PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

*31
LIETUVOS IR VATIKANO SANTYKIAI, ARBA ŠVENTOJO SOSTO REIKŠMö
TARPUKARIO LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKAI
VI
Normalizuoti santykius su Šventuoju Sostu 1925 m. pabaigoje ÷m÷si
tik naujoji dr. Leono Bistro Vyriausyb÷ ir pirmiausia jos užsienio reikalų
ministras kunigas, filosofijos mokslų daktaras Mečislovas Reinys. Kad
M.Reiniui teko sunki užduotis Lietuvos diplomatijai vadovauti itin sud÷tingomis
tarptautin÷mis aplinkyb÷mis – šaliai atsidūrus beveik visiškoje
tarptautin÷je izoliacijoje – pripažino net jo politinis oponentas, tautininkų
veik÷jas prelatas Vladas Mironas. 1925 m. spalio pradžioje Lietuvos
tautininkų sąjungos oficioze V.Mironas taikliai ir, regis, sąžiningai
raš÷: „Mums, kunigams, žinomas kun. prof. Reinys: jis geras profesorius,
aukštos doros žmogus, stataus būdo ir tvirtos valios, drąsus žmogus
. Jis pa÷m÷ ministeriją ypatingai sunkiu Lietuvos politikai laiku.
Politinių draugų maža: jų veik n÷ra. Net su Roma mūsų gudrieji politikai
pasisteng÷ santykius nutraukti“ 94. Panašiai M.Reinio asmenį bei
jam tekusius uždavinius vertino ir kiti žymūs lietuvių politikai bei užsienio
diplomatai 95.
M.Reinys iškilusias problemas tvark÷ palyginti sparčiai ir s÷kmingai.
Jau 1925 m. lapkričio pradžioje Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir
įgaliotuoju ministru prie Kvirinalo buvo paskirtas užsienio reikalų ministro
posto netekęs V.Čarneckis. Tik÷tina, jog šis paskyrimas buvo ne atsitiktinis,
bet gana gerai apskaičiuotas diplomatinis žingsnis. Viena vertus,
turint galvoje, jog tuomet Lietuva savo atstovo prie Šventojo Sosto oficialiai
nebetur÷jo, buvo akivaizdu, kad diplomatinių santykių su Vatikanu
atkūrimo našta pirmiausia guls ant pasiuntinio pečių. Antra, nepaisant
visos P.Klimo kurtuazijos, iškalbos bei įgimto entuziazmo, jo kandidatūra
šiam subtiliam reikalui vis d÷lto ne itin tiko, nes P.Klimas labiau gars÷jo
ne kaip katalikas, bet kaip energingas pasaulietis. Trečia, V.Čarneckis
buvo ne tik pavyzdingesnis katalikas, bet, regis, iš esm÷s geriausiai
žinojo visas Lietuvos–Vatikano problemiškų santykių peripetijas ir niekada
nebuvo diplomatinių santykių su Vatikanu destrukcijos iniciatorius.
Greičiau atvirkščiai. Taigi URM ir naujasis jos vadovas atsižvelg÷
į aplinkybę, kuri a priori gal÷jo būti žinoma ir Vatikanui bei – teigiamai ar
neigiamai – tur÷jo atliepti Lietuvos nacionalinius interesus.
Naujojo užsienio reikalų ministro pertvarkymai diplomatin÷je tarnyboje
pasiteisino. Vos atvykęs į Romą V.Čarneckis nedelsdamas kibo
į darbą: rūpinosi ne tik Lietuvos–Italijos reikalais, bet ir santykių su Vatikanu
harmonizavimu. Pirmiausia pasiuntinys pasirūpino, kad italų
––––––––––––––––––––––
94 V.Mironas, D÷l kunigų ministerių, Lietuvis, 1925 09 09, p. 4.
95 A.Kasparavičius, Kunigas Mečislovas Reinys diplomatin÷je tarnyboje
(1925 09 25–1926 04 20), Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940, p. 154–155.
325