PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

550 MONS. KAN. K.GAŠČIŪNAS *14
Danielių jis rašo: Quod aut in hoc viro praecipua dignum est admiratione, silentio
non praeteribimus… Omnia enim eximia felicitas ut prophetae excelentissimo
ei contingit, et viventi tam apud reges et apud populem gratioso, et post
obitum sempiternam memoria consecuto116. Šitaip jį pagyręs, vis d÷lto tai, kas
svarbiausia – mesijines jo pranašystes – praleidžia. Lygiai taip ir apie Joną
Krikštytoją Flavijus atsiliepia kaip apie virum optimum, Judaeos excitantem
ad virtutum studia117, o kad Jonas Krikštytojas skelb÷ tą, kuris turi po
jo ateiti118, visiškai nutyli119. Kod÷l jis taip elgiasi ? Nor÷dami atsakyti į šį
klausimą, turime įsigilinti į jo gyvenimą ir jo politinę pad÷tį. Iš anksčiau
pateiktų biografinių žinių mat÷me, kad Flavijus 66–70 m. žydų kare su
rom÷nais, kritus Jotapatos tvirtovei, pateko pas rom÷nus ir ÷m÷ jiems tarnauti.
Tapo net Flavijų dinastijos imperatorių numyl÷tiniu ir iš jų malon÷s
prašmatniai gyveno. Aišku, kad tas, kuris gyveno iš Romos imperatorių
malon÷s, kuris pranašavo Jud÷jos sukil÷lių malšintojui ir Jeruzal÷s
sunaikintojui Vespasianui (taip pat ir Titui) imperatorių garbę, kuris pranašavo,
kad Vespasianas bus kone visų laukiamasis Mesijas120, jokiu būdu
negal÷jo tik po keliolikos metų, dar tebevaldant Vespasiano sūnui Domicianui,
rašyti apie Kristų, kaip apie Mesiją, kurį nužud÷ imperatorių
paskirtas Jud÷jos prokuratorius. Be to, išvis Flavijus, būdamas imperatorių
globotinis, negal÷jo Kristui priskirti Mesijo vardo ir garb÷s. Mesijas –
tai žydų tautos didžioji išsivadavimo iš Romos vergov÷s viltis. Rašyti
apie tą viltį, tai reiškia stoti prieš Romą ir jos valdovus. Šito Flavijus negal÷jo
padaryti. Jis liko iki mirties Romos valdovų pataikūnas121. Tod÷l jis
praleidžia tas vietas, kuriose kaip nors aiškiai kalbama apie Mesiją. Negana
to, jis stengiasi visur pateisinti rom÷nus, jiems pataikauti ir kuo
daugiau įsiteikti jų malonei. Kitame veikale „De bello Judaico“ jis kreipiasi
į savo tautiečius – Jeruzal÷s gyn÷jus ir ragina pasiduoti rom÷nams,
nes Dievas esąs rom÷nų pus÷je122. Aprašydamas Jeruzal÷s šventyklos padegimą
ir žydų kunigų išžudymą, aiškiai stengiasi pateisinti rom÷nų karo
vadą Titą123. Iš to, kas pasakyta, paaišk÷ja trečiosios mokslininkų grup÷s teorijos
teisingumas. J.Flavijaus politin÷ pad÷tis ir jo santykiai su Romos imperatoriais,
taip pat jo raštų santykis su žydų mesianizmu mus skatina paneigti
visa tai, kas yra pasakyta apie Kristų kaip apie dieviškąjį Mesiją
––––––––––––––––––––––
116 Ten pat, 10, 12, 14.
117 Ten pat, 18, 7, 10.
118 Mk 1, 7.
119 J.Flavius, Antiquitates Judaicae, 10, 7, 10.
120 J.Flavius, De bello Judaico, 5, 12.
121 Plg. J.Szymeczko, min. veik. 67–68.
122 J.Flavius, De bello Judaico, 7, 4.
123 Ten pat, 7, 10; 13.