PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija
PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija
540 MONS. KAN. K.GAŠČIŪNAS *4 sudegindamas bulę, išvis paneig÷ Bažnyčios autoritetą 18, religijos srityje paskelb÷ visišką individualizmą. Taip jis atidar÷ kelius įvairiausiems Šventojo Rašto iškraipymams 19. Tuo tarpu Anglijoje atsiranda deizmo srov÷. Iš pradžių Eduardas Herbertas Cherbury (1581–1648) įkūr÷ religinį natūralizmą, iš kurio paskui atsirado laisvamanyb÷ 20. Kaip matome, čia susiformavo religija ne tik be Bažnyčios, bet ir be Apreiškimo 21. Šį laisvamaniškos srov÷s deizmą Hume (1711–1776) prived÷ prie visiško ateizmo. Pasak jo, religija yra gamtos garbinimo ir žmogaus baim÷s produktas 22. Taigi ir krikščionyb÷ yra žmogaus fantazijos kūryba! Kiti, kaip Baruchas Spinoza (1632–1677), pasigavęs Dekarto klaidingos substancijos supratimo sąvoką, suformulavo filosofijoje visišką panteizmą 23. Panteizmo sąvoka vadovaudamasis, jis sukūr÷ savotišką krikščionyb÷s ir kristologijos teoriją, pagal kurią pozityvaus apreiškimo išvis n÷ra. Dvasinis Kristus esąs visuose daiktuose, o ypač žmogaus dvasioje aukščiausiu laipsniu pasireiškusi Dievo amžinoji išmintis. O ar Kristus kaip konkretus žmogus gyveno, ar ne, krikščionybei ir kristologijai visai nesvarbu 24. Panašios nuomon÷s apie kristologiją buvo ir vokietis Hermannas Samuelis Reimarus (1694–1768). Nors ir puldamas panteizmą 25, tačiau, kaip ir Spinoza, atskyr÷ istorišką Kristų nuo dvasinio-dogminio Kristaus ir kristologiją susiejo su simbolizmu 26. Visų šių antgamtiškumui, Bažnyčiai, Apreiškimui priešingų id÷jų ir kristologinio simbolizmo veikiamas ir susikūr÷ Fr.Volney ir Ch.Fr.Dupuis Kristaus Saul÷s mitas, kur Kristus laikomas tik saul÷s simboliu. Kaip matome, ne iš karto buvo pasik÷sinta į Kristaus istoriškumą. Kristaus neig÷jai at÷jo į istoriją pamažu, žingsnis po žingsnio. Jiems kelią ties÷ ne istorikai, bet Renesanso pagoniškieji filosofai, tos epochos antikrikščioniška dvasia ir natūralistiškai bei ateistiškai nusiteikę rašytojai. Šį krikščionyb÷s ir kristologijos sudarkymą toliau var÷ ypač šie rašytojai filosofai: Voltaire (1694–1778), Rousseaou (1712–1778), Lessing (1729– 1783), Jan Lametre (1709–1751), Diderot (1713–1784), D’Lambert (1717– –––––––––––––––––––––– 18 Plg. Hartmann, Weltgeschichte, p. 14. 19 Plg. A.Alekna, Bažnyčios istorija, t. 3, Tilž÷, 1923, p. 153. 20 A.Stöc klis, min. veik.: „Cherbury prieš antgamtinę krikščionių religiją pastat÷ vadinamą prigimtinę religiją, kuri viena tesanti tikra ir teis÷ta Mūsų protas vedąs tik į prigimtinę religiją“. 21 Ten pat. 22 Ten pat, p. 253. 23 Plg. ten pat, p. 255–256. 24 Plg. ten pat, p. 258; P.Dovydaitis, min. veik., p. 97. 25 A.Stöc klis, min. veik., p. 270. 26 G.Esser, J.Mausbach, min. veik., p. 327.
*5 JöZAUS KRISTAUS ISTORIŠKUMAS NEKRIKŠČIONIŲ ISTORIKŲ RAŠTUOSE 541 1783). Jie savo raštais platino kitų klaidingas teorijas apie krikščionybę ir Kristų, labai smarkiai puol÷ istorinius Bažnyčios pagrindus27. Jie žūtbūt steng÷si įtikinti, kad krikščionyb÷je jokio antgamtiškumo negali būti. Visa, kas antgamtiška, yra pasakos arba mitai. Pasak jų, kiekvienos religijos pagrindas yra ne istoriniai faktai, bet žmogaus fantazija. Pagaliau iškilo I.Kantas (1724–1804) su savo grynojo ir praktinio proto kritine filosofija. Jis galutinai baig÷ formuluoti šviet÷jų, natūralistų ir panteistų aiškinimus apie racionaliąją kristologiją ir Šventąjį Raštą28. Pasak Kanto, „Šventojo Rašto kalba apie pirmojo žmogaus nusikaltimą reiškia tik tai, kad į kiekvieną mūsų nusikaltimą pagal protinę jo kilmę reikia taip žiūr÷ti, tartum žmogus tiesiog iš nekaltumo būsenos būtų į nuod÷mę įpuolęs…“ Dievo Sūnus, pagal Kantą, yra ne kas kita, kaip visiškai morališkai tobula žmonijos id÷ja. Jei Šventasis Raštas moko, jog Dievo Sūnus esąs pri÷męs žmogaus prigimtį ir iki vergiškumo nusižeminęs, tai reiškia, jog toji aukščiausio moralinio tobulumo žmonijos id÷ja taip pat ir žmogaus protui yra idealas, kurio žmogus turi siekti29. Kantas istoriškojo Kristaus neneigia, tik sako, jog „istorinis J÷zus visai nepažįstamas ir visai n÷ra joks objektas. Visa, kas jo gyvenime stebuklinga, – tai arba simboliai, arba pasakos“ 30. Kanto suformuluotą transcendentinį idealizmą toliau pl÷tojo Johanas Gottliebas Fichte (1762–1814), Friedrichas Vilhelmas Josephas Schellingas (1775–1845) ir Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis (1770–1831). Jie savo idealistine filosofija krikščionybę ir Kristų nustūm÷ už istoriškumo ribų į subjektyvizmo ir absoliutaus idealizmo ūkanas. Jų idealistin÷je filosofijoje visas apčiuopiamas materialusis pasaulis pranyksta kažkur id÷jų šeš÷lių pasaulyje ir tampa nebesuvokiamas31. Tod÷l jiems išnyksta ir realus istorinis mokslas. Jis paskęsta nerealiose id÷jų apraiškose. Kristus kaip konkretus istorinis asmuo visai nebeturi vietos. Jis pranyksta simbolikos miglynuose32. Ši filosofija ir buvo tas lopšys, kuriame priaugo įvairiausio plauko simbolių apie Kristų33. Pasigavę šios filosofijos apriorinius teiginius kai kurie protai prad÷jo neigti Kristaus istoriškumą. Tiubingeno profesorius Ch.Baueris (1792–1860) ir jo mokinys F.Straussas, vadovaudamiesi aprioriniais Hegelio filosofijos teiginiais, pirmieji užsimojo sunaikinti Evange- –––––––––––––––––––––– 27 Plg. A.Stöc klis, min. veik., p. 261–268; P.Dovydaitis, min. veik., p. 96. 28 Plg. A.Stöc klis, min. veik., p. 273–290; P.Dovydaitis, min. veik., p. 99. 29 Plg. A.Stöc klis, min. veik., p. 290. 30 P.Dovydaitis, min. veik., p. 99. 31 Plg. A.Stöc klis, min. veik., p. 295–310. 32 Plg. ten pat, p. 302–304. 33 Plg. F.Meffert, Die geschichtliche Existens Christi, t. 13, Volksvereins Gmbh Glad- bach, 1921, p. 22–95.
- Page 487 and 488: *11 AKIVAIZDŪS IR UŽSLöPTI ORGAN
- Page 489 and 490: *13 AKIVAIZDŪS IR UŽSLöPTI ORGAN
- Page 491 and 492: *15 AKIVAIZDŪS IR UŽSLöPTI ORGAN
- Page 493 and 494: *17 AKIVAIZDŪS IR UŽSLöPTI ORGAN
- Page 495 and 496: *19 AKIVAIZDŪS IR UŽSLöPTI ORGAN
- Page 497: P u b l i k a c i j o s
- Page 500 and 501: 502 KUN. LIC. VACLOVAS ALIULIS, MIC
- Page 502 and 503: 504 KUN. LIC. VACLOVAS ALIULIS, MIC
- Page 504 and 505: 506 KUN. LIC. VACLOVAS ALIULIS, MIC
- Page 506 and 507: 508 KUN. LIC. VACLOVAS ALIULIS, MIC
- Page 508 and 509: 510 KUN. LIC. VACLOVAS ALIULIS, MIC
- Page 510 and 511: LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJ
- Page 512 and 513: 514 JURGIS *3 lašui varvina savo n
- Page 514 and 515: 516 JURGIS *5 Pereikime prie social
- Page 516 and 517: 518 JURGIS *7 buvo pavertę. Jie ai
- Page 518 and 519: 520 JURGIS *9 Ir teip jei t÷vyn÷s
- Page 520 and 521: 522 JURGIS *11 T÷vai išsigimę, b
- Page 522 and 523: 524 JURGIS *13 mūsų kalba neišdi
- Page 524 and 525: 526 JURGIS *15 Migsi teisingo sapnu
- Page 526 and 527: 528 JURGIS *17 Priešas, nor÷damas
- Page 528 and 529: 530 JURGIS *19 kad neprider niekint
- Page 530 and 531: 532 JURGIS *21 * * * Kalb÷damas ap
- Page 532 and 533: 534 VYSK. DR. JONAS BORUTA, SJ *2 r
- Page 534 and 535: 536 VYSK. DR. JONAS BORUTA, SJ *4 i
- Page 536 and 537: 538 MONS. KAN. K.GAŠČIŪNAS *2 pr
- Page 540 and 541: 542 MONS. KAN. K.GAŠČIŪNAS *6 li
- Page 542 and 543: 544 MONS. KAN. K.GAŠČIŪNAS *8 ga
- Page 544 and 545: 546 MONS. KAN. K.GAŠČIŪNAS *10 p
- Page 546 and 547: 548 MONS. KAN. K.GAŠČIŪNAS *12 t
- Page 548 and 549: 550 MONS. KAN. K.GAŠČIŪNAS *14 D
- Page 550 and 551: 552 MONS. KAN. K.GAŠČIŪNAS *16 t
- Page 552 and 553: 554 MONS. KAN. K.GAŠČIŪNAS *18 t
- Page 554 and 555: 556 MONS. KAN. K.GAŠČIŪNAS *20 K
- Page 556 and 557: 558 MONS. KAN. K.GAŠČIŪNAS *22 P
- Page 558 and 559: 560 MONS. KAN. K.GAŠČIŪNAS *24 l
- Page 560 and 561: 562 MONS. KAN. K.GAŠČIŪNAS *26 B
- Page 562 and 563: 564 MONS. KAN. K.GAŠČIŪNAS *28 m
- Page 564 and 565: 566 MONS. KAN. K.GAŠČIŪNAS *30 S
- Page 566 and 567: 568 MONS. KAN. K.GAŠČIŪNAS *32 l
- Page 568 and 569: 570 KUN. VIKTORAS ŠAUKLYS *2 taryb
- Page 570 and 571: 572 KUN. VIKTORAS ŠAUKLYS *4 teiku
- Page 572 and 573: 574 KUN. VIKTORAS ŠAUKLYS *6 ir ai
- Page 575 and 576: LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJ
- Page 577 and 578: *3 KONFERENCIJOS 579 Savo pranešim
- Page 579 and 580: *5 KONFERENCIJOS 581 vietų okupuot
- Page 581 and 582: *7 KONFERENCIJOS 583 universitetu;
- Page 583 and 584: *9 KONFERENCIJOS 585 Prof. Vandos
- Page 585 and 586: *11 MŪSŲ JUBILIATAI 587 Vaitkevi
- Page 587 and 588: *13 MŪSŲ JUBILIATAI 589 Autorinia
*5 JöZAUS KRISTAUS ISTORIŠKUMAS NEKRIKŠČIONIŲ ISTORIKŲ RAŠTUOSE 541<br />
1783). Jie savo raštais platino kitų klaidingas teorijas apie krikščionybę ir<br />
Kristų, labai smarkiai puol÷ istorinius Bažnyčios pagrindus27. Jie žūtbūt<br />
steng÷si įtikinti, kad krikščionyb÷je jokio antgamtiškumo negali būti. Visa,<br />
kas antgamtiška, yra pasakos arba mitai. Pasak jų, kiekvienos religijos<br />
pagrindas yra ne istoriniai faktai, bet žmogaus fantazija.<br />
Pagaliau iškilo I.Kantas (1724–1804) su savo grynojo ir praktinio proto<br />
kritine filosofija. Jis galutinai baig÷ formuluoti šviet÷jų, natūralistų ir<br />
panteistų aiškinimus apie racionaliąją kristologiją ir Šventąjį Raštą28. Pasak<br />
Kanto, „Šventojo Rašto kalba apie pirmojo žmogaus nusikaltimą reiškia<br />
tik tai, kad į kiekvieną mūsų nusikaltimą pagal protinę jo kilmę reikia<br />
taip žiūr÷ti, tartum žmogus tiesiog iš nekaltumo būsenos būtų į nuod÷mę<br />
įpuolęs…“ Dievo Sūnus, pagal Kantą, yra ne kas kita, kaip visiškai morališkai<br />
tobula žmonijos id÷ja. Jei Šventasis Raštas moko, jog Dievo Sūnus<br />
esąs pri÷męs žmogaus prigimtį ir iki vergiškumo nusižeminęs, tai reiškia,<br />
jog toji aukščiausio moralinio tobulumo žmonijos id÷ja taip pat ir<br />
žmogaus protui yra idealas, kurio žmogus turi siekti29. Kantas istoriškojo<br />
Kristaus neneigia, tik sako, jog „istorinis J÷zus visai nepažįstamas ir<br />
visai n÷ra joks objektas. Visa, kas jo gyvenime stebuklinga, – tai arba simboliai,<br />
arba pasakos“ 30.<br />
Kanto suformuluotą transcendentinį idealizmą toliau pl÷tojo Johanas<br />
Gottliebas Fichte (1762–1814), Friedrichas Vilhelmas Josephas Schellingas<br />
(1775–1845) ir Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis (1770–1831). Jie savo<br />
idealistine filosofija krikščionybę ir Kristų nustūm÷ už istoriškumo ribų<br />
į subjektyvizmo ir absoliutaus idealizmo ūkanas. Jų idealistin÷je filosofijoje<br />
visas apčiuopiamas materialusis pasaulis pranyksta kažkur id÷jų<br />
šeš÷lių pasaulyje ir tampa nebesuvokiamas31. Tod÷l jiems išnyksta ir realus<br />
istorinis mokslas. Jis paskęsta nerealiose id÷jų apraiškose. Kristus<br />
kaip konkretus istorinis asmuo visai nebeturi vietos. Jis pranyksta simbolikos<br />
miglynuose32. Ši filosofija ir buvo tas lopšys, kuriame priaugo įvairiausio plauko<br />
simbolių apie Kristų33. Pasigavę šios filosofijos apriorinius teiginius kai<br />
kurie protai prad÷jo neigti Kristaus istoriškumą. Tiubingeno profesorius<br />
Ch.Baueris (1792–1860) ir jo mokinys F.Straussas, vadovaudamiesi aprioriniais<br />
Hegelio filosofijos teiginiais, pirmieji užsimojo sunaikinti Evange-<br />
––––––––––––––––––––––<br />
27 Plg. A.Stöc klis, min. veik., p. 261–268; P.Dovydaitis, min. veik., p. 96.<br />
28 Plg. A.Stöc klis, min. veik., p. 273–290; P.Dovydaitis, min. veik., p. 99.<br />
29 Plg. A.Stöc klis, min. veik., p. 290.<br />
30 P.Dovydaitis, min. veik., p. 99.<br />
31 Plg. A.Stöc klis, min. veik., p. 295–310.<br />
32 Plg. ten pat, p. 302–304.<br />
33 Plg. F.Meffert, Die geschichtliche Existens Christi, t. 13, Volksvereins Gmbh Glad-<br />
bach, 1921, p. 22–95.
Change language