PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

02.08.2013 Views

532 JURGIS *21 * * * Kalb÷damas apie kovą su naująja dvasia ir su pravoslavija tepajudinau vien paprastuosius, žmogiškus būdus tos kovos, kas man par÷jo į galvą; o praleidau dvasiškus, antprigimtinius. Ne d÷l to, kad aš anuos aukščiau statyčiau už šituos. Ne d÷l to, kad nežinočiau, ką mes be Dievo pagelbos, be Jo šventos malon÷s n÷ žingsnio nužengti negal÷tume, o mūsų užmanymai išnyktų nei dulk÷s nuo v÷jo. Ne d÷l to, kad nežinočiau, ką gali malda, ką dievobaimingas kunigas gali? Tik jau mūsų dvasiškos priederm÷s ir kaipo krikščionių, ir kaipo kunigų teip giliai, teip dailiai, teip sumanančiai ir dievobaimingai yra išd÷tos asketiškose knygel÷se, kad nebegaliu tik iškęsti neparaginęs, kad labiaus vienytum÷si tarp savęs, o ypač su savo vyskupu, o tai d÷l to, kad kiti kunigai sako, juog neatsižiūrint n÷ ant kunigų, n÷ ant vyskupo, reikia eiti, kur protas veda. O tai netiesa. Visur kunigai privalo vienytis su vyskupu, jį myl÷ti ir gerbti. Mūsų gi meil÷, teip sakant, dvigubai turi būti karštesn÷, ir vienyb÷ tvirtesn÷, ir prisirišimas didesnis kaip kitų. Mes pasišvęsdami Dievui pridedame visą savo širdį, n÷ mažiausios neišskiriant dalel÷s, sud÷ti į vyskupo rankas. Tegul jis ją valdo, tegul neša Viešpačiui. Juo slidesnis kelias mums keliauti, juo tvirčiaus, nei maži vaikeliai kad neprapultume, laikykim÷s rankos savo t÷velio vyskupo. Juo visi iš visur mus skriaudžia ir spaudžia, juo spauskim÷s ir mes į krūvą ir juo glauskim÷s po vyskupo sparnu; jis mus užtars. Visame jo klauskim÷s ir klausykime, nieko be jo neužmanykime, neprad÷kime – kitaip iš mūs darbo gal nebūt nieko. Tik išvien beeidami, tarp savęs ir su vyskupu, tevaliosime atsispirti negandoms ir nelaim÷ms. Jei po vieną stosime, sugniuždys mus mūsų priešai. Kaip vilkai aveles be piemenio išblaškys mus ir išgaudys. Taigi palenkime savo norus po vyskupo kojų. Jei jie geri, tegul jis juos pakelia ir suvartoja; jei klaidus, mums kelią teparodai. Tik į darbą, į darbą! Pirmyn nenusimindami! Ne tokius sunkius laikus Lietuvoje ir Žemaičiuos perleido Bažnyčia, o vyskupai ją apgyn÷. Ir atkritus stabmeldystei apgyn÷; ir patvinus Kalvino mokslui apgyn÷; ir 63-iuose metuose šaliai sumišus, kad svietelis varguose skend÷jo ir eimanavo, ir verk÷, ir nebežinojo, n÷ kur d÷tis, n÷ ką daryti, n÷ kur vargų galas, Motiejus vyskupas a. atilsį jį guod÷, ramino ir apgyn÷. Ir dabart÷s tik laikykim÷s vyskupo, o jis mus teapgina.

LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS METRAŠTIS. T. 23. VILNIUS, 2003 533 VYSK. DR. JONAS BORUTA, SJ Vilniaus universitetas ISTORINöS TIESOS APIE JöZŲ GYNöJAI SOVIETMEČIU Atsiminimai apie sovietmetį vis labiau grimzta į praeitį. Vis mažiau belieka šiame pasaulyje gyvų to meto įvykių liudytojų. Rašytiniai, paminkliniai šaltiniai tų laikų įvykiams pažinti lieka tik vienos pus÷s – sovietin÷s ateistin÷s propagandos darbuotojų surašyti ar sukurti. Su tokiu vienpusiškumu susiduriame jau tyrin÷dami sovietmečio istorijos įvykius, o dar keblesn÷ pad÷tis yra tų laikų tyrin÷tojų, kurie m÷gina tirti tarp to meto visuomen÷s grupių vykusias diskusijas, polemiką. Turime rankraštinių ir publikuotų šaltinių, pristatančių tik mažesn÷s visuomen÷s dalies – oficialių sovietin÷s valdžios darbuotojų skleistos ideologijos dokumentų. Kita – persekiota, didžioji tautos dalis netur÷jo jokios galimyb÷s arba tik labai ribotą galimybę palikti publikuotus ar bent raštu fiksuotus tekstus, kurie supažindintų ateities kartas su jų ginta pozicija. Gali susidaryti įspūdis, kad, pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčios vadovai, ganytojai, kunigai n÷ neband÷ oponuoti brutaliai, neobjektyviai, su akivaizdžiais istoriniais faktais nesiskaitančiai ateistinei propagandai. Vyresnioji karta žino, kad tai netiesa. Žino, kad į liaudies ateistin÷s indoktrinacijos iššūkius drąsesnieji kunigai atsakydavo pamoksluose. Apie tai nemaža liudijimų galime rasti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ puslapiuose. Tačiau tai tik trumpi pamin÷jimai, parodantys oponavimo faktą, bet ne turinį. „Savilaida“ (t.y. rašomąja mašin÷le perrašytos) buvo platinamos ne tik verstin÷s užsienio autorių religin÷s knygos, bet ir kuriami nauji lietuviški tekstai, kuriais buvo atsiliepiama į „laiko“ iššūkius, jiems oponuojama, taip pat aprašoma ta dvasin÷ situacija, kurioje prievarta buvo laikoma to meto mūsų šviesuomen÷ ir liaudis. Tie „savilaidos“ rašiniai dūli asmenin÷se kunigų, vienuolių ir vyresnio amžiaus katalikų knygų rinkiniuose. Jie gelsta, mašinraščio eilut÷s byra, trupa, darosi nebeišskaitomos. Dar dešimtmetis, kitas, ir mes nebetur÷sime nesovietizuotų dokumentų, liudijančių apie tuomet visuomen÷je vykusią diskusiją. Ypač iš ankstyvesniojo laikotarpio, t.y. iki „LKB Kronikos“ pasirodymo 1972 m. Šioje tos epochos rašytinių šaltinių publikacijoje ir m÷giname pateikti šių dienų ir ateities tyrin÷tojų d÷mesiui neateistinę poziciją Kristaus isto-

LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS METRAŠTIS. T. 23. VILNIUS, 2003<br />

533<br />

VYSK. DR. JONAS BORUTA, SJ<br />

Vilniaus universitetas<br />

ISTORINöS TIESOS APIE JöZŲ GYNöJAI SOVIETMEČIU<br />

Atsiminimai apie sovietmetį vis labiau grimzta į praeitį. Vis mažiau<br />

belieka šiame pasaulyje gyvų to meto įvykių liudytojų. Rašytiniai, paminkliniai<br />

šaltiniai tų laikų įvykiams pažinti lieka tik vienos pus÷s – sovietin÷s<br />

ateistin÷s propagandos darbuotojų surašyti ar sukurti. Su tokiu<br />

vienpusiškumu susiduriame jau tyrin÷dami sovietmečio istorijos įvykius,<br />

o dar keblesn÷ pad÷tis yra tų laikų tyrin÷tojų, kurie m÷gina tirti tarp to<br />

meto visuomen÷s grupių vykusias diskusijas, polemiką. Turime rankraštinių<br />

ir publikuotų šaltinių, pristatančių tik mažesn÷s visuomen÷s dalies<br />

– oficialių sovietin÷s valdžios darbuotojų skleistos ideologijos dokumentų.<br />

Kita – persekiota, didžioji tautos dalis netur÷jo jokios galimyb÷s<br />

arba tik labai ribotą galimybę palikti publikuotus ar bent raštu fiksuotus<br />

tekstus, kurie supažindintų ateities kartas su jų ginta pozicija. Gali susidaryti<br />

įspūdis, kad, pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčios vadovai, ganytojai,<br />

kunigai n÷ neband÷ oponuoti brutaliai, neobjektyviai, su akivaizdžiais istoriniais<br />

faktais nesiskaitančiai ateistinei propagandai. Vyresnioji karta<br />

žino, kad tai netiesa. Žino, kad į liaudies ateistin÷s indoktrinacijos iššūkius<br />

drąsesnieji kunigai atsakydavo pamoksluose. Apie tai nemaža liudijimų<br />

galime rasti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ puslapiuose.<br />

Tačiau tai tik trumpi pamin÷jimai, parodantys oponavimo faktą, bet ne<br />

turinį. „Savilaida“ (t.y. rašomąja mašin÷le perrašytos) buvo platinamos<br />

ne tik verstin÷s užsienio autorių religin÷s knygos, bet ir kuriami nauji lietuviški<br />

tekstai, kuriais buvo atsiliepiama į „laiko“ iššūkius, jiems oponuojama,<br />

taip pat aprašoma ta dvasin÷ situacija, kurioje prievarta buvo<br />

laikoma to meto mūsų šviesuomen÷ ir liaudis. Tie „savilaidos“ rašiniai<br />

dūli asmenin÷se kunigų, vienuolių ir vyresnio amžiaus <strong>katalikų</strong> knygų<br />

rinkiniuose. Jie gelsta, mašinraščio eilut÷s byra, trupa, darosi nebeišskaitomos.<br />

Dar dešimtmetis, kitas, ir mes nebetur÷sime nesovietizuotų dokumentų,<br />

liudijančių apie tuomet visuomen÷je vykusią diskusiją. Ypač iš<br />

ankstyvesniojo laikotarpio, t.y. iki „LKB Kronikos“ pasirodymo 1972 m.<br />

Šioje tos epochos rašytinių šaltinių publikacijoje ir m÷giname pateikti<br />

šių dienų ir ateities tyrin÷tojų d÷mesiui neateistinę poziciją Kristaus isto-

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!