PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

364 DR. ALGIMANTAS KASPARAVIČIUS *70
Vos prasid÷jus pilietiniam karui Ispanijoje Lietuvos diplomatas konstatavo,
jog Ispanijos ambasada Vatikane skilo į dvi dalis: ambasadorius
liko ištikimas Respublikos vyriausybei, o jo patar÷jas, ambasados sekretorius
ir raštvedys nu÷jo su frankistais 241. Pro K.Graužinio akis nepraslydo
ir tai, kad po šio skilimo Ispanijos ambasadorius Vatikane palaipsniui
„liko ambasadorius kalinys, izoliuotas nuo visų, pats vienas ambasadoj
ir be pinigų“ 242. 1936 m. lapkričio pirmomis dienomis savo Pro memoria
naujajam Lietuvos užsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui
K.Graužinis gana susijaudinęs raš÷: „Ambasadorius liko savo rūšies kalinys.
Kai tik jis pam÷gindavo išeiti iš ambasados, tuojau iš priešakio ir
iš užpakalio jį lyd÷davo slaptos policijos agentai, o kiek pa÷j÷jus prad÷davo
klausin÷ti dokumentų. Ambasadoriaus pareiškimai, kad jis esąs Ispanijos
ambasadorius prie Šv. Sosto, nieko negelb÷davo ir jis tur÷davo
rodyti dokumentus. Patikrinę dokumentus, agentai juos grąžindavo ir
v÷l toliau jį lyd÷davo. Tokia procedūra pasikartodavo kiekvieną kartą,
kai tik jis išeidavo iš ambasados, nežiūrint jo nusiskundimų Vatikanui.
Rugs÷jo m÷n. 30 d. ambasadorius paskutinį kartą apsilank÷ Vatikane
pas mgr. Pizzardo, o grįžęs apleido ambasadą ir išvyko Paryžiun“
243. Iš šio K.Graužinio pranešimo gana akivaizdžiai matyti, jog
4-ojo dešimtmečio antrojoje pus÷je Vatikano diplomatijai išties buvo tekęs
sunkus uždavinys laviruoti tarp įvairių politinių režimų bei jų vykdomos
politikos, tikinčiųjų dvasinių poreikių ir Katalikų Bažnyčios tarptautinio
autoriteto 244.
Tame pačiame pranešime lietuvių diplomatas smulkiai apraš÷ ir „perversmą“
Ispanijos ambasadoje prie Kvirinalo, kuris esą įvykęs „žymiai
tragiškesn÷mis aplinkyb÷mis“. Prie Ispanijos ambasados akredituoti du
tos šalies karo ataš÷ tiesiog grasindami revolveriais privert÷ ambasadorių
pasirašyti „demisijos raštą“ 245. Taip, pasak K.Graužinio, „tylomis“ ir iš
niekur nesulaukusios moralin÷s ar politin÷s diplomatin÷s paramos buvo
sudorotos abi Ispanijos Respublikos ambasados Romoje, o jų vienvaldžiu
šeimininku tapo sukilusių frankistų bičiulis „senas diplomatas admirolas
––––––––––––––––––––––
241 Lietuvos Chargé d’Affaires a. i. Vatikane K.Graužinio 1936 11 03 slapta Pro memoria
„Apie įvykius Ispanijos ambasadose Romoje“ užsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui,
LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1892, l. 195.
242 Ten pat, l. 196.
243 Ten pat.
244 Plačiau apie šią daugialypę Šventojo Sosto dilemą žr: F.J. Coppa, The Vatican and
the Dictators: between Diplomacy and Morality, kn. Catholics, the State and the European
radical right, 1919–1945, New York, 1987.
245 Lietuvos Chargé d’Affaires a. i. Vatikane K.Graužinio 1936 11 03 slapta Pro memoria
„Apie įvykius Ispanijos ambasadose Romoje“ užsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui,
LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1892, l. 197–198.