PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

*37
LIETUVOS IR VATIKANO SANTYKIAI, ARBA ŠVENTOJO SOSTO REIKŠMö
TARPUKARIO LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKAI
tuva tik neseniai buvo susigrąžinusi Klaip÷dos kraštą ir tai, kad tuometin÷
Vokietija nenoriai taikst÷si su Klaip÷dos praradimu ir nesutiko de jure
pripažinti Lietuvos suvereniteto Klaip÷doje 115, Klaip÷dos krašto įjungimas
į Lietuvos bažnytinę provinciją, nepaisant visų aptartajame dokumente
slyp÷jusių interpretacijų galimybių, vis d÷lto buvo gan svarbus
Lietuvos tarptautinis pasiekimas. Šis laim÷jimas tampa dar reikšmingesnis
prisimenant, kad kai kurios kaimynin÷s šalys tuomet dar veng÷ deklaruoti
pripažįstančios Lietuvos suverenitetą Klaip÷dos krašte *.
Bažnytin÷s provincijos įsteigimas dav÷ impulsą tolesniam santykių
gerinimui. Valdančiosios partijos oficiozas balandžio viduryje, jau sp÷jęs
užmiršti savo prieš metus buvusį nusistatymą, taikingai raš÷: „Kiekvienam
bent kiek nusimanančiam tarptautin÷je teis÷je (sic!) yra aišku, jog
į dabartinę Lietuvos bažnytinę provinciją negalima buvo įtraukti nei Vilniaus,
nei Seinų, kadangi jie dabar ** n÷ra Lietuvos Vyriausyb÷s valdomi,
kadangi Šventasis T÷vas negali nei atimti, nei duoti žemių, kurios jam
nepriklauso“ 116. 1926 m. geguž÷s 8 d. *** Lietuvos Vyriausyb÷ ženg÷ dar
vieną drąsų ir reikšmingą žingsnį: nepaisydama pikto opozicijos – liaudininkų,
socialdemokratų ir tautininkų – puolimo 117, nutar÷ oficialiai atnaujinti
diplomatinius santykius su Vatikanu 118.
––––––––––––––––––––––
115 Z.Butkus, Bendrininkų k÷slai (Vokietijos ir SSRS požiūris į Klaip÷dos problemą
1923–1939 metais), Darbai ir dienos, Kaunas: VDU leidykla, 2000, t. 21, p. 199–200.
* Sovietų Sąjunga, Lenkija, Latvija, Estija. Pirmosios dvi šalys tai veng÷ daryti d÷l savo
interesų Klaip÷doje, o antrosios – Klaip÷dą laik÷ tiesiog specifine Lietuvos užsienio politikos
problema, d÷l kurios neverta įsipainioti į papildomus nesklandumus su pirmosiomis
dviem.
** Išryškinta – A.K.Taigi ši „Ryto“ citata tik patvirtina mūsų ankstesnę hipotezę, kokį
turinį į Pijaus XI paskelbtąją konstituciją spraud÷ tuometin÷ Lietuvos valdžia. Beje, charakteringai,
tik, kaip ir dera aukštam valstyb÷s pareigūnui, – atsargiau, tuo klausimu kalb÷jo
ir pats ministras kunigas M.Reinys, kuris viename savo interviu „Rytui“ nurod÷:
„Popiežius, tvarkydamas mūsų bažnytinius reikalus, žiūr÷jo į tą teritoriją, kurią mes šiandien
valdome. Tos teritorijos ribose ir buvo įkurta Bažnytin÷ provincija“.
116 Dar d÷l Bažnytin÷s provincijos Lietuvoje, Rytas, 1926 04 13, p. 1.
*** Manytume, jog ši data diplomatinių santykių atkūrimui su Vatikanu buvo pasirinkta
neatsitiktinai. 1926 m. geguž÷s 8–10 d. Lietuvoje vyko rinkimai į Trečiąjį Seimą. Taigi
diplomatinių santykių atkūrimas su Šventuoju Sostu jau vykstant rinkimams nebegal÷jo
sukelti opozicijos dar vienos piktos kritikos bangos ir, svarbiausia, pabloginti ir taip jau
susilpn÷jusias LKDP politines pozicijas Lietuvoje. Antra vertus, nebūdama tikra, jog pavyks
laim÷ti ir šiuos parlamento rinkimus bei išsilaikyti valdžioje, krikščionių demokratų
koalicija nenor÷jo delsti diplomatinių santykių atnaujinimo su Šventuoju Sostu.
117 Naujų vyskupijų belaukiant, Lietuvis, 1926 03 12, p. 3; Istorinis Seimo Užs. reik. komisijos
pos÷dis, kuriame valdantysis blokas už vyskupų ir arkivyskupų mitras visiškai
pardav÷ Vilnių, Lietuvos žinios, 1926 04 11. (Šis straipsnis Lietuvos piliečius, be kita ko, informavo,
kad 1926 m. balandžio 10 d. opozicijos lyderiai Antrajame Seime M.Sleževičius,
Z.Toliušis ir P.Kairys išplatino tokio turinio pareiškimą: „Seimo Užsienių reikalų komisija,
išklausiusi 1926 m. balandžio 10 d. užsienių reikalų ministerio kun. Reinio pranešimą
331