PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

366 DR. ALGIMANTAS KASPARAVIČIUS *72
bingumo žlugimas lietuvių diplomatiją viliojo galimybe susigrąžinti Vilnių
250. Vaizdžiai tariant, karo pradžioje Kauno diplomatija kurį laiką rizikingai
dreifavo tarp Scil÷s ir Charibd÷s. Žinoma, tokia dviprasm÷ politika
atsiliep÷ ir Lietuvos santykiams su Šventuoju Sostu.
1939 m. rugs÷jo pirmosiomis dienomis Lietuvos diplomatin÷je tarnyboje
buvo atlikti tam tikri pervarkymai: Lietuvos Chargé d’Affaires a. i. Vatikane
K.Graužinis buvo išsiųstas į Argentiną, o jo vietą Vatikane už÷m÷
buvęs pasiuntinyb÷s šioje šalyje patar÷jas Stasys Girdvainis. Prieš
K.Graužiniui paliekant Romą, jam su šeima „atsisveikinimo audienciją“
suteik÷ popiežius. Trumpos audiencijos metu, be kitų dalykų, buvo paliesta
ir Europoje besiklostanti niūri politin÷ pad÷tis. Popiežius Pijus XII
gana taikliai prognozavo, kad „karas būsiąs ilgas“, o „rusų intervencija“
į Lenkiją jam „atrodanti sutarta su vokiečiais“ 251. Kartu, regis, veikiamas
tuometin÷s viešosios opinijos, Šventasis T÷vas pasak÷, kad, jo nuomone,
„Rumunijai gresiąs didesnis pavojus nei Pabalt÷s valstyb÷ms“ 252. Deja,
šioms gana optimistin÷ms Pijaus XII prognoz÷ms Baltijos šalių atžvilgiu
nebuvo lemta išsipildyti.
1939 m. rugs÷jo pabaigoje–spalio pradžioje, pasinaudodama sau palankia
tarptautine konjunktūra, Sovietų Sąjunga realizavo seniai puosel÷tus
planus ir Baltijos valstyb÷ms de facto įtvirtino savo protektoratą.
1939 m. spalio 10 d. pasirašyta „Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai
perdavimo ir Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos
sutartis“ Lietuvos ir Vatikano santykiams dav÷ naują impulsą. Vilniaus
susigrąžinimas suponavo juridinį-politinį Lietuvos ir Vatikano santykių
aspektą. Viena vertus, Lietuva ÷m÷ siekti, kad atgautoji istorin÷ sostin÷
bei jos sritis kuo greičiau de jure būtų pripažinta Lietuvai ir įjungta į Lietuvos
bažnytinę provinciją. Kita vertus, siekdama atgautas sritis kuo
greičiau integruoti į Lietuvos Respubliką, Vyriausyb÷ ÷m÷ rūpintis lituanizuoti
krašto bažnytinę organizaciją. Pirmiausia siekta pakeisti Lietuvai
––––––––––––––––––––––
250 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P.Klimo
1939 09 17 slaptas pranešimas užsienio reikalų ministrui J.Urbšiui, ten pat, f. 648, ap. 1, b.
30, l. 159–160; Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Didžiojoje Britanijoje
B.K.Balučio 1939 09 25 laiškas Lietuvos nepaprastajam pasiuntiniui ir įgaliotajam ministrui
JAV P.Žadeikiui, ten pat, b. 9, l. 222–223.
251 Lietuvos Chargé d’Affaires a. i. Vatikane K.Graužinio 1939 09 18 šifruota telegrama iš
Romos į Kauną URM, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2124, l. 13.
252 Ten pat. Čia pravartu atkreipti skaitytojų d÷mesį, jog A.Gaigalait÷s monografijoje
„Klerikalizmas Lietuvoje 1917–1940“ ši Pijaus XII fraz÷ pateikiama netiksliame kontekste.
Monografijoje ši vieta taip suredaguota, jog išeina, kad popiežius šią frazę pasak÷ ne
1939 m. rugs÷jį K.Graužiniui, bet dar 1939 m. kovą J.Urbšiui… Ir tokia „redakcija“, regis,
n÷ra atsitiktin÷, nes po jos seka toks teiginys: „Nors popiežius nuramino Lietuvos delegatą,
tačiau kai Urbšys, grįždamas iš Vatikano, sustojo Berlyne, Ribentropas jam įteik÷ ultimatumą
d÷l Klaip÷dos krašto atidavimo Vokietijai“ (p. 182).