PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

558 MONS. KAN. K.GAŠČIŪNAS *22
Plinijus imperatoriui Trajanui. Tai mano šventa pareiga, valdove,
pranešti tau visus tuos dalykus, kurie man yra neaiškūs. Niekas geriau
už tave negali vadovauti man abejon÷se ir išsklaidyti mano neišmanymų.
Krikščionių tardymuose niekad nedalyvaudavau. Tod÷l nežinau, kaip ir
kiek bausti ir kaip tardyti. Abejoju, ar daryti kokį skirtumą pagal amžių,
ar elgtis su nesuaugusiais kaip ir su suaugusiais? Ar dovanoti prisipažįstančiam
ir apgailestaujančiam, ar jau kas kartą buvo krikščionimi, ir atsimetimas
nieko nepad÷s, ar už vieną krikščionio vardą, be beg÷dysčių, ar
už su tuo vardu jungiančias asmenines beg÷dystes, bausti? Šiuokart kol
kas taip elgiausi su tais, kurie man buvo pristatomi kaip krikščionys:
klausiau jų pačių, ar jie yra krikščionys? Prisipažįstančius klausiau antrą
ir trečią kartą, grasindamas mirties bausme. Užsispyr÷lius liepiau išvesti
nubausti. Neabejoju, kad ir kažin koks būtų prisipažinimas, užsispyrimas
d÷l blogio padarymo ir nenuolankus kietasprandiškumas turi būti
nubaustas. Buvo ir kiti, užsikr÷tę panašia beprotybe, juos surašiau, kad
būtų išsiųsti Romon, nes jie buvo Romos piliečiai. Tyrin÷jant dalyką, kaip
paprastai būna, greit augo kaltinamųjų skaičius ir atsirado įvairių painiavų.
Man buvo įteiktas raštas su daugybe vardų be parašo. Ten pažym÷tieji
gyn÷si, kad esą ar buvę krikščionimis, ir, mano vadovaujami, jie šauk÷si
dievų ir tavo paveikslo, kurį tam reikalui su dievų statulomis aš liepiau
atnešti, aukojo smilkalus ir vyną, be to, piktžodžiavo Kristui, ko, sako,
niekas negali priversti daryti tų, kurie yra krikščionys, ketinau juos
paleisti. Kitus man teis÷jas nurod÷, kad esą krikščionys, bet jie greit išsigyn÷
sakydami: tokiais kadaise buvom, tačiau jau atsimet÷m, vieni prieš
trejus metus, kiti prieš daugiau metų, o kiti net prieš dvidešimt metų. Šie
visi garbino tavo ir dievų paveikslus ir taip pat piktžodžiavo Kristui.
Jie tvirtino, kad jų kalt÷ ir suklydimas buvo tik tas, kad nustatytą dieną
prieš saul÷tekį susirinkdavo giedoti giesmių Kristui kaip Dievui, kad
susaistydavo save patys priesaika ne nedorai elgtis, bet nevogti, nepl÷šti,
nesvetimoteriauti, nelaužyti duoto žodžio, neužsiginti davus užstatui
daiktų.
Daugyb÷ žmonių įvairaus amžiaus, luomo, abiejų lyčių, į tą pavojų
yra įtraukti ir bus įtraukiami. Ne tik miestus, bet ir miestelius, ir kaimus
užliejo šie limpantys burtai Aiškiai matyti, kad v÷l pradedamos
lankyti ištušt÷jusios šventyklos, v÷l atnaujinamos ilgai buvusios pertrauktos
šventos iškilm÷s, v÷l parduodami aukoms skirti gyvuliai, kurie
terasdavo tik retą pirk÷ją
Ar šis laiškas autentiškas?
Kitados kai kurie autoriai, pradedant J.S.Semleriu ir baigiant Kautskiu,
band÷ šio laiško autentiškumą griauti. Tačiau jų argumentai neišlai-