rublių, o išmokęs amato, dar 

dirbdavo pusę metų veltui. [...]. Viekšniuose dirbtuvių savininkai, viliodami vienas nuo kito 

gerus žiedėjus, paslapčiomis jiems brangiau mokėdavo už darbą. [...]. Kuršėnų, Tytuvėnų ir 

Viekšnių puodžiai savo darbovietes keisdavo jau XIX a. pab.—XX a. pr. [...]. Keliaujančių 

puodžių paklausa padidėjo 3-4 mūsų amžiaus dešimtm. Kuršėnuose ir Viekšniuose puodžių 

ieškodavo dirbtuvių savininkai iš Kupiškio, Linkuvos, Pakirsnių (Lazdijų raj.) ir kitų vietų. [...]. 

XX a. 4 dešimtm. Pakirsniuose (Lazdijų raj.), Skriaudžiuose ir Viekšniuose žiedėjams buvo 

pradėta mokėti už 100 vienetų išdegtų (arba 110 vnt. nedegtų) indų. [...]. XIX a. pab.—XX a. 

pradžioje vokiečių tautybės puodžiai dirbo [...], Kuršėnuose, [...], Viekšniuose. Žydai dirbo [...], 

Kuršėnuose, [...], Viekšniuose. Lietuviai dirbtuves turėjo Kuršėnuose, [...], Viekšniuose. 

Kuršėnuose, Linkuvoje, Telšiuose ir Viekšniuose lietuviai pas kitataučius dar dirbdavo ir kaip 

samdomi žiedėjai. [...]. Prieš I pasaulinį karą Kuršėnuose ir Viekšniuose moliui malti imta 

naudoti kubilines, anksčiau koklininkų tenaudotas, arklių sukamas mašinas. Vėliau kubilines 

mašinas po Lietuvą paskleidė besikeliantys iš vienos vietos į kitą Žemaitijos puodžiai. [...]. 

XX a. pradžioje Akmenės, Šakių, Viekšnių, Zarasų apyl., o 3-5 dešimtm. ir visoje Lietuvoje indų 

vidui lyginti buvo naudojamos panašios į šaukštų galvas molinės plokštelės su skyle; puodžiai 

jas vadino bekeriais, Žemaitijoje dar kaušeliais, šukelėmis, varleliais. [...]. Kad oksidas gerai 

susitrintų, jį maldavo atšipusiomis girnomis. Mūsų šimtmečio antrame ketvirtyje Viekšniuose, 

Spingio ir Urvikio dirbtuvėje, glazūrą maldavo arkliais. [...]. Kuršėnuose ir Viekšniuose, kad 

glazūra lydantis nepūslytų, į ją pildavo baltojo molio. [...]. XIX a. pab.—XX a. pradžioje 

atramines krosnis turėjo Akmenės, Jurbarko, Kauno, Kidulių, Kunigiškių (Tauragės raj.), 

Kuršėnų, Šakių, Telšių, Tytuvėnų ir Viekšnių puodžiai. [...]. XIX a. pabaigoje atraminės krosnys 

buvo naudojamos kai kuriuose senuose puodininkystės centruose, todėl reikia manyti, jog 

Lietuvoje jų būta ir amžiaus viduryje. [...]. Kuršėnų ir Viekšnių puodžiai trikojukus žino nuo 

XX a. pradžios. Seniau viekšniškiai vietoje trikojukų į puodus dėdavo blotų gabalėlius. 

[Trikojukai — norint į didelį indą įdėti mažesnį. Blotai — 7x14 cm. molinės plokštelės 

subraižytu paviršiumi, kad neslidinėtų]. [...]. Kuršėnų ir Viekšnių puodžiai, norėdami surasti 

daugiau pirkėjų, derinosi prie įvairių Lietuvos etnografinių sričių: gamino aukštaičiams, 

245

suvalkiečiams ir žemaičiams būdingų formų indus. Todėl Kuršėnų, Mažeikių ir Viekšnių puodžių 

dirbiniai paplito didesnėje Lietuvos dalyje. Iš čia į tolimus Lietuvos taškus perpirkliai puodus 

išsiveždavo sunkvežimiais, traukiniais; pasitaikydavo, kad iš tokių tolimų vietų, kaip Kaunas, 

Prienai, pas Žemaitijos puodžius atvažiuodavo ir arkliais. [...]. Viekšnių puodžių dirbiniais buvo 

prekiaujama Darbėnuose, Gargžduose, Joniškyje, Jurbarke, Kalvarijoje, Kaune, Kėdainiuose, 

Klaipėdoje, Kretingoje, Kupiškyje, Linkuvoje, Marijampolėje, Mažeikiuose, Palangoje, 

Panevėžyje, Papilėje, Priekulėje, Prienuose, Salantuose, Sedoje, Skuode, Šilutėje, Švėkšnoje, 

Tauragėje, Telšiuose, Tirkšliuose, Tryškiuose, Varniuose, Vaškuose, Veiviržėnuose, Vilniuje, 

Žagarėje. [...]. Iki XX a. 2-ojo dešimtm. pabaigos, kol nebuvo muitų, Viekšnių produkcija buvo 

prekiaujama Latvijoje (Bauskėje, Liepojoje, Rygoje) ir net Estijoje. [...]. Po II pasaulinio karo, 

Latvijoje trūkstant molinių indų, Viekšnių puodžiai savo dirbinius vežė į Aizputę, Kuldigą, 

Saldų, Skrundą ir Vainuodę. 

Kauno keramikos gamyklos „Jiesia” Viekšnių cechas. — Ranka rašytas tekstas, 

iliustruotas nuotraukomis [Nr. 1277—1291]. — Teksto ir nuotraukų autoriai nežinomi, parašymo 

laikas nežinomas, tik galima spėti, kad 1973–1974 metais. — 2010-05-01 pateikė Antanas 

Sidabras. — Teksto santrauka: 

Po Antrojo pasaulinio karo Valentinas Kalinas subūrė išlikusius Viekšnių puodininkus į 

„Pergalės” artelę. Prieš 9 metus Viekšnių puodininkų dirbtuvė pavadinta Kauno dailiosios 

keramikos gamyklos „Jiesia” cechu. Viekšniuose žinomi žiedikai Šliautaris, Šiaulys, Žylė, 

Giedra, Stasys Mockus, Remigijus Mockevičius, Jokūbas Pakalniškis, Aloyzas Šliažas. Dar ir 

dabar dirba veteranai Remigijus Mockevičius, Jokūbas Pakalniškis, Aloyzas Šliažas. 

Apmokomas žiedikas Bartkus. Šiandien keramikos ceche dirba 26 darbuotojai. Keramikos 

cechui vadovauja Ona Miškinytė. 

Viekšnių keramikos cechas gamina įvairius puodus, ąsočius, vazonus gėlėms, vazonų 

padėklus. Šiais gaminiais aprūpinami ne tik respublikos gyventojai, bet ir Čekoslovakija. 

Veteranai užsiima ir menine keramika. Remigijaus Mockevičiaus, Stasio Mockaus, Jokūbo 

Pakalniškio dirbiniai ne kartą buvo eksponuojami parodose. Už dirbinius parodose Jokūbas 

Pakalniškis apdovanotas medaliu. 

Viekšnių keramikos cecho pirmojoje patalpoje gaminami neglazūruoti moliniai dirbiniai, 

antrojoje patalpoje moliniai dirbiniai dekoruojami, glazūruojami. Molis vežamas iš Kauno po 20 

tonų per mėnesį. Ceche molis dar išminkomas rankomis. Reikalingo dydžio molio gabalas 

dedamas ant staklių. Žiedikas išsuka puodą, jo dydį nustatydamas specialiu matuokliu. Išžiesti 

puodai ir kiti molio dirbiniai laikomi kol sukietėja. Tada apdailos darbai. Dekoruotojų Pikienės, 

Vilimienės rankos yra papuošusios ne vieną šimtą molio dirbinių. Po to molio dirbiniai apie 

savaitę džiovinami sausose patalpose. Dirbiniams išdžiūvus, darbo imasi degikai. 

Neglazūruojami dirbiniai degami 24 valandas 920 laipsnių temperatūroje. Glazūruojami dirbiniai 

degami du kartus. Pirmą kartą 18 valandų 840 laipsnių temperatūroje. Antrą kartą 24 valandas 

920 laipsnių temperatūroje. 

Paprastų puodų kainos priklauso nuo talpumo. Nuo 85 kapeikų iki 6 rublių. Žiedikai uždirba 

nuo 150 iki 200 rublių. Kiti darbuotojai nuo 100 iki 150 rublių. 

Bronislovas Kerys 2010-05-04: Yra rašyta, kad dirbtuvė kaip Viekšnių cechas pradėjo veikti 

1964 metų pabaigoje (Kurauskas M. Aukštas įvertinimas // Vienybė. — 1965. — Geg. 22. — 

Tekste: „Viekšnių keramikos cechas stojo rikiuotėn tik praėjusių metų pabaigoje...”). O šiame 

tekste rašoma: „Prieš 9 metus Viekšnių puodininkų dirbtuvė pavadinta Kauno keramikos 

gamyklos „Jiesia” cechu”, vadinasi, šis tekstas galėjo būti parašytas kažkada 1973–1974 metais. 

Gražina Biržietytė-Kriščiukaitienė 2010-05-14: Gancarnėje pradėjau dirbti 1964 spalio 19 

dieną. Tuomet Kauno dailiosios keramikos gamyklos „Jiesia” Viekšnių bare. Po trejeto mėnesių 

man buvo suteikta trečios kategorijos dekoruotojos kvalifikacija. Vadovavo Vladas Žvirblis. 

Žiedėjais dirbo Aloyzas Šležas, broliai Stasys ir Remigijus Mockevičiai, Jokūbas Pakalniškis, 

Voveris su sūnumi Albertu ir Leonas Pukinskis. Pastarasis mokėsi puodžiaus amato ir jam 

puikiai sekėsi. Negaliu pasakyti kokiais tai metais buvo, bet Leoną Pukinskį mes palaidojom ir 

ant jo varstoto pamerkėm gėlių... Tuo metu Viekšnių bare, kiek pamenu, dar dirbo Janina ir 

246

Juzefa Giedraitės, Zina Anužytė, Liuda Vasičeva, Stefanija Vainauskienė, Augustinas Gricius, 

Lengvenis. 

Viekšnių molis ypatingas, sakydavo senieji meistrai, šlynu vadinamas, labai tankus ir pats 

geriausias puodams žiesti. Jo Viekšnių apylinkėse buvo į valias, bet jis turėjo vieną bėdą — jame 

būdavo daug kalkakmenio akmenukų, todėl puodžiams tekdavo iki devinto prakaito jį minkyti 

kol išrinkdavo visus alei vieno kalkakmenukus. Jei nors vienas akmenukas likdavo, degimo 

krosnyje molinukas sprogdavo ir visas kruopštus puodžiaus darbas nueidavo perniek. Tuo metu 

‚,Jiesiai” priklausė ir Kuršėnų baras. Kuršėnų barui buvo nupirktos užsienietiškos mašinos 

moliui plauti. Jose būdavo išplaunami kalkakmeniai. Pailgi molio briketai, apdangstyti šlapiais 

audeklais, iš Kuršėnų būdavo atvežami į Viekšnius. Čia puodžiai briketus minkydavo, pildami 

vandenį tol, kol masė tapdavo tinkama žiesti. Nors ir kaip gerai dirbo mašinos, puodžiaus rankos 

vis tiek rasdavo vieną kitą nelemtą akmenėlį. Ir tai jų visų, kaip sakydavo puodžiai, neišlasysi... 

Juos pamatysi tik tuomet, kai iš krosnies iškelsi dirbinį. Toks užsilikęs ,,partizanas” imdavo ir 

susprogdindavo net patį gražiausią ąsotį... 

Iš tų laikų geriausiai prisimenu santūrų puodžių bendravimą. Čia keiksmažodžiui nebuvo 

vietos. Jei kuriam ir išsprūsdavo, kitas greitai subardavo: „Raminkis, juk šalia mergikės”. O tos 

mergikės tai Liuda Vasičeva ir aš. Arba štai minko molį Remigijus ir filosofiškai svarsto: „Kas 

dabar žino, gal tame molio gabalėlyje kokio nors žmogelio kauleliai sudūlėję”. Iš kito gancarnės 

kampo jam atsiliepia Jokūbas: „Je je, gal po kiek metų kokiame molyne ir per mūsų kaukoles 

varlės šokinės”. Ir stodavo tyla. Tik žiūrėk, Aloyzas strykt nuo savo varstoto ir užtūpė Stasio, mat 

tas neapdairiai paliko ant žiedimo rato nebaigtą puodynę, o tai jau negerai, nes puodžius, kas 

beatsitiktų negali mest darbo jo nepabaigęs. Grįžta Stasys. „Išsipirk”, — o tai reiškė ne vien 

butelį, galėdavai išsipirkti ir anekdotu ar įdomia istorija, kaip, pavyzdžiui, kokią šunybę esi 

iškrėtęs kad ir Smetonos laikais, kai Viekšnių puodžiai vilkstinėmis važiuodavo į jomarką, į 

kokius Telšius ar Panevėžį. Pavyzdžiui, kaip pakelėje visiems prie laužo užsnūdus, imdavai ir 

pakinkydavai kurio nors vežimo arklį atbulai. O tai būdavo ryte... Tų istorijų būdavo daug. 

„Palaukit kol pavenčiai žaliom ferankom užsidengs, tada tai prasidės tikrosios istorijos...” — 

pasakojimą nutraukdavo Jokūbas. Gancarnėje nutildavo balsai, tik dūgzdavo staklės ir ant 

varstotų kildavo puodynės, ąsočiai... 

Viekšnių puodžiai ypatinga kasta. Jei jau tapai puodžiumi, žemės niekada nebearsi. Ir ne 

todėl, kad tingėtum — rankos neleis. Jos kitokios nei viso svieto, nes molis jas ne tik išbalina, 

bet taip nugraužia, jog bematant, jei imsies kito darbo, pūslėmis nueis. Jie buvo kitokie, nes 

troško įminti grožio paslaptį, amžinai ieškojo formos tobulumo. Jie buvo šelmiški ir filosofai, jie 

be galo mylėjo savo amatą, jautėsi reikalingi kiekvienoje troboje... 

Iš to meto prisimenu, kaip į Viekšnius atvyko „Tiesos” laikraščio redaktorius Zimanas su visa 

delegacija, vaikščiojo po barą, kažko klausinėjo ir mus su Liuda liepė nufotografuoti. Po kiek 

laiko Levino daryta nuotrauka atsidūrė „Tiesos” pirmajame puslapyje. Su prierašu, kad štai dvi 

abiturientės atėjo dirbti į gamybą... Keistas buvo jausmas matyti savo atvaizdą tokiame to meto 

garsiame leidinyje. Po to Liuda ištekėjo ir išvažiavo gyventi į Nikolajevą, o aš 1966 metų rugsėjo 

1dieną įstojau mokytis į Vilniaus universitetą, tuomet ir baigėsi mano darbas gancarnėje. 

Kai 1999 metais rengiau straipsnį žurnalui „Mokslas ir technika” apie A. Griškevičiaus 

muziejų, labai nustebau, jog muziejuje nėra net menkiausios užuominos apie Viekšnių puodžius. 

Tuomet, grįžusi į Vilnių, suradau savo kažkada darytą Aloyzo Šležo nuotrauką, ją padidinusi, 

atidaviau A. Gedvilui, jis žadėjo pakabinti muziejuje. 

Zina Anužytė-Pakalniškienė 2010-05-15: Aš 1965 metais ar ne gegužės mėnesį pradėjau 

dirbti. Čia dirbtuvės kur buvo, Smirnovas Vladas namą dabar yra pasistatęs. Vytauto gatvėje, to 

gyvenamojo namo [2010 metais Nr. 55], kieme, keramika irgi buvo. Toje pusėje kur pieninė. 

Dabar kažkur toje vietoje yra baldų dirbtuvės. Ten buvo cechas ir čia buvo cechas. Ten ilgiau 

kažkaip dirbo tas cechas. Buvo didelės dirbtuvės, sandėlys, tokia klėtis didelė. Aš ten irgi 

dirbdavau, eidavau dekoruoti. Ir kai jau išvežimui tas mašinas reikėdavo pakrauti, tai irgi 

prašydavo. Kai aš pakraudavau, mažai sudužusių būdavo. Nešdavo mane ant rankų — įkeldavo. 

Ir ten tame ceche, toj Vytauto gatvėj, dirbo daugiausiai Šliažas Aloyzas, paskui Vilimas su 

Vilimiene atėjo dirbti. Dar Voveris buvo pradėjęs dirbti. Ten ir pečius buvo, ten irgi degdavo. Ir 

čia degdavo. Aš čia daugiau sukinėdavaus. Kai aš dirbau, čia pečių degdavo Balvočius 

247

Klemensas, Vainauskienė Stefanija. Ir Pukinskas Leonas irgi buvo pradėjęs dirbti. Jie buvo 

degikai, degdavo. O čia va, kaip ta salė buvo, Pakalniškis Jokūbas, Mockevičius Remigijus, 

Mockevičius Stasys... Turauskas Jonas seniau buvo, bet kai aš atėjau, jo kaip ir nebebuvo. Ten 

vienos staklės būdavo kaip ir laisvos. Paskui ten buvo staklės šablonavimui. Molio pridrebi 

formas ir spausdavo. Vazonus darydavom, padėkliukus darydavom įvairių formų. Tai aš prie tų 

staklių buvau išmokusi. Sandėlininkė buvo Gricienė Elena. Milašienė Stasė dirbo darbininke. 

Šliožienė. O ten aname ceche tie patys degikai. Jie vaikščiodavo. Čia išdegdavo, paskui kaip jau 

ten, eidavo į tą cechą. Kraudavo, degdavo. Vienu momentu čia buvo toks dailininkas Vytautas, 

tai visokias skulptūras, vazas darė. Kai aš atėjau, tai dar Biržietytė Gražina buvo, o Vasičevos 

Liudos nebuvo. Pakalniškis, Mockai darydavo ir servizus, ir pagal užsakymus, ir parodose 

dalyvaudavo. Ir Šliažas. Jis tai dirbs dirbs ir sumislins ką nors. Pukinskas Leonas dar vedėjavo 

kažkada. Gal iš Pukinsko Miškinytė ir perėmė. Kai jis susirgo. Miškinytė Onutė, kai baigė tuos 

mokslus, tai ji čia buvo atėjusi, vedėjavo. Su Onute dirbau dar šiek tiek. Bet aš atėjau dirbt prie 

Žvirblio Vlado. 

Viekšniuose Pakalniškis Jonas irgi buvo puodžius. Šitame ceche nedirbo. Išvažiavo į Latviją. 

Jis ten Latvijoje dirbo. Buvo savo dirbtuves pasidaręs. Ten Latvijoje jis ir mirė. O Pakalniškis 

Jokūbas gyveno Puodininkų gatvėje, į pietų pusę nuo Vytauto gatvės ir Puodininkų gatvės 

kryžkelės, ten jo žemė, namas. Jo dirbtuvė prie pat Puodininkų gatvės [Nuotrauka Nr. 1079]. 

Ercupas A. Sklinda garsas apie puodžius // Vienybė. — 1974. — Geg. 18. — Tekste: 

Keramikos cechas: Žiedėjai Antanas Barkus, Aleksandras Paulikas, Aloyzas Šliožas, Stasė 

Vilimienė. Degikai Klemas Balvočius, Stasys Kremeris. Dekoruotoja Zofija Pikienė, poliruotojos 

Stasė Milašienė, Rozalija Šliožienė. Antri metai viekšniškių gaminiai siunčiami į Čekoslovakiją. 

Blinovas G. Molio sakmės: [Viekšniškė keramikė Valerija Pakalniškienė (gimusi 1915 m.), 

jos darytos švilpynės] // Vienybė. — 1974. — Geg. 28. — Nr. 61 (2548). — [Sutrumpintas 

vertimas straipsnio, išspausdinto žurnale: „Дошкольное воспитание”. — 1974. — Nr. 5. — 

P. 90—92]. — Tekste: Minimas ir Antanas Urvikis. 

Nauji keramikos gaminiai // Vienybė. — 1974. — Liep. 18. — Tekste: Didelę paklausą turi 

ąsočiai, ūkiniai indai, palminiai vazonai, kaktusinės. Čekoslovakai pamėgo įvairaus dydžio 

ąsotėlius, dubenėlius. Gražius ąsočius gamina meistras Aloyzas Šliažas, dubenius cepelinams — 

Stasė Vilimienė. 

Rozga Leopoldas. Na ir kas, kad uzbonas molinis... // Vienybė. — 1978. — Gruod. 2: 

Nuotrauka: Vazoną palmei žiedžia veteranas Jokūbas Pakalniškis. — Tekste: „Viekšniuose 

žymus keramikas L. Strolis dar 1932 metais pirmuosius kursus liaudies menininkams surengė”. 

Viekšnių ceche dirba 25 žmonės. „Patalpas — seną, tamsų, sukrypusį medinį pastatą — tik 

sąlyginai galima vadinti cechu.” Žiedėjai J. Pakalniškis, A. Kyzikas, A. Bartkus, A. Ridikas. 

Degikai K. Balvočius, S. Vainauskienė, S. Kemeris. 

Švažienė Birutė. Renginiai Viekšniuose // Vienybė. — 1981. — Gruod. 15. — Tekste: 

Pirmoji Viekšniuose puodžių artelė „Pergalė”. Jos vadovas keramikas Valerijonas Kalina. 

Jonikienė Roma. Molio metas: Žmonės ir likimai // Vienybė. — 1991. — Rugs. 7. — Visas 

tekstas: 

Esti nuostabių derinių, kai gamta žemės lopinėlį apdovanoja upėmis, miškais, kalvomis ir 

kalniukais. O likimas ten apgyvendina puikius žmones. Jie kartu ir po vieną šimtmečiais garsina 

gimtinę. Viekšniai tas kraštas... A. Griškevičiaus muziejaus priemenėje apžiūrėjęs prieškario 

gimnazistų molinius lipdinius, suvoki, jog kultūrinis ir dvasinis auklėjimas turėjo suleisti šaknis. 

Tiesa, tik vienas kitas pasiekė mokslo ar meno aukštumas, bet vertingo amato, ko gero, 

kiekvienoje viekšniškių šeimoje mokėta. Kas audė, kas batsiuviavo, kas krosnis mūrijo. O tų 

puodžių, puodžių — visuose turguose puodynėm ir dubenėliais ratus „nutūpę” būdavo. Ir paties 

puodžiaus, jau aštuoniasdešimtmečio, tvirtų rankų, augaloto žmogaus Leono Voverio atmintyje 

— visa krašto istorija. Meilė profesijai: moliui, medžiui, sunkiam darbui, kai puodynė 

248

devyniolika valandų „kepa”. Molis, krosnelė ir meistro rankos duoną uždirbo visai Voverių 

šeimai. Su pertraukomis, žinoma, nes amatininkai ne prie visų valdžių reikalingi buvo — 

mokesčiais, kooperatyvais juos spaudė. Viską, apie ką porą valandų, karštą vasaros dieną, susėdę 

ant vėsių prieangio laiptų, apšnekėjome su Leonu Voveriu, norėčiau atpasakoti. Pateikti kaip 

gyvenimo istoriją amatininko, mylėjusio savo verslą visa širdim. Daug kartų pradėjusio puodus 

žiesti, nutraukusio pusiau nudirbtą darbą ir išvykusio kitur laimės ieškoti, karo blaškomo, 

pokario vejamo. Bet niekada nenusivylusio puodžiaus profesija ir iki pat žilos senatvės tikėjusio 

taisykle — dirbti reikia tik gerai, kad iš ąsočio meistrą pažintų. Iš penketo išaugintų vaikų trys 

sūnūs Romas, Albertas ir Algis moka puodus, dubenis, ąsočius žiesti. Ir žiedžia. Kiekvienas savo 

kiemo pašiūrėje krosnį pasimūrijęs. Senasis Voveris dirbtuvėlės nebeturi, tad sūnui pataria, 

tikriausiai dar šiek tiek ir vadovauja. Galvokit kaip norit, penkiasdešimties metų darbas duoda 

teisę mokyti, būti išklausytam. 

Leonas Voveris — iš pat šaknų viekšniškis, kraštietę vedė. Jaunamartės tėvas puodžius buvo, 

dirbtuvėlę turėjo. Kaip dvidešimt ketverių sulaukęs, sėdo prie žiedimo staklių, kaip pajautė molio 

galią, taip iki šiol. 

— Atmink, kad prieš karą Viekšniuose kokie aštuoni amatininkai puodininkyste vertėsi. O 

žydai puikūs meistrai buvo, dirbti spaudė, tinginių nelaikė, — kaip iš rašto pasakoja man senukas. 

— Mes, mažesnių dirbtuvėlių savininkai, turėjome „markę” išlaikyti. 

Konkurencija... Bet darbo ir duonos visiems užteko. Puodininkystė — dūžtantis, slystantis, 

trapus amatas. Molį iš pusantro metro gylio išsikasi, minkai, indą formuoji. Jis negali būti storas 

— „neiškeps”, „žalią” paliksi — viskas išbėgs. Įsivaizduoti negalėjau, kaip tuos puodus „kepa”. 

Ogi sudeda krosnin, užmūrija angą. Temperatūra pakyla iki tūkstančio. Profesinės nuojautos 

reikia, tikriausiai dar kažko daugiau, kad išgriovęs mūrą ištrauktum tvirtą, lygų, nesuaižėjusiu 

vidumi ąsotį. Tokius, molinukus L. Voveris žiedė iki karo. Tarybų valdžia išblaškė amatininkus. 

Vokiečių okupacijos laikais trejetą metų vėl teko molį jausti. Po karo visaip buvo: puodų 

prireikė, dirbti leido, gamyklų atsirado — meistrus mokesčiais apdėjo. Visoj Lietuvoj, ir 

Viekšniuose taip pat, amatai apmirė, nyko, tarytum išsigimė. Viešai rodytis, kad dirbi, negalėjai, 

o teisybę sakant, Viekšniuose ir dirbti nebebuvo kam. Žydus amatininkus iššaudė, savi iššaudė, 

lietuvius... Vienus išvežė, kitus išvaikė. 

— Prisimenu, trėmė vieną senuką puodžių. Veda jį — mane pamatė, sako: sudie, Voveri, išveža, 

už puodus..., — pasakotojas apveda ranka ratą, tarsi tą kelią į nebūtį nurodydamas. 

Gyvenimas milijoną kartų sudėtingesnis, daugiau spalvų, išgyventų niuansų, negu nupasakoti 

gali. Ir mes besikalbėdami suvokėme, jog ne taip paprasta žodžiais išsakyti jausmus, įvertinti 

visą, kas per aštuoniasdešimt metų nutiko. Dar sunkiau po ilgo laiko įsitikinti, kad galėjai kitaip 

gyventi, daugiau nudirbti. Kai prisimeni... Dirbo L. Voveris Palangoje. Suvažiuodavo skulptorių, 

visokio rango menininkų. Jie parodoms po vieną autorinį eksponatą ruošdavo. Apie molio 

išdeginimą maža supratimo turėjo. Atneša Lenino biustą išdeginti, meistras sako — per storas 

sluoksnis, nieko nebus. Dėk ir viskas! Ištraukė — suaižėjęs visas. Kiek visokių vadų „galvų” 

Voverio krosnyje pleškėjo — ir į parodas, ir į šiukšlyną keliavo. Tokios tos amatininko ilgo 

gyvenimo nuotrupos. Iš jų susilipdo esmė, kaip pats L. Voveris ją įvertino: „visą gyvenimą ne 

politikos, o puodų ir šeimos žiūrėjau”. 

Šitą puodžiaus amatą sūnūs perėmė — galėtume sakyti, laimingai nugyventas gyvenimas, jei 

tęsinį vaikuose palikai. O kiek pamirštų, išgirtų meistrų ir jų verslų? 

Nedidukas Viekšnių kraštas istorija apipintas, nagingų žmonių apgyventas. Kiek per visą Lietuvą 

tokių žmonių ir istorijų! Šiandien jos vėl įdomios — molio metas sugrįžta. 

Bubnys J. Jasiukevičius V. Dailioji keramika Lietuvoje. — Vilnius, 1992. — 196 p. — 

Tekste: Minimas „Jiesios” cechas Viekšniuose. 

Kerys Bronius. Viekšnių puodininkai // Vienybė. — 1993. — Birž. 19. — Visas tekstas: 

Mane, gal ir kitus viekšniškius, užgauna neseniai bibliotekų gauta J. Bubnio ir 

V. Jasiukevičiaus knyga „Dailioji keramika Lietuvoje”. Manau, kad tai ne visos Lietuvos, o tik 

Kauno „Jiesios” gamyklos keramikos istorija, nes Viekšnių keramikai čia beveik neminimi. 

Paminėtas „Jiesios” Viekšnių cechas, kurį įkūrus, manau, Viekšnių keramikai kaip tik buvo 

249

sumenkinti, neteko savarankiškumo, nebegalėjo panaudoti savo fantazijos, meistriškumo, virto 

kitų valios vykdytojais, o dabar pasirodė, kad ir jų nuopelnai atiteko „Jiesiai”. Išblėso ir pusę 

šimtmečio žinota Viekšnių puodininkų garbė. Skaudu dabar skaityti pagyras vien Kauno 

„Jiesiai”. Viltį kelia tik nugirstos žinios, kad Viekšnių keramikai vėl aktyvėja. 

Nebereikėtų viekšniškiams toliau savęs menkinti. Vien apie šio šimtmečio Viekšnių 

keramikus, puodininkus galėtų būti parašyta vertinga knyga. Tik ją rašyti turėtų kiekvienas ką 

nors atsimenantis, turintis senų nuotraukų, dokumentų. Šiuo metu žinias pradeda rinkti Viekšnių 

biblioteka. 

Didesnėse bibliotekose jau galima rasti senesnių leidinių, kuriuose minimi ir Viekšnių 

keramikai. Žurnalo „Amatininkas” 1937 m. Nr. 13-14 L. Strolis rašė: „Techniškuoju išpildymu, 

meniniu formos ir dekoravimo pajautimu Žemaičių keramika yra viena iš pirmaujančių... 

Žymiausias visos Žemaitijos molio pramonės centras yra Viekšniai. Iš Viekšnių išeina geriausi 

Lietuvoje molio pramonės amatininkai ir geresnieji gaminiai... Žemaičiai turi moliui jautrią 

meno pajautimą: puošia ne vien tik dekoratyvinius, bet ir grynai praktiškus indus... Gražios 

Ventos pakrantės Viekšniuose teikia neišsemiamą plastiško molio šaltinį; todėl ir molio pramonė 

bujoja, teikia žmonėms vilties ir energijos. Viekšnių molis tinka molio pramonei (indams 

gaminti) beveik be jokio didesnio parengimo... Viekšnių keramikos pramonės pažangumo 

akstinu šiuo metu yra T. Urvikio ir A. Spingio dirbtuvė. Žmonės nenuilstamos energijos ir 

darbštumo savo sugebėjimais priverčia ir kitas dirbtuves tobulinti gamybą ir pasekti jų 

pavyzdžiu”. Šie L. Strolio, didžiausio tuo metu keramikos specialisto, baigusio keramikos 

studijas Paryžiaus nacionalinėje taikomosios dailės mokykloje, žodžiai turėtų kiek pakirbinti 

Viekšnių keramikų savigarbą. 

J. Kudirka moksliniame darbe „Prekyba puodžių dirbiniais Lietuvoje devyniolikto amžiaus 

pabaigoje—dvidešimtame amžiuje” 1969 m. rašė: „Iki dvidešimto amžiaus antro dešimtmečio 

toliausiai plito Mažeikių, Šakių ir Viekšnių puodžių dirbiniai, o kiti puodžiai prekiavo tik 20—30 

km spinduliu. Šiaurės Lietuvos (Rokiškio raj., Viekšnių, Šeduvos ir kt.) puodžių dirbiniais iki 

dvidešimto amžiaus trečio dešimtmečio buvo prekiaujama Latvijoje, o Viekšnių ir Estijoje. 

Dvidešimto amžiaus trečią ir ketvirtą dešimtmečiais Kuršėnų, Mažeikių ir Viekšnių puodžių 

dirbiniais buvo prekiaujama didesnėje Lietuvos dalyje... Viekšnių Ir Kuršėnų puodžiai, norėdami 

surasti daugiau pirkėjų, derinosi prie įvairių Lietuvos etnografinių sričių: gamino Aukštaitijai, 

Užnemunei ir Žemaitijai būdingų formų indus... Po antrojo pasaulinio karo, trūkstant Latvijoje 

molinių indų, Viekšnių puodžiai savo dirbinius vežė į Aizpute, Rygą, Saldų, Skrundą ir 

Vainuodę”. J. Kudirkos išvada „Dvidešimto amžiaus trečią ir ketvirtą dešimtmečiais Kuršėnų, 

Mažeikių ir Viekšnių puodžių dirbiniai nukonkuravo vietinių puodžių dirbinius didesnėje 

Lietuvos dalyje”. 

Knygoje „Lietuvos puodžiai ir puodai” 1973 m. J. Kudirka rašė, kad „į tolimus Lietuvos 

taškus perpirkliai puodus išvežiodavo sunkvežimiais, traukiniais; pasitaikydavo, kad iš tokių 

tolimų vietų, kaip Kaunas, Prienai, pas Žemaitijos puodžius atvažiuodavo ir arkliais”. J. Kudirka 

išvardina miestus, kuriuose buvo prekiaujama Viekšnių puodžių dirbiniais. Iš daugelio galima 

paminėti Jurbarką, Kauną, Klaipėdą, Kupiškį, Marijampolę, Panevėžį, Prienus, Vilnių. 

Nors minėtuose leidiniuose, vardinant miestus pagal abėcėlę, Viekšniai vis pabaigoje, pagal 

gaminių kiekį ir paplitimą Viekšniai galbūt turėtų būti pirmoje vietoje, tačiau dabar tai sunku 

nustatyti, nes Viekšnių keramikai gaminiuose neįspausdavo savo ženklo, antspaudo. Albumuose, 

knygose prie daugybės keramikos dirbinių nuotraukų rašoma, kad autorius ar keramikas 

nežinomas. Tarp aprašomų, muziejuose laikomų keramikos dirbinių tikrai yra sukurtų 

Viekšniuose, bet jau niekas nebepasakys, nebeįrodys. Bent dabar viekšniškiai geresnius savo 

gaminius turėtų žymėti. 

Kerys Bronius. Viekšniai — keramikos lopšys // Vienybė. — 1993. — Birž. 23: ir dvi 

nuotraukos. — Visas tekstas: 

Ne visi viekšniškiai skaitė žurnalo „Amatininkas” 1937 m. 13-14 numerį tais laikais, ir mažai 

kam pavyko jį perskaityti vėliau, o jis viekšniškiams vertingas. Jau viršelyje didžiulė puodą 

sukančio [St.] Giedros nuotrauka su parašu „Žymiausias Viekšniuose molinių puodų sukėjas 

[St.] Giedra”. Pirmame puslapyje L. Strolio straipsnis „Viekšnių keramikus pasekė ir latviai”, 

250

kurio ištraukas jau citavau. „Kaip plačiai žinomi senoviški gražūs Biržų apylinkių ąsočiai, taip 

lygiai gražūs Viekšnių gėlėms merkti indai, švilpukai, bliūdeliai ir lanksčių formų ąsotėliai. 

Seniau visose Lietuvos bažnyčiose gėles merkdavo ir merkia į Viekšnių darbo gėlėms indus, 

„bukietnikais” vadinamus. „Bukietnikai” yra viena iš dekoratyvinių indų rūšių, kur formos 

įvairumas yra toks didelis, kad beveik nesikartoja: galima surinkti tūkstančius tos rūšies skirtingų 

egzempliorių” — rašė L. Strolis. Čia pat vieno „bukietniko” nuotrauka. Kitame puslapyje 

nuotrauka su parašu „Garsieji Viekšnių keramikai savo dirbinių sandėly: A. Spingis ir 

T. Urvikis”. Toliau J. Stonio straipsnis „Viekšniai mūsų keramikos lopšys. Ten reikalinga 

keramikos mokykla”, kurį kiek sutrumpintą siūlau čia perskaityti: 

„Manau, neklysiu pasakydamas, kad Viekšniai yra mūsų šalies, nors ir primityvios dar 

keramikos lopšys. Jau senokai prieš Didįjį karą Viekšniai buvo garsūs kaipo gerų puodžių 

centras, iš kurio savo išdirbinius siuntė į kitas Žemaitijos vietas, o smulkūs prekybininkaitarpininkai 

su puodais, ąsočiais, moliniais dubenimis, vazonais ir kitais molio išdirbiniais 

pasiekdavo Aukštaitiją ir net Suvalkiją. 

Kils kam gal klausimas: kodėl vien tik Viekšniai išgarsėjo ir plačiau reiškėsi keramikos šakos 

srityje? Tenka aiškinti, kad keramikai vystytis, plėstis yra palankiausios, pačios gamtos suteiktos 

sąlygos. Viekšnių apylinkėse randama geriausias molis — žaliava, kuri ir leidžia koncentruotis 

mūsų puodžiams ir apylinkės gyventojus aprūpinti pigiu, praktišku indu. Sakau tik indu! 

Tenka pažymėti, kad Viekšnių miestelis nors ir yra mūsų keramikos pirmasis pionierius, bet 

kol kas šį darbą kultivuojančius žmones ir pačias dirbtuves negalime vertinti pasiekusius visiškos 

tobulybės. Viekšnių puodžius galima pavadinti liaudies menininkais, lyg ir tuos senus mūsų 

dievdirbius, po kaimus keliaujančius medžio meisterius, kurie savo amatu užsidirba pragyvenimą 

ir dalinai patenkina masių užsakymus — pigiai ir gerai padirbti kasdieninei apyvartai reikalingus 

indus, neišeinant iš puodžiaus vardo ribų. 

Kiek teko surinkti žinių, Viekšniuose pirmieji puodžiaus amatu pradėjo verstis iš Rusijos 

atsikraustę, žmonių vadinami vokietukai ir iš Rygos latviai. Juos čia traukė gera darbui žaliava, 

vietoje nebuvimas savų amatininkų ir viliojantis uždarbis. 

Pirmieji atkeliavę ir nebuvo geri puodžiaus amato specialistai. Tai buvo Rusijos meisterių 

gizeliai, savo krašte negaudami darbo ieškojo savarankiško užsiėmimo, sąlygų ir jas radę 

neapleido „derlingo” lauko. 

Jie čia greit pasidarė specialistai. Vietos pasamdytus darbininkus pramokė puodžiaus darbo ir 

švilpaudami krovė gražų pelną. Vėliau vienas kitas prie puodų išdirbimo dirbąs darbininkas ir 

pradėjo savarankiškai steigti dirbtuves, dar ir dabar vadinamas „gancarnes”. Darbas sekėsi, 

didelių kapitalų nereikėjo. Buvo priėję prie to, kad puodininkystės dirbtuves kūrė kitataučiai, 

vietos viekšniškiai ir net kaimai. 

Faktas, kad tokiose sąlygose ėjo konkurencija: kiekviena dirbtuvė norėjo pigiau ir greičiau 

patenkinti gyventojų užsakymus ir nė kiek negalvojo apie savo darbo vertę, pranašumą, kokybę. 

Puodžiams ir dirbtuvėms nebuvo laiko galvoti apie keramikos statomus reikalavimus. Pirkėjai ir 

daug nesuko galvos, svarbiau visa ko buvo, kad nupirktas indas turėtų dugną ir jį galėtų naudoti 

kasdieniniame gyvenime. Tokia tad padėtis buvo prieš Didįjį karą ir dalinai po karo. Daiktas 

buvo primityvus, greitai atliktas ir pigus. Gal kiek į Viekšnių puodžių darbą įnešė įvairumo ir 

davė progos pagalvoti apie kiek kitokį puodžiaus darbo atlikimą 1923 m. į Viekšnių 

progimnaziją atkeltas mokytojauti menininkas-keramikas P. Brazdžius. Šis tiek vietos 

progimnazijos mokinių tarpe, tiek puodžiams paskleidė žinių ir parodė „paslapčių” apie 

keramikos uždavinius. Šiai šakai išpopuliarinti daug padėjo ir rengiamos mokinių keramikos 

darbų parodėlės. Čia žmonės pamatė, kad iš to paties molio, kurį vartoja puodžiai, galima 

stebuklingai gražių daiktų padaryti. Plati visuomenė susižavėjo nauja šaka ir vertino pirmuosius 

keramikoje parodytus žingsnius. Žinoma, šie reiškiniai negalėjo nepaveikti Viekšnių puodžių 

profesionalų. Jie pradėjo įdomautis, studijuoti, bandyti savo lengvai sukamus puodus, daiktelius 

dirbti pamėgdžiodami progimnazijos mokinius. Jie į savo darbus pradėjo įdėti ir grožio motyvų. 

Pirkėjai ir pradėjo reikalauti, kad puodas ne vien tik būtų puodu, bet kad jis turėtų grožio. 

Žinoma, puodžiams ir dirbtuvėms reikėjo taikytis prie pirkėjų reikalavimų ir savo išdirbinių vertę 

kelti. 

251

Dirbo kaip kas išgalvojo. Pagaliau puodžiams į pagalbą atėjo Žemės Ūkio Rūmai, surengdami 

Viekšniuose vietos puodžiams keramikos kursus, kuriuos vedė menininkas L. Strolis. Kursų 

pasisekimas buvo didelis ir laiko sąlygose buvo suteikta daug žinių. Šie konkursai [kursai] vietos 

puodžiams buvo lyg ir koks savo amato universitetas. Po šių kursų puodžių amatas lyg ir pakilo 

viena klase aukščiau. 

Žiūrint dabar į Viekšnių puodžius tenka pasakyti, kad darbo našumui plėstis pirmas ledas yra 

pralaužtas. Vedamos dirbtuvės pasiekė šiokių tokių tobulumų, bet ar čia galima laikyti siekto 

tikslo užbaiga? Manau, kad ne! Čia tik buvo pažengta poras žingsnių, kad greičiau palikti ilgai 

vyravusią primityvią padėtį... Džiugu, kad Švietimo ministerija šiomis dienomis nutarė 

Viekšniuose įsteigti Keramikos mokyklą. Vietos ir apylinkių gyventojai sako, kad tik čia 

keramikos mokslas turėtų tinkamiausias sąlygas plėstis. Tuo Žemaitijai bus suteikta didelės 

naudos” — taip rašė J. Stonys 1937 metais. Šį jo straipsnį šiandien reikėtų vertinti kritiškai. Kaip 

dabar Vilnius ir Kaunas laikomi „visa Lietuva”, taip anuo metu provincijos keramikai buvo 

laikomi „primityvais”. Žodis „primityvus” gana dažnas to meto straipsniuose apie keramiką. 

A. Rūkštelė 1929 m. knygoje „Lietuvių tautodailė” bandė įteigti, kad keramikos meno Lietuvoje 

iš viso nėra. Tas pats L. Strolis „Amatininko” 1937 m. Nr. 1 straipsnyje „Lietuvos keramika” 

rašė: „Indų dirbtuvių savininkai arba kiti dirbtuvių vedėjai yra be išimties savo specialybės 

bemoksliai... Dirba labai primityviais įrankiais ir labai blogose darbo ir higienos sąlygose”. Ir 

skaitant J. Stonio straipsnį atrodo, kad iki P. Brazdžiaus ir L. Strolio atvykimo į Viekšnius čia 

buvo tik „ilgai vyravusi primityvi padėtis”. Ar tikrai taip? 

Skaržinskas Česlovas. Juodosios keramikos meistrai // Diena. — 1994. — Liep. 20. — 

Nr. 13. — Tekste: 

Seni merkiniškiai gerai atmena Stasį Urvikį — pirmąjį miestelio puodžių. Tą užsispyrusį 

žemaitį, kuris dar prieš karą, 1930 metais, atkeliavo į Merkinę. Įdomiai susiklostė liaudies talento 

Stasio Urvikio likimas. Į Dzūkiją jis atkeliavo iš Viekšnių. Meistras išvaikščiojo Lietuvą, 

ieškodamas geriausio molio. Tokį molį jis atrado tik Merkinės apylinkėje. Dabartinėje Kauno 

gatvėje jis įkūrė dirbtuvę. Savo ruožtu Stasys Urvikis į Merkinę atsikvietė kitus žemaičius: Praną 

Giedrą, Stasį Mašalą. Jie tapo senojo meistro mokiniais. Vėliau prie jų prisijungė ir Juozas 

Miliauskas. 

Merkinės V. Krėvės vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas Juozas Kaupinis pažinojo 

visus keturis juodosios keramikos pradininkus. Buvo jie savotiško būdo. Iš pradžių Stasys 

Urvikis gerai sutarė su savo mokiniais. Vėliau jie kažko susipyko. Kiekvienas ėmė dirbti atskirai. 

Žodžiu, kaip būdinga menininkams. Tai, be abejo, nėra svarbiausia. 

Svarbiausia, jog jie paliko Lietuvai daug savo darbų, kurių dalis šiandien eksponuojama 

Merkinės kraštotyros muziejuje. Tai Lietuvos pasididžiavimas. Bet Merkinės juodosios 

keramikos darbais labiausiai domisi užsieniečiai. Lanko muziejų ekskursijos ir pavieniai svečiai. 

Juodosios keramikos meistrų gyvenimą gaubia daug iki šiolei nežinomų detalių. Vargu ar 

pavyks viską atskleisti. Senieji meistrai jau aštuntajame šio amžiaus dešimtmetyje pasimirė. 

Džiugina tai, jog juodosios keramikos tradicijos Merkinėje tęsiamos. Neseniai savo darbais 

garsėjo jaunas keramikas iš Musteikos Stasys Averka. Šiandien prie Merkinės, Pelekiškių kaime, 

kuria Teresė Jankauskaitė. Svirnelyje, kuriame įkurtos dirbtuvės, gimsta saviti, turintys sąsajų su 

senųjų merkiniškių kūryba, menininkės darbai. Teresė Jankauskaitė, sakė mokytojas Juozas 

Kaupinis, irgi iš Žemaitijos. 

Iš tiesų unikalus atvejis. Senojoje Dzūkijos sostinėje kūrė ir kuria daugiausia žemaičiai. 

Galima sakyti, žemaičiai juodąja keramika išgarsino Merkinę. Nors čia, Merkinėje, jų žemaičiais 

niekas ir nevadina. 

Brikas Algimantas. Prie nesisukančio žiestuvo // Šiaulių kraštas. — 1994. — Spal. 4. — 


Viekšniuose, Voverių sodybos kieme — keli be glazūros spindesio, molio šviežumu 

žvilgantys vazonai. Šeimininkas praveria duris buvusio garažo, kuriame žiedžiama, čia pat — ir 

krosnis puodžiaus gaminiams degti. Tik neregėti, kad šioje patalpėlėje dabar būtų intensyviau 

dirbama. 

252

Mielai apie puodžių reikalus kalbasi pas sūnų atėjęs Leonas Voveris. Jis 1936-aisiais šio 

amato pasimokė iš savo uošvio, pas jį ir darbavosi. Tačiau užslinkus sovietų okupacijai, mažos 

dirbtuvėlės buvo uždarinėjamos, teko pereiti į stambesnę, veikusią „prie promkombinato”. 

Pasikeitus okupacijos spalvoms ir vokiečiams likvidavus valstybines įmones, L. Voveris įsigijo 

patentą ir triūsė savo dirbtuvėlėje, tik, deja, neilgai. O kai ėmė grėsti Sibiro toliai — leidosi 

Latvijon. 

Ir grįžus į Lietuvą viliojo tas pats darbas. Nuvyko į vieną, kitą miestą, kad ten įkurtų 

dirbtuves, tačiau šiek tiek padirbėjus, tapdavo aišku, kad ir čia duonelė menka. Latvijoje, 

Skrundoje pradėjus jau atrodė, kad bus galima uždirbti geriau, tačiau netrukus nustatė atlygį 

pagal kategorijas, ir jau tapo nesvarbu, kiek darbuosies. O juk nužiestą puodą, ąsotį ar vazą 

degimo krosnyje net ir naktį, anot senojo Voverio, kaip mažą vaiką reikia prižiūrėti, - kaip 

išsiteksi tose griežtai nustatytose darbo valandose. Ir Viekšniuose, kuriant „Jiesios” dailiosios 

keramikos gamyklos filialą, buvo taip pat — iš pradžių dar šiaip taip, o paskui valdžia pabijojo, 

kad žmonės daugiau uždirbs. „Ūkininkų nebėra — tai ir puodų nebereikia”, — daro išvadą 

senasis, tartum viena fraze bandydamas apibendrinti ir visą sovietų valdymo laiką, ir šiandieną. 

Jis dar ateina pas Albertą, savo sūnų, kad bent kiek pasidarbuotų, bet kad tie 84-eri pragyventieji 

metai vis primena save, po to darbo, žiūrėk, jau kelias dienas vos bepaeina. Ir sūnus, ir marti kiek 

besakytų, kad tik kokią valandą per dieną jis dirbtų savo malonumui, bet neprisakysi, nes po tiek 

metų darbo kaip čia dabar ilgam nuleisi rankas. 

Albertas Voveris sakosi paskutinį kartą gal prieš mėnesį ėmęsis molio. Ne, ne iš tingumo taip, 

ir pinigas labai praverstų šiuose namuose. Tiesiog neapsimoka imtis šio verslo. „Kartais žmonės 

sako, kad brangu, — į pokalbį įsiterpia Alberto žmona, — bet juk puodas pats nepareina, reikia 

molį parvežti, glazūra brangi, ir elektra kainuoja, puodą išdžiovinti — malkos...” O kai jau yra ką 

parduoti — vėl: mokėk už automašiną nuvežti turgun, ten — savas mokestis. Tad pelnas toks, 

kad neverta esą ir vargti. Tiesa, traukia molis, taip traukia, kad žinai, jog ir pabėdojęs mintyse vėl 

eisi dirbtuvėlėn, vėl liesi jį, maišysi — ir iš po pirštų gims ąsočiai, puodai, tik, deja, nesi tikras, 

ar jų kam prireiks. 

Paskutinis miestelio puodžius / Puslapį parengė Regina Ališauskaitė. Algimanto Tirliko 

nuotraukos // Lietuvos aidas. — 1995. — Birž. 20. — P. 17: ir nuotrauka: „Voverių šeima stato 

laivelį. Dešinėje — puodžius Romualdas Voveris”. — Tekste: Romualdas Voveris, brolis 

Albertas Voveris, jo žentas Albertas Sidabras. 

Viekšniai nuo seno garsėja puodžiais. Apylinkėse gausu riebaus molio, iš kurio net neplauto 

galima nužiesti puikių indų, vazų ir kitų buities daiktų. Molis ir nagingos rankos maitino 

amatininkų kartas. O dabar apylinkėse ir pačiame miestelyje likęs vienintelis šiuo amatu 

besiverčiantis žmogus — 58 metų Romualdas Voveris. Su šeima gyvena Aušros gatvėje, 

mūriniame name. Ten pat ir jo dirbtuvėlė, įrengta ūkiniame pastate. Didžiąją patalpos dalį užima 

degimo krosnis, prie lango — žiedimo staklės, palei sienas — lentynos su puodžiaus dirbiniais. 

Romualdas Voveris sakosi esąs paskutinis miestelio puodžius. Rudenį ketina uždaryti dirbtuvę 

ir patraukti ieškoti kitokio darbo. Taip jau padarė kiti amatininkai, nes valdžia su mokesčių 

politika privedė juos prie bankroto. Romualdas Voveris amatą paveldėjo iš savo tėvo, šis — iš 

senelio. Iš kartos į kartą buvo perduodamos molio ir ugnies paslaptys, susiformavęs darbo stilius. 

Jų žiesti puodai kerėjo šeimininkes ir gaspadorius garsiausiose Joninių mugėse, amatų šventėse. 

Voveris liūdnai prasitaria, kad net molio uzbonų mažai kas beįperka — toks brangymetis užėjo, 

žmogaus darbas paliko nieko vertas. „Antai stoviu turguje šalia vadinamojo verslininko, 

užtrauktukus pardavinėjančio, — pasakoja puodžius. — Mano degta lėkštė 90 centų ar litą 

kainuoja, o jis skundžiasi, jog biznis menkas, už parduotą užtrauktuką 80 centų pelno lieka”. 

Jie abu su žmona užaugino aštuonetą vaikų. Sūnus ir dukra gyvena kartu, o kiti jau 

savarankiški. Žmona gauna daugiavaikės motinos pensiją, jiedu turi 9 arus žemės, laiko kiaulę, 

vištų. „Pragyvename”, — sako abu. Tai ir laiko Voverį prie molio. Amatininkas vis dar tikisi, kad 

laikai pagerės, ir jis iš savo rankų darbo galės pasistatyti elektrinę krosnį, įsirengti šiuolaikišką 

dirbtuvę, išmokyti amato sūnų ir žentą, perduoti jiems kaip palikimą tai, ką perprato per savo 

gyvenimą. Jaunesnysis brolis Albertas gyvena kitame miestelio krašte, Vinkšnų gatvėje. Taip pat 

puodžius, įsikūręs savo mūriniame name. „Nebežiedžiu jau, — sako 54 metų Albertas, — 

253

pamečiau savo biznį. Uždėjo nepakeliamus mokesčius, nėra iš ko mokėti. Molį iš apleisto 

karjero parsivežu pats, o mokesčių inspekcija reikalauja, kad būtų išpirkimo kvitas. Iš ko molį 

pirkti, jeigu niekas nepardavinėja, o paventėje jo pilna... „Sodrai” kas mėnesį reikia mokesčius 

mokėti. O už ką — aš jau darbo stažą seniai užsidirbęs turiu, be to, sužeistas darbe buvau, 

invalidumą iki amžiaus galo turiu. Gąsdina — atvažiuosim, nutversim, bausim. Sakau jiems: 

Važiuokite — nerasit, nedirbsiu”. Užgauta žmogaus širdis, kad valdžia iš amatininko atima 

amatą. „Puodžius buvo mano tėvas, senelis, jo giminė, — skaičiuoja antrasis Voveris. — Ir žentą 

Sidabrą išmokiau. Anūkai per maži dar prie molio. Matyt, jau nebereikia mūsų niekam”. 

Argi nebereikia jau Lietuvai molio puodynių, žalsva glazūra dengtų, gelsvais brūkšneliais 

margintų, žmogaus rankų šilumos sušildytų? Abu puodžiai viliasi, jog žmonės nuo užsienio 

plastmasinių niekučių greitai nusigręš, ir kraštas vėl pradės vertinti šimtmečius mėgta keramiką. 

Matevičiūtė G. Kad Viekšniai vėl skambėtų varpais // Žemaičių saulutė. — 1995. — Spal. 21. 

— Nr. 42 (48): ir nuotraukos. — Tekste: Puodininkas Leonas Voveris, jo sūnus (paskutinis 

Viekšnių puodininkas) Romualdas Voveris. Puodų gamyba Viekšniuose. Senoje nuotraukoje: 

„Mikelis Šei — mažųjų dirbtuvių Viekšniuose savininkas su darbininkais. Kairėje — Remigijus 

Mockevičius. Šalia — jo darytas ąsotis”. 

Perminas Edvardas. Atsiminimai. — 1999. — Rugpj. 15. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Vienas žydas buvo Šikis. Puodus dirbdavo. Iš mūsų molį pirkdavo. Vytauto gatvėj, aname 

gale gyveno, namas tebėra ano. Dar Iršas žydelis buvo, prie Raudonskardžio gyveno, puodus 

dirbo. Imdavo molį mūsų žemėje, iš tos vietos, kur dabar tvenkinio užtvanka. Imdavo ir iš tos 

vietos prie Kalupio upelio, bet mažai. Iš čia daugiau imdavo. Čia buvo duobės didžiausios 

iškastos. Ir mes patys kasdavom. Mama gaudavo už vieną sieksninę duobę 50 litų. Du metrai į 

vieną, du metrai į kitą pusę. Kiek nori gilumo, tiek kask. Bet greit užgriūdavo, pradėdavo vanduo 

bėgt. Įkasdavo kokius 5 metrus. Pasidarydavo laiptus. Vieni met ant laiptų, kiti met aukštyn. 

Mėlynas gražus molis buvo, išlynas. Ir Balvočienės pusėj buvo. Balvočienė irgi pardavinėjo. 

Venckaus žemėj irgi. Daug daug čia iškasė. 

Kerys Bronius. Gyvenimas nuožmių permainų metais: Laikas ir likimai: [Edvardo ir 

Jadvygos Perminų, gyvenančių Čekų kaime, pasakojimai] // Vienybė. — 1999. — Rugs. 30; 

Spal. 7, 12: iliustruota viena autoriaus fotografuota ir viena autoriaus kopijuota nuotrauka. — 

Tekste: 

Vienas žydas buvo Šikis. Puodus dirbdavo. Iš mūsų molį pirkdavo. Vytauto gatvėj, aname 

gale, gyveno, namas jo tebėra. Dar Iršas, žydelis, buvo, prie Raudonskardžio gyveno, irgi puodus 

dirbo. Imdavo molį mūsų žemėje, iš tos vietos, kur dabar užtvanka. Imdavo ir Viekšniuose, iš 

vietos prie Kalupio upelio, bet mažai. O pas mus buvo duobės didžiausios iškastos. Ir mes patys 

kasdavom. Mama gaudavo už vieną sieksninę duobę 50 litų. Du metrai į vieną, du metrai į kitą 

pusę. Kiek nori gilumo, tiek kask. Bet greit užgriūdavo, pradėdavo vanduo bėgti. Įkasdavo gilyn 

kokius 5 metrus. Pasidarydavo laiptus. Vieni meta ant laiptų, kiti — aukštyn. Mėlynas, gražus 

molis buvo, išlynas. Ir Balvočienės pusėj buvo. Balvočienė irgi pardavinėjo. Venckaus žemėje 

irgi. Daug molio čia iškasė. 

Jonikienė Roma. Švilpynių meistrė garbės ir pripažinimo nesivaikė // Vienybė. — 2000. — 

Rugpj. 17: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Ji neįvertino užsitarnautos garbės. Nepasinaudojo pripažinimo subrandintais vaisiais, 

neišpuiko, nieko sau nepareikalavo. Labai abejoju, ar vaikams ir anūkams leido žinoti, kaip buvo 

pagerbta. Kiti — Čikagoje, Rusijoje, Lietuvos meno pasaulio žmonės apie ją žinojo daugiau, nei 

mes. Viekšniškė iš pačių šaknų Valerija Pakalniškienė — dešimtmečius lipdė molines švilpynes, 

kurios iškeliavo į nesuskaičiuojamą daugybę miestų ir šalių. Švilpynininkei šiandien 85-eri, 

šviesios atminties, žvali, smulki močiutė, gyvenanti su būriu artimiausių žmonių, ir dabar 

abejinga šlovei. Paklausta — prisimena, kad ją pagerbė, kad amerikonai iš jos mokėsi. Tačiau 

visa tai lyg tarp kitko. Tiesiog buvo toks gyvenimas „iki karo”, paskui „prie ruso” ir dabar... 

254

Su kokiu smalsumu mūsų kalbos klausėsi proanūkės Brigita ir Meda! Nukabino nuo sienos 

prosenelių vestuvių nuotrauką. Išnaršė ir apžiūrėjo švilpynių dėžutę, tą menką dalį kūrybos, 

likusios Valerijai Pakalniškienei. Pasižadėjo išsaugoti „savo babytės” švilpynes. Nes kažkodėl 

laikas ir pačius gražiausius dalykus pradangina užmarštin. Juk Valerijos vyras buvo žinomas 

puodžius, o tų vazų, gražių puodynių ne taip jau daug liko. Viena kita... 

Puodžius buvo ir Valerijos tėvas Antanas Urvikis. Iš „biednumo” amato išmoko, — sakė jo 

duktė. Viekšniuose guli puikaus, mėlynuoju vadinamo molio klodai. Puodininkystė šiame krašte 

— amatų amatas. Kelios giminių kartos tuo užsiėmė. Valerijos tėvo giminės vyrai, netgi moterys, 

buvo puodžiai. Jie išsibarstė po visą Lietuvą, vedė žemaites, dzūkes. Ir kur tik neįleido šaknų — 

užsiėmė puodininkyste. Verslas sekėsi. Darbo užteko ir Urvikio šeimynai. Valerija tėvui į 

pagalbą atėjo nuo dvylikos metų. Visus darbus mokėjo, tik prie „varstoto” nedirbo, nes reikėjo 

įgūdžių ir jėgos. Gerą galvą mokslui turėjo, bet išleisti didesnių mokslų tėvai negalėjo. Baigė 

keturias klases. Valerija, kad krosnis būtų pripildyta, tarp molinių indų, ąsočių pridėliodavo 

švilpynių. Išdegtas jas pati pardavinėdavo turguose. Svarbiausia, kad visos tos švilpynės švilpė 

labai aiškiai ir švariai. Tėvas išmokė taip nulipdyti ir skylutes padaryti, kad oras vienu gūsiu iš 

švilpynės išeitų. Šią techniką močiutė taikė visą laiką. 

Ir ištekėjo Valerija už puodžiaus. Buvo profesionali pagalbininkė. Jos švilpynės jau buvo 

pagarsėjusios. Meno draugijos, Rumšiškių muziejus prašydavo kūrinių parodoms. Kviesdavosi 

Valeriją į seminarus, pas ją pačią atvažiuodavo svečių iš Rusijos. Tos didžiulės šalies žurnalai 

rašė apie viekšniškę Valeriją Pakalniškienę, vadino jos meną — mažuoju molio stebuklu. Kartais 

paskui savo kūrinius keliavo ir pati švilpynininkė. „Tie švilpukai man pagelbėjo pasaulio 

pamatyti”, — sakė močiutė. Pažįstami Valerijai sakė, kad Palangos kurorto parodų salone ilgai 

kabojo plakatas su Valerijos atvaizdu, kviečiantis pasigrožėti švilpynėmis. „Žinau, kad apie mane 

rašė knygoje „Auksinės rankos”. Tada neatėjo į galvą tos knygos paprašyti. Dabar įdomu būtų”, 

— be jokios garbėtroškos užsiminė močiutė. Viskas, kas liko iš dešimtmečių triūso, — maža 

dėžutė su nesikartojančių formų švilpynėmis. Dabar jau nieko nebenulipdytų. Ir pirštuose jėgos 

nebėra, ir akys nebemato taip, kaip reikėtų, sakė Valerija Pakalniškienė. Nei duktė, nei anūkai, 

proanūkiai moliu nesusiviliojo. Su Valerija išnyko puodžiaus amatas gausioje giminėje. Viekšniai 

iš tikro garsus žmonėmis kraštas. Šį kraštą garsino ir švilpynių meistrė Valerija Pakalniškienė. — 

Autorės nuotraukoje: Valerija Pakalniškienė su proanūkėmis, o jos rankose laiko švilpynes. 

Sučylienė Janina. Puodininkystė — nykstantis amatas? // Būdas žemaičių. — 2000. — Spal. 

24: ir nuotraukos. — Tekste: Viekšnių krašto puodininkai. Jaunosios kartos — Romualdas 

Voveris, Antanas Bartkus, Albertas Sidabras. 

Eidimtienė Marija. Jo rankoms paklūsta ir metalas, bet molis — mieliausias: Mažeikių 

krašto žmonės: [Albertas Sidabras] // Būdas žemaičių. — 2001. — Gruod. 5: iliustruota. — Visas 

tekstas: 

Už pažintį su Albertu SIDABRU turiu būti dėkinga Viekšnių muziejaus darbuotojai Nijolei 

Baltutytei-Urnienei. Tai jos laiškas pakvietė mane į kelionę pas auksarankį meistrą į Viekšnius. 

Aplankiau Albertą jo namuose po darbo dienos. Save jis vadina tikru viekšniškiu, bet gimęs 

yra Karagandoje. Tas įrašas jo dokumentuose turėjo įtakos, kai norėjo stoti į M. K. Čiurlionio 

meno mokyklą. Tarybiniais metais į tremtinius buvo žiūrima įtartinai. Pabaigęs Viekšnių vidurinę 

mokyklą, daugiau mokslo neberagavo, bet mėgino save įvairiuose versluose — keramikos jį 

pamokė senieji Viekšnių puodžiai: Šliažas, Voveris, Bartkus. Iki šiol molis jam yra pati 

mėgstamiausia medžiaga. Tebeturi pagalbinėse patalpose degimo krosnį, neišmeta iš galvos 

minties, kad kada nors vėl žies vazas. 

Draugystė su medžiu prasidėjo gana seniai, tik gaila, kad nedaug darbų išliko meistro 

namuose — daug išdovanota, parduota. Gamina pagal užsakymą, nes taip prisiduria prie 

atlyginimo. Medžio apdirbimas jo tiesioginis darbas ir Ventos regioninio parko administracijoje. 

Jo rankomis pagaminti suvenyrai su parko simbolika dovanojami svečiams iš Lietuvos ir kitų 

šalių. Jų nebesurinksi į parodą, gal todėl tokios ir nebuvo. Pats Albertas apie personalinę parodą 

ir nesvajoja, nes sako, kad tokiam pasirodymui reikia atsakingai rengtis, o dabar jis kuria tik 

atliekamu nuo pagrindinio darbo laiku. 

255

Ankstesniais metais visą dešimtmetį darbavosi Plungės „Minijoje” drožėju. Gerai prisimena, 

kad ten dirbant kūrybai nebuvo duota daug laisvės — drožė serijinius gaminius. Retkarčiais 

pasiūlydavo originalių dirbinių, iš kurių keletas buvo patvirtinti gamybai. 

Albertas yra išmėginęs savo ranką ir kalant akmenį bei metalą. Kaip pats sako, tai jam pagal 

jėgas. Tik vėl sustabdo medžiagos ir įrangos brangumas. Dabar, kai šeimyna jau užauginta, 

meistras tikisi vis dėlto grįžti prie keramikos. Jo paskaičiavimais, pradėti darbą su moliu jam 

reikia turėti apie 10 tūkstančių litų. Vietinis molis darbui netinka, nes jį reikia perdirbti, o ir buvę 

molio karjerai seniai neeksploatuojami ir sunykę. Žaliavą reikės pirkti, o ji nepigi. 

Kaip bebūtų, meniška Alberto siela linksta prie grožio, o darbščios jo rankos tikrai nepailsta. 

Palinkėkime jam kūrybinio įkvėpimo ir tikėkime, kad ateis diena ir jo darbus išvysime parodoje 

Mažeikiuose. 

Sėkmės! 

Plastinina Bernarda. Garsiuosius Viekšnių puodžius beprimena tik Puodininkų gatvė: Iš 

ciklo „Senieji Viekšniai” // Ketvirtadienis („Santarvės” priedas). — 2003. — Vas. 27. — Nr. 8. 

— [Santarvė. — 2003. — Vas. 27. — Nr. 24 (8520)]. — Tekste: 

Gyvena Viekšniuose, Puodininkų gatvelėje, nedidukė, smulkutė moterytė — Eleonora 

Pranaitienė. Jos sodri žemaitiška šnekta įsiminė iš Lietuvos televizijos laidos „Mūsų miesteliai”, 

rodytos prieš keletą metų. Praėjusį rudenį su šia moterimi susidūriau vienoje Viekšnių šventėje, 

kur teko mažumėlę pabendrauti, o dar po kurio laiko neiškenčiau jos neaplankiusi. [...]. 

— Viekšniuose buvo šmotas puodų dirbtuvių, — prisimena Elė. — Viena dirbtuvė buvo čia 

pat, Puodininkų gatvėje, antroji — ant šitos ir Vytauto gatvių kampo. Abi priklausė broliams 

Teodorui ir Antanui Urvikiams, tik vienas buvo bagotas, o kitas biednas. Čia pat buvo bagotojo, 

Teodoro, didelė puodų dirbtuvė, kurioje yra dirbęs ir mano tėvas. Teodoras visada samdydavo po 

4—5 puodsukius. 

Pirkėjai su arkliais, vėliau — automobiliais atvažiuodavo ir iš tolimesnių apylinkių. 

Prisikraudavo puodynių, tarielkų, bliūdų, įvairiausių dydžių uzbonų ir uzbonėlių, puodų, 

dviausių pienpuodžių ir ladašų (ąsotis ilgu siauru kaklu — B. P.). 

Pasak Elės, iš puodinės pelno Teodoras buvo įsigijęs nemažai žemės. Turėjęs gal 20 hektarų. 

Prieš karą rusai jį ištrėmę į Sibirą. Pokariu toje vietoje, kur stovėjo T. Urvikio puodų dirbtuvė, 

žmonės, kasdami ar ardami žemę, dar ilgai rasdavo įvairiausių molinių indų šukių. 

Brolis Antanas vertėsi daug sunkiau. Pas jį dirbo gal tik pora žmonių. Vytauto gatvėje puodų 

dirbtuvę turėjo Šikis, o Akmenės gatvėje buvo įsikūrusi Eršio puodų dirbtuvė. 

— Mano tėvo brolis Povilas Valančius Kegrių kaime prie kelio taip pat turėjo puodų dirbtuvę. 

Todėl Viekšniai nuo senų laikų buvo laikomi puodžių miestu, — teigia pašnekovė. 

— Ogi taip buvo todėl, kad mūsų apylinkės turtingos molio. Kitapus Ventos, ant kalnelio už 

Viekšnių, per Čekų kaimą teka upelis. Abi jo pusės — tai tikros molio kasyklos. 

Vaitkutė Vaida. Svarbiausi keramikos centrai Žemaitijoje // Kopijuota iš interneto 2004-04- 

06. — Tekste: 

Viekšniai 

Nedidukas miestelis ant Ventos upės kranto, Žemaitijos šiaurės vakaruose, ilgą laiką vadintas 

žemaičių keramikos lopšiu. Čia buvo geriausias molis, čia ir geriausi puodai gimdavo. Molį 

kasdavo Čekų kaime. Iškasę duobes, molį išimdavo gabalais. Viekšnių „gancarnėse” (taip buvo 

vadinamos puodžių dirbtuvės) nuolat virė darbas. Jomarkuose puikuodavosi puodai su 

viekšniškiams būdinga formos ir sodrių žemės spalvų įvairove. Glazūruotuosius viekšniškiai 

buvo praminę „paliavonais”. 

Pasakojama, kad pirmieji puodžiai čia buvę atvykėliai. Tai iš Rusijos atsikraustę žmonių 

vadinami „vokietukai” ir iš Rygos atsikėlę latviai. Juos čia esą traukęs geras molis ir tai, kad 

šiose apylinkėse nebuvo kitų šios srities amatininkų, bei viliojantis uždarbis. 

Pirmieji atvykėliai nebuvę geri puodžiai. Tai tik Rusijos meisterių gizeliai. Savo krašte 

negaudami darbo, jie ieškojo savarankiško užsiėmimo, geresnių salygų dirbti, o tai radę jau 

derlingo lauko nebeapleido. Viekšniškiai, kiek padirbėję pas atvykėlius, pasimokę pas juos, 

pradėjo patys savarankiškai darbuotis. Jie steigė savas gancarnes. Buvo laikotarpis, kai puodų 

256

dirbtuvės čia atsidarydavo viena po kitos. Šio amžiaus pradžioje Viekšniuose gyveno visas būrys 

vietinių puodžių. 

Labiausiai gerbiamam šio seno amato meistrų būriui priklausė Gerika, broliai Urvikiai, 

Voveriai. Tarp senųjų puodžių garsėjo ir du žydai: Iršas ir Šikis. Vėliau — vyras ir žmona 

Pakalniškiai, Šliauderis, Lengvenis, Mockus, Turauskas, Kenstavičius. Šiuo metu iš garsiųjų 

Viekšnių puodžių gyvas yra likęs tik Leonas Voveris ir Valerija Pakalniškienė. 

Leonas Voveris 

„Rēk turietė akėis miera”, — sako senas meistras, pasiklausus, kas svarbu puodžiaus amate. 

Leonas pats jau nežiedžia puodų, nors dar prieš porą metų pas sūnų dirbtuvėje prie žiedimo rato 

vis dar sukinėdavosi. Dabar senajam puodžiui aštuoniasdešimt aštuoneri. Nugyventas sunkus, bet 

teisingas gyvenimas. Žvelgdamas į savo rankas, Leonas ilgai tyli, brandina mintis ir ištaria: 

„Gīvenėma susikūriau sava runkuoms, i sava galva. Duoro darbo”. 

Leonas Voveris yra toks žmogus, apie kuriuos sakoma: „už pinigus nenuperkamas”. Darbas 

jam visada buvo šventas reikalas. 

„Bet kap dėrbtė negaliejau. Nebova tuokiuos ni mėslės”. 

Žmona Sofija buvo puodžiaus dukra. Iš jos tėvo Leonas ir išmoko puodžiaus amato. Tada jam 

buvo dvidešimt ketveri. Vėliau puodžiaus amato Leonas pats mokė visus penkis savo sūnus. 

Jo rankos buvo jo turtas. Kur tik atvažiuodavo gyventi, tuoj susirasdavo dirbtuvę ar bent 

darbui šiek tiek patalpas, o paskui jau savo rankoms valią duodavo. Jį kaip gerą savo amato 

meistrą pažinojo ne tik Viekšniuose, bet ir Kretingoje, Palangoje, Dzūkijoje, Latvijoje 

(Skrundoje, Jelgavoje). Tai vis vietovės, kuriose yra gyvenęs ir dirbęs Voverių Leonas. Keliavo 

visur kartu su savo šeimyna — žmona Sofija ir būriu vaikų. 

Apsistodavo ten, kur jo rankos būdavo reikalingos. Nuolatinis kraustymasis iš vienos vietos į 

kitą, gausi šeimyna neleido Leonui ir Sofijai susikrauti didelių turtų, užtat sustiprino žmogiškus 

ryšius ir atsakomybę už šeimos likimą. Kai Voveriams atėjo sunkiausias išbandymų metas — 

labai sunkiai susirgo Sofija, ir daktarai ją, kaip beviltišką ligonę, atsisakė gydyti, — Leonas 

nepasimetė ir atsidėjo žmonos slaugymui. Buvo užuominų iš aplinkinių, bet į jas Leonas 

atsakydavo: „Čia tamstuoms ne kuokėi joukā, čia mon žmuogos. Aš pri anuos būsio ligi graba 

lėntuos”. Bet buvo lemta įvykti stebuklui. Atsirado toks senas žydas gydytojas, kuris ir patarė, 

kaip Sofijai padėti. Tada jau pats Leonas pakėlė žmoną iš mirties patalo. O vėliau… Per Viekšnių 

jomarką Leonas įsisodino Sofiją į invalido vežimėlį ir nusivežė ją į miestelio aikštę — kartu 

puodus pardavinėjo. Žmonės netikėjo tuo, ką matė — Voveriai vėl buvo kartu. 

Valerija Pakalniškienė 

Puodžiaus duktė. Jos tėvas Antanas iš garsiosios Urvikių šeimos, kurioje visi broliai — 

Tedeušas, Stanislovas, Teodoras ir Antanas — buvo puodžiai. Valerija prisimena, kad jos dėdė 

Teodoras (tarp žemaičių Tevaduorios) buvęs didžiai turtingas. Pas jį molį „mašinavodavę” net 

dviem arkliais. Jis turėjo ir mokinių. Šie prisimena, esą Urvikis buvęs uždaras: visad tylėdavęs, 

nieko nesakydavęs. Tik vėliau, kai jau kažkas iš to jo darbo, — prieidavo, padėdavo. Sakydavo, 

reikia mokytis ne pora mėnesių, o metų metus. 

Puodžiaus šeimoje gimusi Valerija nuo vaikystės vaikščiodavo į tėvo gancarnę. Dvylikos 

metų būdama jau padėjo tėvukui. Antanas Urvikis buvo silpnos sveikatos ir pasimirė vos 

sulaukęs keturiasdešimties. Bet dukterį suspėjo išmokyti visko, ką pats mokėjo. Valerija liko 

viena. Apie tą sunkų metą ji pasakoja: „Kai mirė tėvukas man buvo dvidešimt vieneri. Mokėjau 

visus puodžiaus darbus. Bet vis nerimavau — ką aš dabar be jo darysiu? Nežinojau, kaip 

gyventi. Pagalvojau: kad taip atsitiktų koks puodžius — eičiau už jo”. Ir atsitiko. Valerija sutiko 

Jokūbą Pakalniškį, kuris buvo puodžiaus amato išmokęs pas Antaną Urvikį. Ir Valerija Urvikytė 

tapo Pakalniškio žmona. Abu visą savo gyvenimą dirbo, kūrė iš molio. Jokūbo jau nėra gyvo, bet 

liko jo darbai: dailių formų indai, moliniai žaislai ir kt. Kiekvienai anūkei jis nužiedė po didžiulę 

vazą — atminčiai. Valerijos mėgiamas užsiėmimas — gaminti molinius švilpukus — mažučius 

gyvūnus, paukščius. Ausį džiugina skambūs ir aikštingi garsai, akį malonina šiltai gelsva degto 

Viekšnių molio spalva. „Tegu liks anūkams”, — porina Valerija, dabar jau aštuoniasdešimt 

trečius einanti… 

Viekšnių jomarkai 

257

Anot Leono Voverio, Viekšnių miestelio centrinėje aikštėje jau nuo seno vykdavę jomarkai. 

Jis prisimena Rožančinius, Kalėdinius, Šv. Jono. Šie buvę patys didžiausi ir į juos suvažuodavo 

prekeiviai bei pirkėjai iš visų pašalių. 

Iš R. Žilevičiaus prisiminimų: „…Kai jau imdavo tuos puodus skambinti. Pasidės, būdavo, 

meistras ant delno, atkiš dešinės ilgojo krumplį ir prasidės. Iš ąsočio penkis varpus išgirsi — 

Akmenės varinį, Kykolių ir Mažeikių špyžinius, Sedos ir Šiaudinės gryno plieno, o dubuo 

griaudės lyg armota dundėtų. Ružės aguonmaliai taip gausdavo, kad net aklasis Jonauskis 

giedorių elgetų būrį pašventory nutildydavo ir įsiklausyti kaip ten muzikuoja liepdavo. Kai 

Urvikio ar Gerikos puodus pajudindavo, skubėdavo artyn nerangieji Rygos svečiai ir, viską 

pamiršę, į puodus užsižiūrėdavo…” 

Puodų kelionės 

Dardėjo viekšniškiai prisikrovę į savo vežimus molio dirbinių. Pasklido Viekšnių puodai po 

tolimus kraštus. Net į Moldaviją, Benderus surado jie kelią. Į tas vietas jau daug vėliau užklydęs 

tūlas viekšniškis vienuose namuose buvo pavaišintas puodeliu arbatos. Atpažinęs savitą puodelio 

spalvą ir formą, apvertė jį dugnu, o ant jo rado įspaustas raides „GERIKA VĖIKŠNE”. 

Daug viekšniškių puodų pasiekė Latviją. Iš Rygos gausūs svečiai atvažiuodavo į Viekšnių 

jomarkus, o ir patys viekšniškiai, dar neišvažinėję visos Lietuvos, dažnai pasukdavo pas 

artimiausius kaimynus. Būdavo ir taip, kad į Latviją gyventi išvažiuodavo patys Viekšnių 

meistrai. Leonas Voveris pasakojo gyvenęs kurį laiką Skrundoje, vėliau Jelgavoje ir ten žiedęs 

puodus. Esą, tada latviai nelabai šiuo amatu užsiėmė. Jie ne žiesdavo, o į gipsines formas 

liedavo. Į Latviją išvažiuodavo čionykščiai ir tuomet kai Viekšniuose jiems per ankšta 

pasidarydavo. Keliavo Viekšnių puodai ir į Baltarusiją, ir į Ukrainą. 

Puodininkystės tradicijos Viekšniuose šiandien 

Viekšniai — buvęs puodžių miestelis. Tai primena ir kukli gatvė senojoje miestelio dalyje. Ji 

Poudininkų vardu ir tebevadinama. Čia vienas greta kito šio amžiaus pradžioje rikiavosi puodžių 

šeimų kiemai: Antano Urvikio, Teodoro Urvikio, Mockevičiaus... 

Senoje Viekšnių vaistinėje tebėra dar prieš I-ąjį pasaulinį karą daryti puodžiaus Mockevičiaus 

indeliai. Miestelio bažnyčioje puikuojasi keramikiniai „bukietnikai”, tokie, kokius tik 

viekšniškiai meistrai mokėjo padaryti. Pasakoja, kad Milių kaime, pas Strigūną, 1968 metais dar 

tebebuvusi krosnis su 1779 metų datuotais kokliais. 

Visa tai būta. Senosios gancarnės jau nebeveikia. Jose tarsi ir laikas sustojo. Sustojusių 

žiedimo ratų tyloje kalba praeitis. 

Panaudotos ištraukos iš straipsnių: 

R. Žilevičius. Skamba puodas kaip varpas. KB, 1968. 

L. Strolis. Viekšnių keramikus pasekė latviai / Amatininkas, 1937. 

Abelkienė Gajutė. Puodininkai perduoda savo amato gudrybes // Būdas žemaičių. — 2007. 

— Rugpj. 10. — Tekste: 

Jau antrą savaitę Viekšnių Vinco Deniušio meno mokykloje dirba puodininkų mokykla, 

kurioje savo patirtį perduoda Vygantas Vasaitis, keramikas iš Vilniaus „Amatų gildijos”. 

Pasimokyti žiesti puodus, ąsočius ir kitokius dirbinius ateina ir suaugę, ir vaikai. Menininkui 

padeda Meno mokyklos mokytojai ir senasis Viekšnių meistras Romualdas Voveris. Trečiadienį 

Viekšnių kultūros centre atidaryta V. Vasaičio darbų paroda. 

Nori atgaivinti senąsias tradicijas 

V. Vasaitis keramika susidomėjo vaikystėje, Viekšniuose pamatęs, kaip dirba Šležas. Šis 

susidomėjimas išliko visam gyvenimui. 1991 m. baigė Telšių aukštesniąją taikomosios dailės 

mokyklą, 1999 m. — Vilniaus dailės akademiją, keramikos specialybę. 2001 m. kartu su 

Mindaugu Rutkausku įkūrė VšĮ „Amatų gildija” ir yra jos narys. Ši įstaiga siekia tęsti 

puodininkystės tradicijas Vilniuje. Savo veiklą ji vysto socialinėje, švietimo ir kultūros srityse. 

Dirbtuvėje dirba puodžiai: čia galima stebėti visą darbo procesą, taip pat susidaryti įspūdį apie 

keramikos dirbtuvę bei susipažinti su visa puodžiaus darbo aplinka. Atviroje dirbtuvėje puodžiai 

lipdo, naudodamiesi tradiciniais darbo įrankiais, žiedžia su kojiniu žiedimo ratu, glazūravimui ir 

258

dekoravimui naudojamos senosios priemonės. Veikia nuolatinė istorinės keramikos ekspozicija. 

Tiesa, „Amatų gildijai” priklauso ir kitų liaudies amatų atstovai. 

Puodininkyste domisi visi 

Prisimindamas senąsias Viekšnių puodžių tradicijas, V. Vasaitis sugalvojo puodininkystės 

meno paslaptis perduoti miestelio vaikams, tačiau pasirodė, kad jomis domisi ir suaugę. Kasdien 

dirbtuvėje pilna lankytojų. Vieną dieną užplūdo net 80 vaikų būrys iš „Virvytės”, kur veikė 

kūrybiškumo ugdymo stovykla „Misija įmanoma: kelionė laiku”. Stovyklautojai ne tik klausėsi 

Vyganto pasakojimų, bet ir patys sėdo prie žiedimo rato, bandė žiesti kokį nors daiktą. Kitoje 

klasėje Viekšnių Vinco Deniušio meno mokyklos mokytoja Genovaitė Drąsutienė mokė vaikus 

lipdyti iš molio. 

Viekšniškis Romualdas Voveris, senos puodininkų giminės palikuonis, pats buvęs 

puodininku, iš pradžių gana nedrąsiai stebėjo Vyganto darbą, o vėliau ir pats sėdo į darbo vietą, 

norėdamas prisiminti senus gerus laikus. Dabar jau meistrui dirbti sunku, sveikata nebe ta, bet 

šventėje dalyvauti žada. 

Parodoje — įvairių stilių darbai 

Į meistro V. Vasaičio darbų parodos atidarymą rinkosi Viekšnių „Spalvarnio” klubo nariai — 

menininkai, kiti, besidomintys keramika, senaisiais amatais. Kultūros centro direktorė Birutė 

Švažienė džiaugėsi, kad žengtas pirmas žingsnelis atgaivinant senuosius Viekšnių amatus. 

„Pažintis su Vygantu užsimezgė prieš metus, — pasakojo direktorė, — jau žadėjome jį kviesti į 

šventę, o dar taip sutapo, kad Vygantas ir puodininkų mokyklą atidarė, kad kitus pamokytų.” 

„Tai pranoko visus lūkesčius, — neslėpė džiaugsmo B. Švažienė. — Juk Viekšniai visada buvo 

puodų sostinė, tad Vygantui išjudinus gal nebesustosime, tęsime jo pradėtą darbą ir atkursime 

puodininkystės tradicijas.” 

V. Vasaitis, pristatydamas parodą, pasakojo, kad tai — kelerių paskutinių metų darbai. Prieš 

porą metų buvo susidomėjęs japoniško stiliaus darbais, paskui ėmėsi lietuviškų puodų ir kitų 

keramikos darbų rekonstrukcijos. „Negaliu sakyti, kad tai mano darbai ir apskritai negaliu 

pavadinti to menu, — kukliai pasakojo menininkas, — tai kopijos arba restauruoti daiktai.” Ypač 

įdomiai atrodė puodynės, papuoštos tošimi. „Su tošimi dirbti mokiausi iš mažeikiškių 

Ramanauskių”, — prisipažino Vygantas. Bandė meistras ir iš arabų pasimokyti, tačiau 

mieliausiai žiūrisi jau jo paties sukurti darbai, gimę, anot autoriaus „iš lietuviškų blevyzgų”. 

Keramikas juokavo: „Šalta buvo šią žiemą, štai ir kvailiojau.” Ir „prikvailiojo” visokių indų su 

paukščiukais, „dainuškomis”, linksmais piešiniais. 

Atidaryme dalyvavęs kalvis Česlovas Pečetauskas labai džiaugėsi gražia paroda ir pritarė 

norui atgaivinti senuosius amatus. „Besidominčių tikrai netrūksta, — tikino kalvis. — Ypač 

įdomu vaikams. Tai patyriau porą dienų padirbęs su jaunimu „Virvytės” stovykloje.” 

Tiek V. Vasaitis, tiek Č. Pečetauskas ir kiti atidaryme dalyvavę menininkai vienu balsu 

tvirtino, kad reikia suskubti mokytis iš dar gyvų senųjų meistrų, išsaugoti tai, kas dar likę, 

atgaivinti praeitį ir pritaikyti šiandieniniam gyvenimui. 

Baigdama parodos atidarymą Kultūros centro direktorė sakė, kad dabar jau gėda žengus pirmą 

žingsnį sustoti vietoj. Pradžia — tai pirmoji respublikinė Amatininkų šventė, įvyksianti per 

Žolinę, antrasis žingsnis — Amatų centro Viekšniuose įkūrimas. 

259

7.3.2. PLYTŲ GAMYBA. ŽIBIKŲ PLYTINĖ 

Virkutis J. Nedelsti pasiruošimo gamybai // Pergalės vėliava. — 1956. — Kovo 4. 

Juodpusis Apolinaras. Plytų degikas Klemas Balvočius // Pergalės vėliava. — 1958. — 

Lapkr. 19. — Tekste: Pradėjo dirbti plytinėje 1950 m. Tada dar buvo lauko krosnys. 

Plytų gamybos sezonui pasiruošta // Pergalės vėliava. — 1959. — Bal. 4. — Tekste: Įpusėta 

degimo krosnies statyba. 1959 m. reikia pagaminti 1 700 000 plytų. 

Butkus R. Vienos plytinės žmonės // Pergalės vėliava. — 1959. — Rugpj. 15. 

Virpša K. Ant kalno mūrai // Vienybė. — 1968. — Geg. 1. — Tekste: Iki karo buvo 

Pauliukienės plytinė. 1947 m. atnaujinta. Dabar plytinės vedėjas P. Kuchalskis. Dirba 

J. Beinoravičius, I. Navardauskas, J. Ligeikienė, P. Juodeikis, A. Vileniškis ir kt. 

Šarkis Algimantas. Raudonuoja plytų krūvos // Vienybė. — 1971. — Geg. 1. — Tekste: 

Plytinės vedėjas Povilas Kuchalskis. Sezono metu plytinėje dirba apie 70 žmonių. Seniausi 

darbuotojai — degikai Alfonsas Rudokas ir Jonas Strikaitis sugeba per parą išdegti iki 10—14 

tūkstančių plytų. Pagrindiniai žaliavos šaltiniai yra vietoje, per keletą šimtų metrų nuo plytinės. 

Muturas Algimantas, Rozga Leopoldas. Tarpukario metų pramonė // Vienybė. — 1999. — 

Birž. 5. — Tekste: „Statyboms prireikus plytų, galėjai jų nusipirkti Meškelių kaime, iš Vytauto 

Kondratavičiaus plytinės, bei Žibikuose, Jonui Paulikui priklausiusioje plytinėje.” 

260

7.3.3. KOKLIŲ, ČERPIŲ GAMYBA 

Almintas Č. Draugo Jurgėno rūpesčiai // Pergalės vėliava. — 1959. — Rugs. 9. — Tekste: 

Čerpių fabriko statybos pradžia Čekų kaime. 

Ercupas A. Kyla fabriko korpusai // Pergalės vėliava. — 1960. — Rugpj. 13. — Tekste: 

Čerpių fabriko Čekų kaime statyba. 

Kas aktualu darbininkams // Vienybė. — 1966. — Kovo 3. — Tekste: Akmenės statybinių 

medžiagų kombinato Viekšnių koklių cechas 1966 metais numatė pagaminti 1 600 000 

neglazūruotų koklių. 

Ercupas A. Pas koklių gamintojus // Vienybė. — 1969. — Liep. 8. — Tekste: Viekšnių koklių 

cecho viršininkas A. Kuodys, mechanikas J. Kliukas. Dirba V. Drazdauskas, L. Lalienė, 

J. Redikienė ir kt. 

Šarkis Algimantas. Koklių cecho moterys // Vienybė. — 1970. — Rugs. 17. — Tekste: 

Cecho viršininkas Alfonsas Kuodys. Dirba 104 darbininkai. Moterų beveik 70. 

Mituzas P. Kasdienybės šventė // Vienybė. — 1974. — Liep. 16. — Tekste: Koklių, vėliau 

restauracinių čerpių cechas Viekšniuose. Degikai F. Mikuževičienė, J. Petrikas, V. Anužis, 

A. Šimkevičius. 

Vaupšas V. (Statybinių medžiagų kombinato šaltkalvis). Garbingas viekšniškių užmojis // 

Vienybė. — 1986. — Vas. 18. — Visas tekstas: 

Ne kiekvienas, gėrėdamasis atgimusiais senamiesčių architektūros paminklais, pagalvoja kad 

raudonuojantys čerpių stogai yra mūsų Statybinių medžiagų kombinato Viekšnių cecho 

produkcija. Mūsų rajone nėra tokių žaliavų, tačiau jos traukiniais atgabenamos iš kitų 

respublikos rajonų: iš Ignalinos — molis, iš Ukmergės — šamoto laužas. 

Dieną ir naktį nenutrūksta gamyba Viekšniuose. Ceche dirbantys 65 žmonės per metus 

pagamina apie 1 milijoną restauracinių čerpių. Pernai jų gamybos planas viršytas 17 tūkstančių. 

Pagrindiniai viekšniškių produkcijos užsakovai yra Vilniaus restauravimo dirbtuvės bei 

Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos statybos ir remonto valdybos. 

Ceche didelis būrys darbo pirmūnų. Viršininkas M. Dijokevičius pirmiausiai mini formuotoją 

A. Uniką, apdailintojas V. Beržanskienę, A. Poderienę, tunelinių krosnių degiką V. Anužį. 

Aptaręs savo galimybes, kolektyvas įsipareigojo iki TSKP XXVII suvažiavimo įvykdyti dviejų 

mėnesių gamybos planą. 

Darbo rezultatai byloja, kad cecho kolektyvas garbingai tesi TSKP XXVII suvažiavimo garbei 

prisiimtus įsipareigojimus. 

Autoriaus nuotraukoje: Statybinių medžiagų kombinato Viekšnių cecho darbo pirmūnė 

E. Poderienė. 

Sejavičienė Julija. Čerpės keliauja iš Viekšnių // Vienybė. — 1987. — Liep. 28. — Tekste: 

Čekų kaime koklių cechas. Rekonstruotas 1972 m. Pradėtos gaminti restauracinės čerpės. Molis 

vežamas vasarą iš Ignalinos į Ventą geležinkeliu. — Visas tekstas: 

Viekšnių gyvenvietės pakraštyje, aukštų medžių paunksnėje, įsikūręs Statybinių medžiagų 

kombinato čerpių cechas. Kadaise šiuose senuose pastatuose gamino koklius, kurie garsino 

Viekšnius, o jų gamintojus — kaip sumanius senųjų puodžių, keramikų šlovės tęsėjus. 

1972 metais rekonstravus koklių cecho įrengimus, ir pradėjo gaminti restauracines čerpes. Jų 

pavadinimas nusako produkcijos paskirtį — viekšniškių gaminamos raudonos čerpės mūsų 

respublikos didžiųjų miestų senamiesčių namams grąžina jų pirmykštę išvaizdą. 

Čerpės keliauja į Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Per metus jų Viekšnių cechas pagamina daugiau 

kaip milijoną. Šių metų pirmą pusmetį vietoj planuotų 520 tūkstančių restauratoriai gavo 

aštuoniais tūkstančiais čerpių daugiau. 

261

Čerpių gamybai žaliava suvežama vasarą. Suvežama tiek, kad užtektų iki kitos. Daug 

traukinių sąstatų, gabenančių Ignalinos krašto gelmių molį, atkeliauja į Ventą. Žaliavos gerai 

sandėliuojamos, taupiai naudojamos, nes žinoma jų ekonominė ir moralinė vertė. 

— Čerpių kokybe restauratoriai nesiskundžia, — pasakoja cecho viršininkas Mečys 

Dijokevičius, — jų kokybe rūpinamės visi, o labiausiai — technologė Ona Nacienė. Aštuoniolika 

metų ji dirba čia. 

Kol iškasenos tampa originalių pastatų papuošalu — čerpėmis, jos praeina sudėtingą 

technologini procesą, kurį užtikrina daug gerų savo darbo žinovų. Tokių, kaip degikas Viktoras 

Anužis, čerpių apdailintoja Ieva Šamšina, šaltkalvių brigadininkas Stasys Bačiulis, rotorinio 

malūno malūnininkas Albertas Peštenis, brigadininkas Jonas Skerstonas ir daugelis kitų. 

Čerpių ceche palyginti dar daug darbų nemechanizuota. Ir masės paruošimas, ir pakrovimas, 

iškrovimas, ir apdailinimas. Kombinato vadovai, lankydamiesi giminingose įmonėse Estijoje, kai 

kuriuos procesus matė labiau mechanizuotus. Kombinato inžinieriai užsibrėžė pritaikyti čerpių 

gamybai kai kuriuos pusautomačius. 

Dauguma cecho darbuotojų — veteranai, branginantys savo darbą, garbę, gerą produkcijos 

vardą. Šalia tokių žmonių dirbdamas, ir jaunimas perima iš jų gerąsias savybes. O kai vyrauja 

darna, sutarimas, ir nuotaika gera, ir darbo rezultatai džiugūs. Vasario ir balandžio mėnesiais 

Viekšnių čerpių cechas tapo socialistinio lenktyniavimo nugalėtoju kombinate. O kas geriausiai 

dirba ceche, tarp pamainų, išaiškinama kas mėnesį ir kas ketvirtį. Apdailintojų darbo rodiklius — 

ir kiekybinius, ir kokybinius — meistrai žymi kasdien. Kiekvieno darbuotojo darbo indėlį vertina 

brigadų tarybos. 

Po sunkaus, įtempto darbo turi kur susirinkti, pailsėti čerpių gamintojai. Visur įrengtos gražios 

buitinės patalpos, raudonasis kampelis, turi darbininkai nedidukę pirtelę, kurioje išsimaudo ar 

kokiam renginiui (šiukštu, be alkoholinių gėrimų) susirenka. Pernai vasarą kolektyviai keliavo į 

Leningradą, o šiemet ketina pasižvalgyti po Maskvą. 

Vasarą į čia per visą Lietuvą dunda traukiniai, veždami čerpių žaliavą, o iš Viekšnių 

transporto priemonės visus metus skuba su raudonomis čerpėmis. Skuba į didžiuosius miestus, 

kuriuose naujam gyvenimui prikeliami senamiesčiai. Šis kelias — kelias tarp seno ir naujo. 

Mūsų gyvenimo kelias. 

Gajauskas Saulius. [Viekšnių čerpių cechas] // Vienybė. — 1991. — Rugs. 28: iliustruota. — 


Daugelis rajono gyventojų, nekalbant apie viekšniškius, gerai žino, kas gaminama už Ventos 

tilto ant kalnelio stovinčiuose rausvai nudažytuose pastatuose. Nedviprasmiškai tai skelbia ir 

informacinis užrašas — Ventos valstybinės statybinių medžiagų įmonės Viekšnių čerpių cechas. 

Mūsų apsilankymo dieną cecho viršininko neradome, tad mūsų gidais buvo technologė Ona 

Nacienė ir pamainos meistras Stasys Adeikis. Beje, tik pradėjus pamainą sulinko stūmiklio ašis, 

teko pristabdyti krosnį, kol kombinate ištekins pakaitalą. 

Čerpių gamyba nėra labai sudėtinga — apdailintojos daug ką atlieka be mechanizmų. Šis 

darbas ne itin švarus. Mes keletą minučių stebėjome apdailintojų Emilijos Paulauskienės ir 

Aušros Dabrytės darbą ir matėme, kaip paruoštą rudą molio, atvežtą iš Didžiasalio, masę jos 

raiko kaip sviestą. Gabalo apdorojimas trunka apie porą minučių ir per pamainą vienas žmogus 

padaro 230 pusfabrikačių. Tik po „pasikaitinimo” krosnyje, kurioje 940—950 laipsnių 

temperatūra, čerpė įgauna mums įprastą raudoną spalvą. Technologė O. Nacienė paaiškina, kad 

dėl krosnies režimo gamyba nepertraukiama. Į vienintelę krosnį įstumiami 29 vagonėliai, o 

viename jų — 320 čerpių. Pagrindinis reikalavimas gamybininkams — čerpės turi būti atsparios 

šalčiui. Todėl įmirkytos čerpės keturias valandas šaldomos kameroje, po to dvi valandas 

atlaidinamos. Toliau vėl viskas kartojama 48 valandas. Iš vagonėlių išimtos čerpės pamirkomos 

ir dėl jau minėto atsparumo šalčiui atliekami 35 ciklai. 

Viekšnių čerpių cecho produkciją užsako Respublikos restauravimo įmonės, dalis išvežama į 

Latviją ir Baltarusiją, o neseniai siunta pasiekė ir Lenkiją. Dirbama trimis pamainomis, per parą 

pagaminama per 3000 vienetų. Vartotojai čerpes gauna dviejų rūšių — juostines ir kraigines. 

Tiesa, pirmųjų gaminama nedaug, tik 5 proc. viso kiekio. Kaip ir visur, išaugo viekšniškių 

pagamintos produkcijos kaina. Dabar viena juostinė čerpė kainuoja 1,64, o kraiginė — daugiau 

262

kaip du rublius. Atitinkamai šoktelėjo ir darbuotojų atlyginimai. Pamainos meistras S. Adeikis 

mena visai nesenus laiku, kai tegaudavo 150 rublių, šiandien ir apdailintojos gauna 800 rublių 

atlyginimą. 

Daugelis cecho žmonių dirba nuo jo įkūrimo dienos, nesibodi nelengvo darbo, nemeta jo ir 

pensijos sulaukę. Nelengva įsidarbinti ceche. Geru žodžiu minimi presuotojas-formuotojas 

Aloyzas Unika, apdailintojos Valerija Gašpuitienė ir Zita Jucienė, vagonėlių paruošėja Irena 

Avažinienė, visų darbų meistras šaltkalvis Stanislovas Bačiulis, kiti savo darbą pamėgę 

darbininkai. 

Jei kada lankysitės mūsų ar kaimyninių respublikų ar Lenkijos restauruojamuose 

senamiesčiuose, atkreipkite dėmesį į čerpinius namų stogus — prisiminsime Viekšnių meistrus. 

Jono Brenciaus nuotraukose: čerpes apdailina Emilija Paulauskienė ir Aušra Dabrytė; 

šaltkalvis Stanislovas Bačiulis. 

Mendelevičius Jakovas (Atestuotas inžinierius konstruktorius). Keraminių čerpių stogų 

istorija ir privalumai // Kopijuota iš interneto [www.asa.lt] 2004-04-06. — Tekste: 

Lietuvoje keraminių čerpių danga buvo diskredituota tarybiniais laikais. Buvo gaminamos tik 

eilinės ir kraiginės čerpės. Jų formos (išskyrus Palemono gamyklos štampuotas „marselio” tipo 

čerpes buvo saviveiklinės, gamybos technologija ydinga. Ypač bloga kokybe pasižymėjo 

Viekšnių S-pavidalo čerpės, kurios neišlaikydavo 2—5 sezonų. Siaura gaminių nomenklatūra ir 

netinkama dengimo technologija (pvz. „S-pavidalo” čerpės buvo klojamos be skiedinio ir antros 

dangos) prisidėjo prie žmonių neigiamo požiūrio į keraminių čerpių dangą Lietuvoje. Tuo tarpu 

Europoje keraminė čerpė nuo XII a. lieka dangų karaliene... 

263

7.4. PREKYBA 

Prekės: [apie žemės ūkio produktų kainas Viekšniuose] / Varlė. — (Iš Lietuvos) // Vienybė 

lietuvninkų. — 1894, spal. 16 (Nr. 42), p. 501. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: 

Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1894. — Vilnius, 2000. — P. 105. — 

[Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. 

Varlė — Mečislovas Davainis-Silvestraitis]. 

„Viekšniuose vienas lietuvys įsitaisė alaus kromą...” / St-ys // Nauja gadynė. — 1895, 

Nr. 30, p. 7. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių 

publikacijos. 1895. — Vilnius, 2002. — 236 p. — P. 73. — Aprašas Nr. 765. 

Davainis-Silvestraitis Mečislovas. „Viekšniuose (Šaulių pav.) vietinis vargamistra V. nuo 

seniai labai gražu kromą buvo uždėjęs, bet žydai iš konkurencijos priežasties du kartu anam 

kromą sudegino...” [Trumpai apie prekybą, švietimą ir vietinius rusus Viekšniuose] // Vienybė 

lietuvninkų (Plimutas). — 1895. — Geg. 15. — Nr. 20. — P. 235. — Žinios aprašui: VVU MB. 

„Musų miestelyj [Viekšniuose] ilgainiui prekystė žada pereiti į žemaičių rankas...” // 

Naujienos. — 1903, Nr. 6, p. 137. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: Serija C. 

Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1901—1903. — Vilnius, 2003. — 576 p. — P. 224. 

„Trečią dieną Sekminių mųsų miestelyje paprastai atsiprovija kermošius...”: [apie 

jaunimo girtavimą], Viekšniai / Skaitytojas L. Balso. — (Korespondencijos) // Lietuvos balsas. 

— 1906, birž. 10 (23) (Nr.28), p. 2—3. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija 

C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1906. D. 1. — Vilnius: Vilniaus universiteto 

leidykla, 2001. — 388 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, 

vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės]. 

Kun. A. Vituvis. Ką padaro su mumis alkoholis // Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1909. — 

Nr. 20. — Geg. 19 (Birž. 1). — P. 300—302. — Tekste: 

„Pas mus (Viekšniuose) į monopolį įnešama 40 tukstančių. Mažu — mažiausiai kitą tiek 

išeina ant alaus, konjako ir kitų gėralų, nes užlaikome 27 aludes, du trakteriu ir viena sąkrova 

brangesniųjų gėralų. Mažai skaitant, — kas metai eina ant pragėrimo 80 tukstančių su viršum. 

Kad už tuos pinigus pirkti karves ir už kiekvieną karvę mokėti 50 rub., tai butu galima nupirkti 

tukstantį šešius šimtus karvių. Kiekvienai kad ir mažiausiai šeimynai musų skaitlingos parapijos 

atseitų po vieną karvę.” 

Papartis. Viekšniai // Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1909. — Birž. 2. — Tekste: 

19 gegužės buvo čia Sekminių jomarkas. Girtuokliavimas ir muštynės tuokart tai paprastas 

dalykas. [...]. Viekšniuose per kiekvieną jomarką ištraukia moterims pinigus iš kišenių. 

Pa-tis. Viekšniai // Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1909. — Nr. 32. — Rugpj. 11 (24). — 

P. 497. — Tekste: 

„Viekšniai (Šiaulių pav.). Prie mūsų yra 9 lietuviškos krautuvės, iš kurių kitai ir labai sektųs, 

kad neturėtų taip vadinamų „ydų” (blogų įpročių). Kitas įtaiso savo krautuvėje kortų slaptą 

„kliubą”. Susirenka šventadienio pavakariais, lošia iš pinigų, atsitinka, kad beišsiskirsto antrąją 

dieną. Krautuvės savininkas iš priežasties nesisekimo turi didelius nuostolius, praleidžia nemažai 

skatiko ant vėjo. [Pasirašė:] Pa-tis.” 

Papartis. Viekšniai // Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1911. — Nr. 50. — Gruod. 13 (26). 

— P. 795. — Tekste: 1911 metų „27 d. lapkričio įvyko „Blaivybės” susirinkimas; nutarė įsteigti 

arbatinę špitolėje. Daugeliui netinka tas užmanymas. Labiau jiems tiktu, kad butu sutarę alinę 

įsteigti.” 

264

Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1912. — Nr. 10. — Kovo 6 (19). — P. 155. — Tekste: 

„Viekšniai. Vasario 19 d. [1912 metais] „Blaivybės” skyrius atidarė arbatinę.” 

Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1912. — Nr. 13. — Kovo 27 (Bal. 9). — P. 202. — 

Tekste: „Pas mus šįmet buvo labai gera žiema, ir uždarbiai buvo nemaži, tiktai nelaimė, kad 

musų žmonės sunkiai uždirbtą savo kruvinu prakaitu skatiką palieka pravažiuodami Meinorių 

monopolyje. Argi negalėtų meinoriškiai kaip nors tą slaptą pardavinėjimą degtinės išnaikinti [...] 

kaip užliekniškiai kad savo išnaikino. [Pasirašė:] Gelžine Šogeris.” 

Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1912. — Nr. 35. — Rugpj. 28 (Rugs. 10). — Tekste: „Šį 

pavasarį musų blaivininkų draugija atidarė arbatinę špitolėje. Rodos, gerai sekasi. Prie arbatinės 

yra didelis kiemas, kur gal sustoti arkliais atvažiavus. [...]. [Pasirašė:] Susilenkęs.” 

„Čia yra keliolika lietuvių krautuvių savininkų, iš kurių bent 3 skaito „L. žinias”...”, 

Viekšniai // Lietuvos žinios. — 1914. — Liep. 19 (rugpj. 1). — P. 2—3. — (Įvairios žinios). — 

Parašas: Vištvanagis. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų 


po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. 

Vištvanagis — tikroji pavardė Pranas Jacevičius]. 

„Ir čia... visas gyvenimas apsistojo...”, Viekšniai // Viltis. — 1914. — Rugpj. 15 (28). — 

P. 2. — (Iš Lietuvos. Sodžius ir sodiečiai). — Parašas: Burokiškių Raguiis. — Žinios aprašui iš 

knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1914. D. 1. 

— Kaunas, 1998. — 476 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus 

pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. Burokiškių Raguiis (turėjo būti: Ragutis) — 

tikroji pavardė Talmantas Jurgis]. 

Iš kooperatyvų gyvenimo. — Turinyje: Akmenė [„Aušra”], Gruzdžiai, Joniškis, Laižuva, 

Lyduvėnai, Mažeikiai, [...], Viekšniai, Vilkaviškis [„Grūdas”] // Talka. — 1919, Nr. 1—3. — 

Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 

1919. — D. 1. — Kaunas. — 2003. — P. 165. 

Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjungos kalendorius-adresų knyga 1933 

metams. — Kaunas. — 1933. — Tekste: P. 148—149. — Tekste: 

Avalynės prekyba: Baranauskas Juozas — Bažnyčios g. Galanterijos prekyba: Sakalauskas 

Juozas — Bažnyčios g. 7. Kolonialė prekyba: Sakalauskas Juozas — Bažnyčios g. 7. 

Manufaktūros prekyba: Savickas Juozas — Turgaus aikštė 19. „Drobės” ir užsieninių medžiagų 

parduotuvė. Mėsos produktų prekyba: Laniauskas Adomas — Turgaus aikštė. „Lietuvos 

Eksporto” mėsos išdirbinių produktų pardavimas ir platinimas. Odų prekyba: Meižis Jonas — 

Mažeikių g., Jonauskas Antanas — Turgaus aikštė 26. Prekybininkai: Butkus Leonas — Stoties 

g. 16, Šepulis [Šeputis] Ignas — Stoties g. 9, Mažukna Juozas — Turgaus aikštė 18. 

Šalčius P. Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje. Iki 1915 metų. — Kaunas, 1937. — P. 99. — 

Tekste: 

Vartotojų bendrovės: „Viekšnių — įsteigta 1909. III. 20, pradėjo veikti 1909. XI. 17. Įsitaisė 

mezgimo dirbtuvę. 1913 m. narių 297, įnašų 7 007 r., prekių parduota už 44 903 rub., gryno 

pelno 1 495 r. 95 k., iš kurio paskirta 6 % už įnašus, 3½ % už įpirkimą nariams. (A. Bukantas 

buvo pirmininku). „Nutarta už įpirktas 1914 m. trąšas dividendo neimti, o pigiau jas 

pardavinėti”. (Viltis. — 1914. — Nr. 35). Daugiausiai veikė kun. J. Domarkas. 1914 m. įnašų 

7 350 r., atsargos 1 245 r., gryno pelno 2 335 r. 70 k., prekių apyvarta 42 118, iš kurio skirta 6 % 

nariams už įnašus, 3½ % už įpirkimą. Steigėjui kun. Vituviui išreikšta padėka.” 

265

J. J. Jau pas lietuvius urmininkus gaunamos molio prekės // Verslas (Savaitinis lietuvių 



Molinių indų gamyba jau nuo seniau Viekšniuose buvo išplitusi ir viskas buvo daroma 

paprastu būdu. Norėdami šioje šakoje pasiekti geresnius rezultatus, viekšniškiai pramonininkai 

T. Urvikis ir A. Spingis 1932 met. sausio mėn. 3 d. Viekšniuose įkuria palyginamai didelę 

molinių, indų ir keramikos dirbtuvę. Pradžioje buvo nusistatyta ir ilgą laiką laikytasi gaminti tik 

galimai geresnės rūšies indus. Bet jiems mažai pirkėjų atsiradus teko nuo to atsisakyti, nes kiti 

vietos puodininkai savo mažose primityviose dirbtuvėlėse pagamintus indus pardavinėja labai 

žemomis kainomis, o tas kaimui ir svarbiau už pačio dirbinio rūšį. Šiandien T. Urvikio ir 

A. Spingio d-vė prisitaikindama prie sąlygų daro indus kaimui pigesnius ir miestui brangesnius, 

suprantama ir aukštesnės rūšies. 

Šios dirbtuvės indai atitinka visus gerų molinių indų reikalavimus. Šie gaminiai paplinta po 

visą Lietuvą. Viena, kas šių dirbinių didesniam pasklidimui kliudo, tai brangus geležinkelio 

tarifas, kuris dažnai peršoka ir visų vežamų prekių kainą. Būtų labai gera, kad molinėms prekėms 

pervežti veiktų specijalus pigesnis tarifas. Čia nauda būtų dviguba. Palaikytume savo gamybą, 

ugdytume molio pramonę ir antra — palengva mes atprastume nuo užsienio panašios rūšies 

gaminių. 

Dirbtuvė gamina įvairių rūšių molinius indus virtuvėms, servyzus ir šiaip namų ūkio 

reikalams, vazas, pelenines bei kitus papuošalus bei praktiškus dirbinius, be to įvairių rūšių ir 

spalvų molinius koklius. Perkant urmu iš dirbtuvės duodama nuolaidos, pareikalavus 

prisiunčiami kainoraščiai. Mūsų įvairių vietų prekybininkams, kur molio prekės mažai yra 

vartojamos, būtų paranku ir naudinga su šiuo prekybos objektu susipažinti. 

Tuo reikalu galima kreiptis: T. Urvikio ir A. Spingio d-vė Viekšniai, telefonais: 10 ir 17 nr. 

Didesniems miestams bei platesniems rajonams duodamos atstovybės. 

A. K. [Antanas Kenstavičius]. Viekšniškiai prekybininkai buvo pirmieji lietuviško 

spausdinto žodžio skleidėjai: Pas prof. Mykolą Biržišką // Verslas (Savaitinis lietuvių 



Malonus viekšniškis, buvęs Vilniui vaduoti s-gos pirm., prof. Mykolas Biržiška priėmė 

„Verslo” bendradarbį ir šiam specijaliam numeriui pareiškė savo mintis. 

— Bendram mano krašto — tėviškės kultūringumui didelės reikšmės turi mokykla. Čia 

sąlygos nepergeriausios, blogos ir išmėtytos po įvairias vietas patalpos. Mokiniai žemaičiukai 

yra verčiami savo tarmiškos kalbos iš pat savo mokslo pirmos dienos atsisakyti kaipo negražios. 

Bloga, kad žemaičiams yra skiriami kitų vietų mokytojai. Viekšnių inteligentija kiek man teko 

nugirsti ir pastebėti kultūriniam darbui mažai tėra atsidavusi ir yra užsiėmę kažkokiais pašalinias 

darbais. Viekšniškiai prekybininkai, k. t. Antanavičius, Vilčikauskas, Dargis pirmieji buvo toje 

apylinkėje spausdinto lietuviško žodžio skleidėjai. Darant žandarams kratas šie verslininkai 

įspėdavo turinčius lietuviškų knygų, jų tarpe ir mus — sako p. profesorius. Viekšnių apylinkėse 

pirma skambėdavo gražios žemaičių sutartinės, jas rusų laikais buvęs klebonas Zeleckis 

drausdavo dainuoti ir pats dainininkus išvaikydavo. Jo orientacija buvusi grynai lenkiška. Po 

Vilniaus Seimo 1905 m., tautinei atgimimo sąmonei švystelėjus, miestely įvykęs mitingas, kur 

kalbėjo vietinis žemaitis Rušinas ir Landsbergaitė. Viekšnių apylinkės dvaruose yra pas savo 

draugus studentus sukinėjęsi ir gyvenę Simanas Daukantas, Ivinskis. Per 1863 metų sukilimą, 

kaip man teko išgirsti, iš Viekšnių yra žuvę Bortkevičius, Daugirdas, Pančerinskis, Gurskis. 

Charakteringų dalykėlių teko išgirsti man apie vietos dvarininkėlius — sako prof. M. Biržiška. 

Tūla Radzevičiūtė nėjusi kaip kiti dvarininkai prieš lietuvius, ji artėdavusi prie liaudies, 

vilkėdavo net paprastus rūbus, kalbėdavo žemaitiškai. Sako, tai buvę daroma ir su tam tikru 

išskaičiavimu bei kaž ko nujautimu. Apie Viekšnius gyveno garsios caro Aleksandro II rūmų 

damos Mozai. Jos yra Viekšnių kapinėse palaidotos. Iš Viekšnių yra kilę Gediminai-Klausučiai- 

Beržanskiai, Balvočius-Gerutis, kurs spaudos draudimo laikais jau lietuviškai rašinėjo, vėliau 

išleido „Sodiečių Dungų”. 

266

— Būtų gera, sako prof. Mykolas Biržiška, kad kokiu nors laiku viekšniškiai suruoštų 

literatūros vakarą ir viską atliktų gryna žemaičių tarme. Toks viešas pasirodymas mūsų 

priaugančiuosius priverstų branginti savo tarmę ir nuo jos nenutoltų. 

— Paklaustas, ar žemaitis tinka ir verslams, gerb. prof. atsakė, žemaitis tinka visur. Juk yra 

sakoma: „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus”. Mano žiniomis pirmoji lietuvių krautuvė 

buvo Bielskienės. Kaip lietuviai verslininkai pirma savo tiesioginių pareigų dirbo kultūrinį 

atlietuvinimo darbą platindami lietuvišką sapudos [spaudos] žodį, taip dabartiniai verslininkai 

žemaičiai turi savo krašte visapusiško gerbūvio siekti. 

Adomas Gargasas. Viekšniai, Dariaus-Girėno g. Kolonialių prekių krautuvė // Verslas: 



Juozas Mažukna. Restoranas „ŪKININKAS”. Viekšniai, Turgaus gatvė 11 ns. Įvairūs 

užkandžiai, pasirinkimas geriausių vietinių gėrimų, geras ir greitas patarnavimas. Radio muzika 



Pranas Munius. Restoranas „RAMBYNAS”. Viekšniai, Tirkšlių g-vė 3 ns. // Verslas: 



Zita Pundziutė. Viekšniai, Dariaus-Girėno g. Pirmoji Viekšniuose manufaktūros krautuvė // 

Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 

29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI metai. — P. 6. — [Reklaminis skelbimas]. 

Juozas Savickas. Viekšniai, Turgaus gatvė 16. Manufaktūros krautuvė. Didelis pasirinkimas 

vietinių ir užsieninių medžiagų. Prieinamos sąlygos ir mandagus, greitas patarnavimas // Verslas: 



Ignas Šeputis. Viekšniai, Akmenės g-vė 3 ns. Restoranas. Veikia nuo 1911 m. // Verslas: 



Klemas Taujenis. Viekšniai, Bažnyčios 8. Kepykla ir arbatinė. Prityręs ir geras kepėjas. 

Skyrius: Akmenės g. 10 ns. // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir 



Pranas Vaikasas. Viekšniai, Turgaus aikštė. Mėsinė. Senas ir prityręs mėsininkas. Gaunami 

kumpiai, dešros ir kit. // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų 


skelbimas]. 

Pirmoji Žemaičių saldainių dirbtuvė „KAIMAS”, įsteigta 1928 metais. Gamina įvairių 

rūšių aukštos kokybės grietinės saldainius. Savininkas Jonas Valiulis. Viekšniai, Vytauto g. 40 nr. 

Kainos pigios, užsakymai pildomi greitai // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, 


metai. — P. 6. — [Reklaminis skelbimas]. 

Petras Vėžauskas. Viekšniai, Turgaus g-vė 17 ns. Restoranas. Įvairūs užkandžiai ir 

Br. Šadauskų alus // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų 


skelbimas]. 

267

Juozas Visminas. Viekšniai, Vytauto gatvė 20 ns. Kolonialių prekių krautuvė. Įvairios prekės, 

greitas ir mandagus patarnavimas // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir 



Simas Volontis. Viekšniai, Vytauto g-vė. Senas molinių indų platintojas // Verslas: Savaitinis 




pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 84: „Įsteigęs Viekšniuose vartotojų 

bendrovę ir jos krautuvę kun. Antanas Vytuvis (pokariniais laikais ji išgaišo).” — P. 74: 

Turgavietė — „Rinka galėtume palaikyti visą tą plotą, per vidurį ilgų dvieilių kromų perkirstą, 

kuriame du kartu savaitėje (antradieniais ir penktadieniais) įvyksta turgai, o 3—4 kartus metuose 

(per šventą Joną ir kitąmet) jomarkai — kermošiai.” 

Bumblys Stasys. Universalinėje parduotuvėje: [Pardavėjas Juozas Praspaliauskas] // Pergalės 

vėliava. — 1958. — Lapkr. 6: ir nuotrauka. 

Kaip sekasi, kooperatininkai? // Vienybė. — 1968. — Saus. 27. — Tekste: Viekšnių 

kooperatyvui nuo 1945 metų vadovauja Juozas Kenstavičius. Darbuotojai: Rozalija Meižienė 

(išdirbo 22 metus), Monika Bakanienė, Liucija Baltutienė, Emilija Skutulienė ir kt. 

Rasimavičius V. Daug svetelių, daug pirklių sugužėjo į Viekšnius // Vienybė. — 1968. — 

Birž. 29. — Tekste: Mugė Viekšniuose. 

Rasimavičius V. Jonui dūdą, Petrui — skripką... // Vienybė. — 1970. — Birž. 27. — Tekste: 

Mugė Viekšniuose. 

I. Viekšnių miestelio amatininkai ir verslininkai / Žinias surinko 1969 ir 1972 metais 

Amelija Urbienė iš Viekšnių miestelio gyventojų: 1. Alsaitės-Blažienės, apie 55 m. 2. Balsienės- 

Švažaitės Emilijos, apie 70 m. 3. Erlickio Jono, gim. 1896 m. 4. Erlickienės Pranės, apie 80 m. 

5. Lengvenienės Stasės, gim. 1915 m. 6. Lengvenio Vinco, gim. 1907 m. 7. Praspaliauskienės 

Emilijos, gim. 1910 m. 8. Praspaliauskio Juozo, gim. 1904 m. // Urbienė Amelija. 

ETNOGRAFINIAI APRAŠAI. Aplankas Nr. 1 // Aplankas yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių 

muziejuje. — Tekste: 

Miestelio planas. Viekšnių miestelio amatininkai ir verslininkai. Viekšnių miestelio 

amatininkai. Viekšnių miestelio verslininkai. Prekybininkai. Supirkinėtojai. 

Bagamazninkai. Alinės. Arbatinės. Traktieriai. Viešbučiai. „Bardakas”. Įmonės, gamyklos, 

dirbtuvės. Įvairūs verslai. Kas dar buvo Viekšnių miestelyje. 1969 metais puodininkai 

Viekšniuose. 

I. Viekšnių miestelio amatininkai ir verslininkai 

Viekšniai — Žemaitijos miestelis Akmenės rajone, pusiaukelėje tarp Mažeikių ir Sen. 

Akmenės (iki Mažeikių 16 km, iki Sen. Akmenės 15 km). Pro pat miestelį teka Venta. Iki 

geležinkelio stoties 3 km. 

Viekšniai iš seno garsūs savo puodais. Kada ir kas pirmasis pradėjo dirbti puodus, niekas 

nežino ir neatsimena. Miestelyje visada yra buvę ir dabar tebėra aibės amatininkų ir visokių 

visokiausių verslininkų. Viekšnių žemaitis — išradingas ir verslus kaip žydas, sumanus ir 

apsukrus kaip čigonas: moka kapeiką iš nieko išsunkti. Pvz. po 1914 metų karo miestelio šiaučiai 

pradėjo siūti drabužinius batus aparų padais; tuojau pat atsirado meistrų, kurie ėmėsi medinius 

kulniukus batams dirbti. Nebuvo krautuvėse rinolų (naktinių puodų), jų Viekšnių puodininkai 

pridirbo visokių visokiausių — pirk jeigu tik reikia. Po šio paskutiniojo karo — šerinkos badas. 

Tuoj visos miestelio audėjos ėmėsi austi šerinką. Atsirado žmonių, kas pristatinėjo audėjoms 

bovelną, ašutus. (Šerinka — ašutinė, kurią deda į kostiumo atklastus). Visi patenkinti: ir audėjos, 

268

ir ašutų pristatinėtojai, ir kriaučiai, ir tas, kuris kostiumą siūdinasi. Uždirba visi. Arba vėl: dabar 

krautuvėje gali gauti bulbėms skusti peiliuką (skuteklį) tik dešiniarankis, o jeigu nueini ant 

turgaus ir perki skuteklį, tavęs meistras taip ir paklausia: „Katra ranka tamsta bulbes skuti: dešine 

ar kaire?” ir gauni skuteklį, kokio tau reikia. Žinoma, peiliukas nėra toks dailus, kaip krautuvinis, 

bet aštresnis ir tau patogus. 

Viekšnių miestelyje 



Viekšnių ūkininkų 



Fermos kaimas 



Pakalupės kaimas 



Valsčiuje 



Pagal 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymą 


1847 m. Viekšnių žydų bendruomenėje buvo 1120 žydų. 


Iš viso gyventojų 2951. 

(Iš „Jevreiskaja Encikl.” V tomo, s. v. „Viekšnia”). 

Šiame apraše surašyti Viekšnių m. amatininkai ir verslininkai, gyvenę ir dirbę prieš 1914 m. 

karą ir po 1914 m. — iki 1941-43 metų. Kai kurie tebedirba ir 1972 m. 

1. Audėjos 

VIEKŠNIŲ MIESTELIO AMATININKAI 

1. Hintendorfienė (Aloyzo žmona) audė nuo 1930 m. 

2. Jankutė Pranė (gim. 1900 m.) audžia nuo 1931 metų. Dabar (t. y. 1972 m.) audžia tik 

mažosiomis staklėmis, nes didžiosiomis staklėmis audžiant reikia išsiimti patentą. Audžia 

divonus, staltieses, rankšluosčius, takus ir kt. Gyvena Vytauto g. 

3. Kugraitė, gyvena Papilės g. Audžia skudurinius takus. 

4. Plonienė (gim. 1881 m.) pradėjo austi nuo 1921 metų ir audė ligi 1970 m. Audė staltieses, 

divonus ir kt. Gyvena Vytauto g. 

5. Racaitė Barbora, gyv. Stoties g. Audė nuo 1920 metų divonus plačiosiomis staklėmis. 

6. Repšaitė Veroninka audė po 1920 m. Audė milus, divonus. 

7. Rupkaitės Marija ir Antanina, gyv. Mažeikių g. Pradėjo austi 1937 m. Audžia kapas, 

staltieses, divonus, rankšluosčius ir kt. (1972 m. audžia tik Marija Rupkaitė, gim. 1900 m.). 

8. Liaugminaitė, gyv. Užbravarėse (Viekšnių m. dalis). Audžia po 1920 m. Dabar audžia 

plačiosiomis staklėmis. Audžia divonus, vilnones (skaras), staltieses, kapas ir kt. 

269

2. Batsiuviai 

1. Čeričinskis (mirė 1968 m.). Dirbo po 1920 m. Gyveno Akmenės g. 

2. Gedžius (miręs), dirbo po 1920 m., gyveno Akmenės g. 

3. Gelžinis (miręs), dirbo po 1920 m., gyveno Stoties g. 

4. Giedra (miręs), dirbo po 1920 m., gyv. Akmenės g. 

5. Kackis (miręs), dirbo po 1914 m., gyv. Pirties g. 

6. Kaplanas (miręs), dirbo po 1914 m. 

7. Koukštas, gyvena prie malūno. 

8. Kokštas Benė, gyv. Tilto g., 1969 dirbo artelėje. 

9. Koukštas Juozas, gyv. Stoties g., nuo 1969 m. pensininkas. 

10. Krutinis Aleksas, 1969 m. tebedirbo. 

11. Krutinis Jonas, 1969 m. dirbo tik medpadžius. 

12. Laucevičius, gyv. Vytauto g., dirbo nuo 1920 m. (miręs). 

13. Mažiekis Albinas (miręs). 

14. Pundzius (medkojis) — 1969 m. tebedirbo, mirė 1971 m. 

15. Rimavičius, gyv. Stoties g., nuo 1972 m. pensininkas. 

16. Skunsmonas Robertas, gyv. Akmenės g., dirbo nuo 1930 m., mirė 1968 m. 

17. Stonys Jonas, dirbo prieš 1914 m., gyv. Akmenės g., mirė po 1930 m. 

18. Šišnickis (miręs 1969 m.). 

19. Visminas Benė, dirbo nuo 1925 m., (miręs). 

20. Šliažas Antanas, gyv. Vytauto g., 1972 m. tebedirbo. 

21. Visminas Juozas, gyv. Vytauto g., dirbo prieš 1914 m., 1970 m. tebedirbo, 1972 m. 

nebedirba. 

22. Zalepūga, dirbo nuo 1923 m., gyv. Stoties g. (miręs). 

23. Deniušis, dirbo prieš 1914 m. (miręs). 

24. Bagdonas — dirbo Kaplano batų dirbtuvėje. 

3. Daržovių augintojai 

1. Ševelis (žydas), gyv. Akmenės g., prieš 1914 metus. 

2. Maša „Vagurklininka” — prieš 1914 m. 

4. Dročiai 

1. Buožis Dominykas, dirbo nuo 1918 m. (miręs). 

2. Balčiūnas. 

3. Vilkas (tebedirba). 

5. Fotografai 

1. Kinčinas Jonas, gyv. Stoties g., dirbo nuo 1920 m. 

2. Barkus, gyv. Puodininkų g., dirbo po 1920 m. 

6. Glazūros meistrai 

1. Veisis Vincas, gyv. Puodininkų g., dirbo prieš 1914 m. 

270

2. Lengvenis Vincas, gyv. Vytauto g., dirbo nuo 1935 m., dabar pensininkas. 

3. Taurinskas, dirbo nuo 1930 m. 

7. Grabdirbys 

1. Pundzius Augustinas, dirbo po 1914 m., mirė 1971 m. 

8. Katekizmo mokytojos 

1. Lizdenaitė Ona, Akmenės g., mokė prieš 1914 m. 

2. Visminaitė Barbora, Akmenės g., mokė prieš 1914 m. 

Abi mokytojos mokė maždaug ligi 1928 metų. 

9. Kalvaratininkai 

1. Balvočius, gyv. Stoties g., dirbo po 1920 m. (miręs). Dirbo kalvaratus ir pipirmales. 

2. Vaičkus Juozas, gyv. Žvyro g. Dirbo po 1920 m. Tebedirba ir 1972 m. Dirba: kalvaratus, 

pipirmales, kočielus, mėsai pjaustyti lentas, grėblius ir kt. medinius daiktus. 

10. Kalviai 

1. Bogužas, gyv. Naujakuriuose (Viekšnių m. dalis), dirbo po 1920 m. (miręs). 

2. Kaktys, gyv. Mažeikių g., dirbo po 1914 m. ligi 1940 m. 

3. Krutinis (tėvas), gyv. Zaventės km. netoli miestelio, tiltą perėjus. Dirbo prieš 1914 m. 

(miręs). 

4. Krutinis (sūnus), gyv. Zaventės km., 1972 m. tebedirbo. 

5. Stonkus Domas, dirba nuo 1935 m. 

6. Skerstonas, gyv. Puodininkų g., dirbo po 1914 m. ligi 1946 m. (miręs). 

11. Kepurninkai 

1. Tamarinas (žydas), siuvo vyr. kepures po 1914 m. (miręs). 

2. Tamarinienė, po 1914 m. siuvo mot. skrybėles (mirusi). 

3. Iršaitės vyras, po 1920 m. siuvo vyr. kepures (miręs). 

5. Švažas Antanas. gyv. Stoties g., siuvėjas, bet siuvo ir vyr. kepures. Dirbo po 1920 m. Vyr. 

kepures tebesiuva ir 1972 m. 

12. Kirpėjai 

1. Alsys Pranas, gyv. Stoties g., kirpo prieš 1914 m. (miręs). 

2. Kozlovas (tėvas), kirpo po 1914 m. (miręs). 

3. Kozlovas (sūnus), kirpo prieš 1930 m. ligi 1941 m. Dabar kirpėjas Akmenėje. 

13. Klumpininkai 

1. Kilpys, gyv. Mažeikių g., dirbo po 1914 m. (miręs). 

2. Kuodys, dirbo po 1914 m. (miręs). 

3. Laucius Juozas, dirbo po 1920 m. klumpius, vėliau pradėjo dirbti ir medpadžius. 1969 m. 

tebedirbo medpadžius. Klumpius dirba tik paprašytas. 

4. Vitkus, dirbo po 1920 m. (miręs). 

Medpadžius dirba 

1. Krutinis Jonas nuo 1947 m. Tebedirba ir 1972 m. 

2. Mikužis, dirba nuo 1925 m. Tebedirba ir 1972 m. 

271

3. Mikužienė, dirba nuo 1925 m. Tebedirba ir 1972 m. 

4. Stončius, dirba nuo 1920 m. 1969 m. dirbo artelėje. 

5. Vaikasas (invalidas), dirba nuo 1930 m. 1969 m. tebedirbo. Mirė 1972 m. 

Viekšnių miestelio kurvos iki 1941 metų 

1. Raudonaitė Liudvė, gyv. Vytauto g., 1932 m. laikė „bardakėlį”. Dabar ji Senelių 

prieglaudoje. 

2. Švažienė Petronė, gyv. Akmenės g., laikė arbatinę turgavietėje. Mirusi. Yra likęs sūnus ir 

duktė. 

3. „Žiurkė” (taip buvo visų vadinama, niekas nežinojo jos vardo ir pavardės). Su ja 

linksmindavosi Mažuknos restorano „pijokai”. 1969 m. tebegyveno. 

4. Bilertaitė. 

5. Engelienė. 

Bilertaitė ir Engelienė buvo kurvos-vagilkos. Jos gerdavo restorane su „pijokais”, o kai šie 

pasigerdavo, iškraustydavo jų kišenes. 1934 m. buvo šitaip: Bilertaitė ir Engelienė girtuokliavo 

su gaspadoriais, atvažiavusiais į šv. Jono jomarką nuo Latvijos pasienio. Dar šie nebuvo kaip 

reikiant pasigėrę, kai vagilkos pradėjo kraustyti jų kišenes. Gaspadoriai įsiuto, primušė abi ir 

išmetė laukan iš restorano. Sėdi Engelienė lauke, sienos atsikolusi, ir verkia, nusibraukia ašaras 

ir, atsidususi, sako: „Tu pizelė iškriušta, aš — primušta, nebėr vedvėm čia ko bebūti, eikim 

namo.” Dabar dar, daugeliui metų prabėgus, kai keletas moterėlių susirenka papletkavoti, reikia 

jau skirstytis namo, tada viena jų pasako taip, kaip kitados yra pasakiusi Engelienė. Visos 

nusijuokia, nė kiek neįsižeidžia ir smagios grįžta namo. 

14. Kortų metėjos 

1. Klara Narutavičiūtė, gyv. Žvyro g., po 1920 m. 1972 m. tebemeta kortas. 

2. Voluntienė, gyv. Žvyro g., prieš 1914 m. (mirusi apie 1925 m.) — skaitė iš rankos, metė 

kortas, būrė iš „Saliamono galvos”, iš kavos tirštimų, iš kiaušinio suleisto į vandenį; duodavo 

„liubčiko”, gydė žolėmis. 

3. Švažienė, gyv. Akmenės g., buvo siuvėja. Kortas išmesdavo paprašyta, ne už pinigus. 

4. „Žiurkė” (taip buvo žmonių vadinama) metė kortas vaikščiodama po kaimus ir ten 

pardavinėdama krapylas. 

15. Kubiliai 

1. Baltutis (žmonių vadinamas Didgalviu), gyv. Kegrių km., Kubilus, bačkas dirbo prieš 

1914 m. Tebedirba ir 1972 m. 

2. Lukošius, gyv. Stoties g., dirbo po 1920 m. Tebedirba ir 1972 m. 

16. Ledų dirbėjai 

1. Praspaliauskis Juozas, gyv. Akmenės g. 

2. Praspaliauskienė Emilija, gyv. Akmenės g. — dirbo ledus nuo 1933 m. ligi 1940 m. Ledus 

pradavinėjo važinėdami po turgus ir jomarkus. 

17. Malūno darbininkai 

1. Endriuška Kazimieras, gyv. Puodininkų g., dirbo malūne dar prieš 1914 m. 

2. Gimbutas, dirbo malūne nuo 1918 m. 

3. Silkinis, dirbo malūne nuo 1918 m. 

4. Švažas Eugenijus (elektrikas), dirbo malūne nuo 1930 m. 

272

18. Mezgėjos 

a) mezgė su mašinomis 

1. Galminaitė Morta, gyv. Stoties g., 1969 m. tebemezgė. 

2. Kugraitės (seserys), Papilės g., 1969 m. tebemezgė. 

3. Lungienė, Papilės g., 1972 m. tebemezgė. 

4. Norvaišaitė Ona, gyv. Stoties g., 1969 m. tebemezgė. 

5. Rimkaitė Barbė, gyv. prie šventoriaus, mezgė po 1920 m. 

6. Šeibelytė Pranė, mezgė nuo 1930 m. Dabar gyvena Šiauliuose. 

7. Voverienė, gyv. Vytauto g., mezgė po 1930 m. Nuo 1969 m. gyvena Mažeikiuose. 

b) mezgė su „tamburka” ir su virbalais 

1. Klara Narutavičiūtė, gyv. Žvyro g., po 1920 m. Tebemezga ir dabar, t. y. 1972 m. 

2. Balsienė Emilija, gyv. Akmenės g. Mezgė po 1914 m. 1972 m. tebemezga. 

Miestelyje buvo ir daugiau mezgėjų, kurios „tamburka” mezgė užgalius užvalkčiams, galus 

abrūsams. 

19. Mūrininkai 

1. Galminas (tėvas) — mūrijo pečius dar prieš 1914 m. 

2. Galminas (sūnus) — ėjo kartu su tėvu mūrydamas. Mirė 1971 m. 

3. Galminas Jonas (sūnus). 

4. Galminas (Jono Galmino sūnus) mūrija dabar 1972 m. 

5. Antanas Virkutis, mūrijo po 1914 m. ligi 1967 m. (miręs). 

20. Muzikantai 

1. Dargis (siuvėjas) — triūba, po 1914 m. 

2. Deniušis (batsiuvys) — klarnetas, po 1914 m. 

3. Pundzius Augustinas (grabdirbys) — triūba, po 1914 m. 

4. Stonys Jonas (batsiuvys) — smuikas. Mirė 1932 m. 

5. Brolių Žiulpų dūdų orkestras — prieš 1914 m. (Žiulpos buvo kaimiečiai, ne miestiečiai). 

21. „Padvados” 

1. Natkis (žydas) — prieš 1914 m. 

2. Abe Potes (Apkis) — po 1914 m., ligi 1941 m. 

3. Benckis — nuo 1925 m. 

22. Pečių degėjai 

1. Lengvenis Vincas, nuo 1935 m. ligi 1967 m. 

2. Strikauskis, nuo 1920 m. 

3. Turauskis, nuo 1930 m. 

23. Pienininkai 

1. Adelsonas, gyv. Stoties g. Laikė 2 karves. Pardavinėjo pieną, sviestą, grietinę nuo 1930 m. 

ligi 1940 m. 

2. Tedeušas Kenstavičius — vežiodavo pieną į miestelį iš Santeklių dvaro nuo 1920 m. 

273

24. Pirtininkai 

1. Geršelis (žmonių vadinamas „Pirtininku”) kūrino pirtį nuo 1914 m. pokario. 

2. Geršelienė („Pirtininkienė”) — nuo 1914 m. pokario. 

25. Plaustininkai 

1. Jurjonas, gyv. Akmenės g. — nuo 1900 m. 

2. Jurjonienė, gyv. Akmenės g. nuo 1900 m. 

3. Jurjonaitė, gyv. Akmenės g. — vėliau, tėvams mirus. 

4. Gedžius, gyv. Akmenės g., po 1920 m. 

5. Gedžienė, gyv. Akmenės g., po 1920 m. 

26. Popierinių gėlių dirbėjos 

1. Voluntaitė Pranė, gyv. Žvyro g., dirbo popierines gėles, apipindavo šv. paveikslus 

popierinių gėlių vainiku, įdėdavo į popierinis rėmus (lyg į kokią dėžutę), uždėdavo po stiklu. 

Dirbo po 1914 m. ligi 1930 m. ir vėliau. 

2. Barkauskaitės, žmonių vadinamos „Barakodilaitės” — dirba popierines gėles po 1930 m. 

Pina vainikus laidotuvėms iš popierinių gėlių ir iš savo užaugintų. Dirbo ir 1972 m. 

27. Prašymų, laiškų rašytojai 

1. Oldenburgienė, gyv. Stoties g., nuo 1920 m. rašė laiškus ir prašymus. 

2. Gira, gyv. Stoties g., rašė prašymus prieš 1914 m. 

3. Lengvenis Pranas, gyv. Vytauto g., rašė prašymus nuo 1927 m. ligi 1930 m. 

28. Puodininkai 

1. Gelžinis Juozas, gyv. Stoties g., po 1914 m. 

2. Hintendorfas, gyv. Vytauto g., prieš 1914 m. 

3. Jasiulis, po 1914 m. 

4. Vincas Lengvenis, gyv. Vytauto g., nuo 1935 m. 

5. Mockus (tėvas), gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. 

6. Mockus (sūnus), — po 1920 m. 

7. Mockus Stasys — po 1920 m. 

8. Mockus Romas — po 1920 m. 

9. Paulikas (tėvas ir sūnūs), gyv. Akmenės g., prieš 1914 m., sūnūs — vėliau. 

10. Spingys Kazys, gyv. Akmenės g., nuo 1925 m. (Dabar gyvena Ukmergėje). 

11. Ružė, gyv. Akmenės g., nuo 1914 m. prieškario. 

12. Šliaudaris (miręs), prieš 1914 m. 

13. Šiaulys Antanas, prieš 1914 m. 

14. Urvikis Tadeušas, prieš 1914 m. 

15. Vilimas Albertas, po 1941 m. 

16. Žylė, gyv. Mažeikių g., prieš 1914 m. 

17. Šliažas Aloyzas, po 1925 m. 

18. Giedra Pranas, po 1920 m. (Dabar Merkinėje). 

19. Giedra Stanislovas (miręs). 

274

20. Vita. 

29. Priėmėjos 

1. Rušinienė, gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. 

2. Tukienė-Rušinaitė Liudvė, po 1914 m. 

3. Girienė, gyv. Stoties g., prieš 1914 m. 

4. Žarčinienė (žydė), gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. (Žmonių buvo šnekama, kad ji 

darydavusi abortus). 

Tukienė Liudvė buvo Rušinienės duktė. Ji buvo raiša. Pati pasakojosi, kad motina, ją 

pagimdžiusi, labai užpykusi „kam gimė mergelka” ir įmetusi į avių gardą. Avis ir išmynusi jai 

koją. Iš avių gardo ištraukusi bobutė Praspaliauskienė. 

30. Rėtininkai 

1. Kaupys, gyv. Mažeikių g., dirbo prieš 1914 m. (miręs). 

2. Vilčikauskis Juozas, gyv. Papilės g., dirbo prieš 1914 m. (1969 m. tebegyveno). 

3. Vilčikauskis Kazimieras dirbo prieš 1914 m. (1969 m. tebegyveno Papilės g.). 

31. Rimoriai 

1. Ružauskis Simonas, dirbo nuo 1926 m. (miręs). 

2. Švažas Jurgis dirbo po 1914 m. (Ėjo per kaimus). 

3. Valtas Vincentas, gyv. Akmenės g., dirbo prieš 1914 m. 

4. Kaciuška, dirbo nuo 1928 m. 

5. Velavičius (Valto mokinys) — važinėjo per bajorus: Medemrodės Zubovui dirbo, 

Sirutavičiui. 

32. Rožančių dirbėjos 

1. Pukinskienė, dirbo prieš 1914 m. (mirusi). 

2. Augustinavičienė Rozalija, dirbo po 1914 m. (1969 m. tebedirbo). 

3. Dargienė (perkrikšto žydo žmona), gyv. Stoties g., dirbo po 1914 m. 

4. Vilčikauskienė (perkrikštė žydė), gyv. prieš bažnyčią, dirbo po 1914 m. 

5. Balsienė Emilija, gyv. Akmenės g., dirbo po 1914 m. (Dabar gyvena Tarybų g. 11). 

33. Siuvėjos 

1. Deniušienė, gyv. Vytauto g., siuvo prieš 1914 m. 

2. Giraitė Adolfina, gyv. Stoties g. siuvo nuo 1923 m. 

3. Hintendorfienė Rozalija (perkrikštė žydė), Vytauto g., siuvo prieš 1914 m. (Mirė 

Mažeikiuose 1967 m.). 

4. Maneikienė (daktaro motina), siuvo po 1914 m. gyvena Akmenėje 1969 m. 

5. Mažeikaitė-Rimavičienė Pranė, gyv. Stoties g., siuvo po 1920 m. 

6. Perminienė, gyv. Akmenės g., siuvo prieš 1914 m. (mirusi). 

7. Perminienė, gyv. Mažeikių g., siuvo po 1914 m. (mirusi). 

8. Skaraitė (žydė), siuvo po 1914 m., gyv. Akmenės g. (mirusi). 

9. Šliaudaraitė Magdė, siuvo po 1914 m. 

10. Šiurkaitė-Šišnickienė, siuvo prieš 1914 m. (mirusi). 

11. Visminienė Stasė, gyv. Vytauto g., siuvo po 1920 m. (mirusi). 

275

12. Žakaitė Julija, siuvo po 1914 m. 

13. Liginskaitė Maša, gyv. Akmenės g., siuvo prieš 1914 m. (Mirė 1968 m., turėdama 92 

metus). 

14. Švažienė, gyv. Akmenės g., siuvo prieš 1914 m. (mirusi). 

34. Siuvėjai 

1. Dargis, gyv. Stoties g., siuvo po 1920 m. (miręs). 

2. Gargasas, gyv. Pakalupės km., siuvo po 1914 m., mirė 1970 m. 

3. Kalmanas Orkis, siuvo prieš 1914 m., ligi 1935 m. (miręs). 

4. Kontutis, siuvo po 1914 m. (1969 m. tebesiuvo). 

5. Lalas Antanas, gyv. Akmenės g., siuvo nuo 1930 m. (Dabar gyvena Amerikoje). 

6. Narušaitis, gyv. Akmenės g., siuvo nuo 1918 m. (miręs). 

7. Spingys, siuvo prieš 1914 m., gyv. Vytauto g. (miręs). 

8. Stonkus, gyv. Akmenės g., siuvo prieš 1914 m. (miręs). 

9. Šeibelis Jonas, gyv. Akmenės g., siuvo prieš 1914 m. 

10. Švažas Antanas, gyv. Stoties g., siuvo po 1914 m. 1972 m. tebesiuvo tik kepures. 

11. Pikevičius, siuvo prieš 1914 m., siuvo ligi 1969 m. Mirė 1969 m. 

12. Savickis, gyv. Mažeikių g., siuvo po 1920 m. (miręs). 

13. Voveris, gyv. Pakalupės km., siuvo po 1920 m. 

14. Urkis, siuvo po 1920 m. (miręs). 

15. Vėžauskis, gyv. Vytauto g., siuvo po 1920 m. Tebesiuva ir 1972 m. 

16. Monis, siuvo po 1925 m. Dabar nebesiuva. Dirba koklių fabrike. 

35. Siuvėjai, važinėję po kaimus siūdami 

1. Alsys Pranas, gyv., Stoties g. (važiavo siūti tik į Latviją. Siuvo kailinius, kostiumus). Siuvo 

prieš 1914 m. 

2. Meškys Pranciškus, siuvo prieš 1914 m. 

3. Erlickis Jonas, siuvo nuo 1917 m., gyv. Akmenės g. Nuo 1941 m. nebesiuva. Gyvena 

kaime. 

4. Vaitkus Pranas, siuvo po 1920 m. Gyveno Gyvulių km. 

5. Perminas Povilas, siuvo prieš 1914 m. Gyv. Padvarių km. 

5. Perminas Rapolas, siuvo prieš 1914 m. 

7. Gadeikis, siuvo po 1914 m., gyv. Purvėnų km. 

3. Baltutis, siuvo prieš 1914 m., gyv. Pakalupės km. 

9. Visminas, gyv. Čekų km., siuvo po 1914 m. 

10. Paulikas, gyv. Purvėnų km. siuvo po 1914 m. 

11. Urbonas Pranas, siuvo po 1920 m., nebesiuva, gyvena Viekšnių m., Naujakuriuose. 

36. Siuvinėtojos 

1. Šliaudaraitė Magdalena, siuvinėjo po 1920 m. Siuvinėjo bažnytines vėliavas. 

2. Balsienė-Švažaitė Emilija, siuvinėjo po 1920 m. Siuvinėjo bažnytines vėliavas, vėliavas 

šauliams, tautininkams. Už vėliavos išsiuvinėjimą gaudavo 150 litų. Dabar gyvena Viekšniuose, 

Tarybų 11. Nebesiuvinėja. 

276

3. Narutavičiūtė Klara, siuvinėjo po 1920 m., gyv. Žvyro g., tebesiuvinėja. Siuvinėja 

paduškėles, takelius. 

37. Haftuotojos 

Prieš 1914 m. ir po 1914 m. buvo madoje haftuotos (aptavotos) skarelės. Haftuotojų Viekšnių 

miestelyje buvo gana daug. 

38. Kaldrų siuvėjos 

1. Liginskaitė Maša, gyv. Akmenės g. Siuvo prieš 1914 m. 

2. Kaušarienė, gyv. Stoties g., siuvo po 1920 m. Tebesiuva ir 1972 m. (Kaušarienė — rusė). 

39. Skalbėjos 

1. Lengvenienė Monika skalbė nuo 1917 m. ligi 1930 m. 

2. Mastauskienė, gyv. Pakalupės km., skalbė po 1920 m. (Skalbėja išskalbdavo vyr. 

viršutinius marškinius, apykakles, iškrakmolydavo ir išprosavodavo). 

3. Racaitė Barbora skalbė bažnytinius drabužius po 1920 m. 

4. Rimkaitė Barbora skalbė bažnytinius drabužius po 1920 m. 

40. Skardininkai 

1. Jankauskas, gyv. Akmenės g., dirbo po 1920 m. (1969 m. gyveno kaime). 

2. Kęsminas Antanas, gyv. Turgaus g., dirbo po 1920 m. (miręs). 

3. Koukštas Antanas, gyv. Mažeikių g., dirbo po 1920 m. (1969 m. nebedirbo). 

4. Šlyteris, gyv. Mažeikių g., dirbo po 1920 m. 1969 m. tebedirbo. Mirė 1972 m. 

5. Vaineris (žydas), dirbo po 1914 m. (miręs). 

6. Venckus, gyv. Naujakuriuose, dirbo po 1920 m. (miręs). 

41. Skerdžiai 

Skerdžius ganė Viekšnių miestelio ūkininkų karves ir avis. Ganė Miesčionių lankose ir 

Miesčionių laukuose. (Miestelio ūkininkų žemės rėžiai buvo už miestelio, į Akmenės pusę). 

1. Kinčinas, gyv. Stoties g., ganė po 1918 m. 

2. Ramonas, ganė nuo 1928 m. 

42. Staliai 

1. Imelis, dirbo prieš 1914 m. 

2. Laucius, dirbo prieš 1914 m. 

3. Kęstavičius, dirbo prieš 1914 m. 

43. Stogdengiai 

1. Strikauskis, gyv. Vytauto g., dirbo prieš 1914 m. 

44. Šaukėjas turguje 

1. Poškus, gyv. Puodininkų g. 

Užšaukdavo ant turgaus, kas ką norėdavo šaukdintis, dar prieš 1914 m. Užšaukdinama buvo 

maždaug ligi 1930 m., gal dar ir vėliau. 

45. Šaukštų dirbėjai 

1. Brazdauskas, dirbo po 1914 m. (1969 m. gyveno Mažeikiuose. Ubagas). 

2. Jonauskis, gyv. Laižuvos g. Dirbo po 1914 m. (Aklas ubagas, giedodavo prie bažnyčios ir 

„ant turgaus” giesmėm armonika pritardamas). 

277

3. Lungys, gyv. Mažeikių g. Dirbo prieš 1914 m. 

46. Škaplierių audėjos 

1. Pakalniškienė, gyv. Stoties g., audė prieš 1914 m. 

2. Pakalniškytė-Švažienė, gyv. Akmenės g., audė po 1914 m. 

3. Švažaitė-Balsienė Emilija, gyv. Akmenės g., audė po 1920 m. 

4. Šiaulienė Julijona, gyv. Stoties g., audė prieš 1914 m. 

47. Ūkininkai 

1. Beržanskaitė-Švažienė, gyv. Akmenės g. 

2. Čiužas, gyv. Vytauto g. 

3. Joniuškis, gyv. Akmenės g. 

4. Kačinas Antanas, gyv. Akmenės g. 

5. Mažonienė-Dargienė, gyv. Vytauto g. 

6. Tupikas, gyv. Akmenės g. 

7. Veisis, gyv. Akmenės g. 

8. Petrikas, gyv. Papilės g. 

9. Tukys, gyv. Akmenės g. 

10. Šliažas, gyv. Vytauto g. 

11. Šiaulienė, gyv. Vytauto g. 

12. Teodoras Urvikis, gyv. Puodininkų g. 

13. Žvirblis, gyv. Stoties g. 

48. Užuolaidų mezgėja 

1. Narutavičiūtė Klara, gyv. Žvyro g., dirbo po 1920 m. 1972 m. tebedirba. 

49. Baldų pynėjai 

1. Riauka, gyv. Mažeikių g., dirbo po 1920 m. Mirė 1972 m. Pynė kėdes, etažeres iš vytelių. 

50. Vaikų augintojos 

1. Rušinienė, gyv. Akmenės g., augino prieš 1914 m. 

2. Rušinaitė-Tukienė Liudvė, gyv. Akmenės g., augino po 1914 m. maždaug ligi 1935 m. 

3. Tukaitė-Bružienė, gyv. Stoties g., augino prieš 1914 m. 

Vaikai dažniausiai būdavo vienišų motinų. Jie būdavo slapčia atgabenami, paauginami (jei 

nenumirdavo) ir vėl slapčia išvežami. Niekas nežinojo, kieno tie vaikai buvo. 

Štai ką papasakojo apie Bružienę Emilija Balsienė. Seniai, dar prieš 1914 m. karą, daktaro 

Biržiškos gonkose buvo rastas naujagimis su rašteliu ant kaklo, kur buvę parašyta: „jūsų sūnaus 

sūnus”, kad motina esanti biedna ir savo sūnaus negalinti auginti, tegu auginą seneliai. 

Dr. Biržiška turėjęs tris sūnus. Nė vienas sūnų neprisipažinęs, katro būsiąs pamestinukas. 

Bružienė paėmusi tą vaikelį, įsūnijusi ir užauginusi. Augdamas Jonas Bružas vis labiau daręsis 

panašus į Viktorą Biržišką. Taip žmonės ir nusprendę, kad jis turėjęs būti Viktoro Biržiškos 

sūnus. Pati Balsienė atminė Jono Bružo krikštynas. Buvę 12 porų kūmų, kad įsūnytasis turėtų 

giminių. Dabar, t. y. 1972 m., Jonas Bružas gyvena Viekšnių m., yra vedęs Oną Normontaitę. Jei 

kas jį paklausia, ar teisybė esanti apie jo tėvą — Viktorą Biržišką, jis nusijuokia ir nieko nesako. 

51. Vandens nešėjos 

1. Buožienė, nešiojo turtingesniems žydams vandenį po 1918 m. 

278

2. Paulauskaitė — po 1920 m. 

Buvo ir daugiau moterų, kurios nešiodavo vandenį, išmazgodavo grindis, žodžiu, už pinigą 

turtingesniems žydams padirbdavo juoduosius darbus. 

52. Verpėjos 

1. Rimkaitės (3 moterys), verpė po 1920 m. 

2. Molienė, gyv. Stoties g., verpė po 1914 m. 

3. Rupkienė Marijona (1867—1952), verpė prieš 1914 m. 

Verpėjų Viekšnių m. buvo daug. Verpdavo visos senesnės moterys, kurios kito darbo 

nebedirbdavo. Daugiausia verpėjų buvo iš davatkų tarpo, našlių, kurioms reikėdavo pačioms 

išsimaitinti arba išmaitinti šeimą. 

53. Verpėjai verpykloj malūne 

1. Levinskis 

2. Zorys 

3. Bružėnas 

Gijas lenkė 

1. Normontaitė-Bružienė Ona 

2. Sakalauskaitė Bronė. 

Verpykla buvo nuo 1925 m. 

54. Žolininkės 

1. Voluntienė, gyv. Žvyro g., gydė prieš 1914 m. 

2. „Moninkelė” (Taip ją vadino visi žmonės — čia jos vardas ir pavardė), po 1930 m. 1972 m. 

gyvena Akmenės g. 

55. Žvejai 

1. Čeričinskis (batsiuvys), gyv. Akmenės g. Žvejojo po 1914 m. 

2. Galminas (ūkininkas), gyv. Gyvulių km., ateina į miestelį žvejoti su miestelio žvejais, po 

1914 m. 

3. Gedžius (plaustininkas), gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. 

4. Stonkus (siuvėjas), gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. 

5. Riauka (baldų pynėjas), gyv. Mažeikių g., po 1914 m. 

56. Žąsų, ančių, kalakutų pešėjos 

1. Švažaitė-Končienė Petrė, gyv. Akmenės g. 

2. Švažaitė-Memienė Bronė, gyv. Akmenės g. 

3. Vėžaitė Marė. 

4. Veisaitė Bronė, gyv. Akmenės g. 

5. Veisaitė Emilija, gyv. Akmenės g. 

6. Veisaitė-Lalienė Petrė, gyv. Akmenės g. 

7. Krutinienė, gyv. Akmenės g. 

57. Macų kepyklos darbininkės 

1. Geršelienė (meistras), gyv. Akmenės g. 

2. Alsaitė-Koukštienė Rozalija, gyv. Akmenės g. 

279

3. Gelžinaitė-Vaserienė Monika, gyv. Žvyro g. 

4. Alsaitė-Blažienė Ona, gyv. Stoties g. 

58. Pieninės darbininkai 

1. Pranauskis. 

2. Lengvenis Vincas, dirbo nuo 1930 m. ligi 1935 m. 

3. Švažaitė-Memienė Bronė. 

4. Jurjonaitė-Navardauskienė Bronė. 

5. Kuchalskaitė Ženė. 

Senoji pieninė buvo Sajaus namuose ligi 1928 m. Pieninę įsteigė 1925-26 m. Bertulis, Lacius 

ir Urvikis. Naująją pieninę pastatė Vytauto g. 

Pienininkai yra buvę ligi 1941 m. 

Ulevičius. 

Vizgirda. 

Rimkus Pranas. 

59. Saldainių dirbtuvės darbininkės 

Dirbtuvės savininkas Valiulis. Įsteigta 1928 m. Vytauto g. 

1. Nikolajevas Aleksandras — meistras. 

2. Deniušaitė Ona — darbininkė. 

3. Gužauskaitė-Lengvenienė Stasė — darbininkė. 

4. Miltenytė Uršė — darbininkė. 

5. Macaitė Cecė — darbininkė. 

6. Stonaitė Albertina — darbininkė. 

7. Ūkanaitė-Buivydienė Amilė — darbininkė. 

8. Ūkanaitė-Balčiūnienė Alba, — darbininkė. 

9. Volmeraitė, darbininkė. 

10. Žutautaitė Ona, darbininkė. 

60. Šluotų rišėjas 

Ermošius, gyv. Zaventės km., rišo šluotas ir pardavinėjo miestelyje. 

61. Uogautojos 

Pranė Erlickienė, gyv. Akmenės g., prieš 1914 m. 

62. Bovelnos dažyklos darbininkės 

1. Švažaitė Rufina, gyv. Akmenės g., dirbo prieš 1930 m. 

2. Švažaitė Bronė, gyv. Akmenės g., dirbo po 1920 m. 

3. Meižienė, dirbo po 1920 m. 

4. Šimkienė Ona, dirbo po 1920 m. 

5. Balsienė Emilija, dirbo po 1920 m. 

63. Altorių, pompų ir baldų meistrai buvo 

Vincentas Juodeikis (tėvas) ir Vincentas Juodeikis (sūnus). Gyveno jie Zaventės km. 

(Zaventės km. yra kitapus Ventos upės, priešais Viekšnių miestelį). V. Juodeikis (tėvas) dirbo 

280

apie 1870 m. ligi 1914 m., altorius, pompas ir baldus ir po 1914 m. (mirė 1926 m); jo amato 

buvo išmokęs ir sūnus (gimęs 1876 m.). 


1. Pundzius, Stoties g., prieš 1914 m. 

VIEKŠNIŲ MIESTELIO VERSLININKAI 

2. Savickis Antanas, Turgavietė, nuo 1935 m. 

Maisto ir kolonialinių prekių 

1. Kristinienė Ieva, Akmenės g., nuo 1931 m. 

2. Lungys, Mažeikių g., prieš 1914 m. 

3. Lungys, Stoties g., prieš 1914 m. 

KRAUTUVININKAI 

Lietuvių krautuvės: 

4. Sakalauskis (prieš Biržiškų namus), prieš 1914 m. 

5. Skunsmonas Robertas, Akmenės g., nuo 1930 m. (1932 m. pardavė Izraelštamui). 

6. Tupika, Akmenės g. nuo 1932 m. 

7. Vilčikauskis (pirma Turgavietėje, vėliau — šalia Kooperatyvo) prieš 1914 m. 

8. Visminas, Vytauto g. nuo 1934 m. 


1. Beržanskis, Turgavietė, nuo 1935 m. 

Žydų krautuvės: 

2. Blankaitė Rochė, Akmenės g., nuo 1930 m. 

3. Šmitienė, Akmenės g. ir Turgavietės kampas, nuo 1930 m. 

4. Maušelis, Turgavietė, nuo 1931-32 m. 

Batų krautuvės 

1. Laukšana, Turgavietė, (batų-odos), nuo 1930 m. 

2. Leras, Tirkšlių g. (batų-galanterijos), nuo 1930 m. 

Dažylų (pervės) ir bovelnos (siūlų) 

1. Rabinovičienė (žmonių vadinama Lipke), Akmenės g., prieš 1914 m. 

Geležies krautuvės 

1. Kenigsbergo, Turgavietė, prieš 1914 m. 

2. Vaineris, Turgavietė-Stoties g. kampas, prieš 1914 m. 

Kepurių krautuvės 

1. Eizikmanas, Turgavietė, prieš 1914 m. 

2. Tamarinas (Tamarinienė), Turgavietė, po 1914 m. 

Kolonialinių prekių krautuvės 

1. Alter Judes, Tirkšlių g., po 1914 m. 

2. Beržanskių (sūnų), Tirkšlių g., po 1914 m. 

3. Dovydo, Tirkšlių g., po 1914 m. 

281

4. Flechteris (Šiši sesers vyras), Turgavietė, po 1914 m. 

5. Goldmanas, Tirkšlių g., po 1914 m. 

6. Iciko (Šiši sesers vyras), Turgavietė, po 1914 m. 

7. Izraelštamo, Akmenės g., nuo 1932 m. 

3. Leibio, prieš tiltą, Tilto g., prieš 1914 m. 

9. Mackibuckio, Turgavietė-Akmenės g. kampas, nuo 1930 m. 

10. Pekeris Mauša, Turgavietė, po 1914 m. 

11. Peisachovičius, Turgavietė, po 1914 m. 

12. Raskinas, Tirkšlių g., po 1914 m. 

13. Izraelštamo, Turgavietė, po 1932 m. 

14. Sajus, Mažeikių g., po 1914 m. 

15. Šeinas, Akmenės g., po 1914 m. 

16. Šiši, Tilto g., po 1914 m. 

17. Žarčino, Akmenės g., nuo 1918 m. 

18. Vigoderio žento, Turgavietė, po 1928 m. 

Laikrodžių, dviračių krautuvė 

1. Eizikmanas, Turgavietė (Rakuzino name), nuo 1931 m. 

Vaisių (apelsinų, citrinų, šokolado, saldainių, mielių) krautuvė 

1. Naftalinas, Turgavietė, 1928 m. [BK: Tarti maždaug taip: „Naftaalinas”]. 

Vaistai, odekolonas, kremai 

1. Dovidovičius, Turgavietė (Rakuzino name), nuo 1934 m. (laikė ir benzino kolonėlę). 

Miltų krautuvė 

1. Cyrė, Turgavietė, prieš 1914 m. 

Urmo sandėliai 

1. Alter Judes, kolonialinių prekių, Tirkšlių g., po 1914 m. (silkės, kruopos). 

2. Goldmanas, kolonialinių prekių, Tirkšlių g., po 1914 m. 

3. Kenigsbergo, geležies, Turgavietė, po 1914 m. (Aprūpino Telšius, Akmenę, Mažeikius). 

Kooperatyvas 

Įvairios prekės (netoli bažnyčios), po 1920 m. 

Arklių pirkliai 

PIRKLIAI 

1. Abe Potes (žmonių vadinamas Apkis), Akmenės g., po 1914 m. 

2. Jonas Brika, Akmenės g., po 1914 m. Pastaba: Pirko vogtus arklius ir vežė į Latviją. Taip 

buvo žmonių sakoma. 

Javų pirkliai 

1. Šeinis, Akmenės g., prieš 1914 m. 

2. Šeinis Meiškis, Akmenės g., prieš 1914 m. 

3. Šiši (žmonių vadinamas Icka Parka), Tilto g., prieš 1914 m. 

282


5. Velvys, Stoties g., prieš 1914 m. 

6. Goldbergas, Mažeikių g., po 1914 m. 

Miško pirkliai 


Malkų pirkliai 

1. Brika Jonas, Akmenės g., po 1914 m. 

Paukščių pirkliai 

1. Blanka, Akmenės g., prieš 1914 m. 

Skudurų pirkliai 

1. Šotlandas, Tirkšlių g., prieš 1914 m. 

Mėsininkai 

PREKYBININKAI 

1. Alsienė, Stoties g., mėsos kioskas, Turgavietė, prieš 1914 m. 

2. Giberis (sūnus), prieš špitolę, po 1914 m. 

3. Giberis Leiba (tėvas), Akmenės g., prieš 1914 m. 

4. Klafas, Pirties g., po 1914 m. 

5. Šiaulaitė (išnešiojo po namus mėsą), po 1914 m. 

6. Žūsis (Eizikmanaitės vyras), po 1914 m. 

7. Reifelis, po 1920 m. 

Puodais turguje prekiavo 

1. Paulikas, Akmenės g., prieš 1914 m. (tik Viekšniuose) 

2. Hintendorfas, Vytauto g., po 1920 m. (tik Viekšniuose) 

3. Zelikis Klafas (važinėjo po turgus ir prekiavo puodais) 

Sėklininkai (sezoninė prekyba) 

1. Alsienė, Stoties g., po 1914 m. 

2. Bružas, po 1914 m. 

3. Lungienė, Stoties g., po 1914 m. 

Silkėmis turguje prekiavo 

1. Siulkė Geršelaitė-Klafienė (žmonių vadinama „Pirtininkaite” arba Zelikiene), po 1920 m. 

2. Šiaulaitė, po 1918 m. 

Krienais prekiavo 

1. Ramanauskas, po 1918 m. 

SUPIRKINĖTOJAI 

Supirkinėjo kiaušinius Viekšnių miestelyje turgaus dienomis „Pieno Centrui” ir vežė juos į 

Mažeikius po 1920 m.: 

1. Švažas Antanas, Akmenės g. 

2. Kateiva Karolis, Vytauto g. 

283

3. Šiaulienė, Vytauto g. 

Skudurus supirkinėjo 

1. Skaris (taip buvo žmonių vadinamas senas žydas, vaikščiojęs po kaimus ir supirkinėjęs 

skudurus, šerius, arklių uodegas) prieš 1914 m. 

„BAGAMAZNINKAI” (Karabelninkai) 

1. Valeinienė, prekiavo skarelėmis, kaspinais, kartūnais, špilgomis (segėmis), veidrodžiais, 

šukomis, po 1920 m. 

2. Kazlauskienė — prekiavo skarelėmis, karoliais, špilgomis (segėmis) ir kt., po 1920 m. 

3. Voluntaitė Pranė — popierinėmis gėlėmis, paveikslais šventais (paveikslus ji apipindavo 

dirbtinėmis gėlėmis, įdėdavo į kartoninius rėmus, lyg į kokias dėžutes ir uždėdavo stiklą), prieš 

1914 m. 

4. Končius — prekiavo keptomis lėlėmis, rožančiais, maldaknygėmis, prieš 1914 m. 

5. Brazdauskas — prekiavo savo darbo saldainiais, keptomis „vištelėmis”, „pypkomis”, 

„panelėmis” ir kt. 

Krapylas pardavinėjo 

1. „Žiurkė” (taip žmonių vadinama), po 1930 m. 

1. Ružės alinė, Akmenės g., po 1920 m. 

ALINĖS 

2. Skunsmono Povilo alinė, Turgavietė, po 1930 m. 

3. Jonauskienės alinė, Stoties g., po 1920 m. 

ARBATINĖS 

1. Parapijos arbatinė, Špitolėje. Sena, iš 19 amž. ar dar senesnė. 

2. Švažienės arbatinė, Turgavietė, po 1930 m. 

3. Lozorkaičių arbatinė, Tirkšlių g., po 1914 m. 

4. Jankelio arbatinė, Tirkšlių g., prieš 1914 m. 

5. Fainbergo arbatinė, Tirkšlių g., po 1914 m. 

TRAKTIERIAI 

1. Mažuknos traktierius, Turgavietė, po 1914 m. 

2. Šepučio traktierius, po 1914 m., Akmenės g. 

VIEŠBUČIAI 

1. Garbelio viešbutis, Turgavietė, prieš 1914 m. 

2. Rubinšteino viešbutis, Mažeikių g., po 1930 m. 

„BARDAKAS” 

1. Liudvė Raudonaitė, Vytauto g., maždaug nuo 1931 m. ligi 1936 m. laikė „bardakėlį”. Čia 

ateidavo įvairios merginos, rinkdavosi vyrai nakčiai. 

Batų dirbtuvė 

ĮMONĖS. GAMYKLOS. DIRBTUVĖS 

1. Kaplano batų dirbtuvė, prieš 1914 m. Dirbo pats Kaplanas ir samdyti darbininkai. 

284

Bovelnos dažykla 

1. Rabinovičienė (žmonių „Lipke” vadinama), Akmenės g., prieš 1914 m. Dirbo 3-4 

darbininkės. 

Elektros gamyklos 

1. Lesimo — malūne, po 1920 m. 

2. Briko Jono, Papilės g. (garo variklis), po 1928 m. 

Macų kepykla 

1. Geršelienė (meistras), Akmenės g. Dirbo 3 darbininkės. 

Kepyklos 

1. Erlickio kepykla, Turgavietė, po 1918 m. 

2. Parapijos kepykla, Špitolėje, (labai sena). 

3. Veisio kepykla, Turgavietė, po 1930 m. 

4. Taujenio kepykla (netoli bažnyčios, Vilčikauskio name), po 1920 m. vėliau — Laniauskio, 

po 1930 m. 

5. Jankelio, Tirkšlių g., po 1914 m. 

Malūnas 

Malūnas pastatytas 1900 m. Prano Lengvenio, nuo 1909 m. Lesimo. 

Paukščių pešimas 

1. Blanka, Akmenės g., prieš 1914 m. Dirbo 7 moterys. 

Vilnų verpykla 

Lesimo vilnų verpykla (malūne), nuo 1925 m. Dirbo 5 darbininkai. 

Skudurų rūšiavimas 

Šotlando, Tirkšlių g., prieš 1914 m. Dirbo 5-7 darbininkės. 

Odų dirbtuvės 

1. Jono Briko, Papilės g., Nuo 1935-37 m. 

2. Kalvarijos, Akmenės g., prieš 1914 m. 

3. Reifelio, avikailių dirbtuvė, prieš 1914 m. 


1. Jono Brikos, Papilės g., nuo 1935-36 m. 

2. Hintendorfo, Akmenės g., nuo 1930 m. 

3. Iršo Gindės, Akmenės g., prieš 1914 m. 

4. Pauliko, Akmenės g., prieš 1914 m. 

5. Ružės, Akmenės g., prieš 1914 m. 

6. Šij Michel (žmonių vadinamas „Šikis”), Vytauto g., prieš 1914 m. 

7. Urvikio ir Spingio, Puodininkų g., nuo 1932 m. 8. Kristino, Akmenės g., prieš 1914 m. 

9. Volunčiaus, Papilės g., prieš 1914 m. 10. Pakalniškio, Puodininkų g., prieš 1914 m. 

Saldainių dirbtuvė 

1. Valiulis, Vytauto g., nuo 1928 m. Dirbo meistras ir 9 darbininkės. 

2. Brazdauskas — dirbo saldainius ir pats pardavinėjo po turgus. 

285

Vilnų karšykla 

1. Lengvenio (žmonių vadinamo „Vilnašukiu”), prieš 1914 m. vėliau karšyklą perėmė Bružas. 

Limonado dirbtuvė 

1. Gordono, netoli Turgavietės, apie 1930 m. 

Įvairūs verslai 

1. Turėjo namus, išnuomojo butus ir iš to gyveno. Pvz. Zavadskis, Vytauto g., Kazlauskienė, 

Vytauto g. 

2. Daugelis priimdavo gyventi mokinius, virė jiems valgyti. 

3. Daug buvo verpėjų. 

4. Daug buvo mezgėjų, kurios megzdavo pirštines, kojines. 

5. Senesnės moterys ir paaugliai plėšydavo plunksnas. 

6. Tarnaitės, kurios tarnaudavo pas turtingesnius žydus ir ponus. 

7. Virėjos, kepėjos, kurios eidavo per kaimus virdamos, kepdamos baliams, vestuvėms ir t.t. 

8. Miestelio ūkininkai samdydavo moteris daržams ravėti ir kt. darbams. 

KAS DAR BUVO VIEKŠNIŲ MIESTELYJE 

Bažnyčia — 4 kunigai, vargonininkas, zakristijonas. 

Zakrastijonas Virkutis prieš 1914 m. 

Perminas Kazimieras, po 1914 m. 

Dovydauskis Domas, zakrastijono padėjėjas. 

Perminas Povilas, zakrastijono padėjėjas. 

Cerkvė — popas. 

Sinagoga — rabinas. 

Paštas — pašto viršininkas. 

Laiškininkai: Juodeikis, prieš 1914 m., Senkus nuo 1935 m., Mikalauskas, nuo 1935 m. 

Keturklasė mokykla. Pradžios mokykla. 

Skaitykla, po 1920 m. Vedėja Zosė Perminaitė, vėliau — Ona Jaskūnaitė. 

Policija. 

Monopolis, po 1920 m. Vedėjas Radvila. 

Antstolis (Kučka), po 1920 m. 

Gydytojai 

Biržiška, prieš 1914 m. 

Glikmanaitė, Glikmanas, Rakuzinas, Pačerinskis, Gelfandas, po 1920 m. 

Felčeriai 

Butkus, Lengvenis Marcijonas, Zarcinas — po 1914 m. 

Akušerės 

Rivinskienė, po 1914 m. 

Laniauskienė, po 1930 m. 

286

Viekšnių miestelyje po 1920 m. buvo 4 salės 

1. Parapijos, 

2. Gordono, 

3. Kooperatyvo, 

4. Mokyklos. 

1969 M. PUODININKAI VIEKŠNIUOSE 

Puodų dirbtuvės: Gordono salėje ir Šij Michel („Šikio”) Vytauto g. 

Puodininkais dirba 

1. Lizis (Aloyzas) Šliažas. 

2. Vilimas [Albertas]. 

3. Vilimienė [Stasė]. 

4. Pakalniškis Jokūbas. 

5. Pukinskis Leonas. 

6. Mockus Stasys. 

7. Mockus Romualdas. 

Glazūravimo meistrai 

1. Skerstonaitė [Stasė]. 

2. Ramanauskaitė-Šliožienė. 

3. Giedraitė Juzė — dekoruotoja. 

Degikais dirba 

1. Vainauskienė [Stefanija]. 

2. Ūdra [Povilas]. 

3. Balvočius. 

Urbienė Amelija. Kas ir kaip šaukdino ant turgaus Viekšnių miestelyje: 1972 metų aprašas // 


„Buvo Viekšnių miestelyje toks Poškus, žmonių „grapu” vadinamas. Gyveno jis Puodininkų 

gatvėje, ten turėjo savo namus ir nemažą žemės sklypą. Tai tas Poškus grapas ir užšaukdavo ant 

turgaus, kas ką nori pirkti, kas ką turi parduoti, kas yra ką radęs ar ką pametęs, kur parduodamas 

miškas, kam ir kokiems darbams reikalingi darbininkai, kas ir kada superka grūdus, kas kūrins 

pirtį. [...]. Būdavo, kai suvažiuoja turgus, Poškus grapas nueina į vieną turgaus galą, įsilipa į 

kieno nors ratus, kad visi jį geriau matytų ir girdėtų. Mantelis atsagstytas, rankos ant subinės po 

manteliu sukištos, kepurė atsmaukta ant pakaušio. Apsižvalgo Poškus grapas į visas puses ir 

užšaukia. [...]. Poškus grapas turėjo gerą liežuvį. Negaliu pasakyti, kuomet jis nustojo šaukti. Gal 

apie 1930 metus, gal ir po 1930 metų. Kai Poškus grapas paseno, jo žemę nupirko T. Urvikis ir 

ant jos pasistatė puodų dirbtuvę („gancarnę”).” 

Urbienė Amelija. Švažai — kontrabandininkai, knygnešiai, revoliucionieriai: 1973 metų 


„Jurgis Švažas buvo Viekšnių miestelio gyventojas, kilęs iš Padvarių kaimo. Miestelyje 

gyveno Stoties gatvėje, netoli šventoriaus. Mokėjo skaityti ir rašyti. Jį buvo išmokiusios 

Santeklių dvaro panelės. Jurgis Švažas buvo labai nagingas: skuto barzdas, siuvo batus, mokėjo 

pataisyti užsikirtusius revolverius, taisė laikrodžius ir... kas be ko — nugerdavo. 

287

Emilija Pakalniškytė-Švažienė buvo siuvėja. Jos motina Pakalniškienė turėjo „bagamazą”. 

Pardavinėjo „kningas” (maldaknyges), ražančius, škaplierius, šukas, žiedus, „noperskus”, 

vargonėlius, švilpius, karolius. Rožančius padirbdavo ir škaplierius išausdavo pati. „Kningų”, 

kalendorių, „lementorių”, proklomacijų prieš caro valdžią patys parsigabendavo arba jų gaudavo 

iš Čepinskienės, gyvenusios Čekų kaime. [...]. Slaptos spaudos ir ginklų parsivežti važiuodavo į 

Bivainės mišką, kuris yra „ant Telšių važiuojant”. Viską gavo iš Petravičiaus. Petravičius gyveno 

pačiame miške. Pas jį ir pernakvodavo, ir dieną prabūdavo. (…) Iš Petravičiaus parsiveždavo 

„kningų”, kalendorių, „lementorių”, proklomacijų, revolverių, „trejų devynerių” pakeliuose, 

„akspelerijos” — vaistų nuo visokių ligų. „Akspelerija” buvo supilta į trišonius buteliukus, kaip 

dabar pilsto acto esenciją. Dar parveždavo kamparo plytelėse, karolių ražančiams dirbti. Vėliau, 

kai tų prekių buvo galima laisvai gauti vietoje, jų iš Vokietijos nebevežė. Kai manifestas jau 

buvo išleistas, „kningų” dar ilgai neleido pardavinėti — gaudė. Antanas Švažas (gimęs 1895 m.) 

pasakojo, kaip jis (po 1905 m.) prikabinęs žandarui ant nugaros proklomaciją. Žandaras sėdėjo 

alinėje. Jis prisitaikęs ir prikabinęs. Ant proklomacijos buvę išpiešti caras ir Stolypinas, o po jais 

bliūdas, pridėtas nukapotų galvų. Antanas Švažas minėjo dar „ciciliką” Chaimą Blanką, vėliau 

išvažiavusį į Ameriką, ir Šimkevičių. Šimkevičius buvo pilstytuvės viršininkas Viekšniuose. 

Pilstytuvėje pilstė iš Žagarės atvežtą alų iš bačkų į bonkas. Žagarėje buvo Naryškino alaus 

darykla. Šimkevičius ir Blanka iš Švažo išsinešdavo ginklų ir proklomacijų. Antanas Švažas 

sakė, kad „kningas”, kalendorius, „lementorius” dar gaudavo iš Beresnevičiaus, kuris gyveno 

prie Pateklos upės, ir iš Bubino, gyvenusio Ūbiškėje.” 

Urbienė Amelija. Jomarkai ir turgai Viekšnių miestelyje. Viekšnių ir turgavietės planai: 1974 

metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste: 

Kasmet Viekšniuose būdavo 4 jomarkai: 1. Bažnyčios pašventinimo. 2. Sekminių. 3. Švento 

Jono. 4. „Ražončavos”. Turgai būdavo antradieniais ir penktadieniais. 

1. Bažnyčios pašventinimo jomarkas: Bažnyčios pašventinimo atlaidai būdavo sausio mėn. 18 

dieną. Jomarkas — pirmą antradienį po atlaidų. Per jomarką būdavo samdoma šeimyna. 

Sueidavo vaikiai, mergės, suvažiuodavo gaspadoriai. Sužinodavo, kam ko reikia. 

Pasiklausinėdavo vieni kitų, kurie gaspadoriai geri. Jeigu per jomarką susilygdavo, tai ir 

magaryčias sugerdavo. Į jomarką iš Varnių atveždavo šlajų, iš Platelių — gyvų žuvų, dažniausiai 

stintų. Žuvys būdavo suleistos į vanas su vandeniu. 

2. Sekminių jomarkas: Sekmines seniau švęsdavo 2 dienas — sekmadienį ir pirmadienį. 

Jomarkas — antradienį po Sekminių. Samdiniai išsilygdavo Sekminių jomarką kaip išeiginę 

dieną. Per Sekminių jomarką būdavo pardavinėjami paršeliai. Į jomarką atvažiuodavo cirkas, 

karuselė. 

3. Švento Jono jomarkas: Birželio mėn. 24 dieną Viekšniuose dideli šv. Jono atlaidai. 

Jomarkas — pirmas antradienis po atlaidų. Samdiniai išsilygdavo jomarką kaip išeiginę dieną. 

Gaspadoriai pirkdavo dalgius, grėblius. Iš Žagarės atveždavo šviežių braškių. Į jomarką 

atvažiuodavo cirkas, karuselė. 

4. „Ražončavos” jomarkas: „Ražončava” — spalio mėn. 2 dieną. Jomarkas — pirmą 

antradienį po „Ražončavos”. Pats didžiausias jomarkas. Kai miestelyje nebesutilpdavo, 

sustodavo už Ventos tilto „pastauninke”. Į jomarką suvesdavo ir suveždavo arklių, karvių, 

kiaulių, avių, žąsų, ančių, kalakutų, vištų. Maišus obuolių, grūšų. Pilnus vežimus visokiausių 

grūdų. Suvažiuodavo „kupčiai”. Jie supirkinėdavo gyvulius, paukščius, grūdus. 

Turgai: Turgai būdavo antradieniais ir penktadieniais. Penktadieniais turgai būdavo didesni, 

nes prieš „subatą” — žydų šventą dieną. Į turgų prie vandens pompos miestelio žvejai atnešdavo 

šviežių žuvų. Žuvis dažniausiai supirkdavo vietiniai žydai. Kaimų moterys penktadieniais 

sunešdavo, suveždavo vištų, viščiukų — vis žydų šventei. Viekšnių pirklys Blanka supirkinėjo 

paukščius ir vežė juos į Rygą. Įsisteigus „Lietūkiui”, firma Viekšniuose turėjo savo tarnautojų — 

kiaušinių supirkėjų. Supirktus kiaušinius supakuodavo čia pat į dėžes ir išveždavo į Mažeikius. 

Turgus ilgai neužsitęsdavo. Žmonės, pardavę ir apsipirkę, išvažiuodavo namo, ilgai miestelyje 

288

neužsibūdavo, nebent „pijokai”. Tie tai sėdėdavo ilgai Šepučio traktieriuje, kol tik pinigų 

turėdavo. 

Urbienė Amelija. Vaikščiojantys pirkliai: 1978 metų aprašas // Urbienė Amelija. 


Vaikščiojantys pirkliai buvo dvejopi: vengrai ir kromelninkai. Po I pasaulinio karo 

kromelninkai pradėjo nykti — nebebuvo kuo prekiauti. Apie 1926—1927 metus kromelninkai 

visai išnyko. Su kromeliu po kaimus vaikščiojo žydai. Tų žydų buvo visokio amžiaus. Prakutęs 

kiek žydo vaikas, tėvas nupirkęs anam „kelias špilgeles, adatų, siūlo, muilo, teboko ir paleidęs į 

svietą su kromeliu”. Kromelninkai po kaimus vaikščiojo kiaurus metus. Kai toliau nueidavo, 

reikėdavo ir nakvynės prašytis. Priimtas į nakvynę žydas valgė savo ką turėdamas. Jeigu nieko 

neturėjo, tai „anam nieko daugiau įduoti negalėjai, kaip kokią bulbelę, druskos”. Gėrė tik 

vandenį. Nakvodamas gulėjo ant pliko suolo. Viekšnių kromelninkai Šmučkis-Šmuila ir 

„Pasiutėlis”. 

Orvydienė J. Gyvenimo verpete: Konkursui „Dešimtojo penkmečio darbai ir žmonės”: 

[Juozas Kenstavičius] // Vienybė. — 1980. — Saus. 8. — Visas tekstas: 

Ateina žmogaus gyvenime, toks metas, kai vis dažniau vartai prisiminimų puslapius. Turtingi 

jie Juozui Kenstavičiui. 1940-aisiais, kai jį išrinko Viekšnių valsčiaus kooperatyvo pirmininku, 

gyvenvietėje tebuvo vienas prekybos taškas. Ir prekiavo jame viskuo — puodais, klumpėmis, žibalu, 

druska. Kooperatyvui priklausė ir vilnų karšykla, ir puodų dirbtuvė. O dabar Viekšnių 

vartotojų kooperatyvas turi 22 prekybos taškus, devyni jų yra kaimo vietovėse. Prieš trejetą metų 

gyvenvietės centre duris atvėrė bufetas, konditerijos ir kulinarijos gaminių parduotuvė, Tučių 

tarybiniame ūkyje pastatyta nauja tipinė parduotuvė, valgykla. Net 160 prekybininkų aptarnauja 

pirkėjus. Jeigu kas anais 1940-aisiais būtų kalbėjęs apie tokį kooperacijos sistemos suklestėjimą, 

daugiau negu utopija būtų atrodę. Gyvenimas ją paneigė. Prekyba augo kartu su žmogaus 

poreikiais, su laikmečio reikalavimais. Ir puoselėti tarybinę prekybą rajone pirmajam garbė teko 

Juozui Kenstavičiui. 

Kai žlugo buržuazinė valdžia, jam buvo 25-eri. Dirbo liaudies milicijoje. O susikūrus 

vartotojų kooperatyvui, patikėjo jam valsčiaus kooperatyvo pirmininko postą. Neįprasti darbai 

užgulė pečius, besirūpinant paruošomis, prekių tiekimu, pirkėjų poreikiais. 1941-ųjų birželio 21ąją, 

pasikvietęs prekybininkus, informavo, kad rytoj — jaunimo gegužinė. Reikia joje bufeto. 

Tegul linksminsis jaunimas, tegul gurkšnos alų, limonadą. Tačiau bufetininkai į gegužinę 

neišvažiavo. Rytą pranešė: karas... Kitos dienos rytą į J. Kenstavičiaus kabinetą įgriuvo buvęs 

policijos viršininkas V. Tamašauskas ir smetoninės kooperacijos „Talka” pirmininkas A. Acerevičius. 

Tyčiodamiesi iš kooperatyvo pirmininko, liepė nėšintis. Kur? Su grupele draugų Juozas 

bandė trauktis Rygos pusėn, bet keliai jau buvo atkirsti. Teko grįžti į Viekšnius ir slapstantis 

praleisti ilgus karo metus. 

Atkaklūs ir įnirtingi mūšiai 1944-ųjų rudenį vyko ties Viekšniais. Tarybinei Armijai iš fašistų 

teko atkovoti kiekvieną žemės pėdą. Spalio mėnesį Viekšniai buvo išvaduoti, o lapkričio 

penkioliktąją Juozas Kenstavičius perėmė valsčiaus kooperatyvo pirmininko pareigas. Teko 

pradėti viską iš naujo. Sunkūs ir įtempti tai buvo metai. Reikėjo rūpintis ne tik prekyba, bet ir 

užtikrinti maisto produktų supirkimą bei tiekimą. Išvažiavo kartą arkliais kartu su kooperatyvo 

darbuotoju M. Škerba į pagalbinį ūkį. Užsuko į Gudų malūną, o čia prieš pusvalandį banditai 

susidoroję su valsčiaus milicijos įgaliotiniu Pozdniakovu ir dviems aktyvistais. Keistas jausmas 

apėmė, matant dar neatvėsusius nekaltų žmonių kūnus. Tačiau širdis neturėjo teisės sudrebėti. 

Reikėjo nugalėti. Ir baimę, ir priešus. Į miškus pasitraukę Tarybų valdžios priešai nerimo. Ir ne 

kartą jam, kaip mokančiam valdyti ginklą, teko dalyvauti kovinėse operacijose. O vežant į 

prekybos tinklą suplaukusius pinigus į Mažeikius, kasininką irgi tekdavo lydėti jam. Nutolo, 

greitai nutolo įtampos pilni metai. Bet laikas neišdildė parduotuvių gimimo istorijos. 

Universalinė, ūkinių prekių, maisto produktų parduotuvės. Niekas prieš 20-metį neklausė, ar 

reikia jų Viekšniams. O Juozas Kenstavičius žinojo — reikia. Ir statė. Kiekvienas naujas 

kooperatyvo pastatas sukeldavo aliarmą. Bene porą papeikimų už tas statybas gavo. Laikas įrodė, 

kas teisus. Jis anuliavo papeikimus, ištirpdė savigraužą. Su metais papeikimus pakeitė garbės 

289

aštai, pagarba, pripažinimas. Ieškojimai ir drąsūs sprendimai apvainikuoti daugybe garbės raštų, 

TSRS Liaudies ūkio pasiekimų parodos bronzos medaliu, prekybos žymūno ženklu. Daugiau 

kaip keturi milijonai rublių kasmet įplaukia į Viekšnių kooperatyvo prekybos taškus už parduotas 

prekes. 

Metai daro savo. Nušarmojo sidabru galva, nebe tos jėgos, kaip jaunystėje. Negailestingą 

laiko bėgsmą išduoda ir retėjančios senųjų prekybininkų gretos. Kartu Viekšniuose pradėjo kurti 

tarybinę kooperatinę prekybą su Juozu Praspaliausku, o jis jau atgulė Viekšnių kalnelyje, 

užtarnautame poilsyje Mykolas Rimkevičius, Rozalija Meižienė. Metas poilsio būtų ir jam, bet 

keturių dešimčių rūpesčiai, įaugę į kraują, veja šalin tą mintį. Dar metus, dar metelius... Kam 

teks perduoti kooperatyvo vairą, galvos netenka sukti. Gabių, mylinčių prekybininko profesiją 

žmonių nemažai. Štai, kad ir E. Skutulienė. Prieš dvidešimtmetį atėjo dirbti prekystalio mokine, 

neakivaizdžiai baigė Maskvos kooperatinį institutą, dabar dirba jo, pirmininko, pavaduotoja. Tą 

patį institutą bedirbdama baigė prekių žinovė K. Šiaulytė, sėkmingai jame mokosi visuomeninio 

maitinimo vedėja T. Vasilkova, keturi prekystalio šeimininkai siekia žinių prekybos technikumų 

neakivaizdiniuose skyriuose. 

Prisiminimų puslapių daug ir brangių. Bet ir laukimo nerimo dar neužvertos durys. Kiekvieną 

dieną laukia naujienų iš vaikų, nors jau nebe vaikai, suaugusiais tapę. Žmona pasimirė seniai, 

tais sunkiais ir audringais metais. Nesiryžo trims mažyliams parvesti naujos motinos. Pats skalbė 

rūbelius, lygino uniformas, virė valgį. Vyriausioji dukra Genutė baigė medicinos mokslus, dirba 

gydytoja Šiauliuose. Melioratoriaus profesiją pasirinko sūnus Juozas, statąs Mažeikiuose naftos 

perdirbimo įmonę. Jaunėlis Virginijus — Veterinarijos akademijos antrakursis. Darbas, rūpesčiai, 

vaikų gyvenimo naujienos gena dienas ir metus, ir nėra kada pagalvoti, kad tau jau 64-eri, kad tu 

pavargęs. Kaip nebuvo visus tuos keturiasdešimt kada galvoti apie save. Reikėjo gyventi kitų rūpesčiais, 

kitų gyvenimais... 

Kenstavičius Juozas. Laikai buvo sunkūs / Perspausdinta iš žurnalo „Kooperatininkas” // 

Vienybė. — 1983. — Rugpj. 25. — Visas tekstas: 

Juozas KENSTAVIČIUS — vienas iš seniausių respublikos kooperatininkų, vienintelis 

vartotojų kooperatyvo valdybos pirmininkas šiame poste dirbantis nuo Tarybų valdžios Lietuvoje 

atkūrimo metų. Jis — istorijos, kurios pirmuosius puslapius pamažu negailestingai trina laikas, 

liudininkas. Juozą Kenstavičių paprašėme prisiminti, kaip kūrėsi tarybinė vartotojų kooperacija 

nuošaliame Lietuvos miestelyje Viekšniuose. 

Nors Viekšnių miestelis toli nuo didelių miestų, tačiau buržuazijos valdymo metais kai kas čia 

buvo susisukę šiltus lizdelius, iš kurių ir nesirengė kraustytis. Ir ne dėl karšto patriotizmo, o dėl 

sukrautų turtų. Klestėjo didelių žemių, dirbtuvių savininkai, ypač pirkliai, prekybininkai. Jei ne 

aukso kalnų tikėdamiesi, tai bent ne vieną atliekamą litą numatydami į savo kišenes susikrauti, 

daugelis didžiaturčių tiesė rankas į kooperatinę prekybą. Tokie miestelio turtuoliai kaip 

Ancerevičius, B. Šklėrius ir kiti kooperavo lėšas ne tiek prekybai vystyti, o tam, kad po kelerių 

metų tuos pačius pinigus susigrąžintų su tam tikrais procentais. Senieji miestelio gyventojai gerai 

prisimena, kaip bankrutavo „Ąžuolo” akcinė bendrovė dėl vedėjo Ivoškevičiaus godumo. Bet 

atsirado kita organizacija — vartotojų kooperatyvas „Talka”. Ir jo pagrindinis tikslas buvo — 

kuo daugiau pelno, asmeninės naudos. 

Kai 1940 metų įvykiai neatpažįstamai pakeitė Lietuvos veidą, neliko nuošalyje ir viekšniškiai. 

Mitinguose, susirinkimuose žmonės pritarė Tarybų valdžios politikai nacionalizuoti žemes, 

dirbtuves, krautuves. Miestelis mirgėjo plakatais, šūkiais. Buvo piešinių, karikatūrų su degtinės 

butelius apsikabinusių pilvotų misterių atvaizdais ir parašais „Šitokie ponai Lietuvą valdė, kiek 

jie pragėrė, kiek jie pravalgė”. 

Tuo metu negalėjo būti abejingų stebėtojų. Tie, kurie ne tik laukė permainų, bet ir ruošėsi 

joms, atsidūrė įvykių sūkuryje. Buržuazijos valdymo metais Viekšniuose veikė organizacija 

politiniams kaliniams remti. Batsiuvys Kacas rinkdavo aukas, palaikydavo ryšius su kitomis 

panašiomis organizacijomis. Sužinoti parvežtų naujienų, pasiklausyti Maskvos radijo dažniausiai 

rinkdavomės kito batsiuvio Jono Šišnicko dirbtuvėje. Tokiose sueigose dalyvaudavo nemažai 

kairiųjų pažiūrų žmonių. Dauguma jų kovojo už Tarybų valdžios atkūrimą miestelyje ir jo 

apylinkėse. 

290

Ir aš gavau nemažai atsakingų įpareigojimų. Labiausiai įsiminė rinkimai į Lietuvos Liaudies 

seimą. Organizavau rinkiminę kampaniją Purvėnų kaime. 1941 metų vasario mėnesį vykusių 

rinkimų į TSRS Aukščiausiąją Tarybą metu buvau Viekšnių valsčiaus rinkiminės komisijos 

pirmininkas. Anksčiau dirbau odos dirbtuvių darbininku, 1940-aisiais tapau liaudies komisaru. 

Įpareigojimas atsakingas — kontroliuoti, kad nebūtų slapstomi ar naikinami turtai, turintys 

atitekti visai liaudžiai. Reikėjo sekti miestelio kapitalistus, dažnai vykdavome į kaimus — 

buožės daugiausia ir stengėsi išvežti, paslėpti vertybes. Ypač „atkyvūs” buvo senosios santvarkos 

prekybininkai — jų krautuvės liko lyg iššluotos. Teko daug ką grąžinti, nes kooperacija turėjo 

toliau funkcionuoti. 

Pirmasis vartotojų kooperatyvo susirinkimas numatė, kaip plėtoti kooperaciją, išrinko naują 

valdybą. Jos pirmininku, kaip geriausiai žinantį padėtį, išrinko mane. Keliant kitus kandidatus į 

valdybą, dauguma irgi balsavo ne už turtinguosius, o už paprastus darbo žmones. Taip valdybos 

nariais tapo batsiuviai Kacas, J. Šišnickas, mažažemis N. Škerba ir kiti. Revizijos komisijos 

pirmininku buvo patvirtintas Balaišis. 

Nelengvi buvo pirmieji žingsniai. Senosios santvarkos prekybininkai rengdavo provokacijas, 

šmeiždavo. Įsiverždavo net į kooperatyvo susirinkimus ir kumščiais reikalavo vėl jiems leisti 

tvarkyti biznio reikalus. Tačiau mes rengėme savus pardavėjus, šį darbą siūlėme paprastiems ir 

sąžiningiems žmonėms. Pirmąsyk prie prekystalių stojo J. Kasparavičius, S. Danielius, 

V. Anužis, S. Pocius, L. Kateilytė ir kiti. Daugelis šios profesijos nepakeitė visą gyvenimą. 

Kad prekyba yra svarbi visuomeninio gyvenimo sfera, iškart pajutome ir pirmaisiais Tarybų 

valdžios atkūrimo metais. Nebuvo tokio kooperatyvo valdybos susirinkimo, kuriame tada nebūtų 

dalyvavęs kas nors iš valsčiaus valdžios atstovų. Patarimų duodavo valsčiaus Tarybos 

vykdomojo komiteto pirmininkas J. Kateiva, LKP Viekšnių valsčiaus komiteto sekretorius 

Jonuitis, komjaunimo organizacijos sekretorius J. Jasiulis. O problemų netrūko. 

Nacionalizavus privačias parduotuves, jose ir vyko tolesnė prekyba. Žmonės galėdavo pietauti 

dviejose valgyklose, buvo avalynės, maisto, gėrimų ir geležies bei kitų ūkinių prekių 

parduotuvės. Tiesa, prekių jose nebuvo daug, jas reikėjo dar remontuoti, tvarkyti patalpas. 

Netrukus įsteigėme naujas parduotuves Kapėnų ir Kalninių kaimuose. 

Prekes parsigabendavome patys, vienas atveždavo geležinkeliu iki Viekšnių stoties, kitų 

vykdavome už keliolikos kilometrų į Mažeikius. Iš pradžių vienintelis transportas buvo arkliai. 

Prityrę vežikai A. Anužis ir kiti į vieną gurguolę pakraudavo po dvi tonas krovinių. Paskui 

nuomojome automobilius iš Kryžiaus, Vygodelio. Nacionalizavus ir šį jų turtą, gavome mašinas 

ir tris arklus. 

Mūsų pardavėjai nebuvo įgudę, todėl ne visada buvo lengva. Iš pradžių net cirkuliavo du 

piniginiai vienetai: litai ir rubliai. Ir vienais, ir kitais tekdavo nustatyti prekės kainą. Laikas bėgo. 

Po metų pasidarė lengviau dirbti. Susikūrėme savo sistemą, išmokome dirbti. Iš atminties 

niekada neišdils 1941 metų birželio 22-oji. Tą dieną anapus Ventos upės turėjo vykti pirmoji tų 

metų, — laisvų, laimingų — Viekšnių gegužinė. Jos dalyvius ruošėsi maitinti, gaivinti 

kooperatininkai. 

...Viską nutraukė karas. Daugelį išblaškė. Vieni žuvo fronte, kitus nužudė baltaraiščiai, 

fašistiniai okupantai. Nepavykus pasitraukti į šalies gilumą, grįžau į Viekšnius. Kalino daboklėje. 

Grasino sušaudyti, išvežti į Vokietiją. Išvijus fašistus, iškart grįžau į vartotojų kooperatyvą. Už 

kelių kilometrų ūžė frontas, o mes iš gyventojų supirkinėjome išsaugotus gyvulius, bulves, 

grūdus ir tiekėme šį maistą Tarybinei Armijai. 

Jau penktą dešimtmetį gyvuoja mūsų vartotojų kooperatyvas. Neatpažįstamai pasikeitė 

materialinė bazė, prekės, darbuotojų kvalifikacija. Atėję jauni darbuotojai klausia, kokia buvo 

pradžia. Kai pats dirbi, galvoji tik apie rytdieną, atrodo, tik ji, o ne praeitis verta dėmesio. 

Dažnokai susitinku 1940 metų vartotojų kooperacijos darbuotojus — buvusį valgyklos vedėją, 

dabar jau pensininką S. Danielių, dar ir dabar mėsos ir pieno parduotuvėje tebedirbančią 

L. Kateilyte-Lalienę, prisimename pirmuosius Tarybų valdžios metus, pirmuosius tarybinės 

vartotojų kooperacijos žingsnius, džiaugiamės šviesiu ir laimingu jaunosios kartos gyvenimu, 

tarybinės santvarkos suklestėjimu. 

291

Urbienė Amelija. Viekšnių miestelio choras ir jo veikla: 1984 metų aprašas // Urbienė 


Apie 1918—1922 metus Viekšniuose vargonininku buvo Vincas Stulgaitis. Jis mokė choristus 

ne tik giedoti bažnytines giesmes, bet ir dainuoti bei vaidinti. Repeticijos vykdavo vargonininko 

bute, o koncertai bei vaidinimai — kooperatinės bendrovės „Ąžuolas” salėje. Kooperatinės 

bendrovės „Ąžuolas” salė buvo dviejų aukštų name. Apačioje — krautuvė, viršuje — salė ir 

skaitykla. Šitas namas stovėjo toje vietoje, kur dabar yra [Žemės ūkio mokyklos] pastatai. 

Kitapus gatvės vienaukščiame pastate buvo parapijos salė. Vincas Lengvenis, „kalbėdamas apie 

kooperatinę bendrovę „Ąžuolas”, atsiminė, kad kooperatinės bendrovės pirmininku buvęs 

Bertulis, valdybos nariai — Lacius ir Teodoras Urvikis. Krautuvės vedėjas buvęs Balvočius, 

pavaduotojas — Aleksis Vaškys, o pardavėja — Elzė Jakštaitė.” Salė buvusi antrajame aukšte. 

Šalia salės buvusi skaitykla. Čia galėjo pasiskaityti laikraščių visi, kas tik norėjo. Skaityklos 

vedėja buvo Zosė Perminaitė. Kooperatyvo žinioje buvo ir Viekšnių pieninė. 


mano seneliai (52 vaizdeliai). Mažo miestelio didelis gyvenimas: 1. Aš savo miestelyje: 

„Turgaus dieną”. — Tekste: 

Pačiame turgavietės viduryje uždengtas šulinys. Svirties nėra. Nori vandens — suk veleną. 

Geležine grandine ir išsitrauksi iš šulinio šalčiausio vandens kibirą. Vanduo čia skanus. Nuo 

šulinio į tilto pusę, per patį turgavietės vidurį, atokiai vienas nuo kito stovi nedideli mediniai 

nameliai — krautuvėlės. Čia prekiaujama šviežia mėsa, įvairiais maisto produktais, duona, 

barankomis ir šiaip ūkiškomis prekėmis. Tų namelių tarpuose, ant pliko grindinio, savo prekes 

išsidėsto puodininkai, klumpininkai bei kiti smulkūs verslininkai. Prie krautuvėlių eilės galo turi 

būdą pasistatęs Brazdauskas — kuprelis. Jis čia prekiauja savo darbo saldainiais, cukriniais 

gaideliais, vištytėmis ir meduoliais — gražiausiomis tešlinėmis lėlytėmis — panelėmis. Visada 

jo būda žmonių apstota — kiekvienas namo grįždamas nori parvežti saviškiams lauktuvių. Pats 

kuprelis turi bene aštuonetą vaikų. Jo uždarbis, matyt, neblogas — kuprelio vaikai gerai aprėdyti 

ir, atrodo, sotūs. Niekas kitas miestelyje nemoka iškepti tokių meduolių ir padaryti cukrinių 

paukštyčių. Kuprelis savo darbo paslapčių niekam neišduoda. [...]. Paulikas — puodininkas. Jis 

turi savo dirbtuvėlę. Turgaus dienomis abu Paulikai, prisikrovę aukštus ratelius savo dirbinių, 

patys atveža juos į turgų. Čia ant grindinio Paulikienė ir išdėsto savo ąsočius, puodus, puodelius, 

bliūdus, bliūdelius, žegnones, švilpynes, vazonus, pelenines, sviestines, vazas. [...]. Siulkė 

Pirtininkaitė savo silkes, žinoma, galėtų ir krautuvėlėje pardavinėti, bet prie durų, ant grindinio, 

daug geriau prekyba eina). 


mano seneliai (52 vaizdeliai). Mažo miestelio didelis gyvenimas: 1. Aš savo miestelyje. 2. Mūsų 

miestelio žmonės: „Lipkė”. — Tekste: 

Mūsų gatvėje, trečiame name nuo turgavietės, gyvena Lipkė. Ji turi tris Lipkiukus ir krautuvę. 

Vyras seniai miręs. Prekiauja Lipkė dažais, bovelna, vinimis ir uknoliais. Prekyba sekasi, nes 

Lipkės prekės visiems reikalingos. Be to, ir pasirinkimas čia didžiausias. Niekur kitur nerasi tiek 

vinių ir vinelių, kiek pas Lipkę. Bovelna ir dažais ji tik viena visame miestelyje teprekiauja. [...]. 

Bekalbėdama čia pat užlašina ant cukraus anodijos ir paduoda pirkėjui. Anodiją ir cukrų, 

sukapotą gabalėliais, ji laiko ant prekystalio po stikliniu gaubtu pavožtus. Šalia stovi nedidelė 

lėkštelė. Čiulpi, būdavo, cukrų ir deriesi su Lipke. [...]. Žmonės Lipkės privengia, nes eina 

kalbos, kad ji mokanti žavėti. Visi jos apžavų bijosi. Jei tau Lipkė duoda cukraus su anodija, 

nedrįsk atsisakyti, kitaip užsitrauksi jos nemalonę). 

Ercupas A. Ąžuolai audrų nebijo // Vienybė. — 1985. — Bal. 25. — Tekste: Viekšnių 

vartotojų kooperatyvas. Juozas Kenstavičius. 

„Ten, kur dabar stovi gražus pilkų plytų 67-osios profesinės technikos mokyklos pagrindinis 

korpusas, sename pastate buvo atidaryta pirmoji kooperatyvo pokario metų parduotuvė. [...]. 

1947 metais kooperatyvas turėjo 20 hektarų pagalbinį ūkį, puodų, koklių, pakinktų siuvimo 

292

dirbtuves, Kapėnuose — malūną, vilnų karšyklą, milo vėlyklą, dažyklą. A. Balčiūnas ir 

V. Jokubauskas gamino dailias medines klumpes. [...]. Viekšniai nuo seno garsėjo nagingais 

puodžiais. Stasio Mockevičiaus, Leono Gužausko pagaminti puodai, ąsočiai turėjo gerą paklausą. 

[...]. Pagalbinio ūkio valdytojas Juozas Šiaulys, įvairių verslų specialistai Stasys Danielius, 

Pranas Mauragas Albertas Levinskas, Simas Monius ir kiti įėjo į Viekšnių vartotojų kooperatyvo 

kūrimosi istoriją. [...]. Kooperatyvas įsigijo namą, jau nurašomą sunkvežimį. Vairuotojas, 

Didžiojo Tėvynės karo dalyvis Michailas Grečiškinas prikėlė jį gyvenimui.” 

Jasaitienė Silva. Kviečia... parduotuvė // Vienybė. — 1986. — Gruod. 25. — Tekste: 

Pardavėjos E. Balčiūnienė, S. Tenienė. 






Buvo ir knygynas, bet tik jo pavadinimas, nes, išskyrus bulvarinio pobūdžio knygiūkštes ir 

kalendorius, nei grožine literatūra, nei kitomis knygomis ten neprekiavo. Prekiavo ten daugiau 

įvairiomis rašymo reikmėmis, knygų įrišimui reikalingomis medžiagomis ir prekėmis iš po 

prekystalio, nieko bendro neturinčiomis nei su knygomis, nei su kultūra. 

Gatavų drabužių Viekšniuose nepardavinėjo — kaimuose iš savos gamybos audeklų 

apsiūdavo iš kiemo į kiemą keliaujantys siuvėjai, o miestelio gyventojai turėjo savus pigius 

siuvėjus. Dabar sunku suprasti, kaip galėjo pragyventi tie smulkių krautuvėlių savininkai, nes ne 

sekmadieniais ir ne turgaus dienomis retai kas į jas užsukdavo. Gražesnėmis dienomis dažnas 

tokios krautuvėlės savininkas snausdavo prie durų ir pro šalį einantįjį kviesdavo užeiti vidun. 

Veriant duris, suskambėdavo skambutis. Jei prekybininkas būdavo savo kambariuose, skubėdavo 

aptarnauti retą klijentą. Kainos tais laikais ant prekių ar šalia nebūdavo žymimos. Užėjus 

pirkėjui, prasidėdavo derybos. 

Atsirasdavo ir viena kita žemaičio krautuvėlė kur nors atokiau nuo turgavietės, bet jos ilgai 

neišsilaikydavo. Lietuvių krautuvėse nebuvo deramasi, todėl gal žmonėms atrodė, kad pas žydus 

galima nusiderant pirkti pigiau. Žydai sudarė gal trečdalį miestelio gyventojų. Kai kurie iš jų, 

kaip ir lietuviai, vertėsi amatais. Nors žydų bendruomenė gyveno lyg ir atskirą, uždarą 

gyvenimą, bet kokio nors antisemitizmo ar antagonizmo apraiškų lyg ir nebuvo. Žydai turėjo 

savo pradinę mokyklą. Po keletą jų tęsdavo mokslą progimnazijoje. 

Vežimai netilpdavo turgaus aikštėje, jų būdavo pilni arčiau turgaus aikštės stovinčių namų 

kiemai. Paventys, kur buvo arklių, galvijų turgus, kur šurmulį kėlė čigonai, mainydami, 

pirkdami, parduodami arklius. Jomarkuose savo gaminius pardavinėdavo įvairiausi amatininkai, 

ne tik vietiniai, bet ir atvykę iš toliau, net nuo Palangos su vežimais rūkytų menkių ar strimelių. 

Iš amatininkų vyraudavo puodžiai. Ir ko čia nebūdavo — vaikams įvairiausios švilpynės, 

gaspadinėms — lėkštės, dubenėliai, puodai, puodynės iki kibiro ir daugiau talpos. Ir išpirkdavo 

tų molinių gaminių daugybę — juk tais laikais kaime beveik visi indai buvo moliniai. Medžio 

meistrai siūlydavo savo gaminius: lankus arklių kinkymui, tekinius, ratelius verpimui, verpstes, 

kubilus, statinaites, statines alui, rėmus, remelius fotografijoms, iš vytelių ar šaknų nupintas 

pintines, krepšius, sėtuves ir kitokius namų apyvokai, ūkio darbams reikalingus daiktus 

daiktelius. Kurpiai išdėliodavo įvairios odinės avalynės, rimoriai — pakinktus, kamanas. O kiek 

klumpių — tradicinio žemaičių apavo, dargi padažytų, papjaustinėtų, kad patrauktų pirkėjo akį! 

Per turgavietės vidurį tęsėsi neįmantrių būdų, palapinių eilė — vadinamųjų bagamazų. 

„Bagamazininkai” prekiavo įvairiausia smulkme: sagomis, sagėmis, karoliais, mezginiais moterų 

rūbų puošimui, skarelėmis, pigiais žaislais, peiliais, peiliukais — visko ir neišvardinsi. Vienoj 

kitoj būdoj prekiavo ir religinės paskirties prekėmis: maldaknygėmis, šventųjų paveikslais ir 

paveiksliukais. [...]. Prekiavo ir knygomis. Tai būdavo [...] įvairių religinių organizacijų 

leidžiamos knygelės religine tematika arba Jakavičiaus Šiauliuose pseudoliteratūra: įvairūs 

kalendoriai, knygelės su intriguojančiomis antraštėmis — „Mikaldos pranašavimai”, „Kaip 

išsirinkti mergaitę ar prisivilioti bernelį”, 'Meilės laiškų vadovėlis”, „Sapnininkas”. [...]. Ir šią 

293

literatūrą pirkdavo. Ir nebrangu, ir atitinka 2—3 pradinių mokyklų skyrių išsilavinimo lygį, kokį 

tada teturėjo dauguma kaimo jaunimo. 

Bet jomarkai ne vien prekybos vieta. Čia susitikdavo seniai nesimatę giminės, pažįstami. Kad 

kalbos eitų sklandžiai, užsukdavo į vienintelį Viekšniuose Mažuknos „restoraną” ar špitolėje 

buvusią blaivybės arbatinę. 

Turgavietėje šūkaliodamas paauglius kviečia „laimės rato” sukėjas. Senis ilga žila barzda suka 

katarinką, papūgėlė ištraukia lapelį, kuriame surašytos pageidavusiojo ir sumokėjusio centus 

ateities gairės. 


nuotraukos. — Tekste skyriai: 1. Prieš pusę amžiaus Viekšniuose. 2. Tarp senų mokyklos sienų. 

3. Prie gyvenimo slenksčio. — Tekste: 

„Gimiau Krakių kaime, [...] bet save laikau viekšniškiu, nes čia prabėgo moksleiviški metai, 

čia keletą metų dirbau pedagogo darbą. Viekšnius prisimenu nuo ankstyvos vaikystės, bene nuo 

1926 metų. [...]. Buvo dvi didesnės — Spingio ir Urvikio — puodų dirbtuvėlės, kuriose dirbo po 

keletą darbininkų. [...]. Buvo grietininių saldainių, ant jų popierėlių šalia karvutės puikavosi 

užrašas: „J. Valiulio saldainių fabrikas”, nors to „fabriko” visi įrengimai — didelis katilas, keli 

samčiai, maišyklė, o „personalas” — pats „fabrikantas” su žmona. Keli apsukresni vasarą 

gamindavo ledus, kurie tais metais išpopuliarėjo. Prie vežimėlio su užrašu „Praspaliausko ledai” 

spiesdavosi ne tik vaikai. [...]. Moteriškės sekmadieniais ir per jomarkus prekiaudavo savo darbo 

putojančiu limonadu ir pusmetriniais saldainiais, suvyniotais margaspalvėmis popieriaus 

juostelėmis. [...]. Nemažą miestelio gyventojų dalį — gal trečdalį, sudarė žydai. Miestelio centre 

aplink turgavietę mediniuose namuose — vis krautuvėlės. Prie įėjimo į tuos „prekybos centrus” 

beveik visur kabėdavo užrašas „Kolonialinės prekės” ir savininko pavardė — Baso, Lipkės, 

Blanko... [...]. Neeilinis įvykis miestelio gyvenime buvo jomarkai, kurie vykdavo po sykį 

kiekvienu metų laiku: žiemą po „Trijų karalių”, pavasarį — po Stanislovo, vasarą — po Jono, 

rudenį — po „Rožančavos”. Tokie buvo Viekšniai, kai 1935 m. rugpjūčio pabaigoje, išlaikęs 

stojamuosius egzaminus į antrą klasę, pradėjau mokytis progimnazijoje.” 

Laurinavičius Jonas. Kai gryčioje „gegutė kukavo” // Vienybė. — 1991. — Saus. 29. — 

Tekste: „Viekšnių miestelyje, Stoties gatvėje, XIX a. pabaigoje gyveno Pakalniškiai. Jie turėjo 

savo „bagamazėlį” (parduotuvėlę), kurioje pardavinėdavo šukas, antpirščius, karolius, stalo 

įrankius, rožančius (patys juos darė), škaplierius ir kanceliarijos prekes. Patikimiems žmonėms 

pasiūlydavo ir lietuviškų knygų: maldaknygių, elementorių, laikraščių.” 

Muturas Algimantas, Rozga Leopoldas. Tarpukario metų prekyba // Vienybė. — 1999. — 

Birž. 29. — Tekste: 

Viekšniuose kooperatyvas „Ąžuolas”, smulkaus kredito draugija, Žydų liaudies banko 

skyrius. Viekšniuose avalyne prekiavo Izraelis Kalvarija. „Matyt, specializuotą galanterijos 

parduotuvę Viekšniuose laikė Jankelis Srolovičius. Geležimi ir jos dirbiniais Viekšniuose 

prekiavo Jankelis Galperinas ir Kalmanas Kenigsbergas. [...]. Indus pardavinėti Viekšniuose 

specializavosi Frama Gindė bei Šulė Goršelaitė. Statistikų sąrašuose išlikę ir nūnai daugelio 

užmiršti vadinamųjų „kolonialinių prekių” parduotuvių savininkai. Vėl dauguma jų buvo 

Viekšniuose: Šliomas Dovidavičius, Beruchas Goldmanas, Alteris Judas, Rožė Karolienė, 

Šliomas Leras, Šliomas Rabinovičius ir Jokūbas Goldbergas, Ona Sakalauskienė, Faibelis 

Vaineris. [...]. Pramoninėmis prekėmis Viekšniuose prekiavo Rocha Blankaitė, Michelis Blochas, 

Chaja Holcbergienė, Irša Chaliavinas, Cilia Leibovičius, Juozas Pundzius, Zlatė Šmitienė. [...]. 

Užfiksuota, jog Viekšniuose „mašinų ir susisiekimo priemonių prekyba” vertėsi Abelis 

Aizikmanas, siuvamąsias mašinas, dviračius ir muzikos instrumentus [...] siūlė Akmenėje ir 

Viekšniuose darbavęsi Singer Sewing Machine Company atstovai. Skudurais ir senais daiktais 

prekiavo nepasiturintys, vargingesni žydeliai, o žinynuose užfiksuoti viekšniškiai Chaimas Beras 

ir Krinas Beruchas. [...]. Javais prekiavo viekšniškiai Jankelis Giberas bei Orelis Šotlandas. [...]. 

Viekšniškis Leiba Blankas vertėsi prekyba kiaušiniais. Linų pluoštu ir sėmenimis prekiavo 

viekšniškiai Moisiejus Šeinas ir Chaimas Goldbergas, miško medžiaga ir kuru — viekšniškis 

294

Michelis Vaksas. [...]. Prekybą odomis buvo į savo rankas paėmę viekšniškiai Jankelis Kaplanas 

ir Šmuelis Laukšonas. [...]. Įvairiais ūkyje reikalingais produktais ir gaminiais Viekšniuose 

prekiavo Alterio Gudeso, Sijos Michelio, Nachmano Sišos, Šarnės Peisacho, Elijos Šotlando bei 

Simo Vakso parduotuvės. Mėsa ir jos gaminiais miesteliuose prekiavo beveik vien žydų 

parduotuvės: Viekšniuose — Rozalijos Alsienės, Leibos Gibero, Abraomo Kanuseco. [...]. Alaus 

sandėlius Viekšniuose turėjo Basė Gordonaitė ir Rapolas Rakusinas. [...]. Skambiai, gal dėl 

reklamos, restoranais vadintas viešo maitinimo įstaigas arba paprastesnes, tiesiog traktierius, 

turėjo: viekšniškiai Morta Kryžienė, Juozas Mažukna ir Ignas Šeputis. [...]. Viekšniuose 

lankytojus kviesdavo ir dvi žemesnio rango maitinimo įstaigos — A. Laniausko ir Elės Lerienės 

arbatinės. Viekšniuose veikė kino teatras, kurio savininkė buvo Berta Gardonaitė. [...]. Svečius 

apsistoti kviesdavo viešbučiai. Juos Viekšniuose turėjo Chackelis Garbelis bei Pesė 

Rubinšteinienė.” 

Urbienė Amelija. „Grapas” Poškus: Viekšnių krašto sakmės [9] / Pagal Viekšnių muziejuje ir 

bibliotekoje esančius kraštotyrininkės Amelijos Urbienės tekstus parengė Bronius Kerys // 

Vienybė. — 2000. — Vas. 19. 

Kriaučiūnas Stanislovas. Kalmanai. — 2000. — Kovo 10. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Kalmanai buvo trys broliai. Kalmanas Reifas (Rapolas) turėjo odų dirbtuvę. Broliai turėjo 

krautuves. Reifas Kalmanas vienintelis iš visų išvarytų į Mažeikius sušaudyti žydų liko gyvas. 

Išlipo iš kapo duobės gyvas ir parėjo į Viekšnius. Čia kažkas, gal vaistininkas 

J. Aleksandravičius, jį aptvarkė, padėjo pereit pas partizanus į miškus. Vėliau Reifas perėjo 

frontą ir pateko į 16 diviziją. Kada karas baigėsi, Reifas tais pačiais metais atvažiavo į Viekšnius, 

pardavė savo ir brolių namus. Padėjo kaimynė Tautkaitė — ji tuomet buvo valdžioj. 

Senieji jomarkai: Viekšnių krašto sakmės [10] / Pagal kraštotyrininkės Amelijos Urbienės 

tekstus parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 2000. — Geg. 16. 

...Pačiame turgavietės viduryje uždengtas šulinys. Svirties nėra. Nori vandens — suk veleną. 

Geležine grandine ir išsitrauksi iš šulinio šaltutėlio vandens kibirą. Vanduo čia skanus. 

Nuo šulinio į tilto pusę, per patį turgavietės vidurį, atokiai vienas nuo kito, stovi mediniai 

nameliai — krautuvėlės. Jose prekiaujama šviežia mėsa, įvairiais maisto produktais, duona, 

barankomis ir šiaip ūkiškomis prekėmis. Tų namelių tarpuose, ant pliko grindinio, savo prekes 

išsidėsto puodininkai, klumpininkai bei kiti smulkūs verslininkai. Prie krautuvėlių eilės galo turi 

būdą pasistatęs Brazdauskas, kuprelis. Jis čia prekiauja savo darbo saldainiais, cukriniais 

gaideliais, vištytėmis ir meduoliais — gražiausiomis tešlinėmis lėlytėmis — panelėmis. Jo būda 

visuomet žmonių apstota, nes kiekvienas grįždamas nori parvežti saviškiams lauktuvių. 

Pats kuprelis turi bene aštuonetą vaikų. Jo uždarbis, matyt, neblogas — kuprelio vaikai gerai 

aprengti ir, atrodo, sotūs. Niekas kitas miestelyje nemoka iškepti tokių meduolių ir padaryti 

cukrinių paukštyčių. O kuprelis savo darbo paslapčių niekam neišduoda. 

Paulikas — puodininkas. Jis turi savo dirbtuvėlę. Turgaus dienomis abu Paulikai, prisikrovę 

aukštus ratelius savo dirbinių, patys atveža juos į turgų. Čia ant grindinio Paulikienė ir išdėlioja 

savo ąsočius, puodus, puodelius, bliūdus, bliūdelius, žegnones, švilpynes, vazonus, pelenines, 

sviestines, vazas. 

Siulkė Pirtininkė savo silkes, žinoma, galėtų ir krautuvėlėje pardavinėti, bet prie durų, ant 

grindinio, daug geriau prekyba eina. 

Kasmet Viekšniuose būdavo 4 jomarkai: Bažnyčios pašventinimo, Sekminių, Švento Jono ir 

„Rožančavos”. Turgai būdavo antradieniais ir penktadieniais. 

BAŽNYČIOS PAŠVENTINIMO JOMARKAS. Bažnyčios pašventinimo atlaidai būdavo 

sausio 18 dieną. Jomarkas — pirmą antradienį po atlaidų. Per jomarką būdavo samdoma 

šeimyna. Sueidavo vaikiai, mergės, suvažiuodavo gaspadoriai. Sužinodavo, kam ko reikia. 

Pasiklausinėdavo vieni kitų, kurie gaspadoriai geri. Jeigu per jomarką sulygdavo, tai ir 

295

magaryčias sugerdavo. Į jomarką iš Varnių atveždavo šlajų, iš Platelių — gyvų žuvų, dažniausiai 

— stintų. Žuvys būdavo suleistos į vanas su vandeniu. 

SEKMINIŲ JOMARKAS. Sekmines seniau švęsdavo dvi dienas — sekmadienį ir 

pirmadienį. Jomarkas — antradienį po Sekminių. Samdiniai išsilygdavo Sekminių jomarką kaip 

išeiginę dieną. Per Sekminių jomarką būdavo pardavinėjami paršeliai. Į jomarką atvažiuodavo 

cirkas, karuselė. 

ŠVENTO JONO JOMARKAS. Birželio 24 dieną Viekšniuose dideli šv. Jono atlaidai. 

Jomarkas — pirmas antradienis po atlaidų. Samdiniai ir šį jomarką išsilygdavo kaip išeiginę 

dieną. Gaspadoriai tuomet pirkdavo dalgius, grėblius. Iš Žagarės atveždavo šviežių braškių. Į 

jomarką atvažiuodavo cirkas ir karuselė. 

„ROŽANČAVOS” JOMARKAS. „Rožančava” — spalio 2 dieną. Jomarkas — pirmą 

antradienį po „Rožančavos”. Pats didžiausias jomarkas Viekšniuose. Kai miestelyje 

nebesutilpdavo, sustodavo už Ventos tilto, „pastauninke”. Į jomarką suvesdavo ir suveždavo 

arklių, karvių, kiaulių, avių, žąsų, ančių, kalakutų, vištų. Priveždavo maišus obuolių, grūšų. Pilni 

vežimai visokių grūdų. Suvažiuodavo „kupčiai”. Jie supirkinėdavo gyvulius, paukščius, grūdus. 

Turgai būdavo, kaip jau sakyta, antradieniais ir penktadieniais. Penktadieniais — didesni, nes 

prieš „subatą” — žydams šventą dieną. Į turgų, prie vandens pompos, miestelio žvejai atveždavo 

šviežių žuvų. Jas dažniausiai pirkdavo vietiniai žydai. Iš kaimų moterys penktadieniais 

sunešdavo ir suveždavo vištų, viščiukų — vis tai žydų šventei. Viekšnių pirklys Blanka 

supirkinėjo paukščius ir vežė juos į Rygą. Įsisteigus „Lietūkiui”, ši firma Viekšniuose turėjo savo 

tarnautojų — kiaušinių supirkėjų. Supirktus kiaušinius čia pat supakuodavo į dėžes ir išveždavo į 

Mažeikius. Turgus ilgai neužsitęsdavo. Žmonės, pardavę ir apsipirkę, važiuodavo namo, ilgai 

miestelyje neužsibūdavo, nebent būtų „pijokai”. Tie tai ilgai sėdėdavo Šepučio traktieriuje — kol 

tik pinigų turėdavo. 

Su „šeinakatarinkomis” per jomarkus atvažiuodavo bent keliolika žmonių. Ant vienos 

„šeinakatarinkos” tupės papūga, ant kitos — marių kiaulytė. Už 10 centų jos ištraukdavo 

„laimę”. „Laimė” būdavo įdėta į vokelį. Joje būdavo surašyta, ko reikia saugotis, kas atsitiks. 

Kartais būdavo įdėtas žiedas — „šliūbis” arba su „akele”. 

Fokusininkai ant stalų mikliai mėto kortas. Turėjai atspėti: „juoda” — „raudona”. Jei atspėjai 

— tau 50 centų, jei ne — pats 50 centų moki. Už 20 centų galėjai keletą kartų karuselėje 

apvažiuoti aplinkui, atsisėdęs į „karietą” arba raitas ant mažo „arkliuko”. 

Cirkas iš Šiaulių atvažiuodavo vasarą — per Sekminių ir šv. Jono atlaidus. Atvažiuodavo dar 

prieš atlaidus. Pasistatydavo didelę drabužinę būdą, kurioje būdavo rodomi gyvuliai: baltosios 

meškos, tigras, leopardas, liūtas, kupranugaris, beždžionė, lapė, šuneliai, „visokių štukų” 

išmokyti. Baltąsias meškas pavedžiodavo po jomarką, kad žmonių daugiau pritrauktų į cirką. 

Jomarke ir ledų joms nupirkdavo, pavaišindavo. Prieš I pasaulinį karą cirkas taip pat 

atvažiuodavo iš Šiaulių, „ale tumet nedaug kū teturėjo”. Vedžiodavo šunelį, aprėdytą „jupele”, 

lapę, beždžionę — taip pat aprengtas. Jakavičius rodydavo visokius fokusus. Iš Klaipėdos į 

jomarkus atvažiuodavo „Lietuvos muilo” mašina ir reklamuodavo ūkišką muilą „Žuvelė”. 




Bal. 18: „Vienas iš didesnių apskrities miestų — Viekšniai — buvo valsčiaus centras. Kaip 

teigia 1996 metais Londone išleistas „Lietuvos žydų žinynas” („Lithuanian jewish 

comunicaties”), Viekšnių žydų kapinėse antkapiniai paminklai rodo, kad šiose vietose žydų 

gyventa jau prieš 300 metų. Jie buvo įsikūrę nuo dabartinio tilto per Ventą einant link malūno. 

Dabartiniame miestelio centre ir Akmenės gatvėje buvo daugiausia žydų parduotuvių, 

amatininkų dirbtuvėlių. 1738 metų rašytiniuose šaltiniuose minimas keistu amatu užsiimantis 

būgnininkas Jonas Kiberovičius. 1766 metais Viekšnių žydų Kahalas jau priskaičiavo 271 savo 

bendruomenės narius. 1775 metais inventorinėje knygoje yra minima per dešimt žydiškų 

pavardžių: Abraham Chodskelovičius, Dovidas Nachmanovičius, Judel Joselovičius, Dovidas 

Noselovičius ir t. t. 1847 metais miestelyje jau gyveno 1120 žydų. Buvo pastatyta sinagoga. Apie 

296

1860 metus rabinas Aba Joffe pastatė vaistinės pastatą. 1858 metais gegužės 28 dieną Kauno 

gubernijos Šiaulių apskrities Viekšnių valsčiaus žydų bendruomenės sąraše (revizskaja skazka) 

buvo užregistruoti 612 moteriškos lyties ir 498 vyriškos lyties žydai. Po sąrašu pasirašė ir 

antspaudu patvirtino Viekšnių žydų bendruomenės tarybos nariai Potes Izraelis-Mauša, Satlandas 

Nechelija-Markas, Glikas Chaimas-Zelikas ir Skoma Orelis-Jankelovičius. 1897 metais Rusijos 

carinės vyriausybės gyventojų surašymo duomenimis, miestelyje gyveno 2951 gyventojas, tarp 

jų — 1646 žydai. Tai sudaro 56 % visų gyventojų. Veikė net kelios chedros — pradinės 

mokyklos 7—13 metų berniukams, „Toros” ir jos komentarams mokyti ir aukštesniojo „Ješivos” 

mokykla. Vieni šaltiniai teigia, kad buvo dvi sinagogos. Viena — žiemai, kita — vasarai. Kiti 

šaltiniai teigia, kad buvo net trys sinagogos, veikė žydų labdaros draugija „Linat Hazedek”. 

Viekšniuose nuolatos vykdavo turgūs. Tai buvo vienas iš pagrindinių daugelio miestelio žydų 

pragyvenimo šaltinis. Keletas žydų dirbo žemės ūkyje ir perdirbdavo jo produkciją. Didžioji 

dauguma žydų užsiėmė komercija. To meto prekybininkų Israel Klaberiski, Erik Janka, Zelig 

Shuster, Chana Reiff verslas klestėjo. Užėjus Pirmajam pasauliniam karui, Viekšnių žydai, kaip 

ir kiti, buvo ištremti į Rusijos gilumą. Po karo į savo gimtuosius Viekšnius sugrįžo tik apie 300 

žydų. Dalis jų žuvo kare ar mirė iš bado. Dalis jų per Odesos (Ukraina) uostą išvyko į Palestiną, 

Pietų Ameriką. 

1918 metais, sekdama „madą”, Viekšniuose įsikūrė komunistinė kuopelė. Jai vadovavo 

Ch. Zarcinas. Grįžę po karo, žydai skubiai ėmėsi darbo. Atstatė gerokai nuo karo nukentėjusius 

Viekšnius. Vėl ėmėsi prekybos, turgaus verslo. 1924 metais įsteigė žydų liaudies banką. Jame 

buvo 31 narys. Pradėjo veikti žydų vaikų mokykla. Atsidarė biblioteka. Susikūrė dramos būrelis. 

Pradėjo burtis įvairūs jaunimo judėjimai. Berta Gordomaitė įsteigė kino teatrą. Elle Lerienė 

atidarė arbatinę. 

Tarpukario metu Viekšniuose buvo net du viešbučiai. Jų savininkai buvo Pesė Rubinšteinienė 

ir Chachelis Garbelis. Štai 1931 metais vien Akmenės gatvėje kiek buvo parduotuvių: Nr. 40 — 

Šulės Goršelaitės indų parduotuvė, Leibos Blanko kiaušinių sandėliai ir parduotuvė Nr. 13, 

Moisiejaus Šeino linų ir sėmenų prekybos kontora ir sandėliai, Kanusevo Abraomo mėsos 

parduotuvė, Bero Chaimo senų daiktų ir drabužių parduotuvė. Įvairiu avalynės asortimentu buvo 

žinoma Izraelio Kalvarijos parduotuvė. Galperinas Jankelis ir Kenigsbergas prekiavo metalo 

gaminiais. Viekšniškiams toli nereikėjo važiuoti ieškoti dviračio, siuvimo mašinos, patefono ar 

radijo aparato — galėjai nusipirkti Azikmano Abelio parduotuvėje. Viekšniškių paslaugoms buvo 

šešios audinių, šešios ūkio produktų, dvi indų parduotuvės, dvi mėsinės ir t. t. Fišas Volfas ir 

Jaščikas Berelis turėjo avalynės dirbtuves. Samdė viekšniškius batsiuvius ir gamino, kaip dabar 

sakytume, paklausią vyrišką, moterišką ir vaikšką avalynę. Golbergo Jakobo ir Lionskio Maušos 

dažyklose buvo dažomi audiniai ir vilna. Beilis Mauša ir Rabinovičius Šlioma savo dirbtuvėse 

gamino gazuotą vandenį ir vasaros metu patiekdavo viekšniškiams. Lesemanas Joselis 

nuosavame vandens malūne, vilnų karšykloje ir verpykloje teikė paslaugas ne tik viekšniškiams, 

bet ir apylinkių ūkininkams. Kartoną gamino Kapėnų kartono fabriko savininkas Jaršauskas 

Dovydas. Gudų vandens malūnus valdė A. ir V. Jungai, o Stočkių kaime Litmanas Zamelis, 

Sovaičių kaime Krimas Boruchas nuosavoje plytinėje gamino geros kokybės plytas. Savo 

dirbtuvėje molines puodynes žiedė Gindė Dovydas ir Michelana. 1938—1939 metais 

Berenšteinas Bencelis turėjo arkliu kinkytą diližaną ir vežiojo keleivius į Viekšnių geležinkelio 

stotį ir atgal. Potėsas Abelis šiek tiek ūkininkavo ir vežiojo paštą. Šiši Aizikas ir Vaksas Michelis 

buvo stambūs javų ir miško pirkliai. Anksčiau minėtais metais devyniolika žydų šeimų naudojosi 

telefoninio ryšio paslaugomis. 

Rūpestingai tiek žydų, tiek lietuvaičių dantis gydė Goldmanaitė Turbė ir Gelfundas Samuelis. 

Bendra sveikata rūpinosi gydytojai Moršovičienė-Glikmanaitė ir Lipmanas Tamchrinas.” — 

Pastaba: Straipsnio autoriui A. Muturui rekomendavus, patikslinu parašą po nuotrauka: 

„Viekšniškiai: centre stovi Bagdonas [Kontrimas Bagdonas (Bogdanas), Edvardo sūnus], šalia — 

žydo gydytojo Rakūzino dukros (apie 1930 m.)”. 

Bal. 20: „Štai viekšniškis Britanskis Šmoila, apie 50 metų amžiaus, odų išdirbėjas, kažką 

padarė negero. Slapstėsi Kėdainių apylinkėse, Krakių miestelyje. 1930 metais policija buvo 

paskelbusi jo paiešką. [...]. Ką prisimena iš žydų gyvenimo senieji viekšniškiai? K. S. 

[Kriaučiūnas Stanislovas]: „Su Viekšnių žydeliais aš kartu užaugau. Šalia buvo žydų Jaščikų 

297

šeima. Jie vertėsi odos ir medpadžių gamyba. Patys viskam vadovavo, o dirbo darbininkai, 

pastarieji ruošė odos ruošinius. Samdyti meistrai darė padus... Medpadžiai tada turėjo didelę 

paklausą. Dalį čia parduodavo, dalį kažkur Jaščikai išveždavo ir parduodavo. Juos sušaudė 

Mažeikiuose. Lesemano malūnas yra išlikęs. Jų šeimoje buvo šeši vaikai: trys berniukai ir trys 

mergaitės — Fame, Bėris, Leibis. Vienas iš sūnų mokėsi Telšių rabinų seminarijoje. Dukra Feige 

buvo buhalterė. Ji tvarkė visą malūno apskaitą. Visus juos sušaudė... Buvo tokie Apkės. Jie 

važinėjo su diližanu į geležinkelio stotį, vežiojo keleivius ir dar vertėsi žemės ūkiu. Bet jie vis 

ėjo, krovė, nešė. Jų taip pat buvo 4 ar 5 vaikai... [...]. Mes, miestelio vaikai, pavenčiuose 

parinkdavome rūgštynių ir nešdavome parduoti. Mama griežtai mums buvo prisakiusi iš žydo 

nieko neimti. Tik, žinoma, pinigus galima... Jeigu neperka, išvaro, tai ir eikite. O mes, jeigu 

nepirkdavo, tai išeidami visas rūgštynes išbarstydavome ant žydo laiptų... Viekšniškiai gerai 

sugyveno su žydais. Jie buvo atlaidūs žmonės. Jeigu kas, viską gausi iš žydo. Jeigu kokia bėda, 

kreipkis į žydą. Jis visada padės. Pagelbėjo, kad turėjo iš ko.” (Užrašyta 2000 m. liepos mėnesį). 

Kita viekšniškė E. T. [Emilija Tomkevičienė (Virkutytė)] prisimena: „Žydelių jaunimas savo 

švenčių neorganizuodavo. Kartu šventė su lietuviais. Kartu Jonines, kartu Užgavėnes. Kartu 

žaidė futbolą... Žydai buvo labai draugiški ir sąžiningi žmonės. Žydės gimdė tik namuose. Kur 

tau žydė važiuos į ligoninę?! Aš dirbau kartu su žyde Kalvarija. Jie turėjo odos apdirbimo 

fabrikėlį. Turtingi žydai buvo. Apsiženijo seni. Jam buvo 50, o jai 40 metų. Tai jai, tokiai senai, 

gimdyti namuose pavojinga buvo. Išvežė į Kauną. Parvažiavusi po visko, ji man pasakoja: 

„Vyras nusamdė seselę, kuri dieną naktį prie lovos turėjo sėdėti. Matai, sena esu, bet dar ir 

durna. Aš tai seselei ir sakau: aš dabar noriu pamiegoti, bet jeigu aš pradėsiu gimdyti, tu mane 

pažadink...” Ta Kalvarija buvo labai puiki moteris...” (Užrašyta 2000 m. liepos mėnesį). [...]. 

Pagal 1775 m. rugpjūčio 24 d. registrą: Žibikų kaime karčemą turėjo Dovydas Mošelovičius. 

[...]. Šiek tiek apie viekšniškius rabinus. Jų būta gana daug. Šaabtai Yaffe — mirė 1840 m., 

R. Yekutial Zalman — mirė 1848 m. (5608 m. pagal žydų kalendorių), R. Arge-Leiblipkin. 

Paskutinis Viekšnių žydų rabinas buvo R. Kalman Magdid.” — [Tekste prie pirmos nuotraukos 

rašoma: „Viekšniai. Namas Tilto gatvėje, kuriame tarpukario metais gyveno ir dirbo gydytojas 

Lipmanas Tamchninas.” Tekste anksčiau gydytojo pavardė buvo rašoma — Lipmanas 

Tamchrinas. Tekste prie antros nuotraukos rašoma: „Nuotraukoje iš asmeninio albumo: buvusio 

viekšniškio Šrolovičiaus Samuelio Tacobran šeima Australijoje apie 2000 metus.” Nuotraukoje 

kairėje — šią nuotrauką pateikusi E. Tomkevičienė]. 

Geg. 1: „Nuotraukoje: Viekšniai. Namas Dariaus ir Girėno g., kuriame žydas Vainorius siuvo 

pakinktus arkliams, gamino vadžias ir pan.” 

Rozga Leopoldas. Saldainių pramonė Viekšniuose: Iš krašto enciklopedijos // Vienybė. — 

2001. — Spal. 11. — Visas tekstas: 

Daugeliui iki šiol Viekšnių vardas susijęs su baigiančiu išnykti keramikos verslu. Tiesa, kad 

nuo senų laikų viekšniškių puodžių gaminiai keliaudavo ne tik po Lietuvos turgus, bet 

pasiekdavo ir tolimesnius kraštus. Tačiau šiame krašte būta ir kitokios — maisto pramonės. Buvo 

gazuoto vandens ir limonado gamintojų, tačiau ypatingą vietą užima Jono Valiulio grietininių 

saldainių dirbtuvė „Kaimas”, veikusi Viekšniuose, Vytauto gatvės 40 name, bene nuo 1928 metų. 

Šis pasakojimas parengtas pagal Kaune gyvenančios savininko dukters Marijos Valiulytės 

atsiminimus. 

Iš pradžių J. Valiulio dirbtuvėje iš pieno ir grietinėlės buvę verdami saldainiai „Karvutė”. 

Reikėjo gero karvių pieno, kurį pirkdavo Padvarių kaime iš Petkaus, Rimkaus ir kitų ūkininkų. 

Cukrų, kad būtų pigiau, maišais pirkdavę iš žydo Goldmano. Virtuvėje stovėjusi 3 skylių plyta, 

ant kurios tilpdavo emaliuoti, apvaliu dugnu puodai. Į juos buvę supilama po 15 litrų pieno ir 5 

kilogramus cukraus (tokia būdavo norma). Kad neužvirtų, pienas buvo maišomas dviem litro 

talpos ilgakočiais samčiais, o krosnį kūrendavo geromis beržinėmis malkomis. Taip verdamas 

pienas išgaruodavo, pasidarydavo gelsva tirštoka masė, kurią toliau reikėdavo nuolat medinėmis 

mentelėmis maišyti, kad neprisviltų. Kuomet meistras paragaudavo ir nuspręsdavo, kad 

saldainiai išvirė, gelsvąją masę supildavo į specialias skardas ir išnešdavo į rūsį, kad atauštų. 

Sustingusią masę pjaustydavo į gabaliukus. Prie stalo sėdėdavo po 5 darbininkes (prireikus — 

ir daugiau), kurios supjaustytus saldainius vyniodavo į sviestinį popierių ir ant viršaus klijuodavo 

298

firmines etiketes. Pasak M. Valiulytės, vyniotojomis yra dirbusios viekšniškės Anė Janulytė, 

Albertina Balčiūnienė, Valė Brazdauskaitė, Anė Žutautaitė, Cecė Mačaitė (gal — Mačytė?), dvi 

Sakalauskaitės, Stasė Skerstonaitė, Albertina Stonytė. 

Vėliau dirbtuvė „Kaimas” pradėjo gaminti mėtinius ir dūdelės pavidalo saldainius. Gamybos 

procesui vadovavo meistras Jurgis Laureckis. Paskui iš Šiaulių „Rūtos” fabriko atvyko patyręs 

meistras Aleksas Nikolajevas. Prasidėjo irisų, vaisinių, šokoladinių saldainių su romu gamyba. 

Viekšniuose pagaminta saldžioji produkcija būdavo realizuojama visoje Žemaitijoje, ją 

išvežiodavo po miestelius arkliais, per Žemaičių Kalvarijos atlaidus prekiaudavo patys Valiulio 

šeimos nariai. Apie 1938 metus dirbtuvė pagaliau įsigijo sunkvežimį, kurį vairuodavo Kučikas. 

Saldainius išvežioti pasidarė lengviau ir greičiau. Bet prasidėjo sovietinė okupacija, kad 

automašinos nenacionalizuotų, ją išardė ir detales išslapstė, tikėdamiesi, kad netrukus vėl viskas 

grįš į senas vėžes. Deja, jos taip ir nepavyko sumontuoti. Sovietinę okupaciją pakeitė hitlerinė. 

„Vokiečių laikais” slapta, naktimis, Valiuliai dar virdavo saldainius, visa darbo jėga buvo patys 

šeimos nariai, o asortimentas — pirmykštės „Karvutės”. Etikečių dar slapta išspausdindavo 

Šiauliuose, tačiau jau be savininko pavardės. 

Vokiečiai netruko tą pogrindinę gamyklėlę susekti, vieną dieną visi gamintojai buvo areštuoti, 

o savininkas ištremtas į Dimitravo priverčiamųjų darbų koloniją, iš kurios, tiesa, pavyko 

išsipirkti. Saldainių pramonės istorija baigėsi. 

Vytauto gatvės vaikai dar ilgai prisimindavo, kaip meistras leisdavo jiems peiliais nuo puodų 

sienelių pasigramdyti saldainių masės. Kokia ji būdavo skani... Paaugliai visaip gundydavo 

šeimininko vaikus: girdi, paloškime kortomis iš saldainių, priimsime žaisti kokius norite 

žaidimus, jei tik duosit saldainių. 

Deja, iš rytų vėl ėmė artėti frontas, vokiečiai paskubomis traukėsi, sovietų raudonoji armija 

vėl užėmė Šiaulius. Valiuliai saldainių katilus ir kitus negudrius įrengimus suslėpė Padvarių 

kaime, pas Lizdenius. Paskui ne viską ir besurado, tik ir suradęs ką beveiksi. Su viltimis 

atgaivinti Žemaitijoje pamėgtų saldainių gamybą teko atsisveikinti visiems laikams, o 1946 

metais po sunkios ligos mirė ir dirbtuvės įsteigėjas Jonas Valiulis. Liko tik vaikų prisiminimai. 

Dar, sako, išlikę pora diplomų, pelnytų žemės ūkio parodose, bene Kaune ir Tryškiuose, pas 

vaikus išlikę nuotraukų, kuriose matyti pastatas su reklaminiu stendu ir saldainių „bagamazai” 

Žemaičių Kalvarijoje. Ačiū Viekšnių muziejaus darbuotojai Nijolei Baltutytei-Urnienei, kad tuos 

prisiminimus užrašė ir pateikė. 











supėrkdavo į stuotį, į vaguonus pėldavo i veždavo. Ne vardo, ne pavardies nežinau. [...]. Če bovo 

trys žydų klietės. Tada su arklees vėskas bovo vežams, jug ne su mašinuom kuokiuom. Je je, če 

žydo klietė. 

Šiuipys Antanas. Viekšnių valsčiaus „Arešto namas”. Bagamazninkė Kazlauskienė. 

Veterinorius Mikuckis. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Kor keturaukštis tas yr kooperatinis pastatyts [Mažeikių gatvėje]. Čia bovo ant kampo... 

stuoviej viens nams [Kazlauskienės]. Paskui stuoviej antras nams. Už to antro namo, kieme buvo 

pagalbinis pastats. I tame pagalbiniame pastate ta arešto truobelė bovo. Tėn vėins kambarėlis 

tebovo tiktaas. [...]. Ėini unt Mažėikių gatvės. Stuoviejo tas nams tuoks, kur dabar stuov tas 

[kooperatinis] nams. Tuoliau bovo sekantis nams, ar [irgi] Kazlauskienės tas nams. [...]. Ant to 

kampo pėrmasis Kazlauskienės nams, unt Mažėikių gatvės einont ontras nams, vuo tuo antro 

299

namo kieme buvo pagalbinis pastats i tame pagalbiniame pastate galu į tą gatvę, i tame 

pagalbiniame pastate buvo tas arešto... [...]. Tarybos narys yr Mažeikis. Jis viekšniškis yr. Tai jo 

sesuo rašė. Kaip ji pas Butkus gyvenusi... Tas tėvs Mažeikis bovo daboklės viršininkas. Ons 

vėins i tebovo čia. Tas buvo trisdešimtais metais. Mažeika, ruoduos, bovo tuo Vytautu. 

Tėn tame [antrame] name buvau, tėn gyveno tuoks veterinuorius Mikuckis. Mikuckio dvars yr 

Daubiškiūs. Tas viens bov ūkyj palėkės, o tas ontras veterinuorius bovo. I čia gyveno kap tiktaas 

va tame antrame name. Tas namas buvo bagamazninkės [Kazlauskienės]. Tokia auksiniais 

dantimis. Turiejo keturis namus. Čia tas nams, kor kooperatinis, stuoviej nams, žydai gyveno. 

Paskou Vytauto i Dariaus Girėno gatvių kamps yr, dvijų aukštų nams medinis, vuo tas bovo tuos 

motrėškos. I dar, ka ji sakė, keturis namus tor. Sako, bulves valgydavo i silkių rasalą. Vuo ji pati 

buvo bagamazninkė. Turiedavo būdą pasistačius, par kiekvieną turgų i prekiaudavo. Aš tik 

prisimenu ją — visi auksiniai dantys. 

— I tas nams prie [Vytauto gatvės] kryžkelės bovo anuos? Vuo kas tėn tame name būdavo 

seniau? 

— Anuos. Seniau pėrmas aukštas bovo įruoštas, kažkas tai gyveno. Buvo krautuvė dar 

keturiasdešimtais metais įruošta čia. Prie gatvės, tame kampe. Tik tarybiniais laikais antrą aukštą 

įruošė. 

Kryžiutė-Poškuvienė Angelina. Smilgos vėjyje. Atsiminimai. — Žerkščiai, 2009-07-01. — 

Rankraštis. — Pastaba: Tekste minimos vietovės: Krakiai, Paulianka, Avižliai, Viekšnių 

geležinkelio stotis, senieji Padvareliai, Rekečiai, senoji Pakalupė, Užlieknė, Viekšniai. Visas 

tekstas yra šios knygos II tomo skyriuje: KRYŽIUTĖ-POŠKUVIENĖ ANGELINA. — Tekste: 

Mama susipažino su tokiu ponu Velička. Jis atvažiuodavo iš Kauno ir vaikščiodavo po kaimus 

pirkdamas maistą. Vištas, žąsis, kiaules, kiaušinius. Į tą „verslą” įsijungė ir mama. Iš Kauno 

Velička atveždavo įvairių prekių, reikalingų kaimo žmonėms. Tame tarpe būdavo muilas, ratų 

tepalas, guminiai batai, kaliošai ir kitos prekės, kurių nebuvo galima gauti pas mus. Mama su 

tomis prekėmis eidavo į kaimą, parduodavo ar keisdavo į maistą. Iš kaimo ją parveždavo su 

arkliu. Sutartą dieną atvažiuodavo Velička. Atvažiuodavo traukiniu. Turėjo savo vagoną. 

Traukinio mašinistai buvo vokiečiai. Kas žino, kaip jis su jais susitardavo ir kiek jiems 

mokėdavo. Marmaliuodavo, kaip mama pasakodavo, vokiškai. 

Mamai ir visai mūsų šeimai buvo gerai, nes prekes mama parduodavo brangiau nei Velička 

būdavo pasakęs kainą. Supirkdama gyvulius nusilygdavo. 

Viską sujaukė artėjantis frontas. Tegu ir vokiečiai šeimininkavo Viekšnių geležinkelio stotyje, 

tragedijos nebuvo. Mama suvaidino nėščią, užsidėjus pagalvėlę po drabužiais. Gaudavo 

kiaušinių, miltelių, kondensuoto pieno, cukraus dideliais gabalais, konservų. Tėvelis dirbo 

iešmininku. 

Dar prieš prasidedant baisiems mūšiams, palikome Viekšnių stotį. Atvažiavęs Velička su 

mama atsisveikino. Pasakė, kad rusai netoli, ir kad daugiau neatvažiuos. Tai ir buvo paskutinis jų 

susitikimas. Liko neaišku, ar jis pasiekė sėkmingai Kauną, ar teko susidurti su rusais. 

300

7.5. TECHNIKA. ELEKTROTECHNIKA 

Bauža Kostas. Prieš šimtą ir daugiau: Iš mūsų praeities: [Apie knygą: Šavelskij ujezd. — 

Kaunas, 1896] // Vienybė. — 1996. — Vas. 24. — Tekste: „Naujos technikos turėjo ir mūsų 

krašto dvarininkai bei turtingesni valstiečiai. Antai Daubiškiuose buvo „Horvusbi” kuliamoji 

mašina, švediški plūgai. Šiaudinėje — kuliamosios su vandens varikliais, šiaudų pjautuvai, arpai. 

Pavirvytėje — arkliniai grėbliai „Tigre”, kultivatoriai, Hovardo plūgai.” 

Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1911. — Nr. 46. — Lapkr. 15 (28). — P. 732. — Tekste: 

„Laiževa (Šiaulių pav.). Lapkričio 6 dieną [1911 metais] pro Laiževos miestelį pralėkė orlaivis, 

kurio niekas iš musų nebuvo matęs. Jame buvo 3 žmonės. [Pasirašė:] Jonas Dagis.” 

Savivaldybių elektros stočių skaičius auga // Savivaldybė. — 1934. — Nr. 5 (132). — P. 26. 

— Tekste: „Viekšniuose savivaldybė jau nuo pernai metų ruošiasi statyti hidro-elektros stotį, iš 

kurios bus tiekiama energija ir Mažeikių miestui.” 

Viekšnių dvaruose vasarodavo Sim. Daukantas // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, 


metai. — P. 5. — Tekste: 

Malūnai. Viekšnių valsčiuje yra šie vandens malūnai: 1. Joselio Lesemo, prie Ventos, 

Viekšnių m-ly, 2. Reingoldo Lačo, prie Ventos, Krakių kaime, 3. Krišjanio Berzinio, prie 

Pievupio, Stočkų kaime, 4. Bernardo Kondrotavičiaus, prie Virvytės, Skleipių km. ir 5. Teklės 

Gružauskaitės, prie Ventos, Sonteklių kaime, 6. Alvinos Jungienės, prie Virvytės, Gudų kaime ir 

T. Antano Silkinio, prie Pievupio, Lielaičių kaime. 



Purvienai. 1942. V. 14. Arklinės kuliamosios mašinos: 1. Savininkas: Končius Vladas. 

Adresas: Purvienų kaimas. 1 maniežas. 2. Savininkas: Jurkunas Vytautas. Adresas: Sovaičių 

kaimas. 1 neveikiantis maniežas // Iš Viekšnių valsčiaus savivaldybės dokumentų, rastų 2000 



Petrulis J. Santeklių dvaro keltas // Gimtasai kraštas. — Šiauliai, 1943. — Nr. 31. — 

P. 299—302: ir 3 nuotraukos. — Tekste skyriai: Bendros žinios apie patį dvarą. Keltas, jo 

aplinkuma. Keltu naudojimosi mokestis. Konstrukcija. Lyna. Prieplaustas. Plaustas. Valtis. Ožka. 

Tekste: 

„Pasak seno kelto tarnautojo Leono Lukošiaus, prieš 1914—18 m. karą iki šio laiko [1943 

metų] judėjimo keltu duomenys būsią maždaug tokie: Prieš 1914—18 m. karą per dieną: įv. 

vežimų 10—15; raitų 15—20; pėsčių 15. Nepriklausomybės bei šiuo laiku per dieną: vežimų 

arkl. 12—17; raitų — nėra [...]; dviratininkų 15—20; pėsčių 15—20; motorizuotųjų riedmenų 

(civilių) 1—2 per savaitę. [...]. Kelto plaustas keliąs 6 tonas. [...]. Dydis 5×10 m. nuo vand. 

pavirš. 1 m. aukšt. „Plaukiojąs tiltas” senovėje buvęs pastatytas ant kelių iš vieno medžio 

skobtinių „laivių”, šiandien gi plausto bazę sudaro dvi, viena greta antros, iš lentų padarytos 

valtys — dėžės. Ant šių valčių padarytos rąstų grindys. Kraštai užtverti tvorele, galai gi — 

mechaniškai įtaisytais barjerais — šemonais; jų viename gale svoris, antrame — pririšta virvė, 

kuria, prirengus plaustą varymui ir jį uždarant, šemonai nuleidžiami.” 

Inž. M. Pavyzdingai atstatoma įmonė Sontekliuose: [Vandens malūnas] // Mažeikių tiesa 

(LKP(b) Mažeikių apkomo ir apskr. vykd. k-to organas). — 1945. — Spal. 8. — Nr. 37. — 

Tekste: 

„Pavasarį, lankantis Sonteklių malūne, gavosi liūdnas vaizdas. Reikėjo tik laukti diena po 

dienos visiško malūno sugriuvimo. Tokio didelio pajėgumo malūne vos sukosi tik vienos 

301

girnelės, sumaldamos į parą tik 350 kg., transmisijos ašis sukalta su blėka, judėjo tratėdama, o 

turbina dirbo kaip jai patiko, tabaluodama į visas puses. Trobesiai buvo dangumi kloti ir ant šono 

pakrypę ruošėsi sugriūti. [...]. Paskyrus nauju vedėju drg. Damulį, reikalai smarkiu tempu 

pradėjo taisytis. [...]. Pirmiausia sutvarkė turbiną, taisyklingai sumontuodamas kaušus, ilgai 

ieškojęs, surado vienoj sugriautoj įmonėj tinkamą transmisijos ašį, atgabeno į malūną. [...]. 

Buvęs vedėjas Klevinis nesugebėjo apsaugoti malūno dinamos ir leido išvežti, o drg. Damulis 

surado kitą dinamą, pats ją įrengė ir įmonė dabar turi šviesą, tuo galėdama dirbti ištisą parą. Visai 

sudilusioms girnoms surado reikalingos medžiagos ir greitu laiku bus apliedintos naujos girnos. 

[...]. Ten pat malūne yra zeimeris ir skiedrom drožti mašina. [...]. Sonteklių malūnas aptarnauja 

Vegerių, Akmenės, Laižuvos ir Viekšnių valsčių didelę apylinkę.” 

Kastanauskas K. Sename malūne [Viekšnių] // Pergalės vėliava. — 1956. — Lapkr. 7. 

Valiukas J. Malūnininkas Vladas Juodinkus // Pergalės vėliava. — 1959. — Birž. 13. — 

Tekste: 11 metų dirbęs Gudų malūne, perėjo į Viekšnių Lesmano malūną. Malūno mediniai ratai 

— turbinos pakeistos dviejomis turbinomis. Viena turbina — 45 arklio jėgų. 

Dundulienė P. Žemdirbystė Lietuvoje: Nuo seniausių laikų iki 1917 m. — Vilnius, 1963. — 

P. 67. — Tekste: Daubiškių dvare buvo garinė kuliamoji, švediški plūgai, ketureilė arklinė 

sėjamoji. 


aprašai: Žemaičių valgiai ir šis tas daugiau apie vieną žemaitį: 1. Vincento Juodeikio kiemas 

Zaventės kaime. 5. Šis tas daugiau apie Vincentą Juodeikį ir jo kiemą. — Tekste: 

„Dar prieš 1914 m. karą senolis [Vincentas Juodeikis Zaventės kaime] turėjo kuliamąją 

mašiną su dampiu (garo katilu). Ir jis pats, ir dėdė [Juodeikis Vincentas, Vincento] buvo 

mašinistai. 

Visur ir visada mano dėdė [Juodeikis Vincentas, Vincento] dirbo kartu su senoliu. Dėdė buvo 

dar geresnis meistras. Jis, dar jaunas būdamas, pats buvo pasidirbęs smuiką. Vėliau buvo 

padirbęs „basedlą” muzikantui Meištui. Kartą nuvažiavęs Latvijon [...] ir čia pamatęs dviratį. 

Parvažiavęs ėmesis dviratį dirbti, ir pasidirbęs. Dviratis buvęs medinis. Visų nuostabai — jis tuo 

dviračiu važinėjęs. Tik viena bėda — dviratis neturėjęs stabdžių. Kartą, važiuodamas nuo Čekų 

kalno, atsitrenkęs į medį. Pats susidaužęs, o dviratis subyrėjęs. (Aš dar mačiau ant trobos to 

dviračio ratus — vieną labai didelį, kitą — mažutį).” 


aprašai: Kalvarato dalys. Staklės. 1973 metų aprašai: Kaip pasistatyti trobą. Kaip pasistatyti 

pompą. 

Butkevičius I. Etnografinės ekspedicijos 1971 metais // Lietuvos istorijos metraštis: 1972. — 

Vilnius, 1973. — P. 286. — Tekste: „V. Milius tęsė žemaičių malūnų tyrinėjimus palei Ventą ir 

jos intakus. Surinkta duomenų apie 46 vandens malūnus. Autorius pažymi, kad daug jų XX a. 

pirmoje pusėje buvo prie Virvytės ir jos intakų (net 26).” 


aprašai: Viekšnių miestelio blėkininkas. Viekšnių miestelio kalvis Domas Stonkus. 

Žilevičius R. Dvi meškos piaunas... // Vienybė. — 1974. — Rugpj. 3. — Tekste: 

Malūnininkas Juozas Pocius. Pradėjo dirbti Tytuvėnuose. Viekšnių malūne jau 20 metų. Malūno 

stalius V. Jadinkus. J. Čekanauskas. 

Urbienė Amelija. Viekšnių melnyčios istorija: 1975 metų aprašas // Urbienė Amelija. 

Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 5. — P. 27—31. // VVB, VM. — Tekste: 

„Viekšnių melnyčia pamūryta iš raudonų plytų. Baigta statyti 1897 metais. Ją pastatė 

Pranciškus Lengvenis (1855—1922). [...]. Kai statė melnyčią, supylė pylimą ir užtvenkė Ventą. 

302

Pakilęs Ventoje vanduo apsemdavo Zaventės kaimo ūkininkų Jurciaus, Pargauskio, Vincento 

Juodeikio (sūnaus), Vincento Juodeikio (tėvo) ir Kegrių ūkininko Jono Bukonto žemes. [...]. 

1897 m. melnyčioje buvo įtaisytos dvejos girnos, šatrus, petlius ir pastatytos milui velti mašinos. 

[...]. Nuo 1915 m. ligi 1917 m. melnyčią valdė Monika Lengvenienė. 1918 metais Lesimas 

perėmė melnyčią. Po 1920 m. įtaisė valcus, 1925 m. vilnų karšyklą (pastatė vilnoms šukuoti 

mašinas), įrengė vilnų verpyklą ir milo velyklą. Be to, po 1928 m. pradėjo tiekti visam miesteliui 

elektrą. Kai per šį paskutinįjį karą vokiečiai sušaudė visą Lesimo šeimą, melnyčią buvo perėmusi 

vokiečių valdžia. Ji iš melnyčios išvežė vilnų šukavimo ir verpimo mašinas. [...]. Pirmame aukšte 

— melnyčios įrengimai ir „žmonių troba”. [...]. Antrame aukšte — girnos, šatrus, petlius ir 

gyvenamosios patalpos (2 kambariai ir virtuvė). Šalia atskiras kambarys meistrui ir gižiams. [...]. 

Tretysis aukštas — bėlingis. „Ant bėlingio” didžiulis ratas maišams iš apačios į bėlingį sutraukti. 

[...]. Dabar melnyčioj yra dvejos girnos, šatrus, valcai, petlius. [...]. Turbinai tebėra nuo 1917 

metų, kuriuos padirbo Vincentas Juodeikis kada melnyčią valdė Monika Lengvenienė.” 


aprašas: Ką galima išmokti iš seno kalvio. 1977 metų aprašas: Priedas prie aprašo „Viekšnių 

melnyčios istorija”. 


mano seneliai (52 vaizdeliai). Mažo miestelio didelis gyvenimas: 1. Aš savo miestelyje (Malūnas 

(Viekšnių). Žmonių troboje (malūne). 

Urbienė Amelija. Mažo miestelio didelis gyvenimas: 1. Aš savo miestelyje: Malūnas // 

Urbienė Amelija. Buities ir papročių vaizdeliai: Aplankas. — P. 4—13. // VVB, VM. 


aprašas: Papildymai aprašo „Viekšnių miestelio kalvis Domas Stonkus”. 

Rozga Leopoldas. Akmenės rajonas. — Vilnius: Mintis, 1983. — 48 p.: iliustruota: 

Fotografijos Vlado Uznevičiaus. — Tekste: 

Viekšnių kapinėse palaidotas poetas L. Skabeika (1904—1936), niūriais fašistinės diktatūros 

metais lenkęs galvą kilniam socializmo idealui. Jo kapą puošia originalus paminklas, pastatytas 

1979 metais. Čia pat palaidotas ir pirmasis lietuvių aviatorius A. Griškevičius (1809— 1863), 

šviesaus proto ir lakios fantazijos žmogus, tikėjęs didelėmis žmonijos proto galiomis. Dirbdamas 

raštininku teismuose ir kitose įstaigose, A. Griškevičius laisvalaikiu projektavo, statė ir bandė 

originalius skraidymo aparatus. Vieną jų 1851 m. aprašė knygelėje „Žemaičio garlėkys”. Namas, 

kuriame gyveno A. Griškevičius, restauruotas, jame įrengta memorialinė ekspozicija. 

Rozga Leopoldas. Aviatorių dovana // Vienybė. — 1984. — Kovo 29. — Tekste: Sportinės 

aviacijos istorikas J. Balčiūnas „prieš kelioliką metų padėjo nustatyti [...]. A. Griškevičiaus kapą 

Viekšnių kapinėse. [...]. G. Ramoška [aviacijos istorikas] padarė A. Griškevičiaus suprojektuoto 

„Žemaičių garlėkio” brėžinius, pagal kuriuos buvo pagamintas dabar muziejuje eksponuojamas 

garlėkio modelis.” 

Balčiūnas J. Pagarba aviacijos pradininkui // Vienybė. — 1984. — Birž. 14. — Tekste: 

Modelį pagamino Akmenės aviacijos sporto klubo aviamodeliuotojai. Algirdas Gedvilas — 

muziejaus įkūrėjas ir vadovas, Apolonija Sriubaitė — talkininkė, gidė. 

Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: 

Tautosaka, užrašyta 1985 metais: Įvairūs pasakojimai („Kegrių Glodenis turėjo dampį. Buvo 

mašinistas ir važinėjo su dampiu po žmones kuldamas javus...”). 

303

Dovydaitis Vytautas. Anglijos pilotas — žemietis iš Viekšnių // Vienybė. — 1988. — Liep. 


Leičesterio (Anglija) gyventojas Pranas Požerskis. „Viekšniuose Prano tėvas turėjo lentpjūvę. 

Dvylikametis berniukas pradėjo daryti skraidančius aviamodelius, o šešiolikmetis su keliais 

bendraminčiais sukalė, sulipino iš strypelių bei leistvelių mažą sklandytuvėlį. Ant jo liemens 

užrašė „Viekšnietis”. [...]. Nuo Ventos šlaitelio tempiamas berniukų, sukibusių į lyną, 

„Viekšnietis” išsilaikydavo ore vos keletą sekundžių, bet jau — skrydis! [...]. Ritantis karo 

bangai, Pranas su seserim atsidūrė svetur. [...]. Su svainiu S. Nagiu [...] įsisteigė malkų 

bendrovėlę. Išplėtė. Gavo pelno. P. Požerskis nusipirko sklandytuvą. Pradėjo dalyvauti Anglijos 

čempionatuose, ne kartą gerino šalies rekordus. Aviacijos šventėse šmaikščiai raitė posūkius savo 

konstrukcijos sraigtasparniu. P. Požerskis — vienas pirmųjų Anglijos sklandytojų, kuriems 

Tarptautinė aviacijos federacija suteikė teisę auksinį „C” piloto ženklelį papuošti trim 

miniatiūrinėmis deimantų akutėmis.” — Perspausdinta iš: Gimtasis kraštas. — 1988. — Nr. 30. 

Jasaitienė Silva. Senasis malūnas atgijo: [Viekšnių] // Vienybė. — 1988. — Gruod. 8: Jono 

Brenciaus nuotraukoje: Juozas Pocius (kairėje) ir Antanas Mažeikis. — Visas tekstas: 

Kelerius ilgus metus tylėjo senasis Viekšnių malūnas, kuriame 35 metus išdirbo Juozas 

Pocius. Niekas nemanė ir malūno prikelti naujam gyvenimui — išgraibstė, po detalę išvežiojo 

įrengimus, smuktelėjo žemėn pastatas, lygiagrečiai su juo tarsi nuseko ir sraunioji Venta. 

Tačiau, kad vandens jėga varomą malūną kaip archainę liekaną per anksti uždarė ir išdraskė, 

parodė laikas. Viekšnių gyvenvietės pensininkų ir kituose susiėjimuose vis dažniau pasigirsdavo 

balsų, kad malūnas reikalingas, kad viekšniškiai neturi kur gyvuliams sumalti grūdų. 

Prikelti senąjį malūną naujam gyvenimui ėmėsi rajono statybos organizacija. Išliejo naują, 

kiek aukštėlesnę užtvanką, pakilo Venta, gražesnis pasidarė kraštovaizdis. Paskui suskato ieškoti 

girnų. Žvalgėsi jų po Joniškio, Šiaulių rajonus, rankiojo iš senų vėjo malūnų. Sustatė, 

paremontavo gerokai sukežusį malūno pastatą. Ir štai sugaudė jo turbinos, sukdamos malūno 

įrengimus. Grūdai pilami pirmajame aukšte, specialiomis linijomis jie pakyla į antrą aukštą, kur 

sukasi dvejos girnos. Jomis per dieną sumalama apie 40 tonų grūdų. Kol kas miltai malami tik 

gyvuliams, o ateityje planuojama ir valcuoti. Kad tik būtų ką valcuoti, kad tik būtų iš ko skanius 

kaimiškus pyragus kepti. 

Prie malimo agregatų darbavosi Juozas Pocius. Traukia jį malūnas, nes čia prabėgo jo, 

Didžiojo Tėvynės karo dalyvio, daug taikaus gyvenimo metų. Veteranas sakosi čia tik laikinai 

dirbąs, nes yra kam jį pakeisti — malūnininko amato moka Antanas Mažeikis. Jis dabar ir 

vadovauja malūnui. Tačiau tiek metų, kiek jų malūne praleidau aš, vargu ar ištvers, — priduria 

J. Pocius. — Pažiūrėkite, kaip dulka... 

Miltų debesys tvyro malūne. Traukia skersvėjai, šalta. Dirbti čia nemiela. Reikia įrengti 

ventiliacijos įrengimus, reikia geriau paremontuoti buitines patalpas. Daug ko dar reikia, nes 

statybininkai, perėmę savo žinion malūną, skubėjo jį atidaryti, kad viekšniškiai turėtų kur savo 

sklypeliuose išaugintus miežius, avižas ar mišinius sumalti, ir daug ko dar nespėjo padaryti čia 

dirbantiems žmonėms. 

Kol kas malūno pajėgumai neišnaudojami, nes jo paslaugomis mažai naudojasi (o gal nežino 

apie jas?) apylinkės gyventojai. Tą dieną, kai lankėmės malūne, čia sukiojosi Vaikų internato 

darbininkai, tampydami grūdų ir miltų maišus. Sugedo internato malūnas, tad ir pasiprašė 

pagalbos Viekšniuose, juk nestovės gyvuliai nešerti, kol sutaisys savo įrengimus. Tačiau 

atvykėliai kraipo galvas dėl kainos. Brangoka mokėti po 2 rublius už 100 kilogramų. Visada taip: 

kas moka pinigus, tam brangu, o kas juos ima, — pigu... Nemažai malūno atstatymas kainavo 

statybininkams, norisi tai, kas išleista, susirinkti. Be to, ir malūno išlaikymas prisideda. Užtat 

nauda — ne tik statybininkams, bet ir klientams. 

Pukelis P. A. Muziejui reikia pagalbos // Vienybė. — 1992. — Geg. 13. — Tekste: „Šiandien 

A. Griškevičiaus knygelė „Žemaičio garlėkis” ir inžinieriaus aviamodelininko A. Mikos to 

garlėkio modelis, vienas antrą papildydami, sudaro pilną aviacijos pradinės minties komplektą.” 

Gajauskas Saulius. Aistros dėl Viekšnių malūno // Vienybė. — 1994. — Kovo 30. 

304

Elekšis Juozas. Aviacijos šventė // Elekšis J. Aš mačiau. — Vilnius, 1995. — 106 p. — P. 7— 


„Žibikų ūkininko Pauliko laukuose bus aviacijos šventė! [...]. Laukuose juoduoja žmonių 

minia. Virvėmis atitverta nusileidimo aikštė, nenupjauti dobilai. Draudžiamas linijas saugo 

uniformuoti gaisrininkai, šauliai. Vis dėlto žmonių tiek, kad niekas nebegali minios suvaldyti. 

Žmonės lenda pro virves, bėga per dobilus. Pakraščiuose nesuskaitomos eilės kioskų — prekyba 

vyksta visu tempu. „Atskrenda!” — suriko iš karto daugelis balsų. Iš Viekšnių pusės pro pat 

Žibikų pušyno medžių viršūnes vienas po kito pradeda leistis lėktuvai. Visi tupia taip tiksliai į 

aikštę, lyg čia būtų jų aerodromas. Vienas tiesiog juokingai keistas. Propeleris sukasi ne tik 

priekyje, bet ir ant nugaros. „Malūnsparnis, malūnsparnis”, — pradeda šnibždėti žmonės. O tas 

malūnsparnis, kažkuo primenantis didįjį laumžirgį, irgi nutupia greta kitų. Aikštėje nutupia penki 

lėktuvai ir du sklandytuvai. Na, ir prasideda! Lėktuvai kyla ir leidžiasi, vartaliojasi aukštai, 

praūžia ties pat galvomis, apsiverčia aukštyn ratais ir vėl praūžia virš galvų. Žmonės ploja, 

klykia, džiūgauja. Tik sklandytuvai vartaliojasi kažkur aukštai. Pagaliau šventė baigiasi. Dabar 

už pinigus bus skraidinami žiūrovai. Susidaro net eilės. [...]. Pasibaigus skraidymams, visi puolė 

žemaitišku papročiu lėktuvų paliesti. Aš panorėjau paliesti geltonos spalvos sklandytuvą. Nors 

mama ir pakėlė mane ant rankų, sparno taip ir nepasiekiau. Vis vien buvau be galo laimingas.” 

Ruškys Vytautas. Varžytinėse parduotas kultūros paminklas // Šiaulių kraštas. — 1995. — 

Bal. 15. — P. 3. — Visas tekstas: 

Varžytinėse parduotas Gudu vandens malūnas — pirmas tokio likimo sulaukęs rajono 

kultūros paminklas. 

Vokiečio Jungos 1924 metais Virvytės pakrantėje pastatytas malūnas pastaruoju metu 

priklausė Mažeikių „Janos” uždarajai akcinei bendrovei. Ji, imdama paskolą iš Mažeikių žemės 

ūkio banko, buvo užstačiusi paminklą ir šį prarado nepajėgdama sugrąžinti pinigų. Naujoji 

malūno savininkė Mažeikių „Vistos” uždaroji akcinė bendrovė antstoliams ne tik sumokėjo 107 

tūkstančius litų, bet ir sutiko su Kultūros vertybių apsaugos departamento reikalavimu išlaikyti 

objekto paminklinę vertę. 

Viekšniškių svajonė — skraidyti / Puslapį parengė Regina Ališauskaitė. Algimanto Tirliko 

nuotraukos // Lietuvos aidas. — 1995. — Birž. 20. — P. 17. — Tekste: A. Griškevičius, 

P. Požerskis. „Vienoje nuotraukoje užfiksuota, jog 1937 m. Kapėnų kartono fabriko savininko 

Sirutavičiaus dirbtuvėse buvo statytas lėktuvas. Savamokslio aviakonstruktoriaus pavardė 

nežinoma.” — [B. Kerio pastaba: Ant šios nuotraukos negatyvo ir ant pačios nuotraukos lėktuvo 

konstravimo vieta nėra nurodyta]. — Tekste: 

Istorijos vadovėliai nutyli, jog carinėje Rusijoje aviacijos pradininkas buvo ne Konstantinas 

Ciolkovskis, o lietuvis Aleksandras Griškevičius (1809—1863). Jis XIX a. šeštajame 

dešimtmetyje sukonstravo skraidantį aparatą, panašų į pilvotą vabalą šikšnosparnio sparnais, ir 

prie Kauno pakilo į orą. Skrydis buvo trumpas: garlėkys trenkėsi į žemę, bandytojas susižeidė. 

Kol jis gydėsi, žmona garlėkį supleškino. Dešimties vaikų motina nesuprato savo vyro svajonės, 

kainavusios daug pinigų. Konstruktorius į garlėkį sudėdavo beveik visas pajamas, gautas iš 

darbo teismuose. 

Šių laikų aviacijos istorikai, tyrę garlėkio brėžinius ir paskaičiavimus A. Griškevičiaus 

knygoje „Žemaičio garlėkys”, mano, jog avarijos priežastis — vairavimo įgūdžių stoka. Pilotas 

paprasčiausiai nesuvaldė skraidymo aparato. 

Viename iš seniausių miestelio pastatų (jam 180 metų) veikia aviacijos pradininko Lietuvoje 

Aleksandro Griškevičiaus muziejus. Tai antrasis tokio profilio muziejus. Pirmasis skirtas Dariui 

ir Girėnui. 

Aleksandras Griškevičius keletą paskutinių savo gyvenimo metų praleido šiame Žemaitijos 

miestelyje. Čia ir mirė, palaidotas vietos kapinėse. 

Domėjosi aviacija, filosofija, gamta, gerai mokėjo keletą užsienio kalbų, rašė veikalus. 

Svajonė skristi vis tebėra užvaldžiusi viekšniškius. Tai byloja muziejuje saugomi dokumentai. 

Vienoje nuotraukoje užfiksuota, jog 1937 m. Kapėnų kartono fabriko savininko Sirutavičiaus 

305

dirbtuvėse buvo statytas lėktuvas. Savamokslio aviakonstruktoriaus pavardė nežinoma. 

Mokomąjį sklandytuvą sukonstravo Pranas Požerskis ir pavadino „Viekšnietis PP-1”. Pranas 

Požerskis gyvena Anglijoje, sako, turi savo sklandytuvą. 

Akmenėje veikia aviacinis sporto klubas. Daug metų jam vadovavo dabartinis rajono meras 

Klemas Inta. Jis yra padovanojęs muziejui stendą su medžiaga apie sporto klubą. Šio klubo 

konstruktorius Albertas Mika pagal A. Griškevičiaus knygą padarė „Žemaičio garlėkio” modelį. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Šv. Kalėdų belaukiant // Vienybė. — 1995. — 

Gruod. 16. — Tekste: „Viekšnių miestelį elektra aprūpindavo Lesimui priklausantis malūnas. Jei 

tik Ventoje vanduo per daug pakildavo, elektros nelikdavo. Vasarą priešingai — būdavo per 

mažai vandens. [...]. Mus gelbėdavo tos gražios ir gana šviesiai degančios žibalinės lempos. dar 

tėvai turėjo kelias elektros lemputes, pritaikytas ne 220 voltų įtampai, o 110 v., jos, ir nusilpus 

srovei, šviesdavo pakenčiamai.” 

Sruogienė Vanda. Pamirštoji pionierė // Vienybė. — 1996. — Liep. 5, 10, 13, 17, 20, 24. — 

Tekste: 

„ Prie dvaro sodybos į Viekšnių pusę buvo vandens malūnas — iš dvaro jį nuomojo bene trijų 

kartų suvokietėjusi latvių Jungų šeima. Ventos pakrantėse, miškely, kas pavasarį praeivį 

svaigindavo savo kvapu daugybė žydinčių pakalnučių ir ievų. Vasarą akį traukė didelės baltos 

vandens lelijos Ventoje, prie malūno užtvankos. [...]. Santeklių malūno nuomininkai atsidūrė 

Vokietijoje, po karo audros išlikusios trys dukterys globojo 95 metų senelę Lacienę Šlezvig- 

Holšteine. „Tyliomis valandomis ji dažnai svajoja apie savo seną tėvynę prie gražios Ventos upės 

Lietuvoje”, rašo „Heimatstimme” Nr. l, 1969 sausio mėn.” 

Bunka E. Žadėtų migdolų nėra, bet ir akmenimis dar nelyja: Kelionės reportažas: „Kaip 

gyveni, Lietuva?”: „Dienos” specialusis korespondentas Eugenijus Bunka, baigęs kelionę 

pėsčiomis per Lietuvą, „Comliet” mobilaus ryšio telefonu perduoda iš Laižuvos // Diena. — 

1996. — Rugs. 26: ir nuotraukos: Uršulė Sidabrienė [Pakalupio kaimas], malūnas Sovaičių 

kaime. — Tekste: 

Sovaičių kaime Jono Bagočiaus žmonos tėvai iš vėjo į elektra sukamą perdarytą malūną 

įsigijo. Jonas pyksta, kam jam neperleidžia, nes galingo variklio pirkliai jau aplink sukinėjasi. 

Žiūrėk, parduos, ką patiems daryti reikės? 

O Antanas Gargasas pasakoja, jog prieš karą apylinkėse buvo aibė nagingų žmonių, kurie ne 

tik malūną, bet ir kuliamąją, net garo katilą sugebėdavo patys pasidaryti. Tas malūnas Bagočiaus 

kieme — Antano Smilgio sumeistrautas, ir iš jo namų jau kolūkio laikais kiton vieton pertemptas 

bei perdarytas. Turėjo jis tik du hektarus žemės ir labai nagingas rankas. Už jas Sibiran pakliuvo. 

Mat, be malūno, dar ir kuliamąją ir „konstantinką” turėjo pasidaręs. 

Netoliese Kegruose [Kegriuose] gyveno toks Jonas Gluodenis, duoną bemaž vien meistryste 

pelnęs. Jo sūnus buvo kalvis, o vaikaitis dabar Panevėžyje chirurgas. Va, kaip rankų miklumas iš 

kartos į kartą perduodamas... 

Milius V. Žemaitijos vandens malūnai // Lietuvos etnologija: Amatas ir kūryba. — Vilnius, 

1997. — T. 2. — P. 15—106. — Tekste: Malūnai, jų įrenginiai, įrankiai; jų nuotraukos. Viekšnių 

malūnas (P. 38, 86), Gudų malūnas (P. 54, 82), Balsių malūnas (P. 49, 60, 62, 85, 88). 

Vyšniauskas J. Žemaitijos malūnai // Vienybė. — 1997. — Rugpj. 13, 16, 20. — Tekste 

skyriai: Šiek tiek istorijos. Skuodo krašte. „Buržuazinė atgyvena”. Klausimas, kur važiuoti? 

Pastatytas prieš šimtą metų [Viekšnių malūnas]. Lengvai pakeliami, panešami. Ir nuotrauka 

„Viekšnių malūnas, kuriam šiemet sukanka šimtas metų”. Tekste: „Kupini pasididžiavimo 

prisiminimai siejami su netoli Viekšnių, prie Virvytės upės, tebestovinčiu mediniu Gudų kaimo 

malūnu. Jam lygių aplinkui nebuvę. Į jį pikliuoti javų atvažiuodavę net pirkliai iš Telšių, kitų 

vietų.” 

306

5. Pastatytas prieš šimtą metų 

Viekšnių miestelio malūnui Ventos pakrantėje šiemet sukanka šimtas metų. Jo pastatymo 

metai labai aiškiai įrašyti jo raudonų plytų sienoje. 

Niekur Žemaitijoje nemačiau tokios tvirtos ir gražios užtvankos, kokia sovietmečiu kelią 

pastojo Ventos upei ties Viekšniais. Yra galinga užtvanka, dykai per ją bėgantis vanduo, yra 

šimtametės malimo tradicijos, bet prie jo jau kuris laikas su maliniu nebesukama. Žmonės stebisi 

ir piktinasi tokiu aplaidumu, neūkiškumu. Taip, surūdijo vienos vandens turbinos sparnas-mentė. 

Jos remontui ar naujos įsigijimui reikia kažinkiek pinigų, o dykai niekas nebeduoda. 

Pagrindinė šio garsaus malūno tylėjimo priežastis — jis dar neturi konkretaus savininko, 

šeimininko. 

Kupini pasididžiavimo prisiminimai siejami su netoli Viekšnių, prie Virvytės upės, 

tebestovinčiu mediniu Gudų kaimo malūnu. Jam lygių aplinkui nebuvę. Į jį pikliuoti javų 

atvažiuodavę net pirkliai iš Telšių, kitų vietų. Nesunkiai padaroma, kad ir jį, kaip tais gerais 

laikais, suktų vanduo. Vėl ta pati nelaimė — jis vis dar neturi sumanaus, energingo šeimininko. 

Jį pastatydinę ir eksploatavę žmonės atsidūrė Vakaruose ir į malūną pretenzijų nebereiškia. 

Lieka tik gražūs prisiminimai ir šiek tiek senove dvelkiantis pusiau idiliškas vaizdelis 

Pavirvytėje. 

Akmenės kraštas / Teksto autorius Leopoldas Rozga; Dailininkas Aloyzas Janulis; 

Nuotraukos Jono Danausko. — Vilnius: Atkula, 1998. — 32 p. — P. 24—27, 29, 31. — Tekste: 

Skyriai: „Viekšnių seniūnija”, „Viekšniai Ward”, „Die Gemeinde Viekšniai”. — Nuotrauka: 

„Šimtametis Viekšnių malūnas — technikos paminklas”. 

Gedvilas Algirdas. Malūnas jubiliatas: Iš kraštotyrininko užrašų // Vienybė. — 1998. — 

Saus. 13, 15: iliustruota. — Visas tekstas: 

Tarp daugelio garbingų jubiliatų, kuriuos pagerbsime ateinančiais metais, bus ir senasis 

Viekšnių malūnas. Jam šimtas metų. Apie sukaktį liudija memorialinė lenta, primenanti, kad 

malūnas yra technikos paminklas, „gimęs” 1898 metais. Faktiškai malūno statyba buvo baigta 

1897 m. antrą pusmetį, tačiau tuometinis savininkas Pranciškus Lengvenis jame darbą pradėjo 

būtent 1898 metais. 

Siūlau gerai žinomos Lietuvos kraštotyrininkės, neseniai mirusios mūsų kraštietės Amelijos 

URBIENĖS prieš 22 metus užrašytą malūno istoriją, kuri dvelkia gražia šio krašto tarme. 

Algirdas Gedvilas. 

AMELIJA URBIENĖ. VIEKŠNIŲ MELNYČIOS ISTORIJA 

Viekšnių melnyčia pamūryta iš raudonų plytų. Baigta statyti 1897 metais. Ją pastatė 

Pranciškus Lengvenis (1855—1922). 

Pranė Erlickienė (1892) atsimena Pranciškaus Lengvenio vestuves. Jis 1900 m. vedė Moniką 

Juodeikytę (1882—1966). Nubėgęs vaikų būrys į melnyčią vestuvių pasižiūrėti. Išėjęs 

Pr. Lengvenis, išnešęs paraikyto pyrago ir padalinęs vaikams. Taip pat kiekvienam vaikui davęs 

žirnių rieškutes. Po to pasakęs: „Kai užaugsit, savo vaikams pasakykit, jog Viekšnių melnyčią 

pastatė Pranciškus Lengvenis, kad jūsų tėvai čia galėtų duonai grūdų susimalti.” 

Senesnieji žmonės ir dabar dar pasakoja, kaip tą melnyčią Lengvenis statęs ir per tą melnyčią 

pats galą gavęs. 

Kas gi toks buvo tas Pranciškus Lengvenis, galėjęs anais laikais melnyčią pastatyti? Ir kodėl 

jis per tą melnyčią galą gavo? 

Pranciškus Lengvenis buvo Milių kaimo ūkininko sūnus. Pats vyriausias, ir jam turėjo atitekti 

gyvenimas (ūkis). Be jo, buvo dar trys broliai ir dvi seserys. Pranciškus gyvenimo nenorėjo ir jį 

perleido jaunesniam broliui Antanui, pats išeidamas iš namų. Jis, kaip žmonių sakoma, buvo 

devynių amatų meistras: mokėjo trobas statyti, stogus dengti, pečius mūryti, batus siūti, langus, 

duris dirbti. Buvo raštingas. Lietuviškai rašė rusiškomis raidėmis. Mokėjo rusiškai, vokiškai. 

Kadangi buvo labai dievotas, buvo nutaręs nevesti. Ėjo per žmones uždarbiaudamas ir 

„bažninčias lankydamas”, kaip jis pats sakydavo. 

307

Sukalbėjo Pranciškus Lengvenis pamūryti Tryškių klebonijoj pečių. Reikėjo išgriauti senąjį ir 

mūryti naująjį... 

Čia ir prasideda toji istorija apie Viekšnių melnyčią ir paties Pranciškaus Lengvenio pražūtį. 

Begriaudamas pečių, Pranciškus Lengvenis radęs pinigų „pilną čigūninį katilą — taip aplink 

sieką”. Piningus pasidalinę su klebonu pusiau. Turėdamas tiek daug piningų, ėmęs ir sumislijęs 

Pranciškus Lengvenis pastatyti Viekšnių miestelyje melnyčią. Kad rusų valdžia „nesikabinėtų” 

— iš kur jis tiek daug pinigų gavęs, sudaręs jis fiktyvią sutartį su kunigu Velavičiumi. Niekam 

niekados jis nepasisakęs, ar kunigas prisidėjęs bent kiek pinigų prie melnyčios statymo, ar 

neprisidėjęs, to niekas nežinojo ir nežino, kaip iš tikrųjų buvo... 

Priedas prie aprašo „Viekšnių melnyčios istorija” 

Esu girdėjusi dar vieną pasakojimą, iš kur Pranciškus Lengvenis gavo piningų Viekšnių 

melnyčiai statyti. 

Pranciškus Lengvenis dirbęs kartu su Čeplinskiu Tirkšlių klebonijoj. Ten anie dėję grindis, 

mūriję pečius. Tuo laiku Tirkšliuose klebonu buvęs kunigas Vilimavičius. Prieš aną buvęs 

klebonas — kunigas Žukauskis — jau buvo miręs. Kunigas Žukauskis aplink piningus žinojęs. 

Buvęs prasitaręs: „Pry manęs bus pastatyta Tirkšliuose graži bažninčė. Rasis iš ko statyti.” 

Kunigas Žukauskis miręs staigiai (apopleksija), nepasakęs niekam apie piningus. Piningai buvę 

lenkų sukilėlių ir buvę paslėpti klebonijoje. 

Pr. Lengvenis su Čeplinskiu, ardydami grindų lentas ir griaudami seną pečių, atradę čigūninį 

katilą auksinių piningų. Anie paprašę klebono, kad tas duotų arklį. Klebonas klausiąs: „Kam 

jums tas arklys?” Anie: „Reik mums, ir gana!” Klebonas arklį davęs, ir anie piningus iš 

klebonijos išvežę. Ateinąs klebonas į trobą: veiząs — išgriauto pečiaus vietoj didžiausia apali 

duobė. Pradėjęs klausinėti. Tuomet Pranciškus ir Čeplinskis turėję pasisakyti, kad piningus 

atradę. Anie visi trys tuos piningus ir pasidaliję. Iš tų piningų Pranciškus Lengvenis ir pradėjęs 

statyti melnyčią. 

(Užrašyta Viekšniuose 1977 m. birželio 21 d. iš Pranės Jankienės, gim. 1900 m.) 

Kadangi rastieji pinigai buvę užkeikti (taip seniau šnekėjo žmonės ir šiandien dar kai kurie 

tebešneka), tai visokios bėdos viena po kitos ir užpuolusios Pranciškų Lengvenį. 

Bestatydamas melnyčią, jis pinigų pritrūkęs, pradėjęs skolintis iš visų, kas tik jam kiek galėjęs 

paskolinti. Prirašinėjęs daugybę vekselių. Be to, mokėjęs „dideliu ponu nešties” — „kiek pats 

gėręs, kiek negėręs, ale kitus vaišinęs”. 1909 m. kunigas Velavičius savąją melnyčios pusę 

pardavė žydui Lesimui. Pr. Lengvenis savąją pusę tam pačiam žydui išnuomavo. Lesimas 

supirko vekselius. Pr. Lengvenis neturėjo pinigų vekseliams apmokėti, buvo paduotas į teismą ir 

pripažintas neišsimokančiu skolininku. Neišsimokantis skolininkas turėjo sėsti į kalėjimą. 

Žinoma, Pr. Lengvenis šito nenorėjo, todėl jis 1911 m. pasitraukė į Vokietiją, kur išbuvo ligi 

1914 metų. Grįžo prieš pat karą. Rusai, iš miestelio pasitraukdami, išvežė visus žydus. Atėję 

vokiečiai „į melnyčią pastatę Pr. Lengvenį”. Kadangi jis mokėjo vokiškai, tai jis, kaip vertėjas, 

su vokiečiais vaikščiojo po miestelį. Kai miestelį vėl rusai atkovojo, Pr. Lengvenis buvo 

apkaltintas kaip „špijonas”, suimtas ir išvežtas. Kalėjime, kur sėdėjo ligi pat revoliucijos, jis 

gavo džiovą. Grįžo 1919 m. ir 1922 m. pasimirė... Taip tie užkeikti pinigai ir neatnešė laimės 

melnyčios statytojui. 

1897 m. melnyčioje buvo įtaisytos dvejos girnos, šatrus, petlius ir pastatytos milui velti 

mašinos, kurios ir 1916 m. tebestovėjo sugedusios pirmame malūno aukšte. 

Pirmame aukšte — melnyčios įrengimai ir „žmonių troba”. (Žmonių troba — didelis 

kambarys, pasieniais suolai, vidury stalas, kertėje pečius. Čia žmonės, atvažiavę susimalti, galėjo 

ant suolų prigulti, prie pečiaus drabužius išsidžiovinti.) 

Antrame aukšte — girnos, šatrus, petlius ir gyvenamosios patalpos (2 kambariai ir virtuvė). 

Šalia atskiras kambarys meistrui ir gižiams. Jie čia negyveno, bet užeidavo pasiilsėti, pavalgyti. 

Tretysis aukštas — bėlingis. „Ant bėlingio” didžiulis ratas maišams iš apačios į bėlingį 

sutraukti. Bėlingio galas atitvertas — čia miegos už malimą gautiems grūdams supilti. Čia taip 

pat maišus sunešdavo ir malėjai, jeigu tą pat dieną negalėdavo susimalti. 

Po pirmuoju melnyčios aukštu — ratkamarė. Ratkamarėje — trubinai ir plūskos. 

308

Kai statė melnyčią, supylė pylimą ir užtvenkė Ventą. Pakilęs Ventoje vanduo apsemdavo 

Zaventės kaimo ūkininkų Jurciaus, Pargauskio, Vincento Juodeikio (sūnaus), Vincento Juodeikio 

(tėvo) ir Kegrių kaimo ūkininko Jono Bukonto žemes. Pr. Lengvenis buvo įsipareigojęs 

minėtiems ūkininkams malti viską veltui. Be to, Pr. Lengvenis veltui maldavo ir tiems 

ūkininkams, kurie prisidėdavo prie pylimo taisymo, kai po pavasario potvynio reikėdavo vežti 

žvyrą, akmenis, virbus suardytam ir apgadintam pylimui pataisyti. Už malimą Pr. Lengvenis ėmė 

pinigais ir grūdais. 

Grūdus atmieravo matu. Tai pusantro gorčiaus talpos medinis indas, padirbtas kaip koks 

rankinis, tik aukštesnis ir siauresnis. Vienas mato šulas ilgesnis, kad būtų patogu ranka suimti ir, 

įkišus į maišą, grūdų pasemti. Už vieno maišo sumalimą ėmė vieną matą, už didesnį maišą — 2 

matus. 

Žmonės, nenorėdami svorio maišuose gadinti, matus atmieruodavo namie ir atskirame maiše 

atveždavo į melnyčią. Tada iškart melninkas paimdavo matą už visus maišus. 

1918 metais Lesimas perėmė melnyčią (nuo 1915 m. ligi 1917 m. melnyčią valdė Monika 

Lengvenienė). Po 1920 m. įtaisė valcus, 1925 m. — vilnų karšyklą (pastatė vilnoms šukuoti 

mašinas) ir įrengė vilnų verpyklą ir milo velyklą. Be to, po 1928 m. pradėjo tiekti visam 

miesteliui elektrą. 

Kai per šį paskutinįjį karą vokiečiai sušaudė visą Lesimo šeimą, melnyčią buvo perėmusi 

vokiečių valdžia. Ji iš melnyčios išvežė vilnų šukavimo ir vilnų verpimo mašinas. 

Tarybiniais laikais direktorių ir darbininkų melnyčioje buvo daug — kaip dabar kad sakoma 

— buvo didelis kadrų tekamumas. Pastaruoju metu melnyčios direktorius buvo Juozas Pocius, 

buvęs svėrėjas. Dabar melnyčioje yra dvejos girnos, šatrus, valciai, petlius. 

Pylimas yra aukštai iškeltas, cementinis išmūrytas. Plūskos — iš dviejų dalių. Kai mala 

vieneriomis girnomis, pakelia vieną plūskų pusę, kai mala dvejomis, valciuoja arba petliavoja — 

atidaro abejas plūskas. Prieš plūskas, kaip ir seniau, yra geležinės redelės vandens atneštiems 

šeberkštams sulaikyti, kad jie nepatektų ant trubinų. 

Trubinai tebėra nuo 1917 metų, kuriuos padirbo Vincentas Juodeikis, kada melnyčią valdė 

Monika Lengvenienė. Juos aplopo, bet naujų niekas nepadirbdina (taip pasakojo J. Pocius, 

aprodydamas melnyčią). 

Ant trečiojo melnyčios aukšto seniai yra pristatytas ketvirtas aukštas. Pati melnyčia 

nubaltinta, bet per dažus matosi raudonos plytos. 

Buvusiose „žmonių trobose” įtaisytas butas, taip pat ir buvusiose gyvenamose patalpose — 

butas. Tuose butuose gyvena ne melnyčios darbininkai, bet pašaliniai žmonės. 

1975 m. birželio 23 d. užrašė Amelija URBIENĖ. 

Pastaba: Pranciškus Lengvenis buvo mano tėvas. 

Riauka Adomas, Rozga Leopoldas. Stočkų vardas ąžuolų sakmėj: Mūsų kaimų biografijos // 

Vienybė. — 1998. — Rugpj. 11: iliustr. — Tekste: Stočkų malūnas. 

„[Pievupyje] būdavę daug vėžių, o užliejamose lankose žmonės prisišienaudavę daug šieno. 

Tas pats Pievupis sukęs ir turbinas dvaro vandens malūne, kuris karo metais sudegęs. Tvenkinys, 

tik jau pokario metais atnaujintas, tebėra iki šiol, vienoje jo pusėje seni kapeliai su nugriuvusiu 

vieninteliu kryžiumi, o kitoje pusėje — buvusio dvaro sodybos žalia kupeta, tarp medžių iš tolo 

nebematyti dar išlikusių kelių pastatų. Pats Pievupis, melioratorių ištiesintas ir pagilintas, nūnai 

virtęs grioviu, ne kiekvienas ir jo pavadinimą beatmena. Nebėra vaizdingų jo vingių, sietuvų, 

nebėra nei žuvų, nei vėžių.” 

Gajauskas Saulius. Virvytė — elektrinių upė / Autoriaus nuotraukos // Vienybė. — 1998. — 

Rugs. 17: ir nuotraukos. — Visas tekstas: 

Taip tvirtina AB „Mažeikių melioracija” generalinis direktorius Jonas Velžys, mat jo 

vadovaujama bendrovė tas elektrines ir stato. Už Kairiškių, nuo kelio Papilė—Tryškiai į dešinę, 

dar linguojančiu keliuku per pievas pasukę į gražų Virvytės slėnį pasieksime buvusios Rakiškės 

hidroelektrinės, o dabar bekylančios tuo pačiu pavadinimu naujos jėgainės vietą. Pirmoji 

elektrinė buvo pastatyta dar prieš karą ir tiekė elektros energiją Kairiškių kartono fabrikui. 1973 

309

metais dėl blogos priežiūros potvynio metu buvo praplauti apsauginiai pylimai ir elektrinė 

liovėsi egzistavusi. Potvynių pralaida (slenkstis) išlikusi iki šiol, bet vandens pritekėjimo ir 

nutekėjimo kanalai apleisti, priaugę krūmų, uždumblėję, todėl dabar atliekama jų rekonstrukcija. 

Be jos, projekte numatytas slenksčio ir apsauginių pylimų remontas ir naujos hidroelektrinės 

statyba. Senojoje elektrinėje energiją gamino 2 turbinos su tais laikais madingu vertikaliu velenu, 

bet jų galingumas buvo kur kas mažesnis nei dabartinių. 

Pasak pašnekovo, Mažeikių melioratoriai hidroelektrines ėmėsi statyti 1995-aisiais. Pirmoji 

buvo Renavo, antroji — Šerkšnėnų. Ir dabar mažeikiškiai, be elektrinės ant Virvytės, stato 

jėgainę ir ant Varduvos upės. Pastaroji bus 115 kW galingumo. Melioratoriai reikliai įvertino 

Rakiškės jėgainės vietą, apmąstė galimybes. Abejonių kilo, nes reikėjo daug griauti — netiko 

betoninio lovio, kuriame stovės turbinos, aukštis ir plotis. Ir darbų kaina pagal preliminarinius 

melioratorių skaičiavimus turėjo būti perpus mažesnė. Jei laiku būtume sužinoję, sako 

generalinis direktorius J. Velžys, statybos nebūtume pradėję. Dabar nebėra kur trauktis, nes 

paimti kreditai ir rimtai įsikabinta į statybą. Jau išvalytas senasis pritekėjimo kanalas, išgriautos 

liekanos, trukdančios statybai. Pačios hidroelektrinės 12 metrų pamatų duobė iškasta, pradėtas 

pado betonavimas, atramų armatūros rišimas ir statymas. Turbinos jau atvežtos. Jos pagamintos 

Čekijos gamykloje „Sigma”. Rakiškės hidroelektrinėje stovės dvi turbinos po 135 kW galingumo 

kiekviena. Praktiškai 270 kW galingumas nebus pasiektas, sieks 230. „Sigmos” turbinos 

Lietuvoje buvo išmėgintos dar prieš karą, inžinieriaus Kaplano sukonstruoti įrenginiai be 

ypatingo remonto dirba 30-40 metų. Suprantama, techninis aptarnavimas būtinas. Mažeikių 

melioratoriai čekų firma pasitikti dar ir todėl, kad ankstesnėse dirbtinio drėkinimo sistemose 

naudojo jos vandens siurblius. Renavo elektrinėje pastatyta švedų firmos turbina, viskas vienoje 

kapsulėje, ji brangesnė. Lietuviams kilo įtarimas, jog perdaug viskas tobula, todėl ir nepatikima. 

Būgštavimai pasitvirtino. Švedai jau ne kartą turbiną vežėsi pas save remontuoti. 

Kalbant apie bet kokią statybą, neapeisi piniginių reikalų. Abi čekų turbinos kainavo 730 

tūkst. litų, o statybos ir montavimo darbai kainuos apie 400 tūkstančių. Visas Rakiškės 

hidroelektrinės pastatymas kainuos iki 1,5 milijono litų. J. Velžys nesigiria, kad jų bendrovė itin 

turtinga, be kreditų tokios statybos nepradėtų. „Sušelpė” „Hermio” bankas. Kada atsipirks 

stayba? Pavyzdžiui, už Renavo elektros energijos kilovatvalandę Elektros tinklai moka po 20 

centų, tokią kainą tikimasi gauti ir už Rakiškės energiją, taigi atsipirktų per 6-7 metus. Jei 

nesikeis kainos. Tikimybė, kad elektros energija brangs, nemaža, nes ji brangesnė ir Vakarų 

Europoje. 

Rakiškės hidroelektrinėje turbinos turi pradėti suktis šių metų spalio pabaigoje. Žemės darbus 

melioratoriai netrukus baigs, pradės betonavimą. Šioje vietoje tvirtas gruntas, vietomis net 

ekskavatoriai sunkiai įkasa. Renavo jėgainės statyboje buvo „plaukiantis” smėlis — statybininkų 

siaubas. Darbams vadovauja inžinierius Algirdas Kryžius ir meistras Stasys Kačerauskas, dirba 9 

žmonių brigada. A. Kryžiui tai trečioji statoma elektrinė, todėl patirties pakanka. Visų elektrinių 

statybą atlieka dukterinė „Mažeikių melioracijos” UAB „Šerkšnėnai”. Ji turi licenciją energijai 

gaminti ir ją pardavinėti. 

Elektrinės ant Virvytės slenkstis su šandorais (vandens pakeltuvais) bus trijų metrų aukščio, 

daugiau negalima kelti, nes tvenkinys užlietų gretimus dirbamos žemės plotus. Greta būsimos 

elektrinės praeina aukštos įtampos linija, tad prieš paleidžiant turbinas, bereiks pastatyti 

transformatorių. Atsirado ir kelios darbo vietos. Keturi aplinkinių kaimų gyventojai jau dabar 

dirba sargais. Saugo melioratorių techniką, o vėliau saugos pačią elektrinę. Jėgainę aptarnaus 

Mažeikių melioratorių energetikų tarnyba. 

Projektuotojai tvirtina, kad Virvytės trasoje yra dar 10 vietų, kur gali būti elektrinės. Upė 

srauni, vandeninga, tik per sausras gali pritrūkti vandens. Energetiniu požiūriu kita idealiausia 

vieta elektrinei — Kapėnuose. Užtvanka dar nebloga, o atstačius tai, kas buvo, pakėlus šandorus, 

būtų galima statyti 400 kW galingumo elektrinę. Mažeikių melioratorių vadovas J. Velžys siūlo 

statybos imtis Akmenės kolegoms. Nereikia bijoti imti kreditų, tik reikia paieškoti mažiausio 

lupikautojo. Patys mažeikiškiai jau mąsto apie didelę statybą — hidroelektrinę ant Ventos upės 

savo rajone. 

310

Kriščiukaitienė [-Biržietytė] Gražina. Sparnuotos minties skrydis: Iš mokslo ir technikos 

istorijos // Mokslas ir technika. — 1999. — Nr. 1.— P. 29—30: Iliustruota. [Tekstai po 

iliustracijomis: „A. Griškevičiaus visuomeninio memorialinio muziejaus įkūrėjas ir vadovas 

Algirdas Gedvilas”. „A. Griškevičiaus garlėkis (vaizdas iš viršaus ir iš priekio)”. 

„A. Griškevičiaus aerostato projektas. Piešinys paimtas iš Kaune 1851 m. lenkų kalba išleistos 

A. Griškevičiaus knygos „Žemaičio garlėkis”]. — Visas tekstas: 

„...niekas negali paneigti laisvo paukščio skrydžio, daugybės skraidančių vabzdžių; todėl 

žmogui atrandant greitą, saugų ir malonų kelią į svečias šalis, stinga tik nuovokos ir pasiturinčio 

piliečio geranoriškumo, piliečio, vertinančio didžiąją mintį, nes, jai išsipildžius, tautos išvys 

nebijantį jokios audros oro paštą, karo aviaciją”. Šie žodžiai, išspausdinti Kaune, skaitytojus 

pasiekė 1851-siais, tačiau, deja, nesulaukė „geranoriško piliečio” paramos. Gal todėl, kad knyga 

buvo parašyta lenkiškai, o gal todėl, jog pati mintis pakilti virš Lietuvos laukų tuomet atrodė 

tokia pat beprasmiška kaip Napoleonui kažkada visiškai kvaila garvežio idėja. 

Nuo 1851-ųjų praėjo septyneri metai, mecenatų taip ir neatsirado... „Žemaičio garlėkio” 

autorius gyveno savo sudėtingą gyvenimą, godžiai skaitė tuometinę Lietuvos, Rusijos, Lenkijos, 

Prancūzijos, Vokietijos spaudą, kūrė savojo garlėkio modelius, bandė skraidyti... 

Skaitytojui turbūt nereikia pristatyti šios neeilinės asmenybės — tai Aleksandras Griškevičius, 

gimęs prieš 190 metų netoli Krakių ir Grinkiškio (1809 m. sausio 6, naujuoju stiliumi 18 d.) 

neturtingų bajorų šeimoje. 

Taip jau likimo buvo lemta, kad paskutiniuosius savo gyvenimo metus Aleksandras 

Griškevičius nugyveno Viekšniuose (mirė 1863 m. vasario 24 d.) ir buvo palaidotas senosiose 

miestelio kapinėse. Iš vaikystės prisimenu, kad senieji viekšniškiai dar pasakojo apie keistuolį, 

kuris, pasidaręs skraidyklę, bandė pakilti į dangų nuo savo namų stogo. Kiti tvirtino, kad 

žmogelis skrido nuo bažnyčios bokšto ir susilaužė koją... Aviacijos pradininko Lietuvoje 

A. Griškevičiaus visuomeninio memorialinio muziejaus įkūrėjas ir vadovas, Lietuvos garbės 

kraštotyrininkas, buvęs Viekšnių vidurinės mokyklos istorijos mokytojas ilgametis jos 

direktorius Algirdas Gedvilas šių žodžių negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti. Yra žinoma tik 

tiek, kad A. Griškevičius bandė skraidyti su savos konstrukcijos skraidymo aparatu. 

J. Talka-Grincevičius Varšuvoje 1930 m. išleistuose atsiminimuose rašo, kad A. Griškevičius: 

„...gubernatoriui atvykus į vieną apskrities miestą, norėjo jam padaryti staigmeną, deja, skrido 

taip nesėkmingai, kad pasibaidę arkliai pradėjo nešti gubernatorių, o išradėjas su oro balionu 

krisdamas žemyn susilaužė koją”. Šių atsiminimų autorius 1860—1869 m. Kauno gimnazijoje 

mokėsi su dviem A. Griškevičiaus sūnumis ir iš jų šiuos faktus buvo girdėjęs. Spėjama, kad tai 

galėjo būti ne anksčiau kaip 1855 m. vasarą, kuomet A. Griškevičius gyveno Šiauliuose. (Yra 

išlikę faktų, kad iki A. Griškevičiaus Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje (XVII a.) į orą bandė 

pakilti italas Titas Livis Buratinis — mechanikas mėgėjas ir iš Palėvonės anoniminis marijonų 

vienuolyno vienuolis). Viskas gal būtų ir ne taip jau paslaptinga, jei ne 1860 m. baigtas (285 p.) 

A. Griškevičiaus filosofinis veikalas „Tikrovė gamtoje, arba dievybės, sielos ir tikėjimo tiesų 

matematinė argumentacija trumpomis, populiaraus pašnekesio apybraižomis” (rankraštis 

saugomas MA bibliotekoje). Šis dualistinės pasaulėžiūros kūrinys autoriui suteikė daug 

nemalonumų. Caro valdžia jam buvo iškėlusi bylą Šiaulių apskrities teisme. Tiesa, teismas 

A. Griškevičių išteisino, tačiau jam mirus (anot ilgaamžio Viekšnių vaistininko 

J. Aleksandravičiaus), į jo namą atskubėjęs vietos klebonas ir parapijos maršalka surinko visus 

talentingojo konstruktoriaus, filosofo rankraščius ir juos sudegino... 

Tačiau žinių apie aviacijos pradininką Lietuvoje A. Griškevičių yra išlikę archyvuose, mokslo 

istorikų darbuose. Žinoma, kad devynerių metų (1819 m.) A. Griškevičius pradėjo lankyti 

Kėdainių keturių klasių šešiametę mokyklą ir tapo vienu geriausių mokinių. Tačiau 1824 m. 

pradžioje buvo susekta slapta moksleivių organizacija, kuri ketino nužudyti iš Varšuvos grįžtantį 

carą. Mokykla buvo tuojau uždaryta. A. Griškevičiui teko grįžti pas tėvus. Nors jo pavardės ir 

nebuvo slaptosios organizacijos sąrašuose, jį akylai sekė policija, jam buvo uždrausta mokytis ir 

tarnauti valdiškose įstaigose. 1829 m. rudenį A. Griškevičius pagaliau pradeda dirbti Vilniaus 

gubernijos valdybos kanceliarijos raštininku. Prasidėjus 1831-ųjų sukilimui, A. Griškevičius 

meta tarnybą ir tik 1834 m. vėl pradeda dirbti, tik šį kartą Šiaulių apskrities teisme. 1836 m. jis 

buvo paskirtas Šiaulių miesto rotušės sekretoriumi. 1845 m. iš Šiaulių persikelia į Kauną. 

311

1846 m. pradeda dirbti Kauno civilinio teismo rūmų vertėju, nes puikiai mokėjo lietuvių, lenkų, 

rusų kalbas, skaitė prancūziškai, vokiškai. 

Gausioje A. Griškevičiaus šeimoje augo pulkas vaikų (septynios dukros ir trys sūnūs). Jiems 

užaugus, tėvą užgriuvo viena nelaimė po kitos. 1854 m. jį melagingai apšmeižia dukra Friderika. 

A. Griškevičius patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Gubernatorius „nusidėjėlį” išmeta iš 

darbo ir įsako suimti. Tačiau teismas nerado kaltės įrodymų ir jį paleido į laisvę. Tačiau dukters 

pareiškime tėvas buvo kaltinamas ir kaip „neišpažįstantis jokios religijos”. Todėl byla perduota 

Telšių dvasinei konsistorijai. 

Byla nagrinėta Kauno kriminalinio teismo rūmuose. Nuosprendyje įrašyta, kad 

A. Griškevičius ir toliau lieka įtariamas. Taip jis vėl neteko teisės tarnauti valdžios įstaigose. 

Grįžęs į Šiaulius, apsigyveno drauge su broliu teisininku Mauricijumi (Vilniaus un[i]versiteto 

auklėtiniu). Apie 1862 m. A. Griškevičius persikelia gyventi į Viekšnius, į žmonos gimtinę. 

Kuriant A. Griškevičiaus visuomeninį memorialinį muziejų, žinota, kad namas Akmenės 

gatvėje, priklausęs žmonai, po A. Griškevičiaus mirties atiteko dukrai Natalijai. Po jos buvo 

parduotas kitiems žmonėms. Prieš įkuriant muziejų namelis buvo visiškai sutrešęs. 

Suremontavus į jį grįžo gyventi (dabar jau šviesaus atminimo) medikė Polina Sriubaitė, vėliau 

tapusi muziejaus prižiūrėtoja, gidė, etnografinės medžiagos rinkėja. 1981-aisiais muziejus atvėrė 

duris. Ir šiandien jo įkūrėjas Algirdas Gedvilas prisimena, kaip buvę sunku iš nebūties prikelti 

A. Griškevičiaus, šio iškilaus žmogaus gyvenimą, jo laisvos minties svajonę. Pagal 

A. Griškevičiaus garlėkio brėžinius buvo pagamintas bene pagrindinis muziejaus eksponatas — 

garlėkio modelis. Brėžinius (pagal išlikusius A. Griškevičiaus brėžinius) braižė aviacijos 

istorikas G. Ramoška, jį pagamino tuometinio Akmenės aviacijos sporto klubo 

aviamodeliuotojai. 

— Žemaičio garlėkis — tai lėktuvas, plasnoklis ir oro balionas — dėsto A. Gedvilas. 

Jis sunkesnis už orą. Šis aerodinas sukurtas tarsi paukštis, nes viena jo sparnų pora 

plasnojanti. Mechaninės jėgos šaltinis, užtikrinantis sparnų judesius, oro sraigtų, mentiračių ir 

važiuoklės ratų veikimą, turėjo būti nedidelio svorio, bet pakankamai galinga garo mašina. Deja, 

šis to meto toks originalus projektas taip ir liko neįgyvendintas. Tad su kuo A. Griškevičius 

skrido? Greičiausiai su laisvuoju aerostatu. O iš kur jis sėmėsi idėjų, konstravimo žinių? Teorinės 

skraidančių aparatų idėjos autorius — anglų matematikas Džordžas Kelis (1773—1857). 1809— 

1810 m. paskelbtuose straipsniuose Dž. Kelis įžvelgė galimybę valdyti aerostatą, šuolį parašiutu, 

pasiūlė iš principo naują skraidančio aparato schemą: posūkio ir aukščio vairą, propelerį, kurį 

varo garas (vidaus degimo variklis), dviejų sparnų lėktuvą biplaną. Dž. Kelis pirmasis tiksliai 

aprašė ateities lėktuvą, bet buvo visų užmirštas. 1843 m. anglų išradėjas Viljamas Semiuelis 

Gensonas (1805—1885) paskelbė savo projektą „Garlėkys”. Apie jį tuomet rašė visos Europos 

laikraščiai ir niekas net dėmesio nekreipė, kad V. S. Gensonas naudojosi visomis Dž. Kelio 

išvadomis. Sukurtas 6 m ilgio ir 1 m pločio modelis su 400 apsisukimų per minutę garo mašina, 

4 menčių propeleriu, buvo gremėzdiškas ir negalėjo pakilti. Būtent tuo metu, išanalizavęs visus 

aprašyto modelio privalumus ir trūkumus, A. Griškevičius rašo savąjį „Žemaičio garlėkį”. Turėdamas 

neeilinį aviakonstruktoriaus talentą, būdamas visai prastas oreivis, tikisi išmokti 

skraidyti su tuo, ką savo lėšomis įstengė pasigaminti. 

Blausi popiečio saulė pro nedidelius langelius nušviečia po stiklu gulinčią A. Griškevičiaus 

knygą „Žemaičio garlėkis”, sustingusį garlėkio maketą ir, tarsi pratęsdama A. Griškevičiaus 

laisvos minties skrydį, šalia siūbuojantį mūsų pasididžiavimą — garsiosios „Lituanikos” 

atvaizdą. Stenduose aviacijos raida Lietuvoje, Akmenės aviacijos sporto klubo veikla... 

Dėkoju savo buvusiam istorijos mokytojui Algirdui Gedvilui už šią aviacijos istorijos 

pamoką. Prisimename, kad ko gero Viekšniai kažkuo ypatingi, jei čia, karo metais, šešiolikmetis 

Pranas Požerskis su savo gamybos sklandytuvu PPI pakilo į padangę. Senieji viekšniškiai 

pamena, kad apie P. Požerskį buvo susibūrę 19 jaunuolių, aviacijos entuziastų, į Viekšnių 

padangę buvo pakilta net 400 kartų. Karui baigiantis P. Požerskis pasitraukė į Vakarus ir toliau 

skraidė, tapo stambiu pramonininku, turinčiu Anglijoje aviacijos verslą. O kai paties 

atšiauriausio šaltojo karo metais (apie 1954 m.) ties Šiauliais kariškių radarai pagavo „priešo 

lėktuvą”, viekšniškiai dievagojosi girdėję per Amerikos radiją, jog tai skridęs Viekšnių aplankyti 

Požerskis. Žinoma, dar galima paklausti paties P. Požerskio, tereikia susisiekti su Anglija... 

312

Neįminta mįslė taip ir liko šalia Viekšnių, Kapėnuose, Sirutavičiaus dirbtuvėse pagamintas 

lėktuvėlis. Jo autoriaus ieškota sovietiniais metais, bet niekas iš vietinių nedrįso prisipažinti. 

Istorijai liko tik Žemaitijoje garsaus fotografo Jono Kinčino nuotrauka, daryta 1937 m. 

Atsisveikindama su Viekšniais, užsuku į senąsias miestelio kapines, kur mane kokių 9-erių 

metų mergaičiukę senoji Beržanskienė prisaikdino nepamiršti ažūrine metalo tvorele aptverto 

Beržanskų giminės kapo, kur ilsisi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino palikuonys. Šią 

vietą turėjau atsiminti ir savo vaikams papasakoti... Su senąja, kunigaikštiene vadinama, 

Beržanskienė aplankydavome gerojo daktaro Antano ir jo žmonos Elžbietos Biržiškų (trijų 

profesorių tėvų) kapus, o paskui prieidavome prie jokio paminklo neturinčio kapelio. Senoji 

brukdavo man į rankas kibirėlį ir liepdavo lėkti į Ventą vandens. Kol aš persirisdavau per 

cementinę tvorą, kol grįždavau, kapelis būdavo sutvarkytas. Klausiama, kas čia palaidotas, senoji 

teištardavo: „Didelės išminties, nelaimingas žmogus” ir po kurio laiko pridurdavo: „Kažkada, kai 

nebuvo lėktuvų, jis ėmė ir pakilo į dangų. Negalima jo pamiršti”. Tikrai negalima. O štai jau ir 

kapinių pakraštyje mūsų laikais sportinės aviacijos istoriko J. Balčiūno padėtas rasti 

A. Griškevičiaus kapas. Dabar čia pastatytas paminklas, virš marmuro plokštės pasisukęs į 

Ventos pusę, sparnus iškėlęs metalinis žemaičio garlėkis — laisvos minties paukštis... 

Gajauskas Saulius. Antrasis Puntukas Skleipiuose // Vienybė. — 1999. — Birž. 15: ir 

nuotraukos. — Tekste: „Skleipių kaime hidroelektrinę ant Virvytės upės pradėjo statyti Mažeikių 

„Ekamos” firmos statybininkai. [...]. Skleipių hidroelektrinė statoma greta buvusio 

Kondratavičiaus dvaro, gražioje Virvytės kilpoje.” 

Gajauskas Saulius. Rakiškės elektrinė jau veikia // Vienybė. — 1999. — Birž. 19: ir 

nuotraukos. — Tekste: „Sumontuotos dvi Čekijos firmoje „Sigma” pagamintos turbinos po 115 

kW galingumo. [...]. Hidroelektrinės pastatymas kainavo 1,5 milijono litų. [...]. Elektrinės ant 

Virvytės slenkstis su šandorais (vandens pakeltuvais) yra trijų metrų aukščio, daugiau negalėjo jo 

pakelti, nes tvenkinys užlietų dirbamą žemę.” 

Jonikienė Roma. „Skraidantis žmogus” Kegriuose // Vienybė. — 1999. — Rugpj. 19. — 

Tekste: Mažeikių aeroklubo inžinierius Gintaras Gaudiešius ir jo skraidyklė — klubo rėmėjų 

pirktas motorizuotas parasparnis. 

Fabijonavičius Juozas. Tučių kaimas // Gimtinė. — 1999. — Rugs. 1—30. — Nr. 9 (125): 

nuotrauka: „Dėdė J. Mikulskis arkliais atvažiavo į svečius pas Tučių dvarininką A. Balandį. 1933 

m.” — Visas tekstas: 

Daug dešimtmečių žemę apdirbdavo (ardavo) vienvagiais su verstuvėmis plūgais. Buvo 

plačiai naudojamos medinės ir spyruoklinės 7 ar 9 dantų akėčios, kurias kaime vadino drapakais, 

federiais. Galutiniam pasėlių laukų apdorojimui buvo naudojami volai. Pasėlių priežiūrai 

ūkininkai naudojo žagres, vadintas žombriais. Visi sodiečiai turėjo kauptukus ir metalinius 

grėblius. 

Žiemkenčius ir vasarojų pjaudavo dalgiais. Surinkdavo grėbliais. Mažai kas turėjo arklinį 

grėblį, vadinamą grėbarką. O arklinių javapjovių kaime beveik nebuvo. Mūsų aprašomu 

laikotarpiu Tučių kaime būdavo 3 arba 4 arklinės ir 2 arba 3 garinės javų kūlimo mašinos. Daug 

kaimo ūkininkų turėjo specialius įrengimus javų valymui nuo pelų. Buvo vėtyklės su judančiais 

metaliniais sietais, kuriuos vadino arpomis, vėtyklės be sietų, kurias vadino fukteliais. Turėjo ir 

metalinius 1,5 m aukščio gyvatukus, vadinamus trejeriais. 

Medienos paruošimui statyboms, lentų pjovimui, medinių stogų dangoms — stoglenčių 

gaminimui buvo naudojamos įvairios staklės su skriemuliais arba juostiniais pjūklais. Buvo 

specialios staklės skiedrų stogo dangoms gaminti ir gontų gamybai bei kitokios staklės. Linų 

pluošto atskyrimui nuo stiebelio — linų mynimui be rankinių mintuvų buvo naudojamos arklinės 

staklės, kurias vadino linų mynimo mašinomis. Dviejų volų su vienodo žingsnio krumpliais, 

įstatytais į medinį rėmą su diržu, kuris leidžia volų sukimui panaudoti arklio jėgą. Antros kaime 

naudotos linų mynimo mašinos pagrindą sudarė 4—5 m diametro ant rėmo paguldytas medinis 

ratas — veidrodinis krumpliaratis ir ant jo viršaus uždėtas su tokiu pat žingsniu cilindrinis 

313

krumpliaratis. Mašinos konstrukcija tokia, kad cilindrinį krumpliaratį apie didįjį ratą tempia 

aplinkui eidamas arklys. 








































sprandą. 








314


















Žutautas Romas. Ar hidrografinis draustinis — vien pavadinimui? Apie „dneprogesus” ant 

Virvytės // Žaliasis pasaulis. — 2000. — Spal. 12. — Nr. 34. — Tekste: Apie projektą statyti 

hidroelektrinę Gudų malūno vietoje. 

1992 metais rugsėjo 24 dieną buvo įkurtas Ventos regioninis parkas. Jo viena iš paskirčių — 

išsaugoti Ventos slėnio kraštovaizdį su raiškiais šlaitais, atodangas su juros periodo 

suakmenėjusios faunos kompleksais, Ventos ir jos intakų — Virvytės, Uogio, Avižlio, Dabikinės 

upelių — natūralų hidrografinį tinklą. Tam tikslui ir buvo išskirtas Virvytės hidrografinis 

draustinis. Virvytę yra pamėgę ir vandens turizmo mėgėjai, nes ji yra labai srauni, su jai 

būdingais slenksčiais, vandens kritimais, vingiais, raudonskardžiais. Parkui priklausanti Virvytės 

atkarpa — visas hidrografinis draustinis, kuris užima 10 km upės (nuo jos žiočių). Sraunios upės 

parke yra apie 4 km, o kita dalis yra gili, plati, ramiai teka. 

Dabar yra ruošiamas projektas hidroelektrinei statyti buvusioje Gudų malūno vietoje, kuri yra 

Virvytės hidrografiniame draustinyje, kaip tik toje atkarpoje, kur turėtų būti saugomi Virvytės, 

kaip upės, charakteringi bruožai (sraunumas, slenksčiai, akmenų užtvaros, staigūs vingiai ir t. t.), 

dėl ko ir buvo išskirtas hidrografinis draustinis. 

Hidroelektrinės projektuotojai remiasi Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakymu „Dėl 

užtvankų statybos (atstatymo) apribojimo aplinkosauginiu požiūriu svarbiausiose upėse ar jų 

atskiruose ruožuose” (1999 m. gruodžio 21 d. Nr. 411 Vilnius). Jie remiasi ministro pateiktu 

sąrašu buvusių hidroelektrinių, kurias rekomenduojama atstatyti pirmiausia. Į šį sąrašą patenka 

minėtas buvęs Gudų malūnas. Šio įstatymo 1.1 punkte sakoma, kad ir hidrografiniuose 

draustiniuose draudžiamos užtvankos statybos, išskyrus 1.2 punkte nurodytus atvejus. 1.2 

punktas skamba taip: 

„Užtvankų atstatymas draustiniuose galimas tik tais atvejais, kai likusi užtvankos dalis, esant 

vidutiniam daugiamečiam vandens lygiui, sudaro neįveikiamą kliūtį migruoti saugomų ar 

vertingų rūšių žuvims ar užtvanka turi kultūros paveldo (vertybės) statusą.” 

Iš buvusios užtvankos liko tik akmenų grupė ir per šią „kliūtį” net ir vasarą turistai praplaukia 

baidarėmis ar valtimis. Įrengus žuvų taką, kurio projektas jau yra, per Viekšnių pylimą, Virvyte 

tikrai migruos lašišos, žiobriai, unguriai. Guduose stovėjo vandens malūnas, o užtvankoje 

susikaupusio vandens kiekio neužteko, ir paskutiniais savo egzistavimo metais malūno girnas 

suko elektra. Pagal dabartinį projektą vandens lygis bus sukeltas taip, kad kuo greičiau atsipirktų 

statybos. Tad apie kultūrinės vertybės atstatymą dar reikėtų padiskutuoti, juo labiau, kad malūno 

savininkai kiekvieną pavasarį iš naujo taisydavo užtvankėlę, užveždami vežimais žvyro, šakų, 

akmenų — nebuvo aklinos užtvankos. 

Šios pastabos dėl norimos atstatyti hidroelektrinės remiasi šios konkrečios vietos, kaip 

buvusio Gudų malūno, savybėmis, bet pažvelkime plačiau. 

315

Virvytė yra pati srauniausia Žemaitijos upė — labiausiai mūsų krašte tinka hidroelektrinių 

statybai. Jau vien minėtame sąraše rekomenduojama atstatyti 9 hidroelektrines ant Virvytės. 

Plius veikianti Rakiškių hidroelektrinė. Mano žiniomis, išlikusios ar jau atstatytos užtvankos yra 

Skleipiuose, Kapėnuose, Rakiškėse, Kairiškiuose, Tryškiuose. Tad nuo Virvytės žiočių aukštyn 

20 km atkarpoje jau yra galingos 4 užtvankos (t. y., 10 km atkarpoje jau stovi 4 užtvankos, mat 

tuos pirmus 10 kilometrų nuo žiočių saugo Virvytės hidrografinis draustinis). O pati minėtojo 

draustinio idėja tikrai kilni — išsaugoti tuos 10 kilometrų nepaliestos Virvytės Ventos 

regioniniame parke, kad ateities kartos galėtų pasidžiaugti natūralia upe, plaukiant baidare, 

įveikti akmenuotus slenksčius, pajausti tikrąjį Virvytės charakterį. Viskas būtų gerai, bet per patį 

draustinio vidurį jau ruošiamasi statyti beveik akliną užtvanką, paliekant tik minimalaus 

sanitarinio debeto angą. Tai pakels vandenį beveik 2 metrus, o po už užtvankos esantį upės vingį, 

pačių projekto autorių žodžiais tariant, „galėsime basutėmis nesušlapę kojų vaikščioti”. 

Natūraliai kyla klausimai: ar bereikalingas Ventos parke Virvytės hidrografinis draustinis, ar 

tikrai patenkins elektros stygių pastatyta Gudų elektrinė (mat lietuviai kol kas tik ketvirtadalį 

savos elektros sunaudoja), ar tikrai verta motyvuoti, kad norima atstatyti buvusiais užtvankas 

vien tam, kad atkurtume kultūrinį paveldą?.. Gal paprasčiausiai senoliai klydo o gal neturėjo 

pasirinkimo, kad tokį kiekį užtvankų ant vienos upės statė. 

Manau, jog šiais laikais turėtume rasti pusiausvyrą tarp natūralios upės ir ekonomikos, ryšį 

tarp savęs ir gamtos. Juolab, kad Virvytė jau padeda žmogui — penkias užtvankas jau maitina 

savo vandeniu. Lieka tik jį efektyviai panaudoti. Siūlau ir mums atsižvelgti į jos nebylius 

troškimus. 

Rimkus Zenonas. Užkeiktas malūnas: ar valstybės saugomas technikos paminklas taps 

paminklu biurokratijai? // Santarvė. — 2001. — Bal. 14: iliustruota. — Tekste: Viekšnių 

malūnas. 

Aviacijos pradininko Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus muziejus Viekšniuose — 

Museum des Anfängers der Aviatik in Litauen Aleksandras Griškevičius in Viekšniai — The 

Museum of the Lithuanian Aviation Founder Aleksandras Griškevičius in Viekšniai / Muziejaus 

20-mečio proga / Tekstas Leopoldo Rozgos. Nuotraukos Apolinaro Juodpusio. — Naujoji 

Akmenė: Išleido UAB „Vienybės” redakcija. — 2001 m. gegužės 26 d. — Lankstinukas. — 

Tekste: 

Skyriai: 

A. Griškevičiaus ekspozicija. 

Iš metų tolumos. 

Darbais garsino Lietuvą. 

Nusilenkimas Biržiškoms. 

Viekšniai ir jų apylinkės. 

Museum des Anfängers der Aviatik in Litauen Aleksandras Griškevičius in Viekšniai. 

The Museum of the Lithuanian Aviation Founder Aleksandras Griškevičius in Viekšniai. 

Nuotraukos: 

1. [Muziejus žiūrint iš Akmenės gatvės]. 

2. Muziejaus ekspozicijos kampelis. Pirmame plane — „garlėkio” maketas. 

3. Unikalus nežinomo meistro pintas sietynas iš buvusio Santeklių dvaro. Manoma, kad šiam 

sietynui ne apie 100 metų. 

4. Vaiko lopšys ir lova iš pasiturinčio ūkininko sodybos. Šiam eksponatui apie 150 metų. 

5. Paminklas Biržiškoms. Jis pastatytas 1995 metais. 

6. Viktoras, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos. 

A. Griškevičiaus ekspozicija. Aviacijos pradininku Lietuvoje laikomas Aleksandras 

Griškevičius gimė 1809. I. 6 Krakių apylinkėse, dabartiniame Kėdainių rajone, nusigyvenusių 

bajorų šeimoje. Yra žinoma, kad 1818—1824 m. mokėsi Kėdainiuose. Tai buvo apsiskaitęs, labai 

išsilavinęs žmogus, mokėjęs lietuvių, rusų, lenkų ir, matyt, keletą Vakarų Europos kalbų, tad 

nesunkiai rasdavo darbo. 1830 m. dirbo raštininku Vilniaus gubernijos valdyboje, 1834 — 

316

Šiaulių apskrities teisme, 1836—1845 metais sekretoriavo Šiaulių miesto rotušėje, nuo 1845 m. 

— vertėjas Kauno gubernijos civilinio teismo rūmuose. Laisvu nuo tarnybos laiku 

A. Griškevičius domėjosi skraidymo teorija, filosofija, parengė keletą skraidymo aparato 

projektų. Vieną iš jų aprašė 1851 m. išleistoje knygelėje „Žemaičio garlėkys” („Parolot 

Žmudzina”). Iš esmės tai turėjo būti aerostato ir garo mašinos kombinacija, varoma propeleriu, 

turinti horizontalius sparnus. Yra žinių, kad pats savo sukonstruotus aparatus statė ir nesėkmingai 

bandė. Netekęs tarnybos, po 1859 m. A. Griškevičius gyveno Šiauliuose ir Viekšniuose, 1863. II. 

11 mirė, palaidotas senosiose Viekšnių kapinėse. Netrukus prieš mirti, 1860 m., parašė filosofinį 

traktatą „Gamtos tikrovė, arba matematinės išvados apie dievybę, sielą ir tikėjimo paslaptis 

trumpais populiariais pašnekesiais”. Iš jo matyti, kad A. Griškevičius gerai žinojo Vakarų 

Europos filosofų darbus, juos traktavo savitai. Carinė valdžia dėl šio kūrinio autoriui buvo 

iškėlusi bylą Šiaulių apskrities teisme. Restauruotame pastate, kuriame savo gyvenimo pabaigoje 

glaudėsi A. Griškevičius, 1981 metais atidarytas visuomeninis muziejus. Pirmoji jo ekspozicija ir 

skirta Aleksandrui Griškevičiui. Skyriuje eksponuojami A. Griškevičiaus suprojektuoto 

„garlėkio” ir 1933 m. Atlantą perskridusio lėktuvo „Lituanika” modeliai, menininkų darbai, 

stenduose glaustai atspindima aviacijos Lietuvoje raida, Akmenės aviacinio sporto klubo veikla. 

Ališauskaitė Regina. „Viekšnių malūno” projektas — įgyvendintas // Būdas žemaičių. — 

2002. — Geg. 27: iliustruota. — Visas tekstas: 

Žalia juosta 

Penktadienį Viekšniuose oficialiai pradėjo veikti dar viena hidroelektrinė. 

Ji yra PHARE programos Vietinio užimtumo projekto, įgyvendinamo iki 2004 metų per 

Akmenės darbo biržą, sudėtinė dalis. Projektą parengė ir įgyvendina UAB „Datavis”. Jo esmė — 

atgaivinti 2 senus malūnus prie Ventos upės, kurie gamins ekologiškai švarią energiją. Rudikių 

malūnas Akmenės rajono Papilės seniūnijoje dar neveikia. Jis yra pirmoji projekto grandis. 

Antrasis malūnas jau gerai išbandytas. Šiuo metu jis yra jau veikianti elektrinė, kurioje dirba 4 

žmonės. Įsteigtos dvi uždarosios akcinės bendrovės „Rudikių malūnas” ir „Viekšnių malūnas”. 

Šios bendrovės įkūrė 7 naujas darbo vietas. Prie senojo malūno buvo perkirpta žalia juosta. Ji lyg 

simbolizavo „žalią gatvę” vietinio verslo plėtrai, jo iniciatyvoms, darbo vietų kūrimui. 

Į iškilmingą projekto atidarymą atvyko Lietuvos darbo biržos generalinis direktorius Vidas 

Šlekaitis, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Akmenės rajono savivaldybės atstovai, 

Akmenės darbo biržos direktorius Algis Rudys, kiti. Deja iš Mažeikių rajono savivaldybės 

atstovų nebuvo, nors Viekšnių seniūnija pagal naują Administracinį-teritorinį suskirstymą nuo 

1999-ųjų oficialiai priklauso Mažeikių rajonui. 

Projektas 

— Šis projektas — vienas iš įdomiausių, originaliausių krašte, — sakė Lietuvos darbo biržos 

generalinis direktorius Vidas Šlekaitis, — krašte net 10 savivaldybių rengė Vietinio užimtumo 

iniciatyvų įvairius projektus. Akmenės rajonas pateikė daugiausia, net 20, projektų. Finansavimą 

pagal Valstybės subsidijuojamą programą gavo 4 iš jų. 

— „Šių projektų valstybės paramos idėja — tai, kad naudą gautų ne koks verslininkas, o 

bendruomenė,” — sakė Darbo biržos generalinis direktorius. Elektrinės gamina švarią energiją, 

yra įdarbinami bedarbiai, malūnai vietos gyventojams teiks ir malimo, kitokias paslaugas, 

pagaliau bus sutvarkyta aplinka prie užtvankų. 

Akmenės rajono savivaldybės vicemerė Eugenija Meškienė BŽ sakė, kad sutartis dėl malūnų 

ir vandens, žemės nuomos sudaryta 25-eriems metams. Dėl šio valstybės turto nuomos buvo 

skelbiamas konkursas. UAB „Datavis” — antrasis nugalėtojas. Mat pirmasis konkurso 

laimėtojas verslininkas ieškojo finansinės paramos įvairiuose fonduose, bet negavo. Teko 

atsisakyti idėjos išsinuomoti pastatus. Mero pavaduotoja sakė, kad neprižiūrimas Viekšnių 

malūnas buvo plėšiamas, išdaužyti langai, gadinama įranga. Apsaugos samdymas vėlgi kainavo. 

Tad, išnuomodama turtą, Akmenės savivaldybė laimėjo dar ir tai, kad buvo sumažintas nedarbas. 

Naujos įsteigtos ir valstybės finansuojamos darbo vietos turės būti išlaikytos 3 metus. Tiesa, 

žmonės galės būti keičiami. Po 25-erių metų, pasibaigus sutarties terminui, jos pratęsimo 

klausimus jau spręs Mažeikių savivaldybė. Tiesą sakant, išnuomodama būsimas elektrines, 

Akmenės savivaldybė gražia forma užbėgo Mažeikių savivaldybės administracijai ir 

317

verslininkams už akių. Sutartys su abipusiais įsipareigojimais buvo sudarytos jau sprendžiant 

Viekšnių prijungimo prie Mažeikių rajono klausimą. Mažeikiškiai pirmieji krašte pradėjo statyti 

mažąsias elektrines, kurios veikia Sedoje ir Renave, rengiama Ukrinuose. 

UAB „Datavis” generalinis direktorius Vladas Petkevičius BŽ sakė, kad paramos lėšos, 

įgyvendinant projektą, sudaro 36 procentus išlaidų. Dar tikimasi pritraukti tarptautinių fondų lėšų 

užtvankoms sutvarkyti, įrengti praleidimo takus žuvims. Reikės pinigų ir aplinkai, nes prie 

užtvankos suvažiuoja daug poilsiautojų. 

Viekšnių malūne pagaminta elektros energija patenka į vieningą krašto energetinę sistemą. 

Pardavimo kaina — 1 kw/h kainuoja 24,6 cento. V. Petkevičius sakė, kad energija perkama 

padidinta kaina kaip įgyvendinantiems vietinio užimtumo projektą. Tikimasi, jog projektas 

atsipirks per 7 metų. 

Senasis malūnas 

— Viekšniuose yra 2 vietos, kur renkasi žmonės. Tai prie bažnyčios ir malūno, — šmaikštavo 

UAB „Viekšnių malūnas” direktorius Kęstutis Stupuras. 

Jis susirinkusiems priminė senojo Viekšnių malūno praeitį. Šiemet šiam technikos paminklui 

sueis 105-eri metai. Paminklas yra saugomas valstybės. 

Vandens malūnai — būdingas Lietuvos kraštovaizdžio elementas. Malūnai buvo kaip pajamų 

šaltinis. Anuomet į malūnus rinkdavosi daug žmonių. Tai kartu buvo ir kultūros židiniai, naujų 

idėjų skleidimo centrai. Malimu užsiiminėjo kelių krašte gyvenančių tautų atstovai: vokiečiai, 

žydai, latviai. Prie Ventos upės vandens malūnai stovėjo kas 4 — 4,5 km atstumu vienas nuo 

kito. Jie buvo vadinami miestelio ar savininko vardu. Malūnų steigėjais buvo net vyskupai. Štai 

Alsėdžių ir Varnių malūnus įsteigė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Apie tai jis rašė: 

„...įsteigiau savo ir viso miestelio patogumui iš savo pinigų. Valdžia man tebuvo davusi vietą 

malūnui pastatyti”. Papilėje malūnu rūpinosi vietos klebonas. Beje istoriniai šaltiniai liudija, kad 

Žemaičių vyskupas iš žydo už malūno nuomą kasmet gaudavo po 500 rublių. Anais laikais tai 

buvo dideli pinigai. 

Naujuose malūnuose procesai kompiuterizuoti. Toks jau yra veikiantis Kretingos vandens 

malūnas. Viekšnių malūnas bus graži išimtis, nes jis veiks kaip senovės technikos paminklas. 

Viekšnių malūnas pastatytas iš raudonų plytų Pranciškaus Lengvenio 1897 m. Pradėjo veikti 

1898 m. Nebemalė grūdų nuo 1995-ųjų. Projekto autoriams pavyko sutvarkyti senąją įrangą. Tai 

padarė Akmenės rajono „Ventos meistrai”. 

Algimanto Minioto nuotraukos. 





Įvadas 
















318























































319
















































pastaba. 




f. 862, ap. 1, b. 3554, p. 21. 

320



f. 862, ap. 1, b. 3554, p. 21. 








— Je je. 










— Dėdelė. 
































321
















— Juons. 







— Kas? 

— Tievs. 


















kolamos yr. 


— Turieje. 










322


















— Algirdas. 









šalta... 


kačegaryk... 










vėsą... 






atlopaa... 









323






tėn. 




































posės. 











dėrbt. 


324









































svuoris... 














325





Vaišnienė Sigutė. Seno kirpimo meistras: [Liudvikas Knabikas] // Trečiadienio valanda 

(„Būdo žemaičių” priedas). — 2004. — Birž. 16. — Nr. 24 (87): L. Kazlauskienės nuotrauka 

„L. Knabikas vaikams demonstravo paties pagamintą kuliamosios maketą.” // Būdas žemaičių. 

— 2004. — Birž. 16. — Nr. 69 (813). — Visas tekstas: 

Devinta dešimtis žmogui sietina su poilsiu po gyvenimo darbų, tačiau Viekšniuose gyvenantis 

meistras Liudvikas Knabikas ilsėtis net nemoka. Savo darbo karstą pasidėjęs, be skubos toliau 

sau gyvena. 

Kokia kalba gali būti apie poilsį, jeigu visą gyvenimą dirbo, įvairių įvairiausių dirbinių 

primeistravo. Visų gudrybių senelis Liudvikas išmokęs, dirbdamas kitų meistrų pagalbininku. 

Užtekdavę pamatyti ir pats jau mokėjęs padaryti. Taip ir augo iš po meistro rankų pastatai, ratai, 

„šlajukai”, arkliams lankai, kubilai, karstai, kryžiai ir dar dešimtys neįvardytų praktinei naudai ir 

akiai pasidžiaugti skirtų dirbinių. Menas padaryti, tačiau nemažiau žavus mokėjimas apie viską 

su meile papasakoti. Kalba žemaitiška, seniai negirdėtų posakių ir žodžių prisodrinta. Ir 

nebežinai, kuo labiau žavėtis, ar stebuklinga barometro vaidmenį atliekančia sausa eglės šaka, ar 

pagal oro slėgį judančiu mediniu jūreiviu. Čia pat ir stogeliai pakelės smūtkeliams. Dar 

neužbaigta kmynų kuliamoji. Tačiau įdomių įdomiausias senovinės javų kuliamosios maketas. 

Net į Šiaulių muziejų prašę atiduoti tą maketą, nes tikros kuliamosios nei berasi, nei į muziejų 

patalpinsi. O makete viskas kaip tikroje mašinoje, tik šešis kartus sumažinta. Ir pasakoja 

meistras, viską čia pat parodydamas ir pavadindamas. Sužinome, kad kuliamoji buvus 6,5 m 

ilgio, 2,4 m aukščio ir 1,2 m pločio, o aptarnaudavo ją net 22 žmonės. Parodo meistras ir kur 

„dromulis”, „redelės”, „vėjalkos”, „sėita”, pelų ir šiaudų kameros. Visą kūlimo eigą 

pademonstruoja iki pat „pėrmlakų, ontrininkų ir tretininkų” grūdų išbyrėjimo. Išsiaiškinę apie 

kūlimą, imamės apžiūrinėti skiedrų drožiamosios maketą. Čia irgi viskas paaiškinama rodant 

makete: ir tai, kad natūroj skersmuo buvęs 3 m, ir kur „kloce” ir „klemare” yra. Nesunku 

įsivaizduoti našų dviejų žmonių darbą, kai per dieną po 100 kapų skiedrų surikiuodavo (kapa — 

60 vnt). 

Parodęs esamus ir papasakojęs apie apylinkėse likusius gaminius, senelis Liudvikas pasisako 

19 metų klarnetu pragrojęs. Prisimena ir kaip 1944 metais, slėpdamasis nuo vežimo į Vokietiją, 

šešis mėnesius ir tris paras giminaičio tvarto slėptuvėje pratūnojęs. Slėptuvė buvus tokia, kad tik 

keturpėsčias tilpęs, o nuo šviesos ir maisto trūkumo ėmę slinkti plaukai ir birti dantys. 

Medis gyvas, tad paklūsta tik gyvybę jaučiančioms rankoms. Liudviko Knabiko rankos 

reikalingos dar ir šiandien. 


diktofono: 




— Juons. 









326



— Bovo i tuokių kūleklių, nu šitaa vaa dar Jašius Beržunskis y gyvs, ons turieje su arkliu 

sokama. Kor Zanė Beržunskaatė y, juk tas anuos bruolis Jašis Beržunskis y. Tai ons turiej tuo 

šitaa, no bovo tuoks rats, so arkliu eidavo tėn, sokdavo, y bovo kuliamuoji. Labaa daug metų, nes 

ons daa pėršuos mono seserėi, jau omžėnatilsi, ta jau šėši metaa, kaap mėrusi. Bet mes ka 

susitinkam su Jašiu da pasišnekam. 

— O kieno sodyba čia bov, čia va ta, kor medžiai? 

— A kur Turkauskio Juono? No, Turkauskio. Ana bova... Pirmiausee bov Balienės senelės. 

Paskou ta perleido Šarkiou Albertou. 

— Vuo čia pjuovė lėntas, jug mono vyrs turiejo ne vėin kuliamuoją, bet i zėimerį. No i tas 

[dampis — garo katilas] sokdavo. Bet tada tas, a nebovo kulkoza? Kad Grams padiedavo anam 

pri tuo garo katėlo. Iš Ašvienų, mergų viliuoks, numėrė tėkriause. 

— Vuo Žebrauskis iš kuriuo kaimo bovo? 

— Vuo čia iš Suovaačių. 

— Ta ans turiejo tų garo katėlą, a didįjį turiejo, a mažųjį? 

— Nu tuokį ka kuliamuoją soko, aš tų arklio jiegų i nežinau kėik tėn anų... Šėtaa Daukšas 

Vacluovs turieje tų motorioką. Paskou ka tas [Eselinas] nebedėrbo su tou Žebrauskiu, tai dėrbo 

su Daukšu, mono vyrs. Su motoriuku. Koudys y bovis, va šėtaa Marškuonie — va tuos tievs, kor 

dabaa Poškienė mėrė, tas bov mašinierius. Kad tuo Degočio, šėtaa kor čia bov Plougūs, tievs 

mėrė, tai tas irgi bov mašinieriu. Tievs jau, ne ons. Tai tada šėtaa vėsė mašinieree nešė. Kėik 

žinau, va i Koudys, i Daukšas, i mono vyrs va. Vuo aš kėik čia žinau, aplinkou sukuos Daukšas. 

Nu, o paskou mono vyrs bov iš kulkoza gavis dar „Neris” mašiną vadėnamą tų kuliamuoją. Bet 

kas dabaa anam soka? Kulkuoza kuoks motors? [...]. Suovačiūs va, kor tuos kiaulydės y tėn, 

Triušinskio buvusiajam ūkie — Stancevičius Edvards, bet jau mėrės yr. Bovo įkėšės, švėnt dėin, 

sak, kūlė i nutraukė ronką. 

— Kur tuos Padarbos bov? 

— Vuo če, kur bov Milieškaatė. Tėn tuoliau mėškė bov Vėlėmaatės. Tikriausee ka i Pliuskys 

priklausė tuom Padarbuom, tas pačiam pagelžkelie. Sidabras, Rekečiams tas daa priklausė, mūsų 

kaimou. Tėn Milieškaatės, Vėlėmaatės, Kresneeckio vėita, Pliuskys. Paskou daa bovo tuokia 

Statkienė. Paskou tuo Statkaatė bova... nu vat Statkaatės tuo vyro nebatsimenu pavardies. Anaa 

vėins bov Runkauskis, i taap įduomee numėrė. No čia suoduo bov tuokėj, čia Degočio, 

Šliaudario, daa kėik čia dar bov tų ūkių. I tas Ronkauskis neešė krepšius pardout’. Nu, mon 

vyrou, kap tuoks tas darbs, nie laik kada tus krepšius pint’. Nu ir, aš i pajėmiau tris tus krepšius, 

bet laimee, kad aš anam sumokiejau pinigus. Mon sąžėnė švari. Ons nueej tėn, gierė gierė ir 

užmėgo pas tų Šliaudarį. Čia dabaa Daukšas Juons tas a ne valdo tėk tuo žemę, tėn tėi kalnaa kur 

bovo. Čia bov Degočio, nu čia bov Bogužo, už Bogužo bov Lungio. Tėn Lungio bov ta dėdelė 

kūtė. Už Lungio va bov Vuoverio, bov Jakučių. Paskou dar Opulskio bova. [...]. Vuo tėn, kur ein 

tas kėts kanals, tėn bov Turkauskio mėšks, dabaa bov atėdouts tam Kėnstavičiou. Kėnstavičienė 

bov gėiduorka, eej į bažnyče. Anėj bov irgi kap tremtinee, anų vėita kažkor, a če pri pabrėko, kor 

tėn užstatyta, če bov tas mėšks atėdouts. Tėj senėje Kėnstavičee y jau mėrėj dabaa abodo. No, o 

tas Kenstavičioks bov iš Purvienų Gargasaatę apsiženėjes. Vuo mon tievėškė i tuo Gargaso žemė 

rubežiavuos, nes aš pri Mėižių ežero eso gėmus ir išaugus. 

— O kaip Jūsų mergautinė pavardie? 

— Kriaučiūnaitė. Mona tieviškė, va če Purvienaa, če mon tieviškė. O Pačerinskienės žemė va 

taap eje aplink mon tieviškę. Šitaa kap ej tas vėiškelis, va če tėj krūmaa, če tuoliau ežers, va če 

bov Pačerinskienė. Pakelie yr lėipaa dar kor bov Pačerinskienės, kor pypką rūkė. Tėn, kur bovo 

tuoks kelėlis su egliem išdėigts, va tėn bovo Gumuleckio dvars. Če jau pasisokont į tų Mėižių 

vėiškelį. Seni jau, tėn i tuos eglelės i senos. Bet ans, tas kels išeeje jau ne į če tų vėiškelį, be tėn į 

tų, kur tas Mėižių vėiškelis. No, tai tėn bovo Gumuleckio dvars. O paskou, va į tų galą, če dabaa 

nu mūsų, skaituos. Mon tai bov ontras gals. Če bov, tam Pačerinskiou daktarou priklausė. No 

dabaa, nu, kor seniau tas namėlis bov, kor sudegė. 

327

Apie Latvelių kapines Palnosų kaime 

— Aš du nabaštėkus žinau. Vėins bov — pas mono tievus karšinuos tuoks Pricis Sakalauskis. 

Tuoks iš tetės kažkuoks, no tuolėms giminaitis. No i tas y tėn palaiduots. Bet aš buvau daa 

kuokių devynių ar aštounių metų tuokia dar. Ir yra tuo Aduomo Sakalauskė mama. Ir anuo tetis 

tėn tėkriausee y, kor bov tas Aduomėlis, paskom Mylė ir Ancė kor bov, tad tėj irgi iš mon tetės, 

tuolimi gėmėnės. 

— A tai viekšniškis Adomėlis tas? 

— Ne ne ne, Palnuosūs kur bov. Ons mėrė, tuokiuos Švažienės muotėnos metėnės bov, i tuos 

metinies bov i, sak, va kap ej iš kambare į pryminę, išvėrt par slėnkstį. Mon krėkšt tievs ons 

bovo. Mūsa... kol bov tėn va kor sakau Rimonaitis kur gyveno, seniau bov tuokia Garalienė, 

paskou ana mėrė, bovo anuos duktie, i ta anuos duktie pardevė tam Rimonaičiou. Tai ta 

Garalienė prižiūriejo tus mūs kapus. No, tus senučius tai kų aš atsiminsu, ka aš negėmusi buvau 

kada anėj mėrė. Nes tetis mono pri pamuotės augo, o kor ta pamuotė palaiduota, aš iš vėso net 

nežinau. O tas senuolis, tai lygee per savaitę, ons tik savaitę, ons septintuo rugpjūčio mėrė, 

skaituos, vuo aš keturiuoliktuo gimiau, tai kų galiu tų tų kapavėitę atsimint. Nu vuo dabar va tuo 

Sakalauskio, tuo Aduomelio mamą ka laiduojuom, tai mon tetis jau mėrės bov, bovau kuokių 

septyniuolėkos metų, kad aš pati jau arklį vadžiau, su arklees važiavuom. Nu va, vuo putuo 

daugiau aš nesu ne buvusi. 

Dargis Pranas. Atsiminimai / Palnosų bibliotekoje Broniaus Kerio pokalbis su Pranu Dargiu. 


— Tėvas Jūsų buvo seniūnu [Palnosų kaimo], a ne? Pavardie tuokia pat, a ne, o vardas kaip? 

— Dargis Dominykas. 

— A kada gimęs? 

— 1897 metais. 

— A Jūs pats kada gimęs? 

— 1927. 

— Čia gimėt? 

— Jo. Iki keturdešimt ketvirtų metų čia i gyvenuom. 

— A tievs kur gimęs buvo? 

— Maigų kaime. Nu, apsiženijo, atėjo čia, į Milieškų ūkį. Ta pati mūsų bazė yra Milieškų ūkis 

vadinamasis [seniau Sonteklių dvaro žemėje, dabar Palnosų kaimo šiauriniame krašte]. Turbūt 

1920—1921 metais apsiženijo, nu i čia pradėjo ūkininkaut. Atėjęs naujokas į ūkį, lygtai, taip 

sakant, revoliucijų daryti nieks neleidžia. Tu esi atėjęs ir turi pasiklausyt, kaip reikia gyvent, 

tvarkytis. Nu, bet tėvuks tokią nuojautą turėjo tame... Žemė kada buvo grąžinta iš rėžių, grąžinta 

prie vienkiemių, sumuota viskas jau, ir tada pradėjo keltis iš kaimynystės Vitų ūkis, Daujotų 

ūkis... Jo, šitie du ir Margiai — trys. Tie trys ūkiai, reiškia, valdžia pamokėjo ir mūsų tėvukas 

gavo pamokėti už išsikeldinimą. Ta žemė prie mūsų vienkiemio buvo palikta aplinkui perimetru, 

kiek priklausė, o tuos naujuosius iškėlė į šią pusę gelžkelio jau, ir davė jiems papildomai dar po 

tris — keturius hektarus valdiškos dvaro žemės. Už tai, kad jie sutiko išsikeldinti iš ten. Nu ir 

tėvukas dar pamokėjo kažkiek. 

Atėjo laikotarpis, kada tėvuks pradėjo įsigilint į tą visą ūkio veiklą, ir nutarė, kad reikia tą 

žemę suskirstyti į trilaukę sistemą, ir pradėti tvarkyti dirvas. O dirvų tvarkymą pradėjo nuo 

kasimo. Tiesiog, pats įsijungė ir samdė, lindo į skolas, ir suformavo trisdešimties metrų pločio, 

ne daugiau, nu ir atatinkamai ilgį pagal vietos sąlygas. Padarė tokias nuolydžias, griovius 

išsikasė. Sugrupavo taip, kad būtų tikrai dirvos atviru drenažu nusausintos. Nu, ir atsitiko taip, 

kad va 1927—1928 metais buvo labai lietingas ruduo. Net ir bulves, ir grūdus, viską teko kasti 

lentas pasidėjus, jeigu dar norėjo kažkokį derlių nuimt. Nu, ir čia tėvuks, kadangi prieš tai buvo 

atlikęs visą šitą sutvarkymą savo ūkio to, tėvukas derlių nusiėmė pagal to laiko gamybą grūdinių 

kultūrų nu ir labai puikų derlių. Ir pamatė tie kaimynai, kad investicija į tą ūkį, nusausinimas, 

lėmė jo pajamingumą. Kad Dargis susitvarko su savo ūkiu, reik patikėti ir seniūniją. Nu vot, ir 

nuo to pradėjo, nuo 1927 metų tėvuks išbuvo 13 metų seniūnu. 

— Ar iki jo buvo jau ta seniūnija? 

328

— Bijau pasakyt’, bijau pasakyt’, mon atruod, ka tik formavosi, čia dar nebuvo rimtų tokių 

administracinių suskirstymų, neteko man girdėt’. 

— Mamos kaip pavardė mergautinė buvo... 

— Milieškaitė Anastazija, 1894—1978 m. Tėvas miręs 1982. Abudu po 85 metus gyveno. 

Milieška mirė prieš ateinant tėvukui į ūkį dirbti. Nu, moterys, keturios dukros ir mama buvo 

likusios vienišos, samdydavo vyrus, bet matė, kad toli šitaip nenuvažiuosi — reikia ieškoti 

šeimininko. Anastazija, Emilija ir Rožė. Pocienė Rožė. Pocys Stasys kaip tiktai buvo paėmęs tą 

Milieškaitę Rozaliją. 

— A ten prie Maigų miško Milieškaitės ne giminaitės? 

— Taip. Mūsų giminaitės irgi. Giminiaudavomės, atvažiuodavo ir bulvių kast’ padėdavo, ir 

mes nuvažiuodavom. Jegu taip atskleisti paslaptį, tėvuks ten kap tik ir slapstiesi. Nuo 1948 metų, 

liko neišvežtas ir prisiglaudė ten. Iki 1954 ar 1955 metų. Kada mirė Stalins, buvo skelbta 

amnestija, jį reabilitavo. 

— Dar apie Milieškų ūkį, tėviškę tą. Buvo sudegęs gyvenamasis namas, reikėjo statybai 

medžiagos. Nupirkti buvo nelengva. Dvaras nelabai duodavo. Nu bet buvo praūžusi kažkokia 

audra — vėjovartų buvo labai daug. Milieška, pasinaudodamas ta vėjovarta, prisivežė miško ir 

pasistatė trobą. Bet šitos Sonteklių dvaro panelės ir ūkvedis padavė Miliešką į teismą, kad išvogė 

mišką. Teismas Šiauliuose vyko kelis kartus, kaip mama pasakodavo, važiuodavo į tą teismą ir, 

sako, nežinau, ar suareštuos, ar grįšiu, ar ne. Bet, laimei, matyt, Milieška buvo pakankamai 

sugebantis ir apsiginti, kad teisme trečią kartą kada buvo byla svarstoma, tas apkaltinimas buvo 

atmestas tuo motyvu, kad sužinojo Milieška, jegu dvaro žemėje vėjovartos yra pūvančios ir 

nepanaudotos dvaro reikmėms, gali pasinaudoti vietiniai. Milieška liko išteisintas, parvažiavo 

patenkintas, kad nugalėjo dvarą. Sonteklių dvaro žemė čia buvo visur. Pagal tą kelią buvo 

kumiečių, ūkininkų vienkiemiai tokie, kurie priklausė dvarui. 

— O pačiuos Palnosuos, ka mažas buvot, kiek čia buvo tų namų? 

— Čia Pundziaus ūkis buvo, Babrauskų ūkis liko, jau po išsikėlimo, kada Daujotai, Vitas ir 

Margiai išsikėlė, reiškia, Babrauskų ūkis buvo, Strazdauskai buvo, nu ir kaimynuose buvo 

Erlickai, Sakalauskai, šitas Pocius Stasys ir Jankauskai, tie jau toliau trupučiuką. Dar trupučiuką 

toliau čia už Babrauskų buvo Raiba, Raibos ūkelis nedidelis buvo ir Laciai buvo tokie. Už 

Babrauskų ūkio buvo stambus latvių ūkis, gražus ūkis. 

Praėjus karui į rytus, 1941 metais tėvukas buvo — Dargis Domas — pakviestas dirbt seniūnu 

toliau. Padirbėjo nedaug, gal metus, ar kiek, nežinau, ir buvo perduotos pareigos Noreikiui 

Pranui. 

— A tas Noreikis Pranas iš kur buvo? 

— Bijau pasakyt, Vitos žentas, Vito Jono žentas... 

— 1927 metais buvo susiformavusi Palnosų seniūnija, kuriai priklausė Palnosų kaimas, 

Sonteklių kaimas [šiaurinė dalis], Bugiai, Daubiškiai, Panceržinko dvaras, Daugirdų dvaras, 

Padvariai, Padvareliai buvo ir Sonteklių kaimas [pietinė dalis] buvo. 

— O Sonteklių ar tas, ar ten dar... 

— I tas, i tas buvo. Dvaras buvo [pietuose] ir ten [šiaurėje] Sonteklių kaimas buvo. Ten jau 

visiškai arti mūsų tėviškės buvo tie Sontekliai. Žemėtvarkininkai taip pat stebisi, sako, kad yra į 

dvi dalis padalinta Sontekliai. Sako, kaip čia tie Palnosai įsirėžę į tą vidurį. Šioj pusėj gelžkelio, 

čia Daujotų, Vitų ūkis, Margio ūkis, Stasiuliai, kurie buvo pri pat gelžkelio, Palnosų kaime gyven 

anie. I paskiau Noreikis Pranas, kur buvo pasistatęs ant Vito žemės, kur Urbonai gyveno. Vitos 

žentas buvo Noreikis Pranas. 

— O Vita kur buvo? 

— Anėj... ir mokykla buvo jų bazėje. Tai čia, kur dabar yra technikos kiemas, va čia arčiau 

trupučiuką į tą plentą, tas pirmasis ūkis Vitos buvo. Vita Stasys buvo ir Vita Jonas buvo. Du ar 

trys vaikai buvo. Ten mokykla buvo. Mechaninės dirbtuvės kur yra, ten yra Daujotų ūkis buvęs. 

Trupučiuką į rytų pusę nuo Vitos buvo Margiai. Nu, čia buvo trys dukros, patys Margiai yra 

mirę. Paskiau toliau dar, Daubiškių kaime tokia stambi šeima buvo — Gargasas Juozas. Jų buvo 

penki ar šeši vaikai. Juos taip pat buvo išvežę. 

— Nu Babrauskai kaimynai buvo šalia, buvo Strazdauskai, Pocis, Jakavičiai, Švažai, Erlickas, 

Končius. Pocius Antanas buvo prie Jankauskų jau toliau į aną pusę trupučiuką. Žilakauskai buvo 

329

tokie, Sabaliauskai buvo trupučiuką toliau. Stončiai buvo, Šiultė Pranas. Paskiau, kada apsiženijo 

Daujotaitė, Stasiulis Povilas buvo pri pat kelio, jo tas ūkelis buvo, kalvę turėjo, kalviu dirbo 

žmogus, o jo brolis buvo kaip tiktai baigęs kariuomenę Lietuvos metais, apsiženijo su Švažaite 

Stase ir ten trupučiuką į Viekšnių geležinkelio stoties pusę buvo jų ūkelis, buvo skirta iš to Švažo 

Stasiaus, skirta žemės sklypas pagal gelžkelį, ir ten jie buvo įsikūrę. Beržanskiai buvo irgi, mūsų 

žemės nesirubežiojo, bet ėjo gelžkelis. Šiultė Pranas už Jakavičiaus buvo miško gale. 

Padvarių — nu Jasučiai, Virbauskai, Mačiai buvo, Perminai buvo, Augustas Mažeikiuose. 

Grigai Sonteklių kaime buvo. Grigas ir Poderiai. Trys stribai buvo ir Poderiai buvo, trys dar buvo 

— Kievišas buvo. Toliau į Bugių pusę buvo šitas Molis, Pranas, rodos, pri pat kelio buvo ūkelis 

nedidelis, paskiau Survilų ūkis buvo toliau trupučiuką pavažiavus, nu, Daugirdų dvaras buvo. Ir 

dar buvo Apulskiai tokie, kurie už miško, už Daugirdų dvaro, reikėjo miško keliuku... priklausė 

seniūnijai... Apulskiai, vienas ir antras — Juozas ir, ar Apolinaras buvo antrasis, du ūkiai buvo, 

du broliai. Ir jie buvo dar išvežti. Dar pamenu, tėvuks seniūnu, nuo mūsų iki tų Apulskiu turbūt 

kokie tikrai 5 kilometrai mažiausiai. Tėvuks užsodino ant kumelės — jok, ir turi atrast, ir vėskas. 

Nu, aš vaikas, joju joju per tą mišką... Tupikų buvo ūkis, jau kur prasideda tas miškas, Tupika čia 

buvo tas Seimo narys, Pranas, tai atjojau iki to Tupiko, pradėjau joti miško keliuku, nematyti nei 

to išėjimo į šviesą kokio nors, kad jau miškas baigiasi... Apsisukau, grįžtu atgal, atjojau iki 

Tupikos, į tą palaukę. Nu, žinau, ka tetė nedovenuos, jagu nenunešiu puopierių, vėl’ apsisukau, 

vėl’ ryžtuosi joti toliau, kaip bus — taip, sakau, vistiek. Miško keliuks, arklys išnešė. Jojau jojau 

— pamačiau palaukę. Pamačiau ir tą ūkį, nu ir atradau tuos Opulskius, atideviau tus puopierius ir 

su džiaugsmu parjojau... Žinau, kad „Opulskis” rašėsi. 

— Peiliškiai įėjo į tą seniūniją. Daubiškiai įėjo. O Dainoriai buvo toks kaimas? 

— Buvo buvo... Majauskai buvo, atrodo, kad jie dar Dainoriuse buvo... 

— Kame tas Bertulio ūkis buvo? 

— Jis latvių kilmės žmogus, pasistatęs gražų buvo gyvenamąjį namą puikų, vieną kitą ir kitą 

statinį turėjo. Pasiturintis ūkininkas, neeilinis. Nu tai Daubiškiuose, Daubiškių kaime. Ir ten buvo 

Dainiaus ūkis didžiulis, kaimynystėj buvo Bertulio ūkis. Prie gelžkelio, kur buvo sustojimas, 

gelžkelio stotelė buvo tokia, ta ten buvo irgi stambus ūkininkas. Tai jis irgi Daubiškių kaime 

skaitės. Ružė, Ligeikienė... du Ružių ūkiai buvo, Dainiaus buvo. Pukinskai kažkur buvo dar... 

— Iki karo, kas turėjo dampį, kas kuldavo pas jumis? 

— Jau buvo kuliamosios mašinos. Būdavo „blakstono” varikliu varoma šita kulamuoji, o kam 

priklausė... Atvažiuodavo iš kitų kaimų. Tėvelio brolis, kuris buvo tėviškę užvaldęs Maigų kaime 

— Dargis Antanas, tai jis buvo pasidaręs kuliamąją mašiną ir važiuodavo kuldamas. Turėjo savo 

tą „blakstoninį”. Kelias buvo pasidaręs šitas kuliamąsias. Ir dar Purvėnų kaime buvo Borusai, 

irgi taip pat gamindavo šitas kuliamąsias mašinas, turėjo vėjo jėgainę, sukdavo tekinimo stakles 

ir tekindavo pagrindinius tuos elementus, kurių reikėdavo gamybai kuliamosios mašinos. No 

kontaktuodavo su žydeliais, kad gautų rikalingo metalo arba užsakydavo, ką negalima pagaminti. 

Lygtai dar iš Čekų kaimo važiuodavo, Krutinis. 

— Gal kas nors turėjo kokią techniką, gal dviratį motorinį turėjo? 

— Jungai atvažiuodavo, tėvuks draugaudavo su tuo vokiečiu, kuris šitą Sonteklių malūną 

turėjo. Sonteklių. Čia užtvanka buvo, ir buvo turbina, ir maldavo, ir petliavuodavo. Nu ta tas 

Junga atvažiuodavo i pas mus į tėviškę, no ir aš kaip mažas visumet paprašydavau ka pavėžėtų. 

Žinau, ka būn toksai keturtaktis, gražus, NSU motociklas. Nu, o žiemos metu atvažiuodavo į 

Daugirdų dvarą šitas Sruoga, tai jo mašina atvažiuodavo čia iki mūsų ūkio, i kaip nekeista, ūkis 

buvo aptvertas tvora čia prie pat kelio ir visuomet užpustydavo tiek, kad jis nepravažiuodavo. Tai 

tėvuks kinkydavo arklį ir pravažiuoja pro šitą zoną, važiuoja toliau į Bugius. 



— Kur Jūsų ta žemė bov, a pripat ežero, a ne pri ežero? 

— Ne, pri ežero neprieej, unt šėn, unt Purvienus. Taap kap anoukart ka sakiau, dvaro, tuos 

Pačerinskienės, užeej ta žemė. Pačerinskienės baigies, prasidiej Gumuleckio. 

— Ka tos liepos aug visai ant tuo kelio, trylika liepų — suskaičiavau. 

— Senos? 

330

— Jo, senos, aukštos. Anuos aug ant tuo kelio, kur jau į Palnuosus važiout, Meižių kelio. 

— Nu tai va, Pačerinskienės sodyba tėn bovo. Tėn, tėn, Pačerinskienės sodyba bovo. 

Važioujint tou pčiu keliu, unt Vėikšnių dar... Mes seniau tou keliu važioudavuom. I paskou pruo 

Gumuleckio kumetyną sukdavuomies va į tų kėlį, kur če ateidavo — pro Kriaučiūnienę kur eej, 

kur dabar tų parvažą kap išnaikėno visai. Če bov Gumuleckio. Vuo dabaa, ka Jūs tėn suskaitiet 

tas liepas, tai va, nu tuo šitaa kelio, va kur tas bov pasisukėms ont Vėikšnių, nu tai če dar bov į 

Gumuleckio sodybą egleles suodintas, tai tuos irgi senos. 

Tetis nečiesu mėrė ir aš nu keturiuolėkos metų, pinkiuolėktus ėjau, ka būč’ buvusi nuors 

dvidešimt. Tetis turiėj dvidešimšėšis hektarus žemės, tris arklius, šėšis karves laikiem, po dvi 

veislines kiaules laikydavuom. Mo nebovo kor tarnaut’. Kriaučiūns Janis. Dėltuo, ka gryni latvee 

mes esam. Dėl tuos pavardies viel būs kėtaap. Sako, puonaa negeri bov. Bovo mon tetės jau 

snuolis turbūt. I bov do sūnaa. Jagu kam bov vėins sūnus, tam nejiemė į kariuomenę. Tai tas bov 

jau tas didysis kars, kuriuo aš nemačiau. Če dabaa ontrųjį karą aš mačiau. No ir... i bova... tėn 

dvari tuoki panelė, no mergė, kap sako, Kriaučiūnaitė. O mūsų senuoji pavardie bovo Čanka. 

I tas puons pajiemė vėiną sūnų perrašė unt tuo Kriaučiūnaitės, i taap mums prikėb ta Kriaučiūno 

pavardie. No, i tada ne vėinam, ne ontram nereikiej į kariuomenę eiti. 

No, anėj trys bruolee bov i Daukšienė bov sesou — Kriaučiūnaatė Paliuonė, Vacluovo Daukšo 

žmuona. Jug dabaa če y do oužoliokaa i didelis akmou, kor anėj bov psistatėj. Tai anėj tarnavo 

pas Radavičienę, va i ta Paliuonė Kriaučiūnaatė i tas Daukšas. Tėn i susipažėno. 

— Ka ta pypkę rūkydavo [Pačerinskienė], tai ana Marija bovo, ane? Vuo anuos vyrs bov 

geležinkelietis? 

— Gal seniau bovo, bet anų mėški mėdis užmošo. Ir anaa tuoks lėkėms — ir anuos sūnų irgi 

taap pat užmošo. Ir anuos martie bov tuo Ašvienų Pačerinskio duktie Halina. Bet anuos 

nesugveno, ana če atvažioudavo, bet ta Halina daugiau bov pas tievą, negu čia pas tuo oušvienę. 

Ta vėina pati bovo. Kuol stipresnė bov, nu anaa tėn bov vaikee, merges, tėn stuoviedavo 

dešimtimis metų. Ka aš išaugau, bov tuoksaa Ontė Vėlavičius, va bov Duomė Rimkus, va če tų 

Rimkų giminaitis, kor če bov. I bova Juozas Paplauskis, ir anėj metų metaas bov. 

— Pas tą Pančerinskienę? 

— Ja, pas tuo puonią. Nu ir būdavo tarnaitės dvė. Vėina skaities laukėnė, ontra, kaap jau, 

numėnė. Ta valgyt vėrdavo, tėn — gyvuolius šerdavo. Mėlžt’ mėlžo abėdvės, nes dėdelės bondos 

bov, šiemargės karvės, kėik žinau, vėsos bov, matydavau. Nu va, arklius šierė — bov atskėrs 

kumiečius, kas šerdavo arklius, prižiūriedavo. Bovo vinioulėka arklių, pėnkės puoras i vėins kur 

puonia važiavo. Juokio traktoriaus, juokiuos tėchnikos. Pusontro šimto ektarų žemės ir apdėrbo. 

Mūso bov dvidešimtšėši. I dėvyni araa dar. Tėn tuoliau nu mūso, tėn bov tuokia Marjuonėškė — 

anuos kumetyns. Do kumetynaa bovo. Tėn bovo už miškelio ontruo pusie tuoke mūrėnė, vuo če 

bov medėnė. No i če tuo medinie daugiausee trys kumiečee būdavo, vuo tuo mūrinie — do. No i 

tėj kumiečee eje irgi skaities kuožn dėin pas anuo. Nuryto nueidavo i vakarą grįždavo į savo 

šeimą. O tuos muotrėškos anų jau, šimtą dėinų turiejo išeit’. No ir anėj gaudavo tėn daržams 

žemės, karvės anų, munruods, ka ganies kartu su dvaro karviem. Ordinarijas gaudavo, grudų. Tėj 

kumiečee vėsi partekėj gyveno. I kiaules nusišerdavo, lašinee plaštakinee būdavo. I patys 

pavalgėj. Mon tetis važioudavo i malūną petliavuot’. I tėms kumiečiams nuveždavo. 

— Į kuokį malūną? 

— Į Vėikšnių ir į Gudų, kap kada. Dvijuos vėituos. Sakė, ka Gudūs lygtai geriau, o kartaas 

būdavo tėn dėdelės eilės, kap tėn, negaliedavo, tai Vėikšniūs dėrbdavo. O malt’ i kroupus dėrbt 

tai Vėikšnių malūne dėrba. 

— Vuo dėlkuo ana tą pypkę rūkė? 

— Gal iš tuo pergyvenimo. 

— Bet rūkė ana tikrai? 

— Rūkė, i mon vyrą išmuokė rūkyt. Nes, sakau, kad va anaa tų vyrą užmošo mėdis, i sūnų. 

Tam miškelie, tėn nu mūsų tarp anų bov tas mėšks tuoks, nu kelio ein į rytus. Anuo išvežė ne 

tada, ka če vėsus vežė, bet keturdešimpėrmaas metaas, jau tų pėrmūjį kartą ka bov roskee parejėj. 

Išvežė su kažkuoke lėngvuoje mašinele. Mes savo kėimi aiškee matiem tų dvarą, jug tėn, kas tėn 

bov — septyni šimtaa mėtrų. No ir... i tėktaa paskou vakų jau mūsų nieks nebleido. Ana bov, nu 

dar jau seniau, kaap iš nuobodomo, radiją įsivedusi. Nu vuo tėn tuokėi kap užsakuovaa 

331

važiniejuos. Bet tėn ta lėmpinė bov tada, ne elektros, niek nebov. Nu ir tada mes vakaraas 

nueidavuom tėn klausyties tuos radėjes. Bet aš, tuoks tas vabals, toukart ne bu, ne be nesupratau, 

mon bum bum i vėskas ta radėja. Pas tuo puonę bov. 

I kada mes anaa darydavuom... ana cigarietus tus ne pėrkdavo, bet pėrkdavo atskėrą tabuoką, i 

paskou tus gilzes. I turiėjo tuokį, no, tuokį sulenkamą tuokį metalinį tuokį, kap ons... Tėn tų 

pridiedavo su tabuoka, užlenkee i užmauni tų jau tų tuštį, tų cigarietą ir išspaudi į vėdų. 

Paskou an bov tuok’ panelę prisiviliuojusi. Mažeikytė Galina, kaap an bovo... Bovo tuoks 

Henriks puonaatis pas anuo, bet tas puonaatis neėlgaa pabovo, nesugyveno. Vuo taa panelee ana 

nurašė posė torto. Tam Paplauskiou, tam savo vyriausem darbininkou, ir... Nu bov sunegalavusi 

anaa sveikata, guliej Mažėikiūs liguoninie. Nu tas bov prieš keturdešimtus metus dar, ka mon 

tetis da bovo gyvs, ons keturdešimtrečiaas metaas y mėrės. Nu ir tad parašė anėms, da parvaževis 

tetis bov kap liudininks tėn. Če aplinkou nie tuokio žmuogaus, kap mon tetis bov, nebov baigis 

juokiuos mokyklos. A do metus į pėrmą klasę ejis, bet ons rašė tėstamėntus, ons muokiejo 

vėsuokius darbus, auksinių ronkų i galvuos, bet va gaisras ka bov, i pėnkdešimtdvijų metų mėrė. 

Daržinie, bov lėnaa mėnami, i daa tas pats susieds, tas Paplauskis mynė. Ir tuoks bovo, kad rado 

kelias driegnas saujas i uždiejo unt pečiaus išdžiuovint. Ir akurat tas Rimonaitis daa bovo, 

nebžinau dabaa daugiau gyvų žmonių, kas bovo. I tetis nusapnavo tų naktį. Reikiej grūdus 

išvežt’. Nu, kaap mes buvuom, dvidešimšėši ektaraa žemės, kaap jau didžiūsius šeimininkus 

skaitė, nes ten visi kiti, tėn Strazdauskis, tėn kas, kas vinioulėka, kas tryleka turiej. Vuo 

Žukauskis, Raginienė bovo tuos Lietuvuos laikų savanuoree bovo. Tėn ar eglelė, ar oužulioks. 

Mon traktuoristaa y paskuojėj dar, kad arė dabaa tas dėrvas kor bov, tėj jau bovo iš tuos puoniuos 

nuarta, če yr žemės atimta. Vuo tuo Žukauskė, pats y mėrės, vuo ta žmuona, kėik aš žinau, 

tebgyveno Ryguo su dukra, o sūnus Mažėikiuos. Su mon bruoliu vėinmetee, tas Bladoks. Ir y 

žanuots tuo Degutaate, kor aš seniau sakiau ka Degutis mašinierius kur bov. Seniau anėj 

atvažioudavo če. Kažkor če tuos Degutaatės žemės žiūriet. Pas munį palėkdavo mašinelę, bet 

dabaa ne pernaa, ne šimet nebov. No, i tas pečius karšts, ir užsidegė. Va lėnaa aukštaa. Če pečius 

yr, tujau pat ardaa, skaities, kur sudžiauti lėnaa, tik pradieta mint. Ir užsidegė. Nu bovo kuovo 

devyniuolekta, Jūzapo dėina. Nu i vėskas, i doubuo pradiejo degt’. O ont tuos doubos vėršou 

bovo sieklėnee duobėlaa mūsų. I tetis nuoriejo tus duobėlus numest’. Nu, galvuojo, ka užgesys tų 

daržėnę. Ir, tų šėtaa, ka palėp aukštaa, tėn dūmaa sujiedė plaučius anam. Ir aš žiūriu, ka tas tetis 

atsiklaupis, tėn vyraa neš tuom kuoptuom i pėl undenį, sakau, ka tetis nebejam tuos...Tai va, 

tuoks Šliaudaris Antans bov, tėn tuoliau tuoks, kalviu bov, ons tetei dėrbdavo, nebeasimenu, 

ruoduos a Pargauskis, kas tėn dvėjou nujiemė tuom kuoptuom jau anų leisgyvį. Ir ka parnešė į 

truobą, pradieje dėrbt’ tų dirbtinį kvėpavėmą, atgaivėno. I tas Žiolpa daa kaimyns, irgi už tų tėn 

daa lėipų biški pažiavus, bovo Žiolpos ūkis. Dabar, kėik aš žinau, Permėns Petras valdė, bet aš 

nežinau dabaa ons betvarko, a ons į miest parej gyventi. Bov tuoks Jankauskis daktars, tuo 

pačiuo, kor dabaa y ta liguonėnė, pasakė ka „tie vaikai liks be tėvo”. Kad plauče bov į potas 

pavertėj. No i tėik i bebov, dvidešimpenktuo i numėrė. Ir ons nebeturiej garso, kad kalbiej — 

šnibžduom kalbiej. Dvidešimketvėrtuo palėko pėnkdešimtdvijų metų, dvidešimpėnktuo mėrė. Va 

i palėkuom keturi vakaa, aš vyriause, vuo mažuoji sesou y dėvynees metaas už muni jaunesnė. 

Ta tetės neatsimen, tik jegu iš nuotraukos, tų nuotraukų irgi mažaa labaa yr anuo. Ir jegu 

susapnou kada. Ana gyven če prie Šeduvuos netuolėj. 

Paežerie, kor bovo tuokėj kapelee, tėn tuokės vėišnis augo seniau ir už tų zars i prasidiej 

Gumuleckio. Gumuleckio žemė, lygtai, kap sakė, akuriat neprieidavo tikslee pri tuo [ežero]... Bet 

ka puonaa ka bovo išsidalėjėj, tad prileido tų Gumuleckį irgi pri tuo ežero. Dabar, kėik aš 

girdiejau, kad a keturi yr išsidalėjėj. Nu bet va, Gumuleckio gal būt vakaa. O tuos Pypkuorienės 

tai nebie vakų. 

Kada mes auguom, tai bov du bruolee [Gumuleckee]. Vėins bov Rauduonbarzdis vadėnams, 

no anėj kap roskee tuokėj, vuo ontras bov muokytuos. Dar mono bruolį muokėno Purvienūsi. Pas 

Botkų bov muokykla, kažikap, a vėin žėim. Vakščiuodavo ons tėn. Gumuleckee. Kad vėins, 

lygtai kap roskio bovo, a ne Saša. No, i tam vėinam bova do vakaa, ontram, tėn tam 

muokytuojou, bov trys — dvė mergelės i sūnus. Ta vėin mergelė skambindavo per televizuorių 

dar, muzikė tuoki bov ir ana dėdelee, vėsa širdim nuoriejo muni išmuokint. Anėj atvažioudavo, 

pas mumis bovo didžiausis vėišnių suods, puo šimtaas litrų ougų surinkdavuom. Tai tėj 

332

Gumuleckee, kap če vasaruodavo, taap anėj če negyveno, no ir atvažioudavo, i da Irena — Irina, 

kaap ta vardu bovo ta didesniuoji. Vuo tuos mažesniuosis aš... net neatsimenu. 

— Tą Iriną, tą atsimenat, a ne? 

— Ja, ta kor bov... Ir ana ej tap kap raiša biški, tap kažkaap koujos anaa bov. Myliejo katėną, i 

guliej, katėns sudraskė. Iš tuo bov užsiruožijusios tuos kuojos, i bov tuokios susuktos. Bet ana 

va, ne kartą girdiejau, kap jau atsirado elektra, kap televizuorių nusipėrkuom, tai girdiedavau, 

kad skambėn Irina Gumuleckaitė. Ir ta Irina, tėik monėj, kap anėj važioudavo nomėi su tuom 

suskintuom vėišniem, ir ana veždavuos muni — muokėno skombint’. Bet, nu per vasarą kėik 

anėj tėn pabūdavo, anėj išvažioudavo ir ačiū Dievou ka tik išvažiavo. 

„Balandelis” — bovo pravardie. Nuvažiou į Spruogėškę, tai mes, kaap jau begaliejuom, 

liekiem į Vėikšnius, omžinatilsi, šimet numėrė Tumkevičienė, pas Amylelę vaistų. Vu tai ons, tai: 

„Balandeli, negalima, tokių neduodama...” O nueiseem pas Amylelę, i gaudavuom. 

— Kėik tėn tų Pančerinskių iš vėso bov? 

— Nu tai daktars Pačerinskis ir Ašvienų Pačerinskis. Če bov Pačerinskio, vuo če tujau pat 

Daugėrds bovo. Tas Ašvienų, kor bovo pri tuo Daugėrdo, tas biednaa gyveno. Aš nežinau, kor 

anuo ta žmuona kada bov. Kad anam bovo dvė dukterys bovoses, bet ta vėina če mažaa 

egzistavo, tiktaa tuos Pačerinskienės ta martie, ta Halina. Nes ans no tuokį pėino surinkėmo 

punktą turiejo. Ir tetis veždavo tėn pėiną nuryt, kartaas ir aš nuvažioudavau kartu tėn pasižvalgyt, 

tai pavasarį, dar žuolies nebūdavo, prikėrs eglišakių kėimi i paleis gyvuolius ganytėis. Taap kad 

skrumnus tuoks puons bov. 

— Nu api tų daktarą kų nuors ar atsimenat, Edvars, a ne, bov? 

— Kad ons jau bov susidiejis su ta Lignickaate, apsiženėjis, ar ons... Kad vuo tuoki, no 

negraži kalba ej, kad ans pasiimdavo tuo tuoki kap tarnaitę, išsiveždavo: „Maryte, tai čia mūsų 

laukai, miškai ir ežerai. Maryte, būk mano žmona”. Tuoki vėsi tėn aplinkinee apie tų daktarą 

šnekiej. Va aš anų mačiau maža, nes kėto daktaro nikor nebov. Paskou jug ons turiejo Vėikšniūs 

dar namą didelį. [...]. 

— Čia stuotie yr buvusi mokykla? 

— Smetuono laikaas, nes aš laikiau egzaminus iš ketvirtuos klasės. Mes Purvienūs 

muokinuomies, i bova če stuoties... Va kor bovo Bakanienė, ta Vuozgirdaatė buvusiuoji, kur 

kriautuvie dėrbo, ta bovo, paskou bovo tuokia Perminaatė Elvyra viel, tas Permėns pri gelžkelio 

dėrbo. Anuos bovo jau Rekečiūs. Ir daa bovo iš Maigų atvežti keli vaikaa, i Maigų muokytuoja 

bovo. No, vuo tai tėn taas laikaas — ta trisdešimdėvintaas metaas, kap tas bov. 

— Tame raudoname name? 

— Ja, nu gatvės tuo pusie, tuo klasie mes rašiem. I tų lietuvių kalbuos diktantą, i matematiką 

če rašie... dėrbuom. 

— Kas mokytojaa bov, a vyrs bovo kuoks? 

— Bova. Bovo vėina jauna panelė, ta iš Maigų a nebovo ta. 

— Kėik tėn tų vaikų būdavo? 

— Pu septynis. Mes irgi septyni buvom. 

— A kiek klasių? 

— Nu keturis būdavo. Pėrmuo būdavo daugiau, paskou untruo, trečiuo... Jau atein ketvėrtuoją 

— jau pėimenys, i nubyriedavo, reikiedavo eit douną užsidėrbt. Nu kad aš tik egzaminus laikiau 

kelis dėinas, tėik težinau. Mūsų bova muokykla Purvienūs, bet dabaa y nugriauta, pas tuokį 

Botkų. Tas Botkus turiej turiej tuoki seną truobelę i paskou staties nauji. Nebov kėtor muokyklas, 

no valdžia tėn so anou susitarė, i tad vėinam gali bov ta klasė, vuo ontrami gali bov kambrėlis i 

vėrtuvė — muokytuoja gyveno. I dar, pernaa, kėik žinau, ta muokytuoja Kaune dabaa gyven, kur 

tėn Purvienūs. Ana bova Samuilytė ir apsiženėj Steponavičių. Purvienų muokytuos bovo 

Baltrušaitis. O čia stuotie bov irgi vyrėšks. Mūsų tai bajoras Baltrušaitis, kėik aš žinau. Nes ons 

tedėrbo nu Kaliedų. Kuol aš ejau į muokyklą, mon tetis vės laik bov tievų kumiteto pirmininku. 

No, vėiną išleist, kėtą priimt reikiej, vėsus tėn tus aktus rašyt ir ons vėsą laiką munį kartu vedies, 

nes aš buvau tetis duktie. Nelaiku palėkau... nebūčiau siediejus če. Turiejuom gerus užmuojus. 

Šešis klases reikiejo baigt, i keturis metus muokytuojų seminariją. I mono palinkėms bovo būt 

muokytuoja, nes aš ketvėrtą klasę baigiau vėinaas pėnketaas. I paskou pėnktą klasę ejau jau 

Vėikšniūse, tuo be priestato dar. Ir tada, tas jau bov ruskis. Ka reikiej rusų kalbą muokytėis, tai ta 

333

mon bov tik trejets. I tada tuo pabaigus, tada mes ejuom abėdvė su sesere, omžinatilsi, jau kor 

mėrusi, metaas bov jaunesnė, i ta sesou nelabaa geraa muokėnuos. I ton tetis sakė, kas nuor 

muokintėis, tas tegul ein į muokyklą, vuo ta tegol paded mamaa darboutėis. I tada aš ejau į ontrą 

klasę, kap seniau bov aštounis klasis, netaap bov, šeši skyree. Ta šėtaa Žilinskaatė Aldona, no tuo 

Liniauskio žmuona, kor mėrės yr, tas jaunasis, kor bovo chirurgs, no ir ana pati dėrba no seselė 

pri gimdymo, akušerė, Purvienūs anų tas ūkis, Žilinskio, da tebier, no ir, va, ėjuom kartu į 

Vėikšnius. Paskou dabaa daa y tuoke muokytuoja buvusi Žiolpaatė — Končienė Emilija, mon 

klasiuokė irgi buvusi. Bet tas bovo a keturdešimtrečiaas metaas ir bovo mums ta, kur sakiau, 

gyvenimo tragėdija, numėrė tetis, aš pati susėrgau, nes aš va tam lediniam undenie iki posės 

blauzdų stuoviejau, su kibiru į kibirą siemiau undenį kuol gaisrinės atvažiavo. Ir tada aš buvau 

susėrgusi tap. Bovo Vasaris pavarde tuoks auklietuos pavarde, ka ons atvažiavo pažiūriet’, tai 

sako, no iš gestų dar galietų sakyt, kad ta, bet iš veido, sako, tavis nebegal atpažint’. Aš vėsa 

buvau skaudulees išmesta vėsuokees. Jankauskis daktars tuoks Vėikšnių gydė. Paskou daa į 

Mažėikius bov pas tuokį Šalkauskį nuvežėj. Jau tada tetės nebebovo. Mama vėina bovo. Da 

žinau ka pas tų Šalkauskį nuoriejau ka mama kartu eitų į tų kambarį, tas sako, no a pri berniukų 

kad nuoriesi eit, irgi mamą vesies? Sakau, taip, daktare, vesiuos. Tuoks mono gyvenėms bovo. 

Palėkau i palėkau, i nikuokių muokslų nebepasiekiau, vuo i dvidešimtsvėinų metų ištekiejau. Už 

Eselino. 

— Į čia atsikraustiet? 

— Če, nes anam bova irgi, ons bovo senbernis ir, nu, skaituos, su mama gyveno. O čia 

šeimininkavo anuo bruolis su žmuona. Tas nams. Už munį dėšim metų senėsnis. Aštuniuolėktaas 

statyts. Omžinatilsi Lėvits rašė tų išvežėmo aktą. Parašė — vėinaa posė namo. Vėinam bruoliou 

ir ontram tam, vėins su žmuona, vuo tas mono vyrs su mama. Tėj palėko, no i taa mamaa vėskų, 

kas lėko, tas i mono vyrou palėko. Nu anus išvežė, nu alijuošius žydiejo tami laiki. Ir labaa ta 

mama pasiliguoje iš tuo pergyvenėmo, no vo mes buvuom senee pažįstami, pryšu pryšaas, ar į 

laiduotuves, a kor, nu vėsor, bažnyčiuo susitikdavuom, visi kap rėikint. Tėj latvee bovo ir ir mes 

taap pat. Juk če tas šėtaa yr Jiesalo ūkis, no, mono vyro senelis, iš Lėipuojes če parejis. Važiavo 

pru šalį, patėko ta suodyba, nu ir nusipėrko, va keno bovo, kas če pėrma gyveno... Mes če kėimi, 

kur y tuoks kalnėlis, če bovo ta senuoji truoba. Ir anuo ka pastatė, tai mono vyrs dėvynių metų 

bovo. Sakė, nenuoriejo eit iš tuos senuosis. Baba irgi išvažiavo, ta oušvienė pas dukrą savo 

gyvent, nes mums ta šeima sudidiejo. O anėj tėi iš Tučių Žvaigždinaa tuokėj bovo untaa... Nu ta 

Žvaigždinienė bov vyro sesou. Anėj vėinodu bov ir anėj turiej cielą namą, anėms nebova nieks 

atimta. 

— Jūsų vyrs kaip bov, Fricis ar Fricas? 

— Fricis. 

— I sūnus viens Fricis? 

— Didysis. Tas senbernis. 

— Nu Pranas lietuviškai būt? 

— Ir y Pranas. Pu karo vėsur anam, vėsūs dukumentūs y Pranas. Bet, va, aš toriu pėrmuos 

kumunijes anuo pažymiejėma latvėšką, y Fricis. Ir tada va, tas, nu senelis ka parvažiavo če, tai 

paskou, nežinau, tam sūnou savo, skaituos, mono jau oušviou, aš mažaa i tų oušvį tepažinau, nes 

ons keturdešimtontraas metaas mėrės yr. I tas Ernests, tas bruolis tas keturdešimtpėrmaas 

apsiženėj, no jau tas tievs pradiej negalout. No i anėj savo če tik šešiuolėka ektarų... Nu 

neužteko, anėj če iš tų ruskynų numuodavuos, pašarou i ganyklaa, nes laikė pu keturis karves, po 

tris arklius. No i avys, kas jau bovo seniau būtėns reikals. Iš kuo apsiriedyt, reikiej apsiaut, 

pėrštėnes, kuojėnes. Kap tų žėnuoj pėrkt’. Vasarą linėnės — pakulėnės bov, dar mon kažkor unt 

truobuos svaidies linėnės kuojėnės. Pašukėnes, kap sakydavo tėn, no kap šukou tus lėnus, su 

lėnaas apmet, pašukuom paskou ataud — vasaraa kelnes vyraa nešiuojo. No, kad būtom viesiau, 

jug reikiejo vėsas dėrvas su dalgees nupjaut’. Nebov juokių, tų šitaa, pjaunamųjų, nieko. Nu tada 

ka gyvenuom, ta baisee pergyvenuom unt tuo ka mainysees kėtaap. Nebov sunkee. Savo darbą 

dėrbaa, žėnaa, pradiejee, a tėn daržas raut’, a bolbes kast’, nu i tėn savaitę dirbi tų darbą, tų 

padėrbaa — kėtą. 

Ta Kresnickienė, must bovo, pėrmaasis vyrs Sidabras, kaap če. Nu kor, neatsymenat, kor 

Černauskaaatės gyveno, Olga tuoke, paskou Nina, anuos duktie, nu tuo kryžiaus bov kelėlis i 

334

dėrvas, seniau bov daa lėips vėins palėkis. Bovo tuokia sena truoba, paskou anuos už galo 

gyveno. Vėinuo pusie tuos truobuos uožkos bov pryrėštos, ontruo pusie luovos — pačios guliejo. 

Če dar bovo, nu stuoties lig mūsų trijuos vėituos, pri tuos pušėis, če kur yr, irgi bovis 

kažkuoks švėntasis. Nu tukiuo... kap dieželie, prikalts. I paskou Nagio pamiškelie, dabaa jau y 

nugriovės, tas viel bovo. Ne kryžius, bet tuoks, nu stolps pastatyts ir irgi dar kažkuoks. Švėntuoji 

Barbuora. Nagio miškėlis. Mon vyrs dar atsimen, kor če dabaa Stuoniaus tėi javaa yr, tas vėsas 

kamps bovo didžiausios pušys, didžiausis mėšks. No, išpjuovė, sakė, pragierė, pardevė, nebier. 

Pėrm vokiečee įsimetė tėn miškūse, Gargaso, Vaitkaus miškelie, už mūsų į Purvienus, į šiaurę, 

skaituos, i vėinuo pusie kelio, i kėtuo pusie kelio. 

— A tas Gargasas Antans, kur gieduorius bovo? 

— Ja, mono susieds, žemė prieje pri mūsų mėško, už anuo tujau pat bovo Ūkanis. 

— Žebrauskis... 

— Aduoms. No ka vėins malūns bovo če Barkaus, pakelie, kor dabar gyven tas Baguočius, o 

kėts y bovis malūns tuoliau, Smilgys tuoks tuoks bovo. Bet ons bov išvežts pas Barkų. 

Baguočius jug dabar yr nusipėrkis. 









supėrkdavo į stuotį, į vaguonus pėldavo i veždavo. Ne vardo, ne pavardies nežinau. 

Tėi pirmėjee, Kontenee, Levuons i Ruožė. Tėi pimėjee pradiej če gyvent’. Ka aš parejau, ta 

tėi če bov įsikūrėi. I paskou iš če anėi išvažiavo i Mažėikius. Mažėikiūs namelį y pasistatėi, tė tas 

Kontėnis eiguliu dėrbo, bet jau y mėrės. 

Če bovo trys žydų klietės. Tada su arklees vėskas bovo vežams, jug ne su mašinuom 

kuokiuom. Je je, če žydo klietė. 



— Liauksmino namas dabar Liutkutės, a ne? 

— No, jug Liotkaa bov nupėrkėj. Tas Liotkus neilgaa gyveno, greitaa numėrė. Senuoji 

Liutkienė tik ilgaa palėka, i ta duktie... 

— Žebrauskis Aduoms. 

— Bet ans i muzikants bov? 

— Ja, ja. Anuo vestuvių dėina. Vuo mon vyrs — driaugs... 

— Olga šita, kaip anuos pagal vyrą pavardie? 

— Žvaizdinienė, Žvaizdinienės. 

— Ir Tučiuos gyveno? 

— Ja, Tučiūs, antrūsiūs Tučiūs. 

— Bet jau mėrusi dabaa? 

— Mėrusi... 

— A kelintais metais čia bov tuos laiduotuvės panašiai? 

— Če dar Smetuono laikaas. 

— A kuokia če bažnyčia yr? 

— Vėikšnių, Vėikšnių. 

— Če yr šitas... 

— Daukšas. Tuo vėina netasiminiau, tuo nešiejo kor bovo.Tuo vat nežinau, tuoks jauns. Če 

Koudys, i če mon vyrs Eselinas Fricis. Pu kara, vuo dar kas, kur bov tas Burba, daktars tas, nu tai 

ons... anėi tėn driaugavo, no, žinaa tėn, lašinių, kuo ans tėn nunešė, padarė dukumentus, kad ons 

y nesveiks — į kariuomenę nejiemė... 

— Aduomo vestovės, šitaa Aduoms. 

335

— Pats negruodavo če? 

— Če jau ne, če, aš tikslee nežinau, če a nier tiktaa Pukščee, tėj muzikontaa. Ka če tuokėj 

augėj... 

— Prie malūno... Če vyrs Jūsų kažkur stuov, a ne? 

— Šitaa. 

— Ta dabar ans yra antras iš kairės. 

— No. O če vyro bruolis tas, Ernestas. 

— Aha, tai Ernestas tas, kur aukščiausias stovi prie gelžėnio... 

— Kaip Jūs apsiženijuot, iki ženatvės kų ons [vyrs] dėrbo? 

— Kuliamuoją mašiną bovo pats pasidėrbes... 

— Ak ans jau turiej? 

— Turiej. 

— Panašee nuo kelintų metų ons turiej? Bet jau Smetuons laikais? 

— Ja. 

— Kada ženijuoties? 

— Keturdešimtdėvintaas. 

— Tai jau ans tada turiejo? 

— No. Ir kada bov kūlėms, o jeigu nebov kūlėms, tad ons turiej tų zeimerį, pjuovė lėntas. No 

su tou zeimeriu vėsaap bovo. Išvažioudavo pas žmuonis. Balkee pažvežt’ sunkiau, vuo anų, tų 

zeimerį lėngviau nuvežt’. I vėskų išvežė į „Rauduonuojo vieliavą”, i tėn sujiedė viskų. Šėtaa, 

zeimerį kad išvežė — akurat mūsų metrikacėjis dėiną. Ka bov vyro bruolis išvežts, če ta baba 

serg, nikuokių iškilmių nebov. Buvusiuojuo klebuonijuo tada bov tas vykduomaasis, i nuejuom. I 

pareinam, če jau susikriuovėj, vyrou jau bov sakyta, kad išveš, ir dar tas, kor sakiau, Aduoms 

Sakalauskis, kartu bov, sak, išvežam, bet parvežt’ kažin a beparvešeem. Taap i bov. Bet anėj 

nupėrko Latvijuo tų gatarą, kur pas Čiožę [Čiužą Liudviką] bov, su taas ėlgaas, ne apalees, 

pjūklaas. I tada ons jau nebepergyveno, ons tėn dėrbo vėstėik tou gataristu. Nu, meistrasmašinierius. 

— I ans ilgaa tėn išdėrbo? 

— Nu, ėlgaa, jug ka ons niekor nebov dėrbės valdėškaa, anam kuolūkie reikiej dėrbt’. Daa 

vaikiokaa dėrbdavo, jau kap didesni. Nu, pu darba, kad žmuonis nuoriedavo išsipjaut’, i sūnaa 

padiedavo, anam didėsnis pelns bov. Aš pati kiaules šieriau kuoki pusontrų metų, nu taap kaap 

kėtuos nebovo. Jau do sūnaa bov, paskou aš palėkau su dukra nieščia ir nebešieriau. Ir unt anuo 

rašiau, kad anam tuos pėnsėjis šėik tėik būtom — senatvė bov, vuo stažo neturiejo. Tas durpyns 

tik vasarą... 

— Žebrauskis garo katilą turiej. 

— Nu ar anie taip važiniedavo koldami? 

— No. 

— A tuoli nuvažiuodavo? 

— Daugiau kap iš Vėikšnių parapėjis išvažioudavo, tap, kap anėj ka sakydavo. I mums 

daugiausee va taap — puonia Pačerinskienee nujiemė kolt’, ir iš anuos vėsumet pas mumis 

važiavo. Kėik aš atsimenu. Kad aš sakiau, ka tas Beržunskis Jašis turiej tuo arklėnę mašėną... 

— Kur tas Beržunskis Jašis tuo metu gyveno, kuri ta sodyba bovo anuo? 

— Nu muokykla kur mūsų bovo [Rekečių], pri gelžkelio... nudegėno ta Milda [mokytojos 

Buivydienės duktė]. Jug tėn mon vakaa vėsi keturi ejo į muokyklą. Tik Alduoniou nebebovo... 

Jašius bov apsiženėjis su ta Degutaate, kaap ana bov, dabaa netaap senee ana kada če mėrė, a 

pernaa. Sakė, sesers duktie, kas tėn, anuo nukaršėno, vakų nebeturiej anėj. Tas bov tuoks 

joukdarys... 

— A tas Jašius, o kap tas vards tuoks keists? 

— A nebovo Juons, ka tas vėins Jūzaps, vėins Kuostis, vuo tų vėsi Jašiu vadėno... 

— Ta i tuo kulamuoją mašiną į „Rauduonuoją vieliavą” pajiemė? 

— Ja. Ir ons pats matė ka bovo tų vėršų nuardėj, nu ta apače palėkusi, tekėnee, kap priekabą 

bovo pasidėrbėj. Dampis, nežinau, kor tų dampį. Nes paskou tuokį laikuotarpį dėrbo su Daukšu, 

su motoru. Nes tas Žebrauskis... išsikielė anėj visi į Mažėikius, Vytauto gatvie daugiausee, tėn 

336

išsipėrko namus. I dabaa kėik visi mėrėj, tik vėina bie duktie. Poškienė, tai Poškienee tas Poškus 

y mėrės. 

— Jūsų vyrs biški dėrbo kuolūkie su dampiu? 

— Tai tas [dampis] kuolūkio bovo, a iš kuoki žmuogaus atimts. Tėn Radavičienės dvare ėlgaa 

anėj dėrbo su Gramu. Grams anam tas padiejies bovo. No, i če ka parvažiavo, irgi Grams bovo, 

če Turkauskio tuo suodybuo bovo, če dėrbo anėj irgi. Bet tas ne Žebrauskio. Žebrauskis bovo 

pasitraukis, ar ons pardevė, ar kaap ons prarado. Kad su Daukšu, su motoru. Daukšas kažkuokį 

motorėlį turiejo. 






tačiau skaitytojams nepriimtinų, svetimų ženklų. 

— Nu pėimens pri varstuoto. 

— Nuo kokių 14—15 metų? 

— Nu nu no, aštounių metų bovau pėimou jau. Aš esu gėmės dvėdešimtretees metaas. 

— A kaap vards Jūsų? 

— Liodvėks. Knabėks... No, ir dabar, i dabar aš pėrmūsius metus išejau tarnaut Smetuono 

laiki pas Jiesolą, jegu žėnaa, kor gyveno. Kor apsižanėje su Kriaučiūnaate. Pri tuo tieva tarnavau. 

Dabar če y trečia karta jau. Pagalvuok, kėik metų tas y. Jug aš jau dabar devintą dėšimtį einu. 

Dvidešimtrečees gėmės i balondže dvylėktą. Tik Smetuonos laikūse bovo taap: kumet nuvežė 

krikštyti į bažnyčę, ta tada surašė dukumentus. Munį nustumė cielus metus į ožpakalį. I pėnsėja 

ožpakalie, ir vėsė darbaa. Dvėdešimketvėrta... data, mienou dvylėkts... palėko tas pats. I 

kariuomenę aš i taap nejau. Aš vokiečių laiki buvau pasisliepis biški, mon reikiej... Šešius 

mienesius tris paras saulės neregiejau, mienesį regiejau. No, iš tuo pasisliepėmo monėi neblėko 

ne plaukų unt galvuos, nieko, nusmoko vėskas. Ėr ėr ėr vuo paskou ka jau rusaa... vuokitee če 

bov, rusaa ka parej, paskutinį laiką, anėj tujau taukš monėi... aš nu jau buvau... išbiegau į Latviją. 

Latvijuo ėr ėr ėr sauli tik pamačiau ka teip patekiej ir šitaa dabar aš pavijau če iš Latvijuos kap 

jau, kap parsitraukė fronts, untaa kap jau rusaa užeje, pagirių treč’ dėin zars monėi šaukėmą į 

armiją, stuot į kariuomenę. Vuo Latvijuo tėn tebžiburiou, tebtrat, šauduos. Aš tujau į gėlžkelį 

staigee. I mono vėsas karo laiks praej gėlžkelie. Pasibaigė kars, ir aš iš gelžkelio apėnt 

pasitraukiau i pradiejau eidams i būdavuot, i daržines būdavuot ėr už darbininką pats. Posę metų 

už darbininką ejau. Botkos tuoks če bov Untanėlis, gers meistras. Pri anuo ejau dėrbt, paskou aš 

pats pradiejau būdavuot’. 

— Kur gimiet? 

— Plougų kame. Če pat. Nu nu nu, Knabėks mašinierius... Ons bov padėrbės trisdešimšėšias 

mašinas savo laike. Knabėks, Liodvėks irgi. Pėrma dėrbo mažas tuokes, arklėnes. Kūmėns 

monėi. Tetės bruolis. Mon tetušis bov Jūzaps. Vuo aš tris daa padiejau anam dėrbt tėkras 

mašinas. Ir par mienesį reek padėrbt’ mašėną. Trys kalvee kal. Mašineriją kal. Kame tik kuokius 

gelžinius, daug lonkstymo, visuokių darbų yr. Ėr ėr, ėr trys žmuonis... Ons vakščiuojo, pėrma 

liob daa padies, paskou priš galą jau nebdėrbo niek, tik pasijiemis ons alupką vadėnamą (paišėlį), 

pasijiemis ons alupką ėr cuoliauką, i vakščiuos. Mierous, brieš, mieroudams. I par mienesį reek 

padėrbt mašėną. 

— Ar ans darydavo tas mašinas pas save namie? 

— Nomėi nomėi nomėi. Plougūse. Par žėimą, par žėimą vėins... du metu dėrbuom. Pu dvė par 

vasarą. Vuo taap kuožną meet pu vėiną. Kuožną meet pu vėiną mašėną naują. Ir, užsako anam, 

par žėim tekinius susidėrb. Lėntų jau reik, abliuotas, špuntuotas, gatavas. Pas Požerskį če bov 

gatars, lentpjūvė, skaituos. No ėr če če če, turies gatavas lėntas, prisiruoš... Je, apsisiejo, sieja 

pasibaigė... Pasistatė tekinius, ašis... Nu apkalti... pasistatė, diej vaservagį, no nusimatavo, kaap 

reek viskų, išsilygėno ėr ėr ėr... ėr nusistataa, ėr pradedi dėrbt. Žėnaa, ons turiej, motors bov, 

zeimarėlis bov, grėžamasis bov, motors soko. Blakstuons. Tėn bovo anam „Internacionals”, 

vuokėšks. Senuos laiduos. Nebie, nebier dabaa niekor. 

337

— Kalvis ka kaldavo, a tėn pat pas anų būdavo? 

— Ne-e. Knabėks turiej kalvę. Bet teep dėdelee mažaa, jegu kų reek pataisyt biškį, a parlėnkt, 

a kų nuorintaas... Pri stuoties bovo do kalvee, bov Vėlks Ignacius, Česnauskis bov kalvis. Do 

kalvee. I paskou bov, šitaa, Baltutis Jūzaps. Vuo mašinerijos — kėtą kartą bovo Kochalskis, če 

pryš Požerskiou. Ruskis bov. Tas dėdlę geraa drumulius dėrbo, mantelius, skaituos, apačiuo kur 

yr. Štiftinius. Paskou Kochalskis jau paseno, nebgaliej. Mantelis apačiuo. No, vuo vuo, paskou 

dar Krutinis pradiej dėrbt. O Krutinis i garo katilus dėrbo. Tik nežinau, cilindrus a ons grėžė a 

negrėžė. Vuo taap šitaa, liob, a kame ons, a Šiauliūsi, nepasakysiu, depove, depe, kur traukinius 

remontuo, garo katilus tus. Tad tas liob keturių jiegų — šešių jiegų garo katilus padėrbs. Keturių 

jiegų bovo jau stombūs garo katilaa. Dėdeles mašinas soko. Kaap dylika jiegų — aštuoniuolėka 

jiegų motors. 

— O tas prie kapų kur stuov mažylėlis dampėlis? 

— Ooo tas, kuokių tijų jiegų tiktaa. 

— Vuo tėn Suovaičiūs, kur tų viejinį malūną turiej... 

— Smilgys. 

— A tėn nedarė mašinų? A kūlėklių arba dampių... A tėn do malūnaa bovo? 

— Nežinau... Suovačiūs’ aš nežinau ontro malūno. 

— Ar tų patį atitraukė? 

— Pas Barkų. Tų patį parpjuovė par posę, partraukė če... Vuo negaliu pasakyt, ar Smilgys pats 

dėrbo, ar anam kas kėts dėrbo. Smilgys tik tris hektarus žemės teturiejo, o mašinierius bovo. Ir 

vuo, mataa, ir išgrūdo į Sibirą. Je, ons mašiną turiej, Smilgys, kulamuoją. 

Mūsų tetė, Knabėks Jūzaps, kap tik ir ejo su Knabėko mašinuoms kolt’ vėsą beveik omžių. Ir 

ont kuožną met bov nauja mašina. Bepigi anam nekolt’ bovo. Ka būs žėima šalta jau, rudenį kols. 

Parvažious če į Fermą pas Petrą Linkėvičių, če paskutinis nams bov, dabaa da y do užsistatėj 

daugiau. Tada visumat pabėngt’ liob pasiims i munį. Aš jau buvau aštouniuolikinis — 

šešiuolikinis tuoks. Žėimą ons pareis į truobą, da žinaa jug i čerką nugers, i šeep i taap. No, vuo 

munį pastatys pri mašinos. Ons ateis, aš eisiu pasišildyt į truobą. Tas bovo visumat pu Kalėdų 

dar. Parvažiousem į Fermą kolt’. 

Tiktaa bov Rekečiūse Degutis Pranis, turiejo mašiną. Koldams ejo. Bet ons mažaa, Degutis, i 

tekūlė. Liob somdys Koudys tuoks Rekėčių tėn. Gaspaduorius žmuogus bovo. Bet ons ejo geriau 

kolt’, ne žiūriejo savo ūkio. Gaspadėnė tvarkies su ūkiu. Tas Degutis su garo katilu. Paskou 

Maigūse Liaučius Untuons bov. Vėiną mašiną bovo Knabėks... padėrbo, Liaučius nupėrkės. Vuo 

ontras nežinau iš kor bovo pėrkės. Ar iš Urvikių Končius anam bovo padėrbės, nebatmenu. 

Kalvie dėrbau ėr ėr, padėrbsiu i tekinius. Padėrbsiu tekinius, reek apkalt’. Važioujamus ratais. 

Ketursdešimsdevintaas metaas aš apsižanijau ir išejau į Žiogaačių kaimą, ir tėn pragyvenau lig 

tūkstontis devyni šimtaa devynisdešimstrečių vasario trečiuos. Ta tiktaa parejau iš tų Žiogaačių 

če į Vėikšnius. Tuos truobuos aš nestatiau, nupėrkuom taap, tuoki negatavą. Tėn dabar žėnts 

gyven. Didelis gyvenėms bov. Nu ne taap didelis — devyni pastataa i vėsė dėdeli. 

Bimbalyns tas y Žiuogaačių irgi, šis gals, Žiogaačių kaims. Žiuogaačių yr va, sėptyni 

kilometraa nu Ryguos gelžkelio iki Šiaulių gelžkelio, du kilometraa platomo, vuo sėptyni 

kilometraa ilgomo, tuoks kaims y Žiuogaačių. 

— Iš Žiogaičių pusės a žinuot kuokius mašinierius? 

— Gėidra Kazimiers kėtą kart bovo, bet tas y senee kapūse. Motorą turiejo... Ėndrioška tuoks 

bovo, irgi garo katėlą turiejo. Gargždūse gyveno, jau Gargždų kaimelie. Ėndrioška bovo 

Augustėns. Tiktaa Suovačiūs Smilgys. 

— Atvažiavo pas Knabėką, sulygo, tūstonti do šimtaa litų bovo, mašėną padėrbt, už mašėną. 

Jiesals pats dėrbuos. Aš ontrųjį meet pas Jiesolą tarnavau, ka Pranis — Fricis dėrbuos mašėną... 

Aš pas Jiesolą keturis metus ištarnavau. Pas Praniaus tievą. Anėi nežanuoti bovo, i dar su 

Kriaučiūnaate tiktaa ketvėrtųjį metą pradiej kažkaap tėn ons draugaut biški, viliuotėis tuo 

Kriaučiūnaatę. Aš jau buvau išeejis, nebsomdė ons, rukou, reek mažintėis su gyvulees. Eee, 

palauk, kuoks tėn gaspaduorius bovo, begalinis kėt kart, Jiesals. Iš Maigų Dargis Untuons 

važiniejuos, į savaitę do sykiu, do kartu atvažious. Nupasakuos, nupasakuos, daugiau unt 

puopieriaus surašys viskų — išmierus, Dargis Untuons iš Maigų. No ėr ta toukart dėrbs. Bet anėi 

ėlgaa dėrbo, neišeej anėms par mienesį mašina. Ir aš pats, ka gyvenau ūkie, kada apsižanijau, 

338

adau tuoki mašiną, nu jau aplaužytą. Aš par naują anuo parsitvarkiau, atsiremontuojau, dar 

aukštėnau, pailgint’ nebėlgėnau, užteko tuo ėlgomo anuos. Nu tada šeši i posė mėtro ilgomo išeis 

mašina. 

— Kaap šėtuu... Beržunskį vadėno? 

— Papunytis. Knezė bovo ons. Karaliaus gėmėnė. Aduoms. Žmuona Ieva. Šautuvą unt pečių 

unsikabėnės, pamatys a varną kuokę, tėikš — nušaus. Didelee bov gers ūkininks i gana. 

— Ne taip toli gyvenot? 

— Pusontro kilometro. Į kairę bovo Virkutis, mūrinel’ tuokia maža, truobelė muro. Vuo šiuo 

pusie Statkus gyveno. Paskou Žylė bovo. Tas Žylė bovo nupėrkės nu tuo Statkaus, bovo pareejis 

če, bovo da Vėikšnių sandelninku Žylė. Degutis jau bovo parejis į Plougus iš Rekėčių, 

apsižanėjo su Perminaate... 

— A matiet, kap kanauninką varė šaudyt? 

— [...] tėi tėi... šunys, kur anus varė. Ir anus atvarė lig Plougų Šimkaus da dvėjau. 

Kanauninką Navickį varė ir tuokį advuokatėlį. Šimkaa pasakuojo — pri klieties atsisiedo, 

pailsiejo, tas daa biškį paspavieduojo, tas kanauninks tų advuokatėlį. Pasitraukė, sako, tėi taap 

kaap šunys į pašalį. Ėr tų palėko basieduntį. Bet nekėik trukus, daa musiet nenuvrė lig Knabėko, 

medžiai... kor mašinas dėrbo, pas Liodvėką, įsisokt’ į kėimą kad, kanauninks tas, konėgs — gert 

nuor. Knabikienė stuoviejo kėimi, no stuoviejo daugiau tėn kas anų bovo, pavičiarkos laiki ta tas 

bov, nu ir pašaukė, tik aš nežinau, kas ten, pasilasavuojo, kų aš tėn begaliu atsimint žuodį į žuodį. 

I dabaa, Knabikienė atnešė vondens, kanauninks atsigierė. Eik eik nomėi, nedyvykęs, pasakė. Nu 

aš tėn pat, mūsų truobelė tujau netuolėi. No ėr ėr, pru mumis, aš veizu, pravarė. Mūsų tetė pasakė 

— nestuoviek, kuo če žiuopsaa lauke, biek į truobą. Aš į pryšines įejau i klausaus. A tris, a 

keturis kartus supratau ka — poukš poukš... Kėik če tuolėi, ne kilometro nebier. Nu mūsų tėn kor 

į tų mėšką pavarė. Tujau ėr ėr... 

[...]. Anėi trys. Vuo Lėngvėnis sakė, kad iš miestelio če anėi, sako, keturi išvedė. Ne, pru 

mumis trys tepraeejo. Keturi išvarė, sako, kanauninką. Pru mumis trys tepravarė, sakau, par 

Plougus. 

— Tetė Jūsų eej koldams, vuo diedė ar eej koldams? 

— Ne ne ne. Jug anam aštouniuolėka hektarų žemės bov. Knabėkou Liodvėkou. No, nuors ir 

vaikį somdė, ir mergę somdė, i pėimenį somdė, bet ons jau nejo. Ir anam neklausė motors. 

Turiejo blakstoną. Dvylekos jiegų, gers blakstons. Pėrma turiejo „internacionalą”. 

Mūsų tetė muzikonts dar bovo. Jug ons i grajyt eejo, kornetu. Aš devyniuolėką metų 

išgrajijau, bet klernetą, primą, skaituos, vedies. Šuokių nemuokiejau, neukatijaus i nemuokiejau, 

i negrajijau šuokių. Liob eit ir į veselę grajyt. Į veseles, ale su barabanu. Nuvažioun vėnčiavuot’ į 

bažnyče, a kor, aš pajamu klernetą par mėšes, o kad jau nebreek klernetos, aš tada pajamu 

barabaną. Kėt kart senuovie taap bovo, parvažioun nomėi pu šliūbo, iš bažnyčes, kor 

suvėnčiavuo, pėrma reek tris kartus omžinatilsį nutrūbyt tami kėimi, jug yr pėrmiau mėrusių. 

Tada aš pasijimsiu klernetą grajėju, vuo kap jau omžinatilsį nugrajijam, aš klernetą suvyniuoju ėr 

ėr pajimu barabaną... Žiogaičiūse aš mažaa... Dar ejau grajydams, bet jau mažaa bejau. Jug aš 

dvylėką i posę metų išdėrbau lauko brigaduo brigadininku. Jagu reeks eit grajyt i brigadą valdyt 

— ne iš vėitos. Klerneta i dabaa tebie. Kaap jau padiejau i padiejau. Mūsų tetė nabaštiks ejo su 

kornietu. Pukštee, Levuons da tebie če vėins Mažėikių gatvie, Levuons su tenuoriu, vuo Juons, 

kor untaa vuo žovo, nebie jau, mėrė, untaa netuoli Purvienų, ka anam biškį... unt pruotelio bovo 

sujokės jau, no ir ta tas bovo mūsų muzikonts. Basista — Vaičius Untuons. Kap Vaičių Untuoną 

išvežė į Rusiją, tada bov Razys, če važioujont unt Lielaačių če. Razys Kazimiers bovo, už 

Gėidros pakalnės če zars. Vuo ka ne, i tas pats Bruonius Razys, kor če dabaa y šėtaa pareejis 

Mažėikių gatvie. Tas y bovis. Y daug tų basistų bovėj. Kap munį išvarė į brigada, ta tada tik 

Balvuočius Ignacius pajiemė. Mon vėitą užiemė grajyt. Pagrabūse, pagrabūse, a devintinės, 

metėnės, kur bus kuokes gėismės, kame atmėnėmaa. Platee ejuom, į bažnyčią per Velykas 

trūbyt’. Ir Akmenie esam daug kartų, Vaičius bovo klebuonu. Tėn esam tris metus grajiję. 

Laižuvuo esam dėdelee daug kartų, Vėikšniūse kelius kartus. Aš devyniuolėką metų išgrajijau 

klernetą. Da galiejau pruobiet, perkėrtau vuot lyg tėik če, i če šitaa viel iki tuos vėitos, su kėrviu. 

Če reik i klepą valdyt apačiuo, i skylę su tou pėrštu. Nebužspaudu. Žėnau, gėrdžiu, ka 

neužspaudeu. Tėn neėiškuosi grajydams, tėn turi pdėrbt staigee. 

339

— A Deniušis neateidavo, muokytuos? 

— Ne ne ne. Tas muokytuos bovo sūnus. Ale bet tėvėlis bovo muzikonts. Klernetą geraa 

grajėjė Deniušis senasis. Vuo tų, aš tų jaunųjų ne nepažint nepažėnau. Bovo tuoks... če su 

Žilinskiene gyveno, Dargis Kazimiers (anuo bruolis bovo tėn kame pėinininku). Mėkužis bovo 

pėrma, grajėjė su klernetu. Aš išmuokau vėsą tuonacėją iš Mėkužio Jūzapo. Paskou ons pajiemė 

tenuorių, aš turiejau su klernetu eit. Je je, Žebrauskee bovo, anėj gėismių ne. Keturi bruolee 

bovo, anėj vėsė mozikontaa. Bet kėts su armoniją, kėts su barabanu, kėts... kų tėn daa nežinau 

anėj... Anėj tik šuokius, Žebrauskee... 

— Nu dar biški i tarybinees, i tarybinees daa grajijau. 

— Daa apėj kuliamuosios mašėnos dalis kų nuors... 

— Yr drumulis. Yr pu dromolio mantelis, tas vadėnams yr. Mantelis pu dromolio. No, i 

paskou yr viejalkos. Vėina aukštaa, kėta žemaa yr. Ka jau unt čystų ein. Vuo kor bovo kėt kart 

mašinos unt pusčysčių, ta tik vėina — vėins vies tebovo. Vuo kor pareej grūdaa...ar nešies į vėršų 

par ontrus puktelius, viel kėtė sėitaa. Tad tada bovo dvė viejalkos. I pareis gatavaa į maišus 

grūdaa... Kuol’ aš anuo padėrbau, kuol sukrauluojau... ui, išeej. Pusontro mienesio. No vuo taap 

reedelės, sėitaa, no i daugiau mašinaa nebier. No i paskirstyms. Grūdų paskirstyms. 

— Kur tų arklį kinkydavo? 

— Aaa, priekie vuorčiukaa, štelvuogo [l tariama minkštai] nebovo. Dėšlis, vuorčiukaa... Jagu 

su puora, greičiau. Vuo jagu keturees reek vežt’, jau daugiau — i štelvuogaa dedaas. Štelvuogs 

— ka dabarčiou puorą arklių nuori pakinkyt’, a į federes, aba į plūgą, jug pėrma yr štelvuogs. Pri 

štelvuogo y če šitaa vuo vėins vuorčiuks, če yr ontras. Ta tada tik pakinkysi tų arklį. A neatsimeni 

dabaa? 

— Tai kur priekis, tėn, kor šiaudaa ein? 

— Je, je, tėn priekis. Gerklie vadėnama. Je, par gerklę išeej vėskas. Pradžiuo mašinuoms eej 

vėinami šmuoti i smolkėjee, i stombėjee pelaa. Paskou pradiej jau skėrt’. Bedėrbont žmuogus jug 

išsituobulėn. Meistras pats jug jau išgalvuo. Dabaa jau šiame laike ein par tekinius če į priekį, 

kor jau zars netuol šiaudų. Če iškrimt stombėjee pelaa. A če šiuo pusie tekinių, apačiuo pu 

mašina, če smolkėjee. Tėn būs priekie dvė — trys naštos jau nunešt’, vuo če tik vėina. Pradžiuo 

par vėina vėskas taap jau eej. A talažee? Vėršou vėršou. Talažee [kirčiuota pirma a], talažaa. 

Pataiso talažį dar, dar iškėš vėiną šėinvežę daržinie, ontrą šėinvežę, i daa iškel duris dvejas, 

vėršou unčkel. Padėdėn, do iš pantuos jam, tėn unt tuo talažio, vuo tėn daa yr leidies i dvė 

muotrėškos. Iš tėn jau jam, doud leidiejou, leidies jau... 

— Aaa, Knabėks nediejo pavardžių niekam, kūleklė i gan. Dėrbo ir Užlėiknie mašinas tuoks 

žmuogelius, bov meistrus. Parsunkes, parsunkes padoudi, ons spaudėmą pats užjam. No kartaas 

reek biškį šaltame laiki ugnį biškį padout’, kibirkštį kad pagautų. Vuo taap dėdlee lėngvee anėj 

eejo, blakstuonaa. Dėržas visumat unždiets unt motoro ir mašinos, unt kūleklės. Bovo pruosaa 

tuokėj, motorą suksi — dėržs nein. Paleidee motorą, motors jau ein, pradedi pruosus prieejis, 

ronkenos tuokės dvė, tuoks rats, spaudi spaudi iš palėngvo, jau jiemė, jau jam jam jam jam... 

palėngava jau pagavo pagavo dėržą, jau į chodą įvarė — klankt!. Pastūmee ir pruosaa tuokėj 

įsiveržė vėdou špoulie ontruoji špoulie ir tada ein, tada ein kūleklė. 

— Internacionals, tas bov vuokėšks muturėlis. Jau sens palėko. Pas Jėnkėlį, je žydą, užsakė... 

No tad... iš Anglijuos tas žyds partaukė. Vuo tų aš nebžėnau, ar anų Kuchalskis če kalvis pajiemė 

tų Internacionalą. Daa kų nuors biškį soko anam če tuo kalvie galbūt. Kartaas elektros nier, a kų. 

Kėt kart bov i ta elektra štruopaas tuoke nestipri, pri žydo ka bovo. Nebžėnau, kor tas palėko 

Internacionals, bet ruoduos kad bov pajiemis Kochalskis kalvis, če ons pryš Požerskiou gyveno. 

— Aaa mas tik matiem, ka aš nomėi buvau, ka pravarė kanauninką [...]. Tik trys tebovo. Vuo 

Lėngvėnis monėi sakė, kad če iš Vėikšnių, sako, keturi, sako, bovo tėi palyduovaa, kor anų varė. 

Bovo tas advokatėlis ir bovo tas kanauninko nabaštėks Navickis. Bet tas advokats pas Šimkų 

palėko Plougūse. Tas tėn ir užgeso. Vuo tų parvarė į Maigų mėšką. Ir suvietė — į truobą eikit, 

eikit tik į truobą, neklausykities če. Ons jau numanė, ka če nein ont duoro. Vuo Žylė, ta tas jau 

žmuogus, ons aiškee girdiejo, anam tėn tėik tier, kap lig tuo kanalo šitaa va. Tėn pat vėskas. 

Statkaus gyvenimelie, vėitelie bovo Žylė Untuons. 

— Nedavažiavus lig gelžkelio. Kas tėn bov, Giberis, Giberio klietė. Pri... pri tuos tuos 

Kazlauskienės. Giberio klietė, Kazlauskienė i tujau parvaža Vėikšnių, gelžkelio. Giberis. Dabaa 

340

y nugriauta ta klietė. Nesenee. Bliekuos stuogu bovo didžiause klietė bovo jiebišvaimat’. 

Gužauskio nežinau, Kazlauskienė bovo. Pri pat parvažos, kriautuvė Smetuono laiki bovo pas 

Kazlauskienę. Pas Norėikį... pas Kuprį i pas Norėikį... Koprio da vėina šulnelė tik tebier kėimi. 

Koprio, amerikuons... Bovo iš Ameerikos parvaževis Norėikis, parvažiavo i Kuprys iš Amerikos. 

Beržanskio žemė če y vėsor, papunyčio. Papunytis bovo pardevis... ir vėinos truobos bovo... 

palėkusi untaa bovo da kriautovė pri pat gelžkelio, ont Purvienų važioujint pu kaire ronka. Vėsos 

trys bovo truobos, ta bovo Uršulelės, truoba, kūtė i daržinie pri galo i kai kas dar nežėnau bovo, a 

sklepėlis, kas tėn. Koprio par karą nudegėno, nugriuovė, neblėko. Al’puons Kuprys bovo 

atvaževis če pas muni da kada atvažioun, ons už Paneviežio kai kame gyven dabaa. Žmuona 

mėrusi jau yr anam. Vuo Kuprys kapūse. Norėikis pounu parvažiavo iš Ameerikos. Nusipėrko nu 

Beržanskio vėinas truobas. Bovo budinkaa kūtė, truoba, ėr skleps bovo, šolnis. Nupėrko 

Norėikis. Paskombėno Norėikis... aš toukart muokyklinis buvau... Norėikis parsitraukė Kuprį iš 

Ameerikos. I Kuprys nupėrko ontras Beržanskio truobas šalėpa. Ir abodo kriautuves turiejo, i pas 

Kazlauskienę bovo kriautuvė. Al’ Norėikis... nugrabiejo, pėrma. Noreikelee bovo do sūnaa. Ein 

vėins, eis į vakarėlį, Nagio pušynelie gegužėnes kel, vėins posbotelkį į kašelę, ontras į kašelę, 

vuo jug tus litus nepaded į tų, į stalčių. I nabagis... kap tėi vaikiokaa suaugo ėr... Alberts dar če 

nelabaa senee vaakščiuojo, bet jau y mėrės i tas. Tas jau bankrutavo Norėikis. Kazlauskienė viel 

tuoke bovo bovo, bet jau... bankrutavo i ta. Vaikiokaa tėi suaugo Kazlauskelee. Kėts Amerikuo, 

sako, kėts Anglijuo kor išsiblaškėj... Mas kartu į muokyklą ejuom su anaas. Aš ejau. Su 

Kazlauskelees. Vuo Kuprys... ateik nougs, apsiriedysi nu batų lig kapališiaus. Ėr šlipšis... i 

vėskas pigiau ir vėsos prekės žymee geresnės pas Kuprį, negu kituose kriautuviese, i pigiau. Pas 

anų lūžte lūžo... Žmuonių ir prėkių. Ir nebankrutavo Kuprys nikumat nikumat, vuo. 

— O ta Bakanienės krautuvė? 

— Ta jau bovo kulkuozo laike. Uršulelės truobuo. Tuo pačiuo pusie, unt gelžkelio einont, po 

kaire paskotėnė truoba bovo. Dabaa nebie ne tėn, ne pudamentų, nieko nebie. Beržanskio vėsos 

trejos truobos bovo če. 





















išmūryts į sėiną aukštaa netuol stuogo trys — skaičius. Rytų gale bovo muokytuojaus kambaree. 

Vuo Pleskūnaatė iš Vėikšnių važiniejuos. Pleskūnaitė, je. Kuol bovo panystiems, vuo kap 

apsižanėjė, ana bovo apsižanijus paskou su Gargasu, Gargasienė bovo. Bet ana neėlgaa tebovo. 

Vuo aš pradiejau eit’, bovo tuoks muokytuos Skunsmuons, ajedrytvaimat’, vėinam ausį, kitam 

ausį tik dryks — paplieš, papliešė Kupraatee ausį. Kuprys padevė į teimą Mažėikiūs. Nabagis ėr 

už teismą gavo sumuokieti, ėr už vaistus, už vėskų. I kad anų trėnkė iš tuos muokyklas če 

laukuon... Parkielė Pleskūną moms tuokį. Kas par muokytuos, kou tik įduomiau! Če bovo unt 

Kalopio netuolėi, pri pat Mažėikių gatvės, kap nusilėidi pru Požerskio gatarus tėn, če y tas prūds 

341

tuoks iškasts, kuoks tėn malūns bovo! Kėt kart senų senuovie. Unt rato krėto vondou, šupliem 

sukuos... Če pradiejo vest’ mumis i kėtor viel kor, kame karšyklas yr... Ka septynių metų jau 

pradiejau eit, Pleskūnaatė dėrbo. Ir aš pri tuos Pleskūnaatės, musiek, aš iš vėsa tiktaa tris žėimas i 

tejau. Keturis skyrius išejau. Keturi skyree par tris žėimas. Vėinuo pusie bovo do skyree, i ontruo 

pusie do skyree. Pleskūnaatė pėrmą, ontrą, vuo Kunsmuons — trėtį i ketvėrtą valdė. Kada 

pareejo tas tas Pleskūns, noje, Pleskūns ka pareejo, nu Kunsmuono ka pajiemė, irgi pajiemė trėtį 

i ketvėrtą skyrių. Bet aš nejau keturių metų, užteek trijų. Kėt kart tik par žėimą tejuom. Stončius 

dar če Juonis. Kriaučiūnaatė Marė, kor bovo tujau už gelžkelio untaa. 

— Sidabras kriaučius bovo, Kriaučiūnienė bovo. Unt Purvienų važioujint pu kairę ronka — 

nu Sidabro gyvenėms. Dideliuojo Sidabro, tik ūkio nebier. 

— No i dielkuo tų kryžių tėn pastatė? 

— Nu anam kels į kėimą eit. I Kriaučiūnienės yr pu Kaupio mėšku. Tujau už kampo bovo 

bovo Degaičio mėšks. Kor bovo Bogužas parejis, Degaitis pėrma gyveno. Aš kad ejau į 

muokyklą, Degaitelee liob ateis į muokyklą, kartu ejuom. Degaitis če pardevė. Ons biškį bov 

krėtės į skuolą. Če bovo trisdešimšeši hektarą žemės tam Degaičiou. Paskelbė par laikraščius, 

vuo Bogužas parvažiavo, kai kor, a ons iš Šveicarėjės, iš kor ons parvažiavo, tas, šitaa, kor bovo 

nupėrkės tų Degaičio gyvenimą. Ons če ne vėitinis žmuogus tebovo. Aš ka parejau pas Jiesolą, 

tik ons bovo nesenee nupėrkės tų Degaičio gyvenimą. Degaitis če paskelbė, atsirado Bogužas, 

nupėrko, vuo Degaitis netuol Laižuvuos, a pusontro kilometro, a kilometras bebovo lig Laižuvos, 

ons tėn aštouniuolėka hektarų nusipėrko. I dar skuolas apsimuokiejo. Tėn nusipėrko, ir anam dar 

biškį atlėko piningų. 

— Giberis bovo če pri Kazlauskienės, tujau pat — toukš, ar Adelsons, kas ons bovo, tas 

tujau... Kap sokaas už Nagio mėško, sokaas kels va, par vėsą suodą Rekiečių, če Kaupys, če 

untaa tujau Bogužas, tėn Lungys, tėn vėsė. Unt pat kampo, šėtaa i dabaa ta klietelė tebier 

apžielusi, tuokia būdinkėlis. I ta yr žydo klietelė. 

— Sako, daa viena buvusi, tuoliau? 

— Bovo daa, pri pat Kaupio mėško. 

— Kas gyveno tėn netuoli Noreikio, kor paminklas kareiviams bovo? 

— Kor beržynėlis tuoks mažas? No Vėlks kalvis, Ignacius, tėn anuo suodyba, Vėlko, bovo. 

Gers kalvis. Kų Vėlks nukalo, su peilyče nebreikiejo dailint. Česnauskis grubus kalvis bovo. 

Tujau pat, unt tėn, stuoties, važioujint, pu dešinę ronka. Rušins kalvis bovo, Česnauskis kalvis, 

Balvuočius kalvis, trys bovo kalvee krūvuo. Balvuočius... pušelė daa tebiee, nedavažiavus 

gelžkelio, matuoma. Rošėns kalvis tuoks kaltelius kalo, tėn šiuokius tuokius mažus. Didelis 

tuoks, žėimą-vasarą nusitepis kaap pikis, jouds. 

— Kėik žmuonių dėrbdavo talkuo? 

— Dabartėniami laiki kaap ka bovo kūleklės, reikiejo jau vėrš... dvidešim — dvidešim do. 

Vuo tėik reikiejo. Šiaudaa nešami su kežtiems. Žėnaa, kežtės, pu dvi kartis... Mašinos iš gerklies 

krimt šiaudaa, do nespiee nešt’, y keturi žmuonis. Vėini nunešė, tujau jau ontras kežtes... Ta tėms 

i lėižiuvis iškrėstų... jagu vėins... apkriaut’... vėsą dėin nešt negal. Vuo ka Plougūsi pri 

Beržanskio, ka reikiej unt kūčių nešt’, dar tėltu reikiejo eit aukštyn. Aš esu... aš tuščiuoses 

kežtes... Liob mūsų tetė tėn keturias dėinas kols visumat. Tėn, kaap jau nuneši kežtes, aš 

pagruobis toštę kežtę, jau tuo kartį panešiau... Kaap aš vėins, kaap ne vėins, jug ne kuožną 

kėžčių... A jagu Papunėlis jau mato, kad aš kame nuorintaas... Vuo ka ta mono vėina tuo kežtė... 

Vakarą muok vėsėms, tų patį atlyginėmą i mon doud. „Jug dėrbaa... ta, klausyk, klausyk, dirbai”, 

— sako. 

— Daržinie galiejo so vežėmu užvažiout į ontrą aukštą? 

— Ir apsisokt aukštaa unt kūtės. Tas kūtes bovo mon diedė Knabėks išbūdavuojis. Abaris — 

vadėnamos bovo kėt kart. Ne kūtės, o „obaris”. Pėnksdešims pėnki hektaraa žemės bovo anam. 

Bovo i šaldytovaa kūtiese. Ledaunės bovo, ontruoji ledaunė bovo lauki pastatyta. Vaikeems bovo 

klietė kūtiese pataisyta. Ka kvapo nebūtom, arklių miešlų, kų nuorintaas. Trys vaikee liob būs, 

pagrečiou, vėina naktis — tas gulies kūtiese, kėta naktis... Vuo jagu bėjaa, pu du eikit golt. 

Strielba būs kartu. Tėn vėskas bovo dukumentalėškaa. I briaunings bovo, i medžiuoklinis šautovs 

bovo. So leidėmaas. No, ir ons pats jug vaakščiuos ir šėn i tėn, i pu laukus. Neišeis, kad lazdą 

užmėrštom ir šautuvą užmėrštom, Papunis. Ons mažaa tevažiniejos su arkliu, a so kou. Pu laukus 

342

piests i piests, vakščiuojo daugiau piests. Vuo abarės bovo... daržėnės didžiauses, platybė 

šetuonėška bovo tų kūčių. Kad duobėlus vežė į daržėnę šalėp kūčių... bovo daržinie dar... 

įvažiavo su vežėmu ont kūčių... vėskų vežė su... pu vėiną arklį... Nuors šeši arklee bovo, 

septintaasis bovo Papuniou pasivažiniet kor ka reek, je kumat. Įvažiavo ont kūčių, fūkt — 

vežėmą aplinkou verče... Posė vežėmo jau nuvažiavo į daržėnę unt žemės, vuo tėn tik prijiemė, 

skleid i myniuo. Droskos ta jau pylė. Stėpree. Soko, pasoko, rasalo nier — vežt’, i vež jau. Vuo 

kor y daržėnės tuokes viesios, retas — nesilaiko. Vuo kad yr tuokes varaunes didelee, ypač 

mūrėnės kuokios nuors, kap Jiesolou ka bovo mūrėnė, posiau vėlksna. Ėr ėr ėr į daržėnę, į pantą, 

ėr ėr su arkliu mynė. Tik surėks kas: „doukit viedrą”, — arklys jau šėkt’ nuor, aba myžt’. Ka 

neprimyžtų pašaro. Ir iškriaus par dėin didžiause didžiause pantą. Du vežėmu pavers... Bugards 

bovo arklys... Bresta kor bovo, balta kumelė, ta nemuokiejo, bijuojo. Vuo Bugards sužvengs — 

nusijouks pats — plykt į tų šėiną, kor y žemaa. Tas bovo išmuokints jau arklys anuo. Mint’ ka 

reikiejo pantą. Vuo Papunytis... kad i žvyrą, i tų lauki parvežęs nelaikė. Daržinie mėiga bovo 

užtverta. „Tai klausyk, tai ką, užreiks kartaas a šiam, a tam, tai ką, eisi ten atsikast, su kirkuoms 

kirst”? Dvė daržėnės kulamuosios bovo šetuonėškos. Tk anuos bovo sujungtos į kopetą. Vėina 

šaka taap eej, ontra — taap eej. Į kopetą bovo sujungtos. Parkūnsargee bovo trys. Vėins pri 

klietės, pri truobuos, tarp kūtės tarp truobuos, i pri kulamuosios daržinies bovo. 

Žaibuolaidininkaa. Aukšti parkūnsargee. 

— A bovo tuokį dinamą pasidaręs? 

— A, je je, elektrą. Papunytis ka pasitaisė, ta paskou i Bogužas pasidėrbo Rekečiūse. 

— A pas tų Papunytį matiet, kaap ta elektra veikė? 

— Jo jo jo. Nu kų, tuokios nedėdelės lempelės liob bus mažos. Pėnki šimtaa litų kuožną 

mienesį anam prėmija bovo valstybėnė. Papuniou. Ons kažkaap karaliaus... ka ons kniazys. 

Kniazystės turiejo laipsnį. Kniazė. 

— Aš pats jug ten nesu tarnavis pas anų ir negavis nieko, juokių piningų, tik par talką liob 

muokies, už kėžčių nešėmą tuščių. No tad, priein pri Papunyčiaus, takš — į ronką pabučiavo, 

nuor eit į vakarėlį, sako, rukou, a negali... „Tai kiek tau reik”? „Kėik gali”. Ištrauks kėik tėn, a 

pėnkis litus, a do litu, a tris litus, i nerašysees į knygelę. Vuo išbūs pu pėnkis, pu aštounis metus 

vaikee i mergės pas anų. Išbūs tėik, kad ir apsižanys, i veselę ons daa pakels. Tik nedėdelę, pas 

Liauksmėną. I pas anų patalkee nebūs pas Beržanskį ka kūlė. Pas Liauksminienę už gelžkelio tėn 

tujau, untaa kor bovo. „Ne ne ne, aš tai nenorių jeibių”. Ons nepakielė tuo trukšmo, trukšmo 

nepakielė. Vuo ka paprašysi, ka tėik i tėik aš nuoriu, ištrauks, ištrauks iš kišenės tujau pat, — še. 

Tų užsirašė Papunis. Vuo kad ons devė, kėik išgalvuojo... 

„Kaip malonu keliauti rudenėjančia žeme...”: [Viekšniai] / Puslapį parengė Marija 

Eidimtienė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2005. — Rugs. 28. — Nr. 37 

(151) // Būdas žemaičių. — 2005. — Rugs. 28. — Nr. 109 (1005): „Autorės nuotraukos: 

[1.] [Paminklas Biržiškų šeimai Viekšnių centre]. [2.] Liudvikas: „Tokių, tik be puošybos, 

„kompų” arkliams kinkyti kolūkio laikais užsakydavę po šimtą”. [3.] Meistras rodo, kaip veikia 

puktelis. [4.] Senoji mėgina išrinkti skardžiausią švilpynę. [5.] Prieš keletą metų šioje elektrinėje 

krosnelėje buvo degamos švilpynės. [6.] Kapinių prižiūrėtoja Emilija Mačiuvienė sako, kad 

užmirštų kapų yra labai daug”. — Tekste: 

NAGINGAS MEISTRAS NESIGIRIA „GLAUNIAIS” DIRBINIAIS 

Liudvikas Knabikas jau seniai tituluojamas auksinių rankų meistru — jis iš medžio pagamins 

šlajas, ratus, kubilus, o ir metalines dalis nukals. Kaip pats sako, teko jam lovas, spintas, 

taburetes ir kitus „neglaunius” baldus daryti, trobesius statyti. Pirmą savo rankomis daržinę 

„pabūdavojo” tik aštuoniolika metų turėdamas, o taburetę surentė šešiolikos sulaukęs. Per ilgą 

amželį daug karstų, kryžių, žemės ūkio padargų sumeistrauta. Jo statinių sąraše ir vėjinis 

malūnas — Žiogaičiuose stovėjo 7 metrų ilgio sparnais. Ir apie viską meistras smulkiausiai gali 

papasakoti — jo atmintyje užsifiksavo kiekviena statinio ar padargo detalė, laikas nenutrynė ir 

datų. Pasitikęs mus jis pats pasiūlė: „Tai manęs klauskite apie senovės darbus — aš viską 

atsimenu. Jaunesnių neklauskite — arba nežinojo, arba užmiršo”. Štai taip! 

343

PAINIAVA DĖL GIMIMO DATOS 

Gimė meistras ne Viekšniuose, bet visai netoli miestelio — Pluogų kaime. Pagal tėvų 

pasakojimą, Liudvikas pasaulį išvydo 1923 metais. Neskubėjo tada niekas gimimo registruoti — 

kai kunigas pakrikštydavo, tada naujas pilietis ir būdavo užrašomas. Kol sūnus sveikas buvo, tai 

ir kūmų neieškojo, bet kai po metų vaikelis sunegalavo, tėvai suskubo krikštynas kelti — 

neduokdie, numirs. Taip dokumentuose ir užfiksavo gimimo metus — 1924-ieji. Niekada jam ta 

datų painiava netrukdžiusi, o dabar meistras ir be pajauninimo jaučiasi guvus ir darbingas. Vieną 

negalavimą paminėjo — akys silpsta, bet „coliaukos” padalas dar įžiūri. 

Didelio mokslo meistras nėra ragavęs — prie Viekšnių stoties buvo įkurta pradinė mokyklėlė, 

tai ją lankė tris žiemas. Per tą laiką suspėjo visus buvusius keturis skyrius baigti. Mokyklą kaimo 

vaikai tik žiemą lankė — nebuvo kada gaišti, nes vasarą ganydavo bandą. Bijau supainioti, ar 

trejus, ar ketverius metus pas ūkininką piemeniu tarnavo, kol buvo į pusbernius pakeltas. Jei 

suklydau, nuoširdžiai meistro atsiprašau — nespėjau užsirašyti. Po to pusberniu tarnavo, o 

paskui pas dėdę mokėsi amato. Nors per trumpą mokslo laiką daugybos lentelės vaikiukas 

mintinai neiškalė, bet su skaičiais bėdos neturėjo — ne tik pridėti ir atimti, bet ir dauginti bei 

dalinti mokėjo ir tebemoka su skaitliukais. Juk nepasiklydo popieriuose, kai kolūkyje teko 

dvylika su puse metų brigadininku dirbti! Gal ketverius metus ir agronomą pavadavo — ir 

sėjomainos planus pasidarė, ir trąšų normą apsiskaičiavo pats. Oi, reikia sustoti, juk su meistru 

taip įdomu kalbėti, jo prisiminimai veda ir nuveda į šalį, o mums rūpi jo darbai. 

SENOSIOS TECHNOLOGIJOS 

Liudviko dėdė, jo kūmas buvo garsus meistras. Jis darė „arklines” kuliamąsias. 36 tokias 

mašinas pagamino, o sūnėnas prie dviejų paskutinių talkino. Sudėtingas mechanizmas — mašina 

stovi daržinėje, o kieme viską suka keturi arkliai. Judesys perduodamas ir sustiprinamas per 

transmisiją. Gaila, kad ir kaip atidžiai klausiausi ir stengiausi suprasti, bet jums, mieli skaitytojai, 

vis tiek nesugebėsiu visų darbinių detalių aprašyti. Taip ir meistras sako, kad išmokęs padaryti 

linų minamąją, „puktelį”, skiedrų drožiamąją, kažkada susimąstė — juk gali užsimiršti visos 

detalės ir išmatavimai. Ėmė ir pradėjo daryti veikiančius sumažintus maketus. 

Prisiminė meistras, kad kažkada jį maitino kaip tik skiedrų drožyklė. Buvo laikas, kai šiaudais 

dengtus stogus keitė skiedrų danga. Nors pagal tvermę ši medžiaga ir labai nusileido šiaudams, 

bet juk visada ir viską diktuoja mados. Meistrui yra tekę dengti stogus ir vienokia, ir kitokia 

technologija. Būtų gerai, kad kas nors tiksliai užrašytų visas vingrybes, kokių reikia imtis norint, 

kad 12 colių storio šiaudų stogas tarnautų iki 80 metų. Ne kiekvienas ūkininkas pasiruošdavo 

žaliavos dangai — šiaudas tiko tik mechaniškai nesužalotas. Tam tikslui rugius specialiai sėdavo 

ir dalgiu pjaudavo vos tik sužydėjus. Po to — ilgas džiovinimo periodas. Kad neįsimestų 

graužikai, nuolat reikėjo perkrauti ir vėdinti. Tą darbą dirbdavo, kai pūsdavo šiaurinis vėjas. O 

kodėl? Vėl reikia klausti meistro. Jei taisyklingai klotas, skiedrų stogas laiko 25—30 metų. Buvo 

laikas, kai per dieną meistras su pagalbininku išdroždavęs po šimtą kapų (viename ryšulyje — 60 

skiedrų). 

GALI PADIRBTI „SKAMBANTĮ GRABĄ” 

Stalius pasakoja apie darbą, rodo savo varstotą ir gamybos įrankius. Viskas jo rankomis 

padaryta, kiekviename daiktelyje data įrėžta. Kaip nekeista, bet keli obliai daryti 2002 metais. 

Nesėdi meistras be darbo — garaže šviežutėlis, dažais kvepiantis „puktelis” laukia užsakovo. 

Knabikas sako, kad tas jau bus iš viso devynioliktas, o šiemet — antras. Neįtikėtinai pigiai 

auksarankis savo gaminį įkainavo — „jei visas medžiagas užsakovas davė, tai už darbą tik 

pustrečio šimto tepaprašiau”, — sakė. Viską mėgsta meistras skaičiuoti, bet per ilgus metus ir 

skaičių pameta — dabar jau nebežino, kiek karstų padaręs. 

Pats sako, kad atsekė iki 150, bet po to dar tiek bus pagaminęs. Jis ir sau „grabą” turi 

pasigaminęs. Kai paklausiau, ar dabar žmonės tokių benori, nes galima gauti visokių su 

įmantrybėmis, stalius net pyktelėjo: „Jei nori kaip reikiant, tai pas mane užsisakyk. Padarysiu 

kaip „skambalą”. Paprieštaravau, kad ten gulint nelabai rūpės tas skambėjimas ir visai užvedžiau 

— pasiūlė padaryti už 100 litų, jei atvešiu „materiolą”. Na, o gražiai užmaskuoti, naujoviški esą 

tik iš sutręšusių lentų ir gali subyrėti laidojant. „Taip, kad ir užkasti nespės!” — nukirto meistras. 

Ir ta proga, jei jau žmonės tokie taupuoliai pasidarė, jis pataria daryti taip, kaip darė žydai 

344

prieškario Viekšniuose — bendruomenė turėjo vieną vienintelį puošnų karstą. Mirusįjį jame 

veždavo iš sinagogos į kapines po baldakimu, į vežimą pakinkę baltą arklį. Į duobę kūną 

guldydavo jau be karsto — užklotą „gūnia”. Atgal iš kapinių tuščią karstą veždavo kitomis 

gatvėmis, bet visi tai žinojo. 

Valantis Ignas. Lėktuvų konstruktorius Vaclovas Tomkevičius // Papilė [Serija „Lietuvos 

valsčiai”] / [Sudarytojai Vida Girininkienė, Leopoldas Rozga, Rita Regina Trimonienė, Povilas 

Krikščiūnas, Juozas Pabrėža; vyriausioji redaktorė Vida Girininkienė]. — Vilnius: Versmė, 

2006. — D. 2, 3. — 752 p. — P. 375—381: iliustruota [↑ Žr. nuotraukas Nr. 0457, 0458]. — 

Tekste: 

Kaune Tomkevičiai neįsitvirtino ir apie 1938 m. grįžo į Žemaitiją. Čia V. Tomkevičius 

įsidarbino pagal profesiją — inžinieriumi Kapėnų popieriaus fabrikėlyje, Viekšnių valsčiuje. Čia 

vėl turėjo galimybę laisvalaikį skirti lėktuvams konstruoti. Jau pagal prancūzų brėžinius 

Kapėnuose V. Tomkevičius konstruoja anuomet populiarų sportinį lėktuvėlį „Dangaus blusa”. 

Lėktuvas buvo montuojamas fabriko antrajame aukšte. Ant nuotraukos paties V. Tomkevičiaus 

ranka užrašyta data „1939 metai”. Tuo metu lėktuvo korpusas ir sparnai buvo sumontuoti, tačiau, 

regis, taip ir nepavyko įsigyti variklio, tad naujasis kūrinys liko neišbandytas. Seniausias Kapėnų 

kaimo gyventojas Juozas Teniukas, jaunystėje darbavęsis ir Kapėnų dvare, ir popieriaus fabrike, 

2001 m. prisiminė, kad fabrikui vadovavo „aukštas ponas Tomkevičius”, o Viekšniuose 

gyvenantis Jonas Ružė man pasakojo, kad lėktuvo korpusas Kapėnuose dar tebebuvęs apie 

1943-1944 m. ir tik vėliau, kraštą okupavus sovietų kariuomenei, buvo sunaikintas ir fabrikas, ir 

jame stovėjęs nebaigtas lėktuvas. 
































345



variklius. 












gyveno. 


























Pikevičius Česlovas. [Kūlimas, mašinieriai]. — Pokalbis su Bronislovu Keriu 2010-06-29. — 

Perrašyta iš diktofono: 

— Kiek mašinierių žinai? 

— Mozgeris bovo Kegriūs. Krutinis turiejo dampį. Mozgeris turiejo dampį ir kūleklę. Pri 

Maigų mėško, kas, Dargis, atruodo, bovo. Kapienūsi bovo Pralgauskis i, palauk, kap tas ontrasis 

bovo... I turiejo dar lėntpjūvę ons, Pralgauskis. Dargis čia irgi turiejo, turiejo tuo kūleklę, dampį 

turiejo anėi čia. Nu čia kols aplink Vėikšnius, vėsus čia apkols, i Pakalopę, Plougūse, Vėikšnių 

Fermos, vėsi vėikšniškę kols. 

Tuokiam, Mažuons, va. Dėdelė daržinie bovo, tėn, kor dabaa yr, kor bovo kėtą kartą 

arielkėnė, arielką tuo targavuojo, nu degtėnės kriautuvė bovo, „dramblių parks” vadinuos tėn. Ta 

tėn bovo dėdelė daržinie. Užbravaries turiejo tuos žemės. Suveš tėn javų, tad eidavuom, mas 

eidavuom šiaudus myniuot’. Kad, mataa, vyraa padous tus šiaudus, kad daugiau tėlptom, 

346

pėimenis... dous mums tėn tų cėntų, litų nedoudavo, cėntų. Žems tuoks dručkis bovo, žems, 

Mažuons, vėikšniškis. Daba tėn y tuo vėituo tap panašee kor gyveno, netuolėi tuo, kor grabus 

dėrbo, grabdarbys, Pundzius, grabdirbys, va. Dabaa tas nams da stuov tėn da mont ruodo biški. 

Pri tuo namo ta daržinie bovo tėn. Unt kalnioko tuokio bovo. Čia panašee kor gyven Degutis, tas 

Miša Gričiškins, kor bovo nams, Jablonskis, va. Ta tame ruože čia bovo — Jablonskis, Degutis, 

Juonis Jablonskis. Patalkee būs. Siosem, daužysemuos. Dous mums pyrago, dous kakavos, no ta 

kų, pacanam daugiau nieko nereik, no i tik siost’ aplinkou. 

Pakalupie Vėlks gyveno. Ta tas neturiejo... turiejo šešiuolika hektarų žemės Drėskus. Tėms 

atvažiavo, aš nebatsimenu, kas tėn atvažioudavo tėm. A čia tėi kada Knabėks, Dargis, tėi turiejo 

kažkuokias tas kulamuosias. 











rinkį. Gint į rinkį tus arklius, ka nesustuotom. Ruods ka normali bovo ta kulamuoji. Pas mumis 















dėrbdavuom. 


















347

7.6. TRANSPORTAS 

Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1911. — Nr. 46. — Lapkr. 15 (28). — P. 732. — Tekste: 

„Laiževa (Šiaulių pav.). Lapkričio 6 dieną [1911 metais] pro Laiževos miestelį pralėkė orlaivis, 

kurio niekas iš musų nebuvo matęs. Jame buvo 3 žmonės. [Pasirašė:] Jonas Dagis.” 

„Viekšniai. Šiais metais...” // Žemaitis. — Telšiai, 1929. — Gruod. 22. — Nr. 51 (227). — 

P. 5. — Tekste: 

Viekšniai. Šiais metais Mažeikių Apskr. V-ba pradėjo grįsti kelią Viekšniai—Stotis. Sąmatoj 

numatyta tam reikalui 86,800 Lt. Iš Vyriausybės atleista tik 8000 Lt. Tame pačiame kely per 

„Kalupio” upelį pastatyta betoninis tiltas, bet, deja, juo pasinaudot negalima, nes nėra pylimo 

supilta. 

Kadangi judėjimas didelis, tai žinoma piliečiai maudosi po griovius aplenkdami tiltą, na ir, 

žinoma, keikia. Dauguma piliečių kalba, kad tokios nesąmonės nebūtų, jei apskr. technikas 

daugiu mąstytų. 

Mažeikiai // Lietuvos miestai. — Šiauliai, 1932. — P. 126. — Tekste: „Pradžioje geležinkelio 

mazgu manyta padaryti ne Mažeikiai, bet senas miestelis Viekšniai. Tik inžinierius reikalavęs iš 

Viekšnių žydelių po penkis rublius kyšio. Žydai nesutiko juokdamiesi: „Beprotis! Kur jis statys 

stotį — ar purvynuose?” Inžinierius supykęs ir pastatęs mazgo stotį Mažeikiuose, beveik miške.” 

— Cituota iš: Senovė. — 1930. — Nr. 3. — P. 4. 




pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 37. — Tekste: 

„ypačiai nuo 1871 m., kai rugsėjo 4 (12) d. ėmė veikti Liepojos—Romnų (tuomet dar tik 

Liepojos—Kaišiadorių) geležinkelis. Veikiai po to (apie 1872 m.) Mažeikių—Mintaujos 

geležinkelis palengvino Viekšnių krašto susisiekimą su Mintauja ir Ryga.” — P. 76: „70-siais 

metais už 3 kilometrų (varstų) nuo miestelio nutiesė Liepojos—Šiaulių geležinkelį; bene dar 

1868 m. inžinieriai Viekšnių žydams buvo žadėję pratęsti pro pat miestelį už 300 rublių kyšio, 

šiems jų pagailėjus, pratiesė dabartine — miesteliui nepatogia kryptimi.” — P. 10: „su kitu 

buvusiu sukilėliu Aleksandru Tomkavičium, kuris grįžęs iš Sibiro ištrėmimo, kurį laiką — mano 

kūdikystėje, apie 1890 m. — buvo Viekšnių stoties viršininkas.” — P. 77: „diližano laikytoją 

Srolį (su jo vežiku Pociumi, kuris kėlė save Pacevičium, žargonavo lenkiškai ir savo darbdavį jo 

akyse pravardžiavo „parku”) ir jo sūnų Nachmaną, kuris su savo konkurentu Abkiu nekartą 

stotyje susimušdavo keleivių akivaizdoje.” 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 74: Plaustas, tiltas. — Tekste: 

„Paventyje, ligi upės neprieinant, nuo dabartinio tilto (beveik ligi karo tiltas buvo kiek toliau, 

arčiau kapų) bemaž ligi plausto (tikriau tik liepto per upę, nes Grybauskio plausto nebėra jau 

keliasdešimt metų), nuo pat pradžios gyveno žydai, kurie nuo rinkos plito tilto pusėn, o vėliau 

plausto linkui. [...]. Abipus rinkos ir dar kiek išilgai išeinančios iš jos gatvės, į vieną (tilto linkui, 

ligi didžiulės karčiamos, buvusios ties dabartiniu tiltu) ir į kitą pusę (plausto linkui, jo 

neprieinant), taip pat buvo kromai arba šiaip žydų gyvenamieji namai.” 

Lietuvos geležinkelių keleivinių traukinių tvarkaraštis: Galioja nuo 1938. X. 2. — 

Kaunas: Geležinkelių valdybos leidinys, 1938. — 56 p. — Kaina 30 ct. — Tekste: Viekšniai 

P. 22. 


1941 m. sausio mėn. 1 d. ligi 1941 m. birželio mėn. 1 d. Pavardė: Šiši. Vardas: Govša. Tėvo 

348

vardas: Šajas. Gimimo metai: 1900. Gauta brutto pajamų: 1300 rb. Gauta brutto pajamų iš namo 

iki š. m. kovo mėn. nacionalizacijos: 60 rb. Viso pajamų: 1360 rb. Padaryta išlaidų, susijusių su 

pajamomis: 1200 rb. Grynos pajamos: 160 rb. Mokėtojo parašas [...]. 1941 m. birželio mėn. 14 d. 

// Iš Viekšnių valsčiaus savivaldybės dokumentų, rastų 2000 metų sausio mėnesį ardant 

savivaldybei priklausiusį namą J. Basanavičiaus gatvėje (Nr. 3). — Pateikė: Antanas Sidabras. 


1941 m. sausio mėn. 1 d. ligi 1941 m. birželio mėn. 1 d. Pavardė: Vigoderis. Vardas: Hiršas. 

Tėvo vardas: Mauša. Gimimo metai: 1912. Gauta brutto pajamų: 1300 rb. Viso pajamų: 1300 rb. 

Padaryta išlaidų, susijusių su pajamomis: 1200 rb. Grynos pajamos: 100 rb. Mokėtojo parašas 

[...]. 1941 m. birželio mėn. 14 d. // Iš Viekšnių valsčiaus savivaldybės dokumentų, rastų 2000 



Petrulis J. Santeklių dvaro keltas // Gimtasai kraštas. — Šiauliai, 1943. — Nr. 31. — 

P. 299—302: ir 3 nuotraukos. — Tekste skyriai: Bendros žinios apie patį dvarą. Keltas, jo 

aplinkuma. Keltu naudojimosi mokestis. Konstrukcija. Lyna. Prieplaustas. Plaustas. Valtis. Ožka. 

— Tekste: 

„Remiantis paties dvaro archyve iki 1914 m. karo išsilaikiusiais dokumentais — ant pūslės 

rašyta sutartis (?) — vietovė įsikūrusi prieš 350—400 metų, nes minėtas dokumentas esąs 

datuotas 1590 m. data (?). [...]. Per 1914—18 m. karą, savininkei iš namų išbėgus į Rusiją ir 

kartu išsivežus ir įv. vertybių, vietinio gyventojo Z. Kenstavičiaus teigimu, minimas dokumentas 

žuvęs. [...]. Be to, netoli vietovės ([Daubiškių] k-mo laukuose) esą senkapiai su atrandamais 

ankstybojo gelež. amžiaus degintų lavonų radiniais, liudija šią vietą jau XII—XIV amž. buvus 

gyvenama. 

Santeklių dvaras jus stebina tik savo sena, primityvia medine statyba. Per 25 pastatus — visi 

be išimties mediniai. Dalis tų pastatų apibūdintini kaip praeitų šimtmečių statybos pobūdį išlaikę 

objektai. [...]. „A” muziejus, 1942 m. fiksuodamas Santeklių dvaro senąją statybą, atkreipė 

dėmesį ypatingai į ledynę, kurios kerčių pamatai — ąžuolo kaladės; rūmas pasižymi savo 

ypatingais rūsiais, savotiškais paslaptingais urvais, dūmtraukiu ir kt. skyriais; jauja (kluonas) 

statyta baudžiavos laiku, puikiai išlaikiusi savo laiko pastato paskirties atributus. 

Pasak seno kelto tarnautojo Leono Lukošiaus, prieš 1914—18 m. karą iki šio laiko [1943 

metų] judėjimo keltu duomenys būsią maždaug tokie: Prieš 1914—18 m. karą per dieną: įv. 

vežimų 10—15; raitų 15—20; pėsčių 15. Nepriklausomybės bei šiuo laiku per dieną: vežimų 

arkl. 12—17; raitų — nėra...; dviratininkų 15—20; pėsčių 15—20; motorizuotųjų riedmenų 

(civilių) 1—2 per savaitę. [...]. 

Kelto plaustas keliąs 6 tonas. [...]. Dydis 5×10 m. nuo vand. pavirš. 1 m. aukšt. „Plaukiojąs 

tiltas” senovėje buvęs pastatytas ant kelių iš vieno medžio skobtinių „laivių”, šiandien gi plausto 

bazę sudaro dvi, viena greta antros, iš lentų padarytos valtys — dėžės. Ant šių valčių padarytos 

rąstų grindys. Kraštai užtverti tvorele, galai gi — mechaniškai įtaisytais barjerais — šemonais; jų 

viename gale svoris, antrame — pririšta virvė, kuria, prirengus plaustą varymui ir jį uždarant, 

šemonai nuleidžiami.” 

Vaikasas A. Mažoje stotelėje // Vienybė. — 1971. — Liep. 31. — Tekste: Viekšnių 

geležinkelininkai. Steponas Kačerauskas. 

Laurinavičius Jonas. Mažeikiai. — Vilnius: Mintis, 1978. — 44 p. — P. 4. — Tekste: 

Po 1861 m. žemės reformos intensyviai vystantis kapitalistinei pramonei ir prekybai, carinė 

Rusija per Lietuvą ėmė sparčiai tiesti geležinkelius. 1861—1864 m. nutiesta Peterburgo— 

Varšuvos, 1871—1874 m. — Liepojos—Romnų su Radviliškio—Daugpilio šaka geležinkeliai. 

Pastarasis sujungė derlingas Ukrainos sritis su svarbiausiu Rusijai priklausiusiu Baltijos jūros 

uostu — Liepoja. Jis buvo skirtas daugiausia eksportuojamiems javams pervežti. Per Lietuvą 

geležinkelis ėjo pro Šiaulius, Kėdainius iki Kaišiadorių, o ten jungėsi su anksčiau nutiestu 

Lentvario—Virbalio geležinkeliu. 

349

Geležinkeliai turėjo teigiamos įtakos ekonominiam Lietuvos gyvenimui. Kur buvo pastatytos 

svarbesnės geležinkelio stotys, nežymios gyvenvietės pradėjo greit augti, pasidarė vietiniais 

ekonominiais centrais. 

Tiesiant Liepojos—Romnų geležinkelį, Mažeikiuose buvo pastatyta geležinkelio stotis. Iš 

pradžių stotį buvo planuota statyti Viekšniuose (15 km į pietryčius nuo Mažeikių), bet 

inžinierius, negavęs kyšio iš vietinių prekybininkų, geležinkelio liniją nuo Viekšnių atitraukė ir 

stotį pastatė pelkėje. Kadaise toje vietoje buvo karčema ir nedidelis kaimelis (minimas XVI a. 

istoriniuose šaltiniuose), kuriame gyveno kelios Mažeikių šeimos (tokia pavarde žmonių ir dabar 

mieste yra). To kaimelio vardu buvo pavadinta ir naujoji geležinkelio stotis. 

1874 m. Mažeikiai buvo sujungti geležinkeliu su Ryga. Netrukus mieste buvo pastatyta stotis 

prekėms iškrauti. Ją pavadino Nitauska, vėliau — Antraisiais Mažeikiais. Per parą pro Mažeikius 

pravažiuodavo daugiau kaip 20 traukinių, o rudenį — iki 30. Gyvenvietė sparčiai augo. 

Urbienė Amelija. Kaip per Ventą žmonės persigavo: 1978 metų aprašas // Urbienė Amelija. 


Dar prieš I pasaulinį karą per Ventą kilnoti būdavo įtaisomas plaustas. Būdavo įtaisomas tarp 

V. Juodeikio ir Kriaučiūnienės trobų, ant V. Juodeikio žemės. Plaustininkas gyveno jo troboje 

Viekšniuose. Plaustininkui sodžius davė duoklę, o pašaliniai mokėjo pinigais. Ant plausto galėjo 

sutilpti vienas vežimas su arkliais ir žmonės. Prie upės abiejų pašalių buvo tilteliai tokio aukščio 

kaip plaustas. 1915—1916 metais plausto niekas nebetaisė. Kai plausto nebeliko, per Ventą 

kilnojo žmones su laive. Kilnojimo laivė didelė. Sutelpa 8—9 žmonės. Kartais plaustininkas 

laive ir daugiau žmonių perkeldavo. Kuomet laive kilnojo, per Ventą taip pat buvo pertemptas 

lynas. Plaustininkas stovėjo laivėje ir, įsikibdamas į lyną, traukė laivę. Viekšnių plaustininkais 

yra buvę Jurjonas, Uršė Jurjonaitė, Gedžius, Kriaučiūnas. Kai po II pasaulinio karo pradėjo 

plaustininką apmokestinti, tas nebnorėjo su laive žmonių kilnoti. Lieptai būdavo dedami tarp V. 

Juodeikio ir Kriaučiūnienės trobų, toje pat vietoje, kur seniau buvo plaustas. 


mano seneliai (52 vaizdeliai). Mažo miestelio didelis gyvenimas: 1. Aš savo miestelyje (Lieptai 

(Viekšniuose per Ventą). Poniški namai (Apkio-Abe Potes diližanas). 2. Mūsų miestelio žmonės 

(Pavasarį (medžių plukdymas). 

Ruškys V. Geležinkelininkai budi / Autoriaus nuotraukoje (iš kairės į dešinę): Viekšnių 

geležinkelio stoties viršininkas S. Kačerauskas, Pabaltijo geležinkelio Šiaulių apygardos eismo 

skyriaus viršininko pavaduotojas V. Kalužinas, iešminio posto budėtoja I. Vitkevičienė, stoties 

budėtoja L. Keršytė // Vienybė. — 1983. — Lapkr. 29. — Visas tekstas: 

Iš kaimyninio Mažeikių miesto gausiai išsiunčiama naftos perdirbimo gamyklos, kitų įmonių 

produkcijos, todėl vis didesnis apkrovimas tenka geležinkeliui. Nors Viekšniai yra už keliolikos 

kilometrų, tačiau gyvenvietės geležinkelio stotelė jaučia pasikeitimus. Kai kada čia sustingsta 

sunkiasvoriai ešelonai. Praleidžia ar aplenkia vieni kitus. Neatsitiktinai prieš trejus metus 

Viekšnių geležinkelio stotelėje penkiskart padaugėjo darbuotojų. 

Kolektyvas jaunas, visokių žmonių yra. Stoties viršininkas S. Kačerauskas 16 metų 

vadovauja, bet darbo stažu ne vyriausias. Net 38 metus geležinkelininko uniformą dėvi stoties 

budėtojas V. Rimkus. Tai iš jo kruopštumo, meilės savo darbui mokėsi taip pat pagarbą pelnę 

stoties budėtoja E. Sidabraitė, iešminio posto budėtojas P. Bučius. Vieni naujokai greitai įgunda, 

jei, kaip iešmininkė S. Šakirova, jau anksčiau yra pajutę geležinkelininko darbo skonį, kitiems 

reikia patarimų — dabar globotojos I. Vitkevičienės iešminio posto budėtojos įgūdžių reikia 

J. Vaičiūtei. Treti pakelia sparnus gilinti žinias — stoties budėtoja L. Keršytė neakivaizdiniu 

būdu mokosi Vilniaus geležinkelio transporto technikume. 

— Geležinkelis — padidinto pavojingumo zona, čia gali dirbti tik sąžiningi, kruopštūs 

žmonės, — sako S. Kačerauskas. — Užtat principingai elgiamės su darbo drausmės pažeidėjais. 

Geležinkelyje neįsivaizduojamas aplaidumas, abejingumas, tuo labiau reikia užmiršti stiklelį. 

Dėl jo šiemet teko atleisti iešminio posto budėtojus A. Stancevičių, I. Maliauskienę. 

350

Reiklūs vieni kitiems Viekšnių geležinkelio stoties darbuotojai. Kas mėnesį kiekviena 

pamaina susumuoja socialistinio lenktyniavimo rezultatus, bene kas savaitę speciali komisija 

tikrina ar tvarkingai prižiūrimi įrengimai, net vertinama visuomeninių saugaus eismo inspektorių 

veikla. Visi rezultatai pateikiami viešai, kiekvienas įvykis iškart sužinomas, aptariamas. Sveika 

kolektyvo atmosfera padeda dirbti be darbo saugumo taisyklių pažeidimų, užtikrina saugų 

traukinių eismą. 

Labiausiai geležinkelininkai stengiasi, kai į jų stotelę atvežami vagonai su kroviniais. Nedaug, 

kas mėnesį po 15—20, bet nė vienas jų neturi, užsibūti ilgiau kaip 16—17 valandų. Per tiek laiko 

Komunalinių įmonių kombinatas turi iškrauti anglis. Paruošų kontora pakrauti bulves. Bet kuo 

greičiau atliksi operacijas, tuo geriau kitiems užsakovams. Vagonų jie stokoja. Todėl viekšniškiai 

ir stengiasi sparčiau darbuotis. 

— Ypač galima pasidžiaugti šių metų trečio ketvirčio darbo rezultatais, — sako Pabaltijo 

geležinkelio Šiaulių apygardos eismo skyriaus viršininko pavaduotojas V. Kalužinas. 

— Kolektyvas krovinių operacijų planą įvykdė 121,1 procento. 

Šiaulių apygardoje yra 45 tokios klasės, kaip Viekšniai, stotelių, tačiau šiemet jau antrą kartą 

nuošaliame Žemaitijos kampelyje svečiuojasi pereinamoji raudonoji vėliava. Už darbštumą, 

kruopštumą, principingumą. Ir didesniems pasikeitimams, didesniam reguliuojamų geležinkelių 

apkrovimui pasiruošęs socialistinio lenktyniavimo nugalėtojas Viekšnių geležinkelio stotelės 

kolektyvas. 

Ercupas Apolinaras. Daug metų mažoje stotelėje: [Steponas Kačerauskas] // Vienybė. — 

1984. — Rugpj. 4: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Anų metų piemenukui pamatyti traukinį buvo reta laimė. Kačerauskų Stepukas 

pravažiuojančius traukinius akimis palydėdavo kiekvieną dieną. Jo gimtasis Kentaučių kaimas 

nuo Lūšės geležinkelio stoties toli palei geležinkelį driekėsi į pietryčius. Šviesios buvo vaikystės 

svajonės. Steponas dieną ir naktį galvodavo apie geležinkelį, apie gražią geležinkelininko 

uniformą. Bet visas svajones sugriaudavo liūdnas tėvo balsas: 

— Laikas, Stepuk, ruoštis prie bandos. 

Liūdnas pavasariais palikdavo gimtuosius namus Stepukas. Jis žinojo, kad iki vėlyvo rudens 

nebegirdės traukinių ūkavimo, kad laukia svetima banda ir šaltas, darganotas ruduo. Bet reikėjo 

padėti tėvams. Nors Kleopą Kačerauską kaime laikė geriausiu siuvėju, bet vienas išmaitinti 

aštuonių žmonių šeimos niekaip neįstengė. Iki pat Didžiojo Tėvynės karo pabaigos Steponas 

svetimiems pardavinėjo savo vaikystės vasaras. Slogūs vaikystės metai giliai įsirėžė širdin. 

Sunkios Kentaučiuose buvo paskutinės karo dienos. Fašistai, palikdami kaimą, viską plėšė, 

tempė, degino pastatus. Mūšis dėl šio kaimo ir geležinkelio stoties truko visą parą. Tarybinė 

kariuomenė sutrukdė hitlerininkams įgyvendinti visus plėšikiškus kėslus. Ir Steponas su ryšulėliu 

rankose parskubėjo į gimtuosius namus. Jų vietoje rado pelenų ir nuodėgulių krūvą. Dar smilko 

sienojų likučiai, mėtėsi kai kurie apdegę namų apyvokos daiktai. It replėmis skausmas suspaudė 

vaiko širdį. Karas nusinešė brangiausią šeimos turtą — gimtuosius namus. Liko tik pushektaris 

žemės, kelios obelys sode ir kieme pasvirusi šulinio svirtis. Baikščiai iš slėptuvės išlindo tėvai su 

kaimynais. Slėpėsi joje nuo okupantų siautėjimo ir švino kulkų. Motina ilgai stovėjo prie degėsių 

krūvos ir skarelės kampu šluostėsi akis. Visą turtą, įsigytą per daugelį sunkaus gyvenimo metų, 

pasiglemžė ugnis. 

Kentaučiuose, Dautaruose, Ritinėje tarybinius karius pasitiko gaisrų pašvaistės. Degė ištisi 

kaimai, sunkiai alsavo gilių žaizdų išvarpyta žemė. Visur žmonės kalbėjo apie vakarykštį įvykį 

geležinkelyje. Lietuvos ir Latvijos pasienio partizanai, padedami Lūšės stoties geležinkelininkų, 

surengė okupantams drąsias palydas. Gerokai už stoties, miške, nuo bėgių nuvarė karinį traukinį 

su skubančiais į vakarus priešo kareiviais. Prie nuversto sąstato kelias valandas tęsėsi įnirtingas 

mūšis. Žinia apie šį drąsų partizanų ir geležinkelininkų žygdarbį greit pasklido po visą Mažeikių 

apskritį. Steponą užplūdo dar didesnis pagarbos plieninių magistralių žmonėms jausmas. Ilgus 

metus puoselėta Stepono vaikystės svajonė išsipildė. 1947 metais šešiolikmetis vaikinukas buvo 

priimtas Lūšės geležinkelio stotin kelių remonto darbininku. Po metų perėjo į statybininkų 

brigadą. Prasidėjo ilgos kelionės. Brigada Pabaltijo respublikose atstatinėjo sugriautus 

351

geležinkelio stočių pastatus, statė geležinkelininkams naujus gyvenamuosius namus. Vaikinas 

dirbo stropiai, stengėsi neapvilti kolektyvo. 

1952 metais iš Šiaulių geležinkelio apygardos atėjo žinia, kad statybininkas Steponas 

Kačerauskas siunčiamas mokytis į Vilniaus geležinkelio technikos mokyklą. Apsidžiaugė 

vaikinas, kad dabar taps tikru geležinkelininku. Ir tapo juo. Gavo paskyrimą į Akmenės 

geležinkelio stotį. Taip Steponas atsisveikino su Mažeikių rajonu. 

Akmenės geležinkelininkai ką tik „iškeptą” darbuotoją priėmė svetingai. Krovinių apyvarta 

stotyje didėjo, o žmonių trūko, ypač iešmų ūkyje, kelio remonto brigadoje, ir pačioje stotyje ne 

visi etatai buvo užimti. 

Trylika metų Steponas Kačerauskas Akmenės geležinkelio stotyje išdirbo vyriausiuoju 

krovinių priėmėju ir išdavėju bei vyriausiuoju kasininku. Dirbo be priekaištų, buvo pareigingas. 

Stoties komunistai Steponą priėmė į savo gretas. Negausios jos tada buvo, bet komunistų įtaką 

jautė kiekviename darbo bare. 

— Pritapti geležinkelininkų kolektyve, visa širdimi pamilti šį sunkų ir labai atsakingą darbą 

man daug padėjo buvę Akmenės geležinkelio stoties viršininkai Vincas Rola, Antanas Alekna, 

Vytautas Aukštikalnis bei dabartinis stoties kolektyvo vadovas Juozas Rimkus, — prisimena 

Steponas. — Jų padedamas, aš mokiausi, kaupiau patyrimą. Džiugu buvo matyti, kaip auga, 

geležinkelio reikšmė liaudies ūkyje. Su pasitenkinimu išlydėdavome kiekvieną sunkiasvorį 

traukinį su Akmenėje pagamintomis statybinėmis medžiagomis, trąšomis. 

Stokojant vagonų, jų krovimą cementininkams bei Statybinių medžiagų kombinatui neretai 

tekdavo šturmuoti. Paskubomis reikėdavo formuoti sunkiasvorius sąstatus. Ne vieną kartą miego 

teko atsisakyti ir Steponui Kačerauskui. Apiforminti sunkiasvorį traukinį, sutvarkyti visą 

dokumentaciją, sąstatą laiku išsiųsti iš stoties nebuvo lengva. O kiek tokių sunkiasvorių teko 

išlydėti. Per pusantro milijono tonų liaudies ūkio krovinių per metus iš stoties reikėdavo išsiųsti. 

Šiaulių geležinkelio apygardos vadovai moraliai ir materialiai Steponą Kačerauską skatino 

gilintis į geležinkelio darbo paslaptis. 

Netruko pastebėti vadovai jo atsakomybės, pareigos jausmą. 

— Esi, Kačerauskai, skiriamas Viekšnių geležinkelio stoties viršininku, — kartą Steponui 

pasakė Šiauliuose. — Manome, kad sugebėsi vadovauti stočiai. Padėsime. 

Ėjo 1967-ieji. Ne iš karto S. Kačerauskas sutiko sėstis į viršininko kėdę. Tik partinės 

organizacijos paskatintas, ryžosi perimti naujas pareigas. 

Seniai pažįstu šį neaukšto ūgio, saulėje įdegusio veido vyrą. Viekšnių geležinkelio stoties 

viršininkas dabar gerokai pasikeitęs. Metai ir plaukuose jau savo pėdsakus palikę. Pasakoja 

viršininkas apie didelius mažo savo kolektyvo darbus ir vis susimąsto. Nebe tokia šiandien 

Viekšnių geležinkelio stotis, kokia ji buvo prieš septyniolika metų, kai čionai atėjo dirbti. 

Ryšium su Mažeikių naftos perdirbimo įmonės paleidimu gerokai padidintas stoties pralaidumas, 

prailginti keliai. Viekšniuose jau gali prasilenkti keli sunkiasvoriai traukiniai. Ruošiamasi įdiegti 

iešmų elektrinę centralizacijos sistemą. 

Pasikeitė žmonės, naujas beveik visas kolektyvas. Šešiasdešimt septintaisiais čia Steponą 

sutiko tik trys žmonės, o šiandien kolektyve jau penkiolika. Džiaugiasi savo bendradarbiais 

viršininkas. Tarp ketvirtos ir penktos klasių Šiaulių geležinkelio apygardos stočių Viekšnių 

geležinkelininkai dažnai užima prizines vietas. Praėjusių metų pirmą ketvirtį kolektyvas buvo 

iškovojęs pirmąją vietą, jo kabinetą papuošė apygardos pereinamoji raudonoji vėliava, Tą 

ketvirtį vidutinis vagono prastovėjimas vienos iškrovimo operacijos metu buvo sutrumpintas 

beveik trimis valandomis. Dviem trim valandomis vagonų prastovėjimą stoties kolektyvas 

sutrumpina ir šiais metais. Abu šių metų ketvirčius Viekšnių geležinkelininkai savo stočių klasėje 

užėmė prizines vietas. 

Su pasididžiavimu Steponas pasakoja apie geriausius stoties žmones. Sunku ką nors ir išskirti. 

Pagarbos yra vertos jaunosios stoties budėtojos Laima Keršytė ir Ema Sidabraitė. Abi jos čionai 

atėjo iš vidurinės mokyklos. Laima jau baigia Vilniaus geležinkelio transporto technikumą, Ema 

į jį stos šiais metais. 

Daug geležinkeliui nusipelnė iešmų posto budėtojai darbo veteranai Zigmas Paulikaitis, Irena 

Vitkevičienė. Iešmininkė Svetlana Šakirova laikoma viena geriausių jaunimo globotojų. Ji iešmų 

tarnybai paruošė Georgijų Barišnikovą, o dabar šio darbo moko Evaldą Beržinį. 

352

Viekšnių geležinkelininkai neformuoja sunkiasvorių sąstatų, tik juos praleidžia, palydėdami į 

tolimą kelią. Nuo stoties žmonių darbo daug priklauso ritmingas traukinių eismas. Į mažą 

geležinkelio stotelę ateina ilgi sunkiasvoriai su Mažeikių naftos perdirbimo įmonės, mūsų rajono 

statybinių medžiagų pramonės įmonių produkcija, kitais liaudies ūkio kroviniais. Ne vienas 

vagonas paliekamas čia iškrauti. Daugiausia krovinių būna adresuoti rajono komunalinių įmonių 

bei buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatams. Geležinkelininkai ir krovinių savininkai vieni 

kitus supranta, vagonai visada būna iškrauti pirma laiko. 

Nėra lengva Viekšnių geležinkelininkams, daug spręstinų problemų. Ne viskas gerai su darbo 

drausme. Dar pasitaiko pravaikštininkų. Už darbo drausmės pažeidimus su kolektyvu teko 

atsisveikinti iešmininkams Aleksui Takarskiui ir Dzintrai Bazovič. Aštri stotyje tebėra kadrų 

stoka. 

Už planinių vagonų prastovų sutrumpinimą, rūpestingą iešmų ūkio priežiūrą, šeimininkišką 

tvarką Šiaulių geležinkelio apygardoje garsėja maža Viekšnių geležinkelio stotelė. Jos nedidelis, 

bet darbštus kolektyvas. Už kryptingą socialistinio lenktyniavimo plėtojimą, puikius pasiekimus 

stoties viršininkas Steponas Kačerauskas apdovanotas trimis socialistinio lenktyniavimo 

nugalėtojo ženklais, jam suteiktas vienuoliktojo penkmečio spartuolio vardas. O kiek Steponas 

turi kitų apygardos apdovanojimų! Jo krūtinę puošia jubiliejinis medalis, skirtas V. Lenino 

gimimo 100-osioms metinėms. 

Ne vien už meilę geležinkeliui, jam atiduotus ilgus gyvenimo metus viekšniškiai gerbia 

komunistą Steponą Kačerauską. Ir už aktyvią visuomeninę veiklą, už paskirtas kilniam 

visuomeniniam darbui laisvalaikio valandas. Trečią kartą iš eilės stoties viršininkas išrinktas 

Viekšnių apylinkės Tarybos deputatu. Steponas padeda ruošti klausimus sesijoms, aktyviai 

dalyvauja jose. Keletą metų vadovavo apylinkės liaudies kontrolės grupei, buvo renkamas grupės 

pirmininko pavaduotoju. Ir šiandien jis aktyvus liaudies kontrolierius. Daug laisvalaikio valandų 

atima draugovininko, visuomeninio autoinspektoriaus pareigos. Stotyje Steponas Kačerauskas 

atsakingas už ideologinį darbą, vaizdinę agitaciją. Tai Akmenės geležinkelio stoties pirminės 

partinės organizacijos, kurios įskaitoje jis yra, įpareigojimas. 

Svariomis darbo dovanomis Viekšnių geležinkelininkai pasitinka, savo profesinę šventę. Šiais 

metais ji į kiekvienus namus atnešė Tarybų Lietuvos išvadavimo iš vokiškųjų okupantų 40-mečio 

džiaugsmą. 






Tada miestelio centre buvusi turgavietė ir dalis į ją sueinančių [...] gatvių buvo stambokais 

akmenimis brukavotos, ir, kai kauštelėjęs stambesnis gaspadorius smarkiau sukirsdavo arkliams, 

geležimi kaustyti tekiniai sukeldavo tokį trinksėjimą, nors ausis užsikimšk, o į šalis pasipildavo 

iš po ratų žiežirbų spiečius. Viekšniai tais laikais buvo perdėm „mediniai”. Buvo vos keli 

mūriniai pastatai: bažnyčia, cerkvė, malūnas ant Ventos ir keli nedideli namai gatvėse. [...]. 

Vakarais į stotį iš miestelio važiuodavo dviem arkliais kinkytas „diližanas” keleivių nuvežti ar 

parvežti, o jų tebūdavo vos vienas kitas. Prekes iš Viekšnių geležinkelio stoties ar iš Mažeikių 

veždavo arkliais. Tam samdydavo miestelio pakraščiuose gyvenančius valstiečius. Taip pat keli 

amatininkai, prekybininkai irgi turėjo arklius. Vėliau toks Bernotas nusipirko sunkvežimį, kuriuo 

ir prekes vežiodavo, ir sportininkus į kaimyninius miestelius, ir kunigų suorganizuotus 

tikinčiuosius į Kalvariją, dargi į Šiluvą nubogindavo. 

Dovydaitis Vytautas. Anglijos pilotas — žemietis iš Viekšnių // Vienybė. — 1988. — 

Liep. 30. — [Perspausdinta iš: „Gimtasis kraštas”. 1988 m. Nr. 30] — Visas tekstas: 

Leičesterio (Anglija) gyventoją Praną Požerskį drįstu laikyti savo draugu, nes jis taip ir mane 

laiškuose ėmė vadinti, kai pasipasakojome savąsias aviatorių biografijas ir nuotykius padangėse. 

Jos mus viliojo nuo mažens. 

353

Žemaitijoje, Viekšniuose, Prano tėvas turėjo lentpjūvę. Dvylikametis berniukas pradėjo daryti 

skraidančius aviamodelius, o šešiolikmetis su keliais bendraminčiais sukalė, sulipino iš strypelių 

bei leistvelių mažą skldandytuvėlį. Ant jo liemens užrašė „Viekšnietis”. Latvijoje, Lietuvos 

pasienyje, užtiko oro kautynėse numuštą lėktuvą. Štai ir trosai. Nuo Ventos šlaitelio tempiamas 

berniukų, sukibusių į lyną, „Viekšnietis” išsilaikydavo ore vos keletą sekundžių, bet jau — 

skrydis! 

Ritantis karo bangai, Pranas su seserim atsidūrė svetur. „DP” stovyklos, keletas metų žemės 

ūkio darbų pagal kontraktą. Dar po kiek laiko P. Požerskis — darbininkas Anglijos plieno ir odos 

fabrikuose. Ilgai netvėrė. Neblėso svajonė skraidyti. Bet jam buvo atsakyta: po karo Anglijoje 

lakūnų ir taip perteklius, o čia dar svetimtautis. Privačiai mokytis skraidyti — brangu. 

Su svainiu S. Nagiu sutarė pradėti savo biznį. Sukrapštę paskutinius svarus ir pensus 

(P. Požerskis ir akordeoną pardavė), įsigijo seną sunkvežimį ir motorinį pjūklą. Įsisteigė malkų 

bendrovėlę. Išplėtė. Gavo pelno. P. Požerskis nusipirko sklandytuvą. Pradėjo dalyvauti Anglijos 

čempionatuose, ne kartą gerino šalies rekordus. Aviacijos šventėse šmaikščiai raitė posūkius savo 

konstrukcijos straigtasparniu. 

P. Požerskis — vienas pirmųjų Anglijos sklandytojų, kuriems Tarptautinė aviacijos federacija 

suteikė teisę auksinį „C” piloto ženklelį papuošti trim miniatiūrinėmis deimantų akutėmis. Kad 

tai pelnytum, reikia: bent kartą be variklio nuskristi ne mažiau kaip 500 km; nusileisti iš anksto 

numatytoje vietoje ne arčiau kaip 300 km nuo starto; išnaudojant tik saulės debesų energiją, 

pakilti virš visų paukščių — 5 km. 

Pranas džiaugiasi, kad ir tarp Lietuvos sklandytojų yra pora dešimčių pilotų, įvykdžiusių 

dviejų arba trijų „deimantinių” skrydžių reikalavimus sklandytuvais „Lietuva”. 

Per 45 metus „žemaitis iš Viekšnių”, kaip mėgsta save vadinti P. Požerskis, pilotavo 

skraidančius aparatus daugiau kaip 30 000 valandų, daugiausia virš Anglijos, Prancūzijos. 

Apgaulingi buvo Alpių kalnai. Tarp viršukalnių klastingi oro rotoriai nelauktai bloškė žemyn 

Prano sklandytuvą, ir leisdamasis jis sudužo. Laimė, pataikyta į mažą aikštelę, pilotas net 

nesusižeidė. 

Kartą nusileido Anglijos raketų bazės teritorijoje. Pilotas kalba rytietišku Anglijos akcentu. 

Dokumentai tvarkingi. Bet kam ta tiksinti kaip laikrodis dėžutė kabinoje? O tai — barografas, 

fiksuojantis skridimo kreivę. Visą pusdienį teko aiškintis. Kaip ir kitą kartą, kai nusileido kalinių 

stovyklos lauke. 

61-erių metų sklandytojas nemano skirtis su oro sportu, ir sūnus Anglijos sklandymo 

čempionate pateko į geriausių pilotų dešimtuką. 

P. Požerskis rengiasi aplankyti tėviškę, susipažinti su Lietuvos aviatoriais, žinoma, ir 

paskraidyti. Savojo krašto padangėje po daugelio metų yra skraidžiusių išeivijos aviatorių, 

atvykusių viešnagėn, — Kipro Petrausko sūnus Leonas (Australijos gydytojas), čikagietis 

sklandytojas Vytautas Peseckas, kiti. 

Rozga Leopoldas. Susitikimas su tėviške // Vienybė. — 1989. — Birž. 15: ir nuotrauka. — 


Lietuvos TSR nusipelnęs mokytojas Algirdas Gedvilas, kaupdamas žinias lietuvių aviacijos 

pradininko A. Griškevičiaus muziejui, sužinojo, kad vienas žinomiausių Anglijos sklandytojų, 

Pranas Požerskis, yra mūsų kraštietis, gimęs ir augęs Viekšniuose. Karo banga 1944 metais jį su 

seserimi nubloškė į Vakarus. Nesvarbu kaip ir dėl ko palikusieji Tėvynę jos vaikai ilgus 

dešimtmečius mūsų buvo laikomi jeigu ir ne priešais, tai ir ne draugais, su kuriais galėtum 

broliškai apsikabinti. Atvykti į gimtąjį kraštą vis nebuvo galimybių, o pasiilgusi širdis traukte 

traukė. Svajonė pažvelgti į Lietuvą iš padebesių rodėsi kaip didžiausias stebuklas. 

Ir štai „stebuklas” įvyko. Šį pavasarį Lietuvos aviacijos sporto federacija, padedama 

Respublikos užsienio reikalų ministerijos, pakvietė mūsų kraštietį apsilankyti gimtinėje ir 

dalyvauti Lietuvos vyrų bei TSRS moterų sklandymo pirmenybėse. Pranas Požerskis buvo bene 

pirmasis užsienio sklandytojas, laisvai sklandęs virš atgimstančios Lietuvos. Įgudusioms 

žemaičio rankoms pakluso grakštusis sklandytuvas „Lietuva”, bet gimtinės padangė surengė 

svečiui rimtą egzaminą — pakeliui pasitaikė ir audrų, ir galingų oro verpetų, vienas iš jų į 

padebesius siurbte siurbė vandenį iš Dusios ežero. 

354

Ir štai, varžyboms pasibaigus, atsirado galimybė pasukti į Ventos kraštą, į gimtuosius 

Viekšnius. Po 45-erių metų Viekšniai savo sūnų pasitiko labai pasikeitę, bet argi gali išdilti iš 

atminties vaizdai, įsirėžę jon basakojės vaikystės metais? Kiekviena gatvelė, kiekvienas senas 

pastatas vis ką nors atminty prikelia, jaudina. Sunki kaip akmuo valandėlė prie motinos kapo. 

Kaip išvažiavo anuomet septyniolikmetis, kaip atsisveikino, — tai ir visam laikui. 

Bet gyvenimas yra gyvenimas. Slogias mintis greit nuveja šalin gausybė susitikimų. „Sveikas, 

Pranai”, — skėsteli rankomis netoli malūno sutiktas viekšniškis Stasys Kriaučiūnas, su kuriuo 

vienoje klasėje mokytasi. Kartu einantis vyriškis prisimena, kaip jie, berniūkščiai, padėdavę 

įtempti guminį lyną, kuris pamėtėdavo nuo žemės anuomet Prano sukonstruotą sklandytuvą 

„Viekšnietis”. 

Prano tėvas turėjo Viekšniuose lentpjūvę. Joje netrūko atliekų, tinkamų skraidantiems, 

aviamodeliams, kuriuos suklijuoti įsigudrindavo dvylikametis berniukas. O būdamas šešiolikos, 

tėvo dirbtuvėse susikalė ir mažytį, bet „tikrą” sklandytuvą. Prisiminė svečias, kaip palatvijy 

aptiko numuštą lėktuvą, iš kurio išimtus metalinius trosus pritaikė sklandytuvui valdyti. Iš kur 

gauti guminį lyną, kuris išmestų sklandytuvą aukštyn? Sužinojo, kad kažin koks vokietis 

Mažeikiuose turi. Pats nuvažiavęs susirado, išprašė. Pirmasis Viekšnių sklandytuvas subūrė bene 

devyniolika bendraminčių ir įkūrė sklandymo klubą. Argi tokį miestelio istorijos faktą gali 

užmiršti viekšniškiai? 

Važiuodami į Dargių kaimą Mažeikių rajone, pas Prano dėdę, dar guvų aštuoniasdešimt 

penkerių metų žemaitį Antaną Vaičių, nuodugniau įsikalbame apie tolesnį mūsų kraštiečio 

gyvenimo kelią. Buvo internuotų pabėgėlių stovyklos, paskui leidimas apsistoti Anglijoje, darbas 

pagal sutartis ūkiuose, bet vis ne tai, galop su svainiu ryžosi kurti savo „firmą”. Sukrapštę 

sutaupytus svarus ir porą šimtų pasiskolinę, įsigijo padėvėtą sunkvežimį, motorinį pjūklą ir 

pradėjo gaminti malkas, kurios pokario metais, trūkstant anglių, turėjo paklausą. Vėliau 

produkcija keitėsi — pjovė tvirtinimo ramsčius anglies kasykloms, padėklus įvairiai fabrikų 

produkcijai. Ne tik nebankrutavo, ne tik skolą netrukus grąžino, bet ir prasigyveno, galėjo sau 

leisti prabangą įsigyti sklandytuvą ir laisvalaikiu atsiduoti jaunystės metų svajonei — skraidyti. 

Ir dabar, sulaukęs 62 metų, su šiuo sportu neketina nutraukti ryšių. Juo „užsikrėtė” ir sūnus 

Antanas, pamažu perimantis vadovavimą tėvo įkurtoms firmoms, ir žmona. Neslėpė svečias 

troškimo kitąmet su šeima atvykti į tėvynę ir surengti joje ekskursiją, nes nei žmona, nei sūnus 

Lietuvos nėra matę. 

„Kauno tiesoje” žurnalistas V. Dovydaitis, beje, kartu su lakūnu V. Drupu lydėjęs mūsų 

kraštietį į Viekšnius, pasakojo apie P. Požerskio sportinį kelią. Mūsų kraštietis ne kartą gerino 

Anglijos sklandymo rekordus, sėkmingai dalyvavo įvairiose Europos varžybose, Tarptautinė 

aviacijos federacija jam yra sutelkusi teisę nešioti auksinį piloto ženklelį su trimis deimanto 

akutėmis — didelio meistriškumo pripažinimą. Daugiau kaip 3 tūkstančiai valandų išbūta 

padangėje, pilotuojant įvairius skraidančius aparatus, tarp jų — ir savos konstrukcijos 

heliktoperį. Suprantama, būta ir netikėtumų, ir avarija Alpių kalnuose, ir nutūpimas raketų bazės 

teritorijoje — sklandytojas pakildamas niekad nežino, kur galbūt bus priverstas nutūpti, jei 

nusilps galingai į padanges keliantys oro sūkuriai. Bet tai — jau sportininkų kalbos. 

Iki šiol sklandymo veteranas negali pasakyti, iš kur jam, Žemaitijos lygumų sūnui, kilo toks 

didelis troškimas skraidyti, žvelgti į gimtąjį kraštą iš paukščio skrydžio. Gal tai buvo pirmoji 

aviacijos šventė Viekšniuose, viena pirmųjų tokių švenčių Lietuvoje, kurią matė Pranukas? Juk 

tai jie, berniūkščiai, užgniaužę kvapą, sekiojo akimis padangėje nardančius lėktuvus ir 

sklandytuvus. Tas gaivumo, erdvės troškulys lydėjo viekšniškį Praną Požerskį visą gyvenimą ir 

tarp svetimų žmonių, nepažįstamame krašte atsidūrus. 

Pranas Požerskis iki šiol save vadina paprastu žemaičiu iš Viekšnių. Per tas trejetą pavasario 

savaičių, praleistų tėviškėje, susibičiuliavo su juo Lietuvos sklandytojai, svečias stebėjosi ir 

džiaugėsi jų pasiekimais, tikino, kad Prienuose gaminamiems sklandytuvams „Lietuva” yra 

galimybių lygiuotis į geriausius Europos šalių sklandymo aparatus. Tik reikia didesnės gamybos 

kultūros ir, žinoma, darbo našumo, nes vienintelė šalyje Lietuvos sklandytuvų „firma” jų 

išleidžia labai mažai, viskas atliekama rankomis. Užsienyje tokia gamykla bankrutuotų. Bet šie 

pastebėjimai — ne kritika, o geras, nuoširdus noras padėti gimtojo krašto sportininkams. 

355

Kokios mielos ir kokios trumpos viešnagės tėviškėje dienos. Netruko prabėgti popietė 

Viekšniuose, kišenėje jau bilietas į lėktuvą, išskrendantį po keleto dienų. Bet gerai, kad yra 

išsiskyrimų, kurie suartina žmones. 

Elekšis Juozas. Aviacijos šventė // Elekšis J. Aš mačiau. — Vilnius, 1995. — 106 p. — P. 7— 


„Žibikų ūkininko Pauliko laukuose bus aviacijos šventė! [...]. Laukuose juoduoja žmonių 

minia. Virvėmis atitverta nusileidimo aikštė, nenupjauti dobilai. Draudžiamas linijas saugo 

uniformuoti gaisrininkai, šauliai. Vis dėlto žmonių tiek, kad niekas nebegali minios suvaldyti. 

Žmonės lenda pro virves, bėga per dobilus. Pakraščiuose nesuskaitomos eilės kioskų — prekyba 

vyksta visu tempu. „Atskrenda!” — suriko iš karto daugelis balsų. Iš Viekšnių pusės pro pat 

Žibikų pušyno medžių viršūnes vienas po kito pradeda leistis lėktuvai. Visi tupia taip tiksliai į 

aikštę, lyg čia būtų jų aerodromas. Vienas tiesiog juokingai keistas. Propeleris sukasi ne tik 

priekyje, bet ir ant nugaros. „Malūnsparnis, malūnsparnis”, — pradeda šnibždėti žmonės. O tas 

malūnsparnis, kažkuo primenantis didįjį laumžirgį, irgi nutupia greta kitų. Aikštėje nutupia penki 

lėktuvai ir du sklandytuvai. Na, ir prasideda! Lėktuvai kyla ir leidžiasi, vartaliojasi aukštai, 

praūžia ties pat galvomis, apsiverčia aukštyn ratais ir vėl praūžia virš galvų. Žmonės ploja, 

klykia, džiūgauja. Tik sklandytuvai vartaliojasi kažkur aukštai. Pagaliau šventė baigiasi. Dabar 

už pinigus bus skraidinami žiūrovai. Susidaro net eilės. [...]. Pasibaigus skraidymams, visi puolė 

žemaitišku papročiu lėktuvų paliesti. Aš panorėjau paliesti geltonos spalvos sklandytuvą. Nors 

mama ir pakėlė mane ant rankų, sparno taip ir nepasiekiau. Vis vien buvau be galo laimingas.” 

Čiurlionytė-Zubovienė D. Patekėjo saulė. — Kaunas, 1996. — P. 63. — Tekste: „Viekšnių 

stotį nuo miestelio skyrė tik 3 kilometrai, į ją veždavo du žydeliai: Apkė ir Natkė.” 

Misius K. Mažeikiai 1661—1917 metais // Mažeikiai: Praeitis, dabartis ir perspektyvos: 

Konferencijos, įvykusios 1996 m. kovo 2—3 d., medžiaga. — Klaipėda, 1997. — 160 p. — 

P. 22—23. — Tekste: 

Geležinkelių tiesimas pro Mažeikius. Mažeikių kaimui buvo lemta tapti miestu. Aiškinama, 

kad buvo taip: tiesiant plieno bėgius į Liepoją, žymesnis geležinkelio mazgas turėjęs būti 

Viekšniuose. Inžinierius, vadovavęs geležinkelio tiesimui, už Viekšnių geležinkelio mazgo 

įrengimą iš vietinių žydų paprašęs kyšio. Nurodoma net suma — po penkis rublius iš kiekvienos 

žydų šeimos. Žydai nutarę, kad kitos vietos geležinkelio mazgui inžinieriai nesuras ir kyšį duoti 

atsisakę. Ambicingi inžinieriai įrengę stotį tarp miškų ties Mažeikių kaimu. 

Tai greičiausiai legenda. Analogiškai pasakojama ir apie Kybartų atsiradimą neva atsisakius 

Virbalio žydams duoti kyšį. Iš pradžių jokio geležinkelio mazgo Mažeikiuose nebuvo, o tik 

paprasčiausia stotelė. 

Dėl geležinkelio tiesimo į Liepoją būta įvairių projektų. Caro valdžiai patraukliausia pasirodė 

idėja sujungti derlingas Ukrainos žemes su jūros uostu Liepoja. Pradėta svarstyti apie Romnų— 

Liepojos geležinkelio liniją. 1868. IX. 23 (X. 5) grafas Litkė ir kompanija įteikė valdžiai 

Kauno—Liepojos geležinkelio projektą su atšaka į Mintaują (Jelgavą). Po dviejų mėnesių 

įteikiamas kitas Dimitrijaus Šiškovo ir barono Fitingofo projektas, kurio statybos kapitalas 

daugiau negu pusantro milijono rublių mažesnis negu Litkės projekte. 1869 m. pradžioje atsirado 

ir trečias projektas. 

1969. V. 30 (VI. 11) dėl šio geležinkelio tiesimo įvyko varžytinės, kurias laimėjo barono 

Fitingofo firma, pasiūliusi mažiausią kainą — 43,5 tūkst. rb už vieną geležinkelio varstą. 

Varžytinių rezultatai patvirtinti 1869. VI. 21 (VII. 3). Tų metų spalio mėnesį Liepojos 

geležinkelio bendrovės valdyba įteikė geležinkelių departamentui projektą. Lietuvos teritorijoje 

numatyta tiesti geležinkelį Ventos slėniu iki Šiaulių ir per Jonavą sujungti su Vilniaus—Kauno 

linija. 

Geležinkelio tiesimo darbai vyko ypač sparčiai. Vilniaus—Liepojos linija atidaryta 

1871. IX. 4 (16). 12 Mažeikiuose įrengta kukli geležinkelio stotis. 

Rygos—Mintaujos geležinkelio bendrovės valdyba 1871 m. pabaigoje paprašė jai suteikti 

teisę pratęsti Rygos—Mintaujos geležinkelį iki kurios nors Kaišiadorių—Liepojos linijos stoties. 

356

Tyrimai parodė, kad praktiškiausia geležinkelį tiesti iš Mintaujos į Mažeikius. Tiesimo darbai 

pradėti 1872 m. gegužės mėn. Oficialus Mintaujos—Mažeikių geležinkelio atkarpos atidarymas 

įvyko 1873. XI. 3 (15). 13 

Kačinskas J. Nutolusių metų epizodai: Prisiminimai // Vienybė. — 1997. — Saus. 15, 18, 22. 

— Tekste: Geležinkeliu pro Viekšnius važinėjo traukinys Kaunas—Klaipėda. 

Olšauskytė-Urbonienė Stefanija (gimusi 1923 m. Pievėnuose, gyvenusi Skleipių dvare, 

Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose). Gudų—Gyvolių—Santeklių kelias // Alvydui 

Adomaičiui ir Broniui Keriui. — 1999. — Žodžiu: Gudų kaime gyvenęs mano uošvis Urbonas 

pasakojo, kad tuo keliu prancūzai ėjo į Rusiją. Ėjo, važiavo iki Santeklių dvaro plausto, plaustu 

kėlėsi per Ventą ir ėjo toliau į Akmenę. Kokia graži kariuomenė buvo! Ėjo žmogus prie žmogaus 

— tiek daug buvo. Kada sumušti grįžo, praeidavo retkarčiais po du, po tris. 

Aviacijos pradininko Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus muziejus Viekšniuose — 

Museum des Anfängers der Aviatik in Litauen Aleksandras Griškevičius in Viekšniai — The 

Museum of the Lithuanian Aviation Founder Aleksandras Griškevičius in Viekšniai / Muziejaus 

20-mečio proga / Tekstas Leopoldo Rozgos. Nuotraukos Apolinaro Juodpusio. — Naujoji 

Akmenė: Išleido UAB „Vienybės” redakcija. — 2001 m. gegužės 26 d. — Lankstinukas. — 

Tekste: 

Skyriai: 

A. Griškevičiaus ekspozicija. 

Iš metų tolumos. 

Darbais garsino Lietuvą. 

Nusilenkimas Biržiškoms. 

Viekšniai ir jų apylinkės. 

Museum des Anfängers der Aviatik in Litauen Aleksandras Griškevičius in Viekšniai. 

The Museum of the Lithuanian Aviation Founder Aleksandras Griškevičius in Viekšniai. 

Nuotraukos: 

1. [Muziejus žiūrint iš Akmenės gatvės]. 

2. Muziejaus ekspozicijos kampelis. Pirmame plane — „garlėkio” maketas. 

3. Unikalus nežinomo meistro pintas sietynas iš buvusio Santeklių dvaro. Manoma, kad šiam 

sietynui ne apie 100 metų. 

4. Vaiko lopšys ir lova iš pasiturinčio ūkininko sodybos. Šiam eksponatui apie 150 metų. 

5. Paminklas Biržiškoms. Jis pastatytas 1995 metais. 

6. Viktoras, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos. 

A. Griškevičiaus ekspozicija. Aviacijos pradininku Lietuvoje laikomas Aleksandras 

Griškevičius gimė 1809. I. 6 Krakių apylinkėse, dabartiniame Kėdainių rajone, nusigyvenusių 

bajorų šeimoje. Yra žinoma, kad 1818—1824 m. mokėsi Kėdainiuose. Tai buvo apsiskaitęs, labai 

išsilavinęs žmogus, mokėjęs lietuvių, rusų, lenkų ir, matyt, keletą Vakarų Europos kalbų, tad 

nesunkiai rasdavo darbo. 1830 m. dirbo raštininku Vilniaus gubernijos valdyboje, 1834 — 

Šiaulių apskrities teisme, 1836—1845 metais sekretoriavo Šiaulių miesto rotušėje, nuo 1845 m. 

— vertėjas Kauno gubernijos civilinio teismo rūmuose. Laisvu nuo tarnybos laiku 

A. Griškevičius domėjosi skraidymo teorija, filosofija, parengė keletą skraidymo aparato 

projektų. Vieną iš jų aprašė 1851 m. išleistoje knygelėje „Žemaičio garlėkys” („Parolot 

Žmudzina”). Iš esmės tai turėjo būti aerostato ir garo mašinos kombinacija, varoma propeleriu, 

turinti horizontalius sparnus. Yra žinių, kad pats savo sukonstruotus aparatus statė ir nesėkmingai 

bandė. Netekęs tarnybos, po 1859 m. A. Griškevičius gyveno Šiauliuose ir Viekšniuose, 1863. II. 

11 mirė, palaidotas senosiose Viekšnių kapinėse. Netrukus prieš mirti, 1860 m., parašė filosofinį 

traktatą „Gamtos tikrovė, arba matematinės išvados apie dievybę, sielą ir tikėjimo paslaptis 

trumpais populiariais pašnekesiais”. Iš jo matyti, kad A. Griškevičius gerai žinojo Vakarų 

Europos filosofų darbus, juos traktavo savitai. Carinė valdžia dėl šio kūrinio autoriui buvo 

iškėlusi bylą Šiaulių apskrities teisme. Restauruotame pastate, kuriame savo gyvenimo pabaigoje 

357

glaudėsi A. Griškevičius, 1981 metais atidarytas visuomeninis muziejus. Pirmoji jo ekspozicija ir 

skirta Aleksandrui Griškevičiui. Skyriuje eksponuojami A. Griškevičiaus suprojektuoto 

„garlėkio” ir 1933 m. Atlantą perskridusio lėktuvo „Lituanika” modeliai, menininkų darbai, 

stenduose glaustai atspindima aviacijos Lietuvoje raida, Akmenės aviacinio sporto klubo veikla. 

Knabikas Stanislovas [Krakiai]. Gimtinę prisiminus // Būdas žemaičių. — 2001. — Birž. 29. 


1868 metais nutiesus Romnų—Liepojos geležinkelį, šiaurinė Maigų, Krakių ir Naikių kaimų 

dalis buvo atskirta ir ūkininkų žemės išsidėstė abipus geležinkelio. Kai kuriems teko net 

nusigriauti trobesius ir statyti juos kitoje vietoje. 

Pirmojo pasaulinio karo metais ties „Pušyno” kolektyviniu sodu vokiečiai buvo nutiesę antrus 

geležinkelio bėgius ir įkūrę laikiną geležinkelio stotį. 

Miškas vietiniams gyventojams davė darbo, nes tiek carizmo laikais, tiek prieškario Lietuvoje 

Dagių miške vyko dideli kirtimai, o pavasarį — miško sodinimo darbai. 

Palei geležinkelį nuo Mažeikių iki Maigų kaimo buvo pastatyti septyni gyvenamieji namai, 

geležinkelininkų vadinami butkomis arba kazermomis. Butkose gyveno po vieną šeimą, o 

kazermose — po dvi. Iki šių dienų išliko baltoji kazerma ties „Paparčiu” ir raudonoji kazerma, 

už kilometro į rytus nuo „Pušyno”. 

Visais laikais geležinkelininkų šeimos gyveno pasiturinčiai, nes geležinkelininkai gaudavo 

neblogą algą, turėjo nemažai žemės, galėjo laikyti gyvulių. Daugelis geležinkelininkų savo 

vaikus leido į mokslus. Geležinkelininko Gurskio sūnus dirbo mokytoju. Geležinkelininko 

A. Keršio sūnus Antanas Keršis buvo Lietuvos karo lakūnas, ne kartą stebinęs kauniečius 

skrydžiais po Žaliuoju tiltu. Antanas Keršis prisimenamas kaip puikus pilotas, skraidęs anglų 

gamybos lėktuvais „Gloster”. Jo drąsą ir gabumus vertino asociacijos grupės vadas pulkininkas 

leitenantas J. Lorencas, Lietuvos karinių oro pajėgų vadas brigados generolas Gustaitis. 

Lakūno sesuo Elvyra Keršytė — dailininkė. 

Netoli A. Keršio gyveno ilgametis eigulys, karo su japonais bei Pirmojo pasaulinio karo 

dalyvis Jonas Sidabras. Šį žmogų gerbė ne tik krakiškiai, bet ir visos Viekšnių parapijos žmonės. 

J. Sidabras buvo vieno iš Viekšnių bažnyčios altorių fundatorius. 

J. Sidabro sūnus Jonas buvo vienas pirmųjų Krakių pradinės mokyklos mokytojų, vėliau dirbo 

teisininko ir net diplomato darbą Kaune, o pokario metais kurį laiką dirbo Mažeikių gimnazijoje. 

Kur dabar „Šilo” kolektyviniame sode stovi vandentiekio bokštas, prie miško buvo 

prisišliejusi sodybėlė. Joje gimė ir užaugo kunigas Kazimieras Andriuška, prieškario metais 

klebonavęs Grūšlaukėje (prie Salantų), o pokario metais Šakynoje. Palaidotas Viekšnių 

naujosiose kapinėse. Kunigo brolis Pranas prieškario metais gyveno ir dirbo Klaipėdoje, jis 

1939 m. matė A. Hitlerį, kalbantį iš teatro balkono. 

Žemės kauburėlis prie durpyno, skiriančio „Šilo” ir „Paparčio” kolektyvinius sodus žymi, kad 

ten stovėjo Mortos ir Jono Ivanauskų bakūžė. Čia gimė ir užaugo rašytojo Romualdo Granausko 

motina — Rozalija Ivanauskaitė. 

Vėliau M. ir J. Ivanauskai pasistatė trobesius Naikių kaime, dabartiniame „Papartyje”, kur 

šiuo metu gyvena rašytojo pusseserė mokytoja pensininkė Angelė Ivanauskaitė. 

Už raudonosios ka[z]er[m]os Maigų kaime, P. Balvočiaus ūkyje, apie 40, o gal ir daugiau 

metų buvo Maigų pradinė mokykla, kurioje 1930—33 m. dirbo mokytojai A. ir J. Tumosos, 1941 

m. birželio 14 dieną ištremti su dukromis į Sibirą ir ten mirę. Pokario metais šioje mokykloje 

mokytoja dirbo poeto Algimanto Mikutos motina. 

Užžėlė takai palei geležinkelį, kuriais pas mamą dviračiu važiuodavo kunigas K. Andriuška, 

vaikščiojo lakūnas ir dailininkė A. ir E. Keršiai, poetas A. Mikuta, rašytojas R. Granauskas. 

Nebevažiuos dviračiais, nebeskubės pėsčiomis dešimtys senų ir jaunų vietos ir aplinkinių kaimų 

gyventojų į Parcinkulio atlaidus Mažeikiuose, ar šv. Jono atlaidus Viekšniuose, nebeskambės 

dainos geležinkelininkų Albertinos ir Jurgio Kaveckų kiemelyje, nebevirkdys akordeonų 

Viktoras Kaveckas ir Viktoras Žabaliūnas. 

Važiuodamas traukiniu Mažeikiai—Radviliškis, aš matau tvarkingai išsidėsčiusias kaimo 

sodybas, į mokyklą skubančius savo mokslo draugus, prie pervažos stovintį su geltona vėliavėle 

358

Jurgį Kavecką, ant suoliuko sėdintį artimiausią savo kaimyną senuką Pr. Keršį, su kuriuo tada 

draugais tapome, kai man buvo penkeri... 

[B. Kerio pastaba: Daug metų teko vaikščioti ir važinėti puikiais „pagelžkelio” takeliais. 

Seniau dviračiu važinėti vingiuotais, žvyruotais, dulkėtais vieškeliais nebuvo taip labai lengva ir 

malonu. Pagelžkelio takeliai buvo geresni. Be to, pagelžkeliu arčiau. Mano tėvas dviračiu 

pagelžkeliais išvažinėjo gal pusę Lietuvos. Mus, mažus, veždavosi į Šiaulių turgų. Naktį, gal 

antrą ar trečią valandą, išvažiuodavome iš Viekšnių geležinkelio stoties, o anksti rytą jau 

būdavome Šiauliuose. Dabar pagelžkelio takeliai visai prasti]. 

Rozga Leopoldas. Solidi geležinkelininkų sukaktis: Krašto istorijos puslapiai // Vienybė. — 

2001. — Rugs. 11. — Visas tekstas: 

Šiemet mūsų krašte pažymima nemažai įvairių sukakčių. Sukaktuvininkais laikytini ir 

Akmenės bei Papilės geležinkelio stočių darbuotojai, apskritai visi rajono geležinkelininkai, šią 

savaitę minintys savo profesijos 130-ąsias metines. Būtent anais, jau stipriai į praeitį nutolusiais 

1871 metais pradėjo funkcionuoti Liepojos—Romnų geležinkelio ruožas iki Kaišiadorių. Ten 

naujoji plieno magistralė susijungė su 1861—1862 metais nutiestu Varšuvos—Peterburgo 

geležinkeliu ir atvėrė Žemaitijai tobuliausio anuomet transporto vartus į pasaulį. 

Pasak iki šiol nuosekliausio mūsų krašto metraštininko, profesoriaus M. Biržiškos, 

geležinkelis pradėjo veikti 1871 metų rugsėjo 4 d. senuoju stiliumi, vadinasi, pagal šių dienų 

kalendorių būtų rugsėjo 16 dieną. Rugsėjo 4-osios datą nurodo ir Šiaulių miesto istorijos autoriai. 

Nuo to laiko iki 1932 metų stotis vadinosi Dabikine. Taip vadinosi ir aplink stotį buvę keli 

gyvenamieji namai, veikiau priklausę Bausko kaimui arba Purviams. Iš to kilęs ir nesusipratimas 

žymiojo lietuvių teatro ir kino aktoriaus bei režisieriaus, Panevėžio dramos teatro įkūrėjo ir 

ilgamečio vadovo J. Miltinio biografijoje. Ilgai manyta, kad jis gimė Dabikinės kaime, bet iš 

tiesų J. Miltinis pasaulį išvydo prie Dabikinės geležinkelio stoties 1907 metų rugsėjo 3 d. Iš čia 

buvo kilęs ir visuomenės bei kultūros darbuotojas Jonas Jaks-Tyris, neva senos totorių giminės 

atstovas, giminės, kuriai buvę patikėta atgabenti Vytautui Didžiajam karūną. Gal tos pačios 

Jaks-Tyrių giminės kapas, tiksliau — rūsys buvo ant Papilės piliakalnio krašto. O Jonas 

Jaks-Tyris baigė Šiaulių gimnaziją, 1900-aisiais — chemijos studijas Maskvos universitete, bet 

pagal specialybę nedirbo. Už socialdemokratų spaudos laikymą ir pritarimą 1905 metų sukilimui 

buvo ištremtas į Vidurinę Aziją, į Lietuvą grįžo tik 1922 metais, darbavosi mokesčių inspekcijoje 

ir valstybės kontrolėje, mirė Kėdainiuose 1935 metais. 

Archyvuose tebeguli caro karininkų raportai, kad 1905 m. rudenį ir žiemą maišto tramdyti 

atsiųstieji kariuomenės daliniai išsilaipino Dabikinės stotyje ir traukė gąsdinti bei bausti 

Akmenės, Kruopių, Papilės gyventojų. 

Pradėjus Karpėnų pelkėse statyti cemento gamyklą, 1949 metais į ją nutiesta geležinkelio 

atšaka. Žmonės su arkliais buvo varomi vežti sankasai gruntą, pabėgius. Po 1970 metų, smarkiai 

išaugus krovinių srautui iš Mažeikių ir Akmenės įmonių, Akmenės stotis buvo išplėsta, nutiesta 

naujų kelių, išaugo nauji stoties pastatai. 

Regis, daug metų, o nedaug faktų. Mat niekas nefiksavo tos jau į trečią amžių persiritusios 

kronikos. Tačiau geležinkelis seniai tapęs neatskiriama valstybės ūkio dalimi, viena iš 

nedaugelio, kurioms, regis, negresia privatizavimas. 

Plastinina Bernarda. Garsiuosius Viekšnių puodžius beprimena tik Puodininkų gatvė: Iš 

ciklo „Senieji Viekšniai” // Ketvirtadienis („Santarvės” priedas). — 2003. — Vas. 27. — Nr. 8. 

— [Santarvė. — 2003. — Vas. 27. — Nr. 24 (8520)]. — Tekste: 

Gyvena Viekšniuose, Puodininkų gatvelėje, nedidukė, smulkutė moterytė — Eleonora 

Pranaitienė. Jos sodri žemaitiška šnekta įsiminė iš Lietuvos televizijos laidos „Mūsų miesteliai”, 

rodytos prieš keletą metų. [...]. Elė prisimena, kad jos bendraklasė Apkaitė turėjo du brolius — 

Motkį ir Jankeckį. Šeima gyvenusi Akmenės gatvėje. Tėvas turėjęs du arklius, kuriais 

uždarbiaudamas veždavo žmones geležinkelio stotin į traukinį arba iš ten į miestelį. Netoliese, 

toje pačioje gatvėje, gyvenęs ir kitas žydas — Benskis. Jis taip pat turėjęs porą arklių ir 

vežiodavęs keleivius į stotį ir atgal. Taigi Apkis su Benskiu tarpusavyje konkuravo. 

359






tačiau skaitytojams nepriimtinų, svetimų ženklų. — Tekste: 





















išmūryts į sėiną aukštaa netuol stuogo trys — skaičius. 

Valantis Ignas. Lėktuvų konstruktorius Vaclovas Tomkevičius // Papilė [Serija „Lietuvos 

valsčiai”] / [Sudarytojai Vida Girininkienė, Leopoldas Rozga, Rita Regina Trimonienė, Povilas 

Krikščiūnas, Juozas Pabrėža; vyriausioji redaktorė Vida Girininkienė]. — Vilnius: Versmė, 

2006. — D. 2, 3. — 752 p. — P. 375—381: iliustruota [↑ Žr. nuotraukas Nr. 0457, 0458]. — 

Tekste: 

Kaune Tomkevičiai neįsitvirtino ir apie 1938 m. grįžo į Žemaitiją. Čia V. Tomkevičius 

įsidarbino pagal profesiją — inžinieriumi Kapėnų popieriaus fabrikėlyje, Viekšnių valsčiuje. Čia 

vėl turėjo galimybę laisvalaikį skirti lėktuvams konstruoti. Jau pagal prancūzų brėžinius 

Kapėnuose V. Tomkevičius konstruoja anuomet populiarų sportinį lėktuvėlį „Dangaus blusa”. 

Lėktuvas buvo montuojamas fabriko antrajame aukšte. Ant nuotraukos paties V. Tomkevičiaus 

ranka užrašyta data „1939 metai”. Tuo metu lėktuvo korpusas ir sparnai buvo sumontuoti, tačiau, 

regis, taip ir nepavyko įsigyti variklio, tad naujasis kūrinys liko neišbandytas. Seniausias Kapėnų 

kaimo gyventojas Juozas Teniukas, jaunystėje darbavęsis ir Kapėnų dvare, ir popieriaus fabrike, 

2001 m. prisiminė, kad fabrikui vadovavo „aukštas ponas Tomkevičius”, o Viekšniuose 

gyvenantis Jonas Ružė man pasakojo, kad lėktuvo korpusas Kapėnuose dar tebebuvęs apie 

1943-1944 m. ir tik vėliau, kraštą okupavus sovietų kariuomenei, buvo sunaikintas ir fabrikas, ir 

jame stovėjęs nebaigtas lėktuvas. 

360

7.7. RYŠIAI. TELEFONAS. PAŠTAS 

Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1909. — Nr. 7. — Vas. 17 (2). — P. 109. — Tekste: 

„Viekšniai (Šiaulių pav.). Praeitais metais sudėjo žmonės į pačtos taupomąją kasą į 40 tukstančių 

rub. — [Pasirašė:] Papartis”. 

Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1909. — Nr. 11. — Kovo 17 (30). — P. 171. — Tekste: 

Viekšniai (Šiaulių pav.). Ko trūksta, to — tai yra blogai, bet kad proto trūksta, tai užvis blogiau. 

12 vasario buvo valsčiaus sueiga, tarp kito-ko svarstė algą valsčiaus pačtorio. (Valsčiaus arklių 

pačtą valdo žydas „Alterkis”). Žydui pareikalavus tuoj pridėjo 300 rub. Žydas turėjo metinės 

algos 1700 rub., dabar jau 2000 r. — [Pasirašė:] Papartis. 

Iz. M. [Izidorius Mažeika]. Apie Viekšnių valsčiaus įsikūrimą” // Verslas: Savaitinis lietuvių 


Liep. 16. — VI metai. — P. 3: ir nuotrauka: „Iš kairės: Viekšnių šaulių būrio vadas K. Pocius, 

pašto virš. J. Martinonis ir valsčiaus sekr. J. Levitas, davęs daug medžiagos šiam n-riui”. 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 100. — Tekste: 

„Iš pašto viršininkų, visokių Piščikevičių, Suchačevskių, Romanovskių ir kitokių maskolių, 

ilgiausiai tarnavo (1895—1910 m.) Viekšniuose Ivanas Ilmenskis. Be menkos algos, iš 

dvarininkų, miestelio žydų ir iš sodos žmonių išgaudamas nemažai „padėkos”, jis pirko iš 

Daugirdų namus miestelyje ir čia prieš karą perkėlė paštą. Jis buvo iškeltas Papilėn, o jo namai, 

kaip daugelio kitų, per karą sudegė.” 

1939. Lietuvos telefonų abonentų sąrašas. — Kaunas: Pašto valdybos leidinys, 1939. — 

Tekste: Viekšniai. Mažeikių apskr. Paštas V eil. Telefonas. Taup. valst. kasų skyrius. Tel. veik. — 

N/2. 


Adelsonas, Kalmanas, javų ir linų pirklys, Dariaus ir Girėno g-vė 10 14 

Aizikmanas, Abelis, manufaktūros ir mechaniškų prekių parduotuvė, Turgavietė 14 23 

Berenšteinas, Bencelis, keleivių vežėjas, Geležinkelio stotis, Dariaus ir Girėno g-vė 12 31 

Bernotai, K. ir K., auto sunkvežimio savininkai, Basanavičiaus g-vė 2 27 

Galperinas, Johanas, geležies krautuvė, Mažeikių g-vė 1 21 

Geležinkelio stotis, viešas telefonas pasikalbėjimams 20 

Gelfandas, Samuelis, dantų gydytojas, Bažnyčios g-vė 10 33 

Giberis, Jankelis, javų ir gyvulių pirklys, Akmenės g-vė 12 11 

Goldbergas, Jokūbas, medvilnės prekyba, Akmenės g-vė 10 8 

Judesas, Alteris, kolon. urmo prekyba, Tirkšlių g-vė 6 7 

Kalvarija, Izraelis, odų dirbtuvė, Akmenės g-vė 51 19 

Kenigsbergas, Kalmanas, geležies ir mašinų dalių prekyba, Turgavietė 2 1 

Lesemas, Joselis, malūnas ir elektros stotis, Akmenės g-vė 22 26 

Lėras, Šlioma, kolon. prekių, radio aparatų ir dviračių parduotuvė, Turgavietė 11 35 

Lipmanas, Tamchumas, medicinos gydytojas, Tirkšlių g-vė 5 6 

Martinonis, Julius, pašto viršininkas, Daukanto g-vė 5 50 

Medemrodės girininkija, Vytauto g-vė 4 15 

Michelis, Šije, javų pirklys ir molinių puodų dirbtuvė, Vytauto g-vė 43 18 

Navickas, Jonas, kanauninkas, Klebonija 28 

361


Neimanas, Icikas, geležies krautuvė, Mažeikių g-vė 6 29 

Paštas, Daukanto g-vė 5 13 

Pieno perdirbimo b-vė ir smulkaus kredito draugija, Vytauto g-vė 35 36 

Policijos nuovada, Daukanto gatvė 3 3 

Potesas, Abelis, ūkininkas, pašto vežėjas, Akmenės g-vė 17 16 

Progimnazija, valstybinė 25 

Rakuzinas, Rapolas, alaus urmo sandėlis, Turgavietė 2 30 

Spingys, Antanas, Vytauto g-vė 51 10 

Šaulių 6 būrio ir ugniagesių draugijos raštinė, Vytauto g-vė 22 9 

Šeinas, Moisiejus, Akmenės g-vė 16 4 

Šiši, Aizikas, javų pirklys, Turgavietė 16 22 

„Talka”, žemės ūkio kooperatyvas, Turgavietė 1 34 

Telegrafas 49 

Urvikis, Teodoras ir Spingys, Antanas, molinių indų dirbtuvė, Puodininkų g-vė 4 17 

Vaksas, Michelis, javų ir miško pirklys, Tirkšlių g-vė 11 40 

Valsčiaus savivaldybė, Vytauto gatvė 8 24 

Valsčiaus savivaldybės skerdykla 12 

Žydų liaudies bankas, Turgavietė 1 5 

Urbienė Amelija. Kas dar buvo Viekšnių miestelyje: 1969 ir 1972 metų aprašai // Urbienė 

Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 1. — P. 30. — Tekste: Laiškininkai: Juodeikis (prieš 

I pas. karą), Senkus (nuo 1935 m.), Mikalauskas (nuo 1935 m.). 

Steponavičiūtė B. Visada laukiami // Vienybė. — 1971. — Geg. 4. — Tekste: Viekšnių ryšių 

skyrius. Pranė Molytė, Anelė Šilbajorienė, Ona Paplauskienė, Bronė Rušinaitė, Eugenija 

Kriaučiūnienė. — [Bronislovo Kerio pastaba: Pranė Molytė 1935—1943 metais dirbo Tryškių 

valsčiaus raštinėje]. 

Kavaliauskas A. Puošia darbas: Pasakojimai apie ryšininkus // Vienybė. — 1978. — Birž. 8. 


Kai Viekšnių Ryšių skyriaus viršininkės Bronės Barakauskienės paprašiau papasakoti apie 

save, ji šyptelėjo: 

— Galiu, jeigu reikia, papasakoti apie savo kolektyvo žmones... 

Kolektyve — tik trylika žmonių, o pasakoti yra apie ką. Pavaduotoja Ana Grečiškina 

dvidešimt septynerius brandžiausius gyvenimo metus atidavė garbingam ryšininko darbui. Ji 

pažįsta kiekvieną Viekšnių gyventoją, su kiekvienu ne kartą yra turėjusi reikalų. Kruopščiu ir 

sąžiningu darbu Ana pelnė visų rajono ryšininkų pagarbos. Jauniausia darbo stažu, tur būt, yra 

operatorė Zita Keršienė. Bet netruko ji įsisavinti nelengvą operatorės darbą. 

Daug šiltų žodžių viršininkė pasakė apie laiškanešius. Už ilgametį, stropų ir nepriekaištingą 

darbą Viekšnių profesinės technikos mokyklos pagalbinio ūkio dirbantieji pamilo laiškanešes 

Eugeniją Kriaučiūnienę ir Oną Ramonienę. Pirmoji devintus metus neša žemdirbiams spausdintą 

žodį. Svirkančių kolūkio žemdirbiai teigia, kad geriausia laiškanešė yra jų Aldona Martinkienė. 

Viekšniškiai giria Janiną Kiriliauskaitę. 

Žmogų išaukština darbas. Koks ir kur jis bebūtų dirbamas, reikia pasišventimo, meilės. 

Viekšnių ryšininkės stengiasi dirbti taip, kad jų darbas išaukštintų ryšininkų profesiją. 

Bronė Barakauskienė į ryšininkų šeimą atėjo prieš dvylika metų. Dirbo Palnosuose, to paties 

Viekšnių ryšių skyriaus viršininko pavaduotoja. Viršininke tapo prieš penkerius metus. Rajono 

ryšių mazge apie Viekšnių ryšininkus kalbama kaip apie puikius savo darbo žinovus, mokančius 

362

geru pavyzdžiu uždegti kitus. Praėjusiais metais kolektyvas du ketvirčius tapo socialistinio 

lenktyniavimo nugalėtoju. Ryšių mazgo pereinamoji gairelė Viekšniuose liko ir šiais metais. 

Brikas A. Metai, atiduoti žmonėms // Vienybė. — 1979. — Geg. 5. — Tekste: Viekšnių ryšių 

skyrius. Bronė Barakauskienė, Pranė Molytė, Aldona Martinkienė, Eugenija Kriaučiūnienė, Ona 

Ramonienė. — [Bronislovo Kerio pastaba: Pranė Molytė 1935—1943 metais dirbo Tryškių 

valsčiaus raštinėje]. 

Pirmaujanti laiškininkė: Nuotrauka ir tekstas J. Brenciaus // Vienybė. — 1980. — Lapkr. 

13. — Tekste: „Dvylika metų Eugenija Kriaučiūnienė dirba laiškininke Viekšnių ryšių skyriuje.” 

Juodpusis Apolinaras. Fotografija — regimoji atmintis (2) // Vienybė. — 1997. — Vas. 1. — 

Tekste: 

„Štai Viekšnių valsčiaus pašto tarnautojai 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metais, 

nusifotografavę prie savo įstaigos. Buvęs pašto pastatas pokario metais buvo rekonstruotas, čia 

įrengti anuomet gana erdvūs kultūros namai, kur viekšniškiai ir atvežtinius spektaklius bei filmus 

žiūrėdavo, ir patys vaidindavo. bet pastatas žuvo liepsnose, ir tik sena fotografija bemini anuos 

laikus. [...]. Iš viekšniškio fotografo J. Kinčino kolekcijos į mus žvelgia nepakartojami, įspūdingi 

tipažai — tarnautojai ir kunigai, lietuviai ir žydai.” 

363

7.8. MEDICINA 

Rinkliava [„Raudonajam Kryžiui”] // Lietuvos žinios. — 1914. — Lapkr. 21 (gruod. 4). — 

P. 2. — (Lietuvos žinios. Viekšniai). — Parašas: Ylelė. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos 



slapyvardis, parašyti prie žinutės]. 



Biržiška Mykolas. Daktaras ir aptiekorius // Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir 

Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — 

P. 85—90. 


leidimas. — Vilnius, 1995. — 144 p. — Pirmas leidimas 1938 m. — Tekste skyrius: Medicinos 

reikalai. 

Garbenytė J. Darbo žmonių sveikatos sargyboje // Pergalės vėliava. — 1955. — Kovo 6. — 

Tekste: Prieš porą metų įsteigta Viekšnių ligoninė. Dirba 6 gydytojai. Yra vidaus ligų, akušerinisginekologinis, 

infekcinis skyriai, rentgeno kabinetas. Neseniai atidarytas tuberkuliozinis 

kabinetas. 

Černa A. Kaimo ambulatorijoje // Pergalės vėliava. — 1959. — Bal. 18. — Tekste: Gudų 

kaimo felčerių — akušerių punktas. Pirmosios darbuotojos Ramutė Bagdonavičiūtė ir Emilija 

Vainoriūtė. 

Neužmiršime (Apie buržuazinių nacionalistų nusikaltimus hitlerinės okupacijos metais 

Mažeikių apskrityje). — Vilnius, 1960. — P. 5, 27—34 ir kt. — Tekste: „dantų gydytoją 

Gelfandą”. 

Biržiška Viktoras. Mykolo Biržiškos dovana žemaičiams. (Atsiminimų nuotrupa) // Mūsų 

Vytis (Čikaga). — 1963. — Nr. 4. — P. 113—115. — Tekste: 

„Brolis Mykolas buvo, kaip visiems lietuviams žinoma, vienu iš dvidešimties 1918 vasario 

16-tosios akto, paskelbusio Lietuvą nepriklausomąja valstybe, signatarų. Daug vėliau, Lietuvai 

jau faktiškai esant nepriklausomąja respublika, prezidentaujant Antanui Smetonai, buvo 

patvirtintas įstatymas, pagal kurį kiekvienas 1918.II.16 akto signataras, neturįs savo žemės ūkio, 

gavo teisę, iš valdžios žinioje esamosios žemės ir miškų, nemokamai gauti tam tikrą skaičių 

hektarų ariamos žemės ir miško savo nuosavybėn. Brolis Mykolas, kad ir bežemis, delsė 

pasinaudoti įstatymu ir gauti žemės ir miško, laikydamas 16-tos vasario akto pasirašymą jokiu 

nuopelnu lietuvių tautos atžvilgiu. Pasak jo, nepriklausomybės aktą pasirašytų kiekvienas 

sąmoningas lietuvis patriotas ir tuo būdu šį aktą pasirašė faktiškai ne atskiri žmonės, o visa 

lietuvių tauta. Tačiau gavusieji žemės ir miško signatarai nuolat skatindavo jį pasiimti 

priklausantį jam, kaip signatarui, atitinkantį kiekį žemės ir miško. Tatai jam įkyrėjo iki gyvo 

kaulo ir jis pasiskundė savo žmonai Bronislavai. Žmona jam ir patarė: „Tauta tau duoda, tautai ir 

grąžink: paimk iš valdžios priklausantį tau pagal įstatymą mišką ir žemę, parduok ir visus gautus 

tuo būdu pinigus išnaudok kokiam nors naudingam Lietuvos reikalui!” Brolis Mykolas 

pradžiugo, išgirdęs tokį gerą patarimą, visai atitinkantį jo nusistatymui, gavo priklausančius jam 

pagal įstatymą žemę ir mišką, pardavė už 38.000 litų ir nutarė pastatyti Viekšniuose, 

Žemaičiuose už visus šiuos gautus pinigus mūsų tėvo — daktaro Antano Biržiškos vardo 

sveikatos namus. Mat, mūsų tėvas Antanas Biržiška buvo žemaičių miestelyje Viekšniuose, 

kuriame mes, visi trys broliai, esame gimę, apie 40 metų laisvai praktikuojančiu gydytoju, 

laikydamas savo gydytojo visuomeninę tarnybą darbu tautai. Jis pasižymėjo kaip akušeris, 

vidaus ir vaikų ligų gydytojas, įgijęs „didžiojo daktaro” garsą, nuo Viekšnių praktikuodamas 

364

spinduliu ligi 100 km. į visas šalis. Pats žemaitis, jis gydė Viekšnių apylinkių ūkininkų šeimas, 

imdamas tokį mažą honorarą, kad per visą savo gyvenimą sutaupė tiek pinigų, kad mirus jam 

1922.X.31. Viekšniuose, jų neužteko laidotuvių išlaidoms apmokėti. Tad suprantama, kodėl 

brolis Mykolas Viekšniuose pastatė „D-ro Antano Biržiškos Vardo” sveikatos namus. Viekšnių 

valsčiaus valdyba nustebo, kai brolis Mykolas pranešė, kad jis savo lėšomis statysiąs tėvo vardo 

sveikatos namus. Tokios dovanos valsčiaus istorija ligi tol nežinojo. Vietiniai šauliai atsisakė nuo 

jiems paskirto žemės sklypo namams statyti sveikatos namų naudai, vietiniai ūkininkai 

žemaičiai, supratę šių namų svarbą, savo arkliais nemokamai vežė plytas iš plytinės, lentas iš 

lentpiūvės, ir netrukus, kaip baravykas po lietaus, išdygo 3-jų augštų mūrinis namas, su erdviais 

kambariais moterims gimdyvėms, gydytojo ir akušerės butais, laukiamuoju kambariu ligoniams, 

Rentgeno kabinetu ligoniams peršviesti ir t. t. Žemaičiuose sakoma: „grybs, grybs, baravyks, 

visų grybų pulkauninks”. Ir tikrai, Viekšnių sveikatos namai savo išvaizda ir įrengimu neturėjo, 

tur būt, sau lygių Lietuvoje sveikatos centrų, pastatytų valdžios lėšomis, dažniausiai vieno augšto 

medinių namelių, kukliai įrengtų. 

Reikia žinoti, kad Lietuvos Vidaus Reikalų Ministerijos atitinkamas skyrius buvo numatęs 

įrengti daug sveikatos centrų kaimo miesteliuose, bet jųjų tarpe kažkodėl Viekšnių miestelyje 

joks sveikatos centras nefigūravo. O Viekšnių sveikatos namas, pastatytas mano brolio Mykolo 

lėšomis, iš tikrųjų atrodė, kaip tų sveikatos centrų „grybs pulkininks” turįs dar prie įėjimo durų 

pastatytą, pagal brolio dukters Marijos projektą, ąžuolinį kryžių ir įmūrytą į sieną juoduose 

rėmuose plokštę su įrašu „D-ro Antano Biržiškos Vardo Sveikatos Namai”. Visa statyba buvo 

atlikta ūkio būdu, nes pigiausias rangovų pasiūlymas šiems namams pastatyti be vidaus įrengimo 

buvo apie 55.000 litų. O ūkio būdu pastatyti Viekšnių sveikatos namai kainojo 41.000 litų su visu 

vidaus įrengimu. Patikrintomis žiniomis dabarties maskolių pavergtos Lietuvos vietiniai 

komunistai neišdrįso sunaikinti ąžuolinio kryžiaus prie sveikatos namų įėjimo durų ir tik perkėlė 

jį į Viekšnių kapines ir pastatė ant mūsų tėvo ir motinos kapo. Realizavęs gautą, kaip signataras, 

žemę ir mišką, brolis Mykolas gavo 38.000 litų, o sveikatos namai kainavo 41.000 litų. Jis turėjo 

naktimis dirbti, rašydamas atsiminimus iš savo veiklos lenkų okupuotam Vilniuje ir 

spausdindamas Šiaulių [Šaulių] Sąjungos organe Trimite, kol pagaliau iš gauto autoriaus 

honoraro sutaupė stingančius 3.000 litų. Broliui Mykolui šiuo atveju daugiau negu kam kitam, 

tiko lotyniškas posakis: „quod potui, feci; faciat meliora potentes” — padariau ką galėjau; kas 

sugeba padaryti geriau, tepadaro. 

Žinia, kad prof. Mykolas Biržiška savo lėšomis pastatė Viekšniuose puikų sveikatos nama, 

paplito visoj Lietuvoje ir pasiekė Kauną, kur valdantieji sluogsniai „savotiškai” į visą tai 

reagavo. Valdžios oficioze „Lietuvos Aide” stambiomis raidėmis buvo išspausdinta kronikos 

skyriuje, kitų laikraščių pakartota žinutė, kad „trys broliai — profesoriai Biržiškos — savo 

lėšomis, paveldėtomis iš mirusio tėvo — gydytojo palikimo, pastatė Viekšniuose sveikatos 

centro namus”. Pasipiktinę tokiu sąmoningu palaimintu „iš viršaus” visuomenės klaidinimu, 

nusiuntėm, pasirašę visi trys, šio melo atitaisymą, bet nei vienas laikraštis, paskelbęs melagingą 

žinia, nepaskelbė mūsų protesto dėl paprastos priežasties: veikianti tada valdžios cenzūra 

nepraleido. Visa tai tik dabar galėdamas mūsų lietuvių visuomenei pranešti, smulkiai čia aprašiau 

Viekšnių sveikatos centro istoriją, parodydamas, koks patriotas buvo mano brolis Mykolas, kurį 

trumpai galima apibūdinti kiek perdirbtu lotynišku posakiu: Lituanus sum et nil lituanum a me 

alienum esse puto (Esu lietuvis ir viskas, kas lietuviška, man nėra svetima). Visas brolio Mykolo 

gyvenimas — tai nenuilstama, nekartą surišta su pavojumi prarasti gyvybę (pav. lenkų 

okupuotam Vilniuje 1919—1920) tarnyba mylimai tėvynei - Lietuvai! 

Urbienė Amelija. Kas dar buvo Viekšnių miestelyje: 1969 ir 1972 metų aprašai // Urbienė 

Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 1. — P. 30. — Tekste: Felčeriai: Butkus, Lengvenis 

Marcijonas, Zarcinas (po I pas. karo). Akušerės: Rivinskienė (po I pas. karo), Laniauskienė (po 

1930 m.). 

Urbienė Amelija. Tautosaka: Aplankas Nr. 1 // VVB, VM. — Tekste: Užrašyta 1974 metais: 

Kaip kitą kartą gydė. 

365

Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Liaudies medicina: Aplankas Nr. 4 // VVB, VM. — 

Tekste: 

Kaip ir kuomet reikia rinkti žoleles gydymui. Kokios žolelės ką gydo. Kokias ligas kaip ir kuo 

gydo. Ką gydo krupis, gyvatė, varlė, siurbelės, mielės, druska. Pirmoji pagalba. Braukymas. 

Nėštumas. Gimdymas. Gimdyvės priežiūra. Naujagimis ir jo priežiūra. „Bobutės” pareigos. 

Pamokymai ir patarimai moterims. Kaip prisivilioti vyrą. Pamokymai, patarimai, paaiškinimai. 

Įvairūs patarimai, pamokymai, paaiškinimai. Gyvulių ir paukščių gydymas. Pamokymai ir 

patarimai laikant paukščius, gyvulius. Paukščių gydymas. Apžadai. Kaip išnaikinti 

nepageidaujamus įnamius (1977). Gydymas žolelėmis, patarimai, pamokymai (1978). Gydymas, 

patarimai, pamokymai (1980). Įvairūs patarimai, pamokymai, gydymas. Saulės, mėnesio ir kitų 

gamtos reiškinių įtaka gydant bei dirbant darbus — pamokymai, patarimai, burtai (1981). Ką 

gydo krupis. Ką gydo su myžalais. Su kuo ir kaip gydė kitas ligas. Kaip gydyti gyvulius. 

Patarimai (1982). Kaip gydyti įvairias ligas. Kaip nuleisti kraują (1983). Kaip gydyti įvairias 

ligas (1984). Kaip gydyti įvairias ligas. Liaudies medicina, patarimai ir pamokymai (1980). 

Sąrašas — kam duoti „Liaudies medicinos” aprašai. 

Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 6 // VVB, VM. — Tekste: 1977/1978 

metų aprašai: „Bobutė” (priėmėja). Moterų ir mergaičių plaukų priežiūra ir šukuosenos. Iš 

moterų higienos. Švaros palaikymas. 

Urbienė Amelija. Tautosaka: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste: Užrašyta 1978—1984 

metais: Liaudies medicina. Vaistų paruošimas, vartojimas, laikymas. Apie liekarstus. Liaudies 

medicina. 


aprašas: Svečiavimasis ir ligonio lankymas. 1983 metų aprašas: Senos medicinos sesers 

pasakojimas. 


metų aprašas: Liaudies medicina. 


mano seneliai (52 vaizdeliai). Mažo miestelio didelis gyvenimas: 1. Aš savo miestelyje. 2. Mūsų 

miestelio žmonės: „Balsys ir Kazlauskas”. — Tekste: 

Daktaro Pačerinskio dvaras netoli miestelio. Turtingai gyvena daktaras. Ir pats dvaras 

nemažas, dar ir miestelyje didelius, gražius namus turi — dvejom stiklinėm gonkom. Pro vienas 

gonkas pats daktaras, atvažiavęs iš dvaro, vaikščioja, o pro kitas — ligonys. Daktaras ligonis 

miestelyje priiminėja lyginėmis savaitės dienomis. Šiaip daktaras gyvena dvare. [...]. Turtingas 

buvo, bet žmonos vis išsirinkti negalėjo. Žinojo, kuprio nė viena moteris nenorės mylėti. Pats 

vienas jau buvo apsisprendęs vesti neturtingą mergaitę. Išsirinko ne ką kitą, o savo paties 

kambarinę). 

Bulanovienė I. (Centrinės vaistinės vedėja). Tolimos ištakos // Vienybė. — 1985. — Liep. 20. 

— Tekste: 

Rajono farmacijos istorijoje pirmasis puslapis priklauso Viekšniams. Šioje senoje Žemaičių 

gyvenvietėje vaistinė įsteigta 1860 m. 1883 m. Kazimieras Aleksandravičius nupirko Viekšnių 

vaistinę savo sūnėnui Vincui Aleksandravičiui, kuris ją valdė 42 metus. 

V. Aleksandravičiaus sūnus provizorius Juozas, 1925 m. gavęs chemiko-vaistininko diplomą, 

pradėjo tvarkyti tėvo vaistinę. Provizorius Juozas Aleksandravičius Viekšnių vaistinėje dirbo iki 

1971 m. 

366

Balčiūnaitė S., Statkuvienė T. Paminėjo jubiliejų // Vienybė. — 1987. — Saus. 8. — Visas 

tekstas: 

Farmacininkų mokslinės draugijos Šiaulių skyriaus valdyba kartu su Paminklų apsaugos ir 

kraštotyros draugijos nariais surengė konferenciją, skirtą Viekšnių vaistinės 125 metų sukakčiai 

bei buvusio jos ilgamečio vedėjo Juozo Aleksandravičiaus gimimo 90-mečiui paminėti. Nuo 

1938 m. vaistinėje dirbanti E. Tomkevičienė prisiminė buvusį vedėją kaip be galo reiklų, 

principingą darbuotoją. J. Aleksandravičius turėjo įtakos jos charakterio formavimuisi. Akmenės 

vaistinės vedėjai K. Panebažienei šis farmacininkas buvo vienas iš pirmųjų mokytojų. Jis 

negailėjęs jaunai merginai praktiškų patarimų, mokęs bendravimo su žmonėmis. Su didele 

pagarba apie vaistininką kalbėjo Ventos vidurinės mokyklos mokytoja T. Statkuvienė: „Kartu 

mokiausi su Sofija Aleksandravičiūte. Dažnai lankydavausi jos namuose. Iš jų šeimos mokiausi 

gražaus bendravimo, pagarbos vienas kitam. Laisvalaikiu eidavau į vaistinę, ploviau buteliukus, 

vėliau — padėdavau gaminti vaistus. Mačiau J. Aleksandravičiaus reiklumą, jo troškimą 

išmokyti mus kruopštumo, pagarbos ir meilės darbui. Darbas vaistinėje man buvo gyvenimo 

mokykla. Joje išmokau tvarkingumo, nuoširdumo, o svarbiausia — teisybės”. Naujosios 

Akmenės centrinės vaistinės vedėja J. Bulanovienė priminė įdomių vaistinės istorijos puslapių. 

Vaistinę įsteigė iš Telšių atvykęs provizorius Teodoras fon Goldneris. Jam 1870 m. mirus, 

sodybą su vienu iš seniausių Viekšniuose namų paveldėjo žmona ir duktė. Tačiau moterys 

nebuvo farmacininkės, po 13 metų dėl skolų vaistinė parduota varžytinėse. Ją nupirkęs 

Kazimieras Aleksandravičius padovanojo sūnėnui Vincui ir įpareigojo, kad iš kartos į kartą ją 

paveldėtų giminės. 

V. Aleksandravičius vaistinę valdė 42 metus. Ji tapo pavyzdinga, čia praktikavosi vėliau 

žinomi farmacininkai S. Gaudiešius, A. Kaikaris, S. Avižonytė, A. Rušinas. Jos šeimininkas šelpė 

vargstančius, padėjo besimokantiems neturtingiems giminaičiams. 1915—1918 m. vaistų 

tiekimas nutrūko. Net iš kaimyninių apskričių į Viekšnius plaukė ligoniai. Į pagalbą tėvui atėjo 

sūnus Juozas — Kauno universiteto klausytojas. Vėliau jis gavo chemiko-vaistininko diplomą ir 

po tėvo mirties ėmė tvarkyti vaistinę. 

Tarybinės santvarkos metais vaistinė nacionalizuojama. 1944 m. pabaigoje, praūžus frontui, 

vaistinė buvo suremontuota. Tarybinė vyriausybė aukštai įvertino jos darbuotojų karo metu teiktą 

pagalbą partizanams, iš nelaisvės pabėgusiems tarybiniams kariams. 

Pokario metais į miestelį atvyko gydytojas Tumas, buvo atidaryta valsčiaus ambulatorija, 

veikė dantų kabinetas, 4 lovų gimdymo namai. Vaistinės veikla išsiplėtė. Populiari tapo 

išnešiojamoji prekyba vaistais kolūkiuose ir miestelio prekyvietėje. 

Provizorius J. Aleksandravičius dirbo iki 1971 m. gruodžio mėnesio. Jo pastangomis išsaugoti 

seni įrengimai, receptai, signatūros ir kita vertinga vaistinės istorijos medžiaga, menanti 

farmacijos praeitį, vystymąsi, tobulėjimą. 

Šiurkus Juozas. Didysis Viekšnių daktaras: [Antanas Biržiška] // Vienybė. — 1988. — Kovo 

26. — Nr. 36-37 (4682-4683): ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Kiek atminimų — atsitikimų (...) 

anapus ribos! 

Maironis 

ŽEMAITIJA visais laikais garsėjo didžiais, savo kraštui ir jo liaudžiai nusipelniusiais 

žmonėmis. Tokie buvo D. Poška, S. Daukantas, M. Valančius, M. Giedraitis, Maironis, 

P. Višinskis, Žemaitė, J. Bielskis, A. Gricius, Lazdynų Pelėda (S. Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė), 

Šatrijos Ragana (M. Pečkauskaitė) ir daug kitų kraštiečių. Ir šiandien mūsų respublikos 

vidurinėse ir aukštosiose mokyklose nagrinėjama jų kūryba, dainuojamos jų žodžiais sukurtos 

dainos, skaitoma ir deklamuojama jų poezija, teatruose vaidinamos jų sukurtos dramos, jų 

baladžių ir apysakų motyvais kuriami jaudinantys spektakliai. 

Nenuilstančiu profesiniu darbu, meile Žemaitijos žmonėms, jų kalbai, papročiams ir žemaičių 

kraštui didelės pagarbos ir šviesaus atminimo yra nusipelnęs ir daktaras Antanas Biržiška. Jis 

pasižymėjo neišsenkančia savo profesine ir moraline bei dvasine energija, meile savo gimtajam 

kraštui ir balanos gadynėje tebegyvenusiems caro patvaldystės skriaudžiamiems žemaičiams, 

367

teikė jiems bet kuriuo paros laiku medicininę ir moralinę, ekonominę pagalbą. Tuo jis nusipelnė 

„didžiojo daktaro” vardą. Daktaras Antanas Biržiška mylėjo savo kraštą ir jo žmones kaip 

motiną, o savo mokslą — kaip sielą, kurį laimina, nušviečia ir jungia visus žmones jų gerovei ir 

taikiam dvasinių ir materialinių gėrybių kūrimui. Jautrumas ir gerumas žmonėms, pagarba jų 

dvasios pasauliui — tokie buvo ne tik jo gyvenimo, bet ir apskritai jo pasaulėjautos matmenys. 

Čia jis, be abejonės, kaip lotynų kalbos mėgėjas, vadovavosi senovės romėnų išmintimi: „Gaudia 

et dolores cum amicis partiamur” (Džiaugsmais ir skausmais dalykimės su draugais). 

Biržiškos — nuo XVI a. žinoma pažangi žemaičių bajorų giminė, gyvenusi buv. Karšuvos 

tėvonijoje (apskrityje), vėliau Raseinių ir Tauragės apskrityje, Šilalės valsčiuje. Jų giminės 

aktyviai dalyvavo 1831 ir 1863 m. m. sukilimuose prieš caro patvaldystę. Daktaras Antanas 

Biržiška — Leonardo Biržiškos (1809—1902) ir Anatolijos Skinderaitės-Biržiškienės (1823 — 

1897) sūnus. Leonardas ir Anatolija Biržiškos išaugino keturis sūnus, iš kurių du — Jonas ir 

Antanas — gydytojai, ir aštuonias dukteris. Tėvas Leonardas Biržiška buvo istorijos mėgėjas ir 

savo išmokslintus sūnus bei anūkus ragino nepamiršti žemaičių kalbos, papročių ir tradicijų. 

BŪSIMASIS Viekšnių daktaras A. Biržiška gimė 1855 m. sausio 29 d. Tauragės apskrityje, 

Vainuto valsčiuje, Žvingių parapijoje, Lapkasių dvare, mirė ir palaidotas Viekšniuose 1922 m. 

spalio 31 d. Darbštus, santūrus ir mąstantis vaikas jautė nenugalimą potraukį knygai, mokslui. 

Dar jaunystėje jis pajuto norą kaupti ir skleisti žmonėms dvasinius ir mokslo turtus. A. Biržiškos 

tuometinė daugiaplanė progresyvi veikla prasidėjo tokiu laiku, kai švietimas be religijos dar 

buvo sunkiai įmanomas. Bet jaunuolio sąmonėje anksti išryškėjo filosofinė takoskyra tarp gėrio 

ir blogio, ir būsimasis Viekšnių daktaras, jau mokydamasis Šiaulių gimnazijoje, kurią jis baigė 

1875 m., tvirtai stovėjo pažangos ir gėrio pozicijose. Tolimesnei A. Biržiškos pažangios 

pasaulėžiūros raidai didelės reikšmės turėjo jo pažintis ir draugystė su J. Bielskiu (1855—1904) 

kai jiedu mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Gimnazijos vėliavoje buvo įrašas „Res non verba” (Darbai, 

ne žodžiai). Ir gimnazistas A. Biržiška dirbo, kaip sakoma, išsijuosęs, nenuleisdamas rankų. 

J. Bielskis 1876 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir gavo aukso medalį. 1876—1882 m. jis studijavo ir 

baigė Petrapilio susisiekimo inžinerinį institutą ir gyvenime reiškėsi kaip pažangus visuomenės 

veikėjas. Nuo IV klasės jis mokė kitus, tarp jų ir Vladimirą Zubovą, prieš I pasaulinį karą 

gyvenusį Medemrodės dvare, Kaune gyvenančio produktyvaus architekto, D. Čiurlionytės vyro 

Vladimiro Zubovo, senelį, kurio pasaulėžiūros formavimuisi korepetitorius J. Bielskis padarė 

nemažai teigiamos įtakos. Jiedu su A. Biržiška slėpė ir skaitė draudžiamus eilėraščius. J. Bielskis 

suimamas ir pašalinamas iš gimnazijos. Tik jo mokinio tėvui, įtakingam Šiaulių bajorų vadui 

Mikalojui Zubovui užtarus, J. Bielskis buvo paleistas. Ilgainiui, kai J. Bielskis dirbo Liepojoje, 

apie jį būrėsi pažangioji šviesuomenė ir moksleivija. Dirbdamas Sibire, globojo politinius 

tremtinius. Studijuodamas dalyvavo revoliuciniame judėjime, prisidėjo leidžiant ir platinant 

lietuviškas knygas, gabenant iš užsienio nelegalią, pažangią literatūrą. Ir vėliau pažangi 

visuomeninė ir kultūrinė J. Bielskio veikla darė teigiamą poveiki ir A. Biržiškos pažangios 

pasaulėžiūros formavimuisi. 

Mokydamasis Šiaulių gimnazijoje, A. Biržiška nuo V klasės vertėsi pamokomis ir pats gerai 

mokėsi. 1875 m. baigė gimnaziją ir norėdamas, kad realybė pranoktų svajonę, kad pats neliktų 

sūnus paklydėlis ir galėtų kuo daugiau padėti savo gimtojo žemaičių krašto žmonėms, 

abiturientas A. Biržiška nedvejodamas pasirinko mediciną ir tais pačiais metais įstojo į Maskvos 

universiteto medicinos fakultetą, kurį sėkmingai baigė 1880 m. Studijuodamas Antanas Biržiška 

draugavo su Vincu Pietariu, Jonu Basanavičium. Rinko J. Basanavičiui lietuviškas dainas, kurios 

vėliau (1884 m.) pasirodė „Ožkabalių dainų” rinkinyje. Baigęs medicinos mokslus ir gavęs 

gydytojo diplomą, A. Biržiška su džiaugsmu grižo į gimtąją Žemaitiją ir, tuometinio kanauninko 

J. Zaleskio (1838—1910) prašomas, pasiliko ir 42-iems metams apsigyveno garsiame puodžių 

miestelyje Viekšniuose. Ir ilgus dešimtmečius, kol daktaras Antanas Biržiška bet kuriuo paros 

laiku keliavo pas ligonius, su jo autoritetu, su jo profesine ir gyvenimo patirtimi siejosi daugelio 

viltys įveikti sunkią ir klastingą ligą. 

Priminsime Lietuvos kultūros istorijos mažmožį. Kai daktaras A. Biržiška, jo broliai ir vaikai 

mokėsi gimnazijoje, kaip rodė jų gudiški, lenkiški ir rusiški dokumentai, vadinosi ir rašėsi 

Biržiško. Šilališkiai ir pajūriškiai kaimynai juos vadino Biržiškiais, o viekšniškiai juos net 

Beržunskiais vadino. Ilgainiui Biržiškų giminė ir pavardėmis susiskirstė. Vyriausias daktaro 

368

sūnus Mykolas, gimęs ir augęs Viekšniuose (1882—1962), tik susipratęs lietuviu ir prisiekęs 

kovoti už Lietuvos ateitį ir jos gerovę, nebepakėlė suslavintas „Biržiško” galūnės ir, įstojęs į 

Maskvos universitetą, visur ėmė rašytis „Biržiška”. Jo pavyzdžiu pasekė ir jaunesnieji 

Viekšniuose gimę ir augę broliai Vaclovas (1884—1956) ir Viktoras (1886—1964). Daktaro 

brolvaikis Stasys, gyvendamas Voroneže, klausė savo mokytojo J. Jablonskio, kaip jis turėtu būti 

šaukiamas. J. Jablonskiui paklausus, kaip juos žmonės vadina, ir šiam atsakius, kad žmonės juos 

vadina Biržiškiais, lietuvių kalbos kūrėjas ir puoselėtojas atsakė: na, tai esi Biržiškis. Daktaro 

brolio Jono sūnūs, apsigyvenę Sibire ir nieko negirdėję apie Biržiškų lietuviškų pavardžių kaitą, 

tebeeina, žinoma, Biržiško keliais. Ir taip viena pavardė virto trimis. 

Kai vyko 1863 m. sukilimas, būsimasis Viekšnių daktaras buvo aštuonerių metų. Jis su 

broliukais, įsilipę į aukštus medžius, iš toli stebėjo apylinkėje vykstančias kautynes. Jo tėviškėje 

buvo slepiami ir gydomi sužeisti sukilėliai. 1867 m, jis įstojo į Šiaulių gimnazijos I klasę. 

TAI buvo laikotarpis, kai caro patvaldystė visaip stengėsi nutautinti kitų tautybių gyventojus. 

Biržiška pavyzdingai mokėsi. Visą gyvenimą nepamiršo graikų kalbos ir dar gražiau prisiminė 

lotynų kalbą. Jis visą gyvenimą liko ne tik senųjų klasikinių kalbų, bet ypač gamtos mylėtojas. 

Užaugo ūkyje. Mokslus eidamas, atostogas praleisdavo tėviškėje, gražiose Šilalės, Pajūrio 

apylinkėse. Ir visą gyvenimą nenutraukė ryšių su gamta, gilino gamtos žinias. Sugebėjo ne tik 

atskirti kiekvieną augalą, bet žinojo ir jų lietuviškus, lenkiškus, rusiškus, dažnai ir lotyniškus 

pavadinimus. Plačiose apylinkėse garsėjo kaip puikus sodininkas. Dar studentaudamas pradėjo 

medžioti ir tapo puikiu medžiotoju. Ir savo amžiaus pabaigoje stebino jaunuosius taikliais 

šūviais. 

Dr. Antanas Biržiška žinojo ne tik kiekvieno paukščio, miško žvėrelio pavadinimą keliomis 

kalbomis, bet atskirdavo kiekvieno jų balsą ir gražiai mokėjo jų balsais pasuokti. Viekšnių 

daktaro sodyboje buvo gana gausi ir gražiai jo tvarkoma biblioteka. Be abejonės, jis, kaip graikų 

ir lotynų kalbų mėgėjas, žinojo Cicerono (106—43 pr. m. e.) posakį „Namai be knygų, kaip 

žmogus be sielos” ir juo vadovaudavosi. Mėgo ir vertino Bremo, Č. Darvino ir kitų korifėjų 

veikalus. Dar gimnazijoje jis suprato gamtos pažinimo svarbą ir iš dalies dėl to matyt pasirinko ir 

gydytojo profesiją. Turėjo tam įtakos ir „laiko dvasia”, kai šviesuomenė ypatingai brangino ir 

aukštai vertino gamtos mokslus. Jis mokėsi gimnazijoje, kai Lietuva tik neseniai buvo 

pergyvenusi 1863 m. sukilimą, kurio pasekmės liaudžiai buvo gana sunkios, ir net sukilimo 

dalyviai vėliau pamiršdavo jo kilnumą ir vadindavo jį — sukilimą — menku ir nerimtu. 

Bajorų visuomenė po sukilimo pasijuto bejėgė, nustojo vilties, kad įvyks politinės atmainos, 

tesvajojo apie kokį nors prislėgimo palengvinimą, stengėsi išsilaikyti savo pozicijose, šviestis ir 

rimtai dirbti. Toks buvo sąmoningosios bajorų visuomenės nusistatymas ir šūkis, griežtai 

priešingas kokiam nors maištingumui ir net politikavimui. Dr. Antanas Biržiška, 1831 m. 

sukilėlio sunūs, vaiko akimis matęs 1863 m. sukilimo įvykius, buvo kūnu ir širdimi prisirišęs 

prie savo krašto ir jo žmonių, brangino Lietuvos visuomenės tradicijas, gyvai atsiliepdavo į jos 

vargus ir nelaimes, pvz. 1893 m. Kražių istorijos, kurią darbininkų spaudoje pasmerkė ir 

F. Dzeržinskis, V. Kapsukas, Z. Angarietis, atžvilgiu ir kitais klausimais. Čia jis, be abejonės, 

kaip lotynų kalbos mėgėjas, vadovavosi senovės romėnų patarimu džiaugsmais ir skausmais 

dalytis su draugais. O sunkesnę akimirką žmonėms buvo į ką atsiremti: čia pat, dr. A. Biržiškos 

kabinete, tiek daug patirties ir gerumo. Bet kaip ir kiti jo kartos visuomenės atstovai — 

V. Pietaris, J. Vileišis, J. Basanavičius — politika giliau nesidomėjo ir per visą amžių vengė 

kokio nors nesusipratimo su valdžia, tvarkingai atlikdavo visas pareigas, bet ir sąžinės 

neparduodavo. Mėgo ir grožinę literatūrą. Bet svetimi jam buvo romantikai J. Slovackis, 

Z. Krasinskis, o labai brangūs A. Mickevičius, L. Kondratovičius (V. Sirokomlė) bei kiti „savi” 

rašytojai, rašę apie Lietuvą. Ypač mėgo A. Mickevičiaus „Poną Tadą”, kurio atskiras dalis 

mokėjo atmintinai. 

Dr. A. Biržiška nesiribojo vien bajorų luomo reikalais, nors tame luome užaugo, subrendo ir 

visą gyvenimą buvo su juo susijęs. Jis gražiai bendravo ir su ne bajorais („žmonėmis”), mokėsi 

neluominėje Šiaulių gimnazijoje, o vėliau studijavo Maskvos universitete. Tuo laikotarpiu 

bajorų, ypač nedidžiųjų bajorų, visuomenėje tai buvo lyg nauja kryptis. Ir tuo jo tėvai atitraukė 

vaikus nuo dvarininkų ir bajorų reikalų, nors vaikų meilės žemei neišdildė. Ir daktaraudamas 

Viekšniuose, A. Biržiška vis nuomodavo ūkelį. Nuomodavo be didesnio reikalo ir naudos. 

369

Dr. Antanas Biržiška buvo humanistas ir neskirstė žmonių į bajorus ir ne bajorus, į „ponus” ir 

mužikus. Jam visuomenę sudarė sąžiningi ir šelmiai, darbštūs ir tinginiai, protingi ir atsilikėliai. 

Taip Viekšnių daktaras, vertino ir „mužikus”, ir „ponus”. Stiprus, rimtas, bet ir draugiškas, 

savo bičiuliams liko ištikimas ligi pat mirties. Teisingas, kartais šiurkštokas, nedaręs 

kompromisų su sąžine ir, kai būdavo reikalas, į akis kirtęs tiesą: mokslo ir gamtos mėgėjas. Toks 

jis augo, toks jis brendo gimnazijoje ir universitete. Rimtai, atsakingai ir gerai mokėsi, draugiškai 

dalyvavo gimnazistų žaidimuose ir išdykavimuose. Atostogų su broliais ir draugais važiuodavo 

per 100 km arkliais, tėvo pavežami, o vėliau ir vieni, pakeliui nakvodami pakelės karčemose. 

Mediciną jis matyt pasirinko todėl, kad mėgo gamtos mokslus ir tikėjosi, kad savo mokslo žinias 

galės pritaikyti gimtojoje Žemaitijoje, kad gydytojo profesija labiau savarankiška, 

nepriklausoma. Savarankiškumą ir nepriklausomumą Antanas Biržiška visą savo amžių ypatingai 

brangino. Tartu, tuometinio Jurjevo (Dorpato), universitetas buvo populiaresnis aukštesnėse 

Lietuvos bajorų grupėse. Šiaulių gimnazijos absolventai dažniau pasirinkdavo Maskvos, 

Petrapilio universitetus. Beje, gimnazijoje jis mokėsi prancūzų kalbos, tat gal ir todėl nebuvo 

linkęs studijuoti Dorpato (Tartu) universitete, kad ten dominavo vokiečių kalba. Maskvon jį 

matyt traukė ir tenykščio medicinos fakulteto dar nuo I. Pirogovo (1810—1881) laikų garsas, 

vyresniojo brolio Jono ir kitų draugų pavyzdys. Ten studentas A. Biržiška sėkmingai studijavo 

mediciną, žavėjosi garsiais Maskvos universiteto medicinos fakulteto profesoriais — klinicistais, 

pvz. terapeutu G. Zacharjinu (1829—1898) ir kitais, ir ligi pat mirties apie juos ir apskritai apie 

fakulteto darbą maloniai ir gražiai pasisakydavo. 

Aušo „Aušros” gadynė, o su ja konsekventiškai vyko ir Antano Biržiškos lietuvėjimo 

procesas. Išvertė L. Kondratovičiaus „Margirį” ir jį lietuviškai deklamuodavo. „Aušrininkų” 

sentimentalizmas jam nebuvo pakankamai artimas. Artimesnė, suprantamesnė ir arčiau 

gimininga jam buvo B. Pruso, H. Senkevičiaus ir kitų realistų kūryba. Daug dėmesio skyrė ir 

klasikinei rusų — N. Gogolio, L. Tolstojaus, A. Čechovo kūrybai. Lenkiškoje to meto 

šviesuomenėje jis buvo tituluojamas „žemaičiu”, kuris kai kada skaudokai įgeldavo ir nevisiškai 

buvo jos laikomas saviškiu, nors visų gerbiamas. Lietuviškoms srovėms jis buvo perdaug 

savarankiškas „bajoras” ir todėl nevisai savas, bet taip pat gerbtinas ir gerbiamas. Žymiausi jo 

amžininkai „aušrininkai” išsisklaidė po plačią caro patvaldystės šalį, o jis, baigęs medicinos 

mokslus, nedvejodamas grižo į gimtąjį kraštą — Viekšnius ir čia pasišventusiai dirbo, teikdamas 

varganiems to meto žemaičiams ne tik medicininę, bet ir moralinę, ir ekonominę pagalbą. 

Dr. A. Biržiška, kaip ir kiti aušrininkai, nesukūrė lietuviškos šeimos, bet nekliudė ir net ilgainiui 

skatino ją sulietuvėti, ir pats, sūnų pavyzdžiu pasekęs, vis arčiau ir stipriau bendravo su 

pažangiąja lietuvių šviesuomene ir jos kultūra. Dar Maskvoje gyvendamas, susirado sau žmoną 

E. Rodzevičiūtę (1858—1938), tolimą T. Kosciuškos giminaitę, pedagogę — pianistę, parsivežė 

ją į savo numylėtą žemaičių kraštą, gražiai išaugino ir išmokslino tris sunūs — Mykolą — 

Lietuvos visuomenės veikėją, literatūros istoriką, Vaclovą — lietuvių bibliografą, kultūros 

istoriką, ir Viktorą — matematiką, kurie ilgainiui tapo 1922 m. įkurto Lietuvos Vytauto Didžiojo 

universiteto profesoriais ir gražiai, gausiai papildė Lietuvos mokslo ir kultūros aruodus. 

VISAM amžiui apsigyvenęs Viekšniuose, Antanas Biržiška vertėsi gydytojo praktika. Pirmojo 

pasaulinio karo metu, kai Lietuvą okupavo vokiečiai, jis pasitraukė į Rusiją, kur sunkiai susirgo. 

Kai pasveiko, giminės vėl parvežė į Viekšnius. Gyvendamas ir dirbdamas Viekšniuose, jis turėjo 

plačią gydytojo praktiką. Žemaičių gerbiamas, mylimas ir laukiamas, jis arkliais važinėjo pas 

ligonius nuo Gruzdžių iki Telšių ir nuo Kuršo (Latvijos) sienos ligi Kuršėnų ir Luokės ir įgijo 

„didžiojo daktaro” garsą. Ypač garsėjo kaip akušeris, vaikų ir vidaus ligų gydytojas. Tuo sunkiu 

laiku jaunas gydytojas A. Biržiška buvo vienintelis gydytojas Viekšniuose ir plačiose jų 

apylinkėse. Žvelgdamas iš laiko perspektyvos, iš kitos kartos mediko patirties, ne kartą galvoju: 

kokia turėjo būti stipri, pavydėtinos emocinės pusiausvyros asmenybė, kad varganame tuo metu 

krašte, beveik be talkininkų, išlaikytų kasdieninę įtampą, susidurdamas su tokia gausybe 

neatidėliotinos pagalbos reikalingų žmonių. Sunkūs šiokiadieniai grūdino jauną daktarą, plėtė ir 

gilino jo profesinę patirtį ir išmintį, nes, kaip sakė Leonardas da Vinčis (1452—1519), darbu 

įgyjama patirtis, o patirtimi — išmintis. Kiek išgalėdamas skaitė ir platino Tilžėje leidžiamus 

nelegalius, pažangius leidinius. Ilgainiui, kai sūnūs jau buvo studentai, ir daktaras Antanas 

Biržiška aktyviai įsijungė į kultūrinį ir visuomeninį Lietuvos gyvenimą. 

370

Kai XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje vyko sudėtingas tautų išsivadavimo iš caro 

patvaldystės procesas, dr. Antanas Biržiška, senosios kartos tylusis visuomenės darbuotojas, savo 

darbais dėl tautos atgimimo nusipelnė amžiną atminimą. 

„(...) tik per nacionalinę istoriją mes prisiliečiame prie pasaulinės istorijos, per ją įeiname į 

istorinį žmonijos vyksmą”, rašo Justinas Marcinkevičius „Dienoraštyje be datų”. A. Biržiška ne 

žodžiais, bet darbu ir pavyzdžiu švietė jaunajai kartai, perdavė jai ir savo idėjas, ir savo epochos 

pažangią dvasią. Ir šiandien mes, rašydami šias eilutes apie šviesios atminties daktarą Antaną 

Biržišką, galime jo garbei pasakyti: exegimus monumentum. Jis buvo ramus, tylus medicinos 

darbuotojas, tolerantiškas, demokratiškas, visiems prieinamas gydytojas, inteligentas. 

Profesiniame darbe neskyrė dienos ir nakties. Prie jo su pagarba artinosi jauni ir seni. Todėl 

mūsų žmones žemaičius kiaurai pažinojo, mylėjo juos, nors neslėpė ir jųjų ydų. Puikiai mokėjo ir 

kalbėjo žemaitiškai. Ir naują literatūrinę lietuvių kalbą greitai įveikė ir įsisavino. Ir žemaičiai jį 

gerbė ir mylėjo. Jo sode žydėdavo daugybė įvairių gėlių, žaliuodavo jo sodintų ir prižiūrimų 

medžių, įvairių vaiskrūmių ir dekoratyvinių krūmų. Labai daug skaitė. Ligi paskutinės gyvenimo 

valandos atidžiai sekė medicinos ir kitų mokslų naujienas. Iš sūnų reikalavo vis naujų knygų iš 

įvairių sričių. Mediciną suprato kaip kilnų pašaukimą, etiniu žvilgsniu vertino savo draugus. 

„Draugas — gydytojas” jam buvo ne vien vardas; tam jis teikė ypatingos svarbos. Jo idealas: 

„Žmogus — gydytojas”. Ir savo šeimai jis buvo ne tik tėvas, bet ir didžiausias bičiulis. Sūnums 

darė poveikį ne žodžiais (nemėgo pamokslų), bet pavyzdžiu. Sūnums patardavo rinktis tokią 

profesiją, kad būtų galima dirbti ir gyventi Lietuvoje. Gyvenime buvo tylus, užsidaręs savyje. 

Bet mokėjo ir juoktis — nuoširdžiai, su ašaromis. Turėjo nemažai ir bičiulių. Nemėgo netiesos, 

suktumo, godumo. 

Keletą dienų prieš mirtį lankėsi savo tėviškėje Pailgotyje, kur nebuvo buvęs keliasdešimt 

metų ir kur svajojo apsigyventi sekančių metų pavasarį, kad čia dar kartą galėtų prisiliesti prie 

savo vaikystės vizijos. Grįžo į Viekšnius linksmas, atsigaivinęs. Mirė per valandą. Mirties 

priežastis — angina pectoris, kurią jautė savyje keliasdešimt metų, bet slėpė nuo savo šeimos. 

Laidotuvės vyko Viekšniuose: jose dalyvavo daug viekšniškių ir apylinkės gyventojų, ypač daug 

žydų, kurie parvežė jam iš Kauno vainiką. Tebūnie lengva jam žemaičių krašto žemė, kurią dr. 

Antanas Biržiška taip kilniai mylėjo. Dr. A. Biržiška — šviesi Žemaitijos asmenybė, daug 

nusipelniusi žemaičių kraštui ir jo žmonėms. Jo pavyzdžiu teseka mūsų medikai ir jaunimas. 

Jonikienė Roma. Viekšnių gydytoja [Monika Balčiūnienė] // Vienybė. — 1988. — Birž. 18: 

ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Kelias iš Naujosios Akmenės į Viekšnius... Dešimtis kartų išmatuotas autobusais, mašinomis. 

Pusvalandžio kelias, pratęstas važiavimo siauromis gatvelėmis iki ambulatorijos, taip reikalingas 

pokalbio planeliui apmąstyti, kai ruošiesi pasakoti apie visiškai nepažįstamą žmogų. Iš šalies 

nugirsti atsiliepimai per menka atsarga, kad atskleistum būsimo pašnekovo dvasinį grožį, sielos 

vertybes. Ir fantazija čia ne pagalbininkė. Ji nublanksta, kai vietoje įsivaizduotos iškalbios, 

energingos — tave pasitinka kukli ir nekalbi apylinkės gydytoja. O klausimų terapeutei Monikai 

Balčiūnienei turėjau daug. Smalsu buvo, kaip susiklostė jaunos gydytojos profesinis kelias. 

Prisiminimais Monika grįžo netolimon jaunystėn: 

— Tėvai ir dabar Kelmės rajono Užventės kaime gyvena. O kaimo vaikui viskas paprasčiau... 

Mokslai sekėsi gerai. Galvos per daug nesuko, kur toliau mokytis. Tik baigiamojoje klasėje 

apsisprendė — rinksis Kauno medicinos institutą. Nei įtakingų dėdžių, nei protekcijų — 

pasiruošė ir įstojo. 

— Kai prisimenu, ir mokytis nebuvo jau taip sunku. Paskaitos, egzaminai... praktika 

ligoninėse. Puikūs dėstytojai meilę profesijai įskiepijo. 

Taip prabėgo šešetas studijų metų. Dar vieneri Plungėje — internatūroje — pas geriausius 

terapeutus žinių sėmėsi. 

Nuo 1980 metų Monika Balčiūnienė Naujosios Akmenės centrinės ligoninės paaugliu 

gydytoja. 1985 metais persikėlus gyventi ir dirbti į Viekšnius, praktika Centrinėje ligoninėje 

pravertė. Čia ji atsiduria viena su ligos prislėgtu žmogumi. O ligoniui irgi neramu — jauna, ar 

pagydys? Ir gero, raminančio žodžio laukia... Ar sunku, daktare, pagelbėti, paguosti? 

371

— Sunku. Medicinos tėvas Hipokratas yra pasakęs — tu ir aš — mes dviese. Jei kartu būsime 

— ligą įveiksime... 

O jei kiekvienas sau... Gydytojai M. Balčiūnienei paskirtoje apylinkėje 2,5 tūkstančio žmonių. 

Ir prie geriausių noru su visais iš širdies nepasikalbėsi — nesuspėsi. Džiaugiesi nuodugniau 

apžiūrėjusi ir gydymą nurodžiusi. Už durų laukia kitas: „ar galima užeiti?..” 

Tą popietę prie gydytojos durų nelaukė niekas... Gerai dirbate ir ligonių nėra, — pajuokavau. 

— Mano pacientai — kaimo žmonės. Dabar pats darbymetis... Kaimo žmogus į gydytoją 

kreipiasi tik „rimtos” ligos prispirtas... 

Apylinkės terapeutė M. Balčiūnienė kuruoja 6 felčerių akušerių punktus. Punktuose 

dirbančios felčerės — geriausios pagalbininkės. Jos pirmosios ligonį apžiūri, vaistus suleidžia. Ir 

pati gydytoja kas savaitę savo „valdas” apvažiuoja. 300 ligonių dispanserizuoti, — dirbti 

lengviau, iškviestas atsiverti kortelę ir žinai, kokia liga kamuoja, kaip jinai progresavo. 

Kiekviena diena naujo, kokybiškesnio, tobulesnio darbo reikalauja. Kas vakar atrodė 

nepamainoma, šiandien — pasenę, kuo stebėjomės — įprasta. Pafantazuokime, gydytoja, apie 

medicinos perspektyvą: kompiuterizuota kartoteka, tobula diagnostikos aparatūra, įveiktos 

baisiausios amžiaus ligos... Viekšniuose nauja, erdvi ambulatorija.... 

— Kad greičiau taip būtų, kompiuteriai, tobula aparatūra vis dar tik svajonės. O naują 

ambulatoriją pastatys... 

Eini pas ligonį — visas tavo „turtas” — aparatas kraujo spaudimui matuoti, statoskopas — ir 

didelis noras padėti. Vaistų ir tų ne visada kokių reikia išrašysi... 

Kaimo apylinkė — ne didmiestis. Tu visus pažįsti, tave pažįsta. Darbo sėkmės ir nesėkmės 

kaip ant delno. Ir su seneliais nelengva. Matai — rimtai žmogus serga, o ligoninėn nė už ką! 

Įkalbinėji, įtikinėji, kad būtinai reikia, kad geriau bus. Po kiek laiko sugrįžta žvalus, sustiprėjęs 

— gydytojai širdy šviesiau. Ir taip diena dienon — jau treji metai. 

Ir pamokančio žodžio, kaip sveikatą saugoti, Monika Balčiūnienė nevengia ištarti. Savos 

apylinkės kaimus paskaitas skaitydama apvažiuoja. Eina į įstaigų, organizacijų darbo kolektyvus, 

67-ąją profesinę technikos mokyklą. Apie ką dažniausiai kalbate, gydytoja? 

— Sveikata saiką myli, o medicina pripažįsta tik sveiką gyvenimo būdą... 

Medikui suteikta nelengva privilegija — atsakyti už žmogaus sveikatą. Jis palengvina negalią, 

grąžina žmogų gyvenimui, priima naują gyvybę... Ir neužtenka vien profesinių įgūdžių ir žinių iš 

instituto — reikia dar širdies gerumo, atidumo ir švelnumo. 

Viekšnių apylinkės terapeutė M. Balčiūnienė atsako už porą tūkstančių gyvybių — 

kiekvienam kvalifikuotą pagalbą, gerą žodį, padrąsinančią šypseną... 


nuotraukos. — Tekste: „Gydytojai buvo trys — visi žydų tautybės.” 

Butautaitė Eglė. Viekšnių vaistininkės // Vienybė. — 1988. — Rugpj. 18. — Tekste: Emilija 

Tomkevičienė, Bronė Rakštytė, Janina Zajančkauskienė. — Visas tekstas: 

Viekšniuose vaistinę 1860 metais įsteigė provizorius Teodoras Geldneris, ir nuo tada čia 

tęsiasi taurios farmacininkų tradicijos. Daug vaistininkų Viekšniuose praktikavosi, žengė 

pirmuosius darbo žingsnius. Senojoje vaistinėje kadaise pradėjo dirbti ir fasuotoja Emilija 

Tomkevičienė, prieš aštuoniolika metų čionai atvyko dabartinė vaistinės vedėja Bronė Rakštytė. 

Trečioji vaistinės darbuotoja, sanitarė Janina Zajančkauskienė, į šį nediduką, bet draugišką ir 

nuoširdų kolektyvą įsijungė 1980-aisiais, kai jau nebebuvo senojo vaistininko Juozo 

Aleksandravičiaus, o pati vaistinė persikėlė į dabartines, patogesnes patalpas. Bet visos neretai ir 

dabar mintimis nuklysta į tą senąjį pastatą, kuriame prie durų varpelis — dzinkt! — kam nors 

užėjus, varinės lempos ir senos ilgos lentynos su buteliukais ir dėžutėmis. 

Taip, kol kas tuščia senoji vaistinė, vis laukia restauratorių, kol ją prikels naujai paskirčiai — 

kaip rajono muziejų, deja, kol kas tik projektas teberengiamas. 

O vaistinės darbuotojoms savi kasdieniniai rūpesčiai, nors moterys ir neskuba dėl jų 

pašaliniam guostis. 

— Kokios čia tos mūsų problemos, — mosteli ranka amžiumi vyriausia Emilija. — Visada jų 

buvo ir bus. Tiktai žmonės keičiasi. Niekada seniau nepasitaikydavo, kad žmogus nepasilabinęs 

372

įeitų, su pypke ar papirosu dantyse. Visada, būdavo, kepurę nukels ir kalba maloniai. O dabar — 

virste įvirsta pro duris — nei kojų nusivalys, nei pasisveikins. Tik duris tranko, plūstasi, 

reikalauja. O kuo mes kaltos, kad tų vaistų, kokių reikia, neturim? 

Esu girdėjusi šmaikštaujant, kad vaistininkai — paslaptingi, uždari žmonės, ne veltui seniau 

juos burtininkais, raganiais vadindavo. Bet štai mano pašnekovės linksmos ir paprastos, visai 

nepanašios į „kerėtojas”. 

— Seniau tai visokiausių vaistų prigamindavome. Ponios, neturėdamos kur pinigų dėti, 

prašydavo padaryti auksinių piliulių. Tai mes paprastus žirnelius suvyniodavom į dėžutę ir 

kratydavome ilgai, visą dieną, kol jie pasidarydavo „auksiniai”. Arba „jaunystės kremą” 

paruošdavom turtingoms gražuolėms iš įvairiu žolelių, ekstraktų ir vaško, dabar tokių 

nebegamina... Vėliau, jau po karo, nebeliko jokių išmislų, prasidėjo rimtas darbas. Ir laikai buvo 

sunkūs, žmonės suvargę... 

Kas yra darbas? Priemonė, padedanti pasiekti vienokį ar kitokį pragyvenimo standartą? 

Kasdien besikartojantis nuobodus procesas? Pareiga? O gal bandymas įprasminti save, poreikis, 

suvokimas, kad gyveni ne vienas pasaulyje? 

— Darbas — tai žinojimas, supratimas, ko iš gyvenimo tu nori, — mąsto vedėja Bronė 

Rakštytė. 

— Tai parama, meilė žmogui, — įsitikinusi Emilija Tomkevičienė. 

— Darbas ir yra pats gyvenimas, — trumpai nukerta Janina Zajančkauskienė. 

Kasdieninis darbas vaistinėje iš šalies atrodo ramus ir paprastas. Tik kodėl taip nepastebimai, 

taip srauniai bėga laikas, vos nušvitusį pavasarį keičia vasara, o vasarą — ruduo? Žiūrėk, ir 

vaikai jau užaugo, iš gimto lizdo kaip paukščiai išskrido. Ir jau laikas poilsio. Bet gerai žinoti, 

kad žmonėms esi reikalinga. Taip, reikia daug žinoti, kad galėtum pagelbėti, patarti, kai atskuba 

nelaimei prispaudus. Kartais atokesnės vietovės vaistininkei tenka pabūti ir gydytoja, ir 

gailestingąja seserimi, ir guodėja. O geriausias atlyginimas už taip dalijamą nuoširdumą — 

žmonių pasitikėjimas, dėkinga šypsena. Štai susiruošė pensijon veteranė E. Tomkevičienė, o 

džiugesio balse negirdžiu. Jaučiu, kad ir atsisveikinusi su bendradarbėmis, ji ne kartą grįš į tokias 

pavakares, kaip kad dabar mintimis nuklysta į senąją vaistinę. Juk tarp šių sienų pratekėjo didelė 

gyvenimo dalis. 

Iš ten, iš tolumos: Retrofoto // Vienybė. — 1990. — Kovo 8: [Jono Kinčino nuotraukoje 

Emilija Putraitė]. — Visas tekstas: 

Kaip jau buvo pranešta, „Vienybės” laikraščio redakcijoje surengta prieškario metų Viekšnių 

miestelio fotografo Jono Kinčino darbų paroda. Tarp daugelio senovinių fotografijų, darytų prieš 

penkis, šešis dešimtmečius, net dar anksčiau, matome ir atpažįstame nemažai žmonių, didžiai 

nusipelniusių Viekšniams ir viekšniškiams. Tarp jų — kukli medikė Emilija Putraitė, daugelį 

dešimtmečių atidavusi savo kilniam darbui, viekšniškiams bei Viekšnių apylinkių žmonėms, jų 

sveikatai ir tada, kai gydytojas buvo reta figūra, sunkiais pokario metais ir dar vėliau. 

Viekšniškiai su E. Putraitė, išgyvenusia 94 metus, atsisveikino 1989 metais, o Jonas Kinčinas 

ją nufotografavo 1936-aisiais. 

Elekšis Juozas. Ar žinojo A. Biržiška? // Vienybė. — 1990. — Kovo 20. — Visas tekstas: 

Viekšniškiai išlaikė daug daugiau pasakojimų apie gydytoją A. Biržišką, negu apie garsiuosius 

jo sūnus. Mes, technikos amžiaus vaikai, tik dabar prisiminėme, kad gydo ne vien fizinis, bet ir 

psichinis poveikis. Ta mūsų klaida puikiai naudojasi įvairūs „daktarai”, kurie net televizijos 

ekrane mosuodami rankomis „nuima” negalias. Liaudies medicinoje tie metodai niekada nebuvo 

pamiršti. 

Man labai didelį įspūdį padarė beveik beraščio žmogaus išduota paslaptis. Deja, tai man 

tiesiogine prasme gana brangiai kainavo. Mėgstantį išgerti „daktarą” gavau gana ilgai vaišinti, po 

to duoti žodį, kad paslapties, kol jis gyvas, niekam neišduosiu (jis jau senokai mirė). Didžiausia 

staigmena buvo tai, kad jis pirmu sakiniu pasakė,... jis visai negydo — gyja pats žmogus, 

patikėjęs tuo gydymu. Todėl gydymas turi būti PASLAPTIS. Štai jo gydymo metodas — 

NEĮPRASTA APLINKA (tamsu, žolių pundeliai, buteliukai, įvairūs prietaisai, „daktaro” 

išvaizda). Antra — leisti ligoniui IŠSIPASAKOTI (anot jo, dėmesio stoka — pirmoji gydytojų 

373

nuodėmė). Trečia — visą laiką STEBĖTIS: „Na ir ką jie su tavimi padarė!”, „Negi taip galima 

gydyti?” (žmogus atėjo nusivylęs diplomuotais gydytojais!). Ketvirta — pasakyti, kad, nors 

sveikatą nevykę gydymai gerokai išklibino, broką IŠTAISYTI dar galima. Penkta — kiekvienas 

turi gauti SKIRTINGAI ATRODANČIUS vaistus (vienam įdedama anglies, kitam padegintų 

miltų, maltų žolelių, žiedlapių ir t. t.). „Vaistinėje visi gauna vienspalvį vandenėlį”, — atkreipė 

dėmesį pašnekovas, dėl to vaistų sudėtis yra paslaptis — ji taip pat dar ir gydo (prisiminkime — 

visi stebuklingi vaistai nuo AU iki „šarlatanų” duodamų yra PASLAPTIS). Žinoma, dedama ir 

tikrų vaistų: žolelių, gyvatės nuodų, bet jie čia antraeilis dalykas. „Tikri gydytojai turi geresnių 

priemonių”, — pastebėjo jis. Šešta — vaistų vartojimo tvarka turi būti SUDĖTINGA ir ilga 

(ilgiau galvosi). Ir paskutinis — vaistai turi būti BRANGŪS. „Negi patikėsi, kad gali išgydyti 

lašeliai, už kuriuos sumokėjai keliolika kapeikų”, — nusijuokė „daktaras”. „Brangius vaistus 

ilgai vartodamas, ilgai galvosi, kaip reikia pasveikti”, — pabrėžė jis. „O tada, — nors buvome 

tik dviese, pašnibždom pasakė „daktaras”, — žmogus pagis pats”. 

A. Biržiškai (ne taip, kaip dabartiniams gydytojams) reikėjo gydyti visas ligas, reikėjo 

prisitaikyti prie to meto pažiūrų. Matyt, jam puikiai buvo žinomi psichologiniai momentai 

liaudies medicinoje, todėl jis taip pat neretai naudojo ne vien tik vaistų poveikį. 

Štai kokių esu girdėjęs prisiminimų apie jo bendravimo su žmonėmis ypatumus. Gyvenimo 

pabaigoje gydytojo sveikata šlubavo. Jis puikiai suprato, kad ligų susuktas daktaras blogiau 

gydo, todėl stengėsi to neparodyti ligoniams. Kartą, lietui pliaupiant, grįžęs nuo Tirkšlių 

sušlapęs, pavargęs ir sirguliuojantis. Pusiaukelėje jį sustabdę, kad užvažiuotų pas ligonį. Prieš 

sodybą jis išsikosėjęs, išsišnirpštęs, pasitempęs ir į trobą įėjęs lyg visai sveikas, o pas ligonį 

įžengęs toks, kad, rodos, anot žemaičių, „pagatavas sienas versti”. O kai išvažiavo iš sodybos, 

palydovas pamatęs, kaip jam sunku buvo susikaupti susitikimui su ligoniu. 

Daug kartų teko girdėti pasakojant, kad prieš mirtį namiškiams pasakęs visą tragišką tiesą, 

juos nuteikęs galimam blogiausiam atvejui. Jis išgėręs vaistų, o kitais liepęs ištrinti kūną (kiti 

teigė, kad trinti liepęs po tam tikro laiko, pažadinus). Paliepęs ir kada pažadinti, pasakęs, kad, 

jeigu atsibusiąs, tai atsibusiąs, o jei ne, tai jau ne. Nustatytu laiku daktaras buvęs užmigęs 

amžiams. 

Įdomiausią pasakojimą išgirdau iš Lėlaičiuose gyvenančio J. Čiapo. Jaunystėje jį persekiojęs 

slėgis (senovės lietuviai turėjo tokią duobėje gyvenančią dievybę, bet mūsų seneliai to 

nebežinojo, tik vienas kitam pasakodavo, kaip miegant jis slegia krūtinę ir net esą galima girdėti, 

kaip jis „šlept, šlept” ateina). Vos pasakotojas atsiguldavęs ant nugaros, tuoj kažkas imdavo slėgti 

krūtinę ir trūkdavo oro. Jokios priemonės nedavusios rezultato, todėl susirūpinęs kreipęsis į A. 

Biržišką. Šis įdėmiai išklausęs ir pasakęs, kad vaistas labai paprastas — atsigulus ant nugaros 

(„slėgis” tik taip gulintį žmogų galėjo įveikti), reikia sukryžiuoti kojas. „Iki šiol taip darau, 

senatvės sulaukiau, ir nė karto miegant manęs nebespaudžia slėgis”, — baigė pasakojimą 

kaimynas. Lieka tik stebėtis tokiu efektyviu gydymo būdu. Daktaras, matyt, puikiai žinojo, kad 

bet kokie įrodinėjimai būtų neturėję efekto, nes „slėgis” daugelį kaimo senelių, taip pat ir mano, 

buvo palietęs savo mirtimi alsuojančiu slėgimu. Svarbiausias daktaro būdas buvo kur kas 

geresnis už liaudyje žinomus (sušukti: „Vyrai, Slėgis” (kažkodėl jis persekiodavo vyrus), pakelti 

aukštyn kojas, pasisukti ant šono), nes juos galima buvo taikyti tik prasidėjus grumtynėms ir 

nebuvai garantuotas, ar bespėsi ką padaryti. Daktaro būdu ramiai galėjai miegoti bet kurioje 

padėtyje. Tokio apsisaugojimo būdo nebuvo man papasakojęs nė vienas senelis. 

Juozas Elekšis. P. S. Honorarą skiriu Lietuvai nusipelniusios moters fondui. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Atėję į mano vaikystę // Vienybė. — 1991. — 

Saus. 3. — Tekste: Iš J. Aleksandravičiaus atsiminimų apie Sveikatos namų statybą: 

„Sudegusios volostės namo didelį sklypą valsčius nemokamai paaukojo, savivaldybės 

deputatai akmenis ir žvyrą statybai nemokamai pristatyti nutarė. Paties namo statybą pavedė 

rangovui, o darbų priežiūrai komitetą iš valsčiaus viršaičio Mažeikos, klebono J. Navicko ir 

Bugių seniūnijos deputato Kazimiero Daugirdo išrinko. Visus darbus per dvejus metus atlikti 

turėjo. [...]. Mykolo duktė dailininkė Marija Biržiškaitė-Žakavičienė gražų tautišką medinį 

kryžių suprojektavo ir vietiniams meistrams padirbti užsakė. Jį prie statomų Sveikatos namų 

įkasė. [...]. Netoli durų nemažą šlifuotą akmenį su užrašu „Dr. Antano Biržiškos Sveikatos 

374

namai” įmūrijo.” Atidarymo iškilmės 1939 metų pradžioje. Dalyvavo sūnūs, Biržiškų šeimos 

draugai, Mažeikių gydytojai ir administracija, didelė žmonių minia. „Mykolienė Biržiškienė 

perkirpo ant durų parištą tautinių spalvų juostą. Čia pat esantis klebonas kanauninkas Navickas 

maldą atskaitė, visus kambarius švęstu vandeniu apšlakstė. Vėliau čia esantieji svečiai abu 

aukštus apėjo, o jiems pasišalinus paprasti žmonės nedideliais būreliais po 5 buvo įleidžiami.” 

Miestelio siela: Kur jos nesutiksi, kas jos nejaudina? / A. Juodpusio nuotrauka ir tekstas // 

1992. — Liep. 4: ir nuotrauka. — Tekste: „Jau aštuoniolikti metai, kaip „grynakraujė” viekšniškė 

gydytoja terapeutė Aušrelė Gurauskaitė dirba Viekšnių ambulatorijoje. [...]. Jinai Viekšniuose 

Biržiškų draugijai vadovauja, rūpinasi buvusiojo Biržiškų namo restauracija ir muziejumi.” 

Gedvilas Algirdas. Jo parašas buvo trečiasis: Pažymint prof. Mykolo Biržiškos 110-ąsias 

gimimo metines // Mokslo Lietuva. — 1992. — Rugs. — Nr. 14 (53). — Tekste: 

Be to, skaitant M. Biržiškos laiškus, adresuotus Viekšnių valsčiaus viršaičiui I. Mažeikai, 

neįmanoma nesižavėti itin ryškiu profesoriaus humanizmu, pasiaukojimu gimtiesiems 

Viekšniams, Lietuvai. M. Biržiška, kaip Nepriklausomybės akto signataras, iš valstybės gautus 

35000 papildęs savais 5000 iš honoraru gautais pinigais, 40000 litų panaudojo Sveikatos namų 

statybai Viekšniuose. 

Skaitytojų dėmesiui pateikiu iki šiol spaudoje dar neskelbtų laiškų, adresuotų minėtam 

viršaičiui bei vietos vaistininkui J. Aleksandravičiui, kai kurias ištraukas. Jos iškalbingai byloja 

apie tai, kas domino, jaudino, kėlė nuolatinį profesoriaus rūpestį. Viename jų, adresuotame 

viršaičiui 1938 metais, M. Biržiška rašo: „...Mokyklos reikalų žiūrėsiu (profesorių domino ir 

naujos Viekšnių mokyklos statyba — A. G.), tik daug vilties neturiu — man rodos, kad kun. 

kanauninkas per lengvai patikėjo mūsų činauninkais ir kažin ar Mažeikiais galima pasitikėti. Tai 

mūsų didelė nelaimė, kad vieniems ką sumanius, kiti tuojau stengiasi tai paveržti, iš ko dažnai 

nei vieniems, nei kitiems nėra naudos...” 

Kitame savo laiške rašo štai ką: „...Aš prieš išvažiavimą į užsienį rugpjūčio mėn. pačioje 

pabaigoje pasiunčiau Jums per Viekšnių žydų liaudies banką 2000 litų, kuriuos turbūt būsite 

gavę, tai viso su ankščiau pasiųstomis sumomis mano pasiųsta 35000 litų. Spalio mėn. pirmoje 

pusėje galėsiu rūpintis užtraukti paskolą ligi 40000 litų padengti (būkite ramūs, ką pažadėjau 

išpildysiu, kad ir tai man būtų nelengva)...”. Koks atsakomybės suvokimas, nors tai liečia tik 

duotąjį žodį! Mūsuose valdžios vyrai lengvai švaistosi ne tik pažadais, bet pernelyg greitai juos 

užmiršta, o pasitraukę ar atstatydinti iš valdžios struktūrų, jaučiasi lyg iš viso jų nebūtų davę. 

Baigiant Viekšniuose Sveikatos namų statybą, M. Biržiška vėl rašo viršaičiui: „...Turbūt 

neapsieitų be punkto atidarymo šiokių tokių iškilmių — manęs į jas nelaukit, nenoriu, kad dėl 

manęs nusitęstų dalykas ir iš viso kam aš reikalingas...” Išties nepaprastas profesoriaus 

kuklumas. 

Elekšis Juozas. Trys ąžuolai iš vieno kamieno: [Broliai Šiurkai] // Žemaičių žemė. — 1994. 

— Nr. 2. — P. 12: iliustruota. — Visas tekstas: 

Profesorių Biržiškių pavardė gerai žinoma ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje, toli už 

jos ribų. Panašių, iš vieno kamieno išaugusių sūnų ąžuolų, Žemaitija turi ir daugiau. Štai 

Akmenės valsčiaus Gulbinų kaime yra gimę trys broliai Šiurkai — Telesforas, Jonas ir Juozas. 

Telesforas ir Jonas buvo profesoriai, Juozas — docentas. Visi jie žymūs gydytojai, daugelio 

mokslo darbų autoriai. Šį kartą plačiau papasakosime apie vieną iš brolių — profesorių Telesforą 

Šiurkų (šiemet, lapkričio 5 dieną sukaks 20 metų nuo jo mirties). 

Telesforą sėkmė lydėjo nuo pat vaikystės. Viekšniuose jam teko mokytis su būsimomis 

įžymybėmis Juozu Miltiniu, Broniu Pundziu, broliais Kačinskais, Amelija Urbiene, daugeliu kitų 

gabių ir šiandien plačiai žinomų žmonių. Baigęs Vytauto Didžiojo universitetą, Telesforas 

37-erius metus dirbo chirurgu. Operuodavo daug. Šį darbą dirbo iki pat savo mirties. Bet... Apie 

viską iš pradžios. 

Baigęs mokslus, jaunas gydytojas buvo pakviestas dirbti asistentu į Universiteto chirurgijos 

katedrą, kuriai tuo metu vadovavo garsus chirurgas V. Kuzma. 1945 metais Telesforas tapo 

docentu ir jam buvo patikėtos Bendrosios chirurgijos katedros ir chirurginio skyriaus vedėjo 

375

pareigos. Po karo Lietuvoje labai trūko patirtį turinčių vadovų, todėl jam prisiėjo kurį laiką dar 

dirbti ir medicinos mokyklos direktoriumi, Raudonojo kryžiaus ligoninės vyr. gydytoju. Bet ne 

tai buvo jo pašaukimas. Administracinis darbas gydytoją sekino. Įvertinęs visa tai, jis atsisakė 

dviejų pastarųjų pareigų ir 1948 metais išvyko specializuotis į Maskvą. Tais metais jis žinias dar 

gilino ir Peterburge bei Nikolajeve. Vis svajojo ilgesniam laikui išvykti į užsienį, tačiau 

galimybių tam neturėjo. Su užsienio medicinos pasiekimais kiek tai buvo įmanoma tais laikais 

bandė susipažinti skaitydamas vokiečių kalba išleistą literatūrą. 

1949 metais T. Šiurkus Vilniaus universitete apgynė kandidatinę disertaciją. Po metų jis 

pirmasis Lietuvoje tuberkuliozinėje sanatorijoje pradėjo daryti tarakoplastines operacijas. 

1950—1956 metais Telesforas buvo Kauno srities, o ją panaikinus, Kauno miesto vyriausiasis 

gydytojas. 1969 metais T. Šiurkus tapo profesoriumi. Daug dirbo su būsimaisiais medikais — 

studentams dėstė net tris dešimtmečius. Tai darydavo nenutraukdamas chirurgo darbo praktikos. 

Kai reikėdavo, operuodavo tiek dieną, tiek naktį, visą šį darbą kruopščiai aprašydamas, ypač tai, 

kas jam atrodė įdomiausia. Labiausiai neįprastus atvejus jis užfiksuodavo fotonuotraukose. 

Būdavo dienų, kai jis padarydavo net po 3—4 operacijas. Na, o turėdamas kiek laisvesnio laiko, 

vis rašė. Išspausdinta apie 120 jo mokslinių straipsnių. Jis — pirmojo lietuviško chirurgijos 

vadovėlio autorius. T. Šiurkus parašė ir monografiją „Kraujas medicinoje”, „Kraujo perpylimas”, 

„Skydliaukės ligos”, išleido nemažai knygų medicinos istorijos, chirurgijos klausimais. 

Dirbdamas jis neprarado ryšių su savo gimtuoju kraštu, jo žmonėmis. Kam jau kam, o iš 

Žemaitijos atvykusiems ligoniams net ir visada perpildytose ligoninėse vietos gydytis 

atsirasdavo. Su ligoniais jis buvo nuoširdus, bendraudamas su jais nevengdavo jumoro. Žmones 

jis traukdavo kaip magnetas. Daug jo pacientų žinojo, kad operacinėje profesorius dirba 

apsimovęs klumpėmis. Kodėl tokį apavą pasirinko? Pats Telesforas įrodinėdavo, kad klumpėse 

kojos mažiau prakaituoja, o žiemą nešąla. 

Giminės ir namiškiai visada jį tik vardu vadindavo. Ypač greit jis tapdavo savas vaikų būryje. 

Didžiausią pagarbą ir dėmesį profesorius skyrė savo motinai. Paminklą ant jos kapo Akmenės 

kapinėse pats su savo bičiuliais statė. 

Profesorius nuolat rūpinosi ir kultūros reikalais. Jo dėka buvo išsaugotos pirmosios 

laisvamanių kapinės Kruopiuose (čia palaidotas ir kompozitorių Kuprevičių tėvas bei senelis). 

Jis pasirūpino, kad nebūtų sunaikintas užrašas ir prie M. Biržiškos statytų Sveikatos namų 

Viekšniuose (senasis buvo uždengtas tik kita metaline lentele ir taip, kad, ją pakėlus, matėsi 

senasis užrašas. Na, o senasis užrašas informuoja, kad šie namai pastatyti daktaro A. Biržiškos 

atminimui. Beje, viekšniškiai sugebėjo išsaugoti ir paminklą Vytautui, kai tuo tarpu daug kur 

Lietuvoje sovietmečiu tokie paminklai buvo sunaikinti. 

Stebino profesoriaus T. Šiurkaus atmintis. Štai Pievienuose įrengtame B. Pundziaus 

memorialiniame muziejuje buvo eksponuojama viena nuotrauka. Pradžioje buvo atpažinti tik keli 

joje įamžinti mokinukai. Kartą, jau savo gyvenimo pabaigoje, muziejuje apsilankęs profesorius 

išvardino visų vardus ir pavardes, net papasakojo, kaip susiklostė daugelio iš jų likimas. 

T. Šiurkus suteikė informaciją ir apie kai kuriuos muziejuje buvusius eksponatus, kurie iki to 

laiko jo lankytojams mažai ką kalbėdavo. 

Profesorius ruošėsi parašyti prisiminimus apie Viekšnius, miestelio žymesnius žmones. 

Pradžią tam jau buvo padaręs. Šį sumanymą nutraukė netikėta mirtis... 

Biržiškos: Elžbieta ir Antanas, Mykolas, Vaclovas ir Viktoras / Sudarė Henrikas Jasiūnas. 

Vido Naujiko nuotraukos. — [Vilnius]: Išleido Vilniaus universitetas ir Biržiškų draugija, [1995]. 

— [26] p. — Teksto autoriai: Albertas Ružė, Henrikas Jasiūnas. Teksto pavadinimas: Biržiškos. 

Navickienė-Aleksandravičiūtė Zofija. Nejaugi mes visi kalti? // Vienybė. — 1995. — 

Kovo 8. — Tekste: 

„Tikiuosi, kad dar daugelis viekšniškių prisimena gerą specialistą, malonų ir gražų gydytoją 

T. Lipmaną. Jį suimtą laikė atskirai nuo kitų įkalintų žydų ir kartais atvesdavo į vaistinę paimti 

ligoniams vaistų. [...]. Baisi buvo ta naktis! Girdėjome varomų žydų verksmą, dejones. O rytą 

sužinojome apie jų liūdną likimą. Grįžę girti žydšaudžiai papasakojo, kad gyd. Lipmanas, 

376

norėdamas padrąsinti savo tėvynainius, paėmęs už rankos savo mylimą žmoną, pats pirmas 

atsistojo ant paruoštos duobės krašto...” 

Grąžino pavadinimą // Vienybė. — 1996. — Bal. 3. — Tekste: „Rajono taryba Viekšnių 

ambulatorijai grąžino pirmykštį šios įstaigos pavadinimą — Daktaro Antano Biržiškos sveikatos 

namai”. 

Rušinaitė Ona. Medicinos raida Akmenėje // Vienybė. — 1996. — Birž. 8. — Tekste: „Kai 

buvau maža, dantų gydytojo Akmenėje nebuvo. Kartkartėmis iš Viekšnių atvažiuodavo Samuelis 

Gelfandas (gim. 1882 m.). Jis savo pacientus priiminėdavo Marijos Vaitiekaitienės name 

(Dariaus ir Girėno g. Nr. 3). [...]. Paminėtų asmenų gimimo metai paimti iš Sveikatos 

departamento 1937 m. oficialaus leidinio „Lietuvos medicinos, veterinarijos ir farmacijos įstaigų 

ir personalo sąrašas”. 

Gedvilienė J. Mokomės padėti sau // Vienybė. — 1996. — Lapkr. 30. — Tekste: Viekšnių 

medikų renginys. „Gydytojos A. Gurauskaitės iniciatyva buvo įkurtas Daktaro Antano Biržiškos 

sveikatos namų klubas.” 

Medikai reformos vingiuose: Naujametinis interviu: Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė. Daktaro 

Antano Biržiškos sveikatos namų vyriausioji gydytoja / Kalbėjosi Apolinaras Juodpusis // 

Vienybė. — 1997. — Gruod. 31: ir nuotrauka. 

Jonikienė Roma. Istorinė ambulatorija vis dar be remonto // Vienybė. — 2000. — Rugpj. 24. 


Būtų nuostabu, jei nuvykęs į kaimyninį rajoną pamatytum ekonominių stebuklų. Jų nėra. 

Atsiskyrus mums artimam Viekšnių kraštui ir prisijungus prie Mažeikių, daktaro A. Biržiškos 

sveikatos namų gyvenimas nepasikeitė. Medikai triūsia išsijuosę, negaluojančių žmonių eilės 

laukia pagalbos. Nors medicinos reformatoriai, apkarpydami lengvatas, lyg pasityčiodami iš 

gydytojų, teigia, kad gero darbo rezultatas — tušti koridoriai. Ambulatorijai vadovaujanti 

Viekšniuose gerbiama gydytoja Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė visiškai nesutinka su tokiomis 

nuostatomis. Gero darbo rezultatas bus tik tiksliai diagnozavus ligą, paskyrus tinkamų vaistų ir 

prižiūrint ligonį tol, kol pasveiks. Deja, šis metas medikams neparankus. „Su ligonių kasomis tik 

dabar pasirašėme sutartis. Atgaline data. Ar įmanoma perspektyviai galvoti apie ateitį, pinigus 

skaičiuojant atgaline data”, — ir pasakojo, ir klausė gydytoja. Nesvarbu, Šiaulių ar kito rajono 

ligonių kasoms priklausys ambulatorija, situacija visur vienoda. Viekšnių medicina iki Naujųjų 

metų bendraus su Šiaulių ligonių kasomis, kaip ir Akmenės rajonas. 

Viekšnių ambulatoriją taip pat nuskriaudė etatų mažinimas. Pensinio amžiaus sulaukę 

darbuotojai nebedirba, taip buvo išspręsta „etatų problema”. Dabar ambulatorijoje dirba 26 

darbuotojai. Jos zonoje penki medicinos punktai. Jie visi išliko. Kas savaitę apsilanko gydytojas. 

Apmokėjimo už darbą sistema gydytojus piktina. Jei aptarnauji daugiau kaip 2000 pas tave 

prisirašiusių žmonių, uždirbi mažiau. 

A. Biržiškos sveikatos namai — savarankiška ambulatorija, save finansiškai išlaikanti įstaiga. 

Mažeikių rajone daug ambulatorijų, bet ne visos jos teikia papildomų medicininių paslaugų. 

Viekšnių — teikia. Čia yra daugiau aparatūros, tad susimokėjus už reagentus, atliekami 

sudėtingesni tyrimai. Dabar ir Mažeikių gydymo įstaigoms nelengva, nors anksčiau jos lėšų 

nestigo. Tuo tarpu Akmenės rajone buvo kovojama dėl kiekvieno lito. 

Ambulatorija įsikūrusi istoriniame pastate — gydymo įstaigą pastatė profesorius M. Biržiška. 

Taip nuo prieškario ir stovi baltų mūrų pastatas be didesnio remonto, viltis sergantiems 

žmonėms. Dar Viekšniams priklausant Akmenės rajonui, buvo parengtas pastato kapitalinio 

remonto planas. Apskaičiuoti pinigai. Tačiau lėšų vis nebuvo. Remontas turėjo prasidėti pernai, 

bet ambulatorijos medikams nebuvo surastos darbui pritaikytos patalpos. Šiuo metu problemos 

dėl kapitalinio remonto išlieka tos pačios. Tik atpigo darbų sąmata. Ko gero, už pusę milijono 

būtų galima pertvarkyti. „Jei valstybei rūpės istorija ir žmonių darbo, gydymosi sąlygos, 

pasirūpins ir mumis. Jei esame „bananų respublika”, tada nieko gero nelauk”, — sako 

A. J. Gurauskaitė. 

377

Viekšniškiai gydymosi įstaigas gali rinktis. Yra norinčių konsultuotis Mažeikiuose, yra — 

Naujojoje Akmenėje. Ambulatorijoje įkurtas psichinės sveikatos centras, nes šiame krašte 

žmonės turi tų pačių problemų, kaip ir kitur. Gyvenimas atima iš žmogaus viltį. Dažnas pakelia 

prieš save ranką. Gydytoja A. J. Gurauskaitė ypač akylai pastebi blogąsias medicinos puses. 

Žmonės nesikreipia į gydytoją, kol nepasijaučia labai blogai. Nes jie iš anksto žino, kad 

nenusipirks vaistų. Kaimuose dar blogiau. Nuvažiuoji pas sergantį vaiką, o motina sako, jog 

neturi nė cento. Negali nei gydyti, nei į mokyklą vaiko leisti. Ribojamas gerų kompensuojamų 

vaistų skyrimas. Ligoniui sunku gauti reabilitacinį gydymą. Kiekvienas gydytojo žingsnis 

kontroliuojamas kaip kokio vagies. „Dirbti sunku, o gerai dirbti dar sunkiau”, — sako 

ambulatorijos vadovė. Vis garsesnės kalbos, kad pirminė sveikatos priežiūra turėtų būti 

privačiose rankose. Gydytojai būtų priversti imti kreditus, tik kaip juos reikėtų išsimokėti? Koks 

būtų pacientų likimas? Kalbų ir neatsakytų klausimų daug. Kaip ir pacientų už durų. Jiems reikia 

pagalbos. Ir gydytoja skuba. 

Nuotraukoje: baltamūris pastatas iš tolo gražus, bet remonto labai reikia. 

Sučylienė Janina. Viekšnių Sveikatos namams reikia pagalbos // Būdas žemaičių. — 2000. 

— Gruodžio 8. — Visas tekstas: 

Viekšniai gali pasidžiaugti turtinga istorine praeitimi. 1939 metais Mykolas Biržiška savo 

tėvo profesoriaus Antano Biržiškos garbiam atminimui už signatarų lėšas pastatė Sveikatos 

namus ir juos padovanojo kraštiečiams. Įsteigus Viekšniuose gydymo įstaigą, pirmą kartą rajone 

buvo pradėtas profilaktinis moksleivių tikrinimas. Per daugelį metų tame pastate veikė regioninė 

ligoninė, gimdymo namai, tuberkuliozės skyrius. 

Šiuo metu dr. A. Biržiškos Sveikatos centras yra pirminio lygio sveikatos priežiūros įstaiga, 

kurioje teikiamos pirminės sveikatos priežiūros paslaugos. Gydymo įstaigoje dirba 3 bendrosios 

praktikos gydytojai: M. Balčiūnienė, D. Beišinienė ir A. Gurauskaitė. Psichologinės sveikatos 

centre dirba gydytoja J. Kaveckienė, jai talkina iš Mažeikių per savaitę du kartus atvažiuojančios 

medikės — vaikų psichiatrė V. Berenienė ir psichologė A. Kukulskienė. Stomatologijos kabinete 

dirba bendrosios praktikos gydytojos stomatologės: T. Kievišienė ir V. Daktarienė. Viekšnių dr. 

A. Biržiškos Sveikatos centrui vadovauja Aušrelė Gurauskaitė. 

Gilias tradicijas turintys Sveikatos namai neatlaiko metų naštos. Užpernai, per šv. Velykas, 

akušerijos kabinete išgriuvo lubos. „Gerai, kad buvo šventės ir kabinete nebuvo žmonių. 

Nelaimė tąsyk mus aplenkė, o ateitis — nenuspėjama. Trijų aukštų pastato su mediniais 

perdengimais sienos ir lubos skilinėja, vaikų kabineto grindys leidžiasi į registratūrą. Sveikatos 

namai — avarinės būklės, neatitinka jokių medicinos įstaigos reikalavimų, — su didele 

nuoskauda kalbėjo centro vadovė A. Gurauskaitė (nuotr.). — Pastatui būtinas kapitalinis 

remontas, o gydymo įstaigą reikia laikinai iškelti į kitas patalpas. Dabartinėmis sąlygomis ilgiau 

nei pusmetį neištempsime.” 

Viekšnių dr. A. Biržiškos Sveikatos namai yra istorinis paminklas. Lietuvos Paminklosaugos 

departamentas finansavo namo kapitalinį projektą, skyrė apie 30 tūkst. litų. Pinigai buvo 

panaudoti pastato ekspertizei ir kapitalinių darbų projektui sudaryti. Šarakausko ekspertų firma 

pateikė liūdnas išvadas: apie 50 proc. pastato medinių pertvarų — supuvę... 

Prieš porą metų pradėti darbai liko nebaigti, nes Akmenės rajonas nesurado antros dalies lėšų 

pridėti prie paminklosaugos remonto darbams skirtų pinigų. Šiemet įstaigos vadovė kreipėsi į 

Mažeikių rajono savivaldybę prašydama sudaryti komisiją dėl pastato būklės nustatymo. 

Atsakyta, kad remonto tikrai reikia. Viekšnius prie Mažeikių prijungė tada, kai rajono biudžetas 

buvo paskirstytas, tad didelės paramos nebuvo tikėtasi. Sveikatos namų likimas priklausys nuo 

rajono vadovų sprendimo. 

Gedvilas Algirdas. Nesavanaudiškumo etalonas // Gairės. — 2000. — Nr. 12. — P. 24—26. 

— Tekste: Apie Mykolą Biržišką, Sveikatos namų statybą Viekšniuose. 

Sveikatos namai baigti statyti 1938 metais, atidarymo ceremonialas 1939 metų pavasarį. 

Viekšnių viršaitis I. Mažeika [Izidorius Mažeika paskirtas viršaičiu 1936 metų spalio mėn. 

3 dieną]. „Muziejuje turime visą Sveikatos namų statybos dokumentaciją, prof. M. Biržiškos 

378

susirašinėjimą su tuometiniu Viekšnių valsčiaus viršaičiu I. Mažeika. [...]. Pats profesorius nuolat 

domėjosi statybos darbų eiga ir tuo tikslu valsčiaus viršaičiui adresavo 18 atvirlaiškių.” 




Nuo seno kaimiečius puolė įvairūs parazitai ir ligos. Gyventojai kentėjo nuo žiurkių, pelių, 

utėlių, blusų, blakių, musių. Su graužikais senovėje kovojo katinai ir mechaniniai spąstai. 

Vabzdžiams atbaidyti į lovas buvo klojami ajerai, gailiai ir kitos žolės, drabužiai kaitinami 

pirtyse ir virinami. Su graužikais panašiai kovojama ir šiandien. Ši kova pasidarė lengvesnė 

atsiradus nuodams. Utėlės, blusos ir blakės išnyko atsiradus muilui, skalbimo milteliams, 

šampūnui, todėl pasitaiko retai. Muselės nepaiso jokių cheminių ir mechaninių kovos būdų ir 

puikiai veisiasi iki šiol. 

Sunkios ligos, tokios kaip džiova (tuberkuliozė), skarlatina, difteritas, raupai ir kitos, kamavo 

žmones, kol nebuvo pradėta skiepyti. Senieji gyventojai dar iš vyresniųjų pasakojimų mena šiose 

apylinkėse apie 1925 m. siautėjusią vidurių šiltinės epidemiją. Ligoniams gydytojus kviesdavosi 

iš aplinkinių miestų ir miestelių, dažniausiai Viekšnių. 

Ne paslaptis, kad moterys gimdydavo daug vaikų (pasitaikydavo iki 25 kartų), ir tik patys 

stipriausieji teišgyvendavo. Teko girdėti, kad saugotis nėštumo buvo nuodėmė. Kūdikius 

priimdavo ir gimdyves prižiūrėjo pribuvėjos. Meinoriuose — Liucija Kašiliauskienė (jos mama 

irgi buvo pribuvėja) ir Uršė Kubilynienė, Medžialenkėje — Monika Makaveckienė, Užlieknėje 

— Cecilija Sidabrienė. Jos gydė gimdyves įvairiomis žolelėmis. Tik turtingesnieji ūkininkai 

galėjo gimdyvėms kviestis gydytojus. Tarybų valdžios metais ir šiandien moterys gimdo 

ligoninėse. 

1954 m. Užlieknėje atidarytas medicinos punktas. Pirmosios patalpos buvo ūkininko Igno 

Poškaus namuose. Pirmieji darbuotojai — gydytojas Tiškus (dirbo 1,6 metų) ir medicinos sesuo 

Elena Jakutytė. Vėliau punkte dirbo šios darbuotojos: med. seserys: Roma Arlovaitė 1956— 

1958 m., B. Sneigytė 1959—1962 m., felčerės: Bronė Beliauskytė 1963—1964 m., Aldona 

Lukošiūtė 1965 m., Janina Lukauskienė 1965—1971 m., Jadvyga Bomštenienė 1971—1974 m., 

Aldona Končiuvienė 1974—iki šiol. 

Apie 1971m. med. punktas perkeliamas į mūrinį kolūkio namelį, kuriame dirbo daugelį metų. 

Apie 1986 m. prasidėjo didieji persikraustymai, pirmiausia į vaikų darželio patalpas, vėliau į 

buvusios klebonijos ir galiausiai vėl į darželio patalpas, kur dirba iki šiol. Ilgametė med. punkto 

felčerė Aldona Končiuvienė, galima sakyti, tęsia šeimos tradiciją. Jos senelė (jau minėta 

Kašiliauskienė) ir prosenelė buvo pribuvėjos. 

Užliekniškiai ir aplinkinių kaimelių gyventojai, be Užlieknės medicinos punkto naudojasi kitų 

sveikatos įstaigų paslaugomis: Tirkšlių ambulatorija, Mažeikių poliklinika, ligonine ir privačiais 

gydytojų kabinetais. 




Bal. 18: „Rūpestingai tiek žydų, tiek lietuvaičių dantis gydė Goldmanaitė Turbė ir Gelfundas 

Samuelis. Bendra sveikata rūpinosi gydytojai Moršovičienė-Glikmanaitė ir Lipmanas 

Tamchrinas.” — Pastaba: Straipsnio autoriui A. Muturui rekomendavus, patikslinu parašą po 

nuotrauka: „Viekšniškiai: centre stovi Bagdonas [Kontrimas Bagdonas (Bogdanas), Edvardo 

sūnus], šalia — žydo gydytojo Rakūzino dukros (apie 1930 m.)”. 

Bal. 20: „Kita viekšniškė E. T. [Emilija Tomkevičienė (Virkutytė)] prisimena: „Žydės gimdė 

tik namuose. Kur tau žydė važiuos į ligoninę?! Aš dirbau kartu su žyde Kalvarija. Jie turėjo odos 

apdirbimo fabrikėlį. Turtingi žydai buvo. Apsiženijo seni. Jam buvo 50, o jai 40 metų. Tai jai, 

tokiai senai, gimdyti namuose pavojinga buvo. Išvežė į Kauną. Parvažiavusi po visko, ji man 

pasakoja: „Vyras nusamdė seselę, kuri dieną naktį prie lovos turėjo sėdėti. Matai, sena esu, bet 

dar ir durna. Aš tai seselei ir sakau: aš dabar noriu pamiegoti, bet jeigu aš pradėsiu gimdyti, tu 

379

mane pažadink...” Ta Kalvarija buvo labai puiki moteris...” (Užrašyta 2000 m. liepos mėnesį). — 

[Tekste prie nuotraukos rašoma: „Viekšniai. Namas Tilto gatvėje, kuriame tarpukario metais 

gyveno ir dirbo gydytojas Lipmanas Tamchninas.” Tekste anksčiau gydytojo pavardė buvo 

rašoma — Lipmanas Tamchrinas]. 

Lukošiūtė Sandra. Viekšniškiams svarbios kultūrinės vertybės nesulaukia norimo dėmesio 

bei pinigų // Santarvė. — 2001. — Birž. 23. — Visas tekstas: 

„Sunku įsivaizduoti, kad XXI amžiuje gali būti tokia gydymo įstaiga”, — sakė dr. Antano 

Biržiškos vardo sveikatos namų Viekšniuose vyr. gydytoja Aušrelė Gurauskaitė. Pasak jos, 

dirbant avarinėmis sąlygomis, nežinia, kada gali nukristi lubos. Prieš trejetą metų taip jau 

atsitikę. Gerai, kad per šventes, todėl nė vienas žmogus nenukentėjo. Pasak vyr. gydytojos, 

dirbama antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant visas higienos normas. 

TIKĖJOSI DIDESNĖS PINIGŲ SUMOS 

Antrame Sveikatos namų aukšte, apsilankius „Santarvei”, buvo tuščia: nuo lubų nubyrėjęs 

tinkas, išluptos grindys, išgriautos krosnys. Anksčiau ten buvęs stomatologinis kabinetas dabar 

iškeltas į Politechnikos mokyklos skyrių. Kiti kabinetai perkelti į pusrūsį. Autoklavinėje, kur 

dezinfekuojami instrumentai, kartu dirba ir vaikų skyriaus specialistai. Vyr. gydytoja sakė, jog 

reikia tik stebėtis, kad iki šiol nepasitaikė kraujo užkrėtimo ar infekcijos atvejų. Sveikatos namų 

katilinė taip pat pažeidžianti visas normas. Ją būtų galima drąsiai uždaryti. Ventiliacija, anot 

medikės, natūrali — per supuvusius langus. 

Perdengimai taip pat esą nerimti, ir nežinia, kada gali užgriūti. Paskutinį kartą šis pastatas 

remontuotas prieš penkerius ar šešerius metus. „Trys kabinetai buvo rimtai patvarkyti, bet stogo 

remontas — labai nekokybiškas”, — sakė Aušrelė Gurauskaitė. 

— Normaliai išsiverstume, jei turėtume tinkamas patalpas. Patys neturime iš ko susitvarkyti, 

nors mašiną nusipirkome už savo pinigus, — aiškino gydytoja. Ambulatorijai priklauso 6000 

Viekšnių seniūnijos gyventojų, 5 kaimo med. punktai. 

„Ką pati nuveikiu, tas yra. Rajono meras pradžioje labai gražiai žadėjo. Paskui, matyt, 

atsirado svarbesnių dalykų”, — apie rajono valdžios pažadus kalbėjo vyr. gydytoja. Tiesa, 

Mažeikių savivaldybė neseniai skyrė 50000 litų. Viekšnių medikė tikina, kad šios sumos pakaks 

tik kosmetiniam remontui. Kitaip sakant, pinigai paleidžiami vėjais. 

KULTŪROS VERTYBĖ TAPO TUALETU 

Dr. Antano Biržiškos sveikatos namai pastatyti 1939 metais. Juos Viekšnių miesteliui 

padovanojo Mykolas Biržiška, vienas daktaro Antano Biržiškos sūnų, Lietuvos 

nepriklausomybės akto signataras, vienas iš Vytauto Didžiojo universiteto steigėjų bei jo 

rektorių, Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, labai daug nuveikęs senosios lietuvių 

literatūros ir tautosakos tyrinėjimo baruose. Už gautą signataro premiją Mykolas Biržiška tėvo 

atminimui ir pastatė dabartinę Viekšnių ambulatoriją. Viename savo laiškų lyg testamentu jis 

nurodęs, jog čia turi būti gydymo įstaiga ir, norint pakeisti profilį, būtina gauti jo palikuonių 

sutikimą. Sveikatos namai yra planuojamo vienintelio Lietuvoje XIX—XX amžiaus medicinos 

istorijos muziejinio komplekso dalis. Svarbiausias šios kultūros vertybės akcentas — Biržiškų 

tėviškės namai — primena pastatą vaiduoklį. Anot pašnekovės, pastatas be langų tapo viešuoju 

tualetu miestelio viduryje. Apie tai, kad šie namai — kultūros vertybė byloja tik greta stovintis 

stulpelis su užrašu. 

Atstačius Biržiškų namus, čia veiktų memorialinė ekspozicija — gydytojo kabinetas, 

biblioteka ir būtų Biržiškos draugijos būstinė. Tik vienintelė XIX amžiuje įkurta viena seniausių 

Žemaitijoje Aleksandravičių vaistinė, sudaranti trečiąją istorinio muziejinio komplekso dalį, jau 

restauruota. 

UŽSIENIO LIETUVIAI NEBESKUBA REMTI 

Besirūpinančios trijų garsių Lietuvos žmonių palikimu Biržiškos draugijos pirmininkė 

Aušrelė Gurauskaitė sakė, jog prie Sveikatos namų remonto ir Biržiškų vaikystės namų 

atstatymo sutiktų prisidėti Lietuvių fondas iš užsienio. Tačiau pirmiausia iniciatyvą turi rodyti 

vietinė valdžia. Anot jos, užsienio lietuviai jau pasimokę ir nebeteikia 100 proc. finansinės 

pagalbos. 

380

Akmenės rajono savivaldybės lėšomis buvo padarytas restauravimo projektas bei sąmata. 

Projektui įgyvendinti reikėtų 900000 Lt. Pusę šios sumos turėtų sumokėti rajono Savivaldybė, 

dalį pinigų skirtų Kultūros vertybių apsaugos departamentas. „Jei norą rodytų vietinė valdžia, 

būtų galima gauti paramą”, — tikino Aušrelė Gurauskaitė. Mat Lietuvių fondui pateiktoje 

anketoje turi būti nurodomos konkrečios vietinės valdžios skirtos pinigų sumos. Atsižvelgdami į 

tai, užsienio lietuviai skiria savo paramą. 

MAKSIMALISTAI VADOVAI NORI IŠPEŠTI DAUGIAU NAUDOS 

Rajono meras Vidmantas Macevičius nenorėjo sutikti, kad Sveikatos namams skirti 50000 

išmetami pavėjui. „Gydytoja apie statybinius reikalus išmano tiek, kiek aš — apie mediciną”, — 

pridūrė jis. Pasak mero, darant kapitalinį remontą, ambulatoriją tektų perkelti kitur. Teoriškai tam 

tiktų Politechnikos mokyklos skyriaus bendrabutis, kuris dabar stovi tuščias. Tačiau šis pastatas 

nesąs rajono Savivaldybės nuosavybė. Tad, anot Vidmanto Macevičiaus, ambulatorijos 

perkėlimas kitur ir tų patalpų išlaikymas dvejus metus (tiek laiko esą truktų remontas) kainuotų 

150000 Lt. „Tada pinigai tikrai būtų išmesti į balą”, — pridūrė rajono meras. V. Macevičius 

nuramino, kad po šio remonto neturėtų kristi lubos — skirtos pinigų sumos tam pakaksią. 

Žodžiu, avarinė situacija bus panaikinta. „Niekada nežadu, nepasvėręs galimybių”, — 

V. Macevičius atrėmė vyr. gydytojos priekaištus dėl didelių pažadų. 

Meras žadėjo, jog grįžus iš atostogų Kultūros vertybių apsaugos departamento darbuotojai 

Varnelytei, jis vėl prašys, kad šie skirtų lėšų. „Negaliu už juos garantuoti, kad jie duos pinigų. 

Savo dalį, kiek galėjome, davėme. Viskas iš neturto. Ką gali padaryti, jei nėra pinigų? Ar jūs 

matėte, koks pernai buvo chirurginis skyrius? Daug baisesnė situacija nei Viekšniuose. Padarėme 

kapitalinį remontą, neiškeldami ligonių, net tokių, kurie buvo po operacijos. Maksimalistai 

vadovai visada nori išpešti kuo daugiau naudos”, — sakė rajono meras. 

Elekšis Juozas. Viekšniai — unikalus miestelis // „Mokslas ir gyvenimas”. — 2001. — Nr. 9. 

// Kopijuota iš interneto 2004-04-06. — Tekste: 

Profesoriai broliai Biržiškos mūsų tautos istorijon įrašyti ryškiausiomis raidėmis, todėl apie 

juos pasakyti ką nors nauja nebeįmanoma. Jie unikalūs tuo, kad savo veiklos srityse daug kur 

buvo pirmieji arba išvarę tokią vagą, kad iki šiol joje tebežydi mūsų kultūros ir mokslo žiedai. 

Plunksnos šaukiasi Biržiškas menantis paveldas, nepanaudotos galimybės ne tik tinkamai 

įamžinti jų palikimą, bet ir panaudoti jį mokant ir auklėjant mūsų jaunąją kartą. Unikalu ir tai, 

kad visi trys kuklaus provincijos gydytojo Antano Biržiškos sūnūs tapo profesoriais. To kol kas 

nepasisekė pakartoti nė vienos šeimos atstovams. 

Tai kokioje šeimoje ir aplinkoje augo būsimieji profesoriai, kad sugebėjo pasiekti tokių 

aukštumų? Juos labai gerbė studentai ne tik Lietuvoje, bet ir kitų tautybių studentai jiems 

dėstytojaujant pokary Vokietijos universitete. Gal taip atsitiko todėl, kad, nors Viekšniai ir buvo 

provincija, bet nebuvo tamsos karalystė. Nors ir buvo draudžiama spauda, apie pusė gyventojų 

buvo raštingi, nelegaliai skaitė lietuvišką spaudą, kurią čia gabeno net keli žmonės, o ją platino ir 

slėpė jų tėvas. Parapijos žmonės net išsiskyrė iš kitų. M. Valančius rašė, kad kitur moterys 

rengėsi daugiausia tamsiais drabužiais, o Viekšniuose jos per atlaidus savo apdarais tiesiog 

žydėjo. Zita Kelmickaitė, pasakodama apie tautosakos rinkimą Žemaitijoje, yra pasakiusi, kad 

kitur lengviau būdavo prakalbinti akmenį negu žemaitį, Viekšniuose žmonės daug 

nesispyriodami pasakodavo ir dainuodavo. Teko bendrauti su keliais liaudies medicinos 

„daktarais”, žmonių vadinamais šundaktariais. Buvau nustebintas jų gydymo meno žiniomis, net 

mokėjimu psichologiškai paveikti žmogų. 

Nors profesorių tėvai buvo bajorai, neturėjo nė lašo plikbajoriško „honoro”. Vaikai augo kartu 

su miestelėnų vaikais ir taip puikiai įvaldė žemaičių kalbą, kad Mykolui jau esant universiteto 

rektoriumi, kalbininkai iškilus ginčui eidavo klausti, kaip tikri žemaičiai taria tą ar kitą žodį. 

Beje, tėvas ir auklėjo vaikus kietai, valstietiškai, nevengdavo paimti ir diržo. Po daugelio metų 

Mykolas pasakys, kad jei ne toks auklėjimas, kažin ar Lietuva būtų turėjusi tris profesorius. 

Vaikai augo tikrais Lietuvos patriotais, kuriems tėvynė buvo aukščiau už visokius titulus. Kai jų 

kaimynas iš Pluogų kaimo Jonas Beržanskis po septynerių metų paieškų galiausiai rado 

kažkokius dokumentus, kurie tarytum įrodę jo kilmę iš Gedimino, broliai prasitardavo, kad 

381

verčiau jis tuos metus būtų dirbęs Lietuvai, nors ir negalima nuneigti, kad Beržanskis ir tėvynei 

nemažai nuveikė. 

Gydytojas Antanas Biržiška, be abejo, buvo labai ryški asmenybė. Žmonės jį vis dar 

prisimena, nors jau nėra gyvų jo pacientų. Apylinkėse beveik nėra likę pasakojimų apie 

garsiuosius profesorius, o apie paprastą gydytoją, jų tėvą, apstu visokių prisiminimų. Baigus 

mokslus jaunam gydytojui buvo siūloma likti Rusijoje ir dirbti mokslinį darbą, bet jis grįžo 

gimtojon Žemaitijon ir pasirinko miestelį, kur per dešimtis kilometrų nebuvo jokio gydytojo. 

Dabar toje zonoje dirba per šimtą gydytojų. Jis pasiaukojo tėvynei. Matyt, šeimoje apie tai 

dažnai buvo kalbama, kad ir sūnums toks aukojimasis buvo šventas dalykas. Pirmiausia, žinoma, 

jam teko susidurti su vadinamųjų „šundaktarių” gydymo vaisiais bei metodais ir jis greit perprato 

jų psichologinio poveikio metodus, ir pats juos naudodavo. 

Kai kurie liaudies medicinos daktarai net pagarsėjo. Nesenai mirusi Amelija Urbienė, 

perėmusi iš tėvo visas gydymo paslaptis, žinojo tikrai labai daug vaistažolių receptų, ne daug 

nuo šiuolaikinių besiskiriančių masažų būdų. Ji kartu su garsiąja Eugenija Šimkūnaite išleido 

knygą, o vienos rankraštis tebeguli kažkur Kauno medicinos universitete. Liaudies medicinos 

mokovai kruopščiai saugojo savo paslaptis. O ta paslaptis, pasirodo, taip pat gydo. 

Mano tolimas giminaitis Domininkas Buta taip pat gydė ir vis sakydavo, kad visa tai didelė 

paslaptis. Jo vaikai tuo visai nesidomėjo. Senukas jau buvo perkopęs devyniasdešimt. Pabijojęs, 

kad tokią paslaptį jis nusineš į kapus, ėmiau įtikinėti, kad ją patikėtų man. Po daugelio pokalbių 

vieną naktį paryčiais ryžosi, bet turėjau visais įmanomais būdais pasižadėti, kad kol jis gyvas, 

paslapties niekam neatskleisiu. Pažadą įvykdžiau. Buvau priblokštas, kai jis pasakė, kad paslaptis 

ir yra ta, kad nėra jokios paslapties. Tik tai, kad visi mano, kad jis kažką žino ir gydo. Be žolelių, 

kurių jis taip pat daug žinojo, jis naudojo daugelį psichologinio poveikio priemonių, nors to 

žodžio ir nežinojo. Be paslapties, pasirodo, dar gydo neįprasta aplinka — prieblanda, 

sukabinėtos šluotelės, sustatyti buteliukai, gal net paraityta viena rankovė ir t. t. Ji turi nustebinti 

ir nebūti, kaip visų gydytojų, tik balti chalatai. Paskui ligoniui ne taip, kaip pas gydytoją, leisti 

išsikalbėti. Tik kai jis ims kartotis, pradėti stebėtis: „Ai, ai, ai — ką tie daktarai padarė. Jie gydė 

visai ne nuo to”. Nustačius diagnozę, kiekvienas ligonis turi gauti skirtingai atrodančius vaistus, 

nes tai tik jo liga. Vaistų spalva vienam pakeičiama paskrudintais miltais, kitam truputėliu 

medžio anglies, dar kitiems — įvairiaspalviais žiedlapiais... Vaistų vartojimas turi būti 

sudėtingas. Tarkim, pradedant nuo vieno lašelio iki dvidešimt penkių ir atgal iki vieno. Žmogus 

vis galvos: „Jau sveikstu, vaistų bereikia vis mažiau ir mažiau”. Čia slypi ir daktaro 

išsigelbėjimas. Retas sugebės taip skrupulingai vartoti vaistus. Nepagerėjo? Pats kaltas. 

Paskutinė sąlyga — vaistai turi būti brangūs, kad šiurpuliukas per nugarą nueitų. Paskui jis pats 

pagis, jei ir nebūtų gavęs jokių vaistų — užbaigė pasakojimą daktaras. Žinoma, jis ir ligonius 

pasirinkdavo atitinkamus. 

Antanas Biržiška, matyt, nežinojo labai saugomos paslapties, bet kalbėdamas su liaudies 

daktarų „nugydytais” ligoniais, be abejo, daug ką suprato ir nevengė pats taikyti panašių metodų. 

Lėlaičių kaimo gyventojas Jonas Čepas pasakodavo, kad jaunystėje nuo šešiolikos metų jį 

persekiojęs slėgimo pojūtis. Vos užsnūsdavo gulėdamas ant nugaros, kažkas lyg imdavo spausti 

krūtinę, trūkdavo oro ir pabusdavo išsigandęs. Beje, medikai dabar teigia, kad kartais gulint ant 

nugaros tikrai taip gali atsitikti dėl kai kurių ligų. „Ligos” pavadinimas kilęs nuo duoboje 

gyvenusios senovės lietuvių dvasios. Ji šitaip persekiodavusi naktį pakurą kūrenančius ir javus 

arba linus džiovinančius vyrus, kurie trumpam užsnūsdavę. Taigi jaunuolis nuėjęs pas daktarą 

Biržišką. Tas jokių vaistų neišrašęs, tik gulint ant nugaros pataręs sukryžiuoti kojas. Ligą kaip 

ranka nuėmę, visus sovietinius lagerius perėjęs, žilos senatvės sulaukęs, tik gulėdamas ant 

nugaros visada sukryžiuodavęs kojas. 

Kitas pasakojimas apie gydytoją A. Biržišką labai rimtas. Viekšniuose visi pažino dėl mažo 

ūgio Adomėliu vadinamą geraširdį žmogų. Jis buvo gimęs gerokai pirma laiko. Daktaras pats 

ėmęs ji auginti, kol jis sustiprėjęs guldydavęs ji orkaitėn. Adomėlis labai gerbė daktarą. 

Sovietmečiu kaip tik jam liepė ant Mykolo Biržiškos savo lėšomis pastatytų ir visuomenei 

padovanotų Sveikatos namų (taip pat unikalus atvejis — daugiau nė vienas signataras ko nors 

panašaus nėra padaręs) prikalti su lietuvišku ir rusišku užrašu lentą taip, kad ji uždengtų 

marmurinę lentelę, kuri skelbė, kad čia Antano Biržiškos sveikatos namai. Adomėlis keliomis 

382

vinimis prikalė tik viršutinę lentos dalį. Lentą, kaip kokias dureles buvo galima pakelti ir 

perskaityti tikrąjį, bet uždraustą įrašą. Kam reikėjo, visi tai žinojo ir pakilnodavo lentą. Kartą 

įsidrąsinęs Akmenės rajono vyr. gydytojas Povilas Maneikis tą triuką pademonstravo gana 

aukšto rango sovietiniams viršininkams, bet ir jie nedavė komandos išlupti „buržuazinių 

nacionalistų” tėvą primenančios lentos. 

Reziumuojant reikėtų štai ką priminti: A. Biržiška nuolatos naudodavosi psichologinio 

poveikio priemonėmis. Kartą pas ligonį važiavo sirgdamas, karščiuodamas. Dar ir lijo. Prieš 

įeidamas pas ligonį ilgokai šnirpštė, kosėjo, valėsi nosį, tik paskui energingai įžengė pro duris. 

Važiuojant namo, buvo matyti, kaip pavargęs ir blogai jaučiasi daktaras. Jį vežęs Antanas Vaičius 

išdrįsęs papriekaištauti, kam jis sirgdamas, lyjant dar šnirpštęs, kosėjęs ir nėjęs greičiau vidun. 

„Sergantis daktaras blogiau gydo”, — atsakęs. Žmonės dar pasakodavę apie daktaro mirtį. 

Gyvenimo pabaigoje jo širdis jau šlubavusi. Kartą sunegalavęs jis išgėręs kažkokių vaistų, 

karštos arbatos ir nuėjęs gulti. Pasakęs, kad jei pats nepabustų, kada pažadinti. Jei būsiąs 

negyvas, trinti visą kūną jo paliktais vaistais. Taip nustatytu laiku ir atsitikę, tik jokie trynimai 

nebepadėję. 

Nors sovietmečiu jo vardas turėjo būti užmirštas, šie pasakojimai ėjo iš lūpų į lūpas, nors dalis 

pasakotojų „didžiojo daktaro” jau nebuvo matę. Kartą Viekšnių kapinėse prie tada populiaraus 

poeto L. Skabeikos kapo vietiniai poetai skaitė eiles. Pasibaigus ceremonijai, prof. Telesforas 

Šiurkus paprašė visus apsisukti aplinkui ir parodė vos už kelių žingsnių žolėm apžėlusį, vos 

įžiūrimą kapą. Čia, pasakė, palaidotas gydytojas, kuris gydė jūsų tėvus ir senelius, o jo sūnūs 

buvo garsūs profesoriai, užbaigė labai pasikeitusiu balsu. Pasijutome nejaukiai, nes visi 

supratome apie ką kalbama, o mes daugelis nežinojome, kur jo kapas. Vėliau, kiek lankydavau 

kapines, prie kapo visada būdavo nors paprastų lauko gėlių puokštė. 

Atkūrus nepriklausomybę, Antanui ir Elžbietai Biržiškoms pastatyti puikūs antkapiai, o 

Viekšnių centre — puikus paminklas tėvams ir trims sūnums profesoriams. Kiek žinau, šalyje 

yra tik dar vienas, vėliau pastatytas paminklas gydytojui, o šeimai daugiau Lietuvoje nėra, nėra ir 

paminklo šeimoje išaugusiems profesoriams. Tai taip pat unikalu. Deja, statant paminklą, jo 

statybai aukojo daugiau nei tūkstantis žmonių, bet tarpe jų nebuvo nė vieno dabartinio signataro, 

beje, ir nė vieno profesoriaus... Vis dėlto vaikštant po Viekšnius norisi verkti — baigia supūti 

sovietmečiu gerokai suniokotas unikaliosios šeimos namas, sienų plyšiais šaukiasi pagalbos 

Vasario šešioliktosios akto signataro savo lėšomis statyti Sveikatos namai, kur ir dabar dar 

gydomi žmonės, nors dabar tos patalpos net neatitinka sanitarinių reikalavimų. Tarp griūvančių 

pastatų ir įvairių instancijų beviltiškai blaškosi Biržiškų komisijos pirmininkė gydytoja Aušrelė 

Gurauskaitė — nėra pinigų... Nėra pinigų? O valdininkų tūkstantinėms algoms ir 

dešimttūkstantinėms premijoms yra? O jų išeitinėms išmokoms, kurios gerokai didesnės už 

keliolikos metų gydytojo atlyginimą, yra? Viekšnių mokytojas Algirdas Gedvilas jau keleri metai 

susirašinėja su buvusių profesorių studentu JAV teisininku Pranu Jurkūnu. Jis 1997 m. lankėsi 

Viekšniuose, atvežė profesoriams skirtą memorialinę lentą. Buvusių studentų vardu pažadėjo 

paremti čia būsimą muziejų aukomis, knygomis, eksponatais, paaukojo 300 dolerių. Tuo reikalu 

net apsilankė pas Prezidentą, o pastarojo atstovas aplankė teisininką JAV. Deja, 1997—1998 m. 

prasidėjus finansinei ir valdžios krizei iš mūsų valdžios tuo niekas neturėjo laiko ir noro domėtis. 

P. Jurkūnas pasirūpino, kad tais reikalais susirūpintų JAV Lietuvių fondas, nors jo nariai, 

matydami, kaip mes švaistome lėšas, vis mažiau benori mums kišti savo sunkiai uždirbtus 

dolerius. Vis dėlto paraišką paramai gauti atsiuntė. Deja, ji atėjo jau pavėluotai. Autoriui tuo 

klausimu teko net apsilankyti pas pasaulio lietuvių bendruomenės atstovą G. Žemkalnį, bet viską 

tenka vėl atidėti ateičiai. Regis, šiek tiek žada prisidėti ir Mažeikių savivaldybė. Žinoma, tų 

dviejų organizacijų paramos neužteks. Belieka viltis, kad ir Vyriausybė supras šių objektų svarbą 

ne tik nedideliam miesteliui, bet ir mūsų šaliai. Tikėsime, kad ir vėl bus aktyvi visuomenė, kad 

neapsimes nieko nežinoję ir Seimo nariai, Kovo vienuoliktosios akto signatarai, mokslininkai. 

Mykolas Biržiška, kai kartą į užjūrius pasitraukę mūsų tautiečiai per daug ėmė girtis savo 

didvyriškumu kovojant dėl nepriklausomybės atkūrimo, mestelėjo: „Didvyriai liko ten”. Tikrai, 

mūsų broliams, tėvams, giminaičiams reikėjo daugiau didvyriškumo likti okupacijoje, išlaikyti 

savo kultūrą, kalbą, kovoti su ginklu. Tai negi dabar mums mažiau rūpi mūsų paveldas, mūsų 

383

istorijos relikvijos nei mūsų užjūrio broliams, kurie dažnai labiau nei mes išgyvena dėl Tėvynės 

bėdų, rūpinasi tuo, kas mums kartais atrodo mažiau svarbu nei laimėti pergalę rinkimuose?.. 

Juozas Elekšis. „Gydytojų žinių” reporteris, Biržiškų draugijos narys. 

Iš archyvinės medžiagos / Puslapį paruošė Sigutė Vaišnienė // Būdas žemaičių. — 2002. — 

Liep. 5. — Visas tekstas: 

Viekšnių valsčiaus viršaičiui viekšniškio Mykolo Biržiškos, gyv. Trakų 1a - 1 

Norėdamas būti naudingas valsčiui ir miesteliui, kuriame esu gimęs, taip pat tinkamai išreikšti 

savo meilę ir pagarbą nabašnikui mano tėvui, kuris ilgus metus (1880—1922 m.) gydė Viekšnių 

ir jų labai plačios apylinkės žmones ir paliko gražų apie save atminimą, o mus, savo sūnus, 

išmokslino su ta sąlyga, kad tarnautume savo kraštui ir savo žmonėms, savo žmonos patarimu ir 

dukters pritarimu nusprendžiu savo lėšomis pastatyti Viekšniuose reikalingus jiems sveikatos 

namus, jei valsčius tam reikalui paskirs tinkamą žemės sklypą. Namai bus pastatyti laikantis 

plano, kurį patvirtins Vidaus reikalų ministerija ir nurodymus duos tos ministerijos Sveikatos 

departamentas. Namams pastatyti skiriu visus turimus pinigus (per 30 tūkstančių litų) ir iš 

suderintos su tuo statybos sąmatos (...?) iš algos ar iš rašytojo darbo nieko tam pridėti 

nesistengdamas. Pastatyti namai mano tuojau bus atiduoti Viekšnių valsčiaus pilnon ir amžinon 

nuosavybėn su tokiom sąlygom ir vienu pageidavimu: 1) kad tas Viekšnių sveikatos centras būtų 

„daktaro Biržiškos vardo” vadinamas, 2) kad valsčiui kada panorėjus namus apversti kitam 

tikslui, tam turėtų būti gautas mano ar mano įpėdinių sutikimas, 3) jei pripažintų tai tinkant ir su 

tuo sutiktų, kad prie tų namų pastatytų gražų kryžių ir jį tvarkytoja užlaikytų. Jokių kitų teisių 

namams ar įstaigai sau nepasilieku. (...?) Vidaus reikalų ministerija per Sveikatos departamento 

direktorių Mačiūną (...?), jog nuo 1932 m. bus atleistos lėšos to sveikatos centro gydytojui 

priimti ir akušerei užlaikyti, valsčiui beliktų tuomet rūpintis tik namų apkūrenimu ir apšvietimu. 

Mykolas Biržiška, Viekšniai, 1937 V 17 

Šią profesoriaus rankraščio kopiją iš Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos archyvo 

padovanojo jos direktorė, taip pat viekšniškė, Biržiškų komisijos narė Birutė Butkevičienė. 

Atsiprašome, jog neatsispyrėme pagundai pateikti jums originalią rašto dvasią, nors kai kurių 

gabaliukų niekaip nepavyko išskaityti. Tačiau bendra profesoriaus valia puikiai suprantama, 

todėl suvokiami ir gydytojos A. Gurauskaitės žodžiai: „Mano artimiausias tikslas — pasirūpinti, 

kad būtų užbaigtas Dr. Biržiškos Sveikatos namų remontas ir tuo būdu pildoma profesoriaus 

Mykolo Biržiškos valia, jog už jo lėšas pastatytas sveikatos centras tarnautų viekšniškių ir 

apylinkės gyventojų labui”. 

Plastinina Bernarda. Viekšniai, tarsi giria: kuo giliau brendi, tuo medžiai įvairesni: Senieji 

Viekšniai // Ketvirtadienis („Santarvės” priedas). — 2003. — Geg. 8 ir 29. — Nr. 10 ir 11. — 

[Santarvė. — 2003. — Geg. 8 ir 29. — Nr. 51 (8547) ir Nr. 60 (8556)]. — Visas tekstas: 

Šią moterį bent jau iš matymo pažįsta turbūt visos mažeikiškės. 

1952-aisiais Vanda Mažeikytė-Kvedarienė atvažiavo į Mažeikius ir 46 metus dirbo 

poliklinikos moterų konsultacijoje akušere. Tačiau šiandien su ja kalbamės ne apie Mažeikius ir 

ne apie jos darbą, kuriam ji atidavė visą savo širdį ir meilę. Ji mums papasakojo apie Viekšnius 

— miestą, kuriame gimė ir užaugo, apie vaikystę — rodos, patį ilgiausią gyvenimo tarpsnį. 

„APIE MANE NEREIKIA” 

Nors tokiu gana kategorišku pareiškimu ji tarsi uždarė duris į savąjį pasaulį, vis dėlto mūsų 

pokalbis buvo labai nuoširdus. Tam, kad taptų aišku, apie ką kalbėsime vėliau, negaliu 

nepaminėti nors svarbiausių Vandos gyvenimo momentų. 

Septynmetė mergaitė 1935-aisiais pradėjo lankyti Viekšnių pradinę mokyklą. Jau po karo 

baigė šešias Viekšnių gimnazijos klases, ir kartu su šešiomis klasės draugėmis išrūko į Kauną. 

Ten per trejus metus baigė akušerių mokyklą, o vakarais kartu ir vidurinę Kauno mokytojų 

seminarijoje. 

Studijų metai prabėgo kaip viena diena, ir su paskyrimu rankose Vanda atvažiavo į Židikų 

gimdymo namus. Dar po trejų metų ji — jau Mažeikiuose. 

384

JĄ VADINO PONIŠKĄJA UBAGE 

— Gyveno Viekšniuose, Bažnyčios gatvėje, veterinaras Butkus su žmona. Turėjo du sūnus ir 

dukrą, — prisimena Vanda. — Su šia šeima buvo susijęs ne tik mano senelių, tėvų, bet ir mano 

pačios gyvenimas. 

Tai atsitiko dar prieš I pasaulinį karą. Apie tų metų įvykius Vandai pasakojo jos močiutė. 

Atsirado Viekšniuose tokia Norkienė. Ji buvo iš čia kilusi ir ilgą laiką gyvenusi Amerikoje. 

Tapusi našle bevaikė moteris iš savo vyro paveldėjo nemažą turtą. Nenorėdama likti svetimam 

krašte, savo turtą pavertė auksiniais ir grįžo į gimtinę. Viekšniuose nusipirko dviejų aukštų namą 

ir įsidukrino mažą mergaitę, vardu Ona, nors ją visi vadino Ania. 

Kartą grįžusi namo Norkienė rado savo augintinę besėdinčią ant grindų ir bežaidžiančią 

auksiniais pinigėliais. Išsigandusi moteris nusprendė pinigus padėti į banką. Tačiau net ir čia 

jiems nebuvo lemta išlikti. 

Per I pasaulinį karą į Viekšnių miestelį buvo numestos trys padegamosios bombos. Sudegė ne 

tik bankas su visais pinigais, bet ir Norkienės namas. Ji spėjo išgelbėti tiktai Anią ir dalį 

drabužių. Liko, anot žmonių, kaip stovi. Sudegė ir Vandos senelių namas, kurio viename gale jie 

gyveno, o kitame turėjo parduotuvę. Parduotuvės kampe kabėjo Šv. Marijos paveikslas, ir to 

trobos kampo neprarijo liepsnos. Šventąjį paveikslą Vanda išsaugojo per abu karus. 

Po šių gaisrų ir susikryžiavo Vandos senelių, Norkienės ir Butkų likimai. Netekę savų namų, 

Vandos seneliai išsinuomojo kambarį pas Butkus. Pastarieji šalia turėjo dar vieną namą, kuriame 

apsigyveno Norkienė su Ania. 

Norkienė buvusi aukšta, liekna, inteligentiška moteris. Likimo skaudžiai pamokyta, ji pasijuto 

tarsi gležnutis gėlės žiedas, numestas į purvą. Apsirengusi iš gaisro nasrų išplėštais puošniais 

amerikoniškais drabužiais, ji vaikščiojo po miestelį elgetaudama, kartais — prižiūrėdama vaikus. 

Dėl prabangių aprėdų žmonės ją vadinę poniškąja ubage. 

— Dar ir aš prisimenu Norkienę. Mama dirbo Viekšnių kooperatyve ir, išeidama į darbą, 

kartais prašydavo Norkienės prižiūrėti mano brolį Joną, — sako Vanda. — Tada ji jau vaikščiojo 

pasiramstydama lazda ir, atėjusi iki kooperatyvo, imdavo belsti lazda į langą. O tai reiškė, kad 

atėjo laikas mamai eiti namo maitinti sūnaus. Ji buvo labai korektiška, išsilavinusi moteris, mėgo 

tvarką ir tikslumą. 

PASLAPTINGASIS GYVENTOJAS 

Per karą vokiečių laikais Vanda gyveno pas Butkus. Broliai sirgo infekcinėmis ligomis, ir 

tėvai, bijodami, kad neužsikrėstų dukra, apgyvendino ją čia. Senieji Butkai jau buvo mirę, name 

gyveno sūnus Jonas su Ania, kuri iš pradžių čia buvo priimta kaip šeimininkė, o vėliau tapo 

neoficialia Jono žmona. 

Jonas turėjo brolį Kazimierą. Jis buvo Nepriklausomos Lietuvos kariškis ir, anot Vandos, visi 

jį vadinę kapitonu Butkumi. Kai užėjo rusai, Kazimieras dingo. Kurį laiką slapstėsi kaime, o 

paskui kaimiečiai jį, apkrautą šienu, vežimu atvežė į Viekšnius pas brolį ir su visu šienu išvertė 

kieme. 

— Prisimenu tą krūvą šieno, riogsojusią kieme, — sako Vanda. — Kiemą juosė aukšta aklinai 

užtverta tvora. Iš gatvės nebuvo net plyšelio, per kurį būtų galima ką nors pamatyti. Tada, 

žinoma, aš nieko net neįtariau. Tik mane nervindavo tai, kad Butkai visada viską užrakinėdavo. 

Taip pragyvenau dvi žiemas ir vasarą, visiškai nieko nežinodama apie slaptąjį įnamį. 

Paslaptis paaiškėjo daug vėliau. Pasirodo, namo viduryje buvo padarytas tarpsienis, į kurį 

buvo galima patekti tik iš virtuvės per atsidarančią indų lentyną. Tame tarpsienyje ir gyveno 

Kazimieras. Į celę buvo privesta elektra, kad jis galėtų skaityti, stovėjo kušetė ir taburetė. 

Naktimis „kalinys” išeidavo į virtuvę. 

— Kazimieras taip gyveno tol, kol pasibaigė karas ir buvo paskelbta paskutinė amnestija. 

Tada išlindo iš savo slėptuvės ir, padedamas brolio Jono, nuėjo užsiregistruoti, — apie sudėtingą 

pokario laikotarpį pasakoja Vanda. — Į Butkų namus tuoj prisistatė saugumiečiai. Jie viską 

išnaršė, išžiūrėjo, fotografavo, ir įsitikinę, kad Kazimieras čia tikrai visa tą laiką gyveno, kad 

niekam nekenkė, nieko nežudė, paliko jį ramybėje. Jam buvo išduoti dokumentai ir vyras 

įsidarbino Kapėnų durpyne sąskaitininku. 

385

LAISVAMANIS MOKYTOJAS 

Jonas Butkus buvo laisvamanis, nepripažino katalikų tikėjimo ir santuokos. Taigi daug metų 

juodu su Ania gyveno nesusituokę. 

— Tik apie 1960-uosius metus Jonas pagaliau ryžosi šiam žingsniui, — prisimena Vanda. — 

Tačiau tai padarė ne dėl to, kad pakeitė pažiūras — bijojo, kad po jo mirties giminės nepareikštų 

pretenzijų į namą ir neiškraustytų iš jo Anios. Mano vyras iš Akmenės parvežė metrikacijos 

skyriaus vedėją, kuri juos namuose ir surašė. O šliūbą bažnyčioje jie paėmė dar vėliau, kai Jonas 

jau nebedirbo mokykloje. 

Jonas ir jo sesuo Morta buvo baigę mokytojų seminariją, Kazimieras — Kauno karo 

akademiją. Jonas dėstė geografiją, Morta buvo pradinių klasių mokytoja. Prieš II pasaulinį karą 

nepriklausomoje Lietuvoje jie abu mokytojavo kaimuose. Po karo iki pat pensijos daug metų 

dirbo Viekšniuose. 

— Šiandien jų nė vieno nebėra. Šie žmonės mano šeimai buvo tarsi giminės. Ania, prisimenu, 

sakydavo: „Tu man kaip dukra”. O Morta, amžiną jai atilsį, išgelbėjo mano brolį. Jam buvo gal 

10 metų, kai kartą vasarą jis maudėsi Ventoj. Gelbėdamas kitą vaiką, vos nenuskendo pats. Iš 

vandens jį žvejai ištraukė be sąmonės. Morta jį labai profesionaliai masažavo, plakė karklo 

šakelėm. Vaikas dar ir antrą dieną nekalbėjo, kol pagaliau atsigavo, — į savo vaikystės 

prisiminimus grįžta Vanda. 

PLĖŠIKO KAUKĖ NE ŠIAIP SAU 

Viekšniai, nors ir mažas provincijos miestelis, bet kultūra čia visada buvo gyva. Pasak 

pašnekovės, jos tėtis Albinas Mažeikis buvęs puikus aktorius. Prieš II pasaulinį karą bažnyčiai 

priklausiusioje parapijos salėje rinkdavosi saviveiklos kolektyvai, buvo statomi spektakliai. 

Aktyviausi būdavo mokytojai, tarnautojai. Aprangą siūdindavosi ir dekoracijas gamindavosi 

patys aktoriai iš savo lėšų. 

Kasmet vykdavo naujamečiai kaukių vakarai. Kai buvo pastatyta pradinė mokykla (dabar 

vidurinės mokyklos pastatas — B. P.), visi kultūriniai renginiai persikėlė ten. 

— Kas tik sugebėdavo pasidaryti kaukę, visi dalyvaudavo kaukių vakaruose. Geriausios 

kaukės būdavo premijuojamos. Mano tėtis paprastai laimėdavo pirmąją vietą. Tai jis tapdavo 

pelėda, tupinčia ant kelmo, tai Vytautu Didžiuoju arba girių plėšiku. Pastaroji kaukė gimė ne 

atsitiktinai, — sako Vanda ir pasakoja tokią istoriją. 

Smetonos laikais po Viekšnių apylinkes, Mažeikius, Židikus, Ylakius siautėjęs plėšikas, 

pavarde Gricius. Jis turėjęs bendrininkų, jam ištikimų vyrų būrį. Jeigu koks žmogus pasiimdavęs 

iš banko pinigų, nebūdavęs garantuotas, kad su jais pasieks namus. Jei turguj parduodavo karvę, 

rizikuodavo namo sugrįžti be cento kišenėje. 

Tada susiorganizavę ūkininkai, šauliai, policininkai, ir didelis būrys išsiruošęs plėšiko 

medžioklėn. Policija turėjusi seklių, kurie pranešę, kur tą naktį slapstosi Gricius. Užklupę jį pas 

savo merginą. Jis atsišaudęs, todėl sulaikant buvęs sužeistas. Įmetę jį į ratus, vežė į Viekšnius. 

Kadangi nelaimėlis kraujavo, Vandos mama buvo pakviesta jį sutvarstyti. Moteris jį ėmusi 

gėdinti ir priekaištauti, kad jis, toks jaunas ir gražus, tapo plėšiku. Tada šis verkdamas ėmęs 

pasakoti, kodėl nuėjęs tokiais keliais. 

Mokykloje iš turtingesnio vaiko pavogęs obuolį. Nuo tada ne tik vaikai, bet ir mokytojai jo 

kitaip nevadinę, kaip vagimi. Nuo visų atstumtas, iš pykčio ir apmaudo pradėjęs nuolat vogti. 

Vėliau, nepritapęs prie žmonių, pasidaręs tikras plėšikas. 

DAR VIENA BAŽNYČIOS GAISRO VERSIJA 

Butkų, pas kuriuos kurį laiką gyveno Vandos močiutė, namas buvo prie pat bažnyčios. 

Mergaitė dažnai lankydavo savo močiutę. Šventorius būdavo nuolatinė jų pasivaikščiojimo vieta. 

Medžiai, šventorius, iš visų pusių apsodintas gėlynais, grynas oras — puiki vieta poilsiui. 

— Tai buvo prieš II pasaulinį karą, kai aš buvau dar vaikas, — sako Vanda. — Nuolat 

vaikščiodama aplink bažnyčią, mačiau, kad į bokštą vedė atskiras įėjimas. Ne kartą buvau 

pastebėjusi, kad pro tas duris dažnai įeidavo ir išeidavo senos davatkėlės. Girdėjau kalbas, kad 

jos bažnyčios bokšte laikė skrynias. O kai lankiau pradžios mokyklos antrą skyrių, mokytoja mus 

vedėsi į bokštą pasižiūrėti Viekšnių panoramos iš viršaus. Tada aš savo akimis mačiau ten 

kažkokias dėžes, primenančias kraičio skrynias. 

386

Kai 1939-aisiais bažnyčios bokšte kilo gaisras, sklidę kalbos, kad senutės, lipdamos į bokštą, 

kelią pasišviesdavo degančiom žvakėm arba degtukais. Esą jos, besirausdamos savo skryniose, ir 

padegusios bažnyčią. 

Žmonės tada buvę ne tokie, kaip dabar. Jeigu kam atsitikdavo kokia bėda, visi stengdavosi 

padėti. Kilus gaisrui visi viekšniškiai bėgę gelbėti savo bažnyčios. Su jais ir Vandos tėtis, dirbęs 

Viekšnių valsčiuje. Didžiausias turtas, kurį reikėję gelbėti, buvo bažnyčios vargonai. Jie buvo 

apjuosti storomis virvėmis ir iš viršaus leidžiami žemyn. Apačioje stovėję žmonės turėjo juos 

priimti. Prieš pat pabaigą virvės neatlaikė svorio ir nutrūko. Krisdami vargonai užkliudė Vandos 

tėtį ir sužeidė galvą. 

— Tėtis gydėsi ligoninėje, o visam gyvenimui likusių randų vietoje jam nebeaugo plaukai, — 

apie gaisro pasekmes pasakoja Vanda. — Nuo to laiko jis skusdavosi plikai. 

KILUSI IŠ INTELIGENTŲ 

Vandos senelis buvo išsilavinęs žmogus. Jis mokėjo prancūzų, vokiečių, lenkų kalbas. Per I 

pasaulinį karą jis vertėjavo vokiečiams ir pasinaudojęs proga padėjo daugeliui lietuvių išvengti 

mirties, išgelbėti jų arklius, galvijus nuo vokiečių. 

Močiutė buvo Varnių dvarininko dukra. Tačiau mirus mamai, o tėvui vedus antrą kartą, ji 

nesutarė su pamote ir pabėgo iš namų. Atsidūrusi Liepojoje, ji tarnavo pas grafus. 

— Mano močiutė buvo inteligentiška, mėgstanti bendrauti moteris, todėl buvo laukiama 

Biržiškų namuose. Ji buvo Elzbietos Biržiškienės bendraamžė, todėl jos draugavo, tarp savęs 

kalbėdavosi lenkiškai. Iš tų namų močiutė buvo parsinešusi daug įvairiausių žinių apie vaikų 

auginimą ir ligas. Mus augindama mama dažnai prisimindavo močiutės pamokymus. Ir šiandien 

prisimenu, kaip mama sakydavo, kad jeigu močiutė dedasi skrybėlaitę, tai žinok — eis pas 

Biržiškienę, — į senus laikus mintimis sugrįžta Vanda. 

GIMDYMO NAMAI — LANIAUSKŲ NAME 

1936 metais Viekšniuose buvo atidaryti gimdymo namai. Juos savo namuose įkūrė Apolonija 

Laniauskienė, kuri pirmoji rajone buvo baigusi Kauno Prano Mažylio dvejų metų akušerijos 

kursus. Jos vyras Adomas Laniauskas buvo kepėjas, po II pasaulinio karo baigęs felčerių kursus 

ir dirbęs Viekšniuose. Viename namo gale gyveno Laniauskų šeima, kitame buvo gimdymo 

namai. 

1947 metais Vanda šiuose gimdymo namuose atliko 6 savaičių praktiką. 

Iš pradžių čia darbavosi viena A. Laniauskienė, o po karo atvažiavo dar viena akušerė — 

Danutė Raginienė. Šiuose namuose į pasaulį atėjo daug viekšniškių. 

Čia gimė ir abi Laniauskų dukros — Aldona ir Julija. Jaunesnioji, Julija, baigusi Vilniaus 

universitetą, kaip ir mama tapo akušere-ginekologe. Jau daug metų Julija Daktaraitienė dirba 

Mažeikiuose. 

Po mažosios gimimo A. Laniauskienė pasiligojo. Vanda prisimena, kaip mama lankė sunkiai 

sergančią moterį jos namuose. Praėjus pusantrų metų nuo gimdymo, dėl venų trombozės ji mirė. 

Gimdymo namuose ją pakeitė Elena Aleksandravičiūtė, vėliau tapusi ir Adomo Laniausko 

žmona. 1949 metais į Viekšnius atvažiavo akušeris-ginekologas Vytautas Raginis. 

1950-aisiais gimdymo namų nebeliko. Jų funkciją perėmė Viekšnių ligoninė. Vanda buvo 

dešimties metų, kai Viekšniuose buvo statoma ligoninė. Prie jos buvo pastatytas didelis medinis 

kryžius. 

— Kaip dabar akyse stovi prie ligoninės durų pakabinta lentelė su užrašu. Pradžios nepamenu, 

— sako Vanda, — o paskutiniai žodžiai įstrigo galvon visam gyvenimui: „... Biržiškų fundacija”. 

Tarybiniais laikais, kai rusai užėmė Viekšnius, pjūklu buvo nupjautas kryžius, nuimta lentelė. 

Nuotraukos iš V. Kvedarienės, B. Kerio ir A. Sidabro asmeninių archyvų. [Tekstai po 

nuotraukomis: „Vanda Mažeikytė-Kvedarienė”. „1930 metais viekšniškiai pastatė spektaklį apie 

Vytautą Didįjį. Pagrindinio vaidmens atlikėjas — Albinas Mažeikis (pirmas iš dešinės)”. 

„Viekšnių gimdymo namų įkūrėja Apolonija Laniauskienė (kairėje) ir jos vyras Adomas”. 

„Viekšnių ligoninės (dabar A. Biržiškos sveikatos namai) statyba 1938 metais”. „Viekšnių 

ligoninė jau priima pacientus. Šalia matyti minėtas kryžius”]. 

387

Plastinina Bernarda. Susitikimas su princu Čarlzu išpopuliarino viekšniškės vaistažoles // 

Vakarų Lietuva. — 2003. — Birželio 3-11. — Nr. 22 (391): „Nuotrauka iš asmeninio albumo: Po 

susitikimo su Velso princu, Jadvygos ekologiškų produktų paklausa gerokai padidėjo”. — Visas 

tekstas: 

Prieš pusantrų metų į Vilnių su trijų dienų darbo vizitu atvykęs Didžiosios Britanijos sosto 

įpėdinis Velso princas Čarlzas susitiko ir pabendravo su 19 šalies ūkininkų, gaminančių 

ekologiškus produktus. Tarp jų buvo ir Mažeikių rajono ūkininkė, aukščiausios kategorijos 

farmakognostė iš Viekšnių Jadvyga Balvočiūtė. 

Susitikimas su princu Čarlzu dar ir šiandien turi įtakos viekšniškės populiarumui, jos 

ekologinio ūkio plėtrai. 

Princą vaišino „vyriška” arbata 

— Mūsų Vyriausybės vadovai, žinodami Velso princo susidomėjimą ekologine žemdirbyste, 

Seimo rūmuose buvo surengę ekologinės žemdirbystės seminarą ir ekologiškai švarių produktų, 

užaugintų Lietuvoje, parodą, — prisimena Jadvyga. — Apžiūrinėdamas ekspoziciją princas 

Čarlzas priėjo prie kiekvieno ūkininko, pasisveikino paspausdamas ranką, pakalbino, paragavo 

eksponuojamos produkcijos. Aš princui pasiūliau lazdyno ir šaltalankio lapų bei ežiuolės arbatos, 

skirtos būtent vyrams. Sosto įpėdiniui paklausus, kuo naudinga ši arbata, paaiškinau, kad 

vitaminizuotas gėrimas sumažina riziką susirgti prostatos ligomis. 

Karališkosios šeimos atstovas domėjęsis, kaip moteriai sekasi ūkininkauti, ar jos produkcija 

populiari, ar daug gaunama užsakymų, kur farmakognostė realizuoja savo vaistažoles. 

Po susitikimo su princu Čarlzu Jadvyga pajuto Seimo narių ir visų, dirbančių šiuose rūmuose, 

susidomėjimą jos ekologiškai užaugintomis vaistažolėmis. Ji ne tik realizavo atsivežtus 

produktus, bet ir pavaišino vaistažolių arbatomis Seimo rūmų darbuotojus. Po to su daugeliu iš jų 

užsimezgė ilgalaikiai ryšiai. 

Viliojo tėviškė 

Daugiau kaip prieš tris dešimtmečius baigusi Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą, 

praėjus penkeriems metams, Mokslų Akademijos botanikos institute J. Balvočiūtė baigė 

aspirantūrą. Tuo pat metu dirbo institutui priklausančiame botanikos sode, vaistinių augalų 

laboratorijoje. Jadvyga paskelbė apie 30 mokslinių ir per 50 mokslo populiarinimo straipsnių 

spaudoje. Ji — trijų knygų iniciatorė ir bendraautorė. 

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, moteris nusprendė grįžti į tėviškę: susigrąžinti tėvo žemę 

ir imtis ūkininkauti. Prieš trejus metus už darbą apie farmakognostinę veiklą savo ūkyje 

J. Balvočiūtei suteikta aukščiausia farmakognosto kategorija, leidžianti savarankiškai organizuoti 

verslą ir vadovauti vaistažolių gamybai, realizacijai bei steigti vaistinę. 

Svajonės pradeda pildytis 

Prieš kelerius metus Jadvyga yra sakiusi, kad kiekvieno provizoriaus svajonė — turėti 

privačią vaistinę. Šiandien jos svajonė išsipildė. Praėjusiais metais ji ruošė vietinių užimtumo 

iniciatyvų projektą ir tapo viena iš aštuonių laimėtojų. Likusieji laimėję projektų autoriai — 

rajono įmonės. 

Rajone iš viso yra tik trys ekologiniai ūkiai. Jadvyga, turinti beveik 18 ha žemės, iš kurios 

netoli 10 ha sertifikuoto ekologiško ploto, yra pasiekusi geriausių rezultatų. 

Jadvygos projektas buvo skirtas įkurti ekologiškų vaistažolių vaistinei. Gavusi dalinį 

finansavimą iš Mažeikių darbo biržos, ji šių metų pradžioje senosios Viekšnių vaistinės 

muziejaus patalpose atidarė vaistinę IĮ „Jadvygos žolės” su keturiomis darbo vietomis. Kadangi 

nė viena iš 4 darbuotojų neturėjo farmaceuto išsilavinimo, į vaistinę buvo priimta penktoji, 

specialistė. 

Per oficialaus vaistinės atidarymo iškilmes buvo pristatyti visi 8 projektai. Juostelę perkirpo 

socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė. 

— Pagrindinė vaistinės apyvarta — iš mano ekologinės gamybos ūkio vaistažolių. Todėl ji kol 

kas nedidelė, — sako Jadvyga. — Prekiaujame ir kitokiais vaistais. Tačiau pelno užtenka tik 

atsiskaityti su juos tiekiančiomis firmomis. Brangiai atsieina penkių darbo vietų išlaikymas. 

388

Vaistažolių paklausa didėja 

Nuo tos atmintinos dienos, kai Jadvyga bendravo su princu Čarlzu, praėjo nemažai laiko. 

Moteris sako, kad susitikimas su Velso princu padėjo jai tapti žinoma. Anot farmakognostės, jos 

vaistažoles „atranda” žmonės iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Telšių apskrities, ekologiškai 

užauginta produkcija domisi labai daug įstaigų, organizacijų, sveikuolių ir invalidų draugijų, 

mokinių, gimnazistų ir mokytojų. Atvažiavę į Viekšnius, jie apžiūri muziejų, aplanko vaistinę, o 

dažnas vėliau ieško kelio į jos ekologinį ūkį Gyvuolių kaime. Čia provizorė daug dirba kurdama 

vaistinių augalų ekspoziciją. 

Vaistinė — ne vienintelė vieta, kur realizuojama jos pagaminta produkcija. Užsakymų 

Jadvyga nestokoja. Jos vaistažolių galima įsigyti Seimo rūmuose veikiančioje valstybinėje 

įmonėje „Greminta”, Kulinarijos paveldo fondo svetainėje „Tradicija”, Biržų ekologiškų 

produktų ir Kauno kooperatyvo „Ekokraštas” parduotuvėse, savaitinėse prekybos ekologiškais 

produktais dienose Vilniuje ir Kaune, Alytaus, Biržų, Klaipėdos, Mažeikių, Šiaulių „Valerijono” 

vaistinėse, Kėdainių, Telšių, Tauragės parduotuvėse. 

Trūksta laiko ir lėšų 

Nuo praėjusių metų rugpjūčio Jadvyga atsisakė Kamanų valstybinio rezervato vyresniosios 

biologės pareigų. Ne todėl, kad to norėjo rezervato administracija. Todėl, kad nebeužtenka laiko. 

Turėdama plačią rinką, ji nebespėja paruošti pakankamai vaistažolių — pajėgumai pernelyg 

maži. Vaistažolės džiovinamos, smulkinamos, sijojamos, pakuojamos rankomis. Būtina plėsti 

džiovyklą, įsigyti nors minimumą technologinių įrenginių. Tam reikia nemažų lėšų. 

Kiek pagelbėja seniūnija, pagal viešųjų darbų programą skirianti žmones, kurie talkina 

moteriai auginant ir ruošiant vaistažoles. 

Jadvyga sakė ilgai mąsčiusi, kaip jai išbristi iš savų problemų. Nors ir nedrąsiai, ji vis dar 

puoselėja viltį dalyvauti SAPARD programoje. Tačiau paruošti projektui ne tik trūksta laiko, bet 

ir lėšų numatytiems darbams, nes juos reikia atlikti savo lėšomis, ir tik po to pinigai grįžta. 

— Laimėjus vietinių užimtumo iniciatyvų projektą, teko į jį investuoti 30 tūkst. litų. Yra toks 

reikalavimas, pagal kurį pats darbdavys turi įnešti ne mažiau kaip 35 proc. projekto vertės, — 

pasakoja ūkininkė. — Tokių pinigų neturėjau, tad teko skolintis. Kol negrąžinsiu skolos, nėra ko 

nė galvoti apie SAPARD-ą. 

Padeda bendravimas ir ryšiai 

Jau dešimt metų Jadvyga — Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrijos „Gaja” narė. 

2001-ųjų vasarą ši bendrija organizavo ekologiškų produktų gamintojų išvyką į parodą 

Suomijoje. Tarp pakviestųjų buvo ir viekšniškė. Kaip sugrįžusi sakė Jadvyga, ten valstybė labai 

palaiko ir remia ekologinę žemdirbystę. Šio ūkininkavimo metodo imasi labai daug jaunų šeimų. 

Įdiegiamos naujausios technologijos ir iš ekologinio ūkio pragyvena visa šeima. Už kiekvieną 

hektarą šio ūkio žemės valstybė ūkininkui skiria 3000 litų per metus. O kur dar Europos 

Sąjungos parama! 

— Suomija — turtinga šalis. Ji galėtų pakankamai ekologiškų produktų atsivežti iš užsienio, 

— įsitikinusi pašnekovė. — Siūlėme užmegzti prekybinius ryšius, tačiau jie sakė norį išmokti 

viską daryti patys. Teko skaityti, jog net ir Suomijos politikai tvirtai laikosi nuomonės, kad 

Suomija savo žmones turi maitinti pati. O kad taip mąstytų mūsų politikai! 

Kaip ir kasmet, šiais metais Jadvyga dalyvavo respublikinėje parodoje „Ką pasėsi-2003”, 

praėjusį rudenį — „Tatulos programos” ekologiškų produktų mugėje. Moteris niekada neatsisako 

kvietimų į muges, susitikimus, įvairius kitus renginius. Viena iš paskutiniųjų išvykų — į šį 

pavasarį Kuršėnuose vykusią moterų verslininkių mugę. 

Plastinina Bernarda. Viekšniškiai saugo reliktus, įamžinusius Biržiškų atminimą: Iš ciklo 

„Senieji Viekšniai” // Ketvirtadienis („Santarvės” priedas). — 2004. — Saus. 29. — Nr. 19. — 

[Santarvė. — 2004. — Saus. 29. — Nr. 12 (8657)]: Nuotraukos: „[1.] Vytautas Raginis su dukra, 

pediatrė Stasė Jasaitytė ir akušerė Danutė Raginienė prie dr. A. Biržiškos sveikatos namų. 

1956 m. [2.] Pusę amžiaus V. Raginis saugojo seną varinę Biržiškų namo iškabą, kurią vis dar 

tikisi prikalti prie atstatyto istorinio”. — Visas tekstas: 

389

Pokario metai buvo sunkūs visiems, o ypač viekšniškiams, per miestelį praūžus frontui. Viena 

iš greičiausiai atsigavusių įstaigų buvo Viekšnių gimdymo namai ir ambulatorija, praėjus keletui 

metų ėmusi garsėti jaunais gabiais specialistais. Tarp jų buvo ir 1949 metais universitetą baigęs 

akušeris-ginekologas Vytautas Raginis. 

GIMDYMO NAMAI IR AMBULATORIJA 

Kai V. Raginis atvažiavo į Viekšnius, penkių lovų gimdymo namai buvo privačiame Adomo 

Laniausko name, o ambulatorija — A. Biržiškos sveikatos namuose. Abiem medicinos įstaigoms 

vadovavo Liudvikas Surginevičius — terapeutas ir akušeris-ginekologas. Anot V. Raginio, tais 

laikais visi jie buvo bendrosios praktikos gydytojai. 

Tų pačių 1949-ųjų vasarą į Viekšnius atvažiavo stomatologė Baltaduonytė. Tačiau mergina 

ilgai čia neužsibuvo, ir ją pakeitė kita stomatologė — Genovaitė Steponkienė. Jos vyras Petras 

Steponkus dirbo medicinos felčeriu. 

Tarp jaunų specialistų ambulatorijoje dirbo vidutinio amžiaus inteligentiška moteris Amelija 

Putraitė. Ji kurį laiką buvo gyvenusi Pietų Amerikoje, kur dirbo medicinos seserimi. Moteris ten 

įgijo naudingos praktikos, išmoko ispanų kalbos. Tai buvo retas dalykas. A. Putraitė Viekšniuose 

gyveno iki pat mirties, čia ir palaidota. 

Gimdymo namuose tuo metu akušerėmis dirbo Halina Aleksandravičiūtė, Danutė Latakaitė, 

vėliau tapusi Raginiene, ir Genovaitė Banevičiūtė-Rapkevičienė. 

Anot V. Raginio, pradėti reikėjo nuo nulio. Visi buvo jauni, ką tik pradėję dirbti, trūko 

patirties, nebuvo jokios materialinės bazės, transporto. Nebuvo ir normalaus kelio. Į Šiaulių 

srities ligoninę, kuriai priklausė rajonas, vieškeliu reikėdavo važiuoti 4-5 valandas. Autobusų nebuvo, 

tad tekdavo dangintis pakeleivingomis mašinomis. Tiesa, prisimena V. Raginis, 

ambulatorija turėjo jai paskirtą vežiką. Vasarą ratais, žiemą rogėmis vežikas Kirbitas veždavo 

medikus skiepyti gyventojų, tikrinti mokyklų. 

Po Kirbito vėliau daugelį metų ligoninės vežiku dirbo Antanas Barvydis. 

Po poros metų V. Raginį iškėlė į Akmenę, kur jis dirbo sveikatos skyriaus vedėju ir Akmenės 

ligoninės akušerių-ginekologu. Į Viekšnius atvažiavo Andrius Petrašiūnas ir kurį laiką vadovavo 

gimdymo namams ir ambulatorijai. Viekšniuose jis liko dirbti iki pat pensijos. Čia gyvena ir 

dabar. 

LIGONINĖ TAPO RAJONINE 

Tais metais, kai V. Raginis dirbo Akmenėje, buvo atstatyti gerokai apleisti A. Biržiškos 

sveikatos namai. Čia iš A. Laniausko namų persikėlė gimdymo namai, ir ši gydymo įstaiga tapo 

Akmenės rajonine ligonine. 

„Kai atstatėm tą ligoninę, į Akmenę atvažiavo gydytojas Paulius Maneikis. Jis tapo sveikatos 

skyriaus vedėju, o aš grįžau į Viekšnius, ir mane paskyrė naujosios Akmenės rajoninės ligoninės 

vedėju”, — prisimena maždaug penkiasdešimties metų senumo įvykius gydytojas. 

Rajoninė ligoninė netilpo viename pastate. A. Biržiškos sveikatos namuose liko gimdymo ir 

chirurginis skyriai, infekcinis įsikūrė beveik greta, ant kampo. Rentgenas ir terapinis skyrius — 

viekšniškių vadinamuose Sakalausko namuose. 

Be ligoninės vedėjo, čia dirbo du terapeutai — Andrius Petrašiūnas ir Felicija Gruzanskytė. 

Ligoninė turėjo ir chirurgą — Antaną Gaurelį, kurio žmona buvo vaikų gydytoja. Kai A. Gaurelį 

pašaukė į tarybinę armiją, Gaurelienė persikėlė į Kauną. Tada į Viekšnius su paskyrimu atvyko 

pediatrė akmeniškė Stasė Jasaitytė. 

Likusią laisvą chirurgo vietą užėmė kitas jaunas, ką tik mokslus baigęs specialistas, 

viekšniškis Algirdas Laniauskas. Jis dirbo tol, kol rajoninę ligoninę iš Viekšnių perkėlė į 

N. Akmenę. A. Laniauskas išvažiavo dirbti į N. Akmenę, chirurgo Viekšniuose neliko. 

S. Jasaitytė Viekšniuose taip pat neilgai dirbo. Į miestelį atvažiavo vaikų gydytoja Danutė 

Gapšienė, kuri čia liko ilgam. 

UŽGRIUVO STATYBININKO RŪPESČIAI 

Dirbdamas Akmenėje sveikatos skyriaus vedėju, V. Raginis dalyvavo respublikiniame medikų 

suvažiavime. Kalbėdamas iš tribūnos jis pasakė, kad Akmenė neturi rajoninės ligoninės, o 

Viekšniuose yra tam pritaikytas dviejų aukštų pastatas, tačiau jam reikia kapitalinio remonto. 

390

Po karo šiame pastate buvo laikoma iš gyventojų surinkta prievolė — grūdai, tad stogas buvo 

geras. Reikėjo sutvarkyti langus, duris, grindis, vandentiekį, pastatyti siurblį. Kareiviai, 

ieškodami krosnyse paslėptų turtų, buvo jas išdaužę. Taigi remonto reikėjo nemažo. 

Atrodė, kad kalbos taip ir liko kalbomis. Tačiau po kurio laiko V. Raginis sulaukė skambučio 

iš Vilniaus. Jam buvo pranešta, kad yra 50 tūkstančių rublių ir jeigu jis sugebėsiąs juos tinkamai 

panaudoti, lėšos atiteksiančios ligoninės remontui. 

„Susiradau Viekšniuose tokį Žvirblį, dirbusį kažkokioje namų ūkio kontoroje, kuri vertėsi 

pastatų remontu. Šis vyras sutiko sudaryti darbų sąmatą ir atlikti darbus. Buvo pasirašyta sutartis 

su Žvirblio kontora, o pinigai pervesti į Akmenės žemės ūkio banką”, — pasakoja V. Raginis 

apie jį užgriuvusius rūpesčius. 

Atėjus Naujiesiems metams „popieriniai” darbai buvo priimti. Tarpusavio santykiai buvo 

grindžiami pasitikėjimu, todėl pinigus pervedė avansu. Žvirblio kontora sutvarkė langus, duris, 

krosnis, vandentiekį, kanalizaciją, įrengė vonią, suremontavo kieme buvusį ūkinį pastatą. 

Pavasarį ligoninė persikėlė į naujas patalpas. 

KRYŽIŲ LAIKINAI APGYNĖ 

Po karo, prisimena V. Raginis, Viekšniuose partijos sekretoriumi dirbo toks Gabalis. Jis buvęs 

geras žmogus. 

Amžininku teigimu, padorus žmogus buvo ir kitas viekšniškis, partijos narys Juozas Gelžinis, 

tarnavęs 16-ojoje lietuviškojoje divizijoje. 

Prie A. Biržiškos sveikatos namų stovėjo medinis kryžius. Kol partijos sekretorius buvo 

Gabalis, kryžius niekam nekliuvo. Kai jo neliko, sovietiniai veikėjai ėmė kabinėtis prie kryžiaus. 

Kažkas sugalvojęs, kad reikia kryžių nuimti. Buvę suorganizuoti mokyklos komjaunuoliai, 

kurie atsinešę pjūklą, ir mažai trūkę, kad kryžius būtų nuverstas. Tačiau apie tai sužinojusios 

moksleivių mamos, tarp kurių buvusi ir Juozo Gelžinio žmona, laiku atskubėjo ir komjaunuolius 

išvaikė. Tąkart kryžius liko. 

V. Raginis sako tiksliai nepamenąs, kas antrąjį kartą buvęs iniciatorius ir ką pavyko įkalbėti 

kryžių nuimti. Laimei, buvo pasirinktas ne pats blogiausias variantas — kryžius buvo nuvežtas į 

kapines ir pastatytas ant Biržiškų kapo. Ten jis stovėjo, kol supuvo, o prie A. Biržiškos sveikatos 

namų dabar stovi kitas kryžius. 

Per daugelį metų, net ir keičiantis santvarkoms, prie pastato durų išliko lenta su užrašu: „Dr. 

A. Biržiškos sveikatos namai”. Mes, sako V. Raginis, jos nenuėmėme, o ant viršaus pritvirtinome 

medinę lentą su užrašu: „Viekšnių ligoninė”, vėliau — „Akmenės rajoninė ligoninė”. 

IŠKABAI — PER 120 METŲ 

1949-aisiais atvažiavęs į Viekšnius V. Raginis apsigyveno Biržiškų name. Jis buvęs vieno 

aukšto, su šlaitiniu stogu. Kieme stovėjęs ūkinis pastatas ir šulinys. Visi trys Biržiškų sūnūs 

profesoriai karo pabaigoje buvo emigravę į Ameriką ir tuo metu šiame name gyveno mokytojas 

Jonas Aukštikalnis, Gabalis ir Ona Butkutė. 

Iš Viekšnių kraustydamasis į Akmenę, V. Raginis paprašė Anusėlės kokios nors smulkmenos, 

kuri primintų jam šį namą ir garsiuosius jo šeimininkus. Moteris jam padovanojo iš vario 

pagamintą iškabą, prieš daugelį metų kabojusią prie šio namo durų ir skelbusią žmonėms, kad 

čia gyveno ir dirbo gydytojas Antanas Biržiška. Žinant, kad gydytojas A. Biržiška, baigęs 

Maskvos universitetą, 1880 metais apsigyveno Viekšniuose, galima spręsti, kad iškabai per 120 

metų. 

Emigravę iš Lietuvos Biržiškos buvo laikomi „liaudies priešais”. 50 okupacijos metų 

V. Raginis saugojo šią lentelę, niekam apie ją neprasitarė, niekam nerodė. Nežinia, kaip būtų 

reagavę saugumiečiai, jei būtų apie tai sužinoję. Gal būtų konfiskavę, o gal dar ir apkaltinę 

nežinia kuo. 

„Kai kada nors bus atstatyti Biržiškų tėviškės namai, prikalsiu prie jų šią lentelę. Ji turi grįžti 

ten, kur jos vieta”, — sako V. Raginis. 

391

Anot gydytojo, viekšniškiai — supratingi žmonės. Per visus karus ir okupacijas šalia Biržiškų 

namų išliko Vytauto Didžiojo paminklas. Niekas ir niekada nesikėsino į lentą su dr. A. Biržiškos 

pavarde prie sveikatos namų, kurie buvo pastatyti už vyriausiojo sūnaus Mykolo, Vasario 

16-osios Akto signataro, lėšas, gautas pasirašius Lietuvos nepriklausomybės aktą. 

Sigito Strazdausko ir asmeninio archyvo nuotr. 

Eidimtienė Marija. Atgimė dr. A. Biržiškos sveikatos namai // Būdas žemaičių. — 2004. — 

Geg. 21: Autorės nuotraukos: „Sveikatos namų kiemelyje tilpo tik garbus svečiai — viekšniškiai 

stovėjo už tvoros gatvėje”. „Pastato iškaba pašventinta, Dievo vardu palaimintas įstaigos 

darbas”. — Visas tekstas: 

Ketvirtadienį Viekšniuose tolimesnei veiklai pašventinti po restauracijos atgimę dr. 

A. Biržiškos sveikatos namai. Gausiai susirinkusiems viekšniškiams ir garbiems svečiams 

įžanginį žodį pasakė šiai viešajai sveikatos įstaigai jau dešimtmetį vadovaujanti vyr. gydytoja 

Aušrelė Gurauskaitė. Ji kalbėjo apie buvusią apverktiną šių namų padėtį ir savo pastangas, kurių 

dėka šiandien galima pasidžiaugti išsaugotu Viekšnių miesto istoriniu ir architektūriniu 

paminklu. Tarp paminėtų padėjusių gauti finansavimą restauracijos projektui buvo įvardyti Telšių 

teritorinių ligonių kasų vyr. gydytojas Paulius Rumbutis, Telšių apskrities gydytojas Antanas 

Martusevičius, buvęs Mažeikių rajono meras Vidmantas Macevičius ir Seimo narys Jonas 

Jurkus. 

Dr. A. Biržiškos sveikatos namai pastatyti 1938—1939 metais asmeninėmis Vasario 16-osios 

Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro, prof. Mykolo Biržiškos lėšomis. Jis pastatą savo ir 

brolių vardu dovanojo Viekšnių miestui, siekdamas įamžinti tėvo dr. Antano Biržiškos (1855— 

1922) atminimą. Apie istorines šio įvykio detales papasakojo Viekšnių klebonas Vincentas 

Gauronskis, pažymėdamas, kad M. Biržiška tai padarė matydamas apverktiną sveikatos apsaugos 

būklę savo tėviškėje. Pastatą pašventino ir meldė Dievo palaiminimo Telšių vyskupijos kancleris, 

generalvikaras Juozas Šiurys. Sveikino ir sėkmingo darbo Sveikatos namų kolektyvui linkėjo J. 

Jurkus, Mažeikių rajono vicemeras Viktoras Bugnevičius, kolegos ir svečiai. Pasiektais darbais ir 

vyr. gydytojos A. Gurauskaitės užsispyrimu bei atsidavimu tikslui žavėjosi žemietis, Lietuvos 

Sveikatos nacionalinės tarybos pirmininkas Juozas Pundzius. 

Pastatas restauruotas pagal Vyriausybinę programą. Projektą rėmė rajono Savivaldybė ir 

Vertybių apsaugos departamentas prie LR Kultūros ministerijos. Iki restauracijos buvęs vietinės 

reikšmės istorinis paminklas dabar jau perregistruotas ir įtrauktas į Lietuvos Respublikos 

kultūrinių vertybių sąrašą. 

Ketvirtadienį Viekšniuose vyko seminaras „Profilaktika pirminėje sveikatos priežiūroje, jos 

apimtys ir organizavimas”. Pranešimus skaitė ir diskusijose dalyvavo svečiai bei rajono medikai. 

Plastinina Bernarda. Viekšniškė gydytoja tapo pavyzdžiu visai Lietuvai: Profesija — 

medikas // Sveikata („Santarvės” priedas). — 2004. — Spal. 14. — Nr. 12. — [Santarvė. — 

2004. — Spal. 14. — Nr. 118 (8763)]: „Jono Strazdausko ir redakcijos archyvo nuotraukos: [1.] 

Apie A. Gurauskaitę (nuotraukoje centre) atsiliepiama kaip apie itin organizuotą vadovę, iš 

kurios galėtų mokytis ir verslininkai. [2.] Šiandien Viekšnių ambulatorija geriausia ne tik mūsų 

rajone, bet ir šalyje. [3.] Viekšnių ligoninės (dabar Dr. A. Biržiškos sveikatos namai) statyba. 

1938 m. [4.] Taip ligoninė atrodė 1950 m. [5.] 2004-ųjų pradžia. Taip atrodo rekonstruoti dr. 

A. Biržiškos sveikatos namai. [6.] Nuotraukoje iš sveikatos namų archyvo: pirmame plane vyr. 

gydytoja A. Gurauskaitė, šalia — profesorius Juozas Pundzius”. — Visas tekstas: 

Rugsėjo pabaigoje Viekšnių dr. A. Biržiškos sveikatos namų vyriausioji gydytoja Aušrelė 

Gurauskaitė šventė gražų savo amžiaus jubiliejų. Pažymėdama šią datą, gydytoja turi kuo 

pasidžiaugti. Jos pastangas įvertino ne tik miesto, rajono vadovai, ją, kaip vadovo pavyzdį, visai 

Lietuvai pristatė finansų ministras Algirdas Butkevičius. 

Geriausia, kai žmogus apie save kalba ne pats, kai apie jį pasakoja jo darbai ir tie, kurie juos 

stebi, kurie tampa visų teigiamų pokyčių liudininkais. 

392

VALDŽIA GIRIA, BENDRADARBIAI VERTNA 

Šilčiausius atsiliepimus apie A. Gurauskaitę, kaip apie vadovę, gydytoją, žmogų, teko išgirsti 

iš Viekšniuose gyvenančių jos buvusių bendraklasių, bendradarbių. Jų išsakytos mintys ir 

paskatino labiau pasidomėti pastaraisiais metais gydytojos nuveiktais darbais. 

Dar nepraėjo nė pusmetis, kai po kapitalinio remonto pacientus priima naujai atgimę Dr. 

A. Biržiškos sveikatos namai. Iš Valstybės investicijų programos buvo gauta 560 tūkstančių litų. 

440 tūkst. skirta pastatui kapitaliai suremontuoti ir 120 tūkstančių — materialinei-techninei bazei 

atnaujinti. Šiam tikslui lėšų skyrė ir rajono Savivaldybė bei Kultūros vertybių apsaugos 

departamentas. 

Anot finansų ministro A. Butkevičiaus, tai puikus pavyzdys, kaip vyriausiosios gydytojos 

A. Gurauskaitės pastangų dėka tikslingai buvo panaudotos lėšos, skirtos sveikatos namų 

restauracijai. Įvardijant šią medicinos įstaigą kaip kaimo tipo ambulatoriją, čia dabar teikiamos 

medicinos paslaugos atitinka Europos lygį. 

Labai gražiai apie gydytoją kalbėjo ir Seimo narys Jonas Jurkus. Pasak jo, sveikatos namų 

kapitalinio remonto eiga domėjęsis sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas, atidaryme 

dalyvavę ligonių kasų direktoriai džiaugėsi, kad taip sąžiningai ir tvarkingai buvo panaudotos 

valstybės lėšos. Kaip reta, dėl to nebuvo jokių nusiskundimų. Dabar Viekšnių dr. A. Biržiškos 

sveikatos namai laikomi viena geriausių ambulatorijų Lietuvoje. 

„Ši vadovė — puikus pavyzdys Mažeikių verslininkams. Vyrai galėtų iš šios moters 

pasimokyti, kaip reikia vadovauti. Tokiems žmonėms norėčiau žemai nusilenkti, nes tai tikri 

savo darbo patriotai”, — sakė Seimo narys. 

NUO BLOGIAUSIOS IKI PAVYZDINĖS 

Apie savo kolegę, su kuria kartu dirba jau nuo 1985 metų, papasakojo gydytoja Monika 

Balčiūnienė. Tais metais, kai ji atvažiavo į Viekšnius, jų ambulatorijos materialinė bazė buvo 

blogiausia Akmenės rajone. Šiandien ji geriausia ne tik mūsų rajone, bet ir šalyje. 

1985-aisiais, mena gydytoja, nebuvo vandentiekio, kanalizacijos, šilto vandens. Šildytis 

reikėjo krosnimi, kūrenama malkomis. Rankas tekdavo plauti po metaliniu bakeliu. Baldai, 

medicinos įranga — viskas buvo sena. 

Šiandien vaizdas neatpažįstamai pasikeitė. 

Sveikatos namai turi daug kompiuterinės įrangos. Nė viena ambulatorija, išskyrus Viekšnių, 

neturi elektrokardiografo su kompiuterine analize. Rajone daugiau nėra stomatologinio kabineto 

su kompiuterizuotu dentaliniu rentgeno aparatu. 

Viekšniškiai gali didžiuotis turėdami funkcinės diagnostikos kabinetą su kompiuteriniu 

regėjimo aštrumo tyrimo aparatu. Čia yra psichikos sveikatos centras, kur taikoma šviesos, 

muzikos ir relaksacinė terapija. Taip pat yra diabetinės pėdos kabinetas, fizioterapijosreabilitacijos 

kabinetas su nauja modernia aparatūra. Ir visa tai, sako M. Balčiūnienė, vyr. 

gydytojos rūpesčiu. 

„Ji tikra vadovė. Kai reikia, vyr. gydytoja nevengia pasakyti ir griežtą žodį, bet kai atsitinka 

bėda, ji galvą guldo už kiekvieną ir padeda”, — teigia M. Balčiūnienė. Pasak jos, A. Gurauskaitė 

rūpinasi, kad visi darbuotojai turėtų kuo aukštesnę profesinę kvalifikaciją. Ji kiekvienam sudaro 

sąlygas ir skatina vykti į kursus, konferencijas, ir pati stengiasi visur dalyvauti. 

M. Balčiūnienė prilygina šią gležną moterį ledlaužiui. Kai šalyje prasidėjo sveikatos reforma, 

ji pirmoji ne tik rajone, bet ir šalyje ėmėsi kovoti dėl medicinos įstaigos savarankiškumo. 

Suprasdama, kad tai būtina, ji viena iš pirmųjų persikvalifikavo į bendrosios praktikos gydytoją. 

Mažeikių rajone A. Gurauskaitė pirmoji įkūrė psichikos sveikatos centrą. Po jos kitiems eiti 

tuo pačiu keliu buvo lengviau. 

Išskirtinį dėmesį, rodomą šiai moteriai, buvo galima pastebėti ir per iškilmingą sveikatos 

namų atidarymą, kuriame dalyvavo ne tik rajono vadovai, Telšių apskrities vyriausiasis 

gydytojas Antanas Martusevičius, Seimo nariai Jonas Jurkus ir Audrius Klišoms, bet ir Kauno 

medicinos universiteto klinikų direktorius profesorius Juozas Pundzius, Šeimos klinikos vadovas 

profesorius Leonas Valius. 

Gražaus A. Gurauskaitės gimtadienio nepamiršo ir J. Olekas. Užsukęs į Viekšnius, jis 

pasveikino jubiliatę ir įteikė jai Sveikatos apsaugos ministerijos garbės raštą. 

393

BIRŽIŠKŲ DRAUGIJOS PIRMININKĖ — JAU 15 METŲ 

Jau daugiau kaip 15 metų A. Gurauskaitė yra Viekšnių Biržiškų draugijos pirmininkė. Anot 

biržiškietės mokytojos Nijolės Kontutienės, visą šį laikotarpį gydytoja užsiima švietėjiška 

kultūrine veikla. Ne be jos iniciatyvos įkurtas etnografinis ansamblis „Poilsėlis”, kuris puoselėja 

senąsias lietuviškas tradicijas, papročius, rengia šventes, renka paveldą. 

Biržiškų draugija neseniai įsteigtam literatų sambūriui „Vinkšnelė” padėjo išleisti pirmąją 

literatų poezijos knygelę. 

Draugija rengia kultūrines-mokslines konferencijas, kuriose dalyvauja profesoriai, istorikai, 

kalbininkai, muzikologai, meno veikėjai. Konferencijos vyksta net keletą dienų, per kurias 

perskaitoma iki 10 pranešimų. 

Be didelio visuomeninio krūvio, A. Gurauskaitė dabar dar yra ir Viekšnių bendruomenės 

pirmininko pavaduotoja, nuolat besirūpinanti Viekšnių miestelio ir jo gyventojų reikalais. 

Kalbėdama apie gydytoją kaip apie visuomenininke, N. Kontutienė vėl sugrįžta prie sveikatos 

namų. Jai, kaip etnografinio ansamblio vadovei, džiugu, kad kapitaliai remontuojant pastatą ir 

pritaikant jį šiuolaikinei medicinai, išlaikyta senoji jo dvasia. 

Baltos pastato sienos, kaip senovėje, šviečia jau iš tolo. Raudonų čerpių stogas taip pat 

primena Biržiškų laikus. Atnaujintas ūkinis pastatas. Išsaugota akmeninė dalis įkomponuota į 

pastato vidurį. 

Naujai sutvarkyta aplinka. Kieme senojo vietoje pasodintas mažesnis, jaunas sodas. Graži 

metalinė aukšta tvora juosia visą sveikatos namų teritoriją. 

Muturas Algimantas (muziejininkas). Apie Daktarus, bet ne apie tuos // Būdas žemaičių. — 

2005. — Liep. 1: Nuotrauka „Pirmoje eilėje: antroji M. Pečkauskaitė, Zarcinų sūnus Algirdas, 

N. Zarcinas, kunigas K. Bukontas, vaistinės savininkė T. Martišauskaitė. Antroje eilėje, centre, 

N. Zarcinienė”. — Visas tekstas: 

Kada mūsų krašte pasirodė pirmasis gydytojas, šiandien tikriausiai niekas nebepasakys. Nuo 

seno žmonės gydėsi įvairiais žolelių nuovirais, medumi, voratinkliais ir krupio užpilais. 

Skausmus malšino įvairūs užkalbėtojai, būrėjai. 

1860 m. Viekšniuose įsteigta vaistinė buvo viena iš pirmųjų Žemaitijoje. Ją įsteigė telšiškis 

žydas Teodoras Goeldneris. 1883 m. vaistinę iš varžytinių nupirko V. Aleksandravičius. 

Viekšniuose vaistininkų Aleksandravičių „epocha” tęsėsi iki pat XX a. pab. 

Sudegino archyvus 

Pagal griežtus žydų tautos įstatymus, Kahalas (bendruomenė) neregistruojama, jeigu neturi 

rabino, gydytojo ir mokytojo. Viekšniuose žydai, apsigyvenę nuo XVII a., privalėjo turėti 

gydytoją. Su geležinkelio statybininkų būriu Viekšniuose taip pat turėjo atsirasti gydytojas, 

įsikurti „lazaretas” — ligoninė. Deja, viekšniškių žydų archyvai nacių buvo sudeginti, o senolių 

atmintis siekia tik tarpukario metus. 

Ne vieną išgelbėjo 

Buvusi lėlaitiškė E. K. (g. 1928 m.) prisimena: „Dar gerai atsimenu jauną, gražų daktarą 

Lipmaną, gyvenusį Tilto gatvėje. Ne vieną gyvybę išgelbėjo. Mano brolis ranką susilaužė. Gavęs 

žinią apie nelaimę nepasididžiavo, atskubėjo į kaimą. Apžiūrėjęs ligonį ne dėl atlygio teiravosi, 

bet ar turėsim greitus arklius ligonį į Mažeikius vežti. Išgelbėjo daktaras Lipmanas mano broliui 

ranką ir gyvybę”. 

Kita viekšniškė prisimena: „Lipmanas buvo gydytojas. Jo žmona — seselė. Jie buvo 

bevaikiai. Sukilo čia žmonės, kai juos paėmė. Prirašė visokių prašymų ir pareiškimų vokiečiams, 

kad paleistų. Ir jį nuvarė į Mažeikius. Jis turėjo stoti į eilę sušaudymui, bet į jį nešaudė. Gal kaip 

daktarą paliko. Tada jis paklausė: „Kaip žmona?” Pasakė: „Žmoną sušaudysim”. Tada jis 

atsistojo ir jį sušaudė. Žmona, atrodo, buvo Glikmanaitė.” 

Pavyko išvengti duobės 

Kiek anksčiau miestelyje gyveno felčeris Leiba Zarinas. Jis, atrodo, buvo atsikėlęs iš Vilniaus. 

Įsigijęs varganus namus greitai praturtėjo iš palūkanų. Skolindavo kitiems pinigus. 1915 m. 

baigęs aukštuosius medicinos mokslus Odesoje, į Viekšnius atvyko gydytojas Hackelis 

Rakuzinas. Po Pirmojo pasaulinio karo apie 10 metų dirbo Viekšniuose. 1932 m. persikėlė į 

394

Šiaulius ir ten tęsė gydytojo darbą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, gydytojas kažkur 

Rusijoje atostogavo. Taip jam pavyko išvengti duobės. 1945 m. balandžio mėn. 5 d. vaistininkui 

Aleksandravičiui iš Gorkio srities Likojanovo miesto atsiuntė atvirlaiškį. Pasibaigus karui, 

apsigyveno Azerbaidžane. Jo broliui taip pat pavyko pabėgti ir apsigyventi kažkur Pietų 

Afrikoje. 

Patį pirmą nušovė 

Ta pati viekšniškė E. T. prisimena: „Dovidovičius turėjo mažą vaistinėlę „Mažoji vaistinėlė”. 

Taip buvo pavadinta todėl, kad vaistais buvo prekiaujama nelegaliai. Čia buvo ir kitokių prekių, 

o kai reikėdavo galėjai ir vaistų nusipirkti. Tas Dovidovičius turėjo didelę baltą barzdą. Vokiečiai 

jį patį pirmąjį Viekšniuose ir nušovė. Jie ėjo per tiltą. Dovidovičius išbėgo lauk iš savo 

„Mažosios vaistinėlės” pasižiūrėti, kas ateina, vokiečiai ir paleido kulką. Tada sujudo žydeliai”. 

Panašūs likimai 

Viekšniškių dantų skausmą ramino 1903 m. Kijeve (Ukraina) medicinos mokslus baigęs 

gydytojas Gelfundas Samuelis. Jo kabinetas buvo tuometinėje Bažnyčios g. 10. Apie gydytojo 

lemtį 1941 m. knygelėje „Neužmiršime” (1960. P. 33) rašoma: „Pirmuoju atvariau komjaunuolį 

Žvirblį. Po jo — dantų gydytoją Gelfundą... Moteris ir vaikus nuvarėme į sinagogą, o vyrus 

uždarėme į daržinę...” Po keleto dienų gydytojas atsidūrė Mažeikių pavenčiuose. 

1918 m. Odesoje baigusi mokslus, į Viekšnius atvyko dantų gydytoja Brevdaitė Mina. Ji 

susilaukė tokio pat likimo kaip ir anksčiau paminėtas jos kolega. 

Apsigyveno Židikuose 

Įdomi ir spalvinga gydytojų Zarcinų šeima gyveno Židikuose. Čia gydytojai apsigyveno po 

Pirmojo pasaulinio karo. Motelis Zarcinas ir jo žmona rusė Nina Skriabina su sūneliu Algirdu, 

nežinia, kodėl pasirinko šį miestelį. Buvusi sūnaus auklė K. D. prisimena: „Zarcinas buvo žydas, 

persikrikštijęs. Į Židikus parėjo persikrikštijęs. Vadino save Anatolijumi. Žmona buvo rusė, 

sibirietė, felčerė-akušerė... Namie visi kalbėdavo rusiškai, nes žmona lietuviškai nemokėjo. Geri 

tai buvo žmonės. Per juos ir trobą nusipirkom. Mama gaudavo po 80 Lt per mėnesį. Zarcinas 

buvo aukšto mokslo, taip vadinamas departamentinis daktaras. Pana Marija (Pečkauskaitė) ateis 

pas jį, pagers arbatos. Kalbėsis visi rusiškai. Išlydės. Ją vaikas vis kūma vadino, nes pana Marija 

ir Bronislovas Vaitkevičius buvo krikšto tėvai. Krikštijo jį jau ketverių metų, kai 1925 m. 

Zarcinai atsikėlė į Židikus. Krikštijo klebonas K. Bukontas. Vaiko į mokyklą neleido, samdė 

namie mokytojus... Liutikas (Algirdas tėvų vadinamas Liutiku) dykas buvo. Paims, suks, suks ir į 

mane paleis batą. Nebėgsi skųstis — jiems tik vienas sūnus. Lepino... Liutikas namuose mokėsi 

iki 4 klasių. Egzaminus laikė Sedoje, kur buvo progimnazija. Ir aš kartu mokiausi. Ruošė ta pati 

mokytoja Geniušaitė. Išlaikiau egzaminus už dvi klases”. 

Kaip ir daugumą žydų — sušaudė 

Kurį laiką padirbėję Židikuose Zarcinai išsikėlė į Kalvariją (Suvalkiją). Abu dirbo 

psichiatrinėje ligoninėje. Zarcinienė staiga mirė. Našlys vyras su sūnumi išsikėlė gyventi į 

Vilnių. Čia gyveno Zarcino giminės. 1941 m. birželis... Antrasis pasaulinis karas. Gydytojas 

Zarcinas, jo sūnus, giminės, kaip ir kiti Vilniaus žydai, buvo suvaryti į getą ir netrukus sušaudyti. 

1936 metais, Kaune, medicinos mokslus baigė ir Židikuose apsigyveno dantų gydytoja 

Jakobsonaitė Henė. 

Matyt, lietuviai savo vaikų gydytojais neskatino tapti, todėl ligai prispaudus kreipdavosi į 

žydelį daktarą. 

Muturas Algimantas, muziejininkas. Kur mano daktaro kapas? // Būdas žemaičių. — 2005. 

— Lapkr. 16. — Nr. 129 (1025): ir nuotraukos: 1. „Juozapas Milieška”. 2. „Veronikos ir 

Stanislovo Milieškų sūnų Juozapą nuo mirties išgelbėjo daktaras Lipmanas”. — Visas tekstas: 

Viekšnių seniūnijoje, miškų, apsuptyje išsidėstęs Žibikų kaimas. Čia nuo seno gyveno 

pasiturintys ūkininkai. Apylinkėje garsėjo Žibikų plytinė. Čia, Veronikos ir Stanislovo Milieškų 

šeimoje užaugo sūnus Juozapas. 

Užaugo dvimetrinis, bet pradžia buvo prasta. Kai Veronikai atėjo laikas gimdyti, Stanislovas 

pasikinkė bėrį ir per Juodeikių pušyną atidardėjo į Viekšnius. Kur kreipsies tokiai „bėdai” 

395

ištikus, jeigu ne į akušerę Lipmanienę. Ši greitai sėdo į ratus ir atskubėjo į Žibikus. Po minutės 

kitos ant žydės rankų šį pasaulį išvydo sūnus Juozapas Milieška. Tėvai buvo be galo laimingi. 

Užaugs sūnelis, bus kam palikti ūkį. Porą metelių buvo ramu, bet staiga nei iš šio, nei iš to 

sūnelis pradėjo karščiuoti. Klyksmas baisiausias. Stanislovas vėl pakinkė arklį ir — į Viekšnius. 

Šį kartą parvežė daktarą Tamuchiną Lipmaną. Apžiūrėjęs ligonį daktaras pasakė: „Jis kritiškos 

būklės. Jeigu ant plaučių bus tik vanduo, aš jį nutrauksiu. O jeigu jau pūliai, reikės išimti du 

šonkaulius. Sūnus gali neatlaikyti”. Buvo tik vanduo. Sūnus greitai sveiko. Tėvas paklausė: 

„Kiek reikia mokėti už sūnaus išgelbėjimą?” „Kai turėsi malkų, atvežk vežimėlį”, — atsakė 

daktaras. 

Staiga prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Nebenuvežė Stanislovas daktarui malkų — 

nebereikėjo. Daktaras atsidūrė Mažeikių pavenčiuose. „Kai Viekšnių žydus suvarė ir uždarė, 

tėvelis buvo nuvažiavęs pažiūrėti, gal galėtų kuo padėti, maisto perduoti. Prišoko prie tėvo buvęs 

samdinys, pravarde „Joukų Juonis” (Juokų Jonas), atstatė šautuvą ir neleidžia. Tėvas jam ir 

pasakė: „Jonai, juk mes pažįstami”. O tas: „Ką, ir tu nori pas tuos judus atsidurti?” Pradėjo abu 

ginčytis. Tuoj prisistatė vokietis. Tėvas atbulas, atbulas prie savo kumelės, į ratus ir — į Žibikus, 

— pasakojo Juozapas. — Kodėl judus, aš ir šiandien nesuprantu. Juk man išgelbėjo gyvybę”. 

Apie minimą daktarą viena viekšniškė senbuvė pasakojo: „Lipmanas buvo gydytojas, o jo 

žmona — medicinos seselė. Jie buvo bevaikiai. Sukilo čia Viekšniuose žmonės, kai juos paėmė. 

Prirašė visokių prašymų ir pareiškimų vokiečiams, kad paleistų. Bet nuvarė į Mažeikius. 

Daktaras turėjo stoti į eilę sušaudymui. Jis tada paklausė, kaip žmona? Jam atsakė, kad žmoną 

sušaudys. Daktaras atsistojo šalia žmonos ir jį sušaudė”. 

Apie gydytoją Akmenės r. laikraštyje „Vienybė” (1995-03-08, Nr. 19) publikacijoje „Nejaugi 

mes visi kalti?” Z. Navickienė-Aleksandravičiūtė pasakojo: „Tikiuosi, kad dar daugiau 

viekšniškių prisimena gerą specialistą, malonų ir gražų žmogų, gydytoją T. Lipmaną. Jį suimtą 

laikė atskirai nuo kitų įkalintų žydų. Jį kartais atvesdavo į vaistinę paimti ligoniams vaistų. Kartą 

pažįstamas sargybinis liko vaistinėje, o tėvelis gydytoją pakvietė pas mus į butą arbatos išgerti. 

Mačiau, kaip jis buvo susijaudinęs. Tėvelis jam pasiūlė: „Daktare, pas mus sodelyje yra išėjimas 

link Ventos, bėkite! O aš, kaip nors išsisuksiu”. Daktaras Lipmanas liūdnai padėkojo, bet 

atsisakė, paaiškinęs, kad be savo žmonos jis niekur nebėgsiąs. 

Mačiau, kaip vieną vakarą, kai jau buvau beužmieganti, į miegamąjį įbėgo mamytė. Ima mano 

mėgstamus raudonus kaspinus, kuriuos įpindavo į kasas, juos karpo ir skubiai siuva ant balto 

audeklo”. 

Senoji Aleksandravičienė bandė gelbėti daktaro žmoną. Siuvo galvos apdangalus, raiščius su 

Raudonojo kryžiaus simbolika. Bet niekas nebepadėjo. Nacių kulka buvo negailestinga žydui 

batsiuviui, prekybininkui, šventikui ar daktarui. 

Po Antrojo pasaulinio karo Juozapui vėl teko susidurti su per stebuklą išlikusiais žydų 

tautybės žmonėmis. Mat gerokai „prakutusiam” nusibodo šake darbuotis Žibikų kolūkio 

laukuose. Žmogelis panoro įsigyti vairuotojo profesiją. Išvyko į Vilnių, kur specialiuose kursuose 

buvo ruošiami vairuotojai. Mokslas vyko neakivaizdiniu būdu. Kursų vadovas buvo žydas 

Gurvičius. „Nebuvo kur pernakvoti. Nuėjom pas mokyklos vadovą. Jis buvo žydas. Parsivedė 

mus į savo namus. Pagamino vakarienę, pernakvojome. Kitą dieną laikėme egzaminus. Kažin, ar 

būtų atsiradęs lietuvis, kuris čia su tokiais kaimo mužikėliais būtų terliojęsis”, — prisimena 

Juozapas. 

Įgijęs vairuotojo teises, pradėjo vežti gyvulius į Šiaulių mėsos kombinatą. Čia ir vėl susidūrė 

su žydų tautybės žmogumi. „Priėmimo punkto vedėjas buvo Levinas. Visi punkto darbuotojai jo 

bijojo. O kodėl? Todėl, kad buvo teisingas. Suvažiuodavo didžiausios eilės mašinų. Kuris duoda 

kyšį ar koks akiplėša, žiūrėk, be eilės lenda, o tu stovėk per naktis. Vieną kartą paėmė toks 

pyktis, nuėjom pas Leviną ir viską išklojome. Nuo tos dienos buvo tvarka”, — pasakojo 

Juozapas. 

„Vieno nesuprantu: kodėl lietuviai puola ant tų žydų? Juk retas bėra matęs gyvą žydą. Anais 

laikais, kaip mano tėvukas sakydavo, pas žydelį nelaimėje, bėdoj ir ligoj susigelbėsi. Kur tu 

dabar rasi tokį daktarą, kuris už vaistus, švirkštus, tvarsliavą ir priežiūrą paprašytų vežimėlio 

malkų? — klausė Juozapas. — Malkų, kurias pažadėjo tėvelis, jau nebėra kam nuvežti. 

396

Retkarčiais nueinu į žydų kapines, padedu gėlių, bet nežinau, kur mano daktaro Lipmano kapas. 

Norėčiau visai žydų tautai padėkoti, kad mane išgydė”. 

Bronė Beržiūnienė, Aldona Gaigalaitė, Vytautas Merkys, Zofija Aleksandravičiūtė- 

Navickienė. Jų testamentai vykdomi. — Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 

2006. — 186 p. — Tekste: Aleksandravičiai. 

Vaišnienė Sigutė. Žemaitijos žolininkė patarimų nešykšti kiekvienam / Autorės nuotraukos // 

Būdas žemaičių. — 2006. — Vas. 27. — Visas tekstas: 

Jadvygos Balvočiūtės ekologinis ūkis įsikūręs nedideliame Mažeikių rajono Viekšnių 

seniūnijos Gyvolių kaime. Pati ūkininkė toli gražu neatitinka mumyse susiklosčiusio ūkininko 

stereotipo, mat ji pirmiausia mokslo žmogus — vaistininkė farmakognostė, daugelio straipsnių 

autorė, mokslinių leidinių bendraautorė. Tad ir jos veiklos sritis artima jos, botanikės, provizorės, 

pasiruošimui — vaistingieji augalai. Tačiau apie viską iš pradžių. 

Padėjo užsispyrimas 

Jadvygos vaikystė, mokykliniai metai prabėgo gamtos apsuptyje, stebint augmenijos pasaulį. 

Tada dar žmonės dėl kiekvieno negalavimo nesigriebdavo tabletės. Vaistų susirasdavo Virvytės 

pakrantėse, sodriose pievose. Bebraidant po vešlius žolynus gimęs potraukis giliau pažinti 

augmenijos pasaulį, atrasti naujas žmogaus sveikatą puoselėjančias priemones ir nuvedė Jadvygą 

į Kauno medicinos institutą, kuriame ji baigė farmacijos studijas. 

Penketą metų padirbėjus Kauno vaistinėje provizore, pasitaikė proga dar labiau priartėti prie 

savo svajonės: įsidarbino Mokslų akademijos Kauno Botanikos instituto botanikos sodo vaistinių 

augalų laboratorijoje. Čia studijuojant, eksperimentuojant, sukantis akademinėje aplinkoje atėjo 

1990 metai. 

Nepriklausomos Lietuvos valdžiai nutarus tikriesiems savininkams sugrąžinti žemes, Jadvyga 

nusprendė grįžti į gimtuosius namus. Įsidarbinusi biologe botanike Kamanų rezervate, tuo pat 

metu ėmėsi nuniokotos sodybos atstatymo. Išpjausčiusi nudžiūvusias obelų šakas, užtvėrusi 

naujas tvoras, pasiremontavusi apgriuvusią trobą, įsiveisė avių ir ėmėsi „prisijaukinti” žemę. 

Pirmiausia skubėjo atsodinti sovietiniais laikais arimu paverstą pievą. Šiandien moteris 

džiaugiasi, jog pasitelkusi melioratorius, sėdama priešsėlį ir žoles, atkūrė salpinę pievą, kuri 

maždaug po 25-erių metų virs natūralia. 

Nelengva buvo vienai spręsti visus ūkio reikalus: teko ir pačiai sėsti prie traktoriaus vairo, ir 

dalgiu pamosuoti, ir kaimiečių pašaipius žvilgsnius nukęsti, tačiau radosi ir suprantančių žmonių. 

Padėjo žemaitiškas užsispyrimas ir šiandien Jadvygos Balvočiūtės veikla jau plačiai žinoma 

Lietuvoje. 

Gaisras pridarė nuostolių 

Pastaraisiais metais J. Balvočiūtė savo ūkyje augina per 60 rūšių augalų, o augančiųjų 

natūraliai renka per 100 rūšių. Praėjusių metų derlius — per 4 tonas. Derliaus nuėmime ir 

apdorojime talkino Darbo biržos, seniūnijos skirti arba šiaip geros valios žmonės. Technika 

pritaikyta iš senų mašinų: sena akselinė mašina pjausto žoles, pasigaminta mašina šaknims 

pjaustyti, iš panaikintos Šiaulių vaistažolių vaistinės nupirktas būgnas mišiniams maišyti. 

Maždaug 85 proc. darbų ūkyje atliekama rankomis. Džiovinama žaliava daugiausia natūraliu 

būdu, orams atšalus šiek tiek pakūrenama. 

Rudenį gaisro metu sudegė turėta elektrinė džiovinimo spinta. Nelaimės metu žuvo dalis 

žaliavos, sudegė medinis pastatėlis. Bėdos pridaryta už 40000 litų, o iš draudimo pavyko atgauti 

tik 7 tūkstančius. 

Taip ir gyvena žolininkė, guldama ir keldamasi tarp žolių maišų, čia pat priiminėdama 

lankytoją ir svečią, nes daržinės bei klėtelės toli gražu neužtenka saugiai laikyti taip sunkiai 

užaugintų ir surinktų žolynų. Moteris sakė pernai teikusi paraišką Nacionalinei mokėjimo 

agentūrai, tikėdamasi pinigų naujam pastatui, džiovyklai, tačiau paraiška buvo atmesta. 

Paaiškinta, jog netinkamai užpildyti dokumentai. Tačiau ūkininkė mano, kad tai buvo tik 

pretekstas neskirti išmokos. 

397

Keletą metų J. Balvočiūtės ūkis buvo stebimas viešosios įstaigos „Ekoargos”. Šiandien jau 

keturi sertifikatai byloja apie išsikovotą statusą: ekologinės gamybos ūkio (5,93 ha daugiamečių 

žolių, 6,51 ha vaistažolių, aromatinių ir prieskoninių augalų, 0,35 ha sodų), ekologiškos laukinės 

augmenijos (įvairių vaistinių ir prieskoninių augalų) iš 6943 ha nustatytų plotų, ekologiškų 

produktų perdirbimo įmonės ir kulinarijos paveldo. Sertifikatai nurodo, kad produkcija 

pagaminta pagal Europos Sąjungos Tarybos reglamentą ir Ekologinio žemės ūkio taisyklių 

reikalavimus. Tačiau ūkininkę neramina ateitis, mat naujosios sertifikavimo taisyklės palankios 

dideliame plote vieną kultūrą auginantiems ūkininkams, o jai, nedideliame plote auginančiai ir 

renkančiai šimtus rūšių, tampa finansiškai nuostolinga įsigyti naujus sertifikatus. „Nauji įkainiai 

— norinčiųjų dirbti laikymas už skvernų”, — guodžiasi moteris. Ji apgailestauja, jog valstybė 

mažai remia ekologinius vaistažolių ūkius. Net kasmetinės išmokos mokamos už plotą, o tai 

neatitinka minėtų ūkių specifikos. 

Nepalanki situacija 

Geru žodžiu J. Balvočiūtė mini Akmenės ir Mažeikių Darbo biržų vadovus, nes geranoriška jų 

pagalba padėjo laimėti projektą, už kurio lėšas galėjo įsigyti būtiniausių daiktų bei įkurti 

Viekšnių pirmojoje vaistinėje savo vaistažolių vaistinę (beje, tai vienintelė jos gauta rimtesnė 

finansinė parama per visus ūkininkavimo metus). 

Vaistinėje prekiaujama per 50 pavadinimų vaistingųjų augalų mišiniais ir pavienėmis žolėmis, 

užėjęs lankytojas pavaišinamas aromatingos arbatos puodeliu. Tačiau, pasak darbuotojų, vietiniai 

gyventojai mažai perka vaistingųjų arbatų, pagyvėjimas pajuntamas apsilankius ekskursijoms ar 

miestelio svečiams. Ūkininkė apgailestauja, jog jos produkcijai nepalanki dabartinė įstatyminė 

bazė: mat vaistiniai augalai nėra registruoti nei mitybos centre, nei farmacinę veiklą 

reglamentuojančiuose dokumentuose, tad ji savo vaistines žoles gali parduoti tik kaip ūkininko 

kiemo produktą. Įvairių miestų vaistinių darbuotojai prisipažįsta, kad žmonės teiraujasi 

J. Balvočiūtės žolelių, tačiau įstatymas yra įstatymas. Taigi lieka mugės, sveiko maisto skyriai 

parduotuvėse, Šiaulių „Valerijono” vaistinė, grožio centrai, įvairūs renginiai. 

Garsas apie žolininkės arbatų sveikatingumą plačiai po Lietuvą pasklidęs, tad žmonės iš 

tolimiausių rajonų atvažiuoja norėdami su farmakognoste pasikonsultuoti, pagal savo 

individualias bėdas užsisakyti mišinio. Tris dienas per savaitę, o dažnai ir sekmadienį 

paaukodama vaistingųjų augalų žinovė bendrauja su lankytojais. O kur dar patarimai telefonu, 

elektroniniu paštu. 

J. Balvočiūtė yra sukūrusi mišinius maždaug nuo 50 dažniausiai pasikartojančių negalavimų. 

Tų, kurie sudaromi pagal kiekvieno bėdą, ir suskaičiuoti nebeįmanoma. Prasitarė, jog daugelį 

receptų buvo parodžiusi profesorei Eugenijai Šimkūnaitei, išklausiusi jos patarimų, pataisymų. 

Augalų žinovė apgailestauja, kad gydytojai ir medicinos studentai šiandien nėra mokomi 

fitoterapijos, tad medikai dar tinkamai neįvertina vaistingųjų augalų naudos. Ponia Jadvyga 

džiaugiasi bendradarbiavimu su alternatyviais gydymo būdais besidominčia Viekšnių daktaro 

A. Biržiškos sveikatos namų gydytoja A. Gurauskaite. 

Plastinina Bernarda. Profesiją viekšniškei „išrinko” serganti močiutė / Nuotraukos Sigito 

Strazdausko ir iš Zinos Jonušienės asmeninio archyvo // Santarvė. — 2006. — Rugpj. 10. — 

Nr. 88 (9031) // Priedas „Plius sveikata”. — 2006. — Rugpj. 10. — Nr. 33: iliustruota. — 

Tekste: Viekšnių Dr. A. Biržiškos sveikatos namų slaugos administratorė Zina Jonušienė. 

Plastinina Bernarda. Padėka už gydymą — automobilis / Sigito Strazdausko nuotraukos // 

Vakarų Lietuva. — 2007. — Saus. 9-15. — Nr. 1 (576): iliustruota. — Tekste: Palnosų 

medicinos punkto bendruomenės slaugytoja Genovaitė Baužienė. 

Plastinina Bernarda. Istorijas, kurios vertos rašytojo plunksnos, gydytoja laiko paslaptyje // 

Santarvė. — 2007. — Vas. 1 // Priedas „Plius sveikata”. — 2007. — Vas. 1. — Nr. 2: iliustruota. 

— Tekste: Gydytoja psichiatrė Jolanta Akavickienė. 

398

Gudienė Vilma. Viekšnių vaistinė ir vaistininkai / Pranešimas konferencijoje „Anuo metu 

Viekšniuose...”, skirtoje profesoriaus Mykolo Biržiškos 125-osioms gimimo metinėms, 

vykusioje 2007 metų rugsėjo 28 ir 29 dienomis Viekšniuose. — Dalis teksto: 

Perskaičius pranešimo pavadinimą, kyla klausimas, ką galima papasakoti apie šios vaistinės ir 

vaistininkų istoriją? Vaistinė įkurta 1860 m. ir savininkai, kurių veikla čia buvo ženklesnė, buvo 

tik du. Trumpai vaistinę turėję Geldneriai (apie 20 metų) ir (apie 60 m.) Aleksandravičiai. Po 

vaistinės nacionalizacijos ji gavo atitinkamą numerį ir perėjo valstybės žinion. Vaistininkai 

Vincentas ir Juozas, kurių namuose šiandien mes svečiuojamės, buvo pažangūs ir tvarkingi. Dėl 

jų parduotų vaistų nekilo konfliktų, jie nebuvo apskųsti dėl savo elgesio medicinos priežiūros 

institucijoms, gyveno ramų inteligentų gyvenimą ir rūpinosi savo farmacine veikla ir šeima. 

Žinoma, buvo ir tokių vaistininkų, kurie ne tik aiškinosi gubernijos gydymo valdybai dėl 

netvarkos vaistinėje, arba kivirčijosi su kaimynais, bet ir vaistinės oficinoje, tai yra patalpoje kur 

parduodami vaistai, buvo susimušę su vaistų pirkėjais. Tokių aprašymų galima rasti archyvuose, 

bet tik ne apie Aleksandravičių. Taigi, pasakojimas galėtų būti trumpas... Tačiau kiekvieno 

žmogaus istoriją galima papasakoti ir kaip visuotinės istorijos atspindį. Šios vaistinės 

savininkams ir vedėjams teko patirti ir 1863 sukilimo ir 1905 revoliucijos padarinius. Jų 

savimonę palietė Tautinio atgimimo įvykiai, jiems teko pergyventi du karus ir turto 

nacionalizaciją, kęsti prisitaikėlišką gyvenimą Lietuvos tarybinėje respublikoje. Savo pasakojime 

aš bandysiu atskleisti, kaip šie įvykiai keitė sąžiningo, doro, ramaus vaistininko gyvenimą. Tiesa, 

kalbėsiu ir apie verslo sąlygas, konkurenciją, farmacijos administravimą. Ir nors esu farmacijos 

specialistė, mažiausiai dėmesio čia bus skirta vaistams ir sveikatinimo reikalams aptarti. Tiesa, 

ekspozicijoje vėliau pamatysime vaistus, kurie dažnai minimi spaudoje — tai žmogaus odos 

dalis, kuri, sakoma, būdavo trinama į miltukus ir barstoma ant žaizdos kraujavimui stabdyti, ir 

džiovinta vilko mėsa. Kraujavimui stabdyti lietuvių liaudies medicinoje būta daug išmonių — ir 

voratinklį ant žaizdos uždėti, ir nosies sekretu patepdavo. Pastarasis puikiai užklijuodavo žaizdą. 

Ne paslaptis, kad vaistininkai ir visokių pramanytų vaistų pavadinimų sugalvodavo, pavyzdžiui, 

vazeliną, kurį tarpukario metais atgabendavo iš Amerikos, vadino uodo taukais, kaip gi kaimo 

žmogui paaiškinsi, kad tai medžiaga iš naftos gauta, kas supras ir kas patikės. Uodo taukai jau 

kas kita. 

Viekšnių vaistinė įsteigta 1860 m. Pirmiesiems savininkams Geldneriams vaistinė priklausė 

gan trumpai, iki 1883 ar 1886 m. Rengdamasi pranešimui aš peržiūrėjau: 

1. Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus fondus, turiu pripažinti, kad nedaug 

informacijos, menančios šiuos asmenis mes saugome; 

2. Kauno apygardos archyvo dokumentus; 

3. Lietuvos valstybės centrinio archyvo dokumentus; 

4. Viekšnių muziejaus dokumentų kopijas; 

5. Literatūrą, kurioje minimi Viekšniai ir jų vaistininkai. 

Kaip buvo įkurta vaistinė Viekšniuose 

Istorija intriguojanti. XIX a. Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje ir gyveno pagal šios 

imperijos tvarką. Vaistinių veiklą reglamentavo vaistininkystės statutas (aptiekarskij ustav), 

vaistinių steigimo taisyklės ir kiti potvarkiai. XIX a. pradžioje Vilniaus, Kauno ir kitų gubernijų 

vaistinės veikė pagal 1789 m. išleistą Rusijos vaistininkystės statutą. Tuo metu vaistinių buvo 

nedaug, todėl jų skaičius nebuvo reglamentuojamas ir tik apibrėžta, kas gali būti jos vedėju. 

Vaistinės vedėju galėjo būti vyras, ne jaunesnis kaip 25 m., tvarkingas, pareigingas ir blaivus. 

Pastaroji savybė dažnai būdavo pabrėžiama net ir oficialiuose Rusijos valdžios dokumentuose. 

1836 m. išleistas antrasis vaistininkystės statutas detaliau apibrėžė vaistinių steigimo tvarką. 

Pagal ją išduoti leidimus naujų vaistinių steigimui įpareigotas Medicinos departamentas prie 

Vidaus reikalų ministerijos. Už sveikatos apsaugos administravimą buvo atsakinga vietinė 

valdžia — gubernijos gydymo valdyba. 

Nori kurti vaistinę, prašyk kaimyno leidimo 

Kalbėsime apie 1836 m. statuto vieną nuostatą. Ji įpareigojo steigiant naują vaistinę gauti jau 

veikiančių vaistinių savininkų raštiškus sutikimus arba argumentuotus prieštaravimus, kad jų 

kaimynystėje būtų įkurta nauja vaistinė. Procedūra vyko taip. Žmogus, norintis steigti naują 

399

vaistinę, rašydavo pareiškimą gubernijos gydymo valdybai. Gavusi prašymą, valdyba išsiųsdavo 

oficialius laiškus artimiausių vaistinių (nuo pretendento nurodytos vietovės) savininkams 

klausdama, ar jie neprieštarauja, kad toje vietovėje būtų įkurta nauja vaistinė. Gaudavo 

atsakymus, kuriuose būdavo prieštaraujama tokiam ketinimui, nepaisant, už kiek kilometrų ta 

vaistinė būtų steigiama. Vieną kitą klientą vis tiek prarasi, taigi, vienintelis atsakymas — 

„prieštarauju”. Tuo metu net mintis nekildavo, kad būtų galima steigti vaistinę gretimame jau 

veikiančios vaistinės name. Būdavo pageidaujama kurti vaistinę tame pačiame arba gretimame 

miestelyje. 

Tiesa, statute buvo išlyga, kad bus leidžiama steigti vaistines ir be kaimyninių vaistinių 

savininkų sutikimų, jei VRM nutars, kad vaistinė toje vietovėje yra reikalinga, o prieštaravimai 

jos steigimui nepagrįsti. Per dvidešimt metų po šio sprendimo patvirtinimo buvo įsteigtos kelios 

vaistinės ir tik nuo 1857 m. kasmet naujų vaistinių skaičius pamažu didėjo. Nuostata, steigiant 

vaistines atsižvelgti į jau veikiančiųjų vaistinių savininkų nuomonę, buvo įrašyta visuose XIX a. 

vaistinių steigimo reglamentuose. 

Vyskupo Motiejaus Valančiaus rūpestis 

Vaistininkų pareikšta nuomonė turėjo svarią įtaką valdžios institucijų sprendimams ir dažnai, 

susidūrus gyventojų bendruomenių interesams su vaistininkų interesais, pastarieji laimėdavo. 

1854 m. Kražių vaistinės savininkas prov. Bernardas Šteinbergas prašė Kauno gubernijos 

gydymo valdybos leidimo įsteigti Kražių vaistinės skyrių Varniuose. Telšių vyskupas Motiejus 

Valančius pritarė šiam pageidavimui ir gydymo valdybai rašė, kad „1850 m. perkėlus 

archijerijinį namą iš Alsėdžių į Varnius, kur be to yra ir katedros kapitula, eparchialinė 

seminarija, konsistorija taip pat parapijinės bažnyčios, šito miestelio gyventojų skaičius žymiai 

padidėjo ir čia reikalinga vaistinė [...] ir aš nuolankiai prašau, kad gydymo valdyba padėtų 

p. Šteinbergui gauti leidimą”. 1854 m. pateiktas ir žydų bendruomenės vyresniojo pageidavimas, 

kad būtų atidaryta vaistinė Varniuose. Artimiausių vaistinių savininkai dėl noro steigti vaistinę 

Varniuose Kauno gubernijos gydymo valdybai pareiškė savo nuomones. Arčiausia nuo Varnių, 

už 28 km. buvo Telšių vaistinė. Jos savininkas prov. Leopoldas Geldneris parašė, kad jo 

vaistinės metinė apyvarta 3000 rub. ir pajamos vos padengia išlaidas. Rietavo vaistininkas Julijus 

Surkovas nurodė dar mažesnę apyvartą — 1500 rb. — ir pabrėžė vaistinės skurdžią būklę, ir abu 

teigė, kad naujos vaistinės įkūrimas sužlugdys jų vaistines, ir prieštaravo, kad būtų atidaryta 

vaistinė Varniuose. Dėl to prov. B. Šteinbergui nebuvo išduotas leidimas įsteigti vaistinę. 

Atkaklus vaistininkas parašė antrą prašymą gydymo valdybai. Jis pageidavo, kad būtų leista prie 

Varnių dvasinės seminarijos įkurti „jo išlaikomą namų vaistinę”. 1855 m. šis prašymas buvo 

patenkintas. 

Vėliau vyskupas M. Valančius savo atsiminimuose apie Varnius rašė. „Garsus Varnių 

miestelis, man ten 1850—1864 m. gyvenant, buvo kiek-tiek laimingas. Mano rūpesčiu vidaus 

reikalų ministeris jo mylista Perovskis leido Varniuose įsteigti aptieką; ją tuojau ir įsteigė Kražių 

aptiekius vokietis; jo pavardės nebeatmenu.” 

Vaistinių tinklų gimimas 

Vaistininkai, vengdami konkurencijos ir baimindamiesi prarasti vaistų prekybos monopolį 

regione, stengėsi trukdyti kitiems kurti vaistines. Jie patys steigė vaistines gretimuose miestuose, 

kūrė savo vaistinių skyrius (savininkas viename miestelyje galėjo turėti tik vieną vaistinę ir 

skyrių) arba giminės vaistinių tinklus. Siekdami pastarojo tikslo, skatino savo sūnus baigti 

farmacijos mokslus ir dalyvauti šeimos versle. Vaistininkų sūnūs turėjo palankias sąlygas pradėti 

verslą, nes jų laukė mažiau sunkumų dėl kaimyninių vaistinių savininkų prieštaravimų, nes jais 

dažnai būdavo steigėjo tėvas ar brolis. Žymiausios XIX a. vaistininkų šeimos buvo katalikų 

Geldnerių ir protestantų Kenigšteterių. 

Geldneriams įvairiais periodais priklausė Telšių, Raseinių, Viekšnių, Kelmės vaistinės. Po 

statuto paskelbimo nuo 1836 m. iki 1840 m. buvo atidarytos tik dvi vaistinės Kauno gubernijoje, 

tai Rietave ir Zarasuose, o vėliau, per 13 metų nuo 1841 m. iki 1853 m. nebuvo įsteigta nei viena 

nauja vaistinė. Vėliau vaistininkai pradėjo kurti vaistines ir skyrius gretimuose miesteliuose ir 

vos keletą vaistinių pavyko įsteigti „giminei” nepriklausantiems asmenims. Vaistinių savininkai 

įgijo teisę įtakoti naujų vaistinių steigimo procesą ir šia teise naudojosi trukdydami kurtis 

400

naujoms vaistinėms ne tik tose vietose, kur buvo jų vaistinės, bet ir gretimuose miesteliuose. 

Nepagrįsti carinės Rusijos valdžios institucijų potvarkiai, trukdė formuoti pakankamą vaistinių 

tinklą ir plėtoti sveikatos apsaugą carinės Rusijos gubernijose. [...]. 

Taigi, Telšių vaistininkas Fiodoras Geldneris 1860 m. įsteigė ir vaistinę Viekšniuose. Po metų 

vaistininkas mirė ir abiejų vaistinių priežiūra atiteko sūnui provizoriui Leopoldui. VIII 

dešimtmetyje Geldneriams priklauso Telšių, Raseinių, Kelmės, Viekšnių vaistinės. 1865 m. 

vaistinės vedėjo pareigas perima Fiodoras Geldneris, gal brolis? Tačiau, kaip rašoma muziejaus 

buklete, jis rėmė 1863 m. sukilimo dalyvius, pats nukentėjo ir 1871 m. mirė. Netekus vaistinės 

vedėjo, Rusijos medicinos sąrašuose randame žinutę, kad Viekšnių vaistinė laikinai uždaryta. Po 

to pereina nuomininkų žinion. 

Dažniausiai vaistinės buvo farmacininkų nuosavybėje. Daug rečiau jos buvo nuomojamos. 

Miesto vaistinei turėjo vadovauti provizorius, dvejus metus studijavęs farmaciją carinės Rusijos 

universiteto Medicinos fakultete. Kaimo vaistinės vedėju galėjo būti ir provizoriaus padėjėjas. 

Tai žmogus trejus metus dirbęs vaistinės mokiniu ir išlaikęs provizoriaus padėjėjo egzaminą 

universitete sudarytoje komisijoje. Toks asmuo turėjo menką teorinį pasirengimą, bet galėjo 

vadovauti ir kaimo vaistinei. Paprastai vaistinėje dirbdavo pats vaistinės savininkas ir vienas arba 

keli samdomi mokiniai. Provizoriaus padėjėją samdydavo tik didesnės miestų vaistinės. Jam 

reikėjo sumokėti apie 30-45 rub. mėnesinį atlyginimą, o mokinys dirbo už 8 kartus mažesnį 

atlygį. 

Pavyzdžiui, Telšių vaistininkas L. Geldneris, norėdamas įrodyti savo „skurdžią” padėtį ir 

pabrėžti, kad atidarius dar vieną vaistinę, jo padėtis būtų kritiška, Kauno gubernijos gydymo 

valdybai smulkiai aprašė 1866 m. pajamas ir išlaidas. Telšiuose tuo metu veikė viena vaistinė, 

kuri aptarnavo 7989 miesto gyventojus. Vaistininkas nurodė, kad per tuos metus buvo parduota 

vaistų pagal 7182 receptus, už kuriuos gauta 2515 rb. (vidutiniškai 35 kapeikos už vieną 

receptą). Be receptų parduota vaistų už 455 rublius. Iš viso pajamos sudarė 2970 rb. Toliau 

aprašė išlaidas: namo remontui — 500 rb., knygoms, žurnalams, laikraščiams, popieriui su 

antspaudais — 100 rb., vaistinės šildymui — 100 rb., 6 procentai pajamų, t. y. 180 rb., buvo 

skirti vaistinės atsargoms įsigyti, 800 rb. — medikamentams, 100 rb. — „medicininiam stiklui” 

— tai yra vaistinės indams. Atlyginimams: vedėjui — 300 rb., prov. padėjėjui, mokiniams ir 

darbininkams — iš viso 500 rb. 370 rb. liko savininkui. Vaistininkas minėjo, kad vargingų 

žmonių tarpe plinta cholera ir jiems vaistai parduodami pigiau. Visi šie duomenys Geldnerio 

padailinti, tačiau įdomi informacija apie vedėjo darbo užmokestį, kuris per mėnesį mažesnis nei 

30 rub., ir suma išleidžiama spaudai. 

Nuomininkui buvo sunku pelningai išlaikyti vaistinę kaime. Taigi, patekusi į nuomininkų 

priežiūrą, Viekšnių vaistinė stabilumą prarado. 

1873 m. vaistinę iš Geldnerių įpėdinių nuomoja Rietavo vaistininkas Julijonas Surkovas. 

KAA 1878 m. rašytas dokumentas sako, kad vaistinės vedėjas vaist. pad. A. Relanderis (gal 

Canderis, bet jis, regis, buvo Vilniaus vaistinės vedėjas) išvyksta į S. Peterburgą, Vasiljevo salą, 

į Pėlio vaistinę dirbti. Mačius rašo, kad 1880—1884 m. šią vaistinę nuomavo Zeidleris, 

sulenkėjęs vokietis iš Vilniaus. Jis pats save vadino lietuviu. Vaistinė neturi tikrojo globėjo ir 

prižiūrėtojo. 

Viekšnių muziejuje saugomos signatūros 1862 m. ir 1871 m. Tai receptų kopijos, užrašytos 

Geldneriams esant savininkais. Išanalizavus jų turinį paaiškėjo, kad dažnai būdavo vartojami 

skysti vaistai ir piliulės. Vienoje signatūroje — kalio jodatas ir destiliuotas vanduo. Šis vaistas 

galėjo būti vartojamas nuo išsekimo, esant kalio trūkumui. Gydytojas rekomendavo gerti 3 kart 

dienoje po šaukštelį. Vaisto kaina 75 kapeikos. Antrajame recepte buvo išrašyti macines — 

graikiško riešuto luobelė (būna žalia), aromatinė tinktūra skoniui pagerinti ir ekstraktas 

colocyntium — šis komponentas liuosuoja vidurius, o visas vaistas gerina virškinimą. Kainos 

neįžiūrėjau. Trečiame recepte — kanapių ekstraktas (indiškos kanapės). Pridėjus rišamųjų 

medžiagų suformuojama 30 piliulių. Kaina 70 kapeikų. Kas 3 val. po dvi piliules. Nuotaikos 

pagerinimui, depresijoms gydyti. Ketvirtasis receptas — geležies acetatas (Klaproto lašai), 

karčiųjų migdolų vanduo ir cinamono sirupas. Po šaukštą skysčio 4 kartus dienoje išsekimui, 

mažakraujystei gydyti. 95 kapeikos. 

401

Vaistinė parduodama iš varžytinių ir ją įsigyja vaistinės nuomininkas ir vedėjas Vincentas 

Aleksandravičius (1853—1926, mirė sulaukęs 73 metų). Jis šios vaistinės savininkas ir vedėjas 

nuo 1883 (gal nuo 1886) iki 1926 m. Pirmus metus nuomavo vaistinę iš Geldnerio įpėdinio 

Oskaro Geldnerio, 1886 m. ją nusipirko. Nuo 1890 m. Rusijos medicinos sąrašuose skelbiamos 

vaistininkų tautybės. Vincentas Aleksandravičius nurodo esąs lietuvis katalikas. Vincentas augo 

globojamas dėdės, Žagarės klebono. 

Kodėl pasirinko Vincentas šią specialybę? Tyrinėjant XIX a. antros pusės ir XX a. pirmos 

pusės farmacininkų profesinį kelią, teko pastebėti, kad šią profesiją dažniausiai rinkosi 

jaunuoliai, metę mokslus kunigų seminarijoje, taip pat neturtingų valstiečių vaikai, norėję išeiti į 

žmones. Dalis žmonių galvojo, kad tai puikus kelias dirbti savo tėvynės labui. Tai, kad minėtas 

kunigas bendravo su Daukantu, leidžia manyti, kad jam buvo nesvetimos Tautinio sąjūdžio 

idėjos. Todėl kunigas Aleksandravičius, galėjo pastūmėti savo sūnėną šiuo profesijos keliu 

žinodamas, kad jis galės grįžti į Lietuvą ir užsitikrinti sau ir dvasinę, ir materialinę gerovę. 

Mokėsi Maskvos universitete, diplomą gavo 1881 m. Draugavo su aušrininkais, su medicinos 

studentu iš Žagarės Antanu Buivydu. Čia matome tradicinį lietuvybės atgimimo žmogaus 

sąmonėje kelią. Rinkinyje „Mūsų senovė” [Mūsų senovė. — Kaunas, 1938. — T. 2. — Nr. 3 (8). 

— P. 519—521] publikuojamas studento A. Buivydo laiškas, rašytas 1884 m. provizoriui 

Aleksandravičiui į Viekšnius. Atsakydamas savo draugui dėl nuogąstavimų, jog jis prastai moka 

lietuvių kalbą ir dirbdamas vaistinėje mažai gali prisidėti prie lietuvybės, Buivydas pataria, kad 

reikia tiktai tvirto noro. Siūlo užmiršti merginas, mesti į šalį lenkiškas knygas ir gazietas ir 

skaityti Aušrą ir lietuviškas knygas. Iš Buivydo laiško galima suprasti, kad tik vienas iš 

nedaugelio kaip Aleksandravičius galėjo grįžti į savo tėvynę ir gyventi tarp saviškių. Kiti jo 

bendramoksliai pasklido po plačiąją Rusiją. Įsitvirtinti Viekšniuose jam padėjo dėdė kunigas 

Aleksandravičius. Dėdė nupirko vaistinę ir įpareigojo jį išleisti į mokslus gimines, ką Vincentas 

ir padarė. Padėjo broliui ir kt. giminaičiams. Vincento pirmoji žmona — Žagarės vaistininko 

pulkininko Kazlausko duktė. 1885 m. ji jauna mirė. Antrą kartą vedė 1892 m. rygiškę Kotryną 

Kerberdytę. (Mačiaus rankraščio kopija). Su antra žmona Kotryna susilaukė šešių vaikų. Trys jo 

sūnūs mirė Rusijoje. Sunūs Juozas tapo farmacininku ir savo tėvo vaistinės paveldėtoju. [...]. 

Vincentas Aleksandravičius — jo visuomeninė veikla 

Rinko liaudies medicinos žinias, užrašinėjo liaudies dainas ir padavimus. Kaip ir Aglinskas, ir 

kt. vaistininkai. Baigęs mokslus Rusijoje, pirmiausia ten ir dirbo. Lietuvoje uždarbis mažas, 

sunku įkurti vaistinę, nėra lėšų ją nupirkti. Bet tautinis atgimimas, kunigas ragina sūnėną grįžti 

namo ir dirbti tėvynės labui. 1883 m. grįžta. Kada Aleksandravičius pirko vaistinę, pats jis rašo, 

kad iš Oskaro Geldnerio vaistinę pirko 1886 m. sausio 20 d. Gal iki tol jis nuomavo ją iš 

įpėdinių. 1884 m. ateina laiškas iš Buivydo į Viekšnius, ir čia Aleksandravičius jau dirba. 

Aleksandravičiaus vaistinėje dirbo jis ir mokiniai, kartais vienas, o kartais du. Būdavo metų, kai 

pasamdydavo ir prov. pad. Apie darbą vaistinėje Elžbieta Avižonytė, vėliau Jasiukevičienė rašė, 

kad uždirbdavo 5 rub. per mėn., dirbo nuo 8 val. ryto iki 10 val. vakaro, dar budėdavo vaistinėje, 

kad savininkas draudė skaityti cicilikų knygas. Anūkė Aleksandravičiūtė rašo, kad senelis 

Vincentas artimai bendravo su Biržiškų šeima, su miestelio klebonu J. Zaleckių, Biržiškos knyga 

psl. 86 — kad visi trys buvo Viekšnių tradicijų kūrėjai. Vaistininko namuose lankydavosi ir 

Prano Mašioto šeima, kunigas Vienožinskis, gydytojas Vladas Nagevičius. 

1923 m. gautas prašymas įsteigti antrąją vaistinę Viekšniuose ir klausiama, ką apie tai mano 

Viekšnių vaistinės savininkas Vincentas Aleksandravičius. Pagal galiojančius normatyvus 

galima steigti vaistinę jei gyventojų skaičius didesnis nei 3000. Aleksandravičius rašo, kad 

pateikti duomenys, jog Viekšniuose gyvena apie 6000 gyventojų yra klaidinantys, nes prieš karą 

šis skaičius buvo dirbtinai pučiamas norint, kad per Ventą būtų pastatytas tiltas. Iš tiesų jis 

nurodo, kad Viekšniuose gyvena apie 2300 žmonių. Gyventojų ženkliai sumenko miestelį 

nusiaubus gaisrui. Aleksandravičius sako, kad mirus populiariam daktarui Biržiškai, ir jo 

vaistinės apyvarta sumažėjo. 

Vienas iš sūnų turėjo baigti farmaciją ir tęsti tėvo praktiką. Tuo keliu pasuko Vincento sūnus 

Juozas (1896—1977). Juozas mokėsi gimnazijoje Rygoje, tačiau [...], netikėtai šeimai, sugrįžo į 

Viekšnius ir pranešė, kad nori dirbti vaistinėje. Mama Kotryna buvo labai nepatenkinta, ji 

svajojo, kad sūnus, baigęs gimnaziją, studijuos inžineriją ir paseks jos dėdės, garsaus tiltų 

402

inžinieriaus, profesiniu keliu. Nebaigęs pilno gimnazijos kurso galėjo stoti į kunigų seminariją 

arba pradėti darbą vaistinėje. Tuo tarpu tėvas Vincentas negalėjo nuslėpti savo džiaugsmo, kad 

turės įpėdinį vaistinėje. 1912 m. jis dirbo tėvo vaistinėje mokiniu. 

1916 m. Peterburgo karo akademijoje jis išlaikė egzaminus ir gavo provizoriaus padėjėjo 

diplomą. 1916—1917 m. dirbo karo ligoninės vaistinėje, 1917—1918 Jekaterinoslavo 

gubernijoje. Grįžo į nepriklausomą Lietuvą. Baigęs Peterburge Karo medicinos felčerių mokyklą 

1920 m. Juozas įstojo į Kauno Aukštuosius kursus, vėliau tęsė studijas universitete ir 1925 m. su 

pirmąją laida gavo chemiko vaistininko diplomą. Tais pačiais metais mirė ir mama, ir tėvas 

vaistininkas. Juozas Aleksandravičius tapo vaistinės vedėju. 1925 m., dar likus metams iki 

mirties, vaistininkas Vincentas Aleksandravičius parašė testamentą, kuriame visą turtą (žemę) 

Rygoje jis palieka savo dukrai, o vaistinę sūnui Juozui. Pastarąjį įpareigoja prižiūrėti motiną ir 

išleisti į mokslus jaunesnįjį jų sūnų. Testamente tiksliai nurodyta, kiek kam reikia skirti pinigų 

doleriais. Sekdamas savo dėdės kunigo pavyzdžiu, įpareigoja išmokslinti ir kitus asmenis, jei 

pats neturės vaikų. Taigi Juozas Aleksandravičius pradeda savo profesinį kelią. 1940 m. vaistinė 

nacionalizuojama. Liko dirbti vaistinės vedėju, nebuvo ištremtas. 1956 m. surinkti prisiminimai, 

juose atiduodama duoklė sovietų valdžiai, kuri atėmė turtą, stabilumą. 

1950 m. Aleksandravičius rašė: 

Visą Lietuvos buržuazinės santvarkos laikotarpį farmacijos reikalai buvo visai apleisti, kitų 

specialybių žmonių tvarkomi, kurie palaikydavo vaistinių savininkus ir tuomi padalindavo mūsų 

luomą į dvi dalis — į privilegijuotus savininkus ir beteisius tarnautojus. Vaistinės būdavo 

spekuliacijos objektu, nes tankiai priklausė ne farmacininkams, o šiaip vertelgoms, kurie tarp 

savęs konkuruodami paeidavo netgi iki vaistų falsifikacijos. 

Tik 1940 m. ir mūsų padangėj nušvito Stalino saulė ir mes tapome savarankiški, laisvi. 

Atsimenu, su kokiu susijaudinimu ir džiaugsmu perskaičiau pirmą Šiaulių Rajoninės kontoros 

raštą iš kurio supratau, kad ir mes jau turime savo įstaigą, [kuri] mus teisingai tvarkys. 

Deja, ta laimė neilgai truko ir užėjus vokiečių okupacijai rajoninės kontoros greit buvo 

likviduotos, o tvarkymas grįžo į senas vėžes ir tik 1944 m. sutriuškinus okupantus ir tarybinei 

santvarkai grįžus, mes vėl tapome laisvi. 

Buržuaziniais laikais vaistinės apyvarta buvo nežymi ir tai daugiausia susidėdavo iš rankinio 

pardavimo, nes brangūs gydytojų honorarai buvo mažai prieinami liaudžiai. Užėjus vokiečių 

okupacijai, vaistų tiekimas visai sušlubavo ir daugiausia susidėjo iš senų vaistažolių ir šiaip 

mažai vaistingų vaistų (nelikvidų), kurių savo krašte išleisti negalėjo. Apie tokius vaistus kaip 

diuretin, kalii jodytum, natrii salycilicum ir svajoti negalėjome, tik nuo 1950 m. Šiaulių rajoninės 

kontoros vaistų sandėliui iš griuvėsių su dideliu vargu atsikėlus prasidėjo normalus vaistų 

aprūpinimas ir apyvartos didėjimas. Novokaino gydymo įvedimas atsiliepė teigiamai į receptūros 

vaistinėje padidėjimą, 1928—30 m. Viekšnių vaistinė pagamino tik 2-3 tūkstančius receptų, o 

jau 1949 m. jau padarė virš 12 tūkstančių. 

Karo audrai siaučiant daug vaistinių tapo sugriauta, sudeginta, apiplėšta, nes vaistinės 

personalas dėl karo žygių turėjo jas apleisti. 

Man pačiam teko net 3,5 savaite būti patrankų ugnyje, nes visam medicinos personalui 

išlekiojus, leido man teikti medicinos pagalbą sužeistiems piliečiams ir mūsų kariuomenės 

kariams. Dėka tam Viekšnių vaistinė išliko sveika ir karo audros nepaliesta ir dabar aptarnauja 

plačią Viekšnių apylinkę su 25 kolūkiais. 

Vaistinės vedėjas J. Aleksandravičius. 

[...]. Aleksandravičius rašė atsiminimus ir tikrieji jo jausmai atspindėti 1000 puslapių 

dienoraštyje ar atsiminimuose. Dar Kaikaris yra pasakojęs, kad Aleksandravičius rašė 

atsiminimus, tai buvo įdomi asmenybė. Viekšniuose jis dirbo iki 1971 m., mirė 1977 m. Vaistinė 

perkelta į kitas patalpas 1980 m. Vaistinė Nr. 201. 

Skonsmanas Jonas. [Rupūžės antpilas gydymui] // Kopijuota iš interneto 2010 metais. — 

(http://www.zolinciuakademija.lt/?lang=1&menu=13). — Tekste: 

Kuo buvo garsi rupūžinė antpilinė Žemaitijoje ir kitur? Pokario metais, basos vaikystės 

laikais, prie Ventos žaliuojančiame Viekšnių miestelyje pavasariais rupūžės tapdavo paklausia 

403

preke. Juk ne kiekvienas galėdavo jų pasigauti. Jų antpilų prireikdavo „paršelių apetitui”. 

Atmenu, kad mamai nesisekdavo su paršeliais tais metais, kai tokių antpilų neturėdavo 

paruošusi. Antpilai su rupūžės užtaisu buvo neskolinamas dalykas (atmenu). Jų po savo moterų 

kamaras paieškodavo ir vyrai, kurie apetitu nesiskųsdavo. Žinau, kaip viena kaimynė pergudravo 

tokius vyro poreikius ir rupūžę ypatingu būdu ant raudono plytgalio po moliniu puodu karštame 

pečiuje išdžiovino, sutrynė į miltelius ir davė silpniems paršeliams. Atmenu, kad sklandė gandai, 

jog ir vaikų sveikata būdavo pagerinama rupūžės dėka. Kažkodėl tokių dalykų vaikystėje labai 

bijojau, kad tik kas neužduotų, bet matyt bus tikrai uždavę. Nes dar pernai maloniai iš vienų 

svetingų rankų priėmiau mažą lašelį su rupūžės antpilu. Gal tai ir mano pasąmonę išjudino? 

O gal ir meilę rupūžėms sugrąžino? (Žemaitijoje pokario metais į miestelius iš Kamanų pelkių 

atnešdavo ir gyvačių, įvarytų į butelius. Miestelėnams tereikdavo užpilti degtine ir antpilu 

apsirūpinta. Kaip be jo? O jei prireiks? Ir ne tik paršeliams). 

[Bronislovo Kerio pastaba: Prie Viekšnių, Pakalupės kaime, kuriame gyvenau vaikystėje ir 

jaunystėje, užpilta rupūžė buvo gerai žinoma. Pats esu matęs daug kartų. Mes tų vaistų — gelsvo 

skysčio, geriamo tik lašeliais, geriau — užlašinto ant gabalinio cukraus, gaudavome iš Onos 

Šiaulienės, gyvenusios gretimoje sodyboje, seniau buvusioje Rekečių, vėliau Pakalupės kaime. 

Esame vartoję po keletą lašelių su cukrumi nuo visokių gerklės ligų. Pati Ona Šiaulienė tais 

vaistais išgydė sunkiai sirgusį savo sūnų Augustiną Šiaulį. Pamenu Šiaulių pasakojimus, kaip 

Viekšnių gydytojas nesupratęs pagijimo priežasties ir vis klausinėjęs — kuo gydei? Vaistas 

pavojingas, galima vartoti tik po lašelį, kelis lašelius. Nesu girdėjęs, kad tuos vaistus kas būtų 

vadinęs „antpiline”]. 

Skonsmanas Jonas. [Miškinė sidabražolė] // Kopijuota iš interneto 2010 metais. — 

(http://www.zolinciuakademija.lt/?lang=1&menu=13). — Tekste: 

Skaitydamas Eugeniją Šimkūnaitę („Vėžys liaudies medicinoje”), atrasi ir raudonąją rupūžę 

— degsnį, sužinosi jos galias. Stebuklingomis degsnio šaknelėmis pokario metais sėkmingai 

vėžius [vėžį] gydė garsusis Viekšnių muziejinės vaistinės provizorius Juozapas 

Aleksandravičius. Mane, dar tik išmokusį padoriau rašyti, kviesdavo apiforminti ligų istorijas. 

Provizorius reikalavo labai išsamių aprašymų. Buvo sunku, bet reikėjo. Vaistinėje pradėjau kiek 

suprasti ir rusiškai, nes nelaimingų svečių iš Rusijos gilumų tikrai netrūko. Stebėjausi, kaip 

žmonės gali sužinoti per tokias tolybes apie stebuklingus pagijimus. Šviesa sklinda, o garsas 

eina… Taip ir susižino, kam prireikia. Dar ir dabar kaimynystėje gyvenanti ponia Emilija (virš 

80 metų) prisimena, kaip tais sunkiais pokario laikais nusilpusį, skrandžio vėžiu sergantį savo 56 

metų tėvą, gyvenusį Aukštaitijoje, vežiojo į mažą miestelį prie Ventos pas provizorių 

Aleksandravičių. Išgydė. Išgyveno beveik iki 90 metų. Raudonoji rupūžė – degsnys labai padėjo. 

Ir dabar dar Viekšniuose galite sutikti žolininkų, renkančių degsnių šakneles ir perduodančių 

Aleksandravičiaus receptą „iš lūpų į lūpas”. 

Iš kur rupūžės-degsnio raudonumas? Tenka paaiškinti, kad degsnys, tai liaudiškas miškinės 

sidabražolės (Potentilla erecta (L.) Raeusch) vardas. Jos geltonieji žiedai keturnariai, o visų kitų 

sidabražolių — penkialapiai. Ankstesni šio augalo vardai — P. silvestris Necker, P. tormentilla 

Necker. Gydomoji žaliava — šakniagumbiai (Rhizoma Tormentillae). Štai tie gumbeliai ir turi 

20-25 proc. katechininio tanino flobafeno — „tormentilinio raudonojo” (pagal akad. 

D. Jordanovą ir bendraaut., 1972). Tai labai reikalinga spalva žmonių sveikatai palaikyti, 

gyvybingumo galioms atkurti. Todėl ši sidabražolė ir mūsų dienomis tebėra populiari. Įdomu, 

kad nuo jos prasidėjo ir kitų sidabražolių kultas — pelkinės, baltosios, sidabrinės. Net ir visų 

mindoma žąsinė sidabražolė savo galiomis prilyginta garbingoms šios Erškėtinių šeimos 

„sesėms”. Pagal gyd. onkologą S. Korepanovą (1997), žąsinė sidabražolė — puikus salotinis (ir 

ankstyvas) augalas, nepamainomas onkologinių ligonių mityboje. Augalo vertinga žaluma turi 

virš 20 proc. rauginių medžiagų ir net 240 mg/proc. askorbo rūgšties, eterinio aliejaus, kumarino, 

flavonoidų, kvercetino. 

[Bronislovo Kerio pastaba: Viekšniuose ir Pakalupės kaime žmonės miškinę sidabražolę 

vadino „degimo šaknele”. Kitaip nesu girdėjęs. Degimo šaknelės augo ir netoliese Burokės 

pelkėje, Burokėje. Dabar Burokės pelkės, durpynas daug kur paverstas dirbamais laukais, bet kai 

reikia, degimo šaknelių dar randu]. 

404

7 skyrius: ūkis. ekonomika. technika. medicina

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?