PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

*69
LIETUVOS IR VATIKANO SANTYKIAI, ARBA ŠVENTOJO SOSTO REIKŠMö
TARPUKARIO LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKAI
X
4-ojo dešimtmečio pirmojoje pus÷je šalių diplomatiniams santykiams,
nepaisant tam tikrų pasitaikiusių iracionalių momentų, vis d÷lto
dar÷ gana pozityvią įtaką ir jauno bei talentingo, inteligentiško lietuvių
diplomato Stasio Lozoraičio (senjoro) paskyrimas dirbti pasiuntinyb÷je
prie Šventojo Sosto. Iš pradžių, nuo 1929 m. lapkričio, S.Lozoraitis buvo
Lietuvos pasiuntinyb÷s Vatikane patar÷ju, o nuo 1931 m. spalio – laikinuoju
reikalų patik÷tiniu (Chargé d’Affaires a. i.). S.Lozoraičio diplomatinius
geb÷jimus greitai pasteb÷jo ir įvertino aukšti Vatikano pareigūnai ir
vietinis diplomatų korpusas. Veikiausiai per juos ši „konfidenciali“ informacija
prasismelk÷ ir į spaudą. Štai solidus italų žurnalas „Corriere Diplomatico
e Consolare“ apie jaunąjį lietuvių diplomatą 4-ojo dešimtmečio
viduryje taip raš÷: „D÷l savo intuicijos aštrumo, takto, patrauklios
kurtuazijos jis nusipeln÷ Vatikano sferų simpatijas ir dabar pager÷jusių
santykių nuopelnas didele dalimi priklauso jam, nes jis mok÷jo švelninti
trynimosi priežastis ir paaiškinti nesusipratimus“ 240.
4-ojo dešimtmečio antrojoje pus÷je, Antrojo pasaulinio karo liūčiai
dar labiau priart÷jus, Lietuvos ir Vatikano diplomatiniai santykiai patyr÷
ir šviesesnių, ir apniukusių dienų. Vis d÷lto ilgainiui Šventojo Sosto
reikšm÷ Lietuvai ne maž÷jo, bet did÷jo. Tvirt÷jo ryšiai, tarpusavio supratimas,
nors sunkiai, bet formavosi patikimos diplomatinio bendradarbiavimo
tradicijos. Antrojo pasaulinio karo išvakar÷se ir pradžioje, kai Lietuvos
valstybingumui iškilo aib÷ realių bei tariamų gr÷smių ir Lietuvos
politikai bei diplomatai savo t÷vynei dažnai karštligiškai ieškojo saugesnių
tarptautinių garantijų, Vatikanas tapo savotiška Lietuvos užuov÷ja,
o kai kada ir glob÷ju ar painių tarptautinių reikalų patar÷ju.
1936–1939 m. vykstant kruvinam pilietiniam karui Ispanijoje, Vokietijos
invazijai į Austriją bei merkiantis Čekoslovakijos valstybingumui,
lietuvių diplomatai Vatikane Kazimieras Graužinis ir S.Girdvainis ne
kartą konsultavosi su Šventojo Sosto pareigūnais įvairiais aktualiais
klausimais. Kita vertus, Vatikanas Lietuvos diplomatams tuomet buvo
ne tik patar÷jas ar konsultantas, bet ir bręstančios globalios tarptautin÷s
kriz÷s patogi steb÷jimo vieta. Štai vykstant pilietiniam karui Ispanijoje
K.Graužinis tiesiog juvelyriškai sek÷ Ispanijos pasiuntinyb÷s veiklą ir
pad÷tį Vatikane, nuolat apie tai informavo Kauną. Neabejotina, kad
K.Graužinio pranešimai dar÷ tam tikrą poveikį Lietuvos Vyriausyb÷s
užsienio politikai ir prisid÷jo prie jos „generalin÷s linijos“ formavimo
karo išvakar÷se.
––––––––––––––––––––––
240 Italai apie Lozoraičio darbus, Lietuvos aidas, 1934 08 01, p. 3.
363