PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

*43
LIETUVOS IR VATIKANO SANTYKIAI, ARBA ŠVENTOJO SOSTO REIKŠMö
TARPUKARIO LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKAI
Jau liepos pradžioje tapo aišku, kad derybas vedant tik per tarpininkus –
Vatikano atstovą Lietuvoje ir atvirkščiai – konkordato sudarymas gali ilgai
užtrukti ir nežinia kuo baigtis, nes Šventasis Sostas nebuvo linkęs savo
atstovui Kaune suteikti plačių įgaliojimų ir iš esm÷s laik÷si ankstesn÷s
taktikos, kad jo pagrindinis uždavinys yra tik steb÷ti, fiksuoti ir perdavin÷ti
Vatikanui Lietuvos poziciją.
Liepos pirmomis dienomis Vatikano valstyb÷s užsienio reikalų sekretorius
Francesko Borgongini-Duca Lietuvos reikalų patik÷tiniui tiesiai pareišk÷,
kad „Schioppa įgaliojimų vesti derybas Kaune negausiąs“ 136. Tod÷l
jeigu Lietuvos Vyriausyb÷ būtinai nori vesti derybas Kaune, tai „Schioppa
tegal÷siąs kalb÷ti tik ad referendum“, o taip vedamos derybos, anot F.Borgongini’o-Ducos
„tęsiasi paprastai gana ilgai, nes internuncijai privalo referuoti
viską raštu“. Greitesnis kelias esą būtų „atsiųsti įgaliotą asmenį pačion
Romon“ ir derybas s÷kmingai užbaigti maždaug per m÷nesį 137. Tačiau
Lietuvos premjeras ir užsienio reikalų ministras, kaip ir aukščiausi
Vatikano pareigūnai, regis, buvo labiau linkęs pasikliauti asmeniniais, o ne
savo diplomatų geb÷jimais. Tod÷l Kaunas specialaus pasiuntinio į Romą
1927 m. vidurvasarį nenusiunt÷. Atsižvelgiant į prof. A.Voldemaro charakterio
bruožus 138, atrodo, galima daryti prielaidą, jog jis tuomet apsisprend÷
pats asmeniškai vykti į Romą ir baigti konkordato sudarymą. Tačiau kurį
laiką užtruko d÷l Europoje prasid÷jusių tradicinių vasaros atostogų * ir lūkuriuodamas
kelionei tinkamos progos.
––––––––––––––––––––––
136 Lietuvos Chargé d’Affaires a.i. Vatikane dr. J.Šaulio 1927 07 10 šifruota telegrama
premjerui ir užsienio reikalų ministrui prof. A.Voldemarui, ten pat, b. 715, l. 220.
137 Ten pat, l. 221.
138 Štai kaip 1927 m. vasarą Lietuvos premjerą ir užsienio reikalų ministrą A.Voldemarą
savo pranešime Valstyb÷s departamentui charakterizavo tuometinis JAV konsulas Kaune
(šį slaptą pranešimą sugeb÷jo nurašyti ar sukonspektuoti lietuvių slaptųjų tarnybų agentas):
„Žmogus aukšto išsilavinimo ir aukšto mokslo laipsnio, didel÷s erodicijos ir tiesiog fenomenal÷s
atminties, istorikas, juristas, lingvistas, kalba beveik visai tobulai svarbiausiomis
Europos kalbomis, be to, moka graikų ir lotynų kalbas. Kaip asmenyb÷ – ekscentrikas,
tiki tik savo j÷gomis ir visai nieko nepatiki savo bendradarbiams; laiko save pašauktuoju
valdyti kraštą; be galo darbingas. Laikosi nuomon÷s, kad visa, kas buvo padaryta ar priimta
anksčiau buvusiųjų vyriausybių, tariant bendrai jam nedalyvaujant, dabar netinka, reikia
panaikinti arba pakeisti, kaip tatai liudija radikalus referendumas. Aiškus agrarin÷s reformos
priešininkas. Ne visai nusistov÷jusio charakterio, gali būti labai malonus, meilus ir
mandagus, bet ir labai griežtas, dargi grubus. Dabartiniu laiku jis faktinis šalies vadovas.
Savo proto sud÷timi jis labiau analitikas negu sintetikas, ir tuo galima paaiškinti nenuoseklumą
jo lekcijose ir valstybiniuose aktuose (pavyzdžiui, referendumas)“. („Žinios iš
konsulatų“ – Lietuvos kriminalin÷s policijos 1927 09 02 Žinių biuletenio Nr. 83 priedas,
LCVA, f. 923, ap. 1, b. 504, l. 354–355). Šiame dokumente gana taikliai charakterizuoti ir kiti
tuometiniai Lietuvos pirmieji asmenys: prezidentas Antanas Smetona, krašto apsaugos ministras
Antanas Merkys, žem÷s ūkio – Jonas Aleksa, finansų – Juozas Tūbelis.
* Pagal tuo metu nusistov÷jusias tradicijas liepos–rugpjūčio m÷nesiais daugumos Europos
šalių ministerijų bei departamentų pareigūnai, diplomatinis korpusas išeidavo atostogų,
tod÷l Senojo kontinento politinis-diplomatinis gyvenimas apmirdavo.
337