PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

02.08.2013 Views

372 DR. ALGIMANTAS KASPARAVIČIUS *78 „praš÷ konfirmuoti raštu“ 273. Kalbant apie Lietuvos ir Šventojo Sosto santykius Antrojo pasaulinio karo pradžioje, negalima nepamin÷ti, jog prie jų išlyginimo nemažai prisid÷jo ir pats tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras. Vatikane Juozas Urbšys buvo laikomas nuosaikiu ir gana išmintingu pareigūnu. Antai apie jo pasakytą kalbą Tautininkų partijos suvažiavime 1940 m. sausio 5 d. monsinjoras Tardini atsiliep÷ lakoniškai, bet nedviprasmiškai – „molto bravo“ *274. Kita vertus, nepriklausomyb÷s netekimo išvakar÷se Lietuvos santykiai su Šventuoju Sostu ne visada tek÷jo tokia vaga ir tokia kryptimi, kaip Kaunas to pageidavo. Pirmiausiai Lietuvai nesisek÷ pakeisti jai nelojalaus Vilniaus arkivyskupo R.Jałbrzykowskio. Šventasis Sostas iš principo kategoriškai atsisak÷ nuodugniau šį klausimą svarstyti. Štai 1940 m. sausį Lietuvos pasiuntiniui vos užsiminus apie Vilniaus arkivyskupą monsinjoras Tardini tarsi puolamas ÷m÷ gintis: „Neimkite manęs už gerkl÷s pasitik÷kit Šventam Sostui ir reikalaukit „una cosa per volta“ **. Kardinolas L.Maglione taip pat praš÷: „Nesunkinkit Vatikano pad÷ties“ 275. Be to, monsinjoras S.Girdvainiui gana aiškiai leido suprasti, jog tik „Vatikano pastangomis pad÷tis Vilniuje visgi atslūgsta“, o valstyb÷s sekretorius, „nieko nežad÷damas, bet rodydamas susirūpinimo“, samprotavo, kaip čia geriau Lietuvai pagelb÷jus jos iš tiesų nepavyd÷tinoje situacijoje, kai tam „n÷ra galimybių“. Tokią Šventojo Sosto pareigūnų politiką Lietuvos pasiuntinys apibūdino gana diplomatiškai: „Yra daug nuoširdumo ir pas vieną, ir pas kitą, bet kartu ir gudrybių nemaža“ 276. Kartu J.Urbšiui pasiuntinys nurod÷, jog Vatikano politika Lietuvos atžvilgiu neabejotinai yra determinuota Lenkijos veiksnio. Tiesa, šio veiksnio Kauno diplomatas nebuvo linkęs perd÷ti. Ministrui jis raš÷: „Dar kartą nor÷čiau pažym÷ti lenkų faktoriaus reikšmę Vatikano politikoje, ne d÷l to, kad jiems čia būtų ypatingų simpatijų, bet kad jų daug būnant, jie visur prieina. Ypač dabar, kai tiek sub÷go į Romą“ 277. S.Girdvainio nuomone, tokiu lenkų aktyvumu Šventasis Sostas ne itin buvo patenkintas. Apie Vatikano požiūrį į lenkų vei- –––––––––––––––––––––– 273 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vatikane S.Girdvainio 1940 03 16 slaptas pranešimas užsienio reikalų ministrui J.Urbšiui, ten pat, b. 2248, l. 61. * Labai išmintinga (lot.) (Beje, J.Urbšio kalbos tekstą Vatikanui parūpino jo reikalų laikinasis patik÷tinis Lietuvoje Burzgis). 274 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vatikane S.Girdvainio 1940 01 30 slaptas pranešimas užsienio reikalų ministrui J.Urbšiui, ten pat, b. 2247, l. 246. ** Palaipsniui (lot.). 275 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vatikane S.Girdvainio 1940 01 12 slaptas pranešimas užsienio reikalų ministrui J.Urbšiui, ten pat, l. 264. 276 Ten pat. 277 Ten pat, l. 264 a.

*79 LIETUVOS IR VATIKANO SANTYKIAI, ARBA ŠVENTOJO SOSTO REIKŠMö TARPUKARIO LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKAI k÷jus S.Girdvainis užsienio reikalų ministrui atsiliep÷ taip: „Toji lenkų akcija turbūt įkyri ir pačiam Vatikanui, nes kartą Tardini išsitar÷, kad jie ar dvasiškiai, ar pasauliečiai, lygiai šovinistai“, taip pat nusiskund÷, jog „Vatikanas vis dar nesuranda priemonių kovai su ta blogybe, ypač dvasiškijoje“ 278. Ar Antrojo pasaulinio karo pradžioje S.Girdvainis tiksliai reflektavo Vatikano nusistatymą lenkų atžvilgiu, ar ne, čia nesiimsime spręsti, tik pažym÷sime, jog kai kurių kitų jo kolegų – lietuvių diplomatų – požiūris į tą pačią situaciją buvo kiek kitoks. Štai buvusio Lietuvos atstovo Vatikane J.Macevičiaus nuomon÷ buvo pesimistiškesn÷ d÷l Lietuvos–Vatikano santykių perspektyvų. Apeliuodamas į savo pasikalb÷jimą su monsinjoru F.Borgongini-Duca *, jis sak÷, kad „susirišęs konkordatu su lenkais“ ir be išlygų pripažinęs lenkų emigracinę vyriausybę užsienyje, Šventasis Sostas „tik gera valia mums gal÷tų pad÷ti Vilnijoje ir tai tiek, kiek bus išsider÷jęs iš lenkų“ 279. Šiaip ar taip, tokie ir panašūs diplomatų pranešimai Lietuvos valdžiai teik÷ viltį, kad situaciją Vilnijoje vis d÷lto palaipsniui įmanoma pastūm÷ti sau naudinga linkme. Kad taip ar panašiai gal÷jo būti mąstoma Kaune, iš dalies rodo ir tai, jog Lietuva nebuvo atsisakiusi minties paskirti „savo žmogų“ Vilniaus pavyskupiu ir daryti įtaką Vilniaus kapitulos personalinei sud÷čiai. Neoficialios derybos su Šventojo Sosto pareigūnais tais klausimais buvo užsimezgusios ne kartą. Tačiau rasti bendrą vardiklį šiuo subtiliu reikalu šalims išties buvo nelengva. Vatikano pozicija Lietuvos Vyriausybei buvo ne itin patraukli. Šventasis Sostas teig÷, kad d÷l Vilniaus pavyskupio kandidatūros ir kapitulos personalin÷s sud÷ties jis neprivalo tartis su Lietuvos Vyriausybe. Toks nusistatymas buvo remiamas argumentu, jog pagal konkordatą Lietuva neturi teis÷s kištis į pavyskupio skyrimą, nes „reikalas eina apie augziliarijų, o ne apie ordinarijų“ 280 – tai yra ne apie etatinį bažnyčios pareigūną. Tiesa, kartu monsinjoras Tardini durų tolesn÷ms deryboms nebuvo linkęs visiškai užverti ir, pripažindamas ypatingą susiklosčiusią situaciją Vilnijoje, sutiko, jog galbūt tam tikromis aplinkyb÷mis ir būtų galima galvoti apie pavyskupio kandidatūros derinimą su Lietuvos Vyriausybe 281. Tačiau tik tuomet, jei Lietuvos valdžia nesiims –––––––––––––––––––––– 278 Ten pat, l. 265. * 1929 m. pabaigoje, kai buvo sudarytas Šventojo Sosto konkordatas su Italija, kardinolas F.Borgongini-Duca buvo paskirtas Vatikano nuncijumi prie Kvirinalo. 279 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vatikane S.Girdvainio 1940 03 04 slaptas pranešimas užsienio reikalų ministrui J.Urbšiui, ten pat, l. 183. 280 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vatikane S.Girdvainio 1940 03 04 slaptas pranešimas URM Politikos departamento direktoriui dr. E.Turauskui, ten pat, l. 180. 281 Ten pat. 373

372 DR. ALGIMANTAS KASPARAVIČIUS *78<br />

„praš÷ konfirmuoti raštu“ 273. Kalbant apie Lietuvos ir Šventojo Sosto santykius<br />

Antrojo pasaulinio karo pradžioje, negalima nepamin÷ti, jog prie<br />

jų išlyginimo nemažai prisid÷jo ir pats tuometinis Lietuvos užsienio reikalų<br />

ministras. Vatikane Juozas Urbšys buvo laikomas nuosaikiu ir gana<br />

išmintingu pareigūnu. Antai apie jo pasakytą kalbą Tautininkų partijos<br />

suvažiavime 1940 m. sausio 5 d. monsinjoras Tardini atsiliep÷ lakoniškai,<br />

bet nedviprasmiškai – „molto bravo“ *274.<br />

Kita vertus, nepriklausomyb÷s netekimo išvakar÷se Lietuvos santykiai<br />

su Šventuoju Sostu ne visada tek÷jo tokia vaga ir tokia kryptimi, kaip<br />

Kaunas to pageidavo. Pirmiausiai Lietuvai nesisek÷ pakeisti jai nelojalaus<br />

Vilniaus arkivyskupo R.Jałbrzykowskio. Šventasis Sostas iš principo<br />

kategoriškai atsisak÷ nuodugniau šį klausimą svarstyti. Štai 1940 m. sausį<br />

Lietuvos pasiuntiniui vos užsiminus apie Vilniaus arkivyskupą monsinjoras<br />

Tardini tarsi puolamas ÷m÷ gintis: „Neimkite manęs už gerkl÷s<br />

pasitik÷kit Šventam Sostui ir reikalaukit „una cosa per volta“ **. Kardinolas<br />

L.Maglione taip pat praš÷: „Nesunkinkit Vatikano pad÷ties“ 275.<br />

Be to, monsinjoras S.Girdvainiui gana aiškiai leido suprasti, jog tik „Vatikano<br />

pastangomis pad÷tis Vilniuje visgi atslūgsta“, o valstyb÷s sekretorius,<br />

„nieko nežad÷damas, bet rodydamas susirūpinimo“, samprotavo,<br />

kaip čia geriau Lietuvai pagelb÷jus jos iš tiesų nepavyd÷tinoje situacijoje,<br />

kai tam „n÷ra galimybių“.<br />

Tokią Šventojo Sosto pareigūnų politiką Lietuvos pasiuntinys apibūdino<br />

gana diplomatiškai: „Yra daug nuoširdumo ir pas vieną, ir pas kitą,<br />

bet kartu ir gudrybių nemaža“ 276. Kartu J.Urbšiui pasiuntinys nurod÷,<br />

jog Vatikano politika Lietuvos atžvilgiu neabejotinai yra determinuota<br />

Lenkijos veiksnio. Tiesa, šio veiksnio Kauno diplomatas nebuvo linkęs<br />

perd÷ti. Ministrui jis raš÷: „Dar kartą nor÷čiau pažym÷ti lenkų faktoriaus<br />

reikšmę Vatikano politikoje, ne d÷l to, kad jiems čia būtų ypatingų<br />

simpatijų, bet kad jų daug būnant, jie visur prieina. Ypač dabar, kai tiek<br />

sub÷go į Romą“ 277. S.Girdvainio nuomone, tokiu lenkų aktyvumu Šventasis<br />

Sostas ne itin buvo patenkintas. Apie Vatikano požiūrį į lenkų vei-<br />

––––––––––––––––––––––<br />

273 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vatikane S.Girdvainio<br />

1940 03 16 slaptas pranešimas užsienio reikalų ministrui J.Urbšiui, ten pat, b. 2248, l. 61.<br />

* Labai išmintinga (lot.) (Beje, J.Urbšio kalbos tekstą Vatikanui parūpino jo reikalų laikinasis<br />

patik÷tinis Lietuvoje Burzgis).<br />

274 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vatikane S.Girdvainio<br />

1940 01 30 slaptas pranešimas užsienio reikalų ministrui J.Urbšiui, ten pat, b. 2247, l. 246.<br />

** Palaipsniui (lot.).<br />

275 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vatikane S.Girdvainio<br />

1940 01 12 slaptas pranešimas užsienio reikalų ministrui J.Urbšiui, ten pat, l. 264.<br />

276 Ten pat.<br />

277 Ten pat, l. 264 a.

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!