PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

*61
LIETUVOS IR VATIKANO SANTYKIAI, ARBA ŠVENTOJO SOSTO REIKŠMö
TARPUKARIO LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKAI
nebūtų galimas, būtent pareikšti, kad jis neb÷ra mūsų Vyriausybei persona
grata“, – gana atvirai aiškino savo Vyriausyb÷s poziciją Vatikano valstyb÷s
sekretoriui J.Šaulys 213.
Per audienciją išryšk÷jo dar dvi įdomios detal÷s. Viena vertus, paaišk÷jo,
kad kardinolas E.Pacelli išvis nedaug ką žino apie Lietuvos Vyriausyb÷s
jau keli m÷nesiai reiškiamą nepasitenkinimą nuncijumi ir visai n÷ra
informuotas apie savo pad÷j÷jo G.Pizzardo susitarimą su dr. Šauliu,
jog nuncijus į Lietuvą nebegrįš, nes Lietuvos Vyriausyb÷ jo nebelaiko persona
grata 214. Kita vertus, tikint Lietuvos reikalų Vatikane laikinojo patik÷tinio
žodžiais, monsinjoras G.Pizzardo, iš anksto sužinojęs 1931 m. vasario
3 d. tur÷jusios įvykti J.Šaulio „ekstra“ audiencijos pas kardinolą
E.Pacelli priežastį – lietuvių diplomatas kardinolui ketino subtiliai pareikšti,
kad nuncijus nebelaikomas Lietuvoje persona grata – šią audienciją
sąmoningai sutrukd÷. Pasak J.Šaulio, staiga į÷jęs į kardinolo priimamąjį
„m-ras Pizzardo pasi÷męs mane po ranka, pasikviet÷ eiti pas jį, nes
kardinolas, girdi, dabar jokiu būdu negalįs priimti“ 215.
J.Šaulio pasakojimas būsimąjį popiežių nustebino ir jis juo suabejojo.
Kardinolas lietuvių diplomatui pasak÷, kad jo paskirtos audiencijos niekada
n÷ra atšaukiamos ir taip vargu ar gal÷ję būti ir aną kartą. Tačiau
Kauno atstovas nepasidav÷ ir pabr÷ž÷, jog „tai yra faktas, kurį jis [kardinolas.
– A.K.] gali konstatuoti tuoj pasišaukęs m-rą Pizzardo“. Negana to,
kardinolui E.Pacelli’ui J.Šaulys prisipažino, jog d÷l vasario 3 d. neįvykusios
audiencijos jis kurį laiką jaut÷si įžeistas ir jį grauž÷ abejon÷s. Apie savo
tuometinį nerimą Vatikano valstyb÷s sekretoriui lietuvių diplomatas
kalb÷jo: „baigęs reikalus su m-ru Pizzardo, aš vis d÷lto jaučiau kiek abejojimų
d÷l tokio man nepaprasto kardinolo pasielgimo ir dar iš namų, negal÷damas
nurimti, telefonavau m-rui Pizzardo, kad jis būtų geras pasakyti
man tikrą teisybę, kod÷l kardinolas, paskyręs man valandą, negal÷jęs
manęs priimti, ir ar čia neslypi kokie kiti motyvai. M-ras Pizzardo
steng÷si mane nuraminti, kad čia niekas neslypi ir kad kardinolas, tur÷damas
kažkur kitur išvykti, fiziškai negal÷jęs manęs priimti. Aš tuo patik÷jau
ir galų gale nusiraminau …“ 216 Taigi, pasak J.Šaulio, vasario
3 d. su G.Pizzardo dar kartą aptaręs nuncijaus R.Bartoloni’o istoriją, jis
laik÷ „visą reikalą baigtą ir kol kas sureguliuotą“. Be to, lietuvių diplomatas
kardinolui pareišk÷, jog 1931 m. vasario 28 d. su monsinjoru G.Pizzardo
jis v÷l aptar÷ nuncijaus R.Bartoloni’o „reikalą“, be to, primin÷, kad
ir toliau laikosi senojo „tyliojo susitarimo: kaip tik m-ras B[artoloni] ims
––––––––––––––––––––––
213 Ten pat.
214 Ten pat, l. 186.
215 Ten pat.
216 Ten pat, l. 186–187.
355