PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

*67
LIETUVOS IR VATIKANO SANTYKIAI, ARBA ŠVENTOJO SOSTO REIKŠMö
TARPUKARIO LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKAI
Pats aš eiti į Vatikaną neturiu jokio mažiausio privatinio noro. Reikalo irgi
n÷ra (sic! – A.K.). Žinoma, su dalyvavimu bažnytin÷se ceremonijose
nuo šios dienos – Schluss! *
Išvada gi yra, jog n÷ra jokio reikalo, kad aš netur÷čiau atostogų nuo
1 d. liepos ir kad p. Girdvainis manęs nepavaduotų. Jo pad÷tis nebus blogesn÷
kaip mano. Tai Vyriausybei vis viena, katras bus pasiuntinyb÷je, jis
ar aš“ 235. Tokia pad÷tis, jog Šventasis Sostas gal÷tų likti nepatenkintas
abiejų aukščiausių Lietuvos pasiuntinyb÷s pareigūnų išvykimu vienu
metu ar netgi su tuo nesutikti, S.Lozoraitis neman÷ esant reikšminga.
O kad vert÷tų paisyti Šventojo Sosto pageidavimų, tokia mintis jam net
į galvą nešov÷. „Net jei Vatikanas ir tur÷tų ką prieš tai, kad p. Girdvainis
valdytų pas-bę, tai formaliai jie nieko negal÷s padaryti, nes priskirti prie
pas-b÷s visados galima ką norint be agreement ** iš kalno. O reikalui esant
priskirtasis automatiškai paima valdyti misiją. Laiko lieka labai maža ligi
liepos m÷n. 1 dienos prašyčiau komandiruoti p. Girdvainį taip, kad
gal÷tų atvykti čia kokią birželio m÷n. 27 dieną, kad būtų galima ramiai ir
tvarkingai atiduoti jam einamus reikalus“, – rūpinosi savo sparčiai art÷jančiomis
atostogomis lietuvių diplomatas Vatikane 236.
Tačiau prieš išvykstant atostogų S.Lozoraičiui vis d÷lto dar teko padirb÷ti.
Birželio 20 d. apie 17 valandą Lietuvos pasiuntinyb÷je apsilank÷
„maestro di Casa“, kuris nuo Šventojo T÷vo S.Lozoraičiui „įteik÷ d÷žę“.
Atidaręs paketą lietuvių diplomatas rado verbalinę notą ir „stovylą quies
vita ***, kitados pono Prezidento per Šaulį dovanotą Popiežiui“ 237. Notoje
buvo pranešama, kad A.Smetonai atsisakius priimti nuncijų R.Bartoloni,
„kuriam buvo pavesta įteikt Prezidentui Popiežiaus dovaną“, Šventasis
T÷vas taip pat negali sau pasilikti Lietuvos prezidento dovanų 238.
Dovanos sugrąžinimas ir taip jau blogų santykių tarp šalių labiau pabloginti,
žinoma, negal÷jo. Regis, atvirkščiai, tai tapo savotišku konflikto
atomazgos ritualu, po kurio Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai
palengva grįžo į normalesnę vagą. 1931 m. pabaigoje į Kauną atvyko
naujas Vatikano atstovas, patyręs ir itin gabus diplomatas Antonio
Arata. Tik÷tina, kad šio diplomato paskyrimas į Lietuvą nebuvo atsitiktinis.
A.Arata buvo asmeniškai pažįstamas su ambicinguoju Lietuvos už-
––––––––––––––––––––––
* Galas (vok.).
235 Ten pat, l. 26.
** Sutikimo (angl.).
236 Ten pat, l. 26 a.
*** Atrodo, kalbama apie Petro Rimšos skulptūrą, kuri Pijui XI buvo padovanota Lietuvos
ir Vatikano konkordato ratifikavimo proga.
237 Lietuvos atstovyb÷s Vatikane patar÷jo S.Lozoraičio 1931 06 20 šifruota telegrama iš
Romos į Kauną URM, ten pat, l. 28.
238 Ten pat.
361