PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

*81
LIETUVOS IR VATIKANO SANTYKIAI, ARBA ŠVENTOJO SOSTO REIKŠMö
TARPUKARIO LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKAI
girstas. D.Tardini S.Girdvainį nedelsiant „užtikrino, kad siurprizų apskritai
nebūsią, nes visi Vilniaus reikalai, ryšy su dabar Vatikaną įdomaujančiomis
svarbesn÷mis problemomis, n÷ra aktualūs“. Taigi Lietuvos
Vyriausyb÷ tam tikra prasme gal÷jo pasijusti lengviau. Tačiau tai buvo
tik sąlyginis atoslūgis: tyla prieš įsisiaut÷jančią audrą.
Lietuvos, Šventojo Sosto ir visos dar likusios nenukariautos Europos
d÷mesį 1940 m. pavasarį vis labiau kaust÷ prasid÷jusio karo liepsna. Vatikanui
pirmiausia nerimą k÷l÷ Italijos pozicija, kurią ji galinti „užimti ryšy
su šį pavasarį laukiama Vokietijos ofenzyva“ 288. Šventojo Sosto diplomatija
nerimavo, kad B.Musolini’o fašistin÷ vyriausyb÷ gali paremti A.Hitlerio
puolimą Europoje. Karo ir taikos perspektyvos ne kartą buvo gvildenamos
ir Lietuvos pasiuntinio pokalbiuose su Vatikano pareigūnais. Ši
tuomet aktuali tema nebuvo užmirštama netgi neoficialių švenčių progomis.
Taip atsitiko ir 1940 m. kovo 2 d. S.Girdvainiui užsukus pasveikinti
jubiliejaus proga kardinolo L.Maglione. Vatikano valstyb÷s sekretorius
apie karo ir taikos perspektyvas kalb÷jo dviprasmiškai. Viena vertus, jis
nesl÷p÷ savo susirūpinimo d÷l galinčio pavojingai išplisti karo gaisro, kita
vertus, vis dar tvirtino „tebesąs optimistas“ 289.
Praslinkus vos porai savaičių, karo ir taikos temą S.Girdvainis v÷l
gvildeno per susitikimą su Vatikano valstyb÷s sekretoriumi. Lietuvos pasiuntinį
labiausiai domino Pijaus XII suteiktos audiencijos Vokietijos užsienio
reikalų ministrui Joachimui von Ribbentropui rezultatai. Ši popiežiaus
audiencija J. von Ribbentropui buvo suteikta tuo metu, kai Šventojo
Sosto ir Trečiojo Reicho diplomatiniai santykiai toli gražu nebuvo normalūs.
Nors formaliai žvelgiant diplomatiniai santykiai tarp šalių nebuvo
nutrūkę, tačiau Vokietijos ambasadorius Vatikane laik÷si rezervuotai: nedalyvavo
jokiuose pri÷mimuose ar kitokiose tradicin÷se ceremonijose.
Sausais diplomatinio protokolo terminais tariant, Vokietijos ambasadorius
Vatikane buvo laikomas indisposé, t.y. negaluojantis.
Pasak kardinolo L.Maglione žodžių, pasakytų S.Girdvainiui, audiencijos
metu J. von Ribbentropas ilgai „įtikin÷jęs popiežių, jog vokiečiai laim÷sią
karą“. Pijui XII prad÷jus kalbą apie Katalikų Bažnyčios persekiojimą
Vokietijoje, J. von Ribbentropas ir v÷l jį užtikrinęs, kad „Führeris parodys
gerą valią šitame reikale“ 290. Kartu kardinolas paneig÷ Romoje tuomet
pasklidusius gandus, jog audiencijos metu pasikalb÷jimas buvęs
„très animée“ * ir po jo Šventojo T÷vo apartamentus Vokietijos užsienio rei-
––––––––––––––––––––––
288 Ten pat.
289 Ten pat.
290 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vatikane S.Girdvainio
1940 03 16 slaptas pranešimas užsienio reikalų ministrui J.Urbšiui, ten pat, b. 2248, l. 60.
* Labai karštas (pranc.).
375