PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

540 MONS. KAN. K.GAŠČIŪNAS *4
sudegindamas bulę, išvis paneig÷ Bažnyčios autoritetą 18, religijos srityje
paskelb÷ visišką individualizmą. Taip jis atidar÷ kelius įvairiausiems
Šventojo Rašto iškraipymams 19. Tuo tarpu Anglijoje atsiranda deizmo
srov÷. Iš pradžių Eduardas Herbertas Cherbury (1581–1648) įkūr÷ religinį
natūralizmą, iš kurio paskui atsirado laisvamanyb÷ 20. Kaip matome,
čia susiformavo religija ne tik be Bažnyčios, bet ir be Apreiškimo 21. Šį
laisvamaniškos srov÷s deizmą Hume (1711–1776) prived÷ prie visiško
ateizmo. Pasak jo, religija yra gamtos garbinimo ir žmogaus baim÷s produktas
22. Taigi ir krikščionyb÷ yra žmogaus fantazijos kūryba!
Kiti, kaip Baruchas Spinoza (1632–1677), pasigavęs Dekarto klaidingos
substancijos supratimo sąvoką, suformulavo filosofijoje visišką panteizmą
23. Panteizmo sąvoka vadovaudamasis, jis sukūr÷ savotišką krikščionyb÷s
ir kristologijos teoriją, pagal kurią pozityvaus apreiškimo išvis
n÷ra. Dvasinis Kristus esąs visuose daiktuose, o ypač žmogaus dvasioje
aukščiausiu laipsniu pasireiškusi Dievo amžinoji išmintis. O ar Kristus
kaip konkretus žmogus gyveno, ar ne, krikščionybei ir kristologijai visai
nesvarbu 24.
Panašios nuomon÷s apie kristologiją buvo ir vokietis Hermannas Samuelis
Reimarus (1694–1768). Nors ir puldamas panteizmą 25, tačiau, kaip
ir Spinoza, atskyr÷ istorišką Kristų nuo dvasinio-dogminio Kristaus ir
kristologiją susiejo su simbolizmu 26. Visų šių antgamtiškumui, Bažnyčiai,
Apreiškimui priešingų id÷jų ir kristologinio simbolizmo veikiamas ir susikūr÷
Fr.Volney ir Ch.Fr.Dupuis Kristaus Saul÷s mitas, kur Kristus laikomas
tik saul÷s simboliu.
Kaip matome, ne iš karto buvo pasik÷sinta į Kristaus istoriškumą.
Kristaus neig÷jai at÷jo į istoriją pamažu, žingsnis po žingsnio. Jiems kelią
ties÷ ne istorikai, bet Renesanso pagoniškieji filosofai, tos epochos antikrikščioniška
dvasia ir natūralistiškai bei ateistiškai nusiteikę rašytojai. Šį
krikščionyb÷s ir kristologijos sudarkymą toliau var÷ ypač šie rašytojai filosofai:
Voltaire (1694–1778), Rousseaou (1712–1778), Lessing (1729–
1783), Jan Lametre (1709–1751), Diderot (1713–1784), D’Lambert (1717–
––––––––––––––––––––––
18 Plg. Hartmann, Weltgeschichte, p. 14.
19 Plg. A.Alekna, Bažnyčios istorija, t. 3, Tilž÷, 1923, p. 153.
20 A.Stöc klis, min. veik.: „Cherbury prieš antgamtinę krikščionių religiją pastat÷ vadinamą
prigimtinę religiją, kuri viena tesanti tikra ir teis÷ta Mūsų protas vedąs tik
į prigimtinę religiją“.
21 Ten pat.
22 Ten pat, p. 253.
23 Plg. ten pat, p. 255–256.
24 Plg. ten pat, p. 258; P.Dovydaitis, min. veik., p. 97.
25 A.Stöc klis, min. veik., p. 270.
26 G.Esser, J.Mausbach, min. veik., p. 327.