PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

02.08.2013 Views

76 DR. DALIA ČIOČYTö *8 kiek Dievo iniciatyva, Jo gailestingumas gelbsti iš politinių nes÷kmių, kurios suvokiamos metafiziškai, kaip priart÷jimas prie „pragaro žiaunų“ (plg. biblinio žv÷ries figūrą): „Pagail÷jo Dievas vargingo svietelio“, „Susmyl÷jęs Dievas patsai juos išgan÷“, „Lietuvnykam Dievas stebuklą padar÷“. Kaip matyti, esminis klausimas, kurį A.Baranausko literatūrin÷ vaizduot÷ aiškinasi Dievo ir tautos santykiuose, yra teodic÷jinis: kaip galima suprasti, pateisinti Dievą tautos kančių akivaizdoje. Poetui svarstant šį klausimą, jo mintis skleidžiasi biblin÷s išminties – „Dievas griežtai aukl÷ja, ką myli“ (Žyd 12, 6) – erdv÷je. Virtuozinis stilistinių registrų diapazonas, – nuo ekspresyvių įvaizdžių konkretyb÷s iki subtilios metaforinių implikacijų poetikos bei geb÷jimo sustabdyti meninį vaizdą tarpin÷je užuominų plotm÷je, – kuria įtaigią metafizin÷s galimyb÷s nuorodą. Įteikta 2003 m. sausio m÷n. THE RELATIONSHIP BETWEEN GOD AND NATION IN THE POEMS OF ANTANAS BARANAUSKAS Dalia Čiočyt÷ Summary The poems of Bishop Antanas Baranauskas (1835–1902), one of the greatest Lithuanian Romanticists, indicate his intense striving to describe and explain the history of Lithuania. In his literary interpretations of Lithuania’s history Baranauskas imitates the methods of thought concerning history used in the Bible and Tradition. The historical fate of Lithuania is understood as a manifestation of metaphysical justice; in part, as the compensation for transgressions („God’s switch“), but mostly as the innocent sufferings of the righteous, connected with the hope of divine intervention.

77 LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS METRAŠTIS. T. 23. VILNIUS, 2003 DR. VYTAUTAS BERENIS Kultūros, filosofijos ir meno institutas ANTANO BARANAUSKO TöVYNöS MEILö IR TAUTIŠKUMAS Straipsnyje nagrin÷jamos Antano Baranausko etnokultūrin÷s ir etnopolitin÷s savimon÷s problemos. Lietuvių istoriografijoje buvo įprasta A.Baranauską vertinti kaip unijinių pažiūrų, polonofiliškos kultūros asmenybę. Pripažindami jo poetinį talentą, tyrin÷tojai vis d÷lto jį kaltino, priekaištavo jam d÷l priešiškumo lietuvių nacionaliniam jud÷jimui. Ypač daug priekaištų jis sulauk÷ iš Juozo Tumo-Vaižganto ir Jono Basanavičiaus. A.Baranauskas, būdamas tradicionalistas religijoje, savo politine ir pastoracine veikla kovojo prieš Bažnyčios skaldymą tautiniu pagrindu, r÷m÷ unijin÷s Lenkijos–Lietuvos valstyb÷s id÷jas. Lietuvių tautos jis nelaik÷ etnopolitinių aspiracijų turinčia bendruomene, tod÷l jos ateitį siejo su lenkų tauta. 1918 m. susikūrus Lietuvos valstybei, o ypač po 1926 m. perversmo įsigal÷jus tautininkų ideologijai, A.Baranausko tautiškumas buvo kvestionuojamas, o jo politin÷s pažiūros vertinamos kaip ydingos. Panašūs vertinimai išliko iki mūsų dienų. Juozas Tumas-Vaižgantas lietuvių kultūros istorijoje užima ypatingą vietą. Jį galima pavadinti lietuvių kultūros metraštininku. Iš tiesų, jo kultūros reiškinių ar žmonių vertinimai dažnai yra paradoksalūs, prašokantys įprastų literatūrinių kanonų arba ideologines ribas. Jo įtaka tokia didel÷, kad v÷lesn÷s kartõs literatūrologai ir kultūros istorikai sunkiai gal÷jo įveikti tuos vertinimus. Tiesa, jie buvo švelninami, d÷l jų polemizuojama, tačiau dažniau jie buvo priimami, nei atmetami. N÷ra išimtis Antano Baranausko vertinimas. „Visa jo vertyb÷ bebuvo, kad jis buvo gyvas indas seniai paskamb÷jusių ir dar nenutilusių tautin÷s sąmon÷s aidų“ 1. Pavadinęs lietuvių kultūros renegatu, sykiu jis įvertino A.Baranausko poetinį palikimą: „Pus÷ „Anykščių šilelio“ ir vienerios lyrikos eilut÷s jokiu būdu nepraleidžia Antano Baranausko atsistoti ne tik pirmoje mūsų dainių eil÷je, bet nei šalia Vienužio, kurs tiek tikro savo širdies jausmo yra savo broliams lietuviams pab÷ręs“ 2. Reikia pripažinti, kad toks požiūris, – tiesa, gerokai modifikuotas, – įsitvirtino lietuvių kultūros istorijoje. A.Baranauskas buvo –––––––––––––––––––––– 1 J.Tumas-Vaižgan tas, Literatūros portretai, Vilnius, 1998, p. 29. 2 Ten pat, p. 66.

76 DR. DALIA ČIOČYTö *8<br />

kiek Dievo iniciatyva, Jo gailestingumas gelbsti iš politinių nes÷kmių,<br />

kurios suvokiamos metafiziškai, kaip priart÷jimas prie „pragaro žiaunų“<br />

(plg. biblinio žv÷ries figūrą): „Pagail÷jo Dievas vargingo svietelio“,<br />

„Susmyl÷jęs Dievas patsai juos išgan÷“, „Lietuvnykam Dievas stebuklą<br />

padar÷“.<br />

Kaip matyti, esminis klausimas, kurį A.Baranausko literatūrin÷ vaizduot÷<br />

aiškinasi Dievo ir tautos santykiuose, yra teodic÷jinis: kaip galima<br />

suprasti, pateisinti Dievą tautos kančių akivaizdoje. Poetui svarstant šį<br />

klausimą, jo mintis skleidžiasi biblin÷s išminties – „Dievas griežtai aukl÷ja,<br />

ką myli“ (Žyd 12, 6) – erdv÷je. Virtuozinis stilistinių registrų diapazonas,<br />

– nuo ekspresyvių įvaizdžių konkretyb÷s iki subtilios metaforinių<br />

implikacijų poetikos bei geb÷jimo sustabdyti meninį vaizdą tarpin÷je<br />

užuominų plotm÷je, – kuria įtaigią metafizin÷s galimyb÷s nuorodą.<br />

Įteikta 2003 m. sausio m÷n.<br />

THE RELATIONSHIP BETWEEN GOD AND NATION IN THE POEMS<br />

OF ANTANAS BARANAUSKAS<br />

Dalia Čiočyt÷<br />

Summary<br />

The poems of Bishop Antanas Baranauskas (1835–1902), one of the greatest<br />

Lithuanian Romanticists, indicate his intense striving to describe and explain the<br />

history of Lithuania. In his literary interpretations of Lithuania’s history Baranauskas<br />

imitates the methods of thought concerning history used in the Bible<br />

and Tradition. The historical fate of Lithuania is understood as a manifestation<br />

of metaphysical justice; in part, as the compensation for transgressions („God’s<br />

switch“), but mostly as the innocent sufferings of the righteous, connected with<br />

the hope of divine intervention.

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!